Stilius

2020 liepos 28–rugpjūčio 3 d.

Nr.29

Legendinis žurnalas

Alek­sand­ras Va­sil­je­vas

Le­do ri­tu­li­nin­kas Man­tas Ar­ma­lis Šve­di­jo­je ve­dė my­li­mą­ją

Pakvietė į svečius

Ka­zi­mie­ros Pruns­kie­nės gy­ve­ni­mą pa­kei­tė li­ga

Dai­ni­nin­kė

Kris­ti­na Ra­džiu­ky­nai­tė

atvėrė širdį apie pa­ty­čias, ano­rek­si­ją ir ne­ri­mo prie­puo­lius

Kaina 1,30 Eur

K a­r a­m e­l ė

Susipažino ir susituokė per du mė­ne­sius Ži­no­ma sos­ti­nės ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to eks­per­tė Ra­sa Mit­kie­ nė (34 m.) gra­žiau­sio Lie­tu­vos ku­ror­to – Ni­dos – evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je am­ži­ną mei­lę pri­sie­kė 15 me­tų vy­res­ niam vil­nie­čiui vers­li­nin­kui Sau­liui ir ta­po Ra­sa Pa­va­rie­ne.

S

Sva­jū­nė Mar­cin­ke­vi­čie­nė

an­tuo­ką iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­ jos me­tu pa­lai­mi­no ar­ti­mas po­ ros bi­čiu­lis liu­te­ro­nų ku­ni­gas Jo­ nas Lio­ran­čas. „Am­ži­nos mei­lės prie­sai­ka baž­ny­čio­ je ir ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mas tiek man, tiek Sau­liui bu­vo svar­biau­sia mū­sų šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pra­džios da­lis. Tie jaus­mai, ku­ rie už­lie­jo mus abu sto­vint prie al­to­riaus, ži­ūrint vie­nas ki­tam į akis ir ta­riant prie­ sai­kos žo­džius, ti­kiu – am­ži­ni. Ži­nau – kad ir kas bū­tų, vi­sa­da pri­si­ min­si­me šią ypa­tin­gą aki­mir­ką, – jau­ 16

kią ir jaus­min­gą san­tuo­kos ce­re­mo­ni­ją baž­ny­čio­je pri­si­mi­nė R.Pa­va­rie­nė. – Ki­ tas svar­bus da­ly­kas, be ku­rio neį­si­vaiz­ da­vo­me sa­vo šven­tės, – ar­ti­mų­jų pa­lai­ ky­mas.“ Į ele­gan­tiš­ką ves­tu­vių šven­tę, ku­ri vy­ ko Ni­dos ko­po­se, ant jū­ros kran­to įreng­ ta­me įs­pū­din­gai iš­puoš­ta­me ku­po­le, jau­ nie­ji pak­vie­tė tik ar­ti­miau­sius šei­mos na­rius ir drau­gus.

Jų san­tuo­kos liu­di­nin­kais ta­po Ra­sos my­li­mas dė­dė gydytojas Si­gi­tas Dau­ba­ ris su žmo­na Ro­mual­da, su ku­riais nuo­ ta­kos iš­rink­ta­sis Sau­lius iš­kart už­mez­ gė glau­dų ry­šį.

Rasa su sūnumis iš pirmos santuokos Marku (9 m.) ir Herkumi (5 m.).

Nuot­rau­kos – Vai­da Vaiš­vi­lai­tė Nuo­ta­kos ma­kia­žas – Emi­li­ja Kas­teč­kai­tė

Porą sutuokė jų artimas bičiulis liuteronų kunigas Jonas Liorančas.

17

atvirai

Praei­ties žaiz­dos išnyra

tar­si še­šė­lis

„Kai užk­lum­pa juo­dos min­tys, trink­te­liu sau per gal­vą: „Kvai­le tu, tai­gi džiaug­tis rei­kia!“ Juk apie tai, ką tu­riu da­bar, sva­jo­jau vi­są gy­ve­ni­mą. Kiek žmo­nių no­rė­tų at­si­ dur­ti ma­no vie­to­je!“ – pa­mąs­to cha­riz­ma­tiš­ko­ji Kris­ti­na Ra­džiu­ky­nai­tė-KaY­ra (27 m.), įsi­ti­ki­nu­si, kad bū­ti ak­to­re ir dai­ni­nin­ke – ko­ne kiek­vie­nos mer­gai­tės troš­ki­mas.

J

RA­MIN­TA BLA­ŽY­TĖ

os mer­gai­tiš­kos sva­jo­nės neap­tem­ dė nei silp­no­ka svei­ka­ta, nei vai­kys­ tė­je skau­di­nę už­gau­lio­ji­mai, nei dėl jų ėmę var­gin­ti val­gy­mo sut­ri­ki­mai ar iki šiol ap­lan­kan­tys ne­ri­mo prie­puo­liai. „Tos žaiz­dos lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui ir per­se­kio­ja tar­si še­šė­lis. Dar ir da­bar daug kur sa­vi­mi ne­pa­si­ti­kiu. Su­lau­kiu dau­gy­ bės laiš­kų iš mer­gai­čių, sa­kan­čių, ko­kia šau­ni ir gra­ži esu. Iki šiol man sun­ku tuo pa­ti­kė­ti. Ži­no­ma, ži­nau, kad neat­ro­dau lyg atei­vis, bet nie­ka­da ne­si­jau­čiau la­bai gra­ži“, – at­vi­rai rė­žė TV pro­jek­to „Mu­zi­ ki­nė kau­kė“ nu­ga­lė­to­ja ir se­ria­lo „Mo­ni­ kai rei­kia mei­lės“ ak­to­rė.

Kaip ir dau­gu­ma at­li­kė­jų, Kris­ti­na dai­ nuo­ti pra­dė­jo la­bai anks­ti – vos še­še­rių.

Bai­gu­si vi­du­ri­nę įs­to­jo į mu­zi­ki­nio teat­ro spe­cia­ly­bę ir ėmė su­lauk­ti pa­si­ūly­mų vai­ din­ti miu­zik­luo­se. At­ra­du­si sa­ve teat­re, bu­vo pak­vies­ta fil­muo­tis se­ria­le.

Vėliau Kris­ti­ną ap­lan­kė dar di­des­nė lai­mė – ji pri­sis­ta­tė sce­ni­niu sla­py­var­džiu KaY­ra, įra­šė pir­mą­ją sa­vo kū­ry­bos dai­ną ir vaiz­do kli­pą. „Anks­čiau ma­niau, kad ma­ne, da­ly­vau­ jan­čią tai vie­na­me, tai ki­ta­me te­le­vi­zi­jos pro­jek­te, ims ir pra­dės glo­bo­ti koks mu­ zi­kos va­dy­bi­nin­kas. Ga­lop, ši­taip be­lauk­ da­ma pa­si­ūly­mų, at­si­to­kė­jau. Pa­ti priė­jau prie vie­no pro­diu­se­rio ir pa­sa­kiau: „No­ riu įra­ši­nė­ti sa­vo dai­nas, no­riu dai­nuo­ti.“ Kaip šian­dien džiau­giuo­si, kad ne­pa­si­di­ džia­vau!“ – drą­sa nus­te­bi­no paš­ne­ko­vė.

20

– Pas­ta­ruo­ju me­tu jū­sų vi­sur daug.

Ko­dėl ki­lo no­ras įjung­ti aukš­čiau­ sią pa­va­rą?

– Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau per­fek­cio­nis­tė – vis­ką tu­rė­da­vau pa­da­ry­ti idea­liai. Jei­gu ne­su ge­riau­sia, ne­lai­miu pir­mo­sios vie­ tos ar pa­žy­mių kny­ge­lė­je įsi­rai­to ne de­ šim­tu­kas – grau­žiuo­si.

Ma­no gy­ve­ni­mas la­bai daž­nai ne­to­bu­las. Kar­ tais užk­lum­pa pa­ni­kos ata­kos. Džiau­giuo­si, kad tu­riu to­kius rū­pes­ tin­gus ar­ti­muo­sius.

Jau paaug­lys­tė­je dėl to tu­rė­jau la­bai di­ de­lių skran­džio prob­le­mų. La­bai daž­nai grį­žus iš mo­kyk­los ma­ne iš­tik­da­vo ner­vi­ nis py­ki­ni­mas. Ne­ga­lė­da­vau val­gy­ti, nes vi­sa­da bū­da­vau įsi­tem­pu­si. Tai lyg pra­ keiks­mas, ly­din­tis ma­ne iki šiol.

Man sun­ku ir dirb­ti įra­šų stu­di­jo­je.

Pa­ra­šau pu­sę dai­nos – vis­ką nub­rau­kiu ir pra­de­du iš nau­jo. Ly­giai taip pat yra bend­rau­jant su vai­ki­nais, drau­gais ar šei­ ma. Tu­riu sus­pė­ti vi­siems pa­bū­ti ge­ra.

– Gy­ve­nant to­kio­je įtam­po­je ne­ sun­ku per­deg­ti. Ne­bi­jo­te?

– Yra bu­vęs ne vie­nas toks at­ve­jis. Ma­ no per­fek­cio­niz­mas, veik­lu­mas, jaut­ ru­mas, ap­lin­ki­nių už­gau­lio­ji­mai – jau paaug­lys­tė­je sup­ra­tau, ką reiš­kia mig­re­ na. Kan­kin­da­vo skaus­mai iki vė­mi­mo ir

jie truk­da­vo pa­ro­mis. Pas­ku­ti­nė­se kla­sė­ se pra­dė­jo ken­tė­ti pa­žy­miai, o juk man tai – be ga­lo svar­bu.

Bu­vau kiek put­les­nė, tad bend­ra­moks­ liai nep­raei­da­vo ma­nęs ne­pa­va­di­nę sto­ra kar­ve. Bū­da­vo, iš ma­nęs atim­da­vo daik­ tus, muš­da­vo. Kar­tą vie­nas ber­niu­kas vi­ jo­si ma­ne iki krū­mų ir ten su­tal­žė. Bet aš jam at­lei­dau – gal gy­ve­no prob­le­miš­ko­je šei­mo­je ir taip iš­si­lie­jo.

– Kaip jau­čia­tės, kai da­bar šie žmo­ nės ga­li jus ma­ty­ti per te­le­vi­zi­ją – gra­žią ir ta­len­tin­gą?

– Kai da­ly­va­vau pir­ma­me šou, iš tie­sų apie tai gal­vo­jau. Gal to­dėl, kad bu­vau ga­ na vai­kiš­ka ir man at­ro­dė, jog taip ker­ši­ ju. Da­bar man vi­sai nes­var­bu. Aš se­niai jiems at­lei­dau ir lin­kiu lai­mės.

– Juk ne vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo­te ne­ sup­ras­ta, kaž­ku­riuo me­tu pra­dė­jo bur­tis nau­jas tik­rų drau­gų ra­tas?

– Pa­kei­čiau mo­kyk­lą, ir tai bu­vo ge­riau­ sias bend­ras ma­no ir tė­vų spren­di­mas. Ne tik dėl pa­ty­čių, bet ir dėl to, kad neb­lo­gai mo­kiau­si. No­rė­jo­si pe­rei­ti į ge­res­nę mo­ kyk­lą, kad dar la­biau pa­si­temp­čiau. Pa­ ga­liau at­si­dū­riau iš­si­la­vi­nu­sio­je ap­lin­ko­je – vi­si bu­vo kul­tū­rin­gi, o pa­ty­čių ir­gi ne­ li­ko. Jau­čiau di­džiu­lį skir­tu­mą. Ten at­si­ ga­vau: pra­dė­jau dau­giau dai­nuo­ti, šok­ti ir ki­taip sa­ve išreikšti. Pra­dė­jau kvė­puo­ti.

– Ar ug­dant sa­vi­raišką gel­bė­jo ir už­gi­mu­si mei­lė? Juk tu­ri­te ant­rą­ ją pu­sę.

– Ma­no ant­ro­ji pu­sė iš tik­ro daug pa­dė­ jo. Bet ir aš iš­mo­kau įti­kė­ti, kad esu gra­ži, ir suim­ti sa­ve į ran­kas. Ži­no­ma, vis dar mo­ kau­si sa­ve my­lė­ti: kar­to­ju sau, kad nep­ri­ va­lau at­ro­dy­ti tar­si gro­žio eta­lo­nas, ir sten­ giuo­si taip ne­su­reikš­min­ti gro­žio kul­to.

Daug pri­si­dė­jo ir ak­to­rys­tės stu­di­jos.

Sce­na iš­mo­kė sa­ve pa­leis­ti: ne­komp­lek­ suo­ti be ma­kia­žo, ne­bi­jo­ti iš sa­vęs pa­si­ juok­ti. Var­žy­ma­sis ga­di­na gy­ve­ni­mą.

21

P a­ž i n­t i s

Kai nekeliauja, žurnalistas mėgsta sukiotis virtuvėje ir gaminti įvairius patiekalus.

Devyndarbis!

Dai­ni­nin­kas, ke­liau­to­ jas, ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­ rius, lie­tu­viš­kos vir­tu­vės puo­se­lė­to­jas, žur­na­lis­tas, o da­bar – ir TV lai­dos ve­ dė­jas Žy­gi­man­tas Ba­ry­ sas (34 m.) įsi­ti­ki­nęs – kuo dau­giau imie­si, tuo dau­ giau ir pa­da­rai. Op­ti­miz­mu trykš­tan­tis vy­ras nes­le­pia: ka­ran­ti­nas ne tik pa­mė­tė­jo ne­ti­kė­tų iš­šū­kių, bet ir pa­ žė­rė nau­jų ga­li­my­bių.

Žygį draugai vadina geros nuotaikos ambasadoriumi.

Į vieną mėgstamiausių vietų Europoje – Siciliją – Žygimantas Barysas vyksta kone kasmet.

26

P

LAU­RA BUL­VY­DĖ

a­si­kal­bė­ti apie sa­ve ir nau­ją veik­lą – te­le­vi­zi­jos lai­dą apie ke­lio­nes po Lie­tu­vą „Svei­ki at­vy­kę“ Žy­gi­man­ tas pak­vie­tė itin ne­ti­kė­to­je vie­to­ je: jis po­kal­bio me­tu ko­jas bu­vo įmer­kęs Egė­jo jū­ro­je, Grai­ki­jos sa­lo­je Ro­de.

Kaip jis vis­ką spė­ja? Vy­ras nuo ma­žų die­nų mo­kė­jo kruopš­čiai su­sip­la­nuo­ti lai­ ką, o jo gy­ve­ni­mo šū­kis: kuo dau­giau da­ rai, tuo dau­giau ir pa­da­rai. Kar­tais jam net at­ro­do, kad tu­ri per ma­žai veik­los, – ak­ty­ vus ke­liau­to­jas dėl pa­sau­ly­je siau­čian­čios pan­de­mi­jos tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti dau­gy­bės ke­lio­nių ir daug lai­ko pra­leis­ti Lie­tu­vo­je. „Val­gy­ti ir ga­min­ti mais­tą – bū­ti­na, vi­si tai da­ro. Ke­lio­nės man – ir dar­bas, ir po­mė­gis, mė­gau­juo­si tuo. Žur­na­lis­tas bu­vau ir esu. Dai­na­vi­mą bu­vau kiek pri­ mir­šęs, bet ne­se­niai su ma­lo­nu­mu jį pri­ si­mi­niau – įra­šiau nau­ją dai­ną. Skam­bin­ ti for­te­pi­jo­nu man pa­tin­ka jau be­veik 30 me­tų – tai da­ry­ti man džiaugs­mas sie­lai“, – pa­sa­ko­jo Žy­gi­man­tas.

Žygis juokauja, kad yra įpratęs nuolat keliauti ir gali susiruošti lagaminą vos per 10 minučių.

Vera Gorbačiova

– Dėl mais­to esi tei­sus, vis dėl­to ne vi­si ke­lis kar­tus per sa­vai­tę ver­ da ce­pe­li­nus!

– Oi, ce­pe­li­nai ver­ti ats­ki­ros is­to­ri­jos.

Tai pa­tie­ka­las, ku­ris vi­siems da­ro įs­pū­ dį, ku­rį pats la­bai mėgs­tu ir ku­rį, tie­są sa­kant, pa­ruoš­ti la­bai leng­va. Ce­pe­li­nus lip­dau nuo 16 me­tų.

Kai bū­nu už­sie­ny­je, jau po dvie­jų sa­ vai­čių ne­be­ga­liu ne­gal­vo­ti apie lie­tu­viš­ kus pa­tie­ka­lus – ce­pe­li­nus, bul­vi­nius bly­ nus, „Ki­je­vo “ kot­le­tus ar sriu­bas. Il­giuo­si barš­čių pa­gal sa­vo mo­čiu­tės re­cep­tą, kol­ dū­nų, juo­dos duo­nos ar kad ir gri­kių. Kar­ tą net sap­na­vau, kaip gar­džiai val­gau pap­ ras­čiau­sius gri­kius su svies­tu! (Juo­kia­si.) Žu­vis, jū­rų gė­ry­bės, eg­zo­ti­niai Do­mi­ni­ kos Res­pub­li­kos ar Ba­lio sa­los pa­tie­ka­lai man ap­kars­ta. Kri­ti­nė man bū­na tre­čio­ji sa­vai­tė, sap­nuo­ju koš­ma­rus, sva­jo­ju apie po­mi­do­rų ir agur­kų sa­lo­tas su grie­ti­ne.

Vi­sa­da ki­to gy­ve­ni­me vis­kas at­ro­do ge­riau, gra­žiau ir ska­niau. Ma­no veik­la ir ma­no gy­ve­ni­mo bū­das man la­bai pa­ tin­ka, bet ir jis tu­ri ir pliu­sų, ir mi­nu­sų.

– Nau­ja lai­da jau net­ru­kus pa­si­ro­ dys ete­ry­je. Ko­dėl ėmei­si šio pro­jek­ to? Lyg ir at­ro­do, kad pa­sau­lis tau daug ma­žes­nis nei Lie­tu­va.

2020 07 28

27

T a­d a i r d a ­b a r

Gin­ta­ri­nės

Le­di

gy­ve­ni­mą apvertė li­ga

Ka­dai­se Ka­zi­mie­ra Pruns­kie­nė (77 m.) da­ly­va­vo po­li­ti­ kos ir įvy­kių sū­ku­ry­je. Šian­dien vi­sa tai ji ste­bi per te­le­vi­zo­ rių ma­ža­me baž­nyt­kai­my­je. Ka­dai­se ji – pir­mo­ji Lietuvos prem­je­rė – žai­biš­kai apsk­rie­jo Va­ka­rų vals­ty­bes ir su­si­ti­ko su įta­kin­giau­siais pa­sau­lio ly­de­riais. Šian­dien pri­lai­ko­ma ir pa­si­rem­da­ma laz­de­le ji sto­vi kie­me ir su il­ge­siu ži­ūri į eže­ rą. Ne­ti­kė­tai užk­lu­pęs in­sul­tas stip­riai tvo­jo per svei­ka­tą.

K

Lai­ma Že­mu­lie­nė

azimiera Pruns­kie­nė – tai le­ gen­da, tai mo­te­ris, pa­sie­ku­si svai­gi­nan­čią kar­je­rą. Nes rei­ kia­mu lai­ku at­si­ra­do rei­kia­mo­ je vie­to­je – jau­nai Lie­tu­vos vals­ty­bei prieš tris de­šimt­me­čius rei­kė­jo nau­jų va­do­vų.

30

K.Pruns­kie­nės fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 2000 m. lapk­ri­čio 24 d. „Sti­liaus“ vir­še­lį. Ta­da ji kal­bė­jo apie sa­vo dar­bus, po­li­ti­nę veik­ lą, sa­kė, kad ra­šo moks­li­nius straips­nius, kad lai­ko as­me­ni­niam gy­ve­ni­mui vi­suo­ met trūks­ta. Ta­čiau nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad pa­sau­lio įta­kin­guo­sius per vie­ną mė­ne­ sį aplankiusi ir po šių ke­lio­nių Gin­ta­ri­ne

Le­di pra­min­ta eksp­rem­je­rė at­si­durs neį­ ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je. To­kia darbš­ti, veik­li, nuo­lat įvy­kių sū­ku­ry­je! Re­gis, svei­ka­ta ne­sis­kun­du­si. Ta­čiau – ne­tau­so­ju­si sa­vęs.

2012 m. va­sa­rio 26 d., per gim­ta­die­ nį, K.Pruns­kie­nę iš­ti­ko in­sul­tas. Vil­niaus uni­ver­si­te­ti­nė­je grei­to­sios pa­gal­bos li­go­ ni­nė­je jai bu­vo at­lik­ta su­dė­tin­ga gal­vos sme­ge­nų ope­ra­ci­ja. In­sul­tas mo­te­riai pa­ žei­dė kai­rį­jį sme­ge­nų pus­ru­tu­lį, ją iš­ti­ko de­ši­nės pu­sės pa­ra­ly­žius.

Kiek at­si­ga­vu­si ji pra­dė­jo rea­bi­li­ta­ci­ją Vil­niu­je, San­ta­ros kli­ni­ko­se. Kai sus­tip­rė­ jo, du kar­tus be­veik po pu­sę me­tų gy­dė­ si vie­na­me Mask­vos rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re.

Ten ją ly­dė­jo vy­res­nio­ji duk­ra Ra­sa Vait­ kie­nė. Li­ga iš es­mės pa­kei­tė K.Pruns­kie­ nės gy­ve­ni­mą – atė­mė de­ši­nę ran­ką ir sklan­džią kal­bą, ji ju­da neį­ga­lio­jo ve­ži­ mė­liu. Ta­čiau ir gy­dy­to­jai, ir šei­ma pa­da­rė 2020 07 28

Su jau­niau­sia duk­ra Dai­vi­ta ir jos duk­ro­mis Augus­te, Sa­lo­mė­ja ir Ele­nu­te gim­to­jo­je so­dy­bo­je prie La­ba­no­ro gi­rios.

ste­buk­lus – eksp­rem­je­rė šau­niai lai­ko­si, mo­ko­si ra­šy­ti kai­re ran­ka, pri­lai­ko­ma, su laz­de­le ran­ko­je ga­li pa­vaikš­čio­ti po kam­ ba­rį, pas­to­vė­ti lau­ke. Ta­čiau kal­ba sun­kiai – sve­ti­mas žmo­gus ne vi­sa­da ją sup­ras­tų. „Ma­mos in­sul­tas bu­vo la­bai sun­kus.

Da­bar jos bū­se­na sta­bi­li. Aiš­ku, di­de­lių po­ky­čių esant to­kiai li­gai, ko ge­ro, ir bū­ ti ne­ga­li. Bet mes džiau­gia­mės, kad ma­ mos bū­se­na sta­bi­li. Jos kal­ba po tru­pu­tį ge­rė­ja, bet vis tiek dar la­bai ri­bo­ta. Taip pat ir ju­dė­ji­mas“, – pa­sa­ko­jo R.Vait­kie­nė.

Po in­sul­to ir rea­bi­li­ta­ci­jos K.Pruns­kie­ nė ap­si­g y­ve­no sū­naus Vai­do­to Pruns­ kaus šei­mo­je Šven­čio­nių ra­jo­ne, Kal­ta­nė­ nų mies­te­ly­je, nes jai rei­ka­lin­ga kas­die­nė prie­ži­ūra. Sū­nus ten tu­ri nuo­sa­vą na­mą ant eže­ro kran­to. „Ma­mai ten la­bai ge­rai.

Gra­ži ap­lin­ka, ra­my­bė. Ypač sma­gu va­sa­ rą bū­ti lau­ke, – sa­kė R.Vait­kie­nė. – Bro­ 2020 07 28

31

mano erdvė Alek­sand­ras Va­sil­je­vas na­mus at­kū­rė rem­da­ma­sis šei­mos arc­hy­vais ir mo­ti­nos pa­sa­ko­ji­mais.

Šei­mos na­muo­se –

prabėgusių metų atspindžiai Mo­ti­nos port­re­tai.

Iki­ka­ri­nis Lie­tu­vos že­mė­la­pis.

N

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

36

a­mą me­ni­nin­kas sut­var­kė taip, kad sve­čiai bū­tų įsi­ti­ki­nę: čia vis­kas – kaip XX a. pra­džio­je, tie­siog sus­to­jo lai­kas. „Ta­čiau

jie ne­sup­ran­ta, kad man rei­kė­jo res­tau­ ruo­ti na­mą, bal­dus. Vi­si bal­dai – to lai­ ko­tar­pio, bet ne vi­si iš mū­sų na­mų. XIX a. pa­bai­go­je–XX a. pra­džio­je to­kių na­mų bu­vo ne­ma­žai. Vė­liau pap­ras­čiau­siai jų ne­li­ko. Tad da­bar tai – pri­si­mi­ni­mai apie praei­tį“, – pa­sa­ko­jo A.Va­sil­je­vas.

Jis ve­džio­ti mus po na­mus ir pa­sa­ko­ ti apie juos ga­li be sus­to­ji­mo. Pa­ny­ra­me į praei­tį, ku­rio­je har­mo­nin­gai de­ra se­no­ viš­ki bal­dai ir pa­veiks­lai, se­nos kny­gos ir žur­na­lai, afi­šos ir fo­tog­ra­fi­jos. Na­mus gau­bia se­nų­jų lai­kų aura. „Šio kam­ba­rio sie­nų spal­vą pa­rin­kau gel­to­ną, nes Lie­tu­vo­je daug tam­sių die­ nų. O aš ne­no­riu gy­ven­ti tam­so­je. To­dėl pa­rin­kau sau­lės spal­vą, ku­ri vi­sa­da su­tei­

kia ge­rą nuo­tai­ką. Ki­tas kam­ba­rys – val­ go­ma­sis – la­ši­šų spal­vos. Ši spal­va kiek­ vie­no sve­čio vei­dui vi­sa­da su­tei­kia ge­rą ats­pal­vį“, – šmaikš­čiai dės­tė A.Va­sil­je­vas.

Gel­to­nai iš­da­žy­tą kam­ba­rį Alek­sand­ras pa­va­di­no mu­zi­kos sve­tai­ne. To­dėl, kad ja­ me įkur­di­no ca­ro lai­kų for­te­pi­jo­ną iš Sankt Pe­ter­bur­go, to lai­ko­tar­pio gi­ta­rų iš Vo­kie­ ti­jos, čia pui­kuo­ja­si ir se­nas pa­te­fo­nas.

Kai at­va­žiuo­ja sve­čių, tu­rin­čių mu­zi­ki­ nį iš­si­la­vi­ni­mą, skam­bi­na tuo for­te­pi­jo­nu.

M

u­zi­kos sve­tai­nė­je – trys pag­rin­ di­nės spal­vos: gel­to­na, tam­siai mė­ly­na ir juo­da. „Ka­dan­gi for­te­pi­jo­nas – juo­das, – pa­ tiks­li­no šei­mi­nin­kas. – Tos spal­vos bu­ vo de­ko­ra­vi­mo es­mė, ne­per­žen­giau tų tri­jų spal­vų ri­bos. Kiek­vie­ną kar­tą, kai ieš­ko­da­vau nau­jų daik­tų kam­ba­riui, gal­ vo­da­vau, kaip jie de­rės prie šių spal­vų.

To­dėl da­riau griež­tą at­ran­ką, o tai – in­ter­je­ro iš­sau­go­ji­mo prin­ci­pas.

Ir ne­mai­šau skir­tin­gų sti­lių. Čia – se­ ce­si­jos sti­lius, XIX a. pa­bai­ga–XX a.

2020 07 28

Vygintas skaraitis

„Aš čia gy­ve­nu jau 60 me­tų. Čia – ma­no gim­tie­ji na­mai. Nie­ko sovietinio čia nė­ra, ma­no na­mas – an­ti­sovietinis“, – kal­bė­jo tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą pel­nęs ma­dos is­to­ri­kas, ko­lek­ci­nin­ kas Alek­sand­ras Va­sil­je­vas (61 m.) aprodydamas 1912 m. Vil­ niaus Že­ma­ja­me Pa­vil­ny­je s­ta­ty­tą me­di­nį jo šei­mos na­mą.

Mu­zi­kos sve­tai­nė­je – trys pag­rin­di­nės spal­vos: gel­to­na, tam­siai mė­ly­na ir juo­da. „Kiek­vie­ną kar­tą, kai ieš­ko­da­vau nau­jų daik­tų kam­ba­riui, gal­vo­da­vau, kaip jie de­rės prie šių spal­vų“, – sa­kė Alek­sand­ras.

37