Nida Art Colony Log 06 / Nidos meno kolonijos žurnalas Nr. 6 by Vytautas Michelkevicius

VDA NMK rėmėjai / VDA NAC projects were supported by:

Leidėja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija Publisher Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts Taikos str. 43, LT-93121 Neringa, Lithuania, tel. +370 469 20 370 (Nida), fax +370 469 20 371 (Nida), info@nidacolony.lt, www.nidacolony.lt, www.vda.lt

Netherlands Embassy in Vilnius Lithuania

Sudarytojas / Editor Vytautas Michelkevičius Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė

LR kultūros ministerija / Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Neringos savivaldybė / Neringa Municipality

Dėkojame už vaizdus ir tekstus / Thanks for images and texts: menininkams rezidentams ir kitiems autoriams / artists-inresidency and others

Lietuvos kultūros taryba / Lithuanian Council for Culture

Lietuvių kalbos redaktorė / Lithuanian copy-editor Akvilė Rėklaitytė

Partneriai / Partners:

Vertėjai / Translators: Daina Pupkevičiūtė, Lina Michelkevičė, Jurij Dobriakov ir patys autoriai / and authors Anglų kalbos redaktorius / English copy-editor John W. Fail

Kuršių nerijos nacionalinis parkas / National Park of Curonian Spit Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus ir kultūros centras / The Writer Thomas Mann Museum and Cultural Centre (Neringa) Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga / Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association www.artnews.lt www.echogonewrong.com

Dėkojame už energiją / Thanks for the energy: Rasa Antanavičiūtė, Linas Ramanauskas, Daina Pupkevičiūtė ir praktikantėms / and to our interns Eglė Marčiulaitytė (09 2013–01 2014), Natacha Paganelli (FR, 02–06 2014)– ypatinga jai padėka už daugelį fotografijų–special thanks for great photographs in this magazine Dėkojame / Thanks: Lina Michelkevičė, Algis Kovaliovas NMK taryba / NAC board: prof. Arvydas Šaltenis (pirmininkas/ chairman), doc. dr. Ieva Kuizinienė, Dovilė Tumpytė, Mindaugas Gapševičius, Julija Rėklaitė, Goda Giedraitytė, Žilvinas Landzbergas Tiražas / Copies 1 000

ISBN 978-609-447-151-3

ISSN 2029-8048

Pastaba: anglų kalbos stilius netaisytas, siekiant palikti kalbėjimo įvairovę / Note: these texts were translated into English or Lithuanian with the intent of preserving individual creative styles. This project has been funded with support from the European Commission. This publication [communication] reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein.

Turinys / Table of contents Techno-ekologiški virsmai jūroje ir ant kranto Vytautas Michelkevičius...................4 Techno-ecological reverberations in the sea and on the shore Vytautas Michelkevičius...................4 REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI Piešiniai mano studijoje Bas Ketelaars ............14

RESIDENTS PORTFOLIOS

Menininkė studijoje Gwendolyn Lootens...............16

Drawings from open studio Bas Ketelaars ............14

Instaliacija „Efemerinis modelis“ Laura Skocek............ 18

Artist in the studio Gwendolyn Lootens...............16

Stačiakampis (Parnidžio kopa) Stačiakampis (Kuršių marios) Laurie Lax ..........20

Installation “Ephemeral patterns” Laura Skocek............ 18

Ruošimasis „Švediško masažo“ performansui Henrik Hedinge .................24 Pasiūlymų paroda: reinterpretuojant 2013 „Techno-ekologijų“ rezidencijos pasiūlymus Andrea Palašti..............28 Pabudimas iš kibernetinio sapno Ernest Truely ........34 Erdvės derybos. Būsimosios atminties muziejus Frauke Materlik............................37 Dekonstruojant Strandbeest Justin Tyler Tate........46

Oblong (Parnidis Dune) Oblong (Curonian Lagoon) Laurie Lax ..........20 Preparation for performance “Swedish Massage” Henrik Hedinge .................24 The display of the proposals: Reinterpreting the 2013 NAC Techno-ecologies residency proposals Andrea Palašti..............28 Awakening from Cyber Sleep Ernest Truely ..............................34 Spatial negotiations. The Museum of Future Memory Frauke Materlik............37 Deconstructing Strandbeest Justin Tyler Tate........46

Virtuvės dialogai Martinka Bobrikova & Oscar De Carmen...............52 Tarprūšinės politikos žemėlapis Pagalbinis migracinis viešojo transporto tinklas Ekosistema kaip parduotuvė Theun Karelse.............................57 www.indexmap.org Grit Ruhland..................63 Iš vidaus į išorę, iš išorės į vidų Batų džiovintuvas Nestori Syrjälä.............................70 Ar jauti išsiliejimą? Les Mislerebles..............72 Ribinis kupolas Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche.......................75

PARODOS Tarp laiko ir istorijos............86

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS Kūrybinės dirbtuvės apie Baltąjį elnią Ernest Truely.......................98 Pinhole dirbtuvės Nidos moksleiviai su rezidentu Ernestu Truely..............................100 Dirbtuvės su Frauke Materlik..........102 Artgaras..........106

Kitchen dialogues Martinka Bobrikova & Oscar De Carmen................52 Map of interspecies politics Assisted Migration Public Transport Network Ecosystemstore Theun Karelse...........................57 www.indexmap.org Grit Ruhland.................63 Inside Out Outside In Shoe Dryer Nestori Syrjälä.......................70 Can you feel the spill? Les Mislerebles................72 Liminal Dome Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche........................75

EXHIBITIONS Between Time And History............86

WORKSHOPS Workshop NIDA Refresh ‟The White Elk” Ernest Truely.................98 pinhole workshop Youth from Nida school with Ernest Truely............................100 Workshop with Frauke Materlik..........102 Artgaras..........106

Nidos žemėlapiavimo dirbtuvės..........110 Context in Flux..........116

Nida mapping workshop..........110 Context in Flux..........116

SIMPOZIUMAS Interformato simpoziumas 2014 Smėlio tėkmė ir vandens ekosistemos Jurij Dobriakov.....................120 Ekspedicija „Eridanas“ Bram Esser & Francois Lombarts..........133 Bebro kilimėlis ir žagarų pašiūrė Helen Reed & Hannah Jickling..........142 ...o iš kamino kamuoliais virsta dūmai x 20 Marika Troili..........144 Pastabos infra-šokio dirbtuvėms su medžiais, kopomis ir jūra (plokščiosios ontologijos kasdienybėje eskizai) Mirko Nikolic...............................148

SYMPOSIUM Inter-format symposium 2014 On Flux of Sand and Aquatic Jurij Dobriakov...........................120 Expedition Eridanos Bram Esser & Francois Lombarts..........133 The Beaver Mat & The Faggot Shack Helen Reed & Hannah Jickling................142 and smoke is billowing out of the chimney x 20 Marika Troili..........................144

vandentėkmės Astrida Neimanis.........152

Notes for the workshop of infra-dance with trees, dunes and sea, (sketches of practices of flat ontology in everyday life) Mirko Nikolic................................148

Ribinis gamtos vaizdavimas Jacqueline Heerema................159

waterwork Astrida Neimanis.........152 Liminal imaging of nature Jacqueline Heerema...............159

VDA Nidos meno kolonijos kronika 2013 09 30–2014 05 31...........170

The Culture of Sandy Shores (2014) Jan de Graaf....................................166

Nida Art Colony Chronicle 2013 09 30–2014 05 31...........170

Techno-ekologiški virsmai jūroje ir ant kranto / Technoecological reverberations in the sea and on the shore Vytautas Michelkevičius

Per dvejus metus (2012–2014) kolonijos vykdyta teminė techno-ekologijų programa atsispyrė nuo Felixo Guattari tekste Trys ekologijos (1989) išreikšto susirūpinimo dėl išsamaus diskurso apie dramatiškus technologinius-mokslinius pokyčius, kuriuos pastaraisiais metais patiria Žemė, trūkumo. Filosofas Guattari skatina atsižvelgti į tris esminius „ekologinius registrus“: ne tik į aplinką, bet ir į socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumą. Anot jo, reikia išsivaduoti iš siauro, tik gamtinio, ekologijos supratimo ir galvoti kartu ir apie socialinę bei mentalinę ekologiją.

The Colony’s two-year-long (2012-2014) thematic techno-ecology programme took as its point of departure the concern over the absence of an all-encompassing discourse on the dramatic technological and scientific change the Earth has been undergoing recently, expressed in Felix Guattari’s The Three Ecologies (1989). The philosopher called for considering three essential “ecological” registers: not just the environment, but also social relationships and human subjectivity. He claimed it was necessary to transcend the narrow nature-centered notion of ecology and focus on social and mental ecology as well.

Projekte „Techno-ekologijos“, inicijuotame kartu su RIXC – naujųjų medijų kultūros centru iš Rygos, siekėme permąstyti kultūrinės, socialinės ir ekologinės tvermės klausimus pasitelkdami meninį tyrimą ir kultūrines inovacijas. Įsijungę į tarptautinį tinklą, vienijantį 13 partnerių, įtraukėme kūrybiškų menininkų iš mums naujų regionų (pvz., Serbijos ir Rumunijos), ir iš ilgametę ekologijos ir meno sąveikos patirtį turinčių šalių (Nyderlandų ir Suomijos); jų patirtis ir žinias pasitelkėme vietinėms Nidos ekologijos problemoms spręsti. Svarbu tai, kad net iš pažiūros vietinės problemos turi globalinį rezonansą, todėl dirbdami lokaliai vis dėlto galvojome ir apie pasaulinius iššūkius. Vėliau į projektą įsijungęs menininkų kolektyvas iš Hagos Satellietgroep, dirbantis su Nyderlandų pakrančių problemomis, įpūtė naujų vėjų ir kūrybiškų sprendimų į XIX amžiaus technologijomis suformuotą Kuršių nerijos peizažą. Vien ko verta filosofo Bramo Esserio ir menininko-dizainerio Francois Lombarts idėja

The Techno-ecologies project, initiated together with RIXC, a new media culture centre based in Riga, Latvia, sought to rethink the cultural, social and ecological sustainability issues through artistic research and cultural innovation. Having joined an international network comprised of 13 partners, we involved artists from both regions that were new to us (e. g. Serbia and Romania) and countries which had a rich experience of fostering the connection between ecology and art (the Netherlands and Finland), and adapted their experience and know-how to solve the local ecological issues in Nida. It is important that while these issues were local, all of them had a global relevance, and by working locally we actually addressed global issues.

keliauti pėsčiomis nuo Nyderlandų link Baltijos jūros šiaurinės pakrantės pėsčiomis ieškant mitinės upės Eridano ištakų, nes, pasak legendos, šios upės suneštas smėlis suformavo Nyderlandus. Keletą kelionės epizodų rasite šiame žurnale.

The Hague-based Satellietgroep artist collective, which works with Dutch coastal issues, later joined the project and brought in some fresh insights and creative solutions for the Curonian Spit landscape, which was shaped by 19th-century technologies. Particularly noteworthy are the philosopher Bram Esser’s and artist/designer Francois Lombarts’ idea to travel on foot from the Netherlands to the North of the Baltic Sea in search of the headwaters of the mythical Eridanos river, which, as legend has it, drifted the sand that eventually formed the Netherlands. You will find some episodes from their journey in this issue of the log.

Teminėse rezidentų programose dalyvavo daug įdomių menininkų, kuriuos įkvėpė techno-ekologijų tema ir jos santykis su vietinėmis problemomis. Vienus iš įdomiausių meninių sprendimų pasiūlė Serbijos menininkės Andrea Palašti ir Isidora Todorović, Nyderlandų menininkas Theunas Karelse ir menininkų kolektyvas iš Vokietijos: Anna Romanenko, Gabriel Hensche ir Björnas Kühnas. Pastarųjų tiriamasis kūrinys Ribinis kupolas tapo absoliučiu favoritu tarp žiūrovų, simpoziumo dalyvių ir kitų rezidentų. Jų kvietimas pasinerti po juodu kupolu, plūduriuojančiu Baltijos jūroje kelis šimtus metrų nuo kranto, privertė suabejoti kiekvieną, vėliau pasiryžusį įveikti save ir išbandyti jėgas. Nors iki kupolo plaukti teko visai nedaug, tačiau buvimas atviroje jūroje pasitikint tik savo jėgomis perkėlė ne tik kūną, bet ir sąmonę į kitą būseną. Ši ribinė būsena dar labiau sustiprėdavo, kai, pasiekus kupolą ir ant jo užsiropštus, reikėdavo susikaupti, kad išdrįstum panirti į žalsvai juodą dugno tamsą, iš kurios skliautas atrodydavo tamsus ir nestabilus, o vienintelis šviesos šaltinis buvo žalsvai melsva jūros gelmė. Visos šios patirtys būtų niekinės, jei ne patys menininkai, tylomis lydėdavę dalyvius ir nėrimui siūlę ankstaus ryto metą tarp 5 ir 7 valandos, kas dar labiau sustiprindavo pojūčius. Jau nekalbant apie įvairiaprasmius sapnus, kurie kamuodavo dalyvius prieš ar po nėrimo seanso ir taip perkeldavo ribinę patirtį į pasąmonę.

Our thematic residency programmes attracted many interesting artists inspired by the topic of techno-ecologies and its connection with the local issues. One of the most intriguing artistic solutions were proposed by the Serbian artists Andrea Palašti and Isidora Todorović, Dutch artist Theun Karelse, and the German artist collective of Anna Romanenko, Gabriel Hensche ir Björn Kühn. The latter’s exploratory work titled Liminal Dome became an absolute favourite with the viewers, symposium participants and fellow residents. Their invitation to dive under a black dome floating in the Baltic sea a few hundred metres away from the coast compelled everyone who later dared to overcome and test oneself to think twice. Although one did not have to swim very far to reach it, being in the open sea while relying only on one’s own strength transferred one’s consciousness as well as one’s body to another dimension. This liminal state further intensified when one reached the dome and climbed on top of it, pulling oneself together before diving to the bottom in order to find oneself in the greenish black darkness, where the dome was opaque and unstable, while the only light entering the space under it was that of the greenish blue depth of the sea. All of these experiences would have been null had it not been for the artists themselves accompanying the volunteers in silence and the early morning time between 5 and 7 AM chosen for diving, which further boosted the sensations – not to mention the various dreams that haunted the participants before or after the diving session and thereby transferred the liminal experience into their subconscious.

Žinoma, nereiktų pamiršti ir ilgamečių kolonijos bendradarbių menininkų Justino Tylerio Tate‘o bei Ernesto Truely, kurie buvo pasidaryk-pats saunos krikštatėviai (2011 m. pavasarį) ir jos sunaikinimo liudininkai (2014 m. pavasarį). Jie bene dažniausiai lankėsi kolonijoje per visus jos gyvavimo metus ir praturtino juos daugybe kūrybinių ir žaidybinių patirčių.

Of course, one should also not forget the Colony’s longtime collaborators – artists Justin Tyler Tate and Ernest Truely, the godfathers of the DIY sauna (built in 2011) and witnesses of its destruction (in the spring of 2014). They have been perhaps the most frequent visitors of the Colony throughout its entire existence so far, and have contributed numerous creative and playful experiences. In the international network, the techno-ecologies thematic programme culminated in the Art + Communication festival and conference (May 2014) and the huge Fields exhibition at the Latvian National Museum of Art in Riga (find out more at http://rixc.org/fields/), both organised by RIXC. Furthermore, two consecutive issues of the scholarly journal published by the centre focused on techno-ecologies, while the latter of them, TechnoEcologies II. Acoustic Space #12, eds. Rasa Smite, Armin Medosch and Raitis Smits (RIXC, 2014), featured my article on Nida’s techno-ecologies and the residents’ projects: Artistic (Re)search and Production in a Resilient Landscape: A Case Study of the Nida Art Colony.

Techno-ekologijų teminę programą tarptautiniame tinkle vainikavo RIXC organizuotas festivalis ir konferencija „Art + Communication“ (2014 m. gegužė) bei didelė paroda „Laukai“ („Fields“) Latvijos nacionaliniame meno muziejuje Rygoje (daugiau http://rixc.org/fields/). Be to, technoekologijų temai buvo skirti ir du jų leidžiamo mokslinio žurnalo numeriai, o paskutiniajame jų Techno-Ecologies, II. Acoustic Space No.12 (red. Rasa Smite, Armin Medosch and Raitis Smits – RIXC, 2014) buvo publikuotas ir mano straipsnis apie Nidos technoekologijas ir rezidentų projektus – „Meniniai tyrimai, ieškojimai ir kūryba tampriame peizaže: Nidos meno kolonijos atvejo analiMeanwhile, the Nida part of the project had its culmination in zė“ („Artistic (Re)search and Prothe 4th Inter-format Symposium on flux of sand and aquatic ecoduction in a Resilient Landscape: A systems, which closed the four-year series of events dedicated to Case Study of the Nida Art Colony“). discussing Nida-specific issues in the global context. Like every Tuo tarpu Nidos projekto dalies kulminacija tapo jau ketvirtasis „Inter-formato“ simpoziumas apie smėlio ir vandens ekosistemų tėkmę, vainikavęs keturmetį Nidos klausimams globaliame kontekste skirtų renginių ciklą. Kaip ir kasmet, dalyviai bandė išrasti naujus žinių ir patirties pristatymo ir apsikeitimo formatus. Pavyzdžiui, vandens ir ekofeminizmo teoretikė Astrida Neimanis savo paskaitą „Vandentėkmės“ skaitė visiems subridus į

year, this time the participants tried to come up with new formats for presenting and exchanging knowledge and experience. For instance, the water and ecofeminism theorist Astrida Neimanis gave her presentation titled The Work of Water with the listeners and herself standing in the Baltic Sea to their knees (you can also read the presentation here), while the artist Theun Karelse invited everyone to take a broom and sweep off the tourist footsteps in the Nida dunes. Other artists evaporated salt from the Baltic Sea water, offered to participate in a tasting of the latter, or empathise with the bushed and the dunes through dance. Traditionally, the three-day symposium turned into an intellectual and experiential feast, while in this issue you can read and look through a handful of texts and images produced before, during, or after it. Following the event the artist Akvilė Anglickaitė produced an 18 minutes long creative documentary about it, which you can watch here: https://vimeo.com/nidacolony/.

As always, several dozen workshops were held during this year. We were happy to see our residents initiate their workshops (mostly for local youths) themselves. Meanwhile, one of the workshops – Context in Flux – was (finally!) geared towards ourselves, i. e. the NAC team and its main guests and fellows, or rather their representatives – a resident, a curator, a student and a professor. Our guest presenters also included a professional psychologist who helped us understand the intricate connections between ourselves and the visitors. After two workshops we put the whole experience together in a publication, which you will find in the reference.

Baltijos jūrą (ją galite perskaityti ir čia), o menininkas Theunas Karelse kvietė visus su šluotomis pasidarbuoti Nidos kopose ir nušluoti turistų paliktus pėdsakus. Kiti menininkai garino iš Baltijos jūros druską, kvietė sudalyvauti jos degustacijos renginyje ar šokant susitapatinti su krūmais ir kopomis. Kaip ir kasmet trijų dienų simpoziumas pavirto į trijų parų intelektualinę ir patirtinę puotą, o čia galite pavartyti keletą prieš jį, po jo ir jame sukurtų tekstų ir vaizdų. Po simpoziumo menininkė Akvilė Anglickaitė sukūrė 18 min. kūrybinės dokumentikos filmą apie jį, kurį galite peržiūrėti https://vimeo.com/nidacolony/. Šiais metais vyko kelios dešimtys kūrybinių dirbtuvių. Džiugu, kad mūsų rezidentų rengtas dirbtuves (dažniausiai su vietiniu jaunimu) inicijavo jie patys. O vienos iš dirbtuvių (pagaliau!) – „Context in Flux“ buvo skirtos ir mums patiems, t. y. NMK komandai ir jos pagrindiniams svečiams bei bendradarbiams, tiksliau jų atstovams – rezidentui, kuratoriui, studentui ir profesoriui. Tarp kviestinių svečių turėjome ir profesionalią psichologę, padėjusią mums suprasti painius ryšius tarp savęs pačių ir svečių. Po dvejų dirbtuvių savo patirtį sudėjome į leidinį, kurį rasite nuorodoje. Be to, 2014-aisiais kolonija išgyveno intensyvius technologinius pokyčius – buvo nugriautos sovietmetį menančios angaro gelžbetoninės konstrukcijos. Žinoma, su visa pagarba ir nostalgija industrinėms erdvėms ir čia vykusioms dirbtuvėms bei parodoms, šį žingsnį reikėjo atlikti dėl nekokybiškų konstrukcijų keliamo pavojaus. Be to, puoselėjami ateities planai, trečiąjį kolonijos korpusą paversiantys Nidos doktorantų mokykla. Tad tarp kolonijos žurnalo puslapių pastebėsite ne vieną griuvėsių nuotrauką, žyminčią kaip technologijos keitė ekologinį Nidos ir kolonijos aplinkos peizažą.

In addition, in 2014 the Colony underwent intense technological change – the Soviet-built reinforced concrete hangar was demolished. With all respect to and nostalgia for industrial spaces and the workshops and exhibition that had been held here, this step was necessary due to inferiorquality constructions and the future plans of turning the Colony’s third building into Nida Doctoral School. Thus, in these pages you will see a few photographs of ruins, which document how technologies changed the ecological landscape of Nida and the Colony’s environment.

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Iš Techno-ekologijų rezidencijų: Ribinis kupolas, 2014 / From Technoecologies residencies, Liminal Dome, Gabriel Hensche, Björn Kühn and Anna Romanenko (DE), 2014; (fotografija / photo Natacha Paganelli)

2013 m. spalio – 2014 m. gegužės rezidentai

Teminės techno-ekologijos rezidencijos / Thematic Techno-ecologies residencies Tomas Martišauskis (LT) Theun Karelse (NL) Gabriel Hensche, Björn Kühn and Anna Romanenko (DE) Martinka Bobrikova & Oscar de Carmen (NO) Ernest Truely (USA/EE) Frauke Materlik (DE) Justin Tyler Tate (CA)

2013 m. pavasaris–vasara / 2013 Spring-summer Les Mislerebles (Isidora Todorović, Andrea Palašti, Luka Ranisaljević, Serbia) Grit Ruhland (DE) Daniela Palimariu & Claudiu Cobilanschi (RO) Nestori Syrjälä (FIN)

Eliziejaus projekto rezidencijos / Elysee project residencies Bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir Prancūzų institutu Lietuvoje / In collaboration with Goethe Institut and Institut français de Lituanie

Julijos Čistiakovos kuruota (produkcinė parodai) rezidencija rudenį / Curated (production for the show) by Julija Čistiakova residency in autumn Dominique Blais (FR) Martin Neumaier (DE) Žilvinas Landzbergas (LT)

Rašytojų rezidencija pavasarį (leidžiama knyga) / Writers’ residency in spring (A book is forthcoming)

Individualios rezidencijos / Individual residencies

Hannes Gruber (AT) – stipendija „Vorarlberg goes Nida grant“ Yann Vanderme (FR) Erin Tjin A Ton (NL) Luisa Nobrega (Brasil) Maricel Delgado and Fernando Prieto (Peru) Henrik Hedinge (SE) Sanna Marander (SE) and Niklas Tafra (SE) Kalin Lindena (DE)

Rodrigo RSM (MX) Allison Guy (NL/US) Laura Skocek (AT) AiR Krems stipendininkė / grant holder Gwendolyn Lootens & Gawan Fagard (BE) Bas Ketelaars (NL) Laurie Lax (UK) Helen Reed & Hannah Jickling (CAN)

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Corrine Roche (FR) Nils Mohl (DE) Paulina Eglė Pukytė (LT)

Reklaminė kampanija kolektyviniam, kolonijos rezidentų stalo teniso čempionatui (Šampinjonatui) kartu su vietine Nidos bendruomene / Advertising picture from Collective Colony residents Ping-pong champignonship’s project together with local community. Organised by Saulius Baradinskas, Kotryna Laukytė, Ugne Menkevičiūtė, Justin Tyler Tate, Laurie Lax, Natacha Paganelli Fotografija / Photo: Tomas Petreikis

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Bas Ketelaars

(NL)

Piešiniai mano studijoje / drawings from open studio

The studio is with in walking distance of the Baltic coast and surrounded by deep forests. Here I collected images and translated them into drawings almost immediately. The transparent tracing paper emphasizes, in my opinion, the vulnerability of the Spit's landscape and the clear northern light. The location does influence the work.

http://www.basketelaars.nl

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Bas Ketelaars

Aš renku vaizdus netoliese esančiame miške, tuomet juos projektuoju ant sienos ir kruopščiai perpiešiu ant permatomo kalkinio popieriaus. Manau, tai atspindi gamtos pažeidžiamumą ir ypatingą Kuršių nerijos šviesą.

Gwendolyn Lootens (BE)

MenininkÄ&#x2014; studijoje / Artist in the studio www.gwendolynlootens.com

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Laura Skocek

(AT)

Instaliacija „Efemerinis modelis“ / Installation ‟Ephemeral patterns” Medžiagos: mediena, viela, elektronika, Arduino, laidai, nešiojamasis kompiuteris / Materials: wood, wire, electronics, Arduino, muscle wire, laptop

The installation as a whole is framed by a kinetic sculpture, with brain activity data recorded during the phase between sleep and wakefulness as the basis for its movement. Visa instaliacija yra kinetinė skulptūra, kuri keičia savo padėtį pagal nesąmoningos būsenos smegenų – esančių tarp miego ir būdravimo – duomenis. Tekstus projektui menininkė surinko iš gyventojų ir lankytojų jiems esant hipnagogijos būsenoje (tarp būdravimo ir miego), susiejusi juos su šiuo sakiniu: „Vardan tėvo, tai paskutinis dalykas, kurį užfiksuosi šunims.“

Texts were collected from inhabitants and visitors, formed while in the state of hypnagogia, and meshed up to the sentence: “In the name of the father this is the last thing you documented for the dogs.”

http://www.viablethings.net/

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Laura Skocek

Efemerinį modelį menininkė sukonstravo ir transformavo būdama nesąmoningos būsenos. Kai kurie iš tų modelių, interpretuojant duomenis, gali būti paversti garsu. Būsenų, kai kurių jausmų ar nuojautų pamatuoti neįmanoma arba tai padaryti gana keblu: žmogus tegali daryti apytiksles prielaidas, tačiau negali atvaizduoti fenomenų ar atminties objektų jų nepakeisdamas.

Ephemeral patterns of the site were collected by the artist and transformed during non-tangible states of consciousness. Some of them can be sonified with absurd tools referring to the translation and interpretation of data, the difficulty or impossibility of measuring mental states, particular feelings or perceptions and how we only approximate and are not able to depict phenomenons or the memory of them without modification.

Laurie Lax

(UK)

Stačiakampis (Parnidžio kopa) / Oblong (Parnidis Dune) 2014 (anglis ant smėlio 290 x 149 cm) / 2014 (charcoal on sand 290 x 149cm)

Homemade charcoal was produced from locally found driftwood, then powdered and sifted onto the giant Parnidžio sand dune during a residency. The initially velvety-black charcoal sat on top of the undulating surface, forming a crisp black rectangle. Over the following few days the Baltic sea winds gradually removed the charcoal, revealing the patterned sand waves beneath. All that remains of the original drawing is photo-documentation.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Laurie Lax

Rezidencijos metu iš vietinės pakrantės surinktos medienos pagaminta anglis sutrinta ir išbarstyta ant milžiniškos Parnidžio smėlio kopos. Iš pradžių aksominis griežto keturkampio formos anglies dangalas aklinai padengė banguotą smėlio reljefą. Kitomis dienomis Baltijos vėjai išblaškė anglies dulkes ir atidengė banguotą smėlio faktūrą. Iš pirminio kūrinio liko tik dokumentacija nuotraukose.

Stačiakampis (Kuršių marios) / Oblong (Curonian Lagoon) 2014 (anglis ant ledo 290 x 146 cm) / 2014 (charcoal on ice 290 x 149cm)

Tikslios instaliacijų vietos nurodytos Grit Ruhland tinklapyje / The exact locations are visible on Grit Ruhland’s www.indexmap.org

Charcoal was made, powdered, and sifted onto the frozen Curonian Lagoon. During the install day’s misty weather, the velvety-black charcoal sat on top of the undulating ice. By day three the sun caused the charcoal to absorb more sunlight and ice below to melt, followed by a freezing night when it re-froze flat. The charcoal then sank and was suspended in ice about an inch below the surface. The rectangle soon dropped out leaving a pool of water before all of the ice completely melted.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Laurie Lax

Savarankiškai pagaminta anglis išsijota ant užšalusių Kuršių marių ledo. Ūkanotą kūrinio instaliavimo dieną juodas anglies aksomas padengė banguotą ledo paviršių. Trečią dieną po instaliavimo prašvitus saulei ledas po anglies dangalu pradėjo tirpti, anglies dalelės nusėdo po vandeniu, naktį vanduo užšalo ir anglis liko apie sprindį žemiau ledo paviršiaus. Netrukus keturkampis pranyko, vietoje jo liko tik vandens telkinys, dar kurį laiką tyvuliavęs, kol ištilpo visas likęs ledas.

Henrik Hedinge

(SE)

Ruošimasis „Švediško masažo“ performansui / Preparation for performance “Swedish Massage”

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Techno-ekologij킬 rezidentai

Techno-ecologies residents

Andrea Palašti

(SRB)

Pasiūlymų paroda: reinterpretuojant 2013 Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos „Technoekologijų“ rezidencijos pasiūlymus / The display of the proposals: Reinterpreting the 2013 NAC Technoecologies residency proposals

/Pseudo-kuratorinis tyrimas in situ, atliktas 2013 m. rugpjūtį kaip Nidos meno kolonijos reziduojančių menininkų programos dalis/

/An in-situ pseudo-curatorial exploration conducted during August 2013, as part of the Artist in Residence program of the Nida Art Colony (Vilnius Academy of Arts), Nida, Lithuania/

Pasiūlymų paroda yra Nidos meno kolonijos archyve saugomų pasiūlymų 2013 Techno-ekologijų rezidencijai duomenų vizualizacija. Projekto metu buvo tiriamos „techno-ekologijų“ sąvokos sampratos siekiant suprasti, ką ir kaip apie šį terminą galvojame. Projekto tikslas buvo pristatyti praktikų ir pozicijų įvairovę teminės rezidencijos rėmuose, taigi buvo sukataloguotas ir palygintas pasiūlymų stilius, buvo suskaičiuoti pavartoti reikšminiai žodžiai (keywords) (juos pasiūlė potenciali finansavimo organizacija1), ir sudarė pusiau-žodyną priemonių, kuriomis buvo aprašytas meno kūrinys, atitinkantis termino „techno-ekologijos“ sampratą.

The display of the proposals is a data visualization of the 2013 Techno-ecologies residency proposals from the Nida Art Colony archive. The project explored the notions of the Techno-ecologies concept in order to shed light on what and how we think of the term Techno-ecologies. Intended to present a variety of practices and positions in the framework of the thematic residency, the project cataloged and traced the styles of the proposals, counted the used keywords /that were proposed from the potential funding body!/1, and compiled a semi-dictionary of the mediums that were used for describing an artwork that fits in the concept of the term Techno-ecologies.

64 menininkai3 49 pasiūlymai4 34 pasiūlymuose buvo po vieną ar daugiau reikšminių žodžių (keywords);

53 applications2 64 artists3 49 proposals4 34 proposals contained one or more keywords; and 15 proposals contained no keywords at all.

15 pasiūlymų reikšminių žodžių nevartojo visai.

Sea Ecosystems keywords: 6 proposals

Reikšminiai žodžiai „Jūros ekosistemos“: 6 pasiūlymai

Man and Sand-Made Landscape keywords: 13 proposals

1 Jūros ekosistemos: kintantys jūros lygiai, jūros dumbliai, tarša, sūrumas, ribos, jūros šiukšlės/lobiai/.

1 Sea Ecosystems: changing sea levels, algae, pollution, brackishness, borders, marine debris / treasures

Žmogus ir kraštovaizdis iš smėlio: nacionalinis parkas kaip žaliasis kubas, slenkančios/mirusios kopos, paukščių ir turistų migracija, dirbtinė gamta, briedis, elnias, šernas ir kormoranai.

Man and Sand-Made Landscape: national park as green cube, moving / dead dunes, migration of birds and tourists, artificial nature, moose, deer, boar and cormorants

Maistas, energija ir tvarumas: žvejyba, ganymas, tvarus transportas, smulkusis ūkininkavimas, pvz., hidroponika, energijos gamyba, prekybos centrų dominavimas.

Food, Energy and Sustainability: fishing, foraging, sustainable transport, small-scale farming eg. hydroponics, energy production, supermarket dominance

2 Iš viso.

2 In total

3 Dėl keleto bendrų projektų.

3 Because of some collaborative projects

4 Kiek man buvo pateikta.

4 That I was given to

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Andrea Palašti

53 paraiškos2

„Maistas, energija ir tvarumas“: 8 pasiūlymai ++ Reikšminiai žodžiai „Žmogus ir smėlio kraštovaizdis“ ir „Maistas, energija ir tvarumas“: 4 pasiūlymai „Jūros ekosistemos“ ir „Maistas, energija ir tvarumas“: 1 pasiūlymas „Jūros ekosistemos“ ir „Žmogus ir smėlio kraštovaizdis“: 1 pasiūlymas ++ „Jūros ekosistemos“, „Žmogus ir kraštovaizdis iš smėlio“ ir „Maistas, energija ir tvarumas“: 1 pasiūlymas ++ Nė vieno reikšminio žodžio: 15 pasiūlymų

Food, Energy and Sustainability keywords: 8 proposals ++ Man and Sand-Made Landscape & Food, Energy and Sustainability keywords: 4 proposals Sea Ecosystems & Food, Energy and Sustainability keywords: 1 proposal Sea Ecosystems & Man and Sand-Made Landscape keywords: 1 proposal ++ Sea Ecosystems & Man and Sand-Made Landscape & Food, Energy and Sustainability keywords: 1 proposal ++ No keywords: 15 proposals

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Andrea Palašti

„Žmogus ir kraštovaizdis iš smėlio“: 13 pasiūlymų

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Ernest Truely

(USA / EE)

Pabudimas iš kibernetinio sapno / Awakening from Cyber Sleep

Sapne stačiau katedrą: kompiuterio programoje konstravau trijų dimensijų modelių formas, tuomet tą formą „tempiau“ nuo ekrano į realią erdvę ir stačiau ją – jau masyvią – į vietą.

In my dream I was building a cathedral, constructing 3-D modeled forms in a program, then dragging the form off the screen and into real space and setting the now massive form into position.

2006-aisiais, gyvendamas Bostone, dirbau dvylika‒penkiolika valandų per dieną: grioviau šešių aukštų pastato vidų. Sapnuose toliau griaudavau sienas, lubas, daužydavau ir darbuodavausi laužtuvu, kol erdvė apnuogindavo savo plytas ir sijas. Būdraudamas, kai nedirbdavau, užėjęs į parduotuvę, biurą ar namus, erdvę suvokdavau pirmojo smūgio kūju terminais: kur smogčiau pirmiausia, kaip pradėčiau griauti. Susitelkiu į vienintelę tyrimo kryptį, į nuolatinę vizualinių ir audioskaitmeninių objektų tėkmę. Trisdešimt dienų iš eilės kasdien po keturiolika valandų redaguodavau nuotraukas ir klausydavau elektroninės muzikos; ši patirtis persmelkė mano sapnus, žymėdama sąmonėje įvykusį pokytį. Tarsi komos būsenoje kūnas susiriečia į vaisiaus būvį, nežinodamas apie žalią mėlynę, žyminčią kaulėtos infrastruktūros spaudimą, susigniaužia kumščiai, spazmuoja raumenys, įsitempia sausgyslės, techno muzika sprogdina ausines, ausų būgneliai drėgni ir minkšti. Tikrasis pasaulis aplink mane medijuojamas per įsivaizduojamas sąsajas, sapnai sapnuo-

In 2006 in while living in Boston I was working twelve to fifteen hours a day as a laborer doing demolition on the interior of a six story building. In my dreams I would continue to tear walls, pull down ceilings, strike and pry until the space was stripped to brick and joists. In waking moments, away from my labor, when I walked into a shop, office or home I perceived the space in terms of where I would strike the first blow with my hammer, how to begin the demolition. Concentrating on a single line of inquiry, a constant flow of visual and audio digital objects; I was photo editing and listening to electronic music for fourteen hours everyday for thirty consecutive days; the experience infused my dreams marking a change in consciousness. Like a coma, the body folds itself into fetal state, unaware of the green hued hematoma marking pressure upon bony infrastructure, wrists clench, muscles spasm, tendons

Sapne redagavau vaizdus: „įkrauti rinkinį“, „gerai“, „sluoksnis“, „gerai“, „naujas taisymas, sluoksnis“, „atspalvis ir sodrinimas“, „sumažinti sodrumą“. Spragt, ir taip toliau, ir taip toliau. Aš žinojau, kad sapnuoju, taigi pamaniau: „Liaukis redagavęs ir šiek tiek pailsėk, nes negali išsaugoti darbo, kurį padarai miegodamas“. Bet sapne atsidarė naujas langas, kurio niekada anksčiau nebuvau pastebėjęs, kuris leido man išsaugoti darbą, atliktą sapnuose, ant mano kompiuterio darbastalio budriame gyvenime. Žinoma, kai atsibudau, nusivyliau, kad išsaugotojo darbo negalėjau rasti.

In my dream I was editing images; Load selection. OK. Layer. New adjustment layer. Hue and saturation. Reduce saturation. Click, and on and on. I knew I was dreaming and thought, “Stop editing and rest awhile because you can’t save any of the work you do in your sleep.” But then the dream showed me a new tab, one I had never noticed before that allowed me to save the work done in my dreams to my desktop in waking life. Of course when I woke up I was quite disappointed that the saved work could not be located.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Ernest Truely

http://nudenida.wordpress.com/

jami pikseliais, tarp miego ir sąmoningumo esu ištęstoje, nesiliaujančioje „Control C“, „Control V“ ir „remix“ būsenoje, tirpdančioje ribą tarp susapnuotų ir išgyventų patirčių.

constrict, techno music blasts through headphones, eardrums are wet and tender. The real world around me is mediated by imagined interfaces, dreams are imaged in pixels, between sleep and consciousness I am in a a prolonged, unceasing state of Control C Control V and remix, blurring the border between dreamed and lived experience.

http://technoecologies.wordpress.com/

Montažo būdu sukonstruotos netikros realybės, rodosi, siūlančios bent trumpam pažvelgti į neribotų galimybių pasaulį. Bet atsiplėšiant nuo hipnotizuojančio ekrano ir bundant iš kibernetinio snaudulio apima liūdnas suvokimas, kad tai, kas sukonstruota ten, negali būti realizuota budriame gyvenime. Grįžtant prie gausybės mano žemiškojo kūno ribotumų, prie gniuždančio man priskirtų vaidmenų (apibrėžtų mano amžiaus, lyties, etniškumo, socialinio statuso, tautybės, rasės) svorio, jis, kartu su kūno apribojimais, sunkiai slegia.

Fake realities constructed through montage seem to offer a glimpse of a world of unlimited possibilities. But prying myself from the hypnotic screen and awakening from cyber slumber, a sad realization that what is constructed there can not be realized in waking life. Returning to to the vast limitations of my earthly body, to the crushing burden of my assigned roles defined by age, gender, ethnicity, social statues, nationality, race bear down with the constraints of the body.

Laisvė išsisklaido tarsi oru dvelkiantis dūmas, nes truputėlį cenzūruotos platformos būti negali. Labiausiai ribas peržengiančius įnašus į virtualiąją erdvę iškastruoja vienas vienintelis cenzūros veiksmas: kad ir beveidis Facebooko perspėjimas neskelbti nuogo kūno vaizdų arba neperkandamas paieškos variklių valdymas, ir tik tuomet, kai publikacija pakankamai lanksti, ji išsilenkia smogiančio cenzorių kumščio.

Freedom fades like wafting smoke, there cannot be a slightly censored platform. Your most transgressive contributions to virtual space is neutered by a single act of censorship, of the faceless warnings issued in Facebook against posting images of the nude body or the inaccessible governance of search engines, declaring your publication as soft enough to pass the censors striking fist

Erdvės derybos. Būsimosios atminties muziejus / Spatial negotiations. The Museum of Future Memory Mano kelių mėnesių darbas Nidoje vyko keliomis kryptimis: Būsimosios atminties muziejuje sutalpinau savo klausimus, nerimus ir tyrimus, visa tai vėliau virto kelių dalių instaliacija, pasivaikščiojimu, skulptūrinių objektų grupe (pavadinta „Spatial negotiations“ – „Erdvės derybos“), dviem trumpais videodarbais ir keliais tekstais. Be to, dalyvaudame šiame projekte surengiau ir kūrybines dirbtuves Nidos meno mokyklos moksleiviams.

O viskas prasidėjo nuo mano susidomėjimo laivais. Prieš pat atvykdama į Nidą domėjausi Baltijos jūros ir Kuršių marių laivų statybos tradicijomis ir jų kaita per pastaruosius 70 metų. Kadaise laivai buvo ypatingai svarbūs vietos ekonomikai ir infrastruktūrai, todėl tikėjausi, kad jie ir dabar bus verti dėmesio. Mane traukia tra-

My work during two months in Nida developed twofold: The Museum of Future Memory became the collecting frame for my questions, concerns and explorations and lead to a multi-part installation and walk in the outdoors, a set of sculptural objects called spatial negotiatons, two short videos and several texts. Furthermore, it was accompanied by a workshop format that I carried through with children from Nida Art School.

It all started with my interest in boats. Right upon arriving in Nida, I wanted to find out about Baltic and Curonian boat building traditions and their transformations during the last 70 years. Boats were once of major importance for the local economy and infrastructure, and I expected they might still be of some interest nowadays. Having renovated a 100 year old Baltic herring cutter and being a member of a museum harbour in Germany myself, I have a strong affinity towards traditional sailing boats. Thus, I started ploughing through all available literature. Reading three history books revealed three different versions: The traditional boats got chopped up because they were not needed anymore. Boats were burned to avoid people escaping from the area. Boats were sailed out to sea, drilled with

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Frauke Materlik

diciniai laivai, pati esu renovavusi šimtametę silkių pjaustyklę, Vokietijoje dirbu muziejiniame uoste. Taigi ėmiausi sklaidyti visą man prieinamą literatūrą. Trys istorijos knygos pateikė tris skirtingas laivų likimo versijas: a. tradicinius laivus sukapojo, nes liovėsi naudoję; b. laivus sudegino, idant žmonės nepabėgtų iš regiono; c. laivus išplukdė į jūrą, jų dugnuose išgręžė skyles ir nuskandino. Visos trys versijos yra įmanomos. Tikėdamasi rasti daugiau informacijos, užėjau į Nidos istorijos muziejų, tačiau jis viso labo sukėlė nemažą nuostabą: toks įspūdis, kad jame laikas sustojo apie 1940-uosius, todėl įvykiai po II Pasaulinio karo ekspozicijoje nefigūruoja. Čia laivai eksponuojami kaip miniatiūros ar nuotraukų replikos, neradau jokių žinių apie tai, kas su jais atsitiko.

holes, and sunken. All three versions could be simultaneously correct. I visited Nida History Museum hoping to get more information; however, it instead induced astonishment. It seemed as if time had stopped during the 1940s and events after WWII were not part of the display. Boats were shown as miniatures or replicas of photographs when still intact, their remains were not mentioned. Cycling along the lagoon offered yet another insight.

Kuršių marių pakrantėje medžiai auga valčių liekanose / Mature trees growing inside remnants of old wooden boats on the shores of the Curonian lagoon (fotografija / photo: F. Materlik)

Važinėdama dviračiu palei Kuršių marias atkreipiau dėmesį į dar vieną keistą dalyką tai – suaugę medžiai, augantys iš senų medinių laivų karkasų Kuršmarių pakrantėse.

This made me wonder: What gets remembered, and what do we need to forget? What will be remembered in the future? What is in front of us, and what is underneath? What do we see without seeing? How is memory visualized? Inscriptions, fading lines, overlaying strata, superimpositions – Thus, The Museum of Future Memory started taking shape, looking at and questioning perception.

Nešiojamas Tinklelis su juodu siūlu / portable Grid-with-black-string

Susimąsčiau: ką prisimename ir ką bandome pamiršti? Ką prisiminsime ateityje? Kas esti priešais, o kas – už mūsų? Ką, nematoma, pamatome? Kaip vizualizuoti atmintį? Įrašai, tirpstančios linijos, sluoksniai, perdengimai... nuo šio stebėjimo ir klausinėjimo prasidėjo Būsimosios atminties muziejus.

Judesyje / On-the-move (fotografijos / photos: F. Materlik)

In my practice, I research landscape, and the connection between landscape and memory because I want to know why places and spaces appear as they do. Landscape can inform us about history and the present, and about human activities that one cannot grasp from other contexts and subjects. “The seen landscape is frequently misleading” says landscape architect Diane Harris. “We need to look carefully at what is visible but also at what

Savo kūrybinėje praktikoje tyrinėju kraštovaizdį ir kaip jis siejasi su atmintimi, nes noriu suprasti, kodėl vietos ir erdvės atrodo būtent taip, kaip atrodo. Kraštovaizdis suteikia mums žinių apie praeitį ir dabartį, apie žmogaus veiklą, dalykus, kurių neįmanoma apčiuopti per kitus kontekstus. „Regimasis kraštovaizdis dažniausiai klaidina“, ‒ teigia kraštovaizdžio architektė Diana Harris. „Privalome atidžiai tyrinėti ir tai, kas regima, ir svarstyti, kas ir kodėl ištrinta ar sąmoningai paslėpta nuo akies.“ Kraštovaizdis yra centrinis atminties konceptas. Erdves ir vietas paprasčiau prisiminti, nes jos suvokiamos per erdvines ir juslines percepcijas, o ne tik kaip įvykiai laike (pgl. Simmel).

is erased or consciously rendered invisible and for what reasons”. Landscape is at the core and central point of memory. Spaces and places are easier to remember due to their spatial-sensual perception than just time-based events (e.g. Simmel).

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Trikojė mėlyna / Threelegged-blue

Turėdama visa tai galvoje, ėmiausi tyrinėti Nidos apylinkes, ypatingą dėmesį skirdama tranzicinėms erdvėms tarp kopų ir miško, kuriose yra tiek gausios augalų įvairovės, tiek ir monokultūrų plotų, tyrinėjau dirvožemio sudėtį ir tekstūras. Ėjau į ilgus pasivaikščiojimus paplūdimiu ir mišku, susitikau su Nacionalinio parko [darbuotojais], kad gaučiau kitokių žinių apie vietovę, tyrinėjau įvairius šaltinius, nuo piešinių iki planų ir istorinių tekstų. Kaip galėčiau išskirti mane dominančias vietoves, kokios mano matomų vaizdų istorijos? Sukūriau kelis kilnojamus skulptūrinius objektus, daugiausiai iš medienos (tiek naujos, tiek ir naujai panaudotos senos), virvių ir dažų. Šie objektai tapo tyrimo įrankiais, kiekvieną kūriau specialiai parinktai vietai.

With these theories in mind, I researched the surrounding environments of Nida, especially the zones of transition between the dunes and the forest, planting varieties and monoculture, and the contents and texture of soil. I would go on extended walks along the beaches and through the plantations, meet with the National Park to get another understanding of the area, and analyze various sources such as drawings of masterplans and historic texts. How could I highlight these areas of interest, and what are the stories behind what I see? Thus, I built several portable sculptural objects, mainly of wood (reclaimed and new), string and paint. They functioned as a set of research-tools, custom made for carefully chosen spaces. Usually, one takes samples from selected locations to achieve an insight into larger contexts by analyzing its smaller

Studija buvo palikta tuščia ir objektai buvo išnešti laukan tam, kad juos padėtume jų kontekstuose / The studio was left behind empty, the objects were taken outside to be placed into their contexts (fotografija / photo: N. Paganelli)

parts. My approach is rather the opposite: I don’t take single samples from landscape features yet provide an additional input, correlating links and subjects of observation and imagination. With my objects I add another scale and multilayered annotation to their surroundings. I am interested in connections, on how one factor, occurance, process leads to and influences yet another or also points back Tyrimui paprastai imamas bandinys iš pasirinktos towards previous incidents. vietovės, siekiant per dalį perskaityti visumos kontekstą. Mano prieiga buvo veikiau atvirkščia: During the symposium, the official opening of The užuot imdama bandinį, kraštovaizdžio elemenMuseum of Future Memory took place and we tą, aš pačiame kraštovaizdyje įdiegiau papilcurated the inaugural exhibition by carrying ten domą elementą, kuriuo susiejau savo tiriamuoobjects outside. We walked in a big circle to place sius objektus ir vaizduotės vaisius. Taigi mano sukurtieji objektai yra tarsi papildoma pakopa ir daugiafunkcinė pastaba apie aplinką.

Objektas Judesyje įvietintas kryžkelėje prie Akmens amžiaus gyvenvietės / On-the-move placed on the crossroads near the stone-age-settlement site (fotografija / photo: F. Materlik)

Išnešant Tinklelį su juodu siūlu / Moving Grid-with-black-string (fotografija / photo: F. Materlik)

Tinklelis su juodu siūlu pastatytas monokultūroje ‒ pušų plantacijoje, susodintoje pagal tinklelio schemą / Grid-with-black-string placed within a monoculture, a pine plantation organized in a grid pattern. (fotografija / photo: F. Materlik)

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Kam tai tinkama?, specialiai pagamintos kopėčios ir žibintas, siunčiantis Morzės abėcėlės šviesos signalus link Rusijos pakrantės stebėjimo bokštelio / What is it good for?, custom made step ladder, torch, sending Morse code light signals facing the Russian watch tower (fotografija / photo: E.P. Meier)

Mane domina jungtys ir tai, kaip vienas veiksnys, reiškinys ar procesas sąlygoja ar veikia kitus ar kaip nurodo į ankstesniuosius.

spatial negotiations #2 - #11 at their chosen locations: in the forest, in the dunes, on the beach and along the road, until we came back empty-handed to our initial starting point. Remaining in the studio was the looping video of a sailing boat which repeatedly seemed to disappear in a blur of blue.

Būsimosios atminties muziejus oficialiai atidarytas simpoziumo metu. Dalyvius pakviečiau prisijungti prie tiriamosios ekspedicijos ir kartu nešti skulptūrinius objektus (išskyrus objektą erdvės derybos nr. 1) bei sukuruoti muziejaus atidarymo parodą. Viskas prasidėjo nuo atidarymo kalbų ir pamatinio akmens įkasimo šalia Nidos meno kolonijos, tuomet ėjome ilgą kelią per mišką ir kopas iki paplūdimio, galiausiai grįžome ten, kur pradėjome.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Videokadrai. 13 min. Ačiū Sauliui ir įgulai / Video stills. 13 min. With thanks to Saulius and the Sailing Crew.

Justin Tyler Tate Dekonstruojant Strandbeest* / Deconstructing Strandbeest

Strandbeest įsimylėjau 2004-aisiais. Tačiau, ėmęsis jį konstruoti, supratau viena: tai nuobodus menas. Kūrybinio proceso metu nepajutau beveik jokio meninio efekto, nes Strandbeest koncepcija labai paprasta, tačiau laikysena arogantiška. Nenorėčiau, kad suprastumėte mane klaidingai, man projektas vis dar patinka, tačiau dabar matau tikrąjį jo „veidą“ – tai inžinerinė pornografija. Strandbeest stulbina šimtais ar net tūkstančiais skirtingomis kryptimis judančių elementų, dinozauro dydžio proporcijomis ir paslaptimi, kuri gaubia tokių gigantų gebėjimą judėti. Tai lyg stebėti fejerverkus, tai lyg Ozo burtininko mįslė.

I fell in love with the Strandbeest in 2004. Through building it I came to one realization: that it is boring art. Through the process of creation I came to feel nothing about it in terms of art because it is so simple conceptually while holding an elevated arrogance of purpose. Don’t misunderstand me, I still like the project but now I see it for what it is: engineering-porn. Strandbeest has a significant awe-value due to hundreds if not thousands of moving parts all going in different directions, dinosaur like proportions and mystery in the locomotion of such behemoths…they are a fireworks show or the Wizard of Oz.

Manasis Strandbeest nepavyko. Dėl to kaltas ir mano nusivylimas, tačiau daugiausiai tai nulėmė netinkamai parinktos medžiagų kombinacijos: savo Strandbeest konstravau iš plastikinių jungčių, nendrių ir kartono. Visi šie elementai būtų puikiai derėję, jeigu būčiau panaudojęs tinkamus klijus. Man reikėjo besiplečiančių poliuretano klijų, bet tokių neturėjau. Gabenant Strandbeest pradėjo byrėti, dalys iro per jungtis, o paplūdimyje, stengiantis pritvirtinti vieną dalį, iširdavo dvi kitos.

* Liet. Pakrantės būtybė

My Strandbeest didn’t work; to some extent this was due to my disillusionment but largely because I did not have the right mix of components: The PVC joints, the reeds and the cardboard I used to build the Strandbeest worked well but they did not stick together because I did not have access to the right adhesive. I wanted an expanding polyurethane glue but what I had was not that. Through the transport, the Strandbe-

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Justin Tyler Tate

Šio mokymosi proceso metu pasijutau supanašėjęs su keliais olandų menininkais, su kuriais buvau neseniai susipažinęs: kaip ir jie, imitavau procesą, kuriam nebuvau pasiruošęs. Anie menininkai imasi mokslininkų ir tyrėjų vaidmens, kuriam visiškai nėra pasiruošę, lygiai kaip ir aš, dirbdamas su netinkama medžiagų ir priemonių kombinacija. Pripažįstu savo kaltę – juk taip pat vaidinau mokslininką, inžinierių ir tyrėją, tačiau ateityje šiuos terminus vartosiu kur kas atsargiau ir būsiu sąžiningesnis meno atžvilgiu.

est started to fall apart, joints dislocating from each other; at the beach when one would be put back together, then two more would disconnect.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Justin Tyler Tate

Through this learning process, it seems to me that I have taken on a role similar to many of the Dutch artists I’ve encountered Rinkti smėlio ar vandens mėginius recently, in imitating that which I am not equipped for. They ir bandyti atlikti „pilietinius mokslo play as scientists and researchers but they are not up for the tyrimus“ nėra nei gero meno, nei tasks they choose as I was not prepared with the right mix of gero mokslo pavyzdys. Tai panašiau materials and adhesives to accomplish my own. I am not without į pradinės mokyklos mokslo mugės guilt when it comes to playing the scientist, the engineer or the projektus, pagražintus meno termiresearcher but in the future I will be more conscious of using nais ir turinčius menką estetinę vertę. these terms so frivolously and being more honest about the art. Taking sand samples or water samVisgi inžineriniai Theo Janseno projektai, priešinples and doing whatever kind of “citizen-science” gai nei kitų šiuolaikinių olandų menininkų bandyexperiments is neither good art nor good science mai, kokybe nenusileidžia tikrų inžinierių darbams but rather is primary school-level science-fair ir nėra tik mokslo perrašymas ar kalbėjimas apie projects dressed up using art terms and moderate mokslą, kuris beveik nieko nevertas. aesthetic engagement. In contrast with the other contemporary Dutch artists, at least Theo Jansen’s foray into engineering is of a significance on par with the skill of actual engineers instead of work which is over-written and over-talked as science but really amounts to little or nothing of value.

Eksperimentinis Strandbeest modelis iš kuršmarių nendrių Baltijos pakrantėje su autoriumi ir žiūrovu / Experimental Strandbeest model made of reed from Curonian Lagoon with author and spectator

Martinka Bobrikova & Oscar De Carmen

(NO / ES / SK)

Virtuvės dialogai / Kitchen dialogues

„Techno-ekologijų“ rezidencijos VDA Nidos meno kolonijoje metu simpoziumo proga mes nusprendėme toliau plėtoti mūsų projektą Virtuvės dialogai (Kitchen dialogues) mobilaus restorano pavidalu. Projektu siekiama oponuoti kai kuriems neigiamiems šiuolaikinės finansinės sistemos padariniams.

For the techno-ecology residency at Nida Art Colony on the occasion of the symposium we, Martinka Bobrikova & Oscar de Carmen, proposed to develop further the Kitchen dialogues project, within the frame of a mobile restaurant. From the area of power of consumption, the project develops the idea of countering some of the negative consequences of the current financial system.

Virtuvės technologijos tapo esminiu veiksniu, pakeitusiu žmonijos įpročius. Priešistoriniais laikais apdorojimas ugnimi buvo bendruomenės gerovei pasitarnavusi technika, keitusi maisto sudėtį, o pati ugnis teikė socialinės veiklos galimybę saulei nusileidus. Mūsų dienomis su žmogaus įpročiais susijusios technologijos orientuojamos į natūralios kilmės maistą, kuris tenkina turtingiausios visuomenės dalies poreikius. Socialinio ir ekonominio progreso įrankiai naudojami nesirūpinant pasaulio ekologija.

The technology of the kitchen has served as a key factor in changing human habits. In prehistoric times, the use of fire was a technology for the common good that modified the composition of the food and made possible sociability beyond daylight hours. Today the technology involved in changing human habits is oriented in foods derived from natural resources to satisfy the de-

Vienas iš neigiamų technologijos veiksnių pasaulio ekologijai – perteklinė gamyba. Virtuvės dialogai kaip metodą šiai problemai atskleisti pasirinko kulinarinius renginius. Jų metu mes kviečiame dalyvius ragauti patiekalų, pagamintų iš produktų, kuriuos randame parduotuvių ar turgaviečių šiukšlių konteineriuose, kartais – iš produktų, kuriuos dovanoja prekybos centrai ar maisto pramonės bendrovės.

One the consequences of how technology is used inconveniently in environmental sustainability is the surplus supply. The method we use to see the extent of the problem from the Kitchen dialogues project on food production is by creating culinary events. In these events we give the public edible food that has been found in supermarkets containers, food markets or sometimes donated by supermarkets, or companies in the food sector. At Nida Art Colony we worked from Kitchen dialogues with the idea of preparing a tasting snack based on local ingredients that could be served in the street. The snack was created with local products gleaned from the supermarket in Nida and the donation of fish from the Klaipeda tourism and culture information centre, as well as herbs harvested in the surrounding forest. Therefore our plan for the residency was working in the existing context of the city, through intervening spaces within the public / private sphere, in the form of a mobile kitchen touring in the area.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Martinka Bobrikova & Oscar De Carmen

sires of the most prosperous through consumerism. The technology applied to social and economic progress is ignoring how to make a more sustainable use of the environment.

Reziduodami VDA Nidos meno kolonijoje Virtuvės dialogų projekto tikslu pasirinkome sukurti skanų užkandį iš vietinių produktų, kuriuo galėtume vaišinti praeivius. Užkandžiui reikalingų produktų radome vietos prekybos centro [konteineryje], žuvies padovanojo Klaipėdos turizmo ir informacijos centras, o žolelių pririnkome miške šalia kolonijos. Planavome darbuotis esamame miesto kontekste rengdami intervencijas į viešąsias ir privačias erdves bei keliaudami su mobiliąja virtuve. Neslepiame, kad mūsų tikslas yra projekto publikai pristatyti globalinę perteklinio vartojimo problemą, tačiau mūsų renginių formatas netinkamas apie ją kalbėti, analizuoti ir diskutuoti edukaciniais tikslais. Virtuvės dialogų tikslas – suteikti galimybę žmonėms „paragauti“ pertekliaus problemos. Tačiau negalime paneigti akivaizdžių projekto sąsajų ir jų skatinamų įžvalgų anapus elementarios degustacijos akto ar publikos santykių. Projektas prasidėjo nuo idėjos sukurti virtuvę, kuri nedalyvautų įprastinėje vartojimo schemoje, o veikiau sukurtų prielaidas bendravimui. Projektas, aprėpdamas įvairias prieigas prie maisto gaminimo – nuo tradicinės, namų virtuvės iki profesionalios, restorano klasės virtuvės ir visų tarpinių variantų, – kuria naujas socialines ekosistemas, iškrentančias iš įprastinės vartojimo schemos.

While we do not hide our idea of emphasizing to our audience the global problem of excess of supply, our events are not a formula to address the issue from an educational angle, nor do we find it appropriate to raise the issue from an analysis of the discussion during the events. The formula we seek in Kitchen dialogues is that people can taste the problem of surplus.

However, it is impossible to ignore the links that Kitchen dialogues have generated, stressing beyond tasting surplus towards observing the social relationship within the public. Kitchen dialogues comes from the idea of lounging around the kitchen outside of the consumption system through the alternative of creating various social interactions. Starting from traditional cuisine prepared at home, to professional cuisine in a restaurant, and all the possibilities in-between, the project generates new social ecosystems outside the system of consumption.

Pasiruošimas kolonijoje / Preparations in the colony

Virtuvės dialogai paplūdimio bare / Kitchen dialogues in the beach bar

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Martinka Bobrikova & Oscar De Carmen

Mobilūs Virtuvės dialogai / Mobile Kitchen dialogues

Virtuvės dialogai vaišina Nidos centre prie Turizmo informacijos centro / Kitchen dialogues is inviting for snacks in the centre of Nida next to Tourist Information Office

Projektu siekiama skatinti vartotoją permąstyti maisto perprodukcijos prekybos centruose problemą. Dar vienas projekto problematikos aspektas – maisto atliekų transportavimas ir kontrabanda Europoje. Maisto mes ieškome ne tik „medžiodami“ konteineriuose, bet ir gabendami maistą iš vienos vietos į kitą, idant galėtume publiką pavaišinti produktais, kurių neįmanoma rasti kitoje konkrečioje vietoje.

The project aims to change consumer sensory intellectual concepts of overproduction of food from supermarkets. Another phase of this project involves questioning institutional borders by opening the different premises facilitated between hosts and the public, converting private institutional space in public. Apart from that, we also like to focus on another aspect of the project, which involves the transporting / smuggling of waste through Europe. Not only do we personally hunt the food in the local dumpsters, but we also move the food from place to place to offer to different audiences a variety of products not possible to gather in the that place.

Theun Karelse

(NL)

Tarprūšinės politikos žemėlapis / Map of interspecies politics Sudariau vietovės žemėlapį, kuriame nurodžiau įvairiausius objektus, buvusius itin svarbius man laikinai gyvenant Nidos meno kolonijos rezidencijoje, bei ryšius tarp jų. Tai – Kolonijos apylinkėse mano sutikti gyvūnai ar rasti augalai, taip pat sistemos, įrankiai bei institucijos, kurių dėka aš čia atvykau kurti. Su Taavi ir Piotru (kolegomis reziduojančiais menininkais) kalbėjomės apie tai, kaip įvairūs gyvūnų, turistų, žvejų ir vietinių gyventojų poreikiai formuoja sudėtingą tarprūšinės politikos žemėlapį.

I made a map of the local area showing all the kinds of things that play important parts in my temporary life in the residency at Nida Art Colony and how they relate to each other. This includes my animal and vegetal encounters around the Colony and the systems, tools and institutions that enable me to stay / work here. I talk with Taavi and Piotr (other fellow residents) about how the different needs of animals, tourists, fishermen and locals form a complex map of interspecies politics.

Menininkas rodo į vietinę kerpių rūšį. Netoliese jis pabandė „prijaukinti“ kerpers, atsivežtas iš Ispanijos. / Theun Karelse is pointing out to a local species of lichen. He transplanted a biotic specimen from the village of Pereiraboa in Spain to Nida in Lithuania. Daugiau / More #assisted migration in http:// technoecologies.tumblr.com

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Theun Karelse

Tyrimo blogas: http://technoecologies.tumblr.com

Pagalbinis migracinis viešojo transporto tinklas / Assisted Migration Public Transport Network Autobusų transporto paslaugų populiarumas Lietuvoje man įkvėpė mintį apie neformalios laukinės gamtos koridorių sistemos galimybę. Pasitelkęs Eurolines ir Klaipėdos kelto maršrutus sudariau galimos pagalbinės migracijos žemėlapį. Anot ekologų, keičiantis klimatui, augalija ir gyvūnija judės Šiaurės link, siekdamos išlikti įprastomis klimatinėmis sąlygomis. Aš savo ruožtu atgabenau vienos rūšies augalo bandinį, siekdamas pasikalbėti apie šią kontroversišką techniką su Neringos miškininkais ir ekologais. Mane pribloškė viena: Rytų Europoje stinga kelių judėti Šiaurės kryptimi. Aš, siekiant palengvinti šį judėjimą, siūlyčiau įsteigti papildomų maršrutų keltais ir autobusais iš didelės biologinės įvairovės vietovių ar vadinamųjų „sky islands“ (vertimas pažodžiui – dangaus salų), kaip Alpės.

The ubiquity of bus services in Lithuania made me think there might be potential there for an informal system of wildlife corridors. I used data from Eurolines and Klaipeda ferry-lines to map the potential for assisted migration. There is a general consensus among ecologists that due to climate change, vegetation and wildlife populations will shift North to keep up with their preferred climatic conditions. I’ve already brought one sample to discuss this controversial conservation technique with local foresters and ecologists in Neringa. One thing is striking; in Eastern Europe there is a lack of lines going north. I propose some additional ferry lines to accommodate this process and additional bus services from areas of high biodiversity and Sky Island ecosystems such as the Alps.

REZIDENT킨 DARBAI IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / Wilhelm Klotzek

Ekosistema kaip parduotuvė / Ecosystemstore Šiuo metu kuriasi naujas greitai augantis finansinių paslaugų sektorius, kurio taikiklyje – kraštovaizdis bei įvairios gyvūnijos ir augalijos rūšys. Ši veikla pakeičia gyvus organizmus produktais ir paslaugomis. Kai kurie proceso kritikai jį pakrikštijo „Žaliuoju grobstymu“ ir apibrėžia jį kaip naują kolonializmo formą. Techno-ekologijų projekto metu supratau, kad ši rinka plečiasi ir iš paslaugų sferos juda tiesioginių pardavimų, tinklinės prekybos link. Tad įsteigiau pirmą pasaulyje šio tipo parduotuvę internete, siekdamas ištirti dar tik gimstančią rinką, ir susiedamas ją su jau egzistuojančiais verslais, tokiais kaip „Rūšių bankas“ ir „Ekosistemų turgus“.

There is a fast-growing world of financial services targeting landscapes and species as financial investments. This process transmutes the living commons into products and services. Some critics call these services Green Grabbing and see it as a form of neocolonialism. During TechnoEcologies I realized these markets are expanding from services (mitigation) towards direct retail; the webshop. So I made the world’s first online store as a means of exploring this nascent market, and also by connecting it to existing businesses such as Species Banking and Ecosystem Marketplace.

http://ecosystemstore.com/

Grit Ruhland

(DE)

Bendras žemėlapiavimo projektas (nuo 2013 m. vasaros) / A collaborative mapping project (since Summer 2013)

Projektas pradėtas „Techno-ekologijų“ rezidencijos metu, 2013 m. birželį‒liepą, juo stebimas Kuršių nerijos kraštovaizdis iš išorės ir iš vidaus, meniniais, moksliniais ir kitokiais metodais. Prieiga atvira – dalyvauti gali kiekvienas, pvz., jūs galėtumėte: - pasižiūrėti, kas jau surinkta; - pridėti naują įrašą; - parašyti elektroninį laišką, pakomentuoti arba daryti įtakos projekto raidai (pavyzdžiui, susikurti paskyrą). Tikrovės supratimas yra kūrybinis procesas: stebėdamas, atvaizduodamas ir apibūdindamas savo erdvę, kiekvienas kuria savo pasaulį vienokia ar kitokia prasme – kuria tikrovę, arba erdvę, kaip sako Lefebvre. INDEXMAP prieiga yra konceptualinė, grįsta numanomu tikslu ir ekologine motyvacija stebėti kraštovaizdį konkrečiame regione – Kuršių nerijoje. Tai gali būti pavyzdinis projektas kitiems regionams.

Started during the Techno-Ecologies residency in June-July 2013, this project observes the landscape of the Curonian Spit from inside and outside, by artistic, scientific and other methods. The project takes an open approach - everyone is invited to participate. For example you could: - have a look at what has already been collected - submit a new entry - write an e-mail, make a comment or influence where the project goes (e.g. sign up for an account) Understanding reality is a creative process of observing, representing and describing our environment. Everyone creates their own world in this or that sense - producing reality - or space, as Lefebvre says. INDEXMAP takes a conceptual approach with an implicit goal and a ecological motivation to observe landscape in a specific region - the Curonian Spit - and possibly as pilot for other regions.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Grit Ruhland

www.indexmap.org

Reklaminio projekto atviruko reversas / Reverse of promotional postcard for the project

Žemėlapiai yra gyvybingų erdvių atvaizdai – kas nusprendžia, kas egzistuoja, kas svarbu ar bent žinotina? INDEXMAP geologinius duomenis teikia Openstreetmap.org, kaip tarptautinis, atviras ir laisvas internetinis žemėlapis. Abiem svarbu, kad žinojimas būtų kuriamas bendradarbiaujant, kad galėtų būti naudojamas ir keičiamas. INDEXMAP mėginama rasti būdų, kaip kartu projektuoti procesus, galinčius praversti sudėtingoje demokratinėje visuomenėje, taip pat siekia suteikti erdvę visokiausių rūšių pastebėjimams apie kraštovaizdį bei sąveikoms. Tačiau visų pirma projektas yra bandymas, mokymosi procesas, tai yra tyrimas, kaip kurti, o ne būdas sukurti produktą. Pirmąja, žaisminga, prieiga siūloma rinkti visokiausių rūšių žinias neišskiriant sąmoningų ir pasąmoningų sprendimų – tai panašu į meninę praktiką. „Nauja“ pagal apibrėžimą yra tai, kas nežinota; atvirumas gali padėti atskleisti, kas laikoma savaime suprantama. Nėra iš anksto apibrėžto sąveikos būdo, tik įvairūs pasiūlymai: pvz., atsiųsti elektroninį laišką, skelbti vaizdus, GPS duomenis

Maps are representations of living spaces – who says what is existing, important or just worth knowing? Openstreetmap.org, an international, open and free online-map, provides geo-data for INDEXMAP. Both share an interest in the collaborative production of knowledge that can be used and transformed. INDEXMAP tries to find out methods of jointly designing processes that might be useful in a complex, democratic soci-

ety and offers a space for all sorts of landscape observations and interactions. In general, the project is an experiment and a learning process, - exploring production and not about creating a product.

Baltijos jūros ir Kuršių marių krantų kontūrai skirtinguose žemėlapiuose. Punktyrinė linija žymi dabartinį krantą / The shorelines of Baltic Sea and Curonian Lagoon in different maps: N. Kuzietis (1491), G. Mercator (1595) and N. Radvila (1613). The present shoreline is marked by dashed line

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Grit Ruhland

Reklaminio projekto atviruko aversas / Obverse of promotional postcard for the project

ir / arba tekstą; užsiregistruoti kuriant savus žemėlapius su sutartiniais ženklais; daryti įtaką projekto raidai arba tiesiog skaityti tai, kas jau paskelbta. Šiuo metu tinklalapyje skelbiama apie visokius skirtingų rūšių (daugiausia žmonių, paukščių ir žinduolių) susitikimus, meno kūrinių vietas, rodomi is-

This first playful approach offers to collect all sorts of knowledge, not judging between conscious and unconscious decisions - similar to artistic practice. The new is by definition unknown - openness may help to uncover what is taken for granted. There is no predefined process of interaction, but various offers, such as sending an e-mail, or posting images, GPS-data and/or a text. Registering as

an author and creating one’s own maps with one’s own icons can influence the way the project goes or just integrate with what has been already entered. Currently you can learn on the website about the various encounters of different species (mostly humans, birds and mammals), places of artworks, historical maps, forest maps, tracks and site-specific songs of the area accompanied with the documentation of the project (protocol) and some interviews with scientists and more. REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Grit Ruhland

toriniai žemėlapiai, miško žemėlapiai, takai, teikiamos perklausoms vietovei būdingos dainos, taip pat teikiama projekto dokumentacija (protokolu) bei keletas interviu su mokslininkais ir daug viso kito.

Visa tai galite rasti čia / please have a look at: www.indexmap.org Autoriai / bendraautoriai / authors/credits (2014 birželis) Konrad Behr (tinklalapio dizainas, administratorius, patarėjas / web-design, admin, advisor) Laima Čijunskaitė (bendraautorė / contributor) Karolina Čiplytė (bendraautorė / contributor) Brian Degger (bendraautorius / contributor) Justinas Gaigalas (autorius / author) Viktoras Gailius (bendraautorius / contributor) Theun Karelse (autorius / author) Andrius Laurinaitis (bendraautorius / contributor) Laurie Lax (bendraautorė / contributor) Eglė Marčiulaitytė (autorė, patarėja / author, advisor) Vytautas Michelkevičius (autorius, patarėjas / author, advisor) Grit Ruhland (idėja, dizainas, koordinatorė / idea, design, coordinator) Taavi Suisalu (autorius / author) Inga Urbonaitė (patarėja / advisor)

Ypatingos padėkos nusipelnė / Special thanks to: Tim Adler, Rasa Antanavičiūtė, Daina Pupkevičiūtė, Linas Ramanauskas, Tomas Straupis ir Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald Institut für Geographie und Geologie, AG Kartographie und GIS. Projektas įgyvendintas Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje; projektą finansavo Europos komisija. / This project is hosted by Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts and has been funded with support from the European Commission.

Nupieštos ikonos žemėlapiui / Hand-drawn icons for the map, Grit Ruhland

Įvietintų dainų žemėlapis. Dažnai žmonės susieja tam tikras dainas su tam tikromis vietomis. Grit Ruhland kvietė vietinius žmones padainuoti jiems mielas dainas mielose vietose ir čia galite jų paklausyti. / A Map of Site-specific Songs. Sometimes people relate certain songs to places – for instance these singers. Most of the recordings had been taken directly at the spot. Therefore you can hear the environment first – and the songs in between. So, this map is for patient people, who can spend time at these different places for a couple of minutes each.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Grit Ruhland

Nupieštas projekto interneto puslapio turinys / Hand-drawn by artist content of website

Nestori Syrjälä

(FI)

Iš vidaus į išorę, iš išorės į vidų / Inside Out Outside In skulptūra, šiukšlių maišas, šiukšlių kibiras, 2013 / sculpture, garbage bag, garbage bin, 2013

Batų džiovintuvas / Shoe Dryer

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Nestori Syrjälä

skulptūra, Epson EH-TW3200 projektorius, „Nike“ bėgimo bateliai, 2013 / sculpture, Epson EH-TW3200 projector, Nike running shoes, 2013

P. S. Šios dvi skulptūros energijos / atliekų tema buvo sukurtos po menininko rezidencijos Nidos meno kolonijoje, Techno-ekologijų rezidencijoje, 2013 pavasarį. P. S. These two energy / waste themed sculptures were made after the artist’s stay in Nida Art Colony Techno-ecologies residency in spring 2013.

Les Mislerebles

(SRB)

Ar jauti išsiliejimą? / Can you feel the spill? http://feelthespill.blogspot.com/

„Can you feel the spill?“ („Ar jauti išsiliejimą?“) – tai politinis žaidimas, sukurtas dviem formomis: kaip stalo žaidimas ir kaip mobilioji programa, veikianti „Android“ operacinėje sistemoje. Žaidėjų tikslas yra išvalyti naftą, išsiliejusią iš Kravtcovskojė telkinio: šio gręžinio platforma pastatyta labai arti UNESCO saugomos teritorijos. Žaidime susiduriama su realiais socioekonominiais padariniais, kurie ištiktų įvykus nelaimingam atsitikimui platformoje, esančioje šalia didele biologine įvairove pasižyminčių plotų. Žaidime „Can you feel the spill?“ formuojama aiški pozicija, priešiška kapitalistinėje visuomenėje įsigalėjusiems galios santykiams, ypač – „juodojo aukso“ gavybos srityje.

Can you feel the spill? is a political game designed to exist in two media: as a board game and as a locative Android application. The aim of the game is to clear the oil spill caused to the Kravtsovskoye oil platform built close to an area under protection of UNESCO. The game deals with the actual socioeconomic consequences arising from the accident on an oil rig and the environmental consequences of the construction of oil platforms near the area’s rich biodiversity. Can you feel the spill? formulates a clear position in the general structure of power relations established in the capitalist social order and addressed by the extraction of black gold (oil).

The board game is conceived as a turn-based strategy game for two Stalo žaidimas skirtas dviem žaidėjams, kurių ėjimai atliekami players, that deals with the issue of paeiliui. Šio žaidimo tema – pakrantėse veikiantys naftos gręžioffshore oil drilling and its environniai ir jų poveikis aplinkai. Žaidimas detaliai simuliuoja naftos mental impact. The board game is is gręžinio vadovo Naftos Caro (žaidėjas nr. 1) ir Gamtininko a detailed game system that stimu(nr. 2) sprendimus ir veiksmus. Pagrindinis žaidėjų tikslas – lates the decisions and processes užimti visus žaidimo lauko langelius ir tokiu būdu likviduoti inherent to the management body of kitą žaidėją. Pasirinkta žaidimo mechanika ir strategija atspindi the oilfield - the Oil Tsar (player 1) kapitalistines galios struktūras. and the Environmentalist (player 2). The primary object of the game is to occupy every territory on the board and in so doing, eliminate the other player. The mechanics and strategies of the game are chosen to reflect the notions of capitalist power formations.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Les Mislerebles

Mobilioji programa telefone yra lokalizuotas politinis žaidimas. Žaidimo tikslas yra per trumpą laiką surinkti Kuršių nerijoje išsiliejusius degalus. Kiekvienąkart įsijungus žaidimą susiduriama su nauja naftos taršos problema, kuri vis labiau sunkina žaidėjų užduotį. Žaisti su šia programėle įmanoma tik Neringoje, Lietuvoje, o geriausiai tai daryti pačiame Nidos mieste.

Autorius – meno kolektyvas „Les Mislerebles“ / Created by the Les Mislerebles art collective. Žaidimo ir dizaino autorius / Gameplay / art design: Isidora Todorovič Žaidimo teorija / Game theory: Andrea Palašti Programavimas / Programming: Luka Ranisaljevič

The Android app is a political location-based game. The goal of the game is to collect spilled oil in the region of the Curonian Spit before your time runs out. At each location you will encounter a new oil spill-related problem that makes your task difficult. The game can only be played around the Lithuanian region of Neringa, especially in the town of Nida.

Sukurta Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje 2013 m. vasarą / Production in Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts, 2013 summer Kviečiame apsilankyti / For more info visit: http://feelthespill.blogspot.com/ http://www.flickr.com/photos/100152643@N03

(DE)

Ribinis kupolas / Liminal Dome

Geriausiai dalykus paslepiame tada, kai atskleidžiame juos taip, kad kyla klausimas apie patį jų buvimą. Pašalinus slepiančiuosius elementus, turėtų atrodyti, jog iš tiesų čia nieko ir nebuvo. Tačiau vis dėlto kai ką slepiame. Tokia pagrindinė durų ir vaizdinių funkcija: už jų kažkas esti, bet kartu ir nieko nėra. Tam „kažkam“ suteikę vietą – kad ir kokią tinkamą ir patogią, – sunaikiname jo potencialą. Geriausia slėptuvė par excellence – Kretos labirintas, atviras, su daugybe įėjimų. Į Ribinį kupolą įėjimo nėra.

To reveal something is to hide it in the most proper way; a way that would put its existence into question. In a way you would fear that if you removed the hiding elements, there would be nothing there. And yet, there is something hidden. That is the basic function of doors and of images. There is something behind them and there is nothing behind them. Putting that something into place, no matter how proper and well suited that place might seem, is killing its potentiality. That’s why it is the labyrinth of Crete that is the hiding facility par excellence, yet open to all sides and full of entrances. There is no door to the Liminal Dome.

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche

Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche

Konstruodami Ribinį kupolą tikėjomės, kad mums pavyks sukurti būtent tokį slapstymosi įrenginį, tikrų tikriausią slėptuvę, kurios tikroji funkcija – paslėpti – kartu atskleistų ir savo slaptą tikslą. – Gerai, – tarė Katinas ir šį kartą išnyko pamažėle: pirmiausia dingo iš akių uodegos galiukas, paskiausiai – šypsena: ji dar laikėsi Katinui dingus. – Tai bent! – pamanė Alisa. – Mačiau daug nesišypsančių kačių, bet katės šypsena be katės? Kaip gyva nieko keistesnio nesu mačiusi. (Lewis Carroll, Alisa Stebuklų šalyje) (Kazio Grigo vertimas)

Ribinio kupolo įrengimas keletą šimtų metrų nuo jūros kranto / Installation of Liminal Dome several hundred meters from the Baltic Sea coast

In constructing the Liminal Dome we were hoping to create this kind of hiding device, a genuine hiding space, which would reveal its hidden purpose by its capacity of concealment and masking quality. “ ‘All right,’ said the Cat; and this time it vanished quite slowly, beginning with the end of the tail, and ending with the grin, which remained sometime after the rest of it had gone. ‘Well! I’ve often seen a cat without a grin,’ thought Alice, ‘but a grin without a cat! It’s the most curious thing I ever saw in my life!’ ” (Alice in Wonderland, Lewis Carroll)

Anna Romanenko

Entering the Liminal Dome, diving, like through a rabbit hole, carried a scent of this smile. The world as I knew it was twisted into some partial kind of space which felt dangerous but at the same time it kept smiling. Losing the sense of up and down, of the direction of the shore, of the source of light made me reorient towards it and its eternal givenness. It became hidden. Through the Liminal Dome I lost my environment. Anna Romanenko

Excerpt from http://liminaldome.com/ Ištrauka iš http://liminaldome.com/ Atliekant fizinį nėrimo veiksmą viliamasi, kad kūnas ir protas patirs bent dalinę užmarštį. Nėrimas sukelia specifinę būseną: esi priverstas susitikti su savo paties kūnu. Šioje būsenoje percepcija apsiverčia: kūnas patiriamas tokiu būdu, kokiu paprastai patiriamas jį supantis pasaulis. Svorio

There is hope in the partial oblivion your body and mind is subjected to during the physical dive. It enforces a condition where you are thrown back to your own body in a specific way. A state where the body is perceived in a way that is usually the perception of the outer world. The weight is

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche

Nardymas po ribinį kupolą lyg po triušio olą kėlė būtent tokios šypsenos įspūdį. Man įprastas pasaulis susitraukė į nedidelę erdvę, kuri atrodė pavojinga, bet sykiu ir besišypsanti. Nesusigaudžiau, kur viršus, kur apačia, kurioje pusėje krantas ir iš kur sklinda šviesa, todėl mano orientyru tapo pats kupolas ir jo nelaikiškumas. Paslėpti pavyko. Ribiniame kupole praradau visus ryšius su aplinka.

Panėrimo po kupolu momentas / The moment of diving under the Dome

percepcijas pakeičia apimties suvokimas. Pakinta garsai, sulėtėja judesiai ir lūžta šviesa. Jausmai iškyla į tavo „paviršių“, kūnas virsta objektu ir plūduriuoja tarsi auka.

vanishing, giving way to the perception of volume. Sounds transform, movements slow down and the light is broken. The senses are reflected onto your surface, objectifying the body – like prey, it floats. This somewhat narcissistic state of partial oblivion creates a new vessel of reflection. There is grace in that, and horror. The hallucinating mind is a diving one, boldly aiming for a different mode of existence, conjuring up shape-shifting units and entities of pure semblance thus setting up a new environment for no one to visit. This bubble of perpetual solitude close to the vortex of non-being is the place you have been aiming for. Only from here will you become the diving species.

Ši narciziška būsena per dalinę užmarštį pažadina naujas refleksijas, tiek malonias, tiek bauginančias. Haliucinuojanti sąmonė taip pat nardo ir karštligiškai siekdama neįprasto būvio iškviečia formas keičiančias jėgas, iliuzines būtybes, taigi sukuria erdvę, kurios niekas kitas negali aplankyti. Amžinos vienatvės burbulas, toks artimas nebūčiai, ir yra vieta, kurios ieškojai. Tik nusileidęs čia išmoksi nerti.

Ant ribinio kupolo (poilsis) / On the Liminal Dome

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche

Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies Ernest Truely

OUR CENTRAL IDEA is the construction of situations, that is to say, the concrete construction of momentary ambiances of life and their transformation into a superior passional quality. We must develop a systematic intervention based on the complex factors of two components in perpetual interaction: the material environment of life and the behaviors which it gives rise to and which radically transform it.

Guy Debord, Report on the Construction of Situations and on the International Situationist Tendency’s Conditions of Organization and Action (1957) Journey to Liminal Dome begins one early morning in late May. With coffee still cooling in my cup, I am met by two imposing artists clad only in black, form-fitting body suits. They stand on either side of a door. One says “Good morning,” but I do not understand which one speaks. They

Fotografija / Photo: Natacha Paganelli

gesture that I should enter the stark white room, the only contents, a single neoprene diving suit on a hanger and a grey towel, neatly folded. I pass between their forms as if through Marina and Ulay in Imponderabilia (1977). Liminal Dome is one of five Techno Ecologies thematic artist residency projects hosted by Nida Art Colony (NAC), from April through May 2014. Nine artists, including myself, inhabit this utopian art space in the Curonian Spit in Lithuania. The morning breaks with bird song, and the sound of softly crashing waves permeates the forest and drifts through the colony. Each artists or artist group is asked to address the theme, Techno Ecologies, a term coined or resurrected by RIXC curators Rasa Šmite and Raitis Šmits who write, “The changing role of art in society is one where it does not just create a new aesthetics but gets involved in patterns of social, scientific, and technological transformations,” (2014). As the trend in state-funded contemporary art in Europe has shifted from mapping and story collecting to a surge of art as research and artists doing research, amateur anthropologists and engineers trained in art academies have produced an institution that “strives to divert the taste for innovation, which is dangerous for it in our era, toward certain confused, degraded and innocuous forms of novelty.” This change was foreseen by the Situationalist International “in the attempt to justify artistic actions within an already-existing structure.” (1957) The collective authors of Liminal Dome, Stuttgart-based Anna Romanenko, Björn Kühn and Gabriel Hensche, proposed to create an underwater installation, a transparent oxygenated dome where one transforms from land dweller to

sea inhabitant. During our residency I watched materials accumulate outside their shared studio: three diving suits, a boat trailer, rope, sand bags, buckets, balloons and a 38 kilo black rubber bladder which arrived by mail. Each morning during the residency Gabriel trained us in breathing, stretching and calisthenics in preparation for visits to the dome. I told him I wanted to be the first visitor to the installation but apparently one needed to register an appointment on their website. While seemingly overly bureaucratic, it is actually a calculated cross-media strategy to drive the audience to the content on liminaldome.com. Beginning my journey, still sleepy in the early hours, and unfamiliar with diving suits, I put my leg in the sleeve hole and find that I can’t get it back over my foot. The more I struggle, the tighter it cut off my circulation, and I start to panic. Remembering my training I breathe and slowly relax. It is just five in the morning and I whisper for help. Björn comes into the dressing room, observing the situation gently shrugs, “I did the same thing once.” Kneeling down to where I sit, he stretches open the neoprene sleeve and I pull my foot free. Encased in the dark body suits we put on the hoods, leaving only faces exposed. The two tall figures walk ahead of me silently into the forest. Each footstep on the forest floor produces dense clouds of newly born mosquitos. Unable to penetrate the five millimeter-thick neoprenebody suit they swarm my face, onto my eyes, into my nose and mouth I think it is too much and I should turn back,” but the two men ahead are resolute, I calm myself and continue to the beach.

The dome appears as half a black sphere, a giant tick rising from the water’s surface. The Situationalist International decries, “Architecture must advance by taking emotionally moving situations, rather than emotionally moving forms, as the material it works with. And the experiments conducted with this material will lead to new, as yet unknown forms.” (1957) Björn’s arms outstretched, he grasps the circumference of the form while Gabriel climbs him like a ladder. Gabriel reaches down and offers me his hand as I climb from out of the sea onto the dome. The two of us lift Björn to join us. As if the solitary black rubber island has grown three black rubber trees, we sit, bobbing, taking turns pumping air into the dome with a plastic hand pump. At the same moment the sun is seen rising above the white sand dunes, fresh and orange against a crisp violet sky. Beneath the clear green water, the rubber sheet is interlocked by a symmetrical web of white rope held by precisely placed sand bags submerged on the sea floor. Cinematic images of divers caught in the ropes, grasping for ankle sheathed knives, fill my imagination. “I’ll go first and you can watch me,” Gabriel says. He dives straight down and flips smoothly between the ropes and into the body of the dome. Using a less elegant feet-first method, I slide into the sea, pull myself down the rope, pass between them and pop up inside the structure. I hold the arms of the two men while

my eyes adjust. Light mirrors up on our faces; the air quality is like that of inside a tire’s inner tube, with sound echoing like a bouncing ball, the ceiling disappearing into the inky abyss. The only furniture is an inner tube connecting the hose to the air pump above. Colorful debris floats in the water, deflated balloons, like the aftermath child’s Waterworld birthday party. Shivering in the cold water, we reemerge and sit for a while atop the dome, then swim back to shore. We retrace our steps through the forest and back to NAC. Over the following five days Journey to the Liminal Dome’s trans-media production culminated in 17 tours, hosting audiences of one or two at a time. The Situationalist International warns us, “The ruling ideology sees to it that subversive discoveries are trivialized and sterilized, after which they can be safely spectacularized.” (1957) As artists, discoveries of alternative energy sources will power industrialized mechanisms of alienation, water filtration systems intended for the garden will be used for substandard drinking water for slaves, and underwater Utopian dwellings will become prisons. The aspect of Liminal Dome which forever resists commidification or spectacularization is in those rare opportunities for comradery bravery, heroism and in sharing moments of the sublime. The situations exist only in the ephemeral moments of the journey. The text was originally published in Lithuanian, Latvian and Estonian art magazine online Echo Gone Wrong, 2014-06-22: Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies | Echo Gone Wrong http://www.echogonewrong. com/detour/journey-to-liminal-dome-in-thecontext-of-techno-ecologies/

June 22nd, 2014

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Anna Romanenko, Björn Kühn & Gabriel Hensche

Walking out into the brisk Baltic Sea, the suit offers protection, but around one hundred meters from shore the floor drops and I have to swim. The eight degree water fills the borrowed suit. I hyperventilate and think that “I can’t make it and I should turn back.” Gabriel looks me in the eyes; he knows my strengths and limitations. The water in the suit slowly warms. I relax and my breathing adjusts. Exhilarated, I am eager to explore the installation.

Prisiminimas saunai ‒ viena paskutiniųjų Error sukonstruotų pirčių / Tribute to Sauna - Lastish Error Sauna, 2014-02-09

Atminimo Error saunai videoklipas / Honor Thy Error Memorial Video https://www.youtube.comwatch?v=wA4GdUIijUQ

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Saunos griovimo videomedžiaga / Destruction Sauna Video: https://www.youtube.com/watch?v=K_sCRDNLrRQ

Paroda „Tarp laiko ir istorijos“ / Exhibition ‟Between Time And History” Kuratorė / Commissaire / Kuratorin Julija Čistiakova Menininkai / Artistes / Künstler Žilvinas Landzbergas, Dominique Blais, Martin Neumaier Projekto valdymas / Gestion du projet / Projektleitung Rasa Antanavičiūtė (Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija), Frédéric Bellido (Institut français de Lituanie), Johanna M. Keller (Goethe-Institut Litauen) Projekto organizatoriai / Organisateurs du projet / Projektorganisatoren Prancūzų institutas Lietuvoje / Institut français de Lituanie / Institut Français Litauen Goethe’s institutas Lietuvoje / Goethe-Institut de Lituanie / Goethe-Institut Litauen Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija / Colonie Artistique à Nida de l’Académie des Beaux-arts de Vilnius / Niddener Kunstkolonie der Kunstakademie Projektą finansavo Vokietijos ir Prancūzijos kultūros fondas, įkurtas vokiečių ir prancūzų kultūriniam bendradarbiavimui trečiose šalyse skatinti. / Ce projet a été financé par le Fonds Culturel Franco-allemand, créé pour promouvoir la coopération culturelle franco-allemande dans les pays tiers. / Das Projekt wurde von der Deutsch-Französischen Kulturstiftung finanziert, die für die kulturelle deutsch-französische Zusammenarbeit in Drittländern gegründet wurde.

Klaipėdos kraštas, per pastarąjį šimtmetį patyręs daugybę istorinių ir geografinių permainų – jis priklausė Prūsijai, Vokietijos ir Rusijos imperijoms, Tarybų Sąjungai ir nepriklausomai Lietuvai, – yra puikus pavyzdys, kaip politiniai sprendimai veikia istoriją, žmonių gyvenimą ir įsitikinimus, peizažą ir teritoriją, praeities ir dabarties kolektyvinę atmintį. Trilypė sąjunga (1882), Antantė (1907), Versalio (1919) ir Eliziejaus sutartys (1963) – visos jos paliko pėdsakus krašto istorijoje.

The residency in Nida (2013 September and October) and its resulting exhibition is dedicated to the 50th anniversary of the Élysée Treaty* and European integration and development.

The Klaipėda region, full of historical and geographical shifts – once belonging to Prussia, the German and Russian Empires, and the Soviet Union, – is a perfect example of how power can change the flow of the history and how political decisions can affect people’s lives and expectations, landscape and territory, and memories of the past and present. Looking back on the history of the three countries we can trace how different alliances and treaties – The Triple Alliance (1882), The Triple Entente (1907), Treaty of Versailles (1919) and Élysée Treaty (1963) – affected the geographical changes in Europe and in Klaipėda region.

Trijų šalių menininkai – Martinas Neumaieris (Vokietija), Dominique’as Blais (Prancūzija) ir Žilvinas Landzbergas (Lietuva) – praleido beveik du mėnesius rezidencijoje Nidoje ir pažvelgė į visus pastarojo šimtmečio politinius įvykius šioje mažoje žemės dalyje. Svarbu, kaip menininkai supranta tą istoriją, kuri keitė gyventojų sąmonę, gyvenimą ir vertė ilgėtis to, kas niekada neįvyks. M. Neumaieris rezidencijos metu tyrinėjo ką reiškia būti vokiečiu, kaip galima susieti dabartį ir praeitį ir kaip tai aktualu jam asmeniškai. Ž. Landzbergo asmeninės mitologijos, kurios susideda iš mažiausių, ištrinti tik menininkui svarbių smulkmenų, iš pojūčių, patirtų pajūryje rezidencijos metu, susilieja į instaliaciją, kuri persipina su Lietuvių liaudies mitologija ir turi daugybę simbolinių prasmių. D. Blais darbai nurodo į vienatvės ir izoliacijos sąvokas bei į kontraversiją tarp Rytų ir Vakarų perkeltine ir tiesiogine prasme dabartiniame Klaipėdos krašto kontekte. Keičiasi laikas, politinis kontekstas, bet tam tikri peizažo elementai išlieka beveik tokie patys.

* Eliziejaus sutartis, kuri sutaikė abi šalis po Antrojo pasaulinio karo, buvo pasirašyta tarp Prancūzijos ir Vokietijos 1963 m. sausio 22 d.

Three artists – Martin Neumaier (Germany), Dominique Blais (France) and Žilvinas Landzbergas (Lithuania) – spent almost two months in the residency at Nida. They were employed to think about history’s bearing on the present in this particular small piece of land. It is important how the artists percieve the history that has been changing people’s consciousness, and how they have nostalgia for the things that will never happen. M. Neumaier focused on the question “What does it mean to be a German?” He sought how the future and the past can be

* Élysée Treaty for German-French cooperation was established by Charles de Gaulle of France and Konrad Adenauer of Germany on January 22, 1963 for reconciliation between the two countries.

PARODOS / EXHIBITIONS / Tarp laiko ir istorijos / Between Time And History

Julijos Čistiakovos kuruota trijų menininkų rezidencija Nidoje (2013 m. rugsėjis‒spalis) ir jos rezultatas ‒ paroda yra skirta Eliziejaus sutarties* pasirašymo 50-osioms metinėms bei Europos integracijos raidai.

Projektui aktualios tokios sąvokos, kaip atmintis, užmarštis, rekonstravimas. Menininkai naviguoja tarp egzistuojančių ir išsigalvotų teritorijų bei laiko, tarp geografinių, politinių, ekonominių ir socialinių klausimų. Reikia atskleisti, kaip asmeninė ir visuotinė užmarštis (arba tai, ko nenorime prisiminti) konstruoja ateities ilgesį. Paroda funkcionuoja kaip trumpų pasakojimų archyvas, kuris išplečia lokalinių chronotopų sąvoką, ir siekia suformuluoti nestabilią fragmentišką kartografiją, kur erdvės ir laiko kolizijos susijungia į būseną, artimą pseudomodernistinei melancholijai. Galų gale projektas atskleidžia, kaip kultūrinės mitologijos yra įrašytos į asmeninius laiko, teritorijos / peizažo ir atminties sulyginimus.

bound together and why it was important for him to find the answers to these questions. Ž. Landzbergas’s personal mythologies, which consist of tiny details important only to the artist, such as his feelings on the seaside during the residency, resulted in the site-specific installation that refers to Lithuanian traditional mythology with many symbolic meanings. In his works, D. Blais has been researching the ideas of solitude and isolation as well as contraversion between East and West in a figurative and literate sense. The time and political contexts are changing, but certain landscape elements remain the same. The artists were encouraged to navigate real and imagined territories and times – geographic, political, economic and social - by revealing the forgotten personal and communal constructions of nostalgia for the future. The show functions as an archive of parallel micro-narratives, expanding on the notion as a means of touching upon local chronotops. The exhibition strives to formulate an unstable and fragmentary cartography where spatial and time collisions often result in conditions close to a pseudomodernist melancholy. Finally, it reveals how cultural mythologies are inscribed into a personal TimeSpace / LandscapeMemory equation. This exhibition is a result of the residency project Between Time and History curated by Julija Čistiakova (b.1979) who is an independent curator living and working in Paris.

Martin Neumaier (kairėje / on the left) Be pavadinimo / Sans titre / Ohne Titel 2013 Skirtingi dydžiai / Dimensions variables / Verschiedene Größen Alavo kareivėliai, lempos / Soldats de plomb, lampes / Zinnsoldaten, Lampen

PARODOS / EXHIBITIONS / Tarp laiko ir istorijos / Between Time And History

Martin Neumaier (atvarto dešinėje ir kitame puslapyje / on the right and in the next page) Be pavadinimo / Sans titre / Ohne Titel 2013 Kiekvienas / chaque / je 35,5 cm x 26,5 cm Koliažas ant knygos puslapio / Collage sur une page du livre / Collage auf einer Buchseite

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Dominique Blais Švyturys / Le Phare / Der Leuchtturm 2013 16:9 video / Vidéo 16:9 / 16:9-Video Dominique Blais Rytai–vakarai: ašis (Nida, 2013 m. spalio 5 d.) / L’axe Est-Ouest (Nida, 5oct. 2013) / Die Ost-West-Achse (Nidden, 5. Oktober 2013 Nuotraukos, švieslentės, kabelis, laikmatis / Photos, caissons lumineux, câble, chronomètre / Fotos, Leuchtschriften, Kabel, Chronometer

PARODOS / EXHIBITIONS / Tarp laiko ir istorijos / Between Time And History

Žilvinas Landzbergas Sostas / Le Trône / Der Thron 2013 Skirtingi dydžiai / Dimensions variables / Verschiedene Größen

PARODOS / EXHIBITIONS / Tarp laiko ir istorijos / Between Time And History

Medžio šakos, metalas, plastmasė, neoninės lempos, dažai, stiklas, kilimai, fanera / Branches, métal, plastique, néons, peinture, verre, tapis, contreplaqué / Baumäste, Metall, Plastik, Neonlampen, Farbe, Glas, Teppich, Sperrholz

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Nidos meno kolonija dar su senu angaru iš paukščio skrydžio, fotografuota su Helicam (tolumoje matyti jūra) / Nida Art Colony still with the old hangar from birds eye view by Helicam (the sea is in the horizon), 2014 03 20

Kūrybinės dirbtuvės apie Baltąjį elnią / Workshop NIDA Refresh ‟The White Elk” Vadovas / Tutor Ernest Truely

Kūrybinių dirbtuvių tema buvo susikertančių medijų pasakojimas naujųjų medijų meno kontekste. Dirbtuvių dalyviai kūrė nedidelėse tarpdisciplininėse grupėse – kiekviena turėjo sugalvoti, įgyvendinti ir publikuoti projektą. Visus juos, nepriklausomai nuo formato, siejo bendras naratyvas.

The workshop is focused on cross-media story telling in the context of New Media Art. Participants work in small interdisciplinary groups to invent, produce and publish projects which are coordinated into an interlocking narrative across virtual formats. Participants (mostly students) from Vilnius Academy of Arts, Estonian Academy of Arts, Tallinn University's Baltic Film and Media School and Institute of Informatics, Nida Secondary School IT program, professional film makers and media

Projektus siejantis naratyvas pasakojo istoriją apie baltojo elnio pasirodymą Nidoje, ja stengtasi atskleisti (skaitmeninių) mitų kūrimo principus ir pritaikyti juos Nidos naratyvui atgaivinti.

artists occupied Nida Art Colony for a full week workshop. Seminars, lessons, lectures, guided practice, screenings, meals, and social activities were platforms for sharing ideas and information. The narrative was focusing on the creation of the simulacrum of white elk appearing in Nida exploring the theoretical and virtual construction of digital mythologies aimed at refreshing the grand narrative of Nida.

Daugiau apie projektą / More: https://www.youtube.com/watch?v=RcGww3OleFo http://whiteelktracer.wordpress.com/

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Kūrybinės dirbtuvės apie Baltąjį elnią / Workshop NIDA Refresh ‟The White Elk”

Dirbtuvių metu Nidos meno kolonijoje visai savaitei įsikūrė Vilniaus dailės akademijos, Estijos meno akademijos, Talino universiteto Baltijos kino ir medijos mokyklos bei Informatikos instituto studentai, taip pat Nidos vidurinės mokyklos moksleiviai programuotojai, profesionalūs kino kūrėjai bei medijų menininkai. Idėjų ir informacijos mainai vyko seminarų, pamokų, paskaitų, praktikos, videodarbų peržiūrų, maisto ir įvairių socialinių veiklų forma.

Pinhole dirbtuvÄ&#x2014;s / workshop Nidos moksleiviai su rezidentu Ernestu Truely / Youth from Nida school with Ernest Truely

100

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / pinhole dirbtuvės / workshop

dirbtuvės / workshop su / with Frauke Materlik

Kūrybinės dirbtuvės rėmėsi idėja, kad peizažas yra esminis atminčiai. Todėl aš paklausiau vaikų Nidos meno mokykloje: Koks yra jūsų peizažas? Kaip buvimo konkrečioje vietoje patirtis ir atmintis gali būti perteikta per trijų dimensijų kūrinį. Medžiagos, naudotos mano dirbtuvėse: medis, akmenys, dažai, siūlai, viela, medžiagos ir t. t. Tai buvo vaikų objektų kūrimas, istorijų pasakojimas ir dimensijų keitimo asambliažai jų „atminties peizažuose“.

The workshop is based on the thesis that landscape is at the core and central point of memory. Therefore, I asked children at Nida Art School: What is your landscape? How can the experience and memory of being in a place be translated into a three-dimensional work? Material: wood, stones, paint, string, wire, cloth, etc. Object-making, storytelling and scaled-to-fit assemblages of the children in their landscapes of memory.

Svajojant atverti lobių dėžę, paslėptą po Nidos švyturiu / Dreaming of opening the treasure box which is hidden underneath Nida lighthouse

102

REZIDENTŲ DARBAI IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / dirbtuvės su Frauke Materlik / workshop with Frauke Materlik

Pasiklydęs minioje / Lost in a crowd

Miške, kai medžiai atrodo kaip žvęrys / In the forest when trees look like animals

Mano mėgiamiausia vieta / My favourite place

104

Aš mėgstu sėdėti medyje su daug žalių lapų / I like sitting in a tree with lots of green leaves

REZIDENTŲ DARBAI IR TEKSTAI / PORTFOLIOS AND TEXTS BY RESIDENTS / dirbtuvės su Frauke Materlik / workshop with Frauke Materlik

Artgaras Artium Brančel, Antanas Dubra, Aistis Kavaliauskas, Petras Navickas, Jurgis Tarabilda, Rokas Valiauga, Rapolas Vosylius 2013 lapkričio 1–3 d. / 1–3 November

VDA Nidos meno kolonija rengėsi rekonstrukcijai – vietoje seno angaro, kuriame vykdavo parodos, kinas ir kūrybinės dirbtuvės, buvo numatytas naujas Nidos doktorantų mokyklos kompleksas. Atsisveikinti su žymiuoju angaru kolonija norėjo išskirtinai, todėl pakvietė festivalio „Vilnius Street Art“ komandą savaitgaliui į svečius.

106

Nida Art Colony, before reconstructing the old hangar, invited the Vilnius Street Art team to paint the facade of it. The motive of the drawing was inspired by the Nida forest and the artists also installed birdhouses with solar lighting to provide a 3D effect.

Septyniems atvykusiems menininkams vientiso fasado piešinio koncepciją padiktavo Nidos gamta, vietinės aktualijos ir festivalio rėmėjų – kompanijos „Exterus“ – suteikta dažų paletė. Ant sienos „išaugęs“ stilizuotas, trimis planais išdėstytų medžių miškas, pereinantis į kirtimą, susiliejo su rudens

nuspalvinta gamta. Erdviškumo efektui sukurti menininkai sukalė ir pritvirtino 10 inkilų, kuriuose įmontavo saulės baterijos lemputes – taip piešinys savotiškai, visai naujai suskamba ir naktį.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Artgaras

Angaro vieta po nugriovimo / The site of hangar after its demolition

108

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Angaro likuÄ?iai / Left overs of the hangar Ir ekskavatoriaus baletas / Errorâ&#x20AC;&#x2122;s Ballet of the Excavator https://www.youtube.com/watch?v=VUZ8eS3sVmw

Nidos žemėlapiavimo dirbtuvės / Nida mapping workshop su / with Titas Silovas VDA Grafinio dizaino katedros studentų dirbtuvės / Workshop for VAA Graphic Design department students

Nuo Rugsėjo 15 iki 30 dienos praktikoje dalyvavo VDA Grafinio dizaino katedros antro kurso studentai. Siekėme atsisakyti įprastos klasikinės turistinės navigacijos ir atrasti kitus, kad ir mažus kampus, supančioje aplinkoje. Inspiracijų ieškojome Peter Turchi / Maps of the Imagination: The Writer as Cartographer (2004) knygos tekstuose: Perkeitimas gali kartotis nuolat, taigi teoriškai perkeitimų kiekis yra begalinis. Gamtos formos, kaip kad pakrantės ar net sodo tvenkinio perimetras, yra begalinės. Kuo atidžiau žvelgsime, tuo daugiau smulkmenų išvysime. Vienintelis trukdis yra mūsų regėjimo ribotumas. Siekdami pamatyti ką nors naujo, svarbiausia turime norėti pažvelgti iš arčiau, atidžiau. (p.207)

Domas Mikšys Žemėlapyje vaizduojami Kuršių nerijos senieji, pamiršti laivai ir valtys, kurie nebeegzisuoja šių dienų jūrlapiuose.

110

The workshop for the second year students of VAA's graphic design department took place on the 1530th of September. The aim of the participants was to refuse the classical navigation of a tourist and to discover other angles around them, even the most distant ones. The inspiration was taken from the texts of a book by Peter Turchi, Maps of the Imagination: The Writer as Cartographer (2004): The replacement can continue infinitely-with the result that is, theoretically, infinite. By extension, a shape in nature, such as a shoreline-even the perimeter of a garden pond-is infinite. The closer we look, the more details we find. The only limitation to our view is the limitation of our ability to see. In order to find something new, we simply have to be willing to look more closely, more carefully. (p. 207).

The map represents the old, forgotten ships and boats of the Curonian spit, which are now no inexistent in the contemporary sea maps.

Daugelis laivų vis dar naudojami vietinių žvejų. Apskritimai žymi Kuršių nerijos švyturių šviesos matomumą. Most of the ships are still used by the local fishermen. Circles mark the visibility of lights of the lighthouses of the Curonian spit.

Roberta Karnilavičiūtė

Nida map is based on my personal knowledge of the town. Unlike other maps, this one is representing the routes outlined by me, instead of all available. The routes in their entirety construct the website for the pedestrians, one full of inspiring, often visited places as well as deserted ones. The reference point is oriented towards an inhabitant or guest of the Nida Art Colony.

Nidos žemėlapis remiasi mano asmenine miesto patirtimi. Skirtingai nuo kitų žemėlapių, šis vaizduoja mano pasirinktus maršrutus, o ne visus įmanomus kelius. Jų visuma sudaro pėstiesiems tinkamą tinklą, kuriame daug inspiruojančių, gausiai lankomų ar priešingai ‒ apleistų vietų. Pagrindinis atskaitos taškas orientuotas į VDA Nidos meno kolonijos gyventoją. Nestilizuotas raudonas raizginys ‒ tai menami kasdieniai maršrutai, kurie piešti judant viena ar kita kryptimi, įsivaizduojant posūkius ar

Non-stylized red lines represent the possible everyday itineraries, which were drawn while moving in one direction or another, while imagining the turns and the curves of the road. The later do not have any scale applied; the only scale I used was my intuition and time spent while walking or being in certain places, as well as the importance of the object. The entirety of the lines is the diary of my personal time in Nida, which discloses the disparity and the merging of the imagination and the reality.

kelio vingius. Pastarieji neturi mastelio, čia pagrindinis matavimo rodiklis ‒ mano asmeninė intuicija bei laikas, praleistas einant ar būnant tam tikrose vietose, taip pat objekto svarba. Linijų visuma rodo asmeninį Nidoje praleisto laiko dienoraštį, vaizduotės ir tikrovės skirtumus, jų samplaiką.

112

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Drawn itineraries Itineraries Nida Art Colony Places worth seeing / inspiring places

Lighthouse / Urbas hill

Parnidis dune / Port of Nida

Center of Nida / Fishermen Houses

Curonian lagoon / Etnographic Cemetery

Baltic sea

Forest / Undisclosed roads

Greta Zokaitytė

Mielas poilsiautojau, ar kada pagalvojai, kodėl dangų stebi tik jūros pakrantėje? Jis ne mažiau įspūdingai atrodo ir iš kitų vietų: papildytas aplinkos dangus tarsi virsta mažomis salelėmis. Kartais net nereikia debesų, kad galėtum įjungti vaizduotę ir aplink save matyti įvairiausius dalykus, kurių niekada net nesapnavai. Tik pakelk akis į viršų.

114

Dear holidaymaker, have you ever thought of why it is that you watch the skies only while at the seaside? It is not less impressive seen from other places and environments which make the sky into little islands. Sometimes there’s no need for clouds - the imagination runs itself and opens up a variety of things one hasn’t even dreamt of. It is sufficient to a rase one's eyes upwards.

Nidos dangalapis rodo, kokį dangų gali išvysti vaikščiodamas nuo Baltijos jūros iki Kuršių marių (Taikos gatve) ir atgal (mišku).

The sky map shows the skies one sees on the way between the Baltic sea and the Curonian lagoon, if taking the Taikos street and back (through the forest).

Context in Flux Dviejų dalių dirbtuvės Nidoje (2013 spalis) ir Visbyje (2013 lapkritis, Baltic Art Centre, Švedija) kartu su Art Lab Gnesta (Švedija) ir kviestiniais svečiais: menininkais, rezidentais, profesoriais, ekspertais. Inicijuotos Lab 13 iš Švedijos karališkosios parodų agentūros.

116

Two part workshop in Nida (October 2013) and Visby (November, 2013, Baltic Art Centre, Sweden) with Art Lab Gnesta and invited guests: artists, residents, professors, experts. Initiated by Lab 13 in Riksutställningar (Sweden).

Kūrybinių dirbtuvių rezultatas buvo publikacija „Kontekstai judesyje: metodologiniai įrankiai kultūros institucijoms besikeičiančiame kultūriniame peizaže“ http://www. riksutstallningar.se/content/contextfluxreport?language=en

VDA Nidos meno kolonija ir jos veiklos kaip verdantis puodas, vienas iš dirbtuvių produktų ‒ dizainerė Laura Grigaliūnaitė / Nida Art Colony as a Melting Pot, workshop result by designer Laura Grigaliūnaitė

The product of the workshops is the publication “Context in Flux: Methodological tools for cultural institutions in a changing cultural landscape” http://www.riksutstallningar.se/content/context-fluxreport?language=en

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Context in Flux

Vytautas Michelkevičius pasiūlė dalyviams taikyti materialaus mąstymo strategiją, o ją papildė Ernestas Truely, pakviesdamas visus išraukti viską iš kišenių ir pradėti koliažus / Vytautas Michelkevičius proposed to use material thinking strategy and Ernest Truely materialised this proposal by asking everybody to take out everything from the pockets and start making collages

118 Iš viso kolonijos plotis 1323 kv.m., o po II etapo rekonstrukcijos jos plotas padidės beveik dvigubai (nuo 2015 rudens)

VDA Nidos meno kolonijos aktyvumo zonos (Laura Grigaliūnaitė kartu su Vytautu Michelkevičiumi. Vienas iš dirbtuvių rezultatų)

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS / WORKSHOPS / Context in Flux

120

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Simpoziumo plakatas / Poster of the Symposium. DizainerÄ&#x2014; / Designer Laura GrigaliĹŤnaitÄ&#x2014;

„Inter-formato“ simpoziumas 2014 / Inter-format symposium 2014 Žvelgiant iš jūros į krantą: kaip pamėgti liminalumą ir kaitą. Simpoziumas „Inter-formatas: smėlio tėkmė ir vandens ekosistemos“ / Looking at the Coast from the Sea: How to Appreciate Liminality and Transition. Inter-Format Symposium on Flux of Sand and Aquatic Ecosystems Jurij Dobriakov

Ketvirtasis „Inter-formato“ simpoziumas neabejotinai buvo visos VDA Nidos meno kolonijos bendradarbiaujant su kitomis Baltijos jūros regiono ir tolimesnėse šalyse veikiančiomis institucijomis rengiamų kasmetinių simpoziumų serijos aukščiausias taškas. Sunku tiksliai nustatyti tai lėmusį veiksnį, bet esu linkęs manyti, kad tai buvo produktyvus rezonansas tarp vyksmo vietos, supančio

122

Tending the Wild: aesthetics & interspecies politics in a changing landscape (discussion and fieldtrip) / Theun Karelse (NL)(Photo by Justin Tyler Tate) The 4th Inter-Format Symposium was undoubtedly the high point of the entire annual symposium series hosted by Nida Art Colony in collaboration with various other partner institutions in the Baltic region

Taip pat reikia pastebėti, kad Nidoje vykstančių simpoziumų (bei kitų renginių ir projektų) teminis ir estetinis turinys smarkiai skiriasi nuo daugumos Lietuvos meno scenoje vykstančių įvykių ir procesų. Simpoziumų programoje nėra įkyrių svarstymų apie tai, kas menas yra (gali būti) ar nėra (negali būti), arba nesibaigiančios elitistinės autoreferentiškos retorikos, kuri pašaliniam žmogui tėra neiššifruojamas kodas. Vietoj to čia vyksta iš tiesų tarpdisciplininis atviras dialogas, sutelktas pirmiausia į supančio pasaulio, o ne baltojo kubo problemas. Be to, simpoziumuose vyrauja tam tikra futurizmo ir vizionieriško mąstymo

It must also be noted that the thematic and aesthetic content of the symposiums (as well as other events and projects) in Nida is markedly different from most of what is happening in the rest of the Lithuanian art scene. Instead of fixating on problems related to what (and where) art is and isn’t, or can and can’t be, and isolating itself in the endless circle of obsessive self-reflection and exclusive self-referential rhetoric that remains largely unintelligible for an outsider, the symposium agenda facilitates a truly interdisciplinary open dialogue that concentrates in the first place on the problems and phenomena of the world out there, rather than the issues of the white cube. Furthermore, there’s a certain aura of futurism and visionary thinking (often related to various intersections of ecology and technology) often present at the symposiums, which I find very much absent from the rest of the Lithuanian art scene, stuck in constant reassessment and reinterpretation of the (predominantly Soviet) past. Thus, the atmosphere at NAC is quite a distinctive ecosystem in itself.

dvasia (dažnai susijusi su įvairiomis ekologijos ir technologijų sankirtomis), kurios aš labai pasigendu likusioje Lietuvos meno pasaulio dalyje, tarsi įstrigusioje praeities (ypač sovietinės) permąstymų rate. Taigi, Nidos meno kolonijos atmosfera pati savaime yra gana savita ekosistema. Jei turėčiau suformuluoti kertinę ketvirtojo simpoziumo idėją, ji skambėtų taip: mes turime sąmoningai suvokti ir kritiškai įvertinti savo poveikį ekosistemoms ir atvirkščiai, bet tuo pačiu turėtume pakeisti savo požiūrį į gamtą ir jos nuolatinį kismą į labiau liminalią ir posthumanistinę (postantropocentrinę) perspektyvą. Ši žinutė buvo ypač ryški vandens ekologo Artūro Razinkovo-Baziuko įvadinėje paskaitoje, skirtoje tarpinių vandenų (pavyzdžiui, Kuršių marių ir panašių vandens telkinių, esančių tarp gėlo ir sūraus vandens ekosistemų) reiškiniui. Mums įprasta antropomorfizuoti gamtą (tikriausiai dėl tos priežasties taip intensyviai ją formuojame) ir suvokti jos pokyčius, vykstan-

If I were to formulate one keynote idea of the 4th symposium, it would sound like this: we need to be aware of our own impact on ecosystems and vice versa, but we should also change our perspective on nature and its ongoing transformations to a more liminal and post-human one. This message was especially evident in the opening lecture by the water ecologist Artūras Razinkovas-Baziukas (LT), centered around the phenomenon of transitional waters (e.g. lagoons like the Curonian Lagoon). It is habitual for us to anthropomorphize nature (which is probably also the reason why we engage so much in

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

kraštovaizdžio ir simpoziumo turinio. Pagrindinės renginio temos – tarpiniai vandenys, smėlio tėkmė, gamtos liminalumas, sūrokas vanduo (angl. brackish water), žmogaus suformuoti kraštovaizdžiai, ekosistemų tvarumas ir nestabilumas – sukuria kone tinkamiausią idėjinį kontekstą tokiai vietai kaip Nida ir provokuoja diskusijas, kurios peržengia šios vietovės turistinį egzotiškumą bei įgyja didesnį universalų aktualumą.

and beyond. It is difficult to pinpoint exactly what enabled it to end up like this, but my assumption is that something like a resonant synchronicity of the location, the surrounding landscape and most of the symposium’s content took place. Key themes like transitional waters, sand in flux, liminality of nature, brackishness, man-made landscapes, sustainability and precariousness seem to be the proper context for a place like Nida and provoke discussions and reflections that go beyond the touristic exoticism of the locality, acquiring a deeper universal relevance.

designing it) and to see the changes in it that take place within our human lifetime as essentially negative. We do like our favourite landscapes untouched and unaltered. But in order to really understand how nature works we should adopt the timeline of nature itself and realize that Astridos Neimanis paskaita „Vandenveika“ Baltijos jūroje / Astrida Neimanis lecture waterwork in the Baltic Sea some of the changes in it mean deterioration only to us, but to nature disappearance of some things čius mūsų gyvenimo trukmės rėmuose, kaip iš esmės neigiamą and arrival of other ones is basically procesą. Mes norime matyti savo mėgstamus kraštovaizdžius something that happens all the time. nepaliestus ir nesikeičiančius. Tačiau, kad iš tiesų suprastume, This idea had repercussions in several kaip veikia gamta, turime persiorientuoti į pačios gamtos laiko other talks and activities throughout skalę ir suvokti, kad kai kurie mums sunykimą reiškiantys the symposium, for instance, in the pokyčiai yra kažkas, kas gamtoje vyksta nuolat – vieni dalykai discussion that followed the screišnyksta, tačiau tuoj pat atsiranda kiti. ening of the fragments from the Ši idėja įvairiais pavidalais ataidėjo kai kuriuose kituose simfilm-in-progress Acid Forest by poziumo pranešimuose ir veiksmuose, pavyzdžiui, po Rugilės Rugilė Barzdžiukaitė and Dovydas Barzdžiukaitės ir Dovydo Petravičiaus kuriamo filmo „Acid Petravičius (LT). The film focuses on Forest“ („Rūgšties miškas“) ištraukų peržiūros sekusioje diskuthe seasonal confrontation between sijoje. Dokumentinis filmas fiksuoja sezoninį konfliktą tarp šalia the invasive colony of the cormoJuodkrantės įsikūrusios invazinės paukščių rūšies – kormoranų – rant birds near Juodkrantė (a small kolonijos, sengirės ir žmonių. Kormoranų išmatose esantys town on the Curonian Spit not far fermentai naikina senus medžius, tad šį procesą stebintys žmofrom Nida), the old forest and the nės, žinoma, stoja pastarųjų pusėn, nes vertingo miško masyvo humans. The stomach acid in the nykimas žmogui neišvengiamai atrodo kaip kažkas destruktycormorants’ excrement kills the old vaus ir iš esmės anomalaus. Taigi žmonės imasi visų įmanomų trees, and naturally the people who priemonių siekdami sumažinti „svetimų“ paukščių populiaciją, observe this process take the side nes tai suvokiama kaip mažesnis blogis palyginus su miško of the latter, because the death of naikinimu (kurį paradoksaliu būdu vykdo pati gamta). Tačiau, valuable forest inevitably looks like kaip minėjau, tai yra grynai žmogiška įvykių interpretacija; pati something destructive and essentially gamta šioms nepaliaujamai vykstančioms transformacijoms yra anomalous in human terms. Therevisiškai abejinga. Negyva mediena tampa energijos šaltiniu fore, the humans take measures to kitoms gyvybės formoms, kurios gyvena žemės paviršiuje ar decrease the population of the birds po juo, ir nesibaigianti materijos cirkuliacija tęsiasi. (declared to be an invasive species),

124

Kai kurios simpoziumo dalyviams pasiūlytos veiklos, priešingai, siekė priartinti ar prisijaukinti šią neaprėpiamą kintančią esybę, kurios dalimi mes esame ir nuo kurios sėkmingai nutolome. Pavyzdžiui, panašu, jog šiuo principu buvo paremtos Briano Degerio (Didžioji Britanija / Australija) kūrybinės dirbtuvės, kurių dalyviai turėjo degustuoti sūroką Baltijos jūros vandenį ir savo rankomis surinkti planktono „bestiariumą“. Tačiau man pasirodė, kad šiame mikro lygmenyje iš akiračio išslysta kai kas svarbaus. Tokie „vorkšopologiniai“ (paties menininko sugalvotas terminas, kilęs iš an-

Some of the activities, on the contrary, aimed to approximate or tame this vast transient entity of which we are a part of but have pretty successfully distanced ourselves from. For example, this, for me, was the underlying essence of Brian Degger’s (UK/AU) workshops on tasting the brackish water of the Baltic Sea and on attempting to catch and examine a beastiary of plankton. But there is something that escapes one’s grasp at this micro-level. This kind of workshopological exploration, at least within the restrictive time limits of an event like

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Kad susitaikytume su gamtos kintamumu ir mąstytumėm gamtos mastu, which somehow seems a lesser evil compared to the deforestation turime pakeisti savo žiūros kryptį ir that, paradoxically, nature inflicts upon itself. Yet that, as already leisti savo sąmonei patirti tam tikrą mentioned, is an entirely human interpretation of events; nature liminalią situaciją. Pavyzdžiui, galiin and of itself is completely indifferent to such transformations, me liautis žvelgę į jūros vaizdą (kuris which happen all the time. The dead wood becomes a source of lieka bemaž toks pat per amžius) iš energy for some other lifeforms on and beneath the ground, and kranto ir pažiūrėti į nuolat besikeithe never-ending circulation of matter carries on. čiantį pajūrio ruožą iš jūros perspekIn order to come to terms with the transience of nature and try to tyvos. Vokiečių menininkų Gabrielio switch our mode of perception to that of nature itself, we must Hensche, Anos Romanenko ir Björno reverse the very direction of seeing things and place ourselves in Kühno sukonstruotas Liminal Dome some liminal situation. For instance, quit looking at the marine (Liminalus kupolas, juoda oro kamelandscape (the one that remains pretty much the same throughout ra iš plastiko, plūduriojanti jūroje millennia) from the seaside and instead look at the ever-changing netoli kranto) yra graži tokio žiūros coastline from the sea. The Liminal Dome (a black plastic air apvertimo metafora. Šis kupolas, prichamber floating in the sea at a slight distance off the coast) by menantis keistą technologinį objektą Gabriel Hensche, Anna Romanenko and Björn Kühn (DE) is a ir kartu mįslingą gamtos reiškinį, beautiful metaphor for this kind of reversal. Looking equally like turėjo dezorientuojančio ir sąmonę an obscure techno-object and a curious natural phenomenon, the keičiančio poveikio tiems, kurie išdome seemed to have a disorienting and mind-altering effect on drįsdavo atvykti į paplūdimį penktą those who had the guts to go to the beach at 5 AM valandą ryto ir nuplaukti iki jo (bei and swim to it (and then underneath it) in a diving panerti po juo) su nardymo kostiumu. Be to, šis suit. In addition, this small black dome reminded mažas juodas kupolas priminė man milžinišką neme of the invisible giant dome-shaped force field matomą kupolo formos jėgos lauką, atkirtusį mažą that cut off an entire small town from the rest of miestelį nuo pasaulio viename iš Steveno Kingo the world in one of Steven King’s recent novels, naujausių romanų, Under the Dome (Po kupolu), Under the Dome, triggering a chain of disastrous ir sukėlusį katastrofiškų įvykių virtinę be jokios events for no particular reason. The Liminal Dome protu suvokiamos priežasties. „Liminalus kupolas“ in Nida did something similar: it cut off the one Nidoje atliko kažką panašaus: jis tarsi atkirsdavo po underneath it from the ordinary human perspective juo panirusį suvokėją nuo įprastos žmogiškos persand reason, thereby bringing the diver close to the pektyvos ir logikos ir priartindavo jį prie abejingo, indifferent, unfathomable and alien state of nature, nesuvokiamo ir svetimo gamtos būvio, kuriame devoid of the familiar anthropocentric coordinates. nelieka pažįstamų antropocentrinių koordinačių.

gliško žodžio workshop – kūrybinės dirbtuvės) tyrinėjimai, bent jau kai yra įsprausti į riboto laiko formatą, nepasižymi nei ypatinga menine, nei aukšta moksline kokybe, nors ir pretenduoja tapti tarpdisciplinine ir performatyvia abiejų sričių samplaika. Astridos Neimanis (Kanada / Švedija / Latvija) paskaita pajūryje apie vandens veikimą (arba mąstymą per vandenį ir kartu su juo), nors ir buvo metaforiškesnė ir poetiškesnė, atskleidė daug daugiau svarbių dalykų apie šį tuo pat metu pažįstamą ir nepažinų objektą, ir todėl pasirodė nepalyginamai labiau vykusi ir sklandi. Žinoma, eksperimentai gali nepavykti ir nepateikti jokių įspūdingų rezultatų. Elektromagnetinę spinduliuotę siunčiantis aitvaras, susietas su generatyviniu garso algoritmu (Juano Duarte Regino (Meksika / Suomija) performansas paplūdimyje) gali viso labo išprovokuoti nenuspėjamo meno tingiame pajūryje nesitikinčių paprastų poilsiautojų susierzinimą. Theo Janseno kinetinės skulptūros Strandbeast (Pakrantės padaras) kopija, sukonstruota Estijoje gyvenančio kanadiečių menininko Justino Tylerio Tate’o, gali nepagauti vėjo gūsio ir likti nejudri. Panašios gamtos pergalės prieš mus yra savaime iškalbingos. Jos sustiprina liminalumo patyrimą ir primena, kad gamtoje nėra apibrėžtų galutinių taškų – viskas joje yra tarsi nesibaigianti smėlio tėkmė. Pats Kuršių nerijos kraštovaizdis didžiąja dalimi yra bandymų prisijaukinti ir sutvarkyti gamtą, kaip dar kartą priminė Kuršių nerijos nacionalinio parko administracijos Linos Dikšaitės pranešimas. Iš dalies tai diktuoja grynai praktiniai išgyvenimo

126

the Symposium, does not seem to do justice to both the scientific and the artistic modes of cognition that it aims to combine in an interdisciplinary and performative way. Astrida Neimanis’ (CAN/SE/ LV) participatory seaside lecture on the work of water (or thinking with and through water), while much more metaphorical and poetic, managed to say more about this object, at once so familiar and so enigmatic, and thus worked much more smoothly. But then, of course, experiments can fail and produce no impressive results. A pulsar kite

motyvai: judantis smėlis turi būti sutvirtintas ir apribotas, kad neužpustytų žmonių gyvenviečių (XIX a. jos dėl šios grėsmės nuolat persikeldavo, palikdamos tik savo mirusiuosius kapinėse, antrą kartą palaidotus po slenkančiais smėlynais). Tačiau šalia to yra ir kur kas efemeriškesnė kraštovaizdžio suvaldymo priežastis. Šiandien, kad laukinė, „pirmykštė“ gamta egzistuotų ir sykiu būtų pasiekiama žmonėms, ji turi būti sąmoningai projektuojama, prižiūrima (kaip pademonstravo Theuno Karelse

tethered to a generative sound algorithm (a beach performance by Juan Duarte Regino (MEX/FIN)) may only provide an irritating distraction to the regular beach-goers with no particular appreciation for unpredictable art. A copy of Theo Jaansen’s kinetic sculpture Strandbeast (built by Justin Tyler Tate (CAN/EE)) may never catch the wind. All of these nature’s ways to defeat us can say a lot in themselves, and contribute to the experience of liminality, where there is no definite final destination – only flux of sand.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Ketvirtojo „Inter-formato“ simpoziumo dalyviai / Participants of the 4th Inter-format Symposium

(Nyderlandai) ekskursija ir performansas) ir saugoma kaip paminklas (pavyzdžiui, kaip UNESCO Pasaulinio kultūros paveldo sąrašo objektas Kuršių nerijos atveju). Kitaip tariant, jos „laukinis“ statusas yra nustatomas ir palaikomas žmonių, tad ji tampa keistu dirbtinumo ir autentiškumo deriniu, kartu ir svetimu, ir pažįstamu kraštovaizdžiu.

128

The landscape of the Curonian Spit itself is very much a product of such taming of nature, as the presentation by Lina Dikšaitė (LT), the deputy director of the Curonian Spit National Park administration, reminded. Partly because of very practical survival reasons: the moving sand must be fixed and kept at bay to prevent it from swallowing the

human settlements (which had to be constantly relocated in the 19th century, leaving behind the dead buried in the cemeteries to be buried once more by the sand). Yet together with that comes a more ephemeral reason. Today, for a wilderness to exist as something accessible to humans, it must be consciously designed, tended (as demonstrated in a field trip and performance by Theun Karelse (NL)) and preserved as a monument (a UNESCO World Heritage site in the case of the Curonian Spit). In other words, its wildness is designated and maintained by humans, which makes it an uncanny mixture of artifice and authenticity, a landscape both alien and familiar. This kind of landscape design looks quite harmless compared to a more sinister one that was detailed in the presentation by Grit Ruhland (DE), though. This metaphysical slideshow focused on the way former uranium mining and milling sites in Thuringia (Eastern Germany) are being recultivated, ironically, by the very same mining company that was responsible for the preceding impact on the landscape. The most troubling aspect of this restorative process is the fact that there are large amounts of radioactive and toxic waste buried underneath what on the surface looks like an idyllic landscape full groves, gardens, fields and streams, among which towns and villages are scattered. Yet this stuffing of the land with menacing contents cannot be camouflaged completely, it seems. In the more remote spots of the facelifted region one can still stumble upon

Theun Karelse intervencija kopose naikinant žmogaus (turistų) pėdsakus / Intervention in the dunes by Theun Karelse - wiping out tourists traces

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Tačiau tokio pobūdžio kraštovaizdžio dizainas atrodo nekaltai palyginus su kur kas grėsmingesne pastarojo atmaina, apie kurią savo vizualioje prezentacijoje papasakojo Grit Ruhland (Vokietija). Jos „metafizinė skaidrių peržiūra“ atskleidė, kokiais būdais šiandien yra atgaivinamos buvusios urano kasyklų ir perdirbimo gamyklų vietovės Tiuringijoje (Rytų Vokietija). Ironiška, kad tokius

atgaivinimo projektus vykdo ta pati urano gavybos bendrovė, kuri kadaise neatpažįstamai pakeitė šio krašto reljefą. Labiausiai trikdantis šio atkuriamojo proceso aspektas yra tai, jog po iš pažiūros idilišku girių, sodų, laukų ir upelių kraštovaizdžiu, kuriame išsibarstė miesteliai ir kaimai, iš tiesų yra paslėpti milžiniški radioaktyvių ir toksiškų atliekų kapinynai. Bet toks žemės „kimšimas“ grėsmingu įdaru, pasirodo, negali būti visiškai užmaskuotas. Atokesniuose regiono kampeliuose net ir po atliktos „plastinės operacijos“ vis dar galima aptikti apie radiacijos pavojų įspėjančių ženklų iš ankstesnių laikų, o kartais galima pastebėti ir nežinomos paskirties transporto priemonių, atvykusių atlikti kažkokių požeminių darbų. Net vandens spalva upeliuose liudija, kad dirvoje vyksta kažkas įtartino. Paskutiniu patvirtinimu tampa Geigerio skaitiklio duomenys. Tačiau dar labiau trikdo faktas, kad kai kurie regiono gyventojai jaučia keistą nostalgiją ankstesniam regiono kraštovaizdžiui, kai radioaktyvių medžiagų gavybos pramonės išvagotas reljefas buvo jo pagrindinis ir atpažįstamas skiriamasis bruožas.

radiation warning signs from the earlier period, and sometimes some strange special-purpose vehicles come to do some underground works. Even the colour of water in the rivers hints at something suspicious going on in the soil. The figures on the display of a Geiger counter serve as the ultimate proof. But it is perhaps even more disturbing that there is, in fact, a certain nostalgia in the region for the landscape as it looked before the recultivation, ravaged as it was by the industrial mining activity.

So what if something like this, hidden under the ground like a ticking Pandora’s box, suddenly breaks out of its landscaped prison and irreversibly changes the entire ecosystem, eventually destroying it beyond recognition? This was pretty much what Sophia David’s (UK) presentation on the relationship between climate change and language dealt with. As “eco-novels” like John Christopher’s The Death of Grass, Don DeLillo’s White Noise and Cormac McCarthy’s The Road (all used as examples in the presentation) illustrate, deterioration of the natural ecosystem inevitably causes reduction of the ecosystem of language. In other terms, our vocabulary becomes poorer in parallel to the disappearance of the natural phenomena that words and Kas nutiktų, jei kažkas panašaus, paslėpto po žeme tarsi tiksinti terms signify. This is at once a sobePandoros skrynia, staiga išsiveržtų iš savo kraštovaizdžio dizaino ring and frightening insight: the reapriemonėmis sukonstruoto narvo ir negrįžtamai bei neatpažįstalization that our language, this highly mai pakeistų ar net sunaikintų visą ekosistemą? Šiuos klausimus sophisticated system we take so much savo paskaitoje apie ryšį tarp klimato kaitos ir kalbos gvildeno pride in, is not as autonomous as it Sophia David (Didžioji Britanija). Anot jos, „eko-romanai“, may seem inevitably comes with a bit pavyzdžiui, Johno Christopherio The Death of Grass (Žolės žūof a shock. At the same time, this also tis), Dono DeLillo White Noise (Baltasis triukšmas) ar Cormaco seems to suggest that language is a McCarthy The Road (Kelias) parodo, kad gamtinės ekosistemos living ecosystem that is organically sunykimas neišvengiamai lemia kalbos ekosistemos susitraukimą. tied to our environment, and that Kitaip tariant, mūsų žodynas tampa skurdesnis proporcingai the symbolic order does not really žodžių žymimų natūralių reiškinių nykimui. Ši įžvalga yra gąsremove us that much from nature. dinanti ir verčianti susimąstyti: suvokimas, kad mūsų kalba, ši Even so, as Sophia David claimed in nepaprastai sudėtinga sistema, kuria taip didžiuojamės, nėra tokia the mentioned presentation, language autonominė, kaip mums atrodo, neišvengiamai trikdo. Tačiau often proves to be incapable of captukartu tai primena, kad kalba yra gyva ekosistema, organiškai ring the actual scale and timeframe of susieta su mūsų aplinka, tad simbolinė tvarka iš tiesų nebūtinai labai atitolina mus nuo gamtos. Vis dėlto, kaip savo pranešime teigė Sophia David, kalba dažnai nepajėgia užčiuopti ir išreikšti tikrųjų aplinkos procesų, tokių kaip globali klimato kaita, masto

130

ir laiko skalės, todėl mūsų priklausomybė nuo kalbos kaip priemonės išreikšti mūsų patyrimus daro mums meškos paslaugą ir trukdo adekvačiai reaguoti į tai, kas vyksta gamtoje planetos mastu. Panašią įtampą tarp kalbos/prezentacijos ir patirties (ar veikiau jos nebuvimo) patyriau simpoziumo „Olandų dienos“ metu. Už šią renginio dieną daugiausiai buvo atsakinga viena iš simpoziumą organizavusių partnerių olandų institucija „Satellietgroep“. Kadangi nesu susidūręs su savotišku (ir labai stipriai žmogaus suformuotu) Nyderlandų kraštovaizdžiu, prie Olandijos krantų ir šios šalies pajūryje gyvenančių žmonių problemų taip ir nepavyko priartėti. Nors aptariamos temos iš pirmo žvilgsnio atrodė pakankamai artimos specifiniams Kuršių nerijos iššūkiams, visgi neapčiuopiau ryškesnių sąsajų, ir svečių iš Nyderlandų pranešimai

environmental issues like climate change, and our reliance on language as a precise means of making sense of what we experience plays a trick on us, preventing us from reacting adequately to what is actually taking place in nature at large.

During the “Dutch day” of the symposium, predominantly hosted by people from Satellietgroep (one of the symposium’s co-organizers), I felt some similar tension between experience (or the lack of it) and language/presentation. Since I have no experience of the peculiar (and very much engineered) landscape of the Netherlands, the Dutch shores and the problems of the people living at the Dutch seaside remained largely alien to me. Even though the issues seemed considerably close to those encountered on the Curonian Spit, there was not a very strong sense of connection, and the several presentations and artist talks by the Dutch guests seemed more like a showcase of a very different context (unless one dug a channel across the German part of the Jutland Peninsula to make the Baltic and the North seas meet halfway, as Jan de Graaf (NL) had suggested in his presentation

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Simpoziumo dalyvių baltiška žuvų vakarienė ant kolonijos terasos / Symposium participants dinner with Baltic fishes on the terrace

bei menininkų prisistatymai labiau priminė smarkiai kitokio konteksto demonstraciją. Galbūt būtų galima suartinti du skirtingus kontekstus iškasus kanalą per vokišką Jutlandijos pusiasalio dalį, kad Baltijos ir Šiaurės jūros susitiktų per vidurį,

the day before). On the other hand, this otherness also reinforced the general feeling that there is something profoundly unknowable and evasive in nature, both engineered and authentic, especially on a distant shore, and no matter how much one strives to come close to it, it remains not fully accessible.

kaip Janas de Graafas (Nyderlandai) pasiūlė dieną prieš tai. Kita vertus, ši kitybė sustiprino bendrą jausmą, kad gamtoje (tiek autentiškoje, tiek sukonstruotoje), ypač tolimajame krante, yra kažkas nepažinaus ir nepagaunamo, kažkas, kas lieka iki galo nepasiekiama nepaisant visų pastangų priartėti. Vis dėlto yra būdų nutiesti tiltą per nepažinumo prarają ir paversti šį liminalų, kintantį neaprėpiamumą šiek tiek jaukesniu ir savesniu, bent jau iki tam tikro lygio ir tam tikram laikui. Pavyzdžiui, tyliai stebėti su jautriu kompanjonu, kaip naktinė jūra įkvepia ir iškvepia, arba dainuoti airių jūreivių dainas kiek didesnėje kompanijoje tuščiame paplūdimyje, taip pat sutemus. Sustyguoti iš įprastų namų apyvokos objektų pusiau autonominę, kvaziorganinę kinetinę ekosistemą, kaip tai padarė savo performanse olandų menininkas Edwinas Deenas, arba panaudoti pigią pasenusią įrašymo įrangą poetiškam lo-fi (žemos kokybės) jūros bangų tyrinėjimui, kurį britų menininkas Johnas Hartley’jus atliko savo „instrumentuoto plaukimo“ metu. Sukonstruoti „pasidaryk pats“ picos kraštovaizdį ir patikrinti, ar jis yra tvarus, iškepus picą kolonijos rezidentų Martinkos Bobrikovos ir Oscaro de Carmeno (Ispanija / Slovakija / Norvegija) pastatytoje krosnyje, arba sumažinti gamtą iki žmogiškesnio mastelio improvizuotoje laikino gėjų baro „The Beaver Mat & The Faggot Shack“ (instaliuoto kanadiečių menininkių Helen Reed ir Hannos Jickling dueto studijoje) queer ekosistemoje. Galiausiai, tiesiog atlikti Neringos Bumblienės simbolinę intervenciją ir pasakyti „Aš, Neringa“, ir tokiu bekompromisiu būdu susitapatinti tiek su Neringos miestu, tiek su mitine Kuršių neriją sukonstravusios milžinės figūra.

But then there are various ways to bridge the gap and make this liminal and transient vastness somewhat more homely at least to some extent and for a brief time. For example, to watch the sea inhale and exhale at night with a sensitive companion, in silence, or to sing Irish seafarers’ songs at the empty beach in a slightly bigger company, also after dark. To orchestrate familiar household objects into a semi-autonomous, quasi-organic kinetic ecosystem like the Dutch performance artist Edwin Deen did, or to employ cheap recording equipment nobody uses before for a kind of lo-fi poetic approximation of such natural phenomena as waves, like John Hartley (UK) proposed after his “instrumented swim”. To design the landscape of a DIY pizza and see if it works after being baked in a pizza oven built by the Colony’s artists-in-residency Martinka Bobrikova and Oscar de Carmen (SP/SK/NO), or to minimize nature to a more human scale of an improvised “queer ecology” of a temporary gay bar called The Beaver Mat & The Faggot Shack, installed in one of the artist studios by Helen Reed and Hannah Jickling (CAN). Finally, to do what Neringa Bumblienė (LT) did in her symbolic intervention: to say “I, Neringa”, thus uncompromisingly identifying oneself with both the municipality of Neringa encompassing pretty much the whole of the Lithuanian part of the Curonian Spit (of which Nida is a part of) and the mythical giantess responsible for the emergence of the spit itself.

Pirmąkart publikuota http://www.artnews.lt/zvelgiant-isjuros-i-kranta-kaip-pamegti-liminaluma-ir-kaita-simpoziumasinterformatas-smelio-tekme-ir-vandens-ekosistemos-2014-mgeguzes-22-25-d-24411 First published http://www.echogonewrong.com/review-fromlithuania/looking-at-the-coast-from-the-sea-how-to-appreciateliminality-and-transition/

132

Ekspedicija „Eridanas“ / Expedition Eridanos

Eridano upė tekėjo per šiaurės Europą prieš milijoną metų ir dažnai yra lyginama su šiandienine Amazone. Eridanas prasidėjo švediškoje Laplandijos dalyje ir vingiavo į pietvakarius, Šiaurės jūros link, kur ir formavo savo deltą. Didžiuliai kiekiai baltojo kvarcinio smėlio nuosėdų nugulė palei upės drenažo baseiną. Šis deltos plotas – tuomet didžiausias Europoje – tapo pagrindu šiandieniams Nyderlandams. Ledynmečiai, kylantis jūros lygis ir tektoninių plokščių slinktys pamažu veikė geologinę upės sistemą ir galiausiai pavertė ją Baltijos jūra. Eridano istorija pasakoja apie geologinį laiką, kaitą ir kūrybą tokiu mastu, kokį sunku įsivaizduoti. Gamtos mašinerija kurdama gamtovaizdį užtrunka: prireikia milijono metų upę paversti jūra. Ar apskritai įmanoma suvokti tokią laiko skalę ir tokią gamtos evoliuciją?

The Eridanos was a river that ran through northern Europe about a million years ago and is often compared to the present day Amazone. It originated in Swedish Lapland and meandered southwestwards towards the North Sea where it had its drainage basin.

Large amounts of sediments consisting of the famous quartz white sands were deposited along its drainage basin. This delta area, the biggest of Europe at the time, became the basis of what is now known as The Netherlands. Ice ages, rising sea levels and moving tectonic plates slowly influenced the river system, eventually transforming it into the Baltic Sea.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Bram Esser & Francois Lombarts

Tai ne tik mūsų gimtosios šalies sukūrimo istorija – Eridanas paskatino mus svarstyti, kad kraštovaizdžiai ne savarankiški, bet susiję ir sąveikaujantys tarpusavyje. Eridanas mums metė iššūkį. Supratome, kad ši upė nusipelno būti kaip nors atrasta. Ji nusipelno būti patirta.

Not only was it a story of the creation of the country we both call home, but the Eridanos invited us to consider the notion that Landscapes are not selfcontained but inter connected and interacting with one to the other.

Iššūkis, kurio akivaizdoje atsidūrėme, buvo ne tik fizinis (iš viso 3600 km iki upės ištakų), bet ir konceptuaus. Kitaip tariant, kaip tirti gamtos reiškinį, kurio nebėra?

The Eridanos challenged us.

Akivaizdu, kad dabartinis kraštovaizdis labai skiriasi nuo andainykščio – kai Eridanas tekėjo per Šiaurės Europą prieš milijoną metų. Šiais laikais Nyderlanduose didžiausi smėlio gabentojai – nebe upės, o žmonės. Smėlį naudojame pakrantės apsaugai, greitkeliams bei pastatams.

The challenge we were faced with was not only a physical one, with a total distance of 3600 km to the source of the river; but also a conceptual one. To put the question differently: how does one explore a natural phenomenon that no longer exists?

Kad suprastume upę, turėjome keliauti pamažu eidami Šiaurės ir Baltijos jūrų paplūdimiais. Privalome tapti tokiais kaip smėlis, nešamas vėjo, pasiglemžiamas vandens, smėlis, kuris sutikęs kliūtį srovena aplink ją. Kartais kalbėjomės su žmonėmis. Išalkę valgėme, pavargę – miegojome kopose. Eridanas tapo mūsų kitokios prieigos prie pakrantės srities įrankiu, kompasu. Su Eridanu galėjome mėginti atsakyti į klausimus, kaip šios pakrantės sritys pasikeitė ir kaip jos tebesikeičia. Ši ekspedicija yra besiplėtojanti istorija apie smėlio, vandens ir vėjo dinamiką bei žmonių vaidmenį ekologijoje. Į pirmą savo kelionės etapą išsiruošėme 2013 gegužės mėnesį, 280 km palei Olandijos pakrantę. Šis platus kopų ir pylimų kraštovaizdis buvo atsargiai suprojektuotas ir suformuotas pakrantės apsaugos bei apsaugos nuo potvynių tikslais. Taip pat atradome keletą jo neformalaus panaudojimo

134

The story of the Eridanos addresses geological time, change and creation on a scale which it is hard to imagine. The machinery of nature takes its time to create landscapes. It takes a million years to turn a river into a sea. Is it even possible to relate to a time scale and natural evolution like that?

We understood that this river deserved to be discovered somehow. It deserved to be experienced.

The current landscape is obviously very different today than when the Eridanos flowed through Northern Europe a million years ago. In the Netherlands it is no longer rivers but human beings who are the biggest sand movers nowadays. We use sand for coastal protection, to build highways and buildings. In order to understand the river we had to travel slowly by walking over the beaches of the North and Baltic seas. We must become like the sand, blown by the wind, taken away by the water, if something blocks the way we flow around it. Sometimes we talk to people. We eat when we are hungry and sleep in the dunes when we are tired. The Eridanos had become a tool, a compass, for us to approach the coastal areas differently. With the Eridanos we could address the questions of how these coastal areas had changed and are changing.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

pavyzdžių. Kalbėjomės su keletu paplūdimio „sanitarų“, kriauklių rinkėjų, paplūdimio gyventojų ir vietinių žvejų. Keliaudami pagal savo pačių pastebėjimus braižėme pakrantės žemėlapį. Francois Lombarts yra kartografas, Bram Esser – pasakojimų kolekcionierius.

The expedition is an evolving story about the dynamics of sand and water and wind and the role that people play in ecology. We set off on the first leg of our journey during the month of May 2013, 280 km along the Dutch Coastline. This extensive dune and dyke landscape has been carefully formed and designed for purposes of coastal and flood protection. At the same time we found several examples of informal use. We talked with beach scavengers, shell collectors, beach dwellers and local fishermen. As we travelled, we mapped the coast according to our own observations. Francois Lombarts was the cartographer, Bram Esser the story collector.

136

Staiga paplūdimys virto betonu, kuris buvo lietas degutu kaip įprastinis greitkelis, tik tiek, kad truputį pakrypęs – tarsi būtų lenktynių ar Formulės 1 trasos dalis. Betoninis paplūdimio šlaitas sviro jūros link daugmaž dvidešimties laipsnių kampu. Jis nei atrodė kaip paplūdimys, nei buvo paplūdimys. Tai buvo užtvara vienoje iš labiausiai pažeidžiamų Nyderlandų dalių (Hondsbossche zeewering) ir tik pirmoji dalis – dešimt ar dvidešimt metrų, užpustytų pertekliniu smėliu, – galėjo būti klaidingai palaikyta paplūdimiu. Šioje vietovėje smėlis pustomas visur, jis juda ir palei pakrantę,

The following story is a short excerpt from our travel Log: Suddenly the beach turned concrete and it was tarred up like a regular highway only slightly tilted as if it were part of a racing track or formula 1 circuit. The concrete beach sloped down towards the sea at an angle of about twenty degrees. It didn’t look like a beach and it wasn’t one. It was a dike at one of the most vulnerable parts of the Netherlands (Hondsbossche zeewering) and it was only at the first part, ten or twenty meters in, that surplus sand had blown over it and could the dike be mistaken for a beach. Sand blows everywhere in these parts; it also moves along the coastline by way of waves and gulf streams. The sand is there because they

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Toliau pateikiamas pasakojimas yra trumpa ištrauka iš mūsų kelionių žurnalo:

nešamas bangų bei įlankos srovių. Smėlio čia yra dėl to, kad jis pumpuojamas iš jūros dugno ir tonomis metamas priešais pylimą. Tai pakrantei apsaugoti (tik kad jis, rodos, neužsilieka vienoje vietoje). Bėgant laikui, prieplaukos, išaugančios iš pylimo lyg pirštai, ir net pats pylimas pranyks. Sakoma, kad taip kuriama „nauja gamta“, daugiau erdvės gyvūnams klajoti.

138

are pumping it up from the bottom of the sea and are dumping tons of it in front of the dike. It’s for coastal protection (only it doesn’t really stay in place, it seems). In time the piers, growing out of the dike like fingers, and even the dike itself, will disappear. They are creating new nature they say, more space for animals to wander around.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Kaip kai kurie vietiniai pastebėjo, visa tai – žaliasis melas. Vadinamoji nauja gamta sunaikins esamą ekosistemą abipus užtvaros. Vienoje jos pusėje unikalus sūrokas sausumos mikroklimatas veikiausiai visiškai pasikeis: priešais užtvarą esančios prieplaukos dabar teikia prieglobstį vėžiagyviams ir dvigeldžiams moliuskams. O šie svarbūs maisto ieškantiems paukščiams.

These are green lies, as some locals pointed out. The so-called new nature will destroy existing the eco system on both sides of the dike. At the land side the unique brackish microclimate will probably change completely. In front of the dike the piers function as shelter areas of shellfish and mussels. They are important for foraging birds.

Vietiniai sako, kad visa tai yra žaliasis melas, nes smėlis pumpuojamas iš jūros dugno, kur jis yra ne šiaip sau. Gamta apdirbo smėlį taip, kad mažiausios smiltys nugula apačioje, tai yra jūros dugne. Naudoti jį pakrantės apsaugai nedaug prasmės, nes jis nesikaupia – jis paprasčiausiai nutekės ten, iš kur kilo. Šitos iliuzijos vaikytis teks amžinai, ir pikti liežuviai kalba, kad toks ir yra ofšorinių smėlio interesų grupių tikslas. Amžina smėlio iliuzija, finansuojama olandų.

140

It’s all green lies, they say, because the sand is pumped up from the bottom of the sea. It is there for a reason. The sand has been processed by nature and the smallest grains go to low ground, hence the bottom of the sea. It doesn’t help much to use it for coastal protection, because it doesn’t accumulate and doesn't build up; it will automatically flow back to where it came from. You have to keep rainbowing forever and evil tongues say that this is precisely what the off-shore sandlobby aims for. An eternal rainbow of sand funded by the Dutch people.

Staiga prisiminiau nuostabias smėlio skulptūras paplūdimyje. Tiesiog neįtikėtina, kokias detales įmanoma išraižyti smėlyje. Žinote ką? Žiūrėdami į tas skulptūras, jūs žiūrite ne į paplūdimio smėlį, bet į upės. Jis tikrai skiriasi – pastarąjį galima formuoti. Jis yra tai, ko reikia pakrantei tvirtinti.

The natural way, say, the way nature dealt with coastal protection in the past, was by way of rivers flowing down from the mountains and finally delivering sand to the coastal areas. Nice thick sand that sticks. River sand is different, its grains are bigger. But unfortunately there is no more river sand, as the building sector has finished it by using it in construction sites. Suddenly I remembered these fantastic sandsculptures on the beach. The details they manage to carve out of sand are truly unbelievable. And you know what; that isn’t beach sand that you’re looking at, it’s river sand. It really is different. You can sculpt it. That’s what you want in front of your coast.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Natūralus būdas apsaugoti pakrantes būtų mokantis iš gamtos; praeityje jos įrankis buvo upės: šios, tekėdamos žemyn nuo kalnų, galiausiai sunešdavo smėlį į pakrantes. Tai buvo puikus stambus smėlis, kuris laikosi vietoje. Upių smėlis kitoks: jo smiltys stambesnės. Nelaimei, upių smėlio nebėra – jį statybų sektorius panaudojo statybvietėse.

Bebro kilimėlis ir žagarų pašiūrė / The Beaver Mat & The Faggot Shack Helen Reed & Hannah Jickling (CAN)

1914-aisiais žmogus, vardu D. C. Beardas, parašė knygą skautams berniukams Pastogės, pašiūrės ir būdelės: klasikinis vadovas, kaip susiręsti pastogę laukinėje gamtoje. Šiame veikale jis vaizduoja dvi kritiniams atvejams ir išgyvenimui skirtas pastogių rūšis skautams bei laukinės gamtos keliautojams – tai „Bebro kilimėlis“ ir „Žagarų pašiūrė“. 2014-siais In 1914, a man named D.C. Beard wrote a book keliavome į Nidą ir gydėmės nuo mūsų meną veifor boy scouts called Shelters, Shacks, and Shankiančios Supuvusių Vakarų įtakos ir neišmanymo. ties: The Classic Guide to Building Wilderness Mes minėtąsias struktūras pavertėme į queer skulpShelters. In this publication he illustrates two tūras, pokalbių seriją, padriką žabų šluotų rinkinį, emergency, survivalist shelters for pioneers and du šokių vakarėlius, laikiną gėjų barą ir mobilią wilderness travellers - The Beaver Mat and the instaliaciją, kuri buvo pristatyta Nidos meno koloFaggot Shack. In 2014, we travelled to Nida and nijos Techno-ekologijų simpoziume, LTMKS proworked through our influence and ignorance as jektų erdvėje „Malonioji 6“, trečiame metiniame artists from the Rotten West. Lietuvos queer festivalyje „Sapfo“ ir Vankuverio Queer meno festivalyje (Queer Arts Festival). We remade these structures as queer survivalist sculptures, a series of conversations, a loose collection of faggoty brooms, two dance parties, a temporary gay bar and a roving installation that made appearances at Nida Art Colony’s Techno-Ecologies Symposium project space in Vilnius, Malonioji 6, Lithuania’s 3rd annual all-queer SapfoFest and Vancouver’s Queer Arts Festival.

142

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

...o iš kamino kamuoliais virsta dūmai x 20 / and smoke is billowing out of the chimney x 20 Marika Troili

Užrašai iš apsilankymų trąšų gamykloje, Lietuva, 2013 Performatyvios paskaitos, pristatytos simpoziume „Inter-formatas: Apie smėlio ir vandens ekosistemų kismą“, scenarijaus redakcija, 2014.

1 vietiniu autobusu važiuoju į gamyklą paini begalinių vamzdžių infrastruktūra rezervuarai ir sandėliai bokštai su kopėčiomis milžiniškos dujų talpyklos sandėliai kur saugomi dideli balti maišai trąšų produktų nėra tokio taško iš kurio būtų galima apžvelgti ją visą išsyk sunkvežimiai įvažiuoja ir išvažiuoja iš teritorijos darbuotojai važinėja kompanijos automobiliais šalmuoti vyrai vaikštinėja aptvertoje teritorijoje ženklai draudžiantys fotografuoti filmuoti ar važinėtis riedučiais pastarosios taisyklės laikysiuos matau iš kamino kamuoliais virstančius dūmus 2 nusileidžia saulė tamsa atrodo tarsi miestelis su daugybe šviesų dūmai kamuoliais virsta iš kamino 3 gamykla atrodanti kaip bet kuri kita ir galbūt tokia ir esanti dūmai kamuoliais virsta iš kamino 4 sunkvežimių sustojimo punktas sunkvežimiai laukiantys kad juos įleistų į gamyklos teritoriją atlikti kažkokių pavedimų griežta kontrolė prie vartų tuomsyk dūmai kamuoliais virsta iš kamino

144

Notes from visits to a fertilizer factory, Lithuania, 2013 / Edit of script for performative lecture presented at the inter-format symposium “On Flux of Sand and Aquatic Ecosystems”, 2014.

1 i take a local bus to the factory complicated infrastructure of endless pipes tanks and warehouses towers with stepladders huge gas-holders storages where big white bulk bags of fertilizing products are stored it can’t be fully surveyed from any single point trucks entering and leaving the area staff driving around in company cars men in helmets walking inside the fences signs that one is not allowed to take photos or film nor is one allowed to smoke or go on roller skates i shall respect the last rule i see smoke billowing out of the chimney 2 sun sets darkness looks like a small city with lamps everywhere smoke is billowing out of the chimney 3 a factory which looks just like any factory and perhaps it is smoke is billowing out of the chimney 4 truckstop trucks waiting to be admitted into the factory area on whatever errand they are there for strict controls at the gates meanwhile smoke is billowing out of the chimney

6 kitoks maršrutas ir kryptis dūmai kamuoliais virsta iš kamino 7 viskas tebevyksta jokių naujų pastebėjimų trąšų prikrauti traukiniai išvyksta iš teritorijos ką matau ko dar nežinočiau nematau didžiosios dalies to ką žinau o dūmai kamuoliais virsta iš kamino 8 tyli popietė dūmai kamuoliais virsta iš kamino 9 gamykla atrodo beveik visiškai taip pat kaip vakar procesų dundėjimas negarsus bet girdimas dūmai kamuoliais virsta iš kaminų 10 baigiasi pamaina darbininkai išeina pro vartus žiūrėdamas į dūmus nepasakytum kad viena pamaina pasibaigė kita prasidėjo jie ir toliau kamuoliais virsta iš kamino 11 taip ramu taip apleista dūmai kamuoliais virsta iš kamino 12 gan pažįstamas vaizdas trąšų produktų pasekmių čia nematyti dūmai kamuoliais virsta iš kamino

6 different route and direction smoke is billowing out of the chimney 7 everything is still ongoing no new observations trains packed with fertilisers leaving the area what can i see that i don’t already know i don’t see most of what i know and smoke is billowing out of the chimney 8 the afternoon is silent smoke is billowing out of the chimney 9 the factory looks very much like the day before the roar from the process is low but present smoke billows out of the chimneys 10 a shift ends workers exit the gate not possible to tell from the smoke that one shift has ended another has began it keeps on billowing out of the chimney 11 so still so abandoned smoke billows out of the chimney 12 slightly familiar scene the effects of the fertilizing products are not present here smoke is billowing out of the chimney 13 all becoming far too familiar feels more like a duty unrest what exactly was i expecting to see to find to discover smoke is billowing out of the chimney

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

5 ramus sekmadienis kelio užtvara nuleista sargo būdelę saugo kažkas neoninės žalios spalvos automobilyje tuščia automobilių aikštelė vienas sunkvežimis lietus spoksojimas į geležinkelio bėgius ir pastatus kaminus stulpus ir cisternų bokštus nuo tilto dūmai kamuoliais virsta iš kamino

5 calm sunday road barrier closed security booth is guarded by someone with a neon green car empty parking lot one truck rain staring at train tracks and buildings chimneys masts and the towers of the cisterns from the bridge smoke is billowing out of the chimney

146

14 biurų pastato priešakiniame lange ilga užuolaida su aukso kviečių lauku giedro mėlyno dangaus fone man už nugaros dūmai kamuoliais virsta iš kamino

14 in the front window of an office building a long curtain with a golden field of wheat against a clear blue sky behind my back smoke is billowing out of the chimney

15 balta nuo šerkšno ne taip grėsminga ir mažiau slegia vėjas pučia į priešingą pusę nei vakar spėju iš dūmų kamuoliais virstančių iš kamino

15 white with frost less threatening and depressing wind blows in the direction opposite to the day before i can tell from the smoke billowing out of the chimney

16 kūniškas supratimas žala daroma visą laiką tyliai vykdoma prievarta dūmai kamuoliais virsta iš kamino

16 a bodily understanding the damage is something which is caused all the time a silent ongoing violence smoke is billowing out of the chimney

17 žali ežerai kvadratiniai žalsvi aptverti ežerai žalia spalva šokiruoja gelstančiam rudens kraštovaizdy mitas apie triakes žuvis per atstumą matau iš kamino kamuoliais virstančius dūmus 18 dūmai tebevirsta kamuoliais iš kamino jie atrodo tamsesni baltų purių debesų kraštovaizdžio apsupty 19 visa pasilieka paviršiumi tai kas nematoma lieka nematoma paslaptys lieka slaptos uždari vartai lieka užverti žinomos žinomybės lieka žinomos dūmams kamuoliais virstant iš kamino 20 paskutinė mano diena popiečio saulėje gamykla atrodo kaip atvirukas aš esu lankytoja rytoj išvykstu dūmai kamuoliais virsta ir kamino

17 the green lakes square greenish lakes with fences around the green colour is shocking in the yellowing autumn landscape the myth of fishes with three eyes from a distance i can see smoke billowing out of the chimney 18 smoke is still billowing out of the chimney it looks darker surrounded by a landscape of white fluffy clouds 19 all remains a surface the invisible remains invisible the secrets remain secret the closed gates remain closed the known knowns remain known as smoke billows out of the chimney 20 my final day the factory looks like a postcard in the afternoon sun i am a visitor i will leave tomorrow smoke is billowing out of the chimney

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

13 visa tai tampa pernelyg gerai pažįstama jaučiuosi taip lyg atlikčiau pareigą nerimavimas ką apskritai tikėjausi pamatyti rasti atrasti dūmai kamuoliais virsta iš kamino

Pastabos infra-šokio dirbtuvėms su medžiais, kopomis ir jūra (plokščiosios ontologijos kasdienybėje eskizai) / Notes for the workshop of infra-dance with trees, dunes and sea, (sketches of practices of flat ontology in everyday life). Mirko Nikolic

Užrašai infrašokio dirbtuvėms su medžiais, kopomis ir jūra (vienapakopės ontologijos praktikų kasdieniame gyvenime apmatai).

[1.1.] „Žmogus yra ne daiktas aplinkoje, bet jungtis santykių sistemoje be apibrėžtų laiko ir erdvės ribų.“ (Naess, 1989). Mūsų kūnai yra organinių ir neorganinių veikliųjų medžiagų sąjunga. Mes esame „vaikštantys (ir kalbantys) mineralai“ (Margulis and Sagan, 1995). Kur riba tarp to, kas žmogiška, ir to, kas nežmogiška? [1.2.] Galia veikti nėra tik žmogiška – ji paskirstyta visiems esiniams – biotiniams ir abiotiniams, gyvūniniams, augaliniams, neorganiniams. „Tačiau ar ir neorganiniai kūnai gali būti gyvi? ... Ar esama tokio dalyko kaip mineralo ar metalo gyvybė, arba lijimo gyvybės iš „lyja“?“ (Bennett, 2010).

148

Notes for the workshop of infra-dance with trees, dunes and sea, (sketches of practices of flat ontology in everyday life).

[1.1.] “A human being is not a thing in the environment, but a juncture in a relational system without determined boundaries in time and space.” (Naess, 1989) Our bodies are assemblies of organic and nonorganic agents. We are walking (and talking) minerals. (Margulis and Sagan, 1995) Where lies then the boundary between human and nonhuman? [1.2.] Power to act is not human only, it is distributed among all the entities, biotic and abiotic, animal, vegetal, nonorganic. “But, can nonorganic bodies also have a life? . . . Is there such a thing as a mineral or metallic life, or the life of the it in ‘it rains’?” (Bennett, 2010)

„Niekada neveikiu vienas; mane visuomet šiek tiek nustebina tai, ką darau.“ (Latour, 1999). [2.2.] Žmonės suvokia tikrovę kaip „įrangą“, arba kaip struktūras, kurios mums po ranka – pasiruošusios tapti įrankiais. Bet „tiek, kiek įrankis yra įrankiu, tiek jis yra nematomas, išstumtas į antrą planą.“ (Harman, 2011). Tačiau ekologijoje veikia visi ar viskas – ar su žmonėmis ar be jų, „nėra aiškaus antro plano, taigi nėra ir aiškaus pirmo plano“ žmogiškam veiksmui. (Morton, 2010). [2.3.] Ekologija yra abipusiai neredukuojamų esinių sąveika. (Kaip) jie „kalbasi“ tarpusavyje? „Savaime niekas nėra toks pat kaip kitas arba skirtingas nuo bet ko kito. Taigi nėra ekvivalentų – tik vertimai.“ (Latour, 1988). Vertimas yra tapimo daugiau nei vienu, susisaistymo su kitais procesas. Taip pat, kadangi ekvivalentų nėra, „dvi jėgos negali susisieti be nesusipratimų.“ (Ibid). [2.4.] Skaitmeninių (komunikacijos) tinklų esmė yra ryšys (mainai tarp išlygintų skirtumų). Ekologijos esmė yra jungimosi tinklai (gyvybiškai svarbus skirtingų lygiaverčių dėmenų susijungimas). Ryšio esmė yra funkcinis organizmų tarpusavio panaudojamumas – organizmų, prieš tai suvestų į suderinamus kalbinius vienetus; o štai susijungimo esmė yra „tapimas kitu, gyvu, netikėtu kūnų junginiu“ (Berardi, 2012).

[2.1.] Ecology is a process (physis), a becoming made of events, actions in which there are no objects and no subjects. “I never act alone; I am always slightly surprised by what I do.” (Latour, 1999) [2.2.] Humans perceive the reality as equipment, or as structures that lie at our hand ready to become tools. But, “insofar as the tool is a tool, it is quite invisible, relegated to the background.” (Harman, 2011) Instead, in ecology everyone/everything is acting with and without humans, “there is no definite background and therefore no definite foreground” for human action. (Morton, 2010) [2.3.] Ecology is a networking of mutually irreducible entities. (How) do they “talk” one with another? “Nothing is, by itself, the same as or different from anything else. That is, there are no equivalents, only translations.” (Latour, 1988) Translation is a process of becoming more than one, of associating with others. At the same time, since there are no equivalents, “two forces cannot associate without misunderstanding.” (ibid.) [2.4.] Digital (communication) networks are based on connection (exchange among equalised differences). Ecologies are networks based on conjunction (vital becoming together of differing equals). Connection is about a functional interoperability of organisms previously reduced to compatible linguistic units, whereas conjunction is about “becoming-other, living, unexpected concatenation of bodies.” (Berardi, 2012)

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

[2.1.] Ekologija yra procesas (physis), tapsmas, sudarytas iš įvykių, iš veiksmų, kuriuose nėra objektų ir subjektų.

[2.5.] Mes gyvename „žmonių ir nežmonių kolektyve“ (Latour, 1999). Ekologijoje kiekvienas turi tokį patį, nors diferencijuotą, statusą. „Visi buviniai vienodai egzistuoja, bet jų egzistavimas nėra vienodas“ (Bogost, 2010). Ekologija yra vienapakopė ontologija, tinklas „unikalių, singuliarių individų, besiskiriančių erdvėlaikiniu mastu, bet ne ontologiniu statusu“ (De Landa, 2002). [3.1.] Ekologija nėra duotybė, jos nėra gatavos. „Tai – pasiekimas didžiulės pastangos tam tikroje vietoje dirbant su medžiagomis, kurios gali priešintis“ (Law, 1997). Ekologija kuriama vienijimo darbu, kuriant tinklą, veikiant tinklo principu. [3.2.] Ekologinio darbo subjektas ir objektas yra gausa, bendruomenė (socius), sudaryta iš nežmonių ir žmonių.

150

[2.5.] We live in “collectives of humans and nonhumans”. (Latour, 1999) In ecology, everyone/everything is on the same but differential ontological standing. “All beings equally exist, but they do not exist equally”. (Bogost, 2010) Ecology is a flat ontology, a network of “unique, singular individuals, differing in spatio-temporal scale but not in ontological status”. (De Landa, 2002) [3.1.] Ecology is not pre-given, it is not already there. “It is an accomplishment, a form of work, of great effort, in a place, with materials that may resist.” (Law, 1997) Ecology is made through a labour of assembling, of working the net, net–work (ecological labour). [3.2.] The subject and the object of ecological labour is the multitude, the socius composed of nonhumans and humans.

Ekologija, apgyvendinta gausos, yra radikaliai atvira keistiems prašalaičiams (Morton, 2010), ji svetinga ir atlaidi, nieko nenori ir nesitiki mainais. [4.1.] „Vienintelis būdas objektus traktuoti deramai – tai laikyti, kad jų tikrovė/tikrumas nepriklauso nuo bet kokio santykio, kad ji/-s turi daugiau tūrio nei bet kokia abipusė sąveika.“ (Harman, 2011). Ekologijoje kiekvienas yra autonomiškas ir koegzistuojantis. Kadangi joks esinys negali būti išverstas į bet ką kita, jis negali būti apkeistas ar iškeistas – kaip vertė ar kaip informacija. Ekologinis darbas yra afektyvus/emocingas ir materialiai krypstantis kitų link. [4.2.] Post-konektyvinį jungiamąjį kolektyviškumą grindžia ne komunikacija, bet, visų pirma, jautrumas. „Jautrumas yra žmogaus gebėjimas komunikuoti tai, kas negali būti išreikšta žodžiais. ... [G]ebėjimas būti harmoningam su rizoma.“ (Berardi, 2012).

Ecology inhabited by the multitude is radically open to strange strangers (Morton, 2010), it is kept open with absolute hospitality and forgiveness, expecting or wanting nothing in return. [4.1.] “The only way to do justice to objects is to consider that their reality is free of all relation, deeper than all reciprocity.” (Harman, 2011) In ecology, everyone/everything is autonomous and coexisting. Since no entity can be translated into anything else, it cannot be swapped or exchanged, as value or as information. Ecological labour is an affective and material tending towards others. [4.2.] A post-connective, conjunctive collectivity, is not based in communication, but, first of all, sensibility. “Sensibility is the ability of the human being to communicate what cannot be said with words. ...the ability to harmonise with the rhizome.” (Berardi, 2012).

[5.1.] Kamanė ir rožė yra heterogeniški „buviniai, kurie neturi nieko bendra“. Tai netrukdo joms dirbti drauge ar „neparaleliai vystytis“ (Chauvin, 1969). Jos sukuria jas vienijantį pasaulį, bendrą pasaulį.

[5.1.] A bumblebee and a rose are heterogeneous “beings that have absolutely nothing to do with each other”. This does not prevent them from working together, from evolving aparallely. (Chauvin, 1969) They make a world in common, a common world.

Kaip dirbti jungtinėmis pajėgomis su absoliučiai skirtingais?

How to work in conjunction with absolutely diverse others?

Kaip neparaleliai vystytis su buviniais, kurie su mumis neturi beveik nieko bendra?

How to evolve aparallely with beings that have almost nothing to do with us?

Kaip sukurti ir puoselėti „nežmogiškas draugystes“? (Bingham, 2006)

How to forge and foster nonhuman friendships? (Bingham, 2006)

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

„Gausa yra įvairovė, atskirybių plokštuma, atvira santykių aibė, kuri nėra nei homogeniška, nei sau tapati, ir kuri susijusi neaiškiu, įtraukiančiu ryšiu su tais, kurie yra anapus jos.“ (Hardt and Negri, 2000).

“The multitude is a multiplicity, a plane of singularities, an open set of relations, which is not homogeneous or identical with itself and bears an indistinct, inclusive relation to those outside of it” (Hardt and Negri, 2000).

vandentėkmės / waterwork Astrida Neimanis (LV/CAN/SE) memory-keeper atmintis Vanduo prisimena. Ledynų archyvai saugo milijonametę klimato kaitos istoriją. Maždaug tris šimtus metų giliai tarp dugno augalų snaudžia pavandeniję mažojo ledynmečio pėdsakai.1 Vandenyno srovės, nutvilkytos karšto El Ninjo atodūsio, nešasi šio flirto reminiscencijas kokius dvidešimt metų – kol pasiekia kitą Žemės rutulio pusę. Sakoma, kad gėlo vandens atmintis prastesnė už sūriojo giminaičio (sekloka, anot mokslininkų). Kondensacija, krituliai, garavimas, kondensacija, krituliai, garavimas, kondensacija... Bet kartotė irgi nelieka be pėdsako: tai materialus judėjimo ir nuokrypio metraštis – apie greitį ir lėtumą, apie daugiau mažiau amžiną grįžimą. Vanduo prisimena. Mano plaučius dengiantis krūtinplėvės skystis dar pamena balandžio atšilimą, drėgną, žeme dvelkiantį kvėptelėjimą. Serumas pūslelėje ant delno tebesaugo tą grybšnį irklu, pakrantės liniją, ledan sušalusius bangų purslus.

Water remembers. Glacial archives store the story of a million years of a changing climate. Slumbering deep in the benthic zone are watery traces of the Little Ice Age some three hundred years old.1 Ocean currents rubbed by El Niño’s hot breath carry reminisces of that affair to the other side of the world, to arrive twenty-odd years later. Sweetwater’s memory is considered inferior to that of her salty kin (she is rather shallow, scientists are known to say). Condensation, precipitation, evaporation, condensation, precipitation, evaporation, condensation... But repetition leaves its mark, too: a material chronicle of motion and deviation; of speeds and slownesses, of always returning, more or less. Water remembers. The pleural fluid that coats my lungs remembers the wet earthy exhale of the April thaw. The serum in this blister on my palm remembers that J-stroke, the shoreline, the ballicattered ice formed by the spray of the waves.

Toli toli (bet ir netoli nuo čia) teka upė, prieš keletą metų išvalyta nuo dvidešimties tūkstančių kilogramų susintetintų organinių cheminių junginių, kuriuos čia sunešė vienas dūmais raugėjantis pakrantės „paukštelis“. Pavojingų atliekų sąvartyną užnešė dumblas, tačiau tokios medžiagos lengvai neirsta. Gruntiniai vandenys labai smalsūs ir menkai apsaugoti – taip daugiau nei dviejų tūkstančių metų vandeningasis sluoksnis nenoromis tampa kapinėmis. Šis sluoksnis niekada nepamirš. O upė? Ją išgramdė švariai, tačiau pagrindinė arterija, nugremžta ir išraižyta randais, tebevaitoja mėgindama prisiminti, apie ką ji turėjo liautis galvojusi.2

1 Robert Kandel, Water from Heaven, New York: Columbia UP, 2003. 2 „Toxic Hudson River Sediment Could Poison Texas Aquifer“, Environmental New Service, May 19, 2009. http://www.ens-newswire.com/ens/may2009/200905-19-094.asp.

152

There is a river very far away, but also not far from here, that was dredged some years ago to remove twenty thousand kilograms of synthetic organic chemical compounds dumped by a smoking belching shorebird. A hazardous waste dump nearby received the sludge, but these matters are not so easily digested. The groundwater is curious and poorly defended, and an aquifer more than two thousand years old becomes a reluctant resting place.

1 Robert Kandel, Water from Heaven. (New York: Columbia UP, 2003).

Lytinė reprodukcija „yra ne to paties atkūrimas, bet kartojimas, kuris gimdo kitą“3. Reprodukcinis libido gimsta iš vandens potraukio dėkingumui ir pertekliui – neįveikiamos traukos gaminti begalines gyvenimo mutacijas anglies ir kitokių elementų junginių formomis. Tai vandens skirtis ir kartotė4 – požmogiškas ir nežmogiškas seksas, tyliai, ekstatiškai peržengiantis žmogaus hetero-reproseksualumo ribas, net jeigu pastarasis yra įmanomas tik dėka jo.5 Vanduo yra orgiškas daugybės dauginimąsis ir jos priežastis. svoris Turbūt 2004-ieji, esu vienoje galerijoje Šiaurės Toronte. Du kambarius skiria užuolaida – šimtai mėlyno stiklo karoliukų vėrinių laisvai, bet darniai krinta ant galerijos grindų, ieškodami žemiausios vietos, lengviausio kelio. Žiūriu lyg pakerėta. Atsistoju užuolaidos vidury, krioklys liejasi per mane – tikras vėrinių ir stiklo krikštas. Negaliu pajudėti. Svoris. Visiškai sausa, bet vis tiek čia – vanduo.6 Vanduo yra kažkas priešinga žemei, bet gal tai jis laiko mus tvirtai ant žemės, savo vietoje? Toks nenustygstantis, greitas, gausus, grakščiai begalinis – mes nei spėjame sykiu, nei galime jo išvengti. Jis nutvers. Atkaklus jo spaudimas neleis mums išplaukti.

3 Alfonso Lingis, Dangerous Emotions. Berkeley: University of California Press, 2000. 4 Gilles Deleuze, Difference and Repetition. Trans. P. Patton, New York: Columbia University Press, 1994. 5 Mielle Chandler and Astrida Neimanis, „Water and Gestationality: What Flows Beneath Ethics“ in Thinking with Water, eds. C. Chen, J. MacLeod and A. Neimanis, Montreal: MQUP, 2013. 6 Felix Gonzalez Torres, Untitled (Water), 1997, Koffler Gallery, Torontas, 2002.

The aquifer will not forget. And the river? They scrubbed her clean, but the scraped and scarred walls of her main artery still smart from the effort to remember what it was she was supposed to stop thinking about.2 sexual reproduction Sexual reproduction “is not the reinstatement of the same, but the repetition that engenders the different”3; the reproductive libido is engendered by water’s compulsion to produce that gratuity and superabundance; to produce unending mutations of life in both carbon-based and otherwise elemental forms. This is water’s difference and repetition4– a posthuman and inhuman sex, always quietly, ecstatically exceeding the bounds of a human heteroreprosexuality, even as it also makes this thing possible.5 Water is and makes that orgiastic proliferation of plurality.

weight It is maybe 2004, and I am in a gallery in North Toronto. Between two rooms hangs a curtain – hundreds of strings of blue glass beads, plummeting freely but in unison to the gallery floor, looking for the lowest place, the path of least resistance. I can’t get enough of it. I position myself in the middle of the curtain, and let this cataract pour itself over me, a baptism of string and glass. I can’t move. The weight. Nothing here is wet, but this is water.6 Water is precisely not terrestriality, but could it be that water keeps us grounded, in place? So ebullient, so quick, so many, so gracefully unrelenting, we simply can’t keep up, we can’t escape it. It grips us. Beneath its persistent pressure, we are prevented from floating away.

2 “Toxic Hudson River Sediment Could Poison Texas Aquifer.” Environmental New Service, May 19, 2009. http://www.ens-newswire.com/ens/may2009/200905-19-094.asp 3 Alfonso Lingis, Dangerous Emotions. (Berkeley: University of California Press, 2000.) 4 Gilles Deleuze, Difference and Repetition. Trans. P. Patton. (New York: Columbia University Press, 1994) 5 Mielle Chandler and Astrida Neimanis “Water and Gestationality: What Flows Beneath Ethics” in Thinking with Water eds. C. Chen, J. MacLeod and A. Neimanis (Montreal: MQUP, 2013) 6 Felix Gonzalez Torres, Untitled (Water), 1997. Shown at the Koffler Gallery in Toronto, 2002.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

lytinė reprodukcija

tirpiklis

solvent

Dėl ypatingos savybės ištirpinti rūgštis ir bazes vanduo kartais, nors klaidingai, vadinamas universaliu tirpikliu. Paradoksalu, kad tokią galią vandeniui suteikia silpni ryšiai tarp molekulių.7 Tačiau tai ne tik cheminė ypatybė. Išvertę į meteorologijos kalbą, ją galime laikyti galia transformuoti, nuplauti – potvyniai, lietūs, uraganai ar tsunamiai išskaido organinį gyvenimą atgalios po planetines įsčias. Meteorologijoje chemija tampa vėju, bangomis ir kylančiu potvyniu. Transformuojantis, bet drauge cikliškas vanduo yra mirties bendrininkas – galime tai vadinti tiesiog ekologiniu perdirbimu, nors vandens kirčio tai nesušvelnins. Kas buvo dulkė, virs dulke, kas vanduo – vandeniu.

With its extraordinary ability to dissolve both acids and bases, water is sometimes (mistakenly) called a universal solvent. Paradoxically, it is the weak bonds of water’s molecular structure that give it such power7. But this capacity to dissolve is not only a question of chemistry. Translated into meteorology, we can also understand this power to transform, and wash away, in terms of flood, monsoon, hurricane or tsunami, whereby organic life is dissolved back into the womb of planetarity. In meteorological terms, chemistry becomes wind, wave and rising tide. As transformational yet also cyclical, water is complicit in death, or what we might in ecological terms simply call recycling, which does not soften its blow. Ashes to ashes, water to water.

žudikas Ne vilnija, o skandina.8

slėpinys Jei įžengę į šį vandenį pasuktume atgal palei Golfo srovę, pakiltume netoli Panamos, praslystume kanalu ir įnirtingai plauktume, kol dusdami išsiveršime į Ramiojo vandenyno srautą, galbūt pasiektume pažinumo ribas. Giliausias šios ramybės jūros platybes pažinti sunkiau nei mėnulį. Net bioniniai povandeniniai laivai, filmuojantys jos gelmes, savo prožektoriais vienu sykiu tegali apšviesti mažą plotelį šios tamsos. Ką gi beatskleis tokios akimirkos, sudaigstytos į kokį nors okuliarinį skiautinį? Juk kai rodome vieną mirksnį, ankstesnysis jau būna pakitęs. Kiek mystery žinoma, žmogus dar niekada nėra sutikęs gyvo didžiojo kalmaro jo gyvenamajame areale. Naujos rūšys atrandamos kassyk panėrus į gelmes, tačiau net ir povandeniniai prietaisai tesugeba mus panardinti iki pusiaukelės. Daugiau kaip 60 proc. Žemės rutulio dengia vandenynas, gilesnis nei pusantro kilometro, – šis gyvenamasis arealas gerokai platesnis už bet kurį kitą Žemėje. Tegalime spėlioti, kokie nesuskaičiuojami kiekiai keisčiausių padarų gyvena ten, kur mūsų nenuneša net vaizduotė.

7 Dirk Schulze-Makuch and Louis Irwin, Life in the Universe, Berlin: Springer Verlag, 2008. 8 Stevie Smith, „Not Waving but Drowning”, Collected Poems of Stevie Smith, New Directions Publishing, 1972, http://www. poetryfoundation.org/learning/poem/175778.

154

murderer Not waving, but drowning.8

If we stepped into This Water, and began rewinding the Gulf Stream, hopping off near Panama, slipping through the canal, swimming fast until we finally burst, gasping, into the wake of the Pacific Ocean, we might just reach the limits of knowablity. The deepest reaches of this sea of peace are less available to us than the moon. Even film footage of these

7 Dirk Schulze-Makuch and Louis Irwin, Life in the Universe. (Berlin: Springer Verlag, 2008). 8 Stevie Smith, “Not Waving but Drowning” from Collected Poems of Stevie Smith (New Directions Publishing, 1972). See http://www.poetryfoundation.org/learning/poem/175778

Kad ir kiek stengiamės viską nuplauti (natrio laurilsulfatą, metilo gyvsidabrį, bisfenolį A, butilhidroksitolueną, sieros dioksidą, diazepamą, fluoksetiną, tetra-acto rūgštį, haloperidolį, ibuprofeną), mūsų pėdsakai nusėda pamatinėse uolienose, sudarančiose skeletą šioms tėkmėms. Ir vaistai vėl išduodami.

skulptorius Mūsų kaimynai Fandžio įlankoje svaido tuščius Bombėjaus safyro butelius į Pitso užutekį – po mėnesio kito jūra grąžins juos mėlynais brangakmeniais, telpančiais kišenėn. Jūros darbas yra ne taisyti, kas sugadinta Jūros darbas yra

pharmacist/dispensary Even when we work to flush it all away (sodium laurel sulphate, methylmercury, bisphenol A, butylated hydroxytoluene, sulphur dioxide, diazepam, fluoxetine, tetra-acetic acid, haloperidol, ibuprofen) our traces settle into the bedrock, the bones of these flows. And then they’re dispensed again.

iš beviltiškų luženų – jos šiurkščiai, užgaidžiai, o galgi lėkštai pražudė tau protą – pagaminti kažką visai kitą: pienišką mėlį, ašaros krislą, kolekciją, atminimą, varpelį kišenėj.9

archyvas Šita jūra irgi turi paslapčių, kurių nebepajėgia išsaugoti. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje britų ir rusų sąjungininkų pajėgos (teisiškai) susitarė Gotlando gelmėje, apie 250 metrų gylio Baltijos jūros baseine tarp Švedijos ir Baltijos šalių, nuskandinti maždaug 15 tūkstančių tonų cheminio ginklo. Ginkluotėje buvo tokių cheminių karinių medžiagų kaip ipritas, fosgenas ir nervus

9 Ištrauka iš Karen Houle eilėraščio „Forgiveness“ („Atleidimas“), in K. Houle, During, Gaspereau Press, 2008.

sculptor our neighbours in the Bay of Fundy lob empty bottles of Bombay Sapphire into Pettes Cove, so that months later the sea will throw back pocket-sized jewels of blue The work that the sea is, is not the work of fixing what is broken The work that the sea is is to make what’s hopelessly broke–

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

vaistinė

depths gathered in bionic submersibles can only illuminate with their spotlights one small patch of this darkness at a time. What could stitching these moments together in some ocular patchwork expose? As one moment is revealed, the previous is already becoming different. As far as we know, humans have never witnessed a living giant squid within its own habitat. New species are discovered on almost every dive, but these diving machines are still only capable of bringing us halfway there. Over 60% of the earth is covered by ocean more than a mile deep, which makes it by far the largest habitat on earth; We might wonder what countless other forms of queer beings exist beyond even the limits of our imagination?

by clumsy or whimsy or plain lost your mind–

paralyžiuojančių dujų kaip tabūnas. Šis karinis archyvas kelia akivaizdžią toksinę grėsmę: pavyzdžiui, ipritas degina kūną ir prasiskverbęs pro odą gali sukelti genetines mutacijas bei vėžinius auglius. Daugėja įrodymų, kad kanistrai su šiomis medžiagomis rūdija. Valdžios institucijos aplink Baltijos jūrą yra užregistravusios šimtus atvejų, kai žvejai tinklais ištraukė toksinių medžiagų – užfiksuota ir sužeidimų bei mirčių. Pavyzdžiui, nuo vieno iprito kanistro, išplauto Darlove Lenkijoje, nukentėjo – apdegė ar apako – apie šimtas žmonių. Remiantis naujausiais, 2013 metų, Lenkijos pateikiamais duomenimis, panašu, kad iprito tarša yra gerokai arčiau Lenkijos pakrantės nei manyta anksčiau. Greta tiesioginio sąlyčio sukeliamų problemų, dar didesnę grėsmę žmogaus sveikatai kelia galimai užkrėstos žuvies vartojimas. Ir be abejo, didžiausias pavojus kyla pačiai vandens faunai: 2013 m. lapkritį ant nudvėsusių Baltijos jūros ruonių snukių buvo pastebėtos keistos plėštinės žaizdos – įtariama (nors nepatvirtinta), kad šių anomalijų priežastis galėjo būti ipritas, pasklidęs iš rūdijančių kanistrų.

into something else entirely: milk-blue, tear-sized, gather-up, keepsake, pocketchime.9

archive This sea also has secrets she can no longer keep. At the end of World War II, British and Russian Allied forces agreed to (legally) sink an estimated 15,000 tons of chemical weapons into the Gotland Deep, the 800-foot-deep basin in the Baltic Sea between Sweden and here. These munitions contained chemical warfare agents such as mustard gas, phosgene, and nerve gases such as tabun. This military archive poses an obvious toxic threat: mustard gas, for example, burns the flesh, and can result in genetic mutations and cancerous tumors if it breeches that skin. Evidence is mounting that the canisters containing these agents are corroding. Hundreds of cases of fishermen hauling up the toxic material in their nets have been recorded by authorities around the Baltic, with records of both injuries and deaths. In one case, a canister of mustard-gas that washed up in the Polish town of Darlowo resulting in many burns, and blindness in about 100 people. Recent (2013) data from Poland in fact report that mustard gas contamination is much closer to the coast of Poland than originally thought. In addition to these problems caused by direct exposure, an even greater threat to human health is the consumption of possibly contaminated fish. And clearly, the

Ši archyvinė medžiaga kelia klausimą ir apie toksiškumą kaip natūralų-kultūrinį hibridą, kuris atsiranda, kai nuodinga medžiaga susipina su žmonių troškimais ir baimėmis.10 Su kokiomis toksinėmis ekosistemomis turėsime išmokti gyventi, kai šie archyvai galutinai atsivers? Ar mokėsime atrasti naujas kreivos meilės formas ir grožį pasaulio žaizdose?11

10 Žr. Mel Y. Chen, Animacies, Durham: Duke, 2012. 11 Catriona Sandilands and Bruce Erickson, Queer Ecologies, Bloomington: Indiana UP, 2010.

156

aquatic fauna themselves are at the greatest risk: In November 2013, strange lacerations were noted on the faces of dead Baltic Sea seals, with (as of yet unconfirmed) suspicions that these anomalies may have been caused by mustard gas from the disintegrating canisters. This archival material also begs questions about toxicity as naturalcultural hybrid, emerging from entanglements of poisonous matter with very hu-

9 Excerpt from “Forgiveness” by Karen Houle in K. Houle, During (Gaspereau Press, 2008).

terpė

Bet paskutinioji inovacija parodo, kad vanduo yra ne tik individualaus išgyvenimo priemonė, bet ir terpė kito gyvenimo dauginimuisi. Mokslininkai Diana ir Markas McMenaminai pavadino tai Hiperjūra14 – vientisa gyvenimo sausumoje sistema, kuri išplėtė jūrą, pasiėmė ją kartu. Gudrybė, padėjusi mums užkariauti

man desires and fears.10 When these archives are finally opened, what sorts of toxic ecosystems must we learn to live with? Will it be possible to find new forms of queer love, and beauty in the wounds of the world?11

milieu

Even after the evolutionary invasion of land by adventurous amphibians, the survival of life on land was still dependent on finding ways of bringing the oceanic surround ashore. Moving to a new terrestrial address just meant that we had to invent creative means for dealing with the threat of desiccation. One of these inventions was the amniotic egg, which kept amniote embryos perpetually in water thanks to their hard, calcium-rich shells. (This liquid insurance replaced the jelly encasing that surrounded fish and amphibian eggs, necessarily laid and gestated in a watery habitat in order to survive). Other innovations included various salt and water uptake mechanisms, for while aquatic animals were constantly immersed in water and appropriate amounts of saline, terrestrial animals had to actively seek these out. Such inventions ranged from the infiltration of the porous oral and anal surfaces of terrestrial woodlice,12 to the dewcollecting innovations of a certain Namibian desert beetle who, when fogs are dense, scuttles to the top of a sand dune, stands with its head down and belly up, and drinks the water that condenses on and then flows down its body toward its mouth.13 Other innovations include: the production of tough skin (to prevent excessive water loss), absorptive intestines (to allow water in), big lungs (to replace oxygen intake through water), and tears (to keep exposed eyes moist and allow vision to become acute).

12 Colin Little, The Terrestrial Invasion: An Ecophysiological Approach to the Origins of Land Animals, Cambridge: Cambridge University Press, 1990. 13 Ibid. 14 Diana and Mark McMenamim, Hypersea, New York: Columbia University Press, 1994.

10 See Mel Y. Chen, Animacies (Durham: Duke, 2012). 11 Catriona Sandilands and Bruce Erickson, Queer Ecologies (Bloomington: Indiana UP, 2010). 12 Colin Little, The Terrestrial Invasion: An Ecophysiological Approach to the Origins of Land Animals. (Cambridge: Cambridge University Press, 1990). 13 Ibid.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Net kai sausumą užplūdo evoliucionuojančios nuotykiams pasiryžusios amfibijos, išgyvenimas žemėje vis dar priklausė nuo to, kaip pavyks į krantą perkelti vandenyno aplinką. Persikrausčius į naująją sausumos buveinę teko atrasti, kaip kūrybiškai kovoti su išdžiūvimo grėsme. Vienas iš tokių išradimų buvo amniotinis kiaušinis kietu, kalcingu lukštu, kuriame amniotų embrionai visą laiką buvo vandenyje. (Ši skysta apsauga pakeitė želinį apdangalą, supusį žuvų ir amfibijų kiaušinius, kurie, kad išgyventų, turėjo būti dedami ir brandinami vandens aplinkoje). Tarp kitų naujovių buvo įvairūs druskos ir vandens įsisavinimo mechanizmai: vandens gyvūnai nuolat gyveno panirę vandenyje ir reikiamame kiekyje druskos tirpalų, o sausumos gyvūnams teko aktyviai jų ieškoti. Išradimų skalė čia pati įvairiausia: nuo sausumos vėdarėlių naudojamos infiltracijos per porėtus oralinius ir analinius kūno paviršius12 iki rasos surinkimo būdo, kurį pritaikė viena Namibijos dykumoje gyvenanti vabalų rūšis – susikaupus tirštam rūkui jie skuba į smėlio kopos viršūnę, atsistoja žemyn galva pilvais aukštyn ir geria vandenį, kuris, susikondensavęs ant kūno, teka apačion burnos link13. Kiti išradimai: stora oda (neleidžianti prarasti per daug vandens), sugeriančios žarnos (įleidžiančios vandenį vidun), dideli plaučiai (pakeitę deguonies įsisavinimą per vandenį), ašaros (išlaikančios atviras akis drėgnas ir paaštrinančios regą).

sausumą, buvo įsupti savo vandeningą aplinką savin. „Sausumos flora ir fauna ne tiesiog atstovauja jūros gyvenimui, bet tam tikram pačios jūros variantui. Evoliucijos istorijoje sausumos flora ir fauna yra it kylantis potvynis – ji tiesiogine prasme neša jūrą ir jos specifinius tirpinius per žemės paviršių.“15 Neturėdama jūros, pirminio komunikatoriaus ir pagalbininko, sausumos gyvybė turėjo nutiesti savus vandentakius – daugiausia kaip kitų gyvybės formų vandeningus audinius ir kūno skysčius.

But a final innovation reveals the role of water as not only a tool for self-survival, but as a milieu for the proliferation of other life, too. It is what scientists Diana and Mark McMenamin call Hypersea14–that is, the interconnected system of terrestrial life that has extended the sea and taken it along for the ride. Folding our watery habitat inside of us as we invaded dry land was a trick with our bodies we were learning to do. So “The land biota represents not simply life from the sea, but a variation of

Mokslinės fantastikos rašytoja Ursula LeGuin, regis, buvo teisi, spėdama, kad pirmasis įrankis mūsų evoliucijos istorijoje tikriausiai buvęs ne ginklas, o krepšys16. Gal šie krepšiai buvo pačių žemės padarų kūnai? Juk mūsų kūnai ne tik turėjo būti vandeninga nėštumo aplinka saviems palikuonims – jie tapo ir svetinga skysta terpe, kurioje nuolat ar laikinai visos kartu galėjo gyventi skirtingos rūšys. Šie vandens pilni krepšiai buvo mūsų pirmasis įkūnytos, socialinės bendrybės įrankis. Kitaip tariant, kai jūros išdžiūvo ir privertė mus galutinai „atsistoti ant savo kojų“17, mes išsinešėme vandeningą aplinką savyje ir sugėrėme, ką pajėgėme, iš vandens primirkusio oro ir dirvos. Išsikasėme slaptus kanalus vienas kito kūnuose. Sukūrėme vientisą gyvenimo sausumoje sistemą, kuri pratęsė ir tiesiogiai įtraukė jūrą. Taip, tai išgyvenimas. Bet taip pat – tai dauginimasis.

15 Ibid. 16 Ursual LeGuin, „The Carrier Bag Theory of Fiction“, in Dancing at the Edge of the World: Thoughts on Words, Women, Places, New York: Grove Press, 1989. 17 Gilles Deleuze and Felix Guattari, A Thousand Plateaus. Trans. B. Massumi, Minneapolis: Minnesota University Press, 1987.

158

the sea itself. Acting over evolutionary time as a rising tide, the land biota literally carries the sea and its distinctive solutes over the surface of the land”.15 Without the sea to serve as a prime communicator and facilitator, life on land needed to chart its own watercourses–most available in the watery tissues and body fluids of other life forms. Science fiction writer Ursula LeGuin was probably right when she speculated that the first tool in our evolutionary history was not a weapon, but a carrier bag.16 Maybe these carrier bags were the bodies of terrestrial beings themselves. Not only did our bodies need to serve as a watery gestational element for our own individual descendents, but they also became a hospitable watery milieu in which altogether different species could dwell either permanently or temporarily; these watery carrier bags were our first tool of an embodied, social commons. In other words: When the seas dried, and we were finally forced to “stand on our own legs,”17 we enfolded our watery habitats inside of ourselves, absorbed what we could from the water saturated air and soil. We dug stealth channels through one another’s bodies. We devised an interconnected system of terrestrial life that extended and (literally) incorporated the sea. Survival, yes. But also: multiplication.

14 Diana and Mark McMenamim, Hypersea. (New York: Columbia University Press, 1994). 15 Ibid. 16 Ursual LeGuin, “The Carrier Bag Theory of Fiction” in Dancing at the Edge of the World: Thoughts on Words, Women, Places (New York: Grove Press, 1989) 17 Gilles Deleuze and Felix Guattari, A Thousand Plateaus. Trans. B. Massumi. (Minneapolis: Minnesota University Press, 1987).

Ribinis gamtos vaizdavimas / Liminal imaging of nature Jacqueline Heerema

Review “On Flux of Sand and Aquatic Ecosystems” – Inter-Format Symposium at Nida Art Colony (LT), 2014. Jacqueline Heerema, conceptual artist, curator and founding director of Satellietgroep (NL) www.satellietgroep.nl | www.jacquelineheerema.nl

Jacqueline Heerema, konceptualiojo meno atstovė, kuratorė ir Satellietgroep (NL) steigėja-direktorė www.satellietgroep.nl / www.jacquelineheerema.nl

We all live in the bubble of a Truman Show. One day you wake up and realise what kind of world you live in.

Mes visi gyvename „Trumeno Šou“ burbule. Vieną dieną pabudęs suvoki, kokiame pasaulyje gyveni.

Living in the Netherlands and Nida in Lithuania means living in an artificial man-made environment. Looking at the conditions of these two coastal landscapes it strikes that the precarious liminality of coexistence between man and water becomes most evident in places that appear to be natural environments but are in fact cultural landscapes. Like living in a theme park, pleasing to the eye without worries and full of leisure and endless entertainment.

Gyventi Nyderlanduose ir Nidoje, Lietuvoje, reiškia gyventi dirbtinėje, žmogaus sukurtoje aplinkoje. Žvelgiant į šių dviejų pakrantės kraštovaizdžių padėtį, dingteli mintis, kad netvirtas žmogaus ir vandens sugyvenimo ribiškumas akivaizdžiausias tampa tose vietose, kurios atrodo esančios natūralios aplinkos dalis, bet iš tikrųjų yra kultūriniai kraštovaizdžiai. Tarsi gyvenant pramogų parke – pažiūrėti patraukliame, be rūpesčių, pilname laisvalaikio malonumų ir nesibaigiančių pramogų. Kuršių nerija, kurioje įsikūrusi Nidos meno kolonija, turi UNESCO pasaulio kultūros paveldo statusą kaip sąveikos tarp žmogaus ir gamtos pavyzdys, žinomas visame pasaulyje, tuo tarpu Nyderlanduose, kur įsikūrusi Satellietgroep, gyvenantys olandai meistriškai maskuoja kultūrinę „natūralaus“ kraštovaizdžio prigimtį. Mes linkę gamtą projektuoti, konstruoti, rekonstruoti, dekonstruoti taip, kad ji atitiktų mūsų poreikius. Kuriant padėtį, kur mes esame taip

Whilst the Curonian Spit – where Nida Art Colony is based – has the status of cultural Unesco World Heritage as word wide example of interactions between man and nature, in The Netherlands – where Satellietgroep is based – the Dutch are masters in disguising the cultural landscape as a natural one. We tend to design, construct, reconstruct and deconstruct nature to fit it to our needs. Creating a condition where we are so intertwined with the landscape, it becomes impossible to make a distinction between man and nature. In fact, the constructing of nature is

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Simpoziumo „Inter-formatas: Apie smėlio tekėjimą ir vandens ekosistemas“ Nidos meno kolonijoje apžvalga, 2014.

susipynę su kraštovaizdžiu, atskirti žmogų nuo gamtos tampa neįmanoma. Tiesą sakant, gamtos konstravimas išdidžiai vadinamas „naująja laukine gamta“ (New Wilderness). Sąlygos taip kontroliuojamos, kad nepajėgiame palikti jos natūraliai eigai. Nepaisant mūsų sentimentų, negalime nejausti gailesčio gyvūnams, „natūraliai“ mirštantiems Oostvaardersplassen rezervate (žmogaus sukurtame gamtos rezervate Nyderlanduose).

proudly called “New Wilderness”. The conditions are so controlled that we are incapable to let it run it’s natural course. Our sentiment can’t stop us from feeling sorry for the animals that die “naturally” in the Oostvaardersplassen (a man-made nature reserve in the Netherlands). In contrast to the cultural Unesco status of the Curonian Spit, in the north of The Netherlands The Wadden Sea is natural Unesco World Heritage. Though it is the largest and “unbroken” intertidal mud flat area, it still exists due to human interferences. However, on the Unesco charts of the Wadden Sea the shipping lanes and the islands are excluded… Is this denial of human existence and the impact on nature?

Ar mes galime ištrinti žmonijos pėdsakus? Theun Karelse (NL) intervencija Nidos kopose / Can we erase traces of mankind? Intervention by Theun Karelse at Nida (2014). (Fotografija / Photo: Natacha Paganelli / NAC)

Priešingai Kuršių nerijos kultūriniam UNESCO statusui, šiaurės Nyderlandų Vatų jūra (The Wadden Sea) yra UNESCO pasaulio gamtos paveldas. Nors tai yra didžiausias ir „vientisas“ potvynio zonoje esančių dumblo lygumų plotas, jis tebeegzistuoja dėl žmonių įsikišimo. Tačiau iš Vatų jūros žemėlapių, pateikiamų UNESCO, laivybos maršrutai ir salos pašalinti... Ar tai žmogaus egzistencijos ir jo poveikio gamtai neigimas?

160

I would like to reflect on man-made landscapes and the role of arts in imaging of nature. “Landscapes are cultures before they are nature; constructs of the imagination projected onto wood and water and rock. [...] But it should also be

Norėčiau apmąstyti žmogaus sukurtus kraštovaizdžius ir menų vaidmenį vaizduojant gamtą.

(Simon Schama, Kraštovaizdis ir atmintis (Landscape and Memory), 1995)

Menas pagal gamtą ar gamta pagal meną? Menininkai konstruoja gamtos sampratą, kad tais vaizdiniais galėtume pasakoti apie ir nurodyti į gamtą. Tomis sampratomis menininkai keičia mūsų gamtos suvokimo būdą, netgi keičia sąvokas, kaip gamta turėtų atrodyti, nes kraštovaizdis šiais laikais performuojamas taip, kad panėšėtų į žinomus paveikslus ar tekstus.

acknowledged that once a certain idea of landscape, a myth, a vision, established itself in an actual place, it has a peculiar way of muddling categories, of making metaphors more real than their referents; of becoming, in fact, part of the scenery.” (Simon Schama, Landscape and Memory, 1995)

Arts after nature – or nature after arts?

Artists construct a conception of nature, so we can relate and refer through these images to nature. Through these conceptions artists change the way we perceive nature. Even change the concepts of how nature should look as landscape are nowadays re-shaped to resemble famous paintings and writings. In that sense artists are mediators. That implies engagement and brings a great responsibility. Contemporary artists are no longer on the outside to reflect nature and shape artefacts - like Land Art that finds their space in the world, but are at the core of changing relationship between man and nature. The old ideas of a division between either human or nature has dissolved. The accessibility to new technologies enlarged the scope of artists almost limitless.

Šia prasme menininkai yra tarpininkai. Tai implikuoja įsipareigojimą ir uždeda didžiulę atsakomybę. Šiuolaikiniai menininkai nebėra „išorėje“, kad atspindėtų/atvaizduotų gamtą ir formuotų artefaktus – kaip kad Žemės menas, kuris suranda pastariesiems vietą pasaulyje; menininkai yra kintančio žmogaus ir gamtos santykio branduolys. Senosios idėjos apie skirtį tarp žmogaus ir gamtos išsisklaidė. Naujųjų technologijų prieinamumas menininkų veiklos sferą išplėtė kone iki begalybės.

The eye of the beholder Man is an explorer and invented cartography to chart the world and model reality and it’s myths.

Since around 1800 the traveller gradually transformed in a tourist in search of paradise. Landscape became an imaginary construction. Travel books like Baedeker and Murray guided visitors through the landscape in the tracks of novels by sir Walter Scott and Jane Austen. Painters drew sketches in nature that were brought back to the atelier to develop into a painting after nature. The invention of paint in a tube made it possible for impressionist painters to work outdoors en plein air on artistic subjective perception of nature. Later the invention of the camera made it possible to further idealize nature on postcards. Land Art became Destination Art, the “bible” for traveling

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

„Kraštovaizdžiai visų pirma yra kultūra, o ne gamta; tai vaizduotės konstruktai, projektuojami į medį, vandenį ir uolieną. [...] Bet reikia pripažinti ir tai, kad, jei jau sykį tam tikra kraštovaizdžio idėja, mitas, vizija įsitvirtino realioj vietoj, ji keistu būdu sujaukia kategorijas, metaforas padaro tikresnes už jų referentus, taigi tampa peizažo dalimi.“

Stebėtojo žvilgsnis Žmogus yra tyrinėtojas, kuris išrado kartografiją pasauliui nužymėti ir tikrovei bei jos mitams modeliuoti. Daugmaž nuo 1800-ųjų keliautojas palaipsniui virto turistu, ieškančiu rojaus. Kraštovaizdis tapo įsivaizduojama konstrukcija. Kelionių knygos, tokios kaip Baedekerio ir Murray’aus, svečius per kraštovaizdį vedė sero Walterio Scotto ir Jane’ės Austen romanų pėdsakais. Tapytojai gamtoje piešė eskizus, kurie buvo gabenami atgal į ateljė, kur būdavo ištobulinami iki paveikslo pagal gamtą. Dažų tūbelės išradimas įga-

artlovers. Digital manipulations unlimited constructions of the world, and the world wide web allows us to know about art and landscapes we will never see ourselves. The world becomes a myth once more that we may shape to our needs?

Local fieldwork in the context of global transitions Awareness rises that the anthropocene era may provide no escape for nature and thus for mankind. We need to engage with global issues in order to survive. Ecosystems have no boundaries. We challenging named one of the themes of the Inter-Format Symposium Man as Ecosystem at Nida. Faced with global prospects of rising sea levels, shrinking lands, imbalance of salt and sweet water, rivers too full or low, in The Netherlands – mostly below sea level – we need to re-invent the coexistence of man and water, and develop new insights both on ecology as on technology.

lino tapytojus impresionistus dirbti lauke en plein air remiantis subjektyvia gamtos pagava. Vėliau fotokameros išradimas leido dar labiau idealizuoti gamtą atvirukuose. Žemės menas virto Menu kaip kelionės tikslu (Destination Art) – „biblija“ keliaujantiems meno mylėtojams. Skaitmeninės manipuliacijos panaikino ribas pasaulio konstravimui, o internetas mums atveria meną ir kraštovaizdžius, kurių niekada nepamatysime savo akimis. Ar pasaulis vėl virsta mitu, kurį galime formuoti pagal savo poreikius?

Vietinė praktika globalinių virsmų kontekste Imama suvokti, kad antropocenas gali nepalikti gamtai, taigi ir žmogui, galimybės išsigelbėti. Kad išgyventume, turime imtis spręsti globalias problemas. Ekosistemos neturi ribų. Pavadindami vieną iš Nidos „Inter-formato“ simpoziumo temų „Žmogus ir ekosistema“, metėme iššūkį. Globalinės perspektyvos akivaizdoje – kylantis jūrų lygis, žemės ploto mažėjimas, sūraus ir gėlo vandens disbalansas, senkančios upės, Nyderlandų padėtis beveik žemiau jūros lygio – privalome rasti naują žmogaus ir vandens sugyvenimo būdą, išplėtoti naujas įžvalgas tiek ekologijos, tiek technologijos atžvilgiu.

162

After building dams and dikes for centuries as coastal protections – now called building against nature – in The Netherlands we recently made the newest contemporary cultural statement of the anthropocene era we now live in. This phenomenon is called the Sand Engine (Zandmotor, 2011), an artificial made sand peninsula in front of the Dutch coast. Building with nature, as we more or less invite the sea as a partner to help shape coastal protection by putting huge amounts of sand on the foreshore. The result is a dynamic extension of the coast, a new controlled wilderness that slowly transforms into a spit and lagoon – similar to the Wadden Sea and the Curonian Spit and Lagoon at Nida. But the Sand Engine is designed to dissolve in the sea around 2031. It is a time machine that transports us from holocene into anthropocene. This newest (anthropocene) innovation is built with (holocene) sand from the bottom of North Sea that also brought ashore mammoth fossils 25 – 50.000

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

Amžiais statę užtvankas ir pylimus pakrantei apsaugoti (dabar tai vadinama „statymu prieš gamtą“), neseniai Nyderlanduose sugebėjome perteikti antropoceno eros, kurioje gyvename, esmę naujausia šiuolaikine kultūrine priemone. Šis fenomenas vadinamas Smėlio varikliu (Sand Engine, Zandmotor, 2011), dirbtinai sukurtu smėlio

years old. This sand is said to originate from the mythological river Eridanos that once flowed from what we now call the Baltic Sea to the North Sea and shaped The Netherlands.

pusiasaliu priešais Olandijos pakrantę. Tai „statybos su gamta“, kadangi mes daugiau ar mažiau kviečiame jūrą tapti partnere formuojant pakrantės apsaugas – išplaunant didžiulius smėlio kiekius ant pakrantės. Pasekmė – dinamiškas pakrantės plėtimas, „nauja kontroliuojama laukinė gamta“, pamažu virstanti nerija ir lagūna – panašiomis į Vatų jūrą bei Kuršių neriją ir marias Nidoje. Bet Smėlio variklis sukurtas taip, kad „ištirptų“ jūroje apie 2031 metus. Tai laiko mašina, perkelianti mus iš holoceno į antropoceną. Ši šviežiausia (antropoceno) inovacija pastatyta iš (holoceno) smėlio, iškasto iš dugno Šiaurės jūroje, kuri į krantą išplovė ir 25–50 tūkstančių metų senumo mamuto fosilijų. Sakoma, kad šis smėlis yra iš mitinės Eridano upės, kažkada tekėjusios iš dabartinės Baltijos jūros į Šiaurės jūrą ir suformavusios Nyderlandus.

2014 m. rugsėjį pradėjome naują rezidencijos programą Badgast 2.0 pirmiesiems meniniams Smėlio variklio tyrimams, kuriuose bendradarbiauja Satellietgroep ir Nidos meno kolonija pagal menininkų rezidencijų mainų programą. Prieš išnykstant Smėlio varikliui apie 2031-uosius, siūlau meninio akto vardan jį įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip naują ir naujovišką paveldo objektą. Tai naujas žmogaus ir gamtos santykio naratyvas – tiek kultūrinis, tiek gamtinis, tiek apčiuopiamas, tiek neapčiuopiamas. Vadinu tai „naujovišku paveldu“, nes jis keičia mūsų suvokimą: saugojamo-išskirtinio paveldo į dinamišką-įtraukiantį paveldą – kuris skirtas keistis, netgi išnykti, ir sukelti pokyčius bei naujoves.

Šiam procesui mums reikia konceptualinės menininkų, bendradarbiaujančių su mokslininkais bei inžinieriais, laisvės netikėtam ribiniam gamtos vaizdavimui tirti.

164

September 2014 we started the new residency program Badgast2.0 for the first artistic research into the Sand Engine where Satellietgroep and Nida Art Colony collaborate on an exchange program with artist in residencies. Before the Sand Engine dissolves around 2031, I propose as an artistic statement to enlist it as new and innovatory heritage for Unesco World Heritage. A new narrative of the relationship of man and nature, both cultural and natural, both tangible and intangible. I call this innovatory heritage, as it changes our perception of protective-exclusive heritage into dynamic-inclusive heritage: intended to change – even disappear - and to evoke changes and innovations.

In this process we need the conceptual freedom of artists collaborating with scientists and engineers to explore unexpected liminal imaging of nature. Techno Ecologies, a term coined or resurrected by RIXC curators Rasa

Šmite and Raitis Šmits who write, “The changing role of art in society is one where it does not just create a new aesthetics but gets involved in patterns of social, scientific, and technological transformations,” (2014).

I would prefer to call it transitions or even juxtapositions.

Man priimtiniau tai vadinti virsmais ar net sugretinimais.

2014-aisiais, „Inter-formato“ simpoziumo Nidoje metu, meninis projektas Ribinis skliautas (The Liminal Dome) tapo mitu. Pati skliauto neišbandžiau, bet man šį mitą praturtino grįžtančių saulėtekio-saulėlydžio dalyvių pasakojimai. Už pasidalijimą šiuo projektu dėkoju Annai Romanenko, Björnui Kühnui ir Gabrieliui Henschei! Gausi indėlių į simpoziumą „Apie smėlio tekėjimą ir vandens ekosistemas“ įvairovė atspindi aptariamų problemų daugiasluoksniškumą. Dėkui visiems, nekantrauju tęsti šią kelionę!

During the Inter-Format Symposium at Nida in 2014 the artproject The Liminal Dome became a myth. I did not experience it myself but for me the myth became enriched by the endeavours tales of the returning sunrise-sunset participants. Thanks to Anna Romanenko, Björn Kühn and Gabriel Hensche for sharing this project! The rich variety of contributions during “On Flux of Sand and Acquatic Ecosystems” reflects the multi layered issues at stake. Thank you all, I look forward to continue on this journey! Jacqueline Heerema

Tip: Flip through the online Visboek by Adriaen Coenensz (NL, 1577) Koninklijke Bibliotheek (Royal Library in The Hague) http://kb.nl/bladerboeken/het-visboek-van-adriaencoenen

Jacqueline Heerema

Patarimas: pasklaidykite internetinį Adriaeno Coenenszo „Visboek“ variantą (NL, 1577) Koninklijke Bibliotheek (Hagos karališkoji biblioteka) http://kb.nl/bladerboeken/het-visboek-van-adriaencoenen

Nuorodos / Links: Satellietgroep ir Nidos meno kolonijos bendradarbiavimas / Collaboration Satellietgroep and Nida Art Colony: : http://www.satellietgroep.nl/collaboration_nida_art_colony/1 Unesco Kuršių nerija: http://whc.unesco.org/en/list/994 Unesco Vatų jūra: http://whc.unesco.org/en/list/1314 Smėlio variklis: http://www.dezandmotor.nl/en-GB/ Naujoji laukinė gamta Oostvaardersplassen: http://www.staatsbosbeheer.nl/english/oostvaardersplassen.aspx Ribinis skliautas: liminaldome.com

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

„Techno-ekologijos“ – terminas, sukurtas ar prikeltas gyvenimui RIXC kuratorių Rasos Šmitės ir Raičio Šmito, kurie rašo: „Meno vaidmuo visuomenėje kinta: jis ne tik kuria naują estetiką, bet ir tampa įtrauktas į socialinių, mokslinių ir technologinių pokyčių modelius.“ (2004).

The Culture of Sandy Shores (2014) Jan de Graaf

Every now and then beaches are attractive conflict zones. “Geopolitics are back on the agenda”, warned the Dutch Minister of Foreign Affairs recently addressing a selection of military experts in New York, May 2014. Consequently, beaches are back. Back in the heart of geopolitical analyses. Remember the idyllic sandy shores of Tarawa in the Pacific in 1943, the bourgeois beaches of Atlantic Normandy in 1944; we recall them as spectacular sand explosions, as the aquatic theatres of a cinematographic World War 2. During the First World War, at least in the dreams of those soldiers in the inland trenches of the muddy Western Front, the image of a dry sandy beach was a paradise. One of the most popular postcards, the rain suffering soldiers sent home from no man’s land, depicted palm trees on a beach framing a giant sun. These soft sandy shores were the fantasized other world, a compensatory landscape drenched with sunshine and freedom. During World War 2, the Dutch coast was barbwired by the German occupiers, just like the Belgium, French and Danish shores. The effect: a scar in post war memories: coastal people - the locals and the frequent tourist guests - deprived their beloved beaches, detoxed from the horizon. That fate hit the coasts of the Baltic Sea too, dur-

166

ing the German and after that, the Soviet occupation. The Curonian Spit was - read Rolandas Rastauskas - ‟... then bloated with missiles, submarines and harrows, the last of which were used by Soviet border guards to smooth the beaches every night ... The morning light revealed any footprints - leading to or from the sea - that disturbed the surface of the sand”. This agricultural technique - harrowing the soil - was an international military act. It transformed the beach into a telltailing text, squeaking that intruders trespassed a hermetic closed borderline. Sloping shores stimulated the nightmare, evoked in so called invasion literature, a genre that forced ministers in earlier times - Churchill included - to shape geopolitics in the years leading up to the First World War. In 1907, H.G. Wells wrote The War in the Air, warning for a German invasion of the US that triggers off a worldwide chain of attacks and counter-attacks, forecasting the possible nuclear destruction of Europe. The bestseller of this genre was the novel (pulp fiction some say) of Erskine Childers, The Riddle of the Sands (1903). Often called the first modern spy novel: two men, camouflaged as sailing tourists, started in the Baltic Sea and then crisscross the German and Dutch Wadden Sea. Our protagonists thwart a German raid of England when they discover a secret fleet of invasion barges assembling

In 2012 Robert Kaplan published his “travel” book The revenge of geography. Kaplan prompted the Dutch and other ministers of foreign affairs, highlighting the importance of territoriality. Reading him, our attention is (re) focused on the Euro-Asiatic continent. Rec-ollecting the essays of H.J. Mackinder “The geographical pivot of history” (1904), and G.N. Cursons Frontiers and boundaries (1907), Kaplan suggests to keep their geographical, id est, sea-ographical diagnoses in mind, not without relating them to contemporary analyses. Europe focuses on the Mediterranean Sea and its freedom-promising shores, now a domain of trespassers, escaping geopolitical flashpoints elsewhere on the globe. Look at the Baltic Sea and the North Sea. Due to global warming, the Arctic Ice melts into an Arctic Sea, up-cycled to a new geographical pivot of our future history, that means to a new conflict zone (rich of resources like oil and gas). Both the North Sea and the Baltic Sea as interlinked basins, have to be aware of this geologistic redistribution. From a world-wide perspective down to Mikro Geschichte (en. microhistory) , and then back again to a continental scope. Re-read the library of Thomas Mann in his Nida vacation house, begin with his

concise essay “Mein Sommerhaus”. There on the Curonian Spit (UNESCO world heritage since 2000) the Mann family experienced what it was to “holiday” in a conflict zone (1930-1933). After only three summers, they had to leave. Colours a dune house, with books and beaches, one’s world image? Sharpens it ones tourist gaze, the moment coasters compulsory head for shores elsewhere on the globe, in case of the Mann’s, to the American West Coast? Yes, hate and love, both are the outcome. Follow two of the Mann’s children. Golo Mann became a great historian (with a coastal scar?), he turned his back to the sea, coming out as a lover of the mountains. Elisabeth - 12 years young when arriving at Nida - she became a pianoplaying scientist of the sea. She organised the first global conference on the oceans as common goods, entitled Peace to the seas. Location: the isle of Malta, 1972. Halifax based, Elisabeth then lived and worked in a house on a rocky isthmus of Nova Scotia. Her library on the first floor was a room with a view, eastward facing the Atlantic Ocean. Beyond the horizon, the once escaped old world with its old seas and shores. Imagining that long distance view evokes the old, still vital long term concept of attractive inter-seas relations, across common seas.

SIMPOZIUMAS / SYMPOSIUM / Interformato simpoziumas / Inter-format symposium

between the North Sea Islands of Ameland and Terschelling. Pulp or not, in the real First World War, Childers was recruited by the British Naval, as leading “eye” in the aerial reconnaissance, lending out his artistic gaze (the eye of the spy) for reading aerial pictures, the base for accurate mapping the intertidal sandy coasts of that Wadden Sea (since 2009, UNESCO world heritage).

168

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Stalo teniso žaidėjas (Justin Tyler Tate) ant Kuršių marių ledo ‒ kadras iš stalo teniso čempionato (rezidentai su vietine bendruomene) / Ping pong player (Justin Tyler Tate) on the ice on Curonian Lagoon - A shot from advertising campaing for Ping Pong championship with local Nida community Fotografija / Photo: Natacha Paganelli

170

2013 09 30â&#x20AC;&#x201C;2014 05 31

VDA Nidos meno kolonijos kronika / Nida Art Colony Chronicle

172

Santrumpos / Abbreviations: VDA ‒ Vilniaus dailės akademija / VAA ‒ Vilnius Academy of Arts; NMK ‒ VDA Nidos meno kolonija / NAC ‒ Nida Art Colony of the VAA; VF ‒ VDA Vilniaus fakultetas / VAA Vilnius Faculty; KF ‒ VDA Kauno fakultetas / VAA Kaunas Faculty; KLF ‒ VDA Klaipėdos fakultetas / VAA Klaipėda Faculty; TF ‒ VDA Telšių fakultetas / VAA Telšiai Faculty; ŠMC ‒ Šiuolaikinio meno centras, Vilnius / CAC ‒ Contemporary Art Centre, Vilnius; ECAV – Valė kantono aukštoji meno mokykla / Ecole Cantonale d’Art du Valais