Stilius

2023 m. gruo­džio 19–2024 m. sausio 3

Nr. 49

Legendinis žurnalas

Kaip Naujuosius kviečia pasitikti PALMIRA KELERTIENĖ?

RIČARDO DOVEIKOS šventinis linkėjimas ALFAS IVANAUSKAS: tradicijas reikia kurti

DALIA BELICKAITĖ: „Visada žinojau, kad Edvinas bus nuostabus tėtis Atėnei“

Kaina TIK

1,79 Eur

Ka­ra­m e­l ė

Ju­bi­lie­jų pa­si­tin­ka

NE VIE­NA

„Ju­bi­lie­jus – tai ne skai­čius, o nau­jų nuo­ty­kių pra­džia. Šie me­tai man bu­vo ku­pi­ni įs­pū­džių, lai­mės aki­mir­kų, ge­rų emo­ci­jų ir sėk­mės. Esu už juos ne­pap­ras­tai dė­ kin­ga“, – su šyp­se­na po­kal­bį pra­dė­jo net­ru­kus 40-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­ti dai­ni­nin­kė Ing­ri­da Kaz­laus­kai­tė.

Ind­rė ŠLI­KAI­TĖ

M

o­te­ris džiau­gia­si, kad šie me­tai bu­vo sėk­min­ gi ne tik dar­buo­se, bet ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ ni­me. Įgy­ven­din­ta dau­ gy­bė įdo­mių pro­jek­tų, mu­zi­ki­nių idė­jų, įra­šy­ti kū­ri­niai ir šir­dį užp­lū­dę jaus­mai – štai ką jai pa­do­va­no­jo 39-ieji. „Daug dir­bau ir ga­lė­jau pil­dy­ti sa­vo sva­jo­nes. At­sisk­lei­džiau ne tik kaip dai­ ni­nin­kė, bet ir kaip ren­gi­nių ve­dė­ja, su­ ti­kau daug įdo­mių, įk­ve­pian­čių žmo­nių, bu­vo ir ro­man­tiš­kų aki­mir­kų, nuo­ty­kių, pa­mo­kų bei nau­jų po­ty­rių“, – kal­bė­jo ji.

Ing­ri­da va­do­vau­ja­si tai­syk­le, jog lai­ mė mėgs­ta ty­lą, ta­čiau pra­si­ta­ria, kad pas­ta­rie­ji me­tai jai bu­vo ku­pi­ni mei­lės. „Tai no­rė­čiau pa­si­lik­ti sau, ta­čiau ma­ no šir­dis lai­min­ga. Šie me­tai pa­do­va­no­jo man la­bai daug gra­žių aki­mir­kų“, – pas­ lap­tin­gai sa­kė ji.

Gruo­džio 26-ąją ju­bi­lie­jų švę­sian­ti Ing­ ri­da sa­ko, kad bė­gan­čių me­tų ji nes­kai­ čiuo­ja, nes to da­ry­ti nes­pė­ja. „Kiek­vie­ną gi­mi­mo die­ną pa­si­tin­ku su šyp­se­na ir džiaugs­mo aša­ro­mis. Kas­met su­lau­kiu dau­gy­bės ži­nu­čių, skam­bu­čių, ku­rie vi­suo­met pra­džiu­gi­na. Kiek­vie­ną gim­ta­die­nio die­ną prii­mu kaip gra­žiau­ sią li­ki­mo do­va­ną, ku­rią iš­pa­kuo­siu per nau­jus atei­nan­čius me­tus. Ži­nau, kad ten bus vis­ko, – ir šil­to, ir šal­to, gal šiek tiek teks ir su­si­mąs­ty­mo aki­mir­kų, bet tai ir su­tei­kia ža­ve­sio. Ju­bi­lie­jus ar ne – tai tik skai­čius, svar­biau­sia, kaip jau­čia­mės vi­du­ je ir ko­kie esa­me. Į tai žvel­giu op­ti­mis­tiš­ kai – kuo to­liau, tuo sma­giau“, – kal­bė­jo ji.

Daž­n ai dėl neb­l ės­t an­ čios jau­nys­tės komp­li­men­ tų su­lau­kian­ti dai­ni­nin­kė sa­kė, kad išs­kir­ti­nio re­cep­ to ne­tu­ri. „Dau­ge­lis žmo­nių nu­sis­te­ bi, ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad ar­tė­ja ma­no 40-me­tis, ir tai ma­ne ver­čia jaus­tis kuk­liai. Gal­būt prie to pri­si­de­da ir sce­na, ku­ ri ta­ry­tum stab­do lai­ką, ne­ lei­džia sen­ti. Lyg jau­nys­tės elik­sy­ras vei­kia žmo­nių pa­lai­ ky­mas, jų ši­lu­ma ir šyp­se­nos, ge­ra ener­gi­ja, gra­žūs žo­džiai – tai mus da­ro lai­min­gus, to­ dėl nuo­la­tos šyp­so­mės.

O tai jau­ni­na. Ta­čiau di­ džiau­sią in­dė­lį čia tu­ri ge­ nai. Pa­si­ži­ūriu į sa­vo gra­ žuo­lę jau­nat­viš­ką ma­my­tę, tė­tį, ir man vis­kas aiš­ku“, – šyp­te­lė­jo at­li­kė­ja.

J

u­bi­lie­jų dai­ni­nin­kė šie­ met švęs­ti ža­da ne vie­ ną kar­tą. Gim­ta­die­nio die­ną ji gi­mi­nių bei ar­ti­ miau­sių bi­čiu­lių ap­sup­ty­je pa­mi­nės va­ ka­rie­ne res­to­ra­ne, o pra­si­dė­jus nau­jiems me­tams ke­ti­na vyk­ti sve­tur. „Ka­dan­gi praė­ju­siais me­tais dar­bas dar­bą vi­jo, ma­no di­džiau­sias no­ras nau­ jais me­tais iš­vyk­ti į ke­lio­nę su bi­čiu­liais, tad taip ir pa­da­ry­si­me.

Vyk­si­me ten, kur šil­ta, daug pal­mių ir ge­ra vi­siems kar­tu pa­bū­ti. Tai man bus di­džiau­sia do­va­na“, – su šyp­se­na apie pla­nus pa­sa­ko­jo Ing­ri­da.

- 10 -

Šie me­tai Ing­ri­dai Kaz­laus­kai­tei bu­vo ypa­tin­gi ne tik dar­buo­se, bet ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

- 11 -

NUOT­RAU­KOS: KA­RO­LI­NA PO­VI­LANS­KAI­TĖ-ZA­PE­RAC­KIE­NĖ ŠU­KUO­SE­NA: IN­GA BAG­DO­NAI­TĖ MA­KIA­ŽAS: VAI­DA JAN­KAUS­KAI­TĖ TOR­TAS: „BI­JO­LA“

Ka­l ė­d os

LIN­KI AT­RAS­TI Ka­lė­dų tik­ru­mą

Š

Lau­ra BUL­VY­DĖ

ian­dien ga­li­me bū­ti ir esa­me iš­si­ la­vi­nę, Lie­tu­vo­je žmo­nių, tu­rin­ čių aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ar net du, – di­de­lis skai­čius, vi­du­ri­nį iš­si­la­ vi­ni­mą tu­ri­me vi­si. Mo­ka­me skai­ ty­ti, ra­šy­ti, ke­liau­ja­me, pa­žįs­ta­me pa­sau­lį.

Ta­čiau ku­ni­gas įsi­ti­ki­nęs, kad šian­ dien so­cia­li­nis su­sis­kirs­ty­mas – itin di­ de­lis ir ryš­kiai ma­to­mas. Nors išo­riš­kai dau­ge­lis ir dek­la­ruo­ja, kad mes vi­si ly­

gūs prieš įs­ta­ty­mą, par­duo­tu­vė­je, gat­ vė­je, žmo­giš­ku, bui­ti­niu lyg­me­niu pui­ kiai ma­to­me prie­šin­gas ten­den­ci­jas: su tuo ne­bend­rau­siu, nes jo pa­ja­mos ma­ žos, kas jis toks, man ne­pa­ran­kus, ne­tu­ riu lai­ko da­ly­kams be nau­dos. „Kad ir kaip gra­žiai ir iš­kil­min­gai žmo­ gus šian­dien kal­bė­tų apie dau­ge­lį da­ly­kų, vis­kas su­si­ve­da į tai, jog tik­ru­mas, ku­ris sly­pi mus su­pan­čio­je ap­lin­ko­je, kiek­vie­nais me­tais pa­rei­ka­laus vis di­des­nio įdir­bio, kad bū­tų pa­siek­tas“, – sa­kė dva­si­nin­kas.

- 16 -

– Ir per Ka­lė­das?

– Ka­lė­dos – ne išim­tis. Bu­vo ma­da, kai sta­tė­me gy­vas eg­les, pas­kui atė­jo kar­ka­ si­nių me­džių ma­da, da­bar vėl puo­šia­me tik­ras ža­lias­ka­res. Nie­ka­da nie­kam neį­ tik­si, ga­li­me va­lan­dų va­lan­das dis­ku­tuo­ ti, kas yra tva­riau.

At­ras­ti Ka­lė­dų tik­ru­mą tam­pa ne­leng­va, bet įma­no­ma. Aš var­to­ju to­kį keis­tą žo­dį, ku­ris daž­nai ski­ria­mas mums, ku­ni­gams ar vie­nuo­liams (prie jo per sek­ma­die­nio pa­moks­lus pra­ti­nu ir pap­ras­tus, ti­kin­čius

siš­kai ne­rei­ka­lin­gi. Esu lais­vas nuo vie­na­ die­nių ma­dų. Ma­dos man vėl tam­pa tuo, kas per­duo­da­ma kar­ta iš kar­tos, – eg­lu­tė. Šis lau­ki­mo, gy­vy­bės, san­ty­kio su gam­ta ža­liuo­jan­tis sim­bo­lis, nes­var­bu, gy­vas jis ar dirb­ti­nis, mū­sų kul­tū­ro­je iš­liks.

Bliz­gu­čiai, pil­nas pil­vas, kal­nas do­va­nų ir links­my­ bių – to­kios dau­ge­liui šian­ dien yra Kū­čios, Ka­lė­dos ar ki­tos šven­tės. Ka­lė­dos bū­na grakš­čios, sto­ros, ka­ ra­liš­kos, auk­si­nės – te­mų joms ga­li­ma pri­si­gal­vo­ ti pa­čių įvai­riau­sių. Var­ to­to­jiš­ka kul­tū­ra, vers­las, ma­dos po­rei­kis, ku­ris yra skie­pi­ja­mas, pa­sak ku­ni­go Ri­čar­do Do­vei­kos (49 m.), api­ma vi­sas žmo­gaus gy­ve­ ni­mo sri­tis, ne tik re­li­gi­nę.

žmo­nes), – ne­su­pa­sau­lė­ki­te. Tai reiš­kia, kad mes, bū­da­mi kar­tu bend­ruo­me­nė­je, vie­ny­bė­je, su vi­sais skir­tin­gu­mais, ki­to­ kiais sko­niais, es­te­ti­kos pa­jau­ti­mu ar net ma­te­ria­li­nė­mis ga­li­my­bė­mis, ga­li­me la­ bai pui­kiai su­de­rė­ti. Tai pa­vyks, jei ne­su­ pa­sau­lė­da­mi, trokš­da­mi su­de­rė­ti, iš­lik­da­ mi skir­tin­gi ir ki­to­niš­ki, cent­re iš­lai­ky­si­me tai, kas ati­den­gia Ka­lė­dų pras­mę, – Die­vą, tam­pan­tį žmo­gu­mi. Įsi­kū­ni­ji­mą.

Kai at­ro­do, kad šian­die­ni­nis moks­las ar šian­die­ni­nis žmo­gus žvel­gia į Ka­lė­dų

pras­mę su šyp­se­na ir vi­sa tai yra įdė­jęs vien tik į at­ri­bu­tų ar tam tik­rų apei­gų, is­ to­ri­jų, pa­sa­kų, sak­mių ka­te­go­ri­ją, di­džią­ ja už­duo­ti­mi net ir mums, ti­kin­tie­siems, tam­pa mi­si­ja tai iš­lukš­ten­ti ir pa­sa­ky­ti: tai ne­bu­vo pa­sa­ka ar tik gra­ži is­to­ri­ja. Tai yra rea­ly­bė­je įvy­kęs įvy­kis.

Kai šian­die­nos žmo­gus sup­ran­ta, kad kaž­kas jo gy­ve­ni­me vyks­ta iš tik­rų­jų, rea­ liai, kai žmo­gus lei­džia­si bū­ti to įvy­kio pa­lies­tas. Ta­da, na­tū­ra­lu, at­si­ran­da sup­ ra­ti­mas, kad daug da­ly­kų man tam­pa vi­

- 17 -

– Dėl kuo gra­žes­nės eg­lės kon­ku­ruo­ja ne tik mies­tai, bet ir kai­my­nai, drau­gai, šei­ mos. Koks šis Ka­lė­dų sim­bo­lis tu­rė­tų bū­ti?

– Jei esu lais­vas nuo šį sim­bo­lį su­pan­ čių at­ri­bu­tų, ne­pa­si­duo­du pa­gun­dai kiek­ vie­nais me­tais pirk­ti nau­jus žais­liu­kus, ne­no­riu įsi­teik­ti ten­den­ci­joms, kaip ji tu­ri at­ro­dy­ti, ne­no­riu kon­ku­ruo­ti ir da­ ly­vau­ti so­cia­li­nių me­di­jų dirb­ti­niuo­se, fa­ sa­di­niuo­se kon­kur­suo­se, kie­no gra­žes­nė.

Ma­no na­muo­se ant eg­lu­tės pui­kiai de­ ra žais­lai, ku­riuos per dau­ge­lį me­tų su­kau­ piau aš ir ma­no tė­vai, se­ne­liai. Man juk rei­ kia sim­bo­lio, jis man kal­ba. Se­nais lai­kais žmo­nės Ka­lė­dų sim­bo­lį puo­šė Kū­čių die­ ną, ne vos spė­jus už­ges­ti Vė­li­nių žva­kėms.

Jo­kio skir­tu­mo, ka­da puo­ši­me. Svar­ biau­sia, kad šis sim­bo­lis ma­ne pra­kal­bin­ tų. Tai nė­ra daik­tas, ku­rį rei­kia pa­ro­dy­ti ir juo už­siim­ti ko­kį nors so­cia­li­nį sta­tu­są drau­gų ar kai­my­nų ra­te. Tai įvy­kis, kal­ ban­tis man as­me­niš­kai.

La­bai džiau­giuo­si, kad mes – krikš­čio­ nys, tu­ri­me ir ke­tu­rių sa­vai­čių ad­ven­to ke­lią. Jis taip pat lei­džia mums žings­nis po žings­nio pa­si­ruoš­ti. Vi­so­se baž­ny­čio­ se jau įp­ras­ta ma­ty­ti ad­ven­to vai­ni­ką. Šis sim­bo­lis – ap­va­lus kaip gy­ve­ni­mo ra­tas, kaip lai­kas. Čia įs­ta­to­mos ke­tu­rios žva­ kės, jos tu­ri pa­va­di­ni­mus, ir kiek­vie­no sek­ma­die­nio ry­tą už­de­ga­ma vis nau­ja iš jų – švie­sos ar­tė­jant Ka­lė­doms vis dau­gė­ja.

Ne strim­gal­viais, pa­ma­žu, per lai­ką.

Per mū­sų kas­die­ny­bės įvy­kius. Net sku­bė­ ji­mas, net sto­vė­ji­mas auto­mo­bi­lių spūs­ ty­se did­mies­čiuo­se, net ban­dy­mai įsi­gy­ ti vie­ną ki­tą sim­bo­li­nę do­va­ną nea­ti­ma iš mū­sų vi­di­nės ra­my­bės, džiaugs­mo – tas įvy­kis yra dėl kiek­vie­no mū­sų, ma­nęs.

– Ar jūs tu­r i­te lai­ko sau, ne baž­ny­čiai, bend­r uo­me­nei? Sau ra­miai pa­bū­t i, sau pas­kai­t y­t i kny­gą, sau pa­si­puoš­t i eg­lu­tę?

– Taip, tam ran­du lai­ko po vi­sos die­ nos tar­nys­tės. Gruo­dis – bend­ruo­me­ nių, sta­tant baž­ny­čią – ir rė­mė­jų lan­ky­ mo mė­nuo. Die­nos tar­si iš­tirps­ta, tam­pa lyg vie­na il­ga die­na su daug de­da­mų­jų.

VIO­LE­TOS VA­LAI­NY­TĖS NUOTR.

Kalėdos

ANT ŠVEN­TI­NIO STA­LO – do­va­nos iš gam­tos ir se­no­lių in­dau­jų

Ar­tė­jant šven­tėms daž­nas su­si­mąs­to­me – o kaip šiais me­tais puoš­ti na­mus, kaip deng­ ti Kū­čių ir Ka­lė­dų sta­lą, ar ir vėl rei­kė­tų at­nau­jin­ti puoš­me­nas ir ak­se­sua­rus, ko­kios ten­den­ci­jos šie­met sklan­do pa­sau­ly­je? „De­ko­ro tai­syk­les ir ten­den­ci­jas sa­vo na­muo­se ku­ria­me pa­tys. Pir­miau­sia ra­gi­nu vi­sus ne tik pa­si­kuis­ti tė­vų ir se­ne­lių spin­to­se, bet ir pa­si­vaikš­čio­ti po miš­ką“, – pa­sa­ko­jo de­ko­ra­to­rė Ind­rė Rei­mo­rie­nė (46 m.).

Lau­ra BUL­VY­DĖ

K

iek­vie­ni na­mai – sa­vi­ti ir išs­kir­ti­niai, to­dėl pir­miau­ sia de­ko­ra­to­rė pa­ta­ria ap­ si­dai­ry­ti ir pa­gal­vo­ti, kas tik­tų prie na­mų in­ter­je­ro.

Sta­lo de­ko­ras tu­ri bū­ti si­ner­gi­jo­je su ap­ lin­ka, daik­tais ir žmo­nė­mis. „Ži­no­ma, la­bai svar­bu teks­ti­lės pa­si­rin­ ki­mas, nes­var­bu, ar tai stal­tie­sė, ar sta­lo ta­ke­lis, ar ser­ve­tė­lės. Kiek­vie­na na­mų fė­

ja sa­vo stal­čiuo­se tu­ri tai, kas jai pa­tin­ka.

Nau­j a­k u­r iams vi­s a­d a si­ū lau įsi­g y­ ti viens­pal­vę gam­tos spal­vų stal­tie­sę – ją bus ga­li­ma nau­do­ti ne tik per žie­mos šven­tes, bet ir Ve­ly­kas ar ki­tus šei­mos su­si­bū­ri­mus“, – pa­sa­ko­jo Ind­rė.

Prieš pra­de­dant puoš­ti šven­ti­nį sta­lą de­ko­ra­to­rė si­ūlo pa­gal­vo­ti, ko­kią teks­ti­ lę nau­do­si­te, kiek žmo­nių prie jo su­sės, kiek lėkš­čių rei­kia, ar la­biau tin­ka auk­ so, ar si­dab­ro spal­vos įran­kiai.

Jei nusp­ren­dė­te ką nors įsi­gy­ti, Ind­rė

- 20 -

pa­ta­ria pirk­ti vie­ną ar ke­lis de­ko­ro ele­ men­tus, o ne vis­ką kas­met keis­ti – jei per­nai Ka­lė­dos na­muo­se bu­vo rau­do­nos, šie­met vis­ką pirk­siu mė­ly­ną. Ne, vaiz­dą keis­ki­te de­ta­lė­mis, ak­cen­tais. Jei sta­lą de­ko­ruo­si­te ki­taip, nie­kas nė ne­pas­te­ bės, kad lėkš­tės to­kios pat kaip ir per­nai. „Kur tuo­met dė­si­me vi­sus tuos in­dus, pri­si­pirk­tus kas­met? Tu­ri­me gal­vo­ti apie tva­ru­mą, eko­lo­gi­ją ir var­to­ji­mo ma­ži­ni­ mą. Aš na­muo­se šven­tę ku­riu kiek­vie­ ną die­ną, ne­lau­kiu šven­čių ar ypa­tin­gų

Dekoratorė labai mėgsta miško motyvą, tad savo dekorui dažnai naudoja samanas, pušų šakas, įvairaus dydžio kankorėžius.

E

uka­lip­to ša­ke­lė, grai­ki­niai, laz­dy­ Šven­čių lau­ki­mas ir de­ko­ro pla­na­vi­mas turi būti ma­ nų rie­šu­tai, pap­ras­ti stik­li­niai eg­ lo­nus, su sen­ti­men­tais, o ne kel­ti pa­pil­do­mą įtam­pą lės žais­liu­kai – taip pat pui­kios de­ko­ra­ci­jos.“ bė­gio­jant po par­duo­tu­ves ir ieš­kant to, ko vi­sai ne­rei­kia. Ind­rė la­bai mėgs­ta miš­ko mo­ty­vą, tad Ind­rė Rei­mo­rie­nė

pro­gų – gra­žius in­dus nau­do­ju kas­dien.

Nau­ja­ku­riams vi­sa­da pa­ta­riu įsi­gy­ti ge­ riau vie­ną, bet ge­rą ir ko­ky­biš­ką ser­vi­zą – to­kį ga­li­ma nau­do­ti ir kas­dien, ir per šven­tes. Atei­nan­čių­jų į įkur­tu­ves vi­sa­da ga­li­ma man­da­giai pa­pra­šy­ti, kad jū­sų nau­ juo­se na­muo­se at­si­ras­tų ko­ky­biš­kų in­dų.

Vi­sa­da pui­ki min­tis – pa­si­kuis­ti mo­čiu­čių in­dau­jo­se, nus­teb­si­te, ko­kių nuos­ta­bių in­ dų ten ga­li­ma ras­ti, per­ži­ūrė­ti tė­vų spin­tas.

Kuo ma­žiau var­to­ti, ne­pirk­ti daug ir vi­ soms pro­goms skir­tin­gų in­dų. Pa­si­ži­ūrė­ ki­te, ką jau tu­ri­te, o prieš de­ko­ruo­da­mi sta­lą pa­si­vaikš­čio­ki­te po miš­ką – tai bus ir svei­ka, ir nau­din­ga.

Pir­miau­sia lin­kiu, kad šven­čių lau­ki­mas ir de­ko­ro pla­na­vi­mas bū­tų ma­lo­nus, su sen­ ti­men­tais, o ne su­kel­tų pa­pil­do­mos įtam­ pos bė­gio­jant po par­duo­tu­ves ir ieš­kant to,

ko vi­sai ne­rei­kia“, – pab­rė­žė de­ko­ra­to­rė.

Kaip se­ną gė­lė­tą mo­čiu­tės ser­vi­zą pri­ de­rin­ti prie šiuo­lai­ki­nio in­ter­je­ro? „Čia rei­kia ele­gan­ci­jos. O gal tu­ri­te ir li­ni­nę ar ner­tą tos pa­čios mo­čiu­tės stal­ tie­sę? Ji pui­kiai tik­tų, – sa­kė I.Rei­mo­rie­ nė. – Nau­do­ki­te švie­sią stal­tie­sę, lau­žy­ ki­te Ka­lė­dų tai­syk­les – į ma­žas va­ze­les mer­ki­te ne eg­li­ša­kes, o gė­les.

U

ž­de­ki­te daug žva­kių. Pa­nau­do­ki­te vis­ką, kas val­go­ma: de­ko­ras ga­li bū­ti ir im­bie­ri­nis na­me­lis, prieš tai su­lip­dy­tas ir iš­puoš­tas su vai­kais, im­ bie­ri­niai sau­sai­niai, ant sta­lo pa­bars­ty­ti kū­čiu­kai, uogos, vai­siai, ma­žu­čiai mo­li­ ūgai. Jie tik­rai ne tik Ru­de­nė­lio šven­tės ak­cen­tas, nuos­ta­biai at­ro­do tarp ža­lių sa­ma­nų ir pui­kiai de­ra su kan­ko­rė­žiais.

- 21 -

de­ko­ruo­da­ma daž­nai nau­do­ja sa­ma­nas, pu­šų ša­kas, įvai­raus dy­džio kan­ko­rė­žius. „Miš­ke ras­ta įdo­mes­nė ša­ka ga­li tap­ ti pag­rin­di­niu sta­lo ak­cen­tu – ap­su­ki­te ją ma­ža gir­lian­da, pas­ta­ty­ki­te ma­žų ap­ va­lių žva­ku­čių. Pa­si­tel­kę kū­ry­biš­ku­mą ir eks­pe­ri­men­tuo­da­mi, prieš šven­tes su vai­ kais ap­si­lan­kę ka­lė­di­nė­se dirb­tu­vė­se de­ ko­ra­ci­jas su­si­kur­si­te pa­tys – šven­čių lau­ ki­mas bus dar jau­kes­nis, jei na­mus puoš jū­sų su vai­kais pa­da­ry­ti ak­cen­tai.

Vai­ni­ko py­ni­mas ga­li bū­ti drau­gių, ma­ mos ir duk­ros, šei­mos va­ka­ras. Tai ne­su­ dė­tin­ga veik­la, o kiek bend­ra­vi­mo ir kū­ ry­bi­nio džiaugs­mo ji su­tei­kia! Čia taip pat pui­kiai tin­ka miš­ko gė­ry­bės – eg­lių ar pu­šų ša­kos, sa­ma­nos, kan­ko­rė­žiai, ku­riuos pa­puoš šil­ko kas­pi­nė­lis ar ma­ žas eg­lės žais­liu­kas. Tai de­ko­ra­ci­ja, ku­ ri tar­naus ne vie­nus me­tus“, – pab­rė­žė I.Rei­mo­rie­nė.

At­v i­rai

Di­džiau­sia Ka­lė­dų do­va­na –

ŠIR­DŽIŲ AR­TU­MAS Ne­se­niai vie­nų me­tų gim­ta­die­nį atš­ven­tu­siai Atė­nei pa­tin­ka šiugž­den­ti do­va­nų po­ pie­rių, tad tė­vai – te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja ir nuo­mo­nės for­muo­to­ja Da­lia Be­lic­kai­tė (27 m.) ir krep­ši­nin­kas Ed­vi­nas Šeš­kus (28 m.) su di­džiu­le mei­le lau­kia Ka­lė­dų: kai na­muo­se su­si­rinks vi­sa šei­ma, kai ma­žo­ji krykš­taus pa­kuo­da­ma do­va­nas ir sa­vo šyp­se­na džiu­gins suau­gu­siuo­sius, o ša­lia bus vi­si, su ku­riais tie­siog ge­ra bū­ti.

Lau­ra BUL­VY­DĖ

K

a­lė­dos Da­liai ir jos šei­mai – vie­na lau­kia­miau­sių šven­ čių. Tuo­met kar­tu – ir Jo­na­ vo­je žai­džian­tis su­tuok­ti­nis Ed­vi­nas, ir vi­sa šei­ma. Da­ lios ir Ed­vi­no na­muo­se Vil­niu­je jau spin­di iš­puoš­ta ža­lias­ka­rė, ku­rią jie puo­šė kar­tu su Da­lios se­se­ri­mis ir ki­tais ar­ti­mai­siais. „Do­va­nos man – sma­gus Ka­lė­dų mo­ men­tas, die­vi­nu jas do­va­no­ti, jų ieš­ko­ti ir pirk­ti, ma­ty­ti reak­ci­ją, kai ar­ti­mie­ji iš­ pa­kuo­ja, nus­tem­ba, džiau­gia­si. Anks­čiau vi­są gruo­dį ga­lė­da­vau jas rink­ti ir pirk­ti, o da­bar – vi­są­laik ša­lia Atė­nė, tad tem­pas ge­ro­kai su­lė­tė­ja. Ke­liau­ja­me kar­tu su ja.

Svar­biau­sia, kad lė­kdami ir bė­gdami vi­si sus­to­ja­me, kad ar­ti­miau­si žmo­nės su­si­ren­ka pa­bū­ti kar­tu, o do­va­nos – tie­ siog nuos­ta­bi tra­di­ci­ja ir pro­ga pa­le­pin­ ti ar­ti­muo­sius“, – sa­kė Da­lia.

Da­lia – iš tų, ku­rie kiek­vie­nam šei­mos na­riui iš­ren­ka ap­gal­vo­tą do­va­ną, ne­per­ ka bet ko. Se­se­ris mo­te­ris va­di­na ge­riau­ sio­mis drau­gė­mis, tad ži­no, ko­kios do­va­ nos ga­li jas nu­džiu­gin­ti.

Per me­tus ji iš­girs­ta ir tė­vų sva­jo­nes, ku­ rias sten­gia­si iš­pil­dy­ti. Itin spor­tiš­kai šei­ my­nai daž­nai čia pa­gel­bė­ja ir spor­to pre­kių ga­min­to­jai, ku­rių am­ba­sa­do­rė yra Da­lia. Šie­met jau ant­ros Ka­lė­dos, ku­rias šei­ ma švęs su sa­vo pir­ma­gi­me Atė­ne. Vis dėl­to per­nai, pa­sak Da­lios, ma­žo­ji dar bu­vo kū­di­kis, o šie­met ne tik džiu­gins su­si­rin­ku­sius suau­gu­siuo­sius, bet jau ir pa­ti mo­kės džiaug­tis. „Atė­nė, pir­mo­ji ir kol kas vie­nin­te­

lė an­ūkė ir ma­no, ir Ed­vi­no tė­vams, su­ tei­kia ne­sus­kai­čiuo­ja­mus klo­dus lai­mės!

Ka­lė­dos – toks lai­kas, kai vi­sa šei­ma su­si­ ren­ka į vie­nus na­mus, lai­ką lei­džia kar­tu.

Tai lai­kas, kai mė­gau­ja­mės ar­ti­mai­siais, tu­ri­me ga­li­my­bę vi­si kar­tu pa­bū­ti, pa­ro­ dy­ti vie­ni ki­tiems dė­me­sį, kar­tu iš­gy­ven­ti ar­tu­mą ir šven­ti­nę pa­ki­lią nuo­tai­ką.

Atė­nę, ži­no­ma, vi­si le­pi­na­me, ži­ūri­ me į ją su be­ga­li­ne mei­le ir ne­ga­li­me at­ si­džiaug­ti – ji ke­liau­ja iš ran­kų į ran­kas, pas vi­sus no­ri pa­bū­ti.

– Nuo vai­kys­tės šią mi­si­ją pui­kiai į sa­ vo ran­kas bu­vo paė­mu­sios ma­no ba­by­tė ir ma­ma – jos nuos­ta­biai ga­mi­na! Ana­ pus iš­ke­lia­vus ba­by­tei, šven­ti­nis sta­las – ma­mos džiaugs­mas.

Anks­čiau su se­sė­mis jai pa­dė­da­vo­me pa­ruoš­ti, pa­puoš­ti sta­lą, bet praė­ju­siais me­tais per šven­tes ke­lia­vo­me ir pas ma­ no tė­vus, ku­rie gy­ve­na Vil­niu­je, ir pas Ed­vi­no tė­vus į Prie­nus, tad ga­min­ti man ne­be­li­ko lai­ko.

Su vy­ro ar­ti­mai­siais vi­sa­da vyks­ta­me

Ne­keis­čiau nė vie­nos die­nos, kiek­vie­na jų bu­vo to­bu­la, net ir su sun­ku­mais ir iš­šū­kiais.

Da­lia Be­lic­kai­tė

La­bai lau­kiu, kada ji ūg­te­lės, tuo­met pa­sik­vie­si­me ir Ka­lė­dų Se­ne­lį, kas­dien at­ eis ir el­fai – kai duk­ry­tė vis­ką dar la­biau sup­ras, šven­čių lau­ki­mą tik­rai pa­ver­si­me ste­buk­lu jai.

Jei lei­džia ga­li­my­bės ir tu­ri lai­ko, ma­ nau, rei­kia mak­si­ma­liai pa­nau­do­ti kiek­ vie­ną jos augi­mo eta­pą, o kar­tu su ja ir pa­tiems iš nau­jo iš­gy­ven­ti vai­kys­tės džiaugs­mus vai­ko aki­mis. No­riu džiaug­ tis, kur­ti sa­vo šei­mos tra­di­ci­jas ir jo­mis mė­gau­tis kas­met“, – kal­bė­jo Da­lia.

– Šven­tes pa­si­tik­si­te su ar­ti­mai­siais.

Ar mais­to ga­my­bą Kū­čių, Ka­lė­dų sta­lui pa­t i­ki­te sa­vo ir vy­ro ma­moms, ar ant sta­lo pui­kuo­sis ir jū­sų pa­čios pa­ga­min­ ti pa­tie­ka­lai?

- 24 -

pas jo mo­čiu­tę, ku­rią va­di­na­me ma­mu­te, – ji vi­sa­da bū­na pa­ruo­šu­si pui­kų sta­lą ir vai­šes vi­siems.

Ma­no di­džio­ji sva­jo­nė – kad Kū­čias ir Ka­lė­das ga­lė­tu­me su­tik­ti vi­si kar­tu, vie­ no­je di­de­lė­je šei­mo­je, kad ne­rei­kė­tų va­ ži­nė­ti ir steng­tis vi­sur ir pas vi­sus sus­pė­ti.

Ta­čiau da­bar tra­di­ci­ja – to­kia, o kai su­kur­ si­me sa­vą­sias, gal pa­vyks ir tai įgy­ven­din­ti.

– Po Nau­jų­jų me­t ų so­cia­li­niai tink­lai pra­de­da mir­gė­t i pa­ža­dais sau. Ką jūs sau pa­si­ža­dė­si­te 2024-aisiais?

– Nie­ka­da ne­tu­riu pa­ža­dų ar tiks­lų, ku­riuos sau ke­liu pir­mą Nau­jų­jų me­tų die­ną. Vi­sa­da sa­kiau, kad jei ko nors la­ bai no­ri, apie ką nors sva­jo­ji, Nau­jų­jų me­tų tam lauk­ti ne­rei­kia – da­ryk čia

„Svarbiausia, kad lėkdami ir bėgdami visi sustojame, kad artimiausi žmonės susirenka pabūti kartu, o dovanos – tiesiog nuostabi tradicija ir proga palepinti artimuosius“, – sakė Dalia.

NUOT­RAU­KOS: MO­NI­KA RE­MEI­KY­TĖ STI­LIUS: GRE­TA ŽVINK­LY­TĖ STI­LIS­TĖS ASIS­TEN­TĖ: LU­KA SUP­RA­NA­VI­ČI­ŪTĖ MA­KIA­ŽAS: SE­DA LO­PE­TAI­TIE­NĖ ŠU­KUO­SE­NA: AN­ŽE­LI­KA WOJC ED­VI­NO IR DA­LIOS DRA­BU­ŽIAI: AG­NĖ KUZ­MIC­KAI­TĖ PA­PUO­ŠA­LAI: „LAU­RA AN­TIQUE JE­WEL­LE­RY“