Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis, 2019, Nr. 1(53)

ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 1 (53) SAUSIS–KOVAS

2019

Vilnius

Redakcinė kolegija Pirmininkas Prof. dr. Vytautas Sinkevičius Pirmininko pavaduotoja Dr. Ingrida Danėlienė Konstitucinio Teismo kanclerė Nariai: Elvyra Baltutytė Konstitucinio Teismo teisėja Prof. dr. Gediminas Mesonis Konstitucinio Teismo teisėjas Viktorija Staugaitytė Konstitucinio Teismo vyriausioji patarėja Prof. dr. Dainius Žalimas Konstitucinio Teismo pirmininkas Redakcijos adresas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius Telefonas (8 5) 212 6043 El. paštas info@lrkt.lt www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2019

TURINYS

CONTENTS

TABLE DES MATIÈRES

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI RULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURT ARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

8 58 63

68

120

125

130 163 166

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT3N1/2019, 2019 m. sausio 11 d.

On the compliance of Item 5 of Paragraph 1 of Article 43 of the Republic of Lithuania’s Law on the Legal Status of Aliens with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT3-N1/2019, 11 January 2019. Summary Relatif à la conformité de l’article 43, paragraphe 1, point 5, de la loi de la République de Lituanie sur le statut juridique des étrangers à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT3-N1/2019, 11 janvier 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies, 45 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT8-N2/2019, 2019 m. vasario 15 d.

On the compliance of Paragraph 8 of Article 18, Paragraph 1 of Article 45, Paragraph 1 of Article 52, Paragraph 2 of Article 53, Paragraph 1 of Article 81, and Article 82 of the Republic of Lithuania’s Law on Referendums (wording of 20 December 2018), as well as Article 2 of the resolution (No XIII-1537) of the Seimas of the Republic of Lithuania of 18 October 2018 on calling a mandatory referendum on amending Article 12 of the Constitution of the Republic of Lithuania, with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT8-N2/2019, 15 February 2019. Summary Relatif à la conformité de l’article 18, paragraphe 8, l’article 45, paragraphe 1, l’article 52, paragraphe 1, l’article 53, paragraphe 2, l’article 81, paragraphe 1 et l’article 82 de la loi de la République de Lituanie sur les référendums (sa version du 20 décembre 2018), ainsi que de l’article 2 de la résolution (N0 XIII-1537) du Seimas de la République de Lituanie du 18 octobre 2018 sur la tenue d’un référendum obligatoire portant sur l’amendement de l’article 12 de la Constitution de la République de Lituanie, à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT8-N2/2019, 15 février 2019. Résumé

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Nr. KT9-N3/2019, 2019 m. kovo 1 d.

On the compliance of Paragraph 3 of Article 306 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania with the Constitution of the Republic of Lithuania, no KT9-N3/2019, 1 March 2019. Summary Relatif à la conformité de l’article 306, paragraphe 3 du Code de procédure civile à la Constitution de la République de Lituanie, N0 KT9-N3/2019, 1 mars 2019.Résumé

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ INFORMATION ABOUT THE IMPLEMENTATION OF THE RULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURT INFORMATIONS SUR L’APPLICATION DES ARRÊTS DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

169

Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įgyvendinimas: 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

The implementation of the rulings of the Constitutional Court, adopted from 1 January 2019 until 31 March 2019, by which it was recognised that a certain legal act (part thereof) was in conflict with the Constitution L’application des arrêts de la Cour constitutionnelle, reconnaissant l’incompatibilité d’un acte juridique (sa partie intégrante) avec la Constitution, adoptés pendant la période allant du 1 janvier au 31 mars 2019

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ INFORMATION ABOUT THE ADMISSIBILITY OF PETITIONS AND INQUIRIES INFORMATIONS SUR LA RECEVABILITÉ DES REQUÊTES ET DEMANDES

172

Konstituciniame Teisme gautų prašymų priimtinumas: 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

The admissibility of petitions received by the Constitutional Court from 1 January 2019 until 31 March 2019 La recevabilité des requêtes introduites auprès de la Cour constitutionnelle pendant la période allant du 1 janvier au 31 mars 2019

METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS THE ANNUAL REPORT OF THE CONSTITUTIONAL COURT RAPPORT ANNUEL DE LA COUR CONSTITUTIONNELLE

178

Metinis Konstitucinio Teismo veiklos pranešimas: 2018 metai The Annual Report for 2018 by the Constitutional Court Le rapport annuel de la Cour constitutionnelle du 2018

178

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko įvadinis žodis Foreword by the President of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania L’avant-propos du président de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie

182

1. Apie Konstitucinį Teismą On the Constitutional Court Sur la Cour constitutionnelle

182

1.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai

183

1.2. Bylų nagrinėjimas ir Konstitucinio Teismo aktų priėmimas

184

1.3. Konstitucinio Teismo sudėtis ir teisėjų skyrimo tvarka

185

1.4. Konstitucinio Teismo teisėjai nuo jo veiklos pradžios

186

1.5. Konstitucinio Teismo kanceliarija

The powers of the Constitutional Court Les pouvoirs de la Cour constitutionnelle The consideration of cases and the adoption of acts by the Constitutional Court L’examen des affaires et l’adoption des actes de la Cour constitutionnelle

The composition of the Constitutional Court and the procedure for the appointment of its justices La composition de la Cour constitutionnelle et la procédure de nommination de ses juges The justices of the Constitutional Court since the beginning of its activity Des juges de la Cour constitutionnelle depuis sa création The Office of the Constitutional Court Le greffe de la Cour constitutionnelle

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

187

1.6. Konstitucinio Teismo valdymo organizavimo schema

187

1.7. Konstitucinio Teismo pastatas

187

The organisational chart of the Constitutional Court Le schéma d’organisation de la gestion de la Cour constitutionnelle The building of the Constitutional Court Le bâtiment de la Cour constitutionnelle

2. Konstituciniame Teisme gauti prašymai ir paklausimai Petitions and inquiries received at the Constitutional Court Les requêtes et demandes déposées auprès de la Cour constitutionnelle

189

2.1. Priimtų prašymų apžvalga

200

2.2. Nepriimtų prašymų apžvalga

208

The overview of the accepted petitions L’aperçu des requêtes acceptées The overview of the rejected petitions L’aperçu des requêtes rejetées

3. Konstitucinio Teismo jurisprudencinės veiklos apžvalga The overview of the jurisprudential activity of the Constitutional Court L’aperçu de l’activité jurisprudentielle menée par la Cour constitutionnelle

209

3.1. Konstitucinio Teismo aktai konstitucinių asmens teisių ir laisvių klausimais

226

3.2. Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais

The acts of the Constitutional Court on issues concerning the constitutional rights and freedoms of persons Les actes de la Cour constitutionnelle relatifs aux droits et libertés constitutionnels des personnes

The acts of the Constitutional Court on issues concerning the activity of state authority institutions Les actes de la Cour constitutionnelle relatifs aux activités des autorités publiques

251

4. Konstitucinio Teismo aktų įgyvendinimas The implementation of the acts of the Constitutional Court

257

L’application des actes de la Cour constitutionnelle

5. Tarptautinis bendradarbiavimas International cooperation La coopération internationale

258

5.1. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos (BBCJ) veikla

The activity of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions (the BBCJ) Les activités de l’Association de justice constitutionnelle des pays des régions de la mer Baltique et de la mer Noire (BBCJ)

259

5.2. Tarptautinių projektų įgyvendinimas

The implementation of international projects La réalisation des projets internationaux

260

5.3. Kiti tarptautiniai renginiai ir vizitai

261

6. Konstitucinio Teismo ryšiai su visuomene

Other international events and visits D’autres visites et événements internationaux

The relations of the Constitutional Court with the public Les relations de la Cour constitutionnelle avec le public

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

262

6.1. Konstitucinio Teismo 25-mečio minėjimas The commemoration of the 25th anniversary of the Constitutional Court

263

La commération du 25ième anniverssaire de la Cour constitutionnelle

6.2. Leidyba ir biblioteka Publications and the library Les publications et la bibliothèque

264

6.3. Lankytojų erdvė The visitor space L’espace des visiteurs

Priedai Annexes Annexes

266

1 priedas. Gauti prašymai ir paklausimai Annex 1. Petitions and inquiries filed with the Constitutional Court Annexe 1. Requêtes et demandes déposées auprès de la Cour constitutionnelle

269

2 priedas. Konstitucinio Teismo aktai Annex 2. The acts of the Constitutional Court Annexe 2. Actes adoptés par la Cour constitutionnelle

280

3 priedas. Neišnagrinėtos bylos (2018 m. gruodžio 31 d.)

Annex 3. Pending cases (as on 31 December 2018) Annexe 3. Affaires pendantes (à la date du 31 décembre 2018)

285

4 priedas. Konstitucinio Teismo nutarimai, įgyvendintini pozityviais teisėkūros subjektų veiksmais Annex 4. The rulings of the Constitutional Court the implementation of which requires positive actions by law-making subjects Annexe 4. Arrêts de la Cour constitutionnelle dont l’exécution nécessite des actions positives à prendre par les organes législatifs

288

5 priedas. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos steigimo deklaracija Annex 5. The Declaration on the Establishment of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions Annexe 5. La déclaration sur la création de l’Association de justice constitutionnelle des pays des régions de la mer Baltique et de la mer Noire

290

6 priedas. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos statutas Annex 6. The Statute of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions Annexe 6. Les statuts de l’Association de justice constitutionnelle des pays des régions de la mer Baltique et de la mer Noire

294

7 priedas. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos pareiškimas Annex 7. The Statement of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions Annexe 7. Les déclarations de l’Association de justice constitutionnelle des pays des régions de la mer Baltique et de la mer Noire

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

VENECIJOS KOMISIJOJE VENICE COMMISSION COMMISSION DE VENISE

296

Venecijos komisijos veiklos apžvalga: 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

An overview of the activity of the Venice Commission from 1 January 2019 until 31 March 2019 Un aperçu de l’activité de la Commission de Venise pendant la période allant du 1 janvier au 31 mars 2019

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

298

2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

300

From 1 January 2019 until 31 March 2019 ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR

302

Pendant la période allant du 1 janvier au 31 mars 2019 INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ INFORMATION ABOUT LITERATURE ON CONSTITUTIONAL LAW INFORMATIONS SUR LES OUVRAGES DE DROIT CONSTITUTIONNEL

304

Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje New literature on constitutional law in the library of the Constitutional Court Nouveaux ouvrages de droit constitutionnel dans la bibliothèque de la Cour constitutionnelle

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas

Dėl leidimo laikinai gyventi LIETUVOJE užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu Santrauka* Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažino įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. reakcija) 1 dalies 5 punktą, pagal kurį leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti išduodamas šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę arba leidimą gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas manė, kad užsieniečiui, kitoje valstybėje sudariusiam santuoką arba registruotos partnerystės sutartį su tos pačios lyties asmeniu, leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagal ginčytą nuostatą negali būti išduodamas, todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė; visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, suponuojantis ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, be kita ko, Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją. Todėl Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, be kita ko, Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas.

Aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, kuriose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. * Konstitucinio Teismo aktų santraukos nėra oficialūs dokumentai.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse yra įtvirtintas privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kylanti asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi, joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę. Pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą, kaip ir teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, nėra absoliučios, jos gali būti ribojamos laikantis bendrųjų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų (tai turi būti daroma įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo; bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai). Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymu nustatant tam tikrus naudojimosi asmens teise į privatų ir šeimos gyvenimą apribojimus, kurie būtini demokratinėje visuomenėje ir kuriais siekiama konstituciškai svarbių tikslų, taip pat turi būti laikomasi konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; priešingu atveju būtų pažeistas ir pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamas žmogaus orumas, t. y. būtų sudarytos prielaidos žeminti žmogaus orumą paneigiant jo laisvą asmenybę ir prigimtinę lygybę savo orumu su kitais žmonėmis.

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant abi šio straipsnio dalis kartu. Todėl Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti šio straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę.

Nutarime konstatuota, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine ir kad Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ji gina individą. Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, pavyzdžiui, viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kaip antai riboti pagal Konstitucijos 22 straips-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

9

10

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

nio 1, 4 dalis užtikrinamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, be kita ko, santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą.

Aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis Konstitucinis Teismas priminė, kad, kaip jis yra pažymėjęs 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama santykių turiniu, o jų išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos valstybei kyla pareiga ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitokia nei Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Tačiau, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Kita vertus, tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, jos 38 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė taip pat saugo ir globoja motinystę, tėvystę ir vaikystę, atsižvelgiant į objektyvius ir konstituciškai pagrįstus kriterijus negali būti nustatytas diferencijuotas valstybės globos ir paramos šeimai teisinis reguliavimas.

Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų migracijos teisiniam reguliavimui yra aktualios Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta piliečio teisė laisvai kilnotis (1 dalis), absoliuti piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje (3 dalis), kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje (4 dalis). Šias konstitucines nuostatas aiškindamas kartu su Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio, 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas teisiniu reguliavimu, susijusiu su piliečių kilnojimosi laisve ir lietuvių, nesančių piliečiais, atvykimu gyventi į Lietuvą, turi sudaryti palankias sąlygas jų šeimos nariams, kurie nėra piliečiai, atvykti į Lietuvą ir kartu gyventi joje. Tačiau tokia piliečio ar atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio šeimos narių, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

kurie nėra piliečiai, teisė nėra absoliuti; ji gali būti ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais.

Apibendrinant konstitucinį reguliavimą nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją šeimos susijungimo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos kontekste teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo principais. Jį nustatant turi būti atsižvelgiama ir į šių santykių specifiką, be kita ko, į tai, kad Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės piliečio arba Lietuvoje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeima, kurios nariai šeimos susijungimo tikslu nori atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, gali būti sukurta ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir pagal kitos Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies teisę, pagal kurią gali būti sudaromos ir dviejų tos pačios lyties asmenų santuokos ar registruojama dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystė.

Pagal Konstituciją – jos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio, 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą – įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su savo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė. Kiek tai susiję su piliečio ar atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra pilietis, šeimos nariu užsieniečiu, su kuriuo šis pilietis ar lietuvis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę, tokia įstatymų leidėjo pareiga kyla ir iš Konstitucijos 32 straipsnio nuostatų. Lietuvos valstybės pareiga įtvirtinti ne Europos Sąjungos piliečio teisę atvykti ir gyventi Lietuvoje kartu su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečiu, su kuriuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, taip pat kyla iš konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, nėra absoliutus. Užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su savo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų. Tokie ribojimai KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

11

12

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

turi būti būtini siekiant konstituciškai svarbių tikslų būtent demokratinėje visuomenėje, kurioje gerbtinas kiekvieno žmogaus orumas nediskriminuojant, be kita ko, dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Konstituciškai svarbiais tikslais negali būti pateisinamas toks naudojimosi teise susijungti šeimai, sukurtai kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, ribojimas, kuris būtų nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsniu, pagal kurį draudžiama varžyti žmogaus teises dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, ir su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias ginamas žmogaus orumas ir draudžiama jį žeminti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors siekis saugoti konstitucinę santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, sampratą ir istoriškai susiklosčiusį tokia santuoka grindžiamos šeimos modelį gali būti laikomas konstituciškai svarbiu, pagal Konstituciją juo negali būti pateisinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vien lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos pagrindu būtų neleidžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su savo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, t. y. toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atvykti į Lietuvą ir joje gyventi užsieniečiui būtų leidžiama tik tokiu atveju, jeigu jis sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę su kitos lyties piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu.

Kaip minėta, Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas. Nutarime konstatuota, kad pagal Europos Sąjungos teisę užtikrinant laisvą asmenų judėjimą turi būti gerbiamas Europos Sąjungos piliečių privatus ir šeimos gyvenimas, paisoma bet kokios diskriminacijos, be kita ko, dėl lyties, seksualinės orientacijos, draudimo; valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat registruotą partnerystę (jei pagal priimančiosios valstybės narės teisę ji traktuojama kaip lygiavertė santuokai) tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, be kita ko, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui užtikrinti; valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, be kita ko, tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal tos valstybės teisę ji traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (be kita ko, savo piliečio), pasinaudojusio judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai.

Vertindamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad: – Įstatymas yra skirtas, be kita ko, laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimams reguliuoti, o ginčyta nuostata reguliuojamas šeimos susijungimas kaip vienas iš laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimų; KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

– Įstatyme nėra eksplicitiškai nustatyta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę arba leidimą gyventi Lietuvoje, turi būti skirtingų lyčių asmenys; nenustatyta ir tai, kad šių asmenų santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje; – pagal ginčytą Įstatymo nuostatą leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka bendrąsias tokio leidimo išdavimo sąlygas, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas šis leidimas, atitinka šias sąlygas; – leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje pagrindais, kaip antai dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitikties bendrosioms leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumo.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pagal ginčytą Įstatymo nuostatą leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis) šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas, kai Lietuvoje gyvena tos pačios lyties jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Priešingai nei teigė pareiškėjas, leidimas laikinai gyventi Lietuvoje tokiu atveju pagal ginčytą nuostatą gali būti išduodamas. Nutarime konstatuota, kad tik taip aiškinamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nepažeidžiantis iš Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29, 32 straipsnių, 38 straipsnio 1, 2 dalių, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo kylančių reikalavimų.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

13

14

Byla Nr. 16/2016

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS Lietuvos respublikos vardu NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ 43 STRAIPSNIO 1 DALIES 5 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. sausio 11 d. Nr. KT3-N1/2019 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atstovui teisėjų kolegijos pirmininkui Ričardui Piličiauskui, suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui Valerijui Simulikui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 3 d. posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2016 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-22/2016 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl draudimo tuoktis ar sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo argumentai 1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo administracinėje byloje skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas administracinėje byloje, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2015 m. rugsėjo 3 d. Danijos Karalystėje sudarė santuoką su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu. Remdamasis šiuo santuokos sudarymo faktu, asmuo prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjas abejoja, ar įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo tuoktis ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, inter alia kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi). Įstatyme nėra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ir tada, kai užsieniečio bendro gyvenimo su Lietuvos Respublikos piliečiu tikslas yra sukurti šeimos santykius, nors pagal nacionalinę teisę jo su Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta santuoka nėra pripažįstama dėl draudimo sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu.

Toks teisinis reguliavimas neatitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kad pagal Konstituciją yra ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu suda-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

15

16

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

rytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

2.2. Ginčijamu teisiniu reguliavimu yra paneigiama asmenų, kurių sudaryta santuoka pagal nacionalinę teisę nėra pripažįstama dėl draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenims, nors jų bendro gyvenimo tikslas yra sukurti šeiminius santykius, teisė į šeimos susijungimą. Toks teisės į šeimos susijungimą paneigimas kartu yra šių asmenų privataus gyvenimo ribojimas tam nesant objektyvaus pateisinimo.

2.3. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą tos pačios lyties asmenys, sukūrę stabilius santykius, neturi galimybių būti laikomi šeima pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 straipsnio 26 dalį, nes jie negali susituokti ar įregistruoti partnerystės. Pagal nacionalinę teisę asmeniui sudaryti santuoką leidžiama tik su kitos lyties asmeniu (Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12 straipsnis).

Pareiškėjui kyla abejonių, ar tarp asmenų, kurie yra sudarę Lietuvos Respublikos teisės reikalavimus atitinkančią santuoką ar įregistravę partnerystę, ir asmenų, kurie yra sukūrę santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, tačiau kurių užsienyje sudaryta santuoka Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims, yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, atsižvelgiant į draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos, būtų objektyviai pateisinamas. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Be to, tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos susijungimą neįtvirtinimas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra neproporcingas šių asmenų teisės į šeimos ir privataus gyvenimo apsaugą ribojimas, todėl ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims.

2.4. Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, todėl asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas reiškia ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą.

2.5. Teisinis reguliavimas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo tuoktis ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, turi būti nustatytas būtent Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nes būtent šiame punkte yra nustatyti atvejai, kada užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju, kai su Lietuvos Respublikoje KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

gyvenančiu Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu, turinčiu leidimą gyventi, užsienietis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą.

II Suinteresuoto asmens atstovo argumentai 3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Valerijaus Simuliko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį šeimos susijungimo pagrindu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, sudariusiam santuoką su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu, negali būti išduodamas, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte įtvirtintą šeimos narių sąvoką šeimos nariais yra laikomi sutuoktiniai, partnerystę įregistravę asmenys ir jų (arba vieno iš jų) vaikai iki tam tikro amžiaus bei giminystės ryšiais susiję išlaikytiniai. Pagal Lietuvos Respublikos teisę sprendžiant leidimo gyventi išdavimo klausimus yra vadovaujamasi duomenimis apie asmenų šeiminę padėtį, esančiais gyventojų registre, į kurį duomenys perkeliami iš civilinės būklės aktų apskaitos. Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. IR-160, 78 punkte numatytas imperatyvaus pobūdžio reikalavimas užsienyje sudarytos santuokos liudijimą įtraukti į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje.

Suinteresuoto asmens atstovas savo poziciją taip pat grindžia kai kuriomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis Konstituciniam Teismui aiškinant Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalis, 38 straipsnį, nuostata, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsauga, būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, taip pat įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

III Byloje gauta medžiaga 4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Pauliaus Griciūno, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektoriaus Sauliaus Avižos, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prodekanės Snieguolės Matulie-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

17

18

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

nės, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekano Tomo Berkmano, Lietuvos teisės instituto direktorės Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės rašytinės nuomonės, taip pat Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorės Evelinos Gudzinskaitės raštas dėl informacijos pateikimo.

4.1. Teisingumo viceministro P. Griciūno rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad Įstatyme įtvirtintų šeimos narių ir sutuoktinių sąvokų aiškinimas vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos nacionaline teise neatitiktų nei šio įstatymo paskirties, nei Europos Sąjungos sutartyse nustatytų įsipareigojimų atsižvelgti į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintus principus ir žmogaus teises.

Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą Europos Sąjungos sutarčių, Chartijos, Konstitucijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos kontekste, manytina, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nėra teisinio reguliavimo spragos ir kad jame įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia galimybę įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą tos pačios lyties sutuoktiniams, sudariusiems santuoką užsienio valstybėje, ar tos pačios lyties partneriams, užsienio valstybėje sudariusiems registruotos partnerystės sutartį.

4.2. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės nėra įpareigotos leisti ar pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystes ar santuokas, tačiau pagal Europos Sąjungos teisės aktus (įskaitant susijusius su laisvu asmenų judėjimu, migracija ir prieglobsčiu) jos privalo taikyti vienodą požiūrį į tos pačios lyties poras ir skirtingų lyčių poras. Siekiant tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, Lietuvos teisėje turėtų būti įtvirtinta galimybė leidimą laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju išduoti ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojęs laisvo judėjimo teise, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje.

4.3. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektoriaus S. Avižos rašytinėje nuomonėje pažymėta, jog ginčijamas teisinis reguliavimas turėtų būti aiškinamas taip, kad sudariusiam santuoką (arba registruotos partnerystės sutartį) su Lietuvos Respublikos piliečiu užsieniečiui galimybė įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje nebūtų siejama su jo sutuoktinio lytimi. Toks ginčijamo teisinio reguliavimo aiškinimas atitiktų Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir neprieštarautų Konstitucijai.

4.4. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto prodekanės S. Matulienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad Įstatyme nenurodyta, kokios lyties užsienietis Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinis yra laikomas teisėtu sutuoktiniu, galinčiu gauti leidimą laikinai gyventi. Įstatyme taip pat nėra reikalavimo, kad, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, santuoka turi būti įtraukta į apskaitą. Taigi šeimos susijungimo kontekste tiek skirtingų lyčių, tiek tos pačios lyties sutuoktiniai turi būti traktuojami vienodai.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Pagal tarptautinę privatinę teisę, kuri kartais dar vadinama tolerancijos teise, užsienio valstybėje sudaryta tos pačios lyties asmenų santuoka turėtų būti pripažįstama, net jei valstybėje pagal jos teisės aktus tokios santuokos sudaryti neleidžiama.

4.5. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekano T. Berkmano rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad Lietuvos Respublika turi teisę nustatyti, kokie asmenys gali sudaryti santuoką, taip pat gauti leidimą joje gyventi. Tik pripažinta santuoka ir partnerystė gali sukurti teisines pasekmes, todėl tik kai Lietuvos Respublikoje bus leidžiama tuoktis ar sudaryti partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims bus galimybė suteikti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui ar partneriui.

4.6. Lietuvos teisės instituto direktorės J. Paužaitės-Kulvinskienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad, atsižvelgiant į Europos Tarybos pagrindinių institucijų ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus reikalavimus nediskriminuoti asmenų dėl jų seksualinės orientacijos, EŽTT praktikoje nustatomą valstybių pareigą užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą tos pačios lyties asmenų poroms, tikslinga teisės aktuose įtvirtinti galimybę įregistruoti partnerystę tos pačios lyties asmenims. Įgyvendinus šią EŽTT praktikoje nurodytą valstybės pareigą, užsienyje sudaryta tos pačios lyties asmenų santuoka galėtų būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, ją prilyginant registruotai partnerystei. Pažymėta, kad toks modelis nuo 2017 m. taikomas Italijoje.

4.7. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorės Evelinos Gudzinskaitės rašte dėl informacijos pateikimo teigiama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kuria kreiptasi į Konstitucinį Teismą, išdėstyti argumentai yra pagrįsti. Kartu pažymėta, kad leidimas laikinai gyventi yra dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis savaime nesukuria civilinių teisių ir pareigų.

IV Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys ir jų pateikti paaiškinimai 5. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atstovas teisėjų kolegijos pirmininkas R. Piličiauskas nurodė, kad palaiko prašyme išdėstytą poziciją ir pateiktus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje procesinė situacija nėra pasikeitusi: šalys naujų pareiškimų ar įrodymų nėra pateikusios, teismas naujų procesinių dokumentų nėra priėmęs.

Pareiškėjo atstovas palaikė prašyme nurodytą pareiškėjo poziciją, kad Europos Sąjungos teisė jo nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes Lietuvos Respublikos pilietis, sudaręs santuoką Danijos Karalystėje su tos pačios lyties Baltarusijos Respublikos piliečiu, nėra pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise. Šioje byloje keliami klausimai yra susiję su fundamentaliomis, pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant klausimus, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

19

20

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

susijusius su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, pirmiausia yra vadovaujamasi Konstitucija, todėl šioje byloje pareiškėjas visų pirma įžvelgė ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo problemą.

Pareiškėjo atstovo teigimu, aiškindamas ginčijamos Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatos turinį ir spręsdamas, ar taikyti Europos Sąjungos teisę, pareiškėjas visų pirma atsižvelgė į Konstitucijos viršenybės principą.

6. Suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. Simulikas pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Suinteresuoto asmens atstovas, pristatydamas kitokią nei jo rašytiniuose paaiškinimuose pateiktą nuomonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, nurodė, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės kontekstą, naujausią ESTT praktiką, teisinis reguliavimas, pagal kurį užsieniečiui, sudariusiam santuoką su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu ar užsieniečiu, turinčiu leidimą gyventi, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, Konstitucijai neprieštarautų, tačiau toks teisinis reguliavimas negali pakeisti santuokos sampratos, įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucinė santuokos samprata gali būti keičiama tik keičiant Konstituciją referendumu arba dėl jos pakeitimo balsuojant Seime.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę, leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju turi būti išduodamas užsieniečiui neatsižvelgiant į tai, ar jis sudarė santuoką su tos pačios lyties, ar su skirtingos lyties Lietuvos Respublikos piliečiu ar užsieniečiu, turinčiu leidimą gyventi.

7. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė specialistė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorė E. Gudzinskaitė.

Specialistės teigimu, Įstatymas yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis tik migracijos klausimus, civilinių santykių jis nereglamentuoja. Migracijos departamentas, įgyvendindamas Įstatymą, sprendžia tik teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo klausimus ir, juos spręsdamas, nesivadovauja Civiliniu kodeksu. Leidimo laikinai gyventi išdavimas Lietuvos Respublikos piliečio tos pačios lyties sutuoktiniui nereikštų tokios santuokos pripažinimo Lietuvos Respublikoje.

Specialistė nurodė, kad pagal Įstatymą yra trys teisės į šeimos susijungimą režimai: pirmas režimas – kai trečiosios šalies pilietis vyksta pas šeimos narį, kitą trečiosios šalies pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje (šiuo atveju yra taikoma atitinkama Europos Sąjungos direktyva, pagal kurią diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu yra draudžiama), antras režimas – kai šeimos narys, trečiosios valstybės pilietis, vyksta gyventi pas Europos Sąjungos pilietį, taip pat ir Lietuvos Respublikos pilietį, pasinaudojusį laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise (šiuo atveju taip pat yra taikoma atitinkama Europos Sąjungos direktyva, pagal kurią diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu yra draudžiama), trečias režimas (kuris ir KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

taikytinas nagrinėjamu atveju) – kai pas Lietuvos Respublikos pilietį, nepasinaudojusį laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje teise, vyksta gyventi šeimos narys (šiuo atveju jokia Europos Sąjungos direktyva netaikytina – taikoma nacionalinė teisė ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis).

Specialistė nurodė, kad, atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje, buvo vadovaujamasi viešosios tvarkos išlyga, atsižvelgiama į visuomenės nuomonę, į tai, kad sutuoktiniais pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus laikomi tik skirtingų lyčių asmenys.

Tuo metu nebuvo ir aiškiai suformuotos ESTT praktikos nagrinėjamu klausimu. Šiuo metu, atsižvelgdamas į naujausią ESTT praktiką ir Konstitucijoje įtvirtintą draudimą diskriminuoti asmenis, Migracijos departamentas priimtų kitokį sprendimą – leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu užsieniečiui, kitoje valstybėje sudariusiam santuoką su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu, būtų išduotas.

Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas 8. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo tuoktis ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą.

9. Seimas 2004 m. balandžio 29 d. priėmė įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios 1998 m. gruodžio 17 d. priimtas įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

9.1. Įstatyme nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka, reglamentuojami kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (1 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija)). Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatyme yra apibrėžtos inter alia šeimos narių ir šeimos susijungimo sąvokos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nurodytų teisinių santykių srityje. Taigi Įstatymas nėra skirtas šeimos

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

21

22

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

narių sąvokai apibrėžti ir šeimos susijungimui reguliuoti, kiek tai susiję su kitomis, nei nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), teisinių santykių sritimis.

9.2. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų Įstatymo priede, nuostatomis. Įstatymu yra įgyvendinama inter alia Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) (Įstatymo priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 14 punktas).

Taigi pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos, nuostatas.

10. Šioje byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju reglamentuojamas Įstatymo 43 straipsnyje, kurio 1 dalies nuostata ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma.

10.1. Įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta: „Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, jeigu <...> 3) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, kuris turi leidimą nuolat gyventi.“ Taigi pagal Įstatymo 43 straipsnio (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju galėjo būti išduodamas, jei jis yra Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio ar užsieniečio, turinčio leidimą nuolat gyventi, sutuoktinis.

10.2. Seimui 2006 m. lapkričio 28 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 6, 7, 8, 11, 17, 18, 21, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 40, 43, 46, 50, 51, 53, 54, 55, 56, 64, 79, 88, 90, 93, 97, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 115, 127, 130, 131, 132, 136, 138, 140 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 491, 1011, 1401 straipsniais, 30, 105 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, X skyriaus pavadinimo pakeitimo bei įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymą, Įstatymo 43 straipsnis išdėstytas nauja redakcija, o jo 1 dalies 3 punktas tapo 5 punktu.

10.3. Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje, kurios 5 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: 1) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 2) Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi; KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

3) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis; 4) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas gyventi; 5) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi; 6) jis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis; 7) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai, kurie yra nedarbingi dėl senatvės pensijos amžiaus arba neįgalumo ir turi leidimą nuolat gyventi; 8) atsiranda itin sunkių aplinkybių, susijusių su santuokos ar registruotos partnerystės nutraukimu arba šeimos nario mirtimi, reglamentuojamų šio Įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje numatytoje tvarkoje. Šiuo atveju prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti pateiktas iki santuokos ar registruotos partnerytės sutarties nutraukimo arba šeimos nario mirties dienos, jeigu užsieniečiui dar nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju, arba ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo santuokos ar registruotos partnerytės sutarties nutraukimo arba šeimos nario mirties dienos, jeigu užsienietis iki santuokos ar registruotos partnerytės sutarties nutraukimo arba šeimos nario mirties dienos turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo atveju. Leidimas laikinai gyventi pagal šį punktą gali būti išduotas vieneriems metams.“ 10.4. Taigi Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui pagrindai šeimos susijungimo atveju.

10.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 dalį šeimos susijungimas yra Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Tačiau iš Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad šeimos susijungimas pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalį yra suprantamas plačiau, t. y. ne tik teisėtai gyvenančio Lietuvos Respublikoje užsieniečio, bet ir Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narių, kurie yra užsieniečiai, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą.

10.4.2. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 43 straipsnis yra Įstatymo III skyriaus trečiajame skirsnyje „Užsieniečių laikinas gyvenimas Lietuvos Respublikoje“, kurio nuostatos pagal Įstatymo 1 straipsnio (2012 m. birželio 30 d. redakcija) 21 dalį netaikomos Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiams. Todėl Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje, kurios 5 punktą ginčija pareiškėjas, yra nustatyti leidimo laikinai gyventi užsienieKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

23

24

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

čiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, išdavimo pagrindai šeimos susijungimo atveju, kai jis yra Lietuvos Respublikos piliečio ar teisėtai gyvenančio Lietuvos Respublikoje užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos narys.

10.5. Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kada užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis (toliau – ir užsienietis), gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo šio straipsnio 1 dalies prasme atveju; vienas iš tokių pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (5 punktas).

10.6. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu palyginus Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Įstatymo 43 straipsnio (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte pažymėtina, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą šeimos susijungimo atveju leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ne tik tuo atveju, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, sutuoktinis, bet ir tuo atveju, jeigu užsienietis su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu Lietuvos Respublikos piliečiu ar užsieniečiu, turinčiu leidimą gyventi, yra sudarę registruotos partnerystės sutartį.

11. Pareiškėjo ginčijamas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas aiškintinas Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), kurioje įtvirtinta šeimos narių sąvoka, kontekste.

11.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) šeimos nariais laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

Taigi tiek sutuoktinis, tiek asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) laikomi šeimos nariais.

11.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei ginčijamame Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nei ginčijamame Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta ir tai, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje.

12. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktuali yra ir Įstatymo 43 straipsnio 3 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija), pagal kurią inter alia ginčijamame Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte numatytu atveju užsieniečiui šeimos nariui leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka šio įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose (su šio straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtimi) nustatytas sąlygas arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys atitinka minėtas sąlygas.

12.1. Pažymėtina, kad Įstatymo 26 straipsnio „Leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos“ (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: <...> 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu <...>“ Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta: „Šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

25

26

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

riam suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos nariams, kurie kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju per 3 mėnesius nuo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.“ 12.2. Aiškinant ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatą kartu su šio straipsnio 3 dalimi pažymėtina, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis (išskyrus Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą išimtį, susijusią su prieglobsčio ar laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimu) atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies (2004 m. balandžio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatos, kuriomis įtvirtinta, kokiais pagrindais atsisakoma užsieniečiui išduoti leidimą gyventi, kaip antai: užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija)); dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (3 punktas (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija)); jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija)); jis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (6 punktas); jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (7 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus (8 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija)) ir kt. Šiame kontekste paminėtina Įstatymo 43 straipsnio 4 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata, kuria inter alia nustatyta, kad „jeigu leidimas laikinai gyKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

venti užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė“.

Aiškinant ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatą kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) pažymėtina, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose nustatytoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms (išskyrus Įstatyme numatytas išimtis), sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas ir Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su užsienio valstybėje įregistruotų ar patvirtintų civilinės būklės aktų apskaita.

14.1. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės būklės aktas – tai oficialiai registruojamas fizinio asmens teisinę padėtį lemiantis veiksmas ar įvykis, dėl kurio atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia fizinio asmens teisės ir pareigos. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį registruojami Civilinio kodekso 2.18 straipsnio 1–8 punktuose nurodyti civilinės būklės aktai, inter alia santuokos sudarymas. Paminėtina, kad pagal Civilinio kodekso 3.7 straipsnio 1 dalį santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, o pagal 3.12 straipsnį santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

14.2. Pagal Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 7 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai privalo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėse įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus, kurie įtraukiami į apskaitą Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių nustatyta tvarka (1 dalis); užsienio valstybėse įregistruotą ar patvirtintą civilinės būklės aktą atsisakoma įtraukti į apskaitą mutatis mutandis taikant šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias, jeigu civilinės būklės akto registravimas neatitiktų šiame įstatyme ar Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, prieštarautų Konstitucijoje ir kituose įstatymuose nustatytai viešajai tvarkai, civilinės būklės aktą būtų atsisakoma registruoti.

14.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusiose Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Civilinės metrikacijos taisyklėse (81 punktas), tiek nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančiose teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 „Dėl Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir Civilinės būklės aktų įrašų ir kitų dokumenKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

27

28

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

tų formų patvirtinimo“ patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse (98 punktas) įtvirtinta nuostata, kad civilinės metrikacijos įstaigos į apskaitą įtraukia tik tas santuokas, kurios užsienio valstybėse įregistruotos nepažeidžiant Civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Taigi užsienio valstybėje sudaryta tos pačios lyties asmenų santuoka į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje teisingumo ministro nustatyta tvarka negalėjo (negali) būti įtraukta, nes, kaip minėta, pagal Civilinio kodekso 3.12 straipsnį santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

14.4. Taigi pagal Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos Respublikos piliečiai privalo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėje įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus, inter alia santuokos sudarymą, tam, kad tie aktai būtų įtraukti į apskaitą ir sukeltų teisines pasekmes, t. y. lemtų fizinio asmens teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; pareiga Lietuvos Respublikos piliečiams pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėje įregistruotą partnerystę šiame įstatyme nėra nustatyta. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad užsieniečiams pareiga pranešti Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigai apie užsienio valstybėje įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus, inter alia santuokos sudarymą, Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nenumatyta.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriuje yra reglamentuojamas bendras asmenų gyvenimas neįregistravus santuokos. Civilinio kodekso 3.229 straipsnyje nustatyta, kad šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento (28 straipsnis). Pažymėtina, kad iki šiol partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas, taigi Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyrius „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ yra neįsigaliojęs.

16. Apibendrinant ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintą ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad: – šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą; – nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys; – nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje; – pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis (išskyrus Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą išimtį) atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas; pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu; – ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos, nuostatas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

29

30

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

II Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija 17. Kaip minėta, pareiškėjo ginčijamame Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos, nuostatas.

18. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktualios Europos Sąjungos sutarties nuostatos, įtvirtinančios pamatines vertybes, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, ir jos tikslus.

18.1. Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.

18.2. Pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 2 dalį savo piliečiams Europos Sąjunga siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones. Pagal šio straipsnio 3 dalį Europos Sąjunga sukuria vidaus rinką.

18.3. Savo tikslų Europos Sąjunga siekia deramomis priemonėmis pagal Europos Sąjungos sutartyje ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) jai suteiktą atitinkamą kompetenciją (Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 6 dalis).

18.4. Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis ir nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalis).

18.5. Pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį Europos Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre, išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip Europos Sąjungos sutartis ir SESV. Be to, pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 3 dalį pagrindinės teisės, kurias garantuoja Konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Europos Sąjungos teisės bendruosius principus.

19. Pažymėtina, kad pagal SESV 1 straipsnio 1 dalį ši sutartis nustato Europos Sąjungos veikimą ir apibrėžia jos kompetencijos sritis bei naudojimosi ja apimtį ir būdus.

SESV 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvedama Europos Sąjungos pilietybė; kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Europos Sąjungos pilietis; Europos Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo. Šio straipsnio KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

2 dalyje nustatyta, kad viena iš Europos Sąjungos piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (a punktas).

Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikantis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

SESV 26 straipsnyje nustatyta, kad Europos Sąjunga, siekdama sukurti vidaus rinką ar užtikrinti jos veikimą, imasi priemonių pagal atitinkamas Europos Sąjungos sutarties ir SESV nuostatas (1 dalis); vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal atitinkamas Europos Sąjungos sutarties ir SESV nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas (2 dalis).

Pažymėtina, kad pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktą vidaus rinkos sritis priskiriama pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai.

20. Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta, kad žmogaus orumas yra neliečiamas; jį reikia gerbti ir saugoti. Chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“ Chartijos 9 straipsnyje „Teisė tuoktis ir kurti šeimą“ įtvirtinta: „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus.“ Pagal Chartijos 21 straipsnio „Diskriminacijos uždraudimas“ 1 dalį draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Chartijos 45 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno Europos Sąjungos piliečio judėjimo ir apsigyvenimo Europos Sąjungoje laisvė (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad judėjimo ir apsigyvenimo laisvė gali būti suteikta ir trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje.

Pažymėtina ir tai, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Chartijos nuostatos skirtos Europos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Europos Sąjungos teisę; todėl jie turi gerbti Chartijoje įtvirtintas teises, laikytis joje įtvirtintų principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Europos Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Europos Sąjungos sutartimi ir SESV, ribų.

21. Kaip minėta, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikantis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

31

32

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

Pažymėtina, kad reikalavimai naudojimuisi Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise nustatyti Direktyvoje (1 straipsnio a punktas).

21.1. Direktyvoje nustatyta, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Europos Sąjungos sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (1 konstatuojamoji dalis); Europos Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje (3 konstatuojamoji dalis).

21.2. Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad visų Europos Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus; Direktyvoje „šeimos narys“ turėtų reikšti ir registruotą partnerį, jei priimančiosios valstybės narės teisė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2 straipsnio 2 punkto a ir b papunkčius Europos Sąjungos piliečio šeimos nariu yra laikomas inter alia jo sutuoktinis, taip pat partneris, su kuriuo Europos Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai, ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

21.3. Direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ši direktyva gerbia pagrindines teises bei laisves ir laikosi visų pirma Chartijos pripažintų principų. Laikydamosi Chartijoje įtvirtinto diskriminacijos draudimo principo, valstybės narės turėtų įgyvendinti Direktyvą, neskirdamos naudos pagal šią direktyvą gavėjų pagal lytį, rasę, odos spalvą, etninę ir socialinę kilmę, genetines savybes, kalbą, religiją ar įsitikinimus, politinį ar kitokį požiūrį, priklausymą etninėms mažumoms, turtą, gimimą, neįgalumą, amžių ar seksualinę orientaciją.

21.4. Kaip nurodyta Direktyvoje, ji yra taikoma Europos Sąjungos piliečiams, atvykstantiems į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų (3 straipsnio 1 dalis).

Taigi ji taikoma tik tiems Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo ir gyvenimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teise, o jeigu Europos Sąjungos pilietis gyvena savo pilietybės valstybėje, Direktyva jam ir jo šeimos nariams netaikoma.

22. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbi yra ESTT jurisprudencija, susijusi su asmenų civilinės būklės reglamentavimo aiškinimu, taip pat su teisės aktų, kuriais reglamentuojama teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, inter alia Direktyvos, aiškinimu.

22.1. ESTT yra konstatavęs, kad dabartiniame Europos Sąjungos teisės plėtros etape asmenų civilinės būklės reglamentavimas yra valstybių narių kompetencija

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

(2011 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje C-147/08 Römer 38 punktas) ir kad valstybės narės gali nevaržomai pasirinkti, ar numatyti tos pačios lyties asmenų santuokas arba alternatyvią jų santykių teisinio pripažinimo formą ir prireikus – datą, nuo kurios įsigalios tokia santuoka ar alternatyvi forma (2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 59 punktas).

Tačiau ESTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad valstybės narės savo kompetenciją atitinkamose srityse privalo įgyvendinti laikydamosi Europos Sąjungos teisės aktų (1995 m. vasario 14 d. sprendimo byloje C-279/93 Schumacker 21 punktas; 2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C-148/02 Garcia Avello 25 punktas). Valstybėms narėms įgyvendinant savo kompetenciją srityse, susijusiose su šeiminės padėties reglamentavimu, turi būti laikomasi Europos Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su nediskriminavimo principu (2008 m. balandžio 1 d. sprendimo byloje C‑267/06 Maruko 59 punktas; 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 58 punktas), taip pat Europos Sąjungos sutarties nuostatų dėl visiems Europos Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje C-148/02 Garcia Avello 25 punktas).

22.2. ESTT yra pažymėjęs, kad Direktyva siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri SESV 21 straipsnio 1 dalimi tiesiogiai suteikiama Europos Sąjungos piliečiams, ir kad ši direktyva visų pirma skirta šiai teisei sustiprinti (2008 m. liepos 25 d. sprendimo byloje C127/08 Metock ir kt. 59, 82 punktai; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje C‑202/13 McCarthy ir kt. 31 punktas; 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje C-165/16 Lounes 31 punktas).

22.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač aktualus ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje C-673/16 Coman ir kt., kuriame inter alia išaiškintos SESV 21 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos nuostatos.

22.3.1. Į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipęsis Rumunijos Konstitucinis Teismas prašė išaiškinti inter alia tai, ar Direktyvos 2 straipsnio 2 punkto a papunktyje pavartota sąvoka „sutuoktinis“ apima ir Europos Sąjungos piliečio tos pačios lyties sutuoktinį ne valstybės narės pilietį, su kuriuo Europos Sąjungos pilietis teisėtai susituokė pagal kitos valstybės narės nei priimančioji teisę.

22.3.2. ESTT pabrėžė, jog iš pažodinio, sisteminio ir teleologinio Direktyvos nuostatų aiškinimo matyti, kad ja reglamentuojamos tik Europos Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygos ir kad ja negalima pagrįsti trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis (20 punktas). Tačiau kartu ESTT pažymėjo, kad jis šiuo klausimu tam tikrais atvejais jau yra pripažinęs (kaip antai 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje C165/16 Lounes 46 punkte), kad trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie negali, remdamiesi Direktyva, pasinaudoti išvestine teise apsigyventi valstybėje

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

33

34

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis, ši teisė vis dėlto galėjo būti pripažinta remiantis SESV 21 straipsnio 1 dalimi (23 punktas).

22.3.3. ESTT, aiškindamas SESV 21 straipsnio 1 dalies, kuria užtikrinama Europos Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, ir Direktyvos nuostatas, šiame sprendime pažymėjo, kad: – Direktyvoje vartojama sąvoka „sutuoktinis“ reiškia asmenį, sudariusį santuoką su kitu asmeniu; ši sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą, yra neutrali lyties atžvilgiu ir gali apimti tos pačios lyties, kaip ir Europos Sąjungos pilietis, sutuoktinį (35 punktas); – valstybė narė negali remtis savo nacionaline teise, kai, spręsdama klausimą dėl trečiosios šalies piliečio išvestinės teisės apsigyventi jos teritorijoje, nepripažįsta kitoje valstybėje narėje pagal jos teisę šio asmens sudarytos santuokos su tos pačios lyties Europos Sąjungos piliečiu (36 punktas); – galimybės valstybėms narėms leisti arba neleisti atvykti ir gyventi jų teritorijoje trečiosios šalies piliečiui, kurio santuoka su tos pačios lyties Europos Sąjungos piliečiu yra teisėtai sudaryta kitoje valstybėje narėje, suteikimas atsižvelgiant į tai, ar nacionalinės teisės nuostatose numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka, lemtų tai, kad Europos Sąjungos piliečių, kurie jau pasinaudojo judėjimo laisve, šios laisvės apimtis atskirose valstybėse narėse skirtųsi priklausomai nuo nacionalinės teisės nuostatų, o tokia situacija prieštarautų ESTT jurisprudencijai, pagal kurią, atsižvelgiant į Direktyvos kontekstą ir tikslus, jos nuostatos negali būti aiškinamos siaurai ir bet kuriuo atveju negali tapti neveiksmingos (39 punktas); – valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas, kalbant tik apie išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui suteikimą, pripažinti trečiosios šalies piliečio kitoje valstybėje narėje gyvenant teisėtai sudarytą santuoką su tos pačios lyties Europos Sąjungos piliečiu gali sudaryti kliūčių Europos Sąjungos piliečiui naudotis SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (40 punktas); – asmenų judėjimo laisvės ribojimas, kuris nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės, gali būti pateisinamas tik jeigu jis grindžiamas objektyviais bendrojo intereso pagrindais ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui; priemonė yra proporcinga, jei, būdama tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti (41 punktas); – kaip ne kartą yra konstatuota, „viešosios tvarkos“, kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimo, sąvoka turi būti suprantama siaurai, todėl kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės negali vienašališkai nustatyti jos apimties, taigi viešąja tvarka galima remtis tik realios ir gana didelės grėsmės, kylančios pagrindiniam visuomenės interesui, atveju (44 punktas); – valstybės narės pareiga pripažinti tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, kalbant tik apie išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui suteikimą, nepažeidžia santuokos instituto pirmojoje valstybėje KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

narėje, kuris yra apibrėžtas nacionalinėje teisėje ir priklauso valstybių narių kompetencijai (45 punktas); – valstybė narė neturi pareigos savo teisės aktuose numatyti tos pačios lyties asmenų santuokos; tokias santuokas, teisėtai sudarytas kitoje valstybėje narėje, ji privalo pripažinti tik tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, įgyvendinimui užtikrinti; taigi tokia pareiga nepažeidžia atitinkamos valstybės narės nacionalinio savitumo ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai (45, 46 punktai).

22.3.4. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, ESTT šiame sprendime konstatavo, kad jeigu Europos Sąjungos pilietis, naudodamasis savo judėjimo laisve, buvo atvykęs į kitą valstybę narę, kurios pilietis jis nėra, joje apsigyveno, gyveno ar pradėjo gyventi šeimos gyvenimą su tos pačios lyties trečiosios šalies piliečiu, su kuriuo jis teisėtai sudarė santuoką priimančiojoje valstybėje narėje, SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės, kurios pilietybę turi šis Europos Sąjungos pilietis, kompetentingoms valdžios institucijoms atsisakyti suteikti teisę gyventi jos teritorijoje minėtam trečiosios šalies piliečiui, motyvuojant tuo, kad nacionalinėje teisėje nenumatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (rezoliucinės dalies 1 punktas).

22.3.5. Pažymėtina, jog, atsižvelgęs į šį ESTT sprendimą, Rumunijos Konstitucinis Teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendime konstatavo, kad: – homoseksualių porų santykiams privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimo sąvokos taikytinos taip, kaip ir tokioje pačioje padėtyje esančių heteroseksualių porų santykiams, taigi teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsauga, užtikrinama pagal Chartijos 7 straipsnį, Konvencijos 8 straipsnį, Rumunijos Konstitucijos 26 straipsnį, taikoma ir tos pačios lyties poroms, sukūrusioms stabilius santykius; turėdamos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, tos pačios lyties poros, sukūrusios stabilius santykius, turi teisę išreikšti savo asmenybę šiuose santykiuose ir turėti teisinėmis ir teisminėmis priemonėmis pripažintas atitinkamas teises ir pareigas taip, kaip tai numatyta teisės aktuose; – tai, kad Rumunijos teisėje nenumatytos ir nepripažįstamos tos pačios lyties asmenų santuokos, negali būti pagrindas atsisakyti suteikti teisę gyventi Rumunijos teritorijoje tos pačios lyties sutuoktiniui, kuris yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir (ar) trečiosios šalies pilietis ir Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje teisėtai sudarytos santuokos ryšiais yra susijęs su Rumunijos piliečiu, turinčiu nuolatinę arba laikiną gyvenamąją vietą Rumunijoje, ar su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Rumunijoje; Rumunijos teisės aktų nuostatos, užkertančios kelią pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, neturi būti taikomos tokioje situacijoje, kai tos pačios lyties Europos Sąjungos ar trečiosios šalies pilietis, susituokęs su Rumunijos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, remdamasis SESV 21 straipsnio 1 dalimi ir Direktyva, prašo suteikti teisę šeimos susijungimo pagrindais gyventi Rumunijos teritorijoje ilgiau nei tris mėnesius; – tais atvejais, kai Europos Sąjungos pilietis, gyvendamas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios pilietis jis yra, pagal Direktyvoje apibrėžtas sąlygas toje kitoje valsKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

35

36

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

tybėje narėje sukuria ar sutvirtina šeimos gyvenimą, siekiant užtikrinti pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos piliečiams suteiktų teisių veiksmingą įgyvendinimą, būtina, kad tokio Europos Sąjungos piliečio šeimos gyvenimas jam sugrįžus į valstybę narę, kurios pilietis jis yra, galėtų būti tęsiamas suteikiant jo šeimos nariui – trečiosios šalies piliečiui išvestinę teisę gyventi šioje valstybėje narėje.

23. Apibendrinant Europos Sąjungos teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal jį: – Europos Sąjunga grindžiama tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises (Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis); – santuokos ir registruotos partnerystės sutarties sudarymo sąlygų teisinis reguliavimas yra valstybių narių kompetencijai priskirta sritis; valstybės narės neprivalo nacionalinės teisės aktuose numatyti tos pačios lyties asmenų santuokos (ESTT 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje C-147/08 Römer 38 punktas; 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo byloje C-443/15 Parris 59 punktas); – viena iš Europos Sąjungos piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (SESV 20 straipsnio 2 dalies a punktas, 21 straipsnio 1 dalis, Chartijos 45 straipsnio 1 dalis); laisvas asmenų judėjimas kartu yra viena iš vidaus rinkos veikimo prielaidų (SESV 26 straipsnio 1, 2 dalys); – užtikrinant laisvą asmenų judėjimą turi būti gerbiamas Europos Sąjungos piliečių privatus ir šeimos gyvenimas, paisoma bet kokios diskriminacijos, inter alia dėl lyties, seksualinės orientacijos, draudimo (Chartijos 7 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalis); – Europos Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje suteikiama ir jo šeimos nariams, kuriais yra laikomi inter alia jo sutuoktinis, taip pat partneris, su kuriuo Europos Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai, ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Direktyvos 5 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 2 punkto a ir b papunkčiai); – Direktyvoje vartojama sąvoka „sutuoktinis“ reiškia asmenį, sudariusį santuoką su kitu asmeniu; ši sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą, yra neutrali lyties atžvilgiu ir gali apimti tos pačios lyties, kaip ir Europos Sąjungos pilietis, sutuoktinį (ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimo byloje C-673/16 Coman ir kt. 35 punktas); – valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat ir registruotą partnerystę (jei pagal priimančiosios valstybės narės teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai) tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, inter alia teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

užtikrinti (Direktyvos 2 straipsnio 2 punkto a ir b papunkčiai; ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimo byloje C-673/16 Coman ir kt. 36, 40, 45 punktai); – tokia pareiga nepažeidžia atitinkamos valstybės narės nacionalinio savitumo ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai; viešosios tvarkos, kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimo, sąvoka asmenų judėjimo laisvės ribojimo kontekste suprantama siaurai: viešąja tvarka galima remtis tik realios ir gana didelės grėsmės, kylančios pagrindiniam visuomenės interesui, atveju (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalis; ESTT 2016 m. birželio 2 d. sprendimo byloje C438/14 Bogendorff von Wolffersdorff 67 punktas; 2017 m. liepos 13 d. sprendimo byloje C193/16 E 18 punktas; 2018 m. birželio 5 d. sprendimo byloje C-673/16 Coman ir kt. 44, 46 punktai); – atsižvelgiant į tai, valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai (SESV 21 straipsnio 1 dalis; Direktyvos 2 straipsnio 2 punkto b papunktis; ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendimo byloje C-673/16 Coman ir kt. 23, 45, 51 punktai).

III Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija 24. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Europos Tarybos aktuose įtvirtintos nuostatos, susijusios inter alia su teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisės tuoktis apsauga, diskriminacijos, kaip antai lyties, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės pagrindu, draudimu.

24.1. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2010 m. balandžio 29 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1728 (2010) „Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“, kurioje valstybės narės yra raginamos užtikrinti teisinį tos pačios lyties porų partnerystės pripažinimą, jei partnerystė yra galima ir tarp skirtingų lyčių asmenų. Šioje rezoliucijoje, be kita ko, raginama įtvirtinti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad asmens tos pačios lyties partneriui užsieniečiui bus sudarytos tokios pat galimybės gyventi šalyje, kokios būtų sudarytos, jei partneris užsienietis būtų kitos lyties.

Paminėtina ir tai, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijoje Nr. CM/Rec(2010)5 rekomendavo valstybėms narėms užtikrinti, kad būtų patvirtintos ir veiksmingai įgyvendintos teisinės ir kitos priemonės, skirtos kovai su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, taip pat užtikrinti pagarbą lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių asmenų žmogaus teisėms, skatinti visuomenės toleranciją jiems. Šioje rekomendacijoje taip pat pažymėta, kad valsty-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

37

38

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

bės narės, kurių teisės aktais nėra reguliuojami tos pačios lyties asmenų partnerystės teisiniai santykiai, yra raginamos apsvarstyti galimybę reguliuoti tokius santykius nediskriminuojant nei tos pačios lyties, nei skirtingų lyčių porų ir suteikti teisines ar kitas priemones socialinėms praktinėms problemoms, su kuriomis jie susiduria gyvendami, spręsti.

24.2. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas inter alia jo privatus ir šeimos gyvenimas.

Konvencijos 12 straipsnyje „Teisė į santuoką“ numatyta, kad vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal valstybės įstatymus, kuriais reglamentuojamas naudojimasis šia teise.

Konvencijos 14 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta, kad naudojimasis Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.

25. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus minėtų Konvencijos nuostatų, inter alia jos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 8 ar 12 straipsniu, taikymo principus.

25.1. EŽTT yra pažymėjęs, kad nors nuo Konvencijos priėmimo santuokos institutas patyrė ypač didelius socialinius pokyčius, iki šiol Europoje nėra bendros nuomonės dėl tos pačios lyties asmenų santuokos. Nors tarp valstybių Konvencijos dalyvių stiprėja Europos konsensusas dėl tos pačios lyties asmenų sąjungos teisinio pripažinimo, ši tendencija sparčiai ryškėja tik pastarąjį dešimtmetį, todėl ši sritis vis dar laikoma tokia, kurioje valstybės turi vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) pasirinkdamos veiksmus, įskaitant įstatymo nustatytuosius (2010 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04, 105, 106 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2014 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Hämäläinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 37359/09, 74, 75 punktai).

Pažymėtina ir tai, kad 2017 m. gruodžio 14 d. sprendime byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją (peticijų Nr. 26431/12, 26742/12, 44057/12, 60088/12) EŽTT pabrėžė valstybėse vyraujančią aiškią tendenciją pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungas (112, 204 punktai), tačiau valstybės vis dar turi plačią vertinimo laisvę dėl užsienio valstybėje sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo; tai lieka sritimi, kurioje Europos konsensusas nėra pasiektas (205 punktas).

25.2. EŽTT praktika rodo, kad Konvencijos 8 straipsnis, kuriame, kaip minėta, įtvirtinta asmens teisė į pagarbą inter alia jo privačiam ir šeimos gyvenimui, negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę Konvencijos dalyvę suteikti tos pačios lyties asmenų poroms teisę sudaryti santuoką pagal nacionalinę teisę (sprendimo byloKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

je Hämäläinen prieš Suomiją 71 punktas, mutatis mutandis sprendimo byloje Orlandi prieš Italiją 204, 205 punktai).

Kartu paminėtina, kad Konvencijos 12 straipsnis, suteikiantis teisę, kaip minėta, vyrui ir moteriai tuoktis ir kurti šeimą, taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms suteikti galimybę sudaryti santuoką ir tos pačios lyties asmenims (inter alia sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 101 punktas).

Maža to, tokia valstybių pareiga negali būti kildinama iš Konvencijos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su 8 straipsniu, įtvirtinančių bendresnes turinio ir tikslo požiūriu nuostatas nei minėtas Konvencijos 12 straipsnis (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 101 punktas).

Taigi valstybės Konvencijos dalyvės turi diskreciją pagal Konvencijos 12 straipsnį, taip pat pagal Konvencijos 14 straipsnį, aiškinamą kartu su 8 straipsniu, apriboti galimybę tos pačios lyties asmenų poroms sudaryti santuoką (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 108 punktas; 2015 m. liepos 21 d. sprendimo byloje Oliari ir kt. prieš Italiją, peticijų Nr. 18766/11, 36030/11, 191–193 punktai). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį diskriminacijos draudimas taikomas ir diskriminacijai dėl asmens seksualinės orientacijos.

Turi būti itin svarios ir įtikinamos priežastys pateisinti skirtingą asmenų traktavimą dėl lyties, taip pat dėl jų seksualinės orientacijos (2013 m. lapkričio 7 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09, 32684/09, 77 punktas), ypač kai toks traktavimas yra susijęs su teisėmis, ginamomis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Vien asmenų seksualinės orientacijos pagrindu daromi skirtumai pagal Konvenciją yra nepateisinami (EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. sausio 22 d. sprendimo byloje E.B. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 43546/02, 93, 96 punktai).

25.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT savo jurisprudencijoje plačiai aiškina šeimos sąvoką ir yra aiškiai pripažinęs, jog Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeimos ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pagal Konvencijos 8 straipsnį neturi būti saugomas ir tos pačios lyties asmenų „šeimos gyvenimas“, kuris tos pačios lyties asmenų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, santykius apima lygiai taip pat, kaip skirtingų lyčių asmenų santykius (sprendimo byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją 94 punktas; sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją 73 punktas).

Vadinasi, pagal Konvencijos 8 straipsnį yra ginama tiek skirtingų lyčių asmenų porų, tiek tos pačios lyties asmenų porų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, teisė į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą (inter alia 2016 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Taddeucci ir McCall prieš Italiją, peticijos Nr. 51362/09, 58 punktas).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

39

40

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

25.4. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti (1979 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Marckx prieš Belgiją, peticijos Nr. 6833/74, 31 punktas).

Aiškindamas pozityvias valstybės pareigas Konvencijos 8 straipsnio kontekste, 2015 m. liepos 21 d. sprendime byloje Oliari ir kt. prieš Italiją EŽTT pažymėjo, kad ir tos pačios lyties asmenų poros turi itin svarbų interesą turėti galimybę sudaryti civilinę sąjungą ar įregistruoti partnerystę, – tai būtų tinkamas būdas įteisinti jų santykius ir užtikrinti deramą jų apsaugą. Atsižvelgdamas į itin specifines tos bylos aplinkybes, EŽTT pripažino, kad Italijos įstatymų leidėjas, ilgą laiką nenumatęs jokio būdo tos pačios lyties asmenims įteisinti savo santykius, nors Italijos Konstitucinis Teismas ir Kasacinis teismas jį ragino tai padaryti, peržengė savo vertinimo laisvės ribas ir paliko pareiškėjus teisiniame vakuume, taip pažeisdamas iš Konvencijos 8 straipsnio kylančią pozityvią pareigą įstatymuose numatyti atitinkamą teisinę galimybę tam tikru būdu įteisinti tos pačios lyties porų sąjungas (184–187 punktai).

25.5. EŽTT 2017 m. gruodžio 14 d. sprendime byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją nagrinėjo klausimą dėl užsienyje sudarytų tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo, t. y. jų įregistravimo Italijoje. Atitinkamas prašymas buvo atmestas remiantis nacionaline teise, kadangi Italijoje tos pačios lyties asmenų teisė sudaryti santuoką nėra numatyta. Sprendime taip pat paminėta, kad, vykdydamas sprendimą minėtoje byloje Oliari prieš Italiją, Italijos įstatymų leidėjas Italijos teisėje įtvirtino civilinių sąjungų (angl. civil unions) institutą. EŽTT konstatavo, kad valstybės šioje srityje vis dar turi plačią laisvę vertinti, ar tokias sąjungas pripažinti santuokomis pagal nacionalinę teisę, kita vertus, nesant galimybės jokia forma įteisinti tokių sąjungų (iki naujų įstatymų priėmimo), jas sudarę asmenys lieka teisiniame vakuume, o valstybė neatsižvelgia į socialinę tikrovę (sprendimo byloje Orlandi ir kt. prieš Italiją 205 punktas).

25.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina EŽTT praktika bylose dėl tos pačios lyties porų diskriminavimo išduodant leidimus gyventi šalyje.

EŽTT pabrėžia valstybių vertinimo laisvę pagal tarptautinę teisę reguliuojant užsieniečių atvykimo į jų teritorijas, išvykimo iš jų ir gyvenimo jose tvarką. Konvencija negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę užsienio valstybės piliečiui įvažiuoti į tam tikros valstybės teritoriją ir joje apsigyventi (2011 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Nunez prieš Norvegiją, peticijos Nr. 55597/09, 66 punktas). Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip išplečiantis bendrąsias pareigas valstybei gerbti šeimos narių pasirinktą jų bendrą gyvenamąją vietą ir leisti partneriams ne piliečiams apsigyventi toje valstybėje. Vis dėlto tam tikrais atvejais valstybės institucijų priimti sprendimai imigracijos srityje gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnyje ginamą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, ypač tada, kai asmenys turi stiprius asmeniKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

nius arba šeimos ryšius priimančiojoje valstybėje ir minėti sprendimai tuos ryšius gali iš esmės paveikti (sprendimo byloje Taddeucci ir McCall prieš Italiją 56 punktas).

25.6.1. EŽTT 2016 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą byloje Pajić prieš Kroatiją (peticijos Nr. 68453/13). Pareiškėjai Bosnijos ir Hercegovinos pilietei buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Kroatijoje šeimos susijungimo su tos pačios lyties partnere, gyvenančia Kroatijoje, pagrindu. Nacionalinėje teisėje nebuvo numatyta galimybė šeimai susijungti, kai porą sudaro du tos pačios lyties asmenys, nors skirtingų lyčių asmenų pora analogiškoje situacijoje tokią teisę turėjo. EŽTT pažymėjo, kad nors pagal Konvencijos 8 straipsnį asmeniui neužtikrinama teisė gauti leidimą gyventi konkrečioje valstybėje, valstybė turi įgyvendinti savo imigracijos politiką taip, kad nepažeistų užsieniečio teisių, kaip antai teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės nebūti diskriminuojamam.

25.6.2. EŽTT pripažįsta, kad valstybių siekis apsaugoti tradicinę šeimos sampratą iš esmės gali būti laikomas svarbia priežastimi pateisinti skirtingą asmenų traktavimą (inter alia 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Karner prieš Austriją, peticijos Nr. 40016/98, 40 punktas; 2010 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Kozak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 13102/02, 98 punktas; sprendimo byloje Vallianatos ir kt. prieš Graikiją 83 punktas). Tačiau EŽTT laikosi nuomonės, kad konkrečioje srityje, būtent sprendžiant, ar suteikti tos pačios lyties partneriui leidimą gyventi šalyje dėl šeiminių priežasčių, tai negali būti laikoma labai įtikinama ir svaria priežastimi nagrinėtos bylos aplinkybėmis pateisinti seksualine orientacija grindžiamą diskriminaciją (sprendimo byloje Taddeucci ir McCall prieš Italiją 93 punktas).

26. Apibendrinant EŽTT praktiką šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad: – pagal Konvencijos 14 straipsnį diskriminacijos draudimas taikomas ir diskriminacijai dėl asmens seksualinės orientacijos; turi būti itin svarios ir įtikinamos priežastys pateisinti skirtingą asmenų traktavimą dėl lyties, taip pat dėl jų seksualinės orientacijos, ypač kai toks traktavimas yra susijęs su teisėmis, ginamomis pagal Konvencijos 8 straipsnį; vien asmenų seksualinės orientacijos pagrindu daromi skirtumai pagal Konvenciją yra nepateisinami; – pagal Konvenciją valstybėms Konvencijos dalyvėms paliekama vertinimo laisvė reguliuoti atvykimo į valstybę, išvykimo iš jos ir gyvenimo joje sąlygas ir tvarką; – Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve; tačiau pagal Konvencijos 8 straipsnį ir tos pačios lyties asmenų porų tiek privatus, tiek šeimos gyvenimas turi būti saugomas lygiai taip pat, kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų, nes tos pačios lyties asmenų porų, sukūrusių stabilius de facto santykius, padėtis šeimos gyvenimo požiūriu yra lygiavertė (vienoda); – nors pagal Konvencijos 8 straipsnį asmeniui ar šeimai nėra garantuojama teisė gauti leidimą gyventi konkrečioje valstybėje, valstybė, nustatydama leidimų gyventi KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

41

42

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

joje išdavimo teisinį reguliavimą, privalo paisyti inter alia Konvencijos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 8 straipsniu; todėl ji negali diskriminuoti asmenų, įskaitant tos pačios lyties asmenų poras, vien dėl jų seksualinės orientacijos ir neproporcingai riboti Konvencijoje garantuojamų jų teisių, inter alia teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šioje srityje siekis apsaugoti tradicinę šeimos sampratą negali būti laikomas įtikinama ir svaria priežastimi pateisinti kitokį skirtingų lyčių ir tos pačios lyties asmenų porų traktavimą sprendžiant, ar suteikti sutuoktiniui ar partneriui leidimą gyventi šalyje dėl šeiminių priežasčių.

IV Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina 27. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, atitiktis Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, Įstatymu yra įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai.

28. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualios su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje susijusios Konstitucijos nuostatos.

28.1. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje; kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

28.2 Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis) (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai, 2017 m. spalio 20 d. sprendimas).

28.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d., nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas.

29. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualios ir Konstitucijos nuostatos, susijusios su žmogaus orumo apsauga.

Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumą gina įstatymas; pagal šio straipsnio 3 dalį draudžiama inter alia žeminti žmogaus orumą.

Aiškindamas šias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis (2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Žmogaus orumas vertintinas kaip ypatinga konstitucinė vertybė (1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Tai, be kita ko, reiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai; kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

43

44

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

30. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitiktį inter alia Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims.

Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas (1 dalis); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (4 dalis).

30.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); žmogaus privataus gyvenimo apsauga neatsiejama nuo jo orumo apsaugos (2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

30.2. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti.

Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygos taikytinos ir ribojant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į privatumą, inter alia teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą. Pabrėžtina, kad įstatymu nustatant tam tikrus naudojimosi asmens teise į privatų ir šeimos gyvenimą apribojimus, kurie būtini demokratinėje visuomenėje ir kuriais siekiama konstituciškai svarbių tikslų, taip pat turi būti laikomasi konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; priešingu atveju būtų pažeistas ir pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamas žmogaus orumas, t. y. būtų sudarytos prielaidos žeminti žmogaus orumą paneigiant jo laisvą asmenybę ir prigimtinę lygybę savo orumu su kitais žmonėmis. Šiame kontekste paminėtina, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

31. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

31.1. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, kuris draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

31.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis yra 1 dalies išvestinė, nes neleidžia pažeisti asmenų lygiateisiškumo – bendros taisyklės, suformuluotos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“ (1995 m. sausio 24 d. išvada).

Atsižvelgiant į tai, konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu. Todėl Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

45

46

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu.

31.3. Kaip minėta, tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine. Pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija – antimažoritarinis aktas, ji gina individą (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, inter alia viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, inter alia riboti pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalis užtikrinamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, be kita ko, santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą.

31.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.

32. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitiktį inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

32.1. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat yra aktuali Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“ 32.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

32.3. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

32.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata. Pabrėžtina, kad kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

32.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.

Kita vertus, tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė taip pat saugo ir globoja motinystę, tėvystę ir vaikystę, atsižvelgiant į objektyvius ir konstituciškai pagrįstus kriterijus negali būti nustatytas diferencijuotas valstybės globos ir paramos šeimai teisinis reguliavimas.

33. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į šių santykių specifiką, inter alia į jų subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

47

48

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

34. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų migracijos teisiniam reguliavimui yra aktualus Konstitucijos 32 straipsnis, kuriame nustatyta: „Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.

Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ 34.1. Taigi Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė laisvai kilnotis, inter alia pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir išvykti iš Lietuvos, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečio teisė grįžti į Lietuvą, o 4 dalyje – kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje.

34.2. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, piliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konstitucinio statuso elementas; Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, ir teisę pats pasirinkti išvykimo laiką (2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ir laisvės garantuojamos tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek teisėtai Lietuvoje esantiems kitiems asmenims, jeigu jų teisinis statusas nesuponuoja kitokio šių teisių ir laisvių įgyvendinimo (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

34.3. Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos kilnojimosi laisvė, taip pat teisė pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, teisė laisvai išvykti iš Lietuvos nėra absoliučios.

Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalį jas galima riboti, tačiau tik įstatymu ir tik jeigu tai būtina tam, kad būtų apsaugotas valstybės saugumas, žmonių sveikata; jos taip pat gali būti apribotos, jei tai būtina vykdant teisingumą (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

34.4. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies formuluotės „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą“ aišku, jog Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje yra absoliuti. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė (1995 m. sausio 24 d. išvada).

34.5. Kaip minėta, Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, konstatuotina, kad šio straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisė apsigyventi Lietuvoje.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

2006 m. lapkričio 13 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos; iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime; užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.

Tačiau pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies formuluotė „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ skiriasi nuo šio straipsnio 3 dalies formuluotės „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą“, kuri, kaip minėta, suponuoja absoliučią Lietuvos Respublikos piliečio teisę grįžti į Lietuvą ir gyventi joje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais. Kartu tai reiškia, kad Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalis yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, nesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, turėtų teisę atvykti į Lietuvą ir apsigyventi joje kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis negu kiti užsieniečiai ar asmenys be pilietybės.

34.6. Pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos, inter alia jo 1 dalis, kurioje įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė laisvai kilnotis, 3 dalis, kurioje įtvirtinta absoliuti Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, 4 dalis, kurioje įtvirtinta kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje, aiškintinos kartu su Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, kuriose, kaip minėta, įtvirtinta asmens teisė į privatumą, inter alia teisė į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą, taip pat kartu su Konstitucijos 29 straipsniu, kuriame, kaip minėta, įtvirtintas asmenų lygybės principas ir diskriminacijos draudimas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, pagal kurias, kaip minėta, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas teisiniu reguliavimu, susijusiu su Lietuvos Respublikos piliečių kilnojimosi laisve ir lietuvių, nesančių Lietuvos Respublikos piliečiais, atvykimu gyventi į Lietuvą, turi sudaryti palankias sąlygas Lietuvos Respublikos piliečio ir atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos nariams, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykti į Lietuvą ir gyventi joje kartu su atitinkamu Lietuvos Respublikos piliečiu ar atvykstančiu gyventi į Lietuvą lietuviu, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis.

Kartu pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narių, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir atvykstančio gyventi į Lietuvą lieKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

49

50

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

tuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos narių, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, teisė atvykti į Lietuvą ir gyventi joje kartu su atitinkamu Lietuvos Respublikos piliečiu ar atvykstančiu gyventi į Lietuvą lietuviu, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nėra absoliuti. Ši teisė gali būti ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį ši teisė būtų ribojama nesant konstituciškai svarbaus tikslo, kartu būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos piliečio kilnojimosi laisvę, inter alia šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos piliečio teisę grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, taip pat Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą kiekvieno lietuvio teisę apsigyventi Lietuvoje.

35. Apibendrinant konstitucinį reguliavimą šioje byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, šeimos susijungimo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos kontekste teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo principais. Jį nustatant pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat turi būti atsižvelgiama į šių santykių, inter alia laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos, specifiką, inter alia į tai, kad Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės piliečio arba Lietuvoje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeima, kurios nariai šeimos susijungimo tikslu nori atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, gali būti sukurta ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir pagal kitos Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies teisę, pagal kurią gali būti sudaromos inter alia dviejų tos pačios lyties asmenų santuokos ar registruojama dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystė.

35.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia minėtas Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio, 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė. Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos piliečio ar atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos nariu užsieniečiu, su kuriuo šis Lietuvos Respublikos pilietis ar lietuvis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę, tokia įstatymų leidėjo pareiga kyla ir iš Konstitucijos 32 straipsnio nuostatų.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos valstybės pareiga įtvirtinti tokią teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. ne Europos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

Sąjungos piliečio teisę atvykti ir gyventi Lietuvoje kartu su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečiu, su kuriuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, taip pat kyla iš konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio. Kaip minėta, Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas.

35.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pabrėžtina, kad pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, inter alia tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, nėra absoliutus. Užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų.

Pabrėžtina, kad tokie ribojimai turi būti būtini siekiant konstituciškai svarbių tikslų būtent demokratinėje visuomenėje, kurioje gerbtinas kiekvieno žmogaus orumas nediskriminuojant inter alia dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos.

Kaip minėta, demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, inter alia viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Kitaip tariant, konstituciškai svarbiais tikslais negali būti pateisinamas toks naudojimosi teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, inter alia tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, ribojimas, kuris būtų nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsniu, pagal kurį, kaip minėta, viena iš draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, ir su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias ginamas žmogaus orumas ir draudžiama jį žeminti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nors siekis saugoti konstitucinę santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, sampratą ir šios sampratos pagrindu istoriškai susiklosčiusį šeimos modelį gali būti laikomas konstituciškai svarbiu, pagal Konstituciją juo negali būti pateisinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vien lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos pagrindu būtų neleidžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, t. y. toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atvykti į Lietuvą ir joje gyventi užsieniečiui būtų leidžiama tik tokiu atveju, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

51

52

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

jeigu jis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę su kitos lyties Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu.

35.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti minėta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, negali būti aiškinama kaip keičianti Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą santuokos sampratą.

V Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto atitikties Konstitucijai vertinimas 36. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo tuoktis ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą.

37. Minėta, jog pareiškėjo ginčijamame Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

38. Pareiškėjo nuomone, ginčijamoje nuostatoje nenustatyta, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gali būti išduodamas ir tuo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, turintis leidimą gyventi, su kuriuo užsienietis kitoje valstybėje teisės aktų nustatyta tvarka sudarė santuoką, yra tos pačios lyties. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

39. Minėta, kad: – pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, šeimos susijungimo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos kontekste teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas pagarbos žmogaus orumui, jo privataus ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo principais; KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

– pagal Konstituciją, inter alia jos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio, 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė; kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos piliečio ar atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos nariu užsieniečiu, su kuriuo šis Lietuvos Respublikos pilietis ar lietuvis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę, tokia įstatymų leidėjo pareiga kyla ir iš Konstitucijos 32 straipsnio nuostatų; – Lietuvos valstybės pareiga įtvirtinti tokią teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. ne Europos Sąjungos piliečio teisę atvykti ir gyventi Lietuvoje kartu su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečiu, su kuriuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, taip pat kyla iš konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio; – pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, inter alia tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, nėra absoliutus; užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; konstituciškai svarbiais tikslais negali būti pateisinamas toks naudojimosi teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, inter alia tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, ribojimas, kuris būtų nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsniu, pagal kurį viena iš draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, ir su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias ginamas žmogaus orumas ir draudžiama jį žeminti; – nors siekis saugoti konstitucinę santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, sampratą ir šios sampratos pagrindu istoriškai susiklosčiusį šeimos modelį gali būti laikomas konstituciškai svarbiu, pagal Konstituciją juo negali būti pateisinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vien lytinės tapatybės ir (ar) sekKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

53

54

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

sualinės orientacijos pagrindu būtų neleidžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, t. y. toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atvykti į Lietuvą ir joje gyventi užsieniečiui būtų leidžiama tik tokiu atveju, jeigu jis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę su kitos lyties Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu.

40. Minėta ir tai, kad Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Europos Sąjungos teisę valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai.

41. Kaip minėta, Įstatyme nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka, reglamentuojami kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (1 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija)); Įstatyme yra apibrėžtos inter alia šeimos narių ir šeimos susijungimo sąvokos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nurodytų teisinių santykių srityje; Įstatymas nėra skirtas šeimos narių sąvokai apibrėžti ir šeimos susijungimui reguliuoti, kiek tai susiję su kitomis, nei nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), teisinių santykių sritimis.

Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą: – šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą; – nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys; – nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje; – pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis (išskyrus Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą išimtį) atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas; pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu.

41.1. Taigi Įstatymas yra skirtas inter alia laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimams reguliuoti; ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu reguliuojamas šeimos susijungimas kaip vienas iš laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimų. Pažymėtina, kad Įstatymu, inter alia ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu, nėra reguliuojami teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai, kaip antai Civilinis kodeksas, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas aiškintinas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse, Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi užsieKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

55

56

2019 m. sausio 11 d. nutarimas

◆

niečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tos pačios lyties tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi.

41.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos, nuostatas, pagal kurias, kaip minėta, valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai.

41.3. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju gali būti išduodamas ne tik tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos ar tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, gali būti neišduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais ĮstaKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu

tymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose nustatytoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu. Tačiau atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija.

41.4. Pabrėžtina, kad tik taip aiškinamas ginčijamas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nepažeidžiantis iš Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29, 32 straipsnių, 38 straipsnio 1, 2 dalių, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo kylančių reikalavimų.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 137-5199) 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Gintaras Goda Vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas Mesonis Vytas Milius Daiva Petrylaitė Janina Stripeikienė Dainius Žalimas Paskelbta: TAR, 2019-03-01, Nr. 3464

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

57

58

The ruling of 11 January 2019

◆

The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 11 January 2019

ON ISSUING A TEMPORARY RESIDENCE PERMIT IN LITHUANIA TO A FOREIGN NATIONAL IN THE EVENT OF FAMILY REUNIFICATION Summary By this ruling, having examined the case subsequent to a petition submitted by the Supreme Administrative Court of Lithuania (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), the Constitutional Court recognised that Item 5 of Paragraph 1 of Article 43 (wording of 28 November 2006) of the Law on the Legal Status of Aliens (hereinafter referred to as the Law), under which a temporary residence permit in Lithuania may be issued to a foreign national in the event of family reunification when the foreign national’s spouse or the person with whom a registered partnership has been concluded is a citizen of the Republic of Lithuania residing in Lithuania or a foreign national holding a residence permit in Lithuania and residing in Lithuania, was not in conflict with the Constitution.

The petitioner considered that a foreign national who has concluded a marriage or registered partnership with a person of the same sex in another state may not be granted a temporary residence permit in Lithuania in accordance with the impugned provision; therefore, the petitioner had doubts about the compliance of this provision with Paragraphs 1 and 4 of Article 22, Article 29, and Paragraphs 1 and 2 of Article 38 of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law.

It was noted in this ruling of the Constitutional Court that full membership by the Republic of Lithuania in the EU is a constitutional value; full participation by the Republic of Lithuania, as a Member State, in the EU is a constitutional imperative based on the expression of the sovereign will of the Nation; this constitutional imperative also implies the constitutional obligation of the Republic of Lithuania to properly implement the requirements of EU law. EU law is a source of the interpretation of the law of the Republic of Lithuania, including the Constitution, in those areas in which, under Article 1 of the Constitutional Act on Membership of the Republic of Lithuania in the European Union, the Republic of Lithuania shares with or confers on the EU the competences of its state institutions.

Therefore, the constitutional provisions related to the free movement of EU citizens, among them citizens of the Republic of Lithuania, within the EU, including the Republic of Lithuania, should also be interpreted in the light of the respective EU legal provisions.

When interpreting the provisions of Paragraphs 2 and 3 of Article 21 of the Constitution, which consolidate the duty of the state to ensure the protection and defence of human dignity, the Constitutional Court emphasised that state institutions and officials have the duty to respect human dignity as a special value.

The Constitutional Court also recalled the fact that Paragraphs 1 and 4 of Article 22 of the Constitution enshrine the inviolability of private life, from which arises the right of a person to privacy, which includes private, family, and home life, physical and psychological inviolability of an individual, his/her honour and reputation, the secrecy of personal facts, the prohibition on publishing received or collected confidential information, etc. The provision of Paragraph 4 of Article 22 of the Constitution is one of the most important guarantees of the inviolability of an individual’s private life: the private life of an individual is protected from unlawful interference of the state, other institutions, their officials, and other persons; this provision consolidates one of the aspects of the family concept confirming the constitutional significance of the family as a protected and fostered constitutional value. Under the Constitution, the right of a person to privacy, as well as the right to the protection of family life, is not absolute; they may be restricted in accordance with the general conditions of restricting individual rights and freedoms (this must be done by law; the limitations must be necessary in a democratic society in

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ ON ISSUING A TEMPORARY RESIDENCE PERMIT IN LITHUANIA TO A FOREIGN NATIONAL IN THE EVENT OF FAMILY REUNIFICATION

order to protect the rights and freedoms of other persons, the values consolidated in the Constitution, as well as the constitutionally important objectives; the constitutional principle of proportionality must be observed; the protection of common interests in a democratic state under the rule of law must not deny a specific human right or freedom as such). The Constitutional Court emphasised that, providing by means of a law that the exercise of the right to private and family life is subject to certain limitations, which are necessary in a democratic society in order to reach the constitutionally important objectives, the legislature must also follow the constitutional principles of the equality of the rights of persons and proportionality; otherwise, human dignity, protected under Paragraphs 2 and 3 of Article 21 of the Constitution, would be violated, i.e. the preconditions would be created for degrading human dignity while denying the free personality of the person and his/her inherent equality with other people in terms of human dignity.

Interpreting the provisions of Article 29 of the Constitution, the Constitutional Court noted that the content of the constitutional principle of the equality of the rights of persons may be disclosed only by interpreting both paragraphs of this article in conjunction with one another. Therefore, Paragraph 2 of Article 29 of the Constitution may not be understood as consolidating an exhaustive list of the grounds of non-discrimination; otherwise, the preconditions would be created for denying the equality of all persons before the law, courts, and other state institutions, i.e. the very essence of the constitutional principle of the equality of the rights of persons, as guaranteed under Paragraph 1 of this article.

It was stated in this ruling that one of the forms of discrimination prohibited under Article 29 of the Constitution is the restriction of the rights of a person on the grounds of his/her gender identity and/or sexual orientation; such a restriction should also be regarded as degrading human dignity.

The Constitutional Court emphasised that only a state that respects the dignity of each person can be considered genuinely democratic as well as that the Constitution is an anti-majoritarian act, which protects an individual. Thus, in a democratic state under the rule of law, the attitudes or stereotypes prevailing in a certain period of time among the majority of the members of society may not, based on the constitutionally important objectives, including ensuring public order, serve as constitutionally justifiable grounds for discriminating against persons solely on the basis of their gender identity and/or sexual orientation, as, for instance, limiting the right, as ensured under Paragraphs 1 and 4 of Article 22 of the Constitution, to the protection of private and family life, among other things, the protection of relationships with other family members.

Interpreting Paragraphs 1 and 2 of Article 38 of the Constitution, the Constitutional Court recalled the fact that, as it held in its ruling of 28 September 2011, the constitutional concept of the family may not be derived solely from the institution of marriage, consolidated in Paragraph 3 of Article 38 of the Constitution; marriage is one of the grounds of the constitutional institution of the family for the creation of family relationships; however, this does not mean that the Constitution does not protect or defend families other than those founded on the basis of marriage; the constitutional concept of the family is based on the content of relationships, whereas the form of expression of the relationships has no essential significance for the constitutional concept of the family; the Constitution gives rise to the duty of the state not only to establish such a legal regulation that would create the preconditions for a proper functioning of a family, would strengthen family relations, and would defend the rights and legitimate interests of family members, but also to regulate, by means of laws and other legal acts, family relations in such a way that no preconditions would be created for discrimination against certain participants in family relations (as, for instance, a man and a woman who live together without having registered their union as a marriage, their children/adopted children, single parents who are raising their child/adopted child, etc.).

The Constitutional Court emphasised that, without a prior amendment to Paragraph 3 of Article 38 of the Constitution, laws may not consolidate any such concept of marriage that would be different from the one as concluded upon the free mutual consent of a man and a woman, which is entrenched in Paragraph 3 of Article 38 of the Constitution. However, unlike the constitutional

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

59

60

The ruling of 11 January 2019

◆

concept of marriage, the constitutional concept of the family is neutral in terms of gender. Under Paragraphs 1 and 2 of Article 38 of the Constitution, interpreted in conjunction with the principle of the equality of persons and the prohibition of discrimination, as established in Article 29 of the Constitution, the Constitution protects and defends all families that meet the constitutional concept of the family, which is based on the contents of permanent or long-lasting relationships between family members, i.e. reciprocal understanding and responsibility, emotional affection, help and similar bonds, as well as on the voluntary determination to take on certain rights and duties. On the other hand, this does not mean that the Constitution, specifically Paragraph 2 of Article 38 thereof, under which motherhood, fatherhood, and childhood are also under the protection and care of the state, precludes the establishment of a differentiated legal regulation of the family care and family support by the state where objective and constitutionally justified criteria are taken into account.

The provisions of Article 32 of the Constitution, which enshrine the right of a citizen to move freely (Paragraph 1), the absolute right of a citizen to return to Lithuania and live in it (Paragraph 3), the right of everyone who is Lithuanian to settle in Lithuania (Paragraph 4), are relevant to the legal regulation of the migration of citizens of the Republic of Lithuania and other persons. Interpreting these provisions in conjunction with the provisions of Paragraphs 1 and 4 of Article 22, Article 29, and Paragraphs 1 and 2 of Article 38 of the Constitution, the Constitutional Court noted that, under the Constitution, by means of the legal regulation related to freedom of movement of citizens and entry into Lithuania for residence purposes by Lithuanians who are not citizens, the legislature must create the favourable conditions for the non-national family members of a citizen entering Lithuania for residence purposes to enter Lithuania and reside there together with the respective citizen. However, the said right of non-national members of the family of a citizen or of a Lithuanian entering Lithuania for residence purposes is not absolute; it may be subject to restrictions where necessary in a democratic society for reasons of national or public security, public order, the protection of human health, or for similar constitutionally important objectives.

Summarising the constitutional regulation, it was noted in this ruling that, under the Constitution, the legal regulation governing family reunification in the context of the free movement of persons within the EU and migration must be based on the principle of respect for human dignity and the private and family life of a person, as well as the principle of the equality of the rights of persons. Establishing this legal regulation, the legislature must also pay regard to the specificity of the relationships in question, among other things, to the fact that the family of a citizen of the Republic of Lithuania, of a citizen of any other EU Member State, or of a third-country national lawfully residing in Lithuania, whose family members wish to enter Lithuania and reside there for reasons of family reunification, may have been founded not only in the Republic of Lithuania, but also under the law of another EU Member State or under that of a third country, which may also allow marriages or registered partnerships between two persons of the same sex.

Under the Constitution – the provisions of Paragraphs 2 and 3 of Article 21, Paragraphs 1 and 4 of Article 22, Article 29, and Paragraphs 1 and 2 of Article 38 thereof and the constitutional principle of a state under the rule of law – the legislature must lay down such a legal regulation related to the free movement of persons within the EU and migration that would provide for the right to reunification for a family founded by two same-sex persons in another state through a legally concluded marriage or registered partnership, i.e. the right of a foreign national to enter Lithuania and reside there together with his/her family member – a citizen of the Republic of Lithuania or a foreign national lawfully residing in Lithuania, with whom a marriage or registered partnership has lawfully been concluded in another state. With respect to a foreign national who is a family member of a citizen or a family member of a non-national Lithuanian entering Lithuania for residence, with whom the foreign national has lawfully concluded a marriage or registered partnership in another state, the said duty of the legislature also arises from the provisions of Article 32 of the Constitution. The duty of the State of Lithuania to consolidate the right of a citizen of a country other than EU Member State to enter Lithuania and reside

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ ON ISSUING A TEMPORARY RESIDENCE PERMIT IN LITHUANIA TO A FOREIGN NATIONAL IN THE EVENT OF FAMILY REUNIFICATION

there together with a citizen of the EU, inter alia, a citizen of the Republic of Lithuania, with whom a marriage or registered partnership has lawfully been concluded in another EU Member State, also arises from the constitutional imperative of full participation by the Republic of Lithuania in the EU and Article 1 of the Constitutional Act on Membership of the Republic of Lithuania in the European Union.

The Constitutional Court emphasised that, under the Constitution, the exercise of the right to reunification by a family founded in another state through a lawfully concluded marriage or registered partnership is not absolute. The right of a foreign national to enter Lithuania and reside there together with his/her family member – a citizen of the Republic of Lithuania or a foreign national lawfully residing in Lithuania, with whom a marriage or registered partnership has lawfully been concluded in another state – may be limited by means of a law where necessary in a democratic society for reasons of national or public security, public order, the protection of public health, or similar constitutionally important objectives; at the same time, regard must be paid to the constitutional principles of the equality of the rights of persons and proportionality. Such limitations must be necessary in order to reach the constitutionally important objectives, in particular in a democratic society, where respect should be given to the human dignity of everyone without discriminating, among other things, on the grounds of gender identity and/or sexual orientation. The constitutionally important objectives may not serve as justification for a limitation on exercising the right to reunification by a family founded in another state through a lawfully concluded marriage or registered partnership if such a limitation is incompatible with Article 29 of the Constitution, under which the restriction of the rights of a person on the grounds of his/her gender identity and/or sexual orientation is prohibited, or with Paragraphs 2 and 3 of Article 21 of the Constitution, which protect human dignity and prohibit its degrading.

Taking account of this, the Constitutional Court held that, although the objective to protect the constitutional concept of marriage, as concluded upon the free mutual consent of a man and a woman, as well as the historically established model of the family based on such marriage, may be considered constitutionally important, under the Constitution, such an objective may not serve as justification for a legal regulation whereby, solely on the grounds of gender identity and/or sexual orientation, a foreign national would not be allowed to enter Lithuania and reside there together with his/her family member – a citizen of the Republic of Lithuania or a foreign national lawfully residing in Lithuania, with whom a marriage or registered partnership has lawfully been concluded in another state – i.e. such a legal regulation whereby a foreign national would be allowed to enter Lithuania and reside there exclusively in cases where he/she has lawfully concluded a marriage or registered partnership in another state with an opposite-sex citizen of the Republic of Lithuania or an opposite-sex foreign national lawfully residing in Lithuania.

As mentioned above, the constitutional provisions related to the free movement of EU citizens within the EU should also be interpreted in the light of the respective EU legal provisions. It was held in the ruling that, in order to ensure the free movement of persons in accordance with EU law, it is essential to respect the private and family life of EU citizens and pay regard to the prohibition of any discrimination, including on the grounds of gender and sexual orientation; the Member States must take account of a marriage or registered partnership (if the legislation of the host Member State treats registered partnerships as equivalent to marriage) lawfully concluded between same-sex persons in another Member State, to the extent necessary to ensure the exercise of the rights that these persons enjoy under EU law, among others, the right to move and reside freely in the territory of the Member States; a Member State cannot rely on the reservation of public order, including on the grounds that the law of that Member State does not provide for marriage between persons of the same sex (registered partnership between persons of the same sex if the legislation of the Member State treats registered partnerships as equivalent to marriage), in refusing reunification to a family founded by an EU citizen (among others, a citizen of that Member State) having made use of the right to freedom of movement and a same-sex third-country national, who have lawfully concluded a marriage (or a registered partnership) in another Member State.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

61

62

The ruling of 11 January 2019

◆

Assessing the compliance of Item 5 of Paragraph 1 of Article 43 of the Law, the Constitutional Court held that: – the Law is aimed, among other things, to regulate matters in relation to the free movement of persons within the EU and migration, and the impugned provision regulates family reunification as one of the matters related to the free movement of persons within the EU and migration; – the Law does not explicitly stipulate that a foreign national and his/her spouse or a person with whom a registered partnership has been concluded and who is a citizen of the Republic of Lithuania or a foreign national holding a residence permit in Lithuania must be persons of different sexes; nor does it stipulate that a marriage or registered partnership of these persons must be recorded in the Civil Registry Office of the Republic of Lithuania; – under the impugned provision of the Law, a temporary residence permit in Lithuania may be issued to a foreign national for reasons of family reunification if he/she satisfies the general conditions for granting such a permit, which are related to the possession of valid health insurance, the sufficient means of subsistence, and suitable residential premises, or if the person whom he/she joins for the purposes of family reunification ensures in accordance with the procedure laid down in legal acts that his/her family member who is requesting such a permit fulfils the said conditions; – in the event of family reunification, a temporary residence permit in Lithuania may be refused to a foreign national on the general grounds for refusal to grant a foreign national a residence permit in Lithuania, such as a possible threat to national security, public order, or public health, or non-compliance with the general conditions for granting a temporary residence permit, or the conclusion of a marriage of convenience or a registered partnership of convenience.

Thus, according to the Constitutional Court, there are no grounds for holding that, under the impugned provision of the Law, in the event of family reunification, a temporary residence permit in Lithuania may be refused to a foreign national who is not a citizen of an EU Member State or the European Free Trade Association in cases where such a foreign national joins his/her same-sex spouse residing in Lithuania or a same-sex person with whom a registered partnership has been concluded and who resides in Lithuania and is a citizen of the Republic of Lithuania or a foreign national holding a residence permit in Lithuania. Contrary to what the petitioner claims, a temporary residence permit in Lithuania may be issued under the impugned provision in such a situation. It was stated in this ruling that only if the legal regulation laid down in Item 5 of Paragraph 1 of Article 43 (wording of 28 November 2006) of the Law is interpreted in the way indicated above, it is to be assessed as not violating the requirements arising from Paragraphs 2 and 3 of Article 21, Paragraphs 1 and 4 of Article 22, Articles 29 and 32, and Paragraphs 1 and 2 of Article 38 of the Constitution, Article 1 of the Constitutional Act on Membership of the Republic of Lithuania in the European Union, as well as from the constitutional principle of a state under the rule of law and the constitutional imperative of full participation by the Republic of Lithuania in the EU.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA DÉLIVRANCE DE L’AUTORISATION PROVISOIRE DE SÉJOUR À UN ÉTRANGER DANS LE CADRE DU REGROUPEMENT FAMILIAL

L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 11 janvier 2019

SUR LA DÉLIVRANCE DE L’AUTORISATION PROVISOIRE DE SÉJOUR À UN ÉTRANGER DANS LE CADRE DU REGROUPEMENT FAMILIAL Résumé Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par la Cour administrative suprême de la Lituanie (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) a reconnu que l’article 43 (sa version du 28 novembre 2006), paragraphe 1, point 5, de la loi sur le statut juridique des étrangers (ci-après – Loi), en vertu duquel un étranger peut bénéficier d’une autorisation provisoire de séjour en Lituanie dans le cadre du regroupement familial, lorsque son époux ou une personne, ayant la nationalité de la République de Lituanie ou un titre de séjour en Lituanie avec qui le partenariat enregistré avait été contracté, réside en Lituanie, n’était pas en contradiction avec la Constitution.

Le requérant a estimé que l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie ne saurait être délivrée à l’étranger ayant conclu un mariage ou ayant contracté un partenariat enregistré avec une personne de même sexe dans un autre État au titre de la disposition litigieuse et a émis donc des réserves sur la conformité de ladite disposition à l’article 22, paragraphes 1 et 4, l’article 29, l’article 38, paragraphes 1 et 2, ainsi qu’au principe constitutionnel de l’État de droit.

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a relevé que l’adhésion à part entière de la République de Lituanie à l’Union européenne représente une valeur constitutionnelle et son plein engagement dans l’Union européenne en tant que membre de celle-ci constitue un impératif constitutionnel fondé sur l’expression de la volonté souveraine du peuple impliquant également une obligation constitutionnelle de la République de Lituanie de se conformer de manière appropriée aux règles du droit de l’Union européenne. Le droit de l’Union européenne est celui de la République de Lituanie, entre autres, il constitue une source pour l’interprétation de la Constitution dans les domaines dans lesquels la République de Lituanie partage avec l’Union européenne ou lui transfère les compétences de ses autorités publiques en vertu de l’article 1 de l’acte constitutionnel d’adhésion de la République de Lituanie à l’Union européenne. Ainsi, les dispositions de la Constitution relatives à la libre circulation des ressortissants de l’Union européenne et de la République de Lituanie au sein de l’Union européenne, entre autres, au sein de la République de Lituanie, doivent être interprétées à la lumière des dispositions pertinentes du droit de l’Union européenne.

Dans son interprétation des dispositions de l’article 21, paragraphes 2 et 3, de la Constitution qui énoncent l’obligation de l’État de garantir la protection et la défense de la dignité humaine, la Cour constitutionnelle a souligné que les autorités publiques et les fonctionnaires devaient respecter la dignité humaine en tant que valeur particulière.

La Cour constitutionnelle a également rappelé que l’article 22, paragraphes 1 et 4, de la Constitution introduisent l’inviolabilité de la vie privée dont découle le droit d’une personne à la vie privée qui comprend la vie privée, familiale et de ménage, l’intégrité physique et psychique de la personne, la dignité et la réputation, la confidentialité des données personnelles, l’interdiction de divulguer les informations confidentielles reçues ou recueillies etc.

La disposition de l’article 22, paragraphe 4, de la Constitution constitue l’une des garanties essentielles de l’inviolabilité de la vie privée d’une personne protégeant la vie privée d’une personne contre l’intervention illicite de l’État, d’autres autorités et leurs fonctionnaires, ainsi que d’autres personnes. Ladite disposition introduit également l’un des aspects du concept de famille qui affirme l’importance de la famille en tant que valeur constitutionnelle à protéger et promouvoir. Conformément à la Constitution, le droit d’une personne à la vie privée, ainsi que son droit à la protection de la vie

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

63

64

L’arrêt du 11 janvier 2019 ◆

familiale ne sont pas absolus, parce qu’ils peuvent être limités par restriction des droits et libertés fondamentaux des personnes (il s’agit de l’imposition des restrictions par loi, ce qui est nécessaires dans la société démocratique pour la protection des droits et des libertés d’autres personnes, ainsi que des valeurs consacrées dans la Constitution et des objectifs ayant une valeur constitutionnelle ; il s’agit du respect du principe constitutionnel de proportionnalité et de la protection d’intérêt commun dans l’État de droit démocratique de sorte que le droit ou la liberté concrète d’une personne ne soient pas méconnus en général). La Cour constitutionnelle a relevé que l’imposition aux personnes de certaines restrictions relatives à l’exercice du droit à la vie privée et familiale par loi, qui sont nécessaires dans la société démocratique et qui visent les objectifs de valeur constitutionnelle, doit se faire dans le respect des principes constitutionnels de l’égalité de droits des personnes et de proportionnalité ; au cas contraire, la dignité humaine défendue au titre de l’article 21, paragraphes 2 et 3, de la Constitution serait violée, à savoir il s’agirait de la création des conditions pour la violation de la dignité d’une personne en déniant sa liberté individuelle et son égalité inhérente en matière de la dignité humaine par rapport aux autres personnes.

Dans son interprétation des dispositions de l’article 29 de la Constitution, la Cour constitutionnelle a noté que le contenu du principe constitutionnel de l’égalité de droits des personnes ne saurait être clarifié qu’au moyen de la lecture combinée des deux paragraphes de cet article. Ainsi, l’article 29, paragraphe 2, de la Constitution ne devrait pas être considéré comme établissant la liste exhaustive des motifs de non-discrimination, ce qui, dans le cas contraire, pourrait créer les conditions pour le déni du droit de tout individu à l’égalité devant la loi, les tribunaux et autres autorités publiques garanti par cet article, paragraphe 1, à savoir de l’essence même du principe constitutionnel de l’égalité de droits des personnes.

Dans l’arrêt, il a été constaté que l’une des formes de discrimination interdites au titre de l’article 29 de la Constitution est la restriction des droits de l’homme en raison de son identité de genre et (ou) son orientation sexuelle, ce qui est également considéré comme la violation de la dignité humaine.

La Cour constitutionnelle relève que ce n’est que l’État qui respecte la dignité humaine qui peut être considéré comme réellement démocratique et que la Constitution est un acte antimajoritaire qui protège l’individu. Ainsi, les attitudes ou les stéréotypes qui prévalent entre la majorité des membres de la société dans l’État de droit au cours d’une période déterminée ne sauraient servir de justification constitutionnelle, sur la base des objectifs d’importance constitutionnelle, tels que l’ordre public, à la discrimination de l’individu au seul motif de son identité de genre et (ou) son orientation sexuelle, notamment, au moyen de la restriction du droit à la protection de la vie privée et familiale, entre autres des relations avec d’autres membres de famille garanti au titre de l’article 22, paragraphes 1 et 4, de la Constitution.

Dans son interprétation de l’article 38, paragraphes 1 et 2, de la Constitution, la Cour constitutionnelle a rappelé que, comme elle l’avait déjà relevé dans l’arrêt du 28 septembre 2011, le concept constitutionnel de famille ne saurait découler uniquement de l’institution de mariage consacrée à l’article 38, paragraphe 3, de la Constitution; la création des relations familiales se fonde sur le mariage qui est l’un des aspects fondamentaux de l’institution constitutionnelle de famille, mais cela n’implique pas que la Constitution ne protège pas et ne défend pas des familles autres que celles fondées sur la base de mariage; le concept constitutionnel de famille se fondant sur le contenu des relations, leur forme d’expression ne revêt pas d’importance essentielle pour ledit concept ; il découle de la Constitution l’obligation pour l’État non seulement d’introduire la réglementation juridique en faveur du fonctionnement approprié de la famille, du renforcement des relations familiales, de la défense des droits et d’intérêts légitimes des membres de famille, mais aussi réglementer, par voie législative, des relations familiales en ce sens que les conditions pour la discrimination à l’égard des acteurs des relations familiales (notamment à l’égard d’un homme et d’une femme vivant en commun sans avoir enregistré leur mariage, de leurs enfants (enfants adoptifs), d’un parent isolé avec un enfant (enfant adoptif) etc.) ne seraient pas créées.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA DÉLIVRANCE DE L’AUTORISATION PROVISOIRE DE SÉJOUR À UN ÉTRANGER DANS LE CADRE DU REGROUPEMENT FAMILIAL

La Cour constitutionnelle a noté que le concept de mariage autre que celui consacré à l’article 38, paragraphe 3, de la Constitution, selon lequel le mariage est conclu libraiment par consentement mutuel entre un homme et une femme, ne saurait être introduit dans les lois sans modification respective de l’article 38, paragraphe 3, de la Constitution. Toutefois, contrairement au concept constitutionnel de mariage, le concept constitutionnel de famille est neutre à l’égard du sexe. Conformément à l’article 38, paragraphes 1 et 2, de la Constitution, lus en combinaison avec l’article 29 de la Constitution qui introduit le principe de l’égalité des personnes et l’interdiction de la discrimination, toute famille qui correspond au concept constitutionnel de famille fondée sur le contenu des relations permanentes ou à long terme entre les membres de famille, à savoir sur la responsabilité réciproque, la compréhension, l’affection émotionnelle, l’aide et les relations pareils entre les membres de famille, ainsi que sur la libre détermination à assumer certains droits et obligations, est protégée et défendue. D’autre part, cela n’implique pas que l’article 38, paragraphe 2, de la Constitution en vertu duquel l’État assure également la protection et la garde de la maternité, de la paternité et de l’enfance ne permet pas d’introduire la réglementation juridique différenciée de l’aide et de la garde garanties à la famille par l’État au regard des critères objectifs et constitutionnellement justifiés.

Les dispositions de l’article 32 de la Constitution qui consacrent le droit de tout citoyen de circuler librement (paragraphe 1), le droit absolu de tout citoyen de revenir en Lituanie et y résider (paragraphe 3), le droit de tout Lituanien de séjourner en Lituanie (paragraphe 4) sont pertinentes pour la réglementation juridique en matière de migration des ressortissants de la République de Lituanie et d’autres personnes. Dans l’interprétation desdites dispositions en combinaison avec les dispositions de l’article 22, paragraphes 1 et 4, l’article 29, l’article 38, paragraphes 1 et 2, de la Constitution, la Cour constitutionnelle a relevé que, conformément à la Constitution, le législateur doit, dans le cadre de la réglementation juridique relative à la liberté de la circulation des ressortissants et à l’arrivée des Lituaniens n’ayant pas de nationalité lituanienne pour résider en Lituanie, créer des conditions favorables pour les membres de leurs familles n’ayant pas de nationalité lituanienne de venir en Lituanie pour y résider ensemble. Toutefois, ledit droit d’un ressortissant ou des membres de famille d’un Lituanien n’ayant pas de nationalité lituanienne qui revient en Lituanie pour y résider n’est pas absolu ; il peut faire l’objet de restrictions, lorsque cela est nécessaire dans la société démocratique pour des raisons de sécurité de l’État ou de la société, d’ordre public, de protection de la santé humaine et à des fins similaires d’importance constitutionnelle.

En résumé, en ce qui concerne la réglementation constitutionnelle, il a été noté dans l’arrêt que, conformément à la Constitution, la réglementation juridique relative au regroupement familial dans le contexte d’une libre circulation des personnes au sein de l’Union européenne et de la migration, doit être fondée sur le respect de la dignité humaine, de la vie privée et familiale d’un individu, ainsi que sur le principe de l’égalité de droits des personnes. Dans le cadre de l’introduction de ladite réglementation juridique, le législateur doit également prendre en compte des particularités de ces relations, entre autres, le fait que la famille d’un ressortissant de la République de Lituanie ou d’autre État membre de l’Union européenne, ou d’un ressortissant d’un pays tiers légitiment résidant en Lituanie, dont les membres souhaitent venir en Lituanie pour y résider aux fins du regroupement familial, peut être fondée non seulement en République de Lituanie, mais également conformément au droit d’un autre État membre de l’Union européenne ou d’un pays tiers permettant de conclure les mariages ou contracter des partenariats enregistrés entre deux personnes de même sexe.

Conformément à la Constitution, notamment son article 21, paragraphes 2 et 3, l’article 22, paragraphes 1 et 4, l’article 29, l’article 38, paragraphes 1 et 2, ainsi qu’en vertu du principe de l’État de droit, il appartient au législateur d’introduire une réglementation juridique relative à une libre circulation des personnes au sein de l’Union européenne et à la migration ouvrant droit au regroupement familial pour une famille fondée sur la base du mariage légitiment conclu ou du partenariat enregistré contracté entre deux personnes de même sexe dans un autre État, à savoir droit d’entrée et de séjour d’un étranger en Lituanie avec le membre de sa famille, un ressortissant de

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

65

66

L’arrêt du 11 janvier 2019 ◆

la République de Lituanie ou un étranger légitiment résident en Lituanie avec qui le mariage avait été légitiment conclu ou le partenariat enregistré avait été contracté dans un autre État. En ce qui concerne le membre étranger de famille d’un ressortissant ou d’un Lituanien, n’ayant pas de nationalité lituanienne qui revient en Lituanie pour y résider, avec qui ledit ressortissant ou le Lituanien avait légitiment conclu le mariage ou avait contracté le partenariat enregistré dans un autre État, cette obligation du législateur découle également des dispositions de l’article 32 de la Constitution. L’obligation de l’État lituanien consistant à introduire le droit d’entrée et de séjour d’un ressortissant non européen en Lituanie avec le membre de l’Union européenne, inter alia, de la République de Lituanie avec qui le mariage avait été légitiment conclu ou le partenariat enregistré avait été contracté dans un autre État membre de l’Union européenne, découle également de l’impératif d’adhésion constitutionnelle à part entière de la République de Lituanie à l’Union européenne et de l’article 1 de un’acte constitutionnel sur l’adhésion de la République de Lituanie à l’Union européenne.

La Cour constitutionnelle a noté que, conformément à la Constitution, l’exercice du droit au regroupement de famille fondée dans un autre État sur la base du mariage légitiment conclu ou du partenariat enregistré n’était pas absolue. Le droit d’entrée et de séjour d’un étranger en Lituanie avec le membre de sa famille, un ressortissant de la République de Lituanie ou un étranger légitiment résidant en Lituanie avec qui le mariage avait été légitiment conclu ou le partenariat avait été contracté dans un autre État, peut faire l’objet de restrictions, lorsque cela est nécessaire dans la société démocratique pour des raisons de sécurité de l’État ou de la société, d’ordre public, de protection de la santé humaine et à des fins similaires d’importance constitutionnelle; par ailleurs, les principes constitutionnels de l’égalité des personnes et de proportionnalité doivent être respectés.

Ces restrictions doivent constituer une mesure nécessaire pour la réalisation d’objectifs d’importance constitutionnelle dans la société démocratique qui respecte la dignité humaine sans discrimination, entre autres, en raison de l’identité de genre et (ou) de l’orientation sexuelle. La restriction de l’exercice du droit au regroupement de famille fondée dans un autre État sur la base du mariage légitiment conclu ou le partenariat enregistré qui serait incompatible avec l’article 29 de la Constitution, en vertu duquel il est interdit de restreindre les libertés de l’homme en raison de son identité de genre et (ou) de son orientation sexuelle, ainsi qu’avec l’article 21, paragraphes 2 et 3, de la Constitution consistant à défendre la dignité humaine et à interdire de porter atteinte à celle-ci ne saurait être justifiée par des objectifs d’importance constitutionnelle. À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté que, si l’objectif consistant à protéger le concept constitutionnel de mariage, tel que conclu librement par consentement entre un homme et une femme et le modèle historiquement établi fondé sur ledit mariage peut être considéré comme d’importance constitutionnelle, il ne peut pas justifier, en vertu de la Constitution, une réglementation juridique interdisant à l’étranger d’entrer et de séjourner en Lituanie avec le membre de sa famille, un ressortissant de la République de Lituanie ou un étranger légitiment résidant en Lituanie avec qui le mariage avait été légitiment conclu ou le partenariat enregistré avait été contracté dans un autre État, au seul motif de son identité de genre et (ou) de son orientation sexuelle, à savoir une réglementation juridique en vertu de laquelle l’entrée et le séjour d’un étranger en Lituanie ne sont autorisés que si celuici avait conclu le mariage ou avait contracté le partenariat enregistré avec un ressortissant ou un étranger légitiment résident en Lituanie de l’autre sexe.

Comme indiqué précédemment, les dispositions de la Constitution relatives à la libre circulation des ressortissants de l’Union européenne au sein de l’Union européenne doivent être interprétées à la lumière des dispositions pertinentes du droit de l’Union européenne. Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a constaté que, conformément au droit de l’Union européenne, une libre circulation des personnes en assurant le respect de la vie privée et de la vie familiale des ressortissants de l’Union européenne, ainsi que de l’interdiction de toute discrimination en raison du sexe, de l’orientation sexuelle doivent être garanties ; les États membres doivent prendre en compte le mariage légitiment conclu, ainsi que le partenariat enregistré (si, en vertu du droit de l’État d’accueil ledit partenariat est considéré

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA DÉLIVRANCE DE L’AUTORISATION PROVISOIRE DE SÉJOUR À UN ÉTRANGER DANS LE CADRE DU REGROUPEMENT FAMILIAL

comme équivalent au mariage) entre les personnes du même sexe dans un autre État membre, dans la mesure où cela est nécessaire afin de garantir l’exercice des droits de ces personnes, découlant du droit de l’Union européenne, entre autres, de la liberté de circulation et du droit de séjour dans le territoire des États membres ; un État membre ne peut pas se prévaloir de la clause d’ordre public, entre autres, du fait que son droit national ne prévoit pas le mariage (le partenariat enregistré, si, en vertu du droit de cet État il est considéré comme équivalent au mariage) des personnes du même sexe, afin d’interdire le regroupement familial d’un ressortissant de l’Union européenne (entre autres, son ressortissant) ayant exercé la liberté de circulation avec un ressortissant de même sexe d’un pays tiers qui ont légitiment conclu le mariage (ou ont contracté le partenariat enregistré) dans un autre État membre.

Dans le cadre de l’appréciation de la conformité de l’article 43, paragraphe 1, point 5, de la loi à la Constitution, la Cour constitutionnelle a constaté que : – La loi est destinée à réglementer, entre autres, les questions relatives à une libre circulation des personnes au sein de l’Union européenne et de la migration, alors que la disposition litigieuse régit le regroupement familial en tant que l’une des questions relatives à une libre circulation des personnes au sein de l’Union européenne et de la migration ; – La loi ne prévoit pas explicitement qu’un étranger et son époux ou une personne ayant la nationalité de la République de Lituanie ou le titre de séjour en Lituanie, avec qui le partenariat enregistré avait été contracté, doivent être de sexes différents ; elle ne prévoit pas non plus l’inscription du mariage ou le partenariat enregistré dans le registre de l’organisme de l’état civil de la République de Lituanie ; – conformément à la disposition litigieuse de la loi, l’autorisation de séjour provisoire en Lituanie peut être délivrée, en cas du regroupement familial, à l’étranger si celui-ci répond aux conditions générales de délivrance de ladite autorisation concernant la détention de l’assurance maladie valable, des moyens de substance suffisants et de la résidence habituelle propice ou si une personne accueillant le membre de sa famille à des fins de regroupement familial assure que celui-ci répond à ces conditions; – l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie ne peut pas être délivrée à l’étranger dans le cadre du regroupement familial sur la base générale du refus de délivrance de l’autorisation de séjour en Lituanie, notamment, en raison de la menace potentielle pour la sécurité de l’État, l’ordre public ou la santé humaine, ainsi que de la non-conformité aux conditions générales de délivrance de l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie, du caractère fictif du mariage conclu ou partenariat enregistré contracté.

Ainsi, selon la Cour constitutionnelle, il ne saurait être soutenu que, conformément à la disposition litigieuse de la loi, l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie ne peut pas être délivrée à l’étranger (n’ayant pas de nationalité de l’État membre de l’Union européenne ou de l’Association européenne de libre-échange) dans le cadre du regroupement familial, lorsque son époux de même sexe ou une personne, qui est un ressortissant de la République de Lituanie ou un étranger ayant l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie, avec qui le partenariat enregistré avait été contracté, réside en Lituanie. Contrairement à ce que soutient le requérant, dans le cas d’espèce, l’autorisation provisoire de séjour en Lituanie peut être délivrée au titre de la disposition litigieuse. Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a constaté que seule une telle interprétation d’une réglementation juridique introduite par l’article 43, paragraphe 1, point 5, de la loi est considérée sans préjudice aux exigences découlant de l’article 21, paragraphes 2 et 3, l’article 22, paragraphes 1 et 4, l’article 29, l’article 32, l’article 38, paragraphes 1 et 2, de la Constitution, de l’acte constitutionnel sur l’adhésion de la République de Lituanie à l’Union européenne, du principe constitutionnel de l’État de droit, de l’impératif de l’adhésion à part entière de la République de Lituanie à l’Union européenne.

• • •

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

67

68

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimas

DĖL PRIVALOMOJO REFERENDUMO VYKDYMO DVI DIENAS SU DVIEJŲ SAVAIČIŲ PERTRAUKA Santrauka Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Seimo prašymą, pripažino, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis, kuriame numatyta privalomąjį referendumą vykdyti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijai. Prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat pripažintos Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatos, kuriomis sudarytos prielaidos referendumą vykdyti ne vieną dieną.

Konstituciniai reikalavimai referendumo skelbimui ir vykdymui Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu. Kadangi abi šios formos yra grindžiamos tais pačiais Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės konstituciniais pagrindais, aiškinant Konstituciją jos negali būti priešpriešinamos. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus.

Priminęs 2014 m. liepos 11 d. nutarime išdėstytas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kuriomis atskleista, kokie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį sprendžiamais referendumu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje nėra įtvirtinta išsamaus tokių klausimų sąrašo. Visi tokie klausimai, nepaisant to, ar jie yra nurodyti Konstitucijoje arba įstatyme kaip spręstini referendumu, ar teikiami spręsti referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, arba Seimo kaip Tautos atstovybės, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, jie nėra diferencijuojami. Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui (pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį, kad būtų pakeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, reikalaujama, kad referendume už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; pagal Konstitucinio įstatymo „Dėl

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

Lietuvos valstybės“ 2 straipsnį tokia pačia tvarka gali būti keičiama šio konstitucinio įstatymo 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką turi nustatyti paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylančių reikalavimų.

Kadangi nacionaliniai rinkimai ir referendumas yra grindžiami tais pačiais Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės konstituciniais pagrindais, įtvirtintais Konstitucijos 2, 4 straipsniuose, 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos šių Konstitucijos nuostatų kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis (t. y. su atitinkamais pakeitimais) taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas). Šių principų paisymas yra būtina sąlyga sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

Taigi pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Šiame kontekste konstatuota, kad pagal Konstituciją referendumas turi būti vykdomas remiantis visuotine rinkimų teise, t. y. sudarant prielaidas referendume dalyvauti visiems piliečiams, pagal Konstitucijos 34 straipsnį turintiems aktyviąją rinkimų teisę (referendumo dieną sukakusiems 18 metų ir teismo nepripažintiems neveiksniais). Referendumas taip pat turi būti vykdomas remiantis lygia rinkimų teise: visi jame galintys dalyvauti piliečiai traktuotini vienodai, kaip turintys lygiavertį balsą. Jis turi būti vykdomas paisant ir tiesioginės rinkimų teisės principo, pagal kurį referendume turi būti balsuojama be tarpininkų.

Referendumo vykdymui taip pat taikytinas slapto balsavimo principas, pagal kurį reikalaujama sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios.

Referendumo vykdymui taikytinas ir laisvų ir sąžiningų rinkimų principas, t. y. turi būti užtikrinamas sąžiningas referendumo procesas, be kita ko, laisvas piliečių valios pareiškimas. Tai reiškia, kad turi būti sudarytos prielaidos piliečiams laisvai ir nekontroliuojamiems susidaryti nuomonę ir išreikšti savo valią referendume pateiktu klausimu, lygios galimybės agituoti referendumui teikiamo sprendimo šalininkams ir oponentams; referendumą organizuojanti institucija (Vyriausioji rinkimų komisija) turi būti nešališka, referendumą skelbianti institucija (Seimas) negali daryti įtakos referendumo rezultatams, šios ir kitos valstybės institucijos negali piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reikalavimas tokią KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

69

70

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui, kyla ir iš konstitucinio referendumo proceso sąžiningumo imperatyvo, pagal kurį valstybės institucijos, būdamos kiek įmanoma neutralios, negali savo sprendimais pasirinktinai skatinti ar, atvirkščiai, trukdyti referendume spręsti tam tikrus jam teikiamus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus.

Referendumo vykdymui taip pat taikytinas skaidraus ir viešo referendumo proceso principas, iš kurio kyla reikalavimai užtikrinti piliečiams reikšmingos informacijos apie referendumą viešumą, tinkamai informuoti piliečius apie referendumui teikiamą sprendimą, jo šalininkų ir oponentų argumentus, taip pat reikalavimas referendumą skelbiančiai ir organizuojančiai institucijoms priimti pagrįstus, aiškius ir viešus sprendimus dėl referendumo skelbimo ir vykdymo. Siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti sąžiningą ir skaidrų referendumo procesą, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka taip pat turi būti aiški ir tiksli.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant. Tačiau, kadangi pagal Konstituciją referendumo skelbimui ir vykdymui taikytini demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, nėra konstitucinio pagrindo kitokius principus taikyti įstatymu reguliuojant tai, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 57 straipsnyje, 58 straipsnio 4 dalyje, 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse, 87 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas reikalavimas ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną, kuri turi būti sekmadienis. Toks reikalavimas nėra savitikslis, juo siekiama užtikrinti būtinos demokratijos sąlygos – laisvų ir periodiškų rinkimų, demokratinio sprendimų priėmimo proceso rinkimuose – įgyvendinimą. Tikslios eilinių rinkimų dienos nustatymas Konstitucijoje ir nuožiūros parinkti pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dieną ir trukmę ribojimas pagal Konstituciją užkerta kelią valstybės valdžios institucijoms, pagal Konstituciją turinčioms įgaliojimus skelbti rinkimus, piktnaudžiauti šiais įgaliojimais, be kita ko, juos įgyvendinant daryti įtaką rinkimų rezultatams. Kartu tai yra viena iš prielaidų užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą, atspindėti rinkimuose tikrąją rinkėjų valią.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui taikyti demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, suponuoja ir reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną (pagal analogiją su Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimais – paprastai sekmadienį). Tokio reikalavimo tikslas – referendume užtikrinti demokratinį sprendimų priėmimo procesą, kurį suponuoja Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. ToKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

kiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, be kita ko, tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir konstitucinį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

Iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą Seimas priima nutarimus dėl referendumų. Ši nuostata, be kita ko, lemia Seimo pareigą nutarime paskelbti referendumą nustatyti jo datą, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti; nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga.

Seimo nutarimo nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimas Ginčytu Seimo nutarimu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (1 straipsnis); nustatyta šio referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka (2 straipsnis). Kaip nurodyta šio Seimo nutarimo preambulėje, jis priimtas vadovaujantis, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktu, pagal kurį Seimas priima nutarimus dėl referendumų.

Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčyto Seimo nutarimo 2 straipsnyje privalomojo referendumo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, taip pat iš Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto kylančios Seimo pareigos nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.

Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad ginčyto Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas priminė, kad kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Taigi, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad ginčyto Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, šis straipsnis nebegali būti taikomas. Todėl šio Seimo nutarimo 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas negalės būti vykdomas, jeigu Seimas šiame nutarime nenustatys tokios jo datos, kuri atitiks iš Konstitucijos kylantį reikalavimą nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

71

72

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Referendumo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

Pagal Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalį Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, šiuo teisiniu reguliavimu nenustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, t. y. Seimo diskrecija nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, nėra apribota: Seimas gali nustatyti bet kokį dienų, kurias turi vykti konkretus referendumas, skaičių, jis gali nustatyti ir tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis).

Konstitucinio Teismo vertinimu, nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nepaisė iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną. Todėl Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis tais pačiais argumentais prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos ir kitos Referendumo įstatymo nuostatos (įtvirtintos 18 straipsnio 8 dalyje, 45 straipsnio 1 dalyje, 53 straipsnio 2 dalyje, 81 straipsnio 1 dalyje, 82 straipsnyje), kuriomis sudarytos prielaidos referendumui vykti ne vieną dieną.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ne Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo, bet kitų Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančios redakcijos Referendumo įstatymo nuostata, kuria buvo numatyta galimybė referendumą vykdyti ne vieną dieną, pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie apskritai nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja, Konstitucinis Teismas savo ankstesnėje jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį referendumo santykių reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę referendumo teisiniai santykiai yra pasibaigę.

Atsižvelgus į tai pabrėžta, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo abejoti kitų, nei Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas, Seimo nutarimų paskelbti referendumą, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

priimtų vadovaujantis ankstesnės redakcijos Referendumo įstatymo nuostata, kuria buvo numatyta galimybė referendumą vykdyti ne vieną dieną, atitiktimi Konstitucijai, taip pat šių nutarimų pagrindu vykusių referendumų rezultatais ir jų sukeltais teisiniais padariniais.

Konstitucinio Teismo nutarime atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2018 m. gruodžio 20 d. nauja redakcija išdėstytam Referendumo įstatymui, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu paskelbtas referendumas turi būti vykdomas vadovaujantis šios naujos redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė referendumo santykių teisinio reguliavimo stabilumo užtikrinimo svarbą. Jis priminė konstitucinį reikalavimą įstatymų leidėjui tam tikrais atvejais numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Be to, nutarime paminėta, kad pagal europinius referendumų standartus viena iš būtinųjų tinkamo referendumų principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas ir kad pagal šiuos standartus pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai (nuostatos, susijusios su rinkimų komisijų sudėtimi, rinkėjų sąrašais, formaliaisiais ir materialiaisiais reikalavimais referendumui teikiamiems tekstams ir kt.) neturėtų būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo; kadangi paprastai referendumo data likus metams ar daugiau iki referendumo nėra žinoma, reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, o juos taikyti vykstant referendumo procesui.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo stabilumo užtikrinimo požiūriu kaip ydinga vertintina tokia situacija, kai toks teisinis reguliavimas reikšmingai pakeičiamas likus mažiau nei metams iki referendumo, juo labiau kai jis keičiamas jau paskelbus referendumą ir įsigalioja likus mažiau nei pusei metų iki jo, tačiau turi būti taikomas jau paskelbto referendumo vykdymui.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad Seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo konstitucinį įstatymą, ir konstatavo, jog su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

73

74

Byla Nr. 18/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS Dėl lietuvos respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies, 45 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. SPALIO 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl PRIVALOMOJO REFERENDUMO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO PASKELBIMO“ 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2019 m. vasario 15 d. Nr. KT8-N2/2019 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Juliui Sabatauskui ir Stasiui Šedbarui, suinteresuoto asmens Seimo atstovei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei Agnei Širinskienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. sausio 29 d. žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 18/2018 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-21/2018 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.

Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo prašymas ir argumentai 1. Seimas 2018 m. spalio 25 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.

Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2018 m. spalio 31 d.

2. Konstitucinis Teismas 2018 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. KT21-S10/2018 „Dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nusprendė priimti šį Seimo prašymą.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 1 d. pranešimas Nr. 2B-59P „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnio galiojimo sustabdymo“ jo priėmimo dieną oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2018-11-01, Nr. 17568). Nuo tos dienos iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo yra sustabdytas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – ir Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537) 2 straipsnio galiojimas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

75

76

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

4. Prašymas grindžiamas šiais Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. XIII-1596 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. XIII-1596) preambulėje išdėstytais pagrindiniais argumentais.

Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija priimta referendume 1992 m. spalio 25 d., o 2004 m. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis) preambulėje nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“, darytina išvada, kad Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną dieną arba dvi dienas iš eilės. Tuo tarpu toks referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.

Be to, ginčijama nuostata galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.

II Suinteresuoto asmens atstovės argumentai 5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės A. Širinskienės rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.

5.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė sutinka su prašymo argumentu, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tačiau nesutinka su tuo, kad iš Konstitucijos kyla referendumo nepertraukiamumo principas, kuris reiškia, be kita ko, tai, kad referendumas negali būti vykdomas dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, referendumo nepertraukiamumo principas Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtintas ir negali būti kildinamas iš Konstitucijos nuostatų. Tuo tarpu pareiškėjas referendumo nepertraukiamumo principą kildina iš referendumų Lietuvos Respublikoje organizavimo ir vykdymo praktikos, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume balsuojant vieną dieną, o Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ priimtas 2003 m. gegužės 10 ir 11 d., t. y. dvi dienas, vykusiame KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

referendume. Šie pareiškėjo nurodyti referendumai buvo rengiami įstatymo pagrindu priimtais atstovaujamosios valdžios institucijos (atitinkamai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Seimo) nutarimais. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti“ skelbiant 1992 m. spalio 25 d. referendumą nebuvo nustatyta, kiek dienų gali būti balsuojama referendume, įstatymų leidėjas turėjo diskreciją pasirinkti datą ar datas, kada referendumas vyks. Skelbiant 2003 m. gegužės 10–11 d. referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) buvo numatyta, jog Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, konkretus dienų skaičius ar galima pertrauka tarp jų (jei referendumas vyksta daugiau negu vieną dieną) įstatyme nebuvo nurodyti. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, remiantis abiem nurodytais įstatymais konkretaus referendumo vykdymo dienų skaičiaus ir laikotarpio tarp dienų pasirinkimas buvo tik įstatymų leidėjo valia ir buvo įtvirtintas įstatymų leidžiamosios institucijos nutarime.

Tad, pasak suinteresuoto asmens atstovės, pareiškėjas konstitucinį referendumo nepertraukiamumo principą kildina ne iš Konstitucijos ir netgi ne iš įstatymo nuostatų, o netiesiogiai iš įstatymų leidėjo valios, išreikštos poįstatyminiu teisės aktu – nutarimu. Toks argumentas, suinteresuoto asmens atstovės manymu, nėra pakankamas konstituciniam principui suformuluoti ir abejonėms dėl teisės akto nuostatų atitikties jam kelti.

5.2. Galimybė balsuoti referendume skirtingu laiku nepaneigia ir neapriboja piliečių konstitucinės teisės svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad nuo Seimo narių grupės siūlymo pateikimo Seimui dienos prasideda referendumo agitacijos kampanija ir piliečiai iš anksto žino apie referendumui teikiamą klausimą. Tad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 skelbiamo referendumo agitacijos kampanija jau yra prasidėjusi, iki jos pabaigos liko daugiau nei šeši mėnesiai, per šį laikotarpį rinkėjus pasieks didelės apimties informacija apie vykdomą referendumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad per dvi savaites tarp balsavimų referendume šios informacijos apimtis labai pasikeis ir turės įtakos rinkėjų galimybei balsuoti. Vienintelė informacija, besikeičianti balsavimo referendume metu, – rinkėjų aktyvumo duomenys. Tačiau netgi ir balsuojant referendume tik vieną dieną šie duomenys yra nuolat skelbiami ir šiuo aspektu rinkėjas, atvykstantis balsuoti prieš rinkimų apylinkės uždarymą, turi daugiau informacijos nei rinkėjas, kuris balsavo iš anksto.

Tad, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatytas laikotarpis tarp balsavimo dienų nesuponuoja skirtingos rinkėjų teisinės padėties ir nedaro reikšmingos įtakos skirtingu metu balsavusių rinkėjų turimai informacijai, nepažeidžia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių. Todėl jis neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

77

78

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

III Byloje gauta medžiaga 6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateikta prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus parengta išvada, taip pat Vilniaus universiteto Teisės fakulteto l. e. dekano pareigas doc. dr. Haroldo Šinkūno pateikta Viešosios teisės katedros doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio rašytinė nuomonė.

IV Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys ir jų pateikti paaiškinimai 7. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Seimo atstovai Seimo nariai J. Sabatauskas ir S. Šedbaras nurodė, kad palaiko pareiškėjo prašyme išdėstytus poziciją ir argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į suinteresuoto asmens atstovės, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

7.1. Pareiškėjo Seimo atstovas S. Šedbaras papildomai pažymėjo, kad nors pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, Seimas ją nustatydamas nėra visiškai laisvas, jis privalo atsižvelgti į visuminį konstitucinį reguliavimą. Konstitucijoje referendumui, kaip Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formai, yra suteiktas ypatingas statusas, nes referendumu sprendžiami tik svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai. Jeigu referendumo organizavimui ir jo rezultatų nustatymui būtų suteikta ne tokia išskirtinė reikšmė, neaišku, kuo svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų sprendimas šia forma skirtųsi, pavyzdžiui, nuo sprendimų priėmimo Seime.

Pareiškėjo Seimo atstovas S. Šedbaras pabrėžė, kad keičiant Konstituciją privalo būti aiški Tautos valia. Kadangi šiuo atveju Konstitucijos 12 straipsnis gali būti keičiamas tik referendumu, jam įvykus turi būti aiški Tautos valia referendumo klausimu, dėl jos neturi kilti abejonių. Taigi dėl referendumo rezultatų, pasak pareiškėjo atstovo, nei sprendimo turinio, nei referendumo organizavimo tvarkos, nei referendumo rezultatų nustatymo taisyklių aspektais negali kilti abejonių, tačiau ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 kaip tik sudaromos prielaidos dėl jų abejoti. Šiame kontekste pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad antrąją referendumo dieną balsuosiantys Lietuvos Respublikos piliečiai neišvengiamai bus veikiami įvairių veiksnių, jiems net gali būti daromas spaudimas. Tuo tarpu nebalsuoti referendume taip pat yra jų teisė. Pasak pareiškėjo atstovo, po pirmosios dienos gali būti įmanoma išsiaiškinti, kurie Lietuvos Respublikos piliečiai dar nebalsavo referendume, ir atitinkamai daryti jiems tam tikrą spaudimą, be kita ko, kad jie ateitų į referendumą ir (ar) kad atitinkamai jame balsuotų. Šiuo aspektu balsavimas antrajame Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimų rate neprilygintinas balsavimui referendume antrąją

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

jo dieną, nes vykdant minėtus rinkimus rezultatai po pirmojo jų rato yra suskaičiuojami ir vėl vykdoma rinkimų agitacija, todėl ir pats procesas yra kitokio pobūdžio.

Pareiškėjo atstovas abejojo ir tuo, ar galės būti užtikrintas pirmąją referendumo dieną balsavusių Lietuvos Respublikos piliečių balsų saugumas.

Pasak pareiškėjo atstovo, išankstinio balsavimo referendume metu balsavimo biuleteniai yra saugomi referendumo komisijų ir vis tiek užtikrinamas tam tikras nepertraukiamumas. Tokia situacija nėra analogiška tai, kai referendumas vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka. Tokiu atveju balsavimo biuleteniai turėtų būti saugomi atskirai, jie nebegalėtų būti palikti saugoti referendumų komisijoms. Todėl referendumo organizavimas pagal ginčijamą Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimą Nr. XIII-1537 gali sudaryti prielaidas iškreipti tikrąją Tautos valią.

7.2. Pareiškėjo Seimo atstovas J. Sabatauskas papildomai pažymėjo, jog Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Demokratinės valstybės imperatyvas suponuoja ir aiškias, skaidrias referendumo procedūras, kurias taikant būtų siekiama nustatyti tikrąją Tautos valią.

Tuo tarpu remiantis ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 nesiekiama nustatyti tikrosios Tautos valios, juo sudaromos prielaidos bet kokiomis priemonėmis siekti norimo rezultato.

Pasak pareiškėjo atstovo, nors agitacija tuo metu, kai yra pertrauka tarp referendumo dienų, nėra galima, užtikrinti, kad šio draudimo būtų laikomasi, sudėtinga, ypač turint omenyje šiuolaikines informacijos sklaidos, socialinės žiniasklaidos priemones, nes, be kita ko, atitinkama informacija gali būti skelbiama internete, kartu darant poveikį asmenims, kurie dar nebus balsavę referendume pirmąją jo dieną.

7.3. Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovas S. Šedbaras pažymėjo, kad nustatant, kiek dienų gali trukti referendumas, esminis klausimas yra tai, koks modelis garantuoja tikrosios Tautos valios išreiškimą ir jos nustatymą. Pasak pareiškėjo atstovo, viena referendumo diena yra idealiausias variantas, o dvi dienas referendumas jau yra vykęs. Tačiau dėl kiekvienos papildomos referendumo dienos didėja galimybė daryti poveikį asmenims, vėlesnę dieną ateisiantiems išreikšti savo valios. Be to, kyla problemų ir dėl rezultatų nustatymo, taip pat abejotina, ar įmanoma užtikrinti referendumo biuletenių saugumą ilgą laiką.

Abejonių dėl tikrosios Tautos valios išreiškimo ir referendumo biuletenių saugumo juo labiau kyla tuo atveju, kai referendumas vyksta dvi dienas su didele pertrauka.

Pareiškėjo atstovas pažymėjo ir tai, kad referendumai galėtų būti klasifikuojami (pirmiausia išskiriant privalomuosius ir konsultacinius referendumus), todėl galėtų būti nustatoma ir skirtinga jų trukmė.

Atsakydamas į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovas J. Sabatauskas pažymėjo, kad Seimas, skelbdamas referendumą ir įstatyme įtvirtindamas atitinkamą su referendumų skelbimu ir organizavimu susijusį teisinį reguliavimą, gali nustatyti ne bet kokią referendumo trukmę. Šiuo požiūriu Seimo įgaliojimus riboja Konstitucija. Pareiškėjo atstovo nuomone, galėtų būti nustatoma skirtinga KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

79

80

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

referendumų trukmė atsižvelgiant į tai, koks klausimas sprendžiamas (kaip antai didesnę reikšmę teikiant privalomiesiems referendumams dėl Konstitucijos keitimo). Šiuo atveju būtent referendumo iniciatoriai, teikdami referendumo iniciatyvą, turėtų nurodyti pageidautiną konkretaus referendumo trukmę.

Pareiškėjo atstovas J. Sabatauskas pažymėjo ir tai, kad prasidėjus referendumo procesui teisinis reguliavimas, kurio pagrindu jis vykdomas, negali būti keičiamas.

Tuo tarpu šiuo atveju pirmiausia buvo priimtas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537, o paskui Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia 2019 m. sausio 1 d.

Atsakydami į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovai patikslino, kad, ginčydami Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 atitiktį konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui, jie, be kita ko, abejoja jo atitiktimi Konstitucijos 9 straipsniui.

Atsakydami į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, pareiškėjo atstovai taip pat išreiškė abejonę dėl naujos redakcijos Referendumo įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Pareiškėjo atstovai pabrėžė, kad Seimas, su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinantį įstatymą įtraukęs į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą, įsipareigojo priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. Todėl, nors ir galėjo būti padarytos tam tikros Referendumo įstatymo pataisos, nauja redakcija jis negalėjo būti išdėstytas, o su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas turėjo būti išdėstytas konstituciniame įstatyme.

8. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A. Širinskienė nurodė, kad palaiko savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į pareiškėjo atstovo J. Sabatausko, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

8.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė papildomai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas suteikti galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams pareikšti savo valią referendume, vis plečia galimybes jiems balsuoti referendume – suteikia daugiau dienų balsuoti referendume iš anksto.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, nepaisant to, kiek dienų vyksta referendumas, vienas referendume savo valią išreiškiantis asmuo gali turėti daugiau informacijos nei kitas savo valią išreiškiantis asmuo, net jei balsuoja anksčiau nei antrasis (pavyzdžiui, dėl galimybės naudotis informacijos šaltiniais ir pan.). Juo labiau pats pareiškėjas neteigia, kad asmenys, balsuodami referendume iš anksto, turės mažiau informacijos nei tie, kurie jame balsuos referendumo dieną. Tuo tarpu ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 visiems asmenims suteikiamos vienodos galimybės balsuoti referendume, jie gali pasirinkti, kurią referendumo dieną išreikšti savo valią, taigi jie visi traktuojami vienodai, jų teisės užtikrinamos vienodai. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo ir tai, kad abejonės dėl reKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

ferendumo ir rinkimų organizavimo, įskaitant abejones dėl galimo spaudimo, informacijos atskleidimo ir pan., kyla nuolat, tačiau praktikoje tokie dalykai nėra sutrikdę referendumų ir rinkimų organizavimo ir vykdymo.

Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžė, kad nei Seimo 2018 m. spalio 25 d. nutarime Nr. XIII-1596, nei Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nepaaiškino, kaip konkrečiai yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Šis principas, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nebuvo pažeistas, nes jis suponuoja ir tai, kad visos asmenų teisės ir laisvės jiems užtikrinamos vienodai, į tai ir buvo atsižvelgta įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas vadovaujantis Referendumo įstatymo nuostatomis.

8.2. Atsakydama į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad, skirtingai nei Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimų atveju, Konstitucijos tekste referendumo dienų skaičius neapibrėžtas. Kartu Konstitucijoje nustatyta, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Atitinkamai referendumo tvarką, kartu ir referendumo dienų skaičių nustato įstatymas, o įstatymų leidėjas galėjo nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį referendumas gali vykti ir ne vieną dieną. Be to, esama ir daugiau referendumo ir rinkimų institutų skirtumų, tad rinkimai galėtų būti organizuojami taip, kad vyktų vieną dieną, o referendumas galėtų vykti ir daugiau dienų. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, apibrėžiant, kokiais kriterijais galėtų būti vadovaujamasi nustatant konkretaus referendumo dienų skaičių, svarbu, be kita ko, tai, kad įstatyme išskiriami privalomieji ir patariamieji referendumai. Visais atvejais nustatant referendumo dienų skaičių ir pertraukas tarp jų turėtų būti vadovaujamasi protingumo principu.

Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžė, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka nustatytos įvertinus, jog ekonomiškai naudingiau organizuoti referendumą taip, kad referendumo dienos sutaptų su balsavimu rinkimuose.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, jog Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatyta, kad jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., t. y. kartu su naujos redakcijos Referendumo įstatymu. Tuo tarpu oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje nėra įtvirtinta reikalavimo tada, kai numatoma priimti tam tikrą konstitucinį įstatymą, atitinkamą teisinį reguliavimą įtvirtinti būtinai konstituciniame, o ne paprastame įstatyme. Priešingu atveju kiltų klausimas dėl Seimo nario laisvo mandato principo. Be to, Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąraše numatytas ir rinkimų kodeksas, t. y. neegzistuojantis teisės aktas. Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo ir tai, kad, priėmus referendumo konstitucinį įstatymą, tačiau nepriėmus rinkimų kodekso, rinkimų įstatymai galėtų būti keičiami daug lengviau nei su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

81

82

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Tyrimo ribos 9. Pareiškėjas Seimas prašo ištirti, ar „Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui“.

9.1. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje nustatyta: „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ Pažymėtina, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje kitų nuostatų nėra. Todėl pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai.

9.2. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui. Pažymėtina, kad toks principas nėra eksplicitiškai įtvirtintas Konstitucijoje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); taigi konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai.

Pažymėtina, kad referendumo institutas įtvirtintas visų pirma Konstitucijos 9 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 11 d. sprendime (byla Nr. 5/94) konstatavo, kad šiame straipsnyje yra suformuluotos tiesioginės demokratijos formos – referendumo pagrindinės nuostatos.

Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovų pateiktus paaiškinimus, kad konstitucinį referendumo nepertraukiamumo principą jie sieja visų pirma su Konstitucijos 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo prašymas ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį Konstitucijos 9 straipsniui.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

9.3. Pareiškėjas prašo ištirti Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Šis pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.

10. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo Seimo prašymą tirs, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 9, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas 11. Seimas 2018 m. spalio 18 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2018 m. spalio 23 d.

11.1. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarime Nr. XIII-1537 nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsniu, 67 straipsnio 3 punktu, 148 straipsnio antrąja dalimi ir Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 4, 9, 14 ir 15 straipsniais, n u t a r i a: 1 straipsnis.

Paskelbti privalomąjį referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.

2 straipsnis.

Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.

3 straipsnis.

Pateikti privalomajam referendumui šį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2019 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

83

84

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtą įstatymą.

Respublikos Prezidentas“ 4 straipsnis. Šis nutarimas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.“ 11.2. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537: – paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (1 straipsnis); šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis yra įtvirtintas Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“; – nustatyta privalomojo referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka (2 straipsnis); – privalomajam referendumui pateiktas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstas (3 straipsnis); – nustatyta Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 įsigaliojimo data – 2019 m. sausio 1 d. (4 straipsnis).

11.3. Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulėje nurodyta, kuriomis Konstitucijos ir Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis vadovaudamasis Seimas priėmė šį teisės aktą: ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas vadovaujantis Konstitucijos 9 straipsniu, 67 straipsnio 3 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi ir Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4, 9, 14 ir 15 straipsniais.

11.3.1. Iš Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulės matyti, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi Konstitucijos nuostatomis, kuriomis: – kaip minėta, įtvirtintos pagrindinės referendumo instituto nuostatos (9 straipsnis); – nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų (67 straipsnio 3 punktas); – nustatyta, kad tik referendumu gali būti keičiamos inter alia Konstitucijos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatos (148 straipsnio 2 dalis).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

11.3.2. Iš Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 preambulės matyti, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis, kuriomis buvo: – nustatyta, kokiais klausimais privaloma rengti referendumą (4 straipsnis „Privalomieji referendumai“); pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą privalomai rengiamas referendumas inter alia dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo; – reguliuojama referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė (9 straipsnis „Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė“) – pagal šio straipsnio 3 dalį siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė, sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas; – nustatyta Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka (14 straipsnis „Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka“); – nustatytas Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys: pagal 15 straipsnio „Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys“ 1 dalį Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo nurodoma referendumo rūšis, vykdymo data, referendumui pateikiamo sprendimo tekstas (1 dalis); pagal 15 straipsnio 2 dalį (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.

11.4. Taigi ginčijamame Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data, kuri, kaip minėta, yra dvi dienos su dviejų savaičių pertrauka, nustatyta, be kita ko, įgyvendinant Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus Seimo įgaliojimus inter alia skirti referendumo vykdymo datą, be kita ko, paisant šio straipsnio 2 dalyje (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti (skirti referendumo vykdymo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos).

11.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 15 straipsnio (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) nuostatos susijusios su šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Referendumo įstatymo 50 straipsnio „Balsavimo laikas ir vieta“ 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) buvo nustatyta: „Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nustatytas ir kitoks balsavimo laikas. Seimas atskiru nutarimu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

85

86

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Taigi šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, Seimui suteikta teisė atskiru nutarimu nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Aiškinant Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su įtvirtintuoju šio įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu), kuriame nustatyti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo vykdymo datą, pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą Seimo nutarime paskelbti referendumą skiriant referendumo vykdymo datą galėjo būti atskirai nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta, kiek dienų iš viso galėjo vykti referendumas.

11.4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėta Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nuostata, pagal kurią referendumas gali vykti ne vieną dieną, įtvirtinta tik įsigaliojus Seimo 2003 m. vasario 25 d. priimtam Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 7, 11, 13, 35, 43, 50, 51, 54, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 781 straipsniu įstatymui.

Pažymėtina, kad iki tol galiojusiu teisiniu reguliavimu, t. y. Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtame Referendumo įstatyme, buvo nustatyta, jog referendumas vyksta vieną dieną; tai matyti inter alia iš Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 50 straipsnio 1 dalies nuostatos „Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje“.

Pažymėtina ir tai, kad iki Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) priėmimo galiojusiame 1989 m. lapkričio 3 d. priimtame Referendumo įstatyme taip pat buvo nustatyta, jog referendumas vyksta vieną dieną; tai matyti inter alia iš Referendumo įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 27 straipsnio nuostatos „Balsavimas vyksta referendumo dieną nuo 7 iki 21 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje“.

11.4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant Referendumo įstatymo 15 straipsnio (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) nuostatas kartu su jo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija) pažymėtina, kad pagal jas Seimas, nutarimu skirdamas referendumo vykdymo datą pagal šio įstatymo 15 straipsnį (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu), kartu galėjo pagal 50 straipsnio 1 dalį (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nebuvo nustatyta, kiek dienų iš viso galėjo vykti referendumas, t. y. nebuvo įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Seimas galėjo nustatyti bet kokį dienų, kurias turėjo vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis galėjo nustatyti ir tai, kad referendumas turėjo vykti kelias dienas iš eilės arba kad jis turėjo vykti kelias dienas su pertrauka (-omis).

11.4.4. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis, kuriuo, kaip minėta, nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka, priimtas Seimui įgyvendinus minėtus ReferenKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

dumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus savo įgaliojimus skirti referendumo datą ir 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą diskreciją nustatyti, kad referendumas gali vykti ne vieną dieną.

12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Referendumo įstatymą; Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.

12.1. Kaip matyti iš Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, Referendumo įstatymą nuspręsta išdėstyti nauja redakcija dėl to, kad jis ilgą laiką nebuvo iš esmės peržiūrėtas; šiame projekte buvo tikslinamos įstatyme vartojamos sąvokos, nuostatos dėl referendumo organizavimo procedūrų, agitacijos, praplėstas balsavimo vietų užsienyje skaičius, nustatytas darbo užmokesčio mokėjimas balsavimo komisijų nariams, prailgintas balsavimui skirtas laikas, patikslintos nuostatos dėl balsų skaičiavimo.

12.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 4 straipsnyje nustatyta, jog jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537 įsigaliojo tą pačią dieną kaip ir Referendumo įstatymas (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį jis įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, jog Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatyme nėra nuostatų, kuriomis būtų numatyta, kad naujos redakcijos Referendumo įstatymo nuostatos netaikytinos vykdant pareiškėjo ginčijamu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 paskelbtą referendumą arba kad šiam referendumui vykdyti jos taikytinos su išimtimis (iš dalies išskyrus Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo nuostatomis įtvirtintas kai kurių Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatų naujas formuluotes, įsigaliosiančias 2019 m. liepos 1 d.). Vadinasi, nors Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbtas vadovaujantis Referendumo įstatymo (2002 m. birželio 4 d. redakcija) nuostatomis, atsižvelgiant į Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, jis turi būti vykdomas vadovaujantis naujos, t. y. 2018 m. gruodžio 20 d., redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

12.3. Palyginus Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintą referendumo datos nustatymo teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Referendumo įstatyme (2002 m. birželio 4 d. redakcija su 2003 m. vasario 25 d. pakeitimu), matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu jis yra nepakitęs.

12.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys: jame turi būti nurodoma referendumo rūšis, referendumo data, referendumui teikiamo sprendimo tekstas; pagal šio straipsnio 2 dalį referenKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

87

88

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

dumo data skiriama ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos.

Taigi Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo datą, inter alia paisant šio straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti (skirti referendumo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos). Pažymėtina, kad šie Seimo įgaliojimai yra tapatūs nustatytiesiems Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu).

12.3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio nuostatos susijusios su šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo komisijos nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti nustatytas ir kitoks balsavimo laikas (bet ne trumpesnis negu šiame įstatyme nustatytasis). Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“ Taigi šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, Seimui suteikta teisė nutarime nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Aiškinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su įtvirtintuoju šio įstatymo 16 straipsnyje, kuriame nustatyti Seimo įgaliojimai inter alia skirti referendumo datą, pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą Seimo nutarime paskelbti referendumą skiriant referendumo datą gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas.

Pažymėtina ir tai, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija).

12.3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio nuostatas kartu su jo 52 straipsnio 1 dalimi pažymėtina, kad pagal jas Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kartu gali pagal šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, t. y. nėra įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Seimas gali nustatyti bet kokį dienų, kurias turi vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis gali nustatyti ir tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

12.3.4. Tokį Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies aiškinimą pagrindžia ir šio įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatos.

Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio „Referendumo agitacija“ 8 dalyje nustatyta: „Referendumo agitacija, nepaisant jos būdų, formų ir priemonių, draudžiama likus 30 valandų iki balsavimo referendume pradžios ir balsavimo dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją, kuri iškabinta iki prasidedant šiam referendumo agitacijos draudimui ir kurios pašalinimas susijęs su sudėtingais veiksmais. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpiu ir balsavimo iš anksto metu jokių vaizdinių referendumo agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido Vyriausioji rinkimų komisija) negali būti balsavimo patalpoje ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa. Jeigu tuo pačiu metu (kartu) vyksta rinkimų agitacija, agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos tokiomis pačiomis, kaip šioje dalyje nurodyta, sąlygomis ir tvarka. Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka.“ Taigi, kaip matyti iš Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatų „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, referendumas gali vykti ir vieną, ir dvi, ir daugiau dienų, taip pat jis gali vykti kelias dienas su pertraukomis, inter alia tokiomis, kurios gali būti ilgesnės nei viena diena.

12.3.5. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) yra ir kitų nuostatų, reguliuojančių su referendumo vykdymu, kai jis vyksta ne vieną dieną, susijusius klausimus.

12.3.5.1. Šiame kontekste paminėtina Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio „Rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, taip pat referendumo dieną“ 1 dalis, kurioje nustatyta: „Jeigu į apylinkės referendumo komisiją po galutinio rinkėjų sąrašų patvirtinimo, bet ne vėliau kaip iki referendumo dienos 18 valandos (jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos), kreipiasi neįrašytas į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą pilietis, kuris raštu patvirtina, kad nėra balsavęs kitoje referendumo apylinkėje, ir pateikia piliečio pasą su jame įrašytu gyvenamosios vietos adresu arba pasą ar asmens tapatybės kortelę ir dokumentą apie deklaruotą gyvenamąją vietą (gyvenamoji vieta turi būti priskirta šios referendumo apylinkės teritorijai arba pilietis turi pateikti kitus įrodymus, kad KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

89

90

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

jis yra apsistojęs šiai referendumo apylinkei priskirtu adresu), apylinkės referendumo komisija įrašo šį pilietį į papildomą referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą ir leidžia jam balsuoti Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka, o jo vardą, pavardę, asmens kodą, paso arba asmens tapatybės kortelės numerį ir adresą tuoj pat praneša savivaldybės referendumo komisijai.“ Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalyje reguliuojamas rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, inter alia nustatomas terminas, iki kurio jis gali būti atliktas, o nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“ sudaromos prielaidos tikslinti rinkėjų sąrašus tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.

12.3.5.2. Paminėtina ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 53 straipsnio „Balsavimo pradžia“ 2 dalis, kurioje nustatyta: „Tuo atveju, kai referendumas vyksta daugiau negu vieną dieną, kiekvienos referendumo dienos pabaigoje, išskyrus paskutinę balsavimo referendume dieną, balsadėžės plyšys užklijuojamas ir užantspauduojamas, Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka surenkami ir antspauduojami nepanaudoti ir sugadinti referendumo biuleteniai ir balsavimo patalpa perduodama saugoti policijai. Balsavimo patalpą saugoti taip pat gali ir to norintys referendumo komisijos nariai ir stebėtojai.

Antrąją ir paskesnėmis referendumo dienomis balsavimo patalpa atidaroma, kai joje yra susirinkę ne mažiau kaip 3/5 apylinkės referendumo komisijos narių ir referendumo komisijos pirmininkas su komisijos nariais patikrina apylinkės referendumo balsadėžę: ar nepažeisti antspaudai ir (ar) nėra kitų požymių, liudijančių, kad ji galėjo būti atidaryta ar kitaip būtų buvę įmanoma iš jos išimti ar į ją įdėti referendumo biuletenius, taip pat patikrinami kiti antspaudai.“ Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 53 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama balsavimo pradžia tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.

12.3.5.3. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio „Referendumu priimto Lietuvos Respublikos įstatymo, kito akto ar sprendimo įsigaliojimas“ 1 dalyje nustatyta: „Referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma balsavimo referendume diena. Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena.“ Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena; šios dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“ nustatoma, kuri diena laikytina referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

12.3.5.4. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 82 straipsnyje „Terminų skaičiavimas“ nustatyta: „1. Kai referendumas vyksta ne vieną dieną, šiame įstatyme nustatyti terminai iki balsavimo referendume dienos skaičiuojami iki pirmosios balsavimo referendume dienos.

2. Kai referendumas vyksta ne vieną dieną, šiame įstatyme nustatyti terminai po balsavimo referendume dienos skaičiuojami po paskutinės balsavimo referendume dienos.“ Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 82 straipsnyje reglamentuojamas šiame įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.

12.3.5.5. Apibendrinant Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatoje „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalyje, 81 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo reglamentuojant referendumo vykdymo klausimus sudaromos prielaidos referendumui vykti ne vieną dieną.

12.3.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintos tam tikros nuostatos, sudarančios prielaidas balsuoti referendume, be kita ko, iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.

12.3.6.1. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 56 straipsnio „Balsavimas specialiuose balsavimo punktuose“ 1 dalyje nustatyta: „Balsuoti specialiuose balsavimo punktuose gali piliečiai, kurie dėl sveikatos būklės ar amžiaus yra sveikatos priežiūros (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ar globos įstaigose arba atlieka privalomąją karo tarnybą ir dėl to negali atvykti balsuoti į referendumo apylinkę, arba atlieka tikrąją karo tarnybą, valstybės tarnybą ar dirba pagal darbo sutartis tarptautinėse karinėse operacijose užsienyje, arba atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę, arba yra policijos areštinėse, tardymo izoliatoriuose. Balsuoti specialiuose balsavimo punktuose galima šioje dalyje nurodytų įstaigų vadovų teikimu apylinkės referendumo komisijos nustatytomis darbo valandomis paskutinį trečiadienį, ketvirtadienį ar penktadienį iki referendumo dienos. Užsienyje esančiuose kariniuose vienetuose balsuojama Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka (nustatant balsavimo datą ir biuletenių perdavimą elektroniniu būdu) krašto apsaugos ministro teikimu. Balsavimo specialiuose balsavimo punktuose išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.“ 12.3.6.2. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 57 straipsnyje „Balsavimas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigo-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

91

92

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

se ir papildomose balsavimo vietose užsienyje prie Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos“, be kita ko, nustatyta: „1. Piliečiai, išvykę į užsienio valstybes, turi teisę balsuoti Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose šių darbo valandomis. Balsavimui skiriama ne mažiau kaip 4 valandos per šių įstaigų darbo dieną. Balsavimas papildomoje balsavimo vietoje užsienyje prie Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos vyksta pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos nustatytas valandas. Balsavimas baigiamas referendumo dieną Lietuvos Respublikos laiku.

2. Referendumo dokumentus piliečiams, savo gyvenamosios vietos adresą pranešusiems Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, įteikia ar jų pageidavimu paštu išsiunčia ir priima šių įstaigų sudarytos balsavimo komisijos.“ 12.3.6.3. Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 63 straipsnyje „Balsavimas namuose ir balsavimas iš anksto“, be kita ko, nustatyta: „1. Balsuoti namuose gali tik šie piliečiai: neįgalieji, dėl ligos laikinai nedarbingi piliečiai, sukakę 70 metų ir vyresni piliečiai, jeigu jie dėl sveikatos būklės patys negali referendumo dieną atvykti į referendumo apylinkę balsuoti, yra pateikę Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos piliečio prašymą balsuoti namuose ir yra įrašyti į namuose balsuojančių piliečių sąrašus. Namuose balsuojančių piliečių sąrašus sudarančios ir tikslinančios referendumo komisijos turi teisę duomenis apie neįgalius asmenis gauti iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro bei darbingumo ir neįgalumo lygio nustatymo duomenų tvarkytojų, o duomenis apie laikinai nedarbingus asmenis – iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro tvarkytojo ir sveikatos priežiūros įstaigų. Šių duomenų referendumo komisijos negali skleisti ir juos naudoja tik namuose balsuojančių piliečių sąrašų sudarymo ir tikslinimo tikslais.

2. Balsuoti iš anksto gali piliečiai, kurie referendumo dieną negali atvykti balsuoti į referendumo apylinkę. Piliečių balsavimą iš anksto organizuoja savivaldybės referendumo komisija. Balsavimas iš anksto turi vykti nuo 8 iki 20 valandos paskutinį pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį iki referendumo dienos iš anksto parengtose ir balsavimui tinkamose patalpose, esančiose pastate, kuriame yra savivaldybės mero (administracijos direktoriaus) darbo vieta. Referendumo biuleteniams ir balsavimo vokams išduoti ir priimti balsuojant iš anksto savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas paskiria ne mažiau kaip du savivaldybės referendumo komisijos ar apylinkių referendumo komisijų narius, kurie negali būti pasiūlyti tos pačios politinės partijos. Balsavimą iš anksto prižiūri savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas ar jo pavedimu savivaldybės referendumo komisijos narys. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, jo įgaliotas šios komisijos narys ar savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas, Vyriausiosios rinkimų komisijos nuKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

statyta tvarka nustatę piliečių papirkimo, pavėžėjimo balsuoti, skatinimo balsuoti už atlygį ar kitus piliečių teisių šiurkštaus pažeidimo atvejus, privalo sustabdyti balsavimą iš anksto, iki pažeidimai bus pašalinti ir referendumą bus galima vykdyti laisvai ir demokratiškai pagal šio įstatymo reikalavimus.

3. Piliečių prašymai balsuoti namuose pateikiami apylinkių referendumo komisijoms. Piliečių, gyvenančių referendumo apylinkės teritorijoje, prašymai balsuoti namuose pradedami priimti įteikiant jiems rinkėjo korteles ir baigiami priimti paskutinį trečiadienį iki referendumo dienos. Piliečių, kurie laikinai apsistojo referendumo apylinkės teritorijoje ir nėra įrašyti į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą, prašymai balsuoti namuose baigiami priimti paskutinį antradienį iki referendumo dienos. Pilietis, kuris dėl neįgalumo ar kitokių priežasčių negali pats užpildyti prašymo balsuoti namuose ar jo įteikti apylinkės referendumo komisijai, gali pavesti šiuos veiksmus už jį atlikti savo šeimos nariui, kaimynui ar asmeniui, kuris juo rūpinasi. Šie piliečio prašymą pasirašo ir nurodo savo vardą, pavardę ir asmens kodą.

4. Į referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą įrašytų namuose balsuojančių piliečių sąrašą paskutinį ketvirtadienį iki referendumo dienos sudaro ir tvirtina apylinkės referendumo komisija. Piliečių, kurie gyvena ar laikinai apsistojo referendumo apylinkės teritorijoje, bet įrašyti į kitos referendumo apylinkės rinkėjų sąrašus ir juos tikslinant į šios referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą nebuvo įrašyti, sąrašą paskutinį trečiadienį iki balsavimo referendume dienos sudaro ir tvirtina savivaldybės referendumo komisija.

5. Balsavimo vokus, išankstinio balsavimo lakštus ir referendumo biuletenį piliečiams, kurie įrašyti į namuose balsuojančių referendumo apylinkės rinkėjų sąrašą ir kurie yra šios referendumo apylinkės rinkėjai, paskutinį penktadienį ar šeštadienį iki referendumo dienos nuo 8 iki 20 valandos į namus pristato ne mažiau kaip du apylinkės referendumo komisijos nariai. Balsavimo vokus, išankstinio balsavimo lakštus ir referendumo biuletenius piliečiams, kurie įrašyti į namuose balsuojančių savivaldybės rinkėjų sąrašą, bet neįrašyti į referendumo apylinkės, kurios teritorijoje jie laikinai apsistoję, rinkėjų sąrašą, paskutinį ketvirtadienį iki balsavimo referendume dienos į namus pristato ne mažiau kaip du savivaldybės referendumo komisijos nariai ar jos pirmininko pavedimu ne mažiau kaip du apylinkės referendumo komisijos nariai. Balsavimą namuose ir balsavimą iš anksto gali stebėti referendumo stebėtojai, turintys pažymėjimą stebėti referendumą bet kurioje referendumo apylinkėje.

Pasibaigus balsavimui, užklijuoti išoriniai balsavimo vokai perduodami savivaldybės referendumo komisijos pirmininkui. Piliečių, balsavusių namuose ir iš anksto, sąrašus, nepanaudotus referendumo biuletenius įtraukia į apskaitą ir saugo balsavimą organizavusios referendumo komisijos, o pasibaigus balsavimui referendume, kartu su kitais referendumo dokumentais perduoda atitinkamai savivaldybės referendumo komisijai ar Vyriausiajai rinkimų komisijai.

6. Referendumo komisijos narių atvykimo pas namuose balsuojančius piliečius grafiką tvirtina apylinkės ar savivaldybės referendumo komisijos pirmininkas ne

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

93

94

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

vėliau kaip atitinkamai paskutinį trečiadienį ar ketvirtadienį iki referendumo dienos 12 valandos. Šis grafikas yra viešas, jo kopija iškabinama apylinkės (savivaldybės) referendumo komisijos skelbimų lentoje grafiko patvirtinimo dieną. Vykti pas namuose balsuojančius piliečius kartu gali tik skirtingų politinių partijų pasiūlyti referendumo komisijos nariai ir referendumo stebėtojai.“ 12.3.6.4. Taigi Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia jo 56 straipsnio 1 dalyje, 57 straipsnio 1, 2 dalyse, 63 straipsnio 1–6 dalyse, įtvirtintu referendumo santykių teisiniu reguliavimu, be kita ko, sudarytos prielaidos inter alia privalomajame referendume Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti ne tik Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, bet ir iš anksto, t. y. iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos. Pažymėtina, kad ši galimybė suteikiama tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie dėl sveikatos būklės, tarnybos ar darbo, išvykimo į užsienio valstybę ar kitų priežasčių negali atvykti į referendumo apylinkę ir balsuoti joje Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos Respublikos piliečiams, negalintiems atvykti į referendumo apylinkę ir balsuoti joje Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, sudaromos galimybės įstatyme nustatytomis dienomis ir tvarka balsuoti iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.

13. Pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų kontekste paminėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje buvo surengta viena visuotinė apklausa, vykdyta pagal Referendumo įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) įtvirtintas taisykles, taip pat 11 referendumų, iš jų 9 buvo privalomieji.

Pažymėtina, kad visuotinė apklausa ir referendumai vykdyti tik vieną dieną, išskyrus vieną referendumą (vykusį dvi dienas iš eilės).

III Europiniai referendumų standartai 14. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija, aktualių dokumentų nuostatos.

14.1. Venecijos komisijos dokumentuose suformuluoti šie nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualūs referendumų vykdymo principai ir nuostatos: – referendumų praktika, referendumų organizavimą reglamentuojantys teisės aktai įvairiose valstybėse yra skirtingi; tiek referendumams, tiek rinkimams būdinga tai, kad juos vykdant siekiama paisyti Europos rinkimų paveldo dalimi esančių principų, kurie mutatis mutandis taikytini ir referendumams (Venecijos komisijos 2005 m. spalio 21–22 d. vykusioje 64-ojoje plenarinėje sesijoje priimta ataskaita „Referendumai Europoje – Europos valstybių teisinių taisyklių analizė“ (toliau – ir Ataskaita)); referendumams taikytini konstituciniai rinkimų principai – visuotinių, lygių, laisvų, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo (Venecijos komisijos 2001 m. liepos 6–7 d. vykusioje 47-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Nacionalinių konstitucinių referendumų gairės); – kad referendumas atitiktų jam keliamus legitimumo reikalavimus, jis turi būti vykdomas laikantis minimalių teisėtumo reikalavimų ir atsižvelgiant į gerąją rinkimų praktiką (Venecijos komisijos 2005 m. gruodžio 16–17 d. vykusioje 65-ojoje plenarinėje sesijoje priimta nuomonė dėl Juodkalnijos referendumų teisinio reguliavimo atitikties tarptautiniams standartams); – laisvų rinkimų principas apima ir rinkėjų laisvę susidaryti nuomonę, taip pat laisvę išreikšti savo valią, inter alia užtikrinant lygias galimybes teikiamo referendumui sprendimo šalininkams ir oponentams; valdžios institucijos šiame kontekste privalo išlikti neutralios, inter alia referendumo agitacijos metu; neutralumas – viena iš priemonių, sudarančių prielaidas rinkėjams laisvai susidaryti nuomonę; nors, priešingai nei rinkimuose, nėra būtina visiškai uždrausti bet kokį valdžios institucijų kišimąsi išreiškiant paramą arba nepritarimą referendumui teikiamam siūlymui, valdžios institucijos (nacionalinės, regioninės, vietos) negali daryti įtakos balsavimo rezultatams, pernelyg agituodamos už vieną iš pusių; rinkėjų laisvė išreikšti savo valią reiškia, be kita ko, teisę į tikslų ir skaidrų rezultatų nustatymą, kurį turi atlikti referendumą organizuojantis subjektas; referendumą organizuoti turi būti pavesta nešališkai institucijai; valdžios institucijos privalo nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais (Venecijos komisijos 2007 m. kovo 16–17 d. vykusioje 70-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Referendumų vykdymo gairės, esančios Gerosios referendumų praktikos kodekso dalimi (toliau – ir Referendumų vykdymo gairės)); – konstitucijos keitimo procesui turėtų būti būdingi itin didelis skaidrumas ir įtrauktis; skaidrumas, atvirumas ir įtrauktis, taip pat pakankamas laiko tarpas ir reikiamos sąlygos, sudarančios prielaidas išreikšti įvairias nuomones ir vykdyti plačias diskusijas ginčytinais klausimais, yra demokratinio konstitucijos kūrimo proceso esminiai reikalavimai, užtikrinantys, kad būtent visa visuomenė priimtų atitinkamą tekstą, kad jis atspindėtų tautos valią (Venecijos komisijos 2016 m. spalio 14–15 d. vykusioje 108-ojoje plenarinėje sesijoje patvirtinta bendra su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuru nuomonė dėl Kirgizijos Respublikos Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto); – galimybė rinkėjams laisvai išreikšti savo valią užtikrinama sudarant prielaidas jiems balsuoti balsavimo apylinkėse; kartu vienas iš būdų užtikrinti, kad rinkėjai laisvai išreikštų savo valią, gali būti galimybė balsuoti paštu; balsavimas paštu galimas tik tada, kai pašto paslaugos yra saugios ir patikimos; teisė balsuoti paštu suteiktina, be kita ko, asmenims, esantiems sveikatos priežiūros įstaigose, riboto judumo asmenims, užsienyje gyvenantiems asmenims (Referendumų vykdymo gairės).

14.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Venecijos komisijos 2002 m. spalio 18–19 d. vykusioje 52-ojoje plenarinėje sesijoje priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse inter alia pabrėžiama valdžios institucijų pareiga būti neutralioms, reikalavimas, kad KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

95

96

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

rinkimus organizuotų ir rinkimų teisinį reguliavimą taikytų nešališkas subjektas.

Gerosios rinkimų praktikos kodekso dalimi esančiame aiškinamajame pranešime atskleidžiant laisvų rinkimų principą pabrėžiama, kad jis apima du aspektus – laisvą rinkėjų valios formavimą ir laisvą valios išreiškimą, t. y. sietinas su atitinkama balsavimo tvarka ir tiksliu rezultatų nustatymu; rinkėjų laisvė susidaryti nuomonę iš dalies sutampa su jų teise turėti lygias galimybes ir suponuoja valdžios institucijų pareigą būti nešališkoms, lygiai teisingoms. Paminėtina, kad aiškinamajame pranešime kaip viena iš procedūrinių rinkimų principų įgyvendinimo garantijų nurodomas rinkimus organizuojančios institucijos nešališkumas, nes tik skaidrumas, nešališkumas ir nepriklausomumas nuo politiškai motyvuoto manipuliavimo gali užtikrinti tinkamą rinkimų proceso administravimą. Paminėtina ir tai, kad aiškinamajame pranešime kaip viena iš laisvų rinkimų užtikrinimo sąlygų nurodomas balsavimas paštu, jeigu užtikrinamas šio proceso saugumas ir patikimumas; balsavimas šiuo būdu svarbus, be kita ko, užtikrinant asmenų, esančių sveikatos priežiūros įstaigose, riboto judumo asmenų, užsienyje gyvenančių asmenų galimybę balsuoti.

14.3. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtina, kad, kaip Ataskaitoje pažymėjo Venecijos komisija, daugumoje valstybių referendume balsuojama vieną dieną.

Pažymėtina, kad tik Lenkijoje referendumas gali būti vykdomas vieną arba dvi dienas iš eilės, nederinant jo su balsavimo rinkimuose dienomis. Tuo tarpu Suomijoje jis vykdomas taip pat tik vieną dieną, bet gali vykti ir dvi dienas iš eilės, tačiau tik tada, kai vykdomas kartu su nacionaliniais rinkimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir Čekijoje vietiniai referendumai vyksta tik vieną dieną, bet gali vykti ir dvi dienas iš eilės, tačiau tik tada, kai balsavimas referendume vyksta kartu su balsavimu vietos, regionų, parlamento ar Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip matyti iš Ataskaitoje pateiktų Europos valstybių referendumų praktikos analizės rezultatų ir iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, nė vienoje Europos valstybėje referendumas negali vykti ilgiau nei dvi dienas iš eilės arba kelias dienas su pertrauka.

Paminėtina ir tai, kad ne visose valstybėse apskritai gali būti rengiami referendumai, kuriuose priimami teisiškai privalomi sprendimai. Pavyzdžiui, Ataskaitoje pateiktais duomenimis, Belgijoje galimi tik tam tikros rūšies referendumai, būtent patariamieji, o referendumas, kuriame būtų priimami teisiškai privalomi sprendimai, prieštarautų Konstitucijai.

14.4. Paminėtina ir tai, kad pagal Referendumų vykdymo gaires viena iš būtinųjų tinkamo referendumų ir Europos rinkimų paveldo principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas. Pabrėžiama, kad, išskyrus techninius klausimus ir detales reguliuojančias taisykles (kurios gali būti nustatytos vykdomosios valdžios priimamuose teisės aktuose), referendumų taisyklės turi būti įtvirtintos bent jau įstatyme. Be to, pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai inter alia negali būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo. Šiame

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

kontekste pagrindinės taisyklės apima, be kita ko, nuostatas, susijusias su rinkimų komisijų sudėtimi, rinkėjų sąrašais, formaliaisiais ir materialiaisiais reikalavimais referendumui teikiamiems tekstams ir kt.

Aiškinamajame memorandume, esančiame Gerosios referendumų praktikos kodekso dalimi, nurodoma, kad paprastai referendumo data nėra žinoma likus metams ar daugiau iki referendumo, todėl reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, o juos taikyti vykstant referendumo procesui.

Pažymėtina, kad Venecijos komisijos 2002 m. spalio 18–19 d. vykusioje 52-ojoje plenarinėje sesijoje priimtame Gerosios rinkimų praktikos kodekse teisės aktų stabilumo užtikrinimas taip pat pripažintas esminiu dalyku garantuojant rinkimų proceso patikimumą.

15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas 2011 m. liepos 20 d. nutarime Nr. K 9/11 prieštaraujančiu Lenkijos Respublikos Konstitucijai pripažino, be kita ko, Rinkimų kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo rinkimus skelbiančiai institucijai buvo suteikta teisė pasirinkti, ar balsavimas rinkimuose vyksta vieną, ar dvi dienas. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad šiuo aspektu rinkimus skelbiančiai institucijai suteikta neribota diskrecija yra nesuderinama su teisinio saugumo reikalavimais. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, kad rinkimų teisės normos turi būti nedviprasmiškos ir rinkimų dalyviams suteikti tikrumą dėl esminių rinkimų teisės elementų. Konstitucinio Tribunolo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu reikalaujamas tikrumas nebuvo užtikrintas, nes tai, ar balsavimas rinkimuose vyks vieną, ar dvi dienas, priklausė nuo rinkimus skelbiančios institucijos sprendimo, kuris neturėjo būti nulemtas objektyvių aplinkybių, taigi galėjo būti priimtas savavališkai.

Minėtame nutarime Konstitucinis Tribunolas taip pat atskleidė tam tikrų rinkimų teisės elementų bendruosius ypatumus ir pažymėjo, kad nors teisės aktų hierarchijoje rinkimų įstatymai yra tokios pačios galios kaip ir kiti įstatymai, Konstitucijos nuostatų analizė sudaro prielaidas teigti, kad šie įstatymai yra ypatingo pobūdžio.

Rinkimų įstatymų turinį nemažai lemia konstitucinis reguliavimas: būtent Konstitucija įtvirtina aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės rinkimuose į Seimą ir Senatą sąlygas, esminius rinkimų teisės elementus, joje nustatytos įstatymų leidėjo diskrecijos reguliuoti rinkimų procesą ribos ir kt. Iš Konstitucijos kyla tik tam tikri reikalavimai rinkimų teisinio reguliavimo pakeitimams: pavyzdžiui, rinkimų teisės nuostatos gali būti keičiamos tik po išsamių diskusijų parlamente, nustatydamas rinkimų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne tik į konkrečias Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtintos rinkimų teisės nuostatos, bet ir į Konstitucijos nuostatose atskleidžiamas konstitucines vertybes. Konstitucinis Tribunolas šiame kontekste pabrėžė, kad demokratinėje teisinėje valstybėje rinkimai yra būtinas viešojo gyvenimo institutas, suteikiantis galimybę išrinkti Tautos atstovus. Tad rinkimų įstatymai privalo užtikrinti, kad po rinkimų bus nustatyta – kiek įmanoma – tikroji Tautos valia.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

97

98

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos nuostatos, susijusios su 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas įgyvendinimo principais.

Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje garantuojama teisė į laisvus rinkimus yra vienas iš fundamentalių demokratinės valstybės principų (1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, peticijos Nr. 9267/81, 47 punktas).

Nors EŽTT jurisprudencijoje minėta asmens teisė į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas aiškinama kaip individuali asmens teisė balsuoti ir būti išrinktam, ir valstybės šioje srityje turi plačią vertinimo laisvę (angl. margin of appreciation) (EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01, 57, 61 punktai); vis dėlto EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad teisė į laisvus rinkimus sukuria ir tam tikras pozityvias pareigas valstybei, kaip pliuralizmo garantui, organizuojant rinkimų sistemas ar bendrai administruojant rinkimus (pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Yumak ir Sadak prieš Turkiją, peticijos Nr. 10226/03, 105–107 punktai). Pozityvios valstybės pareigos reiškia, kad ji turi imtis atitinkamų priemonių organizuoti demokratinius rinkimus tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų laisvą asmenų valios išreiškimą renkant įstatymų leidybos institucijas ir garantuotų šios teisės veiksmingumą (1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, peticijos Nr. 9267/81, 52, 54 punktai).

Atskleisdamas, be kita ko, šios teisės turinį EŽTT pabrėžia ir būtinybę inter alia viešąją valdžią įgyvendinantiems valstybės tarnautojams, teisėjams išlaikyti politinį neutralumą tam, kad būtų užtikrintas vienodas ir sąžiningas elgesys visų piliečių atžvilgiu, kad šio elgesio nelemtų politiniai sumetimai. Remiantis nurodytu principu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje užtikrinamos teisės yra itin svarbios įtvirtinant ir išsaugant teisės viršenybe grindžiamos veiksmingos demokratijos pamatus (EŽTT Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01, 58 punktas), ypač svarbu, kad rinkimus organizuojanti institucija veiktų skaidriai, būtų nešališka ir nepasiduotų politiniam spaudimui (2008 m. liepos 8 d. sprendimo byloje Gruzijos darbo partija prieš Gruziją, peticijos Nr. 9103/04, 100 punktas).

Be to, kaip minėta, nors rinkimų teisės kontekste valstybė ir turi plačią vertinimo laisvę, ši laisvė turi būti kuo tiksliau apibrėžta ir pagrįsta vidaus teisės nuostatomis; be to, priimami sprendimai turi būti sąžiningi ir objektyvūs, taip pat turi būti vengiama savavališkų sprendimų ir piktnaudžiavimo valdžia inter alia priimant sprendimus dėl kandidatų rinkimuose registravimo ar tam tikro asmens išbraukimo iš kandidatų sąrašo (pvz., 2009 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Petkov ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 77568/01, 178/02 ir 505/02, 61 punktas, 2004 m.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

spalio 19 d. sprendimo byloje Melnychenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17707/02, 59 punktas, 2002 m. balandžio 9 d. sprendimo byloje Podkolzina prieš Latviją, peticijos Nr. 46726/99, 35 punktas).

Taigi nurodytoje EŽTT jurisprudencijoje atskleidžiami tam tikri teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas įgyvendinimo principai, išplėtoti aiškinant ir taikant Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

Kaip minėta, Venecijos komisija, atskleisdama aktualius referendumų vykdymo principus, pabrėžia, jog Europos rinkimų paveldo dalimi esantys principai mutatis mutandis taikytini ir referendumams, o tam, kad referendumas atitiktų jam keliamus teisėtumo (legitimumo) reikalavimus, jis turi būti vykdomas, be kita ko, atsižvelgiant į gerąją rinkimų praktiką.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje išplėtoti teisės į laisvus rinkimus renkant įstatymų leidybos institucijas užtikrinimo principai, kaip antai valstybės ir jos įgaliotų institucijų skaidri ir nešališka veikla rinkimų procese, inter alia sąžiningų ir objektyvių sprendimų priėmimas, savavališkų sprendimų ir piktnaudžiavimo valdžia vengimas rengiant ir vykdant rinkimus, nepasidavimas politiniam spaudimui, gali būti mutatis mutandis taikomi ir referendumams.

IV Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina 17. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio, kuriuo nustatyta, kad privalomasis referendumas turi būti vykdomas dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, atitiktis Konstitucijai.

18. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu; jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitinkami įstatymai; šių demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro Konstitucijos 2, 4 straipsniai, taip pat piliečių rinkimų teisė (Konstitucijos 33, 34 straipsniai) (1994 m. liepos 11 d. sprendimas (byla Nr. 5/94), 2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 33 straipsnyje inter alia įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (1 dalis); Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti piliečių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai.

Kadangi abi Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo ir tiesioginės demokratijos formos – nacionaliniai rinkimai ir referendumas – yra grindžiamos tais

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

99

100

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, pabrėžtina, kad aiškinant Konstituciją jos negali būti priešpriešinamos.

Kaip 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus.

18.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2014 m. spalio 13 d. nutarimas); būtina užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados).

18.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas) kyla ne tik iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje eksplicitiškai įtvirtintų rinkimų teisės konstitucinių pagrindų ir Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, 78 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai įtvirtintų Seimo, Respublikos Prezidento ir savivaldybių tarybų narių rinkimų principų. Pabrėžtina, kad minėti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai taip pat kildinami iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai Konstitucijos viršenybės, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, turinį (2004 m. gruodžio 13 d., KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs inter alia su tokiais konstituciniais principais, kaip antai Tautos suvereniteto ir demokratijos, kurie sudaro tiesioginės demokratijos formų – nacionalinių rinkimų ir referendumo – pagrindą.

19. Pareiškėjas ginčija Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 9 straipsniui.

Kaip minėta, Konstitucijos 9 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės referendumo instituto nuostatos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais (1994 m. liepos 22 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

19.1. Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“ 19.2. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime, aiškindamas inter alia Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, atskleidė, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais.

19.2.1. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu: – pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; tokia pačia tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis); – tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos; – pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos; – tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatos.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

101

102

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

19.2.2. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas; įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu.

19.2.3. Gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu: – pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę; pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu reikalauja, kaip nustatyta, ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu; – pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo inter alia per demokratiškai išrinktus savo atstovus; Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų; pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu teikia Seimas kaip Tautos atstovybė: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.

19.2.4. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu; Seimas savo iniciatyva ar ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam tikrą svarbiausią Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo (įstatymų) nuostatų priėmimo.

19.2.5. Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas.

19.2.6. Apibendrinant minėtas Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra įtvirtinta išsamaus svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį sprendžiami referendumu, sąrašo. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad visi minėti klausimai, nepaisant to, ar jie yra nurodyti Konstitucijoje ar įstatyme kaip spręstini referendumu, ar, nors ir nenurodyti Konstitucijoje ar įstatyme, teikiami spręsti referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, ar Seimo kaip Tautos atstovybės, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais; Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje jie nėra diferencijuojami.

Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui (pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį, kad būtų pakeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, reikalaujama, kad referendume už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; pagal Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnį tokia pačia tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“).

19.2.7. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Taigi pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką turi nustatyti paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylančių reikalavimų.

19.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis nustatyta reikalavimų, kaip referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai.

Tačiau, kaip minėta, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma; nacionaliniai rinkimai ir referendumas yra grindžiami tais pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, įtvirtintais inter alia Konstitucijos 2, 4 straipsniuose, 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje. Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas). Pažymėtina, kad, kaip minėta, šie principai kyla inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos.

Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylantis minėtas imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus nėra savitikslis.

Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2014 m. liepos 11 d. nutarime, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Taigi minėtų Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų paisymas yra conditio sine qua non prielaidoms per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią sudaryti.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

103

104

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Vadinasi, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Priešingu atveju, jei Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama vien pažodžiui, taikant vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtų paneigtas minėtasis konstitucinis imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

19.3.1. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytini inter alia visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės principai.

Taigi pagal Konstituciją referendumas turi būti vykdomas remiantis inter alia visuotine rinkimų teise, t. y. sudarant prielaidas referendume dalyvauti visiems piliečiams, pagal Konstitucijos 34 straipsnį turintiems aktyviąją rinkimų teisę (referendumo dieną sukakusiems 18 metų ir teismo nepripažintiems neveiksniais).

Pagal Konstituciją referendumas taip pat turi būti vykdomas remiantis lygia rinkimų teise. Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus (2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Taigi, kaip ir rinkimuose, visi referendume galintys dalyvauti piliečiai traktuotini vienodai, kaip turintys lygiavertį balsą.

Pagal Konstituciją referendumas turi būti vykdomas paisant ir tiesioginės rinkimų teisės principo, pagal kurį referendume turi būti balsuojama be tarpininkų.

Aiškindamas šio principo turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų įgyvendinti pats) (2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Toks reikalavimas taikytinas referendumo santykių teisiniam reguliavimui.

19.3.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytinas inter alia slapto balsavimo principas.

Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2008 m. spalio 1 d. nutarime, pagal slapto balsavimo principą reikalaujama sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios.

19.3.3. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui mutatis mutandis taikytinas inter alia laisvų ir sąžiningų rinkimų principas. Pažymėtina, kad šis principas aiškintinas atsižvelgiant į inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamą sąžiningumo imperatyvą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės; to reikalaujama pagal bendrąjį teisės principą bona fides, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

neatsiejamą nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, turi būti užtikrinamas sąžiningas referendumo procesas, inter alia laisvas piliečių valios pareiškimas. Tai inter alia reiškia, kad turi būti sudarytos prielaidos piliečiams laisvai ir nekontroliuojamiems susidaryti nuomonę ir išreikšti savo valią referendume pateiktu klausimu, lygios galimybės agituoti referendumui teikiamo sprendimo šalininkams ir oponentams; sąžiningo referendumo proceso imperatyvas taip pat suponuoja reikalavimus, kad referendumą organizuojanti institucija (Vyriausioji rinkimų komisija) būtų nešališka, referendumą skelbianti institucija (Seimas), įgyvendindama šiuos savo įgaliojimus, nedarytų įtakos referendumo rezultatams, referendumą skelbianti, jį organizuojanti ir kitos valstybės institucijos nepiktnaudžiautų joms suteiktais įgaliojimais.

Kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui. Pažymėtina, kad šis reikalavimas kyla ir iš konstitucinio referendumo proceso sąžiningumo imperatyvo, pagal kurį valstybės institucijos, būdamos kiek įmanoma neutralios, negali savo sprendimais pasirinktinai skatinti ar, atvirkščiai, trukdyti referendume spręsti tam tikrus jam teikiamus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus.

19.3.4. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytinas inter alia skaidraus ir viešo referendumo proceso principas. Pažymėtina, kad šis principas suponuoja tokius reikalavimus, kaip užtikrinti piliečiams reikšmingos informacijos apie referendumą viešumą, tinkamą piliečių informavimą apie teikiamą referendumui sprendimą, šio sprendimo šalininkų ir oponentų argumentus.

Pažymėtina ir tai, kad skaidraus ir viešo referendumo proceso principas aiškintinas atsižvelgiant į inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamus reikalavimus inter alia valstybės institucijų ir pareigūnų įgaliojimų įgyvendinimui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, skaidraus ir viešo referendumo proceso principas suponuoja reikalavimą referendumą skelbiančiai ir organizuojančiai institucijoms priimti pagrįstus, aiškius ir viešus sprendimus dėl referendumo skelbimo ir vykdymo.

19.3.5. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad minėti sąžiningo, skaidraus ir viešo referendumo proceso principai aiškintini atsižvelgiant inter alia į konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamą teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvą teisiniam reguliavimui. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, vienas KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

105

106

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas; teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti sąžiningą ir skaidrų referendumo procesą, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka taip pat turi būti aiški ir tiksli.

20. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 9 straipsnyje, nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami; vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Taigi, kaip minėta, konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai.

20.1. Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Pažymėtina, kad nėra konstitucinio pagrindo taikyti kitokius principus įstatymu reguliuojant tai, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.

20.1.1. Šiame kontekste paminėtinos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Seimo rinkimų dieną.

Pagal Konstitucijos 57 straipsnio 1 dalį eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį, o pagal šio straipsnio 2 dalį eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laiku. Taigi Konstitucijos 57 straipsnyje expressis verbis nustatyta konkreti eilinių Seimo rinkimų data, t. y. viena Seimo rinkimų diena.

Pagal Konstitucijos 58 straipsnio 4 dalį Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena; naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo. Atsižvelgiant į Konstitucijos 57 straipsnį, jos 58 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „Seimo rinkimų diena“ aiškintina kaip reiškianKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

ti, kad pagal Konstituciją gali būti nustatyta viena pirmalaikių Seimo rinkimų diena, kuri turi būti sekmadienis.

20.1.2. Šiame kontekste paminėtinos Konstitucijos nuostatos, nustatančios Respublikos Prezidento rinkimų dieną.

Pagal Konstitucijos 80 straipsnį Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Pagal Konstitucijos 81 straipsnio 2 dalį, jeigu pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Atsižvelgiant į Konstitucijos 80 straipsnį, jos 81 straipsnio 2 dalies nuostata „po dviejų savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas“ aiškintina kaip reiškianti, kad pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų balsavimo rate, rengiamas sekmadienį po dviejų savaičių nuo to sekmadienio, kuris yra paskutinis likus dviem mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Pažymėtina, kad balsavimas antrajame Respublikos Prezidento rinkimų rate nėra tapatus balsavimui pirmajame jų rate, t. y. antrajame Respublikos Prezidento rinkimų rate balsuojama ne dėl visų kandidatų, o tik dėl dviejų, gavusių daugiausia balsų pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų rate.

Taigi Konstitucijos 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2 dalyje yra expressis verbis nustatyta konkreti eilinių Respublikos Prezidento rinkimų data, t. y. viena rinkimų diena, taip pat konkreti pakartotinio balsavimo Respublikos Prezidento rinkimuose data, t. y. viena rinkimų diena, kurią balsuojama dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų pirmajame balsavimo rate.

Pagal Konstitucijos 81 straipsnio 3 dalį, jeigu pirmajame Respublikos Prezidento rinkimų rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai. Pagal Konstitucijos 87 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus, o pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius (Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė) tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas miršta, atsistatydina, yra pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, arba tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų (šie Respublikos Prezidento rinkimai taip pat laikytini pirmalaikiais). Aiškinant šias Konstitucijos nuostatas jos 80 straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad 81 straipsnio 3 dalyje numatyti pakartotiniai Respublikos Prezidento rinkimai, 87 straipsnio 1 dalyje numatyti pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai, 89 straipsnio 1 dalyje numatyti Respublikos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

107

108

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

Prezidento rinkimai, kurie rengiami Respublikos Prezidentui mirus, jam atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka arba Seimui nutarus, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, taip pat turi vykti vieną dieną, kuri turi būti sekmadienis.

20.1.3. Konstatuotina, kad Konstitucijos 57 straipsnyje, 58 straipsnio 4 dalyje, 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse, 87 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas reikalavimas ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (eiliniams rinkimams nustatant konkrečią datą), kuri turi būti sekmadienis.

Pabrėžtina, kad toks reikalavimas pagal Konstituciją nėra savitikslis. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, inter alia reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinami laisvi ir periodiški rinkimai, demokratinis sprendimų priėmimo procesas; ši nuostata yra konstitucinis įpareigojimas nenukrypti nuo demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės institucijoms, neišskiriant ir įstatymų leidėjo. Vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybės valdžios institucijų rinkimai (inter alia 1996 m. lapkričio 23 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinio reikalavimo ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (Konstitucijoje tiksliai nustačius eilinių rinkimų datą ir pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dienos nustatymo tvarką) tikslas – užtikrinti būtinos demokratijos sąlygos – laisvų ir periodiškų rinkimų, demokratinio sprendimų priėmimo proceso rinkimuose – įgyvendinimą. Tikslios eilinių rinkimų dienos nustatymas Konstitucijoje ir nuožiūros parinkti pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dieną ir trukmę ribojimas pagal Konstituciją užkerta kelią valstybės valdžios institucijoms, pagal Konstituciją turinčioms įgaliojimus skelbti rinkimus, piktnaudžiauti šiais įgaliojimais, inter alia juos įgyvendinant daryti įtaką rinkimų rezultatams. Kartu tai yra viena iš prielaidų užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą, atspindėti rinkimuose tikrąją rinkėjų valią.

20.2. Apibendrinant pažymėtina, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną (pagal analogiją su Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimais – paprastai sekmadienį). Tokio reikalavimo tikslas – referendume užtikrinti demokratinį sprendimų priėmimo procesą, kurį, kaip minėta, suponuoja Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Pažymėtina ir tai, kad tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

Kaip minėta, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką turi nustatyti paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylančių reikalavimų. Minėta ir tai, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti sąžiningą ir skaidrų referendumo procesą, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka taip pat turi būti aiški ir tiksli.

Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

20.3. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą Seimas „priima nutarimus dėl referendumų“.

Taigi Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.

21. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti. Pabrėžtina, kad nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga, kylanti iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 4 dalių. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog referendumas (t. y. piliečių balsavimas) vykdomas Seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku; tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau negu paskirtą balsavimo dieną.

Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, atskleisdamas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų, inter alia asmeninio (tiesioginio) balsavimo, suponuojamus reikalavimus įstatymų leidėjui nustatant rinkimų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvas reiškia reikalavimą užtikrinti galimybę pareikšti savo valią rinkimuose rinkėjams, negalintiems nustatytą dieną atvykti į rinkimų apylinkę dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdomų tarnybos užduočių, taip pat KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

109

110

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

dėl išvykos ar kitų asmeninių priežasčių; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad piliečiai, negalintys balsuoti rinkimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti kitu metu (2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

22. Pareiškėjas ginčija Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

V Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas 23. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Seimo prašymą tiriama, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 9, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia, be kita ko, tuo, kad pagal Konstituciją referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, o referendumo organizavimas taip, kad jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.

25. Sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma; nacionaliniai rinkimai ir referendumas

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

yra grindžiami tais pačiais, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, įtvirtintais inter alia Konstitucijos 2, 4 straipsniuose, 33 straipsnio 1 dalyje, 34 straipsnyje; taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas); šie principai kyla iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų ir aiškintini atsižvelgiant į juos.

25.1. Minėta ir tai, kad: – iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną; tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią; – Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas inter alia suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo dieną, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.

25.2. Kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo; Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537 priimtas vadovaujantis inter alia Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktu, pagal kurį Seimas priima nutarimus dėl referendumų.

Minėta ir tai, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje nustatyta privalomojo referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka.

25.3. Taigi Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

111

112

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

27. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

28. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.

Taigi, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, šis straipsnis nebegali būti taikomas. Todėl Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo negalės būti vykdomas, jeigu Seimas, paisydamas Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datai parinkti, šiame nutarime nenustatys tokios privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo datos, kuri atitiks minėtą iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1 dalies, kylantį reikalavimą nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną.

29. Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti; nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga, kylanti iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 4 dalių.

Minėta ir tai, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia jo 56 straipsnio 1 dalyje, 57 straipsnio 1, 2 dalyse, 63 straipsnio 1–6 dalyse, įtvirtintu referendumo santykių teisiniu reguliavimu, be kita ko, sudarytos prielaidos inter alia privalomajame referendume Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti ne tik Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, bet ir iš anksto, t. y. iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.

VI Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies, 45 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas 30. Pažymėtina, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginči-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

jamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė (2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

31. Kaip minėta, Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis, kuriuo nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka, priimtas Seimui įgyvendinus Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus savo įgaliojimus skirti referendumo datą ir 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) įtvirtintą diskreciją nustatyti, kad referendumas gali vykti ne vieną dieną. Minėta ir tai, kad teisiniam reguliavimui, nustatytam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį galiojantis nuo 2019 m. sausio 1 d. vietoj Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo).

31.1. Minėta, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta: „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“ Minėta ir tai, kad Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą, kartu gali pagal šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatyti, kad inter alia privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną; Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, t. y. nėra įtvirtinta Seimui suteiktos diskrecijos nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, įgyvendinimo apribojimų: pagal šį teisinį reguliavimą Seimas gali nustatyti bet kokį dienų, kurias turi vykti konkretus referendumas, skaičių, inter alia jis gali nustatyti ir tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis).

31.2. Kaip minėta vertinant Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat suponuoja inter alia reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną; tokiu reikalavimu sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, inter alia tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

113

114

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

31.3. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą, kartu gali nustatyti, kad referendumas vyksta ne vieną dieną, nepaisė iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

33. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) yra ir kitų nuostatų, reguliuojančių su referendumo vykdymu, kai jis vyksta ne vieną dieną, susijusius aspektus.

33.1. Minėta, kad, kaip matyti iš Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatų „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, referendumas gali vykti ir vieną, ir dvi, ir daugiau dienų, taip pat jis gali vykti kelias dienas su pertraukomis, inter alia tokiomis, kurios gali būti ilgesnės nei viena diena. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

33.2. Minėta ir tai, kad: – Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalyje reguliuojamas rinkėjų sąrašų tikslinimas sudarius galutinius rinkėjų sąrašus, inter alia nustatomas terminas, iki kurio jis gali būti atliktas, o nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“ sudaromos prielaidos tikslinti rinkėjų sąrašus tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną; – Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 53 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama balsavimo pradžia tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną; – Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena; šios dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“ nustatoma, kuri diena laikytina referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną; – Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 82 straipsnyje reglamentuojamas šiame įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną.

33.2.1. Apibendrinant šį teisinį reguliavimą minėta, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsniu reglamentuojant referendumo vykdymo klausimus sudaromos prielaidos referendumui vykti ne vieną dieną.

33.2.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, inter alia nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

33.2.3. Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

115

116

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis.

VII Dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai teisinių padarinių ir Referendumo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimų 34. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), kuris neteko galios 2018 m. gruodžio 31 d. (pagal Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus (su tam tikromis išimtimis) Referendumo įstatymui (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija)).

34.1. Pažymėtina, kad ne Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537, bet kitų Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija), pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie apskritai nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja, pabrėžė, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti – praeitį (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį referendumo santykių reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę referendumo teisiniai santykiai yra pasibaigę.

34.2. Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo abejoti kitų, nei Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537, Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijai, taip pat šių nutarimų pagrindu vykusių referendumų rezultatais ir jų sukeltais teisiniais padariniais.

35. Kaip minėta, Seimas nutarimą Nr. XIII-1537, kuriuo paskelbė privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, priėmė 2018 m. spalio 18 d.; pagal šio nutarimo 4 straipsnį jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

Minėta ir tai, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data, kuri, kaip minėta, yra dvi dienos su dviejų savaičių pertrauka, nustatyta, be kita ko, įgyvendinant Referendumo įstatymo 15 straipsnyje (su 2018 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) įtvirtintus Seimo įgaliojimus inter alia skirti referendumo vykdymo datą, be kita ko, paisant šio straipsnio 2 dalyje (2018 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytų reikalavimų referendumo datos parinkimui (skirti referendumo vykdymo datą ne vėliau kaip po 8 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos).

Kaip minėta, Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Referendumo įstatymą; Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.

Minėta, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 paskelbtas referendumas turi būti vykdomas vadovaujantis naujos, t. y. 2018 m. gruodžio 20 d., redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

35.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal europinius referendumų standartus viena iš būtinųjų tinkamo referendumų ir Europos rinkimų paveldo principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas, kuris, be kita ko, suponuoja tai, kad pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai (kaip antai nuostatos, susijusios su rinkimų komisijų sudėtimi, rinkėjų sąrašais, formaliaisiais ir materialiaisiais reikalavimais referendumui teikiamiems tekstams ir kt.) negali būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo.

Kaip minėta, kadangi paprastai referendumo data likus metams ar daugiau iki referendumo nėra žinoma, reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, o juos taikyti vykstant referendumo procesui.

35.2. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo stabilumo užtikrinimo požiūriu kaip ydinga vertintina tokia situacija, kai toks teisinis reguliavimas reikšmingai pakeičiamas likus mažiau nei metams iki referendumo, juo labiau kai jis keičiamas jau paskelbus referendumą ir įsigalioja likus mažiau nei pusei metų iki jo, tačiau turi būti taikomas jau paskelbto referendumo vykdymui.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

117

118

2019 m. vasario 15 d. nutarimas

◆

36. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, jog Seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo konstitucinį įstatymą. Toks įstatymas yra nurodytas Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 5 punkte.

Paminėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje; pagal šio straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, jog su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą. Pažymėtina, kad naujos redakcijos Referendumo įstatymas, išdėstytas Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymu, nebuvo priimtas kaip konstitucinis įstatymas.

37. Pažymėtina ir tai, kad nors Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Seimo atstovai išreiškė abejonę dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, šioje konstitucinės justicijos byloje Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai nurodytu aspektu nėra tyrimo dalykas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija; TAR, 2018-12-28, Nr. 21715) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija; TAR, 2018-12-28, Nr. 21715) 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsa-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka

vimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (TAR, 2018-10-23, Nr. 16530) 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Gintaras Goda Vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas Mesonis Vytas Milius Daiva Petrylaitė Janina Stripeikienė Dainius Žalimas Paskelbta: TAR, 2019-02-15, Nr. 2373

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

119

120

The ruling of 15 February 2019

◆

The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 15 February 2019

ON CONDUCTING A MANDATORY REFERENDUM ON TWO DAYS WITH A BREAK OF TWO WEEKS Summary By this ruling, having examined the case subsequent to a petition submitted by the Seimas, the Constitutional Court recognised that Article 2 of the resolution of the Seimas of 18 October 2018 on calling a mandatory referendum on amending Article 12 of the Constitution of the Republic of Lithuania, which envisaged conducting the mandatory referendum on two days with a break of two weeks, was in conflict with the Constitution. The provisions of the Law on Referendums (wording of 20 December 2018) creating the preconditions for conducting a referendum on more than one day were also declared in conflict with the Constitution.

Constitutional requirements for calling and conducting referendums The Constitutional Court noted that the Nation directly exercises its supreme sovereign power through two main organisational forms: national elections and referendums. Since both forms are based on the same constitutional grounds (the sovereignty of the Nation, democracy, and the electoral rights), no interpretation of the Constitution may lead to confrontation between them. As held in the Constitutional Court’s ruling of 11 July 2014, referendums, as well as elections, constitute a form of the direct execution of the supreme sovereign power of the Nation, as citizens declare their will through national voting; the right to initiate a referendum and to vote in a referendum is granted only to citizens who have the electoral right; referendums are held according to the principles of electoral law.

Recalling the provisions of the official constitutional doctrine set out in its ruling of 11 July 2014, which disclose which issues are to be regarded as most significant ones concerning the life of the State and the Nation, which must be decided by referendum as provided for under Paragraph 1 of Article 9 of the Constitution, the Constitutional Court held that the Constitution does not consolidate any exhaustive list of such issues. Under Paragraph 1 of Article 9 of the Constitution, irrespective of whether they are specified in the Constitution or a law as issues that must be decided by referendum, or they are put to a referendum by 300 000 citizens with the electoral right or by the Seimas as the representation of the Nation, all such issues should be regarded as the most significant issues concerning the life of the State and the Nation, and they are not differentiated. Therefore, the Constitution, inter alia, Paragraph 1 of Article 9 thereof, gives rise to the requirement that the same procedure for calling and conducting referendums be applied in deciding all the most significant issues concerning the life of the State and the Nation, with the exception of the special requirements provided for in the Constitution with regard to adopting decisions on certain of the most significant issues concerning the life of the State and the Nation (for example, under Paragraph 1 of Article 148 of the Constitution, in order to amend the provision “The State of Lithuania shall be an independent democratic republic” of Article 1 of the Constitution, it is required that not less than 3/4 of the citizens of Lithuania with the electoral right vote in favour thereof; under Article 2 of the Constitutional Law on the State of Lithuania, the provision “The State of Lithuania shall be an independent democratic republic” of Article 1 of this constitutional law may be amended by following the same procedure”.

The Constitutional Court noted that, according to Paragraph 4 of Article 9 of the Constitution, the legislature must establish the procedure for calling and conducting referendums while having regard to the requirements arising from the Constitution, inter alia, Paragraph 1 of Article 9 thereof.

National elections and referendums are based on the same constitutional grounds – the sovereignty of the Nation, democracy, and the electoral rights, which are consolidated in Articles 2, 4, Paragraph 1 of Article 33, and Article 34 of the Constitution; therefore, Paragraph 1 of Article 9 of the Constitution,

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ ON CONDUCTING A MANDATORY REFERENDUM ON TWO DAYS WITH A BREAK OF TWO WEEKS

interpreted in the context of the mentioned provisions of the Constitution, gives rise to the imperative that the constitutionally consolidated democratic principles (universal, equal, and direct suffrage, secret ballot, free and fair elections, a transparent and public electoral process) governing elections to political representative institutions be mutatis mutandis (i.e. with respective amendments) applied in calling and conducting referendums. Compliance with the above-mentioned principles is essential in order to create the preconditions for determining the actual will of the Nation in a referendum.

Thus, under Paragraph 1 of Article 9 of the Constitution, in exercising its powers, established in Paragraph 4 of this article, to regulate the procedure for calling and conducting referendums, the legislature is bound by the democratic principles governing elections to political representative institutions.

It was held in this context that, under the Constitution, a referendum must be conducted on the basis of universal suffrage, i.e. by creating the preconditions for participation in the referendum of all citizens with an active electoral right under Article 34 of the Constitution (i.e. those who on the day of the referendum, have reached 18 years of age and who have not been declared by a court to be legally incapacitated). A referendum must also be conducted on the basis of equal electoral rights: all citizens who can participate in it must be treated in the same way and as having equal votes. It must also be conducted in accordance with the principle of direct suffrage, which requires a vote without mediators in a referendum.

Conducting a referendum is also subject to the principle of secret ballot under which such conditions for expressing the will of voters during the voting must be created that nobody could control them, influence their choice, or otherwise impede their opportunity to express their will freely and unrestrictedly.

Conducting a referendum is subject to the principle of free and fair elections, i.e. it is obligatory to ensure a fair referendum process, including the free expression of will by citizens. This means that it is obligatory to create the preconditions enabling citizens, freely and without being subjected to control, to form their opinion and express their will on the issue put to a referendum, as well as to create the equal opportunities to campaign for both proponents and opponents of the decision put to a referendum; the institution organising referendums (Central Electoral Commission) must be impartial; the institution calling referendums (Seimas) may not influence the referendum results; these and other state institutions may not abuse the powers conferred on them. The Constitutional Court noted that the requirement to apply the same procedure for calling and conducting a referendum in solving all most significant issues concerning the life of the State and the Nation, except for the special requirements for the adoption of decisions on certain most significant issues concerning the life of the State and the Nation, also stems from the constitutional imperative of a fair referendum process; under this imperative, state institutions, while remaining as neutral as possible, may not, selectively by their decisions, encourage or, on the contrary, hinder decision making in a referendum on certain of the most significant issues concerning the life of the State and the Nation once such issues are put to the referendum.

Conducting a referendum is also subject to the principle of a transparent and public referendum process; this principle implies the requirement that the publicity of meaningful information about the referendum is ensured where that information is significant to citizens, that citizens are properly informed about the decision put to the referendum and about the arguments of the proponents and opponents of the decision, as well as the requirement that the institution calling referendums and the institution organising referendums take reasonable, clear, and public decisions in relation to calling and conducting referendums. In order to create the preconditions for a fair and transparent referendum process, the procedure for calling and conducting a referendum established by law in accordance with Paragraph 4 of Article 9 of the Constitution must also be clear and precise.

The Constitution Court held that the Constitution does not explicitly specify how many days may be scheduled for a referendum once it is called. However, since, under the Constitution, the constitutionally consolidated democratic principles governing elections to political representative institutions should be

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

121

122

The ruling of 15 February 2019

◆

applied in calling and conducting referendums, there are no constitutional grounds for applying other principles in regulating, by means of a law, as to how many days may be scheduled for a referendum once it is called.

The Constitutional Court noted that Article 57, Paragraph 4 of Article 58, Article 80, Paragraphs 2 and 3 of Article 81, Paragraph 1 of Article 87, and Paragraph 1 of Article 89 of the Constitution establish the requirement that elections to the Seimas and the elections of the President of the Republic must last one day, which must be a Sunday. Under the Constitution, such a requirement is not an objective in itself, as it is aimed at ensuring the implementation of the necessary condition of democracy – free and periodic elections and the democratic process of decision making during elections. Establishing, in the Constitution, the precise day for regular elections and limiting, under the Constitution, the discretion to choose the day and duration of runoffs or early elections precludes the state authority institutions that, under the Constitution, are vested with the powers to call elections from abusing these powers, among others, from influencing the election results while exercising the said powers. At the same time, this constitutes one of the preconditions for ensuring the fairness and transparency of the electoral process and revealing the actual will of voters in elections.

The Constitutional Court held that the imperative, which stems from the Constitution, that the democratic principles governing elections to political representative institutions be applied in calling and conducting referendums also implies the requirement that, once a referendum is called, it must be provided that it is to take place on one day (by analogy with elections to the Seimas and the elections of the President of the Republic, as a rule, such a day must be a Sunday). Such a requirement is aimed at ensuring, in a referendum, the democratic process of decision making, which is implied by the provision of Article 1 of the Constitution, proclaiming that the State of Lithuania is an independent democratic republic. The said requirement creates the preconditions for ensuring the fairness and transparency of the referendum process, in particular, guaranteeing that the same procedure for calling and conducting referendums is applied in deciding all the most significant issues concerning the life of the State and the Nation; at the same time, the preconditions are created for ensuring the constitutional imperative to determine the actual will of the Nation in a referendum.

Paragraphs 1 and 4 of Article 9 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law give rise to the requirement for the legislature, in regulating the procedure for calling and conducting referendums, to prescribe that, once a referendum is called, the referendum is to take place on only one day.

Under Item 3 of Article 67 of the Constitution, the Seimas adopts resolutions on referendums.

This provision, among other things, determines the duty of the Seimas to provide, in its resolution on calling a referendum, for the date of the referendum, i.e. to provide that the referendum is to take place on one day.

At the same time, the Constitutional Court emphasised that the said requirement may not be interpreted as preventing the legislature from establishing a procedure for early voting in referendums for those citizens who are unable to cast their votes on the day of a referendum; the establishment of the said procedure is a constitutional duty of the legislature.

The assessment of the constitutionality of the provision of the resolution of the Seimas By the impugned resolution of the Seimas, a mandatory referendum on amending Article 12 of the Constitution was called (Article 1); the same resolution of the Seimas established the date for conducting the mandatory referendum – 12 May 2019 and 26 May 2019, i.e. it provided that the referendum was to take place on two days with a break of two weeks between them (Article 2). As laid down in the preamble to this resolution of the Seimas, the resolution was passed pursuant to, among others, Item 3 of Article 67 of the Constitution, under which the Seimas adopts resolutions on referendums.

According to the Constitutional Court, Article 2 of the impugned resolution of the Seimas established the date of conducting the mandatory referendum by failing to follow the requirement, arising from Paragraph 1 of Article 9 of the Constitution and the constitutional principle of a state

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ ON CONDUCTING A MANDATORY REFERENDUM ON TWO DAYS WITH A BREAK OF TWO WEEKS

under the rule of law, that, once a referendum is called, it must be provided that it is to take place on one day, and by failing to follow the duty of the Seimas, stemming from Item 3 of Article 67 of the Constitution, to provide, in its resolution on calling a referendum, that the referendum is to take place on one day.

Taking account of this, the Constitutional Court held that Article 2 of the impugned resolution of the Seimas was in conflict with Paragraph 1 of Article 9 and Item 3 of Article 67 of the Constitution, as well as with the constitutional principle of a state under the rule of law.

The Constitutional Court recalled the fact that any legal act (part thereof) of the Seimas that is declared by a ruling of the Constitutional Court to be in conflict with the Constitution is removed from the legal system of Lithuania and may no longer be applied. Therefore, after Article 2 of the impugned resolution of the Seimas was recognised by the Constitutional Court to be in conflict with the Constitution, this article may no longer be applied. Therefore, the mandatory referendum, called under Article 1 of this resolution of the Seimas, may not be held unless the Seimas establishes such a date of the referendum that would comply with the requirement, stemming from the Constitution, to provide, in the resolution on calling a referendum, that the referendum is to take place on one day.

The assessment of the constitutionality of the provisions of the Law on Referendums The Constitutional Court has noted on more than one occasion that the implementation of constitutional justice implies that a legal act (part thereof) that is in conflict with the Constitution must be removed from the legal system; therefore, having found the unconstitutionality of a law whose compliance with the Constitution is not impugned by the petitioner, but on which the impugned substatutory legal act is based, the Constitutional Court must state that such a law is unconstitutional; this duty of the Constitutional Court stems from the Constitution and, in this way, the supremacy of the Constitution is ensured.

Under Paragraph 1 of Article 52 of the Law on Referendums, in its resolution, the Seimas may establish that a referendum takes place on more than one day. As held by the Constitutional Court, the legal regulation in question did not specify any total number of days on which a referendum may take place, i.e. the discretion of the Seimas to stipulate that a referendum is to take place on more than one day was not restricted: the Seimas was allowed to provide for any number of days on which a referendum may take place, or was allowed to stipulate that a referendum is to take place on more than one consecutive day, or that it is to take place on more than one day with a break (breaks) in between.

According to the Constitutional Court, when establishing this legal regulation, the legislature failed to pay regard to the requirement, arising from Paragraphs 1 and 4 of Article 9 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law, that, in regulating the procedure for calling and conducting referendums, the legislature must prescribe that, once a referendum is called, the referendum is to take place on only one day. Therefore, the provision “In its resolution, the Seimas may establish that the referendum shall take place on more than one day” of Paragraph 1 of Article 52 of the Law on Referendums was in conflict with Paragraphs 1 and 4 of Article 9 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law.

On the grounds of the same arguments, the other provisions of the Law on Referendums, which were entrenched in Paragraph 8 of Article 18, Paragraph 1 of Article 45, Paragraph 2 of Article 53, Paragraph 1 of Article 81, and Article 82 thereof and which had created the preconditions for a referendum to take place on more than one day, where also declared unconstitutional.

The Constitutional Court noted that those legal relationships that had arisen on the basis of not the resolution of the Seimas of 18 October 2018, but other resolutions of the Seimas adopted on calling referendums pursuant to the no longer valid provision of the Law on Referendums, where that provision provided for the possibility of conducting a referendum on more than one day, had expired. Expressing its view regarding the possibility of assessing the constitutionality of those legal acts that may no longer be applied in general, since they had been designated to regulate relationships that had already expired and, thus, no longer exist, the Constitutional Court held in its jurisprudence that, any intervention

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

123

124

The ruling of 15 February 2019

◆

by law-making entities in such a legal regulation is no longer feasible, it would be meaningless and irrational, as it would mean that the respective law-making entities undertake steps to regulate – consequently, make efforts to change – the past. Any intervention by the Constitutional Court in the particular legal regulation of relationships connected with referendums would be equally meaningless where such a legal regulation is no longer in force, may no longer be applied, or the legal relationships that are connected with referendums and emerged on the basis of such a legal regulation have expired.

In view of this, the Constitutional Court emphasised that, with the exception of the resolution of the Seimas of 18 October 2018, there are no constitutional grounds for doubting regarding the constitutionality of other resolutions of the Seimas on calling a referendum that had been adopted pursuant to the no longer valid provision of the Law on Referendums, where that provision provided for the possibility of conducting a referendum on more than one day, or regarding the results of the referendums held on the basis of such resolutions, or regarding the legal effects caused by these results.

In this ruling, the Constitutional Court also drew attention to the fact that, after the Law on Referendums, which was set out in its new wording of 20 December 2018, came into force on 1 January 2019, the referendum called by the resolution of the Seimas of 18 October 2018 must be conducted pursuant to the legal regulation as laid down in the Law on Referendums in this new wording.

In this context, the Constitutional Court emphasised the importance of ensuring the legal regulation governing referendum relationships. It reminded the legislature of the constitutional requirement to provide, in certain cases, for a sufficient vacatio legis, i.e. a period of time from the moment of the official publication of a particular law until its entry into force (date of its application), during which the persons concerned would be able to prepare for the implementation of the requirements resulting from that law. In addition, it was mentioned in the ruling that, according to the European standards for referendums, one of the necessary conditions for the proper implementation of the principles of referendums is the stability of legal acts regulating referendums; in addition, the main aspects of the legal regulation governing referendums (the provisions relating to the composition of the electoral commissions, electoral rolls, the formal and substantive requirements for texts put to referendums, etc.) should not be modified less than a year before the referendum; since, as a rule, the date of a referendum is not known a year or more before the referendum, the requirement that no essential amendments to the legal regulation governing referendums be made a year before the referendum is, specifically, aimed not at prohibiting the adoption of amendments to the legal regulation a year before voting in a referendum, but at prohibiting the application of such amendments to the referendum process that is already in progress.

Having considered this, the Constitutional Court noted that, from the point of view of ensuring the stability of the legal regulation governing the relationships connected with the organisation of referendums, such a situation should be regarded as flawed in which the said legal regulation is significantly amended less than a year before a referendum, the more so in cases where this legal regulation is modified after a referendum has already been called and enters into force less than half a year before a referendum, but must be applied in the course of conducting a referendum that has already been called.

The Constitutional Court also recalled the fact that the Seimas had undertaken the obligation to adopt the Constitutional Law on Referendums and held that the inclusion of the law consolidating the legal regulation governing the relationships connected with the organisation of referendums in the List of the Constitutional Laws, under the Constitution, means that such a law must be adopted and the legal regulation consolidated therein must be subject to amendments under a more complex procedure (compared with the procedure for adopting and amending other laws); in this way, it is at the same time sought to create the preconditions for ensuring the stability of this legal regulation.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA TENUE D’UN RÉFÉRENDUM OBLIGATOIRE PENDANT DEUX JOURS À DEUX SEMAINES ’INTERVALLE

L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 15 février 2019

SUR LA TENUE D’UN RÉFÉRENDUM OBLIGATOIRE PENDANT DEUX JOURS À DEUX SEMAINES D’INTERVALLE Résumé Par cet arrêt, la Cour constitutionnelle, ayant examiné l’affaire sur la demande introduite par le Seimas, a reconnu que l’article 2 de la résolution du Seimas du 18 octobre 2018 sur la convocation d’un référendum obligatoire portant sur l’amendement de l’article 12 de la Constitution de la République de Lituanie qui prévoit la tenue d’un référendum pendant deux jours à deux semaines d’intervalle était en contradiction avec la Constitution. Les dispositions de la loi sur les référendums (sa version du 20 décembre 2018) créant les conditions pour la tenue d’un référendum au cours de plusieurs jours ont été également reconnues incompatibles avec la Constitution.

Les règles constitutionnelles relatives à la convocation et à la tenue d’un référendum La Cour constitutionnelle a noté que le peuple exerce directement son pouvoir souverain suprême par deux voies principales : par le biais d’élections nationales et par le biais d’un référendum. Ces deux voies reposant sur les mêmes fondements constitutionnels, tels que la souveraineté du peuple, la démocratie, le droit électoral, elles ne sauraient être mises en opposition dans l’interprétation de la Constitution. Comme il a été constaté dans l’arrêt de la Cour constitutionnelle du 11 juillet 2014, le référendum, de même que les élections, constitue une forme de l’exercice directe du pouvoir souverain suprême par le peuple, lorsque les citoyens expriment leur volonté au suffrage universel ; le droit d’initier le référendum et de voter au référendum n’appartient qu’aux citoyens ayant le droit électoral ; les référendums se déroulent selon les principes du droit électoral.

Après avoir rappelé les dispositions de la doctrine constitutionnelle officielle énoncées dans l’arrêt du 11 juillet 2014, qui montrent quelles sont les questions qui sont considérées comme les plus importantes pour la vie de l’État et pour la vie du peuple, qui doivent être tranchées par référendum en vertu de l’article 9, point 1, de la Constitution, la Cour constitutionnelle a constaté que la Constitution n’établissait pas la liste exhaustive desdites questions. Toutes ces questions ne sont pas différenciées, même si elles sont inscrites dans la Constitution ou dans la loi comme celles à trancher par référendum ou comme celles à soumettre à un référendum par 300 milles citoyens ayant le droit électoral, ou encore comme celles qui sont considérées par le Seimas en tant que représentant du peuple comme les questions les plus importantes pour la vie de l’État et du peuple au titre de l’article 9, paragraphe 1, de la Constitution. Ainsi, il découle de la Constitution, notamment son l’article 9, paragraphe 1, l’obligation de suivre les mêmes procédures de convocation et de tenue d’un référendum en traitant toutes les questions les plus importantes pour la vie de l’État et du peuple, à l’exception des exigences spécifiques prévues par la Constitution pour l’adoption des décisions concernant certaines questions importantes pour la vie de l’État et du peuple (par exemple, conformément à l’article 148, paragraphe 1, de la Constitution, afin de modifier la disposition de l’article 1 de la Constitution énonçant que « L’État lituanien est une république démocratique indépendante », au moins de 3/4 des personnes de nationalité lituanienne ayant le droit électoral doivent voter en sa faveur au référendum ; conformément à l’article 2 de la loi constitutionnelle sur l’État lituanien, la disposition de l’article 1 de ladite loi constitutionnelle « L’État lituanien est une république démocratique indépendante » peut être modifiée conformément à la même procédure).

La Cour constitutionnelle a noté que, conformément à l’article 9, paragraphe 4, de la Constitution, le législateur doit déterminer la procédure de convocation et de tenue d’un référendum dans le respect des exigences découlant de la Constitution, notamment, son article 9, paragraphe 1.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

125

126

L’arrêt du 15 février 2019 ◆

Des élections nationales et un référendum étant basés sur les mêmes fondements constitutionnels, tels que la souveraineté du peuple, la démocratie, le droit électoral consacrés aux articles 2 et 4, à l’article 33, paragraphe 1, l’article 34, il découle de l’article 9, paragraphe 1, de la Constitution, lu dans le contexte desdites dispositions de la Constitution, l’impératif de l’application mutatis mutandis (à savoir avec des modifications respectives) des principes démocratiques (le droit électoral universel, égal et direct, le scrutin secret, les élections libres et régulières, le processus électoral public et transparent) consacrés dans la Constitution, concernant les élections aux institutions politiques représentatives dans le cadre de la convocation et de la tenue de référendums. Le respect de ces principes est indispensable pour la création des conditions pour la détermination de la volonté réelle du peuple lors d’un référendum.

Ainsi, conformément à l’article 9, paragraphe 1, de la Constitution, le législateur, dans le cadre le l’exercice des pouvoirs, définis par ledit article, paragraphe 4, de réglementer la procédure de convocation et de tenue de référendums, est tenu d’observer les principes démocratiques concernant les élections aux institutions politiques représentatives.

Dans ce contexte, il a été constaté que, conformément à la Constitution, le référendum doit être mené en conformité avec le droit au suffrage universel, à savoir en créant des conditions pour tous les citoyens, ayant le droit électoral actif (ceux qui le jour d’un référendum avaient atteint l’âge de 18 et n’avaient pas été reconnus comme frappés d’incapacité par les juridictions), de participer au référendum au titre de l’article 34, de la Constitution. Le référendum doit être mené également en conformité au principe de l’égalité des droits électoraux, à savoir tous les citoyens pouvant y participer devraient être traités sur un pied d’égalité, à savoir détenir les voix équivalentes. Le référendum doit être mené également dans le respect du principe du suffrage direct selon lequel le vote au référendum doit être sans intermédiaire.

Le principe de vote au scrutin secret, en vertu duquel il est nécessaire de permettre à un électeur d’exprimer sa volonté lors du vote, de sorte que personne ne pourrait le contrôler, influencer son choix ou l’empêcher d’exprimer librement et sans restriction sa volonté, est également applicable dans le cadre d’un référendum.

Le principe des élections libres et régulières est également applicable dans le cadre d’un référendum, à savoir il est nécessaire de garantir le processus référendaire équitable, entre autres, une libre expression de la volonté de citoyens. Cela implique qu’il est nécessaire de créer les conditions permettant aux citoyens de se former librement et sans contrôle une opinion et exprimer leur volonté sur la question soumise à un référendum, d’assurer l’égalité des chances pour les adeptes et opposants de la décision soumise à un référendum de mener les campagnes y afférentes ; une autorité (Commission électorale centrale) chargée d’organiser un référendum doit être impartiale, une autorité (Seimas) chargée de convoquer un référendum ne peut pas avoir d’impact sur les résultats d’un référendum, lesdites autorités et autres autorités publiques ne peuvent pas abuser des pouvoirs qui leur sont conférés. La Cour constitutionnelle a noté que l’obligation de suivre la même procédure de convocation et de tenue d’un référendum en traitant toutes les questions les plus importantes pour la vie de l’État et du peuple, à l’exception des exigences spécifiques prévues par la Constitution pour l’adoption des décisions concernant certaines questions importantes pour la vie de l’État et du peuple, découle de l’impératif constitutionnel du processus référendaire équitable, en vertu duquel les autorités publiques en demeurant neutres, dans la mesure du possible, ne peuvent pas, au moyen de leurs décisions, encourager, de manière optionnelle, ou, contrairement, empêcher de trancher par voie de référendum des questions les plus importantes pour la vie de l’État et du peuple qui y ont été soumises.

Le principe de processus référendaire transparent et public est également applicable dans le cadre d’un référendum, dont découle les exigences de garantir la diffusion des informations sur le référendum qui seraient utiles pour les citoyens, de sensibiliser, de manière appropriée, les citoyens à la décision soumise à un référendum, à l’argumentation des adeptes et des opposants d’un référendum, ainsi que l’obligation pour les autorités chargées de convocation et d’organisation d’un référendum d’adopter des

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA TENUE D’UN RÉFÉRENDUM OBLIGATOIRE PENDANT DEUX JOURS À DEUX SEMAINES ’INTERVALLE

décisions sur la convocation et la tenue d’un référendum justifiées, claires et publiques. Afin de créer les conditions pour garantir le processus référendaire équitable et transparent, la procédure de convocation et de tenue d’un référendum établie par la loi au titre de l’article 9, paragraphe 4, de la Constitution doit également être claire et précise.

La Cour constitutionnelle constate que la Constitution ne détermine pas explicitement la durée d’un référendum qui peut être fixée lors de la convocation d’un référendum. Toutefois, les principes démocratiques concernant les élections aux institutions politiques représentatives étant applicables dans le cadre de convocation et de tenue de référendum au titre de la Constitution, il n’y a pas de motifs constitutionnels pour l’application d’autres principes en régissant par la loi la durée d’un référendum qui peut être fixée lors de la convocation d’un référendum.

La Cour constitutionnelle a noté que l’article 57, l’article 58, paragraphe 4, l’article 80, l’article 81, paragraphes 2 et 3, l’article 87, paragraphe 1, l’article 89, paragraphe 1, de la Constitution imposent l’obligation de tenir les élections parlementaires et présidentielles en un seul jour, à savoir dimanche. Cette obligation ne constitue pas une fin en soi, parce qu’elle vise à assurer que les conditions démocratiques nécessaires, telles que les élections libres et périodiques et le processus démocratique de prise de décision aux élections, soient remplies. La détermination de la date exacte des élections ordinaires dans la Constitution et la limitation de l’option du jour et de la durée des élections répétées ou anticipées au titre de la Constitution empêchent les autorités publiques, chargées de convoquer les élections au titre de la Constitution, d’abuser de ces pouvoirs, entre autres, d’exercer une influence sur les résultats des élections dans le cadre de l’exercice de ces pouvoirs. En même temps, il s’agit de l’une des conditions pour garantir un processus électoral équitable et transparent, ainsi que montrer une volonté réelle exprimée par les électeurs lors des élections.

La Cour constitutionnelle a constaté que l’impératif découlant de la Constitution d’appliquer des principes démocratiques concernant les élections aux institutions politiques représentatives dans le cadre de convocation et de tenue d’un référendum implique également l’obligation lors de la convocation d’un référendum fixer sa durée d’un jour (par analogie aux élections parlementaires et présidentielles, en règle générale, un référendum se tient dimanche). Cette exigence visant à garantir le processus démocratique de prise de décision relève de la disposition de l’article 1, de la Constitution en vertu de laquelle l’État lituanien est une république démocratique indépendante. Ladite exigence permet de garantir l’équité et la transparence du processus référendaire, entre autres, de faire en sorte que la même procédure de convocation et de tenue d’un référendum serait applicable en traitant toutes les questions les plus importantes pour la vie de l’État et du peuple tout en créant des conditions pour garantir également l’impératif constitutionnel de révéler la volonté réelle du peuple par voie de référendum.

Il découle l’exigence de l’article 9, paragraphes 1 et 4, de la Constitution, du principe constitutionnel de l’État de droit pour le législateur de réglementer la procédure de convocation et de tenue d’un référendum, ainsi que prévoir, lors de la convocation d’un référendum, que la durée de celui-ci ne peut pas dépasser un jour.

Conformément à l’article 67, point 3, de la Constitution, le Seimas adopte les résolutions sur les référendums. Cette disposition implique, entre autres, l’obligation du Seimas de fixer la date d’un référendum dans la résolution concernant la convocation d’un référendum, à savoir, prévoir que la durée d’un référendum ne dépasse pas un jour.

En même temps, la Cour constitutionnelle a noté que cette exigence ne saurait être interprétée en ce sens qu’elle empêche le législateur de déterminer la procédure de vote anticipé à l’égard des citoyens qui sont dans l’incapacité de voter le jour d’un référendum ; la détermination de ladite procédure appartient à un législateur.

L’appréciation de la conformité de la disposition de la résolution du Seimas à la Constitution Le référendum obligatoire porte sur l’amandement de l’article 12 de la Constitution (l’article 1) a été convoqué par la résolution litigieuse du Seimas ; la date pour la tenue dudit référendum a été

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

127

128

L’arrêt du 15 février 2019 ◆

fixée le 12 mai 2019 et le 26 mai 2019, à savoir la tenue d’un référendum pendant deux jours à deux semaines d’intervalle a été déterminée (l’article 2) par la même résolution du Seimas. Ainsi qu’il a été énoncé dans le préambule de la résolution du Seimas, ladite résolution a été adoptée, entres autres, au titre de l’article 67, point 3, de la Constitution, en vertu duquel le Seimas adopte les résolutions sur les référendums.

Selon la Cour constitutionnelle, la date pour la tenue d’un référendum obligatoire a été fixée par l’article 2 de la résolution litigieuse du Seimas en violation de l’exigence découlant de l’article 9, paragraphe 1, de la Constitution, du principe constitutionnel de l’État de droit de prévoir, lors de la convocation d’un référendum, que la durée de celui-ci ne dépasse pas un jour, ainsi que l’obligation découlant pour le Seimas de l’article 67, point 3, de la Constitution, de prévoir la durée d’un référendum ne dépassant pas un jour dans la résolution concernant la convocation d’un référendum. À cet égard, il a été reconnu que l’article 2 de la résolution litigieuse du Seimas s’oppose à l’article 9, paragraphe 1, de la Constitution, l’article 67, point 3, au principe constitutionnel de l’État de droit.

La Cour constitutionnelle a rappelé que si un tout acte législatif (sa partie intégrante) adopté par le Seimas est reconnu étant en contradiction avec la Constitution par l’arrêt de la Cour constitutionnelle, il est éliminé de l’ordre juridique de Lituanie et ne peut donc plus être en application. Ainsi, la Cour constitutionnelle ayant reconnu l’article 2, de la résolution litigieuse du Seimas comme étant en contradiction avec la Constitution, cet article cesse de pouvoir être d’application. Ainsi, un référendum obligatoire annoncé par l’article 1, de la résolution du Seimas ne pourra pas être tenu si le Seimas ne fixe pas sa date conforme à l’exigence découlant de la Constitution d’énoncer dans la résolution concernant la convocation d’un référendum que la durée d’un référendum ne peut pas dépasser un jour.

L’appréciation de la conformité des dispositions de la loi sur les référendums à la Constitution La Cour constitutionnelle a noté à plusieurs reprises que l’exercice de la justice constitutionnelle implique qu’un acte législatif (sa partie intégrante) qui est en contradiction avec la Constitution doit être éliminé de l’ordre juridique; ainsi, ayant constaté que la loi, dont la conformité n’est pas remise en question par le requérant, mais sur laquelle se fonde un acte d’application, s’oppose à la Constitution, la Cour constitutionnelle doit reconnaître ladite loi inconstitutionnelle ; cette obligation de la Cour constitutionnelle relève de la Constitution pour garantir la primauté de la Constitution.

Conformément à l’article 52, paragraphe 1, de la loi sur les référendums, le Seimas peut fixer par résolution la durée d’un référendum à plusieurs jours. Ainsi que la Cour constitutionnelle l’a indiqué, la durée totale d’un référendum n’a pas été précisée dans cette réglementation juridique, à savoir la discrétion du Seimas de fixer la durée d’un référendum à plusieurs jours n’est pas limitée : le Seimas peut fixer tout nombre de jours pour la tenue d’un référendum concret ou fixer la durée d’un référendum à plusieurs jours consécutifs ou bien à plusieurs jours d’intervalle(s).

Selon la Cour constitutionnelle, le législateur, en introduisant cette réglementation juridique, n’a pas respecté l’obligation découlant de l’article 9, paragraphes 1 et 4, de la Constitution, du principe constitutionnel de l’État de droit de prévoir, dans le cadre de la réglementation de la procédure de convocation et de tenue d’un référendum, que la durée d’un référendum ne peut pas dépasser pas un jour. Par conséquent, la disposition de l’article 52, paragraphe 1, de la loi sur les référendums énonçant que « le Seimas peut fixer par résolution la durée d’un référendum à plusieurs jours » a été reconnue comme étant en contradiction avec l’article 9, paragraphes 1 et 4, de la Constitution, le principe constitutionnel de l’État de droit.

Sur la base de la même argumentation, les autres dispositions (consacrées à l’article 18, paragraphe 8, l’article 45, paragraphe 1, l’article 53, paragraphe 2, l’article 81, paragraphe 1, l’article 82, de la loi sur les référendums) créant les conditions pour la durée d’un référendum à plusieurs jours, ont été également reconnues comme étant en contradiction avec la Constitution.

La Cour constitutionnelle a noté que les relations juridiques issues non de la résolution du Seimas du 18 octobre 2018, mais des autres résolutions du Seimas concernant la convocation d’un référendum, adoptées en vertu de la disposition actuellement obsolète de la loi sur les référendums qui avait

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LA TENUE D’UN RÉFÉRENDUM OBLIGATOIRE PENDANT DEUX JOURS À DEUX SEMAINES ’INTERVALLE

prévu la possibilité de tenir un référendum pendant plusieurs jours, ont pris fin. En ce qui concerne la possibilité d’apprécier la conformité des actes législatifs qui ne s’appliquent plus en raison de leur vocation à réglementer les relations ayant pris fin, donc celles qui n’existent plus, à la Constitution, la Cour constitutionnelle avait déjà constaté dans sa jurisprudence antérieure que toute intervention des organes législatifs dans ladite réglementation juridique n’est plus possible, elle est donc dénuée de sens, irrationnelle, car cela voudrait dire que les organes législatifs concernés prennent toute disposition pour légiférer sur le passé et, par conséquent, essayent de le changer. Toute intervention de la Cour constitutionnelle dans le cadre la réglementation juridique des relations relatives aux référendums qui est devenue sans effet, ne peut plus être en application et dont émanent des relations juridiques relatives aux référendums ayant pris fin, serait également dénuée de sens. À cet égard, il a été noté qu’il n’existe aucune base constitutionnelle pour remettre en question la conformité des résolutions du Seimas concernant la convocation d’un référendum, autres que la résolution du Seimas du 18 octobre 2018, qui ont été adoptées en vertu de la disposition, dans sa version antérieure, de la loi sur les référendums prévoyant la possibilité de tenir un référendum pendant plusieurs jours, à la Constitution, ainsi que les résultats des référendums qui s’étaient tenus sur la base de ces résolutions et les effets juridiques produits par les dites référendums.

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle prend en considération le fait qu’après l’entrée en vigueur le 1 janvier 2019 de la refonte de la loi sur les référendums du 20 décembre 2018, le référendum convoqué au moyen de la résolution du Seimas du 18 octobre 2018 doit être tenu en vertu de la réglementation juridique introduite par ladite refonte de la loi sur les référendums.

Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a souligné l’importance d’assurer la stabilité de la réglementation juridique des relations relatives aux référendums. Elle a rappelé l’obligation constitutionnelle pour le législateur de prévoir, dans certains cas, la période de vacatio legi suffisante, à savoir une période depuis la publication officielle de la loi jusqu’à son entrée en vigueur (début de l’application) durant laquelle les personnes intéressées pourraient se préparer à mettre en œuvre des exigences en découlant. En outre, il a été mentionné dans ladite résolution que selon les normes européennes concernant des référendums l’une des conditions nécessaires pour l’application appropriée des principes référendaires est la stabilité des actes législatifs régissant le référendum et que, en vertu desdites normes, les éléments principaux de la réglementation juridique des référendums (dispositions relatives à la composition de la commission électorale, aux listes électorales, aux exigences formelles et matérielles à l’égard des textes soumis à un référendum etc.) ne devraient pas être modifiés à moins d’un an avant le référendum; d’habitude la date d’un référendum un an ou plus avant le référendum n’étant pas connue, l’exigence de ne pas procéder aux modifications essentielles dans le cadre de la réglementation juridique en matière de référendum un an avant le référendum, ne vise pas à interdire d’apporter des modifications à la réglementation juridique un an avant le vote au référendum, mais, au contraire, à les appliquer dans le cadre du processus référendaire. À cet égard, la Cour constitutionnelle a noté qu’au regard de l’assurance de la stabilité de la réglementation juridique des relations relatives à l’organisation d’un référendum, une situation est considérée comme fautive, lorsque une modification pertinente est apportée à une réglementation juridique à moins d’un an avant le référendum, pour autant que cette modification soit apportée après avoir convoqué le référendum et qu’elle entre en vigueur à moins de six mois avant ce référendum, mais doit être applicable dans le cadre d’un référendum déjà convoqué.

La Cour constitutionnelle a également rappelé que le Seimas est tenu d’adopter la loi constitutionnelle sur les référendums et a constaté que l’inscription de la loi portant sur l’introduction de la réglementation juridique des relations concernant l’organisation d’un référendum, sur la liste des lois constitutionnelles implique, conformément à la Constitution, que l’adoption de ladite loi et la réglementation juridique introduite par cette loi doivent être soumise à une procédure de modification plus complexe (par rapport à l’adoption et la modification d’autres lois), visant à créer des conditions pour garantir la stabilité de cette réglementation juridique.

• • • KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

129

130

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimas

Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba Santrauka Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo inicijuotoje byloje, prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Civilinio proceso kodekso (CPK) 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), pagal kurią apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas (išskyrus tam tikrus atvejus, kai skundą gali surašyti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; šios konstitucinės teisės negalima apriboti ar paneigti, ji negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik tą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema būtina sąlyga (conditio sine qua non). Pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, tarp jų nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga. Pagal Konstituciją įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis. Teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, negalima dirbtinai suvaržyti ar išvis paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota. Įstatymu nustatant pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo apeliacinės instancijos teismui tvarką, negali būti numatyti tokie apeliacinio skundo padavimo pagrindai, terminai ir sąlygos, dėl kurių kreiptis į apeliacinės instancijos teismą būtų itin sunku arba iš viso neįmanoma.

Priešingu atveju konstitucinė teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui būtų deklaratyvi, būtų užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą, taip pat būtų pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų yra teisė turėti advokatą. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Konstituciją, atsižvelgiant į civilinių ir baudžiamųjų bylų ypatumus, valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamos ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamos teisinės pagalbos teikimas, įskaitant galimybę gauti advokato pagalbą, civiliniame ir baudžiamajame procesuose gali būti reguliuojamas skirtingai. Šios bylos kontekste pabrėžta, kad pagal Konstituciją teisė turėti advokatą kaip viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų negali būti paversta šią konstitucinę teisę varžančia pareiga, kurios neįvykdžius galėtų būti paneigta galimybė pasinaudoti teise apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apeliacinės instancijos teismui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CPK 306 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinį skundą surašo advokatas, vertintina kaip apeliacinio skundo padavimą ribojanti sąlyga, nes aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo pats savo byloje, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, nei į tai, ar ginčijami teisės, ar fakto klausimai, surašyti apeliacinio skundo negali, o per teismo nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams šalinti nesikreipus į advokatą (ar kitus šį skundą surašyti galinčius nurodytus subjektus), apeliacinis skundas laikomas nepaduotu; pasibaigus trisdešimties dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo terminui jis nebegali būti paduodamas. Taigi, kaip pažymėta nutarime, pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį asmenų, kurie kreiptis į advokatą negali, be kita ko, dėl finansinių priežasčių, arba nenori, pavyzdžiui, dėl to, kad byla nėra sudėtinga, arba dėl to, kad faktines bylos aplinkybes pats asmuo žino geriau, galimybės įgyvendinti konstitucinę teisę kreiptis į apeliacinės instancijos teismą yra apribotos.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

131

132

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Nutarime konstatuota, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, be kita ko, apeliacinio skundo surašymui, gali gauti ne visi asmenys ir ne visose civilinėse bylose; fiziniai asmenys, neatitinkantys sąlygų šiai pagalbai gauti, kaip antai tie, kurių turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą lygį, taip pat juridiniai asmenys jokiais atvejais civilinėse bylose negali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba apeliacinio skundo surašymui. Taigi fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, norėdami įgyvendinti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje, privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, taip patirdami tam tikrą finansinę naštą, kuri daliai asmenų gali būti nepakeliama.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, ginčytas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas prielaida, kad apeliaciniam skundui civilinėse bylose surašyti reikalingos tam tikros teisinės žinios, kurias gali turėti tik advokatai arba kiti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą įgiję asmenys, arba atskirais nurodytais atvejais – tam tikros specialios žinios (darbo santykių bylose, bylose dėl asociacijos veiklos ir kt.); nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas siekė teisėtų ir svarbių tikslų – užtikrinti tinkamą bylos šalių atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, garantuoti civilinio proceso koncentruotumą, veiksmingumą ir ekonomiškumą. Tačiau prielaidos užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, veiksmingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą sudarytos CPK nuostatomis įtvirtinus ribotos apeliacijos modelį (kai byla apeliacinės instancijos teisme ne nagrinėjama iš naujo, o yra peržiūrimas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas neperžengiant apeliacinio skundo ribų). Atsižvelgus į tai, nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų tikslų, reikalavimu, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (arba kiti nurodyti subjektai), apsunkino asmens konstitucinės teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimą.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CPK reikalavimas kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą nėra keliamas kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo; taigi bylos šalims nustatytos nevienodos sąlygos dalyvauti apeliacinės instancijos procese, sudarytos prielaidos pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, kurių laikymosi neužtikrinus civilinis procesas negali būti laikomas tinkamu.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

Nutarime taip pat pažymėta, jog reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas, netaikomas nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje, nors reikalavimai apeliaciniam skundui yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami civiliniame procese.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CPK 306 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo savo byloje pats negali surašyti apeliacinio skundo ir privalo kreiptis į advokatą bei už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, nustatyta tokia teisės į kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo tvarka, pagal kurią teisė turėti advokatą yra paversta pareiga. Dėl šios pareigos daliai asmenų (ypač tiems, kurie neturi teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos dėl to, kad jų turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą lygį) kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tapo itin sunku dėl patiriamos finansinės naštos, o kai kuriais atvejais tapo neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto. Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais paneigta jos esmė; tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

Atsižvelgus į šiuos argumentus, CPK 306 straipsnio 3 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

133

134

Byla Nr. 1/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2019 m. kovo 1 d. Nr. KT9-N3/2019 Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. vasario 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 1/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-4/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo argumentai 1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje priėmė nutartį, įpareigojusią ieškovą toje byloje pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, be kita ko, paduoti tinkamo subjekto pagal Civilinio proceso kodekso (CPK) 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) – advokato arba kito nurodyto asmens – pasirašytą apeliacinį skundą. Kilus abe-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

jonėms dėl minėtos CPK nuostatos atitikties Konstitucijai, Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą yra absoliuti, jos negalima paneigti ar pernelyg apriboti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą turi būti galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui; turi būti nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Taigi apeliacijos teisė yra sudedamoji konstitucinės teisės į teisminę gynybą dalis.

2.2. Ginčijamu CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį apeliacinį skundą turi surašyti advokatas arba kitas nurodytas subjektas, inter alia asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, minėta asmens teisė pernelyg apribojama. Tuo atveju, kai asmuo neturi galimybės kreiptis į advokatą (inter alia neturi tam pakankamai lėšų, atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje ir tai apriboja jo galimybes susirasti atstovą), o valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba jam neteiktina, ginčijamu teisiniu reguliavimu asmens teisė į apeliaciją yra paneigiama. Taigi toks CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintas apribojimas, kai pats asmuo negali surašyti apeliacinio skundo, pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą.

II Suinteresuoto asmens atstovų argumentai 3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo narių Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.

3.1. Apeliacijos teisė civiliniame procese yra viena pagrindinių civilinio proceso dalyvių teisių, ir negali būti paneigta tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnės instancijos teismas. Todėl CPK yra įtvirtinta instancinė teismų sistema, laiduojanti asmenims, kurie laikosi CPK nustatytų reikalavimų, teisę į apeliaciją.

Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje teisė į apeliaciją siejama su galimybėmis apskųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Tačiau oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje neanalizuojami šios teisės įgyvendinimo būdai. Taigi Seimas turi neabejotiną dis-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

135

136

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

kreciją pasirinkti, kaip turėtų būti įgyvendinama teisė į apeliaciją. Pareiškėjo ginčijamas CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su teisės į apeliaciją įgyvendinimu.

3.2. Atstovavimo institutas civiliniame procese sudaro tinkamas sąlygas deramai įgyvendinti procesui keliamus tikslus byloje ir padeda teismui vykdyti teisingumą; atstovavimas laikomas viena iš teisės į tinkamą procesą garantijų.

Advokato, kuris pagal ginčijamą teisinį reguliavimą privalo atstovauti bylos šalims civiliniame procese, profesijos reikšmę savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs ir Konstitucinis Teismas. Remiantis atitinkama oficialiąja konstitucine doktrina ir kitais advokato profesijos teisinę reikšmę pagrindžiančiais kriterijais yra nustatyti aukšti reikalavimai advokatų išsilavinimui, darbo patirčiai, kvalifikacijos kėlimui, reputacijai ir kt. Šie reikalavimai užtikrina, kad asmenims bus tinkamai atstovaujama apeliaciniame procese ir jų teisės ir interesai bus tinkamai ginami, bus įgyvendinamas kooperacijos civiliniame procese principas. Esamu teisiniu reguliavimu užtikrinama, kad advokatai, turėdami reikiamą kompetenciją, atstovaus asmenims teismo procese, o jų paslaugos bus teikiamos tinkamai ir laiku.

3.3. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas įvertinus prieš tai galiojusio teisinio reguliavimo neigiamas pasekmes ir oficialiąją konstitucinę doktriną.

Galiojęs teisinis reguliavimas daugeliu atveju lemdavo tai, kad procesiniai dokumentai būdavo parengiami netinkamai, dėl to procesas trukdavo ilgiau. Tokiu atveju teismo procesas tapdavo neefektyvus ir neekonomiškas, darė neigiamą įtaką tiek proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugai, tiek viešajam interesui. Netinkamai parengus apeliacinį skundą, netinkamai ginamos asmenų teisės ir interesai. Apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir ištaisyti visų galimų pirmosios instancijos teismo klaidų, jei materialinės teisės pažeidimai apeliaciniame skunde nenurodyti. Tai neatitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismo paskirtis – taisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Tik advokatas, turintis reikiamą kvalifikaciją, gali užtikrinti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, kurių bylos dalyvis, neturintis reikiamo išsilavinimo, negalėtų deramai įvertinti, apeliaciniame skunde bus nurodytos ir apeliacinės instancijos teisme ištaisytos.

3.4. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo, taip pat šios rekomendacijos aiškinamajame memorandume nėra suformuluota įpareigojimų valstybėms dėl atstovavimo civiliniame procese, tačiau rekomenduojama ir skatinama nustatyti tokį reguliavimą, kad šalims būtų tinkamai atstovaujama, jei tik įmanoma.

3.5. Kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų ir dėl to negalintys savarankiškai ginti pažeistų savo teisių vis dėlto galėtų tinkamai ginti savo teises ir interesus, įstatyme yra numatyta galimybė pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba. ĮstaKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

tymų leidėjo nustatytoje teisinės pagalbos sistemoje valstybė apmoka valstybės garantuojamą teisinę pagalbą socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais.

Turto ir pajamų lygį, kurio nepasiekusiems asmenims teikiama valstybės apmokama teisinė pagalba, nustato Vyriausybė, įvertinusi objektyvius kriterijus, pagal kuriuos turi būti laikoma, kad asmenims, atsižvelgus į jų turto ir pajamų dydį, turi būti teikiama vienokios ar kitokios apimties valstybės garantuojama teisinė pagalba. Jei pagal įstatymą asmuo priskiriamas kategorijai žmonių, kuriems valstybės teikiama teisinė pagalba finansuojama tik iš dalies, o dalį išlaidų turi padengti jis pats, vadinasi, turėtų būti laikoma, kad toks asmuo pagal turimą turtą ir pajamas gali apmokėti jam priklausančią išlaidų dalį.

Asmens, kalinčio laisvės atėmimo įstaigoje, galimybė susirasti advokatą vien dėl to, kad jo laisvė apribota, nėra suvaržyta, nes jam garantuojama susirašinėjimo laisvė, taigi advokatą susirasti jis gali.

III Byloje gauta medžiaga 4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Giedriaus Rusecko rašytinė nuomonė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio pateikta prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus parengta išvada, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės instituto profesoriaus dr. Virginijaus Bitės rašytinė nuomonė, Lietuvos teisės instituto direktoriaus pavaduotojo, l. e. direktoriaus pareigas dr. Roko Uscilos rašytinė nuomonė, taip pat Nacionalinės teismų administracijos direktorės Redos Molienės pateikta informacija.

Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas 5. Seimas 2016 m. lapkričio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2017 m. liepos 1 d., kurio 46 straipsniu CPK 306 straipsnį papildė nauja 3 dalimi, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

6. CPK 306 straipsnio „Apeliacinio skundo turinys“ 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyta: „Apeliacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu apeliantas yra fizinis

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

137

138

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti apeliacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, apeliacinį skundą gali surašyti šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo.“ 6.1. Taigi CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinį skundą civilinėje byloje privalo surašyti advokatas.

Pažymėtina, kad šis reikalavimas apeliacinio skundo surašymui taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims visų kategorijų civilinėse bylose, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį.

CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) taip pat nustatytos šios taisyklės išimtys, kada apeliacinis skundas gali būti surašomas kito asmens: minėto reikalavimo gali būti nesilaikoma, jei apeliacinį skundą surašo asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jis atstovauja savo paties interesams arba yra juridinio asmens darbuotojas ar valstybės tarnautojas. Kiti subjektai, pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) galintys be advokato surašyti apeliacinį skundą, nurodyti CPK 56 straipsnio 1 dalies 4–7 punktuose.

6.2. CPK 56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 4–7 punktuose nustatyta, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti: asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (4 punktas); profesinės sąjungos atitinkami atstovai, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose (5 punktas); asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie neatlygintinai atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose dėl teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytais veiklos tikslais ir sritimi, atitinkamas atstovas (6 punktas); antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų (7 punktas).

6.2.1. Pareiškėjo ginčijamą CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) aiškinant kartu su joje nurodytomis CPK 56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 4–7 punktų nuostatomis konstatuotina, kad minėtų 4–7 punktų nuostatose nurodyti subjektai gali surašyti ir fizinio asmens apeliacinį skundą. Taigi pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) be advokato surašyti fizinio asmens apeliacinį skundą taip pat gali: – asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, tačiau ne bet kokiose civilinėse bylose, o tik tose, kuriose atstovauja sau arba savo artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 4 punktas); – profesinės sąjungos, kurios narys yra apeliacinį skundą paduoti norintis asmuo, atstovas darbo teisinių santykių bylose (56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

redakcija) 1 dalies 5 punktas); asociacijos ar kito viešo juridinio asmens, kurių vienas iš tikslų yra ginti tam tikros grupės asmenis teisme, nurodytas atstovas bylose dėl teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su šios asociacijos veiklos tikslais ir sritimi (56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 6 punktas); antstolių padėjėjai, kuriems taip pat taikomas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir būti įgaliotiems atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų (56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 7 punktas).

6.2.2. Vadinasi, CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su nustatytuoju CPK 56 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies 4–7 punktuose, yra grindžiamas prielaida, kad apeliaciniam skundui civiliniame procese surašyti reikalingos tam tikros teisinės žinios, kurias gali turėti tik advokatai arba kiti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą įgiję asmenys, arba atskirais nurodytais atvejais – tam tikros specialios žinios (darbo santykių bylose ir bylose dėl asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens veiklos). Konstatuotina, kad pagal ginčijamą CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) pats fizinis asmuo, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, savo byloje, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, negali surašyti apeliacinio skundo.

6.3. Pažymėtina, jog CPK 306 straipsnio 3 dalimi (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) reikalavimas, kad civilinėje byloje apeliacinį skundą surašytų advokatas (išskyrus šioje dalyje nustatytus atvejus), CPK pirmą kartą įtvirtintas 2016 m. lapkričio 8 d. priimtu Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymu ir taikomas nuo 2017 m. liepos 1 d. Iki tol subjektai, galintys surašyti apeliacinį skundą civilinėje bylose, CPK reglamentuojami nebuvo, tad tokį skundą savo byloje galėjo surašyti ir pats asmuo, kad ir kokį išsilavinimą jis turėtų, arba jo atstovas pagal pavedimą (CPK 51 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis (2011 m. birželio 21 d. redakcija)).

7. Pareiškėjo ginčijamas CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio straipsnio, taip pat kitų CPK nuostatų, susijusių su apeliacinio skundo padavimu civilinėse bylose, kontekste.

7.1. CPK nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų turi teisę paduoti apeliacinį skundą (301 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalis, 305 straipsnis, 307 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalis).

Taigi CPK 301 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalies, 305 straipsnio, 307 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostatomis reglamentuojama, kas ir dėl ko gali paduoti apeliacinį skundą. Remiantis šiose CPK nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad būtent paduodant apeliacinį skundą įgyvendinama asmens teisė apskųsti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

139

140

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

7.2. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas sudaro bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (1 dalis), kurių apeliacinės instancijos teismas negali peržengti, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis (2011 m. birželio 21 d. redakcija)).

Taigi CPK 320 straipsnio (su 2011 m. birželio 21 d. pakeitimais) nuostatomis apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo dalykas priklauso nuo skundą paduodančio asmens nuožiūros: per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti ginčijamas tiek teisinis, tiek faktinis pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindas, gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo dalis.

Paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas nurodytas CPK nuostatas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad jomis yra įtvirtinta dalinė (ribota) apeliacija (inter alia 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016 36 punktas; 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017 17 punktas); byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama ne pakartotinai iš esmės, o neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme (2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-26/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017 23 punktas).

7.3. CPK 306 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse yra įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo turiniui. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta: skundžiamas sprendimas ir jį priėmęs teismas; konkreti skundžiama sprendimo dalis, jei skundžiamas ne visas sprendimas; ginčijama suma, jei ginčas turtinis; bylos aplinkybės, patvirtinančios sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, tačiau tik tos, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; įrodymai ir glausta forma išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos šios aplinkybės; motyvai, pagrindžiantys naujų įrodymų pateikimo būtinybę; apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei to pageidaujama; pridedamos prie skundo rašytinės medžiagos sąrašas. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal CPK 306 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1, 2 dalis tiek teisės, tiek fakto klausimų pagrindimui keliami tie patys reikalavimai, inter alia reikalavimai nesiremti naujomis aplinkybėmis, o argumentus išdėstyti glaustai.

7.4. CPK 315 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas nagrinėti, jeigu jis paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (1 punktas), skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti (2 punktas (2015 m. kovo 26 d. redakcija)), arba skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacinio apskundimo objektas (3 punktas).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad CPK 315 straipsnio 2 dalyje (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu) įtvirtinti apeliacinio skundo nepriėmimo nagrinėti (atsisakymo) pagrindai yra formalūs ir nesusiję su apeliacinio skundo surašymu.

7.5. CPK 316 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka inter alia minėtų CPK 306 straipsnyje nurodytų reikalavimų apeliacinio skundo surašymui, teismas nustato terminą trūkumams šalinti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per nustatytą terminą nurodyti reikalavimai įvykdomi, apeliacinis skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną; priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, jog pagal CPK 316 straipsnio 1, 2 dalis tai, kad apeliacinis skundas neatitinka minėtų CPK 306 straipsnyje (su 2016 m. lapkričio 8 d. pakeitimais) apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, inter alia reikalavimo, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (ar kiti nurodyti subjektai), įtvirtinto CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), neužkerta kelio pasinaudoti teise paduoti apeliacinį skundą, jei nustatyti trūkumai per nurodytą laiką bus ištaisyti.

7.6. CPK 318 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta, kad bylos šalys privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.

Taigi CPK 318 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtinta kitos bylos šalies pareiga pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir kurį pateikdama ta bylos šalis įgyvendina savo teisę pažeistas teises ir laisves ginti apeliacinės instancijos teisme. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad nei šioje, nei kitose CPK nuostatose nėra įtvirtinta jokių reikalavimų atsiliepimo į apeliacinį skundą formai ir turiniui, inter alia nėra reikalavimo, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą surašytų advokatas.

7.7. Pareiškėjo ginčijamą CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) aiškinant išdėstytų CPK nuostatų kontekste pažymėtina, jog joje nustatytas reikalavimas, kad teisei kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinti reikalingą apeliacinį skundą surašytų advokatas (išskyrus atvejus, kai skundą surašo asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jis atstovauja sau arba artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui (sugyventiniui), taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose), taikomas ir tada, kai apeliacinis skundas civilinėse bylose paduodamas ne tik dėl teisės klausimų, bet ir dėl faktinių aplinkybių, kai skundžiamas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas arba tik jo dalis, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį. Neįvykdžius šio reikalavimo, nustatomas terminas apeliacinio skundo trūkumams šalinti, kuris reiškia, kad, nepašalinus trūkumų per nurodytą laiką, t. y. nesikreipus į advokatą (ar kitus nurodytus subjektus), apeliaciKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

141

142

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

nis skundas laikomas nepaduotu, o pasibaigus trisdešimties dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo terminui jis nebegali būti paduodamas.

Pažymėtina ir tai, kad nors pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) aukštojo universitetinio teisinio išsisavinimo neturintis asmuo, norintis paduoti apeliacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą (ar kitus nurodytus subjektus), jokie reikalavimai, inter alia kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą, kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, nekeliami.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualu paminėti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) nuostatas, kuriomis reguliuojamas teisės paduoti apeliacinį skundą įgyvendinimas baudžiamosiose, administracinių nusižengimų bylose ir administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.

8.1. BPK 313 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyta: „Apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio turi būti rašytinis ir apelianto pasirašytas. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta apeliacinės instancijos teismo pavadinimas, byla, dėl kurios paduodamas skundas, ir išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto motyvuoti prašymai dėl įrodymų priėmimo, išreikalavimo, įrodymų tyrimo atlikimo ir apimties, dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos, prašymai kitais klausimais.“ Taigi BPK 313 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytos tam tikros procesinės apeliacinio skundo padavimo baudžiamosiose bylose sąlygos: apeliacinis skundas turi būti surašomas raštu ir pasirašomas jį teikiančio asmens, kad ir kokia būtų jo profesija ar kokį išsilavinimą jis turėtų. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad nei šioje, nei kitose BPK nuostatose nėra įtvirtinta reikalavimo, kad apeliacinį skundą surašytų kitas apeliantui atstovaujantis asmuo, kaip antai advokatas, nors BPK 313 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo surašymui baudžiamosiose bylose iš esmės panašūs į CPK 306 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose, kuriose tokį skundą pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) gali surašyti tik advokatas (ar kiti nurodyti subjektai).

8.2. ANK 647 straipsnyje inter alia nustatyta: „1. Apeliacinis skundas paduodamas raštu, pasirašytas skundą paduodančio asmens (ar jo atstovo). <...> 2. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta: apygardos teismo pavadinimas; administracinio nusižengimo byla, kurioje paduodamas apeliacinis skundas; skundžiamo apylinkės teismo nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

ar jo (jos) dalies esmė; nutarimo (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai; apeliacinį skundą padavusio asmens prašymai. <...>“ Taigi ANK 647 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos tam tikros procesinės apeliacinio skundo padavimo administracinių nusižengimų bylose sąlygos: apeliacinis skundas turi būti surašomas raštu ir pasirašomas skundą paduodančio asmens, kad ir kokia būtų jo profesija ar kokį išsilavinimą jis turėtų, arba jo atstovo. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, jog reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų atstovas, yra alternatyvus paduodant apeliacinį skundą ir neužkerta kelio apeliacinį skundą surašyti pačiam apeliantui, nors ANK 647 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo surašymui administracinių nusižengimų bylose iš esmės panašūs į CPK 306 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose, kuriose tokį skundą pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) gali surašyti tik advokatas (ar kiti nurodyti subjektai).

8.3. ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnyje nustatyta, kad „apeliacinį skundą pasirašo apeliantas arba jo atstovas“ (4 dalis) ir kad „apeliaciniame skunde nurodoma: 1) teismo, kuriam adresuojamas apeliacinis skundas, pavadinimas; 2) apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 3) kitų proceso dalyvių, išskyrus proceso šalių atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai; 4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; 5) ginčijami klausimai; 6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); 7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); 8) įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes; 9) pageidavimai dėl teismo sprendimo, kitų procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis; 10) apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai jis to pageidauja; 11) pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas“ (2 dalis).

Taigi pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apeliacinį skundą administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, gali surašyti pats asmuo, kad ir kokia būtų jo profesija ar kokį išsilavinimą jis turėtų, arba jo atstovas. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, jog reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų atstovas, yra alternatyvus paduodant apeliacinį skundą ir neužkerta kelio apeliacinį skundą surašyti pačiam apeliantui, nors ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo surašymui administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, iš esmės panašūs į CPK 306 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose, kuriose tokį skundą pagal CPK KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

143

144

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) gali surašyti tik advokatas (ar kiti nurodyti subjektai).

8.4. Apibendrinant BPK 313 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 30 d. redakcija), ANK 647 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, jog nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje nėra taikomas reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų tik advokatas (arba kitas nurodytas subjektas), nors tiek baudžiamosiose, tiek administracinių nusižengimų bylose, tiek administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, apeliacinio skundo surašymui keliami reikalavimai yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose.

9. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas reikalavimas, kad apeliacinį skundą civilinėse bylose surašytų advokatas (arba kitas nurodytas subjektas), aiškintinas kartu su Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) nuostatomis. Šiame įstatyme reglamentuojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (1 straipsnio 1 dalis).

9.1. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) valstybės garantuojama teisinė pagalba apima, be kita ko, dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą bylose (antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba).

9.2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnyje (su 2018 m. birželio 30 d. pakeitimais) nustatyta, kokie asmenys turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

9.2.1. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (su 2018 m. birželio 30 d. pakeitimais) teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kiti Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, taip pat kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys: – kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti; – kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje kaip turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsnyje (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nurodyta, kokiems asmenims valstybės garantuojama teisinė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

pagalba teikiama neatsižvelgiant į jų turto ir pajamų lygį, kaip antai asmenims, nukentėjusiems nuo tam tikrų nurodytų nusikalstamų veikų (2 punktas), asmenims, kuriems paskirta socialinė pašalpa (4 punktas), skolininkams vykdymo procese, kai išieškoma iš paskutinio gyvenamojo būsto (9 punktas), asmenims bylose dėl gimimo registravimo (14 punktas), asmenims bylose dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo (15 punktas) ir kt.

Taigi, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (su 2018 m. birželio 30 d. pakeitimais), 12 straipsnio (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatomis, valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, inter alia pagalba rengiant apeliacinį skundą civilinėse bylose, gali būti teikiama ne visiems asmenims, o tik tiems, kurių turtas ir pajamos neviršija Vyriausybės nustatyto lygio arba kurie pagal įstatymą gali gauti tokią pagalbą, inter alia tam tikrų kategorijų bylose, neatsižvelgiant į jų pajamų lygį.

9.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalį (2018 m. birželio 30 d. redakcija) juridiniai asmenys turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą tik tuo atveju, kai juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Galimybė juridiniam asmeniui gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėse bylose nėra numatyta.

9.3. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje (su 2018 m. birželio 30 d. pakeitimais) yra nustatyti atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai, kurie taikomi visiems nurodytiems asmenims, inter alia tiems, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti: antrinė teisinė pagalba neteikiama, be kita ko, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 punktas), pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos (3 punktas), prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (4 punktas), pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus (6 punktas), ir kt. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 8 dalį (2017 m. lapkričio 11 d. redakcija) kai kurie iš šių apribojimų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti netaikomi teikiant antrinę teisinę pagalbą administracinių nusižengimų bylose, kai dėl antrinės teisinės pagalbos kreipiasi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, ir baudžiamosiose bylose, o pagal šio straipsnio 10 dalį (2018 m. birželio 30 d. redakcija) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali nuspręsti suteikti antrinę pagalbą ir nurodytų kategorijų civilinėse bylose, tačiau tik išimtiniais atvejais.

Taigi pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalį (su 2018 m. birželio 30 d. pakeitimais) valstybės garantuojama teisinė pagalba paprastai neteikiama jokioms asmenų grupėms (kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis) tam tikrų kategorijų civilinėse bylose (kaip antai bylose

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

145

146

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl savarankiškos profesinės ar ūkinės komercinės veiklos ir kt.).

9.4. Apibendrinant aptartą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, inter alia pagalbą teismo dokumentams parengti, nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose. Pirma, valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba užtikrinama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (t. y. jų turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti) arba kurie atitinka kitas šiame įstatyme nustatytas sąlygas (t. y. kreipiasi dėl teisinės pagalbos tokiose bylose, kuriose pagalbai teikti netaikomas finansinis kriterijus) (11 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnis (2018 m. birželio 30 d. redakcija)). Antra, tokia pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėse bylose (kaip antai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, bylose dėl savarankiškos profesinės ar ūkinės komercinės veiklos ir kt.) (11 straipsnio 7 dalis (su 2018 m. birželio 18 d. pakeitimais)). Taigi, asmenys, kurių turimas turtas ir gaunamos metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį ar kurie norėtų paduoti apeliacinį skundą tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, negali gauti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu konstatuotina ir tai, kad juridiniams asmenims civilinėse bylose valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama jokiais atvejais.

9.5. Pareiškėjo ginčijamą CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį, kaip minėta, reikalaujama, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (arba kitas nurodytas subjektas), aiškinant kartu su minėtomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatomis pažymėtina, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba, inter alia apeliaciniam skundui civilinėse bylose parengti, teikiama ne visiems asmenims ir ne visose civilinėse bylose: – fiziniai asmenys, neatitinkantys sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, negali pasinaudoti valstybės garantuojamo advokato paslaugomis apeliaciniam skundui surašyti, tad, norėdami paduoti apeliacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis; – juridiniai asmenys iš viso negali gauti jokios teisinės pagalbos apeliaciniam skundui civilinėse bylose paduoti, tad jeigu neturi nurodytą teisinį išsilavinimą įgijusio darbuotojo, visais atvejais, norėdami paduoti apeliacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis.

10. Apibendrinant CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

– CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) yra nustatyta bendra taisyklė, kad apeliacinį skundą surašo advokatas (išskyrus atvejus, kai skundą surašo asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jis atstovauja sau arba artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui (sugyventiniui), taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose); – šis reikalavimas pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) taikomas visiems fiziniams asmenims, neturintiems aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ar tokį išsilavinimą įgijusio artimojo giminaičio ar sutuoktinio (sugyventinio), taip pat visiems juridiniams asmenims, kuriuose nedirba asmuo, turintis tokį išsilavinimą, visų kategorijų civilinėse bylose (išskyrus nurodytąsias), neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, tiek dėl teisės klausimų, tiek ginčijant faktines aplinkybes, tiek skundžiant visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek jo dalį; – per nurodytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, t. y. nesikreipus į advokatą (ar kitus nurodytus subjektus), apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir byloje apeliacinis procesas nepradedamas, o pasibaigus nurodytam terminui jis ir nebegali būti pradėtas (CPK 316 straipsnio 2 dalis); – jokie reikalavimai, inter alia kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą, nėra keliami kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalis); – reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas, netaikomas nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje: apeliacinį skundą tiek baudžiamosiose, tiek administracinių nusižengimų bylose, tiek administracinėse bylose dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, gali surašyti pats skundą paduodantis asmuo, kad ir kokia būtų jo profesija ar kokį išsilavinimą jis turėtų, nors reikalavimai apeliacinio skundo surašymui minėtose bylose yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose (BPK 313 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija), ANK 647 straipsnio 1 dalis, ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnio 2, 4 dalys); – valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, inter alia apeliacinio skundo surašymui, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą gali gauti ne visi asmenys ir ne visose civilinėse bylose; fiziniai asmenys, neatitinkantys sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, inter alia tie, kurių turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti, o juridiniai asmenys jokiais atvejais negali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose, tad pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), siekdami paduoti apeliacinį skundą civilinėje byloje, jie privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

147

148

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

II Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina 11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama CPK įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį reikalaujama, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (arba kiti nurodyti subjektai), atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

12. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas.

12.1. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas, 2016 m. birželio 28 d. sprendimas).

12.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

12.3. Asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. sausio 25 d., 2018 m. spalio 11 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai).

Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

13. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios komKONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

petencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

13.1. Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga.

13.2. Pagal Konstituciją įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskreciją nustatyti įvairius pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindus ir terminus, taip pat įvairias teismines institucijas, kurioms gali būti skundžiami pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai, ir civilinio proceso įstatymuose įtvirtinti atitinkamus atskirus institutus (2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tačiau Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai jokiais atvejais būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata būtų apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

13.3. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis. Teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

149

150

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

pagrįstumas, negalima dirbtinai suvaržyti ar išvis paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančią pareigą užtikrinti proceso dalyviams galimybę patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bent vienos aukštesnės instancijos teisme, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos asmeniui veiksmingai pasinaudoti teise apskųsti priimtą, bet neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui. Tai reiškia, kad, įstatymu nustatant pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo apeliacinės instancijos teismui tvarką, negali būti numatyti tokie apeliacinio skundo padavimo pagrindai, terminai ir sąlygos, dėl kurių kreiptis į apeliacinės instancijos teismą taptų itin sunku arba iš viso būtų neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apeliacinės instancijos teismui. Priešingu atveju konstitucinė teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui būtų deklaratyvi, būtų užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą, taip pat būtų pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad, atskleisdamas reikalavimus civilinio proceso teisiniam reguliavimui, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas civilinio proceso santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo principų, taip pat asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, kildinamos iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo ir neatskiriamai su juo susijusios (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje (2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas (2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas 2001 m. birželio 5 d. nutarime, civilinio proceso teisėje konstituciniu visų asmenų lygybės principu inter alia yra grindžiami šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai.

15. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų yra teisė turėti advokatą (2011 m. birželio 9 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai). Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė, taip pat valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (inter alia 2001 m. vasario 12 d., 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d. nutarimai). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją teisė turėti advokatą kaip viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų reguliuojant konstitucinės teisės kreiptis į teismą, inter alia teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apeliacinės instancijos teismui, įgyvendinimą negali būti paversta šią konstitucinę teisę varžančia pareiga, inter alia tiek, kad būtų paneigta galimybė pasinaudoti pačia teise.

16. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį (2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d. nutarimai). Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia inter alia teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (inter alia 2011 m. birželio 9 d., 2018 m. spalio 11 d. nutarimai).

Taigi, siekiant užtikrinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą, konstitucinio teisinės valstybės principo laikymąsi ir jų suponuojamą teisę į tinkamą teisinį procesą, įstatymų leidėjui kyla pareiga, atsižvelgiant į valstybės finansines išgales ir paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 31 straipsnio 2, 6 dalių, kylančių įsipareigojimų, pirmiausia užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą baudžiamosiose bylose tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

151

152

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įstatyme nustatytais atvejais valstybės užtikrinama teisinė pagalba būtų teikiama inter alia civilinėse bylose tiems asmenims, kuriems tokios pagalbos nesuteikus apskritai nebūtų įmanoma įgyvendinti teisės kreiptis į teismą.

Vadinasi, pagal Konstituciją, atsižvelgiant į civilinių ir baudžiamųjų bylų ypatumus, valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamos ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamos teisinės pagalbos teikimas, inter alia galimybė gauti advokato pagalbą, civiliniame ir baudžiamajame procesuose gali būti reguliuojamas skirtingai.

III Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija 17. Asmens teisė į teismą užtikrinama 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

17.1. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į teismą nagrinėjant asmens civilinių teisių ir pareigų bei jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimus, apimanti ir asmens teisę kreiptis į teismą (angl. access to a court), ir įtvirtinti teisingo teismo (angl. fair trial) principai.

17.2. Konvencijos Protokolo Nr. 7 2 straipsnyje reglamentuojama teisė apskųsti antrosios instancijos teismui sprendimus baudžiamosiose bylose. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas asmuo, teismo nuteistas už nusikaltimą, turi teisę reikalauti, kad jo apkaltinamasis nuosprendis ar bausmė būtų peržiūrėti aukštesnės teisminės instancijos. Šios teisės įgyvendinimą, taip pat šio naudojimosi pagrindus nustato įstatymas.“ Šiame kontekste paminėtina, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1995 m. vasario 7 d. priimtos rekomendacijos Nr. R(95)5 dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo preambulėje paminėta, kad apeliacinės procedūros turėtų būti prieinamos ne tik baudžiamosiose, bet ir civilinėse bei komercinėse bylose. Šiame dokumente Europos Tarybos valstybėms narėms rekomenduojama imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti teisę į apeliaciją. Šioje rekomendacijoje, be kita ko, nurodyta, kad bet kokį sprendimą, priimtą pirmosios instancijos teismo, turi būti galima apskųsti aukštesnės instancijos teismui (1 straipsnio a punktas).

Minėtoje rekomendacijoje taip pat numatyta, jog siekiant, kad apeliacijos procesas būtų greitesnis ir veiksmingesnis, valstybės kaip vieną iš priemonių gali pasirinkti skatinti naudotis kvalifikuotų teisininkų pagalba atstovaujant bylos šalims teisme (6 straipsnio k punktas). Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad tokia rekomendacija nereiškia, jog valstybės narės turi nustatyti, kad kvalifikuoto teisininko dalyvavimas apeliacijos procese yra būtina teisės į apeliaciją įgyvendinimo sąlyga.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), aiškindamas minėtą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, yra pabrėžęs, kad ši dalis turi būti aiškinama teisės viršenybės principo kontekste ir ji garantuoja kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą dėl savo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų (inter alia 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, 28−36 punktai; Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32555/96, 116 punktas; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15869/02, 54 punktas). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą turi būti „praktiška ir veiksminga“ ir negali būti tik „teorinė ar iliuzinė“. Kad asmens turima teisė kreiptis į teismą būtų veiksminga, jis turi turėti aiškias ir praktines galimybes ginčyti bet kokį aktą, kuris pažeidžia jo teises (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94, 36 punktas). Be to, teisė kreiptis į teismą apima ne tik asmens galimybes pareikšti ieškinį teismui (t. y. pradėti teismines procedūras), bet ir jo teisę, kad dėl jo iškelto klausimo būtų priimtas teismo sprendimas (2015 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje Fălie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 23257/04, 21−22 punktai).

Naudojimasis asmeniui pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį suteikta teise į teismą gali būti ribojamas atsižvelgiant į kiekvienos valstybės teisinio reguliavimo ypatumus. Nustatydamos atitinkamus naudojimosi teise į teismą apribojimus valstybės narės turi tam tikrą vertinimo laisvę. Tačiau šie apribojimai negali būti tokie, kad suvaržytų asmens teisę kreiptis į teismą taip ar tiek, kad būtų paneigta pati šios teisės esmė. Be to, bet kokie apribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jei nebus skirti teisėtam tikslui pasiekti ir jei nebus proporcingi (inter alia Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Lupeni Greek Catholic Parish ir kiti prieš Rumuniją, peticijos Nr. 76943/11, 86 punktas).

18.1. EŽTT jurisprudencijoje yra pažymėta ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnis neįpareigoja valstybių steigti apeliacinės ar kasacinės instancijos teismų. Tačiau jei tokie teismai valstybėse narėse yra, tuose procesuose taip pat turi būti taikomos Konvencijos 6 straipsnio garantijos, susijusios inter alia su veiksminga asmens teise kreiptis į teismą dėl savo civilinių teisių ir pareigų (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Andrejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 55707/00, 97 punktas). Šios Konvencijos 6 straipsnio nuostatos apeliacijos ir kasacijos procesams taikomos atsižvelgiant į šių procesų ypatumus ir į instancinės sistemos visumą bei aukštesnės instancijos teismo vaidmenį joje; skundo dėl teisės klausimų priimtinumo sąlygos gali būti griežtesnės nei paprasto teismui paduodamo skundo (inter alia 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimo byloje Kozlica prieš Kroatiją, peticijos Nr. 29182/03, 32 punktas).

18.2. EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad atitinkami teisės kreiptis į aukštesnės instancijos teismą apribojimai yra galimi ir kad valstybės turi diskreciją, atsižvelgdamos į savo teismų sistemos ypatumus, pasirinkti atitinkamus apribojimus. Tačiau teisė į teismą bus nepagrįstai suvaržyta, jei nustatytos taisyklės nebeužtikrins veiksmingo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

153

154

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

teisinio tikrumo ir teisingumo vykdymo ir taps tam tikra kliūtimi tam tikro asmens bylą iš esmės išnagrinėti kompetentingame teisme (Didžiosios kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Zubac prieš Kroatiją, peticijos Nr. 40160/12).

18.3. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad reikalavimas būti atstovaujamam advokato būtų nesuderinamas su Konvencijos garantijomis, jei valstybėje nebūtų numatyta galimybė gauti teisinę pagalbą arba ji būtų neproporcingai apribota (1998 m. liepos 30 d. sprendimo byloje Aerts prieš Belgiją, peticijos Nr. 25357/94, 57–60 punktai; 2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16913/04).

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejose bylose buvo kalbama apie teisės į kasaciją apribojimus tuo atveju, kai kasacinės instancijos teisme buvo būtinas advokatas, bet jis pareiškėjams nebuvo suteiktas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl teisės į teismą nagrinėjant asmens civilinių teisių ir pareigų klausimus bei asmeniui pareikštus baudžiamuosius kaltinimus EŽTT praktikoje yra aiškinama ir taikoma skirtingai. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą teisinė pagalba, siekiant tinkamai užtikrinti tokio asmens teisę į gynybą, yra būtina baudžiamosiose bylose, kai asmuo atitinka šioje dalyje nustatytas sąlygas (t. y. kai neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesais), tačiau tokia teisė pagal Konvencijos 6 straipsnį nėra garantuojama civilinėse bylose. Valstybės šioje srityje turi vertinimo laisvę ir pačios renkasi, kokiais būdais užtikrins asmeniui veiksmingą teisę į teismą civilinėse bylose (2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą). Tačiau jei teisinė pagalba civilinėse bylose yra būtina ir be tokios pagalbos asmuo negalės veiksmingai pasinaudoti savo turima teise į teismą, jam tokia pagalba turi būti suteikta, pavyzdžiui, dėl procedūrų sudėtingumo arba dėl to, kad vidaus teisėje yra numatytas privalomas advokato dalyvavimas (1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73, 26 punktas).

18.4. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime pažymėjo, jog pagal EŽTT jurisprudenciją nemokama teisinė pagalba, nors expressis verbis ir nenurodyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, tam tikrais atvejais turi būti suteikiama civilinėse bylose, tačiau ne visose. Nemokamos teisinės pagalbos poreikis inter alia tam tikroje civilinėje byloje, siekiant garantuoti teisingo proceso principų laikymąsi, vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir priklauso, be kita ko, nuo pareiškėjo interesų byloje, taikomos teisės ir procedūrų sudėtingumo, taip pat nuo pareiškėjo gebėjimo tinkamai atstovauti savo interesams teisme (2005 m. vasario 15 d. sprendimo byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01, 59–61 punktai; 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Urbšienė ir Urbšys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16580/09).

18.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant išdėstytą EŽTT jurisprudenciją dėl asmens teisės kreiptis į teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiami jo civilinių teisių ir pareigų klausimai, pažymėtina, kad valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę užtikrinant minėtos teisės KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

veiksmingumą, inter alia reguliuojant teisinės pagalbos skyrimą civilinėse bylose; svarbu, kad nebūtų pažeista pati teisės kreiptis į teismą esmė. Valstybei laisva valia pasirinkus turėti inter alia apeliacinės instancijos teismų sistemą, šiam procesui taikomi Konvencijos 6 straipsnio, garantuojančio teisę kreiptis į teismą ir teisingą procesą, reikalavimai, tačiau valstybėms ir šioje srityje paliekama tam tikra veiksmų laisvė reguliuojant šį procesą, inter alia nustatant atitinkamus naudojimosi teise į apeliacinį teismą apribojimus. Tačiau bet kokiu atveju šie apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

IV Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija 19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog reikalavimo, kad apeliacinį skundą surašytų ir nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvaujančiam byloje asmeniui atstovautų advokatas, konstitucingumą yra vertinę užsienio valstybių konstituciniai teismai.

20. Rumunijos Konstitucinis Teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendime Nr. 462/2014 pripažino, kad teisinis reguliavimas, kuriuo reikalaujama, kad fiziniams asmenims apeliacinės instancijos procese atstovautų advokatas, prieštarauja Rumunijos Konstitucijai.

20.1. Šiame sprendime Rumunijos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisė kreiptis į teismą gali būti ribojama įstatymu proporcingai siekiamiems teisėtiems ir pagrįstiems tikslams, tačiau tokie apribojimai nepriimtini, jei jie paneigia pačią teisės esmę. Įstatymų leidėjas gali nustatyti apeliacinio skundo padavimo terminus, formas, reikalavimus skundo turiniui, teismą, kuriam galima paduoti apeliacinį skundą, teismo kompetenciją ir procedūrą. Tam tikrų teisės į teismą įgyvendinimo sąlygų, įskaitant procedūrines priemones, nustatymas savaime nepažeidžia pačios teisės į teismą, ir jas nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau jas nustatydamas įstatymų leidėjas privalo laikytis principo est modus in rebus, kuris reiškia, kad nustatytos sąlygos turi būti pakankamai protingos ir nepaneigti pačios teisės egzistavimo.

20.2. Rumunijos Konstitucinis Teismas šiame sprendime pažymėjo, kad, nustatydamas privalomą advokato dalyvavimą apeliaciniame procese kaip apeliacinio skundo priimtinumo sąlygą, įstatymų leidėjas nustatė tam tikrą teisės kreiptis į teismą apribojimą, kuriuo siekiama teisėto tikslo – kad apeliacinio proceso metu bylos šalims būtų tinkamai ir kompetentingai atstovaujama ir kad teismas galėtų tinkamai veikti.

20.3. Vis dėlto Rumunijos Konstitucinis Teismas toliau pažymėjo, kad ši priemonė neatrodo proporcinga siekiamam teisėtam tikslui sukurti viešojo ir privataus intereso tarpusavio ryšį: jos teikiama nauda nėra tokia reikšminga, kaip dėl to atsiradę žmogaus teisių suvaržymai, ji sukuria disbalansą tarp viešojo intereso užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos. Nustačius,

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

155

156

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

kad galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą priklauso nuo sutarties su advokatu sudarymo kaip apeliacinio skundo priimtinumo sąlygos, asmenims pernelyg pasunkintos sąlygos (angl. excessive conditions) pasinaudoti teise į apeliaciją, nes atsiranda papildomų finansinių išlaidų, be tų, kurias asmuo ir taip turi padengti už naudojimąsi teismo paslaugomis. Įstatymų leidėjas turi griežtai laikytis principo est modus in rebus, kuris reiškia, kad apeliacijos teise kaip teisės kreiptis į teismą dalimi turėtų galėti pasinaudoti visi, turintieji tokią teisę ir teisėtą interesą.

20.4. Minėtame sprendime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs nustatyti priemones, kurios padėtų pasiekti išsikeltą teisėtą tikslą užtikrinti kokybišką teismo procesą, negali dėl to užkrauti papildomos finansinės naštos bylos šalims. Valstybės garantuojama teisinė pagalba prieinama tik tam tikrai žmonių kategorijai – tiems, kurių pajamos neviršija valstybės nustatytųjų ir kurie dar neišnaudojo viso per metus teikiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos limito. Tuo tarpu reikalavimas turėti advokatą apeliaciniame procese taikomas visiems asmenims, įskaitant tuos, kurių pajamos viršija valstybės nustatytąsias ir jie negali gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, bet kurie nebūtinai turi lėšų, kad galėtų samdytis advokatą. Todėl valstybės garantuojama teisinė pagalba nėra ta priemonė, kuria būtų galima kompensuoti ir atsverti ginčijamo teisinio reguliavimo trūkumą.

21. Reikalavimą, kad apeliaciniame procese bylos šaliai atstovautų advokatas, Rumunijos Konstitucinis Teismas vertino ir 2015 m. birželio 23 d. sprendime Nr. 485/2015. Jame prieštaraujančiu Rumunijos Konstitucijai pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį juridiniam asmeniui apeliacijos procese turėjo atstovauti advokatas. Rumunijos Konstitucinio Teismo vertinimu, toks reikalavimas yra perteklinė sąlyga, lemianti papildomas juridinių asmenų, siekiančių įgyvendinti savo teisę į apeliaciją, išlaidas, taigi pažeidžia teisę į teismą ir teisę į teisminę gynybą.

21.1. Pažymėjęs, kad teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisminę gynybą konstitucinė garantija priklauso tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, Rumunijos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiga būti atstovaujamam advokato įgyvendinant teisę į apeliaciją yra nustatyta kaip apeliacinio skundo priimtinumo sąlyga, kuri riboja teisę į teismą ir teisminę gynybą. Sprendime pažymėta, kad teisė turėti atstovą byloje apeliaciniame procese buvo paversta pareiga. Nors nustatydamas, kad juridiniai asmenys apeliaciniame procese turi būti atstovaujami advokato, įstatymų leidėjas siekė teisėto tikslo – užtikrinti tinkamą šalių teisinį atstovavimą ir tinkamą apeliacinių teismų veikimą, jo pasirinkta priemonė neproporcinga.

21.2. Šiame Rumunijos Konstitucinio Teismo sprendime taip pat pažymėta, kad juridiniai asmenys, kitaip nei fiziniai asmenys, negali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, jie gali tikėtis tik tam tikrų lengvatų ar nuolaidų, mokėjimų išdėstymo ar teisinių paslaugų mokesčio atidėjimo. Taigi juridiniai asmenys neišvengiamai patiria papildomų išlaidų, nes turi samdytis advokatą, kad galėtų pasinaudoti apeliacijos teise. Tie juridiniai asmenys, kurių ekonominė padėtis yra sunki arba ku-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

rie negali apmokėti teisinių paslaugų dėl to, kad jų banko sąskaitos yra blokuotos, iš viso negali pasinaudoti teise į apeliaciją.

22. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat sprendė dėl reikalavimo, kad teismo procese bylos šaliai atstovautų advokatas, konstitucingumo ir pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui, norinčiam kreiptis į kasacinės instancijos teismą, turėjo atstovauti advokatas, prieštaraujančiu Latvijos Respublikos Konstitucijai. Šis teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs privalomą advokato dalyvavimą, galėjo pasirinkti mažiau varžančias teisines priemones, kad pasiektų tikslą užtikrinti kokybišką atstovavimą asmenims ir proceso koncentruotumą. Įstatymų leidėjo nustatyti suvaržymai yra neproporcingi, juolab kad valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba nėra užtikrinama visais atvejais, tad reikalavimas būti atstovaujamam advokato atima iš asmenų teisę kreiptis į teismą (2003 m. birželio 27 d. nutarimas byloje Nr. 2003–04–01).

23. Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas reikalavimą turėti advokatą kreipiantis į Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu taip pat pripažino prieštaraujančiu Moldovos Respublikos Konstitucijai. Šio Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 19 d. nutarime pažymėta, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama teisė laisvai pasirinkti gynybos formą. Šio teismo vertinimu, sąlyga, kad prieš kreipiantis į Aukščiausiąjį Teismą turi būti kreiptasi į teisininką specialistą, yra neteisėtas asmens teisės apribojimas (2005 m. liepos 19 d. nutarimas byloje Nr. 16).

24. Taigi, apibendrinant minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų praktiką pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas kreipiantis į aukštesnės instancijos teismą ir nagrinėjant bylą jame turėti advokatą, pripažįstamas prieštaraujančiu konstitucijai (pažeidžiančiu teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisminę gynybą), kai pagal teisės aktus tinkamai neužtikrinama valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba; toks reikalavimas laikomas neproporcingu siekiant teisėto tikslo, kaip antai sumažinti teisėjų darbo krūvį ir užtikrinti proceso koncentruotumo principo laikymąsi ir kokybę.

V Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalies (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas 25. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama CPK 306 straipsnio 3 dalies (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

26. Pareiškėjo teigimu, teisė į apeliaciją yra sudedamoji konstitucinės teisės į teisminę gynybą dalis. Ginčijamu CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu ši asmens teisė, pasak pareiškėjo, pernelyg apribojama, nes tuo atveju, kai asmuo neturi galimybių, inter alia finansinių, kreiptis į advokatą, o valstybės garantuojama teisinė pagalba jam neteikiama, jis negali pa-

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

157

158

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

duoti apeliacinio skundo ir įgyvendinti savo konstitucinės teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą.

27. Kaip minėta, ginčijamoje CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyta bendra taisyklė, kad apeliacinį skundą surašo advokatas (išskyrus atvejus, kai skundą surašo asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jis atstovauja sau arba artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui (sugyventiniui), taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose); šis reikalavimas taikomas visiems fiziniams asmenims, neturintiems aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ar tokį išsilavinimą įgijusio artimojo giminaičio ar sutuoktinio (sugyventinio), taip pat visiems juridiniams asmenims, kuriuose nedirba asmuo, turintis tokį išsilavinimą, visų kategorijų civilinėse bylose (išskyrus nurodytąsias), neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, tiek dėl teisės klausimų, tiek ginčijant faktines aplinkybes, tiek skundžiant visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek jo dalį.

Minėta ir tai, kad reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas, netaikomas nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje, nors reikalavimai apeliacinio skundo surašymui minėtose bylose yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami apeliacinio skundo surašymui civilinėse bylose (BPK 313 straipsnio 1 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija), ANK 647 straipsnio 1 dalis, ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 134 straipsnio 2, 4 dalys).

28. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą: – teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, negalima dirbtinai suvaržyti ar paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota; – įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą užtikrinti proceso dalyviams galimybę patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bent vienos aukštesnės instancijos teisme, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos asmeniui veiksmingai pasinaudoti teise apskųsti priimtą, bet neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui; negali būti numatyti tokie apeliacinio skundo padavimo pagrindai, terminai ir sąlygos, dėl kurių kreiptis į apeliacinės instancijos teismą taptų itin sunku arba iš viso būtų neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apeliacinės instancijos teismui; priešingu atveju konstitucinė KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui būtų deklaratyvi, būtų užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

29. Sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pažymėtina, jog CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinį skundą surašo advokatas, vertintina kaip apeliacinio skundo padavimą ribojanti sąlyga – kaip minėta, aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo pats savo byloje, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, nei į tai, ar ginčijami teisės, ar fakto klausimai, surašyti apeliacinio skundo negali, o pagal CPK 316 straipsnio 2 dalį per nurodytą terminą nesikreipus į advokatą (ar kitus nurodytus subjektus) apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir byloje apeliacinis procesas nepradedamas; pasibaigus nurodytam terminui jis ir nebegali būti pradėtas.

Taigi pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) asmenų, kurie kreiptis į advokatą negali, inter alia dėl finansinių priežasčių, arba nenori, inter alia dėl to, kad byla nėra sudėtinga, arba dėl to, kad faktines bylos aplinkybes pats asmuo žino geriau, galimybės įgyvendinti konstitucinę teisę kreiptis į apeliacinės instancijos teismą civilinėse bylose yra apribotos.

29.1. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją teisė turėti advokatą kaip viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų reguliuojant konstitucinės teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apeliacinės instancijos teismui įgyvendinimą negali būti paversta šią konstitucinę teisę varžančia pareiga, inter alia tiek, kad būtų paneigta galimybė pasinaudoti pačia teise.

29.2. Kaip minėta, CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad apeliaciniam skundui civilinėse bylose surašyti reikalingos tam tikros teisinės žinios, kurias gali turėti tik advokatai arba kiti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą įgiję asmenys, arba atskirais nurodytais atvejais – tam tikros specialios žinios (darbo santykių bylose ir bylose dėl asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens veiklos). Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, siekė teisėtų ir svarbių tikslų – užtikrinti tinkamą bylos šalių atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, garantuoti civilinio proceso koncentruotumą, veiksmingumą ir ekonomiškumą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

159

160

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

29.3. Minėta ir tai, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, inter alia apeliacinio skundo surašymui, gali gauti ne visi asmenys ir ne visose civilinėse bylose; fiziniai asmenys, neatitinkantys sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, inter alia tie, kurių turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti, taip pat juridiniai asmenys jokiais atvejais civilinėse bylose negali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba apeliacinio skundo surašymui.

Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo modelis nėra toks, kuris sudarytų prielaidas veiksmingai užtikrinti CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyto reikalavimo įgyvendinimą visiems asmenims, siekiantiems paduoti apeliacinį skundą, todėl fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, norėdami įgyvendinti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje, privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, taip patirdami tam tikrą finansinę naštą, kuri daliai asmenų gali būti nepakeliama.

29.4. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, CPK nuostatomis yra įtvirtinta ribota apeliacija, kai byla apeliacinės instancijos teisme ne nagrinėjama iš naujo, o yra peržiūrimas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas neperžengiant (išskyrus įstatyme numatytus atvejus) apeliacinio skundo ribų. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendra taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, užtikrina civilinio proceso spartą (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Taigi, CPK nuostatomis įtvirtinus būtent tokį ribotos apeliacijos modelį, yra sudarytos prielaidos užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, veiksmingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Todėl konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų teisėtų ir svarbių tikslų, inter alia reikalavimu, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (arba kiti nurodyti subjektai), įtvirtintu CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), apsunkino asmens konstitucinės teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimą.

29.5. Be to, minėta ir tai, kad nei CPK 318 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje, kurioje reglamentuojama pareiga pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, nei kitose CPK nuostatose jokie reikalavimai, inter alia kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą, nėra keliami kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Šiame nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas civilinio proceso santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo principų, taip pat

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, be kita ko, šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principų.

Taigi tokiu CPK nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu bylos šalims, įgyvendinančioms savo teisę į apeliaciją, nustatytos nevienodos sąlygos dalyvauti apeliacinės instancijos procese, sudaromos prielaidos pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, kurių laikymosi neužtikrinus civilinis procesas negali būti laikomas tinkamu.

29.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ginčijamoje CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), pagal kurią aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo savo byloje pats negali surašyti apeliacinio skundo ir privalo kreiptis į advokatą bei už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, yra nustatyta tokia teisės į kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo tvarka, pagal kurią teisė turėti advokatą yra paversta pareiga; dėl šios pareigos daliai asmenų (ypač tiems, kurie pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) neturi teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, inter alia dėl to, kad jų turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti) kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tampa itin sunku, inter alia dėl patiriamos atitinkamos finansinės naštos, o kai kuriais atvejais tampa neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto.

Taigi konstatuotina, jog CPK 306 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, esanti neatsiejama teisės kreiptis į teismą dalimi, yra neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais yra paneigiama pačios teisės esmė; tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

31. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek asmuo, norintis paduoti apeliacinį skundą pagal CPK 301 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 305 straipsnį, tiek asmuo, pagal CPK 318 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) privalantis pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį gali nuspręsti bylą vesti ir per atstovus, kurie, kaip minėta, nurodyti CPK 56 straipsnyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

161

162

2019 m. kovo 1 d. nutarimas

◆

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija; TAR, 2016-11-17, Nr. 26956) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Gintaras Goda Vytautas Greičius Danutė Jočienė Gediminas Mesonis Vytas Milius Daiva Petrylaitė Janina Stripeikienė Dainius Žalimas Paskelbta: TAR, 2019-03-01, Nr. 3464

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ On the right to apply to A court of appeal instance without the assistance of a lawyer

The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 1 March 2019

On the right to apply to A court of appeal instance without the assistance of a lawyer Summary By this ruling, having adopted in the case initiated by the District Court of Vilnius City, the Constitutional Court declared unconstitutional Paragraph 3 (wording of 8 November 2016) of Article 306 of the Code of Civil Procedure, under which an appeal may be drawn up only by a lawyer (with the exception of certain cases, when an appeal may be drawn up by a person having university education in law, as well as other specified entities in certain cases).

The Constitutional Court noted that, under Paragraph 1 of Article 30 of the Constitution, a person whose constitutional rights or freedoms are violated has the right to apply to a court; this constitutional right may not be limited or denied and it may not be artificially restricted; its implementation may also not be groundlessly burdened, since this would give rise to a threat for one of the most important values of a state under the rule of law. The constitutional right of a person to apply to a court, as well as the constitutional principle of a state under the rule of law, implies the right of a person to the due process of law, inter alia, due process, which is a necessary condition for a just decision in a case.

The constitutional right of a person to apply to a court, which is consolidated in Paragraph 1 of Article 30 of the Constitution, as interpreted in the context of other provisions of the Constitution, also implies that a law must establish such a legal regulation that would make it possible to lodge an appeal with at least one court of higher instance against any final act adopted by a court of general jurisdiction or by a specialised court of first instance established under Paragraph 2 of Article 111 of the Constitution. The correction of mistakes made by courts of lower instance and the related prevention of injustice is the necessary condition (conditio sine qua non) of the confidence of the parties to a particular case and society in general not only in the court considering the said case, but also in the whole system of courts. The purpose of the institute of lodging an appeal against a final act of a court of first instance is the defence and protection of the rights of not only a person (convict) who has been brought to legal liability, but also the defence and protection of the rights and legitimate interests of other persons, including a victim, as well as the defence and protection of the public interest and the legal order of the state. Under the Constitution, a law must establish not only the right of a party to the proceedings to lodge an appeal with at least one court of higher instance against any final act that was adopted in a case by a court of first instance, but it also must establish a procedure for lodging such an appeal; such a procedure would allow correcting possible mistakes made by a court of first instance; otherwise, it would be deviated from the constitutional principle of a state under the rule of law and the constitutional right of a person to due process would be violated.

Therefore, under the Constitution, inter alia, Paragraph 1 of Article 30 thereof, and the constitutional principle of a state under the rule of law, the right to lodge an appeal with at least one court of higher instance against any final act of a court of first instance in order to ensure the possibility of correcting potential mistakes is an inseparable part of the constitutional right to apply to a court and the right to due process. It is not allowed to artificially restrict or altogether deny the right to apply to at least one court of higher instance for the assessment of the lawfulness and reasonableness of a decision adopted by a court of first instance, and no such a legal regulation may be established which would disproportionately limit the right to apply to a court of higher instance for the person, who believes that his/her rights or freedoms were not defended properly by the court of first instance. When establishing, by means of a law, the procedure for appealing with a court of appeal instance against a decision adopted by a court of first instance, no such grounds, terms, and

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

163

164

The ruling of 1 March 2019

◆

conditions for lodging an appeal may be provided for due to which it would become especially difficult or impossible at all to apply to a court of appeal instance. Otherwise, the constitutional right to lodge an appeal with a court of appeal instance against a decision of a court of first instance would be declaratory, and the legislature would prevent from correcting potential mistakes of a court of first instance and from applying law correctly and administering justice, as well as it would violate the constitutional right of a person to due process and would deviate from the principle of a state under the rule of law.

The right to an advocate is one of the conditions for the effective implementation of the right of a person to judicial defence. In this context, the Constitutional Court noted, among other things, that, under the Constitution, given the particularities of civil and criminal cases, the provision of legal aid, which is financed from state budget funds or other public funds and is ensured by special institutional and organisational means, including the possibility of receiving the assistance of a lawyer, may be regulated in a different manner in civil and criminal proceedings.

In the context of this case, it was emphasised that, under the Constitution, the right to an advocate, as one of the conditions for the effective implementation of the right of a person to judicial defence, may not be transformed into the duty that restricts this constitutional right and whose non-fulfilment of which might deny the possibility of exercising the right to lodge an appeal with a court of appeal instance against the final act of a court of first instance.

The Constitutional Court held that the general rule that an appeal must be drawn up by a lawyer, which was consolidated in Paragraph 3 of Article 306 of the Code of Civil Procedure, should be assessed as a condition limiting the lodging of an appeal, because a natural person who did not have university education in law, or a legal person who did not have an employee who would have acquired such education, could not draw up an appeal himself/herself in his/her case irrespective of the difficulty of the case or its extent or whether the issues of fact or law were impugned, and if, within the term specified by a court for the elimination of deficiencies of the appeal, the applicant did not access a lawyer (or other subjects authorised to draw up this appeal), the appeal was deemed not to have been filed; upon the expiry of a term of thirty days after the adoption of the appealed decision, the appeal could no longer be lodged.

Thus, as it was noted in the ruling, under Paragraph 3 of Article 306 of the Code of Civil Procedure, the possibilities of exercising the constitutional right to apply to a court of appeal instance were limited for those persons who could not have access to a lawyer, among other things, due to financial reasons, as well as for the persons who did not wish to do so due to the fact that the case was not difficult or due to the fact that the person himself/herself better knew the factual circumstances of the case.

The Constitutional Court has noted more than once that, according to the Constitution, it is allowed to limit the implementation of constitutional rights and freedoms of a person if the following conditions are followed: the limitations are established by means of a law; the limitations are necessary in a democratic society in order to protect the rights and freedoms of other persons, the values consolidated in the Constitution, as well as the constitutionally important objectives; the limitations do not deny the nature and essence of the rights or freedoms; and the constitutional principle of proportionality is observed.

It was held in the ruling that, under the Law on State-Guaranteed Legal Aid, not all persons and not in all civil cases could be eligible for state-guaranteed legal aid, among other things, for the purpose of drawing up an appeal; the natural persons who did not meet the conditions for receiving this aid, such as the persons whose property and annual income at least slightly exceeded the levels established by the Government for the provision of legal aid, as well as legal persons, could in no case have access to state-guaranteed legal aid for the purposes of drawing up an appeal in civil cases. Thus, the natural and legal persons who wished to exercise their right to appeal against a decision of a court of first instance in a civil case and who did not have the right to receive state-guaranteed legal aid, were obliged to refer to a lawyer and pay for his/her services from their own funds, thus experiencing certain financial burden, which could be unbearable for a certain part of persons.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ On the right to apply to A court of appeal instance without the assistance of a lawyer

As the Constitutional Court noted, the impugned legal regulation was based on the assumption that, in order to draw up an appeal in civil cases, certain legal knowledge that could only be possessed by lawyers or other persons with university education in law or, in individual specified cases, certain special knowledge (in cases concerning employment relationship, activity of association, etc.) was necessary; in establishing such a legal regulation, the legislature pursued the legitimate and important objectives – to ensure appropriate representation of the parties to the case at a court of appeal instance and to guarantee the concentration, efficiency, and cost-effectiveness of civil procedure. However, the preconditions for ensuring the implementation of the principles of the concentration, efficiency, and cost-effectiveness of civil procedure were created by consolidating, by means of the provisions of the Code of Civil Procedure, a model of limited appeal (when a case is not re-examined at a court of appeal instance but the lawfulness and reasonableness of the decision of a court of first instance is reviewed without exceeding the limits of an appeal). On the grounds of the above, it was held in the ruling that, in seeking to achieve the said objectives, by the requirement for an appeal to be drawn up by a lawyer (or other specified entities), the legislature made the implementation of the constitutional right of a person to apply to a court of appeal instance more difficult.

The Constitutional Court also took account of the fact that under the Code of Civil Procedure, no requirement to apply to a lawyer or to have relevant legal education, to be met by another party of the case, who had to lodge a response to the appeal setting out the opinion on the justification of arguments of the appeal, was set; thus, different conditions were established for the parties to a case to participate in the proceedings of appeal instance, and preconditions were created to violate the principles of equality of arms and the right to be heard of the parties to the proceedings, without which the civil procedure could not be considered as appropriate.

In the ruling, it was also noted that there is no such requirement established for an appeal to be drawn up by a lawyer in criminal proceedings, administrative proceedings, and proceedings linked to administrative offences, although the requirements for an appeal are essentially similar to the requirements laid down in civil cases.

The Constitutional Court held that Paragraph 3 of Article 306 of the Code of Civil Procedure, under which a natural person, who did not have university education in law, or a legal person, who did not have an employee who would have acquired such education, could not, in his/her case, draw up an appeal himself/herself and had to refer to a lawyer and pay for his/her services from his/her own funds, established such a procedure for the implementation of the right to apply to a court of appeal instance, under which the right to an advocate was turned into the duty. Due to this duty, it became particularly difficult for a number of persons (especially those who did not have the right to receive state-guaranteed legal aid as their property and annual income at least slightly exceeded the property and income levels established by the Government) to apply to a court of appeal instance due to the experienced financial burden and, in certain cases, it also became impossible to appeal against the final act that was adopted in a case of a court of first instance. Thus, by the impugned legal regulation, the constitutional right of a person to apply to a court of appeal instance was disproportionately limited and, in certain cases, the essence of this right itself was denied; such a legal regulation prevented from correcting potential mistakes of a court of first instance, as well as from applying law correctly and administering justice.

Having regard to the above-mentioned arguments, Paragraph 3 of Article 306 of the Code of Civil Procedure was declared to be in conflict with Paragraph 1 of Article 30 of the Constitution and the constitutional principle of a state under the rule of law.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

165

166

L’arrêt du 1 mars 2019 ◆

L’arrêt de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie du 1 mars 2019

SUR LE DROIT DE SAISIR UNE JURIDICTION d’appel SANS RECOURIR À UNE ASSISTANCE D’UN AVOCAT Résumé Par cet arrêt, qui a été adopté dans le cadre de la procédure engagée par le Tribunal du district de la ville de Vilnius, la Cour constitutionnelle a reconnu que l’article 306, paragraphe 3 (sa version du 8 novembre 2016), du Code de procédure civile (ci-après – le CPC), en vertu duquel seul un avocat est autorisé à rédiger un pourvoi (sauf dans certains cas où un pourvoi peut être rédigé par une personne titulaires d’un diplôme universitaire en droit, ainsi que par d’autres entités désignées dans certaines affaires) était en contradiction avec la Constitution.

La Cour constitutionnelle a noté que, conformément à l’article 30, paragraphe 1, de la Constitution, une personne qui fait l’objet de violations des droits ou libertés constitutionnels, a le droit d’accès à la justice ; ce droit constitutionnel ne peut pas être limité, dénié ou artificiellement resteint; l’exercice de celui-ci ne peut pas être entravé de manière injustifiée, sous peine de constituer une menace pour l’une des valeurs les plus importantes de l’État de droit. Le droit constitutionnel d’une personne d’accéder à la justice, ainsi que le principe constitutionnel de l’État de droit impliquent le droit d’une personne à la procédure juridique équitable, notamment, à un procès équitable constituant une condition nécessaire pour statuer de manière équitable sur le litige.

Le droit d’une personne d’accéder à la justice consacré à l’article 30, paragraphe 1, de la Constitution, qui est interprété dans le contexte d’autres dispositions constitutionnelles, implique également que la loi doit introduire une réglementation juridique en vertu de laquelle un acte final adopté par une juridiction ordinaire ou un tribunal de première instance spécialisé institué en vertu de l’article 111, paragraphe 2, de la Constitution, peut faire l’objet d’un recours au moins devant une juridiction supérieure. La rectification des erreurs commises par les juridictions inférieures et la prévention de l’injustice respective constituent la condition nécessaire (conditio sine qua non) pour la confiance des parties à la procédure concernée et de la société en général non seulement à l’égard de la juridiction saisie, mais également à l’égard de tout le système judiciaire. L’objectif de l’institution de recours contre un acte final adopté par un tribunal de première instance consiste non seulement à la défense et à la protection des droits d’une personne légalement tenue responsable (condamnée), mais également à la défense et à la protection des droits et des intérêts légitimes d’autres personnes, y compris la victime, ainsi qu’à la défense et la protection de l’intérêt public et du régime juridique de l’État. Conformément à la Constitution, la loi doit consacrer non seulement le droit de la partie à la procédure de former un recours contre un acte final adopté par un tribunal de première instance au moins devant une juridiction supérieure, mais également introduire une procédure de recours permettant à une juridiction supérieure de corriger les erreurs éventuellement commises par un tribunal de première instance; au cas contraire, il s’agirait de l’écart du principe constitutionnel de l’Étąt de droit et de la violation du droit constitutionnel d’une personne à un procès équitable.

Par conséquent, conformément à la Constitution, notamment son article 30, paragraphe 1, au principe constitutionnel de l’État de droit, le droit de recours contre un acte final adopté par un tribunal de première instance au moins devant une juridiction supérieure, consiste à garantir la possibilité de corriger les erreurs éventuelles, fait partie intégrante du droit constitutionnel d’accès à la justice et du droit à un procès équitable. Le droit de saisir au moins une juridiction supérieure afin de vérifier la légitimité et le bien-fondé de l’arrêt adopté par un tribunal de première instance ne saurait être artificiellement restreint ou complètement dénié, ainsi qu’une réglementation juridique

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ SUR LE DROIT DE SAISIR UNE JURIDICTION d’appel SANS RECOURIR À UNE ASSISTANCE D’UN AVOCAT

permettant de restreindre de manière disproportionnée le droit d’une personne, estimant que ses droits ou libertés n’ont pas été défendus de manière appropriée devant un tribunal de première instance, de saisir une juridiction supérieure ne saurait être introduite. Les moyens, les délais et les conditions entravant ou rendant impossible la saisine d’une juridiction d’appel ne sauraient être prévus en déterminant la procédure de recours contre un arrêt du tribunal de première instance devant l’instance d’appel par la loi. Au cas contraire, le droit constitutionnel de recours contre un arrêt du tribunal de première instance devant une juridiction d’appel serait déclaratif, la rectification des erreurs éventuellement commises par un tribunal de première instance, une bonne application du droit et l’exercice de la justice seraient entravés, tout en méconaissant le droit constitutionnel d’une personne à un procès équitable et le principe constitutionnel de l’État de droit.

Le droit à un avocat constitue l’une des conditions de l’exercice efficace du droit d’une personne une protection juridictionnelle. Dans ce contexte, la Cour constitutionnelle a noté, entre autres, que, conformément à la Constitution et compte tenu des particularités des procédures civiles et pénales, l’octroi d’une aide juridictionnelle financée par le budget de l’État ou par les fonds publics et garantie au moyen des mesures institutionnelles et organisationnelles particulières, y compris l’accès à une assistance d’un avocat en matière civile et pénale peut faire l’objet d’une réglementation différente.

Il a été noté, dans le contexte de la présente affaire, que le droit à un avocat, en tant que l’une des conditions de l’exercice efficace du droit d’une personne à une protection juridictionnelle, ne saurait être transformé en une obligation restreignant ce dernier droit constitutionnel, en ce sens que le manquement à ladite obligation remettrait en cause la possibilité d’exercer le droit de recours contre un acte final adopté par un tribunal de première instance devant une juridiction d’appel.

La Cour constitutionnelle a constaté qu’une règle générale introduite par l’article 306, paragraphe 3, de la CPC, selon laquelle la rédaction d’un pourvoi est à la charge d’un avocat est considérée comme une condition restreignant l’introduction d’un pourvoi, en ce qu’une personne physique n’ayant pas de diplôme universitaire en droit ou une personne morale ne disposant pas d’un employé diplômé dudit enseignement supérieur ne peuvent pas rédiger elles-mêmes un pourvoi dans le cadre de leur affaire, indépendamment de la complexité et/ou la portée de l’affaire et quelques soient les questions contestées, celles du droit ou du fait, alors sans avoir fait appel aux services d’un avocat (ou autres entités autorisées à rédiger ce pourvoi) pour remédier aux défauts d’un pourvoi dans un délai fixé par la juridiction, un pourvoi est réputé ne pas avoir été introduit; après l’expiration du délai de 30 jours à compter de l’adoption de l’arrêt attaqué, il n’est plus susceptible de recours. Comme il a été souligné dans l’arrêt, conformément à l’article 306, paragraphe 3, du CPC, la possibilité d’exercice du droit constitutionnel de saisir une juridiction d’appel pour les personnes ne pouvant pas faire appel aux services d’un avocat, entre autres, pour des raisons financières, ou ne souhaitant pas y recourir, parce que, par exemple, une affaire n’est pas complexe ou parce qu’elles connaissent mieux les faits à l’origine de litige elles-mêmes, est restreinte.

La Cour constitutionnelle a réitéré à plusieurs reprises que, conformément à la Constitution, l’exercice des droits et des libertés constitutionnels de l’homme peut être restreint, à condition que: lesdites restrictions soient imposées par la loi; ces restrictions soient nécessaires pour la protection des droits et des libertés d’autres personnes, ainsi que des valeurs constitutionnelles et des objectifs d’importance constitutionnelle dans la société démocratique; ces restrictions ne remettent pas en cause la nature et le sens des droits et des libertés ; les restrictions soient imposée dans le respect du principe constitutionnel de proportionnalité.

Dans son arrêt, la Cour constitutionnelle a constaté qu’en vertu de la loi sur l’aide juridictionnelle garantie par l’État, une aide juridictionnelle garantie par l’État, entre autres, aux fins de rédiger un pourvoi, n’est pas accessible à toute personne et dans toute matière civile; les personnes physiques qui ne remplissent pas les conditions de l’éligibilité pour obtenir ladite aide, notamment celles dont les avoirs et le revenu annuel dépassent même que légèrement les niveaux fixés par le gouvernement, ainsi que les personnes juridiques ne peuvent en aucun cas bénéficier d’une aide juridictionnelle garantie par l’État aux fine de rédiger un pourvoi en matière civile. Ainsi, afin d’exercer leur droit de recours contre un

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

167

168

L’arrêt du 1 mars 2019 ◆

arrêt du tribunal de première instance en matière civile, les personnes physiques et morales n’ayant pas de droit de bénéficier d’une aide juridictionnelle garantie par l’État doivent faire appel aux services d’un avocat et le payer à leurs frais en supportant ainsi une certaine charge financière qui peut être intolérable pour un certain nombre de personnes.

Ainsi que l’a noté la Cour constitutionnelle, la réglementation juridique litigieuse reposait sur l’hypothèse qu’il est nécessaire d’avoir certaines connaissances en droit et, dans des cas précis, les connaissances spécifiques (en matière de relation de travail, en matière des activités de l’association etc.) pour pouvoir rédiger un pourvoi en matière civile, ce qui n’est qu’une prérogative des avocats ou autres personnes titulaires de diplômes universitaires en droit; en introduisant ladite réglementation juridique, le législateur poursuivait des objectifs légitimes et importants visant à garantir une bonne représentation des parties à la procédure devant une juridiction d’appel, garantir la concentration, l’efficacité et le rapport coût-efficacité de la procédure civile. Toutefois, les conditions pour garantir l’application des principes de la concentration, de l’efficacité et du rapport coût-efficacité de la procédure civile ont été créées par l’introduction d’un modèle d’appel limité au moyen des dispositions du CPC (il ne s’agit pas de réexamen d’une affaire par une juridiction d’appel, mais de la révision de la légitimité et du bien-fondé de la décision rendue par un tribunal de première instance sans aller au-delà des limites de pourvoi). À cet égard, la Cour constitutionnelle a constaté dans son arrêt que le législateur visant à réaliser lesdits objectifs avait entravé l’exercice du droit constitutionnel d’une personne de saisir une juridiction d’appel par l’imposition d’une exigence qu’un pourvoi soit rédigé par un avocat (ou autres entités désignées).

La Cour constitutionnelle a attiré l’attention sur le fait qu’une autre partie à la procédure qui doit produire un mémoire en réponse présentant une position sur le bien-fondé de l’argumentation figurant dans le pourvoi n’est pas soumise à l’obligation de faire appel aux services d’un avocat ou être titulaire d’un diplôme en droit respectif au titre du CPC; ainsi, il s’agit de la soumission des parties à la procédure à des conditions inégales concernant la participation à la procédure devant une juridiction d’appel et de la création des conditions pour la violation des principes du contradictoire et de l’égalité des parties à la procédure, sans respect desquels la procédure civile ne saurait être considérée comme étant appropriée.

Il a été également souligné dans l’arrêt que l’obligation de faire rédiger un pourvoi par un avocat ne s’appliquent ni en matière pénale, ni en matière administrative, ni en matière d’infractions administratives même que les exigences applicables à un pourvoi sont en substance similaires à celles qui sont applicables en matière civile.

La Cour constitutionnelle a constaté que l’article 306, paragraphe 3, du CPC, en vertu duquel une personne physique n’ayant pas de diplôme universitaire en droit ou une personne morale ne disposant pas d’un employé diplômé dudit enseignement supérieur ne peut pas rédiger elle-même un pourvoi et doit donc faire appel aux services d’un avocat et le payer à ses frais, détermine les modalités d’exercice du droit de saisir une juridiction d’appel, selon lesquelles le droit à un avocat s’est transformé en obligation. Cette obligation a entravé l’accès à une juridiction d’appel pour un certain nombre de personnes (notamment, celles qui n’ont pas de droit de bénéficier d’une aide juridictionnelle garantie par l’État, parce que leurs avoirs et leur revenu annuel dépassent même que légèrement les niveaux fixés par le gouvernement) en raison de la charge financière subie et, dans certains cas, a rendu impossible l’introduction d’un recours contre un acte final adopté par un tribunal de première instance dans le cadre d’une affaire. Ainsi, la réglementation juridique litigieuse restreint d’une manière disproportionnée le droit constitutionnel d’une personne de saisir une juridiction d’appel et, dans certains cas, dénie le sens dudit droit ; ladite réglementation empêche la rectification des erreurs éventuellement commises par un tribunal de première instance, ainsi qu’une bonne application du droit et l’exercice de la justice. À la lumière de ces considérations, l’article 306, paragraphe 3, du CPC a été reconnu comme étant en contradiction avec l’article 30, paragraphe 1, de la Constitution et le principe constitutionnel de l’État de droit.

• • • KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ, KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS (JO DALIS) PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI, ĮGYVENDINIMAS 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. Konstitucinis Teismas priėmė du nutarimus, kuriais teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. KT8-N2/2019 pripažinta, kad: – Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“, šio įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis; – Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – Nutarimas Nr. XIII-1537) 2 straipsnis,

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

170

kuriame suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“.

Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė, jog iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumų skelbimo ir vykdymo tvarką, be kita ko, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Todėl Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, šis straipsnis nebegali būti taikomas, ir Nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo negalės būti vykdomas, jeigu Seimas, paisydamas Referendumo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datos parinkimui, šiame nutarime nenustatys tokios referendumo datos, kuri atitiktų minėtą reikalavimą nustatyti vieną referendumo dieną. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis buvo pakeistas Seimo 2019 m. kovo 10 d. priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ pakeitimo“.

Jame nustatyta, kad privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdomas tik vieną dieną.

Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. KT9-N3/2019 pripažinta, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Civilinio proceso kodekso (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalis, pagal kurią apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas (išskyrus tam tikrus atvejus, kai skundą gali surašyti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose). Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įgyvendintinas panaikinant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad ginčijama CPK nuostata, pagal kurią aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo savo byloje pats negali surašyti apeliacinio skundo ir privalo kreiptis į advokatą bei už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, yra nustatyta tokia teisės į kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo tvarka, pagal kurią teisė turėti advokatą yra paversta pareiga. Dėl šios pareigos daliai asmenų (ypač tiems, kurie pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą neturi teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos) kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tampa itin sunku, o kai kuriais atvejais tampa neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, esanti neatsiejama teisės kreiptis į teismą dalimi, yra neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais yra paneigiama pačios teisės esmė.

Tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

171

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ KONSTITUCINIAME TEISME GAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMAS 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

1. Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. sausio 9 d. potvarkiu Nr. 2B-4 priimta 2018 m. gruodžio 17 d. gauto pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymo Nr. 1B-25/2018 dalis ištirti, ar Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, vertinamas kartu su šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį toks asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Kita pareiškėjo prašymo dalis (dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai) neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus, todėl buvo grąžinta pareiškėjui.

2. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. KT1-S1/2019 priimta 2018 m. gruodžio 10 d. gauto pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymo Nr. 1B-24/2018 dalis ištirti Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Kita pareiškėjo prašymo dalis (dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju) neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus, todėl buvo grąžinta pareiškėjui.

3. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. KT2-S2/2019 pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui grąžintas 2018 m. gruodžio 4 d. gautas jo prašymas Nr. 1B-23/2018 ištirti: 1) ,,ar Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnis ir jo turinį atskleidžianti praktika, pagal kurią

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ ir 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui „Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Vyriausybės aktai““; 2) ,,ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas priminė, kad, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą, jis yra konstatavęs, jog tai, kad asmens konstitucinė teisė pažeista teisės aktu, kurio teisėtumą tirti pagal Konstituciją yra priskirta išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai (t. y. kuriuo nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktu), o asmuo pagal Konstituciją neturi įgaliojimų tiesiogiai inicijuoti konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme dėl tokio akto teisėtumo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti pažeistų savo teisių ir laisvių (taip pat ir teisme). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti, bet ir tai, kad teismai (teisėjai), nagrinėdami bylas, turi pareigą, kilus abejonėms dėl Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimto akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš prašymo nėra aišku, kodėl, pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją negali būti nustatytas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo dėl šio įstatymo pagrindu priimto, be kita ko, Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, nagrinėdamas atitinkamą bylą, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Vertindamas pareiškėjo prašymo dalį dėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš prašymo nėra aišku, kodėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami Vyriausybės nutarimai yra nemotyvuoti (nepagrįsti) arba jų motyvai yra nepakankami ir (ar) neaiškūs, neskaidrūs, taip pat kodėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimui taikyta procedūra ir įstatymų normos, nustatytos faktinės aplinkybės, pasak pareiškėjo, nėra „surišta“ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

173

174

motyvais (argumentais) ir ką šiuo atveju reiškia formuluotė „visa tai <...> surišta“. Be to, pareiškėjas neatsižvelgė į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra individualių poįstatyminių teisės aktų pagrindas, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai.

Taigi pareiškėjo prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus.

4. Konstitucinio Teismo pirmininko 2019 m. sausio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-9 priimtas 2018 m. gruodžio 31 d. gautas pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-27/2018 ištirti, ar Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos 16 punktas.

5. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. KT4-S3/2019 pareiškėjui Seimui grąžintas 2019 m. sausio 16 d. gautas jo 2019 m. sausio 11 d. nutarime Nr. XIII-1946 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 55 straipsnio pirmajai daliai, 59 straipsnio ketvirtajai daliai ir 128 straipsnio antrajai daliai“ išdėstytas prašymas Nr. 1B-3/2019 ištirti, ar: 1) Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, ja ribojama kiekvieno Seimo nario ar Seimo in corpore teisė išreikšti savo nepritarimą ekspertinio vertinimo užsakymui, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 55 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai; 2) Seimo statuto 145 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, ja ribojama kiekvieno Seimo nario ar Seimo in corpore teisė išreikšti savo pritarimą ar nepritarimą pateiktai ekspertų išvadai, pristatomai svarstant klausimą Seimo posėdyje, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 55 straipsnio 1 daliai, 59 straipsnio 4 daliai; 3) Seimo statuto 145 straipsnio 2 dalis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) tiek, kiek ji suponuoja mokamų ekspertinių paslaugų užsakymą, neprieštarauja iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kylančiam reikalavimui tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, siekiant užtikrinti teisėkūros kokybę, ne mažesnės kaip 1/5 Seimo narių grupės reikalavimu užsakomas nepriklausomas ekspertinis įstatymo projekto įvertinimas ir šio įvertinimo išvada nesaisto Seimo narių balsuojant dėl įstatymo projekto, yra varžoma iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kylanti Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą ar paneigiama Konstitucijoje įtvirtinta taisyklė, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

kad įstatymai priimami Seimo narių balsų dauguma, taip pat nėra aišku, kodėl toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su konstitucine pliuralistinės demokratijos ir Seimo, kaip Tautos atstovybės, samprata. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl ginčijamo teisinio reguliavimo suponuojamas mokamas nepriklausomas ekspertinis įstatymo projekto įvertinimas, skirtas teisėkūros kokybei užtikrinti, laikytinas neracionaliu, viešojo intereso ir visuomenės poreikių neatitinkančiu valstybės turto (be kita ko, valstybės biudžeto lėšų) naudojimu.

Taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų savo abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagrįsti, t. y. pareiškėjo prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo.

6. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. KT5-S4/2019 pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismui grąžintas 2018 m. gruodžio 19 d. gautas jo prašymas Nr. 1B-26/2018 ištirti, ar ,,LR Vyriausybės 2012-02-29 nutarimas Nr. 244, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė valstybės įmonei Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise: pastatą, unikalus Nr. 1094-0385-1010, esantį Totorių g. 9, Vilniuje, ir pastatą, unikalus Nr. 1094-0385-1021, esantį Labdarių g. 10, Vilniuje, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės – teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams“.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašyme nepaaiškino, kodėl pagal Konstituciją Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas, esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, kuriuose konstatuota, kad minėti pastatai priklauso valstybei, negalėjo įstatymo nustatyta tvarka jų perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės įmonei Valstybės turto fondui. Be to, nors pareiškėjas teigė, jog tam, kad civilinė byla būtų išspręsta, būtina ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, jis nepaaiškino, kodėl ginčijamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo tik įgyvendintos valstybės turto savininko funkcijos, turi reikšmę sprendžiant jo nagrinėjamoje civilinėje byloje kilusius su nuosavybės teise į šį turtą susijusius klausimus, kaip antai ar buvo sukurti nauji daiktinių teisių objektai, kas ir kieno lėšomis juos sukūrė, kokiu teisiniu pagrindu šiais objektais naudojamasi.

Taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų savo abejonėms dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai pagrįsti, t. y. pareiškėjo prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo.

7. Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. KT6-S5/2019 pareiškėjai Seimo narių grupei grąžintas 2019 m. sausio 2 d. gautas jos prašymas Nr. 1B-2/2019 ištirti, ar Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas Nr. 778 „Dėl metinės valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normos 2019–2023 metams KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

175

176

patvirtinimo“ atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktus, 9 straipsnio 3 dalį, Aplinkos apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymą pasirašiusių Seimo narių parašai yra patvirtinti Seimo Pirmininko parašu, tačiau patvirtintų parašų skaičius ir parašų patvirtinimo data nenurodyti, o su prašymu pateiktas ginčijamo teisės akto nuorašas nėra patvirtintas tinkamai įgalioto asmens. Taigi pareiškėjos prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti: iš pareiškėjos prašymo turinio nėra aišku, kaip, jos vertinimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 daliai – pagal normų turinį ar pagal priėmimo tvarką; pareiškėja nepagrindė, kodėl metinės miško kirtimų normos nustatymas pažeidžia nurodytą Konstitucijos nuostatą; neargumentavo, kodėl, jos teigimu, tik tokios pačios metinės miško kirtimų normos nustatymas, kokia buvo nustatyta 2014–2018 metams, būtų suderinamas su Konstitucija; neanalizavo savo cituotų Teisėkūros pagrindų įstatymo ir Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos pagrindu, t. y. nesusiejo šių nuostatų su ginčijamo Vyriausybės nutarimo turiniu; neanalizavo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinti konkretūs pagrindai, kuriems esant privaloma atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio, įskaitant poveikį aplinkai, vertinimą ir strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, ir nesusiejo šio teisinio reguliavimo su ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo procedūra, taip pat nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis įpareigojama nagrinėjamu atveju atlikti būtent šias procedūras (ar vieną iš jų). Taigi pareiškėjos prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų.

8. Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. KT7-S6/2019 priimta 2019 m. sausio 2 d. gauto pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo Nr. 1B-1/2019 dalis ištirti, ar Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ (su 2017 m. rugpjūčio 9 d. pakeitimais) 1.2.1, 1.2.2 papunkčiai.

Kita pareiškėjo prašymo dalis neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus, todėl buvo grąžinta pareiškėjui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kodėl minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtinto Valstybės biudžeto lėšų moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir meno veiklai plėtoti skyrimo mokslo ir studijų institucijoms tvarkos aprašo 2.2, 4.1.1 papunkčiuose, 5, 8 punktuose įtvirtintu KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

9. Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. KT10-S7/2019 priimta 2019 m. vasario 22 d. gauto pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo Nr. 1B-5/2019 dalis ištirti, ar Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai.

Kita pareiškėjos prašymo dalis – dėl Seimo 2019 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. XIII-1979 „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ atitikties Konstitucijai – grąžinta pareiškėjai, kadangi neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo nurodyti pareiškėjo pozicijos teisinį pagrindimą.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjos abejonė dėl šio Seimo nutarimo konstitucingumo buvo grindžiama vien argumentais dėl galimo Referendumo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pareiškėjos teiginiai, kad Seimas sukūrė tokią teisinę situaciją, kai nėra įstatymo, reguliuojančio referendumo skelbimą ir vykdymą, ir kad ginčijamas Seimo nutarimas priimtas be teisinio pagrindo, yra nepagrįsti, nes pareiškėja neatsižvelgė į teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpciją. Konstitucinis Teismas sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies kylanti teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcija reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo metu nei viso Referendumo įstatymo, nei atskirų jo nuostatų konstitucingumo prezumpcija nebuvo paneigta. Vien pareiškėjos abejonė dėl Referendumo įstatymo atitikties Konstitucijai nepaneigia galiojant šio įstatymo konstitucingumo prezumpcijai kilusių teisinių padarinių (be kita ko, jo pagrindu priimtų Seimo sprendimų) teisėtumo. Pareiškėja prašyme nepateikė argumentų, kuriais būtų paaiškinta, kodėl, jos nuomone, tuo atveju, jeigu Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, antikonstituciniu turėtų būti pripažintas ir jam galiojant jo pagrindu priimtas ginčijamas Seimo nutarimas, kuriuo Seimas, įgyvendindamas minėtus konstitucinius įgaliojimus, paskelbė privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

177

METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS 2018 METAI* LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO ĮVADINIS ŽODIS 2018-ieji – išskirtinių sukakčių metai. Lietuva minėjo valstybės atkūrimo šimtmetį, Konstitucinis Teismas – veiklos 25-metį, o Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai sukako 70 metų. Konstituciniam Teismui svarbios visos šios datos, nes visus 25-erius veiklos metus viena pamatinių jo funkcijų buvo ir ateityje bus garantuoti šalies nepriklausomybės, demokratijos ir konstitucinių žmogaus teisių apsaugą. Prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, kaip ir demokratija bei valstybės nepriklausomybė, yra konstitucinės vertybės, sudarančios Konstitucijos ir pačios Lietuvos valstybės pamatą.

Kova dėl laisvės – tai ir kova dėl žmogaus teisių. Tai suvokdama Lietuva dar sovietinės okupacijos metais Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.

Deklaracija įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, vėliau tai buvo patvirtinta ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 12 d. nutarimu.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulėje pabrėžta, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine, nes Konstitucija – tai antimažoritarinis aktas, ji gina individą. Pridurčiau, kad tik tokioje – stabilioje demokratinėje, veiksmingai kiekvieno žmogaus orumą saugančioje – valstybėje gali vystytis laisvų, aktyvių, savo teises žinančių ir nebijančių jas ginti žmonių pilietinė visuomenė. Kaip sakė filosofas Leonidas Donskis, „<...> į aktyvaus sąmoningo piliečio sąvoką įeina būtinybė netylėti, kai kalbama apie tavo tėvynę. Yra iliuzija, kad civilizuotoje visuomenėje atsiras stebuklingų jėgų, kurios ims ir viską sutvarkys. Nesutvarko. Mano atsakymas: geriau jau netylėti. Tyloje gimsta monstrai.“

* Šiame metiniame pranešime pateikiamos neoficialios Konstitucinio Teismo aktų santraukos Konstitucinio Teismo nesaisto. Jame pateikiama informacija skirta tik visuomenei informuoti. Oficialius ir nesutrumpintus Konstitucinio Teismo aktų tekstus galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje (http://www.lrkt.lt) ir Teisės aktų registre.

Redaguoti baigta 2019 m. kovo 22 d.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Netylėti, nebijoti, nevengti atsakomybės, sprendimus priimti vadovaujantis tik Konstitucija – tuo visus 25-erius metus vadovavosi Konstitucinis Teismas, suvokdamas, kad vertybės yra daugiau nei žodžiai, o jų apsauga – svarbiau nei kritikos baimė ar populiarumo siekis. Ši mintis taikliai atspindi Konstitucinio Teismo misiją ir jos įgyvendinimą, jo veiklos orientyrus ir rezultatus. Tai pasakytina ir apžvelgus praėjusius metus, ir atsigręžus į ankstesnius veiklos dešimtmečius.

Nuo pat įsteigimo pagal galiojančią Konstituciją Konstitucinio Teismo misija buvo ir yra platesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši misija apima pareigą ne tik saugoti Konstitucijos raidę, bet ir vykdyti konstitucinį teisingumą, spręsti tiek valstybės sandarai, tiek kiekvienam piliečiui kasdieniame gyvenime svarbius klausimus. Kažin ar šiandien rastume daug visuomenės gyvenimo sričių, su kuriomis susijusio teisinio reguliavimo per 25-erius metus Konstituciniam Teismui nebūtų tekę nagrinėti.

Analizuojant Konstitucinio Teismo praėjusių metų veiklą ryškėja kelios tendencijos: per pastaruosius metus gaunamų prašymų skaičius stabilizavosi; nors tradiciškai daugiausia prašymų Konstituciniam Teismui pateikia teismai, pastaraisiais metais daugėja politikų (Seimo narių grupių) kreipimųsi; ženkliai sumažėjo vidutinė bylų nagrinėjimo trukmė.

Palyginti su ankstesniais metais, padaugėjo bylų, kuriose konstatuotas tirtų teisės aktų (jų dalių) prieštaravimas Konstitucijai. Tikėtina, kad tai rodo prastėjančią šalies teisėkūros kokybę. Tai patvirtina kad ir byla, kurioje Konstitucinis Teismas pirmą kartą susidūrė su įstatymu, kurio neįmanoma įgyvendinti. Konstitucinis Teismas nutarime dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo priminė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali reikalauti neįmanomų dalykų, o teisės aktai, kuriais to reikalaujama, niekam nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Kaip ir kasmet, praėjusiais metais Konstitucinis Teismas nagrinėjo daug bylų, susijusių su asmenų nediskriminavimu ir lygiateisiškumu įvairiose srityse.

Kad Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas, Konstituciniam Teismui teko patvirtinti byloje dėl žalą padariusių valstybės pareigūnų materialinės atsakomybės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ministrai turėtų tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti valstybės pareigūnai, materialiai atsakyti už žalą valstybei padariusius savo veiksmus. Taigi ministrams negali būti taikomos kitokios teisinės atsakomybės taisyklės, išskyrus Konstitucijoje numatytą imunitetą taikant baudžiamąją atsakomybę ar suvaržant laisvę, negu kitiems asmenims.

Paminėtinas ir nutarimas dėl sportininkių, kurios dėl nėštumo turi stabdyti savo profesinę veiklą anksčiau nei kitos moterys, teisės gauti motinystės išmoką.

Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai visas savarankiškai dirbančias moteris, įskaitant sportininkes, diskriminavusį teisinį reguliavimą, nustatytą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. Pagal šį teisinį reguliavimą darbą valstybės tarnyboje ar pagal darbo sutartį nutraukusios moterys dar metus galėjo pretenduoti į motinystės išmokas, o tokį pat socialinio draudimo stažą turinčios

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

179

180

savarankiškai dirbančios moterys, taigi ir sportininkės, šios teisės netekdavo iškart, kai tik nutraukdavo darbinę (profesinę) veiklą.

Galiausiai kelias moterų ir neįgaliųjų diskriminacijai užkirstas išsprendus bylą dėl lygių galimybių užtikrinimo stojant į valstybės tarnybą. Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu negalima suteikti pirmumo teisės būti priimtiems į pareigas asmenims, atlikusiems karo prievolę, palyginti su jos neatlikusiais vienodai įvertintais pretendentais.

Konstitucinis Teismas 2018-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, savo jurisprudencijoje nevengė matyti tarptautinio nagrinėtų klausimų aspekto. Konstitucija, kurioje įtvirtinti teisinės valstybės, atviros pilietinės visuomenės ir vakarietiškos geopolitinės orientacijos principai, negali būti suvokiama kaip izoliuojanti šalį nuo pažangios teisinės minties, grindžiamos universaliomis demokratinėmis vertybėmis. Priešingai, Konstitucija yra atvira tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės, taip pat geriausios Europos konstitucinės praktikos įtakai.

Tarp kasdienių darbų 2018-aisiais Konstitucinis Teismas nepamiršo ir savo veiklos 25-mečio. Rūpėjo apžvelgti reikšmingiausias ketvirčio amžiaus bylas, ne mažiau svarbu buvo ir su Konstitucinio Teismo veikla supažindinti visuomenę.

Norėdamas, kad žmonės kuo geriau suprastų, jog konstitucinės kontrolės mechanizmas yra būtinas demokratinėje valstybėje, ir suvoktų, kaip jis veikia, Konstitucinis Teismas 2018 metais įgyvendino kelis projektus. Pirmąjį projektą – „25 Konstitucinio Teismo bylos, pakeitusios Lietuvą“ – Konstitucinis Teismas įgyvendino drauge su naujienų portalu 15min. Iš visų Konstitucinio Teismo per 25 metus išspręstų bylų buvo atrinktas simbolinis skaičius – 25 – ryškiausią įtaką valstybės gyvenimui turėjusių arba didžiausią rezonansą visuomenėje sukėlusių bylų ir jos pristatytos naujienų portale. Tad skaitytojai turėjo galimybę sužinoti arba prisiminti, kad Konstitucinio Teismo nutarimais Lietuvoje panaikinta mirties bausmė, išaiškinta genocido samprata, įtvirtinta piliečių teisė kelti savo kandidatūrą rinkimuose nebūnant politinės partijos nariais, teisiškai sulyginta bažnytinė ir civilinė santuokos, apginta dirbančių mamų teisė į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą jų metu, dirbančių pensininkų teisė į visą senatvės pensiją. Konstitucinis Teismas yra apgynęs ir žiniasklaidos laisvę informuoti visuomenę apie viešo asmens privatų gyvenimą ar be teismo sprendimo neatskleisti informacijos šaltinio, įtvirtinęs valstybės ir bažnyčios atskirumą, patvirtinęs, kad seksualinis priekabiavimas yra diskriminacijos forma, orumo žeminimas ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, ir pan.

Antrasis projektas – dokumentinis filmas „Konstitucinis Teismas: ketvirtis amžiaus su Konstitucija ir tauta“, juo pristatoma Konstitucinio Teismo 25 metų veikla.

Filmą galima pažiūrėti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, o daugiau informacijos apie veiklą visuomenės informavimo srityje rasite šiame metiniame pranešime.

2018 metais Konstitucinis Teismas tradiciškai buvo aktyvus ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Kaip jau tapo įprasta, daugiausia dėmesio skirta ryšiams

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių – Gruzijos (Sakartvelo), Moldovos ir Ukrainos – konstituciniais teismais. Kartu su šių šalių konstituciniais teismais Konstitucinis Teismas yra 2015 metais įsteigtos Baltijos ir Juodosios jūrų regionų konstitucinės justicijos asociacijos (BBCJ) narys. Prie BBCJ 2018 metais prisijungė Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas. 2019 metais pagal rotacijos principą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas perėmė pirmininkavimą šiai asociacijai.

Siekdamas savo patirtį perduoti Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių konstituciniams teismams, kartu susipažinti su jų gerąja patirtimi ir sunkumais, 2018 metais Konstitucinis Teismas jau antrą kartą įgyvendino dvejų metų trukmės bendradarbiavimo su Gruzijos (Sakartvelo), Moldovos ir Ukrainos konstituciniais teismais projektą, kuriuo buvo siekiama stiprinti šių šalių konstitucinių teismų vaidmenį užtikrinant teisinės valstybės principų įgyvendinimą ir apsaugą.

2019 metais jau Konstituciniam Teismui gali tekti semtis patirties iš mūsų partnerių, nes prasideda naujas veiklos etapas – Lietuvoje įtvirtinamas individualaus konstitucinio skundo institutas. Apie asmenų teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir paduoti konstitucinį skundą diskutuojama jau daugiau kaip dešimtmetį.

Toks skundas būtinas, kad Lietuvos piliečiai galėtų visomis moderniomis europinėmis konstitucinių teisių gynimo priemonėmis savo teises ginti savo šalyje, o ne būtinai Europos institucijose.

Taigi, užbaigęs sukakčių kupinus metus, Konstitucinis Teismas antrąjį veiklos amžiaus ketvirtį pasitinka pasirengęs naujiems iššūkiams ir svarbiems darbams.

Neabejoju, kad, kaip ir iki šiol, dirbsime vadovaudamiesi tik Konstitucija ir išliksime nepriklausomi nuo jokios išorinės įtakos.

Linkėdamas įdomaus skaitymo, kviečiu atsiversti penktąjį metinį Konstitucinio Teismo veiklos pranešimą.

Dainius Žalimas, Konstitucinio Teismo pirmininkas

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

181

182

1. APIE KONSTITUCINĮ TEISMĄ 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) garantuoti jos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje patikėta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – Konstitucinis Teismas, Teismas). 1993 metais pradėjęs veikti Konstitucinis Teismas yra pirma per visą Lietuvos istoriją nepriklausoma konstitucinės justicijos institucija.

Konstitucinio Teismo statusas apibrėžtas atskirame Konstitucijos skirsnyje „Konstitucinis Teismas“ (VIII skirsnis, 102–108 straipsniai). Jame nustatyta Konstitucinio Teismo kompetencija, jo sudarymo tvarka, Teismo teisėjų statusas, subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, Teismo priimtų aktų padariniai ir kt.

1.1. Konstitucinio Teismo įgaliojimai Teisės aktų konstitucingumo vertinimas. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Prezidento arba Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, būtent: – ar bet kuris Konstitucijos keitimo įstatymas (jo dalis), taip pat konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai; – ar bet kuris kitas įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; – ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui; – ar bet kuris Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; – ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

Konstitucinės justicijos bylose, kuriose yra vertinama teisės aktų atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), priimami nutarimai.

Išvadų teikimas. Pagal Konstituciją (105 straipsnio 3 dalis) Konstituciniam Teismui taip pat yra suteikti įgaliojimai teikti išvadas: – ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; – ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti savo pareigas; – ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; – ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstituciniam Teismui pateikus išvadą kuriuo nors iš nurodytų klausimų, ja remdamasis galutinį sprendimą priima Seimas (107 straipsnio 3 dalis).

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimas. Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus aiškinti savo nutarimus, išvadas, sprendimus. Šie jo įgaliojimai kyla iš Konstitucijos, juos lemia Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą ir garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje; jie yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje.

Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai aiškinami siekiant plačiau, išsamiau atskleisti jų nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas tų aktų vykdymas, kad jais būtų vadovaujamasi. Konstitucinio Teismo baigiamojo akto aiškinimas gali būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tinkamą to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtinto sprendimo įgyvendinimą, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną.

1.2. Bylų nagrinėjimas ir Konstitucinio Teismo aktų priėmimas Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja pagal Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytų subjektų pateiktus prašymus ir paklausimus1. Jos nagrinėjamos rašytinio arba žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka Konstitucinio Teismo posėdžiai paprastai yra vieši. Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas gali būti ribojamas privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais, be kita ko, siekiant apsaugoti žmogaus orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, kitas konstitucines vertybes. Per visus Teismo veiklos metus tik dvi bylos žodinio proceso tvarka išnagrinėtos uždaruose teismo posėdžiuose.

Visais atvejais bylos nagrinėjimas baigiamas Konstitucinio Teismo akto paskelbimu viešame posėdyje, kurį stebėti gali visi pilnamečiai asmenys ir visuomenės informavimo priemonių atstovai.

Konstitucinio Teismo viešų posėdžių, Teismo priimto akto paskelbimo tiesiogines transliacijas galima stebėti internetu adresu www.lrkt.lt.

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir sprendimai dėl anksčiau priimtų jo baigiamųjų aktų nuostatų išaiškinimo ar peržiūrėjimo priimami visų Konstitucinio Teismo teisėjų balsų dauguma. Konstitucinio Teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl Konstitucinio Teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą atskirąją nuomonę.

Konstitucinio Teismo nutarimai, sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo oficialiai skelbiami Teisės aktų registre ir įsigalioja jų paskelbimo šiame registre dieną (šių aktų tekstai skelbiami ir Konstitucinio Teismo interneto svetainėje). Konstitucinio Teismo išvados ir kiti Konstitucinio Teismo aktai skelbiami Teismo 1

Daugiau apie subjektus, turinčius teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, žr. šio pranešimo 2 skyriuje.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

183

184

interneto svetainėje ir įsigalioja jų paskelbimo joje dieną (išvadas Konstitucinis Teismas taip pat skelbia Teisės aktų registre, nors Konstitucinio Teismo įstatyme to nereikalaujama).

1.3. Konstitucinio Teismo sudėtis ir teisėjų skyrimo tvarka Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu – tris kadenciją pabaigusius teisėjus pakeičia naujai paskirtieji. Taip užtikrinamas nuolatinis Konstitucinio Teismo sudėties atnaujinimas ir veiklos tęstinumas. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia visų trijų valstybės valdžios institucijų atstovai: Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūros turi būti pateiktos Seimui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos.

Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami tik nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Prieš pradėdami eiti pareigas Konstitucinio Teismo teisėjai prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Iš Konstitucinio Teismo teisėjų Seimas Prezidento teikimu paskiria Konstitucinio Teismo pirmininką, kuris vadovauja Konstitucinio Teismo darbui.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

1.4. Konstitucinio Teismo teisėjai nuo jo veiklos pradžios

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

185

186

1.5. Konstitucinio Teismo kanceliarija Konstituciniam Teismui įgyvendinti jo įgaliojimus padeda kanceliarija (Konstitucinio Teismo įstatyme vadinama Konstitucinio Teismo aparatu).

Konstitucinio Teismo kanceliarijai vadovauja kancleris. Jis organizuoja Konstitucinio Teismo kanceliarijos darbą, koordinuoja ir kontroliuoja struktūrinių padalinių veiklą. Kancleris taip pat atlieka generalinio sekretoriaus (Konstitucinio Teismo kanceliarijos aukščiausiojo valstybės tarnautojo, atsakingo už tarptautinių ryšių palaikymą) funkcijas. Nuo 2015 m. balandžio mėn. Konstitucinio Teismo kanceliarijai vadovauja Ingrida Danėlienė.

Konstitucinio Teismo kanceliarijoje taip pat dirba pirmininko patarėjai ir kiti pirmininkui arba kancleriui tiesiogiai pavaldūs valstybės tarnautojai, teisėjų padėjėjai. Kanceliarijai priklauso trys struktūriniai padaliniai: Teisės tyrimų skyrius, Administravimo ir protokolo skyrius ir Išteklių valdymo skyrius.

Teisės tyrimų skyrius teikia teisinę pagalbą rengiant konstitucinės justicijos bylas, atlieka teisės tyrimus, rengia teismų praktikos apžvalgas ir apibendrinimus, prisideda prie Konstitucinio Teismo vidaus dokumentų, sudaromų sutarčių ir kitų dokumentų projektų rengimo.

Administravimo ir protokolo skyrius prisideda prie Konstitucinio Teismo posėdžių organizavimo, užtikrina tinkamą asmenų priėmimą (aptarnavimą), Konstitucinio Teismo aktų ir kitų dokumentų kalbos redagavimą, jų vertimą, apskaitą, tvarkymą ir saugojimą, yra atsakingas už leidybos veiklą ir su Konstitucinio Teismo veikla susijusių renginių organizavimą.

Išteklių valdymo skyrius yra atsakingas už Konstituciniam Teismui skirtų valstybės biudžeto asignavimų teisėtą, ekonomišką, efektyvų ir rezultatyvų naudojimą, Konstitucinio Teismo buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, viešųjų pirkimų planavimą ir apskaitą. Jis rūpinasi Konstitucinio Teismo informacijos ir ryšių technologijų sistemų palaikymu ir atnaujinimu užtikrinant tinkamą jų funkcionavimą ir saugumą, organizuoja Konstitucinio Teismo bibliotekos veiklą. Skyrius taip pat yra atsakingas už Konstitucinio Teismo pastato, kito turto, teritorijos eksploatavimą, priežiūrą ir apsaugą, priešgaisrinės, civilinės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą Konstituciniame Teisme ir užtikrina jų laikymąsi.

Rengiant konstitucinės justicijos bylas teisminiam nagrinėjimui Konstitucinio Teismo teisėjams pagalbą teikia teisėjų padėjėjai: jie padeda atlikti visus veiksmus dėl konkretaus kreipimosi priimtinumo, jo pagrindu rengti konstitucinės justicijos bylą, atitinkamą Konstitucinio Teismo aktą, renka ir analizuoja būtiną informaciją, rengia apibendrinimus, pažymas, aktų projektus, raštus, atlieka kitus veiksmus. Teisėjų padėjėjai tiesiogiai bendradarbiauja su kancleriu, Konstitucinio Teismo vyriausiuoju patarėju, Teisės tyrimų skyriaus vedėju.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

1.6. Konstitucinio Teismo valdymo organizavimo schema

1.7. Konstitucinio Teismo pastatas Konstitucinis Teismas įsikūręs Vilniuje, Gedimino prospekte, 36 numeriu pažymėtame pastate. Šis pastatas, architekto Zygmunto Tarasino suprojektuotas Prekybos ir pramonės rūmams, pastatytas 1932 metais. Jis yra vienas iš nedaugelio ankstyvosios modernėjančios tarpukario Vilniaus architektūros pavyzdžių. Pastato eksterjeras nuosaikus ir kartu reprezentatyvus. Saikingi puošybos elementai ir aiški pastato tūrio geometrija yra pagrindiniai modernizmo stiliaus bruožai. Pastatas išsiskiria tuo, kad įėjimo į jį portalą dengia atviros lodžijos su arkadomis, o virš jų – per du aukštus kylantys langai. Dviejose fasado nišose kabo memorialinės lentos, kuriose įamžinti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. 2017 metais Konstitucinis Teismas jomis pagerbė Konstitucijos 25-metį.

2. KONSTITUCINIAME TEISME GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI Konstitucinės justicijos bylos pradedamos nagrinėti ne paties Konstitucinio Teismo iniciatyva, o tik pagal Konstitucijoje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į jį, prašymus ir paklausimus. Būtent pareiškėjams kylančios abejonės, jų formuluojamos problemos lemia konstitucinės justicijos bylų problematiką, atitinkamus jose reikalingo Konstitucijos aiškinimo aspektus, teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai, pašalinimą iš teisės sistemos, kitus teisinės sistemos pokyčius.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

187

188

Pagal Konstitucijos 106 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymą į Konstitucinį Teismą gali kreiptis teismai, Seimas in corpore, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių (ne mažiau kaip 29 Seimo narių) grupė, Prezidentas ir Vyriausybė.

Seimas, Seimo narių grupė ir teismai gali kreiptis dėl visų konstitucinės kontrolės objektu esančių teisės aktų atitikties Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, Vyriausybė – dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų konstitucingumo, Prezidentas – dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Prezidentas.

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 ir 107 straipsnių papildymo įstatymui, dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Prezidento aktų ir Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreiptis turės teisę kiekvienas asmuo, jeigu pažeistos jo konstitucinės teisės ar laisvės ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones.

Konstitucinis Teismas savo nutarimą, išvadą ar sprendimą oficialiai gali aiškinti savo iniciatyva arba pagal dalyvavusių byloje asmenų, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ir teisingumo ministro prašymus.

Prašymą ar paklausimą Konstituciniam Teismui galima pateikti įprastu būdu (pateikiant popierines dokumentų versijas) ir elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, juos pasirašius saugiu elektroniniu parašu. Prašymą ar paklausimą teikiant įprastu būdu turi būti pateiktos 9 prašymo ar paklausimo ir jo priedų kopijos. Šis reikalavimas netaikomas elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamiems prašymams ar paklausimams.

2018 metais į Konstitucinį Teismą kreiptasi 27 kartus2: gauti 26 prašymai ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, taip pat vienas prašymas išaiškinti anksčiau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas.

Iš 27 Konstituciniame Teisme gautų kreipimųsi 14 pateikė teismai, 11 – Seimo narių grupės, po vieną prašymą pateikė Vyriausybė ir Seimas in corpore. Palyginti su ankstesniais metais, pastebima tendencija, kad mažėja teismų ir daugėja politikų (Seimo narių grupių) kreipimųsi.

Dažniausiai Konstituciniame Teisme gautuose prašymuose3 abejota įstatymų atitiktimi Konstitucijai – toks klausimas keltas 18 prašymų; 5 prašymuose prašyta ištirti Seimo nutarimų atitiktį Konstitucijai ir (ar) įstatymams, taip pat 5 prašymuose abejota Vyriausybės nutarimų atitiktimi Konstitucijai ir (ar) įstatymams. Iš viso prašyta ištirti, ar Konstitucijai ir (ar) įstatymams neprieštarauja (neprieštaravo) 33-ų skirtingų teisės aktų nuostatos. Dar viename prašyme prašyta išaiškinti anksčiau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas.

2 3

Žr. šio pranešimo 1 priedą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pateikiamame prašyme gali būti keliamas ir kelių teisės aktų, pavyzdžiui, tiek įstatymo, tiek Vyriausybės nutarimo, atitikties Konstitucijai klausimas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinis Teismas nagrinėja ne visus gautus prašymus ir paklausimus, o tik tuos, kurie atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus prašymo turiniui ir formai. Iš 2018 metais Konstituciniame Teisme gautų prašymų4 priimta nagrinėti 19 prašymų ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (ar) įstatymams (jie sudaro apie 86 procentus visų gautųjų)5.

2018 metais Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti vieną prašymą išaiškinti anksčiau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, taip pat atsisakė priimti nagrinėti vieną prašymą visa apimtimi ir vieno prašymo dalį, kuriuose buvo keliamas įstatymo atitikties Konstitucijai klausimas. Kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytų reikalavimų prašymo turiniui pareiškėjui grąžintas vienas prašymas visa apimtimi, taip pat grąžintos trūkumų turėjusios šešių prašymų dalys.

2.1. Priimtų prašymų apžvalga 2018 metais Konstituciniame Teisme priimti 11 Seimo narių grupių ir 7 teismų prašymai, taip pat vienas Seimo in corpore prašymas ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas du 2018 metais gautus prašymus išnagrinėjo tais pačiais metais: išnagrinėtas Seimo narių grupės prašymas dėl Seimo nutarimo, kuriuo pritariama Lietuvos sporto universiteto reorganizavimui prijungimo prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto būdu6, ir Seimo narių grupės prašymas dėl Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų, kuriomis numatyta iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti ir laikinai akredituoti vykdomas studijų kryptis7.

Kituose 2018 metais priimtuose, bet dar neišnagrinėtuose prašymuose keliamos šios konstitucinės problemos: dėl teisės tapti medžiotojų kolektyvo nariu; dėl bedarbio statuso įgijimo ir netekimo pagrindų; dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo; dėl automatinio įtraukimo į pensijų kaupimą; dėl konkursų į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pripažinimo negaliojančiais; dėl reikalavimų švietimo įstaigų vadovų kvalifikacijai ir tarnybinių patikrinimų inicijavimui; dėl privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarkos; dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka; dėl merų ir merų pavaduotojų pareiginių algų; dėl miškų urėdijų reguliavimo ir jį įtvirtinančio įstatymo priėmimo tvarkos; dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių; dėl teisės kreiptis į Penkių 2018 metų pabaigoje gautų prašymų priimtinumo klausimas 2018 metais išspręstas nebuvo, todėl apskaičiuojant priimtų ir nepriimtų prašymų, gautų 2018 metais, procentinę dalį į šiuos prašymus neatsižvelgiama.

5 Iš jų 7 prašymai priimti ne visa apimtimi – šešių prašymų dalys, neatitinkančios Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytų reikalavimų prašymo turiniui, grąžintos pareiškėjams; vieno prašymo dalį, kaip paduotą institucijos, neturinčios teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsisakyta priimti.

6 Prašymas Nr. 1B-11/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. balandžio 12 d. potvarkiu Nr. 2B-27.

7 Prašymas Nr. 1B-10/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. balandžio 13 d. potvarkiu Nr. 2B-29.

4

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

189

190

apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo; dėl atliekų deginimo jėgainių; dėl vaikų išlaikymo išmokai gauti nustatyto reikalavimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Tris kartus kreiptasi dėl Seimo tyrimo komisijų sudarymo: gauti prašymai įvertinti Seimo nutarimą, kuriuo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) veiklai tirti, taip pat Seimo nutarimą, kuriuo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje, ir Seimo nutarimą, kuriuo buvo pakeista Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudėtis.

2.1.1. Asociacijų laisvė Teisė tapti medžiotojų kolektyvo nariu. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai8. Pareiškėjo vertinimu, ginčijama nuostata, kuria asociacija įpareigojama priimti asmenį į asociaciją, apriboja konstitucinę jau esamų asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią asociaciją. Pareiškėjas nurodo, kad asmens priėmimas į asociaciją gali priklausyti tik nuo esamų narių valios, priešingu atveju būtų pažeistas asociacijos laisvės ir savanoriškumo principas. Tuo tarpu pagal ginčijamą reguliavimą, esant tam tikroms sąlygoms, medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios dėl asmens narystės asociacijoje. Pareiškėjui kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nėra neproporcingai ir konstituciškai nepagrįstai apribojama Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asociacijų laisvė siekiant sudaryti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu.

2.1.2. Bedarbio statusas Bedarbio statuso įgijimas ir netekimas. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, 52 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui neprieštarauja Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas9. Pareiškėjas nurodo, kad dėl ginčijamo teisinio reguliavimo susidaro tokia situacija, kai asmuo, siekdamas įgyvendinti teisę į aukštąjį Prašymas Nr. 1B-13/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 2B-31.

9 Prašymas Nr. 1B-15/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. birželio 26 d. potvarkiu Nr. 2B-38.

8

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

mokslą, netenka teisės į nedarbo draudimo išmoką, nors pagal visus kitus nustatytus kriterijus jis tokia teise galėtų pasinaudoti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad studijų programų formas nustato pačios aukštosios mokyklos, todėl asmuo gali net neturėti galimybės rinktis nenuolatinės formos studijų programos. Be to, pasak pareiškėjo, asmuo, mokantis socialinio draudimo įmokas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad prireikus jam bus suteikta tam tikra parama (šiuo atveju – nedarbo draudimo išmoka) ir nebus sudaryta prielaidų neproporcingai apsunkinti teisės gauti šią paramą įgyvendinimą.

Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl to, ar asmenys, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programas, palyginti su studijuojančiaisiais pagal kitokios formos (ištęstines) studijų programas, nėra diskriminuojami, kadangi šių studijų formų skirtumai nėra tokio pobūdžio ir apimties, kad nevienodas šių asmenų grupių traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

2.1.3. Kriminalinė žvalgyba Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai10. Pareiškėjas šiuose įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija dviem aspektais. Pirmasis aspektas – ar Vidaus tarnybos statuto nuostatos, pagal kurias tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kriminalinės žvalgybos informaciją, ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostata, pagal kurią kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Antrasis aspektas – ar tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir pagal Vidaus tarnybos statutą panaudojama taikant tarnybinę atsakomybę, neatitinka asmens teisių, tarp jų asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir gerbimą, ribojimo sąlygų. Tarnybinė atsakomybė nėra baudžiamoji atsakomybė ir ją taikant nėra siekiama nubausti asmenis už korupcinio Prašymas Nr. 1B-5/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 2B-16.

10

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

191

192

pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas traukiant asmenis tarnybinėn atsakomybėn nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė šios atsakomybės tikslui pasiekti ir toks panaudojimas vertintinas kaip valstybės nustatyta priemonė, kuria ribojama asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į vidaus tarnybą ir išlaikyti vidaus tarnybos pareigūno statusą. Kadangi nei ginčijamuose įstatymuose, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kaip, sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą, turėtų būti naudojama kriminalinės žvalgybos informacija, pareiškėjo manymu, taip galbūt varžoma asmens teisė teisminiu būdu apginti savo pažeistas teises, kadangi asmuo neturi galimybių įvertinti valdžios veiksmų teisėtumo ir tinkamai įgyvendinti savo teisės į veiksmingą teisminę gynybą11.

2.1.4. Pensijų kaupimas Automatinis įtraukimas į pensijų kaupimą. Konstituciniame Teisme priimtas Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 5 dalims neprieštarauja Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos „Nuo 2019 m. sausio 1 d. kas trejus metus pilnamečiai asmenys, kurie įtraukimo į pensijų kaupimą metų sausio 1 dieną yra jaunesni kaip 40 metų amžiaus ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra duomenys apie jų draustumą įtraukimo į pensijų kaupimą metų sausio 2 dieną, įtraukiami į pensijų kaupimą“12. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu neproporcingai varžoma asmenų (vartotojų), kurie iki šiol pensijų kaupime nedalyvavo, laisvė patiems savarankiškai priimti sprendimą, ar pradėti dalyvauti pensijų kaupime, taip pat savarankiškai nuspręsti, kaip jiems disponuoti gaunamomis pajamomis. Pareiškėjos nuomone, ginčijami teisės aktai prieštarauja Konstitucijai ir dėl to, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviai gali nedalyvauti pensijų kaupime tik nustatytąja tvarka atsisakę jame dalyvauti, priešingu atveju jie yra įtraukiami į pensijų kaupimą, vadinasi, taip jų atžvilgiu ribojama sutarčių laisvė.

Be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos į pensijų kaupimą automatiškai įtraukti tik asmenis iki 40 metų, taip diskriminuojant juos dėl amžiaus. Tokiu atveju, pasak pareiškėjos, nustatant, kuriems asmenims yra ekonomiškai tikslinga papildomai kaupti senatvės pensijai, vieninteliu argumentu lieka asmens amžius, o jo pajamų dydis ir kiti aspektai nevertinami. Taip pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo pirmininko 2017 m. birželio 16 d. potvarkiu Nr. 2B-41 Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymą klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos dėl kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, panaudojimas.

12 Prašymo Nr. 1B-18/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. KT19-S9/2018.

11

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

2.1.5. Priėmimas į pareigas ir atleidimas iš jų Konkursų į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pripažinimas negaliojančiais. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. gegužės 11 d., 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų13. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu galimai pažeidžiami asmenų, iki šio įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Konkurso galiojimas pagal ginčijamą įstatymo nuostatą yra susietas su pradėjimo eiti pareigas faktu, nors, pareiškėjo vertinimu, paties konkurso laimėjimas sukuria subjektines teises ir sudaro teisinę prielaidą atsirasti darbo santykiams. Vilniaus apygardos teismo nuomone, įstatymų leidėjas, įstatymu konkursą pripažinęs negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo ir darbo sutarties sudarymo su konkurso nugalėtoju, suvaržė konkurso nugalėtojų įgytas teises. Be to, nors principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) civiliniuose santykiuose nėra absoliutus, tokio principo išimties pritaikymas turi būti proporcingas ir pagrįstas reikšmingu visuomeniniu interesu. Todėl, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas, vėliau priimtu įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius civilinius santykius, atsiradusius iš viešo konkurso, galėjo ir šiuo aspektu pažeisti teisinės valstybės principą.

Reikalavimai švietimo įstaigų vadovų kvalifikacijai ir tarnybinių patikrinimų inicijavimui. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus; taip pat priimtas pareiškėjos prašymas ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų14. Pareiškėja nurodo, kad, nustačius skirtingus reikalavimus kandidatams į nevalstybinių švietimo įstaigų ir valstybinių ar savivaldybių švietimo Prašymas Nr. 1B-8/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 2B-20.

14 Prašymo Nr. 1B-17/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. rugpjūčio 31 d. potvarkiu Nr. 2B-43.

13

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

193

194

įstaigų vadovus, pastarieji yra diskriminuojami. Pareiškėja nurodo ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, gavus bet kokią, net ir nepatikimą ar akivaizdžiai melagingą informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ir privalomai pradėjus tarnybinį patikrinimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, jo atlikimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas turi būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų. Privalomas nušalinimas nuo pareigų net neišanalizavus gautos informacijos esmės ir jos pagrįstumo yra neproporcingas juo siekiamiems tikslams, neatitinka protingumo principo, kartu pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.

2.1.6. Privačių interesų deklaravimas Privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarka. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukme15. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamo įstatymo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtinta valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareiga deklaruoti privačius interesus pateikiant privačių interesų deklaraciją, nėra aiškiai nustatyta, kada turi būti pateikiama asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracija. Pasak pareiškėjo, taip pat nėra nustatyta, kiek laiko trunka pareiga deklaruoti privačius interesus (iki procedūrų, susijusių su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu, pabaigos, iki veiksmų, susijusių su šių lėšų panaudojimu, atlikimo pabaigos, visą laiką, jeigu viešoji įstaiga ar asociacija nuolat gauna lėšas iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ar pan.). Toks nenustatytas teisinis reguliavimas laikytinas legislatyvine omisija (teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija), kuri prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimams.

2.1.7. Referendumų vykdymo tvarka Privalomojo referendumo vykdymas dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka.

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti Seimo prašymas ištirti, ar Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje Prašymo Nr. 1B-19/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. KT18-S8/2018.

15

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

suformuluota nuostata, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį referendumo nepertraukiamumo principą ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą16. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucija buvo priimta referendume 1992 m. spalio 25 d., o 2004 metais priimto Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulėje yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“, pareiškėjas daro išvadą, kad Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės. Tuo tarpu referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos. Be to, ginčijama nuostata, pasak pareiškėjo, galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną po dviejų savaičių, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.

2.1.8. Seimo tyrimo komisijų sudarymas Seimo laikinosios tyrimo komisijos LRT veiklai tirti sudarymas. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 25 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. XIII-1022 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą“17. Pasak pareiškėjos, ginčijamu Seimo nutarimu sudaryta parlamentinė tyrimo komisija yra nacionalinio transliuotojo veiklos kontrolės būdas.

Pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo suformuluotą nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo doktriną, Seimo nariai negali dalyvauti valdant šį transliuotoją ir nuolatiniuose jo kontrolės instrumentuose ar atliekant atskirus kontrolės veiksmus, nes toks kontrolės būdas pažeistų nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą.

Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudėties pakeitimas. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos Prašymas Nr. 1B-21/2018, priimtas Konstitucinio Teismo 2018 m. lapkričio 1 d. sprendimu Nr. KT21-S10/2018. Byla išspręsta Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimu.

17 Prašymas Nr. 1B-3/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 2B-9.

16

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

195

196

procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ atitiktį Seimo statuto 232 straipsnio, reguliuojančio specialiosios tyrimo komisijos sudarymo tvarką, 3 daliai, 71 straipsnio, skirto Seimo komisijų sudarymui reguliuoti, 3 daliai ir 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“18. Pareiškėja teigia, kad priėmus ginčijamą Seimo nutarimą pakito Specialiosios tyrimo komisijos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudėtis. Iš šios komisijos buvo išbrauktas vienas jos narys. Į jo vietą kitas narys paskirtas nebuvo ir likusi minėtos komisijos sudėtis išliko nepakitusi. Pareiškėjos vertinimu, priimant ginčijamą Seimo nutarimą buvo pažeista Seimo statute nustatyta Seimo komisijų sudarymo tvarka; ši tvarka turėjo būti taikoma ne tik pirmą kartą sudarant minėtą komisiją, bet ir keičiant jos sudėtį.

Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje sudarymas. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Seimo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. XIII-1495 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje parlamentinio tyrimo atlikimo sudarymo“ 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo nuostatoms19. Ginčijamu Seimo nutarimu buvo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje parlamentinio tyrimo atlikimo (toliau – Tyrimo komisija). Šio nutarimo 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, ką Tyrimo komisija turi ištirti. Pareiškėja, atsižvelgdama į Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, teigia, kad ginčijamo Seimo nutarimo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas Tyrimo komisijos atliekamo tyrimo objektas tiek tyrimo atlikimo laiko, tiek klausimų apimties atžvilgiu apibrėžtas labai plačiai ir abstrakčiai. Pasak pareiškėjos, šiuo atveju nėra suformuluota vieno ar kelių konkrečių valstybinės svarbos klausimų, todėl Tyrimo komisijos sudarymas prieštarauja laikinųjų tyrimo komisijų ir parlamentinės kontrolės sampratai, nes numatoma tirti iš esmės viską, kas aštuonerius metus vyko politiniame procese. Be to, vienas iš ginčijamame Seimo nutarime suformuluotų tikslų – gauti ir viešai paskelbti pagal įstatymus įslaptintą informaciją (žvalgybinę informaciją, ikiteisminio tyrimo duomenis) – nedera su konstituciniais Prašymo Nr. 1B-16/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. KT16-S6/2018.

19 Prašymo Nr. 1B-20/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 2B-56.

18

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Seimo parlamentinės kontrolės įgyvendinimo tikslais. Tokie Seimo atliekami tyrimai, pareiškėjos manymu, kelią grėsmę teisinės valstybės principui. Be to, Tyrimo komisijai suformuluoti uždaviniai neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų klausimams, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, taip pat reikalavimo tokias komisijas sudaryti tik pripažinus būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą.

2.1.9. Teisė į teisingą apmokėjimą už darbą Merų ir merų pavaduotojų pareiginė alga. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio I skirsnio 5 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad merų ir merų pavaduotojų atlyginimai priklauso nuo savivaldybių suskirstymo į dvi rūšis pagal gyventojų skaičių, atitiktį Konstitucijai20. Pareiškėjos teigimu, merų ir merų pavaduotojų atlyginimo nustatymas vadovaujantis vos vienu kriterijumi – pagal savivaldybės gyventojų skaičių nėra objektyvus. Be to, nėra aišku, kodėl pasirinktas vos vienas gyventojų skaičiaus slenkstis – 100 tūkst. gyventojų. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės, kurioje gyvena daugiau nei 0,5 mln. gyventojų, vadovams tenkanti atsakomybė yra daug didesnė nei Vilniaus rajono savivaldybės, kurioje gyvena apie 100 tūkst. gyventojų, vadovų. Lygiai taip pat sunku lyginti merų ir jų pavaduotojų darbą mažiausiose šalies savivaldybėse, kuriose gyvena vos per 3 tūkst. gyventojų. Taigi, pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

2.1.10. Teisėkūra Miškų urėdijų reguliavimas ir jį įtvirtinančio įstatymo priėmimo tvarka.

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti 2017 m. liepos 11 d. priimto Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) atitiktį Konstitucijai21. Pareiškėjos teigimu, šis įstatymas buvo priimtas nesilaikant įstatymuose numatytos teisėkūros procedūros, be kita ko, Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje nustatyto reikalavimo atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą ir Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu pateikti aiškinamąjį raštą (Pakeitimo įstatymo projekte siūlyta visiškai naujai sureguliuoti žaliavinės medienos, miško kirtimo liekanų ir nenukirsto miško pardavimą). Be to, Prašymas Nr. 1B-2/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. sausio 30 d. potvarkiu Nr. 2B-7.

21 Prašymo Nr. 1B-1/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 2B-11.

20

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

197

198

pareiškėjos manymu, Pakeitimo įstatyme įtvirtintas miškų urėdijų teisinis reguliavimas nėra aiškus, pavyzdžiui, neaišku, pagal kokius kriterijus turėtų būti nustatomas miškų urėdijų skaičius, taip pat nepakankamai aiški ir neleidžianti tinkamai taikyti įstatymo yra formuluotė „miškų urėdija (urėdijos)“. Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniai. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – Planas) kai kurių punktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams22. Ginčijamuose Plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatyta, kaip turi būti pašalinti konkretūs statybų, vykdytų Nidoje pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai. Pareiškėjos pozicija dėl minėtų Plano punktų prieštaravimo Konstitucijai ir įstatymams grindžiama teiginiu, kad šiuos klausimus gali spręsti tik teismas. Taigi, pareiškėjos teigimu, Vyriausybė negali spręsti klausimų, priskirtų teismo kompetencijai, kaip antai konstatuoti fakto, kad minėtuose Plano punktuose nurodytuose žemės sklypuose buvo vykdomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, taip pat numatyti, kaip konkrečiu atveju turi būti šalinami tokių statybų padariniai. Pareiškėjos vertinimu, minėtos Plano nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, taip pat Civilinio kodekso ir Statybos įstatymo nuostatoms.

2.1.11. Teisė kreiptis į teismą Teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimas. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalis, pagal kurią apeliacinį skundą turi surašyti advokatas arba – nurodytais atvejais – asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai23. Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą yra absoliuti, jos negalima pernelyg apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą turi būti galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui; taip pat turi būti nustatyta tokia apskundimo tvarka, kad aukštesnės instancijos teismas galėtų ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Pareiškėjo teigimu, apeliacijos teisė yra sudedamoji konstitucinės teisės į teisminę gynybą dalis, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas CPK 306 straipsnio 3 dalyje, minėtą asmens teisę pernelyg apriboja. Be to, Prašymo Nr. 1B-14/2018 dalis, priimta Konstitucinio Teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. KT17-S7/2018.

23 Prašymas Nr. 1B-4/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. sausio 24 d. potvarkiu Nr. 2B-5. Byla išspręsta Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimu.

22

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

jeigu asmuo neturi galimybės kreiptis į advokatą (neturi tam pakankamai lėšų), o valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba jam neteikiama, ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo iš asmens atimama teisė pačiam surašyti apeliacinį skundą, paneigia asmens teisę į apeliaciją.

2.1.12. Ūkinės veiklos laisvė Atliekų deginimo jėgainių statymas. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, taip pat ar šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, pagal kurią Vyriausybė, atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus, gali priimti sprendimus ir dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui24.

Pareiškėjos manymu, įstatyme įtvirtintas draudimas atliekų deginimo jėgaines statyti arčiau nei 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamųjų teritorijų neproporcingai riboja ar net paneigia pačią teisę vykdyti atliekų deginimo energijai gaminti ūkinę veiklą, nes, atsižvelgus į Lietuvos gyventojų tankumą ir pasiskirstymą šalyje, vadovaujantis tokiu teisiniu reguliavimu atliekų deginimo jėgainių būtų neįmanoma statyti praktiškai visoje šalies teritorijoje. Pareiškėja nurodo ir tai, kad, Vyriausybei suteikus teisę priimti sprendimus dėl jau statomų atliekų deginimo jėgainių, Vyriausybė priimtą įstatymą gali taikyti atgaline data, o tai neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų. Pagal ginčijamą įstatymo nuostatą Vyriausybė gali nustatyti naujus ribojimus jau pradėtoms statyti atliekų deginimo jėgainėms remdamasi, be kita ko, deklaratyviu ir neapibrėžtu kriterijumi – visuomenės sveikatos interesu. Tokia nuostata sudaromos prielaidos Vyriausybės priimamais sprendimais sustabdyti vykdomus atliekų deginimo įrenginių projektus, kurių neįgyvendinus atliekų šalinimas į sąvartynus nebus sumažintas. Sustabdžius šiuo metu vykdomus didelių investicijų pareikalavusius atliekų deginimo įrenginių projektus, valstybė patirtų didelius finansinius nuostolius, o jų neįgyvendinus nebūtų galimybės mažinti šildymo kainas, dėl augančio atliekų šalinimo sąvartynuose kiekio didėtų aplinkos tarša, sąvartyno mokestis, taptų sunkiau užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą. Be to, Vyriausybei priėmus kokius nors sprendimus, galėtų būti pažeisti jau pradėtų projektų vykdytojų lūkesčiai užbaigti projektus taip, kaip planuota.

Prašymas Nr. 1B-22/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. lapkričio 20 d. potvarkiu Nr. 2B-63.

24

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

199

200

2.1.13. Valstybės pareiga užtikrinti vaikystės apsaugą Vaikų išlaikymo išmokai gauti nustatytas reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai25. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą išlaikyti vaikus, kurie negauna teismo priteisto išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse apibrėžiant vaiko sąvoką įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tam, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką, pareiškėjui ir vaikui buvo nustatytas reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pagal jį Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas, jeigu vaikas ir (ar) pareiškėjas išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę. Teismo manymu, valstybei saugant ir globojant šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę bei teikiant joms paramą visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį, pasikeitus vaiko ir (ar) pareiškėjo nuolatinei gyvenamajai vietai, iš nepilnamečio vaiko apskritai gali būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), neatitinka Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų užtikrinti vaiko interesų prioriteto principo laikymąsi ir darbuotojų bei jų šeimos narių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir dirbti Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme vaiko sąvoka nebėra apibrėžiama, o įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra gyvenamosios vietos elemento, šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublika – įtvirtinta kaip viena iš vaikų išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygų. Tai reiškia, kad vaikams, kuriems dėl jų ar pareiškėjų išvykimo į kitą valstybę minėtų išmokų mokėjimas buvo nutrauktas, bet tokį veiksmą teismas pripažino nepagrįstu, pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą šios išmokos vėl gali būti nemokamos.

2.2. Nepriimtų prašymų apžvalga Iš 2018 metais gautų prašymų Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti vieną prašymą išaiškinti anksčiau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, taip pat atsisakė priimti nagrinėti vieną prašymą visa apimtimi ir vieno prašymo dalį, kuriuose buvo keliamas įstatymo atitikties Konstitucijai klausimas. Kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytų reikalavimų prašymo turiniui pareiškėjui Prašymas Nr. 1B-12/2018, priimtas Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr. 2B-33.

25

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

grąžintas vienas prašymas visa apimtimi, taip pat grąžintos trūkumų turėjusios šešių prašymų dalys.

2.2.1. Prašymai, kuriuos atsisakyta nagrinėti Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnį Konstitucinis Teismas motyvuotu sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu: 1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą; 2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui; 3) prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; 4) Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; 5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Konstitucinio Teismo praktikoje pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą nežinybingais laikomi: 1) prašymai, kuriuose ginčijami teisės aktai, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimas nepriskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai (pvz., savivaldybių institucijų, ministerijų, kitų valdymo institucijų, Seimo struktūrinių padalinių priimti teisės aktai); 2) prašymai išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, normų konkurencijos klausimus; 3) prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos (Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų ir kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jeigu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, juos pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga, o įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas); 4) prašymai įvertinti teisėkūros subjektų neveikimą (teisėkūros sprendimų nepriėmimą); 5) prašymai, kuriuose nėra tyrimo dalyko (t. y. kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tai, ką jis teigia esant nustatyta); 6) fiktyvūs prašymai (grindžiami ne tais motyvais, kuriuos eksplicitiškai nurodo pareiškėjas); 7) savitiksliai prašymai ir kt.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus.

2018 metais Konstitucinis Teismas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (prašymas paduotas institucijos, neturinčios teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą) atsisakė pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nagrinėti Žvalgybos įstatymo 60 straipsnio 6 dalies nuostatos tiek, kiek joje nenustatytas senaties terminas nuobaudai skirti, siejamas su veiksmų padarymo momentu, atitiktį Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai26. Konstitucinis Teismas Prašymas Nr. 1B-6/2018.

26

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

201

202

2018 m. kovo 22 d. sprendime Nr. KT5-S2/2018 pažymėjo, kad pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje tarnybinės atsakomybės senaties terminui taikytina ne Žvalgybos įstatymo 60 straipsnio 6 dalis, o Valstybės saugumo departamento statuto 34 straipsnio 2 dalis. Konstatuota, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žvalgybos įstatymo nuostatos, kuri jo nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikoma.

2018 metais Konstitucinis Teismas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui) atsisakė pagal Vyriausybės prašymą aiškinti Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo nuostatas27. Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendime Nr. KT8-S4/2018 pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarime nebuvo sprendžiama dėl toje byloje ginčyto teisės akto – Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrius pripažintas netekusiu galios, panaikinimo kitu pačios Vyriausybės priimtu teisės aktu – Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438 sukeltų teisinių padarinių. Minėtame nutarime nenagrinėtas ir pareiškėjos keliamas klausimas dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatų taikymo priėmus Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą Nr. 438, kuriuo minėto Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatas panaikinęs ankstesnis Vyriausybės nutarimas pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jis negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Be to, Konstitucinis Teismas neaiškina, kaip konkrečiai jo nutarimas, kitas baigiamasis aktas turėtų būti įgyvendinamas, be kita ko, teisės taikymo srityje; teisės taikymo klausimus sprendžia institucijos, turinčios įgaliojimus taikyti teisės aktus, ir teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo; pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas teisinių konsultacijų nei dalyvavusiems byloje asmenims, nei kitiems asmenims neteikia.

Paminėtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo dalį ištirti kai kurių Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai28. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, atitiktį iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisinio aiškumo principui Konstitucinis Teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. KT18-S8/2018 pažymėjo, Prašymas Nr. 1B-9/2018.

Prašymas Nr. 1B-19/2018.

27 28

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

kad pareiškėjas prašo išaiškinti jam kilusius minėtos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimus, kurie gali būti išspręsti, be kita ko, teismams nagrinėjant konkrečias bylas. Taigi Konstitucinis Teismas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atsisakė nagrinėti šią pareiškėjo prašymo dalį. Konstitucinis Teismas nepriėmė nagrinėti ir tos šio prašymo dalies, kurioje prašyta ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui neprieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek jose nustatyta, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo prašymo ir nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos matyti, kad joje nėra sprendžiamas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, pateiktos privačių interesų deklaracijos duomenų viešumo klausimas; šioje byloje aktualu nustatyti, ar asmuo konkrečiu atveju apskritai turėjo pareigą deklaruoti privačius interesus pateikdamas privačių interesų deklaraciją. Kadangi ginčijamos nuostatos pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytinos, Konstitucinis Teismas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu atsisakė nagrinėti šią pareiškėjo prašymo dalį.

2.2.2. Prašymai, grąžinti pareiškėjams Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas grąžinamas pareiškėjui, jeigu jis arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66, 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyti reikalavimai teismų, o 66 straipsnyje – kitų subjektų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašymams. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

2018 metais vienas prašymas visa apimtimi ir penkių prašymų dalys grąžintos pareiškėjams dėl netinkamo teisinio argumentavimo (prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte arba 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo). Taip pat vieno prašymo dalis grąžinta pareiškėjui, nes neatitiko tiek Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte, tiek šio straipsnio 1 dalies 9 punkte (turi būti suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui) nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžintas prašymas ištirti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatos, kurioje nenustatyta nuteistųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais, be kita ko, su vaikais, konstitucingumą29. Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7S3/2018 pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateikiamų argumentų nėra aišku, kodėl iš Konstitucijos nuostatų valstybei turėtų kilti pareiga užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teises į privatų ir šeimos gyvenimą ne kitais būdais, o būtent leidžiant ilgalaikius pasimatymus ne tik su BVK 94 straipsnio 3 dalyje nurodytais Prašymas Nr. 1B-7/2018.

29

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

203

204

asmenimis, bet ir su kitais šeimos nariais, taip pat su vaikais. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nevertino to, kad pagal Konstituciją reguliuojant šeimos santykius turi būti atsižvelgiama į reguliuojamų santykių specifiką, ir nepateikė teisinių argumentų, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustačius nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su kitais ginčijamoje BVK nuostatoje nenurodytais asmenimis, be kita ko, su vaikais, tačiau kitose BVK nuostatose nustačius kitas nuteistųjų bendravimo su šeimos nariais formas, yra pažeidžiama nuteistųjų teisės palaikyti šeimos ryšius esmė arba neproporcingai varžomas nuteistųjų privatus ir šeimos gyvenimas. Taigi šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas prašyme nepateikė teisinių argumentų savo abejonei dėl ginčijamos BVK nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti.

Pareiškėjai Seimo narių grupei Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 2B-11 grąžinta jos prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas“ atitiktį Konstitucijai ir įstatymams30. Vyriausybė ginčijamu nutarimu, įgyvendindama 2017 m. liepos 11 d. priimto Miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytą pavedimą priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, davė sutikimą reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas, nurodė reorganizavimo tikslą ir būdą, po reorganizavimo veiksiančios įmonės numatomus veiklos tikslus, jos savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją. Pareiškėjos teigimu, prieš priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą turėjo būti atliktas būsimo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl, atsižvelgiant į Įstatymo ir ginčijamo reguliavimo priėmimo aplinkybes, jis turėjo būti atliktas. Pareiškėja taip pat teigė, kad nėra aišku, kurios redakcijos Miškų įstatymas įgyvendinamas ginčijamu Vyriausybės nutarimu, taip pat kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo anksčiau nei Įstatymas ir kad dar neįsigaliojus Įstatymu priimtiems pakeitimams ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo sumažintas miškų urėdijų skaičius. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad galimybė reorganizuoti miškų urėdijas atsirado tik priėmus Įstatymą, akivaizdu, jog būtent Įstatymas buvo įgyvendintas ginčijamu Vyriausybės nutarimu. Pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas pavedė Vyriausybei iki 2017 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, ir į tai, kad ši straipsnio dalis, skirtingai nei visas Įstatymas, įsigaliojo 2017 m. liepos 15 d., Vyriausybė negalėjo ginčijamu Vyriausybės nutarimu duoti sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas. Pareiškėja taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad sutikimo reorganizuoti valstybės įmones miškų urėdijas davimas nėra reorganizacijos proceso pabaiga ir nepagrindė savo pozicijos, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu Prašymas Nr. 1B-1/2018.

30

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

savaime buvo sumažintas miškų urėdijų skaičius. Įvertinus pareiškėjos prašymą, konstatuota, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo pozicijai dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, teisinio aiškumo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktams, 15 straipsniui, Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai pagrįsti.

Konstitucinio Teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. KT17-S7/2018 pareiškėjai Seimo narių grupei grąžinta prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – Planas) nuostatų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams31.

Dėl pareiškėjos prašymo ištirti Plano nuostatų, kuriose išskirtos tam tikros Kuršių nerijos nacionalinio parko gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos, atitiktį Konstitucijai ir įstatymams Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl Vyriausybės patvirtintas Planas negali apimti Kuršių nerijoje esančių tam tikrų valstybės saugomų kultūros paveldo vietovių, nenurodė, kaip šių vietovių vertingosios savybės ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos. Be to, pareiškėja, abejodama, ar Planas buvo parengtas ir priimtas laikantis įstatymo nustatytų teisės aktų priėmimo procedūrų ir įgaliotų subjektų, prašyme nepaaiškino, kokiomis jos cituojamomis įstatymų nuostatomis įtvirtintos Plano priėmimo procedūros, taip pat nepagrindė, kodėl Vyriausybė negalėjo įgalioti Aplinkos ministerijos ar jai atskaitingos institucijos parengti, suderinus su kitomis kompetentingomis institucijomis, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano projekto. Dėl pareiškėjos prašymo ištirti Plano nuostatų, kuriuose nustatytas konkrečių teritorijų užstatymo tankis, leistinas pastatų aukštis, naudojimo būdai ir kt., atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, susijusioms su detaliuosiuose ir specialiuosiuose planuose įtvirtinamais teritorijų planavimo sprendiniais, Konstitucinis Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl Vyriausybės patvirtintame saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumente – Plane negali būti įtvirtinti detalūs konkrečių Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijų planavimo sprendiniai, be kita ko, nustatantys konkrečias priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti.

Pareiškėjai Seimo narių grupei taip pat grąžinta jos prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti, ar Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti

Prašymas Nr. 1B-14/2018.

31

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

205

206

sudarymo“ pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijai32. Konstitucinis Teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. KT16-S6/2018 nustatė, kad savo abejones dėl ginčijamo Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai pareiškėja grindė išimtinai įstatymų nuostatomis, tačiau nepateikė konstitucinių argumentų, kaip ginčijamu nutarimu yra pažeidžiama Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų (Seimo nario laisvas mandatas). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją Seimas, turėdamas diskreciją nustatyti savo struktūrą, turi ir diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, nustatyti jų kompetenciją, sudėtį; tačiau pareiškėja prašyme nesusiejo Seimo nario laisvo mandato ir Seimo narių lygybės principų su Seimo diskrecija nustatyti savo laikinų struktūrinių padalinių, tarp jų ir specialiųjų tyrimo komisijų, sudėtį, neatskleidė, kokią įtaką šie principai turi Seimo įgaliojimams nustatyti specialiųjų tyrimo komisijų sudėtį. Be to, Konstitucinio Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl pagal Konstituciją Seimo nario laisvas mandatas ar Seimo narių lygybės principas turėtų būti aiškinamas kaip suteikiantis konkrečiam Seimo nariui teisę būti konkrečios specialiosios tyrimo komisijos nariu, taip pat kodėl, jos manymu, Seimo diskrecija nustatyti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį yra nesuderinama su Seimo narių lygybės principu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kaip Seimas ginčijamu Seimo nutarimu pažeidė Seimo nario laisvo mandato ir Seimo narių lygybės principus, taigi ir Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalį.

Kaip neatitinkanti Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. rugpjūčio 31 d. potvarkiu Nr. 2B-43 pareiškėjai Seimo narių grupei grąžinta jos prašymo33 dalis, kurioje prašyta ištirti Švietimo įstatymo ir Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) nuostatų konstitucingumą. Pareiškėja kvestionavo Švietimo įstatymo nuostatą, kurioje, pasak jos, nustatyta, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu penkeriems metams ir kad ši nuostata taikoma tik valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, taip pat šio įstatymo nuostatą, kurioje nustatyta, kad švietimo ir mokslo ministras, nederindamas su savivaldybės institucijomis, nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir įgalioja įstaigą, kurios teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą, ir Švietimo įstatymo nuostatą, kurioje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai į pareigas turi būti skiriami tokiu pačiu būdu. Pareiškėja taip pat abejojo Pakeitimo įstatymo nuostata, kurioje nustatyti trumpesni nei penkerių metų Prašymas Nr. 1B-16/2018.

Prašymas Nr. 1B-17/2018.

32 33

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

terminai viešiems konkursams švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti įvykdyti, jeigu valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirti į pareigas neterminuotai ir jas ėjo ilgiau kaip penkerius metus. Įvertinus pareiškėjos prašymą konstatuota, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjai Seimo narių grupei Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 2B-56 grąžinta ta jos prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti, ar Seimo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. XIII-1495 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje parlamentinio tyrimo atlikimo sudarymo“ 4 straipsnio 1–5 punktuose Seimo laikinajai tyrimo komisijai nustatyti uždaviniai neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai34. Pareiškėjai kilo abejonių, ar Komisijai nėra pavestos Seimo konstitucinei kompetencijai nepriklausančios ikiteisminio tyrimo atlikimo ir teisingumo vykdymo funkcijos, taip sudarant prielaidas įsiterpti į kitų viešosios valdžios institucijų, kompetentingų kontrolės ir teisėsaugos institucijų įgaliojimus šioms veikiant pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją. Įvertinus pareiškėjos pateiktus argumentus konstatuota, kad pareiškėja teisiškai nepagrindė, kad ginčijamo Seimo nutarimo 4 straipsnio 1–4 punktais jai pavesta įgyvendinti ikiteisminio tyrimo atlikimo ir teisingumo vykdymo funkcijas; prašyme taip pat nėra atskirai pateikta argumentų dėl ginčijamo Seimo nutarimo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. KT19-S9/2018, remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktais, grąžino pareiškėjai Seimo narių grupei jos prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti, ar „2018 m. birželio 28 d. priimti Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1360 ir Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo Nr. IX-1215 pripažinimo netekusiu galios įstatymas Nr. XIII-1362 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46, 52, 70 straipsniams“35.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų jos poziciją, kad Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas dėl asmenų iki 40 metų įtraukimo į pensijų kaupimo sistemą galimai pažeidžia konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjos prašyme nėra aiškiai ir tiksliai suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui dėl ginčijamų įstatymų atitikties Konstitucijos 23, 29, 46, 52, 70 straipsniams kitais aspektais (išskyrus dėl nurodytos Pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos), t. y. nėra nurodyta, kokie konkretūs šių įstatymų straipsniai, jų dalys, punktai ar jų nuostatos yra ginčijami, jų atitiktį kokioms Prašymas Nr. 1B-20/2018.

Prašymas Nr. 1B-18/2018.

34 35

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

207

208

Konstitucijos nuostatoms (normoms ir (ar) principams) ir kiek ištirti prašoma, taip pat nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta pareiškėjos pozicija šiuo požiūriu, t. y. nėra aiškiai išdėstyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jos abejonę dėl konkrečių įstatymų straipsnių, jų dalių, punktų ar jų nuostatų atitikties konkrečioms Konstitucijos nuostatoms (normoms ir (ar) principams).

3. KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCINĖS VEIKLOS APŽVALGA 2018 metais Konstitucinis Teismas priėmė 14 nutarimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai. Daugiausia nutarimų priimta išnagrinėjus teismų pateiktus prašymus (iš jų po 4 pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, 1 – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), 4 nutarimai priimti pagal Seimo narių grupių prašymus, 1 – pagal Vyriausybės prašymą. Vertinta ginčytų teisės aktų atitiktis 29-ioms Konstitucijos nuostatoms (arba principams), beveik visose (išskyrus dvi) bylose tirta teisės aktų atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui. Daugumoje nutarimų (vienuolikoje) konstatuotas tirtų teisės aktų (jų dalių) prieštaravimas Konstitucijai. Įvertinta 16-os teisės aktų (10 įstatymų, 5 Vyriausybės nutarimų ir 1 Seimo nutarimo) nuostatų atitiktis Konstitucijai (įstatymams); iš jų 13-os teisės aktų (10 įstatymų, 2 Vyriausybės nutarimų ir 1 Seimo nutarimo) nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (įstatymams).

Kaip ir kasmet, didelę praėjusiais metais nagrinėtų konstitucinės justicijos bylų dalį sudarė bylos konstitucinių asmens teisių ir laisvių užtikrinimo klausimais. Jose nagrinėti įvairūs nuosavybės teisės ir ūkinės veiklos laisvės apsaugos, asmens teisės kreiptis į teismą, teisės į tinkamą teismo procesą ir teisės į gynybą užtikrinimo, dirbančių moterų teisės į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, dirbančių tėvų teisės gauti valstybės paramą, konstituciškai garantuojamą vaikus namuose auginančioms ir auklėjančioms šeimoms, piliečių teisės stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimo aspektai. Kitą didelę Konstitucinio Teismo 2018 metais spręstų bylų grupę vienijanti problematika – valstybės valdžios institucijas teisėkūros procese saistantys reikalavimai: dviejose iš šių bylų atskleisti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi Seimui priimant su aukštųjų mokyklų veikla susijusius įstatymus ir kitus teisės aktus, kitose dviejose spręsti konstituciniai ginčai, susiję su konstituciniu reikalavimu įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, dar dvi bylas siejanti tema – reikalavimai Vyriausybės teisės aktams ir jų priėmimui. Dar dviejose bylose spręsti klausimai, susiję su Vyriausybės narių materialine atsakomybe ir teismo įgaliojimais vykdyti teisingumą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

3.1. Konstitucinio Teismo aktai konstitucinių asmens teisių ir laisvių klausimais 3.1.1. Socialinės teisės Iš konstitucinio valstybės įsipareigojimo užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugą kylančios socialinės teisės, įvairūs jų įgyvendinimo aspektai buvo ne vieno pastaraisiais metais Konstitucinio Teismo spręsto konstitucinio ginčo objektas (žr. 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimus). Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėjo dvi bylas šiais klausimais: vienoje jų sprendė, ar Konstitucija nepažeidžiama ribojant valstybės finansinės paramos, dirbantiems tėvams teikiamos vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, dydį, kitoje vertino moterų, nutraukusių darbinę (profesinę) veiklą iki teisės į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo įgijimo dienos, teisės gauti motinystės išmoką teisinio reguliavimo konstitucingumą.

Dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio Konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimas, buvo vertinamas atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos dydžio ribojimo konstitucingumas (anksčiau ši išmoka vadinta motinytės (tėvystės) pašalpa, dabar – vaiko priežiūros išmoka). Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad ankstesnės redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, pagal kurią maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas teigė, kad ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas buvo neproporcingas, nes socialinio draudimo įmokas asmenys mokėjo nuo visos pajamų sumos, be to, didesnes šio draudimo įmokas mokėjusiems asmenims pašalpos dydis buvo ribojamas, o mokėjusiems mažesnes – ne. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti tokį atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamų išmokų dydį, kuris atitiktų šių atostogų išėjusio asmens iki jų gauto atlyginimo vidurkį.

Nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas nustatė vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui suteikiamų vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo, grindžiamo socialiniu draudimu, teisinį reguliavimą, pagal kurį už Darbo kodekse numatytų vaiko priežiūros atostogų laiką buvo skiriama ir mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpa. Pagal ginčytą šio įstatymo nuostatą kompensuojamasis uždarbis šiai pašalpai apskaičiuoti buvo ribojamas, t. y. buvo nustatytas maksimalus šios pašalpos dydis, nors pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą didžiajai daliai apdraustųjų asmenų pajamų riba, nuo kurios nemokamos socialinio draudimo įmokos, be kita ko, ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nebuvo taikoma (t. y. nebuvo taikoma viršutinė šių įmokų riba). Taigi, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

209

210

jeigu per tam tikrą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytą laiką iki vaiko priežiūros atostogų vieno iš tėvų (įtėvių) ar globėjo gauto atlyginimo vidurkis viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti, jam vaiko priežiūros atostogų metu buvo skiriama ir mokama pagal ginčytą teisinį reguliavimą apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, kurios dydis buvo tik iš dalies susietas su to tėvo (įtėvio) ar globėjo per nustatytą laiką iki atostogų gauto atlyginimo dydžiu ir galėjo būti gerokai mažesnis už jo vidurkį. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą vaiko priežiūros išmokos maksimalaus dydžio nustatymo kriterijus yra kitas (nebe Vyriausybės patvirtintų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, o 2 šalies vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai), tačiau esmė nepakito: šios išmokos dydis taip pat yra ribojamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje užtikrinama valstybės parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, kuri gali būti teikiama įvairiomis įstatymų leidėjo pasirinktomis formomis, be kita ko, numatant dirbantiems tėvams atostogas, skirtas vaikams auginti ir auklėti namuose, ir jų metu teikiamą finansinę paramą, iš esmės skiriasi nuo šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantijos dirbančioms motinoms. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjui neįtvirtinta pareiga nustatyti būtent tokią paramos formą, kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, ir nenustatyti šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai. Aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurių konstitucinė paskirtis yra užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis; šių atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Taigi įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius ir neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos paskirtis – pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį.

Nutarime pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, kad šios paramos teikimas gali būti grindžiamas socialiniu draudimu, taip pat kad ji gali būti teikiama kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais. Šiame kontekste pabrėžta, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir vadovaudamasis KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

konstituciniu socialinio solidarumo principu, tam tikra apimtimi paskirstydamas iš Konstitucijos 52 straipsnio valstybei kylančių įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams, turi pareigą nustatyti tokį šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų indėlio (mokamų socialinio draudimo įmokų) ir asmenims teikiamos finansinės paramos (išmokų) dydžio santykį, kad būtų užtikrinta asmenų, kurių įmokomis finansuojama valstybinio socialinio draudimo sistema, ir asmenų, gaunančių iš jos naudą, interesų pusiausvyra.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje pasirinktas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne būsimosios išmokos šias įmokas mokantiems asmenims, bet išmokos tuometiniams jų gavėjams. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyti (be kitų nustatytų sąlygų) pakako turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir per šį laikotarpį būti mokėjus santykinai nedideles, palyginti su nustatytu bendruoju pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų tarifu, socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Taigi akivaizdu, kad asmuo per šiame įstatyme reikalautą minimalų socialinio draudimo įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui mokėjimo laikotarpį (12 mėnesių) negalėjo sumokėti tiek įmokų (tokios jų sumos), kad jos kompensuotų jam skirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, juo labiau visą šios pašalpos mokėjimo laikotarpį (vienus arba dvejus metus pasirinktinai, o tai yra gerokai ilgesnė nei Europos Sąjungos Tarybos 2010 m. kovo 8 d. direktyvoje 2010/18/ES nustatyta minimali atostogų vaikui prižiūrėti trukmė).

Todėl nėra pagrindo tiesiogiai susieti mokėtų socialinio draudimo įmokų dydžio su mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiu.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį ji negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas socialinio draudimo įmokų dydis, sudaro daugiau galimybių suformuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims.

Taigi įstatymų leidėjas, nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, taip pat ir tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų šios paramos dydį, kai nenustatyta KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

211

212

pajamų riba, nuo kurios socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostata nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai, taip pat nepažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Remiantis tais pačiais argumentais analogiškai įvertintas ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu patvirtintuose Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo taip pat buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, dydis.

Dar vienoje byloje pagal analogišką prašymą Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu nutraukė teiseną.

Dėl moterų, nutraukusių savo darbinę (profesinę) veiklą, teisės gauti motinystės išmoką Kitoje byloje, išspręstoje 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimu, vertinta, ar teisės gauti nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamą motinystės išmoką įgijimo sąlygų teisiniu reguliavimu nepažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria teisė gauti motinystės išmoką suteikta tik tokiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą turinčiai moteriai, kuriai pasibaigė darbo sutartis arba kuri buvo atleista iš tarnybos, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisingumo principui; prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta ir tokia pat galiojanti nuostata, įtvirtinta šio straipsnio 3 dalyje. Šią bylą inicijavęs teismas sprendė ginčą dėl motinystės išmokos skyrimo moteriai, gavusiai pajamas iš sporto veiklos. Jo teigimu, ginčytu teisiniu reguliavimu nenustačius, kad motinystės išmoka mokama ir tokioms reikiamą stažą turinčioms moterims, kurios neteko pajamų iš sporto veiklos, pažeidžiama jų konstitucinė teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, teisėti lūkesčiai, nesilaikoma teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas nutarime priminė, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo; šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos.

Nutarime konstatuota, kad konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms aiškintina atsižvelgiant ir į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija gali būti taikoma ne tik toms motinoms, kurios, įgyvendindamos savo konstitucinę teisę į darbą, pasirinko darbą pagal darbo sutartį arba įstojo į valstybės tarnybą. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo modelį, grindžiamą socialiniu draudimu, ir nustatęs, kad šiuo draudimu draudžiami ne tik darbo ar valstybės tarnybos santykius turintys, bet ir savarankiškai dirbantys asmenys, pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį privalo užtikrinti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo ir savarankiškai dirbančioms motinoms.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti motinystę ir vaikystę suponuoja valstybės diskreciją, atsižvelgiant į savo materialines ir finansines galimybes, suteikti tokią pačią, kaip numatytoji Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, apsaugą kitoms nei dirbančios motinoms. Įstatymų leidėjui pasirinkus socialiniu draudimu grindžiamą mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo modelį, tokia apsauga gali būti suteikta ir toms motinoms, kurios įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo (mokėjo arba už jas buvo mokamos atitinkamos socialinio draudimo įmokos), tačiau yra nutraukusios savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad toks teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucijos normas ir principus, inter alia konstitucinius asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principus, iš kurių kyla draudimas skirtingai traktuoti darbo ar valstybės tarnybos santykius turinčias ir jų neturinčias, kaip antai savarankiškai dirbančias, motinas, kurios tokiu pačiu įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo; tai taikytina ir toms motinoms, kurios nutraukė savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, jeigu įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto valstybės įsipareigojimo saugoti ir globoti motinystę ir vaikystę kylančią diskreciją, nustato joms tokią pačią, kaip įtvirtintoji Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, garantiją.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

213

214

Pagal ginčytą teisinį reguliavimą moteriai, turėjusiai darbo ar tarnybos santykius, turinčiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą (ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), motinystės išmoka buvo mokama, o šį stažą turinčiai moteriai, neturėjusiai darbo ar tarnybos santykių, kaip antai dirbusiai savarankiškai (pavyzdžiui, gavusiai pajamas iš sporto veiklos), motinystės išmoka nebuvo mokama.

Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo ir konstitucinio teisingumo principo kylančio draudimo skirtingai traktuoti darbo ar valstybės tarnybos santykius turėjusias ir jų neturėjusias, kaip antai savarankiškai dirbusias, motinas, nutraukusias savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, kai jos tokiu pačiu įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo. Įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, visos moterys, turinčios reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą (ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), nutraukusios savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, turi teisę gauti motinystės išmokas.

3.1.2. Nuosavybės teisės ir ūkinės veiklos laisvės apsauga Nuosavybės teisė ir ūkinės veiklos laisvė yra vienos iš tų konstitucinių asmens teisių, dėl kurių apsaugos konstituciniai ginčai kyla kur kas dažniau nei dėl daugumos kitų teisių ir laisvių užtikrinimo. Praėjusiais metais Konstitucinis Teismas taip pat išsprendė keletą bylų, kurias inicijavę pareiškėjai abejojo šių teisių ribojimo konstitucingumu. Visose jose priimtais nutarimais pripažinta, kad ginčyti teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Dėl patalpų savininko teisės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose įregistruotos juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinės išregistravimo Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja (prieštaravo) Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 195 punktas, pagal kurį patalpų, kuriose įregistruota juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinė, savininkas turi (turėjo) teisę kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl šios buveinės išregistravimo tik tuo atveju, kai juridiniam asmeniui įregistruotas juridinio asmens teisinis statusas „inicijuojamas likvidavimas“, „likviduojamas“, „bankrutuojantis“ arba „bankrutavęs“.

Pareiškėjo nuomone, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai apribotos patalpų savininko nuosavybės teisės. Savininkas, kurio patalpose įregistruota juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinė, nepriklausomai nuo to, ar juridinis KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

asmuo tose patalpose vykdo veiklą, ar įmanoma susisiekti su jo valdymo organais, ar juridinis asmuo apskritai vengia bet kokių kontaktų su patalpų savininku, neturėjo galimybių kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl tos buveinės išregistravimo kitais pagrindais nei nustatytieji Juridinių asmenų registro nuostatuose, t. y. jei juridiniam asmeniui neįregistruotas nurodytas teisinis statusas.

Konstitucinis Teismas priminė, jog Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, siekiant veiksmingai įgyvendinti konstitucines teises ir laisves, inter alia įtvirtintąsias Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 1 dalyje, gali būti steigiami teisinių santykių subjektai (asociacijos, politinės partijos, ūkio subjektai ir kt.), kurių teisinė forma yra juridinis asmuo ir kurių tikslai yra susiję su jų steigėjų interesų politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse įgyvendinimu. Juridinių asmenų specifiškumą atskleidžia, be kita ko, tai, kad nuo teisinės registracijos jie įgyja teisnumą ir veiksnumą, turi savarankišką struktūrą, jų teises ir pareigas įgyvendina tam įgalioti vienasmeniai ar kolegialūs valdymo organai.

Tokia juridinio asmens samprata ir viešasis interesas lemia tai, kad informacija apie juridinių asmenų steigimą, jų teisinę registraciją turi būti vieša.

Atsižvelgus į tai, nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas juridinių asmenų steigimą ir atsižvelgdamas į viešojo intereso nulemtus reikalavimus, turi numatyti tam tikrus registruojant juridinius asmenis privalomus nurodyti duomenis; kad juridinio asmens valdymo organai, kurie įgyvendina juridinio asmens teises ir pareigas, būtų pasiekiami suinteresuotiems asmenims, vienas iš tokių duomenų gali būti juridinio asmens buveinė.

Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, nustatant konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat ir įtvirtintųjų Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimo steigiant juridinius asmenis teisinį reguliavimą ir įtvirtinant viešojo intereso nulemtus tam tikrus registruojant juridinius asmenis privalomus nurodyti duomenis, turi būti paisoma reikalavimo užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą: šių konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimas steigiant juridinius asmenis turi būti derinamas su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, be kita ko, su pagal Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalis ginama nuosavybės teise, reiškiančia savininko teisę su savo turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti jį ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu patalpų savininko teisė kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl šiose patalpose KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

215

216

įregistruotos juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinės išregistravimo buvo apribota susiejus ją su tam tikru juridinio asmens teisiniu statusu; pagal šį teisinį reguliavimą patalpų savininkas neturėjo tokios teisės net ir tuo atveju, jeigu jis Civiliniame kodekse įtvirtintų sutarčių teisės normų nustatyta tvarka nutraukė susitarimą dėl sutikimo suteikti patalpas juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinei registruoti ir toks sutikimas baigė galioti. Taigi, siekiant užtikrinti Civiliniame kodekse nustatytą reikalavimą, kad juridinis asmuo veiktų tik turėdamas buveinę, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos tam, kad, nepaisant savininko valios, jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose neribotą laiką būtų įregistruota juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant juridinių asmenų veiklą siekis užtikrinti, kad juridinis asmuo veiktų tik turėdamas buveinę, gali būti įgyvendintas ir mažiau patalpų, kuriose tokia buveinė įregistruota, savininko nuosavybės teises ribojančiais būdais, kaip antai numatant tam tikrą protingą terminą patalpų savininkui įspėti apie susitarimo dėl sutikimo suteikti patalpas buveinei registruoti nutraukimą, taip sudarant galimybę juridiniam asmeniui, jo filialui ar atstovybei per tą laiką pakeisti buveinę.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą, t. y. reikalavimo, nustatant konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat ir įtvirtintųjų Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 1 dalyje, įgyvendinimo steigiant juridinius asmenis teisinį reguliavimą ir įtvirtinant viešojo intereso nulemtą registruojant juridinius asmenis privalomą nurodyti duomenį – juridinio asmens buveinę, šių konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą derinti, be kita ko, su pagal Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalis ginama nuosavybės teise, reiškiančia savininko teisę su savo turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti jį ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės.

Nutarime taip pat pažymėta, kad ginčytu Juridinių asmenų registro nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos juridiniams asmenims, jų filialams ir atstovybėms turėti fiktyvias buveines tokiu atveju, kai juridiniam asmeniui nebuvo įregistruotas nurodytas teisinis statusas, o patalpų, kuriose įregistruota buveinė, savininkas nutraukė susitarimą dėl sutikimo suteikti patalpas jai registruoti, t. y. toks sutikimas baigė galioti.

Dėl kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą vidaus vandenyse, nustatymo Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarimu prieštaravusia Konstitucijai pripažinta Žuvininkystės įstatymo 142 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ja Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje. Šis KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinio Teismo nutarimas pagrįstas principine nuostata, kad pagal Konstituciją ūkinės veiklos laisvės apribojimai, kuriais daromas esminis poveikis šiai veiklai, turi būti nustatyti įstatymu.

Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, natūrali gamtinė aplinka, įskaitant gyvūniją, yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė. Užtikrinti jos apsaugą ir racionalų išteklių naudojimą yra valstybės konstitucinė priedermė. Tuo tarpu pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį laiduojama ūkinės veiklos, taigi ir verslinės žvejybos, laisvė nėra absoliuti. Valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio kylančią pareigą reguliuoti su gamtos išteklių naudojimu susijusią ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, be kita ko, būtų užtikrinta natūralios gamtinės aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių, įskaitant gyvūniją, naudojimas, gali nustatyti ir žvejybos kaip ūkinės veiklos apribojimus. Tačiau pagal Konstituciją apribojimai, kuriais daromas esminis poveikis žvejybai kaip ūkinei veiklai, turi būti nustatyti tik įstatymu.

Plačiau šis Konstitucinio Teismo nutarimas pristatomas 3.2.1.2 poskyryje „Konstitucinis reikalavimas įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos“.

Dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimo Dar viena byla, kurioje nagrinėti su ūkinės veiklos laisvės užtikrinimu susiję klausimai, išspręsta 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu. Šioje byloje vertinta, ar asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, taip pat kitos konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, nepažeidžiamos Elektros energetikos įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią šis terminas pratęsiamas vieną kartą 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, neatsižvelgiant į tai, kiek trunka šios aplinkybės, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kitos ginčytos šio įstatymo nuostatos, pagal kurias minėto leidimo galiojimo terminas nepratęsiamas, jeigu asmuo neįrodo, kad atlikti suplanuotus darbus vėluoja dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, t. y. nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų, Konstitucijai neprieštarauja.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva gali būti ribojamos įstatymu, paisant konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, suponuojamų reikalavimų teisės aktuose nustatyti tokias KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

217

218

priemones, kurios atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, taip pat nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes; turi būti paisoma ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvo, pagal kurį asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų teisėtai įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Pagal ginčytą Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, turintis leidimą, kuriuo jam suteikta teisė plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių įstatyme nustatytą 36 mėnesių laikotarpį, galėjo prašyti pratęsti terminą šiai teisei įgyvendinti tik vieną kartą ir tik 6 mėnesių laikotarpiui, kai įgyvendinti šią teisę per 36 mėnesių terminą jam sutrukdo nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės – valstybės, trečiųjų asmenų veiksmai ar nenugalimos jėgos aplinkybės, net ir tais atvejais, kai tos aplinkybės trunka ilgiau nei 6 mėnesius.

Konstitucinio Teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas, pagal kurį visais atvejais leidimo galiojimo terminas pratęsiamas vieną kartą 6 mėnesių laikotarpiui, neatsižvelgiant į tai, kiek trunka nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, trukdančios jam įgyvendinti teisėtai įgytą teisę plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių, nesudarė prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, be kita ko, į tai, kiek laiko asmeniui buvo trukdoma naudotis šia teise dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, taip pat paneigė asmens teisėtą lūkestį, kad jo teisėtai įgyta teisė bus išlaikyta nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinama, netrukdant jos įgyvendinti dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, kurios nepriklauso nuo asmens valios.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog toks teisinis reguliavimas negalėjo būti konstituciškai pateisinamas vien tuo, kad pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti plėtra yra vienas iš strateginių valstybės energetikos politikos tikslų.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, kylančių reikalavimų nevaržyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvo; vadinasi, nepagrįstai suvaržytos ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Šioje byloje Konstitucinis Teismas tyrė ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje, 24 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

išteklių galiojimo terminas nepratęsiamas, jeigu asmuo, vėluojantis atlikti suplanuotus darbus, nepateikia jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1–4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Bylą inicijavusios Seimo narių grupės nuomone, pagal šį teisinį reguliavimą leidimo galiojimo terminą gali būti atsisakyta pratęsti net ir tada, kai reikalingų dokumentų asmuo negali pateikti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, taip pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus; tokiu teisiniu reguliavimu paneigiamos galimybės kiek įmanoma labiau atsižvelgti į individualią kiekvieno asmens situaciją ir visas svarbias aplinkybes, dėl kurių asmuo negali pateikti atitinkamų dokumentų; taip sudaromos dirbtinės, objektyviais kriterijais nepagrįstos kliūtys ūkio subjektams patekti į elektros energijos rinką, nepagrįstai ribojamos asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kuriais pagrindžiama, jog atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių.

Kaip pažymėta nutarime, leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimas pagal Viešojo administravimo įstatymą yra viešojo administravimo subjektų teikiama administracinė paslauga. Viešojo administravimo subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas pratęsti leidimo galiojimo terminą arba išduoti dokumentus, įrodančius valstybės, trečiųjų asmenų veiksmus ar nenugalimos jėgos aplinkybes, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme nustatytais principais, be kita ko, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, išsamumo principais. Pagal šiuos principus viešojo administravimo subjektas, įgaliotas pratęsti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminą, gavęs atitinkamą prašymą, privalo jį išnagrinėti objektyviai ir išsamiai, be kita ko, įvertindamas įrodymus, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, ar priežastis, dėl kurių šie įrodymai nepateikti; viešojo administravimo subjektas, įgaliotas išduoti dokumentus, įrodančius valstybės, trečiųjų asmenų veiksmus ar nenugalimos jėgos aplinkybes, gavęs atitinkamą prašymą, privalo teisės aktų nustatyta tvarka jį išnagrinėti ir išduoti valstybės, trečiųjų asmenų veiksmus ar nenugalimos jėgos aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus.

Taigi pagal ginčytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju Viešojo administravimo įstatyme, asmens, kuris kreipiasi dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimo, pareiga pateikti bent vieną dokumentą, pagrindžiantį, kad atlikti suplanuotus

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

219

220

darbus jis vėluoja dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, nėra tokia, kad asmuo negalėtų jos įvykdyti.

Kartu pažymėta, jog net ir tokiu atveju, kai asmuo negali pateikti įrodymų, kad atlikti suplanuotus darbus vėluoja dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju Viešojo administravimo įstatyme, jis turi teisę viešojo administravimo subjektui, įgaliotam pratęsti leidimo galiojimo terminą, pateikti argumentus, kodėl jis negali pateikti bent vieno tas aplinkybes pagrindžiančio dokumento, ir šie argumentai turi būti objektyviai ir išsamiai įvertinti.

3.1.3. Teisė kreiptis į teismą Dviejose 2018 metų bylose Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas su išlaidų, patirtų dėl dalyvavimo teisiniame procese, apmokėjimu susijusius klausimus, atskleidė tam tikrus naujus asmens teisės kreiptis į teismą, taip pat teisės į tinkamą teismo procesą ir teisės į gynybą aspektus.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose Konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2018 m. spalio 11 d. nutarimas, vertinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais.

Pagal ginčytą nuostatą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šis atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas netaikytinas tik tais atvejais, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnį, kuriame nustatyti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, ar šio kodekso 55 straipsnį, kuriame reglamentuojamas, be kita ko, nepilnamečio nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese, nes pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo pranešimą apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinio Teismo nutarime priminta, kad: – Konstitucija, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, be kita ko, juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, taip pat nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą reiškia ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, be kita ko, advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones; – Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės. Iš konstitucinės valstybės pareigos užtikrinti veiksmingą teisinės pagalbos teikimą suponuojamos priedermės atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas kyla įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį būtų reikalaujama, kad asmuo pasibaigus teismo procesui apmokėtų jam suteiktos viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį, jeigu jo finansinė padėtis pagerėtų ir jis galėtų jas apmokėti. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

221

222

tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį. Tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudaryta prielaidų nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą, išskyrus BPK numatytus atvejus, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, antrinė teisinė pagalba asmeniui, kuris neapmokėjo kitoje byloje jam suteiktos tokios pagalbos išlaidų arba jų dalies, neteikiama neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.

Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2018 m. birželio 30 d. pakeitė ginčytą įstatymą. Pagal pakeistą teisinį reguliavimą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas neapmokėjo jam kitoje byloje suteiktos teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies), pareiškėjas galės kreiptis į ją su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o ši tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Dėl teismo įgaliojimų paskirstyti bylinėjimosi išlaidas Kitoje byloje konstitucinis ginčas buvo kilęs dėl išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, paskirstymo bylos šalims teisinio reguliavimo. Ši byla išspręsta 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad CPK 93 straipsnio 6 dalis, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos, prieštarauja Konstitucijai, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ši konstitucinė asmens teisė suponuoja teisėtą lūkestį, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinės jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, inter alia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Tam, kad būtų veiksmingai įgyvendinta asmens teisė į teisminę jo pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą, būtina, kad teismas, siekdamas byloje priimti teisingą, motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams ar taikytinos Europos Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo, tinkamai vykdytų konstitucinę pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teisinis reguliavimas, pagal kurį paskirstomos bylos šalių išlaidos, atsiradusios dėl tokio teismo kreipimosi, negali sudaryti prielaidų nepagrįstai riboti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynimo.

Atsižvelgiant į tai, kad šio Konstitucinio Teismo nutarimo argumentacijos pagrindą sudaro argumentai dėl Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, ir konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų pažeidimo, šis nutarimas plačiau pristatomas skyriuje „Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais“ („3.2.2. Kiti valstybės valdžios institucijų veiklos klausimai“).

3.1.4. Teisė stoti į valstybės tarnybą Dėl karo prievolę atlikusių piliečių pirmenybės stoti į valstybės tarnybą Įvairūs konstitucinės piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą aspektai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nagrinėti ne kartą. Konstitucinė problema, spręsta praėjusiais metais išnagrinėtoje byloje, buvo lygių sąlygų užtikrinimas įgyvendinant šią teisę. Konstitucinis Teismas 2018 m. birželio 6 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies ir Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pagal kurias tuo atveju, jeigu keli konkurse į valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, pirmenybė būti priimtam į šias pareigas buvo teikiama karo prievolę atlikusiam pretendentui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą – konstitucinė piliečio teisė. Konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką. Nuo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

223

224

asmenų atrankos į valstybės tarnybą labai priklauso visos valstybės tarnybos sistemos funkcionavimas ir veiksmingumas. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmenines savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims.

Kai asmuo į valstybės tarnautojo pareigas yra atrenkamas konkurso būdu jį egzaminuojant, tokia procedūra negali būti vien formalus dalykas. Egzaminas turi būti tikslingas, orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybės tarnautojui, patikrinimą ir įvertinimą. Pagal konkurse į tam tikras valstybės tarnautojo pareigas dalyvavusių pretendentų egzamino rezultatus nustatomas konkurso laimėtojas – asmuo, atliksiantis konkrečias valstybės tarnautojo funkcijas, todėl egzamino klausimai (užduotys) pirmiausia turi būti siejami būtent su tomis pareigomis valstybės tarnyboje, į kurias pretenduojama (vyksta konkursas).

Konstitucinė piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.

Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais.

Taigi vienas iš reikalavimų valstybės tarnybos teisiniam reguliavimui, kylančių iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, kurioje piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, yra lygiateisė stojančiųjų konkurencija, kuri suponuoja, kad stojantieji į valstybės tarnybą būtų vertinami pagal jų žinias ir gebėjimus, būtinus atitinkamoms valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti, taip pat kad būtų paisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo imperatyvų. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta piliečių pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nėra savitikslė – ji yra tiesiogiai susijusi su šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau įstatymu gali būti nustatytos atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygos, susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali jos atlikti (amžius, sveikatos būklė ir kt.); be to, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas gali numatyti galimybę atidėti konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymą, jeigu dėl įstatyme nustatytų priežasčių pilietis laikinai negali atlikti šios tarnybos arba jeigu jos tuo metu neatidėjus gali būti pakenkta svarbiems asmens, šeimos ar visuomenės interesams. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reguliuoti krašto apsaugos sistemos organizavimą, privalo įstatymuose nustatyti tokį krašto apsaugos sistemos, taigi ir karo tarnybos, organizavimo reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta vienų svarbiausių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

konstitucinės santvarkos – apsauga ir tinkamas valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Šie įstatymų leidėjo įgaliojimai suponuoja tai, kad jis, atsižvelgdamas į karo tarnybos konstitucinę svarbą ir siekdamas nustatyti veiksmingą karo tarnybos organizavimą, be kita ko, užtikrinti reikiamą skaičių ginti valstybę tinkamai parengtų piliečių, gali nustatyti specialias garantijas piliečiams, atlikusiems karo tarnybą, kuriomis būtų skatinama atlikti tokią tarnybą ir palengvinti ją atlikusių piliečių socialinę ir ekonominę integraciją.

Kita vertus, reguliuodamas stojimo į valstybės tarnybą santykius įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti lygiateisę stojančiųjų į valstybės tarnybą konkurenciją, taigi atsižvelgti ir į tai, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyti atleidimo nuo pareigos atlikti karo prievolę pagrindai, taip pat privalomosios karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo ar paleidimo iš jos anksčiau laiko pagrindai.

Vadinasi, pagal Konstituciją piliečiams, kurie įstatymo nustatytais pagrindais dėl objektyvių aplinkybių atleisti nuo karo prievolės, taip pat kuriems įstatymo nustatytais pagrindais dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių asmeninių, šeimos ar visuomeninių aplinkybių privalomoji karo tarnyba arba alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atidėta ar jie iš jos paleisti anksčiau laiko, įstatymu negali būti sudarytos mažiau palankios sąlygos stoti į valstybės tarnybą nei tiems piliečiams, kurie įstatymo nustatytą karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą yra atlikę.

Pagal šioje byloje ginčytas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas pirmenybė būti priimtiems į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas, kai keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, teikta pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau neteikta tiems nuo karo prievolės atleistiems pretendentams, kurie jos atlikti negali dėl objektyvių priežasčių, kaip antai dėl sveikatos būklės, amžiaus, arba buvo nuo jos atleisti dėl lyties, taip pat tiems pretendentams, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka buvo atidėta arba kurie iš šios tarnybos buvo paleisti jos neatlikę.

Be to, pagal šias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas konkurso į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas laimėtoją, kai keli jame dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, lėmė tai, ar konkurse dalyvavęs ir vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas atitiko įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą, susijusią su privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimu.

Tai reiškia, kad, kelis šiame konkurse dalyvavusius pretendentus įvertinus vienodai, dėl objektyvių priežasčių nuo karo prievolės atleisti pretendentai, taip pat pretendentai, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba buvo atidėta arba kurie iš šios tarnybos buvo paleisti jos neatlikę, nebeturėjo galimybių lygiomis sąlygomis konkuruoti su šią tarnybą atlikusiais pretendentais, nes

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

225

226

laimėtoju ex lege buvo pripažįstamas tas vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas, kuris atitiko minėtą įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu piliečiams, kurie įstatymo nustatytais pagrindais dėl objektyvių aplinkybių, kaip antai dėl sveikatos būklės (be kita ko, neįgalumo), amžiaus ar lyties, buvo atleisti nuo karo prievolės, taip pat kuriems dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių asmeninių, šeimos ar visuomeninių aplinkybių privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atidėta ar kurie iš jos paleisti anksčiau laiko, sudarytos mažiau palankios sąlygos stoti į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas valstybės tarnyboje negu tiems piliečiams, kurie yra atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepateisinamais pagrindais skirtingai traktuoti vienodoje padėtyje stojimo į valstybės tarnybą aspektu esantys piliečiai.

Atsižvelgus į tai pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias pirmenybė būti priimtam atitinkamai į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas, jeigu keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinti vienodai, buvo teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“. Remiantis tais pačiais argumentais prieštaraujančiu šioms Konstitucijos nuostatoms pripažintas ir Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį pirmenybė būti priimtam į valstybės tarnautojo pareigas, kai keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, buvo suteikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

3.2. Konstitucinio Teismo aktai valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais Dvi pagrindinės temos, siejančios septynis iš aštuonių Konstitucinio Teismo 2018 metais priimtų nutarimų valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais, buvo šias institucijas teisėkūros procese saistantys reikalavimai ir įvairūs Vyriausybės ir jos narių veiklos aspektai (kai kurių bylų problematika apėmė abi šias temas).

3.2.1. Teisėkūros procese valstybės valdžios institucijas saistantys reikalavimai 3.2.1.1. Reikalavimai, kurių turi būti laikomasi Seimui priimant su aukštųjų mokyklų veikla susijusius įstatymus ir kitus teisės aktus Vieni svarbiausių praėjusių metų nutarimų priimti konstitucinės justicijos bylose, kuriose spręsti su aukštojo mokslo sistemos veiksmingumo užtikrinimu susiję klausimai. Šiuose nutarimuose Konstitucinis Teismas atskleidė iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių turi būti paisoma Seimui nustatant mokslo ir studijų KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartus ir studijų kokybės vertinimo priemones, taip pat priimant sprendimus dėl valstybinių aukštųjų mokyklų sistemos pertvarkos.

Byloje dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo priimtas nutarimas ypatingas tuo, kad ginčytą įstatymą Konstitucinis Teismas pirmą kartą įvertino kaip tokį, kuriuo reikalaujama neįmanomų dalykų, ir išaiškino, kad toks įstatymas negali sukelti teisinių padarinių jo reguliuojamų teisinių santykių subjektams, taip pat kad būtent Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, turi įgaliojimus konkrečiu atveju konstatuoti, jog įstatymas, pagal kurį reikalaujama neįmanomų dalykų, laikytinas nesukėlusiu teisinių padarinių teisinių santykių subjektams.

Dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatos, kuriomis buvo numatyta iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti ir laikinai akredituoti vykdomas studijų kryptis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija tradiciškai suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus. Kita vertus, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, dėl to, kad yra susijusi su konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, reiškianti jų teisę savarankiškai nustatyti, be kita ko, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, nepaneigia valstybės, formuojančios ir vykdančios aukštojo mokslo politiką ir turinčios iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylančią priedermę užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą, teisės nustatyti mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, taip pat priemones, įgalinančias vertinti studijų ir jų vykdymo kokybę, jų atitiktį nustatytiesiems aukštojo išsilavinimo kokybės standartams, įskaitant periodiškai taikomas studijų kokybės vertinimo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

227

228

priemones. Keičiantis tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikiams, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį atitinkamai turi būti keičiami ir mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, taip siekiant užtikrinti, kad aukštosios mokyklos veiksmingai įgyvendintų su jų autonomija siejamą misiją rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus ir joms tenkančią atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę.

Nustatydamas ir keisdamas mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, taip pat priemones, įgalinančias vertinti studijų ir jų vykdymo kokybę, jų atitiktį nustatytiesiems aukštojo išsilavinimo kokybės standartams, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), taip pat reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis – pakankamą laikotarpį nuo įstatymo, kuriuo nustatomi tokie nauji standartai, tokios naujos priemonės, oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį inter alia aukštosios mokyklos galėtų tinkamai pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius pakitusius reikalavimus studijų ir jų vykdymo kokybei.

Ginčytoje Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje (2018 m. sausio 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „Iki 2018 m. kovo 1 d. studijų kryptys įvertinamos ir laikinai akredituojamos pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus reikalavimus ir tvarką. Studijų krypčių laikino akreditavimo terminą nustato švietimo ir mokslo ministras. Jeigu įvertintos krypties studijos neatitinka švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų, aukštoji mokykla negali priimti studentų į tos krypties studijas, o studijuojančiųjų tolesnes studijų galimybes nustato švietimo ir mokslo ministras.“ Apžvelgdamas šį ir su juo susijusį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas studijų kokybė užtikrinama, be kita ko, taikant išorinį studijų vertinimą ir akreditavimą; 2016 m. birželio 29 d. redakcija išdėstytame Mokslo ir studijų įstatyme vietoj anksčiau buvusio studijų programų akreditavimo įtvirtinta nauja studijų kokybės užtikrinimo priemonė – studijų krypčių vertinimas ir akreditavimas; iki pradedant taikyti Mokslo ir studijų įstatyme (2016 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką, ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintos specialios nuostatos, kuriose nustatyta laikina (kitokia, nei Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta bendroji tvarka) išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarka, pagal kurią numatytas studijų krypčių vertinimas ir laikinas akreditavimas; neakreditavus studijų krypties pagal ginčytas nuostatas, numatyti tokie patys padariniai, kaip ir neakreditavus studijų krypties studijų bendrąja tvarka, – draudimas aukštajai mokyklai priimti studentus į tos krypties studijas. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas ginčyto teisinio reguliavimo nevertino kaip tokio, kuriuo įtvirtintos pereinamosios nuostatos, skirtos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

pasirengti išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo procedūrų pagal Mokslo ir studijų įstatymą taikymui. Priešingai, ginčytomis nuostatomis įtvirtintas visiškai naujas, nors ir laikinai taikytinas, studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytose nuostatose aukštosioms mokykloms buvo numatytas itin trumpas laikotarpis pasirengti būsimiems esminiams studijų akreditavimo pokyčiams; tiksli jo trukmė priklausė nuo švietimo ir mokslo ministrui suteiktų įgaliojimų patvirtinti studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo reikalavimus ir tvarką įgyvendinimo momento. Švietimo ir mokslo ministras tik 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą, kuriuo patvirtino Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašą (šis įsakymas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2018 m. vasario 27 d. ir įsigaliojo 2018 m. vasario 28 d.). Taigi šis aprašas galėjo būti taikomas tik dvi dienas, t. y. iki 2018 m. kovo 1 d., kai turėjo būti baigtas studijų krypčių vertinimas ir laikinas akreditavimas. Be to, švietimo ir mokslo ministras 2018 m. balandžio 27 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po galutinio termino, iki kurio turėjo būti įgyvendinti jam suteikti įgaliojimai patvirtinti studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo reikalavimus ir tvarką, patvirtino Rezidentūros studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašą; dalis studijų krypčių buvo vertinamos jau pasibaigus numatytam laikino akreditavimo terminui.

Atsižvelgęs į tai, kad ginčytomis nuostatomis, kuriomis įtvirtintas naujas, nors ir laikinai taikytinas, studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo teisinis reguliavimas (t. y. atlikti esminiai, nors ir laikini, aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui skirto teisinio reguliavimo pakeitimai, lėmę (galėję lemti) aukštosioms mokykloms itin nepalankius padarinius), aukštosioms mokykloms numatytas itin trumpas laikotarpis pasirengti būsimiems esminiams studijų akreditavimo pokyčiams, taip pat į faktines šių nuostatų įgyvendinimo aplinkybes, Konstitucinis Teismas įvertino šias nuostatas kaip tokias, pagal kurias reikalauta neįmanomų dalykų, be kita ko, iš aukštųjų mokyklų reikalauta per tris dienas pasirengti studijų krypčių vertinimui ir laikinam akreditavimui, o iš Studijų kokybės vertinimo centro – per dvi dienas įvertinti ir laikinai akredituoti visų aukštųjų mokyklų visas studijų kryptis.

Taigi nustatydamas ginčytas nuostatas įstatymų leidėjas nesilaikė konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų suponuojamų reikalavimų nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), taip pat numatyti tinkamą vacatio legis, netinkamai įgyvendino Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies suponuojamą pareigą reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą taip, kad būtų užtikrinta aukštojo mokslo kokybė, nepaisė pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms laiduojamos autonomijos ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Apibrėždamas ginčytų nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai teisinius padarinius, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, įgyvendindamas savo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

229

230

konstitucinius įgaliojimus, jis vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų konstitucinį teisingumą, o tokius Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Priešingu atveju, jeigu Konstitucinis Teismas negalėtų pagal jam suteiktus įgaliojimus priimti tokio baigiamojo akto, kuris atitiktų teisingumo kriterijus, nebūtų užtikrinta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, būtų užkirstas kelias vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą. Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą yra neatskiriami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, be kita ko, nuo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo, impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymas, pagal kurį reikalaujama neįmanomų dalykų, negali sukelti teisinių padarinių jo reguliuojamų teisinių santykių subjektams, nes jie būtų įpareigoti daryti tai, ko apskritai atlikti negalėtų.

Teisinių padarinių šiems subjektams negali sukelti ir mėginimai poįstatyminiais, taip pat ir teisės taikymo, aktais įgyvendinti tokio įstatymo nuostatas.

Todėl konstatavęs, kad ginčytos nuostatos neatitiko iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad šių nuostatų taikymas, be kita ko, priimant poįstatyminius, tarp jų ir teisės taikymo, aktus, nesukelia teisinių padarinių teisinių santykių subjektams, įskaitant aukštąsias mokyklas. Pagal Konstituciją jokių teisinių padarinių negali kilti ir iš mėginimų ginčytas nuostatas įgyvendinti pasibaigus nustatytam jų taikymo terminui – po 2018 m. kovo 1 d., t. y. nesant jokio teisinio pagrindo jas taikyti. Tai reiškia, kad švietimo ir mokslo ministro priimti įsakymai, kuriais patvirtinti Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašas, Rezidentūros studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašas, taip pat remiantis jais Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus priimti įsakymai dėl studijų krypčių laikino akreditavimo pagal Konstituciją laikytini nesukėlusiais jokių teisinių padarinių aukštosioms mokykloms.

Kitoks aiškinimas neleistų įvykdyti konstitucinio teisingumo ir užtikrinti konstitucinio teisėtumo, nes Konstituciją atitinkančiais būtų pripažinti neigiami padariniai, teisinių santykių subjektams kylantys dėl to, kad jie nesilaikė tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį iš jų reikalauta daryti tai, ko apskritai jie atlikti negalėtų, ar kad buvo mėginama įgyvendinti tai, ko apskritai neįmanoma įgyvendinti.

Net ir iki priimant šį Konstitucinio Teismo nutarimą visų aukštųjų mokyklų studijų kryptys turėjo būti akredituojamos taikant Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Ji taikytina visoms aukštosioms KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

mokykloms, nepaisant to, ar jų vykdomos studijų kryptys Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus įsakymais buvo vertinamos ir laikinai akredituojamos iki 2018 m. kovo 1 d., ar po šios datos. Pagal galiojantį Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą aukštosios mokyklos gali vykdyti studijas pagal visas akredituotas studijų programas iki pirmojo studijų krypčių akreditavimo pagal šiame įstatyme nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką.

Kadangi nei įsigaliojus 2016 m. birželio 29 d. redakcija išdėstytam Mokslo ir studijų įstatymui, nei suėjus terminui, nuo kurio turėjo būti pradėtos taikyti išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo procedūros pagal šį įstatymą, švietimo ir mokslo ministras nepatvirtino jų taikymui būtinų išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, vertinamųjų sričių ir rodiklių, Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, jog pagal konstitucinį atsakingo valdymo principą švietimo ir mokslo ministras privalo tai padaryti per kiek įmanoma trumpiausią terminą, kad nebūtų kliūčių vykdyti studijų krypčių akreditavimą pagal bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų užtikrinti ir tai, kad aukštosios mokyklos veiksmingai įgyvendintų su jų autonomija siejamą misiją rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus ir joms tenkančią atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę.

Dėl Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kita reikšminga su aukštųjų mokyklų veikla susijusi byla išspręsta Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas „Dėl pritarimo Lietuvos sporto universiteto reorganizavimui prijungimo prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto būdu“ pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai ir Mokslo ir studijų įstatymo nuostatoms; prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat pripažintos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, kuriomis valstybinių universitetų taryboms suteikta teisė inicijuoti Seimo sprendimų dėl valstybinių universitetų reorganizavimo ar likvidavimo priėmimą.

Argumentuojant šį Konstitucinio Teismo nutarimą pažymėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija nepaneigia valstybės, pagal Konstituciją, inter alia jos 40 straipsnio 4 dalį, formuojančios ir vykdančios aukštojo mokslo politiką ir turinčios pareigą nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą, teisės, atsižvelgiant į visuomenės interesus ir kintančius jos poreikius ir siekiant įgyvendinti konstitucinę priedermę užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą, pertvarkyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą, be kita ko, jas reorganizuoti ar likviduoti.

Kartu pažymėta, kad pertvarkant valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą turi būti paisoma iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies kylančios aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei tiesiogiai atstovaujančių ir jos savivaldą įgyvendinančių kolegialių institucijų teisės savarankiškai spręsti strateginius ir kitus svarbiausius KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

231

232

aukštosios mokyklos valdymo klausimus. Tai reiškia, kad šioms valstybinės aukštosios mokyklos savivaldos institucijoms ir jų sudaromoms ar skiriamoms kitoms aukštųjų mokyklų valdymo funkcijas vykdančioms institucijoms turi būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę ir pateikti pasiūlymus dėl valstybinių aukštųjų mokyklų sistemos pertvarkos, be kita ko, jų reorganizavimo ar likvidavimo, taip pat rengti ar dalyvauti rengiant reorganizavimui ar likvidavimui vykdyti būtinus dokumentus. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja valstybės valdžios institucijų, pagal įstatymus vykdančių valstybės kaip valstybinės aukštosios mokyklos steigėjos ir jos turto savininkės funkcijas, pareigą motyvuotai įvertinti šią valstybinės aukštosios mokyklos nuomonę ir pasiūlymus. Tačiau valstybės kaip valstybinės aukštosios mokyklos steigėjos funkcijas vykdanti valstybės valdžios institucija pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį turi teisę priimti galutinį sprendimą dėl valstybinių aukštųjų mokyklų sistemos pertvarkos, be kita ko, reorganizuoti ar likviduoti valstybinę aukštąją mokyklą, net jeigu aukštoji mokykla šiam sprendimui nepritaria.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, valstybei nusprendus vykdyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemos pertvarką, be kita ko, reorganizuoti ar likviduoti valstybines aukštąsias mokyklas, įgyvendinant šiuos sprendimus privalu laikytis iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių atsakingo valdymo, protingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, kylančių reikalavimų, be kita ko, gerbti valstybinės aukštosios mokyklos bendruomenės narių, inter alia šioje aukštojoje mokykloje dirbančių ir studijuojančių asmenų, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į konstitucinę Seimo prigimtį ir jo vykdomas funkcijas, tarp jų steigiamąją, ir Vyriausybės kaip valstybinį valdymą įgyvendinančios vykdomosios valdžios institucijos, tvarkančios krašto reikalus ir atsakingos už valstybės biudžeto planavimą ir vykdymą, konstitucinį statusą, įstatymuose gali būti nustatytas toks sprendimų dėl valstybinių aukštųjų mokyklų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo priėmimo teisinis reguliavimas, pagal kurį šiuos sprendimus priima Seimas Vyriausybės teikimu.

Seimas ir Vyriausybė, kaip valstybės valdžios institucijos, kurios formuoja ir vykdo valstybės aukštojo mokslo politiką, įgyvendindamos įstatymų suteiktus įgaliojimus nustatyti ir pertvarkyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą (be kita ko, priimdamos sprendimus steigti valstybines aukštąsias mokyklas ar kitus lemiamą įtaką jų veiklai turinčius sprendimus, inter alia jas reorganizuoti ar likviduoti), privalo paisyti konstitucinio atsakingo valdymo principo, suponuojančio pareigą atsakingai įvertinti ir pasverti visuomenės ir atitinkamų aukštųjų mokyklų bendruomenių interesus ir galimybes, kad būtų užtikrintas ilgalaikis aukštojo mokslo sistemos veiksmingumas. Priimant šiuos sprendimus taip pat turi būti atsižvelgiama į konkrečios aukštosios mokyklos istorines tradicijas, poreikį išlaikyti jų tęstinumą.

Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, negali KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat kad būtų iš esmės klaidinga prezumpcija, esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą, nes ji paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra Konstitucija, sampratą, iškreiptų pačią konstitucinės justicijos esmę. Taigi, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kurių atžvilgiu yra ginčijama poįstatyminio teisės akto atitiktis, Konstitucinis Teismas privalo tai konstatuoti. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, kurios atžvilgiu šioje byloje buvo ginčijama Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimo atitiktis, sprendimą dėl valstybinio universiteto reorganizavimo priima Seimas universiteto tarybos teikimu arba Vyriausybės teikimu, įvertinęs universiteto tarybos nuomonę.

Vertindamas šį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas išplėtojo konstitucinės įstatymų leidybos iniciatyvos teisės aiškinimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, tarp jų tai, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, be kita ko, iš Konstitucijos kylančių reikalavimų įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo iniciatyvai. Pagal Konstituciją Seimo valia priimant sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą.

Seimo teisės akto priėmimas gali būti inicijuojamas tik pateikiant Seimui to teisės akto projektą. Pagal Konstitucijos 68 straipsnį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, taip pat 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 68 straipsnio nuostatų negalima aiškinti pažodžiui, esą nurodytieji subjektai gali inicijuoti tik įstatymo galią ir formą turinčių teisės aktų priėmimą Seime, ir konstatavo, jog tik šie subjektai turi įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų priėmimo iniciatyvos teisę, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytus atskirus atvejus, kai kitų nei įstatymai Seimo teisės aktų projektus tam tikru klausimu Seimui gali pateikti kiti subjektai nei nurodytieji Konstitucijos 68 straipsnyje.

Valstybinės aukštosios mokyklos taryba nėra minima Konstitucijoje, inter alia jos 68 straipsnyje; vadinasi, pagal Konstituciją ji nėra įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų priėmimo iniciatyvos teisės subjektas.

Taigi Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį sprendimą dėl valstybinio universiteto reorganizavimo Seimas priima universiteto tarybos teikimu, įgaliojimai inicijuoti šio Seimo sprendimo priėmimą suteikti subjektui, pagal Konstituciją, inter alia jos 68 straipsnį, neturinčiam įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų priėmimo iniciatyvos teisės. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeistas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas priimant

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

233

234

teisės aktus paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, be kita ko, laikytis iš Konstitucijos kylančių reikalavimų įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo iniciatyvai.

Atsižvelgus į tai, Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad sprendimą dėl valstybinio universiteto reorganizavimo Seimas priima universiteto tarybos teikimu, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 68 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja analogiška Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią valstybinio universiteto taryba turi teisę inicijuoti Seimo sprendimo dėl valstybinio universiteto likvidavimo priėmimą, ir šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostata, kuria valstybinės aukštosios mokyklos tarybai suteikti įgaliojimai inicijuoti aukštosios mokyklos reorganizavimo ar likvidavimo plano tvirtinimą pateikiant Seimui atitinkamo teisės akto projektą, kurį Seimas turėtų svarstyti spręsdamas dėl šios aukštosios mokyklos reorganizavimo ar likvidavimo.

Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai ir Mokslo ir studijų įstatymui vertinimas. Pagal Konstituciją atitinkantį Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Seimas, priimdamas sprendimą dėl valstybinio universiteto reorganizavimo, turi paisyti dviejų reikalavimų: jį Seimas gali priimti tik gavęs atitinkamą Vyriausybės teikimą ir tik įvertinęs universiteto tarybos nuomonę.

Seimui priimant sprendimus dėl valstybinių universitetų reorganizavimo šių reikalavimų turi būti laikomasi nepriklausomai nuo to, kaip juose išreiškiamas Seimo sprendimas dėl reorganizavimo: pritariama valstybinio universiteto reorganizavimui, kartu numatant jam vykdyti reikalingus veiksmus (kaip antai parengti būtinus dokumentus), ar nusprendžiama valstybinį universitetą reorganizuoti, kartu patvirtinant reorganizavimui vykdyti būtinus dokumentus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas, kuriame įtvirtintas sprendimas reorganizuoti Lietuvos sporto universitetą prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, kartu jame numatant šiam reorganizavimui reikalingus veiksmus – parengti jam vykdyti būtinus dokumentus ir atlikti nepriklausomą ekspertinį jų vertinimą, priimtas atsižvelgus į Vyriausybės 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimą „Dėl Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kuriuo šiems universitetams pasiūlytas Lietuvos sporto universiteto integravimo į kitą mokslo ir studijų instituciją būdas – reorganizavimas prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, tačiau atitinkamas konkretus pasiūlymas (teikimas) dėl tokio reorganizavimo Seimui nepateiktas. Nei šiuo Vyriausybės nutarimu, nei kitais jos nutarimais Seimui nebuvo pateikta jokių teisės aktų dėl Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo jį prijungiant prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto projektų. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, Seimo nutarimas, kuriuo nuspręsta reorganizuoti Lietuvos sporto universitetą prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, priimtas nesant Vyriausybės teikimo dėl tokio reorganizavimo.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas priimtas neatsižvelgus į numatomo reorganizuoti Lietuvos sporto universiteto tarybos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą, kuriuo šio universiteto reorganizavimui nepritarta, pateiktą Švietimo ir mokslo ministerijai; kitų su numatomu reorganizavimu susijusių sprendimų, kurie būtų pateikti Seimui, nuo Vyriausybės 2017 m. lapkričio 22 d. nutarimo, kuriuo pasiūlytas Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo būdas, priėmimo iki Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimo priėmimo Lietuvos sporto universiteto taryba ir senatas nepriėmė. Taigi šis Seimo nutarimas priimtas neįvertinus numatomo reorganizuoti Lietuvos sporto universiteto nuomonės.

Vadinasi, ginčytas Seimo nutarimas priimtas nesilaikant Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų: nesant atitinkamo Vyriausybės teikimo dėl tokio reorganizavimo ir neįvykdžius atsižvelgiant į šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje užtikrinamą aukštosios mokyklos autonomiją nustatyto reikalavimo įvertinti numatomo reorganizuoti universiteto nuomonę. Atsižvelgus į tai, pripažinta, jog šis Seimo nutarimas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 38 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybinio universiteto reorganizavimo Seimas priima Vyriausybės teikimu, įvertinęs universiteto tarybos nuomonę.

Mokslo ir studijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus, padarytus priimant ginčytą Seimo nutarimą, Konstitucinis Teismas įvertino kaip esminius. Taigi priimant šį Seimo nutarimą kartu nesilaikyta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo priimant Seimo teisės aktus laikytis įstatymo nustatytos procedūros, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų leidžiant teisės aktus laikytis teisėkūros procedūrinių reikalavimų, paisyti teisės aktų hierarchijos.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad priimant Seimo nutarimą, kuriuo nuspręsta reorganizuoti Lietuvos sporto universitetą neįvertinus šio universiteto nuomonės, nepaisyta iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos aukštųjų mokyklų autonomijos kylančios valstybės valdžios institucijų, pagal įstatymus vykdančių valstybės kaip valstybinės aukštosios mokyklos steigėjos ir jos turto savininkės funkcijas, pareigos motyvuotai įvertinti valstybinės aukštosios mokyklos valdymo institucijų pareikštą nuomonę ir pateiktus pasiūlymus dėl valstybinių aukštųjų mokyklų sistemos pertvarkos, be kita ko, jų reorganizavimo.

Suvaržius aukštųjų mokyklų autonomiją ir nesilaikius konstitucinio reikalavimo priimant Seimo teisės aktus laikytis įstatymo nustatytos procedūros, kartu nepaisyta ir iš Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalių kylančio reikalavimo neišplėsti valstybės valdžios institucijų galių, kurias riboja Konstitucija.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

235

236

3.2.1.2. Konstitucinis reikalavimas įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos Dėl teatrų ar koncertinių įstaigų laikinųjų vadovų skyrimo Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarime vertinta Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtinto Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 35 punkto, pagal kurį, jeigu dėl nenumatytų aplinkybių teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigybė tampa laisva, įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija gali laikinai pavesti kitam asmeniui eiti įstaigos vadovo pareigas arba į jas priimti kitą asmenį pagal terminuotą darbo sutartį, iki bus priimtas ir pareigas pradės eiti konkursą laimėjęs naujas įstaigos vadovas, bet ne ilgesniam negu vienų metų laikotarpiui, atitiktis Konstitucijai ir Teisėkūros pagrindų, Vyriausybės, Profesionaliojo scenos meno įstatymų nuostatoms. Konstitucinis Teismas pripažino, kad šis Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja.

Bylą inicijavusi Seimo narių grupė teigė, kad ginčytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai priimami į pareigas konkurso būdu. Vyriausybė, pasak pareiškėjos, galėjo nustatyti tik konkurso organizavimo tvarką, o ne tai, kad į teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas asmuo gali būti priimamas ir kitu būdu, t. y. be konkurso. Vyriausybės nutarimu nustačius tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjos nuomone, nesilaikyta Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtinto teisės aktų sistemiškumo principo, Vyriausybės įstatymo nuostatų, pagal kurias Vyriausybė turi vykdyti savo pareigas laikydamasi įstatymų ir nepriimti teisės aktų, prieštaraujančių įstatymams, nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios teisės aktų hierarchijos, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio 2 punkto kylančio reikalavimo Vyriausybei vykdant įstatymus nepriimti poįstatyminių teisės aktų, prieštaraujančių įstatymams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tų teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų priėmimo į pareigas būdas, kurie skiriami į pareigas penkerių metų kadencijai; šiame įstatyme nėra numatyta, kad su konkursą laimėjusiu teatro ar koncertinės įstaigos vadovu galėtų būti sudaryta kitokios trukmės terminuota darbo sutartis (kaip antai vienų metų trukmės). Pagal Konstituciją teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); Konstitucija nereikalauja neracionalių dalykų. Vadinasi, šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti reikalavimą konkurso būdu priimti į pareigas ne tik tuos vadovus, kurie skiriami penkerių metų kadencijai, bet ir laikinuosius vadovus, skiriamus išimtiniais atvejais, iki bus priimtas ir pradės eiti pareigas konkursą laimėjęs vadovas, bet ne ilgiau negu vieniems metams, nes toks reikalavimas būtų neracionalus ir neįmanomas

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

įvykdyti. Šioje nuostatoje nėra reglamentuojama, kaip turėtų būti parenkamas ir skiriamas laikinasis teatro ar koncertinės įstaigos vadovas.

Taigi, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir Aprašo 35 punkte reglamentuojamos skirtingos teisinės situacijos – teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, skiriamo penkerių metų kadencijai, priėmimas į pareigas konkurso būdu ir asmens, laikinai vadovausiančio teatrui ar koncertinei įstaigai, paskyrimas tais atvejais, kai teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigybė tapo laisva dėl nenumatytų aplinkybių. Pagal Aprašo 35 punktą nėra paneigiama teatro ar koncertinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos pareiga ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo dienos, kai vadovo pareigybė tapo laisva, rengti konkursą teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti ir šios įstaigos vadovą parinkti konkurso būdu.

Pagal Biudžetinių įstaigų ir Viešųjų įstaigų įstatymus, siekiant užtikrinti teatro ar koncertinės įstaigos veiklos nepertraukiamumą, veiksmingą jai priskirtų funkcijų vykdymą ir jai iškeltų tikslų įgyvendinimą, racionalų įstaigos lėšų ir turto naudojimą, teatro ar koncertinė įstaiga negali neturėti vadovo. Tačiau paskelbus konkursą teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, iki bus pasirašyta darbo sutartis su konkursą laimėjusiu vadovu, įstaiga dėl numatytos konkurso organizavimo tvarkos ir terminų gali neturėti vadovo 3–4 mėnesius arba net ilgiau, jei nepavyksta parinkti vadovo paskelbto konkurso metu; taigi siekiant, kad teatro ar koncertinė įstaiga visą šį laiką nebūtų be vadovo, pagal Aprašo 35 punktą gali būti skiriamas laikinasis vadovas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Aprašo 35 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu Vyriausybė sudarė prielaidas įvykdyti iš Biudžetinių įstaigų ir Viešųjų įstaigų įstatymų kylantį reikalavimą, kad teatro ar koncertinė įstaiga turėtų vadovą, kuris privalo užtikrinti jos veiklos nepertraukiamumą, veiksmingą jai priskirtų funkcijų vykdymą ir iškeltų tikslų įgyvendinimą, racionalų įstaigos lėšų ir turto naudojimą.

Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Aprašo 35 punkte nėra nustatyta kitokio teisinio reguliavimo nei nustatytasis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas nekonkuruoja su nustatytuoju šiame įstatyme ir jam neprieštarauja.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Vyriausybė nepriėmė poįstatyminio teisės akto, prieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktui, laikėsi galiojančių teisės aktų, vykdė įstatymus, priėmė jiems vykdyti reikalingus poįstatyminius aktus, taigi nepažeidė ir pareiškėjos nurodytų Teisėkūros pagrindų ir Vyriausybės įstatymų nuostatų.

Vertindamas Aprašo 35 punkto atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė, vykdydama savo įgaliojimus, gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas; pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai; iš Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktų, konstitucinių teisinės KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

237

238

valstybės, atsakingo valdymo principų Vyriausybei kyla pareiga užtikrinti veiksmingą įstatymų vykdymą, taip pat ir tais atvejais, kai įstatymu jai nėra nustatyta konkretaus pavedimo; ši Vyriausybės pareiga, be kita ko, reiškia, kad ji privalo priimti poįstatyminius aktus, reikalingus iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų veiklos nepertraukiamumui ir tinkamam joms priskirtų funkcijų vykdymui užtikrinti; tai darydama Vyriausybė turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą Vyriausybė siekė įgyvendinti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 94 straipsnio 2, 7 punktų, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančią pareigą priimti įstatymų įgyvendinimui reikalingus poįstatyminius aktus, kad būtų užtikrintas teatrų ar koncertinių įstaigų veiklos nepertraukiamumas ir tinkamas joms priskirtų funkcijų vykdymas. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybė pažeidė teisės aktų hierarchijos principą ir nesilaikė iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nepriimti poįstatyminių teisės aktų, kurie prieštarautų įstatymams, keistų jų normų turinį ar konkuruotų su jais.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors Aprašo 35 punkte nenustatyti reikalavimai asmeniui, skiriamam laikinai eiti teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, nėra pagrindo teigti, jog teatro ar koncertinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, skirdama laikinąjį teatro ar koncertinės įstaigos vadovą, neturėtų jam taikyti Profesionaliojo scenos meno įstatyme nustatyto reikalavimo atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus, taip pat teatro ar koncertinės įstaigos vadovui keliamų kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos turi nustatyti kultūros ministras.

Dėl kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą vidaus vandenyse, nustatymo Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarimas, kuriuo prieštaravusiu Konstitucijai pripažintas Žuvininkystės įstatyme nustatytas pavedimas Žemės ūkio ministerijai nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje, grindžiamas principine nuostata, kad pagal Konstituciją apribojimai, kuriais daromas esminis poveikis žvejybai kaip ūkinei veiklai, turi būti nustatyti tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas nutarime priminė, kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą „valdžios galias riboja Konstitucija“ neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, taigi Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms reguliuoti šių santykių poįstatyminiais teisės aktais.

Nutarime konstatuota, kad pagal ginčytą Žuvininkystės įstatymo nuostatą buvo ribojama ūkio subjektų verslinė žvejyba vidaus vandenų telkiniuose – suteikiama teisė į žvejybos kvotą, reiškianti leidimą ūkio subjektui tam tikrame vidaus vandenų KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

telkinyje sugauti ribotą žuvų kiekį arba naudoti ribotą žvejybos įrankių skaičių arba žvejoti ribotą žvejybos dienų skaičių, arba naudotis ribotu žvejybos vietų skaičiumi. Šios teisės suteikimas buvo būtina verslinės žvejybos tam tikrame vidaus vandenų telkinyje sąlyga. Tačiau šioje įstatymo nuostatoje buvo nustatytas tik kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje, pobūdis (aplinkosauginis, socialinis ir (ar) ekonominis) ir pateikti tokių kriterijų pavyzdžiai, o konkrečius kriterijus (baigtinį jų sąrašą) buvo pavesta nustatyti Žemės ūkio ministerijai.

Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu nustatyti Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje laiduojamos žvejybos kaip ūkinės veiklos laisvės apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis šiai veiklai, ir taip nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo poįstatyminiais teisės aktais nereguliuoti tų visuomeninių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymu. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad ginčyta Žuvininkystės įstatymo nuostata prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad reguliuojant ūkinę veiklą gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas. Taigi Žuvininkystės įstatyme nustačius kriterijus, lemiančius ūkio subjekto teisę užsiimti versline žvejyba vidaus vandenyse, atskirų kriterijų reikšmė gali būti sukonkretinama poįstatyminiuose teisės aktuose, laikantis įstatyme nubrėžtų ribų.

3.2.1.3. Reikalavimai Vyriausybės teisės aktams ir jų priėmimui Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus atleidimo Konstitucinės justicijos byloje, išspręstoje Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarimu, nagrinėti iš Konstitucijos ir įstatymų kylantys reikalavimai Vyriausybės teisės aktų priėmimui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo Jonas Milius atleistas iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų Vyriausybei nepritarus jo veiklos ataskaitai, neprieštarauja Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui. Tačiau prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Vyriausybės įstatymo 411 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Vyriausybės sprendimai ir rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių, o ne visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

Bylos dalis pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui neprieštarauja Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 15 d. pasitarimo protokole įrašytas sprendimas „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus veiklos ataskaitos“, nutraukta konstatavus, kad šis sprendimas nėra Vyriausybės aktas, jame užfiksuota Vyriausybės pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

239

240

pozicija, neišreiškianti Vyriausybės, kaip kolegialios vykdomosios valdžios institucijos, valios, todėl pagal Konstituciją jis nėra Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas.

Pareiškėjo abejonės iš esmės buvo grindžiamos tuo, kad, pasak jo, Vyriausybė, nepaisydama konstitucinio reikalavimo visus Konstitucijoje ir įstatymuose Vyriausybės kompetencijai priskirtus valstybės valdymo reikalus spręsti Vyriausybės posėdžiuose priimant nutarimus, o ne kitos rūšies aktus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitai nepritarė ne Vyriausybės posėdyje priimdama atitinkamą nutarimą, o Vyriausybės pasitarimo protokole įrašydama sprendimą, todėl ir Vyriausybės nutarimas, kuriuo J. Milius atleistas iš pareigų nepritarus jo veiklos ataskaitai, yra neteisėtas.

Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui vertinimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Vyriausybės įstatyme ir Veterinarijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus, kaip šiai tarnybai vadovaujančio valstybės pareigūno, veiklos ataskaita laikytina atsiskaitymu Vyriausybei, kaip jo vadovaujama Vyriausybės įstaiga dalyvauja formuojant valstybės politiką veterinarijos srityje ir ją įgyvendina, o šios ataskaitos vertinimas yra tiesiogiai siejamas su šio valstybės pareigūno – Vyriausybės įstaigos vadovo galėjimu eiti savo pareigas, todėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus veiklos vertinimas, kaip ir jo atleidimas iš pareigų, yra valstybės valdymo reikalas. Nutarime pažymėta ir tai, kad Vyriausybės įstaigų steigimas, jų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kontroliavimas, kaip Vyriausybės įstaigos įgyvendina valstybės politiką joms pavestose valdymo srityse, inter alia Vyriausybės įstaigų vadovų veiklos ataskaitų vertinimas, pagal Konstituciją yra valstybės valdymo reikalas.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Vyriausybės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo nekyla reikalavimo Vyriausybei dėl Vyriausybės įstaigos vadovo veiklos ataskaitos vertinimo ir jo atleidimo iš pareigų nepritarus jo veiklos ataskaitai būtinai priimti atskirus Vyriausybės nutarimus ir nėra draudžiama šiuos klausimus spręsti kartu viename Vyriausybės nutarime.

Vyriausybė, priimdama ginčijamą Vyriausybės nutarimą, atsižvelgė į preliminarią Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 15 d. pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių poziciją dėl neigiamo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitos vertinimo, kuri įrašyta šio Vyriausybės pasitarimo protokole.

Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčijamame Vyriausybės nutarime išreikšta Vyriausybės valia nepritarti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitai ir dėl šios priežasties atleisti jį iš pareigų pagal Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 9 dalies 7 punktą, pagal kurį Vyriausybės įstaigos vadovas atleidžiamas iš pareigų, kai Vyriausybė nepritaria jo veiklos ataskaitai. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo nutarime, ginčijamas Vyriausybės nutarimas Vyriausybės posėdyje priimtas visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybė, priimdama ginčijamą Vyriausybės nutarimą, įgyvendino Vyriausybės įstatyme nustatytus įgaliojimus ir laikėsi reikalavimų, nustatytų Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybės valdymo reikalus Vyriausybė sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus, 41 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma, 291 straipsnio 9 dalies 7 punkte, pagal kurį Vyriausybės įstaigos vadovas atleidžiamas iš pareigų, kai Vyriausybė nepritaria jo veiklos ataskaitai. Todėl ginčijamas Vyriausybės nutarimas šioms Vyriausybės įstatymo nuostatoms neprieštarauja.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio 2 punkto kylančio reikalavimo priimti teisės aktus neviršijant Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų, Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo valstybės valdymo reikalus spręsti posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimant nutarimus.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad Vyriausybės išreikšto nepritarimo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitai pagrįstumo vertinimas nebuvo tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. Konstatuota, kad ištirti, ar pagrįstai Vyriausybė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitą įvertino neigiamai, pirmiausia yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

Vyriausybės įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti; šiame nutarime pažymėta, kad tai taikytina ir pareiškėjo neginčijamoms nuostatoms, įtvirtintoms tame pačiame įstatyme, kurio kitų nuostatų atžvilgiu yra ginčijama poįstatyminio teisės akto atitiktis.

Aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti oficialiai paskelbti; valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą.

Vienintelė Konstitucijoje numatyta išimtis, kada Vyriausybei leidžiama nesilaikyti šių reikalavimų, yra įtvirtinta Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

241

242

narystės Europos Sąjungoje“ 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos.

Taigi, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti, netaikytinos Vyriausybės sprendimams ir rezoliucijoms, kurie priimami pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 straipsnį.

Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus gali būti leidžiama spręsti ne Vyriausybės posėdžiuose, o kitokia Vyriausybės veiklos organizacine forma (be kita ko, Vyriausybės pasitarimuose), dėl šių pasiūlymų priimamiems Vyriausybės sprendimams ir rezoliucijoms taip pat galima netaikyti Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto Vyriausybės nutarimams keliamo reikalavimo, kad juos pasirašytų Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.

Tačiau atsižvelgiant į Vyriausybės, kaip kolegialios vykdomosios valdžios institucijos, konstitucinę prigimtį, taip pat į iš Konstitucijoje įtvirtinto demokratinio sprendimų priėmimo principo kylantį reikalavimą kolegialioms valstybės institucijoms priimti sprendimus balsų dauguma, pagal Konstituciją, inter alia jos 95 straipsnio 1 dalį, visi Vyriausybės aktai, kuriuos Vyriausybė priima spręsdama valstybės valdymo reikalus (taip pat ir pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 straipsnį tvirtindama Lietuvos Respublikos poziciją dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus), turi būti priimami visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, Vyriausybės įstatymo 411 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Vyriausybės sprendimai ir rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių Vyriausybės narių balsų dauguma, prieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai, pagal kurią valstybės valdymo reikalai turi būti sprendžiami visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

Dėl reikalavimų Vyriausybės nutarimams, kuriais projektai pripažįstami valstybei svarbiais Iš Konstitucijos kylančius reikalavimus Vyriausybės nutarimams Konstitucinis Teismas taip pat atskleidė 2018 m. balandžio 12 d. nutarime, kuriuo Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu“ pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjo abejonės dėl šio Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai buvo grindžiamos, be kita ko, tuo, kad nors jis pats ir buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, nei jame, nei kitame viešai paskelbtame teisės akte nebuvo nurodytos esminės projekto, pripažinto valstybei svarbiu, sąlygos, taip pat tuo, kad jų nepaskelbus ir KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

neidentifikavus, kokį būtent ekonominį projektą, vykdytiną Kariotiškių kadastrinėje vietovėje Trakų rajone, Moluvėnų kaimo teritorijoje, Vyriausybė pripažino valstybei svarbiu, nėra aišku, ar šis projektas vis dar atitinka viešąjį interesą ir tebetarnauja bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių ir konstitucinio atsakingo valdymo principo kylantis viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos skaidrumo principas suponuoja reikalavimą Vyriausybei, pripažįstant ekonominius, socialinius, kultūrinius ar kitus projektus valstybei svarbiais, Vyriausybės nutarime ne tik išreikšti formalų sprendimą pripažinti tam tikrą projektą valstybei svarbiu, bet ir šiame nutarime (arba jo sudedamosiose dalyse) arba kitame viešai paskelbtame teisės akte nustatyti esmines valstybei svarbaus projekto vykdymo sąlygas, kaip antai tikslą, objektą, įgyvendinimo terminus, finansavimo šaltinius, esminius projekto vykdytojo (vykdytojų) įsipareigojimus ir kt.

Nutarime konstatuota, kad esminės Kariotiškių kadastrinėje vietovėje Trakų rajone, Moluvėnų kaime, vykdytino valstybei svarbaus ekonominio projekto sąlygos buvo nurodytos tik Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo projektą lydinčiuose dokumentuose; pačiame Vyriausybės nutarime šios sąlygos nebuvo nurodytos, taigi ir nebuvo paskelbtos; jos nebuvo nustatytos ir oficialiai paskelbtos jokiame kitame teisės akte.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčytame Vyriausybės nutarime nesilaikyta Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių ir konstitucinio atsakingo valdymo principo kylančio viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos skaidrumo principo.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalį valstybės parama visuomenei naudingoms pastangoms ir iniciatyvai turi būti reguliuojama taip, kad atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą tautos gerovės imperatyvą, inter alia neprieštarautų viešajam interesui; pagal Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalis valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, be kita ko, turi atsižvelgti į viešojo intereso dinamiškumą ir kintamumą, taigi atitinkamai koreguoti ir ūkinės veiklos reguliavimą. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Atsižvelgus į tai, šios bylos kontekste pabrėžta, kad, teisės aktuose nustatyta tvarka pripažinus tam tikrus projektus valstybei svarbiais, Vyriausybei iš Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla pareiga vykdyti veiksmingą jų įgyvendinimo kontrolę, be kita ko, pripažinti Vyriausybės nutarimus, kuriais tam tikriems projektams suteiktas valstybei svarbaus projekto statusas, netekusiais galios, jeigu tie projektai nebeatitinka pripažinimo valstybei svarbiais projektais kriterijų.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

243

244

3.2.2. Kiti valstybės valdžios institucijų veiklos klausimai Dar dviejose praėjusiais metais išnagrinėtose bylose valstybės valdžios institucijų veiklos klausimais spręsta dėl Vyriausybės narių materialinės atsakomybės ir teismo įgaliojimų vykdyti teisingumą.

Dėl materialinės ministrų atsakomybės 2018 m. kovo 8 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės įstatymas tiek, kiek jame nenustatyta materialinė ministro atsakomybė už įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijai.

Nutarime pažymėta, kad ministerijos yra specialios kompetencijos valstybės valdymo institucijos. Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir šioje srityje įgyvendina valstybės politiką. Vykdydamos savo funkcijas, ministerijos neišvengiamai dalyvauja ne tik valdymo, bet ir kituose įvairaus pobūdžio (turtiniuose, darbo ir kt.) teisiniuose santykiuose. Ministerijos, vykdančios jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir šioje srityje įgyvendinančios valstybės politiką, veikloje esama ir veiklos, susijusios su vidaus administravimo funkcijų vykdymu.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ministro kompetencija vadovauti ministerijai apima ir tam tikrus vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų (įstaigų prie ministerijos) atžvilgiu, įskaitant teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų vadovus, priimti juos į darbą ir atleisti iš darbo, teisę taikyti jiems drausminio poveikio priemones, juos skatinti. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo apskritai būtų užkirstas kelias ministrui vykdyti iš Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatos „ministras vadovauja ministerijai“ kylančius jo įgaliojimus, be kita ko, susijusius su ministerijos ir ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų vidaus administravimu, taip pat juo negali būti apribotos ministro, įgyvendinančio jam suteiktus konstitucinius įgaliojimus, galimybės veiksmingai kontroliuoti, kaip vykdomos ministerijai, kuriai jis vadovauja ir už kurios veiklą atsako, pavestos funkcijos, taip pat kitokia veikla, susijusi su pavestomis funkcijomis, inter alia vidaus administravimas.

Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas, kuris suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Iš Konstitucijos (be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalių) kyla vienas iš viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

principų – skaidrumo principas, suponuojantis atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus.

Skaidrumas yra būtina prielaida užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe. Skaidrumas reiškia, be kita ko, tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę juos nustatytąja tvarka ginčyti. Taigi pagal Konstituciją (be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį atsakingo valdymo principą) ministrai privalo tinkamai įgyvendinti Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų atžvilgiu, be kita ko, priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Konstitucijoje yra įtvirtinta ministrų politinė atsakomybė Seimui, Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui už vadovavimą jiems pavestoms valdymo sritims. Konstitucijos 100 straipsnyje yra numatytas jų imunitetas taikant baudžiamąją atsakomybę ar suvaržant laisvę. Konstitucijoje nėra įtvirtinta kitų nuostatų, kuriomis būtų nustatytas išskirtinis, palyginti su kitais subjektais, kuriems teisinė atsakomybė taikoma įstatymo nustatytais bendraisiais pagrindais, ministrų statusas.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją ministrams taikytinos kitokios teisinės atsakomybės taisyklės (išskyrus imunitetą taikant baudžiamąją atsakomybę ar suvaržant laisvę) negu kitiems asmenims. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas, esą ministrams pagal Konstituciją taikytinas ir kitoks imunitetas nuo teisinės atsakomybės (išskyrus numatytąjį Konstitucijos 100 straipsnyje), būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta valdžios atsakomybe visuomenei, jos 5 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, konstituciniais atsakingo valdymo, teisinės valstybės principais, taip pat suponuotų Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje draudžiamą privilegiją.

Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai suponuoja ministro asmeninę atsakomybę už ministerijos veiklą. Tokia atsakomybė reiškia jo asmeninę atsakomybę už visą savo veiklą, taigi ir už tinkamą jam suteiktų vidaus administravimo įgaliojimų ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų atžvilgiu (kaip antai atleisti ministerijos darbuotojus, taip pat ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų vadovus iš darbo) įgyvendinimą.

Iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies kyla asmens teisė reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas – vienas pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų. Pagal Konstituciją (be kita ko, jos 5 straipsnio 3 dalį, 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą) asmeniui, dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrusiam materialinę ir (arba) moralinę žalą, ši žala privalo būti atlyginta atsižvelgiant į įstatyme apibrėžtus protingus ir pagrįstus kriterijus jos dydžiui nustatyti. Ši valstybės pareiga aiškintina kaip apimanti ir jos prievolę atlyginti asmeniui ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

245

246

ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų atžvilgiu, padarytą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, jeigu valstybės pareigūnai, įskaitant ministrus, netinkamai įgyvendindami Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaro materialinę ir (arba) moralinę žalą asmenims, tokie jų veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės (jos institucijų) veikimu (neveikimu), žalą padarę valstybės pareigūnai, įskaitant ministrus, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Šiame kontekste pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; iš Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti. Taigi pagal Konstituciją, užtikrinant tinkamą visos visuomenės interesų paisymą, turi būti sudarytos prielaidos valstybei, įvykdžiusiai (per savo institucijas) konstitucinę pareigą atlyginti asmeniui jos institucijų, pareigūnų, įskaitant ministrus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą materialinę ir (arba) moralinę žalą, gauti dėl to savo patirtų (visų ar dalies) praradimų atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusių valstybės pareigūnų, įskaitant ministrus. Tik taip užtikrinama, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas tarnaus bendrai tautos gerovei. Tuo tarpu tokių prielaidų nesudarius nebūtų užtikrinta tai, kad žalą padarę valstybės pareigūnai, įskaitant ministrus, nustatytąja tvarka atsakytų už savo veiksmus, taigi ir tai, kad žmonės pasitikėtų viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe.

Pareiškėjas savo prašymą grindė iš esmės tuo, kad, atsižvelgiant į konstitucinį ministro statusą ir Konstitucijoje įtvirtintus jo įgaliojimus, įstatyme turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžti teisiniai santykiai dėl materialinės ministro atsakomybės už atliekant ministerijos vidaus administravimą, be kita ko, skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, turėtų būti nustatytas Vyriausybės įstatyme, kuriame reglamentuojama ministrų kompetencija, atsakomybė ir atskaitomybė, tačiau jame tokio teisinio reguliavimo nėra įtvirtinta. Taigi pareiškėjas ginčijo ne Vyriausybės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, – buvo keliamas legislatyvinės omisijos klausimas.

Konstitucinis Teismas priminė, jog teisės spraga, įskaitant legislatyvinę omisiją, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, be kita ko, pati Konstitucija. Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nebūtinai reiškia, kad šioje

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

srityje esama teisės spragos, įskaitant legislatyvinę omisiją, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės įstatyme įtvirtintu specialiuoju ministrų veiklos teisiniu reguliavimu nėra nustatyta materialinė ministrų atsakomybė, taip pat nenumatyta galimybė, sprendžiant klausimą dėl ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, be kita ko, skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės institucijai ar įstaigai padarytos tiesioginės materialinės žalos atlyginimo, taikyti Darbo kodekse, Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą. Tačiau pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinta valstybės, atlyginusios minėtais ministro neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą, teisė gauti dėl to savo patirtų praradimų (visų ar dalies) atlyginimą iš savo įgaliojimus netinkamai įgyvendinusio ministro, taip pat kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei įgyvendinti minėtą savo teisę ir būtų nustatytos jos įgyvendinimo sąlygos, yra įtvirtintas Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme. Taigi pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Vyriausybės įstatyme nėra. Konstatuota, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

Kartu konstatuota ir tai, kad nėra argumentų teigti, jog pagal visuminį teisinį reguliavimą materialinės atsakomybės už įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus neteisėta kalta veika valstybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą aspektu ministrai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų įstaigų vadovų, t. y. kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis.

Nutarime taip pat pabrėžta, jog Vyriausybės konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, lemia tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas kuo labiau užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, savo diskreciją reguliuoti su Vyriausybės narių (Ministro Pirmininko ir ministrų) atsakomybe už jų veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, asmeniui padarytą žalą susijusius visuomeninius santykius galėtų įgyvendinti atitinkamą teisinį reguliavimą nustatęs, pavyzdžiui, Vyriausybės veiklai reguliuoti skirtame specialiame teisės akte – Vyriausybės įstatyme.

Dėl teismo įgaliojimų paskirstyti bylinėjimosi išlaidas Kaip minėta, konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas, vertinta CPK 93 straipsnio 6 dalies, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos, atitiktis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino šią nuostatą KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

247

248

prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Konstitucinio Teismo nutarime priminta, kad teisingumo vykdymas yra teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisingumo principo kylanti teismo pareiga priimti teisingą sprendimą suponuoja teismo pareigą nagrinėjant bylą vadovautis teise ir tinkamai ją taikyti. Konstitucinis Teismas toliau aiškino šios teismo pareigos turinį.

Nutarime pabrėžta, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnį teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Iš Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio teisinės valstybės principo kyla bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar byloje taikytinas teisės aktas, kurio atitikties Konstitucijai ir įstatymams kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitinka aukštesnės galios teisės aktus, kreiptis į teismą, kurio jurisdikcijai priskirta šio teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė.

Nutarime pirmą kartą konstatuota, kad teismo pareiga tinkamai taikyti teisę apima ir pareigą tinkamai taikyti Europos Sąjungos teisę.

Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Todėl KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

teismo pareiga vadovautis teise ir tinkamai ją taikyti apima ir pareigą vadovautis Europos Sąjungos teise ir tinkamai ją taikyti.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė; konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Šiuo aspektu aktualus Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnis, kuriame nustatyta: „Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.“ Pagal Europos Sąjungos sutartį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo (19 straipsnio 3 dalies b punktas); pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo šio teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo (267 straipsnis).

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas pirmą kartą konstatavo, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisingumo principo, konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių kyla teismo pareiga, siekiant tinkamai aiškinti nagrinėjamoje byloje taikytinas Europos Sąjungos teisės nuostatas, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kai jam kyla abejonių dėl šių Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo.

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisingumo principo kylanti teismo pareiga priimti teisingą sprendimą, be kita ko, apima pareigą teisingai išspręsti ir bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimą. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylantis draudimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų neleidžiama teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimo. Teisingas bylos šalių išlaidų paskirstymas priklauso nuo bylos šalių sąžiningumo, jų patirtų išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, nuo to, kiek jų reikalavimai buvo patenkinti teismui išsprendus bylą, kitų reikšmingų aplinkybių, inter alia nuo to, kad tam tikrų išlaidų atsiradimo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

249

250

priežastis yra ta, kad teismas, siekdamas byloje priimti teisingą, motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, vykdė konstitucinę pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Spręsdamas dėl bylos šalių išlaidų, atsiradusių šiam teismui vykdant konstitucinę pareigą, teisingo paskirstymo, teismas gali atsižvelgti į tai, kad teismo kreipimusi į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą siekiama ne tik teisingai išnagrinėti konkrečią bylą, bet ir teisės sistemoje užtikrinti Konstitucijos viršenybę ir konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą, taip pat konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Atsižvelgdamas į tokią teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą svarbą teisės sistemai, įstatymų leidėjas gali numatyti, kad bylos šalių būtinos ir pagrįstos išlaidos, atsiradusios dėl šio teismo kreipimosi, ar jų dalis yra kompensuojama iš valstybės biudžeto.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo nutarime, ginčyta CPK nuostata yra šiame kodekse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės, pagal kurią bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, išimtis; pagal ją bylinėjimosi išlaidos, atsiradusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją ar administracinį teismą, lieka jas patyrusiam proceso dalyviui, nepaisant to, kiek jo reikalavimų teismas yra patenkinęs, taip pat neatsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu teismui neleidžiama teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų, atsiradusių dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, paskirstymo klausimo, atsižvelgiant, be kita ko, į bylos šalių sąžiningumą, šių išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip antai Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą teisės sistemai ir prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, kartu paneigtas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo suponuojamas teisėtas lūkestis, kad teismas, teisingai ir objektyviai išnagrinėjęs jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, inter alia dėl bylinėjimosi KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

išlaidų paskirstymo, taip sudarius prielaidas nepagrįstai riboti šią asmens konstitucinę teisę.

4. KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ ĮGYVENDINIMAS Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiriami jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pakoreguoti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi Konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su Konstitucija) visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, jo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – oficialus Konstitucijos nuostatų išaiškinimas, kiti teisiniai argumentai.

Iš keturiolikos Konstitucinio Teismo 2018 metais priimtų nutarimų dešimtyje pripažinta, kad tirtas galiojantis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai36. Pažymėtina, kad trys iš šių Konstitucinio Teismo nutarimų – 2018 m. kovo 2 d. (dėl Vyriausybės sprendimų ir rezoliucijų priėmimo Vyriausybės narių balsų dauguma)37, 2018 m. balandžio 12 d. (dėl reikalavimų Vyriausybės nutarimams, kuriais projektai pripažįstami valstybei svarbiais)38, 2018 m. gegužės 4 d. (dėl patalpų savininko teisės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl jam nuosavybės

Dar viename – 2018 m. gegužės 24 d. – nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijai prieštaravo Žuvininkystės įstatymo 142 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ja Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje. Ginčytas teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakeistas dar 2016 metais: Seimui priėmus Žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 6, 7, 8, 14, 141, 142, 143, 144, 15, 16 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymą, būtent įstatyme buvo įtvirtinti konkretūs kriterijai ir kiekvienam iš jų priskirta reikšmė (balai procentais), pagal kuriuos (balų sumą) nustatomas ūkio subjektas – aukciono laimėtojas, kuriam suteikiama teisė į žvejybos konkrečiame vidaus vandenų telkinyje kvotą, taip pat panaikintas pavedimas minėtus kriterijus ir jų reikšmes nustatyti žemės ūkio ministrui. Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, teisėkūros subjektams nekilo pareigos jį įgyvendinti.

37 Žr. 2018 m. gegužės 31 d. priimtą Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 411 straipsnio pakeitimo įstatymą.

38 Žr. 2018 m. rugpjūčio 8 d. priimtą Vyriausybės nutarimą Nr. 789 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu“ pripažinimo netekusiu galios“.

36

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

251

252

teise priklausančiose patalpose įregistruotos juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinės išregistravimo)39 – jau įgyvendinti pozityviais teisėkūros veiksmais. Šiame kontekste taip pat paminėtinas Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostata, kuria ribojamas antrinės teisinės pagalbos teikimas baudžiamosiose bylose. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius 2019 m. sausio 1 d.40. Pagal juos, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Tarnyba) atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis konstitucinės justicijos byloje ginčyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostata), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Taigi įstatymų leidėjui nekyla pareigos įgyvendinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nes šioje konstitucinės justicijos byloje tirtas antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose aspektas buvo sureguliuotas nauju, 2018 m. birželio 30 d. įtvirtintu, teisiniu reguliavimu.

Pažymėtina, kad jeigu įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo pripažinta, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, teisės spragų ar kitų neapibrėžčių teisės sistemoje neatsiranda, tą teisės aktą priėmusiai teisėkūros institucijai nereikia jo taisyti – Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti pakanka Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą panaikinti (pripažinti netekusiu galios). 2018 metais priimti 3 tokie nutarimai (2018 m. birželio 6 d., 2018 m. birželio 29 d. ir 2018 m. gruodžio 14 d.). Žr. 2018 m. liepos 25 d. priimtą Vyriausybės nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

40 Žr. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą.

39

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo ir Karo prievolės įstatymo nuostatos, pagal kurias tuo atveju, jei keli konkurse į valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, pirmenybė būti priimtam į šias pareigas teikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinta, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas „Dėl pritarimo Lietuvos sporto universiteto reorganizavimui prijungimo prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto būdu“ pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai ir Mokslo ir studijų įstatymo nuostatoms.

Prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat pripažintos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, kuriomis valstybinių universitetų taryboms suteikta teisė inicijuoti Seimo sprendimų dėl valstybinių universitetų reorganizavimo ar likvidavimo priėmimą.

Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams prieštarauja CPK 93 straipsnio 6 dalis, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos.

Kai kuriems Konstitucinio Teismo nutarimams įgyvendinti teisėkūros subjektui nepakanka vien panaikinti prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisės aktą (jo dalį), jis turi imtis pozityvių teisėkūros veiksmų ir atitinkamai pakoreguoti Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą – jį pakeisti, papildyti ar nustatyti naują. Ši pareiga ypač aktuali tada, kai įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje atsiranda neapibrėžčių, teisės spragų ar net atitinkamo teisinio reguliavimo vakuumas (tuomet būtina teisinį reguliavimą pataisyti taip, kad būtų pašalintos teisės spragos, kitos neapibrėžtys, kad jis taptų aiškus, darnus).

Vienas iš tokių pozityviais teisėkūros veiksmais įgyvendintinų Konstitucinio Teismo aktų yra 2018 m. birželio 19 d. nutarimas. Šiuo nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo numatyta iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti ir laikinai akredituoti vykdomas studijų kryptis.

Nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Mokslo ir studijų įstatyme (2016 m. birželio 29 d. redakcija), be kita ko, jo 48 straipsnyje (su 2018 m. sausio 12 d. pakeitimu), nustatytos bendrosios išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarkos taikymo būtina sąlyga – studijų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, vertinamųjų sričių ir rodiklių patvirtinimas, t. y. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje švietimo ir mokslo ministrui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas. Kadangi KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

253

254

nei įsigaliojus 2016 m. birželio 29 d. redakcija išdėstytam Mokslo ir studijų įstatymui, nei suėjus terminui, nuo kurio pagal šį įstatymą turėjo būti pradėtos taikyti išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo procedūros, švietimo ir mokslo ministras studijų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, vertinamųjų sričių ir rodiklių nepatvirtino, šiame nutarime pabrėžtas pozityvių teisėkūros veiksmų būtinumas: pagal konstitucinį atsakingo valdymo principą švietimo ir mokslo ministras privalo tai padaryti per kiek įmanoma trumpiausią terminą, kad nebūtų kliūčių vykdyti studijų krypčių akreditavimą pagal bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų užtikrinti ir tai, kad aukštosios mokyklos veiksmingai įgyvendintų su jų autonomija siejamą misiją rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus ir joms tenkančią atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę. Šiame kontekste pažymėtina, kad studijų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašas, vertinamosios sritys ir rodikliai vis dar nėra patvirtinti. Todėl Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs teisėkūros veiksmai.

Siekdamas užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą, du 2018 metais priimtus Konstitucinio Teismo nutarimus (2018 m. gruodžio 19 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d.) įstatymų leidėjas taip pat turėtų įgyvendinti imdamasis pozityvių teisėkūros veiksmų, t. y. pakoreguodamas teisinį reguliavimą41.

Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja (prieštaravo) Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostata, kuria teisė gauti motinystės išmoką suteikta tik tokiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą turinčiai moteriai, kuriai pasibaigė darbo sutartis arba kuri buvo atleista iš tarnybos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytų mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo modelį, grindžiamą socialiniu draudimu, ir nustačius, kad šiuo draudimu draudžiami ne tik darbo ar valstybės tarnybos santykius turintys, bet ir savarankiškai dirbantys asmenys, iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisingumo principo kyla draudimas skirtingai traktuoti darbo ar valstybės tarnybos santykius turinčias ir jų neturinčias, be kita ko, savarankiškai dirbančias, motinas, kurios tokiu pačiu įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo (mokėjo arba už jas buvo mokamos atitinkamos socialinio draudimo įmokos); mutatis mutandis tai taikytina ir toms motinoms, kurios nutraukė savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, jeigu įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto valstybės įsipareigojimo saugoti ir

Taip pat žr. šio pranešimo 4 priedą.

41

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

globoti motinystę ir vaikystę kylančią diskreciją, nustato joms tokią pačią, kaip įtvirtintoji Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, garantiją.

Nors įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas turėtų būti taikomas taip, kad būtų užtikrinta visų motinų, kurios įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo (ne trumpiau kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius mokėjo ar už jas buvo mokamos atitinkamos socialinio draudimo įmokos), tačiau nutraukė savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, teisė gauti motinystės išmoką, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teisinį aiškumą, turėtų atitinkamai pakoreguoti šį įstatymą.

Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimu pripažinta, kad Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas vieną kartą 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, neatsižvelgiant į tai, kiek trunka šios aplinkybės.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva gali būti ribojamos įstatymu paisant konstitucinio teisinės valstybės principo, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo, suponuojamų reikalavimų teisės aktuose nustatyti tokias priemones, kurios atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, taip pat nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes; turi būti paisoma ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvo, pagal kurį asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų teisėtai įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Taigi, nors įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui Elektros energetikos įstatymas turėtų būti taikomas taip, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas galėtų būti pratęsiamas atsižvelgiant į tai, kiek trunka aplinkybės, trukdančios laiku atlikti suplanuotus darbus dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, įstatymų leidėjas, siekdamas teisinio aiškumo, turėtų atitinkamai pakoreguoti šį įstatymą. Šiame kontekste paminėtina, kad pozityvių teisėkūros veiksmų įstatymų leidėjas galėtų imtis ir Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimui įgyvendinti.

Nors tokie veiksmai šiam nutarimui įgyvendinti nėra būtini, vis dėlto, kaip pažymėjo KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

255

256

Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, siekdamas kuo labiau užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, galėtų Vyriausybės narių atsakomybę už jų veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, asmeniui padarytą žalą sureguliuoti Vyriausybės veiklai reglamentuoti skirtame specialiame teisės akte – Vyriausybės įstatyme.

2018 metais Seimas priėmė tam tikrus įstatymus, siekdamas įgyvendinti keturis iki tų metų priimtus Konstitucinio Teismo nutarimus42: 2014 m. liepos 11 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Referendumo įstatymo 6, 14 straipsniai (dėl reikalavimų referendumui siūlomiems sprendimams ir pagrindo neskelbti referendumo)43; 2014 m. spalio 13 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostata (dėl visuomeninių rinkimų komitetų teisės pasirinkti pavadinimą)44; 2016 m. birželio 20 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (dėl faktinio tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika įskaitymo į tarnybos laiką pensijai gauti)45; 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą, kuriuo prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo)46.

Tačiau vis dar neįgyvendinti aštuoni iki 2018 metų priimti Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriems įgyvendinti reikalingi pozityvūs atitinkamo teisėkūros subjekto teisėkūros veiksmai: 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalys (dėl reikalavimo nustatant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį atsižvelgti į atskirų teismų sistemos ypatumus); 2011 m. vasario 14 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (dėl teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, darbą švenčių ir poilsio dienomis); 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo nutarimu patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkte įtvirtintos šeimos sąvokos (dėl šeimos, kuri gali būti sukurta ne tik Pažymėtina, kad šie įstatymai gali būti atskiros konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas, todėl šiame metiniame pranešime nedaroma išvadų, ar čia nurodyti Konstitucinio Teismo nutarimai įgyvendinti tinkamai.

43 Žr. 2018 m. gruodžio 20 d. priimtą Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą.

44 Žr. 2018 m. spalio 25 d. priimtą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo Nr. IX-1837 5, 16, 17, 18, 28, 29, 33, 34, 35, 38, 39, 45, 52, 53, 54, 56, 57, 59, 61, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 78, 79, 80, 81 ir 83 straipsnių pakeitimo įstatymą.

45 Žr. 2018 m. birželio 14 d. priimtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 16 straipsnio pakeitimo įstatymą.

46 Žr. 2018 m. gegužės 17 d. priimtą Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 27, 29, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu įstatymą.

42

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

santuokos pagrindu, sampratos); 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (dėl draudimo asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, būti renkamam Seimo nariu); 2014 m. kovo 18 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (dėl įstatymo, kuriuo nustatoma baudžiamoji atsakomybė už genocido nusikaltimą, grįžtamosios galios); 2016 m. spalio 5 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo statuto 15 straipsnio 1 dalis (dėl Seimo nario atlyginimo mažinimo be svarbios pateisinamos priežasties nuolat nedalyvavusiesiems posėdžiuose); 2017 m. vasario 24 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja Seimo statuto 227 straipsnis (dėl Seimo statute įtvirtintos apkaltos proceso sąvokos); 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paaiškėjus iš esmės skirtingoms faktinėms aplinkybėms)47.

Vertinant Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimo veiksmingumą pažymėtina, kad pastaraisiais metais nutarimų, metų pabaigoje likusių neįgyvendintų, dalis iš esmės nesikeičia – kaip ir ankstesniais metais, šiemet neįgyvendinta liko nedidelė dalis Konstitucinio Teismo nutarimų: iš 197 Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams, 2018 metų pabaigoje neįgyvendinta buvo 11 nutarimų (apie 6 procentai), iš jų trys priimti 2018 metais. Taip pat pažymėtina, kad pastaraisiais metais priimtiems Konstitucinio Teismo nutarimams, kuriuose pripažintas ginčytų teisės aktų prieštaravimas Konstitucijai, įgyvendinti dažniausiai imamasi teisėkūros veiksmų, o didžioji dalis likusių neįgyvendintų nutarimų – tai nutarimai, priimti dar prieš kelerius metus.

5. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS Konstitucinis Teismas, plėtodamas tarptautinį bendradarbiavimą, pagal savo kompetenciją įgyvendina konstitucinius Lietuvos užsienio politikos tikslus. Tarp jų – jau ne pirmus metus Konstitucinio Teismo veiklos tarptautinėje erdvėje prioritetu esantis bendradarbiavimas su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalimis.

Su šių šalių konstituciniais teismais Konstitucinis Teismas aktyviai bendradarbiauja plėtodamas drauge įsteigtos Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos (BBCJ) veiklą. Svarbiausiu 2018 metų pasiekimu šioje srityje galima vadinti BBCJ plėtrą – prie 2015 metais ją įsteigusių Lietuvos Respublikos, Gruzijos (toliau – Sakartvelas), Moldovos Respublikos ir Ukrainos konstitucinių teismų prisijungė Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas.

Išsamiau apie šiuos Konstitucinio Teismo nutarimus žr. Konstitucinio Teismo 2014–2017 metų metiniuose pranešimuose, taip pat šio pranešimo 4 priede.

47

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

257

258

Stiprinant santykius su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalimis Konstituciniam Teismui ne mažiau svarbu ir dalytis patirtimi – ją perduoti šių šalių konstituciniams teismams, kartu susipažįstant su jų gerąja patirtimi ir sunkumais. Todėl 2018 metais Konstitucinis Teismas jau antrą kartą įgyvendino dvejų metų trukmės bendradarbiavimo su Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstituciniais teismais projektą, kurio tikslas – stiprinti mūsų Teismo partnerių vaidmenį užtikrinant teisinės valstybės principų įgyvendinimą ir apsaugą.

Be to, vykdyta ir kita veikla, svarbi siekiant gerinti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų kokybę, – dalyvauta tarptautiniuose teisininkų renginiuose, Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) darbe.

5.1. Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos (BBCJ) veikla BBCJ Lietuvos ir Moldovos konstitucinių teismų iniciatyva įkurta 2015 m. spalio 26 d. Vilniuje pasirašius BBCJ steigimo deklaraciją. Joje pabrėžiamas konstitucinių teismų vaidmuo užtikrinant konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą, pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, deklaruojamas įsipareigojimas gerbti valstybių nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Deklaraciją pasirašė Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų pirmininkai. Kaip minėta, 2018 metais prie BBCJ prisijungė Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas.

BBCJ nariais gali būti tik Europos Sąjungos ir jos Rytų partnerystės Baltijos ir Juodosios jūrų regionų suverenių valstybių konstituciniai teismai ar kitos konstitucinės justicijos institucijos, norinčios ir galinčios prisidėti prie BBCJ tikslų įgyvendinimo.

BBCJ veiklą organizuoja pagrindinės institucijos – Generalinė asamblėja ir generalinis sekretorius. Generalinę asamblėją sudaro konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų, BBCJ narių, pirmininkai ar jų deleguoti atstovai. 2018 m. spalio 25 d. Vilniuje vykusioje Generalinėje asamblėjoje, atsižvelgiant į BBCJ plėtrą ir siekiant efektyvesnės informacijos apie veiklą sklaidos, patikslintas BBCJ statutas ir susitarta dėl dalijimosi informacija būdų. Asociacijai pirmininkauja jos nariai po vienus metus rotacijos tvarka pagal valstybių narių pavadinimus anglų kalbos abėcėlės tvarka. Generalinės asamblėjos posėdžius šaukia BBCJ pirmininkas – pirmininkaujančios šalies konstitucinio teismo pirmininkas. 2016 metais BBCJ pirmininkavo Moldovos, 2017 metais – Ukrainos, 2018 metais – Sakartvelo konstituciniai teismai. 2019 metais pirmininkavimą BBCJ perėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

2018 m. balandžio mėn. Tbilisyje (Sakartvelas) vyko BBCJ III kongreso parengiamasis darbo susitikimas ir Generalinės asamblėjos sesija. Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų vadovai pasirašė pareiškimą, kuriuo

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

pasmerkta agresija ir pabrėžta būtinybė persekioti už ją atsakingus asmenis48. Visą pareiškimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/ data/public/uploads/2018/04/bbcj.-statement.lt-2018-04-04.pdf.

2018 m. gegužės mėn. Tbilisyje vykusiame BBCJ III kongrese „Konstitucinių teismų vaidmuo Europos integracijos procese“ Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų atstovai diskutavo apie nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės suderinimą.

Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas kongrese perskaitė pranešimą „Europos integracija ir konstitucinė justicija: Lietuvos išmoktos pamokos“, teisėjo G. Mesonio pranešimo tema – „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos ribos ES integracijos procese“.

Galiojančios redakcijos BBCJ statutą ir BBCJ steigimo deklaraciją galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/data/ public/uploads/2019/03/ deklracija-ir-statutas_ bbcj-su-pakeit.pdf, šio pranešimo 5 ir 6 priedus. Visa aktuali su BBCJ veikla susijusi informacija skelbiama interneto svetainėje http://www.bbcj.eu/.

5.2. Tarptautinių projektų įgyvendinimas Konstitucinis Teismas antrą kartą įgyvendino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis finansuojamą projektą „Pagalba stiprinant Gruzijos, Moldovos Respublikos, Ukrainos konstitucinių teismų vaidmenį užtikrinant teisinės valstybės principų įgyvendinimą ir apsaugą regiono iššūkių kontekste“.

Projekto tikslas – dalijantis Konstitucinio Teismo sukaupta patirtimi didinti Rytų partnerystės šalių Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinės justicijos institucijų vaidmenį užtikrinant teisinės valstybės principų įgyvendinimą ir apsaugą. Įgyvendinant šį projektą 2018 m. spalio 25–26 d. Vilniuje vyko tarptautinė konstitucinių teismų teisėjų konferencija, vadinamasis Vilniaus forumas. Jame dalyvavo Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų pirmininkai, teisėjai, svečio teisėmis – Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo delegacija.

2017 metais Vilniuje susitikę projekto dalyviai apibrėžė Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstituciniams teismams aktualiausius klausimus. Pagal juos parengus klausimyną, projekto dalyviai atsakė į jį. Todėl Vilniaus forume, remiantis visų projekte dalyvaujančių konstitucinių teismų patirtimi, buvo diskutuojama jiems aktualiais klausimais.

Vilniaus forume buvo pristatyta jame dalyvaujančių teismų praktika pagrįsta išsami iššūkių konstitucinių teismų nepriklausomumui analizė. Kitos Vilniaus forumo temos – atsakingo valdymo principas, saviraiškos laisvės užtikrinimas šalių konstitucijose, demokratijos standartų naudojimo prieš demokratiją problema.

Žr. šio pranešimo 7 priedą.

48

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

259

260

Vilniaus forume Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas perskaitė pranešimą „Konstituciniai teismų nepriklausomumo standartai: atsakas į kylančius iššūkius“, teisėjos J. Stripeikienės pranešimo tema „Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas kaip teisės viršenybės principo elementas“, teisėjos E. Baltutytės – „Konstituciniai atsakingo valdymo standartai“. Konstitucinio Teismo kanclerė I. Danėlienė ir teisėjo vyresnioji padėjėja Ieva Saudargaitė forumo dalyviams pristatė pranešimą „Teisės viršenybė konstitucinės dimensijos požiūriu: naujausi kokybiniai Gruzijos, Moldovos Respublikos, Ukrainos konstitucinių teismų praktikos pokyčiai“. Įgyvendinant projektą parengtas leidinys „The Implementation and Protection of the Principles of the Rule of Law in the Context of Regional Challenges in Georgia, the Republic of Lithuania, the Republic of Moldova, and Ukraine“. Jame išspausdinti Vilniaus forumo pranešimai, kita aktuali medžiaga – atitinkama Konstitucinio Teismo doktrina, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų jurisprudencija, taip pat naujausia Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Leidinį galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/data/ public/uploads/2018/10/vilnius-forum-2018_vidiniai.pdf.

5.3. Kiti tarptautiniai renginiai ir vizitai 2018 metais Konstituciniame Teisme lankėsi Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso delegacija, Moldovos Respublikos teisingumo ministro, Ukrainos teisingumo ministro vadovaujamos delegacijos, vyko susitikimai su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Ukrainoje įgyvendinamo projekto „Žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas per teismus“ dalyviais, Pasaulio ukrainiečių kongreso pirmininku, Ukrainos ombudsmene, Badeno-Viurtembergo federalinės žemės (VFR) parlamento Nuolatinio komiteto nariais, Baryso Zvozskau Baltarusijos žmogaus teisių namų tinklo tarptautinės teisės programos dalyviais – Baltarusijos teisininkais, kitais svečiais.

Konstitucinis Teismas aktyviai bendradarbiavo su Ukrainos Konstituciniu Teismu ir kitais teisinės bei pilietinės visuomenės atstovais. Sausio ir gegužės mėn. Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas Kijeve su Krymo totorių Medžliso atstovais, Ukrainos pareigūnais ir Konstitucinio Teismo teisėjais kalbėjosi apie Krymo aneksiją ir Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo vaidmenį atveriant jai kelią, aptarė Krymo totorių žmogaus teisių padėtį okupuotoje Ukrainos teritorijoje.

Birželio mėn. D. Žalimas dalyvavo Ukrainos Konstitucijos 22-ųjų metinių proga Ukrainos Konstitucinio Teismo surengtoje apskritojo stalo diskusijoje „Konstitucinės vertybės ir žmogaus teisės: XXI amžiaus iššūkiai“, VI tarptautiniame teisėjų ir teisininkų forume, taip pat tarptautinėje konferencijoje „Tarptautinės teisės tyrimų ir praktikos raida“. Pagrindinės pranešimų šiose konferencijose temos – Lietuvos patirtis Konstitucijoje įtvirtinant vakarietišką geopolitinę orientaciją, nacionalinio ir europinio konstitucinio identiteto santykis, aktualios Ukrainai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatos.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Aktyviai bendradarbiauta ir su Lenkijos Respublikos Konstituciniu Tribunolu.

Konstitucinio Teismo pirmininkas vasario mėn. Varšuvoje (Lenkija) dalyvavo konferencijoje „Konstitucinė tapatybė“, skirtoje buvusiam Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjui prof. Lechui Morawskiui atminti, gegužės mėn. Lenkijos Respublikos Prezidento Andrzejaus Dudos kvietimu dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos 227-ųjų metinių minėjime, rugsėjo mėn. – 20-ajame Europos ir lyginamosios teisės tarptautiniame kongrese „Konstitucinės teisės plėtra per konstitucinį teisingumą: svarbūs sprendimai ir jų įtaka konstitucinei kultūrai“. Spalio mėn. D. Žalimas ir teisėjas V. Milius Varšuvoje dalyvavo Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos konstitucinių teismų vadovų susitikime ir viešoje diskusijoje apie konstitucinių teismų vaidmenį modernioje valstybėje.

Konstitucinio Teismo atstovai dalyvavo ir Venecijos komisijos veikloje. Venecijos komisija yra Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucinės teisės klausimais, teikianti rekomendacijas valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisę ir institucijų veiklą su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse.

Lietuvos deleguotas Venecijos komisijos ekspertas Konstitucinio Teismo teisėjas G. Mesonis birželio mėn. dalyvavo šios komisijos 115-ojoje plenarinėje sesijoje ir pakomitečių posėdžiuose, spalio mėn. – 116-ojoje plenarinėje sesijoje.

Teisėjas G. Mesonis liepos mėn. dalyvavo Andoros Kunigaikštystės Konstitucinio Tribunolo įsteigimo 25-mečiui skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Konstituciniai teismai: demokratinės visuomenių padėties garantija?“, joje perskaitė pranešimą „Teisinė valstybė: klasikiniai principai ir šiuolaikiniai iššūkiai“.

Konstitucinio Teismo teisėja D. Jočienė Strasbūre (Prancūzija) sausio mėn. dalyvavo Europos Žmogaus Teisių Teismo renginiuose, skirtuose oficialiai šio teismo darbo metų pradžiai. Vienas iš renginių – Europos Žmogaus Teisių Teismo suorganizuotas seminaras-diskusija, skirtas teisminės valdžios aktualijoms aptarti.

Konstitucinio Teismo teisėja J. Stripeikienė lapkričio mėn. dalyvavo Liuksemburge vykusiame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suorganizuotame Europos Sąjungos valstybių narių teisėjų forume.

6. KONSTITUCINIO TEISMO RYŠIAI SU VISUOMENE Viešumas, skaidrumas ir atvirumas visuomenei – šie principai demokratinės teisinės valstybės institucijoms yra pamatiniai. Vadovaudamasis jais, Konstitucinis Teismas stengiasi žiniasklaidai ir visuomenei pateikti kuo daugiau informacijos apie savo veiklą, ypatingą dėmesį skirdamas švietimui. Siekiama, kad vis daugiau žmonių pažintų Konstituciją, suvoktų jos ir ją aiškinančio Konstitucinio Teismo veiklos svarbą kiekvieno iš mūsų gyvenime.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

261

262

Konstitucinio Teismo 25-erių metų veikla 2018 metais visuomenei buvo plačiai pristatyta dviem išskirtiniais projektais: drauge su naujienų portalu 15min įgyvendintu bendru projektu „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ ir dokumentiniu filmu „Konstitucinis Teismas: ketvirtis amžiaus su Konstitucija ir tauta“. Šie projektai priminė, kodėl Konstitucinis Teismas buvo įsteigtas, su kokiais iššūkiais jis susidūrė savo veikloje, kaip per 25-erius metus jo sprendimai pakeitė mūsų valstybės teisinę sistemą ir kaip tie pokyčiai paveikė mūsų gyvenimą.

Konstitucinis Teismas 2018 metais, kaip ir kasmet, aktyviai informavo visuomenę svetainėje www.lrkt.lt ir socialiniuose tinkluose, siekdamas kuo suprantamiau paaiškinti savo priimtus sprendimus. Per metus išplatinta per 130 informacinių pranešimų, susijusių su Konstitucinio Teismo veikla, paskelbta beveik 220 įrašų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje komentuoti reikšmingiausi Konstitucinio Teismo sprendimai.

6.1. Konstitucinio Teismo 25-mečio minėjimas 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko Konstitucinio Teismo suorganizuotas renginys, skirtas jo veiklos 25-mečiui ir Konstitucijos dienai paminėti. Jame susirinkusiems svečiams buvo pristatyti 2018 metais įgyvendinti išskirtiniai projektai ir jų rezultatai.

Siekiant parodyti, kaip Konstitucinis Teismas per 25-erius savo veiklos metus pakeitė valstybės – vadinasi, ir kiekvieno iš mūsų – gyvenimą, Konstitucinis Teismas ir naujienų portalas 15min praėjusiais metais įgyvendino bendrą projektą „Bylos, pakeitusios Lietuvą“. Penkis mėnesius – nuo 2018 m. birželio 4 d. iki spalio 25 d. – kiekvieną savaitę naujienų portale buvo pristatoma mažiausiai po vieną ryškiausią įtaką valstybės gyvenimui turėjusią arba didžiausią rezonansą visuomenėje sukėlusią bylą. Naujienų portalo skaitytojams pristatyta, kaip Konstitucinis Teismas nutarimais Lietuvoje panaikino mirties bausmę, išaiškino genocido sampratą, įtvirtino piliečių teisę kelti savo kandidatūrą rinkimuose nebūnant politinės partijos nariais, teisiškai sulygino bažnytines ir civilines santuokas, apgynė dirbančių mamų teisę į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą jų metu, dirbančių pensininkų teisę į visą senatvės pensiją. Konstitucinio Teismo veiklos 25-mečio datai paminėti pasirinktas simboliškas skaičius – 25 bylos, arba tiksliau – 25 temos. Projekto tekstai naujienų portale sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, skaitomumo skaičiai rodo, kad skirtingus tekstus skaitė nuo 7 iki 19 tūkstančių žmonių. Visos naujienų portale pristatytų bylų apžvalgos sudėtos į leidinį „25 Konstitucinio Teismo bylos, pakeitusios Lietuvą“.

2018 metais taip pat buvo sukurtas dokumentinis filmas „Konstitucinis Teismas: ketvirtis amžiaus su Konstitucija ir tauta“. Jame remiantis archyviniais dokumentais ir prie Konstitucinio Teismo steigimo prisidėjusių ir dabartinių teisėjų pasakojimais pristatoma Konstitucinio Teismo istorija ir dabartis: kalbama apie Teismo įsteigimą, darbo pradžią, pirmąsias bylas, jo sudarymo principus, teisėjų atrankos KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

kriterijus, apžvelgiama šiandieninė veikla, vertinama reikšmė valstybės gyvenimui.

Trumpąją dokumentinio filmo versiją galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje.

Siekiant visos Lietuvos moksleivius paskatinti daugiau domėtis Konstitucija ir Konstitucinio Teismo veikla, praėjusiais metais jie buvo pakviesti dalyvauti rašinių konkurse „Konstitucinis Teismas svarbus Lietuvai ir jos žmonėms, nes...“. Gimnazijų I–IV ir mokyklų 9–12 klasių moksleivių buvo paprašyta originaliai atsakyti į klausimus apie Konstitucinį Teismą: ar žinote, ką veikia Konstitucinis Teismas, kokias bylas jis gali nagrinėti, kas gali į jį kreiptis, kodėl Konstitucinis Teismas šaliai svarbus? Moksleivių rašinių konkurso prizininkais tapo Kostas Dulka (Radviliškio r.

Pakalniškių pagrindinės mokyklos 9 klasės mokinys), Martynas Mikučionis (Vilniaus r. Pagirių gimnazijos IIIb klasės mokinys), Gabija Vapsvaitė (Ignalinos gimnazijos IVc klasės mokinė), Austėja Vitolytė (Kauno „Saulės“ gimnazijos 11 klasės mokinė). Apdovanojimus jiems Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas įteikė Konstitucinio Teismo 25-mečio minėjimo renginyje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

6.2. Leidyba ir biblioteka Prie visuomenės informavimo 2018 metais prisidėjo ir intensyvi Konstitucinio Teismo leidybos veikla.

Kaip minėta, praėjusiais metais Konstitucinis Teismas savo 25-erių metų veiklai pažymėti išleido knygą „25 Konstitucinio Teismo bylos, pakeitusios Lietuvą“, parengtą bendro projekto su naujienų portalu 15min pagrindu. Elektroninį leidinį galima rasti ir parsisiųsti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, skyrelyje „Informaciniai leidiniai apie Konstitucinį Teismą“ (http://www.lrkt.lt/lt/leidyba/kiti-leidiniai/ informaciniai-leidiniai-apie-konstitucini-teisma/215).

2018 metais Konstitucinis Teismas taip pat išleido knygą „Lietuvos konstitucionalizmas: ištakos, raida ir dabartis“. Joje skaitytojams glaustai pristatoma Lietuvos konstitucionalizmo raida nuo visuotinio įstatymų kodifikavimo pradžios XVI a. – Pirmojo Lietuvos Statuto iki XXI a. galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri gali būti apibūdinta kaip šiuolaikiška jurisprudencinė Konstitucija, jungianti kelių šimtmečių konstitucionalizmo tradicijas su dabarties reikalavimais. Leidinyje žymūs Lietuvos istorikai ir konstitucininkai Algirdas Jakubčionis, Egidijus Jarašiūnas, Jevgenijus Machovenko, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Sinkevičius, Irena Valikonytė, Dainius Žalimas, Juozas Žilys apžvelgia svarbiausius šalies konstitucionalizmo raidos etapus ir šaltinius, šiuolaikinės jurisprudencinės Konstitucijos bruožus.

Jų straipsniuose atlikta analizė padeda suprasti šios knygos prieduose pateikiamus Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių tekstus – nuo reikšmingiausių 1529 m. Pirmojo Lietuvos Statuto ištraukų iki galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos teksto.

Leidinyje taip pat skelbiami pamatinių šiuolaikinės Lietuvos valstybės konstitucinių aktų – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto, KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

263

264

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ – tekstai. Šis leidinys lietuvių kalba parengtas pagal 2017 m. išėjusią Konstitucijos 25-mečio ir Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos (PKJK) IV kongreso proga Konstitucinio Teismo išleistą knygą „Lithuanian Constitutionalism: the Past and the Present“.

Prisimenant Konstitucinio Teismo bendradarbiaujant su Venecijos komisija prieš metus Vilniuje surengtą PKJK IV kongresą (jame dalyvavo atstovai iš 91-os įvairių pasaulio valstybių konstitucinės justicijos institucijos, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo delegacijos, kiti svečiai), 2018 metais parengtas leidinys „Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresas: Teisės viršenybė ir konstitucinė justicija šiuolaikiniame pasaulyje“. Jo skaitytojai gali susipažinti su PKJK IV kongreso programa, jame perskaitytais pagrindiniais pranešimais ir priimtais dokumentais, pažvelgti į nuotraukose užfiksuotas įdomiausias renginio akimirkas. Elektroninę leidinio versiją galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/lt/ leidyba/kiti-leidiniai/pkjk-iv-kongresas/1170.

2018 metais išleisti trys Konstitucinio Teismo biuletenio „Konstitucinė jurisprudencija“ numeriai. Šiame biuletenyje skelbiami naujausi Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir sprendimai. Jame taip pat spausdinami moksliniai straipsniai, kuriuose nagrinėjamos konstitucinės justicijos problemos, įvairiose konferencijose teisėjų perskaityti pranešimai, teisės knygų recenzijos, Konstituciniam Teismui aktualūs užsienio valstybių konstitucinės justicijos institucijų, tarptautinių teismų sprendimai arba jų santraukos.

Konstitucinis Teismas, jausdamasis esąs atsakingas už žmogaus teisių apsaugą, siekia supažindinti visuomenę ir su tarptautiniais žmogaus teisių apsaugos standartais. Šiuo tikslu lietuvių kalba išleistas iliustruotas Jungtinių Tautų parengtas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos elektroninis leidinys. Jį galima rasti Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, tituliniame puslapyje (https://www.lrkt.lt/data/public/ uploads/2018/12/zmogaus-teises.pdf).

Konstitucinio Teismo biblioteka nuolat papildoma naujausia konstitucinės teisės ir kitų teisės sričių literatūra. Bibliotekos fonduose sukaupta apie 30 tūkst. leidinių. Nors biblioteka pirmiausia yra skirta Konstitucinio Teismo teisėjų ir darbuotojų darbui, joje gali lankytis ir kitų teismų darbuotojai, teisininkai, dėstytojai ar studentai, besidomintys konstitucine teise. Bibliotekoje galima įsigyti Konstitucinio Teismo leidinių.

6.3. Lankytojų erdvė Konstitucinis Teismas yra atviras lankytojams. Per kasmet rengiamas atvirų durų dienas pristatoma Konstitucinio Teismo veikla, supažindinama su istorinę reikšmę turinčiu pastatu, muziejaus eksponatais. Per Konstitucinio Teismo veiklos 25-mečiui KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

skirtas atvirų durų dienas jame lankėsi ir gimnazijų moksleiviai, įvairių aukštųjų mokyklų studentai, kiti svečiai.

2018 metais Konstitucinis Teismas pirmą kartą tapo festivalio „Open House Vilnius“ dalyviu ir atvėrė pastato duris lankytojams iš visos Lietuvos. Išskirtiniame 1932 metais suprojektuotame pastate lankytojai galėjo ne tik pasiklausyti retai girdimų istorijų apie Vilniaus tarpukario architektūrą, bet ir susipažinti su Konstitucinio Teismo istorija ir jo kasdienybe.

2017 metais Konstituciniame Teisme įkurtame muziejuje eksponuojamos Lietuvos konstitucionalizmo raidai svarbių dokumentų kopijos, tarp jų – Pirmasis Lietuvos Statutas, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, Lietuvos konstitucijos. Muziejuje taip pat galima pamatyti dokumentus, leidinius, nuotraukas, kitą svarbią medžiagą, susijusius su Konstitucinio Teismo istorijai reikšmingais įvykiais (pvz., su BBCJ įsteigimu, Batumio iniciatyva dėl Krymo aneksijos pasmerkimo, Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimu, pirmuoju Konstitucinio Teismo teisminiu posėdžiu, Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą, asmenų apdovanojimu Lietuvos valstybės ordinais už nuopelnus konstitucinio teisingumo srityje) ir renginiais (pvz., su PKJK kongresais ir Europos konstitucinių teismų konferencijos kongresais, konstitucinių teismų bendradarbiavimo konferencijomis).

2018 metais Konstitucinio Teismo muziejaus kolekcija papildyta nauja informacija ir eksponatais. Atnaujinus muziejaus ekspoziciją, lankytojams pristatoma Konstitucinio Teismo teisėjo mantija ir ženklas, taip pat galima pamatyti 2008 metais dizainerės Jolantos Talaikytės sukurtų Konstitucinio Teismo teisėjo mantijos, teismo posėdžių sekretorės ir teismo tvarkdario kostiumų eskizus. Ekspozicijoje Konstitucinio Teismo pastato istorija gausiai iliustruota.

Muziejuje galima apsilankyti iš anksto susitarus. 2019 metais Konstituciniame Teisme bus galima apsilankyti ir virtualiai – rengiama virtuali 360⁰ ekskursija po visas Konstitucinio Teismo pastato erdves.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

265

266

PRIEDAI 1 priedas GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI 1.1. 2018 M. GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI, JŲ PRIIMTINUMAS IR NAGRINĖJIMAS 1. Gauta:

27

1.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

26

1.1.1. Dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams

21

1.1.2. Dėl Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucijai ir įstatymams

3

1.1.3. Dėl Prezidento dekretų atitikties Konstitucijai ir įstatymams

–

1.1.4. Dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucijai ir įstatymams

2

1.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

1.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus

1

2. Grąžinta pareiškėjams (visa apimtimi):

1

2.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

1

2.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

3. Atsisakyta nagrinėti (visa apimtimi):

2

3.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

1

3.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

3.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus

1

4. Priimta:

19

4.1. Prašymų (ar jų dalių) ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

19

4.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

4.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus

–

5. Iš priimtųjų išnagrinėta:

2

5.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

2

5.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

5.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus

–

6. Priimta ir nagrinėjimo laukia:

17

6.1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams

17

6.2. Paklausimų dėl išvados teikimo

–

6.3. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus

–

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

267

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

1.2. 2016, 2017 IR 2018 M. GAUTŲ KREIPIMŲSI PRIIMTINUMAS

1.3. 2018 M. GAUTI KREIPIMAISI PAGAL SUBJEKTUS 1. Prašymų ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams gauta:

26

1.1. Iš teismų

14

1.2. Iš Seimo

1

1.3. Iš Seimo narių grupių

11

1.4. Iš Prezidento

–

1.5. Iš Vyriausybės

–

2. Prašymų išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus gauta:

1

2.1. Iš Vyriausybės

1

2.2. Kiti

–

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

268

1.4. 1993–2018 M. GAUTI PRAŠYMAI IR PAKLAUSIMAI Kreipimaisi į Konstitucinį Teismą 1993–2018 m.

Prašymai ištirti teisės aktų konstitucingumą pagal subjektus 1993–2018 m.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

2 priedas KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI 2.1. 2018 M. PRIIMTI KONSTITUCINIO TEISMO AKTAI

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

269

270

2.2. KONSTITUCINIO TEISMO 1993–2018 M. AKTAI, KURIAIS PAREIŠKĖJŲ PRAŠYMAI IŠNAGRINĖTI IŠ ESMĖS Konstitucinio Teismo aktai, kuriais pareiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės

Konstitucinio Teismo nutarimai

2.3. VIDUTINĖ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS BYLŲ NAGRINĖJIMO TRUKMĖ 1993–2018 M.

Pastabos.

1. Pateikiama bylų, kurias išnagrinėjus priimti nutarimai, vidutinė nagrinėjimo trukmė.

2. 2014 m. dviejų bylų pagal Seimo prašymus nagrinėjimas buvo paankstintas. Be šių dviejų bylų 2014 m. vidutinė bylų nagrinėjimo trukmė būtų 803 dienos.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

271

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

2.4. KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJŲ ATSKIROSIOS NUOMONĖS 2008–2018 M.

Metai

2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 Iš viso:

Atskirųjų Atskirųjų nuomonių dėl nuomonių dėl Atskirųjų Konstitucinio Konstitucinio nuomonių Teismo akto Teismo akto skaičius rezoliucinės motyvų skaidalies skaičius50 čius49 1 1 – 6 6 – 8 8 – 4 3 1 8 7 1 2 1 1 1 1 – 2 2 – 2 2 – 2 1 1 0 0 0 36 32 4

Bendrų atskirųjų nuomonių skaičius

Konstitucinio Teismo aktų, dėl kurių gali būti pateikiamos atskirosios nuomonės, skaičius51

– 2 1 1 – 1 – – – 1 0 6

– 52 15 20 15 21 27 24 23 19 12 14 190

Atskirųjų nuomonių rodiklis*

* Rodiklį sudaro atskirųjų nuomonių procentinė dalis nuo atitinkamais metais priimtų Konstitucinio Teismo aktų, dėl kurių gali būti pateikiamos atskirosios nuomonės.

49 Atskirosios nuomonės tiek dėl viso Konstitucinio Teismo akto rezoliucinėje dalyje įtvirtinto sprendimo (visų rezoliucinės dalies nuostatų), tiek dėl jo dalies (atskirų rezoliucinės dalies nuostatų).

50 Atskirosios nuomonės tiek dėl visų, tiek dėl atskirų Konstitucinio Teismo akte išdėstytų Konstitucinio Teismo motyvų. Jei atskiroji nuomonė buvo pateikta tiek dėl Konstitucinio Teismo akto rezoliucinės dalies, tiek dėl jame išdėstytų Konstitucinio Teismo motyvų, ji nurodoma tik prie atskirųjų nuomonių dėl rezoliucinės dalies.

51 Atskirosios nuomonės gali būti pateiktos dėl šių Konstitucinio Teismo aktų: nutarimų, išvadų, sprendimų dėl konstitucinės bylos nutraukimo (po bylos teisminio nagrinėjimo Konstituciniame Teisme) ir sprendimų dėl Konstitucinio Teismo nutarimo, išvados ar sprendimo išaiškinimo ar peržiūrėjimo.

52 Konstitucinio Teismo įstatymo pataisos, kuriomis buvo įtvirtintas Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės institutas, įsigaliojo 2008 m. lapkričio 22 d., todėl 2008 m. Konstitucinio Teismo aktų, dėl kurių gali būti pateikiamos atskirosios nuomonės, skaičius ir atskirųjų nuomonių rodiklis nenurodytas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

2018-03-08 KT4-N3/2018

2018-03-02 KT3-N2/2018

2.

3.

2018-01-24 KT1-N1/2018

Data, akto numeris

1.

Eil. Nr.

2/2017

5/2017

4/2017

Bylos numeris

Dėl materialinės ministrų atsakomybės

Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus atleidimo

Dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio

Neoficialus pavadinimas

Teismas

Teismas

Teismas

Pareiškėjas

Vyriausybės įstatymas

Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų“

Vyriausybės įstatymas

Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas

Vertintas teisės aktas

Konstitucijos 5 str. 3 d., 29 str., konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo, žalos atlyginimo principai

Konstitucijos 5 str. 2 d., 94 str. 2 p., 95 str. 1 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Konstitucijos 38 str.

1, 2 d., 39 str. 1 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Nuostatos, kurių atžvilgiu ginčyta atitiktis

2.5. KONSTITUCINIO TEISMO 2018 M. NUTARIMAI

Neprieštarauja Konstitucijai

Bylos dalis dėl Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 15 d. pasitarimo protokole Nr. 52 įrašyto sprendimo „12. Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus veiklos ataskaitos“ atitikties Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui nutraukta (KTĮ 69 str. 1 d. 2 p., 3 d.)

neprieštarauja Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymo nuostatoms

411 str. 1 d. prieštarauja Konstitucijos 95 str. 1 d.,

7 p. (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 p. (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa neprieštaravo Konstitucijai

6 str. 5 d. neprieštaravo Konstitucijai;

Rezoliucinės dalies esmė

272

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

2018-04-12 KT6-N4/2018

2018-04-27 KT9-N5/2018

2018-05-04 KT10-N6/2018

2018-05-24 KT12-N7/2018

5.

6.

7.

Data, akto numeris

4.

Eil. Nr.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

15/2017

6/2017

18/2017

14/2017

Neoficialus pavadinimas

Dėl kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą vidaus vandenyse, nustatymo

Dėl patalpų savininko teisės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose įregistruotos juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinės išregistravimo

Dėl teatrų ar koncertinių įstaigų laikinųjų vadovų skyrimo

Dėl reikalavimų Vyriausybės nutarimams, kuriais projektai pripažįstami valstybei svarbiais

Neoficialus pavadinimas

Teismas

Teismas

Seimo narių grupė

Teismas

Pareiškėjas

Žuvininkystės įstatymas

Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtinti Juridinių asmenų registro nuostatai

Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 326 patvirtintas Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos aprašas

Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 865 „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu“

Vertintas teisės aktas

Konstitucijos 5 str. 2 d., 46 str. 1 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Konstitucijos 23 str. 1, 2 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Konstitucijos 5 str. 2 d., 94 str. 2 p., konstitucinis teisinės valstybės principas, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str.

2 d. 7 p., Vyriausybės įstatymo 2 str. 2 d., 3 str., 22 str. 2 p., Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 str. 1 d.

Konstitucijos 7 str. 2 d., 23 str., 46 str. 2, 3 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Nuostatos, kurių atžvilgiu ginčyta atitiktis

142 str. 4 d. prieštaravo Konstitucijos 5 str.

2 d., 46 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui

195 p. prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 str. 1, 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui

35 p. neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams

Prieštarauja Konstitucijos 5 str. 2, 3 d., 7 str. 2 d., konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams

Rezoliucinės dalies esmė

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

273

2018-12-14 KT22-N12/2018

2018-06-29 KT15-N10/2018

10.

12.

2018-06-19 KT14-N9/2018

9.

2018-10-11 KT20-N11/2018

2018-06-06 KT13-N8/2018

8.

11.

Data, akto numeris

Eil. Nr.

16/2017

17/2017

7/2018

8/2018

13/2017

Neoficialus pavadinimas

Dėl teismo įgaliojimų paskirstyti bylinėjimosi išlaidas

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose

Dėl Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

Dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo

Dėl karo prievolę atlikusių piliečių pirmenybės stoti į valstybės tarnybą

Neoficialus pavadinimas

Teismas

Teismas

Seimo narių grupė

Seimo narių grupė

Vyriausybė

Pareiškėjas

Civilinio proceso kodeksas

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas

Mokslo ir studijų įstatymas

Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. XIII-1021 „Dėl pritarimo Lietuvos sporto universiteto reorganizavimui prijungimo prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto būdu

Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymas

Karo prievolės įstatymas

Valstybės tarnybos įstatymas

Vertintas teisės aktas

Konstitucijos 30 str. 1 d., 109 str. 1 d., konstitucinis teisingumo principas

Konstitucijos 30 str. 1 d., 31 str. 6 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Konstitucijos 5 str. 1, 2 d., 40 str. 3 d., 69 str.

1 d., konstitucinis teisinės valstybės principas, Mokslo ir studijų įstatymo 8 str. 1 d., 38 str.

1 d.

Konstitucijos 5 str. 2 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Konstitucijos 5 str.

2 d., 29 str., 33 str. 1 d., konstitucinis teisinės valstybės principas

Nuostatos, kurių atžvilgiu ginčyta atitiktis

93 str. 6 d. prieštarauja Konstitucijos 30 str. 1 d., 109 str. 1 d., konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams

11 str. 7 d. 11 p. prieštarauja Konstitucijos 30 str. 1 d., 31 str. 2, 6 d., konstituciniam teisinės valstybės principui

27 str. 2 d. 9 p., 38 str. 1 d., 39 str. 1 d. prieštarauja Konstitucijos 68 str., konstituciniam teisinės valstybės principui

Pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 str. 1, 2 d., 40 str. 3 d., 69 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui, mokslo ir studijų įstatymo 8 str. 1 d., 38 str. 1 d.

2 str. 26 d. prieštarauja Konstitucijos 5 str.

2 d., 40 str. 3, 4 d., konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams

41 str. 1 d. 3 p. prieštarauja Konstitucijos 29 str., 33 str. 1 d.

11 str. 2 d., 13 str. 2 d. prieštarauja Konstitucijos 29 str., 33 str.1 d.;

Rezoliucinės dalies esmė

274

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Data, akto numeris

2018-12-19 KT23-N13/2018

2018-12-21 KT24-N14/2018

Eil. Nr.

13.

14.

20/2017

19/2017

Neoficialus pavadinimas

Dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimo

Dėl moterų, nutraukusių savo darbinę (profesinę) veiklą, teisės gauti motinystės išmoką

Neoficialus pavadinimas

Seimo narių grupė

Teismas

Pareiškėjas

Elektros energetikos įstatymas

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas

Vertintas teisės aktas

Konstitucijos 5 str. 2 d., 29 str., 46 str. 1–4 d., konstituciniai teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principai

Konstitucijos 29 str., 39 str. 2 d.

Nuostatos, kurių atžvilgiu ginčyta atitiktis

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

16 str. 7 d., 24 d. 2 p. neprieštarauja Konstitucijai

16 str. 6 d. 1 p. prieštarauja Konstitucijos 46 str. 1 d., konstituciniam teisinės valstybės principui;

16 str. 3 d. prieštarauja Konstitucijos 29 str., konstituciniam teisingumo principui

16 str. 2 d. prieštaravo Konstitucijos 29 str., konstituciniam teisingumo principui;

Rezoliucinės dalies esmė

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

275

2018-01-24 KT1-N1/2018

2018-03-08 KT4-N3/2018

2018-03-22 KT5-S2/2018

2018-04-16 KT7-S3/2018

2.

3.

4.

Data, akto numeris

1.

Eil. Nr.

Dėl prašymo grąžinimo

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

Dėl materialinės ministrų atsakomybės

Dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio

Neoficialus pavadinimas

• EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06)

• EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Scoppola prieš Italiją (Nr. 2) (peticijos Nr. 10249/03) • EŽTT 2013 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Oleksandr Volkov prieš Ukrainą (peticijos Nr. 21722/11)

• 2013 m. kovo 8–9 d. vykusioje Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) 94-ojoje plenarinėje sesijoje priimtos Ataskaitos apie santykį tarp politinės ir baudžiamosios ministrų atsakomybės 5, 13, 80 ir 107 p.

• 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 str.

• Europos socialinės chartijos 16 ir 27 str.

• Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 33 str. 2 d.

• Europos Sąjungos Tarybos 2010 m. kovo 8 d. direktyvos 2010/18/ES, įgyvendinančios patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų ir panaikinančios Direktyvą 96/34/EB, priedo „Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų (patikslintas)“ 1 str. 1, 2 d., 2 str. 1, 2 d., 5 str. 5 d. ir 8 str. 1 d.

Tarptautinės arba ES teisės šaltinis

2.6. TARPTAUTINĖ IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ 2018 M. PRIIMTUOSE KONSTITUCINIO TEISMO AKTUOSE

Nuteistųjų teisės

Senaties terminas tarnybinei nuobaudai skirti (principas lex benignior retro agit)

Ministrų teisinė atsakomybė

Teisė į vaiko priežiūros atostogas ir jų suteikimo sąlygos

Kontekstas

276

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Dėl patalpų savininko teisės kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose įregistruotos juridinio asmens, jo filialo ar atstovybės buveinės išregistravimo

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose

2018-05-04 KT10-N6/2018

2018-10-11 KT20-N11/2018

5.

6.

Neoficialus pavadinimas

Data, akto numeris

Eil. Nr.

Teisinė pagalba baudžiamajame procese

Teisinė pagalba baudžiamajame procese; kaltinamojo teisė į nemokamą advokato pagalbą

• Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 ir 3 d.

Juridinio asmens buveinės registravimas

Kontekstas

• Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.

• 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu • 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms 1, 25 konstatuojamosios dalys ir 4 str.

• Komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. rekomendacijos 2013/C 378/03 dėl įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės į teisinę pagalbą baudžiamajame procese 2, 4, 6, 11, 12 ir 13 p.

• 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/30/ES dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, akcines bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo, 1 ir 3 str.

Tarptautinės arba ES teisės šaltinis

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

277

Eil. Nr.

Data, akto numeris

Neoficialus pavadinimas

Teisė į teisingą procesą; nemokama teisinė pagalba civilinėse bylose

Garantijos baudžiamajame procese; kaltinamojo teisė į nemokamą advokato pagalbą

• EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimas byloje Sakhnovskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 21272/03 • EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Correia de Matos prieš Portugaliją, peticijos Nr. 56402/12 • EŽTT Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Meftah ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 32911/96, 35237/97 ir 34595/97 • EŽTT Didžiosios kolegijos 2017 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Simeonovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 21980/04 • EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Dvorski prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25703/11 • EŽTT 2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16913/04 • EŽTT 1983 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Pakelli prieš Vokietiją, peticijos Nr. 8398/78 • EŽTT 1993 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Imbrioscia prieš Šveicariją, peticijos Nr. 13972/88 • EŽTT 2004 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Santambrogio prieš Italiją, peticijos Nr. 61945/00 • EŽTT Didžiosios kolegijos 1996 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Bentham prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19380/92 • EŽTT 1991 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Quaranta prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12744/87 • EŽTT 1990 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Granger prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 11932/86 • EŽTT Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Lichtenšteino Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98 • EŽTT 1979 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73 • EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04 • EŽTT 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01 • EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Urbšienė ir Urbšys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16580/09

Kontekstas

Tarptautinės arba ES teisės šaltinis

278

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Data, akto numeris

2018-12-14 KT22-N12/2018

2018-12-21 KT24-N14/2018

Eil. Nr.

7.

8.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo termino pratęsimo

Dėl teismo įgaliojimų paskirstyti bylinėjimosi išlaidas

Neoficialus pavadinimas

Skatinimas naudoti išteklių energiją

atsinaujinančių

ESTT kompetencija priimti prejudicinius sprendimus; vienodas ES teisės aiškinimas valstybėse narėse; nacionalinio teismo pareiga užtikrinti visišką ES teisės nuostatų veikimą; nacionalinio teismo pareiga kreiptis į ESTT

• ESTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje C-210/06 Cartesio 90 p.

• ESTT 2011 m. liepos 21 d. sprendimo byloje C-104/10 Kelly 62 p.

• ESTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimo byloje C-136/12 Consiglio nazionale dei geologi ir Autorità garante della concorrenza e del mercato 25 ir 28 p.

• ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje 106/77 Simmenthal • ESTT 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje C‑187/00 Kutz‑Bauer 73 p.

• ESTT 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje C‑314/08 Filipiak 81 p.

• ESTT 1990 m. birželio 19 d. sprendimo byloje C‑213/89 Factortame 20 p.

• ESTT 1997 m. lapkričio 4 d. sprendimo byloje C‑337/95 Parfums Christian Dior 26 p.

• ESTT 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje C‑415/93 Bosman 59 p.

• ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje C‑459/07 Elshani 40 p.

• ESTT 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje C‑568/08 Combinatie Spijker Infrabouw-De Jonge Konstruktie ir kt. prieš Provincie Drenthe 42 p.

• ESTT 2001 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje C-472/99 Clean Car Autoservice GmbH prieš Stadt Wien ir Republik Ősterreich 32 p.

• 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/ EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, 1 str., 3 str. 1, 4 d., 4 str. 1 d., 13 str. 1 d. a p.

ESTT kompetencija priimti prejudicinius sprendimus; pagrindinės bylos šalių teisės prejudicinio sprendimo priėmimo ESTT procese; pagrindinės bylos šalių patirtų išlaidų, susidariusių kreipiantis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, reglamentavimas

Sąlygos nemokamai teisinei pagalbai gauti

• EŽTT 2009 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Anakomba Yula prieš Belgiją, peticijos Nr. 45413/07 • Europos Sąjungos sutarties 19 str. 3 d.

• Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str.

• Teisingumo Teismo procedūros reglamento 96 str. 1, 2 d., 97 str. 1 d., 102 str. ir 109 str. 2 d.

• ESTT rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 26 ir 27 p.

Teisė kreiptis į teismą

Kontekstas

• EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94

Tarptautinės arba ES teisės šaltinis

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

279

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl draudimo tuoktis ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui

Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu54

– Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnio, 5 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai

– Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsnių (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai;

– Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pagal priėmimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas, taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi svarstant įstatymų projektus ypatingos skubos tvarka, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Dėl:

Dėl prekybos pienu reguliavimo ir jo priėmimo tvarkos53

Bylos pavadinimas

1B-22/2016

1B-16/2016

Prašymo Nr.

16/2016

11/2016

Bylos Nr.

2016-12-07

2016-06-29

Gavimo data

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Seimo narių grupė

Pareiškėjas

Rengdamas šią bylą teisminiam nagrinėjimui, Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007, nuostatų aiškinimo. Bylai pagal šį kreipimąsi suteiktas numeris C-2/18.

54 Byla išspręsta 2019 m. sausio 11 d. nutarimu.

53

2.

1.

Eil. Nr.

3 priedas NEIŠNAGRINĖTOS BYLOS (2018 m. gruodžio 31 d.)

280

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

4/2018

2/2018

3/2018

1/2018

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Valstybės tarnybos įstatymą klausimą procedūra, be kita ko, kriminalinės žvalgybos informacijos, surinktos kito asmens, o ne to, dėl kurio atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, atžvilgiu, panaudojimas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai 1B-1/2018 Dėl miškų urėdijų reguliavimo ir jo nustatymo tvarkos

Dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 4, 5, 6, 7, 8, 13, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. liepos 11 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui Dėl merų ir merų pavaduotojų pareiginių algų 1B-2/2018

Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio I skirsnio 5 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad merų ir merų pavaduotojų atlyginimai priklauso nuo savivaldybių suskirstymo į dvi rūšis pagal gyventojų skaičių, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos LRT veiklai tirti 1B-3/2018

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. XIII-1022 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo55 1B-4/2018

4.

5.

6.

7.

8.

55

11/2017

Dėl Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnio tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta nauji Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai Seimo rinkimų rezultatų galiojimo ir Seimo narių įgaliojimų turėjimo laikotarpiui, atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams 1B-12/2017 Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo

Byla išspręsta 2019 m. kovo 1 d. nutarimu.

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalies (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai

10/2017

1B-11/2017

Dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms

Bylos Nr.

3.

Prašymo Nr.

Bylos pavadinimas

Eil. Nr.

2018-01-18

2018-01-17

2018-01-16

2018-01-16

2017-06-12

2017-06-05

Gavimo data

Vilniaus miesto apylinkės teismas

Seimo narių grupė

Seimo narių grupė

Seimo narių grupė

Vilniaus apygardos administracinis teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas

Pareiškėjas

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

281

– Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. redakcija), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui

– Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 25 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad „tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad „kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Dėl:

Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo

Bylos pavadinimas

Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui

12. Dėl teisės tapti medžiotojų kolektyvo nariu

Dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalių tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai

11. Dėl vaikų išlaikymo išmokai gauti nustatyto reikalavimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje

Dėl Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. gegužės 11 d., 3 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui

10. Dėl konkursų į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pripažinimo negaliojančiais

9.

Eil. Nr.

1B-13/2018

1B-12/2018

1B-8/2018

1B-5/2018

Prašymo Nr.

9/2018

10/2018

6/2018

5/2018

Bylos Nr.

2018-04-10

2018-04-06

2018-03-09

2018-02-13

Gavimo data

Vilniaus miesto apylinkės teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Vilniaus apygardos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėjas

282

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Bylos pavadinimas

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

– Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui

– Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Dėl:

16. Dėl reikalavimų švietimo įstaigų vadovų kvalifikacijai ir tarnybinių patikrinimų inicijavimui

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai

15. Dėl Seimo nutarimo, kuriuo sudaryta specialioji tyrimo komisija, pakeitimo

Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“, 52 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui

14. Dėl bedarbio statuso įgijimo ir netekimo

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai

13. Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių

Eil. Nr.

1B-17/2018

1B-16/2018

1B-15/2018

1B-14/2018

Prašymo Nr.

12/2018

13/2018

11/2018

14/2018

Bylos Nr.

2018-08-13

2018-06-15

2018-06-13

2018-05-16

Gavimo data

Seimo narių grupė

Seimo narių grupė

Vilniaus apygardos administracinis teismas

Seimo narių grupė

Pareiškėjas

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

283

56

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Bylos pavadinimas

Dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio tiek, kiek jame nustatyta, kad Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, taip pat dėl šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui

Dėl atliekų deginimo jėgainių

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ 2 straipsnyje suformuluotos nuostatos „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“ atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam referendumo nepertraukiamumo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui

Dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka56

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. XIII-1495 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje parlamentinio tyrimo atlikimo sudarymo“ 4 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai

Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimos neteisėtos įtakos Lietuvos politikams ir kt. 2008–2016 m. sudarymo

Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio (su 2017 m. balandžio 27 d. pakeitimais) tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir pareigos deklaruoti privačius interesus trukme, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui

Dėl privačių interesų deklaracijos pateikimo tvarkos

Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatos „Nuo 2019 m. sausio 1 d. kas trejus metus pilnamečiai asmenys, kurie įtraukimo į pensijų kaupimą metų sausio 1 dieną yra jaunesni kaip 40 metų amžiaus ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra duomenys apie jų draustumą įtraukimo į pensijų kaupimą metų sausio 2 dieną, įtraukiami į pensijų kaupimą“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 5 dalims

Dėl automatinio įtraukimo į pensijų kaupimą

Byla išspręsta 2019 m. vasario 15 d. nutarimu.

21.

20.

19.

18.

17.

Eil. Nr.

1B-22/2018

1B-21/2018

1B-20/2018

1B-19/2018

1B-18/2018

Prašymo Nr.

19/2018

18/2018

17/2018

15/2018

16/2018

Bylos Nr.

2018-11-07

2018-10-31

2018-09-28

2018-08-13

2018-08-13

Gavimo data

Seimo narių grupė

Seimas

Seimo narių grupė

Vilniaus apygardos administracinis teismas

Seimo narių grupė

Pareiškėjas

284

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

4.

3.

2.

1.

Eil. Nr.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 42-2042) tiek, kiek joje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas (byla Nr. 8/2012)

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 69-2624) tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas (byla Nr. 21/2008)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Seimo rinkimų įstatymo nuostata nepakeista.

Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos nepakeistos.

Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostata nepakeista.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos nepakeistos.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2011 m. vasario 14 d. nutarimas (byla Nr. 27/2009-29/2009-30/2009-31/2010-53/2010-55/2010)

Nutarimo oficialus paskelbimas atidėtas iki 2010 m. lapkričio 16 d.

Pastaba apie nutarimo įgyvendinimą

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2010 m. birželio 29 d. nutarimas (byla Nr. 06/2008-18/2008-24/2010)

Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo rezoliucinės dalies nuostata, kuria pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai

4 priedas KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI, ĮGYVENDINTINI POZITYVIAIS TEISĖKŪROS SUBJEKTŲ VEIKSMAIS

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

285

9.

8.

7.

6.

5.

Eil. Nr.

2018 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. KT14-N9/2018 (bylos Nr. 8/2018) Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo (TAR, 2016-07-14, Nr. 20555) 2 straipsnio 26 dalies (2018 m. sausio 13 d. redakcija; TAR, 2018-01-23, Nr. 1033, identifikacinis kodas 2018-01033) nuostatos „Iki 2018 m. kovo 1 d. studijų kryptys įvertinamos ir laikinai akredituojamos pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus reikalavimus ir tvarką. Studijų krypčių laikino akreditavimo terminą nustato švietimo ir mokslo ministras. Jeigu įvertintos krypties studijos neatitinka švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų, aukštoji mokykla negali priimti studentų į tos krypties studijas, o studijuojančiųjų tolesnes studijų galimybes nustato švietimo ir mokslo ministras“ tiek, kiek jose numatyta iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti ir laikinai akredituoti vykdomas studijų kryptis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 813312) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

2017 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. KT8-N6/2017 (byla Nr. 9/2016)

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 227 straipsnis (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 165-6025) tiek, kiek pagal jį apkaltą galima taikyti paaiškėjus tik tokiam nusikaltimui, kuris padarytas einant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas pareigas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui.

2017 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. KT3-N2/2017 (byla Nr. 4/2016)

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 151 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 153-5645) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties nuolat nedalyvavusiam Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių nariu jis paskirtas Seimo statuto nustatyta tvarka, posėdžiuose, to mėnesio atlyginimas negali būti mažinamas daugiau negu vienu trečdaliu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016 (byla Nr. 12/2015)

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2014 m. kovo 18 d. nutarimas (byla Nr. 31/2011-40/2011-42/2011-46/2011-9/2012-25/2012)

Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo rezoliucinės dalies nuostata, kuria pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai

Išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo taikymui būtini švietimo, mokslo ir sporto ministro aktai nepriimti.

Baudžiamojo proceso kodekso nuostata nepakeista.

Seimo statuto nuostata nepakeista.

Seimo statuto nuostata nepakeista.

Baudžiamojo kodekso nuostata nepakeista.

Pastaba apie nutarimo įgyvendinimą

286

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo rezoliucinės dalies nuostata, kuria pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai

2018 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. KT23-N13/2018 (bylos Nr. 19/2017) 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija; TAR, 2017, Nr. 2017-20050) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį teisę gauti motinystės išmoką šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka turi tik moteris, turinti šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuriai pasibaigė darbo sutartis arba kuri buvo atleista iš tarnybos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisingumo principui.

2018 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. KT24-N14/2018 (bylos Nr. 20/2017) 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. redakcija; TAR, 2015-05-20, Nr. 07656) 6 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas vieną kartą 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, neatsižvelgiant į tai, kiek trunka šios aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Eil. Nr.

10.

11.

Elektros energetikos įstatymo nuostata nepakeista.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostata nepakeista.

Pastaba apie nutarimo įgyvendinimą

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

287

288

5 priedas BALTIJOS IR JUODOSIOS JŪRŲ REGIONŲ VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS ASOCIACIJOS STEIGIMO DEKLARACIJA Gruzijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas ir Ukrainos Konstitucinio Teismo pirmininkas, PABRĖŽDAMI konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų vaidmenį stiprinant teisės viešpatavimą, konstitucijos viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat užtikrinant valstybės valdžių pusiausvyrą, ATSIŽVELGDAMI į būtinybę gerbti valstybių nepriklausomybę, suverenitetą ir jų teritorinį vientisumą, SUVOKDAMI konstitucinės jurisdikcijos sudėtingumą ir dinamiškumą teisinėje valstybėje, PATVIRTINDAMI savo ištikimybę ir įsipareigojimus Europos demokratinėms vertybėms, SIEKDAMI konstitucinius teismus ir kitas konstitucinės justicijos institucijas paskatinti intensyviau keistis patirtimi užtikrinant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų konstitucingumą, NORĖDAMI plėsti ir stiprinti bendradarbiavimą konstitucinio teisingumo srityje ir koordinuoti narių veiklą plėtojant abipusiškai naudingus įvairiapusius atitinkamų valstybių santykius, PAŽYMI, kad šis bendradarbiavimas yra atviras kitų Europos Sąjungos ir jos Rytų partnerystės šalių, priklausančių Baltijos ir Juodosios jūrų regionams, konstituciniams teismams ir kitoms konstitucinės justicijos institucijoms, norinčioms pripažinti ir priimti šią deklaraciją, ir ŠIA DEKLARACIJA išreiškia ketinimą stiprinti konstitucinį teisingumą Baltijos ir Juodosios jūrų regionų šalyse, pripažįsta poreikį stiprinti konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų nepriklausomumą kaip ypač svarbų veiksnį užtikrinant demokratiją, teisės viešpatavimą bei konstitucijos viršenybę, siekia bendro tikslo skatinti keistis gerąja teisine patirtimi konstitucinės teisės srityje, susitaria sudaryti palankesnes sąlygas dialogui visais konstitucinės jurisdikcijos klausimais, susijusiais su instituciniais, struktūriniais ir veiklos aspektais, išreiškia pasirengimą kuo veiksmingiau išnaudoti visas galimybes ir progas plėsti ir gilinti bendradarbiavimą konstitucinio teisingumo srityje, pažymi, kad imsis konkrečių priemonių siekdami inicijuoti, plėtoti ir įgyvendinti, įtraukiant kompetentingas institucijas, bendrų interesų projektus,

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

išreiškia pasiryžimą plėtoti ir stiprinti tradicinius bendradarbiavimo ryšius, užmegztus įvairiuose regioniniuose ir tarptautiniuose forumuose, ir įsteigia Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociaciją. Ši asociacija vykdys numatytą veiklą vadovaudamasi principais, kurie skelbiami šioje deklaracijoje ir įtvirtinami Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos statute, priimtame šią deklaraciją pasirašiusių šalių.

Priimta Vilniuje 2015 m. spalio 26 d.

Gruzijos Konstitucinio Teismo pirmininkas GEORGE PAPUAŠVILI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas DAINIUS ŽALIMAS

Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas ALEXANDRU TĂNASE

Ukrainos Konstitucinio Teismo pirmininkas JURIJ BAULIN

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

289

290

6 priedas BALTIJOS IR JUODOSIOS JŪRŲ REGIONŲ VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS ASOCIACIJOS STATUTAS* Gruzijos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas, Ukrainos Konstitucinio Teismo pirmininkas, pasirašę Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos deklaraciją, priimtą 2015 m. spalio 26 d., priima šį statutą: I dalis. Bendrosios nuostatos 1 straipsnis. Pavadinimas Asociacijos pavadinimas – Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija (toliau – Asociacija).

2 straipsnis. Veiklos laikotarpis Asociacija įkurta neribotam veiklos laikotarpiui.

3 straipsnis. Darbo kalba Oficiali Asociacijos darbo kalba yra anglų kalba. Jei reikia, vertimu į kitas kalbas nariai pasirūpina savarankiškai.

II dalis. Asociacijos tikslai ir funkcijos 4 straipsnis. Tikslai Asociacija įkurta siekti šių tikslų: a) skatinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą; b) užtikrinti demokratinius principus ir vertybes; c) rūpintis teisės viršenybės principo įgyvendinimu; d) skatinti konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų nepriklausomumą vykdant konstitucinį teisingumą; e) intensyvinti narių bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

5 straipsnis. Funkcijos Atsižvelgdama į 4 straipsnyje nustatytus tikslus, Asociacija vykdo šias funkcijas: a) reguliariai rengia Generalinės asamblėjos posėdžius; b) organizuoja bendrą veiklą, kaip antai rengia kongresus, konferencijas, seminarus arba forumus; c) sudaro sąlygas keistis patirtimi ir informacija konstitucinio teisingumo klausimais;

* 2018 m. spalio 25 d. suvestinė redakcija.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

d) skatina dalytis nuomonėmis ir informacija apie institucinius ir struktūrinius veiklos aspektus, taip pat apie konstitucinių teismų ir kitų valstybės institucijų santykių valdymą; e) plečia Asociacijos narių dialogą; f) užtikrina bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis ir kitomis institucijomis, siekiančiomis panašių tikslų.

III dalis. Struktūra 6 straipsnis. Asociacijos institucijos Asociacijos veiklą vykdo Generalinė asamblėja ir generalinis sekretorius.

7 straipsnis. Generalinės asamblėjos sudėtis 1. Generalinę asamblėją sudaro konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų, esančių Asociacijos nariais, pirmininkai; prireikus pirmininkus keičia jų deleguoti atstovai.

2. Pirmininkus lydi generalinis sekretorius arba tam tikrais atvejais – konstitucinio teismo ar kitos konstitucinės justicijos institucijos narys (kitas atstovas).

8 straipsnis. Generalinės asamblėjos kompetencija 1. Generalinė asamblėja turi kompetenciją: a) nustatyti Asociacijos veiklos planą; b) priimti sprendimus dėl narystės suteikimo, o atitinkamais atvejais – dėl jos netekimo ar sustabdymo; c) priimti šio statuto pataisas; d) tvirtinti visas tarp Asociacijos ir kitų tarptautinių institucijų pasirašytas sutartis; e) prireikus svarstyti bet kokius Asociacijos narių pateiktus klausimus.

2. Generalinė asamblėja svarsto klausimus dalyvaujant Asociacijos narių daugumai. Generalinė asamblėja priima sprendimus dalyvaujančių narių balsų dauguma.

9 straipsnis. Generalinės asamblėjos posėdžiai Generalinę asamblėją kasmet šaukia Asociacijos pirmininkas.

Kitais atvejais Generalinė asamblėja gali rinktis Asociacijos pirmininko ar kito nario siūlymu.

10 straipsnis. Pirmininkavimas Asociacijai 1. Asociacijai vienus metus pirmininkauja kiekvieno Asociacijos nario pirmininkas. Pirmininkaujama rotacijos tvarka pagal valstybių, kurioms atstovauja atitinkami Asociacijos nariai, pavadinimus abėcėlės tvarka.

2. Asociacijos pirmininkas turi šiuos įgaliojimus: a) atstovauti Asociacijai santykiuose su trečiosiomis šalimis; b) pirmininkauti Generalinei asamblėjai.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

291

292

11 straipsnis. Generalinis sekretorius 1. Asociacijos generalinį sekretorių skiria Asociacijos pirmininkas.

2. Generalinis sekretorius turi šiuos įgaliojimus: a) vadovaujamas Asociacijos pirmininko, užtikrinti Asociacijos veiklos administravimą; b) organizuoti Generalinės asamblėjos posėdžius, kai juos šaukia Asociacijos pirmininkas; c) rengti konferencijas, seminarus ir diskusijų forumus; d) baigiantis pirmininkavimui, parengti pranešimą apie Asociacijos veiklą.

IV dalis. Narystė 12 straipsnis. Narystės sąlygos 1. Asociacijos nariais gali būti tik Europos Sąjungos ir jos Rytų partnerystės Baltijos ir Juodosios jūrų regionų suverenių valstybių konstituciniai teismai ar kitos konstitucinės justicijos institucijos, norinčios ir galinčios prisidėti prie Asociacijos įsteigimo deklaracijoje įtvirtintų principų ir šio statuto 4 straipsnyje numatytų Asociacijos tikslų įgyvendinimo. Narystė suteikiama tik vienai atitinkamos valstybės institucijai.

2. Kad taptų Asociacijos nariu, kandidatas Asociacijos pirmininkui pateikia rašytinį prašymą ir motyvacinį laišką, pasirašytus atitinkamo konstitucinio teismo ar atitinkamos konstitucinės justicijos institucijos pirmininko. Asociacijos pirmininkas nedelsiant persiunčia prašymą visiems Asociacijos nariams.

13 straipsnis. Narystės netekimas ar sustabdymas 1. Asociacijos nariai gali bet kada pareikšti, kad ketina išstoti iš Asociacijos. Apie tokį ketinimą jie turi pranešti raštu Asociacijos pirmininkui.

2. Jei Asociacijos narys nesilaiko Asociacijos įsteigimo deklaracijoje įtvirtintų principų ir šio statuto 4 straipsnyje numatytų Asociacijos tikslų, Generalinė asamblėja vieno iš narių siūlymu vienbalsiai gali priimti sprendimą pašalinti tokį narį iš Asociacijos arba sustabdyti jo narystę. Narys, dėl kurio narystės netekimo ar sustabdymo priimamas sprendimas, balsavime nedalyvauja.

14 straipsnis. Garbės svečiai Asociacijos pirmininkas, pasikonsultavęs su Generaline asamblėja, kaip garbės svečius gali kviesti profesorius, valstybės institucijų, organizacijų, įstaigų ir kitokius atstovus į posėdžius, rengiamus pagal Statuto 5 straipsnio a punktą, ir į Asociacijos bendros veiklos renginius, organizuojamus pagal Statuto 5 straipsnio b punktą. Asociacijos pirmininkas, pasikonsultavęs su Generaline asamblėja, kaip garbės svečius į minėtus renginius taip pat gali kviesti buvusius teisėjus, generalinius sekretorius ar kitus konstitucinės justicijos institucijų – Asociacijos narių atstovus, jei yra atitinkamo nario sutikimas.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

Asociacijos pirmininkas, pasikonsultavęs su Generaline asamblėja, gali kviesti Deklaracijos signatarus į posėdžius, rengiamus pagal Statuto 5 straipsnio a punktą, jei yra atitinkamo Asociacijos nario sutikimas. Deklaracijos signatarai yra laikomi garbės svečiais visuose Asociacijos bendros veiklos renginiuose, organizuojamuose pagal Statuto 5 straipsnio b punktą.

15 straipsnis. Atstovavimas kitose konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų organizacijose Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos Biure, Europos konstitucinių teismų konferencijoje, kitose konstitucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų organizacijose Asociacijai atstovaujama vadovaujantis atitinkamų organizacijų veiklą reglamentuojančiomis nuostatomis.

V dalis. Finansiniai klausimai 16 straipsnis. Asociacijos finansų tvarkymas Finansus, susijusius su Asociacijos organizaciniais reikalais ir veikimu, tvarko Asociacijai pirmininkaujantis narys.

17 straipsnis. Išlaidų pasiskirstymas Su Asociacijos veikla susijusias kelionių ir apgyvendinimo išlaidas paprastai apmoka patys Asociacijos nariai.

VI dalis. Baigiamosios nuostatos 18 straipsnis. Pirmasis Asociacijos pirmininkas Pirmojo Asociacijos pirmininko pareigas eina Moldovos Respublikos – Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos įsteigimo deklaraciją inicijavusios šalies – Konstitucinio Teismo pirmininkas.

19 straipsnis. Asociacijos paleidimas Sprendimas paleisti Asociaciją gali būti priimtas Generalinės asamblėjos vienbalsiu balsavimu.

20 straipsnis. Įsigaliojimas Šis statutas įsigalioja Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos įsteigimo deklaracijos pasirašymo dieną.

Statuto pakeitimai:

1. Asociacijos Generalinės asamblėjos 2016 m. liepos 1 d. sprendimas „Dėl 2015 m. spalio 26 d. priimto Asociacijos statuto techninio pobūdžio pakeitimo“.

2. Asociacijos Generalinės asamblėjos 2018 m. spalio 25 d. sprendimas „Dėl 2015 m. spalio 26 d. priimto Asociacijos statuto pakeitimų“.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

293

294

7 priedas BALTIJOS IR JUODOSIOS JŪRŲ REGIONŲ VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS ASOCIACIJOS PAREIŠKIMAS

PAREIŠKIMAS DĖL AGRESIJOS IR ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMŲ OKUPUOTOSE BBCJ ŠALIŲ TERITORIJOSE PASMERKIMO IR PERSEKIOJIMO DĖL JŲ Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacija, SUSIPAŽINUSI su informacija, kad • 2018 m. kovo 21 d. Gruzijos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo Rusijos Federacijos okupuotuose Gruzijai priklausančiuose Abchazijos ir Pietų Osetijos (Cchinvalio) regionuose ir dėl „Otkhozoria’os ir Tatunashvili’o sąrašo“, kurioje jis pasmerkė Rusijos Federacijos įvykdytą Gruzijos Abchazijos ir Cchinvalio (Pietų Osetijos) regionų okupaciją, taip pat šiukščius Gruzijos piliečių žmogaus teisių okupuotuose regionuose pažeidimus; • 2018 m. kovo 6 d. Ukrainos prokuratūra pradėjo Rusijos Federacijos konstitucinio teismo teisėjų baudžiamąjį persekiojimą už dalyvavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą; • 2017 m. liepos 21 d. Moldovos Respublikos Parlamentas priėmė Deklaraciją dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš šalies teritorijos, kurioje inter alia pareiškė, kad nuolatinis Rusijos Federacijos kariuomenės buvimas pažeidžia Moldovos Respublikos Konstituciją, ypač konstitucines nuostatas dėl Moldovos Respublikos nepriklausomybės, suvereniteto, teritorinio vientisumo ir nuolatinio neutralumo, taip pat pažeidžia tarptautinę teisę. Ši deklaracija priimta vadovaujantis Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 14; VADOVAUDAMASI Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos (toliau – Asociacija) steigimo deklaracijoje įtvirtintais principais, inter alia pagarba valstybių nepriklausomybei, suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir teisės viršenybei; PABRĖŽDAMA konstitucinių teismų išskirtinį vaidmenį užtikrinant teisės viršenybę, kuri yra neatskiriama nuo pagarbos tarptautinei teisei ir kitoms Europos demokratinėms vertybėms; ATSIŽVELGDAMA į tai, kad Rusijos Federacijos įvykdyta Krymo aneksija ir Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų okupacija yra sunkus tarptautinės teisės

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ METINIS KONSTITUCINIO TEISMO VEIKLOS PRANEŠIMAS

pažeidimas ir agresijos aktas, kurį ne kartą pasmerkė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėja, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ir kitos tarptautinės institucijos; PATVIRTINDAMA Asociacijai priklausančių konstitucinių teismų įgaliotųjų atstovų pasirašytą Bendrą pareiškimą dėl pagarbos teritoriniam valstybių vientisumui ir tarptautinei teisei įgyvendinant konstitucinį teisingumą (Batumio rezoliuciją), kuriuo smerkiama Rusijos Federacijos konstitucinio teismo 2014 m. kovo 19 d. išvada, sudariusi prielaidas formaliai aneksuoti Ukrainai priklausantį Krymą; PAŽYMĖDAMA, kad negali būti didesnio konstitucinės justicijos kompromitavimo nei teisėjų priimamas žinomai nusikalstamas sprendimas, kurio pasekmė yra tarptautinės tvarkos griovimas ir tūkstančių žmonių žūtis; PAKARTODAMA Asociacijos II kongrese priimtoje rezoliucijoje išreikštą poziciją smerkti naudojimąsi konstitucine justicija siekiant šalių viduje įteisinti sunkius tarptautinės teisės pažeidimus; PABRĖŽDAMA, kad atsakomybės už agresiją neišvengiamumas yra esminė tarptautinės taikos ir saugumo bei tarptautinių nusikaltimų prevencijos prielaida; SVEIKINA IR TVIRTAI REMIA Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos valdžios institucijų veiksmus smerkiant Rusijos Federaciją už agresiją ir pasikėsinimą į Gruzijos, Moldovos Respublikos ir Ukrainos suverenitetą bei žmogaus teisių okupuotose teritorijose pažeidimus, taip pat traukiant atsakomybėn asmenis, kurie atsakingi už šiuos nusikaltimus; RAGINA kitas konstitucinės justicijos institucijas nelikti abejingoms agresijai ir kitiems tarptautiniams nusikaltimams.

2018 m. balandžio 4 d., Tbilisis

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

295

VENECIJOS KOMISIJOJE VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA* 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

Sausio 22 d. Strasbūre (Prancūzija) Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja svarstė pranešimą „Sąžiningų referendumų užtikrinimo Europos Tarybos valstybėse narėse gairių atnaujinimas“. Diskusijoje dalyvavęs Venecijos komisijos pirmininkas Gianni’is Buquicchio’as pristatė Venecijos komisijos veiklą šioje srityje.

Vasario 8 d. Santo Dominge (Dominikos Respublika) vyko 14-asis PKJK biuro susitikimas, skirtas PKJK V kongreso „Taika ir konstitucinė justicija“ organizavimui (V kongresas vyks 2020 m. rugsėjo mėn. Alžyre). Biuro susitikime išreikšta parama PKJK narėms konstitucinės justicijos institucijoms, kurių nepriklausomumui yra iškilusi grėsmė.

Kovo 11 d. Strasbūre (Prancūzija) Venecijos komisijos pirmininkas G. Buquicchio’as dalyvavo susitikime su Europos Sąjungos Politinio ir saugumo komiteto atstovais. Jis pristatė Venecijos komisijos veiklą ir pabrėžė Europos Sąjungos užsienio politikos ir Venecijos komisijos veiklos sinergijos svarbą. Minėtas komitetas yra nuolatinė Europos Sąjungos institucija, atsakinga už Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos,

taip pat bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimą. Šį komitetą sudaro Briuselyje įsikūrę Europos Sąjungos valstybių narių ambasadoriai.

Kovo 11 d. Venecijos komisijos pirmininkas G. Buquicchio’as išplatino pareiškimą dėl Sakartvelo Parlamento pirmininko prašymo pateikti nuomonę dėl Sakartvelo Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimo. Šiame pareiškime, be kita ko, palankiai įvertintas Sakartvelo valdžios atstovų noras bendradarbiauti su Venecijos komisija siekiant nustatyti aiškius ir skaidrius minėtų teisėjų atrankos ir skyrimo kriterijus bei procedūras. Pažymėta, kad Venecijos komisija šio prašymo imsis nedelsdama ir pateiks nuomonę skubiai, suvokdama, jog būtina kuo greičiau suformuoti visą Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusą, kad būtų užtikrintas veiksmingas šio teismo funkcionavimas.

Kalbėdamas apie kitų teisėjų skyrimą, Venecijos komisijos pirmininkas pabrėžė, jog svarbu, kad jų statusas nebūtų neapibrėžtas pernelyg ilgai, nes teisėjų skyrimas vadovaujantis aiškiais ir skaidriais kriterijais ir procedūromis iki jų išėjimo į pensiją yra esminė teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo sąlyga.

* Europos komisija „Demokratija per teisę“, vadinamoji Venecijos komisija, yra 1990 m. įsteigta Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucinės teisės klausimais. Daugiau apie ją žr. oficialioje Venecijos komisijos svetainėje www.venice.coe.int.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

297

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE

Kovo 15–16 d. Venecijoje (Italija) vyko Venecijos komisijos 118-oji plenarinė sesija. Jos metu, be kita ko, buvo priimta nuomonė dėl atskiros administracinių teismų sistemos įsteigimo Vengrijoje, taip pat nuomonės dėl Liuksemburgo Konstitucijos pataisų, Sakartvelo baudžiamojo proceso kodekso nuostatų dėl santykio tarp baudžiamojo persekiojimo ir policijos veiklos, dėl Šiaurės Makedonijos teismų tarybos statuso.

Taip pat buvo priimti keturi teminiai dokumentai: dokumentas, susijęs su ombudsmeno institucijos apsaugos ir paramos jai principais („Venecijos principai“), kartu su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija parengtos gairės dėl susirinkimų laisvės, dokumentas, susijęs su nevyriausybinių organizacijų finansavimu, ir pranešimas dėl parlamento narių, gubernatorių, merų kadencijos trukmės.

Kovo 19 d. Venecijos komisija paskelbė 25 „Venecijos principus“, t. y. gairių, kurių paskirtis – apsaugoti

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

ombudsmeno institucijas nuo įvairių pastaruoju metu joms kylančių grėsmių, rinkinį. Pažymėta, kad ombudsmeno institucijos yra svarbios užtikrinant demokratiją, jų paslaugos yra nemokamos, todėl prieinamos visiems asmenims, negalintiems savo pažeistų teisių ginti teismuose. Šios institucijos gali savarankiškai imtis veiksmų dėl netinkamo administravimo ir galimų žmogaus teisių pažeidimų, todėl jos atlieka esminį vaidmenį vyriausybės ir parlamento, kurie privalo pripažinti jų kritiką, atžvilgiu.

Atsižvelgdama į šį ombudsmeno institucijos vaidmenį, Venecijos komisija paskelbė 25 „Venecijos principus“ – teisinius principus, susijusius su šių institucijų steigimu ir veikimu demokratinėje visuomenėje. Šie principai – tai išsamus kontrolinis sąrašas, apimantis tokius klausimus kaip mediatorių parinkimas ar atleidimas, jų įgaliojimai, finansinės ir materialinės garantijos, būtinos tinkamam ombudsmeno institucijų veikimui ir nepriklausomumui.

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 2019 m. sausio 1 d. – kovo 31 d.

Sausio 1 d., Vilnius Konstitucinis Teismas perėmė pirmininkavimą Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijai (BBCJ). Ši asociacija Lietuvos ir Moldovos konstitucinių teismų iniciatyva įkurta 2015 m. spalio 26 d. Vilniuje pasirašius BBCJ steigimo deklaraciją.

Joje pabrėžiamas konstitucinių teismų vaidmuo užtikrinant konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą, pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, deklaruojamas įsipareigojimas gerbti valstybių nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Deklaraciją pasirašė Gruzijos (Sakartvelo), Lietuvos, Moldovos ir Ukrainos konstitucinių teismų pirmininkai. 2018 m. prie BBCJ prisijungė Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas.

Sausio 25 d., Strasbūras (Prancūzija) Konstitucinio Teismo teisėjai Danutė Jočienė ir Gintaras Goda dalyvavo Europos Žmogaus Teisių Teismo renginyje, skirtame oficialiai šio teismo darbo metų pradžiai paminėti, ir seminare „Teismų nepriklausomumo stiprinimas“.

Sausio 30 d., Vilnius Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas susitiko su Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputate, delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje

vadove Oksana Jurinec ir Seimo nariu Juozu Oleku.

Vasario 4–6 d., Kijevas (Ukraina) Ukrainos Aukščiausioji Rada vasario 7 d. pritarė Ukrainos Konstitucijos pataisoms, įtvirtinančioms strateginę šalies kryptį – integraciją į Europos Sąjungą ir NATO. Prieš balsavimą vykstant aštrioms diskusijoms Kijeve lankęsis Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas politikams, visuomenei ir žiniasklaidai pristatė tokį pat siekį įtvirtinančias mūsų šalies Konstitucijos nuostatas, pabrėžė jų svarbą valstybės politikos tęstinumui.

Vasario 18–20 d., Madridas (Ispanija) Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas dalyvavo XXI tarptautiniame Europos ir lyginamosios konstitucinės teisės kongrese, kurio tema „Šiuolaikinė teisės viršenybės samprata ir konstitucinė justicija“.

Kovo 14-17 d. Venecija (Italija) Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir kanclerė Ingrida Danėlienė dalyvavo Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) 118-ojoje plenarinėje sesijoje ir susitikime dėl Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos V kongreso organizavimo Alžyre.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

299

◆ KONSTITUCINio TEISmo KRONIKA

Kovo 22 d., Ryga (Latvija) Latvijos Respublikos teisingumo ministro kvietimu Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurios tema – sovietinės okupacijos žala Baltijos šalims.

Konferencijoje perskaitytame pranešime

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

„Reikalavimo atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą teisiniai pagrindai“ aptarti trys pagrindiniai su sovietinės okupacijos žalos atlyginimu susiję klausimai: Rusijos atsakomybės už sovietinę okupaciją teisinis pagrindas, kompensacijos dydis ir forma, reikalavimo atlyginti žalą priimtinumas.

CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT 1 January – 31 March 2019 1 January, Vilnius The Constitutional Court has taken over the presidency of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions (BBCJ).

The Association was established on the initiative of the Constitutional Court of Moldova and the Constitutional Court of Lithuania following the signing of the Declaration on the Establishment of the BBCJ on 26 October 2015 in Vilnius.

The Declaration underlines the role of constitutional courts in ensuring the supremacy of the constitution in the legal system, constitutional justice, and respect for fundamental human rights and freedoms, and declares the commitment to respect the independence, sovereignty, and territorial integrity of states. The Declaration was signed by the Presidents of the Constitutional Courts of Georgia, Lithuania, Moldova, and Ukraine.

In 2018, the Constitutional Tribunal of the Republic of Poland joined the BBCJ. 25 January, Strasbourg (France) The Justices of the Constitutional Court, Danutė Jočienė and Gintaras Goda, attended the event of the European Court of Human Rights held to mark the opening of the judicial year and participated in the seminar on the topic “Strengthening Confidence in the Judiciary”.

30 January, Vilnius The President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, met with Oksana Yurynets, a Deputy of the Verkhovna Rada of Ukraine and the Head of the Ukrainian Delegation to the NATO Parliamentary Assembly, and Juozas Olekas, a member of the Seimas.

February 4–6, Kiev (Ukraine) On 7 February, the Verkhovna Rada of Ukraine approved the amendments to the Constitution of Ukraine that consolidate the strategic direction of that country – integration into the European Union and NATO. The President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, who was visiting Kiev at the time of the heated debate before the vote, presented to politicians, the public, and the media the provisions of the Constitution of our country that consolidate the same goal and emphasised their importance for the continuity of state policy.

February 18–20, Madrid (Spain) The President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, participated in the XXI International Congress on European and Comparative Constitutional Law, titled “The Modern Concept of Rule of Law and Its Development by Constitutional Law”.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

March 14–17, Venice (Italy) The President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, and the Secretary General, Ingrida Danėlienė, participated in the 118th Plenary session of the European Commission for Democracy through Law (Venice Commission) and attended a meeting on the organisation of the 5th Congress of the World Conference on Constitutional Justice in Algeria.

March 22, Riga (Latvia) At the invitation of the Minister of Justice of the Republic of Latvia, the President of the Constitutional

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

Court, Dainius Žalimas, participated in an international conference held in Riga to discuss the topic of the damage caused to the Baltic States by the Soviet occupation. The report under the title “Legal Grounds for Demanding Compensation for the Damages of the Soviet Occupation” delivered at the conference by the President of the Constitutional Court, Dainius Žalimas, covered three main issues related to compensation for the damage caused by the Soviet occupation: the legal ground for the responsibility of Russia for the Soviet occupation, the scope and form of reparation, and the admissibility of the claim for compensation.

301

ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR Du 1 janvier au 31 mars 2019 Le 1 janvier, Vilnius La Cour constitutionnelle a pris la présidence du l’Association de la justice constitutionnelle des pays des régions de la mer Baltique et de la mer Noire (BBCJ). Cette association a été fondée à l’initiative des cours constitutionnelles de Lituanie et de Moldavie le 26 octobre 2015 suite à la signature de la Déclaration instituant la BBCJ à Vilnius.

Cette Déclaration souligne le rôle joué par des cours constitutionnelles pour garantir la primauté de la Constitution dans l’ordre juridique, ainsi que la justice constitutionnelle, le respect pour les droits fondamentaux et les libertés de l’homme, proclame l’engagement de respecter l’indépendance, la souveraineté et l’intégrité territoriale des États. Ladite Déclaration a été signée par les présidents des cours constitutionnelles de Géorgie, de Lituanie, de Moldavie et d’Ukraine.

En 2018, le Tribunal constitutionnel de la République de Pologne a également adhéré à la BBCJ. Le 25 janvier, Strasbourg (France) Mme Danutė Jočienė et M. Gintaras Goda, juges de la Cour constitutionnelle, ont participé à l’événement, organisé par la Cour européenne des droits de l’homme à l’occasion de l’ouverture de l’année judiciaire, et au séminaire sur le thème « Renforcer la confiance en la magistrature ».

Le 30 janvier, Vilnius Le président de la Cour constitutionnelle Dainius Žalimas a rencontré Mme Oksana Yurynets, député de la Verkhovna Rada d’Ukraine et chef de la délégation d’Ukraine de l’Assemblée parlementaire de l’OTAN et M. Juozas Olekas, député du Seimas.

Les 4–6 février, Kiev (Ukraine) Le 7 février, la Verkhovna Rada d’Ukraine a approuvé les amendements apportés à la Constitution définissant l’orientation stratégique du pays, à savoir son intégration dans l’Union européenne et l’OTAN. Le président de la Cour constitutionnelle D. Žalimas, qui s’est rendu en visite à Kiev au cous d’une période de vifs débats menés avant le vote, a présenté aux politiciens, au public et aux médias locaux les dispositions de la Constitution de notre État établissant le même objectif, tout en soulignant leur importance pour la continuité de la politique de l’État.

Les 18–20 février, Madrid (Espagne) Le président de la Cour constitutionnelle D. Žalimas a participé au XXIe Congrès international de droit constitutionnel européen et comparé sur le thème « La notion actuelle de l’État de droit et la justice constitutionnelle ».

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

303

◆ ÉVÉNEMENTS RÉCENTS À LA COUR

Les 14-17 mars, Venise (Italie) Le président de la Cour constitutionnelle D. Žalimas et la secrétaire générale de la Cour constitutionnelle Ingrida Danėlienė ont participé à la 118e session plénière de la Commission européenne pour la démocratie par le droit (Commission de Venise) et à la réunion sur l’organisation du Ve Congrès de la Conférence mondiale sur la justice constitutionnelle en Algérie.

Le 22 mars, Riga (Lettonie) À l’invitation du ministre de la justice de la République de Lettonie, le

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

président de la Cour constitutionnelle D. Žalimas a participé à la conférence internationale sur le thème « Le préjudice causé aux pays baltes par l’occupation soviétique ». Le rapport « Les fondements juridiques de la demande de réparation du préjudice causé par l’occupation soviétique » présenté à la Conférence a porté sur trois points principaux concernant la réparation du préjudice causé par l’occupation soviétique, tels que le fondement juridique de la responsabilité de la Russie pour l’occupation soviétique, l’étendue et la forme de la réparation, la recevabilité de la demande de réparation du préjudice.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ Nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje 1. An Unamendable Constitution?: Unamendability in Constitutional Democracies / Edited by Richard Albert, Bertil Emrah Oder. – Cham: Springer, 2018. – IX, 390 p. – ISBN 978-3-319-95140-9.

2. At Home in Two Countries. The Past and Present of Dual Citizenship / Peter J. Spiro. – New York: New York University, 2016. – 191 p. – ISBN 978-0-81478582-9.

3. Comparative Constitutional Theory / Edited by Gary Jacobsohn, Miguel Schor. – Glos: Edward Elgar Publishing, 2018. – VIII, 539 p. – (Comparative Constitutional Theory). – ISBN 978-1-78471-912-8.

4. Constitutional Democracy in Crisis? / Edited by Mark A. Graber, Sanford Levinson, Mark Tushnet. – New York: Oxford University Press, 2018. – ISBN 9780-19-091971-9.

5. Constitutional Principles of Local Self-Government in Europe / Giovanni Boggero. – Leiden; Boston: Brill, 2018. – XIV, 334 p. – (Studies in Territorial and Cultural Diversity Governance). – ISBN 978-90-04-34723-6.

6. European Constitutional Law Review. – The Hague: T.M.C. Asser Press, 2005–. – ISSN 1574-0196.

Vol. 14, Issue 1, 2, 3, 4. – 2018. – 1–260, 261–442, 443–664, 665–855 p.

7. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640.

Vol. 16, No 2, 3, 4. – 2018. – 311–734, 735–1048, 1049–1380 p.

8. International Review of Constitutionalism. – Lake Mary, Fl.: Vandeplas Publishing, 2001–. – ISSN 1569-3074.

Vol. 18, No 1. – 2018. – 1–126 p.

9. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch: BookWorld Publications, 1993–. – ISSN 0928-964X. Vol. 25, No 1. – 2018. – 1–125 p.

10. Les Nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2010–. – ISSN 2112-2679.

No 58. – 2018. – 292 p.

11. Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai / Sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. – 2 t. – ISBN 978-5-420-01804-0.

T. 1: 1918 m. lapkričio 9 d. – 1919 m. spalio 4 d. – 2018. – 607 p. – ISBN 9785-420-01805-7.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

T. 2: 1919 m. spalio 8 d. – 1920 m. birželio 16 d. – 2018. – 431 p. – ISBN 9785-420-01806-4.

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis: Administracinė jurisprudencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina / Redaktorių kolegija: Rimvydas Norkus (redaktorių kolegijos pirmininkas). – Vilnius: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007–. – ISSN 1822-8224.

Nr. 35: 2018 metų sausis–birželis. – 2019. – 392 p.

13. New Challenges to Constitutional Adjudication in Europe: A Comparative Perspective / Edited by Zoltán Szente, Fruzsina Gárdos-Orosz. – New York: Routledge, 2018. – XXV, 324 p. – ISBN 978-1-138-05789-0.

14. Participatory Constitutional Change. The People as Amenders of the Constitution / Edited by Xenophon Contiades, Alkmene Fotiadou. – New York: Routledge, 2018. – 212 p. – (Comparative Constitutional Change). – ISBN 9781-138-36280-2.

15. Proportionality. New Frontiers, New Challenges / Edited by Vicki C. Jackson, Mark Tushnet. – Cambridge: Cambridge University Press, 2018. – VII, 343 p. – (Comparative Constitutional Law and Policy). – ISBN 978-1-316-61700-7.

16. Regulating Judges. Beyond Independence and Accountability / Edited by Richard Devlin, Adam Dodek. – Cheltenham: Edward Elgar Oublishing, 2016. – X, 420 p. – ISBN 978-1-78643-078-6.

17. Rôle des Cours Constitutionelles dans le maintient et application des principes constitutionnels: XVIIth Congress of the Conference of European Constitutional Courts. – Batumi: Constitutional Court of Georgia, 2018. – 830 p. – ISBN 9789941-8-0076-4. – UDK: 342.565(063).

Vol. I. – Batumi: Constitutional Court of Georgia, 2018. – 400 p. – ISBN 9789941-8-0077-1.

Vol. II. – Batumi: Constitutional Court of Georgia, 2018. – 403–830 p. – ISBN 978-9941-8-0078-8.

18. Rule of Law, Human Rights and Judicial Control of Power: Some Reflections From National and International Law / Edited by Rainer Arnold, José Ignacio Martínez-Estay. – Springer, 2017. – VIII, 446 p. – (Ius Gentium: Comparative Perspectives on Law and Justice). – ISBN 978-3-319-55184-5.

19. Teisė: mokslo darbai / Vilniaus universitetas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1990–. – (Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai). – ISSN 13921274.

T. 110. – 2019. – 179 p.

20. The Oxford Handbook of Citizenship / edited by Ayelet Shachar, Rainer Bauböck, Irene Bloemraad, Maarten Vink. – New York: Oxford University Press, 2017. – XIV, 880 p. – ISBN 978-0-19-880585-4.

21. The Right to Freedom of Assembly: A Comparative Study / Orsolya Salát. – Oxford: Hart Publishing, 2017. – X, 304 p. – ISBN 978-1-5099-1601-6.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 2019 Nr. 1 (53)

305

Konstitucinė jurisprudencija Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis Nr. 1 (53) 2019 SAUSIS–KOVAS CONSTITUTIONAL JURISPRUDENCE Bulletin of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania Nr. 1 (53) JANUARY - MARCH 2019 JURISPRUDENCE CONSTITUTIONNELLE Bulletin de la Cour constitutionnelle de la République de la Lituanie Nr. 1 (53) JANVIER-MARS 2019

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė Nuotraukos metiniame pranešime Ramūnas Danisevičius 2019 05 30. 12,7 sp. l.

Tiražas 60 egz. Užsakymas 35741 Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius El. paštas info@lrkt.lt www.lrkt.lt Spausdino įmonė UAB „Ciklonas“