Kristės Kaikarytės kelionė savęs pažinimo labirintais

KELIONĖ

savęs pažinimo LABIRINTAIS

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Daugeliui galėtų pasirodyti, kad žinomo plastikos chirurgo Vyginto Kaikario ir renginių organizatorės Kristinos Kaikarienės vienturtė dukra Kristė Kaikarytė augdama buvo mokyta siekti tobulumo. Ir vis dėlto, taip manantys teisūs tik maža dalimi. Nors Kristei artima savęs priežiūra ir visapusis tobulėjimas, idealumą propaguojančių grožio standartų vaikymasis jai tolimas. Priešingai – išmintingų tėvų tylus pritarimas bręstant formuoti tokį stilių, kuris tuo metu buvo artimas, šiandien padeda Kristei išlaikyti individualumą – tiek kalbant apie vidų, tiek ir apie išorę. Su Kriste kalbėsimės ne tik apie tėvų įtaką dabartiniam savęs suvokimui bei grožio vertinimui, bet ir apie tai, kokį svorį mūsų laimei turi išvaizda ir kuo reikėtų vadovautis, norint išvengti įsisukimo į pavojingą grožio kulto verpetą.

Tikriausiai sutiksi, kad kai kuriems žmonėms gali atrodyti, kad tau nuo mažumės buvo skiepyta tobulo grožio bei estetikos samprata. O kaip buvo iš tiesų, kokį požiūrį į grožį, savęs priežiūrą bei meilę sau tau suformavo tėvai?

Esu dėkinga savo tėvams, kad augant turėjau laisvę rinktis, kaip noriu save pristatyti visuomenei. Jie leido man savarankiškai formuoti savitą požiūrį į grožį, savęs priežiūrą bei meilę sau. Nebuvau ribojama kokiais nors aprangos, išvaizdos ar tvarkos „antpečiais“. Tik dabar suprantu, kaip mamai turėjo būti sunku išlikti pakančiai stebint, kaip kinta mano savita grožio ir estetikos samprata.

Augant norėjau būti viskuo: princese, panele, gatvės stiliaus šalininke, pilka pelyte arba kaip tik – kokią nors ypatingą žinutę pasauliui siunčiančia dama. Tėvai viskam pritarė, ko gero, tyliai tikėdami, kad galiausiai atrasiu, suformuosiu ir pamilsiu savo unikalų stilių. Jų pritarimas tikrai pagelbėjo. Dabar jaučiuosi komfortiškai ir užtikrintai savame kailyje.

Gyvename laikais, kuomet grožis užima svarbią dalį kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Neretai elementarus rūpinimasis savimi virsta perfekcionizmu, grožio pervertinimu. Gal galėtum patarti, kaip reikėtų neįsisukti į klestinčio grožio kulto verpetą?

Manau, kad grožis visais laikais užėmė svarbią dalį kiekvieno iš mūsų gyvenimuose. Kaip ir faktas, jog elementarus rūpinimasis savimi virsta perfekcionizmu. Kiekvienas turime teisę pasirinkti tai, kaip priimame grožį ir meilę sau. Šis procesas ir rezultatas yra individualūs. Deja, kaip ir visais laikais,

taip ir dabar, yra žmonių, kurie nebūdami patenkinti savimi bando pašiepti kitus.

Pati esu augusi su nusiteikimu, kad save gerbianti mergina privalo rūpintis savo išvaizda. Pažymiu, kad tai nereiškia pastovaus lankymosi grožio salonuose ar garderobo atnaujinimo kas savaitę. Vis dėlto, prižiūrėti save būtina. Pavyzdžiui, jeigu pasiryžti nusidažyti plaukus – negali sau leisti vaikščioti su pusiau ataugusiomis šaknimis. Jeigu suplyšta kojinės, pėdkelnes ar drabužiai – privalai pasikeisti arba susitvarkyti. Tai elementarios tvarkos taisyklės, o ne grožio pervertinimas.

Savitumas ir jo išlaikymas pasireiškia per praktiką. Kaip ir viską gyvenime turime išbandyti, taip yra ir su savęs pažinimu. Patarimas – nebijokite ieškoti, rasti, pamesti ir vėl atrasti. Pažinti save, kaip individualią asmenybę, kuri pasižymi savitu grožio ir estetikos suvokimu. Tik tokiu būdu įmanoma išvengti įsisukimo į klestinčio grožio kulto verpetą.

Egzistuoja pasakymas „laiminga, nes graži“. Kaip manai, ar tikrai grožis teikia laimę, džiugesį, pasitikėjimą savimi?

Taip, manau, kad grožis tikrai gali suteikti laimę, džiugesį, pasitikėjimą savimi, tačiau vien tik gimti ar būti gražia tikrai neužtenka, kad būtų galima jaustis laiminga. Grožio sąvoka šiame kontekste objektyvi. Tikrasis grožis kyla iš vidaus. Žmonės, priimdami grožį, geba jį kurti aplinkui. Tai suteikia kitiems visus šiuos nuostabius jausmus. Pavyzdžiui, matydami gėlėmis išdekoruotą patalpą mes jaučiame stipresnį džiugesį nei matydami vien tik pilkas sienas. Vis dėlto, kiekvienas turime galimybę rinktis ką norime spinduliuoti ir ką pritraukti prie savęs. Jeigu tai ir nėra susiję su grožiu ir harmonija aplinkui – mes turime gerbti kito pasirinkimą.

Esi jaunosios kartos atstovė, kuri, be abejonės, naudojasi ir socialiniais tinklais. Ar pastebi socialinėje erdvėje įsivyravusius iškreiptus grožio standartus? Kaip pati stengiesi jiems nepasiduoti?

Taip, pastebiu. Socialiniai tinklai tiesiogiai arba netiesiogiai bando mus šiek tiek „suvienodinti“. Tiesa, žodį „iškreiptas“ keisčiau į „savitas“. Grožio standartai visais laikais keitėsi ir jie buvo saviti tam tikram laikmečiui. Kaip ir dabar. Manau, kad įvairios socialinės platformos padeda labiau pažinti ir tokiu būdu lengviau atrasti sau tinkantį „grožio standartą“. Tiesa, pasirinkimas labai platus. Kai kuriems yra „saugiau“ pasiduoti bandos jausmui ir susigretinti su kitais. Kiti nori išsiskirti, tokiu būdu pateikdami save kaip asmenybę, įprasmindami savo individualumą.

Svarbu atsirinkti, kas kiekvienai merginai asmeniškai padeda jaustis patogiau ar drąsiau. Jeigu tai – vyraujantys saviti grožio standartai, tai jų ir verta siekti. Aš pati labai nemėgstu „keliauti drauge su mase“. Visada bandau save „pagauti“ ir atsispirti tuo metu madingiems dalykams. Kitu atveju – sugalvoti, kaip juos kitaip pateikti. Mėgstu atrodyti kitaip nei daugelis, išlaikyti savo asmeninį savitumą. Tai atsispindi ir mano socialinių tinklų profiliuose. Asmenybės, kurias seku, yra nebijantys būti savimi žmonės. Tai pastebima jų pasaulėžiūroje, stiliuje, pasitikėjime savimi.

Plastinės bei estetinės operacijos šiandien yra tapusios savotiška norma. Ir vis dėlto atsiranda kritikų, kurie teigia, jog estetinės procedūros naikina žmogaus savitumą, natūralią prigimtį. Ką galėtum pasakyti tokiems žmonėms? Ar jų žodžiuose yra tiesos?

Vienas geriausių privalumų dirbant grožio ir estetikos srityje yra dirbti su savo srities profesionalais. Dirbdama „Fi“ klinikoje (sveikatos ir grožio klinika, esanti Kaune, – red. past.) bendrauju ir bendradarbiauju su chirurgais, dermatologais, kosmetologais. Tokiu būdu papildau žinias apie žmogaus fiziologiją ar anatomiją, kurias įgijau ir studijų metu.

Suprantu, kas vyksta mano organizmui senstant ir kokios yra pagalbinės procedūros siekiant, kad oda išliktų prižiūrėta, jaunatviška. Galiu užtikrinti, kad savo srities specialistas neleis naikinti savitumo ir natūralios prigimties. Jis gali tik patarti, kokiu būdu pašalinti turimus kompleksus, tokiu būdu suteikdamas žmogui pasitikėjimo savimi.

O pati ar daug dėmesio skiri savo išvaizdai, jos puoselėjimui?

Mano grožio ritualai nėra kažkuo išskirtiniai ar ypatingi. Kaip ir kiekviena mergina, rūpinuosi savo organizmu, bendra savijauta, odos bei plaukų būkle, vidine pusiausvyra. Kiekvieną rytą, vakarą visuomet nusivalau ir nusiprausiu veidą, lepinu odą drėkinamuoju kremu. Išeidama į saulę naudoju apsauginius kremus. Be abejonės, rūpinuosi ir savo plaukų sveikata. Taip pat atsirenku maisto produktus, kurie netinka mano odai, visuomet įklausau į savo organizmo poreikius. Tikiu teorija, kad jis „paprašo“ to, ko jam tuo metu trūksta. Jeigu noriu valgyti saldžiai, sūriai ar rūgščiai, visuomet sau tai leidžiu. Taip pat užsiimu fizine veikla.

Nemanau, kad mano grožio ritualai yra kažkuo ypatingesni už kitų. Galbūt įdomesnis ritualas, kurį būtų galima įvardinti, yra pasikvėpinimas kvepalais ne tik išeinant iš namų, bet ir prieš einant miegoti. Iš tiesų, dėmesio sau skiriu tiek, kiek ir kitos save prižiūrinčios jaunos moterys. Mano nuomone, svarbiausia viską daryti disciplinuotai. Disciplina leidžia palaikyti tam tikrą veiksmų rutiną, kuri vėliau užtikrina matomus rezultatus.

Kada pati sau jautiesi gražiausia? Ar tai apima tik išorę, o gal savąjį grožio suvokimą lemia tavo vidinė būsena, harmonija, darna?

Kaip jau ir minėjau, grožis nėra vien tik išorė. Jis kyla iš vidaus. Manąjį grožio suvokimą lemia mano vidinė būsena, harmonija, darna. Mėgstu skaityti, mokytis, plėsti pasaulėžiūrą. Taip pat stengiuosi savyje nekaupti blogų minčių, moku atsikratyti negatyvo. Prisipažinsiu, tai daryti kartais nėra taip lengva, kaip atrodo. Tačiau visi šie dalykai yra nuolatinis darbas su savimi. Tad galiu patvirtinti, kad gražiausia sau esu, kuomet man pavyksta susitvarkyti su savo vidinėmis emocijomis ir atrasti balansą. Tik tuomet galiu spinduliuoti teigiamą energiją, dar kitaip – švytėti.

O ką galėtum patarti jaunoms merginoms, kurios patiria nemeilę sau, jaučiasi negražios, neįvertintos? Kaip „įpūsti“ sau vidinės stiprybės bei pasitikėjimo savimi?

Kad būtų taip lengva patarti (šypsosi)... Manau kad visi įvykiai mūsų gyvenime įvyksta tam tikru (geriausiu) laiku. Meilė sau, kaip ir kiti dalykai, neatsiranda savaime. Tai – didelis darbas tiek su savimi, tiek su savo aplinka. Pati esu kažkada pasijutusi negražia, neįvertinta, tačiau per įvairius savęs ieškojimus, bandymus ir net gyvenimo nuotykius šiuo metu pasitikiu savimi ir savo individualumu. Ir tai dar tik mano ilgo gyvenimo kelio pradžia. Nebijau tolimesnių iššūkių, nes žinau, kad kiekvienas jų priveda prie kažko geresnio. Prisiminkite, kad mes labiau kenčiame savo galvose nei tikrovėje. Nebijokite ieškoti, rasti, pamesti, vėl atrasti, nemylėti ir vėl įsimylėti save. Tai nuolatinis darbas. Neseniai perskaičiau labai gražią sentenciją: „Leiskite sau būti savimi, o kitam – būti kitu“. To jums ir linkiu.