"Centras+Interjeras.lt pataria" Nr. 3, 2022

2022:3 (122) VASARA

GERIAUSIA 2022-ŲJŲ PASAULIO ARCHITEKTŪRA ĮSPŪDINGI PARYŽIAUS, NIUJORKO IR MONREALIO OBJEKTAI NAUJIENOS IŠ MILANO

JAUNOJO DIZAINERIO PRIZAS ’22

ISSN 1392-6063

Kaina 4,90 €

I

DIZAINO KELIONĖS

4 I 2022: 3 (122)

DIZAINO KELIONĖS

I

2022: 3 (122) I 5

TURINYS

2022:3 (122)

VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

Živilė Narkevičiūtė AUTORIAI:

Vytautas Gurevičius Agnė Tamašauskaitė Gytautė Ivanauskaitė Jonas Malinauskas

10 Paskelbta geriausia 2022 m. pasaulio architektūra

FOTOGRAFAI:

REDAKTORIAUS ŽODIS

26 Milano naujiniai ir atradimai

14 Nauji Niujorko tūriai

18 Tinkama gyventi medžio skulpūra

22 Gamtos sugrįžimas į miestą

28 Nepasotinama kūrybinė drąsa

32 Ateina jaunimas

Šiandieną jau niekas mūsų nebestebina, nes pergyvenome epidemiją, o dabar pripratome ir prie šalia vykstančio karo.

Kiekvienas jame nevalingai dalyvaujame, o ekonomikos pranašai kalba apie bręstančią krizę. Visa tai kuria disbalansą visų lygių santykiuose ir mūsų galvose. Kiekvienas esame linkęs pasaulį stebėti ir išvadas daryti iš savo varpinės.

Pabandysime pateikti keletą įžvalgų, kurios padės nurimti. Numeryje, kurį laikote savo rankose, rasite Architizer A+ Awards konkurse išsiskyrusius geriausios pasaulio architektūros pavyzdžius.

Tris modernios architektūros objektus: garsiojo Philipe’o Starcko sukurtą vertikalų žalią fasadą Paryžiuje (ten labai trūksta žalumos), kanadiečio Jeano Verville minimalistinį kotedžą Monrealyje (inkliuzas, kuris „rauna stogą“) ir Palette Architecture LLC loftą Niujorke (šiuolaikiškai interpretuota miesto tradicija), vienija tvarumo ir funkcionalumo įžvalgų paieška.

Dror Baldinger, FAIA „ArchExist“ Hao Chen Cathy Cunliffe „ZJJZ Atelier“ Naaro Timothy Schenck José Hevia Emily Gilbert Maxime Brouillet Viršelyje – Maxime Brouillet fotografija

POZITYVAI IR SPAUDA UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

ŽURNALO PARTNERIAI:

Naujienos iš Milano ir „Dizaino istorijų“ rubrika mus perkels į Italiją, kuri vėl stengiasi diktuoti madas. Daug vietos skyrėme jauniesiems Lietuvos dizaineriams, nes ateitis priklauso jiems.

Geros ir ramios vasaros su mūsų žurnalu Vytautas

Mes rekomenduojame domėtis šiuose NT projektuose parduodamais būstais. Čia gausite mūsų žurnalo metinę prenumeratą. yit.lt/bustas/piliamiestis ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/naujasis-skansenas ● didlaukio3.lt ● aureahome.lt ● newmoon.lt ● merko.lt/vilnelesskverai ●giluziorivjera.lt/lt/butai ● lazdyneliuvingis.lt/lt/butai ● vytenio4.lt/lt/butai-biurai ● golife.lt ● 7vakarai.lt/butai ● piliamiestis.lt/bustas ● urbanlife.lt ● didlaukio3.lt ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/naujasis-skansenas?tab=apartments

I

ARCHITEKTURA

PASKELBTA GERIAUSIA

2022 M. PASAULIO ARCHITEKTŪRA

Dešimtajam „Architizer A+ Awards“ konkursui buvo pateikta daugiau nei 5 000 paraiškų iš daugiau kaip 100 šalių, o tai patvirtino, kad tai yra vienas populiariausių renginių tarptautinėje architektūros scenoje.

Apdovanojimams buvo nominuota daugybė novatoriškų projektų, kuriais siekiama spręsti sudėtingus iššūkius, su kuriais šiandien susiduria pasaulis – nuo ​​klimato kaitos ir COVID-19 pandemijos iki urbanizacijos ir ekonominės nelygybės. Už pateiktus projektus balsavo plačioji tarptautinė visuomenė, o juos vertino ekspertų komisija, kurią sudaro architektai Julie Eizenberg FAIA, FRAIA („Koning Eizenberg Architecture“ direktorė ir įkūrėja), Jasmitas Singhas Rangras („Rangr“ prezidentas ir įkūrėjas), Germane’as Barnesas („Studio Barnes“ direktorius), Suchi Reddy („Reddymade“ direktorius), Yoko Choy (Kinijos žurnalo „Wallpaper*“ redaktorius) ir daugelis kitų.

SUSIPAŽINKITE SU KELETU IŠSKIRTINIAUSIŲ, SKIRTINGOSE KATEGORIJOSE NUGALĖJUSIŲ PROJEKTŲ: „Winter Park“ biblioteka ir renginių centras, Floridoje, JAV. „Adjaye Associates“ architektų sukurtas kultūrinis centras pirmą kartą pristatytas 2017 m. Jį sudaro 3 266 m2 biblioteka ir 1 690 m2 renginių centras. Portiko stiliaus baldakimas ir akį traukiantys paviljonai buvo suprojektuoti kaip kvadratiniai ir stačiakampiai tūriai su išorinėmis sienomis, kurios lenkiasi kampu į vidų. Pro dideles skliautines arkas pastatų šonuose viduje esantys lankytojai gali gėrėtis vaizdu į parką. Projektas tapo „A+“ konkurso žiuri nugalėtoju „Bibliotekų“ kategorijoje.

NUOTRAUKOS: DROR BALDINGER, FAIA

10 I 2022: 3 (122)

Ledo kubai – bendras „Zone of Utopia“ ir „Mathieu Forest Architecte“ darbas Sinsiango (Xinxiang) mieste, Kinijoje, buvo ne tik išrinktas žiuri ir visuomenės balso nugalėtoju „Architektūros + stiklo“ kategorijoje, bet ir laimėjo visuomenės balsą „Kultūros ir parodų centrų“ kategorijoje. Sinsiango turizmo centras buvo sukurtas kaip skulptūrinė ikona naujam žiemos sporto turizmo rajonui mieste, kuriame ateityje bus įrengta uždara slidinėjimo trasa. Devyniuose centro kubuose telpa restoranas, kavinė, parduotuvės, skaitymo ir vaikų žaidimų erdvės. Unikali projekto tūrinė išraiška – tarsi vienas ant kito sukrauti kubeliai – leidžia sukurti daugybę lauko terasų. Iš jų atsiveria vaizdas į aplinkinę aikštę ir vandens baseinus. Ledą primenančią išvaizdą suteikia spausdintos stiklo plokštės, kurios prie betoninių konstrukcijų tvirtinamos metaliniais elementais, kad nereikėtų jokių rėmų. Dieną stiklo plokščių išvaizda keičiasi priklausomai nuo apšvietimo sąlygų: vienas interjero vietas jos išryškina, o kitas – paslepia. Naktį apšvietimas iš vidaus sukuria švytintį efektą, centrą paversdamas rajono švyturiu.

NUOTRAUKOS: „ArchExist“

„Neri&Hu“ dizaino ir tyrimų biuro suprojektuotas „The Relic Shelter“, Fudžou mieste, Kinijoje. „A+“ konkurso žiuri nuomone, tai – geriausias projektas „Architektūros išsaugojimo“ kategorijoje. Jis sukurtas kaip miesto artefaktas, įkvėpimo semiantis iš istorinių Fudžou miesto šaknų. Projekto kūrėjai siekia išsaugoti kultūrinį ir istorinį paveldą būtent tuo metu, kai vietinė kultūra ir tapatybė regione sparčiai nyksta.

Užsakovas pateikė unikalų iššūkį sukurti saugią erdvę Kinijos artefaktui – aukšto rango Čingų dinastijos pareigūno rezidencijos medinei konstrukcijai, kurioje gausu dekoratyvinių raižinių ir įmantrių stalių dirbinių. Namo ant uolos koncepcijos projektas yra pakeltas ant betoninio pagrindo, o jo platus varinis stogas atkartoja saugomos architektūrinės relikvijos stogo liniją.

Pagrindinė statybinė medžiaga, rusvo atspalvio betonas, yra šiuolaikiška tradicinių regiono molinių būstų interpretacija, pabrėžianti neapdorotą monumentalumą.

NUOTRAUKOS: HAO CHEN

2022: 3 (122) I 11

Kategorijos „Architektūra + spalva“ nugalėtojas – „AKA Architects“ studijos sukurtas „Fyrgani“ statinys Sifnos saloje, Graikijoje. Šis nedidelis, švelniai į kraštovaizdį įsiliejantis atostogų namelis atitinka aplink jį išsibarsčiusių kaimo pastatų mastą ir morfologiją. Jį sudaro trys stačiakampiai tūriai: dviejuose akmeniniuose yra miegamieji, o tarp jų – mažame spalvotame – virtuvė.

Vos 58 m₂ ploto name kambariai įrengti kompaktiškai, tačiau kruopščiai. Statybai panaudotos pagrindinės Kikladų architektūros medžiagos: vietinis akmuo, mediena, skiedinys, metalas ir vytelės.

Iš spalvingų Kikladų gyvenviečių įkvėpimo sėmęsi architektai pasirinko vidaus ir išorės grindis nudažyti indigo spalva: ji neapsiriboja namo vidumi, bet ir susilieja su mėlynu Sifnos salos dangumi. Tokie paviršiai sukuria drėgnumo pojūtį, dialogą su jūra ir išskiria žmogaus sukurtą aplinką iš supančio natūralaus uolėto kraštovaizdžio.

NUOTRAUKOS: CATHY CUNLIFFE

Dar vienas netipinis projektas – medinis namas miške, pavadintas grybu (angl. the mushroom). „ZJJZ Atelier“ studijos projektas nugalėjo „Architektūra + džiaugsmas“ kategorijoje. „Namas stovi pušyne. Taigi gamtos ir architektūros santykis tapo esminiu mūsų dizaino konceptu“, – pasakoja autoriai. Grybo formą primenanti architektūra funkciškai susideda iš dviejų paprastų tūrių. Pagrindinė grybo dalis yra svečių kambario erdvė su panoraminiu langu, pro kurį žvelgdami svečiai pasineria į supančią gamtą. Palėpė veikia kaip vaikų zona. Į ją veda nedideli laipteliai.

Kūgio formos stogas dengtas pušų mediena, o likusi namo dalis – betoninė. Visa konstrukcija pakelta nuo žemės plieno elementais.

Laikui bėgant, žali augalai ant žemės palaipsniui plis ir apims pastatą, o architektų tikslingai pasirinktos medžiagos keis atspalvius, priklausomai nuo drėgmės ir bėgančio laiko, todėl pastatas vis labiau susilies su supančia gamtine aplinka.

NUOTRAUKOS: „ZJJZ ATELIER“

12 I 2022: 3 (122)

„Striatus 3D Printed Bridge“ Venecijoje sukūrė ETH Ciuricho tyrimų grupė (BRG) ir „Zaha Hadid Architects Computation & Design“ tyrimų grupė (ZHA CODE) drauge su „Incremental 3D“ („in3D“) biuru. „Architizer A+“ konkurso žiuri išrinko geriausiu projektu „Architektūra + betonas“ kategorijoje. 2021 m. liepos mėn. Venecijoje buvo pristatytas pirmasis tokio tipo 3D spausdintas betoninis tiltas. Šis unikalus projektas demonstruoja naujas betono galimybes – jis yra skaitmeninis, ekologiškas ir žiedinio dizaino.

Pėsčiųjų tiltas neturi papildomų sutvirtinimų ir laikosi tik dėl suspaudimo apkrovos.

Kad būtų sunaudotas minimalus medžiagų kiekis, kuriant šį objektą taikytas skaičiavimo dizainas ir 3D spausdinimo technologija. Visi „Striatus“ komponentai sukurti taip, kad juos būtų galima išardyti ir naudoti pakartotinai. Betoniniai blokai gali būti lengvai perdirbami, pasitelkiant minimalias energijos sąnaudas. Perdirbimo procesas yra paprastas ir ekonomiškas, nes nereikia rūšiuoti medžiagų. Gaminant tiltą nenaudoti sutvirtinimai, klijai ar kitokios jungiančios medžiagos. Geriausių savo sričių profesionalų sukurtas tilto projektas atskleidžia begalines 3D betono spausdinimo galimybes.

Nuo šiol galima kurti tvaresnius, ekonomiškesnius ir estetinį originalumą išsaugančius infrastruktūros objektus.

NUOTRAUKOS: NAARO

Niujorke sukurtas „Heatherwick Studio“ komandos „Little Island“ parkas nugalėjo „Viešųjų parkų ir žaliųjų erdvių“ kategorijoje.

Britų architektas Thomas Heatherwickas Hadsono upėje įkasė 132 betonines kolonas, kad šios laikytų „Little Island“ želdyną.

Poliai, kurių kiekvienas gali išlaikyti iki 350 tonų, buvo įkalti į uolą 61 metro gylyje po vandeniu. Surenkamieji betono elementai buvo pagaminti naudojant 39 skirtingas klojinių formas, o visus juos jungia lieta betono plokštė. Polių viršūnės pagamintos iš surenkamųjų „žiedlapių“. Iš jų suformuoti šešių metrų pločio konteineriai užpildyti žeme.

Parką su žemynu jungia du tiltai. Čia vingiuoja daugiau nei 540 metrų takų, vedančių pro apžvalgos taškus ir poilsio erdves. Kraštovaizdžio architektai MNLA projektui panaudojo 400 augalų rūšių ir 100 rūšių medžių.

Jie sodino amžinai žaliuojančius augalus, kad sustabdytų vėją nuo upės ir leistų žmonėms mėgautis gamtos teikiama ramybe.

NUOTRAUKOS: TIMOTHY SCHENCK

Nuo urbanistinio dizaino iki interjero – „Nil Dos House“ projektas Barselonoje sužavėjo žiuri narius ir laimėjo „Mažų gyvenamųjų namų interjerų“ kategorijoje. „Mūsų pagrindinis tikslas buvo sukurti namus, kuriuose šviesa būtų pagrindinis elementas, o kiemas būtų įtrauktas į namų interjerą ir virstų nedidele augalijos oaze pačiame miesto centre“, – sako projekto autoriai „Valenti Albareda Studio“.

Architektai ieškojo labai konkrečios funkcinės programos, naudodamiesi turimu patalpos aukščiu. Naujai įrengta pušies medienos antresolė žemesniajame aukšte tampa baldu, o sienos ir lubos paliktos nepadengtos, kad būtų išsaugota originali erdvės dvasia.

Geležinių pasukamųjų kiemo durų dizainas turėjo būti unikaliausias namo elementas. Architektams puikiai pavyko įkūnyti savo sumanymą: didžiulės durys sukdamosi atsidaro ir užleidžia vietą augalų oazei.

Visi baldai buvo sukurti specialiai šiems namams.

Kiekvienas tikslingai suprojektuotas elementas harmoningai dera su aplinka, pvz., šildymo radiatorių dizainas toks pat kaip į antresolę vedančių laiptų bei naktinių staliukų. Interjere vyraujanti balta spalva išryškina visus šiuos elementus, sukuria pusiausvyrą tarp skirtingų medžiagų, praleidžia šviesą iš vieno būsto galo į kitą.

NUOTRAUKOS: JOSÉ HEVIA

2022: 3 (122) I 13

I

ARCHITEKTŪRA

NAUJI NIUJORKO TŪRIAI TEKSTAS: AGNĖS TAMAŠAUSKAITĖS ARCHITEKTAI: „PALETTE ARCHITECTURE LLC“ KRAŠTOVAIZDŽIO DIZAINAS: „ISOBEL HERBOLD DESIGN“ VIETA: BRUKLINAS, NIUJORKAS, JAV ĮGYVENDINTA: 2018 m.

FOTOGRAFIJOS: EMILY GILBERT

„Palette Architecture“, įmonė, kuri orientuojasi į tvarios aplinkos kūrimą ir kokybiškesnę šiuolaikinio gyvenimo kasdienybę, pristatė „CUBE | House“ projektą. Niujorke, istoriniame rudų plytų Bruklino peizaže, iškilo nauji išskirtinės stilistikos tūriai.

Architektūros studijos partneriai susivienijo ir įkūrė firmą „Palette Architecture“, vedami bendros misijos – sukurti fizines erdves, kurios pagerintų ir praturtintų kasdienį žmonių gyvenimą. Kūrybinis įmonės procesas skatina dialogą su klientais, konsultantais ir statybininkais, ragina kurti atsakingesnę ir humaniškesnę aplinką. Tai atspindi ir naujas jų įgyvendintas projektas – „CUBE | House“.

XX a. pabaigos itališko stiliaus namui prireikė atnaujinimo. Ankstesniems savininkams pašalinus originalias detales, pertvaras ir medžiagas, pastato dvasia ir identitetas tapo nebeaiškūs. Projektavimo užduotyje, kurią gavo architektai, buvo raginama prikelti originalų namo charakterį ir tuo pat metu sukurti šiuolaikinius ryšius su pastato ir Bruklino rajono istorija ir gamta.

Peteris Milleris, „Palette Architecture“ partneris sako, kad, atsižvelgiant į projektavo užduotį, jų

14 I 2022: 3 (122)

komandos architektūrinis požiūris buvo dvejopas. „Mes tarsi sukūrėme pastato istorijos ir detalių slenkstį, iškaldami 5 metrų kvadratinę skylę namo gale, kuri pereina į šiuolaikinį dizainą kubo formos priestate, esančiame galiniame kieme“, – pasakoja architektas.

Atvėrus galinę namo sieną, atsiskleidžia kontrastingos namo aukštų savybės. Viršutiniame aukšte išlikę daug originalių pastato detalių, o apatiniame – katino ašaros. Apatiniame lygmenyje plonas metalinis karkasas įrėmina angą, paryškindamas kontrastą, atviros pastato ir priestato erdvės susijungia į vieną.

Viršutiniame aukšte įrengta stiklinė pertvara, kuri suteikia subtilų šydą tradiciniam viršutinių aukštų charakteriui. Remiantis XIX a. Bruklino statybos tradicijomis, stiklinė siena tampa porėtu slenksčiu tarp seno ir naujo.

Naujasis kubo formos tūris yra minimaliai dekoruotas dvigubo aukščio priestatas. Jis skiriasi nuo viršutinių aukštų, nes jame nėra jokių pertvarų. Nedidelių virtuvės spintelių pratęsimas, elegantiškos, pagal užsakymą pagamintos eglutės rašto grindys ir plonos šviestuvų linijos sukuria harmoningą, minimalistinę šios erdvės estetiką. Pagalbines funkcijas atliekančios zonos, kaip antai sandėliukas, rūsys ir vyno saugykla, neišdarko erdvės harmonijos, o tikslingai užpildo ją vakariniame virtuvės pakraštyje.

Galinėje kubo pusėje įrengtos ketverios durys ir stiklo siena, nukreipta į vidinį kiemą ir už jo plytinčius sodus. Tarp vietinių žolių ir krūmų buvo sukurtos kelios paslėptos sėdėjimo vietos, taip pat terasa pramogoms. „Kubo forma leidžia įrengti įvairias lauko erdves, o kruopščiai suprojektuotos angos pabrėžia ryšį su gamta, – aiškina architektas P. Milleris. – Pavyzdžiui, kubo viršuje įtaisytas didelis, asimetriškas stoglangis, kuris suteikia apčiuopiamą ryšį su išorine aplinka, todėl gyventojai gali stebėti oro ir paros meto pokyčius iš vidaus.

Stoglangis taip pat sukuria vizualų ryšį tarp stogo terasos ir viduje esančių žmonių.

2022: 3 (122) I 15

Priešingai nei apatiniuose aukštuose, viršutiniai lygiai yra labiau atskirti ir kompleksiškesni savo funkcijomis. Pirmame aukšte svečiai pasitinkami atviroje, tačiau oficialioje svetainėje. Didžiulės durys atsiveria į biblioteką. Unikali itališka apdaila, lipdiniai ant sienų ir spalvos išskiria biblioteką bei svetainę ir tuo pat metu atkuria tikrą originalaus pastato charakterio pojūtį. Iš prieškambario į intymesnį antrą aukštą veda atnaujinti mediniai laiptai. Laiptų viršuje įrengtas asmeninis darbo kambarys, papuoštas knygų lentynomis ir stiklinėmis durimis, kurios veda į stogo terasą. Iš jos atsiveria kerintis vaizdas į sodą. Antrame aukšte taip pat yra pagrindinis miegamasis, kuriame jaukiai rusena židinys, atnaujinta miegamojo niša ir marmuru dengtas

vonios kambarys. Trečiame aukšte yra pora miegamųjų ir vonios kambarių, kiekvienas su unikaliomis sienų dangomis, armatūra ir apšvietimu. „Tradicinės, puošnios viršutinių aukštų detalės prieštarauja paprastoms, minimalistinėms kiemo detalėms apatiniame aukšte, – apibendrina Peteris Milleris. – Tačiau kubas juos harmonizuoja ir tarpininkauja kuriant interjero ir kraštovaizdžio sąveiką.“

16 I 2022: 3 (122)

2022: 3 (122) I 17

TINKAMA GYVENTI MEDŽIO SKULPŪRA TEKSTAS: AGNĖS TAMAŠAUSKAITĖS ARCHITEKTAI: „TEAM STUDIO JEAN VERVILLE ARCHITECTES“. KOMANDA: JEAN VERVILLE, TANIA PAULA GARZA RICO, FRANCE GONEAU, FRANÇOIS BODLET, RÉMI ST-PIERRE, SAMUEL LANDRY, CAMILLE ASSELIN, JACOB ÉTHIER, BAHIA BURIAS, ALEXANDRE MELOCHE VIETA: MONREALIS, KANADA ĮGYVENDINTA: 2022 m.

PLOTAS: 140 m2 FOTOGRAFIJOS: MAXIME BROUILLET

18 I 2022: 3 (122)

ARCHITEKTŪRA

I

Nuo minimalistinio estetiškumo iki pragmatiško funkcionalumo – projektas „MB“ pristato kotedžo Monrealyje reabilitaciją. Viduje beveik visi paviršiai yra pagaminti iš faneros, kad būtų galima „atlikti minimalistinį, funkcionalų meninį eksperimentą“. Į poros jaunų profesionalų kasdienybę įsiterpusioje naujųjų namų sistemoje – tiek paprastoje, tiek sudėtingoje – gausu geometrinių susipynimų ir vizualinių proveržių, padedančių namams atsiskleisti pagal savininkų charakterį.

Projekto autorius – architektas ir Lavalo universiteto Architektūros mokyklos profesorius Jeanas Verville’is savo profesinėje praktikoje ir mokydamas naudoja žaidimus, humorą ir kartais sarkastišką savęs paties pašiepimą. Žaismingas kūrėjas su akivaizdžiu lengvumu ir atsainumu pateikia savo mintis apie santykius su buitine erdve, architektūros vaidmenį ir gebėjimą pakeisti kasdienybę.

Savo įkurtoje „Verville architectes“ studijoje architektas į projekto kūrimo procesą taip pat žvelgia žaismingai, bendradarbiaudamas su klientais ir komanda. Jo tikslas – ne tik sukurti erdves, pritaikytas klientų asmenybei ir konkretiems jų poreikiams, bet ir individualizuoti projektavimo bei gamybos etapus. Projektas „MB“ atspindi savininkų charakterį ir tuo pat metu kuria žaismingą skulptūrinę patirtį architektūriniame kontekste. „Projektas tapo gyventi tinkamos medžio skulptūros išraiška“, – sako architektas J. Verville’is.

2022: 3 (122) I 19

„MB House“ yra dviejų aukštų namas, iškilęs Plateau Mont-Royal kaimynystėje, gyvenamajame Monrealio rajone, kurį iš pradžių sudarė pramoniniai ir darbininkų klasės gyvenamieji pastatai. Visas 140 m₂ pastatas buvo atnaujintas. Pirmame aukšte virtuvė, svetainė ir valgomasis yra išdėstyti vienoje atvirų centrinių laiptų pusėje. Kitoje pusėje besidriekiantis koridorius padeda organizuoti judėjimą ir veda į paslėptas sandėliavimo vietas. Daug dėmesio skiriama kompaktiškumui ir organizaciniams tarpusavio ryšiams. Namų savininkus architektas kvietė atidžiai išnagrinėti savo įpročius ir išdėstyti su kasdieniu gyvenimu susijusius poreikius. Kūrybos procese, kuris rėmėsi užsakovų ir architektų bendradarbyste, savininkai entuziastingai priėmė žaismingą „Studio Jean Verville“ architektų požiūrį, kuris apibrėžė projekto identitetą.

Dėl unikalių erdvinių savybių projekto autoriai pasirinko paaukoti grindų plotą. Kuriami tūriai ir tarpai sudaro išskirtinę vertikalių ir horizontalių linijų sistemą. Gyvybės minimalistiniam interjerui suteikia nuolatinis spalvų ir atspalvių kismas, kuriamas metų laikų ir natūralios dienos šviesos, sklindančios iš kiemo, besiribojančio su gyvenamąja erdve. Pasak architektų, „MB“ projektas pabrėžia šių išorinių veiksnių grožį dėl tikslingai pasirinkto vienos medžiagos ir jos atspalvio dominavimo. „Tai siejasi ir su urbanistiniu kontekstu, aplinkos kuriamu dinamišku sąveikavimu su tuo, kas vyksta projekto viduje,

20 I 2022: 3 (122)

įskaitant savininkų, Benjamino ir Mathieu, judėjimą ir jų gyvenimo būdą. Toks ritminis universalumas ir dinamiškumas tampa kontrastu tūrių geometriniam griežtumui“, – teigia projekto autoriai, „Studio Jean Verville“ architektai. „Jean Verville architectes“ komanda taip pat sukūrė individualų apšvietimą visuose namuose. Apšvietimo elementai suprojektuoti plonų juostelių pavidalu, integruoti į tarpelius tarp faneros plokščių lubose ir sienose. Šviestuvai ir pagrindiniai elementai, kurie negalėjo būti pagaminti iš medžio, pavyzdžiui, virtuvės prietaisai ir sofos, yra balti. Panašaus požiūrio buvo laikomasi rengiant vonios kambarius – čia akį traukia baltos plytelės, armatūra ir apdaila ant kiekvieno paviršiaus. Nedidelio mūrinio pastato išorės sienos taip pat buvo paliktos visiškai baltos tam, kad išryškintų šiltą viduje vyraujančios faneros spalvą. „MB“ koncepcija gimė iš daugybės kūrybinių susitikimų su užsakovais, manimi ir mano studija, siekiant kuo geriau įsivaizduoti vietą, kurioje galima gyventi ir kuri tuo pat metu visiškai persmelkta menine išraiška, o ne įprastu buitiškumu“, – aiškina Jeanas Verville’is. Jo įkurta studija yra žinoma dėl savo skulptūriškų, neįprastų ir žaismingų kūrinių. Kiti projektai, kuriuos įgyvendino ši studija, taip pat atspindi neįprastas idėjas ir parodo, kad atidžiai projektuojant ir glaudžiai bendradarbiaujant su užsakovais, funkcionalumas ir menas gali puikiai derėti tarpusavyje.

2022: 3 (122) I 21

I

ARCHITEKTURA

GAMTOS SUGRĮŽIMAS Į MIESTĄ TEKSTAS: AGNĖS TAMAŠAUSKAITĖS ARCHITEKTAI: OLIVIER RAFFAËLLI IR GUILLAUME SIBAUD – „TRIPTYQUE ARCHITECTURE“, KARTU SU PHILIPPE STARCK KRAŠTOVAIZDŽIO DIZAINAS: COLOCO, PABLO GIORGEF ĮGYVENDINTA: 2021 m.

BENDRAS PLOTAS: 8000 m²

22 I 2022: 3 (122)

Prancūzų ir brazilų komandos „Triptyque Architecture“ suprojektuotose erdvėse puikiai atpažįstamas Philippe’o Starcko architektūrinis dizaino braižas. „Villa M“ kūrėjai siekia sukurti naują ryšį tarp miestų, gamtos ir sveiko gyvenimo būdo. Natūralistinis manifestas: taip apibrėžiama „Villa M“ – mišrios paskirties kompleksas, esantis Boulevard Pasteur, Paryžiaus Monparnaso miestelyje. „Mes suprojektavome „Villa M“ tarsi architektūrinį gamtininkų manifestą: tai naujos eros pastatas, kuriame žmogus nebėra priešingas gamtai ir jos gyviams“, – sako Olivier Raffaëlli ir Guillaume’as Sibaud, projekto architektas ir dizaineris. „Villa M“ – gyva ir šilta vieta, kurioje

gera ir gražu gyventi. Visame restorane ir bare laukia gamtos sukurtos staigmenos, paslėptos vietos, protiniai žaidimai, žadinantys smalsumą, traukiantys lankytojų žvilgsnius ir primenantys, kad intelektas yra vienas gražiausių žmonių bruožų“, – papildo Philippe’as Starckas, „Villa M“ erdvių architektūrinio dizaino ir meno vadovas.

Funkcinė 8 000 m² pastato programa taip pat perteikia modernią idėją. Tai – mišraus naudojimo kompleksas, kuriame telpa viešbutis, restoranas, baras, konferencijų zona, bendra darbo erdvė ir parodų salė sveikatingumą skatinančioms įmonėms. Viso to tikslas – skatinti skirtingų specialybių ir skirtingų sveikatos specialistų kartų maišy-

mąsi, mainus ir savitarpio pagalbą. „Negalėjome sukurti pastato, skirto sveikatai ir įvairiapusiškumui, neįtraukdami svetingumo, viešbučių verslo sąvokų. Mutualizmas reiškia dalijimąsi“, – įsitikinęs Thierry Lorente, „Villa M“ koncepcijos kūrėjas ir „Group Pasteur Mutualité“ generalinis direktorius.

Pastato architektūra išsiskiria gyvenamąja dalimi, kurios geometriją sudaro metalinės konstrukcijos sijos, skirtos vaistiniams žoliniams augalams, vaismedžiams ir vidutinio didumo bei dideliems daugiamečiams augalams auginti. Lengva, minimalistinė „Villa M“ sudaryta iš surenkamų dalių. „Pats pastatas yra tarsi atrama šiam vertikaliam sodui, kuris augs, plėsis ir užims visą fasadą. Ilgainiui jis statinį pavers vertikaliu gydomuoju mišku ir taps pagrindine architektūra“, – aiškina „Triptyque“ partneris ir „Villa M“ architektas Olivier Raffaelli.

„VILLA M“ – VIEŠBUTIS Viešbutis suprojektuotas kaip apgaubiantis ir atpalaiduojantis kokonas, iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys Paryžiaus miesto vaizdai. Jo 67 kambariai ir 6 apartamentai suprojektuoti kaip žaliosios erdvės. Kai kuriose iš jų yra balkonai arba terasos, iš kurių galima grožėtis Monparnaso ir kitais rajonais. „Keliautojas turi jaustis kaip namie, tad minkštuose, motiniška ramybe dvelkiančiuose kambariuose malonu gyventi. Siekėme, kad „Villa M“ koncepcijos centre visada būtų žmogus“, – sako P. Starckas.

Viešbučio erdvėse svečių laukia natūralios ir patvarios medžiagos, prigesintos spalvos, šilti šiuolaikiški baldai, veidrodžių žaismas, ekologiška produkcija. Taip pat čia yra aukščiausios klasės viešbučiui būtiniausi dalykai – bokso ir sporto klubas bei jogos kambariai, 20 atvirų biurų ir bendrų darbo erdvių.

KOKYBIŠKAS GYVENIMAS – KOKYBIŠKAS MAISTAS Viešbučio restoranas – unikali, nesenstanti vieta šeimoms ir jaunimui susitikti, pabendrauti ir paskanauti patiekalų iš gausaus meniu. Įėję į vidų, lankytojai pasineria į gyvybės ir energijos oazę: jie regi medžio ir betono paviršius, klestin-

2022: 3 (122) I 23

čią augaliją, mėgaujasi draugišku priėmimu, stebi atviroje virtuvėje triūsiančius virėjus, gėrisi terasą supančiais su vešliais medžiais.

Restorano dekoras sužadina žaismingą Prancūzijos Rivjeros dvasią, nes čia tarytum pamirštamas laikas. Didžiulio, šviečiančio restorano interjere žvilgsnį traukia mediena, oda, knygų lentynos, smulkmenos, nederantys baldai, tarsi turintys istoriją, dideli foteliai, platūs pagalvėlėmis aptraukti suolai ir netikėtos detalės.

TERASA ANT STOGO Viršutiniame aukšte įrengta stogo terasa – viena įspūdingiausių pastato vietų, mat iš jos atsiveria nuostabus vaizdas į Eifelio bokštą ir Paryžiaus stogus. Pakabinama oazė sudaryta iš vaismedžių ir augalų su dideliais mediniais foteliais, pintomis lempomis ir girliandomis. Čia lankytojai ateina kasdien ir dieną, ir vėlai vakare.

Paryžius – lyg nesibaigianti šventė.

SVEIKATAI PALANKUS PASTATAS „Villa M“ yra lyg pavyzdys, kaip turėtų atrodyti ateities miestai. Tai naujasis pavyzdinis Paryžiaus pastatas“, – įsitikinęs Guillaume’as Sibaud, „Triptyque Architecture“, „Villa M“ architektas.

24 I 2022: 3 (122)

Pastaraisiais metais sustiprėjus sveikatos krizei, prie geografinių ir urbanistinių problemų prisidėjo sveikatos priežiūros iššūkiai. Tapo akivaizdu, kad sveikatos priežiūra peržengia ligoninių sienas, apima visą miestą ir sukuria atviresnius santykius tarp piliečių bei sveikatos priežiūros specialistų. Dar prieš COVID-19 pandemiją sukurtas „Villa M“ projektas plėtoja idėją atverti miestui sveikatos priežiūrą, o miestą – sveikatos priežiūrai. „Villa M“ dizainas tarsi sugrąžina gamtą į miestą, o pagrindinis jo tikslas – leisti piliečiams naujai patirti miestą. Gyvenamasis pastatas žavi gamtos sugrąžinimo į miestą konceptu, be to, funkciniais bei konstrukciniais sprendimais prisideda prie tvarumo. Didelis dėmesys buvo skiriamas mikroklimato komfortui, taigi ir pastato energiniam efektyvumui. Statinį projektavę architektai ištyrė visus galimus paviršius, kad padidintų žalumos kiekį ir išvengtų energijos švaistymo ir CO₂ emisijos. „Kvėpavimas, buvimas saulėje ir ryšys su gamta yra gyvybiškai svarbūs poreikiai, kurių miesto gyvenimo būdas nebegali patenkinti, – teigia Olivier Rafaëlli. – Norėdamas atsispirti miesto plėtrai, kuri iš prigimties netvari, miestas turi ne tik skatinti, bet ir suteikti šias patirtis.“

2022: 3 (122) I 25

I

TENDENCIJOS

MILANO NAUJINIAI IR ATRADIMAI Po ilgokos pertraukos pagaliau įvykusi jubiliejinė, 60-oji Milano baldų mugė tapo ne tik šios srities pasiekimų bei naujovių apžvalga, bet ir naujų iššūkių, susijusių su pasaulyje vykstančiais pokyčiais, atspindžiu.

TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

EXTRASOFT – DAUGIAU KIETUMO! Ilguoju pandemijos laikotarpiu daugelio svetainės virto ne tik poilsio, bet ir darbo, mokymosi, nuotolinio bendravimo vieta. Nenuostabu, kad didelė dalis tradicinių baldų pasipildė naujais funkciniais priedais. Antai minkštųjų baldų modulinė sistema Extrasoft (diz. Piero Lissoni), firmos Living Divani gaminama nuo 2008 m., sulaukė esminio papildymo: trijų dydžių ir dviejų skirtingų aukščių modulinių daiktadėžių su talpiomis vertikaliomis bei horizontaliomis nišomis. Stačiakampiai tūriai, faneruoti natūralaus medžio lukštu, gražiai kontrastuoja su minkštaisiais baldų moduliais ir leidžia formuoti patogią bei funkcionalią svetainės aplinką. Anot P. Lissoni, „Extrasoft gimė minkštas, bet dabar dėl stabiliųjų elementų pasipildė naujomis funkcijomis: nedideliais staliukais, lentynėlėmis, porankiais... Šeima gausėja.“

NAMŲ AERONAUTIKA Pandemijos metais įsišaknijęs įprotis dirbti neišeinat iš namų paskatino permąstyti namų biuro įrengimo estetiką. Savo originalią versiją šiemet pasiūlė amerikiečių dizaino studija Shibuleru. Jos vadovas Lukas Sherreras išplėtė įmonės Living Divani gaminamą korpusinių baldų Aero seriją, papildydamas ją darbo stalu ir atviromis lentynomis. Brolių Wrightų bei kitų aviacijos pionierių „skraidančias etažeres“ primenantys baldeliai atrodo nelabai stabiliai, tačiau jų pagrindą sudaro tvirti metaliniai rėmai, preciziškai sujungti su horizontaliomis darbo plokštumomis. „Aero D stalo dizainas yra toks paprastas, suprantamas ir lengvas, kad jis turėtų įkvėpti prie jo atlikti darbus taip pat lengvai ir paprastai“, – teigia dizaineris.

NAUJASIS FOTELIŲ KLANAS Siekdamas patenkinti tiek kontraktinių užsakymų, tiek privačių vartotojų lūkesčius, Piero Lissoni sukūrė universalią keturių fotelių šeimą Clan, išsiskiriančią itin aiškiomis ir paprastomis geometrinėmis formomis. Kiekvienas modelis turi savo skiriamųjų bruožų: Alta ir Bassa atlošai yra pusapvaliai, o modelių Grande ir Piccola – stačiakampiai; aukštasis Alta atlošas suteikia viešosioms erdvėms aktualių izoliacinių savybių, tuo tarpu žemas Bassa atlošas skatina nevaržomai sukinėtis ir keisti sėdėjimo pozą. Didesnė Grande erdvė leidžia plačiau išsidrėbti, tuo tarpu Piccolo nuteikia dalykiškesnei sėdimajai padėčiai. Žemieji fotelių atlošai iš pirmo žvilgsnio neatrodo patogūs, tačiau sėdėseną visuomet galima pasikoreguoti atraminėmis pagalvėlėmis. simetria.lt

26 I 2022: 3 (122)

SUSTANDINTAS VARPAS Italų firma Campeggi kone kasmet nustebina Milano parodos lankytojus neįprastais sėdimaisiais baldais. Šiemet ji pristatė dizainerės Emanuele Magini fotelį Gea, kurio konusinės formos karkasas yra aptemptas standžiu sintetiniu audiniu, o sėdimoji dalis suformuota iš putų poliuretano. Jokie korpuso pasukimai ar palenkimai nėra numatyti, tad vartotojui telieka pasitikėti savo paties išradingumu ir kūno lankstumu.

PRIEŠKAMBARIO KIGI Retas projektuotojas išdrįsta kėsintis į nusistovėjusius prieškambario įrangos stereotipus. Dizainerių duetas Junpei&Iori Tamaki visgi ėmėsi šios nelengvos užduoties ir Living Divani užsakymu sukūrė laisvai pastatomą pakabą, pavadintą Kigi (jap. skirtingi medžiai). Iš tikrųjų pakabos stovą tesudaro tik vienas medinis kotas, tuo tarpu daiktų lentynėlę paremia metalinis vamzdis su tarpine jungtimi.

Pasak dizainerių, žodis Kigi labiau vartojamas literatūroje ir poezijoje nei šnekamoje kalboje, tad labai tinka savitai pakabos formai apibūdinti.

IŠPŪSTAS REIKALAS Jaunoji dizainerė Elena Salmistraro pirmąkart pateikė Milane firmos Capellini užsakymu sukurtą serijinio gaminio projektą.

Atiduodama duoklę vienai žinomiausių Italijos amatų tradicijai, kavos staliuką Miya ji pasiūlė gaminti iš spalvoto Venecijos stiklo. Aišku, ir čia neapsiėjo be Tolimųjų Rytų filosofijos: pavadinimas yra siejamas su samurajaus šarvais, saugančiais jautrią ir spalvingą kario sielą. Išorinė staliuko „statinė“ yra gaminama iš skaidraus pūsto stiklo, tuo tarpu vidinę dalį ir stalviršį sudaro keletas ryškiaspalvių elementų. Belieka tikėtis, kad ši stiklo konstrukcija pasirodys ne tokia trapi, kaip šiandienos politinė situacija Europoje.

EKOPRABANGA Besikeičianti pasaulio sankloda verčia permąstyti tradicinę prašmatnumo sąvoką ir ankstesnes estetines nuostatas.

Netgi tokia prabangos sektoriaus lyderė kaip italų įmonių grupė Luxury Living Group šiemet ryžtingai pasuko ekologijos kryptimi ir pristatė prancūzų kilmės dizainerio Gwenaelo Nicolaso baldų kolekciją Seido. Šis pavadinimas yra kilęs iš japoniškų žodžių „statika“ ir „judėjimas“, tad kolekcijoje yra ir lengvai transformuojamų objektų – tokių kaip balansinis šviestuvas Ardore ir pabrėžtinai tvarių, į naują paprastumo lygmenį orientuotų baldų, kaip antai pietų stalas Somma, kurio stalviršį vizualiai palengvina išilginiai stiklo intarpai su dekoratyviniu apšvietimu.

2022: 3 (122) I 27

I

DIZAINO ISTORIJA

飽くなき創造的勇気 NEPASOTINAMA KŪRYBINĖ DRĄSA (JAP.) „Niekada netikėjau, kad formodaros patirtis turi apsiriboti vien tik regėjimu. Meno kūrimo procesas ir jo įsisavinimas taip pat gali išeiti už asmeninio potyrio ribų – jis gali tapti bendra ir visuotinai prieinama patirtimi.“

Isamu Noguchi 1

TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

Per visas siūles braškant globalinės ekonomikos ir kultūros procesams, daugelio meno šakų atstovai šiandien susiduria su kūrybinės tapatybės priskyrimo bei ideologinio konformizmo problema. Vienu ryškiausių XX a. dailininkų, sugebėjusių atsispirti totalitarinio izoliacionizmo idėjoms ir harmoningai sulieti dviejų skirtingų kultūrų bruožus, galėtume laikyti Isamu Noguchi (1904–1988). Jis paliko ryškų pėdsaką tiek Japonijos, tiek Jungtinių Valstijų mene, architektūroje ir dizaine.

Nuo pat ankstyvųjų gyvenimo metų Isamu gyvenimas balansavo ties dviejų skirtingų kultūrų riba: gimė Los Andžele, japonų poeto Yone Noguchi ir amerikiečių rašytojos Leonie Gilmour šeimoje, ankstyvoje vaikystėje berniukas kartu su mama išvyko į Japoniją, kur gavo ne tik Isamu vardą (atitinkantį paskutinį hieroglifą šio straipsnio antraštėje), bet ir platų supratimą apie tradicinį Japonijos meną bei kultūrą. 1918 m. jis grįžo į JAV, kad užbaigtų vidurinės mokyklos studijas; šiuo laikotarpiu jis persiorientavo į amerikiečių kultūros kontekstą ir netgi vadino save Semu Gilmoru.

Baigęs mokyklą, ėmė studijuoti mediciną Kolumbijos universitete, tačiau anksti pasireiškęs potraukis meno kūrybai nedavė ramybės ir galų gale 1924 m. atvedė Isamu į vakarinius kursus Leonardo da Vinci meno mokykloje Niujorke, kur dėstytojai iškart pastebėjo jo ryškų meninį talentą. Metęs medicinos studijas ir vėl prisiėmęs Noguchi pavardę, jaunuolis tęsė studijas meno mokykloje ir sėkmingai vertėsi skulptūrinių portretų kūrimu. Jį vis labiau domino avangardinis menas; ypatingą susižavėjimą kėlė rumunų kilmės skulptoriaus Constantino Brâncuși darbai. Išsikovojęs Guggenheimo fondo stipendiją, 1927 m. jis išvyko į Paryžių, kur gavo galimybę pusmetį stažuotis savo dievaičio studijoje – daugiausia ėjo akmentašio pareigas. Per metus Noguchi sukūrė vos keletą abstrakčių skulptūrų ir grįžo atgal į Niujorką; Europoje įgauta patirtis atvėrė jam duris į meno aukštuomenės pasaulį ir leido susipažinti su tokiomis garsenybėmis kaip architektas Buckminsteris Fulleris ir šiuolaikinio šokio choreografė Martha Gra-

28 I 2022: 3 (122)

ham. Kartu su pirmuoju Noguchi įgyvendino keletą avangardinių projektų, įskaitant garsųjį Dymaxion automobilį, o antrajai sukūrė visą seriją ekstravagantiškų scenos dekoracijų.

Aprimus Didžiajai depresijai, Noguchi pabandė atitrūkti nuo smulkių privačių užsakymų ir prisidėti prie valstybės remiamos Federalinės meno kūrinių programos, vykdydamas stambius žemės meno projektus. Tačiau ilgą laiką jam nesisekė: Niujorko oro uostas atmetė jo projektą Relief Seen from the Sky, Benjaminui Franklinui skirtas monumentas Filadelfijoje buvo pastatytas tik po daugelio metų, o abstrakčių formų žaidimų aikštelės Play Mountain projektą asmeniškai sukritikavo Valstybinės parkų komisijos pirmininkas Robertas Moses. Netikėta sėkmė aplankė Isamu viešint Meksikoje: čia jam pavyko laimėti reljefinio pano naujai statomai Abelardo Rodriguez turgavietei šalies sostinėje konkursą. Į dvidešimties metrų pločio kompoziciją Noguchi sukišo daugybę politinių simbolių ir socialinių aliuzijų, paversdamas ją išraiškingu prieškario epochos vertybių atspindžiu. Projekto konsultantu buvo garsusis

2

3

4

5

6

monumentalistas Diego Riviera, tad aplinkybėms sutapus išvaizdusis Noguchi užmezgė trumpą, bet labai audringą romaną su jo žmona Frida Kahlo. Šiam ryšiui nutraukti Diego ėmėsi radikalių priemonių, tačiau, nepaisant to, Isamu ir Frida liko draugais visą likusį gyvenimą, o Noguchi pavardė pateko į garsiausių Fridos meilužių sąrašą greta Levo Trockio ir Chavelos Vargas.

Grįžus į JAV su šiek tiek skandalinga reputacija gauti naujų užsakymų jau buvo kiek lengviau. 1939 m. Niujorko pasaulinei parodai Noguchi paruošė instaliaciją-fontaną iš automobilių kėbulų dalių, o 1940 m. pavasarį – įspūdingą daugiafigūrę kompoziciją iš nerūdijančiojo plieno News, skirtą agentūros „Associated Press“ būstinės fasadui papuošti.

1937 -aisiais Noguchi pirmąkart išbandė jėgas industriniame dizaine – sukūrė antropomorfinę kūdikių stebėjimo monitoriaus Radio Nurse korpuso formą, turinčią ryškių art deco stiliaus bruožų.

Didžiuliu menininko kūrybinės ir pilietinės tapatybės išbandymu tapo Antrasis pasaulinis karas. Po Perl Harboro užpuolimo 1941 m. gruodį šalyje kilo antijaponiškų nuotaikų banga. Siekdamas bent kiek ją numalšinti, Noguchi su keliais bendraminčiais įkūrė judėjimą „Nisei – rašytojai ir menininkai už demokratiją“, kurio pagrindinis tikslas buvo įrodyti japonų kilmės piliečių lojalumą Jungtinių Valstijų santvarkai. Deja, karo sąlygomis šalies valdžia, bijodama penktosios kolonos aktyvizavimo, pamynė demokratijos normas ir kone visus japonų kilmės amerikiečius (viso apie 120 000 žmonių) suvarė į

internuotų asmenų stovyklas, įrengtas atokiose šalies Vidurio Vakarų vietovėse.

Visos I. Noguchi ir jo bendraminčių pastangos sušvelninti represijas baigėsi nesėkme; šiaip taip sutarus su Indėnų reikalų departamentu, menininkas buvo išsiųstas į rezervaciją Postone (Arizona), kurioje tuo metu buvo apgyvendinti keli tūkstančiai japonų, kad sustiprintų jų bendruomeniškumą ir lojalumą šalies valdžiai.

1942 m. gegužę Isamu Noguchi tapo vieninteliu savanorišku šios stovyklos kaliniu. Deja, jam sekėsi nekaip: patys japonai laikė I. Noguchi vietos administracijos statytiniu ir valdžios šnipu, tuo tarpu FBI pradėjo prieš jį bylą, kaltindama „Nisei“ judėjimą nacionalistinių nuotaikų kurstymu. Prireikė Amerikos pilietinių laisvių unijos įsikišimo, kad byla būtų nutraukta ir menininkas pagaliau galėtų grįžti į laisvę. Nepaisydamas dvipusio spaudimo, užuot šlovinęs ryšius su „japoniškuoju pasauliu“, Noguchi parašė esė įkalintų asmenų tei-

7

1. I. Noguchi prie savo skulptūros Black Sun, 1969 m. 2. Šokėjo ir choreografo Michio Ito portretas, 1926 m. 3. Abstrakčios kompozicijos eskizas, Paryžius, 1930 m. 4. Dekoratyvinis pano Associated Press būstinės fasade, 1938–1940 m. 5. Lubų reljefas Magic Chef building biuro pastato hole, 1948 m. 6. Memorialas, skirtas B. Franklino atminimui, suprojektuotas 1933 m., įgyvendintas 1984 m. 7. Dekoratyvinis pano Abelardo Rodriguez turgavietėje Meksike, 1936 m.

2022: 3 (122) I 29

8

sėms ginti, kurioje teigė: „Pasakykit mums, ką reikia daryti, leiskit mumis pasitikėti kaip amerikiečiais – ir pamatysite demokratijos trokštančią [piliečių] armiją“. Dramatišką menininko likimą karo metu iš dalies atspindi jo skulptūra Floor Frame, atidengta Baltųjų rūmų Rožių sode 1962 m.

Karo pabaigoje grįžęs į Niujorką I. Noguchi įkūrė naują studiją bohemiškame Greenwich Vil10 lage rajone, atidėjo į šoną pelningą skulptūrinių portretų verslą, pradėjo kurti abstrakčias siurrealistinės pakraipos skulptūras ir aktyviai bendradarbiauti su pažangiais šalies baldų gamintojais. Firmos „Herman Miller“ užsakymu 1944 m. jis sukūrė kavos staliuką, kuris, iš vienos pusės, buvo įkvėptas Japonijos gamtos reminiscencijų, o iš kitos pusės, buvo labai paprastas technologiniu požiūriu, mat buvo surenkamas tik iš dviejų klijuoto medžio elementų ir storo stiklo stalviršio. Šis stalelis, paprastai vadinamas IN50, arba tiesiog Noguchi Table, yra gaminamas iki šiol (nuo 2003 m. jo autorinės teisės priklauso šveicarų firmai „Vitra“) ir tebelieka pokarinio JAV funkcionalizmo vizitine kortele. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad dar iki karo pradžios buvo sukurtas kiek labiau siurrealistinis šio staliuko prototipas Anson Conger Goodyear Table, skirtas MoMa muziejaus prezidentui dovanoti.

Po kelerių metų kompanijos „Knoll“ užsakymu buvo suprojektuoti tokie ikoniški baldai kaip Freeform Sofa (1947 m.) ir pietų stalas Cyclone. Minėtoji „Vitra“ taip pat iki šiol tiražuoja keletą Akari Light Sculptures serijos pastatomų šviestuvų, gaminamų iš bambuko ir ryžių popieriaus pagal tradicinę japonų technologiją. Dėl šių dizaino objektų Isamu Noguchi dabar minimas greta tokių pokarinio JAV dizaino korifėjų kaip Charles’as Eamesas ir George’as Nelsonas ir kartu garbinamas Japonijos dizaino klasikų panteone.

Pokario metais savo kūrybinę veiklą Isamu Noguchi plėtojo dviem kryptimis: viena jų buvo abstrakčiosios geometrinės skulptūros, turinčios ryškių siurrealizmo bruožų, o kita – visuomeninių miesto erdvių landšafto architektūros sprendimai. Pirmosios krypties pavyzdžiu galėtų būti Lunar Landscapes – abstrakčių skulptūrų ciklas, sukurtas Crystal Bridges meno muziejaus užsakymu 1943–45 m.

11

9

Šiame gipso, betono ir stiklo kompozicijų cikle, anot vieno iš kritikų, „Noguchi puikiai sugebėjo suteikti pakankamai konkretumo idėjoms, prie kurių galima prisirišti, bet ne tiek, kad galėtumėte kurti individualias asociacijas – ir nuobodžiauti“. Mėnulio peizažo plastikos motyvus menininkas meistriškai sugebėjo pritaikyti visuomeniniams interjerams – pavyzdžiui, Magic Chef Building biuro pastate, suprojektuotame architekto Wallace’o Armstrongo (1948 m.)

Atskirą abstrakčiųjų skulptūrų kategoriją sudaro siurrealistinės ažūrinės kompozicijos iš faneros, medžio lentų ir metalo juostų, primenančios Joano Miro kūrinius. Kai kurias iš jų Noguchi naudojo minėtos Marthos Graham spektaklių dekoracijoms kurti. Dauguma šių kompozicijų šiandien, kaip ir kitos abstrakčios skulptūros, sudaro Isamu Noguchi fondo muziejaus, veikiančio Niujorko Kvinso (Queens) rajone nuo 1985 m., ekspozicijos pagrindą.

Beje, spektaklių scenografija yra plonytė gija, jungianti Noguchi kūrybą su Lietuva: vienu kontroversiškiausių jo projektų tapo Karaliaus Lyro kostiumai ir scenos dekoracijos, skirtos Džono Gelgudo (Gedgaudo) režisuotam pastatymui Londono Karališkajame Šekspyro teatre 1955 m.

Daugumą landšafto dizaino projektų I. Noguchi realizavo ne JAV, o Japonijoje – ar bent jau subtiliai vadovavosi japoniškos estetikos gairėmis. Architekto Kenzo Tange kvietimu, 1952 m. jis suprojektavo du tiltus Taikos parkui – memorialui Hirosimos bombardavimo aukoms atminti. Japoniška dvasia aiškiai jaučiama ir garsiajame UNESCO būstinės Paryžiuje parko projekte. Keletui architektūrinių objektų menininkas sukūrė originalius fontanus, sumaniai panaudodamas tiek tekančio vandens srautus, tiek purškiamą vandens miglą. Vienas įdomesnių eksperimentų vyko parodos „Expo ’70“ teritorijoje, kur Noguchi drauge su architektu Shoji Sadao užsibrėžė pakeisti pačią fontano sąvoką, atsisakydami raiškių architektūrinių formų ir sutelkdami dėmesį į daugybę sudėtingų vandens purškimo ir rūko modelių. Tolesne šios idėjos tąsa tapo Intetra – iš keturių tetraedrų susidedanti erdvinė struktūra, sumontuota Palm Bičo (Palm Beach) mieste (Florida) 1976 m., turėjusi tapti įspūdingu vandens rūko generatoriumi, bet, deja, greitai nustojusi veikti dėl techninių kliūčių.

Siekdamas suartinti amerikiečių ir japonų kultūras, I. Noguchi nesidrovėjo tiesioginių istorinių citatų. Pavyzdžiui, greta garsiojo „Chase Manhattan“ 12

30 I 2022: 3 (122)

13 14

15

banko pastato Niujorke įrengta kompozicija Paskendęs sodas, kurią sudaro septyni iš Japonijos atvežti akmenys, tiesiogiai atkartoja garsųjį Ryoanji akmenų sodą senojoje Japonijos sostinėje Kiote – tik vietoje smėlio jo dugną dengia vandens sluoksnis.

Atsiliepdamas į architekto Yoshiro Taniguchi prašymą pastatyti stambų skulptūrinį akcentą šalia Nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus Tokijuje, Noguchi per trumpą laiką sukūrė Vartus – savotišką tradicinės sintoizmo šventyklos įėjimo slenksčio interpretaciją. Šiam projektui nebuvo skirtas joks biudžetas, tačiau menininkas gan išradingai išsisuko, skulptūros pilonams panaudojęs nuo 1964 m.

Olimpinių žaidynių objektų užsilikusias metalinių konstrukcijų sijas. Įdomu, kad nuo atidarymo dienos autoriaus pageidavimu keletą kartų buvo keičiamos skulptūros spalvos – nuo raudonos iki geltonos ir juodos. Pastarosios išliko ir dabar.

Vienu paskutinių Isamu Noguchi kūrinių, įgyvendintų Japonijoje jau gerokai po autoriaus mirties, tapo Moerenumos parkas, įkurtas

buvusio sąvartyno vietoje netoli Saporo miesto. llgametis Noguchi bendradarbis architektas Shoji Sadao prižiūrėjo didžiulio objekto statybą iki 2000 m., kol ji buvo užbaigta. Įspūdinga žemių ir betono piramidė, puikiai įsiliejanti į vietovės reljefą, savaip paneigia kadaise primestus biurokratinius draudimus ir iliustruoja drąsius formos eksperimentus, pradėtus dar 3-iajame dešimtmetyje ir vykdytus visą menininko gyvenimą.

17

18

16

8. Kavos staliukas IN 50, gam. „Herman Miller“ ir „Vitra“, 1944 m.

9. Staliukas Cyclone, gam. „Knoll“, 1947 m. 10. Monitorius Radio Nurse, 1937 m. 11. Freedom Sofa, gam. „Knoll“, 1947 m. 12. Akari 1AY stalinė lempa, gam. „Vitra“, 1951 m. 13. Dekoratyvinė skulptūra Figure, 1945 m. 14. Skulptūra Bird Song, 1952 m. 15. V. Šekspyro tragedijos Karalius Lyras scenografija, 1955 m. 16. UNESCO būstinės parkas Paryžiuje, 1958 m. 17. I. Noguchi fondo muziejaus skulptūrų ekspozicija. 18. Kompozicija Paskendęs sodas „Chase Manhattan“ banko aikštėje, 1961–1964 m.

2022: 3 (122) I 31

I

KONKURSAS

ATEINA JAUNIMAS

KONKURSO ORGANIZATORIUS: VILNIAUS DAILĖS

„Jaunojo dizainerio prizas“ – tai kasmetinis konkursas, skirtas pers-

AKADEMIJOS DIZAINO

pektyviausiems dizaino studentų baigiamiesiems darbams atrasti ir

INOVACIJŲ CENTRAS

pažymėti. Šiais metais jau dvyliktą kartą vykęs konkursas sulaukė 62

KONKURSĄ FINANSUOJA:

paraiškų. Jos pasiskirstė keturiose kategorijose: produkto, komunika-

LIETUVOS KULTŪROS

cijos, mados dizaino ir dizaino tyrimų.

TARYBA

„Jaunieji dizaineriai šiemet tyrinėja platų temų spektrą: nuo tokių

KONKURSO PARTNERIAI:

pasaulyje populiarių temų kaip pilietiškumas, religija iki labiau suasmenintų, paremtų dizainerio patirtimi – sapnai, autentiškumas ar dizainerio santykis su aplinka“, – teigia konkurso organizatorė, Vilniaus dai-

15MIN, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIS PATENTŲ BIURAS, EUROPOS

lės akademijos Dizaino inovacijų centro projektų vadovė Daina Eičaitė.

SĄJUNGOS INTELEKTINĖS

Konkursui pateiktus darbus vertino įvairių dizaino sričių ekspertų

NUOSAVYBĖS TARNYBA,

komisija: mados tendencijų analitikė Victoria Dias, produkto dizaineris Julius Bučelis, mados žurnalistė ir analitikė Deimantė Bulbenkaitė, reklamos agentūros „Milk“ partneris ir kūrybos vadovas Rimantas Stanevičius bei meno vadovas, prekių ženklo „labàdienà“ bendrakūrėjis Rapolas Vosylius.

Daugiau informacijos apie konkursą: www.jdp.lt.

VYTAUTAS VIZBARAS Vilnius TECH PRODUKTO DIZAINAS BUITINIS KIETŲJŲ DALELIŲ ORO FILTRAS „AIDAS“ Buitinis kietųjų dalelių oro filtras – įrenginys, skirtas gyvenamojo oro kokybei gerinti. Oro filtro koncepcija – „ateities artefaktas“. Ši idėja atskleidžiama naudojant organines medžiagas ir parametrinį dizainą. Įrenginio konstrukcija susideda iš keturių oro filtravimo stadijų: pirminio filtro, kuris pašalina didžiausias dulkes; HEPA H13 filtro, kuris išfiltruoja 99,95 % mažesnių nei 0,3 μm dalelių; kvapus bei kenksmingas medžiagas sugeriančio aktyvintos anglies filtro ir lakiuosius organinius junginius, bakterijas bei virusus neutralizuojančio TiO2 fotokatalizatoriaus. Pagamintas prototipas turi tris režimus: rankinį, automatinį bei miego.

32 I 2022: 3 (122)

ŽURNALAS „CENTRAS“, SUN365 KONKURSO RĖMĖJAS: „NORDCURRENT“

VIKENĖ VAITKEVIČIŪTĖ Vilniaus dailės akademija PRODUKTO DIZAINAS RELJEFAS – ŽEMĖS PAVIRŠIAUS FORMŲ VISUMA Pagaminti rankomis – nuskenuoti – modifikuoti – spausdinti. Tai pasiūlymas, kaip gali atrodyti amatai skaitmeniniame amžiuje, kai rankų darbas, medžiagiškumas ir unikalumas nebėra tik fiziniai.

Pagal šią amato schemą pagaminta konceptuali keraminių indų kolekcija „Reljefas – žemės paviršiaus formų visuma“.

Kolekcija gimė iš vienos rankomis nulipdytos ir nuskenuotos lėkštutės, ją modifikavus skaitmeninėmis programomis bei 3D molio spausdintuvu atspausdinus pasirinktas formas. Reljefo apibrėžimas sujungia gamybos proceso technologinę ir estetinę puses, atskleidžia formų įvairovę lipdant skaitmeniniu būdu ir įspaudžiant molio sluoksnių nelygumus.

2022: 3 (122) I 33

KAROLINA TURAUSKAITĖ Vilniaus dailės akademija PRODUKTO DIZAINAS UNIVERSALI MENSTRUACIJŲ SKAUSMŲ MALŠINIMO SISTEMA „RELIEVE“ „Relieve“ – universali menstruacijų skausmų mažinimo sistema, sujungianti dvi funkcijas: šildymo ir elektrostimuliacijos (TENS). Teigiama, jog šildymas yra antra veiksmingiausia priemonė skausmui malšinti, o TENS stimuliuoja nervus ir raumenis, todėl skausmas palengva slopsta. Ši sistema universalia pavadinta ne veltui – ji leidžia sumažinti ne tik pilvo, bet ir nugaros skausmą, o judantys moduliai prisitaiko prie kūno, todėl prietaisas yra tinkamas įvairaus sudėjimo moterims nešioti.

34 I 2022: 3 (122)

DOVYDAS PUOLIKAS Vilniaus dailės akademija KOMUNIKACIJOS DIZAINAS DĖMESIO LAVINIMO ŽAIDIMAS IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS Šis žaidimas lavina tris skirtingas dėmesio funkcijas: atranką, koncentraciją ir perkėlimą. Programėlėje yra sukuriama vaiko paskyra. Berniukas ar mergaitė susikuria asmeninį Toto. Užsiregistravus ir nurodžius vaiko amžių, sugeneruojama atitinkamo sudėtingumo užduotis.

Kiekviena užduotis (jos sudėtingumas) kinta ir praplečia galimybes, tad žaidimas tampa ilgalaikis. Programėlėje taip pat skaičiuojamas užduoties atlikimo laikas, tačiau žaidėjui laikas nėra rodomas, kad šis nejaustų įtampos. Iš laiko matavimo duomenų nustatoma, kurios užduotys sekasi sunkiausiai ir prie kurių reikėtų grįžti dažniau. Kaladėlė naudojama kaip patogus, mažajam pažįstamas įrankis. Tam, kad vaikas pajustų progresą ir gebėtų koncentruoti dėmesį, žaidimą reikėtų žaisti du kartus per savaitę po 20 minučių.

2022: 3 (122) I 35

DEIMANTĖ SAUSERYTĖ Vilniaus dailės akademija KOMUNIKACIJOS DIZAINAS MOBILIOJI APLIKACIJA: KAUNO MIESTO GIDAS „ATRASK“ Z kartai istorijos ir kultūros mokymasis tradiciniais metodais ne visada pasiteisina. Jaunimo poreikiai susieti su technologijomis, greitai pasiekiama ir glausta informacija. Miesto gido mobilioji aplikacija „Atrask“ sujungia aktyvų laisvalaikį, edukaciją ir žaidimą. Mokymosi procesas paverčiamas pramoga – vartotojas tampa sekliu, ieškotoju, todėl informaciją įsimena greičiau ir lengviau.

Aplikacijoje sudaryti maršrutai yra nelinijinio naratyvo, hiperbolizuoti, o objektai varijuoja nuo istorinių iki šiuolaikinių.

Jų buvimo taškai – orientaciniai, tikslią vietą paliekama atrasti vartotojui. Taip jam suteikiama jaudinamų ieškojimo ir atradimo potyrių. Suradus objektą, pateikiami du pasirinkimai: susipažinti su objekto istorija, tekstu arba pamatyti išplėstinės realybės animaciją.

36 I 2022: 3 (122)

AGNĖ SLUCKUTĖ Vilniaus dizaino kolegija KOMUNIKACIJOS DIZAINAS LEIDINYS „SAPNORAŠTIS“ „Sapnoraštyje“ nagrinėjamos sąsajos tarp sapnų ir kūrybiškumo. Iš trijų dalių sudarytame leidinyje pateikiama mokslinė informacija apie miegą ir sapnus. Kūrybiškumą įkvepianti tekstinė ir vaizdinė medžiaga paremta žmonių patirtimi. Plakatas skirtas kūrybiškumui lavinti. Visos dalys sukuria įsimintiną skaitymo patirtį: suteikia naujų žinių, skatina atkreipti dėmesį į savo sapnus ir juos užsirašyti. Leidinio koncepcija – dienoraščio formatas. „Sapnoraštyje“ sapnai pateikti kaip dienoraščio įrašai – užrašyti pirmuoju asmeniu, laisva kasdiene kalba. Daugelis sapnų iliustruoti nuotraukų koliažais, kurių tikslas – perteikti sapnų būseną, jauseną ir atmosferą.

2022: 3 (122) I 37

VILIUS DRINGELIS Vilniaus dailės akademija DIZAINO TYRIMAI KŪRYBIŠKUMO TIPŲ ANALIZĖ.

AUTENTIŠKA DIZAINO KŪRYBA MASINĖS GAMYBOS KONTEKSTE Šiuolaikinė masinė gamyba daro įtaką dizaino ir kūrybos sampratai. Serijinė gamyba orientuojasi į unifikuotus objektus, tad joje vis mažiau vietos lieka kūrybiniam eksperimentui. Siekiant išvengti klaidų, industrinėje gamyboje naudojamas hierarchinis, linijinis darbo procesas, kuris suvaržo dizainerio kaip autoriaus raišką. Tačiau klaidą palanku vertinti kaip kūrybinį stimulą, klaidžiojimo momentą, o ne kaip defektą. Kūrybiniame procese stebint aplinką ir mąstant trimatiškai mentalinėje dimensijoje, siekiama reorganizuoti ženklus į naujus dizaino objektus. Tam pasitelkiama folija. Įspaudai naudojami individualiai arba jungiami, vėliau taikomos skaitmeninės technologijos. Tokiu principu galima netikėtai atrasti išraiškas, kurias būtų sudėtinga išgauti remiantis brėžiniais, loginiais aspektais.

38 I 2022: 3 (122)

LINA NAVICKAITĖ Vilniaus dailės akademija DIZAINO TYRIMAI LIETUVIŠKŲ MEDŽIAGŲ BIBLIOTEKA: VIETINIŲ IŠTEKLIŲ, TAUTINIO TAPATUMO IR DIZAINERIŲ KURIAMŲ MEDŽIAGŲ ASPEKTAI Dizaino objektas yra medžiagų biblioteka, kurios dėmenys sudaryti iš vietinių išteklių, tautinį tapatumą atspindinčių medžiagų ir dizainerių sukurtų medžiagų.

Vietinių išteklių naudojimas gali ne tik paskatinti įkūnyti tvarumo idėjas, bet ir padėti prisiminti tautinį paveldą, naujai pritaikyti tūkstantmečius mūsų protėvių naudotas medžiagas gyvenamajai aplinkai kurti. Medžiagų biblioteka tarnauja kaip duomenų bazė – tai įrankis interjerams, kuriuose per medžiagiškumo prizmę atsispindėtų lietuviškumo idėja, kurti.

2022: 3 (122) I 39

EMA MILAŠAUSKYTĖ Vilniaus dailės akademija DIZAINO TYRIMAI DĖVIMI ŽAISLAI Šio tyrimo objektas – drabužis-žaislas.

Jis tiriamas kaip platesnės paskirties drabužis, kuris be įprastos apdaro funkcijos papildomai suteikia žaidimo, eksperimentavimo ir kūrybiškumo patirtį. Darbe keliamas probleminis klausimas – kaip žaidimas gali praplėsti tiek turimų, tiek dizainerio kuriamų drabužių dėvėjimo ciklą? Kad kuriamas dėvėjimo žaidimas skleistųsi per įvairias formas, jis skirstomas į tris lygmenis: transformuojamą madą, modulinius drabužius ir drabužius, kuriuos žmonės jau turi. Visi lygmenys analizuojami, siekiant suteikti kuo malonesnių pojūčių vartotojui ir sukelti kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.

Todėl svarbia dalimi laikoma šio darbo gamybos strategija – taikytas „zero waste“ metodas, dėl kurio visas prekių ženklas palieka 0 % audinio atliekų.

40 I 2022: 3 (122)

VALDEMARA JASULAITYTĖ Vilniaus dailės akademija MADOS DIZAINAS „SUTVĖRIMAI“: TARP REALYBĖS IR SIMULIACIJOS „Sutvėrimai“ – tai ateities vizija apie persikėlusius subjektus, kurie savo sąmonę išsiuntė į simuliaciją ir patalpino į sumodeliuotą kūną. Remiantis šia vizija, drabužių kolekcija yra nagrinėjama per hiperrealybę formuojančią realybės ir simuliacijos jungtį. Tam sumodeliuojamas asmeninis 3D personažas ir trimatėmis programomis atliekami eksperimentai. Jais remiantis, maketuojamos gaminių konstrukcijos.

Tokiu būdu sukuriama dviguba – reali ir trimatė – eksperimentinių drabužių kolekcija, kurios tikslas yra ne tik tiesiogiai atvaizduoti realybės ir simuliacijos jungtį, bet ir pateikti virtualią madą kaip tvarią perspektyvą, inovatyvią galimybę išgauti vizualus aplenkiant visas fizinio pasaulio ribas.

2022: 3 (122) I 41

JUSTINA KULIEŠYTĖ Vilniaus dailės akademija MADOS DIZAINAS ĮPRASTO ELGESIO IR KASDIENIŲ OBJEKTŲ SĄVEIKA Pastaraisiais metais dizainerė dokumentavo įvairiose, dažniausiai viešosiose erdvėse aptinkamus gana įprastus ir kasdieniškus objektus. Palaipsniui susidarė archyvas įamžintų objektų, kurie tarpusavyje iš esmės nieko bendra neturi, nes skiriasi tiek savo funkcija, estetika, tiek kontekstu. Vis dėlto tai tapo pagrindine šio projekto tyrimo ašimi. Procese objektai buvo išskaidyti į tris pagrindines kategorijas: pirminės funkcijos, antrinės funkcijos bei estetikos. Taip pat kaip papildoma apibrėžtis buvo pasirinkta specifiškos aplinkos gairė. Tai menama aplinka, neturinti konkrečios geografinės lokacijos, atšiauri ir be urbanistinių ženklų.

42 I 2022: 3 (122)

EMILIJA JASIULYTĖ Vilniaus dailės akademija MADOS DIZAINAS „PORTMANTÒ“. SAUGUMO JAUSMO IR NEŽINOMYBĖS DUALUMAS KAIP INSPIRACIJA KŪRĖJUI „Portmantò“ yra apie žmogaus psichologiją bei jausmus, konkrečiau – apie nerimą dėl ateities, nežinomybę ir saugumo paiešką. Kolekcija sujungia ir įvelka jausmus į gaminius. Šie tampa praeities bei išgyvenimų, kuriuos nešamės į ateitį, refleksija. Kolekcijos pavadinimas „Portmantò“ gimė iš dvi prasmes turinčio prancūziško žodžio portmanteau. Viena jų – kelioninis lagaminas su dviem atsidarančiais skyriais. Tai tarsi sąsaja su kolekcijoje atsirandančiais sentimentų nešuliais. Kita reikšmė – lingvistinė priemonė, leidžianti sujungti du žodžius į vieną, aliuzija į projekte siejamas ir harmonizuojamas dvi temas – saugumą ir nežinią. Ėjimas nežinioje, žingsnis po žingsnio, prisitaikant prie naujovių ir pasitelkiant prieraišumą praeičiai, yra svarbiau nei forma, nors ji yra brangiausias menininko įrankis.

2022: 3 (122) I 43

2022:3 (84) VASARA

ATVIRAI SU DO ARCHITECTS SVEČIUOSE SIESIKŲ PILYJE 3 NAUJI INTERJERAI

Įspūdingas transformacijas patiria buvusios industrinės, uždaros Vilniaus teritorijos. Apie galimybes transformuoti betono gamyklą pasakoja DO Architects komanda, kurios įžvalgos šiandieną daro nemenką įtaką sostinės gyvenimui.

Jau 20 metų stebime Siesikų pilies atgimimo ir atgaivinimo procesą. Audrys Matulaitis – pagrindinis šio proceso variklis – pasidalino mintimis, kylančiomis iš kruopštaus gilinimosi į istorinius šaltinius ir sienų atodangas, kuriose užkoduotos mums dar nesuprantamos žinutės.

Praktiškoje žurnalo dalyje – pažintis su naujais interjerais ir jų autoriais. Patarimai, deriniai ir nauji produktai visuomet sukelia naujakurių smalsumą.

ĮVYKIS

32/

Industrinės Vilkpėdės renesansas

4/

ATVIRAI

Redaktoriaus žodis

„Dizaino savaitės“ įspūdžiai

Atkuriama unikali Siesikų pilis

SVEČIUOSE

INTERJERAS.LT PATARIA 2022:3 (84)

8/

Gerų akimirkų

AUTORIAI: Viktorija Karsokaitė Gytautė Ivanauskaitė Vytautas Gurevičius FOTOGRAFAI: Emilija Deksnytė Lukas Jusas Audrius Solominas „DO Architects“ Algirdas Bakas Enrika Samulionytė Norbert Tukaj Daiva Kairevičiūtė Audrius Matulaitis Gabrielė Gurevičienė Dainius Vytas Miško Motė MAKETUOTOJA Živilė Narkevičiūtė REKLAMA info@interjeras.lt Viršelyje – Norbert Tukaj nuotrauka

INTERJERAS

REDAKTORIUS IR PROJEKTO VADOVAS Vytautas Gurevičius info@interjeras.lt

3 nauji lietuviški interjerai

12/

Patarimai

24/

PATARIMAI

Vytautas Gurevičius

POZITYVAI IR SPAUDA UAB „Spaudos praktika“. Žurnalas leidžiamas nuo 2007 m.

Redakcija už reklamos turinį neatsako.

Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo yra draudžiama.

ISSN 1822-8186 Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23, Vilnius Tiražas 8 000 egz.

INDUSTRINĖS VILKPĖDĖS

ATVIRAI

RENESANSAS

Tekstą parengė Viktorija Karsokaitė Nuotraukos: Emilijos Deksnytės, Luko Juso, Audriaus Solomino, „DO Architects“

„Mūsų architektų karta irgi ieško savo vietos, ir Vilkpėdė galėtų būti būtent tai“, – pasakoja iš Senamiesčio į pramoninį rajoną biurą perkėlę „DO Architects“. Jie siūlo į pramoninį rajoną, dažnai vilniečio akimis matomą kaip kelią link autostrados arba į statybinių medžiagų parduotuvę, pažvelgti kitomis akimis – bene miesto centre esanti teritorija turi potencialo tapti antruoju Paupiu.

Ir ne, tam nėra būtinas didelis verslas, kartais užtenka tiesiog būti geru kaimynu. „DO Architects“ šį pavasarį įsikūrė 1958 m. pastatytos betono gamyklos patalpose Vilkpėdėje.

Kadaise buvęs fabrikas skelbė vieną pradžią, žadėjo išpildyti šiuolaikinio būsto svajonę, todėl čia persikėlę architektai nori atskleisti šios teritorijos, kurioje kursuoja krovininiai vagonai, unikalumą.

Kur slypi Vilkpėdės potencialas, kaip turėtume vertinti industrines erdves ir ko trūksta iki virsmo, kalbamės su Sabina Grincevičiūte, Andre Baldišiūte, Kasparu Žiliuku, Gilma Teodora Gylyte ir Algimantu Neniškiu.

4

Neseniai savo biurą perkėlėte iš Senamiesčio į Vilkpėdę. Kodėl?

Nuolatos kraustomės, turime nerašytą taisyklę kas 3–4 metus keisti vietą. Tai ypač svarbu mums, komandai, kuri dirba su žmogaus kurta aplinka. Pamatai naujus kelius, naujas miesto zonas, teritorijas ir išlipi iš savo

burbulo, įprastinių susidėliojusių aplinkybių. Be to, kas kelerius metus keisdamas vietą esi priverstas mąstyti ir ieškoti teritorijų, kurias norėtum keisti ir jose būti.

O kodėl Vilkpėdė? Juk dar vis vyrauja tendencija keltis į centrinę miesto dalį, o ne iš jos.

Mūsų persikėlimą paskatino keli dalykai. Visų pirma, nuotykių ieškojimas. Antra, mūsų komanda labai išaugo, tad neišvengiamai reikėjo didesnės vietos nei Raugyklos g. buvęs biuras. Galiausiai Vilkpėdė gimė iš daug metų brandintų svajonių įsikurti industrinėse erdvėse.

Per karantiną, kaip ir daugybė žmonių, tyrinėjome miestą ir Vilkpėdę įžvelgėme kaip vietą, kuri vis dar nėra iki galo atsiskleidusi. Ši teritorija tarsi duoda pažadą atsiskleisti per artimiausią dešimtmetį. Mūsų architektų karta ieško savo vietos ir tai galėtų būti būtent Vilkpėdė.

Vilkpėdė turi daug įdomių, neatsitiktinai atsiradusių erdvių. Atkūrus nepriklausomybę, visi šie fabrikai, kurie veikė nuo 1950-ųjų, buvo privatizuoti ir transformuoti. Pavyzdžiui, į betono gamyklą, kurioje įsikūrėme, įsikėlė stiklainių dangtelių gamintojai. Jie 20 metų čia augo, sėkmingai veikė. Ilgainiui mechanizmai, technologijos paseno ir jiems teko keistis. Bet keistis šiose patalpose yra sudėtinga, todėl jie išsikraustė į naujesnį, kompaktiškesnį statinį, ir šios erdvės liko.

Kai patalpos ištuštėja, rajonui atsiranda galimybė toliau vystytis vienokia ar kitokia linkme. Čia galėtų likti sandėliai – jie būtų toliau naudojami, kol nusidėvės, arba galima duoti teritorijai impulsą, įkvėpti pokyčiui.

Kitu atveju, tą galės padaryti tik kita karta.

Dabar Vilkpėdė, dažno vilniečio nuomone, tikrai nėra pats patraukliausias rajonas. Kaip manote, kas trukdo jo plėtrai?

Vilkpėdė sėkmingai gyvavo kaip pramoninis rajonas, bet, patvirtinus naują Vilniaus miesto bendrąjį planą, miestiečiai į šią teritoriją ėmė žiūrėti kaip į mišrios paskirties. Kai planavimo dokumentai apsiverčia, atsiranda daug galimybių. Naujamiestis, Šnipiškės, buvusios pramoninės teritorijos jau išrankiotos – liko mažai konvertuotinų erdvių, todėl konversijų riba slenkasi.

Niekas netrukdo šio rajono plėtrai, nebent mes patys. Trukdo stereotipai, vaizduotės stoka, negebėjimas pažiūrėti plačiau ir kitomis akimis išvysti teritorijas, kurios iki šiol buvo pramoninės. Teritorijų planavimo

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 5

PRIEŠ

dokumentai dabar leidžia jas keisti. Tai – puiki galimybė įšokti į traukinį.

Kas yra „Betono kvartalas“ ir kuo šis projektas svarbus? „Betono kvartalas“ – tai mūsų iniciatyva atkurti visą buvusią Vilniaus namų statybos kombinato teritoriją.

Norime būti vizionieriai, kurie kuria ir kalba ne tik gavę užsakymą, bet tada, kai jaučia, kad nori kažką pasakyti. Čia persikėlęs ir pamatęs teritoriją supranti, kad gali visą unikalumą nušluoti. Iš kitos pusės, matyt, jau esame pakankamai išmintingi, drąsūs ir turime pa-

PRIEŠ

6

PO

kankamai patirties, kad pabandytume integruoti tai, kas čia jau yra. Biurų darbuotojai galėtų sąveikauti su industrijos atstovais, pvz., šaltkalviai, traukinių mašinistai su IT specialistais. Susiklostytų tokia netradicinė kaimynystė. Skamba nestandartiškai, bet juk dienos gale visi grįžta į tuos pačius daugiabučius, eina į tą patį prekybos centrą, tad kodėl šioje teritorijoje negali dirbti skirtingų krypčių įmonės?

Teritorija yra labai graži ir turi daug potencialo.

Vaikštinėjant po kvartalą galima aptikti miesto centrui būdingų, senamiestietiškos struktūros gatvelių. Čia itin geros erdvių proporcijos, tačiau tos gatvės nu-

PO

ATVIRAI PRIEŠ

klotos dulkių sluoksniu. Tokių naujų erdvių su industrine romantika specialiai nebeįmanoma sukurti, todėl šiandien svarbu suprasti, jog industrija gali būti ne tik rekonstruojama, ne tik konvertuojama, bet ir restauruojama. Būtent tai gali būti raktas, kaip su tokiomis teritorijomis tvarkytis. Koncepcijoje tą pabrėžiame.

Ką turite omenyje kalbėdami apie industrinių patalpų „restauravimą“?

Kai konvertuoji, patalpas tiesiog išgriauni, palieki griaučius, o restauruojant ar konservuojant palieki viską taip, kaip buvo. Nors kartais ir erzina, kad kažkas yra nelygu ir netobula, bet, pasirodo, likę atsitiktinumai, ne visai gražios detalės, kurios tavo galvoje netinka, kaip tik suteikia daug unikalių dalykų. Be to, žvelgiant, kiek teritorijoje yra galimo naujo užstatymo, norisi greta turėti ir autentikos. Štai kad Kvartalo gatvelėje atsirastų gyvybė, nereikia iškeldinti šaltkalvių.

Gali užtekti tik aklinus vartus pakeisti skaidriais ir įjungti viduje šviesą. Ir viskas iškart pasikeičia.

PO

žmonėms. Gal tai ir yra teritorijos privalumas. Nelaukiame stebuklo ar verslo, kuris viską išvystytų. Kiekvienas gali surasti savo kampelį ir taip prisidėti prie konversijos. Žinoma, svarbi ir miesto pozicija. Užsienio patirtis rodo, kad miesto valdžia gali skatinti tokių teritorijų atsigavimą investuodama į gatves, visiems prieinamas viešąsias erdves. Miesto investicija į vieną ar kitą teritoriją yra ženklas, kad ten laukiama ir privačių iniciatyvų.

Visa tai atsiperka miestiečiams, nes statydami objektus vystytojai moka infrastruktūros plėtros mokestį ir keleriopai papildo miesto biudžetą. Būtent taip ir vyksta procesai, pvz., Amsterdame, visi didieji plėtotojai ateina į teritoriją, į kurią investuoja ir miestas. Tas pats nutiko ir Niujorke su „High Line“ projekto sukurtomis viešosiomis erdvėmis. Vilkpėdė būtų ne išimtis. IP

Bet kol kas neatrodo, kad plėtotojai veržtųsi į šias teritorijas. Kaip manote, kodėl?

Dabar tas laikas, kai galima mažais pokyčiais kažko pasiekti. Kartais užtenka būti geru nuomininku. Kai darėme talką, mūsų kaimynai juokėsi, kad čia niekas nesitvarkė 25 metus. Dabar vieni investuoja savo laiką į teritoriją, o kiti sėdi rankas sudėję. Tačiau ir pastarieji nori pokyčių. Jei kaimynas tvarkosi, ir jie pradeda švarintis. Labai lengva nieko neveikti, kai aplink visi abejingi. Bet geri pavyzdžiai užkrečia ir elgtis taip pat nebegali. Šioje teritorijoje yra didelių sklypų vystytojams, bet yra ir smulkesnių objektų, prieinamų paprastiems 2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 7

AR PRIE PILIES MUS PASITIKUSI PATRANKA YRA AUTENTIŠKA? Taip. Viena iš septynių išlikusių. Ji yra su užkalta dagties skyle. Tai buvo daroma, kad priešas negalėtų ja pasinaudoti. Dar po tris mūsų patrankas yra Nacionaliniame ir Kauno Karo muziejuose.

KOKIA BUVO PILIES PASKIRTIS?

ATKURIAMA UNIKALI SIESIKŲ PILIS Siesikų pilis nuo 2018 m. patikėjimo teise yra valdoma Ukmergės kraštotyros muziejaus. Nors vyksta pilies antro aukšto tvarkybos darbai, istorijos mėgėjai ir dabar gali savaitgaliais čia apsilankyti ir dalyvauti ekskursijoje.

Nuo pat 1999 m. Siesikų pilyje besisukantis Audrys Matulaitis yra jos administratorius.

Jis šiuo metu ne tik veda ekskursijas, bet ir vadovauja tvarkybos darbams. Su Audriu susitikome pasivaikščioti po legendomis apipintą pilį ir pasigilinti į istorinius faktus.

Kalbino Vytautas Gurevičius Nuotraukos: Daivos Kairevičiūtės, Audrio Matulaičio, Gabrielės Gurevičienės ir Dainiaus Vyto

8

Visų pirma, pilis yra įtvirtintas gyvenamasis namas, taigi čia visuomet buvo gyvenama. Pilį iš trijų pusių supo gynybinis griovys – fosa, iš ketvirtos – Siesikų ežeras, o dviejuose pastato kampuose buvo flanginei gynybai skirti bokšteliai. Siesikų dvaras buvo Daumantų Siesickių tėvonija. Jo statusą gynęs Lietuvos Statutas skelbė, kad tėvonijos negalima parduoti, įkeisti, dovanoti ar pralošti, ją būtina išsaugoti. Visas pirmasis aukštas buvo skirtas ūkinėms reikmėms, o antrajame, 4 patalpų bute, gyveno ponų šeima. Tėvonijos statusą turinčiame dvare įprastai gyvendavo tik dvi kartos – tėvai ir vaikai. Dvarą įsigijus Daugėloms, per 1820–1840 m. vykdytą rekonstrukciją pastatas įgavo klasicistinių bruožų, erdvios patalpos buvo susmulkintos – kambarėlių padaugėjo daugiau nei dvigubai. Caro valdymo metais čia gyveno apie dvi tris trisdešimtis žmonių – kelios kartos. Jiems tikrai turėjo būti ankšta. Yra žinoma, kad kai atvažiuodavo svečių, XX a. pradžioje juos įkurdindavo priešais pilį esančioje mokykloje.

KOKIE PATALPŲ PLANAVIMO IŠSKIRTINUMAI IŠLIKO? Pirmame aukšte įrengta daug nišų rakandams, namų apyvokos daiktams pasidėti. Maistas buvo gaminamas archajišku, labiau viduramžišku būdu – ūkiniuose židiniuose.

Taigi kiekviename pirmojo aukšto kambaryje spragsėjo židinys. Šeimininkų kambariai buvo šildomi renesansinėmis koklinėmis krosnimis – išlikusios jų pakuros. Šeimininkų miegamasis buvo su visais patogumais: tualetu (į jį būdavo pilama durpių) ir židiniu, buvo ir krosnis, deja, ji neišlikusi. Iš virtuvės į miegamąjį veda atskira tarnų laiptinė.

Prie miegamojo šliejasi unikali pusantro kvadratinio metro dydžio maldų patalpa. Joje pagal bizantinę tradiciją yra nedidelis kupolas ant pendantyvų. Matyt, maldykla buvo skirta pirmajai pilies šeimininkei, kuri buvo stačiatikė.

PIRMOJI SU SIESIKŲ ŽEMĖMIS SUSIJUSI DATA – 1441 M. AR ŠIOS VIETOVĖS YRA MINIMOS ANKSČIAU? 1441 m. dokumentas nurodo Panoteriuose Siesikų parapijai dovanotą žemę, bet kontekstas gerokai platesnis.

Remiantis išlikusiais dokumentais, keli bajorai ilgus dešimtmečius bylinėjosi dėl žemių Panoteriuose. Kuo ilgiau tęsėsi byla, tuo „senesnių“ dokumentų buvo minima, to-

VIENUOSE ŠALTINIUOSE MINIMI DU, KITUOSE – KETURI PILIES BOKŠTAI. KIEK IŠ TIESŲ JŲ BUVO? Pradžioje buvo du, vėliau kurį laiką buvo iškilę trys bokštai. Kai pilis buvo pastatyta, stūksojo du bokštai. Dabar iš jų telikęs vienas – šiaurės vakarų kampe. Dar vienas apvalus bokštelis buvo pietryčių kampe. Jis buvo nugriautas

arba XVII a. pabaigoje, arba XVIII a. pradžioje vieno iš Daugėlų. Tačiau septynioliktojo amžiaus pirmoje pusėje buvo pastatytas dar vienas keturkampis bokštas šiaurės rytų kampe. Jis ir dabar yra išlikęs, visai nepanašus į gynybinį bokštą, taigi neturėjo tokios paskirties. Remiantis istoriografija, pirmame bokšto aukšte pirmiausia buvo iždas, o antrame aukšte patalpa panaši į darbo kambarį – studijolą. Vėliau pirmame aukšte buvo įrengta areštinė – daboklė – su įėjimu iš lauko ir grotomis ant langelių.

Mes dažniausiai įsivaizduojame, kad pilis turi keturis simetriškus bokštus. Iš tiesų mūrinė statyba buvo brangi, o bokšteliai buvo skirti flanginei fasadų gynybai. Matome, kad ilgiausia siena siekia iki 45 metrų, taigi ir resursai buvo naudojami taupiai. Jeigu siena būtų siekusi 70 metrų,

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 9

SVEČIUOSE

dėl kai kurios datos neatrodo patikimos. Tačiau seniausias Siesikų bažnyčios varpas yra datuojamas XV a. antra puse, tad Siesikai XV a. tikrai egzistavo. Šalia Siesikų ežero dunksantys du piliakalniai buvo naudojami dar anksčiau – I tūkstantmetyje.

SVEČIUOSE

KOKS BUVO PAGRINDINIS ŠEIMININKŲ PAJAMŲ ŠALTINIS? Pagrindines Daumantų Siesickių pajamas sudarė atly­gis už valstybinę tarnybą ir lėšos, gautos už dvare pagamintą žemės ūkio produkciją. Daugėlos, matyt, tenkinosi dvaro ir bravoro duodamomis pajamomis. XIX a. jie turėjo teisę parduoti 100 litrų degtinės per mėnesį. Degtine buvo prekiaujama Siesikų miestelio karčemoje, kuri taip pat priklausė dvarui.

KAIP SEKASI RENOVACIJOS DARBAI IR AR IŠLIKO DAUG AUTENTIKOS?

būtų reikėję keturių bokštelių, nes šūvio atstumas būtų buvęs per trumpas.

AR YRA ŠALTINIŲ, LIUDIJANČIŲ APIE PILIES ŠEIMININKO RAŠTINGUMĄ?

Daumantai Siesickiai buvo išsilavinę žmonės – daugelis jų iš kartos į kartą buvo Vilkmergės pavieto žemės, taikos teisėjais, „laisvuosiuose menuose“ pasižymėję. Yra išlikęs laiškas. 1704 m. dvaras buvo užpultas švedų. Po antpuolio Mikalojus Daumantas Siesickis skundėsi, jog švedų pulkininkas Clasas Bonde išgrobstė biblioteką ir visa kita, kas buvo vertinga. Taigi galima teigti, kad XVIII šimtmetyje knygų buvo, ir žmonės buvo raštingi, mokėjo lotynų kalbą ir galėjo pasirašyti. Garsioje Kėdainių sutartyje yra dviejų Daumantų Siesickių autentiški parašai su vardais ir pavardėmis. Tuo tarpu šimtai bajorų ant tos pačios sutarties dėjo kryžiukus, nes buvo neraštingi.

10

Antrojo aukšto tvarkybos darbai vykdomi pagal architektės Gražinos Kirdeikienės projektą. Radome tikrai daug autentikos, tad stengiamės ją išsaugoti. Autentiškos yra visos XVI a. pradžios pastato sienos, planinė struktūra, maldykla miegamajame, buvusioje dvaro kanceliarijoje yra išlikusios senosios keraminių plytelių grindys, o didžiojoje menėje yra apie 70 m₂ pasaulietinės XVII a. pirmosios pusės sieninės tapybos. Ji kol kas nerestauruota,

bet jau galima atsekti, kas buvo vaizduojama. Čia matyti dvi temos: dvylikos mėnesių darbų ciklo fragmentai pagal Antonio Tempestos graviūras ir antikinių mitų siužetai iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Menę puošia ir seniausias Lietuvoje esantis šuns atvaizdas.

GIRDĖJOME, KAD ŠIOJE PILYJE YRA ARCHITEKTŪRINIŲ KODŲ?

Taip, sunkiausiai įmenama pilies paslaptis susijusi su Saulės kelione dangaus skliaute. Kad per saulėgrįžas ir lygiadienius didžiojoje menėje būtų galima stebėti tam tikrą Saulės „fenomeną“, turėjo būti atitinkamai pasaulio šalių atžvilgiu orientuotas pastatas, parinktos langų vietos, atsižvelgta į natūralų horizontą ir stebėtojo aukštį virš jūros lygio. Nežinoma, kokių paskatų vedamas statytojas būtent taip perteikė savo pasaulio supratimą. Kol kas vyksta jos

tyrinėjimai, tikiuosi, jog netolimoje ateityje galėsiu pasidalinti savo įžvalgomis šia tema.

KOKS DAR DVARAS LIETUVOJE VERTAS IŠSKIRTINIO DĖMESIO? Baltadvaris – Molėtų rajone, prie Videniškių kaimo. Dvaras stovi Siesarties upės kilpoje, ant stataus, aukšto skardžio. Ten galima praleisti valandų valandas, nors dvaras be stogo, jau griūvantis. Regis, Algio Kavaliausko dėka paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo pasirūpinta užkonservuoti pastatus – virš irstančių sienų buvo pastatytos medinės „daržinės“. Kai Siesikuose būdavo kas nors neaišku, važiuodavau į Baltadvarį pasižiūrėti, patyrinėti mūrus.

Tas dvaras tikrai turi dvasią. IP

AČIŪ UŽ POKALBĮ.

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 11

ŠEIMOS VILA PO ĄŽUOLAIS 01

02

12

Interjero autoriai Agnė Andriukaitienė ir Povilas Konkulevičius Studija Dlugo Nuotraukos Algirdo Bako Kalbino Gytautė Ivanauskaitė

04

Architektūrinės išraiškos koncepcija: lakoniškas, racionalus ir vientisas pastato įvaizdis. Du žemi, vienaaukščiai, į vandenį atgręžti gyvenamosios ir poilsio zonos namo tūriai sujungti perregima stiklo galerija. Jokių peraukštėjimų, viskas kuo giliau suleista į žemę. Noras neišsiskirti iš esamos aplinkos padiktavo architektūrinę namo išraišką. Statinio fasadų ir jų elementų apdailai naudotos neutralios, žemiškų spalvų, bet kontrastuojančios medžiagos: šviesus granito akmens tinkas, rudai pilkos apdailinės molio plytos, natūrali deginta mediena, beveik juodai dažytas plienas ir aliuminis.

KAIP KŪRĖTE DIZAINO VIZUALIZACIJĄ, KAS ĮKVĖPĖ?

AR TURĖJOTE UŽSAKOVŲ PAGEIDAVIMŲ?

Nuo tuščio sklypo prieš 6 metus, pastato architektūrinės išraiškos paieškų iki interjero įrengimo – ilgas ke-

Ši

301 m² vila apsupta nuostabios gamtos.

Apie prieš šešerius metus prasidėjusį kūrybinį kelią, architektūrą bei interjero dizainą, meno kūrinius ir ramybę kalbėjome su viena iš interjero autorių – architekte Agne Andriukaitiene.

03

AGNE, PAPASAKOKITE PLAČIAU APIE GYVENAMĄJĄ VIETĄ: KAS JĄ SUPA, KOKS ARCHITEKTŪRINIS PASTATO SPRENDIMAS?

Sklypas yra neurbanizuotoje teritorijoje, šiuo metu sparčiai besiplečiančiame mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartale prie Gaižėnų tvenkinio, Virbališkių miestelyje, Kauno rajone. Prieš 6 metus, dar prieš įsigyjant šį sklypą, braidėme su užsakovais po pievas. Artimoj aplinkoj, galima sakyti, nebuvo nė vieno gyvenamojo namo ir jo2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 13

INTERJERAS

kios infrastruktūros, tik planuojamos teritorijos. Tuomet supratom, kad šis sklypas yra unikalus savo išskirtiniu gamtovaizdžiu: visus pakerėjo užtvenktos upės pakrantė, jauki tvenkinio įlanka ir keturi šimtamečiai ąžuolai. Mus užplūdus kūrybiniam adrenalinui, o užsakovus – ramybei, nesuabejojom – čia, ąžuolų paunksnėje, mes kartu pasakosim jų namų istoriją.

lias. Baltas popieriaus lapas architektui – tai ne tuštuma, kurią turi užpildyti gražus piešinys, o erdvė, kurioje jis kuria ne ką kitą, o savo kliento gyvenimo perspektyvą, modeliuoja jo šeimos ateitį, dėliodamas smulkiausias interjero detales. Todėl mums šiame procese buvo svarbi ne tik kūrybinė laisvė, bet ir užsakovo pasitikėjimas – tai

viena esminių konstruktyvaus bendravimo sąlygų. Tik išlukštenus bendrą abi puses vienijančią idėją, mums pavyko sukurti visai kitos kokybės sinergiją fizinio dizaino prasme. Įėję į tokį būstą žmonės nesupranta, kas čia padaryta, bet jaučia, kad ore tvyro labai gera energija. Tai geriausias mūsų darbo įvertinimas.

KOKIU STILIUMI KŪRĖTE INTERJERĄ? KOKIOS MEDŽIAGOS IR SPALVOS DOMINUOJA?

05

Akcentinė margomis molio plytomis dekoruota siena, tarsi perkertanti visą pastatą, tapo pagrindine interjero ašimi. Ji dalija namą į dvi erdves – poilsio ir laisvalaikio. Baltos sienos, didelių gabaritų baltų plytelių grindys, baltos lubas siekiančios integruotos durys, individualiai projektuoti balti minimalistinio dizaino baldai leido išlaikyti statiškas, švarias pagrindines interjero plokštumas ir formas. Funkciją pabrėžiantys baldai kontrastingai juodi. Jaukumo ir ramybės monochrominiam interjerui suteikia šilto atspalvio degintas medis, švelnių žemės tonų baldų, kilimų ir užuolaidų tekstilė.

INTERJERAS

02

Interjero tematika pasirinkta ne atsitiktinai, o siekiant pratęsiant minimalistinę fasadų išraišką. Naudojamos laiko patikrintos medžiagos – natūralus akmuo, molio plytos, deginta mediena, dažytas plienas ir žemiški jų tonai – pagrindinė jungtis tarp pastato lauko ir vidaus stilistikos.

Name nėra nė vieno lango – vien vitrinos – jų skaidrūs fasadai tarsi sujungia lauko ir vidaus erdves, atverdami keliaplanį gamtovaizdį. Interjero detalių atspindžiai juodo stiklo, šlifuoto plieno, veidrodiniuose ir auksiniuose paviršiuose suteikia interjerui žaismingumo ir leidžia gamtos energijai prasiskverbti į vidų.

KOKIE MENININKŲ KŪRINIAI YRA ŠIAME INTERJERE, KOKIA JŲ ATSIRADIMO ISTORIJA?

Minimalistinio interjero atsvara – kontrastingi solidžiuose barokiniuose rėmuose pateikiami šiuolaikinių Lietuvos menininkų – Šarūno Saukos, Aurimo Eidu14

06

kaičio, Virgio Rusecko, Audronės Petrašiūnaitės – kūriniai. Galerinė baltos spalvos tyla ir švara interjere leidžia suskambėti grosteskiškiems ir fantasmagoriškiems šių paveikslų siužetams. Kolekcijai plečiantis ir keičiantis, interjeras ne tik įgaus eklektiškumo, bet kas kartą taps gyvas ir kiekvienoje namo erdvėje maloniai stebinantis.

Pačią įdomiausią istoriją šiame interjere pasakoja neatsitiktinai pagrindinėse namo vietose atsiradę ąžuolo kelmai. Vienas pradėjęs džiūti ąžuolas, iš keturių šimtamečių, augusių sklype, net ir su dendrologų pagalba neatlaikė statybų maratono. Be jokių svarstymų su užsakovais nusprendėm pratęsti jo gyvavimą ir iš jo kamieno sukurti kokių nors interjero detalių – taip organiškai svetainėje atsirado staliukas, o suoleliai koridoriuje – iš senojo ąžuolo kelmų. IP

mazgas.lt interjeroakcentai.lt interio.lt e-durys.com audrineta.lt adma.lt

01 02 03 04 05 06

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 15

MENU ŽAVINTIS INTERJERO DIZAINERIO NAMAS Interjero autorius Donatas Žukauskas Nuotraukos Enrikos Samulionytės Tekstą parengė Gytautė Ivanauskaitė 16

Veikiausiai kiekvienas žmogus turi savo svajonių namų viziją. Vieni bando juos įsirengti patys, kiti kreipiasi į specialistus. O kaip savo svajonių namus įsirengia projektuotojai? Interjero dizaineris Donatas Žukauskas prieš kelerius metus sukūrė savo šeimai svajonių namus, apie kuriuos sutiko papasakoti plačiau. „Viziją, kad koks turėtų būti mano namas, turėjau seniai. Praktika, įgyta rengiant namus užsakovams, tam įtakos neturėjo. Sau kėliau užduotį susiprojektuoti namą ir interjerą, kuris nenusibostų ilgą laiką, stengiausi išvengti madingų sprendimų, nes jie keičiasi.

Svarbiausia, kad bet kurioje namo vietoje gerai jausčiausi“, – pasakoja Donatas.

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 17

INTERJERAS

01

Interjero dizainas buvo projektuojamas kartu su namu. Eksterjerui darė įtaką vidaus dizainas. Statybai ir įrengimui buvo numatytas ne itin didelis biudžetas, todėl buvo priimami funkcionalūs ir gerai apgalvoti sprendimai – juos diktavo ir dizainerio sukaupta patirtis. Kaip pastebi pats kūrėjas, jaukumas ir patogumas ne visada reikalauja didelių pinigų.

INTERJERAS

Šeima daug laiko praleidžia namuose, tad jų vidus tapo prioritetu. Čia nėra didelės katilinės, brangiai atsieinančių laiptų ar virtinės nepadoriai daug kainuojančių durų, tačiau smulkiai apgalvota būtiniausių daiktų vieta. Kadangi dizainerį žavi modernus, pusiau lofto stilius su nestandartinėmis erdvėmis, šis derinys buvo pasirinktas ir šiems namams. Kaip pastebėjo dizaineris, nors jis ir neturi architektūrinio išsilavinimo, yra suprojektavęs dar kelis panašaus stiliaus namus.

Svarbiausi vidaus erdvių akcentai buvo suprojektuoti taip, kad nebereikėtų papildomo vidaus dekoro: pakabinamų gipso kartono lubų, nišų ir panašiai, kurios sudaro nemenką dalį vidaus apdailos kainos. Kadangi pati architektūra savaime sudaro pusę interjero, jame teliko pastatyti baldus ir papuošti aksesuarais.

Kitas svarbus dalykas yra suplanavimas. Pasak Donato Žukausko, iš išorės namas visai nedidelis, bet užėję į vidų svečiai nustemba, kad atrodo labai erdvus.

Namas yra pusantro aukšto – perdangos įrengtos virš vonių ir virtuvės, kur nereikia aukštų lubų. Antrame aukšte yra tik nedidelė šeimininko darbo vieta. Kadangi ji nėra atitverta pertvaromis, būnant joje išlieka didelės erdvės jausmas. Dar vienas praktinis sprendimas – antrame aukšte neišvedžiotas šildymas. Šiltas oras laisvai cirkuliuoja, todėl temperatūra tokia pati kaip ir pirmame aukšte. Į antrąjį aukštą patenkama lipant šmaikščiai „lokio pėda“ pavadintais laiptais, akį traukiančiais išskirtiniu 18

dizainu. Kadangi jie gerai ir patogiai suprojektuoti, užima gerokai mažiau vietos už tradicinius laiptus. Tuo tarpu vaikų ir suaugusiųjų miegamieji, nors ir išsidėstę vienas šalia kito, yra pakankamai atskirti, tad vaikai turi tarsi savo atskirą butuką su vonia. Net atpėdinę iš lauko, jie pakliūva tiesiai į savo erdvę.

Pasak Donato, sunku įvardyti šių namų stilių – tai šiuolaikiškas modernumas, susipynęs su „mid century modern“, kurį papildo klasikiniai baldai. Interjerui su griežtomis linijomis jie suteikia jaukumo. Visi foteliai ir kėdės yra seni restauruoti baldai, visi toršerai, staliukai ir kabantys šviestuvai – paties šeimininko gamybos.

Dominuojančios šviesios, natūralios spalvos praplečia erdvę. Spalvų paletė nėra gausi, jos – tarsi fonas paveikslams, nuotraukoms, įdomesniems baldams, kurie labiausiai ir puošia namus.

Interjerą galutinai suformuoja meno elementai, kurie prie širdies namo šeimininkams. IP

magresbaldai.lt iris.lt

01 02

02

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 19

01

20

NESENSTANČIAIS SPRENDIMAIS PAREMTI ARCHITEKTĖS NAMAI Interjero dizainas ir architektūra Gretos Semionovos (GDUrban Architects) Nuotraukos Norberto Tukaj Tekstą parengė Gytautė Ivanauskaitė

Kurdama interjero dizainą, architektė norėjo išbandyti naujovių, kad vėliau jas galėtų taikyti ir užsakomuosiuose projektuose. Pavyzdžiui: apšvietimas tarp laiptų ir sienos sukuria kabančių laiptų įspūdį, kampinė šviesa nespigina į akis; pertvara be bėgelio grindyse tarp vaikų kambarių leidžia du kambarius sujungti į vieną didelį; pirmame aukšte vinilinė danga išklota prie pat sienų, todėl nėra būtina įrengti grindjuosčių; akmens plytelių praustuvai atrodo moderniai ir yra patogūs, nes ant jų nematyti nešvarumų; pirtis dušo kabinoje su ypatingos dangos lubomis, nuo kurių nelaša; pertvara iš ypač balto stiklo, dengto nanodanga, ant kurio nelieka vandens lašelių.

Praeitame straipsnyje į savo namus įsileido interjero dizaineris, o šįkart pasižvalgykime po architektės Gretos Semionovos gyvenamąją erdvę. Tai 158 m2 namas, kurio architektūra ir interjeras buvo kuriami vienu metu. Pasak autorės, projektuojant statinį, buvo siekiama priimti sprendimus, leidžiančius pagal poreikį maksimaliai praplėsti erdves ir jaustis jaukiai bei patogiai net tada, kai namuose susirenka būrys žmonių.

Viena pagrindinių užduočių – sukurti glaudų ryšį tarp išorės ir vidaus, kad kiemas taptų vidaus dalimi, suteikiančia jaukumo bei patogumo. Iš lauko į vidų patekti 2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 21

INTERJERAS

galima per terasoje esančias dideles stiklines stumdomąsias duris, o bendras dizainas persipina per svetainės lubų termomedienos dekorą.

01

01

Taip pat Greta naujoves laiko tuo, kas mus skiria nuo praeities dizaino, kuria prabangą ir išskirtinumą, o paklausta apie savo namus, atskleidė, jog rinkosi šiuolaikišką stilių su prabangos prieskoniu. Interjere dominuoja natūralūs atspalviai ir tekstūros. Šių laikų technologijos leido rinktis vinilinę dangą, terasa išklota PVC lentomis. Lietas akmuo naudotas virtuvės stalviršiui, tad be jokių siūlių su kriaukle sujungtas stalviršis išlaiko vientisumą. Marmurinis stalas dengtas epoksidu, tad išsipylę skysčiai neįsigeria ir nekeičia spalvos.

22

Šiame būste architektė rinkosi natūralias betono, medžio, akmens tekstūras, tobulai derančius atspalvius, švelnius pilkus tonus ir kontrastinę juodą spalvą, kuri pabrėžia, suteikia patalpoms išskirtinumo ar erdvės jausmą. Betono imitacijos grindys kuria šiuolaikišką įvaizdį, medinės spintos suteikia minkštumo ir jaukumo, marmuro ir akmens raštai – prašmatnumo.

Apskritai ramių ir darnių tekstūrų sprendiniai padeda pailsėti po nerimastingos dienos, atsipalaiduoti, nurimti.

Daug dėmesio buvo skiriama ir virtuvės daliai. Pasak autorės, tai namo vieta, kurioje praleidžiama daugiausia laiko. Joje ne tik gaminama, bet ir bendraujama, švenčiama, o kartais ir dirbama. Specialistė pastebi, jog virtuvės dizainui keliami reikalavimai vis didėja, nes virtuvėje praleidžiame vis daugiau laiko. Šioji suprojektuota taip, kad būtų funkcionali, patogi bei estetiškai patraukli. Spintos virš darbastalio nustumiamos į šoną – dėl to jokie virtuvei reikalingi prietaisai ir šlapi indai nestovi ant darbastalio. Jie paliekami už slankiųjų durų. Gartraukis įmontuotas lentynoje prie stalviršio už slankiųjų durų. Po kriaukle aukštas stalčius atsidaro kojos spustelėjimu, o užsiveria lengvai stumtelėjus – naudota „Blum Servo-Drive“ sistema. Viduje, kampe, įrengtas dar vienas ištraukiamasis stalčius – Greta maksimaliai išnaudojo visą erdvę. Po kasdieninio naudojimo virtuvė išlieka estetiškai tvarkinga.

Įgyvendinus projektą „nuo... iki“, architektės šeima liko patenkinta gautu rezultatu, nes visas namas suprojektuotas taip, kad būtų jaukus, estetiškas, modernus, patogus ir teikiantis ramybę. IP 01 02 03

02

03

03

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 23

INTERJERAS

ardena.lt iris.lt voniosguru.lt

Interjero dizainas, mada, architektūra laikui bėgant keičiasi, o kiekvienas laikotarpis pasižymi tik jam būdingais skiriamaisiais bruožais. Technologijų inovacijos ir naujausi psichologijos tyrimai padeda lengviau atrasti komfortiškus sprendimus kiekvienam, kuriančiam nuosavą interjerą. Todėl ir dizaino tendencijos moderniais XXI a. laikais keičiasi vis greičiau, o ši tema kasmet darosi vis aktualesnė.

RYŠKIAUSIOS 2022 M. INTERJERO

TENDENCIJOS PAGAL EASE

PATARIMAI

PRAKTIŠKAS DIZAINAS Natūralus medis, akmuo, perdirbtos medžiagos – tai jaukią atmosferą kuriančios detalės, priartinančios žmogų prie gamtos. Jau keletą metų namus ir aplinką tausojantis tvarumas ir natūralumas yra pagrindiniai kiekvieno praktiško žmogaus kriterijai rengiant interjerą. Šiuolaikinės technologijos leidžia išpildyti individualius kliento norus ir sukurti išskirtines, vienetines, harmonija alsuojančias erdves. Štai pavyzdžiui – vis dažniau pagal užsakymus kuriami akmens motyvai džiugina ne tik interjero dizaino mėgėjus, bet ir visus, norinčius namuose kurti harmoningą atmosferą.

RAŠTAI IR FORMOS Raštai ir formos sujungia interjerą į bendrą visumą ir įprasmina erdvę. Drąsūs raštai ir faktūriniai audiniai suteikia interjerui charakterį, o įvairios spalvos, tekstūros ir formos kuria vizualinę intrigą. Veliūrai ir buklė 24

audiniai gali papuošti bet kurį baldą, o svarbiausia – jie bus patvarūs ir ilgaamžiai. Būtent šiuos gobelenus, ypatingo komforto sofas bei kitus minkštuosius baldus galima rasti visuose „EASE. Mano namų stilius“ salonuose. Platų modernių ir funkcionalių baldų pasirin-

kimą siūlantys salonai nuolatos domisi technologijų naujovėmis, todėl asortimentas yra nuolatos atnaujinamas pagal šviežiausias tendencijas.

JUODI AKCENTAI Šiais metais populiari tendencija – juodi akcentai ir furnitūra. Tai minimalistinei erdvei itin tinkanti spalva, nes jos formos skatina pajusti rafinuotumo prieskonį.

Juodos stalo kojos, kėdės ar paveikslų rėmai suteikia erdvėms kontrasto ir gilumo, todėl interjeras tampa pagrindiniu atsipalaidavimo šaltiniu. Juoda spalva – achromatinė, tai reiškia – bespalvė, ji atspindi visas likusias spalvas. Interjeruose rekomenduojama su šia spalva nepersistengti, taigi verčiau naudoti tik akcentus. Per didelis juodų tonų kiekis erdvėse gali paskatinti nuotaikos svyravimus ir sukelti depresiją, o tinkamas – sužadinti discipliną ir temperamentingumą. Juoda spalva taip pat asocijuojasi su pokyčiais, todėl juodi akcentai suteikia erdvei laisvės ir paslapties pojūtį.

AUKŠČIAUSIOS KLASĖS GAMINTOJAI „EASE. Mano namų stilius“ salonai siūlo lietuvių, švedų ir belgų gamintojų baldus. Belgiški stalai atitinka

visus šių dienų klientų poreikius – tai tvarūs, iš natūralių medžiagų pagaminti ilgaamžiai baldai. Gamintojas siūlo didelę pasirinkimo laisvę – nuo įvairiausių akmens plokščių stalviršiams iki natūralios medienos apdailos detalių. Švedų gamintojo baldai pasižymi skandinaviška kokybe ir elegantišku paprastumu. O kiekvieno gamintojo baldai be išimties kuriami specialistų, išmanančių dizaino specifiką ir kokybės ypatumus, todėl visuose „EASE. Mano namų stilius“ salonuose lengva rasti aukščiausio lygio medžiagų, atitinkančių kiekvieno skonį. IP

„EASE. Mano namų stilius“ salonus galima rasti Vilniuje, Vytenio g. 20 bei P. Lukšio g. 32, ir Kaune, naujuose interjero namuose „Holas“, Savanorių pr. 168

www.easebaldai.lt

Kiekvienas dizainas atspindi tam tikrą emociją, nuotaiką, ritmą, gyvenimo būdą. Esu architektė, interjero dizainerė, todėl, sukūrusi darnų, patogų, išskirtinį projektą, pati noriu užpildyti erdves jas geriau atskleidžiančiais, papildančiais, nuspalvinančiais daiktais ir medžiagomis. Surinkti įvairius dizaino objektus ir juos suderinti vienu ritmu – tikras menas. Kiekvienas daiktas interjerui suteikia savito skambesio, žaismingumo. Būtent spalvų, tekstūrų, proporcijų žaismas yra tai, kas mano projektus daro unikalius ir modernius. Šį kartą sukūriau tris šiuolaikiškus, prabanga, darna ir natūralumu dvelkian-

Greta Semionova,

čius svetainės medžiagų bei interjero detalių derinius su vinilinėmis grindimis.

architektė, inžinierė, interjero dizainerė

Visi produktai – iš 2di.lt e. parduotuvės asortimento.

SVETAINĖS DERINIAI: UNIKALU, ŠIUOLAIKIŠKA, JAUKU

PATARIMAI

I SVETAINĖS DERINYS. Pirma-

me derinyje vyrauja lengvos, šviesios tekstūros. Medžiagos panašių tonų, bet kiek skirtingo atspalvio. Šiam deriniui pasirinktos šviesios medienos imitacijos vinilinės grindys. Matomi ritmingi tapetų iš Earth kolekcijos ir medvilninio kilimo rašto atsikartojimai. Arūno Baltėno autorinė fotografija „Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios šventorius“ šiame interjere puikiai dera savo atspalviais, statika ir ritmu, o Taschen leidyklos knyga „Leonardo.

The Complete Drawings“ tarsi primena apie tobulas formas. Smulkūs akcentai – baltos keramikos dirbiniai ir rausvos spalvos prancūziškas medvilninis pledas suteikia žaismingumo.

1. Tapetai „Earth“, EAR604, Masureel kolekcija. 2. Arūnas Baltėnas „Vilnius. Šv. Mykolo bažnyčios šventorius“, 2003 m., autorinis sidabro bromido atspaudas. 3.

Vinilinės grindys „Quick-Step“, BACL40128, Balance Click kolekcija. 4. Meksikietiško stiliaus vazonas, Interios keramikos studija. 5. Kilimas „Narma Esna“, baltas, 160 x 230 cm. 6. Pledas „Maia Chambray Roibos“, 130 x 200 cm, Vivaraise kolekcija. 7. F. Zöllner, J. Nathan knyga „Leonardo. The Complete Drawings“, leidykla Taschen

Kiekvienas interjeras turi savo istoriją, savo dinamiką, spalvų paletę. Užsakovas įvardija, kas jam svarbu, o mano tikslas viską surinkti į harmoningą visumą. E. parduotuvėje 2di.lt bei 2DI salonuose vienoje vietoje rasite Europoje pripažintų gamintojų produktų: parketlenčių, laminuotų ir vinilinių grindų, taip pat priemonių, skirtų grindims įrengti ir prižiūrėti. Išskirtinės kokybės ir dizaino tapetai, kilimai bei dovanoms skirtos prekės: namų tekstilė, indai bei keramikos dirbiniai, meno kūriniai, knygos. Perkant internetu, užsakymai nuo 40 Eur visoje Lietuvoje pristatomi nemokamai.

II SVETAINĖS DERINYS. Svar-

bu, kad visos deriniui naudojamos medžiagos tarpusavyje sietųsi, kad būtų bendras skambesys, ritmas, atsikartojantys raštai, spalvų paletė.

Tamsaus skalūno imitacijos vinilinės grindys sukuria prabangos įspūdį, sienų dekorui parinkti ispaniški tapetai (panelės) su lapų motyvais atpalaiduoja, suteikia švelnios dinamikos.

Editos Suchockytės drobėje laumžirgių sparneliai dera su išskirtiniu metalizuoto paviršiaus tapetų vaizdu.

Nors raštai skirtingi, jie vienas kitą papildo, o parinktas viskozinis kilimas darniai dera su tapetų fonu. Visi elementai persipina ir suskamba vienu akordu.

1. Neaustinio pluošto tapetai (panelės), 9600901N, Random Metallics, Coordonne. 2. Edita Suchockytė, „Laumžirgis 3“, 2016 m., drobė, aliejus, 90 x 70 cm.

3. Vinilinės grindys „Quick Step“, AVST40035, Alpha Vinyl Tile Click kolekcija. 4. Sebastiao Salgado fotografijų albumas „Sebastiao Salgado. Gold“, leidykla Taschen. 5. Kilimas „Narma Fresco“, pilkas, 133 x190 cm

III SVETAINĖS DERINYS. Šis derinys dėl savo gelsvų atspalvių yra ypač jaukus, stilingas bei elegantiškas. Išskirtinio rašto tapetai (panelės) iš Spirit of Nature kolekcijos kuria dinamiką, kurią ramina šiuolaikiškai atrodančios vientisos, šviesaus travertino imitacijos vinilinės grindys ir vienspalvis Noble kilimas. Interjerui jaukumo suteikia prancūziškos tekstilės gaminiai – natūralios lino medžiagos pagalvė bei užtiesalas. Erdvei parinkta Kęstučio Stoškaus autorinė fotografija „Pranciškonų bažnyčios interjero fragmentas“ ir knyga „Pro A. A. prizmę“ tarsi siūlo į viską pažvelgti kitu kampu. IP 1. Tapetai (panelės) „Spirit of Nature“, DGSPI1011-DGSPI1012-DGSPI1013, Masureel kolekcija. 2. Kęstutis Stoškus „Pranciškonų bažnyčios interjero fragmentas“, 1998 m., autorinis sidabro bromido atspaudas. 3. Kilimas „Narma Noble“, rusvas, 133 x 200 cm. 4. Vinilinės grindys „Pergo“, V2120-40047, Tile Premium Click kolekcija. 5. Dekoratyvinė pagalvė „Zeff Masai“, bronzinės spalvos, 40 x 65 cm, Vivaraise kolekcija. 6. Pledas, lovos užtiesalas „Zeff Masai“, bronzinės spalvos, 80 x1 80 cm, Vivaraise kolekcija. 7. A. Andriuškevičius, J. Marcišauskytė „Pro A. A. prizmę“, leidykla Modernaus meno centras

Deriniams naudotas prekes įsigykiti galite e. parduotuvėje www.2di.lt arba 2DI salonuose: Vilniuje, P. Lukšio g. 32 („Domus galerija“); Kaune, Pramonės pr. 8E („NIC“) Klaipėdoje, Minijos g. 42 („NIC“); Utenoje, Kupiškio g. 19 („NIC“) Skambinkite: +370 52 104141, info@2di.lt 2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 27

„LUA“ – IKI ESMĖS IŠGRYNINTI SPRENDIMAI VONIOS KAMBARIUI Šveicarijos kompanijos „Laufen“ naujausios vonios kambario kolekcijos „Lua“ pasirodymas sulaukė nemažo dizaino temomis rašančių leidinių ir vonios kambario ekspertų dėmesio. Kompanija pristatė naujausią bendradarbiavimo su prancūzų dizaineriu Toanu Nguyenu rezultatą – kompleksinę vonios kambario kolekciją „Lua“.

Galbūt T. Nguyenas nėra tokia megadizaino žvaigždė, tačiau dizaino, vonios kambario ekspertams jo pavardė turėtų būti gerai žinoma. Šis dizaineris buvo vienas pirmųjų, kuriam „Laufen“ beveik prieš dešimtmetį pasiūlė padirbėti su revoliucine patentuota keramika „SaphirKeramik“. Būtent T. Nguyenas kolekcijai „Ino“ iš šios keramikos sukūrė unikalų vientisą keraminį praustuvą su lentynėle ir meistriškai atskleidė tiesiog unikalias šios keramikos estetines bei funkcines galimybes. Tiesą sakant, būtų buvę keista, jei po „Ino“ sėkmės šio dizainerio ir kompanijos keliai daugiau niekada nebūtų susikirtę. T. Nguyeno profesiniu įvertinimu galima laikyti „Laufen“ pasiūlymą sukurti būtent kompleksinę vonios kambario kolekciją.

28

Skiriamasis tokių kolekcijų bruožas – ne tik apgalvotas vientisas stilius, funkciškai suderinta keramika, santechninė įranga, baldai ir aksesuarai, bet ir nemažas specifikacijų pasirinkimas, įdiegtos naujausios gamintojo santechnikos technologijos bei inovacijos. Kuriant tokias kolekcijas, tenka derinti skirtingas medžiagas, technologijas ir gamybos grandis, todėl santechninės įrangos, keramikos dizaino kūrimas ir gamyba užtrunka ne vienerius metus ir reikalauja nemažai investicijų.

Dizainerio užduotis, o kartu ir nemenkas iššūkis – ne tik sukurti stilistiškai vientisą dizainą, bet ir atsižvelgti į itin griežtus funkcinius reikalavimus ir skirtingų produktų gamybos niuansus. Tai tik kelios priežastys, kodėl santechninės įrangos gamintojai itin kruopščiai

sa, T. Nguyenas sukūrė ir maišytuvų, skirtų vonioms, bidė ir dušams, dizainą.

Galiausiai išbaigtumo kolekcijai suteikia to paties dizainerio sukurta vonios kambario baldų kolekcija „Lani“, kuri stilistiškai ypač dera prie „Lua“, tačiau gali būti projektuojama ir su kitais „Laufen“ produktais.

Ar „Lua“ sulauks vartotojų pripažinimo, parodys tik laikas. Tačiau akivaizdu, kad „Laufen“ ir T. Nguyenas padarė viską, kad taip ir atsitiktų. IP www.laufen.lt

PATARIMAI

renkasi su kuriais dizaineriais bendradarbiauti, tačiau net ir garsi dizainerio pavardė negarantuoja komercinės sėkmės.

T. Nguyenas išsikėlė tikslą sukurti vonios kambario kolekciją, kurios stilistinė kalba būtų itin paprasta.

Kita vertus, jis stengėsi viską apgalvoti iki mažiausių smulkmenų, kad kiekvienas kolekcijos elementas harmoningai derėtų tarpusavyje nepriklausomai nuo medžiagiškumo ir funkcijos. „Norėjau sukurti formą, kuri būtų tarsi mūsų kolektyvinės atminties dalis, – sako dizaineris. – Kuriant kartais atsiranda noras perdėti, suteikti žymę, padaryti kiekvieną gaminį kitokį.“ Elegantiška ovalo forma su subtiliai suapvalintais kampais tapo skiriamuoju šios kolekcijos bruožu. Minimalistinį ir neįnoringą „Lua“ dizainą su neįkyriu klasikinio stiliaus prieskoniu galima drąsiai laikyti neabejotina šios kolekcijos stiprybe – dėl stilistinio ir funkcinio universalumo „Lua“ harmoningai įsilies į skirtingo stiliaus interjerus.

Dar vienas „Lua“ privalumas – plačios santechninės keramikos ir prietaisų pasirinkimo galimybės ir tarpusavio suderinamumas. Šįkart T. Nguyenas dirbo su tradicine keramika – iš jos dizaineriui pavyko išgauti išties elegantišką praustuvų formą. Į „Laufen“ kolekciją jis įtraukė aštuonis skirtingus modelius (nuo 450 mm mažiems vonios kambariams iki dvigubų 1 200 mm pločio). Prie elegantiškų keraminių praustuvų stilistiškai dera ir vonios, nors jos gaminamos iš visai kitokios medžiagos – inovatyvios „Marbond“. Vonios gali būti ir laisvai pastatomos, ir montuojamos prie sienos. Į kolekciją įtrauktos net penkios unitazų versijos – dvi pakabinamos ir trys – pastatomos. Visuose unitazų modeliuose įdiegta efektyvi ir taupi „Rimless“ apiplovimo technologija.

Dar vienas išskirtinis šios kolekcijos bruožas – maišytuvai. Kad „Lua“ būtų maksimaliai stilistiškai vienti-

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 29

LIETUVIŲ VASAROS ATRADIMAS –

TERMODUBUO

Tikra vasara neįsivaizduojama ne tik be saulės ir vandens pramogų, bet ir be ypatingų akimirkų, kurias praleidžiame lauke, mėgaudamiesi grilio ir kitais patiekalais. Nesvarbu, ar tai būtų pietūs lauko terasoje, piknikas parke ar iškyla gamtoje, norisi, kad maistas būtų šviežias, išsaugantis tiek šilumą, tiek savo vertingąsias savybes. Indų ekspertų teigimu, neatsitiktinai būtent vasarą šokteli ne tik grilio prekių, bet ir maisto termosų paklausa. Tačiau jei reikėtų išrinkti svarbiausią 2022-ųjų naujieną, ja taptų produktas, apie kurio egzistavimą daugelis mūsų dar prieš porą metų apskritai nebuvome girdėję.

amžiaus“ salonuose bei elektroninėje parduotuvėje galima rinktis kelias skirtingas dubens talpas, pradedant kompaktišku 1,8 l dubenimi, baigiant net 7 l indu, skirtu gausiems pasisėdėjimams.

KAIP IŠSIRINKTI TERMOSĄ?

PATARIMAI

DUBUO SU SUPERGALIOMIS „Vasariškų perliukų turime įvairiausių, pradedant stilingomis grilio keptuvėmis ir puodais, žuvies grotelėmis, baigiant unikaliais mėsainių gamybos įrankiais. Bet jei reikėtų įvardinti vieną vienintelį produktą, kuris pranoko mūsų pačių lūkesčius, tai būtų vokiškas termodubuo „Weis“, – pažymi kilmingų indų prekybos tinklo „Metalo amžius“ atstovė Janina. – Iki šiol esame vieninteliai Lietuvoje, siūlantys tokios kategorijos termodubenį. Iš pirmo žvilgsnio indas atrodo kaip paprastas lengvas dubuo, tačiau jo išskirtinumas – termosienelės, išsaugančios maisto šilumą net iki 5 valandų. Dubuo ne tik patogus šilumai saugoti ar kepsniams, nuimtiems nuo grilio ar keptuvės, „ilsinti“, bet ir tais atvejais, kai svarbu išlaikyti maisto vėsumą. Pavyzdžiui, tai ypač aktualu, kai per vasaros karščius gaminame šaltibarščius ir norime, kad jie ilgesnį laiką išliktų gaivūs.“ Kaip atvirauja ekspertė, prieš rekomenduodama kurį nors produktą, jį visada išbando pati. Termodubens patogumas ją pačią nustebino: „Dabar jau kone visi mano kolegos ir net giminės šį indą turi savo namuose. Atrodo, kad rekomendacijos sklinda pačios ir geras gandas apie šį dubenį jau pasiekė platesnę visuomenės dalį. Žmonės ateina į saloną ir prašo būtent šio gaminio.“ Indų ekspertės tvirtinimu, termodubuo „Weis“ yra perkamas tiek kaip universalus virtuvės priedas, tiek kaip dovana. Indas tinka tiek lauko grilio gaminiams laikyti, tiek maistui ruošti namuose, kai norime išsaugoti mėsos, ryžių, koldūnų ir kitų maisto gaminių šilumą. „Metalo 30

Staigus termodubens išpopuliarėjimas nesumažino lietuvių domėjimosi tradiciniais maistui saugoti skirtais termosais, kurių asortimento gausoje neretam pirkėjui lengva pasiklysti. „Metalo amžiaus“ specialistės teigimu, įsigyjant šią prekę svarbiausia atkreipti dėmesį į informaciją, kiek laiko ji išsaugo šilumą ar šaltį. Daugelis kitų termosų skirtumų dažnai tėra labiau vizualinio pobūdžio. „Norintiems nesuklysti visada patrariu atsigręžti į patikimą ir bene populiariausią mūsų termosą „Pioneer“, – sako Janina. – Klientams papildomai pabrėžiu, jog termoso efektyvumą padidina tinkamas jo paruošimas. Kas kartą prieš naudojant verta pripildyti termosą karštu vandeniu ir palaukti 5 minutes, kol įkais vidinės sienelės.“

KAI REIKIA ŠALČIO Dar viena produktų kategorija, kuria vasarą aktyviai domisi lietuvaičiai, yra šampano ir ledukų kibirėliai bei šaldymo kubeliai. „Savo klientus mėgstame vadinti virtuvės aristokratais. Šis apibūdinimas – ne apie kilmę ir ne apie piniginės storį, o apie bendrą reiklumą kokybei bei išlavintą kasdienybės estetikos pojūtį“, – aiškina „Metalo amžiaus“ atstovė. Žmones, kurie kokybinius ir estetinius reikalavimus nori suderinti su konkurencinga kaina, Janina kviečia atkreipti dėmesį į to paties vokiečių gamintojo „Weis“ ledukų kibirėlį su termosienelėmis ir šampano kibirėlį su termosienelėmis. IP metaloamzius.lt

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 31

ĮVYKIS

„DIZAINO SAVAITĖS“ ĮSPŪDŽIAI Šių metų gegužės 23–29 dienomis jau septynioliktus metus iš eilės vyko „Dizaino savaitė“. Šių metų festivalio tema „Įžvalgos“ buvo įkūnyta šešiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Telšiuose ir Anykščiuose. Įžvalga – tai dizainerio gebėjimas pastebėti įvairius dalykus, kurie gali būti ne visiems akivaizdūs. Ryški oranžinė festivalio spalva perteikė šilumą, jaudulį bei entuziazmą.

O šiųmetė tema kvietė drauge atkreipti dėmesį į pastarųjų metų dizaino pasiekimus, pažangą bei inovacijas, praplėsti dizaino sąvoką, suteikti erdvės ne tik estetikai ir performatyvumui, bet ir įžvalgiam funkcionalumui ir kartu palaikyti kokybę.

Daugiau nei du šimtai dalyvių sukūrė pasakišką kultūros šventės atmosferą ir priminė inovatyvumo reikšmę visuomenei. Programą sudarė penkios skirtingos for-

32

mos: vaikštant po Vilniaus ir Kauno gatves buvo galima pamatyti penkiolika miestų gatves puošiančių įspūdingų vitrinų, trylika ekspozicijų supažindino su gaminiais iš įvairių Europos vietų, šešiolika parodų padėjo festivaliui atskleisti šių metų temą. Festivalio svečiai buvo kviečiami dalyvauti filmų peržiūrose, dirbtuvėse, diskusijose – tam buvo skirta septyniolika renginių. Taip pat buvo surengtos penkios pažintinės ekskursijos po Kauno ir Alytaus miestų gamyklas. Prie festivalio prisijungusi Vilniaus dailės akademija kvietė į viešas studentų baigiamųjų darbų peržiūras.

Regime didėjantį lietuvių susidomėjimą dizainą, tad tikimės susitikti ir kitais metais. IP „Dizaino savaitės“ rengėjai

Festivalį finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Partneriai: VDA (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Telšių fakultetai), Alytaus miesto teatras, LRT. Fotografijų autoriai: Gabrielė Gurevičienė, Miško Motė.

2022:3 (84) INTERJERAS PATARIA 33