Stilius

2023 m. lapk­ri­čio 21–27

Nr. 45

Legendinis žurnalas

ROKAS GALVONAS – apie perdegimą ir ambicingus planus EDMUNDAS KUČINSKAS jaukinasi socialinius tinklus SVEIKI ĮPROČIAI – ilgam gyvenimui

Pasaulio čempionė

ERNESTA KARECKAITĖ: Kaina TIK

1,79 Eur

„Kelias, nueitas iki kovos, yra didžiausias turtas“

At­v i­rai

Vertingiausias

ČEM­PIO­NĖS TA­LIS­MA­NAS – tre­ne­ris

Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ka­da iš ko­vų nar­vo išei­si su­lau­ žy­ta no­si­mi, pras­kel­tu an­ta­kiu, pra­kirs­ta lū­pa, iš­muš­ tu dan­ti­mi. Tai – žiau­rus vy­riš­kas spor­tas, ku­ris kar­tais ga­li pri­min­ti muš­ty­nes. „Ne, tai – pro­fe­sio­na­lų spor­tas, o ne pa­ro­do­mo­sios var­žy­bos. Tai tik­ros miš­rios ko­vos, ku­rio­se yra tai­syk­lės“, – paaiš­ki­no pro­fe­sio­na­li miš­rių ko­vos me­nų (MMA) ko­vo­to­ja, „He­xa­go­ne MMA“ pa­ sau­lio čem­pio­nė Er­nes­ta Ka­rec­kai­tė (25 m.).

- 12 -

- 13 -

RA­MŪ­NO VIL­KE­LIO NUOTR.

Stip­r io­j i ly­t is

Pradėjo jau­ki­ntis

VIR­TUA­LŲ GY­VE­NI­MĄ

„Par­da­vi­nė­ti sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą – ne man“, – įsi­ti­ki­nęs Lie­tu­vos est­ra­dos dai­ni­nin­kas Ed­mun­das Ku­čins­kas. Jis tik­rai ne iš tų, ku­rių kiek­vie­na na­mų ker­te­lė pa­de­monst­ruo­ta vi­suo­me­nei. Vy­ras va­do­ vau­ja­si min­ti­mi, kad ger­bė­jai jį tu­ri pa­žin­ti iš dai­ nų, o ne iš asmeninių skan­da­lų ar nau­jų pir­ki­nių.

Ind­rė ZIG­MAN­TĖ

K

on­cer­ti­niam tu­rui „Tai, kas pap­ras­ta, gra­žu ir am­ži­na“ in­ten­sy­viai be­si­ruo­šian­tis Ed­mun­das vi­sai ne­se­niai nusp­ren­dė su pub­li­ka pa­ bend­rau­ti ir vir­tua­liai – at­li­kė­ją jau ga­li­ma ras­ti feis­bu­ke. Nors so­cia­li­niai tink­lai dau­ gu­mai ta­pę kas­die­ny­be, E.Ku­čins­kas vei­ dak­ny­gę jau­ki­na­si la­bai pa­ma­žu ir pri­si­pa­ žįs­ta: kol kas čia dar ne­si­jau­čia vi­sai sa­vas. „Aš že­miš­kas vi­so­mis pras­mė­mis. Man to vir­tua­laus pa­sau­lio ga­lė­tų ir ne­bū­ti.

Bet at­si­ra­do ir ten­ka ja­me ap­sip­ras­ti“, – tars­te­lė­jo Ed­mun­das.

Ant sce­nos nuo ma­žų die­nų sto­vin­tis Ed­mun­das klau­sy­to­jus ža­vi sa­vo taip re­ tai su­tin­ka­ma ele­gan­ci­ja, ma­lo­niu bal­so temb­ru. Aiš­ku vie­na: Ed­mun­dui kon­cer­ tai – tar­si di­džiu­lė šven­tė, į ku­rią ir puoš­ tis rei­kia ati­tin­ka­mai.

Kal­bė­da­mas apie cha­rak­te­rio sa­vy­bes E.Ku­čins­kas at­vi­rai var­di­ja sa­vo dar nie­ kam ne­ži­no­mas sa­vy­bes, ku­rios jam su­ tei­kia dau­gy­bę gy­ve­ni­mo pa­mo­kų. „Pir­miau­sia, kas atei­na į gal­vą, – kad esu im­pul­sy­vus, cho­le­riš­kas. Ir aiš­ku, kad dėl pas­ta­ro­sios sa­vy­bės esu daug pri­si­dir­bęs. Ši ma­no cha­rak­te­rio sa­vy­bė ir bu­vo dar vie­na prie­žas­čių, dėl ku­rios ir­gi ne­no­rė­jau so­cia­li­ nių tink­lų, juk ko­le­gų pa­mo­kos – iš­kal­bin­gos.

Ne­no­rė­čiau, kad spau­da mir­gė­tų ant­ raš­tė­mis „Ku­čins­kas prat­rū­ko, neiš­lai­ kė“ ir to­dėl da­bar dėl ko­kio nors žo­džio bus „at­šauk­tas“, – mąs­tė Lie­tu­vos est­ra­ dos žvaigž­dė.

– Ko­kio­mis min­ti­mis ir dar­bais pas­ ta­ruo­ju me­tu gy­ve­na­te? Koks jums yra šis dau­gu­mai li­ūd­nas at­ro­dan­tis lapk­ri­ čio mė­nuo?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­giau­sia gy­ve­nu sa­vo bū­si­mu di­de­liu kon­cer­ti­niu tu­ru po pag­rin­ di­nes Lie­tu­vos are­nas, tad šis lapk­ri­tis man la­bai įtemp­tas. Vi­sa­da pats ra­šau aran­žuo­ tes or­kest­rui, ku­ris man per tu­rą akom­pa­ nuos, tai­gi dar­bo ne­ma­žai.

O šiaip ne­la­bai mėgs­tu lapk­ri­čio kaip mė­ne­sio. Ni­ūru, daug tam­sos, ar­ti­na­si žie­ ma, o ji man la­bai ne prie šir­dies. Ka­lė­dos, ži­no­ma, pa­tin­ka, mėgs­tu tuo me­tu tu­rė­ti daug kon­cer­tų, bet žie­mos kaip me­tų lai­ko ne­mėgs­tu. Esu pa­va­sa­rio, va­sa­ros žmo­gus.

– Kon­cer­t i­nį tu­rą su­reng­si­te di­džiau­ sio­se are­no­se: Vil­niaus kon­cer­t ų sa­lė­ je „Com­pen­sa“, Klai­pė­dos „Švy­t u­r io“, Kau­no „Žal­g i­r io“ ir Šiau­lių are­no­se.

Kuo ste­bin­si­te sa­vo pub­li­ką?

– Pir­miau­sia prog­ra­ma nus­te­bins tuo, kad aš su­ri­zi­kuo­siu prio­ri­te­tą teik­ti dai­noms, nors ži­nau, kad da­bar ma­da da­ry­ti šou, o dai­na­vi­mas nuei­na į ant­rą ar tre­čią vie­tą.

- 26 -

Visai neseniai Edmundas susikūrė anketą feisbuke, tačiau čia savo asmeninio gyvenimo nesiruošia viešinti. „Jei kas nors iš mano gyvenimo ir atsiras, tai išskirtine proga ir labai dozuotai“, – tvirtino dainininkas.

Man pa­tin­ka dai­na kaip žan­ras, kai kū­ ri­nys tu­ri aiš­kią me­lo­di­nę struk­tū­rą, o žo­ džiai tu­ri pras­mę, ir lik­siu tam iš­ti­ki­mas.

Ne­mo­ku ir ne­no­riu kur­ti dai­nų be me­lo­ di­jų, tar­si ko­kių Ha­rė Kriš­na mant­rų, ir juo la­biau ne­no­riu sniauk­ro­ti, dai­nuo­ti pro no­sį, kaip da­bar ma­din­ga.

Su­ri­zi­kuo­siu bū­ti ne­ma­din­gas ir dai­ nuo­siu kla­si­ki­nes pop­dai­nas kla­si­ki­ne dai­ na­vi­mo ma­nie­ra. To­dėl toks ir tu­ro mo­ to – „Tai, kas pap­ras­ta, gra­žu ir am­ži­na“.

Man svar­bu, kad dai­no­je bū­tų tik­ra emo­ ci­ja, tik­ras jaus­mas, kad pub­li­ka dai­no­se at­pa­žin­tų sa­ve, sa­vo gy­ve­ni­mą.

Prog­ra­ma tik­rai bus stip­ri, jo­je bus ir nau­jau­sių dai­nų, ir vi­siems ge­rai ži­no­mų hi­tų. Ma­nau, bū­čiau ne­sup­ras­tas, jei ap­ siei­čiau be jų. Be to, man ir pa­čiam pa­ tin­ka, kai su ma­ni­mi dai­nuo­ja vi­sa sa­lė.

O staig­me­nas kol kas pa­lik­siu pas­lap­ty­je, ki­taip tai ne­be­bus staig­me­nos.

Pag­rin­di­niai pa­si­ruo­ši­mai jau įvy­ko, da­bar dė­lio­ju pas­ku­ti­nius ak­cen­tus, dar tu­rė­tų at­si­ras­ti ir nau­ja dai­na.

– Pats ant sce­nos sto­v i­te la­bai daug me­t ų. Ar vis dar jau­č ia­te jau­du­lį lip­da­ mas ant jos?

– Oi, ant sce­nos esu daug me­tų, ge­ riau nes­kai­čiuo­ti... Ka­dan­gi pra­dė­jau dai­ nuo­ti paaug­lys­tė­je, sce­na man jau tar­si ant­ri na­mai. O na­muo­se juk ne­jau­ti jau­ du­lio, tie­siog ge­ra, sma­gu ir no­ri­si bū­ti kuo dau­giau. Ži­no­ma, jau­čiu jau­du­lį, kol tu­rui su­si­ ren­ku mu­zi­kan­tus, kol su­de­ri­nu tech­ni­nius da­ly­kus. O kai jau esu sce­no­je, kai ži­nau, kad ir mu­zi­kan­tai pa­si­ruo­šę, juk blo­giau­ sia, kas ga­li at­si­tik­ti, – kad už­mir­šiu žo­ džius. Na, ir kas? Suk­ly­siu, pa­si­tai­sy­siu ir vėl vis­kas tę­sis. Ne­be­su ma­žas vai­kas, ku­riam klai­da at­ro­do gy­ve­ni­mo pa­bai­ga.

– Vie­š u­mo­je apie jū­s ų kas­d ie­n y­bę ma ­žai kas ži­no­ma. Kaip at ­ro­do jū ­s ų die­nos? Ar mėgs­ta­te die­nas pla­nuo­t is, ar lei­d žia­te sau tie­siog džiaug­t is die­na pa­gal jaus­mą?

– Daž­niau­siai die­nas pla­nuo­ju pa­gal kon­cer­tų gra­fi­kus. O ir šiaip per dau­ge­lį me­tų aiš­ku, kad nu­sis­to­vi kaž­ko­kia bui­ ti­nė ru­ti­na. Ru­ti­na man pa­tin­ka, ma­žiau gal­vo­ti rei­kia, da­rai auto­ma­tiš­kai, ką įp­ ra­tęs, ta­da gal­vo­je lie­ka vie­tos kū­ry­bi­ nėms idė­joms.

- 27 -

Pa­ž in­t is

SMUI­ K AS – tarsi mylimas žmogus - 36 -

Smui­ki­nin­kė Ieva Lau­či­kai­tė (32 m.) į mu­zi­kos pa­sau­ lį pa­si­nė­rė vai­kys­tė­je. Ma­ty­da­ma ma­mos pa­vyz­dį Ieva la­bai grei­tai su­si­do­mė­jo dai­na­vi­mu, pra­dė­jo kon­cer­ tuo­ti kaip ma­žo­ji so­lis­tė. Kiek vė­liau dai­na­vi­mą pa­kei­tė smui­kas. Ir nors gra­žiau­si vai­kys­tės me­tai pra­bė­go be­si­ mo­kant nuo anks­taus ry­to iki vė­laus va­ka­ro, mo­te­ris ti­ ki­na, kad tai bu­vo dau­giau nei sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas.

Gre­ta KOND­RA­TAI­TĖ-PA­LEC­KIE­NĖ

Š

ian­dien I.Lau­či­kai­tė gro­ja Kau­no mies­to sim­fo­ni­nia­me or­kest­re, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to or­kest­re, da­ly­vau­ja įvai­riuo­ se mu­zi­ki­niuo­se pro­jek­tuo­se ir kon­cer­tuo­se, gro­ja net ke­lio­se mu­zi­ kos gru­pė­se ir mo­ko vai­kus Kau­no Juo­ zo Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jo­je.

Nors mu­zi­ki­nės veik­los at­li­kė­jos gy­ve­ ni­me tik­rai net­rūks­ta, la­biau­siai ją džiu­ gi­na dar­bas su vai­kais. „Mo­ky­ti vai­kus gro­ti man ypač sma­ gu, nes tu­riu ga­li­my­bę kar­tu gro­ti su pui­ kiu bręs­tan­čiu jau­ni­mu“, – pa­sa­ko­ja paš­ ne­ko­vė.

Sa­vo mo­ki­niams ji sten­gia­si pa­ro­dy­ti, kad vi­sur svar­bu ne kie­ky­bė, o ko­ky­bė. „Mo­ki­niams ak­cen­tuo­ju, kad ge­riau gro­tų ma­žiau ir su gal­va nei daug ir bet kaip“, – tei­gia Ieva.

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?

– Pir­muo­sius mu­zi­kos gar­sus iš­gir­dau iš ma­mos. Ji bu­vo pir­mo­ji ma­no mo­ky­ to­ja ir mo­kė ma­ne dai­nuo­ti. Man pui­kiai se­kė­si ir jau bū­da­ma 5–6 me­tų ke­le­tą kar­ tų li­pau į sce­ną kaip ma­žo­ji so­lis­tė. Dai­ na­vau ma­mos kū­ry­bos dai­ne­les.

Vis dėl­to ma­ma sup­ra­to, kad ta­len­tą rei­kia ug­dy­ti pro­fe­sio­na­liai, to­dėl nu­ve­ dė ma­ne į Pa­ne­vė­žio mu­zi­kos mo­kyk­lą, ku­rio­je ir mo­kiau­si. Smui­kas ma­ne už­ ka­ria­vo grei­tai. Nuo ant­ros kla­sės pra­ dė­jau skin­ti lau­rus kon­kur­suo­se. Ga­vau kvie­ti­mą mo­ky­tis Vil­niu­je, Na­cio­na­li­nė­ je M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je. Ten at­vy­kau bū­da­ma penk­to­kė su sa­vo bro­ liu Si­mo­nu, ku­ris sėk­min­gai se­kė ma­no pė­do­mis, gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je. Bai­gu­ si pres­ti­ži­nę mo­kyk­lą įgi­jau ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro laips­nius Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je.

- 37 -

– Ar nuo pat vai­kys­tės sva­jo­jo­te griež­ ti smui­ku?

– Tai dau­giau nei sva­jo­nė. Nie­ka­da ne­ tu­rė­jau min­čių, jog ga­lė­čiau neg­ro­ti, kad ir kaip klos­tė­si ke­lias, bu­vau už­sis­py­ru­si.

Su smui­ku pir­mo­ji pa­žin­tis įvy­ko mu­ zi­kos mo­kyk­lo­je. Ga­vau ma­žy­tį smui­ke­lį, tin­ka­mą gro­ti ma­žoms ran­ky­tėms. Tur­ būt jis man at­ro­dė ma­giš­kas žais­las, ku­ riuo no­rė­jau iš­mok­ti žais­ti.

– O ko­kiu smui­ku gro­ja­te šian­dien?

– Tai man, de­ja, ne­ži­no­mo meist­ro smui­ kas, juo pra­dė­jau griež­ti dar be­si­mo­ky­da­ ma Na­cio­na­li­nė­je M.K.Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je. Tuo lai­ku jau bu­vau „priau­gu­ si“ pil­ną 4/4 dy­džio smui­ką. Da­bar jau ko­ kie dvi­de­šimt me­tų, kai ma­no ran­ko­se tas pats smui­kas, ku­rį pa­žįs­tu kaip nu­lup­tą. Ži­no­ma, ne kar­tą tvar­ky­tas, res­tau­ruo­tas.

Esu pri­si­ri­šu­si prie jo tar­si prie žmo­gaus.

Gal ir ga­lė­tų bū­ti ge­res­nis, skam­bes­nis, bet nau­jo inst­ru­men­to paieš­ka pri­lygs­ta nau­jo drau­go su­ra­di­mui. O tai ne­leng­va. Ša­lia sa­vo kla­si­ki­nio smui­ko gro­ju ir elekt­ri­niu. Ki­taip nei tra­di­ci­nis smui­kas, tu­rin­tis 4 sty­gas, ma­no elekt­ri­nis tu­ri 5.

To­kiu bū­du prap­le­čia dia­pa­zo­no ga­li­my­ bes ir tam­pa smui­ku ir al­tu vie­na­me, nes penk­to­ji sty­ga pa­sis­ko­lin­ta iš al­to, ku­ris šiek tiek di­des­nis už smui­ką ir skam­ba sod­riau bei že­miau.

– Ar ne­bu­vo sun­ku mo­k y­t is ir gy­ven­ ti ats­ki­rai nuo šei­mos?

– Ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad smui­kas bu­vo tai, kas atė­mė vai­kys­tę ir kar­tu ją ats­to­jo.

Jis ta­po di­džiau­siu ma­no drau­gu. Net pa­ tir­da­ma sun­ku­mų vi­sa­da ja­me ras­da­vau prieg­lobs­tį. Tie­siog pa­mė­gau pa­tį gro­ji­mo, mo­ky­mo­si ir ieš­ko­ji­mo pro­ce­są, o Pa­ne­vė­ žio mu­zi­kos mo­kyk­la man bu­vo tar­si ant­ rie­ji na­mai. Ten švęs­da­vau ir sa­vo gim­ta­ die­nius. O ką jau kal­bė­ti apie gra­žiau­sius

Ma­n o sti­l ius

BA­TAI – kaip se­ria­le

Įs­pū­din­gas „Netf­lix“ se­ria­lo „Emi­li­ja Pa­ry­žiu­je“ („Emi­ ly in Pa­ris“) vei­kė­jų sti­lius su­ža­vė­jo ne vie­ną šio se­ria­ lo ger­bė­ją. Tad nie­ko keis­ta, kad vi­sai ne­se­niai pris­ta­ty­ti se­ria­lo įk­vėp­ti ba­te­liai, san­da­lai, ba­su­tės su įmant­rio­mis de­ta­lė­mis – bliz­giais pa­puo­ši­mais, gė­lių ap­li­ka­ci­jo­mis.

S

e­ria­lo įk­vėp­tą ko­lek­ci­ją pris­ta­ tė bri­tų pra­ban­gių ba­tų pre­kės ženk­las „Ma­lo­ne Sou­liers“. Ją įk­vė­pė ne tik pa­ry­žie­tiš­ką ele­ gan­ci­ją se­ria­le spin­du­liuo­jan­ti he­ro­jė Emi­li Kuper (ak­to­rė Li­ly Ja­ne Col­ lins), bet ir jos se­ria­lo drau­gai Al­fi (ak­to­ rius Lu­cie­nas La­vis­coun­tas) bei Gab­rie­ lius (ak­to­rius Lu­cas Bra­vo), ek­ra­nuo­se ma­to­mi su išs­kir­ti­niais ba­tais.

„Kaip ir vi­si ki­ti, bu­vau ap­sės­ta se­ria­ lo „Emi­li­ja Pa­ry­žiu­je“, kai jis pir­mą kar­tą bu­vo pa­ro­dy­tas 2020 me­tais, – sa­kė ma­ dos na­mų kū­ry­bos di­rek­to­rė Ma­ry Ali­ ce Ma­lo­ne. – Pir­miau­sia ma­ne pat­rau­kė šmaikš­tus hu­mo­ras, bet pas­kui ne­ga­lė­ jau atit­rauk­ti akių nuo he­ro­jų ap­ran­gos. Ži­no­jau, kad tai bus pui­kus šou, su ku­ riuo „Ma­lo­ne Sou­liers“ ga­lė­tų bend­ra­ dar­biau­ti.“

- 42 -

- 43 -

„MA­LO­NE SOU­LIERS“ NUOTR.