Stilius

2023 m. lapk­ri­čio 28–gruo­džio 4

Nr. 46

Legendinis žurnalas

IEVA VOVERIS įklimpo į košmarą GRAŽUOLIŲ KONKURSAS – itin margas GODA ALIJEVA pirmus pinigus išleido soliariume

KAMILĖ GUDMONAITĖ: „Naujų pareigų mokausi lyg statydama naują spektaklį“

Kaina TIK

1,79 Eur

At­v i­rai

Re­ži­sie­rė, pa­no­ru­si pa­bū­ti

IR DAN­GU­JE, IR PRA­GA­RE

„Ma­ne trau­kia su­ži­no­ti, ko­dėl žo­lė iš že­mės pra­ si­ka­la ar­ba ko­dėl žmo­nės gims­ta. Gal tai ir yra pa­ti di­džiau­sia gy­ve­ni­mo mįs­lė ar mis­te­ri­ja?“ – svars­tė vos prieš pus­me­tį pas­kir­ta vie­na Lie­ tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro va­do­vių, re­ži­ sie­rė ir dai­ni­nin­kė Ka­mi­lė Gud­mo­nai­tė (31 m.).

- 12 -

- 13 -

RAMŪNO DANISEVIČIAUS NUOTR.

Pa­ž in­t is

San­tuo­ko­je ji

REN­KA­SI MEI­LĘ

„Nes­var­bu, kad ma­no my­li­mie­ji bu­vo skir­tin­gų ly­čių. Taip, jie yra ki­to­ kie žmo­nės, ir tai yra skir­tu­mas“, – įsi­ti­ki­nu­si Min­na Haap­ky­lä.

Suo­mi­jos ki­no žvaigž­dė Min­na Haap­ky­lä (50 m.), su­vai­di­nu­si pag­rin­di­nį vaid­me­nį „Sca­no­ra­mo­je“ ro­dy­ta­me fil­me „Bur­bu­las“, šian­dien ir „Sti­liaus“ vieš­nia. Ne­ma­žai dis­ku­si­jų ir Suo­mi­jo­je, ir Lie­tu­vo­je su­kė­lu­sio fil­mo he­ro­jė tu­ri ne­leng­vą pa­si­rin­ki­mą – rink­tis mei­lę ar šei­mą? Pa­lik­ti vy­rą, įs­kau­din­tą 16-me­tę paaug­lę duk­rą ir pa­si­rink­ti gy­ven­ti su pa­mil­ta mo­te­ri­mi? O ir pa­čios Min­nos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja la­bai pa­na­ši.

J

Lai­ma LA­VAS­TE

au­na iš­te­kė­ju­si už vie­no žy­miau­ sių Suo­mi­jos ak­to­rių Han­nu Pek­ kos Bjork­ma­no, augi­nu­si du sū­ nus, 2014 me­tais Min­na iš­sis­ky­rė.

Mat dar 2011 me­tais ėmė bend­ rau­ti su ak­to­re Joan­na Haart­ti. Mo­te­rys

tuo­met su­si­pa­ži­no vai­din­da­mos spek­ tak­ly­je. J.Haart­ti vai­di­no džia­zo mu­zi­ kan­tą, vai­kys­tė­je bu­vu­sį mer­gai­te, bet kai suau­go, įsi­vaiz­da­vu­sį sa­ve esant vy­riš­kiu.

Mo­te­rys ta­po drau­gė­mis, vė­liau mei­ lu­žė­mis. Spek­tak­ly­je už­gi­mu­si dvie­jų ak­ to­rių aist­ra 2014 me­tais ta­po ne pas­lap­ti­ mi Suo­mi­jo­je, bu­vo pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­ma,

- 20 -

nors san­tū­rūs suo­miai įp­ras­tai ger­bia vie­ ni ki­tų pri­va­tu­mą. Šių me­tų rugp­jū­tį ak­to­rės ofi­cia­liai su­si­tuo­kė. Šven­tė vy­ko vie­na­me Hel­sin­ kio pap­lū­di­mių ir tik ta­da at­vy­kę kvies­ti sve­čiai su­ži­no­jo, kad pa­te­ko į ves­tu­ves. „Ves­tu­vės praė­jo nuos­ta­biai. Tai bu­vo sva­jo­nių ves­tu­vės, – spau­dai pa­ko­men­ta­

Fil­me „Bur­bu­las“ Min­na pa­da­ro sun­kų pa­si­rin­ki­mą: pa­lie­ka vy­rą, įs­kau­din­tą 16-me­tę paaug­lę duk­rą ir pa­si­ren­ka gy­ven­ti su pa­mil­ta mo­te­ri­mi.

Jo­kiems jau­nuo­liams Suo­mi­jo­je ly­tis ne­rū­pi. Jau­ni­ mui svar­bu žmo­ni­ja, ne ly­tis.

Min­na Haap­ky­lä

vo Min­na, už sup­ra­ti­mą pa­dė­ko­ju­si šei­ mai, drau­gams, vai­kams ir sa­vo 44 me­tų gy­ve­ni­mo drau­gei.

– Jūs vie­na po­pu­lia­r iau­sių Suo­mi­jos ki­no ir teat­ro ak­to­r ių. Užau­go­te, kaip esa­te pa ­sa­ko­ju ­s i, jau­nų stu­den­t ų šei­ mo­je, ku­r ie gy­ve­no ko­mu­no­je, lyg ir hi­ piai. Kas pas­t ū­mė­jo jus stu­di­juo­t i ak­to­ rys­tę? Ar tai bu­vo paaug­lys­tės maiš­tas?

– Taip, augau Hel­sin­kio cent­re, vie­no­ je iš „Lin­nun­lau­lu“ (liet. „Paukš­čių gies­ mės“) vi­lų. Tai dar XIX a. sta­ty­tas pri­va­čių vi­lų ra­jo­nas jū­ros pak­ran­tė­je. Vė­liau tos tur­tin­gų žmo­nių vi­los bu­vo nu­gy­ven­tos.

Ma­no tė­vai bu­vo jau­ni stu­den­tai. Jie ne­bu­vo hi­piai, bet jų gy­ve­ni­mo bū­das bu­

vo toks, kaip dau­gu­mos jau­nų žmo­nių tuo­met, – lais­vas, links­mas.

Na­muo­se daž­nai bū­da­vo sve­čių. Esu gir­dė­ju­si, kad mes, vai­kai, kar­tais net už­ mig­da­vo­me res­to­ra­ne po sta­lu, kol tė­vai su drau­gais ką nors švęs­da­vo. Ar tai su­for­ ma­vo ma­ne kaip lais­vą as­me­ny­bę? Pa­vei­kė ma­no po­ži­ūrį į šei­mą? Sa­ky­čiau, kad lai­ kai da­bar pa­si­kei­tę. Aš ne­var­to­ju al­ko­ho­lio taip daž­nai, na­muo­se taip pat ne­bū­da­vo jo­kių gir­tų links­my­bių vai­kų aki­vaiz­do­je.

Kad pa­si­rin­kau bū­ti ak­to­re, ne­bu­vo jau­nys­tės maiš­tas ar iš­šū­kis. Nes tė­vai tam nep­rieš­ta­ra­vo. Jei ne­bū­čiau ak­to­rė, no­rė­čiau bū­ti gy­dy­to­ja.

– Jūs įvar­di­ja­ma kaip dau­giap­la­nė ak­ to­rė. Šo­ka­te, mu­zi­kuo­ja­te, mer­gi­nų gru­pė­ je anks­čiau net gro­jo­te bo­si­ne gi­ta­ra. Do­ mi­tės ma­te­ma­ti­ka, mo­ka­te daug kal­bų. Jū­ sų, ak­to­rės, pro­fe­si­jo­je tai yra pri­va­lu­mas?

- 21 -

– Tie­sa, vi­są jau­nys­tę aš šo­kau, da­ly­ vau­da­vau pa­si­ro­dy­muo­se.

Kai bu­vau 15-os me­tų, įk­ūrė­me mer­ gi­nų mu­zi­ki­nę gru­pę, kon­cer­tuo­da­vo­me.

Vie­nus me­tus Hel­sin­kio uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vau Ma­te­ma­ti­kos ir gam­tos moks­lų fa­kul­te­te. Bet no­ras vėl grįž­ti į kon­cer­ti­nį gy­ve­ni­mą bu­vo toks di­de­lis, kad įs­to­jau į Suo­mi­jos aukš­tą­ją teat­ro mo­kyk­lą, vė­liau stu­di­ja­vau ir teat­ro me­ną Pa­ry­žiu­je. Ma­no smal­su­mas, do­mė­ji­ma­sis dau­ge­liu sri­čių tur­būt yra pri­va­lu­mas ir ma­no pro­fe­si­jo­je.

– Vie­na­me in­ter­viu sa­kė­te: „Man ne­rei­ kia prik­lau­sy­ti jo­kiai gru­pei, aš nusp­ren­ džiu pa­ti...“ Ar tai reiš­kia, kad jūs pa­ti ren­ ka­tės, ko­kia­me fil­me vai­din­ti? Kaip ir su kuo gy­ven­ti? Kar­tais tai ga­li bū­ti ne­leng­va.

– Tik­rai ne­su žmo­gus, ku­rį leng­vai ga­ li­ma pris­kir­ti ko­kiai nors gru­pei. Mėgs­ tu tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę ir ją iš­sa­ky­ti, net kai vi­si ki­ti su ja ne­su­tin­ka.

Taip, aš vi­sa­da nusp­ren­džiu pa­ti, ką veik­siu, su kuo dirb­siu. O da­bar, kai pa­ti esu ir pro­diu­se­rė, ir teks­tų auto­rė, ir pa­ti ga­liu kur­ti no­ri­mus fil­mus, esu vi­sai lais­va rink­tis. Ma­no dar­be la­bai svar­bi nep­rik­ lau­so­my­bė. Taip, ji svar­bi ir gy­ve­ni­me.

Ma­n o erd­v ė

KA­PI­NIŲ SAR­GO NA­ M E­ L IS vir­to sva­jo­nių na­mais

Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to eks­per­tė, kny­gos „Li­ber de Do­ mo. Kny­ga apie na­mus“ auto­rė Ra­sa Pa­va­rie­nė (37 m.) sa­ko, kad jai di­džiau­sias ma­lo­nu­mas – kur­ti nau­jus na­ mus ir į juos kraus­ty­tis. Ją ža­vi ir įk­ve­pia nau­ju­mo jaus­mas. Per pas­ta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus įreng­tus ir pa­keis­tus sa­vo na­mus ji at­vi­rai ap­ra­šo ir jų nuot­rau­ ko­mis da­li­ja­si ir vi­sai ne­se­niai iš­leis­to­je sa­vo kny­go­je.

Sva­jū­nė MAR­CIN­KE­VI­ČIE­NĖ

Rasa Pavarienė.

Š

iuo me­tu R.Pa­va­rie­nė su šei­ma gy­ve­na Žvė­ry­ne, šį pres­ti­ži­niu va­di­na­mą Vil­niaus mik­ro­ra­jo­ ną pa­si­rin­ko vien dėl pa­to­gios lo­ka­ci­jos – ša­lia vy­ro Sau­liaus dar­bo biu­ras, sū­nų Her­kaus ir Mar­ko mo­

- 30 -

kyk­la, duk­ros Hen­rie­tės dar­že­lis. Mo­te­ris sa­ko, jog pa­gy­ve­nu­si už­mies­ty­je sup­ra­to, kad nė­ra nie­ko pa­to­ges­nio, kai vai­kai pa­ tys ga­li nuei­ti į mo­kyk­lą ir iš jos pa­rei­ti.

Puoš­nūs kla­si­ki­niu sti­liu­mi įreng­ti R.Pa­va­rie­nės na­mai su­ža­vi ne vie­ną, gal to­dėl juo­se nuo­lat šur­mu­liuo­ja sve­čiai.

Juo­lab kad šei­mi­nin­kai – tiek Ra­sa, tiek

Pavasarį kieme žydėjusios alyvos Rasai pasufleravo senovinių krėsliukų spalvą, juos ji derino su žalsvos spalvos pufais.

Aš vis žiūrėdavau į tą šiukšlyną ir matydavau jo potencialą.

Rasa Pavarienė

da­vo be­jė­gė. Ro­mų daug, jų ad­mi­nist­ra­ci­ nės bau­dos ne­bau­gi­na, jo­kios prie­mo­nės ne­vei­kia“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

V

jos vy­ras Sau­lius – mėgs­ta kvies­tis sve­čių ir ga­min­ti jiems gur­ma­niš­kas va­ka­rie­nes. Šių išs­kir­ti­nių, pui­kio­je Vil­niaus vie­to­je esan­čių na­mų is­to­ri­ja taip pat uni­ka­li. Pa­ si­ro­do, čia jie pas­ta­ty­ti ant se­no, gri­ūvan­ čio ka­pi­nių sar­go na­mu­ko pa­ma­tų. „Ma­ne vi­sa­da ža­vė­jo ne­lik­vi­dus tur­ tas ir tai, ką iš jo ga­li­ma pa­da­ry­ti. Taip iš se­nų so­vie­ti­nių san­dė­lių Se­me­liš­kių kai­ me at­si­ra­do uni­ka­lūs poil­sio lof­tai, o iš se­no ka­pi­nių na­mu­ko – da­bar­ti­niai mū­ sų na­mai. Ža­lio­je sos­ti­nės vie­to­je sto­vė­ jo kuk­lus na­me­liu­kas su vie­na mū­ri­ne sie­na, su­si­de­dan­tis iš dvie­jų bu­tų, ku­rie ne­ži­nia ka­da bu­vo su­jung­ti į vie­ną. Prieš daug me­tų čia bu­vo ka­pi­nių pri­ži­ūrė­to­jo na­me­lis, o ša­lia drie­kė­si se­nos ka­pi­nės, ku­rios bė­gant me­tams bu­vo ap­leis­tos, o

ple­čian­tis mies­tui užs­ta­ty­tos gy­ve­na­mai­ siais na­mais. Ka­pi­nių pri­ži­ūrė­to­jo na­me­ lis li­ko vie­ni­šas, su lau­ko tua­le­tu, dar­žu ir apt­ver­to­mis viš­to­mis. Kei­čian­tis sa­vi­ nin­kams šį ap­leis­tą tur­tą sa­vi­val­dy­bė iš­ nuo­mo­jo ro­mams“, – sa­vo na­mo is­to­ri­ ją pa­sa­ko­ja R.Pa­va­rie­nė.

Pa­sak jos, į na­mu­ką per­si­kė­lus gy­ven­ti ro­ mams, kai­my­nams at­si­vė­rė tik­ras pra­ga­ras. „Čia vi­rė pi­gių nar­ko­ti­kų pre­ky­ba, kie­me ir krū­muo­se ap­link mė­tė­si švirkš­tai, va­ka­ rais vy­ko šo­kiai ir skam­bė­jo dai­nos, lau­že kie­me bu­vo kū­re­na­mos šiukš­lės, ke­pa­mos žu­vys. Kai­my­nai vis kvie­tė po­li­ci­ją, ku­ri bū­

- 31 -

i­siš­kai at­si­tik­ti­nai na­mu­ko sa­vi­ nin­kas krei­pė­si į R.Pa­va­rie­nę kaip į ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bro­ke­rę, kad ji par­duo­tų šį na­me­lį. Ta­čiau, pa­sa­ko­ja mo­ te­ris, po­ten­cia­liems pir­kė­jams ap­ro­dy­ti ar net nu­fo­tog­ra­fuo­ti šį pas­ta­tą ir vie­tą bū­da­vo ga­na su­dė­tin­ga – kie­me dži­ūda­ vo rū­bai, mė­tė­si žais­lai, ki­bi­rai, šluo­tos... „Aš vis ži­ūrė­da­vau į tą šiukš­ly­ną ir ma­ty­ da­vau jo po­ten­cia­lą. Kol vie­ną die­ną nusp­ ren­džiau su­ri­zi­kuo­ti ir pa­ti jį įsi­gy­ti. O ta­da jau pa­ver­čiau ka­pi­nių sar­go na­me­lį sa­vo na­ mais. Sma­gu bu­vo, kad su­lau­kiau be­są­ly­giš­ ko kai­my­nų pa­lai­ky­mo. Po ro­mų jiems vis­ kas pri­ly­go ste­buk­lui. O man ste­buk­las bu­vo kie­me augan­tys di­džiu­liai kle­vai, aly­vos... Ir svar­biau­sia, kad vi­sa tai bu­vo mies­to cent­re.

Ta­čiau ne­ri­mą kė­lė vis dar ap­lin­kui tvy­ ran­tis šiukš­ly­nas, brūz­gy­nai ir nuo dar­žų li­kęs ari­mas. To­dėl kai jau ap­si­gy­ve­no­me, su­si­pa­ži­nau su kai­my­nais, o vie­ną die­ną ėmiau­si ini­cia­ty­vos ir su­bū­riau vi­sus kai­ my­nus į tal­ką. Mes gal per sa­vai­tę sut­var­

TO­MO BAU­RO NUOTR.

Šven­t ė

Ag­nė Kuz­mic­kai­tė.

Kū­ry­bos pro­ce­sas – ir ant po­diu­mo Sos­ti­nės Pirk­lių klu­bo erd­vė­je di­zai­ne­rė Ag­nė Kuz­mic­ kai­tė (42 m) pris­ta­tė dau­giau nei tris­de­šim­ties mo­de­lių ko­lek­ci­ją, ana­li­zuo­jan­čią di­zai­ne­rio kū­ry­bos pro­ce­są.

P

ieš­tu­ko štric­ho li­ni­jų žais­mą, at­si­ran­dan­tį es­ki­zuo­jant po­ pie­riu­je, di­zai­ne­rė per­kė­lė ant suk­ne­lių, švar­kų, pa­lai­ di­nių, si­jo­nų. „Kiek­vie­na ko­lek­ci­ja pra­si­de­da nuo es­ ki­zų, šie – nuo pieš­tu­ko li­ni­jų. Joms su­ si­jun­gus at­si­ran­da es­ki­zas, ku­ris pa­žy­ mi­mas auto­riaus autog­ra­fu. Tai­gi kū­riau

si­lue­tus, de­ko­ruo­tus pla­čio­mis ir siau­ro­ mis juos­to­mis, imi­tuo­jan­čio­mis pieš­tu­ku brė­žia­mų li­ni­jų di­na­mi­ką. Ga­liau­siai vi­ sos li­ni­jos vir­to dra­bu­žių konst­ruk­ci­jo­ mis“, – ko­lek­ci­jos idė­ja da­li­jo­si di­zai­ne­rė. Ša­lia pra­ban­gaus ak­so­mo A.Kuz­mic­ kai­tė nau­do­jo ir dė­vė­tus spor­ti­nius dra­ bu­žius, ku­rie at­gi­mė ran­ki­nės, suk­ne­lės bei marš­ki­nių pa­vi­da­lu. Vi­suo­se šiuo­se

- 42 -

mo­de­liuo­se su­si­py­nė ne tik nau­jo­sios ko­ lek­ci­jos idė­ja, bet ir di­zai­ne­rei ak­tua­lus audi­nių per­dir­bi­mas. Tęs­da­ma tva­ru­mo te­mą ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­me Ag­nė pa­nau­ do­jo ir ke­le­tą sa­vo kur­tų arc­hy­vi­nių ava­ ly­nės mo­de­lių.

Es­ki­za­vi­mo idė­ją pa­dė­jo atsk­leis­ti ir gy­vai Leo­no So­mo­vo at­lik­ta mu­zi­ki­nė kom­po­zi­ci­ja, ku­rią mu­zi­kos pro­diu­se­ris su­kū­rė pa­si­nau­do­da­mas na­tū­ra­liai di­ zai­ne­rės ap­lin­ko­je eg­zis­tuo­jan­čiais gar­ sais. Ži­ūro­vai ga­lė­jo ne tik pa­ma­ty­ti ga­ lu­ti­nį di­zai­ne­rės kū­ry­bos re­zul­ta­tą, bet ir per mu­zi­ką da­ly­vau­ti kū­ry­bos pro­ce­se.

Ag­nės Kuz­mic­kai­tės ko­lek­ci­ja.

- 43 -