Nida Art Colony Log 04 / Nidos meno kolonijos žurnalas Nr. 4

Leidžiant laiką / Taking Time Tebuvo matyti vien sniego platybė, balta kaip šis lapas / Only the expanse of snow could be seen, white as this page

~

Nidos meno kolonijos žurnalas / Nida Art Colony Log Ketvirtasis / The Fourth Vasara – Ruduo / Summer – Autumn 2012 Nr. / No. 2 (4)

VDA NMK rėmėjai / VDA NAC projects were supported by:

Leidėjas: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija Publisher: Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts A cooperation project in the framework of the exchange programme with Central and Eastern Europe, initiated by the liaison office of the Swiss Arts Council Pro Helvetia in Warsaw, www. prohelvetia.pl

Taikos str. 43, LT-93121 Neringa, Lithuania, tel. +370 469 20 370 (Nida), fax +370 469 20 371 (Nida), info@nidacolony.lt, www.nidacolony.lt, www.vda.lt

Šiaurės ir Baltijos šalių mobilumo programa: Kultūra

LR kultūros ministerija / Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Neringos savivaldybė / Neringa Municipality Kultūros rėmimo fondas / Lithuanian Culture Support Foundation

Sudarytojas / Editor: Vytautas Michelkevičius

Europos kultūros fondas / European Cultural Foundation

Dizainerė / Designer: Laura Grigaliūnaitė

Partneriai / Partners:

Fotografijos / Photography: menininkai rezidentai / artists-in-residency Lietuvių kalbos redaktorės / Lithuanian language editors: Indrė Makauskaitė & Lina Michelkevičė Vertėjai / Translators: Lina Michelkevičė & Jurij Dobriakov

Kuršių nerijos nacionalinis parkas / National Park of Curonian Spit Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus ir kultūros centras / The Writer Thomas Mann Museum and Cultural Centre (Neringa) Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga / Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association www.artnews.lt www.echogonewrong.com.

ISBN 978-609-447-090-5

Dėkojame už energiją / Thanks for the energy: Rasa Antanavičiūtė, Linas Ramanauskas, Daina Pupkevičiūtė ir praktikantė / and to intern: Olivia Glasser (UK, kuratoriaus asistentė / curatorial assistant 09–12, 2012) Dėkojame / Thanks: Lina Michelkevičė, Algis Kovaliovas & visiems, prisidėjusiems prie žurnalo / all contributors to the magazine.

NMK taryba / NAC board: prof. Arvydas Šaltenis (pirmininkas/ chairman), doc. dr. Ieva Kuizinienė, Ūla Tornau, Mindaugas Gapševičius, Brigita Urmanaitė, Goda Giedraitytė, Lukas Brašiškis Tiražas / Copies 1000 Pastaba: anglų kalba netaisyta, siekiant palikti kalbėjimo įvairovę / Note: English was not proofread with an intention to have diversity of language usage

ISSN 2029-8048

This project has been funded with support from the European Commission. This publication [communication] reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein.

Turinys / Table of contents Leidžiant (besąlyginį ir kuruotą) laiką rezidencijoje Vytautas Michelkevičius...................4 (Nebe)nauja institucija Rasa Antanavičiūtė..................8

TEKSTAI Menininkai, archetipai ir sinchroniškumas Nidoje Bojana Panevska..................10 Tapatybės kartografija Jurij Dobriakov....... 14 On Curatorial Residencies – An interview with Kitty Scott (EN) Toni Ledentsa......20 Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ Ūla Tornau, Asta Vaičiulytė, Vytautas Michelkevičius............. 25

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI

Taking (unconditional and curated) time in the residency Vytautas Michelkevičius...................4 (Not Anymore) a New Institution Rasa Antanavičiūtė...........8

TEXTS Artists, Archetypes and Synchronicity in Nida Bojana Panevska.......... 10 Mapping the Self Jurij Dobriakov............. 14 On Curatorial Residencies – An interview with Kitty Scott Toni Ledentsa....... 20 Conversation about the curated residency Ritual Room Ūla Tornau, Asta Vaičiulytė, Vytautas Michelkevičius........... 25

1:1 mastelio modelis ir dvasios Luca Diffuse ............40 Laisvalaikininkas (Nida) Henning Lundkvist............... 44

PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS 1:1 Scale Model and Ghosts Luca Diffuse...... 40 A Man of Leisure (Nida) Henning Lundkvist......... 44

2

Dulkės, matuojančios visą mūsų laiką (tekstas-svečias) Steven Connor............ 50 Eva-Fiore Kovačovský ..........57 Franziska Nast ..................62 Stephen Berens & Elizabeth Bryant ..............72 Jennifer Schmidt ........76 Monika Krikštopaitytė (pristato Konstantino Bogdano kūrinį) ............78

The Dust That Measures All Our Time (guest text) Steven Connor.......... 50 Eva-Fiore Kovačovský.... 57 Franziska Nast........ 62 Stephen Berens & Elizabeth Bryant .........72 Jennifer Schmidt ....76 Monika Krikštopaitytė (presenting a work by Konstantinas Bogdanas).........78

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS Leidžiant laiką ............84 Kopos, pušys ir šiuolaikinis menas Triin Tulgiste............... 84 Parodos „Leidžiant laiką“ dokumentacija ................................92 Šachmatų miesto kvartalai (dokumentacija)............................ 101

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS Kūrybinės dirbtuvės „Konceptualios fotografijos įvadas“ ...........112 Šiuolaikinė praeitis: pėdsakas ant atviruko ..........119

CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS Taking Time ......84 Dunes, Pines and Contemporary Art Triin Tulgiste ......84 Documentation of the exhibition Taking Time .......92 The Quarters of The Chess City (documentation)........ 101

WORKSHOPS Conceptual Photography Workshop .........112 Contemporary Past: Tracking a Postcard ........119

Kolonijos kronika: 2012 birželis–gruodis........... 122 Chronicle of the Colony, June–December 2012........... 122

Leidžiant (besąlyginį ir kuruotą) laiką rezidencijoje / Taking (Unconditional and Curated) Time in the Residency Vytautas Michelkevičius

„Leidžiant laiką“ – tai 2012-ųjų rudens kuruotos rezidencijos tema, pasiūlyta Šveicarijos kuratorės Federica’os Martini ir menininkės Petra’os Koehle. Nuo spalio prasidėjusi rezidencija įtraukė 15 menininkų, kurie „leido laiką“ atokioje rezidencijoje kartu ir atskirai – tyrinėdami, gamindami, konstruodami, rašydami ir skaitydami.

Jų laiko procesas ir rezultatai (kūriniai) buvo pristatyti gruodį procesinėje parodoje-laboratorijoje Vilniuje, galerijoje „Akademija“. Buvimo kartu neribojo kolektyvinės vakarienės ar pasivaikščiojimai – drauge klausytasi kviestinių lektorių paskaitų: apie kultūrinį Kuršių Nerijos peizažą pasakojo Lina Dikšaitė (Nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoja), o kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas pasidalino pusiau asmenine istorija „Tapatybės kartografija: ką daryti, jei gimei vietoje, kuriai nepriklausai?“, kurią galima perskaityti žurnale arba peržiūrėti videoįraše www.vimeo.com/nidacolony. Į šį procesą įsiliejo kita kuruota rezidencija „Rytai–Vakarai“ – pirmasis bandymas užmegzti ryšius su rezidencijomis partneriais Rytų Europoje ir pasikviesti menininkus iš Ukrainos, Rusijos, Lenkijos ir Armėnijos. Nida tapo Vakarų ir Rytų kultūrų susitikimo vieta, kurioje menininkai ne tik kartu gyveno ir kūrė su kolegomis iš Airijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Italijos, Norvegijos ir Švedijos, bet ir dalijosi savitomis laiko leidimo

4

Taking Time was the topic of the autumn 2012 curated residency, proposed by Swiss curator Federica Martini and artist Petra Koehle. Starting from October, the residency brought together 15 artists who were “taking time“ in a remote residency together and apart, researching, making, constructing, writing and reading. Their process of taking time, as well as its results, were presented in December in a process-based exhibition-lab in Vilnius at the Akademija gallery.

The residency time itself was not limited to collective dinners or group walks, but also brought everyone together for talks by guest lecturers: Lina Dikšaitė (Deputy Director of the National Park of Curonian Spit) spoke about the cultural landscape of the Curonian Spit, while culture critic Jurij Dobriakov shared his personal story titled Mapping the Self: On Having Been Born in a Place One Does Not Belong In, which can be read here or watched online at www.vimeo. com/nidacolony.

This process was complemented by another curated residency titled East-West, which was the first attempt to reach out to partner residencies in Eastern Europe and invite artists from Ukraine, Russia, Poland and Armenia. This way, Nida became a meeting point of Western and Eastern cultures where artists not only lived and worked together with colleagues from Ireland, Great Britain, Austria, Italy, Norway and Sweden, but also shared their individual concepts of taking time. One of the most interesting aspects of communication was the fact that this time English did not constitute a mutual basis, thus Russian, Polish, English and Scandinavian linguistic commu-

sampratomis. Vienas iš įdomiausių bendravimo aspektų buvo tai, kad šįkart anglų kalba nebuvo bendras pagrindas – formavosi rusų, lenkų, anglų ir skandinavų kalbinės bendruomenės. O šis daugiakalbiškumas buvo perteiktas spalio mėnesį Vilniaus galerijoje „Malonioji 6“, kur kiekvienas rezidentas savo gimtąja kalba ir vaizdais penkias minutes (su smėlio laikrodžiu) pasakojo apie savo kūrybinę veiklą.

nities emerged. In its turn, this multilingualism was realized in October at the Malonioji 6 gallery in Vilnius, where all the residents presented their creative practices using their native language and images for five minutes each (with a sand clock).

Su šia rezidencijų programa prasidėjo 2012– 2013 m. VDA Nidos meno kolonijos ir Valais kantono aukštosios meno mokyklos (École Cantonale d’Art du Valais (ECAV), Sierre, Šveicarija) bendradarbiavimo projektas „Apie svečiavimąsi ir per(si)kėlimą: meninės rezidencijos ir kultūrinė produkcija atokiuose kontekstuose“, remiamas „Pro Helvetia“ (Šveicarijos menų tarybos) biuro Varšuvoje. Projekto tikslas buvo pasikeisti patirtimi, nes abi institucijos įsikūrusios atokiose vietovėse ir tiria alternatyvius kultūrinės produkcijos modelius, paremtus meninių rezidencijų, aktyvių parodų centrų ir meninių edukacinių programų kompleksu. Abu partneriai yra vaizdingose teritorijose, kurios, viena vertus, traukia turistus, kita vertus – įkvepia menininkus ir bendruomenes. VDA NMK ir ECAV bendradarbiaudamos gilinasi į atokumo specifiką, vaizdingus kraštovaizdžius (alpinius ir pajūrio), kuriuos šiandien „regeneruoja“ turizmo ir kultūros politika, taip pat kvestionuoja kritinius meninių intervencijų į tokią aplinką modelius. Tokiame kontekste prasidėjo pirmoji rudens kuruota rezidencija, kurios metu vienas iš ryškiausių atradimų buvo „besąlygiško svetingumo“ (absolute hospitality) sąvoka, nusakanti šeimininko (rezidencijos) ir atvykstančio menininko (rezidento) santykį atokioje vietovėje, kadangi čia nėra galimybių bendrauti su kitais ir vienintelis susitikimo, komunikacijos ir koegzistavimo būdas yra būti besąlygiškai svetingu.

This residency programme launched the 20122013 collaboration project between Nida Art Colony of Vilnius Academy of Art (VAA/NAC) and École Cantonale d’Art du Valais (ECAV, Sierre, Switzerland) titled On Hosting and Displacing: Artistic Residencies and Cultural Production in Remote Contexts, supported by the Warsaw bureau of Swiss Arts Council Pro Helvetia. The project’s objective for both institutions is to exchange experience, as both of them are situated in remote locations and research alternative modes of cultural production including artist-inresidence programmes, active exhibition centres and art education programmes. Both partner institutions are located in picturesque areas which attract tourists on the one hand and inspire artists and communities on the other. Over the course of their collaboration VAA/NAC and ECAV were exploring the specifics of remoteness and picturesque landscapes (alpine and seaside), regenerated today with the help of tourism and cultural policy, as well as questioning the critical models of artistic interventions into such environments.

This, then, was the context of the first curated residency of the Autumn season, during which one of the most notable observations was the notion of “absolute hospitality”, defining the relationship between the host (the residency) and the arriving artist (the resident) in a remote location, because there are no opportunities for communication with others, and being absolutely hospitable is the only way of meeting, communication and coexistence.

Taking place in parallel to this curated (or, in other words, thematic) residency was the Ritual Room programme curated by Asta Vaičiulytė and Ūla Tornau. Its end result was an exhibition that was held at the Contemporary Art Centre in Vilnius half a year later, while in this issue you can read a conversation about the features and processes of a curated residency. This topic is carried further by a conversation about residencies for curators with Kitty Scott, longtime director of the Visual Arts programme at the Banff Centre. Located in Canada, this art centre is one of the most famous and longest-running artist residencies in the world, while the same parallels ally it with the Colony, as both institutions are located near small touristic towns on the territory of a National Park.

Greta šios kuruotos arba dar kitaip teminės rezidencijos vyko ir dar viena programa „Ritualinis kambarys“, kuruota Astos Vaičiulytės ir Ūlos Tornau. Jos galutinis rezultatas buvo po pusmečio įvykusi paroda Šiuolaikinio meno centre Vilniuje – šiame numeryje galite perskaityti pokalbį su kuratorėmis apie kuruotos rezidencijos specifiką ir procesus. Šią temą papildo ir interviu apie rezidencijas kuratoriams su ilgamete Banfo centro Vizualiųjų menų programos direktore Kitty Scott. Šis Kanadoje esantis meno centras yra viena žymiausių ir seniausių menininkų rezidencijų pasaulyje, kurią su Kolonija sieja vietos aplinkybės – abu yra įsikūrę greta mažų turistinių miestelių Nacionalinių parkų teritorijose.

2012-ųjų metų antro pusmečio Kolonijos veikla buvo eksperimentinė ir programos plėtros bei kuruotų / teminių rezidencijų kūrimo, ir menininkų leidžiamo laiko prasme. Pirmiausia todėl, kad menininkų užduotis buvo veikiau ne ką nors konkretaus sukurti, o tiesiog bandyti ir tyrinėti savo laike ir erdvėje. Gauti laiko ir jį leisti šiandieniniame meno produkcijos pasaulyje yra svarbi būtinybė, bet drauge – ir išskirtinė prabanga.

Kaip sakė Kolonijos veiklą vertinęs rezidencijų ekspertas Johanas Pousette’as (Švedijos Nacionalinės parodų agentūros kuratorius ir BAC (Baltic Art Centre, Visbis, Švedija) rezidencijos įkūrėjas ir buvęs direktorius), „[k]adangi meno institucijos vis aiškiau tampa pramogų industrijos dalimi, lieka nedaug nepriklausomų teritorijų bandymams ir klaidoms, vystymui ir tyrimui.

Borisas Groysas yra numatęs, kad meninis tyrimas universitetuose bus viena tokių teritorijų, kuriose galima kurti projektus nepaisant komercinės rinkos ir plačiai įsigalėjusios neoliberalios logikos.“1 Apibūdindamas laiko rezidencijoje sąvoką, svečias pavadino jį „besąlyginiu laiku“

6

The Colony’s activities of the second half of 2012 were experimental in the sense of both the development of the programme and curated/thematic residencies and the artists’ ways of taking their time. This was the case primarily because the artists did not have a particular task to create something, and simply had to try out and research in the framework of their time and space.

To get some time and take one’s time is one of the important luxuries or even necessities in today’s world of art production. Residency expert Johan Pousette (curator of the Swedish National Exhibition Agency as well as founder and former director of the Baltic Art Centre (Visby, Sweden) residency), who assessed the Colony’s activity during his visit in December, has once said: “As art institutions increasingly become part of the entertainment industry, there are few free zones left for trial and error, development and research.

As Groys predicted, artistic research within universities is one such area in which projects can be developed outside of the commercial market and wider neoliberal logic.” 1 Defining the notion of time in residency, Johan Pousette described it as “unconditional time”, adding that in general, residency programs aim to provide what JeanBaptiste Joly would call “time without quality”2.

Thus, trying to define what artists do in Nida residency while taking “unconditional time”, we would be more inclined to say that they engage in artistic research rather than produce artworks. This approach to creative work becomes increasingly (unconditional time), pridėdamas, prominent not only in the Colony’s activities or in Vilnius kad „[a]pskritai rezidencijų prograAcademy of Arts’ postgraduate study programmes (art doctormų tikslas yra suteikti, Jeano-Bapate), but in the academic art world as a whole. Nida Art Colony tiste’o Joly žodžiais tariant, „laiką hosted one of the important events of the SHARE network, be savybių“.2 uniting 39 European university-level art schools offering postgraduate studies and engaging in arBandydami įvardinti, ką menininkai veikia Nitistic research activities – a summer school for dos rezidencijoje leisdami „laiką be savybių“, PhD art students titled Re-visions and Re-Drafts. veikiausiai sakytume, kad jie ne kuria kūrinius, o On Visual Thinking & On Writing as Artistic Reatlieka meninius tyrimus. Toks požiūris į kūrybą search – in July. vis stipriau ryškėja ne tik Kolonijos veikloje ar Vilniaus dailės akademijos trečiosios pakopos Autumn passed as an experiment with various studijų programoje (meno doktorantūroje), bet curated residency formats (which will be continir apskritai visame akademiniame meno pasauued), while a look back at the summer of 2012 lyje. Vienas iš svarbių SHARE tinklo, kuris viereveals that it was intensive as always, filled with nija 39 Europos universitetines meno mokyklas, international and interdisciplinary student workvykdančias 3-iosios pakopos studijas ir meninius shops, intensive courses, seminars, meetings, tyrimus, renginių – meno doktorantų vasaros concerts and movie nights of the Thomas Mann mokykla „Re-vizijos ir per-rašymai. Apie vizuaFestival in the Colony’s hangar (which attracted linį mastymą ir apie rašymą kaip meninį tyrimą” 150-200 visitors every evening), summer exhi(Re-visions and Re-Drafts. On Visual Thinking & bition The Quarters of the Chess City, and AiR On Writing as Artistic Research) – vyko Nidoje Franziska Nast’s (DE) poster exhibition at the 2012 m. liepą.

Orangery of Nida Catholic church, as well as research visits to remote residencies in Iceland and Ruduo praėjo kaip eksperimentas su įvairiais kuFinland (you can read photo essays from these ruotų rezidencijų formatais (jos vyks ir toliau), o online at www.remotenet.nidacolony.lt). pažvelgus atgalios į 2012-ųjų vasarą, matyti, kad ji kaip visuomet buvo sodri, pilna tarptautinių ir tarpdisciplininių studentų dirbtuvių, praktikų, intensyvių kursų, seminarų, susitikimų, Thomo 1. Johan Pousette, “Artists in Flux”, in: Re-tooling Residencies, 2011, p. 40–59.

Manno festivalio koncertų ir kino naktų Kolowww.re-tooling-residencies.org/media/upload/img/ReToolinnijos angare (kas vakarą sulaukusių 150–200 gResidencies_INT.pdf / Johan Pousette. Artists in Flux, In: Režiūrovų). Šiuos renginius papildė vasaros paroda tooling Residencies. 2011, p. 40-59. www.re-tooling-residencies. „Šachmatų miesto kvartalai“ bei rezidentės Franorg/media/upload/img/ReToolingResidencies_INT.pdf ziskos Nast (DE) plakatų paroda Nidos katalikų 2. Jeanas-Baptiste’as Joly, edukacijos ir meno centro „Akademie bažnyčios oranžerijoje ir tyrimų vizitai į atokias Schloss Solitude“ direktorius yra kalbėjęs apie „laiką be rezidencijas Islandijoje bei Suomijoje (fotopasavybių“, nurodydamas į Roberto Musilio romaną „Žmogus be sakojimai iš jų – tinklaraštyje www.remotenet. savybių“, kaip pagrindinę rezidencijų ypatybę (konferencijoje nidacolony.lt). „Re-tooling Residencies“, Ujazdovo pilies Šiuolaikinio meno centras (Zamek Ujazdowski), Varšuva, 2009, www.akademiesolitude.de). / Jean-Baptiste Joly, director of Akademie Schloss Solitude talked about “time without quality“ referring to Musil´s novel (at the conference Re-tooling Residencies, Centre for Contemporary Art Ujazdowski Castle, Warsaw, Poland 2009) as a major quality of residencies. (www.akademie-solitude.de)

(Nebe)nauja institucija / (Not Anymore) A New Institution Rasa Antanavičiūtė

Kada naujai institucijai ateina laikas nebesivadinti nauja? Po metų? Dvejų? Po to, kai rezidencijų programoje sudalyvauja 100 menininkų?1 Kada jaunas menininkas tampa nebejaunu? Po 30-ties ar po 35-erių? Ar tada, kai pradeda geriau suprasti ką daro ir kodėl, kai pradeda rinktis?

2012 m. vasarą ir rudenį Kolonijos gyvenime atsitiko bent trys lemtingi dalykai: išbandėme kuruotas arba temines rezidencijas, pradėjome daugiau dirbti su meno ir ne meno doktorantais, ir atsivežėme į Nidą bent du ypatingus svečius, kurie maloniai sutiko išklausyti ir patarti.

When is it time for a new institution to stop calling itself new? After a year? After two years?

After its residency programme hosts 100 artists?

When is a young artist not young any more? After 30? Or after 35? Or after s/he gets a better understanding of what s/he is doing and why?

In summer and fall 2012 at least three decisive things happened in the Colony’s life: we tested curated or thematic residencies, started to work more with doctoral students, and brought at least two special guests to Nida, who kindly agreed to listen and to advice.

Curated residencies took place at the Colony before (T.R.A.C.E.S., Kuruotos rezidencijos Kolonijoje vyko ir anksčiau Marin, WebJs, Abandoned Mys(T.R.A.C.E.S., M.A.R.I.N., „WebJs“, „Abandoned Mystery“), tery), but they lacked definite form. tik joms trūko aiškesnės formos. Kuruota rezidencija – tai benBy curated residency I mean an draminčių sambūris, kuriame kuratorius/-ė ir menininkai dirba assembly, where an invited curajiems visiems aktualia tema. Trumpam rezidentus aplankantys tor and artists selected by her/him kviestiniai lektoriai yra tokios rezidencijos prieskoniai. Gera work together on a topic of shared kuruota rezidencija primena koncentruotą bendravimo ir mointerest. Short visits by guest kymosi injekciją, kuri vėliau išaugina naujus kūrinius ar ištispeakers serve as spices. A quality sas parodas. „Ritualinis kambarys“ spalį ir „Leidžiant laiką“ curated residency works as a conspalį–gruodį buvo Kolonijos bandymai priartėti prie tobulo centrated injection of communicainjekcijos recepto. Išorinių kuratorių vedamų rezidencijų „attion and learning, which can bear radimas“ prilygo naujos kalbos įvaldymui – idėjų laukas išsinew art works or even exhibitions. plėtė neaprėpiamai, dingo pavojus kartotis ir išsisemti.

Ritual Room in October and Taking Time in October-December were Pirmoji meno doktorantų vasaros mokykla „Rethe Colony’s attempts to get closer visions & Re-drafts“ liepą suviliojo rengti dauto the perfect injection formula. The “discovery” giau intensyvių kursų labiau patyrusiems studenof residencies conducted by external curators tams. Puikūs dėstytojai, sodrus turinys, gyvos equalled to learning a new language – the source diskusijos ir Nidos grožybės sulipo į viena ir paof ideas expanded boundlessly and the risks of skatino greičiau kurti ilgalaikę neformalią meno repetition and exhaustion disappeared. edukacijos programą. (Tarpgalaktinė) Nidos doktorantų mokykla buvo įtraukta į kasdieninį žodyną ir po truputį imta formuoti.

8

The first summer school for practice-based PhD candidates Re-visions & Re-drafts in July induced to organise more intensive courses for experienced students. Excellent teachers, solid content, live discussions and beauties of Nida melted into one and encouraged to develop a long term informal educational programme quicker. The (intergalactic) Nida Doctoral School became part of the everyday voKitty Scott iš Banfo centro Kanadoje ir Johano cabulary and started to take shape.

Pousette’o iš Švedijos parodų agentūros vizitai leido numesti keliolika nereikalingų kilogramų Visits by Kitty Scott from Banff Centre in – taiklūs ekspertų klausimai buvo proga apibenCanada and Johan Pousette from the Swedish drinti patirtį ir aiškiau suformuluoti Kolonijos Exhibition Agency allowed the Colony to lose tikslus bei viziją, skatino koncentruotis ties tuo, several unnecessary pounds – felicitous queskas svarbiausia ir pradėti rinktis. Kitty padėjo tions by the experts prompted to summarize the išgryninti kuruotų rezidencijų koncepciją. Johaexperience and to articulate Colony’s aims and nas atkreipė dėmesį į tai, kas Kolonijoje vyksta objectives, invited to concentrate on the most sklandžiausiai – į meno produkciją mažai orienimportant and to prioritise. Kitty helped to retuotas, nebaigtinis, eksperimentinis kūrybos profine the concept of curated residencies. Johan cesas, kurį ir nutarta puoselėti bei plėsti ateityje. drew attention to activities, which the Colony fits especially well – open ended, experimental Buvo dar daug svarbių ir ypatingų įvykių: Thocreative process, which was chosen to be nurmo Manno festivalio, muzikos ir kino naktys; tured and developed further. draugiška Kolonijos darbuotojų žvalgyba Zamek Ujazdowski (Lenkija), Mustarinda (SuoThere were many other important events: Thommija), Nikola Lenivec (Rusija), Botkyrka (Šveas Mann Festival’s music and film nights; exhidija), penkiuose Islandijos rezidencijų centrai; bitions in Nida and Vilnius; friendly espionage partnerystė su Goethe’s institutu Vilniuje; Kulby the Colony’s team at Zamek Ujazdowski tūros ministerijos pradėta rezidencijų projektų (Poland), Mustarinda (Finland), Nikola Lenivets rėmimo programa ir t. t.

(Russia), Botkyrka (Sweden) and five Icelandic residency centres; partnership with the GoetheSudėjus visą beveik dvejų metų patirtį susidaro Institut in Vilnius; the residency support provisai nemažai. Bet ar po viso šito Kolonija jau gramme started by the Lithuanian Ministry of nebenauja institucija? Jau beveik neben(j)auj(n)a, Culture, and so on. bet duokit dar šiek tiek laiko (leiskit dar leisti laiką). Lėtesnis judėjimas Putting nearly two years of activities together makes quite a bit (tylomis, bet tai per didelė prabanof experience. After all this, is the Colony not a new institution ga) turi tiek daug privalumų. anymore? Almost not, but give us some more time (let us take time). Slow motion (in silence, but this is too luxurious) has so many advantages.

1. Menininkas Henningas Lundkvistas iš Švedijos buvo šimtasis Nidos rezidencijų programos dalyvis (2012 m. gruodis). / Henning Lundquist from Sweden, in residency in December 2012, was the 100th participant of the Nida Artist-in-residency programme.

Menininkai, archetipai ir sinchroniškumas Nidoje / Artists, Archetypes and Synchronicity in Nida Po vizito Nidos meno kolonijoje 2012-ųjų gruodį / After a visit in Nida Art Colony in December 2012

Bojana Panevska (NL / Macedonia) Edukatorė iš „Trans Artists“ (NL) ir menininkė / Educator from Trans Artists (NL) and artist Dorotėja1, kaip žinoma, yra pastebėjusi, kad vietos pavadinimu namai nėra. Ir vis dėlto atrodo, kad mintis ištrūkti iš namų šiais laikais kyla gana dažnai, ypač menininkams. Poreikio pabėgti priežastys labai įvairios, bet joms bendra viena – būdamas pašalietis patiri kitokią sąmonės būseną – pojūčiai sustiprėja, (kritinis) pastabumas išauga, pats tampi atviras išorės įtakoms.

1. L. Franko Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ (1900) pagrindinė herojė (red. past.) / The main character in a children’s novel The Wonderful Wizard of Oz (1900) by L. Frank Baum. (ed.)

10

Dorothy1 famously noticed that there is no place like home, although in current times, it seems, the idea to escape from home comes quite often, especially among artists. The reasons behind the need to get away can be very different, but one thing is common ‒ being an outsider puts you in a different frame of mind ‒ your senses are sharpened, you are more (critically) observant and open to outside influences.

Miesto gyvenimas turi polinkį nutraukti ryšį su gamta ir mūsų elgesio modeliams primesti vis didesnį greitį. Nusprendę sustoti ir išvykti į atokią rezidenciją, turime pasiruošti, nes gamtos pasaulis gali būti dvasingas ir magiškas, bet tuo pat metu šventas ir keliantis siaubą.

Ypač svarbu, kad kai kurios vietos turi didesnį krūvį ir didesnę energijos sankaupą nei kitos. Per vietos gamtą juntame tiesioginį genius loci, vietos dvasios, poveikį ir įkvėpimą. Kai kurie žmonės linkę įsijausti į tokias vietas: nors negali tiksliai pasakyti, ką būtent čia aptiko ar netgi kuo tai juos paveikė, bet jie žino, kad kažko čia esama. ***

“Every continent has its own great spirit of place. Every people is polarized in some particular locality, which is home, the homeland. Different places on the face of the earth have different vital effluence, different vibration, different chemical exhalation, different polarity with different stars: call it what you like. But the spirit of place is a great reality.”2 City life can potentially deprive us of the connection with nature ‒ our behaviour patterns are under constant pressure to speed up. Deciding to stop and choosing to go to a remote residency one needs to be prepared, since the natural world can be inspirited and magical, while at the same time sacred and terrifying. What is of big important is that some places are more charged than others, with heavier concentrations of energies. The “genius loci”, the spirit of place, informs and inspires directly through its nature. Some people tend to tune in to such places ‒ they cannot say exactly what it is they have stumbled upon or even why it is powerful, but they know something is there. *** It was already late at night when we arrived at Nida Art Colony, and I couldn’t see much of its surrounding, only bits and pieces through the fog, while the predominant image was the lighthouse tower and an impressive sky. I saw nothing else this first night; the forest and the dunes were not going to deliver their secrets easily to an outsider.

Kai atvažiavome į Nidos meno koloniją, buvo vėlyvas vakaras, tad jos aplinkos mažai temačiau – vos ką ne ką pro tvyrantį rūką: vyraujantis vaizdas buvo švyturio bokštas ir įspūdingas dangus. Pirmąją naktį nieko daugiau ir nemačiau – nei miškas, nei kopos prašalaitei nesiruošė lengvai atskleisti savo paslapčių.

Per kitas keletą dienų turėjau galimybę susipažinti su menininkais ir jų darbu, apžiūrėti rezidenciją ir jos savitą aplinką. Atsidūręs kokioje nors vietoje (visada) išnaudoji jai būdingus bruožus ir reiškinius su visais estetiniais bei performatyviais jų ypatumais. Kai buvau Nidoje, dauguma menininkų buvo bebaigią savo rezidencijas, o aš, žvelgdama iš pašalės, galėjau aiškiai matyti aplinkos įtaką – daugiausia jų darbuose, bet taip pat „kažkur mumyse pačiuose“, kaip kalbėdami su manimi užsiminė kai kurie menininkai.

Pastebėjau, kad jie visi buvo nuolatinės tėkmės būsenos – begrįžtantys ir

2. David H. Lawrence, Studies in Classic American Literature, sk. 1 „The spirit of place“ / Studies in Classic American Literature, D.H. Lawrence, Chapter 1, “The spirit of place”.

TEKSTAI / TEXTS / Menininkai, archetipai ir sinchroniškumas Nidoje / Artists, Archetypes and Synchronicity in Nida

Kiekvienas žemynas turi savitą vietos dvasią. Kiekviena tauta yra sutelkta kokioje nors konkrečioje vietovėje, kuri jai yra namai, gimtoji šalis. Kiekviena vieta ant šios žemės paviršiaus turi kitokią gyvybinę tėkmę, kitokią vibraciją, kitokį cheminį kvėpsnį, kitokį poliškumą su skirtingomis žvaigždėmis – vadinkite, kaip jums patinka. Bet vietos dvasia yra pati tikriausia tikrovė.2

besiruošiantys į pasivaikščiojimą. Šie ilgi pasivaikščiojimai (klajonės) po mišką arba kopas yra daugelio kūrinių, sukurtų Nidos meno kolonijoje, pradžios taškas (tai matyti iš buvusių ir dabartinių rezidencijų), – juose pilna nepaliaujamo įsivaizdavimo, perkomponavimo ar bandymo prisitaikyti prie šios aplinkos, pastato ar jo apylinkių, pėdsakų.

Nelengva kalbėti apie gamtą be nuorodos į archetipus. Dauguma archetipinių motyvų legendose, mituose, pasakose ir sapnuose turi formas ir modelius, kuriuos atsekame gamtos kraštovaizdžiuose.

Nidoje jų gausu: tai gintaras, užkerėtas miškas, pilnas paslapties ir laukiniškumo (kuris sykiu yra ir atskirties simbolis), vanduo – gimimo ir atgimimo simbolis, smėlis – nepaliaujamas daiktų dūlėjimas... Neįmanoma negalvoti apie Carlą Jungą ir jo teoriją, kad mūsų asmeninius sapnus vienija patirčių, siekiančių žilą senovę, arba, jo žodžiais tariant, „kolektyvinės pasąmonės“ telkinį, prisiminimas.

Kolektyvinė pasąmonė yra sena bendra archetipinių struktūrų saugykla, be to, tai vieta, kur mes esame arčiausiai gamtos. Kaip šie „archetipiniai vaizdiniai“ pasireiškia, visada priklauso nuo asmeninių ir kultūrinių sąlygų. Pavyzdžiui, kai vienas menininkas paplūdimyje rado negyvų šernų, kai kuriems rezidentams tai pasirodė be galo reikšmingas ir gluminantis įvykis, o tai vieną rezidentę inspiravo sukurti videofilmą. Ne tik šis, bet ir dauguma kitų darbų, rodytų galerijoje „Akademija“ Vilniuje (paroda „Leidžiant laiką“ 2012 m. gruodį), buvo pilni archetipinių struktūrų – Nidos gabalėlis į parodą buvo atneštas tiesiogine ir simboline prasmėmis.

12

In the next few days I had the chance to get to know the artists and their work, as well as to get familiar with the residency and its specific environment. When you find yourself in a certain place you (always) use the features, the occurrences that are typical for this place, with all its aesthetic and performative qualities. At the period while I was there, most of the artists were finishing the residency and as an outsider I could clearly see the influence of the surrounding ‒ most directly in their works, but also “somewhere in ourselves” as some of the artists mentioned during our conversations. I noticed that they were in a constant flux of coming and going for a walk. These long walks/wanderings through the forest or the dunes are starting point for many works done in Nida Art Colony ‒ one could see that from the past and current residents ‒ there are many traces of endlessly reimagining, recomposing or trying to fit in this environment, in and all around the building.

It is difficult in this case to talk about nature without referring to archetypes. Most of the archetypal motifs that are found in legends, myths, fairy tales, and dreams can be traced to the shapes and patterns found in the natural landscape, in abundance in Nida: amber; the enchanted forest ‒ full of mystery and wilderness (also a symbol of retreat); water ‒ a symbol of birth and rebirth; sand ‒ eternal wearing away of things… It is inevitable not to think of Carl Jung and the theory that our individual dreams share a recollection of experiences reaching back into ancient times, into the pool of what he termed as “collective unconscious”. The collective unconscious is an ancient and shared ‘storage’ of archetypal structures and it is also the place where we are most connected with nature. The manifestations of these “archetypal images” are always personally and culturally conditioned, for ex: the dead wild pigs that some of the artists encountered on the beach, was an incident which was full of significance and perplexity for some ‒ it inspired one resident to make a video about it. Not only this, but most of the other works that were presented in the Academy gallery (exhibition Taking Time in December 2012) in Vilnius were abundant with archetypal structures ‒ piece of Nida was brought for this exhibition literally and symbolically.

Šią nuojautą patvirtino ir mūsų vakarienė paskutinį vakarą. Prie stalo gretimais sėdėjo grupė kerėtojų – kokią magiją jie naudojo, neklausėme, nors padarėme išvadą, kad pagrindinis magas savo išvaizda primena Gendalfą4, tik trumpesne barzda. Svarbu tai, kad jie ten buvo ir puikiai derėjo su visais archetipais.

3. Ibid. / Ibid.

4. J. R. R. Tolkieno romanų „Hobitas“ (1937) ir „Žiedų valdovas“ (1954–1955) herojus (red. past.). / A character in J. R. R. Tolkien’s novels The Hobbit (1937) and The Lord of the Rings (1954–1955) (ed.).

Maybe it was this group of artists or it was the winter days, but this residency felt equally as an individual and collective experience. One thing is certain ‒ it is a place where one can be triggered on many levels, simply because some places can bring forth an intoxicating magic and inspiration.

This feeling was confirmed the last evening when we went out for dinner. On the table next to us was a group of wizards ‒ what kind and which magic did they practice we didn’t ask, although we concluded that the main wizard had an aesthetical resemblance with Gandalf4 only with shorter beard. What is significant is that they were there and were perfectly synchronised with all the other archetypes.

TEKSTAI / TEXTS / Menininkai, archetipai ir sinchroniškumas Nidoje / Artists, Archetypes and Synchronicity in Nida

... tai poslinkis nuo senosios dvasios kažko nauja link, perkėlimas.

O perkėlimas žeidžia. Skaudina.

Tad mes stengiamės jį aptvarstyti, kaip įpjautą pirštą. Aprišti skuduru, kuris irgi yra nuopjova. Nupjauti senas emocijas ir sąmonę.

Neklauskite, kas lieka. Meno šneka yra vienintelė tiesa. Meninin“…It is the shifting over from the kas dažniausiai pasmerktas būti old psyche to something new, a melagis, bet jo menas, jei tai medisplacement. And displacements nas, pasakys jums tiesą apie jo hurt. This hurts. So we try to tie laikus.3 it up, like a cut finger. Put a rag round it. It is a cut too. Cutting Galbūt dėl konkrečios menininkų grupės, o gal away the old emotions and condėl žiemos ši rezidencija man rodėsi esanti ir insciousness. Don't ask what is left. dividuali, ir kolektyvinė patirtis. Viena buvo tiArt-speech is the only truth. An kra – tai vieta, kuri paliečia įvairius lygmenis paartist is usually a damned liar, but prasčiausiai todėl, kad kai kurios vietos skleiste his art, if it be art, will tell you the skleidžia svaiginančius kerus ir įkvėpimą. truth of his day.” 3

Tapatybės kartografija / Mapping the Self Ką daryti, jei gimei vietoje, kuriai nepriklausai? / On having been born in a place one does not belong in

Jurij Dobriakov (LT) Pirmiausia reikia pasakyti, kad objektyviai apibrėžti „priklausymą“ teritorijai yra nepaprastai sunku. Daugelis kruvinų konfliktų žmonijos istorijoje kilo būtent dėl nesutarimo, kas priklauso vienai ar kitai teritorijai ir kokiu pagrindu. Vis dėlto visiškai ignoruoti priklausymo geografijos neįmanoma, kad ir kokia apgaulinga ir efemeriška ji būtų. Lygiai taip pat ir prieštaringos kolonizacijos, žmonių išvarymo ir istorinės atminties ištrynimo realijos yra tikros, vis dar gyvos ir, žinoma, probleminės. Nors fizinė erdvė savaime yra techniškai „niekieno“, ji paverčiama nuosavybe ir metafizine substancija naudojant įvairius simbolinius mechanizmus; vieni efektyviausių yra It needs to be said first of all that, surely, it is tremendously topografija ir toponimija, architekdifficult to define “belonging” in the context of a territory in tūra ir mitologija. an objective way. Who belongs in what place and on what Pasaulyje yra daugybė vietų ir pasienio zonų, dėl kurių tarpusavyje kovoja skirtingos etninės grupės, skirtingos tapatybės ir skirtingos atmintys. Man pačiam autobiografiškai aktualiausia ir mįslingiausia yra teritorija, kuri skirtingais laikais buvo žinoma kaip Prūsija, Ostpreußen (Rytprūsiai), Mažoji Lietuva, Kaliningrado sritis ir t. t.

Tai erdvė, kurioje sutelpa nesuderinami praeities ir dabarties pasakojimai, vieta, kur ištisos kolonistų kartos turi išrasti savo pačių santykį su vietove, kraštas, kuriame nėra

14

grounds – these have historically been the questions that have frequently sparkled some of the most violent conflicts.

Yet, as elusive and ephemeral as it may be, the geography of belonging is equally difficult to dismiss altogether. Similarly, the controversial realities of colonisation, displacement and obliteration of historical memory are very real, ongoing and, needless to say, problematic. Although physical space as such is intrinsically “nobody’s”, it is turned into a property and a metaphysical entity by means of a variety of symbolic mechanisms, some of the most prominent and effective ones being toponymy, architecture and mythology.

Nutiko taip, kad gimiau Sovetske, mieste prie dabartinę Kaliningrado sritį ir Lietuvą (taigi, ir Europos Sąjungą) skiriančios valstybės sienos. Kiti šio miesto pavadinimai yra Tilžė (istorinė lietuviška versija) ir Tilsit (istorinis, ikikarinis vokiškas pavadinimas). Tai ne vien skirtingi vietovardžiai – už jų slypi skirtingos vietos, kurios gali sutapti fizinėje erdvėje, bet neišsitenka viename istorinių naratyvų erdvėlaikyje, nes miestas ir jo skirtingos inkarnacijos reiškia skirtingus dalykus skirtingoms etninėms grupėms: lietuviams (kurie istoriškai sudarė čia reikšmingą mažumą ir šią vietą suvokia kaip vieną iš nacionalinės kultūros židinių, nes kaip tik čia buvo išspausdinta daugybė knygų lietuvių kalba, ypač lietuviškos spaudos draudimo metais), vokiečiams (kuriems šis punktas buvo neatsiejama jų romantiško Lebensraum dalis ir rytinis imperijos pakraštys) ir rusams (kuriems miestas, kaip ir visas po karo pasisavintas kraštas, ėmė simbolizuoti pergalę Antrajame pasauliniame kare ir Trečiojo Reicho žlugimą).

I happen to have been born in the town of Sovetsk, which is presently located on the border dividing Kaliningrad Area and Lithuania (as well as, by extension, the European Union). It has also been known as Tilžė (the old Lithuanian version of the name) and Tilsit (the old, pre-WWII German one). These are not just different names; behind them lie different places that may overlap, but do not really coincide, as the town in its different reincarnations means different things to different ethnic groups – Lithuanians (who have been a sizeable minority here most of the time, and regard the place as one of the hotbeds of their national culture, as many books in Lithuanian language were printed here, on the other side of the border, particularly during the Tsarist ban on Lithuanian press in the 19th century), Germans (for whom the area was an integral part of their idyllic Lebensraum and the easternmost outpost of the empire), and Russians (for whom the town and the whole appropriated region came to symbolize the victory in WWII and defeat of the Third Reich).

TEKSTAI / TEXTS / Tapatybės kartografija / Mapping the Self

tiesioginių „paveldėtojų“, galinčių čia nubrėžti ilgesnę nei šimtmetis įvietintą genealoginę liniją. Šio regiono istorija be galo sudėtinga ir kupina prieštaringumų, tad per pastaruosius 20–30 metų čia gimęs žmogus paveldi tik aibę nenuoseklių ir konfliktuojančių kontekstų, su kuriais jis turi „susitaikyti“ labai asmeniškai, nes atrodo, kad kolektyvinis susitaikymas su tais, kurie buvo iš čia išstumti, šiuo metu praktiškai neįsivaizduojamas.

There are numerous places and borderlands around the world that are contested by different ethnic groups, different identities and different memories. For me, the most autobiographically relevant and puzzling one is the territory that has been variously called Prūsija, Ostpreußen (East Prussia), Mažoji Lietuva (Lithuania Minor), Kaliningrad Area, and so on. It is a space that contains conflicting narratives of the past and the present, a place where generations of colonists have to invent their own relationship with the locale, a land that has no direct inheritors who could trace their lineage beyond a hundred years.

The history of this region is extremely difficult and controversial, and one who was born here in the last 20 or 30 years is left with a vast set of inconsistent contexts that must be somehow reconciled with on a very personal basis, as it seems that collective reconciliation with the displaced is virtually impossible.

Su trimis istorinėmis Sovetsko ir viso dabartinio Kaliningrado eksklavo tapatybėmis susijusios skirtingos kolonizacijos formos. Kiek yra žinoma, regionas pirmą kartą kolonizuotas XIII a., kai kryžiuočiai „kardu ir ugnimi“ pakrikštijo arba sunaikino prūsų gentis, gyvenusias žemėse, kurios tuomet vadintos Skalva, Semba, Notanga ir Nadruva. Daugybė prūsų pasirinko mirtį, nes nenorėjo išduoti savo senojo pagoniško tikėjimo; tikėtina, kad dalis buvo asimiliuoti ir palaipsniui įsiliejo į naujai atvykusių vokiškai kalbančių kolonistų masę. Bet kuriuo atveju, prūsų kalba išnyko. Tačiau įdomu tai, kad kolonizatoriai nusprendė įamžinti jų išstumtų žmonių atminimą pačiame užkariautos teritorijos pavadinime – Preußen. Daugybė naujų vietovardžių taip pat tebuvo germanizuotos baltiškųjų versijos (Gum-

The three historical identities of Tilsit and the whole of the present-day Kaliningrad exclave also entail different modes of colonisation. The first instance of the latter occured in the 13th century, when the Teutonic knights came from the lands of the Holy Roman Empire and Christianized or exterminated the Western Baltic tribes of the Prussians who populated the territories then known as Skalva, Semba, Notanga and Nadruva.

While many Prussians perished, unwilling to give up on their pagan religion, some are also believed to have assimilated and dissolved in the newly arrived German-speaking population of colonists.

In any case, the old Prussian language became

Daugiasluoksnis ir margas Sovetsko fasadas / Multilayered facade of Sovetsk town

binnen – iš Gumbinė ir t. t.). Taigi, nors ši kolonizacija buvo smurtinė, jai būdingesni asimiliavimo, o ne totalinio ankstesnės istorijos ištrynimo bruožai. Senieji prūsai turėjo išnykti fiziškai, tačiau liko įrašyti toponimijoje kaip šmėkla ar pėdsakas.

16

extinct. Interestingly, though, the colonisers chose to immemorialize the people they had displaced in the very name of the newly conquered territory – Preußen. Many of the new toponyms were also Germanized versions of the Baltic ones (e.g. Gumbinnen from Gumbinė, etc.). Thus, albeit violent, this colonisation had the nature of assimilation, rather than straightforward erasure of the preceding history. The old Prussians had to go, but they remained inscribed in the toponymy as spectres or traces.

Lietuvių „pretenzijų“ į šia vietą atveju viskas daug sudėtingiau. Visų pirma, jie niekada nebuvo visateisiai šios teritorijos šeimininkai, nors ir turėjo giminystės ryšių su išnykusiomis prūsų gentimis. Tačiau jų intelektinis ir kultūrinis vaidmuo čia istoriškai buvo gana reikšmingas: kartais net teigiama, kad būtent čia gimė modernioji tautinė lietuvių kultūra bei savimonė (Martynas Mažvydas išspausdino pirmąją lietuvišką knygą –

With the Lithuanians’ claims to the place, things are much more complicated. To begin with, they never actually possessed the territory with full rights, in spite of being closely related to the extinct Prussian tribes. Yet their intellectual and cultural presence here has historically been fairly

TEKSTAI / TEXTS / Tapatybės kartografija / Mapping the Self

The post-WWII Russian colonisation was an altogether different story. For the Russians, expelling and exterminating the enemy (it is important to note that the German population of East Prussia was the first to fall under the strike of the Red Army as the luck turned in favour of the Russians and the latter were now on the offensive, advancing towards Berlin from the territory of the Soviet Union) was not enough. The very memory of the German Prussia had to be erased – if not physical (as German-built architectural objects still survive in the towns and villages of Kaliningrad Area, despite massive wartime and post-war destruction), then at least symbolic, represented by the old toponymy associated with the German (and, by extension, Baltic) population. Thus, most of the present-day Russian names of the settlements in the exclave are strikingly ahistoric Rusiška šio krašto kolonizacija pokariu buvo and artificial. Their function is not to tie the setvisiškai kitokia. Rusams neužteko vien išvaryti tlement to the landscape (as may have been the ir sunaikinti priešų (Rytprūsių vokiečiai pirmieji case with the naturally evolved old Baltic names patyrė smogiamąją Raudonosios armijos jėgą, and the derivative German ones), but rather to kai situacija pasikeitė ir rusai pradėjo pergalingą mark a break, to immemorialize the narrative žygį Berlyno link iš Sovietų Sąjungos teritoriof victory, to testify to the radical appropriation jos). Reikėjo ištrinti pačią vokiškosios Prūsijos of the territory, and to glorify the heroes of the atmintį – jei ne fiziškai (turint galvoje tai, kad state that is now gone, but still remains an obKaliningrado srities miestuose ir kaimuose liko ject of much admiration and nostalgia. It seems nemažai vokiečių statytų architektūros objektų, that in the remembrance of the victory, the Sonors nemažai jų buvo sunaikinta karo metais ir viet Union remains constantly reenacted, always pokariu), tai bent simboliškai, visiškai perrašant un-dead, perpetually coming back to life again, senąją vokišką (taip pat ir baltišką) toponimiją. and Kaliningrad Area resembles a curious period Todėl dauguma dabartinių rusiškų eksklavo gytheme park that exists in a time-loop between the venviečių pavadinimų atrodo stulbinamai neis(Soviet) past and the present. Even the obligatory toriški ir dirbtiniai. Jų funkcija – ne susieti gystatue of Lenin still stands intact in Sovetsk. venvietę su kraštovaizdžiu (kaip tikriausiai buvo natūraliai susiformavusių senųjų baltiškų vietovardžių ir iš jų kilusių vokiškų adaptacijų atveju), o veikiau žymėti istorinį lūžį, įamžinti pergalės naratyvą, liudyti radikalų teritorijos pasisavinimą, šlovinti šiandien jau išnykusios, tačiau daugeliui žmonių vis dar žavėjimąsi bei nostalgiją keliančios supervalstybės didvyrius. Atrodo, kad šiame pergalės atminime Sovietų Sąjunga yra nuolat iš naujo inscenizuojama, nuolat prisikelia iš mirusiųjų, ir Kaliningrado sritis primena keistą teminį parką, užstrigusį laiko kilpoje tarp (sovietinės) praeities ir dabarties. Net ir kadaise privalomas buvęs Lenino paminklas vis dar stovi Sovetske.

significant, and it is sometimes even argued that Lithuanian modern national culture and identity sprang up precisely here (the first Lithuanian book was printed by Martynas Mažvydas in 1547 in Königsberg and the first Lithuanian fiction work, Metai (The Seasons) was written by Kristijonas Donelaitis in 1765–1775 in Tolminkiemis/Tollmingkehmen). Therefore, Lithuanian “colonisation” of former East Prussia is rather latent, virtual and romantic; it hardly affects or has ever affected the dominant population across the border, but it certainly katekizmą – 1547 m. Karaliaučiuje, o Kristijonas has a symbolic power over the Lithuanian mind: Donelaitis parašė pirmąjį lietuvišką grožinės litethere are streets named after Tilžė in many Lithuratūros kūrinį, poemą „Metai“, 1765–1775 m. Tolanian towns and cities, and the Lithuanian names minkiemyje). Taigi, lietuviška buvusių Rytprūsių of this and other places in the historical Lithuania „kolonizacija“ yra veikiau latentinė, virtuali ir roMinor are actively used in the branding of Lithumantiška; ji vargiai daro ar kada nors yra dariusi anian food products, for instance. Architectural kokią nors apčiuopiamą įtaką etninei daugumai heritage in Kaliningrad Area that is associated anapus sienos, tačiau neabejotinai valdo lietuvių with Lithuanian intellectuals is considered to be kultūrinę sąmonę: daugybėje Lietuvos miestų ir of strategic national importance. miestelių yra Tilžės gatvė, lietuviški šios ir kitų istorinės Mažosios Lietuvos gyvenviečių pavadiAs hard as one may try to erase the past of a nimai aktyviai naudojami lietuviškų maisto proplace, it can never be fully accomplished. Splinduktų prekių ženkluose (pvz., „Tilžės“ sūris) ir ters and traces of the preceding history survive in pan. Architektūrinis paveldas Kaliningrado sritythe place's subconscious and emerge from it like je, susijęs su lietuvių intelektualais ir kultūros assome slips of the tongue – in the old inscriptions menybėmis, suvokiamas kaip strategiškai svarbi on the buildings’ facades that show through the nacionalinė vertybė. dilapidated layers of paint, in the old postcards with idyllic views of a life long gone, in the cobKad ir kaip naujieji vietos šeimiblestone roads. Thus, the colonisation is never ninkai stengtųsi ištrinti jos atmintį, complete. In the case of Kaliningrad Area, there is also another to niekada nepavyksta padaryti iki curious phenomenon. It is noticeable that the young generagalo. Praeities atplaišos ir pėdsakai tion of Russian-speaking inhabitants of the area are beginning išlieka vietos pasąmonėje ir išnyra to take increasingly greater interest in the history of the place iš jos lyg riktai: per nusilupusį dažų they live in that extends beyond the official narrative of the sluoksnį matomuose senuose užglorious victory and the victor’s right to the annexed territory. rašuose ant pastatų fasadų, senuoThere are photographers who eagerly explore the remnants se atvirukuose, vaizduojančiuose of the German culture that surround them. The entrepreneurs idilišką seniai dingusį pasaulį, capitalize on the growing fascination with the past by using senose grįstose gatvėse. Kolonizahistorical heritage to market their services. There is also some cija niekuomet nėra baigtinė. Kalisymbolic value attached to referring to the city of Kaliningrad ningrado srities atveju yra ir kitas as “König”, which is perceived as more “sexy”. In general, įdomus reiškinys. Nesunku pastemany residents of Kaliningrad seem to regard themselves as bėti, kad jaunoji rusakalbių srities more “European” than their compatriots in Russia Major. gyventojų karta vis labiau domisi Thus, it can be argued that there is a kind of inverse colonisation going on, a colonisation of the post-Soviet Russian space of Kaliningrad Area by the spectre of the Prussian past.

18

TEKSTAI / TEXTS / Tapatybės kartografija / Mapping the Self

In such a situation, it becomes clear that one's relationship with a fragmented place like this can only be invented from scratch. The same goes for tradition. Simulated “old-time” traditions inevitably become kitchy and ambiguous – this savo gyvenamos vietos istorija, kuri tęsiasi toli can be seen clearly in the Lithuanian resort town už oficialaus šlovingos pergalės ir nugalėtojo of Nida, located on the Curonian Spit, where the teisės į aneksuotą teritoriją naratyvo ribų. Yra present-day Lithuanian-speaking population setfotografų, kurie su užsidegimu tyrinėja juos sutled in the aftermath of WWII, and are thus also pančias vokiškos kultūros liekanas. Verslininkai essentially colonists. Nida looks “authentic”, but didėjantį susidomėjimą ir susižavėjimą praeitimi as soon as one begins to look deeper under the paverčia pelno šaltiniu – išnaudoja istorinį pavelsurface in search of the basis of this outward audą. Daugeliui jaunų kaliningradiečių familiarus thenticity, one is bound to realize that there is no pavadinimas Kionigas patrauklesnis ir labiau real continuity to support this image, and hence „savas“ už anachronistinį Kaliningradas. Apsno stable and veritable identity. Conversely, an kritai, atrodo, kad nemaža dalis Kaliningrado gyidentity that could be “true” can only be a hybrid ventojų mano, jog yra labiau „europiečiai“ nei jų one, a remix that takes something from various tėvynainiai „Didžiojoje Rusijoje“. Taigi, galima periods and realities and mixes it into a form of teigti, jog stebime savotišką atvirkštinę kolonizareconciliation of the past and the present that is ciją, kurią posovietinės rusakalbės Kaliningrado critical and not based on nostalgia. It may be srities erdvės atžvilgiu vykdo vokiškų Rytprūsių imagined as a peculiar map of one’s self and its praeities šmėkla. relationships with the place and the various layers of history, where all Tokioje situacijoje tampa akivaizdu, kad žmogaus santykis su the toponyms and even the terrain tokia „suskilusia“ vieta tegali būti sukurtas nuo nulio. Tas pats would not necessarily coincide with pasakytina apie bet kokią tokios vietos tradiciją. Simuliuothe actual ones, but would critically jamos „senovinės“ tradicijos neišvengiamai tampa kičinės ir reflect one’s complicated – and undviprasmės – tai lengva pamatyti Lietuvos pusėje, Nidoje, kur safe – identity of an individual who dabartiniai lietuviškai kalbantys gyventojai taip pat iš esmės has no “inherited” and “rooted” yra kolonistai, nes jie ar jų protėviai čia apsigyveno jau irgi connection with the place, and must po karo. Nida atrodo „autentiškai“, tačiau kai tik imi žvelgti trace the mental contours of an ungiliau, neišvengiamai suvoki, kad po šiuo įvaizdžiu nėra jokio inhabited, wild, newly discovered realaus tęstinumo, kaip ir stabilios ir tikros tapatybės. Priešinterritory. gai, „tikra“ tapatybė tokioje vietoje gali būti tik hibridinė – remiksas, įvairių epochų ir realybių fragmentus sujungiantis į kritinį, nenostalgišką susitaikymą su dabartimi ir praeitimi.

Tokią tapatybę galima įsivaizduoti kaip asmeninio santykio su vieta ir skirtingais istorijos sluoksniais žemėlapį, kuriame vietovardžiai ir net reljefas nebūtinai atitinka esamą realybę, bet kritiškai reflektuoja sudėtingą – ir „nesaugią“ – tapatybę individo, neturinčio „paveldėto“ ir „įsišaknijusio“ ryšio su savo gyvenama vieta ir todėl turinčio nubrėžti įsivaizduojamus dar negyvenamos, laukinės, naujai atrastos teritorijos kontūrus.

On Curatorial Residencies – An interview with Kitty Scott

by Toni Ledentsa (FI) November–December resident

Kitty Scott is the recently appointed curator of modern and contemporary art at the Art Gallery of Ontario. Previously, she was the director of Visual Arts at the Banff Centre, the chief curator at the Serpentine Gallery, London, and curator of contemporary art at the National Gallery of Canada, Ottawa. Scott has curated exhibitions of artists such as Francis Alÿs, Janet Cardiff, Peter Doig, Ken Lum, Ragnar Kjartansson, Silke Otto-Knapp, and Ron Terada, and was a curatorial agent for dOCUMENTA (13) (2012), Kassel.

Our discussion took place on November 20th 2012 at Nida Art Colony, Lithuania, and was mostly based on her experiences of working at the Banff Centre (2007– 2012).

20

Kitty Scott: I can’t say for sure. I started going to Banff myself when I was 28, in the late ‘80s, but whether we were thought of as curatorial residents, I don’t know. It was an open place.

Of course Banff as a program really dealing in contemporary art in an exciting way is from the early ‘70s, and I think from then on there were always curators going there. It became a place for anybody interested in interesting ideas in the art world. I’m not sure about how much distinction was made about what people were actually doing and what their profession was.

When I worked there over the last five years, of course, I thought about curators in exactly the same way as I thought about artists or critics.

In the ecology of the art world, there are many different kinds of people working and I was very open to accepting all the different kinds.

TL: What kind of purposes do curatorial residencies serve, in your view?

KS: Again, I’m going to use myself as a kind of a pointer here. I did curatorial studies from 1993 to 1995 at the Royal College of Art. Various programs opened around that time. Bard College’s program (CCS) opened in 1994. The Whitney Independent Study Program was also very important. So there was a consciousness that curators can be educated, it’s not that you are just born into it – you can actually go to school and learn about this profession. Definitely at that time, an understanding developed that curators are a very important part of the ecology of the art world and

you want to provide a place for them to learn alongside artists and everybody else. Or if it’s not about learning, it’s that notion of taking time away from your job to research and think about things in the company of likeminded individuals.

Also, something that you hear over and over again from curators is a kind of echo from academics. Academics have sabbaticals, when they can go off and do very intensive periods of research. Curators who work in museums have very little time outside all the demands of their office to do some sort of rigorous research.

Independent curators, I think, are a very different kind of animal. They tend to move around a lot, meet a lot of people. It’s a more, perhaps, difficult existence in a way, but it’s a freer existence. So they have the ability to go and do these residencies.

A residency can remove you from the everyday world that you inhabit and transport you into this other world, these new sets of contacts, these new ideas. I think this is the way the art world functions at its very best.

When visitors come to Banff, they land in an international community and meet people from all over the world. It expands your horizons, expands your network, especially as a young person, to be with people who come from very different places, with different sets of ideas and ways of thinking.

TL: What would you say were the main differences between artist residencies and curatorial residencies?

TEKSTAI / TEXTS / On Curatorial Residencies – An interview with Kitty Scott (EN)

Toni Ledentsa: The Banff Centre was founded in 1933 and the programs and activities on offer have grown steadily since then. When did Banff start providing curatorial residencies?

KS: There wasn’t really a deep difference in my mind when I was running the program at Banff.

The whole notion of the Banff Curatorial Institute – it’s a kind of a faux institute, which is unreal and real at the same time. It helped to organize funding for certain things. For example, there have been books that the Banff Centre has published, that were linked to the curatorial conferences. By having that institute, we wanted to make it very clear that Banff was a place that was open to curators. A lot of people assumed that the Banff Centre was only for artists.

For every residency period we ran, curators were invited to take part. I would’ve liked to have more curators with the artists on a full-time basis, but that would’ve required more subsidies for the curators. However, as someone coming from the curatorial profession, I tended to direct more money towards artists, as I think artists generally have a more difficult time in the world.

Also, to be clear, for every residency period there were always visiting curators, who would stay for one or two weeks and engage with the artists.

The reason was that I wanted the residencies to create possibilities for the artists. The visiting curators were usually international figures that could work with the artists in other parts of the world, if so inclined. So there was always this rich program of visiting curators, but not necessarily curators who are in residence.

Artists are – in the best cases – experimenting, re-thinking ideas, producing a body of work, all that sort of thing. Perhaps a curator who has gone into a residency is writing an essay for a catalogue, working on an exhibition or researching certain things. But they are usually very interested in the artists that are around and want to get

22

to know them. Possibly they will work together somehow, do a show later. With all the different kinds of artistic people in Banff, it makes for a very rich atmosphere, should the curator want to engage with a larger group of people there.

When I was in Banff, we made two conferences.

These were part of the Banff Curatorial Institute. Sometimes we invited curators to take part and paid their costs. The topics dealt with current discussions in the art world. “Are Curators Unprofessional?” was one conference. The question was asked in a sort of rhetorical, provocative way because this notion of curatorial programs – the idea that they produce these little robots that know automatically how to be curators – was being thrown around at that time.

“Curatorial Education and Its Discontents” was really looking at how curators are educated.

Around the time that conference was held, there had been lots of curatorial conferences about education but they hadn’t really engaged the people who had been produced from these programs.

Often the people speaking would be the directors of the schools who would say, “this is what we’re doing”, but a student might say, “no, that’s not what they’re doing, they’re actually doing this”.

So the idea was to hear the voices of the students and the people who had been at those schools.

We also had several closed discussions with invited guests.

TL: Does Banff receive and provide financial aid for the curatorial residencies or are they mostly selffunded by the curators?

There wasn’t a curator for every thematic residency, as there weren’t always applications and funding was also an issue. That’s why, when there was an interesting curator applying, I would try to hold on to them.

There is also a band of interns, who work at Banff and have their costs fully covered. They have one day a week for their own work or research. It is a kind of a residency as well. The Banff Centre also has a fellowship available for aboriginal curators, so we often had aboriginal curators in residence, with a stipend.

Before the financial crash of 2008, things were easier in regards to funding – Banff was incredibly rich and there was money to go around. After the crash everything was different. We managed, and relatively speaking we were still relatively rich, but there wasn’t as much money floating around anymore.

TL: The financial crisis has made funding more scarce everywhere, it seems. The funders may also expect more now. What can you say of the interests of the funders – in Banff’s case and in general?

The funds for the artistic and curatorial residencies are self-generated by the Banff Centre. The budget of Banff is about $50 million Canadian dollars. The Centre generates about $20 million with conferences. About $10 million comes from the internship program. There’s another body of funding that is completely private – that’s individuals giving – and all they ever ask back is a letter just explaining what has been done with their money. The individual funder would then get a letter from the person who took the residency, saying what it is that they did.

Also, the Banff Centre itself is understood to be a university – a post-secondary institution – in terms of government funding, although it is not a degree granting institution, does not give out credits of any kind. But Banff is considered to be educational and does provide an educational scenario for any artist or curator who comes in.

The government representatives would sometimes ask what have the people in the residence program done and what have they gone out to do later. They basically just want to know that people have achieved something in their work life, things that have some kind of validation from the outside world. That’s the only requirement I can think of.

Obviously there is this idea of cultural exchange behind much of the funding, also – to provide connections for Canadian artists and so on.

TEKSTAI / TEXTS / On Curatorial Residencies – An interview with Kitty Scott (EN)

KS: Should a curator want to be part of a thematic residency we would fund them 50%, as we would fund any artist. Sometimes, when there was extra funding around, we would fund a curator 100%, but only randomly. You’re always looking at a group dynamic, creating a group situation. As well as the visiting curators who always came, I really loved to have curators in residence alongside the artists, as they created richer ecology: the artists benefited from having a curator around and vice versa.

KS: The Canadian government supports the internship program as an educational thing, a professionalization moment for young people. Most of the interns go on to have great careers, so it’s definitely worth it.

TL: Let’s leave the financial realities behind for a moment now and fantasize a bit. How would your ideal curatorial residency function? You can think of several models as well.

KS: One of the great things about Banff is that it has an incredible library. A library is very important. Nowadays we have the Internet, which helps a lot, but the idea that you have all kinds of books and magazines available is still relevant.

When I was there in the late ‘80s, I spent most of my time in the library.

The Banff Centre buys every single book that comes out on curatorial anything – curatorial studies or whatever – and has them in the library.

So for me, a library is really key. To have a place where you can learn about things. To have catalogues and all the different kinds of materials curators might want to read or get their hands on.

I always thought it would be fabulous to also build up a huge archive of articles and things that are usually more difficult to get, that are published in journals. There has been an explosion in publishing around curatorial studies. A lot of that material is online, but a lot of it still isn’t, it’s in journals and such. So to have a series of file cabinets of articles would be fabulous.

Also, the notion that you can partake in conferences or closed discussions on relevant issues is very important – that other figures in your field come and you’re able share time with them. I think there are also a lot of artists who are very interested in exhibition making and the exhibition as a medium for them. Having exposure to those types of artists would probably be an incredible experience.

Having absolutely no pressure from anyone to do anything that you don’t want is a fabulous thing.

That you are really unencumbered, that your time is not soaked up by things you don’t want to do.

24

The residency should be a free space for you to just dream and think, walk in the fields, go up the mountain. All that kind of thing is just as important for a curator as it is for an artist. I think it is often in those kinds of moments that ideas come to us – new ways of working, modes of operating.

TL: I agree, being stress-free is wonderful. Having some guidelines isn’t necessarily bad, though. What would you say are the pros and cons of unstructured, “free time” residencies?

KS: Pros would be: Artists and curators can engage in any of their whims. This time belongs to them, it doesn’t belong to the residency. They are autonomous. Everything is at their disposal.

Everything can become their resource.

Cons might be: Some people don’t work well with unstructured time, and so they get nothing done. However, in getting nothing done, all kinds of things can take place. Just being social, for example. One of the greatest resources a curator has is their relationship with others. That’s how you get things done, that’s how you work with artists – you have a relationship with them, and those relationships are very important. Curators naturally have to be social people, so a residency can be a good place for developing social skills and understanding different ways of being in the world, also.

Being in a residency in a remote place – away from market concerns – allows for a different kind of efficacy. There’s nothing to do but discuss things, and drive ideas forward. There is a kind of intensity in these slower places.

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

In October 2012 Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts hosted artists and curators who were involved in a project titled Ritual Room. The project's curators Ūla Tornau and Asta Vaičiulytė invited a group of artists employing different creative strategies to a five-week-long residency, having left the topic of the latter open and offered several keywords instead: coded languages, contemporary rituals, subjective mythologies, the magic of everyday habits, urban mysticism, nostalgic rock, and new old visuality. Working together and individually, sharing experiences, links and conversations, possible shared spaces and scenarios for the future exhibition’s emergence were sought. Nida Art Colony realized this project in collaboration with the Contemporary Art Centre in Vilnius, where the exhibition that had been initiated during the residency was on display in April-May 2013. The artists who took part in the residency were Kipras Dubauskas (LT / BE), Laura Kaminskaitė (LT), Axel Linderholm (SE), Lea Porsager (DK), Distruktur (Gustavo Jahn and Melissa Dullius) (BR / DE), Ilya Dounar (BY) and Jonas Žukauskas (LT / UK).

2012 m. spalį Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijoje rezidavo menininkai ir kuratoriai, dalyvaujantys projekte „Ritualinis kambarys“. Projekto kuratorės Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė į penkių savaičių rezidenciją pakvietė grupę skirtingas kūrybines strategijas plėtojančių menininkų, rezidencijos temą palikdamos atvirą ir vietoj jos pasiūlydamos keletą raktažodžių: koduotos kalbos, šiuolaikiniai ritualai, subjektyvios mitologijos, kasdienių įpročių magija, miesto misticizmas, nostalgiškas rokas, naujas senas vizualumas. Dirbant kartu ir atskirai, dalijantis patirtimis, nuorodomis ir pokalbiais, ieškota galimų bendrų būsimos parodos atsiradimo erdvių ir scenarijų.

Rengdama šį projektą VDA Nidos meno kolonija bendradarbiavo su Šiuolaikinio meno centru Vilniuje, kur 2013 m. balandį–gegužę buvo pristatyta rezidencijoje pradėta kurti paroda. Rezidencijoje dalyvavo menininkai Kipras Dubauskas (LT, BE), Laura Kaminskaitė (LT), Axelis Linderholmas (SE), Lea Porsager (DK), „Distruktur“ (Gustavo Jahnas ir Melissa Dullius) (BR, DE), Ilja Dounaras (BY) ir Jonas Žukauskas (LT, UK).

26

Asta Vaičiulytė: Mūsų atveju kuruotosios rezidencijos modelis tikriausiai tiko todėl, kad apie bendrą parodą buvome pradėjusios galvoti dar iki jos... ŪT: Kita vertus, pasiūlymas penkias savaites su menininkais reziduoti Nidoje pakoregavo ir pačią parodos viziją, privertė pagalvoti, kaip geriausiai praleisti tas penkias savaites būsimos parodos labui.

Vytautas Michelkevičius: Kaip savo idėją būtumėte įgyvendinusios be rezidencijos? Ar paroda būtų buvusi kitokia? ŪT: Taip, tai būtų buvusi visai kitokia paroda.

AV: Nebūtų atsiradusi gyvo susitikimo galimybė, pavyzdžiui, menininkams susitikti su kitais menininkais dar iki parodos. Mes tiesiog būtume bendravę nuotoliniu būdu ir tik su kai kuriais menininkais būtume susitikusios gyvai. ŪT: Iki Nidos meno kolonijos kvietimo daugiau galvojome apie lietuvių menininkų parodą ir apie galimybę sukurti sąlygas bendrai ekspozicijai, bendram „kambariui“, į parodą įtraukti ne tik menininkų kūrinius, bet ir jų sukurtus aplinkos daiktus, kurie iš tiesų yra ne mažiau įdomūs. Įsivaizdavome, kad drauge kuriant tokią fiziškai bendrą erdvę menininkams būtų tekę nemažai bendrauti instaliuojant ekspoziciją.

AV: Tuomet daugiau mąstėme apie jau sukurtus kūrinius ir galbūt būtų atsiradę keletas naujų...

Dėl rezidencijos pasikeitė pati parodos idėja – atsirado galimybė ją permąstyti gyvai su meninin-

Ūla Tornau: Our curated group residency was among the first ones at the Nida Art Colony. We haven’t encountered this curatorial model before and it was a really interesting experience. I also believe that the residency was successful because it fit the overall concept of our project.

Asta Vaičiulytė: In our case, the curated residency model perhaps fit us because we already had the idea for a group show before this residency... ŪT: On the other hand, the offer to spend five weeks with the artists in Nida also modified the vision of the exhibition itself and made us think of how we could spend those five weeks best for the future exhibition.

Vytautas Michelkevičius: How would you have implemented your idea without the residency, then?

Would the exhibition have been different? ŪT: Yes, it would have been a completely different exhibition.

AV: There would have been no live meeting opportunity – for instance, for the artists to meet each other before the exhibition. We would have been communicating online and would have only met with some of the artists. ŪT: Before Nida Art Colony’s open call, we were thinking about an exhibition consisting mainly of Lithuanian artists’ works and about the possibility to create the conditions for a shared exposition, a “common room” by including in the exhibition not only the artworks, but also artifacts from the artists’ environments, which are in fact just as interesting. We imagined that in the process of creating such a physically shared space, the artists would have to interact quite a lot while installing the exhibition.

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

Ūla Tornau: Mūsų kuruota grupinė rezidencija buvo viena pirmųjų Nidos meno kolonijoje.

Anksčiau nebuvo tekę susidurti su tokiu kuravimo modeliu, iš tiesų buvo labai įdomu. Manau, kad rezidencija buvo sėkminga, nes tiko bendrai mūsų projekto idėjai.

kais ir taip ji iš tiesų kito. Pristatydamas idėjas tiesiogiai iškart sulauki atsako arba komentaro, į kurį gali atsižvelgti, ir apskritai labiau jauti esamą situaciją. Iš tiesų ši situacija savaip sudėtingesnė nei ta, kai organizuojant parodą menininkų nėra šalia. Be abejo, su jais komunikuoji tiesiogiai, apie jų dalyvavimą kalbiesi ir kitų grupinių projektų atveju, bet nuotoliniu būdu sukurtas bendros parodos laukas yra ne toks bendras. Iš esmės menininkas apie jį žino tik tiek, kiek jį pristatai. O šiuo atveju, kai menininkai tarpusavyje bendrauja tiesiogiai, jie neišvengiamai susiduria su kitais, tuomet bendra parodos situacija tampa apčiuopiamesnė, labiau suvokiama, jai galima daryti daugiau įtakos.

VM: Gal tai panašu į kolektyvinį kuravimą?

ŪT: Ne visai. Pirma, manau, kad bendro lauko sukūrimas buvo daugiau mūsų įsivaizduojama ideali situacija ir kol kas sunku pasakyti, ar tai įvyko. Antra, sprendimus dėl tolesnės projekto eigos priėmėme mes. Po Nidos rezidencijoje vykusių diskusijų su Asta parašėme parodos tekstą ir jį išsiuntėme menininkams. Jame buvo susumuotos ankstesnės idėjos ir tos temos, kurios atsirado diskusijose su menininkais, taip pat visa kita, kas vyko Nidoje.

AV: Kuruotosios rezidencijos atveju gali sau leisti gerokai daugiau nekonkretumo iš pat pradžių.

Dažniausiai kreipdamasis į menininką su parodos pasiūlymu esi konkretesnis, labiau apibūdini situaciją. Kai kvieti menininką į rezidenciją, tik preliminariai nubrėži būsimos parodos-rezidencijos formatą. To iš pradžių užtenka, vėliau viskas po truputėlį lipdoma. Tai suteikia galimybę neskubėti sakyti, kad paroda bus tokia ir apie tai... Kai kuriems menininkams gal ir trūko konkretumo, gal situacija atrodė kiek per atvira, kildavo klausimų apie tai, kas vyksta ir kas bus toliau. Bet mes nuo pat pradžių kalbėjome, kad nėra taip, jog viską paleidžiame savieigai ir

28

AV: At that point we were mainly thinking of already existing works and perhaps some new ones that could be created... Meanwhile, this residency transformed the very idea of the exhibition by becoming an opportunity to rethink it together with the artists and thus really making it change.

When you present your ideas directly, you immediately receive a response or a comment that you can take into account, and you are more aware of the present situation in general. In a way this situation is more complex than the one when artists are not present when putting together an exhibition. Of course you still do communicate with the artists directly and discuss their participation in case of other group projects too, but the space of a group exhibition formed over a distance is less common. The artist is familiar with it only in as much as you introduce it to him/her. And in this case artists interact directly and inevitably encounter each other, and thus the overall exhibition situation becomes more tangible, more comprehensible, and at the same time more open to collective influence.

VM: Doesn't this sound like collective curating? ŪT: Not exactly. First, I think that the creation of a shared space was more of our imaginary ideal situation, and so far it is hard to say how much it became a reality. Second, we were the ones making the decisions about the further course of the project. After the residency and discussion that happened there, together with Asta we wrote a text for the exhibition, which was sent to the artists and which summarized some earlier ideas and also the topics that had emerged in the conversations with artists, as well as everything else that had taken place in Nida, from our perspective.

AV: In the case of a curated residency, you can afford to have more vagueness in the very beginning. Usually when approaching an artist with an exhibition offer you are more specific in de-

ŪT: Prieš rezidenciją, pasiūliusios keletą raktažodžių, menininkų prašėme atsivežti juos dominančių, įkvepiančių temų ir nuorodų įvairiausiais pavidalais, kad galėtume ieškoti bendrų atskaitos taškų. Tad turėjome filmų, tekstų, klipų bazę, susitikdavome jų žiūrėti, diskutuodavome. Diskutuojant iškildavo įdomesnių motyvų, sąvokų.

Stebėjome tą procesą, stengėmės suvokti, kas domina šiuos menininkus, ar jiems aktualios mūsų pasiūlytos temos, kur mums visiems įdomu susitikti, kokių sąsajų atsiranda. Vėliau pradėjome svarstyti, kaip visa tai būtų galima išskleisti parodoje. Mums tas procesas padėjo ir buvo labai įdomus.

Kita vertus, beveik visi mūsų kviesti menininkai norėjo dirbti ir savarankiškai, jie atsivežė kitų darbų, kuriuos norėjo tęsti ar užbaigti. Galop ne visi rezidencijoje praleido penkias savaites – kai kurie galėjo atvykti tik savaitei ar dviem. Ši rezidencija buvo daugiau tyrimų ir eksperimentų etapas – tiek menininkams, tiek ir mums. Todėl jie užsiėmė savo darbais, senais ir naujais, kaip ir įprasta menininkų rezidencijose, o mes susitikdavome kelis kartus per savaitę bendroms sesijoms ir palaipsniui pradėjome kartu galvoti, kaip jie galėtų sudalyvauti šioje parodoje. Kalbėjomės ir apie konkretesnius dalykus: galimą parodos erdvę (jau žinojome konkrečias Šiuolaikinio meno centro parodai skirtas sales), apie tai, kokių motyvų atsiranda visoje parodoje, netgi kaip galima galvoti apie parodos architektūrą. Bet tai irgi buvo improvizacijos mūsų įsivaizdavimo lauke.

VM: Vadinasi, galima sakyti, kad jūs konsultavotės su menininkais?

ŪT: Before the residency, having proposed several keywords, we asked the artists to bring with them topics and links that interested and inspired them, which could serve us in looking for shared points of departure. Thus, we had a pool of films, texts and clips, and would regularly meet for screenings and conversations. During the discussions certain more interesting and relevant motifs and notions surfaced. In our turn, we observed the process, trying to understand what interested these artists, how relevant the topics we had suggested were to them, where all of us were eager to meet, what links emerged, and then began to ponder over how we could reflect all of this in the exhibition. This process was very helpful and engaging.

On the other hand, almost all of the invited artists had their own projects to work on, they brought other works and ideas which they wanted to test, continue or finish. Finally, not all of the artists spent five weeks in the residency – some could come only for a week or two. This residency was more of a research and experimentation stage – both for the artists and for us. Therefore, they focused on their works, both old and new, as is usual in artist residencies, and we all met several times a week for collective sessions and gradually began to think together how they could

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

vėliau turėsime priimti bendrą sprendimą. Mes leidome sau kurį laiką pabūti nekonkrečioms, kad paskui rašytume tekstą ir toliau kreiptume projekto eigą.

scribing the situation in which you offer him or her to take part in. When inviting an artist to a residency, you only provide him or her with a preliminary format of the exhibition-residency.

This is enough in the beginning, and then it takes shape gradually. This creates the possibility to take time in determining what the exhibition is supposed to be... Some artists might have felt lack ofconcreteness and maybe the situation seemed too open for them, there were questions regarding what was happening and what would be next. Yet we were clear from the very beginning that this was not about leaving everything to its own course and later making a collective decision. We allowed ourselves to dwell on this vagueness so that we could write a text later and shape the project further.

ŪT: Tai buvo diskusijos apie jų praktikai aktualias temas ir sąvokas. Gal ne tiek konsultavomės, kokia galėtų būti paroda, kiek kalbėjomės apie tai, kaip jų praktika sietųsi su būsima paroda.

Menininkus kvietėme ne padėti mums suorganizuoti parodą, o kartu mąstyti, kaip jie galėtų sudalyvauti šioje parodoje.

VM: Bandydamas suprasti mėginu įvardyti šį procesą. Ar tai daugiau procesinis kuravimas, ar dalyvaujamasis kuravimas? Kaip galima įvardyti šį kuravimo modelį, juk jame atsiranda grįžtamasis ryšys? ŪT: Na, taip, galbūt tai galima pavadinti procesiniu kuravimu, nes pats procesas turėjo labai daug įtakos būsimos parodos pobūdžiui.

AV: Man rodos, svarbu buvo ir tai, kad visą laiką bendravome tarsi asociacijomis. Tarkim, pasiūlyta tema buvo metafora – ritualinis kambarys, ir toliau kalbėjomės nuorodų, įkvėpimo šaltinių, įvairių pavyzdžių forma. Netgi kalbėdami apie parodą ir jos architektūrą daugiau rėmėmės įspūdžiais ir asociacijomis, sąmoningai siekėme per anksti nesukonkretinti. Asociacija palieka daugiau erdvės vaizduotei ir (ne)susikalbėjimui. ŪT: Pavyzdžiui, po įvairių peržiūrų kalbėjomės apie veidrodžio, tako ir pasivaikščiojimo motyvus, pradėjome svarstyti, kaip juos galima pritaikyti parodos architektūroje. Diskutavome apie galimas ir mums aktualias ritualo apibrėžtis, Melanie Smith filmas „Xilitla“ atvedė prie parodos kaip sodo metaforos. Taip kalbėjomės apie galimą bendrą parodos erdvę, kiekvienas atsispirdavo nuo savo asociacijų ir jų tinklų.

Dar vienas svarbus momentas buvo tai, kad kiekvieną menininką kvietėme individualiai – nebuvo bendro kvietimo visiems. Su kiekvienu susitikome pasikalbėti, gyvai arba per „Skype“, ir taip juos pakvietėme skirtingai, kiekvienu atveju tai buvo asmeninis pokalbis. Ir, kaip minėta, kvietimas nebuvo konkretus – kalbėdamas bandai

30

participate in this exhibition. We also discussed some more particular things – the possible exhibition space (we already had two CAC halls allocated to the exhibition), the motifs emerging in the exhibition, the ways to think of and construct its architecture, but those discussions were also improvisations in the field of our visions.

VM: Thus one could say that you consulted the artists?

ŪT: These were discussions about the topics and notions relevant to their practice. It was less about consulting with them what the exhibition could be but rather discussing how their practice could be connected to this exhibition. We did not invite the artists to help us organize the exhibition, but to think together how they could take part in it.

VM: I am trying to give a name to this process in an attempt to understand it. Is it more of process-based curating or participative curating?

How could one refer to this curatorial model – after all, it involves feedback, doesn’t it? ŪT: Well, yes, perhaps one could call it processbased curating, because the process itself had a big influence of the nature of the future exhibition.

AV: I guess it was also important that our communication was based on associations in a way.

For instance, the proposed topic itself was a metaphor – ritual room, and we went on to talk in the form of links, sources of inspirations, various examples; even when discussing the exhibition, its architecture, we mostly relied on

AV: Vis dėlto tam tikra prasme tai panašu į parodos kuravimą, nes kvieti procesui, kurio galutinis rezultatas yra paroda, tik tiek, kad atsiranda tarpinė stotelė – sudalyvauti rezidencijoje. ŪT: Dar iki rezidencijos su Asta kalbėjomės, kad rezidencija gali tapti savarankišku etapu, savaime svarbia patirtimi. Ir kad gal ne visi į rezidenciją pakviesti menininkai vėliau dalyvaus parodoje, ir atvirkščiai – į parodą kviesime rezidencijoje nedalyvavusius menininkus. Tai sakėme ir menininkams.

AV: Manau, kad kai kuriems menininkams buvo svarbi ši neįsipareigojimo galimybė, atvira situacija, nes ir jie mūsų nepažinojo, ir pats projektas dar tik buvo kuriamas. Jie galėjo šį kvietimą traktuoti kaip galimybę pabūti kartu, o paskui žiūrėti, kuo viskas virs, kas bus ta paroda ir kaip jie dalyvaus joje. ŪT: Beveik visi pakviesti menininkai nebuvo anksčiau dirbę kartu ir taip pat nebuvo dirbę su mumis. Tai nebuvo vienas tų kartų, kai dirbi su gerai pažįstamų menininkų grupe.

VM: Ši rezidencija gal tam ir buvo skirta: santykiams, ryšiams sukurti, ne tik profesionaliems, bet ir žmogiškiems?.. ŪT: Taip, būtent. Nes norėjome kviesti lietuvių menininkus, mažiau arba seniau pristatytus Lietuvoje, kurie, mūsų požiūriu, įdomiai mąsto, jungti jų praktikas vienoje parodoje su kitų meni-

impressions and associations, deliberately seeking to refrain from making it tangible too early.

Association leaves more space for imagination and (mis)communication. ŪT: For example, after some screenings we would speak about the motifs of a mirror, a path and taking a walk, and began to think about how we could employ them in the exhibition’s architecture. We were discussing the possible and relevant definitions of the ritual; Melanie Smith’s film Xilitla led us to the metaphor of the exhibition as a garden. In this way we discussed the possible shared space of the exhibition with everyone departing from their own associations and association networks.

Perhaps another important aspect was the fact that each artist was invited individually, there was no one general invitation sent to everybody.

We had met each artist for a conversation, live or via Skype, and thus invited them in different ways as everything happened through personal conversations. As already mentioned, it was not a concrete invitation – during the conversation you try to explain what interests you in such a process, try to imagine how it will be, but at the same time you have no idea how it will play out in the end, because every artist brings their own dynamic into the process, which changes over five weeks. We tried to say from the very beginning that much of it would grow in the process.

AV: Still, in some sense it resembles curating of an exhibition since you invite others to take part in a process that has exhibition as its end result; the difference is that there is also an intermediary point – participation in a residency. ŪT: Before the residency we were speaking with Asta that the residency could also become an independent stage, an experience that is important in and of itself. And that maybe not all of the art-

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

paaiškinti, kas tave domina tokiame procese, bandai įsivaizduoti, kaip viskas bus, tačiau drauge ir neįsivaizduoji, kaip tai vyks, nes kiekvienas menininkas įneša savo dinamikos, kuri per penkias savaites kinta. Iš pat pradžių ir bandėme pasakyti, kad daug kas išaugs vykstant procesui.

32

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

ninkų, kuriuos galbūt žinome geriau, kūryba, rasti visiems bendrų tokios situacijos kūrimo taškų.

Projekto pradžioje buvo labai daug klaustukų.

VM: Mums (Kolonijai) kuruotą rezidenciją buvo smalsu išbandyti: kaip ji veikia, kaip vyksta darbas su menininkais ir idėjomis. Vienas mus įkvepiančių pavyzdžių buvo Banfo centras Kanadoje. Jie rengia temines rezidencijas, pasikviečia garsų menininką, kritiką, teoretiką ar filosofą, dažnai ne vieną, kartais du, tris. Tada veda rezidenciją, kuri trunka apie šešias savaites. Organizuoja skaitymus, pasivaikščiojimus, performansus, šokius kartu – ką tik nori… Būna labai įvairių formatų – vieni užima visą menininkų dieną, kitais atvejais susitinkama kartą per savaitę.

Rezidencija turi nusistačiusi reikalavimą, kiek valandų mažiausiai vadovai turėtų praleisti su menininkais. Mes buvome pasikvietę Banfo vizualiųjų menų programos direktorę Kitty Scott, kuri pastaruosius penkerius metus vadovavo centrui, kad mus pakonsultuotų.

Dažniausiai rezidencijos nėra orientuotos į produkciją, tai labiau būdas atsitraukti. Banfo centre tu gyveni viešbutyje, kur tau pakloja lovą, sutvarko kambarį, maitina tave tris kartus per dieną. Dalyviai susitinka su pakviestais vadovais – menininkais ar kritikais – ir užsiima tik procesu, nėra jokių buitinių rūpesčių. Žinoma, ir kaina atitinkama, todėl Rytų Europos menininkų pas juos beveik nebuvo, nes neįmanoma rasti tokio dydžio stipendijų, kad padengtų rezidencijos išlaidas.

34

ists would necessarily take part in the exhibition later, and vice versa – we could invite artists who had not been in the residency to take part in the exhibition. We also said this to the artists.

AV: I think that for some of the artists it was also important to have this non-commitment possibility, an open-ended situation, because they did not know us and the project itself was only in its development stage – that is, they could treat this invitation as an opportunity to spend some time together and later see what this grew into, what the exhibition would become, and how they would participate in it. ŪT: Because almost all of the invited artists had never worked with each other and with us before.

This wasn’t one of those cases where you work with a group of artists you know well.

VM: Maybe this was precisely the purpose of this residency – to build some relationships and connections, not only professional but also human?.. ŪT: Exactly. Because we wanted to invite Lithuanian artists who were lesser exhibited in Lithuaniaand who, in our opinion, had distinctive way of thinking, and to connect their practices in one exhibition with the works of artists whom we perhaps know better, and thus find common points for creating such a collective situation.

There were many question-marks in the beginning of the project.

VM: We (the Colony) were curious to try out a curated residency and see how it worked, what kind of a way of working with artists and ideas it was. One of the inspiring examples for us was the Banff Centre in Canada. They do thematic residencies by inviting a famous artist, theorist or philosopher, often

Banfo centras turi ir individualias rezidencijas, į kurias menininkai atvažiuoja patys ir paliekami likimo arba grizlių valiai. Juokauju.

Dar ten aplinkiniuose miškuose gyvena pumos ir kiti laukiniai gyvūnai, nes rezidenciją supa nacionalinis parkas. Kai kurie menininkai reziduoja atskiruose nameliuose, tad jie naktimis kartais girdi krebždesius. Visokių ten istorijų buvo, tos rezidencijos iniciatyva prasidėjo nuo 1933-iųjų.

AV: Ar panašių kuruotųjų rezidencijų yra ir kitur?

VM: Kitur kuruotosios rezidencijos atsiranda kaip atskiri projektai. Domimės, ieškome, bet kol kas tokios stambesnio masto veiklos neradome. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje Wysingo meno centras bendradarbiauja su Karališkojo meno koledžo (Royal College of Art) kuratorių kursu, kviečia juos kuruoti centre reziduojančių menininkų ir (ar) jų projektų.

O mūsų pačių pirmos kuruotosios rezidencijos testavimas 2011 m. vyko labai paprastai. Mes buvome paskelbę temą apie įvietintus meno kūrinius, susijusius su Nida, ir pra-

not one but two or three at a time, who then supervise a residency that sometimes lasts up to six weeks.

They organize readings, walks, performances, collective dancing – whatever you can think of...There are very different formats – some take the whole day, in other cases there are just weekly meetings.

The residency has determined the required minimal amount of hours that supervisors must spend with the artists. We had invited for consultation Kitty Scott, the Visual Arts Programme Director at Banff, who had been managing the centre for the past five years.

Usually these are not productionbased residencies, it is more of a retreat. At Banff you live in a hotel where they make your bed and clean the room, with meals provided three times per day. Then the participants meet the guest supervisors – artists or critics – and engage solely in the process, without any domestic work. Of course, it comes at a corresponding price, thus they have had practically no artists from Eastern Europe so far, as it is impossible to find grants so big that they could cover the residency expenses.

For instance, Michael Portnoy recently did the Experimental Comedy Training Camp; one of its rules for the artists sounded as “What you were doing and calling “art” is now called “experimental comedy”, and then the artists had to write a script and develop some work according to it – but a comedy, theatrical kind of work, between performance and theatre.

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

Pavyzdžiui, Michaelas Portnoy neseniai organizavo Eksperimentinės komedijos treniruočių stovyklą (Experimental Comedy Training Camp), viena jos taisyklių menininkams buvo tokia: viskas, ką iki šiol darėte ir vadinote menu, yra eksperimentinė komedija. Reikėjo parašyti scenarijų, sukurti tam tikrą kūrinį, bet būtent komedijos, teatrinio žanro kūrinį, tarp performanso ir teatro.

šėm menininkų atsiųsti savo darbų rinkinį bei projekto pasiūlymą. Rezidencijai vadovavome trise: aš, Mindaugas Gapševičius ir Jodie Rose, Berlyne gyvenanti australų menininkė ir kuratorė. Galutinis šios kuruotosios rezidencijos tikslas buvo simpoziumas „Inter-formatas“, kuriame buvo pristatyti menininkų kūriniai įvairiais formatais: nuo įvietinto kūrinio iki proceso, kūrybinių dirbtuvių ar kolektyvinio pasivaikščiojimo. Tada buvo labai daug menininkų, gal 13, tuo metu buvo pilnas namas ir studijos.

Su menininkais buvome susitikę kelis kartus individualiai ir kartu, jie pristatė savo praktikas per atviras studijas, o mes kvietėme kritikus ir komentavome kūrinius patys, bet kai kuriems pritrūko kuratorių dėmesio.

AV: Tai priklauso ir nuo menininkų: vieni yra asketai, kitiems reikia intensyvesnio dialogo, kuravimo, jiems svarbūs reguliarūs pokalbiai ir galimybė kaskart pasitikrinti, kur jie yra. ŪT: Mes į savo projektą norėjome kviesti ir individualiai, ir grupėje galinčius dirbti menininkus, nes tikėjomės, kad per penkias rezidencijos savaites turėsime kūrybinio laiko ir sau, galėsime skaityti, diskutuoti, dėliotis mintis apie būsimą parodą, ne tik vesti programą menininkams. Ir nors penkios savaitės atrodo nemažai, rezidencija pasirodė labai trumpa. Sunku įsivaizduoti, kaip tuo pat metu Nidoje vykusi kita kuruotoji rezidencija „Leidžiant laiką“ skatintojais buvo skirta dar ir kūrinių produkcijai.

VM: „Leidžiant laiką“ truko ilgiau – du mėnesius.

36

Banff also has individual residencies where artists come by themselves and are left to their own devices or to the will of grizzly bears.

I'm joking. There are also pumas and other wild animals living in the surrounding woods, because the residency is in the middle of a national park. Some of the residents live in separate huts, so they hear someone scratching at night. There have been all kinds of stories, this residency’s initiative dates back to 1933.

AV: Are there similar curated residencies in other places too?

VM: Elsewhere curated residencies emerge as individual projects. We are looking for such activities on a larger scale, but so far we haven’t found them. For instance, in the UK the Wysing Art Centre collaborates with the Royal College of Art’s curating programme and invites curating students to curate the Centre’s artists-in-residency and/or their projects.

Meanwhile, the testing of our first curated residency in 2011 occurred very simply. We had announced an open call about site-specific works related to Nida and asked the artists to send their portfolios and project proposals. There were three of us supervising the residency – me, Mindaugas Gapševičius and Jodie Rose, Berlin-based Australian artist and curator. The ultimate purpose of this curated residency was the Interformat Symposium, where the artists’ works were presented in various formats – from site-specific works to process presentations, workshops or collective walks.

There were many artists that time –

VM: Taip, darysime vėl kitais metais, bet nebus taip, kad visą programą užpildysime tik jomis.

Kadangi turime daug studijų, galime priimti daug menininkų, tad neįmanoma priimti vieno modelio, kuris galėtų juos visus įtraukti, todėl bus ir individualios, ir kuruotosios (teminės) rezidencijos.

Artimiausia jų – technoekologijos 2013 m. pavasarį. Be to, įvairios ir kuruotosios rezidencijos. Pavyzdžiui, „Leidžiant laiką“ kuratoriai labiau kuravo ne parodą, o buvimą rezidencijoje. Kuratorius šiuo atveju galima vadinti moderatoriais ar skatintojais.

VM: Taking Time lasted longer – two months.

Pokalbis vyko 2012 m. gruodį Vilniuje, jau pasibaigus rezidencijai. Paroda „Ritualinis kambarys“ Šiuolaikinio meno centre rodyta

AV: This also depends on the artists – some are ascetic, others rely on a more intensive dialogue, curating, and thus regular conversations and an opportunity to periodically check where they are are important to them. ŪT: In the case of our project, we wanted to invite artists who were able to work both individually and in a group, because we also expected to have some creative time for ourselves during the five weeks of the residency – for reading, discussing, testing the ideas for the future exhibition, not only supervise the program for the artists. And even though five weeks seems like a lot of time, the residency seemed too short. It is hard to imagine how the parallel curated residency Taking Time in Nida also presupposed production of actual works.

AV: Actually, even two months now look like a fairly short time for a residency. Would you say that the curated residency model has justified itself at Nida Art Colony, will there be more of them?

2013-04-12–2013-05-19.

Fotografija tekste / The photo in the text by: Asta Vaičiulytė

The conversation took place in December 2012 in Vilnius after the end of the residency.

The exhibition Ritual Room was on display at the Contemporary Art Centre from April 12 to May 19, 2013.

VM: Yes, we will do it again next year, but it won't be the case that we will fill the whole program with them this time. As we have a lot of studios with the capacity to host a lot of artists, we cannot adopt just one model that could involve all of them, thus there will be both individual and curated (thematic) exhibitions. The closest one is Techno-ecologies, coming in Spring 2013. Furthermore, there are different kinds of curated residencies too. For instance, the curators of Taking Time focused more on curating the time of being in the residency rather than the exhibition. In this case, curators can be viewed as moderators or facilitators.

TEKSTAI / TEXTS / Pokalbis apie kuruotą rezidenciją „Ritualinis kambarys“ / Conversation about the curated residency Ritual Room

AV: Iš tiesų ir du mėnesiai atrodo gana neilgas laikas tokiai rezidencijai. Ar, jūsų manymu, kuruotosios rezidencijos modelis Nidos meno kolonijoje pasiteisino? Ar jų bus daugiau?

around 13, we had a full house. We met the artists several times individually and as a group, they presented their practices during the open studios, and we invited outside critics and commented on the works among ourselves, but some of the artists expected more attention from the curators.

2012 m. birželio‒gruodžio rezidentai / Residents in June-December 2012

Individualios rezidencijos vasarą / Individual residencies in summer Cécile Tourneur (FR)

Akvilė Anglickaitė (LT) Joshua Roberts (HK / USA) Katarzyna Miron (PL)

Stephen Berens & Elizabeth Bryant (USA) Jurgita Juodytė (LT)

Jennifer Schmidt (USA) Franziska Nast (DE) ‒ 2 mėnesius su stipendija / 2 months with grant

by Goethe-Institut Vilnius

Enrico Bernardis (IT) Agnė Narušytė (LT)

Sabine Gruffat & Bill Brown (US) Kristupas Sabolius (LT) Kęstutis Šapoka & Benigna Kasparavičiūtė (LT) Monika Krikštopaitytė (LT)

Individualios rezidencijos rudenį / Individual residencies in autumn Luca Diffuse (IT) Fiona Reilly (IE) Renja Leino (FI)

Eva-Fiore Kovačovský (CH / NL)

Jeanie Sinclair (UK)

Peter Wehinger (AT)

Sigbjørn Bratlie (NO)

Jonas Jurcikas (LT)

Kuruotos rezidencijos spalį / Curated residencies in October: POT / LTMKS / letmekoo.lt Lina Albrikienė (LT) Robertas Narkus (LT)

38

Kuruota rezidencija „Leidžiant laiką“ ir „Rytai‒Vakarai“ (spalis– gruodis) / Curated Residency Taking Time and East-West (October‒December)

Federica Martini (Kuratorė / Curator, CH) Marika Troili (SE) Fiona Reilly (IE)

Peter Wehinger (AT) Eva-Fiore Kovačovský (CH/NL) Vahag Hamalbashyan (AM) Myroslav Vayda (UA)

Luca Diffuse (IT) Sigbjørn Bratlie (NO) Jeanie Sinclair (UK)

Natalia Zintsova (RU)

Henning Lundkvist (SE)

Marta Bogdańska (PL) Toni Ledentsa (FI)

Kuruota rezidencija „Ritualinis kambarys“ (5 savaitės spalį) / Curated residency Ritual Room (October ‒ 5 weeks) Ūla Tornau (Kuratorė / Curator, LT)

Lea Porsager (DK)

Asta Vaičiulytė (Kuratorė / Curator, LT)

Kipras Dubauskas (LT)

Axel Linderholm (SE)

Laura Kaminskaitė (LT)

Distruktur (Gustavo Jahn ir Melissa Dullius) (BR / DE) Ilya Dounar (BY) Jonas Žukauskas (LT / UK)

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Petra Koehle (Menininkė ir kuratorė / Artist and curator, CH)

1:1 mastelio modelis ir dvasios / 1:1 Scale Model and Ghosts Luca Diffuse (IT) Lapkričio–gruodžio rezidentas / November‒December resident

Vienas dalykų, man pakeliančių nuotaiką, yra užmegzti tikrą ir tiesioginį kontaktą su savo darbu, įsijausti į jį. Noras sukurti šį ypatingą santykį buvo vienas mano tikslų Nidos meno kolonijos rezidencijoje. Simboliška ir tai, jog reikėjo atstumo, kad savo kasdienio darbo detalėms galėčiau One of the things that make me feel better is to have a real and skirti dėmesio. Bet skrydžio, ketudirect contact with my work, get into it. Getting close to estabrių valandų kelionės autobusu, kellishing this particular relationship was one of the objectives of to ir dar vienos valandos autobusu, my residency at Nida Art Colony. A choice also symbolic of kurių reikia nusigauti į Nidą, nepadistance to dedicate an uncommon attention to the details of kanka suprasti, kaip tvarkytis su šia my daily work. But the flight, the four hours by bus, the ferry atokumo būsena. and another hour by bus necessary to get to Nida are not sufficient to learn how to handle this remoteness condition.

Reikėjo beveik mėnesio, kad mano kasdienėje dienotvarkėje įsivyrautų tam tikra harmonija. Gamtos apsuptis buvo vienas elementų, pernelyg malonių, kad nekreiptum į jį dėmesio, kaip ir žmonės aplink arba paprasčiausia oro kaita. Ga-

40

It took me almost a month to reach a certain level of harmony in my daily routine. The strong presence of nature was an element that was too nice not to give attention to, as well as the people I had around or things like the simple change of the weather. And then in respect to daily and urban use that we are used to have, our ability of concentration must be seriously trained when you want to make a more accurate use of it.

O kai jau jaučiausi patenkintas dėmesio, kurį sugebėjau skirti savo darbo niuansams, mastu, gavau progą dar labiau panirti į tą nuotaiką, kai

And so, when I felt myself satisfied about the level of attention that I was able to dedicate to the nuances of my work, I had the opportunity to go even deeper in that mood, when all the people

„Fantastinė kelionė“, Richard Fleischer, Twentieth Century Fox Film Corporation, 1966 / Fantastic Voyage, Richard Fleischer, Twentieth Century Fox Film Corporation, 1966

visi, kas tuo metu buvo Kolonijoje, išvyko į Vilnių, į parodos, sukurtos praėjusiomis savaitėmis, atidarymą. Likau vienas visame pastate kelioms dienoms.

Paprasčiausia metafora, galinti paaiškinti tokią patirtį, yra kai kurių filmų atmosfera – pavyzdžiui, filmo „Fantastinė kelionė“, kuriame grupė žmonių sumažinama iki mikroskopinių matmenų ir keliauja po žmogaus kūną arba po intymų ir žinomą scenarijų, kurio netikėtus bruožus atskleidžia naujosios proporcijos. Panašų efektą sukelia ir jautrumas, padidėjęs dingus reikalui gintis nuo informacijos pertekliaus, kurį sukelia kitų žmonių esatis ar agresyvi aplinka.

who were there with me, they left the Colony to Vilnius for the vernissage of an exhibition produced in the previous weeks. And I stayed alone with the building for a few days.

The simplest metaphor to explain this kind of experience is given by the atmosphere of some movies like Fantastic Voyage, in which a group of people is reduced to microscopic dimensions, travelling inside the human body or in an intimate and familiar scenario of which however, the new proportions reveal unexpected features.

And these effects of the variation of the proportions seem similar to those caused by the increase in sensitivity when there is no need to protect yourself from the information overload due to the presence of other people or to an aggressive environment.

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / 1:1 mastelio modelis ir dvasios / 1:1 Scale Model and Ghosts

lop, mums įprastoje urbanistinėje aplinkoje gebėjimas sutelkti dėmesį turi būti rimtai treniruojamas, jeigu nori jį kuo geriau išnaudoti.

Vienas pirmųjų tokių efektų man buvo tam tikras takumas tarp žiūrovo ir aktoriaus būsenos. Kolonijos pastatas, tiesą sakant, pradėjo veikti kaip viena žymiausių celibato mašinų, Morelio išradimas1, galėdavusi atkurti žmonių elgesį pastarosiomis dienomis ir leisti jį atidžiau peržiūrėti kaip „naujo tipo fotografijas“ bei susieti su pastato ypatybėmis. Vietos, kuriose būdavo gera leisti rytą, asmeniniai takai dieną, vakarui tinkamos vietos – priklausomai nuo žmonių. Kitos vietos, ne tokios svarbios, tačiau vis tiek reikalingos.

One of the first effects was a certain fluidity between the condition of spectator and actor. The building had in fact started to work as one of the most famous of celibate machines, the Invention of Morel1, in which people’s behaviour of the past days were repeated and could be revised as “new types of photographs” more carefully and put in relation to the characteristics of the building. Places where it was good to be in the morning, the personal paths during the day, good places for the evening depending on the people they met. Other areas less successful, but necessary just as such.

Hosting this behaviour’s theatre, and observed with an uncommon sensitivity putting on the same level both the important information and the minor, the building became a 1:1 model but with a level of available information overcoming the usual architectonical representation of the project. I’m thinking about the so obviously symmetric planimetry of Nida Art Colony Šį elgesio teatrą glaudžiantis pastatas, stebimas su nedažna and, at the same time, about the atida, vienodai traktuojančia ir svarbią informaciją, ir nereikšinability to read this symmetry in mingą, tapo 1:1 mastelio modeliu su tokiu informacijos kiekiu, the real building with its two long kuris viršijo įprastą projekto architektoninę reprezentaciją. Aš sides, identical but different in mąstau apie planimetriją, taip akivaizdžiai simetrišką Nidos terms of atmosphere and use, so as meno kolonijoje, ir tuo pat metu apie negalėjimą išskaityti šios to be clearly suitable for different simetrijos realiame pastate. Pavyzdžiui, apie du ilgus šonus, moods, demonstrating that archiidentiškus, bet kartu besiskiriančius savo atmosfera ir naudojitectural design should proceed almu, tarsi jie būtų aiškiai sukurti skirtingoms nuotaikoms ir taip most exclusively through narrative parodytų, kad architektūros dizainas turėtų beveik išimtinai and not technical tools. naudotis pasakojimo, o ne techniniais įrankiais.

Kita šių dienų patirtis, leidžianti užsiminti apie keistą sąsają tarp pastato ir dienos akimirkų, pasireiškė kaip greitai įsitvirtinęs įprotis vakarais apmąstyti ne tiek dienos įvykius, idėjas ir tai, ką reikėtų atlikti kitą dieną, kiek kiekvieną pastato dalelę, kurią mačiau ir kurios – ne.

Galop, kaip ir „Fantastinėje kelionėje“ bei kituose šio žanro filmuose, sunkiausias metas ateina atgavus kasdienius matmenis – tačiau čia aš, laimei, žinojau labai gerą taktiką.

42

The other experience of those days was a strange association between the building and moments of the day, which manifested itself in a habit I established quickly – to retrace in the evening not so much the events of the day, or the concepts and things to work on the next day, but instead all the single parts of the building, the ones I'd seen and the other I hadn't.

So, like in Fantastic Voyage and in all the films of the genre, the really difficult time is to come back to the usual proportions, but I was lucky to have a very good tactic for this.

1. Adolfo Bioy Casares, mokslinės fantastikos romanas „La invención de Morel“, 1940. / A science fiction novel by Adolfo Bioy Casares, La invención de Morel, 1940.

Nidos meno kolonija, pirmas aukštas / Nida Art Colony, ground floor

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / 1:1 mastelio modelis ir dvasios / 1:1 Scale Model and Ghosts

Laisvalaikininkas (Nida) / A Man of Leisure (Nida) Henning Lundkvist (SE) Gruodžio rezidentas / December resident

Ladies and gentlemen. Mesdames et messieurs.

Ponios ir ponai. Oi et polloi. Skaitytojai ir virškintojai. Prašau man atleisti už šią skystoką pradžią. Šitas tekstas, pernelyg sutartinis silpnadvasiui, pernelyg nerinklus net ir neišmaniausiam kritikui, pernelyg nepatrauklus bet kokiai „plačiajai auditorijai“, išties stokoja logiško atspirties taško. Rašytojas juk galėjo tave, mielas skaitytojau, nieko nelaukęs įsodinti į keliavietę kajutę Nr. 6066 kelte tarp Klaipėdos ir Karlshamno – belangę kartu su sunkvežimio vairuotoju ir atvykstančiu darbininku, kurioje teksto „aš“ praleido mažne bemiegę naktį po keleto savaičių, praleistų Nidoje. Arba lygiai taip, mielas skaitytojau, galėjai būti užverstas nesibaigiančiais įvykių Tbilisyje, kur tavo kuklusis rašytojas praleido vieną mėnesį prieš atvykdamas į Lietuvą, aprašymais. Arba Stokholme – kodėl gi ne? – laikiname mūsų protagonisto gimtajame mieste, kuriame šis gyveno gerą pusmetį prieš viešnagę Gruzijoje. Dar vienas pasirinkimas galėjo būti Lisabona, šis vaizdingas „baltasis miestas“, kur mūsų pagrindinį veikėją kiekvieną mielą praėjusios vasaros rytą galėjai išvysti

44

Ladies and gentlemen. Mesdames et messieurs.

Ponios ir ponai. Oi et polloi. Readers and digesters. Please do forgive this rather sloppy beginning of mine. Too arbitrary for the weak hearted, too indiscriminate even for the most incompetent critic, and with little or no catchiness to attract any “general audience”, this text does indeed lack a logical starting point. The writer could have placed you, dear reader, in medias res in shared cabin no 6066 on the ferry between Klaipeda and Karlshamn, a windowless cabin shared with a truck driver and a guest worker, where the “I” of the text endured a rather sleepless night after some weeks in Nida. Just as easily, dear reader, could you have been presented with endless descriptions of events taking place in Tbilisi, where your humble author spent a month before arriving in Lithuania. Or why not Stockholm, the temporary hometown of our protagonist, where he spent a good half-a-year before visiting Georgia. Lisbon would be yet another option, this picturesque “White City” where one might have spotted our central figure at the terrace of “Café Rally” for his morning coffee at any given

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Laisvalaikininkas (Nida) / A Man of Leisure (Nida)

„Café Rally“ terasoje gurkšnojantį day last summer, or see him walking down one of its calçadas kavą, arba pamatyti besileidžianthe week following his Lithuanian stay, when he again spends tį viena iš jos calçadas savaitė po some time in the city of Fado, azulejos, and drunk English viešnagės Lietuvoje, kai jis kurį laitourists. But no. None of that. Instead you are confronted with ką praleido Fado mieste tarp azulea fair share of superfluous boasting, in what can hardly be jos ir girtų anglų turistų. Betgi ne. Ir anything else than the author’s attempt to show himself off as ne tai. Vietoj to tau tenka klausytis an experienced traveller, as a man of leisure, a vagabond, an besaikio gyrimosi, kuris regisi viso easyjetsetter of the seven seas and beyond. But seen in a diflabo tesąs autoriaus mėginimas paferent light, in a different scale, drawn out on a world map, ansirodyti prityrusiu keliautoju, laisother image appears. The itineraries cover only a ridiculously valaikininku, klajūnu, jūras marias small part of the globe; in this scale, his travels are miniscule, perskridusiu pigių skrydžių liūtu. his boasting is not boasting at all, but a humble attempt to Tačiau pažvelgus kitoje šviesoje, “make conversation”, nothing more. The trips are even shorter, kitu masteliu, išskleidus pasaulio the conquered lands even smaller when one considers the fact žemėlapį, viskas rodosi kitaip. Šios that most of the travels are limited to art world territories. That klajonės aprėpia tik niekingai menworld is, as we all know, tiny. And it is primarily with that miką žemės rutulio dalį. Tokiu mastu ni-world in mind that the author’s tangle of pan-European itinjo kelionės atrodo mažytės, o pagyeraries makes any sense, at least in an artist-travelling-scheme ros – visai ne pagyros, vien kuklios sort of way. For it is this art world vagrancy of our humble pastangos „užmegzti pokalbį“, author, whom we may call “the young artist”, that has lead to nieko daugiau. Išvykos pasirodys this text. A text produced through dar trumpesnės, užkariautos žemės travelling. Through nervousness, – dar mažesnės, jei atsižvelgsi į tai, impatience, restlessness. “Oh, how post-studio of you”… Indeed. A kad dauguma kelionių vyko meno pasaulio teritorijose. O šis collection of travels, destinations, pasaulis, kaip žinia, nedidukas. Ir kaip tik šis mini pasaulis auand things collected or (more toriaus paneuropinių kelionių pynei suteikia prasmę, bent jau likely) stolen during temporary žvelgiant iš keliaujančio menininko pozicijos. Juk šis mūsų kustop-overs. Things carried from kliojo autoriaus, kurį galėtume vadinti „jaunuoju menininku“, one place to another. From one valkatavimas po meno pasaulį atvedė į šitą tekstą. Tekstą, kurį post-studio to another. “What are sukūrė kelionės. Nervingumas, nekantra, nerimas. „Ak, kaip tai you selling?” “Wit and nonsense podirbtuviška“... Išties. Kelionių, tikslų ir daiktų, surinktų ar mostly – nothing to worry your (veikiau) pavogtų laikinose stotelėse, kolekcija. Daiktai, perpretty little head with”; although nešti iš vienos vietos į kitą. Iš vienos podirbtuvės į kitą. „Ką the travelling salesman must travel tu parduodi?“ „Daugiausia sąmojį ir kvailystes – nieko, dėl ko lightly, certain things are always in tau būtų verta sukti savo dailią galvą.“ Nors keliaujančio prehis luggage. Books, for example. kybininko manta turi būti lengva, šis tas jo lagamine yra visada.

Hubert Fichte. Christine BrookePavyzdžiui, knygos. Hubertas Fichte. Christine’a Brooke-Rose.

Rose. Bruce Chatwin. James C. Bruce’as Chatwinas. James’as C. Scottas. Robertas Byronas.

Scott. Robert Byron. Georges ConGeorges’as Condominas. Ir kiti. Visi pasiruošę būti atversti dominas. And others. All of them ir bet kurią akimirką pacituoti. „Gera citata gali išgelbėti patį ready to be opened up and quoted prasčiausią pasirodymą“. „Pasirodymas negali būti stipresnis from at any time. “A good quote nei silpniausia jo citata“. Išties. Jeigu jaunasis menininkas ko can save the worst show”. “A show nors ir išmoko iš savo kelionių, tai vos užmatęs atpažinti gerą is never stronger than its weakest citatą. Vieną dieną jo gyvenimą (ar bent jau karjerą) gali kuo quote”. Indeed. If the young artist lengviausiai lemti pastebėta citata. Citatos sveria mažai. Jos would’ve learnt anything from his lengvesnės už bet kokį ready-made’ą. Jas nesunku nešti. Jų travels, it might just have been the

nereikia užregistruoti („Ar turite su savimi kokių nors skysčių ar citatų?“). Jos lanksčios. Pernešamos iš vieno pasirodymo į kitą. Iš vienos rezidencijos į kitą. „Sykį mėginau – nesėkmingai – parašyti knygą apie klajoklius“ (Chatwinas).

ability to spot a good quote when he’d see one.

One day, his life (or at least his career) may very well depend on a spot-on quote. Quotes are lightweight. Lighter than any ready made. And easier to carry. No need to check them in either (“Do you have any liquids or quotes with you?”). Flexible to use. Carried from one show to another.

From one residency to another. “I had once tried, unsuccessfully, to write a book about nomads” (Chatwin).

Nauji darbai. Nauji tekstai. Tos pačios citatos.

Ta pati medžiaga. Nusavintos reikšmės. Naujos reikšmės. Nauji puslapiai, kuriuos reikia užpildyti. Naujos prieglobstį suteikiančios dirbtuvės.

Tokios pačios, bet kitokios. Tam, kad meno pasaulyje „pasiektum savo“, reikia keliauti noriai.

New works. New texts. Same quotes. Same maKad keliautum noriai, turi keliauti veiksmingai. terial. Appropriated meanings. New meanings.

Kad keliautum veiksmingai, turi keliauti lenNew pages to fill. New live-in-studios providing gvai. Taip aš atvykau į Nidą. Su mažu lagamishelter. Same but different. In order to “make it” nėliu, geru ūpu, glėbeliu cituotinų knygų. Ir, ne in the art world, one needs to travel willingly. In mažiau svarbu, didžiomis idėjomis apie „rašymą order to travel willingly, one needs to travel efvienumoje“, kaip teigiama projekto aprašyme. ficiently. In order to travel efficiently, one needs to travel lightly. That is how I arrived in Nida.

Vieną dieną mano gyvenimą gali With little luggage, good spirits, a handful of quotable books. kuo lengviausiai lemti solidus And, not the least, grand ideas of “writing in solitude”, as proprojekto aprašymas. Ak, ta reziposed in the project description. One day, my life may very dencijų meno kūrinių lengvybė! well depend on a solid project description. Oh, the lightness of Didelė mano meninės produkcijos residency art works! A significant part of my artistic producdalis galėtų tilpti į vienui vieną tion could fit in one single email attachment. Oh, the lightelektroninio laiško priekabą. Ak, ness of art works in the group show economy! Most of my ta grupinių parodų ekonomikai belongings fit easily into two pieces of luggage. One for the pavaldžių meno kūrinių lengvybė! cabin (8kg) and one in the optional checked baggage (20kg, Dauguma mano daiktų lengvai at an extra cost of 10€ or so, would someone be willing to pay telpa į du lagaminus. Vienas lėkthat fee for me). Never own more than you can carry yourself. tuvo salonui (8 kg), kitas – pasiNever accumulate enough luggage to slow you down. Always renkamas registruotasis bagažas wear a decent pair of walking shoes. Always spend 15 minutes (20 kg už papildomą maždaug 10 a day on keeping your boots in good condition. From Nida I eurų mokestį – negi kas pageidaucould conquer Kaliningrad on foot, carrying all my belongings tų sumokėti jį už mane?). Niekada with me. I could conquer Russia. In fact, with my flexibility, neturėk daugiau daiktų, nei paneši availability, and light luggage I could conquer anything. Anypats. Niekada nesukaupk tiek lagawhere. I could climb any mountain and raise my flag on its minų, kad tektų sulėtinti žingsnį. peak as a signal of victory. “I have reached the top. Everything Visada avėk gerus batus. Kasdien below now belongs to me”. But there are, alas, no mountains skirk 15 minučių batų priežiūrai. in Lithuania. Its highest point doesn’t even reach 300 meters Iš Nidos aš galėjau užkariauti Kaabove sea level. The Curonian Spit is made of sand. A month in liningradą pėsčiomis, nešdamasis a mountainless country. No mountain from which I could dekartu visus savo daiktus. Galėjau clare my victory. No victory. No hills to climb. The mountainužkariauti Rusiją. Tiesą sakant, su valley dialectic completely gone. That does indeed complicate tokiu lankstumu, pasirengimu ir things. A lot. I stay in my studio. I listen to the wind. I eat lengvu bagažu galėjau užkariausmoked fish. I look at the snow through the window. I drink ti bet ką. Bet kur. Galėjau įkopti į bet kokį kalną ir jo viršūnėje kaip

46

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Laisvalaikininkas (Nida) / A Man of Leisure (Nida)

Armenian pomegranate wine. I read Georges Condominas. I drink pergalės signalą iškelti savo vėliavą. „Aš pasiekiau viršūnę.

Georgian semi-sweet KindzmarauVisa, kas liko apačioje, dabar priklauso man.“ Deja, Lietuvoje li wine. Armchair nomadism. With nėra kalnų. Aukščiausias taškas čia nesiekia net 300 metrų virš central heating, delightful alcoholic jūros lygio. Kuršių nerija supilta iš smėlio. Mėnuo bekalnėje post-soviet beverages and a bountišalyje. Nė vieno kalno paskelbti savo pergalei. Jokios pergalės. ful stipend. With no mountains to Jokių kalvų, į kurias galėčiau įkopti. Kalno–slėnio dialektika climb, I compensate with a luggage išnykusi be pėdsako. Tai, be abejo, viską apsunkina. Labai of library books. “Reality is a scanapsunkina. Aš lieku savo dirbtuvėje. Klausausi vėjo. Valgau dal, it never quite fits” (Christine rūkytą žuvį. Žiūriu pro langą į sniegą. Geriu armėnišką granatų Brooke-Rose). Very true indeed. If vyną. Skaitau Georges’ą Condominas. Geriu gruzinišką pusiau not, where are my mountains? The saldų vyną „Kindzmarauli“. Fotelio klajūnystė. Su centriniu ones Robert Byron crossed on his šildymu, žaviais posovietiniais alkoholiniais gėrimais ir dosnia way to Oxiana? The ones in James stipendija. Neradęs kalnų, į kuriuos galėčiau įkopti, atlyginu C. Scott’s Burma? The ones in sau lagaminu bibliotekos knygų. „Tikrovė – tai skandalas, ji Condominas’ Vietnam? Any mounniekad nėra tai, ko reikia“ (Christine’a Brooke-Rose). Išties tain would do. Or just a little hill. taikliai pasakyta. Jeigu ne, kur tuomet mano kalnai? Tie, kuOr a bump in the road, really. But riuos Robertas Byronas perkopė keliaudamas į Oksijaną? Kalthe road here has no bumps, only nai Jameso C. Scotto Birmoje? Condominas Vietname? Tiktų holes, and reality is a scandal inbet koks kalnas. Kad ir maža kalvelė. Kad ir kelio nelygumas. deed. It distorts language. It is its Bet čia kelyje iškilumų nėra, vien duobės – tikrovė išties yra own trump card. It can’t be conskandalas. Ji iškreipia kalbą. Ji yra pati sau koziris. Ją nelengva trolled easily. It rarely follows rules kontroliuoti. Ji retai laikosi taisyklių, kurias primeta valdanimposed on it by rulers. If ever. I tieji. Gal net niekada. Iš Nidos aš pergalingai neiškeliausiu. shall not emerge victoriously from Čia nėra kalnų, į kuriuos galėčiau įkopti. Ir vis dėlto, aš galiu Nida. No mountains are here for bent jau kruopščiai atsirinkti nesėkmes, kaip dera me to climb. What I can do, howkiekvienam doram džentelmenui. Gera nesėkmė ever, is choose my failures carefulvisada geriau už Pyro pergalę. Kiekviena kryptis ly, as indeed any good gentleman should. A good turi savą nesėkmę, o žmogus nuolat turi rinktis failure is always preferable to a Pyrrhic victory. kryptis. Judesius. Laikysenas. Į kurį laivą įlipti.

Every direction contains it’s own failure, and one Kurį kompasą naudoti. Kaip jį naudoti. Kuriomis is always in the position to choose directions. žvaigždėmis vadovautis plaukiant. Kaip jas skaiMovements. Bearings. Which boat to board. tyti. Žvaigždės virš Kuršių nerijos stiprios. Jų Which compass to use. How to use it. Which skaityti nemokančiam jaunajam menininkui teks stars to sail by. How to read them. The stars are būti tiesiog „kūrybingam“ – o tai turėtų būti viestrong over the Curonian Spit. Not knowing how nas pagrindinių jo įgūdžių, bent jau sprendžiant to read them, the young artist will just have to iš jo motyvacinio laiško. Tai jam dera puikai be “creative” – which just happens to be one of mokėti. Gebėti improvizuoti. „Groti iš klausos“. his central skills, at least according to his cover Pasitikėti savo išlavinta akimi ir subtiliais jausletter. He should be good at it. He should be able mais. Matyti, kur žvaigždės jį nuves. Nuspręsti, to improvise. Play by ear. Trust his trained eyes kur užplauks ant seklumos, kur jį praris gelmės. and delicate sensibility. See where the stars will Argi gelmės – tai ne jūrų marių viršūnės? Kaip take him. Decide where to run aground, and romantiška. Bet vidutinis Kuršių marių gylis yra which depths to be swallowed by. Are depths not mažiau nei keturi metrai. Toks seklumas ne itin the highlands of the seven seas? How romantic. dera jaunajam romantikui. Ir vis dėlto, kelionė, But the average depth of the Curonian Lagoon bet kokia kelionė pageidaujama labiau nei pais less than four meters. Such shallowness is not prastas dvinaris „taip“ arba „ne“ ir visada labiau

nei nuvalkiotas meno pasaulio posakis „Pageidaučiau to nedaryti“. Pageidauti nedaryti yra nieko nepageidauti. Niekas yra nuobodybė ir niekas kita kaip nuobodybė. O nuobodulys, lygiai kaip nesėkmė, yra pasirinkimas. Prastas pasirinkimas.

Nėra jokio reikalo likti vienoje vietoje. Visada yra bent 360 laipsnių pasirinkimų. Jau vien lygumose. Jūroje dar pridėk gylį. Kalnuose – aukštį. Kuo statesnės kalvos, tuo smagiau. Kai nėra nei to, nei to, pridėk alkoholį. Gruzijoje vienas iš pasirinkimų galėjo būti kalnai, bet aš įsigudrinau visą mėnesį praleisti Tbilisyje neišvykęs iš miesto. Vieną giedrą rytą pro savo virtuvės langą galėjau matyti Kazbeko kalną. 5000 metrų aukščio. Didingas. Kalnas, prie kurio prikaustė Prometėją. Visais kitais rytais kalną dengė rūko ir taršos šydas, nesimatė ničnieko. Beveik visą laiką mano pusryčiuose (persimonas ir kava) jis nedalyvavo.

very becoming for a young romantic. Still, a trip, any trip, is preferable to a simple binary “yes” or “no”, and always preferable to the emptied out art-world catchphrase of “I prefer not to”. To prefer not to is to prefer nothing. Nothing is a bore and nothing but a bore. And boredom, just like failure, is a choice. A bad choice at that. There is no need to stay put. There are always at least 360 degrees of options. And that is in the flatlands alone. At sea, add depth. In the mountains, add elevation. The steeper the hills the merrier.

In the absence of both, just add alcohol instead.

In Georgia, the mountains could’ve been an option, but I managed to spend a whole month in Tbilisi without really leaving the city. One clear morning I could see Mount Kazbek from my kitchen window. 5000 meters tall. Majestic. The mountain where Prometheus was chained. All other mornings the mountain was veiled in fog and pollution, nowhere to be seen. Most days I had my breakfast (kaki-fruit and coffee) without its presence.

Nidoje, kur nėra kalnų, aš pusryčiauju (persimonas, tikriausiai importuotas iš Gruzijos, ir kava, In Nida, with no mountains around, I have my „Etiopijos“) drauge su Hubertu Fichte. Robertu breakfast (kaki-fruit, possibly imported from Byronu. Jamesu C. Scottu. Christine’a BrookeGeorgia, and coffee, “Ethiopian”) in the presence Rose. Rainaldu Goetzu. Ir visomis vietomis, of Hubert Fichte. Of Robert Byron. Of James kuriose nesu buvęs. Fichte Bahijoje, Hamburge, C. Scott. Of Christine Brooke-Rose. Of RainSesimbroje. Byronas Palestinoje, Sirijoje, Persiald Goetz. And all the places I’ve never been joje, Afganistane, Oksijanoje. Scottas Zomijoto. Fichte in Bahia, Hamburg, Sesimbra. Byron je, Jeilyje, Durhame. Brooke-Rose ir Cabrières in Palestine, Syria, Persia, Afghanistan, Oxiana. d’Avignon, Hawthorne’as, Austinas, Banfieldas, Scott in Zomia, Yale, Durham. Brooke-Rose in Derrida. Rainaldas Goetzas savajame „Abfall für Cabrières d’Avignon, Hawthorne, Austin, BanAlle“. Aš pats gyvenimui pritaikytoje dirbtuvėfield, Derrida. Rainald Goetz in Abfall für Alle. je. Vienatvė, atlyginama nuorodomis. „Norėčiau Me in the live-in-studio. Solitude compensated kai ką pridurti apie mistinę šios vienatvės pusę“ by references. “I would like to add (Virginia Woolf). Vienatvė, atlyginama knygosome remarks to this, on the mystimis, tinklaraščiais, TV šou, youtube’u – vienu iš šių ar visais cal side of this solitude.” (Virginia išsyk. Brooke-Rose Pietų Prancūzijoje su savo literatūra ir Woolf) Solitude compensated by teorijomis. Goetzas Vėdinge su savo laikraščiais, žurnalais ir books, blogs, TV-shows, youtube, Haraldo Schmidto šou. Ir aš su jais, palaikančiais man draugiwhichever, or all of them. Brookeją. Citatos. Medžiaga. Vykdomas apiplėšimas. „Vienas knygas Rose in Southern France with her skaitai savo malonumui, kitas – kad apiplėštum“ (Bruce’as literature and her theories. Goetz Chatwinas). Griebkit, ką galit. Nida. Kuršių nerija. Rusijos siein Wedding with his newspapers, na. Kaliningrado rusai. Нида русская колония. Kiekvieną samagazines, and the Harald Schmidt vaitgalį „Maxima“ kalba rusiškai. Kiekvieną savaitgalį „Kurshow. And me with them keeping šis“ šneka rusiškai. Kiekvieną savaitgalį Nida kalba rusiškai. me company. Quotes. Material.

48

use it.

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Laisvalaikininkas (Nida) / A Man of Leisure (Nida)

Kiekvieną pirmadienį Loot in the making. “There are books you read for pleasure and books you Nida vėl nutyla. Nida read for plunder.” (Bruce Chatwin) Everything is up for grabs. Griebkit, ką kolonizuota. Nida Art galit. Nida. The Curonian Spit. The Russian border. The Kaliningrad Russians.

Colony. Nidos meno Nida russkaya koloniya. Every weekend, Maxima speaks Russian. Every kolonija šneka anglišweekend, Kuršis speaks Russian. Every weekend, Nida speaks Russian. Every kai. Rusiškai. Ukraimonday, Nida is silent again. Nida is colonized. Nidos meno kolonija. Nida nietiškai. Lenkiškai.

Art Colony speaks English. Russian. Ukrainian. Polish. Armenian. English.

Armėniškai. AnglišNorwegian. Swedish. Finnish. English. Internakai. Norvegiškai. Švetional Art English. Lithuanian. English. Italian. diškai. Suomiškai. Angliškai. Tarptautine meno International Art English. “We are the victors. anglų kalba. Lietuviškai. Angliškai. Itališkai.

We act victoriously. Knowledge is power. The Tarptautine meno anglų kalba. „Mes esame nugaperception of physics is the perception of victorilėtojai. Mes elgiamės pergalingai. Žinios yra galia. ous physicists. The anthropologist emerges victoSuvokti fiziką reiškia suvokti pergalinguosius firiously from the structural analysis of the Indian zikus. Antropologas pergalingai išžygiuoja iš Intribe. Journalistic reports are trophies of hunger, of dijos genties struktūrinės analizės. Žurnalistiniai hermaphrodites, of executed people. The painter reportažai yra bado, hermafroditų, myriop nutriumphs over material and over faces. (Cézanne teistų žmonių trofėjai. Tapytojas triumfuoja prieš alone finally did without victories and left white medžiagą ir veidus. (Vien Cézanne’as galiausiai patches on the canvas as defeats.) The novelist atsisakė pergalių, palikdamas neužtapytus drobės triumphs in the novel; the reviewer conquers the lopus kaip pralaimėjimus.) Romanistas triumfuoreviewed. The avant-gardist triumphs by means of ja romane. Apžvalgininkas nugali apžvelgiamąjį. his doubts. In a conversation we triumph on two Avangardistas triumfuoja dvejodamas. Pokalfronts: over the subject and over the partner; our byje triumfuojame dviem frontais: prieš temą ir words are like the French who butcher the Spanprieš pašnekovą. Mūsų žodžiai yra kaip prancūiards and the Indians. I do not emerge victoriously zas, skerdžiantis ispanus ir indėnus. Iš Haičio aš from Haiti. My notes are the notes of errors, false neišžygiuosiu su pergale. Mano užrašai – tai klaiconclusions, rash actions. If, somewhere between dų, blogų išvadų, neapdairių veiksmų užrašai. the silence of Wittgenstein and the language of our Jeigu kur nors tarp Wittgensteino tylos ir mūsų victorious analyses and victorious syntheses, there pergalingų analizių ir pergalingų sintezių kalbos were another language in which the movement of būta kitos kalbos, kuri galėtų išreikšti kintančių ir changing and contradicting opinions, the dilemma prieštaringų nuomonių judėjimą, jautrumo ir priof sensitivity and conformity, despair and pracsitaikymo, nevilties ir praktikos dilemą, turėčiau tice, could be made clear, I should use it. It would ja kalbėti. Tai būtų fundamentaliai kitokia kalba“ be a fundamentally different language” (Hubert (Hubert Fichte). Tarptautinė meno anglų kalba Fichte). International Art English is not a fundanėra fundamentaliai kitokia kalba. Tai globalios mentally different language. It is the art world verslo anglų kalbos atitikmuo meno pasaulyje. equivalent of Global Business English. Of culKultūrinio, o ne finansinio kapitalo. Pigių skrytural, rather than financial capital. The language of džių, o ne verslo klasės kalba. Niekas nekeliauja Easyjet, rather than business class. No one travels daugiau už verslininką ir menininką. Niekas neas much as the businessman and the artist. No one keliauja su tokia lengva manta. Tarp vietų. Tarp travels as lightly. Between places. Between culkultūrų. Tarp kalbų. Daug kalbų skambėjo Nidotures. Between languages. Many languages have je. Senoji prūsų. Latvių. Senoji kuršių. Naujoji been spoken in Nida. Old Prussian. Latvian. Old kuršių. Žemoji vokiečių. Aukštoji vokiečių. LieCuronian. New Curonian. Low German. High tuvių. Rusų. Tarptautinė meno anglų. Jeigu būta German. Lithuanian. Russian. International Arts kokios kitos kalbos, turėčiau ja kalbėti.

English. If there were another language, I should

Dulkės, matuojančios visą mūsų laiką / The Dust That Measures All Our Time Steven Connor (UK) Anglų kalbos ir literatūros profesorius Kembridžo universitete ir Peterhouse koledžo Kembridže mokslinis bendradarbis / Professor of English in the University of Cambridge and Fellow of Peterhouse, Cambridge.

Yra atomai ir tarpai tarp jų. Visa, kas lieka – spėlionės.

αρχας ειναι των ολων ατόμους και κενόν, τα δ'αλλα πάντα νενομίσθαι

(Democritus, in Diogenes Laertius, 9.7.44, 1925, 2.452)

Smėlis priklauso didelei, išsklidusiai klasei (nepaskelbtai, retai aprašomai, bet atkakliai ir landžiai) kartu su kitais, sakykime, kvazidalykais – tokiais kaip rūkas, dūmai, dulkės, sniegas, cukrus, žarijos, šlapdriba, muilas, sirupas, purvas, karamelė, žvyras. Šios pseudosubstancijos sklando, dreifuoja ir srūva tarp nuoseklumo ir susiskaidymo, sukibusios draugėn net ir tada, kai atskyla nuo savęs pačių. Iš visų šių nerišlių medžiagų, smėlis yra, be jokios abejonės, pats nepatikimiausias, labiausiai kintantis ir nepastoviausias.

50

There are atoms, and the spaces between them; surmise makes up the rest.

(Democritus, in Diogenes Laertius, 9.7.44, 1925, 2.452)

Sand belongs to the great, diffuse class, undeclared, rarely described, but insistent and insinuating, of what may be called quasi-choate matters – among them mist, smoke, dust, snow, sugar, cinders, sleet, soap, syrup, mud, toffee, grit. Such pseudo-substances hover, drift and ooze between consistency and dissolution, holding together even as they come apart from themselves. And, of all of these dishesive matters, sand is surely the most untrustworthy, the most shifting and shifty.

Be abejo, pati klastingiausia iš visų smėlio rūšių yra slankusis smėlis, kurio epitetas (angl. quick sand) išduoda jį esant pakankamai gyvą, kad galėtų pasikėsinti į neapdairiųjų gyvenimus. Slankusis smėlis tik sustiprina įtarumą tuo, kas ir taip jau yra abejotina substancija. Jei smėlis yra drauge ir kietas, ir minkštas, tai slankusis smėlis – skysčiu prisotintas smulkus smėlis – dar, it amfibija, yra kartu ir šlapias, ir sausas, bekaulis bei palaidas, tačiau lipnus kaip sirupas. Walteris Charletonas savo varginančiai lotynizuotame Pierre’o Gassendi neoatomizmo vertime į anglų kalbą pasitelkia slankųjį smėlį kaip bet kokios medžiagos paradoksalumo įvaizdį: „amžinasis atomų nerimas, netgi kompaktiškuose sukietėjiSurely the most treacherous of all kinds of sand is quicksand, muose... Nes atomų revibracijos whose prefix indicates that it is alive enough to hunger for arba šoklumas keleto milžiniškos the lives of the unwary. Quicksand doubles the dubiousness erdvės taškų atžvilgiu, turi, kaip of what is already an uncertain substance; where sand is hard bitės, skirtingai susipinančios spieand soft at once, quicksand, a fine sand that has become satučiuje, būti begalinis: todėl jie negali rated with liquid, is also amphibiously wet and dry, bonelessly loose, yet syrup-gluey. Walter Charleton, in his tormentedly Latinised Englishing of Pierre Gassendi’s neo-atomism uses quicksand to image the paradox of all matter, the ‟perpetual inquietude of Atoms, even in compact Concretions… because

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Dulkės, matuojančios visą mūsų laiką / The Dust That Measures All Our Time

Joks žmogus rimtai nesvarstytų atsistoti ant debesies – betgi smėlis yra apgavęs ne vieną architektą ir pastatą. Smėlis yra drauge ir architektūriškas ir archiklastiškas. XVIII a. Barono Miunchhauzeno nuotykių tęsinyje aprašoma, kaip Baronas su savo kompanionais atsilaiko prieš smėlio viesulą, išsikasę į iglų panašų smėlio kambarį, kuriame pasislepia nuo audros, o vėliau iš šio bunkerio išrausia tunelį atgal į dienos šviesą (Anon 1792, 2.96-9). Smėlis geba praryti ir užlieti, išblėsinti kontūrus, sugriauti ir ištrinti bet kokią ribą ir iškilumą. Tad akmens tvarumas smėliui rodos vertas vien pašaipos – juk tai tėra tik viena iš akmens nuotaikų, kai akmuo, skildamas į atomus, suvartoja pats save. P. B. Shelley savo sonete „Ozimandijas“ įsivaizduoja Egipto smėlynuose išsibarsčiusią monumentalią Ramzio Didžiojo statulą. Atskilę galvos, kojų ir pjedestalo gabalai pranašauja tolesnį smulkėjimą, pakol membra disjecta patys bus sumalti į lygumą: „Aplink dūlėjimą / Anų gigantiškų skeveldrų, bekraščių ir nuogų, / Tik vieniša plokščia smiltynė driekiasi tolyn“ (Shelley 1977, 103).

Nobody would seriously consider taking a stand on a cloud, but sand has betrayed many an architect and edifice. Sand is at once architectural and archiclastic. An eighteenth-century continuation of Baron Munchhausen’s adventures describes how the Baron and his party survive a whirlwind of sand by scooping an igloo-style sandchamber in which to shelter from the storm, and then digging a tunnel from their bunker back out into the light (Anon 1792, 2.96-9).

Sand has the capacity to engulf and inundate, blearing contours, eroding and erasing every edge and eminence. As such it is the ultimate mockery of the permanence of stone, for it is no more than one of stone’s own moods, the manner in which stone, atomised, consumes itself. Shelley’s Ozymandias imagines the monumental statue of Rameses the Great dismembered on the Egyptian sands. The shattered chunks of head, legs and pedestal portend a further, finer comminution, after the membra disjecta themselves will have been milled away into flatness: ‟Round the decay / Of that colossal wreck, boundless and bare, / The lone and level sands stretch far away” (Shelley 1977, 103).

niekados nurimti, bet lieka taip pat įvairiai ir nepaliaujamai plakami net ir tvirčiausiose arba kiečiausiose sąaugose... Tai, kas atrodo kaip niekas kita tylu ir ramu, vidujai yra tiek pat audringa, kaip slankusis smėlis“ (Charleton 1654, 124-5).

Smėlis buvo laikytas ir paspartinimo šaltiniu.

Tikėta, kad prakaito ar seilių lašeliai ant smėlio arba dulkių paskatins savaimingai daugintis erkes ar muses. Mitinės būtybės dažnai susiformuodavo iš smėlio, kaip antai džinai, išnyrantys iš Zôba'ah, viesulo, sukeliančio smėlį į aukštą koloną (Keightley 1905, 26). Kornvalyje pasakojama, kad nerimstanti Jano Tregeagle’o dvasia buvo prakeikta nepaliaujamai triūsti – smėlio virvėmis raišioti smėlio kuokštus, kuriuos iškėlusi iš vandens turėdavusi nunešti ant uolos: sakoma, kad audros kauksmai esą jos įsiūčio šūksniai, bangoms vėl ir vėl išbarsčius jos darbą (Bottrell 1873, 140). Šiuolaikiškesnis smėlio įsikūnijimas yra ūmusis Psamidas, smėlio elfas iš Edithos Nesbit knygos „Penki vaikai ir jis“ (1902), – grupė vaikų jį surado smėlio duobėje. Psamidas turi galią išpildyti norus išsipūsdamas iki nežmoniško dydžio ir vėl staiga susmukdamas. Jis prasitaria, kad smėlio elfų šiandien reta – anksčiau šie gyvendavo pakrantėje vaikų pastatytose smėlio pilyse, tačiau beveik visi išmirė nuo peršalimo, kai jūros vanduo užpylė pilis juosiančius griovius (Nesbit 1994, 17).

the Revibrations, or Resilitions of Atoms regarding several points of the immense space, like Bees variously interweaving in a swarm, must be perpetual: therefore also must they never quiesce, but be as variously and constantly exagitated even in the most solid or adamantine of Concretions… To apparence nothing more quiet and calm: yet really no quicksand more internally tumultuated” (Charleton 1654, 124-5).

Sand has also been a source of quickening. Drops of sweat or spittle on sand or dust were thought to breed mites and fleas by spontaneous generation.

Mythical beings have frequently been shaped from sand, like the djinns who take flight in the form of the Zôba'ah, a whirlwind that raises the sand in the form of a pillar of great height (Keightley 1905, 26). In Cornish tradition the troublesome spirit Tregeagle was condemned to toil endlessly at the task of making a truss of sand, bound with ropes similarly of sand, and carrying it out of the water to a rock: the howls of the storm are said to be his cries of rage as the waves repeatedly scatter his work (Bottrell 1873, 140). A more contemporary emanation of sand is the irascible Psammead, or sand-fairy,

Smėlis yra grįžtantis. Tik visiškai išdžiūvęs jis gali pasiekti tokią tekančią, pieno glotnumo suskystėjimo būseną. Smėlio vonios senovėje buvo naudojamos ištraukti drėgnam reumato drebuliui ir, panašiai kaip pirtis, skatinti prakaitavimui. Smėlis yra trinties produktas, bet jis ir pats gali trinti, todėl naudojamas ėsdinimui ir poliravimui. Plinijus pasakoja mums, kaip naudojant smėlį po pjūklo kraštu galima švariai atpjauti marmurą, o išraižius – nušveisti.

Smėlis reiškia neutralumą, abejingumą ir vienodumą. Tačiau jis drauge pasižymi begaliniu jautrumu bei gebėjimu reaguoti.

Smėlio grūdelis (išties dažnai – mažytis parazitas) yra dirgiklis, skatinantis austrę išskirti perlamutro gleives, kurios suformuoja perlą. Smėlis turi išskirtinį ryšį su garsu – jis priverčia vėją kimiai kriokti, ir pats turi tobulą klausą. 1787 m. vokiečių

52

of E. Nesbit’s Five Children and It (1902), found by a group of children in a sand-pit, which has the power of granting wishes by blowing itself up to enormous size and then suddenly letting itself down again. Sand fairies are rare now, it explains, because they used to live in the sandcastles made by children in the shore, but nearly all died out after catching cold from the seawater flowing into the moats around the castles (Nesbit 1994, 17).

Smėlis yra sapno ir vizijos bendrininkas. Smėlio žmogus (angl.

Sandman) atneša vaikams miegą, pažerdamas ir pripūsdamas jiems akis smėlio. Bet šis ne tik užlipina akis – daugelyje šios vaikiškos pasakėlės versijų iš smėlio kuriami patys sapnai, tai sustingusi miego medžiaga, paskirų dalelių sūkurys, kurį smėlio žmogus nešasi savo maiše. Dar geresnis migdytojas smėlis yra filme „Cilindras“ (1935) – čia Fredas Astaire’is užliūliuoja Ginger Rogers viešbučio kambaryje po savo paties kambariu, išbarstęs smėliu grindis ir tyliai šokdamas šnabždantį stepą.

Mėnulio žingsnio kilmę galima atsekti savo laiku naujoviškuose slysčiojimuose ir brūžavimuose po smėliu nubarstytą sceną tokiuose varjetė teatrų numeriuose kaip „Wilsonas, Keppelis ir Betty“. Koks bebūtų apgaulingas, smėlis yra ir slapta pranašysčių bei gera linkinčių būrimų medžiaga vienoje žiniuonystės praktikų, kai saujos smėlio barstomos ir iš jų buriama, – arabiškai ji žinoma kaip ilm-al-raml, smėlio mokslas, o graikiškasis jos atitikmuo galėjo būti psamomancija (angl. psammomancy).

Smėlis yra ne tik laikinas, jis taip pat ir pati uždelsčiausia iš visų medžiagų. Tai laiko atvaizdas ar alegorija, kintantis, ir vis dėl to nepajudinamas. Jis atrodo it rinkinys susmulkintų ir į kauburį supiltų metų, kurių reikia jam sukurti, o smėlio grūdeliai imituoja elementariuosius laiko atomus, byrančius akimirksnius. Smėlis neturi bruožų, neturi jungčių nei skirčių, nors pats yra ne kas kita, kaip ištisa skirtis. Ir būtent ši savybė praverčia matuojant laiką, nes, kitaip nei kitos medžiagos, smėlis lengvai ir tolygiai plūs net ir mąžtant jo tūriui. Smėlio laikrodžiai iš dalies

Sand is reversible. Only utter desiccation can attain to this pouring, milk-smooth liquefaction. Sandbaths were used in the ancient world both to draw out the damp ague of rheumatism and as a kind of sauna, to promote perspiration.

Sand is the product of abrasion, but is also itself abrasive, used in sandblasting to etch and burnish. Pliny tells us of the use of sand under a saw edge to make a clean cut in marble, and to polish it after it has been carved.

Sand signifies neutrality, indifference, and uniformity; yet it also has hairtrigger sensitivity and responsiveness. A grain of sand (in actual fact often a tiny parasite) is the irritant that provokes in the oyster the nacreous secretions that build into a pearl. Sand has a favoured relation to sound, putting a hoarse rattle in the throat of the wind, and is itself all ears. In 1787, the German physicist Ernst Chladni showed how drawing a violin bow over a metal plate could induce in the fine sand sprinkled on it hierophantic figurings of the sound, in quivering mandalas and ripple-fingered arpeggios. Though sand can disfigure and obliterate, it can also disclose the ghost wrist of wind and the perturbations of the earth. It is a detection and reception mechanism, forming ridged isobars, shivering musculature, oscilloscape of the air’s sculpting shoves and gusts.

Sand participates in dream and vision. The Sandman brings sleep by throwing or blowing sand into the eyes of children. But the sand does more than merely seal the eyes, for in many versions of this nursery tale, it is the very stuff that dreams are made on, the numb matter of sleep, swirling, particulate, that the sandman carries in his sack.

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Dulkės, matuojančios visą mūsų laiką / The Dust That Measures All Our Time

fizikas Ernstas Chladni parodė, kaip braukiant smuiko stryku per metalo plokštės, apibarstytos smulkiu smėliu, kraštą, galima išgauti hierofantines garso konfigūracijas – virpančias mandalas ir raibuliuojančius arpeggio. Nors smėlis gali sudarkyti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus, jis taip pat gali atskleisti nematomą vėjo ranką ir žemės perturbacijas. Tai aptikimo ir priėmimo mechanizmas, formuojantis gūbriuotas izobares, drebantis raumenynas, lipdančių oro stūmių ir šuorų osciloskopas.

buvo sukurti matuoti laiką jūroje, toli nuo bet kokių žemės ženklų.

Greitis buvo matuojamas skaičiuojant mazgų skaičių virvėje, traukiamoje per laivagalį laiko tarpsniu, per kurį pusės minutės laikrodyje išbėgdavo smėlis. Pusvalandžio trukmės budėjimas, angliškai vadintas „glass“ ((smėlio) laikrodžiu arba taure), irgi buvo matuojamas taip pat. Smėlio grūdeliai, kvarco kristalų forma, savo tiksliais virpesiais vis dar mikroreguliuoja mūsų

The somnolence of sand is redoubled when in Top Hat (1935) Fred Astaire soothes Ginger Rogers to sleep in the hotel room below him by spreading sand on the floor and hush-dancing a susurrous soft-shoe shuffle. The origins of moon-walking are to be found in the novelty slides and scrapes across a sanded stage by music-hall acts like Wilson, Keppel and Betty. Specious it may be, but sand is also the secret stuff of omen and auspice, in the practice of divination through tossing and scrying handfuls of sand, known in Arabic as ilm al-raml, the science of the sand, or what might have been its Greek equivalent, psammomancy.

laiką. Iš tiesų smėlis smėlio laikrodžiuose dažnai būdavo visiškai ne kvarcinis smėlis, o sumaltas marmuras arba kiaušinio lukštas. Bet mums sunku atsisakyti minties apie smėlio ir stiklo, per kurį jis byra, artimumą – juk smėlio silikatai tebėra svarbiausi stiklo šaltiniai. George’as Herbertas įvaizdina šį susimaišymą rašydamas, kad „kūnas yra tik taurė, pripildyta dulkių, / Matuojančių visą mūsų laiką. Ir jis taipgi / Turės subirti į dulkes“ (Herbert 1941, 65), o Gerardui Manley Hopkinsui pati siela yra „minkštas byrėjimas / Smėlio laikrodyje – ant sienos / Greitas, bet užminuotas judesiu; tėkmė / Plūstanti, krentanti kriokliu“ (Hopkins 1970, 52).

Smėlį ir kiną sieja kompromisas, o kiną nepaliaujamai traukia smėlio tviskėjimas ir miražas.

Grūdėtumas, šis filmo juostos parašas, – mažytės metališko sidabro dalelės, suformuotos iš šviesai jautrių sidabro halogenidų ant juostos paviršiaus, yra taktiliškas pūkelis, kuris, atrodytų, skiria analoginius atvaizdus nuo skaitmeninių. Tačiau šis grūdėtumas primena ir tai, ką filmo struktūra turi bendra su smėliu – tai gebėjimą iš milžiniško kiekio paskirų, neįžiūrimų detalių sukurti nepaliaujamai kintančios bangos iliuziją. Tiksliau sakant,

54

Sand is not only temporary, it is also the most temporised form of matter. It is the image or allegory of time, shifting, yet unshiftable. It seems a compiling of the minced, mounded years that go into its making, and grains of sand imitate the elementary atoms of time, moment upon pattering moment. Sand is featureless, without joints or divisions, even though it is nothing but division all the way down. Yet it is this very feature that makes it useful in the measurement of time, for, unlike other materials, sand will flow easily and regularly, even as its volume diminishes.

Sand-glasses came into use in part because of the need to measure time at sea, far from any landmark; speed would be measured by counting the number of knots in a rope paid out from the back of the ship in the time it took for the sand to run through a half-minute glass. A half-hour period of watch, known as a ‟glass”, was also measured in this way. Grains of sand, in the form of quartz crystals, with their precise oscillations, still micro-regulate our time. In fact, the sand of hourglasses was often not quartz sand at all, but powdered marble, or eggshell. But we find it hard to give up the idea of the affinity of sand and the glass through which it runs, since silicates of sand are still the most important source of glass.

George Herbert imagines this interfusion when he writes that “flesh is but the glasse, which holds the dust / That measures all our time; which also shall/Be crumbled into dust” (Herbert 1941, 65), while for Gerard Manley Hopkins the soul itself is “soft sift / In an hourglass – at the wall/Fast, but mined with a motion, a drift, / And it crowds and it combs to the fall” (Hopkins 1970, 52).

Sand enters into composition with cinema, and cinema is repeatedly drawn to the shimmer and mirage of sand. The graininess that is the signature of film, tiny particles of metallic silver formed from photosensitive silver halides on its surface, is the tactile nap that seems to distinguish analogue from digital images. Yet this granularity is also a reminder of what film shares with sand in its composition, namely the capacity to create the illusion of a continuously variable wave from very large numbers of discrete, indiscernible particulars. Strictly speaking, all apparently analogue forms are smoothed accumulations of digital, that is, discontinuous forms, like the illusion of movement formed from the multiple images on the filmstrip. The glissandi of sand, producing molar solidity and motion from the molecular massings of disparate bits of matter, are therefore essentially cinematic. Filming sand, through the glass lens that is itself another of sand’s semblances, cinema seems to come upon the elementary syntax of its own process.

Kartais it skustuvu nurėžtos, pusmėnulio formos nuožulnumos, kopų šešėlio kaušai ir tamsošviesiai šlaitai leidžia tartis smėlį esant pačios šviesos fiziologiją.

Nukamuotas vėjo, jūros iškoštas, ilgo saulės pulso sugrūstas smėlis kaupiasi ir sluoksniuojasi, pakol atsidusęs susmunka. Tai haliucinacijų arena, žemiškoji aurora. Akiai regisi rifai ir yrančios sluoksniuotos užuolaidos, skausmingo įkaitimo sulankstyti spurgai, besiraitančios bangomūšos keteros, pakeliamos uždangos, krentančio ir tykštančio dažo paklodės, skysčio baseinai, kurie akimirksniu išspraga iki sausumo, švelniai griūvančios uolos, mąslios katastrofos, staiga sudūžtantys stiklai, lėtai užsimerkiantys akių vokai, užveriamos langinės. Niekada mažiau, niekada daugiau, niekada darsyk, kuo buvo kažkada anksčiau, vien tik tai, kas yra dabar, apmąstydama pati save, matuodama save pačia savimi, apskaičiuodama ir pamesdama skaičių, demonstruodama savo veikimą ilgais kauburiuotais tūriais, it tapsmų kalendoriaus puslapis užverstas ant trupančio puslapio, šukuodama ir puoselėdama, košdama ir sijodama, glostydama paplaukiui, nepaliaujamai užliedama, nenustodama, vėl ateidama, dykuma kuria pati save kaip neapskaičiuojamą sumą.

Sometimes seemingly razor-hewn, the crescent declivities, scoops of dune-shadow and chiaroscuro escarpments of sand can make it seem a physiology of light itself. Wind-pestered, seasieved, pestled by the sun’s long pulse, sand piles and plies itself, then crumples in sighs. It is an arena of hallucinations, a terrestrial aurora. The eye surmises ledges and laminar curtains peeling away, furling fringes of aching incandescence, frizzling surf-edges of riptide, lifting aprons, sheets of paint that sag and rill, pools of liquid that sizzle dry in an instant, cliffs that collapse in gentle, pensive catastrophes, whole panes suddenly shivering, slowly closing eyelids, a letting down of blinds. Never less, never more, never now again what it once, only just now, was, mulling itself over, taking its own measure, counting up and losing count, showing its workings in its long humped volumes, page turned on crumbling page in the calendar of its becomings, combing and grooming, sieving and riddling, going with the grain, never ceasing going over it all again, keeping on going, going on coming, the desert does itself like an incalculable sum.

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Dulkės, matuojančios visą mūsų laiką / The Dust That Measures All Our Time

visos tariamai analoginės formos yra nuglotnintos skaitmeninių, t. y. netęstinių formų, sankaupos, kaip judėjimo iliuzija, sukurta iš daugybės vaizdų filmo juostoje. Tad smėlio glissandi, iš paskirų medžiagos gabalėlių molekulinių darinių sukuriantis mòlinį tvirtumą ir judėjimą, yra iš esmės kinematografiškas. Filmuodamas smėlį per stiklo lęšį, kuris patsai yra dar vienas iš smėlio pavidalų, kinas, regis, atranda savo paties proceso elementariąją sintaksę.

Nuorodos / References Anon (1792). A Sequel to the Adventures of Baron Munchausen, Containing his Expedition into Africa. 2 Vols. London: H. D. Symonds and J. Owen.

Bottrell, William (1873). Traditions and Hearthside Stories of West Cornwall. Second Series. Penzance: Beare and Sons.

Charleton, Walter (1654). Physiologia Epicuro-Gassendo-Charltoniana, or, A fabrick of science natural, upon the hypothesis of atoms founded by Epicurus repaired [by] Petrus Gassendus ; augmented [by] Walter Charleton.

London: Tho. Newcomb for Thomas Heath.

Diogenes Laertius (1925), Lives of Eminent Philosophers. With an English Translation By R.D. Hicks. 2 Vols. London: William Heinemann; New York: G.P. Putnam’s Sons.

Herbert, George (1941). The Works of George Herbert. Ed. F.E. Hutchinson. Oxford: Clarendon.

Hopkins, Gerard Manley (1970). The Poems of Gerard Manley Hopkins. 4th edn. Ed. W.H. Gardner and N.H. Mackenzie. Oxford: Oxford University Press.

Keightley, Thomas (1905). The Fairy Mythology: Illustrative of the Romance and Superstition of Various Countries. London: George Bell and Sons.

Nesbit, E. (1994). Five Children and It. Ed. Sandra Kemp. Oxford: Oxford University Press.

Rushdie, Salman (1988). The Satanic Verses.

London: Viking.

Shelley, Percy Bysshe (1977). Shelley's Poetry and Prose. Ed. Donald H. Reiman and Sharon B. Powers. New York: Norton.

56

Eva-Fiore Kovačovský (CH / DE) rugsėjo ir spalio rezidentė su stipendija / September‒October resident with Pro Helvetia grant Spalvotosios fotografijos ir HD videofilmas / C-Prints and HD Video 2011–2012

„Smėlio piešiniai“ – tai pėdsakai, palikti vėjo, visa jėga skriejančio virš nerijos. Pirmyn ir atgal judindamas šakas bei žolių stiebus jis smėlyje piešia formas. Jos atrodo it kompasai, nuolat kintantys ir išliekantys tik trumpą laiką. Formos nupieštos taip geometriškai tiksliai, kad nejauku galvoti už jų nebuvus tikslingo ir sąmoningo proto. Dokumentuojant šį fenomeną man rūpėjo tai, kas susiję su įdvasinimu ir tikrąja negyvų objektų prigimtimi.

Sand Drawings are traced by the wind as it blows over the spit with full force. Moving branches and straws of grass back and forth the wind draws shapes into the sand.

They appear like compasses that are in constant change and only exist for a brief time. The shapes are drawn with such geometric perfection that it seems uncanny that they where not drawn intentionally by a conscious mind. When documenting this phenomenon I was interested in questions concerning animation and the true nature of inanimate objects.

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Smėlio piešiniai / Sand Drawings

58

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Eva-Fiore Kovačovský

60

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Eva-Fiore Kovačovský

Franziska Nast (DE) Birželio‒liepos rezidentė su stipendija / June‒July resident with a grant from Goethe-Institut Vilnius

„Noriu: būti čia, atrasti, išgyventi, mėgautis, (...), nusiraminti, dirbti, nedirbti, (...), rinkti žodžius, vesti dienoraštį, (...), tatuiruoti, (...), kirpti plaukus, (...), megzti kontaktus, mokytis, užmiršti, rinkti, ką nors fotografuoti, (...), sukurti archyvą, rasti archyvui prasmę ir formą, parašyti atidėtus laiškus, nesikratyti darbų, dėl kurių gėda, (...), papasakoti apie save, surinkti istorijų, perdirbti istorijas, įdegti, (...), daryti iš seno nauja, daryti nauja ir pamiršti sena (...)“ rašė Franziska Nast 2012 m. birželio 12 d. savo užrašuose, atvykusi į Nidą iš Hamburgo. Ši paroda ‒ tai jos gyvenimo ir darbo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje rezultatas. Franziska yra pirmoji menininkė, gavusi Goethe’s instituto Vilniuje stipendiją rezidencijai ir kūrusi Neringoje du mėnesius. Jos meninė rezidencija ir ši paroda yra XVI Thomo Manno festivalio dalis.

Franziska’os plakatai pasakoja apie jos gyvenimą Nidoje 2012 m. birželį ir liepą, kasdienybę paversdami įvykiu: birželio 1 d. ji kirpo plaukus savo vaikinui – atsirado Baltijos kirpimas, birželio 4 d. – išsitatuiravo ant kojos palmę, birželio 6 d. – nusipirko ir paragavo delikatesinių putpelės kiaušinių. Plakatai atsirado savaime, vedant kasdienius užrašus, susitinkant su žmonėmis, klausantis muzikos, einant apsipirkti. Tai atviro kodo plakataidienoraščiai, kuriuos įtakoti galėjo bet kas. Juose keistai sutapatintas intymus ir viešas pranešimas. Smulkus, privatus įvykis paverčiamas niekada nevykusiu grandioziniu renginiu, apie kurį skelbia didžiulis plakatas. Tarp 23 plakatų yra tik du „tikri“: plakatas, skelbiantis apie paskaitą „Glaube, Liebe, Hoffnung“ ir šios parodos plakatas. Visi kiti yra išgalvoti, išpūsti, sufabrikuoti. Esame įpratę, kad plakatuose aiškiai skelbiama rimta informacija – neaiškus plakatas = blogas plakatas. Franziska’os pranešimą sunku perskaityti. Dėl to jos plakatai trikdo, o Franziskai tai patinka. Kodėl menininkas atostogų rojuje turėtų kurti tobulus kūrinius be klaidų? Kodėl negali-

62

A0 formato rankų darbo plakatai yra suklijuoti iš šešiolikos A4 formato ryžių popieriaus lapų (kuriuos Franziska atsivežė iš namų). Ant jų spausdinta paprasčiausiu spalvotu spausdintuvu. Nelygumai, atsiradę klijuojant plakatus iš gabalų, naujus paverčia senais. Susimuliuota praeitis suteikia plakatams tikroviškumo, netikrą įvykį paverčia „tikresniu“. Atrodo, kad pabuvę gatvėje ant skelbimų stulpų jie, kaip gražus vaizdelis ar svarbus prisiminimas, sugrįžo po kažkieno stogu: į bendrabučio kambarį, laikiną menininkės studiją Meno kolonijoje arba Nidos katalikų bažnyčios oranžeriją – erdvę, kuri niekam nepriklauso. Paprastai plakatais nebrangiai ir efektyviai prisijaukiname svetimas erdves – pasikabinusi didelį mėgstamo filmo plakatą ant sienos pažymiu, kad tai mano kambarys ir pasakoju apie save. Franziska bando prisijaukinti erdvę tarp meno (Savicko paveikslų galerijos), mirties (šarvojimo koplyčios) ir amžinybės (katalikų bažnyčios viršuje).

Gėlės, o ypač palmės auginamos vazonuose joms per šaltuose kraštuose, kalba apie ilgesį ir svajones: daugelis mūsų bando ilgą žiemą praskaidrinti egzotiškais augalais taip įveikdami atstumą tarp čia ir rojaus. Likus savaitei iki Velykų švenčiamas Palmių (arba Verbų) sekmadienis žadina prisikėlimo stebuklo nuojautą ir viltį. Į šią oranžeriją nidiškiai atneša per daug vešlias savo svajones – gėles, kurios nebetelpa nei ant palangės, nei ant grindų.

Franziskai jos labai tiko. Svajonės, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių tenka atsisakyti, ir plakatai, kuriuose kasdieniškos smulkmenos bent ant popieriaus virsta svajonėmis, gerai papildo vieni kitus. Svajonių prieglauda iki vasaros pabaigos virto svajonių fabriku.

Rasa Antanavičiūtė

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Franziska Nast

ma tiesiog kurti? Beje, tarp intymaus ir viešo, tarp teksto vokiškai, angliškai ir lietuviškai taip pat yra daug vietos atsitiktinumams ir klaidoms. Vienas iš galimų parodos pavadinimų buvo „pasiklydę vertime“ (pagal to paties pavadinimo Sofia’os Coppola filmą). Tas tarpas tarp rimto ir nerimto, teisingo ir klaidingo, tikro ir išgalvoto yra tai, kas Franziskai įdomu. Daugelio plakatų tekstų neįmanoma išversti. Kiek „vokiška“ menininkės mintis suprantama „lietuviškam“ skaitytojui? Ką asmeninis Franziska’os pranešimas reiškia „normaliam“ parodos lankytojui? (O ką reiškia Thomo Manno pranešimas Nidai?) Franziska siūlo nesigilinti. Įsiklausykit į skambesį, pasižiūrėkit į vaizdą. Kad ir kaip pasikeistų pranešimas pakeliui iš Franziska’os pas Jus, jeigu tik gausite pranešimą, jis bus teisingas.

64

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Franziska Nast

Kūrybos procesas menininkės studijoje / Work-in-process in the artist’s studio

“I would like to: be here, discover, experience, enjoy, (…), relax, work, not work, (…), choose my words, keep a diary, (…), do a tattoo, (…), cut hair, (…), establish new contacts, learn, forget, collect, photograph something, (…), set up an archive, work out the meaning and form of the archive, write letters that I have been putting off, not shy away from awkward tasks, (…), talk about myself, collect stories, edit stories, get a suntan, (…), make new things out of old, do new things and forget the old (…)” – wrote Franziska Nast in her notes on 12th June 2012, when she arrived in Nida from Hamburg. This exhibition is the result of her stay and her work in Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts. Franziska is the first artist to have been awarded an artist-in-residence scholarship by Goethe-Institut Vilnius and has worked on the sand spit for two months. Her artist’s residency and this exhibition are part of the 16th Thomas Mann Festival.

Franziska’s posters tell the story of her life in Nida in June and July 2012, by turning her day-to-day life into a series of events: on 1st June she cut her friend’s hair – which is how the Baltic Cut came about; on 4th June she tattooed a palm tree onto her leg, on 6th June she bought and tasted gourmet quails’ eggs. The posters almost created themselves, from daily notes, encounters with people, listening to music, going shopping. They are open source poster diaries, which could have been influenced by everything and anyone. In these posters, intimate messages and public announcements dovetail in an extraordinary way. A little private occurrence is made into a huge unprecedented event heralded by a large poster. Only two of the 24 posters are “real”: the poster for the “Faith, Hope, Love” talk and the poster for this exhibition; the others are invented, full of hot air, fabricated. Usually serious information is communicated clearly on posters: unclear poster = bad poster. Franziska’s message is difficult to read. For this reason her posters are irritating, and she thinks that’s great. Why should an artist in a holiday paradise create flawless works? Why can’t you just create? Incidentally there is also plenty of room for coincidences and errors between intimate and public, between the German, English and Lithuanian text. One possible title for this exhibition was “Lost in Translation” (after the film by Sofia Coppola). This chiasm between serious and flippant, right and wrong, real and made-up is what Franziska finds exciting. The text on many of the posters is untranslatable. To what extent is the author’s “German” thought

66

The handmade posters in A0 format are made from sixteen sheets of rice paper stuck together (Franziska brought these with her from home). They were printed with an off-the-shelf colour printer. The uneven places caused by sticking the sheets together are what makes the new into old. This simulated past gives the posters authenticity, makes an unreal event a little more “real”.

It seems as if these posters have found their way back home to someone from the street, from an advertising column as a pretty little picture or an important reminder: into a room in halls of residence, into the Art Colony’s temporary studio or into the Orangery at the Catholic Church in Nida – into a space that belongs to nobody. Usually posters help us to domesticate alien premises conveniently and efficiently – if I put a large poster of my favourite film on the wall I am saying that it’s my bedroom and I’m telling people something about myself. Franziska is trying to domesticate the space between art (Savickas Art Gallery), death (the funeral chapel) and eternity (up in the church).

House plants, especially palms that are cultivated in pots in countries that are too cold for them, tell of their yearning and of dreams: many of us attempt to ease the long winter with exotic plants, so that we are able to overcome the distance between us and paradise. Palm Sunday, a week before Easter, arouses the premonition of the miracle of the Resurrection, and also hope.

The inhabitants of Nida bring their dreams that have become excessively extravagant into this Orangery – plants that no longer fit on the window-sill or on the floor. They fit right in for Franziska. Dreams that people have to relinquish for some reason, and posters upon which little everyday things turn into dreams, on paper at least, complement each other well. By the end of the summer the home of dreams will become the factory of dreams.

Rasa Antanavičiūtė

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Franziska Nast

comprehensible to a “Lithuanian” reader? What does one of Franziska’s personal messages mean to a “normal” exhibition visitor? (And what do Thomas Mann’s messages mean to Nida?) Franziska suggests that people shouldn’t think about that. Listen to the sound, look at the picture. However the message might change on the way from Franziska to you, it will still be right – the main thing is that you receive this message.

„Ich möchte: hier sein, entdecken, erleben, genießen, (…), zur Ruhe kommen, arbeiten, nicht arbeiten, (…), Worte wählen, Tagebuch führen, (…), tätowieren, (…), Haare schneiden, (…), Kontakte knüpfen, lernen, vergessen, sammeln, etwas fotografieren, (…), ein Archiv anlegen, den Sinn und die Form fürs Archiv finden, aufgeschobene Briefe schreiben, sich von peinlichen Arbeiten nicht drücken, (…), über sich erzählen, Geschichten sammeln, Geschichten verarbeiten, in der Sonne bräunen, (…), aus dem Alten etwas Neues machen, Neues machen und Altes vergessen (…)“ – schrieb Franziska Nast in ihren Notizen am 12 Juni 2012, aus Hamburg nach Nida angekommen. Diese Ausstellung ist das Ergebnis ihres Aufenthalts und ihrer Arbeit in der Kunstkolonie Nida der Kunsthochschule Vilnius. Franziska ist die erste Künstlerin, die ein Residenz-Stipendium des Goethe-Instituts in Vilnius erhalten und zwei Monate lang auf der Nehrung gearbeitet hat.

Ihre Künstlerresidenz und diese Ausstellung sind ein Teil des 16. ThomasMann-Festivals.

Franziskas Plakate berichten von ihrem Leben in Nida im Juni und Juli 2012, dabei verwandeln sie den Alltag ins Ereignisse: am 1. Juni schnitt sie ihrem Freund die Haare– so entstand der baltische Schnitt; am 4. Juni tätowierte sie sich eine Palme auf das Bein, am 6. Juni kaufte und probierte sie Feinkost-Wachteleier. Die Plakate entstanden wie von selbst, bei täglichen Notizen, bei Treffen mit Menschen, beim Musikhören, beim Einkaufen. Das sind Open-Source-Plakate-Tagebücher, die sich von all und jedem beeinflussen lassen konnten. Darin stimmen auf eine seltsame Weise intime und öffentliche Mitteilungen überein. Ein kleines privates Ereignis wird zum nie gegebenen Riesenevent gemacht, den ein großes Plakat ankündigt. Nur zwei unter 24 Plakaten sind „echt“: das Plakat zur Vorlesung „Glaube, Liebe, Hoffnung“ und das Plakat dieser Ausstellung; die anderen sind erfunden, aufgeblasen, fabriziert. Üblicherweise wird es auf Plakaten eine ernste Information ganz klar mitgeteilt: ein unklares Plakat = schlechtes Plakat.

Die Mitteilung von Franziska ist schwer zu lesen. Deswegen irritieren ihre Plakate, und sie findet das toll. Wieso sollte ein Künstler im Ferienparadies tadellose Werke schaffen? Wieso kann man nicht einfach schaffen? Übrigens gibt es auch zwischen dem Intimen und dem Öffentlichen, zwischen dem deutschen, englischen und litauischen Text genug Raum für Zufälle und Fehler. Einer der möglichen Titel für diese Ausstellung war „Lost in Translation“ (nach dem Film von Sofia Coppola). Diese Spalte zwischen Ernst und Unernst, zwischen Richtig und Falsch, Echt und Erfunden ist das, was für Franziska spannend ist. Texte vieler Plakate sind unübersetzbar. In

68

Die handgemachten Plakate im A0 Format sind aus sechzehn Reispapierbögen vom Format A4 zusammengeklebt (diese hat Franziska von zu Hause mitgebracht). Gedruckt wurde mit einem handelsüblichen Farbprinter.

Die beim Zusammenkleben entstandenen Unebenheiten machen aus dem Neuen das Alte. Diese simulierte Vergangenheit verleiht den Plakaten Echtheit, macht ein unechtes Ereignis etwas „echter“. Es scheint, als ob diese Plakate von der Straße, von einer Litfasssäule als ein nettes Bildchen oder eine wichtige Erinnerung wieder zu jemandem heimgefunden hätten: in ein Wohnheimzimmer, in das vorläufige Studio in der Kunstkolonie oder in die Orangerie der katholischen Kirche in Nida – in einen Raum, der niemandem gehört. Üblicherweise helfen uns Plakate günstig und effizient, fremde Räumlichkeiten zu domestizieren – mit einem großen Plakat meines Lieblingsfilms auf der Wand sage ich, dass das mein Zimmer ist, und erzähle von mir. Franziska versucht, den Raum zwischen der Kunst (der Savickis-Bildergalerie), dem Tod (der Bestattungskapelle) und der Ewigkeit (oben in der Kirche) zu domestizieren.

Zimmerpflanzen, und ganz besonders Palmen, die in für sie zu kalten Ländern in Töpfen gezogen werden, berichten von der Sehsucht und von Träumen: viele von uns versuchen den langen Winter durch exotische Pflanzen zu mildern, um die Entfernung vor hier bis zum Paradies überwinden zu können. Der Palmsonntag eine Woche vor Ostern weckt die Vorahnung des Wunders von der Auferstehung und auch die Hoffnung. In diese Orangerie bringen die Niddener ihre zu üppig geratenen Träume – Pflanzen, die nicht mehr auf ein Fensterbrett, oder auf den Boden passen. Für Franziska passten sie bestens. Träume, auf die man aus irgendwelchen Gründen verzichten musste, und Plakate, auf denen kleine Alltagsdinge, wenigstens auf dem Papier, zu Träumen werden, sind eine gute Ergänzung füreinander.

Das Traumheim wird bis zum Ende des Sommers Traumfabrik sein.

Rasa Antanavičiūtė

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Franziska Nast

wiefern ist der „deutsche“ Gedanke der Autorin einem „litauischen“ Leser verständlich? Was bedeutet eine persönliche Mitteilung von Franziska für einen „normalen“ Ausstellungsbesucher? (Und was bedeuten die Mitteilungen von Thomas Mann für Nida?) Franziska schlägt vor, sich darüber keine Gedanken zu machen. Hört dem Klang zu, schaut das Bild an. Wie auch immer sich die Mitteilung auf dem Weg von Franziska zu euch verwandeln mag, sie wird schon richtig sein – Hauptsache, ihr erhaltet diese Mitteilung.

70

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Stephen Berens & Elizabeth Bryant Lietuviškas sluoksnis / Lithuanian Overlay (USA) Liepos rezidentai / July residents

Paroda, vykusi USC Roski vaizduojamųjų menų mokykloje (Los Andželas, JAV) 2013 m. sausio 14 d. – vasario 4 d.

Lietuviškas sluoksnis yra Stepheno Berenso ir Elizabethės Bryant kolaboracija, sujungianti darbus, sukurtus 2012 m. mėnesio trukmės rezidencijoje Nidos meno kolonijoje. Rezidencijos metu Berensas sukūrė įvietinto meno instaliaciją ir didelio formato fotografijų seriją, o Bryant – natiurmortų seriją.

Didelis atvaizdas šio darbo fone buvo sukurtas Berenso – tai vieno iš jų studijos Nidoje langų fotografija. Ji dokumentuoja erdvę ir daugumą objektų, kuriuos jie atsivežė su savimi naudoti

72

Exhibition at USC Roski School of Fine Arts (Los Angeles, CA), January 14 – February 4, 2013

Lithuanian Overlay is collaboration between Stephen Berens and Elizabeth Bryant combining work produced during a month-long residency at the Nida Art Colony in 2012. While there Berens produced a site-specific installation and a series of large-scale photographs and Bryant produced a series of still lifes.

The large image that forms the backdrop of this work was made by Berens and is of one of the windows in their studio at Nida. It documents the

space and many of the objects they brought with them for use during the residency (camera, film, small printer, etc.). The image references both traditional still lifes and self-portraits of the artist at work.

Nidos meno kolonija yra Vilniaus dailės akademijos dalis, todėl jos programa apima ir vasaros dirbtuves meno studentams iš Baltijos šalių.

Savo rezidencijos metu Bryant surinko studentų projektus, kuriuos paliko jų kūrėjai, ir panaudojo juos kaip natiurmortų grupės temą.

Objektus ji fotografavo ir aplinkiniame kraštovaizdyje, ir viduje, studijos erdvėje. Sukurti keturi diptikai reflektuoja sukonstruotą objektą ir sukonstruotą kraštovaizdį – tai, kas yra sukurta ir drauge apleista. Trys iš šių diptikų kabo ant didžiosios studijos lango fotografijos, sustiprindami esamus vizualios informacijos sluoksnius ir apmąstydami vietą ir objektą, kurie dabar apima ir erdvę Roski menų mokykloje su langais ir ekspozicijos stendais.

Ekspozicijos stenduose eksponuojama dauguma objektų, matomų Berenso fotografijose. Stendai tampa rėmais, išplešiančiais objektus iš apyvartos ir leidžiančiais jiems būti drauge ir artefaktais, ir atvaizdais. Bendra instaliacija žiūrovus paverčia, Rogerio Fry’aus žodžiais tariant, „tikraisiais žiūrovais, nesirenkančiais, ką matyti, bet žvelgiančiais į viską vienodu žvilgsniu“ (Roger Fry, „Estetikos esė“, 1909).

The Nida Arts Colony is a part of Vilnius Academy of Arts so a portion of their programming is devoted to summer workshops for art students from throughout the Baltic States. During the residency Bryant collected student projects that had been left behind by their makers and used them as the subject of a group of still lifes.

She photographed these objects both outdoors in the landscape and indoors in the studio space to produce four diptychs that reflect on the constructed object and the constructed landscape; what is made and also abandoned. Three of these diptychs are hung on the large photograph of the studio window amplifying existing layers of visual information and creating a meditation on place and object that now includes the Roski space with its window and display cases.

In the display cases are many of the objects seen in Berens’ photograph. The display cases act as frames, removing the objects from circulation and allowing them to function both as artifact and as image. The overall installation allows viewers to become what Roger Fry referred to in An Essay in Aesthetics (1909) as “true spectators, not selecting what we see but seeing everything equally.”

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Stephen Berens & Elizabeth Bryant

rezidencijoje (fotoaparatą, juostą, nedidelį spausdintuvą ir t. t.). Šis atvaizdas – tai nuoroda ir į tradicinius natiurmortus, ir į dirbančių menininkų autoportretus.

74

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Jennifer Schmidt

Posovietinis butas – 2012 / Post Soviet Condo – 2012 (USA) Birželio rezidentė / June resident

While an artist in residence at the Nida Art Colony in Neringa, Lithuania, I discovered an abandoned soviet building complex near the seashore on park land. Built almost to completion, the complex sits unattended, next to several beach pedestrian paths. The walls and ceiling windows, once made of glass, now sit open, exposing the interior to the outside. Several small rooms, made of concrete, float within a larger wooden structure that is composed of a variety of geometric forms involving patterned surfaces, triangular windows, diamond-like beams, and linear obstructions. Constructivist in theory, the architectural plan and its remains create a dialogue with the history and future of the site, abstracted by a break in politics, the economy, and tourism.

Reziduodama Nidos meno kolonijoje netoli pakrantės Nacionalinio parko teritorijoje suradau apleistą sovietinių pastatų kompleksą.

Beveik užbaigtas, niekieno nelankomas jis stovi netoli keleto į paplūdimį vedančių pėsčiųjų takų.

Kadaise įstiklintos, o dabar atviros sienos ir stoglangiai apnuogina interjerą žvilgsniui iš išorės. Keletas nedidelių betoninės konstrukcijos kambarėlių plūduriuoja medinės struktūros viduje, kuri savo ruožtu yra sukomponuota iš įvairių geometrinių formų – margintų paviršių, trikampių langų, deimantinių spindulių pluoštų ir linijinių užtvarų. Šis, teoriškai konstruktyvistinis, projektas ir jo liekanos kalbasi su vietovės, atskirtos politinio lūžio, ekonomikos ir turizmo, istorija ir ateitimi.

76

Šilkografinis tapetas, paremtas konstruktyvistinėmis filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ plakato kompozicijomis, miltų klijais priklijuotas dviejuose betoniniuose kambariuose.

Projektą dokumentuoja fotografijos ir videofilmas. Videofilmas yra atskiras kūrinys, kurį galima rodyti vieną. Plakatų kolekcija gali būti eksponuojama kaip tapeto modelis (apie 137 x 122 cm).

The project is documented with photography and video. The video is a piece in itself, that can be shown on its own. There is also a collection of posters that can be shown as a wallpaper sample (approx. 4.5' x 4').

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Jennifer Schmidt

A screenprinted wallpaper design based on constructivist Battleship of Potemkin film poster compositions is wheatpasted within two concrete rooms on site.

Monika Krikštopaitytė (LT) Rugpjūčio rezidentė-kuratorė / August resident-curator

Konstantinas Bogdanas (jaunesnysis), Be pavadinimo / Untitled 2012 Kūrinys eksponuojamas 2012 Londono vasaros olimpinių žaidynių metu / This work of art is for demonstration during London 2012 Summer Olympic Games

78

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Monika Krikštopaitytė

80

REZIDENTŲ PORTFOLIO IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Monika Krikštopaitytė

Piešinys ant kolonijos lentos virtuvėje, sukurtas grafinio dizaino studentų praktikos metu 2012 m. rugsėjį / A Drawing "Weekend" on the colony blackboard by graphic design students during their workshop in September 2012

82

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Leidžiant laiką / Taking Time Kopos, pušys ir šiuolaikinis menas / Dunes, pines and contemporary art Triin Tulgiste (EE) Meno kritikė ir žurnalo „Müürileht“ redaktorė / Art Critic and editor of the magazine Müürileht

VDA Nidos meno kolonija, pradėjusi veiklą 2011 m. kovą, greitai švęs savo antrąjį gimtadienį. Taigi dabar pats tinkamiausias laikas atidžiau pažvelgti į jos veiklą.

The Nida Art Colony which opened in March 2011 will soon be celebrating its second birthday. Now is a good time to take a closer look at their doings.

Rytų Europoje rezidencijų programų institucionalizavimas vis dar yra gana naujas reiškinys, visai neseniai tai buvo vienpusis Baltijos šalių menininkų keliavimas į Vakarų rezidencijas. Pastaraisiais metais tai ėmė keistis. Pavyzdžiui, Estijoje atsiradusios rezidencijos programos turėjo įtakos vietos meno scenai, paskatino įvairovę ir atvertį kitoniškoms šiuolaikinio meno praktikoms. Tačiau tarptautinių meno profesionalų stygius vis dar akivaizdus Baltijos šalyse, taigi rezidencijos tampa viena šios problemos sprendimo priemonių. Vilniaus dailės akademijos padalinys Nidos meno kolonija (NMK) veiklą pradėjo 2011 m. kovą ir tapo dar vienu bandymu atsverti vadinamąjį „geografinį pusiausvyros trūkumą“1.

1. „Pagrindinis rezidencijų tikslas būdavo individualus meninis ugdymas ir eksperimentavimas. Šiandien rezidencijos neretai tampa meninės praktikos dalimi, padedančia ištaisyti geografinį disbalansą ir žyminčia vienkrypčio meninio diskurso baigtį.“, Anna Ptak, Re-tooling Residencies, 2011, p. 10, prieiga per internetą www.re-tooling-residencies.org/media/upload/img/ReToolingResidencies_INT.pdf.

84

The institutionalisation of residency programmes in Eastern Europe is still a relatively new phenomenon and until recent times it has been pretty much one-way traffic for artists from the Baltic States. During the last years, things have started to change. For example, the emergence of residency programmes in Estonia has influenced the local art scene, encouraging it to become more diverse and open to different contemporary art practices. Still, the lack of international professionals is evident in the Baltic States and residencies are one way to alleviate this problem. The Nida Art Colony was opened in March 2011 as a subdivision of the Vilnius Academy of Art and it is one attempt to redress the so-called “geographical imbalances”1.

1. “The basic goals of residency programmes used to be individual artistic development and the pursuit of experimentation. Nowadays, residencies are often incorporated into the core of artistic practice, which allows geographical imbalances to be redressed, signalling an end to artistic discourses based on one-way traffic.”

Anna Ptak. Re-tooling Residencies. 2011, p. 10. www.re-tooling-residencies.org/media/upload/img/ReToolingResidencies_INT.pdf

Rasa Antanavičiūtė, executive director of Nida Art Colony (NAC), has stressed2 that orientation towards the West is changing, and more and more artists are interested in “exotic” places.

Unfortunately East Europe isn’t the “exotic” one anymore, so it’s a kind of “semi-other”: not strange enough, but not as successful or similar enough either. In this context the location of Nida is double “other”, in the context of the West and

Rezidentų pasivaikščiojimas po kopas / Residents wandering through the dunes

Nidos kaip menininkų kolonijos tradicija siekia XIX a., kai rašytojai ir dailininkai čia vykdavo ieškoti įkvėpimo ir pasigrožėti unikalia gamta. Dabartinės Meno kolonijos specializacija – šiuolaikinis menas, tačiau net ir šiandien ji romantizuojama. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl ji vis dar traukia menininkus. Atokumas tapo prabanga.

Taigi Kolonijos (formuojamame) identitete susipina bandymas išlaikyti senosios Nidos menininkų kolonijos tradicijas, išskirtinė gamta ir tarptautinės šiuolaikinio meno praktikos.

also in the context of Vilnius as the art centre in Lithuania. But this is not a bad thing. Its remoteness can be a virtue, however, it needs to be presented in the right way.

Nida’s traditions as an art colony date back to the 19th century, when writers and painters went there to find inspiration and enjoy its unique nature. Today’s art colony is specialized in contemporary art, but it has nevertheless preserved something very romantic about it and I think this is one of the reasons that it attracts artists today. Remoteness has become a luxury.

Hence the Colony’s (still forming) identity is a mix of preserving the traditions of an art colony in Nida, the unique nature and also international contemporary art practices.

2. Ibid., p 160.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

Rasa Antanavičiūtė, NMK vykdomoji direktorė, pabrėžia2, kad orientacija į Vakarus kinta, vis daugiau menininkų domisi „egzotinėmis“ vietovėmis. Nelaimei, Rytų Europa jau nebėra „egzotinė“, ji tartum „beveik kas kita“: nepakankamai keista, bet ir ne tokia sėkminga ir nepakankamai panaši. Šiame kontekste Nida yra dvigubai „kitoniška“: tiek Vakarų, tiek ir Vilniaus kaip Lietuvos meno centro atžvilgiu. Tačiau tai nieko blogo.

Nidos atokumas yra veikiau jos stiprybė, bet tai reikia tinkamai pristatyti.

86

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

NMK rezidencijos identitetas vis dar neapibrėžtas. Remiantis Johanu Pousette’u3, tvirtinančiu, kad rezidencijos turėtų būti lankstesnės ir keistis pagal besikeičiančias menines praktikas, tai gali būti vertinama teigiamai. NMK atvirumas pasireiškia daugybe bruožų: ji reguliariai kviečia kritikus ir kuratorius komentuoti bei aptarti menininkų baigtų ir nebaigtų projektų, taip pat pačios Kolonijos.

NAC’s identity as a residency is still open. This can be seen as a bonus, according to Johan Pousette, who has stated that residencies should be more flexible and change in relation to the changing artistic practices3. NAC has been open in many ways: they regularly invite critics and curators to give feedback to artists (as regards both their finished and unfinished projects) and also to the Colony itself.

The main point in the discussions held at the Colony in December Pagrindinė 2012 m. gruodį Kolonijoje vykusios diskusijos was that right now there are not tema buvo rezidencijų, orientuotų į kūrybinį procesą, trūkuenough process-centred residenmas. Galbūt Nida galėtų susitelkti būtent į tai. Anot Pousetcies, and maybe that’s something te’o, „[k]adangi meno institucijos vis aiškiau tampa pramogų that Nida should consider focusing industrijos dalimi, lieka nedaug nepriklausomų teritorijų banon. To use Pousette’s words: “As dymams ir klaidoms, vystymui ir tyrimui. Borisas Groysas yra art institutions increasingly benumatęs, kad meninis tyrimas universitetuose bus viena tokių come part of the entertainment interitorijų, kuriose galima kurti projektus nepaisant komercinės dustry, there are few free zones left rinkos ir plačiai įsigalėjusios neoliberalios logikos.“4 for trial and error, development and research. As Groys predicted, artistic research within universities is one such area in which proĮ procesą orientuotose rezidencijose jects can be developed outside of the commercial market and menininkams turėtų būti suteiktos visos wider neoliberal logic.“4 Process-centred residencies should galimybės užsiimti kūryba be prievolės give artists all the means to do creative work but there is no obpateikti baigtą kūrinį rezidencijos pabailigation to produce an artwork at the end of a residency or take goje ar sudalyvauti parodoje. Man tai part in an exhibition. I think this is a great idea, but there are atrodo puiki mintis, tačiau ją įgyvendinti also some problems. Right now, residents in Nida stay there on problemiška. Dabar rezidentai NMK average 1.5 months. As Nida is a really beautiful and unique apsistoja vidutiniškai pusantro mėneplace, artists tend to get stuck with their first overwhelming sio. Nida yra tikrai nuostabi ir išskirtiideas about the place. And this could also be seen in the exhibinė vieta, todėl menininkai neretai tion I will discuss later on. The answer would be to lengthen užkimba už pirmųjų įspūdžių apie the residency period. Nida’s management have mentioned that vietą. Tai pastebima ir parodoje, they are more interested in long-term residents, but they still apie kurią rašysiu vėliau. Tačiau šią would like to keep it under six months. I’m sure that will make a difference and communicate better Antanavičiūtė’s vision 3. Ibid., p. 41. about NAC as “slow motion therapy”5.

4. Ibid., p. 44.

5. Ibid., p. 164.

88

The building complex that is a former run-down storage facility today has been partly renovated and can host over 60 persons. Vytautas Michelkevičius, artistic director and curator of NAC, sees the colony as a place to undertake experiments and innovation in art education.

Dabar dalis pastatų komplekso, naudoto kaip sandėlis, yra renovuota ir jame gali tilpti per 60 žmonių. Vytautas Michelkevičius, NMK meno direktorius ir kuratorius, teigia, kad Kolonija jam – tai vieta, tinkama eksperimentams ir inovatyviai meno edukacijai. Puiki mintis, turint galvoje, kad NMK yra Vilniaus dailės akademijos dalis. Viena, ko man pritrūko – meno edukacijos Nidos vietiniams gyventojams.

NAC has a tradition of organizing an exhibition for the artists in residence. The last one of these was Taking Time at the Academy Gallery in Vilnius from 11 till 15 December, 2012.

Taking Time was a remarkable exhibition in the sense that artists showed their unfinished projects and opened them up for discussion and criticism. This put the critic into an unusual position – one does not just have to criticise the final artwork, but also gets a chance to discuss in what direction it should develop.

Vakarienė drauge / Collective dinner

Kol kas Kolonija aktyviai partneriauja Vilniaus, Klaipėdos ir Kaliningrado meno gyvenime, organizuoja įvairias parodas.

NMK turi tradiciją rengti joje reziduojančių menininkų parodas.

Pastaroji – „Leidžiant laiką“, eksponuota Vilniaus dailės akademijos galerijoje 2012 m. gruodžio 10–15 dienomis. „Leidžiant laiką“ buvo įsidėmėtina paroda, turint omeny-

As NAC is still part of the Vilnius Academy of Arts, this is a very reasonable idea. But one thing I felt that was missing was art education aimed towards the local people of Nida. So far, the Colony has been an active partner of Vilnius art life by organizing various exhibitions.

Most of the artworks dealt with their immediate surroundings in Nida – all kinds of found objects and the sea were amongst the most popular subjects. As the exhibition consisted of very different projects – both finished artworks and also just ideas, or unfinished projects – the overall quality of the works was also very different. Nevertheless, among artworks that used local ready-mades there were some really strong examples, like Plants by Myroslav Vayda (Ukraine). Vayda created a link between two different desires – the ones that live in the forest and need an antenna to keep in touch with the

outer world, and the ones that live in cities and need plants in order to keep in touch with nature. It dealt with remoteness and yearning, themes that will speak to people who live in remote places like Nida, but at the same time they are universal enough to tell something to everybody.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

problemą išspręsti galima pailginus rezidencijų trukmę. Kolonijos vadovai teigia, kad juos labiau domina ilgos trukmės, tačiau trumpesnės nei šešių mėnesių rezidencijos. Tikiu, kad tai daug ką pakeistų ir geriau atskleistų Antanavičiūtės NMK kaip „sulėtintos terapijos“5 viziją.

je, kad menininkai pristatė savo nebaigtus projektus, atvėrė juos diskusijai ir kritikai. Kritikai buvo įstumti į neįprastą padėtį – jiems teko ne imtis baigto kūrinio kritikos, o pasinaudoti galimybe aptarti, kokia kryptimi kūrinys turėtų būti vystomas.

Dauguma kūrinių sukurti apie Nidos aplinką – populiariausi objektai buvo įvairūs radiniai ir pati jūra.

Kadangi parodoje būta labai skirtingų projektų – tiek baigtų kūrinių, tiek idėjų ar nebaigtų projektų, – jų kokybė taip pat nevienoda. Nepaisant to, tarp darbų, sukurtų iš vietoje surinktų medžiagų, būta labai stiprių, tarkim, Miroslavo Vajdos (Ukraina) „Augalai“. Vajda susiejo

One of the themes present in this exhibition was personal narrative. It was best seen in the works by Natalia Zintsova (Russia) and Marta Bogdańska (Poland). Zintsova’s My Own Small Private Collection of Amber was various yellow objects collected from the beach that looked like amber while they were still covered in sand.

Bogdańska’s Blue Tape Notes was a series of notes taken in Nida, and also the paintings of tape that she had used to attach her notes to the

wall. Both these works dealt with serial reproduction of some personal story, for Zintsova it was childhood memories and for Bogdańska it was creating a narrative of her being in a residency. It could be said that they both deal with some kind of disjunction: instead of amber there is rubbish, and also the series of notes are cut short by the fact that the notebook just didn’t have any more paper. (She only wanted to use a special kind of paper and when it was all gone, the series ended).

If we look back to Vayda’s work, this is also a sign of disjunction.

His installation is made of old antennas that he found on the streets of Nida. It is a sign of changing times. Technology has changed and with it our city landscapes, too. So there’s something very nostalgic about it, as in the works of Zintsova and Bogdańska. The same nostalgic mood can be discerned in Sigbjørn Bratlie’s (Norway) video Vacuum, a ship that is sailing in waters that used to be covered in ice.

du skirtingo pobūdžio troškimus: tuos, kurie gyvena miške ir tik siųstuvu gali susisiekti su likusiu pasauliu, ir tuos, kurie gyvena mieste ir su gamta gali susisiekti tik per augalus. Tai kūrinys apie atokumą ir ilgesį – temas, kurios svarbios atokiose vietovėse, tokiose kaip Nida, gyvenantiems žmonėms, tačiau drauge yra pakankamai universalios, kad kažką reikštų kiekvienam.

Viena ryškių šios parodos temų buvo asmeninis naratyvas. Ji pasirodė Natalijos Zincovos (Rusija) ir Martos Bogdańskos (Lenkija) darbuose.

Zincovos liet. „Mano mažytė nuosava gintaro kolekcija“ sudaryta iš įvairių geltonų objektų, surinktų paplūdimyje, kai jie, smėlėti, atrodė galintys būti gintaras. Bogdańskos „Mėlynos juostos užrašai“ yra Nidos užrašų serija ir lipniosios juostos, kuria ji klijavo užrašų lapelius prie sienos, tapyti vaizdai. Abu šie darbai yra apie serijinį asmeninio naratyvo reprodukavimą, Zincovai tai – vaikystės prisiminimų dauginimas, Bogdańskai – pasakojimas apie jos buvimą rezidencijoje. Galima sakyti, kad abu projektai iš dalies buvo apie trūkį: vietoj gintaro būta šiukšlių, o užrašų serija nutrūko tik dėl to, kad užrašų knygelėje baigėsi popierius. (Autorė norėjo naudoti specifinį popierių, o kai jo nebeliko, serija baigėsi.)

90

After the exhibition, the question remains whether showing unfinished projects is a good idea.

As an art critic I found it very interesting to see in which direction artists were moving and to think together with them. If artists have professional feedback in the Colony, then maybe it is not so necessary to bring these works to Vilnius, but to concentrate instead on some more elaborate pro-

Kūrinių peržiūra angare / Discussing artworks in the hangar

Po parodos išliko klausimas, ar verta rodyti nebaigtus projektus. Man, kaip meno kritikei, buvo labai įdomu matyti, kokia kryptimi menininkai juda, ir mintyti drauge su jais. Jeigu kolonijoje menininkai gauna profesionalų grįžtamąjį ryšį, galbūt tuomet nebūtina darbus vežti eksponuoti į Vilnių, gal verčiau susitelkti į išbaigtus projektus. Viena, kas mane asmeniškai domintų, būtų pamatyti šiuos darbus Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste ir tokioje konfrontacijoje galinčius kilti dialogus ar konfliktus. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad tikroji šių kūrinių vertė paaiškės po kelerių metų, kai jie virs atsparos tašku įvairesniems didesnio masto projektams ir parodoms.

Tekstas pirmąkart publikuotas žurnale „Studija“ (LV), Nr. 2 (89), 2013 / This text was published in the magazine Studija (LV), No. 2 (89), 2013.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

Atsigręžę į Vajdos darbą taip pat pastebėsime trūkio ženklų. Savo instaliaciją jis sukūrė iš senų Nidos gatvėse rastų antenų. Tai laiko kaitos ženklas. Pasikeitė technologijos, o su jomis – ir mūsų miestų vietovaizdžiai. Tad šiame, taip pat Zincovos ir Bogdańskos darbuose esama didelės nostalgijos. Tą pačią nostalgišką nuotaiką galime įžvelgti ir Sigbjørno Bratlie’o (Norvegija) videodarbe „Vakuumas“: vandeniu, kurį anksčiau kaustė ledas, plaukia laivas.

jects. And one thing that would interest me, personally, is how these artworks look in the context of Lithuanian contemporary art, and what kind of dialogues or clashes would arise from this kind of confrontation etc. Anyway, it is clear that the real value of these works will be seen in some years’ time, when they could be the starting point for more comprehensive and wide-ranging art projects and exhibitions.

1. Natalija Zincova Sala, 2012 m., instaliacija; senas stalas, menininko pergamintas trūkstamas stalčius, smėlis; 105 x 60 x 75 cm.

Radau šį seną stalą jau be stalčiaus. Pastebėjau, kad tai tokios rūšies daiktas, su kokiais aš dažniausiai dirbu: senas daiktas su pamesta dalimi. Būdama Kuršių nerijoje jaučiu, kad ši vieta yra gerai suręsta, bet kartu ir nelabai stabili. Mintis, kad smėlis nors ir nepastebimai, bet nuolat juda, visada kirba mano galvoje. Aš mąsčiau apie tai, kas yra ir kas nėra stabilu: kas yra tvarka ir kas netvarka? Kas yra racionali struktūra ir neracionali substancija?

1. Natalia Zintsova The Island, 2012, installation; old table, lost drawer remade by artist, sand; 105 x 60 x 75 cm I found this old table without a drawer in it. I noticed that it was that sort of objects I pretty often work with: an old thing with a lost part.

Being on the Curonian Spit, I feel that this place is something well-organized, but at the same time, not very stable. The thought that sand invisibly yet constantly moves, is somewhere in my mind all the time. I have thought about what is stable, and what is not. What is order and what is disorder? What is rational structure and irrational substance?

2. Vahagn Hamalbašjan UFO Nidoje, 2012 m., tapyba, akrilas, drobė, 220 x 500 cm.

2. Vahagn Hamalbashyan UFO in Nida, 2012, acrylic paint on canvas, 220 x 500 cm

92

Parodos „Leidžiant laiką“ dokumentacija, fotografavo Marta Bogdańska / Documentation of the exhibition Taking Time, photographs by Marta Bogdańska

2

3. Luca Diffuse Untitled, 2012, 2 drawings 29,7 cm x 59,4 cm and 2 drawings 42 cm x 59,4 cm Two poetic recognition in two different conditions of remoteness in Italy – one in Pietralata (Rome), one in Calitri (Avellino). An approach to two small towns where it’s possible to experience a different perception of time, tracking down the details that seems to have the most interesting poetic and evocative capacity.

3

1

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

3. Luca Diffuse Be pavadinimo, 2012 m., du piešiniai 29,7 cm x 59,4 cm ir du piešiniai 42 cm x 59,4 cm.

Du poetiniai pripažinimai esant dviems skirtingoms atokumo aplinkybėms Italijoje – vienas Pietralatoje (Romoje), kitas Kalitryje (Avelino provincija). Prieiga prie dviejų mažų miestelių, kuriuose įmanoma skirtingai patirti laiko tobulumą, ieškant detalių, kurios galėtų turėti pačią įdomiausią poetinę ir provokuojančią galią.

4. Fiona Reilly Be pavadinimo, 2012 m., smėlis, surinktas iš mano batų kiekvienos dienos pabaigoje, užsegami maišeliai, smeigtukai.

4. Fiona Reilly Untitled, 2012, sand collected from my shoe at the end of each day, zip lock bags, pins

4

7

5. Henning Lundkvist Menininko paskaita 2012-10-12, 18:30, menininko skaitymas, 10 min.

Jaunas menininkas vieną mėnesį gyvena Tbilisyje, daugiausiai laiko jis praleidžia prie rašomojo stalo besikamuodamas prie teksto, kurį vėliau pristatys kaip menininko pasakojimą Vilniuje. „Ką aš čia veikiu?“ – kaip kartą rašė Bruce’as Chatwinas. „Geriau dinkime iš čia“ – kaip pasakytų jaunas menininkas.

5. Henning Lundkvist Artist Talk, 10.12.12, 18.30, artist talk, 10 min.

A young artist stays in Tbilisi for one month, spending most of his time at the writing desk, struggling with a text which is later to be presented as an artist talk in Vilnius. “What am I doing here?”, as Bruce Chatwin once wrote. “Let’s get out of this place”, as the young artist would’ve put it.

94

5

Marika Troili 6. Blinkers Winkers. The sound of Corporate Social Responsibility, 2012, sound installation Recording featuring the environmental policies from ten major Lithuanian companies; AB Lietuvos Dujos, Klaipedos Nafta, Lesto, AB Lifosa, Achema, ORLEN Lietuva, Fermentas, Kauno Energija, Neo group, Minijos nafta.

7. Tamsus skaidrus, 2012 m., performanso dokumentacija; 10 ant permatomo plastiko atspaustų fotografijų, plastiko lakštai, stiklas.

Menininkė jūrai skaito dešimties Lietuvos kompanijų aplinkos politikos strategijas.

7. Dark Transparent, 2012, documentation of performance; 10 photoprints on transparent plastic sheets, glass The artist reads environmental policies from ten Lithuanian companies to the sea.

4 7

8 8. Marta Bogdańska Pajūrio baras, 2012 m.; instaliacija; bu8. Marta Bogdańska teliai, taurės su Nidos paplūdimyje rastų Seaside Bar, 2012; installation; bottles, butelių nuotraukomis, dydis kintamas. shot glasses with printed photographs of Jūra gali viską duoti ir viską atimti. Bet bottles found on the Nida beach; dimenšįkart tai šventė. Tai pokylis ant bangų, sions set up for the space. girtas šokis ant vandens paviršiaus. Tai The sea can give you anything and take siautulingas gyvenimo šventimas. Visi away all. But this time it is a feast. It is jūreiviai, kada nors gėrę šiuose audrina banquet on the waves, a drunken dance guose vandenyse, yra kartu su mumis. on the surface of water. It’s a bacchanal Jie žuvo laimingi, su šypsenomis savo išcelebration of life. All the sailors who vargusiuose veiduose. Išgerkime už juos. drank in these stormy waters are here with us. They died happy, with a smile on their tired faces. Toast to them.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

Marika Troili 6. Mirksiukai žybčiukai. Korporacinės socialinės atsakomybės garsas, 2012 m., garso instaliacija.

Dešimties didžiausių Lietuvos kompanijų – AB Lietuvos Dujos, Klaipėdos Nafta, Lesto, AB Lifosa, Achema, ORLEN Lietuva, Fermentas, Kauno energija, Neo group, Minijos nafta – aplinkos politikos strategijų įrašas.

10

9. Marta Bogdańska Kas nužudė šernus?, 2012 m., videodarbas, spalvotas, su garsu. „Kas nužudė šernus?“ yra videodarbas apie vieną įvykį Nidoje – dviejų negyvų šernų kūnų atradimą paplūdimyje. Pasitelkdamas interviu su visais tuo metu Kolonijoje rezidavusiais menininkais, šis videodarbas tiria rezidentų santykius, intymumą, kuriuo jie dalijasi, jų pokalbių temas. Darbas subtiliai apmąsto atmintį, paskalas ir skandalus. Perredagavimo procesas vis dar tęsiasi.

9. Marta Bogdańska Who Killed the Wild Pigs?, 2012, video, colour, with sound

“Who Killed the Wild Pigs?” is a video centred around a single event in Nida: a discovery of the bodies of two dead wild boars on the beach. Through interviews with all the resident artists, who were present at the colony at that time, this video investigates the relationships between residents, the intimacy they share, the subjects they talk about. It subtly reflects on memory, gossip and scandal. It is still in process of re-editing.

96

10. Peter Wehinger Be pavadinimo, 2012 m., instaliacija, stalas su piešinių ritinėliu.

12. Marta Bogdańska Nidos neįgyvendintų projektų knyga, 2012 m.

Bendradarbiavo: Marta Bogdańska, Sigbjørn Bratlie, Olivia Glasser, Vahagn Hamalbašjan, Petra Koehle, Toni Ledentsa, Federica Martini, Vytautas Michelkevičius, Henning Lundkvist, Fiona Reilly, Jeanie Sinclair, Marika Troili, Miroslav Vajda.

11

13. Olivia Glasser Perdirbta Liverpulio bienalės’2012 brošiūra, 2012 m.

Bendradarbiavo: Marta Bogdańska, Sigbjørn Bratlie, Federica Martini, Henning Lundkvist ir Marika Troili Sklaidant brošiūras su keliais reziduojančiais menininkais kelionės į Vilnių metu, įsižiebė savo kūrinio idėjos ir jungtys, kurias mes paeiliui užrašėme ant lapo, taip modeliuodami dvikryptį dialogą tarp savo projekto ir bienalės koncepcijų. Suteikdama šiam perdirbimo procesui formą, brošiūra kaip bendras išteklius saugojo mūsų idėjas, kol mes paeiliui veikėme kaip archyviniai (bienalė jau pasibaigusi) skrajutės šeimininkai viso jos perdirbimo metu.

14. Jeanie Sinclair Neįmanomybė paaiškinti meno koloniją tiems, kurių čia nėra, 2012 m., garso performansas vykstant iš Kornvalio į Nidą.

Jeanie mėgina paaiškinti Nidos meno koloniją Philipui Reederiui pasitelkdama Kolonijos menininkų aplinkos garsų įrašus. Atsakydamas Philipas naudoja šiuos įrašus sukurti kompozicijai, kuri interpretuoja erdvės ir vietos idėjas.

10. Peter Wehinger Untitled, 2012, installation; table with drawing roll 11. Reading Room NAC Log, the magazine of the Nida Art Colony 12. Marta Bogdańska The Nida Book of Unrealised Projects, 2012 With contributions by Marta Bogdańska, Sigbjørn Bratlie, Olivia Glasser, Vahagn Hamalbashyan, Petra Koehle, Toni Ledentsa, Federica Martini, Vytautas Michelkevičius, Henning Lundkvist, Fiona Reilly, Jeanie Sinclair, Marika Troili, Myroslav Vayda

13. Olivia Glasser Re-worked Liverpool Biennial 2012 Leaflet, 2012.

With contributions by Marta Bogdańska, Sigbjørn Bratlie, Federica Martini, Henning Lundkvist and Marika Troili.

Flicking through the leaflet with some of the resident artists during a car journey to Vilnius, ideas and links to our work were triggered, which we in turn noted directly on its pages, forming a two-way dialogue between the concepts of our project and the Biennial’s. Formalizing this re-working process, the leaflet as a shared resource hosts our ideas, while we in turn act as the archival (now the Biennial has finished) leaflet’s host through our up-cycling of it.

14. Jeanie Sinclair The impossibility of explaining art colony to someone who isn’t there, 2012, sound performance in process between Cornwall and Nida.

Jeanie tries to explain Nidos Menos Kolonija to Philip Reeder using recordings of artists at the Art colony and recordings of ambient sounds. In response, Philip uses these recordings to produce a composition that responds to and interprets ideas of space and place.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

11. Skaitykla Nidos meno kolonijos žurnalas

16 15

Miroslav Vajda 15. Augalai, 2012 m., skulptūros, aliuminis, betonas.

Myroslav Vayda 15. Plants, 2012, sculptures, aluminium, concrete.

16. Untitled, 2012, acrylic paint on shaped canvas.

16. Be pavadinimo, 2012 m., tapyba akrilu ant forminės drobės.

17

18

Marika Troili 17. Žalvario kaina Nidoje, 2012 m., medžio gabalas, rasti daiktai.

Nidoje šiukšliadėžėje rasta medžio pliauska su dviem žalvarinėm atraižom buvo palikta miškuose per naktį, kitą ryta rasta sulaužyta ir be žalvario.

18. Keturios pašto tarnybos kojos, 2012 m., rasti daiktai, 4 plastikinio stalo kojos.

Prieš dvejus metus Troili stebėjo Švedijos pašto tarnybos, kurioje ji nuo 2006-ųjų pagal trumpalaikes sutartis dalinai dirbo paštininke, reorganizaciją ir lėtą mirtį.

Marika Troili 17. The Price of Brass in Nida, 2012, plank, found object A piece of wood with two brass strips found in a dustbin in Nida, left in the woods over night, found broken into two pieces without brass the next morning.

18. The Four Legs of the Postal Service, 2012, found objects, 4 plastic table legs.

Since two years back Troili has been following the restructurings and slow death of the Swedish Postal Service, where she also has been working part-time as a mailwoman on short term contracts since 2006.

98

When I was a child I used to spend a lot of time rambling along the Baltic coast, staring into the sand trying to find “the biggest piece of amber ever”.

19 19. Natalija Zincova Mano mažytė privati gintaro kolekcija, 2012 m., įvairios medžiagos, rastos Nidos paplūdimyje, eksponavimo lentyna; 120 x 30 x 33 cm Kai buvau vaikas, daug laiko praleisdavau klajodama Baltijos pakrantėmis ir spoksodama į smėlį, kad rasčiau „didžiausią pasaulyje gintarą“.

Dabar manęs nebedomina gintaro medžioklė, tačiau nepaisant to, vaikštinėdama paplūdimiu jaučiu, kaip susijaudinu pastebėjusi ką nors geltono, aplipusio smėliu. Viltis surasti didžiausią gintaro gabalą vis dar giliai įstrigusi galvoje. Taigi vaikštinėdama ir svarstydama, kas yra tiesa, o kas melas, kas yra tikra, o kas netikra, kažkaip supratau, kad mano maža privati kolekcija tų dalykų, kuriuos aš palaikiau gintaru, iš tikrųjų ir yra netikras gintaras. Tačiau tai galėtų būti ir bus tikras, autentiškas meno kūrinys.

Now, I’m not interested in amber hunting, nevertheless, I find myself getting excited when I walk along the beach and see something yellow-coloured half-covered with the sand. The hope of finding the biggest piece of amber is still deeply embedded inside your mind. So, walking and thinking of what is true and false, real and unreal, somehow, I realized that my small private collection of what I thought was amber, in fact turned out to be false amber. However, it could be, and will be, a real, true piece of art.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Leidžiant laiką / Taking Time

19. Natalia Zintsova My Own Small Private Collection of Amber, 2012, different materials found on Nida beach, display case; 120 x 30 x 33 cm.

20

21

Marta Bogdańska 20. Mėlynos juostelės užrašai, 2012 m., piešiniai, akrilas, popierius.

I dalis: Kiekvieną dieną aš rašau. Popieriuje išdėstau savo įspūdžius, prisiminimus, jausmus, citatas iš skaitytų tekstų, banalias pastabas. Darau tai kasdien, kol mano užrašinėje nelieka tuščių popieriaus lapų. Kai ji baigiasi, aš niekur nerandu nusipirkti vėl tokios pačios. Užrašų tėkmė staiga nutrūksta.

21. Blue Tape Notes, 2012, pen on paper and blue tape.

Part 2: Every day I tear the blue tape to attach my notes to the wall. Every day its shape is different and becomes a more important part of the note. Accidentally, I create shapes that tell their own story. Until I have to stop because I run out of pages in my notebook. It turns out I can’t buy the same one anywhere. The flow of blue tape shapes is abruptly interrupted.

21. Mėlynos juostelės užrašai, 2012 m., rašiklis ant popieriaus ir mėlyna lipnioji juostelė.

II dalis: Kiekvieną dieną aš atsiplėšiu mėlynos lipniosios juostelės, kad priklijuočiau savo užrašus prie sienos. Juostelės kontūrai kiekvieną dieną būna vis kitokie ir tampa dar svarbesne užrašo dalimi. Nesąmoningai aš kuriu formas, kurios pasakoja savo istoriją. Kol turiu sustoti, nes baigiasi mano užrašinės puslapiai.

Ir aš niekur nerandu nusipirkti vėl tokios pačios. Užrašų tėkmė staiga nutrūksta.

100

Marta Bogdańska 20. Blue Tape Notes, 2012, paintings, acrylic on paper.

Part 1: Every day I write a note. I put on paper impressions, memories, feelings, quotes from texts that I read, banal remarks. I do it every day until there are no more papers in my notebook. It turns out I can’t buy the same one anywhere. The flow of notes is abruptly interrupted.

Paroda 2012 m. liepos 29 – rugpjūčio 31 d., Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija / Exhibition, 29 July – 31 August, 2012, Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts

Parodos pavadinimas – tai nuoroda į Johno Brunnerio fantastinį romaną „Šachmatų miesto kvadratai“. Jame pasakojama apie kelių projektuotoją, kuris pakviečiamas į Pietų Amerikoje esantį miestą Vadosą patobulinti miesto kelių sistemos, nors ji ir taip beveik tobula.

Romanas parašytas pagal Wilhelmo Steinitzo ir Michailo Čigorino žaistą šachmatų partiją, aprašytą Harry Golombeko vadovėlyje „The Game of Chess“ („Šachmatai“).

Kiekvienas partijos ėjimas (išskyrus rokiruotę ir tris paskutinius) turi savo atitikmenį romano siužete. Parodoje susitelkiama ties bendra žaidimo atmosfera, neįgyvendinamais ėjimais, rokiruotėmis, apsirikimais ir neatkartotais trim paskutiniais ėjimais. Nuoroda į W. Steinitzo ir M. Čigorino partiją

The exhibition’s title refers to John Brunner’s science fiction novel The Squares of the City. The novel tells a story of a road engineer, who is asked to improve the street net of a fictional South American capital city Vados, while the latter has got an almost perfect street system already.

The novel’s structure is based on the chess game between Wilhelm Steinitz and Mikhail Chigorin, which is described in the chess handbook The Game of Chess by Harry Golombek.

Every move (except the castling and the three last moves) has an equivalent in the script of the novel. The exhibition concentrates on the general atmosphere of the game, unrealized moves, castling, lapses and the last three unrepeated moves. The reference to Steinitz’ and Chigorin’s game is partly speculative, chosen as a means to trigger reflection on the relationships between artists, curators and institutions.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

The exhibition The Quarters of the Chess City neither adopts the model of the Steinitz-Chigorin game, nor retells Brunner’s novel. It partly shares the opinion on the novel expressed by the Lithuanian-American science fiction author, editor, and literary critic Algis Budrys: “This is a confusing, overpopulated, almost-unidentifiablewith story set in a city which seems to have been created for the sole purpose of having Brunner set a ‘human chess game’ in motion upon it...

There is nothing in particular here to catch and hold the reader’s involvement.”

yra iš dalies spekuliatyviai pasirinktas pretekstas formuojamos parodos (menininkų, kuratorių ir institucijų ryšių) savirefleksijai.

Parodoje „Šachmatų miesto kvartalai“ neperimamas žymiosios W. Steinitzo ir M. Čigorino partijos modelis, neperpasakojamas ir J. Brunnerio romanas. Čia esti tam tikrų sąlyčio taškų su Amerikos lietuvių fantastinių romanų autoriaus, redaktoriaus ir literatūros kritiko Algio Budrio nuomone apie romaną: „Tai paini, veikėjų prigrūsta istorija, su kuria sunku susitapatinti ir kurios įvykiai vyksta mieste, atrodo, sukurtame siekiant vienintelio tikslo – būti vieta J. Brunnerio sukurtam „žmogiškajam šachmatų žaidimui“.

Be to, čia nėra daugiau nieko, kas pagautų ir išlaikytų skaitytojo dėmesį.“ Parodos pavadinime žodis kvadratai pakeistas žodžiu kvartalai. Šis pakeitimas pastebimas tik tada, kai skaitytojas pagalvoja apie romano modelio perkėlimą į šiuolaikinio meno kontekstą.

102

The word “squares” is substituted by the word “quarters” in the title of the exhibition. This substitution is noticed only when the reader starts to think about the transfer of the novel’s model into the context of contemporary art. The converted title contributes to and mystifies the idea of the show. In this instance mystification is a positive

Toks pakeistas pavadinimas papildo ir mistifikuoja parodos idėją. Galų gale, mistifikaciją reikėtų suprasti kaip teigiamą ir trokštamą meno kūrinio / parodos / teksto apie parodą ypatybę, braižančią ir nustatančią šachmatų miesto kvartalus vaizduotės žemėlapyje.

and desired quality of a art work/ exhibition/text, that could draw and shape the quarters of the chess city in the map of the viewer’s imagination.

Kuratorės Danutė Gambickaitė ir Gintarė Matulaitytė / Curators Danutė Gambickaitė and Gintarė Matulaitytė

Parodos vaizdas / Exhibition view

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

Parodos vaizdas / Exhibition view

Linas Jusionis Apsikeitimas Šis paveikslas yra iš serijos „Vyksmo vieta“.

Seriją sudaro kelios panašios, bet vis dėlto skirtingos darbų grupės: viena „žiemiška“ Linas Jusionis trilerio stiliaus detektyvinė istorija, kita taip Swap pat detektyvinė, bet intuityvesnė ir kameriškesnė. Pavadinimas nurodo į tam tikrą kriThis painting is from the series called Action minalinį veiksmą ir sukuria džiaugsmingą, Site. The series consists of several similar yet bet neaiškios kosminės įtampos pilną atmosdifferent groups of works: one a “winterly” ferą. Visos serijos pavadinimas („Vyksmo detective story, told in as a thriller, the other vieta“) veikia kaip dviguba nuoroda – į one also a detective, yet much more intuitive drobės, kaip tapybinio vyksmo, vietą ir į paand chamber-like. The title serves as an allusion veiksle kuriamo pasakojimo vietą. to some kind of criminal act, delivering joyous atmosphere, which is nevertheless infused with some obscure cosmic tension. The title of the series (Action Site) acts as a dual reference to the canvas as a site for pictorial action and the space where the events of the story unfold.

104

Instaliacijos „Balandžiai stebi raketos paleidimą“ aikštelė yra tarsi periferinis laukas arba užribis, kur kasdienybės monotoniją mėginama nuspalvinti fikciniais vaizdiniais ir kiek utopiniais „svaičiojimais“. Pavadinimas „Balandžiai stebi raketos paleidimą“ įvardija matomą situaciją, kuri yra absurdiška, lydima kreivo šypsnio ir melancholijos. Žiūrint į kiekvieną elementą atskirai, atrodo, kad suregzta situacija yra abstrakcija.

Pavyzdžiui, balandžiai primena kreivoką kurios nors Constantino Brancusi skulptūros interpretaciją, o kitos modernistinių skulptūrų eskizus primenančios formos nevaizduoja nieko konkretaus. Tik atsidūrusios viena šalia kitos šios dalys kviečia žiūrovą jas identifikuoti, paklaidina jį tarp prisiminimo ir prasimanymo.

Marija Šnipaitė Pigeons Watching the Rocket Launch The site of the installation Pigeons Watching the Rocket Launch is something of a peripheral field or off-bounds space, where the monotony of the everyday is interrupted by fictional images and utopian delirium. The title Pigeons Watching the Rocket Launch embodies an absurd situation followed by a wry grin and melancholy. Looking at every element individually makes the constructed situation appear abstract. For example, the pigeons resemble a distorted interpretation of one of Constantino Brancusi’s sculptures. Other Modernist-like forms do not depict anything particular either. Only by being in proximity of each another can these parts invite the viewer to identify them, trapping the viewer between reminiscences and figments.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

Marija Šnipaitė Balandžiai stebi raketos paleidimą

Justas Žekonis Erdvė ir vaizdas Tai instaliacija apie erdvėlaikio ir žmogaus būties santykį. Pasirinkęs struktūrinį erdvės vienetą (sieną) autorius dubliuoja ir tempia ją, nes mano, kad sienos nesibaigia ties kampais ir sandūromis, kad jos yra nuolat besitransformuojančios struktūros, kurioms įtaką daro požiūrio taškai ir kitos erdvės su kitais ritmais.

106

Justas Žekonis Space and View The installation focuses on humans’ relationship with spacetime. Approaching the wall as a structural unit of space, the author duplicates and stretches it as if walls are not confined by edges and construction joints, but are continually selftransforming structures, influenced by points of view as well as other spacetimes with their own rhythms.

By using the museum stanchions installed in museums/ galleries to divert the flow of visitors, the issue of definition of art is addressed (its value is determined by the institution). In this case, the function of the museum stanVytenis Burokas chion is speculative, as it no longer creates a distance Barchatas, frezuoti turėklai, keraminės galvutės between a work of art and the viewer – rather, it forms a closed circle that does not divert or isolate, but instead Naudojant muziejuose ir galerijose lankytojų creates and marks a sacralized and mystified field. It is srautams nukreipti statomas atitvaras, šiame kūrinot accidental that the title lists the materials, which are nyje keliamas meno apibrėžties klausimas (jo verusually indicated in the details of a work. tę nulemia institucija). Šiuo atveju spekuliuojama atitvarų funkcija sukurti atstumą tarp žiūrovo ir meno kūrinio – sujungtos į uždarą apskritimą jos niekur nenukreipia ir nieko neatriboja, tik sukuria ir apibrėžia sakralizuotą bei mistifikuotą erdvę.

Neatsitiktinai pasirinktas ir pavadinimas, kuriame išvardijamos medžiagos, nurodomos kūrinio rekvizite ekspozicijoje.

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

Vytenis Burokas Fustian, Milled Railing, Ceramic Heads

108

Vytautas Viržbickas Klasika

„Klasika“ – instaliacija / skulptūra apie dirbtinį peizažą. Čia užsimenama apie tokių sąvokų kaip perspektyva, harmonija ir klasika vietą šiuolaikinės kultūros kontekste. Šiuolaikiniam žmogui reikia išskirtinio nusiteikimo klausytis klasikinės muzikos ir tas nusiteikimas susijęs su jautrumo bei transcendentalumo paieškomis. „Klasikos“ (ir instaliacijos, ir muzikos stiliaus) lengvumas ir trapumas kartais apgaulingi.

Vytautas Viržbickas The Classics If you look at the conifer forest for a long time, you’ll see the blue horizon.

The Classics – is an installation/sculpture about faking a landscape. It suggests reconsidering the notions of perspective as well as harmony and classics in the context of contemporary culture. Today, one needs to have a fairly strong intention to listen to classical music, and this intention is linked to the search for sensitivity and transcendence. The lightness and fragility of The Classics (both as an installation and as a kind of music) are delusive.

Parodos dalyviai, Vilniaus dailės akademijos studentai: Marija Šnipaitė, Linas Jusionis, Milda Laužikaitė, Vytenis Burokas, Jonas Vaitiekūnas, Vytautas Viržbickas, Justas Žekonis, Arnas Anskaitis, Viktorija Peleckaitė Kuratorės: Gintarė Matulaitytė, Danutė Gambickaitė

Participants of the exhibition, students of Vilnius Academy of Arts: Marija Šnipaitė, Linas Jusionis, Milda Laužikaitė, Vytenis Burokas, Jonas Vaitiekūnas, Vytautas Viržbickas, Justas Žekonis, Arnas Anskaitis, Viktorija Peleckaitė Curators: Gintarė Matulaitytė, Danutė Gambickaitė Fotografijos / Photography: Sophie Bellot & Ugnius Gelguda (artnews.lt)

KURUOTOS REZIDENCIJOS IR PARODOS / CURATED RESIDENCIES AND EXHIBITIONS / Šachmatų miesto kvartalai / The Quarters of the Chess City

Jeigu ilgai žiūrėsi į spygliuočių miško tolį, horizonte pamatysi mėlį.

110

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Grafinio dizaino bei Fotografijos ir medijos meno praktikĹł procesai kolonijos lentoje, 2012 rugsÄ—jis / The processes of workshops

by Graphic design and Photography and media art students in the colony blackboard, 2012 September

Kūrybinės dirbtuvės „Konceptualios fotografijos įvadas“ / Conceptual photogaphy workshop VDA Kauno fakulteto (tekstilės, taikomosios grafikos ir dizaino katedros) studentams (vadovai Vytautas Michelkevičius ir rezidentė Marika Troili (SE)) / For students from Textile, Design and Printmaking departments of VAA Kaunas Faculty (tutors Vytautas Michelkevičius (LT) and resident Marika Troili (SE)) 112

Apie baimes / On Fears

Dirbtuvių užduotis: Sukurkite įvietintą (vietai būdingą) fotografiją ar jų seriją. Pasitelkite aplinką savo kūrinio koncepcijos inspiracijai. Galite pasirinkti tiek gamtines, tiek urbanistines aplinkas. Pavyzdžiui, jūs galite leisti vėjui, smėliui ar vietinei „Maximai“ leisti įtakoti jūsų kūrinį ar nuspręsti jo įgyvendinimo būdą.

Task of the workshop: Make a site-specific conceptual photo, or series of photos. Use the local surroundings to set a concept for your work. You can chose to use either natural or urban settings in Nida. For example you could let wind, sand or the local supermarket determine something about your work.

A fragment from Julija Račiūnaitė’s photo-story.

Fragmentas iš Julijos Račiūnaitės fotopasakojimo.

Eglė Mosakaitė >

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Konceptualios fotografijos įvadas / Conceptual Photography Workshop

Trys merginos Nidoje išsiskiria tamsoje ir keliauja į skirtingas puses, fotografuodamos ir aprašydamos situaciją kaskart, kai išsigąsta.

Three girls are going for a walk in the darkness in Nida, taking pictures and notes every time they get frightened, fragment from Julija Račiūnaitė photo story

114

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Konceptualios fotografijos įvadas / Conceptual Photography Workshop

Be pavadinimo / Untitled Eglė Čiučiulkaitė, Ieva Stasevičiūtė, Evelina Baniulytė

116

Ilkka Pitkänen & Sanna Kumpulainen, Suomijos dailės akademija / Finish Academy of Fine Arts

Tretieji intensyvūs vasaros kursai „Šiuolaikinė praeitis“ buvo skirti žinios perdavimo vizualiuosiuose menuose temai: Kaip meno kūrinys komunikuoja su žiūrovu? Kokiais kodais, strategijomis ir metodais naudojasi menininkai, bandydami perduoti savo sumanymą? Ar svarbu, ką norėjo pasakyti menininkas ir ką suprato žiūrovas? Kas nutinka sumanymui, kol jis keliauja iš menininko galvos į žiūrovo galvą? Ar įmanoma vi-

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Šiuolaikinė praeitis: pėdsakas ant atviruko / Contemporary Past: Tracking a Postcard

Šiuolaikinė praeitis: pėdsakas ant atviruko / Contemporary Past: Tracking a Postcard

zualiais ženklais atspindėti minties kelionę? Ar reiktų vengti daugiaprasmiškumo ir subjektyvios tiesos, ar priešingai, naudotis jų suteikiamomis galimybėmis? Kiek vizualiosios komunikacijos ženklai gali priartėti prie kalbos ženklų? Kaip paskatinti žiūrovą skaityti vizualiuosius pranešimus naujai?

Kursų tema siejosi su jų vyksmo vieta: XIX a. per Kuršių neriją ėjo pašto kelias, jungiantis Karaliaučių ir Rygą (arba Paryžių, Varšuvą ir Sankt Peterburgą platesniame žemėlapyje). Programa siejo komunikaciją paštu su komunikacija vizualiosiomis priemonėmis ir siūlė kursų dalyviams

In 2012 the third intensive summer course Contemporary Past concentrated on the issue of message transfer in visual arts: How does a piece of art communicate with the viewer? What codes, strategies or methods are used in this communication? Does it matter what the artist wants to say and what the viewer gets? What happens to a coded message while it travels from the artist’s head to that of the viewer? Is it possible to materialize the process of thought through visual signs? Should one avoid or make use of the volatility of meaning and subjective truth? How close can means of visual communication get to those of a language? How to challenge the viewer’s habits of reading visual messages?

The main subject of the course referred to the location of the IP: the Curonian Spit served as a shortcut of the 19th century mail road connecting Koenigsberg and Riga (or Paris, Warsaw and St. Petersburg on the bigger scale). The course linked communication by post to communication by visual representation and suggested the participants to reflect on travelling, be it a message travelling from a sender to a receiver, an idea, an object or a person.

Contemporary Past always consists of theoretical lectures, discussions, workshops, guided field trips and independent research. Public review and discussion of created works takes place on the final weeViltė Bražiūnaitė, VDA / Vilnius Academy of Arts kend. Tracking a Postcard project offered different approaches to the chosen subject: participants had an opportunity permastyti keliavimą – pradedant nuo minties, to deepen their knowledge in visual semiotics, idėjos ar objekto kelionės tarp siuntėjo ir gavėjo to discuss selected art works with their creators, ir baigiant paties siuntėjo ir gavėjo kelione. to get to know the history of the old mail route, „Šiuolaikinė praeitis“ visada susideda iš paskaito watch relevant documentaries and fiction. All tų, konsultacijų, kūrybinių pratybų, ekspedicijų lectures and presentations were filmed and posir savarankiškų tyrimų. Paskutinį kursų savaitted on www.contemporarypast.com. galį vyksta viešas studentų darbų pristatymas

118

Projekte dalyvaujančios aukštosios mokyklos: - Dailės, amatų ir dizaino universitetas Konstfack, www.konstfack.se - Kluš-Napoka dailės ir dizaino universitetas, www.uad.ro - Suomijos dailės akademija, www.kuva.fi - Vilniaus dailės akademija, www.vda.lt

Partner schools of the project: - Konstfack (University College of Arts, Crafts and Design), www.konstfack.se - Art and Design University of Cluj-Napoca, www.uad.ro - Finnish Academy of Fine Arts, www.kuva.fi - Vilnius Academy of Arts, www.vda.lt Twenty advanced students from partner schools attended the course. It was conducted by tutors from partner schools and guest speakers. The guest speakers were: - Susanne Husse, curator, art researcher, DE - Falke Pisano, artist, NL (http://www.frieze.com/issue/review/ falke_pisano) - Gintautė Žemaitytė, Vilnius university, art researcher, LT - Marta Vosyliūtė, artist, LT (http://www.marta.lt) - Nijolė Strakauskaitė, senior researcher at the Baltic Sea Region History and Archaeology Institute of Klaipėda University, LT

Projekte dalyvavo dvidešimt pažengusių studentų iš programoje dalyvaujančių aukštųjų mokyklų. Kursus vedė šių aukštųjų mokyklų dėstytojai ir kviestiniai lektoriai, tarp jų: - Susanne Husse, kuratorė, meno tyrėja, Vokietija - Falke Pisano, menininkė, Olandija (www.frieze.com/issue/review/falke_pisano) - Gintautė Žemaitytė, meno tyrėja, Vilniaus universitetas, Lietuva - Marta Vosyliūtė, menininkė, Lietuva (www.marta.lt) - Nijolė Strakauskaitė, vyr. mokslinė bendradarbė, Klaipėdos universiteto Baltijos jūros regiono istorijos ir archeologijos institutas, Lietuva - Sigutė Chlebinskaitė ir Gintas Kavoliūnas, VšĮ „Tu gali sukurti knygą“, Lietuva - Joshua Roberts, menininkas ir leidėjas, Nidos menininkų rezidencijų programos dalyvis, Honkongas / JAV Kuratorė ir koordinatorė: Rasa Antanavičiūtė, VDA doktorantė, NMK vykdomoji direktorė, rasa.antanaviciute@vda.lt Kuratorė: Ulrike Gerhardt, nepriklausoma kuratorė, Vokietija, ule.gerhardt@gmail.com Administratorė: Eglė Indriūnaitė, egle.iii@ gmail.com Projektą finansavo LLP / Erasmus programa ir Kultūros rėmimo fondas.

Georgiana Rotariu, Kluš-Napoka dailės ir dizaino universitetas, Rumunija / Cluj-Napoca Art and Design University, Romania

Curator and coordinator: Rasa Antanavičiūtė, PhD Candidate at the Vilnius Academy of Arts, executive director of Nida Art Colony, rasa.antanaviciute@vda.lt Co-curator: Ulrike Gerhardt, independent curator, ule.gerhardt@ gmail.com Administrator: Eglė Indriūnaitė, egle.iii@gmail.com The project was fully funded by the LLP / Erasmus Programme and the Culture Support Foundation (LT).

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Šiuolaikinė praeitis: pėdsakas ant atviruko / Contemporary Past: Tracking a Postcard

ir aptarimas. Projektas „Pėdsakas ant atviruko“ siūlė galimybę pažvelgti į pasirinktą temą iš įvairių perspektyvų: dalyviai galėjo pagilinti savo vizualinės semiotikos žinias, aptarti meno kūrinius su jų kūrėjais, susipažinti su pašto kelio istorija, išmokti senųjų knygų iliustravimo technikų, pažiūrėti kursų temą atitinkančių dokumentinių ir videofilmų. Visos kursų paskaitos buvo nufilmuotos ir patalpintos interneto svetainėje www.contemporarypast.com.

120

Tekstilės simpoziumo „Baltic“ ir studentų dirbtuvių „Performansas kamerai“ plakato autorės / poster

by Meda Dubietytė, Gintarė Kvedarauskaitė, Rūta Zentelytė

122

05-11.07

01-15.07

24.06-05.07

24-28.06

05-15.07

24.06-03.07

11-15.07

10-24.06

01-10.06

04.05-31.07

13-20.07

10.07-30.08

28-30.06

23.06

04-11.06

01.05-03.08

Thomo Manno festivalio muzikos ir kino naktys NMK angare / Music and cinema nights of the Thomas Mann Festival in the hangar

14-26.08

19-21.07, 09-11.08, 22-24.08, 27-29.08

18.07-30.08

01-21.08

15-25.07

29.07-31.08

16-31.07

03-17.09

04-09.08

28.07

Skalvijos kino centro vasaros akademija / Summer academy of Skalvija cinema centre

124

19-28.10

25.09

15.10-15.12

23.10

03-23.09

01-30.10

18-30.09

16.10

05.10-02.12

01-14.10

18.09-15.12

01.10-04.11

08.09

16.11-11.12

06-09.12

24-27.11

13-18.11

10-17.12

02.12

18-21.11

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija – tai: 5 menininkų rezidencijų studijos (65 kv. m.), 3 konferencijų ir dirbtuvių erdvės, 63 nakvynės vietos; daugiau informacijos internete www.nidacolony.lt Nida Art Colony, a branch of Vilnius Academy of Arts, invites artists, designers, architects, art researchers and curators to apply for a residency or to organize an event: seminar, workshop, summer / winter school, conference, etc. The colony has 5 A.I.R. studios, 63-bed guest house, 5 multifunctional spaces (53–423 sq. m.) and digital audio-visual and print laboratory.

Paraisku teikimo teminas / Application deadline: vasario 15 d. – rezidencijoms nuo birželio iki kitų metų gegužės / February 15 – for residencies from June till May of the following year

Artist-in-residency and art & education place on the Baltic Sea coast

More info at / daugiau informacijos www.nidacolony.lt Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts, Taikos str. 43, LT-93121 Neringa, Lithuania, info@nidacolony.lt Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, Taikos g. 43, Neringa, LT-93121, info@nidacolony.lt