Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2019 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Eur Kaina be CD 6 Eur

Žaidžiantis žmogus Vilniaus festivalyje

10 p.

Šešioliktoji Tytuvėnų vasara 24 p. Šiame numeryje:

KAUNO CHORUI – 50 Numeris su CD

Carl ORFF

Carmina Burana

FORTŪNA, PASAULIO VALDOVĖ 1.

2.

O Fortūna Fortūnos paliktas žaizdas

02´20 02´36

I PAVASARIS 3. Vėl pavasaris šviesus 4. Saulė savo skaistumu 5. Tiek svajota

03´01 01´59 02´37

PIEVELĖJE 6. Šokis (orkestras) 01´40 03´07 7. Žydi medžiai, vilnija 8. Duok, prekijau, man dažų 03´11 Ratelis 04´15 9.

00´54 10. Jei valdyčiau aš marias II SMUKLĖJ 11. Kartėlio ugnim degu 12. Ežeru baltas plaukiojau 13. Kukanijos abatas 14. Gera smuklėj pabuvoti

02´26 03´16 01´19 02´48

III MEILEI KARALIAUJANT 15. Skrajoja meilė ratu 16. Dieną, naktį – net sapne 17. Stovi mergaitė 18. O skaisčioji, kaip dažnai 19. Vaikinas ir mergaitė 20. Greitai, greit ateik 21. Du kelius svarstau 22. Tai smagu, merginos 23. Saldžiausiasis

03´03 02´06 01´53 02´12 00´53 00´57 02´11 02´09 00´43

IV BLANZIFLORA IR ELENA 24. Giedam garbę tau visi 25. O Fortūna

01´31 02´20

O Fortūna, tu kaip mėnuo – tu kas dieną vis keities: tai didėji, tai mažėji. Lyg žaismė piktos lemties nuterioję mus vilioja naujo geismo pažadai; vargas, lygiai kaip galybė, greit ištirpsta lyg ledai.

Galingoji, klastingoji, tu sukiesi vis ratu, kol tamsybėj ir tuštybėj net šviesa nuskęs kartu. Tykai vėlei tarp šešėlių; imsi žaist manim, jaučiu. Tavo pinklėms aš beginklis – nuogus man nuplak pečius.

Ir skaistybė, ir tvirtybė nusigręžė nuo manęs. Pilnas baimių tarp nelaimių skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit ir pritarkit, aimanuojant man skausme, nes narsieji, nes drąsieji žūsta laimės žaidime.

TT 55´34

Dirigentas / Conductor Juozas Domarkas Solo: Irena Zelenkauskaitė (sopranas) Andris Veismanis (kontratenoras) Giedrius Žalys (baritonas) Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis) M. K. Čiurlionio menų gimnazijos choras (vadovas Romas Graþinis) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (vadovas Juozas Domarkas)

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2019 SPALIS, LAPKRITIS, GRUODIS Nr. 10–12 (500–502)

Turinys CD TEMA

Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Arvydo Nekrošiaus nuotrauka Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema CARMINA BURANA

B. Pukelevičiūtė „Carmina Burana“ klodai / 8 p.

J. Galejeva Kelias į musikē / 12 p.

SUKAKTIS G. Prunskus Kauno valstybiniam chorui – 50 / 2 p.

Kolegos apie Kauno chorą / 7 p.

Orkestro muzikantų, solistų ir dirigentų portretai fotografijų parodoje „Patetico delicato“ / 100 p.

TARP NATŲ „Kandidas“ / 62 p.

DŽIAZAS R. Giniūnaitė Naujas lietuviško džiazo puslapis: grupė „Džiazlaif“ / 92 p.

SVETUR G. Sližytė Paskutinis lyrinis Korngoldas – tarp Holivudo ir realybės / 82 p.

„Kirkė“ Valdovų rūmuose / 62 p.

O. Jarmalavičiūtė Muzikos sostinė Viena austrų kompozitorių akimis / 96 p.

Jubiliejui – kantata „Carmina Burana“ ir kiti įspūdingi kūriniai / 16 p.

Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ parodyta Vilniuje / 63 p.

R. Mikelaitytė-Kašubienė Į Vieną – pažinti klasikos standartų / 99 p.

A. Merkelienė Diena su Maestro Algirdu Vyžintu / 36 p.

„Banchetto musicale ´19“: ieškokite moters / 63 p.

MOKSLO LINK

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Pagerbtas profesorius Algirdas Vyžintas / 41 p.

„Andromeda“ tiesiai iš Graikijos / 63 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė „Dainorėliai mano, aš dėl jūsų gyvenu...“ / 42 p.

Panardino į viduramžių mistiką / 64 p.

I. Šimkus Apie tolygų dirigavimą: pulsacija manualinėje dirigavimo technikoje ir jos įtaka atlikimui / 102 p.

Straipsnio tęsinys (pradžia Nr. 5–6)

Laimingas Veronikos Vitaitės kelias / 53 p.

Vyrai pasmerkė užmarščiai / 64 p.

PAŽINTIS

Galėjo atsidėti kūrybai / 64 p.

R. Giniūnaitė Senoji muzika – tarsi kelionė laiku / 106 p.

Dar kartą – visos jos tokios / 64 p.

E. Gudžinskaitė Baltijos gitarų festivalio dešimtmetis / 60 p.

Šv. Klaros istorija – vaikams ir tėvams / 64 p.

A. Šidlauskas Muzika – gyvenimo dvasios atspindys / 70 p.

Baisioji, o gal nelaimingoji Lucrezia / 65 p.

ATMINTIS

J. Naujalio ir G. Kuprevičiaus dialogas / 65 p.

V. Apanavičienė Palikę ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos kultūroje / 54 p.

G. Kuprevičiaus simfonijos premjera / 65 p.

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200 A. Žigaitytė „Vilniaus Halka“. Šedevro atgimimas / 18 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Pakvietė atsinaujinusi Nacionalinė filharmonija / 100 p.

V. Jucevičiūtė-Bartkevičienė Sveiki, pone Moniuška, malonu susipažinti / 23 p.

Tarptautinis simpoziumas Baltarusijoje / 24 p.

EDUARDUI BALSIUI – 100 A. Žiūraitytė Patirti pasaką šokant / 28 p.

FESTIVALIAI „Piligrimo“ kelionė per Lietuvą / 48 p.

TAI ĮDOMU Vilimas Norkūnas Atgimusi skambanti istorija: klavišiniai muzikos instrumentai / 110 p.

VERTA ŽINOTI

A. Blažiūnas Tonus vivus – gyvas garsas / 112 p.

LAUREATAI ŠVENTĖ Performansui „Saulė ir jūra“ – apdovaPasaulinę muzikos dieną pagerbti „Auknojimų lavina / 66 p. sinio disko“ laureatai / 118 p.

NAUJI LEIDINIAI GASTROLĖS Antroji A. Šidlausko knyga / 72 p.

Televizija lietuvių grupei „Subtilu-Z“ Solange Arzu autorinių dainų albumas atvėrė duris į didžiulę Rusijos rinką / 73 p. / 125 p.

R. Mikučionytė Lietuvos muzikinę kulNETEKTIS tūrą įamžinę filmai / 74 p.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė Gražina ApanaPirmasis solinis Roberto Semeniuko vičiūtė (1940–2019) / 126 p. albumas / 74 p.

PANORAMA

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

R. Giniūnaitė Festivalis „Gaida 2019“: naujos formos ir garsai / 69 p.

Užburiantys koncertai po atviru dangumi / 76 p.

Muzikos svetainė kviečia pažinti muziką iš arti / 127 p.

Padėka / 95 p.

LMTA dėstytojų ir studentų balsas virto šauksmu / 76 p.

Medijų opera „Traviata“: iš pagarbos praeičiai, su meile ateičiai / 128 p.

KONKURSAI E. Šeduikytė Sieksime vargonų meno aukštumų ar grįšime į „vargonininkų gadynę“? / 32 p.

VIII tarptautinis M. K. Čiurlionio konkursas. Pianistai / 35 p.

D. Goštaltavičiūtė Tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2019“ / 59 p.

KRONIKA „Atminties poternos“ Kauno fortuose / 49 p.

D. Tamošaitytė „XX a. rapsodija“: Petras Geniušas / 50 p.

D. Tamošaitytė Pasakojimai iš Rytų / 52 p.

V. Juodpusis Užbaigus 21-uosius... / 77 p.

BALETAS A. Žiūraitytė Pasitikėjimas muzikinio teatro lankytoju / 78 p.

POPULIARUMO KAINA R. Giniūnaitė Darius Užkuraitis: „Muzikiniame sporte objektyvumo nėra“ / 84 p.

R. Giniūnaitė Manto Daujoto gyvenimo ir kūrybos dualizmas / 88 p.

is s -a is er um

0 0 5 n

Muzikos barai / 1

SUKAKTIS

Kauno valstybiniam chorui – 50

Muzikos barai / 2

Giedrius PRUNSKUS

iekvieną dieną Lietuvos radijas pradeda Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“. Darnus, pakilus choro giedojimas kas rytą kelia Lietuvą naujiems darbams, ragindamas tautiečius nepamiršti savojo identiteto. Šis tautiškumo dvasios šauklys – prieš penkias dešimtis metų gimęs Kauno valstybinis choras, vienas profesionaliausių Lietuvos muzikinių kolektyvų.

1969 m. spalio 23 d. veiklą pradėjusiam kolektyvui nuo pat subūrimo iki šiol vadovauja dirigentas Petras Bingelis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Kauno miesto garbės pilietis.

Maestro gerai prisimena choro gimimo aplinkybes: „Tuomet buvau ką tik Lietuvos valstybinę konservatoriją baigęs jaunas dirigentas. Ministrų tarybai išleidus įsakymą Kaune įkurti profesionalų chorą, jo vadovas buvo renkamas iš vienuolikos kandidatų. Tarp jų buvo nemažai patyrusių, netgi solidžių, garbaus amžiaus chorvedžių. Man regis, daug lėmė mano amžius, entuziazmas ir į tolimą strategiją orientuotas tuometinių valdžios atstovų požiūris. <...> Žinoma, darbavausi ne vienas – veikė visa komanda: chormeisteriai, administracija. Prisimenu tuometinio kultūros ministro pasakymą, padėjusį man ištverti tą sudėtingą laikotarpį: „Choro vadovas turi būti kantrus kaip akmuo ir užsispyręs kaip asilas. Pernelyg atlaidus ir save tausojantis lyderis negalėtų visų savo pastangų skirti vienam tikslui.“ Iš pradžių koncertavęs prestižinėse Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjun-

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Petras Bingelis Kauno chorui vadovauja nuo pirmos jo įsteigimo dienos Choro vadovai: Petras Bingelis, Raimonda Navickienė, Regina Kamičaitienė, Kęstutis Jakeliūnas ir Mindaugas Radzevičius, Aida Veverskienė

Roberto KONCEVIČIAUS nuotraukos

K

Muzikos barai / 3

SUKAKTIS gos salėse, Vakarų Europoje choras išgarsėjo 1984 m., po sensacingo Mikio Theodorakio „Pavasario simfonijos“ atlikimo Paryžiuje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę užsimezgė glaudūs kolektyvo ryšiai su XX a. muzikos legenda – smuikininku ir dirigentu lordu Yehudi Menuhinu. Nuo to laiko choro koncertinė geografija išsiplėtė per visą pasaulį. 1992 m. dalyvauta Ispanijoje vykusiame 500-osioms Amerikos atradimo metinėms skirtame festivalyje „Senieji ir naujieji keliai į Indiją“. Koncertiniai ir teatralizuoti Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Mesijas“ pastatymai, diriguojant Y. Menuhinui, apkeliavo Prancūziją, Italiją, Ispaniją, Vokietiją, Egiptą, Rusiją, koncertuota Buenos Airėse (Argentina) bei Santjage (Čilė). Daugelis Europos laikraščių apie Kauno valstybinį chorą tuomet rašė kaip apie didžiausią metų muzikinį atradimą.

Pats Y. Menuhinas taip pat negailėjo šiltų žodžių: „Tai aukščiausio lygio choras. Pastaruoju metu patyriau labai didelį malonumą dirbdamas su Kauno choru Vokietijoje, Argentinoje ir Lietuvoje. Jūsų maža šalis turi pasaulinio lygio menines pajėgas ir tiesiog stebina, kad ji gali daryti įtaką pasaulio muzikos kultūrai. Esu

Muzikos barai / 4

Maestro P. Bingelis ir Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta

įsitikinęs, kad ateityje Lietuva darys pasaulinę įtaką, neproporcingą savo dydžiui.“ Ryškų įspaudą kolektyvo veikloje paliko bendradarbiavimas su vokiečių pianistu ir dirigentu Justusu Frantzu. Po šio iškilaus menininko diriguotų koncertų Vilniuje ir Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje dalyvauta naujametiniuose muzikos festivaliuose Kanarų salose (Ispanija), o 1996 m. gastroliuota po vidurio ir rytų Europos šalis, Antrąją Gustavo Mahlerio simfoniją išgirdo Varšuvos, Budapešto, Bratislavos, Prahos ir Maskvos muzikos mylėtojai. J. Frantzas teigė: „Aš visuomet rodau šiltas emocijas Kauno chorui, talentingiausiam dainuojančiam dideliam kolektyvui pasaulyje, vadovaujamam talentingiausio Maestro Petro Bingelio.“

Prasminga kūrybinė draugystė Kauno valstybinį chorą siejo su violončelininku bei dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi. Kolektyvo meistriškumą ir profesionalumą garbusis menininkas vertino ypač palankiai, priskyrė jį prie geriausių pasaulio chorų, su kuriais jam yra tekę dirbti. Po pirmojo susitikimo Maestro sakė: „Kasdien dirbome po dvylika valandų. Su Kauno choristais scenoje susitikau pirmą kartą, jie mane pradžiugino profesionalumu. Religinio turinio giesmes ir maldas lotynų kalba jie atlieka taip, tarytum giedotų jas nuo gimimo.“ Bendradarbiavimas su M. Rostropovičiumi prasidėjo 1998 m.

Kelne, ten buvo atlikta Sofijos Gubaidulinos kantata „Saulės giesmė“ mušamiesiems, chorui ir violončelei. Vėliau, diriguojant M. Rostropovičiui, Prancūzijoje ir Šveicarijoje skambėjo Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonija, įspūdingoji Carlo Orfo kantata „Carmina Burana“ ir kiti kūriniai.

Amžių sandūroje užsimezgė choro pažintis su lenkų kompozitoriumi Krzysztofu Pendereckiu. 1999 m. Varšuvoje choras atliko jo „Te Deum“, 2001 m. Sankt Peterburge, diriguojant pačiam autoriui, skambėjo oratorija

Roberto KONCEVIČIAUS nuotraukos

Iškilios sukakties proga chorą sveikino prof.

Vytautas Landsbergis, prof. Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė

lio simfoniniais orkestrais – Londono BBC, Paryžiaus, Bordo, Drezdeno „Gewandhaus“, Leipcigo radijo, Maskvos, Sankt Peterburgo, dainavo su pasaulinio lygio solistais, tarp kurių buvo Irina Archipova, Sergejus Larinas, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Montserrat Caballé, Anita Rachvelishvili, Andrea Bocelli ir daugelis kitų.

Solidžią kolektyvo biografiją puošia beveik du šimtai parengtų didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių, priklausančių pasaulinės muzikos klasikos lobynui. Šių kūrinių stilių spektras itin platus – nuo viduramžių iki moderniosios muzikos. Kauno valstybinio choro pasirodymų skaičius Lietuvoje ir už jos ribų jau senokai viršijo trijų tūkstančių ribą. G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“ kolektyvas yra atlikęs daugiau nei aštuoniasdešimt kartų, Berlyno stadione C. Orfo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi daugiau kaip septyniasdešimt penki tūkstančiai muzikos mylėtojų.

Greta Kauno valstybinio choro vyriausiojo dirigento nuolatos dirbo ir kiti žmonės – dirigentai, chormeisteriai, koncertmeisteriai, aktyvūs choristai. Kaip teigia P. Bingelis, prie

pirmųjų kolektyvo žingsnių svariai prisidėjo dainininkai Laimutis Stadalninkas ir Antanas Gerulis, daug įtakos choro tobulėjimui turėjo dirigentų Vytauto Pučinsko, Aleksandro Buzio, Vytauto Miškinio, Roberto Varno, Prano Jurkonio, Zigmo Genučio, chormeisterių Sigito Serbentos, Juozo Dubicko, Gražinos Krištaponytės, Stasio Selemenavičiaus pastangos. Su kolektyvu dirbo ir koncertavo pianistai koncertmeisteriai Vytautas Korys, Sonata Bielionytė ir Rimvydas Jagminas. Didžiulę reikšmę vokalinei choro kultūrai turėjo kryptingas dainavimo pedagogo Jono Antanavičiaus, choristus ugdžiusio 44 metus, darbas. Organizuotumą ir discipliną ugdyti padėjo choro inspektoriai Jurgis Strazdas, Jonas Dzedulionis, Jonas Šležas ir iki šiol dirbantis Tadas Bloznelis. Kone keturis dešimtmečius antruoju choro dirigentu dirbo ypatingos kolektyvo pagarbos nusipelnęs Algimantas Mišeikis, o chormeisterė Raimonda Navickienė, šias pareigas ėjusi iki pat jubiliejinio sezono, darbavosi čia trisdešimt aštuonerius metus. Šiuo metu ypatingų muzikinių aukštumų pasiekusiame, nuolat atsinaujinančiame ir tobulėjančiame kolektyve dainuoja septyniasdešimt

„Septyni Jeruzalės vartai“, 2003 m. vasarą Švabijos Gmiundo bažnytinės muzikos festivalyje Vokietijoje – „Pasija pagal Luką“. Atvykęs į Lietuvą diriguoti savojo „Te Deum“ kompozitorius negailėjo komplimentų Kauno chorui: „Su šiuo kolektyvu mane sieja labai geri kūrybiški santykiai.

Kauno valstybinis choras geba atlikti sudėtingiausius kūrinius, jis žinomas pasaulio muzikinei visuomenei ir yra labai aukštai vertinamas.“ Choras yra dalyvavęs prestižiniuose muzikos festivaliuose „Bordo pavasaris“, „Viduržemio jūros pakrantė“ (Prancūzija), taip pat Šlėzvigo-Holšteino (Vokietija), Turku (Suomija) festivaliuose. Kolektyvas puikiai pasirodė Buenos Airių Kolumbo, Santjago, Genujos, Bolonijos, Kairo, Varšuvos operos teatruose, ne kartą koncertavo su žymiais pasauSukakties vakarui parengta choro veiklos ekspozicija

Muzikos barai / 5

SUKAKTIS Choro pasirodymų geografija nuolat plečiasi, kolektyvas puikiai vertinamas ir kviečiamas koncertuoti vis kitose užsienio šalyse. Prieš septynerius metus moterų grupė viešėjo Danijoje, kur diriguojant Aleksandrui Vedernikovui dainavo Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ koncertiniame variante, Makao (Kinija) choras dalyvavo Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatyme. Per paskutinius penkerius metus kauniečiai dainavo festivalyje „Katowice Kultura Natura“ (Lenkija), Romos ir Vatikano sakralinės muzikos ir meno festivalyje, 71-ajame tarptautiniame festivalyje „Prahos pavasaris“, Torunės muzikos ir meno festivalyje „Probaltica“, Gran Kanarijoje atliko Giuseppe Verdi „Requiem“, koncertavo Hamburge vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) forume. Per šį laikotarpį įgyvendinta gausybė reikšmingų projektų Lietuvoje, parengta ne viena nauja programa, dalyvauta Vilniaus miesto operos spektakliuose – Ch. Gounod „Fauste“, C. Saint-Saënso „Samsone ir Daliloje“ bei G. Verdi „Trubadūre“.

Kauno valstybinis choras garsėja

Roberto KONCEVIČIAUS nuotraukos

dainavimo studijas baigusių dainininkų. Jiems tobulėti ar rengti partijas padeda chormeisterės Aida Birutė Butavičienė ir Regina Kamičaitienė, dirigentai chormeisteriai Kęstutis Jakeliūnas ir Mindaugas Radzevičius bei koncertmeisterė Beata Andriuškevičienė. Apie nuolatinį choro tobulėjimą kolektyvo vadovas P. Bingelis sako: „Žmogus, ateinantis dainuoti į šį chorą, turi tam tikro paslaptingo šventumo. Jis nusiteikęs darbui kolektyve, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Labai svarbios balsinės savybės, jas nuolat tobulinant visada galima pasiekti norimą rezultatą, nors, kita vertus, tobulumui ir kokybei ribų nėra. Išlaikyti aukštą kokybės kartelę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų, iš karto jaučiamas kolektyvinio tembro pokytis.

Tai – nuolatinis procesas, choro vadovas privalo „priauginti“ naujai atėjusius žmones prie bendro skambesio.

Taigi, mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimo siekis, aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės.“

Sukaktuvių vakaras atliekant C. Orffo kantatą „Carmina Burana“

Muzikos barai / 6

kaip užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų atlikėjas – su žymiausiais Lietuvos dirigentais, simfoniniais bei kameriniais orkestrais parengta kone du su puse šimto naujų opusų. Choras yra nuolatinis valstybinėms šventėms, garbingų valstybės svečių sutiktuvėms bei iškiliems įvykiams paminėti skirtų renginių, koncertų, kuriuos tiesiogiai transliuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, dalyvis, be jo neįsivaizduojamas vienas reikšmingiausių šalies muzikinių įvykių – Pažaislio muzikos festivalis.

Gausi ir įvairi Kauno valstybinio choro diskografija. Tarp užsienio melomanų paklausios „IMG Records“ kompanijoje įrašytos kompaktinės plokštelės, kuriose, diriguojant Y. Menuhinui, įamžinti oratorijos žanro šedevrai: G. F. Händelio „Mesijas“, J. Haydno „Pasaulio sutvėrimas“, Devintoji L. van Beethoveno simfonija, F. Schuberto mišios As-dur ir C-dur.

Dažno Lietuvos melomano audiotekoje rasime G. Mahlerio simfonijos „Prisikėlimas“, W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“, G. Verdi operos „Otelas“ įrašus. Bendradarbiaujant su Kauno miesto simfoniniu orkestru įrašyti soliniai žinomų operos solistų Ildaro Abdrazakovo, Stefano Secco, Lawrence´o Brownlee, Johno Osborno albumai. Legendiniam baritonui Dmitrijui Chvorostovskiui Kauno valstybinis choras talkino įrašant G. Verdi operas „Simonas Bokanegra“ ir „Rigoletas“. Šis įrašas pernai buvo nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui. Ypatingą vietą kolektyvo diskografijoje užima lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Miko Petrausko, Česlovo Sasnausko, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio ir kitų autorių chorinės muzikos kūriniai. n

KOLEGOS APIE KAUNO CHORĄ

Valstybinio choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras DAMBRAUSKAS: Kauno valstybinis choras – labai ryškus, profesionalus, rimtas kolektyvas, galintis atlikti įvairių epochų, bet kokio sudėtingumo muziką. Per penkiasdešimt metų choras nuėjo didžiulį kelią, yra sukaupęs milžinišką repertuarą ir patirtį. Galiu tvirtai pasakyti, kad šis kolektyvas – vienas iš profesionalaus Lietuvos meno flagmanų.

Jubiliejaus proga visų pirma linkėčiau laimės ir sveikatos choro vadovui profesoriui Petrui Bingeliui. Linkiu, kad jis ir toliau liktų toks jaunatviškas, kupinas entuziazmo ir gerų emocijų. O chorui linkiu išlaikyti aukštą muzikavimo lygmenį, nemažinti apsukų ir savo koncertais bei profesionalumu džiuginti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio publiką.

Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas AMBROZAITIS: Kauno valstybinis choras – solidus kolektyvas, turintis ne mažiau solidžią istoriją, yra sukaupęs įspūdingą repertuarą.

Nedažnas reiškinys mūsų muzikos istorijoje – jau penkiasdešimt metų kolektyvui vadovauja tas pats dirigentas. Choras turi tvirtą kryptį ir poziciją: pagrindinė jo veiklos sritis – stambių formų kūriniai, atliekami su simfoniniais orkestrais, didelėse salėse, ir šioje srityje Kauno kolektyvas yra vienas pagrindinių mūsų šalies chorų. Penkiasdešimtmečio proga kolektyvui linkiu neprarasti aukščio ir didžiulio atsakomybės jausmo, nereaguoti į aplinką ir besikeičiantį laikmetį. Maestro Petrui Bingeliui linkiu ilgiausių metų ir geros sveikatos. Jis – pavyzdys mums, jaunesniosios kartos dirigentams. Nuo viso „Polifonijos“ kolektyvo norėčiau palinkėti dar daug puikių koncertų ir įspūdingų susitikimų su pačiais geriausiais scenos part-neriais.

Vilniaus miesto savivaldybės kamerinio choro „Jauna muzika“ vadovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas, profesorius, kompozitorius Vaclovas AUGUSTINAS:

ro Lietuvos muzikinis gyvenimas atrodytų gerokai skurdesnis. Didžiausia šio kolektyvo stiprybė – stambių formų kūrinių atlikimas, be jo Lietuva nebūtų išgirdusi daugybės šio žanro šedevrų, senosios muzikos perlų. Puoselėdamas savo veiklos kryptį choras atlieka gražią, prasmingą misiją, kito tokio kolektyvo, galinčio visavertiškai atlikti Gustavo Mahlerio simfonijas, Benjamino Britteno „Karo requiem“ ar Giuseppe Verdi „Requiem“, išnaudojant visą skambesio jėgą ir spalvų paletę, Lietuvoje nėra. Linkiu Kauno valstybinio choro dirigentams ir dainininkams naujų iššūkių ir jaudinančių muzikinių patirčių, kad kasdieninė darbo rutina neužgožtų muzikavimo džiaugsmo.

Choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius kompozitorius Vytautas MIŠKINIS: Būdamas penkto kurso studentas pradėjau dirbti Kauno valstybiniame chore.

Tuo metu jo vadovas Petras Bingelis ruošėsi vykti į stažuotę, ir kolektyvui buvo reikalingas dar vienas dirigentas. Tapau ne tik chormeisteriu, bet ir antruoju dirigentu. Buvo sudėtingas laikas. Stambių formų kūrinių rengimas atimdavo daug laiko, o norint įvykdyti ministerijos planus, tekda-

Petras Bingelis su solistais (iš kairės) Andriumi Apšega, Raminta Vaicekauskaite ir Algirdu Bagdonavičiumi

vo skelti chorą į du kamerinius kolektyvus ir tuo pat metu vienam dirigentui koncertuoti viename Lietuvos kampelyje, kitam – kitame. Man teko diriguoti kone šimtą koncertų. Chore vyravo gera atmosfera, draugiški santykiai tiek su vadovybe, tiek su kolegomis. 1979 m. Hermanui Perelšteinui išvykus į užsienį man teko perimti „Ąžuoliuko“ vairą. Nors jau buvo suderinti visi dokumentai man kaip antrajam Kauno valstybinio choro dirigentui vykti stažuotis į Austriją, teko atsisakyti šios galimybės ir palikti kolektyvą. Prisimindamas tą laiką dėkoju Petrui Bingeliui už tuomet suteiktą pasitikėjimą, įgytą patirtį, puikų karjeros startą ir galimybę prisidėti prie Kauno valstybinio choro veiklos.

Lygindamas dabartinį chorą su tuo, koks jis buvo prieš keturiasdešimt metų, galiu pasakyti, kad šiandien choras gerokai išaugęs. Tuomet tekdavo paklusti Filharmonijos planams, dainuoti daug kamerinės muzikos, būdavo mažiau gastrolių. Dabar choras dažnai išvažiuoja į užsienį, plečiasi jo repertuaras. Žinoma, keičiasi dainininkai. Nežinau, kaip tai pavyksta choro vadovui, bet choras nuolatos atsinaujina. Ir tai labai gerai, tai būtina profesionaliam kolektyvui. Dėl vadovo vokalinės klausos Kauno valstybinis choras yra vienas pajėgiausių kolektyvų, nes būtent ši savybė diktuoja choro skambesio sampratą. Dėl to Kauno choras nepanašus nė į vieną Lietuvos kolektyvą.

Kauniečiai orientuojasi į stambių formų kūrinių atlikimą, kur reikalingas didelis garsas. Galbūt todėl užsienio šalių dirigentai, kuriems tenka dirbti su Kauno choru, sako: „O, yra bent vienas choras, kuris gali drąsiai, sultingai ir sodriai dainuoti.“ Iš tiesų, daugelis didelių Europos chorų „kamerėja“. Ir tai ne žmonių kiekio kolektyve problema, tai – stilistinio požiūrio į garso formavimą pokyčiai. Aktyviu, sodriu balsų skambesiu gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas kolektyvas, o Kauno valstybinis choras turi teisę pagrįstai didžiuotis, kad jų skambesys bus girdimas net grojant didžiuliam orkestrui.

Linkiu jubiliejinę sukaktį švenčiančio kolektyvo vadovui ir toliau išlikti jaunatviškam, palaikyti jaunatvišką choro dvasią nuolat atnaujinant dainininkų sudėtį bei siekiant aukštos atlikimo kokybės. Visam kolektyvui linkiu gyvuoti per amžius – ne kiekviena šalis sugeba išlaikyti tokio lygio profesionalų chorą, o Lietuvai to reikia. Būtina. n

Be Kauno valstybinio cho-

Muzikos barai / 7

CD TEMA

„Carmina Burana“ klodai Birutė PŪKELEVIČIŪTĖ

1803

m. benediktinų vienuolyne (Benediktbeuern), Bavarijos Alpėse, buvo rastas senas rankraštis: apie du šimtai, atrodo, dainuoti skirtų eilėraščių, kuriuos sukūrė nežinomi XIII šimtmečio klajojantys poetai.

Dauguma dainų parašyta viduramžine lotynų kalba, kai kurie posmai – senąja prancūzų kalba ir vokiečių kalbos tarmėmis. Rastasis poezijos rinkinys, pavadintas „Carmina Burana“, buvo išleistas, tačiau knygos lakštuose tekstas „pramiegojo“ dar šimtą metų, kol vokiečių kompozitorius Carlas Orffas, pasirinkęs pluoštą dainų, sukūrė joms muziką.

Kantatos „Carmina Burana“ premjera įvyko Frankfurte prie Maino 1937 m., ir nuo to laiko iš viduramžių miglos išbridę jaunuoliai ir skaistaveidės jų merginos nebenueina nuo pasaulio scenų.

Mūsų vaizduotėje viduramžių žmogus dažnai šmėkščioja lyg asketiškas vaiduoklis: beaistris, susigūžęs, marų išvargintas, pragaro bausmių įbaugintas. „Carmina Burana“ parodo jį visai kitokį. Taip gaivalingai čia apdainuojami gyvenimo džiaugsmai, gamtos grožis, antikos dievų Kupidono ir Veneros malonės, tarsi pro gotiškas katedras jau būtų praskriejęs artėjančio Renesanso vėjas.

Istorinės tikrovės rėmuose trumpalaikis tuometinio žmogaus gyvenimas ir jam pasiekiami laimės trupiniai mums atrodo apgailėtinai vargani. Tačiau nors savo brolį pralenkėme medžiaginės pažangos kelyje, jausmų panašumu iki šiol su juo giminiuojamės. Žmogaus širdis per šimtmečius nepasikeitė. „Carmina Burana“ eilėraščius suka dvi viena kitai priešingos ašys: maištaujanti dvasia ir neišvengiamas pasidavimas likimui. Nušvinta meilės ekstazė, sielą persmelkia skaistumas, vyno svaigulyje valandėlei apsisuka galva.

Tolumoj, lyg regėjimas, pasivaidena iliuzinė laimė, tačiau netrukus Fortūna klastingai nusigręžia – gniūžta svajonės, baigiasi šaunus skrydis į nepasiekiamą džiaugsmą.

Ne veltui senojo rankraščio viršelyje buvo nupieštas Fortūnos ratas: viduramžių poetai žemiškam džiūgavimui

Muzikos barai / 8

patys suteikė antrąją dimensiją. Kompozitorius dar labiau išryškino grėsmingą likimo motyvą, kantatą pradėdamas ir užbaigdamas ta pačia Fortūnai skirta daina, kurią gieda apgaulingo laimės rato sugniuždytos aukos. Rėmai tamsūs, bet tarp jų atsvėręs paveikslas liepsnoja įvairiaspalviu žmogaus jausmų spektru. „Carmina Burana“ apdainuoja ne tuo metu įsisiūbavusius kryžiaus karus, ne karalius, ne riterius ir ne kilnias jų damas. Bevardžiai poetai pasineria į paprasto žmogaus išgyvenimus, žmogaus, kuris lygiai kaip mes mylėjo, ieškojo laimės, džiaugdavosi mažomis jos skeveldromis ir lengvai patikėdavo Fortūnos pažadais. Galinga žemės jėgų trauka, tarp jų besiblaškantis žmogus ir bedugnėn jį nešanti povandeninė srovė – apie tai dainuoja „Carmina Burana“. Tai ne kurio vieno išrinktojo neįtikėtina istorija, bet mūsų visų kasdienė drama. Todėl ji universali.

Nors kompozitorių ir nežinomus libretistus skiria septyni šimtai metų, dvasiškai jie atrodo kaip reta artimi. Niekur gaida neprieštarauja raidei. Priešingai: žodis ir garsas vienas kitą iškelia, pabrėžia ir sutvirtina. Tarsi kantatos kūrėjai būtų glaudžiai bendradarbiavę…

Turbūt žvilgantį Orffo fortepijoną nuolat buvo apspitę jo viduramžiški draugai – valkataujantys poetai, vienuoliai ir studentai: vieni basi, kiti tonzūruoti, treti plunksnom pasidabinę kepures.

Tikriausiai jie ginčijosi tarpusavyje, dainavo, skambino kompozitoriui savo liutniomis, gėrė jo vyną ir, šaukdami vienas per kitą, prašė: „Carlai, šis posmas turi būti daug smagesnis!“ O gal kompozitorius, tas akademiškai atrodantis miunchenietis, vieną šiltą pavasario naktį paliko savo akinius ant stalo ir drauge su „Carmina Burana“ vagantais patraukė senais Bavarijos keliais pro svaigulingai žydinčius miškus, kur viešpatauja margais šilkais apsivilkusi Flora.

Tvinkčiojantį šios sceninės kantatos pulsą valdo įspūdingos mušamųjų jėgos.

Orffo orkestras didžiulis. Ir neįprastos sudėties. Kom-

pozitoriui būdinga antiromantinė orkestruotė – ypač tai pasakytina apie styginius instrumentus. Arfa pasitraukia – vietoj jos prabyla du agresyvūs fortepijonai. Įžengia čelesta, cimbolai, ksilofonas; išsirikiuoja timpanai, būgnai, kastanjetės ir kiti ritmo sargybiniai. Į vienumą sulydyto orkestro skambesį keičia spalvingi paskirų instrumentų balsai. Tarsi visi, net kukliausieji, būtų pasijutę lygiateisiai. Garso slinkties piešinys brėžiamas pirmapradiškai, tačiau kietos drausmės suvaldytas jis išradingai pasitelkiamas „Carmina Burana“ dramai išryškinti. Todėl muzikinis sakinys išrieda lyg branduolys iš riešuto kevalo: aiškus, tyras, objektyvus.

Vokalinėje erdvėje plačiai sparnus ištiesia choras ir trys solistai: sopranas, baritonas ir tenoras. „Carmina Burana“ paremta diatonine daina, kurią kartais perkryžiuoja skambi arijetė arba giedotinė deklamacija. Melodinis škicas dažnai nesudėtingas, bet pagaulus ir įsimenantis: vietomis lyriškas, vietomis geismais putojantis per kraštus, vietomis kandus ir pašaipingas. Lygiai kaip ir senojo rankraščio eilėraščiai. Daina siūbuodama auga, kyla, plečiasi, kol jos srautas išsilieja į didžiųjų chorų likiminę jūrą. Kompozitorius puikiai jaučia kontrastų dinamiką ir pasiekia stiprių efektų paprastomis, bet gerai apgalvotomis priemonėmis.

Todėl „Carmina Burana“ patraukia ir didžiai išprususį klausytoją, ir eilinį „gražios muzikos“ mėgėją. Ši įspūdinga kantata apkeliavo pasaulį, laimėdama įvairiopo skonio minias: nuo Beethoveno gerbėjų iki rokenrolo muzikos entuziastų.

Carlas Orffas teatrą laikė visų menų sinteze ir siekė jungtinio sceninių įspūdžių poveikio žiūrovui. „Carmina Burana“, būdingiausias ir žinomiausias jo kūrinys, žaidžia judesiu, garsu, šokiu, daina ir vaizdine scenos magija lyg margais kaleidoskopo žėručiais, susibėgančiais draugėn kiekvienam spindulingam momentui. Nelyginant sąjungininkai, vienu metu pakilę su plevenančiomis vėliavomis, trimitais ir žirgais į bendrą žygį – žiūrovo pavergti. Atsilaikyti nelengva.

Rimų gausus eilėraščių originalas parašytas trumpa, kartais tik kelių žodžių eilute. Lietuvių kalba, šokdindama įvairuojantį kirtį, turtinga galūnių kaitų ir senų formų, bus bene vienintelė, į kurią senojo rankraščio eilėraščius įmanoma išversti rimuotos dainos posmais. Tomis lietuvių kalbos savybėmis verta pasididžiuoti. *** Stilinga, gyva, operinės rutinos nepaliesta ekspresija pulsuoja Juozo Domarko interpretacija. Jam lengvai paklūsta techninių keblumų nejaučiantys Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Į patyrusių scenos meistrų aistrų siautulį lengvai įsilieja Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Giedrius Žalys (baritonas) ir svečias iš Latvijos Andris Veismanis (tenoras). Įrašyta 2001 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

FORTŪNA, PASAULIO VALDOVĖ 1. O FORTŪNA O Fortūna, Tu kaip mėnuo – Tu kas dieną Vis keities: Tai didėji, Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties Nuterioję Mus vilioja Naujo geismo pažadai; Vargas, lygiai Kaip galybė, Greit ištirpsta lyg ledai.

Galingoji, Klastingoji, Tu sukiesi vis ratu, Kol tamsybėj Ir tuštybėj Net šviesa nuskęs kartu.

Tykai vėlei Tarp šešėlių; Imsi žaist manim, jaučiu.

Tavo pinklėms Aš beginklis – Nuogus man nuplak pečius.

Ir skaistybė, Ir tvirtybė Nusigręžė nuo manęs.

Pilnas baimių Tarp nelaimių Skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit Ir pritarkit, Aimanuojant man skausme, Nes narsieji, Nes drąsieji Žūsta laimės žaidime.

2. FORTŪNOS PALIKTAS ŽAIZDAS Fortūnos paliktas žaizdas Atminęs, ašaroju.

Ji savo dovanas visas Man atėmė, žiaurioji.

Garbanota jos kakta, O tačiau ne sykį Mums belieka atsukta Pašaipinga plikė.

Fortūnos soste aš kadais Sėdėjau karūnuotas, Pasisekimais lyg žiedais Buvau apvainikuotas.

Nors spindėjau toj garbėj Linksmas ir laimingas, Bet dabar krentu žemyn, Apvogtas niekingai.

Fortūnos ratas sukas vis, Ir aš mažėju, dylu, O kitas vėl į aukštybes Karališkas iškyla.

Būk, karaliau, atsargus – Laimės ratas sverdi.

Įrašytas ant ašies Ir Hekabės vardas.

I PAVASARIS 3. VĖL PAVASARIS ŠVIESUS Vėl pavasaris šviesus Žiemą nugalėjo Ir, nudžiuginęs visus, Žemę glamonėja.

Aprengia margais šilkais, Flora karaliauja – Ošia, gieda jai miškai Ir klusniai Tarnauja.

Bunda Floros glėbyje Febas mėlynakis; Mirga, plazda lankoje Gėlės ir plaštakės.

O Zefyras nektaru Kvepiančiu alsuoja; Meilė po dangum žydru Šaukia mus, Vilioja.

Filomenos dainomis Girios vėl apsąla, Traukia paukščiai erdvėmis Į svajonių šalį.

Gėlės virpa meilumu, O balsai merginų Žada tūkstančius džiaugsmų, Į tolį Vadina.

4. SAULĖ SAVO SKAISTUMU Saulė savo skaistumu Viską atgaivina Ir balandžio gražumu Žemę padabina.

Meilės ilgisi dvasia, Vėlei pasikeitus, Viešpatauja širdyse Vaikiškas dievaitis.

Kiek pavasaris šviesus Atneša grožybių!

Kviečia jis ir mus visus Džiūgauti linksmybėj.

Eiki pramintais keliais: Ves tave jaunystė.

To, kurs myli, neapleisk Pastovioj draugystėj.

O, mylėk ištikimai: Kaip tave mylėjau.

Mintimis, visais jausmais Tau pasižadėjau.

Visados esu arti, Nors ir nesimatom.

Kas taip myli, to širdis Laižoma ant rato.

5. TIEK SVAJOTA Tiek svajota, Tiek sapnuota – Vėl pavasaris pas mus!

Vėl raudoni

Muzikos barai / 9

CD TEMA Žydi kloniai, Spindi saulės skaistumu.

Liūdesio gana, gana!

Stebuklinga: Žiemai dingus, Grįžta vasara jauna.

Nebeliko, Jau pranyko Sniegas, šaltis ir ledai – Lyg nebūta. Žemės krūtį Žinda lapai ir žiedai.

Tas varguolis, kas dvejos: Kas mylėti, Glamonėti, Valdant vasarai, bijos.

Kas atrado Saldų medų Ir apsvaigo lyg vynu, Tas jau gavo, Paragavo Kupidono dovanų.

Kaip Venera moko mus: Spindulingi Ir laimingi Gerkim vasaros džiaugsmus.

PIEVELĖJE 6. ŠOKIS 7. ŽYDI MEDŽIAI, VILNIJA Žydi medžiai, vilnija, Rengia girią kilniąją Šakomis Ir – Gėlėmis.

Mano draugas dingo; Kaip man jo stinga!

Ten jis nujojo, Ėja!

Kaip mylėjo jis mane! Žydi girių platumos, Žydi neužmatomos.

Nėr man bernelio, Širdį taip gelia.

Man Taip graudu Tarp žiedų.

Girioj žalia žalia, Žydi šakos.

Taip man širdį gelia, Jo netekus.

Jis jau toli nujojo.

Aiman!

Kas dabar mylės mane?

8. DUOK, PREKIJAU, MAN DAŽŲ Duok, prekijau, man dažų: Skruostus raudonuosiu!

Jaunus vyrus nejučia Meilės burtais Aš prisiviliosiu.

Draus ar ne, – Į mane

Muzikos barai / 10

Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži, Dievaži, Rožė tarp mergaičių.

Kilnūs vyrai, jums mylėt Moteris tauriąsias: Meilė teikia daug garbės, Kelia širdį Ir gaivina dvasią.

Draus ar ne, – Į mane Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži, Dievaži, Rožė tarp mergaičių.

O pasauli, tau šlovė: Tu džiaugsmų turtingas.

Tiek davei man dovanų!

Tau tarnausiu Širdimi dėkinga.

Draus ar ne, Į mane Žvelkit, jaunikaičiai!

Aš graži, Dievaži, Rožė tarp mergaičių.

9. RATELIS Eina ratelį Tos, kur visą vasarą Mergaudamos žais, Vyrų negeis, Vienos vis ratelį eis.

Laukiu, laukiu – net sapne, Grįžk, berneli, pas mane.

Grįžk, berneli, pas mane, Laukiu, laukiu – net sapne.

Rožių ir medaus burna – Eikš, pagydyki mane.

Eikš, pagydyki mane, Rožių ir medaus burna.

Eina ratelį Tos, kur visą vasarą Mergaudamos žais, Vyrų negeis, Vienos vis ratelį eis.

10. JEI VALDYČIAU AŠ MARIAS Jei valdyčiau aš marias, Reiną, kalnus ir girias, Viską atiduočiau – Anglų žemėn jočiau; Karalienę dorovingąją, Meilingąją Tiktai Karštai Myluočiau.

II SMUKLĖJ 11. KARTĖLIO UGNIM DEGU Kartėlio ugnim degu

Sieloj prieštaringoj Ir su savimi kalbuos Žodžiais apmaudingais.

Gimęs žemės pelenuos, Dulke prasidėjęs, Tartum lapas aš sukuos Ir žaidžiu su vėjais.

Sakoma, kad visados Vyras išmintingas Savo namą ant uolos Stato ištvermingai.

Aš, kvailys, plaukiu tolyn Lyg vingiuota upė – Nepastoviai, neramiai, Man krantai nerūpi.

Blaškos, panašiai kaip aš, Laivas be jūreivio Ar užklydęs į erdves Paukštis pakeleivis.

Raktai neriša manęs, Nesulaiko pančiai.

Nuskriaustieji man draugai, Esam mes viengenčiai.

Per sunkus rimtumas man, Sielvartaut nenoriu, Prie linksmybių vien skrendu Lyg prie bičių korio.

Kai Venera liepia man, Jai saldžiai tarnauju, Nes bailiųjų širdyse Ji neviešpatauja.

Aš žengiu plačiais keliais, Sekdamas jaunystę, Ir draugauju su ydom, O dorybės vysta.

Virš išganymo statau Malonumų meilę, Dvasioj mirdamas, bandau Gelbėt savo kailį!

12. EŽERU BALTAS PLAUKIOJAU Ežeru baltas plaukiojau, Žemės grožybę puošdamas, Gulbinu tąsyk būdamas, Varge, varge!

Nūn pajuodęs, Ugny suspragintas! Štai, aš ant iešmo kepamas, Spirgu, virėjo vartomas…

Jau aš į stalą nešamas!

Varge, varge!

Nūn pajuodęs, Ugny suspragintas!

Lėkštėj guliu drebėdamas, Skristi nebegalėdamas, Godžius dantis regėdamas.

Varge, varge!

Nūn pajuodęs, Ugny suspragintas!

13. KUKANIJOS ABATAS Doras! Aš esu abatas Kukanijos Ir girtuoklių sektos vykdau įžadus, Ir lošiu kauleliais iš mielaširdystės,

Ir kas smuklėj rytą prie manęs prisėda, Mišparų metu išsineria nuogas.

Ir, rūbų netekęs, Man prasilošęs, Šaukia be dvasios: Vafna, vafna!

O niekinga, šuniška dalia!

Apgaulingai tu žaidei, Mūsų laimę pražudei!

14. GERA SMUKLĖJ PABUVOTI Gera smuklėj pabuvoti, Apie mirtį negalvoti, Nes kiekvienas, kas tik gali, Šoka lošti tuoj kauleliais.

Vyksta čia linksmi dalykai: Vynas liejas už skatiką.

Mūsų kelias smuklėn veda – Tad klausykit, kas joj dedas.

Vienas lošia, kitas geria, Trečias gėdą dorai daro; Tie, kur atsilošti bando, Kartais net rūbus praranda: Viens žiponą jau laimėjęs, Kits tik maišą užsidėjęs… Čia pamirštam mirtį juodą, Bakchui garbę atiduodam.

Tą, kuris už vyną moka, Pirmą užgeria laidokai.

Tąsyk geria už gyvuosius Ir triskart už suimtuosius; Keturis už krikščionybę Ir penkis už mirusių ramybę, Ir šešis už pigių sesučių sielas, Ir septynis už miško plėšikėlius.

Ir aštuonis už nedorus brolius, Ir devynis už blogus vienuolius; Dešimt už jūreiviautojus, Vienuolika už keliautojus Ir dvylika už kovojančius, Ir trylika už atgailaujančius.

Dar už popiežių, karalių – Geriam vyną iki valios!

Geria ponai, geria ponios, Geria sveikas ir ligonis; Geria stalius ir kariškis, Geria kurpius ir dvasiškis, Geria paikas ir išminčius, Geria vaikas ir karšinčius; Geria plonas, geria storas, Geria suktas, geria doras.

Geria lėtas, geria greitas, Geria tarnas ir tarnaitė, Geria jaunas, geria senas, Geria vyskupas, dekanas.

Geria tėvas, geria brolis, Geria turčius ir varguolis, Geria dviese ir po vieną, Geria tūkstančiai kas dieną!

Nenupirktum tiek daug vyno Net šešiais šimtais muštinių, Nes mes lėbaujam be saiko Ir todėl mus žmonės peikia, Bet skurde linksmi mes geriam!

Tie, kur peikia mus ir bara, Tenebūna, nors prašytų, Tarp teisiųjų įrašyti!

III MEILEI KARALIAUJANT 15. SKRAJOJA MEILĖ RATU Skrajoja meilė ratu, Plasnoja geismas kartu.

Jaunuoliai viens kitą ras, Visi sueis į poras.

Mergina, kur liks viena, Bus dienų dienom liūdna: Jokio džiaugsmo nematys, Juoda naktis Jos širdy bus paslėpta.

Karti dalia jai skirta.

16. DIENĄ, NAKTĮ – NET SAPNE Dieną, naktį – net sapne, Viskas, viskas prieš mane.

Vos mergaitės uždainuos, Ašaroju Ir sieloj graudinuos: Laukiu jos, vienos.

O draugai šviesių laikų!

Man, bedaliui, taip sunku.

Tarkit žodį išminties: Skausmo tvane Ir bedugnėj nevilties Paguoskit mane.

Man jos grožis – pražūtis.

Aimanuoju per naktis, Nes ledinė jos širdis.

Meile mano!

Prisikelsiu iš kančios – Tik pabučiuok.

17. STOVI MERGAITĖ Stovi mergaitė Marškinėliuose.

Jei kas ją paliečia, Jos rūbas sučeža. Ėja.

Stovi mergaitė Kaip erškėtrožė: Veidu spindinti Ir lūpom žydinti. Ėja.

18. O SKAISČIOJI, KAIP DAŽNAI O skaisčioji, kaip dažnai Dūsauju širdy liūdnai, Nes tavo grožybė man Liko nepasiekiama.

Manda lyt, Manda lyt, Mano draugo nematyt. Šviečia akys tau meiliai, Tartum saulės spinduliai – Pro debesį žiba jie Lyg žaibai tamsybėje.

Manda lyt, Manda lyt,

Mano draugo nematyt.

Dievo ir dievų meldžiu: Teįvyksta, ko geidžiu, – Vaduosiu iš pančių ją Nekaltybės kančioje.

Manda lyt, Manda lyt, Mano draugo nematyt.

19. VAIKINAS IR MERGAIITĖ Vaikinas ir mergaitė jau Tik dviese kamaraitėje.

Laimė tokia saldi!

Jų meilė vis didėja, O drovumas ima nykt.

Glamonėje prasideda Žaidimas neišsenkamas: Jie žaidžia lūpom, rankomis.

20. GREITAI, GREIT ATEIK Greitai, greit ateik, ateik!

Mirt neleiski ir paguodą man suteik.

Hyrka, hyrka, nazaza, Trilirivos…

Tavo veidas toks dailus, Tavo žvilgsnis toks meilus; Tu turi puikias kasas, Tu graži, graži visa.

Nėr lelijos baltesnės, Rožės nėr raudonesnės, Žiedo tau nėra lygaus, Mano – palaima dangaus!

21. DU KELIUS SVARSTAU Du kelius svarstau dvejodama, Pasirinkt bijodama – Geismo verpetus ar susilaikymą?

Bet renkuos meilės žavesį, Jungui pasidavusi; Jungui tam saldžiam savo galvą palenkiu.

22. TAI SMAGU, MERGINOS Tai smagu, merginos, Atokaitoj!

Džiūgaukit, vaikinai, Dainuokite.

O-o, Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę Vėlei atradau Ir degu, degu liepsnodamas – Į pražūtį!

Meilę pažadėjau Viliodama, Žodžio netesėjau Dvejodama.

O-o, Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę Vėlei atradau Ir degu, degu liepsnodamas – Į pražūtį!

Žiemai prasidėjus Ledijame, O pavasarėjant Atgyjame.

O-o, Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę Vėlei atradau Ir degu, degu liepsnodamas – Į pražūtį!

Kuo mergystė žaidžia Mylėdama, Tą skaistybė draudžia Virpėdama.

O-o, Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę Vėlei atradau Ir degu, degu liepsnodamas – Į pražūtį!

Spinduliuoki, miela, Artėdama, Miršta mano siela Kentėdama.

Galingoji, Klastingoji, Tu sukiesi vis ratu, Kol tamsybėj Ir tuštybėj Net šviesa nuskęs kartu.

Tykai vėlei Tarp šešėlių; Imsi žaist manim, jaučiu.

Tavo pinklėms Aš beginklis – Nuogus man nuplak pečius.

Ir skaistybė, Ir tvirtybė Nusigręžė nuo manęs.

Pilnas baimių Tarp nelaimių Skęstu jų juodam tvane.

Stygos, verkit Ir pritarkit, Aimanuojant man skausme, Nes narsieji, Nes drąsieji Žūsta laimės žaidime.

Vertė Birutė PŪKELEVIČIŪTĖ

O-o, Kaip aš pražydau!

Tyrą meilę, naują meilę Vėlei atradau Ir degu, degu liepsnodamas – Į pražūtį!

23. SALDŽIAUSIASIS Saldžiausiasis, Atsiduodu tau visa!

IV BLANZIFLORA IR ELENA 24. GIEDAM GARBĘ TAU VISI Giedam garbę tau visi, Mergiška grožybe: Žemės perlas tu esi Ir dangaus šviesybė.

Tu – mergelių puošmena, Rožė ir chimera.

Blanziflora, Elena...

Nešk, dosnumo kupina, Meile, O Venera!

25. O FORTŪNA O Fortūna, Tu kaip mėnuo – Tu kas dieną Vis keities: Tai didėji, Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties Nuterioję Mus vilioja Naujo geismo pažadai; Vargas, lygiai Kaip galybė, Greit ištirpsta lyg ledai.

Muzikos barai / 11

CD TEMA

Kelias į musikē Codex Buranus

– Tad bibliotekoje yra ir melą skelbiančių knygų…

– Pabaisos gyvuoja, nes jos yra dalis Dieviškojo plano, ir siaubinguose jų bruožuose atsiskleidžia kūrėjo galia. Taip pat ir magų knygos, žydų kabalos, pagonių poetų pasakos, bedievių melo knygos yra Dieviškojo sumanymo dalis. Tie, kurie įkūrė ir per amžius palaikė šį vienuolyną, tvirtai tikėjo, kad net melagingiausios knygos išmintingo skaitytojo akimis gali skleisti blyškią Dieviškojo pažinimo šviesą. Todėl biblioteka yra ir tokių knygų lobynas. O dėl to, suprantate, ji negali būti atvira kiekvienam. Be to, – pridūrė abatas, kone atsiprašydamas dėl šio savo paskutinio argumento menkumo, – knyga yra trapus daiktas, ją niokoja laikas, naikina graužikai, gadina orų permainos ir grubių rankų prisilietimas. Jei per šimtų šimtus metų kiekvienas būtų galėjęs netrukdomas liesti mūsų rankraščius, daugelis iš jų jau nebegyvuotų. Bibliotekininkas saugo juos ne tik nuo žmonių, bet ir nuo gamtos niokojančių jėgų, visą savo gyvenimą skirdamas šiai kovai su užmarštimi – tiesos priešu.

Umberto ECO. „Rožės vardas“

Junija GALEJEVA

G

albūt panašiai mąstė ir benediktinų vienuolyno (Benediktbeuern), nuo 740 m. po Kr. stovėjusio Bavarijos Alpėse (100 km į pietus nuo Miuncheno), bibliotekininkas, į kurio rankas kadaise pateko viduramžių poezijos

Muzikos barai / 12

rinkinys, vėliau pavadintas „Carmina Burana“. Neužregistravęs „pabaisos“ kataloge, gudruolis vis dėlto saugiai padėjo rinkinį į lentyną, jį prižiūrėjo ir įpėdiniams liepė saugoti. Tikriausiai panašiai apie „Dieviškojo pažinimo

šviesos“ šaltinį manė ir jo pirmtakas, koks nors XIII amžiaus vienuolis, kurio vardą užmarštis taip pat sugebėjo pasiglemžti, ne vienerius metus dienų dienas perrašinėdamas žinomų ir net tada jau nežinomų savo amžininkų dainas, atrinkdamas jas iš įvairių rinkinių, sistemindamas pagal temas: čia – satyrinės ir didaktinės, čia – religinių apeigų, čia – meilės dainos, kitas skyrelis – dainos apie valgymą ir gėrimą (tiksliau, apie piktnaudžiavimą ir vienu, ir kitu), o šis – dainosžaidimai ir t. t. Dalis tekstų parašyti senąja prancūzų kalba, vokiečių kalbos tarmėmis, bet dauguma – viduramžių lotynų kalba. Jų autoriai – vadinamieji vagantai, arba goljardai. „Ak, tie goljardai“, – atsidūsta mūsų vienuolis, – keliaujantys studentai, vienuoliai, išvaryti ar pabėgę iš vienuolynų, – pasiklydę vaikai...

Velnio vejami eina jie iš vieno universiteto į kitą, iš miesto į miestą. Kaip sakoma, ieško septynių menų Paryžiuje, teisės mokslų – Orleane, medicinos – Solerne, magijos – Tolede, tačiau niekur neieško moralės ir dorybių.

Ydose paskendę, Dievo rūstybės nebijo, drįsta ir ponus, ir karalius, ir pačią Bažnyčią kritikuoti. Teisingai juos už šias dainas nuo Bažnyčios atskiria… Ir vis dėlto…

Kas „vis dėlto“, vienuolis nepasakė, tik mąsliai šypsodamasis vėl palinko prie savo darbo. Tyliai skreba plunksna, šlama rankraščio lapai…

Praeis dar daug mėnesių, kol rinkinys bus baigtas. Ir tilps jame daugiau nei 250 (!) dainų, sukurtų XI–XIII amžiais, tekstų. Kai kurie – su neumomis užrašytomis melodijomis. Čia bus ir tokių iš kitų rinkinių žinomų poetų, kaip Walteris iš Šatijono, Peteris iš Blua, Philipas Kancleris, minezingerių Walterio von der Vogelweide´s ir Godefroy´aus bei kitų eilių, tačiau daugumos dainų autorių nustatyti jau niekam nepavyks. Tai simboliška: didžiausias viduramžių poezijos rinkinys atskleidžia mums ne individualius, autorinius darbus, bet lyg verčia pažvelgti į epochos veidrodį.

Nors goljardai savo dainas paprastai dainuodavo smagiuose vakarėliuose, tekstus kurdavo lotynų kalba, papuošdami antikinės literatūros –

Ovidijaus, Katulo, Diogeno, Epikūro – citatomis arba Biblijos nuorodomis.

Dažni jų tekstuose antikos mitologijos vardai – Venera, Kupidonas, Heraklis, Apolonas, Jupiteris. Ir satyrinėse, ir rimtosiose dainose gausu citatų iš Senojo ir Naujojo Testamentų, Biblijos komentarų (pavyzdžiui, Šv. Augustino), kuriuos to meto akademinis jaunimas privalomai studijuodavo. Parodija ir burleska, kalambūras ir satyra goljardams, atrodo, buvo didžiausia atgaiva. Tačiau pateko į rinkinį ir sakralinių giesmių bei lyrikos.

Nebuvo temos, nebuvo tokio gyvenimo reiškinio, kurį goljardai būtų nutylėję. Šalin cenzūrą! Ašaros ir juokas, politika ir erotika, gamta ir dorovė – viskam užteko vietos. Jie pasaulį matė kitokį, nei iš aukštų katedrų jiems skelbė profesoriai, – ne kanonizuotą, bet realų. Ir kas jiems galėjo uždrausti sakyti tiesą?..

Tarp dainų mūsų vienuolis rinkinio sudarytojas įterps trumpų moralizuojančių epigramų – klasikinės literatūros citatų.

Nepamirš nupiešti ir mėgstamiausios viduramžių alegorijos – Fortūnos rato. Sukasi ratas, o žmogus ant jo pakyla, akimirką pasiekia viršūnę ir jau, žiūrėk, ritasi žemyn: regnabo – regno – regnavi – sum sine regno (karaliausiu – karaliauju – karaliavau – esu be karalystės).

Fortune rota volvitur: Descendo minoratus; Alter in altum tollitur; Nimis exaltatus Rex sedet in vertice - Caveat ruinam!

Nam sub axe legimus Hecubam reginam.

Fortūnos ratas sukas vis, Ir aš mažėju, dylu, O kitas vėl į aukštybes Karališkas iškyla.

Būk, karaliau, atsargus – Laimės ratas sverdi! Įrašytas ant ašies Ir Hekabės vardas.

Kas gi buvo tas vienuolis, palikęs šį unikalų rinkinį?

Deja, kuklusis Dievo ir tiesos tarnas savo vardo neužrašė.

Gal visai ir ne vienuolis jis buvo, o vienas iš XIII amžiaus Karintijos aristokratų klerikalų, grožinės literatūros mėgėjas ir studentų globėjas (esama ir tokios nuomonės).

Kad ir kas jis buvo, prisiminkime jį su dėkingumu. Kaip ir minėtąjį Benediktbeuerno vienuolyno bibliotekininką, kadaise priglaudusį rinkinį

savo lobyne. Nežinia, kokiais likimo keliais rinkinys atsidūrė Bavarijos Alpėse ir kiek metų ar amžių išgulėjo vienuolyno knygų saugykloje. Šis vienuolynas, kaip ir daugelis kitų, 1803 m. buvo sekuliarizuotas. Rastas rankraštis pateko į Miuncheno karališkąją biblioteką, kur pagaliau gavo vardą ir buvo įtrauktas į katalogą kaip Codex latinus monacensis 4660.

Ir štai 1847 m. rinkinys pirmą kartą aukštai iškilo Fortūnos rate (juk ir knygos turi savo likimą) – bibliotekininkas ir leidėjas Johannas Andreasas Schmelleris išleido rinkinį, pavadindamas jį „Carmina Burana“ (pažodžiui „Benediktbeuerno dainos“ arba tiesiog „Beuerno dainos“).

Dar tris kartus apsisuko ratas, dar tris kartus „Carmina Burana“ išleidžiama, perkama arba ne ir užmirštama. Kol pagaliau 1934 metais…

Teatro žmogus

„Fortūna žaismingai įbruko man į rankas Viurcburgo antikvariato katalogą, kuriame pamačiau pavadinimą, magiškai patraukusį mano dėmesį: „Carmina Burana“, – vėliau prisimins vokiečių kompozitorius Carlas Orffas.

Tuo metu Orffui buvo 39 metai.

Jis jau buvo išgarsėjęs, tačiau dar ne kaip kompozitorius, o kaip pedagogas. 1924 m. kartu su gimnaste ir šokėja Dorothee Günther jis įsteigė Miunchene judesio, šokio ir ritmikos mokyklą ir jau 10 metų empiriškai plėtojo, gludino asmenybės ugdymo sistemą „Schulwerk“, dabar dažnai vadinamą tiesiog Orffo pedagogine sistema. (Žodis schulwerk sudarytas iš schulen „mokyti“ ir wirken „veikti“.)

Orffas buvo įsitikinęs, kad kiekviename žmoguje glūdi meninis, kūrybinis grūdas. Suaugusiojo kūrybiškumą gali numarinti bukas, scholastiškas taisyklių ir pratimų kalimas, o vaiko kūrybinis grūdas dar gyvas, tereikia padėti jam sustiprėti.

Improvizacija, menų sintezė ir kantrus ėjimas nuo paprasto prie sudėtingo – viskas, ko reikia.

Pradedame nuo ritmo – elemento, siejančio visus menus: šokį, muziką ir poeziją. Plojame, mušame būgną, jungiame paprastą ritmo formulę su melodine, kurią patys ir sugalvojame,

pridedame žodį ir paprastą judesį.

Improvizuojame. Nepamirškime ir vaidybos.

Netrukus jau, žiūrėk, kuriame pasakas, teatrą… „Mano Schulwerk ir mano kaip kompozitoriaus kūryba kyla iš vienos bendros šaknies, iš musikē – žodžio, garso ir gesto sintezės“, – pasakys vėliau Orffas.

Tačiau prieš pradėdami kalbėti apie Orffo muziką, trumpai pažvelkime į jo paties vaikystę, kurią įprasta ar tipiška tikrai nepavadinsi ir kurioje neabejotinai pamatysi jo kūrybinės šaknies pradžią. *** Carlas Orffas gimė 1895 m. liepos 10 d. Miunchene, inteligentiškoje karininkų šeimoje. Senelis generolas majoras Carlas fon Orffas, išėjęs į pensiją, studijavo geodeziją, matematiką ir astronomiją, buvo Miuncheno universiteto garbės daktaras. Senelis iš mamos pusės Carlas Koestleris, taip pat generolas majoras, išėjęs į pensiją, darbavosi sudarydamas daugiatomį „Bavarijos karalystės apylinkių ir vietovių žinyną“.

Tėvas, paklusdamas šeimos tradicijai, taip pat pasirinko karininko karjerą ir po Pirmojo pasaulinio karo išėjo į atsargą būdamas papulkininkis. Šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau muziką Orffai mėgo ir mokėjo groti įvairiais instrumentais.

Kasdien po pietų tėvai skambindavo keturiomis rankomis. Sekmadieniais namuose susirinkdavo fortepijoninis kvintetas arba styginių kvartetas. „Motiną, – rašė Orffas atsiminimuose, – kadaise mokė skambinti jos pusbrolis Josefas Giehrlis – žymus Liszto mokinys ir Richardo Strausso draugas. Dvylikos metų ji jau buvo fortepijono virtuozė. Motina buvo kiekvieno mūsų namų muzikavimo siela, kaip, beje, ir šeimos siela, labai meniškos prigimties, protinga, išmintinga moteris, turinti, be to, ir puikų humoro jausmą.“ Vienų metų Orffas, dar ne itin gerai išmokęs vaikščioti, motinai skambinant būtinai stengdavosi įsitaisyti jai prie kojų. Netrukus šalia motinos kėdės buvo pastatyta aukšta vaikiš-

Muzikos barai / 13

CD TEMA ka kėdutė ir Carlui leista skambinti „duetus“: būsimasis kompozitorius ir pedagogas atlikdavo savo „partiją“ kumšteliais daužydamas klavišus. „Tuo metu jis klykdavo iš pasitenkinimo“, – dienoraštyje rašė senelis Koestleris.

Po metų vaikas jau „skambindavo“ pats iš karto abiem rankomis, tuo pačiu metu dainuodamas arba deklamuodamas eilėraščius iš knygelės su paveikslėliais. „Kartą man dingtelėjo mintis, – rašė Orffas, – kad iš klavišų šį tą galima išgauti ne tik silpnais pirštais. Paslapčia atsinešiau iš virtuvės plaktuką, kuriuo būdavo mušama mėsa, ir ėmiau juo tvoti per nekaltus klavišus. Deja, mane iš karto pagavo, fortepijoną užrakino. Paguodai gavau būgną, tačiau tai nebuvo lygiavertis pakaitalas. Mušti būgną vienumoj būdavo liūdna, ir aš sugalvodavau „būgninių istorijų“ – pasakodavau jas mušdamas ritmą arba dainuodavau savo paties kūrybos būgnininkų dainas ir eilėraščius.“ Pasižadėjęs daugiau niekada neimti mėsos plaktuko, Carlas vėl buvo prileistas prie fortepijono. Be to, gavo dovanų lūpinę armonikėlę. „Jis armonikėle pūtė kažkokią istoriją apie sergantį vaiką ir jo pasveikimą“, – užrašė senelis. Štai tokie buvo pirmieji žaidimai: muzika pavaizduoti istoriją.

Ketverių metų Orffas pamatė lėlių teatrą. „Kiekvienam, kuris bent kartą išgyveno šiuos „Kasperltheater“ vaidinimus, – rašo autobiografijoje Orffas, – atsiveria senovinės viso teatro meno paslaptys.“ Žinoma, lėlių teatras iš karto atsirado ir namuose. Tėvai patys jį sukonstravo ir pastatė po eglute kaip Kalėdų dovaną. Dabar jau namiškiai improvizuotas istorijas galėjo ne tik girdėti, bet ir matyti. „Vaizduodamas „piemenų kelionę kalnuose“, – rašė Orffas atsiminimuose, – aš konstruodavau pavojų kupiną šlaitą, kur buvo galima nusisukti sprandą, – virš bedugnės, virš ežerų, padarytų iš žydro stiklo, apšviečiamo iš vidaus. Viršumi praeidavo visas arklių ir dramblių karavanas. Arba stačiau „piemenų nakvynę dykumo-

Muzikos barai / 14

je“: smėlis, nudžiūvę medžiai, oazė su palmėmis ir šuliniu, kupranugariais ir margomis palapinėmis, o tolumoje – šakalai. Bandydavau išgauti daugybės laužų šešėlių žaismą, todėl rodydavau savo vaidinimus tik užtamsintame kambaryje. <…> Prie tokių statybų plušėjau daug dienų, bet net neįtariau, kad kuriu teatrą.“ Šiame namų teatre Orffas rado praktinį savo muzikos ir literatūros eksperimentų pritaikymą. Laikui bėgant, spektakliai darėsi vis sudėtingesni, prireikė pagalbininkų.

Ir jų atsirado.

Vienas mokyklos draugas grodavo citra, kitas – smuiku, sesuo padėdavo vedžioti lėles, skaitydavo, dainuodavo ir skambindavo fortepijonu.

Pjeses Orffas ir toliau kurdavo pats.

Sudėtingiausias dalykas – greitai pakeisti dekoracijas. Vaidinimai neretai virsdavo kantrybės išbandymu, tačiau tėvai jį garbingai išlaikydavo.

Nuo penkerių metų motina pradėjo mokyti Carlą skambinti. Pratimai neteikė jokio džiaugsmo, tad daugiausia laiko būdavo skiriama improvizacijai, kūrybai, skaitymui iš lapo, muzikavimui keturiomis rankomis.

Sekmadienio koncertuose pasirodė nauji muzikantai: Carlas – kompozitorius ir pianistas – ir jo jaunesnioji sesuo. „Ji buvo apdovanota muzikės talentu, – skaitome Orffo atsiminimuose, – ir netrukus mudu pradėjome skambinti keturiomis rankomis. Vėliau ji tapo pirmąja mano dainų atlikėja šeimos rate.“ Atrodo, ideali, laiminga, šviesi ir prasminga vaikystė. Iš tiesų. Greta viso to dar reikėtų paminėti lankymąsi koncertuose Muzikos akademijoje, dramos teatrą ir, žinoma, operą.

Pirmą kartą operą – R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“ – Orffas išvydo būdamas keturiolikos. Poveikis buvo nenupasakojamas. Jis nustojo valgyti, vaikščioti į mokyklą, nenorėjo kalbėti apie nieką, išskyrus operą ir teatrą, ir ištisas dienas sėdėjo prie fortepijono improvizuodamas. Šeima sunerimo.

Bet motina, nepaisydama namiškių priekaištų, nutarė nesiimti prievartos.

Ji padovanojo sūnui „Skrajojančio olando“ klavyrą ir leido vaikščioti į

teatrą tiek, kiek troško siela.

Ir vis dėlto vienas šešėlis šią idilę temdė.

Gimnazija.

Bežaisdamas (kaip tuomet jam atrodė) Orffas užleido mokslus.

Mokykla jam iš pat pradžių nepatiko ir jis išsisukinėdavo nuo visko, išskyrus senąsias kalbas ir chorą. Be to, namų darbams nuolat trūkdavo laiko.

Jis net neįsivaizdavo, kad pats save lavina.

Pavyzdžiui, vasarodamas kaime susidomėjo augmenija. Tačiau mokyklinis botanikos vadovėlis smalsumo patenkinti negalėjo. Orffas sugalvojo savo „Romantinę botaniką“, kurioje turėjo būti keturios dalys: „Pavasario gėlės“, „Vasaros gėlės“, „Rudens gėlės“ ir „Žiemos gėlės“ (t. y. ledo gėlės ant langų). „Augalų sisteminimas į gaubtasėklius ir plikasėklius man atrodė mažai prasmingas, tad pagaliau nusprendžiau sudaryti savo botaniką.

Pratarmėje aprašiau cikadą, kuri tupi po sausais lapais ir svarsto apie gyvenimo trapumą. Ji apžiūrinėja vieną lapą po kito – guobos lapą, liepos lapą, netgi knygos lapus, paskui staiga išskrenda iš savo slėptuvės, nutupia ant daržinės stogo ir gieda: „Vėl ateis pavasaris, saulė vėl nušvis.“ <…> Rinkau viską, ką rasdavau pasakose ir knygose apie žoles medicinoje, rašiau apie gydomąsias ir stebuklingąsias žolių savybes, apie tai, ką gėlės reiškė senovėje, religijoje ir papročiuose.“ Panašios buvo ir literatūros, istorijos, geografijos, matematikos studijos – per teatrą, kuris, regis, buvo Orffo kraujyje.

Tačiau mokykloje reikėjo išmanyti programą.

Dėl sąžinės graužaties ir vidinio pasipriešinimo atsiradusi įtampa sukėlė nervinį išsekimą.

Susirinko šeimos taryba: „Orffas, neturintis brandos atestato ir nestojantis į universitetą, – ne Orffas“, – pareiškė šeimos galva.

Tačiau motina (išmintinga moteris!) sugebėjo visus įtikinti, kad Carlui būtų leista išeiti iš gimnazijos ir rengtis stoti į Muzikos akademiją. „Išėjęs iš mokyklos, patyriau tokią

palaimą, – rašė Orffas, – kad mane apėmė įkvėpimas. Nors vis dar silpnos sveikatos, per trumpą laiką parašiau daugiau nei pusšimtį dainų ir daugybę pjesių vargonams.“ Vaikystė baigėsi.

Sulaukęs septyniolikos Orffas įstojo į Miuncheno muzikos akademiją. Labai greitai paaiškėjo, kad ir Muzikos akademija – tokia pati konservatyvi, scholastiška mokykla. „Pernelyg ilgai, – vėliau rašė Orffas, – aš ėjau laisvais eretiškų savo paties idėjų, planų ir eksperimentų keliais, kad būčiau galėjęs įsisprausti į šios įstaigos ankštumą. <…> Nuolat turėjau vienu metu judėti dviem keliais, nes mano paties darbą ir akademijos studijas sunku buvo suderinti.

Diplomų teikimo ceremonijoje nedalyvavau, diplomą gavau paštu, kartu ir premiją– nemokamą bilietą į „Parsifalį“ Bairoite. Tačiau spektaklis neįvyko, nes rugpjūtį prasidėjo karas.“ Taigi dėl atkaklių savarankiškų studijų dveji metai akademijoje nebuvo visai prarasti. Orffui tai buvo laikas, skirtas Debussy, Maeterlinckui, orientalistikai, naujajam šokiui. Šalia privalomų fugų ir kanonų jis rašo kūrinį orkestrui ir šokėjams „Tanzende Faune“, operą „Gisei“. Vėliau Debussy įtaka silpnėja, jo vietą užima Schönbergas ir Richardas Straussas.

1915 m. Orffas gauna kapelmeisterio vietą Miuncheno teatre „Kammerspiele“.

Dieną naktį jis praleisdavo teatre, vadovaudavo repeticijoms, diriguodavo spektakliams, buvo sufleriu ir apšvietėju, padėdavo kurti scenografiją, statyti dekoracijas. Teatras užsakė Orffui parašyti „Vasarvidžio nakties sapno“ muziką, tačiau 1917 m. Fortūnos ratas apsisuko – Orffas buvo mobilizuotas į Rytų frontą. „Sunkiai sirgdamas dizenterija, buvau užbertas blindaže per stiprų artilerijos šaudymą. Be sąmonės patekau į karo ligoninę, vėliau – į įgulą kaip netinkamas tarnybai. <…> Dėl kontuzijos netekau atminties, sutriko kalba ir visos kairės kūno pusės veikla. Norėdamas paguosti, daktaras prieš išsiųsdamas mane iš karo lauko ligoninės pasakė: „Tik išmeskite iš galvos muziką, o nesudėtingai prekiau-

tojo profesijai dar yra galimybių.“ 1918 m. vasarą Orffas pradėjo dirbti kapelmeisteriu Manheimo nacionaliniame teatre, pas Wilhelmą Furtwänglerį, kiek vėliau – Darmštato didžiojo kunigaikščio rūmų teatre.

Tačiau netrukus kapelmeisterio darbą metė ir grįžo į Miuncheną. Žinoma, muzikos iš galvos jis neišmetė, o kūrė toliau, daugiau dėmesio skirdamas vokalinei kūrybai.

Dainos, oratorijos, kantatos – kol kas jose individualus Orffo braižas blyksteli tik akimirkomis. Jis vis dar kaupia patirtį, kaip ir vaikystėje intuityviai, bet kryptingai eina būsimų savo šedevrų link. Juk tam, kad vėliau parašytų „Carmina Burana“, „Die Bernauerin“, „Antigonae“ ir „De temporum fine comoedia“ tikriausiai dar reikėjo perprasti ir senovės pasaulėjautą.

Tarsi tai žinodamas, Orffas pasineria į viduramžių, renesanso ir baroko muzikos studijas. Lassus´as, Schützas, Buxtehude, Pachelbelis, ypač Bachas.

Netrukus Orffas susipažįsta su Curtu Sachsu, kuris, metęs žvilgsnį į Orffo kūrinius, pranašiškai taria: „Jūs esate gimęs teatrui, jūsų veiklos laukas – scena. Eikite mokytis iš pirmųjų muzikos dramų kūrėjų!“ Sachsas turėjo omenyje Monteverdi.

Orffas paėmė į rankas „Orfėjo“ natas. „Radau muziką, kuri buvo man tokia artima, lyg būčiau seniai ją žinojęs ir tik iš naujo atradęs. Tai buvo vidinis sąskambis, kuris labai jaudino ir per kurį atrasdavau savyje nauja.“ Orffas užsidegė pastatyti „Orfėją“.

Tam buvo nemažai kliūčių: reikėjo iššifruoti partitūrą, stigo autentiškų instrumentų, jų skambesys neatitiko XX amžiaus estetikos ir t. t. „Šiandieninėje scenoje šiandieninei publikai statyti Monteverdi operą tokią, kaip ji parašyta, būtų didesnis nusikaltimas kūrinio dvasiai, Monteverdi dvasiai, nei taktiškai, meniniu ir istoriniu požiūriu atsakingai atlikta aranžuotė“, – rašė Sachsas.

Ir Orffas jam visiškai pritarė – netrukus padarė net tris „Orfėjo“ redakcijas, taip pat sceninius „Ariadnės raudos“ ir „Tanz der Spröden“ variantus taip, kad visus tris šiuos kūrinius, kuriuos tarpusavyje sieja la-

mento tema, galima būtų parodyti per vieną vakarą.

1930–1933 m. Orffas dirbo Miuncheno Bacho draugijoje. Čia jį ypač viliojo galimybė eksperimentuoti: naudoti vaizdo, šviesos, paveikslų projekcijas per koncertinį oratorijų atlikimą.

1931 m. istoriniu tapo Bacho „Pasijos pagal Luką“ atlikimas taikant Brechto epinio teatro principus.

Kaip minėta aukščiau, tuo pačiu metu, trečiajame dešimtmetyje, Orffas jau buvo atsidavęs naujosios pedagogikos idėjoms.

Ir štai – 1934-ieji...

Populiariausias XX amžiaus kūrinys

„Fortūna žaismingai įbruko man į rankas Viurcburgo antikvariato katalogą.“ Gavęs ir atsivertęs leidinį, Orffas pirmajame puslapyje išvydo garsųjį Fortūnos rato paveikslą. Pats pirmas eilėraštis iš karto užgniaužė kvapą: O Fortuna, Velut luna Statu variabilis, Semper crescis Aut decrescis; Vita detestabilis Nunc obdurat Et tunc curat Ludo mentis aciem, Egestatem, Protestatem Dissolvit ut glaciem.

O Fortūna, Tu kaip mėnuo – Tu kas dieną vis keities: Tai didėji, Tai mažėji.

Lyg žaismė piktos lemties Nuterioję Mus vilioja Naujo geismo pažadai; Vargas, lygiai Kaip galybė, Greit ištirpsta lyg ledai.

Prieš akis iškilo sceninis kūrinys: dainuojantis ir šokantis choras, ryškūs besikeičiantys paveikslai, atspindintys teksto vaizdinius.

Pirmojo choro eskizai pasirodė tą pačią dieną.

Tačiau dar laukė didžiulis darbas.

Iš 250 eilėraščių Orffas pagaliau atsirinko 23. Jis paliko nepakeistą originalų tekstą, kurį nuodugniausiai išstudijavo fonetiniu, leksiniu ir semantiniu požiūriu.

Atitinkamai buvo rašoma muzika – siekiant „prisišaukti dvasią senųjų pasaulių, kurių kalba buvo jų sielos išraiška“.

Vėliau kompozitorius rašė: „Žinojau, kad kai kurie „Carmina Burana“ rankraščio eilėraščiai buvo iliustruo-

Muzikos barai / 15

ti melodijų pavyzdžiais, užrašytais neumomis… Tačiau negalėjau ir nenorėjau studijuoti ir šifruoti šios senosios natų rašybos ir nekreipiau į ją dėmesio. Mane domino jaudinantis eilėraščių ritmas ir vaizdingumas, lotynų kalbos dainingumas ir nepakartojamas lakoniškumas.“ Jau po kelių savaičių Orffas paskambino draugams visą kūrinį, kurio žanrą vėliau apibūdino taip: „Scenoje vaizduojamos pasaulietinės dainos solistams, chorui ir instrumentams.“ Šeštajame dešimtmetyje „Carmina Burana“ kartu su sceninėmis kantatomis „Catulli Carmina“ ir „Trionfo di Afrodite“ taps triptiku „Trionfi“.

Tačiau rašydamas „Carmina Burana“ apie triptiką Orffas dar negalvojo.

Kantatos premjera įvyko 1937 m. birželio 8 d.

Tą patį mėnesį kompozitorius savo leidėjui rašė: „Visa, ką parašiau iki šiol, o Jūs, deja, išleidote, galima sunaikinti.

Mano kūrinių rinkinys prasideda nuo „Carmina Burana“. Šiuos žodžius lėmė ne stulbinamas kantatos pasisiekimas ir ne nuojauta, kad parašytas populiariausias XX amžiaus kūrinys (vėliau, nors buvo sukurta daugybė kitų puikių kūrinių, Orffui taip ir nepavyks atsikratyti „Carmina Burana“ autorius klišės). Orffas pajuto, kad pagaliau rado savo stilių.

Rado tą kalbą, kurios siekė galbūt dar tada, kai pūsdamas armonikėlę bandė pavaizduoti sergančio vaiko istoriją.

Kad apibūdintų „Carmina Burana“ muzikos kalbą, muzikologui E. Helmui pakako kelių žodžių: „ritminės ostinato formulės uždėtos ant ilgos trukmės harmoniškai statiškų akordų.“ Tačiau kaip paaiškinti magišką, kone fizinį muzikos poveikį kiekvienam, kuris išgirsta „Carmina Burana“?

Ar tik to nepaaiškino pats Orffas?

Prisimenate? „Mano kaip kompozitoriaus kūryba kyla iš musikē – žodžio, garso ir gesto sintezės.“ Jis ją atrado, tą musikē!

Ir tuo galima įsitikinti net klausantis į CD įrašytos „Carmina Burana“. n

Muzikos barai / 16

Roberto KONCEVIČIAUS nuotr.

CD TEMA

Petras Bingelis savo darbo kabinete

JUBILIEJUI – KANTATA „CARMINA BURANA“ IR KITI ĮSPŪDINGI KŪRINIAI

Spalio 25-ąją Kauno valstybinis choras, minėdamas savo pusės šimtmečio jubiliejų, miesto filharmonijoje atliko Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“, kuri choro repertuarą puošia jau beveik 30 metų. Pirmą kartą kauniečiai kantatą dainavo 1992-aisiais Berlyno stadione, tąsyk kolektyvui plojo 75 tūkstančių klausytojų minia. Šįkart solo partijas atliko Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Andrius Apšega (baritonas), griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), dirigavo choro meno vadovas Petras Bingelis. Šventinę renginio nuotaiką padėjo kurti Barboros Giliūtės vaizdo projekcijos. Svarbu paminėti ir chormeisterius Reginą Kamičaitienę, Mindaugą Radzevičių, Kęstutį Jakeliūną bei koncertmeisterę Beatą Andriuškevičienę.

BŪTIES, O NE BUITIES MUZIKA

Choro metraštininkė muzikologė Alina Ramanauskienė, kalbėdama apie kolektyvo nueitą kelią, pabrėžia, kad Kauno valstybinio choro credo – kruopštus pasirengimas koncertams. „Choristams koncertas – ne rutina, ne darbinės veiklos pristatymas ar ataskaita, o maksimalus pastangų sutelkimas ir rimtas nusiteikimas, – sako A. Ramanauskienė. – Choristai dainuoja susikaupę, gerbia prieš juos stovintį dirigentą ir publiką, akimirksniu geba prisitaikyti prie partnerių. Šias kolektyvo savybes lemia ir jų atliekamas repertuaras: mišios, requiem, sudėtingiausios oratorijos, kantatos, operos... Trumpai tariant, būties, o

ne buities muzika. Choras yra parengęs neįtikėtiną kiekį – apie 200! – monumentalių vokalinių-instrumentinių veikalų, ir visi jie skamba spalvingai, veržliai, dinamiškai.

Kiekviena Kauno choro balsų grupė turi savo spalvą, atspalvius, niuansus. Choro sopranai – skambūs, paslankūs, ryškūs, tačiau neįsitempę; altai – aksominiai, gilūs; tenorai – labiau dramatiški nei lyriniai, o bosai raiškūs it vargonai. Visi balsai jungiasi į visumą, panašiai kaip sodrios spalvos papildo viena kitą geriausių tapybos meistrų darbuose.

Tokie balsai geba atlikti sunkiausią muzikos repertuarą – Gustavo Mahlerio, Giuseppe Verdi, Johanneso Brahmso, Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo, vėlyvuosius Ludwigo van Beethoveno kūrinius ir, žinoma, tapybiškiausią bei teatrališkiausią baroko muzikos genijų Georgą Friedrichą Händelį. Choras yra sėkmingai dainavęs ir pačius sudėtingiausius moderniosios, atonalios muzikos veikalus, tokius kaip Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ („Gurre-Lieder“), „Jokūbo kopėčios“ („Die Jakobsleiter“), Viačeslavo Artiomovo „Requiem“, ir, be abejo, lietuvių autorių programas. Dažnai choro šlovė ataidi iš labai toli: svarbių užsienio festivalių, pilių, geriausios akustikos koncertų salių.“

JUBILIEJINIAIS METAIS – SĖKMINGOS GASTROLĖS IR IŠKILIOS PROGRAMOS

Metai Kauno valstybiniam chorui buvo turtingi: Pažaislio muzikos festivalis, J. Naujalio 150-mečio renginiai, gastrolės 35-ajame tarptautiniame Kanarų salų festivalyje (atliktas Giuseppe Verdi „Requiem“), Latvijoje (Gustavo Mahlerio Antroji simfonija), Lenkijoje (Stanislavo Moniuškos Aušros vartų litanijos), Maskvoje, Armėnijoje.

Lapkričio pradžioje choras Maskvoje, vie-

KRONIKA noje garsiausių pasaulyje P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, atliko žinomų operų ištraukas kartu su geriausios pasaulio operos solistės titulą pelniusia Asmik Grigorian, „Operalijos“ laureatu Pavelu Petrovu ir Rusijos valstybiniu akademiniu J. Svetlanovo simfoniniu orkestru. Dirigavo Konstantinas Orbelianas, vyriausiasis Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas. „Maskviečiai Kauno chorą priėmė labai draugiškai, – įspūdžiais dalijasi P. Bingelis. – Jau repeticijoje po pirmo sudainuoto kūrinio orkestro muzikantai pradėjo ploti. Sakė, kad tokio choro jau seniai negirdėję. Koncerte salė buvo pilnutėlė.“ Kauno valstybinis choras Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje pirmą kartą koncertavo 1973 m. spalį, tada atliko G. Verdi „Requiem“. Neseniai tą patį kūrinį ten pat buvo atlikęs Milano „La Scala“ teatro choras. Žinoma, kritikai lygino abu chorus aiškiai pirmumą teikdami kauniečiams. Juk jiems, be kita ko, teko net bisuoti pačią sunkiausią kūrinio dalį „Sanctus“. Choro vadovas ir artistai tai prisimena kaip didžiausią stebuklą, nes „Requiem“ niekada nėra kartojamas. „Malonūs jaunystės prisiminimai, – tęsia maestro P. Bingelis. – Ir šį kartą sutikau seną pažįstamą, šios konservatorijos direktoriaus pavaduotoją Vladimirą Zacharovą, čia dirbantį nuo 1952 metų. Jam 92-eji, jis atsakingas už koncertinę veiklą. Dar ruošiantis choro koncertui V. Zacharovas klausė K. Orbeliano: „Ar Petras bus?“ Po koncerto apgailestavo: „Gaila, kad dabar retai atvažiuojate“. Konservatorijos Didžiojoje salėje yra speciali ložė, kurioje mūsų koncertų klausydavosi žymūs muzikai, tarp jų ir garsusis tenoras I. Kozlovskis. Jis sakė nepraleisdavęs nė vieno mūsų koncerto. (O kitoje pusėje esanti vyriausybinė ložė visada būdavo tuščia.) Šioje salėje puiki akustika, nuostabi publika. Tai visai kitas pasaulis, visai ne Maskva, ir politika ten niekam neįdomi. Kita vertus, aukštasis menas taip pat

yra politika, ir pati geriausia politika – kolektyvas išeina į sceną, padainuoja ir parodo mūsų valstybės kultūrą. Tiek prieš keletą dešimtmečių, tiek dabar mes esame pripažįstami ir vertinami.“ Iš karto po koncerto kauniečiai išvyko į oro uostą, jų laukė naktinis skrydis į Armėnijos sostinę Jerevaną. „Miestas mums patiko – ramus, švarus, tvarkingas, – pasakoja P. Bingelis. – Kartu su mumis koncertavo A. Spendiarovo operos ir baleto teatro, vadovaujamo K. Orbeliano, simfoninis orkestras ir solistai. Atlikome retai tuose kraštuose skambantį kūrinį – W. A. Mozarto „Requiem“. Orkestras akompanavo labai jautriai, buvo matyti, kad jiems tai labai svarbu, tad mes jautėmės kaip namuose. Mūsų ryšiai su Armėnijos muzikais tęsiasi daug dešimtmečių. Kadaise esame ten koncertavę, ir man atrodo, kad nuo tada mažai kas pasikeitė. Operos ir baleto teatras ir nacionalinė filharmonija įsikūrę viename pastate. Armėnijos muzikinė kultūra aukšta, jie turi labai gerą vokalinę mokyklą, daug solistų, dainuojančių „Metropolitan Opera“, „La Scaloje“, puikią Nacionalinę choro kapelą, kuriai nuo 1961 metų vadovauja Hovanesas Čekidžianas. Karlo Jenkinso „Adiemus“ repeticijoje išgirdome stiprų simfoninį orkestrą, chorą, jiems dirigavo pats kompozitorius. Tą patį vakarą vienoje pastato pusėje skambėjo K. Jenkinso „Adiemus“, kitoje tuo pat metu mes atlikome W. A. Mozarto „Requiem“. Ir mūsų salė buvo pilna, publika mus priėmė puikiai.“ Ypač intensyvus buvo Kauno valstybinio choro ruduo. Rugsėjo 26 d. įvyko reikšminga M. Tippeto oratorijos „Mūsų laikų vaikas“ premjera (su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru), lapkričio 29 d. atliktas įspūdingas K. Jenkinso opusas „Stabat mater“. „Mes visada ieškome naujų įdomių kūrinių.

K. Jenkinsas šiuo metu yra labai populiarus autorius, jo „Stabat mater“ – tikrai vertas dėmesio. Šį kūrinį atlikome su Kauno miesto

Jerevane Mozarto „Requiem“ dirigavo Konstantinas Orbelianas

Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje

simfoniniu orkestru ir jaunais, talentingais, įdomiais solistais. Kartais gailiuosi, kad dirbame Kaune, o ne Vilniuje. Kas įdomaus vyksta Vilniuje, yra pastebima, fiksuojama, daromi įrašai. Sostinėje sulauktume kur kas daugiau dėmesio ir pelnytume didesnį populiarumą“, – įsitikinęs P. Bingelis.

Choro repertuare dabar yra apie 170 užsienio autorių ir daugiau kaip 70 lietuvių kompozitorių stambios formos kūrinių. Gruodžio 12 d. Kaune, 13 d. Vilniuje nuskambėjo J. S. Bacho Didžiosios mišios h-moll – klasikinės muzikos viršūnė. „Iš Bacho mokosi visi kompozitoriai, jis buvo ir yra didysis mokytojas, – teigia P. Bingelis. – Netgi toks modernistas kaip I. Stravinskis sakė, kad kas nepažįsta Bacho, nieko gero negali sukurti. Bacho muzikoje yra viskas – ir homofonija, ir polifonija, visi pavyzdžiai, kaip reikia elgtis su natomis. Pirmą kartą šias mišias atlikome prieš 35 metus, ir tai mums buvo labai sudėtinga užduotis. Dabar taip pat nelengva, nors choras yra išaugęs ir techniškai, ir vokališkai. Reikia labai daug pastangų, repeticijų norint atskleisti Bacho muzikos grožį. Šios mišios – daugelio metų darbas, jas Bachas rašė atskiromis dalimis, o gyvenimo pabaigoje sujungė į vientisą kūrinį. Jis atliekamas retai, nes reikalauja didelio meistriškumo ir daug fizinių jėgų. Bacho Mišios h-mol – gražus ir prasmingas mūsų penkiasdešimtmečio koncertų ciklo finišas.

Tačiau su jubiliejumi gyvenimas nesibaigia, laukia nauji kūriniai: G. Gershwino opera „Porgis ir Besė“, T. Kashifo „Queen symphony“ ir Naujųjų metų vakaro koncertas. Be abejo, Gershwinas – Amerikos spiričiuelai, visiškai kitas pasaulis, kitokios spalvos. Mūsų choro pranašumass, kad galime skirtinga technika atlikti skirtingo žanro, stiliaus, epochų kūrinius.“ MB inf.

Muzikos barai / 17

„Vilniaus Halka“.

Moniuškos šedevro atgimimas

Muzikos barai / 18

Audronė ŽIGAITYTĖ

V Halka – Natalia Rubis, Janušas – Arkadiuszas Anyska Atvirukai, vaizduojantys Halką. Iš Mariano Solobodovskio kolekcijos Kostiumų eskizai – dailininkės Marios Balcerek

aršuvos kamerinė opera 2019 m. gruodžio 3 d. Lietuvos rusų dramos teatre parodė Stanislavo Moniuškos „Vilniaus Halką“, t. y. tą operos redakciją, kurią 1847 metais Vilniuje užbaigė Stanislavas Moniuška ir kuri 1848 m. sausio 1 d. pirmą kartą buvo parodyta Miulerių name (Vokiečių g.), o 1854 m. kukliai pastatyta dabartinės Vilniaus rotušės pastate įsikūrusiame teatre. „Vilniaus Halka“ Varšuvos kamerinės operos užsakymu į teatro afišas sugrįžo naujai inscenizuota Maciejaus Prochaskos. Muzikinė rekonstrukcija

istoriniams instrumentams atlikta su didžiausia pagarba kompozitoriaus stiliui ir visiškai išlaiko originalaus 1847 m. kūrinio garsinę medžiagą.

Veikalą atliko puikūs su Varšuvos kamerine opera bendradarbiaujantys solistai, jiems pritarė Musicae Antiquae Collegium Varsoviense orkestras.

Stanislavo Moniuškos „Halka“ – bene populiariausia opera Lenkijoje, pelnytai tapusi pirmąja lenkų nacionaline opera. Tačiau ne visiems žinoma, kad spektaklių afišose dažniausiai matoma varšuvietiškoji „Halkos“ versija buvo sukurta praėjus dešimtmečiui nuo 1848 m. įvykusios „Vilniaus Halkos“ premjeros. Žinomos dvi „Halkos“ versijos šiandien dar kartą primena, kad kartais mažesnės galimybės realizuoti sumanymą gali lemti kur kas geresnį

Muzikos barai / 19

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200 kūrybinį rezultatą. Vilniuje negalėdamas disponuoti dideliu orkestru, choru, baleto trupe, Moniuška visas kūrybines pastangas sutelkė į Halkos personažą ir sukūrė šedevrą, išraiškingumu ir dramaturgija pralenkiantį daugelį kur kas garsesnių kompozitorių operų. Naujai atrandamą vilnietiškąją versiją derėtų vertinti kaip vientisą meninį kūrinį, palikusį neišdildomą pėdsaką ir Vilniaus, ir pasaulinėje muzikos istorijoje.

Bet pradėkime iš pradžių. *** Taigi, romantinis pasakojimas apie nelaimingą meilę, pagrindinės herojės pamišimą, aplinkinių pasmerkimą ir pasiaukojamą mirtį pavergė viso pasaulio melomanų širdis. Bet Lietuvoje, o svarbiausia – Vilniuje „Halka“ šiuo metu nėra statoma, ir anksčiau būta tik kuklių bandymų.

Stanislavo Moniuškos iniciatyva ir jam pačiam diriguojant opera, kaip minėta, buvo pastatyta 1848 m.

(Miulerių name) ir 1854 m. (dabartinės Vilniaus rotušės pastate). Vėliau, 1926 metais, „Halką“ pastatė Vilniaus „Redutos“ teatras (Pohuliankos teatro salėje). Toje pačioje salėje įsikūrusiame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (anuomet – LTSR

valstybinis operos ir baleto teatras) „Halka“ statyta dar du kartus – 1951 ir 1972 metais.

1951 m. gegužės 31 d. įvykusią premjerą parengė dirigentai Algis Žiūraitis ir Mykolas Bukša, režisavo Antanas Zauka, dailininkas – Nikolajus Zelinskis. Beje, tai buvo viena paskutinių M. Bukšos premjerų. Halkos vaidmenį sukūrė Jadvyga Petraškevičiūtė ir Petronėlė Zaniauskaitė, Jonteko – Vladas Česas ir Juozas Indra, Sofijos – Irena Ylienė, Janušo – Juozas Mažeika ir Kostas Šilgalis.

1972 metų kovo 23 d. dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Vytautas Grivickas, dailininkas Julijonas Jankus atnaujino Moniuškos „Halkos“ spektaklius. Janušo partiją atliko Jonas Urvelis, Sofijos – Danguolė Juodikaitytė, Halkos – Gražina Apanavičiūtė. „Halkos“ partiją šiame pastatyme yra dainavusi ir Giedrė Kaukaitė.

Turime išlikusių „Halkos“ fragmentų: Jonteko ariją yra įrašę Kipras Petrauskas ir Virgilijus Noreika, Halkos – Gražina Apanavičiūtė.

Vadinasi, išaugo ir subrendo jau kelios kartos ne tik klausytojų, bet ir muzikų profesionalų, kuriems „Halka“ visiškai nežinoma. Apmaudu, kad net ir deklaruodama išskirtinį požiūrį į operos žanrą, aš pati ne-

skyriau dėmesio Vilniuje sukurtam S. Moniuškos šedevrui. O juk šio kompozitoriaus lietuviškojo biografijos tarpsnio (dažnai ir lietuviškos tematikos) kūryba, be abejo, yra ir Lietuvos kultūros istorijos objektas!

Taigi bent iškilia S. Moniuškos 200-ųjų gimimo metinių proga įsipareigojau atidžiai patyrinėti pirmąja lenkų nacionaline opera vadinamą „Halką“. Juk mums, vilniečiams, neleistina užmiršti, kad šis vienas ryškiausių lenkų romantinės muzikos kūrėjų būtent Vilniuje sukūrė savo garsiausią operą. Įspūdis pranoko visus lūkesčius.

Po studijų Varšuvoje (1827–1830 m., A. Freyerio klasė) ir Berlyne (1837– 1840 m. privačiai mokėsi pas „Singakademie“ direktorių C. Rungenhageną) į Vilnių 1840 metais atvykusio Moniuškos kūryboje jaučiama ryškaus talento ir skvarbaus intelekto darna. Muzikinė ir sceninė vilnietiškosios „Halkos“ forma liudija autoriaus kompozicinę meistrystę ir puikų dramaturgijos pojūtį. Būtent „Vilniaus Halka“ priartėja prie muzikinės dramos idėjos. Dar daugiau – tai tipiška socialinė-psichologinė drama! Nors pasaulinėje operos istorijoje iki veikėjų psichologinių portretų dar buvo likę keleri ar net keliolika

Halka – Natalia Rubis, Jontekas – Kamilis Zdebelis

Muzikos barai / 20

metų... Atskirus operos epizodus Moniuška kuria kaip didesnių scenų dalis ir, nors ir rašo rečitatyvus, ariozo, arijas, chorus bei šokius, visus šiuos numerius tarpusavyje sieja vientisa teminė medžiaga (leitmotyvai?! Iki Wagnerio leitmotyvų sistemos taip pat dar teks luktelėti...). Abiejų veiksmų finalinės scenos formuojamos kaip ilgesnės konstrukcijos, kuriose įtampa laipsniškai kyla, ir jos perauga į išplėtotas išraiškingas scenas. Ir kaip čia neprisiminsi K. M. Weberio „Laisvojo šaulio“ – šioje operoje taip pat neįtikėtinai anksti (1821 metai) įtampos siekianti kulkų liejimo scena perauga į ištisinio koloristinio plėtojimo sceną, kupiną sonorinių efektų...

Net jeigu Moniuška daugiau nebūtų parašęs nė vieno kūrinio, o tik operą „Halką“, jis stovėtų vienoje gretoje su iškiliausiais romantizmo genijais: H. Berliozu, G. Verdi, R. Wagneriu... Mūsų vilnietis – Europos masto kūrėjas! Štai XIX a. pirmosios pusės šedevrai: C. M. Weberio „Laisvasis šaulys“ 1821 L. van Beethoveno IX simfonija 1822 R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ 1843 H. Berliozo „Fausto pasmerkimas“ 1846 R. Wagnerio „Lohengrinas“ 1850 1851 G. Verdi „Rigoletas“ G. Verdi „Traviata“ 1853 M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ 1872 S. Moniuškos „Halka“

1847

Beje, gyvendamas gana izoliuotoje vietoje, koks buvo to meto Vilnius, Moniuška sugebėdavo gauti informacijos apie svarbiausius Europos meninio gyvenimo įvykius – prenumeravo Vokietijoje ir Lenkijoje spausdinamus kultūros leidinius, tarp jų „Biblioteka Warszawska“, „Atheneum“.

Kompozitorius buvo susipažinęs ir su R. Wagnerio veikalu „Opera ir drama“ (1850) bei jo operomis (savo mokiniui Cezariui Kiuji rekomendavo studijuoti „Tanhoizerį“ ir „Lohengriną“). Taigi vėlesnė Varšuvai skirta „Halkos“ redakcija sietina ir su Wagnerio operos teorijomis.

Kaip ir dažnam kompozitoriui, taip ir S. Moniuškai sumanius kurti operą pirmiausia iškilo libreto problema. Apie tai jis rašė bičiuliui

Česnikas (Taurininkas) – Jarosławas Brekas, Sofija – Anna Wolfinger, Janušas – Arkadiuszas Anyszka

Józefui Sikorskiui: „Vilniuje neturime sugebančio rašyti libretus <...> Ar nėra kokio būdo man padėti?“ Varšuviečio muzikos kritiko J. Sikorskio ir S. Moniuškos draugystė prasidėjo 1845 metais, kai kritikas žurnale „Biblioteka Warszawska“ paskelbė išsamią ir labai palankią kompozitoriaus „Namų dainyno“ I sąsiuvinio recenziją.

S. Moniuškai atvykus į Varšuvą, Sikorskis kompozitorių supažindino su poetu ir dramaturgu Józefu Korzeniowskiu ir rekomendavo jį kaip „Halkos“ libretistą. Tačiau Moniuška jau buvo atkreipęs dėmesį į Varšuvoje tuo metu rankraščio pavidalu nelegaliai platinamą poemą „Halščka“. Jos autorius buvo poetas, radikalios Varšuvos menininkų grupės „Varšuvos bohema“ („Cyganeria warszawska“), siejusios literatūrinę kūrybą su švietėjiška veikla, narys Włodzimierzas Wolskis (1824–1882). Poetas nepasižymėjo darbštumu, mėgdavo užsukti į restoranus, tad Moniuškai teko rūpintis, kad jis kaip nors užbaigtų „Halkos“ libretą. Kartą, kai kompozitoriaus kantrybė išseko, jis užrakino Wolskį viešbučio kambaryje ir, pastatęs ant stalo butelį vyno, pripylęs į rašalinę rašalo, pasakė: „Manau, rytoj „Halką“ turėsime“. Kitą rytą libretas tikrai buvo baigtas.

1847 metais, Moniuškai Varšuvoje

asmeniškai išrūpinus cenzūros leidimą, „Halkos“ libretą Vilniuje išeido J. Zavadskio spaustuvė.

W. Wolskis ne perdėm aukštai vertino savo parašytą libretą, vadino jį tik eskizu („szkic librettowy“) ir leido savo kūrinį kompozitoriui keisti kaip tik šaus į galvą. Moniuška puikiai pasinaudojo jam suteikta kūrybine laisve – į libretą įterpė ir savo tekstų, pavyzdžiui, Jonteko ir Janušo duetą.

Ir vis dėlto labai sunku suprasti, kaip toks trumpas veiksmo laikas ir gana primityvi (o gal greičiau pernelyg dažnai pasitaikanti) „paskenduolės“ istorija gali taip stipriai jaudinti net ir šiandieninį, regis, visko mačiusį ir visko pertekusį klausytoją... *** Dviejų veiksmų „Vilniaus Halka“ („Halka wileńska“) prasideda Janušo sužadėtuvėmis – jis veda „lygią padėtimi ir dalia“ Sofiją. Per iškilmes sode pasirodo Halka, ji dainuoja graudžią, ilgesingą dainą, ši sujaudina visus sužadėtuvių dalyvius.

Iš savo gimtinės – iš kalnų – Halka atėjo lydima Jonteko, kuris ją karštai myli, globoja ir nesėkmingai bando atverti akis: juk ponaitis, jos vaiko tėvas, tikrai jai neištikimas, štai rengiasi vestuvėms su kita...

Janušas, bijodamas, kad Sofija gali įtarti ką negera, skuba pas Halką ir

Muzikos barai / 21

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200

Spektaklio finalas

meluodamas, kad netrukus ir pats ateis, kviečia susitikti už miesto. Pasirodę sužadėtuvių svečiai liepia tarnams Halką su Jonteku išvaryti iš miesto.

Palūžusi Halka išprotėja.

Grįžęs su neatpažįstamai pasikeitusia Halka į kaimą, Jontekas kaimiečiams pasakoja, kad juos Janušas apgavo, o jo tarnai išvarė už miesto vartų.

Minia gailisi Halkos: „Ne tu, vargšelė, taip nusidėjai, čia jau kas kitas kaltas labiau.“ Tik atvažiavus vestuvininkams – jaunieji tuoksis kaimo bažnytėlėje – Halka pagaliau suvokia savo nelaimę. Apimta keršto, ji nori padegti bažnyčią, tačiau iš ten ataidi malda.

Halka supranta, kad jos pyktis gali pražudyti daugybę niekuo nekaltų žmonių. Ji numeta degančią skalą, bėga prie šlaito ir šoka į upę.

Emocinę kulminaciją veiksmas pasiekia, kai iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius pasitinka Jontekas su negyva Halka ant rankų... *** „Halkos“ aktualumas buvo sukrečiantis, kaip ir jos kūrėjo drąsa apnuoginti aštrias savo laiko socialines problemas, kurios iki tol taip ryškiai operose neatsispindėdavo.

Halkos partijoje veltui ieškotume italų operoms būdingų koloratūrų,

Muzikos barai / 22

aukščiausių natų ir kitokių virtuozinių elementų. Jos partija – begalinės įtampos ir nuoširdumo kupina nuostabaus grožio muzika, artima liaudies dainoms ar baladėms, nors ir be jų citatų. Muzika atperka emociškai silpnoką libretą, išsiskiria išplėtotu melodingumu, lyriškumu, romantiniu ekspresyvumu. „Vilniaus Halka“ dar neturėjo visų būtinų vadinamosios didžiosios operos požymių (jų kur kas daugiau atsirado 1857 metais, kai kompozitorius rengė Varšuvos premjerą), tačiau dėl savo glaustos formos ir dramatinės išraiškos būtent pirmoji operos versija šiandien labiau vertinama už išplėtotą, chorais ir šokiais papildytą 4 veiksmų Varšuvos operos redakciją.

Svarbiausia „Halkos“ kompozicinės technikos naujovė – ne tik glaudžiai su operos visuma susieta uvertiūra, bet ir per visą kūrinį skambančios svarbiausios atsikartojančios, su kertiniais siužeto momentais susijusios temos, tokiu būdu muzikos dramaturgijai suteikiančios ne tik plėtotės vienovę, bet ir to meto operų (o ir apskritai muzikos) kontekste retą, o dar tiksliau, unikalų psichologizmą.

Galima drąsiai teigti, kad tas didžiausią nuostabą keliantis „Halkos“ motyvų ir temų plėtojimas bei variantinis kartojimas primena R. Wagnerio

leitmotyvų sistemos principus, tačiau ši sistema negalėjo turėti jokios įtakos „Vilniaus Halkai“, nes naudojama vėlesnėse jo operose („Lohengrinas“ pasirodė 1850 metais).

Kas žino, jei Moniuška būtų aprašęs „Halkos“ komponavimo metodus, ar nebūtų pasidalinęs šlove su operos reformatoriumi Wagneriu?

Beje, juk ir M. K. Čiurlionis intuityviai kūrė atonalias variacijas pačioje 20 a. pradžioje, iki Schönbergui paskelbiant (1921) dodekafoninės technikos principus.

Vadinasi, 1847 metais Moniuška lygiai taip pat galėjo sukurti muzikinę dramą, kaip ir pripažintas jos kūrėjas R. Wagneris. Tik gyvenimu toli nuo kultūros centrų esančiame provincialiame Vilniuje galima paaiškinti tai, kad po premjeros „Halka“ nepelnė tarptautinio pripažinimo. Ji nebuvo žinoma nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje, nei Anglijoje, tad Moniuškos veikalo kompoziciniai atradimai ir principai tikrai neturėjo įtakos operos kaip muzikos dramos žanro raidai. Gal tik šiandien, minėdami žymaus vilniečio 200-ąsias gimimo metines, galime suvokti, kokios svarbos įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo 1848 m. sausio 1 d. „Halkos“ koncertinis atlikimas Miulerių name. *** Gruodžio 3 d. Varšuvos kamerinės operos parodyta „Vilniaus Halka“ – 1984 m. režisieriaus Kazimierzo Dejmeko režisuotas spektaklis, kurio premjera įvyko Braitono festivalyje (Jungtinė Karalystė). Pastatymas pabrėžtinai istorinis, šiandien primirštu scenografijos, kostiumų ir mizanscenų naivumu kuriantis ypatingą atmosferą.

Tai, kad nedideliame teatre dainininkus scenoje nuo publikos skyrė ne dešimtys, o vos keli metrai, leido, regis, net fiziškai pajusti atlikimo nuoširdumą. Puikiai šioje erdvėje skambėję balsai, aktorinis meistriškumas, balsų negožiantis spalvingas orkestras – viskas tarnavo Moniuškos veikalo įtaigai.

Natalia Rubis – Halka nuo pirmos iki paskutinės akimirkos scenoje kūrė vientisą, dramatizmu verizmo

herojėms prilygstančios Halkos paveikslą. Vokalinė atlikėjos meistrystė ir aktorinis talentas atskleidė Halkos tragediją ir perteikė beribes kompozitoriaus simpatijas savo numylėtam personažui. Klausantis gyvai atliekamos operos dar kartą lydėjo nuostaba, kad su tokia meilės jėga sukurtas veikalas gali likti nepastebėtas ten, kur jis buvo sukurtas, nors yra pelnęs pripažinimą ne tik Lenkijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Žavėjo ir kompozitoriaus aistra, operos muzikoje atsiskleidžianti kur kas labiau nei dešimtyse portretų ar biografijos faktuose. Na, nebent pro daugybę datų ir veiklos aprašų prasiskverbianti graži meilės žmonai Aleksandrai istorija ir šiandien itin unikalus kompozitoriaus gyvenimo faktas – 10 vaikų šeima... Jai ir turime būti dėkingi už gausias ir įvairias S. Moniuškos veiklas Vilniaus muzikinei kultūrai – juk gausią šeimą reikėjo maitinti!..

Gal todėl ypatingomis emocijomis nuspalvinta didžioji priešmirtinė Halkos arija, kurioje herojė apdainuoja iš bado mirusį savo vaikelį...

Kamilis Zdebelis (Jontekas), Arkadiuszas Anyszka (Janušas), Anna Wolfinger (Sofija) ir kiti Varšuvos kamerinės operos „Halkos“ pastatymui suburti solistai leido pelnytai skleistis pagrindinės herojės personažui, sudarydami palankų foną ir kartu pabrėždami išskirtinį kompozitoriaus talentą nujausti dar tik būsimą žanro raidą. „Halka“ – socialinė-psichologinė drama. Operos realistiškumas, nelaimingos meilės drama leidžia lyginti šį kūrinį su tokiais veikalais kaip G. Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“, G. Bizet „Karmen“, G. Puccini „Madam Baterflai“ ar M. Musorgskio „Borisas Godunovas“...

Savo šedevru kompozitorius išgarsino Vilnių. Ir tik mūsų pačių, vilniečių, rūpestis puoselėti šį šedevrą Lietuvos teatrų scenose, o ypač – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. n

SVEIKI, PONE MONIUŠKA, MALONU SUSIPAŽINTI!

Stanislavo Moniuškos 200-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai Lietuvoje aprėpė daug sričių – surengta nemažai koncertų, parodų, ekskursijų, paskaitų, net kūrybinės dirbtuvės ir skaitovų konkursas.

Baigiantis jubiliejiniams žymiojo kompozitoriaus metams, gruodžio 3 d. Vilniuje nuskambėjus jo puikiajai operai „Halka“, žvarbų kitos dienos rytą šalies pedagogai rinkosi į mokslinę-praktinę konferenciją „Vaiko muzikinių ir meninių kompetencijų ugdymas ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje“, skirtą Stanislavo Moniuškos jubiliejui.

Riešėje vykusios konferencijos tikslas buvo aktualizuoti kompozitoriaus kūrybą ir nuveiktus darbus pedagogų bendruomenėje, ypač dirbančioje su pačiais mažiausiais ugdytiniais, siekiant, kad šio kūrėjo talento šviesa sklistų dar ne vieną šimtą metų. S. Moniuškos asmenybė ir veikla susijusi ir su Baltarusija, ir su Lenkija, ir su Lietuva, tad jubiliejinė kompozitoriaus sukaktis skatina bendradarbiauti visų trijų šalių atstovus, primena mūsų bendros istorijos faktus ir leidžia surasti daugybę vienijančių, o ne skiriančių aspektų.

Konferencija sudomino pedagogus (užsiregistravo daugiau kaip 60), buvo parengta 14 žodinių pranešimų ir muzikinių veiklų, pristatyta ir stendinių pranešimų.

Ypač laukiama viešnia konferencijoje buvo prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, kuri išleido specialų žurnalo „Muzikos barai“ numerį (2019 m. Nr. 5–6), skirtą S. Moniuškos kūrybai, jo darbams visuomenei, to laiko istoriniam kontekstui. Profesorės pranešimo įžvalgos, dėmesys kompozitoriaus gyvenimo detalėms padėjo atidžiau pažvelgti į šią asmenybę, suvokti kūrybos ir gyvenimo faktų paraleles. Konferencijos dalyviai vėliau komentavo, kad tokių išsamių ir suprantamų pristatymų šiandienos informacijos sraute jiems labai trūksta, kad pateikta medžiaga bus postūmis giliau domėtis S. Moniuška, o svarbiausia – su kompozitoriumi supažindinti savo ugdytinius.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytojos prof. dr. Vida Palubinskienė ir doc. dr. Marija Jonilienė pristatė savo naujausius tyrimus muzikos edukologijos srityje. Vidai Palubinskienei talkino jos mokinės iš Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ Emilija Filipavičiūtė ir Kamilija Vozbutaitė, primindamos liaudies muzikos svarbą. Tame pačiame universitete dėstanti doc. dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė skaitė pranešimą apie tradicinių ir inovatyvių ikimokyklinio muzikinio ugdymo metodų darną.

Konferencijoje greta mokslinių pranešimų didelis dėmesys buvo skirtas praktikai, o tai ypač svarbu pedagogams. Skambant S. Moniuškos muzikai konferencijos dalyvius pasveikino Maišiagalos lopšelio-darželio ugdytiniai, visus sužavėjo Riešės vaikų darželio, Buivydiškių pagrindinės mokyklos Sudervės pradinio skyriaus muzikinės veiklos. Meninio ugdymo mokytojos ekspertės Eglė Povilaitienė ir Jūratė Mackevičienė konferencijos dalyvius kvietė improvizuoti išdalytais muzikos instrumentais, savo patirtį perteikė mokytojos Jurgita Stasiūnienė, Reda Rutkauskienė, Edita Staniulionienė, Gražina Švaikovskaja, Aurelija Petručionienė, Jolita Selilienė ir Agnė Rudytė.

Konferencija, kurios organizavimo rūpesčiai teko Vilniaus r. savivaldybės muzikos mokytojų metodinio būrelio ir Riešės vaikų darželio bendruomenių nariams, buvo įdomi ir prasminga. Kadaise S. Moniuškos išsakyta mintis „...tai, kas tautiška, kraštietiška, čionykštiška, kas yra tarsi mūsų vaikystės prisiminimų aidas, niekada nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir augusiems...“ šio renginio kontekste įgijo naujų prasmių. Nedaug žinojusiems apie iškilų muziką konferencija buvo maloni proga jį pažinti labiau, o renginyje skambėjusios jo melodijos mažiesiems dalyviams taps tuo vaikystės prisiminimu, kuris vilios patirti S. Moniuškos muzikos grožį.

Vaiva JUCEVIČIŪTĖ-BARTKEVIČIENĖ

Muzikos barai / 23

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200

Tarptautinis simpoziumas Baltarusijoje

2019 M. RUGSĖJO 18–19 DIENOMIS BALTARUSIJOJE VYKO TARPTAUTINIS SIMPOZIUMAS, SKIRTAS STANISLAVO MONIUŠKOS 200-OSIOMS GIMIMO METINĖMS. SIMPOZIUMAS BUVO 3 DALIŲ: TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA „STANISLAVAS MONIUŠKA – NUO UBELĖS IKI VARŠUVOS“, S. MONIUŠKOS VARGONŲ IR VOKALINĖS MUZIKOS KONCERTAS IR KONCERTAS-DISKUSIJA „MONIUŠKOS LAIKAS“, KARTU IR SIMPOZIUMO REZULTATŲ APTARIMAS.

I

š Lietuvos į simpoziumą buvo išvykusi aštuonių asmenų delegacija: dainininkės Asta Krikščiūnaitė ir Rita Novikaitė, pianistės Ala Bendoraitienė ir Šviesė Čepliauskaitė,

Simpoziumo dalyvius sveikina Lietuvos ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Andrius Pulokas

Ambasados antrasis sekretorius Mindaugas Gabrėnas padėjo organizuoti simpoziumą ir aktyviai dalyvavo renginiuose Minske

S. Moniuškos 200-osioms metinėms skirtas Tarptautinis simpoziumas Baltarusijoje. 1-oji diena Lietuvos ambasadoje

Muzikos barai / 24

vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė, muzikologė Laima Budzinauskienė, kompozitorė Audronė Žigaitytė ir dailininkas Arvydas Nekrošius.

Pirmą dieną mokslinė konferencija

„Stanislavas Moniuška – nuo Ubelės iki Varšuvos“ vyko Lietuvos ambasadoje Baltarusijoje. Konferencijos dalyvius nuoširdžiu žodžiu pasveikino Lietuvos ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Andrius Pulokas.

Pranešimų dalį pradėjo mūsų bičiulis, praeities muziką entuziastingai studijuojantis dainininkas Viktoras Skorobogatovas. Jo iniciatyva Baltarusijos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta A. Radvilos opera „Faustas“, išleista knygelė ir CD. Inicijuodamas praeities veikalų pastatymus, straipsnius, įvairiausius leidinius V. Skorobogatovas nemažai dėmesio skiria K. Oginskiui, A. Radvilai, S. Moniuškai ir kitiems iškiliems LDK muzikams.

Baltarusijos prelegentai Svetlana Šejpa, Jazepas Januškevičius, dr. Olga Savickaja ir Halina Cmyga savo pranešimuose aptarė Moniuškos chorinės ir simfoninės kūrybos problemas,

kompozitoriaus gyvenimą, indėlį į Baltarusijos muzikinę kultūrą ir jo atminimo puoselėjimą šiandieniniame koncertiniame ir pedagoginiame repertuare.

Doc. dr. Laima Budzinauskienė ir prof. Audronė Žigaitytė pristatė dabarties požiūrį į iškiliausius S. Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinius kūrinius ir operą „Halka“.

Vienintelio pasaulyje (kaip kad buvo pristatyta) S. Moniuškos muziejaus Smilovičiuose direktorės Irinos Seredos pranešimas apie kolekcijos formavimo problemas mus taip sudomino, kad kitą dieną simpoziumo programą papildėme kelione į Smilovičius ir Ubelę, kur apžiūrėjome Stanislavo Moniuškos gimtąsias vietas ir muziejų, aplankėme Smilovičiuose gimusio Chaimo Sutino (Chaïm Soutine) muziejų, įrengtą Kultūros centre.

Pirmosios dienos vakarą praleidome Švč. Trejybės ir šv. Roko bažny-

čioje, ten buvo surengtas S. Moniuškos vargonų ir vokalinės muzikos koncertas. Jis simboliškai pradėtas trečiąja Aušros vartų litanija, tarsi sujungusia birželį Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos pabaigos koncertą su simpoziumu Baltarusijoje. Žinoma, mažoje, bet labai jaukioje bažnytėlėje skambėjusi kamerinė versija nei užmoju, nei atlikimu neprilygo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje giedotoms visoms keturioms Aušros vartų litanijoms. Trečiąją litaniją atliko prie Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos tik prieš metus susibūręs choras ir instrumentinis ansamblis „Cantus Alba Rutheniae“, vadovaujamas Galinos Cmygos.

Koncerte pasirodė vargonininkas Viktoras Kistenas ir jaunas, perspektyvus, dažniausiai Europos šalyse koncertuojantis tenoras Yury Haradzetskis.

Kelias Moniuškos dainas ir kūri-

Kolegos iš Baltarusijos Viktoras Skorobogatovas, Jazepas Januškevičius, Olga Savickaja

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Vargonų ir vokalinės muzikos koncerte dalyvavo dainininkai Asta Krikščiūnaitė ir Yury Haradzetskis bei vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė

Renginio dalyviai Šv. Trejybės ir šv. Roko bažnyčioje

Muzikos barai / 25

STANISLAVUI MONIUŠKAI – 200

Prie Moniuškos muziejaus Smilovičiuose (iš kairės): Laima Budzinauskienė, Audronė Žigaitytė, muziejaus direktorė, Ala Bendoraitienė ir Asta Krikščiūnaitė

Moniuškos muziejaus koncertų salėje (iš kairės): Pavelas Suraginas (Baltarusija), Asta Krikščiūnaitė, Ala Bendoraitienė, Laima Budzinauskienė, Audronė Žigaitytė, Jurgita Kazakevičiūtė ir muziejaus direktorė su dovanotu nauju eksponatu – Moniuškai skirtu „Muzikos barų“ numeriu

nius vargonams atliko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. Asta Krikščiūnaitė ir Jurgita Kazakevičiūtė. Lietuvių muzikavimas sužavėjo gausiai į koncertą susirinkusius klausytojus.

Antroji viešnagės Baltarusijoje die-

Muzikos barai / 26

na prasidėjo itin įspūdingai ir suteikė nemažai impulsų būsimoms Lietuvos muzikų sąjungos veikloms.

Sunku patikėti, kad pasaulyje vienintelis Moniuškos muziejus įsikūręs vieno aukšto silikatinių plytų namelyje Smilovičiuose, tačiau su nuostaba patyrėme, ką reiškia vienintelės darbuotojos, kartu ir direktorės, Irinos Seredos nuoširdžios pastangos kaupti eksponatus, kurti jaukią aplinką ir puoselėti Moniuškos atminimą jo gimtinėje. Lenkijos ir Baltarusijos teatrai muziejui dovanoja kostiumų, rekvizito detalių, čia sukaupta nemažai dokumentų nuorašų, spektaklių afišų, programėlių, nuotraukų. Nedidukėje salytėje, kurioje telpa apie 40 žmonių, stovi fortepijonas. Pasirodo, klausytojai itin mėgsta čia rengiamus muzikos vakarus, į juos autobusais atvykstama iš įvairių Baltarusijos vietų – juk viename autobuse kaip tik ir telpa apie 40 klausytojų.

Mieli suvenyrai primins jaukų susitikimą Moniuškos muziejuje.

Audronė Žigaitytė, Laima Budzinauskienė, Aleksejus Frolovas, Šviesė Čepliauskaitė, Ala Bendoraitienė skaito pranešimus Baltarusijos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Dar daugiau įspūdžių netikėtai patyrėme Smilovičių kultūros centre esančiame Chaimo Sutino muziejuje, kuris gimtajame dailininko miestelyje 2012 metais įrengtas UNESCO komisijos iniciatyva (skirtas tikslinis finansavimas). Ketindami gana formaliai skirti dėmesio garsiajam Baltarusijos išeiviui, Vilniuje ir Prancūzijoje mokslus baigusiam, daugiausia Paryžiuje dirbusiam tapytojui, su nuostaba atradome dviejuose dideliuose pastato kambariuose originaliai ir meniškai sukomponuotą informatyvią ekspoziciją bei nuoširdžią pasakotoją. Pirmajame kambaryje godžiai klausėmės gidės pasakojimo ir paveikslų reprodukcijų pristatymo. Pakviesti į antrąjį muziejaus kambarį, buvome maloniai nustebinti – patekome į Monmartro „Rotondos“ kavinę, mus pasitiko gardžios kavos aromatas, ją gėrėme susėdę prie nedidelių apvalių staliukų...

Gidė tęsė įdomų pasakojimą, dabar jau jį papildydama vaizdais ekrane.

Apiberta mūsų klausimų, ji noriai dalinosi maloniais faktais apie moksleivių entuziazmą muzikuoti ir domėtis daile (koridoriuose matėme ne tik gausią, bet ir įspūdingą moksleivių darbų ekspoziciją) vien todėl, kad čia įkurti didžiųjų menininkų muziejai. Žinoma, ir kelionėje iki Minsko, ir vakare grįždami namo aptarinėjome tuos netikėtus įspūdžius, kai nuoširdus rūpestis savo krašto kultūra gali suteikti impulsą reikšmingam jaunuomenės judėjimui, sudominti, atskleisti talentus ir tęsti pradėtus procesus.

nešimų buvo doc. Ritos Novikaitės ir Šviesės Čepliauskaitės atliktas Moniuškos dainų pluoštas ir renginio organizatoriaus iš Baltarusijos pusės Aleksejaus Frolovo pasakojimas apie namų muzikavimui skirtus Moniuškos kūrinius. Teatralizuota forma vaizdingus kūrinėlius „Meška“, „Gegutė“, „Žuvelė“ ir kitus žaismingai iliustravo Aleksejaus suburtas ansamblis „Vytoki“.

Aptardami dviejų dienų Tarptautinį simpoziumą, skirtą S. Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms, jo dalyviai ir klausytojai vienu balsu akcentavo formos originalumą: kai mokslinius faktus iliustruoja čia pat gyvai skambanti muzika, įspūdis kur kas didesnis nei vien klausantis pranešimų. Visi dėkojo simpoziumui didelį dėmesį skyrusiai Lietuvos ambasadai Baltarusijoje ir aktyviai renginiuose dalyvavusiam jos antrajam sekretoriui Mindaugui Gabrėnui.

Baigiamasis Stanislavo Moniuškos metų akcentas – Lietuvos delegacijos

Chaimo Sutino muziejaus Smilovičiuose atkurtoje „Rotondoje“ – Paryžiaus alsavimas

Koncertas-diskusija „Moniuškos laikas“ rugsėjo 19-osios popietę vyko Baltarusijos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Renginį Moniuškos fortepijonine muzika pradėjo doc. Šviesė Čepliauskaitė, vėliau apie ją skaitė ir pranešimą. Zmiceras Jurkevičius pristatė unikalius Moniuškos kilmės faktus – nemažai laiko mokslininkas skiria kompozitoriaus giminės medžio sudarymui. Apie vargonų muziką kalbėjo Viktoras Kistenas, kurio vargonavimą išvakarėse girdėjome koncerte. Ala Bendoraitienė Vilniuje sukurtus kompozitoriaus opusus fortepijonui komentavo čia pat juos atlikdama. Tarsi intermedija tarp pra-

„Atsisveikinimo daina“ – vakaras Vilniuje, Muzikos svetainėje

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

lapkričio 16 dieną surengtas vakaras „Atsisveikinimo daina“ veiklą pradėjusioje LMS Muzikos svetainėje. Buvo apibendrinti Moniuškos jubiliejui skirti renginiai, pasidalyta mintimis, ką naujo sužinojome, patyrėme ir ką įsipareigojame daryti, kad užmirštas vilnietis Stanislavas Moniuška nebebūtų užmirštas. n MB inf.

Rita Novikaitė ir Šviesė Čepliauskaitė atlieka Moniuškos kūrinius

Muzikos barai / 27

EDUARDUI BALSIUI – 100 Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Š

iandienos realijų kontekste „Eglė žalčių karalienė“, anot Agnės Biliūnaitės, „archajiškas pasakojimas apie novatoriškumą ir ištikimybę savo pasirinkimui, apie smurtą aklai ginant įsisenėjusias tradicijas“1, atrodo ypač aktualus. Pridėkime dar antropocentrizmo kritiką, prognozuojamą posūkį į hibridinę gyvūnų ir žmonių ateities visuomenę, rūšių emancipaciją2... ir tai, kad be Geležinio Vilko nebūtų Vilniaus, o be Žalčio ir Eglės – Palangos... Taigi, kūrėjams prielaidų ir pagundų aktualizuoti, modernizuoti baleto turinį įvairiomis potemėmis netrūksta. Ryški epo modernizavimo versija literatūroje – Vytauto V. Landsbergio apysaka „Žalčių kara1 Biliūnaitė A. Šakotas Eglės žalčių karalienės genealoginis medis. – Eglė žalčių karalienė, LNOBT, 2015, 21.

Patirti pasaką šokant Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera Palangoje

lienė“, kurioje pasakojimas perkeliamas į realų istorinį laikotarpį, pokario partizaninių kovų sūkurį3. Tačiau mito daugiasluoksniškumą, įtampą, galingą energiją perteikti balete ir juo labiau adekvačiai jį suvokti vargu ar įma3

noma. Baleto statytojų interpretacijų (V. Grivickas, 1960; E. Bukaitis, 1976; E. Domeika, 1995; G. Williamsonas, 2015) amplitudė svyruoja nuo Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos iki senojo tik latviams ir lietuviams būdingo

Žr. Landsbergis V. V. Žalčių karalienė. Dominicus Lituanus,

2018.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

2 Žr. Francione G. L. Animals as persons: essays on the abolition of animal exploitation. Columbia University Press, 2008.

Muzikos barai / 28

mito – kraštutinių polių, taip ir nesusijungusių, neradus pusiausvyros.

Eduardas Balsys manė, kad choreografai patys turi būti suinteresuoti gera tema, kuri atitiktų žanro specifiką, jie galėtų nurodyti kompozitoriui tikrąjį kelią. „Vis dėlto patartina kreiptis į kompozitorių simfonistą, nes baleto muzika yra simfoninė su aiškiais dramaturginiais akcentais, spalvingai orkestruota. Kadangi aš jaučiuosi esąs simfonistas iš prigimties, niekieno neskatinamas kadaise pasiryžau rašyti baletą. Įgijęs tam tikros patirties, pritariu nuomonei, kad gerą baletą parašyti sunkiau nei operą“4.

Kurdamas naują baleto versiją Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui (premjera įvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d. Palangos koncertų salėje) choreografas Martynas Rimeikis atvirai pasidalino abejonėmis dėl „tikrojo kelio“ paieškų: „Buvo pagundų „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje ieškoti socialinių problemų arba mitologinių gamtos ir žmogaus sąsajų.

Bet džiaugiuosi, kad joms atsispyriau nusprendęs visus atsakymus rasti turtingoje E. Balsio muzikoje. Nuoširdžiai pasakoju kompozitoriaus pasirinktą istoriją taip, kaip ją suprantu, naudodamasis jo paties 1960 m. sukurtu libretu. O jame atradau Eglės ir Žilvino meilės legendą“5.

Ankstesniems (J. Pakalnio, J. Juzeliūno, J. Indros) XX amžiaus vidurio baletams būdingas epinis-žanrinis simfonizmas E. Balsio „Eglėje...“ (1960) transformavosi į lyrinį-dramatinį, kuris palankesnis vientisai kompozicijai ir yra artimesnis baleto specifikai. E. Balsys sukūrė įtaigią simfonišką baleto partitūrą, tapusią chrestomatiniu lietuviško baleto pavyzdžiu. Apgalvotą pagrindinę kūrinio mintį įprasminanti leitmotyvų sistema, dinamiškos veikėjų charakteristikos, išplėtotos lyrinės scenos, išradinga orkestruotė puikiai atskleidė E. Balsio dramaturgo ir simfonisto talentą. Drauge kompozitorius, atrodo, nebuvo linkęs eksperimentuoti, baleto meną siekė atnaujinti iš vidaus.

E. Balsys, libretistas ir kompozitorius, nevengdamas realistinio pasakos pra4

Kultūros barai, 1981, Nr. 11, 2–9.

Eglė žalčių karalienė. – Klaipėdos muzikinis teatras. Muzikinis rugpjūtis pajūryje, Klaipėda, 2019.

5

Muzikos barai / 29

Martyno ALEKSOS nuotraukos

do, intensyviai plėtojo pagrindinių veikėjų jausmų dramą, ją išryškindamas ir tiksliai fiksuodamas.

Baletą „Eglė žalčių karalienė“ dirigavęs Chaimas Potašinskas sakė: „Kaip atramos tašką, nuo kurio turėtų atsispirti ateities lietuvių baletas, įsivaizduoju Balsio „Eglę...“. Ši partitūra – ne tik puikus muzikos veikalas, bet ir, sakyčiau, grafikos kūrinys.

Tenka dirbti su autoriais, kurie dažnai nuolaidžiai žiūri į nukrypimus nuo muzikinio teksto (kartais net atrodo, kad jie patys savo muzikos tiksliai neatsimena). Vartant Balsio partitūrą jauti kompozitoriaus pagarbą ir meilę savo kūriniui. Tai įkvepia ir atlikėjus, sukelia atsakomybės jausmą6.

Dirigentui Modestui Barkauskui E. Balsio partitūra lyg sava, nes ją (tiesa, skirtingų redakcijų) diriguoja net dviejuose Lietuvos teatrų pastatymuose – Klaipėdos ir Vilniaus. Klaipėdos teatro orkestras muzikinę jūros legendos stichiją perteikė jautriai, pakiliai7. Nemenką krūvį atlaikė or6

Kultūros barai, 1981, Nr. 11, 2–9.

Dirigento M. Barkausko teigimu, naujame pastatyme baleto partitūra iš esmės atliekama visa, praleistas tik II v. 3pav. „Gintarai ir perlai“, sutrumpinti Žilvino Eglei duoti neįvykdomi darbai – neliko pyrago be indų kepimo.

7

Muzikos barai / 30

kestro koncertmeisteris Aleksandras Koshevaras, solistai saksofonininkas Kęstutis Sova, klarnetininkas Antanas Milerius bei Aris Burkins (anglų ragas, Latvija).

M. Rimeikio choreografinė E. Balsio baleto muzikos interpretacija, manau, yra organiškiausia, atspindinti svarbiausią lyrinę-dramatinę baleto muzikos atsinaujinimo tendenciją. Pasirinktoji meilės legenda suvienija realius pasakos ir abstrakčius mito motyvus, sudaro prielaidas choreografui kalbėti natūraliai, šiuolaikiškai, savitai. Emocionaliai dramatiškas muzikos turinys apsaugojo choreografą nuo eksperimentų dėl eksperimentų ar papildomų draminių „atradimų“, kurie galėjo tapti svetimkūniais, stelbiančiais muzikos polėkį, jos vidinį teatriškumą, vaizdingumą. Judesys nedetalizavo literatūrinio pasakos (iš dalies ir muzikos) turinio, neįskaitomomis prasmėmis neapsunkino ir mitologinės veikalo prasmės. Choreografas juos sintezavo, įsigilinęs į baleto libreto ir muzikos autoriaus sumanymą, įprasmino klasika tapusios muzikos gyvybingumą.

Šiuolaikinio šokio semantika minimaliai verbalizuojama vingriais sukamaisiais judesiais (žalčiai), virš galvos iškeltu delnu suglaustais ir išskėstais pirštais (lyg žalčio galva ir karūna), laužytais Eglės rankų judesiais, jausmingu veido slėpimu delnuose („išleiskite“, „pažadėjau“), bučiniais (Žilvinui išleidžiant Eglę į gimtinę). Adekvačiai pasakojimo turinį perteikia necituojamo liaudiško šokio judesių energetika.

Labiau charakterinį, draminį Žilvino personažą įtikinamai sukūrė Mantas Černeckas, sugestyviai išreiškęs bekompromisį, vyriškąjį ego.

Jausmingumas – nuosaikesnis, žaismingas ir atviras, kartais ribinis – triumfuoja Eglės raudose, Eglės ir Žilvino duetuose. Julijos Stankevičiūtės interpretuota finalinė Eglės rauda sukrėtė šiuolaikinio šokio „realistiniu“ ekspresionizmu. Drauge su artiste per judesį patyrėme tragizmo kulminaciją. Kiros Tykhonovos Drebulė atrodė jaunatviškai tvirta ir nepalūžtanti net išdavystės akivaizdoje, priimanti jai skirtą likimą be verkšlenimo ir „drebėjimo“, savaip išdidžiai, pa-

laipsniui sustingdama ir įsikąsdama į ranką (mea culpa). Jaunatviška energija įtaigiai spinduliavo Vladyslavas Bondaras, šokęs Ąžuolą (Beržo šiame pastatyme neliko). Vaidmenų pagavumu jam prilygo ir Eglės seserys – Ema Marija Maslauskaitė bei Eiva Dobilaitė. Statiškesni Eglės tėvų personažai (Darius Berulis ir Aušra Krasauskaitė) organiškai įsiliejo į judesių partitūrą. Apskritai Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė (pridėkime kaimiečius ir žalčius) įrodė esanti pajėgi stilistiškai vientisai atlikti sudėtingą šiuolaikinio šokio spektaklį.

Jo tėkmė buvo natūrali, veržli, meistriškai balansuojanti ant abstraktaus šokio ir juo įprasminamų draminių personažų ribos, kartais prioritetą suteikiant skirtingoms vienio pusėms.

Naujo pastatymo scenovaizdis maksimaliai redukuotas (tikriausiai prisitaikant prie festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ sąlygų, Palangos koncertų salės (kurios multifunkcionalumas kelia abejonių). Gali susidaryti įspūdis, kad esame ne teatro premjeroje, o repeticijų salėje, kur mėtosi virvės, grandinės, trūksta šviesos, šokėjai apsivilkę patogiais tamsiais drabužiais. Scenovaizdį kūrė ta pati komanda kaip ir pavasarį įvykusios M. Rimeikio premjeros „Dienos, minutės“. Ir ten, ir čia dailininkės Elvitos Brazdilytės kostiumų siluetai lyg nepastebimai, skoningai įsilieja į scenovaizdžio visumą, ankstesni pilki ir balti atspalviai naujame pastatyme paįvairinami juodais ir mėlynais.

Marijus Jacovskis taip pat tarnauja šokiui, kaip jam įprasta, išlaisvindamas scenos erdvę, suteikdamas jai keletą žvejų atributų akcentų. Levo Kleino apšvietimas aname pastatyme buvo išraiškingesnis.

Anot A. Biliūnaitės, „Eglė žalčių karalienė“ – tai vis iš naujo suskambantis archajinis pasakojimas <...>. Šią pasaką norisi patirti ne tik protu, širdimi, bet ir visu kūnu. Šokant“8.

Tokią patirtį dovanoja choreografas M. Rimeikis. n

8

Biliūnaitė A., ten pat.

Muzikos barai / 31

KONKURSAS

Sieksime vargonų meno aukštumų ar grįšime į „vargonininkų gadynę“?

VIII tarptautiniam M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursui pasibaigus Eglė ŠEDUIKYTĖ

D

augiau kaip 50 metų skaičiuojantis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas atspindi Lietuvos fortepijono ir vargonų atlikimo mokyklų pasiekimus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniame kontekste. Kuo šis, aštuntasis, vargonininkų konkursas buvo išskirtinis? Visų pirma, dalyvių iš viso pasaulio gausa ir itin aukštu jų pasirengimo lygiu. Dvidešimt du vargonininkai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Italijos, Austrijos, Čekijos, Belgijos, Vengrijos bylojo apie bendrą koncertinio vargonavimo meistriškumo kilimą ir koncertuojančio vargonininko populiarumą akademinės muzikos pasaulyje.

Tačiau yra ir kitas, nedžiuginantis, faktas, išskiriantis šį konkursą iš kitų. Iki šiol jame lietuviai ne tik visuomet dalyvaudavo, bet ir laimėdavo laureatų vardus. Pastaruosiuose trijuose konkursuose pirmąsias vietas laimėjo Jurgita Kazakevičiūtė (2007), Karolina Juodelytė (2011) ir Mona Roždestvenskytė (2015). O šiais metais iš Lietuvos nedalyvavo nė vienas vargonininkas... Kas atsitiko? Išsisėmėme, pavargome ar neturime jaunųjų muzikantų? Žvelgdami istoriškai, pamatysime, kad Lietuvos vargonavimo tradicijų formavimuisi būdingi stiprūs pakilimai ir atoslūgiai. Nors pirmųjų vargonų atsiradimas Lietuvoje siejamas su XV a. pradžia, dar ilgą laiką jais grodavo tik atvykėliai iš svečių šalių, todėl laikoma, kad vargonų me-

Muzikos barai / 32

nas Lietuvoje gyvuoja nuo XIX a. pabaigos, kai Juozo Naujalio inicijuotas vargonininkų sambūris išsivystė į aktyvų sąjūdį, lėmusį Lietuvos vargonų mokyklos atsiradimą ir aktyvaus koncertinio vargonavimo, grįsto europinėmis tradicijomis, pradžią. Antrasis pasaulinis karas sutrikdė visą kultūrinį gyvenimą, o sovietmečiu labiausiai nukentėjo vargonai, jie kaip religinio kulto instrumentas buvo išstumti iš viešojo gyvenimo.

Antroji stipri banga, sukėlusi vargonų renesansą Lietuvoje, plūstelėjo po 12 metų trukusios tylos, 1962-aisiais, Leopoldui Digriui baigus studijas Maskvoje ir tuometėje Lietuvos konservatorijoje įsteigus vargonų klasę. Atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis. Nuo 1965 m. rengtas M. K. Čiurlionio pianistų konkursas atkakliomis L. Digrio pastangomis 1968-aisiais tapo ir vargonininkų varžytuvėmis. Konkursas ir Vilniaus vargonų festivalis daug lietuvių kompozitorių įkvėpė kurti šiam instrumentui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę renginys tapo tarptautiniu, žinomu pasaulyje, jame Lietuvos vardą garsino mūsų jaunieji vargonininkai. Paradoksas, bet visą šią, rodos, jau nesustabdomą vargonų mašiną įsukęs L. Digrys, į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedrą sugrįžus bažnyčios vargonininko specializacijai, netrukus buvo priverstas palikti pedagoginę veiklą, o kito tokio ryškaus, koncertines vargonininkų ambicijas žadinančio vedlio neatsirado.

II premijos laureatas Janas Šprta

Mindaugo MIKULĖNO nuotraukos

Nesant galimybės aptarti savos mokyklos atstovų pasirodymų ką tik pasibaigusiame konkurse, tenka konstatuoti itin aukštą užsienio dalyvių profesinį lygį. Kone kiekvieno jų pasirodymas nuo pat pirmojo turo prilygo puikiam koncertui. Solidžiai žiuri, kurioje dirbo pasaulyje žino- Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai mi muzikai Christophe´as Montoux (Prancūzija), Martinas Sanderis (Vokietija), Juanas Paradell Solé (Vatikanas), Andrzejus Chorosińskis (Lenkija, pirmininkas) bei mūsų šalies atstovai Leopoldas Digrys, Renata Marcinkutė-Lesieur ir Leonidas Melnikas, buvo tikras iššūkis, ypač per pirmąjį turą, iš stiprių dalyvių išskirti pačius geriausius. II ture, kuriame vargonavo 12 dalyvių, pradėjo ryškėti lyderiai, sugebėję per trumpą repeticijų laiką įvaldyti Šv. Kazimiero bažnyčios akustinę erdvę ir parodyti geriausius registruotės, artikuliacijos ir interpretacinius sprendimus. Kai kurie, virtuoziškumu sužibėję I ture, antrajame neatlaikė konkurencijos interpretacijos požiūriu. Taip atsitiko tiems, kurie, siekdami išsiskirti savita artikuliacija ar registruote, prarado ryšį su epocha ir perdėta saviraiška suardė kūrinio vientisumą. Iš šešių III turo dalyvių keli patys ištvermingiausi ir stabiliausiai vargonavę sugebėjo dar ir nustebinti. Į nugalėtojų trejetą prasiveržė čekas Filipas Šmerda, jam trečios vietos pakopą užleido visus anksčiau žavėjęs amerikietis, daugelio konkursų laureatas Tyleris Jasonas Boehmeris.

Bažnyčioje griežiantis vargonininkas, būdamas aukštai, yra nematomas, todėl, skirtingai nei kitais instrumentais grojantys atlikėjai, neturi galimybės žavėti klausytojo nei gera išore, nei manieromis, tad šiam tenka neblaškomam susitelkti į garsą. Vis dėlto konkurse, ypač pirmame ture, norėjosi pamatyti solistą nusilenkiantį prieš pasirodymą ar po jo, pasitikti ir palydėti jį plojimais, juolab žinant, kad beveik pusės jų jau nebebus antrame ture. Teko žvilgsniu gaudyti juos beveik nepastebimai praeinančius bažnyčios pasieniu link vargonų.

Gal atvykusius dalyvius taip nuteikė, galima sakyti, tušti bažnyčios suolai? Tarp besiklausančiųjų daugiausia buvo pačių atlikėjų. Vykstant pirmam turui Evangelikų liuteronų bažnyčioje, čia kartais užklysdavo prašalaičių, užeidavo turistų, išgirdusių vargonų garsus, užsukdavo

VIII tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatai Šv. Kazimiero bažnyčioje

šeimų su vaikais. Tačiau konkursas skirtas kiek kitokiai auditorijai – išmanančiai vargonavimo specifiką ir siekiančiai pasisemti patirties ir įkvėpimo. Nusistebėjus menku vargonininkų susidomėjimu, paaiškėjo, kad LMTA studijuojančiųjų šį instrumentą yra labai mažai. Dalis jų asistavo konkurso dalyviams (beje, tai darė puikiai; didelis krūvis teko LMTA Vargonų katedros bakalaurantei Eglei Rudokaitei ir magistrantei Eglei Maciukevičiūtei, joms Klaipėdoje netgi teko derinti vargonus), kiti negalėjo palikti savo pareigų, tad lyg ir neliko kam klausytis. Tačiau norėjosi pamatyti ir vieną kitą dėstytoją, be tų, kurie dirbo žiuri, taip pat didesnį būrį anksčiau LMTA baigusių vargonininkų. Žinoma, galima manyti, kad dalis vargonininkų stebėjo konkurso transliacijas internetu, bet profesionalui klausytis įrašo ir girdėti gyvai yra nepalyginami dalykai – juk apačioje girdimas kitoks

Muzikos barai / 33

KONKURSAS garsas nei viršuje, prie vargonų pulto, o kaip tik prie jo buvo įtaisyti mikrofonai.

Konkurse skambėjo visų epochų vargonų repertuaras, leidęs atlikėjams atsiskleisti visais įmanomais rakursais.

I ture Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje dalyviai varžėsi Laimio Pikučio ir vokiečių firmos „Orgelbau Klais Bonn“ vargonais atlikdami efektingą ankstyvojo baroko meistro Nicolauso Bruhnso Didįjį preliudą e-moll, virtuozišką tiek technikos, tiek stilistikos požiūriu. Vienas iš J. S. Bacho Leipcigo choralų „Allein Gott in der Hoh sei Ehr“ buvo tikras ištvermės išbandymas – nesuklupti be jokio atokvėpio 5 minutes trijose manualų ir pedalų linijose plėtojant choralo tematiką. Ankstesniems M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursams parašyti lietuvių kompozitorių Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Fausto Latėno ir Algirdo Martinaičio opusai kiekvieno dalyvio buvo perteikiami savitu braižu ir emociniu krūviu, interpretuojant juos vis kitomis registrų spalvomis. Pagal tradiciją specialiai konkursui užsakomą opusą šiemet kūrė Anatolijus Šenderovas, bet jo, deja, neišgirdome, kaip turbūt dar ne vieno šį pasaulį neseniai palikusio kompozitoriaus darbo.

Galbūt todėl konkurso repertuare trūko šiuolaikiškumo, leidžiančio susivokti, kas šiandien aktualu vargonų kūryboje, kokios tendencijos, naujovės.

II ture plačioje Šv. Kazimiero bažnyčios akustinėje erdvėje karaliavę didieji Johanno Sebastiano Bacho preliudai, fantazijos ir tokatos su fugomis, atliekami vokiškais „Oberlinger Orgelbau“ vargonais, bylojo apie aukštą vargonininkų meistriškumą. XX a. kompozitorių Olivier Messiaeno, Petro Ebeno, Thierry Escaicho ir Sofijos Gubaidulinos kūriniuose vargonininkai atskleidė individualų braižą ir registrų spalvomis tapė vaizdinius, stengdamiesi nenutolti nuo įsivaizduojamų kompozitorių sumanymų.

Visi atlikėjai grojo Čiurlionio Fugą cis-moll, beje, vienintelę paties kompozitoriaus užrašytą vargonams ir dedikuotą savo tėvui vargonininkui. Buvo įdomu klausytis, kaip Čiurlionį jaučia ir interpretuoja kitų šalių atlikėjai.

Konkurso finišą pasiekę šeši atkakliausi dalyviai pirmąsyk renginio istorijoje varžėsi ne Vilniuje, bet pilnutėlėje Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje grieždami puikiais austriškais „Rieger Orgelbau“ vargonais. Buvo itin džiugu matyti tiek žmonių, palaikančių talentingus jaunuosius vargonininkus daugybės jėgų ir ištvermės pareikalavusiame konkurso finale. III ture skambėjo visiems dalyviams privaloma „Pasaulio sutvėrimo“ vizijas įkūnijanti Čiurlionio Fuga b-moll. Po konkurso paklausinėjus, kokį įspūdį paliko pirmoji pažintis su mūsų muzikos genijumi, vargonininkai sakė, kad Čiurlionis jiems yra didžiulis atradimas, liksiantis jų repertuare. Finalui vargonininkai galėjo rinktis didžiųjų romantikų Césaro Francko, Ferenco Liszto, Maxo Regerio stambios formos opusus, o laisvai pasirenkamoje programoje skambėjo 6 rečiau Lietuvoje atliekami grandioziniai XX a. kūrėjų Louiso Vierne´o, Maurice´o Duruflé, Charles´io Tournemire´o kūriniai.

Laureatais tapo stabiliausiai groję ir maksimaliai savo fizines, emocines ir dvasines jėgas sutelkę vargonininkai.

I premiją laimėjo ypatingu meistriškumu, muzikalumu,

Muzikos barai / 34

minties gelme ir virtuoziškumu pasižymėjusi Hyun Sun Park iš Pietų Korėjos. Meistriškai ir stabiliai vargonavo ir II premijos laureatas Janas Šprta iš Čekijos. Jei būtų galima padalyti pirmąją vietą, turbūt ji būtų skirta jiems abiem.

Beje, I ir II premijų laureatai yra žinomo vokiečių vargonininko prof. Martino Sanderio mokiniai. Na, o III vietą laimėjo vienas jauniausių konkurso dalyvių dvidešimtmetis čekas Filipas Šmerda, III ture visus pribloškęs ypatingu emociniu proveržiu. Diplomus pasidalijo amerikietis Tyleris Jasonas Boehmeris, čekas Josefas Kratochvílas ir korėjietė Somang Lee. Kiekvienas tarptautinis renginys garsina šalį, kurioje jis vyksta, o šis konkursas – ypač gerai suorganizuotas, sklandžiai vykęs, vertintas kompetentingos tarptautinės žiuri – svečiams turėjo palikti kuo geriausius įspūdžius.

Vienas svarbių konkurso veiksnių buvo ir Čiurlionio bei šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams sklaida pasaulyje, o itin aukštas užsienio dalyvių lygis ir uždegantis jų meistriškumas galėjo tapti stipriu stimulu jauniesiems Lietuvos vargonininkams.

Dar vienas teigiamas dalykas tas, kad konkursas atskleidė vidines Lietuvos vargonų mokyklos problemas. Šv. Kazimiero bažnyčioje vykusiame laureatų koncerte apsilankęs profesorius Vytautas Landsbergis išreiškė susirūpinimą jaunosios lietuvių vargonininkų kartos ateitimi. Beprecedentis lietuvių vargonininkų nedalyvavimas savoje šalyje vykstančiame prestižiniame konkurse verčia susimąstyti, ar pamažu nėra grįžtama į „vargonininkų gadynės“1 laikus. Taigi, kokie veiksniai lemia mažėjantį vargonininkų aktyvumą ir retėjančias jų gretas? Viena priežasčių – nesudaroma galimybė vyresnėse muzikos mokyklų klasėse pasirinkti vargonų specialybę ar bent jau fakultatyvą. Lietuvoje vargonais pradedama groti baigus vidurinę mokyklą, o konkursuose 20-mečiai jau atlieka patį sudėtingiausią vargonų repertuarą ir laimi prizines vietas. Vadinasi, norint pasiekti aukštumų, būtina pradėti ugdyti vargonininkus jau mokykloje.

Kitas yra šiuolaikiškumo klausimas. Vis dėlto nereikėtų tapatinti bažnyčios ir koncertuojančio vargonininkų veiklos: pirmojo prioritetai yra liturgijos, sakralinės muzikos išmanymas, jam tenka giedoti, dirbti su chorais, diriguoti. Ruošiant atlikėją siekiama visai kitų tikslų: jį būtina gerai parengti techniškai, ugdyti gebėjimą jausti muziką ir valdyti platų repertuarą, atlaikyti didelį psichofizinį krūvį scenoje. Beje, abiejose specializacijose privalomas improvizacijos ugdymas, bet pas mus to nėra. Pasaulio scenose jau seniai rengiami kitokie vargonų koncertai, jiems netrūksta tarpdiscipliniškumo ir performatyvumo. Todėl ar ne laikas atsinaujinti, įvairiose pasaulio šalyse vargonų studijas baigusius koncertuojančius ir improvizuojančius vargonininkus įtraukti į profesionalų ugdymo procesą ir leisti dalintis modernia patirtimi? Gal tuomet vargonininko profesija įgytų gyvybės ir patrauklumo. n 1 Vytauto Landsbergio sąvoka, vartota jo straipsnyje „Vargonininkų gadynė“ (Pergalė, 1976, Nr. 9), apibūdinanti laiką iki sistemingo vargonininkų mokymo tarpukario Lietuvoje pradžios.

VIII TARPTAUTINIS M. K. ČIURLIONIO KONKURSAS. PIANISTAI

Edvinas Švaikovskis apdovanotas diplomu

diriguojamu Modesto Pitrėno. Šįkart aukščiausius konkurso apdovanojimus pelnė svečiai iš užsienio. Pirmoji premija atiteko Aleksandrui Kashpurinui iš Rusijos, antroji – Young Ho Parkui iš Pietų Korėjos, dvi trečiąsias premijas pasidalino Dvi trečiąsias premijas pasidalino Lietuvos pianistės Gabrielė Lietuvos pianistės Gabrielė Sutkutė ir Neringa Valuntonytė Sutkutė ir Neringa Valuntonytė. Lietuvai ir Lenkijai atstovavęs Edvinas Švaikovskis apdovanotas diplomu.

Konkursantams buvo įteikta įvairių organizacijų įsteigtų specialiųjų prizų. Nacionalinės filharmonijos koncertas 2020 m. sezone atiteko A. Kashpurinui, publikos prizas – G. Sutkutei, S. Karoso labdaros ir paramos fondo prizas už geriausią M. K. Čiurlionio kūrinio atlikimą – Linai Žutautaitei. n

Mindaugo MIKULĖNO nuotraukos

„Jei kas nori pajusti, apčiuopti Lietuvos gelmę, teatsigrįžta į Čiurlionį“, – prieš VIII tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso pradžią rašė prof.

Vytautas Landsbergis.

Didžiausios Lietuvoje pianistų profesionaliosios muzikos varžybos vyko lapkričio 10–17 dienomis. Tradiciškai konkurso eigą stebėti, žavėtis atlikėjų iš viso pasaulio talentais ir sirgti už favoritus galima buvo ne tik konkurso erdvėse – organizatoriai pasirūpino tiesioginėmis renginių transliacijomis internetu.

Išgirdome 26 pianistus, konkurso geografija šį kartą siekė ir Honkongą, ir Jungtines Amerikos Valstijas. Dalyvavo 13 Lietuvos pianistų, dalis jų suvažiavo iš įvairių užsienio šalių, kuriose šiuo metu studijuoja.

Pirmas pianistų konkurso turas prasidėjo lapkričio 10 dieną. Tris dienas vienas po kito į sceną žengė visi dvidešimt šeši dalyviai iš vienuolikos šalių: Galinas Ganchevas (Bulgarija), Vincenzo De Martino (Italija), Eranas Sulkinas (Izraelis), Hailong Zhangas, Anastasija Raspopova, Kārlis Gunārs Tirzītis (Latvija), Edvinas Švaikovskis (Lenkija, Lietuva), Young Ho Parkas (Pietų Korėja), Aleksandras Kashpurinas (Rusija), Janne Sakari Oksanenas (Suomija), Yue Zhangas (Honkongas), Danylo Saienko, Antonas Drozdas (Ukraina), lietuviai Lina Žutautaitė, Viktoras Orestas Vagusevičius, Gabrielė Agilė Bajoraitė, Kasparas Mikužis, Augustinas Eidukonis, Karolina Pancernaitė, Neringa Valuntonytė, Onutė Gražinytė, Justas Čeponis, Monika Mašanauskaitė, Kamilė Zaveckaitė, Gabrielė Sutkutė.

Visi dalyviai turėjo atlikti privalomąją programą – klasikinę sonatą, Johanno Sebastiano Bacho kūrinių, M. K. Čiurlionio preliudą ir etiudą. Į antrąjį konkurso turą pateko penkiolika stipriausių pianistų: Monika Mašanauskaitė, Gabrielė Sutkutė, Lina Žutautaitė, Karolina Pancernaitė, Neringa Valuntonytė, Onutė Gražinytė, Kamilė Zaveckaitė, Janne Sakari Oksanenas, Edvinas Švaikovskis, Eranas Sulkinas, Galinas Ganchevas, Yue Zhangas, Vincenzo De Martino, Aleksandras Kashpurinas ir Young Ho Parkas.

Konkursantus vertino tarptautinė žiuri: Ianas Fountainas (pirmininkas, Didžioji Britanija), Pieras Francesco Forlenza (Italija), Petras Geniušas (Lietuva), Ilja Ivari (Estija), Juris Kalnciems (Latvija), Jurgis Karnavičius (Lietuva), Rolandas Krügeris (Vokietija).

Finale pianistai atliko fortepijoninius koncertus kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru,

Konkurso laureatai ir komisijos nariai

Muzikos barai / 35

SUKAKTIS

Diena su Maestro Algirdu Vyžintu Lietuvių liaudies muzikos puoselėtojui – 90

Sauliaus Sondeckio sveikinimas jubiliejaus proga, 1999 m.

Algytė MERKELIENĖ

V

yžuonose, kur ant bažnyčios sienos yra žalčio – vyžo – galva, kur vingiuoja Vyžuonos upė, kur gyveno Vyžintų šeima, 1929 metų liepos 30 dieną ir gimė Algirdas Vyžintas. „Margas mano gyvenimas“, – sako jubiliatas. Ir iš tikro, vien išvardinti visas jo nuveiktų darbų sritis yra nelengva: muzikantas, dirigentas, mokslininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas... Save Algirdas Vyžintas

Muzikos barai / 36

Algirdas Vyžintas visą gyvenimą su liaudies muzika

tas šiais laikais labai retas humanitarinis mąstymas bei toks gilus požiūris į praeities ir dabarties tautinę muzikinę kultūrą? Kokios gyvenimo aplinkybės tai formavo?

GAMTA – AŠ NEGALIU BE JOS...

apibūdina labai lakoniškai: „Esu grynakraujis aukštaitis na Utenãs, vėtytas ir mėtytas, ragavęs ir šilto ir šalto, kaip ir daugelis garbaus amžiaus žmonių patyręs laisvės ir nelaisvės būtį, karą, pokarį, laimės ir nelaimės jausmą, tiesiai sakant – Lietuvos pilietis, priklausęs nuo likimo“1.

Nelengva užduotis rašyti apie žmogų, kurio gyvenimui ir veiklai skirtos net dvi knygos (Algirdas Vyžintas. Gyvenimas – liaudies muzikai.

Sudarė Vytautas Tetenskas. Klaipėda, 2010; Algirdas Vyžintas. Kultūros 1 Algirdas Vyžintas. Kultūros ir meno arimuose. Gyvenimo ir veiklos bruožai. Utena: Indra, 2015, 7.

ir meno arimuose. Gyvenimo ir veiklos bruožai. Utena, 2015). Dažnai iš paties profesoriaus tenka girdėti: „Aš dar neišėjau į pensiją, atsidėjau savo nepadarytiems darbams.“ Žinant, kad A. Vyžinto gyvenimas buvo gana vingiuotas, šiandien visiškai aišku, jog tuose likimo vingiuose liko dar neišsakytų arba iš naujo įvertintinų gyvenimo detalių. Tad prieš rašant solidžiam jubiliejui skirtą straipsnį norėjosi dar kartą iš paties Maestro lūpų išgirsti prisiminimų, gyvenimo laikotarpių apibendrinimų ir vertinimų, suprasti, iš kur toks darbštumas, užsispyrimas ir minties jėga. Iš kur

Maestro pasakojime nostalgiškai ir idiliškai piešiamas gimtinės paveikslas: „Aukštaitijos panoramoj mano vaikystė... Žiūriu į pamiškę, kur palei upelį pakyla toks sidabrinis rūko debesis, kuris dangaus fone atrodo stebuklingas. Tai mane palaimingai nuteikia, paskui pasidaro graudu...“. Vien šis trumpas epizodas atskleidžia, kad būtent gamta įdiegė visą gyvenimą lydėjusį jautrumą ir ypatingą sakralumo supratimą. Pirmapradį muzikos suvokimą liudija gamtos garsų apibūdinimas: „Gamtos ritmai pynėsi su malūno ritmais. Čia pat gandrai kalena, čia pat gegutė kukuoja. Kai visiškai nutyla malūnas, ateina tokia palaiminga tyla... Dar ne naktis, bet jau ir nebe diena... Vėliau pasigirsta varlių choras, o ant kalno tarsi iš po žemių ū-ū-ū – labai paslaptingas garsas (tik studentu būdamas išsiaiškinau, kad tai ūkas – tam tikras ūžesys; ūkais vadinami ir didesni skudučiai). Man gamta ir muzika yra vientisas reiškinys. Kas muzikoje atsiskyrė nuo gamtos, tapo formaliais muzikantais.“ Gamtos ritmai ugdė tvarkos ir vidinės harmonijos suvokimą: „Tas gamtos judėjimas – rytas, diena, vakaras. Viskas yra ritmiška, viskas savo laiku, nereikia nė galvot.

Viskas pagal darbus ir pagal saulės šešėlį.“

VAIKYSTĖ

„Vaikystėje ir paauglystėje reikėjo daug dirbti, tik ir girdėdavau „Bėgte, Algirduk, bėgte. Eik į malūną, eik pas gyvulius“. O ankstyvą rytą reikėdavo dalgio imtis.“ Apibendrindamas šį laikotarpį A. Vyžintas sako: „Keistas buvau, truputi užsidaręs, užguitas ir nepaprastai jautrus, bet turintis savo nuomonę.“ Daug vietos prisiminimuose užima pasakojimas apie tėvo prigimtinius pedagoginius gebėjimus. „Au-

Muzikos barai / 37

SUKAKTIS

Su Jonu Švedu (dešinėje)

Pirmoji Skaudvilės choro vieta 1955 m. Respublikinės dainų šventės rajoninių kolektyvų konkurse

ir gabūs, veiklūs vyresnieji broliai Pranas ir Aleksandras, taigi visa Vyžintų „dinastija“. Reikia manyti, kad gimnazijos aplinka lėmė A. Vyžinto pirminį gyvenimo ir muzikos reiškinių supratimą, padėjo humanitarinio lituanistinio mąstymo pagrindus.

MUZIKAVIMO PRADŽIAMOKSLIS

gau patriarchalinėje šeimoje, viskas nuo tėvo priklausė. Bet jam nereikėjo įsakinėti, kažkaip natūraliai išeidavo... Niekas nevalgydavo tada, kada nepriklauso. Ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė būdavo tam tikru laiku. Per Kūčias tėvas suklupdo, atkalba pusę maldos, o mes visi choru turim pasakyti kitą pusę. Tik tada sėsdavom prie stalo.“ Dideliame ūkyje ir malūne būdavo labai daug darbų, tad ypatingos pagarbos vertas tėvų užsispyrimas visus penkis vaikus išleisti į mokslus. Kaimo žmonės stebėdavęsi: „Vyžintai, ką tu galvoji? Pats vargsti, esi skolose, o visus vaikus leidi į mokslus. Kas tavo žemę dirbs? Kas prižiūrės?“ Tačiau tėvas kiekvieną rudenį,

Muzikos barai / 38

pasikinkęs arklį ir vežimą prikrovęs maisto, veždavo vaikus į Uteną. Šis gyvenimo etapas suformavo darbštumo, giežtos tvarkos pagrindus ir mokslų siekį.

GIMNAZIJA

Su meile ir pagarba A. Vyžintas kalba apie Utenos „Saulės“ berniukų gimnaziją: „Ir dabar aš ten jaučiuosi mokiniu. Juk čia dirbo talentingi, aukštos kvalifikacijos ir kilnių humaniškų siekių pedagogai, skiepiję dalykines žinias, plėtę pasaulėžiūrą. Mes jautėme jų įsitikinimus ir pažiūras, suvokėme jų susirūpinimą ir sielvartą, prasmingas mintis po daugtaškių ir tarp eilučių.“ Gimnazijoje mokėsi

„Kaip aš tapau muzikantu? Ogi pirmiausia įvairias melodijas ganydamas bandą išgrodavau burna, liežuviu. Įsivaizduodavau, kad griežiu armonika.“ Maestro emocingai pademonstruoja šį „grojimo“ būdą. Toliau pasakoja apie griežimą armonika ir, žinoma, daugiausia prisiminimų susiję su akordeonu, kuris lydėjo jį visą gyvenimą: „Kai jau mokantis gimnazijoje man nupirko akordeoną, aš su dideliu noru ir pasididžiavimu plaukdavau į Dauniškio ežerą, kur jaunimas laukdavo mano „rečitalio“. Paklaustas, ką tuomet grodavo, A. Vyžintas atsako: „Improvizuodavau. Išgirstu kokį kaimo muzikantą ar per radiją transliuojamą melodiją ir groju. Niekas manęs nemokė, natų nereikėjo. Man atrodė, kad muzika turi būti žmogaus viduje, kad tai jo individualybės raiška. Ir dabar manau, kad nuo jaunų dienų muzikos vien iš rašto išmokusieji dažniausiai ją atlieka formaliai.

Apie akordeoną profesorius kalba kaip apie viso gyvenimo bendrakeleivį: „Akordeonas buvo ne vien pramogai, grojau ir solinį repertuarą, akompanavau. Gaila, nebuvo įrašytos visos tuometinės improvizacijos liaudies melodijų temomis... Atvirai pasakius, akordeonas vėliau mane išgelbėjo ir nuo Sibiro, jį, o ne lašinius pasiėmiau ne savo noru išvažiuodamas į Eržvilką. Akordeonas kurį laiką buvo tapęs

V skudutininkų, ragų ir daudyčių pūtėjų festivalis. Narkūnų piliakalnis, Utena, 2017 m.

GYVENIMO POSŪKIAI

pažintas ir įvertintas.“ Vėliau – chorų organizavimas ir vadovavimas jiems, koncertai ir konkursai. Tapęs populiariu Eržvilke, perkeliamas į Skaudvilę, kur suorganizuoja net tris chorus, suburia dainų ir šokių ansamblį.

Rengia dainų šventes, kurių masiškumas ir meniškumas garsina rajoną.

Maestro prisimena: „Buvau jaunas, energingas, užsispyrusiai dirbau.

Mano veikla buvo savotiška savigynos nuo skeptiškai, o kartais ir priešiškai nusiteikusių kai kurių vietinių forma.“ Sensacija tapo pirmoji Skaudvilės choro vieta 1955 m. Respublikinės dainų šventės rajoninių kolektyvų konkurse. Bet didesnė sensacija buvo ne pasiektas rezultatas, o tai, kad tokį reikšmingą įvertinimą gavo savamokslis, niekur muzikos nestudijavęs chorvedys...

Su kraštiečiu prof. Vytautu Sirvydžiu tradiciniame uteniškių susitikime Vilniaus dailės akademijoje

Su ansambliu Prezidentūroje

SUNKŪS LAIKAI

Toliau A. Vyžintas pasakoja apie mokslo siekį ir nesėkmes, apie patirtus karo baisumus ir dar žiauresnį pokario laikotarpį: mirė motina, buvo nuteistas ir įkalintas tėvas, Sibire atsidūrė sesuo Birutė ir brolis Pranas.

Istorinės ir asmeninės dramos nenuslopino dar Utenos gimnazijoje įdiegto mokslo troškimo: „Labai norėjau mokytis. 1949-aisiais, baigus gimnaziją, pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. Stodamas nepateikiau duomenų apie artimųjų teistumą, todėl po dvejų metų buvau pašalintas.“

Atsitiktinai sutiktas buvęs Utenos gimnazijos mokytojas Juozas Šapoka, tuomet dirbęs Eržvilko mokyklos direktoriumi, pakviečia iš universiteto pašalintą A. Vyžintą atvažiuoti į Eržvilką. Čia pirmoji pažintis vėl susieta su akordeonu: „Šokių kolektyvui akordeonu paakompanavęs „Moldavaneską“ buvau iš karto pri-

Po 1955 m. Dainų šventės, Jono Švedo paskatintas, A. Vyžintas pradeda studijas Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Liaudies instrumentų katedroje. „Buvau uždaras ir daugelio kolegų studentų nesuprastas. Dažnai kalbėdavausi su vyresnės kartos dėstytojais – Jadvyga Čiurlionyte, Aleksandru Kačanausku, Vytautu Klova ir

Donato BIELKAUSKO nuotr.

pagrindiniu profesinės veiklos įrankiu.“

Su buvusiais kolegomis prof. Vytautu Tetensku ir doc. Vytautu Alensku

Muzikos barai / 39

Buvusiai studentei A. Merkelienei apsigynus disertaciją. Klaipėdos universitetas, 2018 m.

kt. Labai gerbiau dėstytojus. Konservatorija man suteikė muzikinį parengimą, bet jau europinį, o ten ne viskas man buvo priimtina. Labiausiai nepatiko atitrūkimas nuo folkloro... Dar labiau gaila, kad Liaudies instrumentų katedros muzikinio ugdymo politika ir kūrybinis procesas nuvažiavo Vakarų Europos traukiniu.“ Studijų metais A. Vyžintas dirbo Respublikinių liaudies kūrybos namų (dabar – Lietuvos nacionalinis kultūros centras) Muzikos skyriaus metodininku, vėliau skyriaus vedėju. Buvo daug dainų švenčių rengimo organizacinių ir meninių rūpesčių, aibė komandiruočių į rajonų ir miestų meno renginius, apžiūras, konkursus.

Baigus studijas laukė pedagoginis darbas Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, meno vadovo pareigos Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, gauta aukštų valdžios įvertinimų. Šie ir kiti A. Vyžinto gyvenimo etapai išsamiai aprašyti jau minėtose knygose.

Naujas gyvenimo posūkis – išvykimas į Klaipėdą. Pats profesorius pasakoja: „Šį žingsnį lėmė dvi aplinkybės. Visų pirma buvau skaudžiai įžeistas – sovietinis režimas manęs neišleido į kapitalistines šalis su „Šviesos“ ansambliu. O juk dirbau sąžiningai. Kita aplinkybė buvo mano nuostata, kad liaudies instrumentų specialistų ugdymo planai iš principo turėtų būti kitokie. Siekiau, kad Klaipėdoje Liaudies muzikos (ne Liaudies instrumentų) katedros veikla būtų platesnė, moksliškesnė.“ Kuriant katedrą stengtasi daugiausia dėmesio skirti gilesniam liaudies muzikos su-

Muzikos barai / 40

vokimui ir jos interpretacijai remiantis folkloru. Šiuos siekius profesoriui pavyko įgyvendinti, buvo įkurta „sava“ katedra! Klaipėdos laikotarpis A. Vyžintui reikšmingas ir moksliniu aspektu – parengtas metodinis leidinys „Skudučiai“ (1975), parašyta monografija apie kompozitorių Joną Švedą (1987), apginta disertacija (1983), gautas profesoriaus vardas (1985).

Grįžęs į Vilnių A. Vyžintas dirbo Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute, vėliau – Lietuvos muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedroje. Profesoriaus prisiminimuose nuskamba minoriška gaida: „Buvau nesuprastas, nors dvi kadencijas dirbant katedros vedėju jau buvo prieita prie gerų rezultatų. Atgaivinto orkestro repertuaras sulaukė gerų atsiliepimų, bet man jau daug kas buvo per sunku... Gailiuosi, kad ne iki galo įgyvendinau savo sumanymus.“ Tai toli gražu ne visos susitikime su profesoriumi išgirstos mintys. Pokalbio paraštėse liko dar daug prisiminimų, apmąstymų bei reikšmingų įžvalgų.

O esminė prof. A. Vyžinto mintis tokia: „Tikroji nepriklausomybė yra atsidavimas savo tautai, kantrus darbas, kūryba ir skverbimasis į tas gilumas, kurios padeda profesijai.

Aš nelipau ant bačkos sakyti prakalbų, nesibroviau į televiziją, bet tyliai, ramiai dirbau. Ir tikiu, kad tas mano palikimas pasitarnaus ateinančioms kartoms. O šiaip jau reikia atminti viena: turim branginti kiekvieną gyvenimo valandą, nes labai jau greitai jos eina...“.

Gerbiamas Maestro, laimingi esame galėdami girdėti Jūsų įtaigų žodį, patarimą, svarią mintį. Visos „liaudininkų“ bendruomenės vardu – sveikatos ir tylių prasmingų darbų. Ilgiausių metų! n

PAGERBTAS PROFESORIUS ALGIRDAS VYŽINTAS

Kada bepasilabintum su profesoriumi Algirdu Vyžintu, kalba pasisuks ne apie sveikatą, bet apie sudėtingas, dažnai skaudžias mūsų kultūros problemas. Devyniasdešimties sulaukusio mokslininko, pedagogo galva šviesi, jis vis planuoja skirti laiko nebaigtiems darbams, nuolat grįžta prie nešvariomis kojomis mindžiojamo Jono Švedo pasaulio, prisimena savo numylėtą tėviškę. Skaudu dėl diplomuotų, bet nesupratingų žmonių purvais drabstomų dainų švenčių.

Et... Tačiau tą vakarą, spalio 25-ąją, buvo šventė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje sunkiai tilpo daugelį dešimtmečių profesoriaus pamokomis, knygų puslapiais, asmeniniu pavyzdžiu ugdyti žmonės.

Buvo ir studentų, ir žilų profesorių, jubiliato bendraamžių, muzikų ir kraštiečių iš pa Utenas.

1954 m. jaunas energingas vyras tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute įkūrė Dainų ir šokių ansamblį „Šviesa“. Jubiliejinį vakarą į sceną rinkosi ne tik dabartiniai ansamblio nariai, bet ir tie, kurie kadaise jame šoko ar dainavo. Žilagalvės moterys ir vyrai prisiminė jaunystę, kurios užtaisas, įskiepytas daigas iki šiol neleidžia pamiršti dainos.

Liaudies muzikos tyrėjas, dirigentas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius labai gražiai ir sklandžiai scenoje atsakinėjo į vakaro vedėjos klausimus. Jis dabar jau legenda, visą gyvenimą atidavęs liaudies muzikai, vadovavęs įvairiausiems kolektyvams, dirigavęs dainų šventėse... Tokiai veiklai aukštosiose mokyklose ruošė jaunąją kartą.

A. Vyžinto vaikystė prabėgo prie Alaušo ežero, iki šiol jam viskas gamtoje skamba. „Ganydamas karves išmokau pasidaryti įvairių dūdelių.

Vėliau tėvas nupirko akordeoną, su juo prasidėjo mano kelias į muziką. Buvau nepakeičiamas gimnazijos ir kaimo vakaruškų muzikantas“, – susirinkusiems pasakojo profesorius. Apie savo kraštą, Vyžuonų žmones yra paskelbęs nemažai straipsnių, išleido monografiją.

Utenos „Saulės“ gimnazijoje sutikęs daug šviesių mokytojų, bendraamžių, su šiais ansamblyje „Smetoniški berniokai“ liaudies dainas traukdavo. Baigęs gimnaziją įstojo į

Valdo MINTAUČKIO nuotr.

Donato BIELKAUSKO nuotr.

SUKAKTIS

Dirigentas prof. A. Vyžintas – savo stichijoje

Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos (štai iš kur tas profesoriaus raštingumas!), net vadovavo studentų vokaliniams ir instrumentiniams ansambliams. Tačiau saugumo žvilgsnis užkliuvo už tėvo, jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, ten atsidūrė ir vyresnysis brolis. Iš universiteto pašalintas Algirdas buvo sekamas, tad teko slėptis kitame Lietuvos pakraštyje. „Pasiėmiau akordeoną ir išvažiavau pas gerus žmones į Eržvilką“, – savo biografiją komentavo profesorius. Profesinis kelias prasidėjo darbu su mėgėjų kolektyvais, vėliau su Jonu Švedu. Šventiniame vakare profesorių A. Vyžintą sveikino Lietuvos kultūros ministras, klaipėdiečiai, rusniškiai, žemaičiai ir aukštaičiai, Utenos valdžia ir kraštiečiai – etnologė Gražina Kadžytė, tarmės nepamiršęs klubo „Indraja“ prezidentas tapytojas prof. Arvydas Šaltenis ir daugelis kitų.

Sklandžiai vykusiame koncerte skambėjo daug muzikos. Kankliavo ir dirigavo Aistė Bružaitė, birbynę virkdė Egidijus Ališauskas, grojo visuomet nostalgiškai paveikus Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“, Klaipėdos krašto tautinių instrumentų orkestras „Trimitaitis“, Vilniaus birbynių kvintetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies instrumentų orkestras. „Visa Lietuva buvo manęs pilna...“ – pažvelgęs į pilną salę atsiduso devyniasdešimties sulaukęs profesorius Algirdas Vyžintas.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

SANKT PETERBURGE – ALGIRDUI VYŽINTUI SKIRTA KONFERENCIJA

Lapkričio 9–11 d. Rusijos menų istorijos institute Sankt Peterburge vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Nacionalinio ansamblinio muzikinio meno problemos ir perspektyvos“, skirta lietuvių tautinės muzikos tyrinėtojo, pedagogo ir dirigento prof. dr.

Algirdo Vyžinto 90-mečiui. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Australijos ir Lietuvos. Mūsų šaliai atstovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentas Vytautas Alenskas, lektorė dr. Algytė Merkelienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė dr.

Regina Marozienė ir Kauno miesto muziejaus Liaudies instrumentų skyriaus kuratorė dr.

Laura Lukenskienė.

Tai buvo jau trečioji prof. Algirdui Vyžintui dedikuota konferencija (pirmoji įvyko 1999 m., antroji – 2009 m.). 1983 m. profesorius Rusijos menų istorijos institute apgynė daktaro disertaciją „Skudučių formavimosi ir raidos problemos Lietuvoje“. Jau trys dešimtmečiai A. Vyžintą ir instituto darbuotojus, o ypač jo disertacijos vadovą akademiką Igorį

Macijevskį sieja šilti profesiniai ir asmeniniai ryšiai. A. Vyžintas buvo nuolatinis Rusijos menų istorijos instituto organizuojamų konferencijų ir kitų renginių dalyvis, instituto leidiniuose yra paskelbęs nemažą pluoštą savo mokslinių darbų. Būdamas tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies muzikos katedros vedėju, vėliau prorektoriumi, dažnai kviesdavosi prof.

Igorį Macijevskį pirmininkauti valstybinių egzaminų vertinimo komisijai. I. Macijevskio rekomendacija Klaipėdos fakultetų Liaudies muzikos katedros modelis buvo pritaikytas steigiant Baltarusijos, Ukrainos ir kai kurių Rusijos aukštųjų mokyklų liaudies muzikos katedras.

Prof. A. Vyžinto 90-mečiui skirtą konferenciją Sankt Peterburge pradėjo Menų istorijos instituto darbuotojų jubiliato garbei skudučiais pagrota sutartinė, išradingai papildyta improvizuotais šūksniais „Algirdui Vyžintui – valio!“ Konferencijos dalyviai išklausė A. Vyžinto sveikinimo įrašą, nes pats profesorius dėl prastos sveikatos atvykti negalėjo. Šis

renginys patvirtino, kad prof. A. Vyžinto moksliniai darbai ir meninė veikla yra aukštai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir Lietuvą mylinčiame Sankt Peterburge. Konferencijoje dalyvavę Lietuvos mokslininkai jautė nuoširdų Lietuvos generalinio konsulo Sankt Peterburge Dainiaus Numgaudžio ir Sankt Peterburgo lietuvių etnokultūros klubo „Vyturėlis“ vadovės Liudmilos Kašinos dėmesį.

Regina MAROZIENĖ

Muzikos barai / 41

SUKAKTIS Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

S

palio 24-ąją Dailės akademijos link lazdele pasiramsčiuodamas sunkiai judėjo žmogus, tarp pilkų mūrų, nebylaus grindinio, negyvų akmeninių sienų tarsi ieškodamas žalios spalvos... Tą dieną vienas didžiųjų pasišventėlių muzikai – Lionginas Abarius – pats sau surengė kuklutį devyniasdešimtmečio paminėjimą ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistos naujos knygos „Susitikimai“ (specialusis redaktorius Rolandas Aidukas) pristatymą. Pasijutau nejaukiai: kodėl pats sau? Kodėl Dailės akademijoje? Kodėl salė nelūžta nuo pasveikinti atėjusių Lietuvos choristų ir jo taip mylimų chorų vadovų gausos, Muzikos akademijos Choro dirigavimo katedros, Chorų sąjungos, Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, LRT, kurio kolektyvą išgarsino visoje Sovietų Sąjungoje, kitų organizaci-

„Dainorėliai mano, aš dėl jūsų gyvenu...“ Lionginui Abariui – 90

jų atneštų gėlių glėbių? Jų nebuvo. Profesoriaus tokią dieną neapleido tik mokiniai, bičiuliai... Ir mieli kraštiečiai. Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas visada greta profesoriaus, paskutinis bendras renginys – Dainų šventė Zarasuose. Kiek širdies prof. L. Abarius įdėjo ją organizuodamas! Koncertinėje programoje dalyvavo Zarasų, Anykščių, Panevėžio, Rokiškio meno kolektyvai – 1300 choristų! Profesorius – šventės dirigentas, ugnies nešėjams perduodantis ugnies fakelą. Simboliška! Zaraso ežero salos Didžiajame slėnyje skamba Juozo Naujalio daina „Lietuva brangi“, sovietmečiu atstojusi tautinį himną.

Su jubiliejiniu gimtadieniu Maestro sveikino visi Dainų šventės dalyviai ir žiūrovai. Jo akyse ištryško Profesorius Lionginas Abarius

Muzikos barai / 42

ašaros, sakė esąs laimingas ir turtingas žmogus! Laimingesnis už visus, kurie sukaupė didžiausius materialinius turtus. Gyvenimas jam suteikė galimybę džiaugtis muzika ir savo kūryba džiuginti žmones. Didesnės laimės, pasak profesoriaus, negali būti, „aš suradau laimę tokią, kuri reikalinga man ir mano klausytojui.“ Šventę baigė Liongino Abariaus sūnaus Gintauto daina „Dieve, laimink Lietuvą“. Ją atliko Vilniaus uteniškių kraštiečių bendrijos mišrus choras „Indraja“, vadovaujamas maestro dukters Dainos Abariūtės-Lazauskienės.

Karščio išvargintas profesorius grįžo į gimtąją sodybą. *** Zarasų kraštas. Nuo Maniuliškių piliakalnio atsiveria plati kalnelių ir pakalnių panorama, už nendryno raibuliuoja vanduo, tolumoje pro pušų viršūnes matyti aukštaitiškos trobos stogas.

Jaunystėje Lionginas čia užsiropšdavo į Lietuvą pasižiūrėti, bet šiemet nebesiryžo kopti į kalną, ant kurio nuo vaikystės Joninių laužą kūrendavo.

Maniuliškių piliakalnis

„Mano senelis gyveno vadinamoje Maniuliškių kaimo ulyčioje. Visos trobos buvo arti viena kitos. 1911 m. prasidėjo žemės reforma, senelis turėjo teisę gauti 16 ha žemės. Jis pasirinko pietinę kaimo dalį. Žemė čia nederlinga. Tačiau tai pati gražiausia vieta pasaulyje... Senelis pradėjo statyti trobas: ant kalno ir šiandien matomą namą, pakalnėlėj tvartą, klojimą, klėtį. Tėvelio nepaklausiau, bet žmonės pasakojo, kad į šią sodybą šeimyna atsikraustė 1912 metais: senelis, senelė Karolina, vaikai Veronika, Jonas, Teofilija, Tapiliūte vadinta, 1890 m. gimęs vyriausias sūnus Juozapas, mano tėvas, – pasakoja L. Abarius. – Senelio nepažinojau, nes mirė 1923-iaisiais. Senelė Karolina buvo piktoka, be jos žinios vaikai negalėdavo net obuolio nusiskinti. Mano tėtis čia dirbo visus darbus, bet įsižiūrėjo Volungių kaimo našlę, du sūnus auginusią Marijoną Vasiliauskienę, ir nors senelė pyko, ją vedė ir išsikėlė į Volungių kaimą. Čia gimė mano brolis Mykolas. Išsikėlė pasidalinę žemę ir kiti vaikai. Kas gi senelės Karolinos žemę dirbs? Priėmė mano tėčio šeimyną. Čia 1929 m. rugpjūčio 9 d. aš ir gimiau.“ Gimęs Lionginukas neišleido jokio garso, visi bijojo, kad mirs, todėl rugpjūčio 18 dieną buvo išvežtas į Antazavę krikštyti. „Ant galvos pylė švęstą vandenį, o aš vis tylėjau, tik murkiau kaip katinas...“ L. Abarius pasakoja, kad krikštatėviai ant kelio radę vargonininkų ir chorų globėjos Šv. Cecilijos medalioną. Žmonės sakė – musiau bus vargonininkas...

Mokslus Kumpuolių dvare įkurtoje mokykloje septynmetis Lionginas

Gimtuosius namus Maniuliškėse prof. L. Abarius lanko su Televizijos ir radijo choru

Liongino Abariaus rankraštis

Muzikos barai / 43

SUKAKTIS

Lionginas Abarius (sėdi antras iš kairės) – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos pedagogas

pradėjo 1936 m. Senelės Agotos Balčiūnienės, kuri skausmų kankinama negalėjo vaikščioti, jau buvo išmokytas skaityti. „Mokytojai nusidėdavau, – prisipažįsta maestro. – Nuobodu būdavo klasėje sėdėti kartu su nemokančiais skaityti. Nuslinkdavau į pušynėlį ar į dėdės Povilo kalvę, paskui su visais grįždavau namo. Bet greitai mane demaskavo. Mamytei pasižadėjau nebenusidėti... Mano mamytė spindėjo gerumu. Buvo linksma, maloni, labai darbšti.. O jau kaip dainuodavo! Bažnyčioje užsiklausydavau jos balso ir vargonų... Garsai tarsi sklisdavo iš paties dangaus. Kartu su ja giedodavau laidotuvėse. Jos dainos lydėjo mane visą gyvenimą, širdyje skambėjo per negandas. Iš tylos, iš paukščių čiulbėjimo, medžių ošimo gimusi daina gali žmogų pakylėti ligi dangaus, prikelti iš liūdesio... Mama stipriais žolelių antpilais pavaišindavo į svečius užėjusį Volungių kaime gyvenusį dėdę Vaclovą, Vaslia vadintą. Vestuvėse, vakaruškose jis grodavo smuiku. Mamytė prašydavo jo pagroti. Kaip man patiko! Paprašiau, kad ir mane pamokytų. Tėvelis parnešė kažkur gautą smuiką. Dar mokyklos nelankiau, o jau mokėjau smuikuoti. Mokykloje man leisdavo per pertraukas pagroti.

Netrukus jau grodavau vestuvėse, esu gavęs net 5 litus! Vėliau, 1942-aisiais, Kepšiškių kaimo našlė pardavė gerai

Muzikos barai / 44

skambėjusį vyro smuiką. Juo jau galėdavau groti vakaruškose.“ Paauglys arė, akėjo, dirbo visus, net ir pačius sunkiausius ūkio darbus. „Iš dėdės Jono mokiausi staliaus darbų. Ir iki šiol prie šio varstoto tėviškėje drožiu šaukštus. Vieną net Prezidentei padovanojau!“ 1943 m. mirė vos 54-erių sulaukusi mama. „Geroji teta Tapiliūtė man, keturiolikmečiui, stengėsi ją pakeisti.

O klūpodamas Antazavės bažnytėlėje vis tarsi girdėdavau iš dangaus sklindantį mamos balsą... Tėveliui

pasakiau, kad norėčiau išmokti groti vargonais... Jis susitarė su Antazavės bažnyčios vargonininku Juozu Dugnu: tegul ateina, pasimokys.“ Kasdien 7 kilometrus Lionginas lėkdavo į J. Dugno pamokas. Klebonas Antanas Navickas Lionginui dovanojo lietuvių kunigo, vargonininko, choro dirigento, muzikologo, kompozitoriaus, profesoriaus Teodoro Brazio (1870–1930) vadovėlius „Muzikos teorija“ (1922) ir „Muzikos harmonija“ (1926). Juos vaikinas nagrinėjo su vargonininku J. Dugnu, savarankiškai mokėsi namuose. „Juozas Dugnas buvo labai geras žmogus. Mamytei mirus už pamokas neėmė atlygio, pamaitindavo, net paskolindavo savo paltą – reikėjo padoriau vargonuojant apsirengti... Išmokau giesmių, mišių, pagroti iš natų. Kartais jau pavaduodavau mokytoją.“ Pokaryje aktyviems žmonėms ir Antazavėje tapo neramu. Nors kasdien choras „Tautinę giesmę“ giedodavo pašnibždomis, tačiau atsirado skundikų. J. Dugnas buvo suimtas, bet vėliau paleistas. Išvažiavo kuo toliau – į Ramygalą, ten sukūrė stiprų, balsingą bažnytinį chorą, vadovavo Panevėžio medikų ir kitiems chorams, daugelyje apylinkių bažnyčių derindavo vargonus. „Lionginas Abarius savo mokytoją lankydavo. Dabar man keista, kad tiek pasiekęs jis iki šiol jaučia nepa-

Televizijos ir radijo choras su Lietuvos kameriniu orkestru Filharmonijos salėje atlieka Antonio Vivaldi „Gloria“, 1979 m.

ir šokių liaudies ansamblyje.

Atsivėrė nuostabus pasaulis. „Atrodė, kad gražesnės muzikos ir būti negali. Dainavau baritonu, skudučiavau, J. Lingys net kvietė šokti.“ Bet iki šiol atmintyje gyva 1948 m. gegužės 22-oji, gastrolių Prienuose diena, kai po koncerto buvo suimti ir vėliau ištremti geriausi ansambliečiai. Nutrauktos gastrolės, darbas... Grįždami į Vilnių matė prie sodybų stovinčius sunkvežimius, išsigandusius, verkiančius į tremtį varomus žmones.

Birželį Lionginas įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. 1948– 1953 m. pas Aleksandrą Kačanauską mokėsi solinio dainavimo, pas Antaną Ilčiuką – choro dirigavimo. „Kačanauskas – vienas žymiausių dainavimo dėstytojų, per dvejus metus daug ko išmokė. A. Kačanausko mokykla man padėjo iki šiol išsaugoti balsą!“ Devyniasdešimtmetis su Janina scenoje sudainavo savo sukurtą duetą pagal Pauliaus Širvio eiles „Mes draugavom ilgai“...

Mokydamasis ir toliau dainavo Valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje, tačiau balsui buvo nepalankios šaltos koncertų salės, kelionės po Lietuvą atvirais sunkvežimiais...

Be to, sunku buvo suderinti darbą ansamblyje ir pamokas muzikos mokykloje. L. Abarius nutarė pereiti į dirigavimo specialybę, pradėjo mokytis Antano Ilčiuko klasėje. „Jis mėgo

maršinio pobūdžio kūrinius, tačiau aš visada buvau romantikas, lyrikas...“ A. Ilčiukas mokiniui leisdavo padiriguoti savo vadovaujamam Vilniaus pedagoginio instituto chorui. Vis dėlto didžiausios to meto svajonės Lionginui įgyvendinti nepavyko – neleido baigiamiesiems egzaminams parengti taip trokštamos J. Naujalio dainos „Vasaros naktys“.

L. Abarius prisimena bendradarbiavimo su prof. Sauliumi Sondeckiu pradžią: „Muzikos mokykloje būsimam dirigentui reikėjo pasirinkti papildomą instrumentą. Kadangi smuiku buvau mokęsis groti iš klausos, nutariau pas mokytoją S. Sondeckį mokytis smuikuoti. Jo kantrybės dėka pradėjau groti ne tik kantileną, bet ir pasažus, gamas, netgi pasiekėme ketvirtą poziciją. Tačiau mano pirštai buvo per stambūs. Mokytojas buvo užsispyręs: atnešė altą. Man labai patiko, pradėjau kasdien po daug valandų groti, jau ir sonatinų mokiausi.

S. Sondeckis skatino pereiti į alto specialybę. Galvojau galvojau, bet daina mane jau buvo pakerėjusi. Padėkojau ir atsiprašiau. Vėliau mes puikiai bendradarbiavome, būtent jis paskatino mane 1964 m. su choru parengti G. F. Händelio oratoriją „Mesijas“, vėliau ir J. S. Bacho Mišias h-moll, kitus kūrinius.“ Anais sovietmečio dešimtmečiais tai prilygo žygdarbiui. „Liaudies ansamblį palikau dėl

Lionginas Abarius – Liaudies dainų ir šokių ansamblio artistas, 1948 m.

Rimvydas Žigaitis ir Lionginas Abarius

Prof. Lionginas Abarius gieda prie Antazavės vargonų, 1972 m.

Aloyzo STASYČIO nuotr.

prastą dėkingumą mano tėvui, savo pirmajam mokytojui“, – Antazavėje kalbėjo Vanda Dugnaitė.

Tai gražiausios prof. L. Abariaus savybės – nuoširdus dėkingumas, gebėjimas vertinti gerą žodį, paramą, atjautą.

1945-ųjų gruodį Avilių bažnyčios vargonininkas išsikėlė į didesnę parapiją ir toji liko be vargonininko.

Liongino mokytojas J. Dugnas kunigui J. Rožanskui rekomendavo jį kaip gabų, savarankiškai vargonuoti galintį vargonininką.

1946 m. sausio 4-oji ypač svarbi L. Abariui – apsivilkęs skolintu kareivišku apdaru per siaučiančią pūgą jis pėsčiomis išėjo iš Antazavės į Avilius: tai buvo keturiolikos kilometrų kelias iki svajonės muzikuoti. Nesvetingai jį priėmė klebonas. „Gal todėl, kad buvau labiau panašus į elgetą nei į vargonininką...“ – prisimena L. Abarius. Tuosyk pirmą kartą prisėdęs prie Avilių bažnyčios vargonų net neatmena, kiek laiko grojo bažnytines giesmes, savos kūrybos melodijas ir kompozicijas. Vargonavo, kol visai sustingo pirštai.

Atėjo laikas ir mokytojas J. Dugnas palinkėjo: „Lionginai, siek muzikos aukštumų!“ Lionginas turėjo gražų balsą, daug giedodavo, tad nutarė tapti dainininku. 1948 m. balandžio 1 d. L. Abarius išlaikė konkursą į baritono vietą Jono Švedo vadovaujamame Valstybiniame dainų

Muzikos barai / 45

SUKAKTIS gilesnių muzikos studijų. Mokiausi labai gerai. Jono Švedo net buvau pakviestas padirbėti su ansamblio choru, o 1956 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos direktorius Antanas Karosas mane, ketvirtakursį Lietuvos konservatorijos studentą, priėmė dėstyti.“ 1956–1962 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume L. Abarius dėstė choro dirigavimą, vadovavo moksleivių choro studijai, Pavilnio kultūros namų chorui ir kitiems kolektyvams.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Lionginas Abarius studijavo Antano Budriūno klasėje. „Į pirmą pamoką atsinešiau Juozo Naujalio dainą „Vasaros naktys“. Nors kūrinį puikiai mokėjau, tačiau toji pamoka tęsėsi ne 50 minučių, bet kelias valandas. Ir aš supratau, kad dirigavimas, visi dinaminiai, agoginiai niuansai yra tik priemonės kūrinio turiniui išreikšti. Antanas Budriūnas man atvėrė naują dirigavimo interpretacijos pasaulį. Jis pakeitė mano mąstyseną!“ – įsitikinęs L. Abarius.

Vieną paskutinių studijų metų dieną A. Budriūnas į pamoką atsinešė nebaigtą savo kūrinį „Ruduo“ pagal S. Nėries žodžius. „Pagrojo, padainavo, – prisimena maestro. – Manęs klausinėjo tarsi kolegos. Buvau sužavėtas. Kūrinys įdomus, dramatiškas, sudėtingas. Ne viena variantą man demonstravo, o paskutinį dirigavau per baigiamuosius egzaminus. Daug kartų vėliau jį esu atlikęs su Lietuvos televizijos ir radijo choru pritariant

vargonams. Tas kūrinys man liko kaip Budriūno kūrybos viršūnė.“ Budriūno rekomenduotas L. Abarius 1959 m. pradėjo dėstyti konservatorijoje, 1963 m. – vadovauti Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniam chorui. Tai buvo jo patys kūrybingiausi, įdomiausi, vaisingiausi metai. „Darbo pradžioje iškilo svarbiausias klausimas: kaip sugebėsiu formuoti repertuarą, kaip surinksiu geriausius dainininkus? Lietuvos radijui ir televizijai vadovavusiam Jonui Januičiui pasakiau, kad mano credo, svarbiausias tikslas – atgaivinti užmirštą lietuvių kompozitorių klasikų kūrybą, ryškiausius Rytų, Vakarų Europos klasikų kūrinius. Tuo devizu vadovaudamasis pradėjau darbą. Pirmasis koncertas įvyko 1963 m. spalio mėnesį, buvo atlikta G. F. Händelio „Aleliuja“. Susirinko daug gerbėjų, pagyroms nebuvo galo. Šis koncertas Filharmonijos salėje davė didžiulį impulsą darbui.“ Lietuvos televizijos ir radijo valstybiniam chorui L. Abarius vadovavo 1963–1981 m. Į kolektyvą sutelkė daugiau kaip 60 dainininkų. Parengė, į magnetofono juostas, plokšteles įrašė per 1000 įvairių epochų ir stilių kūrinių, surengė per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Rusijoje, Vidurinėje Azijoje, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitose respublikose.

L. Abarius rengė autorinius lietuvių kompozitorių koncertus, jo choras dainavo Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose, kituose kultūros renginiuose. Diri-

gentas daug dėmesio skyrė lietuvių muzikai, tačiau propagavo ir užsienio klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Koncertų programose buvo G. Verdi „Requiem“, S. Moniuszkos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Beethoveno Devintoji simfonija, F. Mendelssohno kantata-baladė „Pirmoji Valpurgijų naktis“, G. Vivaldi „Gloria“, I. Stravinskio Psalmių simfonija, G. Sviridovo Patetinė oratorija, P. Ebeno kantata „Karčioji žemė“, J. Naujalio Mišios „Švenčiausių Kristaus žaizdų garbei“, Č. Sasnausko „Requiem“, S. Šimkaus kantata „Atsisveikinimas su tėvyne“, E. Balsio kantata „Saulę nešantis“, J. Juzeliūno trečioji simfonija „Žmogaus lyra“, simfonija-oratorija „Cantus magnificat“, V. Jurgučio oratorija „Donelaitis“ ir kiti kūriniai. Chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.

Vadovo gyvenimą ir kūrybą aptemdė skundai, kad daug choro narių dainuoja bažnytiniuose choruose, kad repertuaras tolimas tarybinei tikrovei, kad nepriėmė dirbti beklausės ir bebalsės partinio veikėjo H. Zimano giminaitės, kad tiek daug „ideologiškai kenksmingų kūrinių“, kad liepia chorui dainuoti tekstą, kuriame minimas Dievas... Aišku, su choru teko atsisveikinti.

Kolektyvui pradėjo vadovauti Petras Vaičekonis, iki tol čia jau dirbęs dirigentu. „Nepaprastai džiaugiausi pakviestas į Liongino Abariaus kolektyvą diriguoti. Į tokį kolektyvą! Žavėjo nepaprastas Abariaus gebėjimas nekonfliktuoti, kiekvienam rasti gerų žodžių, nuraminti, įkvėpti visus darbui. Savo šypseną padalindavo, ir visi nesusipratimai nuslinkdavo į pašales. Velnioniška meilė dainai! Jis buvo pirmasis lietuvių kompozitorių klasikų kūrybos gaivintojas. Tautinė muzika pradėjo skambėti viešai visoje Lietuvoje. Ir pats kurdavo. Jo dainos chorui – šedevrai, balLiongino Abariaus kūrybos vakaras Vievyje, 2019 m.

Muzikos barai / 46

sams patogios, skambios. Daug kūrinių ruošdavome su simfoniniu, kameriniu orkestrais. Dalyvaudavome beveik visuose prestižiniuose koncertuose. Svarbiausia – buvo įrašoma lietuviška muzika: Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio kūriniai. Su choru ir jo vadovu glaudžiai bendradarbiavo kompozitoriai J. Juzeliūnas, V. Jurgutis, A. Bražinskas, V. Paltanavičius.

Stalčiuose nauji kūriniai neužsilikdavo, jie ypač dažnai skambėdavo radijo programose. O kaip L. Abarius dirbdavo! Kiekviena frazė sujungta su tekstu, nieko beprasmiško. Jis ugdė choristų tembrinę klausą. Visą laiką mokiausi iš jo. Šio choro veikla turėjo nepaprastai didelę reikšmę Lietuvos kultūrai ir jaunesnėms choro dirigentų kartoms“, – šiandien kalba P. Vaičekonis, liūdnai žvelgdamas į apleistą radijo studiją, išniekintą fortepijoną ir nepilnėjančią fonoteką.

Televizijos ir radijo chorui Lionginas Abarius vadovavo aštuoniolika metų. 1986 m. maestro suteiktas Lietuvos konservatorijos docento, 1991 m. – profesoriaus vardas, 1995 m.

L. Abarius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Apie Liongino Abariaus pastangas kartu su prof. Leopoldu Digriu įkurti bažnyčios vargonininkų specializaciją pasakoja buvęs LMTA Choro dirigavimo katedros vedėjas prof. Dainius Puišys: „Profesorius kūrė katedros programas, tikslino studijų kryptis.

L. Abarius – puikus organizatorius, jo iniciatyva pradėti rengti Juozo Naujalio tarptautiniai dirigavimo konkursai. Inicijavo įvairias kvalifikacijos kėlimo formas, skatino švietėjišką veiklą. Daina, humoro jausmas, gerumas, meilė žmogui – tarsi neišsenkanti Abariaus gyvenimo versmė.“ Vilniaus arkikatedros jaunimo choro vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė, baigusi L. Abariaus klasę, nepaprastai šiltai kalba apie savo pedagogą. Tai – mokytojo pavyzdys, šiltas, ramus, nuoširdus žmogus, besidomintis mokinių gyvenimu. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choro „Ave vita“ vadovas

prof. Kastytis Barisas L. Abariaus klasėje nesimokė, tačiau maestro įtaką patyrė: „Jis – magas. Moka suvaldyti daugiatūkstantinę minią, skleisti energiją. Geba valdyti žmones rankomis, kūnu, visa povyza. Pakelia rankas, ir tauta verkia...“ L. Abarius sako: „Dainų šventė – mūsų protėvių noro dainuoti kartu visiems rezultatas. Juk ar laidotuvės, ar vestuvės, ar krikštynos, dainuoja patys balsingiausi žmonės. Visi kartu.

Todėl ir gimė dainų šventės idėja – iš noro susibūrus dainuoti drauge. Yra ir dabar skeptikų profesorių, kurie sako, kad dainų šventės yra sovietinis paveldas. Bet juk jos prasidėjo XIX amžiuje! Pakartosiu: jeigu sovietiniais laikais nebūtų buvusių dainų švenčių, įdomu, ką mes dabar darytume.

Kas galėtų suburti tautą? Dėl dainų švenčių mes išlikome lietuviai, ne ginklu ir Nepriklausomybę iškovojome, o daina. Tai kas, kad liepdavo padainuoti kelias dainas apie partiją, bet po jų skambėdavo visos gražiausios lietuvių dainos. Štai koks buvo laikas! Ne triukšmingos „Antys“, bet patriotiškos dainos Lietuvą vedė į Nepriklausomybę. Kai pirmą kartą LTR choras Kaune atliko Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio dainas, klausytojai verkė... Tik 1964 m. pirmą kartą išdrįsau pasiūlyti padainuoti Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. 1965 m. ji suskambo Dainų šventėje. Dar padirigavau ir Lietuvos 100-mečiui skirtoje Dainų šventėje.

Tiesa, savo choro dabar neturiu, pedagoginė veikla taip pat pasibaigusi, nors su studentais dar bičiuliaujuosi – paprašo paskaityti jų darbus, pakonsultuoti, įvertinti. Aš juokiuosi: nežvejoju, nemedžioju, visas laisvalaikis – muzika, poezija, literatūra.

Vis dar kuriu: daug romansų, dainų esu parašęs pagal Pauliaus Širvio, Meilės Kudarauskaitės, Reginos Katinaitės, kitų poetų žodžius.“ Ir tą nelabai linksmą spalio vakarą Dailės akademijoje „Indrajos“ choras atliko „Jūreivių dainą“ (ž.

P. Širvio), „Tėviškė“ (ž. R. Katinaitės-Lumpickienės) ir kt. „Parašiau knygelę „Susitikimai“. Rolandas Aidukas taip kruopščiai ją suredagavo!

Knygoje – mano prisiminimai apie

Lionginas Abarius Zarasų dainų šventėje, 2019 m.

gyvenimą, kūrybinę veiklą, bendravimą ir bendradarbiavimą su įvairiais dirigentais, kompozitoriais, koncertmeisteriais, pedagogais, poetais, kurie, būdami artimai susiję su mano gyvenimu ir kūrybine veikla, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos choro meno istorijoje. Bandžiau prisiminti mūsų bendrą kūrybinę veiklą. Tai noras pažvelgti į artimų asmenybių gyvenimą, likimus“, – dar vasarą vartydamas ranka rašytus puslapius kalbėjo profesorius L. Abarius. – Juk turiu ką prisiminti... Kad ir ilgametę draugystę su poetu Pauliumi Širviu. Ne vienas jo eilėraštis tapo mano dainų žodžiais. Juk poezija ir muzika – tarsi dvi neperskiriamos seserys. Daug Širvio eilėraščių moku atmintinai.“ Ir pradeda deklamuoti – raiškiai, vaizdingai, širdingai. Eilių susirinkusieji išgirdo ir vėjuotą spalio popietę Dailės akademijoje, tarp jų buvo ir tos P. Širvio eilutės, kurios tarsi atspindi dabartinę profesoriaus Liongino Abariaus, pasišventusio dainai, Lietuvai ir dainorėliams, būseną: Aš nevertas Švelnių Tavo žodžių Nei to ežero, Pilno žvaigždžių.

Aš – Toks vienas.

Velnioniškai Vienas, Pasiilgęs Aušrinėje Sodžiaus Giedorių Gaidžių. n

Muzikos barai / 47

FESTIVALIS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

„PILIGRIMO“ KELIONĖ PER LIETUVĄ

IX tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, jau trečius metus dedikuojamas Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago), šiemet pristatė išskirtinę premjerą chorui ir elektronikai – oratoriją „Piligrimas“. Kūrinys šiandien taip skubantį, vidinių konfliktų slegiamą žmogų atsakymų į amžinuosius būties, gyvenimo prasmės klausimus skatina ieškoti dvasinėje savęs pažinimo kelionėje.

Originalų trijų dalių veikalą, laisvai interpretuodami rašytojo Herkaus Kunčiaus tekstus, sukūrė ryškūs šių dienų lietuvių kompozitoriai Giedrius Svilainis, Dominykas Digimas ir Mykolas Natalevičius, atliko choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas) ir baritonas Steinas Skjervoldas.

Chorui ir solistui teko perteikti skirtingas trijų autorių muzikines vizijas, tačiau patyrusiems atlikėjams tai puikiai pavyko.

Kūrinio piligrimystės tema užuomazgas buvo galima nujausti dar prieš trejus metus prasidėjusioje bendroje Koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“, savivaldybių, per kurias eina lietuviškasis piligriminis Šv.

Jokūbo kelias, ir Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijų veikloje. Dėl plėtojamo bendradarbiavimo festivalio koncertai pasiekia vis daugiau sakralinės muzikos mėgėjų, kasmet augantis festivalis aplanko Šv. Jokūbo kelyje esančius miestus, o šiemet po juos keliavo ir „Piligrimas“, virtęs šios prasmingos bendrystės simboliu. Šiais metais festivalio globėja tapusi Kovo 11-osios akto signatarė dr. Laima Andrikienė sako norėjusi, kad festivalis kuo greičiau peržengtų Vilniaus ribas, galingai išsiskleistų, plačiai skambėtų visoje Lietuvoje, sudomintų Dainuoja Steinas Skjervoldas

Domo PEŠTENIO nuotr.

„Piligrimo“ autoriai

Muzikos barai / 48

Choras „Vilnius“ Premjera Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Choras „Vilnius“ Alytaus miesto teatre

KRONIKA kuo daugiau mūsų bendrapiliečių. Taip ir atsitiko – koncertai surengti ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Alytuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiluvoje, Šiauliuose. šeimininkų „Festivalio užsakymu sukurta oratorija „Piligrimas“, svarbiausias šių metų renginio įvykis, padarė daugiau, nei galėjome tikėtis: Šv. Jokūbo festivalis tapo išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Oratorijoje telpa tiek daug mums svarbių dalykų: ir Šv. Jokūbo kelias, ir senoji Europos krikščionių tradicija – piligrimystė, ir gyvenimo kelio, gyvenimo tikslo bei prasmės apmąstymai. Kūrinyje panaudotos naujos, šiuolaikinės išraiškos formos puikiai dera su klasikine choro dainavimo maniera“, – sakė L. Andrikienė.

Po sėkmingos premjeros rugsėjo 7 d. Vilniuje, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, „Piligrimas“ skambėjo dar trijuose miestuose: Panevėžyje, Klaipėdoje ir Alytuje. Šiandien, kai lietuviško stambios formos kūrinio pirmasis atlikimas neretai būna ir paskutinis, trys popremjeriniai koncertai yra džiuginantis faktas.

Ir ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu aspektu, nes sulig kiekvienu atlikimu kūrinys auga, bręsta, įgauna vis naujų spalvų. „Choro „Vilnius“ ir Šv. Jokūbo kelio asociacijų bendradarbiavimas – reikšminga veiklos kryptis, skatinanti ne tik atrasti piligrimystės prasmę, bet ir atsigręžti į profesionalųjį meną, prisidėti prie jo sklaidos Lietuvos regionuose. Jau antrą kartą Panevėžį pasiekęs Šv. Jokūbo festivalis yra lauktas ir daug dėmesio pritraukęs įvykis mieste, šiemet panevėžiečiams jis suteikė galimybę išgirsti ir visiškai naują lietuvišką kūrinį“, – kalbėjo Panevėžio miesto meras, Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijos prezidentas Rytis Mykolas Račkauskas.

Pirmoji Tarptautinio šv. Jokūbo festivalio viešnagė Klaipėdoje suvienijo miesto bendruomenę, dovanodama pačius gražiausius meninius įspūdžius klausantis lietuvių autorių kūrinio apie dvasinę piligrimystę. „Džiaugiuosi, kad broliai pranciškonai drauge su broliu Benediktu Jurčiu šiltai priėmė festivalio renginį savo

šventovėje, ir tikiu, kad tai – ne paskutinis Šv. Jokūbo kelio žinią skleidžiantis renginys Klaipėdoje“, – kalbėjo asmeniškai prie iniciatyvos uostamiestyje surengti Šv. Jokūbo festivalio koncertą prisidėjęs ir jį parėmęs ilgametis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas Jonas Sąlyga. „Piligrimas“ savo kelionę per Lietuvą baigė Alytaus miesto teatre. „Oratorija paliko stiprų ir gilų įspūdį, prie kurio neabejotinai prisidėjo profesionalus choro dainavimas, išraiškingas solisto balsas ir kūriniui vientisumo suteikęs šviesų dailininko darbas.

Tai – ne tik įdomi, man nauja meninė patirtis, bet ir nemažai apmąstymų sukėlęs potyris“, – tokia buvo vienos klausytojos nuomonė.

Festivalio koncertas surengtas bendradarbiaujant su Alytaus miesto ir rajono savivaldybėmis, jų merais Nerijumi Cesiuliu ir Algirdu Vrubliausku bei Alytaus miesto teatru. „Dėkoju oratorijos kūrėjams ir atlikėjams, visiems, festivalio koncertus įsileidusiems į šventoves, priėmusiems koncertų salėse, dėkoju visiems festivalio rėmėjams. Kitais metais į koncertus mus kvies jau dešimtasis – jubiliejinis – Šv. Jokūbo festivalis“, – po koncerto sakė festivalio globėja Laima Andrikienė.

„ATMINTIES POTERNOS“ KAUNO FORTUOSE

Kauno tvirtovės fortai tampa naujais kultūros, istorijos pažinimo, turizmo traukos centrais. Nuolat tvarkomi istoriją bylojantys pastatai tampa saugūs, čia vykdoma edukacinė veikla pritraukia nemažus smalsuolių srautus.

Spalio 4 d. Kauno tvirtovės IV forte ekspertams iš Lietuvos, Latvijos ir Belgijos buvo pristatyta unikali garso ir vaizdo ekspozicija „Atminties poternos“. Ji netrukus įsikurs viename iš VšĮ Kauno tvirtovės parko prižiūrimų fortų ir ją bus galima pamatyti rengiamų ekskursijų metu.

Paprastai muziejų ekspozicijose regime daiktus, fotografijas, sužinome faktus, skaičius, datas. „Atminties poternų“ kūrėjai siūlo į Pirmąjį pasaulinį karą (tuomet vadintą Didžiuoju) pažvelgti liudininkų ir dalyvių akimis. O svarbiausia – pajausti, pamatyti, išgirsti karą taip, kaip jį jautė lietuvis, tarnavęs Rusijos imperijos Kauno tvirtovėje, arba kaizerio karys, perėjęs Rytų frontą ir patekęs į nuniokotą Kauną. O Kauno tvirtovės, skaičiuojančios antrąjį šimtmetį, sienos mena ir gali papasakoti kelių epochų, santvarkų virsmus ir dramas: čia buvo carinės Rusijos imperijos tvirtovė, kaizerio Vokietijos kariuomenės vadavietė, įvairios paskirties pastatai tarpukario Lietuvoje, uždaros sovietinės kariuomenės bazės.

Vaizdo projekcijoms buvo panaudota daugiau kaip 2000 istorinių kadrų, laiškų, atvirukų. Projekcijas kūrė režisierius Ričardas Rickevičius, jis yra ir idėjos bei literatūrinės dalies autorius.

Garso takelį, supintą iš elektronikos, specialiųjų garsų sukūrė kompozitorius Ignas Juzokas. Skamba aktorių Sakalo Uždavinio ir Simono Dovidausko skaitomas tekstas, soprano Julijos Karaliūnaitės, pianisto Justo Čeponio, arfininkės Viktorijos Smailytės, akordeonistės Agnės Dūkštaitės atliekami Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Richardo Strausso, Roberto Schumanno, Giacomo Puccini kūriniai, šiuolaikinės muzikos ansamblio „NB8ART“ muzika. „Atminties poternos“ – kultūrinės archeologijos projektas, kurio koncepcija buvo kuriama jau nuo 2015 metų. Tai, kad į istorinius įvykius žvelgiama to laikmečio žmonių akimis, perteikiami jų pojūčiai, šiuolaikinei auditorijai daro stiprų įspūdį.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

MB inf.

Neik minios priekyje, Neik minios gale, Neik šalia minios, Eik savo keliu.

Festivalio rengėjai tikisi, kad šie po visą Lietuvą plačiai pasklidusio „Piligrimo“ esmę lakoniškai perteikiantys Herkaus Kunčiaus žodžiai liks ne tik festivalio anotacijoje, bet ir kiekvieno mūsų sąmonėje.

MB inf.

Operos solistė Julija Karaliūnaitė ir arfininkė Viktorija Smailytė

Muzikos barai / 49

KRONIKA „XX A. RAPSODIJA“.

PETRAS GENIUŠAS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Tokio pavadinimo koncertas įvyko lapkričio 9 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose.

Trijų iškilių kompozitorių, XIX–XX amžių sandūroje pučiant naujiems estetikos vėjams eksperimentavusių su urbanistine stilistika, džiazo improvizacijomis, kūrybą programos sumanytojai sujungė į vientisą teatralizuotą koncertą „XX a. rapsodija“. Skambėjo Eriko Satie „Gimnopedijos“ ir „Paradas“ (versiją pučiamųjų orkestrui aranžavo Guusas Dohmenas), Igorio Stravinskio „Juodmedžio koncertas“ („Ebony Concerto“) ir George´o Gershwino „Žydroji rapsodija“. Orkestrui talkino solistai Rimvydas Savickas (klarnetas) ir Petras Geniušas (fortepijonas). Šiandien susiliejant įvairiems žanrams, ieškant naujų sinkretinių scenos formų, muzikos kolektyvai taip pat plečia savo repertuarą.

Pučiamųjų orkestrui „Trimitas“ diriguoja Aleksandras Šimelis

Mados diktuoja poreikį priartinti rimtąjį žanrą prie kasdienybės, įtraukti į jį teatrinių elementų, naujos vizualikos. Šiuo keliu sėkmingai žengia pučiamųjų orkestras „Trimitas“.

Spalvinga, nuotaikinga miesto gyvenimo atgarsius perteikianti muzika buvo išradingai papildyta specialiu apšvietimu, dekoratyviais akcentais (dailininkė Kristina Norvilaitė), paraleliai vykstančiu aktoriniu veiksmu (režisierė Birutė Mar, choreografė Sigita Mikalauskaitė), kostiumais, cirko elementais ir garso efektais („grojimu“ rašomąja mašinėle, automobilio signalu, pistoleto šūviu, sirena).

Kiekvienas atlikėjas įtaigiai atliko savo vaidmenį. Nieko nenustebino visuomet išradingo ir naujiems žanrams atviro pianisto Petro Geniušo dalyvavimas šiame projekte: jam teko ne tik skambinti nelengvas fortepi-

Muzikos barai / 50

jono partitūras – tai darė virtuoziškai, – bet ir vaidinti. Jo „grojimas“ rašomąja mašinėle buvo vienas smagesnių momentų, kurių ir šiaip netrūko, nes muzikinis ir sceninis veiksmas augino intrigą iki pabaigos. Tokios stilistikos koncertai-vaidinimai nėra labai įprastas reginys mūsų auditorijai, bet jie neabejotinai įdomūs ir bene labiausiai turėtų patikti vaikams ir plačiajai visuomenei. Žaismingas muzikavimas atrodo lengvas tik iš pirmo žvilgsnio. Susieti orkestro, solistų ir aktorių linijas buvo gana sunkus uždavinys, bet jį sėkmingai įveikė dirigentas Aleksandras Šimelis. Manau, kad jo pakvietimas į šį projektą ypač pasiteisino – juk buvęs Lietuvos kultūros atašė Maskvoje turi įvairių kūrybinių patirčių, mėgina jėgas kompozicijoje. Ta proga pakalbinau Aleksandrą ŠIMELĮ.

– Kokie darbo Maskvoje įspūdžiai?

– Paskutinius ketverius metus dirbdamas ambasadoje įgijau ypatingą patirtį, kokios negaučiau niekur kitur, jokiame universitete.

Man tai buvo kaip gyvenimo universitetai.

Anksčiau buvau susikoncentravęs į muziką, o čia susidūriau su visomis meno rūšimis: šalia muzikos – ir dailė, ir teatras, ir šokis, ir fotografija. Susipažinau su fantastiškais žmonėmis, savo srityje kuriančiais šedevrus.

Jie gyvena be baimės, eina į priekį, kelia kitus žmones.

– Pajutai didmiesčio ritmą, kultūros gyvenimo mastą?

– Ir tai, kad meno ir kultūros žmonės gali padaryti labai daug. Tai buvo unikali patirtis, į kurią pasinėriau visa širdimi. Dažnai girdėdavau, kad esu netipiškas diplomatas.

Kadaise turėjau visokių baimių, nes muzikos pradėjau mokytis tik būdamas penkiolikos.

Dažnai manydavau, kad ką nors atlieku netobulai. Iš tų baimių pirmiausia išlaisvino Italija, kurioje mokiausi dirigavimo ir staiga tapau „žvaigžde“. Maniau, gal žmonės juokauja.

Bet pasirodė, kad tai yra normalu, kad taip mane priėmė. Jeigu žmogus patinka, jie to neslepia, palaiko. Tą patį pajutau dirbdamas atašė. Visiems sakau, kad darbo nedirbau – aš juo gyvenau. Buvau laimingas, gavau tam

Orkestrui talkino Petras Geniušas

tikrą kryptį, paskui pradėjau galvoti apie savo ateitį, juo labiau kad artėja mano penkiasdešimtmetis. Ką veiksiu, mokėdamas ir tą, ir aną, dar ir išardyti bei surinkti fortepijoną, jį restauruoti, organizuoti ir vesti renginius?

Kurią sritį pasirinkti?

– Kiek Tave pažįstu, esi labai kūrybin-

gas ir viskuo domiesi, išbandai įvairias veiklos sritis, o ko imiesi, darai tai labai nuoširdžiai. Esame pažįstami nuo „itališkojo“ laikotarpio. Stebėjau, kaip kūrybiškai dirbi „Piano.lt.“. Artistiškumas, jei taip galima pasakyti, yra tavo kraujyje, taip pat įgimtas mokėjimas bendrauti.

Manau, ir dirbdamas atašė likai kūrybos žmogumi ir dėl to buvai netipiškas diplomatas.

– Tik baigus atašė darbą Rimas Tuminas pakvietė dirbti asistentu statant „Pikų damą“ Didžiajame teatre, paskui buvo ir daugiau spektaklių. Tai vėl nauja patirtis – ir teatras, ir režisūra, ne kartą teko vietoj Tumino repetuoti su žvaigždėmis. Kadangi žinojau visus jo planus, mintis, apie jas daug diskutuodavome, galėjau jį pavaduoti ir būti jo minčių

ruporu. Dirbau su geriausiais. Per repeticijas orkestras grodavo švariai kaip kompaktinė plokštelė. Keisdavosi sudėtys, o atlikimas būdavo toks pat kokybiškas. Aišku, jam vadovauja vienas didžiausių simfonistų Tuganas Sochijevas (Tugan Sokhiev). 1999 metais kaip tik buvau Sankt Peterburge, kur jis dirigavimo konkurse su Aleksandru Sladkovskiu pasidalijo II vietą. Tai štai, matydamas, kaip jis paruošia orkestrą, aš daug ko iš jo išmokau.

Eidavau į orkestro ir bendras repeticijas, jei nebūdavo asistento, tekdavo padiriguoti.

– Labai nestandartiška Tavo asmenybė...

– Kai Davidas Geringas pas mane „Piano. lt“ įrašinėjo kompaktinę plokštelę, stengiausi padėti, dariau sienelę, tikrinau apšvietimą ir taip toliau, nes žinau, ką reiškia komfortas.

Vienu metu kažkas nepavyko ir jis netikėtai paprašė manęs padiriguoti. Atsistoju, padiriguoju, o Geringas juokauja: „Matai, tu kaip Mikelandželas...“ Kai Ennio Morricone su savo orkestru buvo atvykęs koncertuoti į Vingio parko estradą, buvau pakviestas kaip fortepijono derintojas. Prieina Saulius Sondeckis ir klausia: „Tu juk dirigentas? Iškilo problema. Rodysime video per didelius ekranus. Ennio sūnus atvažiavo, bet jis nelabai skaito partitūrų. Gal gali jam prieš kelias sekundes pasakyti, kad dabar gros fleita, ir taip toliau?“ Buvo įdomu, todėl sutikau. Per repeticiją davė partitūrą, paskui atpylėm visą koncertą...

– O partitūrą matei pirmą kartą...

– Tokių patirčių pasitaikydavo dažnai.

Maskvoje teko padiriguoti ir Šenderovo, ir Martinaičio kūrinių. Taigi dabar esu kryžkelėje, reikia apsispręsti, kuo užsiimsiu. Logiškai mąstant, turiu 15 ar 20 kūrybingų metų ir norėčiau, kad mane suptų kūrybingi žmonės, kad būčiau jiems reikalingas. Ir, aišku, kad būtų finansų. „Trimitas“ man davė progą galvoti šia linkme, netikėtai pasiūlęs diriguoti koncertą. Seniai nebuvau to daręs, bet pasiruošiau. Dabar manau, kad nieko nekeisčiau savo gyvenime, netgi neičiau mokytis muzikos nuo penkerių metų... (juokiasi). Nes žmogus yra gabus, ir jeigu jis ko nori, jam nėra ribų. Šią sampratą dar Muzikos akademijoje man įdiegė dėstytojas Rimantas Janeliauskas. Ėjau į kompoziciją norėdamas sau atsakyti į klausimą, kas yra muzika. Dabar, praėjus 20 metų, jaučiu, kaip Janeliauskas sakė, kad manyje „sėkla yra pasėta“. Dabar ji auga, randasi noras ką nors parašyti. Tad galiu apibendrinti, kad ateities planus matau šiose srityse: kultūros vadyba, dirigavimas ir kompozicija (noriu užbaigti savo Mišias).

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 51

KRONIKA

Spalio 18 dieną Vilniaus rotušėje įvyko iškilmingas koncertas, skirtas Azerbaidžano nepriklausomybės dienai. Renginyje dalyvavo Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvoje Tamerlanas Garayevas, taip pat Turkijos Respublikos ambasadorius Gökhanas Turanas, nes, anot jo, „dvi šalys – viena nacija“. Abiejų ambasadų kartu su mūsų Nacionaline filharmonija surengtame koncerte skambėjo Azerbaidžano muzikos klasikų Uzeiro Hadžibejovo (Üzeyir Hacibәyov, 1885–1948), Fikreto Emirovo (Fikrәt ә mirov, 1922–1984) ir Kara Karajevo (Qara Qarayev, 1918–1982), sukūrusių europinio masto nacionalinę mokyklą, opusai, prancūzų, turkų, vengrų autorių muzika. Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo azerbaidžanietis Jalčinas Adigiozelovas (Yalçin Adigözәlov), arfa skambino svečias iš Turkijos Čatajus Akijolas (Çaġatay Akyol).

Pirmiausia klausytojai išgirdo U. Hadžibejovo „Arazbari“ – vidutinio tempo, šokio pobūdžio grakščią, gausiai išgražintą orkestrinę pjesę. Po jos skambėjo F. Emirovo keturių dalių simfonija styginių orkestrui „Poeto Nizami atminimui“. Pagal klasikinius vakarietiškos kompozicijos kanonus parašyta simfonija turi sąsajų su tarybinio laikotarpio stilistika, joje esama to meto rusų mokyklos korifėjų intonacijų, minicitatų. Ryškaus rytietiško kolorito, nesudėtingos muzikinės kalbos ir skaidrios orkestruotės kūrinys žavėjo meistriškumu. Toks pat buvo ir mūsų kamerinio orkestro atlikimas. Jam vadovavęs vienas žymiausių Azerbaidžano dirigentų J. Adigiozelovas – trečios muzikų kartos atstovas, kompozitoriaus Vasifo Adigiozelovo sūnus. Baku gimęs muzikantas dirba su pagrindiniais šalies orkestrais ir operos teatrais, kaip gastroliuojantis dirigentas yra pasirodęs su JAV, Brazilijos, Meksikos, Pietų Afrikos, Vietnamo, Kinijos, Rusijos ir daugelio Europos šalių orkestrais, akom-

Muzikos barai / 52

panavęs žymiems solistams. J. Adigiozelovas simfoninio dirigavimo mokėsi Azerbaidžano ir Sankt Peterburgo (Iljos Musino klasė) konservatorijose, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų akademijoje. Jo dirigavimo stiliui būdingas konkretumas, tiesi laikysena ir santūri, labai profesionali plastika.

Garsus turkų arfininkas Čatajus (arba Čagatajus) Akijolas savo pasirodymą pradėjo prancūzų kompozitoriaus Marcelio Grandjany klasikinio stiliaus arija arfai ir styginiams (op. 19).

Melodingą ariją su virtuoziniais pasažais Č. Akijolas skambino itin muzikaliai. Morice´o Ravelio Introdukcija ir Allegro arfai, fleitai, klarnetui ir styginiams, atliekama talkinant kamerinio orkestro solistams – fleitininkui Giedriui Gelgotui ir klarnetininkui Andriui Žiūrai, – buvo tikra puota melomano ausiai. Puikus koncertinis numeris su didele solo kadencija, kurią Č. Akijolas perteikė itin subtiliai, skambėjo išbaigtai, lanksčiai. Puošnus ir turtingas ritmų bei pasakiškų harmonijų kūrinys tiesiog užbūrė puikaus solistų, orkestro ir dirigento ansamblio dėka. Šalia fleitos arfa, kaip joks kitas instrumentas, geba perteikti egzotišką Ravelio dvasią ir tapybiškumą. Kiti du kūriniai – paties solisto sukurta Hetitų siuita

(Hittite Suite) arfai solo ir turkų dainiaus Ašiko Veiselio (Âşık Veysel) kompozicija balsui ir tradiciniam styginiam turkų instrumentui baglamai „Çiiġdem derk ki“, Akijolo aranžuota arfai, visiškai atskleidė arfos galimybes.

Turkų kompozitoriai ir atlikėjai garsėja talentais, gebėjimu tęsti protėvių tradicijas (šioms svarbus dainuojamasis arba pasakojamasis, improvizacinis pradai, išradingumas ir laisvumas) bei, jei reikia, jas derinti su griežta klasikine Vakarų tradicija. Čatajus Akijolas, kuris studijavo Ankaros valstybinėje konservatorijoje ir Berlyno muzikos akademijoje, daug koncertuoja prestižiniuose Europos festivaliuose (Zalcburgo, Mahlerio Amsterdame ir kt.), bendradarbiauja su garsiais dirigentais (Claudio Abbado, Bernardu Haitinku ir kt.), įrašinėja kompaktines plokšteles. Tarp kitų jis yra išleidęs įvairių žinomų kūrinių popuri – J. S. Bacho, F. Schuberto, Ch. W. Glucko, E. Satie tris „Gimnopedijas“, F. Mendelssohno, H. Mancini, turkų melodijų. Šioje plokštelėje jis atlieka arfos ir blokfleitos partijas. Koks tai virtuozas, parodo abiem instrumentais įgrotas Vittorio Monti Čardašas. Hetitų siuitos pavadinimas taip pat atsirado iš meilės turkiškai fleitai, kilusiai iš Anatolijos. Dar viename kompakti-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

„PASAKOJIMAI IŠ RYTŲ“

Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo azerbaidžanietis Jalčinas Adigiozelovas, arfa skambino svečias iš Turkijos Čatajus Akijolas

niame diske, kurį galėjo įsigyti ir lietuviai, jis su savo ansambliu „Peninsula Arpanatolia“ atlieka dažnai anoniminę sušiuolaikintą Anatolijos liaudies muziką. Č. Akijolas puikiai suderina tradicinį ir klasikinį stilių, jo lyrinė kompozicija, grakšti, rondo formos, kaip būdinga Vidurio Rytų profesionalių liaudies muzikantų (Afganistane, Turkijoje ašigų, Azerbaidžane – ašugų) tradicinėms melodijoms, pabaigoje tarsi ataudžiamoms savotiška riturnele, priminė garsų arabeską. O štai ašigo Veiselio originalą perkūręs arfai, Č. Akijolas melodijai suteikė ilgesingos džiazinės improvizacijos bruožų. Greitoji dalis pareikalavo išskirtinės technikos aukštuose registruose. Pažintis su talentingu multiinstrumentininku parodė, koks gyvas ir amžinas yra protėvių muzikinės kultūros šauksmas, nes būtent tradicinės muzikos atlikimo ypatybės – dainingumas, laisvas kvėpavimas (aiškūs auftaktai), dėmesys detalėms, kūrybingumas atlikimui suteikia muzikavimo kaip natūralios tėkmės pojūtį. Arfa skambėjo ir galingai, ir švelniai, o garsų ažūras atmintyje paliko nuostabaus audinio vaizdinį.

Lietuvos kamerinis orkestras pagriežė Bélos Bartóko (1881– 1945) Šešių rumunų liaudies šokių siuitą (BB 76). Neįprastai skambėjo Jalčino Adigiozelovo interpretuojami skirtingi muzikiniai paveikslai – plačiai, jausmingai, visai kitaip, nei įprasta.

Koncertą užbaigė pora ištraukų iš Kara Karajevo baletų: Aišos šokis iš baleto „Septynios gražuolės“ ir šokis iš baleto „Griaustinio taku“. Muzikiniai numeriai tarsi reprezentavo moteriškąjį ir vyriškąjį pradus.

Pirmas šokis buvo svajingas, lėtas, antrasis – greitas, kupinas aštrių sąskambių ir ritmų, muzikinė miniatiūra priminė keliu atjojančius ir nutolstančius raitelius.

Rytai užburia, Rytai pakeri...

Daiva TAMOŠAITYTĖ

SUKAKTIS

Valdo SAMOVO nuotr.

LAIMINGAS VERONIKOS VITAITĖS KELIAS

sios profesorės veiklos. Žvelgiant į V. Vitaitės gyvenimo aplinkybes, atrodo, kad ji negalėjo nepasirinkti muzikos kelio: mama, profesionali pianistė, kaip ir brolis, turėjo absoliučią klausą, sesuo puikiai dainavo, vėliau šalia atsirado vyras chorvedys. Dinastija nenutrūko – profesorės dukra Aleksandra Žvirblytė ir anūkas Paulius Anderssonas taip pat yra žinomi pianistai. Nors muzikos kelias nėra lengvas, profesorė jį vadina laimingu.

Kadaise į Šiaulius po studijų pagal paskyrimą dirbti atvykusi pedagogė praturtino miesto

muzikinį gyvenimą. Pati koncertuodama kartu ugdė naują pianistų kartą, kuriai priklauso šiandien jau puikiai žinomi profesionalai Romualdas Lukošius, Šiauliuose pradėjęs fortepijoninių duetų festivalį, Irina Kudinova, dabar jau pati ugdanti jaunuosius pianistus, Jonas Balvočius ir kiti. Kaip sakė V. Vitaitė, su kiekvienu mokiniu ji dirbdavusi individualiai, stengdavosi pastebėti jaunojo pianisto gabumus, charakterį, atskleisti stipriąsias jo puses. Į profesionaliosios muzikos kelią profesorė yra išleidusi daugiau kaip 70 mokinių.

Koncertą tęsusiai M. Jatkauskaitei puikiai pavyko perteikti S. Rachmaninovo etiudų-paveikslų (op. 39, Nr. 1 Allegro agitato c-moll, Nr. 2 Lento assai a-moll, Nr. 5 Appassionato es-moll) tragizmą, N. Kapustino variacijų, op. 41, džiazinį lengvumą, žaismingumą. Pastarasis kūrinys įrodė, kaip meistriškai pianistė valdo ritmą.

Džiugu, kad kitose šalyse gyvenantys pianistai (G. Gedvilaitė – Vokietijoje, M. Jatkauskaitė – Graikijoje) grįžta pasveikinti savo mokytojos, pasidalinti grojimo džiaugsmu. Visų trijų

Prof. Veronika Vitaitė jubiliejinę sukaktį paminėjo Šiauliuose

Žinoma pianistė ir pedagogė Veronika Vitaitė šiemet sulaukė aštuoniasdešimtojo gimtadienio. Jubiliejinę sukaktį spalio 1-ąją, Pasaulinę muzikos dieną, profesorė paminėjo Šiauliuose – savo muzikinės karjeros pradžios mieste. Pasveikinti mokytojos atvyko žinomi pianistai, tarptautinių konkursų laureatai Guoda Gedvilaitė, Martyna Jatkauskaitė ir Darius Mažintas.

Veronika Vitaitė muzikai paskyrė visą gyvenimą: groja solo, duetuose, šeimos trio „Dinastija“, ugdo pianistus (daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedrai), dalyvauja tarptautinių konkursų žiuri, dėsto meistriškumo kursuose. Ir tai tik dalis energingo-

Veronikos Vitaitės jubiliejinis vakaras. Guoda Gedvilaitė, Martyna Jatkauskaitė, Veronika Vitaitė ir Darius Mažintas

Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, Veronika Vitaitė

V. Vitaitės jubiliejui skirtą koncertą pradėjo G. Gedvilaitė ir M. Jatkauskaitė – jos keturiomis rankomis paskambino žaismingą C. Debussy pjesę „Valtelė“ iš ciklo „Mažoji siuita“. Scenoje G. Gedvilaitei likus vienai, atsiskleidė jos teatrališka prigimtis.

Pianistė temperamentingai pagrojo C. Schumann Scherzo, op.

14, didingai nuskambėjo F. Chopino Polonezas Nr. 53.

D. Mažintas paskambino tris F. Chopino balades (Nr. 1 g-moll, op. 23, Nr. 3 As-dur, op. 47, Nr. 4 f-moll, op. 52). Atlikimui gal kiek trūko gyvybingumo, tačiau frazuotės ir interpretacija buvo įdomios.

vakaro atlikėjų aistra muzikai, tikėtina, neliko nepastebėta jaunųjų pianistų, kurių tą vakarą salėje buvo nemažai. Mokiniams iš scenoje pasirodančių profesionalų yra ko pasimokyti, tai gali tapti stipria motyvacija tobulinti savo grojimą.

Geras mokytojas, padedantis mokiniui augti ir skleistis jo talentui, tarsi atveria lobių skrynelę. Tokių skrynelių profesorė V. Vitaitė per savo gyvenimą yra atvėrusi ne vieną dešimtį.

MB inf.

Muzikos barai / 53

ATMINTIS

Palikę ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos kultūroje Virginija APANAVIČIENĖ

ŠIEMET MINIME LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS PROFESORIŲ – PIANISTĖS MARIAM AZIZBEKOVOS IR SMUIKININKO VIKTORO RADOVIČIAUS – 100-ĄSIAS GIMIMO METINES. TA PROGA LMTA ALUMNŲ DRAUGIJA LAPKRIČIO 3 D. PALIESIAUS DVARE SURENGĖ KONCERTĄ-PRISIMINIMĄ „LIETUVOS MUZIKOS KULTŪROS PĖDSAKAIS: PROFESORIŲ M. AZIZBEKOVOS IR V. RADOVIČIAUS 100-MEČIUI“.

Pro Mielagėnus – į Paliesių

Petro KANEVIČIAUS nuotraukos

Iš Vilniaus autobusu kelios dešimtys LMTA alumnų draugijos narių, svečių, koncerto atlikėjų pasiekė Mielagėnus, garsėjančius 500 metų istorija, dvarų kultūra bei

vieno žymiausių XIX a. profesionalaus lietuvių dailininko Vincento Smakausko (1797–1876) darbais. Jie puošia Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje 2016 m. atidengta paminklinė lenta, skirta šiame miestelyje palaidotam dailininkui. Vilniaus universitete piešimą ir tapybą studijavęs, Peterburgo dailės akademijoje įgūdžius tobulinęs V. Makauskas baigė ir Vilniaus universiteto medicinos ir chirurgijos akademiją, dirbo gydytoju Švenčionių LMTA alumnų draugijos eisena į Paliesiaus dvarą

Muzikos barai / 54

Šv. Mišių akimirka

šimtmetį parapijos globojamuose Mielagėnų senjorų namuose gyvena kelios dešimtys garbingo amžiaus žmonių.

Klebonas celebravo šv. Mišias, kuriose buvo paminėti ir amžinybėn išėję LMTA bendruomenės nariai. Puikios akustikos bažnyčioje skambėjo smuiko melodija – „Dedikacija V. Radovičiui“, J. S. Bacho ir Ch. Gounod Meditacijos transkripcija smuikui, kurią atliko pats jos autorius prof. Petras Kunca.

Po pamaldų su LMTA vėliava Alumnų draugijos narys, buvęs akademijos rektorius prof. Eduardas Gabnys, šios draugijos narys ir ilgametis akademijos rektorius prof.

Juozas Antanavičius, Alumnų draugijos įkūrėjas ir prezidentas prof. P. Kunca, kiti jos nariai, į koncertą atvykę svečiai, visi būsimų iškilmių dalyviai pasuko Paliesiaus dvaro link. Ten su dvaro istorija supažindino paveldo ekspertas, šio dvaro restauratorius Petras Kanevičius. Į Sibirą ištremto paskutinio dvaro savininko Romualdo Brzezińskio, neseniai mirusio Lenkijoje, 1940 m. nacionalizuotas ir sunykęs dvaras atgimė gydytojo Juliaus Ptašeko dėka. Ant atrastų pamatų prie įvažiavimo į dvarą, ten, kur kadaise gyvendavo daktaras Vincentas Smakauskas, pastatyta kompaktiška fizinio krūvio terapijos klinika.

Atverti senieji buvusių savininkų ponų Kublickių namo rūsiai, ledainė, o grynakraujų ristūnų ir artilerijos žirgų laikymo pastatuose įrengta svetainė ir „Pasagos“ koncertų salė. Metalo karkasu sutvirtinto stiklo statinys, gaubiantis mūro liekanas, pasižymi ypatinga akustika, todėl „Pasagoje“ dažnai muzikuoja įžymūs pasaulio atlikėjai. Čia ir įvyko iškilmingas koncertas, skirtas profesorių Mariam Azizbekovos ir Viktoro Radovičiaus šimtosioms gimimo metinėms paminėti.

Su pagarba tariami vardai

„Dedikaciją V. Radovičiui“ – J. S. Bacho ir Ch. Gounod Meditacijos transkripciją smuikui – atliko pats jos autorius prof. Petras Kunca

paviete, vėliau Varšuvoje. Keletą kartų yra atostogavęs uošviams Kublickiams priklausiusiame Paliesiaus dvare.

Klebonas Marijonas Savickas svečius pasitiko bažnyčios varpų gaudesiu, papasakojo jos įkūrimo istoriją. Prie bažnyčios fundavimo 1779 m. prisidėjo tuometiniai Paliesiaus dvaro savininkai Justina ir Kazimieras Petras Kublickiai, o tęsiant XIX a. tradicijas, kai prie bažnyčios veikė prieglobstis keliems parapijiečiams, dabar jau trečią de-

Kas buvo tie pedagogai, kurių vardus ir šiandien su gilia pagarba mini jų buvę mokiniai, dabartiniai profesoriai?

Viktoras Radovičius (1919–1982) gimė Abchazijoje, vėliau gyveno Rostove prie Dono, studijavo Maskvos konservatorijoje pas Davidą Oistrachą, ją baigęs dirbo Osetijoje. Tą pačią Maskvos konservatoriją baigusiai žmonai Mariam Azizbekovai gavus paskyrimą į Vilnių, 1950 m. čia atvyko kartu su ja. Daug koncertuodavo su ansambliais, nuo 1952 m. dirbo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, buvo Lietuvos kamerinio orkestro, vadovaujamo Sauliaus Sondeckio, primarijus. V. Radovičiaus mokiniai – Rimtautas Čekuolis, Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca, Jurgis Dvarionas, Eugenijus Urbonas, Undinė Jagėlaitė, Hiacetonas (Atis) Bankas (gyvena Kanadoje), Aleksandras Štarkas, Ingrida Armonaitė, Jonas Tankevičius, Vytautas Martišius, Algirdas Paukštė, Rusnė Mataitytė, Vytautas Mikeliūnas, Eugenija Miklaševskaja ir kiti.

Mariam Azizbekova (1919–2012) gimė Rostove prie Dono, Maskvos konservatorijoje baigė Samuelio Feinbergo klasę, studijavo aspirantūroje, vadovaujant tam pačiam pedagogui apgynė menotyros kandidato disertaciją (1950), skirtą kompozitoriaus Anatolijaus Liadovo kūrinių interpretacijos problemoms. Atvykusi į Vilnių ne tik dėstė, koncertavo, bet ir dirbo mokslinį darbą, paskelbė tris mo-

Muzikos barai / 55

ATMINTIS

Koncertas Paliesiaus dvare profesorių Mariam Azizbekovos ir Viktoro Radovičiaus šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Muzikuoja Rusnė Mataitytė ir Sergejus Okruško

Muzikos barai / 56

ir Arvīds Norītis – smuikininkas, gavęs diplomą iš Jāzepo Vītolo rankų, puikus solistas ir kvarteto muzikantas. Pagal sutartį su Valstybės teatru jis dirbo orkestro koncertmeisteriu ir dėstė smuiko specialybę Kauno konservatorijoje.

Kauno pedagogų lavintiems jauniesiems smuikininkams Vilniaus konservatorijoje Viktoras Radovičius perteikė ir iš įžymiojo savo mokytojo Davido Oistracho įgytą patirtį.“

Mokinių koncertas

Koncertą, skirtą savo mokytojų atminimui, Paliesiaus dvare pradėjo V. Radovičiaus klasės absolventas Petras Kunca. Smuikuodamas Igorio Stravinskio Introducione ir Serenata iš Itališkosios siuitos (akompanavo Aušra Banaity-

Petro KANEVIČIAUS nuotraukos

nografijas, skirtas Lietuvos fortepijono meno XIX–XX a. tradicijoms, keletą dešimčių mokslinių straipsnių. M. Azizbekova rengė kamerinės muzikos koncertus, daug grojo su įvairiais ansambliais. Jos mokinai – įžymūs atlikėjai ir pedagogai Aldona Dvarionaitė, Prisiminimais dalinosi prof. JurBirutė Vainiūnaitė, Marija gis Dvarionas, Zecharia Plavinas, prof. Petras Kunca Radvilaitė, Aušra Banaitytė, Sergejus Okruško, Balys Vaitkus, Birutė Kiverytė-Karosienė, Jūratė Karosaitė, Audronė Kisieliūtė, Saulius Bazaras, Aleksandras Vizbaras, Leonidas Dorfmanas, Zecharia Plavinas, Ričardas Biveinis, Laima Kančytė-Jakniūnienė, Nijolė Vaitiekūnaitė-Kereševičienė, Saulius Šiaučiulis, Tatjana Radovič, Justinas Krėpšta, Arūnas Šlaustas, Viktoras Paukštelis jaun., Laima Simonaitytė-Blažienė ir kiti. „Mariam Azizbekova ir Viktoras Radovičius buvo aukštos kultūros menininkai, pedagogai, kurie, atvykę į Lietuvą, tęsė tradicijas, klestėjusias Kaune, – sakė šio renginio sumanytojas ir pagrindinis organizatorius, LMTA alumnų draugijos prezidentas prof. Petras Kunca. – Lietuvoje ryškus įžymiojo smuikininko Jaschos Heifetzo pėdsakas, Kaune trumpai dirbo garsioji Gražina Bacevič, atstovavusi Europos smuiko mokyklai. Garsėjo pedagogas Vladas Varčikas, mano mokytojas Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – J. Naujalio muzikos gimnazija), studijavęs Kauno konservatorijoje pas I. Vildmaną-Zaidmaną ir A. Metzą. Pastarasis Peterburge mokėsi pas Leopoldą Auerį, vėliau gyveno Rygoje ir buvo Latvijos konservatorijos profesorius. Į Kauno konservatoriją iš Latvijos atvykdavo

bantis lietuviškai. Iš studijų metų jam įstrigo profesorės posakis, kad koncertas – tai herojiška šventė arba šventiškas heroizmas...

M. Azizbekova savo studentams atvėrė prancūzų autorių Andre Jolivet, Olivier Messiaeno, Claude´o Debbussy, Moriso Ravelio pasaulį. Ji skirdavo groti ir armėno Aleksandro Grigorijaus Arutiuniano, Dagestano kompozitoriaus Gotfrido Alidino Hasanovo kūrinius, studentams suteikdama galimybę plaV. Radovičiaus ir M. Azizbekovos anūkai papuošė iškilų renginį: Viktoras Paukštelis (dešinėje) skambino fortepijonu, o Vytauto Paukštelio valdomos elektronikos „kosminių“ garsų fone romantinio Chopino etiudo pačiau suvokti įvairių Eurorafrazes virtuoziškai perteikė pianistas Arūnas Šlaustas pos kraštų meno pasaulį.

Z. Plavinas, prisimindamas profesorę, vertino filosofišką jos požiūrį į pedagoginę veiklą, pabrėždamas, be kita ko, Azizbekovos „aukštą tiesos suvokimą“. Ji vadovavosi nuostata, kad ateitis, nors ir paslaptinga, yra kupina gėrio, o kiekvienas žmogus, galvodamas apie ateitį, turi pažvelgti į savo sielos gelmę.

Optimistinis profesorės požiūris į jauną atlikėją, jos muzikinė kultūra turbūt ir suformavo mokinių ypatingą, švelnų ir tvirtą, fortepijonu išgaunamą tušė.

Virtuozišku, „saloniniu“ Ferenco Liszto pjesės „Les jeux d´eaux à la villa d´Este“ atlikimu Zecharia Plavinas tė), žavėjo garso kultūra ir neoklasicistinio stiliaus pojūčiu. pademonstravo, kokią įtaką jo skambinimo stiliui padarė Koncerto vedėjas prof. Jurgis Dvarionas pasidalijo pri- profesorės Azizbekovos pamokos. siminimais iš tolimų 1982-ųjų, kai aplankius sunkiai serPanašiu pianistiniu braižu pasižymi ir Azizbekovos mogantį V. Radovičių šis prisipažino, kad jo gyvenimas buvo kinys, LMTA profesorius Sergejus Okruško, trejetą dešimgražus ir laimingas, nes pažinojo ypatingą smuiko moky- tmečių aktyviai koncertuojantis solo ir su įvairiais kolektoją Davidą Oistrachą, turėjo puikių mokinių, nuostabią tyvais, ilgametis ansamblio „Arsenalas“ narys. S. Okruško šeimą, koncertuodamas su Lietuvos kameriniu orkestru skambinimas (jis atliko Roberto Schumanno „Quasi variapavažinėjo po pasaulį. Šviesų optimistinį žvilgsnį į gyve- zioni. Andantino de Clara Wieck“), regis, leido įžvelgti jo nimą įžymusis pedagogas perteikė ir būriui savo mokinių. mokytojos apibūdintą šventinio heroizmo pėdsaką...

J. Dvarionas paskaitė ir savo sesers, žymios pianistės AldoKoncerte išgirdome ir jau pagarsėjusio koncertuojančio no Dvarionaitės prisiminimų apie profesorę Azizbekovą. atlikėjo Viktoro Paukštelio – V. Radovičiaus ir M. AzizbeRadovičiaus mokinys Algirdas Paukštė ir Vaida Paukš- kovos anūko, taip pat ir profesorės mokinio, skambinimą. tienė stilingai atliko Wolfgango Amadeaus Mozarto Dueto Meno licenciato laipsnį įgijęs Lietuvos muzikos ir teatro B-dur dviem smuikams I d., Antoníno Dvořáko ir Fritzo akademijoje, pianistas ketvertą metų tobulinosi ParyžiuKreislerio Slavų šokį e-moll. Smuikininkams akompanavo je, o dabar gilinasi ir į tapybos paslaptis, Lietuvos dailės M. Azizbekovos mokinė, puiki koncertmeisterė Aušra Ba- akademijoje apgynė bakalauro diplomą. Su prancūzų klanaitytė. Gustavo Mahlerio Adagietto smuikui ir fortepijo- vesinininkų kūrinių atlikimui reikiamu grakštumu jis panui išraiškingai pagriežė Algirdas Šimėnas (akompanavo skambino Jeano-Philippe´o Rameau pjeses klavesinui „Le A. Banaitytė). Manuelio Marios Ponce ir Jaschos Heifetzo Rappel des oiseaux“, „La Villageoise“, „Tambourin“. kūrinį „Estrellita“ ir Fritzo Kreislerio „Schön Rosmarin“ Kitas Radovičių anūkas Vytautas Paukštelis tapo komatliko Rusnė Mataitytė, klausytojus sužavėjusi stilin- pozitoriumi, yra parašęs jau per 300 kūrinių. Koncerte ga, temperamentinga interperetacija, aistringu polėkiu skambėjo jo Op. 10 Nr. 1. (akompanavo Sergejus Okruško).

Vytauto Paukštelio valdomos elektronikos „kosminių“ Šiltai apie Mariam Azizbekovą, jos pedagoginio darbo garsų fone romantinio Chopino etiudo parafrazes virtuoypatumus kalbėjo į šventinį renginį atvykęs Jeruzalės mu- ziškai perteikė pianistas Arūnas Šlaustas. n zikos akademijos profesorius dr. Zecharia Plavinas, emigravęs iš Lietuvos tolimais 1977 metais, bet puikiai kal-

Muzikos barai / 57

KONKURSAS

Jautrus ir elegantiškas, tačiau nestokojantis jėgos bei ryžto – tokį akordeoną pažįstame, mylime ir juo žavimės. Kovo 19–23 dienomis Lietuvos sostinė alsavo jausminga ir veržlia akordeono muzika – čia vyko jau XIII tarptautinis akordeonistų konkursas „Vilnius 2019“.

Lietuvos akordeonistų asociacijos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rengiamas Tarptautinis akordeonistų konkursas šiais metais buvo skirtas keliems svarbiems šalies kultūros įvykiams paminėti: prieš 60 metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) buvo įsteigta akordeono specialybė, o prieš penkerius metus, 2014-aisiais, LMTA įkurta Akordeono katedra, kurios veikla pastebimai sustiprino akordeono kaip profesionalaus instrumento pozicijas.

Tarptautinis akordeonistų konkursas Vilniuje – didelio susidomėjimo sulaukęs ir pripažinimą pasaulyje jau spėjęs pelnyti renginys. Nuo 1994 metų vykstantis konkursas kas antrų metų pavasarį į Vilnių sutraukia gabiausius Lietuvos ir užsienio jaunuosius atlikėjus ir suteikia jiems galimybę pademonstruoti savo meninius ir techninius gebėjimus, pasisemti patirties iš kitų konkurso dalyvių ir žengti pirmuosius žingsnius profesionalios karjeros link. „Mums, organizatoriams, svarbu, kad Vilniuje susirenka ne tik konkurso dalyviai, kurie kaskart stebina profesionalumu, įtaigiu muzikavimu, bet ir ypatingos pagarbos nusipelnę atlikėjai, elitinėms pasaulio mokymo įstai-

Kategorija iki 10 metų. 1 vietos laureatės paskelbimas

Muzikos barai / 58

goms atstovaujantys pedagogai.

Dalyvių ir pedagogų skleidžiama nuomonė, kad Vilniaus akordeonistų konkursas neabejotinai yra vienas geriausių tarp tokio lygio renginių pasaulyje, glosto mūsų širdis“, – sako konkurso meno vadovas, Lietuvos akordeonistų asociacijos prezidentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Akordeono katedros vedėjas docentas Raimondas Sviackevičius.

Lietuvos muzikantai varžytis Tarptautiniame akordeonistų konkurse gali tik įveikę atranką regioniniuose turuose ir tapę nacionalinio konkurso diplomantais ir laureatais. Džiugina konkurencija: šiais metais Lietuvos akordeonistų konkurse dalyvavo beveik 150 jaunųjų talentų, o Tarptautiniame konkurse „Vilnius 2019“ – apie 200 atlikėjų.

Vilnius sulaukė jaunųjų talentų ir jų mokytojų iš Suomijos, Austrijos, Rusijos, Škotijos, Vokietijos, Danijos, Kinijos, Vietnamo, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Serbijos, Bulgarijos, Ukrainos, Slovakijos, Italijos, Prancūzijos ir, žinoma, Lietuvos.

Konkurso dalyvius stebėjo ir jų pasirodymus vertino net 11 skirtingų komisijų, sudarytų iš žinomų užsienio bei šalies pedagogų. Tarp garbių komisijų narių buvo vienas ryškiausių pasaulio klasikinio akordeono meistrų iš Vokietijos Stefanas Hussongas, Viurcburgo universiteto profesorius, Helsinkio J. Sibelijaus muzikos akademijos profesorius Matti Rantanenas (Suomija), profesorius Geiras Draugsvollas iš Danijos karališkosios muzikos akademijos, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatas, F. Chopino muzikos universiteto Varšuvoje rektorius prof. Klaudiuszas Baranas (Lenkija), akordeonistas ir bandonininkas, A. Brucknerio universiteto profesorius Alfredas Melicharas (Austrija), klasikinio akordeono virtuozas, bandonijos meistras ir muzikos mokytojas Giuseppe Scigliano (Italija) bei daugelis kitų.

Konkurso dalyviai pagal amžių ir pasirinktą žanrą buvo suskirstyti į 12 kategorijų.

A kategorijoje varžėsi patys mažiausi muzikantai (iki 10 metų). Laimėtoja tapo viešnia iš Rusijos Zenaida Ottich. B ka-

tegorijoje (iki 13 metų) taip pat nugalėjo viešnia iš Rusijos Eliza Mariotti.

C kategorijoje (iki 16 metų) tarp 27 akordeonistų geriausias buvo Jonas Vozbutas (Lietuva).

Nuo šių metų mažeikiškis mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje (pedagogė M. Markevičienė).

Krzysztofas Polnikas iš Lenkijos pripažintas D kategorijos (iki 19 metų) nugalėtoju.

J (iki 17 metų) ir K (be amžiaus apribojimų) kategorijose varžėsi pramoginio žanro solistai. J kategorijoje 1 vieta nebuvo paskirta, o K kategorijoje nugalėjo Radu Ratoi iš Moldovos, surinkęs 24,93 balus iš galimų 25.

Konkurse varžėsi ir akordeono ansambliai bei orkestrai. F1 kategorijoje pasirodė 5 ansambliai, kurių sudėtyje buvo bent vienas akordeonistas iki 11 metų. Nugalėtoju pripažintas Vasilisos ir Zenaidos Ottich duetas iš Rusi-

jos. Verta paminėti, kad šias mergaites, kaip ir A bei B kategorijų laureates, parengė ta pati mokytoja, jai, kaip daugiausia laureatų paruošusiai pedagogei, buvo skirtas specialus Vilniaus miesto savivaldybės prizas.

F2 kategorijoje (ansambliai su bent vienu akordeonistu iki 15 metų) laimėjo duetas iš Šiaulių S. Sondeckio gimnazijos – Jonas Vozbutas ir Orinta Lukauskaitė (pedagogė M. Markevičienė).

G kategorijoje (ansambliai su bent vienu akordeonistu iki 19 metų) laureatu pripažintas kvintetas iš J. Tallat-Kelpšos konservatorijos: Edgaras Dičpinigaitis, Ruslanas Grimbovskis, Matas Sabaliauskas, Jordanas Šagovas, Lukas Lazinka (pedagogė R. Auksoriūtė).

H kategorijoje (ansambliai be amžiaus apribojimų) I vietą komisija paskyrė kameriniam ansambliui „Krystek & Rydz Duo“ iš Lenkijos, o I kategorijoje, kurioje

© LAAS. LT nuotraukos

TARPTAUTINIS AKORDEONISTŲ KONKURSAS „VILNIUS 2019“

C kategorijoje (iki 16 metų) tarp 27 akordeonistų geriausias buvo Jonas Vozbutas (Lietuva)

varžėsi orkestrai, nugalėjo Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kolektyvas (mokytoja Ž. Gumenaja).

Pati svarbiausia konkurse – koncertuojančių atlikėjų kategorija (E). Joje varžėsi net 35 dalyviai, tarp kurių buvo 4 LMTA auklėtiniai. Šios kategorijos atlikėjams savo gebėjimus teko demonstruoti dviejuose – atrankiniame ir finaliniame – turuose.

Pirmajame ture reikėjo atlikti polifoninį 3 ar daugiau balsų kūrinį, laisvai pasirinktą bei privalomąjį kūrinius. Pastarąjį buvo galima rinktis iš 16 opusų sąrašo, kuriame puikavosi Magnuso Lindbergo, Sofijos Gubaidulinos, Jono Tamulionio, Petri Makkoneno, Georgo Kazerio ir kitų žinomų kompozitorių pavardės.

Finaliniame ture E kategorijos akordeonistai pristatė 30 min. trukmės programas. Jie griežė originalų ciklinį kūrinį, iki 1800 m. parašytą barokinį opusą ir laisvai pasirinktą šiuolaikinę originalią muziką. Kompetentinga dešimties muzikos pasaulyje pripažintų akordeono atlikėjų ir pedagogų komisija laimėtoju paskelbė Radu Ratoi iš Moldavijos. Šiam puikiam muzikantui atiteko akordeonų fabriko „Pigini“ įsteigta piniginė premija, kurią įteikė pats fabriko vadovas Federico Pigini, taip pat kvietimas surengti reči-

talį Tarptautiniame akordeono muzikos festivalyje Pekine.

Neliko nuskriausti ir II bei III vietų laimėtojai. Jiems taip pat buvo įteikti piniginiai prizai ir bendradarbiaujančių pasaulio festivalių kvietimai 2020 metais surengti solinius koncertus Alkobasoje (Portugalija), Vasaros muzikos festivalyje Harbine (Kinija) bei Kastelfidardo festivalyje (Italija). II vietą pelnė Oleksii Murza (Ukraina), III vietą pasidalijo lenkai Bartoszas Kołsutas ir Dawidas Rydzas.

Festivalio svarbą įvertino Vilniaus savivaldybė, šiemet suteikdama jam miesto globojamo renginio statusą. Finansinės ir organizacinės paramos sulaukta iš Lietuvos kultūros tarybos, Švietimo, mokslo ir sporto, Kultūros, Užsienio reikalų ministerijų, Seimo Kultūros komiteto, LMTA rektoriaus prof. Zbignevo Ibelhaupto.

Dovanomis jauniesiems talentams pasirūpino dosnūs rėmėjai – Verslo parkas „Gariūnai“, akordeonų gamintojai „Pigini“ ir „Excelsior“, oficialus „Pigini“ atstovas Lietuvoje UAB „Artuplay“, žurnalas „Muzikos barai“, kaimo turizmo sodyba „Žališkės“.

Penkias dienas trukusį XIII tarptautinį akordeonistų konkursą vainikavo iškilminga apdovanojimų ceremonija ir laureatų koncertas Vilniaus rotušėje.

Dangira GOŠTALTAVIČIŪTĖ

Profesionalų atlikėjų kategorijos dalyviai ir laureatai

Muzikos barai / 59

FESTIVALIS

Baltijos gitarų festivalio dešimtmetis Eglė GUDŽINSKAITĖ

Š

is tekstas turėjo pasirodyti prieš gerus 3 mėnesius. Be to, nuoširdžiai tikiu, kad jis jokiu būdu neturėtų būti vienintelis, aprašantis ir reflektuojantis tai, kas vyko tą birželio savaitgalį (14–15 d.) Birštono kurhauze. Tačiau tingus vasaros ritmas, kultūros leidinių atostogos, o ir didžiąją kritikos dėmesio dozę sugeriantys didieji Vilniaus vasaros festivaliai nejučia tokius lyg ir periferinius renginius nustumia į šalį.

Tačiau pagal savo reikšmę, įtaką ir dešimties metų įdirbį, kasmet prisikviečiant į Lietuvą ryškiausias klasikinės gitaros įžymybes, Baltijos gitarų festivalis vargiai galėtų būti laikomas periferiniu. Šiemet jau jubiliejinis, dešimtasis, festivalis klasikinės gitaros pasaulyje drąsiai pristatomas kaip vienas svarbiausių šiam instrumentui skirtų renginių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Festivalio organizatoriai – Baltijos gitarų kvartetas – nuo pat pirmojo koncerto 2009 m. vasarą turėjo labai aiškią viziją: pristatyti geriausius šiandienos klasikinės gitaros atlikėjus. Ilgainiui festivalį, kuris pastaraisiais metais vyksta Birštone, papildė ir kitokia veikla, apimanti tarptautinį klasikinės gitaros konkursą, seminarus, kviestinių

Muzikos barai / 60

žvaigždžių meistriškumo pamokas, netgi gitarų parodas ir pažintis su instrumentų meistrais.

Baltijos gitarų festivalyje koncertavusių atlikėjų sąrašas daro įspūdį. Čia yra ir Los Andželo gitarų kvartetas (JAV), Giampaolo Bandini ir Cezare Chiacchiarettos (Italija), Marko Edeno ir Christopherio Stello (Didžioji Britanija) duetai, legendinis kompozitorius ir gitaristas Rolandas Dyensas, tokie virtuozai, kaip italas Aniello Desiderio arba prancūzas Judicaëlis Perroy, dešimtstygės gitaros meistrė Raphaella Smith ir kiti. 2019 m. festivalio programoje – dar pora klasikinės gitaros elitui priklausančių pavardžių: čeko Pavelo Steidlo, lenkų virtuozo Lukaszo Kuropaczewskio. O žymusis „Amadeus Guitar Duo“ (Kanada, Vokietija), kurio koncertas 2009 m. vasarą Vilniuje ir tapo atskaitos tašku skaičiuojant festivalio istoriją, šiemet vėl buvo pakviestas sugrįžti. „Amadeus Guitar Duo“ – orkestrinio skambesio meistrai. Kartais atrodo, kad girdime kamerinį orkestrą (kaip kad atliekant Vivaldi koncerto D-dur arba Händelio siuitos gmoll transkripcijas gitarų duetui) ar dviejose gitarose įsikūnijusį styginių kvartetą (Borodino styginių kvartetas

Nr. 2). Akivaizdu, kad rinkdamiesi arba patys rengdami tokių kūrinių transkripcijas dueto nariai jaučiasi labai tvirtai. Jų koncerto programos pagrindą sudarė XVII–XIX a. klasikos aranžuotės, prie kurių puikiai derėjo ir praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje sukurta Joaquino Rodrigo Madrigalinė siuita, grindžiama renesanso laikų kompozicijomis. Duetas atliko tris siuitos dalis. Beje, šis kūrinys sukurtas ne tik dviem gitaroms, bet ir orkestrui. Nors „Amadeus Guitar Duo“ dažnai koncertuoja su įvairiais orkestrais (vieną tokį koncertą 2014 m. rudenį buvo surengęs ir Vilniaus filharmonijoje), tačiau Birštono publika kažin ar jo pasigedo.

Pavelas Steidlas – unikalus čekų gitaros virtuozas, stebinantis ne tik savo technika, bet ir grojimo maniera bei kūrybingumu. Jo atliekamos Niccolò Paganini sonatos sklendė lengvai ir grakščiai, tarsi gitaristas pirštų galiukais vos liestų instrumento stygas. Mauro Giuliani Rossiniana Nr. 1 – Liszto parafrazių tradicija sukurta virtuozinė fantazija gitarai Rossini operų temomis – prilygo išraiškingam ir emocingam spektakliukui.

Tačiau vakaro pabaigoje laukė dar šis tas daugiau. Atlikęs mažai kam

žinomos čekų kompozitorės Janos Obrovskos Preliudą, Pavelas Steidlas čia pat be jokios pertraukėlės pradėjo jos atminimui skirtą „Hommage“. Įspūdinga improvizacinio pobūdžio kompozicija įaudrino publiką kone iki ekstazės. Joje tilpo daug visko – ritminis ostinato, ištirpstantis meditacijoje, lyg iš niekur išnyranti galinga melodija, netgi obertoninis gitaristo dainavimas. Tai, kas klausantis įrašo atrodė kaip studijiniai elektronikos efektai, scenoje pasirodė esą atlikėjo technikos triukai maksimaliai išnaudojant ne tik gitaros stygas, bet ir jos korpusą.

Lenkas Lukaszas Kuropaczewskis – vienas sėkmingiausiai tarptautinę karjerą darančių lenkų gitaristų, kritikų vadinamas gitaros impresionistu. Ir Birštone vykusiame koncerte jis atsiskleidė kaip subtilių miniatiūrų meistras. Programoje skambėję nedidelių pjesių ciklai – Manuelio Ponce

10 preliudų, taip pat Miguelio Llobeto 10 katalonų liaudies dainų – bet kuriam atlikėjui kelia tam tikrų iššūkių.

Lygiai kaip ir klausytojams – nepasimesti fragmentuotoje muzikos atkarpėlių gausoje, gebėti koncentruotis į kiekvieną akimirką, nes ji čia pat ir baigiasi. Lukaszas Kuropaczewskis šias kartais vos minutę trunkančias miniatiūras atliko itin jautriai, netgi rafinuotai, tarsi demonstruodamas ypatingą kiekvienos brangakmenio briaunos grožį. Klausydama vis galvojau, kad rečitalio programoje tokie miniatiūrų vėriniai tikrai rizikingi, tačiau meistro rankose gali stulbinamai sužibėti.

Nors beveik visa Lukaszo Kuropaczewskio koncerto programa buvo orientuota į XIX–XX a. pradžios gitaros klasikų kūrybą, o gal kaip tik dėl to, koncerto pabaigoje atlikta Marco Neikrugo 2015 m. kompozicija nuskambėjo ypač kitoniškai ir šviežiai.

Ją drąsiai pavadinčiau vienu iš koncerto atradimų, atrodė, kad ši muzika buvo sukurta specialiai šiam atlikėjui, jo temperamentui. Amerikiečių kompozitoriaus Trijų pjesių gitarai (Quasi una Cadenza, Romanza, Toccata) pasaulinę premjerą lenkų gitaristas prieš ketverius metus surengė Baltimorės meno muziejuje.

Birštone koncertavo ir L. Kuropaczewskio tautietė Bianka Szalaty, prieš metus pelniusi šalia festivalio rengiamo konkurso Grand Prix. O šiemet pagrindinį apdovanojimą gavo dar vienas jaunosios kartos lenkų gitaristas Rafalis Majekas, tad jau iš anksto galima laukti šio atlikėjo pasirodymo 2020 m. festivalyje. Ir neabejotinai dar daugiau – Baltijos gitarų festivalio tradicija ir užmojai leidžia to tikėtis. n

Amadeus Duo

Pavel Steidl

Lukasz Kuropaczewski

Konkurso laureatai

Muzikos barai / 61

TARP NATŲ „KANDIDAS“

Vincent´as Boussard´as parengė savo trečią premjerą Lietuvoje: po elegantiškosios „Manon“ (2015) ir dramatiškųjų „Kapulečių ir Montekių“ (2017) prancūzas rugsėjo 13–15 dienomis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro publikai pristatė ryškų ir groteskišką Leonardo Bernsteino miuziklą „Kandidas“.

Pernai minint kompozitoriaus šimtmetį „Kandidas“ drauge su kitais L. Bernsteino veikalais „ritosi“ per pasaulio teatrus, tad gal nenuostabu, kad šioji banga pasiekė ir Vilnių. Tiesa, pats pastatymas (režisierius Vincent´as Boussard´as, scenografas Vincent´as Lemaire´as, kostiumų dailininkas Christianas Lacroix, videodailininkė Isabel Robson, choreografas Helge Letonja) buvo sukurtas 2011 m. Berlyno valstybinėje operoje (keitėsi tik šviesų dailininkas – Vilniuje dirbo Nicolasas Gilli). Spektaklio muzikos vadovas, dirigavęs ir premjerą, yra Sesto Quatrini, dirigentas – Ričardas Šumila, choro vadovas – Česlovas Radžiūnas. Vaidmenis sukūrė Enrico Casari (Italija), Margarita Levchuk (Baltarusija), Steponas Zonys, Liudas Mikalauskas, Rafailas Karpis, Jovita Vaškevičiūtė, Monika Pleškytė, Juozas Janužas ir kt.

LNOBT „Kandidas“ pirmą kartą buvo atliktas 2012 m. kaip pusiau koncertinė versija.

Pasak režisieriaus, „Kandido“ muzika – tiesiog fantastiška, partitūra nepaprastai dosni, kupina aistros, liūdesio ir žmoniškumo. „Kai klausausi šios muzikos, visuomet regiu gudrias kompozitoriaus akis ir jo šypseną.

Muzikos barai / 62

Būtent muzika varo į priekį operetės veiksmą, todėl kiekvienam režisieriui labai įdomu dirbti su šiuo kūriniu: bet kuris taktas čia kupinas gyvybės, judesio, jausmų, kontrastų. Tai fantastiška medžiaga režisieriui“, – priešpremjeriniame susitikime tvirtino V. Boussard´as.

Kaip svarbiausią spektaklyje išjuokiamą visuomenės ydą V. Boussard´as nurodo tolerancijos trūkumą: „Voltaire´o laikais netolerancija buvo labai aiškiai apibrėžta; L. Bernsteino gyvenimo metais ji turėjo kitokį atvaizdą. Kompozitorius jautė paraleles tarp Amerikoje paplitusio makartizmo ir inkvizicijos Ispanijoje, kurią mini Voltaire´o tekstas.

Manau, ir šiandien „Kandidas“ turi nepaprastai didelę svarbą, nes mes vis dar bandome nugalėti netoleranciją, susijusią su religija, rase, lytimi ir kitais žmogiškosios prigimties aspektais.“ Sezono atidarymo proga teatro balkone sustoję trombonininkai pakeitė įprastinį spektaklio

pradžią skelbiantį gongą. Nuskambėjus LNOBT operos meno vadovo Sesto Quatrini diriguojamai „Kandido“ uvertiūrai, Pasakotojas – Rafailas Karpis, lydintis publiką daugelyje painių „Kandido“ siužeto vingių, pristatė žiūrovams kompozitoriaus L. Bernsteino veikalą ir jo personažus. Visi spektaklio veikėjai šiame pastatyme tampa keisto eksperimento dalyviais: patirdami realybės smūgius, į šipulius daužančius jų infantilias svajones, jie pamažu tampa šilto ir šalto mačiusiais pasaulio piliečiais... Kas vykdo šį utopinį eksperimentą: Dievas ar pati keistų, šabloniškų nuostatų kupina visuomenė? Atsakymą žiūrovui siūloma išgvildenti pačiam.

Spektaklio recenzentė Beata Baublinskienė, apskritai teigiamai vertindama pastatymą, vis dėlto abejoja, „ar 1956 m. Brodvėjuje sukurtas ir būtent šiai kultūrinei aplinkai skirtas veikalas yra tiek pat perskaitomas ir aktualus mums Lietuvoje 2019 metais?

Susidarė įspūdis, kad jame nemažai kultūrinių užuominų, kurios buvo puikiai permanomos amerikietiškajai Brodvėjaus publikai, dar gi – L. Bernsteino gerbėjams ir pažiūrų sekėjams, tačiau mums tai labiau tolima egzotika. Visas kompozitoriaus skepsis senosios Europos, tradicinių vertybių, Bažnyčios atžvilgiu (reikia pripažinti, jau seniai istorija tapusi Ispanijos inkvizicija audrina daugelio menininkų protus), mūsų laikais atrodo jau net kiek lėkštas, senstelėjęs. Žinoma, kompozitorius čia įdėjo daug savęs, savo pažiūrų, kurias statytojai išryškino (pvz., moterų geidžiantys vyrai rodomi

kaip laukinės beždžionės). Bet apibendrinant: spektaklis neblogas. Tik meninio katarsio nesukelia. Tačiau galbūt tokia ir yra „Kandido“ paskirtis – tiesiog suteikti publikai „gerą laiką“ teatre?“ (Lietuvos rytas, 2019-09-18)

„KIRKĖ“ VALDOVŲ RŪMUOSE

Istorinės operos dienai paminėti šiais metais skirta XVII a. italų kompozitoriaus Alessandro Stradellos serenata „Kirkė“ („La Circe“) pagal Giovanni Filippo Apolloni libretą rugsėjo 7 d. skambėjo Valdovų rūmuose.

Kūrinį atliko senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ (meno vadovas ir dirigentas Rodrigo Calveyra, jis ir pastatymo meno vadovas), režisavo ir gyvą šešėlių teatrą sukūrė seserys Juhyun ir Sunyoung Choi, meno vadovo asistentas – Davide Pozzi, kostiumų dailininkė – Janina Zibireva.

Pagrindinius vaidmenis atliko Renata Dubinskaitė (Kirkė), Ieva Gaidamavičiūtė (Vakaris Vėjas) ir Nerijus Masevičius (Algidas).

Neabejotina vakaro žvaigždė buvo Renata Dubinskaitė.

Puikiai solistams akompanavo ir instrumentinius numerius grojo orkestro vaidmenį atlikę muzikantai Ryo Terakado (baro-

„ANDROMEDA“ – TIESIAI IŠ GRAIKIJOS

kinis smuikas), Rodrigo Calveyra (cinkas, išilginės fleitos), Shizuko Noiri (archiliutnia), Mara Galassi (barokinė arfa), Kaori Uemura (viola da gamba), Filippo Calascibetta (kontrabosas), Davide Pozzi (klavesinas, vargonai). Jie, stilingai improvizuodami, įtaigiai perteikė melodingą Stradellos muziką.

GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS OPERA „PRŪSAI“ PARODYTA VILNIUJE

Lapkričio 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodyta Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis, skirtas kompozitoriaus 75-mečiui.

Opera parašyta specialiai Klaipėdos muzikiniam teatrui, kur 1997 m. ir įvyko „Prūsų“ premjera.

2018-aisiais „Prūsai“ sulaukė dar vieno pastatymo – vasario 17ąją įvykusi premjera buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Libretą pagal Juozo Grušo tragediją „Herkus Mantas“ parašė pats kompozitorius. Operos muzika ryški, teatrališka, joje gausu melodingų arijų, duetų, ansamblių.

Išaugusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės meistrystė leido gėrėtis nuoširdžiai vaidinamu spektakliu. Ypač puikiai LNOBT erdvėje skambėjo Herkaus Manto vaidmens atlikėjo Mindaugo Rojaus balsas.

Kristiną dainavusios Rasos Ulteravičiūtės-Kazlauskienės lyrinis sopranas gal kiek stokojo monumentalumo, kuriuo pasižymėjo ankstesnės Kristinos partijos atlikėjos Asta Krikščiūnaitė (1997 m. premjera) ir Viktorija Miškūnaitė (2018 m. premjera).

Pagyrų verti Beata Ignatavičiūtė (Nomeda), Artūras Kozlovskis (Sachsė), Valdas Kazlauskas (Krivis), Dalia Kužmarskytė (Lauma), Kęstutis Nevulis (Koltis), Rokas Spalinskas (Samilis), Tadas Jakas (Ragūnas), Vilius Venckus (Eisutis) ir kiti. Spektaklį stilingai dirigavo KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Reikia pabrėžti, kad gerai skambėjo ir choras, ir orkestras.

Operą režisavo Gediminas Šeduikis, scenografiją sukūrė Sigita Šimkūnaitė, gražius stilizuotus kostiumus – Sandra Straukaitė, skoningo apšvietimo autorius – šviesų dailininkas Julius Kuršys.

„BANCHETTO MUSICALE ´19“: IEŠKOKITE MOTERS!

Iš užmaršties prikelta Antonio Marios Bononcini opera „Andromeda“, išskirtinės viduramžių moters Hildegardos Bingenietės mistinis pasaulis, spalvingos renesanso asmenybės Lucrezios Borgios gyvenimas, apsukrios tarnaitės Vespetos manipuliacijos siekiant savo tikslų – tai siužetai, tapę pagrindine 29-ojo senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ („Muzikinė puota“) intriga. Šiais metais rugsėjo 8–26 dienomis vykusioje šventėje buvo surengti devyni koncertai.

Kasmet „Banchetto musicale“ turi kokį nors šūkį, kryptį, bendrą vardiklį. Užpernai festivalis buvo skirtas solidžiai Reformacijos sukakčiai, pernai buvo pasirinktas šūkis „Meilė stipresnė už

prievartą“, o šiųmečio „Banchetto musicale“ tema – moterys. Pasak festivalio meno vadovo Dariaus Stabinsko, pasirinkimą lėmė aplinkybės: dabar daug kalbama apie moters padėtį socialiniame kontekste, nerimsta judėjimo #MeToo keliamos bangos. „Tačiau konjunktūros nepaisėme – ši tema man jau seniai rūpėjo, nes yra labai daug „moteriškos“ medžiagos, kurios atlikėjai neišnaudoja. Taip, moterys buvo vyrų prispaustos, užgožtos, joms sužibėti tuomet būdavo beveik neįmanoma.

Tačiau žinome, kad, pavyzdžiui, viduramžiais buvo daug moterų trubadūrių, nors jų muzika ir neišliko, o štai Hildegarda Bingenietė viduramžiais švietė ryškiau už visus vyrus. Pasirinkdami festivaliui moters tematiką ir su ja susijusius projektus, stengėmės kuo daugiau parodyti, kas vyko viduramžių, renesanso ir baroko muzikos istorijoje ir kaip buvo suvokiamas moters vaidmuo.

Tad žvilgsnis krypo į kompozitores, personažes, moteris kaip simbolius, mūzas, pagaliau – anų ir šių dienų atlikėjas“, – sakė D. Stabinskas.

Festivalis rugsėjo 8 d. Valdovų rūmuose pradėtas A. M. Bononcini (1672–1714) opera „Andromeda“, kurios libreto autorius – garsus italų poetas ir dramaturgas Pietro Antonio Bernardoni.

Ji pasirinkta dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia šios operos siužetas grindžiamas mitologine istorija, o tai gana tipiška barokui. Be to, pagrindinė jos veikėja – tyra, graži ir nekalta mergaitė, nukenčianti dėl kitų tuštybės. Ją išgelbsti narsus vyras, už kurio ji pagaliau išteka.

Operos premjera įvyko Vienoje 1707 metais, autorius ją dedikavo imperatorienei Vilhelminai Amalijai, aštuonmetės kunigaikštytės Marijos Juozapos motinai. Marija Juozapa vėliau tapo Lenkijos karaliene ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III žmona.

Kita kontekstinė sąsaja su mūsų kultūra – operos pradžia Lietuvoje, Virgilio Puccitelli „Andromedos“ libretas, pagal kurį Marco Scacchi sukūrė muziką. „Andromeda“ buvo antroji opera, parodyta 1644 m. karaliaus rezidencijoje Vilniuje.

Abu libretai labai skirtingi: V. Puccitelli daugiau išplėtotas, jame yra 12 personažų, o P. A. Bernardoni – 4 veikėjai, ir visi jie teigiami, o tai lėmė operos nekonfliktiškumą. Galima spėti, kad Bononcini, dedikuodamas savo veikalą imperatorienei, santuokoje patyrusiai nemažai sunkumų, taip subtiliai išreiškė jai savo paramą.

Koncertinį operos variantą atliko graikų ansamblis „Ex silentio“ (vadovas Dimitris Kountouras).

Toks sumanymas kilo „Banchetto musicale“ meno vadovui D. Stabinskui: „Bendraujant su „Ex silentio“, toptelėjo mintis: puikus graikų ansamblis, Andromeda – graikų mitologijos personažas.

Suradome A. M. Bononcini operos „Andromeda“ partitūros rankraštį ir graikai šią operą parengė specialiai „Banchetto musicale“.

Muzikos barai / 63

TARP NATŲ DAR KARTĄ – VISOS JOS TOKIOS

Rugsėjo 15-ąją Valdovų rūmuose skambėjusiai Georgo Philippo Telemanno komiškai operai „Pimpinonė“, palyginti su „Andromeda“, būdingas visiškai kitoks to meto moters stereotipas. Operos herojė Vespeta („vapsvutė“) – stipri, protinga, apsukri, viską pasverianti savanaudė moteris, kuriai vyras reikalingas tik saviems tikslams pasiekti.

Kaip sakė D. Stabinskas, tais laikais, kai moterys buvo daug labiau užguitos nei dabar, idėja sukurti teatro spektaklį su dviem personažais – vyru, kuris yra aukštesnės socialinės padėties, bet kvailokas, ir moterimi, kuri daug silpnesnė, bet jį apgaudinėja, kartais sugebėdama pasityčioti, – garantavo sėkmę net tokiame gana liberaliame ir atvirame mieste kaip Hamburgas (jame tuo metu gyveno G. P. Telemannas), nes tai atrodė labai juokinga. Panašias temas plėtojo ir kiti to meto spektakliai, vėlesnės operos, pavyzdžiui, Giovanni Battistos Pergolesi „Tarnaitė ponia“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“. „Pimpinonė“ iš tikrųjų labai seksistinis kūrinys, bet jis aktualus mus dominančiam muzikos istorijos laikotarpiui.

Kita vertus, tai puikus muzikos kūrinys su šmaikščiu ir protingu libretu vokiečių ir italų kalbomis. „Pimpinonė“ priskiriama linksmų operų žanrui, dar vadinamam Lustspiel („Lust“ reiškia ir juoką, ir malonumą arba geismą). Operą sudaro trys intermezzo, arba veiksmai: pirmajame Vespeta ieško darbo pas pasiuntinį Pimpinonę, antrajame ji jau dirba pas jį ir planuoja už šeimininko ištekėti, kad pasiektų malonumų ir kitų praktinių tikslų, galų gale laimi – trečiajame veiksme jie susituokia.

Operą režisavo ispanas Claudio Levati, pernai festivalyje „Banchetto musicale“ pastatęs operą „Elenos pagrobimas“.

Muzikos vadovė – rumunų kilmės vokiečių klavesinininkė Alina Rotaru, jau kelerius metus gyvenanti Lietuvoje. Dainavo solistai iš Vokietijos – sopranas

Muzikos barai / 64

Julia Kirchner ir bosas-baritonas Carstenas Krugeris, griežė festivalio ansamblis, į kurį susibūrę lietuvių, latvių, italų ir vokiečių muzikantai.

PANARDINO Į VIDURAMŽIŲ MISTIKĄ

Katalikų šventoji, Bažnyčios mokytoja, abatė, mistikė, kompozitorė, poetė, mąstytoja, gamtos mokslų pradininkė Hildegarda Bingenietė (1098–1179) buvo viena įtakingiausių to laiko moterų. Jos vizijas rugsėjo 16 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje atskleidė „Ensemble Mandel“ (Austrija, Vengrija, vadovas Robertas Mandelis).

Hildegardos Bingenietės muzika Lietuvoje žinoma, nes čia yra skambėjusi ne kartą, tačiau ansamblio „Mandel“ Hildegardos vizijų projekte maišomi stiliai, seni ir nauji instrumentai. „Ensemble Mandel“ pristatė įvairius muzikos istorijos laikotarpius ir muzikos instrumentus, derindamas analoginius modulinius sintezatorius su unikaliais ir retai girdimais viduramžių instrumentais klavicimbalu, organistru, viele ar fideliu. Ansamblio repertuare – ne tik originali viduramžių muzika, bet ir jam specialiai sukurti kūriniai, kurie sujungia šiuolaikinę muziką su senaisiais elementais ir sukuria naują muzikinio garsovaizdžio kryptį.

VYRAI PASMERKĖ UŽMARŠČIAI

Rugsėjo 22 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įvyko unikali pažintis su nežinoma Chiaros Margantos Cozzolani muzika.

Ją pristatė choras ir konsortas „Brevis“, choras „Schola Gregoriana Vilnensis“, giedojo Lietuvos ir kaimyninių šalių solistai, vargonavo Balys Vaitkus.

Kompozitorės Chiaros Margantos Cozzolani (1602–1678) muzika – atradimas ne tik publikai, bet ir festivalio rengėjams. Cozzolani galėjo lygiuotis į visus didžiuosius to meto kompozitorius, tokio kalibro kaip Claudio Monteverdi. Jos muzika liudija nepriekaištingas žinias ir įgūdžius bei didelę kūrybinę patirtį. C. M. Cozzolani buvo Šv.

Radegondos vienuolyno Milane vienuolė, vėliau abatė, tačiau kartu ir profesionali muzikantė, tikriausiai ir ten gyvavusių chorų ar kitų kolektyvų kapelmeisterė.

Vienuolės aktyviai dalyvaudavo miestiečių gyvenime, vesdavo muzikos pamokas, buvo labai vertinamos visuomenės. Deja, dėl vėlesnės aukštesnių Katalikų bažnyčios valdžios atstovų cenzūros šių moterų darbai buvo ignoruojami ir ilgainiui užmiršti.

Ir šiandien jie vis dar labai mažai žinomi, tai – vienas iš daugelio vyrų priespaudos pavyzdžių.

C. M. Cozzolani kompozicijų Vakarinei liturginei valandai (mišparų) rinkinys buvo išleistas 1650 m., dar iki arkivyskupo Alfonso Littos kryžiaus žygio, nukreipto prieš muziką ir švietimą bažnyčioje, pradžios. Šiame rinkinyje atsispindi XVII a. moterų muzikos švietimo, aktyvumo ir kūrybingumo realijos, taip pat ir intriguojanti ano meto vienuolės savo seserims kurta muzika.

GALĖJO ATSIDĖTI KŪRYBAI

Rugsėjo 24 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje buvo pri-

statyta dar viena Lietuvos publikai nežinoma kūrėja – prancūzų kompozitorė Élisabeth Jacquet de La Guerre (1665–1729). Ji gimė muzikanto šeimoje, jos tėvas ir brolis, taip pat ir vyras buvo vargonininkai. Jie visi ją palaikė, todėl menininkė galėjo laisvai kurti, už savo darbus sulaukė visuomenės pripažinimo. Ji buvo ir fantastiška klavesinininkė, ir improvizatorė. É. Jacquet de La Guerre „Kefalas ir Prokridė“ buvo pirmoji opera Prancūzijoje, sukurta moters.

XVIII a. pradžioje ji išleido ir tris kantatų knygas.

Kompozitorės kantatas ir sonatas koncerte atliko lenkų sopranas Iwona LeśniowskaLubowicz ir „Royal Baroque Ensemble“ (Lenkija, vadovė Lilianna Stawarz).

ŠV. KLAROS ISTORIJA – VAIKAMS IR TĖVAMS

Jau trejus metus „Banchetto musicale“ rengia koncertus vaikams ir visai šeimai. Šiemet toks koncertas įvyko rugsėjo 22 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Šv. Klaros istoriją muzika ir žodžiu pasakojo ansamblis „In campo aperto“ (vadovė Beatričė Baltrušaitytė).

Klara Asyžietė (1194–1253) – viduramžių šventoji, vienuolė, šv.

Pranciškaus Asyžiečio bendražygė. Kilminga ir labai graži mergina, gyvenusi XIII a. Italijoje, Asyžiuje, būdama dar visai jauna pajuto Dievo kvietimą gyventi dėl jo. Klaros tėvai jai buvo numatę santuoką, bet mergina nepakluso jų valiai.

Tuo metu Asyžiaus gatvėse pamokslaudavęs turtingo gyvenimo atsisakęs jaunuolis Pranciškus Klarai tapo tikru dvasios broliu. Pokalbiai su Pranciškumi merginai padėjo atpažinti savo pašaukimą – mylėti Dievą ir artimą neturte bei tyloje.

Edukacinis koncertas „Šv.

Klaros istorija“ – pasakojimas vaikams ir visai šeimai apie bičiulystę ir tikėjimą, šiame pasakojime šv. Klaros istorija susipina su viduramžių muzika.

JUOZO NAUJALIO IR GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS DIALOGAS

Gruodžio 12 d. Nacionalinėje

filharmonijoje skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų parengta programa, sujungusi dviejų epochų kūrėjus, dvi ryškias asmenybes – Juozą Naujalį ir Giedrių Kuprevičių. Koncertu „Giedrius svečiuose pas Juozą“ buvo paminėti J. Naujalio 150-metis ir G. Kuprevičiaus 75-metis.

Kompozitorius G. Kuprevičius šiemet publikuotuose pokalbiuose sakė: „Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją NaujalytęDidenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.“ Nacionalinėje filharmonijoje vykęs J. Naujalio ir G. Kuprevičiaus dialogas simboliškai besisvečiuojant vienam pas kitą atskleidė ir nemarų mūsų klasiko palikimą, ir naują šiuolaikinį

žvilgsnį – skambėjo G. Kuprevičiaus sumanytos J. Naujalio kūrinių aranžuotės, instrumentuotės, redakcijos. Taip pat išgirdome ir originalių G. Kuprevičiaus vokalinių ir instrumentinius kūrinių. „Svečiuose“ lankėsi žinomi skirtingų kartų atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras, dainininkai Dovilė Kazonaitė ir Mindaugas Zimkus, akordeonistas Tadas Motiečius. Visiems muzikantams vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas, koncertą vedė pats jubiliatas Giedrius Kuprevičius.

GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS SIMFONIJOS PREMJERA

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Lucrezia Borgia (1480–1519) – ne kūrėjos, bet mūzos personažas šiųmečiame festivalyje.

Lucrezia buvo kardinolo Rodrigo de Borgios (vėliau tapusio popiežiumi Aleksandru VI) duktė, ryški savo gyvenamojo laiko asmenybė – išsilavinusi humanitarė, mokėjusi daug kalbų, išmaniusi menus. Per neilgus 39 gyvenimo metus ji triskart ištekėjo, pagimdė daug vaikų, ne kartą atsidūrė apkalbų ir politinių kovų epicentre, tačiau kartu savo inteligencija įkvėpė daugelį menininkų.

Rugsėjo 26 d. Valdovų rūmuose „Capella de Ministrers“ (vadovas Carlesas Magraneris) iš Ispanijos pristatė šiai moteriai skirtą programą „Tarp istorijos, mito ir legendos“. Ansamblis savo programą sudarė iš Lucrezios gyvenamojo laiko muzikos, siekdamas atskleisti jos asmenybę per istorinį kontekstą ir atsiriboti nuo jai priskiriamų neigiamų stereotipų. Ansamblis muzikiniu keliu klausytojus vedė į Italijos renesanso rūmus ir dvarus, priminė Lucrezios gimimą Romoje 1480 m., jos vedybas su Giovanni Sforza, Alfonsu Aragoniečiu ir Alfonsu d´Este, santykius su Pietro Bembo, Isabella d´Este bei Feraros dvaru ir jos priešmirtinį atsivertimą į tikėjimą.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

BAISIOJI, O GAL NELAIMINGOJI LUCREZIA

Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 14 d. G. Kuprevičiaus muzikos gerbėjų laukė ypatinga premjera – Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą kartą atliko jam dedikuotą kompozitoriaus simfoniją „Iš plokščiojo pasaulio“. Jos teatralizuotos versijos autorė – dailininkė Birutė Ukrinaitė. „Dėkoju maestro Modestui Pitrėnui ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniam orkestrui, kuriam ši simfonija ir skiriama kaip padėka už ryžtą garsinant ne tik šį mano naują kūrinį, bet ir visą lietuviškos simfoninės muzikos garsyną“, – premjerą anonsavo kūrinio autorius.

Simfonijai G. Kuprevičius suteikė ir paantraštę „Skrybėlė, pilna muzikos“. Apie savo kūrinį kompozitorius kalbėjo taip: „Sako: jei penkių minučių kūriniui reikia valandos aiškinimo, nėra gerai.

Sako: kūrinys pats už save turi kalbėti ir būti aiškus be ilgų pristatymų. Tiesa, yra atvejų, kai tai padaryti būtina – ar dėl kūrinio specifikos, ar dėl visuomenei visai nežinomų, tačiau kūrinio atsklaidai labai svarbių, pačiame kūrinyje neatskleidžiamų aplinkybių. Vokiečių rašytojas Thomas Mannas yra net „Romaną apie romaną“ parašęs, jame detaliai nagrinėja kito savo romano „Daktaras Faustas“ turinį ir prasmę. Mano argumentai kiek kitokie – ne tiek apie savo kūrinį čia rašau, kiek apie jį pagimdžiusias aplinkybes. Lietuvoje anglų rašytojo sero Terence´o Davido Johno Pratchetto (1948–2015), literatūros pasaulyje žinomo Terry Pratchetto vardu, kūryba pažįstama, tačiau ne taip, kaip vėliau jo idėjas į suprantamesnę erdvę perkėlusios Joanne´os Rowling, knygų serijos apie fantastinius Hario Poterio nuotykius autorės. Ji sumaniai ir talentingai pratęsė Pratchetto pradėtą savitų britų legendų ciklo tradiciją.

Didžiulis įmantriai susietų apysakų ciklas „Discworld“ („Plokščiasis pasaulis“) Vakaruose tapo tikru prekių ženklu ir per tris (kol kas) į lietuvių kalbą išverstas knygas pasiekė mūsų skaitytojus. Iš jų įspūdingiausia – „Skrybėlė, pilna dangaus“, kurią meistriškai išvertė Danguolė Žalytė, įveikusi specifinę, vertėjams keblią T. Pratchetto kalbą, potekstes, nesibaigiančią sąmojų ir sąvokų žaismę. Atradęs šią neįtikėtinai aktualią ir žaismingą literatūrą, panūdau bent kelias jos sukeltas vizijas ir mintis perkelti į muzikos pasaulį, kuris dabar taip pat gana plokščias, ypač atsisakius turinio gilumo ir dvasios orumo. Taip gimė septynių dalių simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“, kurioje savaip išgirdau T. Pratchetto sukurtų vaizdinių garsyną.“ LNSO programoje „Pasakos saksofonams“ išgirdome ne tik G. Kuprevičiaus simfoniją, bet ir į Lietuvą koncertuoti sugrįžusio nuotaikingo saksofonų kvarteto „Signum“ atliekamą vokiečių kompozitoriaus Siegfriedo Matthuso koncertą „Fantastiniai burtų sapnai. Pasakos saksofonams“.

Muzikos barai / 65

LAUREATAI

2019 M. LIETUVOS NACIONALINES KULTŪROS IR MENO PREMIJAS PELNĖ: operos solistė Asmik GRIGORIAN – už vokalinį meistriškumą ir įspūdingą artistinę įtaigą; kompozitorė Zita BRUŽAITĖ – už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą; kūrybinė grupė – Rugilė BARZDŽIUKAITĖ, Vaiva GRAINYTĖ ir Lina LAPELYTĖ – už įkvepiantį bendradarbiavimą kuriant aukščiausio lygio kritinį meną.

Muzikos barai / 66

PERFORMANSUI „SAULĖ IR JŪRA“ – APDOVANOJIMŲ LAVINA

Kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos šiuolaikinio meno bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų, šiemet mūsų šalis prisistatė 11-tą kartą. Lietuvos nacionaliniame paviljone rodytam Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ paskirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas – „Auksinis liūtas“.

Išskirtinę tarptautinę operos kūrėjų sėkmę lydėjo apdovanojimai ir gimtinėje – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, laureačių vardas „Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose, o Kultūros ministerijos premija už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje paskirta visai kūrybinei grupei: paviljono Venecijoje komisarei Rasai Antanavičiūtei, kuratorei Luciai Pietroiusti, teatro ir kino režisierei, scenografei Rugilei Barzdžiukaitei, rašytojai, dramaturgei Vaivai Grainytei ir kompozitorei Linai Lapelytei.

Veikalo pripažinimo sraute puikuojasi ir antra vieta britų leidinio „The Guardian“ sudarytame geriausių šių metų parodų sąraše.

„Žvelgėme į patalpų viduje sukurtą paplūdimį, kuriame vaikai statė smėlio pilis, deginosi turistai, poros pykosi ir negalėjo atsipalaiduoti. Tai buvo drybsančių turistų puikiai sudainuota rauda pasaulio užtemimui. Dangui ir jūrai keičiant spalvą, rifai balo ir gamta mirė“, – dalinosi įspūdžiais „The Guardian“ apžvalgininkas.

Operos „Saulė ir jūra“ autorės ypatingą dėmesį skiria dokumentikos ir fikcijos, realizmo ir poezijos santykiui, taip pat teatro, muzikos ir vizualiųjų menų dermei.

Pirmasis menininkių darbas – šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (2013 m.), ji pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, buvo pristatyta pasauliniuose muzikos, teatro ir operos festivaliuose JAV, Kinijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, daugiau nei 10 tarptautinių teatro festivalių. Opera transliuota per BBC Radio 3.

Projektas „Saulė ir jūra“, nors ir kurdamas pozityvią nuotaiką, vis dėlto kviečia mąstyti apie labai rimtas temas: klimato kaitą, globalinį atšilimą, ekologiją, visuotinį nuovargį, kūniškumą, vartotojiškumą. Menininkių darbas stebino ir specifiniu eksponavimu: ant 35 tonų smėlio įsikūrusius dainuojančius vasarotojus žiūrovai stebėjo iš viršaus, tap-

dami gyvenimo nuo atostogų iki atostogų liudininkais. Tokiai kūrinio scenografijai reikalingą erdvę paviljono organizatoriai surado istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla.

Dar prieš oficialų atidarymą Lietuvos paviljonas imtas liaupsinti Italijos ir pasaulio žiniasklaidoje. Rašyta, kad „tokie performansai kaip šis – deimantai, trapiausia meno forma.“ Lietuvos paviljoną į rekomenduojamų pamatyti sąrašą įtraukė tokie prestižiniai meno leidiniai, kaip „Frieze“ ir „The Art Newspaper“. O po specialios kūrinio peržiūros žiniasklaidai „The New York Times“ Europos kultūros temų redaktorius Matthew Andersonas socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė, kad Lietuvos paviljonas yra jo favoritas.

Iššūkiai Venecijoje gegužės mėnesį dienomis būdavo vos 14 laipsnių šilumos, naktį – gal 9. Angaras, kuriame rodyta „Saulė ir jūra (Marina)“ – 11 metrų aukščio, be jokios šilumos izoliacijos. Taigi juntamas skersvėjis. Iš Gariūnų karjero atvežtas smėlis – šlapias... Ant patiesto rankšluosčio dainininkai turi gulėti nusirengę ir dainuoti devynias valandas.

Kad ir kaip neekologiška, žmonių sveikata buvo brangesnė – patal-

pą imta šildyti.

Kai gegužės 7-ąją pirmą kartą buvo atidarytas paviljonas ir dainininkai turėjo dainuoti 7 valandas, atėjo 17 lankytojų. Antrą dieną buvo 47, o trečią dieną niekas nebesuskaičiavo. Paskui visus 6 mėnesius stovėjo eilės.

Performanso naratyvai nėra konkretūs ar tiesiogiai kreipiantys į ekologiją. Tačiau visi turi sąsają su klimato kaitos tema – kartais ironišką, kartais tiesmuką, kartais poetišką... Ne vieną žiūrovą „Saulė ir jūra“ sujaudino iki ašarų. Trapumas ir žemės nuovargis performanse atsiskleidė per žmogaus nuovargį. O gal būtent trapumas nulėmė kūrinio paveikumą: pasižiūrėjimas į save, savęs atpažinimas tame paplūdimyje ir žiūrėjimo rakursas tarsi pakeisdavo suvokimą to, kas vyksta ant smėlio. Skirtingi kūnai – ir seni, ir pavargę, labai maži, jauni, vaikų ir šuniukų – tas labai trapus gyvenimas, žiūrint iš viršaus, paveikiai kalbėdavo apie tai, ką menininkės norėjo pasakyti. Aišku, prisidėjo ir tai, kad pats galėjai ten atsidurti, keisti savo būvį – iš balkono nusileisti ant smėlio. Įtakos turėjo ir nenuspėjamumas, nes kiekviena operaperformansas, priklausomai nuo dalyvių, kiekvieną dieną atrodydavo vis kitaip.

Tai, kad kūrinys buvo rodomas

Venecijoje, sustiprino ir libreto naratyvą, jis visai kitaip atsiskleidė. Venecija – utopinis miestas, sukurtas pažabojant vandens stichiją.

Miesto istorija nuostabi, bet visi gyvena pavojaus nuotaikomis.

Tai rimuojasi su kūriniu, kuriame kalbėta apie grėsmę, apokalipsę. „Saulės ir jūros“ gyvavimas nesibaigia – laukia pasaulinis turas: opera keliaus po Skandinaviją, Europą, 2021 metais vyks į Australiją ir Niujorką.

Faktai Lietuvos paviljone apsilankė 86 805 žiūrovai. Opera-performansas rodytas 49 dienas, skambėjo 398 valandas. Prie projekto dirbo 108 žmonės (32 vienu metu) ir 8 šunys. Dainavo daugiau kaip 50 dainininkų iš įvairių pasaulio šalių. Projekte dalyvavo daugiau kaip 2000 savanorių. Lietuvos paviljono biudžetas – 752 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba „Saulės ir jūros“ kūrimui bei sklaidai 2018–2019 metais iš viso skyrė per 193 tūkst. eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų. Paviljono nuomai išleista 44 tūkst., ilgalaikiam paviljono įrengimui – 44 tūkst., specialiam paviljono įrengimui ir priežiūrai – 86 tūkst., atlygiui kūrybiniam personalui – 65 tūkst., atlygiui techniniam personalui – 46 tūkst., atlygiui dainininkams – 122 tūkst., pragyvenimui Venecijoje– 179 tūkst., kelionėms – 37 tūkst., renginiams, leidybai, reklamai, foto- ir videodokumentavimui, atributikai – 129 tūkst. eurų.

Kūrėjos Operos-performanso autorės sako, kad idėja prasidėjo nuo paplūdimio, kuriame guli daug poilsiautojų, vaizdinio. Šis vaiz-

Muzikos barai / 67

LAUREATAI

Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku

dinys pažadino intuiciją, mintį, kad kūnai yra tarsi mažesnė kosminio žemės kūno ląstelė – kilo noras palyginti žmogaus ir saulės gyvenimą. Svarbiausia, kad idėja nebūtų pateikiama didaktiškai, kad žiūrovai patys atrastų, apie ką jiems kalba ši opera.

Viena pagrindinių performanso ašių – klimato kaita.

Saulėje besiilsintys kūnai priartėja prie optinio nulinio taško, tapatumo lygmens, kuriame žmonių jau nebegalima skirstyti į vyrus ir moteris, nes jie tėra kūnai. Kūrinyje konstatuojama grėsminga žemės nuovargio situacija, kurios akivaizdoje žmonės vis vien leidžia tingias atostogas pliaže, vilkėdami Kinijos fabrikuose siūdintus maudymosi kostiumėlius.

Pirminė idėja – į operą žvelgti iš viršaus – brendo maždaug penkerius metus. Taip gimė paplūdimio vaizdinys, tada tema, o dėl operos formato jau nekilo jokių klausimų.

Taigi, atsirado nuojauta, noras kalbėti apie žemės nuovargį, pažvelgti į ją tarsi į kūną lyginant su žmonių kūnais. Jau vėliau intensyviai ieškota konteksto, detalių, galvota, apie ką galėtų dainuoti pliaže gulintys vasarotojai.

Operos kūrėjos sako labai natūraliai atradusios ekologinę problematiką, ji nebuvo pritempta ar iš piršto laužta. Teko perskaityti nemažai literatūros klimato kaitos, antropoceno temomis – tiek mokslinių, tiek pseudomokslinių straipsnių, pasidomėti dokumentiniais filmais šia tema. Akiratyje atsidūrė Elizabeth Kolbert, Naomi Klein, Paulas Kingsnorthas, bestselerių autorius Yuvalas

Muzikos barai / 68

Noah Harari, kiti. Vartyti ir „National Geographic“ archyvai nuo 1967 m., buvo įdomu, kaip šiame žurnale keitėsi ekologijos interpretacijos.

Kūrybinis procesas prasidėjo nuo atrankos – ieškota žmonių ir tik paskui buvo rašomas libretas ir muzika. Tie žmonės, jų fizinės ir balsinės savybės pasufleravo tam tikrų personažų atsiradimą. „Geros dienos!“ atveju prieš atlikėjų paieškas jau turėti tam tikri teksto eskizai, Rugilė ir Lina ėjo į chorus, kur ieškojo įvairių tipažų.

O „Saulei ir jūrai“ pirmiausia buvo paskelbta atranka, autorės susitikinėjo su įvairiausiais žmonėmis – nuo vaikų iki senjorų.

Vizija, kad atlikėjai turėtų būti labai skirtingi, egzistavo nuo pat pradžių – norėjosi ne tik jaunų ir gražių kūnų. Be to, paplūdimys yra ta vieta, kurioje būdamas nuogas visai netikėtai gali sutikti ir universiteto profesorių, ir kaimyną, ir buvusią klasiokę. Greta profesoriaus sėdėti vienais apatiniais ar su maudymosi apranga oficialioje aplinkoje būtų keista, o paplūdimyje – tarsi nieko tokio. Tad pliažas nuo pat pradžių tapo ta vieta, kurioje veikiantys kūnai nėra tik kūnai. Tai – tarsi visuomenės modelis. Atrankose būdavo prašoma padainuoti kokią nors mėgstamą dainą – tai labai puikiai atskleidžia žmonių polinkius ir pomėgius. Prašyta nevaidinti, nes ieškota dokumentinės prieigos. Autorės norėjo, kad personažas atsiskleistų per balsą, būtų pasakojama istorija.

Dauguma partijų, arijų – savotiški vidiniai monologai. Gal kai kam kildavo noras vaidinti, juos pabrėžti. Procesas atlikėjams ga-

lėjo būti šiek tiek varginantis, nes autorės teturėjo muzikinius ir tekstinius eskizus, juos repeticijų metu išbandydavo, žiūrėdavo, kas veikia, o kas ne. Daugelis atlikėjų yra profesionalai, bet nebuvo parašytų tikslių natų, kurių jie galėtų mokytis. Operos kūrėjos teigia, kad tiek vizualine, tiek garsine prasme stengėsi įsiklausyti į žmones – kas jie tokie, koks jų tembras, ką jiems patogu dainuoti, kurios balso savybės juos atskleidžia tiksliausiai.

Taip pat dėliota ir veiksmo partitūra. Žmonės nežinojo, kodėl jie dainuoja, jie negaudavo jokių instrukcijų, ir tai skatino aktyvesnį pačių atlikėjų įsitraukimą į veiksmą ir natūralesnę elgseną.

Jų būdavo prašoma atsinešti tai, ką išties norėtų pasiimti į paplūdimį, galbūt dėl to tas jų „buvimas“ kūrinyje atrodo toks lengvas. Žiūrint iš viršaus, žmonės tarsi susitapatina su skruzdėlytėmis.

Atrodo, kad žiūrint į juos kitu kampu, lengviau pavyksta susvetimėti, vertinti per atstumą. Šiam kūriniui nereikalinga fiktyvi jūra ar dangus, tad žvilgsnis iš viršaus leidžia lengviau įgyvendinti scenografiją išvengiant fiktyvios perspektyvos. Nors dabar, kai „Saulė ir jūra“ kviečiama rodyti kitur, autorėms atrodo, kad būtų daug paprasčiau, jei operą būtų galima perkelti į paprastą sceną.

Konceptualiai žvilgsnis iš viršaus atliepia temą. Dabar gyvename antropoceno eroje, kai žemė išgyvena kataklizminę situaciją dėl žmogaus veiksmų. Homo sapiens yra ta rūšis, kuriai tarnauja kitos rūšys ir visi žemės resursai. Žvilgsnis iš viršaus nuvainikuoja antropoceninį žvilgsnį, nes žiūrime į žmogų kaip į gyvūną, lygų kitiems gyvūnams.

Apie klimato kaitą viešojoje erdvėje kalbama daug, ir tokio proceso egzistavimas atrodo akivaizdus. Bet vis tiek gausu skeptikų – nuo politikų iki paprastų žmonių, mūsų draugų ar kaimynų, – kurie teigia, kad tai tik pramanai. Viena tokio skeptiško žvilgsnio priežasčių – didžiosios korporacijos, kita – tikėjimas žmogaus galia. Manoma, kad ir kas atsitiktų, žmogus ką nors sugalvos. Pastatys iš plastiko salą ir atsiras daugiau ploto gyventi.

Kiekvienas rytas prasideda nuo apokaliptinių gamtos naujienų, pavyzdžiui, fotoreportažo apie nėščią kašaloto patelę, prisirijusią plastiko. Atrodo, kad žmogaus sąmonė nėra pajėgi suprasti tokių šiurpių vaizdų, todėl vyksta savotiškas blokavimas, atmetimo reakcija, kyla noras užsimerkti. Neatmestina ir didžiųjų korporacijų įtaka neigiant klimato kaitą, nes žemės resursai yra didžiulis verslas. Egzistuoja ir trečias variantas. Žmogus viską mato, bet konstatuoja, kad nieko nebepakeis, kad viskas ritasi žemyn taip greitai, jog galima nieko nebedaryti. Tiesiog mėgautis iki galo. Dyzelinių automobilių ar plastiko Europoje draudimas – „iš viršaus“ einantys sprendimai, jie daro didelį poveikį, tačiau jų tenka ilgai laukti. Jaustis bejėgiam tokioje situacijoje logiška, nes kol nėra ryžtingesnių sprendimų, sunku suvaldyti procesus platesniu mastu.

Atlikėjai „Dar prieš 9 val. ryto žengiame į karinę jūrininkų teritoriją Marina Militare, kartu su kitais atlikėjais rengiamės pastelinių spalvų maudymosi kostiumėlių „uniformas“, išsibarstę po teritoriją laidome vokalinių pratimų strėles, skriejančias kanalo vandeniu ir ataidinčias arsenalo sienomis ir skliautais, – pasakojo viena iš operos atlikėjų Austėja Masliukaitė (Literatūra ir menas, 2019, Nr. 17). – Prieš pat 10 val. nugulame smėlio pripildytą buvusią laivų statybos erdvę, pasirengę švelniausiam, lėčiausiam, tačiau kartu ir atkakliausiam mūšiui prieš šiuolaikinio žmogaus būvio problemas. Aštuonias valandas, standartinę darbo dieną, aštuonis kartus iš eilės tarsi mantrą kartojame: šiemet neįprastai smarkiai žydinčioje jūroje tarp medūzų plaikstosi smaragdinis polietilenas, stiklu virsta į lėktuvų variklius įtraukti išsiveržusio vulkano pelenai, nyksta koralai.

Antrojo aukšto balkono prieblandoje susirinkę žiūrovai, ko gero, apie tai, iš kur ir kas esame, gali tik spėlioti. <...> Statistinis žiūrovas spalvingą kolektyvinės muzikinės (pa)sąmonės aikštelę iš viršaus stebi nuo 10 iki 30 minučių. Suintere-

FESTIVALIS

MB inf.

FESTIVALIS „GAIDA 2019“: NAUJOS FORMOS IR GARSAI

Antrojoje ir trečiojoje dalyje sceną valdė iš Liuksemburgo kilęs pianistas Fransesco Tristano – vienas įdomiausių savo kartos kūrėjų, maišantis Bachą ir elek29-ą kartą sostinės metronikos ritmus. Savo koncertą lomanai mėgavosi Tarptau„Island Nation“, nevengdamas tinio aktualiosios muzikos improvizacijos, jis atliko su Liefestivalio „Gaida“ koncertuvos kameriniu orkestru. tais. Spalio 4 d. prasidėjęs Fransesco Tristano energirenginys šiemet užsimojo ja, profesionalumas ir polėderinti modernios klasikos kis žavėjo atliekant kūrinius ir elektronikos skambesį. iš naujausio albumo „Tokyo Nacionalinės dailės galeriStories“. Atsinešęs kompiutejos (NDG) pritaikymas konrį, skleidžiantį paties įrašytus certams, atrodo, pasiteisielektroninius ritmus, jis derino no – visi čia galėjo pasijusti klasikinę ir šiuolaikinę muziką, konceptualaus meno dalimi. dovanodamas naujų potyrių – Atidarymo koncertui buvo juk to festivalis „Gaida“ ir siekia. parengta trijų dalių programa. Šeštadienio vakaras tapo ode Šiemet organizatoriai nusprenelektronikai – visi laukė britų dė sceną atiduoti naujiems vartechno ir dub muzikos prodiudams. serio Andy Stotto, garsėjančio „Gaidos“ užsakymu melankonceptualiais ir harmoningais cholijos kupiną opusą „I Dayritmais. Muzikinė jo produkdreamed the Dripping Sand“ cija sulaukia nemažai dėme(Svajonėse mačiau byrantį smė- Dirigentas Martynas Stakionis sio: jį šlovina „New York Times“, lį) kameriniam orkestrui parašė „Pitchfork“ ir kiti leidiniai. Brito kompozitorius Dominykas Digidiskografijoje – jau penki albumas. mai, o naujausias „Too Many VoiPasaulyje jau žinomo jauno ces“ daugelio kritikų įtrauktas į dirigento Martyno Stakionio geriausiųjų sąrašus. interpretuojamas kūrinys suteiPrieš pagrindinę vakaro kė nelauktų potyrių. Klausantis žvaigždę buvo pristatytas komLietuvos kamerinio orkestro ir pozitoriaus Vytauto V. Jurgučio švelnaus fortepijono garso at- Pianistas Fransesco Tristano ir vizualiųjų menų kūrėjo Vaclorodė, kad ant ištiestų delnų tuoj vo Nevčesausko audiovizualinis pradės byrėti smėlis. Laikas tarsi projektas „Quantonom Live“ su sustojo vietoje ir kartu išsitęsė robotizuotais mechatroniniais iki begalybės. objektais (darbas visą festivalį Vietomis kūrinys kilo garso ir buvo rodomas kaip savarannerimo bangomis, leisdamas kiškas audiovizualinis kūrinys jaustis lyg ilgame kaip šimtmetis Christopherio Nolano filme Kompozitoriaus Vytauto V. Jur- „Quantonom“). Vėliau scenoje – „I Daydreamed the Dripping gučio ir vizualiųjų menų kūrėjo pasirodė ir latvių elektroninės Vaclovo Nevčesausko audiovizuaSand“ puikiai tiktų jo garso ta- linis projektas „Quantonom Live“ muzikos atlikėja ir kūrėja Marta SmiLga, grojusi moduliniu sintekeliui. NDG didžiojoje salėje ieškojau po kojomis išbyrėjusio smėlio, bet neradau. zatoriumi. Gera matyti vis daugiau moterų, tvirtai O gaila. Jis kažkur pabėgo smuikų ir violončelių besijaučiančių elektroninės muzikos scenoje.

A. Stottas NDG salėje pasirodė tik po dešimtos stygomis.

Vėliau girdėjome vieno žymiausių šių laikų kom- valandos vakaro. Stebėti jį beprotiškai keista. Tampozitorių esto Arvo Pärto kūrinį chorui ir orkestrui są retkarčiais perskrodžia akis dirginančios šviesos, „Adam´s Lement“ (Adomo rauda). Estijos ir Latvijos apima šiurpaus nerimo jausmas ir noras sužinoti, muzikinių kolektyvų padarytas jo įrašas 2013 m. kas bus toliau. Ilgi A. Stotto išgrynintos formos buvo įvertintas „Grammy“ apdovanojimu. „Gaidos“ kūriniai tarsi panardina į sapną, iš kurio neleidžiafestivalyje biblinę iš Rojaus išvaryto Adomo istoriją ma išeiti – nori bėgti nuo artėjančios tamsos, bet (tekstas parašytas bažnytine slavų kalba) pasakojo atsimuši į baltas sienas kartu su ritmišku aidu. Apichoras „Vilnius“ ir Lietuvos kamerinis orkestras. At- ma keista transo būsena su viduje besimainančiorodė, kad nelaimingojo Adomo rauda skaudžiai at- mis emocijomis. Šalia stovėjusi draugė sakė, kad simuša į sienas ir grįžta atgal šiurpuliais ant odos. jaučiasi lyg gulėtų ant bėgių ir negalėtų nuo jų Vis dėlto kūrinys neskambėjo taip, kaip galima pakilti artėjant traukiniui. Tokia į tamsias gelmes buvo tikėtis, nes kamerinė galerijos erdvė nėra pri- panardinanti diskoteka...

Rūta GINIŪNAITĖ taikyta kelioms dešimtims balsų.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

suoti ar sąžiningi klausytojai – iki pirmo pasikartojimo, apie valandą. Tačiau tarp persisvėrusių, iš apačios periferiniu regėjimu (nestebėti publikos ir nežiūrėti jiems į akis – viena esminių performanso atlikėjo taisyklių) tavo vis tiek matomų žmogiškų kontūrų pasitaikydavo ir tokių, kurie pasirodymo išklausyti likdavo ir ilgiau – gal palyginti, ar skirsis tos pačios partijos atlikimas, ar šįkart gulinčiam solistui gerklėje neužstrigs susikaupusios seilės, ar grįš iš aikštelės kažkur išėjusi viena iš dvynių? Vis dėlto gulint apačioje atrodo, kad žiūrovai – vienalytė anoniminė masė, besidalijanti vienu žinojimu ir apimanti performansų visumą ar net jų kaitą, nors tai, žinoma, ir nėra įmanoma. <…> Vakarop „Skundų poniutei“ devintą kartą skardžiai dejuojant apie smėlyje šunų paliktas blusas, o mums jau nustojus kreipti dėmesį į čionai iš tiesų lakstančias skruzdes, sulaukiame žinos, jog galime liautis dainavę.

Tokia taisyklė – niekada nesustoti negavus oficialaus leidimo, mat paskutiniai klausytojai operą turi palikti tarsi nesibaigiančią laiko tėkmės kilpą, užuovėją nuo vektoriško kasdienybės fragmentiškumo. Beje, ir ryte pradedame dainuoti iš anksto, iki pirmo žiūrovo pasirodymo, tarsi būtume dainavę pernakt – gal net amžinai. <...> Tampi sirena ir darboholiku, filosofu ar romantiku, stebimuoju ir stebinčiuoju ir visad kažko lauki. Kito jaudulio, kitos muzikinio akompanimento pradžios, kito troškulio, kito traukinio namo, kitos dienos kelionės pakartojimo į pustuštį paviljoną, kur nenuovokiems lankytojams patari sugrįžti operos pasirodymo dienomis. Trečiadienį ir šeštadienį, nuo dešimtos iki šeštos, be sustojimo...“

Muzikos barai / 69

SUKAKTIS

Muzika – gyvenimo dvasios atspindys ŠIAIS METAIS AŠTUONIASDEŠIMTMEČIO SULAUKĘS POETAS, PUBLICISTAS, KRAŠTOTYRININKAS, LIETUVOS DAINŲ ŠVENČIŲ TYRINĖTOJAS ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS PASAKOJA APIE VISĄ GYVENIMĄ LYDINČIĄ MEILĘ MUZIKAI.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

M

uzika daug kam patinka, bet neverta klausinėti, kodėl, nes atsakymas bus labai daugiaprasmis. Vieni vos ne kasdien meldžiasi bitlams, keturiems anglų vaikinams, kurie norėjo labai daug kalbėti, bet nelabai turėjo ko pasakyti. Kiti dievina devynioliktojo amžiaus romantizmą, idealiausiai gebėjusį išreikšti paslaptingus žmonių lūkesčius, norus ir svajones, nors po jo atėjo realizmo ir natūralizmo metai (operoje tai buvo verizmo dešimtmetis), keitėsi ne tik meninis mąstymas, bet ir gamtiškoji jausena, įkūnyta paslaptingoje Saint-Saënso „Gulbės“ melodijoje arba maršiškai agresyvioje R. Strausso simfoninės Aleksandras Šidlauskas

Muzikos barai / 70

poemos įžangoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šiaip ar taip, rimtoji (klasikinė) muzika bene geriausiai iš visų meno rūšių išvaizdžiausiai prakalba ir apie gamtą, ir apie žmogų, ir apie visatą, kurioje, kaip manoma, skamba harmoningas muzikos garsynas.

Svarbiausia – pajausti muzikos garsų paslaptingumą ir universalumą, žavėtis šio pasaulio darna ir nuotaikomis, kurios kelia dvasią, skatina kūrybingumą. Noriu prisipažinti, kad mano muzikos pasaulio idealas yra didysis Ludwigas van Beethovenas...

Mano gimtojo Giedraičių kaimo (Radviliškio r.) muzika vaikystės ir paauglystės metais – kaimo muzikanto Antano Kisieliaus armonika, Balandiškių kaimo Vedeckių kapela (visi gausios šeimos nariai grojo aštuoniais instrumentais) ir Vosiliškio miestelio (Raseinių r.) dūdų orkestras, džiugindavęs vestuvėse, gegužinėse ar liūdindavęs laidotuvėse.

Pokario kaimas gyveno be radijo, be magnetofono, tiktai vieno apsiskaičiusio kaimiečio S. Litvino gramofonas su smetoniškų laikų trumpai grojančiomis dužiomis plokštelėmis buvo tikrų tikriausias kaimo orkestras. Šeštadieniais gerasis žmogus sukviesdavo jaunuomenę į pasiklausymus. Dar iki šiolei girdisi senieji Pašušvio bažnyčios vargonai, kurių žemi tonai drebindavo renesansines šventovės sienas. Kaimo dainininkas švelniakalbis Stanislovas Sereika, lyrinis tenoras, gebėdavo greitomis suburti vyriokų ir vyrų būrelį ir kaimo vakarėliuose ar šventadieninėse popietėse suskambėdavo „Palinko liepa šalia kelio“, „Leiskit į Tėvynę“, „Oi neverk, motušėle“. Pusberniai turavodavome taip, kad net balso stygos įskausdavo. Grinkiškio vidurinės mokyklos mišriame chore (vadovas Antanas Savickas) dainavome 1955 m. Dainų šventės repertuarą, nes buvome atrinkti į didįjį tautos renginį. Įspūdžių sostinė paseikėjo pilnomis rieškutėmis. Repetavome ir šventėme tuometiniame „Spartako“ stadione, žavėjomės išraiškingais K. Kavecko, B. Dvariono, J. Švedo, K. Griauzdės, J. Karoso, P. Sližio mostais. Chorų konkurse nedalyvavome, bet mūsų mokyklos choro repertuare buvo Or-

lando di Lasso „Aidas“, W. A. Mozarto „Lopšinė“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Šventės dienomis Žvėryno rajone ieškojome tikrojo žvėryno, bet nepavyko rasti, kitądien kopėme į Gedimino kalną. Šventės ženklelis ir bukletėlis iki šiol iš tolo šviečia viename asmeninės bibliotekos kampelyje.

Atėjo naujas gyvensenos ir jausenos etapas. Studijos Vilniaus universitete klojo esminius humanistikos ir meno suvokimo pamatus, žinojome, kad į gyvenimą išeisime suvokę grožį ir gėrį, tiesos ir žmogiškumo dėmenis. Studijavau lituanistiką, bet, kaip ir bendrakursiams, magėjo rėpti ir kitas meno sferas. Lankėme dėstytojos A. Kęstutytės dailės istorijos fakultatyvą, universiteto akademinį mišrųjį chorą. Ties jo gyvenimo detalėmis reikia stabtelti ilgėliau.

Penkeri metai studentų chore – tai ištisa repeticijų, koncertų, konkursų ir gastrolių epocha. Choro vadovas Pranas Sližys mums buvo universalaus muzikinio mąstymo žmogus, estetikos apologetas, jis išsamiai komentuodavo kiekvienos dainos istoriją, supažindindavo su kompozitorių gyvenimu. Be lietuvių liaudies dainų, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, M. K. Čiurlionio vokalinės kūrybos, koncertuose skambėdavo Mozartas ir Schumannas, Wagneris ir Gounod, Weberis ir Brahmsas, o Verdi choras iš operos „Nabukas“ koncertuose skambėdavo bisui (kaip ir J. Naujalio „Lietuva brangi“). Gastrolės Rygoje, Taline, Tartu, Leningrade ir Maskvoje plėtė akiratį. Lankydavome muziejus, pirkdavome ilgai grojančias plokšteles (anot maestro, to niekuomet vėliau nesigailėsite – taip ir buvo). Ir šiandien dažnai maga pasiklausyti vinilinių Čaikovskio simfonijų, Verdi ir Wagnerio operų, Beethoveno ir Mahlerio simfonijų. Neišdildomą įspūdį paliko 1957 metų studentų dainų šventė „Gaudeamus“ Rygoje, kai Siguldoje, Gaujos upės slėnyje, universitetų chorai nuošalumoje sugiedojo trijų Baltijos valstybių tautinius himnus. Laimei, saugumo ausis šių garsų neišgirdo. Šiandien mintimis vėl grįžtu į studijų dienas, tardamas, kad dainavimas universiteto chore 1956–1961 m.

buvo tarsi antro fakulteto baigimas, ir nuo tada muzika mano gyvenime ėmė vaidinti kur kas svarbesnį vaidmenį. Namuose laisvadieniais (ir ne tik) skamba Chopinas ir Griegas, Bruckneris ir Rossini, Berliozas ir Lisztas. Literatūra ir dailė taip pat įėjo į mano gyvenimą ieškant (ir randant) visų menų turinio ir formos sanglaudų, meninio mąstymo išlydžių, gilesnio estetinio suvokimo.

Po studijų Vilniuje teko išvykti dirbti į Žemaitiją – Šilalėje triūsiau švietimo ir kultūros baruose, Telšiuose – kultūros mokykloje. Ir čia atvykdavo koncertuoti S. Sondeckio orkestras, Vilniaus kvartetas, konservatorijos studentai ir P. Bingelio choras, nors didžiąją gastrolierių dalį sudarė keturi Filharmonijos estradiniai orkestrai – tiesą sakant, ne prasčiausios prabos muzikantai. Jei paskambindavai rašytojams A. Bernotui ar J. Baltušiui, jei susirasdavai aktorių T. Vaisietos ar G. Urbonaitės adresus, būdavai tikras, kad jie atsiveš pačių vertingiausių savo kūrybinės sielos dovanų. O kaip nedainuoti sukaupus jau nemažą choristo stažą? Tad ir vėl į mano kasdienybę įsisuko koncertai ir apžiūros, festivaliai ir šventės.

Grakščiu mostu Šilalės kultūros namų mišriam ir vyrų chorams dirigavo Jonas Vaišvila, į prizines aukštumas „Žemaičių“ vyrų chorą iškėlė telšiškis jo vadovas Alfridas Balkauskas. Ruošimasis respublikinėms ir tautinėms dainų šventėms įsukdavo į kasdieninį verpetą, dar labiau suburdavo kolektyvus, nes į Vilnių vykta lygu į svarbiausius vasarinius parapijos atlaidus.

Dainų švenčių istorijos tyrinėjimams teko paaukoti ne vieną pusdienį Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Iki pirmosios šventės šimtmečio jubiliejaus (2024) liko nebedaug laiko, tad šia proga dera paminėti garsųjį kultūrologą profesorių Vytautą Jakelaitį, kurio parašytos knygos ir sukauptas asmeninis archyvas – didis ir neįkainojamas tautos dvasinės kultūros turtas. Daug ką apie dainų šventes galėtų papasakoti ar prisiminimus parašyti garsūs Lietuvos chorvedžiai L. Abarius, A. Vyžintas, P. Bingelis, P. Gylys, V. Miškinis, rajonų ir miestų kultūros vadovai, patys chorinio

Muzikos barai / 71

SUKAKTIS SOLANGE ARZU AUTORINIŲ DAINŲ ALBUMAS

ANTROJI ALEKSANDRO ŠIDLAUSKO KNYGA

Akademikas Antanas Buračas ir etnologė Nijolė Marcinkevičienė palankiais vertinimais sutiko dar vieną naują knygą – Aleksandro Šidlausko „Balys Buračas. Lietuvos kaimo keliais. Gyvenimo ir kūrybos apybraiža“. Kraštiečio apie iškilų kraštietį parašytos knygos leidėja – irgi Radviliškio viešoji biblioteka. Ši knyga – savitas, literatūrinis pasakojimas apie unikalų kraštotyrininką, fotografą Balį Buračą (pagal jo straipsnių tuometinėje spaudoje slapyvardį – Buračėlį), atsidavusiai siekusį įamžinti įvairių Lietuvos kraštų žmonių sukurtas nematerialias vertybes, kad jos, sparčiai nykstančios sudėtingais permainų laikais, būtų išsaugotos ateičiai.

Knygą sudaro penki skyriai. Patrauklus, romantizuotas, kartais eseistinis kūrinio pobūdis, vaizdinga kalba įgalina geriau pažinti kilniam savo darbui itin pasišventusio šviesuolio asmenybę, populiariai atspindi jo kasmetines keliones po Lietuvą, nuveiktų kraštotyros darbų mastą ir reikšmę, per tai supažindina su to meto paprastų Lietuvos žmonių kasdienybe, tradicijomis ir kūryba.

Knyga siekiama Radviliškio krašte gimusio Balio Buračo asmenybe ir jo veikla sudominti įvairaus amžiaus ir išsilavinimo skaitytojus, ypač – jaunimą. „Aš – Buračėlis“ yra antroji Aleksandro Šidlausko, kilusio taip pat iš Radviliškio krašto, knyga apie Balį Buračą (2011 m. išleista jo knyga „Balys Buračas. Lietuvos kaimo keliais“).

Lietuvoje jau dešimt metų gyvenanti prancūzų aktorė ir dainininkė Clotilde Solange Rigaud, scenoje prisistatanti Solange Arzu vardu, išpildė vieną savo svajonių. Solange yra surengusi nemažai koncertų, kuriuose dainuodavo garsiausias prancūzų atlikėjų dainas, nusifilmavo lietuviškame trumpametražiame filme „Tiltai“, buvo nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią antraplanį vaidmenį. Tačiau didžiausias ir svarbiausias darbas, kurį jai pavyko nudirbti, – sukurti ir įrašyti dešimt autorinių dainų.

Gruodžio pradžioje pasirodantį debiutinį albumą „The Long Way Home“ Solange Arzu drauge su profesionaliais kviestiniais muzikantais pristatys soliniame koncerte.

Ruošdamasi koncertui menininkė dalijasi mintimis apie savo muziką ir nelengvą kelią solinio albumo link.

– Kaip pavyko surasti žmones, su kuriais ėmeisi įgyvendinti svajonę – sukurti bei įrašyti autorines dainas ir išleisti jas debiutiniu albumu?

– Pasakysiu labai paprastai: kai įsimyli tai, ką darai, gali kalnus nuversti. Tada stebuklingai atsiranda daug žmonių, kurie nori ir gali tau padėti, palaikyti. Ir tai labai nuostabu. Nuostabu dirbti su komanda, būti tarp skirtingų žmonių. Visi kartu mes ir sukuriame tą meilės audrą. Ir nors menininkai dažnai susiduria su aplinkinių stereotipais, kad tai nėra tikra profesija, aš norėjau žengti žingsnį į priekį ir įrodyti, kad galiu. Visų pirma įrodyti sau.

Atkakliai siekiau vienos savo seniausių svajonių – įrašyti albumą. Viską turėjau pradėti nuo nulio, išauginti mažą galvoje ir širdyje turėtą sėklytę. Nėjau lengviausiu keliu, neprašiau tėvų paskolinti ar duoti pinigų. Mėgstu iššūkius, todėl nusprendžiau susirasti internetinę sutelktinio finansavimo platformą, kurioje visi, tikintys mano idėja, galėtų finansiškai prisidėti prie jos įgyvendinimo. Reikėjo skirti daug laiko idėjos aprašymui, kad žmonėms nekiltų abejonių. Šiandien, po metų atkaklaus darbo, svajonė jau ranka pasiekiama. Tačiau

Asmeninio archyvo nuotr.

meno mėgėjai. Laikas eina, bet iš atminties negali ištrinti dienų ir valandų, kai laisvalaikis būdavo aukojamas šokiui ir dainai, kamerinės ir simfoninės muzikos koncertams, chorų apžiūroms, jubiliejiniams renginiams ir reginiams. Taip norėtųsi atsukti laiko juostą, kuri parodytų, kaip telšiškiai „Žemaičiai“ gastroliavo Rumunijoje, kaip Vilniaus universiteto choras pirmasis išbandė Vingio parko dainų estrados akustiką (1960) stebint ir klausantis to meto chorvedžių elitui, kaip tais pat metais šis P. Sližio vadovaujamas kolektyvas pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos akademinio choro vardą. Ar galima užmiršti Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vyrų chorą „Skliautai“, vienintelį tokį sakralinės muzikos atlikėją Lietuvoje (vadovas G. Skapas), šių metų gegužę atšventusį 25-mečio jubiliejų.

Ko nedavė vidurinė mokykla, deramai papildė universitetas, ko trūko, teko susirasti savarankiškame gyvenimo kelyje. Šiandien tik dėl vieno dalyko tenka labai rimtai nuogąstauti: ar pakankama muzikos plėtotė, ar masinė kultūra nenugožė rimtosios muzikos eteryje, ekrane, spaudoje?

Per daug muzikinio triukšmo, bet per maža muzikinės meditacijos. Suprantama, nekalbu apie Filharmoniją, muzikinius teatrus, tačiau viešuma kaip niekada iki šiol yra užteršta beverte, vienadiene smulkiažanre muzikėle, veik neturinčia estetinės vertės. Jaunimas lengvai pasiduoda mados diktatui, o surogatinė kultūra kosminiais greičiais sklinda visais kanalais, visomis bangomis. Ar yra kas pristabdytų įsisiautėjusį muzikinį chaosą?

Vienadienių pokalbių ar padejavimų tikrai nepakanka, atėjo laikas visiems suinteresuotiesiems sėsti prie bendro stalo ir nuoširdžiai įvertinti padėtį, nubrėžti esmines muzikos plėtotės ir propagavimo gaires.

Muzika turtina dvasią, ugdo asmenybę, kilnina laisvalaikį, įkvepia kūrybiniam darbui, stiprina žmonių bendravimą, didina estetinį potroškį. Ir niekas negali nuginčyti didžiojo Ludwigo van Beethoveno pasakytos minties: „Iš visų menų pats kilniausias yra muzikos menas.“ n

MB inf.

Solange repeticijų metu

Muzikos barai / 72

NAUJI LEIDINIAI geriausiai dėliojasi būtent angliškai. Ši kalba be galo muzikali. Žinoma, jeigu vieną dieną pajusčiau, kad dainą turiu parašyti prancūziškai ar net lietuviškai, tai nebūtų problema.

Tiesiog dabar visos mintys ir žodžiai dainoms sukasi anglų kalba.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia buvo Tavo pirmojo singlo „Woman of faith“ (Moteris, kuri tiki) atsiradimo istorija?

Solange Arzu

po visu tuo slypi labai didelis darbas, kantrybė ir užsispyrimas, teko atsisakyti vakarėlių, susitikimų su draugais. Daug atidaviau, bet jei tai yra tavo aistra – tikrai verta. Tiesa, draugai ir pažįstami kartais patraukdavo per dantį (žinoma, linkėdami tik gero!), klausdavo, ne kaip aš, o kaip mano albumas laikosi! Aš juo gyvenau ištisus metus. Tiesiog dirbi ir negalvoji apie pertrauką, kol nepasieki norimo tikslo.

Galbūt skamba banaliai, bet albumą vadinu savo pirmuoju kūdikiu, nes juk ir mamos dėl savo vaikų gali padaryti netikėčiausių dalykų.

Kiekviena daina turi savo ypatingą istoriją, charakterį, tad jaučiuosi kaip mama, turinti dešimt nuostabių vaikų-dainų, kuriuos vienus užauginti buvo paprasčiau, kitus – sunkiau.

Bet visi jie ypatingi, mylimi, sukurti didelėje mano muzikos šeimoje (kartu su garso specialistais, muzikantais ir kitais prisidėjusiais).

– Jis gimė labai spontaniškai, kai pati buvau tarsi praradusi save. Su draugais keliavome po Graikiją ir prie senos bažnyčios pamačiau moterį. Ji stovėjo nugara į mane, žvakių šviesoje mačiau jos ilgus plaukus, supintus į kasą... Supratau, kad būtinai turiu parašyti, ką tuo metu išgyvenau. Ir nors mačiau moterį vos keletą sekundžių, pajutau jos tikėjimą. Ir tai nebuvo tiesiog tikėjimas Dievu – tai buvo tikėjimas meile ir ryšiu, kuris mums tarsi neleidžia jaustis atskirtiems. Ta daina parodo, kaip mes vis dėlto esame susiję vieni su kitais, nes išgyvename tuos pačius jausmus, ir kaip netikėtai galime padėti vieni kitiems. Tai daina apie empatiją ir ryšio atkūrimą.

– Kam Tavo muzika yra artimiausia ir kaip įsivaizduoji savo idealų klausytoją?

– Jis neturi būti idealus! Yra laukiami visi, kas mėgsta gražią muziką. Man grožis nėra banalus, kaip galbūt daugumai. Negaliu taip paprastai paaiškinti, kas tai yra, bet jei po koncerto žmogus man pasako, kad buvo labai gražu, galiu pajausti net jo širdies ir sielos virpėjimą bei atsivėrimą. Ir man tai – didžiausias komplimentas ir geriausia dovana, mano

veiklos įprasminimas. Turbūt nėra vieno žodžio, kuriuo galėčiau apibūdinti grožį. Bet jausmas viduje tiesiog pasako, kas yra gražu. Į savo albumo pristatymo koncertą kviečiu visus, kurie nori suprasti save ir rasti ryšį su savimi. Ypač laukiu į save panašių žmonių, tikiu, kad jie per muziką atras tam tikrą emociją. Meditacija, kaip ją suprantu aš, man yra viskas, tad noriu tuo pasidalinti ir su savo klausytojais.

Jei reikėtų pasakyti, kas vienija mano klausytojus, tai būtų atvirumas ir paprastumas.

Gal nedera sakyti, kad į koncertą jie turėtų ateiti atviromis širdimis, tačiau labai tikiuosi, kad tokios jų širdys bus po koncerto.

– Ką norėtum pasakyti pabaigai?

– Kasdien esu dėkinga, kad mano kelyje visuomet buvo žmonių, kurie manimi tikėjo ir vis dar tiki. Todėl, viliuosi, šis mano svajonės siekimas bus puikus pavyzdys, kad kai nori, gali pasiekti išties daug. Jaučiu begalinį dėkingumą artimiesiems ir visiems kitiems žmonėms, kurie kasdien mane palaiko, apkabina, padrąsina ar siunčia linkėjimus. Man tai – didžiausia dovana.

Tad gruodžio 5 dieną lauksiu visų, mylinčių gražią muziką, savo debiutinio albumo pristatymo koncerte Vilniaus universiteto planetariume. Ir pati vieta labai ypatinga, turinti savo energiją. Šis koncertas labai brangus – tai vienos iš mano svajonių išsipildymas, todėl pažadu, kad atiduosiu visą save. Ir ką gali žinoti – gal ten pamatysime ir žvaigždžių. n

– Aš kuriu čia ir dabar. Jeigu tuo metu išgyvenu labai stiprius jausmus, galiu juos iš karto perkelti į popieriaus lapą. Nė viena mano daina nėra gimusi iš poreikio, viskas, ką parašau, atsiranda iš emocijos ir mano vidaus. Muzika man yra meilė. Tai – ryšio su savimi atradimas, grįžimas į save, ką dažnai mes tiesiog pamirštame. Kiekviena mano daina – atskira istorija, o jas sujungia magiškas siūlas. Savo muzikoje mėgstu maišyti skirtingus žanrus ir žaisti.

Taip pat siekiu suteikti įspūdį klausytojams.

Esu labai kinematografiška, tad kiekvienoje dainoje vizualiai regiu istorijas. Kuriamos dainos – tarsi savotiška meditacija ne tik man, bet ir klausančiajam. O meditacija man yra kur kas daugiau nei tik akių užmerkimas ir savo kvėpavimo stebėjimas. Tai – gyvenimas ir net muzika, kuri gimsta iš tyros magiškos tylos ir leidžia kūnui virpėti, skambėti ir jaustis gyvam. Tiesiog jausti. Būtent tokios muzikos ir pati labiausiai ilgiuosi – paprastumo ir tyrumo tiek balse, tiek aranžuotėje, be įspūdingų efektų ar triukšmo.

Beje, savo dainų tekstus rašau anglų kalba.

Nors daug kam tai atrodo keista, žodžiai man

Ryčio ŠAFRANAUSKO nuotr.

– Kaip gimsta Tavo dainos? Ir kuo jos gali būti ypatingos ne tik tau, bet ir klausytojui?

Muzikos barai / 73

NAUJI LEIDINIAI LIETUVOS MUZIKINĘ KULTŪRĄ ĮAMŽINĘ FILMAI

2018–2019 metai buvo derlingi muzikinio paveldo įamžinimo srityje. Nacionalinė televizija sudarė galimybes sukurti kelis dokumentinius filmus apie iškilius Lietuvos muzikus. Šio darbo ėmėsi kultūrologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Profesorė – filmų scenarijų autorė ir jų įgyvendintoja.

Filmas „Žmogus su laiko žyme. Vytautas Laurušas“ (operatorė Natalija Kolesnik, garso režisierius Algimantas A. Apanavičius, montažo režisierė Janina Sabeckienė, prodiuseris Saulius Vosylius) Dokumentinis filmas „Dainos gaypač vertingas tuo, kad savo lia. Lionginas Abarius“ gyvenimą komentuoja pats kompozitorius. Glaustai apžvelgiama net tris santvarkų pasikeitimus patyrusios Lietuvos muzikinė kultūra, V. Laurušas prisimena Šiaulių operetę ir Kauno konservatoriją, studijų pradžią Vilniuje, Operos teatro transformacijas ir naujų rūmų statybą. Su gražiu humoru pasakoja apie Jono Švedo svajonę – pamatyti savo atminimui skirtą paminklą.

Filme skamba daug V. Laurušo muzikos. Nejučiomis žiūrovas vedamas į vis naują kompozitoriaus kūrybos laikotarpį, pastebi besikeičiantį jo braižą. Kaip laiku pasirodė filmas – Vytautas Laurušas netrukus iškeliavo anapilin.

Laiku kūrėjai užfiksavo ir devyniasdešimtmečio belaukiantį choro dirigentą profesorių Lionginą Abarių – šiandien jo sveikata turbūt jau neleistų to padaryti. Dokumentiniame filme „Dainos galia. Lionginas Abarius“ (operatorė Natalija Kolesnik, garso režisierius Česlovas Vaitkunskas, prodiuseris Saulius Vosylius) dirigentas prisimena aplinką, kurioje brendo kaip muzikas, iš skurdžios vaikystės į muzikos pasaulį jį lydėjusius žmones.

Surastuose archyviniuose Liaudies dainų ir šokių ansamblio kadruose matyti ne tik L. Abarius, bet ir daug jaunų berniokų, vėliau profesorių, kurių kelias į muziką prasidėjo tautiniame ansamblyje.

LRT archyvai išsaugojo filmuotus Valstybinio televizijos ir radijo choro epizodus, juose matome savito braižo dirigento L. Abariaus mostus interpretuojant chorines lietuvių kompozitorių dainas.

Apie Maestro filme kalba buvę jo studentai, kolegos.

Kompaktiška, informatyvi, bet ir emociškai pagavi dokumentinė juosta apie 85 metų sulaukusį kompozitorių Algimantą Vincentą Raudonikį. Filmą „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“ (operatorė Natalija Kolesnik, garso režisierius Audrius Penkaitis, montažo režisierė Janina Sabeckienė, prodiuserė Renata Daraškevičienė) pristatant pučiamųjų orkestro „Trimitas“ salėje vyresniosios kartos moterų akys žibėjo, nostalgiška nuotaika nepaliko ir paties kompozitoriaus. Filmo dramaturgijoje ryški kompozitoriaus kelio į sėkmę linija, atskleidžiamos populiarumo tarp klausytojų priežastys.

Sukurti filmą „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“ (operatorius Egidijus Povilaitis, garso režisierius Audrius Penkaitis, prodiuserė Lolita Bytautaitė) paskatino Lietuvos scenos grando gimimo 100-metis. Ši juosta – kartu ir savitas žvilgsnis į Lietuvos operos raidos sovietmečiu etapą. Vertingi dukters Aušros Stasiūnaitės pasakojimai apie tėvą, jo dainuotas operų partijas. Gausi vizualinė ir faktologinė medžiaga pateikiama emocionaliai ir šmaikščiai.

Reikia tikėtis, kad muzikinės kultūros palikimas bus fiksuojamas ir ateityje.

Renata MIKUČIONYTĖ

Muzikos barai / 74

PIRMASIS SOLINIS ROBERTO SEMENIUKO ALBUMAS

Gitaristo, kompozitoriaus, dainininko Roberto Semeniuko debiutinis solinis albumas „#backstagestories“ išleidžiamas dvigubos vinilinės plokštelės ir CD formatais. Albume išgirsite dvidešimt naujų instrumentinių ir vokalinių kūrinių, kuriuos įrašyti padėjo net dvidešimt trys žinomi Lietuvos atlikėjai, tarp jų Veronika Povilionienė ir Marijonas Mikutavičius.

R. Semeniukas profesionalioje muzikos scenoje pasirodo nuo 1999-ųjų. Per dvidešimt muzikinės karjeros metų kaip solo atlikėjas yra dalyvavęs daugybėje įvairių stilių muzikinių projektų Lietuvoje ir užsienyje, nemažai koncertuoja su savo įsteigta grupe „Žalvarinis“, su ja išleido ne vieną albumą. Dirba su daugeliu Lietuvoje gerai pažįstamų dainininkų, talkina jiems įrašų studijose kaip gitaristas, aranžuotojas ir prodiuseris. „Prireikė daug metų, kad pagaliau imčiausi to, kas mane seniai viliojo – įrašyti solinį albumą, kuriame netrūktų gitaros muzikos kompozicijų ir būtų galima išgirsti mane dainuojantį, – prisipažįsta atlikėjas. – Įrašuose stengiausi savęs nevaržyti, nesprausti į vieno stiliaus rėmus, nesivaikiau madų ar šiuo metu vyraujančių standartų, tiesiog norėjau atskleisti ypatingo instrumento galimybes ir pasinerti į muziką visa širdimi ir siela. Šis debiutinis darbas yra išlauktas, ilgai brandintas, išgrynintos formos, turinio, kupinas įvairių spalvų ir nuotaikų. „#backstagestories“ – įvairios istorijos, nuotykiai, patirti pakilimai ir nuopuoliai – gyvenimo užkulisiai.“ R. Semeniukas nuoširdžiai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad prie šio albumo prisidėjo gausus būrys profesionalių muzikantų. Tai Kastytis Sarnickas-Kastetas (G&G Sindikatas), Sigita Jonynaitė, Justė Kraujelytė, Vytautas Bikus, Aleksandras Belkinas, Tadas Žukauskas, Domas Žostautas, Jonas Lengvinas, Sergejus Makidonas, Giedrius Balčiūnas (Mr. Jumbo), Veronika Povilionienė, Marijonas Mikutavičius, Vilija Matačiūnaitė, Jonas Čepulis, Alexas Tenas, Kotryna Stasikėlė, Eglė Gadeikytė, Mantvydas Čiuplys, Paulius Jaskūnas, Kristina Morozova, Janet Ježerytė, Michailas Levinas.

Oficiali albumo išleidimo data – 2019 metų lapkričio 20-oji.

Daugiau informacijos apie pristatymus, koncertus ir kt. rasite atlikėjo svetainėje www.semeniukas.com.

MB inf.

Muzikos barai / 75

PANORAMA klausytojai, tad Girmantė tęsia savo kūrybinį kelią ir gerbėjams žada naujų muzikinių staigmenų.

Andrejus Polevikovas – jaunas džiazo pianistas ir kompozitorius, išsiskiriantis virtuoziškumu ir giliu džiazo tradicijų išmanymu. Pagarba džiazo klasikai bei jos kūrėjams daro įtaką ir jo skambinimo braižui, ir jo kompozicijoms bei aranžuotėms. Visa tai atsispindi jo projektuose „Glorious Gershwin“, „Ella Fitzgerald Tunes“, „Blue in Bossa“, „Džiazo miniatiūros“.

Parengta pagal LMIC informaciją

LMTA dėstytojų ir studentų balsas virto šauksmu

Užburiantys koncertai po atviru dangumi

Vilniaus m. savivaldybės Grigiškių meno mokyklos kolektyvo iniciatyva mokykloje atidaryta rudens terasa, kviečianti klausytojus į įspūdingus koncertus po atviru dangumi.

Viename iš koncertų (rugsėjo 12 d.) miuziklų ištraukas ir džiazo muziką atliko vokalistė Girmantė Vaitkutė ir pianistas Andrejus Polevikovas.

Girmantė Vaitkutė – vieno gražiausių ir stipriausių balsų Lietuvoje savininkė, pasižyminti ne tik ypatingais vokaliniais gebėjimais, bet ir užburiančia charizma. Mergina muzikuoti pradėjo dar vaikystėje, mokėsi groti fortepijonu, smuiku bei fleita. Tačiau prisijungusi prie gospelų choro „Sounds in G“ suprato, kad didžiausia jos aistra – dainavimas. Dainininkės kelią ji pradėjo būdama pritariančiąja vokaliste, scenoje yra talkinusi žymiausiems Lietuvos atlikėjams – Jurgai Šeduikytei, Česlovui Gabaliui, Povilui Meškėlai, Rositai Čivilytei.

2009-aisiais Girmantė pradėjo solinę karjerą. Pirmasis jos darbas – programa „Gerų filmų geros dainos“ – sulaukė sėkmės ir paskatino atlikėją tęsti solistės karjerą. Girmantė sukūrė visiems gerai žinomus projektus, tokius kaip „Tribute to Whitney Houston“, „Meeting Adele“ bei „Beyonce Unplugged“.

2014-ųjų žiemą dainininkė klausytojus pradžiugino ir savo kūryba, išleido pirmą solinį albumą „Mood“.

Jo muziką puikiai įvertino kritikai ir

Muzikos barai / 76

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, darbuotojai ir juos palaikantys studentai prisijungė prie kitų aukštųjų mokyklų protesto prieš valdžios negebėjimą spręsti aukštojo mokslo ir visos švietimo sistemos problemų ir surengė protesto akciją „Šauksmas“. „Mes atiduodame savo balsą per rinkimus už pažadus skirti ypatingą dėmesį mokslui ir kultūrai. Po rinkimų šie pažadai politikų tuoj pat pamirštami. Todėl negalime daugiau tylėti. Šiandieną mūsų balsai virsta protesto šauksmu. Tai šauksmas iš apmaudo dėl netesimų pažadų, iš nevilties dėl Seimo ir Vyriausybės nesupratimo, ką Lietuvai reiškia švietimas ir mokslas. Tai šauksmas vardan orumo, kvietimas atgauti balsą ir pakelti galvas. Tai protesto šauksmas reikalaujant atsakingo požiūrio į mokslą ir kultūrą“, – rašoma LMTA darbuotojų pareiškime.

Akcija vyko pirmadienį gruodžio 16 d. 13 val. LMTA Centrinių rūmų balkone ir prieigose.

Po dirigento Vytauto Lukočiaus ženklo, keliasdešimt LMTA bendruomenės narių iš visų jėgų pra-

Protesto akcija

dėjo rėkti. Šį veiksmą jie kartojo keturis kartus, o po to tyliai išsiskirstė.

Svarbiausias akcijos siekis – kad akademinės bendruomenės nariams nereikėtų gyventi pusbadžiu ir būtų galimybė jiems oriai atlyginti už atliekamą darbą. Dabar visiems dėstytojams, norint išgyventi, tenka imtis papildomų darbų ir jie negali visų jėgų sutelkti į tiesioginį darbą.

Noras rengti akciją gimė dėl to, kad į daugkartinius mokslo bendruomenės signalus nebuvo kreiptas deramas dėmesys, o paskiros iniciatyvos liko reklaminiais šūkiais.

Apgailėtina, kad 2019 metais esame priversti tokiomis priemonėmis atkreipti valdžios dėmesį į švietimo, tuo pačiu – mokslo, meno ir kultūros padėtį, lyg bandydami vėl įrodyti, kad švietimas yra pamatinis visuomenės vystymosi faktorius.

Aukštojo mokslo finansavimas ir jo didinimo intensyvumas nėra adekvatus norint nors minimaliai išlaikyti Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumą tarptautiniame kontekste, kuris kinta dar sparčiau.

O šios srities žmogiškieji resursai yra kritiniame lygyje, ir jei tai nesikeis, gali būti, kad po 10 ar 15 metų mes girdėsime ne akademinės bendruomenės pasiekimus ar protesto šauksmus, o tik spengiančią tylą.

Ne partijos, Vyriausybė ar Seimas nulemia Lietuvos švietimo ir kultūros dabartį ir ateitį, o žmonės, bendruomenės. Todėl savo nuomonę turime sakyti ne vien per rinkimus. Tylėjimas, nutylėjimas dažnu atveju tampa pritarimu neteisybei ir nekompetencijai, kurių valstybinėje politikoje pastaruoju metu itin daug. Užtat ir renkamės šauksmą – su viltimi, jog jis pradės procesus siekiant bendro sutarimo ir naujo, šiuolaikiško požiūrio į Lietuvos švietimo sistemą.

MB. inf.

Užbaigus 21-uosius...

Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai, įsikūrę Vilniuje, netoli Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kur daugiau kaip du dešimtmečius gyveno ir kūrė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius, ilgametis šios aukštosios mokyklos Fortepijono katedros vedėjas kompozitorius Stasys Vainiūnas. Dabar jau daug jo mokinių, kuriuos garbusis Maestro vadindavo savo vaikais, pasklidę po pasaulį, jie jau išugdė daugybę „vaikaičių“, tęsiančių svarias lietuviškas fortepijoninio muzikavimo tradicijas. Tad malonu, kad Stasio Vainiūno namuose netyla fortepijono skambesys, kad čia dažnai svečiuojasi ne tik sostinės muzikos atžalynas – pastarąjį sezoną lankėsi įvairių Lietuvos muzikos ir meno mokyklų mokiniai, pagerbdami profesoriaus S. Vainiūno atminimą, nes šiemet sukako jau 110 metų nuo jo gimimo. Su įspūdingu, nepamirštamu koncertu pasirodė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokiniai ir mokytojai, vadovaujami direktorės Virginijos Marozaitės, jie aplankė ir kompozitoriaus kapą Antakalnyje. Žavią dovaną Stasio Vainiūno namų lankytojams buvo atvežę ir Vilniaus rajono Pagirių meno mokyklos mokiniai – jie muzikavo įvairiais instrumentais, dainavo. Vadovaujami dainavimo mokytojos ir šio renginio sumanytojos Juditos Ušinskaitės, parodė prasmingą teatralizuotą koncertą, skirtą Teatro dienai. Kiekvienas atlikėjas žavėjo ne tik muzikine įtaiga, bet ir išmoningai parinktais kostiumais, šukuosena...

Jau daugelį metų gegužės mėnesį pas S. Vainiūną tradiciškai „atvyksta“ Vladas Jakubėnas, t. y. jo vardu pavadintos Biržų muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Abu kompozitoriai buvo beveik bendraamžiai, kartu studijavo Rygos konservatorijoje. Šiųmetis koncertas „Išsaugojęs tautinę pagarbą“, skirtas V. Jakubėno gimimo 115-osioms gimimo metinėms, buvo tikra, kaip sakydavo monsinjoras K. Vasiliauskas, meno puota.

Ramutės Petronytės išmoningai sustyguotą koncerto programą atliko Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos mokiniai (Pijus Valotka, Karina Morkūnaitė ir Saulė Pleirytė) ir mokytojai, taip pat svečiai iš Kauno M. Petrausko muzikos mokyklos (Kotryna Mordaitė) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (Ugnė Kaušiūtė), ją užbaigė didelę muzikinę patirtį turintis pianistas,

Biržiečiai Stasio Vainiūno namuose

tarptautinio konkurso laureatas Andrius Vasiliauskas. Jis įtaigiai, puikia technika paskambino V. Jakubėno opusus „Iš pasakų krašto“, „Legenda“ ir Rapsodiją Nr. 2. Visi galėjo žavėtis kompozitoriaus muzika, kuri nenutolo į praeitį, skamba nūdieniškai ir gaiviai.

Gegužės 22-osios pavakarę Stasio Vainiūno namuose skambėjo ne tik V. Jakubėno muzika, bet ir mintys apie šią iškilią asmenybę, juolab kad prie renginio prisidėjo Lietuvos reformacijos istorijos ir

kultūros draugija, Vilniaus biržiečių klubas „Krivulė“ ir Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija. Kalbėjo muzikologė Beata Baublinskienė, kuri praėjusiais metais buvo išrinkta Vlado Jakubėno draugijos pirmininke ir jau spėjo įsigyventi į šį „vaidmenį“. Malonu, kad vakare dalyvavo ir žodį tarė vienas šios draugijos sergėtojų profesorius Petras Kunca, praeityje nemažai nuveikęs garsindamas V. Jakubėno muzikinį palikimą. Jaudinančių momentų prisiminė muzikologė Rita Nomicaitė, ne vieną dešimtmetį priklausanti draugijai. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas taip pat džiaugėsi, kad prie V. Jakubėno kūrybinio palikimo puoselėjimo prisideda talentingas jaunimas.

Tarp iškilių Stasio Vainiūno namų renginių turėtume paminėti balandžio 17 d. koncertą „Nuo Neries iki Geltonosios upės“, kuriame dalyvavo Vytauto Didžiojo universite-

Cheng, Suqi Dong, Danyang Hou, Xinchen Yao, Jing Lyu, Chenyu Song (Kinija), Kristina Jeganian, Žydrūnė Kovalenkaitė, Vesta Ratkevičiūtė (docentės Šviesės Čepliauskaitės fortepijono ir akompanimento kl.). Koncertą vedė Šviesė Čepliauskaitė, jo programą puošė S. Vainiūno, F. Chopino, I. Albenizo, P. Čaikovskio, C. Debussy, Ch. Gounod ir kitų kūriniai fortepijonui solo bei balsui ir fortepijonui. Malonu buvo ir tai, kad pasiklausyti savo tautiečių muzikavimo atvyko Kinijos ambasadorius Lietuvoje Shen Zhifei ir šios ambasados darbuotojai.

Stasio Vainiūno namuose sausio–birželio mėnesiais eksponuotos 5 dailininkų, tautodailininkų parodos, įvykę 45 muzikiniai renginiai (per sezoną surengiama antra tiek) tarsi leido lankytojams pasižvalgyti po Lietuvą. Muzikavo Valerijos Baranauskienės iniciatyva atvykę Kauno sakralinės muzikos

Kinijos ambasadorius Shen Zhifei maloniai bendravo su atlikėjais

Rozalimo choras „Gaudulė“ Pagirių meno mokyklos mokinių pasirodymo akimirka

Du V. Staknio darbai N. Medvedevas ne tik įdėmiai klausėsi, bet ir kalbėjo

V. Staknys parodos atidarymo vakare ir muzikavo

to Muzikos akademijos studentai ir magistrantai. Dainavo docentės Ritos Novikaitės klasės studentės Inga Gykytė (sopranas) ir Evelina Sakalauskaitė (sopranas), profesoriaus Tomo Ladigos ugdytinis Yao He (baritonas, Kinija), docentės Birutės Sodaitytės mokinys Jurgis Kemežys (baritonas), grojo Wenlin

mokyklos mokiniai – arfininkės, fleitininkai ir pianistai. Klausytojus džiugino Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės ir poetės Violetos Sagaitytės kūrybos vakaras, kuriame dalyvavo solistai Aušra Cicėnaitė, Sofija Jonaitytė, Henrikas Barauskas, aktorius ir režisierius Rimantas Vaitkevičius, koncertmeisterė Birutė Šernaitė-Barauskienė.

O susitikimas su muziku ir poetu Petru Juodele lankytojams priminė įspūdingą jo nueitą 95-erių metų gyvenimo kelią.

Kaip ir kasmet, su jaunaisiais smuiko talentais į Vilnių buvo atvykusi Šiaulių garbės pilietė Nijolė Prascevičienė. Šį kartą vakarą-kon-

certą jie skyrė profesoriaus Sauliaus Sondeckio atminimui. Lietuviškos vokalinės muzikos puslapius, skirtus Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms, padėjo sklaidyti profesorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.

Namuose būrėsi ir didesni vokaliniai kolektyvai, Lietuvoje jų yra tikrai nemažai. Gražų susidainavimą demonstravo Pakruojo kultūros centro Rozalimo kultūros namų moterų choras „Gaudulė“, vadovaujamas Jūratės Skorupskienės, pažerdamas nemažą pluoštą lietuvių kompozitorių kūrinių, kaip ir Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“, vadovaujamas Daivos Čičinskienės, 50-mečio proga atvėręs ansamblio muzikinius aruodus. Žavėjo ir Vilniaus Šeškinės bendruomenės liaudiškos muzikos ansamblis „Auksinis ruduo“ (vadovai Asta Taluntienė ir Vytautas Jocius).

Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namai lankytojams primena ne tik lietuviškos muzikos kelius ir kelelius. Kasmet žvilgsnis krypsta į S. Vainiūno gimtinę Latviją – minime jos Nepriklausomybės dieną, taip pat pasižvalgome po Lenkijos muzikines platumas. Pažintį su Graikija šiemet gilino ne tik buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Nikolajus Medvedevas, bet ir kompozitorės Tamaros GaitanžiBlažienės suburtas bei vadovaujamas ansamblis „Patrida“ (Tėvynė).

O iš parodų bene ryškiausią įspūdį paliko režisieriaus Valiaus Staknio „Nagi...“ Lankytojus stebino vaizdų ir sprendimų įvairovė, netikėti autoriaus žvilgsniai ir matymai... Štai ši 21-ojo kūrybinio sezono patirtis, nesulaukiant nors ir minimalios Lietuvos kultūros tarybos paramos, leidžia žvelgti į 22-ąjį sezoną, 22-uosius gyvavimo metus.

Vėl žvalgysimės po nepamirštamus lietuviškos muzikos praeities tolius, versime nūdienos gyvenimo puslapius, žavėsimės dailininkų personalinėmis parodomis, ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos jaunųjų muzikų ieškojimais, nes nuo to kelio niekada nebuvo nutolęs šių namų šeimininkas profesorius Stasys Vainiūnas.

Vaclovas JUODPUSIS

Muzikos barai / 77

BALETAS

Pasitikėjimas muzikinio teatro lankytoju Šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera LNOBT

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Š

imtąjį sezoną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lankytojus stebina žanrine įvairove. Po L. Bernsteino operetės „Kandidas“ (toks originalus veikalo žanras, tik vėliau jis imtas vadinti miuziklu) premjeros, spalio 25 d. buvo parodyta nauja dviejų veiksmų šokio opera „Am-

Muzikos barai / 78

žinybė ir viena diena“. Du žanrus jungiančiame pavadinime atraminė yra operos sąvoka, tačiau visagalis šio veikalo valdovas – Izraelio choreografas Itzikas Galili (režisierius, choreografijos, eilių, dekoracijų, kostiumų ir šviesų dizaino autorius). Jis Lietuvos šokio gerbėjams žinomas iš

kelių anksčiau matytų vienaveiksmių spektaklių, rodytų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ („Tylos gramatika“, 2013) ir LNOBT scenoje („Dalykai“ repertuariniame triptike „Bolero+“, 2015). Gimus naujam sumanymui I. Galili buvo pasiūlyta bendradarbiauti su Lietuvos kompo-

vai orkestro ir dainininkų interpretuojamas (dirigavo Ričardas Šumila) erdvinis-garsinis poezijos laukas profesionaliai praplečia I. Galili – pradedančiojo poeto – eilių kontekstą, dažniau fonetinį nei semantinį. Vyrauja monochrominis, lyg visą audinį jungiantis linijų tąsumas su tembroakustiniais efektais, kurį įvairina išryškintų repetityvinių metroritminių struktūrų žaismas bei vokalo partijos.

R. Mačiliūnaitė, studijavusi ir solinį dainavimą, jaučia vokalo specifiką, atsispindinčią skambiose arijose, nors jų elektroninis įgarsinimas kartais buvo per stiprus. Puikiai dainavo Justina Gringytė (Deivė, kuriai nusilenkiant po spektaklio kažkodėl paskirtas „atstumtosios“ vaidmuo), Nora Petročenko (Motina), Eglė Stundžiaitė (Balsas), Aistė Pilibavičiūtė (Mūza), Edgaras Davidovičius (Tėvas), Arminas Skirvainis (Veidrodis). Brandžių balsų faktūrą papildė skaidrus Vakario Daugirdos (Sūnus) diskantas.

Muzikos kalba, įsiurbusi įvairias, muzikologų jau pastebėtas „ klausy-

Martyno ALEKSOS nuotraukos

zitore Rita Mačiliūnaite. Jos sukurtą veikalo muziką statytojas įvertino labai aukštai, ir tai suprantama, nes muzikos autorės nuopelnas įgyvendinant kūrėjo vizijas tikrai didelis.

Teatro kompozitorė, prisirišusi prie kolektyvinio darbo, sintetinių žanrų, sukūrusi šešias postdramines operas, apdovanota keturiais „Auksiniais scenos kryžiais“ už muziką dramos spektakliams, meno daktarė, apgynusi tyrimą „Muzikinės naracijos komponavimo būdai postdraminiame teatre“, drąsiai, drauge natūraliai priėmė naują iššūkį.

R. Mačiliūnaitės kuriamas modernus, gy-

Muzikos barai / 79

BALETAS

Steiblytė). Ji vykdė užduotį sukurti naratyvą, stuburą, jungiantį visus eilėraščius. Ir nebūtinai tokį, kokį įsivaizduoja pats eilių autorius, o išplečiant ar susiaurinant jų kontekstą (žr. programėlę, p. 37). Gausėjant interpretacijos sluoksnių, suvokimas greičiau apsunkinamas, nei palengvinamas. Žiūrovo pastangos sujungti veikalo linijas, netiesiogines koreliacijas į vienį pasidaro bergždžios, kūrinio prasmė – nepagaunamai efetojams draugiškesnes amerikietiškosios nei europietiškojo avangardo“ (B. Baublinskienė) kultūros įtakas, tarsi atspindi autorės siekį dirbti kolektyve, būti visumos dalimi, o ne pretenduoti į saviraišką, autentiškumą. Net priėmus kompozitorės nuostatą operos siužetą suvokti kaip tarp muzikos ir solisto atsiradusį ryšį bei pasitelkus vaizduotę (žr. spektaklio programėlę, p. 37), sunku pasinerti į muziką kaip viso spektaklio architektonikos fundamentą. Kolektyvinis rezultatas palieka prieštaringus įspūdžius – bandymas suprasti tekstą, apčiuopti veikalo raiškos šerdį nuolat žvilgčiojant į švieslentę (vertimą anglų ir lietuvių kalbomis iš hebrajų kalbos) skaidė dėmesį, trukdė stebėti scenovaizdžio dinamiką.

Scenovaizdis klasikinis, organiškas, be šiuolaikiniuose pastatymuose jį kartais gožiančių videoefektų. Tačiau gėrėtis juo norėtųsi kaip spektaklio mintį išryškinančiu kontekstu, bet jis netampa turininga vientisa forma. Labiausiai įsidėmi minėtus gražius vokalistų balsus ir apšvietimo kompozicijas, formuojančias skliautus, įstrižas šviesos srautų linijas, įspūdingai išryškinančias monumentalią scenografiją, lyg atkuriančią viduramžių miestų rūmų bei juos

Muzikos barai / 80

supančių sienų dantytas karūnas, papuoštas gyvais portretais (iškištos galvos) ar grakščių baleto artisčių kojų ornamentais (su choreografu bendradarbiavo šviesų dailininko asistentas Ingo Joosas).

I. Galili eilėraščius interpretuoja ne tik kompozitorė, bet ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė (prisimename „Baletų triptiko“ Ž. Baikštytės „savo pasaką“ „Pradžioje nebuvo nieko“, kurią konkretizavo Kristina

meriška. Juolab stebino ilga ir triukšminga, primityvi savo tiesmuka asociacija spektaklio pradžia (į salę ir sceną įsiveržia būriai protestuojančių artistų su plakatais rankose), matyt, turėjusi parengti žiūrovą tolesniam poetiniam skrydžiui į abstrakčią nebūtį. Deklaratyvi pasirodė ir ne kartą eksploatuota finalinė srūvančio smėlio srovės kaip dieviškosios palaimos ar būties laikinumo metafora (ir tai neseniai matėme Ž. Baikštytės pasta-

divertismentui suteikė epinės galios, kitiems entrées – orientalistinės ornamentikos charakterį. Net J. Ph. Rameau priešininkai teigė, kad jo šokio charakterio arijos gyvuos visada, nepaisant operos sustabarėjimo. Tai patvirtina faktas, kad Rameau keturių entrées opera-baletas su prologu „Les Indes galantes“ („Galantiškosios Indijos“) šiandien rodomas Paryžiaus operoje (spektaklį režisavo Clément´as Cogitore, choreografas – Bintou Dembélé, premjera įvyko

cijas įvardijęs klausimu „ar įmanoma sukurti šokio operą, kurios pagrindas būtų ne klasikinis ar šiuolaikinis libretas, bet pats šokis“ (žr. Bravissimo, 2019, Nr. 3, p. 33), tiesaus atsakymo nepateikia. Klausimas pakimba ore, lieka retorinis, verčia abejoti. Visumos plastinis sprendimas netolygus, neužvaldantis, to priežasčių ieškome ir choreografijos, ir jos interpretacijos kokybėje. Atskiri choreografiniai numeriai kaip miniatiūros yra gražūs, išraiškingi, mūsų baleto artistams sudaro galimybę išbandyti naują šiuolaikinio šokio stilistiką, aktyviai įsijungti į kūrybos procesą improvizuojant. Įtaiga išsiskyrė Jeronimo Krivicko monologas, duetas-tercetas, kuris į judesį įtraukia ir vokalistę, įsitaisiusią ant šokėjo nugaros (J. Laucius, J. Krivickas ir operos solistė E. Stundžiaitė), kvartetai, vyriškumą įtvirtinantis baleto artistų šokis.

Choreografiją aptardama straipsnio pabaigoje, premjeros „Amžinybė ir viena diena“ privalumu laikyčiau spektaklį kūrusių menininkų parodytą pasitikėjimą muzikinio teatro lankytoju, siekiu žadinti ir lavinti jo vaizduotę, kuo LNOBT repertuaras ilgus metus nepasižymėjo. n

Martyno ALEKSOS nuotraukos

tyme „Pradžioje nebuvo nieko“).

Sintetinio ir tuo labiau dvigubo žanro dekonstravimas nėra svarbus, kai suvokiama, ką juo norima pasakyti. Kaip žinoma, įdomūs darbai randasi žanrams sąveikaujant, o ne užsidarant savo specifikoje. Kita vertus, menų sintezės idėja nuo R. Wagnerio laikų slėpė diletantizmo pavojų, kuris, beje, nesutrukdė gimti genialiems kompozitoriaus veikalams. Šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ dėl sudedamųjų dalių išskaidyto pavida-

Justina Gringytė (Deivė)

lo primena savo ištakas – barokinę operą-baletą. Ją sudarydavo prologas ir trys ar keturi veiksmai, vadinamieji entrées, kurių kiekvienas turėdavo atskirą siužetą ir į kiekvieną būdavo įtraukiamas ne mažiau kaip vienas baleto divertismentas. Šio iš esmės kompromisinio žanro, pataikavusio nepaprastai išlaidžiam Liudvikui XV (1715–1774), veikalus genialusis Jeanas-Philippe´as Rameau kūrė naudodamas išradingas harmonijas, o

2019 m. rugsėjo 27 d.).

Opera ir baletas ilgus amžius buvo, o iš dalies ir liko neatskiriami.

Klausimas „ko daugiau – operos ar baleto“ neaktualus, kai sukuriama įtaigi visuma. Vis dėlto „Amžinybės ir vienos dienos“ pagrindinis autorius iki šiol buvo žinomas kaip įdomus choreografas, todėl eidamas į šį spektaklį tikiesi dėmesį užvaldančios, su poezija susiliejančios choreografinės raiškos. I. Galili, savo inten-

Muzikos barai / 81

SVETUR

Paskutinis lyrinis Korngoldas – tarp Holivudo ir realybės Gabrielė SLIŽYTĖ

T

ai opera, operetė ar miuziklas?

Daugelis klausytojų dar ir dabar užduoda sau šį klausimą, išgirdę paskutinį austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo lyrinį kūrinį „Tylioji serenada“ („Die Stumme Serenade“). Nuo 1935 Los Andžele gyvenusiam muzikui šiuo efektingu opusu pavyko suderinti savo europietiškas šaknis ir holivudiškas filmų muzikos tendencijas. „Tyliajai serenadai“, parašytai 1951 metais, būdingi džiazo ir tango ritmai, tačiau joje galima išgirsti ir kompozitorių Richardo Strausso, Franciso Poulenco ar Kurto Weillio muzikos atgarsių.

Veiksmas mus perkelia į 1820 metų Neapolį, nors pati istorija primena tarpukario laikraščių geltonuosius puslapius. Operos (ar vis dėlto labiau operetės?) intriga tuoj pat įtraukia į politikos, spaudos ir mados pasaulį. Po to, kai mados namų dizaineris Andrea Koklė yra apkaltinamas padėjęs bombą savo mylimos moters (ir klientės) Silvijos Lombardi vyro kambaryje, prasideda suirutė.

Pasiryžęs paaukoti viską, net savo verslą ir manekenių haremą, Andrea yra uždaromas į kalėjimą, kadangi jį

Muzikos barai / 82

apkaltinęs vyras yra ne kas kitas kaip vienas svarbiausių Neapolio politikų.

Prieš įvykdant mirties bausmę išpildomas paskutinis dizainerio noras – pavakarieniauti su Silvija. Žinoma, auštant rytui paaiškėja, kas yra tikrasis kaltininkas – anarchistas, norintis suvienyti Italiją. Silvija palieka savo vyrą ir visi dainuoja serenadą.

Kad ir kaip linksmai skambėtų ši dvidešimtojo amžiaus pasaka su laiminga pabaiga, ansamblis „Opera Fuoco“ ir Winterreise teatro kompanija gegužės 11 dieną Paryžiuje

kūrinio premjerą publikai pristatė labai profesionaliai ir su klasikos atlikėjams būdingu rimtumu (nuostabi Olivier Dhénino inscenizacija ir scenografija). Scenovaizdis, įkvėptas Londono Crystal Palace architektūros, tapo romantiška vieta, slepiančia paslaptis ir staigmenas. Ekonomiškos dekoracijos – judančios karpytos pokylių salės, buduaro, kalėjimo ar rūmų galerijos sienos – gerai atitiko ribotas Levallois konservatorijos Ravelio salės galimybes.

Kiekvienas „Opera Fuoco“ tru-

pės atlikėjas kūrinyje rado sau idealų vaidmenį. Silvija, įkūnyta jautraus tembro soprano Danios El Zein, buvo fatališka ir švytinti. Andrea vaidmens atlikėjui Olivier Bergeronui grėsė pavojus pranykti savo itin dendiškame personaže, tačiau šis puikiai kontrastavo su pagrindine heroje. Kiek ribota ir silpna manekenių ir stilisčių choreografija (Julie Goussot, Natalie Perez, Justine Vultaggio, Alexia Macbeth) nepasiekė „Singing in the Rain“ nubrėžtų standartų, tačiau jų vokaliniai numeriai buvo be priekaištų. Verti paminėti Olivier Gourdy ir Louis Roullier, atlikę policininko ir žurnalisto vaidmenis. Marco Angioloni, įkūnijęs pavydų Silvijos vyrą, buvo tiesiog nuostabus, jo komiškas personažas priminė keletą žinomų Europos diktatorių.

Tiesiog įstabu, kaip mažomis, bet kokybiškomis pajėgomis galima pasiekti tokį puikų rezultatą. „Opera Fuoco“, vadovaujama Davido Sterno, nesiliauja augti ir vis dažniau stebina neįprastu repertuaru. Nors norėjosi kiek didesnio orkestro (bet į mažą orkestro duobę tilpo tik aštuoni atlikėjai) ir įvairesnio jo tembro, vis dėlto vakaro pabaigoje buvo gaila, kad Korngoldo „Tylioji serenada“ atlikta tik šį vieną kartą. Juk tiek metų savo valandos laukusi partitūra, tikėtina, rastų publiką ne tik Prancūzijoje. n

Muzikos barai / 83

POPULIARUMO KAINA

Darius Užkuraitis: „Muzikiniame sporte objektyvumo nėra“

Muzikos barai / 84

Rūta GINIŪNAITĖ JĮ AR BENT JO BALSĄ TIKRIAUSIAI PAŽĮSTATE IŠ „EUROVIZIJOS“ NACIONALINĖS ATRANKOS, „LRT OPUS“ AR LRT RADIJO, FESTIVALIO „VILNIUS MAMA JAZZ“ AR KITŲ PROJEKTŲ. NESUKLYSIU SAKYDAMA, KAD TAI VIENAS IŠ NEDAUGELIO MUZIKOS EKSPERTŲ LIETUVOJE, IŠMANANČIŲ NE TIK MUZIKOS ISTORIJĄ, BET IR DABARTINĖS INDUSTRIJOS YPATUMUS. TAI – MUZIKOLOGAS DARIUS UŽKURAITIS, KAS SAVAITĘ PERKLAUSANTIS ŠIMTUS NAUJŲ ALBUMŲ IR ATRENKANTIS ĮDOMIAUSIUS RADIJO KLAUSYTOJŲ AUSIMS. SU JUO KALBAMĖS APIE ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŠKOS MUZIKOS KOKYBĘ IR KAIP MUZIKOS KARTAIS TENKA KLAUSYTIS NE ŠIRDIMI, BET SMEGENIMIS.

– Kada gimė Jūsų meilė muzikai ir su kokiais atlikėjais užaugote?

– Groti pradėjau būdamas penkerių, nes mano mama tuo metu dirbo mokytoja Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kuriai dabar vadovauja. Manęs neturėdavo kur palikti, todėl vesdavosi į darbą.

Groti man sekėsi neprastai. Nepasakyčiau, kad tada mylėjau muziką – labiau mėgau sportą. Tačiau šeštoje ar septintoje klasėje pradėjau austi mintį, kuo būti. Didžiausi mano gebėjimai atsiskleidė muzikoje, bet puikiai supratau, kad iš 1000 pianistų vienas taps solistu, o kiti mokytojais. Mokytoju būti nenorėjau. Pasirinkau studijuoti muzikos teoriją ir kompoziciją, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau muzikologiją, specializavausi muzikos istorijoje. Tada atlikau praktiką Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje – rengėme televizijos reportažus apie džiazo improvizacijų konkursą. Man labai

patiko, tad norėjau pasilikti. Taip atsiradau radijuje.

Mama turėjo galingą vinilinių plokštelių kolekciją, bet prie jos niekam neleisdavo prisiliesti. Jeigu tai būdavo nauja ir populiari plokštelė, ji galėdavo kainuoti apie 60 rublių – tais laikais pusę vidutinio atlyginimo. Daug kas norėdavo uždrausto vaisiaus.

Buvau išmokęs labai gražiai klausytis plokštelių ir tvarkingai jas padėti į vietą, kol mama grįždavo iš darbo. Ji girdavosi, kad jos vaikas gali visą roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ išklausyti nuo pradžios iki galo.

Namuose sukdavosi rimtas rokas, džiazas, klasikinė muzika. Taip augau su mamos kolekcija, kol pradėjau rinkti savo. Kompaktinių diskų turiu tiek, kad nežinau kur dėti. Neturiu nė vieno piratinio įrašo. Net ir pradėjus gyventi laisvoje šalyje mokėti už kompaktą ketvirtadalio algos man nebūdavo gaila.

– Ar dabar lengva prieiga prie muzi-

Muzikos barai / 85

POPULIARUMO KAINA kos, klausymasis internetu nesumenkina jos vertės?

– Vienareikšmiškai taip. Tais laikais, kai gaudavau kelerių metų senumo plokštelę, būdavo tokia laimė.

Klausaisi mėnesį, keitiesi su kitais, daliniesi informacija. O dabar albumo išleidimas yra buitis, kasdienybė.

Muzikos vertė tikrai smuko. Jaunimas į muziką pradėjo žiūrėti kaip į kramtomąją gumą – pakramčiau, dingo skonis, išspjoviau. Nekreipia dėmesio į kokybę, nekoncentruoja dėmesio, dėl to dažnai neišklauso viso albumo, užtenka vienos dainos. Kartais ir pats matau, kad pradedu panašiai elgtis.

Kiekvieną penktadienį pasirodo naujų albumų iš viso pasaulio, juos perklausau, tačiau kitą savaitę vėl tas pats. Taip lengva pamiršti, ką esi perklausęs, nesimėgauji muzika.

Ilgą laiką vengiau muzikos klausytis internete, tačiau reikėjo pradėti juo naudotis ir dėl darbo, ir dėl erdvės – juk čia viskas vienoje vietoje. Bet kai nueinu į koncertą ir atlikėjas man labai patinka, visada stengiuosi įsigyti jo kompaktinį diską.

– Jaunos grupės jau kelerius metus vėl investuoja į vinilines plokšteles.

– Taip, ir melomanai baisiai už jas permoka. Tai yra sentimentų klausimas, mada, kuri su laiku irgi turėtų praeiti. Bet, kad ir kaip ten būtų, tai gražus gestas, pagarba muzikantams ir jų palaikymas.

– Ant Nepriklausomybės slenksčio buvote jaunas. Gyvenote revoliucijos metu, matėte ir muzikos pokyčius. Kokį įspūdingiausią momentą, susijusį su to meto muzikiniu judėjimu, prisimenate?

– Prisimenu Povilą Meškėlą ir grupę „Katedra“, filmą „Kažkas atsitiko“.

Prieš pat išeidamas į sovietinę armiją atradau grupę „King Crimson“, jie visiškai mane pribloškė. Tais laikais nebuvo daug galimybių klausytis tokios roko muzikos. Prieš tai jau buvau šiek tiek susipažinęs su avangardu, roko klasika, bet „King Crimson“ buvo kažkas kitokio, netikėto. Beveik dvejus metus kasdien galvodavau, kaip grįžęs susirasiu jų plokštelę. Žinai, kai klausia, su kokia mylima grupe išvažiuočiau į negyvenamą salą, tai tikrai būtų „King Crimson“. Nors mėgstamų grupių yra tūkstančiai.

– Pakalbėkime apie dabartinę Lietuvos sceną. Pats esate jaunų grupių konkurso „Garažas“ komisijos narys. Ar visi nugalėtojai tinkamai išnaudoja gautą progą?

– Man nelabai svarbu, kas laimi „Garaže“, nes dažnai geresnės grupės užima žemesnes vietas. Pavyzdžiui, „Egomašina“ ar „Garbanotas“, kurie dabar yra didelės žvaigždės. Dalyvavimas tokiuose konkursuose yra tam tikras sportas, bet muzikiniame sporte objektyvumo nėra. Pavyzdžiui, bėgimą laimėjai, nes finišavai pirmas. O kaip nuspręsti, kieno muzika geriausia?

Kai kurios jaunos grupės neturi patirties ir nežino, kaip veikia muzikos industrijos mechanizmas. Bet palinkėsiu nebijoti – siųskite įrašus man, kolegoms, mes tikrai juos perklausome, tada paleidžiame per radiją. Rekomenduoju turėti ir gerą vadybą, kuri padeda jaunam atlikėjui iš pogrindžio pakilti į paviršių. Žinoma, jei gebi, nori ir esi pasiryžęs, puikiai galima išgarsėti per naktį socialiniuose tinkluose – įdėk save į „YouTube“, „Facebook“ ir kas nors tave pastebės. Muziką kuri ne sau, o kitiems, todėl ji kaip nors turi pasiekti klausytojus.

– Kai kalbėjausi su grupe „Timid Kooky“, jie sakė scenoje matantys per daug atlikėjų, prisidengiančių įvairiais efektais ir įvaizdžiu. Kas Jums nepatinka mūsų muzikoje?

– Erzina, kai atlikėjai stovi prie mikrofono, nejuda ir atlieka dainas taip pat kaip plokštelėje. Gal tokia jų pasirodymo koncepcija, bet jei to norėčiau, likčiau namie ir klausyčiausi įrašų. Mano supratimu, populiariajai muzikai reikia kokio nors šou. Rimtos, akademinės muzikos einama klausytis į filharmoniją. Bet jei esi populiariosios muzikos plačiąja prasme atstovas, turi pagalvoti apie reginį.

Pavyzdžiui, labai mėgstu elektronikos ir akustikos derinį – gryna elektronika yra nuobodoka.

Geras pavyzdys yra vokiečių „Kraftwerk“. Per jų šou buvo išdalinti 3D akiniai ir žiūrovai matė įspūdingas vizualizacijas. Gera muzika, vaizdas ir šou elementai.

– Baigiasi antrasis šio amžiaus dešimtmetis. Kas per jį išsiskyrė lietuviškoje muzikoje?

– Viskas, kas man patinka, jau skamba „LRT Opus“ eteryje.

Tai ir „Timid Kooky“, ir „McLoud“, kurie išleido naują albumą.

Jie gali būti drastiški, šokiruojantys, bet scenai reikia ir to. Man labai patinka „ba.“, „Garbanotas“, „Solo

Muzikos barai / 86

Ansamblis“, Alina Orlova, kuri yra ir mūsų radijo talismanas. Daug jaunų ir šaunių grupių, turinčių perspektyvų. Yra ir tokių pogrindžio grupių, kurios geriau žinomos Vakaruose nei Lietuvoje.

Manau, dabar Lietuvos muzikoje – didelis pakilimas. Tik gero popso niekaip nesugebame sukurti ir su juo triumfuoti „Eurovizijoje“. O taip norime. Šiam stiliui įtaką daro muzika iš Rytų, tos pusės muzikinės tendencijos, o aš pats labiau palaikau tendencijas iš Vakarų. Esu už gerą popmuziką, bet turi būti geros aranžuotės, vokalas, tekstai.

Muzikantai teisinasi, kad tam nėra pinigų, bet reikia tik geros idėjos ir noro.

Dar nesiekiame būti originalūs, norime daryti „kaip visi“. Kadaise muzikantai stengdavosi išsiskirti iš kitų, kai galvojame apie „Queen“, „Pink Floyd“, „AC/DC“, Eltoną Johną ar Tiną Turner, per kelias sekundes galime juos atpažinti. O dabar yra tiek grupių vienodais veidais! Mes norime būti ne išskirtiniai, bet madingi, daryti pinigus iš muzikos. Norėtųsi, kad prioritetas būtų muzika ir tik tada pinigai.

– Prieš keliolika metų užsiminėte, kad roko muzika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaip yra dabar?

– Roko dugnas Lietuvoje buvo pasiektas 2000-ųjų pradžioje, kai „ŽAS“ uždainavo apie septynis ožiukus. Jie tada sakė: „Dariau, žmonėms to reikia. O mums valgyti norisi.“ Rokas kaip muzika iškilo tada, kai visi buvo nepatenkinti ir norėjo keisti padėtį – tai ir Vietnamo karo laikotarpis, ir perestroika. Atlikėjai galėjo garsiai rėkti ir išsakyti savo nuomonę, stebėjo, kas vyksta jų šalyje. Geros valdžios jiems niekada nebuvo. O kai žmonės pradeda gyventi gerai, jie pavargsta „kramtyti“ ir muziką nori tiesiog nuryti kaip košytę. Tada įsigali popsas.

Prieš maždaug keturiasdešimt metų rokas buvo mada, visi norėjo groti gitarinę muziką. Dabar alternatyvią muziką stelbia komercijai palanki populiarioji, todėl reikia šiek tiek padirbėti jos ieškant.

– Kokią Lietuvoje matote džiazo padėtį?

– Nesu didelis džiazo žinovas ar gerbėjas, nors turiu mėgstamų šio žanro atlikėjų. Daug atradimų įvyksta per tokius festivalius kaip „Vilnius Mama Jazz“. Jaunų, gerų muzikantų tikrai yra, pavyzdžiui, „Sheep Got Waxed“. Kasdien negalėčiau jų klausytis, nes reikia tam pasiruošti, „sukramtyti“, bet kai nueinu į jų koncertą, visuomet labai patinka. Neseniai mačiau „CinAmono“. Irgi šaunu. Šiaip džiazmenų Lietuvoje – kaip krepšininkų, niekada nepritrūks.

Tarp jų yra tikrai talentingų žmonių, grojančių tokiose prestižinėse salėse ar festivaliuose, iki kurių mūsų popso ir roko atlikėjams dar toloka.

Per paskutinius dešimt metų Lietuvoje atsirado visko, nesvarbu, apie kokį stilių kalbėtume. Šiuolaikinė elektronika, avangardinis džiazas, metalas, popsas, alternatyva...

– Geriausias šių metų koncertas Jums buvo...

– Kai einu į koncertą, ko nors tikiuosi. Būna, kad nusiviliu, bet kartais gaunu daugiau, nei norėjau. Toks buvo „ba.“ koncertas menų fabrike „Loftas“. Benas tikrai žengė stiprų žingsnį į priekį. Labai patiko „Swans“ lyderis Michaelas Gira per Vėlines, „The Comet is Coming“ festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, „Sun Ra Arkestra“ festivalyje „Vilnius Jazz“. Beje, šios grupės lyderiui jau 95-eri, saksofonu jis išmoko groti Antrojo pasaulinio karo metais.

Dar labai patinka, ką atveža agentūra „8 Days A Week”.

– Didžiausias muzikinis atradimas šiemet yra...

– Yra tokie mongolai „The HU“, kurie išleido puikų albumą ir važinėja po didžiausius festivalius. Pankroko veteranas Iggy Popas šiemet pristatė fantastišką albumą „Free“. Man baisu, kad jis draugavo su Davidu Bowie, o šis, išleidęs „Blackstar“, mirė...

Tikiuosi, Iggy Popas gyvuos dar ilgai.

Dar galėčiau išskirti brazilę Elzą Soares ir jos albumą „Planeta Fome“, Mike´o Pattono ir Jeano-Claude´o Vannier bendrą darbą „Corpse Flower“ ir daug kitų.

Kai dirbi „LRT Opus“, vos ne kas-

dien atrandi ką nors nauja ir įdomaus. Kita vertus, kai tokia muzikos gausa, ji nustoja stebinti.

Reikia sukurti ką nors TOKIO, kad man būtų įdomu. O žodį „įdomu“ muzikoje vertinu labiau nei „patinka“. Tai, kas patinka, paklausai 20 kartų, išmoksti ir supranti, kad 21-ojo karto nebus... O įdomi muzika nebūtinai turi patikti, ją jaukiniesi, stengiesi suprasti, kol galų gale pagauni.

Tokie albumai kolekcijoje gali išlikti ilgai.

– Koks neseniai išgirstas kūrinys Jus labai sujaudino?

– Pamenu pianistą Raną Blake´ą, kuris grojo improvizacinį džiazą Šv.

Kotrynos bažnyčioje ir paskui išleido šio koncerto albumą „Vilnius Noir“.

Pagalvojau, kad jei būčiau pianistas, gročiau būtent taip. Buvo gražu, mane labai palietė, beveik išspaudė ašarą. Ta muzika atitiko mano vidinę būseną.

Dažnai klausausi muzikos ne širdimi, o smegenimis. Bet būna, kad kūnas nueina pagaugais – tada žinau, jog daina tikrai gera. Nors taip pasitaiko vis rečiau...

Labai mėgstu iš darbo namo eiti pėsčiomis. Nusipirkau geras ausines ir klausausi muzikos iš telefono – tada jau ateina mano laikas, galiu klausyti, ką noriu. Būna, žmonės sako: o, Užkuraitis pasikėlęs, nesisveikina...

Iš tiesų aš atsijungiu nuo pasaulio ir klausausi muzikos. Ir dar žiūriu, kad automobilis nepartrenktų. n

Muzikos barai / 87

POPULIARUMO KAINA

Manto Daujoto gyvenimo ir kūrybos dualizmas PRISTATYTI MANTĄ DAUJOTĄ LYG IR NĖRA SUNKU – JAUNAS MUZIKANTAS IR TAPYTOJAS. PRIEŠ KELERIUS METU SURENGĖ PIRMĄ TAPYBOS PARODĄ, YRA ATPAŽĮSTAMAS IŠ ESTETIŠKO MINIMALIZMO. MUZIKOJE JIS DAUGIAU NEI DEŠIMT METŲ, ŠIUO METU MUŠA BŪGNUS GRUPĖJE „ARKLIO GALIA“, PERNAI IŠLEIDO SOLINĮ ALBUMĄ. TAČIAU PAŽVELGUS ATIDŽIAU, REIKĖTŲ KUR KAS DAUGIAU EPITETŲ PRIEŠAIS SĖDINČIAM PAŠNEKOVUI APIBŪDINTI: DRĄSUS, KUKLUS, GERAŠIRDIS IR MYLINTIS SAVE, NEKENČIANTIS KOMFORTO ZONOS, BET IR NETIKĖTUMŲ... „VISAS MANO GYVENIMAS PAREMTAS DUALUMU – NUO VIENO KRAŠTUTINUMO IKI KITO“, – TRŪKTELI PEČIAIS IR NUSIJUOKIA.

Muzikos barai / 88

© „Pinavija photography“ nuotr.

Rūta GINIŪNAITĖ

– Alina Orlova yra sakiusi, kad dirbti pagal laisvą grafiką yra dovana ir privilegija. Ar Tau lengva iš savęs ką nors išspausti, kai neturi griežto grafiko?

– Nenorėčiau turėti viršininko.

Dar eidamas į mokyklą galvodavau: niekada nedirbsiu nustatytomis valandomis kur nors biure. Žinoma, su laisve ateina ir atsakomybė, kartais turi sau spirti į užpakalį. Bet kitaip negalėčiau. Mano mama tapytoja, tad ji labai įkvėpė disciplinos požiūriu.

Svarbu neapsileisti, mokėti tvarkyti savo laiką.

Ryte atsikeliu, išgeriu kavos, pavalgau lėtus pusryčius. Lengviau keltis iš lovos, jei žinau, kad pasigaminsiu skanaus maisto.

– Kada suvokei, kad rankose gali laikyti ne tik teptuką, bet ir būgnų lazdeles?

– Kaip dabar įvertintum savo grojimo įgūdžius?

– Gal ir drįsčiau penketu. Vien Lietuvoje yra tokių meistrų... Aš juk viską pats išmokau, nes nemanau, kad būtina mokytis institucijose norint būti geru muzikantu. Man atrodo, svarbiausia kūrybiškumas, todėl mėgstu grupę „shishi“, kurios merginos mokosi grodamos, priima įdomius, nestandartinius sprendimus, moka prieiti prie publikos. Žinoma, visai kas kita yra rimtoji muzika.

– Kokie Tavo pirmieji prisiminimai, susiję su muzika?

– Pirmiausia buvo tėčio diskai: grupės „Rainbow“ live albumas, tada „Queen“ geriausių dainų rinkinys (beje, „Bohemian Rhapsody“ iš pradžių man net nepatiko), dar legendinis „Pink Floyd“ albumas „The Wall“.

Ir sesuo man duodavo klausytis labai daug įrašų: PJ Harvey, „Radiohead“...

„Tomografija“ nuotr.

– Visą vaikystę ir ankstyvą paauglystę ieškojau, už ko užsikabinti.

Bandžiau klasikinę gitarą, bet supratau, kad tai ne man. Būdamas trylikos atradau mušamuosius, beveik metus rankomis daužydavau stalus ir kitus paviršius, sulaukdamas nekokios aplinkinių reakcijos. Keturiolikos gavau pirmuosius būgnus, penkiolikos su draugais įkūrėme grupę „Candee Train“. Kartu augome, nes iš pradžių net nelabai mokėjome groti.

– Muzikiniai projektai „Candee Train“, „Silverpieces“, „Emsus“, „Arklio Galia“ greičiausiai atspindi skirtingus Tavo gyvenimo laikotarpius?

– Ryškiausias turbūt buvo su „Silverpieces“. Susibėgome groti keturiese, vedami labai aiškios ir ryžtingos minties. Įrašėme albumą ir išsiskirstėme, bet jis gražiai fiksuoja svarbų periodą. Vis grįžtu prie jo, paklausau, ir galvoju – pavyko visai neblogai.

Dabar lėtu tempu vyksta „Candee Train“ albumo suvedinėjimas. „Arklio Galia“ – naujas etapas. Sunku patikėti, kad šioje grupėje praėjo jau daugiau kaip metai.

– Praėjusiais metais pasirodė Tavo solinis albumas „Beluga Oblongata“.

Kodėl nusprendei kurti savo albumą?

– Ilgai marinavau šią mintį, nors solinio albumo labai norėjau. „Silver-

pieces“ kolegos skatino mane kurti savo muziką.

Aišku, trūko patirties, bet juk nuo ko nors reikia pradėti. Pajutau, kad galiu parašyti dainą. Buvau patyręs daug dvasinių perversmų, ir muzikos kūrimas atrodė vienintelė išeitis. Kurdamas vienas gali leisti sau būti atviras, nevengti emocijų, viską aiškintis pačiam ir nešvaistyti kitų laiko. Bet save kaip vokalistą dar vertinu tik 2 balais iš 10…

Albumą padariau per kokius tris mėnesius. Daug klausydavau, derindavau, viskas vykdavo bandymų būdu. Mėgstu kurti tekstus; būna, eilutę savaitę nešiojuosi galvoje ir tada iš jos gimsta daina.

– Albumas tarsi panardina į nerimo, melancholijos būseną, kai kurių dainų skambesys kiek primena Thomo Yorke´o albumą „Anima“. Ką pats jauti jo klausydamasis?

Muzikos barai / 89

tirtį šioje grupėje?

– Labai natūraliai susigrojome, čia jaučiuosi kaip inkstas taukuose.

Stengiuosi negadinti „Arklio Galios“ dvasios, nekišti savo marazmų. Grupė jau turi savo fanų ratą. Kai kurie mano, kad mes visiškai nučiuožę, bet stengiamės neperspausti. Kai mane pakvietė „Arklio Galia“, suvokiau, jog kai kurias grupes turėsiu atidėti į šalį. Vienu metu grojau šešiose! Buvo absoliučių ekstremumų –„Pilnatys“ ir „Deprivacija“, pastaroji groja black metalą. „Arkio Galioje“ išsikalinėju ir rėkauju, bet tai tik viena mano asmenybės pusė. Labai mėgstu pabūti vienas, patylėti, panirti į melancholiją. Man priimtinas asketiškumas. Tai atsispindi ir mano paveiksluose.

– Kaip manai, ar reikia atskirti kūrėją ir jo poelgius nuo darbų?

– Mes visi klystame ir darome nesąmones, bet kai esi pasaulinio lygio žvaigždė, kiekvienas žingsnis gali būti teisiamas. Kad ir tas pats Michaelas Jacksonas – ne veltui jis yra popso karalius. Man žiauriai patinka, kad jis toks keistas. Jo šokiai, judesiai atrodo ne iš mūsų planetos. Jis padovanojo tokią muziką, kokios net neįsivaizdavome, nežinojome, kad mums visiems jos reikia.

– O ko klausaisi tapydamas?

„I Love Palanga“ nuotr.

– Pavyzdžiui, vakar klausiausi metalo grupių „Meshuggah“ ir „Lantlôs“. Buvo labai bloga nuotaika, todėl kroviausi iš metalo. Bet tai nereiškia, kad tik metalo klausausi! Dar man labai patinka „Pixies“.

– Bandžiau išspjauti emocinį gniutulą, viską, kas sukosi galvoje; nuotaika keisdavosi penkis kartus per dieną.

Visa tai norėjau sudėti taip, kad nebūtų nuobodu klausytis. Tai eklektiškas, vietomis gal netikėtas albumas.

Muzikoje mėgstu dinamiką ir įvairovę, todėl nesimėgauju monotoniškais koncertais. Taip, jie gražūs, bet neįdomūs. Nuo paauglystės labai

Muzikos barai / 90

didelę įtaką man darė grupė „,Mr. Bungle“, nes jos klausydamasis gauni visko.

– Visiems muzikantams įtaką daro kitų autorių kūryba...

– Jaučiu, kad mane gelbsti... nemokšiškumas, net tai, kad neišmanau muzikos teorijos.

– Dabar labiausiai esi matomas „Arklio Galioje“. Kaip apibūdintum savo pa-

– Tavo meno negalėtum vadinti abstrakčiu. Man tai – šviesus realizmas, nes vaizduojami konkretūs objektai ir erdvės fragmentai. Ar pradėjęs tapyti greitai radai savo stilių?

– Trečiame bakalauro studijų kurse, kai atlikau praktiką. Tada daug blaškiausi ir nežinojau, ko iš savęs reikalauti, abejojau, ar išvis verta kurti. Nutapiau stoglangį ir supratau – atsivėrė durys. Tame paveiksle nieko įmantraus nėra, tiesiog geometriškai krintanti šviesa. Suvokiau, kad galiu daug žaisti, o man tai labai patinka.

Bet jei jaučiuosi užsibuvęs komforto zonoje, bandau iš jos išlipti.

– Ar galima ir ar reikia kūrėjui būti šiek tiek įsimylėjusiam save?

– Reikia savęs neteisti. Pavyzdžiui, kiekvienam keista girdėti įrašytą savo balsą. Kai dainuoju, net ir žinodamas, kad viskas gerai, viduje jaučiu kirminą. Visada grįžtu prie to, ką sukūriau. Labai mėgstu palikti atsitiktinumus; kai ko nors nesukontroliuoji, kas nors atsiranda per klaidą, išeina tokie dalykai, kurių šiaip nesugalvočiau. Kartais reikia mokėti įvertinti nesąmonę.

– Prie vieno Tavo paveikslo kabėjo tekstas: „Spręsti apie save pagal tai, ką atsimeni, – be galo subjektyvu ir siaura“.

Bet kas tada mus suformavo, jei ne praeities įvykiai?

– Čia labiau apeliuoju į tai, kaip veikia mūsų atmintis – sudedame prisiminimus į patogias dėžutes, blogus apšlifuojame ar net pamirštame.

Stengiuosi nesigailėti praeities. Kartais man pavyksta sustoti akimirkoje, suvokti, kad esu čia. Tokias akimirkas medžioju. Bet žiūriu ir į priekį, planuoju koncertus, parodas, turiu pabaigti magistrantūros studijas. Nesvarbu, kas buvo, juk tai praėjo. Padarome klaidų, tačiau reikia mokėti iš jų suktis.

– Ar Tau yra tobulų dalykų? Ne tik mene, visur.

– Labai mažai. Mėgstu vertinti dalykus pagal dešimtbalę sistemą, bet dešimt pasitaiko retai. Neseniai kolegė Elena Neniškytė pagrojo seno bičiulio, gyvenančio miškuose, sukurtą muziką. Tai buvo tobula! Atrodo, kad tą dainą seniai norėjau išgirsti. Prieš tai būdamas Amsterdame aukščiausią įvertinimą skyriau etiopiško maisto restoranui. Sau dešimtuko niekada neduodu.

sau ar pasauliui įvertinti tą „tobulybę“. Bet aš niekada nesirūpindavau dėl pažymių, nesuprasdavau klasės draugų, kurie panikuodavo, kad gaus dvejetą, o gaudavo dešimtuką. Kam reikia tiek nervų? Tada negali pasidžiaugti tuo, ką turi. Be to, gyvenime pažymių niekas nerašo.

– Pianistė Mūza Rubackytė kartą yra sakiusi, kad kiekvienas gyvenime turi turėti savo temą. Ji leidžia žinoti, iš kur ateiname, ką veikiame ir kas esame.

Visa kita – begalinės variacijos. Ar jau radai savo temą?

– Gal reikia turėti kryptį, ne temą?

Pastaroji laikui bėgant natūraliai kinta. Jaučiu, kad turiu kūrybos kryptį, nenoriu prasmegti bohemoje. Kaip žmogus stengiuosi būti drąsus ir pasitikintis savimi, bet kartu kuklus ir gerbiantis kitus. Visas mano gyvenimas paremtas dualumu: nuo vieno kraštutinumo iki kito.

– Ar eidamas ta kryptimi jautiesi laimingas?

– Taip. Ypač nuo praėjusio rudens.

Seniau turėdavau negatyvių minčių, juodulių, bet bręsdamas išmokau juos įveikti. Žinoma, sveika išgyventi emocijas ir būti liūdnam, tačiau reikia jausti, kada vidiniai debesys lenda per giliai. Liūdesys yra labai galingas dalykas, jei jam pasiduodi. Bet su juo susidorojęs net pats nustembi, kad

viskas gerėja.

– Ką norėtum būti padaręs po dešimties metų?

– Įrašęs daug naujų albumų, kūręs su įdomiais žmonėmis, kartu su draugais surengęs didžiulį pompastišką koncertą... Būtų puiku užsitarnauti tokį kūrėjo statusą, kad žmonės nuoširdžiai norėtų mano paveikslų ir juos pirktų.

Norėčiau nutapyti stiprų ir didelį darbą, kuris visiškai pavergtų žiūrovą. Tačiau būna liūdna, kai tapytojas, sukūręs vieną paveikslą, toliau jį štampuoja, kelerius metus iš eilės daro beveik tą patį. Kaip jau sakiau, reikia išeiti iš komforto zonos. Galima turėti savo braižą, bet reikia ieškoti skirtingų kampų, motyvų, spalvų. Manau, jei lavinsiesi, nutapysi naują, gerą paveikslą. Jaučiuosi dar tiek mažai mokantis ir tapyboje, ir muzikoje. Bet dėl to tik įdomiau gyventi ir stengtis.

Jei tik galėčiau, prisipirkčiau didžiulių drobių, taškyčiausi. Gal kada nors. Bet jei taip nenutiks, neliūdėsiu.

Nes viskas yra ir bus taip, kaip turi būti. n

– Dažnai sulauki kritikos dėl savo darbų?

– Bet gal būtų blogai, jei manytum, kad pasiekei aukščiausią tašką ir nebėra kur tobulėti?

– Žinoma. Retkarčiais reikia leisti

Aistės PILKAUSKAITĖS nuotr.

– Mažiau, negu norėčiau. Labai vertinu kritiką, jeigu ji nėra primityvi. Būna, kad žmonės vertina labai pretenzingai, stengiasi ką nors bloga pasakyti, kad pademonstruotų savo statusą. Manau, esu sveikai savikritiškas, bet reikia save mylėti, gerbti ir nesikankinti.

Muzikos barai / 91

DŽIAZAS

Naujas lietuviško džiazo puslapis: grupė „Džiazlaif“ Rūta GINIŪNAITĖ JIE VADINAMI DŽIAZO CHULIGANAIS. TURBŪT TODĖL, KAD ŠEŠETUKAS NETELPA Į TRADICINIUS ŠIO ŽANRO RĖMUS – MAIŠO ROKĄ, EKSPERIMENTINĘ IR AVANGARDO MUZIKĄ. PRIEŠ TREJUS METUS SUSIBŪRUSI GRUPĖ JAU SPĖJO PASIŽYMĖTI:

STUDIJOJE

RAMSGEITE

PER TRIS DIENAS ĮRAŠĖ DEBIUTINĮ ALBUMĄ „DŽIAZLAIF“, PASIRODĖ VOKIETIJOS IR KITOSE ALTERNATYVIOSIOS MUZIKOS ERDVĖSE EUROPOJE, „VILNIUS JAZZ YOUNG POWER“ KONKURSE LAIMĖJO ASOCIACIJOS AGATA ĮSTEIGTĄ GRAND PRIX IR SPECIALŲJĮ PRIZĄ UŽ GERIAUSIĄ ORIGINALIĄ KOMPOZICIJĄ, O KONTRABOSININKAS AURELIJUS UŽAMECKIS ĮVERTINTAS PRIZU „UŽ UNIVERSALIĄ BOSO RAIŠKĄ“.

GRUPĖJE GROJA ARMINAS BIŽYS (ALTINIS

SAKSOFONAS),

DANIELIUS

PANCEROVAS (BARITONINIS SAKSOFONAS), KAZIMIERAS JUŠINSKAS (ALTINIS IR SOPRANINIS SAKSOFONAI), PAULIUS VAŠKAS (ELEKTRINĖ GITARA), AURELIJUS UŽAMECKIS (KONTRABOSAS) IR IGNAS KASIKAUSKAS (BŪGNAI).

VAIKINAI SAKO, KAD PIRMIAUSIA MUZIKUOJA SAVO MALONUMUI: „NORISI IŠLAIKYTI DŽIAUGSMĄ GROJANT. TURBŪT TAI IR YRA SVARBIAUSIAS MŪSŲ TIKSLAS.“ KARTU SU PAULIUMI, KAZIMIERU, ARMINU IR DANIELIUMI SUSĖDOME PASIKALBĖTI APIE JŲ SUKURTĄ DŽIAZLAIFĄ – DŽIAZO KUPINĄ GYVENIMĄ.

Muzikos barai / 92

Džiazas be nuobodulio

Vaikinai į grupę atėjo iš džiazo, klasikos ir roko muzikos scenų, tačiau rasti bendrą kalbą nebuvo sunku: per pirmą repeticiją nelabai sėkmingai

sugroję roko muzikos koverius suprato, kad eis kitu keliu. „Pradėjome groti džiazą ir savas jo interpretacijas.

Visi žinojome, ko labiausiai norime, – groti ir gerai praleisti laiką. Visi

Tomo TEREKO nuotraukos

specifinę kryptį niekada per daug nemąstėme“, – pasakoja D. Pancerovas.

Pavadinimas „Džiazlaif“ atsiradęs norint šiek tiek pasišaipyti iš žanro.

Arminas prisimena, kad iš pradžių tai buvo ne grupės, o „Facebook“ puslapio pavadinimas: „Su Danieliumi norėjome ten skelbti su džiazu susijusias klišes, juokelius ir iš to pasišaipyti.

Pradėję groti supratome, kad mums pabodo, kas vyksta džiazo pasaulyje, todėl pasivadinome „Džiazlaif“ ir pradėjome kurti visiškai kitaip.“ „Įkvėpė ir antikūrybiška Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) sistema, mažai kūrybos reikalaujantys atsiskaitymai. Tai nebuvo protestas, bet paprasčiausiai tapo nuobodu toje aplinkoje. Susikūrėme tokią, ku-

susipažinome Vilniuje, tik Arminas su Kazimieru kartu mokėsi Alytaus muzikos mokykloje. Po kelių koncertų dar prisijungė Vaškas, mums patiko, kaip jis groja. Bet apie kokią nors

Muzikos barai / 93

DŽIAZAS rioje malonu ir laisva būti“, – priduria Kazimieras.

Trys dienos debiutui

Praėjusiais metais „Džiazlaif“ įrašė pirmą albumą. Per tris dienas sukurtas debiutinis aštuonių dainų rinkinys paskatino šešetuką judėti toliau: Aurelijus išvažiavo mokytis į Daniją, Ignas – į Slovėniją. Klausiu, kaip atrodė albumo įrašymo procesas, kai jam buvo skirtos tik trys dienos. Ir kodėl tiek mažai?

Vaikinai sako, kad priežastys labai paprastos: pinigų trūkumas ir studijos užimtumas, neleidęs būti ten tiek, kiek širdis geidžia. Tačiau trys dienos, Armino nuomone, gerai reziumavo tuometinį laikotarpį ir gyvenimo ritmą: „Gal ir gerai, kad turėjome tik tris dienas, nes visko „neištaškėme“, kai ką pasilikome gyviems pasirodymams. Aišku, kai duotas toks trumpas įrašymo laikas, klaidų neišvengsi, jos iškart buvo girdimos, bet kai kurias ir norėjome palikti dėl autentiškumo. Klausant juntama energija, kurią jautėme ir grodami.“ Grojat džiazą gyvai, visuomet lieka vietos interpretacijoms. Kazimieras sako, kad iš pradžių scenoje grodavo taip pat, kaip ir įrašams, tačiau bėgant laikui tai atsibodo. Kūrinių idėjos ir temos išlieka, bet atsiranda vietos laisvai improvizacijai.

Vaikinai groja ir kitose grupėse („Katarsis 4“, „Arklio Galia“, „Sheep Got Waxed“, „Synaesthesis“ ir kt.).

Klausiu, ar grojimas keliuose kolektyvuose negadina autentiškos „Džiazlaif“ dvasios. Kazimieras tvirtina, kad yra atvirkščiai: kiekvienas ateina su individualia muzikine kalba ir ją pritaiko grupei. Šešetukas galvoja ir apie kitą albumą, tačiau jo dar reikės palaukti.

Paulius norėtų savaitei išvykti į Tatrų kalnus, kur įsikūrusi viena įrašų studija. Toks procesas būtų ilgesnis, romantiškesnis. „Tikiuosi, neužsibūsime kalnuose ir bent šiek tiek pavyks padirbėti“, – juokiasi gitaristas.

Ryšys su publika

„Džiazlaif“ muzika nėra skirta kiekvienai ausiai. Sudėtingos kompozi-

Muzikos barai / 94

cijos nepatyrusį klausytoją gali ir varginti, todėl dažniausiai pasiklausyti grupės ateina publika, žinanti, kur atėjo. „Į koncertus vaikšto klausytojai, mėgstantys improvizacinę muziką.

Smagu, kai pasitaiko žmonių, kurie šiaip nesusiduria su tokio stiliaus muzika. Ypač jauni žmonės nustemba, kad jiems patinka „Džiazlaif“ skambesys. Užsienyje sulaukiame didelio palaikymo, esame šiltai priimami įvairiose alternatyviosios muzikos erdvėse. Bet ten klausytojai irgi iš anksto žino, ką gaus“, – sako Paulius Vaškas.

Kur „Džiazlaif“ labiausiai mėgsta atlikti savo kompozicijas ir, kaip patys sako, nesąmones? Kazimierui patinka neįpareigojančios erdvės, pavyzdžiui, barai. Tuomet publika yra arti, galima kurti glaudesnį ryšį nežiūrint į klausytojus iš aukšto.

Arminas priduria – jei atmosfera neintymi, nebelieka džiazlaifo: „Tai turi būti paprasta ir artima, nes grojant didelėje scenoje slegia ir didesnė atsakomybė. Koncertas labai skiriasi, kai žiūrovas moka didelius pinigus ir vertina kiekvieną tavo judesį scenoje.

Bet džiazas džiazui nelygus. Mūsiškis – kitoks.“ Pasaulis šiuo metu išgyvena modernaus džiazo laikotarpį, tokio, kuriam atstovauja, pavyzdžiui, amerikietis Kamasi Washingtonas, vasarą svečiavęsis ir Vilniuje. Paklausti, kas jiems yra dabartinio džiazo idealai mūsų šalyje, „Džiazlaif“ vaikinai greitai vardina: saksofonininkas Liudas Mockūnas, kuris buvo ir dalies grupės narių dėstytojas LMTA, konceptualistas Juozas Milašius, perkusininkas Dalius Naujokaitis.

Džiazo padėtis Lietuvoje šiandien yra puiki, mano Danielius: „Stebiu, kas vyksta dabar. Vyksta labai daug koncertų, reikia tik išsirinkti – atvažiuoja daug muzikantų, turime gerų erdvių.“ Armino nuomone, dar prieš dešimtmetį vyravo tradicinis džiazas, tik vienetai norėdavo kurti savitą stilių. Dabar akivaizdi žanrinė įvairovė, atsirado daug kūrybinės laisvės, eksperimentavimo.

Pauliaus požiūris kiek kitoks: „To gal ir negalima traktuoti kaip eks-

perimentavimo – tiesiog muzikantai pradėjo labiau vertinti savo autorinę muziką. Improvizacijos, technika jau buvo sukurta prieš šimtą metų, bet rasti savo skambesį – didelis privalumas. Gal atrodys keista, tačiau profesionalumas kartais trukdo atsipalaiduoti. Balansas yra labai geras dalykas“.

Anot Kazimiero, šioje vietoje galima kalbėti apie paradoksą: „Tie, kurie džiazo mokosi profesionaliai, kartais groja nuobodžiau ir techniškai blogiau. Iš akademijos turėtų išeiti kaip profesionalai, tačiau būna, kad išeina kaip prasti muzikantai.“

Džiazlaifo nebūtų be draugystės

Muzikanto profesija visuomet atrodo romantiškai. Tačiau romantika neretai dingsta pagalvojus, kad kažkaip reikia pragyventi. „Džiazlaif“ muzikantų klausiu, ar įmanoma jaunam džiazo muzikantui užsidirbti ir padoriai gyventi Lietuvoje. „Matai – sėdime, arbatėlę geriame, – juokiasi saksofonininkas Danielius.

– Jei rimtai, esu tik vieną kartą dirbęs kitokį darbą. Gyventi įmanoma, bet turi groti įvairiose vietose. Dėl to ir priklausome kelioms grupėms. Aišku, į priekį veda ne tik pinigai, bet ir noras groti įvairių stilių muziką.“ Pokalbiui artėjant į pabaigą, klausiu, ko jie patys palinkėtų sau. Besame mucho – susižvalgę juokiasi. Kiekvienam iš šono būtų matyti, kad tai ne šiaip kartu grojantys kolegos, bet geri draugai. Arminas apibendrina: „Be draugystės nieko nebūtų. Ką sugebame geriausiai, tai juokauti tarpusavyje ir atidėti svarbius reikalus. Jau gal penkis šešis kartus buvo užsiminta apie gruodžio koncertą, bet niekaip nepavyksta... Jeigu būtume tik kolegos ir vyktume į turą, galėtume samdyti vis kitus žmones, bet tada dingtų grupės dvasia. Mes taip nenorime; juk ir susikūrėme dėl to, kad gerai praleistume laiką muzikuodami. Pašaliniam žmogui grupėje būtų sunku.

Tai būtų nebe džiazlaifas.“ n

PADĖKA Mieli „Trakų fanfarinės savaitės“ dalyviai, lektoriai, partneriai, rėmėjai, draugai ir bendraminčiai! Rugpjūčio 4 d. galingai nuskambėjo paskutiniai jubiliejinės XV „Trakų fanfarinės savaitės“ akordai. Savaitė buvo išskirtinė dalyvių (150), lektorių (15), skelbtų ir neskelbtų koncertų (15), partnerių ir rėmėjų (38) gausa, darnia ir nenuilstančia Trakų meno mokyklos projekto organizavimo komanda. Kupina neįkainojamų naujų patirčių, pažinčių, emocijų ir išsipildžiusių lūkesčių.

AČIŪ VISIEMS, AČIŪ UŽ VISKĄ!

Nuo projekto pradžios iki dabar jame dalyvavo 1700 muzikantų ir pedagogų iš Lietuvos, Estijos, Latvijos, Austrijos, Nyderlandų, Suomijos, Šveicarijos, Slovėnijos, Kolumbijos, Pran- Pianistė Dovilė Bagdonaitė ir visus sužavėjęs trimitininkas Adam Rapa (JAV) cūzijos, Vokietijos, Norvegijos, Vengrijos; įvyko 140 nemokamų profesionalių atlikėjų bei gabaus jaunimo koncertų, kuriuose apsilankė apie 45000 žiūrovų; meistriškumo ir kvalifikacijos tobulinimo kursuose dirbo 65 lektoriai, žymūs savo srities specialistai ir atlikėjai iš Lietuvos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Suomijos, Ispanijos, Švedijos, Belgijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Italijos, Vengrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Bulgarijos, Estijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų; įvyko 5 kompanijų „Buffet Crampon“, „Lotus“ pučiamųjų muzikos instrumentų parodos; išleistas „Trakų fanfarinės savaitės“ nuotraukų albumas.

Internetinė svetainė „The Culture Trip“, pateikianti informaciją apie geriausius renginius pasaulyje, 2014 metais įvardijo 10 kultūros renginių, kurių negalima praleisti vasarą Lietuvoje viešintiems užsienio turistams. Vienas jų – festivalis „Trakų fanfariBudapešto festivalio valtornų kvartetas (Vengrija) nė savaitė“.

Sveikiname mus visus su šiuo, dabar jau galima sakyti, REIŠKINIU, kuris abejingo nepalieka nė vieno bet kokiu amplua jame dalyvaujančio žmogaus!

„TRAKŲ FANFARINĖ SAVAITĖ“ BAIGĖSI, TEGYVUOJA „TRAKŲ FANFARINĖ SAVAITĖ“!

Iki kitų, 2020-ųjų, metų, kai Trakai taps Lietuvos kultūros sostine, o mūsų projektas bus vienas iš perlų margame renginių vėrinyje!

XVI „Trakų fanfarinė savaitė“ vyks 2020 m. liepos 27 – rugpjūčio 2 d.

Susitiksime!

Projekto organizatoriai Neringa ir Arvydas MIŠEIKIAI

Tarptautinės meistriškumo mokyklos TFS orkestras, dirigentas Bertas Langeleris

KASP bigbendas, dirigentas kpt.

Ričardas Čiupkovas

Neringa Mišeikienė ir Arvydas Mišeikis

Muzikos barai / 95

SVETUR

Muzikos sostinė Viena austrų kompozitorių akimis Paulas Hertelis (g. 1953) – kompozitorius ir dirigentas.

Karlheinzas Esslas Jr. (g. 1960) – kompozitorius, atlikėjas, improvizuotojas, elektroninės muzikos kūrėjas ir kompozicijos dėstytojas.

Johannesas Kretzas (g. 1968) – kompozitorius, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto kompiuterinės muzikos ir muzikos teorijos dėstytojas.

Šimonas Vosečekas (g. 1978) – čekų kilmės kompozitorius, žinomos operos „Biedermann und die Brandstifter“ (2005–2007) autorius.

Clemensas Gadenstätteris (g. 1966) – kompozitorius, Graco muzikos ir scenos menų universiteto kompozicijos ir muzikos teorijos profesorius.

Klausas Ageris (g. 1946) – vienas žymiausių šiandienos Austrijos kompozitorių ir dirigentų, „Mozarteumo“ universiteto Zalcburge kompozicijos profesorius, įvairių muzikos renginių ir festivalių organizatorius, Europos kompozitorių forumo ir Vienos kompozitorių sąjungos vadovas.

Muzikos barai / 96

Bernhardas Galas (g. 1971) – kompozitorius, improvizuotojas, muzikologas, elektroakustikos ir garso instaliacijų kūrėjas.

Christianas Heindlas (g. 1964) – muzikologas ir žurnalistas.

Ona JARMALAVIČIŪTĖ

K

iekvienam bent kiek muzika besidominčiam žmogui Austrijos sostinė pirmiausia asocijuojasi su vadovėliuose aprašyta Vienos muzikos mokykla ir legendiniais jos atstovais.

Stiprios klasikinės muzikos tradicijos iki šių dienų čia yra palaikomos tokių pasaulinio lygio institucijų, kaip Vienos valstybės opera (Wiener Staatsoper), Vienos liaudies opera (Volksoper Wien), „Wiener Musikverein“, „Wiener Konzerthaus“ ir „Muh“ koncertų salės. O ką apie Austrijos ir jos sostinės Vienos kultūrinį gyvenimą ir sąlygas kurti šiuolaikinę muziką mano patys austrų muzikai? Šia tema kalbėjausi su septyniais kompozitoriais ir vienu muzikologu. Visi jie gyvena ir dirba Vienoje.

– Ar Viena iš tiesų yra muzikos sostinė? Kokią svarbą miesto identitetui turi muzika?

Paul Hertel: Mes, austrai, dažnai mėgstame pasididžiuoti, kad esame muzikos šalis. Bet tai nėra tiesa, ypač jeigu žvelgsime į situaciją iš ekonominės pusės. Mes turime labai senas muzikos tradicijas, savitą muzikinį paveldą. O tai yra ir gerai, ir blogai.

Turistai, atvykę į Vieną, nori pasiklausyti vien tik Mozarto. Muzikos mieste vietoj avangardinės muzikos,

Schönbergo, to paties Beethoveno visi renkasi Mozartą. Tai tiesiog paradoksali situacija. Ypač turint omenyje, kad Mozartas nėra gimęs Vienoje, jis čia tik kurį laiką gyveno. Galbūt muzikos miesto etiketė tėra burbulas, kuriame gyvena šio miesto kompozitoriai ir atlikėjai. Tuomet jie, matydami tik vieni kitus, įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. O galbūt lygiai taip pat jaučiasi ir Vienos fizikai, teisininkai ar rašytojai? Sunku pasakyti. Šimon Voseček: Kultūra ir ypač klasikinė muzika vis dar yra Vienos kaip miesto identiteto dalis. Savivaldybė skiria labai daug lėšų miesto muzikiniam gyvenimui. Vienos muzikinė scena labai didelė, susijusi su visu pasauliu. Taip pat ji be galo įvairiapusiška, kiekvienas žmogus čia gali rasti sau artimos muzikos. Vienoje vieni kompozitoriai yra konservatyvūs ir kuria styginių kvartetus, kiti eksperimentuoja naudodami elektroniką.

Christian Heindl: Klasikinė muzika tikrai svarbi kalbant apie Austrijos, o ypač Vienos, identitetą. Bet, deja, tai visiškai nereiškia, kad Vienos gyventojai savo kasdienybėje klausosi daug muzikos. Galiu pateikti pavyzdį su Vienos valstybės opera. Ji finansuojama valstybės, o tai reiškia, kad kiekvienas mokesčius mokantis miestelėnas už ją moka. Tačiau turbūt daugiau nei devyniasdešimt devyni procentai miesto gyventojų nesilanko operoje, dauguma ten nė karto nėra buvę. Vis dėlto šie žmonės visai nesipiktina, kad reikia mokėti už valstybinio operos teatro išlaikymą. Kodėl?

Nes tai yra miesto identiteto dalis, ir mes turime mokėti, kad šis identitetas būtų išsaugotas. Lygiai taip pat, kaip yra mokama už universitetą ir kitas valstybines įstaigas. Jeigu atvykęs paklaustum bet kurio Vienos gyventojo, kur tau reikėtų šiame mieste apsilankyti, kiekvienas atsakytų – būtinai turi nueiti į valstybinį operos teatrą.

Klaus Ager: Viena kaip muzikos platforma turi teigiamų ir neigiamų savybių. Tai didelis miestas su didele konkurencija. Muzikos scena yra gyva, joje vyksta nuolatinis judėjimas, čia nepaprastai daug muzikantų, imigruojančių iš kitų šalių. Be abejo, tai labai praturtina miestą ir kelia pasiro-

dymų, koncertų, universiteto kokybę.

Kita vertus, dėl atlikėjų ir kompozitorių pertekliaus vis sunkiau padoriai pragyventi iš muzikos.

Bernhard Gal: Dauguma kompozitorių, gyvenančių ir dirbančių Vienoje, turi paklusti klasikinės muzikos tradicijai. Ji tokia stipri, kad jeigu apsižvalgytume, suvoktume, jog visi didieji festivaliai ir orkestrai atlieka dviejų trijų šimtų metų senumo repertuarą. Galbūt ši tradicija rodo muzikos svarbą šalyje, tačiau tokia situacija nepalanki šiuolaikiniams kompozitoriams. Ko gero daug lengviau būtų kurti karjerą šalyje, neturinčioje tokio istorinio muzikinio palikimo. Net ir pačios žymiausios Austrijos muzikos organizacijos dėl to, kad yra tokios konservatyvios, nepritraukia daug klausytojų.

Johannes Kretz: Svarbu, kad Vienoje yra labai daug galimybių pasireikšti skirtingų muzikos stilių atstovams ir kažkokiu būdu visuomenės dėmesio užtenka visiems. Taigi čia puiki terpė gyvuoti muzikantams ir muzikos mylėtojams. Nepaprastai stipri improvizacinio muzikavimo sritis, skamba nemažai avangardinės muzikos.

– Kaip apibūdintumėte austrišką skambesį?

Christian Heindl: Manau, dauguma Austrijos kompozitorių, kad ir kokiai kartai ar muzikinei stilistikai priklausytų, norom nenorom mokosi ir semiasi idėjų iš klasikų. Klausydamasis austriškos muzikos kartais išgirstu šiek kiek šubertiško ar maleriško skambesio, tačiau tai tik pojūtis, kurį sunku apibūdinti. Bet juk maleriškų bruožų randame ir kitų šalių kompozitorių kūryboje. Jeigu iš tiesų turėtume „nacionalinį skambesį“, kokį turi tokios šalys kaip Rusija ar Vengrija, kai iš kelių kūrinio garsų gali atpažinti folkloro motyvus, mes taip pat galėtume remtis savo folkloru. Tuomet kyla klausimas: kas apibrėžia austrų liaudies muziką?

Paul Hertel: Šiandien iš tiesų nebėra nieko, ką būtų galima įvardinti kaip austrišką muzikos tradiciją.

Galbūt su Vienos skambesiu galima sieti valsą. Netgi A. Schönbergas yra sukūręs kelis valsus. Ne tik Vienoje

stipri muzikos scena – taip pat ir kituose Austrijos miestuose. Čia rimtoji muzika atliekama kartu su populiariąja ar roko, džiazo muzika. Tačiau, mano nuomone, šiuo aspektu Austrija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai buvau Rygoje ir klausiausi vietinių šiuolaikinių kompozitorių. Jaučiau, kad visų jų kūryba yra mainstreaminės avangardinės ir folkloro muzikos miksas. Bent jau taip man pasirodė. Manau, iš esmės tas pats šiandien skamba ir Austrijoje.

– Kokios Austrijoje kompozitorių pragyvenimo sąlygos?

Bernhard Gal: Muzikai labai sunkiai gali pragyventi iš savo veiklos, nors yra gerbiami visuomenėje. Aš turiu keliauti po kitas Europos šalis, kad galėčiau išgyventi iš savo kūrybos. Manau, vien tik Austrijoje kuriantys muzikai ne tik materialiai sunkiai gyvena – jie sulaukia pripažinimo tik tarp savo šalies sienų, be to, jų kūryba yra gana vienoda ir nuobodi. Tačiau, palyginti su kitomis šalimis, Austrijoje yra padori meno finansavimo sistema ir kompozitorius gali nesunkiai rasti aukšto meistriškumo atlikėjų.

Klaus Ager: Vienoje, kaip ir visoje Europoje, finansinė situacija kompozitoriams nėra palanki. Nėra jokios sąveikos tarp rimtosios ir populiariosios muzikos, jokio bendradarbiavimo tarp muzikos industrijos ir nepriklausomų kompozitorių. Valstybės pinigai paskirstomi nelygiavertiškai, ir tai yra didžiulė problema. Valstybė ar muzikos industrija, bent jau mano nuomone, nelabai supranta, kas yra rimtoji muzika, kokia jos vertė ir kam ji reikalinga. Taip rimtoji muzika tampa vis labiau izoliuota nuo visuomenės, ir kompozitoriai dėl to kenčia.

Net daug užsakymų turintis autorius (o ir tai yra išimtis) negali gyventi oriai. Paprastai muzikos komponavimas daugeliui tampa hobiu, tad šalia jo jie ieško kitokio, pastovesnes pajamas suteikiančio darbo.

Paul Hertel: Kompozitoriaus kasdienybė Vienoje yra tokia pat kaip ir visur kitur. Jei esi sėkmingas kompozitorius – tuomet išgyvensi. Tačiau reikėtų paminėti, kad Austrija yra viena iš tų šalių, kuriose muzikantas gali pragyventi iš savo profesijos, o

Muzikos barai / 97

SVETUR kitur iš esmės tai nėra įmanoma. Gal dar Berlyne ar Los Andžele. Ko gero dėl to į Vieną plūsta didelis srautas muzikantų, jų čia labai daug. Ir jie išgyvena būdami laisvai samdomi, nepriklausomi. Ir prasigyvena – turi gyvenamąją vietą, mašiną. Nėra taip, kad pusbadžiu gyventų. Be abejo, atsivėrus sienoms muzikantų kaina ima kristi. Tačiau jie čia išgyvena. Labai apsimoka būti kompozitoriumi arba bandyti burti savo ansamblį – čia tokia gausa tikrai stiprių atlikėjų. Net iš užsienio atvykstantys dirigentai nuoširdžiai stebisi atlikėjų kokybe.

Christian Heindl: Kiekvienas muzikantas ar kompozitorius jaučia austrų muzikos tradicijos užkrautą atsakomybę. Toje „kuprinėje“ yra sudėti visi didieji autoritetai – Mozartas, Haydnas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Bruckneris, Mahleris, Schönbergas, Bergas, Webernas, ir visa tai viduje nešiojasi kiekvienas Austrijoje augęs ar mokęsis muzikas.

Net ir šiuolaikinėje muzikos rinkoje kompozitoriai vis dar intensyviai su jais konkuruoja.

Johannes Kretz: Mano nuomone, šiais laikais kiekvienas kompozitorius turi būti protingas, mokėti komunikuoti ir suktis iš įvairių situacijų.

Kūrėjui turėtų rūpėti, ko visuomenei iš jo reikia, o ne tik tai, ką ji galėtų padaryti jam kaip individui.

– Ar Vienos kultūriniam gyvenimui būdingas elitizmas?

Šimon Voseček: Kultūriniai renginiai visiems prieinami. Vienos gyventojai yra gerokai labiau buržua, negu būtų galima įsivaizduoti. Jiems įprasta lankytis šiuolaikinės muzikos koncertuose, ir tame nėra nieko elitiška.

Mokiniai mokyklose taip pat mokomi visko apie muziką – nuo populiariosios iki klasikinės ar šiuolaikinės.

Mano vyras yra muzikos mokytojas, ir jie su vaikais nuolat vaikšto į operą, koncertus ir teatro spektaklius. Jeigu esi studentas ir neturi pinigų, gali nusipirkti stovimą vietą operos teatre už kelis eurus. Kai tampi tokios akustinės muzikos dalimi, tuomet gali ieškoti kitų muzikos rūšių, atsiveria daugybė naujų galimybių – gali pradėti klausytis eksperimentinės populiariosios muzikos, klubinės muzikos

Muzikos barai / 98

ar šiuolaikinės klasikinės muzikos.

– Ką įžvelgiate jaunojoje Vienoje besimokančių kompozitorių kartoje?

Karlheinz Essl Jr.: Man labai įdomu stebėti šiandien Vienoje dirbančius jaunuosius kompozitorius ir jausti, kaip keičiasi jų muzikos supratimas ir kaip jis skiriasi nuo mūsų kartos. Kai aš augau, kompozitoriaus įvaizdis buvo kaip žmogaus, kuris vienas sėdi prie stalo ir rašo partitūras, o savo kompozicijose išranda naujus pasaulius. Dabar viskas vyksta kiek kitaip. Ir man pačiam reikėjo prie šio pokyčio prisitaikyti ir keisti gyvenimo būdą.

Clemens Gadenstätter: Jaunieji šių laikų kompozitoriai augo visiškai kitokiomis sąlygomis negu mano karta… Aš savo studentams tegaliu pasiūlyti laisvę ir supažindinti juos su kuo įvairesnėmis muzikos komponavimo galimybėmis ir technikomis.

Taip pat tikiuosi, kad ateities kūrėjai nebus suvaržyti kokios nors vienos estetikos ar stiliaus. Stilius yra vienas siaubingiausių dalykų, ką gali turėti kompozitorius. Tai tarsi savęs paties kūrybinis įkalinimas vienutėje ir klaidingas įsitikinimas, kad šiuose penkiuose kvadratiniuose metruose jautiesi laisvas. Aš nuoširdžiai to nelinkiu ateities kompozitoriams ir tikiuosi, kad jie galės kurti taip, kaip nori, kad jiems nereikės klijuotis etiketės su tam tikru pavadinimu, siekiant atsidurti rinkoje.

– Koks yra Vienos ir kitų Austrijos miestų santykis?

Šimon Voseček: Manau, vokiškai kalbančių šalių privalumas tas, kad čia nėra aiškios atskirties tarp dominuojančio metropolio ir provincijos.

Kultūros lygis aukštas ir mažiausiuose kaimeliuose. Šiuo metu Viena stengiasi tiesiog palaikyti jau esamą lygį, o jis yra labai aukštas. Aš nemažai keliauju ir galiu drąsiai lyginti Vieną su Paryžiumi ar Londonu. Ko gero reikėtų pagerinti situaciją Vienos valstybės operoje, nes čia, nors spektakliai rodomi kiekvieną vakarą, visai nerepetuojama. Repeticijos vyksta prieš premjeras (šios labai aukšto lygio), tačiau kai spektaklis įtraukiamas į repertuarą, liaujamasi repetuoti. Ir tai labai girdėti.

Iš tiesų Viena turi nemažai kompleksų, nes nėra tikras metropolis kaip kad Berlynas, Londonas ar Paryžius. Nors kultūrinis lygis šiame mieste iš tiesų neblogas, tad nelabai yra dėl ko kompleksuoti. Šios situacijos privalumas – tokie miestai kaip Viena nuolat žvalgosi į didesnius miestus ir iš jų mokosi, tobulėja. Juk gyvenant metropolyje nėra ko žvalgytis aplinkui, visi geriausi dalykai yra čia pat. Taip užkertamas kelias tobulėti. O Viena gali pasigirti esanti nepaprastai plačių kultūrinių pažiūrų ir tolerantiška kitų miestų bei jų tradicijų atžvilgių.

Klaus Ager: Sunku būtų Vieną palyginti su kitais Austrijos miestais, nes ji išskirtinė savo dydžiu. Kitos muzikos sostinės Austrijoje – Zalcburgas arba Gracas – yra gerokai mažesnės ir jose visi kompozitoriai vieni kitus pažįsta, o dar ir paprastai dirba tame pačiame universitete. Tokiuose miestuose lengva burtis kompozitorių bendruomenėms, jos kuriasi organiškai.

Christian Heindl: Palyginti su Vokietija ar JAV, Austrija labiausiai susitelkusi tik į vieną miestą – Vieną.

Jame gyvena du milijonai žmonių, visoje šalyje – aštuoni milijonai. Tad muzikinė scena tarsi skyla į dvi dalis.

Sostinėje gyvenantys menininkai galvoja tik apie save ir mano, kad šioje šalyje yra tik Viena. Būtent dėl tokio požiūrio kiti regionai Vienos ir nemėgsta. O tiesa yra kažkur per vidurį. Kita vertus, išties įspūdinga, kiek daug renginių vyksta sostinėje, kiek nuveikta svarbių darbų dėl modernios muzikos ir kompozitorių klestėjimo, nors, daugelio jų nuomone, turėtų būti daroma dar daugiau.

– Ačiū už pokalbį!

n

Į VIENĄ – PAŽINTI KLASIKOS STANDARTŲ Ne per seniausiai bendrovei „Laudamotion“ pradėjus tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Austrijos sostinę Vieną, atsivėrė nepaprastos galimybės klasikos mėgėjams.

Turiu omenyje ne tik vaizduojamąjį meną – dailę, skulptūrą, architektūrą, nors jo ten apstu (Albrechtas Düreris, Lorenzo Bernini, Raphaelis, Michelangelo Caravaggio, Gustavas Klimtas, Egonas Schiele...), ir net ne aukšto lygio viešbučius ar restoranus (kad ir garsiuosius „Cafe Central“ ar „Cafe Sacher Wien“, prie kurių visada nusidriekusios laukiančiųjų eilės) arba imperatoriškuosius Hofburgo rūmus. Šįkart norėčiau apžvelgti Vieną kaip klasikinės muzikos sostinę.

Nuo seno Vienoje virė muzikinės intrigos, kova dėl pripažinimo, garbės ir honorarų, čia dažnai gimdavo naujausios muzikos tendencijos – jas kūrė ir diktavo Antonio Vivaldi, vėliau trys didieji Vienos klasikai Josephas Haydnas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Ludwigas van Beethovenas, čia skleidėsi ir žydėjo romantizmas (Johannesas Brahmsas ir kiti), savo nuostabiąsias dainas (Lied) kūrė Franzas Schubertas. Dar vėliau gimė naujoji Vienos mokykla su Arnoldu Schönbergu. Žinoma, negali nepaminėti valsų karaliaus Johanno Strausso ar Vienos naujosios operetės kūrėjo Franzo Leháro... O kur dar Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris... Trumpai tariant, Viena – svajonių miestas kiekvienam muzikui ar muzikos mylėtojui, tad kuo skubiausiai kviečiu pasinaudoti tiesioginiu skrydžiu Vilnius–Viena ir leistis į „klasišką“ kelionę!

Aš pati Vienoje atsidūriau lapkričio pabaigoje, kai visas miestas jau spindėjo šventinėmis dekoracijomis, iliuminacijomis, šurmuliavo neaprėpiamos Kalėdų mugės su visais gun-

„Konzerthaus“

dančiais kvapais ir skoniais. Iš penkių dienų turėjau vos vieną laisvą vakarą, tad reikėjo pasirinkti, kur ir kaip jį praleisti. Labai viliojo žymioji Vienos opera, bet tuo metu nei lietuviai, nei kitos pasaulio žvaigždės ten nedainavo. Nepaprastai smalsu buvo pamatyti imperatoriškosios šeimos (ypač imperatorienės Marijos Teresės) mėgstamą žanrą – marionečių operą, pavyzdžiui, Mozarto „Užburtąją fleitą“ Šėnbruno rūmų (Schloss Schönbrunn) marionečių teatre. O kaip viliojo prabangi vakarienė kokioje nors gražioje menėje, skambant Vienos valsų melodijoms (na, bet kainos...). Širdis traukė ir į kurią nors Vienos bažnyčią pasiklausyti Mozarto „Requiem“, Vivaldi „Metų laikų“ ar kokio kito didžio klasikos veikalo. Žinoma, dar yra ir garsioji „Musikverein“ salė, ir gausybė mažesnių muzikos erdvių tokiame senų kultūros tradicijų mieste.

Ką gi, turėjau rinktis. Širdis pakuždėjo keliauti į Vienos „Konzerthaus“, gal dar ir dėl to, kad šioje nuostabioje salėje pati esu grojusi su „Junge Europa Philharmonie“ orkestru (dirigentas R. Seehaferis), tad šį kartą vaizdą ir garsą norėjau įvertinti iš klausytojo kėdės. Ir neapsirikau. Lapkričio 20-osios vakarą drąsiai galiu pavadinti savo metų renginiu.

Pradžioje Ferenco Liszto Pirmąjį koncertą fortepijonui ir

orkestrui Es-dur skambino rusų fortepijono žvaigždė Denisas Kožuchinas (Denis Kozhukhin), Vienos simfoniniam orkestrui (Wiener Symphoniker) dirigavo amerikietis Robertas Trevino.

33-ejų D. Kožuchino tarptautinė karjera prasidėjo jam laimėjus Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje. Be Dmitrijaus Baškirovo, jis turėjo dar bent dešimt geriausių fortepijono pedagogų visame pasaulyje.

Koncerte Vienoje žavėjo ne tik pianisto technika, garso grožis, bet ir lyrinių temų gelmės. Žinoma, publika jo taip lengvai nepaleido, tad išgirdome du nepaprastus bisus – E. Griego „Pavasariui“ bei F. Mendelssohno-Bartholdy „Dainą be žodžių“.

Po jų teko pripažinti – nėra vaikiško repertuaro (pas mus šios pjesės dažniausiai skambinamos mokykloje), yra tik geniali lyrika, tinkanti geram bet kurio amžiaus atlikėjui...

Dar stipresni išgyvenimai laukė antroje koncerto dalyje, nes Vienos simfoninis orkestras (įkurtas 1900 metais) griežė Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją. Ir tai buvo aukščiausias standartas! Jausmams apibūdinti klausantis simfonijos, o ypač garsiojo Adagietto, tinka vienintelis žodis – ekstazė.

Nesiimu vertinti, kiek tai buvo dirigento R. Trevino, kiek paties orkestro nuopelnas, juk svarbiausia stulbinantis rezultatas.

Salė sausakimša melomanų –

damų ir džentelmenų, kritikų bei turistų, tvyro susikaupimas...

Norėtųsi pasidžiaugti, kad nuo šių metų lapkričio vidurio tarp pirmųjų smuikų griežia ir Monika Buinevičiūtė, perėjusi sunkiausias atrankas, kad patektų į legendinį orkestrą.

Nuoširdžiausi sveikinimai!

Pačiame „Konzerthaus“ yra net 5 salės, pritaikytos įvairiems kultūriniams poreikiams, čia vienu metu skamba simfoninė ir kamerinė muzika, džiazas ir rokas. 2020 m. kovo 2 d. „Konzerthause“ bus galima išgirsti legendinę pianistę Martą Argerich, atliekančią S. Prokofjevo Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, kovo 22 d. kameriniame koncerte – Anne-Sophie Mutter su draugų kompanija. Gegužės 14 d. pianistas Murray Perahia skambins R. Schumanno Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, jis, beje diriguos visą vakaro programą. Iš dirigentų žvaigždyno kitą pusmetį pasirodys Valerijus Gergijevas, seras Simonas Rattle´as, Danielis Barenboimas, rečitalius surengs pianistai Yuja Wang (balandžio 2 d.), Arcadi Volodosas (birželio 4 d.), Lang Langas (kovo 17 d.), džiazą gros Chickas Corea ir Wyntonas Marsalisas. Bus dar daug visokių įdomybių, pavyzdžiui, Aleksey´us Igudesmanas su Johnu Malkovichiumi arba Goranas Bregovićius ir jo „Wedding and Funeral Band“.

Taigi Viena yra neabejotinai „klasiškas“ miestas, idealiai tinkantis kultūriniam turizmui.

Raginu leisti sau pasidžiaugti gyvenimu, išplėsti kultūrinį akiratį, pamaitinti savo sielą. Ir tai galima daryti ne vien per Kalėdas...

Rūta MIKELAITYTĖ-KAŠUBIENĖ

Muzikos barai / 99

DIDŽIOJI SALĖ PAKVIETĖ ATSINAUJINUSI NACIONALINĖ FILHARMONIJA

Spalio pabaigoje Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvietė į nedidelę ekskursiją po atnaujintą koncertinę erdvę.

Direktorė Rūta Prusevičienė papasakojo apie nuveiktus darbus: buvo perdažytos sienos, atnaujinta ventiliacinė sistema, kėdės, bet svarbiausia, įsigyti nauji instrumentai – mušamieji, pučiamieji ir klavišiniai. Jų gamyba pasaulyje užsiima tik keletas firmų, tad koncertinėms organizacijoms kartais tenka laukti eilėje net keliolika metų.

Parteryje prie įėjimo palikta viena istorinė kėdė, kuri, pasak LNSO meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Modesto Pitrėno, mena tarp šių sienų praleistus ilgus metus. Tik pastato viduje galima pamatyti ir istorinę akmeninę Vilniaus gatvelę.

Scenos apšvietimo gudrybes pademonstravo šviesų dailininkas Norvydas Birulis. Pasidžiaugta skaitmenine koncertų sale, kurioje daromi įrašai stebimi visame pasaulyje. Ši 2017 metais įdiegta interaktyvi naujovė pasiekiama per nationalphilharmonic.tv.

MB inf.

ORKESTRO MUZIKANTŲ, SOLISTŲ IR DIRIGENTŲ PORTRETAI FOTOGRAFIJŲ PARODOJE „PATETICO E DELICATO“

Neseniai atsinaujinusi ir vėl duris atvėrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija (LNF) paskvietė lankytojus ne tik mėgautis muzika, bet ir susipažinti su ją atliekančiais muzikantais fotografijos parodoje „Patetico e delicato“. Kaip teigia jos autorius, ilgametis filharmonijos fotografas Dmitrijus Matvejevas, čia galima išvysti tai, kas klausytojams paprastai lieka nematoma.

Parodoje „Patetico e delicato“ eksponuojami reportažiniai portretiniai kadrai iš LNF kolektyvų repeticijų ir koncertų. Iš viso – daugiau nei 70 nuotraukų. Itališki parodos pavadinimo žodžiai patetico ir delicato – dvi skirtingas būsenas žymintys muzikiniai terminai. „Stengiausi parodyti tai, ko per koncertą klausytojas galbūt nepastebi: dirigentų mimikas ir gestus, muzikantų susikaupimą per repeticijas. Didesnę ekspozicijos dalį sudaro dirigentų portretai, daryti per koncertus. Manau, būtent dirigentų nuotraukos labiausiai padeda vizualiai perteikti muziką, kurią jie transliuoja atlikėjams“, – teigia autorius.

Parodoje eksponuojamas ir studijinis pianistės profesorės Mūzos Rubackytės portretas, puošiantis VI Vilniaus fortepijono festivalio vaizdinę medžiagą.

Dar vienas išskirtinis autoriaus darbas – dėmesį prikaustanti beveik dviejų metrų dydžio nuotrauka, kurianti mozaikos, vitražo efektą.

Fotografo žodžiais, tai – tarsi kaleidoskopinis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantų atspindys, praplečiantis perspektyvą ir vedžiojantis žiūrovo žvilgsnį po energingą vizualinę simfoniją.

LNF inf.

Muzikos barai / 100

Muzikos barai / 101

MOKSLO LINK

Apie tolygų dirigavimą: pulsacija manualinėje dirigavimo technikoje ir jos įtaka atlikimui Imantas ŠIMKUS Tęsinys. Pradžia Nr. 5–6

TOLYGUS DIRIGAVIMAS

Kaip minėta straipsnio pradžioje, tolygus dirigavimas yra mažai tyrinėta manualinės dirigavimo technikos sritis, todėl ir pati tolygaus dirigavimo sąvoka neretai aiškinama prieštaringai. Ją siekiama išgryninti analizuojant mokslinę literatūrą ir toliau aptariamus empirinio tyrimo1 duomenis.

Taip pat labai svarbu įvertinti pulsacijos kokybinę naudą muzikos atlikimui bei dirigento manualinei technikai.

Tolygus dirigavimas apibūdintinas kaip tolygūs judesiai, atitinkantys pulsacijos kanonus ir leidžiantys indentifikuoti tolygų garso trukmės verčių pasikartojimą. Dirigavimas yra tolygus tuomet, kai pulsacija logiškai grindžiama muzikos kūrinio 1 Pagal parengtą klausimyną padaryti interviu su žymiais dirigentais ir pedagogais: LMTA dirigavimo katedros profesoriumi Juozu Domarku, šios katedros docentu Robertu Šerveniku, LMTA kompozicijos katedros profesoriumi ir kamerinio choro „Jauna muzika“ vadovu Vaclovu Augustinu, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto dirigavimo ir kompozicijos instituto profesoriumi Johannesu Wildneriu.

Muzikos barai / 102

dramaturgija ir stiliumi, kuriuos diktuoja partitūros nuorodos. Tolygus dirigavimas jokiu būdu negali būti suprantamas kaip šaltas, anemiškas atlikimas, todėl su apklausoje dalyvavusiais respondentais buvo analizuotas ir pulsacijos santykis su agogika.

Kalbant apie muzikos atlikimą, jos sukeliamus pojūčius dažnai pasitelkiama vaizdingų palyginimų, metaforų kupina kalba. Tyrėjo pareiga atlikimo analizę kiek įmanoma įvilkti į mokslinių sąvokų drabužį, tačiau nagrinėjant tolygų dirigavimą tai ne visuomet būtų tikslinga ir teisinga. Muzikos atlikimas reikalauja daug subtilumo ir jausminio prado, todėl pastangos respondentų atsakymus perteikti pernelyg supaprastinta neutralia kalba pakenktų dėstomos minties suvokimui, nuskurdintų ją.

Laikantis tokios nuostatos nuspręsta teikti gana išsamias apklaustųjų atsakymų citatas.

Tolygus dirigavimas ir pulsacija. Visi respondentai pripažįsta neginčijamą pulsacijos svarbą manualinei dirigavimo technikai. Pulsacija – muzikos organizavimo fundamentas, tiesiogiai veikiantis šią techniką. Tačiau ryškėja tolygaus dirigavimo ir pulsacijos sąvokų skirtis. Respondentai vieningai pabrėžia, kad pulsaciją, t. y. garso trukmės verčių pasikartojantį judėjimą, muzikinę tėkmę, turėtume suvokti kaip tikslą, o tolygų dirigavimą – kaip priemonę, įrankį tam tikslui pasiekti. „Pulsacija yra tikslas, o tolygus dirigavimas – priemonė tam tikslui teisingai, logiškai realizuoti.

Kai nėra realizuojama pulsacija, tuomet judesys nėra tolygus“, – sako prof. Juozas Domarkas.

Kreiptinas dėmesys į tolygaus dirigavimo sąsają su kūrinio tempu. Pasak prof. V. Augustino, tolygus dirigavimas yra tolygaus tempo, tolygios pulsacijos laikymas. Tolygų dirigavimą reikia sieti su laiku, būtina pulsa-

cijos sąlyga – tolygus laiko dalinimas.

Jei laiką įsivaizduojame kaip tiesę, ją galime suskirstyti lygiomis dalimis.

Prof. Juozas Domarkas tolygaus dirigavimo sąvoką praplečia asociacija su tam tikra dirigavimo maniera: tolygus dirigavimas yra tolygus rankų judėjimas erdvėje, užpildantis diriguojamo tempo laikotarpius, pasąmonėje neerzinantis, neblaškantis atlikėjų dėmesio. O netolygus dirigavimas primena sergantį žmogų, netolygią jo kraujo pulsaciją. „Dirigentas turi žinoti, kas yra tolygus judesys.

Jei jis neišmokytas tolygiai diriguoti, jei neturi reikalingų žinių, jo judesiai yra atsitiktiniai ir labiau kenkia muzikinio teksto interpretacijai, negu jai padeda. Tolygus dirigavimas pirmiausia yra profesionalumo klausimas. Pavyzdžiui, kai diriguojant andante ar moderato tempu dėl tam tikro rankos tampymo akivaizdžiai peršokama arba greičiau realizuojama ketvirtinė, tai laikoma dirigavimo technikos broku. Netolygus dirigavimas yra dirigavimas netolygiais judesiais, nors dramaturgija to nereikalauja.

Tai profesionaliai nepasirengusio dirigento rankų technikos rezultatas, netinkamas judesių realizavimas, diriguojamuoju momentu prieštaraujantis kūrinio muzikinei logikai, jo esmei“, – teigia J. Domarkas.

Tolygų dirigavimą su logišku, pagrįstu erdvės užpildymu sieja ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Jo nuomone, pulsacija yra objektyvus pagrindas, diktuojantis kūrinio tempą, o dirigavimas yra tempo realizavimas. Tolygiam dirigavimui labai svarbi organizuoto judesio laisvė, kurią sąlygoja rankos dalių (riešo, dilbio, plaštakos) ir peties tarpusavio darna. Būtent tai, kaip riešas fiksuoja tašką ir kaip ranka veda į kitą tašką, yra svarbu norint gražiai užpildyti takto metrines dalis.

Tolygų dirigavimą turime suvokti kaip manualinės dirigavimo technikos sritį ir gilintis, kokios technikos priemonės naudotinos ir kaip jos turėtų būti traktuojamos, kad pasiektume nuoseklią muzikinę tėkmę, pulsaciją. Remiantis apklaustųjų mintimis, tolygus dirigavimas kaip priemonė natūraliai pulsacinei tėkmei užtikrin-

ti yra neabejotinai naudinga dirigavimo maniera, kitaip tariant – profesionali manualinė dirigavimo technika. „Priklausomai nuo konkrečios pulsacijos muzikoje reikia naudoti tokį techninį arsenalą, kuris atlikėjui padėtų numatyti, kas netrukus įvyks, – pabrėžia doc. R. Šervenikas. – Svarbu, ar dirigentas rankos judesį, kurį diktuoja muzikos pulsas (dirigento suvokiamas vidiniais pojūčiais ar gyvai ritmiškai išreiškiamas ranka), sugeba perteikti tolygiai, o tai priklauso nuo jo profesionalumo. Turime pasirinkti tam tikrą judesio greitį ir amplitudę, kartais net būti visai nepastebimi orkestre, jei nenorime sutrikdyti muzikos tolygumo. Tam tikslui reikalinga didžiulė koncentracija ir kontrolė, visų pirma vidinė. Techniškai tolygią muzikos tėkmę galima perteikti tik turint gerus dirigavimo pagrindus, nes jeigu dirigentas negeba diriguoti tolygiai, atlikėjams būna labai sunku suprasti, ką jis rodo. Pradedantiesiems dirigavimo studentams tolygus judesys labai sunkiai pasiekiamas.

Atrodo, kad tai lengva, bet kai reikia nuosekliai padiriguoti keletą taktų, supranti, jog vis dėlto nėra taip paprasta.“ Tolygumas grindžiamas konkrečia pulsacija, o ji perteikiama dirigavimo technika. Žmonės skirtingai jaučia pulsaciją, todėl tolygus judesys reikalingas tam, kad visi atlikėjai bent jau panašiai suprastų dirigento teikiamą informaciją ir pirmiausia kartu realizuotų garsą, pasiektų tokią jo kokybę, kokią diktuoja partitūros nuorodos ir diriguojančiojo dramaturginė kūrinio pajauta.

Tolygaus dirigavimo principai. Tolygaus dirigavimo prasmę suvokiant kaip nuoseklios pulsacijos, organizuotos ritminės tėkmės siekį, verta labiau pasigilinti į jo principus. Svarbu suprasti, kad tolygus dirigavimas yra manualinės dirigavimo technikos metodas, profesionalus rankų technikos realizavimas. Visi manualinės dirigavimo technikos principai galioja ir tolygiam dirigavimui, todėl tolygus, logiškas judesys pasiekiamas teisingai ir tikslingai traktuojant pagrindinius manualinės dirigavimo technikos ele-

mentus – auftaktą ir schemą.

Auftaktas ir schema yra visuotinai muzikų pripažįstami ir identifikuojami informacijos apie atliekamą muziką, įskaitant ir informaciją apie jos pulsacinę tėkmę, teikėjai. Šių manualinės dirigavimo technikos pagrindų kritika užima kertinę vietą analizuojant tolygaus dirigavimo principus.

Dirigentas, siekdamas tolygaus judesio, auftaktą ir schemą privalo traktuoti profesionaliai, tikslingai juos realizuoti. Pasak prof. V. Augustino, dirigentas turi laikytis aiškių taisyklių, nes tik tuomet jo darbas yra prasmingas ir be papildomų komentarų suprantamas didesniam būriui muzikų. Kai diriguojantysis pažeidžia šias taisykles, gali prireikti papildomų verbalinių paaiškinimų, taigi ir papildomų laiko sąnaudų. „Schema yra vienas iš fundamentų, ji vienodai suprantama visame pasaulyje. Svarbus momentas yra vadinamojo taško buvimas, kas iš esmės yra auftaktas – jis nurodo taško vietą schemoje. Tai priemonė pulsacijai, tėkmei pasiekti“, – teigia prof. V. Augustinas. Praplečiant profesoriaus mintį pridėtina pastaba, kad auftaktas gali teikti informaciją vadinamojo numanomojo taško principu. Tai populiari Sankt Peterburgo mokyklos manualinės dirigavimo technikos priemonė, kuria siekiama atliekamai muzikai suteikti daugiau natūralios tėkmės, laisvės ir polėkio nefiksuojant kiekvieno taško, bet labai tiksliai panaudojant auftaktą kaip tam tikrą surenkamąjį judesį informacijai apie būsimą įvykį perteikti. Tada nebereikia kirsti ranka konkrečiu momentu, kadangi iš auftakto teikiamos informacijos kiekvienam atlikėjui ir taip visiškai aišku, kas tuo momentu įvyks. Šis technikos būdas padeda užtikrinti nuoseklų judesį ir diriguojančiojo laisvę. Priešingai, stipriai fiksuotas dirigavimo kirtis (taškas) dažnai suskaldo atliekamą muziką, sukelia pavojingą judesio spazmą, taip sugriaudamas to judesio tolygumą ir suardydamas kūrinio pulsacinę tėkmę. „Numanomas taškas yra labai tiksli sąvoka, jeigu užpildydami erdvę tarp taškų galime matyti tempo trajektoriją. Dirigavimo laisvė – viena pagrindinių tolygios pulsacijos, gero

Muzikos barai / 103

MOKSLO LINK tempo suvokimo, komunikavimo priemonė. Judesių laisvė garantuoja tobulesnį tempo suvokimą, jo parodymą“, – mano M. Pitrėnas.

Prof. J. Domarkas auftaktą apibūdina kaip kiekvieno muzikinio veiksmo pradžią. Auftaktas turi būti tokio pat tempo, tokio pat charakterio, kokia bus realizuojama muzika. Įprastame auftakte smulkių ritminių verčių greitis privalo atitikti diriguojamos takto metrinės dalies greitį. Svarbiausia, kad auftaktas būtų aiškiai vizualiai suprantamas. Jei rodomas auftaktas pavirsta rankų konvulsija, truktelėjimu, tuomet atlikėjui neaišku, kokiu tempu jis turės groti būsimą epizodą, nes tokiame moste nėra informacijos apie pulsą. Tai gali paaiškėti po kelių pirmų takto metrinių dalių, tačiau bent jau pirmasis taktas būna sutrikdytas. Teisingai realizuojamas auftaktas teigiamai veikia kūrinio tėkmę ir tempą, kontroliuoja ją viso muzikinio vyksmo metu, ypač turint galvoje didesnį atlikėjų kolektyvą. Doc. R. Šerveniko teigimu, ši kūrinio tėkmės ir tempo kontrolė įmanoma todėl, kad kai ranka pradeda judėti, ji juda į būsimą takto dalį; kai ji ateina į tą takto dalį, ši dalis iš karto yra judėjimas, auftaktas į kitą takto metrinę dalį. Jeigu išėjimas iš takto metrinės dalies į kitą dalį yra neaiškus, tuomet visas muzikos atlikimo organizavimas žlunga. „Auftakto ir pulsacijos santykis yra tiesioginis, nes auftaktas valdo pulsaciją, ji turi būti matoma auftakte. Jo teikiama informacija padeda atlikėjams groti kartu reikiamu pulsu. Labai svarbi yra auftakto vidinė struktūra, vidinis pulsas.

Ketvirtinės su tašku, aštuntinės ar šešioliktinės vertė auftakte turėtų būti aiškiai identifikuojama. Pavyzdžiui, šešioliktinės prieštakčio išėjimas iš antros takto metrinės dalies identifikuojamas impulsu antroje takto metrinėje dalyje, o impulso paruošimas vyksta pirmoje takto metrinėje dalyje.

Kad visiems būtų suprantama, reikia žinoti, kaip tai parodyti. Galima parodyti ir dvi lygias ketvirtines – visi atlikėjai suskaičiuos, nes yra išsilavinę žmonės, jaučiantys vidinį muzikos pulsą, bet jei dirigentas paremia tai auftaktu, viską bus paprasčiau rea-

Muzikos barai / 104

lizuoti kartu“, – įsitikinęs R. Šervenikas. Taigi auftakto svarba siekiant nuoseklaus judėjimo yra neginčytina.

Panašiai mano ir prof. V. Augustinas: judesys turi būti organizuojamas taip, kad auftaktas nuolat diktuotų reguliarią metrinę dalį. Jei kalbame apie dirigavimą, kalbame apie grupinį muzikavimą, o grupė negali turėti preciziškai vienodo pulsacijos pojūčio, jai reikalinga informacija. Auftaktas yra judesys, kuriuo dirigentas perduoda informaciją apie būsimos muzikos tempą, pulsą, charakterį, garsumą. Svarbu, ar dirigentui pavyksta būti suprastam, ar atlikėjas, matydamas judesį, suvokia tą informaciją.

Pasak M. Pitrėno, auftakto santykis su pulsu yra pirminis, todėl pagrindinė dirigento užduotis – teikti informaciją apie tempą, ritmą, pulsą, nes informaciją apie dinamiką ir artikuliaciją išprusę atlikėjai patys mato partitūroje. Svarbiausia, jiems reikia pulsinės informacijos, kad visi kartu ir laiku galėtų išpildyti partitūros nuorodas. „Auftaktas tiesiogiai veikia muzikinę pulsaciją, nes jis yra muzikos tempo ritmo impulsas, o ritminis pradas yra esminis dalykas.

Auftaktas visų pirma turi tempo ritminį užtaisą, tik paskui juo teikiama informacija apie dinamikos ir kūrinio nuotaikos elementus“, – sako M. Pitrėnas. Šie teiginiai nemenkina auftakto reikšmės teikiant informaciją apie kūrinio dinamiką, artikuliaciją, stilistiką, charakterį ir neeliminuoja iš jo šių svarbių savybių. Greičiau taip norima pabrėžti neginčytiną auftakto pradą santykyje su pulsu, ritmine tėkme. Užtenka prisiminti pirmąsias batutas, tokias kaip Jeano-Baptiste´o Lully lazda, ir įsivaizduoti, kokia buvo praktinė tokio dirigavimo užduotis.

Tikslumo dėlei reikalinga pastaba: greitis, kuriuo ranka kyla aukštyn, toli gražu ne visuomet tolygus rankos leidimosi greičiui, ir tai priklauso nuo gravitacijos. Į šį reiškinį dėmesį atkreipia Vienos muzikos ir scenos menų universiteto dirigavimo profesorius Johannesas Wildneris. Svarbu suprasti: jei mėgintume tiksliai sulyginti tas judesio dalis (rankos kilimą ir

leidimąsi), dėl gravitacijos mums šito nepavyktų padaryti, nebent lygintume vienos takto metrinės dalies rankos kilimo ir leidimosi greičių sumą su kitos takto metrinės dalies rankos kilimo ir leidimosi greičių suma esant tam pačiam pulsui ir tempui.

Norint tolygiai perteikti auftaktą, visų pirma labai svarbus diriguojančiojo vidinis tolygumo pojūtis. Tik patys jausdami smulkias ritmines daleles galime tikėtis, kad tai bus matoma ir mūsų rodomame judesyje – auftakte. „Kad dirigentas visuomet būtų tikslus, jis turi turėti labai aiškią pulsaciją savo galvoje ir per auftaktą rankomis ją perteikti atlikėjams. Jei dirigentas jaučia tolygumą, jam paprasčiau jį perteikti rankomis – siunčiant signalą raumenims, kurie atkartoja jo vidinę pulsaciją. Jei žinome, kaip parodyti pulsaciją, kada ranka turi kilti ir leistis, visiems būna žymiai lengviau“, – mano doc. R. Šervenikas. „Svarbus vidinis tempo ritmo pajautimas. Praktikuodamiesi dirigentai pasirenka motyvą, kuris yra lemiamas ateinančio tempo suvokimui, vidiniam tempo reflektavimui. Paskui tolygiais judesiais užpildomos takto metrinės dalys, ir tai atlikėjams teikia ryškią informaciją apie tempo ritmą su aiškiai fiksuotais ar numanomais taškais“, – aiškina M. Pitrėnas. Šis vidinis tolygumo pojūtis gali skirtis nuo mechaniško metronomo tiksėjimo, nes muzikoje gausu smulkių slinkčių, taip pat ir pulso atžvilgiu. „Pulsacija yra muzikinė tėkmė, – tęsia M. Pitrėnas. – Tolygus dirigavimas – bandymas metronominiame, mechaniniame pulse išdėstyti savo pojūčius, savo muzikinę retoriką.

Tai savotiška jausmo ir proto priešprieša. Jeigu judesį traktuojame kaip kvėpavimą, kuris negali būti idealiai lygus ar mechaniškas, techniškas, metronomas visuomet priešinsis tam jausminiam pradui. Labai norėdami tikslumo, mechaniškumo, jį galime pasiekti, tačiau vis vien toje tolygioje pulsacijoje turi būti gyva muzika, gyvas kvėpavimas. Metronomas – labai objektyvus prietaisas, bet ar jis gali būti absoliutus atspirties taškas bandant muziką padaryti tolygią?

Manau, kad ne. Jis duoda tam tikrą orientyrą, tačiau kaip ir gamtos reiškiniams, taip ir pulsui būdingos paklaidos. Muzikoje esama mikroninių postūmių, atleidimų, kadencijų, kai turime išsakyti mintį, kuri visuomet turi tam tikrą iškvėpimo, nusiraminimo momentą.“ Pasak prof. J. Wildnerio, negalima pamiršti ir žmogaus fizinių gebėjimų ribos: „Egzistuoja skirtis tarp žmogaus fizinių gebėjimų ir muzikos reikalavimų. Žmogaus fizinės galimybės leidžia atlikti tolygų judesį, bet jis gali skirtis nuo metronomo skaičiavimo. Pagal žmogaus pojūčius galima pasiekti tolygų, bet nevisiškai lygų judėjimą.“ Diriguojant tolygumui užtikrinti gali būti pasitelkiamas ir netolygus judesys – tai tam tikra muzikinio vyksmo kontrolė, stabilizuojantis judesys įvedant atlikėjus į nuoseklią muzikos tėkmę. Vis dėlto šios specifinės priemonės neturi tapti pagrindiniu dirigento judesių arsenalu. Išimtys galimos, tačiau jos ir turi būti traktuojamos kaip išimtys tam tikrai konkrečiai muzikinio kūrinio vietai. „Yra situacijų kai tenka pripažinti, kad nebegalime apytiksliai apskaičiuoti judesio greičio, bet privalome žinoti, kad tai nėra normalios situacijos, o tik tam tikros specifinės vietos.

Apskritai atlikdami muziką turime mėginti viską organizuoti ir kontroliuoti, bet prireikus taisykles galima laužyti, tik būtina labai gerai žinoti, kodėl šito reikia ir kaip tai daryti“, – sako prof. J. Wildneris. Šioms išimtims tinkamos priemonės, skirtingos auftaktų rūšys detaliai aptariamos prof. I. Musino veikale The Techniques of Orchestral Conducting.

Prof. V. Augustinas teigia: „Kartais diriguojant judesys gali tapti nelygus siekiant stabilumo ir lygaus judėjimo. Judesys gali būti užlaikytas, įtemptas, tačiau tai yra priemonės, išeinančios už bazinio judesių arsenalo ribų. Kai specifinės priemonės tampa baziniu arsenalu, tai vadinama bloga dirigavimo technika. Kolektyvas, dirigentui nerodant pulsacijos ar net ją trikdant, dėl savisaugos gali pradėti atidžiau klausytis vienas kito ir mobilizuoti jėgas; gal tam tikru momentu tai gali išgelbėti situaciją, tačiau jokiu

būdu to negalima laikyti teigiamu dalyku. Kita vertus, dirigentas gali pasikliauti kolektyvo ritminiu pojūčiu ir netrukdydamas ritmą prilaikyti, pavyzdžiui, rodydamas frazę. Jei muzika jau teka, toliau užtenka duoti pirminius postūmius, bet muzikinę tėkmę privalu kontroliuoti. Prilaikymas iš dirigento reikalauja didelės savikontrolės.“ „Kartais dirigentai truputėlį aplenkia pulsą kaip savaime suprantamą dalyką ir eina į priekį, tačiau tokia priemonė neturėtų būti nuolatinis dalykas. Dirigentas neturi įkyriai teikti perteklinės informacijos, jis turi palaikyti tam tikrą tempą. Jei būsime įkyrūs, negalėsime parodyti kitų svarbių momentų“, – mano doc.

R. Šervenikas.

Minėtosios specifinės priemonės reikalauja iš diriguojančiojo dar didesnės savikontrolės, preciziško pulso pojūčio ir pasiruošimo. „Ilgesnis (dvigubas) arba trumpesnis (užlaikytas) auftaktas yra specifinės priemonės, jos reikalauja virtuoziškumo.

Atlikėjas neturi laiko ir jokio intereso analizuoti diriguojančiojo judesių, jam pasąmonėje turi aiškiai suveikti tempo, pulsacijos pojūtis. Jei dramaturgija reikalauja, tam tikras nelygus judesys yra pateisinamas, tačiau jį būtina realizuoti tolygiai ir logiškai“, – pabrėžia prof. J. Domarkas.

Tiek diriguojančiajam, tiek į dirigavimą reaguojantiems atlikėjams kaip tam tikras saugumo garantas yra dirigavimo schema. Pasak doc. R. Šerveniko, schema orkestrui leidžia suprasti, kurioje vietoje esama. Tai tarsi geografinė nuoroda, aiškiai pasakanti, ypač tuo metu negrojantiems, kur yra pirmoji takto metrinė dalis, takto pradžia. Būtina turėti galvoje, kad orkestro nariai mato tik savo partijas, o ne visą detalią atliekamo kūrinio partitūrą, todėl ši informacija visiems labai svarbi. „Keista, bet kartais atrodo, kad į dirigentą niekas įdėmiai nežiūri, tačiau jei supainiosi schemą, orkestrantai būtinai į tai atkreips dėmesį. Ypač jeigu tai skirtingų metrų muzika ir reikia pakankamai tiksliai parodyti skirtingas dirigavimo schemas. Net jei kūrinius diriguojame iš vieno (pulsacinio vieneto – tvinks-

nio. – Aut. past.), paslėpta schema padeda suvaldyti frazę“, – įsitikinęs R. Šervenikas. Tolygus judesys padeda tolygiai išdėstyti visas dirigavimo schemos dalis, jis yra būtina atlikėjų saugumo pojūčio sąlyga.

Atrodo, kad tam tikros atlikimo tendencijos ir diriguojančiųjų klaidos šimtmečiais lieka tos pačios. Respondentai pabrėžia tiesioginę schemos reikšmę tolygiam dirigavimui ir iškelia tas pačias problemas, kurias dar devynioliktame amžiuje įvardijo H. Berliozas. Takto metrinių dalių trūkčiojimas ir skirtingų diriguojamos schemos dalių neatitiktis tiesiogiai neigiamai veikia muzikinę tėkmę ir griauna pulsaciją. „Didžiulė bėda, kai diriguojant schemą judesys nelygus nuo dalies iki dalies – tuomet atlikėjams labai sunku, nes laikas dalijamas netolygiai, viena atkarpa būna ilgesnė, kita trumpesnė“, – sako prof.

V. Augustinas. „Pulsacija yra erdvės užpildymas. Rankos turi užpildyti erdvę taip, kad nesijaustų trūkčiojimo.

Skirtingose pozicijose – aukščiau ar žemiau, kairėje ar dešinėje – rankoms kyla skirtingų fiziologinių sunkumų, tačiau visos schemos dalys turi būti lygios, pasiektas nuoseklus muzikos tekėjimas. Pavyzdžiui, jei ranka netiksliai brėžiamas lankas antroje takto metrinėje dalyje, tuomet nukentės kita takto metrinė dalis ir tai būtinai atsilieps atlikėjų dėmesiui ir partitūros realizavimui. Viskas priklauso nuo to, kaip išnaudojamas laikas ir erdvė, nuo judesio kokybės, amplitudės. Jei judesiai tampa netolygūs, prarandama ir informacija apie pulsaciją“, – mano prof. J. Domarkas.

Laiko ir erdvės aspektas atrodo svarbus ir doc. R. Šervenikui: „Dirigentas diriguoja netolygiai todėl, kad judesiu laike nerealizuoja muzikos pulso, todėl pradeda skubėti ar lėtinti.“ Tinkamą realizavimą vadiname tolygiu schemos metrinių dalių išdėstymu.

Toks išdėstymas erdvėje ir laike teigiamai veikia muzikantus, nes suteikia jiems saugumo jausmą ir leidžia sutelkti jėgas kitiems svarbiems stambesniems ar smulkesniems niuansams, kompozitoriaus užfiksuotiems partitūroje. „Tolygus dirigavimas yra pamatas, o kokios ant jo bus stato-

Muzikos barai / 105

PAŽINTIS mos dekoracijos, lems mūsų dirigavimo technikos arsenalas, leidžiantis užmegzti gerą santyki su atlikėju ir padedantis jam jaustis laisvai. Jeigu orkestro muzikantas sako, kad su kuriuo nors dirigentu jam patogu groti, tai yra dėl to, kad manualinė diriguojančiojo technika nekelia jam streso ir aiškiai veda į priekį, rodo tai, kas bus“ – teigia doc. R. Šervenikas.

Siekiant tolygaus judesio, kreiptinas dėmesys į kitą svarbią problemą – tolygų paskutinės takto metrinės dalies realizavimą. Netolygus jos realizavimas yra labai dažnas reiškinys, jis daro tiesioginį neigiamą poveikį atliekamo kūrinio kokybei. „Paskutinė takto metrinė dalis neturi būti trumpinama. Frazės arba periodo pabaiga negali būti trumpinama dėl būsimo periodo. Tai įvyksta, kai mintis aplenkia pulsinį vienetą, nulekia į priekį, kartu pasiimdama ranką ir sutrumpindama paskutinę ketvirtinę.

Mintis turi būti išbaigta ir ranka“, – sako prof. J. Domarkas.

Baigiant auftakto ir dirigavimo schemos santykio su tolygiu judesiu kritiką ir išryškinant jų tiesioginę svarbą tolygiam dirigavimui siekiant pulsacijos, nuoseklios muzikinės minties tėkmės, būtina pabrėžti: pagrindinė dirigavimo užduotis yra informacijos teikimas, o tolygus judesys padeda užtikrinti, kad ši informacija skirtingų individų bus panašiai suprasta ir realizuota kartu. „Dirigavimo schemos ir auftakto tikslas – kad visi tiksliai galėtų suvokti teikiamą informaciją ir pasinaudodami šiomis priemonėmis realizuotų tam tikrą kompozitoriaus nuorodą. Schema ir auftaktas skirti dėmesiui atkreipti ir laiku teisingai ir labai aiškiai informacijai pateikti. Galutinis tikslas – suteikti komfortiškas sąlygas muzikantams, realizuojantiems kompozitoriaus partitūrą“, – pabrėžia prof.

J. Domarkas. Tolygus judesio išdėstymas laike ir erdvėje padeda šias priemones naudoti teisingai. Ir atvirkščiai – teisingas auftakto ir dirigavimo schemos traktavimas leidžia užtikrinti tolygų judesį, garantuojantį nuoseklią ir logišką muzikos tėkmę. n Tęsinys kitame numeryje

Muzikos barai / 106

Senoji muzika – tarsi kelionė laiku Pokalbis su Vilimu Norkūnu

Rūta GINIŪNAITĖ ŽINOMAS KLAVESINININKAS, VARGONININKAS IR DIRIGENTAS VILIMAS NORKŪNAS SENĄJA MUZIKA SUSIŽAVĖJO PRIEŠ SEPTYNIOLIKA METŲ, ZALCBURGO „MOZARTEUMO“ UNIVERSITETE STUDIJUODAMAS KONCERTINĖS VARGONŲ IR SAKRALINĖS MUZIKOS SPECIALYBES. DABAR JO VEIKLOS SPEKTRAS ITIN PLATUS – NUO MEISTRIŠKUMO KURSŲ UŽSIENYJE IKI KONCERTŲ PRESTIŽINĖSE LIETUVOS IR KITŲ ŠALIŲ SALĖSE IR SAKRALINĖSE ERDVĖSE. V. NORKŪNAS VISUOMET ŽINOJO, KAD GRĮŠ Į LIETUVĄ: „GALVOJU APIE SAVO VAIKUS – KAS BUS, JEIGU JIE ČIA NETURĖS PAKANKAMAI GERŲ PAVYZDŽIŲ, GERŲ MOKYTOJŲ. TAD TURIU PRADĖTI NUO SAVĘS. JAUČIU DIDELĘ ATSAKOMYBĘ LIETUVOJE BŪTI GERU ATLIKĖJU, GERU VARGONININKU BENDRUOMENEI, GERU MOKYTOJU. TAI MANO PAŠAUKIMO DALIS“, – SAKO MUZIKANTAS. SU VILIMU NORKŪNU KALBĖJOMĖS APIE SENOSIOS MUZIKOS PADĖTĮ LIETUVOJE, NUVEIKTUS METŲ DARBUS, ATEITIES PLANUS IR LAVIRAVIMĄ TARP SKIRTINGŲ DISCIPLINŲ.

– Jūsų gyvenime vietą rado klavesinas, vargonai, chorinis dirigavimas, seminarų vedimas... Iš kur toks noras užsiimti skirtingomis veiklomis ir kodėl nesusikoncentravus į vieną?

– Dažnai savęs to klausiu. Lemia dvi pagrindinės priežastys: pirma, Lietuvoje muzikantui nėra lengva išgyventi. Grodamas tik vienu instru-

mentu esi priklausomas nuo siauros srities, jei groji orkestre ar vadovauji tik vienam chorui, tikriausiai sunku sudurti galą su galu. Antra, taip lengviau išvengti monotonijos: pavyzdžiui, darbas mokykloje mane traukia, nes jaučiu pedagoginį pašaukimą. Bet ir vėl – užsiimti vien tuo neįmanoma dėl finansinių priežasčių...

Vilimo Norkūno klavesino rečitalis Šv. Kotrynos bažnyčioje

Turėdamas kelias specialybes galiu prisitaikyti prie aplinkybių, pasiūlymų. Niekada nejaučiu rutinos. Man nenusibos dirbti su choru arba ruoštis tik savo soliniam koncertui, nes galiu daryti kelis dalykus. Kalbant apie dienotvarkės balansą, norėtųsi turėti žmogų, kuris perimtų visus organizacinius darbus, tačiau Lietuvos sąlygomis šiuo metu tai beveik neįmanoma.

Atlikėjas daug dalykų privalo mokėti pats – susimaketuoti koncerto plakatą, susikurti aprašą, užsiimti sklaida...

Kita vertus, papildomų darbų derinimas su muzikavimu reikalauja daug disciplinos ir moko nesiblaškyti.

mano siekiamą muzikos skambesį.

Grodamas klavesinu galiu labiau susikoncentruoti į paties instrumento skambėjimą, prakalbinti jį taip, kad imtų dainuoti. Klavesinas reikalauja daug daugiau pastangų, negu, pavyzdžiui, fortepijonas. Bet vienas

dalykas bendras – tiek diriguodamas, tiek grodamas visais instrumentais aš stengiuosi visa savo vidine esybe dainuoti.

Kai diriguoju chorui, labiausiai pamirštu save, lengviausiai atsikratau scenos baimės, nes tada būnu dėl

– Manau, pats instrumentas iš juo grojančio asmens reikalauja tam tikrų dalykų. Grodamas vargonais turiu susikoncentruoti, kad „nukelčiau“ savo ausį toli nuo savęs. Norėdamas įsivaizduoti, kad sėdžiu apačioje ir girdžiu muziką, privalau peržengti fizikines ir metafizines ribas – tam, kad klausytojas girdėtų švarų garsą,

Vilimas Norkūnas diriguoja chorui „Aukuras“

© Klaipėdos koncertų salė nuotr.

– Reikia gebėti paskirstyti savo energiją klavesinui, vargonams, dirigavimui...

Muzikos barai / 107

PAŽINTIS kitų, dėl to, kad chorą suvienyčiau ir jis taptų muzikiniu instrumentu. Pats esu tik laidininkas.

– O įtampą scenoje vis dar jaučiate?

– Žinoma, nėra tobulų koncertų.

Pasaulyje labai maža muzikantų, kurie šimtu procentų būtų patenkinti savo atlikimu. Visada gali būti tobuliau, harmoningiau, subtiliau. Galų gale, kartais koncerto metu suskamba kieno nors telefonas. Tokių dalykų valdyti negali.

Kai galvoju apie savo chorinės muzikos koncertus, pats tikiu choristais labiau, nei jie tiki savimi. Žinau, kad jie gali peržengti ir žmogiškąsias, ir muzikines ribas. Būna momentų, kai pavyksta, ir tai man tarsi stebuklas, tada pranyksta visos kitos smulkmenos.

– Kokius 2019-ųjų savo muzikinės veiklos įvykius išskirtumėte?

Video monitoriai

Cavallie Coll vargonai, Paryžius

– Vargonų rečitalį Zalcburgo katedroje, kur teko groti istoriniais venecijietiškais vargonais ir didžiaisiais barokiniais vargonais, taip pat vargonų koncertą Italijoje. Dar kelionę į Paryžių su dirigentu ir kompozitoriumi Vaclovu Augustinu, kur jis dirigavo savo kūrinį „Exaudi“, parašytą Kauno chorui. Grojau vargonais, o choras buvo nutolęs per septynis aukštus, nes nusprendė dainuoti arčiau publikos. Dirigentą kaip mažą skruzdėliuką mačiau ekrane, teko groti puse sekundės anksčiau, negu reikia, o chorą girdėjau sekunde vėliau, nei pats grojau. Tai buvo gana didelis iššūkis, bet viskas pavyko sklandžiai.

– Esate grojęs ir prestižinėje „Royal Albert Hall“ Londone. Ne kiekvienas gali tuo pasigirti. Kokia tai buvo patirtis?

– Grojau ten prieš gerą dešimtmetį, dar studijuodamas. Perėjau atranką į Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrą, rengusį europinį turą. Tai buvo neįkainojama patirtis visais atžvilgiais: orkestras surinktas iš talentingiausių jaunų atlikėjų, kurie dega aistra muzikai ir dar nėra įkritę į rutiną. Orkestras tokioje aplinkoje tampa vienu kūnu ir pranyksta scenos baimės, įtampa dėl techninių atstumo dalykų, viskas ima klostytis savaime.

– Austrijoje vedate meistriškumo kursus. Ko ši patirtis moko Jus patį?

– Kelionės leidžia pailsėti nuo to,

Muzikos barai / 108

Choras atlieka Vaclovo Augustino kūrinį „Exaudi“, Paryžius

ką negera matau Lietuvoje. Austrija ar kita Vakarų šalis, neturinti postsovietinių ligų ir skaudulių, gyvena kitokį kultūrinį gyvenimą. Būdamas ten bendrauju su žmonėmis, kurie yra gerokai lankstesni už mus, atviresni, daug labiau linkę išbandyti ką nors nauja neieškodami priežasčių pasakyti „ne“. Naujai atrandami dalykai juos džiugina. Taip jie lengviau gali nuspręsti, kas jiems iš tiesų artima.

Dirbdamas su chorais arba vesda-

mas seminarus pastebiu, kaip žmonės kuria grįžtamąjį ryšį, vieni kitiems atsiveria gražiais žodžiais. Ir dalyviai vieni iš kitų, ir aš pats sulaukiu nuoširdžios grąžos; ne pataikavimo, bet nuoširdaus džiaugsmo išgyvenant naujas patirtis. Linkiu ir lietuviams nebijoti bandyti, jauniems žmonėms – imtis naujų veiklų ir siekti savo svajonių, drąsiai priimti žmones, besirenkančius skirtingus mąstymo ir gyvenimo būdus, stilius, aprangą ir pan.

– Pats pasirinkote visada grįžti į Lietuvą. Ar tai lėmė noras gerinti mūsų muzikinę padėtį?

– Tai ir muzikinis, iš žmogiškasis veiksnys. Nenoriu būti „pakabintas“ tarp dangaus ir žemės, gyventi užsienyje ir neturėti savo gimtosios aplinkos ir kalbos, kuri yra didžioji mano esybės dalis. Nors vokiečių kalbą moku taip gerai, kad gebu su choru pajuokauti, tiksliai suformuluoti, ko noriu, ar netgi laisvalaikiu grožėtis Rilke´s poezija, tačiau jokia kita kalba man neatneš tokios darnos ir santykio, kokį kuriu bendraudamas lietuviškais žodžiais ir viduje juos išjausdamas.

Dar galvoju apie savo vaikus – kas bus, jeigu jie čia neturės pakankamai gerų pavyzdžių, gerų mokytojų.

Tad turiu pradėti nuo savęs. Jaučiu didelę atsakomybę Lietuvoje būti geru atlikėju, geru vargonininku bendruomenei, geru mokytoju (nesvarbu, ar tai būtų mokykla, ar meistriškumo kursai). Tai mano pašaukimo dalis.

– Kai kurie Jūsų koncertai ir repeticijos vyksta sakralinėje aplinkoje. Kokį ryšį jaučiate su bažnyčia?

– Ta aplinka man labai artima. Tikiu amžinybe ir manau, kad kiekvienas dalykas, taip pat ir įprasminta kančia, atneša vaisių. Kunigai arba vienuoliai, paaukoję šeimas, įgytas specialybes, tai daro ne veltui. Jų malda ir pastoracinė veikla mus palaiko.

Grodamas vargonais liturgijoje taip pat atlieku misionierišką žmogaus palydėjimą link kažko aukštesnio, anapus apčiuopiamos tikrovės. Žmogus, atėjęs į bažnyčią, nebūtinai gali įvardinti savo santykį su Dievu, bet gal vargonų muzika paliečia jo širdį, suteikia vilties, padeda patirti, kad egzistuoja dvasinis pasaulis ir kiekvienas turi galimybę rasti santykį su juo.

Man įdomus teoretikų ir kompozitorių santykis su Dievu. Pavyzdžiui, Johanno Mathesono mintis, kad tiksliausias ir trumpiausias muzikos tikslo apibūdinimas būtų „Laudando & commovendo“ (liet. „Kas Dievui garbę teikia, tas ir žmogaus širdį liečia“). Nemanau, kad ir Bachas, savo kūrinių pabaigoje rašydamas „Soli

Deo gloria“ (liet. „Garbė vieninteliam Dievui“), tai darė dėl politinių motyvų. Tai buvo jų pasaulėžiūros dalis, jie taip išgyveno muziką.

Nors šiais laikais mokomės tolerancijos, bet kai muzikiniame pasaulyje per tiesmukai kalbi apie Dievą ar per muziką apie jį, kai kurie žmonės jaučiasi nejaukiai. Tada klausiu savęs: kodėl?

– Esate sakęs, kad instrumentai Jums – tarsi asmenybės. Stengiatės prakalbinti juos, o jie stengiasi prakalbinti Jus. Ar prisiliesdamas prie senųjų instrumentų jaučiate kitokį santykį, nei kad grodamas šiuolaikiniais?

– Manau, taip. Vargonai atspindi senųjų epochų muzikinį skonį ir poreikius. Šiuolaikinius muzikos instrumentus mėginama pagaminti taip, kad jais būtų įmanoma atlikti visų laikotarpių muziką. Vis dėlto taip jie praranda savo vientisumą ir autentiškumą. Todėl istoriniai instrumentai nepamainomi.

Vienas iš modernių instrumentų, pastatytų Lietuvoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Klaipėdoje, yra austriški vargonai „Rieger“. Tai viena maloniausių grojimo patirčių Lietuvoje, šie vargonai gali išpildyti daug lūkesčių. O senesnių instrumentų, XVII a. ar ankstesnių, neturime.

Kalbant apie klavišinius instrumentus, kaimynams lenkams pasisekė labiau. Lenkija – didelė šalis, ji sulaukė tam tikro susidomėjimo senaisiais instrumentais, jie restauruojami. Šią vasarą lankiausi netoli Krokuvos esančiame Olkuše, kur išlikę senieji Hummelio ir Nitrowsky vargonai, baigti statyti 1633-iaisiais, Vladislovo Vazos karūnavimo metais.

Tais laikais Abiejų Tautų Respublika turėjo bendrą muzikinę kultūrą, o Vazų kapela buvo žinoma visoje Europoje. Galėjau savo rankomis prisiliesti prie istorinio instrumento – tokie momentai prilygsta kelionei laiko mašina.

Lietuvoje kiti istoriniai instrumentai dar tik skinasi kelią. Po truputį atsiranda tais instrumentais grojančių žmonių, bet jie nebūtinai gyvena Lietuvoje. Pavyzdžiui, barokiniu smuiku griežianti Ūla Kinderytė, baigusi Juilliardą, liko Amerikoje.

– Ar lietuviai domisi senąja muzika?

– Labai priklauso nuo jos pateikimo, kaip muzika išgyvenama jos klausantis. Pats su klausytojais bendrauju tiesiogiai, dalinuosi ne tik muzika, bet ir mintimis, kartais leidžiu sau su publika net pajuokauti. Jaučiu, kaip klausytojų širdys atsiveria ir po mano koncerto žmonės išeina pailsėję, atsigavę. Tai man svarbiausia.

Dar klausimas, į ką koncertas orientuotas. Nemažai bendradarbiauju su muziejinėmis įstaigomis, kurios nori istorinį paveldą pristatyti ne tik kaip regimą, bet ir gyvai patiriamą, girdimą. Tai nuostabi galimybė kreiptis ir į suaugusiųjų publiką, ir į vaikus. Pastebiu tendenciją, kad kiekviena vieta užsiaugina savo publiką – vieni žmonės vaikšto į Filharmoniją, kiti – į Šv. Kotrynos bažnyčią, dar kiti renkasi į vargonų ciklus Katedroje ar kitur. Skirtingi renginiai pritraukia skirtingus žmones.

– Kokia koncertinė ir pedagoginė veikla laukia kitais metais?

– Džiaugiuosi būsimu seminarų ciklu Austrijoje vasario mėnesį. Taip pat laukia jau šeštą kartą vyksiantis festivalis „Baroko pavasaris“ Biržuose. Labai stebina ir džiugina, kad ir Lietuvos pakraštyje yra žmonių, besidominčių senąja muzika. Jie patys sumanė organizuoti senosios muzikos festivalį, tikėdami, kad tai įgyvendinama. Ir štai kasmet įvyksta apie dešimt koncertų, juose dalyvauja užsienio ir Lietuvos atlikėjai. Įsitraukia visa bendruomenė, veiksmas vyksta bažnyčiose ir mokyklose. Esu laimingas, kad galiu prisidėti prie festivalio organizavimo ir įgyvendinimo.

– Ko palinkėtumėte sau?

– To paties, ko ir kiekvienam muzikantui: daugiau drąsos, ryžto įgyvendinti savo svajones, neatidėlioti ir imtis veikti dabar. Neįsikibti į vieną idėją, jai nepavykus – nenusivilti. Reikia leisti idėjai subręsti, jeigu skirta, tai anksčiau ar vėliau pavyks. Arba ateis koks nors kitas sumanymas, bet ne mažiau gražus. n

Muzikos barai / 109

TAI ĮDOMU...

Atgimusi skambanti istorija: klavišiniai muzikos instrumentai Vilimas NORKŪNAS

P

amenu įvairiausių situacijų, kai mane pagaudavo smalsumas ir noras sužinoti, išgirsti, kaip skambėdavo senųjų laikų muzika ir jos instrumentai. Tų laikų, kai buvo išrasti hidrauliniai vargonai – jų oro slėgį palaikydavo vanduo. Tų laikų, kai karalius Dovydas skambindavo lyra; ir dabar, atsivertus žydų klasikinę poeziją, turiu omenyje psalmes, ten galima perskaityti nuorodas: „su instrumentų pritarimu“ arba „choro vadovui“. Tų laikų, kai dar neegzistavo fortepijonas, bet jau buvo pustuzinis klavišinių instrumentų. Kai kelis šimtus metų „prieš mus“ karaliavo mediantinis derinimas: tiek muzikai, tiek teoretikai ieškojo atsakymo į klausimą, kaip suderinti instrumentą, kad juo būtų galima išgauti arba kuo darnesnius sąskambius (harmonijas), arba kuo daugiau skirtingų tonacijų.

Pastarieji keleri metai istorinių klavišinių instrumentų pasauliui atnešė stulbinamų naujienų: - italai atkūrė garsiojo kompozitoriaus Gesualdo di Venosos klavesiną su visais klavišais, padalintais į bemolius ir diezus (mediantiniame derinime jie nėra enharmoniškai lygūs);

Muzikos barai / 110

Apie kelis iš šių instrumentų.

Winoldo van der Putteno vargonų dirbtuvės priėmė iššūkį atkurti Gento altoriaus paveikslo vargonų pozityvą, kuriuo matome grojantį angelą.

2017 m. vasarą šis instrumentas pirmąkart suskambo koncerte, juo grojo Catalina Vincens, garsiojoje Bazelio „Schola Cantorum“ baigusi viduramžių muzikos atlikėjo specialybę. Žinoma, kad daugiau kaip prieš 600 metus Vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai padovanojo vargonų pozityvą ir klavikordą. Klausimas, kokio dydžio ir tipo buvo pozityvas – ar toks kaip Gento altoriaus, ar telpantis į rankas. Beje, pozityvais tais laikais buvo įprasta vadinti įvairiausių dydžių vargonus, net ir statomus bažnyčiose, kelis kartus didesnius už žmogų. Galima numanyti, kad pirmąsias Vytauto pastatytas katalikų bažnyčias puošė ne tik freskos, paveikslai, bet jose būdavo įrengiami ir vargonai. Ar galite įsivaizduoti, kaip

- amerikiečiai Pietų Dakotos muziejuje restauravo patį seniausią skambantį klavesiną, 1525 metais pagamintą Neapolyje; identiškas klavesinas stovi Milane, Sforcų pilyje; - flamandai atkūrė garsiojo Gento altoriaus paveikslo vargonų pozityvą!

- bendromis ES šalių pastangomis buvo įgyvendintas projektas EMAP (European Music Archeology Project) atkurti kai kuriuos tūkstančių metų senumo instrumentus. Tarp 2017– 2018 m. po Europą keliavusios atkurtų instrumentų parodos „Archeomusica“ eksponatų buvo galima išvysti ir garsiuosius hidraulinius vargonus; - Olkuše, netoli Krokuvos, Šv.

Andriejaus bazilikoje buvo restauruoti ten išlikę senieji Hummelio ir Nitrowsky vargonai, baigti statyti 1633-iaisiais; - 2020 m. išvakarėse Valdovų rūmuose buvo galima gyvai išgirsti pagal Leonardo da Vinci brėžinius pagamintą viola organista – instrumentą, atrodantį tarsi klavesinas, bet skambantį kaip styginių ansamblis.

Gento altoriaus fragmentas

Gesualdo di Venosos klavesinas

Sion-vargonai

Pagal Leonardo da Vinci brėžinius pagaminta viola organista – instrumentas, atrodantis tarsi klavesinas, bet skambantis kaip styginių ansamblis https://www.youtube.com/watch?v=xS9c76V4RDE

Atkurtas garsiojo Gento altoriaus paveikslo vargonų pozityvas

atrodytų Lietuvoje ta viena kita likusi gotikinė bažnyčia, pavyzdžiui, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, jeigu joje būtų įmanoma išvysti gotikinius vargonus?

Nuotraukoje matome seniausius grojančius pasaulio vargonus Siono pilies bažnyčioje, Prancūzijoje. Ir jie yra maždaug 1435 metų.

O dabar susitikime su Catalina Vicens ir auksu ornamentuota žalia oda pasidabinusiu dailiuoju italu (turiu omenyje klavesiną), su kuriuo Catali-

Jacopo Fogliano ir kitų žymių italų kompozitorių kūrinius. Kviečiu pasižiūrėti B. Tromboncino „Poi che volse la mia stella“ videoįrašo; aš šios muzikos negaliu atsiklausyti.

Tiems, kas dievina detales: įsiklausykite į polifoniją, skirtingus balsus, kuriuos atlikėja ekspresyviai išryškina.

Nors klavesinas neturi C. Vicens įrašytoje kompaktinėje plokštelėje „Il Cembalo di Parfortepijonui būdingos tenope“ skamba seniausias tebegrojantis klavesinas dinamikos (garsiai – https://www.youtube.com/watch?v=GmgeQzqspP4 tyliai), tačiau kuo puina nemažai bendravo. Apie 1525 me- kiausiai perteikiama artikuliacija ir tus Neapolyje užgimęs instrumentas agogika, atrodo, tarsi girdėtume teksį Nacionalinį Pietų Dakotos muzikos tą tariančius dainininkus. muziejų Vermiljone pakliuvo visai Beje, visai neseniai, 2018 metais, neseniai iš privačios kolekcijos. Tai vienas retų atvejų, kai tokio senumo ir Lietuva sulaukė pirmojo istorinio instrumentą reikėjo labai nedaug neapolietiško klavesino kopijos parestauruoti, kad juo būtų galima vėl gal Guarancino (Christiano Rothe skambinti. C. Vicens įrašytoje kom- dirbtuvės), jį galima paktinėje plokštelėje „Il Cembalo pamatyti ir per kondi Partenope“ galime išgirsti Bonos certus išgirsti Valdovų Sforcos laikų muziką: Andrea Antico, rūmuose. n Marco Antonio Cavazzoni, Vincenzo Capirolos, Bartolomeo Tromboncino,

Muzikos barai / 111

VERTA ŽINOTI

„Tonus vivus“ – gyvas garsas ĮMONĖS „TONUS VIVUS“ PAVADINIMUI PASIRINKTA LOTYNIŠKA FRAZĖ TARSI PASAKO ESMINĮ DALYKĄ – ŠI ĮMONĖ UŽSIIMA TIK AKUSTINIŲ INSTRUMENTŲ PARDAVIMU, NUOMA IR JŲ PRIEŽIŪRA. AKUSTINIS INSTRUMENTAS YRA STEBUKLAS, MEDIENOS SAVYBES, MECHANIKĄ IR FIZIKĄ IŠMANANČIO ŽMOGAUS SUKURTAS TAM, KAD ESTETINĮ MALONUMĄ PATIRTŲ IR JUO GROJANTIEJI, IR JO KLAUSANTIEJI. KŪNO JUNTAMA MUZIKOS GARSŲ SUKELIAMA VIBRACIJA DARO NEĮTIKĖTINAI DIDELĮ POVEIKĮ MŪSŲ SAVIJAUTAI, NUOTAIKAI IR SVEIKATAI. ĮMONĖ „TONUS VIVUS“, ĮKURTA 2017 M., NETRUKUS TAPO FORTEPIJONŲ IR PIANINŲ KOMPANIJOS SEILER ATSTOVE LIETUVOJE, PRIŽIŪRINTI IR KONCERTINIUS, IR MUZIKOS MOKYMO ĮSTAIGŲ, IR PRIVAČIŲ KLIENTŲ INSTRUMENTUS. JOS VADOVAS AUDRIUS BLAŽIŪNAS PASAKOJA APIE SAVO PROFESIJĄ, ĮMONĖS VEIKLĄ, SEILER PRODUKCIJĄ.

Muzikos barai / 112

© SEILER nuotraukos

NUO PIANISTO IKI DERINTOJO

Derinti instrumentus pradėjau 2008 m., dar studijuodamas fortepijono atlikimo meną. Mėgau meistrauti, todėl gavęs kelias pamokas su džiaugsmu ėmiausi derintojo profesijos. Įsidarbinau derintoju M. K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje, po kelerių metų buvau pakviestas dirbti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o nuo 2011 m. derinu fortepijonus Vilniaus koncertų salėse. Imdavausi ir restauracijos darbų – nuo instrumento akustikos iki mechanizmo bei išorės sutvarkymo. Siekiau tobulėti, todėl beveik kasmet vykdavau stažuotis į Italiją, Vokietiją, Suomiją, ten lavinau įgūdžius prižiūrimas patyrusių meistrų. Taip pamažu plėtėsi akiratis, todėl pasijutau pasiruošęs imtis iniciatyvos ir atsakomybės sukurti Lietuvos fortepijonų derintojų asociaciją (LFDA). Esu jos vadovas nuo pat įsteigimo 2016 metais. Dalinuosi patirtimi su kolegomis, vedu seminarus ir individualius mokymus, kaip LFDA atstovas vykstu į pasaulinius renginius, verčiu techninius straipsnius. Iš pradžių man svarbesnė buvo muzikinė veikla: grodavau koncertuose, su ansam-

bliu „FliP“ išleidau to paties pavadinimo debiutinį CD, tačiau vėliau nugalėjo derintojo profesija.

Vis dėlto neabejotina, kad fortepijono studijos, įvaldyta grojimo technika padėjo suprasti, ko iš instrumento reikalauja Lietuvoje ir pasaulyje pripažinti aukščiausio lygio pianistai.

SEILER FORTEPIJONAI IR PIANINAI

2017 m. įkūręs įmonę „Tonus vivus“, netrukus tapau fortepijonų ir pianinų kompanijos SEILER atstovu Lietuvoje. Šį pasirinkimą pirmiausia lėmė troškimas, kad vaikai, mėgėjai ir profesionalūs pianistai Lietuvoje galėtų gauti kokybišką produktą už adekvačią kainą. Iki tol šito labai trūko.

170 metų istorija

Šiandien kompanija SEILER (tarti zailer) yra viena svarbiausių europietiškų pianinų ir fortepijonų gamintojų, nuo 1849 metų vartotojams siūlanti nepriekaištingus instrumentus. Aukštos kokybės, puikaus garso instrumentai jau 170 metų pasaulyje siejami su SEILER prekių ženklu.

Muzikos barai / 113

© SEILER nuotraukos

VERTA ŽINOTI

Fabriko įkūrėjas Eduardas Seileris

Gamybos cechas

Įkūrimas ir sėkmė

1849 metais Eduardas Seileris Lygnice (Liegnitz; dabar Legnica, Lenkija) įsteigia „Pianoforte-Fabrik“. Jo vizija – gaminti fortepijonus ir pianinus profesionalams ir dar tik žengiantiems į muzikos pasaulį. Jau pirmieji mažose dirbtuvėlėse iš geriausių medžiagų padaryti SEILER instrumentai pasižymėjo unikaliai skaidriu garsu. Pastangos siekti tobulumo netrukus duoda vaisių – 1872 metais Maskvoje SEILER gauna aukso medalį už išskirtinę kokybę.

Greitai dirbtuvės tampa per mažos, fabrikas perkeliamas į naujas patalpas, atidaromas instrumentų salonas. Į kompanijos veiklą vis labiau įsitraukia Eduardo Seilerio sūnūs Paulis ir Maxas.

Po 1864–1871 m. Prūsijos karų su Danija, Austrija ir Prancūzija įkurtoje Vokietijos imperijoje gyvenimas ėmė gerėti, tad 1873 metais E. Seileris pastato didelį fabriką su garo jėgaine, jame dirba daugiau kaip 100 darbuotojų. Bet 1875 metų rudenį Eduardas Seileris miršta, po ketverių metų toks pat likimas ištinka Paulį ir Maxą.

Jaunesnysis sūnus Johannesas Seileris fortepijonų gamybos amato mokėsi iš tėvo, patirties sėmėsi ir kituose pasaulyje žinomuose fabrikuose. 1879 metais jis tampa fabriko techninės dalies direktoriumi, o jo netikri broliai Augustas Leitungas ir Oswaldas Kasigas – pardavimų vadybininkais. Vadovaujant šiai trijulei SEILER tampa vienu didžiausių fortepijonų gamintojų Vokietijoje ir pasaulyje.

Apdovanojimai, pelnyti Vienoje, Amsterdame, Melburne, Čikagoje, Berlyne, Milane, išgarsina SEILER prekių ženklą. 1882 metais atskirai pradedamos gaminti mechanizmo ir klaviatūros dalys.

Tarptautinis pripažinimas

1896 ir 1907 metais pastatomi nauji fabriko pastatai, juose dirba 350 darbuotojų. Metinės produkcijos kiekis – apie 2000 fortepijonų ir pianinų. 1907 metais po Jahanneso Seilerio mirties kompanijos ir pardavimų vadovais tampa jo sūnėnai Robertas ir Ludwigas Lauterbachai.

1893 metais Berlyne atidaromas didžiulis kompanijos filialas, jam vadovauja dr. Richardas Sternas. Maloniu garsu išsiskiriantys SEILER pianinai ir fortepijonai naudoja-

Muzikos barai / 114

mi daugelyje garsių Vokietijos ir užsienio muzikos mokymo įstaigų, tarp jų Berlyno karališkojoje konservatorijoje.

1907 metais filialas įsteigiamas Breslau (dabar Vroclavas, Lenkija). Kompanija tampa tarptautine, SEILER filialas Londone instrumentus tiekia ne tik Anglijai, bet ir jos kolonijoms – šie pritaikyti tropiniam klimatui.

Nuo 1923 m. kompanijai vadovaujantis Johanneso Seilerio įsūnis Antonas Seileris-Dützas tęsia sėkmingą jos plėtrą – fabrikas su 430 darbuotojų tampa didžiausiu rytinėje Vokietijoje. Pasaulinio garso menininkai, tokie kaip operos solistas Enrico Caruso, dirigentas Arthuras Nikischas, kompozitorius Ruggero Leoncavallo pirmenybę teikė būtent SEILER fortepijonams. Šiuos instrumentus taip pat buvo galima išvysti Bairoito operos festivalyje ir daugelyje pasaulio koncertų salių.

Nauja pradžia

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui fabrikas Lygnice buvo sugriautas, bet Antono Seilerio sūnus Steffenas išsaugojo per 100 veiklos metų sukauptas vertingas žinias, eskizus ir liejimo formas. Nauja kompanijos istorija prasideda Danijoje, kol 1963 metais gamyba perkeliama į Vokietijos miestą Kicingeną (Kitzingen). Kūrybingasis Steffenas Seileris išplečia asortimentą nuo darbinių instrumentų iki tobulų koncertinių fortepijonų. Patentuodamas naujas technologijas, pavyzdžiui, SMR (pianino repeticijos funkcijos greitinimo) ir „DuoVox“, jis tęsia unikaliai skaidraus SEILER garso paieškas. Jo vardas susijęs ir su skaitmeninių technologijų diegimu. Nemažai Kicingeno fabriko darbuotojų jau daugelį metų ištikimi kompanijai, ir tai padeda užtikrinti aukštą SEILER pianinų ir fortepijonų kokybę. „Su visa patirtimi, veržlia pionieriška dvasia, didele aistra ir tobulumo troškimu kiekvienoje detalėje mes kuriame ir tobuliname ypatingo garso fortepijonus ir pianinus, turinčius sielą“, – sakė S teffenas Seileris.

1985, 1986 ir 1988 m. – Paryžiuje pelnyti aukso medaliai grąžina kompaniją į pasaulio elitą; 1987 m. – fortepijone pirmąkart pasaulyje panaudojama skaitmeninė MIDI sistema;

Salonas Liegnitz‘e. XX a. pradžia

1997 m. – surengiamas pirmasis SEILER festivalis, vėliau išaugsiantis į tarptautinį konkursą; 1998 m. – netikėtai mirus Steffenui Seileriui, vadovavimą kompanijai perima Ursula Seiler; 2003 m. – pristatomas SEILER vėliavnešiu tapsiantis koncertinis fortepijonas „278 Concert“.

2008 m. – Pietų Korėjos Samicko muzikos korporacija tampa naująja SEILER prekių ženklo savininke. Didžiulės investicijos į naują įrangą Vokietijos fabrikui leidžia padidinti gamybos efektyvumą; 2011 m. – pristatoma nauja „Eduard Seiler“ serija, pagaminta Indonezijos gamykloje naudojant vokiškas medžiagas ir pagal tikslius vokiškų pianinų modelius; 2013 m. – po nuostabios „Eduard Seiler“ serijos sėkmės pristatoma „Johannes Seiler“ serija, papildanti SEILER produkciją ekonominės klasės instrumentais; 2019 m. – minint kompanijos 170 metų jubiliejų, pristatomas naujas saloninio fortepijono modelis „214 Konzert“.

Jubiliejinis SEILER suvažiavimas

Į kompanijos 170 metų jubiliejaus proga surengtą suvažiavimą Kicingene susirinkę atstovai iš viso pasaulio išgirdo ir aptarė naujoves. Pirmiausia buvo pristatytas specialus pianino modelis „Seiler 122 Passion“. Jis, nors papildytas „Adsilent“ sistema, klaviatūros stabdžiu, užraktu ir jubiliejiniu ženkleliu, tačiau parduodamas už standartinio modelio „Seiler 122 Primus“ kainą – taigi 20% pigiau. Serija limituota, pagaminta vos 30 tokių pianinų. Kitas naujas mokyklinio pianino modelis „Seiler 116 School“ yra populiaraus modelio „Seiler 116 Primus“ modifikacija. Jame sumontuoti ratukų stabdžiai, klaviatūros ir viršutinio dangčio užraktai, apsauginės atramos šonuose, siekiant išvengti smūgių į kitus objektus. Pianino paviršius – matinis juodas.

Buvo pristatytas naujausias išradimas – klaviatūra be švino. Pagal pageidavimą ji kol kas dedama tik į pianiną „Seiler 132 Konzert“, bet numatoma ir kituose modeliuose. Ne ką mažiau reikšmingas yra gamybos priemonių atnaujinimas. 2015 metais buvo įdiegtas skaitmeninis gamybos procesų valdymas (CNC), šiemet atnaujinta dažy-

klos įranga, ji dabar moderniausia visoje Vokietijoje.

Netrukus fabriką pasieks naujos skaitmeninės ketaus rėmo gręžimo staklės.

Darbo sąlygos pagerintos įrengus elektros energiją taupantį LED apšvietimą ir naują gaisro signalizacijos sistemą. Per pastaruosius 5 metus į gamybą investuota daugiau kaip milijonas eurų. Šiuo metu pagaminama apie 350 SEILER pianinų ir 60 fortepijonų per metus.

Trečdalis jų lieka Vokietijoje, trečdalis išvežama į Kiniją, kiti – į JAV, Rusiją, Australiją, Singapūrą ir Europos šalis, taip pat Iraną ir Turkiją.

Artimiausiu metu Vokietijoje planuojama atidaryti 2 didelius SEILER instrumentų centrus, kuriuose bus galima išbandyti visus gaminamus modelius.

Suvažiavimas baigėsi šventine vakariene, o ją vainikavo koncertas „Seiler 242 Konzert“ fortepijonu. Pianistas Joshua Rupley atskleidė didžiules instrumento technines ir tembrines galimybes. Po vakarienės jos dalyviai aptarė naujoves, perspektyvas, dalijosi patirtimi ir susitikimo įspūdžiais.

KODĖL AŠ PASIRINKAU SEILER? Kokybė

...nes 170 metų gamybos patirtis yra taip vertinamos SEILER kokybės pagrindas.

Meistriškumas

...nes SEILER yra pasaulyje pripažintas naujų tendencijų kūrėjas dėl gamybos procese naudojamų technologijų ir medienos rūšių.

Dave´s Brubeckas groja „Seiler“ fortepijonu

Muzikos barai / 115

Evaldo LASIO nuotr.

VERTA ŽINOTI

„Seiler“ pristatymas B. Dvariono muzikos mokykloje

Inovatyvumas

...nes per pastaruosius 30 metų SEILER įdiegė daug naujovių: - į akustinį fortepijoną instaliavo MIDI elektroninę sistemą; - sukūrė neprilygstamą pianino repeticijos funkcijos greitinimo magnetais technologiją (SMR); - klaviatūroje šviną pakeitė labai stipriai suspaustu plastiku; - sukūrė „Membrator“ sistemą rezonansiniams dekos virpesiams sustiprinti, išrado garso stabilizavimo būdą, padedantį instrumentui dešimtmečius išlaikyti puikų tembrą.

Nepralenkiamas kainos ir kokybės santykis

...nes joks kitas gamintojas negali pasiūlyti aukštos klasės instrumentų už tokią patrauklią kainą.

Garso grožis

...nes su niekuo nesupainiojamas garso skaidrumas yra prekių ženklo SEILER vizitinė kortelė visame pasaulyje.

Visi aukščiau išvardinti SEILER išgarsinę bruožai garantuoja šio gamintojo instrumentų garso kultūrą, sulig metais bręstančią kaip geras vynas. Tačiau dar vienas neabejotinai svarbus dalykas – modelių įvairovė, tinkama ekonominei Lietuvos situacijai. S E I L E R siūlo trijų kategorijų instrumentus: J O H A N N E S S E I L E R – ekonominės klasės instrumentai, gaminami Indonezijos filiale. Pigesnė darbo jėga tolimoje rytų šalyje nereiškia prastos kokybės – viskas priklauso nuo komponentų, pavyzdžiui, naudojama vokiška plaktukų vilna ir stygos. Pasaulinėje rinkoje tai tikrai ne patys pigiausi instrumentai, todėl man, profesionaliam fortepijonų technikui, ne gėda juos pristatyti ir prižiūrėti. Modeliai visuomet gerai surinkti, o prieš parduodant galutinai patikrinti pagrindiniame fabrike Vokietijoje.

Muzikos barai / 116

© SEILER nuotraukos

Platus modelių spektras

instrumentus, bet neabejoju, kad susidomėjimas būtų didesnis, jei žinia apie SEILER nusiristų per visą Lietuvą.

Tikiuosi išlaikyti ir sustiprinti pasitikėjimą SEILER prekių ženklu garantuodamas dėmesingą instrumentų priežiūrą.

Kviečiu atvykti į „Tonus vivus“ fortepijonų namus Vilniuje!

Evaldo LASIO nuotr.

Išperkamoji nuoma

Koncertas „White Piano hall“ koncertų salėje. Pianistas Andrejus Polevikovas

Pianinai kainuoja nuo 4.350 iki 6.250 Eur, fortepijonai – nuo 11.120 iki 14.450 Eur. E D U A R D S E I L E R – vidutinės klasės instrumentai, taip pat gaminami Indonezijoje. Pagrindinis skirtumas – naudojamos medžiagos ir mechanizmo dalys yra kokybiškesnės ir patvaresnės. Korpusas ir akustinė dalis – tiksli vokiškų instrumentų kopija, fortepijonuose sumontuotas vokiškas RENNER mechanizmas, pasaulyje pripažinto tiekėjo ABEL plaktukai. Tai – melomanų pasirinkimas. Pianinai kainuoja nuo 6.550 iki 8.190 Eur, fortepijonai – nuo 17.380 iki 20.390 Eur. SEILER – profesionalios klasės instrumentai, gaminami ir rankomis surenkami pagrindiniame fabrike Vokietijoje, atitinkantys aukštus kokybės ZDH-Zert standartus.

Ilgaamžės mechanizmo detalės, rinktinė mediena ir medžiagos, kvalifikuotų meistrų darbas pateisina išrankių klientų lūkesčius. Šios kategorijos modeliai – ne tik tradicinio, bet ir modernaus, stilingo dizaino, derantys šiuolaikiniame interjere. Pianinai kainuoja nuo 8.990 iki 15.830 Eur, fortepijonai – nuo 37.620 iki 96.620 Eur.

Daugumai žmonių Lietuvoje įsigyti naują instrumentą vis dar per brangu. Prisitaikydamas prie šios situacijos sukūriau išperkamosios nuomos paslaugą. Pasinaudoję ja, klientai iki 5000 Eur vertės nauju pianinu su reguliuojamo aukščio kėde savo namuose gali džiaugtis net be jokio pradinio įnašo. Tereikia išsirinkti modelį ir nuspręsti, keleriems metams norima išskaidyti mėnesio įmokas, pavyzdžiui, nuo 80 iki 120 Eur. Trumpiausias paslaugos teikimo laikotarpis – 6 mėn., ilgiausias – 5 metai. Pagal galimybes ir poreikius kiekvienam klientui sudaromas lankstus individualus planas. Svajones verta išpildyti! Jei apsisprendėte pasidomėti, nedelskite, paslauga taikoma labai ribotam instrumentų kiekiui.

ATEITIES PLANUOSE – STEINGRAEBER & SÖHNE

Domėjimasis unikaliais instrumentais nuvedė į Bavarijos miestą Bairoitą, turintį gilias sąsajas su garsiais kompozitoriais R. Wagneriu ir F. Lisztu. Šiame mieste nuo XIX a. vidurio gaminami aukščiausios koncertinės kategorijos fortepijonai ir pianinai „Steingraeber & Söhne“. Senoviniam fabrikui vadovauja jau šeštos kartos palikuonis Udo Schmidtas-Steingraeberis, 2015 m. viešėjęs Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalyje. Bairoite gaminami instrumentai ypač verti klasikinės muzikos atlikėjų dėmesio. Norėtųsi, kad užsimezgus draugiškiems ryšiams ir Lietuvoje atsirastų šių neeilinių tradiciškai gaminamų fortepijonų.

Toks pasirinkimas papildytų ne didžiųjų tiekėjų kišenes, bet padėtų pakelti fortepijono kultūros lygį Lietuvoje. n

SEILER INSTRUMENTAI LIETUVOJE

Senų SEILER instrumentų mūsų šalyje teko derinti labai nedaug. Kodėl jie tokie reti? Dėl kelių priežasčių: buvo ganėtinai brangūs, o svarbiausia – sovietmečiu gaminti už geležinės uždangos, Vakarų Vokietijoje, iš kur daugumos gamintojų produkcijos importas buvo draudžiamas. Taigi nenuostabu, kad dalis muzikantų šio pavadinimo iki šiol nėra girdėję.

Nuo 2017 metų, kai ėmiau atstovauti kompanijai, į Lietuvą atvežiau jau 22 įvairių kategorijų instrumentus. J O H A N N E S S E I L E R – perkamiausias modelis, šiais instrumentais džiaugiasi Druskininkų, Lazdijų, Klaipėdos muzikos mokyklos, jie taip pat populiarūs tarp privačių klientų, nes galima įsigyti išperkamosios nuomos būdu.

E D U A R D S E I L E R fortepijonais grojama koncertuose Plungėje ir Vilniuje, na, o SEILER pianinus, kaip savo klasės lyderius, įsigijo Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Santykinai vis dar nedaug žmonių išbandė šiuos

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Daugėja naujų instrumentų

Udo Schmidtas-Steingraeberis, Mūza Rubackytė ir Audrius Blažiūnas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, 2015 m.

Muzikos barai / 117

ŠVENTĖ

Pasaulinę muzikos dieną pagerbti „Auksinio disko“ laureatai

Muzikos barai / 118

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Spalio 1-ąją į Valdovų rūmus susirinko gausi publika

Skambina Povilas Ušinskis

S

palio 1 dienos vakarą LDK Valdovų rūmuose įvyko iškilmingas Lietuvos muzikų sąjungos renginys Didžioji muzikų šventė, skirta Pasau-

linei muzikos dienai. Šventinio vakaro metu apdovanoti 2019 m. „Auksinio disko“ laureatai. Šiemet jais tapo tenoras Kristianas Benediktas, akor-

deonistas Raimondas Sviackevičius, choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), ansamblis „Subtilu-Z“: Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė, lamzdelis), Povilas Velikis (akordeonas), Dmitrijs Mihailovs (akordeonas), Vytautas Švažas (perkusija).

Nuo 2001 m. „Baltic Optical Disc“ kartu su Lietuvos muzikų sąjunga įsteigtas apdovanojimas kiekvienais metais skiriamas keturiems skirtingų žanrų ar sričių muzikos atstovams. „Auksinio disko“ laureatams įteikiamas apdovanojimo simbolis – statulėlė, atlikėjai taip pat įamžinami auksuotame CD, kuris plačiai paskleidžiamas su muzikos meno ir mokslo žurnalu „Muzikos barai“.

Muzikų bendruomenę pasveikino kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas: „Nuoširdžiai sveikinu tradicinės Didžiosios muzikų šventės dalyvius ir šiųmečius „Auksinio disko“ laureatus. Prasminga, kad Tarptautinė muzikos diena Lietuvoje paminima pagerbiant geriausius muzikos atlikėjus, suburiant mūsų

Muzikos barai / 119

ŠVENTĖ

Dainuoja Monika Kučinska

šalies muzikų bendruomenę. Muzikos kalba yra universali, vienijanti, ji neturi sienų, tad ja bendrauti gali visi, kam pažįstamas muzikos raštas.

Muzika dovanoja stebuklą, nukelia į tauresnius pasaulius, skaidrina sielą.

Linkiu, kad šis stebuklas lydėtų ne tik per šią šventę, bet ir jai pasibaigus, kad muzikos garsai pakylėtų virš kasdienybės rūpesčių.“ Šių metų „Auksinio disko“ laureatus rinko LMS tarybos nariai: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai profesoriai Asta Krikščiūnaitė, Modestas Pitrėnas, Juozas Domarkas, profesoriai Ramunė Kryžauskienė, Leonidas Melnikas, Petras Kunca, Robertas Beinaris, docentas Vytautas Alenskas, muzikos kritikas Tomas Bakučionis ir LMS prezidentė prof. Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

Lietuvių tenoras Kristianas Benediktas (Lietuvoje žinomas kaip Vaidas Vyšniauskas) tarptautinėje arenoje ypač išgarsėjo Otelo vaidmens interpretacijomis. Sudėtingą G. Verdi operos partiją garsiausiuose pasaulio teatruose jis dainavo jau daugiau kaip 120 kartų. 2018 m. Samsono vaidmeniu („Samsonas ir Dalila“) Benediktas debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“. 2019 m. dienos šviesą išvydo pirmasis Benedikto CD, kurį jis įrašė drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, o išleido kompanija „Delos“. Šiuolaikinė muzika akordeonui Lietuvoje dažniausiai siejama su Rai-

Muzikos barai / 120

mondu Sviackevičiumi. Jis – daugelio naujų kūrinių šiam instrumentui pirmasis atlikėjas ir jų atsiradimo iniciatorius, festivalių rengėjas ir pedagogas, siekiantis šiuolaikinės muzikos virusu užkrėsti savo studentus.

Pastaraisiais metais šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje akordeono užsitarnautos tvirtos pozicijos daugeliu atžvilgiu yra R. Sviackevičiaus nuopelnas. Tarp ryškiausių pastarojo laiko kūrybinės veiklos projektų – rečitalis Lince (Austrija), kuriame maestro griežė jam dedikuotus O. Balakausko, R. Motiekaičio, V. Germanavičiaus, N. Valančiūtės, D. Čemerytės ir kitų autorių kūrinius. Neseniai R. Sviackevičiui teko garbė atidaryti vieną didžiausių festivalių Kinijoje, Harbino didžiajame teatre. Su simfoniniu orkestru, diriguojamu Yu Xuefengo, 3500 klausytojų akivaizdoje jis atliko specialiai atidarymo ceremonijai parašytą Liu Qiao kūrinį „Sun Island Ouverture“.

Choras „Vilnius“ – profesionalų kolektyvas, pasižymintis atlikimo kultūra, įvairiapusiškumu, edukacine veikla. Choras žengia koja kojon su šiandieninėmis meno aktualijomis, bet nepamiršta ir praeities epochų klasikos fondo. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškos muzikos sklaidai – kasmet parengiamos šiuolaikinių lietuvių kompozitorių opusų premjeros, išskirtiniai kūriniai pasiekia įrašų studiją. „Vilnius“ jau yra išleidęs 15 kompaktinių plokštelių, 300 kūrinių įrašų saugoma Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos fonduose. Išskirtinė choro ypatybė – kūrybiškumo ir profesionalumo sintezė, gebėjimas perteikti muziką skirtingoms klausytojų auditorijoms, netradicinių renginių ir projektų įgyvendinimas. Išskirtinė ir pastarųjų kelerių metų choro veikla – G. Kuprevičiaus operos „Liuterio durys“ pastatymas ir sklaida Lietuvoje, lietuvių autorių stambių formų veikalų premjeros, rengiamas Tarptautinis šv. Jokūbo festivalis.

Vienuolika metų gyvuojanti grupė „Subtilu-Z“ save pristato kaip ekstremaliai virtuozišką garso estetų sambūrį, kurio pagrindinis siekis – ypatinga skambesio kokybė. Šį pavasarį

Arfa skambina Giedra Julija Tutkutė

Akordeonistas Jonas Vozbutas

naują albumą „Play Life“ (Įsijunk gyvenimą) pristačiusi grupė tikslingai eina link to, kas, jų manymu, yra muzikos pašaukimas ir tikslas – jaudinti klausytoją, kalbėti jam, atskleisti svarbius vidinius išgyvenimus. Nuolat originaliais muzikiniais sumanymais klausytojus stebinantis ansamblis ne vienus metus dalyvavo ir „Didžiajame muzikų parade“, o 2011 m. pelnė Publikos simpatijų prizą. „Daugelį metų Lietuvos muzikų

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Smuikininkų ansamblis „Fiori musicali“

Orinta Lukauskaitė

sąjunga „Auksinio disko“ prizu laureatus apdovanodavo analogo neturėjusio 10 valandų trukmės koncertomaratono „Didysis muzikų paradas“ metu. Ilgainiui ėmėme ieškoti naujų formų, koncertą-maratoną rengėme televizijoje, kituose miestuose.

2016 metais dvidešimtuoju koncertu užbaigėme „Paradų“ ciklą. Pasaulinę muzikų dieną visada siekėme atkreipti dėmesį į jaunus, į didžiąsias scenas dar tik žengiančius muzikus. Šiais metais nusprendėme sujungti svarbiausius Lietuvos muzikų sąjungos renginius ir surengti vieną didelę šventę. Pastaraisiais metais išskirtinį dėmesį skiriame Birštono vasaros menų akademijai, tad ir savo šventę minėsime kartu su aktyviausiais jos, taip pat kitų renginių dalyviais, artimiausiais bičiuliais bei partneriais“, – pasakojo LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Smuikininkas Paulius Ubartas ir pianistas Povilas Ušinskis

Taigi šiais metais pirmą kartą Didžioji muzikų šventė vyko Valdovų rūmuose. Gausiai susirinkusiai publikai greta „Auksinio disko“ laureatų pasirodė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos, Birštono meno mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.

Pirmasis į sceną pakilo Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuiki-

ninkų ansamblis „Fiori musicali“, suburtas mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės. Būtent šis ansamblis, sudaręs Birštono menų akademijos smuikininkų ansamblio pagrindą, vasarą žavėjo akademijos dalyvius ir kurorto poilsiautojus. Valdovų rūmuose puikiai parinkta ansamblio programa (skambėjo Mozarto, Litvinovo ir Medvedovskio kūriniai) leido vaikams nuoširdžiai muzikuoti, o klausytojams – mėgautis žaviai jaunatvišku smuikininkų ansambliu. Ansambliui

Muzikos barai / 121

„fundamentalų“ pagrindą suteikė prie fortepijono sėdusi koncertmeisterė Neringa Krikščiūnė.

Ansamblį „Fiori musicali“ scenoje pakeitė BVMA numylėtiniai penktokas smuikininkas Paulius Ubartas ir šeštokas pianistas Povilas Ušinskis – abu iš Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos, pedagogių Nijolės Prascevičienės ir Raimondos Sližienės ugdytiniai. Klausant jųdviejų atliekamo L. Boccherini Menueto nevalingai mintys sukosi apie Šiaulių fenomeną ugdyti Lietuvai garsius vardus: Virgilijus ir Laimonas Noreikos, Saulius Sondeckis, Gintarė Skerytė, Povilas Jaraminas, Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“ ir šiandien per pasaulį skriejantis choras „Dagilėlis“... Tai tik maža dalis visų, išugdytų Saulės mieste...

Vis dar skambantis Menuetas skraidina į praeitį. Gal jį grojo ir Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio vaikai: smuiku – trumpakelnis Sauliukas, fortepijonu – ilgakasė kaspiniuota jo sesė Danguolė, prikalbinti mokytis muzikos kompozitoriaus Juozo Karoso, vadovavusio Klaipėdos muzikos mokyklai, karo metais perkeltai į Šiaulius... Ir tada suvoki, kad jeigu ne Juozas Karosas, kantriai varstęs Šiaulių inteligentų namų duris ir įtikinėjęs leisti vaikus į muzikos mokyklą, jeigu ne tie supratingi

Muzikos barai / 122

tėvai, padėję kilti galingam menų judėjimui, kažin kiek muzikų iš Šiaulių būtų netekusi mūsų kultūra...

O štai scenoje jau kitos Šiaulių muzikos atšakos – akordeono meno – pažiba Jonas Vozbutas, S. Sondeckio menų gimnazijos aštuntokas (mokytoja ekspertė Marytė Markevičienė).

Klausantis Jono net sunku suprasti, kas muzikoje išmokstama, o kas dosnios prigimties suteikta – jo virtuoziškumas neatsiejamas nuo muzikalumo, garso dinamikos valdymas – nuo įtaigos ir neįtikėtino poveikio publikai. Prasmėmis toli gražu ne Jono amžiui skirta, tačiau specialiai jam sukurta A. Nižniko pjesė „Kryžių kalnas“ akimirksniu užvaldė Valdovų rūmuose susirinkusią publiką. Tvyrojo tokia tyla, kad atrodė, jog net natūraliausias kvėptelėjimas sudarkytų muzikos rimtį... Praeities šešėliuose sustingo laikas...

Prisijungus Orintai Lukauskaitei (S. Sondeckio menų gimnazijos III klasė), akordeonų duetas kūrė siautulingą šėlsmą, grieždamas K. W. Glucko Furijų šokį iš operos „Orfėjas ir Euridikė“.

Koks kitas instrumentas savo žavesiu galėtų prilygti arfai? Nuostabūs dangiški akordai, skaidrūs arpeggio ir glissando raibuliavimai pagauna ir užhipnotizuoja grožiu, palaima, amžinybės pojūčiu... Skambindamas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Dainuoja Birštono meno mokyklos vokalinis ansamblis

LMTA magistrantė Charlotte Kilch

arfa jaunuolis Dovydas, būsimasis Izraelio karalystės valdovas, malšindavo karaliaus Sauliaus įsiūčio priepuolius – tai žinome iš Biblijos.

Tačiau arfa gali daugiau. Ji gali sujaudinti žmogaus sielą ir atverti pačius intymiausius jausmų niuansus, kerėti paslaptingais melodijų nėriniais, sekti senovės dainių baladžių istorijas ar prabilti kampuotais šiuolaikinės muzikos pasažais.

Lyg ir įprantame žavėtis vis dažnesniais soliniais Lietuvos arfininkių

Kristiano Benedikto apdovanojimą priėmė Lina Vyšniauskienė

pasirodymais, čia akivaizdi lyderė yra Joana Daunytė. Bet vyresnėlei teks pasitempti – į sceną žengia jaunoji Giedra Julija Tutkutė!

Trylikametė arfininkė mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Vilijos Grencevičiūtės arfos klasėje, neseniai ji tapo Lietuvos muzikų sąjungos Jaunųjų muzikų sekcijos nare. Arfa skambinti Giedra Julija pradėjo būdama trejų su puse metų. Pirmoji jos mokytoja – Daiva Šlyžienė. Gabi ir smalsi mergaitė nuolatos tobulinasi įvairiuose arfos meistriškumo užsiėmimuose, randa laiko ir kūrybai, ir grakštaus judesio siekiui. O trumpoje jos biografijoje jau rikiuojasi vis rimtėjančių konkursų geografija ir laurai – Lietuva, Slovėnija, Belgija, Italija, Švedija...

Didžiojoje muzikų šventėje Giedra Julija klausytojus sužavėjo skambindama Bedřicho Dobrodinský Gavotą ir Marcelo Grandjany Fantaziją arfai „Kolorado takas“. Į sceną žengiant Charlottei Kilch, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasės studentei, vėl prisiminimai nukėlė į Birštono vasaros menų akademijoje užgimusį gražų jaunimo kūrybiškumą skatinantį renginį – 2019 m. vasarą jau antrą kartą vyko Liaudies dainų konkursas Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės taurei laimėti. Vertinimo komisijai tiek pernai, tiek ir šiais metais buvo labai sunku išrinkti nugalėtojus – kūrybiškumu stebino ir mažiausi, ir vyresnieji BVMA dalyviai.

Tarytum jausdami šiandienos poreikį kuo vizualiau pateikti pasirinktas dainas, visi puošėsi netikėtais aksesuarais, rinkosi drabužius ir galvojo

Vytauto Miškinio sveikinimas „Auksinio disko“ 2019 m. laureatui chorui „Vilnius“

Ansamblis „Subtilu-Z“

apie dainas papildančius judesius – kad būtų ne tik žiuri, bet ir publikos įvertinti. Merės prizą pažadu geriausius dainininkus pakviesti į Didžiąją muzikų šventę tuoj pat papildė LMS prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Charlotte, atlikdama dzūkų liaudies dainą „Teka, teka“, dar kartą įrodė, kad ne tik linksmos dainos gali pelnyti laurus. Jaunoji solistė tiek Birštone, tiek Vilniuje nustebino ne tik publiką, bet ir – visiškai netikėtu amplua – savo profesorę Astą Krikščiūnaitę.

Gražus ir įpareigojantis BVMA reiškinys – auganti jaunųjų birštoniškių grupė. 2015 metais akademijoje Sūnaus Raimondo sėkme džiaugiasi tėvas Ričardas Sviackevičius

Muzikos barai / 123

ŠVENTĖ nes, Lietuvos muzikų sąjunga užsibrėžė užmirštąjį vilnietį propaguoti kiekviename renginyje. Dvi tarptautinės konferencijos (Vilniuje ir Minske), kompozitoriaus kūrinių koncertai Valdovų rūmuose, S. Moniuškos mokykloje Šalčininkuose, Minske ir LMS Muzikos svetainėje, paskaitos Birštone ir Riešėje bei Moniuškos kūrinių pristatymas įvairiuose koncertuose visoje Lietuvoje – toks Moniuškos metų kraitis LMS aruode.

Didžiojoje muzikų šventėje Halkos ariją iš operos „Halka“ atliko LMTA profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasės studentė Monika Kučinska.

Antroji renginio dalis buvo skirta 2019 metų „Auksinio disko“ laureatams. Skambant istorinėms fanfaroms (kompozitorius R. Žigaitis), į sceną kilo Raimondas Sviackevičius, choras „Vilnius“ ir jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas, ansamblis „Subtilu-Z“.

Kristianui Benediktui skirtą apdovanojimą atsiėmė jo žmona Lina, nes

garsusis tenoras tą akimirką Lisabonos operoje kūrė naują savo vaidmenį. Laureatus pasveikino berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vytautas Miškinis, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur ir LMS tarybos narys Tomas Bakučionis.

Laureatai, kaip ir dera vakaro solenizantams, vainikavo Didžiąją muzikų šventę įspūdingais pasirodymais, reprezentuodami savąsias kūrybos vertybes: R. Sviackevičius – moderniąja muzika akordeonui, choras „Vilnius“ – lietuviškais chorinės muzikos perlais, o ansamblis „Subtilu-Z“ akademiškai pramogine muzika sudėjo paskutinius šventinius akcentus.

Publika entuziastingais plojimais ir šūksniais „bravo“ išsireikalavusi kelių bisų, po koncerto skirstėsi džiugiai nusiteikusi. n MB inf.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

mokėsi vos dvi dainininkės, o štai 2019 m. pas Gintarę Skerytę tobulinosi jau per dešimt dainorėlių, kai kurie lankydami ir Donaldo Račio fortepijono pamokas. Tad Birštono meno mokyklos vokalinio ansamblio, vadovaujamo Ramunės Liutvynskienės ir Redos Černiauskienės, pasirodymas Didžiojoje muzikų šventėje vainikavo ilgametę bičiulystę su BVMA. Lietuvių liaudies daina „Oi tu strazde, strazdeli“, aranžuota Linos Kairytės, liejosi gaiviai, su jaunatvišku polėkiu.

Raimonda Sližienė ir jos auklėtinė S. Sondeckio menų gimnazijos ketvirtokė Kamilė Kaučikaitė – taip pat LMS ir BVMA bičiulės. Ne vienus metus bendraudami, galime atsižvelgti į kolegių norus ir lūkesčius, o jos atsidėkoja meniniais rezultatais.

Valdovų rūmuose Kamilė paskambino savo mėgstamo kompozitoriaus S. Rachmaninovo, apie kurio kūrinių programą drįsta svajoti, Etiudą-paveikslą, op. 39 Nr. 1.

Ruošdamasi minėti Stanislavo Moniuškos 200-ąsias gimimo meti-

Renginio dalyviai (iš kairės): Povilas Velikis, Raimonda Sližienė, Laurynas Vaitkus, Povilas Ušinskis, Jonas Vozbutas, Raimondas Sviackevičius, Paulius Ubartas, Orinta Lukauskaitė, Vytautas Švažas, Kamilė Kaučikaitė ir Dmitrijs Mihailovs

Muzikos barai / 124

GASTROLĖS TELEVIZIJA LIETUVIŲ GRUPEI SUBTILU-Z ATVĖRĖ DURIS Į DIDŽIULĘ RUSIJOS RINKĄ

Šešiolika dienų, trylika skirtinguose Rusijos miestuose surengtų koncertų, daugiau nei penki tūkstančiai klausytojų, per dešimt tūkstančių nukeliautų kilometrų. Tokie įspūdingi neseniai pasibaigusio charizmatiškojo „Subtilu-Z“ ketvertuko koncertinio turo Rusijoje skaičiai. Nacionaliniu instrumentu – birbyne – bei savitu muzikiniu braižu išsiskiriančiai ir didžiulį ištikimų klausytojų būrį Lietuvoje turinčiai grupei praėję metai buvo itin produktyvūs. Naujas albumas, „Auksinio disko“ prizas, dalyvavimas muzikiniame projekte „Kvartet 4x4“, transliuotame per milijoninę auditoriją turintį „Rossija Kultura“ kanalą, ir šiuos metus vainikavusios sėkmingos gastrolės didžiosiose Rusijos miestų koncertų salėse.

Dar šiltais įspūdžiais iš šios kol kas pačios didžiausios kolektyvo koncertinės kelionės dalinasi „Subtilu-Z“ nariai Povilas Velikis ir Laurynas Vaitkus.

- Trylikos koncertų turas Rusijoje – nemenkas iššūkis tokios mažos šalies atlikėjams. Ir toli gražu ne kiekvienas gali pasigirti tokiais skaičiais. Koncertavote Maskvos, Jekaterinburgo, Jaroslavlio, Belgorodo, Riazanės ir kitų miestų salėse. Kaip kilo mintis surengti turą ir kaip sekėsi jį organizuoti?

Laurynas Vaitkus: Šis koncertinis turas – daugelio metų atkaklaus darbo vaisius. Ir anksčiau esame koncertavę Rusijoje, visai neseniai dalyvavome TV projekte „Kvartet 4x4“, esame pelnę prizines vietas keliuose reikšminguose konkursuose, iš kurių reikšmingiausias buvo „Nacionalinė kolekcija“. Po jo jau anksčiau mus pastebėjusi prodiuserė ir ryžosi imtis šios koncertinės kelionės ir pasiro-

kas atlikėjui be galo svarbu.

- Kas labiausiai įsiminė šioje kelionėje? Galbūt buvo ypatingų, jaudinančių akimirkų?

dymų filharmonijose bei kitose prestižinėse Rusijos salėse organizavimo.

- Kokią programą išgirdo jūsų koncertinio turo auditorija ir kas jai patiko labiausiai?

Laurynas Vaitkus: Didžioji programos dalis buvo lietuviška – kūriniai iš naujausio albumo „Play Life“ bei mūsų pačių kompozicijos. Mums buvo labai svarbu lietuvišką muziką kaip dalį mūsų šalies identiteto pristatyti toje neaprėpiamoje kultūra alsuojančioje šalyje. Publika visur sutiko šiltai. Manau, didžiausią įspūdį klausytojams darė ne konkretūs kūriniai, bet nematytas instrumentas birbynė ir jos derinys su dviem akordeonais bei mušamaisiais, taip pat koncertų atmosfera.

Povilas Velikis: Paprastai atlikėjus iš kitų šalių publika priima kiek labiau atsipalaidavusi. O tas atsipalaidavimas pasitarnauja ir atlikėjams, ir viso koncerto nuotaikai. Išmokėme trylikos miestų publiką lietuviškai pasisveikinti ir pasakyti „ačiū“. Labai geras jausmas į pasaulį nešti savo kalbą ir kultūrą.

- Kaip atrodydavo jūsų dienotvarkė turo metu ir su kokiais sunkumais teko susidurti keliaujant?

Povilas Velikis: Prieš išvykstant į kelionę nesitikėjome, kad viskas eisis taip sklandžiai. Pagrindinis iššūkis buvo didžiulis tempas ir nemenki atstumai, kuriuos tekdavo įveikti traukiniais, automobiliais, lėktuvais, autobusais. Ilgainiui patekome į būseną, kai miestai, žmonės, koncertų salės ir kylančios smulkios problemos tarsi bėga pro šalį ir kūnas, regis, tau nebepriklauso.

Kojos pačios nuneša iki koncerto vietos, ir staiga vėl kupinas energijos stovi scenoje, nuovargio lyg nebūta. Po koncerto – ta pati rutina: autografai, bendravimas su publika ir kelionė į kito koncerto miestą.

Laurynas Vaitkus: Didžiausias iššūkis teko mus lydėjusiam garso režisieriui Žilvinui Baronui, nes jam teko prisitaikyti prie ne visada idealių techninių ir akustinių sąlygų. Puikus Žilvino darbas nepaisant riboto pasirengimui skirto laiko leido mums gerai jaustis scenoje. Galėjome visiškai koncentruotis į muziką,

Laurynas Vaitkus: Šalis viena, tačiau miestai labai skirtingi. Buvo daug įspūdingų ir stebinančių dalykų. Nuo mums, mažos šalies gyventojams, sunkiai suvokiamų atstumų – važiuoji ir matai, kad artimiausia degalinė ar kavinė, kur galėtum stabtelėti, yra už trijų šimtų kilometrų – iki oro sąlygų ar neįprastų kelio ženklų, įspėjančių apie meškas. Ypatinga akimirka buvo, kai mūsų Dmitrijui Jekaterinburge koncerto metu šeši šimtai žmonių dainavo „Su gimimo diena“.

Povilas Velikis: Šios dienos buvo vienos įspūdingiausių mano gyvenime, jos leido pažinti kitą šalį, žmones ir save. Smagu, kad užteko jėgų visą šį maratoną atlaikyti. Jų sėmėmės iš muzikos, publikos ir vienas kito.

- Šie metai jums buvo intensyvūs ir produktyvūs.

Kaip juos apibendrintumėte ir kokie ateities planai?

Povilas Velikis: Metai buvo kupini naujų koncertinių trajektorijų ir naujų patirčių – pirmą kartą koncertavome Ukrainoje ir Kinijoje, dalyvavome televiziniame projekte, išleidome ilgai brandintą albumą, buvome apdovanoti „Auksinio disko“ prizu.

Labai tikimės, kad kūrybiniai sumanymai augs ir plėsis, o nuotykiai tęsis.

MB inf.

Muzikos barai / 125

NETEKTIS GRAŽINA APANAVIČIŪTĖ

Gražina Apanavičiūtė gimė Kybartuose.

Vaikystė prabėgo sodyboje netoli ežero ir senelio bityne. Geroji mama, glostydama dukrelės kasas, liūdnai dainuodavo, gal todėl Gražinai taip sekėsi perteikti gražiausius lietuvių liaudies muzikos bruožus, liūdesys smelkiasi į širdį klausantis jos atliekamų dainų, bylojančių apie lietuvišką dvasią, jausmų harmoniją, laisvės ilgesį.

Apanavičių namuose visi gimtadieniai virsdavo muzikiniais vakarais, ir Gražina – dar mergaičiukė – sodriu balsu traukdavo numylėtą „Mano sieloj šiandien šventė“. Mokytis profesionaliai dainuoti G. Apanavičiūtė pradėjo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), Salomėjos Vaidžiūnaitės ir Aleksandros Staškevičiūtės klasėse. Tėvas labai norėjo matyti dukrą scenoje: nupirko pianiną, rūpinosi gyvenamuoju plotu Vilniuje. Buvo matyti begalinis dukros darbštumas siekiant dainavimo meno aukštumų.

Gražaus stoto, savito, spalvingo balso dainininkė Lietuvos operos ir baleto teatre dainuoti pradėjo dar nebaigusi studijų, 1968-aisiais. Repetavo Richardo Wagnerio „Lohengriną“, dainavo Mikaelą G. Bizet „Karmen“, Margaritą Ch. Gounod „Fauste“, Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“.

Operos ir koncertinėje scenoje brendo balsas, artistinė natūra, repertuare atsirasdavo vis kitokios stilistikos sceniniai paveikslai: Jaroslavna (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Katerina (D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“) ir kt. Ypač įtaigiai ji dainuodavo G. Verdi „Requiem“.

Ryškiausi vaidmenys sukurti G. Verdi (Aida, Elizabetė). G. Puccini (Toska, Turandot) operose. Gražina Apanavičiūtė laikoma viena geriausių Richardo Wagnerio operų atlikėjų.

Zenta „Skrajojančiame olande“, Ortrūda ir Elza „Lohengrine“, Venera „Tanhoizeryje“, kaip ir to paties kompozitoriaus kūrinių koncertai su žymiais dirigentais Arnoldu Katcu, Jevgenijumi Svetlanovu, Veronika Dudarova, Jonu Aleksa ir kitais, atskleidė retą solistės talentą ir pajėgumą kurti tokio sudėtingumo partijas. Gaila, kad Lietuvoje Wagnerio operų buvo pastatyta tiek mažai, o į užsienio šalis sovietmečiu solistei durys buvo uždarytos.

G. Apanavičiūtė daug dainavo diriguojant Jonui Aleksai. Su jo vadovaujamu teatro orkestru pasirodydavo ir koncertuose, atlikdama G. Verdi, G. Puccini, A. Rubinšteino operų fragmentus. Dainavo F. Schuberto „Stabat Mater“ su V. Noreika, R. Sipariu, I. Milkevičiūte, G. Grigorianu, V. Prudnikovu (1980), 1981 m. su teatro orkestru ir konservatorijos cho-

Muzikos barai / 126

Onos PAJEDAITĖS nuotr.

(1940–2019)

ru – J. S. Bacho Mišias h-moll, Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su A. Markausku ir Radijo ir televizijos choru – J. Brahmso „Vokiškąjį requiem“, 1986 m. koncerte, skirtame operos Lietuvoje 350 metų sukakčiai, – Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“.

Solistė koncertuodavo ne tik Lietuvoje.

1984 m. su J. Aleksos diriguojamu Leningrado simfoniniu orkestru dainavo fragmentus iš R. Wagnerio operų. Šalia manęs sėdėjęs miesto melomanas neišlaikė: „Koks puikus balsas!“ Leningrado filharmonijos vadovybė su malonumu kviesdavo J. Aleksą diriguoti, jam būdavo skiriamos sudėtingos programos, nes muzikantai ir klausytojai visada tikėjosi susitiksią su nepažinta europietiška kultūra. Kartu scenoje dažnai būdavo ir

G. Apanavičiūtė. 1989-aisiais Taline su Sergejumi Larinu ji atliko R. Wagnerio „Lohengrino“ fragmentus.

J. Aleksos, giliai jautusio vokalo esmę, įtaka Gražinai prasidėjo nuo pasirengimo Antono Rubinšteino operai „Demonas“. Dirigentas siekė personažo charakterio tikslumo, reikalavo dėmesio žodžiui, frazei, dramaturgijos elementams. Solistė ne tik sukūrė puikų Tamaros paveikslą, bet ir iš esmės permąstė atlikimo principus – jos dainavime atsirado paveikių dinaminių niuansų, prasmingų pauzių, jaudino balsu perteikiamos emocijos. Net piano dainuojama Wagnerio muzika būdavo sodrių potėpių, stebindavo vidine įtampa. Gražina jautė orkestrą, suvokdama, kad pati yra bendro muzikos kūno dalis. Įsimintinas G. Apanavičiūtės darbas TV pastatytoje Bélos Bartóko operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“.

Ryškūs G. Apanavičiūtės vaidmenys lietuviškose operose: Valdovė Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Eglė Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Dalia Balio Dvariono operoje ir kituose sceniniuose veikaluose. Koncertuose mėgdavo dainuoti fragmentus iš V. Klovos, B. Dvariono operų. Važiuodavo į Kompozitorių sąjungos rengiamus „Muzikos rudenius“, pristatydavo naujus kompozitorių opusus.

Premijuotas buvo jos atliekamas Jurgio Juozapaičio vokalinis ciklas pagal S. Nėries eiles „Diemedžiu žydėsiu“. Daug dainuodavo su „Sutartinės“ ansambliu, su juo radijo studijoje įrašė Vaclovo Juodpusio vokalinį ciklą „Zervynų kaimo dainos“. TV filmas „Iš atminties ežerų“ šiandien skamba kaip nevienareikšmės metaforos. Mėgo liaudies dainas, jas galėdavo laisvai interpretuoti pritariant ir Lietuvos filharmonijos kapelai, ir „Armonikai“.

Heidelberge padainavusi Elizabetę, nusivylusi savuoju teatru, 1991-aisiais solistė išvyko į JAV. Jau gegužės mėnesį jos koncertą surengė „Margučio“ radijas, Čikagos jaunimo centre vykusiame susitikime su didžia artiste dalyvavo gerai žinomas pianistas koncertmeisteris Mangirdas Motekaitis. „Stebint Gražinos Apanavičiūtės elgesį, bendravimą su aplinkiniais, kolegomis ir visiškai nepažįstamais žmonėmis, stebiesi jos paprastumu, gerumu ir kilnumu. Pyktis svetimas dainininkei. Ji moka atleisti“, – rašė tuosyk JAV gyvenęs Egidijus Mažintas. Tačiau JAV G. Apanavičiūtė surengė tik kelis solinius koncertus, kasdienybės buitis pasiglemžė dainininkę.

Jei ne geležinė nuo pasaulio skyrusi siena, dėl muzikiniu talentu, reto grožio balsu apdovanotos dainininkės būtų galėję varžytis pasaulio teatrai. Ji tiko būti pasaulio primadonų kohortoje.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

MUZIKŲ SĄJUNGOJE MUZIKOS SVETAINĖ KVIEČIA PAŽINTI MUZIKĄ IŠ ARTI Spalio 4 dieną atnaujintoje Muzikos svetainėje (Gedimino pr. 32–2) įvyko pirmasis renginys – įžymaus dainininko Jono Stasiūno 100-mečiui skirtas vakaras.

Gausiai susirinkusiems svečiams buvo pristatyta Lietuvos muzikų sąjungos išleista kompaktinė solisto plokštelė ir LRT dokumentinis filmas „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“.

Kompaktinę plokštelę pristatė dainininko dukra Aušrelė Stasiūnaitė-Čepulkauskienė. Ji papasakojo apie savo tėvą, vakarui atrinko įvairių metų įrašus, geriausiai reprezentuojančius ilgą Jono Stasiūno kūrybinį kelią.

Dukters pasakojimą ir išklausytus įrašus puikiai papildė biografinis filmas. Filmo autorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė pristatė drauge kūrusius operatorių Egidijų Povilaitį, montažo režisierę Janiną Sabeckienę, garso režisierių Audrių Penkaitį ir prodiuserę Lolitą Bytautaitę. Filmavimo įspūdžiais ir prisiminimais dalinosi Joną Stasiūną pažinoję vakaro dalyviai.

Spalio 22 dieną įvyko susitikimas su „Auksinio disko“ 2019 m. laureatu operos solistu Kristianu Benediktu (Lietuvoje žinomu kaip Vaidas Vyšniauskas). Buvo pristatyta naujausia atlikėjo kompaktinė plokštelė, rodomi vaizdo įrašai.

Dainininkas dosniai dalinosi interpretacijos meno subtilybėmis, įsimintinomis istorijomis, pasakojo apie įspūdingame karjeros kelyje sutiktus žmones ir nutikimus. Ypatingą kulminaciją vakaras pasiekė, kai svečias uždainavo. Išraiškingas jo tenoras, tik ką skambėjęs didžiausiose pasaulio operos teatrų salėse, tikrąja to žodžio prasme sudrebino Muzikos svetainę. Tiek nuostabių balso atspalvių tikrai neįmanoma išgirsti didelėje salėje. Tuo ir unikalūs vakarai Muzikos svetainėje!

Dainininkui talkino pianistė Olga Eleonora Taškinaite. Vakarą vedė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Lapkričio 11 dieną Muzikos svetainėje viešėjo svečias iš Baltarusijos smuikininkas Artiomas Šiškovas (Artiom Shishkov). Vakaro vedėjos Audronės Žigaitytės-Nekrošienės kalbinamas svečias pasakojo apie savo sėkmę Europos koncertų salėse. Paskui smuikininkas pagriežė įspūdingų kūrinių smuikui solo. Atlikėjo pageidavimu koncertas vyko prieblandoje, šviečiant tik vienam prožektoriui ir kelioms žvakėms. Tai leido klausytojams panirti į muzikos garsų kuriamas vizijas ir gėrėtis Artiomo Šiškovo virtuoziškumu, gebėjimu perteikti subtiliausius būsenų atspalvius.

16 tarptautinių konkursų laureatas Artiomas Šiškovas kaip solistas su orkestru debiutavo būdamas aštuonerių, tąsyk jis griežė Baltarusijos valstybinėje filharmonijoje. Šiandien tarp didžiausių savo laimėjimų smuikininkas vardija apdovanojimus tarptautiniuose Karalienės

Elžbietos (Belgija) ir Johanneso Brahmso (Austrija) konkursuose. Atlikėjo talentas yra įvertintas Vladimiro Spivakovo, „Naujų vardų“, Rusijos scenos menų fondų apdovanojimais. Taip pat jis yra pelnęs Baltarusijos Respublikos prezidento įsteigto Specialaus fondo prizą.

A. Šiškovas koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys, yra pirmasis Lipkindo kvarteto smuikas. Intensyvų koncertinį gyvenimą jis derina su dėstymu ir meistriškumo pamokų vedimu.

Smuikininkas yra koncertavęs su Valonijos karališkuoju kameriniu orkestru, Belgijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Rusijos nacionaliniu filharmonijos orkestru, Lenkijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Baltarusijos ir kt. orkestrais, bendradarbiavo su žymiais dirigentais, tarp kurių ir Lietuvos publikai žinomi vardai – Vladimiras Spivakovas, Konstantinas Orbelianas ir kt.

2018 m. A. Šiškovas įrašė J. S. Bacho kūrinių solo smuikui albumą (išleido „Backlash Music“).

Lapkričio 25 dieną grupė muzikių, ypač aktyviai dalyvavusių Stanislavo Moniuškos 200-osioms gimimo metinėms skirtų renginių programose, pakvietė į vakarą „Atsisveikinimo daina“ – paskutinį koncertą-susitikimą su iškilaus vilniečio kūryba. Vakaro moto – Moniuškos atradimas. Kiekviena renginio dalyvė atkreipė dėmesį į tuos kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos bruožus, kurie jos pačios buvo atrasti minint kūrėjo sukaktį ir paliko didžiausią įspūdį.

Renginyje dalyvavo dainininkės Asta Krikščiūnaitė ir jos mokinė Evelina Gancevska, pianistė Ala Bendoraitienė, vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė, šį kartą skambinusi fortepijonu, muzikologė Laima Budzinauskienė ir kompozitorė Audronė Žigaitytė.

Ala Bendoraitienė pasirūpino mielais dekoratyviniais akcentais, suteikusiais Muzikos svetainei Moniuškos laikų namų muzikavimui artimą dvasią.

Susirinkę klausytojai turėjo progą dalyvauti momentinėje viktorinoje ir laimėti prizų.

Vakaro metu buvo apibendrinti šiais metais įvykę renginiai, priminę užmirštą vilnietį Stanislavą Moniušką ir jo kūrybą. Konferencijos Vilniuje ir Minske, koncertai Vilniuje, Minske, Birštone ir Šalčininkuose leido tarsi iš naujo atrasti talentingo kūrėjo muzikos žavesį. Koncertassusitikimas „Atsisveikinimo daina“ buvo dar viena galimybė prisiminti žymiajam kompozitoriui skirtus renginius ir padėkoti visiems, kurių pastangomis jie galėjo įvykti.

Nors ir atsisveikinome su iškilia švente – Moniuškos metais, bet tikrai neatsisveikinome su jo kūryba. Priešingai, puoselėsime pamiltus kūrinius ir stengsimės su jais supažindinti kuo daugiau klausytojų.

MB inf.

Muzikos barai / 127

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Antanas JONUŠAS Birbynininkas (sausio 11 d.)

Gintaras JANUŠEVIČIUS Pianistas (sausio 16 d.)

Gintarė SKERYTĖ Dainininkė (vasario 5 d.)

Remigijus ADOMAITIS Choro dirigentas, berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vyr. dirigentas ir meno vadovas (vasario 9 d.)

Viktoras GERULAITIS Muzikologas, LMTA docentas (vasario 12 d.)

Alius MAKNAVIČIUS Trimitininkas (vasario 14 d.)

Artūras NOVIKAS Choro dirigentas, A. Noviko džiazo mokyklos meno vadovas (vasario 18 d.)

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ Pianistė, edukologijos mokslų daktarė (vasario 22 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 4 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 20 000 Eurų

MEDIJŲ OPERA „TRAVIATA“: IŠ PAGARBOS PRAEIČIAI, SU MEILE ATEIČIAI

Gruodžio 12 dieną Muzikos svetainėje pradėta rodyti atnaujinta medijų opera „Traviata“.

Su ja pasitikome ir 99-ąjį Lietuvos operos gimtadienį gruodžio 31 d. vakarą. „Traviata“ – viena populiariausių G. Verdi operų, Lietuvoje turinti ypatingą svarbą – būtent šios operos pastatymu 1920 m. gruodžio 31 d. 20 val. veiklą pradėjo Lietuvos profesionalus operos teatras. Nuo tų metų iki pat 2002-ųjų buvo puoselėjama unikali, niekur kitur pasaulyje negirdėta tradicija „Traviatos“ spektakliu palydėti Senuosius ir sutikti Naujuosius metus.

Medijų opera „Traviata“ – modernus paminklas pirmajai Lietuvos „Traviatai“.

Nuostabi G. Verdi pagal A. Diuma romaną „Dama su kamelijomis“ sukurta kurtizanės Violetos ir aristokrato Alfredo meilės istorija ir tragiška jos baigtis medijų operoje per valandą jausmingai papasakojama ant tam tikrų scenografiją kuriančių objektų rodant vaizdo projekcijas. Šiame pastatyme nauja susipina su sena – skambant šimtmečio balsams (Kipro Petrausko, Elzbietos Kardelienės, Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos ir kt.) emocionalūs reginiai ir dramatiškas šokis nauja, tačiau kiekvienam suprantama kalba kuria legendinę meilės ir pagarbos didžiajai Operai istoriją.

Kartais tradicijų keitimas ir naujovės nepasiteisina, tačiau medijų opera „Traviata“ yra išimtis. Kultūrą ir mūsų šaliai itin svarbų palikimą norint perduoti jaunesnėms kartoms, tenka ieškoti naujų būdų pamilti operą. Nuo pirmųjų scenos uždangos pakėlimo minučių net ir mažiausiam žiūrovui stebėti šią „Traviatos“ versiją nebus nuobodu. Tai naujas, Lietuvoje, o gal ir pasaulyje analogų dar neturintis formatas, kai tradicija išmaniai atnaujinama pasitelkus modernias technologijas.

Su „Traviatos“ istorija ir jos svarba Lietuvos kultūrai vakaro pradžioje supažindina idėjos autorė, kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Audronė Žigaitytė. Ji pristato ir medijų operos atlikėjus bei kūrėjus: režisierę Mariją Simoną Šimulynaitę, vaizdo instaliacijų autorių Rimą Sakalauską, garso režisierių Giedrių Litviną, scenografę Vitą Eidimtaitę. Garso takeliui panaudoti archyviniai įrašai (1931, 1953, 1955, 1957, 1958, 1988 m.), įamžinę Kipro Petrausko, Elzbietos Kardelienės, Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos, Kosto Šilgalio ir kitų operos solistų balsus. Naujesni įrašai daryti 2003 metais, tuomet Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis, dainavo Virgilijus Noreika (Alfredas), Julija Stupnianek (Violeta), Vytautas Juozapaitis (Žermonas), choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas).

Medijų operos „Traviata“ spektakliai vyksta Muzikos svetainėje (Gedimino pr. 32).

Užsisakyti spektaklį galima pageidaujamu laiku (mėnuo, diena, valanda).

Grupėje – ne daugiau kaip 50 asmenų.

Spektaklio kaina – 200 Eur. Užsakymai priimami: el. paštu info@muzikusajunga.lt telefonu +370 68614066 Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt SVARBU: Visos lėšos, sukauptos už medijų operos „Traviata“ spektaklius, skiriamos naujiems pastatymams.

Su „Traviata“ gimsta Medijų operos teatras „Medijų opera – naujas meninis edukacinis žanras. Ne vietoj operos teatro, o pakeliui į operos pažinimą“, – savo idėjos esmę trumpai apibūdina kompozitorė Audronė Žigaitytė. – Šiandien jau pradedame kurti naujus Medijų operos teatro pastatymus. Unikaliausias ir sudėtingiausias – Vilniuje gimusio garsios Radvilų giminės atstovo, iškilaus didiko kunigaikščio Antano Radvilos (1775–1833) opera „Faustas“, kuriai libretą kūrė pats Johannas Wolfgangas Goethe. Kiekvienas, ateidamas į mūsų „Traviatą“, paremia būsimus spektaklius, taigi – ir operos žanro, ir nežinomų Lietuvos operos istorijos puslapių pažinimą.“ ARTIMIAUSI NUMATOMI PASTAT YMAI: G. Verdi „Rigoletas“ A. Radvilos „Faustas“

Muzikos barai / 128

Medijų operos „Traviata“ spektakliai vyksta MUZIKOS SVETAINĖJE (Gedimino pr. 32).

Užsisakyti spektaklį galima pageidaujamu laiku (mėnuo, diena, valanda).

Grupėje – ne daugiau kaip 50 asmenų.

Spektaklio kaina – 200 Eur. Užsakymai priimami: el. paštu info@muzikusajunga.lt telefonu +370 68614066 Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt SVARBU: Visos lėšos, sukauptos už medijų operos „Traviata“ spektaklius, skiriamos naujiems pastatymams.