Stilius

2022 m. birželio 21–27 d.

Nr.24

Legendinis žurnalas

MERŪNAS VITULSKIS ramybės pasisemia gamtos prieglobstyje IRENOS IR VALENTINO GREIČIŪNŲ deimantinės vestuvės MARIUS LUCKA įkūrė Šviesių žmonių parkelį

GRETĖ BROKIENĖ –

apie motinystės iššūkius, naują verslą ir namus Kipre

Kaina TIK

1,50 Eur

A T­V I­R A I

Spar­nus nu­lei­do Af­ro­di­tės gim­ti­nė­je Svei­kos gy­ven­se­nos ir mi­ty­bos spe­cia­lis­tė Gre­tė Bro­kie­nė (31 m.) lai­mės nie­kuo­met ne­sie­jo su vie­na vals­ty­be. Pa­sau­lio žmo­nė­mis sa­ve ir sa­vo šei­mą va­di­nan­ti mo­te­ris ne­se­niai in­ ka­rą nu­lei­do Kip­ro sa­lo­je, ku­ri nuo se­no sve­tin­gai prii­ma iš įvai­riau­sių kam­pe­lių atk­ly­du­sius nuo­ty­kių ieš­ko­to­jus.

T

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

re­jų me­tų Ley­lą ir be­veik dve­jų Alek­sand­rą su vy­ru fil­mų pro­ diu­se­riu ir re­ži­sie­riu­mi Alek­ sand­ru Bro­ku (41 m.) augi­nan­ ti Gre­tė gy­ve­ni­mą Kip­re va­di­na sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mu. Ir iš tie­sų tin­ka­mes­nę vie­tą jos dar­bui sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti. Sau­ lė­to­je sa­lo­je vi­ta­mi­nų šal­ti­niai sirps­ta tie­ siog na­mų so­duo­se, par­duo­tu­vė­se gau­ su ne­to­lie­se užau­gin­tų vai­sių, dar­žo­vių.

Kip­rie­čių ir ki­tų Vi­dur­že­mio jū­ros ša­ lių gy­ven­to­jų mi­ty­ba pa­vyz­di­ne lai­ko­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je – dau­giau nei prieš de­ šimt­me­tį UNES­CO ją pri­pa­ži­no kul­tū­ ros pa­vel­du. „Kai ta­ve su­pa ap­lin­ka, ats­pin­din­ti ta­ vo pro­fe­si­nes ir gy­ve­ni­mo ver­ty­bes, daug leng­viau dirb­ti ir sem­tis įk­vė­pi­mo. Kip­ ras man yra vie­ta, ku­rio­je no­ri­si spin­du­ liuo­ti mei­lę sau ir ki­tiems. Šio­je sa­lo­je la­ bai suin­ten­sy­vė­jo ma­no nuo­jau­ta. Nors esu ga­na spon­ta­niš­ka ir mėgs­tu iš­šū­kius, Kip­re priim­ti grei­tus spren­di­mus ta­po dar leng­viau.

Be to, la­bai pa­si­kei­tė emo­ci­nė ir fi­zi­nė sa­vi­jau­ta. Kai nuo­tai­ka pui­ki ir or­ga­niz­mas vei­kia lyg laik­ro­dis, na­tū­ra­lu, kad ir idė­jų, ir nau­jų pla­nų ki­lo la­bai grei­tai. Jo­kių ste­ buk­lų – čia ap­lin­ka vi­so­mis pras­mė­mis la­ bai pa­lan­ki mo­te­riai“, – sa­lą, ku­rio­je, anot le­gen­dos, iš jū­ros pu­tos gi­mė mei­lės dei­vė Af­ro­di­tė, gy­rė ti­tu­luo­ta gra­žuo­lė.

Nors da­bar­ti­nis G.Bro­kie­nės gy­ve­ni­ mas le­pi­na ra­my­be, taip bu­vo ne vi­sa­da.

Po šir­di­mi ne­šio­da­ma sū­nų mo­te­ris nu­ ta­rė įkur­ti sa­vo vers­lą ir pa­nau­do­ti dau­ giau kaip 8 me­tus kaup­tas ži­nias apie mi­ ty­bą ir svei­ką gy­ven­se­ną. Bū­da­ma pen­kis mė­ne­sius nėš­čia ji da­ly­va­vo Ki­ni­jo­je vy­ 10

ku­sia­me „Mi­sis Glo­be 2020“ kon­kur­se ir pel­nė pres­ti­ži­nį „Li­fe Le­ga­cy“ („Gy­ve­ni­ mo pa­li­ki­mo“) ap­do­va­no­ji­mą. Gi­mus sū­ nui mo­te­ris nė ne­ke­ti­no il­sė­tis – iš­šū­kiai, dar­bai vi­jo vie­nas ki­tą.

Nu­leis­ti bu­res te­ko dėl to, kad mo­te­ ris iš­gy­ve­no stip­rų emo­ci­nį iš­se­ki­mą, ku­ rį da­bar va­di­na ge­riau­sia pa­mo­ka.

– Kaip ir kuo da­bar gy­ve­na­te?

– Se­niau, kaip ir dau­ge­lis žmo­nių, bu­ vau lin­ku­si ko nors lauk­ti: tam tik­rų da­ tų, sup­la­nuo­tų įvy­kių, ku­rie ne­va tu­rė­tų kai ką pa­keis­ti gy­ve­ni­me. Bu­vau iš­si­kė­lu­ si tiks­lus, lau­kiau, kol jų pa­siek­siu. Šian­ dien, kai man per tris­de­šimt me­tų ir esu iš­si­kaps­čiu­si iš vi­sų emo­ci­nių duo­bių, pa­ga­liau su­ge­bu įver­tin­ti, kiek ne­ma­žai esu nu­vei­ku­si, ir ty­liai pa­si­di­džiuo­ti sa­vi­ mi, pra­de­du la­biau mė­gau­tis kas­die­ny­be.

„Kartais pasiekti dugną sveika, nes po to sužinai, kaip gražu yra aukščiau.“ Gretė Brokienė

Pa­mė­gau žo­dį „pro­ce­sas“. Jis vyks­ta vi­sur: ir mo­ti­nys­tė­je, ir kar­je­ro­je, ir kas­ die­nia­me gy­ve­ni­me. Da­bar mo­kau­si ta­ me pro­ce­se, ku­ris ga­li bū­ti iš­ties sal­dus, gy­ven­ti, ne­bes­ku­bė­ti, vi­sur siek­ti dar aukš­tes­nės ko­ky­bės.

Tie­sa, vis tu­riu sau pri­min­ti sus­to­ti ir tuo pro­ce­su pa­si­mė­gau­ti, nes pa­sie­ku­ si tiks­lą iš kar­to esu lin­ku­si sa­vęs klaus­ ti: kas to­liau? To­kia jau esu – man nuo­ lat rei­kia iš­šū­kių. Toks pat ir ma­no vy­ras.

Lai­kau tai la­bai ge­ra sa­vy­be. Am­bi­ci­jos vi­sa­da ve­da į prie­kį, tik ne­rei­kė­tų pa­mirš­ ti pu­siaus­vy­ros kas­die­ny­bė­je.

Gretė Brokienė sveikos gyvensenos verslą įkūrė laukdamasi antrojo vaikelio.

11

M A­N O E R D V Ė

RA­MY­BĖS PA­SI­SE­MIA

gam­to­je

„Vi­sa­da sva­jo­jo­me tu­rė­ti sa­vo že­mės lo­pi­nė­lį, o dar la­biau šiam spren­di­mui įta­kos tu­rė­jo vai­kai“, – sa­kė dai­ni­nin­ kas Me­rū­nas Vi­tuls­kis (39 m.). Prieš pat pan­de­mi­ją jis su žmo­na EV ma­dos na­mų įk­ūrė­ja Eri­ka Vi­tuls­kie­ne (33 m.) įsi­gi­jo že­mės skly­pą ša­lia Tra­kų, nuo Vil­niaus nu­to­lu­sį 30 ki­lo­met­rų. Da­bar čia Vi­tuls­kiai ku­ria jau­kų va­sar­na­mį, se­mia­si ra­my­bės iš gam­tos, o sū­nūs ne­ga­li at­si­džiaug­ti ba­so­mis laks­ty­da­mi ša­lia esan­čia eže­ro pak­ran­te.

Nors Erikos ir Merūno Vitulskių vasarnamis kaime, jie planuoja jį įrengti šiuolaikiškai. Porai patinka modernumas ir eklektika.

K

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

o ne­tu­ri, to daž­niau­siai la­bai trokš­ti. Šis po­sa­kis tin­ka Kau­ ne gi­mu­siam ir užau­gu­siam Me­rū­nui. Dai­ni­nin­kas nie­ka­ da ne­tu­rė­jo kai­mo, kur bū­tų ga­lė­jęs pa­ va­sa­ro­ti pas mo­čiu­tę, tad jį nuo ma­žens trau­kė gam­tos ke­rai. „Pra­dė­jo­me tau­py­ti ir ra­do­me tik­ rai neb­lo­gą va­rian­tą. Ten­ki­no kai­na, be to, vie­ta ant eže­ro kran­to, tad sva­ 16

jo­ti dau­giau ne­ga­lė­jo­me“, – pa­žy­mė­jo M.Vi­tuls­kis.

Di­de­lis 60 arų skly­pas – ša­lia Al­sa­kio eže­ro. Praė­jus ku­riam lai­kui Vi­tuls­kiai sup­ra­to, kad čia to­bu­lai de­rės va­sar­na­mis.

Me­rū­nas pra­si­ta­rė, kad šiam spren­di­mui dau­giau­sia įta­kos tu­rė­jo sū­nūs Her­kus (6 m.) ir Ajus (7 m.). „Pui­kiai at­si­me­nu, kaip prieš daug me­ tų nu­va­žiuo­da­vau į so­dy­bą pas te­tą. Ži­nau, kad vai­kui ry­šys su gam­ta ypač svar­bus: me­džių, gy­vū­nų pa­ži­ni­mas ir ele­men­ta­ riai kaip kas­tu­vą ran­ko­je lai­ky­ti. Kas ten ži­no, gal abu su Eri­ka se­nat­vė­je sė­dė­si­me su­pa­muo­siuo­se krės­luo­se ir ži­ūrė­si­me į eže­rą“, – šyp­te­lė­jo dai­ni­nin­kas.

Pas­ta­rie­ji me­tai vi­siems at­ne­šė ne­ ma­lo­nių ne­ti­kė­tu­mų. Prieš tre­jus me­tus

pa­sau­lį už­val­džiu­si pan­de­mi­ja, o ga­liau­ siai va­sa­rio pa­bai­go­je pra­si­dė­jęs Ru­si­jos ka­ras Uk­rai­no­je žmo­nes pri­ver­tė at­si­sa­ ky­ti pra­mo­gų ir pra­dė­ti la­biau tau­py­ti.

Dai­ni­nin­kas pri­si­pa­žįs­ta – įvai­rios ne­ gan­dos vi­sa­me pa­sau­ly­je at­si­lie­pė ir va­ sar­na­mio sta­ty­boms. „Na­tū­ra­lu, kad tai sut­rik­do bet ko­kius pla­nus, kad ir ko­kie jie – ma­ži ar gran­dio­ zi­niai – bū­tų. Nuo as­me­ni­nio jaus­mi­nio iki tur­ti­nio.

Mes ir­gi ne­sa­me išim­tis. Ap­link tu­ri­ me daug pa­žįs­ta­mų, ku­rie taip pat sta­to­ si na­mus ir šiuo me­tu už gal­vos su­siė­mę.

Da­bar la­bai sun­ku su­si­re­gu­liuo­ti sta­ty­bų kai­ną: kas bu­vo nu­ma­ty­ta prieš sta­ty­bas, jau se­niai iš­leis­ta. Be to, sun­ku su sta­ty­bi­ nė­mis me­džia­go­mis. Nor­ma­lu, kad už­si­ 2022 06 21

TOMAS BAURAS, VYGINTAS SKARAITIS

Vos atvykę į sodybą Merūno sūnūs Ajus ir Herkus Vitulskiai skuodžia žaisti. Berniukai čia susiranda įdomios veiklos ir jaučiasi puikiai. „Jie ir varliauja, ir žalčiauja!“ – juokėsi dainininkas.

„Kas ten žino, gal abu su Erika senatvėje sėdėsime supamuosiuose krėsluo­ se ir žiūrėsime į ežerą.“ Me­rū­nas Vi­tuls­kis

da­rė kai­my­nų du­rys, vis ma­žiau li­ko pag­ rin­di­nių me­džia­gų tie­kė­jų Lie­tu­vo­je. Taip vi­si nuo­ty­kiai ir pra­si­dė­jo: kas san­dė­liuo­ se dar tu­rė­jo ko­kių nors li­ku­čių, juos ir su­ rin­kau iš įvai­rių par­duo­tu­vių“, – pa­sa­ko­ jo M.Vi­tuls­kis.

130 kvad­ra­ti­nių met­rų va­sar­na­mis jau tu­ri sie­nas. Ar­ti­miau­si pla­nai – ap­šil­tin­ ti sto­gą, su­dė­ti lan­gus. Me­rū­nas ti­ki­si tai įgy­ven­din­ti iki vė­ly­vo ru­dens.

2022 06 21

„O vė­liau ži­ūrė­si­me, kaip su­si­dė­lio­si­me pa­ja­mas. Nor­ma­lu, kad žmo­nės ne­si­jau­čia sau­gūs, pra­de­da tau­py­ti, at­si­sa­ko kai ku­rių pra­mo­gų, o aš ir esu ta pra­mo­ga. Sup­ran­ tu eko­no­mi­nę si­tua­ci­ją ir ne­va­rau sa­vęs į kam­pą, įver­ti­nu ga­li­my­bes. Šis na­mas – di­ de­lis nuo­ty­kis. Kas­dien nu­tin­ka kas nors juo­kin­go ar­ba ne­la­bai“, – ge­ros nuo­tai­kos nes­to­ko­jo vy­ras.

Dai­ni­nin­kas ne­sė­di su­dė­jęs ran­kų ir pla­nuo­ja pri­si­min­ti anks­čiau įgy­tus įg­ū­ džius. Stu­di­jų lai­kais Me­rū­nas yra iš­ban­ dęs sa­ve įvai­rio­se sri­ty­se – mo­kė­si pieš­ ti Juo­zo Nau­ja­lio me­nų mo­kyk­lo­je, yra dir­bęs sta­ty­bo­se. „Yra ne­su­dė­tin­gų dar­bų, ku­riuos tik­rai ga­liu pa­si­da­ry­ti. Ma­nau, rei­kė­tų pa­čiam ap­šil­tin­ti pa­ma­tus, kie­me įves­ti dre­na­

žą. Tu­riu la­bai ge­rų drau­gų, ku­rie man vis pa­ta­ria. Ži­no­te, se­niau vi­sos sta­ty­ bų pa­mo­kos vyk­da­vo akis į akį, ne­bu­vo švie­tė­jiš­kos meist­r ys­tės me­džia­gos, o da­bar pil­nas in­ter­ne­tas vis­ko, in­for­ma­ ci­jos la­bai daug. Svar­bu tik at­si­rink­ti“, – dės­tė vy­ras.

N

ors Vi­tuls­kių va­sar­na­mis kai­me, jie pla­nuo­ja jį įreng­ti šiuo­lai­kiš­ kai. Po­rai pa­tin­ka mo­der­nu­mas ir ek­lek­ti­ka. „Mes esa­me už tai, kas neį­pa­rei­go­ ja. La­bai ne­mėgs­ta­me apk­rau­tų len­ty­ nų, smulk­me­nų. Mėgs­ta­me vien­ti­su­mą.

Mes ir sa­vo na­mus taip įren­gė­me, vė­liau daug drau­gų nuo mū­sų nu­si­ži­ūrė­jo idė­ jų“, – juo­kė­si jis.

17

P A­Ž I N­T I S

SKULP­TŪ­ROS –

ne tik mi­ru­siesiems, bet ir gy­vie­siems Vie­ną die­ną ke­liau­to­jas, įvai­rių ren­gi­nių or­ga­ni­za­ to­rius Ma­rius Luc­ka (29 m.) su­gal­vo­jo An­ta­za­vė­je (Za­ra­sų r.) įkur­ti Švie­sių žmo­nių par­ke­lį. Pir­ma­sis kū­ ri­nys, ku­ris ten iš­ki­lo šį pa­va­sa­rį, – pa­sau­li­nio gar­so me­ni­nin­ko Jo­no Me­ko (1922–2019) skulp­tū­ri­nis bius­ tas, ku­rį su­kū­rė skulp­to­rius My­ko­las Sau­ka (32 m.).

F

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

il­mų kū­rė­jas, ame­r i­kie­tiš­ko­ jo avan­gar­do ki­no krikš­ta­tė­vis, me­ni­nin­kas ir ku­ra­to­rius, poe­ tas ir pro­zi­nin­kas J.Me­kas dau­ gy­bę me­tų gy­ve­no Niu­jor­ke. O gi­mė jis ne taip to­li nuo An­ta­za­vės – Bir­žų ra­jo­ ne, Se­me­niš­kių kai­me.

– Ma­riau, kaip jums šo­vė į gal­vą min­tis įkur­ti Švie­sių žmo­nių par­ke­lį su skulp­tū­ro­mis, suo­le­liais?

– An­ta­za­vė­je, ki­ta­me eže­ro ga­le, su­gal­ vo­jau pas­ta­ty­ti Aukš­tai­ti­jos gam­ti­nin­kų ir me­ni­nin­kų na­mus. Di­de­lį, be­veik 700 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­mą su 10 ar dau­giau kam­ba­rių, bend­ra erd­ve kon­fe­ ren­ci­joms, po­kal­biams, su di­de­liu ži­di­niu.

Ir pra­dė­jau ieš­ko­ti erd­vės, kur ga­lė­tų tas na­mas iš­kil­ti. Nu­si­pir­kau žie­mą du skly­pus ant kal­no, iš kur eže­ras ma­ty­ti.

Bū­tent ten ir sta­ty­siu tuos gam­ti­nin­kų ir me­ni­nin­kų na­mus.

Te­ri­to­ri­ja di­de­lė – 5 ha že­mės. Gal­vo­ jau, ką čia dar pa­da­ry­ti. Gal so­dą so­din­ti, gal ką ki­ta? Bet tų me­džių ir taip pil­na. Ir ta­da su­gal­vo­jau, kad ga­li­ma pa­da­ry­ti ko­ kią nors skulp­tū­rą. Bet ko­kią? Ir su­mąs­ čiau: J.Me­ko! Tai – ryš­ki ma­no gy­ve­ni­ mo per­so­na.

Jau bu­vau su­sid­rau­ga­vęs su Ša­rū­nu Sau­ka – ta­py­to­ju iš Du­se­tų, pas­kui su­si­ pa­ži­nau su jo sū­nu­mi M.Sau­ka – skulp­to­ riu­mi ir už­sa­kiau My­ko­lui pa­da­ry­ti J.Me­ ko skulp­tū­rą.

20

Tik pas­kui su­ži­no­jau, kad gruo­džio 24 d. J.Me­kui su­kak­tų 100 me­tų, kad ta pro­ ga vyks dau­gy­bė ren­gi­nių, kad jo 100 me­ tų ju­bi­lie­jų švęs vi­sas pa­sau­lis. Iki tol ne­ ži­no­jau tų da­ly­kų – da­riau tai, ką no­rė­jau.

Da­riau sau, net ne­gal­vo­da­mas apie ki­tus.

Pir­ma­sis kū­ri­nys, iš­ki­lęs Švie­sių žmo­nių par­ke­ly­je An­ta­za­vė­je, – pa­sau­li­nio gar­so me­ni­nin­ko Jo­no Me­ko skulp­tū­ri­nis bius­tas, ku­rį su­kū­rė skulp­to­rius My­ko­las Sau­ka.

– Bet ko­dėl bū­tent J.Me­ką pa­si­ rin­ko­te?

– To­dėl, kad J.Me­kas man – lais­vės, vai­kiš­ku­mo, kaž­ko­kio ne­rim­tu­mo sim­ bo­lis, tuo ne­rim­tu­mu užk­re­čian­tis ki­tus.

Jis bu­vo su­si­kū­ręs to­kį sa­vo įvaiz­dį. Vi­ siems iš jo rei­kė­tų mo­ky­tis ne­bū­ti rim­ tais suau­gu­siais žmo­nė­mis, ku­rie vis­ ką aps­kai­čiuo­ja ir nie­kuo ne­ri­zi­kuo­ja.

Jo­nas bu­vo nuo­šir­dus. Gal „nuo­šir­du­ mas“ ir bū­tų tas žo­dis, ku­ris api­bū­din­ tų jo as­me­ny­bę.

– O kas bus ki­tas ta­me Švie­sių žmo­ nių par­ke­ly­je? Ka­da iš­kils ant­ro­ji skulp­tū­ra?

– Ki­tas bus Al­vy­das Lu­ko­še­vi­čiusObuo­lys (1956–2008). Jo skulp­tū­ra iš­ kils šią va­sa­rą. Man at­ro­do, kad ka­dai­ se jis bu­vo neį­ver­tin­tas kaip at­li­kė­jas, kom­po­zi­to­rius, poe­tas, dėl to la­bai gai­la.

Aš jį ži­no­jau, kai bu­vau paaug­lys, bet ta­da į jo mu­zi­ką ne­bu­vau įsik­lau­sęs. Įsi­ klau­siau jau suau­gęs.

Tais lai­kais jis kū­rė to­kią mu­zi­ką, ku­riai, man at­ro­do, lie­tu­viai ne­la­bai dar bu­vo pa­ si­ruo­šę ir mie­liau klau­sė­si „Ru­ki Vverh“.

Obuo­lio tais lai­kais nek­lau­sė tiek daug žmo­nių, jis tu­rė­jo la­bai ma­žą klau­sy­to­jų 2022 06 21

Įkur­ti Švie­sių žmo­nių par­ke­lį su­ma­nė ke­liau­to­jas, įvai­rių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius Ma­rius Luc­ka: „J.Me­kas – ryš­ki ma­no gy­ve­ni­mo per­so­na.“

2022 06 21

21

RAUDONASIS KILIMAS

Skry­bė­lių ir suk­ne­lių

ŽAISMAS Kas­met ka­ra­liš­ko­sios As­ ko­to žir­gų lenk­ty­nės vi­sų dė­me­sio su­lau­kia ne tiek dėl pa­ties spor­to, kiek dėl čia be­si­ren­kan­čių da­mų.

Š

ie­met pen­kias die­nas vy­ku­sios žir­ gų lenk­ty­nės dėl ap­ri­bo­ji­mų su­ lau­kė ma­žiau lan­ky­to­jų nei anks­ tes­niais me­tais: vie­toj 300 000 žmo­nių (per pen­kias die­nas) da­bar nus­ ta­ty­tas 12 000 žmo­nių die­nos li­mi­tas. Ir nors vei­do kau­kės ne­bu­vo pri­va­lo­mos, vi­ si da­ly­viai prieš ren­gi­nį ar­ba jo die­ną tu­ rė­jo at­lik­ti grei­tuo­sius CO­VID-19 tes­tus.

Ne­pai­sant pan­de­mi­jos ir kiek pa­ki­tu­ sių tai­syk­lių, ap­ran­gos ko­das ka­ra­liš­ko­ jo­je lo­žė­je li­ko toks pat griež­tas: suk­ne­lės ir si­jo­nai tu­ri bū­ti „kuk­laus il­gio“ – šiek tiek aukš­čiau ke­lių ar­ba il­ges­ni, o vir­šu­ ti­nės da­lies ar suk­ne­lių pet­ne­šė­lės tu­ri bū­ti bent co­lio (apie 2,5 cen­ti­met­ro) plo­ čio. Skry­bė­lės pag­rin­das tu­ri bū­ti ne ma­ žes­nis nei 4 co­liai (apie 10 cen­ti­met­rų).

Tie­sa, prieš pen­ke­rius me­tus ap­ran­gos ko­das bu­vo pa­ko­re­guo­tas – leis­ta vil­kė­ ti kom­bi­ne­zo­nus. Ve­sek­so ku­ni­gaikš­tie­ nė Sop­hie pa­si­nau­do­jo šiais po­ky­čiais ir 2018 bei 2019 me­tais ža­vė­jo mo­der­niu įvaiz­džiu.

34

Prin­cas Char­le­sas su žmo­na Ca­mil­la.

35