Psichologės komentaras apie draugus ir draugystes

DRAUGAI

ir draugystės KAROLINA GURSKIENĖ

Pagaliau baigėsi mokslai! Jokių „eik mokytis“ iš tėvų, jokių „ryt atsiskaitymas“ iš mokytojų, jokių „aaaa!!! Reikia sėsti bent perskaityti!“ pačiai iš savęs ir jokių, jokių namų darbų. Nu taaaaip gerai, kad net pati sau pavydi! Ilgai miegosi, atsikėlusi niekur neskubėsi, ilgai vartysi žurnalus apie madą ir bernus ir kas antrą dieną kepsi visokiausias mandrybes iš kulinarinių laidų. Ir taip ištisus visus tris vasaros mėnesius! Ar ne?

Kaip ir smagu, kaip ir sotu, bet gana greitai tampa kažkaip... nyku? Norisi vėl šurmulio ir draugų, norisi su kažkuo pasidalinti tais pavykusiais kepiniais arba pasijuokti iš nepavykusių, ir tas niekur neskubėjimas gana greitai pasikeičia į nuobodų lėtą vaikščiojimą, nes, kai neturi ką veikti, tai nėra ko į tai ir skubėti... – Aš niekada nepriklausiau populiarių merginų grupelei. Visada buvau tokia truputį atsiskyrusi ir dažniau stebėdavau kaip bendrauja kiti nei pati bendraudavau. Kažkada bandžiau labiau susibendrauti su keliomis merginomis iš klasės, bet nesijaučiau jaukiai prie jų, todėl vėl atsitraukiau į vienumą. Ir nors atrodo, kad man visai gerai ir vienai, kartais norėtųsi turėti draugų, su kuriais galėčiau susitikti, kažką nuveikti arba tiesiog kartas nuo karto susirašinėti žinutėmis ir taip jaustis kažkam reikalinga. – Kaip manai, kodėl neatrandi žmonių, su kuriais bendraudama jaustumeisi jaukiai? – klausiu gana patogiai ant fotelio įsitaisiusios septyniolikmetės Miglės. – Nežinau. Gal todėl, kad aš kažkokia „kitokia“? Man neįdomu apkalbinėti kitus, man neįdomu kalbėtis apie madą ir nepatinka nei alkoholis, nei rūkalai. O paaugliai paprastai tai daro, o todėl, kad man tai neįdomu – aš neįdomi tokia jiems. Kaip ir logiška, – užtikrintai išpyškina Miglė. – Kaip manai, kur renkasi žmonės, kuriems nerūpi apkalbos, alkoholis, rūkalai ir madingi smulkiai suplėšyti džinsai? – Hmm... gal užsiima kokia sportine veikla? Tarkim, sveiką gyvenimo būdą propaguojančios, treninguotos ir net uždususios kamuolį besivarančios futbolininkės? Arba medituojančios ramuolės jogės? Arba linksmos jojikės, kurios apkalbinėja tik arklius ir susivėlusius jų karčius. Rimtai, yra daug žmonių, kurie veikia daugiau nei brudų laikymas burnoje.

Paaugliams dažnai būna sunku užmegzti ryšius vien todėl, kad jie apsiriboja tik klasės draugais ir vengia veikti kažką už mokyklos ribų. Žmonės draugystei renkasi vieni kitus pagal bendrus pomėgius ir vertybes. Ir jie sunkiai sutars ar ras bendrų temų, jei vertybiškai vieni kitiems netiks: jei man svarbu gamta ir ekologija, o mano pašnekovas skaniai juokiasi pasakodamas, kaip vakar su tėvu paliko padangas miške, man nebus nei juokinga, nei priimtina tokia jo moralė. Arba jei šeštadienio ryte turiu eiti į treniruotę, man visiškai netiks dalyvauti vakarėlyje ir vartoti alkoholį penktadienio vakare. Mes norime veikti tai, kas mums tinka pagal planuojamus dalykus ir gyvenimo būdą, o jei aplink tokių žmonių nerandame – atsitraukiame į vienumą. Ir tai yra geriau, nei bandyti kažkam įtikti ir pritapti, paminant savo vertybes ir įsitikinimus. Nes ta Julytei įtinkanti aš – tai, iš tikrųjų, ne aš. Tai, iš tikrųjų, – Julytė numeris du. Ir nei man jauku, nei Julytei antros savęs reikia. Žmonės nori papildyti vienas kitą, girdėti vienas kito nuomonę ir skirtingas pažiūras, taip keistis informacija ir augti. Vis bandantis įtikti draugas yra tarsi ilgas žiūrėjimas į save veidrodyje, kai vaizdas gražus, bet pats su savimi ilgai nekalbėsi, todėl vis tiek imi ieškoti kažko, kas bendravimą padarytų gyvesniu – su nuomonių nesutapimais, su skirtingais išgyvenimais, su kitokiais pasiūlymais.

Mus skirtingai veikia skirtingi žmonės ir skirtingos aplinkos. Jeigu mokykloje esu rami ir tiksli, kaip išmintingoji meška, tai šokių repeticijoje galiu suktis kaip kokia Pelenė puotoje užmiršusi apie vidurnakčio pabaigą. Bet jei aš visada esu tik mokykloje, tai galiu net nežinoti, kad turiu tą „peleniškąją“ pusę. O ji tokia graži, tokia laisva! Tik kažkodėl neatskleista.

Jeigu ilgą laiką klasėje bendrauti buvo sunku, galbūt, visų pirma, reikėtų pabandyti įsilieti į visai kitą, man naują grupę, o susibendravus ten – jausiu didesnę motyvaciją ir pasitikėjimą savimi ir todėl norėsiu pradėti bendravimą ir klasėje. Kartais paaugliams būna sunkiau susibendrauti jau susiformavusioje grupėje, tačiau jau susiformavusi grupė dar nereiškia pozityvios atmosferos joje. Ir tu tikrai gali ją pagyvinti!

Naujas socialinio rato didinimo planas:

1. Ant balto popieriaus lapo susirašyti variantus, kuo norėčiau užsiimti. Galbūt matau save grakščiai nardančią kaip undinę ir norėčiau būti plaukike? Galbūt svajoju apie didžiąją sceną ir norėčiau įsilieti į dainininkų gretas? O gal mane traukia lengvoji atletika, kurioje kaip gazelės laksto atletiškos bėgikės? O gal turiu tokias rankas, kad bet koks molis pats jose raitytųsi virsdamas ypatingo grožio vazomis ir ąsočiais?

2.

Iš viso sąrašo išsirinkti ir apibraukti du labiausiai gundančius variantus. 3. Paskambinti ir užsiregistruoti pirmiesiems užsiėmimams.

4.

Nueiti į juos.

5.

Neatidėlioti ir tikrai nueiti į juos.

6.

Palankius kelis kartus ir supratus, kad nepatinka, imti iš sąrašo kitą užsiėmimą ir vėl bandyti.

Kiekvienas bandymas – jau laimėjimas. Nueiti į naują kompaniją ir pamatyti, kaip aš reaguoju į naują aplinką, kaip elgiuosi naujų žmonių apsuptyje, kaip jaučiuosi, kai dar nesu komforto zonoje – tai jau augimas. O kur dar naujos pažintys, kurios niekada nežinai į ką išaugs! Ir jei po mėnesio koncertinės gimnastikos lankymo aš suprantu, kad visi tie kaspinai ir plastiški špagatai ore yra tikrai ne man, gal man yra mano vertybes atitinkantis bendravimas su gimnastiką jau daug metų lankančia Dovile? Kaspinų tame būrelyje neatradau ir neišsinešiau, bet atradau naują draugą! Ir kai kitą penktadienį klasiokų grupelė organizuosis susitikimą parke, į parką aš keliausiu su Dovile – jaukiai ir taip, kaip mums abiems patinka.

Bandant būrelius ir save juose, galiausiai aš atrandu kažką, dėl ko jaučiuosi kaip su patogiais vasariniais batais – laisva, patogu eiti ir su meile būti. O kai gerai jaučiuosi leisdama laiką ten, pasikraunu geromis emocijomis, kuriomis naudojuosi ir iš savęs spinduliuoju. Tada nesunkiai galiu megzti kitokius ryšius ir klasėje, nes atsipalaidavusi ir pozityvu pasikrovusi aš tiesiog savaime traukiu prie savęs kitus. O dar kai papasakoju, kaip su vėju plaukuose skrieju parko takais ir kokia laiminga jaučiuosi po valandos treniruotės su bendraminčiais Sauliumi ir Saule, matau, kaip klasiokai ima mane matyti ne kaip tylenę iš pirmo suolo, o kaip naują, įdomią nepažįstamąją, kurią jie nori labiau pažinti. Ir taip, atrasti nauji keliai už klasės ribų nutiesia naujus kelius ir klasės takais. Ir penktadienio vakarais lieka tik išsirinkti su kuo leisti laiką. Kai renkuosi aš, o ne laukiu, kol pasirinks mane. Tai jausmas, prie kurio linkiu Tau priprasti. Kai renkuosi AŠ.