FOTOOBJEKTYVAS su fotografe Agne Kairiene

Fotografija – kerintis dalykas. Nuotraukose galima užfiksuoti ne tik istorijas, bet ir jausmus, prisiminimus. Tačiau, kaip ir kiekviena meno rūšis, ji reikalauja tam tikrų įgūdžių ir supratimo. Apie visa tai kalbamės su profesionalia fotografe Agne Kairiene.

Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su fotografija? Kas paskatino domėtis plačiau?

Prisimenu tokius du ryškesnius etapus. Vienas jų, kuomet buvau visai mažytė, ketverių ar penkerių metų. Mano močiutė daug megzdavo, ją domino vis įdomesnės technikos. Šias atrasdavo mezgimo žurnaluose, kuriuose buvo gausu modelių fotografijų su megztais rūbais. Valandų valandas vartydavau tyloje tuos žurnalus, sutelkdama dėmesį į pačias menkiausias detales, svarstydama, kuri fotografija ir kodėl man patinka labiau. Artimieji stebėdavosi ir neretai klausdavo, ką matau vienoje ar kitoje nuotraukoje, kokia čia hipnozė, kad man nereikia žaislų, draugų, kiemo žaidimų, tik močiutės žurnalų? O mane taip stebindavo, kad jie žvelgdami į tas fotografijas nemato to, ką regiu aš.

Bėgant metams susidomėjimas fotografija neblėso. Priešingai, vis labiau augo. Mane domino pačios įvairiausios nuotraukos, turėjau krūvas iškarpų iš laikraščių ar žurnalų, nemažai skaičiau apie fotografiją, jos taisykles. Ir tik studijų metais, kuomet nusipirkau pirmąją fotokamerą, ėmiau bandyti suvokti, ką iš tiesų reiškia fotografuoti. Tiesa, tuomet net nenumaniau, jog fotografija man ateityje taps ne tik mėgstamu pomėgiu, bet ir pagrindiniu darbu. Aš tiesiog fotografavau mane supančius žmones, renginius, vietas, kuriose lankydavausi ir mėgavausi pačiu procesu. O tada prasidėjo aplinkinių pagyros, padrąsinimai stipriau atsidėti fotografijai, pirmieji prašymai fotografuoti už pinigus, tai paskatino dar stipriau gilinti žinias ir tobulėti.

Dažnam kyla klausimas – ne kaip fotografuoti, o ką. Nuo ko prasideda gera fotografija?

Gera fotografija prasideda nuo jausmo. Žinoma, praktika ir teorinės žinios, bent jau bazinės, taip pat yra svarbu. Bet svarbiausia – jausmas. Teko sutikti fotografuojančių žmonių, kurie turi naujausias kameras, žino visą fotografijos teoriją, bet jų nuotraukos nepasakoja nieko, jos tiesiog techniškai tvarkingos. Taip pat pažįstų fotografų, kurie didžiąją dalį savo žinių įgavo tiesiog bandydami fotografuoti, neturėdami pačios geriausios fototechnikos, tačiau jie turi tokį fantastišką pojūtį, kad jų nuotraukos sukelia begalę emocijų vienu metu.

Fotografija – tai istorijos pasakojimas vaizdu. Svarbu nepamiršti savęs paklausti, kokią istoriją nori papasakoti. Apie ką ji? Apie žmogų ir jo emocijas? Galbūt apie gamtą? Miesto objektus? Gyvūnus?.. Taip pat svarbu bandyti. Jeigu tau pačiam tavo darbai nekelia emocijų, akivaizdu, kad jie nekels emocijų ir kitiems. Dalis fotografų iš karto žino, ką nori fotografuoti. Vis dėlto nemaža jų dalis savo sritį atranda bandydami, bandydami ir dar kartą bandydami.

Ką darote, jei prieš akis atsiveria nuostabus vaizdas, bet su savimi neturite fotoaparato?

Tiesiog mėgaujuosi akimirka. Visko ir visuomet užfiksuoti tikrai nepavyks. O ir stengtis tai daryti nėra būtina. Svarbiausia gyvenant technologijų ir vaizdo kultūros laikais nepamiršti būti čia ir dabar. Smagu turėti gražių, jaukių ir mielų prisiminimų, užfiksuotų nuotraukose, tačiau dar smagiau visa tai patirti pačiam, kamerą palikus kuprinėje.

Ar asmenukes jau galime laikyti atskiru fotografijos žanru?

Geras klausimas. Toks, į kurį, matyt, neturėsiu konkretaus atsakymo. Asmenukės – tartum portretinių nuotraukų išraiška. Vis dėlto asmenukės kitų portretinių nuotraukų kontekste be galo išsiskiria tuo, kaip jos fotografuojamos, ir tuo, kaip pats portretas atrodo nuotraukoje. Man pačiai asmenukės atrodo labai įdomus šių laikų fenomenas. Dabar jas darosi ne tik jaunimas, bet ir vyresnioji karta. Ir nors į asmenukes žvelgiama ne tik pozityviai, kartais net kiek kritiškai, jos kaip niekada anksčiau sukuria galimybę lengvai, paprastai bei dažnai save įamžinti čia ir dabar. O tai vėliau, bėgant metams, leidžia stebėti savo fizinius ir emocinius pokyčius. Lyginti, kas pasikeitė, išliko. Koks patrauklus nuotraukose sau jauteisi tuomet ir koks dabar. Man pačiai patinka žvilgtelėti atgal ir palyginti, kaip keitėsi bendras estetikos suvokimas visuomenėje. Anksčiau buvo labai populiarūs įvairūs filtrai. Buvo metas, kuomet asmenukes žmonės patys įvairiomis programėlėmis redaguodavo, bandydami pasidailinti save, o dabar vis dažniau ir dažniau grįžtama prie natūralumo bei tikrumo. Kuo mažiau filtrų, retušavimo – tai mane žavi.

Ar norint būti geru fotografu vis dar reikia turėti fotoaparatą, ar pakanka telefono?

Visai neseniai girdėjau istoriją, kuomet viena šeima krikšto fotosesijoje buvo priblokšta, kai jų užsakytas fotografas ceremonijos metu ėmė fotografuoti telefonu, o ne fotokamera. Prisiekiu, pati maniau, kad tai anekdotas. Vis dar negaliu patikėti, jog tai vyko iš tiesų. Kad ir kokią gerą kamerą turi mano telefonas, man pačiai net mintis nekiltų klientų fotografuoti telefonu. Pakako kartą atspausdinti telefonu darytas šeimos nuotraukas, kad suprasčiau, kad ta kokybė tobulai atrodo tik mažame telefono ekrane. Nuotraukų spaudai reikalinga nepriekaištinga kokybė, o tos kokybės telefonu, ypač didesnio formato nuotraukoms, kol kas išgauti nelabai įmanoma.

Faktas, jog ir telefonu įmanoma padaryti nuostabių nuotraukų. Jau kuris laikas egzistuoja atskira meno kryptis – fotografija telefonu. Tačiau telefonu užfiksuotos nuotraukos dažniausiai ir lieka telefone, tad klientų fotografuoti fotosesijų metu telefonu dar tikrai neskubėčiau. Juolab kad ir telefono filtrai kol kas neprilygsta fotografų nuotraukų retušavimui. :)

Jei turėtumėte galimybę su fotoaparatu pakeliauti po visą žmonijos istoriją, ką labiausiai norėtųsi užfiksuoti?

Man, kaip fotografei, kuriai labiausiai patinka fotografuoti žmogų bei jo emocijas, norėtųsi turėti galimybę užfiksuoti įvairių laikotarpių menininkus jų stichijoje: susikaupimą kuriant, įkvėpimą, bandymus, džiaugsmą, nusivylimą ar nuovargį. Būtų įdomu pamatyti, kokių panašumų bei skirtybių turėjo tos pačios srities žmonės skirtingais istorijos laikotarpiais. Užfiksuoti tikras emocijas, alsuojančias buitimi ir kasdienybe.

Žurnalistas klausia senolio:

– Kokios aplinkybės lėmė, kad jūs šiandien šimtametis?

– Gimiau 1923 metais.

– Kur buvai? – klausia mama Muminuko.

– Pas kaimynus.

– Ar ne per dažnai ten lankaisi?

– Ne, kaimynė labai apsidžiaugė. Sakė, tik manęs jai ir trūko. * * *

Pareina Emilis iš mokyklos namo ir sako mamai:

– Mama, aš pirmą kartą atsakiau į mokytojos klausimą teisingai.

– O… Ir koks tai buvo klausimas?

– Ar aš išmušiau mokyklos langą…

* * *

Karlsonas įtariai stebi Freken

Bok, tada klausia:

– Kas jums, mieloji, nutiko?

– O kas man nutiko? – stebisi ši.

– Nežinau, nebepikta, nuotaika pakilo…

– Pavalgiau.

– A. Tada viskas aišku…

* * *

Tik dėl gimtadienių gali sužinoti, kiek nereikalingų dalykų yra parduotuvėse…

Matematikos mokytoja skundžiasi gydytojui nemiga.

– O aveles skaičiuoti ar bandėte? – klausia gydytojas.

– Žinoma, skaičiuoju, skaičiuoju, suklystu ir visą naktį ieškau klaidos. * * *

Mamulė Mū skundžiasi gydytojui:

– Daktare, mano liga tokia keista, kad bijau, jog niekas nepadės…

– Nesijaudinkite, dabar yra tiek naujų vaistų, kad kai kuriems dar net ligos nesugalvotos!

* * *

Pepė pasakoja Tomiui su Anika:

– Kaimynas šiąnakt pasibeldė į duris pusę trijų ryto! Įsivaizduojat – pusę trijų! Laimei, aš dar tebegrojau būgnais…

* * *

– Paciente, prašau, pakosėkite. Kosėja.

– Dar pakosėkite. Kosėja.

– Taaaaip, panašu, kad jums kosulys.

Ateina Plėšikas Hocenplocas į parduotuvę:

– Ar parduodate perdegusias lemputes?

– O kam jums jos? – nustemba pardavėjas.

– Noriu įsirengti tamsų kambariuką.

* * *

Sunkvežimio vairuotojas nepastebėjo, kad tiltas priekyje per žemas, todėl priekaba įstrigo. Susidarė automobilių spūstis. Po valandos pasirodė policijos pareigūnas, abejingai apžiūrėjo įstrigusį sunkvežimį ir kreipėsi į vairuotoją:

– Tai ką? Įstrigote?

– Ne, vežiau tiltą ir degalai baigėsi.