26
LIVERPOOL laikraštis #26 lapkritis 2010 tiražas 500 liverpool.lt
#26
Ruduo FOALS Akustinis antradienis GRIM CITY Nauji albumai LIVE CAMP!
p. 1
#26
REDAKCIJOS ŽODIS Paimi lapą. Gali spalvotą ar baltą kaip sniegas. Lenki per pusę – atlenki, lenki įstrižai – atlenki, vėl į kitą pusę, vėl įstrižai – atlenki. Darai kvadratą su „burna“; lenki kraštelius link centro ir suformuoji „lapę“. Atlenki. Keli kraštelius į višų ir gauni valtelę; dukart. Kojelių kraštelius lenkiam į vidų, o taip; keturis kartus. Dabar atsargiai, prilaikant kojeles, lenkiam į viršų – čia bus snapas; kita pusė – uodega. Valio! Praskleisk sparnus. Dėk į voką ir siųsk
PRISIJUNK PRIE ALTERNATIVE INDIE ROCK BRITPOP BENDRUOMENĖS
P.d. 1040 LT-01004, Vilnius CP Lietuva Arba savo draugui. Taikos!
Redakcija: redaktorės: Gintarė, Jurga tel. 868794039 news@liverpool.lt straipsniai: AnnaMaria, Vaiginta, Lidija, Janina, Kamilė, Marija, Evaldas, Gailė, Simona dizainas: Gailė design@liverpool.lt muzika: music@liverpool.lt Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. tiražas 500 Visos teisės saugomos.
p. 2
liverpool.lt
#26
Banguojam rudeniu Tekstas: KAMILĖ Rudens vakaro spinduliai pjausto pilkus dangaus plotus įkypomis juostomis. Netgi labai simetriškai. Pro šalį bėga nusirenginėjantys medžiai ir begalė autostradą nuo teroristų – briedžių – ginančios tvoros stulpelių. Retkarčiais po lauką pabyra avinėlių: aplipusių nuosavomis spiromis ir dreduotų, bet vis tiek mielų – tomis nieko protinga nepasakančiomis fizionomijomis („Interruptions“). Panašius vaizdus pro traukinio langą turbūt stebėjo BEACH HOUSE, kurdami savąjį singlą Norvegijai. Dar kalnų daug matė. O gal tik kalnus. Aš čia ir dabar surengiau ROGUE WAVE perklausą. Lūkesčius kol kas pateisina. Primena OK GO, THE BEATLES, THE SHINS. Ir OREN LAVIE. Daug vardų, o šie vis maišosi ir lipdosi vienas su kitu, rūšiuoja ir grupuoja naujai girdimas dainas prie jau girdėtų – pamėgtų ar nurašytų (šios antro šanso jau negaus). Mintyse vis perstumdau fonoteką, bandau rasti vietos naujai muzikai ir su ja ateisiančioms mintims. Dainos labai skirtingai suskamba, kai jų tikrai klausaisi („Postage Stamp World“). Kai jos yra daugiau negu tik fonas triukšmingoje gatvėje ar maigant kompiuterio klavišus eilinį darbadienį. Staiga dainos ima kažką reikšti ir sakyti. Kaip tie oro balionai, puošę Vilnių visą vasarą. O tu akis pakėlei ir jais susižavėjai jau jiems uždarinėjant sezoną. Iki kitos šilumos... Staiga lyriškesnės dainos iškrapšto ašarą („Perfect“), o tu net nežinai, į kieno sąskaitą tą ašarą įrašyti. Rudens, matyt. Taip jau priimta, kai reikia dairytis brangių kuo didesnių megztų apdarų ir dar brangesnių batų su kailiu. Bet ašaros ilgai nebyra („Lake Michigan“). Pakaks lietaus. Ruduo.
Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com
p. 3
#26
FOALS
Tekstas: LIDIJA Į FOALS koncertą nuėjom spontaniškai, nusipirkę bilietus likus dviem dienoms iki pačio pasirodymo. Ką žinojau apie juos? Penki vaikinukai iš Oksfordo. Išleido du albumus, vieną – gerą, kitą – labai gerą. Jų pirmas albumas „Antidotes“ pakilo į trečią Jungtinės Karalystės albumų topo eilutę. Ir čia, tikriausiai, viskas. Nors ne, dar daug girdėjau apie tai, kad jie labai, LABAI gerai groja gyvai, bet beveik nekreipiau į tai dėmesio, nes galvojau, kad po MUSE, THE KOOKS ir KINGS OF LEON gyvų pasirodymų mane mažai kas gali nustebint. Bet... Nors geriau apie viską iš eilės. Prie „HMV Picture House“ ateinam pusę septynių. Ir iškart jaučiam didelę koncentraciją vokalisto brolių dvynių – vaikinų su siaurais džinsais ir languotais marškinėliais. Durys atsidaro septintą valandą, tačiau prie pačio pastato jau visai didelė eilė. Atsistojom, prisirašėm prie FOALS mailing list, gavom atvirukų ir ženkliukų su naujo singlo „Blue Blood“ viršeliu ir pagaliau eilė pradeda judėti, patenkam į vidų ir einam prie scenos. Man beveik iškart pasisekė prasistumt į pirmą eilę ir dėl to vėliau dėkosiu Dievui ne vieną kartą. O kol kas prasideda laukimas. Ir jau po pusės valandos paaiškėjo didžiausia organizatorių klaida – pakviesti dvi apšildančias grupes. Į sceną išeina pirmoji iš jų ir pirmą ir paskutinį kartą per vakarą patiriu nemalonų šoką. PET MOON labai nori būti panašūs į dabar madingus HURTS, bet jiems tikrai nekaip sekasi. Ir „nori būti panašūs“ tikrai ne tušti žodžiai – sutampa beveik viskas, pradedant muzikos stiliumi ir baigiant vokalisto šukuosena. Jie pagroja penkias dainas ir užleidžia sceną antrajai grupei šįvakar – TORO Y MOI, kurie groja daug malonesnį ausiai disco-pop, ir, nors jie grojo ilgiau už PET MOON, laikas bėga daug greičiau. Tačiau maždaug po pusės valandos baigiasi jų pasirodymas ir minia pradeda vis garsiau ir garsiau skanduoti „Fo-als! Fo-als!“. Ir pagaliau išeina JIE. Savo pasirodymą FOALS pradeda tuo pačiu naujuoju singlu „Blue Blood“ ir žodžiais „We’re glad to be back“. O toliau... aš net nežinau, kaip apibūdinti tai, ką FOALS darė su publika beveik dvi koncerto valandas. Kaip ten sakoma? „Ištaškė nesveikai“? Visas savo dainas gyvai jie groja daug greičiau negu įrašuose, o Yannis Philippakis dainuoja taip ekspresyviai, kad tiesiog neįmanoma nešokt. Po „Blue Blood“ skamba „Olympic Airwaves“ ir „Total Life Forever“, o ketvirtoji daina yra visiems gerai žinoma „Cassius“, pagal kurią publika kaip reikiant šėlo ir už mano nugaros žmonės šokinėjo bei stumdėsi taip smarkiai, kad labai pasidžiaugiau, jog nesu antroj, trečioj ar ketp. 4
virtoj eilėj. Na, ir, aišku, rėkt „Cassius it’s over! You’re second best“ garsiau už vokalistą visiems buvo tiesiog garbės reikalas. Ramiau klausausi „Balloons“ ir pagaliau išgirstu vieną iš tų dainų, dėl kurių iš esmės čia ir atėjau – „Miami“. Yannis pristato ją kaip „This is a song about having a bad time on the beach. Well, actually, a really, really bad time“ ir visi kartu traukiam „Would you be there, be there, be there for me?“. Toliau... toliau sunku prisimint kažką. „After Glow“, „What Remains“, „Two Trees“ ir mano nauja mėgstamiausia FOALS daina – „Red Socks Pugie“, pereinanti į „Electric Bloom“, kuri trunka daug ilgiau negu turėtų, nes vokalistas užlipęs ant didelių kolonėlių mėtė į šėlstančią minią būgnų lazdeles. Tai buvo pagrindinės dalies pabaiga, tačiau, aišku, publika išprašo dar trijų dainų. Visos trys – iš pirmojo albumo ir labai malonia staigmena visiems tapo „Hummer“, kurios grupė gyvai negrojo jau pakankamai ilgai. Koncerto vinis – „Two Steps, Twice“ ir antrasis Yannio reidas į publiką. Jis vėl užlipa ant kolonėlių. Po to bėga į balkoną. Atsistoja ant pačio jo krašto. Salė skanduoja žodžius „That’s two step, two step, one step“. Aaaah. Labai norisi, kad ši daina tęstųsi dar ilgai, tačiau po kelių minučių Yannis grįžta į sceną. Paskutiniai akordai. Viskas. Tikriausiai dabar turėčiau parašyt kokią nors išvadą, tačiau net nežinau, ką galima pasakyti, išskyrus tai, kad FOALS sužavėjo mane būtent savo gyvu pasirodymu ir ta energija, kurią jie atidavė savo klausytojams. Už ką jiems ir ačiū. Šiuo metu man atrodo, kad šitas koncertas bus geriausias per visus metus, tačiau nesakysiu kol kas taip drąsiai, nes lapkričio 27 d. manęs dar laukia INTERPOL. O dabar aš vėl įjungsiu „Two Steps, Twice“ ir pabandysiu prisimint tą jausmą, kai dainuoji mėgstamą dainą kartu su daug daug žmonių.
Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com
. MUZIKOS KILME
#26
Tekstas: VAIGINTA Kaip ir kodėl atsirado muzika šiame nuostabiame pasaulyje, kuris be jos nebūtų toks nuostabus? Prieš daug tūkstančių metų šis klausimas žmonėms atrodė gana paprastas – jie muziką, kaip ir visus kitus pasaulio reiškinius, aiškino dievais ir mitais. Tačiau, kai pradėjo nepakakti mitologinių atsakymų į rūpimus klausimus, buvo sukurta įdomių teorijų ne tik apie pasaulio, bet ir apie muzikos kilmę. Pirmąją evoliucinę muzikos teoriją pasiūlė Čarlzas Darvinas. Jis, pastebėjęs panašumų su paukščio giesme, teigė, kad muzika atsirado kaip poravimosi ritualas siekiant patraukti priešingos lyties atstovą. Anot mokslininko, tai buvo bežodės meilikavimosi dainos, ir toks dainavimas sukūrė pagrindą susiformuoti kalbai. Kitas evoliucinis muzikos aiškinimas remiasi ne seksualine atranka, o tėvų globa. Suaugę norėdami nuraminti arba pralinksminti savo dar nekalbančius naujagimius vietoje žodžių naudoja melodingus ir ritmiškus išsireiškimus. Juk net neturinčios muzikinių sugebėjimų motinos dainuoja savo vaikams lopšines. Pagal kitą evoliucinę teoriją muzika galėjo vaidinti svarbų vaidmenį natūralioje atrankoje. Primatai stiprindami tarpusavio liverpool.lt
ryšį renka kitiems iš kailio blusas, glosto vieni kitus ar kitaip rūpinasi savo gentainiais. Tai yra vadinama grūmingu. Tačiau sparčiai didėjančiose mūsų protėvių bendruomenėse grūmingas tapo fiziškai neįmanomas. Todėl jį pakeitė muzika. Tad į muziką orientuotoms bendruomenėms geriau sekėsi išgyventi, nes jos narius siedavo stipresni tarpusavo ryšiai. O tie individai, kurie biologiškai turėjo geresnius muzikinius sugebėjimus ir padėdavo gentainiams tapti vieninga nenugalima jėga, užimdavo aukštesnį rangą bendruomenėje. Tai iš dalies panašu ir į šių laikų visuomenę, kai tūkstančiai klausytojų susirenka į savo mėgstamiausios grupės koncertą. Atlikėjas turi galią valdyti ir vienyti susirinkusią minią. O ji, tarsi vienas asmuo, dainuoja tą pačią dainą ir vieningai mojuoja rankomis. Na, ir tenka pripažinti, kad tokią galią turintys muzikantai užima aukštą rangą mūsų sąmonėje. Tačiau bene įdomiausią teoriją daugiau kaip prieš du tūkstančius metų iškėlė Aristotelio mokinys Teofrastas. Jis teigė, kad muzikos kilmė yra susijusi su žmogaus emocijomis. Gyvūnas džiaugsmą ar liūdesį išreiškia tam tikru garsu: mes jau žinome, ką jaučia kaukiantis šuo ar murkianti katė. Pirmykštis žmogus, kuris dar nemokėjo kalbėti, savo
emocijas reikšdavo panašiu būdu. Laikui bėgant, žmonės tam tikriems jausmams išreikšti pradėjo naudoti garsų simbolius, kurie vėliau tapo žodžiais. Bet ar žodžių pakako nusakyti tai galingai emocijai, kuri užvaldydavo žmogų, dangų perskrodžiant žaibui ar girdint, kaip artyn sėlina pavojingas gyvūnas? Tik pačiai galingiausiai emocijai – baimei – išreikšti neužteko naujai susiformavusios kalbos žodžių, tad buvo reikalingi papildomi garsai. Beieškant garsų, kurie išreikštų baimę geriau negu žodžiai, mes turime pradžią to, kas vėliau išsivystė į muziką. Dėl šio galingo jausmo susiformavo ir nuo muzikos neatsiejamas ritmas. Pirmykštės tautos savo šokiams akompanuodavo mušdami vieną objektą į kitą, du akmenis arba du medinius pagalius, taip parodydami baimę ir pagarbą savo genties vadui. Žmonija muziką turėjo anksčiau negu raštą ir galbūt netgi anksčiau negu kalbą. Tad neįmanoma rasti istorinių įrodymų, kokia yra tikroji jos kilmė. Apie muziką, kaip ir apie kitus nepaaiškinamus kultūros vyksmus, galime daryti tik begalę prielaidų, kurių teisingumo niekada nesužinosime. Pavyzdžiui, mano nuomone, tokio paslaptingo reiškinio kilmė gali būti tik kosminė... p. 5
#26
Akustinis antradienis
Tekstas: EVALDAS Yra tokia jauki vietelė Ciuriche, kuri vadinasi „Haffen Kneipe“ (uosto knaipė). Nėra ten daug vietos, nei kažkuo ypatingo interjero, anei stebuklingo alaus, bet yra gyva muzika. Vienas melomanas šveicaras, kilęs iš JAV, sakė, kad Šveicarijoje „Haffen Kneipe“ jam primena Naująjį Orleaną. Ir iš tikrųjų, nors Ciuriche galima rasti panašių bariukų, pvz., „Helsinki“, „El Local“ ar „Long Street“, visgi jaučiasi, kad uosto knaipė kitokia. Matyt, dėl muzikos. Jau metus kas mėnesį „Haffen Knaipe“ vyksta koverių vakarai – „Tuesday Night Unplugged“. Daugel kartų apie juos girdėjau, tik vis sužinodavau po laiko. Vieną dieną suskaičiavau kelis antradienius į priekį ir, suvalgęs už kampo kebabą, nuėjau pasižvalgyti ir pasiklausyti. Norėjosi patirti tą naujaorleanišką nuotaiką. Žmonių buvo tiršta, o vietos – mažai. Kas su tuščiu, kas su pilnu bokalu rankoje – visi trinasi ir šnekučiuojasi; vienas išlenda parūkyti, kitas įlenda išgerti. Padavėjai su prekybcentrio pintinėmis nunešinėja taures. Tuo tarpu keturi muzikantai pamažu kuriasi ant scenos, kur šiaip, dienos metu, stovi staliukai. Savo melomanui draugui paėmiau alaus ir abudu įsitaisėm netoli pakylos. Vokalistas, meksikietiškų bruožų, užleidęs ilgus plaukus, tryško gera nuotaika ir spindėjo energija. Tai buvo jo vakaras, nes tai jis prieš metus pradėjo „Tuesday Night Unplugged“. Kiti trys muzikantai, kaip man paaiškino, nebūtinai kiekvieną kartą būdavo tie patys. Pagaliau, po dviejų alaus, prasidėjo girdėtos ir negirdėtos dainos: greitos dainuojamos lėtai, o lėtos – greitai, kitos – labai panašiai į originalą. Nuo PEARL JAM iki Eminem. Gal dainas žinojo nuo paauglystės, o gal keliaudami su draugais išgirdo per radiją ir panoro išmokti. Muzikantų veiduose nebuvo jokio pretendavimo į žvaigždes ar išgarsėjimą. Jiems tiesiog patiko groti ir groti tai, kas jiems patiko. Taip pat būtų groję savo garaže, vienam žmogui ar tūkstančiui. Tai ir buvo vakaro vinis, o ne koverių savitumas ar grupės originalumas. Aišku, atlikimas buvo kokybiškas, ausies nerėžė. Per pertrauką užlipo porelė, sumaniusi, o gal ir iš anksto susitarusi, kad pagros. Vėl gražu, vėl visiems gerai, o atminty liko baladiškai sudainuota „six six six – the number of the beasts“. Panašiai tesijaučiau tik per LIVE CAMP. Manau, jog ne vienas, namie pabrazdinantis gitarą, pagalvojo, kadgi taip paprasta: tiesiog groji, ką mėgsti, ir visiems šitaip linksma. Po to galbūt dar pagalvojo, jog reikėtų su keliais draugais susiburti į grupę, pasirepetuoti ir išlįsti į viešumą. Šitaip paprasta! O jei dar ir klausytojų atsiras, tai iš viso puiku...
p. 6
liverpool.lt
#26
Iš knygos, kurią verta perskaityti
Tekstas: KAMILĖ Tvarkoj: nėra jokios ES, nėra jokios Rusijos ir nėra jokio „Either you are with us or you are with the terrorists“. Nevyko jokia „Audra dykumoje“, Balkanuose nesižudo tautos, o dešimtmečiai nemiršta nuo LSD. El. paštas – kažkas iš fantastikos srities, internetas – tik sapalionės ir teorijos, ir niekas negali pats įrašinėti kompaktų. Niekas negirdėjo Curto Cobaino, dainuojančio „Smells Like Teen Spirit“, apie jį nesklando negražios apkalbos ir niekas neskaitė apie perdozavusio Cobaino mirtį. Pasauliui nebuvo patiektos SPICE GIRLS, BOYZONE ar DESTINY’S CHILD, Bono gyvai nešnekėjo su iškiliausiais valstybių vadovais savo turo metu, BLUR nesiginčijo su OASIS dėl naujojo britpopo. Kean Reeves neįveikė traukos jėgos „Matricoje“, niekas nematė Ernsto Hugo Jaeregaado, stovinčio ant Kopenhagos „Rikės“ stogo, sugniaužtu kumščiu mosuojančio rytinės pakrantės pusėn ir šaukiančio „prakeikti danskiasnukiai“, o Rosas, Monika, Čandleris, Reičel, Fibi ir Džo neprivertė visų 20-mečių – 40-mečių kiekvieną antradienio vakarą sėdėti namie. Niekas nešneka apie webdesigną, neįmanoma įsidarbinti chatų vadybininkais ir niekas nieko negirdėjo apie sms. Billas Clintonas spaudos konferencijoje neturėjo ašarodamas prisipažinti, kad išdykavo su stažuotoja, princesė Diana nepasirodė besanti anoreksikė ir nėra žuvusi. Greta Garbo tebėra gyva, kaip ir Astrida Lindgren; Polas Potas nėra miręs, kaip nemiręs ir karalius Olavas. Du mažiai britai – Robert Thompson ir Jonas Venables nenužudė dvimečio Jameso Bulgerio ant Mančesterio geležinkelio, aštuoniolikmetis Ericas Harris ir septyniolikmetis Dylan Klebold neiššaudė dvylikos bendraklasių bei mokytojo Kolumbijos vidurinėje mokykloje, Džefersono apygardoje, Kolorade. Ar gali įsivaizduoti, kad to niekada nebuvo? Manai, gerai skamba? To niekada nebuvo.
Gerai pamąstyk – ar ilgiesi viso šito? Ar taip pat šauniai išsiverstum be tų įvykių? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be visko, su kuo gyvenai – tiek gero, tiek blogo? Gal pasakom „sudiev“ Slobodanui Miloševičiui ir nusiaubtiems Balkanams, Leonardo’ui DiCaprio ir Kate’i Winslet „Titaniko“ denyje, Gary’ui Barlow, Robby’ui Williamsui ir kitiems iš TAKE THAT? Kaip tada su viskuo kitu? Su Tavo įvykiais? Su ta diena, kai ėjai ligoninės parku, stabtelėjai ties didžiuliais ąžuolais, ir staiga tau toptelėjo: „Viešpatie švenčiausias, aš tapsiu specialiuoju pedagogu, o ne aktorium.“ O kaip su ta diena, kai grįžai iš atostogų pas draugą Sicilijoje, o motina jau tarpduryje tave sutiko žodžiais: „Mes su tėvu skiriamės, tu gyvensi pas jį, ar pas mane?“ O kaip dėl Roskildės festivalio, kai tau buvo 20, ir rūkei žolę tol, kol užkaito ausys ir nutirpo galūnės; vėlai vakare oranžinėje palapinėje klausei PRIMAL SCREAM, konstatuodamas, kad Bobby Gillespie apsinešęs labiau už tave, o pats laižeisi su pana iš Malmės ir po to dar ilgai keikeisi, kad niekaip neprisiminei, kuo ji vardu? Ar gali atsikratyti ir viso šito? Savo prieš kelerius metus mirusia močiute, prie kurios buvai beprotiškai prisirišęs; kuri virdavo morkas tol, kol šios įgaudavo bananų minkštumą; ta, kuri turėjo milžinišką sodą su jame augančiomis šimtalapėmis – jas skabydavai, kai buvai mažas? Ar gali įsivaizduoti, kad jos nesiilgi? Ar gali? P.S. Patiko, tad truputėlį paverčiau. Labai tikiuosi, kad vieną dieną ši knyga iki galo susipažins su lietuvių kalba. Labai tikiuosi, kad kada nors galėsi perskaityti norvego T. Renbergo „Žmogus, kuris mylėjo Ingvę“. P.P.S. O jei nematei filmo, tai pažiūrėk. Vadinasi taip pat.
Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com
p. 7
#26
NAUJI ALBUMAI Kažkas rudenį džiaugiasi oranžiniais moliūgais, kažkas nukritusiais lapais, o mes džiaugiamės naujais albumais, kurių šiemet nepagailėjo atlikėjai. Aš trumpai juos apžvelgsiu, o jūs galėsite ilgai jų klausytis.
OF MONTREAL
BELLE AND SEBASTIAN
INTERPOL
INTERPOL šiemet išleido 4-ąjį studijinį albumą, į kurį sutalpino 10 naujų dainų. Pavadino jį taip pat, kaip vadinasi jų grupė – „Interpol“. Pirmąjį singlą „Lights“ iš oficialaus grupės tinklalapio galėjome pasiimti nemokamai mp3 formatu. Klipas kitai dainai, „Barricade“, nufilmuotas pirmajame, jau nebenaudojamame pagal paskirtį Niujorko aerouoste.
OF MONTREAL dvejus metus kūrė 13 dainų ir šį rudenį sudėjo jas į albumą „False Priest“. Šiai grupei tai jau 10-asis, jubiliejinis, studijinis albumas. Dainose „Our Riotous Defects“ ir „Enemy Gene“ išgirsime amerikiečių dainininkės ir menininkės Janelle Monáe vokalą, o „Sex Karma“ įrašyta su taip pat amerikiete dainininke, aktore bei modeliu Solange. Albume nemažai linksmų dainų, pagal kurias galima šokti. Išgirsime ir būgnus, styginius bei klavišinius instrumentus, kurie paskutiniu metu buvo dingę iš OF MONTREAL kūrybos.
BELLE AND SEBASTIAN išleido jau 8-ąjį studijinį albumą „Write About Love“. Šį kartą pasikvietė Norah Jones, kad kartu sudainuotų dainą „Little Lou, Ugly Jack, Prophet John“. O pirmąjį albumo singlą, kurį tam tikrą laiką buvo galima atsisiųsti nemokamai iš oficialaus BAS tinklalapio, grupė įrašė su anglų aktore Carey Mulligan. Daina vadinasi taip pat kaip ir albumas – „Write About Love“. 11 naujų dainų, skirtų meilei. Nes niekada mums meilės nebus per daug. Tikriausiai.
DEERHUNTER
ANTONY AND THE JOHNSONS
NICK CAVE AND THE BAD SEEDS
NICK CAVE AND THE BAD SEEDS po trejų metų pertraukos sugrįžo prie savo projekto „Grinderman“ ir pasauliui pateikė antrąją jo dalį – „Grinderman 2“. Devynios naujos dainos. Profesionalesnis ir tvarkingesnis už pirmąją dalį, bet vis dar pilnas purvo, šiurkštumo ir pykčio. Būtinai pažiūrėkite klipą dainai „Heathen Child“, jame vaidina visa grupė, mergina vonioje, vilkas iš albumo viršelio bei daug kitų herojų. Tegyvuoja chaosas.
p. 8
DEERHUNTER, galima sakyti, OF MONTREAL kaimynai iš tos pačios Džordžijos, šį rudenį taip pat išleido naują albumą, ketvirtąjį studijinį „Halcyon Digest“. Į jį sudėjo 11 dainų. Jos nušlifuotos ir išbaigtos, tačiau ne tiek, kad darytųsi bloga jų klausantis. Kritikai sako, kad tai geriausia, ką yra sukūrę DEERHUNTER.
ANTONY AND THE JOHNSONS išleido taip pat 4-ąjį studijinį albumą „Swanlight“. Kartu išėjo ir 144 puslapių knygelė, į kurią sudėti Antony piešiniai, fotografijos, koliažai bei tekstai. Jei besiklausant dainos „Flétta“ pasirodys, kad skamba kažkoks girdėtas vokalas, nenustebkite, tai islandų dainininkė BJÖRK. Iš viso 11 naujų hipnotizuojančių dainų.
INDIE scena
#26
Dainos lapkričio nakčiai
Tekstas: MARIJA Ką daryti, kai medžiai numeta visus savo lapus, o jų šakos pasidaro panašios į ilgus riestus nagus, kurie lengvai gali sudraskyti paltą, vėjo pavogtą šaliką arba ne vietoje pamestą širdį? Paklausė manęs praeivis, kurio skrybėlė įstrigo kažkur aukštai, medžio viršūnėje. Nereikia skraidyti padebesiais ir tiek daug gerti, tada atsakiau, bet pagalvojau visai kitaip. Reikia nežiūrėti į medžius, klausytis daug muzikos ir gal dar gerti viskio. Tada nebus baisūs nei ilganagiai medžiai, nei pilkas dangus, nei tamsios naktys, kai žvaigždės pasislepia, kad nebereikėtų pildyti nesibaigiančių norų, kuriais jas užverčia žmonės. Pažvelgiu pro viešbučio langą. Mieste, iš kurio džiaugiausi ištrūkęs, sušmėžuoja mėlyna suknelė. Ačiū tau. Mylėsiu tave iki pasaulio galo, su tavo juodomis kaip anglis akimis ir ilgomis tamsiomis garbanomis. Taip toli, bet kartu ir taip arti. Ištuštink savo kišenes, išbučiuok visus, kuriuos myli, laikas atsisveikinti. Jau laukia angelai ir visi šventieji. Jie garbins ir sveikins tave. Taip toli, bet ir taip arti. Pasiimsime kartu Cassiel. Pagaliau pasiimsime jį namo. Bet mus pakvietė į mišką. Pūtė šiltas iškalbingas vėjas. Mes ieškojome visatos paslapčių, todėl liverpool.lt
apsupome demonus ir pririšome juos prie medžių. Privertėme paaiškinti, ką visa tai reiškia. Į barą įeina Robert Moore, o Betty Coltrane puola po stalu. Į barą žengia jūreivis su undinėmis ant rankų, lydimas atlėpausio vyruko. Robertas pajunta bėdą. Nušovęs atlėpausį, subadęs varliaakį, nudobęs jūreivį, Robertas griūva ant žemės, pašautas iš po stalo. Betty pribaigia jį šūviu į galvą. Išeidama palieka pinigų barmenui, atsiprašydama už netvarką. Patraukiu į gluosnių sodą, čia pavaišinu savo mylimąją burgundišku vynu. Nepasakiau jai, kad įpyliau nuodų. Lavoną įmetu į upę. Jos vardas buvo Rose Conelly. Man ant peties tupi strazdas, o prie vandens stovi nuoga mergina. Paleidžiu strazdą sklęsti virš vandens. Tai įspėjimas. Aš atskrendu, o visa kita yra melas. Laikyk mane tvirtai. Bet pasakyk, kada išvažiavo traukinys? Ar ji ten buvo? Pasakyk, kiek buvo vagonų? Ką ji dėvėjo? Pasakyk, kada sušvilpė traukinio švilpukas? Ar ji buvo susirišusi plaukus? Pasakyk, kada išvažiavo traukinys? Ar ji tikrai ten buvo?.. Bet pasaulis vis tiek nuostabus. Soho šiandien lyja. Nedainuoju dėl ateities. Nesvajoju apie praeitį. Nešneku apie pirmąjį kartą ir niekada negalvoju apie paskutinį. O tu esi mano svajonių matas.
Plauk šalin, toliau nuo bėdų. Plauk šalin, pataupyk ašaras rytdienai. O varlė vedė pelę šventajame medyje, kuriame gyvena apuokas, šikšnosparnis ir kamanė. O Willy užmušė mergaitę iš Knoksvilio ir įmetė į upę. Jį uždarė į celę, tenai ir paliko. Todėl dabar reikia viskio, ruginio viskio. Jei dabar pat negausiu ruginio viskio, tikrai numirsiu. Bet ką aš galiu tau duoti, kaip galiu atsidėkoti? Džiazas tavo širdyje, sieloje ir mintyse. Mirties spalva, saldi vanilė, Richard Harris ir Donald Pleasance bei vyšnių žiedai, krentantys nuo vyšnių, štai kas man yra džiazas. Bet yra šviesa, kuri šiandien šviečia visame mieste. Tegul šviečia. Nors aš apakintas, o ji, Anita Lane, balsu sudaužo visas mano pastangas. I’m not available, sako ji. O aš apakintas. Čia ne haliucinacijos ir ne sapno atpasakojimas, tai NICK CAVE AND THE BAD SEEDS dainų rinkinys „Songs For a November Night“. Senas (2002 m.), bet vis dar aktualus. Kaip ir lapkritis. 19 dainų. Klausykitės ir nepastebėsit, kaip medžiai pasislėps po sniegu.
p. 9
#26
GRIM CITY
p. 10
INDIE scena
#26
Tekstas: SIMONA Žvilgteliu į laikrodį. Vėluoju! Bėgu pro duris, gaudau mikriuką. Galiausiai vairuotojui sakau: „Už sankryžos sustokite“, išlipu ir kulniuoju. Skubu į koncertą „Baltuose drambliuose“. Spėju. Šį vakarą GRIM CITY po kelių mėnesių pertraukos grįžta į sceną, kurioje pristatys naujuosius savo kūrinius. Be to, jie pristato dar du naujus dalykus: savo internetinę erdvę grimerine.lt ir singlą „Something That is Strange“, kurį galima nemokamai atsisiųsti iš naujosios svetainės. Pasibaigus koncertui kalbinu „grimus“. Kokios nuotaikos po šiandienos koncerto? Ar pagrojote visas naujas, per vasarą sukurtas dainas? Markas: taip, atlikome jas visas, bet buvau dar sumąstęs padaryti staigmeną tiek klausytojams, tiek grupės nariams – norėjau sugroti dar vieną gabalą akustiškai. Bet dėl techninių galimybių ir laiko stokos ruošiantis koncertui to padaryti nepavyko. Kokie jūsų artimiausi planai dėl koncertų? Kažkur minėjote, jog planuojate juos surengti kituose Lietuvos miestuose. Markas: taip, planuojam važiuoti į kitus, į didesnius Lietuvos miestus, gal net į užsienį. Galvojam apie Rygą. Mūsų Janis yra latvių kilmės, tai iš pradžių apie Latviją ir pagalvojom. Kitaip tariant, kažkas vyksta, planų turime. Papraščiausiai pirmiausia labai sunku bus finansiškai, t. y. pasipelnyti iš tų koncertų, norėtųsi „nenueiti į minusą“. Kai eini tolyn, gilyn į mišką, tai daugiau bėdų atsiranda. Bet manau, kad su tuo minusu kaip nors susitaikysim, svarbiausia yra gauti pasiūlymų pagroti, kad būtų koncertų, nes iš tiesų labai norisi. Ir mes visi jaučiam, kad jau turim kažką parodyti, kad turim paruošę programą ir kad galim tuos beveik dvejus bendrus metus kažkaip apvainikuoti tokiu simboliniu dalyku. Girdėjau, jog ketinate dabar koncertuoti rečiau, bet stengsitės, kad pasirodymai būtų kokybiškesni. Bet ar nemanote, jog nors dvejus metus jau grojate kartu, vis tiek esat jauni, patirties taip pat nėra daug, tad ar nebūtų jums patiems geriau dažniau koncertuoti tam, kad auditoriją didesnę susirinktumėt ir daugiau žmonių apie jus žinotų? Gintarė: praeitais metais mums buvo tokia tarsi problema iškilusi (Markas: būtent!), nes grodavom kas savaitę, į koncertus ateidavo vis tie patys žmonės, mes net nespėdavom susirinkti parepetuoti. Būdavo tik koncertai, o laiko, kad ir naujų dainų kūrybai, neliko. Janis: ir iš esmės mums scenos patirties kaip ir užtenka. Markas: jeigu apie sceną kalbėtume, mums reikia gal didesnės scenos patirties, nes tos mažesnės tai... Na, kaip tu sakai, kad va INDIE scena
jauni žmonės, neilgai dar egzistuojantys (Aš nenoriu sumenkinti, nesupraskit neteisingai!). Ne ne, viskas gerai, mes tiesiog gal jau pergyvenom tą laiką visuose rokbariuose, skylėse, esančiose Vilniuje, tad mūsų toks pasirinkimas būtų tarsi pirmas žingsnis, norint išlįsti iš skylių. Va, pavyzdžiui, groti kokioje nors Klaipėdos skylėj jau būtų kažkas didesnio. Nes nuvažiuoti į Klaipėdą, viską suderinti jau man yra kažkoks žingsnis į priekį. Papasakokite ką nors daugiau apie savo naująjį puslapį grimerine.lt. Kol kas ten galima atsisiųsti dainą, o kokie planai toliau? Kas ten dar turėtų būti ar kaip ji turėtų atrodyti ateityje? Janis: taip, ten kol kas yra tarsi griaučiai, bet ateityje turėtų būti sudėta kažkokia trumpa mūsų biografija, šiaip informacija, susijusi su GRIM CITY. Arnas: dainų žodžiai ir pan. Markas: dabar mes stengiamės tarsi palaikyti tą strange koncepciją ir, kiek leidžia techninės galimybės, palaikyti „grimerinės“ idėją. Puslapyje tą idėją sujungėme su singlo pavadinimu („Something That is Strange“) ir išskyrėme tris dalis: „Something“, „That is“ ir „Strange“. Tam žmogui, kuris apsilanko svetainėje, dar reikia tarsi ir pamąstyti, ką reiškia visos tos trys dalys. Viena dalis leidžia atsisiųsti dainą, kitoje – trumpas klipukas, ją pristatantis. (Aš nesuprantu, kas yra dalis „Strange“). O va būtent, mes irgi dar nežinom, nesugalvojam, kas ten bus. Arnas: dėl to ir „Strange“. Markas: gal ten bus dainų žodžiai, gal bus apie grupę kažkas parašyta. Gal ten bus kokių nors pikantiškų vaizdų. Dar nežinome. Janis: na, ten tiesiog bus mūsų grimerinė. Jūsų singlas „Something That is Strange“ – ką norėjote šia daina pasakyti? Apie ką ji? Markas: na, nežinau net. Mintis yra ta, kad esam nežinoma grupė, garažinė, alternatyvi, nekomercinė, tai tokios grupės stengiasi į singlą sudėti daugmaž viską, ką gali parodyti. Mes irgi stengėmės taip padaryti. Bet pati daina, jos žodžiai apie ką... Apie nieką. Aš visada rašau bet ką, negalvodamas, tai tiesiog besirimuojančių žodžių, minčių srautas, ir tiek. Jie nieko nereiškia. Taip sakant, be ryšio visada rašau. Paskui pats bandau suprasti, kas yra kas. Šiuo singlu mes tiesiog norime parodyti, jog nepriklausom kažkokiai vienai muzikinei srovei, kad mus domina daug stilių ir pan.
Markas: o mes patys nežinom. Gintarė: na, taip, kas kartą vis kažkas kitas gali padaryti įtaką. Tas pragrojimas gimė tiesiog šiaip, tiesiog natūraliai gavosi. Beje, aš tą solo partiją sugalvojau grįžusi iš WOO Jazz Session ir tuo metu buvau labai pikta. Tad tą pragrojimą sukūriau labai paprastai ir greitai, tai savaime gavosi. Tai, kaip suprantu, visi džiazą mėgstat? Janis: ne. Ir dėl to pragrojimo Gintarės manau, kad viskas priklauso nuo klausytojo. Nes, tarkim, aš ten džiazo visiškai negirdžiu. Man net sunku įvardinti, ką ten girdžiu, tiesiog kiekvienas įžvelgia ten kažką savo. Taip yra su visa mūsų muzika, aš manau. Ar yra dar kažkas be GRIM CITY, ką jūs mėgstate veikti? Kam dar skiriate savo laiką be grupės ir studijų? Arnas: na, man patinka teatras, vaidinu „Palėpės“ teatre. Gintarė: aš groju orkestre ir užsiimu klasikine muzika. Janis: aš dirbu ir mokausi viešąjį administravimą. Markas: na, aš dirbu pagal specialybę, taip pat mokau visokius žmones groti gitara. Dar priklausau tokiam vaikų teatrui, kuris yra profesionalus, tai ten padainuoju, pagroju. Šiaip stengiuosi visur, kur tik įmanoma, sudalyvauti. Šiaip jeigu kalbėtume apie muziką, tai turiu tokią idėją kada nors atsiriboti nuo dabar grojamos muzikos ir nuo žmonių, su kuriais groju ir tiesiog pabandyti sukurti kokį nors muzikinį projektą. Šiaip stengiuosi į GRIM CITY sudėti viską, kuom aš domiuosi, muzikine prasme. Bet norėčiau pabandyti kažką tokio įdomaus, kaip, tarkim, sugroti kokiame nors trio, kur grojama akustine gitara, elektrine bosine, būgnu ir atlikti, tarkim, flamenko ar pan. Na, man tokios idėjos lenda vis į galvą ir galvoju, kad kada nors galėsiu tai įgyvendinti. Na, ir pabaigai – gal dar norėtumėte ką nors pridurti? Markas: tiesiog norim priminti, kad žmonės gali laisvai, nemokamai siųstis mūsų naują dainą, singlą „Something That is Strange“ iš svetainės grimerine.lt.
Kaip tik norėjau klausti apie įvairių muzikinių srovių įtakas. Single tavo, Gintare, solo partijoje, galima išgirsti džiazo elementų. Tad įdomu būtų sužinoti, ar dabar apskritai naujose dainose daugiau „džiazuosit“, ar čia tik vienkartinis bandymas? p. 11
#26
Beveik tikra istorija apie beveik tikrus brolius. Pirma dalis: Arizona
Tekstas: ANNAMARIA Jis trenkė į žemę ir pakilo dulkių debesis. Nebuvo kur dingti. – Broli, einam. – Eik velniop. Kodėl tu jai nieko nepasakei? Kodėl aš išėjau?! – Tu per daug užsimetęs. – Tik eik velniop. Tai buvo eilinės dienos vakaras. Apskritai, ar buvo verta skaičiuoti laiką? Su pasididžiavimu ir keturiais išgertais vyno buteliais tą kartą grojo galingai, greitai ir kiekvienas sau. Tradiciją pratęsė ir tada: tekila, kokaino takelis. O toliau tiek miltelių, kad jie patys neįsivaizdavo. Nakties keisti gyvūnai, stebintys žvitriom akim, kažkas metė skardinę į galvą ir reikėjo dar išgerti. „O koks skirtumas? Kas mūsų laukia?“ Nakties keisti gyvūnai virto į apgaulingą dykumą, kuri kaitinusi padus staiga sušaldė nuotykių paiešką. „Kur eiti? O gal likim čia?“ Atsimenu, jis atsigulė ir pradėjo švilpauti, o aš pagalvojau, kad padovanosiu lūpinę armonikėlę: „turi dar gert?“ Pajutau kraujo skonį ir tai reiškė, kad metas tęsti kelionę. Jis spyrė prasčiausio miestelyje tatuiruočių salono duris ir iškart sėdo ant kėdės, atsiraitojęs kairę rankovę. Jis manė, kad piešinys suteiks jėgos ir pagaliau pradės groti kaip svajojo. „Nesąmonė, išsitatuiruok meškos leteną!“ Pabudau ir mes abu tęsėm kelionę su meška. Nebežinojom kelio, tad sekėm paskui pagyvenusį poną ir tikėjom, kad prilietus jo pilvą pradės byrėti monetos, vilkomės gal p. 12
tris mylias. Dykuma prarijo mūsų vedlį ir prieš akis iškilo Laukinių Vakarų salūnas, pamaniau, kad mes seniai sapnuojam, tad pasinėrėm į šį žaidimą. Jis prisimerkė ir užsidegė cigaretę – tereikėjo kelių dūmų, priėjęs prie baro užgesino: – Ar turit moterų? – Kilk į viršų, vaike. Jūs dviese? Tereikėjo dar vieno takelio ir buvom nakties karaliai. Jis nežinojo, ar reikėjo nusiauti batus, bet ta mintis nedavė ramybės. Dama paprašė ugnies, nubėgęs į gretimą kambarį sustingo: ant lovos krašto sėdėjo gražiausia pasaulyje mergina, kuri neturėjo ten būti. Pradėjo suktis galva ir jis norėjo išmesti ją pro langą. Užsimerkęs stengės suvokti, ar vis dar sapnuoja. Tuomet tyliai pradėjo šnabždėti: „Bėk bėk bėk bėk.“ Tie žodžiai skambėjo kaip tiksinti bomba jo galvoje ir turėjo tuoj sprogti. Iš kažkur atsirado kumštis prieš nosį, bet laiptai nepasirodė aštrūs. Jis gulėjo ant žemės. – Kelkis. Viskas baigta. – Aš negaliu. Jai reikia bėgti iš čia. – Pamiršk, tai tik sapnas. Jis trenkė į žemę ir pakilo dulkių debesis. Nebuvo kur dingti. – Broli, einam. – Eik velniop. Kodėl tu jai nieko nepasakei? Kodėl aš išėjau?! – Tu per daug užsimetęs. – Tik eik velniop. INDIE scena
#26
COLOURS OF BUBBLES: Albumas – atsisveikinimas su pirmu grupės etapu
Tekstas: JANINA Šešios geriausios dainos iš pirmojo grupės etapo – tokį diską dovanų gavo tie, kurie atėjo į COLOURS OF BUBBLES koncertą Vilniaus „Bermuduose“ lapkričio 11 d. ar Šiaulių „Juonė Pastogė“ lapkričio 20 d. Vėliau Šiauliečių grupė žada pateikti „Today I Am Feeling Better Than Ever“ keliose jaukiose vietose ir atsidėti naujos programos kūrimui. Šiandien nedaug kas prisimena, kad „coloursai“ iš tikrųjų kilo iš grupės NEUROTIC, kurioje dar buvo kelios vokalistės. „Daugelis grupių pradeda nuo tokio sunkesnio roko su moterišku vokalu“, – šypsosi grupės bosistas Paulius. „Tačiau greitai supratome, kad tai – ne mūsų kelias, o ir pasitaikė proga pasikeisti – merginos išvyko mokytis. Taip ir atsirado nauja grupė – mes su gitaristu Tomu pažįstami nuo vaikystės, kai „neurotikam“ reikėjo antros gitaros, susiradom ir Julių (kuris irgi grojo „panų grupėje MANDALA“), o vėliau kažkas Šiauliuose parodė gerą būgininką Simą.“ Vaikinai sutinka, kad vieni jų idealų tuo metu buvo BRAINERS. Šios grupės gitaristas Jonas Šablickas net sugalvojo pavadinimą COLOURS OF BUBBLES (kitas variantas buvo panaudotas „vyresniųjų brolių“ firmos pavadinime). „Platus kliošas, rokenrolas – ko daugiau reikia, kad viskas būtų gerai“, – apie žavėjimąsi BRAINERS prisimena Paulius. „Iš jų mes paveldėjome repeticijų rūsį, nes „breineriai“ įsteigė garso įrašų studiją ir išsikėlė į to paties pastato antrą aukštą. Tačiau mes tikrai nesekėme jų stiliumi... iš tikrųjų jokia kita grupe nesekėme. Gimė pirmosios mūsų dainos – „Broken Man“, po to „Keep Asking“, „The Land“. Kaip prisimena grupės nariai, prieš ketverius metus Šiauliuose buvo susidariusi padėtis, kad praktiškai nebuvo kur koncertuoti. Todėl grupės debiutas įvyko Vilniuje, per konkursą „Euro rock“. Ir iš karto šaltas dušas – paskutinė vieta atrankoje. „Daug svarbiau buvo tai, kad susipažinome su panašaus stiliaus grupėmis – THE FLY, FLAMINGO. Kadangi ir jiems ten nelabai pasisekė, nusprendėme, kad komisija tiesiog nesuprato tokio stiliaus muzikos“, – sako Paulius. Už tai kartu su kitomis indie grupėmis COLOURS OF BUBBLES pradėjo bendrauti, kartu koncertuoti Vilniuje, prasidėjo ilgametės draugystės. Bene geriausiai žinomą dainą „My Little Sue“ Julius parašė lankydamasis Anglijoje. Pasak grupės vokalisto, parašęs tekstą, jis su draugais nuvažiavo prie jūros – vieni ten buriavo, o Julius grojo gitara. Po pirmo gabalo atlikimo, pasak Juliaus, teko išgirsti prognozę, kad INDIE scena
„tos dainos greičiausiai niekas daugiau negros“, o išėjo priešingai. „Bet tai nėra daina apie konkrečią merginą“, – juokiasi Julius. „Dažniausiai sau groju kokį nors akordų kratinį, kažkokias melodijas ir taip grojinėju, kol viskas išsiriša į atskirą harmoniją. Taip ir gimsta dainos“, – pasakoja Julius. Paskui daina atsinešama į repeticiją ir bendromis pastangomis kūrinys pabaigiamas. Štai „Toilets Of Space“ rifą į repeticiją atsinešė Tomas ir kai kiti grupės nariai paklausė apie ką, jo manymu, reikėtų dainuoti – buvo nuspręsta, kad apie kosminius tualetus. Visi pasijuokė, bet toks tekstas ir liko. Paklausti, koks koncertas per tuos metus labiausiai įsiminė, vaikinai pamini... „Visagino Country“. Jam jie ne tik paruošė daugiau kantri spalvomis papuoštų gabalų, bet ir dalyvavo bendrose jam session, kas tarp rokerių retai pasitaiko. COLOURS OF BUBBLES rokenrolą kantri mėgėjai labai gyrė ir galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kad „My Little Sue“ buvo pasiūlyta radijos stotims ir tapo kiekvieno grupės pasirodymo vinimi. Dar viena COLOURS OF BUBBLES išmonė – tai vasaros kelionė per Europą automobiliu, lankant draugus ir grojant miestų aikštėse. Tai jie žada pakartoti ir ateinančiais metais. Vokietija, Olandija, Prancūzija, Ispanija, Italija – visų šių šalių miestų gatvėse vyrukai „testavo“ EP „Today I Feel Better Than Ever“ sudarančias dainas, iš kelionės buvo parsivežta ir naujausia disko daina „Mandolino“. Tulūzos mieste prie jų netgi priėjo vietos garso įrašų studijos savininkas ir pakvietė kada nors padirbėti kartu – „coloursai“ kitiems metams dar saugo jo vizitinę kortelę. Vaikinai sako, kad su disko „Today I Am Feeling Better Than Ever“ išleidimu jie deda tašką savo ligšioliniam kūrybos etapui ir žada kurti naują muziką, kaip patys sako – gal ramesnius ar net melancholiškesnius kūrinius. Visi sutinka, kad tam reikia laiko, juk „albumo išleidimas dabar „nepasidaro“ per vieną dieną, indie grupei – tai ilgos dienos, ilgas procesas ir investicijos“. Todėl jie deda tašką praeičiai ir žvelgia į ateitį. „Nesvarbu, kokiu instrumentu groji – gali grot bet kuo! Svarbu yra jausmai ir emocijos. Svarbu, kas yra galvoje... ir viduje. Jei kažkas viduje yra, vadinasi – tu esi“, – interviu užbaigė Julius. Daugiau apie „Today I Am Feeling Better Than Ever“ pristatymo koncertus lapkritį ir kur galėsite įsigyti EP – todayiamfeelingbetterthanever.com ir cob.lt. p. 13
#26
LIETUVĄ Į ATSARGĄ IŠLEIDĘ AMŽINI STUDENTAI – SKYDERS
Tekstas: KAMILĖ
„Taip, Marijonai, ir mes mylime Lietuvą ir mums ji rūpi, bet svarbiausi – jos žmonės, nes be jų ji neteks prasmės. Mus visus sieja ir LIEja tas brangus žodis LIETUVA.“ Tačiau grupė SKYDERS savęs užkietėjusiais patriotais nevadintų. Apie tai ir apie dar šį bei tą šnektelėjome su SKYDERS balsu – Tomu. Lietuvoje dainuojate tik lietuviškai. Nejaugi lietuvaičiams taip ir neteks išgirsti jūsų dainuojančių kitomis kalbomis? Taip, Lietuvoje dainuojame tik lietuviškai ir tik savo dainas, tokia yra mūsų nuostata. Tačiau niekada nesakyk niekada. Esu įsitikinęs, kad lietuvių kalba daug skambesnė, turtingesnė ir unikalesnė už plintančią „internašynal ingliš“. Tomas pasakojo, kad prieš dešimtį metų groti susibūrusiems vaikinams terūpėjo merginų dėmesys, alkoholis ir rokenrolas. Tai atsispindėjo ir dainų tekstuose, ir gyvenimo būde. Tačiau palaipsniui mūsų kūryboje pradėjo ryškėti socialinė mus supančio gyvenimo pusė. Manau, subrendome kaip asmenybės, plevėsišką suvokimą pradėjo išstumti jaudinanti realybė. Tokia muzika, tokia tematika man patinka ir nuoširdžiai rūpi. Mes – neprofesionalūs muzikantai, tačiau visada stengiamės kuo profesionaliau pasirodyti scenoje. Ne visada pavyksta. Tačiau koncertuose esame nuoširdūs ir atsidavę. Norime bent įžiebti auditorijai klausimų. Profesionaliems muzikantams jų veikla – jų duona. Tad čia pradeda galioti rinkos dėsniai. Jūsų dainų tekstuose daug ironijos ir kandumo. Vykdote visuomenės žadinimo/ auklėjimo programą? Dainuojame apie vertybes, kurios jungia mus ir pašiepiame tas, kurios skaldo žmonių solidarumą ir gerovę. Manau, kad kiekvienas žmogus turi unikalų pasaulį ir tikrai nėra kvailas. Gal ir norėtumėme pažadinti, padrąsinti žmones veikti kartu, kurti ir kovoti už savo vaikų ateitį ir orų gyvenimą Lietuvoje. Tačiau tai ne mūsų galioje, nes kiekvienas priima sprendimą pats. Nuolat esate klausinėjami apie maištą, patriotizmą, ironiją. O kaip pati muzika? Kas jus įkvepia? Dainuoju apie gyvenimą – tikrą, p. 14
nesumeluotą. Pati muzika gimsta savaime, dažniausiai su žodžiais. Visi grupės nariai klausosi labai skirtingos muzikos, tad kiekvienas įneša kažką savito ir jam itin brangaus. Kad ir kaip pasipūtėliškai skambėtų, nesistengiame būti į kažką panašūs, norime būti ir būsime savimi. SKYDERS vaikinams patinka studentiškos grupės įvaizdis, nes, anot jų, studentai – kritiškiausia, vitališkiausia, laisviausia visuomenės dalis. Mums patinka, kad studentai mus laiko savo grupe, o mes juos – grupės dalimi. Manau, kad visi keturi esame – vieni širdimi, kiti ir mintimis – amžini studentai. Jau porą mėnesių grupė džiaugiasi ir pristatinėja savo albumą simboliniu pavadinimu „Atsarginė Lietuva“. Ant disko viršelio puikuojasi „Lietuvos“ kino teatras. Kinas, teatras, muzika, literatūra, menas, mokslas, galų gale – mūsų etnokultūra – tai mūsų tapatybės veidrodis. Griūvantis „Lietuvos“ kino teatras yra tos prarandamos „kuriančios, šviesios ir laisvėjančios“ Lietuvos simbolis. O mintį apie savosios šalies iškėlimą į saugesnes ekonomines, socialines, politines erdves šiandien svetur realizuoja tūkstančiai lietuvių. Dainų turite kur kas daugiau nei sudėjote į diską. Pagal ką atsirinkote „laimingąsias“? Manau, kad surinkome tas, kurios labiausiai patiko mums ir atitiko albumo tematiką.
jau gruodžio 2 d. Vilniuje. Esate scenos senbuviai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos muzikinį gyvenimą šiandien? Prastoka. Tik atskirų žmonių idealizmas palaiko kvėpavimą. Žiniasklaidai kažkodėl įdomūs tik TV matomi veidai, nors pogrindyje yra daug talentingo jaunimo, daug maištaujančio ir originalaus. Bet koją kiša noras visur ir nuolat gauti greito pelno, nebelieka idėjos, o tik akla rinkodara. O juk kiekvienam kuriančiam žmogui reikia dėmesio ir paramos. Dar šiek tiek pasidairėme po grupės istoriją. Per dešimt kolektyvo gyvavimo metų jo sudėtis nemažai keitėsi. Klausėme Tomo, kaip tai veikė pačius SKYDERS. Kiekvienas naujas grupės narys atsineša kažką naujo ir savito. Tačiau nuolatinė grupės narių kaita buvo ir tebelieka didžiausia grupių raidos problema. Tai pagalys į kūrybinio proceso ratus. Bet grupėje svarbūs visi. Sugyventi, papildyti ir gerbti vienas kitą – menas. Tai – komanda ir šeima viename. Džiaugiuosi, jog šiandien pagaliau esame gyvenimo pagundoms atsparus, tvirtas ir kūrybingas ketvertukas. Autorės komentaras: „Atsarginė Lietuva“ ne vienam įkanda. Tačiau trykšta energingumu ir gera nuotaika. Siūlau paklausyti.
Paklaustas, kokiais įspūdžiais gali pasidalinti po albumo pristatymo koncertų (jų grupė surengė Vilniuje, Kaune, Šiauliuose), Tomas džiaugėsi dideliu klausytojų susidomėjimu ir palaikymu. Tai labai įkvepia ir prideda naujų jėgų. Asmeniškai man labai svarbus grįžtamasis auditorijos ryšys. Ir esu labai laimingas, kad jį gaunu nuoširdžių emocijų pavidalu. Dar nespėjus „atvėsti“ „Atsarginei Lietuvai“, vaikinai ėmėsi mąstyti apie naują albumą. Tomas neatskleidė, kada jo sulauksime, tačiau pažadėjo, kad naujas diskas skirsis nuo ką tik pristatytojo. O koncertuose kol kas girdėsime ir senesnių, ir naujų dainų. Naujausių kūrinių, tarp kurių ir šviežiai pristatomą baladę „Klubas 27“ (tai priešpaskutinis virtualus singlas iš „Atsarginės Lietuvos“), galėsime išgirsti Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com
. morale
#26
Tekstas: GAILĖ Norėčiau parašyti apie šį bei tą. Ką nors abstraktaus. Kaip dabar dažnai girdžiu, kai ne visai žinai, ką darai, sakai, kad tai abstraktu. Ir kūryboje, ir apskritai gyvenime. Pavyzdžiui, apie tai, kad nebėra prasmės susidarinėti apie ką nors nuomonę. Nes juk žiūrint į tai kitame kontekste, viskas įmanoma. Gerai, galima pasakyti, kad konkrečiame kontekste, būtent šioje situacijoje, aš galiu susidaryti tam tikrą nuomonę. Bet jeigu jau pradedi tai svarstyti, supranti, jog tau nebūtina visad už ar prieš kažką laiduoti. O kaip moralė? Pastaruoju metu daug apie tai galvoju. Ten, kur dabar esu, visos vertybės, kurias man įskiepijo krikščioniškas auklėjimas, nebeegzistuoja. Nesakau, kad žudau, meluoju ir vagiu. Aš nuoširdžiai suprantu, ko man nereikia daryti ir kas yra „blogai“, bet ne dėl to, kad bijau pragaro ar kad nenoriu, jog tai atsisuktų prieš mane. Manau, kad šis vertybių pasikeitimas man tampa tiesiog gerų dalykų ieškojimas, nepaisant jokių moralės normų. Žinau, kad moralės normos skamba labai baisiai ir rimtai ir tikrai turbūt vizualiai toks teiginys kaip „moralės nebuvimas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip koks kalinio portretas. Kaip čia sušvelninus tai, ką noriu pasakyti. Na, tarkim, prieš kelias savaites viename atidaryme buvo toks mažas kambarėlis, kuriame sėdėjo studentas, suvalgęs tris tabletes ecstasy ir žmonės po vieną galėjo ten užeiti pasikalbėti su juo. O prie durų stovėjo toks kaip apsauginis iš cirko. Atrodo absurdiška, tiesa? Bet mane kažkuo iškart tai sudomino, nes tai labai tiesioginis eksperimentas su savo kūnu. Juk ecstasy visi vartoja klube, kur šoka ir neturi jokių socialinių barjerų. O jam reikėjo sėdėti tame mažame kambarėlyje su ryškia šviesa ir klausytis arba kalbėti su visais tais pasitaikiusiais žmonėm. Aš nežinau, koks buvo jo tikslas, bet man ir nesvarbu.
Visad būna smalsu, kai susiduri su žmonėmis, kurie iš tikrųjų dievobaimingai tiki blogiu ir gėriu. Man viskas dabar atrodo tiesiog viena plati jūra. Bet negaliu pasakyti, kad vienaip ar kitaip galvoti yra geriau. Kiekvienam savaip. Jeigu būčiau darželio auklėtoja, žinoma, turėčiau rasti būdą paaiškinti vaikams, kad kai kurių dalykų nevalia daryti, bet, manau, kad žmonių prigimtyje egzistuoja tam tikras suvokimas. Tai susiję su nebuvimu vienam. Niekas nenori būti vienas visą gyvenimą, dėl to turi išmokti funkcionuoti visuomenėje. Bet grasinti kalte ir pragaru, manau, nebūtina. Tai juk taip ekstremalu, sunku dabar įsivaizduoti, kad, kai buvau vaikas, dažnai svarsčiau, ar tikrai eisiu į pragarą, jeigu pyksiuos su sese. Rokenrolas juk irgi toks. Kai išgirsti tave užvedančią muziką, negalvoji apie tų žmonių teisingai gyvenamą gyvenimą, dažniausiai juk jis ir būna už normų. Vis dėlto labai džiugu, kad dauguma fantastiškų dalykų būna pripažinti, nepaisant jų atsiradimo konteksto. Bet galbūt labai daug ir prapuola. Toks jau pasaulis. Ir kiekviena jo dalis reikalinga.
p. 15
#26
p. 16