Balerina Kristina Tarasevičiūtė ir ją išlaisvinęs pokytis

D. MATVEJEVO NUOTR.

Išlaisvinęs POKYTIS

LAURA DAUTONYTĖ

Nosis – centrinė veido dalis, todėl harmoninga, graži veido išraiška labai priklauso nuo jos formos. Rinoplastika yra viena populiariausių plastinių operacijų pasaulyje, tačiau ne vien dėl estetinio poreikio. Atliekant šią operaciją koreguojama ne tik nosies forma – kartu pašalinamas fizinis diskomfortas. Balerina Kristina Tarasevičiūtė – viena iš moterų, kuri kadaise dėl netaisyklingos nosies formos kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį diskomfortą. Nelaimingo atsitikimo metu lūžusi Kristinos nosis blogino jos gyvenimo kokybę ir net paskatino bendraamžių patyčias, kurios nugulė į atminties stalčiukus visam gyvenimui. Pradėjusi dirbti, susitaupiusi pinigų ir galiausiai pasiryžusi atlikti rinoplastikos operaciją, šiandien Kristina džiaugiasi galutiniu rezultatu, o taip pat turi nemažai ką patarti svarstančioms apie plastinę chirurgiją. Su Kristina kalbamės net tik apie pasiryžimą gultis po skalpeliu, reakciją pamačius rezultatą, bet ir apie tai, kaip ji vertina tobulo grožio kultą, kuris neretai pastūmėja gražintis pamiršus saiką.

Kristina, kaip nusprendei ryžtis rinoplastikai? Kas tave pastūmėjo šiai operacijai?

Patyriau nelaimingą atsitikimą mokykloje šokių metu – į veidą gavau stiprų netyčinį smūgį iš alkūnės. Man buvo sulaužyta nosies pertvara. Juokingiausia, kad į veidą man netyčia trenkė mano bendraklasė, su kuria tuo metu puikiai sutariau. Kadangi nelaimės metu neiškvietėme greitosios pagalbos (tuomet maniau, kad nenutiko nieko rimto), su diskomfortą keliančiu pertvaros lūžiu man teko susitaikyti. Ir vis dėlto, vos tik pradėjusi dirbti, dalį uždirbtų pinigų atsidėdavau operacijai. Nebegalėjau gyventi su kreiva pertvara: kvėpuoti galėjau tik viena šnerve, todėl mane nuolat kankino diskomfortas. Kadangi esu šokėja, šokdama turėjau būti nuolat išsižiojusi, nes neprakvėpuodavau, o palinkęs nosies kaulas, esantis regos zonoje, trukdė matyti. Paauglystėje, itin jautriu ir sudėtingu laikotarpiu, tokia trauma man tapo labai stipriu išgyvenimu. Beje, norėdama su jumis dabar pasidalinti nuotraukomis, kurios pademonstruotų, kaip tuomet atrodė nosies lūžis, jų nerasčiau, nes visas tuometines nuotraukas koreguodavau „Photoshop“ programa, kad patirčiau kuo mažiau patyčių.

Operacija tau rodėsi tarsi savotiškas išsigelbėjimas. Ar baimė skalpeliui buvo didesnė, ar džiaugsmas išvydus rezultatą?

Nesibaiminau operacijos. Kadangi mano situacija buvo sudėtinga, kelianti tiek estetinį, tiek fizinį diskomfortą, šios operacijos aš net laukiau. Man svarbiausia buvo atrasti gerą specialistą, kuris ne tik dailintų nosytes, bet ir gebėtų „surinkti“ veidą po avarijų, incidentų. Mano tikslas nebuvo pasikeisti, o tiesiog susigrąžinti savo buvusią nosies formą ir laisvai kvėpuoti. Ėjau į konsultaciją, o vėliau ir į operaciją, tarsi į didžiulę šventę, nes jaučiau, kad po operacijos nurimsiu ir pagaliau bus padėtas taškas besitęsiančioms patyčioms.

Po operacijos aš verkiau iš džiaugsmo – ašaros byrėjo iš akių tarsi pupos. Pamenu, vos nubudusi po narkozės aš pamačiau, kaip atsivėrė regos zona – aš pradėjau gerai matyti ir man tai suteikė tiek džiaugsmo, kad aš net pradėjau dainuoti! Tiesiogine žodžio prasme. Kiek aš kartų dėkojau mane operavusiam gydytojui, net sunku suskaičiuoti... Tai buvo mane išlaisvinęs įvykis.

Ar po rinoplastikos operacijos pagerėjo tavo psichologinė būsena, įgijai daugiau pasitikėjimo savimi?

Ši operacija po ilgų metų man vėl padėjo pasijusti pilnaverte. Trauma mane labai smarkiai gniuždė. Panašiu metu, kuomet mane slėgė diskomfortas dėl išvaizdos, aš jau sukausi pramogų pasaulyje, tad skaityti komentarus apie savo nosį buvo labai skaudu. Buvo akivaizdu, kad kažkas negerai. Apie gyvenimo kokybę net nekalbu. Po operacijos galiausiai nustojau vartoti vaistus nuo slogos, siekiant bent kiek pagerinti įkvėpimo kokybę – tai man suteikė didžiulį džiugesį.

Iš psichologinės pusės, be euforijos, apnikusios iš karto po operacijos, mano gyvenimas palengvėjo dėl to, kad internete nebemačiau įžeidžiančių nepažįstamų žmonių komentarų. Jie pakito kita linkme, bet manęs tai nežeidė. Tiesa, anksčiau žmonės visiškai nevaldydavo liežuvio. Apie savo lūžusią nosį ne kartą esu girdėjusi įvairių komentarų, o ypač iš nepažįstamų vyrų ir net... tiesiai į akis.

Esi viena iš nedaugelio garsių moterų, drąsiai prabilusių apie plastinę operaciją. Kaip manai, kodėl tiek daug žmonių vis dar nedrįsta atvirauti apie atliktas plastines operacijas tarsi bijodami pasmerkimo?

Apie tai nutariau kalbėti garsiai pamačiusi, kiek daug žmonių vaikšto traumų paveiktais veidais ir bijo žengti šį žingsnį. Noras susigrąžinti save ar poreikis pasidailinti nėra gėdingas. Po pirmojo pasirodžiusio straipsnio, kuriame pasakojau savo istoriją, keli mano pažįstami, aktyvios fizinės veiklos metu susilaužę nosis, nukeliavo pas plastikos chirurgus. Tai įrodė, kad prabilau ne veltui.

Mane liūdina, kad mūsų tauta vis dar susikausčiusi. Ypač vyresnioji karta. Esame išmokyti nesigirti, nes girtis – gėdinga. Būtent todėl mus supa tiek daug pesimizmo. Kitas faktorius – niekas nenori pripažinti, jog buvo paliestas skalpelio ir kad gimė „netobulas“. Tačiau kokią tai reikšmę turi dabar, kuomet veido užpildai regimi daugelio moterų veiduose? Nesuprantu kam tai slėpti.

Tikriausiai esi regėjusi atvejų, kuomet norintys išsiskirti savo išvaizda be saiko gula po plastikos chirurgų peiliais. Ką reikėtų daryti, kad elementarus pasigražinimas nevirstų eile plastinių operacijų, galinčių sudarkyti natūralų grožį bei prarasti savitumą?

Pakliuvusiems į plastinių operacijų liūną žmonėms reikalinga skubi psichologo pagalba. Tokie žmonės nekenčia savęs, savo egzistavimo aplinkybių ir naiviai tikisi, kad plastinė operacija apvers gyvenimą aukštyn kojomis. Turiu nuliūdinti. Gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai pats paimi vairą į rankas.

Šiais universaliais grožio supratimo laikais, žmones į priekį veda jų išsilavinimas, charizma, oratorystė, o ne mažesnė ar didesnė nosis. Visų pirma, būtina atsakyti sau, kam jums reikalinga vienokia ar kitokia išvaizda? Jūs dirbate grožio industrijoje? Jūs iš to gaunate pajamas? Jei ne, tuomet kodėl norite atsisakyti savęs? Nekalbu apie situacijas, kuomet reikalinga rekonstrukcinė operacija. Šiais, itin painiais laikais, kuomet rasės ir įvairios kultūros ėmė smarkiai pintis, išlaikyti savo autentiškumą darosi vis sudėtingiau. Dabar, atvykus į bet kurią Europos šalį, nebematau skirtumų, kas ir iš kur yra atvykęs ir tai, tiesą pasakius, labai liūdina. Visų veidai dėl intervencijų labai supanašėjo. ir socialiniai tinklai? Jam itin paveikūs jauni žmonės, ypač – merginos.

Taip, bet panaši situacija buvo visais laikais. Mums grožio standartus siūlė mados industrija žurnalų pavidalu, dabar, esant tokiam kiekiui informacijos, žmogus pats renkasi į ką lygiuotis. Anksčiau tokio „meniu“ nebuvo. Užaugau heroin chick ir stick thin tendencijų etape, kuomet vienintelis tobulas veidas buvo supermodelio Gisele Bündchen. Buvo ypatingai nesmagu, jei buvai kitokia, o dėl mūsų tautos neišprusimo patyčios dėl išvaizdos vykdavo tiesiog gatvėje. Didžiulės permainos šioje sferoje įvyko atsiradus „Youtube“ platformai ir išpopuliarėjus vlogeriams, kurie atnešė supratimą, kad ne tik Gisele yra graži ir kad jei žmogus neturi ką pasakyti – tiek iš jo ir tėra to grožio. Tapo priimtinesni įvairesnio tipo veidai, taip pat stipriai sumažėjo užgauliojimų. Be to, atsirado platesnis spektras, į ką jaunam žmogui būtų galima lygiuotis.

O ką reikėtų daryti merginai ar moteriai, kuri norėtų ryžtis rinoplastikos operacijai, tačiau baiminasi aplinkinių nuomonės, galbūt nesulaukia pritarimo iš artimųjų arba jaučia nerimą dėl galutinio operacijos rezultato?

Aš taip pat nesulaukiau artimųjų pritarimo, bet operacija man buvo tiesiog gyvybiškai svarbi, todėl padariau viską, kad savo tikslą pasiekčiau. Jaunai merginai galėčiau pasakyti labai paprastai – tavo veidas yra tavo reikalas. Jei supranti, kad pasijusi geriau, visų pirma norėčiau, kad nueitum pas puikų specialistą ir išgirstum jo nuomonę. Plastikos chirurgai – ne kirpėjos, jeigu jie regės, kad operacija nereikalinga, jie jos ir neatliks. Kitas svarbus patarimas – būtina neskubėti. Nerekomenduoju darytis veidą negrįžtamai keičiančios operacijos anksčiau nei sukanka 21 metai, galbūt net 25. Gali būti, kad esi apsėsta socialiniuose tinkluose naudojamų filtrų, bet realiai įgyvendinus pokytį liksi juo nepatenkinta, nes kiek vėliau pamatysi, jog netekai savo pagrindinio veido akcento. Jau dabar kiek komiškai atrodo sostinės naktiniai klubai, perpildyti labai panašiai atrodančių moteriškų veidų. Neskubėk. Ir pats svarbiausias dalykas... Atlik nuodugnų tyrimą norėdama išsirinkti specialistą. Pasirink gebantį tinkamai rekonstruoti ir sukurti natūralų vaizdą. Natūralumas ir yra grožis.