Stilius

2023 m. lapk­ri­čio 7–13

Nr. 43

GARSENYBĖS ĮSITRAUKĖ į madingą žaidimą

MONIKA RACHINŠTEIN tvirtai žengia į naują etapą MONIKA SURVILAITĖ: humoras – ir proto atspindys

NOMEDA MARČĖNAITĖ: Kaina TIK

1,79 Eur

„Visi turime praeitį, kurią reikia gerbti“

Ka­ra­m e­l ė

Karolio Makricko su dirbtiniu intelektu kurtos Lietuvos garsenybių nuotraukos.

ĮSIT­RAU­KĖ į ma­din­gą žai­di­mą So­cia­li­nius tink­lus užp­lū­do nau­ja „Year­book“ iš­šū­kio ma­ da. Dirb­ti­nio in­te­lek­to (DI) su­kur­tos de­vin­to­jo de­šimt­ me­čio nuot­rau­kos lei­džia at­suk­ti lai­ką ir sa­ve pa­ma­ty­ti gra­žes­nį. Į šį žai­di­mą vie­nas po ki­to įsit­rau­kė ir ži­no­mi žmo­nės. Ar to­kios nuot­rau­kos – so­cia­li­nių tink­lų atei­tis?

Ind­rė ZIG­MAN­TĖ

T

ech­no­lo­gi­jų žur­na­lis­tas ir di­zai­ne­ris Ka­ro­lis Mak­ric­ kas (40 m.) įvai­riau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis do­mi­si nuo mo­kyk­los lai­kų, o apie jas ra­

šy­ti pra­dė­jo stu­di­juo­da­mas. Jis „Sti­liui“ pa­pa­sa­ko­jo, ko­kia yra dirb­ti­nio in­te­lek­ to nau­da ir kaip į vi­sa tai rei­kia ži­ūrė­ti.

Nors su dirb­ti­niu in­te­lek­tu jis pa­žįs­ta­ mas se­niai, vis dėl­to ak­ty­viai juo do­mė­tis ėmė praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je, kai įvy­ko di­de­lis lū­žis šio­je sri­ty­je ir dirb­ti­nis in­te­

-6-

lek­tas iš­mo­ko pieš­ti nuot­rau­kų rea­lis­ti­ nius vaiz­dus, at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ra­šy­ ti teks­tus ir dar dau­gy­bę įvai­rių da­ly­kų. „Šian­dien su dirb­ti­niu in­te­lek­tu tiek eks­pe­ri­men­tuo­ju pra­mo­gai, tiek nau­do­ ju jį dar­be, ta­čiau te­ko ir dirb­ti­nio in­te­ lek­to kur­sus ves­ti, ir smal­suo­lių bū­riui apie jį pa­sa­ko­ti, net su­kur­ti lai­dos anon­ są pa­nau­do­jant dirb­ti­nį in­te­lek­tą vie­nai iš lie­tu­viš­kų te­le­vi­zi­jų“, – kal­bė­jo Ka­ro­lis.

Nors so­cia­li­niuo­se tink­luo­se tar­si vi­ru­ sas prask­rie­jo pa­si­tel­kus dirb­ti­nį in­te­lek­ tą su­kur­tos gra­žiau­sios nuot­rau­kos, kaip tai pa­vyks­ta pa­da­ry­ti, su­si­mąs­to vie­ne­tai.

Ka­ro­lis pa­sa­ko­jo, kad, kal­bant pap­ras­tai, dirb­ti­nį in­te­lek­tą, pie­šian­tį nuot­rau­kos rea­

lis­ti­nius vaiz­dus, ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti kaip dvi­gal­vį se­no­vės ro­mė­nų pra­džios ir pa­ bai­gos Die­vą Ja­ną. „Vie­na gal­va yra ge­ne­ra­to­rius, o ki­ta – disk­ri­mi­na­to­rius. Ge­ne­ra­to­riaus už­duo­ tis – su­kur­ti vaiz­dą, ku­ris neeg­zis­tuo­ja.

O disk­ri­mi­na­to­riaus dar­bas – įver­tin­ti, ar pa­si­tel­kiant tu­ri­mas ži­nias, šim­tus mi­li­jo­ nų nuot­rau­kų ar tai, ką įve­dė­te užk­lau­so­je, ati­tin­ka su tuo, ką nu­pie­šė ge­ne­ra­to­rius.

Jei nea­ti­tin­ka, disk­ri­mi­na­to­rius lie­pia pieš­ti iš nau­jo, ir šis cik­las kar­to­ja­si tol, kol disk­ri­mi­na­to­rius ne­be­ran­da skir­tu­mo tarp jū­sų užk­lau­sos ir to, ką nu­pie­šė ge­ne­ra­to­ rius. Taip vaiz­dus pie­šia va­di­na­mie­ji ge­ne­ ra­ty­vi­niai priešp­rie­šos tink­lai (GAN). Ta­ čiau šis vaiz­dų ge­ne­ra­vi­mo me­to­das nė­ra vie­nin­te­lis. Dar vie­nas itin po­pu­lia­rus me­ to­das – la­ten­ti­nė di­fu­zi­ja. Šiuo at­ve­ju dirb­ ti­nis in­te­lek­tas taip pat ap­mo­ko­mas pa­ nau­do­jant mi­li­jar­dus nuot­rau­kų ir ge­ba neeg­zis­tuo­jan­čius pa­veiks­liu­kus ar nuot­ rau­kas, ku­rių pra­šo­te sa­vo užk­lau­so­je, įži­ ūrė­ti fo­ne, ku­ria­me gau­su triukš­mo.

Vėl­gi dėl pap­ras­tu­mo įsi­vaiz­duo­ki­te, kad ži­ūri­te snie­gu šnypš­čian­tį TV ka­na­ lą, ku­ris nie­ko ne­ro­do, ir į jį ži­ūri­te tiek il­gai, kad įž­vel­gia­te pie­ši­nį, ku­ris vis ryš­ kė­ja, jums įži­ūrint vis dau­giau pie­ši­nio ele­men­tų“, – kal­bė­jo K.Mak­ric­kas.

Pa­sak jo, „Year­book“ iš­šū­kis taip stip­ riai iš­po­pu­lia­rė­jo dėl pap­ras­čiau­sios prie­ žas­ties: žmo­nėms vi­sa­da bu­vo smal­su pa­ma­ty­ti, kaip įžy­my­bės ir jų pa­žįs­ta­ mi as­me­nys at­ro­dė jau­nys­tė­je, mo­kyk­ los nuot­rau­ko­se, net jei šios nuot­rau­ kos nė­ra tik­ros. „Ki­ta ver­tus, dau­ge­lis žmo­nių vei­kiau­ siai ne­si­di­džiuo­ja sa­vo mo­kyk­li­nė­mis nuot­rau­ko­mis, tad kai at­si­ra­do ga­li­my­ bė pa­si­tel­kus dirb­ti­nio in­te­lek­to prog­ra­ mė­les šias nuot­rau­kas „per­fo­tog­ra­fuo­ti“, at­si­ra­do tiek to­kias nuot­rau­kas ge­ne­ruo­ jan­čių, tiek prie to­kių nuot­rau­kų pa­tik­tu­ kus de­dan­čių as­me­nų. Tai ir at­ve­dė prie „Year­book“ iš­šū­kio. O gal tie­siog vi­siems nu­si­bo­do ro­ži­nė spal­va, ku­ri ka­ra­lia­vo so­ cia­li­nių tink­lų pro­fi­lio nuot­rau­ko­se pa­ si­ro­džius fil­mui „Bar­bė“. Šiaip ar taip, kaip ir siau­čiant po­ke­mo­nų ma­ni­jai, iš­po­pu­lia­rė­jo ne tiek pats „Year­ book“ iš­šū­kis, kiek EPIK prog­ra­mė­lė, lei­ džian­ti ga­na ne­su­dė­tin­gai, įkė­lus 8–12 as­ me­nu­kių, gau­ti mo­kyk­li­nes nuot­rau­kas.

Tie­sa, ne už ači­ū, bet už 6 ar 10 JAV do­le­ rių, pa­lau­kus 2–24 va­lan­das“, – ži­nio­mis da­li­jo­si Ka­ro­lis.

Karolis Makrickas.

N

o­rint pra­dė­ti kur­ti vaiz­dus nau­ do­j ant dirb­t i­n į in­te­l ek­t ą pir­ miau­sia rei­kia pra­dė­ti ne nuo prog­ra­mų, die­gia­mų kom­piu­te­ry­je. Pa­ sak Ka­ro­lio, jos daž­niau­siai nė­ra drau­ giš­kos var­to­to­jui, rei­ka­lau­ja iš­ties grei­ to ir ga­lin­go kom­piu­te­rio. Pa­ti pra­džia – tink­la­la­piai, si­ūlan­tys dirb­ti­nio in­te­ lek­to vaiz­dų ge­ne­ra­vi­mą pa­si­tel­kus de­ be­sų kom­piu­te­ri­ją.

Pra­de­dan­čiam as­me­niui Ka­ro­lis pa­ta­ ria pra­dė­ti nuo „Mic­ro­soft Bing Crea­te“ ar­ba nuo „Ado­be Fi­ref­ly“. „Šių por­ta­lų pri­va­lu­mas tas, kad vaiz­ dus ga­lė­si­te ge­ne­ruo­ti vi­siš­kai ne­mo­ka­ mai, nes, tar­kim, vie­nas po­pu­lia­riau­sių įran­kių „Mid­jour­ney“ nė­ra ne­mo­ka­mas.

Pi­giau­sia pre­nu­me­ra­ta kai­nuo­ja 10 JAV do­le­rių (9,43 euro) mė­ne­siui. Aiš­ku, yra dau­gy­bė tink­la­la­pių, si­ūlan­čių tiek mo­ ka­mas, tiek ne­mo­ka­mas pas­lau­gas. Taip pat ir vi­sa krū­va prog­ra­mė­lių – tiek mo­ ka­mų, tiek ne­mo­ka­mų – iš­ma­nia­jam te­ le­fo­nui“, – pa­sa­ko­jo di­zai­ne­ris.

-7-

T

ech­no­lo­gi­jų žur­na­lis­tas net nea­be­ jo­ja, kad ki­tais me­tais vi­si so­cia­li­ niai tink­lai var­to­to­jams tu­rė­tų pa­ si­ūly­ti as­me­nu­kių ge­ne­ra­vi­mo funk­ci­jas pa­si­tel­kiant dirb­ti­ni in­te­lek­tą. „Ma­nau, kad stab­dys net ne tech­no­lo­ gi­jos, o dis­ku­si­jos bend­ro­vių vi­du­je nag­ ri­nė­jant tei­si­nius klau­si­mus, nes suk­čių ir ap­ga­vi­kų an­ke­tos daž­niau­siai tuo ir iš­sis­ ki­ria, kad te­tu­ri ke­le­tą ar vie­ną nuot­rau­ką, o su dirb­ti­niu in­te­lek­tu suk­čiai ga­lės ge­ ne­ruo­ti ir šven­čių, ir ke­lio­nių, ku­rių ne­bu­ vo su as­me­ni­mis, ku­rių nė­ra, nuot­rau­kas.

Vis dėl­to ti­kiu, kad to­kia ga­li­my­bė at­si­ ras ir gy­ven­si­me pa­sau­ly­je, kai, no­rint nuot­ rau­kos prie jū­ros, ne­rei­kės ke­liau­ti prie jū­ ros nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti – tam pa­kaks to­kios nuot­rau­kos pap­ra­šy­ti dirb­ti­nio in­te­lek­to. Ži­no­ma, įp­ras­tos nuot­rau­kos nie­kur neiš­ nyks, ta­čiau pa­gy­vin­ti sa­vo pro­fi­lį dirb­ti­nio in­te­lek­to ge­ne­ruo­tais vaiz­dais no­rės dau­ ge­lis“, – į atei­tį žvel­gė Ka­ro­lis.

Ku­riant dirb­ti­nio in­te­lek­to ge­ne­ruo­tas nuot­rau­kas dau­giau­sia dė­me­sio rei­kia skir­ ti užk­lau­sai. Pa­sak K.Mak­ric­ko, dau­ge­lis žmo­nių klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad dirb­ti­ nis in­te­lek­tas, ko­kį tu­ri­me šian­dien, yra

MINI

48€

MIDI

78€

MAXI

150€

%

VY­GIN­TO SKA­RAI­ČIO NUOTR.

At­v i­rai

- 14 -

Atvirai

JUSTINOS LUKAITYTĖS NUOTR.

Nors Mo­ni­ka ir Eri­kas ofi­cia­liai dar su­si­tuo­kę, sky­r y­bų pro­ce­sas pra­si­dė­jo ba­lan­džio mė­ne­sį. Mo­te­ris dar me­tus ban­dė kli­juo­ti san­ty­kius, bet nuo sa­vęs jau ne­be­ga­lė­jo pa­bėg­ti.

- 22 -

Į NAU­JĄ ETA­PĄ ŽEN­GIA tu­rė­da­ma tvir­tą pag­rin­dą po ko­jo­mis

„Dve­jus me­tus ban­džiau sa­ve lau­žy­ti ir vai­din­ti ge­rą ste­reo­ti­pi­nę mo­te­rį, ku­ri at­si­ sa­ko kar­je­ros ir lau­kia grįž­tan­čio vy­ro, ta­čiau sup­ra­tau, kad mer­dė­ju“, – pri­si­pa­ži­no ži­no­ma rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tė Mo­ni­ka Se­sic­kai­tė-Rac­hinš­tein (33 m.), ge­riau ži­no­ ma Mo­ni­kos Ra sla­py­var­džiu. Praė­ju­sį pa­va­sa­rį ji nusp­ren­dė pa­dė­ti taš­ką san­tuo­ ko­je su Eri­ku Rac­hinš­tei­nu (33 m.). Šian­dien mo­te­ris at­vi­ra: tuok­tis ji pas­ku­bė­jo.

Ind­rė ZIG­MAN­TĖ

K

ai pas­ku­ti­nę 2016-ųjų die­ną Vil­niaus san­tuo­kų rū­muo­se juo­du pri­sie­kė mei­lę, Mo­ni­ka ti­kė­jo gra­žiu ir lai­min­gu gy­ ve­ni­mu. Po juo­da di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus kur­ta suk­ne­le Mo­ni­ ka slė­pė ir jau­di­nan­čią ži­nią – po­ra lau­kė­ si pir­ma­gi­mio. Grei­tai iš­te­kė­ju­si mo­te­ris šian­dien pri­si­pa­žįs­ta – tas gal­vo­je su­si­kur­ tas nuos­ta­bus fil­mas ėmė po tru­pu­tį bli­ūkš­ ti, o pir­mus tre­jus bend­ro gy­ve­ni­mo me­ tus te­ko stip­riai šli­fuo­ti šei­mos kam­pus. „Mes vi­sos no­ri­me grei­tai iš­te­kė­ti ir su­ kur­ti šei­mą. Da­bar ži­nau, kad la­bai svar­bu pa­si­tik­rin­ti prieš san­tuo­ką, nes­ku­bė­ti, pa­ gy­ven­ti prieš tai kar­tu dau­giau nei me­tus.

Ta pa­sa­ka la­bai grei­tai ga­li gri­ūti, kai sup­ ran­ti, kad gy­ve­ni ne sa­vo gy­ve­ni­mą, o pa­gal kaž­kie­no dū­de­lę. Atei­na su­vo­ki­mas, kad ki­ taip ne­bus: ar­ba tu bū­si lai­min­ga, ar­ba ki­ta pu­sė, bet ne abu kar­tu, nes po­ži­ūris į gy­ve­ ni­mą ir tiks­lai kar­di­na­liai ski­ria­si. Blo­giau­ sia, kai at­si­ran­da vai­kai, nes vė­liau ban­dai sa­ve ap­gau­di­nė­ti, steng­tis gy­ven­ti ne taip, kaip no­ri. Aš la­bai grei­tai puo­liau į san­tuo­ ką, grei­tai pas­to­jau, ma­niau, kad bū­siu lai­ min­ga“, – kal­bė­jo Mo­ni­ka.

Nors M.Se­sic­kai­tė-Rac­hinš­tein daž­nai įvar­di­ja­ma kaip ins­tag­ra­mo gu­ru, sa­vo as­ me­ni­niu gy­ve­ni­mu ji nie­kuo­met ne­si­da­lin­ da­vo, o jos 63 tūks­tan­čiai se­kė­jų ži­no­da­vo tik tiek, kiek pa­ti Mo­ni­ka leis­da­vo sup­ras­ti. „Vi­siems ban­dau įro­dy­ti, kad ir ne­vie­ ši­nant sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ga­li­ma tap­ti įdo­miam. Sa­vo se­kė­jų gre­tų nie­ka­da neau­gi­nau int­ri­go­mis ar skan­da­lais. Dau­ gu­ma žmo­nių ne­ži­no, kaip gy­ve­nau“, – „Sti­liui“ pa­sa­ko­jo Mo­ni­ka Ra.

Nors Mo­ni­ka ir Eri­kas ofi­cia­liai dar su­ si­tuo­kę, sky­ry­bų pro­ce­sas pra­si­dė­jo ba­ lan­džio mė­ne­sį. Mo­te­ris dar me­tus ban­dė kli­juo­ti san­ty­kius, bet nuo sa­vęs jau ne­be­ ga­lė­jo pa­bėg­ti. „Ne­me­luo­siu, esu kar­je­ris­tė. Pag­rin­di­nis da­ly­kas, ku­ris ma­ne ska­ti­na ju­dė­ti, – dar­bas ir įvai­riau­si pro­jek­tai. Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs prie puo­dų lau­kian­čios vy­ro šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro. Tai man sun­kiau nei dirb­ti. Maž­ daug dve­jus me­tus ban­džiau per­si­lauž­ti, ta­čiau ne­pa­vy­ko. Sup­ra­tau, kad ir tas žmo­ gus ša­lia ma­nęs bus ne­lai­min­gas. No­riu gy­ ven­ti taip, kaip aš no­riu“, – tvir­ti­no Mo­ni­ka.

mo­je jis pie­šia­mas ne iš gra­žiau­sios pu­sės: ne kar­tą bu­vo at­si­dū­ręs už gro­tų ir įvar­di­ ja­mas kaip afe­rų meist­ras. Bi­jo­da­ma žmo­ nių reak­ci­jos į Rac­hinš­tei­nų šei­mą pa­te­ku­ si mo­te­ris ne­ju­čia pra­dė­jo trum­pin­ti sa­vo pa­var­dę ir da­bar, praė­jus daug me­tų, pri­ si­pa­žįs­ta, kad sa­vo pa­var­dę no­rė­jo slėp­ti. „Vė­liau sup­ra­tau, kad ne­su koks nors ki­ tas žmo­gus, aš – Mo­ni­ka ir to­kia da­bar ma­ no pa­var­dė. Ir su tuo, kad ma­no pa­var­dė ne­ mėgs­ta­ma ži­niask­lai­dos, aš ne­tu­riu nie­ko bend­ra, tad ne­tu­riu ir ko slėp­ti. Bet, ži­no­ ma, iš pra­džių sten­giau­si jos nie­kur ne­mi­ nė­ti. Dau­gu­ma ma­ne ir šian­dien ži­no kaip

Aš la­bai grei­tai puo­liau į san­tuo­ką, grei­tai pas­to­jau, ma­niau, kad bū­siu lai­min­ga.

Mo­ni­ka Se­sic­kai­tė-Rac­hinš­tein

Mo­te­ris at­vi­ra – spren­di­mas skir­tis ne­ bu­vo leng­vas ir abiem pu­sėms iš­kart priim­ ti­nas. Anot jos, jų po­rai per šį lai­ko­tar­pį te­ ko pa­tir­ti vis­ką: bu­vo ir pyk­čių, ir aša­rų, ir ne­kal­ba­die­nių. „Me­luo­čiau, jei sa­ky­čiau, kad su­sė­do­ me ir nu­ta­rė­me skir­tis. Pa­ro­dy­ki­te man bent vie­ną po­rą, ku­ri iš­sis­ky­rė drau­giš­kai ar kaž­kaip su­si­ta­ru­si. Ta­čiau džiau­giuo­si, kad da­bar mes jau kal­ba­mės. Bet ku­riuo at­ve­ju esa­me vie­nas ki­tam tik­rai la­bai ar­ ti­mi, sten­gia­mės vie­nas ki­to nes­kau­din­ ti. La­bai ti­kiuo­si, kad priei­si­me prie gra­ žių san­ty­kių“, – tei­gė Mo­ni­ka.

Eri­ko tė­vas Ser­ge­jus Rac­hinš­tei­nas ki­lęs iš Klai­pė­dos. Jis ne­ma­žai lai­ko gy­ve­no Lat­ vi­jo­je, ka­dai­se bu­vo lai­ko­mas vie­nu tur­tin­ giau­sių žmo­nių Bal­ti­jos ša­ly­se. Ta­čiau vie­šu­

- 23 -

Mo­ni­ką Ra. Ta­čiau tie žmo­nės yra ma­no šei­ma, jie yra ge­ri, daug kas jų ne­pa­žįs­ta.

Aš juos prii­mu, jie man ar­ti­mi ir la­bai my­ li­mi. Be jo­kios išim­ties“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

M

o­ni­ka Ra dir­ba su ži­no­mais žmo­ nė­mis, da­li­ja rin­ko­da­ros pa­ta­ ri­mus ir ti­ki­na tvir­tai sto­vin­ti ant ko­jų. Ne­se­niai ji tris sa­vai­tes pra­lei­do Du­ba­ju­je, kur įgy­ven­di­no ke­lis pro­jek­tus, – į pra­ban­ga al­suo­jan­čią ša­lį ji skrai­do ne pail­sė­ti, o sa­vo ži­nių per­duo­ti ki­tiems. „Per die­ną nie­ko nes­pė­ju. Bū­na, kad mie­gu vos tris ke­tu­rias va­lan­das, tuo­met pa­gau­nu sa­ve gal­vo­jant – o kam man to rei­kia? Juk pi­ni­gi­niu atž­vil­giu jau­čiuo­si sta­ bi­liai. Bet tai da­rau ne dėl pi­ni­gų, o kad su­ kur­čiau ką nors įdo­maus, ko dar nė­ra.

Pa­ž in­t is Lais­vė RA­DZE­VI­ČIE­NĖ

K

ar­tu su le­gen­di­niais ak­to­riais sto­vė­da­ma ant rau­do­no­jo ko­ me­di­jos „Šei­ma“ prem­je­ros ki­li­mo ji ty­liai džiau­gė­si, kad pa­ga­liau tu­ri to­kią ga­li­my­bę.

– Mo­ni­ka, ar ga­li nu­sa­ky­t i sa­vo jaus­ mą per prem­je­rą? Ar jis po kiek­v ie­nos prem­je­ros skir­t in­gas?

– Ruo­šian­tis prem­je­ros va­ka­rui vi­sa­da ima jau­du­lys. Ro­dos, šiek tiek bi­jai pa­ma­ ty­ti, kaip vis­kas pa­vy­ko, bet kar­tu ir la­bai lau­ki. O kai ži­ūrė­jau fil­mą, šir­dis ne kar­tą sud­re­bė­jo, kai pa­ma­ty­da­vau sa­ve ek­ra­ne.

Vis­kas praė­jo pui­kiai, džiau­giuo­si sa­ vo dar­bu. Fil­mas man la­bai pa­ti­ko, daug juo­kiau­si ir nuo­šir­džiai ža­vė­jau­si tuo, ką su­kū­rė­me kar­tu su ko­man­da.

– Ar ka­da nors sva­jo­jai apie rau­do­ no­jo ki­li­mo prem­je­rą ir pra­ban­g ią va­ ka­r i­nę suk­ne­lę ant jo?

– Tur­būt ne­su va­ka­ri­nių suk­ne­lių žmo­ gus, o ir fil­mas šį kar­tą ne tas, ku­riam de­rė­ tų va­ka­ri­nė suk­ne­lė, la­biau juo­di dra­bu­žiai.

Vis dėl­to prem­je­ros ir rau­do­nie­ji ki­ li­mai yra vie­na sal­džiau­sių aki­mir­kų ak­ to­riaus kar­je­ro­je. Bent man taip at­ro­do.

Tik­rai pa­žįs­tu ak­to­rių, ku­riems ši prem­ je­ros da­lis la­biau­siai ne­pa­tin­ka, man – at­ virkš­čiai. Ruo­šiuo­si, lau­kiu, o kai prem­je­ ra atei­na, mė­gau­juo­si gra­žiu lai­ku ir, nė­ra ko slėp­ti, – dė­me­siu.

– Kaip at­si­dū­rei „Šei­mo­je“? Iš ko­kių mo­zai­kos da­lių su­dė­lio­jai at­sis­k y­rė­lės, pa­niu­rė­lės duk­ters vaid­me­nį?

– „Šei­mos“ šei­mo­je at­si­dū­riau vi­siš­ kai ne­ti­kė­tai, nors nea­be­jo­ju, kad šį kar­ tą pa­si­tar­na­vo įdir­bis – so­cia­li­niai tink­lai ir juo­se ma­no ku­ria­mas tu­ri­nys.

Vie­ną die­ną ga­vau ži­nu­tę, ku­rio­je bu­ vo ra­šo­ma, kad fil­mo re­ži­sie­rius Ra­mū­ nas Ci­cė­nas no­rė­tų ma­ne ma­ty­ti sa­vo fil­ me. Iš­kart su­ti­kau, il­gai ne­gal­vo­jau. Kad per se­kun­dę ap­sisp­ręs­čiau, už­te­ko dvie­jų žo­džių – fil­mas ir Ci­cė­nas. Ra­mū­nas yra vie­nas iš tų ak­to­rių, į ku­riuos dar bū­da­ma vai­kas ži­ūrė­da­vau per te­le­vi­zi­ją ir juok­da­ vau­si. Jis ma­ne kvie­čia?! Aiš­ku, kad taip!

Kai pers­kai­čiau sce­na­ri­jų, iš­kart sup­ ra­tau, ko­dėl ma­ne pak­vie­tė, – ma­no ti­ pa­žas ati­ti­ko sce­na­ri­ju­je ap­ra­šy­tą šei­mos

Jos šei­ma ir­gi

ŠIEK TIEK IŠP­RO­TĖ­JU­SI Ji tik­ra už­sis­py­rė­lė, to­ji Mo­ni­ka Sur­vi­lai­tė (27 m.). Dar mo­kyk­lo­je pra­dė­ju­si įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę tap­ti ak­to­re, šian­dien ji skai­čiuo­ ja de­šim­tis tūks­tan­čių ger­bė­jų so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir ku­ria vaid­me­nis fil­muo­se.

duk­ters ti­pa­žą. Sup­ra­tau, kad šis vaid­muo tik­rai ma­no, ne­rei­kė­jo nie­ko iš mo­zai­kų dė­lio­ti. Už­te­ko gau­ti skry­bė­lę, juo­dai pa­ da­žy­ti lū­pas, paim­ti į ran­kas te­le­fo­ną ir fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je ta­po vi­siš­kai aiš­ku, ką tu­riu da­ry­ti.

Ma­no So­fi­ja, sa­ky­čiau, yra la­biau­siai nor­ma­lus šei­mos vai­kas. Jos reak­ci­ja į si­ tua­ci­jas ki­to­kia nei šei­mos, fil­me ji pri­

- 32 -

bars­to pries­ko­nių, ku­rių net pa­gal­vo­ti ne­ga­lė­jai, kad rei­kia. „Šei­ma“ – pir­ma­sis fil­mas, į ku­rį ma­ ne pak­vie­tė, pa­te­kau be jo­kios įp­ras­tos at­ran­kos. Džiau­giau­si, kad ne­rei­kė­jo jo­ je da­ly­vau­ti, jau­din­tis, lauk­ti at­sa­ky­mo, o jo ne­su­lau­kus – nu­si­vil­ti.

– Esi sa­kiu­si, kad nuo vai­kys­tės sva­jo­

dė­ju­si, pa­mė­gi­nau pir­mą­jį ke­lią. „Šei­mos“ prem­je­ra ir bu­vo tas mo­ men­tas, kai paaiš­kė­jo, kad sun­kus dar­ bas pa­si­tei­si­no. Sto­vė­jau ant rau­do­no­jo ki­li­mo ir gal­vo­jau: da­bar vyks­ta tai, apie ką sva­jo­jau bū­da­ma vai­kas. Ir kiek daug tu­ri bū­ti pa­si­ry­žęs pa­da­ry­ti, kad pa­ga­liau gau­tum ši­tai. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad steng­ tis ver­ta. Ir ver­ta eiti dar to­liau!

– Ar ka­da nors gai­lė­jai­si, kad ne­t u­r i švie­sių il­g ų plau­kų, il­g ų ko­jų ir re­ž i­sie­ riai gal­būt ta­v y­je ne­pa­ma­t ys prin­ce­sės?

– Ne­si­gai­lė­jau! Nie­ka­da ne­no­rė­jau bū­ti ti­pi­ne ne­la­bai cha­riz­ma­tiš­ka ak­to­re, ku­ ri tar­si ir vi­sur tin­ka, ta­čiau nė­ra įdo­mi, tie­siog gra­ži pa­ži­ūrė­ti. Ma­nau, kad esu įdo­mus ir gra­žus žmo­gus, o to­kių ti­pa­ žų vi­sai re­ta. (Šyp­so­si.)

Iš­ties iš­vaiz­da yra svar­bus veiks­nys, kai no­ri gau­ti vaid­me­nį. Ak­to­rių at­ran­ kos agen­tū­ros kan­di­da­tų daž­niau­siai ieš­ ko pa­gal iš­vaiz­dą. Jei ti­pa­žas tin­ka, tik ta­ da jis kvie­čia­mas į at­ran­ką, ku­rio­je jam su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­ro­dy­ti, ką jis mo­ ka. Vis dėl­to esu lin­ku­si ma­ny­ti, kad jei ak­to­rius tu­ri ta­len­tą įk­ūny­ti per­so­na­žą, ta­čiau jo iš­vaiz­da nea­ti­tin­ka to, ką įsi­vaiz­ duo­ja re­ži­sie­rius, juk yra gri­mas.

Esu tik­ra, kad ta­len­tas svar­biau nei iš­ vaiz­da.

Hu­mo­ris­ti­nis ti­pa­žas ma­nęs ne­gąs­di­ na, at­virkš­čiai, jis man la­bai pa­tin­ka. Ži­ nau sa­vo ga­li­my­bes, ži­nau ir tai, kad ga­ liu su­vai­din­ti bet ko­kį vaid­me­nį, ta­čiau la­biau­siai man prie šir­dies ko­me­di­ja. Šiuo me­tu tai ir da­rau!

jai tap­ti ak­to­re. Kuo ši pro­fe­si­ja tau ža­vi?

– Ma­ne vi­sa­da la­biau­siai ža­vė­jo dė­ me­sys, dėl to tur­būt ir su­gal­vo­jau no­rą tap­ti ak­to­re. Da­bar tai pro­fe­si­ja, ku­rio­ je pa­mirš­tu vis­ką – prob­le­mas, rū­pes­čius ir kas­die­ny­bę.

Vai­din­da­ma tar­si at­si­jun­giu nuo šio pa­sau­lio ir mė­gau­juo­si. Bū­da­ma vai­kas, ži­no­ma, ak­to­riaus gy­ve­ni­mą įsi­vaiz­da­vau

ki­taip – dau­gy­bė fil­mų, rau­do­nieji ki­li­mai, fes­ti­va­liai ir žur­na­lis­tai. Kai bai­giau stu­ di­jas, rea­ly­bė smo­gė su kau­pu. Paaiš­kė­jo, kad iš tie­sų nie­kas ta­vęs ne­lau­kia, nie­kas nek­vie­čia ir nie­kam ta­vęs ne­rei­kia. Sup­ ra­tau, kad eg­zis­tuo­ja du pa­si­rin­ki­mai: ar­ ba sun­kiai dir­bi, kad pa­siek­tum, ko no­ri, ar­ba čia ir da­bar vis­ką bai­gi. Ka­dan­gi esu už­sis­py­ru­si ir iš­kart ne­me­tu to, ką pra­

- 33 -

– Ko­kia as­me­ni­nė sa­v y­bė la­biau­siai pa­de­da pro­fe­si­jo­je? Esu gir­dė­ju­si apie ta­vo drą­są ne­pai­s y­t i as­me­ny­bių ir už­ tik­r in­tai siek­t i sa­vo tiks­lo.

– Drą­sa yra tai, kas ma­ne ve­da, ta­čiau vien tik drą­sos neuž­ten­ka, kad gau­tum tai, ko no­ri. Dar tu­ri pa­ro­dy­ti ir sa­vo ga­ li­my­bes, ir sa­vo ta­len­tą. Ga­lų ga­le įdė­ti ne­ma­žai dar­bo, kad kaž­kas iš tie­sų įvyk­tų.

Drą­są ir ne­pai­sy­mą, ką ma­no ir sa­ko ki­ ti, ma­tyt, pa­vel­dė­jau iš tė­čio. Jis yra žmo­ gus, ku­ris eina per gy­ve­ni­mą ne­sig­rę­žio­ da­mas at­gal, ži­no, kas jis yra ir ko no­ri. Aš ly­giai taip pat.

Be jo­kios abe­jo­nės, ma­no cha­rak­te­ rį for­ma­vo ir ap­lin­ka. Man nuo­lat nu­tin­ ka si­tua­ci­jos, ku­rio­se tu­riu pa­ko­vo­