Klausk Karolinos

Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Psichologė Karolina Gurskienė pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!

Rašyk: k.gurskiene@gmail.com

Sveiki, „Panelės“ žurnale perskaičiau, kad galima Jums užduoti klausimą, tad situacija tokia: po to, kai prieš kelis metus mane ištiko insultas ir buvo išoperuotas galvos smegenų auglys, pradėjo atsirasti vis daugiau ligų. Iš pradžių mane sukrėtė epilepsijos diagnozės patvirtinimas, o po to pasipylė ir kitos... Šeimoje iš manęs jau juokiasi, draugai vadina hipochondrike. Nejau iš tiesų mano ligos psichosomatinės? Bet kodėl tuomet diagnozės patvirtinamos ir man vis suranda kokią ligą? Atrodo, kad negaliu gyventi pilnaverčio gyvenimo, nes turiu krūva apribojimų dėl savo sveikatos būklės. Ar gali būti, jog ligas aš pritraukiu pati ir jos – tai mano atpildas už kažkokius dalykus? Kaip man susitaikyti su nuolatiniais negalavimais ir nemažu skaičiumi kankinančių ligų?

Filosofai teigia, kad niekas mūsų gyvenime nevyksta be priežasties. Jei einant dykuma, visai nei iš šio, nei iš to, jaunuoliui nuskustais plaukais griebia ir pradreskia galvą vanagas, iš pirmo žvilgsnio norisi nurašyti viską kvailam atsitiktinumui arba paukščio bukumui, bet jei pasigilintumėme labiau, galime įžvelgti gana aiškų priežastinį ryšį: skraidė vanagas dideliame aukštyje ir iš aukštai pastebėjo didelį kiaušinį (plikio galvą). Vedinas plėšrių instinktų jis nusitaikė ir griebė aštriais nagais savo grobį. Nepakėlęs suprato, kad nepavyks, todėl paleido ir nuskrido toliau.

Viskas labai logiška iš vanago pusės, nors, tarsi, sunkiai suvokiama iš jaunuolio pusės. Taip pat galime paaiškinti nesėkmes ir ligas žmogaus gyvenime. Niekas nenori, kad jam nesisektų ar kad jį užkluptų kokia rimta liga, tačiau jei žvilgteltumėme atgal, pastebėtumėme, kad kiekvienas įvykis kažką atima, bet ir kažką duoda. Padėdama žmonėms susitaikyti su jų diagnozėmis visada klausiu: ką tau atnešė ši liga? Už ką esi jai dėkingas? Ir gerai pagalvojęs žmogus randa ne vieną argumentą. Gal tavo diagnozė irgi tau atnešė kažką gero? Naują draugą, pažintį, naujus potyrius ar susivokimus? Galios pritraukti ar atsiriboti nuo ligų mes neturime, tačiau galime daryti įtaką patys sau, atitinkamai maitindamiesi, sportuodami, miegodami ir besirūpindami savo psichine sveikata. Jei pabandytum kiek įmanoma labiau savo dėmesį sutelkti į tam tikras veiklas, pajaustum, kaip jis nuo ligų atsitraukia ir didžiąją tavo minčių eterio dalį ima užimti tai, kuo domiesi. Jei žmogus negerai jaučiasi, tačiau medikai iš savo pusės nieko neatranda, tai gali būti psichosomatinės ligos, kurių kilmė yra psichologinė. Tokiu atveju reikėtų bandyti užimti save naujais dalykais ir taip perkelti dėmesį nuo ligos prie mėgstamos veiklos. Skausmams nepraėjus, rekomenduojama apsilankyti pas psichologą ir skausmų priežastis spręsti terapiškai, ieškant atsakymų savyje.

Sveiki. Rašau jums, nes šiaip jau esu išbandžiusi viską: 7 kartus rašiusi ir 1 kartą skambinusi į „Vaikų liniją“. Taigi, problemų labai daug, tačiau pradėsiu nuo svarbiausios. Aš lankau „Hario Poterio“ fanų forumą – interaktyvų „Hogvartsą“ ir mūsų ten beveik 7 tūkstančiai žmonių. Tačiau problema yra štai kur: aš įsimylėjau vieną berniuką iš ten ir jis tai žino. Pasakysiu tik jo slapyvardį – Vegard Seterhaug. Visa problema tame, kad jam patinka kita. Mes su jam patinkančia mergaite labai gerai draugavome iki tol, kol aš nežinojau. Tai dar ne viskas. Ne gana viso šito, mes ir taip labai sunkiai sutariam su tuo berniuku, dažnai pykstamės ir panašiai. Ir dar, jeigu jis atsijungęs nuo interneto, pavydžiui, savaitgalį, tai pas mane prasideda, kaip aš sakau, „ašarų atakos“. Lygiai tas pats įvyksta, kai klausau Duncan Laurence „Arcade“. Kodėl būtent šita daina? Nes joje yra žodžiai: „All I know, all I know, loving you is a losing game“. Išvertus: „viskas ką žinau, viskas ką žinau, mylėti tave yra pralaimėtas žaidimas“.

Kai mums patinka kažkoks žmogus, pradžioje mes jaučiamės tarsi apsėsti minčių apie jį. Rodos, turinys galvoje pasidalina į dvi dalis: natūraliai vykstantys gyvenimo dalykai (30%: mokslai, sportai, draugai, tėvai...) ir jis (70% minčių apie jį). Jei leidžiame sau „į tai sukristi“ ir visiškai pasiduodame tam jausmui, ilgai netrukus viskas, kas nesusiję su juo, tampa nyku ir neįdomu. Panašu, kad tu įsimylėjai ir, kaip ir priklauso bet kokiam santykiui, jūs pykstatės, taikotės, leidžiat laiką kartu ir atskirai. Nesvarbu kaip toli fiziškai vienas nuo kito esate, juk bendravimas ir dovanojimas vienas kitam savo laiko ir dėmesio yra ryšio kūrimas, kuris priverčia vis daugiau vienam apie kitą galvoti, vis labiau pažinti ir vis artimesniais tapti. Todėl visiškai suprantama, kad jei jo ilgiau nematai, imi nerimauti ir tau ima jo trūkti. Kad draugystė su juo tau būtų džiuginanti, o ne varginanti, turėtum užsiimti ne tik bendromis veiklomis su juo, bet ir atskirai. Kam skiriame dėmesį, apie tai ir mąstome. Jei tavo diena yra padalinta tik į kelias dalis, pavyzdžiui, mokslus, kompiuterinius žaidimus ir jį – tik apie tas kelias dalis tu ir mąstai. Bet jeigu prie savo dienos veiklų tu prijungtum šokius, dainavimą ir naują būrelį su kaimyne Santa, tavo dienos mintys pasidalintų į daugiau dalių ir vietos galvojimui apie jį, natūraliai, liktų mažiau. Mes neturime jaustis priklausomi nuo kitų žmonių veiksmų ar jausmų. Kiekvienas turime turėti savo dienos planus, nepriklausomai nuo to, kiek į juos įsitrauks kažkas kitas. Jei aš nusprendžiau šeštadienio rytą kompiuteriniams žaidimams skirti dvi valandas ir po to turiu bėgti susitikti su draugais, nuvykti pasportuoti į parką, paskaityti mėgstamą knygą ir vakare pažiūrėti gerą filmą – vaikinas tampa tik viena iš dienos dalių, bet ne visa dienos esme. Ir jei dienos metu tam tikri planai nevyksta taip, kaip norėčiau, iš esmės, dar visa diena gali būti puiki. Bet. Jei visas dėmesys yra sutelkiamas į vieną žmogų ir jis tampa visos dienos esme ir prasme, tikėtis, kad kitas žmogus savo veiksmais padarys mus laimingais yra neteisinga nei jo, nei mano atžvilgiu. Mes visi esame atsakingi už savo dienas ir jausmus, todėl kiek turiningas ir malonias jas turėsime – yra mūsų pasirinkimas. Jei pats savęs nepakutensi, tai niekas tavęs ir nepajuokins.

Sveiki. Man 15-ika, bet kartais aš jaučiuosi subrendusi, lyg man būtų koks 20, o kartais – lyg nerūpestinga septynmetė. Buvo mano vyresniojo brolio 22-asis gimtadienis. Susirinko jo draugai, buvau aš ir mano klasiokė. Vaikinai šiek tiek išgėrė ir pradėjo kvailioti – prisipūtė baseiną ir šokinėjo per jį vis bandydami peršokti ir neįkristi. Kai kurie, aišku, įkrito, ir visi skaniai iš to juokėsi. Merginos nežaidė, bet mačiau, kad irgi norėjo. O aš tiesiog trypčiojau vietoje vis negalėdama apsispręsti ar aš labiau noriu nesušlapti ištiesintų plaukų ir santūriai juoktis, kaip kad brolio draugės, ar labiau noriu dūkti su bernais ir turėti gerą laiką. Tiesa, mano klasiokė visiškai nesuko dėl to galvos ir ne tik su vaikinais šokinėjo, bet dar ir vienintelė sausa liko. Po gimtadienio gailėjausi, kad neprisijungiau ir aš. Kai mano draugė smagiai sau krykštavo, aš saugojau tiesius savo plaukus. Ir pastebiu, kad man būna taip dažnai – ir noriu, ir lyg ir jau turėčiau nebedaryti taip, nes gi didelė, bet didele būti ne visada noriu...

Mes kartais per daug mąstome ir per mažai leidžiame sau jausti. Kas nustatė kaip reikia elgtis ir kada jau laikas kažkaip nebesielgti? Žmonės patys kuria standartus, patys jais dvejoja ir patys į juos netelpa. Pati žaviausia mergina yra tada, kai ji jaučiasi atsipalaidavusi. Kai ji elgiasi taip, kaip nori elgtis ir nebando tilpti į jokius žmonių sugalvotus rėmus. Tada tiesūs plaukai ar kaip jūra banguoti yra tik viena iš detalių, nes pagrindinis aksesuaras yra ji pati. Kažkam santūriai sėdėti ir nesišlapinti plaukų, galbūt, yra to meto sąmoningas pasirinkimas, nes toks ir yra jo noras, tačiau jei kojos pačios trypia po stalu kaip nori bėgti, o tu sėdi – tai yra savęs varžymas. Ir kai iš penkių ramiai besišnekučiuojančių vaikinų vienas atsistoja ir pradeda šokinėti per pilną vandens baseiną – jis atrodo vaikiškai ir kvailai ar žavingai ir užkrečiamai? Atkreipusi dėmesį į kitų emocijas pamatytum kitus neatitraukiančius nuo jo akių ir besišypsančius ar žiūrinčius į jį ir žiovaujančius? Elgtis vaikiškai, nes tą akimirką taip jaučiuosi, yra pasiduoti emocijai, kuri tuo metu kyla. O išreikštos emocijos visada mus daro pačiais žaviausiais. Kvailai nesielgia ir visada gražiai atrodo tik gimtadienio dekoracijos. Ir taip, į jas gražu žiūrėti, bet tai niekaip nesusiję su įdomumu kartu su jomis būti. Gyvieji šventės dalyviai įdomiai leidžia laiką tiek, kiek leidžia sau tame nuoširdžiai būti. Ir ne pagal planą susigarbanoję plaukai tampa antru vakaro rūbu, kai žaisminga ir nenuspėjama esu aš, žaismingi ir nenuspėjami yra ir mano plaukai. www.panele.lt Aš labai myliu savo šeimą, bet būti su jais man – tikra kančia. Mama nuolat viskuo nepatenkinta, broliai rėkauja (jie dvyniai ir jiems ketveri), o tėtis tyli, tyli, kol visai iš niekur pratrūksta ir pradeda šaukti. Namuose nuolat kažkoks beprotnamis. Visi rėkia, visi nepatenkinti ir visi turi būti vienoje patalpoje. Net savo kambary neturiu ramybės, nes vos užsidarau duris, tuoj šitie du maži atlinguoja ir, kad ir kaip tėvams aiškinčiau, kad noriu pabūti viena, jie neleidžia man jų nepriimti. Kar-tais viskas taip užknisa, kad net bloga. Ir bloga ne šiaip, bet iš tikrųjų.

Sutarti šeimoje yra menas, kuris gražus savaime nesusikuria. Paveikslą reikia piešti, dailinti, nepavykimus trinti, o ryškesnius brūkšnius kažkaip pritaikyti ir į bendrą visumą įpaišyti. Didesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų visada turi savo niuansų: broliams kartu smagu, nes jų interesai labai nesiskiria, o tau jau rūpi visai kiti dalykai. Išmokę vaikščioti jie tyrinėja pasaulį savaip, kai, tuo tarpu, išmokusi vaikščioti prieš dešimt metų tu pasaulį matai ir bandai pažinti visai kitaip. Yra teorija sakanti, kad broliai ir seserys tarpusavyje nebūtinai turi sutarti. Mama ir tėtis rinkosi vienas kitą, jie rinkosi turėti vieną vaiką, o po to dar kelis, bet jokių pasirinkimų čia nedarėte jūs, vaikai. Todėl tai, kad nesutariate, reikėtų priimti kaip natūralų dalyką ir leisti tam tiesiog taip būti, neverčiant savęs vis tiek spaustis vieniems prie kitų ir taip provokuoti dar didesnį vidinį priešiškumą. Tavo kambarys yra tavo erdvė, kurioje turėtum jaustis saugi būti ir veikti ką tik nori, be rizikos, kad kažkas į jį ateis ir pertrauks tavo mintį ar veiklas. Mums visiems reikia laiko sau, tačiau dažnai nebūname išmokę to pripažinti ar susikurti. Ir tai atkeliauja iš vaikystės. Arba... neatkeliauja. Mokėjimas būti su savimi ir tuo mėgautis yra stiprus asmenybinės brandos ženklas. Juk jei niekas su manimi negali susitikti penktadienį vakare, didelis laimėjimas tada yra leisti laiką pačiai su savimi ir vis tiek jaustis labai gerai, ar ne? Arba, kai reikia rinktis leisti laiką su kažkuo ar eiti į pasimatymą su savimi, jei man sunku apsispręsti, nes ir tas, ir tas variantas vienodai gundo, tikriausiai tai daug apie mane, kaip apie įdomią asmenybę pasako, teisingai? Pakalbėk su tėvais apie tai, paaiškink, kodėl tau norisi laiko sau ir kaip svarbu yra išmokti sutarti su savimi nuo jaunų dienų. O šeima yra toks vienetas, kur visi skirtingo amžiaus, turi skirtingus interesus ir vistiek turi bendra kalba kalbėti ir, pageidautina, susikalbėti. Bendros veiklos šeimoms tai padeda padaryti lengviau. Kartais reikia išsiskirstyti į atskiras erdves ir leisti kiekvienam su savo augimo iššūkiais tvarkytis, o kartais susiburti į vieną bendrą kamuoliuką ir bendra linkme pasiridinėti. Bet jei bent vienam tuo metu ridinėtis nesinori ar liepiant tai daryti gali tapti smagu? Leisti kiekvienam būti ir taip išprovokuoti pasiilgimą – tai to paveikslo šviesūs potėpiai, ant kurių galima ryškinti gražiausius ornamentus.