Stilius

Nauja knyga vaikams –DUOKLĖ SAVO SVAJONĖMS

„Niekada nežinai, kada tave pagaus ir nusineš knygos idėja“, – šypsojosi žurnalistė, rašytoja, „Laimės dietos“ kūrėja Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė (37 m.). Mintis parašyti naujausią knygą jai kilo prieš miegą kalbantis su dukra. Tuomet septynmetės Lunos moteris paklausė, ką pirmiausia dukra padarytų, jeigu turėtų drugelio pėdas – juk drugeliai jomis pajaučia skonį!

Naujosios Rimantės Kulvinskytės-MiškinėsEidukonės knygos pavadinime užšifruotas jos dukters Lunos gimtadienis, kurį mergaitė švenčia lapkričio 17-ąją.

Laura BULVYDĖ

Rimantė ir jos dukra tąkart tiek prisijuokė apie tai svars­

tydamos, kad rašytoja nusp­

rendė: nori, kad visi pajustų džiaugsmą save įsivaizduoti turinčius gyvūnų supergalias. „Sem­

čiukai: 1117­osios supergalių žaidynės“ –jau penktoji rašytojos knyga. Pirmąsias didelės sėkmės sulaukusias knygas ji ra­

šė viena, o naujausiąją – kartu su garsiu gamtininku, fotografu Mariumi Čepuliu.

Juodu susipažino, kai R.Kulvinskytė­

Miškinė­Eidukonė kalbino jį savo kuriamoje laidoje radijuje. Gamtininko širdį rašytoja tuomet sušildė netikėtai jo paklaususi, kuriam gyvūnui jis atiduotų auginti savo vaikus? Kiek pasvarstęs Marius pasakė, kad vilkams.

„Po pokalbio jis prasitarė, kad mano „Semčiukai“ yra mėgstama jo mažosios dukrelės knyga, o aš nieko nesitikėdama atšoviau: vieną knygos dalį turėtume kurti drauge. Marius iškart sutiko.

Tad turėdama idėją paprašiau jo surinkti Lietuvoje gyvenančių gyvūnų supergalias: gebėjimus, apie kuriuos retai susimąstome, ir, žinoma, prie sąrašo pridėti ir jo paties darytas nuotraukas. Gavusi iš Mariaus faktus ėmiau aplink juos lipdyti istoriją, o kiekvieną skyrių siųsdavau jam peržiūrėti, ar nėra faktinių klaidų.

Procesas buvo tikrai smagus ir apdovanojantis. Mariui esu dėkinga už apuokui suteiktą Regimanto vardą, o jis sakė, jog niekada nepamirš, kad nemirtingumu pasižyminčios medūzos galią galima naudoti... nemirtingiems bajeriams kurti“, – pasakojo Rimantė.

Su vaikais dažnai nusikeliu į vaizduotės pasaulį, daug žaidžiu: mano darbas maitina motinystę, o motinystė persikelia atgal ant popieriaus.

Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė

Lunos ir Atumo mama Rimantė norėjo, kad visi skaitantieji jos naujausią knygą pajustų džiaugsmą save įsivaizduoti turinčius gyvūnų supergalias.

NUOTRAUKOS: VYGANTAS SKARAITIS

STILIUS: JOMANTĖ VAITKUTĖ

MAKIAŽAS: AURELIJA KLIMAŠAUSKAITĖ

DRABUŽIAI IŠ „SANDRO“ IR „MAJE“

MEILĖ ĮSIŽIEBĖ lauko

kavinėje

Indrė ZIGMANTĖ

Šalia S.Jasaičio – moteris, įprastai nebūdinga krepšininkams. Elma kone pusę gyvenimo kaip modelis keliavo po pasaulį, ji menininkė, dievinanti natūralumą, kiną, besidžiaugianti net ir paprasta lauke atrasta medžio šakele ar grojančia muzika, o po savo kūrybinę studiją pušyne mėgstanti ištisas valandas vaikščioti basa ir pasinėrusi į savo pasaulį.

„Jaučiuosi kaip drugelis, kuris skleidžia sparnus ir kol kas dar yra metamorfozėje. Nors mokiausi kinų kalbos, interjero dizaino, man labai gera šalimais gyventi madoje. Turiu subtilų, elegantišką, rafinuotą septintojo dešimtmečio skonį, kuriame nėra ryškaus makiažo, o visiška laisvė, susipynusi su estetika. Tad taip ir gyvenu pati sau filmą sukūrusi“, – save apibūdino E.Šegždavičiūtė, 2013­aisiais Lietuvai Japonijoje atstovavusi „Miss International“ konkurse ir išrinkta fotogeniškiausia konkurso dalyve.

Ji įsitikinusi, kad būtina tapti savo gyvenimo kalviu. Dabar ši taisyklė pasitvirtino ne tik darbuose, bet ir meilėje. Atsitiktinai Simą sostinės Senamiesčio lauko kavinėje pamačiusi Elma čia nieko nelaukdama ir užkalbino su kiek netikėtu šventu melu „mes tikrai pažįstami“. Nuo tada abu vienas iš kito mokosi gyvenimo paslapčių, vis į savo ugningą meilę įpildami lašelį žibalo.

„Abu esame ugnis. Taip kartais patikriname, ar vienas kito pavydime, ar vienas kitam rūpime. Abu pamindome vienas kitam kojas – manau, kad tai sveika. Simas šiame gyvenime mane daug ko moko. Mes pažįstami beveik metus, bet esame perėję tiek, kiek žmonės per dešimtmetį. Per tuos metus nutiko visko, o Simas jau tapo mano šeimos nariu, su kuriuo matau ateitį“, – atvirai kalbėjo E.Šegždavičiūtė.

– Save apibū dinate kaip gamtos ins-

taliacijų me nininkę ir ma dos entu ziastę. Koks buvo kelias link to?

– Kalbant apie madą, dar būdama keturiolikos, galima sakyti, pati save įsimylėjau! Kažkodėl mano svajonė buvo papuošti žurnalo viršelį. Pamenu, pati parašiau paauglių žurnalui „Mergaitė“, o po mėnesio Valentino dienos proga taip ir atsitiko.

Supratau, kad turiu modelio duomenis, tad laisvu laiku po mokslų pradėjau dirbti modeliu. Tuo pat metu gamta mane lydėjo nuo vaikystės. Joje mes visi natūralūs, savi – visą gyvenimą iš čia semiuosi idėjų. Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis kinų kalbos į Taivaną. Man norėjosi viską daryti kitaip nei visi. Studijuodama įsijaučiau į jų kultūrą.

Po ketverių metų mokslų jaučiausi tarsi būčiau viena iš jų. Taivanas buvo tas kertinis

taškas, kuriame atradau save, Kinijos gamtą. Augant Lietuvoje tėvai, kaip ir daugeliui, man diegė krikščionybę. Dažniausiai dar būdamas vaikas žmogus neturi kito pasirinkimo. Taivane atradau budizmą – suvokimą, kad viskas gyva ir turi sielą: augalai, įvairūs akmenukai. Buvau toli nuo šeimos, draugų, o ten pradėjo kurtis mano vienos pasaulio suvokimas. Taivane savaitgaliais važiuodavau į gėlių turgelį, tyrinėdavau įvairius augalus. Taip pradėjo kurtis mano menas. Pradėjau užsiimti dekoravimu, vėliau pati susisiekiau su floristu Mantu Petruškevičiumi ir padėjau jam dekoruoti įvairias vestuves. Smagiausia, kad dabar mane rekomenduoja draugai ir pažįstami, – tai geriausia reklama.

– Kokia buvo jū sų vaikystė? Kaip vi sa tai paveikė jū sų es te tikos suvokimą?

„Jis ir pats sako – šis kartas tikrai paskutinis... Tai jaučiu ir matau“, – šyptelėjo pirmą kartą atvirą interviu „Stiliui“ davusi Mažeikių klube „M Basket“ žaidžiančio krepšininko Simo Jasaičio (41 m.) mylimoji modelis ir gėlių dekoravimo studijos „Elmaplantart“ įkūrėja Elma Šegždavičiūtė (29 m.). Nors rugpjūtį bus tik metai, kai pora kartu, Elma prasitarė: tai vyras, su kuriuo norisi sukurti šeimą ir kartu pasenti.

Simo Jasaičio mylimoji Elma Šegždavičiūtė –moteris, įprastai nebūdinga krepšininkams. Ji save apibūdina kaip gamtos instaliacijų menininkę ir mados entuziastę.

MEILĘ ISTORIJAI skleidžia ir socialiniuose tinkluose

Vytauto Didžiojo karo muziejuje Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja dirbanti Kristina Petrauskė (33 m.) istorija susidomėjo dar vaikystėje dėl Alexandre’o Dumas romano „Trys muškietininkai“. Šiandien moteris dirba svajonių darbą, kuriame gali derinti istoriją ir archeologiją. Tačiau K.Petrauskė neapsiriboja vien darbu muziejuje, ji aktyviai kuria turinį socialiniuose tinkluose, o „TikTok“ platformoje turi per 65 tūkstančius sekėjų, kur populiarina Lietuvos istoriją.

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Kristina sako, kad A.Dumas su savo istoriniais romanais įkvėpė ne vieną būsimą istoriką.

„Iš tikrųjų jau vaikystėje labai mėgau skaityti ir istoriniai romanai, tas pats A.Dumas, Stendhalis, vėliau Umberto Eco žadino vaizduotę: ar tikrai galėjo būti tie muškietininkai ir ar tikrai Miledi galėjo turėti tatuiruotę? Ir ar tikrai Šv.Jono karalystė tokia buvo“, – prisimena ji. Pasitelkusi vaizduotę ji pradėjo ieškoti atsakymų, tik buvo sunku juos rasti – dar nebuvo laisvo interneto. Todėl skaitė viską: nuo enciklopedijų, kad ir sovietinių, iki kaimynės atiduotų labai senų mokslo žurnalų. O vieną kartą aptiko Vinco Pietario „Algimantą“. Ši knyga laikoma pirmu lietuvių kalba parašytu istoriniu romanu.

„Romanas gal ir šiaip sau, nepasirodė pats pačiausias, bet knygos gale radau, ko ieškojau, – tuo metu jauno istoriko, o dabar Lietuvos istorijos instituto direktoriaus straipsnį „Ar istorinis V.Pietario romanas „Algimantas“?“. Ten nagrinėjama, kas istoriška, o kas ne, kur fantazija pažabota istorinių rėmų, o kur – ne. Žinoma, prisidėjo ir „Būtovės slėpiniai“. Tikrai pusės Alfredo Bumblausko diskusijų su Edvardu Gudavičiumi nesupratau, bet man skambėjo taip rimtai! Ir aš norėjau gebėti kalbėti apie Mindaugą kaip apie savo klasioką“, – pasakoja K.Petrauskė. Dar kurį laiką ji svarstė, ką rinktis, –

istoriją, archeologiją ar restauravimą. Bet kuriuo atveju norėjo savo karjerą sieti su mokslais, skirtais mūsų praeičiai.

Vytauto Didžiojo karo muziejuje ji sako galinti visa tai derinti – istoriją ir archeologiją, bet ir į restauratorių virtuvę įlenda.

„Tačiau gaunu ir menotyros ar net semiotikos. Iš tikrųjų turiu svajonių darbą, kuris man kelia labai malonius iššūkius ir stimuliuoja norą pažinti, apdovanoja atradimo džiaugsmais“, – pasakoja istorikė.

Šiam muziejui jau per šimtą metų. Jame saugomos kertinės mūsų istorijos relikvijos, o Kristiną džiugina tai, kad dabar net pagal naująsias rekomendacijas galima paliesti jas ir be pirštinių.

rinkiniuose, kur vyksta mokslinis darbas: tiriama, aprašoma, katalogizuojama, restauruojama, skaitmeninama ir turbūt visas įdomumas, mano nuomone, lieka čia. Čia vieną dieną gali rankoje vartyti vikingo, kuris žuvo puldamas Apuolę, žiedą, o kitą – karininko meilės laišką, siųstą iš 1863 m. sukilimo stovyklos. Čia tiesiogine žodžio prasme prisilieti prie istorijos“, – neslepia ji susižavėjimo savo darbu.

Vienas didžiausių iššūkių jos darbe –kaip tuos kuluarus atverti lankytojams. Muziejai gana aktyviai pereina prie atvirų fondų koncepcijos, kad su kuo daugiau mūsų istorijos reliktų galėtų susipažin­

Tenka susidurti su labai liūdnais ir tragiškais likimais, laimingai pasibaigusių herojų istorijų kare mažai.

Kristina Petrauskė

„Tai pa mink las Lie tu vos lais vei ir žmonėms, kovojusiems už ją. Ir man labai svarbu saugoti jų atminimą. Tai man viena didžiausių privilegijų, kurią galiu turėti. O tų reliktų mūsų muziejuje jau daugiau nei trečdalis milijono“, – kalba ji.

Kristina vadovauja Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriui. Tai yra muziejaus kuluarai, kuriuos dar mažai kas mato.

„Iš tiesų vidutiniškai Lietuvos muziejuose, jų ekspozicijose eksponuojama tik 2 procentai visų muziejinių vertybių, esančių muziejuose, visa kita saugoma

ti to norintys žmonės. Prie to prisideda ir skaitmenizavimas.

Kitas – neigiamas įvaizdis, kurį vis dar turi muziejai.

„Muziejininkas – tai tas nevėkšla ponas Bynas, kuris miega po paveikslais kiaurą dieną ir mano, kad muziejuose niekas nesikeičia: „Prieš dešimt metų buvau ir užtenka“, – nusijuokia Kristina.

Nelengva būna ir kai reikia parašyti tekstą iš mokslinių tyrimų išvados.

„Tekstas turi būti labai aiškiai suprantamas visiems: ir dešimtmečiam Neidukui

Ant podiumo –JONINĖS

Kol garsiausi mados namai savo atostogoms skirtoms kolekcijoms pristatyti ieškojo kuo egzotiškesnės vietos, „Max Mara“ nusprendė savo kūrybą parodyti... Stokholme.

Švedijos sostinę pažiūrėti kolekcijos atvyko ir ištikimos šių mados namų gerbėjos. Aktorės Amy Adams, Demi Moore, Lily Collins, Nicky Hilton, Olivia Culpo po pristatymo mėgavosi Stokholmo vaizdais, atsiveriančiais iš laivo, plaukiančio upe, ir pozavo su Joninių vainikais.

Kolekcijos įkvėpėja tapo viena žymiausių Švedijos rašytojų Selma LagerlÖf. Gi­

musi turtingoje švedų šeimoje 1858 m., ji skleidė idėjas, prieštaraujančias jos laikų kertinėms vertybėms.

Ši rašytoja pasisakė už socialinius pokyčius ir pažangą atsižvelgdama į moterų, aplenkusių savo laikmetį, vaidmenį visuomenėje ir seksualumą. 1909 m. S.LagerlÖf tapo pirmąja moterimi, laimėjusia Nobelio premiją. Savotiškai buvo paminėtos ir Joninės („Midsommar“). Tai liaudiška

šventė, siejama su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Viena žaviausių šios šventės tradicijų Skandinavijoje – septynių skirtingų lauko gėlių paieška „Septem Flores“. Legenda byloja, kad kiekvienas, kuriam pasiseks surinkti šias septynias gėles, turėtų miegoti pasidėjęs jas po pagalve, – esą taip susapnuosiantis savo būsimą mylimąjį (­ąją).

Aktorė Olivia Culpo.

Modelis Nic Hilton.

Modelis Camila Coelho.

Aktorė Amy Adams.

Aktorė Lily Collins.

Aktorė Demi Moore.