Stilius

2024 m. sausio 11– 17

Nr. 2

Legendinis žurnalas

JUSTUI VONŽODUI kūrybos sparnus užaugino sapnai NORVEGIJOS SOSTO ĮPĖDINIO santuokos išbandymai AUKSINIAI GAUBLIAI pradėjo trofėjų medžioklę

Kaina TIK

1,79 Eur

AUGUSTA ZUOKĖ: „Artūras – viena priežasčių,

kodėl aš taip ramiai laukiu kūdikio“

At­v i­rai

-6-

MO­TI­NYS­TĘ pa­si­tin­ka ra­miai, nes šalia – mylintis vyras

Nors už lan­go pū­ga pie­šė snie­go gė­les, mū­sų po­kal­bis su Augus­ta Zuo­ke (37 m.), smui­ki­nin­ke, NI­KO an­samb­lio kon­cert­meis­te­re, kve­pė­jo pa­va­sa­riu. Kai jos ir Ar­ tū­ro Zuo­ko (55 m.), bu­vu­sio Vil­niaus me­ro, šei­mo­je krykš­taus vai­ku­tis. Augus­tai – pir­ma­gi­mis. Ko­kios jos die­nos šian­dien, kai po šir­di­mi – dar ma­žas ste­buk­lė­lis?

Lai­ma LA­VAS­TE

T

ur­būt jo­kiai ma­mai ne­si­no­ ri vie­šai kal­bė­ti apie kū­di­ kė­lį, tik pra­de­dan­tį sa­vo gy­ ve­ni­mą įs­čio­se. No­ri­si leis­ti jam ra­miai aug­ti. Bet Augus­ tai ten­ka, ir tai yra ta kai­na, ku­rią mo­ka už ži­no­mu­mą. Sa­vo vy­ro, sa­vo pa­čios. „To­kia kai­na nė­ra la­bai ma­lo­ni. Lauk­tis vai­ku­čio – la­bai in­ty­mus po­ty­ris, ku­rie tai yra pa­ty­rę, vis­ką sup­ran­ta. Tik­rai dar ne­ no­rė­čiau apie tai kal­bė­ti. Ypač su žmo­nė­ mis, ku­rie ma­nęs ir ne­la­bai pa­žįs­ta. Ne­si­ no­ri pa­tir­ti jo­kios nei­gia­mos ener­gi­jos. Bet sup­ran­tu, kad tu­riu. Man pa­čiai iš tie­sų vis­ kas at­ro­do kaip ste­buk­las“, – sa­ko A.Zuo­kė.

Jos mo­čiu­tė Kot­ry­na Leo­ka­di­ja Ju­ sio­nie­nė 50 me­tų dir­bo An­ta­kal­nio kli­ ni­ko­se vy­riau­sią­ja neo­na­to­lo­ge – nau­ja­ gi­mių gy­dy­to­ja. „To­kie gy­dy­to­jai va­di­na­mi aukš­to­jo pi­ lo­ta­žo meist­rais me­di­ci­no­je. Ji įk­ūrė Lie­tu­ vo­je pir­mą­jį neiš­ne­šio­tų nau­ja­gi­mių sky­rių, at­ve­žė rei­ka­lin­gą apa­ra­tū­rą anais lai­kais net iš už­sie­nio. Mo­čiu­tė yra sa­kiu­si, kad nėš­ tu­mas – tai lyg sė­dė­ji­mas ant ug­ni­kal­nio.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks. Vie­ną die­ną vis­kas to­bu­la, ki­tą die­ną vis­kas ap­si­ver­čia.

Ir at­virkš­čiai. To­dėl ne­si­no­ri daug kal­bė­ ti, žais­ti su li­ki­mu, ir dė­ko­ju už kiek­vie­ną die­ną, kad ji pui­ki“, – pri­si­pa­žįs­ta Augus­ta.

– Tur­būt taip bū­na vi­sa­da – kai su­si­ tuo­kia po­ra, vi­si ap­lin­ki­niai jau ima lauk­ ti jų vai­ku­čio. Ypač tur­būt toks ra­gi­ni­mas daž­nas bu­vo jums, nes dar ne­bu­vo­te sū­ pa­vu­si kū­di­kio. Pa­ty­rė­te to­kį sa­vo­tiš­ką spau­di­mą – rei­kia jums bend­ro kū­di­kio.

– To­kio spau­di­mo ne­bu­vo, bet pa­lin­ kė­ji­mų iš ar­ti­miau­sių, my­lin­čių žmo­nių gir­dė­jo­me. Nie­ka­da to nes­ku­bi­no­me, spe­ cia­liai nep­la­na­vo­me. Bet no­ras tu­rė­ti kū­ di­kį tik­rai bu­vo.

Mes tuo­kė­mės Si­ci­li­jo­je baž­ny­čio­je.

Mus su­tuo­kė ita­las ku­ni­gas, la­bai ge­ras ma­no bi­čiu­lis. Prieš tai lan­kė­me Lie­tu­ vo­je pa­ruo­šia­muo­sius kur­sus ir bend­ra­ vo­me su tuo ku­ni­gu. Jei tuo­kie­si baž­ny­ čio­je, vai­kų klau­si­mas iš­ky­la. Ne­ga­li bū­ti nu­si­tei­kęs prieš šei­mos pa­di­dė­ji­mą, vai­ ku­čio gi­mi­mą. Ir to­kia nuos­ta­ta mums su Ar­tū­ru bu­vo ar­ti­ma. Aiš­ku, Ar­tū­ras tu­ri 3 nuos­ta­bius vai­kus, bet no­rė­jo, kad ir mū­sų šei­ma pa­tir­tų kū­di­kio gi­mi­mo džiaugs­mą.

tai?!“ Tas va­ka­ras mums bu­vo ir džiu­gus, ir links­mas. Atš­ven­tė­me na­mie dvie­se, su gra­žio­mis min­ti­mis. Bu­vo la­bai ge­ra.

Bet, ki­ta ver­tus, ne­lei­do­me sau per daug krykš­tau­ti, nes tie pir­mi mė­ne­siai bū­na dar ne­ra­mūs. Nes­ku­bė­jo­me ir su ar­ti­mai­siais iš­kart ta nau­jie­na da­lin­tis. Tik po pir­mų­jų ult­ra­gar­so ty­ri­mų, kai pa­ma­tė­me tą augan­ tį grū­de­lį, pra­dė­jo­me at­vi­riau džiaug­tis.

– Ar esa­te iš tų tė­vų, ku­rie iš­kart puo­la įren­gi­nė­ti vai­ku­čio kam­ba­rį, apk­rau­na jį meš­ku­čiais, zui­ku­čiais, mie­lais žais­lais?

Jū­sų bu­te tik trys kam­ba­riai. Kur įkur­ din­si­te sa­vo vai­ku­tį? Teks at­si­sa­ky­ti dar­ bo ir jū­sų re­pe­ti­ci­jų kam­ba­rio?

Va­di­na­si, atė­jo lai­kas man tap­ti ma­ma. Priė­miau tai kaip di­džiu­lę likimo do­va­ną. Priė­miau su at­sa­ko­my­be, rū­pes­čiu, taip pat su ge­riau­sio­mis min­ti­mis.

Augus­ta Zuo­kė

– Ir va­sa­ros pa­bai­go­je ši džiu­gi ži­nia.

Kaip ją su­ti­ko­te? Ir kaip jūs su­rea­ga­vo­ te pa­ti? Gal 20-me­tė ma­ma su­rea­guo­tų vie­naip. Jūs – jau bran­dus žmo­gus, gal pa­ju­to­te ne tik džiaugs­mą, bet ir di­des­nę at­sa­ko­my­bę už be­si­bel­džian­čią gy­vy­bę?

– Pui­kiai pri­si­me­nu tą die­ną. Ma­no reak­ci­ja bu­vo la­bai ra­mi. Va­di­na­si, atė­jo lai­kas man tap­ti ma­ma. Priė­miau tai kaip di­džiu­lę do­va­ną, su at­sa­ko­my­be, rū­pes­ čiu, su ge­riau­sio­mis min­ti­mis. Ne­ma­žai juk yra po­rų, ku­rioms sun­ku su­si­lauk­ ti kū­di­kio. Mums taip pa­si­se­kė. Ar­tū­ras su­vai­di­no ne­va nus­te­bu­sį. „Ką, taip grei­

-7-

– Taip. Bet mes vi­sa­da gal­vo­jo­me, kad jei gim­tų vai­ku­tis, tas kam­ba­rys bū­tų jo.

Taip ir bus. Smui­kas nė­ra di­de­lis inst­ru­ men­tas, aš ga­liu griež­ti ir vo­nios kam­ba­ ry­je, tai mu­zi­kan­tai daž­nai ir da­ro ieš­ko­ da­mi ra­maus kam­po.

– Jū­sų pro­fe­si­ja la­bai dė­kin­ga ir kū­ di­kiui. Juk sa­ko­ma, kad vai­ku­t is dar įs­ čio­se gir­di ne tik ma­mos šir­dies pla­ki­ mą, bet ir mu­zi­ką.

– Taip, gir­di ir gi­mę at­pa­žįs­ta tuos pa­ čius gar­sus. Vai­ku­tis gau­na ir šiek tiek stre­ so, nes vis dar in­ten­sy­viai kon­cer­tuo­ju.

Pa­ž in­t is

KŪ­RY­BOS SPAR­ N US užau­gi­no sap­nai Ek­lek­tiš­kas rea­ly­bės sap­nas – taip sa­vo kū­ry­bą api­bū­di­na jau­na­sis me­ni­nin­kas Jus­tas Von­žo­das (25 m.). Ir iš tie­ sų kū­rė­jo ran­kų su­kur­ti dra­bu­žiai ir pa­puo­ša­lai pri­me­na fan­ta­zi­ją, ku­rio­je pi­na­si kla­si­ka, mo­der­nu­mas, vy­riš­ku­ mas, mo­te­riš­ku­mas, tik­ro­vė ir jos di­de­ny­bė ro­man­ti­ka.

- 10 -

S

Ag­nė MA­ČIU­LY ­TĖ

a­vo ta­len­tą nuo ma­žų die­nų J.Von­ žo­das šli­fa­vo Kau­no dai­lės mo­kyk­ lo­se, vė­liau Lon­do­ne, kur krim­to dra­bu­žių di­zai­no moks­lus, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Vis dėl­to po­lė­ kis kur­ti jį pir­mą kar­tą ap­lan­kė ne moks­lo įs­tai­go­se, o na­mie. Me­ni­nin­kas augo ap­sup­ tas gro­žio – tik­rų tik­riau­sių rau­do­na spal­va žyb­sin­čių ru­bi­nų ir miš­ko sa­ma­nas pri­me­ nan­čių sma­rag­dų. Tie­sa, ke­le­tą bran­gak­me­ nių su sa­vi­mi Jus­tas ne­šio­ja­si iki šiol. Tai – jo ma­mos jam per­duo­tos re­lik­vi­jos. Šian­dien di­zai­ne­ris pris­ta­to jau ne pir­ mą ko­lek­ci­ją skam­biu var­du „Mo­der­nus Den­dis“. Kaip ir bū­din­ga kont­ras­tų mė­ gė­jui, nau­jau­siuo­se jo dar­buo­se šiuo­lai­ ki­niai dra­bu­žiai ir pa­puo­ša­lai tar­si pers­ melk­ti praei­ties dva­sios. „Den­dis – so­cia­li­nis ir kul­tū­ri­nis XIX am­žiaus ti­pa­žas, ypač be­si­rū­pi­nan­tis sa­ vo iš­vaiz­da, el­ge­siu, kal­bos ma­nie­ra. Ko­ lek­ci­jo­je, ku­ri pa­va­din­ta to­kiu pat var­du kaip ir 2018-aisiais ma­no su­kur­ti dar­bai, svars­tau, kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti den­dis šiais lai­kais. Be to, no­riu įk­vėp­ti Lie­tu­vos vy­ rus kar­tais ne­pa­bi­jo­ti at­si­dur­ti dė­me­sio cent­re“, – pa­sa­ko­jo J.Von­žo­das, ku­rio kū­ ry­bo­je, kaip ir gy­ve­ni­me, ne­lie­ka ne­pas­ te­bė­tos net ma­žiau­sios de­ta­lės.

– Jū­sų tė­t is – ju­ve­ly­ras, ma­ma taip pat su­ko­si me­no pa­sau­ly­je. Įdo­mu, kaip at­ro­dė jū­sų vai­k ys­tė?

– Esu dė­kin­gas abiem tė­vams ne tik už lais­vę, ku­rią man su­tei­kė nuo ma­žų die­nų, bet ir ga­li­my­bes, žmo­nes, pa­žin­ tis su įvai­riais kū­rė­jais. Po­kal­biai su jais ir jų veik­la, ku­rią ga­lė­jau ste­bė­ti iš ar­ti, ir pa­gar­ba man, ma­žam žmo­gui, no­rin­čiam suk­tis šia­me pa­sau­ly­je, da­vė la­bai daug.

Tė­tis ir jo pro­fe­si­ja pa­da­rė di­de­lę įta­ ką ma­no kū­ry­bi­nei rai­dai, jo dė­ka nuo vai­kys­tės ma­čiau, kaip ir iš ko ku­ria­mi pa­puo­ša­lai. Am­ži­na­til­sį ma­ma taip pat bu­vo gro­žio pa­sau­lio ats­to­vė – pir­mie­ji ada­tos dygs­niai ir pri­si­lie­ti­mai prie me­ džia­gų įvy­ko jai esant ša­lia.

Pag­rin­di­nė ver­ty­bė, ku­rią ji per­da­vė man, yra ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir sa­vo po­ten­cia­ lu. Ma­ma daž­nai kar­to­da­vo: „Jus­tai, sva­jok at­sar­giai, nes sva­jo­nės mėgs­ta pil­dy­tis.“ Nie­kuo­met tuo nea­be­jo­jau, lai­ko­tar­pis, kai ji bu­vo ša­lia, – vie­nas ty­riau­sių ma­no

gy­ve­ni­me. Iš tie­sų šia te­ma vie­šai kal­bu at­sar­giai. Tai skau­di, bet kar­tu ir ak­tua­li te­ma, nes vie­no ar abie­jų tė­vų ne­tek­tis tik­rai sud­re­bi­na vai­ko sie­lą iš pag­rin­dų.

Esu lin­kęs ti­kė­ti, kad vi­sos tė­vų su­teik­ tos ži­nios, ši­lu­ma ir idė­jos eg­zis­tuo­ja su ma­ni­mi kas­die­ny­bė­je, ypač kū­ry­bo­je.

Juk žmo­gus gy­vas tol, kol jį at­si­me­na­me.

– Esa­te iš Kau­no. Daž­nam su me­niš­ku­ mu, lais­vu­mu sie­ja­si Vil­niaus mies­tas, ta­ čiau pa­na­šu, kad Kau­nas iš­gy­ve­na sa­vo­ tiš­ką kul­tū­ri­nį at­gi­mi­mą. Ar taip ir yra?

– Nes­kirs­tau Lie­tu­vos mies­tų pa­gal me­niš­ku­mą ar lais­vę. Šių die­nų kon­teks­ te tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie ša­lių, o ne mies­tų skir­tu­mus, gal­būt iš es­mės dia­lo­gą plė­to­ti apie konk­re­čius kū­rė­jus. Ar Pa­ry­žius ski­ ria­si nuo Lon­do­no, Niu­jor­kas nuo To­ki­jo?

Taip, juk mies­tus vei­kia skir­tin­gų kul­tū­ rų veiks­niai, es­te­ti­ka, ku­rią dik­tuo­ja is­to­ ri­niai įvy­kiai ir pats so­ciu­mas. Ta­čiau ver­ tė­tų ne­pa­mirš­ti glo­ba­li­za­ci­jos pa­da­ri­nių, mies­tų gy­ven­to­jų asi­mi­lia­ci­jos.

to, priim­ti sa­vo jaut­ru­mą ga­li tik emo­ciš­ kai stip­rus ir bran­dus žmo­gus.

Apsk­ri­tai ma­nau, kad bu­vi­mas em­pa­tiš­ kam ir pa­žei­džia­mam yra vie­nin­te­lis bū­das nu­gy­ven­ti mums skir­tą lai­ką šio­je Že­mė­je.

Ar yra te­kę iš­gy­ven­ti sun­kių aki­mir­kų? Ži­no­ma, ma­nau, kiek­vie­nas daž­nai tai pa­ ti­ria. Bet li­ūde­sio aki­mir­ko­mis iš­mo­kau sa­ vęs pak­laus­ti: „O kas ga­lė­tų bū­ti ki­taip?“ – Ne­re­tai kū­rė­jai ren­ka­si vie­ną kū­ ry­bos sri­t į, o jūs ku­r ia­te ir dra­bu­ž ius, ir ak­se­sua­r us, ir pa­puo­ša­lus. Kaip pla­ nuo­ja­te kū­r y­bos lai­ką? Vis­ką stra­te­guo­ ja­te, vie­ną eta­pą ski­r ia­te ap­da­rams, ki­ tą – ak ­se­sua­rams kur­t i, jū ­sų kū­r y­bos pro­ce­są le­mia už­sa­k y ­mai, o gal vi­siš­ kai pa­si­duo­da­te įk­vė­pi­mui?

– Ma­no ku­ria­mas pro­duk­tas yra is­to­ri­ ja, pil­na žmo­nių, pa­tir­čių, ke­lio­nių, in­ter­ je­ro de­ta­lių, pa­tie­ka­lų ir svai­gių aro­ma­tų, mu­zi­kos ir aist­ros. Dra­bu­žiai ir pa­puo­ša­ lai nuo šios is­to­ri­jos neat­sie­ja­mi, jie yra ma­no ko­mu­ni­ka­ci­jos su ki­tais prie­mo­nė.

Su ma­lo­nu­mu kur­čiau gar­de­ro­bą ma­dos iko­nai Ma­ri­jai An­tua­ne­tei, bet pa­tys sup­ran­ta­te, kad tai galėtų įvyk­ti ne­bent sap­nuo­jant.

Jus­tas Von­žo­das

Kau­nas tu­ri ir vi­sa­da tu­rės ypa­tin­gą vie­tą ma­no šir­dy­je ir pri­si­mi­ni­muo­se.

Sma­gu ma­ty­ti mies­tą be­si­kei­čian­tį į ge­ rą­ją pu­sę. Jei­gu tai vyks­ta, va­di­na­si, pak­ lau­sa ir po­rei­kis keis­tis eg­zis­tuo­ja.

– Me­no žmo­nės pap­ras­tai pa­si­ž y­mi di­de­liu jaut­r u­mu. Pas­ta­ra­sis daž­niau­ siai yra do­va­na, ta­č iau vai­kys­tės, bren­ di­mo lai­ko­tar­piu di­de­lis jaut­r u­mas tik­ rai ga­li ap­sun­kin­t i gy­ve­ni­mą. Ar dėl to te­ko iš­g y­ven­t i sun­kių aki­mir­kų?

– Jaut­ru­mas yra svar­bus kiek­vie­nam me­ni­nin­kui, nes lei­džia pa­jus­ti ir iš­reikš­ ti gi­lu­mi­nį su­vo­ki­mą bei emo­ci­nį ry­šį su pa­sau­liu. Tai svar­bu tiek kū­ry­bi­niam pro­ ce­sui, tiek ga­lu­ti­niam me­no kū­ri­nio po­vei­ kiui audi­to­ri­jai.

Jaut­ru­mas – do­va­na, ku­rią prii­ma ne kiek­vie­nas in­di­vi­das, bet tas, ku­riam jį priim­ti pa­vyks­ta, tu­ri di­de­lę ga­lią, nes jaut­ru­mas lei­džia mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti. Be

- 11 -

Kū­ry­ba vyks­ta na­tū­ra­liai, iš po­rei­kio, ką no­riu tuo me­tu pa­sa­ky­ti, nuo ko ga­li pra­ si­dė­ti dia­lo­gas su audi­to­ri­ja. Jei šiuo me­ tu esu pa­si­nė­ręs į, tar­ki­me, Fran­cio Ba­co­ no ta­py­bą, gal­būt rink­siuo­si šio ta­py­to­jo ko­lo­ri­tą ats­pin­din­čius audi­nius ar kris­ta­ lus. Gal­būt pa­ju­siu, kad prie šių de­ri­nių tik­tų dar ir ma­ha­ra­džų įk­vėp­tas vė­ri­nys.

Bū­tent tai ir yra ma­no ek­lek­tiš­ka kū­ry­ bos vi­zi­ja. Vie­nas me­to­das pa­pil­do ki­tą, vyks­ta si­ner­gi­ja.

– Ar tu­r i­te pa­mėg­t ų me­d žia­g ų, iš ku­ rių la­biau­siai pa­t in­ka si­ūti dra­bu­ž ius, kur­t i pa­puo­ša­lus?

– Nes­var­bu, ar tai bū­tų kris­ta­lais ink­ rus­tuo­ti aus­ka­rai, ar tūks­tan­čiais stik­ lo ka­ro­liu­kų siu­vi­nė­tas ita­liš­ko audi­nio švar­kas – vi­si šie ob­jek­tai pir­miau­sia at­ si­ran­da bal­ta­me po­pie­riaus la­pe.

Ti­kiu, kad pras­mė sly­pi ke­lio­nė­je, o ne tiks­le, tad prieš kirp­da­mas šil­ką ar vi­

Už kadro

Pi­ni­gai – mylimos žmo­nos

IDĖJOMS IR SVAJONĖMS Ren­gi­nių gru­pės „Re­Kū­rai“ įk­ūrė­jas, dės­ty­to­jas, tink­la­lai­dės „Ka­man­ti­nė­ji­mai. Apie kū­rė­jus ir vei­kė­jus“ kū­rė­jas ir ve­dė­jas, kon­fe­ren­ci­jos „Re­vo­lu­tion“ ren­gė­jas – Auri­ mo Ka­man­taus­ko (44 m.) dar­bus bū­tų ga­li­ma var­din­ti ir var­din­ti. „Vis­kas, ką da­ rau, yra dėl to, kad žmo­na bū­tų lai­min­ga“, – sa­kė gy­ve­ni­mu be­si­mė­gau­jan­tis vy­ras.

P

Lau­ra BUL­VY­DĖ

ak­lau­sius, kiek vis­ko vei­kia šis sti­lin­gas vy­ras, at­ro­dy­tų, kad jis su­ka­si kaip vo­ve­rė ra­te. Ta­čiau čia pat jis pa­ti­ki­na, kad ko­ne vi­ sų jo pro­jek­tų va­ro­mo­ji jė­ga – no­ras da­lin­tis. Iš ren­gi­nių kū­ri­mo, jų or­ga­ ni­za­vi­mo ir re­ži­sa­vi­mo atė­jo ir įk­vė­pi­mas tap­ti dės­ty­to­ju – da­lin­tis jau įgy­ta pa­tir­ti­mi.

No­ras da­lin­tis pa­tir­ti­mi pe­rė­jo ir į tink­ la­lai­dę „Ka­man­ti­nė­ji­mai. Apie kū­rė­jus ir vei­kė­jus“, ku­rio­je A.Ka­man­taus­kas ka­ man­ti­nė­ja įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nes. Ar tai mo­ky­to­jas, ar vi­rė­jas, ar di­zai­ne­ris, ar me­ni­nin­kas – jam įdo­mūs vi­si.

Troš­ki­mas pa­siek­ti, kad evo­liu­cio­nuo­tu­ me kar­tu su kū­ry­bi­niais spren­di­mais, pas­ ka­ti­no jį su­reng­ti „Re­vo­lu­tion“ – di­džiau­sią pa­sau­ly­je ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rių su­va­žia­vi­ mą, ku­ris pir­mą­kart įvy­ko pernai pa­va­sa­rį. „Jau lau­kiu ant­ro­sios kon­fe­ren­ci­jos, ku­ ri taip pat evo­liu­cio­nuo­ja ir keis for­mą, kad bū­tų ar­čiau žmo­nių ir kad ren­gi­nys bū­tų priei­na­mas vi­siems – ne tik tiems, ku­rie dir­ ba ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo sek­to­riu­je. Lek­ to­riai iš už­sie­nio ir mū­sų ša­lies čia da­li­ja­si sa­vo si­tua­ci­jų ana­li­zė­mis, pa­tir­ti­mi ir ten­ den­ci­jo­mis, kad mes ga­lė­tu­me kur­ti gra­ žes­nius, tva­res­nius, pras­min­ges­nius ren­ gi­nius“, – kal­bė­jo A.Ka­man­taus­kas.

Auri­mo die­na – nes­var­bu, ar tai sa­ vait­ga­lis, ar dar­bo die­na, – pra­si­de­da la­ bai anks­ti. Tai lai­kas, ku­rį jis pra­lei­džia su ket­ve­riais me­tais vy­res­ne žmo­na Dia­ na, kol pa­bun­da ir į mo­kyk­lą su­si­ruo­šia vai­kai – ke­tu­rio­lik­me­tė Ba­zi­lė, še­šio­li­kos Be­ne­dik­tas bei de­vy­nio­lik­me­tė Ug­nė. Be­ ne la­biau­siai jo lau­kia­mos die­nos – ant­ ra­die­nis ir ket­vir­ta­die­nis, kai me­ta vi­sus dar­bus, kad ir ko­kie svar­būs jie bū­tų, ir

va­žiuo­ja iš­sik­rau­ti – pa­žais­ti bad­min­to­no.

Sa­vait­ga­liais įp­ras­tai vy­ras dir­ba ren­ gi­niuo­se – yra tas, ku­ris pir­mas atei­na į ren­gi­nį ir pas­ku­ti­nis iš jo iš­vyks­ta. Tai vi­ sai ne­reiš­kia, kad jis ne­pa­si­ti­ki sa­vo ko­ man­da, mat bū­ti ren­gi­niuo­se jam ge­ra, o iš­vy­kus pas­ku­ti­niam klien­tui va­do­vas tie­siog bend­rau­ja su ko­le­go­mis ir dar­ buo­to­jais – biu­re tam vis prit­rūks­ta lai­ko.

– Auri­mai, ko­kia bu­vo jū­sų vai­k ys­tė, ko­kio­je šei­mo­je užau­go­te?

– Gi­miau Rad­vi­liš­ky­je. Ma­no tė­vai bu­ vo kai­my­nai ir kla­sės drau­gai – tai man, vai­kui, tu­rė­jo la­bai daug ža­ve­sio, nes kai­

ir dės­ty­to­jai. Iš­mė­gi­nau ir leng­vą­ją at­le­ ti­ką, ir im­ty­nes, ir te­ni­są.

Ma­ma nu­ve­dė į spor­ti­nius šo­kius, 7 me­ tus šo­kau „Sū­ku­ry­je“. Ma­ma tur­būt tu­rė­jo di­des­nę įta­ką ne­gu tė­tis, nes tė­tis, aiš­ku, ty­liai sva­jo­jo, kad tap­čiau krep­ši­nin­ku. Į krep­ši­nį atė­jau tik me­tęs spor­ti­nius šo­kius ir ne­pa­da­ręs ten kar­je­ros – pra­dė­jau per vė­lai ir pro­fe­sio­na­liu krep­ši­nin­ku ne­ta­pau.

Aug­da­mas Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je ir tarp stu­den­tų ne­ti­kė­tai, bū­da­mas de­šim­ to­kas, pa­ma­čiau kvie­ti­mą į teat­rą, į spek­ tak­lį, po ku­rio bu­vo nau­jų ak­to­rių at­ran­ ka. Taip bu­vau priim­tas į teat­rą.

Teat­ras ma­ne su­ve­dė ir su žmo­na. Ji,

Turėjau privilegiją augti tarp studentų akademinėje bendruomenėje. Tai leido anksti subręsti, nes mane nuolat supo vyresni – įdomūs ir išsilavinę žmonės.

Auri­mas Ka­man­taus­kas

my­ni­niuo­se gre­ta esan­čiuo­se na­muo­se gy­ve­no ir vie­na mo­čiu­tė, ir ki­ta. Aš tai vie­nur val­gy­da­vau, nak­vo­da­vau, tai ki­tur.

Ten pra­leis­da­vau vi­sas atos­to­gas ir vi­ sa­da verk­da­vau, kai rei­kė­da­vo iš­va­žiuo­ ti pas tė­vus į Kau­ną ir grįž­ti į moks­lus.

Tė­tis bu­vo tuo­me­ti­nio Kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to ab­sol­ven­tas ir Že­mės ūkio uni­ver­ si­te­te dės­tė kū­no kul­tū­rą, tre­ni­ra­vo mer­gi­ nų krep­ši­nio ko­man­dą. Tu­rė­jau pri­vi­le­gi­ją aug­ti tarp stu­den­tų aka­de­mi­nė­je bend­ruo­ me­nė­je. Tai lei­do anks­ti sub­ręs­ti, nes nuo­ lat su­po vy­res­ni, iš­si­la­vi­nę žmo­nės.

Gy­ve­no­me dės­ty­to­jų bend­ra­bu­ty­je, to­ dėl tu­rė­jau uni­ka­lią ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti ab­so­liu­čiai vi­sas spor­to ša­kas – tė­čio ko­ le­gos bu­vo įvai­rių spor­to ša­kų tre­ne­riai

- 16 -

at­va­žia­vu­si stu­di­juo­ti eko­no­mi­kos, taip pat atė­jo į at­ran­ką ir iš kar­to kri­to man į akį. Ga­vo­me pje­sę, kur su­vai­di­no­me pag­ rin­di­nius vaid­me­nis, mei­lės is­to­ri­ją, ir ta is­to­ri­ja tę­sia­si jau dau­giau nei 20 me­tų.

– Tas teat­ras at­ve­dė jus ir į ren­g i­nių vers­lą? Koks bu­vo jū­sų kar­je­ros ke­lias?

– Bai­giau teat­ro re­ži­sū­ros stu­di­jas Klai­ pė­dos uni­ver­si­te­te – esu pro­fe­sio­na­lus re­ži­ sie­rius. Vis dėl­to sa­vo ke­lią ra­dau ne iš­kart.

Bai­gus stu­di­jas man ne­si­se­kė ras­ti dar­bo pa­ gal iš­si­la­vi­ni­mą.

Iš­gy­ve­ni­mo pos­tū­mis nub­loš­kė ma­ne su žmo­na į Airi­ją pa­ra­gau­ti emig­ran­to duo­nos.

Ne­pa­ti­ko man Airi­jo­je, tai bu­vo tie­siog la­bai gra­ži ša­lis. Ten dir­bau ir auga­li­nin­kys­tės

TADO ČERNIAUSKO NUOTR.

Savaitgaliais įprastai vyras dirba renginiuose – yra tas, kuris pirmas ateina į renginį ir paskutinis iš jo išvyksta.

- 17 -

JI

Mo­z ai­k a

ne­si­kei­čia

„SCAN­PIX“ NUOTR.

Tai­syk­lin­ga akių pro­por­ ci­ja, ge­ri es­te­ti­nės chi­ rur­gi­jos spe­cia­lis­tai ir dar dau­giau dar­bo! Tai – JAV pop­mu­zi­kos žvaigž­dės Cher (77 m.) jau­nat­viš­ kos iš­vaiz­dos pas­lap­tis.

- 32 -

Cher 2013-aisiais.

A

t­li­kė­ja nie­ka­da nes­lė­pė sa­ vo plas­ti­nių ope­ra­ci­jų. Į aš­tun­tą­ją de­šim­tį įko­pu­si su­perž­vaigž­dė at­ro­do de­ šimt­me­čius jau­nes­nė. Ir ji vis ne­si­kei­čia!

Cher pui­kiai įval­dė me­ną iš­sau­go­ti jau­nat­viš­ką iš­vaiz­dą, bet, skir­tin­gai nei dau­ge­lis žvaigž­džių, ne­ko­re­ga­vo sa­vo iš­ vaiz­dos iki gro­tes­kiš­ku­mo.

To­dėl klau­si­mą „Ką ji da­rė?“ rei­kia tai­ sy­ti į „Ką ji da­rė tei­sin­gai?“ Vo­kie­ti­jos žur­na­lis­tai pap­ra­šė der­ma­ to­lo­gų ir plas­ti­nės bei es­te­ti­nės chi­rur­ gi­jos spe­cia­lis­tų įver­tin­ti Cher iš­vaiz­dą. „Ko­va su se­nė­ji­mu – bend­ra kon­cep­ ci­ja. Svar­bu, kad jau­nas Cher vei­das de­ra prie jos as­me­ny­bės: kaip vaikš­to, kal­ba, ko­ kie jos ju­de­siai, lai­ky­se­na, ener­gin­gu­mas.

Tai de­šimt­me­čių ho­lis­ti­nės – kū­no, pro­to, dva­sios, emo­ci­jų – rū­py­bos re­zul­ta­tas“, – tei­gia der­ma­to­lo­gas Tim­mas Go­lu­ke’as.

To­kios vei­do odos būk­lės, kai nė­ra jo­ kių smul­kių raukš­le­lių dėl sau­lės spin­du­ lių po­vei­kio, se­nat­vi­nių dė­mių, ne­ga­li­ma pa­siek­ti nei plas­ti­nė­mis ope­ra­ci­jo­mis, nei bo­tok­so in­jek­ci­jo­mis. „Tai gy­ve­ni­mo bū­do, tin­ka­mos vei­do prie­ži­ūros re­zul­ta­tas. Cher la­bai anks­ti

2021-aisiais.

2018-aisiais.

pra­dė­jo da­ry­ti plas­ti­nes ope­ra­ci­jas ir gro­ žio pro­ce­dū­ras, bet nie­ka­da per daug vie­ nu me­tu. Į skruos­tus su­leis­ta už­pil­dų, ku­ rie su­tei­kia vei­dui apim­ties, bet ne tiek, kad jis at­ro­dy­tų kaip pri­pūs­tas ba­lio­nas. Tai da­ ro­ma nuo­lat, bet lai­kan­tis pro­tin­gų nor­ mų“, – sa­ko der­ma­to­lo­gė Mi­riam Reh­bein.

Plas­ti­nės ir es­te­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­ cia­lis­tės Ca­ro­li­ne Kim nuo­mo­ne, Cher oda ne­pa­ty­rė kenks­min­go sau­lės ir al­ko­ ho­lio po­vei­kio. „At­li­kė­jos oda yra jau­nat­viš­kai stan­di, ir stangrinanti pro­ce­dū­ra bu­vo at­lie­ka­ ma daug kar­tų. To­kios kaip Cher V for­ mos vei­das su­ku­ria­mas at­li­kus jo ir kak­lo pa­kė­li­mo ope­ra­ci­ją ir (ar­ba) įdė­jus imp­ lan­tą į smak­rą“, – sa­ko C.Kim. An­ta­kiai bu­vo pa­kel­ti chi­rur­gi­niu bū­du, dėl to at­li­kė­jos žvilgs­nis žva­lus ir at­vi­ras.

Cher iš­vaiz­da – tai pro­fe­sio­na­lių gro­žio spe­cia­lis­tų ir at­li­kė­jos draus­mės re­zul­ta­ tas. Bet pir­miau­sia tai mo­ters, tu­rin­čios fi­nan­si­nę ir mąs­ty­mo lais­vę, pa­si­rin­ki­mas sen­ti taip, kaip ji ma­no esant tei­sin­ga.

Ar­ba, kaip sa­ko Cher, „net jei sa­vo krū­ tis per­kel­siu ant nu­ga­ros, tai – tik ma­ no rei­ka­las!“ Pa­ren­gė Ona KA­CĖ­NAI­TĖ

- 33 -