Stilius

2022 m. lapkričio 8–14 d.

Nr.42

Legendinis žurnalas

ZVONKŲ KELIONĖ po Ameriką – ir su dainomis EMILIS VĖLYVIS teptuką iškeitė į trilerius Kokie jie, TURTUOLIŲ ATŽALŲ internatai?

Tituluota Lietuvos gražuolė

PATRICIJA IONEL

šeimos laimę atrado ir karjeros aukštumų pasiekė Vokietijoje

Kaina TIK

1,50 Eur

K E­L I O­N Ė S

PO AME­RI­KĄ –

ir su dai­no­mis „Ame­ri­ka man visada bu­vo sva­jo­nių ša­lis“, – su šyp­se-­ na po­kal­bį pra­dė­jo iš Jung­ ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų grį­ žu­si Ka­ta­ži­na Zvon­ku­vie­nė (42 m.). Dai­ni­nin­kė su vy­ru Dei­vy­du Zvon­ku­mi (44 m.), at­li­kė­ju ir kom­po­zi­to­riu­mi Sta­nis­la­vu Sta­vic­kiu-Sta­no (40 m.) ir jo sū­nu­mi dvi sa­ vai­tes ne tik leido laiką už At­lan­to, bet ir koncertavo.

K

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

e­liau­nin­kai lan­kė­si Ili­no­jaus, Ko­lo­ra­do, Ne­va­dos, Ari­zo­nos, Ka­li­for­ni­jos ir Flo­ri­dos vals­ ti­jo­se.

Po kon­cer­tų dai­ni­nin­kai lik­da­vo pa­ bend­rau­ti su emig­ran­tais. Tie su­si­ti­ki­ mai ir po­kal­biai, pa­sak Ka­ta­ži­nos, bu­vo be ga­lo jaut­rūs. „Nors nuo skry­džių, stre­so ir lai­ko juos­ tų po­ky­čių bu­vo din­gęs bal­sas, vos už­li­ pu­si ant sce­nos sup­ra­tau, kad kon­cer­tuo­ ju sa­viems žmo­nėms. Kad ir kur jie bū­tų, jie vis tiek yra lie­tu­viai.

Jie ne tik be ga­lo lau­kė mū­sų kon­cer­ to, bet ir no­rė­jo pa­bend­rau­ti. Bu­vo jus­ti, kaip pa­siil­gę tik­rų­jų na­mų – Lie­tu­vos...

Jie puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas, rū­pi­na­si, kad vai­ kai ne­pa­mirš­tų sa­vo šak­nų, – ne tik mo­ko kal­bos, bet ir iš kar­tos į kar­tą per­duo­da mū­sų ša­lies tra­di­ci­jas“, – įs­pū­džiais da­li­ jo­si Ka­ta­ži­na.

Po kon­cer­tų ne vie­ną va­lan­dą paš­ne­ ke­siams ir autog­ra­fų da­li­ji­mui sky­ru­ si dai­ni­nin­kė su­lau­kė ne­ti­kė­tos ži­nu­tės.

Pa­ma­čiu­si, kad kon­cer­tuo­ja JAV, dai­ni­ nin­kę su­si­ra­do ten gy­ve­nan­ti jos ant­ros eilės pus­se­se­rė, ku­rios Ka­ta­ži­na nie­kuo­ met ne­bu­vo ma­čiu­si.

6

2022 11 08

„Dan­go­rai­žių di­dy­bę kei­tė gam­tos iš­dai­gos. Lan­kė­mės Di­džia­ja­me Kan­jo­ne, esan­čia­me Ari­zo­no­je, – tie vaiz­dai vis dar sto­vi man aky­se. Vien min­tis, kad vi­sa tai su­kū­rė gam­ta, at­ro­do neį­ti­kė­ti­na“, – įs­pū­džiais da­li­jo­si Ka­ta­ži­na.

Neiš­dil­do­mą įs­pū­dį Ka­ta­ži­nai pa­li­ko Ho­li­vu­de esan­ti Šlo­vės alė­ja.

„Ma­ma man bu­vo mi­nė­ju­si, kad tu­ri­ me gi­mi­nai­čių JAV, ta­čiau aš jų ne­bu­vau ma­čiu­si. Ka­dan­gi ji ko­ne vi­sai gi­mi­nei pa­ pa­sa­ko­jo, kad mes ten vyks­ta­me, ma­ne su­si­ra­do mo­čiu­tės bro­lio duk­ra Bar­ba­ra.

Ji man pa­ra­šė per so­cia­li­nius tink­lus. Ka­ dan­gi ji gy­ve­na to­lė­liau, pa­si­ūlė su­si­tik­ ti su ne­to­lie­se gy­ve­nan­čia jos duk­ra Do­ ro­ta. Ji man pa­ra­šė, ir mes su­si­ti­ko­me“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Prieš su­si­ti­ki­mą Ka­ta­ži­na jau­di­no­si, ta­čiau vos pa­ma­čiu­si sa­vo gi­mi­nai­tę pa­ ju­to ši­lu­mą ir tvir­tą ry­šį. „Kai ji įėjo į res­to­ra­ną, pa­ju­tau, tar­ si bū­tu­me pa­žįs­ta­mos vi­są gy­ve­ni­mą. Ji pen­ke­riais me­tais vy­res­nė. Tiek kal­bė­jo­ me, jog ro­dė­si, kad kar­tais net ne­bu­vo kaip įsi­terp­ti į mū­sų po­kal­bį.

Do­ro­ta lan­kė­si ir mū­sų kon­cer­te. Nors ji nie­ko ne­sup­ra­to, nes dai­na­vo­me ne len­ kiš­kai, o lie­tu­viš­kai, vi­są lai­ką pra­ver­kė. Ji, kaip ir aš, la­bai jaut­ri. Jos šir­dies drau­gas – tam­saus gy­mio ame­ri­kie­tis. Iš­tem­piau jį į sce­ną ir jam pui­kiai se­kė­si at­kar­to­ti lie­ tu­viš­kus žo­džius. Be abe­jo­nės, su­ta­rė­me 2022 11 08

vie­ni ki­tus ap­lan­ky­ti ir pa­lai­ky­ti ry­šį. Bu­ vo be ga­lo ma­lo­nus su­si­ti­ki­mas“, – pa­sa­ ko­jo Ka­ta­ži­na.

„Kai ji įėjo į res­to­ra­ną, pa­ ju­tau, tar­si bū­tu­me pa­ žįs­ta­mos vi­są gy­ve­ni­mą.“ Ka­ta­ži­na Zvon­ku­vie­nė

Ka­dan­gi tu­rą po JAV or­ga­ni­za­vo 27 me­tus ten gy­ve­nan­tis išei­vis lie­tu­vis Žy­ gis, dai­ni­nin­kams vis­kas bu­vo kur kas pap­ras­čiau. Kiek­vie­no­je vals­ti­jo­je jie ap­ sis­to­da­vo pas ten gy­ve­nan­čius lie­tu­vius, tad, kaip sa­ko Ka­ta­ži­na, ke­lio­nės me­tu daug iš­lai­dų pra­gy­ve­ni­mui ne­bu­vo. Še­šio­se ap­lan­ky­to­se vals­ti­jo­se dai­ ni­nin­kei di­džiau­sią įs­pū­dį pa­li­ko ne tik mies­tų di­dy­bė, bet ir žmo­gaus ne­pa­lies­ ta, uni­ka­li gam­ta.

Ke­liau­da­ma po vals­ti­jas ir di­džiuo­sius JAV mies­tus Ka­ta­ži­na pas­te­bė­jo, kad ten vi­sai ki­to­kie žmo­nės. „Mes vi­są lai­ką sa­ve ri­bo­ja­me, gy­ve­

na­me tar­si rė­muo­se, ne­re­tai bū­na­me ne­pag­rįs­tai li­ūd­ni. Mū­sų ša­ly­je ne­ma­žai komp­lek­suo­tų žmo­nių, tarp jų ir aš, nors jau esu ge­ro­kai pa­žen­gu­si – sten­giuo­si kompleksų at­sik­ra­ty­ti. O JAV pas­te­bė­jau tą lais­vu­mą – žmo­nės spin­du­liuo­ja ge­ra nuo­tai­ka, puo­šia­si taip, kaip no­ri, net ir ne pa­gal sa­vo am­žių. Sug­rį­žu­si iš ke­lio­ nės pa­ju­tau, kad ir pa­ti pra­dė­jau kur kas lais­viau mąs­ty­ti“, – pa­sa­ko­jo ji.

T

ie­sa, lan­ky­da­mie­si Ho­li­vu­de ke­ liau­nin­kai pa­ty­rė fias­ko. Sup­la­ na­vę nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti prie le­gen­ di­nio Los An­dže­le esan­čio už­ra­šo, jie to pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo, nes įžy­mio­sios rai­dės pas­ken­do rū­ke... „Taip nu­si­vy­liau ir man taip sus­pau­dė šir­ dį pa­ma­čius, kad už­ra­šas „Hol­ly­wood“ pa­sis­ lė­pęs rū­ke. Tai tik­riau­siai bu­vo ženk­las, kad pri­va­lė­si­me į Los An­dže­lą dar su­grįž­ti. Ge­ ro­kai po pie­tų dan­gus pra­gied­rė­jo, bet, de­ ja, tu­rė­jo­me ki­tų pla­nų. Nea­be­jo­ju, kad ten dar sug­rį­ši­me ir ga­lė­si­me tin­ka­mai įsiam­ žin­ti“, – su šyp­se­na pri­si­mi­nė dai­ni­nin­kė.

7

A T­V I­R A I

Šo­kė­jai dėl šei­mos

NEAUKOJA KARJEROS

L

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

ie­tu­vo­je gi­mu­si Pat­ri­ci­ja ir iš Mol­do­vos ki­lęs Alek­sand­ras pir­ muo­sius žings­nius ant par­ke­ to žen­gė bū­da­mi sep­ty­ne­rių. Iš pra­džių nei vie­nas, nei ki­tas apie pro­fe­ sio­na­lią šo­kė­jų kar­je­rą ne­gal­vo­jo, o ta­pę šo­kė­jais ne­nu­ma­nė, kad šei­mą su­kurs su šo­kių part­ne­riu. Pir­ma­sis jųd­vie­jų su­si­ti­ ki­mas Slo­va­ki­jo­je ta­po lem­tin­gas – nuo ta­ da po­ra ne­beiš­sis­ky­rė. „Aš iš kar­to ją tru­ pu­tį įsi­my­lė­jau“, – šyp­te­lė­jo Alek­sand­ras.

Pra­dė­ti san­ty­kių Pat­ri­ci­ja nes­ku­bė­jo – no­rė­jo pa­tik­rin­ti, ar jaus­mai šo­kiams ne­ truk­dys. Pa­na­šu, kad abe­jo­ti ne­bu­vo kuo, – am­bi­cin­gai po­rai va­lan­dų pa­ro­je vis dar ma­žai. Iki va­ka­ro juo­du plu­ša šo­kių sa­lė­ je, kur ne tik ruo­šia­si čem­pio­na­tams, bet ir šo­kių me­no mo­ko ki­tus. Šo­kė­jai taip pat va­do­vau­ja dviem vers­ lams, ak­ty­viai reiš­kia­si so­cia­li­niuo­se tink­ luo­se, Vo­kie­ti­jo­je vyks­tan­čiuo­se šo­kių pro­jek­tuo­se, Alek­sand­ras pa­pil­do­mai dir­ ba odon­to­lo­gu.

Pa­de­da­mi skir­tin­go­se ša­ly­se gy­ve­nan­ čių ma­mų jie augi­na ir šių me­tų pra­džio­je gi­mu­sį sū­nų Noe­lį, ku­ris šo­kių žings­ne­ lių mo­kė­si dar nė ne­gi­męs – kai Pat­ri­ci­ja bu­vo aš­tun­tą mė­ne­sį nėš­čia, šo­kė­jai ta­ po pa­sau­lio stan­dar­ti­nių spor­ti­nių šo­kių vi­ce­čem­pio­nais.

Tame pačiame čempionate pora nese­ niai dalyvavo ir šiemet pelnė čempionų titulą. Kaip abu tei­gia, šei­ma ir kar­je­ra – ne­su­dė­tin­gai su­de­ri­na­ma, te­rei­kia ne­pa­ mirš­ti dis­cip­li­nos.

– Pat­ri­ci­ja, min­ti­mis nu­si­kel­ki­me 10

į eta­pą, kai dar ne­bu­vo­te pa­žįs­ta­mi su Alek­sand­ru. Jums – 19-a, ak­ty­viai šo­ka­te, stu­di­juo­ja­te ir stai­ga nu­ta­ ria­te jė­gas iš­ban­dy­ti gro­žio kon­kur­ se „Mis Lie­tu­va“. Pri­min­ki­te, ko­dėl ry­žo­tės to­kiai avan­ti­ūrai?

– Šo­kių tre­ni­ruo­tės tuo me­tu iš tie­sų bu­ vo la­bai in­ten­sy­vios, o stu­di­jos – tik pra­si­ dė­ju­sios. Vis dėl­to gy­ve­ni­me mėgs­tu nau­ jus po­jū­čius, no­rė­jo­si sa­ve iš­ban­dy­ti ki­to­je sce­no­je, at­sisk­leis­ti iš ki­tos pu­sės. Džiau­ giuo­si, kad nau­jos ir įdo­mios pa­žin­tys, ku­ rias įgi­jau tuo eta­pu, li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui.

– Kon­kur­se „Mis Lie­tu­va“ ta­po­te pir­mą­ja vi­ce­mis, iš kar­to po to da­ly­ va­vo­te tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Mis vi­sa­ta“, ku­rio me­tu su­lau­kė­te jo or­ ga­ni­za­to­riaus Do­nal­do Trum­po (76 m.) dė­me­sio. Kaip pri­si­me­na­te tuo­ met dar bū­si­mą­jį Jung­ti­nių Vals­ti­jų pre­zi­den­tą?

– D.Trum­pas ta­da pa­si­ro­dė pui­kus or­ ga­ni­za­to­rius – kon­kur­so me­tu jis mums sky­rė daug dė­me­sio ir lai­ko, ap­lan­ky­da­ vo ko­ne kas­dien, bu­vo ap­gal­vo­ta kiek­ vie­na smulk­me­na. Mes, mi­sės, jau­tė­mės išs­kir­ti­nai ge­rai. Be to, gy­ve­no­me nuos­ ta­bia­me jam prik­lau­san­čia­me vieš­bu­ty­je.

– Ku­rį lai­ką bu­vo­te lai­ko­ma vie­ na „Mis vi­sa­tos“ pub­li­kos fa­vo­ri­ čių. Vis dėl­to kon­kur­są lai­mė­jo ko­ lum­bie­tė Pau­li­na Ve­ga (29 m.), ku­ riai sėk­mė bu­vo pra­na­šau­ja­ma nuo pat pra­džių. Ar ga­li­ma teig­ti, kad net ir gro­žio kon­kur­suo­se neiš­ven­ gia­ma po­li­ti­nių sro­vių?

– Ma­nau, kad da­bar­ti­nia­me pa­sau­ly­je

po­li­ti­nių sro­vių neį­ma­no­ma iš­veng­ti ko­ ne kiek­vie­no­je sri­ty­je. P.Ve­gą itin pa­lai­ kė jos ša­lis, už jos nu­ga­ros sto­vė­jo di­de­lė ko­man­da, ku­ri vis­ką or­ga­ni­za­vo ir vi­suo­ met bu­vo ša­lia. Tai­gi Pau­li­na bu­vo ver­ta nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lo – ji šiam kon­kur­sui bu­ vo la­bai ge­rai pa­ruoš­ta, be to, bu­vo ir yra la­bai gra­ži, mie­la, pro­tin­ga.

– Da­ly­va­vi­mas gro­žio kon­kur­suo­ se jus iš­gar­si­no pra­mo­gų pa­sau­ly­ je. Vis dėl­to ką ši pa­tir­tis jums da­vė kaip as­me­ny­bei?

– Sa­vo ger­bė­jams esu be ga­lo dė­kin­ga už pa­lai­ky­mą ir dė­me­sį. Kiek­vie­ną die­ną jie ma­ne mo­ty­va­vo pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir lai­kė kumš­čius, kad pa­si­ro­dy­čiau kuo pui­kiau­siai.

Dė­me­sio ir pa­si­ūly­mų su­lau­kiau daug ir iš vi­sų pa­sau­lio kam­pe­lių, tik... ne­tu­rė­ jau tam lais­vos mi­nu­tės. Da­ly­va­vi­mas gro­ žio kon­kur­suo­se atė­mė ne­ma­žai lai­ko, o aš vis dėl­to esu spor­ti­nin­kė. To­dėl sug­rį­žu­si iš Ma­ja­mio iš kar­to grį­žau prie šo­kių, in­ ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių. Tuo me­tu su bu­vu­siu part­ne­riu ruo­šė­mės Ru­si­jos čem­pio­na­tui.

– Dau­giau nei prieš pen­ke­rius me­ tus ėmė­te kur­ti dra­bu­žius, pa­žy­mė­ tus „Bel­lat­ri­cia“ pre­kės ženk­lu. Kaip su­sik­los­tė šis vers­las?

– Pre­kės ženk­lo pa­va­di­ni­mą su­da­ro ma­no bu­vu­sios pa­var­dės, Be­lou­so­vos, ma­no var­do ir ita­liš­ko žo­džio „bel­la“, reiš­ kian­čio gra­žuo­lę, de­ri­nys. At­siž­velg­da­ma į tai, kad ats­to­va­vau Lie­tu­vai gro­žio kon­ kur­suo­se, pre­kės ženk­lo pa­va­di­ni­mą pa­ to­bu­li­nau to­kiu gra­žiu žo­džiu kaip „re­fi­ ned“ (liet. „gra­cin­gas“). Šią veik­lą tę­siu iki šiol, pui­kiai se­ka­ si, da­bar vers­le man pa­de­da Alek­sand­ ras. Ku­riu rū­bus, skir­tus tiek mo­te­rims, tiek vy­rams. Pre­kių asor­ti­men­tą su­da­ro šo­kių dra­bu­žiai, ap­da­rai šo­kių tre­ni­ruo­ tėms, var­žy­bų suk­ne­lės, fra­kai, kok­tei­li­ nės bei va­ka­ri­nės suk­nios. Taip pat kar­tu su vy­ru plė­to­jo­me mais­to – „Ome­ga­ful“ kre­ke­rių – vers­lą.

2022 11 08

REGINA BEHM PHOTOGRAPHY

Tie, ku­riems nes­ve­ti­mas me­nas, ži­no – kar­tą jį pa­mė­gus be jo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Taip nu­ti­ko ir šo­kė­ jams – Lie­tu­vos ats­to­vei kon­kur­se „Mis vi­sa­ta 2014“ Pat­ri­ ci­jai (27 m.) ir odon­to­lo­gui Alek­sand­rui (28 m.) Ione­liams, ku­rie kas­die­ny­bė­je su­ka­si ne val­so, bet kviks­te­po rit­mu.

Patricija ir Aleksandras – tarptautinė šeima. Šokėja kilusi iš Lietuvos, o jos vyras iš Moldovos.

2022 11 08

11

SAULĖS IR DONATO

S T I P­R I O­J I L Y­T I S

„Pir­ma, no­rė­jau atk­reip­ti žmo­nių dė­me­sį į tą te­mą – so­viet­me­čio lai­kų KGB. Ant­ra, pa­ro­dy­ti da­lį tos rea­ly­bės, ku­ri mus vei­kia iki šių die­nų.

O ji tik­rai vei­kia“, – sa­kė ki­no re­ži­sie­rius Emi­lis Vė­ly­vis, ne­se­niai pris­ta­tęs nau­jau­sią sa­vo fil­mą – tri­le­rį „Pik­tų­jų kar­ta“.

16

2022 11 08

Dai­li­nin­ko tep­tu­ką iš­kei­tė

Į TRI­LE­RIŲ KŪ­RI­MĄ

„Ma­nau, kad esu ge­riau­sias re­ži­sie­rius tarp ta­py­to­jų“, – sa­kė Emi­lis Vė­ly­vis (43 m.). Jo fil­mai plau­kia lyg srau­ni kal­ nų upė, į sa­vo tėk­mę įt­rauk­da­mi ži­ūro­vus ir ne­leis­da­mi jiems nuo­bo­džiau­ti. Jo tri­le­riuo­se daug blo­giu­kų, muš­ty­ nių, krau­jo, la­vo­nų, įtam­pos, o jų pa­bai­gą sun­ku ats­pė­ti.

Tem­pe­ra­men­tin­go bū­do ki­no re­ži­sie­rius ne­ven­gia pab­rėž­ ti, kad jis toks, ko­kie jo fil­mai. Ro­man­ti­ka – ne jo van­de­nys.

E

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

mi­lis mo­ka sa­vo ži­ūro­vus ap­vy­ nio­ti ap­link pirš­tą – fil­mo veiks­ mas ru­tu­lio­sis nus­pė­ja­mai, ta­ čiau pas­ku­ti­niai kad­rai pa­tei­kia staig­me­ną: jis bai­gia­si vi­sai ki­taip.

Ne­se­niai Lie­tu­vos ki­no ek­ra­nuo­se pa­si­ ro­dęs E.Vė­ly­vio tri­le­ris „Pik­tų­jų kar­ta“ su­ lau­kė di­de­lio at­gar­sio tarp ži­ūro­vų. Šia­me fil­me re­ži­sie­rius drą­siai pra­kal­bo apie so­viet­ me­čio lai­kų Lie­tu­vą: kaip ne­ma­žai žmo­nių dir­bo KGB agen­tais, o Lie­tu­vos nep­rik­lau­ so­my­bės at­kū­ri­mo prie­šauš­ry­je so­vie­ti­nio sau­gu­mo dar­buo­to­jai par­da­vi­nė­jo jų by­las, iš­neš­tas iš arc­hy­vų po si­jo­nais.

Ir vėl – ne­ti­kė­tu­mas: ak­to­rių Vai­do­to Mar­ti­nai­čio ir Sau­liaus Si­pa­rio per­so­na­ žus jau­nys­tė­je su­vai­di­no jų sū­nūs!

Vis dėl­to kaip tiks­liai rei­kė­tų įvar­dy­ti „Pik­tų­jų kar­tą“ – tai de­tek­ty­vas, tri­le­ris, de­tek­ty­vi­nis tri­le­ris?

Tie įvar­di­ji­mai, anot re­ži­sie­riaus, – dau­ giau fil­mo cha­rak­te­ris, bet ne jo struk­ tū­ra. Jis tu­ri vi­sų bruo­žų, bet pas­ta­ty­tas ant tri­le­rio bė­gių.

– Emi­li, Dai­lės aka­de­mi­jo­je bai­gė­ 2022 11 08

te ta­py­bą, bet nuė­jo­te ne į pa­ro­dų sa­ les, o į ki­ną. Ko­dėl pa­su­ko­te į ki­ną?

– Deg­ra­da­vau... Bet tai bu­vo la­bai se­ niai – dar stu­den­ta­vi­mo lai­kais. Aš vi­sa­ da no­rė­jau ki­no ir la­bai džiau­giuo­si, kad taip at­si­ti­ko. Ma­nau, kad esu ge­riau­sias re­ži­sie­rius tarp ta­py­to­jų. Į Dai­lės aka­de­mi­ją įs­to­jau iš pir­mo kar­to. At­si­me­nu, ne­bu­vo di­de­lis kon­ kur­sas: trys į vie­ną vie­tą. Mū­sų 30 sto­ jo, 10 priė­mė.

– Ka­dai­se sa­kė­te: „Esu be ga­lo už­ sis­py­ręs ir ge­rai ži­nau, kad ateis die­ na, kai me­no eli­tas priims ma­ne į sa­vo ra­te­lį.“ Ar jau­čia­te, kad su fil­mu „Pik­ tų­jų kar­ta“ esa­te priim­tas į tą ra­te­lį?

– Bū­siu ne­kuk­lus. Gal jau man rei­kės spręs­ti, ką priim­ti į sa­vo ra­te­lį.

– Tu­ri­te ge­rą ko­man­dą?

– Taip bu­vo nuo pir­mų­jų žings­nių ki­ ne. Aš ga­liu ne­mėg­ti žmo­gaus, bet į tai nek­rei­piu dė­me­sio. Jei­gu jis at­lie­ka dar­ bą ge­rai, jį vi­sa­da gerb­siu, my­lė­siu, tu­rė­ siu ša­lia. Gal su juo ir tū­sin­siuo­si.

– Be­veik vi­suo­se jū­sų fil­muo­se – tie pa­tys ak­to­riai. „Pik­tų­jų kar­to­je“ vai­di­na In­ge­bor­ga Dap­kū­nai­tė, Da­ lia Mic­he­le­vi­či­ūtė, Vy­tau­tas Ka­niu­ šo­nis, Ainis Stor­pirš­tis, Ma­rius Rep­ šys, V.Mar­ti­nai­tis, S.Si­pa­ris. O ko­dėl šia­me fil­me nė­ra vie­no pag­rin­di­nių jū­sų ak­to­rių Ra­mū­no Ru­do­ko?

– Ra­mas tu­ri pail­sė­ti nuo ma­nęs. La­ bai ger­biu šį žmo­gų, jis la­bai ta­len­tin­gas.

Ma­nau, dar tik­rai kar­tu pa­dir­bė­si­me. Aš ne­ma­čiau, kad Ra­mas, kaip ti­pa­žas, ga­lė­ tų bū­ti ši­ta­me fil­me.

Nuo­šir­džiai tu­rė­jau vi­zi­ją, ko­kie bus ti­pa­žai. O kas ga­lė­jo bū­ti Ra­mas? Jis iš kar­to pa­ro­do nei­gia­mą ti­pa­žą, jis iš kar­ to – ban­dzi­ūga. Ra­mas – nei­gia­mai sim­ pa­tiš­kas, ryš­kus.

– Ko­dėl ėmė­tės po­li­ti­zuo­to tri­le­ rio ir į die­nos švie­są iš­kė­lė­te 30 me­tų se­nu­mo KGB pas­lap­tis? Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ko­kių bal­tų dė­mių li­ko so­ viet­me­čio lai­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je?

– Yra tų dė­mių. Bet ko­dėl nie­kas nie­ ko ne­kū­rė apie tai? Ko­dėl žmo­nės ven­ gia to, nors vi­si apie tai ži­no? Ir dis­ku­ tuo­ja, ir pyks­ta.

Man ki­lo idė­ja ir pa­sa­kiau ją Jo­nui Ba­ niui (vie­nam fil­mo sce­na­ris­tų. – Red.): klau­syk, pa­da­ro­me fil­mą apie ka­gė­bėš­ ni­kus.

Ir pra­si­dė­jo siu­že­to ieš­ko­ji­mas: kas, kur, kaip, dėl ko, su kuo? Kaip pa­da­ry­ti fil­mą įdo­miai, mįs­lin­gai, kaž­kiek mis­tiš­ kai? Su tam tik­rais ele­men­tais, kas mums ne­la­bai pa­tin­ka, dėl ko ne­pa­to­giai jau­čia­ mės. Jei­gu aš tą jaus­mą per­da­viau fil­me, va­di­na­si, man pa­vy­ko.

– Kaip rin­ko­te me­džia­gą šiam fil­ mui? Sce­nos apie KGB agen­tų by­las, ku­rios bu­vo par­da­vi­nė­ja­mos 1990 me­tų sau­sio pa­bai­go­je, la­bai iš­kal­ bin­gos.

– Apie tai su­ži­no­jau iš bu­vu­sio Lie­tu­ vos sau­gu­mo va­do Jur­gio Jur­ge­lio – kaip neš­da­vo by­las iš KGB arc­hy­vų ir išt­rauk­ da­vo iš po si­jo­no. Aud­rius But­ke­vi­čius, bu­vęs kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras, apie tai yra pa­sa­ko­jęs. Aš nie­ko čia neiš­gal­vo­jau, rė­miau­si liu­di­ji­mais.

So­vie­tų sau­gu­mo dar­buo­to­jai ma­tė, kaip Lie­tu­vo­je vis­kas kei­čia­si. KGB do­ku­ men­tai bu­vo nai­ki­na­mi ar­ba iš­ve­ža­mi į Ru­si­ją. KGB agen­tų by­los to­mis die­no­mis bu­vo ne tik nai­ki­na­mos, iš­ve­ža­mos iš Lie­ 17

M A­N O S T I­L I U S

P

Pa­gal pro­to­ko­lą Bel­gi­jos ka­ra­liš­ko­ji po­ra pir­mą­ją Lie­tu­vos po­rą pak­vie­tė į at­sa­ko­mą­jį ren­gi­nį Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je. Čia Mat­hil­de vil­kė­jo bliz­gų „Gior­gio Ar­ma­ni“ švar­ke­lį, kai­nuo­jan­tį 13 500 eurų. Po juo bu­vo taip pat „Gior­gio Ar­ma­ni“ suk­ne­lė. Prie bliz­gaus an­samb­lio ka­ra­lie­nė de­ri­no „Gior­gio Ar­ma­ni“ ba­te­lius ir ran­ki­nę.

a­si­tei­ra­vus, kas rū­pi­no­si mū­sų pir­ mo­sios po­nios sti­liu­mi, Pre­zi­den­tū­ ros ko­mu­ni­ka­ci­jos gru­pė at­sa­kė, kad D.Nau­sė­die­nė sa­vo įvaiz­džiu rū­pi­na­si pa­ ti, jo­kios tam skir­tos ko­man­dos ne­tu­ri.

Ko­man­dos, ku­ri rū­pin­tų­si D.Nau­sė­ die­nės sti­liu­mi, ne­bu­vo nuo pat G.Nau­ sė­dos inau­gu­ra­ci­jos. Anot Pre­zi­den­tū­ros, jo­kie tei­sės ak­tai ne­reg­la­men­tuo­ja pir­mo­ sios po­nios ap­ran­gos. Da­ly­vau­da­ma ofi­ cia­liuo­se ren­gi­niuo­se, vi­zi­tuo­se ap­ran­gą ji ren­ka­si at­siž­velg­da­ma į įp­ras­tas tarp­ tau­ti­nio pro­to­ko­lo nor­mas.

O ką vil­ki mū­sų pir­mo­ji po­nia, bu­vo atsk­leis­ta tik kar­tą -- per tą pa­čią inau­ gu­ra­ci­ją. Va­ka­ri­nę ap­ran­gą tuo­met jai su­ kū­rė gra­fi­kė Jū­ra­tė Staus­kai­tė, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) prof. Jo­lan­ta Va­za­lins­kie­nė ir VDA prof. teks­ti­li­nin­kė Eg­lė Gan­da Bog­da­nie­nė. Tą kar­tą jos su­ kū­rė il­gą šam­pa­ni­nio ats­pal­vio va­ka­ri­nę suk­ne­lę su pie­ši­niu.

50

Šv.My­ko­lo baž­ny­čio­je po­ros ap­ži­ūrė­jo ir Sa­pie­gų mau­zo­lie­jų. Ka­ra­lie­nės Mat­hil­dos mo­čiu­tė tu­rė­jo len­kiš­kų šak­nų – prin­ce­sė Zo­fi­ja Sa­pie­ga (1919–1997) bu­vo iš ku­ni­gaikš­čių Sa­pie­gų gi­mi­nės.

2022 11 08

Ka­ra­liai su Dia­na ir Gi­ta­nu Nau­sė­do­mis vaikš­čio­jo po Vil­nių, lan­kė­si baž­ny­čio­je ir Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Pie­tų į sos­ti­nės „Stik­lių“ res­to­ra­ną Bel­gi­jos ka­ra­lius ir ka­ra­lie­nė pak­vie­tė Sei­mo pir­mi­nin­kę Vik­to­ri­ją Čmi­ly­tę-Niel­sen. Pie­tums ir pa­si­vaikš­čio­ji­mui Mat­hil­de pa­si­rin­ko rau­do­ną „Na­tan Cou­tu­re“ suk­ne­lę bei švar­ke­lį, pri­de­ri­no bel­gų skry­bė­lių kū­rė­jų „Mai­son Fa­bien­ne Del­vig­ne“ lan­ke­lį ir ran­ki­nę.

2022 11 08

51