PAŽINK DIDŽIUOSIUS LIETUVOS KŪRĖJUS!

Vaikų rašytojai vaikystėje

Antanas Baranauskas – Jurkštas Smalaūsis

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna, Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Šitaip jausmingai ir romantiškai prabilo apie Lietuvos mišką Antanas Baranauskas – 23 metų jaunuolis, norėdamas įrodyti, kad lietuvių kalba nė kiek ne prastesnė už lenkų kalbą. Tarsi polemizuodamas su didžiuoju lenkų romantiku Adomu Mickevičiumi, jis prabyla apie šilelio grožį, išaukština Lietuvos gamtą ir kalbą. Jei nebūtume turėję „Anykščių šilelio“, galbūt nebūtume atsispyrę rusinimo politikai Spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904).

Gimęs 1835 metais Anykščiuose, laisvųjų valstiečių šeimoje, mažasis Antanukas niekuo neišsiskyrė iš kitų kaimo vaikų. Piemenavo, laužus kūreno, dažnai išsisuodindavo, todėl namiškiai ir kaimo vaikai jį Jurkštu Smalaūsiu praminė. Manote, kad jis įsižeidė? Kur tau, jis atsikirsdamas sugalvodavo šmaikščių dainelių, o vėliau Jurkštu Smalaūsiu pasirašė po pirmuoju savo eilėraščiu, išspausdintu Lauryno Ivinskio kalendoriuje „Metskaitliai“. Nors buvo silpnos sveikatos, bet tikras pramaniūgas, išdaigininkas, fantazuotojas.

Pradžios mokykloje mokėsi rusiškai ir lenkiškai, juk Lietuva tuo metu priklausė carinei Rusijai. Mažasis Antanas mokykloje pagarsėjo kaip gabus matematikai, turėjo gerą atmintį. Jam vietos klebonas net savo biblioteką atvėrė. Kadangi mama buvo garsi giesmininkė, giedodavo ir Antanukas. Net ir smuiku grieždavo, bet dažniausiai nerimtas daineles. Galvodamas apie sūnaus ateitį, tėvas jį išleido į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Nusivylęs dėstomais dalykais rusų kalba, ilgėdamasis namiškių ir Anykščių krašto gamtos, jis apgailestavo, kad dėl žemos kilmės ir lėšų trūkumo negali rimtesnių mokslų krimsti. Kadangi niekaip kitaip negalėjo savęs realizuoti, pradėjo eiliuoti eilėraščius ir rašyti dienoraštį. Taip, taip, dienoraštį – juk feisbuko dar nebuvo. Jame surašo ištisą moralinį kodeksą: negerti, nerūkyti, nesmaguriauti, laikytis tvarkos ir netinginiauti, valdyti liežuvį, saugotis melo, „nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias žmogus pasaulyje“. Įsivaizduojate, kokie prisižadėjimai sau? Kietas vyrukas! Sutinkate?

Dirbdamas Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode, nusivilia, nebemato tikslo. Tik susipažinęs su Karolina Praniauskaite, vėl grįžta prie kūrybos. Pirmasis susižavėjimas mergina buvo labai stiprus, nes abu rašė eiles, abu buvo neeilinės asmenybės. Karolina skatino Antaną kurti, pati į lietuvių kalbą vertė lenkų romantikų kūrinius, žadino viltį pasiekti daugiau. Įtakinga šeima pasirūpino, kad Antanas Baranauskas įstotų į Varnių kunigų seminariją. Tai vienintelė galimybė siekti mokslo, bet reikia amžinai atsisveikinti su mylimąja. Baigęs Varnių kunigų seminariją, grįžęs į Anykščius, 1858 metais Antanas Baranauskas sueiliuos pirmąją garsiosios poemos „Anykščių šilelis“ dalį. Jis dar nepamiršo Karolinos. Ji gyvena Utenoje, galėtų susitikti, bet jis jau kunigas, be to, ruošiasi išvykti į Peterburgo dvasinę akademiją, kur jį siunčia kaip itin gabų jaunuolį. Visą vasarą Antanas mažoje klėtelėje klūpėdamas rašys himną gamtai, kalbai ir savo mylimajai. Poemos eilutės liesis itin švelniai, lyriškai, išraiškingai.

Po metų sugrįžęs į Anykščius Antanas Baranauskas parašys antrąją poemos dalį, bet ji jau rūstesnė, liūdnesnė. Nėra apie ką svajoti, nes Karolina mirusi džiova. Iki šiol jos kapas tebėra Utenos kapinėse. Iš didelės meilės gimė nuostabus kūrinys, bet Antanas Baranauskas daugiau nieko nebeparašo. Giesmė užlūžo pačioje jaunystėje.

Vėliau Antanas Baranauskas susidomės matematika, kalbotyra. Šiandien net nepagalvojame, kad taip dažnai mūsų vartojamus terminus raidė, rašyba, sakinys, tarmė, trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas sugalvojo kaip tik jis. Dar vėliau Antanas Baranauskas taps vyskupu, bet tokio dvasinio pakilimo jau niekada nebeišgyvens.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš Jurkšto Smalaūsio išaugs poetas, kad pramaniūgas fantazuotojas taps vyskupu, kad Rumšiškių raštininko vardas bus aukso raidėmis įrašytas į lietuvių literatūros istoriją. Vadinasi, viskas įmanoma. Reikia tik eiti į priekį, mokytis, domėtis, siekti, nepasiduoti sunkumams. Prisiminkite, jeigu Jurkštas Smalaūsis galėjo tapti poetu ir vyskupu, šiais laikais kiekvienas iš jūsų galite pasiekti neįtikėtiniausių svajonių.