NOTARIATAS
Mindaugas Statkevičius Kauno m. 24-ojo notaro biuro notaras
Įprasta manyti, kad 1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą bei įvykdžius valstybinio notariato reformą, Lietuva perėmė Vakarų Europoje paplitusį lotyniškojo notariato modelį ir tapo ištikima kontinentinės teisės tradicijoms1. Dažnai teigiama, kad Lietuva yra „vokiškojo“ notariato perėmėja, įkūnijusi pagrindinius „vokiškojo“ notariato principus2. Šiuo straipsniu bus siekiama lyginamuoju metodu apibrėžti pagrindines teisinio reguliavimo tendencijas Lietuvoje ir Vokietijoje, apibendrinti šių valstybių aktualiausius notarų ir notariato veiklos pagrindus bei apibrėžti pagrindinius skirtumus. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas notaro teisinio statuso analizei bei jo vaidmeniui civiliniuose teisiniuose santykiuose. Taigi, šiuo straipsniu siekiama paskatinti tiek pačių notarų, tiek akademinės bendruomenės diskusijas notarų ir notariato veiklos klausimais, sudaryti prielaidas tobulinti notariato teisinį reguliavimą, kelti kvalifikacinius reikalavimus bei plėsti notarų veiklos sritis, atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį. Šie tikslai keliami siekiant vienintelio uždavinio – modernizuoti Lietuvos notariatą ir priartinti jį prie Vakarų Europos notariato modelio.
Tenka pripažinti, jog tiek lietuviškasis, tiek vokiškasis notariatas turi panašumų. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, įtvirtintas lotyniškasis notariato modelis, paremtas kontinentinės teisės tradicijomis. Visuotinai pripažįstama, jog pasaulinis notariatas skirstomas į du pagrindinius modelius – mažai formalizuotą bendrosios teisės sistemos valstybių notariatą bei griežtai formalizuotą numerus clausus principu3 paremtą lotyniškąjį notariatą. Šių notariatų analizė nėra pagrindinis šio straipsnio tikslas, tačiau šiame kontekste būtina pažymėti, jog notarų skaičiaus liberalizavimas, nuolatinės diskusijos dėl jų paslaugų prieinamumo ir konkurencijos, įkainių mažinimas, procedūrų paprastinimas rodo, kad pastaruoju metu daugelyje Europos valstybių pastebima Europos teisės amerikonizacija, t. y. bendrosios teisės įtaka lotyniškajam notariatui, bet ne atvirkščiai. Kodėl pastebima tokia įtaka, matyt, nesunku išsiaiškinti. Akivaizdu, kad common law fundamentalus argumentas iš pirmo žvilgsnio yra viliojantis – greitos procedūros ir jokio formalizmo. Tokią notariato esmę lemia tai, kad notaro pagrindinė priedermė bendrosios teisės valstybėse iš esmės apsiriboja asmens tapatybės nustatymu bei fakto, kad konkretų dokumentą pasirašė būtent tas, o ne kitas asmuo,
1 Žr., pavyzdžiui, Notariato diplomatijos metai // Notariatas, 2010, Nr. 10, p. 62. 2 V. Nekrošius, M. Stračkaitis Notariato raida atkūrus nepriklausomybę, in: Lietuvos notariato istorija. Vilnius, 2012, p. 137.
3 Šiame kontekste – ribotas notarų skaičius.
39
Straipsniai
NOTARIATAS VOKIETIJOJE: ar Tikrai esame jo sekėjai?
