Stilius

„Džiaugiuosi viskuo, kas padeda nugyventi dar vieną dieną“

Eksperimentų NEBIJO

„Be galo mėgstu eksperimentuoti ir nebijau atsiduoti į jaunųjų kūrėjų rankas“, – teigė neįprasto stiliaus drabužiais per fotosesiją pasipuošusi dainininkė Ingrida Kazlauskaitė (39 m.).

Indrė ŠLIKAITĖ

Jaunųjų Lietuvos kūrėjų drabužiais ji puošiasi ir per savo koncertus.

„Jie visuomet mato mane kitokią, įgyvendina savo vizijas rengdami mane“, – šyptelėjo atlikėja.

Šį kartą žinoma moteris taip pat atsidavė į kauniečių kūrėjų talentingas rankas. Nors kasdienybėje Ingrida renkasi kiek ryškesnių ir šviesesnių spalvų derinius, vienas fotosesijai parinktų, pasak dainininkės, atspindi jos asmenybę.

„Tai įvaizdis, kai esu valiūkiška padraika su kasytėmis, – tokia iš tikrųjų viduje ir esu. Jaučiausi be galo patogiai, atsipalaidavusi. Nereikėjo nei kreipti žvilgsnio, nei kaip nors specialiai lūpų dėlioti – jaučiausi savimi. O su odine suknele buvau glamūriška ir elegantiška miesto mergina“, – pasakojo ji.

Ingrida neslepia – būna ir tokių drabužių, su kuriais pozuoti sunku. Vieni jų – vestuvinės suknelės.

„Kadaise labai seniai vieną kartą sutikau paeksperimentuoti ir man labai nepatiko. Taip pat ne kartą net ir už pinigus buvau sulaukusi kvietimų fotografuotis žurnalams su vestuvinėmis suknelėmis – atsisakiau net nesvarstydama. Man nepatinka, jaučiuosi negerai vilkėdama masyvias, pūstas sukneles“, – pabrėžė atlikėja. Tai pirmoji Ingridos fotosesija, vykusi Kaune. Žinoma moteris pastebi, kad bėgant metams laikinoji sostinė gražėja, tad nebebūtina ieškoti vietų fotosesijoms užsienyje – galima įsiamžinti savo mylimo miesto Senamiestyje.

„Yra tekę fotografuotis saulėgrąžų lauke, taip pat labai įdomioje netoli Kauno esančioje vietoje, kuri primena dykumą. Ši „sachariška“ fotosesija sudomino kino kūrėjus, jie teiravosi, kur ji vyko, nes norėjo ten filmuoti filmo epizodą. Lietuvoje begalė įdomių vietų, kuriose galima įgyvendinti beprotiškiausias idėjas“, – su šypsena pokalbį baigė Ingrida.

NUOTRAUKOS: KAROLINA POVILANSKAITĖ-ZAPERACKIENĖ

ĮVAIZDIS: ROLANDA SIMONAVIČIŪTĖ („FEALS“)

PLAUKŲ STILIUS: INGA BAGDONAITĖ

MAKIAŽAS: VAIDA JANKAUSKAITĖ

AKTORĖ DŽIAUGIASI kiekviena diena

„Mano saulė, mano jūra, mano mėlynas dangus, pabučiuokit man į rūrą, laimingiausias aš žmogus“, – maždaug prieš ketvirtį amžiaus vienoje televizijos laidoje ėmė ir uždainavo aktorė Vaiva Mainelytė, privertusi jos kūrėjus iš nuostabos net sustingti. Panašiai sustingo išvydę Juozo Statkevičiaus išpuoštą Vaivą ir jos bičiuliai, kuriuos aktorė pakvietė į „Vaidilos“ teatrą. Čia moteris iš anksto atšventė savo 75 metų sukaktį.

Biru tė VYŠNIAUSKAITĖ

Atrodytų, koks skirtumas, kokį skaičių parašytume ties legendinės Lietuvos teatro ir kino aktorės V.Mainely­

tės vardu, ji vis tiek visų atmintyje pirmiausia yra amžinai jauna Jurga iš garsiojo miuziklo „Velnio nuotaka“ arba Mortelė iš serialo „Tadas Blinda“.

Du vėžius įveikusios aktorės gyvenimas buvo tikrai sudėtingas. Po nepriklausomy­

bės atkūrimo pirmasis pertvarkų dešimtmetis negailestingai griovė viską, kas buvo sukurta sovietmečiu. Itin skaudžiai nauji gyvenimo vėjai talžė teatrus ir apskritai visus menininkus. Atrodė, kad dainuojanti revoliucija į gatves išsivedė ir teatrus, ir kiną, ir visus kitus menus. Tarsi užbraukė tai, kas buvo kurta dešimtmečiais.

Kaip dabar gyvena aktorė V.Mainelytė, rugsėjo 5­ąją švęsianti septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų, išgyvenusi visus nepriklausomybės dešimtmečių kataklizmus, kurie griovė ir vėl iš naujo leido kurti teatrus ir kiną?

– Gal ir prieš ar tė jantį jubilie jų pati sau vėl ką nors šmaikštaus sudainuosite?

– Sau nieko nedainuosiu. Kasdien padainuoju dainelę savo kalytei Korai apie raudonus batelius. Jai labai patinka mano dainavimas. Ima šokinėti ir džiaugtis.

Kai gyvenimas pakrypo iki ligos ir po jos, pasikeitė ir mano mąstysena, ir gyvenimo būdas.

Vaiva Mainelytė

– Kad ir kaip nesureikš mintume savo gimtadie nių, vis tiek kiek vie nas sau tarsi para šome laišką su nu gy ventų me tų ataskaita. Koks šie met bus jū sų laiškas?

– Kai gyvenimas pakrypo iki ligos ir po jos, pasikeitė ir mano mąstysena, ir gyvenimo būdas. Nieko iš nieko nereikalauju.

Džiaugiuosi viskuo, kas padeda nugyventi dar vieną dieną. Džiaugiuosi dukters Do­

vilės didesnėmis ar mažesnėmis sėkmėmis, keturiais anūkais ir jų gyvenimo laimėjimais.

Nuolat sugrįžtu pas savo anapilin iškeliavusius partnerius teatre ar kine. Dabar dar aštriau viską prisimenu. Atrodo, viskas įvyko tarsi vakar.

Nepaisant visų praradimų ir skausmingų išgyvenimų, esu optimistė. Po kiekvienos operacijos galvoju, kad ta lėtai veikianti bomba buvo dar kartą neutralizuota, todėl stengiuosi gyventi visavertį gyvenimą, kiek leidžia jėgos. Niekuo nesiskundžiu. Atvirkščiai – galiu pasigirti, kad dar ir teatre dirbu, ir su draugais bei draugėmis nuolat susitinku.

Mane labai nuoširdžiai globoja jaunos aktorės. Jaučiu jų meilę – po spektaklių žiemą nepaleidžia vienos, lydi iki pat namų. Kai atvažiuoja iš teatro pasiimti Jovitos Balčiūnaitės jos vyras Richardas Jonaitis, visada veža mane namo tuos kelis žingsnius. Man tai iki ašarų jautru.

– Kokiame spek tak ly je jūs sykiu su jaunomis ak torė mis vaidinate?

Vaivos scena ežere „Velnio nuotakoje“ kine prilygo sprogimui.

AKTORĖS MISIJA –padėti mergaitėms

„Gyvenime nėra nieko seksualesnio ir gyvesnio už kūrybiškumą“, – įsitikinusi kino, teatro ir televizijos aktorė Goda Petkutė (33 m.). Profesionalioje scenoje ji dirba jau beveik devynerius metus, tačiau savo kūrybiškumo vien vaidyba neapriboja. Jauna moteris kuria socialinį verslą ir siekia padėti paauglėms.

– Vaidinate ne tik teat re, bet ir se rialuose, kine. Kas jums mieliau sia?

Lietuviškuose filmuose „Tobulas pasimatymas“ ir „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“, seriale „Moterys meluoja geriau“ išpopuliarėjusi G.Petkutė prieš daug metų paliko gimtąjį kaimą Šilutės rajone ir karjeros siekia Lietuvos didmiesčiuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi vaidybos bakalauro ir magistro studijas aktorės karjerą ji pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Prieš penketą metų persikėlė vaidinti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Kuria vaidmenis kine ir turi patirties vesti televizijos laidas.

– Kuo jus taip su žavė jo ak torys tė?

– Aktorystė pati mane susirado. Aš studijavau režisūrą, bet stojau tik dėl to, kad neįstojau į interjero dizaino specialybę. Teko greitai priimti sprendimus. O atėjusi į tuometes studijas sutikau tinkamus žmones, mano didžiausius gyvenimo mokytojus – savo kurso vadovus Veltą ir Vytautą Anužius, kurie mane ir nukreipė tuo teisingu keliu.

Persikėliau į Vilnių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti aktorystės. Čia prasidėjo mano tikroji ir pirmoji profesionali pažintis su aktoryste. Šiandien aktorystė man – kūryba, o kūrybiškumas yra labai galinga jėga. Nėra nieko seksualesnio ir gyvesnio už kūrybiškumą. Žmogus, kupinas kūrybos, tiesiogine to žodžio prasme transliuoja didžiulę meilę gyvenimui. Man mano profesija siejasi su meile ir laisve kurti.

– Tiek teatras, tiek filmai, tiek serialai turi savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Kaip ir visur, reikalinga pusiausvyra. O ko galiu mokytis iš teatro scenos, žiūrovų, kolegų, dirbančių kartu su manimi, to tikriausiai neišmoksiu dirbdama filmavimo aikštelėje su kamera.

Tačiau tai, ko galiu mokytis dirbdama su kamera, neišmoksiu vaidindama scenoje su žiūrovais.

Manau, artistui reikia visko paragauti. Visaip save išbandyti, pasitikrinti, ko reikia mokytis, ko reikia vengti ar visai atsisakyti. Labai svarbu išlikti sąmoningam ir kartu leisti sau nerti, improvizuoti.

– Kuris vaidmuo jums įsimintiniausias?

– Visi vaidmenys mums svarbūs ir įsimintini, ypač tie, kurie pareikalauja nemažai vidinių resursų kuriant ir analizuojant jų psichologiją, pačią dramaturgiją. Tad iššūkių savo kūrybiniame procese turėjau tikrai nemažai.

Tačiau gal išskirčiau Henriko Ibseno pjesę „Heda Gabler“. Tai buvo magistro darbas, kuris pirmiausia man, kaip Godai, buvo vienas didžiausių augimo procesų.

Išjausti, suprasti ir vėliau perkelti į sce­

ną nemažai pastangų reikalavo Hedos valia pasipriešinti galios sistemoms, socialiniam statusui, hierarchijai ir panašiai.

– Ar jums pavyks ta iš veng tu jau dulio prieš pa sirody mus?

– Kiekvienas išėjimas į sceną – tai lyg pirmas kartas. Nesvarbu, kiek laiko vaidini spektaklį, bet žinai: ką gali padaryti geriau­

sio, tą turi padaryti dabar. Ir tas žinojimas visada sukelia jaudulį ir stresą. Juk visada norisi geriausio rezultato tiek sau, tiek žiūrovui. Spektaklis – atsakomybė, o atsakomybė visada mums kelia jaudulį. Argi ne taip?

– Galbūt turite specialių me todų ar bū dų, kaip nu galė ti stresą, jau dulį?

– Deja, ne. Gal kaip tik leidžiu tam jauduliui išbūti manyje. Ypač jei žinau, kad vakare bus labai sunkus spektaklis, jaučiu, koks kūnas visą dieną įsitempęs. Ruošiuosi tiek fiziškai, tiek psichologiškai save atiduoti scenai ir žiūrovams. Dažnai būna, kad net nevalgau tą dieną. Apskritai nieko nedarau – būnu namie, laikinai izoliuojuosi.

– Ko kios emo ci jos daž niau siai užplūs ta nu sileidus teat ro užuolaidoms?

– Labai skirtingai. Nelygu, koks spektaklis. Būna ir liūdna, kad baigėsi, būna ir pikta, nes kažko nepadarei taip gerai, kaip galbūt tikėjaisi. Bet būna ir gera, ypač jei spėji užmegzti ryšį su žiūrovais.

– O kaip kilo mintis sukur ti savo drabu žių liniją?

– Drabužių linija atsirado planuotai. Mano tėvai – labai pragmatiški žmonės. Matydama tokį pavyzdį, kitaip tariant, augdama praktiškoje aplinkoje mokiausi ir žemiškų dalykų. Supratau jų svarbą ir naudą. Ir šalia savo kūrybinio kelio puoselėjau mintis apie tai, ką norėčiau sukurti labiau apčiuopiamo ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tad prasidėjus COVID­19 pandemijai atsirado puiki terpė skirti laiko ir dėmesio „Cozy Shelter“ drabužių dizainui kurti.

– Drabu žius siuvate pati?

– Drabužius siuva žmogus, kuris puikiai išmano šią virtuvę. Fiziškai nespėčiau ieškoti medžiagų, pardavinėti, bendrauti su klientais ir dar siūti. Nemoku gyventi disciplinuotai. Vis dar bandau to išmokti. Nemoku skaičiuoti ir derinti laiko. Vis galvoju, kad man tiesiog sekasi, jog laikas taip susidėlioja, kad viską galėčiau spėti.

– Iš kur se miatės įk vė pimo?

– Kai didžioji gyvenimo dalis yra kūryba, tarsi atsiduri nuolatinėje improvizacinėje cirkuliacijoje. Viskas, ką atiduodi aplinkai, grįžta atgal.

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

„Spektaklis – atsakomybė, o atsakomybė visada mums kelia jaudulį“, – sako Goda Petkutė.

AISTRĄ SIEKTI RALIO AUKŠTUMŲ įžiebė

povestuvinė kelionė

Virš Monako Prancūzijos Alpėmis skriejančios senovinės mašinos, padangų cypimas staigiuose posūkiuose ir kvapą gniaužiantys viražai. Visa tai kasmet sausį vyksta seniausiose pasaulyje istorinių automobilių lenktynėse „Rallye Monte­Carlo Historique“ (Istorinis Monte Karlo ralis). Jose lenktyniauja vienintelis lietuvis Karolis Raišys (41 m.), tapęs nugalėtoju seniausių automobilių kategorijoje 2019 ir 2020 metais.