Ko apie santykius išmoko tėvų skyrybos?

Ko apie santykius mane išmokė TĖVŲ SKYRYBOS? DARIJA GIAK

Pažįstu daug tokių žmonių kaip aš, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie buvo vaikai ar paaugliai. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, tačiau būtent todėl turėjau galimybę matyti įvairias dviejų mylinčių žmonių gyvenimo situacijas. Vienos baigdavosi gerai, o kitos – skausmu ir į tūkstančius šipulių dužusiomis širdimis. Tai, ką daugelis sakytų negalintys išgyventi ar įveikti, aš nusprendžiau priimti kaip pamokas. Iš tėvų skyrybų ir visų santykių išmokau tris dalykus, kuriuos taikau dabartiniuose savo santykiuose.

Viskas, ką sakai yra svarbu. Žodis – ne žvirblis.

Tas, kuris pasakė: „pagaliai ir akmenys gal ir sulaužys mano kaulus, bet žodžiai niekada manęs nesužeis“ (angl. sticks and stones may break my bones but words will never hurt me), yra, greičiausiai, emociškai nesubrendęs žmogus. Tik neįsižeisk. Reikalas tas, kad fizinis skausmas gal akimirkai ir atrodo nepakeliamas, tačiau greitai praeina, o emocinis – tęsiasi visą amžinybę.

Įsiklausyk kaip draugas kalba apie buvusius santykius. Kas dažniausiai nutraukia net ir stipriausią ryšį? Tai – žodžiai. Žodžiai, kurie negali būti neišgirsti, kurie buvo ištarti pačiame ginčo įkarštyje, nors niekas jų ištarti, greičiausiai, net nenorėjo.

Mes visi esame buvę tokioje situacijoje. Esame ištarę žodžius, kurių vėliau gailėjomės. Lengva įsiutus paleisti įžeidimus it kulkas iš automatinio ginklo ir įskaudinti mylimą žmogų, bet, susimildama, – susilaikyk. Tų ištartų žodžių niekada neatsiimsi atgal.

Iki šios dienos aš atsimenu žodžius, kuriuos man kadais pasakė mano buvęs draugas. Giliai širdyje žinau kaip jis jautėsi, bet kai visa tai išbėrė – kelio atgal nebebuvo. Nuo tos akimirkos tai buvo viskas, ką tegalėjau girdėti.

Santykiuose nėra nei pralaimėtojų, nei nugalėtojų

Nesėkminguose santykiuose neretai girdima frazė: „Aš pasiduodu, tu laimėjai“. Tačiau tiesa ta, kad santykiuose nėra nei pralaimėtojų, nei nugalėtojų! O ir taškų niekas neskaičiuoja – juk tai ne varžybos.

Jeigu nori sėkmingų santykių, normalu, kad darysi ar sakysi dalykus, kurie tave atskleis, padarys pažeidžiama. Būtent tai ir yra sveikų santykių magija – pasitikėti kitu žmogumi ir leisti pamatyti tave tikrą ir nuogą (ne kūnu, o siela). Niekam nereikia netikrų „Instagram“ versijų, pateikiamų auditorijai. Natūralu, kad negali kasdieną būti geriausios išvaizdos, puikiausios nuotaikos ir nuolat pasirengusi versti kalnus. Kitą vertus, to negali ir tavo antroji pusė. Tad, kartais nevalyti dantys ar nuo pyragėlio užsilikęs cukrus ant tavo lūpos – jokia ne katastrofa. Santykiuose tiesiog supranti, kada žmogui reikalinga pagalba ir parama, o ne pasmerkimas. Jeigu santykiuose vyrauja nugalėtojo ir pralaimėtojo statusai – žmonės akivaizdžiai žaidžia skirtingose komandose, o kaip tokie žmonės gali būti kartu? Siekis turėtų būti bendra, o ne asmeninė pergalė. Tam, kad komanda laimėtų, reikalinga auka. Nenoriu atrodyti kaip komandos treneris, kalbantis persirengimo kambaryje, bet komandinis darbas yra lygus svajonių darbui.

Negali laimėti kiekvieno argumento ar kiekvienos kovos. Turi suprasti, iš kur atsiranda tam tikra antrosios pusės savijauta. Paklausk savęs: „Kodėl ji/jis toks nusiminęs?“, „Ką aš galėjau padaryti kitaip?“ ir „Kaip aš jausčiausi, jeigu man būtų padarę tą patį?“ Tą suprasti nėra sunku. Juk, galiausiai, visi norime jaustis svarbūs. Visi nori žinoti, kad jų jausmai yra įvertinti, į juos atsižvelgta ir t.t. Jeigu iš tiesų vertini savus santykius, turi išmokti klausyti, o ne tik nuolat kalbėti.

Praradus pasitikėjimą, jo susigrąžinti beveik neįmanoma

Pasitikėjimą taip sunku įgauti, o taip paprasta prarasti... Supratau, kad mano tėvų santykiai priėjo liepto galą, kai jiedu nustojo kalbėtis. Jie nustojo kalbėtis

ne todėl, kad neturėjo ką vienas kitam pasakyti, o todėl, kad jų ištarti žodžiai nebeturėjo reikšmės. Juk jei mylimasis nebetiki tavo ištartais žodžiais, kam juos iš vis tarti?

Aš stebėjau kaip tėvai stengėsi išsaugoti santuoką, bet visos jų pastangos buvo bevaisės. Kodėl? Dėl pasitikėjimo vienas kitu trūkumo. Maži dalykai, tokie kaip pavėlavimas vakarienės, darbo skambučiai vakarais ar netikėtai atšaukti planai tapo didele problema, nes visuomet kilo įtarimas ir mintys apie blogiausia. Ir visai nesvarbu, ar įtarimai pasitvirtino, ar ne, bet svarbiausia buvo tai, kad kiekvienas iš tėvų tikėjo savo tiesa. Tai tas pats, kas turėti įtrūkusią stiklinę ir toliau ja naudotis. Naudojiesi ir tikiesi, kad įtrūkimas nedidės, bet galiausiai vistiek teks atsisveikinti su stikline. Gal įdėsi ją į mokrobangę ir todėl dar labiau sutruks, o gal įsipjausi ir suprasi, kad jau reikia išmesti ją į šiukšlyną. Bet kokiu atveju, jei ignoruosi įtrūkimą – bus tik dar blogiau.

Bendravimas – tai bet kokių sveikų ir sėkmingų santykių pagrindas. Turite gebėti vienas su kitu kalbėtis ir aptarti problemas. Be abejo, sunkių pokalbių bus, bet juk nėra nieko, ko neištvertų tikra meilė, tiesa?

Kalbėdami pažeisite vienas kito jausmus, bet sėkmingi santykiai nuo tų, kuriuos turėjau anksčiau tuo ir skiriasi – gebėjimu partneriams kalbėtis.

Stebėdama tėvų santuoką supratau, kad tobulų santykių nėra. Tačiau sąmoningumas ir pagarba kitam gali padėti juos kurti sveikus ir stiprius.