Stilius

2020 liepos 14–20 d.

Nr.27

Ra­šy­to­jos Vai­vos Rykš­tai­tės namai prie ug­ni­kal­nio

Giedrius Paulauskas

Ko­kio­mis ta­tui­ruo­tė­mis kū­nus puo­šia žvaigž­dės?

Ti­tu­luo­ta gra­žuo­lė Eg­lė Mag­gi pažabojo Monaką

Lie­tu­vių moks­li­nin­kės

In ­ g os Mi­nel­gai­tės talentas atsiskleidė Islandijoje

Kaina 1,30 Eur

K a­ r a­ m e­l ė

Šei­mos šven­tė

dvel­kė jau­ku­mu

Te­le­vi­zi­jos lai­dų kū­rė­ jų po­ros Ger­dos (39 m.) ir And­riaus (48 m.) Že­mai­ čių gy­ve­ni­me pra­ūžė jau­ki šven­tė – juo­du pak­rikš­ti­jo vie­nų me­tų sū­nų Ni­ko­lą.

M

a­žy­lis bu­vo pa­lai­min­tas Kau­no Kris­taus Pri­si­kė­li­mo baž­ny­ čio­je. Jam su­teik­tas Juo­za­po krikš­to var­das, o krikš­ta­tė­ viais ta­po Ger­dos se­suo Kris­ti­na su vy­ru Auri­mu Biels­ku­mi.

20

„Aš esu abie­jų Kris­ti­nos duk­re­lių krikš­to ma­ma, ji – abie­jų ma­no sū­nų.

Ir tai tur­būt na­tū­ra­lu, nes baž­ny­čio­je at­ lie­ka­ma apei­ga anks­čiau tu­rė­jo ne vie­ną svar­bią mi­si­ją. Ji bū­da­vo tar­si ap­sau­ga ir ga­ran­tas, kad, nu­ti­kus ne­lai­mei, vai­ku­ tis ne­liks be my­lin­čių žmo­nių glo­bos“, – sa­kė Ger­da. Šiai šei­mos šven­tei Že­mai­čiai pra­dė­jo ruoš­tis iš anks­to. Pir­miau­sia tap­ti reikš­ min­gų apei­gų va­do­vu pap­ra­šė šei­mos bi­ čiu­lio dia­ko­no Be­no Ule­vi­čiaus. „Ži­no­jo­me, kad Ni­ko­lo krikš­ty­nos su­ burs vi­są mū­sų šei­mą. Gai­la, kad į Lie­tu­ vą dėl pa­sau­ly­je siau­čian­čio ko­ro­na­vi­ru­ so ne­ga­lė­jo grįž­ti vie­nas And­riaus sū­nų.

Jo mums la­bai trū­ko. Bet džiau­gia­

mės, kad pa­ga­liau ga­lė­jo­me į vie­ną vie­tą su­telk­ti ir ap­ka­bin­ti ir ki­tus mums bran­ gius žmo­nes“, – sa­kė G.Že­mai­tė.

Krikš­ty­no­se do­mi­na­vo kre­mi­nė bei rus­va spal­vos. Tai at­sis­pin­dė­jo ne tik de­ ko­ra­ci­jo­se, bet ir Že­mai­čių šei­mos na­rių dra­bu­žiuo­se.

Sū­naus Ni­ko­lo krikš­ty­nos iš pra­džių bu­vo sup­la­nuo­tos per Že­mai­čių ves­tu­ vių me­ti­nes – ba­lan­džio 19 d., bet dėl ka­ ran­ti­no šven­tei te­ko pa­rink­ti ki­tą da­tą.

Pa­sak G.Že­mai­tės, ją šven­tė­je džiu­gi­no vis­kas – prog­ra­ma, puoš­me­nos, ve­dė­jas, mais­tas, sim­bo­li­nės do­va­nos, de­ser­tai. „Vis­kas bu­vo nuos­ta­bu! Sma­gu, kad šven­čių bus ir atei­ty­je!“ – apie ki­tą­met vyk­ sian­tį sa­vo ju­bi­lie­jų už­si­mi­nė mo­te­ris.

2020 07 14

2020 07 14

21

Vai­das Gru­dis

A t­v i­r a i

22

Lie­tu­vės karjera –

lyg iššūkis islandams

Ji – iš­vaiz­di dvie­jų vai­kų ma­ma. Ta­čiau Lie­tu­vos gar­bės kon­ su­lė Is­lan­di­jo­je In­ga Mi­nel­gai­tė (38 m.) mū­sų ša­lies var­ dą pa­sau­ly­je gar­si­na ne dėl gro­žio lai­mė­ji­mų, o dėl per­ga­lių moks­lo sri­ty­je. Lie­tu­vė – pir­mo­ji ir vie­nin­te­lė už­sie­nie­tė, ga­ vu­si pro­fe­so­rės laips­nį Islandijos universiteto didžiausioje katedroje. Be to, ji jau­niau­sia ka­da nors to pa­sie­ku­si.

23

Ta­ d a i r d a­ b a r

Tre­čias kar­tas bu­vo lem­tin­gas To­li nuo gim­ti­nės ji tu­rė­jo įkur­ti vieš­bu­tį, kad vie­ną die­ną jo tarp­du­ry­je iš­dyg­tų jos gy­ve­ni­mo vy­ras! Toks pa­ra­dok­ sas nu­ti­ko vers­li­nin­kei Eg­lei Mag­gi (bu­vu­siai Go­ma­ ras­cai, 53 m.). Ita­las Mar­cel­lo Mag­gi (54 m.), įžen­gęs į vi­du­ram­žių mies­te­ly­je esan­tį vieš­bu­tį, pro ku­rio lan­gus ma­ty­ti Vi­dur­že­mio jū­ra, už­ka­ria­vo švie­siap­lau­kės lie­tu­vės šir­dį. Jų mei­lę vai­ni­ka­vo sū­nus Vit­to­rio (11 m.) ir san­tuo­ka.

N

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

uo po­diu­mo į vers­lą – to­kį ke­ lią nuė­jo Mo­na­ke gy­ve­nan­ti Eg­lė. Nuo 1990-ųjų ji gy­ve­na už­sie­ny­je: pir­ma Ita­li­jo­je, kur pra­lei­do 10 me­tų, pas­ta­ruo­sius ke­lio­li­ka – Mo­na­ke ir Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je. Tie­sa, po Ita­li­jos bu­vo ke­le­rių me­tų lai­ko­tar­pis, kai Eg­lė gy­ve­no Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je.

Pu­siau­ke­lė­je tarp Ni­cos (Pran­cū­zi­ja) ir Mon­te Kar­lo (Mo­na­kas), kal­nuo­se esan­ čia­me vi­du­ram­žių mies­te­ly­je Eze, Eg­lė nu­si­pir­ko vieš­bu­tį „Eze Her­mi­ta­ge“ ir jį re­no­va­vo. Jos vy­ras M.Mag­gi su­ka­si jach­tų sta­ty­bų vers­le.

Ka­ran­ti­nui lais­vė­jant Eg­lė jau at­vė­rė vieš­bu­tį ir lau­kia sve­čių. „Jus­ti, kad atos­ to­gos, vieš­bu­tis pil­nė­ja. Vi­liuo­si, kad vi­so se­zo­no nep­ra­ra­si­me, nes sve­čių jau at­va­ žiuo­ja. Dau­giau­sia – vie­ti­nių, pran­cū­zų.

Taip pat at­vyks­ta kai­my­nų ita­lų, švei­ca­ rų“, – pa­sa­ko­ja Eg­lė.

Eg­lės fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 1998 m. rugp­ jū­čio 7 d. „Sti­liaus“ vir­še­lį. Tik ta­da jos pa­ var­dė bu­vo Go­ma­ras­ca – lie­tu­vė bu­vo su­ mai­niu­si auk­so žie­dus su ita­lu Ma­ria­no 28

Go­ma­ras­ca ir gy­ve­no Mi­la­ne. Tuo me­ tu jis bu­vo di­džiau­sios Mi­la­no rek­la­mos agen­tū­ros „Ar­man­do Tes­ta“ di­rek­to­rius.

Nuo to in­ter­viu pra­bė­go 22 me­tai!

Jos gy­ve­ni­mas lė­kė šuo­liais, ja­me net­rū­ ko įvai­rių pa­žin­čių, vers­lų, ji drą­siai kei­tė gy­ve­na­mą­sias vie­tas.

Ana­me in­ter­viu Eg­lė pa­sa­ko­jo, kad į Ita­li­ją iš­vy­ko ga­vu­si kvie­ti­mą dirb­ti ma­ne­ke­ne Mi­la­no mo­de­lių agen­tū­ro­ je „Clan“. Pir­ma­ja­me Lie­tu­vo­je gro­žio kon­kur­se „Gra­žio­ji vil­nie­tė-88“ iš Aly­ taus ki­lu­si Eg­lė And­ru­lio­ny­tė, tuo­me­čio Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to stu­den­ tė, bu­vo ta­pu­si ant­rą­ja vi­ce­mis. „Ta­da tai bu­vo ren­gi­nių ren­gi­nys!“ – juo­ kia­si Eg­lė į te­le­fo­no ra­ge­lį iš Mon­te Kar­lo.

Ma­ne­ke­nės dar­bą ana­me in­ter­viu ji pa­va­di­no ne pro­fe­si­ja, o sa­vo­tiš­ka, įdo­ mia, bet lai­ki­na veik­la. „Ita­li­jo­je į ma­ne­ ke­nę ži­ūri­ma kaip į gra­žią lė­lę. Ne­leng­va įro­dy­ti, kad esi ne daik­tas. Ta­čiau vis­kas yra ta­vo ran­ko­se“, – ta­da pa­sa­ko­jo Eg­lė.

Ji nes­lė­pė, kad sve­ti­mo­je ša­ly­je nuo­ lat ju­tu­si di­de­lę įtam­pą ir kon­ku­ren­ci­ją – ne­bu­vo kam pa­si­guos­ti, su kuo pa­si­tar­ti. „Ta­čiau Ita­li­ja man at­vė­rė akis. At­si­dū­ riau vi­sai ki­ta­me pa­sau­ly­je. Ly­gi­nau jį su tuo, ku­ria­me gy­ve­nau iki šiol, ir ste­bė­jau­ si ma­ty­da­ma di­džiu­lį skir­tu­mą. Iš­vy­dau, kaip dai­li­nin­kai, di­zai­ne­riai, sti­lis­tai ku­ ria dra­bu­žius, su­ži­no­jau, kaip su­da­ro­mos su­tar­tys, kaip per­ka­mi audi­niai.

Tie me­tai man bu­vo iš­ban­dy­mas. Ta­ čiau dirb­da­ma ma­ne­ke­ne ne­ga­lė­jau iš­ reikš­ti vi­sų su­ge­bė­ji­mų. Šir­di­mi ju­tau, kad ma­no gy­ve­ni­mas tu­ri pa­si­keis­ti. Lau­

Kad pa­mirš­tų ne­nu­ si­se­ku­sią mei­lės is­to­ ri­ją, ji puo­lė į dar­bus.

2004 m. va­sa­rą nu­si­ pir­ko vieš­bu­tį ir įlin­do iki ausų į sko­las. kiau mo­men­to, ka­da ga­lė­siu dirb­ti sa­va­ ran­kiš­kai“, – ta­da kal­bė­jo Eg­lė.

Kai li­ki­mas ją su­ve­dė su bū­si­muo­ju vy­ ru M.Go­ma­ras­ca, jis pri­ta­rė jos idė­joms, ska­ti­no sa­va­ran­kiš­ku­mą ir fi­nan­sa­vo pir­ mą­jį jos vers­lą. 1993 m. Lie­tu­vo­je ji ati­da­ rė ne­di­de­lę ita­liš­kų dra­bu­žių par­duo­tu­vę.

Ta­da Eg­lė pa­sa­ko­jo, kad užau­go darbš­ čio­je ir dar­nio­je šei­mo­je. Jos ma­ma Ele­na And­ru­lio­nie­nė Aly­tu­je dir­bo gy­dy­to­ja, o tė­vas An­ta­nas And­ru­lio­nis bu­vo il­ga­me­ tis šal­dy­tu­vų ga­myk­los „Snai­gė“ va­do­vas. Šei­mo­je ji augo su tri­mis bro­liais.

M

o­de­lio dar­bą Eg­lė grei­tai išau­ go ir ryž­tin­gai pa­su­ko į vers­lą.

O vers­lo rei­ka­lais daž­nai kon­ sul­tuo­da­vo­si su tė­vu. Eg­lė pab­rė­žė, kad 2020 07 14

Eg­lė lai­min­ga su ant­ruo­ju vy­ru Mar­cel­lo Mag­gi.

Pir­mo­jo Lie­tu­vo­je gro­žio kon­kur­so „Gra­žio­ji vil­nie­tė-88“ ant­ro­ji vi­ce­mis Eg­lė And­ru­lio­ny­tė (da­bar Mag­gi) įsu­ko vers­lą Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je.

Ita­li­ja jai pa­dė­jo at­sisk­leis­ti ir sa­vo su­ma­ ny­mus įgy­ven­din­ti Lie­tu­vo­je. Svar­biau­ sias jos pro­jek­tas – sau­so dra­bu­žių va­ly­ mo įmo­nė „Jog­lė“, ku­rią ati­da­rė Vil­niu­je. „Ma­no star­tas bu­vo la­bai sėk­min­gas.

Su­lau­kiau sva­rios ita­lų spe­cia­lis­tų pa­gal­ bos, ap­lan­kiau dau­gy­bę spe­cia­li­zuo­tų pa­ ro­dų ir iš­lei­dau ne­ma­žai pi­ni­gų kon­sul­ta­ ci­joms. Ta­čiau dėl to nė kiek ne­si­gai­liu“, – ta­da pa­sa­ko­jo E.Go­ma­ras­ca.

Su pir­muo­ju vy­ru Ma­ria­no ji gy­ve­no Mi­la­no cent­re, o ne­di­de­lė­je Džil­jo sa­lo­je šei­ma tu­rė­jo na­mą. Ta­čiau bend­ru gy­ve­ ni­mo ke­liu jie ėjo še­še­rius me­tus. Eg­lė yra sa­kiu­si, kad vie­na prie­žas­čių, išar­džiu­sių šei­mą, bu­vo ta, kad Ma­ria­no ne­no­rė­jo tu­ rė­ti vai­kų. Dvi­de­šimt me­tų už žmo­ną vy­ 2020 07 14

res­niam su­tuok­ti­niui at­ro­dė, kad jis per se­nas bū­ti tė­vas.

E

g­lė su­ko­si vers­le ir trum­pam su­ grį­žu­si gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Vil­niu­je kar­tu su sa­vo drau­ge Ing­ri­da Sa­ bo­nie­ne bu­vo ati­da­riu­si pres­ti­ži­nio ita­lų „La Per­la“ apa­ti­nio tri­ko­ta­žo par­duo­tu­vę.

Lie­tu­vės šir­dį bu­vo už­ka­ria­vęs aš­tuo­ ne­riais me­tais vy­res­nis olan­dų vers­li­nin­ kas Ja­nas Wil­le­mas J.van Ot­ter­lo, ku­ris gy­ve­no Lie­tu­vo­je. Su juo 2001 m. ru­de­ nį Eg­lė su­si­lau­kė duk­ters Me­gi Oli­vi­os, sva­jo­jo apie san­tuo­ką.

Ta­čiau vis­kas su­sik­los­tė ki­taip – jų bend­ras gy­ve­ni­mas net­ru­ko nė tre­jų me­tų, o duk­ters tė­vas ve­dė ki­tą mo­te­rį.

De­ja, tė­vas su duk­ra ne­pa­lai­ko ry­šių, ja ne­si­do­mi. „Ją užau­gi­no da­bar­ti­nis ma­no vy­ras. Mar­cel­lo jai – kaip tė­vas“, – tvir­ti­na Eg­lė.

Su sa­vo pir­muo­ju vy­ru Ma­ria­no Eg­lė taip pat ne­pa­lai­ko ry­šių.

Nors ji pri­pa­ži­no, kad kiek­vie­ną die­ ną mo­ko­mės iš sa­vo klai­dų, ne vis­ką klai­ do­mis pa­va­din­si. „Svar­biau­sia, kad vie­ni san­ty­kiai man da­vė vai­ką – Me­gi. Ki­ti san­ ty­kiai, ko ge­ro, užau­gi­no ma­ne kaip as­ me­ny­bę. Ma­ria­no už ma­ne bu­vo 20 me­ tų vy­res­nis ir bu­vo ko iš jo pa­si­mo­ky­ti, kad ir vers­lo abė­cė­lės. Ir aš sten­giau­si iš­ mok­ti to, ką ga­liu“, – ne­la­bai no­riai lei­ džia­si Eg­lė į kal­bas apie praei­tį.

Ne­su­sik­los­čius bend­ram gy­ve­ni­mui su duk­ters tė­vu E.Go­ma­ras­ca 2003 m. iš Lie­tu­vos iš­vy­ko į Pie­tų Pran­cū­zi­ją. Kad pa­mirš­tų ne­nu­si­se­ku­sią mei­lės is­to­ri­ją, ji puo­lė į dar­bus. 2004 m. va­sa­rą ten nu­si­ pir­ko vieš­bu­tį ir įlin­do iki ausų į sko­las.

29

S t i­l i a u s u ž­r a­ š a i

Mū­sų na­mai Ha­va­juo­se:

kai sva­jo­nė virs­ta ne­tek­ties bai­me Prieš me­tus nu­si­pir­ko­me na­mą Ha­va­juo­se. Da­bar bi­jo­me jo ne­tek­ti. Pi­ni­gų kol kas už­ten­ka, bet ga­li bū­ti, kad na­mą iš mū­sų pa­sig­lemš aikš­tin­ga, karš­to bū­do mo­te­ris, Ha­va­juo­se dar va­di­na­ma ma­dam Pe­le. Pa­ti jos ne­pa­žįs­tu ir nie­kad ne­bu­vau su­ti­ku­si, bet yra žmo­nių, pri­ sie­kian­čių ją ne­va ma­tę sto­vin­čią su rau­do­na be­sip­laiks­tan­čia suk­ne­le pa­ke­lė­se. Liu­di­nin­ kai ne­su­ta­ria dėl vie­no: jau­na ji ar se­na. Už­tat vi­si ži­no, kad Pe­lė – tik­ro­ji sa­los šei­mi­nin­kė.

VAI­VA RYKŠ­TAI­TĖ

M

Ha­va­juo­se gy­ve­nan­ti ra­šy­to­ja

ū­sų na­mas gra­žus. Prieš jį nu­si­ pirk­da­mi čia gy­ve­no­me tre­jus me­tus – nuo­mo­jo­mės, to­dėl spė­jo­me ap­sip­ras­ti su sie­no­

34

mis ir nak­tį be­si­kei­čiant oro tem­pe­ra­tū­ rai vai­duok­liš­kai girgž­dan­čia me­die­na.

Tie­są sa­kant, tai nie­ka­da ne­bu­vo mū­ sų sva­jo­nių na­mas, bet pa­ma­žu tas pas­ ta­tas vir­to na­mais.

Vos pa­si­ra­šę na­mo pir­ki­mo do­ku­men­ tus ėmė­me jį dar la­biau jau­kin­tis – da­žiau

sie­nas, res­tau­ra­vau bal­dus, kai ku­riuos ra­kan­dus tie­siog ati­da­viau į sen­daik­čių par­duo­tu­vę vis ne­ga­lė­da­ma at­si­džiaug­ ti, kad pa­ga­liau štai – ma­no!

Ne­be­rei­kia bi­jo­ti šei­mi­nin­kų ir jau­ din­tis, jei ką nors nuo­mo­da­mie­si su­ga­ din­si­me.

2020 07 14

A

me­ri­ko­je, kaip pas­te­bė­jau, po­žiū­ ris į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą yra ki­toks. Šei­mos, ly­gi­nant su Lie­tu­va, daž­ nai kraus­to­si į ki­tą mies­tą ar vals­ti­ją, o vos pra­si­gy­ve­nu­sios na­mą par­duo­da ir per­ka di­des­nį. Ar­ba at­virkš­čiai – prit­rū­ ku­sios pi­ni­gų su­sis­pau­džia, kaip jie sa­ ko „down­si­zing“ ir par­da­vu­sios na­mą iš­si­kraus­to į bu­tą. Bent jau to­kia prak­ti­ ka po­pu­lia­ri ma­no ap­lin­ko­je JAV. Gal­būt to­dėl ir na­mai čia sta­to­mi ne to­kie tvir­ ti, lyg ir ne vi­sam gy­ve­ni­mui, bet kar­tais at­ro­do, tik tam, kad at­lai­ky­tų dar vie­nų nuo­mi­nin­kų bu­vi­mą.

Su bai­me įsi­vaiz­duo­ju ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ ži­mą – ką ta­da pul­čiau neš­ti iš na­mų? Pa­ si­ro­do, vi­sai ne­daug – vai­kus, kom­piu­te­rį, pa­puo­ša­lų dė­žu­tę, mo­čiu­tės gin­ta­rus.

Kaip žmonės įsivaizduoja išsiveržusios lavos srautus

T havajyje išsiveržusios lavos srautai realybėje

2020 07 14

ie, ku­rie ne vie­nus me­tus gy­ve­no nuo­mo­ja­muo­se būs­tuo­se, nea­be­ jo­ju, pui­kiai pa­žįs­ta šį jaus­mą. Ir pa­ga­liau – aš pa­ti šei­mi­nin­kė, aš spren­ džiu, ką da­ry­si­me su tvo­ra ir su ža­liu­zė­ mis (iš­me­si­me!); ga­liu nu­ka­bin­ti sie­nas pa­veiks­lais ne­bi­jo­da­ma jo­se gręž­ti sky­lių.

Taip ir pa­da­riau. Di­džią­ją da­lį – sa­vo ran­ko­mis su „YouTu­be“ pa­gal­ba. Mie­ga­ mo­jo sie­ną nu­te­piau tam­siai mė­ly­na, o sve­tai­nės – sod­riai ža­lia spal­vo­mis. Da­ žiau ir gal­vo­jau: kaip čia vis­kas bus?

Lie­tu­vo­je na­mai daž­nai sta­to­mi vi­sam gy­ve­ni­mui. Tvir­ti ir šil­ti, su mū­ro sie­no­ mis ir rū­siu bi­liar­do sta­lui, ku­rio vie­tą ga­liau­siai uži­ma uogie­nės ar­ba rau­gin­ti agur­kai. Su sig­na­li­za­ci­ja nuo va­gių ir vie­ ta ro­žių krū­mui ar­ba tu­joms prie pag­rin­ di­nio įėji­mo. Na­mą sta­tan­tys gal­vo­ja apie sa­vo vai­kus, plė­ši­kus, pū­gas.

Už­tat ne vi­sa­da at­lai­ko ura­ga­nus. Ne­ ga­liu pa­kęs­ti ab­so­liu­ti­ni­mų ir ži­nau, kad ir JAV yra mil­ži­niš­kų mū­ri­nių na­mų, sau­ gan­čių ne vie­nos šei­mos kar­tos pas­lap­tis.

Vis dėl­to kai Ha­va­juo­se pli­ka ran­ka į mū­sų na­mo sie­ną sug­rū­dau vi­nį, sup­ra­ tau, ko­dėl tie ne­pat­va­rūs iš ka­žin ko­kių leng­vų ir minkš­tų plokš­čių su­ręs­ti na­ mai stic­hi­nių ne­lai­mių aki­vaiz­do­je su­ by­ra lyg kor­tų na­me­liai. Ar bent jau to­ kį vaiz­dą ma­to­me per ži­nias.

S

ie­nos minkš­tos, vie­toj vien­ti­so lan­ gų stik­lo – stik­li­nės gro­te­lės. Per­nai nai­ki­no­me būs­tą už­puo­lu­sias itin skau­džiai kan­dan­čias skruz­dė­les. Šie­met jau ne­ri­mau­ja­me dėl ter­mi­tų. Pot­vy­niai ir cu­na­miai mums neg­re­sia – gy­ve­na­me ant aukš­to kal­no. Tie­sa, kar­tais bū­na ura­ ga­nų, bet vis ti­ki­mės, kad jie ap­lenks.

35