Stilius

2020 birželio 30–liepos 6 d.

Nr.25

Legendinis žurnalas

Vik­to­ri­ja Miš­kū­nai­tė

Ope­ros so­lis­tę šo­ki­ra­vo buvusio mylimojo elgesys

Ba­le­ri­na Jo­lan­ta Va­lei­kai­tė na­mus su­si­kū­rė Niu­jor­ke Žvaigž­džių na­muo­se ka­ra­liau­ja te­ra­sos!

Asmeninei trenerei

Kaina 1,30 Eur

Il­kai Adams

gim­dy­mo pa­la­to­je trū­ko vy­ro

mano erdvė

Tegyvuoja

TE­RA­SA!

Die­ną dirb­ti, o jau­kų va­ka­rą ant gri­lio kep­ti mė­są. Va­sa­rą te­ ra­sa tam­pa ne­pa­kei­čia­ma tiek biu­ro, tiek poil­sio zo­na. Lie­tu­ vos gar­se­ny­bės su­ti­ko „Sti­liui“ pa­ro­dy­ti sa­vo ra­my­bės oazes.

D

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ai­ni­nin­kės Na­ta­li­jos Bun­kės (37 m.) na­mo te­ra­sa įs­tik­lin­ta, o esant rei­ka­lui ati­da­ro­ma ir taip ga­li­ma įk­vėp­ti gry­no oro.

Mo­te­ris džiau­gia­si, kad jo­je ga­li va­ka­ro­ti il­gai, nes te­ra­sa la­bai šil­ta. „Jo­je tel­pa apie de­šimt žmo­nių. Di­de­lė kom­pa­ni­ja ga­li čia gri­lin­ti. Mes tai la­bai mėgs­ta­me“, – sa­kė ji. Va­sa­rą Na­ta­li­ja su my­li­muo­ju Ed­ga­ru Eidė­ju­mi te­ra­so­je pra­lei­džia la­bai daug lai­ko. Pus­ry­čiau­ja, pie­tau­ja ir net dir­ba.

Ir kaip­gi be N.Bun­kės silp­ny­bės – gė­lių. „Šiaip gė­lės dau­giau­sia yra lau­ke, bet, ži­no­ma, vi­sa te­ra­sa ir­gi ža­lia. Pri­si­tem­ 12

piu įvai­riau­sių gė­lių, pries­ko­nių. Man la­bai pa­tin­ka ką nors augin­ti, pri­ži­ūrė­ti.

Da­bar pas ma­ne ten ba­nan­me­džiai au­ ga. Tik­riau­siai mei­lę auga­lams pa­vel­dė­ jau iš mo­čiu­tės“, – šyp­so­jo­si dai­ni­nin­kė.

Na­ta­li­jai įsi­kė­lus į nau­ją­jį na­mą te­ra­ sa jau sto­vė­jo, ta­čiau mo­te­ris no­rė­jo ją pa­to­bu­lin­ti, to­dėl sa­vo idė­jas iš­sa­kė di­ zai­ne­riams. „Ma­no už­duo­tis bu­vo, kad sė­di­mų­ jų vie­tų bū­tų la­bai daug. Ir ga­lė­tų sto­vė­ ti di­de­lis sta­las. La­bai sma­giai ga­li­ma sė­ dė­ti di­de­lia­me drau­gų bū­ry­je. Be to, kai už­da­ro­mi lan­gai, tai ir kai­my­nai ne­gir­di, tad ga­li sau sė­dė­ti tiek, kiek tik šir­dis gei­ džia“, – sa­kė Na­ta­li­ja.

Vasarą Natalija su mylimuoju Edgaru Eidėjumi terasoje praleidžia labai daug laiko. Pusryčiauja, pietauja ir net dirba.

13

A t­v i­r a i

22

Gim­dy­dama

il­gė­jo­si vy­ro

As­me­ni­nė tre­ne­rė ir svei­kos mi­ty­bos spe­ cia­lis­tė Il­ka Adams (33 m.) jau sū­puo­ja pir­ ma­gi­mę. Nors kū­di­kio lau­ki­mo lai­ko­tar­pis praė­jo itin sklan­džiai, gim­dy­mo pa­la­to­je ji il­gė­jo­si su­tuok­ti­nio Euro­pos kul­tū­riz­mo čem­pio­no And­riaus Pau­liu­ke­vi­čiaus (38 m.).

23

T a­d a i r d a­b a r

Ame­ri­ka ta­po na­mais

28

Jos gy­ve­ni­mas – lyg ka­lei­dos­ko­pas, ku­ria­me su­ ko­si įvai­rios ša­lys, mies­tai, teat­rai, sce­nos, įvai­rūs vaid­me­nys ir dar­bai. Pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­ tus ži­no­ma ba­le­ri­na Jo­lan­ta Va­lei­kai­tė (57 m.) gy­ ve­na Niu­jor­ke, yra pres­ti­ži­nės ba­le­to mo­kyk­los dėstytoja. O Lie­tu­vo­je li­kę jos ger­bė­jai ją pri­si­me­na kaip Ži­zel, ku­ri išsp­rū­do į už­sie­nį, į Vo­kie­ti­ją. Bet ši ša­lis – jau už­vers­tas jos gy­ve­ni­mo la­pas. Be­veik 20 me­tų Jo­lan­ta sa­vo gy­ve­ni­mą ku­ria Ame­ri­ko­je.

Prieš pen­ke­rius me­tus Jo­lan­ta ap­si­gy­ve­no Niu­jor­ke: „Štai ir siurp­ri­zas!

Gy­ve­ni­mas tau su­tei­kia ga­li­my­bę. Ar­ba tu ją prii­mi, ar­ba nep­rii­mi.“

Š

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

is pa­va­sa­ris J.Va­lei­kai­tę, kaip ir vi­so pa­sau­lio žmo­nes, stip­riai su­pur­tė.

Niu­jor­ke Jo­lan­ta pa­puo­lė į pa­ tį es­mi­nių įvy­kių sū­ku­rį. Pir­miau­ sia pra­si­dė­jo ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja, ypač daug gy­vy­bių nu­si­ne­šu­si Niu­jor­ke, pas­kui – pro­tes­tai prieš po­li­ci­jos bru­ta­ lu­mą po­li­ci­nin­kui nu­žu­džius af­roa­me­ri­ kie­tį Geor­ge’ą Floy­dą. Kaip ji, me­ni­nin­ kė, rea­ga­vo į tuos įvy­kius?

– Ame­ri­ka sun­kiai ko­vo­ja su pan­de­mi­ ja, – pa­sa­ko­ja J.Va­lei­kai­tė. – La­bai daug už­sik­rė­tu­sių­jų. Dėl to, kad vis­kas la­bai pa­ vė­luo­ta bu­vo, nie­kas nek­rei­pė dė­me­sio.

Pre­zi­den­tas apie tai ga­vo ži­nių, ir la­bai iš anks­to, gal net pir­mo­jo­je sau­sio pu­sė­ je, bet vi­siš­kai ne­rea­ga­vo taip, kaip tu­rė­ tų rea­guo­ti. Ir dar ko­kias pen­kias sa­vai­ tes nie­ko nep­ra­ne­šė vi­sai Ame­ri­kai. Vi­si vi­sur vaikš­čio­jo­me, į dar­bus ėjo­me – vi­si gy­ve­no­me nor­ma­lų gy­ve­ni­mą.

2020 06 30

Iš tik­rų­jų val­džia tu­rė­jo nut­rauk­ti skry­ džius daug anks­čiau. Dar anks­ty­vą pa­va­ sa­rį atsk­ris­da­vo lėk­tu­vai iš Euro­pos ir vi­si nu­si­leis­da­vo Joh­no Ken­ne­dy tarp­tau­ti­nia­ me oro uos­te. Vi­si lėk­tu­vai iš Euro­pos nu­si­ lei­džia ta­me Niu­jor­ko oro uos­te. Sta­tis­ti­ka skel­bė, kad trys mi­li­jo­nai žmo­nių atsk­ri­do ir nie­kas jų ne­tik­ri­no, nie­kas ne­bu­vo už­ da­ry­tas 14 die­nų ka­ran­ti­nui. Ne­nuos­ta­ bu, kad Niu­jor­ke la­bai daug ser­gan­čių­jų.

Ko­ro­na­vi­ru­sas pas mus at­ke­lia­vo ne iš Ki­ni­jos – iš Euro­pos. Lėk­tu­vai iš Ki­ni­jos atsk­ren­da į Ka­li­for­ni­ją. Vi­sus žmo­nes, ku­rie atsk­ri­do į Niu­jor­ką iš Ka­li­for­ni­ jos, tik­ri­no dėl ko­ro­na­vi­ru­so. O tų, ku­ rie atsk­ri­do iš Euro­pos, ne­tik­ri­no ir jie pask­li­do po vi­są Ame­ri­ką.

At­si­ti­ko bai­sūs da­ly­kai. Val­džia nie­ kaip ne­sup­ra­to, ko­dėl Niu­jor­kas taip bai­ siai apk­rės­tas. Pas­kui su­si­gau­dė, nut­rau­ kė skry­džius, bet jau bu­vo per vė­lu. Dėl to mes taip ir vargs­ta­me. Pas mus la­bai daug už­sik­rė­tu­sių­jų, la­bai daug mir­čių. Ša­lis bu­ vo vi­sai ne­pa­si­ruo­šu­si pan­de­mi­jai. Už­sik­ rė­ti­mų dau­gė­jo, ir mes mo­kė­mės iš to, kas vy­ko, nes nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo. Pa­ga­liau ko­vo pa­bai­go­je vi­sus už­da­rė į ka­ran­ti­ną.

La­bai pa­vė­luo­tai. Vis­kas la­bai ap­sun­ko – dėl to, kad tu­ri­me to­kį „ge­ni­jų“ pre­zi­den­tą.

Mū­sų mo­kyk­la bu­vo už­da­ry­ta, mo­kė­ me vai­kus nuo­to­li­niu bū­du aš­tuo­nias sa­ vai­tes. Mo­ki­niai dir­bo iš na­mų kaip ku­ ris su­ge­bė­jo. Abi­tu­rien­tų at­sis­vei­ki­ni­mo

va­ka­ras taip pat įvy­ko nuo­to­li­niu bū­du.

Da­bar tu­ri­me ke­tu­rias sa­vai­tes atos­to­gų.

Po jų dirb­ti pra­dė­siu vėl nuo­to­li­niu bū­du.

Niu­jor­kas po tru­pu­tį at­g y­ja ir at­si­ gau­na po ka­ran­ti­no – ati­da­ro­mas fa­zė­ mis. Nuo bir­že­lio 22 die­nos pra­si­dė­jo ant­ro­ji fa­zė.

De­monst­ra­ci­jos prieš ra­siz­mą Niu­jor­ ke dar vyks­ta, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, bet jos tai­kios. Niu­jor­kas – la­bai li­be­ra­ lus mies­tas. Jo gy­ven­to­jai vi­sa­da pa­si­žy­ mė­jo ko­va už žmo­nių ly­gy­bę. �

Gim­ti­nę J.Va­lei­kai­tė pa­li­ko se­niai – į Vo­ kie­ti­ją iš­va­žia­vo 1992 m. ru­de­nį. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re ji bu­ vo at­šo­ku­si 10 se­zo­nų. At­va­žia­vu­si į Vo­ kie­ti­ją pra­dė­jo dirb­ti Bo­nos ope­ros teat­re.

Ta­da, kai gy­ve­no Bo­no­je, Jo­lan­tos fo­ tog­ra­fi­ja pa­puo­šė 1999 m. rugp­jū­čio 6 d. „Sti­liaus“ vir­še­lį. Ji pa­sa­ko­jo, kad Bo­nos, Ese­no ope­ros teat­ruo­se su­kū­rė dau­gy­bę vaid­me­nų kla­si­ki­niuo­se, neok­la­si­ki­niuo­ se ir mo­der­niuo­se ba­le­tuo­se.

Tik prieš ke­lias sa­vai­tes Bo­no­je ji bu­ vo ati­da­riu­si pri­va­čią ba­le­to mo­kyk­lą ir be jo­kios bai­mės į ją eida­vo trum­piau­siu ke­liu – per ka­pi­nes.

Taip pat Jo­lan­ta pa­sa­ko­jo, kad su vy­ru Bern­har­du mėgs­ta ke­liau­ti. Ke­liau­da­mi po Kor­si­kos sa­lą iš­si­rin­ko sun­kiau­sią 29

P r a­b a n­g o s k o­d a s

BVLGA­RI:

vi­si ke­liai ve­da į Ro­mą „Eli­za­beth ži­no vie­nin­te­lį ita­liš­ką žo­dį, ir tas žo­dis yra „Bul­ga­ri“ – taip ak­to­rius Ric­har­das Bur­to­nas api­bū­di­ no gar­sią­ją ko­le­gę Eli­za­beth Tay­lor, ku­rią bu­vo ve­dęs net du kar­tus. Ji iš­ties jau­tė ne­nu­ga­li­mą aist­rą kom­pa­ni­jos „Bul­ga­ri“ pa­puo­ša­lams – apy­ran­kėms su dei­man­tais ir sma­rag­dais, gė­lės for­mos se­gėms, pla­ti­ni­nėms kol­jė...

So­ti­rios Boul­ga­ris.

J

Gied­rius Druk­tei­nis Eti­ke­to spe­cia­lis­tas

ai vie­nas nea­be­jo­ti­nų le­gen­di­nio fil­mo „Kleo­pat­ra“ fil­ma­vi­mo ma­ lo­nu­mų Ro­mo­je bu­vo ap­si­lan­ky­ mas „Bul­ga­ri“ par­duo­tu­vė­je – kaip

34

pa­ro­dė pats gy­ve­ni­mas, vi­si šios ak­to­rės vy­rai ir pa­ly­do­vai pri­va­lė­jo iš pag­rin­dų su­si­pa­žin­ti su šiuo pra­ban­gos ga­mi­nių pre­kės ženk­lu.

Ta­čiau ita­liš­kos kom­pa­ni­jos, šiuo me­ tu ga­mi­nan­čios pa­puo­ša­lus, laik­ro­džius, kve­pa­lus, kos­me­ti­ką ir ki­tus liuk­so kla­ sės ak­se­sua­rus, taip pat val­dan­čios praš­ mat­nių vieš­bu­čių tink­lą, is­to­ri­ja vis dėl­to pra­si­dė­jo ki­to­je ša­ly­je – Grai­ki­jo­je, Epy­ ro re­gio­ne, kur 1857 m. ma­ža­me Pa­ra­mi­ ti­jos kai­me­ly­je gi­mė So­ti­rios Boul­ga­ris.

Jo tė­vas bu­vo se­nos si­dab­ra­ka­lių di­ nas­ti­jos pa­li­kuo­nis (iki šių die­nų Pa­ra­mi­ ti­jos kai­me yra iš­li­ku­si Boul­ga­rių gi­mi­nės ga­mi­na­mų si­dab­ro dir­bi­nių par­duo­tu­vė),

tad So­ti­rio atei­tis ir­gi bu­vo nu­lem­ta dar vai­kys­tė­je – mo­ky­tis si­dab­ro ap­dir­bi­mo ama­to ir pra­tęs­ti šei­mos tra­di­ci­ją.

Ta­čiau to me­to Grai­ki­jo­je tai ne­bu­vo taip pap­ras­ta – kol ga­liau­siai bėg­da­ma nuo nuo­la­ti­nių ka­rų ir po­ka­ri­nė­se sui­ru­ tė­se siau­tė­jan­čių plė­ši­kų gau­jų Boul­ga­rių šei­ma per­si­kė­lė į Kor­fu (Ker­ky­ros) sa­lą, kur vis­ką pra­dė­jo iš nau­jo, ir 1870 m. ten ati­da­rė nau­jas dirb­tu­ves ir par­duo­tu­vę.

Jų dir­bi­niai bu­vo ge­rai ver­ti­na­mi ir ge­ rai par­duo­da­mi, tad dar po de­šim­ties me­ tų jau­na­sis ju­ve­ly­ras So­ti­rios iš­ke­lia­vo į Ita­li­ją ieš­ko­ti nau­jų rin­kų. 1881 me­tais jis su­si­ža­vė­jo Ro­ma, ten ga­liau­siai ir įsi­kū­rė.

1884 m. Am­ži­no­jo mies­to Sis­ti­nos gat­ vė­je (Via Sis­ti­na) gat­vė­je S.Boul­ga­ris ati­ da­rė pir­mą­ją par­duo­tu­vę, ku­rio­je par­ da­vi­nė­jo sa­vo kal­tus si­dab­ri­nius dir­žus, sag­tis, apy­ran­kes, sa­gas ir sta­lo įran­kius.

Vė­liau ati­da­rė bu­ti­kus Sankt Mo­ri­ce, 2020 06 30

Scanpix

Taip atrodė pirmosios Boul­ga­rių šeimos juvelyrikos parduotuvės.

„Bulgari“ atsisakė savo papuošaluose tradicinio bran­ gakmenių trio smaragdas–rubinas–safyras ir sutelkė visą dėmesį į eksperimentus, derino papuošaluose įvairius akmenis ir metalus pagal spalvas ir tipą.

Bvl­ga­ri imperijos būstinė Italijoje.

35

K e­l i o­n ė s

Pa­sau­lio

pakraštys

Sva­jo­ti apie keliones ned­rau­džia­ma net ir tada, kai siau­čia virusai ar kišenėje švilpauja vėjai. To­dėl pa­ si­dai­ry­ki­me po 18 at­šiau­rių uolė­tų sa­lų At­lan­to van­de­ny­ne, ku­rios ten su­kū­rė tik­rų tikriausią ste­buk­lą.

40

41