Proveržis nr. 3 by Proveržis

NR.

2012 M. VASARIS

Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę Justas Šireika.

Šiame numeryje:

Radvilė Morkūnaitė

Bernardas Gailius

Algirdas Kazlauskas

Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą

Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių tapatybines takoskyras Lietuvoje

Apie valstybines datas

TURINYS 4

MĖNUO

MĖNESIO TOP 11 forumas

Justas Šireika. Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę.

Interviu su Radvile Morkūnaite. Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą. europa ir pasaulis

Emilis Kazlauskas. Lietuvos užsienio politika ir Baltoskandija.

Vaiva Sapetkaitė. Baltijos Asamblėja: per glaudesnę integraciją – tvaresnis stabilumas.

Bernardas Gailius. Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių tapatybines takoskyras Lietuvoje. Idėjos ir vertybės

Algirdas Kazlauskas. Apie valstybines datas.

Mantas Adomėnas. Kas yra konservatorius? Dvi istorinės vinjetės.

VOX POPULI

Politika.lt diskusija „ACTA: teisingumo gynimas ar laisvės suvaržymas?“ Vasario 29 d. 18 val. kavinė „AULA“, Rūsio salė, Pilies g. 11, Vilnius (buvusi „Žaltvykslė“)

Kovo 11 d. minėjimo vakarėlis kartu su Algiu Ramanausku bei Andriumi Užkalniu Kovo 12 d. (daugiau informacijos nuo kovo 5 d.)

savivalda 23

ndrius Vyšniauskas. Mintys apie jauno A žmogaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ir kaimą. AKCIJOS

Politinės akademijos mokymai Kovo 3 d. – Utenoje, 10 d. Alytuje, 17 d. Klaipėdoje, 24 d. Marijampolėje (daugiau informacijos)

Žurnalas „Proveržis“. Tel. +370 680 58041. El. paštas proverzis@tslkd.lt

Redakcinė kolegija Liutauras Kazlavickas Paulė Kuzmickienė Justas Šireika Andrius Vyšniauskas

Autoriai Mantas Adomėnas Bernardas Gailius Emilis Kazlauskas Algirdas Kazlauskas

Viršelis Ryčio Daukanto piešinys Vaiva Sapetkaitė Justas Šireika Andrius Vyšniauskas

Dizainas UAB „Baltijos kopija“ Jūratė Dusevičiūtė

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

Laiškas skaitytojui 3 Mielas skaitytojau, šis numeris pasirodys pusiaukelėje tarp dviejų mūsų šaliai svarbių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Šios datos, žyminčios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą, šiandien mus kviečia į šalies nepriklausomybę pažvelgti visai per kitą (labai žemišką ir kasdienius poreikius primenančią) prizmę – Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimą. Tad šiame numeryje išskirtinį dėmesį skiriame kovai už energetinę Lietuvos nepriklausomybę, kuri, būdama akivaiz džiu šios Vyriausybės prioritetu, pastaruoju metu įgauna ne tik matomus rezultatus, bet ir susilaukia vis aštresnio puolimo. Tačiau akivaizdu, kad pasirinktas kelias – didinti energijos gamybos rūšių pasirinkimą yra ta kryptis, kuri realiai leistų įtvirtinti Lietuvos energetinį saugumą. Šiame numeryje taip pat kviesime diskutuoti ir aptarti Baltoskandijos kūrimo klausimus ir perspektyvas. Ir nors šiandien Baltijos ir Šiaurės šalių finansų rinkos jau yra sukūrusios savo bendradarbiavimo instrumentus, turime matyti ir krizės įtakotus iššūkius, kurie skatina mus kalbėti ne tik apie bendradar biavimą, bet ir apie šio regiono valstybių finansų sistemos reguliavimą. Ne mažiau svarbus iššūkis, vystant Baltoskandijos koncepciją, yra laukianti būtinybė naujai pažvelgti ir į Lietuvos tapatybės klausimus, į kuriuos neišvengiamai teks atsakyti formuojant ilgalaikę geopolitinę perspektyvą. Skiltyje „Idėjos ir vertybės“ skiriame dėmesio valstybinių datų aptarimui bei trumpam pasvarstymui, kas gi yra konservatorius. Ne mažiau svarbi mums pasirodė ir reikiamybė pasikalbėti apie jauno žmogaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ar kaimą.

Kartu su šiuo numeriu norime pasidžiaugti ir tuo, kad vos praūžus Knygų mugei, kas mėnesį kviesime pasižvalgyti ir po „Proveržio“ knygų lentyną. Šįkart joje svečiuojasi Andriaus Navicko „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, kurią kviesime pasklaidyti. Linkėdamas malonaus skaitymo, noriu pakviesti atsiliepti į straipsniuose išsakomas mintis, diskutuoti, pasidalinti savąja nuomone. Kiekvienas Jūsų laiškas – mus nudžiugins ir leis žinoti, kad šio „Proveržio“ pasiūlytos temos – gyvos ir vertos aptarti. Liutauras Kazlavickas

Taip pat kviečiame pasklaidyti: NR.

2012 M. SAUSIS 2011 METAI // GRUODIS // NR. 1

Pilietinis pavasaris Rusijoje? Trys bejėgiški Zuoko TAIP Kodėl Lietuva buvo teisi balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO? Interviu su naujuoju jaunųjų konservatorių pirmininku

Interviu:

L. Talat-Kelpša: Protestai Rusijoje rodo rinkėjų sąmonėje vykstantį pokytį

Mantė Meškelevičiūtė:

EKONOMIKA IR VERTYBĖS  POSŪKIO TAŠKE ŠIAME NUMERYJE:

„Proveržis“ Nr. 1

3 METAI DEŠINIŲJŲ: VALOSI IR STIPRĖJA VALSTYBĖ

2012IEJI NUOBODŽIOS POLITINĖS DARBOTVARKĖS NEŽADA

APIE „VILNIAUS ENERGIJOS“ MERIJĄ

Jonas Survila

Kalbiname Radvilę Morkūnaitę

Valdas Benkunskas

„Proveržis“ Nr. 2

Rekomenduojama knyga

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

MĖNUO

Pažiūrėk ir tu Klaipėdoje vyko „Pilietiškumo mokykla“

JKL žinios

nterneto platybėse – jau antroji Jaunųjų konservatorių lygos (JKL) žinių laida, kurioje pristatomi svarbiausi pastarojo laikotarpio JKL įvykiai, gilinamasi į nūdie nos Lietuvos ir pasaulio aktualijas.

asario 11-tą dieną Klaipėdoje įvyko jau tradiciniu tapęs Jau nųjų konservatorių lygos renginys – „Pilietiškumo mokykla”. Jo metu beveik trisdešimt jaunų žmonių galėjo tapti savi valdybės Tarybos nariais ir simuliacijos metu praktiškai susipažinti su miesto savivaldos funkcijomis. Jie ne tik svarstė miestui svarbius klausimus, bet taip pat surašė savo siūlymus į rezoliuciją.

Vasario 13 d. Ronald Reagan klubas surengė filmo „Ronaldas Reaganas: amerikietiška kelionė“ peržiūrą

ai filmas apie stulbinančią vienos įtakingiausių ir populiariausių pastarųjų trijų dešimt mečių politinių figūrų, 40-ojo JAV Prezidento Ronaldo Reagano karjerą ir asmeninį gyvenimą. Filme pateikiamas gilus žvilgsnis į ankstyvąją R. Reagano karjerą būnant Kalifornijos gubernatoriumi, jo debatus su Jimmy’iu Carteriu ir Walteriu Mandale’u, pasikėsinimą nužudyti, novatorišką bendravimą su pasaulio lyderiais ir santykius su žmona Nancy. Filme remiamasi archyvine medžiaga iš garsiausių Prezidento kalbų, svarbiausių JAV ir pasaulio įvykių, lydėjusių jo vadovavimo laikotarpį. Filmo kadruose atgyja akimirkos, iš kurių akivaizdu, kad Ronaldas Reaganas pasižymėjo kaip puikus oratorius, atsidavęs politikas ir neabejotinas to meto pasaulio lyderis, o jo vykdyta politika padėjo užbaigti Šaltąjį karą, sutriuškinti SSRS ir pakeisti konservatyviosios politinės minties Jungtinėse Valstijose veidą bei kryptį.

Vasario 16 prisimenant  Mokymai Kaune (T. Kazulėno nuotrauka)

JLK vasario 16-ąją

Akimirkos iš Politinės akademijos



Mokymai Alytuje (V. Biekšos nuotrauka)

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

MĖNesio top 11

per paskutiniuosius tre jus metus. Šalies BVP sudarė 105,7 mlrd. litų to meto kainomis. Vertinant palyginamosiomis kainomis, buvo viršytas 2006-ųjų lygis.

REMJERUI ANDRIUI KUBILIUI – P PASAULIO LYDERIO APDOVANO JIMAS Roterdamo Erasmus universiteto Eko nomikos fakulteto asociacija (The Economic Faculty association Rotterdam, EFR) Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą (World Leader Cycle Award) už nuopelnus ekonomikos srityje. Šis metinis apdovanojimas skiria mas pasaulio lyderiams už ypatingus pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse.

ŠVEDIJOS KOMPA NIJOMS PREMJERAS PRISTATĖ GALIMY BES INVESTUOTI LIETUVOJE Švedijoje su darbo vizi tu apsilankęs Premjeras Andrius Kubilius kvietė Švedijos kompanijas, jų atstovus, ir verslininkus investuoti Lietuvoje ir pristatė mūsų šalies galimybes. Susitikime dalyvavo tokios kompanijos, kaip „IKEA“, „AGA AB“, „Systemair“, „3iNordic”.

PASIRINKTAS PLAUKIOJANČIOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ SAUGyKLOS TIEKĖJAS “HOEGH LNG” AB „Klaipėdos nafta“ pasirinko suskys tintų gamtinių dujų (SGD) terminalo plaukiojančios gamtinių dujų saugyklos tiekėją – norvegų kompaniją „Höegh LNG“, su kuria tikimasi arti miausiu metu sudaryti sutartį.

PERNAI Į LIETUVĄ SUGRĮŽUSIŲ EMIGRANTŲ SKAIČIUS IŠAUGO TRISKART Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių re emigracija – emigravusių LR piliečių grįžimas į Tėvynę. 2011 metais į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. lietuvių – maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 metais.

LIETUVOJE, PALYGINUS SU KITOMIS ES ŠALIMIS, SPARČIAUSIAI MAŽĖJO NEDARBAS Lietuvoje 2011 metų trečiąjį ketvirtį užfiksuotas trečias pagal dydį metinis nedarbo lygio sumažėjimas tarp 27-ių ES šalių („Eurostat“). Lietuvoje nedarbo lygis pernai liepą–rugsėjį siekė 15,3 proc. ir buvo 3 proc. punktais mažesnis nei 2010-ųjų tą patį ketvirtį (18,3 proc.).

ŽMONĖS GALI LENGVIAU PASISKOLINTI VERSLO PRADŽIAI Iki 86 tūkst. litų dydžio paskolomis iš Verslumo skati nimo fondo (VSF) pasinaudoję smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai ir žmonės, dar tik ketinantys imtis verslo, galės gauti 95 proc. sumokėtų palūkanų kom pensaciją.

ŠALIES ŪKIS AUGO SPARČIAUSIAI PER PASKU TINIUOSIUS TREJUS METUS Lietuvos ekonomika, pernai preliminariai išaugusi 5,8 proc., pamažu įgauna pagreitį. Išankstiniais duome nimis, šalies ūkis 2011 m. augo 5,8 proc. – sparčiausiai

DEMASKUOTAS DIDŽIAUSIAS TAKSI PASLAUGAS TEIKUSIO ŠEŠĖLINIO VERSLO CENTRAS Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai atliko daugiau kaip 60 kratų Vilniaus mieste ir jo apylinkėse. Kratų metu rasta ir paimta daugiau kaip 30-ties įmonių buhalterinė apskaita. JAUNIMO NEDARBO MAŽINIMAS IŠLIEKA PRIO RITETU IR ŠIAIS METAIS Dėl ekonominės krizės išaugęs jaunimo nedarbas Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, tebėra opi problema, todėl jo mažinimas išlieka vienu iš 2012 m. prioritetų. Siekiant mažinti jaunimo nedarbą, jau beveik dvejus metus lengvatomis jaunus žmones įdar binti skatinami darbdaviai, jaunimui lengvatinėmis sąlygomis verslo pradžiai teikiamos paskolos iš Verslumo skatinimo fondo, taikomos kitos priemonės.

SILICIO SLĖNYJE ATIDARYTA PIRMOJI LIE TUVOS VERSLO ATSTOVYBĖ JAV vakarų pakrantės naujų informacinių technologi jų įmonių kūrimosi „lopšyje” San Franciske ir Silicio slėnyje oficialiai atidaryta Lietuvos verslo atstovybė.

NATO PRATĘSIA ORO POLICIJOS MISIJĄ Šiaurės Atlanto Taryba priėmė spendimą tęsti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, kuriai manda tą buvo suteikusi iki 2014 metų.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

forumaS

Žalioji kolona kyla į kovą prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę Justas Šireika (straipsnyje išdėstyta autoriaus asmeninė nuomonė)

Dėl žaliųjų idėjų priešo ambrazūrą nuosavomis krūtinė mis uždengti pasiruošę veikėjai visas savo pastangas sutelkė kovai prieš Visagino atominę elektrinę (VAE). Deja, aplinkos apsaugos motyvai čia mažiausiai svarbūs. Vakaruose žaliųjų partijos yra gavusios „arbūzų“ (angl. water melons) epitetą: žaliomis aplin kosaugos nuostatomis įvairios aplinkosaugininkų organizacijos maskuodavo raudoną tolimos kairės idėjinį pradą. Šis aplinkosauginiais pagrindais susikūru sių organizacijų identiteto dvilypumas natūraliai jas suartino su tuometinį kairuolių interna cionalą po kūju ir pjautuvu vie nijusia Sovietų Sąjunga. Ypatingų santykių su sovietais nuo šalyje neliko net Greenpeace –

pasaulinis ekojudėjimų flagma nas. Taip dviguba žaliai–raudona ideologinė savastis Vakaruose sukūrė situaciją, kai žaliųjų ne vyriausybinės organizacijos ir politinės partijos – sąmoningai arba ne visai – tapdavo nedraugiškų valstybių interesams atsto vaujančiais Trojos arkliais. Tamsių kabinetų rūstūs kari ninkai gal ir pakeitė svetimų val stybių uniformų antsiuvus, bet tikslai ir metodai liko tie patys: 1) priešiškoje teritorijoje padėti susiburti politiškai nesusipratu

G. Narkevičiūtės nuotrauka

sių naudingų idiotų ir susipratu sių politinių judų brigadoms; 2) palaikyti specifinę informacinę erdvę, reikalingu būdu manipu liuojant visuomenės nuomone. Svarbiausia, kad atsirastų terpė, leidžianti mušti savus į labiausiai pažeidžiamą vietą, pavyzdžiui, į energetinį valstybės nesaugumą. Kaip tik todėl kyla įtarimas, kad skaitlingą būrį Lietuvos pi liečių visai neatsitiktinai apėmė nevaldomas įkarštis saugoti gamtą: staiga radosi žaliųjų ju dėjimai ir nevyriausybinės organizacijos, buvo skubiai steigiami mįslingą veiklą vykdantys institutai, susibūrė žalios ir dar žalesnės politinės partijos. Tiks lumo dėlei reikia pastebėti, kad kone visus šiuos sambrūzdžius susiejo ne tyra meilė miškams ir pievoms, bet zoologinis prie šiškumas Lietuvos planams pasistatyti atominę jėgainę. Stebėtina, kokį skirtingą vaidmenį aplinkosaugininkų judėjimai vaidino Lietuvos nepriklau somybės aušroje ir vėliau, val stybei mėginant nutraukti paskutinius su okupaciniu laikotarpiu ją jungiančius priklauso mybės saitus. 9-ajame dešimt metyje veikę pirmieji ekologijos klubai buvo vienas stipriausių

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

forumaS

Lietuvos disidentinės bendruo menės židinių. Aktyviai į Sąjū džio veiklą įsilieję klubai sunyko šaliai atkūrus nepriklausomybę. Šiandien į mūšį prieš VAE pakilu siems žaliesiems garbingi laisvės ir nepriklausomybės idealai sen timentų nekelia. Šių žmonių tikrai negraudina rūpesčiai dėl Lietuvos energetinės priklausomybės – argumentus apie būtinybę sustiprinti valstybės atsparumą politiniam spaudimui jie atremia kalbomis apie vėją ir upių čiurlenimą. Kad skirtis tarp neži nia iš kur atsiradusių gamtos mylėtojų ir realiai aplinkos apsauga besirūpinančių piliečių būtų aiškesnė, žalia spalva už simaskavusius atominės ener getikos priešininkus būtų tikslinga pavadinti žaliąja kolona. Į klausimą, kas motyvuoja ža liąją kolona jos kovoje su Lietuvos siekiu išsilaisvinti nuo poli tinių ir ekonominių įtakų, nėra ir negali būti vieno aiškaus atsa

kymo: priežastys varijuoja nuo gerai neapsvarstyto socialinio ekoaktyvizmo, iki primityvios savo šalies išdavystės ir labai konkrečių verslo grupių intere sų, pavyzdžiui, statant ir admi nistruojant biokuro katilines. Aišku viena: statistinis prieš Vi sagino atominę elektrinę pike tuojantis žaliasis jums be menkiausios abejonės patvirtintų, kad prasmingai aukoja savo pastangas ir laiką ateities kartų labui. Ir, greičiausiai, būtų visiškai nuoširdus. Dėl šios priežas ties jis su nuostaba priimtų mintį, kad savo veiksmais ne tik silp nina valstybę, kurioje teks gyventi jo vaikams, bet ir nesąmo ningai pasitarnauja nedraugiškų šalių interesams. Beribis naivumas manipuliatoriams visada bu vo mėgstamiausia kitų žmonių savybė. Pastebėtina, kad egzistuoja savotiškas pasipriešinimo ato minei barometras: kuo realesni

tampa planai pastatyti Visagi no AE, tuo atkakliau minėtosios kolonos avangardas veržiasi į viešąją erdvę, kad jums nemirksė damas paaiškintų, jog balta yra juoda ir atvirkščiai. Mėgindami auditoriją užliūliuoti sudėtinga technine naujakalbe, šie veikėjai žongliruoja pačiais įvairiausiais argumentais, tačiau visuomenei mėgina įbrukti tik vieną – Mask vos ekonominio (kartu ir politi nio) šantažo akivaizdoje Lietuvos nacionalinį saugumą užtik rinanti AE yra blogai, o absurdiškai brangios, neefektyvios ir iš esmės energetinės priklausomy bės problemos nesprendžiančios alternatyvos – daugiau nei sveikintinos. Galima tik numanyti, koks apmaudas turėjo apimti Kremliaus strategus, kai paaiškėjo, kad investuotojas į VAE atvyko iš šalies, kur Kurilų salų klausimas – vis dar opus ir nepamirš tas, o samurajiškas verslo etiketas

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

PAGRINDINIAI FAKTAI, KURIUOS TURĖTUM ŽINOTI VISAGINO AE ĮTAKA ŠALIES EKONOMIKAI IR VERSLUI

VISAGINO AE 2011-2050 M. LIETUVOS BENDRĄJĮ VIDAUS PRODUKTĄ PADIDINS

27,1 MLRD. LITŲ,

5 MLRD. LITŲ,

ĮPLAUKAS Į BIUDŽETĄ –

INVESTICIJAS –

SUKURS NAUJŲ DARBO VIETŲ, SUDARYS GALIMYBES MOKSLO PLĖTRAI IR T. T.

2,5-3,1 MLRD. LITŲ,

proc.

÷ Visagino AE statybai.

58 58

proc.

æ ÷ ǡ · æ Ǥ

88 63

proc.

÷ Æ ÷ ÷ Æā ¦ Ǥ

FoRUMAS neturi nieko bendro su Piterio berniukams įprastais reikalų tvarkymo būdais. Vyriausybei strateginiu investuotoju pasirinkus „Hitachi“, nelyg gauruotos letenos pastūmėti, žaliakoloniai atkišo priekin savo matrosoviškas krūtines ir pasirengė iki paskutiniųjų ginti Lietuvos energetinį nesaugumą. Mažiau nei per metus įvyko tikras lietuviškos žaliosios minties renesansas: buvo įkurta Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partija, įsteigtas Žaliosios politikos institutas, o Lietuvos valstiečių liaudininkų partija tapo Lie tuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Neverta aiškinti, kokia šių organizacijų nuomonė apie Lietuvos ir jos partnerių siekį šalyje pastatyti modernią atominę elektrinę, nes atsakymas ir jums, ir man daugiau nei nuspėjamas. Nors žalioji kolona kiek įmanydama priešinasi atominei energetikai, bent jau tiesiogine prasme, šių žmonių niekaip neapkaltintum kova su vėjo malūnais. Naujos kartos žalieji nevengia pakalbėti apie utopinius vėjo, saulės ir vandens jėgainių projektus, kaip svarstytiną branduolinės energetikos alternatyvą siūlo biomase ir biodujomis generuojamą elektros energiją. Nutaisę rimtas ekspertų minas, gamtos meile trykštantys VAE priešininkai beveik niekada nekalba apie siūlomų alternatyvų ekonominį pagrįstumą ir verčiau diskusiją kreipia į tariamus branduolinės energijos trūkumus. Ir štai kodėl: įvertinus numatomą maksimalią Visagine pagamintos energijos kainą (t. y. skaičiuojant ne tik savikainą, bet ir įtraukus operacinius bei kapitalo kaštus), VAE pagaminta

FoRUMAS elektros kilovatvalandė lieka ženkliai (kai kuriais atvejais net iki septynių kartų) pigesnė už siūlomas alternatyvas. Kalbėdama apie VAE trūkumus, žalioji kolona būtinai primins, kad prie numatomos atominės jėgainės eksploatacijos kainos reikia pridėti panaudoto branduolinio kuro tvarkymo kaštus. Tačiau būtinai pamirš, kad šalies BVP dėl naujosios elektrinės kiekvienais metais iki pat iki 2050 m. vidutiniškai padidės beveik po 700 mln. litų; papildomos įplaukos į biudžetą sieks 5 mlrd., o investicijos – 3,1 mlrd. litų. Šalies verslas ir darbuotojai vien statybų metu atliks darbų už 30 proc. viso projekto vertės, t. y. už 4 mlrd. litų. Šiuo metu pirkdama rusiškas dujas ir elektrą Lietuva Maskvai sumoka apie 3 mlrd. litų kasmet. Tai įspūdinga suma, kuri turėtų likti šalies vidaus rinkoje, užuot netiesiogiai dengusi priešiškų karinių pajėgų modernizavimo programas. Visi šie skaičiai reiškia vieną esminį dalyką – lyginant su siūlomomis alternatyvomis ir vertinant gautą ekonominę naudą, naujas atominės elektrinės projektas neturi realių konkurentų.

Paklausite, kaip žaliakoloniai siūlo spręsti energetinės priklausomybės problemą? Atsakymas: niekaip. Pasiūlymas be turinio – taip, perfrazuojant austrų rašytojo R. Musilio romano „Žmogus be savybių“ pavadinimą, būtų galima pavadinti naujųjų žaliųjų planą iki 2050 m. Lietuvai visiškai pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių. o iki tol, be abejo, rusiškos dujos ir rusiška elektra. VAE priešininkų patogiai nutylima tiesa ta, kad neturėdami savo branduolinės jėgainės, ateinančius dešimtmečius liktumėm nuolankaus vyžoto baudžiauninko vaidmenyje: sulig nauja žiema kaskart tektų viltis, kad Maskvos ponas bus maloningesnis. Be veikiančios VAE nerealu tikėtis palikti vis dar sovietinėje erdvėje Lietuvą kalinančios IPS/UPS elektros sistemos ir prisijungti prie UCTE europinio tinklo. Tam, kad mūsų šalis sinchroniniu būdu susijungtų su kontinentinės Europos elektros tinklų sistema, būtini nuo besikeičiančių gamtos sąlygų nepriklausantys nuolatinę ir pakankamą generaciją užtikrinantys pajėgumai. To žaliųjų siūlomos alternatyvių energijos išteklių elektrinės užtikrinti paprasčiausiai negali.

iš esmės ydinga supriešinti naują atominę jėgainę ir alternatyvių energijos išteklių elektrines. Pastarosios taip pat atlieka gana reikšmingą vaidmenį generuo jant papildomą energijos kiekį ir šalies viduje diver sifikuojant elektros energijos šaltinius. Tačiau ne vėjo malūnai ir tekančios upės, bet atominė jėgainė taps tikrąja šalies energetinio saugumo, valstybės ekono minio pagyvėjimo, darbo vietų kūrimo ir mokslinio potencialo plėtojimo prielaida. Tegul nemiega ramiai visi Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešai. 2012 metai // vasaris // Nr. 3 PROVERŽIS

forumaS

R. Morkūnaitė: Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą Kalbino: Justas Šireika Dirbi Europos Parlamente. Kaip ši institu cija prisideda ar galėtų prisidėti prie Lietuvos siekio tapti energetiškai nepriklausoma šalimi, užsitikrinti saugų energijos išteklių importą? Energetikos politikai tapus viena iš ES veiklos sričių,atsiradoirdaugiaugalimybiųviršnacionaliniu lygiu siekti savo strateginių tikslų energetikos sektoriuje. ES institucijos ir valstybių vadovai jau ne sykį yra pareiškę, o pirmininkaujančios valstybės į savo siekius įrašiusios tikslus sukurti vieningą energijos rinką (suteikiančią vartotojui galimybę rinktis, iš ko pirkti energiją ar jos išteklius), bei siekti, kad tam atsirastų visos būtinos sąlygos – neliktų energetiškai izoliuotų ES regionų, energijos rinkoje veiktų konkurencija. Lietuvai šie abu elementai itin aktualūs. Kad tai nelieka vien kalbomis, rodo ir faktas, jog energetinės jungtys tarp Lietuvos ir Švedijos, Lenkijos įtrauktos į ES prioritetinių projektų sąrašą. Europos Parlamentas, po Lisa bonos sutarties įsigaliojimo, tapo lygiateise ES teisėkūros institucija, taigi svarstant visus teisės aktus, taip pat ir energetikos srityje, gauname progą įtvirtinti Lietuvai naudingas nuostatas (tenka pripažinti, jog Europos Komisija, teikdama teisės aktų projektus, ne visuomet atkreipia dėmesį ir teisingai įvertina Lietuvos specifiką). Atominės energetikos oponentai dažnai ją supriešina su atsinaujinančių energetikos iš teklių alternatyva. Ar tikrai branduolinė ener gija ir kitos alternatyvios energetikos rūšys yra nesuderinamos? Tikslumo dėlei reikia pažymėti, kad branduolinė energetika nėra laikytina alternatyvia – bent jau Lietuvoje, turinčioje sąlyginai ilgą branduolinės energijos naudojimo patirtį. Kalbant apie santykį tarp branduolinės ir alternatyvios tra dicinei (t. y., gautos iš atsinaujinančių išteklių) energijos, nemanau, jog jos nesuderinamos. Juo kaujant net galima priminti kai kurių atominės energetikos šalininkų teiginius, jog ji – taip pat „žalioji“ energetika, kadangi gamybos procese

neišskiriamas CO2 (nors atsiranda radio aktyvių atlie kų). O kalbant rimtai, manau, kad kuo didesnis energijos gamybos rūšių (tiek „tradicinių“, tiek „alternatyvių“) pasirinkimas, tuo valstybė turi didesnę laisvę balansuoti energijos srautus ir taip užtikrinti energetinį saugumą. Jei branduolinė energetika dera su gami nama iš atsinaujinančių išteklių, kodėl Lietu vos žalieji stoja mūru prieš planuojamą statyti atominę jėgainę? Žvelgiant iš aplinkos ir žmonių sveikatos ap saugos pozicijų bei atsižvelgiant į pastarąsias nelaimes branduoliniame sektoriuje bei į jų šalinimo kaštus, ši pozicija suprantama. Kita vertus, turime prisiminti ir tai, kad praktiškai visos didžiosios nelaimės branduoliniuose objektuose kilo ne dėl pačios branduolinės eneregtikos nesaugumo, o dėl taip vadinamo žmogiškojo faktoriaus – nesilaikyta saugumo procedūrų, netinkamai atlikti projektavimo darbai ir pan. Būtent dėl šių priežasčių pritariu protestams prieš Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje planuojamas AE – ypač po pasirodžiusios informacijos apie įvairias dėl aplaidumo vykstančias avarijas statybų aikštelėse. Kalbant apie prieštaravimus Lietuvoje planuojamai atominei jėgainei, matyčiau kelias priežastis – viena vertus, atsižvelgiant į bendrą politinį kontekstą, visos ES žalieji protestuoja prieš branduolinę energetiką, kai kur – gana sėk mingai (tiesa, pačios Vokietijos patirtis, kuomet prasidėjus šalčiams įjungiami jau stabdomi reaktoriai, planuojama pirkti energiją iš kitose val stybėse stovinčių atominių elektrinių, o visiškas atominės energetikos atsisakymas reiškia ne ką mažesnes išlaidas skirstomųjų tinklų pertvarkai, būtinai dėl pasikeitusių energijos tekėjimo kryp čių, rodo, kad ne taip ir patrauklu atsisakyti tos branduolinės energetikos). Antra vertus, kai kurie 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

forumaS

K. Mikulėno nuotrauka

Lietuvos žaliųjų išsakomi argumentai kažkodėl ypač palankūs toms jėgoms, kurios nenorėtų, jog Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma – nors iš pirmo žvilgsnio ir patrauklūs, labiau įsi gilinus atrodo tarsi šakėmis ant vandens parašyti. Trečia vertus, gal ir Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio aiškindama visuomenei apie būtinybę Lietuvoje plėtoti branduolinę energetiką. Kalbėti apie „žalią“, aplinką tausojančią energiją – madinga. ES yra numačiusi, kad ša lys narės iki 2020 m. privalo pasiekti tam tikrus energijos vartojimo normatyvus: penktadalis Lietuvoje suvartojamos energijos turėtų būti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, energijos suvartojimas privalėtų būti 20 proc. efektyvesnis ir t. t. Ar realu tikėtis, kad iki 2020 m. daugiau nei penktadalis Lietuvoje sunaudo jamos energijos bus „žalia“? Parama aplinką tausojančiai energetikai ne turėtų būti skiriama vien dėl mados. Nors netu rime ilgalaikių duomenų dėl realios žmogaus įtakos klimato kaitai, turime faktinius duomenis apie egzistuojantį aplinkos (oro, dirvos, vandenų) užterštumą ir to įtaką žmonių sveikatai bei aplinkos kokybei. Visų pirma dėl šios priežasties ypač sveikintini ES žingsniai skatinti priemones, tausojančias aplinką. Tai – ne tik energetika, ta čiau ir transportas, atliekų tvarkymas, žemės

ūkis. Visose šiose srityse tarša yra išties didelė, o tinkamai naudodami išteklius ir tvarkydami atliekas, ją galėtume sumažinti patys. Kalbant apie „žaliąją“ energetiką – deja, pradinis entuziazmas nuslūgo, atsiradus išsamesnių duo menų apie jos įtaką aplinkai – hidroenergijos daromą žalą žuvų ištekliams, vėjo energetikos žalą kraštovaizdžiui ir galimą žalą paukščiams (o taip pat – suskaičiavus ir visą taršą, atsirandan čią gaminant jėgaines, pvz., Kinijoje ir gabenant jas per pusę pasaulio), biokuro (ypač gaunamo iš Pietų Amerikoje auginamų cukranendrių ar Azijos palmių) įtaką dirvožemio dykumėjimui ir taršą, atsirandančią gabenant biokurą į Europą (paskaičiuota, kad įskaičiuojant visą ciklą, biokuro išmetamas teršalų kiekis lygus „tradicinio“ kuro išmetamam kiekiui). Žinoma, viskas neturėtų būti piešiama vien tamsiomis spalvomis – visoje ES remiamas atsinaujinančios energijos plėtojimas, dygsta vėjo jėgainės. Tačiau ir ES pripažįstama – norint efektyviai išnaudoti vėją ir saulę, būtina iš pradžių sukurti taip vadinamus „išmaniuosius tinklus“ (angl. smart grids), leidžiančius energijai tekėti iš ten, kur jos per daug į ten, kur jos trūksta – net per visą Europos žemyną. Būtina šių tinklų sąlyga – jau anksčiau minėtas Lietuvos tinklų sujungimas su likusia ES. Deja, tik tuomet galėtu me kalbėti ir apie spartesnę vėjo energijos plėtrą Lietuvoje. Kita vertus, yra žingsnių, jau ir dabar 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

forumaS galinčių leisti greičiau pasiekti Lietuvos užsibrėžtą tikslą – 23 proc. energijos iš atsinaujinančių išteklių iki 2020 m. Kol kas Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, nėra pakankamai skatinamas atsinaujinančių išteklių naudojimas individualiuose namuose ar atskiruose kvartaluose. Esu įsitikinusi, jog saulės kolektoriai, šilumos siurbliai ar mažosios vėjo jė gainės taptų kur kas populiaresnės, jei jų įrengi mas būtų bent iš dalies finansuojamas valstybės. Prieš kelis metus inicijavai didelį atgarsį sukėlusį projektą „Apgink Baltijos jūrą kol ne vėlu“, kuris atkreipė visuomenės dėmesį į Baltijos jūros dugnu tiesiamo dujotiekio „Nord Stream“ keliamas grėsmes. Dujotiekis, nepaisant argumentuotų aplinkosaugininkų reikalavimų, atidarytas. Ar yra signalų, kad susirūpinimas dėl dujotiekio keliamo pavojaus buvo pagrįstas? Kol kas sunku tiksliai nusakyti dujotiekio pa darytą žalą aplinkai – praėjo dar visai nedaug laiko nuo jo statybų, o mokslininkų atliekami ty rimai ir šių tyrimų rezultatų analizė užtrunka ke lerius metus. Norisi tikėti, kad valstybės, leidusios per savo teritorinius vandenis tiesti vamzdį, atsakingai pažiūrės į Baltijos jūros, kuri ir taip yra labiausiai užteršta ES jūra, būklę ir netylės, pastebėjusios taršą. Pažymėtina, kad Nord Stream AG bendrovė pati užsakė ir finansavo projekto po veikio aplinkai vertinimą ir pati atliko dujotiekio tiesimo darbų poveikio analizę. Tarp 16 tirtų pa rametrų nebuvo įtraukti pagal ES finansuojamą mokslinę tyrimų programą renkami duomenys.

Kitas aspektas, kad su poveikiu teritoriniuose van denyse susiję duomenys ir išvados buvo pateiktos tik atitinkamos šalies nacionalinėms institucijoms, t. y. kiekviena valstybė atskirai mato tik dalį bendro poveikio Baltijos jūros aplinkai vaizdo. Į šiuos ir kitus aspektus esu raštu atkreipusi Europos Komisijos dėmesį, ir gavau Komisaro J. Potočniko patikinimą, kad nors Komisija ir nesiims atskirai vertinti Nord Stream pateiktų duomenų, tačiau pagal ES mokslines programas surinkti duomenys yra vertingi ir į juos turi būti atsižvelgta. Todėl tenka pažymėti, kad analizuojant Nord Stream poveikį Baltijos jūrai, atsakomybė gula ant HELCOM ir susijusių šalių pečių – tam yra reikalingas visos susijusios informacijos prieinamumo užtikrinimas, keitimasis informacija tarp ES šalių narių nacionalinių institucijų, mokslininkų bendradarbiavimas bei iniciatyva, o taip pat ir nuolatinis visuomenių domėjimasis. Ar realu tikėtis, kad ES sugebės įgyvendinti veiksmingą bendrą energetikos politiką? Re gis, šiuo metu kiekviena didesnė valstybė ir didžiosios Vakarų Europos energetikos kom panijos „žaidžia“ kas sau: pvz. su Rusija įprasta derėtis dvišalėse derybose, o ne ES rėmuose. Dėl to kenčia tiek ES, kaip politiškai reikšminga tarptautinė organizacija, tiek ir mažesnės valstybės, tokios kaip Lietuva. Europos Sąjungoje, kaip bebūtų gaila, nuo sprendimo priėmimo iki realaus jo poveikio, daž nai praeina ne vieneri metai. Sunku tikėtis, jog per dvejus metus nuo Lisabonos sutarties įsiga liojimo, būtų pasiekta reikšmingų rezultatų. Vis tik kryptis kuria einama ir žingsniai, kurių imamasi tiek atskirų ES valstybių, tiek visos ES mastu, rodo, jog bendra energetikos politika yra įmanoma. Vie nas iš naujausių svarbių žingsnių yra keitimosi informacija tarp valstybių narių ir Europos Komisijos dėl sudarytų tarpvyriausybinių susitarimų ar vedamų derybų su trečiosiomis šalimis mechaniz mas. Europos Komisija galės įvertinti tokių susi tarimų atitikimą ES teisei, esant reikalui, dalyvauti derybų procese. Šis mechanizmas, be kita ko, padės sustiprinti valstybių narių derybines pozicijas kalbantis su tiekėjais-monopolistais už ES ribų, kas ypač gamtinių dujų importo srityje, aktualu ir Lietuvai. Tikiu, kad veikiant kartu ateityje išties bus pasiekta ir daugiau Lietuvai naudingų sprendimų.

J. Urbanavičiaus nuotrauka

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

europa ir pasaulis 13

europa ir pasaulis

Lietuvos užsienio politika ir Baltoskandija Emilis Kazlauskas Baltoskandija – jau dabar perspektyvu?

Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politikos kuluaruose vis dažniau skamba žodis Balto skandija. Tai yra geopolitinė koncepcija, teoriškai jungianti Šiaurės ir Baltijos valstybes į vieną regioną, siejamą bendrų politinių, ekonominių ir saugumo saitų. Aiškiausiai Baltoskan dijos atgimimą buvo galima identifikuoti sekant vieno iš pa grindinių Lietuvos užsienio po litikos vadovų – užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio – komentarus žiniasklaidos prie monėse. Vieno iš jų pavadini mas buvo išties skambus – „Bunda jau Baltoskandija“. Iš pirmo žvilgsnio užsienio politikos orientacijos kreipimas labiau į šiaurę atrodo pakankamai patrauklus ir logiškas.

Ievos Šimkutės nuotrauka

Protestantiška darbo etika pa dėjo šių šalių visuomenėms pasinaudoti daugeliu kapitalizmo pliusų ir išvystyti aukštus ekonominius pajėgumus, kas galiausiai virto palankia dirva kuriant pavyzdines gerovės valstybes. Taigi išsiaiškinus, kad Šiaurės šalys išties gali būti kaip sektinas pavyzdys, belieka priminti, kad jau dabar jų bendradarbia vimas su Lietuva ir kitomis Baltijos valstybėmis gerėja ir politinėje, ir ekonominėje, ir karinėje plotmėje.

Šiaurės šalys daugeliu aspektų atspindi, jei taip galima pavadinti, aukščiausius užsienio politikos standartus. Neturėdamos daug gyventojų, jos ypač didelį dėmesį skiria gynybai ir taip ryžtingai atsako į slegiančią geopolitinę įtampą iš Rytų. Nepaisant tam tikrų istorinių atskirų valstybių ypatumų (kad ir gili neutraliteto tradicija, kurios pvz. Švedija neseniai atsisakė), tiesiogiai ar netiesiogiai visos Šiaurės šalys deklaruoja savo proeu roatlantinę orientaciją. Tai, kad artimo tarpusavio ben dradarbiavimo tradicija Šiau rės šalims nėra svetima, rodo tokie pavyzdžiai, kaip XIX a. pabaigoje tarp Šiaurės šalių sudaryta monetarinė unija.

Didelės tiesioginės in vesticijos ir įsitraukimas fi nansiniame sektoriuje (ypač bankuose) daro Lietuvą svar bia valstybe Šiaurės Europos regione ne tik ekonomine,

bet ir geopolitine prasme. Energetikoje bendradarbiavimas taipogi įgauna naują pa greitį – kaip pavyzdį galima paminėti sėkmingai vystomą NordBalt elektros jungties su Švedija energetikos projektą. Visai neseniai pradėtas ga minti vienas iš itin svarbios Lietuvai jungties pagrindinių komponentų – povandeninis kabelis. Prieš metus Baltijos šalys bu vo pakviestos prisijungti prie NORDEFCO – neformalaus Šiaurės šalių karinio aljanso. Jau du sykius įvykęs Jungtinės Karalys tės, Šiaurės ir Baltijos šalių va dovų susitikimas aptarti kylan čius ekonominius ir socialinius iššūkius, neįtraukiant Lenkijos, rodo po truputį besiformuojančius institucinius Šiaurės Europos regiono apmatus. Geopolitinės aplinkos diktatas

Visgi Baltoskandijos projektas neegzistuoja tuščioje erdvėje, ir jo potencialiai perspektyvai didžiulę įtaką daro Lietuvos geo politinės aplinkos ypatumai. Pirma, silpnėjančios Vakarų politinės, karinės ir ekonominės struk tūros (NATO ir ES) ekonominės krizės ir idėjinio pasimetimo kontekste kelia abejonių dėl reikiamos geopolitinės atsvaros Rusijos grėsmei. Tradiciniai geopoli tiniai išskaičiavimai dėl strategi nės partnerystės su Lenkija svar bos tampa vis labiau migloti dėl šios mažėjančio susidomėjimo Lietuvos geopolitiniais interesais bei siekio atgaivinti didvalstybės statusą.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

14 europa ir pasaulis Šių aplinkybių šešėlyje pati Baltoskandijos idėja egzistuoja daugiau popieriuje, nei realy bėje. Tai rodo menkas Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo formatų institu cionalizacijos lygis – dauguma bendrų institucijų turi tik pata riamąją galią arba Baltijos valstybės jose dalyvauja ne visa vertės narės teisėmis. Taigi, nors ir esama teigiamų poslinkių potencialiai geopolitiškai reikš mingo Baltoskandijos regiono susidarymui, visgi kol kas negalimatvirtai teigti, ar galimos Va karų politinių ir ekonominių struktūrų dezintegracijos atveju, tai gebėtų pakeisti NATO tei kiamas „kietojo“ saugumo garantijas bei ES teikiamą ekono minį saugumą bei paramą.

6 ,97

d. mlr

nr.

Dabartinė geopolitinė logika diktuoja, jog šis regionas kol kas daugiausia gali pasitarnau ti kaip atsvara viešojoje erdvėje sušvelninant stringančios strateginės partnerystės su Lenkija daromą žalą, tačiau negali jos visiškai pakeisti dėl objektyvių priežasčių – nepakankamos Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono institucionalizacijos ir itin svarbaus Lenkijos faktoriaus užtikrinant Lietuvos saugumą. Nepaisant to, kad prastėjan tys santykiai su Lenkija daugiausia yra pakitusios Lenkijos geopolitinės orientacijos pasekmė, ši valstybė išlieka vienas iš esminių Lietuvos suverenumo užtikrinimo garantų. Be Lenkijos NATO gynybos planai Baltijos

valstybėms bei Lietuvos energetinei nepriklausomybei svar būs energetiniai projektai atsi durtų aklavietėje. Šiaurės šalių regionas, nepaisant pastaruoju laikotarpiu regimų teigiamų tendencijų politiniame, ekonomi niame ir netgi kariniame ben dradarbiavime, netu rėtų tapti pagrindiniu Lietuvos užsienio po litikos vektoriumi. 1,931 mlrd . Visgi reziumuojant nereikėtų visko piešti nr. 8 tamsiomis spalvomis. Tai, kas šiuo metu vyksta su Baltoskan 1,98 dija politinėje, eko8m lrd. nominėje ir netgi ka 5,317 mlrd. rinėje plotmėje, yra nr. 6 tikras proveržis, apie kurį anksčiau buvo sunku net ir pagalvonr. 1 ti. Tačiau taipogi nederėtų pernelyg pasinerti į optimizmą bei neatmesti galimybės, jog Šiaurės šalims Baltijos valstybės tė ra geopolitinio ba Tiesioginės užsienio investicijos lansavimo prieš Ru- (TUI/FDI) iš Šiaurės šalių. siją bandymų poligo 2011 m. rugsėjo 30 d. duomenys nas, o riba tarp drau gystės ir intereso – Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas http://www.stat.gov.lt pakankamai plona.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

europa ir pasaulis 15

europa ir pasaulis

Baltijos Asamblėja: per glaudesnę integraciją – tvaresnis stabilumas Vaiva Sapetkaitė Ekonominis sunkmetis dar kartą parodė, kad Baltijos ir Šiaurės šalių finansų rinkas sieja glaudi tarpusavio priklausomybė. Akivaizdus to pavyz dys – netrukus po to, kai Lietuvoje žlugo bankas „Snoras“, neatlaikė ir Latvijos „Krajbanka“. Taigi bet kokia krizė ar rimtesnės finansinės problemos vienoje regiono valstybėje sukelia grėsmių kitoms ir savo kailiu greitai galime patirti, kokia trapi yra visa finansinė sistema. Tam, kad ji būtų stabili ir ateityje pavyktų išvengti skaudžių smūgių, reikia pokyčių – pirmiausia, griežtinti finansinės sistemos priežiūrą. Taip penktadienį LR Seime vykusiame Baltijos Asamblėjos parlamentiniame seminare teigė jos prezidentas Paulius Saudargas. Seminaro metu Baltijos, Šiaurės, Beniliukso ir Gruzijos-UkrainosAzerbaidžano-Moldovos (GUAM) parlamentarai, vyriausybių atstovai bei finansų ekspertai nagrinėjo glaudesnės Šiaurės ir Baltijos šalių finansų rinkų integracijos bei didesnio stabilumo užtikrinimo galimybes, dalijosi valstybių patirtimi sprendžiant ekonominio sunkmečio sukeltas problemas. Anot Baltijos Asamblėjos prezidento P. Saudargo, finansinio nestabilumo poveikis šalių ekono mikoms per brangiai kainuoja, tad būtina kuo anksčiau nustatyti finansinės sistemos silpnąsias vietas ir imtis krizės pasekmių šalinimo.

„Krizė keičia konkurencinį krašto vaizdį, pramonės veikimo būdus, žmo nių, pačių valstybių elgesį. Didesnis regiono valstybių finansų sistemos regu liavimas leistų sukurti tinkamesnę pu siausvyrą tarp griežtos priežiūros ir nevaržomo oportunizmo, tarp stagnaci jos ir greito augimo. Taip sistema taptų veiksminga ir stabili, o rizika įvairiose ūkio šakose pasiskirstytų tolygiau“, – aiškino parlamentaras, aptardamas vieną iš Lietuvos pirmininkavimo Baltijos Asamblėjai prioritetų.

S. KROPAS

P. Saudargas

R. Vilpišauskas

Kaip išvengti bankų krizių

Diskusijos metu glaudesnis regiono bendradarbiavimas finansų sektoriuje ir jo priežiūros mechanizmo tobulinimas išskirti kaip svarbiausi už daviniai, galintys veiksmingiausiai padėti kovoti su krizių rizika. „Skandinavijos bankų dominavimas Lietuvoje turi didelių privalumų. Šiaurės šalių viešųjų finan sų būklė yra viena geriausių Europoje, o tai svarbu stabiliai bankininkystei. Be to, Švedija visai neseniai turėjo bankinių problemų. Iš tų klaidų buvo pasimokyta, kas Lietuvai taip pat gerai“, – kalbėjo prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas. Anot Švedijos finansų priežiūros institucijos politikos skyriaus vadovės Aino Bunge, kiekvie na krizė tiek finansinei sistemai, tiek valstybių visuomenei palieka neištrinamą pėdsaką, todėl svarbu sustiprinti bankinio sektoriaus priežiūrą, kad neatsidurtume tokioje situacijoje, iš kurios patekome į krizę. „Mes negalime atsilošti ir tikėtis, kad bankų ir kitų finansinių institucijų pastangų pagerinti savo pačių rizikos vadybą, savikontrolę užteks ginant visuomenę ar mokesčių mokėtojus. Esame atsakingi, jog finansinės sistemos stabilumas tenkintų mus kaip visuomenę“, – teigė A. Bunge. „Negalima sakyti, kad šiuo metu bankams sankcijų nėra. Jos yra, tačiau kyla klausimas, kaip mes jas naudojame. Ateityje turime tapti iniciatyvesni, labiau žvelgiantys į priekį, o ne reaguojantys į jau iškilusias problemas“. Kalbėdama apie Baltijos ir Šiaurės šalių ben dradarbiavimo atvejį, ji pabrėžė, kad bankinis sektorius dėl integracijos apsisprendė jau anksčiau. Jos manymu, bankai regione jau šiandien stipriai integruoti, sistema glaudžiai susieta, o standartai gana harmonizuoti. Šiuo metu vienas aktualiausių klausimų – kaip gerinti atsakingų institucijų ben dradarbiavimą bankų priežiūros srityje. 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

16 europa ir pasaulis

Bernardas Gailius. Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių

tapatybines takoskyras Lietuvoje Pagal sausio 25 d. Seime vykusioje apskritojo stalo diskusijoje strategijos projekto „Lietuva 2030“ pasakytą komentarą pa rengė Emilis Kazlauskas

Pirmiausia, gal iš dalies dėl mano istorinio išsilavinimo, įsi vaizdavimas, kad galima savo tapatybę susikonstruoti pagal savo norus, skamba kaip kiek per didelis vakarietiškas entuziazmas. Politinei valdžiai paskelbus, kad nuo šiol orien tuosimės į Šiaurės šalių regioną, Lietuvos Rytų Europos tapaty biniai aspektai taip lengvai ne turėtų dingti. Rytų Europa, kaip tam tikra politinė erdvė, peržengia Šaltojo karo laikotarpį. Kitaip tariant, taip tik atrodo, kad ji yra Šaltojo karo inspiruota sąvoka – ji bu vo vartojama ir prieškariu. Ko gero, Czeslawui Miloszui savo darbais pavyko geriausiai pajusti, kas yra Rytų Europa, ir kodėl ji nėra Vakarų. Aš neturiu nieko prieš Baltoskandiją, kaip regioną, tačiau būtų klaidinga įsivaizduoti, kad galima taip paprastai pakeisti savo tapatybinę kryptį ir tapti kažkuo kitu. Antras aspektas, dėl kurio į Baltoskandiją žvelgiu kiek rezer vuotai, yra tai, kaip mes supran tame savo bendrų interesų gelminį pagrindą. Mano nuomone, bendrų interesų gelmė, kal bant pačia plačiausia prasme, yra saugumas. Lietuvoje pagrin dinė saugumo problema yra

viena – Rusija, ir tokia išvada peršasi be jokių rusofilijų ir rusofobijų. Šiandien ji yra esmi nė saugumo problema, ir net jei artimiausiu metu ten įvyks kokie nors esminiai politikos po kyčiai, ji vis tiek tokia išliks. Ru sijoje pilna interesų grupių, kurių interesai dažnai yra labai keisti, ir mums, lietuviams, nesuprantami, ir todėl savaime grės mingi. Dėl to nereikia turėti kokių nors kitokių iliuzijų. Tai nėra tik Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių problema, kaip dažnai mėgstama klaidingai įsivaizduo ti. Be abejo, pasauliui Rusija jau nėra tokia problema, kokia buvo Šaltojo karo metais, bet šitame regione ji visada išliks problema. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti švedų politikos ekpertus, su kuriais esu bendravęs įvairiuose forumuose – jie jau dabar pra deda aiškiai suprasti, kad Rusija yra ir jų problema. Garsiai tas retai pasakoma, bet nesunku pastebėti, kad diskusijose dėl Baltoskandijos dažnai

prasprūsta mintis, jog tai yra alternatyva Lietuvos santykiams su Lenkija. Jei mes supranta me, kad baltoskandiška vizija papildo strateginę partnerystę su Lenkija, tai puiku, bet jei manome, kad tai yra alternatyva bendradarbiavimui su Lenkija, tai, mano nuomone, tokia vi zija yra klaidinga. Jei sutinkame, kad saugumas yra bendrų interesų giluminis pagrindas, tai ta pati Baltoskandija yra sunkiai įsivaizduojama be Lenkijos. Manau, kad baltoskandiška orientacija neturėtų būti vertinama kaip atkirtis nedraugiškai Lenkijos užsienio politikai Lietuvos atžvilgiu, nes tai būtų tiesiog neprotinga. Galutinė mano išvada bū tų tokia – tapatybė nėra sukonstruojama, o klostosi istoriškai. Viena didžiausių Lietuvos problemų yra ta, kad mes apibrėžiame save kaip „ne lenkus“. Kol tai bus mūsų tapatybinis pagrindas, tol turesime kom pleksuotą užsienio politika.

Mes turime suvokti, kad būtent saugumas yra bendrų interesų gelmė, ir jeigu mėginame kurti strateginį bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis, tai turime kurti koaliciją iš valstybių, kurioms Ru sija yra pagrindinė problema. Ekonominiai ryšiai, apie kuriuos dažnai kalbama šiame kontekste, vis dėl to yra antraeilės svarbos, nes jie mezgasi labai greitai ir paprastai – jei atitinka paklausa ir pasiūla. Sunkiai užsimezga būtent gynybos partnerystė. 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės 17

europa ir pasaulis

Apie valstybines datas Algirdas Kazlauskas

Vasario 16 d. minėjome 84-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Dar tiksliau būtų pasakyti, jog kasmet tądien švenčiame Antrosios Lietuvos Respublikos pradžios dieną. Vis dėlto, tai tik viena iš šiandienos mūsų valstybei svarbių istorinių datų. Visų pirma, ši diena primena džiugų mūsų istorijos momen tą. Po daugiau nei šimtmetį trukusio carinės Rusijos prie spaudos laikotarpio, lietuviai vis dėlto rado savyje valios bei drąsos pasipriešinti. Ir pagaliau tai padarė sėkmingai. Reikia pasakyti, kad sukilimai, o gal net nacionalinio išsivadavimo karai, vyko ir 1794m., ir 1830–31m. ir 1963–64m., bet su kiekvienu kartu Rusijos autokratinė val stybė vis labiau trypė gležnus mūsų valstybingumo daigus, šiems dar nespėjus suvešėti. Tačiau ketvirtasis kartas, pa- rengtas pasiaukojančio lietuvių tautos šviesuolių – S. Daukanto, J. Basanavičiaus ir V. Kudir kos – pastangų, pagaliau davė teigiamus rezultatus. Kažkada buvusios Abiejų Tautų Respublikos žmonės – tiek lietuviai, tiek ir lenkai – (tik šįkart paski rai) sugebėjo nusimesti laikinai nusilpusios Rusijos jungą ir at kurti prarastąjį valstybingumą. Kita vertus, žodžiai – Antroji Lietuvos Respublika – liudija liūdną tiesą, jog ši valstybė, su gebėjusi per neįtikėtinai trum pą laiką pasivyti kitas Europos šalis ir įsitvirtinti viduriniame jų ešelone, gyvavo neilgai. Kad ir kaip bebūtų nemalo nu prisiminti, tačiau prie Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos

valstybės žlugimo reikšmingai prisidėjo ir patys lietuviai, ypač tuometė vyriausybė su prezidentu Antanu Smetona prieša kyje. Kai Lietuvai iškilo rimta grėsmė iš komunistinės Rusijos, valstybės lyderiai nėrė į krūmus, vietoje to, kad atliktų savo tie siogines pareigas ir organizuotų ginkluotą pasipriešinimą prieš agresorius.

prisidėjo prie savo taip puose lėto Vasario 16-osios valstybės projekto žlugimo. Skirtingai nei visos minėtosios istorinės datos ir pati pirmoji, Lietuvos valstybės susikūrimo – Mindaugo karūnavimo diena, vienintelė Kovo 11-oji simbolizuoja gyvą valstybinį or ganizmą. Anaiptol, nėra norima sumenkinti daugelio praeities

1940m. mūsų šalies spartų vystymąsi jau ke tvirtą kartą klastingai nutraukė Rytų kaimyno imperialistinės užmačios. Lietuvių tauta savo su žeistą orumą atkurti ir atsitiesti mėgino 1941m. birželio sukilimu ir beveik pora dešimčių metų po karo trukusiu partizaniniu sąjūdžiu, tačiau atgimė tik – 1990m. Kovo 11-ąją jau kaip Trečioji Lie tuvos Respublika. Beje, įdomu pastebėti, jog tuo laikotarpiu, t. y. pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo me tais, Lietuvą jau daugiau nei dešimtmetį valdė tuometės tautininkų partijos diktatūra. Taikos metu, tautininkai drąsiai engė politinius oponentus, šo vinistiškai nacionalistine propaganda pumpavo daugelį viešo gyvenimo sričių, tačiau patys pamiršo apie svarbiausiąjį valstybingumo elementą – drąsą pasipriešinti tikro pavojaus tė vynei metu. Ironiška, tačiau patys tautininkai kone labiausiai

Lietuvos kartų nuopelnų ku riant, ginant ir atstatant valsty bingumą. Atvirkščiai, turima omenyje, jog be istorinio įdir bio veikiausiai nebūtų buvę ir šiandienos Lietuvos. Tarkime, be Mindaugo pastangų kažin ar būtų gyvavusi tokia Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kokią mes pažįstame. O be Jogailos inicijuoto Lietuvos krikšto nebū tų buvę ir Vasario 16-osios. Taigi visos datos susijusios su Lietuvos valstybingumo sutvirtinimu, tarpusavyje yra vienodai svarbios. Tačiau

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės visos jos simbolizuoja jau pasibaigusius Lietuvos val stybės gyvavimo etapus. Kaip jau buvo minėta, vienintelė autentiška, t. y. egzistuojan čią Lietuvos valstybę menan ti, data yra Kovo 11-oji. Tad tarsi savaime aišku turėtų būti tai, jog ši diena ir yra svarbiausia lietuvių sąmonėje. Nepaisant to, neseniai paskelbtas tyrimas Delfi.lt rodo, jog dauguma lie tuvių kiek kitaip suvokia savo valstybės prigimtį. Įvertinus jo rezultatus, galima teigi, jog žmo nės, kurie svarbiausia valstybės švente laiko Vasario 16-ąją, turi keistą realybės nuovoką arba net iki pat šiol tebegyvena tarpukarinėje tautininkiškos val stybės iliuzijoje. Galima daryti keletą spėjimų dėl tokių tyrimo rezultatų. Visų pirma, tai gali reiškti, kad uni kali etnolingvistinė tapatybė daugumos lietuvių galvose yra svarbesnis lietuvybės elementas už patį valstybingumą. Tokia samprata nesvetima buvo ir tarpukariniams tautininkams, turint omenyje, kad jie labiau rupinasi savo etniniu ir kalbiniu švarumu, nei politine valstybės stiprybe. Kas galiausiai reiškė gėdingą pralaimėjimą ir pusės amžiaus okupaciją. Be to, galima prisiminti ir tai, jog rusų ko munistinė propaganda buvo suinteresuota antisisteminius veikėjus perorientuoti siekti lingvistinės, o ne politinės autonomijos. Yra mažų mažiausiai keista, jei dauguma Lietuvos gyvento jų savo gyvą, tebeegzistuojantį valstybingumą vertina men kiau nei sunkiausių gyvenimo egzaminų neišlaikiusią tau tininkiškos valstybės tradiciją.

Nemaža dalis šitaip mąstančių veikiausiai nenori atsibusti iš istorinio sapno ir gyvena tarsi šiuo metu vis dar būtų tarpukario metai. Ypač akivaizdu, jog tokia iliuzija labai gaji neotau tininkų judėjimuose. Jie iki šiol nepripažįsta savo pirmtakų padarius istorinę klaidą ir į rusų nagus be pasipriešinimo atidavus savo neva taip branginamą tėvynę. Šis nesitaikymas su isto rinėmis realijomis veikiausiai liudija tam tikrą neišpirktos kal tės sindromą. Šiandienos tauti ninkai marširuodami gatvėmis, drąsindamiesi įvairaus pobūdžio lozungais bei gestais tvirtina, jog šįkart jau tikrai gintų savo šalį, tik duokite jiems valdžią. Be kita ko, dabartiniai tautininkai marginalizuoja savo poli tiką, sąmoningai save statydami už dabartinės Lietuvos valstybės sistemos ribų. Tai yra, užsiimama sofistikomis teigdami, jog svastikos visų pirma reiškia kažko kius senovės baltų ženklus, tad neva neturėtų būti painiojamos su Hitlerio nacių simboliais. Savo atributikoje nevengia su smurtu bei agresija besiasocijuojančių sugniaužto kumščio ar gobtuvu apsigaubusio vyro motyvų. Tokia elgsena aiškiai parodo, jog jie savo tėvyne laiko tik siaurą bendraminčių ratelį ir ignoruoja lietuvių tautos daugumą. Esama ir subtilesnio tipo spekuliacijų, kodėl Vasario 16-oji yra svarbesnė už kitas Lietuvos valstybės datas. Anot A. Juo

zaičio, tai buvo esminio lūžio taškas, parodęs, kad lie tuviai pasiryžę atskirti savo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę.

Tokiu atveju svarbumo akcentas yra nukeliamas nuo valstybingumo prie entoligvizmo. Vadovaujantis šia pozicija galima teigti, kad Lietuvos valstybė nuo Mindaugo iki trečiojo ATR padalinimo buvo menkavertė arba tik priešistorė tikrąjai – etnolignistinį tyrumą išgryninu siai – šaliai. Argumentas, jog be Vasario 16-osios neturėtume ir Kovo 11-osios yra tiek pat tei singas, kiek ir teiginys, jog be Mindaugo karūnavimo ir Jogailos krikšto neturėtume beveik visų dabar mums svarbiomis tapusių valstybinių datų. Ir veikiausiai pačios valstybės. Kitaip tariant, kaip loginis teiginys – nepaneigiamas, tačiau pozicija ginant svarbiausią valstybės da tą – silpna. Apskirtai, diskusija „kokia valstybinė data yra svarbiau sia“ yra kiek per daug ideologizuota. Kiekviena disku tantų stovykla bando pagrįsti savąjį variantą, kuris labiau siai atspindi jos idėjines pa žiūras. Tačiau kaip neseniai Facebooke taikliai pastebėjo Krašto apsaugos ministrė ir ne priklausomybės akto signatarė Rasa Juknevičienė, Kovo 11-oji mums gražino teisę švęsti Va sario 16-ąją. Tad vis dėlto, tei singiausia pozicija būtų visas istorines valstybines datas priimti kaip vienodai svarbias mūsų šiandienos valstybei, be kurių ji neegzistuotų. Belieka džiaugtis, jog Kovo 11-ąją paskelbtas mūsų siekis grįžti į vakarų krikščionių civilizacijos šeimą yra įgyvendintas, o Lietuvos valstybingumas gyvuoja iki šiol.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės 19

europa ir pasaulis

Kas yra konservatorius? Dvi istorinės vinjetės Mantas Adomėnas

Prasidėjus Politinės akademijos paskaitoms, tenka vėl ir vėl iš naujo atsakyti į klausimą „Kas yra konservatizmas?“ Konservatizmas gal jau niekam nesiasocijuoja, kaip Tėvynės Sąjungos gyvavimo pradžioje, su „konservavimu“ ir močiutės uždarytų stiklainių eilėmis lentynose. Vis dėlto „konservatorius“ – žodis su turtinga ir įvairialype istorija, kupina prasmių, dažnai pranokstančių politinę terminologiją. Konservatizmas, kaip XVIII a. pabaigoje pradėjusi aiškiai formuotis politinė pasaulėžiūra, savo tapatybę semia iš jau anksčiau sukauptų prasminių klodų. Bekeliaujant po įvairias šalis ir po kitų epochų tekstus akis kartais užkliūva už pažįstamų žodžių, pavartotų netikėtuose kontekstuose. Prieš keletą metų šitaip akį patraukė marmurinė lentelė, įmūryta Romos senovinio Žuvų turgaus teritorijoje.

Lotyniškas užrašas skelbia: „Žuvų, ilgesnių už šią marmurinę lentelę, galvos iki pat pirmųjų pelekų imtinai turi būti atiduotos konservatoriams“.

Minimi conservatores, „konservatoriai“ – tai miesto tėvai, arba, pažodžiui, miesto „sergėtojai“, popiežių viešpatavimo laikais vykdę Romos miesto savivaldą. Kitaip tariant – dabartinių savivaldybės tarybos narių atitikmuo. Lentelė (kuri yra drauge ir oficialus skelbimas, ir mato vienetas) kalba apie tai, kad didesnių žuvų galvos turi būti surenkamos labdarai – iš jų paskui virdavo sriubas miesto vargšams pamaitinti. Taigi XVIII amžiaus “konservatoriai” turėjo ir socialinės apsaugos programą, nebuvo jiems visiškai svetimi ir savotiški progresiniai mokesčiai – tačiau jais apmokestinama buvo žvejo sėkmė, o ne pajamos ar nuosavybė. Ir dar, atrodo, to meto turgaus pardavėjai ir žvejai suprasdavo lotyniškai... Kitą žodžio „konservatorius“ pavartojimą užtikau XVI–XVII a. jėzuitų teologo Leonardo Lesijaus veikale apie Dievo vardus, kur kalbama de Deo conservatore rerum omnium.

Lesijus paaiškina, kad Dievą galima tituluoti visų dalykų conservator arba „sergėtoju“, kadangi Jis, pirma, suteikia visiems sukurtie siems tvariniams gebą save išlaikyti ir pasirūpinti savo išlikimu – „visiems jiems kūrėjo įdiegtas savotiškas darbštumas siekti to, kas jiems naudinga, ir vengti kas kenksminga“. Antra, Jis išlai ko sukurtąjį pasaulį būtyje – jei tik nustotų juo rūpintis, sukurtoji visata akimirksniu išnyktų. Galiausiai Dievas esąs “konservatorius”, nes apsiėmė pasaulį ir žmones išsergėti per amžius iki laikų pabaigos. Ar ne tą patį su jiems patikėta valstybe turi daryti ir politiniai konservatoriai? 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

www.idejakasdien.lt

idėjos ir vertybės 21

europa ir pasaulis

pasiūlymų

1. Ar kada susimąstei, į kokią istorinę asmeny bę esi panašus? Atlik testą ir pasido mėk, ko galėtum iš to žmogaus pasimokyti.

2. Skirk keletą minučių pamąstyti, kokioje Lie tuvoje norėtum gyventi 2030-aisiais. Užsirašyk mintis savo kalendoriuje ateičiai. 3. Pabandyk nubraižyti savo giminės medį, jei ko nežinai – paklausk tėvų ar senelių. 4. Kai rašau, kad Lietuvoje labai gera gyventi, nė trupučio neperdedu”, savo bloge rašė An drius Užkalnis. Pagalvok, kokiu unikaliu lietu višku dalyku didžiuojiesi ir pasidalink su drau gais Facebook’e. 5. Paskambink vaikystės draugui ir pasakyk „Labas, prabėgo jau tiek metų! Gal susitikime puodeliui kavos?“

onaldas Reaganas dar būdamas akto riumi pagarsėjo savo aštriu liežuviu, kurį puikiai išnaudojo pasukęs savo karjerą į politiką. Patei kiame keletą taikliausių ir šmaikščiausių citatų. Tekstas neverčiamas, išlaikant min čių prasmės autentiškumą. Apie amerikietiškus li beralus (socdemus): • Liberals [Lyndon Johnson‘s administration] fought poverty and poverty won. • Let it show on the record that when the American people cried out for economic help, Jimmy Carter took refuge behind a dictionary. Well, if it’s a definition he wants, I’ll give him one.

6. Gerumo ir šilumos niekada nebus per daug! Iškepk pyragą, ir namuose taps jaukiau – o rytoj nunešusi pyragą galėsi padaryti malonų siurprizą savo kolegoms ar bendramoksliams. 7. Turi energijos ir idėjų, bet nežinai kaip jas rea lizuoti? Prisijunk prie nevyriausybinių orga nizacijų. Įgausi naudingos patirties, kurią tikrai įvertins bet koks darbdavys! 8. Tapk neatlygintinu kraujo donoru. Koks jausmas aplanko, kai suvoki, jog kažkam šiandien galbūt išgelbėjai gyvybę? 9. Kol žiema nesibaigė skubu padaryti sma giausią sniego statulą – sniego senį. Dar link smiau tai daryti su draugais. 10. Pakeisk kasdieninį kelią grįždamas namo. Šiandien eik nauju keliu, kad išvystum ką nors naujo. Pasivaikščiodamas senamiesčiu, aplankyk 3 istorinius pastatus.

A recession is when your neighbor loses his job. A depression is when you lose yours. And recovery is when Jimmy Carter loses his. Apie žmogaus gyvybę: • With regard to the freedom of the individual for choice with regard to abortion, there’s one individual who’s not being considered at all. That’s the one who is being aborted. And I’ve noticed that everybody that is for abortion has already been born. • The real question today is not when human life begins, but, What is the value of human life?

Apie kita: • Some people work an entire lifetime and wonder if they ever made a difference to the world. But the Marines don’t have that problem. • My fellow Americans, I’m pleased to tell you today that I’ve signed legislation that will outlaw Russia forever. We begin bombing in five minutes.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

vox populi „Ekonomikos nuosmukio Lietuvoje tikrai nebus”  2009 m. spalio 3 d.

Gediminas Kirkilas, socialdemokratų premjeras

2008 m. balandžio 24 d. 

2012 metai // vasaris // NR. 2 PROVERŽIS

savivalda

Mintys apie jauno žmogaus grįžimą į savo gimtąjį miestą, miestelį ir kaimą Andrius Vyšniauskas Jeigu jūs, mielas skaitytojau, kaip ir aš, esate kilęs (-usi) iš vieno tų puikių vidutinio dydžio Lietuvos miestų, miestelių ar kaimų, kuriuos dažnai privalome bent trumpam palikti norėdami studijuoti, bet vis dar sėdite kuriame nors iš tų ank štų sovietinio stiliaus Vilniaus ar Kauno daugiabučių, tikriausiai esate ne kartą susimastęs (-iusi), ką Jums reikštų grįžimas į savo gimtinę. Ką reikštų ten pradėti dirbti, kurti namus, o gal net ir šeimą. Kęstučio Vanago (BFL) nuotrauka Toks galvojimas dažnai pasižymi tam tikra nostalgija vietai, kurioje gimėme, tėvų, draugų, savo, pažįstamo ir jaukaus krašto ilgesiu. Pamažu jis perauga į natūralų susimąstymą „o jeigu“. O jeigu grįžčiau? Ką aš ten veikčiau? Ar sugebėčiau rasti darbą pagal specialybę? Ar grįžus ir įsidarbinus man bus mokama pakankamo dydžio alga? Ar ten bus jauku, Patogu gyventi? Juk pramogų pasirinkimas ne didmiestyje yra gana ribotas. Visgi, jau pats susimąstymas – grįžti ar ne, rodo pasąmoninį mūsų norą grįžti į savo gimtąją vietą. Šis noras ilgainiui gali virsti ir rimtais ketinimais ar net veiksmu. Kodėl apsisprendimui grįžti yra svar bus bendruomeniškumo jausmas? Tas emocinis gimtosios vietos ilgesys, kuris mus lydi esant svetur, yra susijęs su atmosfera, kuri vyrauja mums gerai įsisavintame ir artimame krašte. Tai yra idiliškos nostalgijos jausmas. Natūralu, kad kiek vienas žmogus ieško savo idilės, to šilto ir gražaus kampelio, į kurį norime anksčiau ar vėliau sugrįžti. Jei ne dabar, tai kažkada vėliau, su šeima ar bent jau senatvei. Tokia atmosfera ir stipria trauka atgal pasižymi tie miestai, miesteliai ir kaimai, kuriuose galime rasti stiprias bendruomenes, kaimynijas,

bendraujančius ir vienas kitam padedančius, pa remiančius šalia gyvenančius žmones. Būtent ben druomenė, kurios smulkiausia dalis yra šeima, su kuria gerą žmogišką atmosferą, kurios dažnai šių dienų pasaulyje ilgimės ir kurios visados ieškome. Ši emocija, kurią mums sukelia gimtinės ilgesys, ilgainiui gali virsti nuosekliu savo ateities apmąsty mu, kuriame reikšmingą vietą užimtų dvejonė dėl to, grįžti ar ne, į savą kraštą. Tokia dvejonė visados turi du – minėtąjį emocinį ir racionalųjį argumen tus. Emocija pasižymi nostalgiška trauka, o racio nalumas išsprūsta tada, kai pradedame ieškoti kon kretesnių grįžimo į gimtą vietą kelių.

Kristina Bilinskaitė apie Marijampolę

o studijų Kaune grįžau į savo gimtąjį miestą – Marijampolę. Ne kartą teko susidurti su skeptišku požiūriu, kad tai yra „žingsnis atgal“ ir, jog čia nėra perspektyvų. Tačiau aš manau, kad mažesniame miestelyje yra žymiai paprasčiau įsitvirtinti, nes čia mažesnė konkurencija darbo rinkoje, ypatingai tarp jaunų specialistų. Taip pat džiaugiuosi, jog čia mažiau triukšmo ir transporto kamščių. Aišku, kartais pasiilgstu didmiesčio pramogų ir siautulio, tada važiuoju į Vilnių, juk atstumas tikrai nėra didelis. Tačiau grįžusi į Marijampolę visada pagalvoju, kad „čia mano namai“, kur viskas sava, pažįstama ir jautiesi visada laukiamas.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

savivalda Deja, lietuviškoje grįžimo į savą kraš tą temoje iškyla dvi problemos: emocinis prisirišimas prie savo gimtosios vietos nėra pakankamai stiprus, jog paskatintų jaunusžmones įnirtingiau ieškoti grįžimo gimtinėn kelių, o ir atsiradus norui grįžti, tinkamų galimybių tam mūsų regionai vis dar nepasiūlo. Šios problemos neatsirado netikėtai ar juo labiau tik dabartinių ekonominių sun kumų fone. Tai yra ilgalaikių procesų sukel ta situacija, iš kurios pamažu vaduojamės, bet kelias vis dar tolimas. Kaip sovietmetis sumindė glež nus bendruomeniškumo daigus ir kaip jie pam ažu atsikuria Būtent sovietinė okupacija sunaikino gana gležną, tačiau pirmuosius žiedus skleisti jau pradėjusį bendruomeniškumo jausmą, kuris tarpukariu ypač pasireiškė mažesniuose miesteliuose ir kaimuose.

Pamažu per dvidešimtį pirmosios nepriklausomy bės metų prakutęs ūkinin kas ar į miestelio gyvenimą iš kaimo persikėlęs vidutinis inteligentas pradėjo atrasti savyje norą būti bendruo menėje. Išsiveržęs iš kasdienės buities rato, kurio bent trumpam sustabdymui bau džiavos laikais galimybių nebuvo dėl sunkių darbo sąlygų, jis atrado laiko ir paskatų burti su kaimynais, pradėti grąžinti savo vietos erdvę ir taip kurti tą subtilią mažo miestelio ar kaimo atmosferą, kurią šiuo metu vis dar galime atrasti kur nors keliaudami po Vakarų Europą.

Konstantinas Rečkovas apie Druskininkus

ruskininkai – labai gražus kurortinis mies telis, kuriame gausu SPA centrų, mineralinio vandens šaltinių bei kavinukių. Man patinka Druskininkai, todėl kad tai – miestas, kuriame galima atsipalaiduoti bei pailsėti nuo kasdienių reikalų ir rūpesčių. Be to, paskutiniu metu jis garsėja uždara slidinėjimo trasa, kuri veikia ištisus metus. Tai puikus miestas atostogoms arba ramiam senjoro gyvenimui, tačiau pernelyg ramus jaunam ir perspektyviam žmogui. Be to, liūdina, kad vietinė sa vivalda, skirdama visą dėmesį miesto svečiams – tu ristams, dažnai pamiršta apie vietinių žmonių porei kius. Deja, nedarbo lygis Druskininkuose iki šios išlieka vienas aukščiausių Lietuvoje. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima pakeisti jaunimo pastangomis.

Taip, Lietuvoje tokių vietos bendruomeniškumo dai gų būta, o šitai dar labiau sutvirtino visus savo grožiu išsiskleidusios tarpinės, tarp valstybės ir žmonių esančios, institucijos – bažnyčia ir įvairios organizacijos, kurios sėkmingai įtraukė jaunimą ir kartu su šeima suteikė jauniems žmonėms tų vertybių, kurios galėjo paskatinti juos išeiti ginti tėvynės į miškus okupacijos metais. Deja, būtent atėję okupantai, tremdami ir naikindami ištisus kaimus, o labiausiai taikydamiesi į lietuviškosios inteligentijos sluoks nį, ilgainiui sunaikino begimstančias vietos bendruomenes ir sugrąžino mus į atomizuotos visuomenės laikus, kuriuose nebepasitikime niekuo, net savo šeima ar kaimynais. Tačiau situacija nėra beviltiška. Bendruomeniškumo jausmas pamažu atsikuria, o dėl to gerėja ir atmosfera visuomenėje. Tai pirmiausiai galime regėti ne mažiausiuose kaimuose, o tarp jų ir didmiesčių esančiuose vidutinio 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

savivalda dydžio miesteliuose ir priemiesčiuose. Čia daugiausiai kuriasi jaunų, jau naujosios Lietuvos laikais prakutusių šeimų, kurios kaip ir tarpukario laikais sugeba pamažu išsivaduoti iš sunkios buities ciklo ir pačios kurti įvairius įdomius, unikalius vietos projektus, burti kaimynus, pačios grąžinti savo kaimynijos aplinką. Kuo toliau, tuo tokių bendruo menių daugės, tad ir žmonių, kurie iš tokių vietų laikinai išvyksta, emocinis noras grįžti didės.

Sustiprėjus emociniam prisirišimui prie savo gimtojo miestelio ar kaimo, pradėsime ir vis dažniau ieškoti kelių grįžimui, kuris reikalingas, jei norime išsaugoti Lietuvišką provinciją. O kokie yra grįžimo į gimtinę keliai? Atsakymą pateikti pabandė trys jauni žmonės, kurie grįžo į savo gimtą kraštą arba apie tai kartas nuo karto susimąsto.

Tomas Kaziulėnas apie Rokiškį

Iš

savo patirties, bendraujant su bendraamžiais rokiškėnais, neblogai žinau Rokiškio situaciją: emigracija neaplenkė ir Rokiškio, daug jaunimo išvažiavo dirbti ar studijuoti į užsienį, taip pat studijuoti į didžiuosius Lietuvos miestus ir ten bando „kabintis“ į gyvenimą. Tik nedidelė dalis pasilieka ar grįžta dirbti ir gyventi į Rokiškį. Na, nieko naujo turbūt, tokia situacija visoje Lietuvoje. Tačiau žinau puikių atvejų, kuomet jauni, ambicingi, veržlūs žmonės jau sugrįžo į Rokiškį, ten ieško savęs, bando įsitvirtinti, kurti gyvenimą, siekti gyveni mo pilnatvės. Žinoma, gyvenimo pilnatvė visų skirtingai suprantama: vieniems tai darbas verslo sektoriuje ir didesnė alga, kitiems kuriama šeima ar tiesiog buvimas arčiau tėvų gimtajame mieste. Įsidarbinimo problematika išlieka tikrai svarbi, tačiau ieškant ir dedant pastangas galima tikrai rasti darbą pagal specialybę ar kurti savo verslą. Savo atveju, sunku rasti atsakymus į užduodamus klausimus, ir tų atsakymų galima ieškoti net visą gyvenimą. Be jokios abejonės, didmiestis, šiuo atveju sostinė, suteikia daugiau galimybių pasirinkti norimą veiklą, kurti, veikti, lankyti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Čia daugiau iššūkių sau, tačiau tai tik verčia nesudėti rankų, sunkiau dirbti ir tobulėti. Kita vertus, galima teigti, jog ir Rokiškyje galima tikrai surasti būdų įgyvendinti savo idėjas, organizuoti visuomeninę veiklą, nes čia jau konkurencija daug mažesnė. Tačiau bendraminčių trūkumas taptų didesne problema. Todėl vieno atsakymo tikrai nėra, kas vieniems privalumai, kitiems gali tapti trūkumais. Kalbos, jog Vilnius skęsta dulkėse, transporto ir žmonių spūstyje, man atrodo visai neįtikinamos, lyginant mūsų sostinę su kitų valstybių didesnėmis sostinėmis, kur keliavimas iš namų į darbą gali trukti porą ir daugiau valandų, o apie daugelio darbinių reikalų sutvarkymą ar susitikimus darbo metu nėra net kalbos. Todėl šiuo atžvilgiu Vilnius neabejotinai atrodo mažas, jaukus, žalias ir patogus miestas. Rokiškis man išlieka artimas širdžiai miestas, su galimybe čia atvykti, aplankyti ir pailsėti. Tačiau bent jau kol kas savęs ten neįsivaizduoju. Niekada nesakau niekada, galbūt reikia tam tikrų aplinkybių, gyvenimo pokyčių, kad pasikeistų gyvenamoji vieta, todėl nežinia, ir galbūt tai kas neįtikima kada nors taps realybe. Rokiškis, apie jį užsiminus, daugeliui asocijuojasi su „Rokiškio sūriu“, tačiau čia stūkso neabejotinai vienas iš kultūrinių paveldo turtų Lietuvoje – Rokiškio dvaro rūmai, kurie neseniai buvo įtraukti į patraukliausių kultūrinių objektų sąrašą Europos lygmeniu. Todėl turizmo sfera ir galimybės joje tikrai dar nėra išnaudotos. Tačiau kaip žinia, daugelį stabdo gana nepatogi geografinė vieta, pakankamai tolimi atstumai nuo didžiųjų miestų.

2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS

akcijos

Vilniečiai mitingavo prieš mero A. Zuoko politiką ir šildymo kainas Vasario mėnesio pradžioje TS-LKD sukvietė Vilniečius į mitingą prieš „abonento“ savivaliavimą ir beprotiškas šilumos kainas. Anot organizatorių, mitingas nukreiptas prieš A. Zuoką, „dar prieš dešimtmetį primetusį Vilniui nenaudingą sutartį su „Dalkia“ ir jai talkinančia „Rubicon“ (dabar ICOR) grupe“. Tarp mitingo dalyvių pasirodžius Vilniaus merui, vilniečiai ėmė skanduoti:

„Zuoką lauk!“, „Gėda, gėda!“. Mitinguotojai laikė plakatus su užrašais „Zuokas – Lietuvos nelaimė“, „Zuokula užkniso juodai“, „Abonentas – ne pigmentas, iš tavęs pa vogęs neraudonuos“.

Andriaus Ufarto (BFL) nuotraukos 2012 metai // vasaris // NR. 3 PROVERŽIS