Stilius

2022 m. rugpjūčio 2–8 d.

Nr.30

Legendinis žurnalas

MINDAUGAS RAINYS įprasmino save tikėjime OLENA ZELENSKA papasakojo apie išgyventą siaubą

MARIJA GRABŠTAITĖ:

Kaina TIK

1,50 Eur

„Maniau, kad skyrybos manęs niekada neištiks. Bet ištiko, ir labai skaudžios“

K A­R A­M E­L Ė

PALAIMOS VIRŠŪNĖ –

ma­dos dik­ta­to­riaus vi­lo­je

Ka­ta­lo­ni­jo­je įsi­kū­ru­si me­nų pe­da­go­gė, me­ni­nin­kė Dan­guo­lė Pe­čiu­ko­ny­tė-Juan Font (50 m.) at­vi­ra – lie­pos 20-oji prieš 15 me­tų pa­kei­tė jos gy­ve­ni­mą. Tuo­met ji su­si­pa­ži­no su da­bar jau sa­vo su­tuok­ti­niu vers­li­nin­ku Xa­vier Jua­nu Fon­tu (59 m.).

Di­džiu­lę staig­me­ną pa­žin­ties me­ti­nių pro­ga žmo­nai įtei­kęs vy­ras ją pa­li­ko be ža­do.

8

2022 08 02

„Būti G.Versace namuose – tarsi būti šventovėje ir liestis prie unikalios šventos istorijos. Šis kūrėjas šeimai tikrai reiškia labai daug“, – pasakojo Danguolė Pečiukonytė-Juan Font.

D AS­ME­NI­NIS AL­BU­MAS

LAU­RA BUL­VY­DĖ

an­guo­lė įsi­ti­ki­nu­si – kai vy­ras su­die­vi­na sa­vo mo­te­rį, jos gy­ ve­ni­mas tam­pa tik­ra pa­sa­ka.

Bū­tent to­kio­je pa­sa­ko­je ji ir gy­ve­na jau 15 me­tų. „San­ty­kiai – vie­nas sun­kiau­sių gy­ve­ni­ mo dar­bų: jei tik sus­to­si, pa­varg­si, už­si­ mir­ši – vis­kas. Taš­kas. Yra mo­te­rų, ku­rios šei­mo­je vis­ką pla­nuo­ja ir or­ga­ni­zuo­ja, o pas mus at­virkš­čiai. Vy­ras sa­ko, kad man rei­kia bū­ti tik lai­min­gai ir my­li­mai, vis­ kuo ki­tu pa­si­rū­pins jis“, – sa­kė 2015-ai­ siais ves­tu­ves at­šo­ku­si lie­tu­vė.

Apie pa­žin­ties me­ti­nes, ku­rias vi­suo­ met kaip nors pa­mi­ni, po­ra pra­dė­jo kal­bė­ 2022 08 02

tis jau praė­ju­sį ru­de­nį. Juo­du svars­tė, kur no­rė­tų tą­dien bū­ti, ką bū­tų sma­gu nu­veik­ ti. Pa­kal­bė­jo ir... pa­mir­šo – dar tiek daug lai­ko iki tos ki­tų me­tų va­sa­ros at­ro­dė. Vis dėl­to mo­te­ris jau­tė, kad vy­ras kaž­ką or­ga­ ni­zuo­ja, – ma­nė, gal sės į auto­mo­bi­lį, sa­ vait­ga­liui pa­lėks iki Sen Tro­pe­zo, ap­sis­tos gra­žio­je vi­lo­je. „Ne­su­kau sau gal­vos. Ži­no­jau, kad vy­ras, kaip vi­sa­da, nus­te­bins ir pa­da­rys vis­ką, kad skrai­dy­čiau pa­de­be­siais. Li­ kus sa­vai­tei iki mū­sų šven­tės, kai va­ka­ rie­nia­vo­me vie­na­me gra­žiau­sių Bar­se­lo­ nos res­to­ra­nų, Xa­vier įtei­kė man laiš­ką: „Būk pa­si­ruo­šu­si pa­šė­lu­siai va­sa­rai! Mes skren­da­me į Ma­ja­mį.“ Ir dau­giau nie­ko – nei kur, nei kaip, nei su kuo. Pa­ti­ki­no,

kad vis­ką su­ži­no­siu ten. Tad ma­no stre­ sas pra­si­dė­jo tą pa­čią aki­mir­ką“, – šyp­so­ jo­si me­ni­nin­kė.

Nors dau­ge­lis ga­li pa­ma­ny­ti, kad ke­lio­ nė­mis nie­ko ne­nus­te­bin­si, Ma­ja­mis Dan­ guo­lei tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę.

At­vy­ku­si gy­ven­ti į Ka­ta­lo­ni­ją Dan­guo­ lė me­tus nuo ry­to iki va­ka­ro ži­ūrė­jo se­ ria­lą „CSI Mia­mi“ – taip mo­kė­si kal­bos, ra­šė žo­džius, fra­zes, klau­sė­si ta­ri­mo. Jai at­ro­dė, kad jau pa­žįs­ta kiek­vie­ną gat­vę, van­de­ny­no pak­ran­tę, klu­bus, res­to­ra­nus, įs­pū­din­gus ame­ri­kie­tiš­kus auto­mo­bi­lius. „Vy­ras no­rė­jo, kad vi­sa tai pa­ma­ty­čiau tik­ro­vė­je! Jis vi­sa­da vis­kam tu­ri lo­gi­nį paaiš­ki­ni­mą, kiek­vie­na jo do­va­na ar nu­ pirk­tas daik­tas – su ypa­tin­ga is­to­ri­ja.

9

A T­V I­R A I Nuotraukos: Aidas Mangiovas Retušavimas: Ieva Markūnaitė Makiažas: Justas Pocius Apranga: „LASUN Design“

Sky­ry­bos pas­ka­ti­no

PA­ŽIN­TI SA­VE

12

„Kad dvie­jų žmo­nių mei­lė skleis­tų­si, aug­tų, švies­tų ir at­neš­tų vai­sių, ją puo­se­lė­ti ir dėl to auko­tis tu­ri du žmo­ nės“, – apmąsčiusi savo gyvenimą sa­ko prieš tris mė­ne­ sius isšsiskyrusi dai­ni­nin­kė Ma­ri­ja Grabš­tai­tė (28 m.).

P

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

raė­ju­sių me­tų lie­pos 28-ąją pa­ sa­kiš­ko­je šven­tė­je auk­so žie­dus su my­li­muo­ju Lu­ku (28 m.) su­ mai­niu­si ži­no­ma mo­te­ris jųd­vie­ jų mei­lės is­to­ri­jo­je nu­ta­rė pa­dė­ti taš­ką.

Nors san­tuo­ka tru­ko ma­žiau nei me­ tus, dai­ni­nin­kė sa­vo gy­ve­ni­me nie­ko ne­ no­rė­tų keis­ti. Šie iš­gy­ve­ni­mai pa­do­va­no­jo be­ga­lę nau­jų po­ty­rių, iš­mo­kė ją lik­ti stip­ rią, o svar­biau­sia – bū­ti sa­vi­mi. Šri Lan­ko­je ne vie­ną mė­ne­sį pra­lei­du­ si ir ten sky­ry­bų žaiz­das iš­si­gy­džiu­si Ma­ ri­ja į Lie­tu­vą grį­žo at­vi­ra šir­di­mi. Ži­no­ma mo­te­ris sa­ko esan­ti pa­si­ren­gu­si ra­šy­ti sa­ vo gy­ve­ni­mo sce­na­ri­jų iš nau­jo.

– Tą la­bai skaus­min­gą taš­ką pa­dė­jau aš, nes yra da­ly­kų, ku­rių tie­siog ne­ga­li at­ leis­ti ar to­le­ruo­ti šei­mo­je.

Bet ku­ri sa­ve ger­bian­ti mo­te­ris bū­tų pa­siel­gu­si taip pat. Tai pa­ma­tas, be ku­rio šei­ma neį­ma­no­ma. Tai pag­rin­das, pa­si­ti­ kė­ji­mas, ti­kė­ji­mas ir ver­ty­bės, ku­rios bu­ vo su­lau­žy­tos.

– Bū­na, kad žmo­nės ban­do lip­dy­ti irs­tan­čius san­ty­kius. Sa­ky­ki­te, kaip bu­vo jū­sų at­ve­ju?

– Li­kau vie­na sa­vo skaus­me, sa­vo sva­ jo­nė­se, sa­vo nau­jai su­kur­to­je šei­mo­je.

Vis­kas sug­riu­vo kaip kor­tų na­me­lis. Pa­ ty­riau la­bai daug skaus­mo, pa­že­mi­ni­mo, ne­sup­ra­ti­mo.

– To­kio­se si­tua­ci­jo­se di­džiau­sia at­ ra­ma tam­pa šei­ma ir drau­gai. Kaip bu­vo jums?

– Kai pask­li­do ži­nia, vi­si vis­ką ži­no­jo ge­riau už mus. Ap­lin­ka lei­do sau vis­ką – derg­ti mus, tryp­ti pur­vi­nais ba­tais be jo­ kių skru­pu­lų. Bu­vo toks jaus­mas, kad vi­si ap­link to­bu­li, – ku­ria šei­mas tik iš mei­lės ir gy­vens „il­gai ir lai­min­gai“.

Ma­no di­džiau­sia stip­ry­bė ir sau­giau­ sias uos­tas tuo me­tu bu­vo ma­no šei­ma ir ge­riau­si drau­gai, ku­rie iš­ken­tė­jo su ma­ ni­mi ši­tą pra­ga­rą.

– Esa­te ak­ty­vi so­cia­li­niuo­se tink­ luo­se, tu­ri­te be­veik 90 tūkst. se­kė­jų ins­tag­ra­me, kur da­li­ja­tės sa­vo kas­ die­ny­be. Kaip tai, kad jums sun­ku, pa­vy­ko nus­lėp­ti nuo se­kė­jų?

– Gal tai ir pa­ra­dok­sas, bet nie­ko ne­ slė­piau. Vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai ir ty­liai.

Tie­siog apie tai neš­ne­kė­jau. Rei­kė­jo lai­ ko pa­čiai su­si­vok­ti, kas vyks­ta, ir ka­dan­gi lai­kas bu­vo re­kor­diš­kai trum­pas, dau­ge­ lis ne­pas­te­bė­jo ma­no si­tua­ci­jos.

– Ka­da pa­ju­to­te, kad by­ra jū­sų puo­ se­lė­ti san­ty­kiai?

– Mei­lė ne­tu­ri nei pra­džios, nei pa­bai­ gos. Mei­lė yra am­ži­na. Mes vi­sa­da my­li­ me ir vi­sa­da ko­kia nors for­ma, pras­me ar veiks­mu esa­me mei­lė­je. Žmo­gus be mei­

„Ste­bė­jau žmo­nes, ma­čiau, kad dau­gy­bė po­rų ski­ria­ si, bet ma­niau, kad man nie­ka­da taip ne­nu­tiks. Bet nu­ti­ko, ir la­bai skau­džiai.“ Ma­ri­ja Grabš­tai­tė

lės tie­siog neiš­gy­ven­tų ir nes­var­bu, kam ji skir­ta, – sau, šei­mai, augin­ti­niui, gam­ tai ar my­li­mam žmo­gui.

Jei kal­bė­tu­me apie dvie­jų žmo­nių mei­ lę, kad ji skleis­tų­si, aug­tų, švies­tų ir at­ neš­tų vai­sių, ją puo­se­lė­ti ir dėl to auko­ tis tu­rė­tų du žmo­nės. Tuo tur­būt vis­kas ir pa­sa­ky­ta. Įvar­din­ti tiks­lios da­tos, ka­da vis­kas pra­de­da gri­ūti, neį­ma­no­ma. Tie­ siog vie­ną die­ną ver­kian­čia iš skaus­mo šir­di­mi pa­jun­ti, kad nie­ko ne­bus.

– Ko­d ėl nusp­ren­d ė­t e skir­t is?

San­t y­k iai nut­r ū­k o jū­s ų ar Lu­k o ini­cia­ty­va?

2022 08 02

„Tą la­bai skaus­min­gą taš­ką pa­dė­jau aš, nes yra da­ly­kų, ku­rių tie­siog ne­ga­li at­leis­ti ar­ba to­le­ruo­ti šei­mo­je“, – sa­ko ma­žiau nei po me­tų san­tuo­kos iš­sis­ky­ru­si Ma­ri­ja Grabš­tai­tė.

13

S T I P­R I O­J I L Y­T I S

TI­KĖ­JI­MAS IR MEI­LĖ­

padėjo įp­ras­min­ti save

„Aš ži­nau, ką reiš­kia pyk­ti, ne­kęs­ti, pa­vy­dė­ti, bet vi­so to sko­nis bur­no­je ne­pa­ke­lia­ mai šlykš­tus. Dėl to sten­giuo­si nu­gy­ven­ti die­ną su gai­va“, – kal­bė­jo te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas, re­ži­sie­rius ir pro­diu­se­ris Min­dau­gas Rai­nys (35 m.). Už at­ras­tą svei­ką gy­ ven­se­ną ir į gy­ve­ni­mą įsi­lie­ju­sią jo­gą vy­ras dė­kin­gas sa­vo šir­dies drau­gei šo­kių ir jo­gos mo­ky­to­jai Mi­la­nai Ja­šins­ky­tei (37 m.), įk­vė­pu­siai stab­te­lė­ti ir įsik­lau­sy­ti į sa­ve.

20

M

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

in­dau­gas su Mi­la­na ką tik grį­ žo iš ten, iš kur prieš aš­tuo­ ne­rius me­tus pra­si­dė­jo vy­ro ke­lio­nė. Prieš tiek me­tų po­ ra lan­kė­si Ba­ly­je – ten Mi­la­na Min­dau­gą nu­ve­dė į jo­gos kla­sę, ku­rio­je jis su­si­ža­vė­ jo fi­zi­ne prak­ti­kos da­li­mi. „Nuo tos die­nos Mi­la­na ta­po vie­na la­ biau­siai pa­ty­ru­sių jo­gos, me­di­ta­ci­jos mo­ ky­to­jų, o da­bar ir ug­dan­čią­ja va­do­ve. Aš vi­sa­da bu­vau ša­lia ir gi­li­nau sa­vo pa­tir­tį, kol pats ta­pau jo­gos mo­ky­to­ju. Jo­ga – tai pa­si­rin­ki­mas gy­ven­ti at­vi­ra šir­di­mi.

Prii­mant vi­sus pro­ce­sus, ku­rie atei­na, ir lei­džiant juos iš­jaus­ti taip, kaip no­ri tu pats“, – fi­lo­so­fa­vo M.Rai­nys.

Jis kar­tu su Mi­la­na ir jos duk­ra iš pir­ mos san­tuo­kos Da­nie­le Te­re­sa (10 m.) į sa­lą In­do­ne­zi­jo­je iš­vy­ko bir­že­lio pra­džio­je. Šei­ ma ke­tu­rias sa­vai­tes sau­jo­mis sė­mė vi­sus jaus­mus, ku­riuos at­vi­rai do­va­no­ja Ba­lis.

„Vis dar persižegnoju kylant lėktuvui. Esu gyvas jogos praktikoje ir džiaugiuosi radęs gražų kilimą namams. Visa tai esu aš.“ Mindaugas Rainys

„Ke­lio­nė bu­vo se­niai pla­nuo­ta ir iš­lauk­ ta. Jei ne pan­de­mi­ja, į šią sa­lą bū­tu­me sug­ rį­žę anks­čiau. Tai bu­vo lė­tas ir kar­tu tur­tin­ gas lai­kas su dau­gy­be pa­tir­čių“, – šyp­so­jo­si te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas ir pak­vie­tė į sa­vo dva­si­nių paieš­kų ke­lio­nę.

– Ba­lis neat­sie­ja­mas nuo sak­ra­lu­ mo, me­di­ta­ci­jos, be ga­lo šil­tų vie­ti­ nių gy­ven­to­jų. Koks jis jū­sų aki­mis?

– Koks yra Ba­lis, ži­no­jau nuo 2014ųjų, kai pir­mą kar­tą čia at­ke­lia­vau. Tie­ są sa­kant, su gy­ve­ni­mo part­ne­re Mi­la­na pri­pa­ži­no­me, kad per tuos aš­tuo­ne­rius ke­lia­vi­mo į ki­tas pa­sau­lio vie­tas me­tus ieš­ko­jo­me to pa­ties ar pa­na­šaus jaus­mo, ku­rį pa­do­va­no­ja Ba­lis. Bet nie­kur pa­sau­ ly­je nė­ra to, ką at­ve­ria Die­vų sa­la.

Gam­tos ir ci­vi­li­za­ci­jos drau­gys­tė su­ ku­ria uni­ka­lią erd­vę gy­ven­ti. Drėg­nas, šil­tas ir sau­lė­tas kli­ma­tas su­lė­ti­na tem­ pą, o kas­die­niai žmo­nių ri­tua­lai įt­rau­kia į sak­ra­lią rea­ly­bę.

Va­ka­rie­čiui gal­vos skaus­mą ga­li kel­ti 2022 08 02

lo­gis­ti­ka, nes kamš­čiai čia di­de­li, to­dėl 4 ki­lo­met­rų ke­lio­nė ga­li truk­ti ir 40 mi­nu­ čių. Ta­čiau su vie­ti­niu bi­čiu­liu da­li­jo­mės min­ti­mis, kad tai tik dar vie­na su­lė­tė­ju­ sio tem­po, žai­di­mo da­lis, ku­riai tie­siog at­si­duo­di. Pui­kus mais­tas, svei­ka­ti­ni­mo pas­lau­gos ir vi­sur zu­jan­čios bež­džio­nės lei­džia iš nau­jo pa­žin­ti sa­ve.

Nors šio­je ke­lio­nė­je jau sup­ra­tau, kad ši sa­la ne vi­sus prii­ma. Čia ne­ra­si gra­žiau­sių pa­sau­lio pap­lū­di­mių, o nuo­la­ti­nis troš­ku­ lys ga­li var­gin­ti, bet kai tik iš­jun­gi pa­si­prie­ ši­ni­mą nuo­la­ti­niam kū­no, min­čių ir sie­ los de­tok­sui, pa­ti­ri tik­rą Die­vų sa­los ga­lią.

– Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Ba­ly­je su­ti­ko­te vy­rą, ku­ris sug­rio­vė mi­tą, kad jo­go­je vy­rams sun­ku su­ras­ti sa­ve. Šį kar­tą ir vėl pas jį ap­si­lan­kė­te. Kaip bė­gant lai­kui kei­tė­si jū­sų po­ži­ūris?

– Taip, Ba­ly­je pir­mo­ji pa­mo­ka bu­vo pas mo­ky­to­ją iš Lo­ty­nų Ame­ri­kos – sau­ so rau­me­nin­go kū­no, di­de­lės jė­gos ir man ne­su­vo­kia­mo lanks­tu­mo. Jo pa­mo­ko­je du­žo mi­tas, kad jo­gai rei­ka­lin­gas mak­si­ ma­lus lanks­tu­mas: pa­kan­ka to, ku­rį tu­ri šian­dien, o bė­gant lai­kui jis tik di­dės. Ne­ be­li­ko ma­ny­mo, kad ne­ga­li tu­rė­ti fi­zi­nės išk­ro­vos. Mi­tas, kad jo­ga – tai tik pa­si­tam­ py­mai. Stip­rios jo­gos se­ka rei­ka­lau­ja dau­ giau pas­tan­gų nei 10 ki­lo­met­rų bė­gi­mas.

Kar­tu atė­jo fi­zi­nio ak­ty­vu­mo pras­mės su­vo­ki­mas – ko­dėl ke­li ran­ką, ko­dėl iš­tie­si nu­ga­rą. Vi­si šie at­sa­ky­mai vė­liau tik dar la­biau ryš­kė­jo, nes tai jau bu­vo ma­no pa­ tir­tis. Ji lei­do su­vok­ti, kad jo­ga yra ma­no as­me­ni­nė prak­ti­ka, ku­ri la­vi­na ma­no kū­ ną, pro­tą ir sie­lą. Ma­no fi­zi­nė trans­for­ ma­ci­ja per aš­tuo­ne­rius me­tus neiš­ma­tuo­ ja­ma, ma­no vi­di­nė pu­siaus­vy­ra di­des­nė nei bet ka­da ir tuo pat me­tu aš jau­čiuo­ si ne bau­džian­tis sa­ve, o my­lin­tis – kas­ kart, kai pa­si­ne­riu į sa­vip­rak­ti­ką.

Mindaugas ir jogos mokytojas iš Lotynų Amerikos. „Jo pamokoje dužo mitas, kad jogoje reikalingas maksimalus lankstumas: pakanka to, kurį turi šiandien, o su laiku jis tik didės. Nebeliko manymo, kad negali turėti fizinės iškrovos“, – įsitikinęs televizijos laidų vedėjas.

– Sup­ran­tu, kad Ba­lis vi­suo­met liks ta vie­ta, į ku­rią vis no­rė­si­te sug­rįž­ti.

– Yra ke­lios vie­tos pa­sau­ly­je, ku­rio­se dar no­rė­čiau at­si­dur­ti, ta­čiau pa­tir­tis jau ži­no, kad Ba­lis uži­ma di­džiau­sią da­lį jo­je.

Taip, sa­la va­di­na­ma tūks­tan­čio šven­tyk­ lų sa­la, čia re­li­gi­nės šven­tės vyks­ta ke­lis kar­tus per sa­vai­tę. Net­rūks­ta šven­tų vie­tų ir ri­tua­lų, ku­riuo­se ir pats ga­li da­ly­vau­ti.

Ba­lie­tiš­kas hin­duiz­mas ir ma­žes­nė da­lis bu­diz­mo at­vi­res­ni nei ki­to­se Azi­jos vie­ to­se, bet Ba­lis man kas kar­tą pri­me­na 21

M O­Z A I­K A

Drą­sos ir ele­gan­ci­jos

VEI­DAS „Bū­ti žur­na­lo „Vo­gue“ žvaigž­de – di­džiu­lė gar­bė ir sva­jo­nė dau­ge­liui sėk­mės ly­di­mų ir iš­ki­lių pa­sau­lio žmo­nių. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko jiems lin­kiu, – kad to prie­žas­tis ne­bū­ tų ka­ras jų ša­ly­je. Šian­dien čia, sa­vo vie­to­ je, no­riu ma­ty­ti kiek­vie­ną Uk­rai­nos mo­te­rį: ku­ri ka­riau­ja, sa­va­no­riau­ja, rū­pi­na­si pa­bė­ gė­liais, dir­ba sa­vo dar­bą kau­kiant si­re­noms ar tie­siog ne­nu­lei­džia ran­kų. Kiek­vie­na jų nu­si­pel­no pa­puoš­ti vi­so pa­sau­lio žur­na­lų vir­še­lius. Kiek­vie­na jū­sų, mie­los uk­rai­nie­tės, šian­dien esa­te mū­sų vei­das ir mū­sų ša­lies vir­ še­lis“, – so­cia­li­niuo­se tink­luo­se apie žur­na­lo „Vo­gue“ vir­še­lį, ku­rį pa­puo­šė, at­vi­ra­vo Uk­rai­ nos pir­mo­ji po­nia Ole­na Ze­lens­ka (44 m.).

32

Olena papuošė „Vogue“ viršelį. Kijeve liepos mėnesį ją ir jos vyrą Volodymyrą įamžino garsi fotografė Annie Leibovitz.

P

ir­mo­sioms po­nioms sce­na­ri­jaus, kaip elg­tis ir gy­ven­ti ka­ro pur­to­ mo­je ša­ly­je, nė­ra. Tad Uk­rai­nos pre­zi­den­to Vo­lo­dy­my­ro Ze­lens­ kio žmo­na Ole­na pa­ti ra­šo sa­vą­jį. O ra­ šy­ti sce­na­ri­jus ji mo­ka – tie­sa, la­biau ne to­kių ša­lies ir kiek­vie­no jos žmo­gaus tra­ ge­di­jų, o ko­me­di­jų, mat bū­tent to­kius il­ gą lai­ką ra­šė sa­vo vy­rui, tuo­met dar ko­mi­ kui, o ne po­li­ti­kui. „Tai yra bai­siau­si mė­ne­siai ma­no gy­ ve­ni­me, kiek­vie­no uk­rai­nie­čio gy­ve­ni­me.

Tie­są sa­kant, ne­ži­nau, ar nors vie­nas ži­no, kaip mums pa­vyks­ta tai iš­gy­ven­ti emo­ ciš­kai. Ma­ne įk­ve­pia uk­rai­nie­čiai. Lau­kia­ me per­ga­lės. Nea­be­jo­ja­me, kad nu­ga­lė­si­ me. Tai mus pa­lai­ko“, – žur­na­lui „Vo­gue“, ku­rį pa­puo­šė jos at­vi­ras in­ter­viu ir nuot­ rau­kos su su­tuok­ti­niu, sa­kė O.Ze­lens­ka.

Nuo va­sa­rio 24-osios, kai Ru­si­ja pra­ dė­jo iki šiol be­si­tę­sian­tį ka­rą Uk­rai­no­je, pir­mo­sios po­nios vaid­muo čia ne­bė­ra tik puoš­nus ir ma­žas. Pir­muo­sius ka­ro mė­ ne­sius ji pra­lei­do slėp­tu­vė­je, o tuo­met iš­ki­lo kaip sa­vo tau­tos vei­das – mo­te­ris, mo­ti­na, žmo­gus, tu­rin­tis neiš­se­mia­mus užuo­jau­tos ir at­jau­tos klo­dus.

Uk­rai­no­je de­šim­tys tūks­tan­čių mo­te­ rų – fron­to li­ni­jo­se, o O.Ze­lens­kos vaid­ muo vis daž­niau kryps­ta į dip­lo­ma­ti­ją.

Ne­se­niai ji lan­kė­si Va­šing­to­ne, nors ir su neo­fi­cia­liu, iš anks­to nep­ra­neš­tu vi­ zi­tu, ir su­si­ti­ko su pre­zi­den­tu Joe Bi­de­ nu, pir­mą­ja po­nia Jill Bi­den ir vals­ty­bės sek­re­to­riu­mi An­to­ny Blin­ke­nu.

Ten ji taip pat krei­pė­si į Kong­re­są ir pa­ sa­kė, kad kal­ba kaip mo­ti­na ir duk­ra, o ne 2022 08 02

„Nežinau, kaip mums pavyksta tai išgyventi emociškai. Laukiame, kol vis kas pasibaigs.Neabejojame, kad mes nugalėsime.“ Olena Zelenska

tik kaip pir­mo­ji po­nia. Prieš tai ji pa­ro­dė nuo Ru­si­jos ra­ke­tų žu­vu­sių uk­rai­nie­čių vai­kų nuot­rau­kas, tarp jų – ke­tur­me­tės, tu­rin­čios Dow­no sind­ro­mą: „Aš pra­šau to, ko nie­ka­da ne­no­rė­čiau pra­šy­ti: pra­ šau gink­lų, ku­rie bū­tų nau­do­ja­mi ne ka­rui kie­no nors že­mė­je, o sa­vo na­mų ap­sau­gai ir tei­sei pa­bus­ti gy­vam tuo­se na­muo­se.“ Bir­že­lio pra­džio­je, per vie­ną pir­mų­ jų sa­vo vie­šų pa­si­ro­dy­mų po in­va­zi­jos, Ole­na pa­ger­bė apie 200 per ka­rą žu­vu­

sių Uk­rai­nos vai­kų, sa­ky­da­ma kal­bą mi­ niai, ku­rio­je bu­vo ir ge­din­čių tė­vų. Ki­je­ vo Šven­to­sios So­fi­jos ka­ted­ros auk­si­niai ku­po­lai tą­dien sie­kė anks­ty­vos va­sa­ros dan­gų. Po mė­ne­sio ji sa­kė, kad šis skai­ čius išau­go iki 300 vai­kų. „Vi­sa ša­lis ži­no jū­sų is­to­ri­jas, ir jūs ne­ sa­te vie­ni, – sa­kė ji tą die­ną. – Tu­rė­tu­ mė­te ži­no­ti, kad esa­te svar­būs. Jūs bu­ vo­te svar­biau­si žmo­nės sa­vo vai­kams.

Tai­gi rū­pin­ki­tės sa­vi­mi dėl jų. Jiems tai pa­tik­tų.“ Pir­mo­ji po­nia su tė­vais tuo­met me­ džiuo­se pa­ka­bi­no var­pe­lius, po vie­ną kiek­vie­nam vai­kui. „Var­pai reiš­kia ne­kal­ tų vai­kų bal­sus, kad jie skam­bė­tų am­ži­ nai ir bū­tų gir­di­mi am­ži­nai. Vi­są va­lan­ dą, kol ten bu­vau, aš ver­kiau“, – sa­kė ji vė­liau „Vo­gue“ žur­na­lis­tei.

33