Šiame numeryje

SKAITYKITE:

Tiesiai į dešimtuką! (arba Siaubas! Visai prašovei!) su Ilona Ežerinyte ir Marija Rubavičiūte 4–7 psl.

Mokslo makaronai. Transportas ir eismas 8–9 psl.

„YouTube“ turinio kūrėjas Edvisss: „Jauniesiems kūrėjams palinkėčiau nebijoti!“ 10–11 psl.

Marius Čepulis. „Mažosios darbštuolės“ 12–13 psl.

Pažink didžiuosius Lietuvos kūrėjus. Antanas Baranauskas 14–15 psl. Paslaptingųjų nykštukų miestas 16–17 psl.

Saulė Paltanavičiūtė. Lapgraužės

–

VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto

„Skaitymas atveria kelius kūrybai“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 10 000 Eur paramą.

Arūnė Urbonaitė. „Trumpos istorijos 3“ 24–25 psl.

Raimonda Razbadauskienė. „Miškiniai. Eismo tvarka“ 26–27 psl.

Virgis Šidlauskas. „Šikšnosparnis plaukimo mokykloje“ 28–29 psl.

Mūsų klasė ypatinga! 30–31 psl.

Dailininko paletė: Indrė Pliuškytė-Zalieckienė 32–33 psl. Gidės pasakojimai 34–35 psl. Fotoobjektyvas: Agnė Kairienė 36–37 psl.

Mokinių susitikimas su AntanuJ 38–39 psl.

Gretos Alice komiksas! 40–41 psl..

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Marius Čepulis, Rasa

Dapkutė, Dalia Dūdaitė, Edvisss, Ilona Ežerinytė, Agnė Kairienė, Emilė Kazlauskaitė, Mantas Mateika, Vanda Padimanskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Raimonda Razbadauskienė, Elena Augusta Victoria Reckewitz, Marija Rubavičiūtė, Virgis Šidlauskas, Arūnė Urbonaitė, Paulius Uziela, Indrė Pliuškytė-Zalieckienė.

Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Rasa Dapkutė.

Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 4 (108) liepa–rugpjūtis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAIMIUKO“ ADRESAS

Leidykla „Nieko rimto“

„Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius žinote, kodėl vaikystėje man patiko vasaros? Nes tada laikas eidavo lėčiau. Nebereikėdavo verstis per galvą ir kažkur nuolat skubėti. Bijoti, kad pavėluosi į būrelį ar užsiėmimą. Neparuoši pamokų ar jas pramigsi. Laiko turėjome tiek, kad dienos ištįsdavo lyg kramtoma guma. Nereikėjo keltis anksti, o vakarais namo parsirasdavom tik mamoms šūktelėjus pro langą.

Kaip šią vasarą leidžiate jūs? Ar daug išbandėte naujų dalykų? Ar keliavote ir sužinojote ką nors, apie ką anksčiau nebuvote girdėję? Susiradote naujų bičiulių ir draugų? Prisivalgėte kiek telpa ledų? Užtektinai prisipliuškenote vandenyje? Nuo ryto iki vakaro spardėte kamuolį ir kieme žaidėte pasiučiausius vaidmenų žaidimus? O gal jau spėjote perskaityti visą kalną knygų? Kurgi rasi nuostabesnį laiką, kai visos po stiklu uždarytos valandos priklauso tik tau?

O jūsų bičiulis Laimiukas net įsibėgėjus atostogoms niekur nedingo. Jis paruošė naują pluoštelį įspūdingų dalykų, įdomybių iš gyvūnijos pasaulio, kelionių, pažinčių, istorijų ir juokų.

Šiame numeryje metų knygos vaikams „Tetulė Liu“ laureatės Ilona Ežerinytė ir Marija Rubavičiūtė leisis į avantiūrą mėgindamos išsiaiškinti, kaip gerai pažįsta viena kitą. Skaitydami „Mokslo makaronus“ sužinosime, kas yra transportas ir eismas. Vaikams gerai pažįstamas „YouTube“ turinio kūrėjas ir kompiuterinių žaidimų žaidėjas Edvisss atsakys į smalsius Laimiuko klausimus. Marius Čepulis papasakos, ką darbštuoliai vabzdžiai ir vabalėliai veikia vasaros metu. Pakeliausime po Vroclavą ir ieškosime ten išsislapsčiusių nykštukų. Arūnė Urbonaitė ir Vanda Padimanskaitė grįš su trečiąja katino Alfonso ir jo šeimininkės Aldutės istorijų dalimi. Raimonda Razbadauskienė su Elena Augusta Victoria Reckewitz vėl keliaus su miškiniais. Sužinosite, ką vasarą šikšnosparnis veikia plaukimo mokykloje. Kauno „Rūtelės“ mokyklos mokiniai papasakos, kuo ypatinga jų klasė. Poetė ir iliustruotoja

Indrė Pliuškytė-Zalieckienė paatviraus apie savo profesiją. Fotografė Agnė Kairienė – apie fotografiją.

Ukmergės „Šilo“ progimnazijos žurnalistikos būrelis „Sirenos“ pasidalins reportažu iš savo mokyklos gyvenimo. Keliausime su gide ir lauksime naujo Gretos Alice komikso.

Smagaus ir pašėlusio jums laiko! Likime drauge! Ir iki susitikimo rudenį!

Virgis Šidlauskas

Žurnalo redaktorius

Kiekvienas žmogus – mįslė. Todėl Laimiukas nusprendė išsiaiškinti, kaip gerai viena kitą pažįsta 2023 metų knyga vaikams tapusios knygos „Tetulė Liu“ kūrėjos –rašytoja Ilona Ežerinytė ir iliustruotoja Marija Rubavičiūtė. O mums belieka palyginti atsakymus ir įsitikinti – stipriai prašauta pro šalį ar viskas idealiai sutampa.

Apie Iloną Ežerinytę

Kada Ilona sėda prie knygos rankraščio? Ryte, vakare, o gal vėlai naktį?

Marija: Ryškiausiai įsivaizduoju Iloną dirbančią prie rankraščio rytmečio šviesoje. Bet greičiausiai prisėda tuomet, kai kyla įkvėpimas.

Ilona: Oi, oi, tik ne naktį! Naktimis aš miegu. O prie rankraščio galiu prisėsti bet kada, kai šauna kokia mintis į galvą. Namiškiai kartais pyksta, pamatę vidury kambario paliktą grindų šluostę. Pusė grindų išplauta, pusė ne, o aš sėdžiu prie kompiuterio, rašau.

Ar Ilonai pavyksta paisyti disciplinos? O gal laukia, kol idėjos pačios pasibels į galvą?

Marija: Manau, kad ypatingos disciplinos ji nepaiso. Greičiausiai netikėtas idėjas čiumpa už pakarpos, kai tik jos ima belstis. Tuomet jau kurį laiką, o gal ir išties ilgai su jomis draugauja (t. y. kuria kokią savo istoriją).

Ilona: Disciplina yra labai naudingas dalykas – pvz., kai įpranti ruošti pamokas šeštą valandą vakaro, nė nepastebi, kaip kojos artėjant tam laikui tave nuneša prie rašomojo stalo. Bet rašymas – kiek kitoks dalykas, jis ne visada paklūsta disciplinai.

Kokių ritualų Ilona laikosi pradėdama rašyti?

Marija: Manau, pirma užsikaičia kvapnios kavos puodelį bei susikuria tinkamą aplinką, kurioje rašys. Greičiausiai pasirūpina, kad suptų tyla ir ramybė, kad neblaškytų dėmesio pašaliniai dalykai.

Ilona: Pasmilkau kambarius kadagio šakelėm ir patrinu kompiuterį šikšnosparnio odelėm. Juokauju. Nesilaikau jokių ritualų. Žinau, kiti visokiais magiškais būdais stengiasi prisivilioti mūzas, „pagauti“ gerus tekstus, miega po pagalve pasidėję pieštuką, kad užrašytų susapnuotas genialias eilutes. Kartą ir aš taip pabandžiau, o ryte perskaičiau, ką per sapnus prikringeliavau. Lapelyje buvo sakinys „Kaip užaugti nykštuku?“. Nesąmonė. Nuo to laiko į visus ritualus ir rašymo burtus numoju ranka.

Ilona rašo ranka, kompiuteriu, o gal mintis įamžina garso įrašuose?

Marija: Manau, kad pirmas užgimusias mintis užsirašo ranka, o kai prisėda rimčiau, rašo kompiuteriu. Gal net ir garso įrašuose įamžina, kad nepasimirštų gera idėja.

Ilona: Rašau kompiuteriu. Taip tvarkingiau ir greičiau. Nors, kai pagalvoju, kompiuteriu rašau ranka, koja nemoku. Tai ir nežinau, kaip į šitą klausimą deramai atsakyti.

Koks literatūros žanras, stilius Ilonai artimiausias?

Marija: Manau, tai grožinė literatūra. Turbūt proza. Gyvenimiškos istorijos, kuriose kartais atsiranda ir subtilių netikėtų pasakos elementų.

Ilona: Labiausiai man patinka pasakos. Norėčiau, kad ir gyvenimas būtų kaip pasaka.

Kokių temų Ilona imasi su malonumu ir kuriomis jos nesužavėsi?

Marija: Ilona imasi jautrių temų apie, atrodytų, mažus, tarsi nepastebimus dalykus, bet parodo, kokie jie išties svarbūs. Apie tai, ką sutinkame savo kasdienybėje, bet ne visada drįstame ištraukti į dienos šviesą ir apie tai kalbėtis. Apie paprastų žmonių nepaprastus gyvenimus, paaugliškas problemas, psichologinius santykių niuansus, draugystės svarbą. Manau, kad nemėgsta puikavimosi, tuščių temų, standartinių klišių.

Ilona: Mėgstu rašyti apie gražius, bet ne kiekvienam matomus dalykus. Nemėgstu šiurpių istorijų. Jei skaitytojas skaitydamas dreba, tai kaip turėjo jaustis rašydamas rašytojas?

Vasarą, kur pažvelgsi aplink, tik viskas kruta, juda, ropinėja, bėginėja, skraido, šokinėja. Ir ne, nekalbu apie paukščius ar kiškius. Kalbu apie mažuosius pievų ar miškų gyventojus – vabzdžius.

Marius Čepulis

Jų įvairovė yra milžiniška ir visų apžvelgti niekaip nepavyktų. Bet pašnekėkim apie darbščiausius. Visų pirma noriu pasakyti, kad tą darbštumo epitetą čia mes, žmonės, susigalvojom. Gamtoje jis neegzistuoja. Ten nėra darbščių, ten nėra tinginių. Gyvūnai tiesiog elgiasi vienaip ar kitaip, priklausomai nuo to, kas jiems labiausiai padeda sutaupyti energijos, išgyventi, pasidauginti. Kitaip sakant, jie tiesiog tokie yra. Ir dėl to, kad bitutė laksto nuo žiedelio ant žiedelio ar skruzdėlytė suplukusi nešioja lapelius, jos nėra niekaip darbštesnės, nei, sakykim, blakė, kuri lėtai vaikštinėja augalų stiebais ieškodama kokio vikšro, kurį galėtų išsiurbti savo ilgu aštriu straubliu.

Tad dabar apie bites. Jos yra kitų „darbštuolių“ – skruzdžių ir vapsvų – giminaitės. Skirtingai nuo visokių musių ir uodų, visi šie vabzdžiai turi keturis, o ne du sparnus. Ir tiek vapsvos, tiek bitės, tiek skruzdės yra visiškai nerealūs padarai, apie kiekvieną jų galima rašyti ir rašyti. Taigi, bitės. Visų pirma reikia žinoti, kad naminė bitė – tik viena rūšis, o Lietuvos gamtoje dar gyvena apie 350 rūšių bitučių. Taigi, bitės visų pirma skirstomos į dvi dideles grupes – bendruomenines ir pavienes. Bendruomeninėms priklauso kamanės ir naminės bitės. Jos pasiskirsčiusios darbus, o priklausomai nuo to, ką veikia, skiriasi net jų išvaizda. Yra bitės darbininkės, motinėlės, tranai. Vienos prižiūri vaikus, kitos motinėlę, trečios gamina vašką, nešioja žiedadulkes ir vemia medumi. Naminės bitės turi savo kalbą, pranešinėja apie geriausias vietas, kur daug nektaro, žiemomis kartu šildosi. Taigi, gyvena draugiškai ir dirba ne todėl, kad yra darbščios, o todėl, kad kitaip neišgyventų jų bendruomenė. Jos negalvodamos paaukoja gyvybę, jei reikia apsiginti nuo įsibrovėlių. Tiesa, nebūtinai bičių geluonis įstringa. Bet, taip, jis turi nedideles karputes ir jį sunkiau ištraukti iš odos, tad dažnai įstrigęs nutrūksta su visu pilvelio galu. Dar įdomiau, kad net nutrūkęs pilvelio galas vis dar nesustoja pumpuoti nuodų į užpuoliko kūną.

Kamanės. Šitie skraidantys pūkuotukai visada stebino mokslininkus. Juk toks sunkus, didelis padaras, o vis tiek geba skristi ir sumosuoti sparnais net 200 kartų per sekundę. Kamanės – irgi bendruomeniniai vabzdžiai. Peržiemojusi karalienė įkuria lizdą kokiame nors urvelyje, ten užaugina pirmąsias darbininkes. Tada jau darbininkės užsiima namų ruoša – nektaro, žiedadulkių rinkimu ir vaikų priežiūra, o karalienė tik deda kiaušinius. Tad rudenėjant vietoj vienos kamanės lizde jų būna dešimtys, o kartais – šimtai ir net tūkstančiai. Vasaros gale gimsta tranai, jie į lizdą neįleidžiami. Jie apvaisina būsimas karalienes ir žūva. Atšalus žūva ir tranai, ir darbininkės, tik būsimos karalienės išlieka. Jos žiemoja ir vėl pavasarį pradeda ciklą iš naujo.

Yra dar atskira grupė kamanių gegučių, kurios deda kiaušinius į kitų kamanių lizdus ir pačios vaikais nesirūpina.

Kamanės turi geluonį, kuris, priešingai nei naminių bičių geluonis, neturi karpučių. Kamanės nėra agresyvios ir nepuola žmonių, todėl galvojama, kad jos negelia. Jei paimsit kamanę į rankas, ji tikrai ginsis ir įgels.

Didžioji dauguma bičių rūšių gyvena pavieniui. Jos yra pačios svarbiausios augalų apdulkintojos. Jos negamina korių iš vaško. Smiltbitės, urvabitės, vagabitės, gaurabitės rausia urvus dirvoje, smėlyje. Lapkirpės bitės įsirengia lizdus medienoje ar tuščiaviduriuose augalų stiebuose. O kameras, kuriose vystysis jų lervos, užkamšo sukarpytais augalų lapais. Pavienės bitės į paruoštus lizdus prineša žiedadulkių bei nektaro mišinių ir, padėjusios kiaušinėlius, juos ten palieka. Pavienės bitutės vaikais nesirūpina. Lervutės pačios vystosi, minta maisto atsargomis, o vėliau, po lėliukės stadijos, palieka lizdus. Nors šios bitės ir pavienės, bet jos mėgsta įsikurti didelėmis kolonijomis.

Na, dar yra ir bitės gegutės. Kaip be jų. Jos, kaip ir kamanės gegutės, deda kiaušinius į kitų pavienių bičių lizdus. Bičių gegučių lervos išsirita ir suryja tiek šeimininkų vaikus, tiek jų maisto atsargas. Bitės gegutės lizdų neturi ir dažnai randamos miegančios įsikandusios į augalėlį.

Tai štai koks įdomus ir platus bičių pasaulis.

Danutė Aniulienė