Stilius20200602_anonsas

2020 birželio 2–8 d.

Nr.21

Legendinis žurnalas

Danguolė Pečiukonytė-Juan Font

Pan­de­mi­jos sužeistoje Is­pa­ni­jo­je ilgisi lais­vės oro

TV pro­jek­tų ve­dė­jas Ro­lan­das Mac­ke­vi­čius atsk­lei­dė sa­vo pas­lap­tis

Da­ka­ro užkariautojo

antano juknevičiaus

gy­ve­ni­mą įp­ras­mi­no vė­ly­va tė­vys­tė

Kaina 1 Eur

A t­v i­r a i

Antanas, Matas ir Martina labiausiai mėgsta laiką leisti trise. Vilniuje vakarais išeina pavaikštinėti po senamiestį, o pajūryje traukia į pušynus.

10

Vė­ly­va tė­vys­tė įp­ras­mi­no

Da­ka­ro džen­tel­me­no gy­ve­ni­mą

Vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos lenk­ty­ni­nin­kų An­ta­nas Juk­ne­vi­čius (45 m.) su my­li­mą­ja rin­ ko­da­ros spe­cia­lis­te Mar­ti­na Žim­ku­te (37 m.) ir jųd­vie­jų pus­ket­vir­tų me­tų sū­nu­mi Ma­tu ka­ran­ti­ną lei­džia antruosiuose namuose Nidoje. Pri­vers­ti­niu sus­to­ji­mu Da­ka­ro žvaigž­dė net džiau­gia­si: „Tai me­tas, kai pa­sau­lį vėl imi ma­ty­ti ryš­kio­mis spal­vo­mis.“ O tas pa­sau­lis ke­tu­rių vai­kų tė­vui jau se­niai ge­ro­kai dau­giau nei sėk­mės ly­di­ma kar­je­ra, per­ga­lės ar pel­ nin­gas vers­las. Da­bar An­ta­no lai­mės są­vo­ka kur kas pap­ras­tes­nė ir tel­pa ji į žo­dį „šei­ma“.

M

ED­VAR­DAS ŽIČ­KUS

a­ža­sis Ma­tas nuo ma­žų die­ nų mė­gau­ja­si Kur­šių ma­rių oši­mu, gry­nu Ni­dos oru ir links­my­bė­mis gam­to­je. Į šei­ mos so­dy­bą pa­jū­ry­je sos­ti­nės cent­re gy­ ve­nan­tys An­ta­nas su Mar­ti­na sten­gia­si pasp­ruk­ti vos tik ra­dę lais­vą die­ną. Da­ bar čia bė­ga jų ka­ran­ti­nas. Di­džiu­lia­me ant lau­žo kai­ti­na­ma­me puo­de lenk­ty­ni­ nin­kas ruo­šia fir­mi­nį plo­vą, o tuo me­tu jo my­li­mo­ji den­gia sta­lą lau­ke. Po to šei­ ma sės ant dvi­ra­čių ir lei­sis pu­šy­nų ta­ kais. Va­ka­re vi­si drau­ge skai­tys pa­sa­kas ir il­gai, nie­kur nes­ku­bė­da­mi ste­bės be­si­ lei­džian­čią sau­lę. To­kių aki­mir­kų Da­ka­ro džen­tel­me­nu ti­tu­luo­ja­mo lenk­ty­ni­nin­ko gy­ve­ni­me iki šiol la­bai trū­ko, to­dėl dau­ ge­lį iš­gąs­di­nu­si pan­de­mi­ja jam su šei­ma su­tei­kė ga­li­my­bę ne tik ge­ro­kai su­lė­tin­ti tem­pą, bet ir šiek tiek leng­viau at­sik­vėp­ti. „Di­de­lio stre­so neiš­gy­ve­na­me, – pri­ si­pa­žįs­ta A.Juk­ne­vi­čius. – Šiuo lai­ko­tar­ piu daug kas gy­ve­ni­me pa­si­kei­tė vi­siems – ki­tiems gal la­biau, mums ma­žiau. Nors ma­no veik­la sus­to­jo, net ran­du sa­vo­tiš­ko gė­rio. Bep­ro­tiš­kas tem­pas stai­ga nut­rū­ko.

Ta­da pas­te­bi, kad sau­lė ryš­kiau švie­čia ir paukš­čiai gra­žiau čiul­ba. Tiek ne­pap­ras­tai pap­ras­tų da­ly­kų ap­link imi vėl ma­ty­ti.“ Il­gus me­tus jis mė­go grei­tį tiek tra­so­je, tiek ir gy­ve­ni­me, gal to­dėl neįp­ras­ta pas­ ta­rų­jų mė­ne­sių ra­my­bė An­ta­nui at­ro­do sa­vo­tiš­ka pa­sek­mė ne­si­bai­gian­čio ma­ra­ to­no, ku­ria­me bu­vo­me pri­vers­ti sus­to­ti. „Bė­gi­mas – vi­sų stre­sų prie­žas­tis, o šis pri­vers­ti­nis sus­to­ji­mas lei­do perk­rau­ti sa­ vo gy­ve­ni­mą, ne­per­deg­ti. Ma­nau, kad po 2020 06 02

Lenktynininką ir rinkodaros specialistę suvedė darbas, tačiau po kurio laiko profesiniai santykiai virto meile.

Vyriausiam sūnui esu pasakęs, kad mylėjau jį lygiai taip pat kaip ir kitus jo brolius bei seserį, bet savo laiko jam skyriau kur kas ma­ žiau nei kitiems. ka­ran­ti­no gy­ve­ni­mą ma­ty­si­me ryš­kes­nė­ mis spal­vo­mis, ne­pai­sant vi­sų blo­gu­mų.

Iš­gy­ven­si­me ir juos, juk prie vis­ko įp­ran­ ta­ma, o iš­šū­kius pa­ver­tę pa­mo­ko­mis tam­ pa­me tik stip­res­ni“, – įsi­ti­ki­nęs nuo­la­ti­nio po­zi­ty­vu­mo ir ge­ros nuo­tai­kos nes­to­ko­ jan­tis lenk­ty­ni­nin­kas.

Gy­ve­ni­me jis toks pat pap­ras­tas kaip ir ek­ra­ne. Kal­bė­tis su juo bū­tų ga­li­ma il­

gas va­lan­das ir, ko ge­ro, net to ne­pa­kak­ tų išk­lau­sy­ti vi­sų jo is­to­ri­jų, pa­gar­din­tų ska­niu hu­mo­ru. Šian­dien jis ne­bi­jo kal­ bė­ti apie gy­ve­ni­mą: mei­lę, tė­vys­tę, pa­tir­ tis ir klai­das, per­ga­les ir pra­lai­mė­ji­mus – tiek pro­fe­si­nius, tiek as­me­ni­nius.

– Ką tau reiš­kia Tė­vo die­na? – pa­ klau­siu, kai ap­link An­ta­ną sma­giai dūks­ ta šie­met ket­vir­tą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­ tis Ma­tas, kaip ir tė­vas, leng­vai ran­dan­tis bend­rą kal­bą net ir su pir­mą kar­tą ma­to­ mais žmo­nė­mis.

– Ma­lo­nu, kad to­kia die­na yra, bet kai vis­kas šei­mo­je ge­rai, di­de­lės reikš­mės nei Mo­ti­nos, nei Tė­vo die­na ne­tu­ri. Jei pa­gar­ ba gim­dy­to­jams kas­die­nė, pro­gos nė­ra 11

A t­v i­r a i

pan­de­mi­jos sužeistoje

Is­pa­ni­jo­je

lie­tu­vė la­biau­siai pa­siilgs­ta lais­vės oro

„Sa­ko­ma, kad ša­lys, kaip ir žmo­nės, tu­ri sa­vo kar­mą. Ma­ tyt, Lie­tu­va tik­rai pa­lai­min­ta Ma­ri­jos že­mė, kad CO­VID-19 kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du ne­pa­li­ko jo­je skau­džių pėd­ sa­kų, ne­pa­rei­ka­la­vo tūks­tan­čių mir­čių, de­šim­čių lau­ko li­ go­ni­nių ir pra­ra­di­mo aša­rų“, – įsi­ti­ki­nu­si jau ne vie­nus me­tus Is­pa­ni­jo­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vių me­ni­nin­kė Dan­guo­lė Pe­čiu­ko­ny­tė-Juan Font (48 m.). Pan­de­mi­ja jos ant­rai­siais na­mais ta­pu­siai ša­liai smo­gė itin skau­džiai – ka­da sau­lės le­pi­na­mas, ta­čiau ko­ro­na­vi­ru­so su­žeis­tas kraš­tas vėl bus toks kaip anks­čiau, dar nie­kas ned­rįs­ta prog­no­zuo­ti.

D

ED­VAR­DAS ŽIČ­KUS

an­guo­lės ir jos su­tuok­ti­nio Xa­ vier na­mus nuo Bar­se­lo­nos ski­ria vos va­lan­da ke­lio auto­ mo­bi­liu. Į šį mies­tą po­ra lei­ džia­si kas­kart, kai su­gal­vo­ja ro­man­tiš­kai pra­leis­ti va­ka­rą vie­na­me pa­mėg­tų res­to­ ra­nų, su­si­tik­ti su drau­gais ar tie­siog il­gė­ liau pa­va­ka­ro­ti. De­ja, Bar­se­lo­na da­bar lie­ tu­vių me­ni­nin­kės ir ka­ta­lo­nų vers­li­nin­ko po­rai at­ro­do to­li­ma kaip nie­kad. Ka­ran­ ti­nas is­pa­nus įka­li­no na­muo­se jau prieš ke­lis mė­ne­sius.

14

– Is­pa­ni­ja tar­si da­ly­vau­ja ma­kab­ riš­ko­se ko­ro­na­vi­ru­so var­žy­tu­vė­se pa­gal už­sik­rė­tu­sių­jų (be­veik ket­ vir­tis mi­li­jo­no žmo­nių) ir mi­ru­sių­ jų (be­veik 30 tūkst.) skai­čių. Kaip is­ pa­nų ko­va su nau­juo­ju vi­ru­su at­ro­ do tau, gy­ve­nan­čiai šio­je ša­ly­je jau il­gą lai­ką?

– Pie­tų Euro­pai ko­ro­na­vi­ru­sas, de­ja, bu­vo žiau­riai ne­gai­les­tin­gas. Gal dėl jų per­dė­to lė­tu­mo, vis­ko ati­dė­ji­mo ryt­die­ nai ar dėl to pie­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo bū­do – di­de­lio op­ti­miz­mo, kad jei ne šian­dien, tai ka­da nors prob­le­mos sa­vai­me iš­si­spręs.

Danguolė Pečiukonytė-Juan Font.

Svar­bu pa­si­to, pa­si­to, pa­si­to des­pa­ci­to – kaip to­je iki skaus­mo vi­siems pa­žįs­ta­ mo­je dai­no­je.

Is­pa­nai jau tre­čias mė­nuo tas dai­nas ir to­liau dai­nuo­ja, tik ki­taip – sa­vo na­ mų bal­ko­nuo­se. Dai­nuo­ja ir vi­si so­li­da­ riai kiek­vie­ną va­ka­rą gy­dy­to­jams plo­ja už jų drą­są ir be­ga­li­nį pa­siau­ko­ji­mą.

2020 06 02

Scanpix, as­me­ni­nis al­bu­mas, ana rosso

Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno supama Ispanija dar niekada nebuvo tokia tuščia, kaip pastaraisiais mėnesiais. Nors beveik 47 mln. gyventojų turinčią šalį lepina saulė ir šiluma, o valdžia pamažu atlaisvina karantiną, turizmas čia atsigaus dar negreit.

2020 06 02

15

P a­ž i n ­t i s

vėl džiaugiasi

bur­bu­liu­kų šo­kiu

Pa­sip­rie­ši­no glo­ba­li­za­ci­jai ir ją įvei­kė: Šam­pa­nės re­gio­ne, Reim­se, įsi­kū­ru­sių le­gen­di­nių šam­pa­no na­mų pa­vel­dė­to­ jas ir pre­zi­den­tas Pier­re’as Em­ma­nue­lis Tait­tin­ger (67 m.) iš ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jos iš­si­pir­ko ir su­sig­rą­ži­no sa­vo įmo­nę.

G

VAL­DAS PU­TEI­KIS

ar­sio­ji šam­pa­no im­pe­ri­ja prieš try­li­ka me­tų Tait­tin­ger gi­mi­nei ne­su­ta­rus fi­nan­si­niais klau­si­ mais bu­vo par­duo­ta Jung­ti­nių Vals­ti­jų in­ves­ti­ci­nei kom­pa­ni­jai „Star­ wood Ca­pi­tal“. Tai­gi šis pran­cū­zas sa­vo už­sis­py­ri­mu, įtai­ga ir hu­mo­ru pra­lau­ žė led­kal­nį. Pu­se lū­pų jo gim­ti­nė­je kuž­ 22

da­ma­si ir apie tai, kad iš gar­sios po­li­ti­ kų gi­mi­nės ki­lęs ir šam­pa­no ka­ra­liu­mi ti­tu­luo­ja­mas vy­ras – rea­lus pre­ten­den­ tas į Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tus.

Gal dėl to nuo šių me­tų gar­sių­jų šam­ pa­no na­mų vai­rą jis per­lei­do sa­vo 40-me­ tei duk­rai Vi­ta­lie.

– Esa­te kar­to­jęs: „Tu­rė­ti sa­vo gi­ mi­nės ir šei­mos var­di­nį pre­kių ženk­

lą – ir at­sa­ko­my­bė, ir reik­lu­mas sau bei ki­tiems, nes lo­go­ti­pas įpa­rei­go­ ja gerb­ti, kas su­kur­ta praei­ty­je, ir le­mia pers­pek­ty­vą.“ – Esu tre­čios kar­tos Tait­tin­ger gi­mi­ nės, tę­sian­čios šam­pa­no ga­my­bos tra­di­ci­ jas, pa­li­kuo­nis ir am­ži­nas sva­jo­to­jas: pir­ ma są­ly­ga įpa­rei­go­ja, nes jos atei­da­mas į šį pa­sau­lį ne­ga­lė­jau pa­si­rink­ti, o ant­ra ky­la iš ma­no pri­gim­ti­nės na­tū­ros – bū­ti am­ži­nu nuo­ty­kių ieš­ko­to­ju. Kas nes­va­jo­ ja, nuo­ty­kių ieš­ko­ti nie­ka­da ne­si­leis. Iki šiol pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­džiu oro uos­tuo­se, to­dėl tu­riu lai­ko gal­vo­je kur­ti įvai­riau­sias avan­ti­ūras.

Vi­są šį ro­man­tiz­mą pe­rė­miau iš mo­ti­nos, o drą­są rei­kia­mu mo­men­tu priim­ti spren­di­ 2020 06 02

nė ne­tu­ri nie­ko bend­ra su šam­pa­no is­to­ri­ja ir ga­my­ bos me­nu, ne­su tik­ras, koks to bu­te­lio tu­ri­nys, to­ dėl ne­ga­liu ra­miai jaus­tis ir bū­ti abe­jin­gas, nes at­ro­do, kad pro­tė­viai ma­ne ste­bi ir pa­si­ruo­šę nu­baus­ti už to­kį ap­si­lei­di­mą ir to­kią jų gy­ve­ ni­mo iš­da­vys­tę. Tai­gi nie­ ko ki­to ne­li­ko, kaip kreip­tis į ban­ką ir už 600 mi­li­jo­nų eurų grą­žin­ti Pran­cū­zi­jai oru­mą ir gar­bę.

Reim­se 1760-aisiais ka­ra­liaus Liud­vi­ko XV sti­liu­mi sta­ty­tos pi­lies šam­pa­no rū­siai me­na čia ka­dai­se lan­kiu­sius gar­sius Pran­cū­zi­jos ra­šy­to­jus, tarp jų – ir Vol­tai­re'ą.

mus pa­vel­dė­jau iš sa­vo tė­vo, bu­vu­sio Pran­cū­zi­jos po­li­ ti­ko, ku­ris pre­zi­ den­to Geor­ges’o Pom­p i­d ou val­ džios me­tais ėjo ša­lies tei­sin­gu­mo mi­nist­ro pa­rei­gas ir bu­vo su­kū­ręs vie­ną veiks­min­ giau­sių vals­ty­bės teis­mų ir įs­ta­ty­mų vei­ki­mo sis­te­mų.

Kai, ne­su­ta­rus šei­mos dau­gu­mai su ma­žu­ma, te­ko šam­pa­no na­mus par­duo­ti ame­ri­kie­čių in­ves­ti­ci­nei kom­pa­ni­jai „Star­ wood Ca­pi­tal“, iš­gy­ve­nau tik­rą tra­ge­di­ją, 2020 06 02

– Ir tai pa­da­ro žmo­ gus, ku­ris sa­ve va­di­na sva­jo­to­ju oro uos­tuo­se?

– Sva­jo­to­jas su už­sis­ py­ru­siu, kaip jau mi­nė­ jau, nuo­ty­kių ieš­ko­to­jo Iš tė­vo pa­vel­dė­jau cha­rak­te­riu. (Juo­kia­si.) sva­jo­to­jo pri­gim­tį, iš Esu iš­siug­dęs tvir­tą va­ lią ir už­sis­py­ri­mą: kai ma­mos – kal­nie­tiš­ką bu­vau jau­nas, bė­gio­da­ už­sis­py­ri­mą ir karš­tą vau 20–30 km kro­sus ir ar­dė­nie­čių krau­ją. nie­ka­da ne­pa­varg­da­ vau. Ma­no ma­ma ki­lu­ si iš Ar­dė­nų, kal­nuo­to Šiau­rės Ry­tų Pran­cū­zi­jos re­gio­no, kur nuo se­no gims­ta la­bai stip­rūs žmo­nės, net ar­dė­nie­čių vei­sia­mi ark­liai bū­da­vo to­kie at­kak­lūs, kad la­bai pri­si­dė­jo prie Na­po­leo­no ar­ mi­jos ski­na­mų per­ga­lių. (Juo­kia­si).

K

ne šiaip sau dra­mą, o tra­ge­di­ją, nes ne­be­ tu­rė­jau kam tar­nau­ti. Kai ke­liau­da­mas po pa­sau­lį ma­tau vit­ri­no­se ant bu­te­lio sa­vo pa­var­dę ir kai ži­nau, kad ame­ri­kie­čių įmo­

i­ta ver­tus, iš pri­gim­ties tu­ riu maiš­ti­nin­ko, ko­vo­to­jo, re­zis­ten­to ge­ną. Kad ir ko­ kio­je ne­ly­gio­je ko­vo­je at­si­dur­čiau, kad ir ko­kia ap­link ma­ne bū­tų pa­ lai­ky­to­jų ma­žu­ma, vi­sa­da gin­siu tie­są. Ma­ne įk­ve­pia kil­nūs šei­mos ir gi­mi­nės vy­rų poel­giai. Kas ga­lė­ jo pa­ti­kė­ti, kad ma­no se­ne­lis, Pier­ re’as Tait­tin­ger, ge­ne­ro­lo Edouard’o de Cas­tel­nau ma­jo­ras, Pir­mo­jo pa­ sau­li­nio ka­ro me­tais įsi­gis dva­rą pa­ čio­je Šam­pa­nės vy­nuo­gy­nų šir­dy­je ir po dau­ge­lio me­tų (1932-aisiais) su sa­vo svai­niu įkurs šam­pa­no na­mus.

Ta­čiau la­biau­siai esu pa­veik­tas sa­vo dė­dės Mic­he­lio Tait­tin­ger li­ki­mo: bū­da­mas vos dvi­de­šimt­me­tis po­li­tech­ ni­kos moks­lų stu­den­tas vo­kie­čių oku­pa­ ci­jos me­tais, vos pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­ 23

Ž v a i g ž­ d ė s

Milijardierius

DAR LABIAU PRALOBO

Ko­ro­na­vi­ru­sas, lai­kan­tis sa­vo gniauž­tuo­se vi­są pa­sau­lį, JAV vers­li­nin­ką Jef­fą Be­zo­są (56 m.) da­ro dar tur­tin­ges­nį. Pra­ban­gos po­rei­kį mi­li­jar­die­riui sten­gia­si įdieg­ti ir jo nau­jo­ji drau­gė Lau­ren Sanc­hez (50 m.).

N

es­var­bu, ku­riuo ke­liu eis žmo­ ni­ja, kaip kei­sis gy­ve­na­mo lai­ ko dva­sia, ko­kios dar kri­zės iš­tiks Že­mės pla­ne­tą, pre­kės tu­ri bū­ti pris­ta­ty­tos iš taš­ko A į taš­ką B. Šios pap­ras­tos tie­sos pag­rin­du ame­ ri­kie­tis J.Be­zo­sas įk­ūrė di­džiau­sią pa­ sau­ly­je elekt­ro­ni­nės pre­ky­bos bend­ro­vę „Ama­zon“. Ir to­kiu bū­du įs­tei­gė nau­ją 28

tur­to ly­gą – su­per­mi­li­jar­die­rių. Šiam klu­bui prik­lau­so tie, ku­rių tur­ tas ver­ti­na­mas 100 mi­li­jar­dų. J.Be­zo­so tur­tas iki ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos bu­ vo ver­tas 117 mlrd. JAV do­le­rių. Ame­ri­ kie­tis – tur­tin­giau­sias pa­sau­lio žmo­gus.

Be „Ama­zon“, jis dar tu­r i „Uber“, „Airbnb“, „Who­le Foods“, „Twit­ter“ ir „Goog­le“ ak­ci­jų.

2013-aisiais J.Be­zo­sas už 250 mln. JAV do­le­rių įsi­gi­jo se­niau­sią ir la­biau­siai ži­no­ mą JAV laik­raš­tį „The Was­hing­ton Post“.

1994 m. J.Be­zo­sas įk­ūrė elekt­ro­ni­nę kny­gų par­duo­tu­vę „Ama­zon“. Da­bar nė­ ra nie­ko to­kio, ko ne­bū­tų ga­li­ma įsi­gy­ ti per jo bend­ro­vę.

Net pa­sau­lį su­kaus­čiu­si kri­zė dėl ko­ ro­na­vi­ru­so – rak­tas į sėk­mę. Nie­ko to­ 2020 06 02

Turtingiausias pasaulio žmogus vis dažniau dairosi į kosmosą – nepasiektų pergalių Žemėje jam nebeliko.

kio, kad ki­lus pan­de­mi­jai ak­ci­jų kai­ na kri­to.

Dar iki ko­ro­na­vi­ru­so pro­ver­žio J.Be­ zo­sas par­da­vė ak­ci­jas ir su­si­žė­rė ge­rą pel­ ną. Ir il­gai­niui bend­ro­vės „Ama­zon“ įta­ka rin­ko­je sus­tip­rės bū­tent dėl CO­VID-19.

Pir­miau­sia JAV da­bar itin kles­ti mais­to pro­duk­tų pris­ta­ty­mo tar­ny­ba iš­ti­ki­miau­ siems „Ama­zon“ klien­tams.

2020 06 02

J.Be­zo­sas tri­na iš džiaugs­mo ran­kas, nes da­bar ga­li dar dau­giau pi­ni­gų skir­ti sa­vo ekst­ra­va­gan­tiš­kiems po­mė­giams, kaip an­tai kos­mi­nių eks­pe­di­ci­jų vers­lui „Blue Ori­gin“. Įdo­mu, kaip pa­si­kei­tė su­per­mi­li­jar­die­ riaus gy­ve­ni­mo bū­das nuo to lai­ko, kai sa­vo žmo­ną ra­šy­to­ją Mac­Ken­zie Tutt­leBe­zos (50 m.) pa­li­ko dėl bu­vu­sios ži­nių

ve­dė­jos, ak­to­rės, sraig­tas­par­nių pi­lo­tės L.Sanc­hez?

Ir čia J.Be­zo­sas įėjo į is­to­ri­ją. Praė­ ju­siais me­tais įvy­ku­sios sky­ry­bos jam kai­na­vo 38 mlrd. JAV do­le­rių. Tai bu­ vo bran­giau­sias san­tuo­kos nut­rau­ki­ mas pa­sau­ly­je.

Efek­tin­ga, at­kak­li ir ryž­tin­ga tre­čios kar­tos mek­si­kie­čių kil­mės ak­to­rė L.San­ chez kei­čia su­per­mi­li­jar­die­riaus įp­ro­čius.

Moks­liu­ko J.Be­zo­so lai­kai jau praei­ty­je.

Su­per­mi­li­jar­die­rius iki ko­ro­na­vi­ru­ so pan­de­mi­jos per ma­dos ko­lek­ci­jų de­ monst­ra­vi­mus sė­dė­jo pir­mo­sio­se ži­ūro­ vų eilė­se.

Jis tre­ni­ruo­ja­si, in­ves­tuo­ja į me­ną, per­ka pres­ti­ži­nį ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, pra­ban­gius vir­šu­ti­nio aukš­to apar­ta­ men­tus „212 Fifth Ave­nue“, ir, vil­kė­da­ mas ele­gan­tiš­ką kos­tiu­mą, ku­ria įvaiz­ dį Va­šing­to­ne. Čia, pa­si­bai­gus ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­ mi­jai, J.Be­zo­sas tu­rės vei­kiau­siai dau­giau įta­kos nei anks­čiau.

29