Stilius

2020 birželio 16–22 d.

Nr.23

Legendinis žurnalas

Na­ta­li­ja Bun­kė

Kir­to vy­rus dėl mei­lu­žių metančioms mo­te­rims Da­lia Sto­ryk: be ko aktorė neį­si­vaiz­duo­ja savo gyvenimo?

Ala­nas Choš­nau pa­ro­dė ro­man­tiš­ką­ją sa­vo pu­sę

Euro­ko­mi­sa­rui

Vir­gi­ni­jui Sin­ke­vi­čiui

tėvystė – rimtesnis iš­šū­kis negu aukš­tas pos­tas

Kaina 1 Eur

T a ­d a i r d a­b a r

Savo gyvenimo

neį­si­vaiz­duo­ja­ be spor­to, kom­piu­te­rio ir šach­ma­tų „Ar­tis­to gy­ve­ni­me kū­ry­bi­nis ke­lias ne­si­bai­gia, tie­siog su am­žiu­mi di­des­ni vaid­me­nys at­sit­ rau­kia. Toks jau li­ki­mas, bet aš ne­sis­kun­džiu.

Su­lė­tė­jęs gy­ve­ni­mo tem­pas man pa­tin­ka, nes esu at­ra­du­si tai­ką su sa­vi­mi“, – kal­bė­jo dau­ gy­bę įsi­min­ti­nų vaid­me­nų teat­re su­kū­ru­si ak­to­rė iš le­gen­di­nio re­ži­sie­rės Da­lios Ta­mu­ le­vi­či­ūtės de­šim­tu­ko Da­lia Sto­ryk (66 m.).

P

RŪ­TA PER­ŠO­NY­TĖ

rieš 21 me­tus D.Sto­ryk pa­puo­šė žur­na­lo „Sti­lius“ vir­še­lį. Nuot­rau­ ko­je 45 me­tų ak­to­rė spin­du­lia­vo aist­rą, tra­giz­mą, pas­lap­tin­gu­mą ir mo­te­riš­ką jė­gą. Jau tuo me­tu Da­lia bu­ vo su­kau­pu­si to­kį ryš­kų stip­rių vaid­me­ nų krai­tį, kad bet koks ar­tis­tas ga­lė­tų tik pa­vy­dė­ti. Ypač ver­ta pa­mi­nė­ti vaid­me­nis re­ži­sie­riaus Eimun­to Nek­ro­šiaus spek­tak­ liuo­se: Je­le­na And­re­jev­na – „Dė­dėje Va­ nioje“, Le­di Mak­bet – „Mak­be­te“, Gert­ rū­da – „Ham­le­te“.

D.Sto­ryk vai­kys­tė iki de­šim­ties me­tų pra­bė­go Kau­ne, Vi­li­jam­po­lė­je. Mo­kyk­lo­je ji de­gė no­ru bū­ti šo­kė­ja. Bet, kaip pa­ti sa­ko, ba­le­tui jos duo­me­nys bu­vo ne­tin­ka­mi, o mo­der­naus šo­kio anais lai­kais dar ne­bu­vo.

Tad me­niš­ka mer­gi­na iš­vy­ko į Vil­nių pa­ban­dy­ti pa­ra­gau­ti ak­to­rės duo­nos. Jai nu­si­šyp­so­jo lai­mė, nes pa­te­ko į re­ži­sie­rės D.Ta­mu­le­vi­či­ūtės gar­sų­jį ak­to­rių kur­są ir 1975 m. su sa­vo ta­len­tin­gais bend­ra­ kur­siais atė­jo dirb­ti į Valstybinį jau­ni­mo teat­rą. Da­lios žvaigž­džių va­lan­da su­ta­ po su teat­ro trium­fu: da­bar neį­ti­kė­ti­na, kad praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­tą­jį ir de­vin­ tą­jį de­šimt­me­čiais ži­ūro­vai sto­vė­da­vo bi­ lie­tų į E.Nek­ro­šiaus ir D.Ta­mu­le­vi­či­ūtės spek­tak­lius per nak­tį.

Pir­ma­sis D.Sto­ryk vy­ras bu­vo ak­to­ rius Ar­ūnas Stor­pirš­tis – kur­so drau­gas.

Po pen­ke­rių me­tų juo­du iš­sis­ky­rė. Ant­ 12

Šios vasaros pradžioje Dalia Storyk su savo keturmete anūke Kotryna ilsėjosi Nidoje.

ra­sis ak­to­rės su­tuok­ti­nis Ar­vy­das Zy­kus (65 m.) – gy­dy­to­jas uro­lo­gas. „Nuos­ta­bu, kad vy­ro pro­fe­si­ja ki­ta. Jis su drau­gais kal­ba apie sa­vo rei­ka­lus, o aš tuo me­tu il­siuo­si. Kai pas mus užg­ri­ūva teat­ra­lų, jis il­si­si. Jei ir vy­ras bū­tų ak­to­ rius, grįž­tu­me su tais pa­čiais rū­pes­čiais – tik­rai išp­ro­tė­tu­me“, – prieš po­rą de­šimt­ me­čių „Sti­liui“ kal­bė­jo ak­to­rė.

Kai juo­du su­si­pa­ži­no, Ar­vy­das ant­ rus me­tus dir­bo Šven­čio­ny­se: „Jau ne­ bep­ri­si­me­nu, kaip su drau­gų kom­pa­ni­ja at­si­dū­riau ma­ža­me mies­te­ly­je, sve­čiuo­ se pas dak­ta­rą. Vis­kas vy­ko kaip An­to­no Čec­ho­vo pje­sė­se: dir­ba jau­nas dak­ta­ras baž­nyt­kai­my­je, pas jį at­va­žiuo­ja bū­rys in­te­li­gen­tų iš did­mies­čio. O dak­ta­ras tik­ rai gra­žus, gy­ve­no po­lik­li­ni­ko­je. Grį­žau į teat­rą ir sa­kau: „Su­si­pa­ži­nau su dak­ta­ ru, ku­rį ver­ta įsi­my­lė­ti.“

Kūrybinis lėtėjimas vyko palengva, nebuvo, kad staiga mano karjera buvo nukirsta kaip medžio šaka.

as­me­ni­nis al­bu­mas

Taip ir at­si­ti­ko – ji iš­te­kė­jo ant­rą kar­tą.

Tuo me­tu klau­si­nė­ja­ma apie sa­vo kas­ die­ny­bę ir po­mė­gius ak­to­rė pa­sa­ko­jo, jog do­mi­si fut­bo­lu, tris kar­tus per sa­vai­tę su ma­lo­nu­mu eina į spor­to sa­lę ir mankš­ti­ na­si su tre­ni­ruok­liais. Pas­por­ta­vu­si iki va­liai Da­lia ke­le­tą va­lan­dų kal­bin­da­vo kom­piu­te­rį. Mo­te­ris pu­siau juo­kais, pu­ siau rim­tai sa­kė, kad yra pa­me­tu­si gal­vą dėl šio iš­ma­naus prie­tai­so. Ji ti­ki­no, kad dirb­ti sek­re­to­re ga­lė­tų nors ir ki­tą die­ną, be to, pas­ta­ruo­ju me­tu mo­kė­si ma­ke­tuo­ ti: „Iki di­zai­ne­rės dar trūks­ta, o kai iš­ mok­siu, gal ir ieš­ko­siu pa­pil­do­mo dar­bo.“ Ta­da ak­to­rės vien­tur­tei duk­rai Jus­ti­ nai bu­vo pen­kio­li­ka me­tų. Paaug­lė bu­ vo šei­mos tech­no­ma­nė, jai se­kė­si tiks­ lie­ji moks­lai.

D

a­lia są­mo­nin­gai nep­ra­ti­no duk­ ters prie teat­ro. Spek­tak­lių die­ no­mis Jus­ti­na lik­da­vo na­muo­se su tė­vu. Kai jos ma­žos kas nors pak­laus­ da­vo, kuo bus užau­gu­si, mer­gai­tė at­sa­ky­ da­vo, kad bū­ti ak­to­re ne­lei­džia ma­ma, o gy­dy­to­ja – tė­vas. Jus­ti­na, ku­riai da­bar 36 metai, bai­gė vers­lo va­dy­bą ir dir­ba rin­ko­ da­ros sri­ty­je.

D.Sto­ryk pa­sa­ko­jo die­vi­nan­ti dy­ki­nė­ji­ mą – kai ga­li­ma nie­ko ne­veik­ti ir dėl nie­ko nek­var­šin­ti gal­vos. Mies­čio­niš­kai kai­miš­ ką dy­ki­nė­ji­mo se­zo­ną ji ati­da­ran­ti va­sa­rą prie Kal­ta­nė­nų esan­čio­je so­dy­bo­je: „Nu­va­ žiuo­ja­me ir sė­di­me ten ke­tu­rias sa­vai­tes.

Ge­ra kai­me pa­si­vaikš­čio­ti ba­sai po žo­lę.“

K

ai­me kiek­vie­nas šei­mos na­rys gy­ ven­da­vo sa­vo gy­ve­ni­mą: Ar­vy­das žve­jo­da­vo, duk­ra vaikš­čio­da­vo po pie­vas su sa­vo pas­lap­ti­mis, o Da­lia įsi­tai­ siu­si ant Gi­lu­čio eže­ro kran­to skai­ty­da­ vo sun­kius ro­ma­nus. Pa­va­ka­re į so­dy­bą ne­re­tai at­vyk­da­vo sve­čių teat­ra­lų, ne­to­ lie­se tu­rin­čių so­dy­bas.

Anuo­met pak­laus­ta, ar ant­rą kar­tą rink­ tų­si ak­to­rės pro­fe­si­ją, D.Sto­ryk su­si­mąs­tė: „Teat­re vis­kas prik­lau­so nuo re­ži­sie­riaus: duos vaid­me­nį ar ne­duos, vai­dins ak­to­rius ar ne­vai­dins. Vi­są gy­ve­ni­mą ak­to­rius jau­ čia­si lyg po Da­mok­lo kar­du. Dėl to at­si­ran­ da įtam­pa, ner­vin­gu­mas, dar­bo ba­das.“ Ne kar­tą ji gal­vo­jo išei­ti iš teat­ro. Bet pas­kui su­si­mąs­ty­da­vo: „Dar­bo, kai man per ke­tu­rias­de­šimt, jau, ko ge­ro, ne­ga­lė­ čiau pa­keis­ti. Ki­tur trūks teat­ro dva­sios.

Dirb­ti teat­re man ne­pap­ras­tai įdo­mu. Šį se­zo­ną vai­di­nu še­šiuo­se spek­tak­liuo­se, ta­ čiau at­ro­do, kad tai ma­žai.“

T

a­čiau vaid­me­nų ba­du jai var­gu ar rei­kė­jo skųs­tis. Jau nep­rik­lau­so­ my­bės pra­džio­je su E.Nek­ro­šiaus spek­tak­liais ji pra­vė­rė ge­le­ži­nę užsk­lan­dą į Euro­pą, vė­liau gast­ro­lių geog­ra­fi­ja nu­ sid­rie­kė ir į to­li­miau­sius že­my­nus: „Bū­ da­vo lai­kai, kai per gast­ro­les pul­da­vo­me vai­kams pirk­ti ba­tų. Da­bar į už­sie­nį va­ žiuo­ju kaip po­nia – ba­tų ir Lie­tu­vo­je pil­na.“ Sve­čiuo­se kraš­tuo­se bū­ta įvai­rių su­ si­ti­ki­mų, teat­ro ati­da­ry­mo ri­tua­lų, priė­ mi­mų, po­kal­bių su žur­na­lis­tais. D.Sto­ryk pri­si­me­na, kaip dar nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je Niu­jor­ke vai­din­da­ma E.Nek­ro­ šiaus spek­tak­ly­je „Dė­dė Va­nia“ ju­to išs­ kir­ti­nį ži­ūro­vų dė­me­sį. „Šis spek­tak­lis – tai tas to­bu­las va­ rian­tas, kai pje­sė, re­ži­sie­rius, part­ne­ riai, dai­li­nin­kas – vis­kas har­mo­nin­gai su­si­lie­ja. Per mū­sų gast­ro­les Niu­jor­ke ži­ūro­vai ver­kė. To­kios aki­mir­kos puo­ šia gy­ve­ni­mą“, – sa­kė Da­lia.

Tas gast­ro­les D.Sto­ryk iki šių die­nų pri­ me­na gar­saus ame­ri­kie­čių fo­tog­ra­fo Ri­ char­do Ave­do­no fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mas, 13

a tv i r a i

Lietuvis jau sugebėjo pelnyti aukščiausių Europos Sąjungos pareigūnų pagarbą.

Nuotraukoje – su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen.

Euro­ko­mi­sa­rui tė­vys­tė

užaugino naujus sparnus

P

Ed­var­das Žič­kus

rieš ge­rus še­še­rius me­tus su­si­tuo­ kę uk­rai­nie­tė Ka­te­ry­na ir vil­nie­ tis Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čiai džiau­gė­si Nau­juo­sius me­tus su­ti­kę drau­ge – ke­tu­rių as­me­nų šei­ma ra­mia­me Briu­ se­lio prie­mies­ty­je įsi­kū­rė iš­si­nuo­mo­ta­me na­me. „Rink­da­mie­si būs­tą neieš­ko­jo­me pra­ban­gos, nes mums ji vi­sai ne­rei­ka­lin­ 16

ga. Ieš­ko­jo­me na­mų ato­kiau nuo mies­to cent­ro, ra­mes­nia­me ra­jo­ne, gal­vo­jo­me apie tai, kur vai­kai ga­lė­tų lan­ky­ti dar­ že­lį, kur bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti šei­mai, – pa­sa­ko­ja sėk­min­gą tarp­tau­ti­nę po­li­ti­ko kar­je­rą da­ran­tis lie­tu­vis. – Ka­dan­gi dar­ be bū­nu anks­ti ry­te, o na­mo va­žiuo­ju jau pa­si­bai­gus eis­mo spūs­tims, ne­pa­bi­jo­jo­me ap­si­gy­ven­ti Briu­se­lio pak­raš­ty­je, kur ge­ rai jaus­tų­si vi­si šei­mos na­riai.“

De­ja, pan­de­mi­ja ne­ta­po ga­li­my­be pra­ leis­ti dau­giau lai­ko, net prie­šin­gai – ne­ti­ kė­tai vėl išs­ky­rė šei­mą. „Prieš pra­si­de­dant ka­ran­ti­nui žmo­na su sū­nu­mi ir duk­re­le iš­vy­ko pa­sis­ve­čiuo­ti pas tė­vus į Uk­rai­ną, po to grį­žo į Lie­tu­vą. Įve­dus ka­ran­ti­ną šei­ma li­ko Vil­niu­je, o aš Briu­se­ly­je. Nors prieš Ve­ly­kas pa­vy­ko grįž­ti į Lie­tu­vą, po jų vėl te­ko iš­vyk­ti į Bel­gi­ją“, – apie ne­ti­ kė­tai sug­riu­vu­sius pla­nus pri­si­pa­žįs­ta 2020 06 16

Scanpix, as­me­ni­nis al­bu­mas

Jis užau­go pil­ka­me dau­gia­bu­ty­je, paaug­lys­tė­je len­kė nu­ga­rą sta­ty­bo­se, kad pa­dė­tų ma­ mai, vie­nai augi­nu­siai du vai­kus. Tai pra­džia is­to­ri­jos žmo­gaus, di­džio­sio­mis rai­dė­mis jau įra­šy­to į Lie­tu­vos po­li­ti­kos is­to­ri­ją ir nea­be­jo­ti­nai apie sa­ve dar lei­sian­čio iš­girs­ti vi­sai Euro­pai. Ir tas žmo­gus – jau­niau­sias vi­sų lai­kų mū­sų ša­lies mi­nist­ras, o da­bar už ap­lin­ ko­sau­gą, žve­jy­bą ir van­de­ny­nus at­sa­kin­gas euro­ko­mi­sa­ras Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čius (29 m.).

Virginijus Sinkevičius džiaugėsi, kad jo šeimai pagaliau pavyko įsikurti Briuselyje, tačiau su mylimiausiais žmonėmis jį netikėtai išskyrė COVID-19 pandemija.

17

k e­l i o­n ė s

Kar­vių ra­gai, vais­ta­žo­lės

ir kve­pian­ti že­mė

Nuo­gas bal­ta­sis. Už­ra­šas vy­no eti­ke­tė­je su­ža­di­no no­rą pas­mal­sau­ti, ką šia ži­nu­te no­rė­jo pa­sa­ky­ti vyn­da­rys Ger­ notas Hein­ric­has iš Aust­ri­jos. Prie at­sa­ky­mo šiek tiek priar­tė­jau, kai vie­nas bi­čiu­lis so­mel­jė „nuo­go vy­no“ įpy­ lė į tau­rę. Švie­žio der­liaus vy­nas bu­vo nes­kaid­rus, gau­sus iš­raiš­kin­gų, bet la­bai sub­ti­lių aro­ma­tų, ku­rie bū­din­gi so­ li­džiam, bent ke­le­rius me­tus bu­te­ly­je bran­din­tam vy­nui.

Bio­di­na­miš­kai pri­ži­ūri­mi Šti­ri­jos vy­nuo­gy­nai, ku­riuo­ se dau­giau­sia augi­na­mos ‘Sau­vig­non Blanc’ vy­nuo­gės.

22

Jū­ra­tė Sprin­dži­ūnai­tė

G

Gast­ro­no­mi­jos žur­na­lis­tė

urkš­nis šio vy­no ma­ne pak­vie­tė į la­bai il­gą ke­lio­nę, ku­rio­je daug mis­ti­kos ir dar dau­giau ne­ži­no­ mų­jų. Ta ke­lio­nė trun­ka ke­le­tą me­tų, bet ji ne­reiš­kia nuo­la­ti­nio ke­lia­vi­ mo iš ša­lies į ša­lį. Tai – pa­ži­ni­mo ke­lio­nė.

Bet vie­na jos da­lis ma­ne at­ve­dė į Aust­ri­ją,

kur su­si­ti­kau su vyn­da­riais na­tū­ra­lis­tais ir aiš­ki­nau­si „nuo­go vy­no“ esy­bę.

Kad lik­tų ma­žiau mis­ti­kos, iš kar­to sa­ kau: ta ke­lio­nė yra eko­lo­gi­nio, bio­di­na­ mi­nio ir na­tū­ra­laus vy­no pa­ži­ni­mas, bet pa­žin­din­da­ma­sis su to­kiu vy­nu su­ži­nai ge­ ro­kai dau­giau da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, kas yra ant­ro­po­so­fi­ja, ku­ri tu­rė­jo įta­kos Vy­dū­nui, ar­ba gry­bas my­corr­hi­zal, są­vei­kau­jan­tis su me­džių šak­ni­mis ir su­ku­rian­tis po­že­mi­ nį „Wi-Fi“ tink­lą. Pa­si­ro­do, apie eko­sis­te­ mą ži­no­me itin ma­žai, nors tai yra žmo­ ni­jos ge­ro­vės ir sau­gu­mo pag­rin­das. Štai iki ko­kių pa­ži­ni­mo pla­tu­mų ga­li nu­ves­ti įdo­mus vy­nas, o tiks­liau jo kū­ri­mo fi­lo­ so­fi­ja. Jį da­ran­tiems vyn­da­riams tai yra gy­ve­ni­mo bū­das, ku­ris api­ma ne tik dar­ bą vy­nuo­gy­nuo­se, vy­ni­nė­je, gy­vu­lių, be ku­rių bio­di­na­mi­nis ūki­nin­ka­vi­mas sun­ kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas, trak­to­riaus ar ark­

lio pa­si­rin­ki­mą vy­nuo­gy­nams ap­dirb­ti, bet ir as­me­ni­nio auto­mo­bi­lio pir­ki­mą.

Pa­žin­tis su Aust­ri­jos vy­nu pra­si­dė­ jo ant sta­taus skar­džio Šti­ri­jos re­gio­no vyn­da­rio Wil­lio Satt­le­rio vy­nuo­gy­ne, kur nuo apa­čios iki vir­šaus vin­gu­riuo­ja vyn­ me­džiai. Čia taip sta­tu, kad rei­kia pas­tan­ gų išs­to­vė­ti. Su­dė­tin­gos są­ly­gos, kai rei­ kia vyn­me­džius for­muo­ti, ge­nė­ti ar skin­ti der­lių. Wil­lis ne­ša­si kas­tu­vą ir stab­te­lė­jęs tarp vyn­me­džių eilių ima kas­ti. Į ran­kas pai­ma že­mės, ją uos­to. „Ji gy­va, kve­pia“, – il­gai pri­si­mer­kęs uos­to švie­žiai iš­kas­tą dir­vo­že­mį. Tą aki­mir­ką pri­si­mi­ niau moks­li­nin­ko mik­ro­bio­ lo­go Clau­de’o Bour­guig­no­ no pa­sa­ky­mą, kad svei­ka, gy­vy­bės pil­na že­mė kve­pia ska­niai. Jei augo­te kai­me, tas kva­pas bus mie­las,

23

pažintis

Ka­ran­ti­nas

ge­riau­siam pa­sau­lio vi­rė­jui

pri­me­na že­mės dre­bė­ji­mą Žy­miau­siam Ita­li­jos vir­tu­ vės še­fui Mas­si­mo Bot­tu­ rai (57 m.) te­ko už­da­ry­ti sa­vo tri­jų žvaigž­du­čių res­to­ra­ną Mo­de­no­je. Da­bar ge­riau­siu pa­sau­lio vi­rė­ju ti­tu­luo­ja­mas vy­ras va­ka­rais dau­giau nei 1,2 mln. sa­vo se­kė­jų per so­ cia­li­nius tink­lus mo­ko, kaip pa­tiems pa­si­ga­min­ti ma­ka­ ro­nus, ku­rie ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos me­tu su­teik­tų ne­pa­kar­to­ja­mo džiaugs­mo.

V

i­so pa­sau­lio gur­ma­nai mė­ne­ sių mė­ne­sius lau­kia, kad ga­lė­ tų už­si­sa­ky­ti vie­tas M.Bot­tu­ros res­to­ra­nuo­se. Ita­li­jos vi­rė­jui su žmo­na ir vers­lo part­ne­re La­ra Gil­mo­re prik­lau­so ne vie­nas kri­ti­kų iš­liaup­sin­tas ir ap­do­va­no­tas res­to­ra­nas. „Šis me­tas – mil­ži­niš­kas iš­šū­kis. Pa­ na­šu į dis­to­pi­nio (prie­šin­gai nei uto­pi­ja, reiš­kia tai, kas negra­žu ir ne­mie­la. – Red.) žan­ro fil­mą, – at­si­dūs­ta vir­tu­vės ge­ni­jus.

– Ne­di­de­lė Mo­de­na – vie­nas žy­miau­sių Ita­li­jos mies­tų, itin lan­ko­mas tu­ris­tų. Da­ bar tai tar­si mi­ru­si vie­ta.“ – Ka­da pas­te­bė­jo­te, kad pa­dė­tis rim­ta?

– Kai ta­po aiš­ku, kad tai pa­lies vi­są Ita­ li­ją. Mo­de­na jau bu­vo ta­pu­si „rau­do­ną­ja 28

Massimo su žmona Lara atsiima vieną iš daugelio savo apdovanojimų.

zo­na“, nie­kas ne­beat­vyk­da­vo. Bet kad ši bė­da išp­lis po vi­są Ita­li­ją...

– Ko­kia sa­v i­jau­ta ne­ter­mi­nuo­ tam lai­kui už­da­rius po­pu­lia­rius res­ to­ra­nus?

– Kaip išp­ro­tė­ju­sio... Dar vi­sai ne­se­niai ma­no res­to­ra­nai Mo­de­no­je bu­vo pil­nu­tė­ liai, bet bu­vo jus­ti žmo­nių ner­vin­gu­mas.

Va­ka­re pa­gal­vo­jau: „Kas man tik­rai svar­ bu?“ Su­vo­kiau: ma­no ko­man­da.

Tuo­met nusp­ren­džiau res­to­ra­nus už­da­ ry­ti. Bet bu­vo sma­gu, kad dau­ge­lis Mo­de­ nos gy­ven­to­jų no­rė­jo tuo­jau pat už­si­sa­ky­ ti sta­liu­ką tam lai­kui, kai vėl at­si­da­ry­si­me.

– Ar dar ga­li­te mie­go­ti?

2020 06 16

Italija Ligūrijos jūra

Adrijos jūra

Korsika

Tirėnų jūra

Gy­ve­ni­mas ka­ran­ti­no są­ ly­go­mis na­muo­se tu­ri tą tei­gia­mą pu­sę, nes mais­ tas įgy­ja di­des­nę ver­tę.

– La­bai sun­kiai. Vė­ly­vą va­ka­rą nuei­nu į sa­vo mu­zi­kos stu­di­ją ir ban­dau apie tai ne­gal­vo­ti, bet ne­la­bai pa­vyks­ta. Vie­nin­te­ lis da­ly­kas, kuris bent trum­pam pa­de­da, – leng­vo tu­ri­nio fil­mai. Ne­se­niai ži­ūrė­jau „Ko no­ri mo­te­rys“. Net ne­ži­nau, kas bu­ vo pag­rin­di­nis ak­to­rius.

Po to trum­pam už­mie­gu, vėl pa­bun­ du, ati­da­rau lan­gą ir ži­ūriu į gat­vę, ku­rio­ je nė gy­vos dva­sios. Neįp­ras­tas vaiz­das.

– Kaip jau­čia­tės bū­da­mas na­muo­ se ir vi­są lai­ką su šei­ma?

– Iki šiol vis­kas bu­vo nuos­ta­bu. Kiek­ vie­nas at­ra­do sa­vo vaid­me­nį. Sū­nus Char­ lie (19 m.) sten­gia­si su­kur­ti ge­rą nuo­tai­ką, duk­tė Ale­xa (24 m.) pa­de­da reng­ti ma­ 2020 06 16

■ ■Emi­li­jos-Ro­ma­ni­jos re­gio­no Mo­de­ nos mies­tas – par­me­za­no, tor­te­li­nių (žie­ do for­mos ma­ka­ro­nai), bal­za­mi­nio ac­to, Par­mos kum­pio gim­ti­nė.

■ ■22 res­to­ra­nai pa­mi­nė­ti „Mic­he­lin“ gi­ de (nuo 1990 m. lei­džia­mas vie­nas įta­kin­ giau­sių ir gar­siau­sių va­do­vų, ver­ti­nan­tis vieš­bu­čius ir res­to­ra­nus tri­jų žvaigž­du­čių sis­te­ma. – Red.), du tu­ri dvi žvaigž­du­tes.

M.Bot­tu­ros „Os­te­ria Fran­ces­ca­na“ – tris.

■ ■M.Bot­tu­ros kar­je­ros pra­džio­je kon­ser­ va­ty­vūs kri­ti­kai pei­kė pa­žan­gų jo val­gių sti­lių ar­ba jį ig­no­ra­vo.

■ ■2012-aisiais Emi­li­jos-Ro­ma­ni­jos re­ gio­ną sud­re­bi­no itin stip­rus že­mės dre­ bė­ji­mas. M.Bot­tu­ra jau ne kar­tą abe­jo­jo, ar ver­ta tęs­ti sa­vo dar­bus. Bet jis yra ir li­ ko op­ti­mis­tas.

■ ■Ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos me­tu jis ku­ ria nau­ją ka­da nors at­si­da­ry­sian­čio res­to­ra­ no „Os­te­ria Fran­ces­ca­na“ val­gia­raš­tį. Pas­ ta­ro­jo šū­kis –„Sgt. Pep­per’s Lo­ne­ly Hearts Club band“ (Seržanto Pipiro vienišų širdžių klubo grupė. – Red).

■ ■Val­gia­raš­čio įdėk­las pa­puoš­tas įvai­ rias­pal­vė­mis gė­lė­mis ir pe­te­liš­kė­mis.

29