Stilius

PEČIUKONYTĖ konservuoja metus

AGNĖS GILYTĖS tvarumo principai

VILIJA

MATAČIŪNAITĖ: „Lietuva ištraukė mane iš užsienio. Jau antrą sykį“

Kasmet konservuoja METUS

„Bėgantys metai manęs nedžiugina –suvokiu, kad laiko vagišius jo palieka vis mažiau ir mažiau. Todėl sustabdyti laiką galima tik vienu būdu – uždarius jį į fotografijos rėmus“, –sakė Danguolė.

NUOTRAUKOS IR MAKIAŽAS: NIKOLETA BARTKUTĖ

ŠUKUOSENA: AUŠRA NEKROŠIENĖ

Katalonijoje (Ispanija) įsikūrusi menų pedagogė

Danguolė Pečiukonytė-Juan Font šiais metais 52­ąjį savo gimtadienį, kurio tikroji data yra rugsėjo 15­oji, netikėdama jokiais prietarais pradėjo švęsti anksti. Nuostabiu metų laiku – kai liepų subrandintas medus, pakvipęs pačiam rugsėjo vidury, pradeda skelbti bobų vasaros pradžią – gimusi moteris sako: gimimo diena jai – tarsi paslaptimi apgaubtas vienos paros mistinis periodas – šimtas klausimų visatai ir nė vieno atsakymo.

Laura BULVYDĖ

Šiemet gimtadienį, kaip ir kasmet, pirmiausia ji paminėjo grįžusi į Lietuvą, o užbaigs saulėtoje Katalonijoje. Tad ji juokiasi, kad šventė trunka visą rugsėjį.

„Šalia manęs būna tie, kurie tuo metu man reiškia daug, kurie svarbūs, kurie šildo mano širdį. Man reikia gražių vietų, elegantiškos aplinkos ir visiškai nesvarbu, ar šviečia saulė, ar lyja lietus.

Šį gimtadienį esu suplanavusi švęsti Barselonoje – viename įspūdingiausių ir stilingiausių klasikinio stiliaus miesto viešbučių „El Palace“.

Svečius pakviesiu pasimėgauti įspūdinga „Tea time“ popietės ceremonija – bene geriausia visoje Katalonijos sostinėje. Aplinka, primenanti tikruosius Anglijos rūmus, nepalieka nesužavėto nė vieno. Išskirtiniai kolekciniai indai, aptarnavimas ir gyva pianino muzika neabejotinai padarys šventę įsimintiną“, –„Stiliui“ pasakojo Danguolė.

Moteris įsitikinusi, kad kai visa diena ir visas dėmesys priklauso tik tau vienai, blogai jaustis tiesiog neįmanoma. Likimas jai gražių dienų nepagailėjo – davė visko su kaupu ir dar pridėjo. Todėl kiekvieną išaušusį rytą lietuvė kelia akis į dangų ir dėkoja, dėkoja ir dar kartą dėkoja. Be dėkingumo visatai, mano Danguolė, neįmanoma būtų gyventi.

Vis dėlto po gimtadienio į svečius, nors ir nekviestas, į moters sielą visada užsuka ir liūdesys. Trumpam, akimirkai, bet užsuka.

„Bėgantys metai manęs nedžiugina –suvokiu, kad laiko vagišius jo palieka vis mažiau ir mažiau. Todėl sustabdyti laiką galima tik vienu būdu – uždarius jį į fotografijos rėmus.

Dėl to prieš septynerius metus ir kilo idėja prieš kiekvieną gimtadienį pasidovanoti fotosesiją. Tai man tarsi savotiškas

metų konservavimo būdas, kaip tas saldžių vaikystės kriaušių kompotas stiklainyje“, – kalbėjo D.Pečiukonytė­Juan Font.

Barselonoje ji susipažino su lietuvių komanda, kuri kupina kūrybinių idėjų ir puikiai įgyvendina visas kliento užgaidas.

Dažniausiai įvaizdžius sukuria pati Danguolė, o fotografė ir makiažo meistrė Nikoleta Bartkutė bei šukuosenų asė Aušra Nekrošienė puikiai visa tai užfiksuoja.

Šiomis lietuvėmis Danguolė pasitikėjo ir prieš dvejus metus, kai moterys įgyvendino įspūdingą jos 50­mečio fotosesiją.

Šįkart jos idėja nuotraukoms buvo visai kitokia – drąsesnė, subtiliai atviresnė.

O pati Danguolė puikiai jaučiasi viso­

kiuose vaidmenyse, svarbu tik, kad būtų etiška ir estetiška.

Paklausta apie gimtadienio dovanas moteris atvira: vyras verslininkas Xavier Juanas Fontas mėgsta ją palepinti. Dažniausiai žmoną jis sveikina jau prasidėjus šventei, prie svečių.

„Dovanų iš Xavier visada būna labai daug – visos kruopščiai apgalvotos ir išjaustos. Tuomet ką nors gražaus pasako iš praeities, dabarties ir palinki ateičiai. O aš ir leidžiuosi būti mylima ir lepinama.

Šitų dviejų reiškinių per daug niekada nebūna.

Vis dėlto didžiausia gyvenimo dovana, gal ir banali, yra pats gyvenimas. Visa kita – tik detalės, puošiančios tą gyvenimą“, – šypsojosi pašnekovė.

Muziką PAPILDĖ VAIDYBA

Ur tė KASNIKAUSKAITĖ

Daugelis Viliją prisimena kaip projekto „Kelias į žvaigždes“

dalyvę – valiūkišką merginą su kerziniais batais, dainuojančią dainą „Spjaudau sau ir gaudau“. Dabar jos gyvenimas atrodo apvirtęs aukštyn kojomis – baigtos vaidybos studijos, aiškūs profesiniai tikslai, intensyvus darbas su savimi ir ramybė širdyje sugrįžus į Lietuvą po kelerių gyvenimo metų užsienyje. Tik į tėvynę moteris grįžo vedama ne meilės, o aktorystės.

Dėstytojo Valentino Masalskio priminimas, kad ši meno sritis yra gydanti, padėjo jai pagaliau suvokti, kad ji atsidūrė tinkamoje vietoje.

– Anksčiau gy venote Londone, vėliau Kipre. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?

– Grįžau į Lietuvą pernai tiesiai iš Kipro likus dviem dienoms iki rugsėjo 1­osios. Neturėjau net minties grįžti į Lietuvą gyventi, bet dabar nebesinori iš čia išvažiuoti.

Dabar labai džiaugiuosi, kad mane Lietuva ištraukė iš užsienio. Jau antrą sykį. Pirmą kartą buvo kūrybiniai projektai, kai dalyvavau „Eurovizijoje“, dabar – studijos.

– Ko iš mokė gy ve nimas už sie ny je?

– Gyvenimas Kipre buvo kaip dvasinė mokykla: susipažinau su sportu, savo kūno galimybėmis. Turėjau mentorių, su kuriuo į kalnus važiavome medituoti, užsiimti įvairiomis praktikomis, joga. Buvo visai kitoks gyvenimo ritmas nei Londone, kur nuolatinis bėgimas, domi­

nuojanti pinigų kultūra. Jautiesi kaip žiurkėnas, besisukantis kasdienybės darbų rate.

– Kaip jau čia tės pa bai gu si vai dybos stu dijas?

– Dabar gyvenu labai džiugiomis, lūkesčių kupinomis nuotaikomis. Šiek tiek ilgesingomis, bet neturiu laiko liūdėti, kad baigėsi studijos. Prasideda naujas įdomus ir viltingai nuteikiantis gyvenimo etapas.

rą „Žmogaus balsas“ pavyko puikiai, jis įtrauktas į Klaipėdos jaunimo teatro repertuarą. Nuo rugsėjo 2­osios vyksta pirmosios gastrolės su šiuo spektakliu – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodėme mano baigiamąjį darbą. Yra minčių spektaklį pristatyti ir užsienyje, nes jis pastatytas prancūzų kalba.

– Koks buvo pa siruošimas baigiamajam darbui – spek takliui? Ar su sidūrėte su kokiais nors sunkumais?

– Labai daug ruošėmės šiam spektakliui. Reikėjo daug dirbti su balsu, pasiruošti ir fiziškai. Teko mokytis prancūzų kalbos, kad ne tik suprasčiau pagrindus, bet ir būtų lengviau įsiminti ilgą libretą.

– Kokios buvo studijos, jus supantys žmonės?

– Studijos buvo itin turiningos. Iš tikrųjų per jas susipažinau ne tik su vaidybos specifika, bet ir pati su savimi. Turėjau galimybę tobulėti kaip asmenybė.

Mane supo fantastiški, visomis prasmėmis profesionalūs pedagogai. Tokie dosnūs ir dori žmonės, autoritetai kiekvienam. Atsidavę darbui, gerbiantys žmogų, save. Į tokius noriu lygiuotis.

Dėl to nusprendžiau likti Klaipėdoje, o ne lėkti strimgalviais į Vilnių. Čia užmegztas gražus ryšys su akademija, Klaipėdos fakultetu, taip pat su Klaipėdos jaunimo bei Taško teatrais.

Būtent su Klaipėdos jaunimo teatru ir toliau bendradarbiausime, mano diplominis darbas pagal Francio Poulenco monoope­

Man yra tekę mokytis daug kalbų. Turiu gerus lotynų kalbos pagrindus, todėl mokydamasi ispanų ir italų kalbų nesusidūriau su sunkumais, viskas labai lengvai susidėjo į galvą. O prancūzų kalba – tamsus miškas. Ji labai sudėtinga, bet dabar jau jaučiuosi tvirčiau ir tai mane labai džiugina.

– Esate studijavu si šešiose aukš tosiose mokyklose. Ar šį kar tą per ket ve rius stu dijų metus nė kar to nekilo minties, kad gal ši kryptis – ne jū sų?

– Nuo pat pirmos minutės, kai nusprendžiau, kad bandysiu stoti, pasakiau sau – turiu pasiruošti maksimaliai gerai.

Kai manęs per stojamuosius egzaminus paklausė: „Ar nepasirinksi plano B?

Tu jau turi vieną bilietą – muzikinę sceną. Ar nebus taip, kad apsigalvosi?“, atsakiau: „Jeigu mane priimsite, aš studijuosiu.“

Atsimenu, po antro kurso vyko ap­

„Man didžiausia prabanga gyvenime – daryti tai, kas mane labiausiai džiugina“, –teigė dėl vaidybos studijų į Lietuvą grįžusi gyventi dainininkė Vilija Matačiūnaitė (37 m.). Moteris vėl džiugina gerbėjus naujomis dainomis, jų atranda ir vaidindama teatro scenoje.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuva ištraukė mane iš užsienio. Jau antrą sykį.

Vilija Matačiūnaitė

Vilijai įsikrauti energijos padeda sportas, o nepalūžti –tikėjimas. „Tai pagrindinis dalykas, į kurį visada galiu atsiremti ir sulaukti dvasinio palaikymo ar paguodos“, – sako atlikėja ir autorė.

NUOTRAUKOS: „ELLYJURELLY“

STILIUS IR MAKIAŽAS: GRETA SUBATAVIČIŪTĖ

Lektorės užduotis –IŠSKLEISTI ŽEMĖLAPĮ

Asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION“ įkūrėja, trijų knygų autorė, gyvenimo būdo mentorė, dainininkė, muzikantė, įvairių projektų prodiuserė, „WoW“ universiteto dėstytoja Andrė Pabarčiūtė (37 m.) jau 14­os pradėjo praktikuoti meditaciją ir žinojo, kad jai įdomus žmogaus galimybių pasaulis – ne tik kuo gali tapti, bet ir ką jauti.

Laura BULVYDĖ

Sąmoningas jos pačios augimas, pasak Andrės, prasidėjo tuomet, kai ji įstojo mokytis į Muzikos ir teatro akademiją, – devyniolikos metų. Tuomet jos dėstytojas pasiūlė išbandyti specifinę metodiką ir supažindino jauną merginą su jos gyvenimą kone pakeitusiu mokytoju Rimvydu Židžiūnu. Šią pažintį Andrė ir vadina savo kelio, kuriuo sėkmingai juda iki šiol, pradžia. „Pamačiau daug spalvotesnį pasaulį, būsenų gausą, galimybes patirti pasaulį, jausti save. Buvau menininkė, įsivaizdavau, kad labai daug patiriu, bet jausmų, vaizduotės pasaulis išsiskleidė keliasdešimt kartų. Pradėjau praktikuoti emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo metodiką ir supratau, kad su savo vidiniais ištekliais galiu nuveikti daug daugiau. Šiandien padedu kitiems, bet ir pati vis dar mokausi, augu, ieškau kitų saviraiškos formų, kurių vis siūlo ir pats gyvenimas“, – pasakojo A.Pabarčiūtė.

– Andre, daug kalbate apie meilę sau. Ši fra zė nuolat girdima ir net tarsi brukama – yra gau sybė knygų, se minarų, sto vyklų, siūlančių pamilti save. Kaip ne pa siklys ti šioje pa siūlos jūroje?

– Man meilė – ne šiltas vidinis jausmas. Meilė – grynas, geranoriškas dėmesys, kurį nukreipiame į žmogų, veiklą. Dėmesys –viena didžiausių vidinių valiutų, turtų. Juo viską kuriame. Meilė sau reiškia tokį visa apimantį dėmesį, kaip kad motina nukreipia į vaiką, nukreiptą į save.

Čia ir prasideda savęs pažinimo kelionė. Turime įminti mįslę, kas mes esame, palaikyti save – skirti tam laiko. Žmogui svarbu pažinti kūną, suprasti, kaip jis veikia. Kai stebi save, supranti, kokių sąlygų reikia, kad skleistumeisi. Juk visi žinome, kad tulpės nereikia vežti į Aliaską, o palmė neaugs snieguotuose kalnuose.

Kai norime pasižiūrėti į save, iš pradžių mums reikalingas kieno nors kito žvilgsnis, nes nuo vaikystės į save žiūrime taip, kaip žiūrėjo tėvai, mokytojai ar kiti žmonės, kuriais tikėjome. Mokytojas, specialistas – mūsų akiniai: matykime ne tik jo siūlomas metodikas, teorijas ar praktikas, bet ir tai, kaip tas specialistas mato žmones, save.

Kad ir kokį auksinį pasiūlymą turėtų mokytojas, jis pats juo turi vadovautis gyvenime. Dabar gausybė vos vienus kursus išklausiusių vadinamųjų mokytojų, kurie tuos jiems galbūt ir pasiteisinusius instrumentas pardavinėja kitiems. Man kvalifikacija labai svarbi, bet ne mažiau svarbi ir vedlio sąmonės būklė – požiūris turi žavėti, įkvėpti.

Naktis VENECIJOJE

Dizaineris Giorgio Armani (89 m.)

Venecijoje surengė mados naktį. „One Night Only“ – taip mados karaliumi vadinamas kūrėjas pavadino naujausią savo aukštosios mados kolekciją.

Veneciją G.Armani pasirinko neatsitiktinai – tuo metu ten vyko Venecijos kino festivalis. Ir nors dėl streiko garsenybių jame buvo gerokai mažiau, jų netrūko pirmosiose „Armani Prive“ kolekcijos stebėtojų eilėse.

Venecijoje savo vizitine kortele tapusiems tiesiems siluetams G.Armani pridėjo romantiškesnių akcentų, rauktų apykaklių, blizgučių. Venecijos kanalų fone armaniškas minimalizmas sušvelnėjo.

„Šį vakarą norėjau sau leisti parodyti kitokią savo pusę“, –po pasirodymo kalbėjo G.Armani.

Po kolekcijos pristatymo kviestiniai svečiai buvo vaišinami kokteiliais dizainerio 65 metrų ilgio juodoje jachtoje „Main“.

„Armani Prive“ kolekcija.