25 Konstitucinio Teismo bylos, pakeitusios Lietuvą by lrkt

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Vilnius, 2018

„BYLOS, PAKEITUSIOS LIETUVĄ“

Konstitucinio Teismo 25-mečiui skirtas projektas Ar žinote, kokios Konstitucinio Teismo bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos teisės sistemos raidai?

Konstitucinio Teismo 25-mečio proga kartu su naujienų portalu 15min visuomenei pristatėme projektą „Bylos, pakeitusios Lietuvą“. Šiuo projektu dar kartą priminėme kai kurias ryškiausią įtaką valstybės gyvenimui turėjusias arba didžiausią rezonansą sukėlusias bylas. Konstitucinio Teismo veiklos 25-mečio datai pasirinkome simbolišką skaičių – 25 bylos, arba tiksliau būtų sakyti – 25 temos, kurios portale 15min buvo publikuojamos 25 savaites. Šiame leidinyje rasite visas portale 15min pristatytų bylų apžvalgas.

Beje, norime atkreipti dėmesį, kad tai – žiniasklaidos projektas, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pavadinimas visuose tekstuose pateikiamas trumpiniu KT.

ISBN 978-9955-688-39-6 (spausdintas leidinys) ISBN 978-9955-688-38-9 (internetinis leidinys)

1-oji byla. Mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje: byla, kurios galėjo ir nebūti 2-oji byla. Bažnytinė santuoka = civilinė santuoka

3-ioji byla. Laisvi ir lygūs rinkimai: kaip KT apgynė šį principą

4-oji byla. Kaip KT apgynė žiniasklaidos laisvę ir uždraudė politikams slėptis nuo visuomenės 5-oji byla. Darbas – ne pagrindas bausti: kaip KT apgynė teisę į dirbančiųjų senatvės pensiją

12 16 20 26

6-oji byla. Kaip KT apgynė teisę į teisingą teismą

8-oji byla. Kaip KT, atskleidęs valstybės valdymo formą, užkirto kelią politiniams konfliktams

7-oji byla. Dirbančių mamų byla: kaip apginta teisė į mokamas nėštumo ir gimdymo atostogas

9-oji byla. Valstybė ir bažnyčia: kaip buvo išaiškinta bažnyčios vieta valstybės gyvenime

11-oji byla. Seksualinis priekabiavimas neatleistinas niekam

10-oji byla. Šeimos sampratos išaiškinimas: kaip nuo diskriminacijos buvo apgintos Lietuvos šeimos 12-oji byla. Kaip KT apgynė žmonių teisę ginti savo teises ir laisves teisme

13-oji byla. Kaip KT atvėrė kelią Lietuvai prisijungti prie europinės žmogaus teisių apsaugos sistemos 14-oji byla. Kaip KT kovojo su privilegijomis

15-oji byla. Moralinė ir materialinė žala privalo būti atlyginta

16-oji byla. Lietuvą sukrėtusi prezidento Rolando Pakso apkalta

17-oji byla. Kodėl dėl dvigubos pilietybės turėsime balsuoti referendume

18-oji byla. KT apgynė savininkų teisę patiems spręsti, kaip naudoti savo nuosavybę 19-oji byla. Kaip KT įtvirtino šalies narystę NATO

20-oji byla. SGD terminalo byla: kaip KT konstituciškai patvirtino energetinę šalies nepriklausomybę 21-oji byla. Sovietų nusikaltimai partizanams: kodėl jiems negalioja senatis 22-oji byla. Kelias į Seimą negali būti grindžiamas rinkėjų papirkimu

23-ioji byla. KT apginklavo teisėsaugą kovai su neteisėtu praturtėjimu

24-oji byla. Unikali byla: KT nesutiko su politikų siūlymais „susinaikinti“ 25-oji byla. Konstitucijos pataisos negali panaikinti pačios Konstitucijos Konstitucinio Teismo teisėjai (1993–2018)

48 60 66

70 78 84 90

102 108 116

122 132 140 146 152

162

1992 m. spalio 25 d. vykusiame referendume priimtoje Konstitucijoje garantuoti jos viršenybę Lietuvos Respublikos teisės sistemoje patikėta Konstituciniam Teismui. 1993 m. pradėjęs veikti Konstitucinis Teismas yra pirma tokio pobūdžio institucija per visą Lietuvos istoriją. Todėl, minėdami Konstitucinio Teismo įsteigimo 25-metį, nusprendėme parodyti, kokia svarbi valstybės – vadinasi, ir kiekvieno iš mūsų, – gyvenime yra jo veikla.

Neabejoju, kad dauguma žmonių žino, jog Lietuvoje yra Konstitucinis Teismas, galbūt nemažai jų net numano, ką jis veikia, tačiau turbūt nedaugelis yra domėjęsis jo nutarimais, sprendimais ar išvadomis. Per 25-erius veiklos metus nagrinėjant įvairiausias bylas išplėtota konstitucinė doktrina leidžia užtikrinti mūsų Konstitucijos gyvybingumą nekeičiant jos teksto. Be šios gyvosios jurisprudencinės Konstitucijos šalies teisinė sistema šiandien jau neįsivaizduojama.

Įprasta manyti, kad oficialiąja konstitucine doktrina kasdien naudojasi tik teisininkai, tačiau iš tiesų Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai keičia kiekvieno šalies piliečio gyvenimą. Pateiksiu keletą pavyzdžių: Konstitucinis Teismas nutarimais Lietuvoje panaikino mirties bausmę, išaiškino genocido sampratą, įtvirtino piliečių teisę kelti savo kandidatūrą rinkimuose nebūnant politinės partijos nariais, teisiškai sulygino bažnytines ir civilines santuokas, apgynė dirbančių mamų teisę į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą jų metu, dirbančių pensininkų teisę į visą senatvės pensiją. Šiandien, kai teisinis reguliavimas jau pakeistas pagal šių nutarimų nuostatas, net nepagalvojame, kad galėtų būti kitaip. Dar viena priežastis, dėl kurios ėmėmės šio projekto, – individualus konstitucinis skundas, dėl kurio įvedimo vis dar aštriai diskutuojama. Tikimės, kad teisė tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą visiems Lietuvos piliečiams bus suteikta, todėl norime, kad visi žmonės kuo geriau suvoktų, kokia svarbi Konstitucinio Teismo vieta šalies teisės sistemoje ir kaip jų gyvenimą gali paveikti jo nutarimai.

Dėkojame naujienų portalui 15min už galimybę pakalbėti su skaitytojais apie Konstitucinio Teismo veiklą. Džiaugiamės, kad jo vadovai, žurnalistai, kiti kūrybinės komandos nariai suprato tokios informacijos svarbą ir ėmėsi drauge kurti šį projektą. Tad skaitytojai turėjo galimybę sužinoti ar prisiminti, kaip per 25-erius metus Konstitucinio Teismo jurisprudencija keitė mūsų valstybės teisinę sistemą ir kaip tie pokyčiai paveikė mūsų gyvenimą. Dainius Žalimas, Konstitucinio Teismo pirmininkas

Bendras Konstitucinio Teismo ir naujienų portalo 15min projektas „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip keičiasi mūsų gyvenimas.

Dar neseniai Konstitucinis Teismas buvo it nepasiekiama tvirtovė. Teismas tarsi iš aukšto skelbdavo savo verdiktus, bet ne visuomet jie buvo aiškinami visuomenei, nors kartais sukeldavo daug bangų. Praėjo visai nedaug laiko, bet daug kas smarkiai pasikeitė. Dabar Konstitucinis Teismas jau kitoks: atviras, komunikabilus, iš aukštybių nužengęs arčiau žmogaus, kurio gyvenimui šio teismo sprendimai galiausiai ir turi daugiausia įtakos.

Besikeičiantis Konstitucinis Teismas per savo 25-erius veiklos metus įnešė didelį indėlį į Lietuvos valstybės augimą ir visuomenės brendimą. Į šį projektą atrinktos 25 ryškiausią įtaką valstybės raidai padariusios Konstitucinio Teismo bylos, tačiau jų buvo gerokai daugiau. Po kiekvienos Konstitucinio Teismo išnagrinėtos bylos valstybė tarsi palypėdavo į viršų ant dar vieno begalinių raidos laiptų laiptelio. Konstitucinio Teismo sprendimai, nors kartais ir sukeliantys ginčų, nepasitenkinimo, kivirčų, galiausiai, praėjus kuriam laikui ir nurimus aistroms, vis tiek yra pripažįstami neginčijama tiesa.

Konstitucinis Teismas Lietuvoje panaikino mirties bausmę, išaiškino genocido sampratą, įtvirtino piliečių teisę kelti savo kandidatūrą rinkimuose nebūnant politinės partijos nariais, teisiškai sulygino bažnytinę ir civilinę santuoką, apgynė dirbančių mamų teisę į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą jų metu, dirbančių pensininkų teisę į visą senatvės pensiją.

Dabar jau sunku suvokti, kad galėjo būti kitaip. Nors per šiuos 25-erius metus Konstitucinio Teismo sprendimai smarkiai pakeitė Lietuvos teisinę sistemą ir visuomenę, niekas tuo nesibaigia. Kiekviena diena iškelia naujų klausimų, kurie anksčiau ar vėliau gali atsidurti ant Konstitucinio Teismo teisėjų stalo. Vienas svarbiausių iššūkių – individualaus konstitucinio skundo problema. Politikai kol kas nedrįsta to įteisinti, tarsi gindami savo privilegiją kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tikiu, kad politikams užteks brandos ir išminties leisti kiekvienam piliečiui pasiekti Konstitucinį Teismą, kuris jau be tarpininkų galės, reikalui esant, apginti kiekvieno Lietuvos piliečio, kartu ir mūsų visų, konstitucines teises ir laisves. Raimundas Celencevičius, naujienų portalo 15min vyriausiasis redaktorius

MIRTIES BAUSMĖS PANAIKINIMAS LIETUVOJE: BYLA, KURIOS GALĖJO IR NEBŪTI Pirmoji tema – mirties bausmės išaiškinimas. Mirties bausmės panaikinimas buvo siejamas su naryste Europos Sąjungoje (ES). Jeigu ne 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, nežinia, kokių sunkumų Lietuvai būtų kilę. Kita vertus, šios bylos galėjo iš viso nebūti.

Svarbiausi akcentai:

• Šios bylos galėjo nebūti, nes politikai galėjo patys nuspręsti dėl mirties bausmės panaikinimo. Tačiau jie nedrįso to padaryti. • Šia byla pradėta plėtoti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių kaip neatšaukiamų sampratą. Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Jos yra neatimamos, nes sudaro žmogaus orumo pamatą. • Šioje byloje pradėta formuoti samprata, kad pagarba tarptautinei teisei ir europiniai žmogaus teisių apsaugos standartai laikytini minimaliais konstituciniais standartais. • 1998 m. pakeitus Baudžiamąjį kodeksą, nacionaliniu lygmeniu buvo panaikinta mirties bausmė. Be to, įsipareigota panaikinti mirties bausmę ir tarptautiniu lygmeniu. • KT nutarimas buvo didžiulis žingsnis humanizuojant bausmių sistemą. KT 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškiai patvirtino, kad mirties bausmė yra už teisės ribų. Jame konstatuota, kad Baudžiamajame kodekse už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Tačiau šios bylos galėjo nebūti: politikai galėjo ir patys nuspręsti dėl mirties bausmės panaikinimo. Tačiau jie nedrįso to padaryti ir atsakomybę perkėlė KT. Jeigu mirties bausmė nebūtų buvusi panaikinta, vargu ar Lietuva būtų tapusi ES nare.

KT nutarimo priėmimo metu mirties bausmė buvo vertinama prieštaringai. Jos įtvirtinimą baudžiamuosiuose įstatymuose palaikė ne tik nemaža visuomenės dalis (sprendžiant iš visuomenės apklausų duomenų, apie 70–80 proc.), bet ir valstybės institucijų atstovai.

Kokie buvo politiniai argumentai panaikinti mirties bausmę?

– Nors mirties bausmę jos šalininkai laikė neva veiksminga sunkių nusikaltimų prevencijos priemone, kriminologai pabrėžė, kad mokslinio ryšio tarp mirties bausmės ir nusikalstamumo nustatyta nėra – mirties bausmės buvimas ar nebuvimas neturi įtakos nusikalstamumui šalyje. – Tarptautinėje bendruomenėje aiškiai ryškėjo tendencija panaikinti mirties bausmę. – Mirties bausmės atsisakymas buvo narystės ES sąlyga. Seimas nerado pakankamai įtikinamų argumentų, kad pats priimtų sudėtingą sprendimą dėl mirties bausmės panaikinimo. Girdėjosi netgi siūlymų šį klausimą patikėti tautos referendumui. Vis dėlto Seimo narių grupės iniciatyva jis buvo perduotas spręsti KT.

Į KT kreipęsi 42 Seimo nariai suabejojo, ar mirties bausmė atitinka Konstitucijos nuostatas, kuriomis yra įtvirtinta prigimtinių teisių ir gyvybės apsauga ir draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokio pobūdžio bausmes. Taip mirties bausmės praktika tapo nebe politiniu, o konstituciniu klausimu.

Įdomu tai, kad nagrinėjant bylą KT tiek pareiškėjos (Seimo narių grupės), tiek suinteresuoto asmens (Seimo) atstovo nuomonės visiškai sutapo. Kitaip tariant, abu svarbiausi proceso dalyviai vieningai pritarė mirties bausmės panaikinimui.

Bylos nagrinėjimas

Atsižvelgdamas į problemos sudėtingumą, KT stengėsi įvertinti tiek teisinius argumentus, tiek moralinius, etinius, psichologinius ir kitus aspektus. Šiuo tikslu KT paprašė, kad nuomonę pateiktų įvairios institucijos – Europos teisės departamentas, Teisės institutas, Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos teisės akademija, Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Seimo komitetai, Generalinė prokuratūra, tradicinių konfesijų centrai, Lietuvos politinių kalinių bendrija, Lietuvos gydytojų sąjunga ir kt. Rengti bylą buvo paskirti ne vienas, kaip įprasta, o du teisėjai – Vladas Pavilonis ir Jonas Prapiestis.

KT, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis numatyta mirties bausmė prieštarauja trims Konstitucijos straipsniams. Tai 18 straipsnis („Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“), 19 straipsnis („Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“) ir 21 straipsnio 3 dalis („Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“). Kitaip tariant, KT pripažino, kad mirties bausmė yra nesuderinama su konstitucine prigimtinių žmogaus teisių, žmogaus gyvybės ir orumo apsauga.

KT argumentai: kodėl mirties bausmė nesuderinama su prigimtinių žmogaus teisių apsauga?

KT pažymėjo, jog prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose. Jas turi kiekvienas žmogus. Tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.

KT iš prigimtinių teisių išskyrė ypatingas vertybes – žmogaus gyvybę ir orumą. Pasak KT, šios vertybės yra aukščiau įstatymo. Konstitucijos paskirtis yra užtikrinti jų gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei. Konstitucijoje nėra numatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę.

KT argumentai: kodėl mirties bausmė nesuderinama su žmogaus gyvybės apsauga?

1-oji byla

KT pabrėžė, kad demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausiąja vertybe. Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas žmogaus teisei į gyvybę saugoti. Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos dėl atsakomybės už neteisėtų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę, padarymą. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad žmogaus gyvybė saugoma grasinant padariusiam tyčinį nužudymą kaltininkui taip pat atimti gyvybę. Todėl kyla klausimas, ar toks teisės į gyvybę gynimas baudžiamuoju įstatymu atitinka Konstitucijoje įtvirtintą apsaugą.

Kaip pažymėjo KT, bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, ginamą Konstitucijos norma. KT įžvelgė, kad skiriant mirties bausmę neatmestina ir klaidos galimybė. Įvykdžius mirties nuosprendį nebėra jokių galimybių šią klaidą atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad mirties bausme gali būti nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos ar visiškai nekaltas, nesiderina su Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.

KT argumentai: kodėl mirties bausmė nesuderinama su žmogaus orumo apsauga?

KT mirties bausmę taip pat vertino per Konstitucijos draudžiamo elgesio prizmę, t. y. per draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokio pobūdžio bausmes. Šiuo aspektu KT pabrėžė visuotinai pripažįstamą mirties bausmės žiaurumą, iš kurio paties kyla nuteistojo orumo pažeminimas. Žiaurumas pasireiškia tuo, kad įvykdžius mirties nuosprendį kartu yra paneigiama ir nusikaltėlio žmogiškoji esmė, jis netenka bet kokio žmogaus orumo, nes valstybė asmenį tuomet traktuoja tik kaip objektą, kuris turi būti pašalintas iš žmonių bendrijos.

KT atkreipė dėmesį į tai, kad nuolatos kartojami žiaurumo aktai negali nedaryti įtakos visos visuomenės psichologinei būsenai, taip pat pakantumo nuolatiniam žiaurumui ugdymui.

Koks buvo tarptautinės bendrijos požiūris?

Priimdamas nutarimą KT taip pat atsižvelgė į tarptautinės bendrijos požiūrį į mirties bausmę. Europos Tarybos ir ES dokumentų analizė tuo metu akivaizdžiai parodė, kad mirties bausmės panaikinimas tampa visuotinis.

KT nutarime pabrėžta, kad šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką ir užtikrinti žmonių saugumą. Svarbu yra nusikaltimą padariusio asmens resocializacija, jo pagarbos įstatymams ugdymas per bausmės atlikimo laiką. Bausmės neturi būti griežtesnės, negu reikia tam, kad padaręs nusikaltimą asmuo pasitaisytų, t. y. ateityje nebenusikalstų.

Šiame kontekste KT pabrėžė, kad Lietuvos valstybė laiko save lygiateise tarptautinės bendrijos nare, pripažįsta tarptautinės teisės principus ir normas, todėl šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų.

Visuomenės saugumas

KT nutarime taip pat nurodė svarbiausią priežastį, kodėl dauguma žmonių reikalauja maksimaliai griežtų bausmių ir yra linkę pritarti mirties bausmei. Tai – realaus saugumo trūkumas. Todėl, pasak KT, ypač svarbu ne tik išspręsti klausimą, ar galima panaikinti mirties bausmę, bet ir realiai užtikrinti žmonių saugumą.

1-oji byla

KT nutarimo pasekmės

Priimtas KT nutarimas turėjo reikšmingų pasekmių. Tai:

Mirties bausmės panaikinimas. Visų pirma 1998 m. buvo pakeistas Baudžiamasis kodeksas, o mirties bausmė buvo panaikinta nacionaliniu lygmeniu. Be to, panaikinti mirties bausmę įsipareigota ir tarptautiniu lygmeniu: 1999 m. Lietuva ratifikavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolą Nr. 6 dėl mirties bausmės panaikinimo, 2003 m. – Protokolą Nr. 13 dėl mirties bausmės panaikinimo visais atvejais. Bausmių sistemos humanizavimas. KT nutarimas buvo didžiulis žingsnis humanizuojant bausmių sistemą. Šia byla pradėta plėtoti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių kaip neatšaukiamų, neatskiriamų nuo individo, nesusietų nei su teritorija, nei su tauta samprata.

1-oji byla

Šios teisės ir laisvės neatimamos, nes yra žmogaus orumo pamatas. Šios vertybės negali būti paneigiamos net referendumu, nes jos kartu su valstybės nepriklausomybe ir demokratija sudaro Lietuvos valstybės pamatą.

Pagarbos tarptautinei teisei įtvirtinimas. Šioje byloje pradėta formuoti sampratą, kad pagarba tarptautinei teisei ir europiniai žmogaus teisių apsaugos standartai laikytini minimaliais konstituciniais standartais.

BAŽNYTINĖ SANTUOKA = CIVILINĖ SANTUOKA Antroji tema – bažnytinė santuoka. KT 1994 m. balandžio 21 d. paskelbė nutarimą, kad ne tik santuoka, sudaryta valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose, bet ir santuoka, sudaryta bažnyčioje, galioja teisiškai ir sutuoktiniams sukuria teises ir pareigas.

Svarbiausi akcentai:

• Šiuo nutarimu bažnytinėms santuokoms buvo suteikta tokia pat teisinė reikšmė, kaip ir civilinės metrikacijos įstaigoje sudarytoms santuokoms. • KT nutarimas paskatino pakeisti su santuokų registravimu susijusią praktiką. Iki tol bažnytinės santuokos turėjo būti „perregistruotos“ civilinės metrikacijos skyriuje. • Pagal dabartinį teisinį reguliavimą valstybė pripažįsta santuoką, sudarytą visose valstybės pripažintose religinėse bendruomenėse ir bendrijose. • KT nutarimas paskatino įtvirtinti detalų bažnytinės santuokos instituto teisinį reglamentavimą Civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartyje, Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse, kituose teisės aktuose.

Kontekstas

Plungės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurioje pareiškėja siekė gauti po vyro mirties atsiradusį palikimą. Ji pirmiausia kreipėsi į notarą, tačiau šis atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Atsisakymą notaras pagrindė tuo, kad tarp pareiškėjos ir jos vyro 1987 m. buvo sudaryta tik bažnytinė santuoka, neregistruota valstybiniame civilinės metrikacijos skyriuje. Notaras rėmėsi tuomet galiojusiu Šeimos ir santuokos kodeksu. Jame buvo įtvirtinta, kad pripažįstama tik valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose sudaryta santuoka, o religinės santuokos apeigos neturi teisinės reikšmės. Sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose sudaryta santuoka. Apylinkės teismui kilo abejonė, kiek ši Šeimos ir santuokos kodekso nuostata dera su Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Dėl to buvo kreiptasi į KT.

Ką nusprendė KT?

KT 1994 m. balandžio 21 d. nutarime patvirtino apylinkės teismui kilusių abejonių pagrįstumą ir pripažino, kad Santuokos ir šeimos kodekso nuostatos, kurių pagrindu pripažįstama tik valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose sudaryta santuoka, išties prieštarauja Konstitucijai.

Tačiau atsisakydamas moteriai išduoti paveldėjimo teisės liudijimą notaras buvo teisus. Pagal KT nutarimą bažnytinė santuokos registracija gali būti pripažinta tik tokiu atveju, jei ji įvyko po 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucija. Taip yra dėl to, kad įstatymai atgal negalioja.

Bažnytinė santuokos registracija – taip pat teisiškai galiojanti, kaip ir valstybinė

Pagal KT nutarimo priėmimo metu galiojusią praktinę tvarką sudarytos bažnytinės santuokos turėjo būti „perregistruojamos“ civilinės metrikacijos skyriuje, kadangi bažnyčia nebuvo pasirengusi atlikti visiškos santuokų registracijos (siųsti santuokos akto įrašų kopijų valstybinėms institucijoms, išduoti vienodo pavyzdžio santuokos liudijimų ir t. t.). KT pažymėjo, kad tokią „perregistraciją“ galima vertinti tik kaip laikiną oficialią santuokų apskaitą, bet ne santuokos registracijos teisinį faktą. KT pabrėžė, kad ne „perregistracija“, o pati santuokos registracija (valstybinė ar bažnytinė) yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia. KT taip pat pabrėžė, kad valstybė įstatymu turi nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos registracijos oficialios apskaitos, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimo tvarką. Taigi, aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad „valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, KT nutarime patvirtino, jog bažnytinė santuokos registracija yra ir teisinis faktas, nuo kurio, kaip ir valstybinės santuokos registracijos atveju, atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos.

2-oji byla

Įstatymų galiojimas atgal – išimtis

Nagrinėdamas apylinkės teismo iškeltus klausimus KT pirmiausia pabrėžė bendrą teisės principą, kad įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad įstatymai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių įstatymų įsigaliojimo. KT pažymėjo, kad atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas įstatymų leidyboje yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą.

Kitose teisės srityse atgal galiojančio įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Atgal galiojantis įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepalankios kitai. KT šias taisykles nutarime pritaikė vertindamas Konstitucijos nuostatų galiojimą. KT priminė, kad Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume ir įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo, t. y. 1992 m. lapkričio 2 d. KT pabrėžė, kad konstitucinių normų galiojimas atgal nėra numatytas nei pačioje Konstitucijoje, nei įstatyme, apibrėžiančiame jos įsigaliojimo tvarką. Todėl ir Konstitucijos nuostata, kad „valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, negali būti taikoma įteisinti bažnytinei santuokai, sudarytai iki Konstitucijos įsigaliojimo, t. y. iki 1992 m. lapkričio 2 d.

KT pažymėjo, kad jei iki šios datos santuoka nebuvo įregistruota valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose, ji, nepriklausomai nuo to, ar buvo registruota bažnyčioje, netapo teisinę reikšmę turinčiu faktu ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Kiti aspektai

Bylą rengė teisėjas Stasys Stačiokas. Byla išnagrinėta per 2,5 mėnesio.

Net ir priėmus KT nutarimą Katalikų bažnyčios atstovai išreiškė norą tęsti „perregistracijos“ praktiką, nes, pasak jų, bažnyčia nėra pasirengusi atlikti visišką santuokų registraciją.

Pagal dabartinį teisinį reguliavimą, po KT nutarimo priėmimo valstybė pripažįsta santuoką, sudarytą visose valstybės pripažintose religinėse bendruomenėse ir bendrijose: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų, karaimų, Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos, Septintosios dienos adventistų bažnyčios, Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos.

2-oji byla

LAISVI IR LYGŪS RINKIMAI: KAIP KT APGYNĖ ŠĮ PRINCIPĄ Trečioji tema – rinkimai. KT 2007 m. vasario 9 d., 2010 m. lapkričio 10 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2015 m. spalio 20 d. nutarimai nemažai prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybėje teisė rinkti savo atstovus į politines institucijas ir teisė kelti savo kandidatūrą rinkimuose atitiktų demokratinių valstybių rinkimų teisės principus.

Svarbiausi akcentai:

• 2007–2015 m. KT priėmė ne vieną nutarimą, įtvirtinusį laisvų ir lygių rinkimų principą. • Vienas svarbiausių nutarimų – KT užtikrino, kad kandidatuoti į savivaldybių tarybas galėtų ir politinėms partijoms nepriklausantys asmenys. • Kartu KT išaiškino, kad piliečiai turi teisę nebūti jokios politinės partijos nariais, teisę iš jos išstoti, dėl to neprarasdami teisės kelti savo kandidatūrą rinkimuose. • Taip pat KT patvirtino reikalavimą kandidatams į savivaldybių tarybų narius pateikti informaciją apie savo teistumą. • Po KT nutarimo, kad rinkėjų balsai negali būti nelygiaverčiai, priėmimo buvo perbraižytos vienmandačių rinkimų apygardų ribos.

Kelias į savivaldybę – ne tik partijų nariams

KT 2007 m. vasario 9 d. nutarime nuspręsta, kad teisę kandidatuoti rinkimuose į savivaldybių tarybas turi ne tik politinės partijos, bet ir asmenys, nepriklausantys jokiai politinei partijai. Tokia teisė į politines partijas nenorintiems stoti asmenims buvo suteikta praėjus daugiau nei 10 metų nuo įstatymo, reguliuojančio savivaldybių tarybų rinkimus, priėmimo.

Kodėl prireikė įsikišti KT?

1994 m. priimtame Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad kandidatus į tarybos narius, be politinių partijų ir politinių organizacijų, turi teisę kelti ir visuomeninės organizacijos, galiojo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį. Tuomet nuostata buvo pakeista ir iki pat minėto KT nutarimo priėmimo į savivaldybių tarybas galėjo būti renkami tik politinių partijų iškelti ir į jų sąrašus įtraukti asmenys. Vėliau tokios teisės neteko ir politinės organizacijos. Savivaldybių tarybos buvo renkamos tik pagal proporcinę rinkimų sistemą, t. y. savivaldybių tarybų nariai buvo renkami tik iš rinkimams pateiktų kandidatų sąrašų, kuriuos galėjo pateikti tik politinės partijos. Taigi rinkėjų pasirinkimas buvo apribotas, nes jie negalėjo rinkti ne partijų iškeltų kandidatų. Kita vertus, ir galimybės kelti kandidatūrą savivaldybių tarybų rinkimuose piliečiams buvo apribotos.

Abejonių dėl lygios rinkimų teisės pažeidimo kilo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kai į jį kreipėsi su Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu neregistruoti jo kandidatu į savivaldybių tarybų rinkimus nesutikęs asmuo. Tokios teisės pageidavo ir keletas asociacijų, sudarytų iš politinėms partijoms nepriklausančių narių.

Ką nusprendė KT?

KT 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ prieštaravo Konstitucijai (119 straipsnio 2 daliai). KT vertinimu, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nebuvo numatyta teisė asmenims būti renkamiems į savivaldybių tarybas ir nebūnant politinių partijų sąrašuose. Kitaip tariant, KT išaiškino, kad Konstitucijai prieštaravo nuostata, ribojusi piliečių pasyviąją rinkimų teisę.

KT taip pat pabrėžė, kad pati vietos savivaldos samprata reiškia reikalavimą sudaryti kuo daugiau galimybių visiems konkrečios teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus dėl tos vietos reikalų tvarkymo. Taigi – ir kuo daugiau galimybių visiems tos vietos nuolatiniams gyventojams (ne tik politinių partijų iškeltiems ir į jų sąrašus įtrauktiems) varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais yra konstituciškai nepateisinama, nes pažeidžiamas lygių rinkimų principas, o politinių partijų iškelti ir į jų sąrašus įtraukti asmenys įgyja privilegiją būti renkami savivaldos rinkimuose.

Tokį savo sprendimą KT argumentavo dar ir tuo, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į politines partijas reiškia ir teisę nebūti politinių partijų nariu, teisę išstoti iš jų. Taigi asmuo, norintis iškelti savo kandidatūrą į savivaldybių tarybų narius, negali būti priverstas siekti narystės kurioje nors politinėje partijoje.

3-ioji byla

Tai reiškia, kad, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, teritorinių bendruomenių nariai – nuolatiniai Lietuvos gyventojai privalo turėti galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Tam, kad teisė kandidatuoti į savivaldybės tarybą būtų užtikrinta iš tiesų tinkamai ir nuolatiniai savivaldybių gyventojai ja naudotis galėtų be kliūčių, KT prireikė įsikišti dar kartą.

Taip atsitiko dėl to, kad Seimas, po minėto KT nutarimo priėmimo taisydamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, jame nustatė, jog nepartiniai asmenys savo kandidatūras savivaldybių tarybų rinkimuose gali kelti šalia politinių partijų sąrašų, dalyvaujančių rinkimuose. Taigi galima sakyti, kad Lietuvoje buvo išrastas pasaulyje nematytas rinkimų naujadaras – pavieniai asmenys varžėsi su partijų kandidatų sąrašais. KT 2011 m. gegužės 11 d. nutarime pripažino, kad toks teisinis reguliavimas taip pat neatitinka Konstitucijos, nes juo iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.

Teisti kandidatai privalo prisipažinti apie teistumą

KT taip pat yra sprendęs bylą dėl to, kokia informacija turi būti skelbiama apie kandidatą, kuris siekia būti išrinktas į savivaldybės tarybą. Tokia byla ant KT stalo atsidūrė, kai iš rinkimų sąrašų 2011 m. vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose buvo išbrauktas verslininkas Kęstutis Pūkas. Teisė dalyvauti rinkimuose į Kauno miesto savivaldybės tarybą jam buvo nesuteikta dėl to, kad jis kandidato anketoje nenurodė fakto, jog yra buvęs teistas už sovietų okupacijos metais sunkiu nusikaltimu laikytą spekuliaciją.

K. Pūkas teigė, kad sprendimas tuo pagrindu neleisti jam kandidatuoti į savivaldybės tarybą yra neteisingas, nes atkūrus Nepriklausomybę spekuliacija kaip nusikaltimas buvo dekriminalizuota.

KT 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nusprendė: tai, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jog jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, net jei ji vėliau buvo pripažinta nepavojinga, neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau KT nurodė, kad tokiu atveju, kai nusikalstama veika dekriminalizuota, informacija apie teistumą neturi būti skelbiama savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės. Taigi tam tikra prasme šiuo nutarimu KT apgynė K. Pūko teises. Beje, beveik po dešimtmečio apkaltos byloje KT pripažino, kad K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

2011 m. lapkričio 17 d. nutarime KT pabrėžė, kad: – visuomenė turi teisę žinoti visą informaciją apie svarbius kandidatų į savivaldybės tarybą gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės apsisprendžiant, ar asmuo yra tinkamas atstovauti jos interesams; – detali informacija turi būti nurodyta kandidato anketoje, pažymint, kada, už kokį nusikaltimą ir kokios valstybės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu; – tačiau jei kandidatas buvo nuteistas už vėliau dekriminalizuotą nusikalstamą veiką arba už tokį užsienio valstybėje padarytą nusikaltimą, už kurį Lietuvoje nebaudžiama, to neprivaloma nurodyti kandidato plakate, kad rinkėjai nebūtų klaidinami ir nepagrįstai nesusidarytų neigiamos nuomonės apie kandidatą.

Po KT nutarimo Vilniuje padaugėjo rinkimų apygardų

Svarbu paminėti dar vieną KT bylą, lėmusią pokyčius rengiant rinkimus. Šioje byloje spręsta dėl vienmandačių rinkimų apygardų ribų. Seimo narių grupei kilo abejonių, ar tokiose vienmandatėse rinkimų apygardose, kokios buvo nustatytos tuo metu, buvę rinkėjų skaičiaus skirtumai nėra per dideli ir ar dėl to nėra iškreipiama rinkėjų valia renkant savo atstovus į Seimą. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą rinkėjų skaičius vienmandatėse rinkimų apygardose galėjo skirtis net 40 proc.

KT 2015 m. spalio 20 d. nutarime nusprendė, kad įstatyme nustatytas rinkėjų skaičiaus nuokrypis, t. y. rinkėjų skaičiaus skirtumas konkrečioje rinkimų apygardoje, palyginti su vidurkiu, kuris vienmandatėse rinkimų apygardose galėjo siekti iki 20 proc., yra akivaizdžiai per didelis, todėl Seimo rinkimų įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

KT išaiškino, kad dėl tokių didelių skirtumų mažose rinkimų apygardose rinkėjo balsas yra reikšmingesnis nei didžiosiose. Dėl šios priežasties rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai, neatspindima daugumos rinkėjų valia, neužtikrinamas sąžiningas ir skaidrus Seimo narių rinkimų procesas. Tokie rinkimai neatitinka konstitucinių lygių rinkimų teisės principų. Vadovaudamasis tarptautiniais gerosios rinkimų praktikos standartais, KT nurodė, kad toks nuokrypis turėtų būti ne daugiau nei 10 proc. Nutarime pažymėta, jog Lietuvoje nėra tokių aplinkybių, dėl kurių kokias nors asmenų grupes būtų galima laikyti ypatingomis, kad dėl to būtų būtina taikyti didesnį nei 10 proc. nuokrypį.

3-ioji byla

Po šio KT nutarimo vienmandačių rinkimų apygardų ribos buvo perbraižytos. Vilniuje rinkimų apygardų padaugėjo nuo 10 iki 12 (tai reiškia, kad Vilniaus miesto gyventojai renka dviem Seimo nariais daugiau), o Kaune ir Šiauliuose jų skaičius buvo sumažintas; kitose vietovėse pakito rinkimų apygardų ribos.

2016 m. vykę Seimo rinkimai buvo organizuojami jau naujose, pagal KT nutarimą pakeistose vienmandatėse rinkimų apygardose. Jei gyventojų skaičius tam tikrose Lietuvos vietovėse gerokai pasikeistų, vienmandačių rinkimų apygardų ribos vėl turėtų būti peržiūrimos, ir tai turi būti daroma prieš kiekvienus Seimo rinkimus.

KAIP KT APGYNĖ ŽINIASKLAIDOS LAISVĘ IR UŽDRAUDĖ POLITIKAMS SLĖPTIS NUO VISUOMENĖS Ketvirtoji tema – žiniasklaidos laisvė. KT 2002 m. spalio 23 d. paskelbė nutarimą, kad žiniasklaida gali be viešojo asmens sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą, o žurnalistą įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį gali tik teismas.

Svarbiausi akcentai:

• KT nutarime konstatavo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. • Nutarime pabrėžta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas. • Pagal šį KT nutarimą žurnalistas gali saugoti savo informacijos šaltinį visada, išskyrus išimtinius atvejus, kai turi būti ginamas kitas, svarbesnis Konstitucijos saugomas interesas. Tačiau spręsti dėl žurnalisto pareigos atskleisti informacijos šaltinį gali tik teismas. • Nutarime pabrėžta, kad žiniasklaida gali be viešojo asmens sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą, jei tai gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Taip užkirstas kelias viešiesiems asmenims dangstytis nuo žiniasklaidos, užtikrinta laisvė kritikuoti jų veiklą.

Šios bylos nagrinėjimą inicijavo Seimo narių grupė. Pareiškėja prašė ištirti dviejų Visuomenės informavimo įstatymo straipsnių atitiktį Konstitucijai.

Pirmajame iš šių straipsnių teigta: „Viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.“ Antrajame iš šių straipsnių teigta: „Informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.“ Juos KT įvertino toliau pristatomame nutarime.

Žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio: ką nusprendė KT?

KT pažymėjo, kad konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, ji yra svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida. Tačiau KT taip pat pabrėžė, kad vis dėlto ši laisvė nėra absoliuti, Konstitucijoje yra apibrėžtos jos ribos. Ji nesuderinama su: – nusikalstamais veiksmais; – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos kurstymu; – šmeižtu ir dezinformacija.

KT pabrėžė, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Taip elgtis galima, kai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką.

KT pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą. Todėl negalima, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, sudaryti prielaidų pažeisti kitas konstitucines vertybes.

Spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas

KT pažymėjo, kad iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kartu kyla ir žiniasklaidos laisvė, kurios garantijas privalo įstatymu nustatyti įstatymų leidėjas, kitaip tariant – Seimas. Atskleidžiant šios įstatymų leidėjo pareigos turinį išaiškinta, kad įstatymai turi įtvirtinti žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.

KT pažymėjo, kad ši žurnalisto teisė nėra absoliuti. Tačiau ji gali būti ribojama tik vienu išimtiniu atveju – kai atskleisti informacijos šaltinį yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų konstituciškai pateisinamu tikslu, siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. Jokiais kitais atvejais šios teisės riboti negalima.

Visa tai įvertinęs, KT konstatavo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuriose nustatytas absoliutus draudimas atskleisti informacijos šaltinį, prieštarauja Konstitucijai, nes nebuvo numatytas minėtas išimtinis atvejis. Taigi žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio apskritai buvo apginta.

Atskleisdamas žiniasklaidos laisvės garantijas, kurios turi būti įtvirtintos įstatymu, KT taip pat konstatavo, kad, įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, kilus klausimui, ar ši paslaptis turi būti atskleista, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar neatskleidus informacijos šaltinio nebus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės. KT pažymėjo, jog įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas. Tokių atvejų praktikoje buvo tik keletas.

4-oji byla

Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti atskleisti informacijos šaltinį galima tik tada, kai tai būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso.

Nutarime pažymėta ir tai, kad tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paskleidimo į viešumą apribojimo.

Atskleisdamas iš Konstitucijos nuostatų kylančios žiniasklaidos laisvės turinį KT rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Viešojo asmens privataus gyvenimo apsauga: ką nusprendė KT?

Antruoju klausimu, dėl kurio kreipėsi Seimo nariai, KT pažymėjo, kad tarp Konstitucijos 22 straipsnyje, įtvirtinančiame privataus gyvenimo neliečiamumą, ir 25 straipsnyje, įtvirtinančiame teisę į informaciją, nustatytų vertybių yra pusiausvyra. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas visuomenės informavimo santykius, privalo jos paisyti. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką, Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė.

KT pažymėjo, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys ir kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Todėl visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas. KT teigimu, šis interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas.

Vadinasi, pažymėjo KT, žiniasklaida gali be asmens sutikimo informuoti visuomenę apie jo privatų gyvenimą tiek, kiek to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Atsižvelgdamas į tai, KT pripažino, kad Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, kurios sudaro galimybę tam tikrais atvejais informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą skelbti be jo sutikimo, atitinka Konstituciją.

Liepė apibrėžti, kas yra viešasis asmuo

Kartu KT pabrėžė, kad visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis.

4-oji byla

Prie viešųjų asmenų, pasak KT, pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime. Tai – politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

KT konstatavo, kad Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Atitinkamai, pareiškė KT, įstatymų leidėjas, įstatymuose įtvirtindamas viešojo asmens institutą, turi apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti prie viešųjų asmenų.

Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotai apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros. Nutarime pažymėta, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nelaikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas prie viešųjų asmenų.

Rengiant bylą KT posėdžiui buvo gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus Vilemo Vadapalo, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko Gintaro Songailos ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros doc. dr. Egidijaus Šileikio rašytiniai paaiškinimai.

Seimas koregavo įstatymus

Seimas atsižvelgė į KT nutarimą. Pagal KT šiame nutarime suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną įstatymų leidėjas atitinkamai pakoregavo Visuomenės informavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą – įtvirtino, kad viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus nurodytus atvejus.

4-oji byla

Pagal įstatymą, įpareigoti atskleisti informacijos šaltinį arba taikyti įstatymuose nustatytas prievartos priemones, kuriomis siekiama atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas motyvuotu sprendimu, kai yra šios sąlygos: išimtiniu atveju, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant konstituciškai pateisinamų tikslų – užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, taip pat kai atskleidimas – paskutinė priemonė šiam tikslui pasiekti, kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinį nėra galimybės arba jos jau yra išnaudotos.

Minėtame įstatyme taip pat buvo apibrėžta viešojo asmens sąvoka. Tai – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

DARBAS – NE PAGRINDAS BAUSTI: KAIP KT APGYNĖ TEISĘ Į DIRBANČIŲJŲ SENATVĖS PENSIJĄ Penktoji tema – teisė į senatvės pensiją. KT 2002 m. lapkričio 25 d. nutarė, kad dirbantys pensininkai turi teisę gauti visą senatvės pensiją, ir taip apgynė juos nuo jų lėšomis taupančios valdžios sprendimų.

Svarbiausi akcentai:

• Pripažinta, kad dirbantiems pensininkams negali būti nemokama arba mokama mažesnė senatvės pensija. Tokia išvada pagrįsta principine konstitucinės žmogaus teisių doktrinos nuostata, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę. • Tai vienas iš tų atvejų, kai vieno asmens inicijuotas teisinis ginčas suteikė pagrindą KT, pažvelgus į problemą plačiau, priimti kur kas didesniam asmenų ratui aktualų sprendimą, kuriuo apgintos jų konstitucinės teisės. • Vėlesniuose aktuose KT išreiškė analogišką požiūrį ir dėl kitų rūšių (invalidumo, valstybinių) pensijų mokėjimo dirbantiems jų gavėjams. Jis taip pat išaiškino, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, dirbantiems pensininkams pensijos negali būti mažinamos didesniu mastu nei nedirbantiems.

Sulaukė diplomato sutuoktinės skundo

Bylą pradėta nagrinėti į KT kreipusis Aukštesniajam administraciniam teismui, nagrinėjusiam administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos diplomato sutuoktinės skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) valdybos įsakymo, kuriuo buvo patvirtinta diplomatų sutuoktinių valstybinio socialinio draudimo tvarka, teisėtumo.

Pareiškėja prašė Aukštesniojo administracinio teismo ištirti, ar tvarka, pagal kurią jai buvo nutrauktas senatvės pensijos papildomos dalies mokėjimas, neprieštarauja įstatymams, kuriais reguliuojamas pensijų draudimas, ir įpareigoti VSDF valdybą mokėti jai visą senatvės pensiją. Pagal įstatymus ji, kaip nedirbanti diplomato sutuoktinė, buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir už ją iš valstybės biudžeto buvo mokamos šio draudimo įmokos, apskaičiuotos nuo 0,5 diplomato pareiginės algos. Taigi, nors realių pajamų diplomato sutuoktinė negaudavo, dėl šių įmokų mokėjimo ji buvo laikoma turinčia draudžiamųjų pajamų, ir tai buvo pagrindas jai mokėti ne visą senatvės pensiją, o tik pagrindinę jos dalį.

Valstybės pažadas – teisė gauti senatvės pensiją

Nagrinėdamas šią bylą Aukštesnysis administracinis teismas suabejojo, ar Diplomatinės tarnybos, Valstybinio socialinio draudimo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nuostatos, pagal kurias diplomatų sutuoktiniai – senatvės pensininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tuo laikotarpiu, kurį jie praleido užsienyje gyvendami kartu su Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje dirbančiu diplomatu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją.

Kreipimąsi į KT Aukštesnysis administracinis teismas iš esmės grindė tuo, kad pagal ginčijamas įstatymų nuostatas privalomai draudžiant senatvės pensiją gaunantį diplomato sutuoktinį, gyvenantį užsienyje kartu su Lietuvos atstovybėje dirbančiu diplomatu, jis, skirtingai nei kiti draudžiamųjų pajamų turintys senatvės pensininkai, neturi galimybės pasirinkti, ar turėti tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų ir gauti ne visą paskirtą senatvės pensiją, ar gauti visą paskirtą senatvės pensiją turint ne didesnių nei nustatyto dydžio draudžiamųjų pajamų.

KT pažvelgė plačiau

KT, spręsdamas šią bylą, į problemą pažvelgė plačiau. Jis nesutelkė dėmesio vien į paradoksalią diplomatų sutuoktinių padėtį. Pagal nustatytą tvarką tam, kad užsienyje praleistas laikotarpis galėtų būti įskaitytas į diplomato sutuoktinio valstybinio socialinio draudimo stažą (ir vėliau galėtų būti atitinkamai perskaičiuota jam paskirta senatvės pensija), sutuoktinis buvo privalomai draudžiamas valstybės lėšomis. Nors draudimo įmokos buvo apskaičiuojamos nuo diplomatų pareiginės algos ir patys jų sutuoktiniai realių pajamų negaudavo, jie buvo laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų ir dėl to jiems mokėta tik dalis senatvės pensijos.

KT vertinimu, prieštaravimas Konstitucijai slypėjo ne pareiškėjo ginčytose įstatymų nuostatose, kuriomis reguliuotas būtent diplomatų sutuoktinių valstybinis socialinis draudimas, bet tose nuostatose, kuriomis apskritai buvo numatytas ne visos senatvės pensijos mokėjimas senatvės pensininkams, po pensijos paskyrimo turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų, kitaip tariant, dar galintiems dirbti ir prisidurti lėšų prie ne itin didelės pensijos.

5-oji byla

Pensijų mažinti negalima

KT 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai (23 straipsniui, kuriame užtikrinamas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui, kuriuo laiduojama piliečių teisė gauti senatvės pensiją, konstituciniam teisinės valstybės principui) pripažintos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtinti apribojimai gauti visą paskirtą ir iki tol mokėtą senatvės pensiją pensininkams, turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų. KT pažymėjo, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką. Ši teisė (bet ne konkretus išmokos dydis) pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginama kaip nuosavybės teisė. Jeigu asmeniui senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, ji, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos dydžio.

Išimtiniais atvejais, kai dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir pan.) neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, senatvės pensijos gali būti mažinamos, tačiau nepažeidžiant pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės interesų, paisant proporcingumo principo, taigi tik tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos senatvės pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija.

Laisvė ir dirbti, ir gauti pensiją

KT taip pat pabrėžė principinę konstitucinės žmogaus teisių doktrinos nuostatą, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę. Taigi negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu.

Galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis. Kaip konstatuota KT nutarime, teisiniu reguliavimu, pagal kurį pensininkams, turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų (t. y. pajamų, gaunamų kaip atlyginimas už darbą, verslo pajamų, taip pat kitų pajamų, nuo kurių buvo įmokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos), mokama ne visa senatvės pensija, o tik jos dalis, suvaržoma asmens galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Apgintos ir kitos socialinės išmokos

KT nutarimas, kuriuo paneigta pati galimybė riboti senatvės pensijos mokėjimą draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, buvo gana netikėtas ir sukėlė neprognozuojamai reikšmingas pasekmes, nes palietė daug didesnę visuomenės dalį nei ta, kuriai Aukštesniojo administracinio teismo kreipimesi į KT kelta problema atrodė aktuali. Įstatymų leidėjui įgyvendinant šį KT nutarimą teko pataisyti įstatymus ir panaikinti Konstitucijai prieštaravusius apribojimus. Vėliau KT, plėtodamas savo principinę mintį, jog dirbantiems pensininkams negali būti būtent dėl to, kad jie turi draudžiamųjų pajamų, nemokama pensija arba mokama mažesnė pensija, išreiškė tokį požiūrį ir dėl kitų rūšių pensijų mokėjimo dirbantiems jų gavėjams: 2007 m. spalio 22 d. nutarime tai konstatuota kalbant apie valstybines pensijas, 2012 m. vasario 6 d. nutarime šiame kontekste paminėtos invalidumo pensijos.

5-oji byla

2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kuriame KT aiškino, be kita ko, ir savo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo nuostatas, išaiškinta, kad konstitucinio reikalavimo nenustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.). Taigi net ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

KAIP KT APGYNĖ TEISĘ Į TEISINGĄ TEISMĄ Šeštoji tema – teisė į teisingą teismą. KT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu apginta piliečių teisė į veiksmingą gynybą teisme ir teismo sprendimo viešumas.

Svarbiausi akcentai:

• Besibylinėjantis asmuo teismo sprendimo (nutarties, nuosprendžio) paskelbimo dieną turi teisę gauti surašytą visą teismo sprendimo tekstą, sužinoti visus priimto sprendimo motyvus. Taip KT užtikrino asmens teisę į veiksmingą gynybą teisme, teismo sprendimo viešumą. • KT užtikrino asmens konstitucinę teisę į tinkamą teismo procesą. Nutarime KT pabrėžė, kad teismui, esant nustatytoms aplinkybėms, turi būti sudaryta galimybė peržiūrėti už akių priimtą sprendimą (iki tol tokia galimybė nebuvo numatyta). • KT patikslino, kas laikytina viešuoju interesu, ir pabrėžė, kad gindamas viešąjį interesą teismas turi motyvuoti, kodėl pripažino visuomenei svarbų interesą viešuoju.

Inicijavo Vilniaus apygardos teismas ir Seimo nariai

Įsivaizduokite situaciją: teismas paskelbia nuosprendį – esate kaltas, bet nepaaiškina kodėl ir motyvus surašo per savaitę ar dvi, o įteikia jums dar per penkias dienas. Arba nuteisia jus už akių ir po to negalite niekur to nuosprendžio apskųsti. Ar nesuprasdami, kas įvyko, ir neturėdami galimybių gintis nenuogąstautumėte dėl savo ateities? Šiandien atrodo nesuvokiama, kad tokie sovietinės teisės reliktai, palengvinantys teisėjų darbą, galiojo, kol į KT nebuvo kreipęsi Vilniaus apygardos teismas ir Seimo narių grupė. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą KT priėmė pagal Vilniaus apygardos teismo ir Seimo narių grupės prašymus išnagrinėjęs sujungtas bylas dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių, taip pat dėl apeliacijos. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į KT sustabdęs apeliacine tvarka nagrinėtą civilinę bylą. Apygardos teismas nustatė, kad, siekdamas teisingai išspręsti nagrinėjamą bylą, turėtų peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti neapskųstąją teismo sprendimo dalį, nes viešasis interesas reikalauja, kad byloje būtų tinkamai pritaikytos teisės normos ir priimtas teisingas sprendimas. Todėl Vilniaus apygardos teismas prašė KT ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja tuo metu galiojusi Civilinio proceso kodekso (CPK) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant kai kurias CPK numatytų kategorijų bylas (darbo, šeimos, ypatingos teisenos). Teismo nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo teisių ribojimas trukdė jam vykdyti teisingumą.

Seimo narių grupė kreipėsi į KT su prašymu ištirti kai kurių Baudžiamojo proceso kodekso (BPK), CPK, Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) nuostatų, nustatančių, kad teismo baigiamieji aktai (nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir sprendimai) gali būti priimami ir paskelbiami be motyvų arba tik žodžiu paaiškinant teismo baigiamojo akto argumentus (motyvus), o motyvai surašomi vėliau, konstitucingumą. Abejones dėl atitikties Konstitucijai Seimo nariams sukėlė ir kai kurios CPK nuostatos dėl sprendimo už akių priėmimo, taip pat Teismų įstatymo nuostatos, kad į Teismų tarybos, kuri pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo

ir atleidimo iš pareigų, sudėtį įeina valstybės politikai, kad Teismų tarybos pirmininkas pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Pabrėžė teisinių argumentų ir viešumo svarbą

KT šioje byloje pabrėžė, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Skelbiant baigiamuosius teismo aktus juose turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais teismas grindžia savo sprendimą, jie negali būti išdėstomi po baigiamojo teismo akto paskelbimo, kai, oficialiai paskelbęs baigiamąjį teismo aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų. Paisant Konstitucijos, priimto ir teisėjų pasirašyto baigiamojo teismo akto įžanginė ir rezoliucinė dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant teismo posėdžių salėje. Šioje byloje ypač pabrėžta, kad bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) surašymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, kad dar prieš oficialiai jį priimant bus deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, kad į juos visus bus deramai įsigilinta, kad tinkamai bus pritaikyti teisės aktai. KT teigimu, jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar baigiamasis teismo aktas nėra grindžiamas neviešais argumentais.

KT konstatavo, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, taip pat kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra išdėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum. Tokioje situacijoje žmonėms kyla pagrįstų abejonių dėl teisingumo vykdymo.

6-oji byla

Baigiamasis teismo aktas turi būti suprantamas

KT pabrėžė, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

KT vertinimu, svarbiausia ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas būtų perskaitomas teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą.

KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. KT pažymėjo ir tai, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Priešingu atveju būtų nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidžiama asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.

Suteikta galimybė peržiūrėti sprendimą gavus naujų įrodymų

Prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos CPK nuostatos, pagal kurias teismui neleidžiama už akių priimto sprendimo peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, taip pat kai neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai teismui yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas.

Pagal CPK, neatvykusiai proceso šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, draudžiama apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka. Pagal nutarimo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, sprendimą už akių priėmęs teismas galėjo peržiūrėti tokį sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą tik esant abiem šioms sąlygoms: pirma, šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių ir, antra, pareiškime dėl peržiūrėjimo pateikti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Taigi, šalies neatvykimo į teismo posėdį priežastis pripažinęs nesvarbiomis, teismas neturėjo įgaliojimų panaikinti už akių priimto sprendimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės net tokiais atvejais, kai teismui pateikiami įrodymai, kad sprendimas akivaizdžiai neteisingas, juo pažeistos asmens teisės. Taip pat, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, teismui atnaujinus bylos, kurioje priimtas sprendimas už akių, nagrinėjimą iš esmės, šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, be svarbių priežasčių neatvykus į naują teismo posėdį, teismas galėjo priimti pakartotinį sprendimą už akių, o minėta šalis nebeturėjo teisės kreiptis dėl jo peržiūrėjimo (teismas atitinkamai negalėjo priimti tokio pareiškimo).

Pabrėžė vertybėmis pagrįsto visuomenės intereso svarbą

KT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, įtvirtintas, saugomas ir ginamas Konstitucijos: visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt.

Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, taip pat ir per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas. Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. KT pažymėjo, kad įstatymu negalima nustatyti baigtinio sąrašo bylų, kuriose teismui leidžiama apginti viešąjį interesą (taip pat peržengiant apeliacinio skundo ribas) arba neleidžiama jo apginti. Teismas, gindamas viešąjį interesą, gali peržengti apeliacinio skundo ribas tik tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors konstitucinė vertybė ir dėl to teismo sprendimas būtų neteisingas. Visais atvejais teismas privalo tai motyvuoti.

KT šioje byloje pasisakė dėl visų Lietuvos Respublikos pagrindinių procesinių įstatymų. Šiuo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinta dvidešimt viena ABTĮ, BPK ir CPK nuostata.

Taigi KT nutarimas užtikrino piliečių teisę į veiksmingą gynybą teisme.

6-oji byla

Šių procesinių įstatymų nuostatų keitimas užtruko (atitinkami BPK pakeitimai padaryti 2007 m., ABTĮ – 2009 m., o CPK – 2011 m.), tačiau po pakeitimo juose atsirado nuostatos, pagal kurias visas (su motyvais) baigiamasis teismo sprendimas turi būti surašytas jo paskelbimo dieną ir įteiktas nedelsiant (tuoj pat po paskelbimo arba ne vėliau kaip per penkias dienas). Iki tol, pvz., BPK, buvo nustatyta, kad nuosprendis surašomas per septynias arba keturiolika dienų po paskelbimo ir įteikiamas per penkias dienas po jo surašymo.

DIRBANČIŲ MAMŲ BYLA: KAIP APGINTA TEISĖ Į MOKAMAS NĖŠTUMO IR GIMDYMO ATOSTOGAS Septintoji tema – kova dėl dirbančių mamų socialinių garantijų. KT 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. kovo 15 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimais įtvirtino mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantiją.

Svarbiausi akcentai:

• KT išaiškino, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo (viena iš dviejų Konstitucijoje tiesiogiai nurodytų mokamų atostogų rūšių) metu motinos negali būti baudžiamos už jų pasiekimus, todėl joms mokamos išmokos negali būti mažesnės nei gauto uždarbio vidurkis. • KT nutarimas taip pat reiškia, kad atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui negali turėti įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už anksčiau atliktą darbą. Kitaip tariant, jeigu per šias atostogas gausite, tarkim, honorarą už prieš metus atliktą darbą, tai, kaip išaiškino KT, gaunamos išmokos mažėti negali. • Po KT nutarimo priėmimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas sudarius galimybę dirbančioms motinoms garantuojamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu gauti išmokas, kurių dydis atitinka per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį – de facto išlaiko vidutinio gauto darbo užmokesčio lygį.

Į teismą kreipėsi dėl sumažintos motinystės pašalpos

Šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra konstitucinės vertybės, kurios pagal Konstituciją turi būti visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Vienas svarbiausių KT nutarimų, susijusių su motinystės apsauga, yra 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Konstitucijai (39 straipsnio 2 daliai) prieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią motinystės pašalpa, mokama moteriai nėštumo ir gimdymo atostogų metu, negalėjo būti didesnė už tam tikrą šiame įstatyme nustatytą maksimalų dydį.

Į KT kreipėsi administracinis teismas, nagrinėjęs bylą pagal skundą dėl „Sodros“ sprendimų. Jais moteriai buvo paskirta motinystės pašalpa, kurios dydis prilygo tik kiek mažiau nei pusei iki tol jos gauto atlyginimo. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą už Darbo kodekse numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų laiką – 70 dienų iki gimdymo ir 56 dienas (kai kuriais atvejais – 70 dienų) po gimdymo – buvo skiriama ir mokama motinystės pašalpa, kurios dydis negalėjo viršyti maksimalaus kompensuojamojo uždarbio – teisės į šią pašalpą atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal šį teisinį reguliavimą tais atvejais, kai dirbančios moters gauto atlyginimo vidurkis viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, jai buvo skiriama pagal šį kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės pašalpa, kurios dydis nebuvo susietas su tos moters per nustatytą laiką iki atostogų gautu atlyginimu ir galėjo būti gerokai mažesnis už jo vidurkį. Įstatymuose taip pat nebuvo įtvirtinta teisinio reguliavimo, pagal kurį dirbančioms moterims, be šios riboto dydžio motinystės pašalpos, nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką, kurią mokant (kartu su minėta pašalpa) būtų pasiektas per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkis.

Neužtikrinta konstitucinė garantija

KT vertinimu, teisiniu reguliavimu, kuriuo buvo ribojamas motinystės pašalpos dydis, nebuvo tinkamai įgyvendinta Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. KT pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį valstybė privalo kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, o Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė. Ji skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, sudarius sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje tiesiogiai nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Konstitucinės doktrinos nuostata, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį, buvo suformuluota gerokai anksčiau – KT 2012 m. vasario 27 d. nutarime. Šiame nutarime buvo sprendžiamas klausimas dėl motinystės pašalpų, mokamų moteriai nėštumo ir gimdymo atostogų metu, tėvystės pašalpų, mokamų tėvui tėvystės atostogų metu, ir motinystės (tėvystės) pašalpų, mokamų vienam iš tėvų vaiko priežiūros atostogų metu, mažinimo atsižvelgiant į šių atostogų metu asmens gaunamas pajamas. Jame pirmą kartą plačiau buvo atskleistas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos ir Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatytos konstitucinės mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantijos dirbančioms motinoms turinys.

7-oji byla

Atskyrė paprastas atostogas nuo vaikų auklėjimui skirtų atostogų

KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos, t. y. jų apmokėjimas gali būti mažinamas atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą. Tačiau negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis (tą patį KT konstatavo ir dėl vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų, kurios yra viena iš galimų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų).

Aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantiją, KT pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, kaip antai: numatyti finansinės paramos teikimą; atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams.

KT 2018 m. sausio 24 d. nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos iš esmės skiriasi nuo mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo dirbančioms motinoms. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjui neįtvirtinta pareiga nustatyti būtent tokią paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos ir nenustatyti šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius ir neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Tačiau KT negali garantuoti to, ko negarantuoja Konstitucija, – atostogų vaikui prižiūrėti ir jų apmokėjimo dydžio. Todėl nustatyti šių atostogų ilgumą ir apmokėjimo dydį yra įstatymų leidėjo diskrecija. Konstitucijoje yra įtvirtintos tik dvejos apmokamos atostogos, kurių metu turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, – kasmetinės ir motinoms iki gimdymo ir po jo.

7-oji byla

KAIP KT, ATSKLEIDĘS VALSTYBĖS VALDYMO FORMĄ, UŽKIRTO KELIĄ POLITINIAMS KONFLIKTAMS Aštuntoji tema – apie būtinybę Vyriausybei atsistatydinti po Respublikos Prezidento rinkimų. KT 1998 m. sausio 10 d. nutarime atskleidė, kad po Respublikos Prezidento rinkimų, skirtingai nei po Seimo rinkimų, Respublikos Prezidentui grąžinusi įgaliojimus Vyriausybė neturi atsistatydinti ir gali tęsti pagal savo programą numatytą veiklą.

Svarbiausi akcentai:

• Iki šio KT nutarimo vyko politinės ir teisinės diskusijos, ar Vyriausybė, grąžinusi savo įgaliojimus išrinktam Respublikos Prezidentui, turi atsistatydinti, ar toliau veikti pagal savo programą, patvirtintą Seimo įgaliojimų laikui. Ar Respublikos Prezidentas yra laisvas, siūlydamas Ministro Pirmininko kandidatūrą, ir kiek laiko gali trukti tos kandidatūros derinimas? • KT nutarime paaiškino skirtumą tarp Vyriausybės atsistatydinimo ir įgaliojimų grąžinimo. KT atskleidė, kad po Respublikos Prezidento rinkimų, skirtingai nei po Seimo rinkimų, net ir grąžinusi Respublikos Prezidentui įgaliojimus Vyriausybė neturi atsistatydinti. • Taip pat KT atskleidė Lietuvos valstybės valdymo formą. KT konstatavo, kad pagal Konstituciją Lietuvai būdinga parlamentinės respublikos valdymo forma, turinti pusiau prezidentinės valdymo formos ypatumų. Pagal šį modelį Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, kuris lemia ir atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. • Nutarime atskleista Vyriausybės programos patvirtinimo teisinė reikšmė. Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos nuostatos įgyja teisinę reikšmę. • Šis nutarimas atskleidė KT kaip teisinio politinių konfliktų dėl aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų veikimo sprendėjo vaidmenį.

KT užkirto kelią galimai politinei įtampai

1997 m. pabaigoje, vykstant Respublikos Prezidento rinkimų kampanijai, Vyriausybė kreipėsi į KT. Ji siekė išsiaiškinti, ar po rinkimų privalo atsistatydinti ir ar išrinktas naujas Respublikos Prezidentas gali teikti Seimui svarstyti naujo ministro pirmininko kandidatūrą, siekdamas gauti jo pritarimą paskyrimui ir taip mėgindamas suformuoti naują Vyriausybę. Vyriausybė prašė ištirti, ar 1996 m. gruodžio 10 d. priimtas Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo nutarimu parlamentas pritarė Vyriausybės programai, kurioje buvo numatyta Vyriausybės veikla 1997–2000 m., t. y. Seimo įgaliojimų laikotarpiu.

Vyriausybė norėjo išsiaiškinti, ar nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai, pagal kurią Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą. Vyriausybei kilo klausimas, ar Seimas turėjo pritarti programai, kurioje buvo numatyta Vyriausybės veikla tik iki tuo metu ėjusio pareigas Respublikos Prezidento įgaliojimų pabaigos 1998 m. pradžioje.

KT 1998 m. sausio 10 d. nutarimu pripažino ginčytą Seimo nutarimą neprieštaraujančiu Konstitucijai. KT konstatavo, kad Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimą Vyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui. Kartu KT pateikė gerokai platesnę argumentaciją, atskleidžiančią konstitucinius politinių valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveikos aspektus. Taip KT iš esmės užkirto kelią politinei įtampai, kuri galėtų kilti, jeigu išrinktas naujas Respublikos Prezidentas turėtų teisę skirti naują ministrą pirmininką, kurio kandidatūrai Seimas nepritartų, ir sudaryti naują Vyriausybę, kurios programos Seimas nepatvirtintų.

8-oji byla

KT argumentai: Lietuva – parlamentinė respublika

Argumentuodamas nutarimą, KT pažymėjo, kad Lietuvoje kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu.

Vienas iš būdų užtikrinti valstybės institucijų bendradarbiavimą yra Vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. KT pabrėžė, kad pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai: Vyriausybė turi turėti Seimo pasitikėjimą, ji atskaitinga tik Seimui ir atstatydinti ją gali taip pat tik Seimas. KT atkreipė dėmesį, kad nors ir po Seimo, ir po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, vis dėlto, pasikeitus valstybės vadovui, Seimo pasitikėjimas Vyriausybe išlieka, todėl Konstitucijos normose nenumatyta, kad, grąžinusi įgaliojimus po Respublikos Prezidento rinkimų, Vyriausybė privalo atsistatydinti.

KT konstatavo, jog įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos „Vyriausybės atsistatydinimas“ ir „Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas“ nėra tapačios. Šiuo požiūriu Vyriausybės ginčytas Seimo nutarimas, kuriuo Seimas pritarė Vyriausybės programai, numačiusiai Vyriausybės veiklą Seimo įgaliojimų laikotarpiu (t. y. Seimas Vyriausybės programą patvirtina visai savo kadencijai), neprieštaravo Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.

KT argumentai: Vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu

KT pažymėjo, kad valdžios galias riboja Konstitucija, o jos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria Vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Vyriausybės veikla grindžiama parlamento pasitikėjimu. Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, kuriomis įtvirtintas Vyriausybės atsakomybės Seimui principas.

Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos nuostatos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės demokratijos ypatumas. Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti ministro pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes šių pareigūnų skyrimas visais atvejais priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais.

KT argumentai: pasikeitus Respublikos Prezidentui, Seimo pasitikėjimas Vyriausybe išlieka

KT pažymėjo, kad Respublikos Prezidentas negali ignoruoti parlamento daugumos ir Vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį ši dauguma remia. Kartu negalima ignoruoti to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi galimybių daryti politinį poveikį Vyriausybės personalinės sudėties formavimui. Svarbiausias Respublikos Prezidento veiklos uždavinys sudarant Vyriausybę, pabrėžė KT, yra laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Nutarime paaiškinta, kad formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta turinti Seimo pasitikėjimą Vyriausybė. Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Tai yra tam tikras mandagumo gestas ir turi įvykti pirmą dieną jam pradėjus eiti pareigas.

KT atkreipė dėmesį, kad Konstitucijoje nenumatyta, jog po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė privalo atsistatydinti, skirtingai negu situacijoje, susiklostančioje po Seimo rinkimų. Konstitucijoje, pažymėjo KT, Vyriausybės atsistatydinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, ir Respublikos Prezidento rinkimų tame sąraše nėra. Taip yra dėl to, kad net ir pasikeitus valstybės vadovui išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Grąžinusi įgaliojimus, ji lieka teisėta, o jos programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką.

8-oji byla

VALSTYBĖ IR BAŽNYČIA: KAIP BUVO IŠAIŠKINTA BAŽNYČIOS VIETA VALSTYBĖS GYVENIME Devintoji tema – įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumas. KT 2000 m. birželio 13 d. nutarimu, 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu ir 2017 m. liepos 4 d. nutarimu apgintas Lietuvos institucijų neutralumas visų religijų ar pasaulėžiūrų atžvilgiu.

Svarbiausi akcentai:

• KT išaiškino, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principai. • Lietuvos valstybė ir jos institucijos pasaulėžiūros ir religijos požiūriu yra neutralios. Tai reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. • KT išaiškino, kad valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos ir ugdymo turinio negali prižiūrėti bažnyčios ar religinės organizacijos. • KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, be kita ko, nuo konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Ar gali kunigai dalyvauti rinkimų kampanijose ir bažnyčiose agituoti už konkrečius politikus ar politines partijas? Ar turi teisę bažnyčios atstovai siekti paveikti politikų sprendimus, pavyzdžiui, dėl abortų draudimo, šeimos sampratos, registruotos partnerystės įteisinimo ar kovai su smurtu prieš moteris skirtos Stambulo konvencijos ratifikavimo? Ir, kita vertus, naudotis išskirtiniu teisiniu statusu mokesčių ir kitose srityse? Šie ir kiti klausimai, susiję su bažnyčios vieta valstybės gyvenime, viešojoje erdvėje ne kartą yra sukėlę aštrias diskusijas, nors Lietuva pagal Konstituciją yra pasaulietinė valstybė. Tad nenuostabu, kad KT ne kartą teko aiškinti, kas yra pasaulietinė valstybė ir kokie jos santykiai su bažnyčia.

Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykis atskleidžiamas įvairiuose Konstitucijos straipsniuose. Konstitucijos 43 straipsnyje yra įtvirtinti tradicinių Lietuvoje bažnyčių ir religinių organizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, valstybinio pripažinimo, tikybinės veiklos laisvės, bažnyčių bei religinių organizacijų tvarkymosi laisvės, valstybinės religijos nebuvimo principai, o Konstitucijos 40 straipsnyje – valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principas. Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, neatsiejama nuo kitų konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių: teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys), teisės laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai (Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalys), kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės (Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalis).

Bažnyčia negali kištis nei į ugdymo turinį, nei į mokyklų valdymą

KT 2000 m. birželio 13 d. nutarime, sistemiškai įvertinęs valstybės ir bažnyčios santykį atskleidžiančias Konstitucijos nuostatas, pirmą kartą suformulavo Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykių konstitucinius pagrindus, paremtus konstituciniais valstybės ir bažnyčios atskirumo, valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo principais. KT konstatavo kai kurių Švietimo įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojamas valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų dalyvavimas steigiant, valdant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigas, prieštaravimą Konstitucijai.

KT nutarimas buvo priimtas byloje, kurią inicijavo Seimo narių grupė. Ji, be kita ko, abejojo, ar atitinka Konstituciją Švietimo įstatymo nuostatos, kuriose tik tradicinėms religinėms bendrijoms nustatytos privilegijos steigti bendras su valstybe ir savivaldybėmis švietimo įstaigas, taip pat tradicinėms religinėms bendrijoms suteikta teisė nustatyti šiose švietimo įstaigose pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus, reikalavimus su ugdymu susijusiam personalui, organizuoti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų vadovų ir pedagogų atestaciją, siūlyti švietimo įstaigų vadovus skiriant ir atleidžiant juos iš pareigų, prižiūrėti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų veiklą, tvirtinti jų veiklos nuostatus, be to, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įpareigota nustatyti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tik suderinusi ją su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis. Analizuodamas Seimo narių grupės iškeltus klausimus, KT atskleidė du fundamentalius konstitucinius principus – valstybės ir bažnyčios atskirumo ir valstybės neutralumo ir pasaulietiškumo.

Kaip pažymėjo KT, konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Taigi kišimasis į valstybės institucijų veiklą neturėtų būti būdingas bažnyčios veiklai. KT kartu pabrėžė, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

9-oji byla

Nagrinėtos bylos kontekste aktualus buvo ir Konstitucijoje įtvirtintas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principas. KT vertinimu, šis principas, be kitų dalykų, reiškia, kad minėtos įstaigos yra tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiems visuomenės nariams. Ugdymo pasaulėžiūrinis turinys šiose įstaigose turi būti pasaulietinis. Dėstant pasaulietinius mokomuosius dalykus moksleiviams neturi būti diegiama jokia religija ir tikėjimas. Pedagogams (išskyrus tikybos mokytojus), kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams negali būti nustatomi jokie su įsitikinimais susiję reikalavimai. Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą organizuoti, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.

Minėtų principų požiūriu įvertinęs ginčijamą reguliavimą, KT, viena vertus, konstatavo, kad Konstitucija nedraudžia valstybės ar savivaldybių institucijoms ir tradicinėms religinėms bendrijoms steigti bendrų švietimo įstaigų. Kita vertus, KT pripažino, kad tos Švietimo įstatymo normos, kurios sudaro prielaidas pakeisti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinį pobūdį, leidžia įsiterpti į valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą ir veiklos priežiūrą, pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą. Kitaip tariant, bažnyčia negali kištis ne tik į ugdymo turinį, bet ir į mokyklų valdymą ir veiklos priežiūrą.

Konstatuotas prieštaravimas Konstitucijai tų Švietimų įstatymo nuostatų, kurios suteikia pagrindą valstybių ir savivaldybių institucijų sprendimus riboti tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų valia: – įtvirtina valstybės institucijų įgaliojimus nustatyti švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tik ją suderinus su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis; – nustato, kad skiriant ir atleidžiant švietimo įstaigos vadovus reikalingas religinės bendrijos teikimas; – įtvirtina, kad bendrai steigiamų švietimo įstaigų veiklos nuostatus turi patvirtinti tiek valstybės ar savivaldybės institucija, tiek valstybės pripažinta tradicinė religinė bendrija; – reglamentuoja, kad pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus ir reikalavimus su ugdymu susijusiam švietimo įstaigos personalui nustato religinė bendrija; – įtvirtina, kad vadovų ir pedagogų atestaciją organizuoja tiek valstybės ar savivaldybės institucija, tiek valstybės pripažinta tradicinė religinė bendrija; – nustato valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų – švietimo įstaigų steigėjų teisę prižiūrėti ne tik jų tikybų mokymą valstybinėse ar savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose, bet ir visą šių įstaigų veiklą. Konstitucijai prieštaravo ir tos Švietimo įstatymo nuostatos, pagal kurias leidžiama valstybinėse ar savivaldybių švietimo įstaigose kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis religijos ar tikėjimo ar mokomos tikybos pagrindu steigti švietimo įstaigų sudedamąsias dalis (klases arba grupes) mokyti ne tik tikybos, bet ir pasaulietinių mokomųjų dalykų.

Papildomos teisės tradicinėms bažnyčioms, bet ne privilegijos tikintiesiems

2000 m. birželio 13 d. nutarime KT pirmą kartą atskleidė ir ypatingą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų konstitucinį statusą, taip pat išaiškino konstitucinę bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumo sampratą. Primename, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

Šiuo aspektu buvo aktuali Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Kaip pažymėjo KT, Konstitucijos nuostata, jog yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos. Todėl tai, kad ginčytame Švietimo įstatyme teisė būti vienu iš valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigų steigėjų nustatyta tik tradicinėms religinėms bendrijoms, bet nenustatyta kitoms valstybės pripažintoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, taip pat tai, kad išskirtas tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų tikybos mokymas, bet nenurodytas kitų valstybės pripažintų bažnyčių ir religinių organizacijų tikybos mokymas, nesuteikia pagrindo teigti, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas. Praktikoje iškilę neaiškumai dėl religinės bendruomenės ar bendrijos tradiciškumo nustatymo kriterijų paskatino teisingumo ministrą kreiptis į KT su prašymu išaiškinti kai kurias 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatas. Išnagrinėjęs šį kreipimąsi, KT priėmė 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriame išsamiau atskleidė ne tik religinių organizacijų tradiciškumo sampratą, bet ir skirtingą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą.

9-oji byla

Šiame sprendime KT išaiškino, kad Konstitucija įtvirtina trejopą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje, kitos (tradicinėmis Lietuvoje nesančios) bažnyčios bei religinės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos Lietuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių Lietuvoje, nei valstybės pripažintų statuso.

Tai reiškia, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų valstybės pripažintų bažnyčių bei religinių organizacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos. Vadinasi, iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kokių neturi tradicinėmis Lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstituciškai pagrindžiamas). Tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms tam tikros papildomos teisės nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje. Jeigu valstybė suteikia kuriai nors kitai (tradicine Lietuvoje nesančiai) bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos turi būtent dėl to, kad jos yra tradicinės Lietuvoje.

Sprendime konstatuota, kad iš pačios Konstitucijos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais – ir būtinybė nustatyti diferencijuotą (skirtingą) teisinį atitinkamų santykių reguliavimą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, atžvilgiu. Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas negali būti interpretuojamas kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos.

Gyvename lygybės, o ne privilegijų visuomenėje

Praktikoje įstatymų leidėjas tokias specialias (papildomas) teises nustatė ne tik pačioms tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, bet ir joms priklausantiems asmenims. Antai pagal Karo prievolės įstatymą nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą buvo atleidžiama dėl buvimo valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininku. Šios privilegijos siekė ir tradicinėmis nesančių religinių bendruomenių ir bendrijų atstovai. Tuo tikslu vienos tradicine nesančios religinės bendrijos atstovas – Jehovos liudytojų religinės bendrijos dvasininkas, institucijai atsisakius jį atleisti nuo karo prievolės, kreipėsi į administracinį teismą, šis – į KT.

Įvertinęs, kad pagal Konstituciją gyvename lygybės, o ne privilegijų visuomenėje, KT konstatavo, jog tikėjimas ar priklausymas bažnyčiai – ne pagrindas privilegijoms. 2017 m. liepos 4 d. nutarimu KT pripažino, kad Karo prievolės įstatymo nuostatos, kuriomis tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų dvasininkams suteikiama teisė būti atleistiems nuo karo prievolės, prieštarauja Konstitucijai. KT prieštaravimą Konstitucijai konstatavo tuo aspektu, kad buvimas (tiek tradicinės, tiek tokia nesančios) bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku apskritai nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas būti atleistam nuo Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. KT nutarime pažymėjo, kad skirtingas tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstitucinis statusas nepaneigia Konstitucijoje įtvirtinto draudimo diskriminuoti asmenis ir teikti jiems privilegijas, be kita ko, dėl tikėjimo. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją bažnyčių ir religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, įskaitant dvasininkus, konstitucinių pareigų aspektu traktuoti skirtingai nei kitus piliečius.

KT pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtintas valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia ir tai, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, be kita ko, nuo konstitucinės pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

9-oji byla

Be to, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. KT vertinimu, buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku (t. y. tam tikras su tikėjimu susijęs asmens socialinis statusas) nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas. Pateikdamas šį vertinimą KT atsižvelgė į tai, kad pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista į alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat į tai, kad, esant svarbioms priežastims, gali būti atidėtas pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas.

ŠEIMOS SAMPRATOS IŠAIŠKINIMAS: KAIP NUO DISKRIMINACIJOS BUVO APGINTOS LIETUVOS ŠEIMOS Dešimtoji tema – apie nuo diskriminacijos apgintas šeimas ir šeimos sąvokos apibrėžimą. KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime paaiškinta šeimos samprata, kurios esmė yra santykių turinys, o ne jų išraiškos forma.

Svarbiausi akcentai:

• Šiuo nutarimu KT užkirto kelią galimybei vienišus tėvus, nesusituokusias poras, turinčias arba neturinčias vaikų, senelius, auginančius vaikaičius, palikti konstitucinės šeimos sampratos užribyje. • Nutarime KT konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. • KT teigimu, santuoka yra vienas (bet ne vienintelis) iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų kurti šeimos santykius, istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą ir istorinį išlikimą. • Pagal konstitucinę šeimos sampratą šeima grindžiama santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Kitaip tariant, konstitucinė šeimos samprata apima ir santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais, taip pat savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. • KT konstatavo, kad Seimas, Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (toliau – Koncepcija) nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai), ir taip susiaurinęs šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos. • Remiantis šiuo KT nutarimu, Koncepcijoje įtvirtinta siaura šeimos samprata negali būti vadovaujamasi šalies teisės sistemoje. Ši byla buvo viena iš tų, kurios sulaukė ir didelio dėmesio, ir karštų diskusijų. Prieš tvirtindami Koncepciją Seime aistringai diskutavo politikai, ne mažiau aštriai ginčijosi įvairios visuomenės grupės. Parlamentarai Seimo posėdžiuose (toliau citatos iš posėdžių stenogramų) vieni kitus kaltino įgaliojimų viršijimu ir žmonių skirstymu „į teisingose šeimose gyvenančius ir į kažkokias kitokias gyvenimo formas“, teigė, kad „Šeimos koncepcijos autoriai išstumia į užribį vienišas mamas arba vienišus tėvus“, klausė, „kas gi tas šventasis, kuris pasakys, ši šeima yra darni?“, ir kad Koncepcija Seimas nori „kontroliuoti piliečių moralines ir vertybines nuostatas“. Palaikantieji Koncepciją šaukė: „Iš kur tiek tų įvairiausių seksualinių mažumų? Ir jūs man nerodykite į Europą“, manė, kad „skatinti mes turime sveikus darinius, kurie duoda gerą produkciją, gerus vaikus, kurie mums nekelia problemų, ir tas šeimas“.

Ne mažiau aistringai ginčijosi ir visuomenė, džiūgavusi dėl katalikiškų vertybių pergalės ar besipiktinusi diskriminavimu ir žmonių skirstymu į gerus ir blogus, t. y. antrarūšius. O sociologų tyrimai rodė, kad beveik 70 proc. žmonių mano, jog nesusituokę kartu gyvenantys asmenys yra šeima; statistiniais duomenimis, daugiau nei penktadalis vaikų gimsta nesusituokusių moters ir vyro šeimose, o 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, maždaug 45 proc. namų ūkių sudarė būtent kitokios šeimos, netelpančios į Koncepcijoje nustatytą šeimos sampratą. Pritarus Koncepcijai, įtvirtinusiai šeimos sąvoką, paremtą vien santuokos sudarymo faktu, Seimo narių grupė kreipėsi į KT, ir KT pasakė, kad tokia siaura šeimos samprata negali būti vadovaujamasi šalies teisės sistemoje.

Nepaisant to, politikai nenurimo. Seimo nariai, neatsisakę planų susiaurinti šeimos sampratą, nutarė inicijuoti Konstitucijos 38 straipsnio keitimą ir įtvirtinti, kad šeima sukuriama šeimos pagrindu. Jie įregistravo kelis keitimo projektus, už vieną net balsavo, kalbėjo apie referendumą, bet visos šios iniciatyvos žlugo.

Pagal Koncepciją ir įstatymus šeima suprantama skirtingai

Pareiškėja Seimo narių grupė kreipėsi į KT suabejojusi Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje įtvirtintų šeimos sąvokų atitiktimi Konstitucijai. Pareiškėjos vertinimu, Koncepcijoje įtvirtinta šeimos sąvoka, paremta vien santuokos sudarymo faktu, pažeidžiamos ne santuokoje gimusių vaikų, kurie auga su abiem tėvais, vienu iš tėvu ar su kitais giminaičiais, pavyzdžiui, seneliais, teisės, taip pat nutolstama nuo visuomenės požiūrio į šeimą, tarptautinės praktikos. Šiame KT nutarime pažymėta, kad Koncepcijoje, turinčioje poįstatyminio teisės akto galią, įtvirtintos šeimos sąvokos saisto Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reguliavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reguliuoti.

Palyginęs Koncepcijoje įtvirtintus darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokų apibrėžimus, KT pažymėjo, kad Koncepcijoje šeima tiesiogiai siejama su santuokos sudarymo faktu, t. y. Koncepcijoje yra įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.

10-oji byla

KT konstatavo, kad Koncepcijoje ir bylos nagrinėjimo metu galiojusiuose įstatymuose, kuriais reguliuoti, be kita ko, šeimos santykiai, buvo įtvirtintos skirtingos pagal turinį šeimos sąvokos. Pagal Koncepcijoje įtvirtintą šeimos sąvoką šeimos nariais buvo laikomas siauresnis ratas subjektų, kadangi šeima, taigi ir jos nariais, nebuvo laikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais). Kitam tuo metu galiojusiam šeimos ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui buvo būdinga tai, kad šeima suprantama plačiau nei vien santuokos pagrindu sudaryta šeima, t. y. teisės aktuose buvo pateikiama kitokio turinio (platesnė) šeimos sąvoka nei įtvirtintoji Koncepcijoje. Beje, dar 2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse buvo numatytas bendro gyvenimo neįregistravus santuokos reguliavimas, tačiau Seimas iki šiol nėra priėmęs partnerystės įstatymo, įteisinančio nesusituokusių porų bendrą gyvenimą kuriant šeiminius santykius (grindžiamus nuolatinio emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais) neįregistravus santuokos.

Santuoka – tik vienas iš pagrindų kurti šeimos santykius

Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“; 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ KT pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, be kita ko, į 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios. KT vertinimu, konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų kurti šeimos santykius. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą ir istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatą, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, be kita ko, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi, KT vertinimu, konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Valstybė negali saugoti tik kai kurių šeimų narių

KT pažymėjo ir tai, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsauga, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo, be kita ko, būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvius (kaip antai santuokos neįregistravusius bendrai gyvenančius vyrą ir moterį, jų vaikus (įvaikius), vieną iš tėvų, auginantį vaiką (įvaikį), ir kt.).

KT nutarime pabrėžta, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, prisiimtus ratifikavus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios 8 straipsnyje garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. KT pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje, kuri Lietuvos teisės aiškinimui aktuali kaip teisės aiškinimo šaltinis, analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal minėtos konvencijos 8 straipsnį yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt.; EŽTT jurisprudencijoje nėra pateikta išsamaus kriterijų, pagal kuriuos galima apibrėžti šeimą, sąrašo. KT pažymėjo, kad šeimos sampratos aiškinimas kai kurių užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencijoje nėra vienareikšmis, šeima apibrėžiama atsižvelgiant į visuomenėje tam tikru laikotarpiu vyraujančią šeimos gyvenimo formų įvairovę, demografinius, ekonominius ir socialinius visuomenės gyvenimo pokyčius.

Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas tiek, kiek juo patvirtintoje Koncepcijoje buvo įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

10-oji byla

SEKSUALINIS PRIEKABIAVIMAS NEATLEISTINAS NIEKAM Vienuoliktoji tema – apie seksualinį priekabiavimą. KT 2017 m. gruodžio 9 d. priimtoje Seimo nario Kęstučio Pūko apkaltos bylos išvadoje patvirtino, kad seksualinis priekabiavimas yra diskriminacijos forma, orumo žeminimas ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. KT taip pat konstatavo, kad K. Pūko veiksmus galima laikyti seksualiniu priekabiavimu, jais Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką.

Svarbiausi akcentai:

• KT konstatavo, kad priekabiavimas dėl lyties ir seksualinis priekabiavimas – šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, nesuderinamas su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis, ypač su žmogaus orumo apsauga. • KT pabrėžė, kad seksualinis priekabiavimas ar kitas nepageidaujamas ir užgaulus elgesys neatleistinas nė vienam asmeniui nepriklausomai nuo užimamų pareigų. Toks elgesys gali lemti ne tik baudžiamąją, bet ir konstitucinę atsakomybę – Seimo narys už tai šalintinas iš pareigų apkaltos būdu. • KT išvadoje konstatuota, kad aiškinantis priekabiavimo faktą svarbu, kaip nepageidaujamą elgesį suvokė priekabiavimo auka, o ne priekabiautojas. • KT išaiškino, kad Seimo narys negali diskriminuoti ar žeminti kitų žmonių, net jei toks elgesys nėra susijęs su jo parlamentine veikla ar naudojimusi konstituciniu Seimo nario statusu. Priekabiavimu ne tik šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės, bet ir sulaužoma Seimo nario priesaika. • Ši byla atskleidė žiniasklaidos vaidmenį kovojant su savivale ir žmogaus teisių pažeidimais, nes ji prasidėjo būtent nuo žurnalistinio tyrimo ir žiniasklaidos paskleistos informacijos. • KT išvada prisidėjo prie didėjančio visuomenės nepakantumo priekabiavimui, ypač dešimtmečiais toleruotam neleistinam elgesiui su moterimis. Ji paskatino ir kitas valstybės institucijas aktyviau kovoti su priekabiavimu, pagrįstu nusistovėjusiais lyčių vaidmens stereotipais. • Lietuvos KT yra kone vienintelis konstitucinis teismas, savo jurisprudencijoje susidūręs su seksualinio priekabiavimo problema, juo labiau parlamento nario apkaltos procese.

Pirmoji tokia byla

Spręsti, ar nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė duotos priesaikos Seimo narys, kaltinamas kitų asmenų orumo žeminimu, akivaizdžia diskriminacija ir galimu seksualiniu priekabiavimu, KT teko pirmą kartą. KT patvirtino, kad priekabiavimas prie kito asmens, taip pat ir seksualinis, yra Konstitucijos draudžiama diskriminacijos forma ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. KT konstatavo, kad Seimo nario K. Pūko veiksmai, kuriais jis žemino savo padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ar jas užimti pretendavusių asmenų orumą, juos akivaizdžiai diskriminavo, nepagrįstai kišosi į jų privatų gyvenimą ir kurie gali būti laikomi seksualiniu priekabiavimu, yra nesuderinami su Konstitucija. Šiais veiksmais K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką, diskreditavo Seimo reputaciją ir autoritetą.

Priekabiavimu pažeidžiamos žmogaus teisės

Išvadoje KT pažymėjo, kad bet kokios rūšies priekabiavimu prie kito asmens pažeidžiamos fundamentalios Konstitucijos saugomos žmogaus teisės: – asmens teisė į orumo apsaugą; – asmens teisė į privatumą (privatų gyvenimą), kuri, be kita ko, apima asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą; – teisė nebūti diskriminuojamam.

Išvadoje taip pat pažymėta, kad priekabiavimas dėl lyties ir seksualinis priekabiavimas yra nesuderinami su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios persipina ir papildo viena kitą. Asmens teisė į orumo apsaugą. KT dar sykį konstatavo, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė ir ypatinga konstitucinė vertybė. Išvadoje pabrėžta, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine. Priekabiavimu prie žmogaus, kaip ir kitais asmens teisių ir laisvių pažeidimais, gali būti pakenkta ir asmens orumui.

Asmens teisė į privatumą. Žmogaus, kaip laisvos asmenybės, orumas neatskiriamas nuo jo asmens neliečiamumo, kuris yra būtina jo fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės raiškos prielaida, taip pat neatsiejamas nuo asmens privataus gyvenimo apsaugos. Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo garantija, kaip ir asmens fizinio ir psichinio neliečiamumo garantija, laikytini konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementais. Asmens teisė nebūti diskriminuojamam. Konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementu laikytinas ir iš Konstitucijos kylantis draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

11-oji byla

Kadangi visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis, tais atvejais, kai žmogaus teisės varžomos dėl, be kita ko, jo lyties, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas.

Apibrėžė priekabiavimo sąvoką

Išaiškinęs, kokia grėsmė kyla konstitucinėms vertybėms dėl priekabiavimo, KT šioje byloje atskleidė priekabiavimo, taip pat priekabiavimo dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo sąvokas. KT pabrėžė, kad tai viena iš pagal Konstituciją draudžiamų asmens diskriminavimo (kartu ir žmogaus orumo žeminimo) formų.

Apibrėždamas priekabiavimą kaip konstituciškai draudžiamą elgesį, KT, be kita ko, rėmėsi ir įvairiais tarptautinės ir Europos Sąjungos (ES) teisės šaltiniais, įskaitant Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija), taip pat Europos Sąjungos sutartį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kitus ES teisės aktus, kuriuose įtvirtintas elgesio, turinčio priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo požymių, draudimas. Priekabiavimas. Priekabiavimas suprantamas kaip užgaulus, nepriimtinas ar nepageidaujamas elgesys, kai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat dėl kitų požymių (pvz., neįgalumo, amžiaus, lytinės orientacijos) siekiama pažeminti ar yra žeminamas asmens orumas ir kuriama jam priešiška, jį bauginanti, žeminanti ar žeidžianti aplinka. Tokiu elgesiu neišvengiamai yra kėsinamasi ir į fizinį ar psichinį asmens neliečiamumą, sutrikdoma žmogaus fizinė, psichinė ir dvasinė būsena, gali būti pasunkinami santykiai su kitais asmenimis. Priekabiavimas gali sukelti ilgalaikes ar net nuolatines pasekmes, neigiamai veikiančias asmens privatų ir socialinį gyvenimą.

Priekabiavimas dėl lyties. Priekabiavimas dėl lyties – tai viena iš priekabiavimo rūšių. Jis suprantamas kaip nepriimtinas ar nepageidaujamas fiziniais, verbaliniais ar neverbaliniais veiksmais (prisilietimais, gestais, žodžiu, raštu ar vaizdu) išreikštas elgesys, susijęs su lytimi.

Seksualinis priekabiavimas. Seksualinis priekabiavimas yra viena iš priekabiavimo dėl lyties formų. Jo skiriamasis bruožas yra asmeniui, prie kurio priekabiaujama, nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys. KT, apibrėždamas tokio elgesio požymius, konstatavo, kad: – elgesys gali būti išreikštas fiziniu veiksmu, gestu, žodžiu ar raštu (apsikabinimais, laiškais, pasakojimais, replikomis, tam tikrų vaizdų demonstravimu ir t. t.); – elgesys paprastai trunka tam tikrą laiką, gali būti pasikartojantis ar sistemingas; – elgesys yra nepriimtinas asmeniui, su kuriuo taip elgiamasi; – elgesio turinys yra susijęs su asmens, prie kurio priekabiaujama, lytimi. Seksualinio priekabiavimo atveju elgesio turinys taip pat turi seksualinį pobūdį, t. y. gali būti vulgarus, susijęs su prisilietimais prie tam tikrų kūno vietų, pokalbiais lytinių santykių, pornografijos, seksualinių savybių tematika ir pan.; – elgesiu siekiama pažeminti arba yra žeminamas žmogaus orumas; juo taip pat siekiama sukurti arba kuriama asmeniui, su kuriuo taip elgiamasi, priešiška, jį bauginanti, žeminanti ar žeidžianti aplinka.

Svarbiausia – auka, o ne priekabiautojas

KT išaiškino, jog priekabiavimo faktams nustatyti nebūtina, kad asmuo, prie kurio priekabiaujama, aiškiai ir kategoriškai prieštarautų tokiam elgesiui, kai akivaizdu, kad toks elgesys šiam asmeniui buvo nepriimtinas.

Vertinant, ar tam tikras elgesys galėjo būti laikomas priekabiavimu, reikia išsiaiškinti, kaip jį suvokė asmuo, prie kurio buvo priekabiaujama. Net nėra būtina, kad priekabiavęs asmuo būtų turėjęs būtent tokį tikslą. Be to, priekabiavimo faktams paneigti nepakanka vien to, kad juos neigia asmuo, kuris galbūt priekabiavo. Privalu atsižvelgti į visas kitas šiems faktams nustatyti reikšmingas aplinkybes.

Apibrėždamas priekabiavimą kaip konstituciškai draudžiamą elgesį, KT, be kita ko, rėmėsi ir įvairiais tarptautinės teisės ir ES teisės šaltiniais.

KT konstatavo, kad priekabiavimu sulaužoma Seimo nario priesaika

Spręsdamas šią bylą, KT ne tik įvertino atitinkamus Seimo nario K. Pūko veiksmus, bet ir plėtojo oficialiąją konstitucinę doktriną, susijusią su Seimo nario konstituciniu statusu ir iš jo kylančia pareiga gerbti konstitucines žmogaus teises. KT konstatavo, kad Seimo narys, davęs priesaiką, privalo gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, vengti elgesio, žeminančio Seimo reputaciją ir autoritetą.

KT visiems Seimo nariams priminė, kad jų turimas statusas įpareigoja juos gerbti Konstitucijoje įtvirtintas ir jos saugomas žmogaus teises, nesinaudoti savo statusu kitų asmenų konstitucinėms teisėms ir laisvėms pažeisti. Seimo nario veiksmais, kuriais pažeidžiamos kitų asmenų konstitucinės teisės ar laisvės, ypač jeigu jie atliekami naudojantis Seimo nario konstituciniu statusu, gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta Seimo nario priesaika, žeminami Seimo reputacija ir autoritetas nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla.

11-oji byla

Kokius konkrečiai K. Pūko veiksmus KT įvardino kaip priekabiavimą?

Ištyręs byloje surinktą medžiagą ir išklausęs liudytojų parodymus, KT nustatė, kad, remiantis byloje surinktais įrodymais, Seimo narys K. Pūkas su savo padėjėjomis-sekretorėmis ir pretendavusiomis užimti šias pareigas merginomis per pokalbius dėl darbo bendravo nekorektiškai, nepagarbiai. – K. Pūkas padėjėjai sakydavo, kad ji „niekam tikusi, nieko nesugebanti“, „kvaila, akiplėša“, „buka, durna, kažkokia nesuprantanti, žiopla“, „idiotė“; – K. Pūkas, kalbėdamas su minėtomis merginomis, nevengdavo intymių (kaip antai apie lytinių organų depiliaciją), jas trikdančių seksualinio pobūdžio (kaip antai apie moterų ir vyrų lytinius santykius viešose vietose, apie moterų ir vyrų lyčių skirtumus; klausė, kuo ištvirkėlė skiriasi nuo paleistuvės) temų; – K. Pūkas nevengdavo kitų itin asmeninių temų, taip pat ir susijusių su tų asmenų privačiu gyvenimu ir asmeniniais santykiais. Pavyzdžiui, jis teiraudavosi, ar būsimoji padėjėja turi gyvenimo draugą ar partnerį, aptardamas jų tarpusavio bendravimą sakydavo, kad „draugas <...> žiūri kaip į mėsą“, „visada patinas nori laikyti patelę prie savęs“; – K. Pūkas komentuodavo padėjėjų išvaizdą ir fizines savybes („pas pačią krūtinė maža“, „maža krūtinė nėra blogai, nes ji visada graži, nes didelės krūtinės laikui bėgant nutįsta“, sakė, kad kandidatė į pokalbį atėjo „padoriai apsirengusi, <...> natūrali“, kad ji turi ilgas kojas, putlias lūpas, kita kandidatė apibūdinta kaip smulki, ištįsusi, pavadinta lenta); – K. Pūkas teikdavo su darbu nesusijusius pasiūlymus (pvz., pasigaminti valgyti, žiūrėti filmus, naudotis Seimo viešbutyje jo gyvenamojoje patalpoje esančiais treniruokliais, nakvoti Seimo viešbutyje jam nesant Vilniuje); – K. Pūkas pabrėždavo savo išskirtinį, aukštesnį nei darbuotojų ir pretendenčių į padėjėjosekretoriaus pareigas socialinį statusą (teigė, kad jos nieko gyvenime nepasiekusios, siūlėsi nupirkti darbui tinkamų drabužių ir avalynės, didžiavosi savo ryšiais su įtakingais žmonėmis); – K. Pūkas išsakydavo moteris žeminančius ir menkinančius komentarus (pvz., „jei reikia kūniško malonumo, gali pati save pasikutenti“).

Turėjo ypatingus atrankos kriterijus

KT taip pat išsiaiškino, kad K. Pūkas savo padėjėjoms-sekretorėms skirdavo su parlamentine veikla ir tiesioginėmis Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigomis nesusijusias asmeninio pobūdžio užduotis: pirkti maisto produktus, tvarkyti namus, gaminti valgyti, atsakinėti į UAB „Pūkas“ gautus laiškus, imti interviu iš Seimo nario programai „Pūko TV“.

Be to, jis į pokalbius dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų kvietė tik jaunas moteris (merginas) iš susidaryto daugiau nei šimto asmenų sąrašo, pirmenybę teikdamas netekėjusioms ir artimų asmeninių ryšių neturinčioms pretendentėms (reikalavo ieškoti kandidačių „be įsipareigojimų“, „be šeimos, <...> antros pusės“ ir „kad būtų graži“). Per šiuos pokalbius Seimo narys nebandė aiškintis, ar pretendentės atitinka būsimoms pareigoms keliamus teisės aktuose ar pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, su jomis susitiko ne tik darbo vietoje, bet ir savo gyvenamosiose patalpose Seimo viešbutyje.

KT kritiškai vertino Seimo nario tvirtinimą, esą Seimo viešbutyje būsimos darbuotojos turėjo lankytis, kad išmoktų dirbti su ten esančia kompiuterine ir filmavimo įranga. KT taip pat nenustatė, kad, kaip teigė K. Pūkas, visos liudytojos būtų tarpusavyje pažįstamos ir susimokiusios prieš Seimo narį ar tyčia siektų jam pakenkti. Iš byloje duotų liudytojų parodymų buvo matyti, kad toks Seimo nario K. Pūko elgesys jo padėjėjoms-sekretorėms ir pretendentėms užimti šias pareigas buvo nepageidautinas, nemalonus, jas žemino, įžeidė, vertė jaustis nejaukiai, kėlė įtampą, stresą ir baimę. KT konstatavo, kad toks Seimo nario elgesys buvo sistemingas, nuolatinis. Kai kurios liudytojos teigė tokio elgesio pasekmes jaučiančios iki šiol – nepasitikinčios savimi, nedrįstančios imtis naujų pareigų.

Todėl KT nusprendė, kad tokie Seimo nario K. Pūko veiksmai atitinka priekabiavimo dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo požymius, jie objektyviai vertintini kaip akivaizdžiai įžeidžiantys ir nepriimtini.

Kiti specifiniai bylos aspektai: žurnalistų vaidmuo ir nelengvos Seimo nario paieškos

Žurnalistų vaidmuo. Tirdamas šią bylą KT kaip vieną iš įrodymų įvertino Info TV žurnalisčių iniciatyvą – Seime atliktą eksperimentą, kurio metu buvo bandoma įsidarbinti Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretore. Žurnalistė, atėjusi į darbo pokalbį, pati patyrė netinkamą Seimo nario elgesį ir išgirdo su darbo pobūdžiu nesusijusių pasiūlymų, dviprasmiškų užuominų (pvz., „jeigu tu turėtum vaikiną, aš neimčiau tavęs į darbą“, „jeigu tau taip norisi <..> nusiraminsi, šaltas dušas yra...“ ir pan.).

11-oji byla

KT priminė, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, o visuomenės interesas apie politinėje veikloje dalyvaujančius asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas.

KT pabrėžė žiniasklaidos vaidmenį ir atkreipė dėmesį, kad žiniasklaida gali be tokio asmens sutikimo informuoti visuomenę apie politikų asmenines savybes, elgesį, kitas privataus gyvenimo aplinkybes.

Uždaras posėdis. Nagrinėdamas šią bylą KT pirmą kartą istorijoje, siekdamas apsaugoti liudytojų privatumą, surengė uždarą teismo posėdį, į kurį nebuvo įleisti jokie pašaliniai asmenys. KT pažymėjo, kad privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais, taip pat siekiant apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas, tam tikri proceso KT elementai, iš jų ir KT posėdis, kuriame tiriami įrodymai, apklausiami liudytojai, vyksta teisminiai ginčai, KT sprendimu gali būti nevieši.

Apkaltos Seimo nariui K. Pūkui byloje vykusiame posėdyje liudijo keturios liudytojos, nenorėjusios, kad jų tapatybė būtų atskleista, taip pat dvi žurnalistės, rinkusios medžiagą žurnalistiniam tyrimui apie Seimo narį. KT nusprendė rengti uždarą teismo posėdį, taip siekdamas apsaugoti byloje liudijusių merginų tapatybę ir jų privatų gyvenimą. Paslaptinga liga. Surengti posėdį šioje byloje nebuvo itin paprasta. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui keletą kartų buvo gautas Seimo nario K. Pūko arba jo atstovų prašymas atidėti numatytą bylos nagrinėjimą, nes šis negalintis dalyvauti teismo posėdyje dėl svarbios priežasties – dėl ligos.

KT buvo pateikti gydymo įstaigų išduoti dokumentai, kuriuose buvo nurodyta vis kita Seimo nario sveikatos būklę apibūdinanti diagnozė. Žinodami, kad Seimo narys jau kurį laiką nesilanko Seimo posėdžiuose Vilniuje, KT darbuotojai teismo šaukimą dalyvauti posėdyje nuvežė K. Pūkui tiesiai į namus Kaune. Tačiau Seimo nario tuo metu namuose rasti nepavyko, pranešimą apie šaukimo priėmimą pasirašė jo žmona.

Po keleto dienų Marijampolės apskrities laikraštyje pasirodė publikacija, kad būtent tą dieną, kai KT darbuotojai norėjo įteikti nedarbingumo pažymėjimą turinčiam K. Pūkui šaukimą atvykti į teismo posėdį, jis buvo pastebėtas Daukšiuose vadovaujantis sodybos renovacijos darbams. Iš KT išvados matyti, kad toks bylos vilkinimas negalimas. Sprendžiant dėl proceso tęsimo turi būti atsižvelgta į tai, kad pažyma dėl nedalyvavimo teismo posėdyje yra specifinė, ji negali būti tapatinama su paprastu nedarbingumo pažymėjimu ir turi labai aiškiai patvirtinti, kad būtent tą dieną asmuo dėl savo sveikatos būklės negali dalyvauti posėdyje.

K. Pūkui išduotos medicininės pažymos buvo užpildytos netinkamai – jose nenurodyta, iki kada Seimo narys K. Pūkas dėl ligos negali dalyvauti teismo posėdžiuose. O ir kita byloje turėta informacija apie jo sveikatos būklę buvo itin prieštaringa. Atsižvelgus į tai, Seimo nario nedalyvavimo posėdyje priežastis nebuvo pripažinta pakankamai svarbia. Tokios KT įžvalgos dėl K. Pūkui išduotų medicininių pažymų teisėtumo paskatino teisėsaugą tirti ir jas išdavusių medikų veiklą. Beje, KT nusprendus padaryti šio posėdžio pertrauką ir bylos nagrinėjimą pratęsti po trijų dienų, Seimo narys, iki tol skundęsis itin prasta sveikata, į teismo posėdį atvyko laiku. Ir paskui liga jam nebetrukdė dalyvauti Seime vykusiame apkaltos procese.

Tik nedaugelis žino, kad tą dieną KT administracija rengėsi visokiems galimiems posėdžio baigties scenarijams – buvo nupūstos dulkės net nuo medicinos pagalbos priemonių rinkinio. Laimė, jo taip ir neprireikė.

Finalas: K. Pūkas pasitraukė pats

KT priėmus šią išvadą, galutinį sprendimą dėl K. Pūko elgesio pasekmių turėjo priimti Seimas, balsuodamas dėl Seimo nario mandato atėmimo iš jo. To Seimui daryti neprireikė – K. Pūkas likus kelioms valandoms iki planuoto balsavimo Seime pats atsisakė Seimo nario mandato. Seimo statute yra numatyta galimybė parlamento nariui per apkaltos procesą bet kuriuo metu atsisakyti mandato pačiam.

Kai K. Pūkas Seimo pirmininkui ir Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikė atsistatydinimo iš Seimo nario pareigų pareiškimą, Seimas priėmė nutarimą, kuriuo šį pareiškimą patenkino, ir nutraukė pradėtą apkaltos procesą.

11-oji byla

KAIP KT APGYNĖ ŽMONIŲ TEISĘ GINTI SAVO TEISES IR LAISVES TEISME Dvyliktoji tema – teisė kreiptis į teismą. 1997–2012 m. KT priėmė penkis nutarimus (1997 m. spalio 1 d., 2002 m. liepos 2 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. sausio 26 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d.), kuriais apgynė žmonių konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir ginti savo teises. Iki tol kai kuriuose teisės aktuose buvo numatyta, kad įvairios valstybės institucijos gali priimti galutinį ir teismui neskundžiamą sprendimą.

Svarbiausi akcentai:

• KT 2002 m. liepos 2 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimais, taip pat 1997 m. spalio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. ir 2006 m. sausio 26 d. nutarimais apgynė žmonių konstitucinę teisę visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo spręsti teisme. • Iki tol nemažai teisės aktų buvo numatyta, kad galutinį teismui neskundžiamą sprendimą gali priimti prokuratūra, Vyriausybė, Seimas, savivaldybės ir pan. • KT konstatavo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens teisė ginti savo teises ir laisves teisme. Pažeistų teisių gynyba asmeniui garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. • KT pažymėjo ir tai, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra universali, ji įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Be šios teisės gintis teisme nuo kitų asmenų ir valdžios institucijų savivalės neįsivaizduojama jokia demokratinė teisinė valstybė. Visi paminėti KT nutarimai yra susiję būtent su šia teise ir jos gynimu, jie priimti vertinant teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

2002 m. liepos 2 d. nutarimas: asmens teisė ginti savo teises ar laisves teisme negali būti paneigta

Šioje byloje į KT kreipėsi Aukštesnysis administracinis teismas su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) nuostata, pagal kurią asmuo, atleistas iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos tam tikrais įstatyme numatytais pagrindais, kai tarnybos sutartis turėjo būti nutraukiama, teismui galėjo skųsti tik teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimą, bet ne atleidimo pagrįstumą. Įstatymų leidėjo atstovo pozicija buvo pagrįsta krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumais, tačiau KT nagrinėdamas šį prašymą pažymėjo, kad šie ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ir laisvių gynimo. KT nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas, neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi („Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“), taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu, asmens prigimtine teise į teisingumą.

KT pažymėjo, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Atsižvelgiant į reguliuojamų santykių ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka. Tačiau, konstatavo KT, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. KT taip pat pabrėžė, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, o teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar nėra. KT konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama ne tik asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, bet ir asmens teisė į teisingumą, nes ribojamos teismų galimybės vykdyti teisingumą.

Po šio KT nutarimo parengtas KASOKTĮ pakeitimas, kuriam įsigaliojus 2003 m. balandžio 2 d. neliko antikonstitucine pripažintos nuostatos.

12-oji byla

2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas: teismai turi nagrinėti visus karo tarnybos ginčus

Analogiška pirmiau paminėtajai pozicija KT rėmėsi ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutarime, nagrinėdamas bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja KASOKTĮ nustatytas teisinis reguliavimas, kad teismai nesprendžia tam tikrų karo tarnybos ginčų (dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo). Šis ginčytas teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tačiau jis buvo pakeistas dar KT nagrinėjant bylą, jame nustačius galimybę, pasinaudojus privalomąja ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, visus karo tarnybos ginčus nagrinėti teisme.

1997 m. spalio 1 d. nutarimas: prokuroro sprendimas negali būti galutinis

1997 m. spalio 1 d. nutarimą KT priėmė išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos kreipimąsi dėl Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) nustatytos turto arešto panaikinimo tvarkos, pagal kurią nebuvo nustatyta galimybės turto arešto pagrįstumo klausimą spręsti teisme. Pagal tuomet galiojusį teisinį reguliavimą dėl turto arešto panaikinimo galėjo spręsti tardytojas, jo sprendimas galėjo būti skundžiamas prokurorui, o šio sprendimas buvo galutinis. KT pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ypač svarbu, atkreipė dėmesį KT, tai garantuoti, kai iškyla konfliktas dėl prigimtinių teisių ar laisvių. Kadangi nuosavybės teisės priskirtos prie pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių, tik teismas turėtų būti galutinis arbitras, sprendžiantis nutarimo areštuoti turtą teisėtumą.

12-oji byla

Remiantis šiais argumentais ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai. Po šio KT nutarimo priėmimo 1998 m. BPK papildytas nuostatomis, kuriose nustatyta galimybė tardytojo ir prokuroro sprendimus dėl turto arešto skųsti teismui.

2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas: asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai

2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą KT priėmė išnagrinėjęs bylą pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą. Buvo abejojama, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės patvirtintos tvarkos nuostata, pagal kurią asmuo negalėjo skųsti teismui Vyriausybės ar jos įgaliotos ministerijos priimto sprendimo, kuriuo patvirtinamas apskrities viršininko neigiamas sprendimas dėl asmens prašymo išduoti leidimą įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

KT konstatavo tokio teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai, pažymėjęs, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Pagal Konstituciją, pabrėžė KT, asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

Šis Vyriausybės nutarimas taip pat buvo pakeistas dar KT nagrinėjant bylą ir ginčytos nuostatos nuo 2004 m. teisiniame reguliavime neliko.

2006 m. sausio 26 d. nutarimas: įgyvendintas tik po dešimties metų

2006 m. sausio 26 d. nutarimą KT priėmė išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Peticijų įstatymo nuostatos konstitucingumą. Ginčytoje nuostatoje buvo numatyta, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.

KT konstatavo prieštaravimą Konstitucijai, pažymėjęs, kad tokiu teisiniu reguliavimu suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių gynimo ir piliečių konstitucinė teisė apskųsti valstybės įstaigų sprendimus. Kartu suvaržomas ir konstitucinės piliečių peticijos teisės įgyvendinimas. Peticijų įstatymo pakeitimai įgyvendinant šį KT nutarimą padaryti tik 2016 m. gruodžio 8 d. nustačius, kad jei Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba atsisako tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar nepriimti nagrinėti peticijos ir toks atsisakymas nėra pagrįstas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba grindžiamas pagrindais, kurie nenustatyti šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, jis gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

12-oji byla

KAIP KT ATVĖRĖ KELIĄ LIETUVAI PRISIJUNGTI PRIE EUROPINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOS Tryliktoji tema – apie sudarytą galimybę Lietuvai prisijungti prie europinės žmogaus teisių apsaugos sistemos. KT 1995 m. sausio 24 d. išvadoje pripažino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neprieštarauja mūsų Konstitucijai, todėl Seimas galėjo Konvenciją ratifikuoti ir Lietuvos žmonės įgijo teisę naudotis pažangiausia pasaulyje žmogaus teisių apsaugos sistema – kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).

Svarbiausi akcentai:

• Ši KT išvada atvėrė kelią Lietuvai ratifikuoti Konvenciją ir jos protokolus (po šios išvados Konvencija ir atitinkami jos protokolai Seimo ratifikuoti 1995 m. balandžio 27 d.), kartu įsipareigojant veiksmingai įgyvendinti jų nuostatas, taigi ir garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui Konvencijoje apibrėžtas žmogaus teises ir laisves. • KT išaiškino, kad ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš tikrųjų Konvencija įgijo gerokai didesnę reikšmę. Ji dar gali būti vadinama mažąja arba žmogaus teisių konstitucija, nes tapo KT jurisprudencijos šaltiniu aiškinant nuostatas dėl konstitucinių žmogaus teisių. • KT pabrėžė, kad valstybė turi pareigą užtikrinti Konvencijos normų įgyvendinimą jos teisinėje sistemoje: valstybė nustato, kokiais būdais tai darys, tačiau Konvencijos nuostatos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita. • Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir jos protokolus, asmenys įgijo teisę teikti EŽTT skundus dėl Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, o valstybė įsipareigojo vykdyti šio teismo sprendimus; taip prisidedama ir prie veiksmingesnio žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo. Bylą inicijavo tuometinis Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis prašė KT pateikti išvadą, ar Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Paklausimas buvo pateiktas iki Konvencijos ratifikavimo Seime. Jis buvo motyvuotas tuo, kad Darbo grupė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos protokolų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginamajai analizei atlikti priėjo prie išvados, jog kai kurie Konvencijos ir jos protokolų straipsniai gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms (arba neatitikti jų pagal apimtį). Tokiu atveju Lietuvos Respublika, ratifikavusi Konvenciją ir jos protokolus, nebūtų galėjusi įvykdyti tarptautinių įsipareigojimų, nes Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Prezidentui abejonių kilo dėl šių Konvencijos ir jos protokolų nuostatų suderinamumo su Konstitucija: – Konvencijos 4 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių priverčiamojo ar privalomojo darbo draudimą ir apibrėžiančių, koks darbas nelaikomas priverstiniu ar privalomuoju (dėl kalinimo metu atliekamo darbo priskyrimo priverstiniam ar privalomajam darbui);

– Konvencijos 5 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių garantijas sulaikytiems ar suimtiems asmenims (dėl asmenų, kurie turi būti pristatomi į teismą, rato, dėl termino, per kurį jie turi būti pristatyti į teismą, dėl šiuo aspektu teisėjo atliekamo vertinimo pobūdžio); – Konvencijos 9 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių religijos laisvę (tuo aspektu, ar jomis įtvirtinta galimybė riboti asmens laisvę išpažinti religiją ar tikėjimą); – Konvencijos 14 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių diskriminacijos draudimą (dėl pozityviosios diskriminacijos draudimo neįtvirtinimo, dėl diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašo); – Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio nuostatų, kuriomis įtvirtinta garantija, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą (dėl subjektų, kuriems suteikiama ši garantija, rato). KT, įvertinęs pareiškėjo nurodytas Konvencijos ir jos protokolo nuostatas, pateikė išvadą, kad jos neprieštarauja Konstitucijai.

Esminiai argumentai

Konstitucijoje yra įtvirtinta paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Taigi Konstitucijoje įtvirtintas būtent šis Konvencijos įgyvendinimo būdas. KT konstatavo, kad Konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją, kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygmeniu. Konvencijos pirmame skyriuje yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Būtent toks Konvencijos vaidmens išryškinimas leidžia ją laikyti Konstitucijos aiškinimo šaltiniu, suderinti konstitucinių žmogaus teisių ir Konvencijos nuostatų aiškinimą.

Atskleisdamas Konvencijos ir Konstitucijos santykį, KT nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos. Valstybės institucijos, vykdančios teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Šios nuostatos turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių jų taikyti teismuose ir kitose teisinę gynybą vykdančiose institucijose.

13-oji byla

Kartu pabrėžta, jog Konvencijoje tiesiogiai neformuluojamas, nes jo ir nebūtų galima įgyvendinti, reikalavimas, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Tačiau Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita.

KT išvadoje konstatuota, kad pagal Konstituciją (jos 138 straipsnio 3 dalį) ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija (kaip ir bet kuri kita tarptautinė sutartis) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma taip pat, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, o jos nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitiks įstatymų lygmenį. Kadangi pagal Konstituciją (jos 7 straipsnio 1 dalį) negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai, tarptautinės sutarties nuostatos turi neprieštarauti Konstitucijos nuostatoms (jei prieštarautų, būtų sudėtinga įgyvendinti Konvenciją Lietuvos Respublikos vidaus teisėje).

KT pabrėžė, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tuo tarpu Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien pažodinis žmogaus teisių aiškinimas nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.

Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo požiūriu. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, nei jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jis numatytas kitame teisės akte, turinčiame įstatymo galią. KT, atlikęs Konvencijos ir Konstitucijos tekstų bendrąją analizę, pažymėjo, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią laisvę. Šiame kontekste pabrėžta, kad interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu atvejų negalima jo aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų.

Konvencija – minimalus konstitucinių žmogaus teisių apsaugos standartas

Ši išvada buvo pirmoji, atskleidžianti Konvencijos reikšmę Konstitucijos aiškinimui. Vėliau KT, aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises, dešimtis kartų rėmėsi Konvencija ir EŽTT praktika. Tačiau ypač išskirtini keli KT nutarimai, iš kurių matyti, kad Konvencija ir EŽTT praktika yra ne tik Lietuvos teisės apskritai, bet ir Konstitucijos konkrečiai aiškinimo šaltinis, t. y. turi gerokai didesnę reikšmę nei Lietuvos Respublikos įstatymai ir de facto yra konstitucinės reikšmės aktas. KT savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Jis taip pat yra išaiškinęs, kad Konvencija, kaip ratifikuota tarptautinė sutartis, turi taikymo pirmenybę prieš nacionalinės teisės aktus (išskyrus Konstituciją), įskaitant konstitucinius ir kitus įstatymus. Tačiau ypač paminėtini 1998 m. gruodžio 9 d. KT nutarimas dėl mirties bausmės panaikinimo ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimas dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą, iš kurių matyti, kad Konvencija yra minimalus konstitucinių žmogaus teisių apsaugos standartas, kad Lietuvos įstatymuose negali būti nustatomas žemesnis žmogaus teisių apsaugos lygis nei numatytas Konvencijoje. Taigi, jeigu įstatymai numato mažesnes žmogaus teisių apsaugos garantijas negu Konvencija, tai yra konstitucinis pagrindas konstatuoti tokio įstatymo prieštaravimą Konstitucijai. Iš KT 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo dėl draudimo asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, būti renkamam Seimo nariu aišku, kad Konvencijos nuostatų nesuderinamumas su Konstitucija suvokiamas kaip anomalija, kuri turi būti pašalinta, prireikus net ir priimant Konstitucijos pataisas. Kitaip tariant, pati Konstitucija liepia, prireikus derinti jos nuostatas su Konvencijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis, netgi keisti Konstituciją, kad būtų veiksmingai užtikrintos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės.

Taigi pagal Konstituciją Lietuvos valstybė negali atsisakyti savo pagal Konvenciją prisiimtų įsipareigojimų, nes toks atsisakymas būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais atviros pilietinės visuomenės ir vakarietiškos geopolitinės orientacijos principais.

13-oji byla

KAIP KT KOVOJO SU PRIVILEGIJOMIS Keturioliktoji tema – privilegijos. 2006–2017 m. KT priėmė penkis nutarimus (2006 m. gegužės 12 d., 2014 m. liepos 3 d., 2016 m. spalio 5 d., 2017 m. liepos 4 d., 2017 m. gruodžio 15 d.), susijusius su privilegijų tam tikriems asmenims teikimu. Visus juos vienijantis aspektas – Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos.

Svarbiausi akcentai:

• KT vertinimu, privilegijų gynimas ir apsauga reikštų konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principų pažeidimą. Ši KT praktika buvo naudinga naikinant sovietinės nomenklatūros tradicijas primenančias privilegijas. • KT pabrėžė, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis negali būti siejamas su materialinių gėrybių teikimu apdovanojamajam. • KT pažymėjo, kad vien tapimo Prezidento našliu faktas nesuteikia teisės našlystės atveju gauti kitokią socialinę paramą, negu gauna kitų asmenų našliai, o vien asmens tapimas prezidento sutuoktiniu negali lemti, kad tas asmuo pagal Konstituciją įgytų kokių nors išskirtinių teisių į gyvenamąjį būstą. • Seimo nario atlyginimo mokėjimas Seimo nariams, nuolat nedalyvaujantiems Seimo darbe, taip pat vertintinas kaip konstituciškai nepateisinama privilegija. • KT atskleidė, kad visi piliečiai turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius.

Valstybinis apdovanojimas – pagarba, o ne materialinė nauda

Vilniaus apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje KT sprendė Žemės reformos įstatymo nuostatos, pagal kurią Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams neatlygintinai suteikiama žemė, konstitucingumo klausimą. Pareiškėjas prašė ištirti, ar Žemės reformos įstatymo nuostata tiek, kiek ja nustatyta, kad apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi Lietuvos piliečiams, pateikusiems prašymą iki 2002 m. liepos 3 d., Vyriausybė neatlygintinai suteikia vieną žemės sklypą nuosavybėn individualiai statybai, neprieštarauja Konstitucijai. 2006 m. gegužės 12 d. nutarime KT pirmiausia atskleidė konstitucinio valstybinio apdovanojimo instituto esmę ir pažymėjo, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas, todėl nesietinas su kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių privilegijų teikimu apdovanojamajam. KT pabrėžė, jog Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo, apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, vien dėl to gali tikėtis ar net reikalauti dar kokių nors materialinių gėrybių.

Tai nustatantį teisinį reguliavimą KT pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ir atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, apdovanotam kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu, neatlygintinai suteikiamas dar ir žemės sklypas, apskritai nėra būdingas šiuolaikinėms demokratinėms teisinėms valstybėms.

Prie nuostatos, kad valstybinis apdovanojimas negali būti siejamas su materialinių gėrybių suteikimu, KT grįžo, kai dėl jos išaiškinimo kreipėsi tuometė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. KT 2010 m. liepos 2 d. sprendime aiškiai nurodė, kad, įsigaliojus 2006 m. gegužės 12 d. nutarimui, apdovanotieji asmenys arba jų artimieji, iki 2002 m. liepos 3 d. pateikę prašymus dėl teisės į neatlygintinai suteikiamą žemės sklypą įgyvendinimo, neturi teisėto lūkesčio, kad ši teisė, jei nebuvo įgyvendinta iki KT nutarimo įsigaliojimo, dar gali būti įgyvendinta.

Pagal Konstituciją visi našliai lygūs

Privilegijų klausimas vėl buvo svarstomas nagrinėjant bylą dėl teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą. Po Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirties didelės vertės turtą valdanti jo našlė Kristina Brazauskienė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė prašymą skirti Prezidento našlės rentą.

Tuomet Seimo narių grupė iškėlė Prezidento valstybinės rentos įstatymo tam tikrų nuostatų konstitucingumo klausimą. Seimo nariai argumentavo, kad negalima nustatyti valstybinės rentos vien už asmens buvimą mirusio Prezidento šeimos nariu. Pasak pareiškėjų, Prezidento valstybinė našlių renta turi būti mokama tik tokiam sutuoktiniui, kuris juo buvo Prezidentui einant Prezidento pareigas ir jo mirties metu. Be to, skiriant rentą privalu atsižvelgti į pretenduojančio gauti rentą turtinę padėtį.

Įvertinęs šiuos argumentus, KT 2014 m. liepos 3 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės pareigūnų teisinio statuso, o mirusio Prezidento sutuoktinio teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą įvertino kaip privilegiją dėl asmens socialinės padėties.

Nutarime pabrėžta, kad Konstitucija draudžia privilegijas dėl asmens socialinės padėties, todėl vien tapimo Prezidento našliu faktas neįtvirtina teisės tokiam našliui gauti iš esmės kitokią, daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams, socialinę paramą. Taigi sovietinės nomenklatūros tradicijas primenančios privilegijos pavyzdys, kuriuo vieni našliai traktuojami skirtingai negu kiti, negali būti ginamas – pagal Konstituciją bet kurio sutuoktinio našliai traktuojami lygiai.

Todėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatą, įtvirtinančią Prezidento našlio teisę į Prezidento valstybinę našlių rentą, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

14-oji byla

Šioje konstitucinės justicijos byloje KT atskleidė svarbius Prezidento konstitucinio statuso ir konstitucinės socialinės paramos našlystės atveju garantijos turinio aspektus. Be kita ko, KT atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius, tačiau tai darydamas jis turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių, nepažeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos reikalavimų. Po šio KT nutarimo Seimas priėmė naujos redakcijos Prezidento valstybinės rentos įstatymą, kuriame nuspręsta nuo 2016 m. liepos 1 d. atsisakyti nuostatų, susijusių su Prezidento valstybinės našlių rentos reglamentavimu.

Santuoka su Prezidentu nesuteikia išskirtinių teisių į būstą

Prie Prezidento sutuoktinio socialinių garantijų klausimo grįžta 2017 m. gruodžio 15 d. nutarime, kuriuo KT nusprendė dėl būsto suteikimo panaudos pagrindais mirusio Prezidento sutuoktiniui.

Šios bylos priešistorė – Turniškėse. Prezidento A. M. Brazausko našlė K. Brazauskienė, pasibaigus sutarčiai, kuria jai buvo suteikta teisė gyventi rezidencijoje Turniškėse, nereagavo į prašymus išsikelti iš valstybei priklausančios rezidencijos. Pagal sutartį Prezidento našlei šis būstas, kuriame sutuoktiniai gyveno iki A. M. Brazausko mirties, buvo suteiktas laikinai – penkeriems metams be galimybės sutartį pratęsti. Prezidento kanceliarija kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį visiškai patenkino, tačiau konkretaus termino, per kurį turi išsikraustyti našlė, nenurodė.

K. Brazauskienei apskundus sprendimą, Vilniaus apygardos teismas paliko jį galioti, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas našlės skundo, kuriuo ji siekė panaikinti ankstesnių teismų įpareigojimą išsikelti iš gyvenamųjų patalpų Turniškėse, nagrinėti nepriėmė. Tačiau teismai nekėlė pačios privilegijos turėti valstybės išlaikomą būstą konstitucingumo klausimo.

2016 m. gruodžio 21 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo sprendimui, Prezidento kanceliarija kreipėsi į antstolius, kad būtų pradėta iškeldinimo procedūra. Iki antstolių nurodyto termino K. Brazauskienė iš Turniškių išsikraustė, bet prieš tai kreipėsi į Vyriausybę dėl nemokamo būsto suteikimo.

Šį prašymą gavusi Vyriausybė parengė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą ir paprašė išaiškinti, ar tokia įstatyme įtvirtinta teisė nėra nepagrįsta privilegija: po Prezidento našlės rentos bylos logiškai kilo abejonių ir dėl Prezidento našlės teisės turėti valstybės išlaikomą būstą. Vyriausybė KT prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento įstatymo nuostata, įtvirtinanti pareigas einančio arba kadenciją baigusio Prezidento sutuoktinio teisę, Prezidentui mirus, į panaudos pagrindais jo pageidavimu suteikiamą būstą. Vyriausybės teigimu, minėtu teisiniu reguliavimu Prezidento sutuoktiniui buvo nustatyta privilegija dėl socialinės padėties, taip pat paneigtas individualus, išskirtinis Prezidento statusas.

Spręsdamas šį klausimą, KT rėmėsi minėtame 2014 m. liepos 3 d. nutarime dėl teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą suformuota doktrina. KT pabrėžė, kad išskirtinis Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas suponuoja ir išskirtines, besiskiriančias nuo suteiktųjų kitiems valstybės pareigūnams, visiems piliečiams, jo materialines ir socialines garantijas.

Šiuo aspektu KT pabrėžė, kad iš Konstitucijos 90 straipsnio kyla draudimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo, užtikrinant materialinį ar socialinį aprūpinimą, susijusį su būsto finansavimu, Prezidento sutuoktinis būtų prilygintas einančiam pareigas arba buvusiam Prezidentui.

14-oji byla

Teisinį reguliavimą, kuriuo teisė gauti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti valstybės turtą ir juo naudotis įtvirtinta išimtinai tik dėl asmens tapimo Prezidento sutuoktiniu, KT įvertino kaip suteikiantį privilegiją dėl asmens socialinės padėties. Todėl toks teisingas reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. KT pažymėjo, kad visiems našliams turi būti užtikrinamos vienodos teisės į socialinę paramą, o santuoka su Prezidentu savaime nėra pateisinamas pagrindas teikti išskirtines teises į būstą.

Atlyginimo mokėjimas nedirbančiam Seimo nariui – draudžiama privilegija

Dar vienoje su privilegijomis susijusioje byloje buvo sprendžiamas Seimo nario atlyginimo mokėjimo Seimo nariams, nuolat nedalyvaujantiems Seimo darbe, klausimas.

KT tyrė, ar su Konstitucija yra suderinama Seimo statuto nuostata, pagal kurią Seimo nariui, kuris be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvauja daugiau kaip pusėje Seimo posėdžių, kuriuose buvo priimami teisės aktai, to mėnesio atlyginimas mažinamas vienu trečdaliu. Abejonę dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijai iškėlė Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjęs buvusios Seimo narės Neringos Venckienės skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Seimo, dėl darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjas siekė, kad KT išaiškintų, ar Seimo statuto nuostata, kurią pritaikiusi Seimo valdyba atsisakė mokėti N. Venckienei už pravaikštų dienas, neprieštarauja Konstitucijai.

2016 m. spalio 5 d. nutarime KT pakartojo, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos. Šiame nutarime KT konstatavo, kad Seimo nario atlyginimo, mokamo iš valstybės biudžeto lėšų, mokėjimas Seimo nariui, nevykdančiam pareigos dalyvauti Seimo ar jo struktūrinių padalinių, kurių nariu jis paskirtas, posėdžiuose be svarbios pateisinamos priežasties, vertintinas kaip konstituciškai nepateisinama privilegija.

Ginčijamą Seimo statuto nuostatą, pagal kurią nuolat Seimo darbe nedalyvaujančiam Seimo nariui to mėnesio atlyginimas negali būti sumažintas daugiau nei vienu trečdaliu, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Taip pat KT pažymėjo, kad Seimo nariams, kurie be svarbių pateisinamų priežasčių nuolat nedalyvavo Seimo darbe ir dėl to netinkamai vykdė konstitucinę Seimo nario priedermę atstovauti Tautai, Konstitucijos požiūriu negalėjo būti ir nebuvo sukurti jokie teisės ginami lūkesčiai gauti Seimo nario atlyginimą iš valstybės biudžeto.

14-oji byla

Po šio KT nutarimo tapo aišku, kad Seimo nariai, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, negali nedirbdami gauti atlyginimo.

Priėmus šį KT nutarimą, įstatymų leidėjas buvo įpareigotas atitinkamai koreguoti Seimo nario atlyginimo teisinį reguliavimą: nustatyti finansinius padarinius nuolatinio visų per Seimo sesiją rengiamų Seimo posėdžių nelankymo atveju, taip pat aiškiai įtvirtinti galimybę taikyti maksimalų Seimo nario atlyginimo sumažinimą ar jo nemokėjimą už nuolatinį nedalyvavimą Seimo darbe. Tai nėra padaryta iki šiol.

Priklausymas bažnyčiai neatleidžia nuo pareigų valstybei

Paminėtinas dar vienas svarbus KT nutarimas, skelbiantis, kad Konstitucija nėra privilegijų aktas. 2017 m. liepos 4 d. nutarimu konstatuota, kad visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, priklausymo bažnyčiai, joje užimamos padėties, turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl atsisakymo atleisti nuo karo prievolės Lietuvoje įregistruotos, bet nelaikomos tradicine Jehovos liudytojų religinės bendrijos dvasininką, prašymą KT pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Bylą inicijavęs teismas teigė, kad, palyginti su tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkais, visų kitų religinių bendruomenių ir bendrijų (tiek valstybės pripažintų, tiek nepripažintų) dvasininkai yra nelygiavertėje padėtyje. Taigi KT teko spręsti, ar Karo prievolės įstatymo nuostata, kad nuo karo prievolės atleidžiami valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, neprieštarauja Konstitucijai. Įdomu tai, kad galiojančioje 1992 m. Konstitucijoje nėra tarpukario Lietuvos konstitucijose buvusios nuostatos apie galimybę atleisti dvasininkus nuo karo tarnybos, taigi nėra ir tokios privilegijos.

Išsamiai ir visapusiškai tirdamas bylą, KT atliko Teisingumo ministerijos ir Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos specialistų apklausas. Išsamią nuomonę KT pateikė ir Krašto apsaugos ministerija. Išanalizavęs prašymą pateikusio teismo ir suinteresuoto asmens Seimo atstovų argumentus, KT pirmiausia pažymėjo, kad pagal Konstituciją kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, taip pat pareigą įstatymo nustatyta tvarka atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Tai yra vienintelės Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintos piliečio pareigos valstybei, kylančios iš Lietuvos Respublikos pilietybės.

KT atkreipė dėmesį, kad, remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti. KT priminė Konstitucijoje įtvirtintą valstybės ir bažnyčios atskirumo principą – Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatą. Šis principas, įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Šiame kontekste KT pažymėjo, jog valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinės piliečio pareigos valstybei atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Suinteresuoto asmens Seimo atstovai bandė įtikinti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, vadovavosi Konstitucijoje įtvirtintu ypatingu tradicinių Lietuvoje bažnyčių ir religinių organizacijų statusu. Paneigdamas šį argumentą, KT nurodė, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas tradicinių bažnyčių ir religinių organizacijų, kaip kolektyvinių subjektų, pripažinimas, bet ne ypatingos šioms bažnyčioms priklausančių asmenų teisės.

KT išaiškino, kad bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas nėra pagrindas jų narius, įskaitant dvasininkus, konstitucinių pareigų vykdymo aspektu traktuoti skirtingai negu kitus piliečius. Taigi 2017 m. liepos 4 d. nutarimu teisinis reguliavimas, kuriuo nuo karo prievolės atleidžiami valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Šiuo nutarimu sukeltos pasekmės reiškia, kad pareiškėjo nagrinėtą bylą inicijavęs asmuo, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, turi atlikti karo arba, jeigu tarnyba su ginklu prieštarauja jo religiniams ar kitiems įsitikinimams, alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Sąžinės ir tikėjimo laisvė pagal Konstituciją siejama su teise vietoj karo tarnybos pasirinkti atlikti civilinę krašto apsaugos tarnybą, bet ne su privilegija neatlikti jokios tarnybos.

14-oji byla

MORALINĖ IR MATERIALINĖ ŽALA PRIVALO BŪTI ATLYGINTA Penkioliktoji tema – apie KT užtikrintą įpareigojimą atlyginti moralinę ir materialinę žalą.

Tokią pareigą po KT 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimų turi ne tik nusikaltę asmenys, bet ir valstybė.

Svarbiausi akcentai:

• KT šiais nutarimais užkirto kelią galimybei išvengti prievolės atlyginti asmeniui padarytą žalą. • Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. • Įstatymais negalima nustatyti kokių nors minimalių ribų, kurių nesiekianti valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padaryta žala nebūtų atlyginama. • Iš Konstitucijos neišplaukia, kad žalos atlyginimas turi būti išmokamas tik tam asmeniui, kuriam padaryta žala, o įstatymai negali suteikti galimybės valstybei išvengti pareigos atitinkamą žalą atlyginti.

Neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmais padaryta žala turi būti atlyginta (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas)

Iki šio KT nutarimo buvo nustatyta, kad neteisėtai kalintas ar valstybės pareigūnų sužalotas asmuo galėjo gauti tik tam tikrą valstybės maksimalia suma apribotą materialinės (moralinės) žalos atlyginimo dalį. KT pabrėžė, kad žalos atlyginimo dydžiai negali būti ribojami, antraip būtų suvaržyta teismo pareiga priteisti teisingą atlyginimą už asmens patirtą žalą.

Į KT kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs civilinę bylą, kurioje buvo prašoma atlyginti turtinę ir moralinę žalą už tai, kad vienos iš ieškovių sutuoktinis (šis asmuo buvo kitos ieškovės šioje byloje tėtis) buvo neteisėtai apkaltintas padaręs sunkų nusikaltimą, suimtas, nuteistas ir mirė laisvės atėmimo vietoje.

KT konstatavo, kad Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria buvo įtvirtintas absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos (ir materialinės, ir moralinės), padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmais, atlyginimą, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu nutarime pažymėta, jog iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam (-iems) kitam (-iems) asmeniui (-ims). KT pabrėžė, kad Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais

neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė.

Šiame nutarime KT konstatavo ir tai, kad minėto įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata, kurioje buvo įtvirtinta maksimali riba (10 tūkst. Lt), jokiomis aplinkybėmis neperžengtina teismine tvarka atlyginant moralinę žalą, fiziniam asmeniui padarytą neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo (teisėjo) veiksmais, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. KT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti kokių nors maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už to asmens patirtą moralinę žalą. Be to, KT pažymėjo, kad įstatymų leidėjas negali savo nuožiūra nuspręsti, kokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais žala gali būti neatlyginama. Asmuo turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi, be kita ko, protingumo principu ir kt.

15-oji byla

Dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti, kad fiziniai asmenys ją atlygintų (2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas)

Šis nutarimas iš esmės pakeitė situaciją, kai net ir žinant nusikaltimo (šiuo atveju genocido) vykdytojus iš jų, kaip fizinių asmenų, nebuvo reikalaujama žalos atlyginimo, o ieškovai buvo siunčiami ieškoti žalos atlyginimo Rusijoje. Tai buvo daroma dengiantis tuo, kad Rusija, kaip valstybė – SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja, yra atsakinga už visą Lietuvos okupaciją. Tačiau ignoruojant tai, kad pagal tarptautinę teisę už konkrečius nusikaltimus, okupacijos metu padarytus Lietuvos gyventojams, yra atsakinga ne tik okupavusi valstybė, bet ir tų nusikaltimų vykdytojai. Šią bylą inicijavusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nagrinėtoje civilinėje byloje, kurią sustabdžius kreiptasi į KT, ieškovė prašė atlyginti turtinę ir moralinę žalą už tėvo ir dėdės (abu buvo partizanai) žūtį. Atsakovai šioje byloje buvo du LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentai, aktyviai prisidėję prie šių partizanų nužudymo.

KT pabrėžė, jog konstitucinė asmens teisė reikalauti realaus ir teisingo materialinės ir moralinės žalos atlyginimo nereiškia, kad įstatyme negali būti apibrėžtos įvairios žalos atsiradimo sąlygos ir pagrindai, o atsižvelgiant į tai nustatomi tinkami terminai reikalauti tokio atlyginimo. Žala gali atsirasti įvairiais pagrindais ir aplinkybėmis, be kita ko, dėl nusikaltimo padarymo, taip pat ir dėl tokių nusikaltimų kaip genocidas, atsakomybei už kurį pagal tarptautinius dokumentus senaties terminai nėra taikomi. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turėtų teisę, nevaržomi jokių terminų, reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų. LAT prašė, kad KT ištirtų įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nenustatyta, jog Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl genocido padarytą žalą atlygina fiziniai asmenys – genocido vykdytojai, konstitucingumą. Šiuo aspektu KT nutarime konstatavo, kad minėtas įstatymas buvo skirtas tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams reguliuoti, todėl nėra pagrindo teigti, jog būtent jame turėjo būti nustatyta genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų atsakomybė už SSRS 1940–1990 m. okupacijos ir aneksijos metais Lietuvos žmonėms padarytą žalą. Vadinasi, šiame įstatyme nerasta Konstitucijos draudžiamos teisės spragos, taigi jis neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau, KT vertinimu, tokia spraga buvo kitame įstatyme, turinčiame reglamentuoti genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės santykius, – Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. KT nutarime pažymėjo, kad šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, taip pat nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma. KT vertinimu, tokia šiame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.

Atsižvelgęs į tai, KT konstatavo, kad priėmus Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nenustatydamas, jog dėl genocido žalą patyrę asmenys, nevaržomi jokių terminų, turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, neatsižvelgė į iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, kylančius imperatyvus. Taigi šis įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Po šio KT nutarimo įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ papildytas 1 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad atsakomybę už Lietuvos gyventojų genocidą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, o Civilinio kodekso 1.134 straipsnis 2011 m. birželio 6 d. papildytas nuostata, kad senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl genocido ir kitų tarptautinių nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą.

Bankrotas – ne skydas nuo nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (2017 m. gegužės 19 d. nutarimas)

Šis nutarimas panaikino galimybę nusikaltusiam asmeniui išvengti prievolės atlyginti žalą. Iki tol nusikaltėlis, sukčiavimu išviliojęs pinigus, galėjo nebijoti, kad teks atlyginti nuostolius, – jis galėjo pasiskelbti bankrutavusiu ir visi jo apgauti žmonės nebegalėjo tikėtis jiems padarytos žalos atlyginimo. Tačiau KT pabrėžė, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti jį nuo pareigos atlyginti padarytą žalą. Šią KT bylą inicijavo LAT ir Joniškio rajono apylinkės teismas. LAT nagrinėtoje civilinėje byloje pareiškėjas, pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį, o Joniškio rajono apylinkės teismo byloje pareiškėja, pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio (turto pasisavinimas) 1 dalį, 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalį, prašė teismo iškelti jiems bankroto bylą. Pažymėtina, kad pareiškėjai nebūtų turėję atlyginti žalos kreditoriams, nes įstatyme buvo numatyta, jog reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomas kartu su kitais nepatenkintais kreditorių reikalavimais.

15-oji byla

KT šiame nutarime konstatavo, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalis tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu KT pažymėjo, kad Seimas 2012 m. gegužės 10 d. priėmė FABĮ, kuriuo Lietuvos teisės sistemoje įtvirtino naują fizinio asmens bankroto institutą ir sureguliavo fizinio asmens bankroto procesą; įstatymų leidėjas fizinio asmens bankroto santykių teisiniu reguliavimu siekė sudaryti prielaidas atkurti skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, apsaugoti kreditorių interesus, suteikdamas galimybę iš nemokaus fizinio asmens atgauti bent dalį skolų, ir kartu palengvinti sąžiningo nemokaus fizinio asmens padėtį, suteikdamas jam galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, atleidžiant jį nuo tolesnio likusių skolų mokėjimo pasibaigus bankroto procesui. Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinant fizinio asmens bankroto institutą nebuvo siekiama sudaryti sąlygų fiziniams asmenims apskritai išvengti atsakomybės už prisiimtas prievoles. KT vertinimu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjui apskritai nekyla pareigos nustatyti fizinio asmens bankroto institutą, o nusprendęs jį įtvirtinti Lietuvos teisės sistemoje, reguliuodamas fizinio asmens bankroto teisinius santykius įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Tai, be kita ko, reiškia, jog, įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos, be kita ko, iš jos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta. Vadinasi, nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

KT pažymėjo ir tai, kad reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, kuris pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, nurašomas kartu su kitais nepatenkintais kreditorių reikalavimais, iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš sutartinių civilinių teisinių santykių, be kita ko, tuo, kad kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo, santykiuose su skolininku dalyvauja ne savo pasirinkimu. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, be kita ko, jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi ne tik tyčinę, bet ir neatsargią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą. 15-oji byla

KT vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, be kita ko, sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos. Po šio KT nutarimo 2018 m. gegužės 17 d. ginčyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis pakeista – nustatyta, kad nepatenkinti reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nenurašomi.

LIETUVĄ SUKRĖTUSI PREZIDENTO ROLANDO PAKSO APKALTA Šešioliktoji tema – valstybės vadovo apkalta. KT 2004 m. kovo 31 d. išvada padėjo pamatus prezidento Rolando Pakso apkaltai ir nušalinimui.

Svarbiausi akcentai:

• KT atliko nepaprastai svarbų vaidmenį sprendžiant 2003–2004 metų sandūroje valstybėje kilusią konstitucinę krizę, susijusią su apkaltos taikymu valstybės vadovui. Tai buvo viena svarbiausių ir medžiagos apimtimi didžiausių KT nagrinėtų bylų. • Argumentuodamas prezidento apkaltos byloje priimtą išvadą, kurioje išplėtojo Konstitucijos aiškinimą, KT aiškiai atribojo savo, kaip teisminės institucijos, ir Seimo, kaip politinės institucijos, vaidmenis apkaltos procese ir apibrėžė savo išvadų dėl Konstitucijos pažeidimo Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, veiksmais teisinę reikšmę. • Vėliau KT teko spręsti dar ne vieną su R. Pakso pašalinimu iš prezidento pareigų susijusią bylą. Užkirsdamas kelią konstitucinės krizės tęsiniui, jis priėmė nutarimą, pagrįstą principine pozicija, kad pagal Konstituciją asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, negali būti vėl renkamas prezidentu.

Bylos kontekstas

Konstitucinė krizė, kilusi dėl 2003 m. pradžioje išrinkto prezidento R. Pakso veiksmų, galiausiai lėmusių jo pašalinimą iš pareigų, kulminaciją pasiekė 2004 m. vasario mėn., kai Seimas, atsižvelgdamas į savo sudarytos specialiosios tyrimo komisijos išvadą, kad Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą prezidentui R. Paksui pateikti kaltinimai yra pagrįsti ir rimti, nutarė pradėti apkaltos valstybės vadovui procesą.

Pagal Konstituciją KT yra suteikta kompetencija teikti Seimui išvadą, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Remdamasis šia išvada, galutinį sprendimą pagal Konstituciją turi priimti Seimas. Atsižvelgdamas į tai, Seimas kreipėsi į KT prašydamas išvados, ar prezidento R. Pakso konkretūs veiksmai, nurodyti specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose, prieštarauja Konstitucijai.

KT sprendimas ir argumentai

Ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, KT pateikė išvadą, kad prezidentas R. Paksas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją šiais veiksmais: – neteisėtai suteikdamas Jurijui Borisovui Lietuvos Respublikos pilietybę už šio finansinę ir kitokią svarią paramą (prezidento dekretas, kuriuo pilietybė išimties tvarka suteikta J. Borisovui, KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu jau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, konstatavus, kad R. Pakso sprendimą lėmė ne kokie nors J. Borisovo nuopelnai Lietuvos valstybei, bet būtent itin svari finansinė ir kitokia parama R. Paksui prezidento rinkimuose, ir kad R. Paksas, išleisdamas šį dekretą, vadovavosi ne Konstitucija, ne įstatymais, ne Tautos ir valstybės, bet asmeniniais interesais, J. Borisovą traktavo išskirtinai ir sąmoningai nepaisė konstitucinių reikalavimų, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kad Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas);

– sąmoningai leisdamas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę (išvadoje konstatuota, kad R. Paksas atskleidė informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, neužtikrino valstybės paslapties apsaugos);

– duodamas nurodymus savo patarėjui (teisėtvarkos klausimais), pasinaudojant tarnybine padėtimi, siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos keliai“ vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R. Paksui artimiems asmenims ir pats darydamas įtaką šios bendrovės vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo jam artimiems asmenims (išvadoje konstatuota, kad R. Paksas, siekdamas įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus, įsikišo į privačių ūkio subjektų ir fizinių asmenų santykius ir, pasinaudodamas savo, kaip prezidento, statusu, kartu su kitais asmenimis atliko veiksmus, kuriais nurodytos bendrovės akcininkai buvo veikiami taip, kad jos akcijų perleidimo klausimas būtų išspręstas R. Paksui artimų asmenų naudai). KT išvadoje pažymėta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų. Apkalta yra Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą (kaip išaiškino KT, priesaikos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir atvirkščiai). Pagal Konstituciją apkaltos proceso tvarka Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali iš pareigų pašalinti prezidentą, KT, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus, taip pat Seimo narius. KT pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta galimybė apkaltos proceso tvarka pašalinti prezidentą iš užimamų pareigų yra prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės forma, jo konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės pilietinės visuomenės savisaugos nuo prezidento piktnaudžiavimo jam nustatytais įgaliojimais priemonių.

16-oji byla

Argumentuodamas šią išvadą, KT atribojo savo, kaip teisminės institucijos, ir Seimo, kaip politinės institucijos, funkcijas ir įgaliojimus apkaltos procese: KT sprendžia, ar konkretūs prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai (taip pat ar Konstitucija pažeista šiurkščiai), ir pateikia Seimui išvadą, o Seimas, jeigu prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sprendžia, ar pašalinti jį iš pareigų. Konstitucijos pažeidimo nustatymas yra teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas, todėl Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo faktą gali nustatyti tik KT – teisminės valdžios institucija, sudaroma profesiniu pagrindu. Seimas – savo prigimtimi ir esme politinio pobūdžio valstybės valdžios institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia, sprendimai grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais ir pan., – negali spręsti teisės klausimo, ar prezidentas pažeidė Konstituciją ir ar pažeidimas yra šiurkštus. Priešingu atveju Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo fakto konstatavimas galėtų būti grindžiamas politiniais argumentais, o iš tokio konstatavimo galėtų kilti prezidento konstitucinė atsakomybė.

KT pabrėžė, kad tuo atveju, kai apkaltos procesas pradedamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas turi pareigą kreiptis į KT ir prašyti pateikti išvadą. Prezidentui tai yra konstitucinė garantija, kad jam nebus nepagrįstai taikoma konstitucinė atsakomybė. KT padarius išvadą, kad prezidento veiksmai neprieštarauja Konstitucijai, Seimas negali apkaltos proceso tvarka pašalinti jo iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą. Kitaip nei kai kurių Europos valstybių konstituciniai teismai, turintys įgaliojimus bylose dėl prezidento ir kitų pareigūnų ar teisėjų konstitucinės atsakomybės priimti sprendimus, kuriais šie asmenys pašalinami iš pareigų, Lietuvos KT tik nustato faktus ir pateikia jų teisinį įvertinimą, o kompetencija po to priimti sprendimą dėl pašalinimo iš pareigų yra suteikta Seimui. Tačiau, spręsdamas šį klausimą, Seimas yra konstituciškai įpareigotas remtis KT išvada, negali jos paneigti, pakeisti ar kvestionuoti. KT išvada susaisto Seimą tuo požiūriu, kad jis negali spręsti, ar ši išvada yra pagrįsta ir teisėta. KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarime (kuriame vertinta įstatymo, priimto netrukus po R. Pakso apkaltos, reaguojant į jo ketinimą dalyvauti paskelbtuose naujuose prezidento rinkimuose, atitiktis Konstitucijai) taip pat pabrėžta, kad KT išvados pakeisti ar panaikinti negali jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas ir kad ji negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumu, nei rinkimais.

Pažymėta ir tai, kad nors Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą pašalinti asmenį iš pareigų, balsuoja laisvai, jie yra saistomi savo duotos priesaikos, įpareigojančios Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Pagal Konstituciją Seimo nario sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš pareigų.

KT nutarimo pasekmės ir vėlesnės susijusios bylos

Gavęs KT išvadą, kad prezidentas R. Paksas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas 2004 m. balandžio 6 d. apkaltos proceso tvarka pašalino jį iš pareigų. Tačiau šiuo Seimo sprendimu konstitucinė krizė nebuvo visiškai užbaigta, ir KT teko spręsti dar dvi su ja susijusias bylas, kuriose priimtais nutarimais užkirto kelią krizės tęsiniui. Kaip minėta, Seimui pašalinus R. Paksą iš pareigų, šis ėmė rengtis dalyvauti paskelbtuose naujuose prezidento rinkimuose. Be to, dar būdamas valstybės vadovu, kuriam pradėta apkaltos byla, jis pats inicijavo apkaltą Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui, kuris, pašalinus R. Paksą iš pareigų, laikinai ėjo prezidento pareigas.

Taigi 2004 m. balandžio 15 d. KT išsprendė bylą pagal Seimo prašymą ištirti, ar prezidento R. Pakso dekretas, kuriuo jis pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo Pirmininkui A. Paulauskui, neprieštarauja Konstitucijai. KT konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir KT. Taigi inicijuoti apkaltą gali tik Seimo nariai ir tik pakankamai didelė Seimo narių grupė. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad Seimo statuto nuostata, kurioje numatyta prezidento teisė siūlyti Seimui pradėti konkrečiam asmeniui apkaltos procesą, ir įgyvendinant šią nuostatą išleistas byloje ginčytas prezidento dekretas prieštarauja Konstitucijai. Kitoje byloje, kurią inicijavo Seimo narių grupė, palaikiusi pašalintojo prezidento R. Pakso ketinimą dalyvauti po jo apkaltos paskelbtuose prezidento rinkimuose, KT 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Prezidento rinkimų įstatymo pataisa, pagal kurią prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš pareigų, jeigu nuo jo pašalinimo iš pareigų praėjo mažiau kaip 5 metai, neprieštarauja Konstitucijai, išskyrus sąlygą „jeigu praėjo mažiau kaip 5 metai“, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

16-oji byla

Šis nutarimas grindžiamas principine nuostata, kad Konstitucija nenumato jokio termino, kada asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, galėtų vėl užimti tas pačias pareigas. Asmuo, kuris buvo išrinktas prezidentu, davė Tautai priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo buvo pašalintas iš pareigų, negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo. Apkaltos paskirtis yra ne tik vienkartinis Konstituciją šiurkščiai pažeidusio asmens pašalinimas iš pareigų, bet daug platesnė – užkirsti kelią šiam asmeniui užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Kitoks Konstitucijos aiškinimas padarytų beprasmę, betikslę pačią apkaltą, būtų nesuderinamas su priesaikos esme ir paskirtimi, su konstituciniu reikalavimu visas valstybės institucijas sudaryti tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Saugodamas Konstitucijos viršenybę, KT šiuo nutarimu užbaigė užsitęsusią konstitucinę krizę – užkirto kelią apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintam prezidentui vėl būti renkamam ne tik valstybės vadovu, bet ir Seimo nariu, taip pat užimti kitas pareigas, kurias eiti galima tik prisiekus.

Paksas prieš Lietuvą

Vėliau KT nagrinėjo dar keletą su R. Pakso pašalinimu iš prezidento pareigų susijusių bylų. 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu išspręsta byla dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisos, kuria bandyta, nekeičiant Konstitucijos, atverti kelią apkaltos būdu iš pareigų pašalintam prezidentui dalyvauti rinkimuose į Seimą. KT pripažino, kad Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią leidžiama asmenį rinkti Seimo nariu, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka praėjo 4 metai, prieštarauja Konstitucijai.

Ši ginčyta įstatymo nuostata buvo priimta reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo nuolatinis ir negrįžtamas konstitucinis draudimas pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Tačiau KT pažymėjo, kad Lietuvos teisinėje sistemoje ši konvencija ir jos protokolai – ratifikuotos tarptautinės sutartys – turi įstatymo galią ir kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat tarptautinės sutartys. Vadinasi, EŽTT sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu pakeisti Konstitucijos aiškinimą. Kartu KT pabrėžė, kad pagarba tarptautinei teisei, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinis principas, todėl jai kyla pareiga pašalinti Konvencijos nuostatų nesuderinamumą su Konstitucija, dėl to priimant atitinkamą Konstitucijos pataisą. Pagal Konstituciją vienintelis būdas įgyvendinti tarptautinį įsipareigojimą, susijusį su EŽTT sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą, – keisti Konstituciją. Beje, tai iki šiol nepadaryta.

Galiausiai dar vieną bylą, susijusią su pašalinimo iš prezidento pareigų apkaltos būdu padariniais, KT išsprendė 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimu: prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino 2015 m. pabaigoje priimtą Seimo nutarimą, kuriuo šis pritarė Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvadai. Šioje išvadoje siūlyta Seimo statute nustatyti Seimo įgaliojimus peržiūrėti ir atšaukti asmeniui įvykdytą apkaltą, šiuo klausimu nesikreipiant į KT, kitaip tariant, įgaliojimus nuspręsti, kad apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintas asmuo savo veiksmais nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė duotos priesaikos. Seimui taip pat siūlyta nutarimu atkurti R. Pakso teisę būti renkamam Seimo nariu. KT konstatavo, kad šie ir kiti Seimo laikinosios tyrimo komisijos pasiūlymai neatitinka Konstitucijos, o Seimas pagal Konstituciją negali pritarti bet kokio turinio komisijos išvadai, be kita ko, tokiems jos pasiūlymams, kurie nesuderinami su Konstitucija, nes Seimo pritarimas komisijos išvadai reiškia, kad joje išdėstytais pasiūlymais Seimas vadovausis priimdamas atitinkamus teisės aktus. KT dar kartą pabrėžė, kad tiek pašalinti Konvencijos nesuderinamumą su Konstitucija, tiek įgyvendinti minėtą EŽTT sprendimą įmanoma vieninteliu būdu – keičiant su tuo susijusias Konstitucijos nuostatas.

16-oji byla

KODĖL DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS TURĖSIME BALSUOTI REFERENDUME Septynioliktoji tema – Lietuvos pilietybė. Šį klausimą KT įvairiais aspektais nagrinėjo bene daugiausia kartų: 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimuose.

Svarbiausi akcentai:

• Šiais KT baigiamaisiais aktais nuosekliai atskleista konstitucinė pilietybės samprata: pilietybė apibrėžta kaip nuolatinis, nepertraukiamas, abipusis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Taip pat pabrėžta ypatinga Lietuvos Respublikos pilietybės instituto svarba, jo neatsiejamumas nuo Lietuvos valstybės. • Daugiausia kartų pilietybės klausimą KT svarstė dviem aspektais: – daugybinės pilietybės draudimas: pagal Konstituciją negalima Pilietybės įstatymu nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys, t. y. gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; – pilietybės suteikimas išimties tvarka: Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės gali būti teikiama išimties tvarka tik tokiu išskirtiniu pagrindu kaip ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei. • KT išaiškino, kaip gali būti pakeistas Konstitucijoje įtvirtintas daugybinės pilietybės draudimas, taigi ir konstitucinė pilietybės samprata, atitinkamai referendumu pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį. • KT baigiamuosiuose aktuose taip pat pabrėžtas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kylantis iš Lietuvos valstybės tęstinumo (1994 m. balandžio 13 d., 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Pilietybės klausimą KT įvairiais aspektais nagrinėjo bene daugiausia kartų: KT paskelbus baigiamuosius aktus, susijusius su konstitucine pilietybės samprata, užsienio lietuvių, nevyriausybinių organizacijų ir kitų pastangomis klausimai dėl vieno ar kito pilietybės įgijimo ar netekimo aspekto vėl patekdavo į KT. Ypač buvo stengiamasi įvairiais aspektais pasiekti, kad kuo platesnės daugybinės pilietybės galimybės būtų įtvirtintos įstatymu, nekeičiant Konstitucijos, raginta nepaisyti konstitucinio dvigubos pilietybės draudimo ir jį apeiti. Šioje apžvalgoje daugiausia pristatomos esminės KT baigiamųjų aktų, kuriuose atskleista konstitucinė pilietybės samprata, – 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimų, – nuostatos.

Konstitucinė pilietybės samprata: piliečių ir valstybės ryšys – abipusis (ne tik teisės, bet ir pareigos)

KT pabrėžė, kad valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais.

Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (priešingai nei valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės).

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei). Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei taip pat kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis. Pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai (pvz., teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus), kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai (kaip antai pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo). Iš Konstitucijos nuostatų išplaukia ir tai, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sandarą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.

17-oji byla

KT pažymėjo, kad pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Taigi pilietybė negali būti tapatinama su tautybe ir nėra tautybės sinonimas. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tuos veiksmus, kurie numatyti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Tačiau, kaip pabrėžė KT, Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos; Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu. Todėl, nors pilietybė negali būti tapatinama su valstybe ir yra būtent teisinis asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, galimas tam tikras preferencinis režimas lietuvių etninės kilmės asmenims: įstatyme nustatytina, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais lengvesnėmis sąlygomis negu kiti asmenys, siekiantys įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Tarptautinėje teisėje įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.

KT patvirtino Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą

KT, atskleisdamas konstitucinę pilietybės sampratą, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (įskaitant Lietuvos Respublikos teritorijos okupaciją ir aneksiją) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; okupavus Lietuvos Respublikos teritoriją ir sunaikinus valstybės institucijas buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, įskaitant jos tarptautines teises ir įsipareigojimus, vykdymas; 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis.

KT 2013 m. vasario 22 d. nutarime pažymėjo, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris, be kita ko, lemia tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas 1940 m. Lietuvos Respublikos piliečiams, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę. Sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės, įskaitant okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvestą SSRS visuotinę karinę prievolę. Tad, kaip 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo KT, Lietuvos Respublikos piliečiams (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems asmenims ir jų palikuonims) primesta SSRS teisės aktų nustatyta privaloma „tikroji karinė tarnyba“ pagal šaukimą vertintina kaip prievartinė karo tarnyba svetimai valstybei, į kurią jie buvo paimti neteisėtai. Vadinasi, prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė; nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais, jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais. KT dar 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad kitaip vertintini SSRS piliečiai, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikos teritorijoje ir čia turėję nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, kurie, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia tapo užsieniečiais: jiems sudaryta galimybė per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. jie galėjo supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę arba pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę; šį atvejį galima traktuoti kaip pilietybės įgijimą de facto optacijos būdu (nes daliai gyventojų, praeityje neturėjusių tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę).

Daugybinė pilietybė: išimtis, o ne draudimą paneigianti taisyklė

17-oji byla

Konstitucinis daugybinės pilietybės draudimas iš esmės yra aktualiausias pilietybės srities klausimas, kurį KT nagrinėjo ne kartą. Jis aiškintas pristatomuose KT baigiamuosiuose aktuose – 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimuose. KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pirmą kartą atskleidė konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo, kurio turi būti laikomasi ir reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimus, turinį. Šioje byloje KT Seimo prašymu vertino Respublikos Prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka dalį, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta Jurijui Borisovui.

Toliau oficialiąją konstitucinę daugybinės pilietybės doktriną KT plėtojo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime. Jame KT vertino Pilietybės įstatymo nuostatas, pagal kurias asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės, jie galėjo būti kartu ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, taip pat tas nuostatas, pagal kurias nebuvo reikalaujama, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. KT konstatavo, kad taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu. Todėl ginčytos Pilietybės įstatymo nuostatos pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai. Beje, KT jau šiame nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų (jos 12 straipsnio) peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos.

KT prie konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo klausimo vėl grįžo 2013 m., kai virė diskusijos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka ledo šokėjo Deivido Stagniūno partnerei amerikietei Isabellai Tobias. Su prašymu išaiškinti KT nutarimų nuostatas dėl konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo ir reikalavimų suteikiant pilietybę išimties tvarka į KT kreipėsi Respublikos Prezidentė.

KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog daugybinės pilietybės atvejų nereikia riboti. KT taip pat jau tada konstatavo, kad pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nes taip būtų sudarytos prielaidos daugybinei pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu. KT dar sykį pakartojo, kad toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas tik Konstitucijos numatyta tvarka (t. y. tik referendumu) pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį.

2017 m. Seimas prašė KT atsakyti į klausimą, ar, referendumu nepakeitus Konstitucijos, daugybinė pilietybė būtų galima po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. gyventi būtent į Europos Sąjungos (ES) arba NATO valstybę narę iš Lietuvos išvykusiems ir tos šalies pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėjas iš esmės teigė, kad narystė ES ir didelė Lietuvos Respublikos piliečių emigracija iš Lietuvos sudaro prielaidas koreguoti itin griežtą konstitucinę doktriną. Toks kreipimasis iš dalies buvo nulemtas daugybinės pilietybės šalininkų nerimo, kad į referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo (jeigu jis būtų organizuojamas) neateitų pakankamai žmonių, todėl negalėtų būti atlikti norimi Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies pakeitimai. KT 2017 m. spalio 20 d. sprendime visų pirma pabrėžė, kad aiškindamas savo baigiamuosius aktus jis negali juose suformuluotų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų aiškinti kitaip, negali nukrypti nuo kitų šių aktų nuostatų. Tad į šį klausimą iš esmės jau buvo atsakyta 2013 m. kovo 13 d. sprendime: referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, negalima daugybinė pilietybė Lietuvos Respublikos piliečiams, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems gyventi į kitas šalis ir gavusiems jų pilietybę, taigi ir išvykusiems į ES ir NATO valstybes nares. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kokios kitos valstybės – ES, NATO valstybės narės ar kitos pilietybę būtų leidžiama turėti.

KT pažymėjo, kad iš Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos lemiamos Lietuvos Respublikos narystės ES ir NATO kylančių įsipareigojimų nekyla Lietuvos Respublikos pareiga sudaryti prielaidas įgyti daugybinę pilietybę į ES arba (ir) NATO valstybes nares išvykusiems ir jų pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Be to, ES teisėje taip pat nėra nustatyta valstybių narių pareiga sudaryti prielaidas savo piliečiams turėti kitų valstybių narių pilietybę, o ES pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Vis dėlto į Lietuvos valstybės geopolitinę orientaciją gali būti atsižvelgiama atitinkamai referendumu koreguojant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį.

17-oji byla

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog KT dar 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė ir tai, kad ES pilietybė nėra valstybės pilietybė, ji nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu ES pilietybė yra išvestinė, papildoma, todėl Konstitucijoje įtvirtintas daugybinės (t. y. kelių valstybių) pilietybės ribojimas ES pilietybei netaikytinas.

KT baigiamųjų aktų pasekmės

KT nuosekliai pabrėžiant, kad, siekiant pakeisti konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo turinį, turi būti atitinkamai keičiama Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis, šiuo metu svarstoma rengti referendumą dėl atitinkamų Konstitucijos pataisų.

Esminiai KT argumentai

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas Lietuvos konstitucine tradicija nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, esantis bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstituciją atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.

KT, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos reguliuoti pilietybės teisinius santykius turinį, pažymėjo, kad jis turi pareigą ir numatyti atskirus atvejus, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Juos numatydamas jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis ir kitos valstybės pilietis gali būti tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. KT pažymėjo, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad daugybinės pilietybės atvejų nereikia riboti. Tačiau jeigu įstatymų leidėjas tokia nuostata vadovaujasi, jis pirmiausia turi imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačioje Konstitucijoje. Tad tik pakeitus Konstituciją joje nustatyta tvarka, t. y. referendumu pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, įstatymu galėtų būti sudarytos prielaidos daugybinei pilietybei būti ne išimtiniu atveju, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

Pilietybės suteikimas išimties tvarka – tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei

Pilietybės suteikimo išimties tvarka (t. y. netaikant bendrų natūralizacijos sąlygų), kaip vieno iš galimų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų, klausimas nagrinėtas 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose. Abu nutarimai taip pat buvo apibendrinti KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Paminėtina, kad kiti nei natūralizacija ir pilietybės suteikimas išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai (pvz., pilietybės grąžinimas) KT nenagrinėti.

Aktualus bylų kontekstas

2003 m. kilo klausimas dėl prezidento Rolando Pakso išimties tvarka dosniausiam rinkimų kampanijos rėmėjui verslininkui J. Borisovui suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pastarasis prašė suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka po to, kai ją prarado verslo interesais įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę. Balandžio 11 d. R. Paksas pasirašė dekretą. Neįtikėtinai operatyviai suveikus Lietuvos migracijos tarnyboms, J. Borisovas spėjo prisiekti ir gauti Lietuvos Respublikos piliečio pasą tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas dekretas, nors jis dar nebuvo įsigaliojęs. Tai vienas akivaizdžiausių išskirtinio traktavimo, Konstitucijos ir įstatymo nuostatų nepaisymo pavyzdžių. Su prašymu ištirti minėto Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą į KT kreipėsi Seimas. 17-oji byla

KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu Respublikos Prezidento dekretą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi pagal Pilietybės įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta išimties tvarka tik tiems užsienio valstybių piliečiams (nusipelniusiems Lietuvos Respublikai), kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, J. Borisovui, kuris anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jos neteko dėl to, kad įgijo kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta pažeidžiant įstatymo, kartu ir Konstitucijos nuostatas.

KT konstatavo ir tai, kad R. Paksas, išleisdamas dekretą, kuriuo išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui, nepaisė aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę sprendžiant dėl pilietybės suteikimo (J. Borisovas Lietuvos Respublikos pilietybę vieną kartą jau buvo įgijęs neteisėtai, tačiau valstybės institucijos nusprendė jį laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu; praėjus vos metams nuo šio sprendimo, nuolat gyvendamas Lietuvoje, J. Borisovas sąmoningai ėmė siekti įgyti Rusijos Federacijos pilietybę ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių netenkama Lietuvos Respublikos pilietybės; J. Borisovas pirmenybę teikė būtent Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos pilietybei; dėl J. Borisovo ir jam priklausančių įmonių buvo pradėtas operatyvinis tyrimas, apie tai Valstybės saugumo departamento vadovas ne kartą informavo R. Paksą). Konstatuota, kad, išimties tvarka suteikdamas J. Borisovui Lietuvos Respublikos pilietybę, R. Paksas atsilygino jam už finansinę ir kitokią paramą 2002 m. Respublikos Prezidento rinkimuose. Padaryta išvada, kad R. Paksas, išleisdamas dekretą, kuriuo išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui, vadovavosi ne Konstitucija, ne įstatymais, ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet asmeniniais interesais ir taip pažeidė Konstituciją. KT 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime sprendė, ar Konstituciją atitiko Pilietybės įstatymo nuostatos, pagal kurias pilietybės suteikimas išimties tvarka galėjo būti siejamas su viešuoju interesu arba su Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

KT pabrėžė, kad atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai, už kuriuos užsienio piliečiui, kuris yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, gali būti išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti. Tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pilietybė išimties tvarka galėjo būti suteikta nepaisant to, ar toks asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Konstatuota, jog tokios nuostatos nesuderinamos su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; jos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. KT prie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimo vėl grįžo 2013 m. Respublikos Prezidentės prašymu. Tuomet virė diskusijos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ledo šokėjo D. Stagniūno partnerei amerikietei I. Tobias, kad jiedu galėtų atstovauti Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse (2014 m.). Šalies vadovė pilietybę I. Tobias išimties tvarka iš antro karto vis dėlto suteikė, tačiau ji mūsų šalies piliete, atstovavusia Lietuvai, buvo neilgai – dvejus su puse metų. Po nesėkmės žiemos olimpinėse žaidynėse ši šokėjų pora iširo, o amerikietė, lengvai įgijusi Izraelio pilietybę, ėmė atstovauti šiai šaliai.

Respublikos Prezidentė KT prašė išaiškinti, ar įstatymų leidėjas, nepakeitus Konstitucijos joje nustatyta tvarka, gali plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą ir nustatyti dar kitus atvejus ir sąlygas (ne tik dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, kai asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais), kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka.

KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime dar kartą pabrėžė, kad jei būtų nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama kitu pagrindu, o ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, arba nereikalaujant, kad prašantis suteikti pilietybę išimties tvarka asmuo būtų integravęsis į Lietuvos visuomenę, jis būtų nesuderinamas su Konstitucija (jos 12 straipsnio 2 dalimi). Todėl, nepakeitus Konstitucijos, įstatymų leidėjas negali įstatymu nustatyti kitų pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindų nei tas, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės; taip pat negali būti nustatytos kitos sąlygos, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

KT baigiamųjų aktų pasekmės

Nurodytais KT baigiamaisiais aktais atskleidus reikalavimus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui išimties tvarka, ši jos suteikimo praktika pakito – pilietybės suteikimas šia tvarka iš tikrųjų tapo išimtinis.

Esminiai KT argumentai

17-oji byla

KT pažymėjo, kad pilietybę galima įgyti ne tik gimstant, bet ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Įstatymų leidėjui pagal Konstituciją tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

100

KT, 2013 m. kovo 13 d. sprendime apibendrindamas Pilietybės įstatyme įtvirtintą pilietybės įgijimo teisinį reguliavimą, išskyrė šias natūralizacijos sąlygas, kylančias iš Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės: asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe ir integravimasis į Lietuvos visuomenę (būtinas nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su konstitucinės santvarkos pagrindų, Tautos siekių, šalies istorijos ir kultūros suvokimu). Tuo tarpu suteikiant pilietybę išimties tvarka netaikomos Pilietybės įstatyme įtvirtintos bendros natūralizacijos sąlygos, t. y. taikoma bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės (natūralizacijos) tvarkos išimtis (galima bendro draudimo turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę išimtis, taip pat gali būti netaikomos kitos įstatyme nustatytos natūralizacijos sąlygos). KT pabrėžė, kad Konstitucija neįpareigoja nustatyti tokio pilietybės suteikimo pagrindo kaip pilietybės suteikimas išimties tvarka, tačiau, įstatymų leidėjui nusprendus jį nustatyti, turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Įgyvendindamas šią savo diskreciją, įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis. Atsižvelgiant į konstitucinį daugybinės pilietybės draudimą, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės teisinis reguliavimas būtų pateisinamas tik tuo atveju, jeigu pilietybė pagal jį būtų suteikiama tik išskirtiniu pagrindu, konstituciškai pateisinančiu bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį.

Toks pagrindas yra ypatingi užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos valstybei. Šie nuopelnai – ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei. Ypatingais nuopelnais laikytina asmens veikla, kuria jis reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Šią veiklą asmuo turi būti atlikęs būdamas užsienio valstybės piliečiu arba asmeniu be pilietybės. Konkrečiai, ar asmuo turi ypatingų ir neabejotinų nuopelnų Lietuvos valstybei, sprendžia Respublikos Prezidentas, išnagrinėjęs prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka ir įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes. Be to, būtina sąlyga tam, kad Lietuvos Respublikos pilietybė būtų suteikta išimties tvarka, yra užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės integravimasis į Lietuvos visuomenę. KT pabrėžė, kad prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę; taip Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama. Tad nors reguliuojant pilietybės suteikimą išimties tvarka pagal Konstituciją leistina taikyti kitokius kriterijus nei natūralizacijos atveju, susijusius su asmens nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe nustatymu ir jo integravimosi į Lietuvos visuomenę įrodymu, tai reiškia tik galimybę nustatyti mažesnius reikalavimus asmens nuolatiniam faktiniam ryšiui su Lietuvos valstybe ir jo integravimuisi į Lietuvos visuomenę įrodyti, o ne apskritai šių sąlygų atsisakymą.

101

KT pabrėžė ir tai, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertintos visos jį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Šiame kontekste KT taip pat atskleidė Respublikos Prezidento įgaliojimų spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka turinį.

17-oji byla

102

KT APGYNĖ SAVININKŲ TEISĘ PATIEMS SPRĘSTI, KAIP NAUDOTI SAVO NUOSAVYBĘ Aštuonioliktoji tema – medžioklė. KT 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu pripažino, kad žemės sklypų savininkai gali patys spręsti, ar nori leisti medžioklę savo sklype.

Svarbiausi akcentai:

• KT pirmą kartą sprendė, kaip pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp dviejų konstitucinių vertybių: asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma. • Nutarimu KT apgynė žemės sklypų savininkų teisę patiems spręsti, leisti ar drausti medžioklę savo sklype. • KT pabrėžė, kad įstatymas turi nustatyti protingą ir pakankamą terminą, per kurį savininkas gali išreikšti savo nuomonę, ar jam priklausančiame sklype gali būti medžiojama. • Nutarime KT pažymėjo ir riziką, kurią turi prisiimti žemės sklypų savininkai: uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas prisiima riziką, kad gyvūnai gali padaryti tam tikrą žalą, tačiau reikalauti šios žalos atlyginimo jis neturi pagrindo. • KT išaiškino, kad minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas reguliuojant medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklius savaime savininkų nuosavybės teisių nepažeidžia. • KT konstatavo ir tai, kad, keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą, valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

Atsirado nuogąstavimų dėl sovietmečio privilegijų

To meto žiniasklaidoje rašyta, kad, daugeliui savininkų susigrąžinus žemes ir miškus, prie nevaržomų sovietinių medžioklių pratę nomenklatūrininkai neteks įprastų medžioklės plotų. Juo labiau kad 1999–2000 m. buvo leista privačių žemių savininkams steigti privačius medžioklės ūkius ne mažesnėje negu 100 ha teritorijoje. Tokių ūkių atsirado greitai, net buvo įkurta Privačių medžioklės plotų savininkų asociacija. Po 2000 m. Seimo rinkimų buvo skubiai parengtas ir priimtas Medžioklės įstatymas, į kurį buvo perkeltos sovietinės okupacijos metų medžiotojų lengvatos ir privilegijos. Tuo nepatenkinti Seimo nariai inicijavo kreipimąsi į KT. Pareiškėjų prašymas ištirti Medžioklės įstatymo atitiktį Konstitucijai iš esmės buvo pagrįstas tuo, kad ginčijamose nuostatose įtvirtinta medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpcija galėjo nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu. Seimo narių nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pagal įstatymą žemės savininkas galėjo uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau neturėjo galimybės uždrausti medžioti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių įsitikinimų.

KT nutarė, kad dalis įstatymo prieštarauja Konstitucijai

KT nutarime pripažino, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, kuriose nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai, prieštarauja trys Medžioklės įstatymo dalys:

103

– Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis, pagal kurią privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo projektą paskelbus šalies ir vietinėje spaudoje, ir kurioje nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį sklypo savininkai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo projekto. Taip pat Konstitucijai prieštarauja nuostata, kad, pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo; – Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis tiek, kiek nustatyta, jog komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama; – Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata tiek, kiek joje nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik tuo atveju, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais (pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų).

Medžioklės ploto vieneto nustatymas Konstitucijai neprieštarauja

Pareiškėjai taip pat prašė ištirti, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1 000 ha vientisų medžioklės plotų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“).

18-oji byla

104

Pareiškėjo nuomone, ši nuostata nepagrįstai apribojo privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1 000 ha medžioklės plotus ir varžė privačią medžioklės verslo iniciatyvą.

KT konstatavo, kad nustatytas minimalus medžioklės plotų vienetas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau neatitinkančiu Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo suformavę ir naudoję tam tikrus individualius mažesnius nei 1 000 ha medžioklės plotus, po šio įstatymo priėmimo tokiais plotų vienetais medžioklei naudotis nebegalėjo. Pareiškėjas ginčijo ir Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies, kurioje nustatyta, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas nustatyta tvarka uždraudė medžioti, atitiktį Konstitucijai.

KT, išaiškinęs, kad, uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas pats prisiima atitinkamą riziką, konstatavo, jog toks teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja.

KT pasakė, kad laukiniai gyvūnai yra vertybė

Nutarime KT konstatavo, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę reikšmę. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas.

Medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus laisvalaikio ir ūkinės veiklos rūšis – yra vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. KT pažymėjo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė. Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją. Reguliuodama šiuos santykius, valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama ir į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.

18-oji byla

106

Medžioklė negali paneigti privačios nuosavybės

KT pažymėjo, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą bei gausinimą, valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.

KT pabrėžė, jog dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma, – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą – tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta.

Teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų populiacijų valdymą, privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas.

KT nutarime pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo. Šiuo atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens telkinyje medžioti ignoruojant jo valią.

Jeigu asmeniui privačia nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžioklei, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu – tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią galimybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.

Nutarime taip pat teigiama, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, taip pat medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant ir į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.

Minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas įstatymu savaime nepažeidžia savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, ir nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kad įstatymu nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis – 1 000 ha neatitinka medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydžio bei jų gausos reguliavimo poreikio ir dėl to turėtų būti kitoks. Kartu KT pažymėjo, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir mažesni nei 1 000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas.

107

KT konstatavo, kad, keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą, valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat kad valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, jų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo.

Įdomūs faktai apie bylą

Rengiant bylą KT posėdžiui buvo gauta įvairių institucijų rašytinių paaiškinimų ir nuomonių, posėdyje apklausti specialistai ir liudytojai – su medžiokle susijusių asociacijų ir draugijų vadovai ir ekspertai. KT posėdis buvo išskirtinės trukmės – vyko net tris dienas, o nutarimas priimtas tik po beveik pusantro mėnesio nuo pirmojo posėdžio.

KT šiame nutarime itin plačiai istoriniu aspektu apžvelgė medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą – nuo Kazimiero teisyno (1468 m.), Lietuvos statutų, po 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo iki medžioklės teisės aktų raidos šių dienų Lietuvoje.

Po KT nutarimo atitinkami Medžioklės įstatymo pakeitimai buvo priimti tik 2013 m. Prezidentė pataisas vetavo, pasak jos, dėl Konstitucijos ir Seimo statuto pažeidimų – vienas Seimo narys balsavo už kitą, tačiau pataisų turiniui pastabų neturėjo. Seimas Prezidentės veto atmetė.

18-oji byla

108

KAIP KT ĮTVIRTINO ŠALIES NARYSTĘ NATO Devynioliktoji tema – NATO. KT 2011 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad visos su Lietuvos narystės NATO įsipareigojimais susijusios Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos atitinka Konstituciją, ir taip patvirtino narystės NATO konstitucingumą.

Svarbiausi akcentai:

• Šiuo nutarimu KT patvirtino narystės NATO ir pagrindinių Šiaurės Atlanto Sutarties principų konstitucingumą ir įtvirtino Konstitucijos, kaip Tautos ir Lietuvos valstybės pamato, sampratą. • KT išaiškino Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos turinį – valstybės narystę Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. KT pripažino tokią narystę konstitucine vertybe. • KT patvirtino, kad Lietuvoje tam tikromis sąlygomis gali būti NATO karinių bazių ir dislokuojamų valstybių sąjungininkių ginkluotųjų pajėgų šalies gynybai ir saugumui užtikrinti. • KT atkreipė dėmesį, kad pagrindiniais valstybės gynimo klausimais sprendimus pagal Konstituciją įgaliotos priimti yra dvi institucijos: Seimas priima galutinius sprendimus, o Prezidentas grėsmės atveju nedelsdamas priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. • Šis KT nutarimas dar kartą parodė, kad Konstitucija nėra vien žodinis tekstas. Jei tam tikra įstatymo nuostata paraidžiui neatitinka Konstitucijos teksto, tai dar nereiškia, kad ji prieštarauja Konstitucijai.

Bylos kontekstas

Ši byla – ilgai trukusios kovos tarp narystės NATO šalininkų ir priešininkų padarinys. Prioritetą geriems santykiams su Rusija, o ne narystei NATO teikę Seimo nariai savo priešiškumą Aljansui demonstravo ne sykį, dėmesį į tai atkreipė įvairūs apžvalgininkai.

Dar 2002 m. šie Seimo nariai inicijavo pirmąjį kreipimąsi į KT dėl tais pačiais metais priimto naujos redakcijos Įstatymo konstitucingumo.

Nors šis kreipimasis į KT sužlugo, nuosekliai narystei NATO priešinęsi parlamentarai nerimo. Praėjus daugiau nei ketveriems metams po Lietuvos įstojimo į NATO, – 2008 m. liepos mėn., kai brendo Rusijos agresija prieš Sakartvelą (Gruziją), – į KT buvo kreiptasi dar kartą. Byloje pagal šį kreipimąsi 2011 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu KT atmetė Įstatymo oponentų siūlytą Konstitucijos, kaip Lietuvos valstybę ir jos žmones leidžiančio sunaikinti akto, nuostatų sampratą.

Kilo klausimas, ar NATO pajėgos gali būti Lietuvoje

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė, prašiusi ištirti Įstatymo nuostatų, kuriomis įgyvendinami Šiaurės Atlanto Sutarties principai, atitiktį Konstitucijai.

Įstatymas buvo esminis šalies integracijai į NATO, nes juo į šalies teisinę sistemą perkelti pagrindiniai Šiaurės Atlanto Sutarties principai, kartu ir jos 5 straipsnyje įtvirtintas kolektyvinės gynybos principas. Įstatymo priėmimas Seime 2002 m. iš esmės prilygo išankstiniam Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimui.

109

Seimo nariai iškėlė abejonę, ar Konstitucijai neprieštarauja užsienio šalių, taip pat ir NATO karinių pajėgų buvimas Lietuvos teritorijoje. Kreipimąsi į KT pasirašę Seimo nariai teigė, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad padėti Lietuvai gintis nuo agresijos į jos teritoriją galėtų atvykti kitų valstybių – Lietuvos sąjungininkių pajėgos.

Parlamentarai taip pat teigė, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad kitų NATO šalių ginkluotas užpuolimas galėtų būti prilyginamas Lietuvos užpuolimui. Jie Konstitucijos tekste nerado nuostatos, kurioje būtų numatyta, kad Prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju gali nedelsiant priimti sprendimą leisti atvykti į Lietuvą sąjungininkių ginkluotosioms pajėgoms ar išsiųsti Lietuvos pajėgas ginti kitų NATO valstybių.

Remdamiesi pažodiniu Konstitucijos aiškinimu, Seimo nariai siekė įrodyti, kad ginčytomis Įstatymo nuostatomis Prezidentui suteikiami Konstitucijoje nenumatyti įgaliojimai, kuriais ribojamos konstitucinės Seimo galios. Į KT kreipęsi parlamentarai Konstitucijoje neįžvelgė ir galimybės leisti į Lietuvą atvykti Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių net ir labai riboto dydžio pajėgoms dalyvauti gelbėjimo, paieškos ir didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, karinėse pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose.

Rengdamasis bylos nagrinėjimui, KT paprašė savo nuomonę išdėstyti tarptautinės teisės mokslininkus. Savo pozicijas nagrinėtu klausimu taip pat pateikė teisingumo, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai.

19-oji byla

110

Buvęs KT pirmininkas prof. Egidijus Kūris tuomet žiniasklaidoje komentavo, kad Seimo nariai, kurie kreipėsi į KT, „ėmėsi didelio dalyko: ginčija Lietuvos narystės NATO konstitucingumą, t. y. mūsų saugumo garantijų konstitucingumą“, ir kad jie siekia „iš Konstitucijos ištrinti“ Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos į Europos ir transatlantines struktūras principą.

Konstitucija – ne savižudžių paktas

Vis dėlto toli gražu ne visas Seimas palaikė kreipimąsi. Kiti Seimo nariai, kaip suinteresuotas asmuo, kartu pateikė itin išsamią (net 106 lapų!) nuomonę, beje, parengtą dabartinio KT pirmininko prof. Dainiaus Žalimo. Jie pareiškėjų abejones dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai siūlė atmesti kaip nepagrįstas. Šie Seimo nariai, pagrįsdami savo poziciją, teigė, kad Konstitucija nedraudžia atvykti kitų šalių kariniams daliniams šalies gynybos tikslais, bet neleidžia šalyje steigti karinių bazių. Karinės bazės steigimas reiškia nuolatinį ar ilgalaikį dalinių buvimą šalies teritorijoje neturint tikslo padėti apsiginti nuo agresijos.

Negana to, į KT kreipęsi Seimo nariai, jų kreipimuisi prieštaravusių Seimo narių nuomone, kvestionuodami galimybę prašyti sąjungininkių pagalbos, neigė esminius NATO principus, iš kurių pagrindinis – kolektyvinė gynyba – suponuoja tai, kad vieno Aljanso nario užpuolimas reiškia agresiją prieš visus Aljanso sutarties narius. Suinteresuoto asmens teigimu, toks įstatymo interpretavimas reikštų, kad Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju turėtų gintis viena, o kitos NATO šalių pajėgos negalėtų atvykti ir padėti Lietuvai. Apskritai, argumentavo kreipimuisi prieštaravę Seimo atstovai, vadovaujantis į KT besikreipusių Seimo narių argumentais, Konstituciją, kaip visuomenės sutartį, būtų galima pavadinti tiesiog savižudžių paktu.

Atremdami į KT besikreipusių Seimo narių argumentą, jog Įstatymu išplėstos Prezidento galios, suinteresuoto asmens atstovai priminė, kad pagal Konstituciją Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas ir jam yra suteikti įgaliojimai veikti agresijos prieš Lietuvą atveju; kadangi bet kurios kitos NATO šalies užpuolimas laikytinas Lietuvos užpuolimu, Prezidentas turi tokius pačius įgaliojimus veikti, kaip ir Lietuvos Respublikos užpuolimo atveju.

Galiausiai šie Seimo atstovai priešingos negu kreipimąsi į KT inicijavę Seimo nariai pozicijos laikėsi ir dėl Įstatymo normų santykio su Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatomis. Pasak jų, oponentai išimtinai paraidžiui traktavo atitinkamas Konstitucijos nuostatas, užmiršę, kad vien žodinis įstatymo formuluočių netapatumas Konstitucijos nuostatų formuluotėms nėra pagrindas teigti, jog įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Atsakydami į pagrindinį Įstatymo oponentų argumentą „Konstitucija to nenumato“, Seimo atstovai pabrėžė, kad Konstitucijos negalima traktuoti paraidžiui, ji turi būti suprantama kaip darni visuma, kaip aktas, neturintis spragų, turintis savo dvasią, sauganti tokias nekintamas Tautos vertybes kaip nepriklausomybė, saugumas, Tautos suverenitetas, demokratinė konstitucinė santvarka, teisinės valstybės pagrindai, žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės. Be kita ko, Konstitucija, pasak Seimo atstovų, negali būti aiškinama atsietai nuo tarptautinio ir Europos konteksto. Aiškinant Konstituciją pažodžiui, neatsižvelgiant į kontekstą, išeitų, kad reikia įšaldyti kai kuriuos bendrus tarptautinius projektus, pavyzdžiui, bendradarbiavimo su Ukraina. Kita vertus, taip aiškinant turėtų būti uždraustas ir Rusijos karinis tranzitas.

NATO sąjungininkės gali ginti Lietuvą

111

Tašką narystės NATO konstitucingumo istorijoje padėjo KT. Jis paneigė Įstatymo oponentų argumentus, pagal kuriuos Konstitucija buvo suvokiama kaip Lietuvos valstybės ir jos žmonių naikinimo priemonė, draudžianti veiksmingai kartu su kitomis Aljanso šalimis gintis nuo agresoriaus. Nutarime KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui.

KT atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas privalo įvertinti įvairius aspektus: galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.

Šiame kontekste KT priminė bendrus valstybės tarptautinio bendradarbiavimo konstitucinius pagrindus, kaip antai Konstitucijos 135 straipsnį, kuriame nustatyta, kad Lietuva, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. KT taip pat išskyrė Konstitucijos 136 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad Lietuva dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jei tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.

KT pažymėjo, kad valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimas gali būti organizuojamas ir vykdomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, t. y. taikant ir kolektyvinės savigynos priemones, tarp jų – Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnį. Pagal Konstituciją tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, tad pagarba tarptautinei teisei, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.

KT vertinimu, Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš narystės ES, yra susiję ir su ES bendros saugumo ir gynybos politikos vykdymu, taikai palaikyti skirtomis misijomis už ES ribų, konfliktų prevencijai ir tarptautiniam saugumui stiprinti. KT išaiškino, jog bendriems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindams būdinga tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant ES ir NATO nare.

Bendrai valdomų sąjungininkių karinių bazių būti gali

19-oji byla

Šiuo nutarimu KT taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją Lietuvos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose, paisant Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų apribojimų ir draudimų, gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu priemonės, kolektyvinė ir kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas, kurio pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

113

Nutarime pažymėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra reguliuojami santykiai, susiję su tokių Lietuvos sąjungininkių valstybių karinių bazių veikimu Lietuvos teritorijoje, kurios būtų skirtos užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų dalinių dislokacijai ne kolektyvinės gynybos ar kitos karinės operacijos tikslais.

KT pripažino, jog Konstitucijos nuostata, kuria draudžiama Lietuvos teritorijoje būti užsienio valstybių karinėms bazėms, reiškia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Tačiau toks draudimas nereiškia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti karinių bazių, kurias pagal Lietuvos tarptautines sutartis, Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį Lietuva valdo ir kontroliuoja bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis. Taigi konstitucinis užsienio valstybių karinių bazių Lietuvos teritorijoje draudimas negali būti suprantamas kaip šalies atsisakymas nuo tarptautinės pagalbos agresijos atveju. Priešingas minėtos konstitucinės nuostatos traktavimas reikštų, kad Konstitucija pasmerkia šalį ir jos žmones, nepriklausomybę ir demokratiją sunaikinimui, nes neleidžia gynybai pasinaudoti veiksmingiausia priemone – NATO sąjungininkių pagalba.

Atskleista Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija

KT 2011 m. kovo 15 d. nutarime pirmą kartą atskleista Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, kurios turinį jis toliau išplėtojo 2011 m. liepos 7 d. ir 2014 m. sausio 24 d. nutarimuose. KT pažymėjo, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia valstybės narystę ES ir NATO ir būtinybę vykdyti šios narystės įsipareigojimus. Tokia Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis. KT išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtintas negatyvusis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektas reiškia draudimą jungtis į buvusios SSRS pagrindu kuriamas sąjungas.

2014 m. sausio 24 d. nutarime KT taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, paneigti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, tarp jų – įsipareigojimai pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnį, ir kartu – konstitucinis principas pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais priima dvi valstybės institucijos

19-oji byla

KT patvirtino Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnyje nustatyto kolektyvinės gynybos principo konstitucingumą. Vadovaujantis šiuo principu, ginkluotas Lietuvos Respublikos užpuolimas pagal Konstituciją laikomas ir bet kurios kitos NATO valstybės užpuolimu. Tokio užpuolimo atveju Prezidentas ir Seimas privalo imtis visų pagal Konstituciją galimų priemonių agresijai atremti.

114

2011 m. kovo 15 d. nutarime atkreiptas dėmesys, kad, Įstatyme numatant valstybės nepriklausomybę ir saugumą užtikrinti tarptautiniu mastu, turi būti paisoma Konstitucijos 142 straipsnio nuostatos, kuria priimti sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais įgaliojamos dvi institucijos: Seimas priima galutinius sprendimus, o Prezidentas grėsmės atveju nedelsdamas priima tokius sprendimus, kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.

KT taip pat pabrėžė, kad Seimas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus patvirtinti arba panaikinti Prezidento sprendimą dėl gynybos ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsipareigojimų vykdymo. Nutarime paneigtas pareiškėjo teiginys, esą ginčijamomis Įstatymo nuostatomis Prezidentui suteikiami Konstitucijoje nenumatyti įgaliojimai, kuriais ribojamos konstitucinės Seimo galios. KT išaiškino, jog nėra teisinio pagrindo teigti, esą pagal Konstituciją negalima įstatymu nustatyti, kad Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos Lietuvos, kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju turi būti vykdomas nedelsiant. Šiuo atveju gynyba nuo ginkluotos agresijos apima dalyvavimą kolektyvinės gynybos operacijoje, leidimą atvykti į Lietuvą kitų valstybių kariniams vienetams ir juos panaudoti Lietuvoje, ėmimąsi kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti.

KT kaip neteisingą įvertino teiginį, kad, tvirtinant minėtą Prezidento sprendimą tokiu Seimo sprendimu, kuriuo užtikrinamas paties Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymas bei ginkluota gynyba ir pasipriešinimas ginkluotam užpuolimui, yra ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios. KT pabrėžė, kad Lietuvos ar kitos NATO narės ginkluoto užpuolimo atveju Seimas taip pat saistomas savo paties ratifikuotos Šiaurės Atlanto Sutarties, ypač jos 5 straipsnio. Tad pagal Konstituciją Seimas privalo tvirtinti Prezidento sprendimus dėl gynybos nuo agresijos, įskaitant įsipareigojimų pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsnį vykdymą.

Gelbėjant žmones prašyti NVS šalių paramos galima

Aiškindamas Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintą imperatyvą, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės dalinių, KT pažymėjo, jog šis draudimas reiškia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti tokių kariuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, NVS ar į ją įeinančios valstybės.

Tačiau, pabrėžė KT, šis draudimas nereiškia, kad pagal Lietuvos tarptautines sutartis, Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus nėra galimas ir toks Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuva bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis.

KT vertinimu, šis draudimas taip pat nereiškia, kad pagal Lietuvos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus negalima numatyti Rusijos, NVS ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasitelkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo ir kontroliuoja Lietuva.

115

Taip KT užkirto kelią tokiam Konstitucijos nuostatų aiškinimui, pagal kurį būtų draudžiama prašyti NVS priklausančių kaimynių pagalbos gelbėjant Lietuvos žmonių gyvybes gaivalinių nelaimių ar didelių avarijų atvejais.

KT konstatavo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą griežtai ribotų NVS valstybių karinių vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos teritorijoje yra galimas: – pagal NATO Partnerystės taikos labui programą; – kartu su NATO, ES ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuva bendrai su valstybėmis sąjungininkėmis; – tokiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, kurių pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

KT paaiškino, jog toks šių operacijų teisinis reguliavimas reiškia, kad jas Lietuvos teritorijoje valdo ir kontroliuoja Lietuva.

Nutarimas ne dėl įstatymo, o dėl NATO

Apibendrinant galima pasakyti, kad KT 2011 m. kovo 15 d. priėmė ne tiek Įstatymo oponentus, kiek Lietuvos narystės NATO oponentus nuviliantį nutarimą. KT pripažino atitinkančiomis Konstituciją visas Įstatymo nuostatas, susijusias su Lietuvos narystės NATO įsipareigojimais, o Konstitucijai prieštaraujančia pripažino tik vieną mažiau reikšmingą nuostatą dėl NVS šalių karių dalyvavimo karinio bendradarbiavimo renginiuose, kuri netrukus buvo pataisyta. „Konstitucija nėra susitarimas kartu nusižudyti“, – taip sakė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Robertas Jacksonas. Aptartuoju nutarimu KT ir Lietuvoje įtvirtino Konstitucijos, nevedančios savižudybės link, sampratą, kaip ir Konstitucijos, kuri yra ne vien tekstas, bet ir jo prasmė, sampratą.

19-oji byla

116

SGD TERMINALO BYLA: KAIP KT KONSTITUCIŠKAI PATVIRTINO ENERGETINĘ ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBĘ Dvidešimtoji tema – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. KT 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu pripažino, kad SGD terminalo projektas buvo teisėtas ir skaidrus, o energetinis Lietuvos saugumas yra konstitucinė vertybė.

Svarbiausi akcentai:

• Šiuo nutarimu KT išsklaidė abejones dėl strategiškai svarbaus energetinio projekto – SGD terminalo, leidžiančio Lietuvai savarankiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis iš skirtingų tiekėjų šaltinių, teisėtumo ir skaidrumo. • Lietuvos energetinis saugumas ir patikimumas pripažintas konstituciškai svarbiu tikslu ir visuomenės interesu, taip pat konstatuota, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimas svarbus įsipareigojimų, kylančių iš narystės Europos Sąjungoje (ES), vykdymui. • KT išaiškino, kad SGD terminalo priedas yra ne mokestis ar kitas mokėjimas, o sudedamoji valstybės reguliuojamos dujų kainos dalis, kurią turi mokėti visos dujas vartojančios įmonės. Tai leido baigti ginčus dėl šio mokesčio teisėtumo su didžiausia Lietuvos dujų vartotoja – Jonavos azotinių trąšų gamykla „Achema“, kuri už SGD terminalo statybą ir jo eksploatavimą privalėjo valstybei sumokėti keliolikos milijonų eurų skolą. • Šiuo nutarimu galutinai įteisinus dujų tiekimo alternatyvą Lietuvai per SGD terminalą, užtikrintas energetinis saugumas ir panaikinta Lietuvos energetinė izoliacija, taip pat priklausomybė nuo Rusijos. Klaipėdoje pastačius SGD terminalą, nuo jo veiklos pradžios dujas Lietuvai tiekė keturios valstybės: JAV, Nigerija, Norvegija ir Trinidadas ir Tobagas. • Kartu šiuo nutarimu buvo sudarytos prielaidos vartotojams dujas gauti pigiau, nebe iki tol monopolininko Gazprom diktuotomis kainomis.

Bylos kontekstas

Dar prieš pradedant SGD terminalo projekto įgyvendinimo darbus dėl jo visuomenėje vyko daug diskusijų, ypač tarp verslininkų ir politikų. Svarstyti įvairūs projekto finansavimo variantai, būsimi įsipareigojimai energijos tiekimo operatoriams, terminalo pajėgumai, dujas vartojančių įmonių prisidėjimo prie terminalo statybos sąnaudos, galimybės ir poreikiai išpirkti terminalą pasibaigus jo nuomos sutarčiai ir t. t. 2014 m. spalio 27 d. Pietų Korėjoje pastatytas laivas „Independence“ atplaukė į Klaipėdos uostą, o 2014 m. gruodžio mėn. SGD terminalas pradėjo veikti. Tuomet dėl jo teisėtumo vis dar buvo neaiškumų ir ginčų. Juos užbaigė KT, 2015 m. balandžio 3 d. priėmęs nutarimą, kuriuo patvirtino, kad šio terminalo veiklą reglamentuojantis įstatymas nepažeidžia Konstitucijos.

Terminalo veikla kėlė neaiškumų

KT bylą inicijavo Seimo narių grupė, atstovaujama Vytenio Povilo Andriukaičio, Algirdo Syso ir Birutės Vėsaitės. Taip pat buvo gauti Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo, nagrinėjusių bylas dėl SGD terminalo išlaikymo, kreipimaisi.

117

KT aiškinosi, ar nebuvo pažeistos konkurencijos taisyklės, kai įgyvendinti SGD terminalo projektą be konkurso buvo pasirinkta valstybės kontroliuojama įmonė AB „Klaipėdos nafta“, nors buvo ir kitų bendrovių, norėjusių statyti terminalą. Pareiškėjams abejonių kėlė ir tai, ar teisėtai terminalo statybos ir aptarnavimo sąnaudos buvo įskaičiuotos į dujų kainą vartotojams, taip suteikiant išskirtinę naudą terminalo operatoriui.

KT taip pat buvo klausiama, ar nepažeidžia Konstitucijos nuostatų tai, kad dujas naudojančios įmonės dalį (25 proc.) per SGD terminalą importuojamų dujų būtų privalėjusios pirkti iš jo, tačiau šios vadinamosios 25 procentų taisyklės teisėtumo KT nevertino, motyvuodamas tuo, kad ji vėliau buvo pakeista.

Pareiškėjų abejones dėl SGD terminalą reguliuojančių teisės aktų teisėtumo galėjo sukelti ir tai, kad didžiausia Lietuvos dujų vartotoja Jonavos azotinių trąšų gamykla „Achema“ pati norėjo statyti savo SGD terminalą, tačiau tam negavo valstybės leidimo ir buvo priversta finansiškai remti Klaipėdos SGD terminalo statybą.

„Achema“ ne kartą kreipėsi į teismus, siekdama prisiteisti žalą dėl tokio sprendimo. Ši bendrovė nesutiko mokėti ir SGD terminalo statybos ir saugumo užtikrinimo mokesčio, dėl kurio panaikinimo kreipėsi į teismus. Be to, nesutikdama su 2013 m. Europos Komisijos sprendimu dėl valstybės pagalbos teikimo Klaipėdos SGD terminalo statybai, „Achemos“ įmonių grupė inicijavo bylą ir Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, kuri iki šiol neišspręsta.

Nagrinėdamas bylą, KT aiškinosi ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų įgyvendinimo, jų finansavimo klausimus. Jis pabrėžė iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos narystės ES kylančius reikalavimus ir valstybės įsipareigojimus užtikrinti valstybės energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, visų pirma sukurti galimybes gauti energijos išteklių (taip pat ir gamtinių dujų) iš įvairių šaltinių.

20-oji byla

118

Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas – konstituciškai svarbus tikslas

KT nusprendė, kad Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo ir jį įgyvendinusio Vyriausybės nutarimo nuostatos, pagal kurias įgyvendinti SGD terminalo projektą pavesta valstybės kontroliuojamai bendrovei, neprieštarauja Konstitucijai. Tokia bendrove, kaip minėta, buvo paskirta AB „Klaipėdos nafta“.

Nutarime KT pažymėjo, kad reguliuojant ūkinę veiklą energetikos srityje būtina derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą.

KT atkreipė dėmesį, kad energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla ir konkrečiai – vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais yra specifinė ūkinė veikla. Ją reguliuojant turi būti užtikrintas Lietuvos energetikos sistemos saugumas ir patikimumas. Taip pat turi būti sukuriamos galimybės gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas – konstituciškai svarbus tikslas ir viešasis interesas, pateisinantis tam tikrą diferencijuotą ūkinės veiklos teisinį reguliavimą energetikos srityje.

119

Siekiant šio konstituciškai svarbaus tikslo, pažymėjo KT, gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, užkertantys kelią energijos išteklių tiekėjų monopoliui. Tam Vyriausybė gali panaudoti valstybės kontroliuojamus ūkio subjektus kaip ekonominės politikos instrumentą viešiesiems interesams energetikos srityje tenkinti. Be to, siekdama užtikrinti tam tikro ypatingos svarbos projekto įgyvendinimą, Vyriausybė šiam projektui gali pasirinkti konkretų valstybės kontroliuojamą ūkio subjektą. KT atkreipė dėmesį, kad energetikos sistemos saugumą ir patikimumą būtina užtikrinti ir vykdant su naryste ES, kurią suponuoja Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, susijusius įsipareigojimus. Apžvelgęs šiai bylai reikšmingas ES teisės nuostatas, KT konstatavo, kad užtikrinti energijos tiekimo saugumą yra vienas svarbiausių ES energetikos politikos tikslų. SGD įrenginių plėtra laikoma svarbia gerai veikiančio tinklo infrastruktūros dalimi, padedančia išvengti gamtinių dujų tiekimo sutrikimo, kuris gali padaryti didelę žalą visai visuomenei, o Lietuvos SGD terminalas – ypač svarbiu objektu ES energetiniam saugumui. Gamtinės dujos į Lietuvos Respubliką, nesant SGD terminalo, buvo tiekiamos iš vienintelio išorės tiekėjo ir jo monopolinė padėtis gamtinių dujų tiekimo rinkoje darė lemiamą įtaką gamtinių dujų kainoms. Nusprendus įgyvendinti SGD terminalo projektą ir tam parinkus valstybės kontroliuojamą bendrovę, sudarytos galimybės valstybei veiksmingai kontroliuoti projekto įgyvendinimą, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas. Projektas taip pat padėjo įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos narystės ES kylančius įsipareigojimus energetikos srityje, kuriais siekiama garantuoti gamtinių dujų tiekimo saugumą ir panaikinti Baltijos valstybių energetinę izoliaciją. Atsižvelgęs į visa tai, KT padarė išvadą, kad, leidus SGD terminalo projektą vykdyti AB „Klaipėdos nafta“, buvo sudarytos visos būtinos teisinės prielaidos įrengti ir eksploatuoti konkretų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį objektą ir taip užtikrinti visuomenės interesą gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių nediskriminacinėmis sąlygomis. Taip, be kita ko, buvo įgyvendinta ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

20-oji byla

Itin svarbius projektus finansuoti gali ir vartotojai

Energetiniam saugumui užtikrinti yra būtina energetikos infrastruktūra. KT išaiškino, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir turėdamas užtikrinti veiksmingą ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, gali nustatyti šių projektų finansavimą iš įvairių šaltinių, įskaitant energijos išteklių vartotojų lėšas. Šios lėšos, pasak KT, gali būti surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant į įpareigojimus ūkio subjektams teikti viešąsias paslaugas energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad energijos ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai.

Be abejo, pažymėjo KT, turi būti veiksmingai kontroliuojama, kad šios lėšos būtų naudojamos pagrįstai ir nebūtų sudaryta sąlygų piktnaudžiauti – įtraukti sąnaudas į energijos ištekliaus kainą ir taip pažeisti vartotojų interesus.

KT nutarime išaiškino mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų nustatymo pagrindus, įtvirtintus Konstitucijoje. Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją mokesčiai – tai įstatymu nustatyti privalomi neatlygintiniai atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą. Sumokėjus mokesčius, valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda jokios prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui. Išaiškinęs valstybinių mokesčių ypatumus, KT pažymėjo, kad vadinamasis SGD terminalo priedas – vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių – yra sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos.

121

Tokį priedą privalo mokėti visi gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjai už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas. Kitaip tariant, už tai, kad įrengtas ir eksploatuojamas SGD terminalas užtikrina gamtinių dujų sistemos, kuria naudojasi visi minėti gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjai, saugumą ir patikimumą.

Visiems vartotojams, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo sistema, nustatyta pareiga atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros įrengimą ir eksploatavimą, pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas. Kadangi, kaip minėta, tai yra sudedamoji gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą, tai nėra mokestis ar kitas konstitucinis privalomas mokėjimas. Kitaip nei mokestis, SGD terminalo priedas nėra mokamas į valstybės biudžetą ir, jį mokėdami, dujų vartotojai kartu gauna paslaugą – užtikrintą, stabilią ir saugią gamtinių dujų tiekimo sistemą.

Apibendrinant galima pažymėti, kad įrengus SGD terminalą Lietuvos dujų vartotojai gavo tiesioginę prieigą prie tarptautinių gamtinių dujų rinkų ir galimybę įsigyti dujas už mažesnę, pasaulines dujų kainos tendencijas atspindinčią kainą. Kiekvienam vartotojui tai reiškia galimybę gauti pigesnes, ne „Gazprom“ padiktuotomis kainomis, dujas. Per Lietuvoje įrengtą SGD terminalą gamtinės dujos gali būti tiekiamos visam Baltijos šalių regionui. Taigi sustiprinta ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono energetinė nepriklausomybė nuo dujų tiekimo sutrikimų iš monopolinio gamtinių dujų tiekėjo.

20-oji byla

122

SOVIETŲ NUSIKALTIMAI PARTIZANAMS: KODĖL JIEMS NEGALIOJA SENATIS Dvidešimt pirmoji tema – Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo daryti genocido nusikaltimai. KT 2014 m. kovo 18 d. nutarime dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą paaiškinama, kokiais teisiniais argumentais remtasi įtvirtinant tokių nusikaltimų senaties nebuvimą.

Svarbiausi akcentai:

• Ši konstitucinės justicijos byla – viena iš tų, kuriai nepakako tik teisinės analizės ir formalių teisinių argumentų. Spręsdamas dėl genocido nusikaltimo apibrėžimo KT neapsiribojo vien jo teisiniu vertinimu, bet apžvelgė bylai itin svarbų istorinį, politinį ir tarptautinį teisinį kontekstą. • KT konstatavo, kad Lietuvos valstybė turi tam tikrą diskreciją nustatyti platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Nutarime išaiškinta, kad socialinių ir politinių grupių įtraukimą į Baudžiamojo kodekso (BK) 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai. • Nutarime konstatuota, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties (taip pat ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties) terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją prieš genocidą ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui). Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, taigi ir genocido nusikaltimą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes (t. y. prieš grupes, kurios nenumatytos apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas), kuriems nebūtų taikomi jokie senaties terminai. • KT pripažino, kad Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje gali įtvirtinti, jog baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus gali būti taikoma retrospektyviai. Tačiau nutarime konstatuota, kad, vadovaujantis tarptautinės teisės, kaip minimalaus standarto, principu, teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą išplėstą genocido sąvoką, kuri apima ir veiksmus prieš socialines ar politines grupes, pažeidė principą „nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo“. • Nutarime pabrėžta ir tai, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, įskaitant partizanus, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. KT konstatavo, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, jog asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos įstatymus; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose taip pat nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

123

• Šiame nutarime buvo apibrėžtas Lietuvos laisvės kovotojų (partizanų) teisinis statusas. KT konstatavo, kad organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Kitaip tariant, laisvės kovotojų (partizanų) ginkluota kova yra ne kas kita, kaip Lietuvos Respublikos ir SSRS karas, kuriame Lietuvos Respublika įgyvendino savigynos teisę. • Simboliška, kad KT šį nutarimą nagrinėjo ir priėmė 2014 m. kovo mėn., kai Rusijos Federacija vykdė Krymo okupaciją ir aneksiją. Krymo pusiasalio istorija yra susijusi su genocidu. KT nutarime atkreiptas dėmesys į Krymo totorių genocidą SSRS gyvavimo laikotarpiu – buvo imamasi visokeriopų veiksmų siekiant sunaikinti Krymo totorių tautą. Šiandien Rusijos Federacija pateisina ir Krymo aneksiją, ir sovietų represijas.

Bylą paskatino partizanų naikinimo istorijos

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė (jos atstovai Seimo nariai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Julius Sabatauskas), Panevėžio apygardos teismas, Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl Lietuvos partizanų (tarp jų – Antano Kraujelio-Siaubūno ir Adolfo Ramanausko-Vanago) fizinio sunaikinimo. Pareiškėjų nagrinėtose baudžiamosiose bylose kaltinamieji kaltinti atlikę veiksmus, kuriais, kaip aišku iš tų bylų, siekta fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausiusių atskirai politinei grupei (pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams). Šiai konstitucinės justicijos bylai buvo svarbus tarptautinis teisinis ir istorinis politinis kontekstas, susijęs su Lietuvos Respublikos piliečių ginkluotu pasipriešinimu sovietinei okupacijai. Tai vertindamas KT rėmėsi įvairiais istoriniais duomenimis apie okupacinių totalitarinių režimų Lietuvos Respublikoje padarytus tarptautinius nusikaltimus.

21-oji byla

124

Nutarime pažymėta, kad dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), apie 1 100 – sušaudyti ar nukankinti 1941 m. birželio mėn. iš Lietuvos traukiantis sovietų ginkluotosioms pajėgoms, specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; 1941 m. birželio 14 d. pradėta vykdyti pirmąjį masinį Lietuvos Respublikos piliečių trėmimą į Sibirą (tada iš viso ištremta iki 12,5 tūkst. žmonių); vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą su okupantais iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių. Kaip rodo istorikų tyrimai, nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: Lietuvos gyventojų represijos nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus (taigi ir laisvės kovotojus (partizanus)), Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie tapo neteisminių egzekucijų aukomis, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves, ten specialiai sudarius nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas.

125

Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais, Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys „nepatikimoms“ tautoms; tokie asmenys būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje. Veiksmai kai kurių minėtų tautų atžvilgiu neabejotinai galėjo būti laikomi genocidu.

Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais – laisvės kovotojais (partizanais), svarbu paminėti, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų. Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Vokietijos reicho okupacijos metais (1941–1945 m.) iš viso nužudyta apie 210–215 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, iš jų 195–200 tūkst. buvo žydai (t. y. apie 90–95 proc. visų Lietuvoje gyvenusių žydų). Be to, šios okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 170–190 tūkst. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų laikytų karo belaisvių, taip pat buvo žudomi iš kitų Vokietijos okupuotų šalių atvežti žydų ir kitų tautybių asmenys. Taigi Lietuvos Respublikos teritorijoje okupacinis nacių režimas neabejotinai vykdė pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas apibrėžiamus tarptautinius nusikaltimus: Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų žydų tautybės asmenų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nukreiptus prieš Lietuvos gyventojus ir kitus asmenis.

21-oji byla

126

Beje, svarbu paminėti ir tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, atsižvelgusi į savo represijų mastą, į tai, kad nusikaltimai okupuotų valstybių gyventojams buvo tikslingos sisteminės totalitarinės Sovietų Sąjungos politikos dalis, kuria siekta sunaikinti okupuotų valstybių socialinę ir politinę struktūrą, blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol.

KT nutarimo esmė

KT pripažino, kad: – BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Konstitucijai; – BK 95 straipsnio nuostata, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) netaikoma BK 99 straipsnyje numatytiems veiksmams prieš asmenis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms, Konstitucijai neprieštarauja;

– BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Konstitucijai.

Apie bylą išsamiau

KT pabrėžė, kad genocidas yra vienas sunkiausių tarptautinių nusikaltimų: pagal tarptautinę teisę genocidu laikomi veiksmai (pvz., žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas, tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti tam tikrą žmonių grupę ar jos dalį), kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę žmonių grupę. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą, be saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos kitos saugomos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Apžvelgus bylai reikšmingus pagrindinius tarptautinės teisės aktus konstatuota, kad valstybės turi tam tikrą diskreciją, atsižvelgdamos į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, be kita ko, pagal nacionalinę teisę į genocido apibrėžimą gali būti įtrauktos politinės ir socialinės grupės. Tokia galimybė nedraudžiama pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir kurios yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pagal kurias apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys. Socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.

127

Atsižvelgus į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, – SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologiją, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastą, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, – nutarime pažymėta, kad tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944–1953 m. vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui su Lietuvos Respublikos okupacija) SSRS okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tokį tikslą turi įrodyti konkrečią bylą nagrinėjantis teismas. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras politines ar socialines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Taigi genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, taigi ir prieš laisvės kovotojus (partizanus), kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Jeigu toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą politiniais, nacionaliniais ar religiniais motyvais) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties (pvz., tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, priverstinio dingimo, vaikų atskyrimo, civilių trėmimo ar perkėlimo).

21-oji byla

128

KT taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį už pačius sunkiausius nusikaltimus jokie baudžiamosios atsakomybės terminai netaikomi. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties, kartu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui); kita vertus, neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, kuriems nebūtų taikomi jokie senaties terminai, tarp jų ir genocido nusikaltimą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes. Taip yra todėl, kad genocido nusikaltimas yra ypatingo sunkumo nusikalstami veiksmai prieš tam tikras žmonių grupes (atitinkamų grupių narių žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas šių grupių nariams, tyčinis sudarymas toms grupėms tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, ir kt.). KT prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą reguliavimą, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą. KT vadovavosi minimalaus tarptautinės teisės standarto principu ir konstatavo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, tačiau tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos Respublika privalo sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, grįžtamąją galią gali turėti tik baudžiamieji įstatymai, numatantys atsakomybę už genocidą, apibrėžiamą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. nukreiptą tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes). Tik taip būtų paisoma iš Konstitucijos kylančio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šio reikalavimo, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo), nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę. KT pripažino, kad, BK 3 straipsnio 3 dalyje nustačius reguliavimą, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nepaisyta Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, konstitucinio teisinės valstybės principo.

KT pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekta sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros politinės ar socialinės grupės, išlikimui. Ši išimtis taip pat taikytina nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes (t. y. grupes, kurios pagal genocido apibrėžimą, nustatytą visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, nepatenka į saugomų grupių sąrašą).

Lietuvos valstybės tęstinumas ir laisvės kovotojų (partizanų) statusas

129

Apžvelgdamas šios bylos politinį ir istorinį kontekstą, KT turėjo įvertinti pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių, kaip politinės grupės, statusą.

Nutarime priminta, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu. Šis tęstinumas reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (be kita ko, Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto ir jos suverenių galių. Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, kartu ir jos tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, vykdymas, tačiau 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis.

21-oji byla

130

KT konstatavo, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris reiškia ir tai, kad SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas. Šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Be to, okupuojančios valstybės pilietybės primetimas okupuotos teritorijos gyventojams ir šių gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės karo tarnybą yra draudžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo neatimamą teisę priešintis kitos valstybės agresijai, taigi ir sovietinei okupacijai. Atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos sovietinei okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. Su šia okupacija kovojusių Lietuvos partizanų pajėgos paprastai laikėsi iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų kylančių reikalavimų tarptautinio ginkluoto konflikto šalies savanorių būriams (turėti atsakingą už savo pavaldinius vadą, sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą, atvirai nešioti ginklus, vykdyti operacijas laikantis karo įstatymų ir papročių).

131

Šiame kontekste pažymėtina, kad ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Galiausiai 1949 m. vasario 16 d. priimtoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Tai reiškia, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. KT konstatavo ir tai, kad tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma (be Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje) tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, be kita ko, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, struktūrose. Taip pat svarbu pažymėti, kad KT nutarime pripažintas konstitucinis pamatinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos pobūdis. Deklaracijoje konkrečiai įsipareigota laikytis 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Joje skelbiama, kad „niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“. Ši nuostata reiškia galimybę valstybių nacionalinėje teisėje numatyti principo „nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo“ išimtį – nustatyti, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią.

21-oji byla

132

KELIAS Į SEIMĄ NEGALI BŪTI GRINDŽIAMAS RINKĖJŲ PAPIRKIMU Dvidešimt antroji tema – rinkėjų papirkinėjimas ir bandymas teisiniu būdu užkirsti kelią nesąžiningiems kandidatų veiksmams rinkimuose. KT 2012 m. spalio 26 d. ir 2012 m. lapkričio 10 d. išvadose išaiškino, kad Seimo nariais negali tapti asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kilo abejonių, o masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas yra šiurkštus demokratiškų rinkimų principų pažeidimas, sudarantis pagrindą abejoti rinkimų rezultatų legitimumu.

Svarbiausi akcentai:

• KT užtikrino, kad Seimo nario mandato negalėtų įgyti kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs rinkimų principų pažeidimai – bandyta papirkti rinkėjus. • KT išaiškino, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas skatinant tam tikru būdu balsuoti (nebalsuoti) ar tik reitinguoti konkrečius sąraše įrašytus kandidatus, yra šiurkštus demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimas, sudarantis prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, todėl savaime laikytinas turinčiu esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tokiu atveju preziumuotina, kad rinkimai, per kuriuos padaryti tokie pažeidimai, nelaikytini sąžiningais ir teisingais, jų rezultatai negali būti pripažįstami teisėtais. Ši prezumpcija gali būti paneigta tik įvertinus kitas rinkimų rezultatų nustatymui reikšmingas rinkimų proceso aplinkybes. • KT pabrėžė, jog pagal Konstituciją Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turi pareigą išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad rinkėjų papirkimu galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, o nustačiusi demokratinių rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad Seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių. Tai lėmė atitinkamą vėlesnį rinkimų įstatymų papildymą. • Buvo net keli bandymai „įveikti“ KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, kuria remiantis kai kurie Darbo partijos kandidatai išbraukti iš galutinės kandidatų sąrašo eilės dėl galimo rinkėjų papirkimo balsuojant už juos. Tačiau KT apsaugojo savo išvados ir į ją atsižvelgiant nustatytų galutinių rinkimų rezultatų nekeičiamumą. • KT principingai pareiškus poziciją ir griežtai įvertinus bandymus papirkti rinkėjus, suaktyvėjo visuomenės reakcija į rinkimų principų pažeidimus, sugriežtėjo VRK elgesys politinių kampanijų metu, padaugėjo galimo rinkėjų papirkimo tyrimų ir gerokai sumažėjo rinkėjų papirkimo atvejų. Galbūt todėl po 2016 m. Seimo rinkimų KT pirmą kartą nesulaukė nė vieno paklausimo dėl rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo.

Inicijavo Respublikos Prezidentė ir Seimas

Dvi bylas dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų per 2012 m. Seimo rinkimus inicijavo Respublikos Prezidentė ir Seimas. Jie pateikė KT paklausimus, ar VRK sprendimais, kuriais patvirtinti galutiniai šių Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir aštuoniose vienmandatėse rinkimų apygardose, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Iki šių KT bylų jau buvo gana įprasta, kad kandidatai į Seimą ar už juos agituojantys asmenys, bandydami paveikti rinkėjus, ypač vienmandatėse rinkimų apygardose, rengdavo jiems koncertus, dalydavo įvairias dovanas (saldainius, alų ar net miltus ir cukrų). Į KT kreiptasi žiniasklaidoje pasirodžius informacijai (ir vaizdo įrašams) apie galimą masinį, sisteminį rinkėjų papirkimą, pradėtus ikiteisminius tyrimus

133

dėl galimai padaryto poveikio rinkėjams, įskaitant galimai organizuotą didelio masto asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose, papirkimą, taip pat skundams dėl begalės Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, daugiausia dėl galimo rinkėjų papirkimo atvejų.

Nagrinėjant šias bylas KT posėdyje, be pareiškėjų atstovų, dalyvavo ir paaiškinimus žodžiu pateikė VRK pirmininkas ir šios komisijos nariai, kaip liudytojai buvo apklausti Zarasų–Visagino, Vilniaus–Trakų, Pajūrio rinkimų apygardų rinkimų komisijų pirmininkai ir vienos iš jų sekretorė, taip pat Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė VRK. KT 2012 m. spalio 26 d. pateikė išvadą, kad VRK sprendimu Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje pripažinti negaliojančiais nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Išvadoje pažymėta, kad kandidatas į Seimo narius ir su juo susiję asmenys, įskaitant kandidato į Seimo narius žmoną, apsirengusią ežiuko kostiumu, rinkimų agitacijos laikotarpiu įvairiose vietose per šventes, kurios pritraukia daugelį vietos bendruomenės gyventojų, dalydami valgomuosius ledus, saldainius ir kitas vaišes, masiškai ir sistemingai papirkinėjo rinkėjus, skatindami balsuoti už šį kandidatą. Šioje KT išvadoje pirmą kartą pažymėta, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas vykstant rinkimų procesui, be kita ko, dovanomis ar kitokiu atlyginimu (papirkimu laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas, neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei skirtus renginius), taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų pažeidimu. Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tai gali būti paneigta VRK įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Išvadoje taip pat konstatuota, kad VRK, Seimo rinkimų rezultatų nustatymo dieną nustačiusi tokių pažeidimų faktus ir pagrįstai įvertinusi juos kaip šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus, siekdama užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, turėjo tik vienintelę, nors ir griežčiausią, priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. KT nustatė, jog nėra aplinkybių, kurios paneigtų tai, kad VRK nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams.

22-oji byla

KT 2012 m. lapkričio 10 d. pateikė išvadą, kad VRK sprendimu, kuriuo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai, tiek, kiek, nustatant daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų sąrašo eilėje įrašyti penkis konkrečius kandidatus, taip pat tiek, kiek nustatyta, kad trys iš jų išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, pažeistos Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintas draudimas papirkti rinkėjus ir reguliuojamas kandidatų reitingo skaičiavimas ir sąrašų galutinės eilės nustatymas. Taip nuspręsta dėl to, kad VRK, tvirtindama galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę ir nustatydama, kurie asmenys pagal šios partijos sąrašą yra išrinkti į Seimą, neatsižvelgė į turimą informaciją, jog rinkėjai galėjo būti masiškai paperkami, t. y. buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės vykdymo vietose, skatinant paduoti pirmumo balsus už konkrečius penkis Darbo partijos kandidatų sąraše įrašytus asmenis, ir taip galėjo būti papirkta iki 3 000 rinkėjų, taip pat kad šie Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje, minėtus asmenis įtraukiant į galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę ir pripažįstant juos išrinktais į Seimą.

134

Tačiau 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pripažinta, jog Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje mastas nebuvo toks didelis, kad būtų galėjęs turėti esminę reikšmę nustatant kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičių. Išvadoje pažymėta, jog VRK konstatuotų pažeidimų mastas yra toks, kad nesiekiama nei nustatyta rinkėjų balsų kvota, nei Darbo partijos sąrašui atitekusi rinkėjų balsų dalijimo liekana, nei netgi rinkėjų balsų dalijimo liekanų skirtumas, galėjęs lemti vieno mandato atitekimą kitos partijos sąrašui. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad buvo paneigtos abejonės dėl kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičiaus nustatymo teisėtumo, KT konstatavo, jog VRK sprendimu nebuvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią negaliojančiais galėjo būti pripažinti visi rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tokia išvada yra puikus konstitucinio teisingumo vykdymo konkrečioje byloje pavyzdys, nes buvo nustatyta dviejų interesų pusiausvyra: viena vertus, neleista į Seimą išrinkti asmenų, kurių išrinkimo siekta paperkant rinkėjus, kita vertus, išsaugotas valstybės valdžios stabilumas, nes, atsižvelgiant į palyginti nedidelį pažeidimų mastą, visi rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje nepripažinti negaliojančiais, t. y. jie nesutrukdė suformuoti Seimo. Visų rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje panaikinimas pagal Konstituciją būtų paskutinė (ultima ratio) priemonė.

Seimo nario išrinkimas negali kelti abejonių

2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje, papildydamas ankstesnėje išvadoje suformuluotas doktrinos nuostatas, KT išaiškino, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas, be kita ko, dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguoti sąraše įrašytus kandidatus, vykstant rinkimų procesui laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, taip pat jų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų pažeidimu. Tokie pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, todėl jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tai gali būti paneigta tik VRK įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Nepaneigus abejonių, kad tokiais šiurkščiais pažeidimais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai, taigi kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti Seimo nario mandato, priešingu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe.

KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją VRK turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius minėtų rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir Seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių, įskaitant įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais, jeigu kitaip neįmanoma neginčijamai nustatyti esminių rinkimų rezultatų ir pasiekti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia. KT pabrėžė, jog VRK, siekdama nustatyti tikrus ir teisingus vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų rezultatus, privalo įsitikinti, kad nėra abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Be to, pažymėta, jog kiekvienu atveju VRK, tvirtindama galutinę kandidatų sąrašų eilę, turi pareigą išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad reitinguojant kandidatus nebuvo iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri gali būti iškreipiama rinkėjų papirkimu skatinant juos paduoti pirmumo balsus už vieną ar kitą kandidatą.

135

Šioje KT išvadoje taip pat pažymėta, kad per Seimo rinkimus padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai gali būti nustatomi ir vėliau, kai išrinkti Seimo nariai jau yra įgiję įgaliojimus, t. y. po to, kai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Tokiu atveju Seimas priimti nutarimą dėl Seimo nario įgaliojimų nutraukimo pagal Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą gali tik remdamasis KT išvada, kad per Seimo rinkimus buvo šiurkščiai pažeistas rinkimų įstatymas. Pažymėtina, kad 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje KT pirmą kartą įvertino konkrečių asmenų įrašymo galutinėje vienos politinės partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje teisėtumą (daugiamandatėje rinkimų apygardoje), taip pat konkrečių asmenų paskelbimo išrinktais teisėtumą (ir daugiamandatėje, ir vienoje vienmandatėje rinkimų apygardose), t. y. nurodė pavardes konkrečių asmenų, kuriuos įrašius galutinėje vienos politinės partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje ir paskelbus išrinktais į Seimą buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, nes siekiant jų išrinkimo buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai.

22-oji byla

136

Seimas bandė ginti kandidatus, kuriuos išrinkti į Seimą galėjo būti siekta paperkant rinkėjus

Seimas, vykdydamas Konstitucijoje numatytą pareigą ir remdamasis KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, pirmą kartą turėjo galutinai spręsti klausimą dėl Seimo narių rinkimų rezultatų ir nustatyti tikruosius rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje. Dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo Seimas sprendė net tris kartus ir priimdavo skirtingus sprendimus, nes tarp Seimo narių kilo didelės diskusijos. Be kita ko, abejota, ar Seimas gali išbraukti Darbo partijos narius iš kandidatų sąrašo, taip pat siūlyta panaikinti už Darbo partijos sąrašą paduotus rinkėjų balsus, kurie, remiantis KT išvada, galėjo būti gauti papirkus rinkėjus.

Pirmą kartą balsuodami dėl galutinių rinkimų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje Seimo nariai neatsižvelgė į KT išvadą ir paliko galioti VRK sprendimus, kuriuos KT pripažino priimtais pažeidžiant Seimo rinkimų įstatymą. Dėl šio klausimo kitą dieną balsuojant antrą kartą, Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, remiantis KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, buvo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir patvirtintas galutinis Seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašas, prieš tai išbraukus penkis asmenis iš Darbo partijos kandidatų sąrašo ir patvirtinus galutinę šios partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę, taip pat nustačius, kad trys asmenys (iš minėtų penkių) nėra išrinkti Seimo nariais daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o pagal šiuo nutarimu patvirtintą galutinę Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę vietoj jų Seimo nariais yra išrinkti kiti trys asmenys. Trečią kartą Seimas, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įrodyta, jog kandidatai į Seimą patys organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo paperkant rinkėjus ir nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, 2013 m. liepos 2 d. priimtu nutarimu vis dėlto pabandė „įveikti“ KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą ir pakeisti savo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą: neatsižvelgdamas į KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, į galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę po joje įrašytų išrinktų Seimo narių vėl įrašė Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jos išbrauktus asmenis, kurių įrašymą į šią eilę KT buvo įvertinęs kaip Seimo rinkimų įstatymo pažeidimą. Taip tiems asmenims buvo sudarytos prielaidos užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas. Seimo narių grupė šį Seimo nutarimą apskundė KT. KT 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu pripažino, kad Seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas, kuriuo buvo bandyta pakeisti galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, prieštarauja Konstitucijai, nes jis priimtas nepaisant KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvados ir nesilaikant iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nesudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti Seimo nario mandato, taip pat reikalavimo nekeisti galutinių Seimo rinkimų rezultatų be konstitucinio pagrindo ir nesant kitos KT išvados. KT, aiškindamas šio nutarimo įsigaliojimo teisinius padarinius, pabrėžė, kad Seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu nebuvo pakeisti pirmiau nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai ir jo pagrindu niekam neatsirado teisė užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas (įgyti Seimo nario įgaliojimus).

137

Šiame nutarime KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją Seimas turi įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų rezultatų tik remdamasis KT išvada ir tik tuo atveju, kai pagal Seimo ar Respublikos Prezidento paklausimą KT pateikia išvadą, kad per Seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas. KT pabrėžė, kad tik jis, kaip teisminės valdžios institucija, gali nustatyti, ar per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, nes tai yra teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas. Papildydamas savo ankstesnėse išvadose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad pagal Konstituciją jokia valstybės institucija, joks pareigūnas, joks kitas subjektas negali „įveikti“ (paneigti, panaikinti ar pakeisti) KT išvados, KT pažymėjo, kad Seimas, savo prigimtimi ir esme politinė institucija, negali spręsti to paties klausimo, dėl kurio KT yra pateikęs išvadą, taip pat negali spręsti, ar KT išvada dėl rinkimų įstatymo pažeidimo yra pagrįsta ir teisėta, t. y. negali spręsti teisės klausimo, ar rinkimų įstatymas buvo pažeistas. Taigi Seimas negali nepaisyti KT išvados, kad per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, ir turi įgaliojimus dėl Seimo rinkimų rezultatų galutinai spręsti tiek, kiek tie rezultatai susiję su KT išvadoje konstatuotais rinkimų įstatymo pažeidimais.

22-oji byla

138

139

2014 m. gegužės 27 d. nutarime KT taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją Seimas negali sudaryti prielaidų Seimo nario mandatų įgyti kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, galėję iškreipti tikrąją rinkėjų valią. Pabrėžta, kad tokius pažeidimus gali padaryti ne tik patys kandidatai į Seimo narius, bet ir kiti asmenys (jų padėjėjai ar kiti su jais susiję asmenys), siekiantys kandidatų į Seimo narius išrinkimo. Iš minėtų KT išvadų ir šio nutarimo nuostatų taip pat matyti, kad abejonės dėl padarytų pažeidimų įtakos rinkimų rezultatams nėra ir negali būti susijusios su baudžiamosios atsakomybės konkretiems kandidatams ar su jais susijusiems asmenims pritaikymu ir jos negali būti laikomos išnykusiomis netgi išteisinus asmenis, kurie buvo kaltinami rinkėjų papirkimu, neįrodžius, kad jie realiai papirko rinkėjus. Be to, atkreiptas dėmesys, kad rinkimų rezultatų teisingumas ir teisėtumas vertintini atsižvelgiant į būtent jų nustatymo metu kilusias pagrįstas abejones. Šiame nutarime KT pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją, užtikrinant valstybės valdžios sistemos, Seimo, kaip politinės atstovaujamosios institucijos, stabilumą, Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrindas, t. y. KT pateiktų kitą išvadą, kad per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas. Tokią išvadą KT galėtų pateikti, jeigu po galutinių Seimo rinkimų rezultatų nustatymo būtų nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, padaryti siekiant išrinkimo tokių kandidatų, kurie neįgijo Seimo nario įgaliojimų ir tik pretenduoja užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas, būdami įrašyti į kandidatų sąrašus. Seimas, remdamasis tokia KT išvada, galėtų pakeisti galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje – išbraukti iš sąrašų tuos kandidatus, kurių išrinkimo siekiant būtų padaryti minėti pažeidimai. Dar vieną kartą Seimas bandė „įveikti“ KT išvadą ir pakeisti nustatytus galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus, taip pat kvestionavo minėtą KT nutarimą, kai 2014 m. birželio 5 d. nutarimu pateikė KT paklausimą, ar Seimo rinkimų įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos VRK sprendimu dėl Seimo nario mandato pripažinimo asmeniui, kuris Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje buvo įrašytas po Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jos išbrauktų asmenų, kurių įrašymą į šią eilę KT buvo įvertinęs kaip Seimo rinkimų įstatymo pažeidimą, taip pat ar Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia.

KT 2014 m. birželio 8 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti šį Seimo paklausimą, be kita ko, pažymėjęs, kad jis neturi įgaliojimų peržiūrėti savo išvadų (išskyrus išvadas dėl to, ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas), taip pat kad teikia išvadas dėl VRK, o ne Seimo sprendimais padarytų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų.

22-oji byla

Pažymėtina, kad po to, kai 2012 m. KT pateikė išvadas ir Seimas, remdamasis jomis, priėmė minėtus sprendimus, pasigirdo siūlymų koreguoti (keisti) Konstituciją, kad vietoj dviejų institucijų – KT ir Seimo būtų viena institucija – tik KT, kuri turėtų įgaliojimus ne tik spręsti, ar per Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, bet ir, nustačiusi pažeidimus, priimti sprendimus, kuriais būtų užtikrintas rinkimų teisėtumas, t. y. ir panaikinti rinkimų rezultatus, ir pripažinti, kad dėl tų pažeidimų tam tikri asmenys nėra išrinkti Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Analogiškus siūlymus Lietuvai yra pateikęs ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Žmogaus teisių ir demokratinių institucijų biuras. Jis paskelbtose savo ataskaitose yra sukritikavęs tai, kad Lietuvoje teisė priimti galutinį sprendimą dėl rinkimų rezultatų teisėtumo priklauso Seimui, o ne teismui, kaip rekomenduojama pagal tarptautinę gerąją patirtį.

140

KT APGINKLAVO TEISĖSAUGĄ KOVAI SU NETEISĖTU PRATURTĖJIMU Dvidešimt trečioji tema – atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą. KT 2017 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad įstatymų leidėjo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – tikslinga ir proporcinga kovos su korupcija priemonė.

Svarbiausi akcentai:

• Šiuo nutarimu KT baigė viešojoje erdvėje keletą metų iki nutarimo priėmimo netilusias diskusijas dėl neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo ir išsklaidė abejones dėl jo konstitucingumo. • Viena pagrindinių priežasčių kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą buvo didelis korupcijos mastas šalyje. KT pripažino kovą su korupcija ir neteisingumu konstituciškai pagrįstu tikslu nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. didelės vertės turto turėjimą nepagrindžiant to teisėtomis pajamomis. • Lietuvoje yra įtvirtinta viena plačiausių neteisėto praturtėjimo sampratų, pagal kurią atsakomybė už šio nusikaltimo padarymą gali būti taikoma ne tik valstybės tarnautojams ir pareigūnams, bet ir kiekvienam kitam asmeniui, kuris turi didesnės negu 500 MGL (19 000 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. • Šiuo nutarimu KT suteikė teisėsaugos institucijoms ir teismams visus įrankius kovoti su neteisėtu praturtėjimu, taigi ir su neteisingumu bei korupcija šalyje. Tačiau šiais įrankiais teisėsaugos institucijos ir teismai naudojasi menkai. • KT nepripažino įstatymo grįžtamosios galios – asmuo gali būti baudžiamas už neteisėtą praturtėjimą tik jeigu įgijo turtą ne anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo Baudžiamojo kodekso (BK) 1891 straipsnis, kuriame ir yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą. • Tai unikali byla – KT yra vienas iš nedaugelio pasaulio konstitucinių teismų, nagrinėjusių neteisėto praturtėjimo klausimą ir išaiškinusių jį išsamiausiai. Tokias ar panašias bylas yra sprendę Italijos, Kirgizijos, Moldovos, Portugalijos konstituciniai teismai, šiuo metu panaši byla guli ant Ukrainos Konstitucinio Teismo teisėjų stalo.

Socialinis ir politinis kontekstas

Seimas 2010 m. gruodžio 7 d. priimtame įstatyme, įsigaliojusiame 2010 m. gruodžio 11 d., kaip vieną iš kovos su korupcija būdų įtvirtino baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. už tai, kad asmuo turi didesnės negu 500 MGL (19 000 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Rengiant šį BK pakeitimą buvo atsižvelgta ir į Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir Konvencijos prieš korupciją nuostatas, kai kurių užsienio valstybių patirtį, tačiau Lietuvoje buvo pasirinkta platesnė neteisėto praturtėjimo samprata, pagal kurią už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiami ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti asmenys.

141

Korupciją kaip vieną didžiausių šalies problemų gyventojai apklausose įvardija jau daugelį metų. Dar 2007 ir 2009 m. Eurobarometro atliktų apklausų duomenimis, dauguma respondentų korupciją įvardijo kaip didžiausią Europos valstybių problemą, egzistuojančią visų lygių institucijose. Viena iš tos korupcijos apraiškų, kelianti visuomenės pasipiktinimą dėl neteisingumo, yra žiniasklaidoje skelbiami atvejai, kai tam tikri asmenys, gaunantys palyginti mažas pajamas, turi labai daug turto.

2010 m. 63 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad korupcijos lygis šalyje per trejetą metų išaugo, 78 proc. apklaustųjų teigė, kad valdžios pastangos pažaboti korupciją yra neveiksmingos. 2017 m. Eurobarometro duomenys rodo, kad manančiųjų, jog per pastaruosius trejus metus korupcijos lygis nekito, sumažėjo, bet vis dar lieka dauguma – 42 proc. Lietuviai pirmauja ES tarp manančiųjų, kad aukšto lygio korupcijai neskiriama pakankamai dėmesio: su 80 proc. taip manančių respondentų Lietuva yra penkta ES. Taip pat vos 18 proc. lietuvių teigia, kad valstybės pastangos kovoti su korupcija yra veiksmingos, – tai trečias mažiausias rodiklis ES. Taigi, nors situacija šiek tiek gerėja, problema išlieka aktuali.

Seimo nustatyta baudžiamąja atsakomybe už neteisėtą praturtėjimą suabejojo teismai

Praktikoje teisėsaugos institucijos ir teismai susidūrė su baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą taikymo problemomis. Nors teisėsauga pripažino, kad šalyje neteisėto praturtėjimo mastas didžiulis, kaltinami padarę šį nusikaltimą asmenys būdavo išteisinami.

Į KT dėl BK nuostatos, kuria numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, atitikties Konstitucijai kreipėsi keli teismai, tarp jų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kurio Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš 16 teisėjų, nagrinėjo už neteisėtą praturtėjimą nuteisto asmens kasacinį skundą. Asmuo buvo nuteistas už tai, kad, žinodamas, turėdamas ir galėdamas žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo, įtvirtinusio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL dydžio (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą – butą, kurį, neturėdamas teisėtų pajamų, įgijo 2008 m. gruodžio 19 d. Į KT kreipęsi teismai abejojo BK 1891 straipsniu įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą tikslingumu ir proporcingumu, taip pat abejojo, ar nepažeidžiama nekaltumo prezumpcija, draudimas versti duoti parodymus prieš save, ar teisinis reguliavimas atitinka teisinio aiškumo reikalavimus, ar nepažeidžia konstitucinio draudimo du kartus bausti už tą patį pažeidimą, ar nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą yra proporcingai ribojamos asmens nuosavybės teisės, taip pat ar nepažeidžiamas konstitucinis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios draudimas.

23-ioji byla

KT, paneigdamas daugelį pareiškėjų abejonių, BK ir Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) nuostatas išaiškino sistemiškai ir atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką. Tai galėjo padaryti ir patys teismai, tokiu pačiu būdu aiškindami ginčijamą teisinį reguliavimą.

142

Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – tikslinga ir proporcinga kovos su korupcija priemonė

Į KT kreipęsi teismai abejojo BK 1891 straipsniu įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą tikslingumu ir proporcingumu, taip pat tuo, ar ja nėra neproporcingai ribojama nuosavybės teisė.

KT jau anksčiau yra pažymėjęs, kad veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, o šiame KT nutarime konstatuota, kad šis procesas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų. Todėl vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (šioje byloje to nenustatyta).

KT pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės baudžiamąją politiką, neteisėtą praturtėjimą įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir BK 1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė ją, siekdamas, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai. Taigi įstatymų leidėjas įgyvendino pagal Konstituciją turimą diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti. Įvertinęs neteisėto praturtėjimo pripažinimo nusikaltimu tikslą, šio nusikaltimo pavojingumą ir už šį nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją (bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų), KT konstatavo, kad už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra proporcinga.

143

KT, paneigdamas pareiškėjų abejones dėl nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo, pažymėjo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, siekiant teisėtų tikslų ir paisant konstitucinio proporcingumo principo; nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, be kita ko, teisėtumo, sąžiningumo principams. Taigi, jau anksčiau šiame nutarime konstatavus, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, KT vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą yra neproporcingai ribojamos nuosavybės teisės.

Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos

Pareiškėjai manė, kad pagal ginčijamą nuostatą kaltinamajam yra perkeliama jo nekaltumo įrodinėjimo našta ir taip pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas bei draudimas versti duoti parodymus prieš save.

KT, sistemiškai aiškindamas BK ir BPK nuostatas, pažymėjo, kad BK nereguliuoja baudžiamojo proceso teisinių santykių ir todėl BK 1891 straipsnis nepaneigia BPK įtvirtintų prokuroro ir teismo pareigų.

Taigi KT konstatavo, kad BK 1891 straipsniu nėra reguliuojamas neteisėto praturtėjimo nusikaltimo įrodinėjimo procesas, – jis reguliuojamas BPK normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą. Taigi prokuroro pareiga yra įrodyti, kad patikrinus visa, kas įmanoma, nėra atitinkamo dydžio teisėtų pajamų, kuriomis būtų galima pagrįsti įtariamojo (kaltinamojo) įgytą turtą, šaltinių.

23-ioji byla

144

KT pažymėjo, kad įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į gynybą, turi galimybę pasirinkti įvairią taktiką: duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), t. y. gali įrodinėti, kad nėra kaltas, tačiau neprivalo to daryti – jis turi galimybę pasirinkti teisę tylėti, ir tai savaime negali pabloginti jo teisinės padėties. Be to, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, tam tikros teisinės prezumpcijos formuluojant nusikaltimų sudėtis apskritai yra galimos. Atsižvelgęs į tai, KT konstatavo, kad įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, kuris yra įtariamas (kaltinamas) neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

Neteisėto praturtėjimo sąvoka teisiniu požiūriu yra pakankamai aiški

Pareiškėjai taip pat manė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama asmens teisė į gynybą, nes jo neaiškumas dėl teisėtų pajamų sampratos ir kaltės formos kliudo tinkamai suformuluoti kaltinimą ir gynyba negali jo veiksmingai ginčyti.

KT sistemiškai aiškino baudžiamąjį įstatymą ir pažymėjo, kad kitoje BK nuostatoje aiškiai nurodyta, kokios pajamos yra laikomos teisėtomis, – tai pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat ir LAT nutartyse aiškinama, kad neteisėto praturtėjimo atveju finansiniai šaltiniai turtui įgyti gali būti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus jo gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.

KT pažymėjo, kad iš ginčijamos BK 1891 straipsnio 1 dalies taip pat yra aišku, kokia kaltės forma aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas (tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. alternatyviomis kaltės formomis). KT vertinimu, atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas savaime nėra pažeidžiamas, jeigu įstatymo nuostata, nors ir nėra visiškai aiški, gali būti išaiškinama teismų praktikoje arba pasitelkiant profesionalų teisininką. Taigi KT konstatavo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimą, juo nėra pažeidžiama asmens teisė į gynybą ir teisė į tinkamą teismo procesą.

Draudimas bausti dukart už tą patį teisės pažeidimą nepažeistas

KT vertinimu, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį taikoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą ir pagal Mokesčių administravimo įstatymą taikoma bauda dėl mokesčių už tą patį turtą nesumokėjimą savaime nereiškia neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. Tai reiškia, kad gali būti padarytas ir kitas teisės pažeidimas, be kita ko, nusikaltimas ar mokesčių įstatymų pažeidimas, kurį padaręs asmuo įgijo tam tikrą turtą ir už kurį asmuo gali būti baudžiamas atskirai. Tačiau neteisėto praturtėjimo, kaip savarankiško nusikaltimo, atveju baudžiama už patį tam tikros vertės turto, nepagrįsto teisėtomis pajamomis, turėjimą – reikalavimo, kad būtų įrodyta, jog asmuo neteisėtai praturtėjo padaręs kitą teisės pažeidimą, nėra. KT pažymėjo, kad tik nagrinėjant konkrečias bylas gali būti nustatomas neteisėto praturtėjimo ir kito teisės pažeidimo tapatumas, todėl tai yra teisės taikymo klausimas, kurio KT nesprendžia. Taigi KT konstatavo, kad BK įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą nėra pažeistas konstitucinis draudimas du kartus bausti už tą patį pažeidimą (non bis in idem).

BK 1891 straipsnis negalioja atgal

145

Kitaip, nei teigė pareiškėjai, KT, sistemiškai aiškindamas ginčijamą teisinį reguliavimą ir atsižvelgdamas į BK įtvirtintus baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principus (kaip antai baudžiamasis įstatymas negalioja atgal, išskyrus tam tikrus tarptautinius nusikaltimus), pripažino, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis taikytina tik toms situacijoms, kai turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu to straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.), t. y. retroaktyvus šio BK straipsnio galiojimas negalimas. Taigi, jei asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį. Trunkamojo ar tęstinio pobūdžio neteisėto praturtėjimo atveju asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio turtą nuosavybės teise įgijo po šio BK straipsnio įsigaliojimo, net ir jei dalį to turto buvo įgijęs anksčiau. Po šio KT išaiškinimo baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, jeigu teisėtomis pajamomis nepagrįstas turtas buvo įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., buvo nutrauktos. Nors teisėsaugos institucijos šiuo KT suteiktu įrankiu kovoje su korupcija naudojasi vangiai, vis dėlto jau buvo priimta ir apkaltinamųjų nuosprendžių. KT pažymėjo, jog tai, kad už neteisėtą praturtėjimą negali būti baudžiamas asmuo, turtą įgijęs anksčiau negu 2010 m. gruodžio 11 d., nereiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atleidžiami nuo pareigos ištirti kitas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, jeigu paaiškėja jų požymių.

23-ioji byla

146

UNIKALI BYLA: KT NESUTIKO SU POLITIKŲ SIŪLYMAIS „SUSINAIKINTI“ Dvidešimt ketvirtoji tema unikali – apie patį Konstitucinį Teismą. KT dviem 2006 m. nutarimais – kovo 28 d. ir birželio 6 d. – išaiškino, kad jis yra „tikras teismas“ – teisminės valdžios dalis, turinti aiškią vietą Lietuvos teisinėje sistemoje.

Svarbiausi akcentai:

• Tokios bylos nėra nagrinėjęs joks pasaulio konstitucinis teismas. KT, spręsdamas unikalią ir keistą bylą dėl savo paties statuso, turėjo išaiškinti, kad yra „tikras teismas“ – teisminės valdžios dalis, išsiskirianti savo įgaliojimais vykdyti konstitucinį teisingumą, užtikrinti Konstitucijos viršenybę, stabilumą ir apsaugą. • KT pabrėžė, kad jo atliekamas oficialus Konstitucijos nuostatų išaiškinimas yra privalomas, neatsiejamas nuo Konstitucijos ir gali būti keičiamas tik keičiant patį Konstitucijos tekstą. • KT pabrėžė, kad jo aktuose formuojama oficialioji konstitucinė doktrina saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas ar pareigūnus, įskaitant ir Seimą, ir bendrosios kompetencijos ar specializuotus teismus. Doktrina palaipsniui gali būti keičiama, reinterpretuojama, bet priimti KT aktai dėl doktrinos pokyčių negali būti peržiūrėti. • Šiuo nutarimu panaikintas bet koks pagrindas spekuliacijoms, esą KT iš tikrųjų nėra teismas, jo vieta Lietuvos teismų sistemoje nėra aiški. • Ši byla parodė, kad teisė gali būti veiksmingas ginklas nuo politinių žaidimų, ir sutvirtino KT, kaip konstitucinį teisingumą vykdančio savarankiško ir nepriklausomo teismo, statusą.

Apie 2006 m. birželio 6 d. nutarimą išsamiau

Praėjus beveik 13 metų nuo Konstitucijoje numatyto KT veiklos pradžios, dėl Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų konstitucingumo į KT kreipėsi Seimo narių grupė, pasiūliusi KT „susinaikinti“.

Šį kreipimąsi inicijavęs Seimo narys Egidijus Klumbys buvo nepatenkintas KT 2004 m. kovo 31 d. išvada dėl prezidento Rolando Pakso apkaltos, ją viešai kritikavo ir KT kaltino pažeidus Konstituciją dėl pilietybės atėmimo iš ją išimties tvarka įgijusio dosniausio R. Pakso rėmėjo Jurijaus Borisovo.

Kaip E. Klumbį citavo to meto žiniasklaida, „mano nuomone, atimdamas pilietybę iš piliečio Jurijaus Borisovo, Konstitucinis Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Tiesa, nagrinėjant bylą dėl KT statuso E. Klumbys pats pripažino, kad „kelti tokį fundamentalų klausimą [ar KT yra teismas] turbūt buvo ir naivu, ir įžūlu“. E. Klumbys taip pat piktinosi ir po šios KT išvados paskelbimo Seime svarstyta Prezidento rinkimų įstatymo pataisa, kuria siekta užkirsti kelią apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintam R. Paksui vėl siekti to paties posto.

Taigi KT teko spręsti unikalią bylą dėl savo paties statuso. Byloje, kurioje priimtas 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, KT tyrė, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“, taip pat nuostata, kad KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijai.

147

Šį prašymą pateikusi Seimo narių grupė savo nuomonę, kad KT nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, grindė tuo, kad KT yra numatytas atskirame Konstitucijos skirsnyje ir nėra įtrauktas į teismams skirtame Konstitucijos skirsnyje įtvirtintą „baigtinį sąrašą“. Pagal šį sąrašą esą tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra teismai, kurie pagal Konstituciją Lietuvoje vykdo valstybės valdžią.

KT posėdyje E. Klumbys savo argumentus papildė teiginiais, esą KT vykdo valdžią, bet ne valstybės, ir jis ne vykdo teisingumą, o tik priima teisės aktus. Tokiu aiškinimu paremta pareiškėjo nuomone, paklusti KT sprendimams esą neprivalu.

Toks pareiškėjo siekis ir formalus pažodinis Konstitucijos supratimas KT nutarime sukritikuotas kaip visiškai iracionalus, nederantis su valdžios samprata ir Konstitucijoje nustatytais KT įgaliojimais pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir taip panaikinti jų teisinę galią bei visam laikui pašalinti juos iš teisės sistemos. Be to, pažymėjo KT, tokia nuomonė pakerta paties pareiškėjo prašymo prasmę, nes nesuprantama, kodėl teigiant, kad KT nėra teismas ir nevykdo valstybės valdžios, būtent į jį kreiptasi su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo išleistas teisės aktas.

24-oji byla

Beje, pats pareiškėjo atstovas E. Klumbys, KT nagrinėjant šią bylą, iš esmės pripažino, kad nors KT yra suinteresuotas byloje keliamu klausimu, tik jis vienas gali oficialiai išaiškinti KT statusą pagal Konstituciją.

Konstitucija – vientisas aktas, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys. Būtent Konstituciją, įskaitant jos nuostatas, kuriose įtvirtinti KT įgaliojimai, aiškindamas kaip visumą, KT, kaip vienintelis oficialus Konstitucijos aiškintojas, atskleidė ir savo statusą. Ši byla parodė, kad teisė gali būti veiksmingas ginklas nuo politinių žaidimų, ir sutvirtino KT, kaip konstitucinį teisingumą vykdančio savarankiško ir nepriklausomo teismo, statusą.

KT 2006 m. birželio 6 d. nutarimu paneigtos pareiškėjo prašyme išdėstytos abejonės, ar KT yra teismas, ir pabrėžta, kad institucija, kuriai pagal Konstituciją pavesta vykdyti konstitucinę teisminę kontrolę, kurios pavadinimas – Konstitucinis Teismas – yra tiesiogiai įtvirtintas pačioje Konstitucijoje ir kuri pačioje Konstitucijoje yra įvardyta kaip teismas, savo konstitucine prigimtimi negali būti ne teismas, t. y. ne teisminė institucija. Vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Konstitucinis Teismas“ ir kad KT padėtis apibrėžiama atskirame Konstitucijos skirsnyje, nėra ir negali būti pagrindas aiškinti, esą KT nėra teismas (teisminės valdžios dalis) ir yra kažkur už teisminės valdžios sistemos ribų.

Priešingai, tai ne paneigia KT buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia konstitucinę KT paskirtį, kompetenciją ir ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų sistemoje.

149

KT, kaip teisminės valdžios institucijos, savarankiškumą, nepriklausomumą ir panašumą su kitais teismais rodo ir tai, kad KT, kaip ir kitos teisminės valdžios institucijos, yra formuojamas ne politiniu, bet tik profesiniu pagrindu. Taip pat tai rodo Konstitucijoje įtvirtinti KT teisėjų veiklos principai ir garantijos (jų nepriklausomumas, nešališkumas, teisėjo priesaika, asmens neliečiamybė, visiems teisėjams numatyti jų veiklos apribojimai, konstitucinės teisenos, t. y. teisminio proceso, taisyklių laikymasis), KT sprendimų teisinė galia.

KT santykis su kitais teismais

KT savo aktų ir juose formuojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir teisinę galią tais pačiais metais vertino dar vienoje byloje, kurioje priimtas 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Šioje byloje KT pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tyrė Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas dėl galimybės peržiūrėti priimtus KT nutarimus ir netirti panaikinto teisės akto konstitucingumo. Šios dvi 2006 m. bylos (2006 m. kovo 28 d. ir 2006 m. birželio 6 d. nutarimai) ypač reikšmingos, nes būtent jose oficialiai išaiškinta, kad KT, pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir vykdydamas kitus Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus, yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris: – vykdo konstitucinį teisingumą – konstitucinę teisminę kontrolę; – garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą; – formuoja konstitucinę doktriną, kuri yra vienintelis privalomas oficialus Konstitucijos aiškinimas, taigi iš esmės – Konstitucijos turinys. Dėl to KT aktai, kuriuose formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, iš esmės prilygsta Konstitucijos teksto galiai. KT konstatavo, kad teismai, pagal Konstituciją turintys teisminės valdžios įgaliojimus ir vykdantys teisingumą, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai yra nustatyta įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Dabar Lietuvoje yra trys teismų sistemos: – KT, kuris vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; – bendrosios kompetencijos teismų sistema, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai; – įstatymais įsteigta specializuotų – administracinių – teismų sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai. KT nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai, neturi įgaliojimų tikrinti ar panaikinti kitų teismų sprendimų, bet su kitais teismais turi sąsajų – kiekvienas kitas teismas, suabejojęs byloje taikytino akto konstitucingumu, turi įgaliojimus ir privalo inicijuoti konstitucinės justicijos bylą. Taigi šios trys teismų sistemos nėra izoliuotos viena nuo kitos.

KT sprendimai negali būti neteisingi

24-oji byla

Abiejuose 2006 m. nutarimuose pabrėžta, kad pagal Konstituciją KT turi išimtinę kompetenciją pagal pareiškėjų prašymus tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas ar jo dalis neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, pirmiausia Konstitucijai. Bet kuris teisės aktas (ar jo dalis), KT pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios aktui, nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas atitinkamas KT nutarimas, nebegali būti taikomas ir yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos.

150

Taigi KT turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. KT sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Jie priimami valstybės vardu ir galioja visoje šalies teritorijoje, yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, visiems pareigūnams ir piliečiams. KT nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Kaip vėliau 2018 m. birželio 19 d. nutarime pažymėjo KT, tai, kad pagal Konstituciją KT yra konstitucinės justicijos institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą, garantuodama Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, reiškia, kad KT, kaip ir kitų teismų, sprendimai negali būti neteisingi, nes iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų vykdomą konstitucinį teisingumą, o tokius KT baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi.

KT gali tirti ir panaikintų aktų konstitucingumą

KT 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad jis tam tikrais atvejais tiria ir panaikinto teisės akto atitiktį Konstitucijai, ypač kai tokį teisės aktą konkrečioje byloje turi taikyti teismai, nes teismų kreipimaisi į KT, palyginti su kurio nors kito Konstitucijoje nurodyto subjekto kreipimusi, yra ypatingi. Teismai ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į KT, jeigu kyla abejonių dėl įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie gali būti taikomi jų nagrinėjamose bylose ir kurių atitiktį Konstitucijai tirti yra priskirta KT jurisdikcijai, atitikties Konstitucijai. Taigi pagal ginčijamą įstatymo nuostatą pradėtą teiseną byloje dėl panaikinto teisės akto konstitucingumo tyrimo galima nutraukti tik tais atvejais, kai panaikinamas teisės aktas, dėl kurio į KT kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijoje nurodyti subjektai, ir tik atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

KT aktai saisto ir teisę kuriančias, ir taikančias institucijas

Kaip konstatuota KT 2006 m. birželio 6 d. nutarime, KT ne tik sprendžia dėl teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams (pirmiausia Konstitucijai), panaikina jiems prieštaraujančių teisės aktų teisinę galią, bet ir turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti tiek tiriamus teisės aktus, tiek minėtus aukštesnės galios teisės aktus. Vadinasi, iš pačios Konstitucijos kyla tik KT suteikti išimtiniai įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją. Tai reiškia, kad KT aktuose dėstant argumentus yra pateikiama oficiali Konstitucijos nuostatų samprata – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina.

Ši doktrina saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nei Seimo, nei bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų.

KT 2006 m. kovo 28 d. nutarime pirmąkart iškelta teismo precedento ir oficialiosios konstitucinės doktrinos reikšmė ir privalomumas. KT pabrėžė, kad teismo sprendimas tampa privalomuoju šaltiniu ir susaisto ne tik kitus analogiškas bylas nagrinėsiančius teismus, bet ir patį precedento kūrėją.

151

Teismai, spręsdami analogiškas bylas, turi remtis savo ir aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais. KT pažymėjo, kad, tirdamas teisės aktų atitiktį Konstitucijai, jis pats plėtoja savo aktuose jau pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą ir atskleidžia naujus, atitinkamai bylai tirti būtinus aspektus. Taigi oficialioji konstitucinė doktrina yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“.

Suformuluotos Konstitucijos nuostatų sampratos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas gali lemti ne tik naujų doktrinos aspektų atskleidimą ir papildymą, bet ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų reinterpretavimą, pakoregavimą (pakeitimą). Konstatuota ir tai, kad nauji teismo precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (pavyzdžiui, kai reikia labiau užtikrinti, apsaugoti, apginti tam tikras vertybes).

Teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo precedentų ir naujų precedentų kūrimas), kiekvienas konstitucinės doktrinos reinterpretavimo atvejis ir būtinumas tai daryti visais atvejais turi būti aiškiai ir racionaliai argumentuojamas. Taip užtikrinamas Konstitucijos aiškinimo vienodumas, jurisprudencijos tęstinumas ir neprieštaringumas. Tačiau pabrėžta, kad joks oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimas ar reinterpretavimas pagal Konstituciją nėra ir negali būti pagrindas peržiūrėti jau priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus ar jų argumentavimą.

Netgi dėl Konstitucijos pakeitimų ir papildymų, padarytų po to, kai KT, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, tas teisės aktas savaime negali būti grąžinamas į Lietuvos teisės sistemą. Todėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta buvusi įstatymo nuostata, pagal kurią KT buvo suteikti įgaliojimai peržiūrėti savo priimtus nutarimus po Konstitucijos normos, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas, pakeitimo.

24-oji byla

152

KONSTITUCIJOS PATAISOS NEGALI PANAIKINTI PAČIOS KONSTITUCIJOS Paskutinė, dvidešimt penktoji, tema – apie Konstitucijos pataisas.

KT 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimais išaiškino, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios, o tos, kurios panaikina amžinąsias Konstitucijos nuostatas, negali būti priimtos net ir referendumu.

Svarbiausi akcentai:

• Šiais KT nutarimais, atskleidus Konstitucijos keitimo materialiuosius ir procesinius apribojimus, užkirstas kelias priimti Konstitucijos neatitinkančias jos pataisas. • Lietuvos KT tapo viena iš nedaugelio pasaulio konstitucinės justicijos institucijų, suformavusių Konstitucijos pataisų konstitucingumo doktriną. • KT atskleidė amžinąsias Konstitucijos nuostatas: tai nuostatos, įtvirtinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę. Kadangi, paneigus šias konstitucines vertybes, būtų paneigta pati Konstitucijos esmė, jas panaikinančios Konstitucijos pataisos iš viso negali būti priimamos, net ir referendumu. • KT, atskleidęs iš Konstitucijos kylančius reikalavimus referendumui, nurodė, kad referendumui spręsti negali būti teikiami bet kokie klausimai, referendumu keičiant Konstituciją turi būti paisoma materialiųjų ir procesinių jos keitimo apribojimų, negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darna, Tautos valia turi būti nustatyta atskirai dėl kiekvieno iš jai teikiamo spręsti klausimo. • Šiais KT nutarimais užkirstas kelias populistinėms antikonstitucinėms iniciatyvoms, kuriomis būtų siekiama sudaryti prielaidas paneigti prigimtines žmogaus teises, nesilaikyti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (ES) ir kitų tarptautinių įsipareigojimų, griauti konstitucinės santvarkos pamatus.

Bylų kontekstas

Šiame tekste kalbama apie dvi Lietuvos valstybingumui ir konstitucinės santvarkos stabilumui svarbias bylas. Jos susijusios tuo, kad abiejose kalbama apie Konstitucijos keitimo apribojimus (materialiuosius ir procesinius), abi užkirto kelią priimti Konstitucijos neatitinkančias jos pataisas. Klausimai, nagrinėti šiose bylose, visuomenėje ir Seime kėlė aštrias diskusijas.

2014 m. sausio 24 d. nutarimas

2014 m. sausio 24 d. nutarime KT atskleidė iš Konstitucijos kylančius materialiuosius ir procesinius jos keitimo apribojimus – reikalavimus Konstitucijos pataisų turiniui ir priėmimui, dėl kurių nesilaikymo tokios pataisos gali būti pripažintos antikonstitucinėmis.

Šiame nutarime KT toliau aiškino Lietuvos valstybės konstitucinio geopolitinės orientacijos principo turinį: šis principas suponuoja Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją ir būtinumą vykdyti su naryste ES ir NATO susijusius tarptautinius įsipareigojimus, taip pat draudimą jungtis į posovietines Rytų sąjungas. Be to, nutarime konstatuota, kad visateisė narystė ES yra konstitucinis imperatyvas ir konstitucinė vertybė, kuri gali būti pakeista tik referendumu.

2014 m. liepos 11 d. nutarimas

153

Šios doktrininės nuostatos toliau plėtotos 2014 m. liepos 11 d. nutarime atskleidžiant Konstitucijos, kaip aukščiausiosios teisės, įpareigojančios ir pačią Tautą, sampratą, taip pat pripažįstant prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę nekeičiamomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis.

Šioje byloje konstatuota, kad šių pamatinių konstitucinių vertybių panaikinimas negalimas pagal Konstituciją, antraip būtų panaikinta 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktu paskelbta atkurta „nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė“. Taigi Lietuvos Nepriklausomybės Aktui pripažinta virškonstitucinė galia. Šiame nutarime taip pat išsamiai išaiškintas konstitucinis referendumo institutas. Abi šios bylos tapo reikšmingos tuo, kad KT išplėtojo oficialiąją Konstitucijos pataisų konstitucingumo doktriną.

2014 m. sausio 24 d. nutarimas: išsamesni paaiškinimai

KT 2014 m. sausio 24 d. nutarimu pirmą kartą Lietuvos konstitucinės justicijos istorijoje Konstitucijos pataisa (Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymas) pagal priėmimo tvarką buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Bylą, kurią išnagrinėjus priimtas šis nutarimas, inicijavo Seimas, kreipęsis į KT su prašymu ištirti Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Pareiškėjas abejojo, ar priimant šį įstatymą laikytasi Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją Seimui pateikti turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė, nes jo svarstymo metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas iš esmės pakeitė Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, kurį pateikė 45 Seimo narių grupė, turinį. Iš tikrųjų tikslas buvo kitas – išsiaiškinti, kokia yra Konstitucijos keitimo tvarka, ar galima iš esmės keisti Konstitucijos pataisos sumanytojų pateiktą projektą.

25-oji byla

154

Kaip vieną pagrindinių teisinių motyvų, kodėl Konstitucijos 125 straipsnio pataisa buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, KT nurodė tai, kad pagal Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį sumanymo keisti Konstituciją subjektai yra tik ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.

KT pabrėžė, kad teisė pateikti Seimui Konstitucijos pataisos sumanymą yra išimtinė, t. y. tik šie subjektai turi teisę pateikti Seimui konkretų Konstitucijos pataisos – Konstitucijos keitimo įstatymo projektą. Taigi pagal Konstituciją tik ne mažesnės kaip 1/4 visų Seimo narių grupės arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų pateikti Konstitucijos keitimo įstatymų projektai gali būti svarstomi ir dėl jų gali būti balsuojama Seime. Seimas negali svarstyti ir balsuoti dėl tokio sumanymo keisti ar papildyti Konstituciją, kurį pasiūlytų kitas nei nurodytasis Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje subjektas. Tačiau svarstant šią Konstitucijos pataisą Seime balsavimui buvo pateiktas šio įstatymo projektas, kuris iš esmės skyrėsi nuo didesnės kaip 1/4 Seimo narių grupės pateikto įstatymo projekto. Tokį iš esmės pakeistą projektą Seimui pateikė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas šiam komitetui pritarus.

Atsižvelgęs į tai, KT pripažino, kad priimant minėtą Konstitucijos pakeitimo įstatymą buvo pažeista Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis.

Atitinkamai prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Seimo statuto nuostatos, kuriomis nebuvo įtvirtintas draudimas minėtam komitetui iš esmės keisti Konstitucijoje nustatytų sumanymo keisti Konstituciją subjektų pateiktą Konstitucijos keitimo įstatymo projektą, taip pat nebuvo nustatytas draudimas pateikti pirmajam balsavimui iš esmės pakeistą Konstitucijos keitimo įstatymo projekto tekstą.

2014 m. liepos 11 d. nutarimas: išsamesni paaiškinimai

Antroji aptariama konstitucinės justicijos byla, kurioje priimtas KT 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, pradėta pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) ir Seimo prašymus. Abi institucijos į KT kreipėsi dėl skirtingų, bet panašių priežasčių. Kodėl į KT kreipėsi LVAT? LVAT nagrinėjo administracinę bylą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo atsisakyti registruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui dėl Konstitucijos 125 straipsnio ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Viešojoje erdvėje šis referendumas dažnai buvo įvardijamas kaip „referendumas dėl euro įvedimo patvirtinimo“.

Referendumui buvo teikiamas Konstitucijos ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo iš esmės siekta, kad Lietuvoje nebūtų įvestas euras ir nacionaline valiuta liktų litas. Atsisakymą registruoti iniciatyvinę grupę VRK argumentavo tuo, kad teiktas įstatymo projektas neatitiko Konstitucijos ir Teisėkūros pagrindų įstatymo. VRK teigė, kad siūlomu Konstitucijos pakeitimu paneigiama ar apribojama ES institucijų kompetencija, galimai griaunama Konstitucijos normų vidinė darna, todėl toks pakeitimas negali būti daromas prieš tai nepakeitus pačios narystės ES pagrindų,

155

LVAT vertinimu, Referendumo įstatymo nuostatos neatitiko Konstitucijos, nes jomis nebuvo įtvirtinti VRK įgaliojimai vertinti siūlomo referendumu priimti įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir, nustačius neatitiktį, atsisakyti įregistruoti piliečių iniciatyvinę grupę ir išduoti piliečių parašų rinkimo lapus.

Kodėl į KT kreipėsi Seimas? O Seimas į KT kreipėsi abejodamas Referendumo įstatymo nuostatomis, pagal kurias jis visais atvejais, net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, kad reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, privalo skelbti referendumą ir negali užkirsti kelio priimti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ar kitą teisės aktą.

Šis kreipimasis KT buvo pateiktas Seimui paskelbus privalomąjį referendumą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“ (viešojoje erdvėje šis referendumas dažnai buvo įvardijamas kaip „referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams“). KT savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai argumentavo iš esmės tuo, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma tik laikantis Konstitucijos.

25-oji byla

Tai, KT vertinimu, galioja ir referendumų rengimui. Referendumu keičiant Konstituciją turi būti laikomasi iš pačios Konstitucijos kylančių jos materialiųjų ir procesinių keitimo apribojimų, o įgaliotoms institucijoms, organizuojančioms ir skelbiančioms referendumą, turi būti suteikti įgaliojimai atitinkamai užtikrinti nustatytų reikalavimų laikymąsi arba neskelbti referendumo, jeigu jų nėra laikomasi.

KT, be kita ko, pripažino, kad: – pagal Konstituciją privalomi nustatyti VRK įgaliojimai yra įtvirtinti, nors ir netiesiogiai, Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose; šiuo aspektu Referendumo įstatymas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai; – Konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo nuostatos, kuriomis nustatyti reikalavimai referendumui siūlomo sprendimo (įstatymo, kito akto ar sprendimo) tekstui, tuo aspektu, kad jomis nenustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų; – Konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo nuostatos, pagal kurias Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

Pati Konstitucija lemia jos keitimo apribojimus

KT konstatavo, kad Konstitucijos samprata, prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus.

157

Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra joje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas. Jie kyla iš visuminio konstitucinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, ginti, šių vertybių ir Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti. Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka, nustatyta Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“. Kitaip tariant, Konstitucijos pataisos negali griauti pačios Konstitucijos, būti priimamos bet kokia tvarka.

Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai – kokie jie?

KT pabrėžė ir tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas: visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios, vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį. Konstitucijos nuostatos sudaro vieną darnią sistemą. Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Todėl Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

KT išskyrė keturis iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus. 1) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios jos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės pamatą sudarančių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, jeigu Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (t. y. tik referendumu, ne mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, balsų dauguma). Tačiau tai nereiškia, kad Konstitucijos 1 straipsnis gali būti keičiamas atsisakant valstybės nepriklausomybės, demokratijos ar prigimtinių žmogaus teisių. Išskirdamas šį apribojimą, KT 2014 m. liepos 11 d. nutarime suformulavo amžinųjų nuostatų doktriną. Ja įtvirtintas absoliutus draudimas daryti tokias Konstitucijos pataisas, kurios paneigtų prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę.

Todėl, pvz., net referendumu nebūtų galima priimti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis, tarkim, būtų įvesta mirties bausmė. Taip pat, pvz., net referendumu nebūtų galima panaikinti Respublikos Prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo tam pačiam asmeniui ar įtvirtinti vienos partijos valdymo.

25-oji byla

2) Su šiomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Konstitucijos tekste geopolitinė orientacija išreikšta negatyviuoju ir pozityviuoju aspektais – atitinkamai Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ ir Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“; šie konstituciniai aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis.

158

Su šalies geopolitine orientacija akivaizdžiausiai susiję du materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai: – pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio Konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, t. y. 3/4 visų piliečių balsų referendumu. Tokią taisyklę KT suformulavo atsižvelgdamas į tai, kad šis konstitucinis aktas buvo priimtas taip pat remiantis Tautos valia, išreikšta 1991 m. vasario 9 d. plebiscite sovietų agresijos sąlygomis. Kitaip tariant, atsisakyti vakarietiškos geopolitinės orientacijos pagal Konstituciją praktiškai neįmanoma; – pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus konstitucinių narystės ES pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės ES įsipareigojimai. Ši taisyklė suformuluota remiantis tuo, kad Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ priimtas vykdant referendume pareikštą Lietuvos Respublikos piliečių valią, visateisis Lietuvos Respublikos, kaip ES narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas. Pavyzdžiui, tokie referendumai, kaip dėl žemės nepardavimo ES piliečiams arba euro neįvedimo, būtų neįmanomi kartu nekeliant esminio klausimo dėl narystės ES. 3) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (tarp jų ir narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu konstitucinis principas pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Taigi šis apribojimas taip pat susijęs su geopolitine orientacija, nes, jo laikantis, negalima priimti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų draudžiama šalyje dislokuoti NATO sąjungininkų ginkluotąsias pajėgtas, jeigu kartu nebūtų sprendžiamas esminis narystės NATO klausimas. Tačiau šis Konstitucijos keitimo apribojimas yra ir platesnio pobūdžio, nes jis susijęs su konstituciniu pagarbos tarptautinei teisei principu, t. y. principu pacta sunt servanda, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Pavyzdžiui, nedenonsavus 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, negali būti priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios paneigtų žmogaus teises, įtvirtintas Konstitucijoje ir šioje konvencijoje. 4) Pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ar XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis reguliavimas.

Pavyzdžiui, negalima, keičiant kitų Konstitucijos skirsnių nuostatas (kurias gali keisti ir Seimas), įtvirtinti plataus daugybinės pilietybės leidimo, atitinkamai referendumu nekeičiant Konstitucijos 12 straipsnio, esančio I skirsnyje, kuriame daugybinė pilietybė leidžiama tik kaip reta išimtis.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai – kokie jie?

Aptardamas procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus, KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją yra nustatyta skirtinga konstitucinės ir ordinarinės teisės keitimo tvarka. Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų leidyba.

159

Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos pataisų darymo tvarka apima šiuos specialius reikalavimus: – draudžiama keisti Konstituciją nepaprastosios padėties ar karo padėties metu; – tam tikras Konstitucijos nuostatas galima keisti tik referendumu; – pateikti sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją gali tik tam tikri ypatingi subjektai – 300 tūkstančių piliečių arba 1/4 Seimo narių; – Seime dėl Konstitucijos pataisų turi vykti du svarstymai ir balsavimai su ne mažiau kaip 3 mėnesių pertrauka; – Seime, norint priimti Konstitucijos pataisas, balsuojant abu kartus reikia ypatingos kvalifikuotos 2/3 visų Seimo narių balsų daugumos.

Referendumas turi nustatyti tikrąją Tautos valią

KT 2014 m. liepos 11 d. nutarime taip pat atskleidė konstitucinio referendumo instituto turinį. KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma.

Tai reiškia, kad pagal Konstituciją referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai. Juo negali būti sprendžiami, pavyzdžiui, tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kitokioms piliečių bendruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai. Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia. Tad pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję ar klaidinantys klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos.

Be to, piliečių pritarimas referendumo paskelbimui inicijuojant referendumą taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai. Tai reiškia, kad vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.

25-oji byla

160

Šių reikalavimų turi būti paisoma ir įstatymu reguliuojant referendumų skelbimą ir vykdymą. Pavyzdžiui, šiuo metu būtų negalimi tokie referendumai, kaip įvykęs 2014 m., kuriame Konstitucijos pataisos dėl žemės pardavimo užsieniečiams, referendumui inicijuoti reikalingo piliečių skaičiaus sumažinimo, kultūros vertybių apsaugos ir kitos buvo pateiktos kaip vienas klausimas. KT pabrėžė, jog konstitucinis VRK statusas lemia atitinkamus jos įgaliojimus, kartu ir įgaliojimus prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų. Pabrėžta ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas turi įgaliojimus priimti nutarimą ne tik paskelbti referendumą, bet ir nutarimą įstatyme nustatytais pagrindais jo neskelbti.

Atsižvelgdamas į atskleistus konstitucinius reikalavimus referendumo organizavimui ir vykdymui, KT konstatavo, kad įstatyme turi būti nustatyti: – reikalavimas, kad referendumui siūlomas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus; – reikalavimai referendumui teikti tik aiškiai ir neklaidinančiai suformuluotus klausimus, neapimančius kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų; – reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija; – referendumą organizuojančios institucijos, VRK, įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą; – iš Konstitucijos kylantys pagrindai referendumą skelbiančiai institucijai, Seimui, neskelbti referendumo (Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų).

Konstitucija įpareigoja ir Tautą

161

KT pabrėžė ir tai, kad visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Ji riboja visus teisėkūros subjektus.

Tai reiškia, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią (ir referendumu) negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis.

Todėl reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti. Tad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu – referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų. Tai atitinkamai lemia VRK pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų. Taip pat įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas Seimui neskelbti referendumo, kai referendumui teikiamu priimti Konstitucijos pataisos projektu nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.

KT nutarimų teisinės pasekmės

KT 2014 m. sausio 24 d. nutarimu pripažinus Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, neįsigaliojo iki tol galiojusios redakcijos šis Konstitucijos straipsnis, įtvirtinęs, be kita ko, išimtinę Lietuvos banko pinigų emisijos teisę, t. y. euro įvedimo neatsisakyta ir prie lito negrįžta. KT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos banko konstitucinio statuso: Lietuvos banko kompetencijos dalis yra patikėta Europos Centriniam Bankui ir Lietuvos bankas yra sudedamoji jo dalis. Taigi iš esmės buvo pripažinta iš Lietuvos Respublikos narystės ES kylanti pareiga įsivesti eurą, o apibūdinant Lietuvos banko statusą pažymėta, kad tai yra nacionalinis centrinis bankas, kartu esantis Europos centrinių bankų sistemos dalimi, turintis ribotą euro emisijos teisę.

25-oji byla

KT 2014 m. liepos 11 d. nutarimu prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti Referendumo įstatymo 6, 14 straipsniai turi būti atitinkamai pakeisti. Pirmajame jų turi būti įtvirtintas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymo nuostatų, antrajame turi būti įtvirtinta Seimo galimybė neskelbti referendumo tuo atveju, kai jam siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Šis KT nutarimas nėra įgyvendintas – Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Referendumo įstatymo nuostatos nėra atitinkamai pakeistos.

Tačiau, kad ir kaip ten būtų, šiuo nutarimu iš esmės buvo užkirstas kelias inicijuoti populistinius referendumus, kuriais būtų siekiama, pavyzdžiui, paneigti žmogaus teises ar iš Lietuvos Respublikos narystės ES kylančius įsipareigojimus.

162

KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAI (1993–2018) Juozas Žilys 1993–1999

Vladas Pavilonis 1999–2002

Egidijus Kūris 2002–2008

Kęstutis Lapinskas 2008–2011

Romualdas Kęstutis Urbaitis 2011–2014

Dainius Žalimas 2014–

Algirdas Gailiūnas Stasys Stačiokas Stasys Šedbaras 1993–1996

Kęstutis Lapinskas Pranas Vytautas Rasimavičius Juozas Žilys 1993–1999

Zigmas Levickis Vladas Pavilonis Teodora Staugaitienė 1993–2002

Egidijus Jarašiūnas Augustinas Normantas Jonas Prapiestis 1996–2005

Egidijus Kūris Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas 1999–2008

Armanas Abramavičius Zenonas Namavičius Kęstutis Lapinskas 2002–2011

Toma Birmontienė Ramutė Ruškytė Romualdas Kęstutis Urbaitis 2005–2014

Pranas Kuconis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas 2008–2017

Egidijus Bieliūnas 2011–2013

Gediminas Mesonis Dainius Žalimas 2011–

Vytas Milius 2013–

Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė 2014-

Gintaras Goda Daiva Petrylaitė Janina Stripeikienė 2017–

25 Konstitucinio Teismo bylos, pakeitusios Lietuvą Nuotraukos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo archyvo ir UAB „15min”

Tiražas 200 egz. Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius El. paštas info@lrkt.lt www.lrkt.lt Spausdino UAB „BALTO print“