Stilius

2023 m. spalio 24–30

Nr. 41

Legendinis žurnalas

RIMANTĖS KULVINSKYTĖS sūnaus pamokos MONIKOS DIRSYTĖS energijos užtaisas JOGAILOS MORKŪNO trankus jubiliejus

KRISTINA STROLIENĖ: „Po ligos kitaip pradėjau žiūrėti į save“

Kaina TIK

1,79 Eur

Ka­ra­m e­l ė

Ener­gi­jos pliūpsnis iš

VYGINTO SKARAIČIO NUOTR.

SPOR­TO

-6-

„Kas iš to, kad mas­kuo­ sie­si dra­bu­žiais, bet ne­si­ jau­si ge­rai sa­va­me kū­ne?“ – mąs­tė me­ni­nin­kė, per­ for­man­sų kū­rė­ja Mo­ni­ka Dir­sy­tė (34 m.). Jau ku­rį lai­ką ji anksti keliasi ir die­ną pa­si­tin­ka su di­de­ liu ener­gi­jos už­tai­su.

Šiais metais Monikos Dirsytės laukia nauji projektai, tad ji įsitikinusi – kad būtum energingas ir tvirtas, būtina disciplina.

Jei pradedu jausti, kad kūnas netvirtas, jaučiu apsivalgymą, visa kita man nebesvarbu.

Monika Dirsytė

-7-

At­v i­rai

Jos stip­ry­bė –

„MI­KI­TA“ NUOTR.

ŠEI­MA

- 12 -

Kristina su Povilu augina penkis vaikus: Elzę, Sofiją, Beną, Eleną ir pagranduką Vytautą.

- 13 -

Stip­r io­j i ly­t is

Ga­li­my­bių ran­da ir

AF­RI­KO­JE

Nors žinojo, kad vyksta į tam tikrą nežinią, ją Ignas vadina pamatuota – nesijautė neriantis į neapgalvotą ir labai didelę avantiūrą.

- 18 -

Sau­sio mė­ne­sį į to­li­mą­ją Ruan­dą Af­ri­ko­je spar­nus pa­kė­lęs te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas Ig­nas And­riu­ke­vi­ čius (33 m.) čia jau jau­čia­si ap­sip­ra­tęs ir ne­ma­žai pa­ ma­tęs. Su žmo­na ope­ros so­lis­te Sand­ra Leb­ri­kai­te (33 m.) juo­du džiau­gia­si ne tik pa­leng­vė­ju­sia bui­ti­mi, bet ir tuo, kad kar­je­rą dėl vy­ro tar­si auko­jan­ti mo­te­ ris to­li­mo­jo­je Af­ri­ko­je jau pla­nuo­ja ir kon­cer­tus.

L

Lau­ra BUL­VY­DĖ

ū­kes­čių prieš iš­vyk­da­mas dirb­ ti į ša­lį, ku­rio­je nė kar­to ne­ bu­vo lan­kę­sis, Ig­nas per daug ne­tu­rė­jo – sten­gė­si nep­ri­si­fan­ ta­zuo­ti, tik pa­si­do­mė­jo sau­gu­ mu, vie­ti­nių po­ži­ūriu į euro­pie­čius ir ša­ lies eko­no­mi­ka, pra­gy­ve­ni­mo ly­giu.

Nors ži­no­jo, kad vyks­ta į tam tik­rą ne­ži­nią ir ją va­di­na pa­ma­tuo­ta, ne­si­jau­ tė ne­rian­tis į neap­gal­vo­tą ir la­bai di­de­lę avan­ti­ūrą. Ig­nas tu­rė­jo kur gy­ven­ti, ži­ no­jo, kad Ruan­do­je yra lie­tu­vių, va­žia­vo dirb­ti, tie­siog į ki­tą že­my­ną. „Bū­čiau avan­ti­ūris­tas, jei vi­sų iš­var­dy­ tų seg­men­tų ne­bū­tų. Pa­žin­ti ki­tą kul­tū­rą ne tik kaip tu­ris­tui, o pa­ban­dy­ti įsi­lie­ti į vie­ti­nį gy­ve­ni­mą man yra di­de­lis džiaugs­ mas, pui­ki pa­mo­ka ir aki­ra­čio plė­ti­mas“, – pa­sa­ko­jo Ig­nas.

da­ry­ti ar ne­sa­ky­ti bend­rau­jant su vie­ti­ niais. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris vis dar ly­di, – kad pro­ce­sai čia tik­rai la­bai lė­ti.

Ele­men­ta­rūs da­ly­kai kar­tais su­ke­lia tiek prob­le­mų, kad ne­ga­li ne­sis­te­bė­ti, nors jau ste­bė­jai­si tik­rai ne kar­tą. Čia eg­zis­tuo­ja toks leng­vas chao­sė­lis, ku­ris pra­džio­je lyg ir at­ ro­do juo­kin­gas, bet kai tai kar­to­ja­si die­na iš die­nos, bū­na, kad pra­de­da ir ner­vin­ti.

Ki­ta ver­tus, vi­si mes čia sup­ran­ta­me, kad esa­me sve­čiai šio­je ša­ly­je, tad sa­vo tai­syk­lių neį­ve­di­nė­ja­me ir vi­suo­me­nės pa­ keis­ti ne­ban­do­me. Pri­si­tai­kyk ar­ba trau­ kis“, – pa­sa­ko­jo Ig­nas.

Ig­no die­na Ruan­do­je at­ro­do pa­na­šiai kaip ir vi­sų dir­ban­čių žmo­nių – ry­te jis ke­ liau­ja į dar­bą, per pie­tus le­kia į na­mus iš­ves­ ti šuns, nes žmo­na šiuo me­tu vie­ši Lie­tu­vo­

je, grei­tai pa­val­go ir va­žiuo­ja at­gal į dar­bus. „Gal tik vie­nin­te­lis skir­tu­mas, ly­gi­nant su Lie­tu­va, kad čia atk­ren­ta ne­ma­ža da­lis bui­ties. Tu­ri­me na­mų tvar­ky­to­ją ir vy­ru­ ką, ku­ris atei­na pa­ga­min­ti va­ka­rie­nės. Šios pas­lau­gos čia tik­rai są­ly­gi­nai pi­gios, to­dėl na­mų ruo­ša ar va­ka­rie­ne rū­pin­tis ne­ten­ka.

L

ie­tu­vo­je tik­riau­siai re­tas ga­li leis­ti sau to­kią pra­ban­gą, o čia tai yra nor­ma­ li kul­tū­ros da­lis, juo­lab kad įdar­bi­ni žmo­gų, ku­riam to dar­bo tik­rai rei­kia. No­ riu ti­kė­ti, kad ši­to­je si­tua­ci­jo­je iš­lo­šia vi­si.

Ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl tuo­met per pie­tus ne­pap­ra­šau na­mų tvar­ky­to­jos iš­ ves­ti šuns? Ogi to­dėl, kad ji, kaip ir di­ džio­ji da­lis ruan­die­čių, šu­nų bi­jo, to­dėl įta­riu, jog su­val­dy­ti 37 kg sve­rian­čio „Patirti tai, kas nepatirta, man atrodo kaip galimybė, kuria aš ir nusprendžiau pasinaudoti“, – sakė Ignas.

Akys jau priprato prie gražių vaizdų, nors kartais dar atsitokėjęs savęs paklausiu, ar aš tikrai suprantu, kur esu ir ką matau.

Ignas Andriukevičius

NUOTR. IŠ AS­ME­NI­NIO AL­BU­MO

Tie­sa, vy­ras ne­si­ti­kė­jo, kad Ruan­da to­ kia gra­ži ir sut­var­ky­ta. Ke­liai bliz­ga, daug po­li­ci­jos, vie­šo­sios tvar­kos pa­rei­gū­nų su gink­lais. Pra­džio­je tai ga­li pa­si­ro­dy­ti bau­ giai, ta­čiau bū­tent tai vy­ras ir va­di­na sau­ gu­mo ga­ran­tu. Vie­ti­niai į sve­tim­tau­čius net ne­la­bai krei­pia dė­me­sio, žmo­gus čia lais­vas elg­tis kaip no­ri ir da­ry­ti ką no­ri, ži­ no­ma, ne­pa­žei­džiant vie­tos tai­syk­lių. Tai – apie sos­ti­nę Ki­ga­lį, nes Ruan­dos pro­vin­ ci­ja – ats­ki­ra pla­ti te­ma. Edu­ka­ci­jos sty­ gius, nep­ri­tek­lius – ten jau vis­kas ki­taip. „Tik­rai jau­čiuo­si čia ap­sip­ra­tęs ir ti­kiu, kad ne­ma­žai jau ir ma­tęs. Akys jau prip­ ra­to prie gra­žių vaiz­dų, nors kar­tais dar at­si­to­kė­jęs sa­vęs pak­lau­siu, ar aš tik­rai sup­ran­tu, kur esu ir ką ma­tau.

Prip­ra­tau, at­ro­do, ir prie vie­ti­nio men­ ta­li­te­to, ži­nau, kas ga­li­ma ir ko ge­riau ne­

- 19 -

Šven­t ė

LUKO GRICIAUS NUOTR.

GY­VE­NI­MO DO­VA­NOS – žmo­nės

- 46 -

Spa­lio 22-ąją, kai gam­ta mums do­va­no­ja dau­gy­bę oran­ ži­nių ats­pal­vių, sa­vo ju­bi­lie­jų šven­čia šią spal­vą itin mėgs­tan­tis ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius ir ve­dė­jas Jo­gai­la Mor­kū­nas. 50-me­tį gar­sus vy­ras pa­si­ti­ko, kaip kad jam ir įp­ras­ta, ap­sup­tas bū­rio bi­čiu­lių ir spal­vin­gų lin­kė­ji­mų.

Lau­ra BUL­VY­DĖ

K

ar­tu pa­kel­ti tau­rės už dar vie­ nus pui­kius me­tus sa­vo ar­ti­ muo­sius, drau­gus ir pa­žįs­ta­ mus Jo­gai­la šie­met pak­vie­tė į kiek ki­to­kią ap­lin­ką. Ne, jis ne­si­nuo­mo­jo teat­ro pa­tal­pų, neuž­si­sa­kė už­da­ro va­ka­ro ku­ria­me nors pra­ban­giau­ sių Vil­niaus res­to­ra­nų. Iš­mo­nės nie­ka­da nes­to­ko­jan­tis vy­ras nu­ta­rė, kad gim­ta­ die­nį no­ri švęs­ti tie­siog Jo­gai­los gat­vė­je.

Tuo­met pra­si­dė­jo tin­ka­mos vie­tos šio­ je sos­ti­nės gat­vė­je paieš­ka. Ren­gi­nių ve­ dė­jo dė­me­sį pat­rau­kė bu­vęs „Vai­kų pa­ sau­lis“ – dau­ge­lį me­tų čia vei­kė dra­bu­žių par­duo­tu­vė, ku­ri vi­sai ne­se­niai iš šių mil­ ži­niš­kų pa­tal­pų iš­sik­raus­tė.

ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti žmo­nes, ku­rių šiaip kas­die­ny­bė­je daž­nai ne­su­tin­ka­me nei dar­buo­se, nei gat­vė­je. No­riu gy­vai pa­ bend­rau­ti su vi­sais, ku­rie se­niai ma­ty­ti, ku­rie nau­ji pa­žįs­ta­mi, su ku­riais ne­tu­ri­ me tra­di­ci­jų.

Gy­ve­ni­mo tem­pas da­bar dik­tuo­ja to­ kias są­ly­gas, kad tu­ri­me be­ga­lę pa­žįs­ta­ mų ir la­bai ma­žai tik­rų drau­gų. Kuo to­ liau, tuo tų drau­gų bū­rys ma­žė­ja. Tad taip ban­dau sa­vo so­cia­li­nį bur­bu­lą per­neš­ti į gy­vą bend­ra­vi­mą, nes tai tam­pa vis re­ tes­niu da­ly­ku.

– Ką jums reiš­kia 50? Ar tai tik skai­ čius pa­se, o gal am­ž ius, ver­č ian­t is stab­ te­lė­t i, su­si­mąs­t y­t i apie gy­ve­ni­mą, pa­dė­ ko­t i ar pa­gal­vo­t i – o kas to­liau?

Gy­ve­ni­mo tem­pas da­bar dik­tuo­ja to­kias są­ly­gas, kad tu­ri­me be­ga­lę pa­žįs­ta­mų ir la­bai ma­žai tik­rų drau­gų.

Jo­gai­la Mor­kū­nas

„Ka­dan­gi na­mas yra Jo­gai­los gat­vės ir Ge­di­mi­no pros­pek­to kam­pe, kvie­ti­me mes ak­cen­ta­vo­me Jo­gai­los gat­vę, – šyp­ so­jo­si J.Mor­kū­nas. – Ge­ras su­ta­pi­mas – na­mo šei­mi­nin­kai mie­lai pas­ko­li­no mums tas di­de­les erd­ves, nes vie­ni nuo­mi­nin­kai jau iš­sik­raus­tė, o ki­tų dar nė­ra. Čia pa­da­rė­me pui­kią vie­tą šven­tei, ta­ čiau nes­lėp­siu – pa­dir­bė­ti te­ko stip­riai.

Vi­si dir­bo­me iki nuk­ri­ti­mo, bet šian­dien esa­me lai­min­gi čia priim­da­mi sve­čius“, – sa­kė J.Mor­kū­nas.

– Jo­gai­la, ar ne­ki­lo no­ro pa­bėg­t i nuo gim­ta­die­nio?

– Pir­miau­sia tu­rė­ki­me min­ty­je, kad nie­kas ma­nęs ne­si­vys, net jei ir bėg­siu.

Man, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riui, su­gal­vo­ti bėg­ti nuo sa­vo ren­gi­nio, pui­kios pro­gos, bū­tų že­ma, pi­gu ir nie­kin­ga.

Juk gim­ta­die­niai sma­gu! Tai pui­ki

- 47 -

– Nie­ko! Gy­ve­ni­me gal­vo­ju kar­tą ar dau­giau­sia du per mė­ne­sį. Gal­vo­ji­mai man – sve­ti­mas da­ly­kas. 50 – tik sta­tis­ ti­ka, ma­te­ma­ti­ka, skai­čius – nei dau­giau, nei ma­žiau. Ki­tą kar­tą sma­gu švęs­ti ir be pro­gos, ta­čiau šį­kart yra pui­ki pro­ga su­ si­tik­ti su vi­sais, iš­ger­ti šam­pa­no ir sma­ giai pa­bū­ti tas še­šias va­lan­das.

Man ne­ky­la jo­kių neįp­ras­tų sva­jo­nių dėl to, kad štai jau 50 me­tų. „Har­ley-Da­ vid­son“ ar koks „Ca­dil­lac“? Sa­vo ro­ži­nį „Porsc­he“ kab­rio­le­tą nu­si­pir­kau bū­da­ mas 26-erių, ma­tyt, ta­da ir bu­vo lai­kas įgy­ven­din­ti tas įdo­mes­nes sva­jo­nes. Tą eta­pą, kai no­riu pa­si­leis­ti plau­kus, ku­rių, be­je, vis ma­žė­ja, jau pra­šo­kau.

Nė­ra nei har­lių, nei ka­di­la­kų, nė­ra no­ ro tu­rė­ti so­dy­bos, nė­ra no­ro eiti kal­bė­ti su jū­ra ar mė­gau­tis miš­ko vo­nio­mis, nė­ ra no­ro im­tis jo­gos ar pra­dė­ti me­di­tuo­ti.

Ne­no­riu nie­ko keis­ti sa­vo gy­ve­ni­me, jo­