Stilius

2020 liepos 21–27 d.

Nr.28

Pa­lan­goje – va­rik­lių gaus­mas ir puošeivų šėlsmas

Dia­na Nau­sė­die­nė: pir­mosios ša­lies po­nios metai

Karolina Meschino

laukiasi pirmagimio!

Kaina 1,30 Eur

Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė –

apie skyrybas, vaikus ir fi­nan­si­nį sunk­me­tį

K a­r a­m e­l ė

Pir­mosios

ša­lies po­nios

Me­tai

Lie­pos viduryje suė­jo me­ tai, kai Gi­ta­nas Nau­sė­da (56 m.) tapo Lie­tu­vos pre­zi­ den­tu. Tiek pat pir­mo­sios po­nios pa­rei­gas atlieka ir Dia­na Nau­sė­die­nė (56 m.).

P

VIK­TO­RI­JA RI­MAI­TĖ

ir­mo­sios po­nios reikš­mę pro­to­ ko­lo ir eti­ke­to ži­no­vas Ar­mi­nas Ly­de­ka api­bū­di­no kaip „žmo­gaus, ku­riuo pre­zi­den­tas sa­vo ko­man­ do­je pa­si­ti­ki la­biau­siai“.

Jis pa­ti­ki­no, kad pir­mo­sios po­nios vaid­muo – ga­na svar­bus ir reikš­min­gas vals­ty­bės gy­ve­ni­me. Jo svar­bą le­mia pap­ ras­tas fak­tas. „Pir­mo­ji po­nia yra vie­na iš pre­zi­den­to ko­man­dos, pre­zi­den­to pa­ta­rė­jų ko­man­ dos na­rių. Ta­čiau tai kar­tu yra žmo­gus, ku­rį pre­zi­den­tas pa­si­rin­ko prieš dau­ge­ lį me­tų, tai, va­di­na­si, po tiek kar­tu pra­ leis­tų ir kar­tu nu­gy­ven­tų me­tų pre­zi­den­ to pa­si­ti­kė­ji­mas šiuo žmo­gu­mi, ly­gi­nant su ki­tais pa­ta­rė­jų ko­man­dos na­riais, yra di­džiau­sias.

Tai­gi tai, kaip tas as­muo pa­gel­bė­ja pre­ zi­den­tui, kaip pa­ta­ria, kaip pri­si­de­da prie bend­ros veik­los, tam­pa la­bai svar­bu. Ir čia yra ne tik for­mos, bet ir tu­ri­nio rei­ka­las – ko­kią veik­lą as­muo, ku­ris yra vie­nas ar­ti­ miau­sių pre­zi­den­tui, vyk­do“, – apie pir­mo­ sios po­nios vaid­me­nį kal­bė­jo A.Ly­de­ka.

To­dėl, pa­sak jo, pir­mo­sios po­nios vaid­ muo – ne tik sim­bo­li­nis, bet ir prak­ti­nis bei la­bai rea­lus. Ta­čiau eti­ke­to ir pro­to­ ko­lo ži­no­vas pab­rė­žė, kad jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma pre­zi­den­to ir pir­mo­sios po­ nios su­keis­ti vie­to­mis. „Vals­ty­bės pi­lie­čiai de­mok­ra­ti­niu bū­ du iš­si­ren­ka pre­zi­den­tą ar pre­zi­den­tę – 14

2020 07 21

konk­re­tų žmo­gų, o ne jo su­tuok­ti­nį ar su­tuok­ti­nę. Tad su­keis­ti šiuos as­me­nis vie­to­mis bū­tų ne­de­mok­ra­tiš­ka, ne­tei­ sin­ga ir de­mok­ra­ti­nė­je bend­ruo­me­nė­je su­kel­tų pa­šai­pą ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mą iš­rink­ tuo­ju pre­zi­den­tu“, – tei­gė jis.

Ap­tar­da­mas skir­tin­gus pir­mų­jų vals­ty­ bės po­nių ti­pus A.Ly­de­ka pak­vie­tė pri­si­ min­ti is­to­ri­nius jų pa­vyz­džius Lie­tu­vo­je.

Pa­vyz­džiui, kaip pas­te­bė­jo pro­to­ko­lo ži­no­vas, po­nia So­fi­ja Sme­to­nie­nė – pre­ zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos žmo­na bu­vo la­bai ak­ty­vi, ji pa­ti suk­vies­da­vo ir ki­tų ša­lių am­ba­sa­do­rius, tie­sio­giai bend­rau­ da­vo su mi­nist­rais ir su svar­biais vals­ty­ bės pa­rei­gū­nais, me­džio­da­vo su ka­riuo­ me­nės ge­ne­ro­lais.

Di­de­lis jos ak­ty­vu­mas su­kel­da­vo tam tik­ros pai­nia­vos ir ne­su­sip­ra­ti­mų – ar tai ret­rans­liuo­ja­mos pre­zi­den­to min­tys, ar tik ko­man­dos na­rio nuo­mo­nė, bet po­zi­ 2020 07 21

Per pirmuosius metus ponia Diana, kaip pirmo­ ji valstybės ponia, klaidų nepadarė.Vadinasi, ji su­ sidorojo su dėmesiu ir su jai, kaip pirmajai po­ niai, keliamais tikslais. ci­ją vis tiek rei­kės de­rin­ti su pre­zi­den­tu. „Ant­ra ver­tus, tu­ri­me Al­gir­do My­ko­ lo Bra­zaus­ko pir­mo­sios žmo­nos Ju­li­jos pa­vyz­dį, kai ji fak­tiš­kai nie­kur ne­si­ro­dė, nie­kur ne­da­ly­va­vo. Ži­no­ma, sup­ran­ta­ me ir to prie­žas­tį – ji sir­go. Bū­ti­niau­sias funk­ci­jas, ku­rias pro­to­ko­liš­kai pri­va­lo at­lik­ti pir­mo­ji po­nia, vyk­dė pre­zi­den­to A.Bra­zaus­ko duk­ra – ly­dė­jo tė­vą į už­sie­ nio vi­zi­tus, da­ly­vau­da­vo gar­bin­gų sve­čių

priė­mi­muo­se ir tam tik­ruo­se ren­gi­niuo­ se“, – sa­kė paš­ne­ko­vas.

A.Ly­de­kos tei­gi­mu, tai tar­si du kraš­ tu­ti­niai pa­vyz­džiai, iš ku­rių nei vie­nas, nei ki­tas nė­ra ge­riau­sias. Žvel­giant į už­sie­nį taip pat ga­li­ma ma­ ty­ti la­bai skir­tin­gus pir­mų­jų vals­ty­bės po­nių ti­pus bei skir­tin­gus šio vaid­mens at­li­ki­mo bū­dus.

P

a­vyz­džiui, JAV pre­zi­den­to Do­nal­do Trum­po žmo­na Me­la­nia Trump pa­ ro­do, kad esant tvir­tam, tvir­tą as­ me­ni­nę nuo­mo­nę tu­rin­čiam pre­zi­den­tui iš pir­mo­sios po­nios lie­ka tik for­ma. Vi­ suo­me­nė, anot A.Ly­de­kos, iš M.Trump nep­ra­šo tu­ri­nio. „Pir­mo­ji JAV po­nia ele­gan­tiš­ka, gra­ži, bet tai yra tik for­ma. Tarp­tau­ti­nė­je bend­ ruo­me­nė­je jo­kio tu­ri­nio nie­kas nė­ra pa­ ste­bė­jęs. Vi­sai ki­tas at­ve­jis – Vo­kie­ti­ja.

15

A t­v i­r a i

Jau­čia­si lyg lai­kan­ti sun­kų

gy­ve­ni­mo eg­za­mi­ną

Dai­ni­nin­kė Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė (39 m.) pri­pa­žįs­ta – in­ter­viu duo­ti jai la­bai sun­ku, to­dėl kiek­vie­ną sa­vo žo­dį kruopš­čiai pas­ve­ria. Ir ne dėl to, kad as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ji sle­pia po pas­lap­ties skrais­te. „Nė­ra pras­mės kal­bė­ti apie tai tri­ mis sa­ki­niais, kai is­to­ri­ja vos tilp­tų į kny­gą. Be to, gy­ve­ni­me yra ir ki­tų da­ly­kų, ne tik sky­ry­bos“, – pra­si­ta­ria Rū­ta, šiuo me­tu iš­gy­ve­nan­ti ne­pap­ras­tai sun­kų gy­ve­ni­mo eta­pą.

S

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ky­ry­bos su Ro­lan­du Da­mi­jo­nai­čiu (32 m.) pla­čiai nus­kam­bė­jo vie­šo­jo­ je erd­vė­je. Aki­vaiz­du, kad po­ra skir­ tin­gais ke­liais pa­su­ko ned­rau­giš­kai.

Nors iki ofi­cia­lių sky­ry­bų dar teks nuei­ ti il­gą ke­lią, Rū­ta sa­ko, kad san­ty­kių gri­ ūtį ji jau pri­si­jau­ki­no. „Kad ki­to ke­lio nė­ra. Juo­lab vi­si ki­ti ke­ liai bu­vo iš­ban­dy­ti“, – sa­ko R.Ščio­go­le­vai­tė.

Kas­die­nė mo­ters ru­ti­na su­ka­si ap­link pen­kis vai­kus – Ado­mą (12 m.), Ana­be­ lę (6 m.), Aro­ną (4 m.), Ag­na­rą (2 m.) ir jau be­sis­ki­riant gi­mu­sią Are­tą (7 mėn.).

Ir lyg iki tol sun­ku­mų bū­tų bu­vę per ma­žai, vi­są pa­sau­lį su­kaus­čiu­si pan­de­mi­ ja R.Ščio­go­le­vai­tei bu­vo tar­si vyš­nia ant tor­to. Ta­čiau šian­dien ji ti­ki­na, kad vi­sus sun­kius gy­ve­ni­mo duo­tus eg­za­mi­nus jau­ čia­si iš­lai­kiu­si.

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šiuo me­ tu gy­ve­na­te?

– Jau ku­rį lai­ką gy­ve­nu daž­niau­siai bui­ ti­nė­mis nuo­tai­ko­mis. Tik­rai yra ką veik­ ti su to­kia di­de­le šei­ma. O kal­bant apie pro­fe­si­nę pu­sę, la­bai lau­kiu, ka­da at­si­gaus ren­gi­nių sfe­ra, kai bus ga­li­ma ar­tis­tams iš­mai­tin­ti šei­mas.

Po tru­pu­tį ruo­šiuo­si nau­jiems pro­ jek­tams, at­si­ran­da kon­cer­tų, ku­riu nau­ ją dai­nų al­bu­mą.

– Daug dai­ni­nin­kų kon­cer­ta­vo per ka­ran­ti­ną iš na­mų. Jums ne­ki­lo to­ kia idė­ja?

18

– Ne. Iš na­mų tik­rai ne. Ma­no na­mai nė­ ra ra­mi vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma kon­cer­tuo­ti.

Ką nors keis­ti, kai tiek daug ma­žų vai­ kų, bū­tų sun­ku, bet kai jie paaugs, aiš­ ku, bū­tų ga­li­ma dau­giau lai­ko skir­ti įvai­ rioms idė­joms ge­ne­ruo­ti. Bet tam rei­kia ir gal­vos šiek tiek lais­ves­nės, ir dau­giau jė­gų, o man vai­kai yra prio­ri­te­tų vir­šu­je.

Taip, bu­vo die­nų, kai ne­ tu­rė­jau ką val­gy­ti. Bet kai bu­vo to­kios min­tys, eta­ pas, iš tik­rų­jų su­si­dū­riau su la­bai ge­rais žmo­nė­mis.

– Koks ka­ran­ti­nas bu­vo jū­sų na­ muo­se, ku­riuo­se, ir pa­ti pra­si­ta­rė­ te, nė­ra ra­mu?

– Man sun­ku duo­ti in­ter­viu, nes yra daug da­ly­kų, apie ku­riuos aš ne­kal­bu.

Ir ne­kal­bu ne to­dėl, kad kaž­kaip la­bai stip­riai sau­gau sa­vo gy­ve­ni­mą, – tai dėl ki­tų prie­žas­čių. Tad taip mik­čio­ju ir pa­ti sa­ve er­zi­nu. Pa­ban­dy­siu pa­sa­ ky­ti trum­pai ir aiš­kiai. Yra toks po­sa­ kis „vyš­nai­tė ant tor­to“. Tad tas ka­ran­ ti­nas toks ir bu­vo. Ša­lia vi­sų ki­tų rū­pes­čių tik jo man ir trū­ko. Ta­čiau aš džiau­giuo­si, kad, tam tik­rų žmo­nių nu­si­vy­li­mui, ka­ran­ti­nas ma­nęs nei pri­bai­gė, nei lei­do kaip nors pa­si­nau­do­ti ta si­tua­ci­ja žmo­nėms, ku­rie ma­nė, kad ga­lės.

Kad ir kaip bu­vo sun­ku ir bai­su, kol kas tu­riu to­kią įž­val­gą, jog eg­za­mi­ną iš­lai­kiau.

– Bi­jo­te kal­bė­ti at­vi­rai?

– Ne­bi­jau. Tie­siog no­riu ju­dė­ti pir­myn ir gal­vo­ti apie atei­tį.

– Ko jums te­ko per vi­są šį sun­kų lai­ko­tar­pį at­si­sa­ky­ti?

– Bu­vau sup­la­na­vu­si pen­kis kon­cer­tus.

Tie kon­cer­tai man bu­vo di­de­lės ver­tės ne to­dėl, kad ge­rai ap­mo­ka­mi, bet tik­rai ne­ pap­ras­tai rei­ka­lin­gi tuo pe­rio­du. Bu­vo la­ bai skau­du. Be to, kad jie bu­vo rei­ka­lin­ gi, dar bu­vo įdė­ta ir la­bai daug dar­bo juos or­ga­ni­zuo­jant.

Kas dir­ba or­ga­ni­za­ci­nį dar­bą, tur­būt įsi­vaiz­duo­ja. Tad bu­vo gai­la vi­so dar­bo.

Ma­niau, kad iš­lį­siu iš mo­ti­nys­tės atos­ to­gų, bet jų net nes­pė­jau nut­rauk­ti. Taip stai­giai vis­ką nu­kir­to, taip ir li­kau mo­ti­ nys­tės atos­to­go­se...

– Esa­te už­si­mi­nu­si apie fi­nan­si­ nę kri­zę. Ar bu­vo die­nų, kai gal­vo­ jo­te, ką val­gy­ti?

– Taip, bu­vo to­kių die­nų. Į smulk­me­ nas ne­si­lei­siu, bet kai bu­vo to­kios min­ tys, eta­pas, iš tik­rų­jų su­si­dū­riau su la­bai ge­rais žmo­nė­mis. Su žmo­nė­mis, ku­rių net pra­šy­ti ne­rei­kia.

La­bai grei­tai at­si­lie­pė ir mū­sų na­mų bend­ruo­me­nė: kaž­kas at­ve­žė saus­kel­ nių, kaž­kas – sa­vo pa­ga­min­to mais­to, kaž­kas ke­pa ša­ko­čius, o kaž­kas tie­siog mais­to nuo sa­vo pie­tų sta­lo... Vi­sa tai vy­ko be­veik nep­ra­šant. Esu tiems žmo­ nėms la­bai la­bai dė­kin­ga. To­kio­mis aki­ mir­ko­mis su­si­mąs­tau, kad yra ne tik pik­ tų ko­men­ta­to­rių, ku­rie ne­sup­ran­ta, kas vyks­ta, sku­ba api­pil­ti pur­vais.

Sup­ra­tau, kad yra lo­giš­kai mąs­tan­čių žmo­nių, sup­ran­tan­čių, kas vyks­ta, ir ne­ pa­lie­kan­čių ki­tų bė­do­je. Bu­vau su­ža­vė­ta, kad to­kių žmo­nių iš­ties daug.

– Esa­te Lie­tu­vo­je vie­na ryš­kiau­ sių dai­ni­nin­kių. Pra­mo­gų pa­sau­ly­ je įp­ras­ta slėp­ti fi­nan­si­nius sun­ ku­mus, daž­nas da­ro vis­ką, kad pa­ ro­dy­tų tik švie­sias, net pa­v y­dą 2020 07 21

Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė sa­ko, kad vis­kam lai­ko tik­rai neuž­ten­ka, – pa­de­da lū­kes­čių su­ma­ži­ni­mas ir lai­ko pla­na­vi­mas.

Nuotraukos – „Kristina Aleksynaitė Photography“ Stilius – Dovilė Cibulskaitė Makiažas – Živilė Praškevičienė Apranga – „Dear Freedom“, „Belonta“, „Mohito“, „Zara“

19

T a ­d a i r d a­b a r

Pen­si­jo­je ir­gi gau­do

lais­vės vė­ją

„Jei­gu yra rein­kar­na­ci­ja, tai aš ke­lis gy­ve­ni­mus gy­ve­ nau Por­tu­ga­li­jo­je, nes ji – idea­lio­ji ma­no Lie­tu­va. Li­sa­bo­ na – tai nuos­ta­biau­sias mies­tas pa­sau­ly­je. Aš sva­jo­ju ten gy­ven­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta ki­no ak­to­rė ir po­li­ti­kė, Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rė Ni­jo­lė Ože­ly­tė (66 m.).

N

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

i­jo­lė – bu­vu­si „Sti­liaus“ he­ro­jė.

Jos fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 2000 m. sau­sio 21-osios nu­me­rio vir­še­ lį. Ta­da ji gar­sė­jo drą­siais ir ašt­ riais pa­reiš­ki­mais, dėl to bu­vo va­di­na­ma skan­da­lin­giau­sia po­li­ti­ke.

Ta­da ją iš­me­tė iš kon­ser­va­to­rių par­ti­ jos, nes pro­fe­so­riui Vy­tau­tui Lands­ber­ giui pa­si­ūlė at­sis­ta­ty­din­ti iš par­ti­jos va­do­ vo pos­to. Sei­mą ji pa­va­di­no dė­že, Sei­mo na­rius – po­li­ti­niais im­po­ten­tais, o pros­ ti­tu­ci­ją pa­si­ūlė le­ga­li­zuo­ti.

Daž­ną šo­ki­ruo­da­vo N.Ože­ly­tės at­vi­ru­ mas. Dėl to be­veik kiek­vie­ną jos pa­reiš­ki­ mą ly­dė­da­vo kal­bos ir ap­kal­bos. „Vi­są lai­ką jį lai­kiau ly­de­riu, sa­vo dva­ si­niu ly­de­riu. Žmo­gu­mi, ku­ris vi­du­mi kur kas ver­tes­nis už ma­ne. Ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo nuo­la­ti­nis ver­ži­ma­sis jam pri­lyg­ ti“, – taip ana­me straips­ny­je N.Ože­ly­tė pri­si­mi­nė bu­vu­sį sa­vo vy­rą dai­li­nin­ką Sau­lių Vai­tie­kū­ną.

Ta­da ji tvir­ti­no ne­san­ti lem­tin­ga mo­te­ ris, jo­kiam vy­rui nie­ka­da nė­ra su­dau­žiu­si šir­dies. Jai įsi­my­lė­ti – di­džiu­lė prob­le­ma.

Net ir ki­no die­vai­čius, dėl ku­rių alp­da­vo mo­te­rys? „Die­vai­čiai jie bu­vo tik ek­ra­ne.

Man juos te­ko ma­ty­ti ir gir­tus, ir ke­tur­ 24

pės­čius, ir ap­si­vė­mu­sius“, – sa­kė ji.

Ir šian­dien ji pat­vir­ti­na tą pa­tį – vi­sa tai, kai bu­vo la­bai jau­na, ji ma­tė Frun­zės (da­bar Biš­ke­kas. – Red.) ki­no fes­ti­va­ly­je, į ku­rį ją nu­si­ve­žė vie­nas lie­tu­vių re­ži­sie­rius. Šian­dien Ni­jo­lė nes­le­pia, kad jis no­rė­jo pap­rie­ka­biau­ti, bet nie­ko jam neiš­de­gė.

Ta­čiau šian­dien ji ven­gia at­vi­rau­ti, ypač apie sa­vo šei­mą. Pa­gim­džiu­si ir užau­gi­ nu­si tris duk­te­ris Ni­jo­lė tu­ri tris an­ūkes, iš ku­rių ma­žiau­siai – pu­sant­rų me­tų. „Aš dau­gi­nuo­si vie­na kryp­ti­mi, ma­no šei­mo­ je gims­ta vien mer­gai­tės“, – šmaikš­tau­ ja N.Ože­ly­tė.

Ko­kie svar­biau­si įvy­kiai jos gy­ve­ni­me nu­ti­ko per tuos 20 me­tų, pra­bė­gu­sius po ano in­ter­viu?

Ji at­ra­do ke­lio­nes, at­si­sa­kė al­ko­ho­lio, ci­ga­re­čių, sup­ra­to, kad idea­lus part­ne­ris – vie­nat­vė.

Ta­čiau mus­tan­go pri­gim­ties vis tiek ne­ su­val­dy­si – ji vi­sa­da ver­žia­si į lais­vę. Prieš dve­jus me­tus N.Ože­ly­tė iš Vil­niaus nu­va­ žia­vo auto­mo­bi­liu iki Li­sa­bo­nos. Ap­su­ko di­džiu­lį ra­tą per Euro­pą – 11 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų pir­myn ir at­gal. „O ka­dai­se vie­ nas žmo­gus pa­sa­kė, kad aš nie­ka­da ne­ga­ lė­siu vai­ruo­ti ma­ši­nos, nes ma­no reak­ci­ jos ne­ti­ku­sios“, – nes­le­pia Ni­jo­lė.

Ją su­ga­vau Per­val­ko­je, kur daug me­ tų lei­džia va­sa­ras, nes nie­ka­da ne­tu­rė­jo sa­vo kai­mo. „Ne atos­to­gau­ti aš ten va­žiuo­ju. Da­

bar vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas – atos­to­gos, aš esu pen­si­nin­kė. Ku­rį lai­ką gy­ve­nu Vil­niu­ je, daž­nai vie­šiu Li­sa­bo­no­je. Aš da­bar esu lais­vas vė­jas – kur no­riu, ten gy­ve­nu. La­ biau­siai, kas ma­ne var­žė gy­ve­ni­me, tai ko­ kia nors konk­re­ti vie­ta“, – sa­ko N.Ože­ly­tė.

Per­val­ko­je bu­vo fan­tas­tiš­ka Ki­no stu­ di­jos poil­si­nė – trys me­di­niai na­mai su pui­kia te­ri­to­ri­ja. Daug sce­na­ri­jų ten bu­ vo su­kur­ta, daug re­ži­sie­rių sa­vo su­ma­ny­ mus puo­se­lė­da­vo. Bet jie ten va­žiuo­da­vo tik­tai va­sa­rą, o poil­sio na­mai pra­dė­da­ vo dirb­ti nuo ge­gu­žės ir sto­vė­da­vo tuš­ti. „Aš, kaip nee­ta­ti­nė dar­buo­to­ja, ga­lė­ da­vau ten va­žiuo­ti. Lo­va kai­nuo­da­vo 50 ka­pei­kų nak­čiai. Pir­mą kar­tą at­va­žia­vau, kai ma­no vy­riau­siai duk­rai bu­vo trys mė­ ne­siai, da­bar jai – 43 me­tai. Vi­si ma­no vai­ kai pra­dė­jo vaikš­čio­ti bū­tent tuo­se Ki­no stu­di­jos pas­ta­tuo­se“, – pri­si­me­na Ni­jo­lė.

Kai Ki­no stu­di­jos na­mai bu­vo pri­va­ti­ zuo­ti, Per­val­ko­je ji ap­sis­to­ja ki­to­je vie­to­je. �

– Pag­rin­di­nis da­ly­kas, ku­ris su ma­ni­mi įvy­ko per tuos 20 me­tų, – aš pra­dė­jau ke­liau­ti, – sa­ko Ni­jo­lė. – Jau ap­ke­liau­tos 72 ša­lys. Vie­na ma­ no duk­rų dir­bo stiuar­de­se „Air­Bal­ tic“ oro li­ni­jo­se, o ten bu­vo pa­lan­ kios są­ly­gos skrai­dy­ti dar­buo­to­jų šei­mų na­riams.

25

Ž v a i gž­d ė s

Duk­rą per­se­kio­ja ro­ken­ro­lo

ka­ra­liaus li­ki­mas

32

2020 07 21

Ro­ken­ro­lo ka­ra­liaus El­vio Pres­ley duk­ters Li­sos Ma­rie (52 m.) gy­ve­ni­mas nep­ri­me­na pa­sa­kos. Nors per jį mo­te­ris žengia su vie­na gar­siau­sių praė­ju­sio am­žiaus pa­var­džių, tai jai lai­min­gos šei­mos su­kur­ti ne­pa­dė­jo.

Li­sa Ma­rie su tė­vais – Pris­cil­la ir El­viu Pres­ley.

Li­sa Ma­rie su vai­kais iš pir­mo­sios san­tuo­kos: duk­ra Ri­ley ir sū­nu­mi Ben­ja­mi­nu.

2020 07 21

L

i­sos Ma­rie tė­vų mei­lės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo ki­to­je At­lan­to pu­sė­je.

At­lik­da­mas ka­ri­nę tar­ny­bą Vo­ kie­ti­jo­je iš­vaiz­džią ame­ri­kie­tę ta­da jau ži­no­mas dai­ni­nin­kas pa­mi­lo, kai jai bu­vo vos 14-a. El­vio ir Pris­cil­los (75 m.) san­ty­kius ste­bė­jo pa­sau­lio ži­niask­lai­ da, ta­čiau net po­pu­lia­riau­sių lei­di­nių ant­ raš­tės ne­tu­rė­jo to­kios įta­kos kaip paaug­ lės tė­vai – jie bu­vo griež­ti. Į Jung­ti­nes Vals­ti­jas pas sa­vo mei­lę Pris­cil­la iš­sik­raus­tė tik po ke­le­rių me­tų.

Tie­sa, be ypa­tin­gų tai­syk­lių ne­bu­vo ap­ siei­ta: Pris­cil­la sve­tur tu­rė­jo lan­ky­ti ka­ ta­li­kiš­ką mer­gai­čių mo­kyk­lą, gy­ven­ti tik drau­ge su El­vio tė­vu ir pa­mo­te tol, kol baigs mo­kyk­lą. Taip pat El­vis tu­rė­jo pa­ ža­dė­ti, kad jų pla­nuo­se bus ir ves­tu­vės.

Ta­čiau ne vis­kas bu­vo taip ro­man­tiš­ka.

Kal­ba­ma, kad dar­bo rei­ka­lais į Ho­li­vu­dą iš­ vy­kęs dai­ni­nin­kas laks­tė pas­kui ki­tus si­jo­ nus. Pris­cil­la to­kias kal­bas vie­šai nei­gė, bet pa­ža­do, duo­to savo tė­vams, ne­pa­mir­šo.

Ma­no­ma, kad ji El­viui gra­si­no: jei­gu jis jai ne­pa­si­pirš, ji spau­dai pa­vie­šins sa­ vo is­to­ri­ją, o jos pa­tė­vis ap­kal­tins jį ne­ pil­na­me­tės iš­si­ve­ži­mu į už­sie­nį sek­sua­ li­niais tiks­lais.

33

Š v e n­ t ė

Ag­nė Kuz­mic­kai­tė ir jos ko­lek­ci­jos mo­de­liai.

Dru­ge­liai

N

ors įp­ras­tai vie­na gar­siau­sių ir be­ne ak­ty­viau­siai ku­rian­ čių Lie­tu­vos dra­bu­žių di­zai­ ne­rių Ag­nė Kuz­mic­kai­tė sa­vo ko­lek­ci­ją pris­ta­to pa­va­sa­rį, dėl pan­de­mi­ jos ren­gi­nys bu­vo ati­dė­tas. Ir pa­ga­liau vi­ dur­va­sa­rį Vil­niaus ro­tu­šė­je ji su­ren­gė tik­ rą šven­tę sa­vo iš­ti­ki­miems ger­bė­jams. Tai jau aš­tun­to­sios Ag­nės ko­lek­ci­jos pris­ta­ ty­mas. Šį­syk jos kū­ry­bos ger­bė­jai iš­vy­do va­sa­rio mė­ne­sį Lon­do­no ma­dos sa­vai­ tės pag­rin­di­nė­je prog­ra­mo­je pris­ta­ty­tus, tarp­tau­ti­nės ma­dos bend­ruo­me­nės pui­ 50

kiai įver­tin­tus ir dar nie­kur ne­re­gė­tus iš tri­jų da­lių su­si­de­dan­čios ko­lek­ci­jos mo­ de­lius. Vi­sos trys li­ni­jos su­da­ro vien­ti­są ko­lek­ci­jos kom­po­zi­ci­ją, ku­ri nuo mo­no­ chro­mi­nių raš­tų ir tam­sių spal­vų pe­rei­na į nuo­tai­ką ža­di­nan­čias spal­vas.

Tie­sa, Lon­do­ne Ag­nė pris­ta­tė tik mo­te­ rims skir­tus dra­bu­žių mo­de­lius, o Vil­niu­je ger­bė­jai iš­vy­do ir vy­riš­ką bei vai­kiš­ką ko­lek­ ci­jos da­lis. Tie­sa, pris­ta­ty­mas dėl pra­ūžu­ sio ka­ran­ti­no bu­vo neįp­ras­tas – kvies­ti­nių sve­čių kė­dės bu­vo iš­dė­lio­tos sau­giu ats­tu­ mu, o žmo­nių skai­čius sa­lė­je – ri­bo­tas.

tomas bauras

iš Londono parskrido į Vilnių

51