

Fotografas Gediminas Žilinskas (47 m.) ir vizažistė Beatričė Brusokaitė (22 m.) gyvenimą piešia panašiomis spalvomis. Beatričės teptukas vedžioja Gedimino modelių veidais, sužadėtiniai kartu sportuoja, keliauja. Medžių lapams ėmus puoštis rugsėjo geltoniu juodu sulaukė ir gražiausio jųdviejų meilės kūrinio –sūnaus, kurį pavadino Kosmoso vardu.
Su Gediminu ir Beatriče buvome susitikę vienoje sostinės Senamiesčio kavinių. Tada pažvelgus į dar būsimą mamą buvo sunku patikėti, kad ji jau skaičiuoja paskutinį nėštumo mėnesį. Padidėjusį pilvuką dengė laisvas megztinis, o iš būsimų tėvų dvelkė ramybe. Pro langą stebėdami gatvės šurmulį juodu atsivėrė, kad apie kūdikį kalbėjosi dar prieš sužadėtuves.
Rodos, ramybę juodu išsaugojo iki pat ligoninės durų. Dieną prieš pasaulį išvystant jųdviejų sūnui Gediminas ir Beatričė pasivaikščiojo parke, pamėgtoje vietoje suvalgė picą. Paskutines nėštumo akimirkas pora sutiko studijoje – ten, kur prasidėjo jųdviejų meilės istorija.
Dabar, jau gimus sūnui, pora sako atradusi pilnatvę. Kosmosą juodu vadina dovana iš dangaus – ir iš tiesų šio vardo idėja užgimė skaičiuojant krintančias žvaigždes.
– Gediminai, jau prieš dešimtmetį buvote vadinamas garsiausiu Lietuvos fotografu. Priminkite, kada ir kaip prasidėjo jūsų, kaip fotografo, kelias?
– Fotografija susižavėjau paauglystėje. Kai buvau 13os, man buvo atlikta širdies operacija, kuri privertė sustoti. Iki jos buvau padūkęs vaikas, visur skubėdavau, o po jos teko tempą sulėtinti, atsigauti, žaidžiančius draugus stebėti pro langą. Kilo daug minčių, savęs klausiau: kodėl aš? Kita vertus, turėjau galimybę į viską pažvelgti kitu kampu.
Vėl bendrauti su pasauliu padėjo dovanų gautas fotoaparatas. Pamenu, nuotraukas ryškindavau raudonai apšviestame kambaryje, laukdavau, kol išryškės vaizdai. Šis procesas pakerėjo ir man, žmogui, išugdė dar didesnį jautrumą aplinkai.
Tiesa, tuo metu fotografija buvo tik mano hobis, mokykloje puikiai sekėsi tikslieji mokslai, tad baigęs ją planavau studijuoti informatiką. Vis dėlto paskutinių mokslo metų pabaigoje trumpam sustojau ir supratau, kad tai – ne man. Nenorėjau būti užsidaręs kambaryje, man reikėjo bendravimo su žmonėmis, kelionių. Žinoma, tėvai kurį laiką reagavo keistai, nes fotografo darbas anuomet daugeliui atrodė nesuprantamas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo įkurtas kino operatorių kursas, ten ir įstojau. Po to įsidarbinau naujienų agentūroje. Teko daug keliauti – internetas nebuvo išplėtotas taip, kaip dabar, į įvykio vietą neretai tekdavo skristi lėktuvu. Apskritai mano kartos fotografai išgyveno tikrą technologijų lūžį. Įsivaizduokite – buvau kone pirmasis, turėjęs nešiojamąjį kompiuterį!
Vėliau ėmiau dirbti žurnalams – turėjau galimybę dar kitaip pažvelgti į fotografiją, leisti sau labiau atsiskleisti kūrybiškai.
ramiai vaikščioti gatvėmis ir žinoti, jog niekas į mane neatsitrenks. O Niujorke žmonių – jūros.
Grįžau į Lietuvą ir įkūriau savo studiją. Dirbti sau paraginau ir Beatričę. Ji –labai talentinga. Būna, bičiuliai juokiasi, kad visos mano draugės yra vizažistės, bet manau, jog man tiesiog pasisekė.
Santykiuose su Deimante (buvusia G.Žilinsko mylimąja Deimante Kazėnaite. – Red.) taip pat buvome geri partneriai darbe, tiesiog išsiskyrė mūsų vizijos. Nemaniau, kad man dar pasiseks turėti savo profesija artimą žmogų. Tiek makiažas, tiek šukuosena yra labai svarbi fotosesijų dalis. Kai šiais aspektais rūpinasi vienas tave ir tavo idėjas suprantantis asmuo, viskas kur kas paprasčiau.
– Kaip jūs, Beatriče, atsidūrėte vizažistės kėdėje?
– Na, o tuomet buvo kelionė į Niujorką. Jis neretai laikomas fotografų svajonių miestu. Ar taip ir yra?
– Buvau prisiklausęs gandų, kad Niujorke fotografams atsiveria puikios galimybės. Ir Lietuvoje jau buvau nemažai išmokęs. Atsidėjau tam tikrą pinigų sumą ir nutariau pažiūrėti, kaip viskas išeis.
Niu jorke gy vena tikrai daug talentingų žmonių, šiame mieste reikia turėti pažinčių. Supratau, kad, norint įsilieti į darbus, prireiktų 3–4 metų. Man buvo 33eji, nebuvau tikras, ar man to reikia. Be to, nepajutau, kad tai yra man tinkanti vieta, neįtiko ir žmonių mentalitetas.
Pasaulis ten visai kitoks. Amerikiečiai gali šypsotis ir sakyti, kad viskas gerai, nors darbai visiškai nejuda į priekį. Lietuvoje žmonės tikresni. Jeigu lietuvis klausia, kaip tau sekasi, vadinasi, jam tikrai rūpi. Amerikiečiai yra savanaudžiai. Jie padarys viską, kad tu, konkurentas, žlugtum, nes konkurencija ten išties be galo didelė.
Niujorke sunku išsilaiky ti ir finansiškai. Kiekvieną mėnesį už maždaug 30 kvadratinių metrų butą mokėdavau 2–2,5 tūkstančio dolerių. Galbūt sostinės Senamiestyje netrukus pasieksime tokį kainų lygį, bet 2008aisiais tai buvo milžiniška suma.
Norėjau gyventi ten, kur daugiau erdvės. Dabar džiaugiasi širdis, kad galiu
Beatričė: Gana ilgą laiką buvau panirusi į savęs paieškas. 15os išbandžiau modelio darbą. Dirbant modeliu aplankė suvokimas, kad noriu atsiduoti kūrybai, – būti ne tik meno atlikėja, bet ir jo kūrėja. Vėliau dirbau teatre, buvau gastrolių vadybininkė. Dar ilgą laiką svajojau būti dainininke.
Gediminas: Ji nuostabiai dainuoja. Beatričė jau buvo užsiregistravusi į vieną televizijos projektą, jeigu ne nėštumas, tikrai būtų ten daly vavusi.
Beatričė: Buvau tik rai užsidegusi! Po to supratau, kad trūksta laiko, darbai veja darbus. Galbūt apie tai pamąstysiu ateity je.
– Gediminai, itin daug dėmesio skiriate moterų fotografijai. Kodėl pasukote tokia kryptimi?
– Dėl to kalti žurnalai. Juk visuose moterims ir vyrams skirtuose žurnaluose dominuoja moterys kaip modeliai. Užtenka pažvelgti į viršelius. Jūs, moterys, esate mūsų gyvenimo variklis, o grožis, kurį mes matome, skatina gyventi.
Moters grožis visuomet yra aktualus kitai moteriai – įdomus kitos moters stilius, kosmetika. Vyrams taip pat įdomu žiūrėti į moteris, o ne į kitus vyrus.
Kalbant apie nuogą kūną, visuomet žavėjausi Rimanto Dichavičiaus (85 m.) darbais. Jis – vienas pirmųjų erotinio meno fotografų, pagarsėjęs dar tuometėje Sovietų Sąjungoje. Maniau, kad jis savo
„Taip, jūs, moterys, esate mūsų gyvenimo variklis, o grožis, kurį mes matome, motyvuoja gyventi.“ Gediminas Žilinskas
Pasaulį išmaišęs ir geriausiuose pasaulio restoranuose dirbęs italų virtuvės šefas Matteo Covacci (35 m.) laimę rado Lietuvoje. Išbandęs darbą ne tik Italijos, bet ir Maltos, Škotijos, Prancūzijos, Ispanijos bei Danijos garsių restoranų virtuvėse, Matteo jau trejus metus Lietuvoje rengia privačias vakarienes, kulinarijos pamokas ir mėgaujasi gyvenimu.
Nors apie Lietuvą buvo girdėjęs nedaug, italas šią šalį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jo širdį pavergė mūsų šalies miškai ir paplūdimiai.
Jungtinė Karalystė išgyvena permainas. 2022aisiais mirė ilgiausiai šalį valdžiusi monarchė karalienė Elžbieta II (1926–2022), o paskutinė jos paskirta ministrė pirmininkė Liz Truss (47 m.) atsistatydino po rekordiškai trumpo laikotarpio – vos septynių savaičių. Jau netrukus jos vietą užėmė Rishi Sunakas (42 m.), kurio pavardę britų geltonoji spauda neretai linksniuoja dėl jo kilmės. Mat politikas – pirmasis šalies ministras pirmininkas, turintis indiškų šaknų.
Kol vieni įžūlokai stebisi, kaip keičiasi Jungtinės Karalystės istorija (Indija anksčiau buvo viena iš daugelio jos kolonijų), kiti džiaugiasi neeiliniais premjero pasiekimais. Indų kilmės R.Sunako tėvai sep
tintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį iš Rytų Afrikos emigravo į Jungtinę Karalystę. Ministro pirmininko tėvas Yashviras ir motina Usha karjeros siekė medicinos srityje, R.Sunakui ir pačiam nuo vaikystės puikiai sekėsi mokslai. Baigęs
studijas prestižiniuose gimtosios Anglijos ir Jungtinių Valstijų universitetuose jis tapo jauniausiu Jungtinės Karalystės ministru pirmininku per pastaruosius 200 metų.
R.Sunakas gyvenimo keliu žengia su neeiline moterimi. Jo žmona Akshata Murty (42 m.) – garsi verslininkė, investuotoja, drabužių dizainerė.
Premjero sutuoktinė gimė Indijoje, kartu su jaunesniuoju broliu Rohanu ją užaugino seneliai. Tuo metu jų tėvai –Narayana ir Sudha Murty – siekė mokslo aukštumų. Praėjus vieniems metams nuo dukros gimimo A.Mur ty tėvas, iš žmonos pasiskolinęs keletą šimtų dolerių, įkūrė IT kompaniją, šiandien vertą milijardų. Akshatos motina tapo pirmąja Indijos moterimi inžiniere, dirbusia di
džiausiam šalies automobilių gamintojui. Dabar ji – žinoma filantropė.
Būsimoji premjero žmona už Atlanto studijavo ekonomiką, prancūzų kalbą, mados dizainą ir prekybą. Su vyru juodu susipažino garsiame Jungtinių Valstijų Stanfordo universitete, kurio koridorius kadaise mynė ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas Johnas Steinbeckas (1902–1986), garsusis golfo žaidėjas Tigeris Woodsas (46 m.), Holivudo žvaigždė Reese Witherspoon (46 m.).
„Kai jį sutikau, abu buvome 24erių verslo mokyklos studentai, gyvenantys kitoje šalyje ir neturintys jokio supratimo, kur gyvenimas mus toliau nuneš“, – yra pasakojusi patriote save laikanti A.Murty.
Vestuves pora atšoko praėjus ketveriems metams nuo jųdviejų pažinties. Kaip ir reikėjo tikėtis, puota buvo didžiulė. Ceremonija vyko aukštosiomis technologijomis ir parkais garsėjančiame Bangaloro mieste, kuriame prabėgo nuotakos vaikystė. Ryškiomis spalvomis nuspalvintoje šventėje apsilankė garsūs visuomenės veikėjai, tokie kaip kriketo legenda Anilas Kumble (52 m.).
Nuo mažumės drabužius dievinanti A.Murty buvo pradėjusi mados verslą, tačiau jis nenusisekė. Daugiau nei prieš dešimtmetį „Vogue“ publikuotame straipsnyje ji pasakojo, kad savo kūriniais siekė pabrėžti Indijos kultūrą, kad kūrė padedama atokiuose šalies kampeliuose gyvenančių menininkų.
„Man rūpi ką nors veikti Indijoje, Indijai, nes ši valstybė – mūsų šeimos DNR dalis, – apie verslo filosofiją kadaise mintis dėstė A.Murty. – Manau, kad gyvename materialistinėmis idėjomis paremtoje visuomenėje. Per pastaruosius dešimtmečius suklestėjus globalizacijai produktus tapo lengviau parduoti plačiajai auditorijai, žmonės vis labiau suvokia pasaulį, kuriame gyvena. Tapo madinga daryti gera.
Dabar Niujorko palėpėje pasikabinti tradicinį vietinių Indijos žmonių tapy
„Man rūpi ką nors veikti Indijoje arba Indijai, nes ši valstybė – tai tarsi mūsų šeimos DNR dalis.“
Akshata Murty
paralimpinio sporto atletai bei treneriai. Vakaro svečiai puošėsi pagal šventinį aprangos kodą. Į apdovanojimus atvykusios sportininkės buvo pasidabinusios suknelėmis, o atletai – kostiumais.
Penkiakovės
Dziudo
Penkiakovininkas
Penkiakovininkė
Boksininkė