Nida Art Colony Log 07 / Nidos meno kolonijos žurnalas Nr. 7 by Vytautas Michelkevicius

VDA NMK rėmėjai / VDA NAC projects were supported by:

Leidėja: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija Publisher: Nida Art Colony, Vilnius Academy of Arts Taikos str. 43, LT-93127 Neringa, Lithuania, tel. +370 469 20 370 (Nida), fax +370 469 20 371 (Nida), info@nidacolony.lt, www.nidacolony.lt, www.vda.lt

Lithuanian Council for Culture

Ministry of Culture of the Republic of Lithuania

Neringos savivaldybė / Neringa Municipality

Sudarytojas / Editor-in-chief: Vytautas Michelkevičius Sudarytoja-konsultantė / Assistant editor: Julija Navarskaitė Dizainerė / Designer: Laura Grigaliūnaitė

Partneriai / Partners:

Kuršių nerijos nacionalinis parkas / National Park of Curonian Spit Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus ir kultūros centras / The Writer Thomas Mann Museum and Cultural Centre (Neringa) Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga / Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association www.artnews.lt www.echogonewrong.com

Dėkojame už vaizdus ir tekstus / Thanks for images and texts: menininkams rezidentams ir kitiems autoriams / artists-inresidency and others Vertėjai / Translators: Daina Pupkevičiūtė, Lina Michelkevičė ir patys autoriai / and authors Anglų kalbos redaktorius / English copy-editor: John W. Fail Dėkojame už energiją / Thanks for the energy: Rasa Antanavičiūtė, Linas Ramanauskas, Daina Pupkevičiūtė, Živilė Etevičiūtė. Praktikantei Julijai Navarskaitei ypatinga padėka už daugelį fotografijų / Special thanks to our intern Julija Navarskaitė for great photographs in this magazine Dėkojame / Thanks: Lina Michelkevičė, Audrius Deveikis, Jogintė Bučinskaitė NMK taryba / NAC board: doc. dr. Kristupas Sabolius (pirmininkas / chairman), Anders Kreuger (SE/BE), Dovilė Tumpytė, doc. Julijonas Urbonas, dr. Julija Rėklaitė, dr. Gintautė Žemaitytė, Žilvinas Landzbergas

ISBN 978-609-447-207-7

ISSN 2029-8048

Tiražas / Copies: 800

Pastaba: anglų kalbos stilius netaisytas, siekiant palikti kalbėjimo įvairovę / Note: these texts were translated into English or Lithuanian with the intent of preserving individual creative styles.

Turinys / Table of contents

Apie laiką ir geografijas Vytautas Michelkevičius...................4 Vertikalus ir horizontalus laikas Rasa Antanavičiūtė ...................8

On Time and Geographies Vytautas Michelkevičius...................4 Vertical and Horizontal Time Rasa Antanavičiūtė ...................8

REZIDENTŲ KŪRINIAI Albert Allgaier..................... 14

RESIDENTS PORTFOLIOS

Piešinys ore 1 v2. Gamta Azusa Chareteau ...............18

Albert Allgaier..................... 14

Repeticija /nuo laiko iki istorijos / nuo veiksmo iki neveikimo Camila Cañeque......................20 Projektas „Č“ Rūta Junevičiūtė ir Nicolas Matranga....22 Tanya Busse...............24 Paruoškite kelią! Virginia de Diego..................28 Aukštumų liga: asteroidai ir angelai (ir pasaulio svoris) Elizabeth McTernan...........32 Švelni bomba Holly Mclean ir Laurie Lax ........35 Tušti ženklai. Susitikimas Frauke Materlik....................38 Ida Divinzenz..................42

Drawing in the Air 1 v2. Nature Azusa Chareteau...................... 18 Rehearsal / from time to history / from action to inaction Camila Cañeque...................... 20 Project Č Rūta Junevičiūtė ir Nicolas Matranga........22 Tanya Busse..................................24 Clear the Path! Virginia de Diego............28 Altitude Sickness: Asteroids and Angels (and the Weight of the World) Elizabeth McTernan.................32 Soft Bomb Holly Mclean ir Laurie Lax..................35 Blank Banners. Encounter Frauke Materlik.....................38 Ida Divinzenz……………………. 42

Urbanistinė kultūros studija rezidencijoje „Izoliacija“ Donecke Tomas S. Butkus...........................44 Vilnius 1980. Archyvas. Nida-Neringa 2015 Claudia Larcher...................48 Menininkas perkrautas Christiane Hütter......................51 Danius Kesminas..............54 Get the Freeze Habit Pakui Hardware...........................58

Study of Urban Culture in Residency Izolyatsia, Donetsk Tomas S. Butkus...........................44 Vilnius 1980. Archive. Nida-Neringa 2015 Claudia Larcher.................48 The Artist is Reset Christiane Hütter.......................51 Danius Kesminas...................54 Get the Freeze Habit Pakui Hardware..............................58

RES ARTIS RES ARTIS Atsitraukti ir dalyvauti. Rezidencijos kaip ramūs užutėkiai, meno produkcijos ir karjeros centrai...........64 What Resides in Your Trauma? Viktor Misiano.................67

PARODOS Tariami krantai......................74 Milžinai. Suvenyrai.........78 Parazitavimas ir mimikrija..........82

What Resides in Your Trauma? Viktor Misiano..............................67

EXHIBITIONS Imaginary Shores.................74 Giants. Souvenirs ..........78 Parasite & Mimicry..........82 Collage Pleasures..........86

Malonumų koliažai..........86

Curonia John Grzinich..................90

Curonia John Grzinich....................90

The Meeting that Never Happened Paulina Pukytė.................... 96

Susistikimas, kurio nebuvo Paulina Pukytė.................... 96

Escape and Engagement. Residencies as Hosts, Producers and Promoters............64

EDUCATION EDUKACIJA

How to sail from Vilnius to Nida?.................106

Kaip nuplaukti iš Vilniaus į Nidą?.............106

Jewelery And Textile..........110

Juvelyrinė tekstilė – tekstilinė juvelyrika......110

The Future of the Image ................112

Atvaizdo ateitis .........112

The Sun Had Exploded Before We Found Out It Would........................114

Kai sužinojome, kad saulė sprogs, ji jau buvo sprogusi.........114

Serendipity: Thinking Against Logic........118

Netikėtas įžvalgumas: faktų nepaisantis protavimas..............................118

Graphic Design.........122

Grafinis dizainas.........122

SYMPOSIUM

SIMPOZIUMAS

5th Interformat Symposium On Time (and Interformativity)........124

Penktasis simpoziumas „Interformatas“ Apie laiką (ir interformatyvumą)...............124

Nes laikas irgi yra veidrodis Tautvydas Bajerkevičius.................... 128

Nes laikas irgi yra veidrodis Tautvydas Bajerkevičius....................128

Chronos To Kairos And Back Marianna Maruyama……………….. 134

Chronos To Kairos And Back Marianna Maruyama.....................134

56TH VENICE BIENNALE

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ

Lithuanian Pavilion Museum Dainius Liškevičius................... 140

Lietuvos paviljonas „Muziejus“ Dainius Liškevičius...................140 Nuolat pasirodanti sovietinė praeitis Vytautas Michelkevičius ir Viktoras Misiano........................145

The Recurring Return of the Soviet Past Vytautas Michelkevičius & Viktor Misiano.............................145

VAA Nida Art Colony Chronicle 2014 06 01–2015 09 30.....................150 VDA Nidos meno kolonijos kronika 2014 06 01–2015 09 30.........................150

Apie laiką ir geografijas / On Time and Geographies Vytautas Michelkevičius

Šešiolika mėnesių Kolonijos veiklos reziumuojantis žurnalo numeris sukasi aplink skirtingas geografijas ir laiko sampratas. Žinia, gyvendamas tokioje geografinėje vietoje kaip Nida laiką patiri visai kitaip. Vasarą, ypač per atostogas, jis lekia be galo greit, o ne sezono metu Nidoje laikui vadovauti imame patys, o ne jis mums. Tada laikas prailgsta – tačiau ne neigiama prasme, priešingai: atvykęs į Nidą gauni visai kitokio laiko, kurį gali panaudoti ir kūrybai, ir pasitraukti nuo jos ar įtempto gyvenimo mieste. Per šį laikotarpį priėmėme 66 rezidentus, kurie po mėnesį ar ilgiau mėgavosi tokiu „laiko sveikatinimu“ Nidoje. Kai kuriuos jų kūrinius ir tekstus atsiversite čia publikuotuose portfolio: nuo austrų menininko Alberto Allgaierio, kvestionuojančio galimybę (ir kartais rezidentams keliamą reikalavimą) per trumpą laiką sukurti įvietintą kūrinį, iki lietuvių menininkų dueto Pakui Hardware, žaidžiančio hibridiškomis natūros ir kultūros sampratomis. Per šiuos metus po truputį iš tiesinio laiko (vis naujų rezidentų) judame į ciklinį ar gal net ritualinį: bent 5 menininkai grįžta į rezidenciją ir kartu su Kolonijos komanda patenka į pasikartojančias aplinkybes – tarsi viskas išgyventa, bet sykiu ir kita. Patirdami iš naujo, pažįstame giliau, o taip gimsta nauji kūriniai.

This issue of Nida Art Colony log, which covers NAC activities during a 16-month time period, embraces various geographies and notions of time. One knows very well that Nida as a geographic location can fundamentally change the way one experiences time. In summertime, particularly if you’re here during the holidays, time flies by at great speed; yet if you happen to end up in Nida during the off-season, you become the master of your time, not otherwise. The time drags on, yet not in a negative sense; dwelling in Nida grants you time of a different quality, which can be used to focus on, to retreat from creative practices, or merely to escape the intensities of urban life. Over this period, we hosted 66 residents that reserved a month or longer of their life for this “time-wellness” in Nida. A part of their projects and texts are included in the portfolios throughout this issue: starting with Albert Allgaier, an Austrian artist who questions the feasibility (at times even the requirement) to implement a site-specific artwork within a limited timeframe of artist-present-in-residency; and ending with the Lithuanian duo Pakui Hardware, which enters into play with hybrid notions of nature and culture. Step by step, we have moved from linear time (i.e. hosting new residents each time) to cyclic or even ritualistic time, with at least five artists returning to the residency again. This puts both the NAC team and the artists themselves under ever-repeating conditions, as if everything has been already and yet is different. Experienced anew, time brings deeper understanding and encourages fresh artworks. Within this time-period Nida Art Colony broadened its geographic scope, from Central Asia to the Venice Biennale. At the end of 2014, NAC hosted a regional meeting/conference of the Res Artis worldwide network of artist residencies. It gathered residency operators from the Northeastern region, or countries located North and East from Lithuania. However, looking from

Per šį laikotarpį Kolonija itin išplėtė savo veiklos geografiją – nuo their perspective the meeting took place in the South and West – Vidurio Azijos iki Venecijos bienain this way Lithuania, which usually falls under the category of lės. 2014 m. pabaigoje surengtas Eastern Europe, may be easily categorised as Central Europe tarptautinio rezidencijų tinklo Res (after all, certain historical sources name it as the crossroads Artis regioninis suvažiavimas-konbetween East and West, or North and South); and with guests ferencija. Į ją susirinko valstybės į from Tajikistan our geographical position moved even further Šiaurę ir Rytus nuo Lietuvos: nors to the West. The contemporary experience of artists, curators buvo skirtas Šiaurės Rytų regionui, and residencies in Central Asia and the Caucasus was among the žvelgiant iš jų perspektyvos susitimajor issues of this event, which attracted nearly 90 participants kimas vyko Pietuose ir Vakaruose. to the Vilnius Academy of Arts. 50 of them headed for Nida to Tad Lietuva, paprastai vadinama continue the discussions with a focus on the reRytų Europos valstybe, galėtų būti moteness and the role of artist residencies in the art ir Centrinės Europos dalis – ne veltui istorijos world, and the life of the artist and the community. tomuose ji vadinta sankryža tarp Rytų ir Vakarų ar “Is the art residency a certain trauma?” was asked Šiaurės ir Pietų. O sulaukę svečių iš Tadžikistano by the critic and curator Viktor Misiano (RU/IT), rezidencijų, pastūmėjome savo geografinį atskaitos who was among the event’s keynote speakers. The tašką dar toliau Vakarų Europos link. Ką veikia event was important in a geopolitical sense, as it ir kuo gyvena menininkai, kuratoriai ir rezidencalled together art professionals from different cijos Vidurio Azijoje ir Kaukaze, buvo vienas regions, among them our exchange partners from svarbiausių klausimų renginyje, sutraukusiame Ukrainian art centre Izolyatsia, which had to leave beveik 90 dalyvių į Vilniaus dailės akademiją, iš its primary location in Donetsk, Eastern Ukraine, to kurių 50 pratęsė diskusijas Nidoje. Nuolat buvo Kyiv, as deprived of their premises by separatists. grįžtama prie atokumo temos, sykiu mėginant The journal covers a project by the urbanist Tomas įvertinti rezidencijų vaidmenį meno pasaulyje, S. Butkus, the first and the last resident sent by naudą menininkui ir bendruomenei. Žurnale rasite NAC to Izolyatsia, who spent March 2014 there vieno pagrindinių pranešėjų kritiko ir kuratoriaus before the institution’s seizure in June. Viktoro Misiano (RU / IT) tekstą apie rezidenciją kaip traumą. Renginys buvo svarbus geopolitiškai: čia susitiko, idėjomis ir kontaktais apsikeitė meno profesionalai iš visiškai skirtingų regionų. Jame dalyvavo ir mūsų rezidencijų mainų partneriai iš Ukrainos meno centro Izoliacija, kuris, planuojant konferenciją, turėjo evakuotis iš savo buveinės Donecke (Rytų Ukraina) į Kijevą, kai patalpas užėmė separatistai. 2014 m. kovo mėnesį ten kūrė pirmas ir paskutinis mūsų siųstas rezidentas urbanistas Tomas S. Butkus (jo projektas pristatomas žurnale), o birželio pradžioje patalpos jau buvo užgrobtos. Dalį 2014 ir beveik visus 2015 metus mąstėme apie laiką Lietuvos istorinėje atmintyje ir kaip jis sušiuolaikinamas Dainiaus Liškevičiaus projekte „Muziejus“, nes rengėme Lietuvos paviljoną 56-ojoje Venecijos meno bienalėje. Nuo Kuršių

A part of 2014 and nearly the whole of 2015 were devoted to thinking about time in the Lithuanian historical memory and the way it has been actualised in Museum, a project by Dainius Liškevičius, which NAC commissioned for the 56th Venice Biennale. As if playing parallel geographies, we drifted from the Curonian Lagoon and Spit towards the Venetian Lagoon and Venetian “Spit”, disintegrated into smaller islands. This project, in one of the most prestigious and largest worldwide contemporary art exhibitions, encouraged us along with the artist to rethink the recent past of Lithuanian art and raise a question what if the current tense political situation would turn worse and (artistic) freedom would be put under totalitarian restrictions. The conversation with Viktor Misiano reveals the causes and influences of time loops in post-Soviet contemporary art.

marių ir Kuršių nerijos perkėlėme savo pajėgas į Venecijos lagūną ir įsikūrėme „Venecijos nerijoje“, tik subyrėjusioje į mažesnes salas. Šis projektas prestižinėje ir vienoje didžiausių šiuolaikinio meno parodų pasaulyje paragino kartu su menininku apmąstyti neseną Lietuvos meno (ir dailės) istoriją, svarstant kas būtų, jei įtempta geopolitinė situacija pasikeistų mūsų nenaudai ir totalitarinis (menininko) laisvės ribojimas vėl išplistų Lietuvoje ir Europoje. Įvairias laiko ciklų priežastis ir jų atgarsius posovietiniame šiuolaikiniame mene aptariame publikuojamame pokalbyje su Viktoru Misiano. Kol vyko NMK rekonstrukcijos antrasis etapas, kitose erdvėse surengėme keturias parodas, filmo premjerą ir pristatėme išleistą knygą. Parodose eksponuoti rezidentų kūriniai, sukurti ir Kolonijoje, ir kitur. Pavyzdžiui, parodą „Milžinai ir suvenyrai“ inspiravo Sjeras, mažytis kurortinis miestelis Šveicarijos Alpėse, kuriame skirtingu metu lankėsi, prasilenkė ar geidė būti parodos dalyviai. Šie (ne)susitikimai buvo dalis 2012–2013 m. mainų programos su Valė kantono aukštąja meno mokykla (ECAV) „Apie svečiavimąsi ir perkėlimą“, kuri baigėsi knyga „Tourists Like Us“ (sud. Federica Martini ir Vytautas Michelkevičius, 2013) ir 5-uoju NMK žurnalo numeriu „Apie kritinį turizmą“ (2013). Šios parodos (bendra)kuratorius buvo laikas: bėgant metams besikaupiančios idėjos ir susitikimai tampa naujų idėjų ir susitikimų akstinu.

As the reconstruction of the second part of NAC was going on, we embraced other spaces to show four exhibitions, premiere a movie, and present a recently published book. The exhibitions displayed artworks by previous residents that were realised both during their stay at NAC and elsewhere. For instance, the main stimulus behind the show Giants. Souvenirs was the small resort town of Sierre in the Swiss Alps that the exhibition participants visited, where they passed each other or desired to be in. The (possible) meetings took place within a framework of the 2012–2013 exchange program with ECAV, On Hosting and Displacing, which resulted in the book Tourists Like Us (eds. Federica Martini & Vytautas Michelkevičius) and the 5th issue of NAC log On Critical Tourism, both from 2013. That’s a perfect example how ideas and meetings accumulate over time to generate new ideas and meetings years later.

Time, however, not only generates but also erodes, and it did so with the remnants of Soviet industrialisation in Neringa. In less than two years, the NAC third corpus from a storehouse (a Soviet warehouse first, and a summer workshop and vacation “depot” later on) was transformed into new spaces for art and education with a reading room, a conference hall, sound, video, etc. studios, wood, metal, and laser workshops, and above all an exhibition and concert space. The spaces have come into use since November 2015 – but more on them in the next issue of NAC log. Let’s return to time loops. Perhaps the first large event that ever took place in NAC was the Inter-format symposium in May 2011. In August 2015, along with Andrew Gryf Paterson (FIN/ SCO), we co-curated the 5th participatory event on time and inter-formativity, which had two goals. First, to reflect upon and rethink the symposium as an experiential and discursive space where knowledge sharing happens in very different formats, beyond our usual understanding of what is a lecture (seminar, presentation, discussion, etc.) or performance (stand-up, participatory event, jam session, etc.). Second, to consider the role of time as a medium for sharing experiences and knowledge, including its out/on-goingness and limitations. A fair number of participants rejoined the event from previous symposia, with the rest taking part for the first time; one can only imagine the recurring déjà vu that the old participants have likely experienced.

Laikas ne tik kuria, bet ir griauna – kaip antai Neringos sovietinės industrializacijos liekanas. Trečiasis kolonijos korpusas per mažiau nei dvejus metus iš sandėlio (sovietmečiu – prekių, o vėliau praktikų ir poilsio „bazės“) transformavosi į naujas meno ir edukacijos erdves: skaityklą, konferencijų salę, įvairias kūrybos studijas (garso, vaizdo ir kt.), medžio, metalo bei lazerio dirbtuves ir svarbiausia – parodų ir koncertų salę. Jomis pradėta naudotis nuo 2015 m. lapkričio, bet apie tai – kitame žurnalo numeryje. Grįžkime prie laiko ciklų. Vienas pirmųjų didelių renginių Kolonijoje buvo simpoziumas „Interformatas“ 2011 m. gegužės mėnesį. 2015-ųjų rugpjūtį kartu su Andrew Gryfu Patersonu (FIN / SCO) surengėme penktąjį dalyvaujamąjį re(n)ginį, kurį pavadinome simpoziumu apie laiką ir interformatyvumą. Jis turėjo du tikslus: pirma, aptarti ir permąstyti simpoziumą kaip empirinę ir diskursyvią erdvę, kurioje žiniomis dalijamasi įvairiomis formomis, nesilaikant mums įprastų paskaitos, seminaro, prezentacijos, diskusijos, performanso, „stand-up“ pasirodymo, dalyvaujamojo renginio, improvizacijos ir kitokių šablonų; antra, mąstyti apie laiką kaip terpę, perteikiančią patirtis ir žinias, – atvirą, tąsią, ir sykiu turinčią aiškias ribas. Į renginį šiek tiek daugiau nei pusė dalyvių susirinko iš praėjusių simpoziumų, kiti buvo nauji. Senieji dalyviai, ko gero, išgyveno nesibaigiantį déjà-vu.

Some have been here twice or thrice, and some came even for the fifth time to the symposium in the same place and season, though with different co-participants. The time within the 5th edition of Inter-format stretched out over five years, interlacing here and now with experiences recurring from the past. During and after the symposium we paid much attention to documenting, which resulted in a multi-layered and interactive archive of photos, videos, drawings, texts, and interviews available online via Prezi. The sound artist and author Jodi Rose (DE/AU) curated and recorded a large database of the symposium sounds and interviews that will take you on a journey in time, available through the same Prezi profile.

Vieni simpoziume buvo lankęsi du, tris kartus, kai kurie atvyko net penktąjį kartą – į tą pačią vietą tuo pačiu sezonu, tačiau su skirtingais dalyviais. Penktojo simpoziumo laikas „prailgo“ iki penkerių metų: čia ir dabar pynėsi su patirtimis iš praėjusių renginių į vientisą atminties audinį. Per simpoziumą ir po jo daug laiko skyrėme dokumentacijai, kurios daugiasluoksnį interaktyvų archyvą iš fotografijų, videoįrašų, piešinių, tekstų ir pokalbių galite rasti „Prezi“ interneto svetainėje. Čia pat yra ir garso menininkės bei rašytojos Jodi Rose (DE / AU) sukuruotas ir įrašytas keliolikos valandų rinkinys iš simpoziumo garsų ir pokalbių – tikra kelionė laiku. Simpoziumas simboliškai uždarė penktąjį kolonijos sezoną. Su smalsumu laukiame naujojo su padvigubėjusiomis erdvėmis ir gerokai platesne programa. Kurlink pasuksime kartu su į Nidos doktorantų mokyklą atvykstančiais menininkais tyrėjais?

The symposium was a rather symbolic closedown of the 5th NAC season that left us waiting for the new page in the Colony’s life, with doubled premises and expanded programmes. Where is the new focus on artistic research at Nida Doctoral School going to take us?

Vertikalus ir horizontalus laikas / Vertical and Horizontal Time Rasa Antanavičiūtė

Laikas ir atmintis tiesiogiai susiję, bet veikia priešingai. Visi žino, jei nuobodu – laikas prailgsta, jei įdomu – lekia šuoliais. O galvojant apie praeitį viskas atvirkščiai: jei įvykis keitė įvykį, pavyzdžiui, keliaujant po tolimus kraštus, atrodo, kad tai tęsėsi ilgai ilgai ir namuose nebuvai mėnesius, o jei nevyko nieko, gyvenimas stovėjo kaip gėlių vazoj vanduo, prisiminimuose jis susitraukia į akimirką, kone visai pranyksta. NMK 2014 m. birželis – 2015 m. rugsėjis ne tik greitai prabėgo – tiesiog „prasinešė“ reaktyviniu greičiu, o atmintyje ir Kolonijos kronikoje įvykių tiek, kad nesutelpa į keliolika mėnesių. Ir į septintąjį žurnalo numerį vos telpa. Čia apžvelgiamus „didžiuosius“ metus ženklino du nepaprasti įvykiai – 2014 m. spalį Vilniuje ir Nidoje surengtas regioninis Res Artis tinklo suvažiavimas (128 p.) ir 2015 m. gegužę–rugsėjį Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje veikęs Lietuvos nacionalinis paviljonas (138 p.). 2010 m. kurdami rezidencijų programą nė nesvajojome už ketverių metų patys organizuoti pasaulinio rezidencijų tinklo konferenciją, o Venecija atrodė tolima kaip vaizdas blizgiame žurnalo puslapyje. Dėl šių įvykių NMK pavadinimas mirgėjo prabangiuose (kon)tekstuose, iš svarbių renginių dalyvių išaugome į jų organizatorius, daug išmokome, susipažinome su daugeliu puikių žmonių. Tačiau vienas didžiausių iššūkių liko tas pats – laiko trūkumas, neskubėjimo ilgesys.

Time and memory are directly connected but they act in different ways. Everybody knows – time lengthens if it’s dull and gallops if it’s interesting. Whereas while thinking about the past everything is vice versa: if an event was followed by another event, for example, while travelling in distant countries, it seems that the trip lasted for a very very long time and that one has been absent from home for months. On the contrary, if nothing was going on and life stood still as water in a flower vase, it shrinks into a moment, almost totally disappears from memory. The period of June 2014 to September 2015 at NAC passed not only fast – it flashed by in jet speed – and there are so many events inscribed into the memory that they hardly fit into more than ten months. They hardly fit into the seventh issue of NAC Log too. The “long” year reviewed in this magazine was highlighted by two extraordinary events: Res Artis regional meeting organised in Vilnius and Nida in October 2014 (p. 128) and Lithuanian National Pavilion at the Venice Biennale, which took place in May-September 2015 (p. 138). Back in 2010, designing the Nida residency programme we did not even dream about organising a conference of the worldwide residency network by ourselves,

Visą šį laikotarpį lydėjo burzgimas, ūžimas, brėžinių bei specifikacijų derinimas. Nuo 2014 m. kovo iki 2015 m. spalio vyko trečiojo Kolonijos korpuso ir kiemo rekonstrukcija. Iš pradžių griaunamo, o paskui statomo namo vaizdų kaleidoskopas kaip

animaciniame filme vijosi bėgantį laiką. Projektuojant patalpas ir sudarinėjant įrangos sąrašus vaizduotėje dėliojosi būsimos Kolonijos pavidalas, laikas nutįso į ateitį. Greta paminėtų ryškiausių įvykių („vertikalių“) Kolonijoje vyko įprasti, bet vis atsinaujinantys, nesikartojantys „horizontalaus“ laiko momentai: dirbo rezidentai, vyko studentų praktikos, mezgėsi draugystės, kūrėsi planai, buvo verdamos gardžios vakarienės, žiūrimi filmai, žaidžiamas stalo tenisas, mėgaujamasi pajūrio vaizdais, tikimasi susitikti briedį ar lapę. Tas „horizontalus“ laikas ne mažiau svarbus už „vertikalųjį“. Dirbant Kolonijoje jis

tampa tvirtu pagrindu, saugiu uostu, patogia zona, į kurią malonu sugrįžti ir kurios lengva ilgėtis taip pat, kaip neskubėjimo ir atsitraukimo. Norisi tikėti, kad vertikalus ir horizontalus laikas Kolonijos biografijoje susipynė į gražią kasą. Ir visai negaila, kad šešiolika mėnesių pralėkė lyg pusmetis – atmintyje jiems tenka geras gabalas įdomaus gyvenimo.

and Venice seemed to be as far as a sight depicted on a glossy magazine page. Due to these events the NAC name flickered in lush (con)texts, we grew out of participants of important events into their organisers. We learned a lot as well and met many great people. However, lack of time and longing for a slower pace remained one of the biggest challenges. The whole period was accompanied by the humming and buzzing as well as by working on architectural drawings and specifications, as the reconstruction of the NAC third building and yard was going on between March 2014 – October 2015. A kaleidoscope of images of the house being first destroyed and then built traced the flow of time as if in a cartoon. Projecting spaces and making equipment lists put the image of the future NAC together. The time stretched out into the future.

Next to the most vivid „vertical“ events the Colony hosted habitual, but self renewing and never reiterating occurrences of “horizontal” time: residents were working, students’ workshops taking place, friendships were built, prospects developed, delicious dinners cooked, movies watched, table tennis was played, people enjoyed seaside views and expected to meet a moose or a fox. This “horizontal” time is no less important than the “vertical” one. For those working at the Colony it serves as a solid ground, a safe harbour, a comfort zone, which attracts to come back and which is easy to long for. Just as the slower pace and retreat are. One wishes to believe that vertical and horizontal time in the NAC biography weave into a nice braid. And there is absolutely no regret if sixteen months flew like a half-year – in memory they reserve a good chunk of interesting life.

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Rezidentai ant Palangos tilto / Residents trip. On the pier of Palanga

2014 m. birželio–2015 m. rugsėjo rezidentai / Residents in June 2014–September 2015

Kuruotos rezidencijos: „Counterhegemony: menas socialiniame kontekste“ / Curated Residencies: “Counterhegemony: Art in a Social Context” 2014, ruduo–žiema / autumn–winter Irina Gheorghe (RO) Christoph Wirth (DE)

Ju Hyun Lee & Ludovic Burel (FR) Timos Alexandropoulos (GR)

Individualios rezidencijos / Individual Residencies 2014, pavasaris / spring Tomas S. Butkus (LT), apsikeitimo rezidencija „Izoliacijoje“, Doneckas / Exchange Residency in Izolyatsia, Donetsk

vasara / summer

ruduo / autumn

Daniel Spangler (US) Gintaras Makarevičius (LT) Helen Reed & Hannah Jickling (CA) Matthew Moore (US) Dainius Liškevičius (LT) Katharina Swoboda (AT) Rokas Dovydėnas (LT) Adomas Butrimas (LT) Coralie Vogelaar (NL) Rudolfas Levulis (LT) Pet Punk (LT) Philipp Hamann (DE), Goethe’s instituto stipendininkas / Goethe Institut grant holder

Alice Pamuk (BE) Camila Cañeque (ES) Tanya Busse (NO) Virginia de Diego (ES) Albert Allgaier (AT), Forarlbergo (Austrija) stipendininkas / Vorarlberg grant holder Rūta Junevičiūte (LT) & Nicholas Matranga (US), Neringos savivaldybės stipendininkai / Neringa Municipality grant holders

2015, žiema / winter

pavasaris / spring

Frauke Materlik (DE) Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda) (LT) Martin Rørtoft (DK) Anne-Lise Stenseth (NO) Natacha Paganelli (FR) Šarūnas Nakas (LT) Vytautas Michelkevičius (LT) Thijs Ebbe Fokkens (NL), „Satellietgroep“ rezidentas / Satellietgroep resident

Eglės Burbaitė & Ignas Veršinskas (LT) Azusa Chareteau (UK) Justyna Kabala (PL) Laurie Lax (UK) Elizabeth McTernan (US/DE) Hannah Mooney (UK) & Emile Crowther (UK) Holly Mclean (UK) Anne-Liss Kogan (EE/NO) & Sara Wolfert (SE) Kęstutis Kuizinas (LT) Ida Divinzenz (AT), „AiR Krems“ stipendininkė / AiR Krems grant holder

vasara / summer

ruduo / autumn

Jol Thomson (CA/DE) Ciara Scanlan (IE) & Terence Erraught (IE) Tomas Grunskis (LT) Kristupas Sabolius (LT) Cécile Tourneur (FR) Joeun Aatchim Kim (KR/US) Vytautas Volbekas (LT) Danius Kesminas (AU) Jeannine Han (US) Ana Tsimintia (GE) Claudia Larcher (AT), Forarlbergo (Austrija) stipendininkė / Vorarlberg grant holder Christiane Hüter (DE), Goethe’s instituto stipendininkas / Goethe Institut grant holder

Raminta Jurėnaitė (LT) Inger Wold Lund (DE/NO) Krista Mölder (EE) Žilvinas Landzbergas (LT)

Albert Allgaier

(AT)

Forarlbergo (Austrija) stipendininkas / Vorarlberg grant holder

„Niekuomet nesivadinčiau menininku – manau, kad kiekvienas yra menininkas, kuriantis savo asmeninį gyvenimo meną, todėl čia nėra jokios skirties. Tačiau kaip menininkas-rezidentas privalau atlikti savo, menininko, vaidmenį šiek tiek regimesniu būdu, tikslingai ką nors pasakyti ir pan., užuot kiekvieną rytą paslapčia tobulinęs kavos virimo meną ar žvelgęs į šalimais esantį prekybos centrą kaip į milžinišką pokolonijinį popmeno kūrinį, kurį galima nusipirkti gabaliuką po gabaliuko. Ir tik todėl, kad kažkokie žmonės davė man pinigų ir skrydžio bilietą, staiga privalėjau imtis šio vaidmens, kuris tapo kone darbu, ir, ak taip, ne travaillez jamais (pranc. niekada nedirbkite), ir taip toliau. Baigęs gana atsiskyrėlišką darbą studijoje, kai visos alaus rūšys iš vietinės parduotuvės buvo išragautos, galų gale nusprendžiau išeiti ir atlikti menininko pareigą vi-

I would never call myself an artist, because I think everyone is an artist in his or her very personal art of living, so it is not really a distinction. But as an artist-in-residence you have to somehow fulfil the role of being an artist in a more visible way, making a point and all that, rather than secretly perfecting the art of making coffee every morning or seeing the supermarket around the corner as a giant post-colonial pop art work that you can buy piece by piece. Because some people gave me money and a plane ticket, I suddenly had to fulfil this role, so it became kind of a job, and yeah, ne travaillez jamais, and so on. After finishing my rather lonely studio work, which consisted of trying every beer available in the local supermarket, I finally decided to leave the studio and fulfil my duty as an artist contributing to society: looking behind the things, looking deep into the things, looking on the back side of things, and so on.

suomenei: pažvelgti anapus daiktų, įsižiūrėti į daiktų gelmę, pamatyti daiktus iš kitos pusės ir taip toliau.“

Albert demonstrates to us the common paradox how to make, as a resident in a new environment, a site-specific artwork in a very short time. The collection of pictures, as well as places where they were taken, look very familiar to Lithuanians, and some of them quite often appear in popular photos taken by tourists. Allgaier finds an ironic way to feel comfortable with these sites and their pictorial memories and makes a performative act inside them. My advice for the viewers is to try to repeat loudly these phrases when looking at his pictures: “looking behind the things, looking deep into the things, looking on the back side of things”. Vytautas Michelkevičius

sas Algaieriui padeda prisijaukinti šias vietas bei vaizdinius prisiminimus apie jas. Žiūrovams patariu žiūrint į jo nuotraukas garsiai kartoti: „pažvelgti anapus daiktų, įsižiūrėti į daiktų gelmę, pamatyti daiktus iš kitos pusės ir taip toliau.“ Vytautas Michelkevičius

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Albert Allgaier

Albertas parodo mums dažną paradoksą, kaip reziduojant naujoje aplinkoje greitai sukuriamas įvietintas kūrinys. Nuotraukos ir vietos, kuriose jos buvo nufotografuotos, lietuviams atrodo be galo pažįstamos: jos gana dažnai turi pasisekimą ir tarp turistų. Ironija ir performan-

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Albert Allgaier

Azusa Chareteau (UK)

Piešinys ore 1 v2. Gamta / Drawing in the Air 1 v2. Nature „Drawing in the Air 1 v2“ („Piešinys ore 1 v2“) gimė kaip vaizdinis ir jutiminis atsakas į Nidą supančius pušynus. Jį įkvėpė linijos, tiesutėliai kamienai ir medžių siūbavimas vėjyje. Tai plastikinių puodelių, suvertų ant neono lempos, kolona, kurią pakabinau tarp medžių. Apatinė jos dalis švelniai ir tyliai judėjo nuo vėjo, atliepdama linguojančias medžių viršūnes. „Nature“ („Gamta“) – tai neoninė iškaba miške priešais kempingo teritoriją. Kūriniu svarstoma draustinyje saugomos gamtos problematika. Didžiumą neriją dengiančių miškų sukūrė ir prižiūri žmogus. Iš skirtingų vietovių kilę medžiai ir augalai, susodinti čia dėl tam tikrų savybių, kelia žmogui naujų sunkumų. Kažin, ar dar esama gamtos, kuri būtų visiškai nepaliesta žmogaus? Ar įmanoma mėgautis gamta, tačiau apsaugoti ją nuo naikinančių turizmo pasekmių?

Drawing in the Air 1 v2 is a visual and sensorial response to the pine tree forests that surround Nida. It is inspired by the lines, the straightness of the trunks and the movement of the trees blown by the wind. This work is a column made of plastic cups, threaded with a neon light. The piece was hung amongst the trees. The lower part of the column would move softly and silently with the wind, echoing the movement of the tops of the trees. Nature is a neon sign that was hung in the woods in front of the camping site. This piece reflects on the complexity of nature in the reserve. A lot of the forest on the spit is created by man, and looked after. The trees and plants originate from different regions and are chosen for a particular reason. This brings new challenges for humans to solve. I wondered if there is any nature left, that hasn’t been changed by man in some way? And could we experience nature without causing its further deterioration through tourism?

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Azusa Chareteau

Camila Cañeque

http://www.camilacaneque. com/rehearsal/history.php

(ES)

Repeticija / Rehearsal nuo laiko iki istorijos / from time to history nuo veiksmo iki neveikimo / from action to inaction

Nuo pat pradžios žmonijos istorija kartojasi. „Repeticija“ – tai šio civilizacijos bruožo, atkaklaus polinkio kartotis, traktuotė. Remiantis sociologijos ir filosofijos studijomis ir moksliniais amžinojo sugrįžimo fenomeno tyrimais, projektu teigiamas Sizifo – absurdui ir neįveikiamam darbui be pabaigos kopti aukštyn ir vėl leistis žemyn pasmerkto antiherojaus – mito šiuolaikiškumas. Camila Cañeque apsistoja Lietuvoje (laikomoje geografiniu Europos centru) ir pradeda kasdienį ištvermės performansą: lipa į smėlio kopą ir ritasi šlaitu atgal, dar ir dar kartą, be pabaigos, tam kad kaskart stotų į tokią pačią kovą ir vėl patirtų pralaimėjimą, kad kassyk atnaujintų viltį ir tikėjimą. Istorija neturi pabaigos, kiekvienas jos komponentas gali prasidėti iš naujo neribotam laikui, tad mes galime padaryti tik viena: pasiruošti fiziškai. Plaukti pasroviui tebėra geriausia strategija, nes bet kurią akimirką visa gali suirti: harmoniją keičia konfliktas, augimą – griūtis,

Since the beginning of time, humankind has historically been recurring. Rehearsal is an approach to this aspect of civilisation characterised by a persistent propensity to repetition. Drawing from sociological or philosophical studies to scientific evaluations of the eternal return phenomena, the project alludes to the prevalent contemporaneity of the Sisyphus myth, the unfortunate antihero of absurdity and his eternal work of ascent and descent. Camila Cañeque positions herself in Lithuania (considered to be the geographical centre of Europe) to exercise a daily endurance performance consisting of going up and falling down from a sand dune in a constant loop, again and again, in order to practice the identical struggle and failure, the recycling of hope and faith. As history doesn’t have an end and all components may restart on an indefinite periodic course, the purpose becomes to be physically prepared. None of the drifting

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Camila Cañeque

susitaikymą – žlugimas. Atrodo, kad žmonijos praeitis ir ateitis sukasi užburtu ratu. „Repeticijoje“ teigiama, kad vienintelis galimas atsakas yra įsisavinti absurdą. Nors jis nesuteikia vilties, tačiau leidžia sąmoningai tai suvokti. O kas lieka išnykus sąmoningumui? Vilties neturėjimas.

tendencies have been surpassed and decay is ready to resurface: harmony and conflict, growth and collapse, reconciliation and debacle. The vicious circle appears to be humanity’s past and future realization. In this sense, Rehearsal affirms the assimilation of absurdity as the only possible response. According to this scheme, there is no hope but there is consciousness. Then the question is: what comes after consciousness? No hope.

Rūta Junevičiūtė & Nicholas Matranga (LT)

(US)

Neringos savivaldybės stipendininkai / Neringa Municipality grant holders

Projektas Č / Project Č Šiek tiek papasakosiu apie Č. Tai penktoji lietuvių kalbos abėcėlės raidė, ketvirtoji – lakotų, čekų, berberų ir kai kurių kitų kalbų abėcėlių raidė, šeštoji – slovakų. Lietuviai garsu, kurį žymi raide „č“, pamėgdžioja paukščio balsą. Raidės „č“ viršuje yra diakritinis ženklas, lietuviškai vadinamas „varnele“ – jis panašus į ženklelį, kuriuo paukščių stebėtojai žymi pamatytą ar išgirstą paukščių faunos rūšį. Identifikavimas ir kategorizavimas greta žinių troškimo – tai keletas šitos pomėgio rūšies vardiklių. Mums rūpimos temos: laisvalaikio užsiėmimų socioekonominės sąlygos, eskapizmo formos, elgesio stebėjimas, kodinių kalbų sistemos, optinių technologijų tobulėjimas bei jų įtaka tam, kaip mes suvokiame ir pergalvojame pasaulį, ir environmentalizmo tradicija, prasidėjusi su Apšvieta ir pozityvizmu.

Let me tell you a bit about Č. It’s the fifth letter in Lithuanian alphabet, fourth in Lakota, Czech and Berber alphabets among others, sixth in Slovak. Lithuanians use the sound that the sign “č” represents for the mimicry of a bird voice. The sign “č” contains a diacritical mark on its top that Lithuanians call a little crow and that can be seen as a visual allusion to a tick, which birdwatchers lay in their checklists of seen/heard avifauna species. Identification and categorization along with the lust for knowledge are some of the denominators of this type of hobby. Among the topics that we are meaning to interrogate: the socio-economic conditions of leisure activities, forms of escapisms, observation of behavior, systems of coded language, the

varžybose, kuriose abu menininkai susitiko su Lietuvos ir užsienio paukščių stebėtojais.

advancement of optical technology and their implications for how we perceive and reimagine the world through us, as well as pondering the tradition of environmentalism, as it grew out of the Enlightenment and Positivism. During their time at Nida Art Colony artists Rūta Junevičiūtė and Nicholas Matranga delved into and researched the biodiversity of the Curonian Spit, with a focus on its permanent and guest avian populations. Their arrival to Nida coincided with the fall bird migration,

making for very active morning and twilight birding. Their primary base, the Parnidis Dune neighboring Nida Art Colony, is one of the prime locations for birdwatching in the Baltics. Junevičiūtė participated in the annual birdwatching rally, where they met birdwatchers from Lithuania and abroad.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Rūta Junavičiūtė & Nicolas Matranga

Reziduodami Nidos meno kolonijoje menininkai Rūta Junevičiūtė ir Nicholas Matranga pasinėrė į Kuršių nerijos biologinės įvairovės tyrimus, ypatingą dėmesį skirdami vietinėms ir praskrendančioms paukščių populiacijoms. Jie atvyko į Nidą sulig rudeninės paukščių migracijos pradžia, tad jau pirmąją aušrą pasitiko stebėdami paukščius. Jų pagrindinė bazė buvo Parnidžio kopa Nidos meno kolonijos pašonėje – viena iš svarbiausių paukščių stebėjimo vietų Baltijos šalyse. Junevičiūtė dalyvavo kasmetinėse paukščių stebėjimo

Tanya Busse Projekto ašis yra Kuršių nerijos Mirusios kopos – senųjų gyvenviečių teritorija netoli Rusijos-Lietuvos sienos, kadaise užpustyta keliaujančių smėlio kopų. Tyrimą pradėjau viena savo studijoje, konsultuodamasi su archeologais, parko prižiūrėtojais ir kopose dirbusiais žmonėmis. Susipažinusi su keliomis vietinėmis paauglėmis, nusprendžiau sukurti trumpametražį filmą, kuris pasakojimais iš pirmų lūpų, performansu ir žaidimu išnarpliotų medžiaginę ir simbolinę kopų istoriją. Siužetas buvo paprastas: Gustė, Ema, Austėja, Viktorija ir Camilla kerta jaunutes pušeles, pietauja, šnekasi ir užsiima kitais kasdieniais reikalais. Mano kūriniai paprastai gimsta iš ilgalaikio stebėjimo su vaizdo kamera – socialinėse situacijose dalyvaujančiu objektu ir instrumentu estetinei minčiai perteikti. Galų gale visą mėnesį praleidau mėgindama atkasti vieno kraštovaizdžio sampratas ir vaizdinius, beveik tiesiogine prasme palaidotus po augančia painių istorijų ir turizmo infrastruktūra.

(CA/NO)

The project concentrates on the Dead Dunes of the Curonian Spit, an ancient area of buried settlements that were previously covered by migrating sand dunes near to the Russian-Lithuanian border. In the studio I was doing research on my own while in touch with the archaeologists, park rangers and labourers that have worked there. After having met with a group of local teenage girls, I decided to make a short film that unravels the material and symbolic history of the dunes through first-hand accounts, performance and play. The plot was simple: to bring Gustė, Ema, Austėja, Viktorija and Camilla to cut down baby pines, have lunch, talk, and other everyday stuff. As usual, my work arises out of periods of observation, where the camera is present as an object with social

REZIDENTĹ˛ KĹŞRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Tanya Busse

implications, and as an instrument mediating aesthetic thought. Ultimately I spent the month trying to unearth images and understandings of a landscape that have, quite literally, been buried beneath a growing infrastructure of complex histories and tourism.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Tanya Busse Kadrai iš 16 mm kameros juostos / 16 mm camera film stills

Virginia de Diego

(ES)

Paruoškite kelią! / Clear the Path!

Keliai, kuriais ėjau,2 ieškodama Istorijos, pasirodė esantys akligatviai, mat senoji Nida buvusi „niekieno žemėje“. Sugebėjau atrasti ieškotus kelius tik naujojoje Nidoje – tai visuomet buvo „kačių takai“3 – ir žymėjausi jų koordinates. Tuomet suieškojau atitinkamas koordinates senajame Nidos mieste (2,5 km piečiau) ir užfiksavau abi Nidos versijas fo-

Clear the Path! is a photo-archaeological project about the history buried under the sand. Between the 16th and 19th century nearly 20 villages were swallowed by the dunes of the Curonian Spit. These places were the main focus of my artistic research while in the residency at NAC. Another focus was the wander / the danger: the old Nida lies at the no trespassing area, turning the walk from a vacuous activity into a rebellious one, and resulting in not being sure where the city lies, as sagenhafte dorfstelle confirms: Where we’ve been told there was a city1. Those paths I walked2 to find the history were paths which leads to nowhere, as the old Nida is set in no man’s land. I found those paths instead in the new Nida (they always were desire paths3) and checked their coordinates; afterwards I searched for correlative coordinates in the old Nida (2,5km south). The research resulted in a series of film pictures from both versions of Nida. Pictures taken at the new Nida had their paths erased (scratched off), whereas the ones from the old Nida recreated those paths with the agent of their destruction: the sand from the dunes.

1 German expression used as an inscription in some maps of Curonian Spit, for example in the Map Pharus-Wanderkarte für Ausflüge von Cranz nach der Samlandküste und nach der Kurischen Nehrung Farbdruck, bearbeitet von Cornelius Löwe um 1925. 1:100.000; zwei Karten zu 59 x 19 bzw. 59 x 23 cm auf einem Blatt from 1925, by Kornelius Löwe. 2 Like in Heiddeger’s work Holzwege or Off the Beaten Track (in English), one of the main theoretical influences of this project. 3 Paths created not by urban planners but as a result of casual walking. See: http:// shape-and-colour.com/2008/02/29/gaston-bachelard-the-poetics-of-space-desirepaths/.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Virginia de Diego

„Clear the Path!“ („Paruoškite kelią!“) – tai fotoarcheologijos projektas apie smėlyje palaidotą Istoriją. Nuo XVI iki XIX a. kopų smėlis prarijo apie dvidešimtį Kuršių nerijos kaimų – jie ir tapo mano tyrimo reziduojant Neringoje ašimi. Klajojimas ir pavojus: senosios Nidos vietovės ženklinamos perspėjimais „Eiti draudžiama“, tad pasivaikščiojimas iš betikslio užsiėmimo virsta maištu, o galiausiai tampa nebeaišku, kur būta miesto, mat net „legendoje apie kaimą“ teigiama: „mums sakė, kad ten būta miesto“.1

tojuostelėse. Naujojoje Nidoje darytose nuotraukose keliai ištrinti (nukrapštyti), o senosios Nidos nuotraukose atkurti ta pačia medžiaga, kuri juos ir sunaikino: kopų smėliu.

1 Vokiškas išsireiškimas, randamas kai kuriuose Kuršių nerijos žemėlapiuose, pavyzdžiui Kornelijaus Löwe 1925 m. sudarytame žemėlapyje Pharus-Wanderkarte für Ausflüge von Cranz nach der Samlandküste und nach der Kurischen Nehrung Farbdruck, bearbeitet von Cornelius Löwe um 1925. 1:100.000; zwei Karten zu 59 x 19 bzw. 59 x 23 cm auf einem Blatt 2 Kaip Heideggerio veikale „Miško takai“ („Holzwege“), viename pagrindinių teorinių šio projekto atspirties taškų. 3 Keliai, sukurti ne miesto planuotojų, o kasdieniais reikalais ištrypti žmonių. Žr. http://shape-andcolour.com/2008/02/29/gastonbachelard-the-poetics-of-space-desire-paths/

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Virginia de Diego

Elizabeth McTernan

(US/DE)

Aukštumų liga: asteroidai ir angelai (ir pasaulio svoris) / Altitude Sickness: Asteroids and Angels (and the Weight of the World) 2 dalis: Jūros lygio matavimas / Part 2: Finding Sea Level 1 serija: Kaip pagauti krantą / Episode 1: Catching the Coastline 55°17’59.51"N, 20°58’20.00"E / 55°17’59.51"N, 20°58’20.00"E 2015 m. gegužės 16 d., 12:09-13:09 EEST / 16 May 2015, 12:09-13:09 EEST pakrantės žymenys, užfiksuoti realiu laiku / litografija / real-time coastline tracings / lithography

Kartą vandenyno vidury keletas žmonių stoviniavo laivo denyje. Vienas paklausė kapitono: „Kur yra jūros lygis?“ Kapitonas jį pašiepė: suprantama, nėra akivaizdesnio absoliutaus jūros lygio įrodymo kaip žvelgti į jį pačiam tiesiai priešais save. Ir vis dėlto klausimo būta taiklaus, mat jis parodo, kad esama ir kito jūros lygio, kuris figūruoja diskusijose apie klimato kaitą ir geografinius faktelius. Globalus jūros lygis yra konsensas, kuriuo neatsižvelgiama į konkrečią vietovę ar bangas. Tai tiesiog plokščias vidurkis, apskaičiuotas nepriklausomai nuo vietos ir laiko.

Some people were standing on the deck of a boat in the middle of the ocean. One of them asked the captain, Where is sea level? The captain scoffed, because, of course, there is no more obvious proof of absolute sea level than to see it right in front of you, with your own eyes. But this question is poignant, because it points to an awareness of another sea level – the one that comes up in discussions of climate change or geography factoids. Our global sea level is defined as a consensus, one that excludes locality and waves; it is simply a flat average, irrespective of location and time.

On the Baltic Sea coast, I approached sea level at what I call zero zoom, the closest one can come to being inscribed in the territory, at the expense of blindness – the opposite of our view of the whole earth, an all-consuming gaze. This was a continuation of my ongoing artistic research of the collapse of the map/territory by performing maps of the coastline. I constructed a high-resolution map-making apparatus out of wood and Plexiglas and took it down to the beach, placing it directly on the line between the land and sea. As the waves lapped onto the beach, I traced their limits and accumulated a collection of lines that recorded the change in the coastline over the course of one hour. This document was later transcribed as lithographs, etching the fleeting coastline into stone.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Elizabeth McTernan

Baltijos jūros pakrantėje jūros lygį analizavau taške, kurį pavadinau „nuliniu priartinimu“: būti arčiau kokios nors teritorijos neįmanoma – toks priartinimas artimas aklumui, tai neriboto žvilgsnio, galinčio apžvelgti visą Žemės rutulį, priešingybė. Fiksuodama pakrantės linijas tęsiau savo meninį tyrimą apie žemėlapio ir teritorijos reliatyvumą. Iš medžio ir organinio stiklo sukonstravau aukštos rezoliucijos įrenginį žemėlapiams braižyti, atgabenau jį į paplūdimį ir pastačiau ant ribos, skiriančios žemę ir jūrą. Viena po kitos bangos ritosi į krantą, aš apibrėždavau jų pakraščius ir surinkau linijų, kurios žymėjo pakrantės pokyčius per vieną valandą, kolekciją. Vėliau šį dokumentą perkėliau į litografijas – išgraviravau nepastovią kranto liniją akmenyje.

[pastaba: „Švelnia bomba“ yra pramintas labai slaptas nemirtinas ginklas, dar vadinamas „grafito bomba“] / [note: Soft Bomb is the nickname given to a highly classified non-lethal weapon also known as a graphite bomb]

(UK)

Švelni bomba / Soft Bomb

Šis videokadrų koliažas pradeda jungtinį projektą, kurio rezultatai bus ir asmeniniai, ir bendri. Projektą grindžiantis apibūdinimas – nufilmuoto žaidimo komiksas piešinyje, kuris vėl gali virsti komiksu, – tai sumišimo paskatintas bandymas suprasti, kas gi po velnių dedasi šiame pasaulyje. „Švelni bomba“ – tai spontaniška draugių kolaboracija, gimusi Nidos meno kolonijos rezidencijoje. Tarp jos įkvėpimo šaltinių – rusų liaudies meno forma lubok, konstruktyvizmas ir dokumentinis filmas apie Edwardą Snowdeną „Pilietis Nr. 4“ (Citizenfour). „Švelni bomba“ pasakoja apie du personifikuotus popieriaus lapus, įstrigusius piešinyje ir kamuojamus egzistencinės krizės, dėl kurios galiausiai kyla karas. Naratyvumo, satyriškumo ir performatyvumo šaltinis yra Holly videoinstaliacijos, o grafito pudra, sutvirtinimai ir perspektyviniai stačiakampiai siejasi su menininkės Laurie „piešimo išplėstame lauke“ praktika.

This collage of video stills is the first iteration of a joint project that will have individual as well as combined outcomes. Guided by the rationale: A Comic Strip Of A Film Of A Play In A Drawing That Might End Up As A Comic Strip Again – it is a confused attempt at trying to understand what the fuck is going on in the world. Soft Bomb was a spontaneous collaboration between friends during our time at Nida Art Colony. Drawing from many sources of inspiration including the Russian folk art Lubok, constructivism, and the documentary about Edward Snowden, Citizenfour; the story follows two personified pieces of paper stuck inside a drawing, having an existential crisis eventually leading to war. The narrative-driven, satirical and performative aspects stem from Holly’s practice as a video installation artist. The graphite-powder set, props and perspectivised rectangles relate to Laurie’s work of drawing in the expanded field.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Holly Mclean & Laurie Lax

Holly Mclean & Laurie Lax

http://www.laurielax.co.uk/ index.php?/selected-works/ soft-bomb-i/

REZIDENTŲ KŪRINIAI IR TEKSTAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Frauke Materlik

(DE)

Tušti ženklai. Susitikimas / Blank Banners. Encounter

Visų šių darbų pagrindas – įvairūs sąveikos, žinojimo kūrimo ir kritiško dalyvavimo būdai kaip bandymas reaguoti į situacijas bei pastebėjimus ir skatinti komunikaciją. Projektą „Blank banners“ („Tušti ženklai“) įgyvendinau Nidoje ankstyvą 2015 metų pavasarį. Iš anapus sienos su Kaliningrado sritimi girdė-

http://www.fraukematerlik.eu/

All the works revolve around different ways of interacting, encountering knowledge, and having a critical presence, asking: how to address situations and observations? How to generate communication?

Blank banners took place in Nida during early spring in 2015, at a time when we could hear the occasional sound of explosions from the other side of the border with Kaliningrad. In the news, we learned about military vessels from Scandinavia and Germany being sent to the Baltics and to the Russian border, monitoring the situation and maintaining a presence. I saw a need to show my presence, too.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

josi pavieniai sprogimai. Per žinias pranešė, kad skandinavų ir vokiečių kariniai laivai siunčiami į Baltijos jūrą palei Rusijos krantus, kur turėsiantys būti ir stebėti situaciją. Pajutau, kad ir aš turiu parodyti esanti čia.

Tušti ženklai / Blank banners

Susitikimas / Encounter

NMK studijoje sukonstravau medines struktūras, tarpusavyje susaistytas virvėmis. Jos būtų beregint apvirtusios, jei ne atsvarai, kurie išlaikė jas savo vietose. Konstrukcijos susidėliojo kaip vaizdinė ir taktilinė mąstymo apie sąveikas ir raibuliavimo efektą išraiška. Kiekvienas sprendimas ar judesys sukelia padarinius, kartais – visiškai nenumatomus. Visi šie objektai pasimetė (bent jau kol kas). Juos išsiuntė į Vilnių drauge su medžiagomis Venecijos bienalei. Galėjau pulti į neviltį, tačiau žvelgiu į tai su šypsniu: mano darbai iškeliavo į Veneciją ir pradingo. Kas galėjo tai numatyti?

In the NAC studio, I assembled wooden structures which all related to each other. They were connected by strings, just on the edge of tipping over, kept in place by counterweights. They developed as visual and tactile thought processes on modes of interaction and ripple effects. Every decision or move causes effects, at times unforeseen. All objects got lost (at least for the moment). They were transported to Vilnius together with materials for the Venice Biennial. I could make a drama; however, I see it with a sense of humour that my work went to Venice and disappeared. Unforeseen.

Parodos „Susitikimas“ vaizdas, Malonioji 6 / The view of the exhibition Encounter at Malonioji 6

Encounter is about generating communication, making institutions meet, working together and developing a language about art that can be understood by even the youngest. In the process, I’ve been a facilitator, an artist assistant, an organiser, a curator, and I’ve been involved in advertising the show as well. I have performed exhibition making.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Frauke Materlik

Projektas „Encounter“ („Susitikimas“) metė iššūkį paplitusiai nuomonei, esą menininko studiją, parodų erdvę ir edukaciją skiria aiškios ribos. Nerodžiau jokių savo darbų. Pakviečiau vaikus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse Nacionalinėje dailės galerijoje, o sukurtus darbus eksponuoti grupinėje parodoje erdvėje „Malonioji 6“. Projekto tikslas buvo paskatinti komunikaciją, suartinti institucijas, dirbti kartu ir kalbėti apie meną taip, kad suprastų net patys mažiausieji. Čia aš buvau ir dirbtuvių vadovė, ir menininkų asistentė, ir organizatorė, ir kuratorė, įsitraukiau net į parodos reklamą. Įgyvendinau parodos kūrimą.

Encounter challenges the routine perception that there is a boundary between an artist studio, an exhibition space, and education. In the context, I don’t show any of my own work. I invited children to take part in a workshop at the National Gallery Vilnius and to present the works in a group show in the project space Malonioji 6.

Ida Divinzenz

www.idadivinzenz.com

(AT)

„AiR Krems“ stipendininkė / AiR Krems grant holder

Dirbdama rezidencijoje tyrinėjau šešėlių sampratą. Didelį įspūdį paliko abstraktus kopų peizažas, pasišiaušusi jūra ir Kuršių nerijos vėjas, piešiantis formas mano tuščioje baltoje studijoje. Ėmiau šias formas šifruoti į trimačius iš balto popieriaus išlankstytus objektus – tarsi erdvėje prasitęsiančius eskizus. Vieną figūrą išlanksčiau iš tamsinimo plėvelės – sunki medžiaga suteikė formą perregimai tamsai. Šešėlių sampratą esu tyrinėjusi ir kaip teoretikė. Tyrimo ašis buvo LTSR fotografija: čia atradau po Nidos kopas vaikštančio Jeano Paulo Sartre’o nuotrauką, 1965 m. darytą Antano Sutkaus. Keista buvo tai, kad Sartre’as metė du šešėlius. Vėliau sužinojau, kad antrasis buvo Simone de Beauvoir. Ji buvo „iškirpta“: sovietų režimo propagandai de Beauvoir netiko dėl savo feministinių pažiūrų. Ši nuotrauka nėra tik istorija – ją savo instaliacijoje ir performanse panaudojo menininkas Dainius Liškevičius Lietuvos paviljone 2015 m. Venecijos bienalėje. Šiame kūrinyje apie Simone de Beauvoir nė neužsiminta.

During my residency I worked with the concept of shadows. I was impressed by the abstract landscape of the dunes, the rough sea, and the wind on the Curonian Spit as it reflected shapes on my empty white studio. I started to decode three-dimensional objects out of it, built of plain white paper, like spatially extended sketches. One was made from black-out foil, a transparent darkness, shaped by the heaviness of its own material.

Sartre’o egzistencializmo sampratos raidai, ir tvirtindama, kad propagandinė strategija ištrinti moteris ir nutylėti jų vaidmenį kuriant istoriją, tebenaudojama ligšiol.

The concept of shadows appeared also in my theoretical research. I concentrated on LSSR photography and found an image of Jean Paul Sartre walking along the dunes of Nida, taken by Antanas Sutkus in 1965. A strange thing was that Sartre had two shadows. Later, I determined that the second shadow belonged to Simone de Beauvoir. She

was cropped out; not wanted in the propaganda of the Soviet regime because of her feminist views. This photo was not just history; it also was used in an installation and performance of the Lithuanian artist Dainius Liškevičius in the Lithuanian pavilion at the Venice Biennale 2015. There was no mention of Simone de Beauvoir in the artwork. As a feminist statement, criticising the removal of female thinkers and philosophers from history, I returned Simone de Beauvoir to the scene, now in the window of my studio at Nida Art Colony. I placed her in dialog with Sartre, to underline her importance to the development of Sartre’s idea of existentialism, referring to recent scientific research; and also to state that the propaganda technique of erasing and not mentioning women as an important part of history continues today.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Ida Divinzenz

Iš feministinės pozicijos kritikuodama moterų mąstytojų ir filosofių išstūmimą iš istorijos, sugrąžinau Simone de Beauvoir į sceną savo studijos Nidos meno kolonijoje lange. Sustačiau ją į ir Sartre’ą į pokalbio padėtį, pabrėždama, koks svarbus, anot nesenų mokslinių tyrimų, buvo jos vaidmuo

Tomas S. Butkus

(LT)

Urbanistinė kultūros studija rezidencijoje „Izoliacija“ Donecke / Study of Urban Culture in Residency Izolyatsia, Donetsk

kultūra, klasikine muzika ir monumentais įvairaus plauko revoliucionieriams. Visas šias įdomybes lietuvių architektas šiuolaikinio meno populiarinimu užsiimančiai institucijai pasiūlė susisteminti. Kultūrinis miesto karkasas remiasi urbanistinio komplekso, kurį sudaro vietovės, objektai ir reiškiniai, idėja. Išsamiau ši koncepcija pristatyta Tomo S. Butkaus monografijoje „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ (2011). Teoriniai kultūrinių funkcijų aspektai tuomet aptarti tiriant konkrečius Vilniaus ir Klaipėdos atvejus. Bandomoji Donecko kultūrinio karkaso studija atlikta kaip meninis tyrimas. Pagrindinis studijos tikslas – išsiaiškinti, kokia yra pagrindinė miesto kultūrinio karkaso forma ir galimas jos turinys. Dar vienas klausimas, į kurį turėjo būti atsakyta – kokią vietą šioje sistemoje užima industrinėje dykroje

Tomas S. Butkus’ artistic residency in Donetsk, which took place in March 2014, is the result of an exchange between the Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts and the platform of cultural initiatives Izolyatsia. The industrial region of Donbas and its capital are well known for their mines, the culture of the steppes, classical music and monu-

ments to various revolutionaries. A Lithuanian architect, Butkus, while on his residency in an institution that has the mission of popularising contemporary art, proposed to systemise all of these points of interest. The cultural carcass of the city is based upon the idea of an urban complex, constituted of places, objects and phenomena. This concept is presented in greater detail in the study City as Event. Urban Study on Cultural Functions (2011) by Tomas S. Butkus. The theoretical aspects of cultural functions are discussed through the case studies of Vilnius and Klaipėda cities. The pilot study of the Donetsk cultural carcass took the form of artistic research. The main goal

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Tomas S. Butkus

Pagal VDA Nidos meno kolonijos ir kultūros iniciatyvų platformos „Izoliacija“ rezidencijų apsikeitimo programą 2015 m. kovo mėnesį kaip menininkas rezidencijoje Donecke viešėjo lietuvių architektas Tomas S. Butkus. Industrinis Donbaso regionas ir jo sostinė garsūs savo šachtomis, stepių

įsikūrusi „Izoliacija“. Kadangi absoliuti dauguma kultūrinės infrastruktūros objektų išsidėstę miesto centre, nutolusiame nuo minėtos institucijos daugiau nei tris kilometrus, jai pasiūlyta labiau

išnaudoti Budionovsko gyvenamojo rajono gretimybes. Nustatyta, kad įsitraukti į jau susiformavusį miesto kultūros objektų, traukos taškų ir lokacijų tinklą galima tik turint išplėtotą miesto viešojo susisiekimo sistemą. Tokie sprendiniai numatyti 2030 m. generaliniame miesto plane.

of the study was to define the principal form of the cultural carcass of the city and its preliminary content. Another question the project was directed towards was the place of Izolyatsia in the system of industrial void. Given that most of the objects of cultural infrastructure are placed within the centre of the city, more than three kilometers away from

Izolyatsia, the institution proposed to explore the possibilities of the nearest residential district of Budionovsk. It was determined that integration into an already existing network of cultural objects, points of attraction and locations would only be possible in the case of a developed public transportation system. But this kind of development is scheduled in the general plan for the year 2030.

VDA Nidos meno kolonija ne tik priima menininkus Nidoje, bet ir bendradarbiaudama su partneriais Austrijoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir Ukrainoje kasmet rengia konkursus ir siunčia Lietuvos menininkus, kuratorius ir architektus į rezidencijas. „Izoliacija“ (IZOLYATSIA www. izolyatsia.org) yra nevyriausybinė meno organizacija, įkurta buvusioje apšiltinimo medžiagų gamykloje Donecke, Rytų Ukrainoje. 2014 m. birželio mėnesį jos teritorija buvo užimta „Donecko liaudies respublikos“ teroristų – nuo tada darbuotojai persikėlė ir dirba Kijeve, tačiau buvo prarasta biblioteka, archyvas, medijų laboratorija ir daug meno kūrinių.

Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts welcomes artists in Nida and while in collaboration with partners in Austria, Armenia, Poland, Switzerland and Ukraine, announces an annual competition for Lithuanian artists, curators and architects for their residencies in the aforementioned countries’ art institutions. IZOLYATSIA is a non-governmental arts foundation located on the territory of a former insulation materials plant in Donetsk, Ukraine. IZOLYATSIA is the name inherited from the factory. However, on June 9th, 2014, the IZOLYATSIA complex was seized by mercenaries of the self-proclaimed Donetsk People’s Republic to facilitate humanitarian aid arriving from Russia. The foundation has evacuated its team and since then it continues to perform its mission in Kyiv. However it has lost institutional archives, the library, the media lab, and many artworks.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Tomas S. Butkus

Talkinant vietos savanoriams buvo paruošti „Izoliacijos“ plėtros modeliai, pasiūlytos teritorijos matomumo gerinimo, veiklos plėtimo gairės. Studija vykdyta mėnesį laiko. Priklausomai nuo politinių aplinkybių, pradėtą tyrimą ketinama tęsti. Projekto idėja ir įgyvendinimas – Tomo S. Butkaus, kuratorius – Paco de Blas, projekto partneriai – VDA Nidos meno kolonija ir VšĮ „Vario burnos“.“

With the aid of the local volunteers, the models for the expansion of Izolyatsia were prepared, drawing from the guidelines for territorial visibility and activities expansion. The study was implemented in one month’s time. Depending on the political circumstances, the initiated research is intended to be continued. The idea and the execution of the project is led by Tomas S. Butkus, curated by Paco de Blas, with project partners Nida Art Colony of VAA and public enterprise Vario Burnos.

Claudia Larcher

(AT)

Forarlbergo (Austrija) stipendininkė / Vorarlberg grant holder

Vilnius 1980. Archyvas. NidaNeringa 2015 / Vilnius 1980. Archive. Nida-Neringa 2015

Koliažas-objektas „Vilnius 1980“ sukurtas iš seno iliustruoto turistinio Vilniaus gido, išleisto 1980 metais. Kiekvienas puslapis yra savarankiškas sluoksnis, architektūriniai komponentai koliaže sutelkti į visumą: panoraminiai vaizdai, eksterjerai, istorinės skulptūros, stambūs planai. Koliažas su architektūriniais motyvais gali būti kultūros istorijos liudytoju arba archyvo įrašu. Dar nebaigtas darbas pavadinimu „Archyvas. Nida-Neringa 2015“ – tai medinė artefaktų, surinktų reziduojant Nidos meno kolonijoje 2015 m., dėžė. Mediena ir kerpės yra pagrindiniai audiovizualinio spektaklio, kuris pirmąsyk buvo pristatytas 2015 m. rugsėjį Briuselyje, kino teatre „Cinema Nova“,

The collage object Vilnius 1980 is based on an old illustrated book about Vilnius published in 1980 for touristic purposes. Each individual page forms a collage layer of its own, whereby the various architectural components are assembled together: aerial angles, exterior views, historical statues and close-up shots. The collage work, with its architectural motifs, can function as cultural historical testimony or as archival mandate. The work in progress, entitled Archive. Nida-Neringa 2015, consists of a wooden box with artefacts collected during the residency at Nida Art Colony in 2015. The pieces of wood and lichen are the protagonists for an audio-visual live performance

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Claudia Larcher Vilnius 1980

veikėjai. Dėžė yra scena, kurios objektus pasirenku atsitiktine tvarka. Kiekvienas spektaklis unikalus: jis filmuojamas mikroskopinėmis kameromis, naudojant programinę įrangą iškart animuojamas ir moduliuojamas gyvai kuriamu garsu.

that was first shown at Cinema Nova in Brussels in September 2015. The box functions as a stage, in which the objects are chosen randomly. Filmed with microscopic cameras and animated by live video software and modulated by live audio inputs, every performance is unique.

Archyvas. Nida-Neringa 2015 / Archive. Nida-Neringa 2015

Christiane Hütter (DE)

Goethe’s instituto stipendininkė / Goethe Institut grant holder

Didelio masto migracija kelia iššūkius pasauliui ir kvestionuoja vietines bei tautines tapatybes. Lietuvos istorijos būta audringos, šalis turėjo įvairių „oficialiųjų kalbų“ ir „oficialiųjų istorijų“. Mūsų atmintis daro mus tuo, kas esame, ir atvirkščiai. Tačiau kas turi teisę kurti kolektyvinę atmintį? Ir kaip visi kartu galėtume sukurti tai, ką norime prisiminti? Žaidimas „The Artist is Reset“ („Menininkas perkrautas“) vyko Nidos savivaldybėje 2015 m. vasarą. Naudodamos gausybę vietinių medžiagų, dalyvių komandos projektavo ir kūrė naujus laikinus paminklus. Žaidimo metu jos galėjo užsiimti mokslu, menu arba politika, spręsdamos kurios nors srities problemas ir atidžiai vertindamos dabartinę fizinę ir socialinę aplinką. Kuo aktyviau dalyviai įsitraukdavo, tuo daugiau papildomos medžiagos gaudavo. Be to, jie parengė metodikas, kaip naudoti jų procesinius paminklus. „The Artist is Reset“ – tai per meną ir žaidimą atliekamo tyrimo ir kolektyvinės kūrybos prototipas.

We are facing worldwide challenges of large scale migration and questions of local and national identity. Lithuania is a country with a tumultuous history, containing various “official languages” and “official histories”. What we remember shapes who we are, and the other way around. But who has the right to decide about our collective memory? And how can we create together what we want to remember? The Artist is Reset was a game which took place in the municipality of Nida during summer 2015. Equipped with a bunch of local materials, teams of participants planned and created new temporary monuments. Within the game they could engage into science, art or politics (by solving challenges in those fields and having a very close look at the actual physical and social surroundings). The more they engaged the more additional material they received. Also, they created methods for how their process-orientated monument should be used. The Artist is Reset is a prototype for an art-informed, play-driven research and collaborative creation.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Christiane Hütter

Menininkas perkrautas / The Artist is Reset

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Christiane Hütter

Danius Kesminas

(AU/LT)

Lietuvių kilmės australų menininkas Danius Kesminas savo kelionėse inicijuodavo performatyvias pažintis. Štai jis Nidos kopose, štai – Klaipėdos autobusų stotyje, Kaliningrado bare, sendaikčių turguje... Neįtikėtinas menininko gebėjimas užmegzti ryšį su bet kuriuo žmogumi ir su egzotine nuostaba sumišusi saviironija ragina mus pažvelgti į save ir savo aplinką visai kitu kampu.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Danius Kesminas

During his tours aroud the region the Australiabased artist of Lithuanian origin Danius Kesminas initiated performative friendships. Here he is: in Nida dunes, Klaipėda bus station, in a bar or a flea market in Kaliningrad... His incredible knack to make friends with anyone and self-irony that intertwines with exoticising wonder give us a new perspective on ourselves and our environment.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Danius Kesminas

Pakui Hardware (LT)

Get the Freeze Habit

Silicone, tar, ice, mirror, Casio projector, SD Laser 303, found Internet images, algorithmic generator of advertisement headlines Silikonas, derva, ledas, veidrodis, projektorius „Casio“, SD Laser 303, internete rasti vaizdai, algoritminis reklaminių šūkių generatorius Specialiai Berlyno žurnalui „KubaParis“ (2015, Nr. 2) sukurtas projektas „Get the Freeze Habit“ tirpdo ribas tarp to, kas dirbtina ir kas duota, tarp žmogaus kūrinių ir natūralių darinių. Tiksliau, ne tiek tirpdo, kiek apskritai tyrinėja šios pusiausvyros tikrumą. Abejonę pamatinėmis kategorijomis lydi ir kitas ne mažiau svarbus aspektas – kapitalo skverbimasis į giliausius aplinkos sluoksnius, dar giliau nei teigiama Antropoceno teorijoje. Naujoji biologijos kryptis siekia užprogramuoti gamtą kuo tikslesniam produktyvumui, nepalikdama vietos atsitiktinumui. Kenzo Lilly ™, Comme des Garçons Pine ™. Tyrinėdamas naujosios sintetinės biologijos ir prometėjizmo idėjas, kolektyvas Pakui Hardware sukūrė sintetinius kūnus ir įšaldė juos lede, it palikdamas ateities archeologams. Kūrinys „Get the Freeze Habit“ gyvavo labai trumpai, kol tapo vandens bala su neatpažįstamais sintetiniais objektais viduryje.

The project Get the Freeze Habit was created specially for the second issue of Berlin magazine KubaParis in 2015. Get the Freeze Habit was melting the boundaries between the artificial and the given, and between human creations and natural formations. To be more precise, it was not so much melting as generally inquiring into the reality of that balance. This query about fundamental categories was accompanied by another equally important aspect – the penetration of capital into the deepest layers of the environment, even deeper than Anthropocene outlines. The new direction of biology is trying to programme nature for more accurate productivity, leaving no space for coincidence. Kenzo Lilly ™, Comme des Garçons Pine ™. While researching ideas of new synthetic biology and Prometheanism, Pakui Hardware created synthetic bodies and froze them in ice as if they were meant for future archaeologists. Get the Freeze Habit existed only very briefly, until it became a puddle of water with unrecognizable, synthetic objects lying in the middle.

REZIDENTŲ KŪRINIAI / RESIDENTS PORTFOLIOS / Pakui HArdware

Regioninis susitikimas-konferencija / Regional Meeting

Res Artis Atsitraukti ir dalyvauti. Rezidencijos kaip ramūs užutėkiai, meno produkcijos ir karjeros centrai / Escape and Engagement. Residencies as Hosts, Producers and Promoters 2014 10 2–5, Vilnius & Nida

Pagrindinės temos:

Main Topics:

ATOKUMAS – atsitraukimas (pabėgimas), egzotiškumas, kultūrinis turizmas ir svetingumas.

REMOTENESS – escape, exotic location, cultural tourism, hospitality.

REZIDENCIJŲ VAIDMUO ir vietos bendruomenėje, ir šiuolaikiniame mene – rezidencijų reputacija ir įtaka meno scenai bei visuomenei, svečio–šeimininko ar menininko–kuratoriaus santykių modeliai bei etika, rezidencijų rezultatų įvertinimas.

RESIDENCIES’ ROLE – level of engagement in the resident’s life, in the local community, in the art world, in the education and (artistic) research community; reputation and influence, models and ethics of host-guest or curator-artist relationship, diversity of artistic production or residency results, evaluation of results.

Residencies are among the few places left where artists can escape the pressures of the market, devote time to themselves, engage the other and sally forth for research and experiments that do not happen in their daily studio practice. Although the phenomenon of artistic residencies started more than one hundred and fifty years ago with an aim to escape the routine, the facet of escape is still one of the most important raison d`être for residencies. The location (remoteness and exoticism), travelling, and hospitality are therefore the focus of discussion on the present and the future of residencies. What does it mean nowadays to be physically and mentally remote? What are advantages and disadvantages of residencies located in naturally, politically or socially exotic places? How close are such residencies to cultural tourism hubs? Konferencijoje ir dirbtuvėse patirtimi dalijosi ir However, residencies are temporary escapes. After seniai veikiančių rezidencijų iš Vakarų vadovai a while residents have to return home. What do they (Akademie Schlos Solitude (Berlynas), A-I-R bring from a residency? Is it a completed work of laboratory / Zamek Ujazdowski (Varšuva)), ir iš art, a piece of writing to be published, or a sketch, Šiaurės šalių (Baltic Art Centre (Visbis, Švedija)), an idea, an experience, a discovery, a failure? Do ir iš Baltijos šalių (MoKS, Estija), ir iš Rytų (Geowe have tools to measure the results? Can we Air, Gruzija; Izoliacija, Ukraina). Paskaitas skaitė call them artistic production? Is an exhibition, a žinomi meno ekspertai ir kuratoriai, pavyzdžiui, performance, or a concert the expected outcome? Viktoras Misiano iš Maskvos meno žurnalo. Renginyje buvo diskutuojama apie atokumą, atsitraukimą (pabėgimą), egzotiškumą, kultūrinį turizmą ir svetingumą. Kalbėta apie rezidencijų vaidmenį ir vietos bendruomenėje, ir šiuolaikiniame mene. Dalyviai kėlė klausimus apie rezidencijų reputaciją ir įtaką meno scenai bei visuomenei, svečio–šeimininko ar menininko–kuratoriaus santykių modelius bei etiką ir bandė nuspręsti, kaip vertinti rezidencijų rezultatus. Tarp susitikimo tikslų buvo susipažinti su rezidencijų rate mažai pažįstamu buvusios Tarybų Sąjungos regionu, pristatyti jį Šiaurės ir Baltijos šalių partneriams ir dalyviams iš kitų šalių, jaunoms rezidencijoms suteikti galimybę mokytis, o seniai veikiančioms – diskutuoti apie aktualius klausimus. „Res Artis“ vienija 500 narių-rezidencijų iš 70 pasaulio šalių ir kasmet su partneriais organizuoja visuotinius ir regioninius susitikimus. Pastaraisiais metais susitikimai vyko Tokijuje, Vienoje, Debrecene ir kituose miestuose.

More so, residencies are no longer about artists alone. They increasingly engage in artistic, social, or political life. Which position does a contemporary residency take or strive for: that of an agent, an educator, a research centre, a promoter, a facilitator of artistic research and processes, an art hotel, a social activist, a creative industries incubator, or a catalyst of contemporary art phenomena? Should residencies engage into or stay away from the fashionable cultural policy trends? There is more than one answer and the understanding of the role of residencies changes over time. This Res Artis meeting encouraged experienced and emerging residency operators to look for most relevant answers to the above questions and for a new meaning of the old phenomenon.

regioninis susitikimas-konferencija / regional meeting / Res Artis

Susitikime dalyvavo 90 jau esančių ir dar planuojamų rezidencijų valdytojų, vadovų, kuratorių ir menininkų iš Baltijos ir Šiaurės šalių, Vidurinės Azijos (Kazachstano, Uzbekistano, Tadžikistano ir Kirgizstano), Rytų partnerystės šalių (Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos) ir Rusijos Federacijos bei viso pasaulio. Lietuvoje tai pirmasis toks didelis renginys, skirtas menininkų rezidencijoms.

Plakatas / Poster. Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė

What Resides in Your Trauma?

Belgian sociologist Pascal Gielen, who is perhaps today’s most acute analyst of the contemporary art system, identified the residency as a place of non place, or a place where an artist, critic or thinker Residency and Friendship exists outside of productivity and career-fighting. To be honest, for me a residency is not only related That it is a place of neutrality and relaxation, where to friendship, but also to love. During that time one can recharge or even deconstruct oneself, I was in love with a French woman and that is building up a new orientation and goals, and dethe main reason why when I received a proposal fining new tasks. This place, which to go to Paris, I immediately accepted it. This has a lieux, but at the same time is young, charming lady, an actress, had a relationnowhere, is a reality which also has a ship with an aging Polish film director which she was always Utopian dimension (etymologically, “in-between”. It’s why that residency turned out to be related in fact, Utopia means place-withoutto trauma, as well. Trauma is another topic which I’m going to a-place) and suggested to me the touch upon in this talk. topic of today’s talk. This topic is friendship, because it seems that friendship is a kind of relation that is profoundly social, but at the same time is outside of the pragmatic tasks of ordinary social routine. This topic was chosen through my personal experience. I’ve been on a residency only once. It was a residency at the Foundation Cartier in Paris during the early 90s. And what I got from these few months of experience was mostly a chain of friendships, which I built through this residency, such as with Nicolas Bourriaud. When at the end of decade I read his book Relational Aesthetics, I realized that our long talks in 1991-1992 had profoundly influenced both of us.

Friendship became a topic of theoretical reflection very early. In ancient Greek philosophy, friendship appeared as a category of analysis. Aristotle identified three kinds of basic reasoning and tasks for friendship. Friendship is for pleasure, for benefit and for virtue. At the same time Aristotle started to reflect on what he identified as a political friendship, which he located in between friendship as a benefit (as something pragmatic: I give you and you give me an equivalent back) and friendship as a virtue (we are friends, because both of us are dedicating our efforts to something, which is superior for both of us). Note, please, that Aristotle was recommending that it would be suitable to fix friendship-based relations and their reciprocal obligations in a contractual form, where everything is fixed precisely: how much I have to give to you and how much you have to give to me back. Of course it could remain unclear; it could be based on verbal agreement instead of a fixed agreement, but it’s very dangerous, maintained Aristotle, because some friends could be frustrated. These could be considered objectively or subjectively, and what was not adequately reciprocated could produce a traumatic rapture in relations. Therefore, according to Artistotle, it would be better if everything were written on paper. In this case, friendship would be based on something very solid. We are always emphasising Greek democracy, but we have to keep in mind that this system was not so democratic in a sense, as democracy was practised by only a very narrow strata of people in Greek society. Friendship was usually fixed

regioninis susitikimas-konferencija / regional meeting / Res Artis

Viktor Misiano

and established between similar citizens of the polis, not opposite ones. Friendship, when united, combined ego and alter ego, not socially and politically opposite subjects. Friendship in the contemporary sense appeared during liberal times. The Scottish economists Adam Smith and Adam Ferguson were the first to emphasise friendship in new European thought. Why, Smith asked, that finally, when the liberal market is the ruling system of economical relations, and these relations are regulated by abstract value, and these relations are finally becoming democratic, where each bunch of carrots cost the same for everybody (whether an aristocrat or the most miserable subject of contemporary society), are we finally free from the pragmatic kind of friendship which was emphasised by Aristotle? Finally, we don’t have to build friendship on principles of “I give you” and “You give me back” or “I’m friends with you because you gave me a second benefit”. Finally, our personal relations are based on sentiments of a reciprocal desire to be together. This was evident in English society, which built a system of clubs, where people came simply to meet other people, to be together, to share time and to exchange ideas. New European thought proposed friendship as an intimate relation, which is outside of political and social routines; friendship is outside society, but profoundly rooted inside it, in that sphere, which is inside society, but not a society. If we have come to a contemporary debate about friendship, I would identify two basic positions. These two positions are in counterpoint to political friendship as it was understood by Aristotle and by Greek thought. First, Hannah Arendt in the book The Human Condition has a few passages about friendship. For Arendt, friendship is not a pragmatic relation at all, as Greek philosophy sustained, and is not an intimate sphere of relations, as was claimed by Scottish liberals. Friendship, for her, is a political force, a sphere where two subjects are meeting each other to confront ideas. Friendship is a substance of democracy; in a free democratic

society, friendship is a starting point of human freedom, a harmonic relation in counterpoint. Arendt was a political thinker who identified friendship as a substance of real political condition, where the human condition and the political are meeting each other, practically identical. An absolutely different position was defended by some French philosophers,who focused on friendship: Maurice Blanchot and Jacques Derrida. What I think is crucially important and interesting about these thinkers is that they posited counterpoints to the idea of Aristotle. First, friendship for them is an encounter of total opposites (and not of ego and alter ego). Two opposite subjects are meeting and building unity through friendship. Blanchot’s first reflection on friendship was proposed in his talk at the funeral of Bataille, in front of the corpse, where he stated that only now, after Bataille had died, had Blanchot become his friend, because friendship is based on absence. To Blanchot, exactly at the moment when you lose someone are you finally able to build a link. You are building relations throughout the absence. Friendship is an absolutely unexplainable link with social relations and from

Communist and Post-Communist Condition Foreigners who visited our communist societies were usually touched by how people inside authoritarian and totalitarian states succeeded to build up confidential communities, bound by sentimental

regioninis susitikimas-konferencija / regional meeting / Res Artis

that point of view it’s profoundly political. Derrida, in his texts, also emphasised friendship as political force. In contemporary, disciplinary society we are living in a condition where everything is explained.

To resurrect against this very fixed order we can throw out something which is not understandable. Blanchot was describing the community of Paris in 1968 as a community of those who never met each other before, yet suddenly felt to form a community of friends in a rationally unjustified way.

Momentinės dalyvių fotografijos ant žemėlapio / Instant photo portraits of the participants on the map

connections. For Arendt, that was not friendship, because she believed that friendship is a condition of free subjects. But still, despite her disagreement,

it could be said that as a counterpoint to political structures, which wanted to dominate the entire lives of subjects and which pretended to organise each step of our lives, we created alternative communities, which succeeded to build up the spaces of free talks through common and alternative values. That was the sphere of subjectivism

and individualisation, where we were confronting others and throughout these confrontations we were building up ourselves. From my point of view, that could be considered a community of friendship; of political friendship, and friendship as a political dynamic. At the same time, we were absolutely in counterpoint with political friendship, as understood by Aristotle, because these relations were purely altruistic, and not based on system of pragmatic interests; these were relations impossible to regulate in written form, as Aristotle wanted and insisted on. However, in communist society, we also knew something very similar to this pragmatic understanding of friendship, because society was in

compliance in providing us with goods. We succeeded in building a system of alternative relations in one sense: you want to put your son in the English school, then in exchange, you’ll help me find a resort in the Caucasus, for example. These

relations, if being sociologically precise, never pretended to be entirely economical, because even then, when relations were formally based on social interest, we were always calling those people who were helping us “friends”: “oh, I know someone, he is a friend of mine, who’ll help you with that.” In the sociological thought of Pierre Bourdieu (and after him, of Luc Boltanski), these kind of relations, which are substantially pragmatic yet never recognise it and pretend to be altruistic, were associated with the term agape. Agape is based on the principle of oblivion, because if the hidden sense of these relations would be revealed, they would collapse. So, if I was helping someone to purchase leather jeans, I would not ask something immediately back. We would unanimously

Post-Soviet Condition In post-Soviet times, in the first so-called “transitional” decade, when the disciplinary state collapsed, I published a series of texts asserting that friendship now could substitute for disciplinary institutions. I emphasised that curatorship is based on friendship relations between a curator and an artist, and so on. And that is very symptomatic and needs a profound reflection that at this time, in the course of the 1990s, the idea of friendship became so requested – and not only in the countries of the Former East. Nicolas Bourriaud never used term “friendship” in his theory of Relational Aesthetics but still he also emphasised that inside society, artists are building up an alternative, intimate system of relations, which he named micro utopias. In the 1990s Antonio Negri and Michael Hardt were elaborating on the idea of the multitude, which was substituting classes. Definitely, with the collapse of disciplinary society, alternative systems of relations appeared, becoming visible and obvious. Nowadays, I can criticise myself for the time in which I was conceiving friendship as a substitute relation. We were not emphasising friendship in itself; we were pragmatically using friendship to build up a system of relations to substitute for collapsed institutions. Bourriaud, in his book, analysed Western artistic practise, which in a playful form imitated institutions; artists left institutions and went into the anthropological dimension of direct relations. In our Eastern part of the world, something similar happened, but with one extremely important difference: we were not training to leave institutions, but in a transitional society, the institutions left us. In that empty space, art practice survived because of the capacity of art-

ists, curators and art activists to build up intimate relations, where dramaturgy was following institutional structures. The pragmatic political value of friendship was used here and became a force, a capacity for self-organisation, a capacity to propose a project to a new institutional system. Immediately in the next post-communist decade, where the stabilisation of real institutions appeared (private, public, commercial or otherwise), most of the art scene actors with a certain relief took apart friendship relations and immediately went to institutional structures. Easily, and mostly everywhere in Central Asia, Moscow, Moldova, and others, art communities of the 1990s, immediately when it became possible were refused in the name of art corporations.

Final point There is a third tradition in understanding friendship, and I would like to quote a beautiful passage from St. Augustine’s Confessions, where he’s revealing the Christian God. Augustine tells how he was walking with his friend when he suddenly felt the necessity to be alone. He went under a tree, and at that moment, God made a contact with him. Then he went back to his friend, but he was an absolutely different person; they talked, and after that his friend left him and also made contact with God. What is very important here is that they both became, and this is a very beautiful definition of Saint Augustine, “friends in God”. But this God alone was as an intimate, very personal traumatic experience, because to get to God, they needed to refuse previous gods. It was a very traumatic rapture and throughout this process, they found God and received friendship as a value. Paradoxically, a thinker who followed St. Augustine was Nietzsche, because he also said that we are “friends in God”, but in a God who is dead. This is the basic traumatic thesis of Nietzsche, and of friendship, which we are reaching through common understanding – that God is lost and friendship is something that substitute for the loss of God. Reading Nietzsche’s reflection about the dead

regioninis susitikimas-konferencija / regional meeting / Res Artis

but still secretly agree that he (someone) is in my debt and we both are waiting for the opportunity when he has to give me something back for my “friendship”/ help. The whole system of relations presumes that reciprocity is suspended and it waits for the moment when it would be realised.

God and becoming friends between us throughout, Nietzsche is also becoming friends with Nietzsche. The post-Soviet/communist condition is obviously traumatic for us. Recently, it became common to state that we are now finally in a post-post-Soviet condition. But how can we be in a post-post-Soviet condition if the post post-Soviet condition is still post-Soviet, as we don’t have another, proper term to define our contemporaneity? We still mark it with the name of something that we missed. Consequently, we are still in the same paradigm, with the same trauma. But how can we consider trauma? Trauma is something that we make in a residency. It includes having a rest, talking with people, and building up friendship relations, which are substantially based on a common trauma, which perhaps we live in different ways. How can we deal with this trauma? There are two approaches. One approach I would identify as “trauma as a loss” - that we have something that we definitely have lost and it’s very clear for us that something happened in the past, but we still live in the name of this past, which we want finally to get rid of, but we can’t, because we have to dedicate our lives to liberation from this traumatic past and this is a real goal of our lives. It means that there is a direct link, which is always following our past. Slavoj Žižek proposed a very fascinating theory of trauma, explaining post-communist nationalism through the Lacanian category of jouissance (sexual pleasure) – trauma is that someone is getting much better jouissance than us; it means that they’ve got our pleasure, and they are enjoying it instead of us. Trauma has an enormous capacity for mobilisation and for building up relations in a sense, because someone traumatised us, or because s/he enjoyed our pleasure. We are together, we are a nation, we are a common body, because they are enjoying our pleasure and we are living with this frustration of the incapacity to enjoy our pleasure. In counterpoint to that, I would propose trauma as a narrative, as a story. That concept presumes we have to refuse an illusion, which affects us for twenty or more years, that we are living in a clear

and nice global world, that we are over trauma and now we are starting from zero. And that illusion is more than an illusion – that is an ideology of most of the post-ideological regimes. I guess that is impossible, for something has happened in our past and it is following us and everything that we are trying to detach from. It’s from Freud, it is “returning as a monster / as a uncanny”. Now we have recognised our trauma: “tell me what is your trauma and I’ll tell you who you are”, “help me to reveal my trauma and I’ll recognise who I am”, “recognition of my trauma is a way of building up my subjectivity, it will help me to build up my position, it will help me to establish my role in life and society” and “it would help me to build the story of my life, it would help me to put the task for my professional and for my existential life”. Obviously inter-personal and inter-subjective relations are crucially important to this process. Only the direct confrontations of these traumas will help us to pronounce the statement of what we have to do in this world, and I think that residencies are exactly built for that.

Several questions from the audience: What happens if we think about a residency – as a haunted place by our trauma ghosts, which could inspire creativity? Viktor Misiano: If to come back to Derrida, obviously ghosts could be our beloved enemies or could be even very welcomed, as communism invaded the world as a ghost. Of course we are living with our ghosts and well I think we have to welcome them; of course it’s sometimes traumatic, of course sometimes ghosts are not transparent, are not virtuous, but sometimes they appear as something touchable. Nobody promised us paradise, even in residencies. How would you describe an institution with artistin-residency in Russia? What future it will have?

I guess until very recent times, residencies were not institutions which were particularly wanted in Russia. The problem is that the art system in Russia was understood literally, as a infrastructure, but not as a net of systematic relations, commercial and not productive or reflective. So most of the public and private institutions in Russia are focused on representation and production, but not on the grants system, or education, or residencies. Only forms of artistic activities which are not presuming market purchases or selling or legitimatising the ruling class through representation. Thank you for your comment, because it gives me an opportunity to summarise my talk. We are

always calculating a bit, we are always keeping in mind, despite our real devotion to other, but still we always demanding something, which is calculable, which could be a subject of calculation of measurement. Any residency wouldn’t be possible without measurement and calculation – it’s

a friendship as well as an institution. We should pass this pragmatic level of friendship as a benefit, but we can’t avoid it, because it’s always present. The second tradition of friendship is the political dimension. Obviously, even when you are out in the world, but just talking, we are creating a common world; phenomenally we are creating systems of common relations and this constructive social work is profoundly political because it builds up a system of references. It maps the world; there is no any other world, only the world which we commonly mapped and established. Finally, this traumatic irrational dimension of our lives should not be neglected, should be taken under consideration together with the political, social and pragmatic dimension, because this perhaps is the most human, vital, and even the most ethi-

cal, because friendship as a benefit is an immoral dimension; it’s a traumatic dimension. This talk was given during Res Artis conference in Vilnius Academy of Arts in October 2014.

regioninis susitikimas-konferencija / regional meeting / Res Artis

Viktor Misiano:

Paroda / Exhibition

Tariami krantai / Imaginary Shores Kultūros fabrikas / Culture Factory, Klaipėda, 2014 11 21–12 06 Menininkai / Artists: Arnas Anskaitis, Jurgita Remeikytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Eglė Vagnoriūtė, Laura Zala Parodą inicijavo dalyvaujantys menininkai, koordinavo Rasa Antanavičiūtė / The exhibition was initiated by participating artists and coordinated by Rasa Antanavičiūtė

Paroda yra apie jūrą ir neapčiuopiamus jos kontūrus, apie vietą, kurioje gyvename ir kurios nepažįstame, apie ilgesį, meilę, jūros jausmą ir sprūstančią iš rankų prasmę. Parodoje pristatomuose kūriniuose į jūrą žvelgiama ne kaip į poilsio ar darbo zoną, o kaip į kolektyvinės vaizduotės ir atminties metaforą. Kaip gyvenimas prie jūros veikia mūsų vaizduotę, kalbą, jausmus? Kaip juose atsispindi? Kūrybinėmis refleksijomis menininkai brėžia horizonto liniją mentaliniame jūros peizaže – įsivaizduojamoje teritorijoje, susiejančioje vaizduotės ir tikrovės, praeities ir dabarties krantus.

This exhibition is about the sea and its intangible outlines, about the place we inhabit and we don’t know, about longing, love and the feel of the sea, about meaning slipping through our fingers. Rather than a place for recreation or work, the sea in the exhibited artworks is interpreted as a metaphor of collective imagination and memory. How does life at the sea influence our imagination, speech and feelings? How is it conveyed in them? By means of creative reflections artists are drawing the horizon in the mental landscape of the sea – a hypothetical territory that connects the shores of imagination, reality, past and present.

Arnas Anskaitis, Ambasadoriai / Ambassadors

PARODos / EXHIBITIONs / Tariami krantai / Imaginary Shores

Laura Zala „Bangos“ / Waves

Parodos vaizdas / Exhibition view PARODos / EXHIBITIONs / Tariami krantai / Imaginary Shores

Laura Stasiulytė, fragmentas iš kūrinio „Laiškuose“ / a fragment from the work “In Letters” http://nidacolony.lt/en/exhibitions/giantssouvenirs

Menininkai / Artists: Arūnas Gudaitis (LT), Juozas Laivys (LT), Konstantinas Bogdanas (LT), Laura Stasiulytė (LT), Petra Koehle & Nicolas Vermot Petit-Outhenin (CH), Sarah Hendrickx (BE) Iniciatoriai / Initiators: Laura Stasiulytė & Rasa Antanavičiūtė

Paroda / Exhibition

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova

Milžinai. Suvenyrai / Giants. Souvenirs

Galerija „Akademija“ / Akademija Gallery, Vilnius, 2014 10 27–11 08 Rėmėjai / Supported by University of Art of Valais (ECAV), Swiss Arts Council Pro Helvetia, Lietuvos kultūros taryba (Lithuanian Council for Culture), NGO MENE

2013 m. Šveicarijos Alpių kurorte Sjere skirtingu metu apsilankė, prasilenkė ar geidė būti menininkai Arūnas Gudaitis, Juozas Laivys, Konstantinas Bogdanas, Laura Stasiulytė, Petra Köhle kartu su Nicolas Vermot Petit-Outheninu, ir Sarah Hendrickx. Jie žinojo vieni apie kitus ir dabar net gali turėti nesutiktiesiems priklausančių daiktų ar minčių. Skirtingais būdais ir per skirtingas patirtis ši erdvė sudarė menininkams sąlygas veikti ir po metų sukurti susitikimą-parodą it kokį keliautoją-milžiną-suvenyrą. Poetės ir literatūrologės Susan Stewart knyga „On Longing“ (1984) – dovana atminčiai, atsivijusi po laiko, – išjudino akmenis, surinko pabėgusių įvykių suvenyrus ir sukvietė menininkus atkurti istorijas, užkištas atminties stalčiuose.

Krypuojantys akmenys, knyga be vietos, vaikštančios miniatiūros, promenadai ir drugeliai, pakibę taksofonai, skraidantys ir prasilenkiantys menininkai, judančios švieselės, kalbantys atvirukai, sėlinančios kameros, fizinė ir dvasinė migracija, vieta tarp smaragdinių eršketų ir „Starbucks Americano“. Ten, kur jie turėjo būti vakar, yra čia šiandien. Jis ten niekada nėra buvęs.

A book by the poet and literary critic Susan Stewart On Longing (1984) – a gift of memory, received later on – got the stones moving, collected the souvenirs of runaway events, and assembled artists to revise stories which were relegated to private memories. Waddling stones, a book without a place, walking miniatures, promenades and butterflies, pendant phone cabins, flying and passing artists, moving flickers, talking postcards, slinking cameras, physical and mental migration, a place between emerald sturgeons and Starbucks Americano. There where they should have been yesterday they are here today. He has never been there.

PARODos / EXHIBITIONs / Milžinai. Suvenyrai / Giants. Souvenirs

In 2013 a small resort town Sierre in the Swiss Alps turned into the place which artists Arūnas Gudaitis, Juozas Laivys, Konstantinas Bogdanas, Laura Stasiulytė, Petra Köhle together with Nicolas Vermot Petit-Outhenin, and Sarah Hendrickx visited, where they passed each other or desired to be in. They knew about one another and now they even could have some things or thoughts belonging to the ones they have not met. In different ways and through different experiences this space created circumstances for artists to act and to give effect to the meeting/exhibition as a traveller-giant-souvenir a year later.

Paroda / Exhibition

Parazitavimas ir mimikrija / Parasite & Mimicry Timos Alexandropoulos, Irina Gheorghe, Christoph Wirth, KVM (Ju Hyun Lee & Ludovic Burel) Šiuolaikinio meno centras, Vilnius / Contemporary Art Centre, Vilnius, 2014 12 05‒12 21 Išorės ir vidaus dalykų dubliavimasis geriausiai atsiskleidžia fantastiniame Miunhauzeno pasakojime apie į spąstus pakliuvusį vilką. Vilkas užpuola roges vilkusį arklį, tačiau, rydamas savo grobį, pats atsiduria pakinktuose. Baronas šioje situacijoje lieka nematomas, susigūžęs rogėse jis slepiasi nuo įsiutusio vilko, kol gali šį vadelioti vietoj surytojo arklio. Baronas yra vadinamasis mètis personažas, mokantis pasinaudoti situacija idant išvengtų binarinių opozicijų, kurios atsiranda susidūrus priešiškoms jėgoms. Terminu mètis (pranc., iš sen. gr. Μῆτις / Mễtis) apibūdinamas tam tikras intelekto tipas ar gebėjimas veikti kintamose, nepastoviose, dviprasmiškose, nerimą keliančiose situacijose (Marcel Détienne ir Jean-Pierre Vernant). Tokiame pasaulyje veikti įmanoma tik pagal nematomumo ir netikėtumo principus – būtent taip gyvosios gamtos pasaulio mikrolygmenyje veikia parazitai. Mimikrijos strategija – išlikti susitapatinant su supančia aplinka – tai manipuliavimas struktūromis ir kontekstais siekiant sugriauti senąsias jėgos struktūrų dichotomijas. Ši

The overlapping between inside and outside manifests itself in the paradox of the trapped wolf in the second of Munchausen’s fantastic stories. The wolf jumps to catch the horse which was pulling the sledge and starts eating his prey, but in so doing ends up finding himself inside the horse, trapped in his harness. The baron was the one promoting the situation by making himself invisible, by literally embracing the sledge and hiding from the danger of the raging wolf until he is able to conduct him instead of the horse. The baron is a figure of the mètis, making use of the situation in order to avoid any kind of binary opposition stuck between antagonistic power dynamics. Mètis is a type of intelligence and of thought “which is applied to situations which are transient, shifting, disconcerting and ambiguous” (Detienne & Vernant).

strategija yra intuityvi egzistencinės rezistencijos taktika, veikianti ribinėje situacijoje tarp išorės ir vidaus, suvokiant, kad jėga negali būti apibrėžta šiais terminais.

Parasite & Mimicry tries to outline a discursive, performative and aesthetic topography which provokes oblique and problematic entanglements. Timos Alexandropoulos’ sound installation is a sonic materialization of the first illegal prime number coexisting in contradictory zones, the one of legality and of illegality. Ju hyun Lee and Ludovic Burel’s minimalized karaoke deploys the typographic impact of lyrics in the mechanical device and the “aesthetic of administration” as a conceptual intersection between Western and Asian culture. Christophe Wirth’s experimental project uses applause in the theater context to subtract narration and play from the conventional mechanism of spectacle. Irina Gheorghe’s performance-video uses non-verbal gestures which have lost signification and power to act to investigate the weird superpositions between the exact sciences and the occult.

Paroda „Parazitavimas ir mimikrija“ bandoma apibrėžti diskursyviąją, performatyviąją ir estetinę topografijas, kurios sukelia sudėtingą painiavą. Timo Alexandropoulo garso instaliacija yra garsinis pirmojo nelegalaus pirminio skaičiaus, egzistuojančio prieštaringose (legaliose ir nelegaliose) erdvėse, įvaizdinimas. Ju Hyun Lee ir Ludovicas Burelis savo minimalistiniu karaoke tiria topografinę mechaniško žodžių dainavimo įtaką ir konceptualiąją Vakarų ir Azijos kultūrų skirtį – administravimo estetiką. Christophe Wirth'as savo eksperimentiniame projekte panaudoja iš teatro konteksto iškirptus plojimus idant iš įprastinės spektaklio mechanikos pašalintų naratyvą ir žaismą. Irinos Gheorghe video performanse bandoma tyrinėti tiksliųjų mokslų ir okultizmo samplaikas neverbaliniais būdais, kurie nebetenka reikšmės ir galios.

PARODos / EXHIBITIONs / Parazitavimas ir mimikrija / Parasite & Mimicry

The act of navigation within such a world is an invisible and unexpected blow: like parasites do in the micro level of natural conditions. A mimetic strategy of persisting within the given is a trap to manipulate the structures and contexts so that old dichotomies collapse in the environment where power is at work. It functions as an intuitive tactic to exist-resist on the intersection between inside and outside, acknowledging that there is no outside of power.

PARODos / EXHIBITIONs / Parazitavimas ir mimikrija / Parasite & Mimicry

Paroda / Exhibition

Malonumų koliažai / Collage Pleasures Justyna Kabala (PL) galerija „si:said“ / si:said gallery, Klaipėda, 2015 05 29–06 28

Parodoje menininkė eksponavo Nidos meno kolonijos rezidencijoje sukurtas instaliacijas, fotografijas, koliažus. „Malonumų koliažai“ – tai individuali kelionė po miškus, jūras ir vaizduotę. Menininkė žaidė koliažo detalėmis, dėliodama jas skirtingose atidžiai parinktose vietose. „Rezidencijoje tyrinėjau, kaip sudėstyti elementus į trijų matmenų koliažą, kad gamta irgi taptų jo dalimi. Dirbau studijoje, o per pasivaikščiojimus rinkausi vietas ir pildžiau dienoraštį-eskizų sąsiuvinį“, ‒ pasakojo Justyna Kabala.

Justyna Kabala presented installations, photographs, and collages created, most of all, during her residency at the Nida Art Colony. Artist says: “Collage pleasures is a project of an individual journey into the woods, sea and imagination. I played with collage elements placing them in different carefully chosen locations. During my residency I explored the possibilities of arranging elements in three dimensional collage situations, where nature also became a part of a collage. I worked in a studio and while walking I was collecting places and making a diary-sketchbook.”

PARODos / EXHIBITIONs / Malonumų koliažai / Collage Pleasure

Curonia John Grzinich (EE/USA) 42 min., 2015, (LV, EE). Filmo premjera Lietuvoje ŠMC kino salėje / Film screening in CAC Cinema Hall

Filmas „Curonia“ – tai audiovizualinė kelionė Lietuvos pajūriu, kurioje filmo autoriaus klausa yra kelionės gidas. Pasitelkiant multisensorinę įrangą tyrinėjamas meninės praktikos metu atsirandantis žmogaus ryšys su konkrečia aplinka. Natūralios aplinkos detalės, medžiagos, kelionėje rasti objektai suteikia kelias galimybes: tapti aktyviu, įsitrau-

Curonia takes us on an audio-visual journey through the landscape of coastal Lithuania using the ears of the author as our guide. The film explores the notion of how one can establish a relationship to a specific environment through an artistic process that involves multi-sensory interactions revolving around sound. Elements of natural environment and materials and objects found on

kiančiu arba pasyviu, stebinčiu dalyviu. Šiame filme Johnas Grzinichius naudoja unikalią, vaizdais grįstą kino kalbą garsiniam naratyvui sustiprinti. „Curonia“ buvo sukurta Nidos meno kolonijoje 2011 m. dviejų mėnesių rezidencijos metu.

The film Curonia was created during two month artist’s residency at the Nida Art Colony in November and December 2011. “During the residency I made daily excursions into the landscape to collect objects, research acoustic phenomena, create temporary installations that respond to the environment and carry our performative actions. By the end of the residency I collected enough recorded material to develop a film project. Curonia took as its initial form my previous film Sound Aspects of Material Elements yet works with an editing style that reflects the environment and material I felt I captured.”

PARODos / EXHIBITIONs / Curonia

location provide a rich palette for exploration through both passive observational and active engagement. This film continues the authors aim to forge a unique cinematic language that uses image to reinforce a primarily sonic driven narrative.

PARODos / EXHIBITIONs / Curonia

John Grzinich nuo 1990 m. dirba laisvai samdomu menininku, kultūros renginių koordinatoriumi. Didžiausią dėmesį Johnas skiria garso tyrimams, kurie įgyja įvairias formas ‒ aplinkos įrašų, kino, elektroakustinių kompozicijų, performansų, klausymo seminarų ir pratybų. Jis gyvena Estijoje ir dirba programos koordinatoriumi meno centre MoKS.

Since the early 1990s John Grzinich works as a freelance artist and cultural coordinator of various artistic practices combining sound, image, site, and collaborative social structures. His primary interest is working with sound, combining such divergent methods as field recording, filmmaking, electro-acoustic composition, performance, spatial perception and acoustics, workshops and exercises in listening. He lives in Estonia and works as a program coordinator for MoKS, a nonprofit artist-run centre.

Filmografija / Filmography: Mimema (2010, HDV, 23 min) Sound Aspects of Material Elements (2010, HDV, 57 min) Listening in Context (2014, HD, 23 min) Curonia (2014, HD, 42 min)

PARODos / EXHIBITIONs / Curonia

Knyga / Book

Susitikimas, kurio nebuvo / The Meeting that Never Happened Paulina Pukytė Ištrauka iš pjesės „žuvies akys“ / Extracts from a play in two acts “Fish Eyes” Veikėjai Manas – Thomas Mannas, garsus rašytojas Sartras – Jeanas-Paulis Sartre’as, garsus rašytojas Simona – Simone de Beauvoir, garsi rašytoja Žmogus žuvies akimis – garsus žmogus

Per videoryšį Alecas Guinnessas, garsus aktorius Yoda, garsus džedajų mokytojas Josephas Beuysas, garsus menininkas, šamanas

Characters: Jean-Paul Sartre – a famous writer Thomas Mann – a famous writer Simone de Beauvoir – a famous writer Man with fish eyes – a famous man

Via video link: Alec Guinness Yoda Joseph Beuys

SARTRE: Do fish blink?

MANAS: Kam joms mirksėti, aplink jas juk ir taip šlapia.

MANN: Why would they need to blink? It’s wet around them anyway.

SARTRAS: O kad pailsėtų? Kad užsimirštų? Kad galėtų iškęsti save?

SARTRE: But to rest? To forget themselves? To be able to bear themselves?

MANAS: Na, manau, kad žuvys neturi vokų, tai ir negali mirksėti.

MANN: Well, I believe fish have no eyelids, so they aren’t able to blink.

SARTRAS: O aš girdėjau, kad yra žuvų, kurios mirksi viena akimi.

SARTRE: I’ve heard there are fish that blink with one eye.

MANAS: Nesu girdėjęs tokio dalyko. O va kad miega – tai taip. Tik atmerktomis akimis.

MANN: I have never heard such a thing. But that they sleep - yes. Albeit with eyes open. KNYGA / BOOK / Susitikimas kurio nebuvo / The Meeting that Never Happened

SARTRAS: Ar žuvys mirksi?

SARTRAS: Turbūt nenori nieko išleisti iš akių... Turi stebėti. Nes per tą akimirksnį... SIMONA (nuo knygų lentynos): Žiūrėkit, Sartrai, kokia knyga čia yra: Martin Thiele. Die Macht des Blicks – Exemplifiziert an Jean-Paul Sartres Geschlossene Gesellschaft (atsiverčia, skaito): Das Schliessen der Augen. Der Blick als Spiegel. Das Auge als Transzendierende Grenze und die Unerträglichkeit des Blicks1. SARTRAS: Hm, labai įdomu, bet apie žuvų mirksėjimą turbūt ten nebus. O gal eikime pažiūrėti, kas už tos kopos? Reikia kažkaip transcenduoti... MANAS: Tai pavojinga. SARTRAS: Kartą buvau iškritęs už kompiuterinio žaidimo ribų. Netyčia – atsitiko kažkoks, kaip jie sako, glitch. Tiesiog kažkur peržengiau ribą – ir viskas. Nebegalėjau sugrįžti atgal. Užtat galėjau amžinai keliauti į saulėlydį, tik aplink visiškai nieko nebuvo. Nebūtis. Kiek akys užmato, tvyrojo oranžiniai gaisai...

SARTRE: Hm, very interesting, but I doubt it says anything about the blinking of fish. Shall we try and wander beyond the dune? Just to see what’s there? We need to transcend somehow... MANN: It’s dangerous. SARTRE: I once dropped outside a computer game. By accident - it was some kind of what they call a glitch. I simply crossed the border somewhere - and that was it, I was outside the territory. I was not able to come back. All I could do is travel into a sunset - forever, but there was absolutely nothing around. Nothingness. Except an orange twilight as far as you could see.

MANAS: Koks ten buvo žaidimas?

MANN: What kind of game was it?

SARTRAS (kiek sutrikęs): „Vabalų pasaulis“...

SARTRE: (hesitating a little) Bugdom...

MANAS: Pirmą kartą tokį girdžiu.

MANN: I have never heard of it.

SARTRAS: Kaip sakė kažkuris filosofas, „visi mes tam tikru fundamentaliu požiūriu esame vabalai“.

SIMONE: Bugdom? You play games like that?

MANAS: O kaip jį žaisti? SARTRAS: Na... reikia būti vabaliuku, keliauti per žolynus, balas, krūmynus ir laisvinti boružėles iš skruzdėlių vergijos. MANAS: Sakyčiau, visai kilnus tikslas. SIMONA: O aš girdėjau, kad yra toks žaidėjas, kuris nusprendė pasiekti vieno žaidimo pasaulio kraštą. Kiekvieną dieną jis eina vis ta pačia kryptimi. Eina, eina ir eina. Sako, kraštui pasiekti jam 1 „Žvilgsnio jėga“ – pagal Jeano-Paulio Sartre’o „Užsklęstas duris“. Akių užmerkimas. Žvilgsnis kaip veidrodis. Akis, peržengianti ribą ir žvilgnio nepakenčiamumas. (vok.)

SIMONE: (from the book shelf) Regardez, Sartre, what I have found! A book! Martin Thiele. Die Macht des Blicks - Exemplifiziert an Jean-Paul Sartres Geschlossene Gesellschaft. (reads from it) Das Schliessen der Augen. Der Blick als Spiegel. Das Auge als Transzendierende Grenze und die Unerträglichkeit des Blicks.

SARTRE: As someone said, in a fundamental sense we are all insects. MANN: What’s in the game? SARTRE: Well... you have to be a bug, travel through grasses, ponds and shrubs, fight the ants, and liberate the ladybirds enslaved by them. MANN: A rather noble purpose. SIMONE: I’ve heard there is a gamer who has decided to reach the edge of a certain game. Every day he walks the same direction. Walks and walks and walks. They say he will need many years to reach the edge. Perhaps fifty, or so.

prireiks daugelio metų. Gal penkiasdešimties ar panašiai.

SARTRE: Quite a long way... I wonder if he ever gets bored?

SARTRAS: Ilgokas kelias... Kažin, ar nenusibosta?

MANN: Ha, compared to eternity...

MANAS: Cha, palyginus su amžinybe... O koks tai žaidimas?

SIMONE: He has an objective. MANN: Which game is it? SARTRE: You won’t know it anyway.

SIMONA: Tikrai ne „Vabalų pasaulis“ – jame visi gyvena mažoj aptvertoj teritorijoj.

SIMONE: Certainly not “Bugdom”, where everybody lives in a small gated territory.

MANAS: O ar yra toks žaidimas The Empire Strikes Again2?

MANN: What about The Empire Strikes Again - is it also a game?

SARTRAS: Vaizduojate šiuolaikišką?

SARTRE: Pretending to be hip?

MANAS: Kaip kadaise sakėte: „Žmones būtnai reikia pamatyti iš viršaus.“

MANN: As you once said: “You really have to see men from above”.

SARTRAS: O jūs sakėte: „Prancūzas sako: kai vokietis nori būti grakštus, jis šoka pro langą.“

SARTRE: And you said: “A Frenchman said: “when a German wishes to be graceful, he jumps out of the window.”

MANAS: O jūs sakėte: „Ar aš pasipūtęs?“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Menininkas niekada nekalba apie esmę.“ MANAS: O jūs sakėte: „Nesikabinėkite prie žodžių.“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Tačiau kokia nauda iš pasipiktinimo?“ MANAS: O jūs sakėte: „Ši kartą aš esu Katedra.“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Velniop pavasarį, jis man daro gėdą.“ MANAS: O jūs sakėte: „Aš per daug save analizuoju.“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Man prašom stiklą vyno.“

2 Iškreiptas vienos iš „Žvaigždžių karų“ serijų pavadinimas „Imperija puola“ („The Empire Strikes Back“) (angl.).

MANN: And you said: “Am I stuck up?” SARTRE: And you said: “What an artist talks about is never the main point.” MANN: And you said: “This time I am the Cathedral”. SARTRE: And you said: “God damn the spring, it makes me ashamed”. MANN: And you said: “I analyse myself too much”. SARTRE: And you said: “A glass of wine please”. MANN: And you said: “There is no hope but everything is ahead of us”. SARTRE: And you said: “I laughed so much I almost cried”. MANN: And you said: “What’s funny about that?”

KNYGA / BOOK / Susitikimas kurio nebuvo / The Meeting that Never Happened

SARTRAS: Kam jūs klausiate? Vis tiek juk nežinosite.

MANAS: O jūs sakėte: „Vilties nebėra, bet viskas dar priešaky.“

SIMONE (to Mann): And you said: “Sometimes it’s annoying”.

SARTRAS: O jūs sakėte: „Aš taip juokiausi, kad net apsiverkiau.“

MANN (to Simone): And you said: “Art is an attempt to integrate evil”.

MANAS: O jūs sakėte: „Nematau nieko juokingo.“

SARTRE: And you said: “Don’t you think there is a good deal of cold cheek in the prompt and superficial way a writer can get rid of his feelings by turning them into literature?”

SIMONA (Manui): O jūs sakėte: „Kartais tai nervina.“ MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Menas yra mėginimas integruoti blogį.“ SARTRAS (Manui): O jūs sakėte: „Ar nemanote, kad ganėtinai įžūlu, jog rašytojas lengvai gali atsikratyti savo jausmų, paversdamas juos literatūra?“ MANAS: O jūs sakėte: „Aš turiu kompleksą.“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Ar menininkas apskritai yra vyras?“ MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Ar moterų apskritai esama?“ SIMONA (Manui): O jūs sakėte: „Mes, poetai, esame kaip moterys.“ MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Mano gyvenimas bus tarsi šaltinis, iš kurio gers kiti.“

SARTRE: And you said: “Is an artist a male, anyhow?” MANN: (to Simone) And you said: “Are there women, really?” SIMONE: (to Mann) And you said: “We poets are all like women”. MANN: (to Simone) And you said: “This life of mine will be a well-spring from which others will drink”. SIMONE: And you said: “Who would have supposed that to be born a joker was so disastrous a fate!” Uncomfortable silence.

SIMONA: O jūs sakėte: „Kas galėjo numanyti, kad gimti pajacu – tokia tragiška lemtis!“

SARTRE: Let’s go for a walk, we might find some cacti. After talking with you I feel like a bit of it...

Tylos minutė.

MANN: No chance.

SARTRAS: Eime pasivaikščioti, gal vis dėlto rasim ir kaktusų. Kažko taip užsinorėjo su jumis pasikalbėjus...

SARTRE: Why? You reckon the climate’s not right? Or is it the wrong season?

MANAS: Nieko nebus. SARTRAS: Kodėl? Manot, netinkamas klimatas? Ar ne sezonas?.. MANAS: Mes nebegalime išeiti pro duris. SARTRAS: Kodėl? Ir vėl Huis clos?3 3 J.-P. Sartre’o pjesės pavadinimas, lietuviškai verčiamas „Už-

100

MANN: And you said: “I have a complex”.

MANN: We can’t exit. SARTRE: Why? Not Huis clos again? MANN: (points to his earpiece) I heard some voices. It seems our territory doesn’t belong to us any more. SARTRE: What do you mean “doesn’t belong”? Why is that?

SARTRE walks to the glass door, looks through the glass and slowly walks back to his sofa.

SARTRAS: Kaip nebepriklauso?

SARTRE: The Empire is here.

SARTRAS prieina prie stiklinių durų, pažiūri pro jas ir grįžta prie savo sofos.

S: You’ve got to be kidding! (goes to the door and looks) Again? No, that’s not possible! That’s not possible again! Not for the second time! As soon as we made ourselves comfortable for the rest of eternity!

SARTRAS: Imperija jau čia. SIMONA: Juokaujate? (nueina pažiūrėti) Ir vėl? Ne, negali būti! Juk taip jau buvo. Negali ir vėl taip būti! Mums negali taip atsitikti antrą kartą! Vos tik įsikūrėm visai amžinybei! SARTRAS: Aš noriu išeiti į kiemą! Jų veiksmai neteisėti! Jie prieštarauja susitarimams ir teisės aktams. Reikia paskelbti kreipimąsi. Organizuoti tribunolą. Reikia pasmerkti jų veiksmus! ALECAS GUINNESSAS KAIP PRINCAS FAIZALIS: „Stand and fight!“4 MANAS: Siūlote politiką? Siūlote demokratiją? Siūlote pasisakyti? O gal net sukilti? Bet iš kur mums žinoti, kas iš tikrųjų vyksta – ten? Kaip suprasti, kas teisus, kas ne? Taip, mes girdime balsus, bet jie tokie prieštaringi! Kaip žinoti, kieno pusę palaikyti? Kaip mums atskirti tiesą? SARTRAS: Kaip sakė Flaubert’as, tiesos nėra. MANAS: Kaip sakė Davidas Mitchellas, kiek žmonių, tiek tiesų. SARTRAS: Kaip sakė Obi-Wan Kenobis5, tiesa gerokai priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. SIMONA: Kaip norėjo pasakyti Akutagawa6, yra

sklęstos durys“ (pranc.).

SARTRE: I want to go outside! This is not acceptable. Their actions are illegal. It’s against the agreements and against the law. We have to make a statement. Organise a tribunal. We have to condemn their actions! ALEC GUINNESS AS PRINCE FAISAL: “Stand and fight!” MANN: You are suggesting politics? Democracy? You are suggesting we speak out? Maybe even rebel? But how do we know what is actually happening there? How do we know who is right and who is wrong? Yes, we can hear voices, but they are contradicting! How do we filter the truth? How do we know which side to support? SARTRE: According to Flaubert, there is no truth. MANN: According to David Mitchell, as many truths as men. SARTRE: According to Obi-Wan Kenobi, many of the truths we cling to depend greatly on our point of view. SIMONE: According to Akutagawa, there is only one truth. MANN: Who’s Akutagawa?

4 Stokit ir kaukitės! (angl.) Iš Davido Leano filmo „Arabijos Lorensas“ („Lawrence Of Arabia“).

SIMONE: I’m not even asking who’s David Mitchell.

5 Filmo „Žvaigždžių karai“ veikėjas.

Uncomfortable silence.

6 Pagal XX a. pradžios japonų rašytojo Ryunosuke’s Akutagawos apsakymą „Miškelyje“ žymus japonų kino režisierius Akira Ku-

SARTRE: Anyone wants to ask who Obi-Wan Kenobi is?

rosawa sukūrė filmą „Rašiomonas“. Veikėjai pasakoja visiškai skirtingas vieno nusikaltimo versijas. Akutagawa laikėsi nuomonės,

KNYGA / BOOK / Susitikimas kurio nebuvo / The Meeting that Never Happened

MANAS (rodo į savo ausinę): Girdėjau balsus. Atrodo, kad mūsų teritorija mums jau nebepriklauso.

tik viena tiesa.

Uncomfortable silence.

MANAS: Kas tas Akutagawa?

SARTRE: As someone might have said, one can condemn everything.

SIMONA: Aš juk neklausiu, kas tas Davidas Mitchellas. Tylos minutė. SARTRAS: Niekas nenori paklausti, kas tas ObiWan Kenobis? Tylos minutė. SIMONA: Kaip kas nors tikriausiai jau sakė, pasmerkti įmanoma viską. SARTRAS: Kaip kas nors tikriausiai jau sakė, pateisinti įmanoma viską. MANAS: Na, aš tikrai nemanau... SARTRAS: Matote, čia mes galime tiktai kartoti, kas jau nors kartą buvo pasakyta. Belieka susirasti tinkamus žodžius...

Ši pjesė buvo išspausdinta Corinne Roche, Nilso Mohlo ir Eglės Paulinos Pukytės knygoje „Susitikimas, kurio nebuvo / Une improbable rencontre / Das Treffen, das es nicht gab“ (LT, FR, DE, Kitos knygos, 2015). Kūrinys buvo parašytas trijų rašytojų bendros rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu ieškant atsakymo į klausimą: „O kas, jeigu Thomas Mannas ir Jeanas-Paulis Sartre’as su savo palydovais būtų susitikę Nidos smėlio kopose? Kas jungia arba galėtų jungti Nidą, Sartre’ą ir Manną? Kaip persipina ar galėtų persipinti dviejų mąstytojų gyvenimų, vieno krašto ir didžiosios istorijos gijos?“ Daugiau apie rezidenciją http:// mann-sartre-blog.nidacolony.lt/

kad pasakojimo būdas ir struktūra yra svarbesni už turinį ir siužetą (aut. past.).

102

SIMONE: As someone else might have said, one can justify anything. MANN: Well, I really don’t think, that SARTRE (interrupts): In any case, as you have probably gathered, in here we can only repeat what has already been said. We just need to find the right words.

This play was published in the book by Corinne Roche, Nils Mohl, and Eglė Paulina Pukytė „Susitikimas, kurio nebuvo / Une improbable rencontre / Das Treffen, das es nicht gab“ (LT, FR, DE, Kitos knygos, 2015). This collaborative piece of the three authors that was put on paper during their residency at NAC develops an imaginary scenario: “What if Thomas Mann and Jean-Paul Sartre along with their trip-mates had met in Nida dunes? What connected or could have connected Nida, Sartre and Mann? How the lives of two thinkers, the local history of one land and the great history twined or could have twined together?” More on the project: http://mann-sartre-blog.nidacolony.lt/

KNYGA / BOOK / Susitikimas kurio nebuvo / The Meeting that Never Happened Nuotraukos – rašytojų, iš jų tinklaraščio / Photographs by the writers from their blog

104

T-R-A-C-E-S.net residencies (23rd March-31st May) / Natalia Borissova Katažyna Jancevič, VDA VF tekstilės studentų praktika / VAA VF Textile students' workshop, 2015 09 01–12

Kūrybinės upinių laivų dirbtuvės „Flumen“ / Flumen: Workshop of Riverboat Design

Kaip nuplaukti iš Vilniaus į Nidą? / How to sail from Vilnius to Nida? doc. / assoc. prof. Šarūnas Šlektavičius

2015 m. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra IV kurso gaminio ir aplinkos dizaino studentams antrą kartą surengė upių laivų dizaino kūrybines dirbtuves. Joms, kaip ir 2013 m. vykusiam pirmajam projektui-idėjų konkursui „Upeiviai“, vadovavo italų jachtų dizaineris ir architektas Alessio Liuni kartu su doc. Šarūnu Šlektavičiumi. Projekto tikslas buvo sukurti viršvandeninės laivo dalies projektus, kuo tinkamesnius realiai gamybai. Dirbtuvės prasidėjo 2015 m. rudenį Nidos meno kolonijoje: ilgą jachtų dizaino Romoje ir Niujorke patirtį turintis Alessio Liuni pristatė laivų statybos tendencijas ir istoriją Itali-

106

In 2015 the Design department of Vilnius Academy of Arts organised the second workshop of riverboat design for the 4th year undergraduates in product and spatial design. Both this and the previous project River Sailors that took a form of competition was led by the Italian yacht designer Alessio Liuni. The workshop aimed at developing industrially feasible projects for a boat’s upper hull. Workshop began in autumn 2015 at NAC: having a longtime experience in yacht design in Rome and NYC, Alessio Liuni presented the state of art and the history of watercraft design. The lectures were followed by a discussion on perspectives of river tourism and opportunities for recreational navigation on routes Kaunas–Nida and even Vilnius–Nida. The workshop continued with a collaborative search for the

Dizaino katedra planuoja ir toliau rengti upių laivų dirbtuves su daugiau partnerių, kadangi Lietuvoje yra visi tokiai industrijai vystyti būtini komponentai.

best enginery solution for shallow Lithuanian rivers, which resulted in choosing an 18 m long shallow-draught catamaran that could comfortably fit at least 38 passengers. The workshop ended up in January 2016 with a public presentation of riverboat concepts by 13 students that included visualisations, schemes and boat models. The Design Department is keen to continue the riverboat workshops in the future engaging more partners, as Lithuania has all necessary conditions for the development of this sector.

Lukas Avenas

EDUKACIJA / EDUCATION / Kaip nuplaukti iš Vilniaus į Nidą? / How to sail from Vilnius to Nida?

joje bei kitose Europos šalyse. Buvo diskutuojama apie upinio turizmo perspektyvas, pramoginės upinės laivybos Kaunas–Nida ir net Vilnius–Nida galimybes. Kartu su studentais ieškota seklioms Lietuvos upėms tinkamiausio inžinerinio sprendimo. Galiausiai pasirinktas aštuoniolikos metrų ilgio mažos grimzlės katamaranas, galintis patogiai plukdyti bent trisdešimt aštuonis keleivius. Dirbtuvės baigėsi 2016 m. sausį vieša trylikos studentų sukurtų laivų koncepcijų – vizualizacijų, brėžinių ir laivų modelių – peržiūra.

108

Gaminant modelius / Making models

Elena Rudžinskaitė

EDUKACIJA / EDUCATION / Kaip nuplaukti iš Vilniaus į Nidą? / How to sail from Vilnius to Nida?

Agnė Vyšniaukaitė

Jungtinė praktika ir paroda / Workshop and Exhibition

Juvelyrinė tekstilė – tekstilinė juvelyrika / Jewelery And Textile

110

EDUKACIJA / EDUCATION / Juvelyrinė tekstilė - tekstilinė juvelyrika / Jewelery And Textile

VDA VF Tekstilės katedros ir Telšių fakulteto Metalo plastikos katedra / Vilnius Academy of Arts Textile department together with Metal plastic department (Telšiai Faculty)

Meninis tyrimas / Artistic Research

http://nidacolony.lt/en/nidadoctoral-school/the-future-ofthe-image

Atvaizdo ateitis / The Future of the Image 2014 08 10‒24 Programos vadovai ir lektoriai / Tutors and guest speakers of the programme: Dr. Mick Wilson, prof. David Bate, dr. Teija Löytönen, dr. Antanas Kučinskas, prof. Alvydas Lukys, dr. Kristupas Sabolius, dr. Oliver Davis

Intensyvi programa (IP) „Meninis tyrimas: atvaizdo ateitis“ buvo parengta vizualiųjų menų, garso meno ir dizaino sričių meno doktorantams. Dalyviai kritiškai skaitė – analizavo, interpretavo ir pritaikė – du Jacques’o Rancière’o tekstus: „Atvaizdo ateitis“ (2003) ir „Emancipuotas žiūrovas“ (2008). Vadovai skaitė apibendrinančius pranešimus, pristatė atvejų tyrimus, rodė, kaip šių dviejų veikalų įžvalgos gali būti taikomos mene, kurstė ir moderavo teorines diskusijas. Kviestiniai lektoriai pristatė savo požiūrius į Rancière’o filosofiją, dalyvavo diskusijose per paskaitas ir tarp jų.

112

The intensive programme (IP) Artistic Research: The Future of the Image was tailored for students pursuing Doctor of Arts degree in fine arts, sound art and design. Participants critically read – examined, interpreted and applied – two texts by Jacques Rancière: The Future of the Image (2003) and The Emancipated Spectator (2008). Tutors gave summarising talks, presented case studies, demonstrated how the insights of The Future of the Image and The Emancipated Spectator can be applied in artistic practice, provoked and moderated theoretical debates. External guest speakers presented their approach to and reading of Rancière’s philosophy, and contributed to formal and informal discussions.

IP hosted 15 doctoral students. Students came from five European Art Universities: Aalto University (FI), University of Gothenburg (SE), The University of Westminster (UK), Lithuanian Academy of Music and Theatre (LT) and Vilnius Academy of Arts (LT). They engaged in analysis, synthesis, and evaluation of the texts, examined certain text passages and presented their content as well as interpretation. Both students and tutors presented and discussed their own artistic and research practices.

Renginio tikslas buvo sukurti draugišką studijų atmosferą, skatinti laisvai keistis žiniomis, viską derinant su profesionaliais teoriniais debatais ir įžvalgomis. Programą „Atvaizdo ateitis“ sudarė pristatymai, spontaniškos diskusijos, individualus darbas, oficialūs debatai ir asmeninės konsultacijos, studentų ir vadovų meninės intervencijos, teminiai filmų vakarai, kolektyvinė kulinarija ir kitokios mainų formos.

IP aim was to offer friendly study atmosphere, to encourage informal knowledge exchange and to try to combine this with professional theoretical debates and insights. The Future of the Image consisted of presentations, informal discussions, independent work, formal discussions and individual consultations. Artistic interventions by students and tutors, thematic film screenings, collective cooking and other kinds of contributions.

EDUKACIJA / EDUCATION / Atvaizdo ateitis / The Future of the Image

Renginyje dalyvavo 15 doktorantų iš penkių Europos universitetų: Aalto universiteto (FI), Geteborgo universiteti (SE), Vestminsterio universiteto (UK), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LT) ir Vilniaus dailės akademijos (LT). Jie analizavo, lygino ir vertino tekstus, nagrinėjo ir komentavo jų ištraukas bei savo interpretacijas. Ir studentai, ir vadovai pristatė savo kūrybą bei tyrimus ir diskutavo apie juos.

Kai sužinojome, kad saulė sprogs, ji jau buvo sprogusi / The Sun Had Exploded Before We Found Out It Would

www.migaa.eu/the-sun-hadexploded-before-we-foundout-it-would/

(ne)mokslas Nidos meno kolonijoje / (non)Science at Nida Art Colony MigAA laboratorija / laboratory 2014 09 01‒15 Dirbtuvių vadovai / Tutors: Artūras Raila (LT), Ian Damerell (NO), Alan Smith (Allenheads Contemporary Arts, UK) Mindaugas Gapševičius (DE/LT) Rengėjai: Vilniaus dailės akademijos Fotogafijos ir medijos meno katedra kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga / Organised by Vilnius Academy of Arts (Department of Photography and Media Art) and Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association

114

Science and art are usually considered as quite distant from each other, or even slightly contradicting. However certain scientific and other pseudo-theories often get replaced by new ideas which make one perceive the world differently. During Migrating Art Academies’ (MigAA) creative workshop emerging artists were encouraged to creatively explore acknowledged as well as rejected scientific facts and to reconsider notions of reality and imagination.

„Dirbtuvių pavadinimas parodo mąstymo kryptį, tačiau nenustato temų. Tai meninės kūrybos motyvacijos klausimai būties trapumo akivaizdoje. Sena tiesa, kad mokslas yra tik vienas iš būdų konstruoti realybę, gali sudominti nūdienos menininkus tuo, kad suvokimo procesuose vaizduotei tenka lemiamas vaidmuo“, – teigė vienas iš dirbtuvių vadovų Vilniaus dailės akademijos profesorius Artūras Raila. Dirbtuvėse buvo nagrinėjami įvairūs (ne) moksliniai šaltiniai, pvz., dabar viešai prieinamas NASA archyvas ar internetiniai pasakojimai apie ateivius ir undines.

“In the creative workshop thinking direction is suggested but no limit to themes is set. And these are the issues of artistic motivation in the presence of fragility of being. The old truth that science is just one of the possible ways of constructing reality can inspire contemporary artists as it allows their imagination to play main role in the process of perception”, says Vilnius Academy of Arts professor Artūras Raila. During this workshop various (non)scientific resources were analysed, f.e. NASA archive which is open for public, also internet stories on aliens and mermaids.

EDUKACIJA / EDUCATION / Kai sužinojome, kad saulė sprogs, ji jau buvo sprogusi / The Sun Had Exploded Before We Found Out It Would

Paprastai manoma, kad mokslas ir menas yra gana tolimos ar netgi iš dalies priešingos sritys. Tačiau neretai nutinka, kad mokslines ir kitas pseudoteorijas paneigia naujos idėjos ir pasaulis vėl pasirodo naujoje šviesoje. Migruojančių meno akademijų (MigAA) rengtose kūrybinėse dirbtuvėse pradedantys menininkai buvo kviečiami tyrinėti ir pripažintus, ir atmestus mokslinius faktus ir iš naujo apmąstyti realybės ir vaizduotės sąvokas.

116

EDUKACIJA / EDUCATION / Kai sužinojome, kad saulė sprogs, ji jau buvo sprogusi / The Sun Had Exploded Before We Found Out It Would

Netikėtas įžvalgumas: faktų nepaisantis protavimas / Serendipity: Thinking Against Logic

www.migaa.eu

MigAA laboratorija / laboratory 2015 09 14–24 Dirbtuvių vadovai / Tutors: Artūras Raila (LT) & Danius Kesminas (AU) kartu su / with contributions by Mindaugas Gapševičius (LT/DE), Alvydas Lukys (LT), Boris Patrik Kremer (DE), Algirdas Javtokas (LT), Brian Degger (AU/UK)

Atsitiktinumas būna tada, kai du įvykiai nutinka vienu metu be jokio dėsningo ar akivaizdaus priežastinio ryšio. Anglų kalbos žodis „serendipity“ vartojamas kalbant apie „atsitiktinai sėkmingai įvykusius ir susiklosčiusius įvykius“ arba kai kas nors „netikėtai surandama neieškant“ (whatis. techtarget.com/definition/serendipity). Malonus sutapimas, kad terminas „serendipity“ kilo iš persų pasakos apie tris princus iš Serendipo, kurie

118

According to the definition “coincidence” is “a striking occurrence of two or more events at one time apparently by mere chance”… (dictionary. com), however it is a total coincidence that “serendipity” is known as “the occurrence and development of events by chance in a happy or beneficial way” or it is “the act of finding something valuable or delightful when you are not looking for it” (whatis.techtarget.com/definition/serendipity). It is

EDUKACIJA / EDUCATION / Netikėtas įžvalgumas: faktų nepaisantis protavimas / Serendipity: Thinking Against Logic

keliavo ir atrado ko neieškoję, ir kad ši istorija remiasi plačiai paplitusiomis liaudies pasakomis apie trečią brolį kvailį.1 Tokios pasakos, regis, rodo, kad netikėtai sėkmingas įžvalgumas ir kvailybė yra neatsiejami – nors brolis kvailys, užuot ėjęs tiesiai į tikslą, klajoja kur jam šauna galvon ar kur veda lemtis, vis viena randa, ko ieškojęs. O rezultatas netikėtai malonus – visi pasakos veikėjai elgiasi su juo draugiškai, o varlė tampa mergele ir jo žmona.

a “pleasant surprise”, that the definition “serendipity” has emerged from a Persian fairy tale on three princes of Serendip, who travelled and discovered what they were not looking for, and that this fairy tale refers to widely known folk tales with the third dumb brother1. According to such tales it may seem that serendipity and stupidity always go together, as when the dumb brother, instead of going straight, is wandering around wherever he wishes or where one takes him to, in the end he still finally finds what he was looking for. The result is always unexpectedly pleasant, the other characters are all friendly and the frog turns out to be a princess, and then his wife. Therefore “stupidity is always somewhere else. Once it has been named and located, it loses its awkward features. Recognised stupidity becomes wisdom” (Matthijs van Boxsel, The Encyclopædia of Stupidity). In such case the stupidity itself becomes the question – is our irrational behaviour the sign of quantum features in our thinking? This annually organised laboratory in Nida gathered art and science practitioners in reaction to the scientific supposition according to which illogic and non-pragmatic human decisions follow the mathematical principles of quantum physics. In other words, this is the suggestion to reconsider the meaning of irrational human thinking in the light of daily circumstances.

120

Meno ir mokslo praktikų bei teoretikų susitikimas Nidoje buvo atsakas į mokslinę prielaidą, kad nepragmatiški ir nelogiški žmonių pasirinkimai paklūsta matematiniams kvantinės fizikos principams. Kitaip tariant, pasiūlyta naujomis akimis pažvelgti į neracionalaus protavimo reikšmę kasdienybėje. Renginio metu vyko paskaitos, dirbtuvės, ekspedicijos, intensyvus grupinis darbas, o pabaigoje buvo viešai pristatyti rezultatai. Renginį organizavo “Institutio Media” ir Vilniaus dailės akademija. Rėmėjai: Nordic Culture Point, Lietuvos kultūros taryba

(1) Tokios pasakos visada prasideda taip: „Kartą gyveno žmogus, kuris turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečiasis – geros širdies, bet kvailys.“ O baigiasi maždaug taip: „Vestuvės buvo labai linksmos, o iš visų linksmiausias buvo trečiasis brolis kvailys.“

The event consisted of series of lectures, workshops, expeditions, sessions of intense collaborative work and ended with a public presentation of projects and ideas. The event was organised by Institutio Media in collaboration with Vilnius Academy of Arts. The project was partly funded by Nordic Culture Point and Lithuanian Council for Culture.

(1) Such fairy tales would always start with “there was a man and he had three sons two of which were clever and the third one was very kind but everyone called him stupid”; and they would end with “the wedding was very joyful and the happiest of all was the kind dumb brother”.

EDUKACIJA / EDUCATION / Netikėtas įžvalgumas: faktų nepaisantis protavimas / Serendipity: Thinking Against Logic

Taigi, „kvailybė visados esti kažkur kitur. Sykį įvardijus kvailybę ir nustačius jos vietą, ji nebetenka savo gluminamųjų savybių. Atpažinta kvailybė yra ypatinga išmintis.“ (Matthijs van Boxsel „Kvailybės enciklopedija“. Aidai, 2005, p. 28). Tai verčia suabejoti pačiu kvailumu: gal mūsų neracionalus elgesys yra kvantinių savybių mūsų mąstymo procese įrodymas?

StudentĹł projektas grafinio dizaino praktikoje / Students proposal in Graphic design workshop

Grafinis dizainas / Graphic Design

122

https://gdnida.wordpress.com/

Įsivaizduojamas miestas Nidoje, jei, pastačius tiltą į Kuršių neriją, ji būtų perpildyta ir „privatizuota“ Studentų projektas grafinio dizaino praktikoje, kur VDA studentai dalyvavo kartu su Dizaino institutu (Lahti taikomųjų mokslų universitetas, FI), 2015

Imaginary city in Nida if the bridge to Curonian Spit was built and the forest was overcrowded with tourists and „privatised“ Students proposal in Graphic design workshop where Institute of Design (Lahti University of Applied Sciences, FI) collaborated with Vilnius Academy of Arts, 2015

Penktasis simpoziumas „Interformatas“ / 5th Interformat Symposium

Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity) 2015 08 22‒08 25, Nidos meno kolonija / Nida Art Colony, Nida

Simpoziumą „Interformatas“ apie laiką (ir interformatyvumą) kūrė jo dalyviai: vienos jų pasiūlytos renginio formos ir dalys atėmė laiko, kitos – davė, vienos vyko paeiliui, kitos – gretimais ar pasikartodamos. Simpoziumą dokumentavo oficialus fotografas ir kiti dalyviai bei rengėjai. Prieš pat renginį pasirodė keletas tekstų ir interviu, po jo – dar sauja apmąstymų bei pasakojimų. Viską valdė dienotvarkė – kartais perpildyta, kartais – tuščia. Audiovizualinė ir tekstinė dokumentacija naudojantis internetine „Prezi“ prezentacijų programa pradėta kurti vos svečiams išvykus iš Nidos. Ji plėtojosi ir formavosi iki pat pirmojo pristatymo „tikrame“ simpoziumo uždarymo renginyje Vilniuje 2015 rugsėjo 5 d. projektų erdvėje „Malonioji 6“. Tai ne tik žodiniai simpoziumo programos

124

The Inter-Format Symposium on Time (and inter-formativity) was a presence based event, that encouraged various types of contributions that took time, gave time, and enfolded in both linear, non-linear and iterative sequences. There was an official photographer and there were other documentations made, by participants and organisers. There were texts and interviews in advance, and a handful of reflections and reports after the symposium. The schedule was a dominant form both filled and unfilled. The Prezi online “zoom-enabled” audio-visual and text layout documentation started almost immediately after the symposium guests left Nida. It continued to develop and take shape until it was first revealed in our “actual” closing symposium event in Vilnius on September 5, 2015. It contains more than textual expressions related to

komentarai, bet ir informacija apie dalyvius bei jų indėlius į renginio programą. Čia pristatomas ir renginio kontekstas pramaišiui su foto-, video- ir audiodokumentacija, kuri įsiterpia nepaisydama dienotvarkės diktato. „Prezi“ dokumentą dėliojo ir kūrė simpoziumo kokuratorius Andrew Gryfas Patersonas (SCO / FI), o prie jo prisidėjo kone visi simpoziumo dalyviai.

the schedule, with information about the various participants and contributions which they made those days. It also packages the context of the event within the same document, and mashes in the photos and media documentations among, despite – and between – the schedule of transdisciplinary time-lines. The Prezi document was designed and compiled by symposium co-curator Andrew Gryf Paterson (SCO/FI), with contributions from almost all others involved.

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

Nelinijinė simpoziumo dokumentacija „Prezi“ svetainėje / Non-linear documentation of the symposium on Prezi https://prezi.com/v5ud7hamew6h/5th-inter-format-symposium-on-time-and-inter-formativity/

Plakatas / programa / Poster / program. Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė

Nes laikas irgi yra veidrodis

Pirmą kartą publikuota žurnale www.letmekoo.lt

Tautvydas Bajarkevičius

Hannah Harkes (UK/EE) simpoziume kiekvienam dalyviui skiria po valandą. Konspektuoja, eskizuoja, komiksuoja ir piešia. Viskas prasideda nuo juodo kvadrato. Taip à la Malevič stiliumi tame konspekte aušta ankstyvas Clotilde Aprimoz rytas. Mąstau apie tą momentą gretindamas jį su savojo ryto tamsa. 5.30 val. jis sunkus ir gramzdinantis. Vokus lipdo sapnų fantomai – šįkart salsvi, pulsuojantys apsnūdusiomis venomis ir nepramankštintais raumenimis. Įsikniaubti gundanti prietema. Eskiziškas komiksas užfiksuoja šią akimirką ir įbraižo ją į juodą rėmelį – kad ir koks iš pirmo žvilgsnio neiškalbingas šis bebūtų, būtent per jį prisigretinu prie Clotilde’os ryto. Išvystu jį savojoje prietemoje. Tai atskaitos taškas. Pamažu visų mūsų su Hannah praleistas laikas kartu su papasakotomis istorijomis, piešinių ir ranka užrašytų remarkų debesėliais dėliosis ant stiklo šalia laiptų, apačioje. It pasidaryk pats feljetonas Hannah’os, jos valandos partnerio(-ės) ir tavo paties, žiūrovo(-ės) trijulėje. One, two, three, four, five, six, seven… iki pat one thousand four hundred sixty three, one thousand four hundred sixty four ir dar toliau. Parnidžio kopoje stebime, kaip rytuose iš jūros teka saulė. Kelios minutės po 6.00 ryto. Fiona Reilly (IE), prisigretinusi prie saulės laikrodžio, atsigręžusi į rytus, atlieka skaičiavimo performansą. Tas skaičių žiūronas pamažu užvaldo kraštovaizdį. Laiptuoti, aplink betoninio obelisko ašį besisukantys laikrodžio ratilai, susmulkinti į preciziškus intervalus, saulei dar nepakilus ima steigti čia savąją nekvestionuojamą valdžią. Jūrą ir marias apglėbiančiame aukštyje, kalvoje, kuri stebinčiame žvilgsnyje įkurdina saulėlydį ir saulėtekį, miestelį, kopų smėlynus, pušynus – ta suskaičiuoto išmatuojamumo galia anksti ryte veja nakties sapną, o su juo – kopų rūką, mėnesieną, laukinę miško tamsą ir neįžvelgiamą

128

bangų gylį. Tampame mieguistais ryto siluetais, šio savipakankamo kosmoso svečiais, apglėbtais jo kerų, apskaičiuotais, įrėmintais. Stovėdama 52-jų metrų aukštyje, ant juodai nuspalvinto ir mėnesius žyminčiomis padalomis susmulkinto akmeninio rato spindulio, užsimerkusi, paukštiškai įsirėžusį į intensyvų intonuojamo skaičiavimo ritmą, Fiona obeliską paliečia savąja burtų lazdele.

Topteli fatalistiška mintis, kad jeigu ne tik erdvę, bet ir laiką įsivaizduotumei kaip potencialiai numatytą, apskaičiuotą ir nulemtą, tuomet momentas, kurį išgyveni, patirtis, kurios dar tik lauki, įgytų į krislą sustingusią antrininkę: štai švintant leidiesi nuo kopos, ir veriasi ši tiksli ir neatšaukiama ne-

išvengiamybė. Anot dainos, „…o po to bus, kas būti privalo“. Ir tai besikartojantis déjà vu. Kaip ir kiti, į jį panašūs, jis lengvai nuvejamas blakstienų virptelėjimu. Akistatoje su kopų smėlynais joms – blakstienoms – tai tinka labiau nei bet kur kitur. Keista, anksčiau iš čia visada leisdavausi įkvėpęs gurkšnį bedugnės ir nepažinios visatos oro. Matyt, šioje vietoje iš tiesų sukrečia ypač ryškus šių dviejų jos kaukių atsivėrimas. Grįžus į koloniją laukia ankstyvieji pusryčiai. Virtuvė čia visada yra bendras reikalas. Svetainės vieta interjere jai sukuria išskirtinį statusą. Bendrabučio tipo pastate privatumas visada yra ribotas, o bendras – kartais net viešas – buvimas menkai tepaskirstomas. O dviaukščio pastato „dauboje“, jo neišvengiamame centre įsikūrusi pusiau svetainės, pusiau virtuvės erdvė primena gyvenamąją erdvę imitavusių ankstyvųjų realybės šou studijas. Turint omenyje dažnai medijuotą buvimo čia aspektą, pereinamo kambario (šiuo atveju – iš visų pusių) efektą, šioje vietoje susiklosto savitos bendrabūvio formos. Pasinaudojant šaltas ir objektyvias remarkas užtikrinančia komentatoriaus teise galima teigti, jog joje susikerta įvairiopą išsipildymą ža-

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

Tad klausomės, skaitome ženklus, aprašus ir spėliojame aplink akmenyse pabarstytų runų mįsles, vilkėdami nuostaba it lėtos choreografijos rūbais. Palaikyti mums kompanijos ant obelisko ereliškai sklęsdama nutupia varna. Negali nešyptelti po tokio akimirkos mirktelėjimo improvizuotoje saulėtekio mizanscenoje.

danti, pabėgimą nuo įprastų socialumo konvencijų siūlanti ir laikiną užuovėją teikianti bendruomeninės erdvės, skonio, laiko ir patirties dalijimosi siekiamybė ir dialektika, kuria linkstama kritiškai derėtis, vertinti, apsidrausti, steigti ribas tarp privatumo-viešumo, stebėtojo-stebimojo, įsitraukusiojoatstumtojo, entuziasto-skeptiko. Tad neišvengiamai ir čia regimybė nuolat žaidžia slėpynes su tuo, kas nematoma. Keista, net perteikdamas tai kaip šiokią tokią refleksiją „iš vidaus“, jautiesi prieštaringai tarsi rašytumei analitinį raportą apie vakarienę tarp spalvotų kardelių žiedų (tikras faktas!). Ernesto Truley (US/EE/FI), rytais gaminusio puikaus skonio pusryčius, ankstyvas simpoziumo dalyvius žadinantis kvietimas: „Apple porridge! Apple porridge!“ skambėjo kaip pionierių stovyklos trimitininko aštrumo intervencija į nebylią virtuvės kasdienybės etiką ir estetiką. Pasitelkiant Alphonso Lingio įžvalgą, tokie žaismingi pažeidimai yra būtini, idant savaime suprantamybė netaptų rutinine pasala. Pirma asociacija, susijusi su

130

šiuo kvietimu, buvo Monty Python filmo „Šv. Gralio beieškant“ scena, kurioje maro metu per kaimą einanti vienuolių procesija skanduoja: „Bring out your dead! Bring out your dead!“. Nesinori dirbtinai kontekstualizuoti šio kasdienio epizodo ir jo sureikšminti, tačiau neatsispiriu pagundai laisvai interpretuoti tokį autoironišką šeimininkiškumo vaidmenį kaip vieną iš daugelio šio jau ne pirmą kartą Nidoje apsilankančio menininko pabrėžtinos simpatijos Kolonijai apraiškų. Viename iš ankstesniųjų simpoziumų galėjai pasisupti jo sumeistrautomis supynėmis. Vėliau savitą meninį pasakojimą apie Neringos regiono geografinį, istorinį ir mitologinį identitetą jis kūrė kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais. Simpoziumas – nuo ko galbūt reikėjo pradėti (tačiau nebuvo būtina) – „Interformato“ atveju yra terminas, apibūdinantis tikrą žanrinį mišrūną.

tis pranešimas „Laikas, virtualumas ir vaizduotė“ negalėjo nuskambėti labiau laiku ir vietoje. Kiti pranešėjai neatsispyrė žaismėje tiesiog vešintiems spekuliatyvumo kerams. Fiziko Karolio Tamošiūno (LT) gausiai iliustruotas pranešimas, pristatantis jo tyrimus kvantinės fizikos srityje, iškalbingai atskleidė, kad mokslinis naratyvas taip pat yra atskiras paradigmų, sąvokų, eksperimentinių modelių, prieigų, hipotetinių etiudų ir uždarų sistemų pasaulis. Arba bent jau taip pamatinių mokslo filosofijos idėjų įkvėptas, tačiau entropiškai nusiteikęs buvau linkęs klausytis pasakojimo apie tą pačią entropiją kaip fizikų susidomėjimo objektą. Filosofas Aldis Gedutis (LT) spekuliatyviai „sudorojo“ patį spekuliatyvumą, skaitydamas skaidrių sraute skendusį pranešimą daugmaž apie tai, kaip pranešimu nežinoma, kas norima pasakyti, apie ką kalbama, kurlink sukama. Nepaisant to, neįtikėtinai eklektiškas popuri išskleidė visą pluoštą niekaip nesusijusių eskizų, citatų, konspektų ir idėjų, dažnai sugebėdavusių sulaikyti nuostaba beužsikrečiantį dėmesį ir taip prasibrauti anapus pranešėjo aplink jas brėžiamo absurdo rato. Nors buvo išvengta bet kokių aiškių apibendrinimų, retrospektyviai mąstydamas apie tokį chaotišką, šiaip jau gana klasikinio sukirpimo sociologo ekscesą, drįstu spėti, kad čia būta tam tikros pastangos iliustratyviai parodyti, kad bandant susikalbėti skirtingų disciplinų ir specializacijų kalbomis, siekiant suderinti jomis kuriamas mąstymo, komunikacijos ir kūrybos

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

Dažniausiai jį asocijuojame su konferencinio tipo renginiais, tad nenuostabu, kad dalis jo buvo skirta pranešimams. Tiesa, jeigu skaitant pranešimus atmosfera ir ėmė panešėti į akademinę, ji jokiu būdu netapo formali. Tad ir pranešimų pobūdis beveik visais atvejais atitiko pastaruoju metu populiarėjantį žanrą paskaita-performansas arba bent jau paskaitos-performanso eskizas. Man asmeniškai visada džiugu menininkų tarpdisciplininkų sambūryje sutikti autoritetingą teoretiką-filosofą. Tad maloniai nuteikė jau pats faktas, kad Kristupas Sabolius (LT), reziduodamas Nidos meno kolonijoje, įsitraukė į simpoziumą. Pastaruoju metu garsėjantis kaip vaizduotės ir įsivaizduojamybės koncepcijų autorius, jis nuosekliai plėtoja kompleksišką teorinę sistemą, ypač aktualią ir vizualiosios kultūros bei šiuolaikinio meno kontekstuose. Iš filosofijos istorijos ateinančias prielaidas ir šiuolaikines laiko tematikai priskirtinas teorines paradigmas susiejan-

strategijas, tam tikras bendras pagrindas yra tiesiog būtinas. Tas kone desperatiškas mėginimas visame kame įžvelgti prasmę… Nuo jo išvadavo Romi Mikulinsky (IL) pranešimas apie neproduktyvumo programėlę (app’są). Pradėjusi nuo produktyvumo idėjos istorijos, judesio reprezentavimo ir matavimo tematikos, ji pasiūlė mąstyti apie principingai anti-optimizuojančią neproduktyvumo sampratą bei jos praktinį pritaikymą mobiliojo telefono programėlei. Štai čia Björno Kühno ir Annos Romanenko (DE) tostai ir stiprokas jų pačių paruoštas slyvų gėrimas tapo itin taiklia intervencija. Kita vertus, siūlydamas tokias tostų intervencijas kaip meninį projektą, šioje situacijoje menininkų duetas kaip tik ir tampa produktyvus… Žvelgiant formaliai, lazda tarsi ir vėl turi du galus. Tačiau panašu, kad pamažu, nepastebimai viskas pakrypsta nuo konkretaus apčiuopiamo tikslo prie labiau pilnavertės bendro buvimo patirties, o tai lyg ir išsprendžia tarp šių dviejų polių neretai prieštaravimo ženklu įsispraudžiančią koliziją. Lengvabūdiški paskaitininkų reveransai performatyvumui taip pat liudija, kad pats performatyvumas ir su juo susiję veiksmai bei įvykiai ir šiame simpoziume „ėmė viršų”. Architektas Tomas Grunskis (LT) kiek grėsmingam ir baugiam audiovizualiniam performansui „DISappearentmyth (N) No.001:1 & 003:2“ pasitelkė garso įrašus bei fotovaizdus iš apleistų, bunkerius primenančių konstrukcijų

132

ir juos supančio peizažo. Audiovizualinio performanso žanrui, kurio apraiškos šįkart nebuvo gausios, reikėtų priskirti Jolo Thomsono (CA/DE) & AEAEAEAE (NO/DE) kūrinį „Technosentient Revolutions“. Jurijaus Dobriakovo ir Jogintės

Bučinskaitės (LT) duetas leidosi ieškoti bendros atminties bei sušoko sudabartintą, poetišką asmeniško laiko refleksijų šokį, atliekamą gyvai skaitant kiek teatrališką dialogą ir eksponuojant asmeninį mini archyvą. Julijonas Urbonas (LT), kaip jau tapo įprasta, groteskiškai linksmino ir kartu gąsdino, pademonstravęs aukščiausią aktorystės pilotažą ir įsijautęs į išprotėjusio mokslininko amplua. Tiesa, pririštam virvėmis jam antigravitaciškai sklandyti padėjo keli savanoriai. Tačiau neabejoju, kad jei tik galėtų, dėl efekto jis pasitelktų visus įmanomus triukus, mielai sužaisdamas azartišką dvigubą pasiansą su paties prasimanyta šarlatano-virtuozo kauke. Kažko išties dvilypio būta ir Marijos Kotliačkovos (RU/SE) ir Jodi Rose surengtame „Post-

Dar reikėtų būtinai aprašyti tai, apie ką anglosaksai sako last but not least. Tai būtų Nidos kolonijos rezidentų Terence’o Erraught ir Ciaros Scanlan (IE) airiškos kavos degustacija ir mini paroda, atidaryta menininkų studijoje, Clotilde Aprimoz (FR) simpoziume sukurtas portretinis videokūrinys „Nidos meno kolonija videošokyje“, virėjai Sailing Chefs, Lino Ramanausko (LT) kuruotas Neringa FM radijo meno šou, kurio metu gyvai transliuoti

Johno Grzinichiaus (US/EE), Taavi Suisalu (EE), Gilles’io Furthwänglerio (CH) garso performansai, Claudios Larcher (AT) videoinstaliacija Nidos kolonijos pirtyje, o galbūt net ir pati vakarinė pirtis bei popietinės siestos, Theuno Karelse’s (NL) mini-ekspozicija „Doggerland Clock“, Mariannos Maruyamos (US/NL) ir Sauliaus Leonavičiaus (LT) naktinis performansas „Any Chance You Are Dreaming?“, Marinos Noronhos (BR) performansas „How to Hallucinate with Ping Pong Balls“, galiausiai – svečiavimasis Thomo Manno namuose-muziejuje, kur, be kita ko, šių eilučių autoriui teko laimė improvizuotai pagroti iškilmingai baltu fortepijonu. Taip pat keletas kitų nepaminėtų menininkų ir neaprašytų kūrinių. Tokio atidėto lakoniškumo nereikėtų suprasti kaip apžvalgininko vaidmens besikratančio stebėtojo tingulio. Veikiau tai adekvati reakcija į simpoziumo metu tvyrojusį keistai objektyvų entropijos jausmą, susiklostydavusį sinchronijose ir asinchronijose, laiko tėkmėje ir jo pertrūkiuose, bendroje ir atskiroje, vientisoje ir keliasluoksnėje jo patirtyje. Panašus jausmas apima ir bandant grįžti į tą daugialypį, daugiapakopį laiką, tarsi judėjusį kolonijos pastato laiptais ir kartas nuo karto netolygiomis plokštumomis atsispindėjusį veidrodyje. Kita priežastis, matyt, yra ta, kad šiame menininkų sambūryje pavyko atrasti tą sunkiai apčiuopiamą aukso viduriuką, kuriame demokratiškai besiklosčiusi bendrumo situacija nenuplėšė paslapties skraistės, už kurios galėjai ieškoti tik tau atsiskleidžiančio žavesio (ir ne tik jo) pėdsakų ir apraiškų. O nutylėti juk galima ir papasakojant, ar ne? Fotografijos: Andrej Vasilenko

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

fordistinio karaoke“ vakarėlyje. Kairuoliški tekstai, politinės manifestacijos, ekstatiškai surikiuotos į senstelėjusių (oldies) pop-hitų eilutes, terasoje po atviru dangumi skambėjo kaip pastišinė pasidarykpats „Eurovizijos“ versija. Patikėkite, tai formatas, kurį adaptavę savo poreikiams, nepajusite, kaip užsimiršote vėlyvos nakties šokių sūkuryje. Ypač jei gomuryje nešiojatės užstrigusias neišsakytas nuoskaudas apie dalykus, kuriais esate priversti gyventi, tačiau kurių negalite pakeisti ar, dar blogiau, kurių negalite taip paprastai įvardyti. Vakaro atmosferai – šio ir dviejų kitų, tik kitaip – puikiai akomponavo Gabrielio Hensche ir Julios Wirsching (DE) kūrinys „Sonata for a Ligthouse“, iš esmės – disko rutulio ir mini oro baliono stilizacija. Pavadinimas man suponuoja maždaug tokią interpretaciją: veidrodžio kvadratėliais apklijuotas į mėnesienos, žvaigždžių ir švyturio nušviestą nakties dangų kylantis oro balionėlis ima atrodyti kaip savotiška mėnulio zuikučių sklandyklė (jeigu esti saulės zuikučių, kodėl negali būti mėnulio?).

Chronos To Kairos And Back Marianna Maruyama

1. The first thing to be reckoned with: time taken vs. time given Determining whether time has been taken or given relies entirely on subjective experience. It’s difficult, if not impossible to say when, or if a balance has been found when time is considered in terms of taking or giving, yet this seems to be the most usual way of assessing an experience of time.

2. The first calculation: my time = your time One such calculation: I went to your presentation/ lecture/performance, so I expect you to go to mine. This simple calculation neglects a number of factors such as the physical or emotional condition of the person expected to attend, the level of genuine interest in the event, any ulterior motives related to going or not going, professional interests, or the friendship credited, withdrawn, or untouched by going or not going. This calculation is based on one of the most primitive spatial representations of time we can access – time as a resource in the shape of a block, brick or chunk to be counted and saved like food or land. “My time vs. your time” counts time as points or credits to be exchanged, and is unfortunately, a highly prevalent model. It also fails on many levels. Looking at art practices, and studying how the attention economy has developed, should make us even more critical of this rough calculation. Recall Gregory Sholette’s book “Dark Matter: Art and Politics in the Age of Enterprise” where he “appropriated a concept from theoretical astrophysicists who inform us that as much as ninety-five percent of the visible universe is allegedly made up of an unknown, unseen form of matter and energy,” and relates it to the way “that the gravity generated

134

by this “dark matter” stabilizes the five percent of the visible universe that we exist within.” He applies this concept to the contemporary art world, proposing “that the majority of artists are also like dark matter, a non-reflective but structurally necessary aggregate of creativity that while systematically underdeveloped secretly stabilizes the art world’s symbolic and financial economy by actively reproducing its exclusionary hierarchies.” The attention economy, which thrives because of a poorly conceived understanding of time, is a main actor in Sholette’s hypothesis.

3. The second calculation: free time ≠ structured time Another calculation does away with the notion of my time versus yours and doesn’t burden anyone with expectations. This way takes into account the complexities of time together – that is, time shared – and takes into account the idea that time is neither yours nor mine. When we feel or think that we don’t have choices in what we do, anger, stress or annoyance arise from the feeling that our time belongs to someone else. A few participants of the symposium articulated the difference they noticed in the first day which was more structured (which made it feel like “your time”) and the second day which was mostly open (which felt to many people like “my time”), leading to a clear distinction in the way that time is perceived when it’s organized. This second equation (mine + yours = ours) sounds attractive but is only a slight improvement on the first. Sure, it diminishes some of the anxiety and competition that come up when time feels limited

Are we are together here, or aren’t we? Aren’t we together again now, as you read this – a reader and a writer joined seamlessly across temporal bounds? 4. A trip to Kairos: When does the bus depart? The bus leaves when it’s full. Touching on more pertinent issues, I’m still trying to find an uncompromising answer to the questions that came up during the symposium, “how to make an open program?” or, “how to make a program without a schedule?” We might get there by using a third, nearly ideal formula, inspired in part by the beautiful counting performances Fiona Reilly carried out during the symposium: Not yours, not mine, not ours. It’s starts from the understanding that we don’t know how much time we have and doubt that it is ours to begin with, as individuals or as a collective. Knowing that, and departing from there (at least within the framework of a three-day symposium), we can make lesser demands on ourselves and on others. It could start by noticing what kind of time is already around, how it is conventionally

Maris Grosbahs making fish soup on the first day

These are ways of escaping the reign of chronos (clock time, quantifiable time), and at the same time, ways of imagining and learning how to appreciate Kairos, the biblical time concept that originated with the Greeks, and was popularized by the psychotherapist Daniel Stern in “The Present Moment in Psychotherapy and Everyday Life”(2006). In Stern’s psychoanalytic practice,

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

(there’s more of it now since we share it, the logic would go), but the main problem persists – time is still limited. The closing remarks at the end of the symposium resound in my head: “We have a limited amount of time together.” I keep asking how this could be, and how we can we know this, when we don’t even know if our time “together” has begun? With this calculation there can still never be enough time, so it is still possible to “waste” time. In this calculation, time is still spatially visualized as having a limited supply, a bucket with a hole, or an iceberg melting. Is this a problem of imagination?

used, and how it could be misused. Taking some examples from the symposium, this could mean: changing the expectation that the earliest artists will meet is at 10 am; making a coffee break sixty minutes; scheduling a coffee meeting for five minutes, at midnight; or making a celebratory toast on unremarkable occasions. To borrow more from a poetic experience of time means to stop scheduling people and plans into our lives and letting things move in another direction. Isn’t this also about imagination? Kristupas Sabolius talked about how to think about imagination as a transition of self, a moment of shift and duration within movement. As I understand it, in everyday terms that could mean that a meeting could start when we open our eyes to greet the world; it means that the meeting starts when it needs to start, when it calls to be started. Maris Grosbahs’ lovingly made fish soup was served when the soup was ready, not at 21:00 sharp.

kairos, as a time concept, demands the authentic presence of both psychoanalyst and patient. Kairos is the opportune time, the right time, and takes contingency into account. A breakthrough cannot be scheduled, but with presence and attention, respecting Kairos (Caerus), the Greek god of opportunity, it could happen.

On the way to Kairos, think about the time that we are bound to have, including time we’re asleep, time we are bored, time we are hungry, time we are dirty, hot, tired, heavy, afraid, lonely, light, reflective, calm, and in love. Instead of scheduling our meeting at 10:00, let’s meet when we, or you, or I, am lonely. Instead of an hour-long coffee date, let’s talk sincerely until we both feel bored. Or, alternatively let’s feel sincerely bored

Opportunity calls

Caerus (Kairós, Opportunity). Marble relief, reproduced in LCL No. 256 from Arch. Zeit. XXXIII. Pl. I. 1

136

5. The truth in one (free) afternoon Though I’m not completely satisfied with the third formula, it eases the proprietary grip on time a little. Freeing time from its masters exposes it to limitless and creative misuse. Chronos time calls to be abused, acted on or restructured, not taken, given or even shared, but trampled, folded and carried in the pocket as a reminder of the “right time”, and how it could be otherwise. Even in a flawed chronos world, we should still manage to socialize, eat, sleep, dream, move, love, and transform without the help of flawed calculations.

Caerus had a long lock of hair in the front of his head and was bald in the back so that opportunity could only catch him from as he approached it, which also made it impossible for him to be caught leaving. Photo of remote collaborator DJ123 aka Ante, from Maria Kotlyachkova’s “Residencies as Perfect Sites for Post-Fordist Production (Karaoke)”.

simpoziumas / Symposium / Apie laiką (ir interformatyvumą) / On Time (and Interformativity)

together until it’s time for coffee. It boils down to personal, specific and individual agreements, oneon-one negotiations of time and reformulations of it. With some luck, this should offer a less limited sense of time, and discourage us from hoarding it. As for group planning, we know we’ll sleep and eat at some point, so the time spent doing those things can become the bulk of what we share in the program. If it seems like an extravagant misuse of resources, all the better. And if organizers then want to know how to assess their kairic-leaning program, I would urge them to look at their own condition and that of the attendees – how did they look on the way back to chronos? Hungry? Tired? Tired, but blissful?

Lietuvos paviljonas 56-ojoje Venecijos bienalėje / Lithuanian Pavilion in the 56th Venice Biennale

Muziejus / Museum Dainius Liškevičius

138

Fotografija / Photograph by Arturas Valiauga 56-OJI VENECIJOS BIENALÄ&#x2013; / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

Lietuvos paviljoną organizavo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kartu su kuratoriumi ir komisaru Vytautu Michelkevičiumi, prodiusere Daina Pupkevičiūte ir antrąja komisare Rasa Antanavičiūte. Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

2015 metais 56-oji Venecijos meno bienalė veikė beveik septynis mėnesius ir sutraukė daugiau kaip pusę milijono lankytojų bei aštuonis tūkstančius žurnalistų iš viso pasaulio. Lietuvos paviljoną, įrengtą Zenobio rūmų sode, aplankė 15 tūkstančių lankytojų.

Lithuanian Pavilion was organised by Nida Art Colony of Vilnius Academy of Arts with dr. Vytautas Michelkevičius as curator/commissionaire, Rasa Antanavičiūtė as 2nd commissionaire and Daina Pupkevičiūtė as producer. Main sponsors: Ministry of Culture of the Republic of Lithuania, Lithuanian Council for Culture, Vilnius Academy of Arts.

Dainius Liškevičius’ Museum, which has opened in 2015 in the Venetian garden of Palazzo Zenobio as the Lithuanian national pavilion, is a fictional museum that is based on true and autobiographical facts. The multiŠis Lietuvos paviljonas išsiskylayered collection that rė įsikurdamas atskirame pastate has been put together erdviame Zenobio rūmų sode, by the artist works as balansuojančiame tarp Venecijos an elliptical time loop. ir erdvės „kažkur kitur“. Pasak It simultaneously takes komisaro-kuratoriaus Vytauto Mius back to the recent chelkevičiaus, „Menininko surinkta Soviet past, quesdaugiasluoksnė kolekcija it elipsinė tions the present, and laiko kilpa nukelia mus į netolimą projects our anxieties praeitį, kvestionuoja dabartį ir neon to a future that is rimastingai žvalgosi į kultūrinių ir full of cultural and geopolitinių įtampų pilną ateitį. Nors geopolitical tensions. „Muziejus“, regis, yra vieno atvejo Museum is essentially meninis tyrimas, tačiau jis aktualus a one-off piece of artistic research, but it is not only relevant in exploring the depths of the Soviet totalitarian regime. It is also a possible model for dealing with present-day hegemonic powers, and their impact on the public discourse and the freedom of the artist. We can also interpret Museum as a new kind of patriotism, which rethinks the new democracies’ national myths, and their attempts to create legitimacy for a contemporary nation-state. The presentation of Museum as a national pavilion is a transgressive act, which turns it into an institution with greater authority than museums normally have.

140

Tapęs Lietuvos paviljonu, „Muziejus“ užmezga ryšį su pagrindinės parodos „Visos pasaulio ateitys“ kuratoriaus Okwui Enwezoro mintimi, kad nacionalinis paviljonas yra „pats anachroniškiausias parodos modelis“, ir sykiu pasiūlo bei įgyvendina savą modelį, kaip elgtis šiandieniniame nacionalinių ir geopolitinių konfliktų valdomame pasaulyje. „Muziejaus“ pristatymas Nacionaliniame paviljone yra transgresyvus veiksmas, kuris įteisina jį kaip instituciją, viršijančią įprastus muziejaus įgaliojimus.

The non-hierarchical spatial arrangement of works by the artist, combined with everyday Soviet objects and artefacts, engages the viewer in at least four parallel and overlapping stories. They deal with artistic freedom and freedom of speech in occupied Lithuania, the USSR at large, and the world today. What happened in 1985, when Bronius Maigis poured sulphuric acid over Rembrandt’s Danaë and cut it with a knife in the Hermitage Museum in Leningrad (now St Petersburg)? Why did the student Romas Kalanta set fire to himself in a square in Kaunas, Lithuania’s most Lithuanian city, sparking off some of the biggest demonstrations against the regime and in support of a free Lithuania? What failed in 1965, when Antanas Kraujelis, the last partisan in occupied Lithuania, was surrounded in his bunker and shot himself? There are numerous controversial interpretations of these events. Museum and the works by the artist dedicated to these protesters offer up one of them. Maybe, they were artistic actions, and these dissident revolutionaries represented art movements that were non-existent in the Soviet era? Political performance, the destruction of art, and underground art? Liškevičius’ Museum proposes a new version of the penetration of Western art styles

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

ne tik gilinantis į sovietinį totalitarinį režimą, bet ir kaip savitas požiūris į hegemonines dabarties galias, jų kuriamą viešąjį diskursą ir santykį su kūrėjo laisve. „Muziejų“ galime laikyti ir naujojo patriotizmo versija, siūlančia iš naujo įvertinti šiuolaikinių demokratijų kuriamus nacionalinius mitus ir mėginimus legitimuoti nacionalines valstybes“.

Menininkas su subtilia ironija peržaidžia Lietuvos (dailės) istoriją ir sudėlioja netikėtą „archeologinę“ kolekciją, kurioje už kiekvieno objekto glūdi ir asmeninė, ir kolektyvinė patirtis, kviečianti žiūrovą į kelionę laiku. „Muziejuje“ autobiografinės detalės susipina su revoliucionierių disidentų (Antano Kraujelio, Romo Kalantos ir Broniaus Maigio) bei idealizuotų kultūros veikėjų (tokių kaip JeanasPaulis Sartre’as) biografijomis ir ištrina trapias ribas tarp subjektyvaus ir objektyvaus pasakojimo.

„Muziejus“ veikė kaip performatyvi institucija, nes jame nuolat budėjo gidai iš Lietuvos, padėję žiūrovams išskleisti susipynusias istorijas ir jų kontekstus. Išleistas specialus vadovas po paviljoną ir suvenyrų kolekcija, kurią kartu su menininku kūrė dizainerės Sandra Straukaitė ir Laura Grigaliūnaitė. Lietuvos paviljonas su Dainiaus Liškevičiaus kūriniu „Muziejus“ buvo ne tik paminėtas ir apžvelgtas užsienio žiniasklaidos („The Guardian“, „Mousse magazine“, „Artribune“, „Calvert Journal“, „Arterritory.com“, etc.), bet sukėlė ir plačią susidomėjimo

142

into Lithuania through political protest, as if doubting that only the unadorned Socialist Realism imposed by the regime prevailed in Soviet times. In his vision of Lithuanian (art) history, revamped with subtle irony, the artist offers an unexpected version of the archaeology of objects. Here, every object has both a personal and a collective history that conveys the signs of the times, and allows us to travel in time. Within the space of Museum, Liškevičius’ own life story intertwines with those

of dissident revolutionaries and idealised cultural figures (such as Jean-Paul Sartre), further erasing the thin line between subjective and objective forms of storytelling. The forms of the works created by the artist reflect different periods, and provide Museum with even more fictional realism, combined with subtle humour. A huge painting in the style of Pop Art leads the viewer to an assemblage, then takes him to a

bangą Lietuvos žiniasklaidoje (dienraščiuose ir meno spaudoje, televizijoje bei radijuje).

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

Apie tai, kodėl šiuolaikiniame mene pastaruoju metu suintensyvėjo sovietinės praeities pasirodymai, ką Liškevičius „Muziejumi“ ir pristatė, svarstyta išsamiame pokalbyje su garsiu Rusijos kuratoriumi ir kritiku Viktoru Misiano. Jo manymu, sovietinės praeities problema dar nėra išspręsta, tai mūsų praeitis ir mes jos negalime ištrinti be padarinių. „Akivaizdu, kad šis klausimas bėgant

readymade, introduces several video performances and a short 16mm film, and finally invites us to explore a series of comic-style drawings. All of this, mixed with mundane Soviet-era objects and books, forms a network that generates stories in a performative manner, and immerses the viewer in parallel times. The “parliament of forms” and the diversity of methods enable the artist to talk about art forms and movements that actually existed, or could have existed. On closer consideration, Museum’s cabinet of curiosities becomes a hyper-

laikui nuolat grįš vis kitaip, vis kitu kampu ir sulauks vis kitokių vertinimų, tačiau įtariu, kad jis liks ilgam“, – svarsto Misiano. 2015 metais Lietuvai Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas ne vienintelis interpretavo neseną kolektyvinę sovietmečio istoriją. Visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristatė projektus, kuriais vienaip ar kitaip atsigręžiama į sovietinę praeitį. Liškevičiaus „Muziejus“ iš jų išsiskyrė subtiliu humoro jausmu, pateikdamas suasmenintą intriguojantį pasakojimą apie revo-

and inter-textual work. By mimicking different art movements and dedicating them to historical figures, Dainius Liškevičius probes the limits of the artist’s freedom and his authority to retell history or construct it. Museum, which originated in 2012 as a black cube intervention in the Lithuanian National Gallery of Art in Vilnius (formerly the Museum of the Revolution of the Lithuanian SSR), has in 2015 arrived

liucines 7-8 deš. asmenybes: paskutinįjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį, disidentą Romą Kalantą ir Bronių Maigį, 1985-aisiais metais Sankt Peterburgo muziejuje „Ermitažas“ apgadinusį Rembranto paveikslą „Danaja“.

in Venice as an artist-created institution which can tell and do what ordinary museums cannot. The artist’s ways of storytelling and rhetoric simulate the phenomenon of a museum itself, with its rules and methods. In this way, a discursive space with overlapping subjective and objective interpretations of time is created. As the Lithuanian national pavilion, Museum seemingly alludes to the idea of the curator Okwui Enwezor that a national pavilion is “the most anachronistic exhibition model”. At the same time, it offers a relevant model of conduct for today’s world, full of national and geopolitical conflicts.

Pasak kuratoriaus ir komisaro dr. Vytauto Michelkevičiaus, pasirinkta Zenobio rūmų sodo erdvė labai pasiteisino: „Per penkis mėnesius sulaukėme 15 000 susidomėjusių žiūrovų, kurie nebuvo tik praeiviai bėgantys per paviljonus Arsenalės ar Giardini erdvėse, o sustojantys ir įsigilinantys į kompleksišką instaliaciją ir jos pasakojimus. Taip pat pasiteisino ir specialiai apmokyti gidai, nuolat budėję paviljone ir pasakoję apie „Muziejų“, jo kontekstą bei pavertę Pavilion of Lithuania apsilankymą ne pasyat the 56th International Art Exhibition – viu pasivaikščiojimu la Biennale di Venezia, 2015 po sales, bet aktyviu, dialogišku ir performatyviu veiksmu.“

Kasdienės naujienos buvo pateikiamos specialiame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje (www. facebook.com/LithuanianPavilion2015/). Tai leido aktualizuoti „Muziejų“ ir jo kasdienybės istorijas. Neturėjusiems galimybės nuvykti į Veneciją, nuolatinį ryšį su nutolusiomis auditorijomis palaikė ir „Google Cultural Institute“ iniciatyva parengtos išsamios paviljonų fotografijos ir 3D pasivaikščiojimai („street view“) po juos. Virtualioje erdvėje vis dar galima aplankyti ne tik kitų šalių, bet ir Lietuvos paviljoną. Dainiaus Liškevičiaus „Muziejui“ Venecijos bienalėje užvėrus duris rugsėjo pabaigoje, naujausias menininko kūrinys „EXIT/ Resurrection“ pristatytas legendinėje „Foksal“ galerijoje Varšuvoje.

144

This text was published in the MUSEUM guide, 2015, www.museo.lt

Nuolat pasirodanti sovietinė praeitis / The Recurring Return of the Soviet Past

Galbūt tai sutapimas, o gal taip nutiko dėl regioniniame šiuolaikiniame mene tvyrančios atmosferos, tačiau visi šių metų Baltijos šalių paviljonai Venecijos bienalėje pristato projektus, kuriais atsigręžiama į sovietinę praeitį ir ji perdirbama šiuolaikinio meno praktikomis. Norėdamas suprasti, kodėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai bei juos reprezentuojančios institucijos (beje, ir pačios valstybės) vis dar sprendžia sovietinės istorijos klausimus, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kodėl šio tarpsnio palikimas posovietinėje neoliberalioje kultūroje vis dar bado akis, pokalbiui pakviečiau meno kritiką ir kuratorių Viktorą Misiano. Šiais metais jis Venecijos bienalėje kuravo paralelinę parodą „Ornamentalizmas“ ir nagrinėjo mano jau minėtą temą keliose 2007 m. kuruotose parodose, pavyzdžiui, „Progresyvioji nostalgija“ (KUMU ir KIASMA muziejuose). Šiame pokalbyje Misiano pateikia naudingų teorinių įžvalgų, padedančių perskaityti ir įvertinti sovietinės praeities pėdsakus šiuolaikiniame mene. Pokalbyje aptariamos tokios temos kaip nostalgija ir egzotizmas, trauma ir netekties išgyvenimą lengvinantis gedėjimo procesas, menininkas kaip neomitologijų kūrėjas, magiškasis istoricizmas, neoliberaliosios vadybos įgūdžiai ir globalizacijos šešėlyje atsidūręs regionalizmas. Vytautas Michelkevičius: Šį pokalbį paskatino šių metų Baltijos šalių paviljonų ekspozicijos Venecijos bienalėje. Be išankstinio susitarimo visi trys menininkai vienaip ar kitaip ėmė nagrinėti sovietinę praeitį. Lietuvos menininkams sovietinė praeitis tapo tema maždaug nuo 2000-ųjų, pavyzdžiui, Nomedos ir Gedimino Urbonų projektuose

By coincidence, or maybe because of the common atmosphere found in regional contemporary art, this year all three Baltic State pavilions at the Venice Biennale are presenting projects that dig into the recent Soviet past and rework it through contemporary art practice. The urge to understand why Estonian, Latvian and Lithuanian artists, and their representing institutional bodies (as well as their national states), are still solving issues related to soviet history and the sharply shrill remnants still visible in post-Soviet neo-liberal culture, led me to invite art critic and curator Viktor Misiano to have a conversation with me. This year Viktor Misiano has curated a parallel show for the Venice Biennale, Ornamentalism, and he has worked on this same issue in several of his curated shows – such as Progressive Nostalgia (at the KUMU and KIASMA museums in 2007). In this conversation, Viktor Misiano provides a dense and useful theoretical framework for how to read and treat the traces of the Soviet past in contemporary art. Discussed in this conversation were such topics as: nostalgia and exotification; trauma and mourning as a way to deal with it; the artist as a creator of neo-mythologies; magical historicizing; neo-liberal marketing skills; and regionalism in the shadow of globalization. Vytautas Michelkevičius: The reasons behind this discussion are the pavilions of the Baltic States at the Venice Biennale this year. Without having agreed beforehand, all of the artists have dealt with the Soviet past in one way or another. At least in Lithuanian art, the soviet past – as a topic – has

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

Pokalbis su Viktoru Misiano apie tai, kodėl ji užvaldžiusi šiuolaikinį meną, ir Baltijos šalių paviljonus Venecijos bienalėje / A conversation with Viktor Misiano, looking behind the reasons as to why it is so present in contemporary art, as well as in the Baltic State pavilions at the Venice Biennale and beyond

„Transakcija“ bei „Ruta Remake“, taip pat kai kuriuose Deimanto Narkevičiaus kūriniuose. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl šiuolaikiniame mene šios tendencijos išryškėjo būtent dabar?

been entering artists’ minds and works since the early 2000s (e.g., Nomeda and Gediminas Urbonas and their projects Transaction and Ruta Remake, and some works by Deimantas Narkevičius).

Viktoras Misiano: Paliečiau šią temą dar 2007 m. dideliame projekte programiniu pavadinimu „Progresyvioji nostalgija“. Jį sudarė keturios dalys, t. y. keturios skirtinguose muziejuose (tarp jų – KUMU ir KIASMA) surengtos parodos. Projekte buvo nagrinėjamas būtent šis jūsų minėtas simptomiškas posūkis: pradedant nuo vadinamojo nulinio dešimtmečio visose posovietinėse šalyse pastebėtas atminties sugrįžimas (beje, būtent taip ir pavadinau parodą KUMU). Pereinamajame 10-ajame dešimtmetyje sovietinės praeities daugiausia buvo bandoma atsikratyti, o kitame posovietiniame dešimtmetyje ji sugrįžo. Ir šis sugrįžimas anaiptol nebuvo netikėtas.

Do you have any explanation as to why these trends in contemporary art came into existence, and why they have recently peaked?

Pereinamuoju etapu posovietinė sąmonė dažniausiai glūdėjo „čia ir dabar“ dimensijoje. Tai galima paaiškinti išlikimo mentaliteto įsigalėjimu visose to meto socialinėse bei kultūros sferose. Išlikti ekstremaliomis sąlygomis įmanoma tik naudojantis kiekviena čia ir dabar prieinama galimybe. Išskirtinių aplinkybių kontekste praeitis nėra reikalinga – ji mūsų nieko neišmokys ir jai kontempliuoti neaiškios ateities akivaizdoje paprasčiausiai nėra laiko. Svarbiausia yra išgyventi čia ir dabar! Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 10-asis dešimtmetis buvo veržlus politinio ir ekonominio elito kristalizavimosi metas. Nuo pat pradžių, tiksliau, nuo mūsų amžiaus 1-ojo dešimtmečio vidurio, visoje posovietinėje erdvėje buvo paskelbta stabilizacijos era. Tai galioja tiek Rusijai, bandančiai atkurti savo suverenią didybę naftos bei dujų vamzdynais, tiek ir Baltijos šalims, kurių stabilumą garantavo Briuselis. Tai galioja ir tokioms šalims kaip Kirgizija bei Ukraina, kur stabilizacija realizuota nestabilumą paverčiant kasdienybe. Tokia pat situacija ir Kazachstane bei Azerbaidžane, kur stabilumo scenarijaus įsikibę laikosi stagnuojantys valdančiųjų klanai. Tačiau kad ir kaip neužtikrintai ir fiktyviai šis stabilumas atrodytų, aišku viena – dabartinė sąmonė jau nebėra „čia ir dabar“ lygmenyje. Įvykiai nebėra

146

Viktoras Misiano: I touched upon this issue in 2007, in a large-scale exhibition project with the programmatic title of Progressive Nostalgia. It consisted of four chapters – i.e., of four separate exhibitions presented separately in four museums (KUMU and KIASMA among them). That project was a reaction to that symptomatic turn mentioned in your question: with the beginning of “00s decade”, in all post-Soviet countries we noticed a “return of the memory” (which was, in fact, the tittle of my KUMU show). If in the transitional 1990s the Soviet past was mostly erased, in the following, or second post-Soviet decade, it came back. And that was highly expected. It was par for the course that during the transitional age, this post-Soviet consciousness resided primarily in the dimension of the “here and now”. This can be explained by the “survival” mentality that was being lived and experienced by the whole of the social and cultural spheres at the time. It is only possible to survive in the most extreme conditions by using every single opportunity that might present itself in the present moment. In extraordinary circumstances, the past is not relevant – it has little to teach us and there is simply no time to waste before the future is upon us. The most important thing is to survive the “here and now” ! Note, also, that the reality of the post-Soviet nineties was also the impetuous process driving the formation and crystallization of the new political and economic elites. From the beginning – or to be more precise, from the middle of the 00s – over the whole of the post-Soviet space, an era of stabilization was promulgated. And this is as true for Russia, with its attempts at renewing its sovereign grandeur on the basis of its oil and gas pipelines, as it is for

Šis aplinkybių derinys mus visus privertė padaryti šokiruojantį, bet akivaizdų atradimą: Sovietų Sąjunga egzistavo! Ten gyveno žmonės! Ir tai buvome mes! Vyt. M.: Taip, Jūs teisus. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje kurdami stabilią ateitį stengėmės pabėgti nuo praeities, tačiau mus vijosi galybė neišspręstų problemų. Ar manote, kad ryšių su savo sovietine praeitimi nagrinėjimas menininkams yra būdas apeiti savo pačių personas ar kolektyvines traumas? Vikt. M.: Terminą „trauma“ vartočiau atsargiai ir su išlygomis. Pirmiausia todėl, kad jis siejamas su tuo, kas smerktina. Būtent ši konotacija 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje leido imtis sovietinio periodo atminties naikinimo. Tad į šią iš užmaršties išnirusią praeitį žvelgdami kaip į traumą apribotume galimybes ją visapusiškai suvokti. Antra, šis terminas galėtų būti produktyvus, jei pasinaudotume Rudolfo Ankersmito teiginiu, kad trauma yra generatyvusis subjektyvumo pagrindas. Tad pamilkime traumą taip, kaip mylime save! Pirmiausia turime suprasti savo traumą, jei norime rasti sau apibrėžtį. Kitaip tariant, pasakyk, kas tavo trauma, ir aš pasakysiu, kas esi! Būtent todėl 9-ajame dešimtmetyje buvusios istorinės užmaršties rezultatas yra intelektinė netektis. Jei mūsų subjektyvumą formuoja trauminė praeitis, jos neigimas neišvengiamai nuskurdina mūsų savimonę. Postkolonijinių studijų ekspertė Linda Gandi postkolonijinėje Indijoje pastebėjo tokį patį norą pamiršti – tai tendencija ištrinti trauminės praeities atmintį ir išlaikyti šį užmaršties būvį nuo nepriklausomybės atgavimo momento, lyg pradedant viską nuo nulio. Čia norėčiau vėl prisiminti Sigmundą Freudą. Savo garsiajame darbe apie keistesį [uncanny]

your Baltic countries, whose stability was sanctioned by Brussels. It is true for countries such as Kirghizia and the Ukraine, where stabilization has come to fruition as a result of instability becoming routine and second nature. And it is likewise the case for countries such as Kazakhstan and Azerbaijan, where stagnating ruling clans are clinging to stability. And however tentative and fictitious this stabilization seems, the main thing is obvious: actual consciousness cannot be found in the dimension of the “here and now”. Events have lost their former unpredictability, and it is not intuition that orientates us through reality, but an incomparably more complex system of analysis. The proposed practice for today, as well as everyday routine, attempts to be proportional to a longer period of time – put another way, to History. That is a set of circumstances that unexpectedly led all of us to a shocking, though obvious, revelation – The Soviet Union existed! There were people there! And we were among them! Vyt. M.: Yes, you are right. In the 1990s we were trying to run away from the past and build a stable future, but we were persecuted by a number of problems that were left unsolved. Do you think that trying to find a tie to the recent Soviet past is a way for artists to overcome their personas, or collective societal trauma(s)? Vikt. M.: I would use the term “trauma” with some caution and some reservations. Firstly, because it still has some accusatory value, which in the late 80s - early 90s authorized erasing the memory of the Soviet period. So, reading that historical past now, when it came back from oblivion through that key, could be an obstacle in gaining the most complete understanding. Still, secondly, I guess that term could be productive if we would accept Frank Rudolf Ankersmit’s theses that trauma is an integral feature of Modernity, as well as Sigmund Freud’s claim that trauma is the generative core of subjectivity. Thus, let us love trauma as ourselves! And if we want to define ourselves, let us understand our trauma. So then, tell me what your trauma is, and I will tell you who you are!

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

tokie neprognozuojami, ir dabartinėje realybėje orientuojamasi remiantis ne intuicija, o gerokai sudėtingesne analizės sistema. Šiandienos siūlomos praktikos ir kasdienės rutinos taikosi tapti ilgalaikės, kitaip tariant, istorinės.

jis kalba apie tai, kaip represuotas turinys sugrįžta iškrypusiais ir monstriškais pavidalais. Kitoje savo esė „Gedėjimas ir melancholija“ Freudas teigia, jog gedėjimas yra savotiškas darbas, kuris (kaip ir bet kuris kitas darbas) gali būti arba sėkmingai užbaigtas, arba tiesiog nesėkmingas ir nebaigtas. Nepavykus užbaigti gedėjimo darbo, atsiranda melancholija, kuri nusakoma negebėjimu daryti skirties tarp savęs ir netekties, taip įsteigiant save ir savo netektį kaip visatos centrą. Ir iš tiesų visas šis didžiulis darbas su sugrįžtančia atmintimi, prasidėjęs kultūroje kone vienu metu beveik visose posovietinėse šalyse per pirmąją nepriklausomybės fazę, virto ne tekstais apie atmintį, o būtent atsiminimų tekstais. Tokį potrauminio teksto tipą Dominickas LaCapra pavadino pasirodymu (acting out): tai atvejai, kai trauma perkeliama į diskursą ir taip sukuriama be galo daug atmintį persekiojančių atvaizdų reprodukcijų ir parafrazių. Viso to padarinys – daugumoje posovietinių kontekstų neomitologizmas tapo natūraliausia tokius meno tekstus organizuojančia forma. Amžinąjį panašiu sugrįžimu pagrįstą mitopoetinės vaizduotės modelį šiuolaikiniai menininkai suvokė kaip laisvą manipuliavimą stabilia leitmotyvų sistema, tai leido juos liguistai persekiojančius vaizdinius įpakuoti į tam tikras abstrakčias naratyvines konstrukcijas. Negana to, vaidmuo, kurį įgavo mitus kuriantis menininkas – unikalaus ir universalaus autorinio pasaulio kūrėjas – pasirodė besantis pati natūraliausia forma, kuria realizuojamas potrauminis siekis atsidurti visatos centre. Jau minėtas intelektinis skurdumas čia pasireiškia tuo, kad mūsų šalyse modernizmo laikotarpis sutampa su sovietmečiu. Tad mitopoetinis modernizmo atmetimas ir verčia dabartinę sąmonę reabilituoti ikimoderniąsias sąmonės formas. Norėčiau pateikti dar vieną nuorodą. Rusų akademikas Aleksandras Etkindas posovietinį neomitologizmą apibrėžė kaip magiškąjį istoricizmą. Čia turima omenyje situacija, kai specifinis šiuolaikybės pajutimas susikerta su istorine praeitimi. Taip bet kokios pastangos apibūdinti dabarties realybę neišvengiamai susipina su praeities kves-

148

That’s why the historical oblivion of the 1990s turned out to be such an intellectual loss. If our subjectivity, by definition, is constructed from the traumatic past, to neglect it will inevitably impoverish our self-consciousness. Post-colonial scholar Linda Gandi noticed the same “wish to forget” in post-colonial India – a tendency to erase the memory of the traumatic past and to sustain the belief that since independence, everything has started from point zero. Let me here recall again Sigmund Freud. Specifically, his famous work on the “uncanny,” were he writes that the repressed returns in perverted, monstrous forms. In another of his essays, Mourning and Melancholia, he argues that mourning is a kind of work which (like any form of work) can be completed and deemed as successful or, on the contrary, be left uncompleted and unsuccessful. Failure to complete the work of mourning leads to melancholy, which is defined as the inability to separate oneself from one’s loss and the assertion of oneself and one’s loss as the center of the universe. And in fact, the enormous work with this “returned memory” – which began almost simultaneously in the cultures of nearly all postSoviet countries – during its first phase, produced texts of memory rather than texts about memory. This type of post-traumatic text was termed by Dominick LaCapra as “acting out”: this refers to cases in which trauma is transferred into discourse, thus producing endless reproductions and rehashes of haunting images. As a result, neo-mythologism became, in most of the post-Soviet contexts, the most natural form for organizing such artistic texts. The model of the mythopoetic imagination, which is built on the “eternal return of the similar”, has been understood by contemporary artists as the free manipulation of a stable system of leitmotifs, thus enabling them to “package” persistent haunting images into certain abstract narrative constructions. Moreover, the role of the myth-making artist – the creator of a unique and universal authorial world – has proven to be the most natural form of realizing the posttraumatic urge to situate the self at the center of

< ... >

http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2015-09-11/Nuolatpasirodanti-sovietine-praeitis Pokalbis pirmąkart publikuotas savaitraštyje „7 meno dienos“, Nr. 31 (1137), 2015-09-11

the universe. Still, the intellectual impoverishment (mentioned before) manifests here in the fact that the modern period in our countries coincides with the Soviet period. Therefore, the mythopoetic rejection of modernity immediately induces current consciousness to rehabilitate a pre-modern form of consciousness. Let me address another reference here. The Russian scholar Alexander Etkind defined post-Soviet neo-mythologism as a “magical historicism”. What is meant here is the specific experience of contemporaneity being at odds with the historical past. Therefore, any attempt to describe the reality of the present cannot help but intersect with the questioning of the past. Moreover, it is precisely the recent Soviet past that is the focus of particular interest and, simultaneously, the object of traumatic displacement, for the restoration of a natural connection with this past has existential significance insofar as it would guarantee the restoration of integrity to the lives of the greater part of the generations alive today. However, this past – personally experienced, but subsequently forfeited and forgotten for a decade – returns again as something utterly alien, mysterious, and almost exotic. Consequently, the effect of overkill, typical of post-catastrophic temporality, comes into play: striving to diagnose the present from a historical perspective, conscious attempts to leap over the immediate, trauma-ridden past, and retreat into an increasingly distant past. < ... > http://www.arterritory.com/en/texts/interviews/4978-the_ recurring_return_of_the_soviet_past/ This interview was published in Arterritory.com, 01/09/2015

56-OJI VENECIJOS BIENALĖ / 56TH VENICE BIENNALE / Muziejus / Museum

tionavimu. Be to, šiuo konkrečiu atveju dėmesio centre atsiduria būtent sovietinė praeitis, ji tampa ir trauminio perkėlimo objektu, nes natūralaus ryšio su šia praeitimi atkūrimas turi egzistencinę reikšmę, daugelio šiandien gyvenančių žmonių kartoms suteikiančią vientisumo pojūtį. Tačiau ši asmeniškai išgyventa, bet vėliau konfiskuota ir dešimtmečiui užmiršta praeitis vėl sugrįžta kaip kažkas itin svetimo, paslaptingo, net egzotiško. Čia išryškėja pokatastrofiniam laikiškumui būdingas perkrovos efektas: siekdama suteikti dabarčiai diagnozę iš istorinės perspektyvos, sąmonė bando užkloti šviežiomis traumomis nusėtą vakarykštę dieną ir traukiasi į vis gilesnę praeitį.

150

2014 06 01â&#x20AC;&#x201C;2015 09 30

VDA Nidos meno kolonijos kronika / VAA Nida Art Colony Chronicle

152

154

156

Santrumpos / Abbreviations: VDA ‒ Vilniaus dailės akademija / VAA ‒ Vilnius Academy of Arts; NMK ‒ VDA Nidos meno kolonija / NAC ‒ Nida Art Colony of the VAA; VF ‒ VDA Vilniaus fakultetas / VAA Vilnius Faculty; KF ‒ VDA Kauno fakultetas / VAA Kaunas Faculty; KLF ‒ VDA Klaipėdos fakultetas / VAA Klaipėda Faculty; TF ‒ VDA Telšių fakultetas / VAA Telšiai Faculty; ŠMC ‒ Šiuolaikinio meno centras, Vilnius / CAC ‒ Contemporary Art Centre, Vilnius; ECAV – Valė kantono aukštoji meno mokykla / Ecole Cantonale d’Art du Valais