Proveržis nr. 4 by Proveržis

NR.

2012 M. BALANDIS

M. Martišius. I nformacinis karas gali būti

sėkmingai maskuojamas Šiame numeryje:

GABRIELIUS Landsbergis

Laurynas Kasčiūnas

Problemas turime spręsti vadovaudamiesi istorine patirtimi, dabartimi ir aiškiai suvokdami, kokius uždavinius keliame ateičiai

Koks turėtų būti Lietuvos politinės dešinės santykis su nacionaline valstybe?

Radvilė Morkūnaitė, Nerijus Maliukevičius, aurimas švedas Viena istorija ir daugybė jos versijų

TURINYS 4

MĖNUO

MĖNESIO TOP 11 forumas

Interviu su Gabrieliumi Landsbergiu. Problemas turime spręsti vadovaudamiesi istorine patirtimi, dabartimi ir aiškiai suvokdami, kokius uždavinius keliame ateičiai.

Interviu su Mantu Martišiumi. Informacinis karas gali būti sėkmingai maskuojamas.

Atvelykio šventė Rotušėje Balandžio 15 d. (daugiau informacijos nuo balandžio 3 d.)

europa ir pasaulis 12

Tautinių mažumų problemos. Latvijos, Bulgarijos, Slovakijos patirtis. Ivars Bandonis (Latvija), Kalin F. Zahariev (Bulgarija), Juraj Antal (Slovakija).

Justas Šireika. Sugrįžus Vladimirui Putinui. Idėjos ir vertybės

aurynas Kasčiūnas. Koks turėtų būti L Lietuvos politinės dešinės santykis su nacionaline valstybe?

Algirdas Kazlauskas. Šeima sukuriama sudarant santuoką (atsakymas kritikams).

VOX POPULI

Politinės akademijos mokymai 04.07 / 14 / 21 / 28 Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė

ISTORINIS TEISINGUMAS 23

iena istorija ir daugybė jos versijų. V Europarlamentarė R. Morkūnaitė, politologas N. Maliukevičius, istorikas A. Švedas.

AKCIJOS

sužinok

Žurnalas „Proveržis“. Tel. +370 680 58041. El. paštas proverzis@tslkd.lt Redakcinė kolegija Liutauras Kazlavickas Algirdas Kazlauskas Emilis Kazlauskas Paulė Kuzmickienė Justas Šireika Andrius Vyšniauskas

Autoriai Laurynas Kasčiūnas Algirdas Kazlauskas Emilis Kazlauskas Gabrielius Landsbergis Nerijus Maliukevičius Mantas Martišius

Radvilė Morkūnaitė Gintarė Narkevičiūtė Justas Šireika Aurimas Švedas Andrius Vyšniauskas

Viršelis Ryčio Daukanto piešinys Dizainas UAB „Baltijos kopija“ Jūratė Dusevičiūtė

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

Laiškas skaitytojui 3 Mielas skaitytojau, įpusėjęs pavasaris, regis, ėmė ir prisitaikė prie audringų visuomenės nuotaikų bei pastangų ieškoti tiesos ženklų ne menkoje kasdienėje sumaištyje. Ieškojimų keliu kviečia keliauti ir ketvirtasis „Proveržio“ numeris. Kovo mėnesį ypatingą dėmesį skyrę kovai už energetinę Lietuvos nepriklausomybę, šiame numeryje kviečiame disku tuoti apie kovą dėl „žmonių protų“ arba, jei sakytume kitaip, informacinį karą taikos metu. Karą, kurio veiksmus objektyviai fiksuoti būtų sunku, tačiau stebėti ir numanyti – įmanoma. Ir akivaizdu, kad iš abstrakčios idėjos ši kova vis dažniau virsta mūsų dienų realybe. Neišvengiamai, aptardami kryptingas išorės jėgų pastangas organizuoti informacines manipuliacijas, siekti poveikio visuomenės nuotaikoms, valstybės politikai bei sprendimams, kalbėsimės ir apie valstybės stabilumą, saugumą, nelengvas pastarųjų dešimtmečių istorines patirtis ir pamokas. Šių istorinių momentų verte ir svarba mūsų valstybei niekada neabejota. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau ir drąsiau rašomos kontraversiškos skaudžiausių šalies istorinių įvykių versijos. Kam ir kodėl būtent šiandien, kai pa sitinkame dvidešimt antrąjį laisvą pavasarį, naudinga revizuoti ir perrašinėti Lietuvos istoriją? Ir kas yra tikrasis tokių veiksmų taikinys? Dar viena šiame numeryje nagrinėjama tema – taip pat susijusi su šalies stabilumu bei tam tikra įtampa visuomenėje. Tai – tautinių mažumų situacija, keliami reikalavimai ir santykiai su valstybe. Šios situa cijos kulminacijos ir atoslūgiai vis rečiau panašūs į nevaldomus ar atsitiktinius. Tad visuomenei kylantys klausimai, ar tikrai abi pusės yra atviros dialogui, ar nėra tikslingų manipuliacijų bei dirbtinai kuriamų nesusipratimų, siekiant formuoti tam tikrą informacinį lauką, kuriam esant pasitikėjimas – neįmanomas, atrodo visai pagrįsti ir verti atsakymų paieškos. Kviesdamas pasklaidyti balandžio mėnesio„Proveržį“, tikiu, kad laisvi, niekieno neprimesti ir nuoširdūs visuomenės ieškojimai yra vienintelis kelias ir būdas pavasarį pasitikti su daugiau šviesos, aiškumo ir pasitikėjimo vieni kitais. Liutauras Kazlavickas

Taip pat kviečiame pasklaidyti: NR.

NR.

2012 M. SAUSIS

mantė meškelevičiūtė:

ekonoMIkA Ir vertybėS – poSūkIo tAške

2012 M. VASARIS

justas Šireika. ŽAlIojI kolonA kylA į koVą pRIeš lIetuVoS eneRGetInę nepRIklAuSoMyBę

Šiame numeryje:

3 MetAI dešInIųjų: vAloSI Ir StIprėjA vAlStybė

2012-IejI nUobodžIoS polItInėS dArbotvArkėS nežAdA

ApIe „vIlnIAUS energIjoS“ MerIją

Jonas Survila

Kalbiname Radvilę Morkūnaitę

Valdas Benkunskas

„Proveržis“ Nr. 2

RAdVIlė MoRkūnAItė

BeRnARdAS GAIlIuS

AlGIRdAS kAzlAuSkAS

Kuo didesnis energijos gamybos rūšių pasirinkimas, tuo valstybei paprasčiau užsitikrinti energetinį saugumą

Apie Rytų Europos ir Šiaurės šalių tapatybines takoskyras Lietuvoje

Apie valstybines datas

„Proveržis“ Nr. 3

Rekomenduojama knyga

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

MĖNUO Diskusija „Laisvė, meilė & politika“

J. Ibianskaitės nuotrauka

ešinįjį jaunimą vienijantis akademinis Ronaldo Reagano klubas kovo 12 d. pažymėjo Lietu vos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Jau nimo klubas savo narius ir svečius pakvietė į dr. Manto Adomėno moderuotą diskusiją su Algiu Ramanausku ir Andriumi Užkalniu. Paklausti apie mėgstamiausius politikus abu sve čiai pripažino, kad tokių tarpe tikrai būtų Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir finansų ministrė Ing rida Šimonytė. Diskusijos metu taip pat buvo svarsto ma, ar europėja Lietuvos runkeliai, kuo gera valdžia panaši į neblogą santechniką ir kodėl lietuvišką šnektą gryninančios kalbos inspektorės negeba sugalvoti naujų terminų. Šventinis vakaras baigėsi puikiu grupės „Ai, šiaip bičiukai“ koncertu.

Išvyka į Vengriją

ovo 13–17 dienomis Jaunųjų konservatorių lygos nariai kartu su Lietuvos dešiniųjų jaunimo organizacijomis dalyvavo Budapešte vykusiame 1848 m. kovo 15 d. Vengrijos nacionalinės revoliucijos minėjimo renginyje bei išreiškė savo solidaru mą su Vengrijos premjeru Viktoru Orbánu, šalies par lamentu, priėmusiu naująją Vengrijos Konstituciją ir vengrų tauta.

Akimirkos iš Politinės akademijos 



Politika.lt diskusija apie Vengriją ir Europos Komisiją – kas čia auka, o kas – nusikaltėlis

Mokymai Utenoje

J. Stancevičīūtės nuotrauka

European Democrat Students (EDS) vicepirmininke išrinkta Gintarė Narkevičiūtė

DS – tai viena didžiausių Europos jaunimo or ganizacijų, kuri vienija daugiau nei 1 600 000 jaunų žmonių visoje Europoje.

Mokymai Mariampolėje (T. Kazulėno nuotraukos)

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

MĖNesio top 11

URINKTA DAUGIAU PAJAMŲ Į BIUDŽETĄ S Finansų ministerijos duomenimis, per šių metų du mėnesius į nacionalinį biudžetą surinkta 9,9 proc. dau giau palyginti su 2011 metų tuo pačiu laikotarpiu.

PERIODINIŲ LEIDINIŲ PRISTATYMO TARIFAI KAI MO VIETOVĖSE SUMAŽĖS 2012–2014 m. periodinių leidinių pristatymas kai miškose vietovėse atpigs. Taip nusprendė Vyriausybė, patvirtinusi naujus Lietuvos pašto tarifus. Daugelio laikraščių pristatymo tarifai, palyginti su galiojusiais 2011 m., sumažės maždaug penktadaliu.

2012 METAIS TOLIAU MAŽĖJA PASKOLŲ STU DENTAMS PALŪKANOS Šiais metais toliau mažėja valstybės remiamų paskolų palūkanų normos litais – maksimali galima bankų mar ža sumažinta nuo 2,5 iki 2,3 proc.

elektrinės (VAE) reikšmė energetiniam regiono sau gumui ir sutariama, kad tolesnės derybos bus vykdo mos taip, kad iki šių metų birželio mėnesio pabaigos būtų pasirašyta VAE Koncesijos sutartis. Premjerai pat virtino, kad VAE projekte lieka galimybė dalyvauti ir Lenkijos kompanijai.

LIETUVOS ĮMONES PASIEKĖ BEVEIK 280 MLN. LITŲ ES PARAMOS Iki šių metų vasario pabaigos Lietuvos labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) suteikta daugiau nei 360 paskolų iš Europos investicinio fondo valdomo JEREMIE kontroliuojančiojo fondo priemonės „Pasi dalintos rizikos paskolos“. Bendra paskolų vertė siekė 80,2 mln. EUR (277 mln. LTL).

SAVIVALDYBĖS SKATINAMOS SKOLINTIS ATSA KINGIAU Vyriausybė nustatė tvarką, kaip iš valstybės biudžeto apyvartos lėšų savivaldybėms gali būti teikiamos trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos. Šiuo sprendimu siekiama paskatinti atsakingesnį savivaldybių požiūrį į skolinimąsi.

VYRIAUSYBĖ TOLIAU NUOSEKLIAI MAŽINA ŠE ŠĖLĮ – NUO GEGUŽĖS KASOS APARATAI BUS PRI VALOMI VISIEMS Nuo gegužės 1-osios kasos aparatai bus privalomi visiems gyventojams, kurie prekiauja ne tik maisto, bet ir kitomis prekėmis. Kasos aparatai bus privalomi visiems dirbantiems ne lauko sąlygomis – kioskuose, automobilinėse parduotuvėse, vagonėliuose, kilnoja muose nameliuose.

REMTI POLITINES PARTIJAS MAŽOMIS SUMO MIS BUS PAPRASČIAU Vyriausybė pritarė supaprastintai mažų aukų (iki 40 Lt.) politinės kampanijos dalyviams priėmimo, apskaitos ir paviešinimo tvarkai. Anksčiau nepriklausomai nuo to, kokia pinigų suma buvo aukojama politinės kampa nijos dalyviui, kiekvienas aukotojas privalėjo deklaruoti savo turtą ir pajamas, o politinės kampanijos iždininkas užpildyti aukų lapą. Ankstesnė tvarka liks galioti tik aukojant daugiau nei 40 litų.

PREMJERAI SUTARĖ: VAE KONCESIJOS SUTARTIS TURI BŪTI PASIRAŠYTA BIRŽELĮ Baltijos šalių trijų Ministrų Pirmininkų neformalus su sitikimas Lietuvoje baigėsi pasirašant bendras susitiki mo išvadas, kuriose patvirtinama Visagino atominės

BŪSTŲ RENOVACIJAI – PALANKESNĖS SĄLYGOS Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas lengvati niam kreditui gauti, Aplinkos ministerija susitikimo su bankų atstovais metu sutarė, kad renovuojant būs tą bus reikalaujama ne daugiau kaip 60 proc. bend rijos narių pritarimo.

VYRIAUSYBĖ RAGINA EUROPOS KOMISIJĄ PERSVARSTYTI PASIŪLYMĄ DĖL DIDES NĖS PARAMOS BALTIJOS ŠALIMS IR VENGRIJAI 2014–2020 METAIS Lietuva nepritaria Europos Komisijos (EK) siūlo mam paramos dydžiui Baltijos šalims ir Vengrijai 2014-2020 metais. Tokią poziciją Lietuvos Vyriausybės vadovas pareiškė Briuselyje vykusiame susitikime su Europos Komisijos Pirmininku Jose Manueliu Ba rroso.

VIDUTINĖ PENSIJA PADIDĖJO 71 LITU Nuo šių metų pradžios atstačius pensijas į prieškrizinį lygį, sausio mėnesio vidutinė senatvės pen sija turint būtinąjį stažą buvo 839,88 lito t. y., 71,22 li to (9,3 proc.) didesnė nei pernai gruodį, kai ji buvo 768,66 lito.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS

Gabrielius Landsbergis: problemas turime spręsti vadovaudamiesi istorine patirtimi, dabartimi ir aiškiai suvokdami, kokius uždavinius keliame ateičiai Kalbino: Andrius Vyšniauskas

Šį kartą „Proveržyje“ nusprendėme analizuoti aktualią tautinių mažumų temą. Šia proga pasikalbėti pasikvietėme gerą šios temos specialistą Gabrielių Landsbergį, kuris visai nesenai pradėjo vadovauti Ministro pirmininko tarnyboje įkurtam Regionų ir tautinių reikalų skyriui. Gabrieliau, pradėsiu tiesiai šviesiai. Kaip vertini tai, kas vyko kovo 17 d.? Kokia buvo to mitingo esmė? Pirmiausiai reikia suvokti, kas įvyko ir kokia yra problema. Yra priimtas pataisytas Švietimo įs tatymas, kuris įnešė dvi pagrin dines naujoves į mokyklas, ku riose vaikai yra mokomi tautinių mažumų kalbomis: pirma – nuo 2013 m. valstybinės kalbos egzaminas visoms Lietuvos mo kykloms bus bendras, antra – nuo penktos klasės įvedamas atskirų temų dėstymas lietuvių kalba, kai mokoma Lietuvos is torijos, geografijos ir pilietinio ugdymo. Šitie du pakeitimai labiausiai ir jaudina tautinių mažumų mokyklas ir jų bendruo menes. Kai kurios iš jų, nusitei kusios ypač radikaliai, reikalauja atšaukti pakeitimus ir grąžinti senąją tvarką. Reikia pabrėžti, kad Vyriausy bės pozicija yra normali, nes mi tingas yra pilietinis nuomonės reiškimo veiksmas. Taip į jį ir yra žiūrima – kaip į būdą reikšti nuo monę.

Bet ar tai pirmiau nėra politinis veiksmas iš vienos politinės jėgos, kuri yra suinteresuota to klausimo eskalavimu? Aš klausimą kelčiau kiek ki taip: ar tai yra konstruktyvus veiksmas? Vyriausybė jau yra išsakiusi savo poziciją, kur ji gali ir nori diskutuoti šiuo klausimu. Iš principo, kai suvoki problemą, ji yra pakankamai paprasta. Vyriausybė neketina – o ir ne gali – atšaukti įstatymo, nes tai yra Seimo kompetencija. Tačiau, kaip ir minėjau, Vyriausybė yra pasiruošusi kalbėtis apie tau tinių mažumų problemas iš es mės. Ar mitingas padeda suin teresuotoms grupėms susėsti ir kalbėtis? Nemanau. Kitas dalykas, kurį stebi me, kuris vyko ruošiantis šiam mitingui, kad tos pačios tau tinės mažumos, kurias visas paliečia tas pats švietimo įstatymas, nerado sutarimo. Kad ir Mahiro Gamzajevo atsto vaujama tautinių mažumų pusė, tarp kurių yra azerai,

vokiečiai, latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, graikai, rumunai, yra tarsi ir už įstatymą, o tuo tarpu didžiausia tautinė mažuma – lenkai – yra prieš. Galbūt tai reiškia, kad pačiose tautinių mažumų organizacijose yra susipriešinimas? Mes aplankėme ne vieną tau tinių mažumų mokyklą įvairiose savivaldybėse ir bendravo me su tautinių bendruomenių atstovais. Lietuvos tautinės ben druomenės susiduria su įvairiais klausimais ir problemomis. Tiek ir susijusiais su šiuo įstatymu, tiek ir kitais dalykais. Daugeliu atvejų matome pozityvų, konstruk tyvų siekį tas problemas spręsti. Vienas geriausių pavyzdžių, kalbant apie tautinių mažumų švietimą, yra Vilniaus Šolomo Aleichemo mokykla. Tai žydų tautinės mažumos mokykla, ku ri išsiskiria tuo, kad, nors ji yra tautinės mažumos mokykla, joje yra dėstoma lietuvių kalba. Tuo pačiu vaikai mokosi ir hebrajų kalbos. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad dauguma vaikų, ku rie ateina į Šolomo Aleichemo

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS mokyklą, nekalba lietuviškai. Kas atsitinka baigus 12 klasių? Dauguma jų kalba hebrajiškai, lietuviškai, rusiškai, jei jų gimtoji kalba yra rusų, ir bent viena už sienio kalba – vokiečių ar anglų. Taigi mes turime pavyzdį žmogaus, kuris ir išlaiko tautinį identitetą, kurį jam perduoda šeima, o mokykla padeda su stiprinti, ir tuo pačiu jis jaučiasi visavertis visuomenės, kurioje gyvena, narys, mokėdamas valstybinę kalbą, o be to moka ir už sienio kalbas. Mane tai labai žavi ir šiuo pavyzdžiu aš dažnai remiuosi lankydamasis mokyklose, kuriose mokoma lenkų kalba, pabrėž damas, kad galimybės vaikams yra svarbiausia. Reikia kalbėti apie didesnių galimybių vai kams suteikimą, o ne apie jų ma žinimą. Tautinių mažumų švietimo problema yra labai eskaluojama, tačiau, paradoksalu, bet pati švietimo įstaigų situacija Vilniaus krašte nėra bloga. Mokyklos yra tvarkomos ir rūpestis joms yra didžiulis, juo labiau kai yra toks ažiotažas. Ką manai? Atsakydamas norėčiau iškart atskirti du dalykus. Mažiausias dėmesys dažniausiai yra atkrei piamas į tai, kad dauguma mokyklų yra tikrai neblogai aprū pintos. Buvau nustebęs pamatęs ugdymo įstaigas Šalčinin kuose. Gimnazijose yra basei nai, baleto, krepšinio salės. Apsilankykite, kad ir vienoje ge riausių Lietuvos mokyklų – Vil niaus licėjuje ir paprašykite pa rodyti baseiną. Nieko panašaus ten nėra.

Kodėl ten, Šalčininkuose, mes vis dar klausiame: ar Jums trūks ta kompiuterių, ar trūksta įran gos? Ne mokyklų aprūpinimas yra problema. Didesnė problema yra ugdymo kokybė. Mokyklų, savivaldy bių atstovai pasakoja, kad dau giau kaip 60 procentų mokinių nėra motyvuoti siekti gerų rezultatų. Kieno tai bėda – mo kyklos, mokytojų, vaikų? Rajono savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojai džiaugiasi, kad štai bent jau į pensiją sugeba išleisti keletą mokytojų per metus. Tai gi ne mokyklų aprūpinimas yra problema, o mokymo kokybė, kurią suteikia patys mokytojai per švietimo programas. Kaip ir sakai, tikroji proble ma, iš kurio kyla ir švietimo sunkumai, pirmiausiai yra vie tos bendruomenėse. Tu turi pavyzdį žydų mokyklos, ku rioje yra ir kokybė, ir visai kitoks požiūris į mokinį. Ir štai šalia mes turime vieną regio ną, nebūtinai reikia sakyti, kad jame dominuoja viena tautinė mažuma, galbūt tai nėra tiek svarbu, kuriame kyla ir štai tokios švietimo prob lemos bei įvairūs kiti sunku mai. Naujausias Swedbanko tyrimas parodė, kad Šalčinin kuose yra pats žemiausias vidutinis darbo užmokestis

Lietuvoje. Gal būt tai yra kažkokios giluminės regiono problemos? Iš kur jos kyla? Manau, kad mokyklos spren džia panašias problemas ne tik Vilniaus regione: neatvažiuoja jauni mokytojai, vyresnieji ne skuba į pensiją, vaikai išvažiuo ja, tėvai išvažiuoja ir taip toliau. Daugmaž visur tokių problemų yra. Kas daro Vilniaus regioną iš skirtinį ir kodėl čia yra kitaip? Visų pirma, ar ne ironiška, kad čia, vos 30 kilometrų nuo Vilniaus – didžiausio Lietuvos mies to ir pagrindinio maitintojo – tu rime tokias pat problemas, kaip ir kur nors kitame Lietuvos gale už 250 kilometrų? Argi tai nor malu? Bet kur yra viso to priežas tys? Kaip tokia situacija atsi randa? Nes palyginkime kad ir Šalčininkus su Vilniaus ra jonu. Abiejose savivaldybėse yra ta pati partija valdžioje, tautinių mažumų problemos yra tapačios, bet šios savival dybės ekonominiu požiūriu skiriasi reikšmingai. Nes Vilniaus rajone socialinių prob lemų yra šiek tiek mažiau, pragyvenimo lygis ten yra aukštesnis. Šiuo atveju galime pritaiky ti „mirties spiralės“ terminą. Jei užsikabinama už neteisingos

„Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad dauguma vaikų, kurie ateina į Šolomo Aleichemo mo kyklą, nekalba lietuviškai. Kas atsitinka baigus 12 klasių? Dauguma jų kalba hebrajiškai, lie tuviškai, rusiškai, jei jų gimtoji kalba yra rusų, ir bent viena užsienio kalba – vokiečių ar anglų.“ 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS pradžios, kiekvieną kitą žingsnį žengti teisingu keliu yra vis sun kiau. Ir kuo toliau eini, ta spiralė vis sukas tik žemyn. Supras kime, kad Vilniaus krašte spiralė sukosi 20 metų, ir dabar sustab dyti, padėti išlipti regionui iš duobės yra sunku. Pavyzdžiui, kalbant apie Šal čininkų rajoną, koks vaizdas at siveria užsienio verslininkui, ieš kančiam kur investuoti? Rajone nėra nė vienos rimtos tiesiogi nės užsienio investicijos, nėra ir parengtų investicinių projektų. Galima pagalvoti, kad rajonas konfliktuoja su centrine valdžia, ir savivaldybė nėra itin moty vuota bendradarbiauti. Vers lininkui kyla natūralus klausi mas: kodėl turėčiau investuoti į tokį rajoną, kai visoje Lietuvoje netrūksta sėkmingai dirbančių savivaldybių? Natūralu, kad Lietuvos institucijos, kovodamos dėl užsienio investuotojo, jam rodo tai, ką turi geriausio, o ne blogiausio. Tokiu būdu investici jas sukoncentruojame į pažan giausias savivaldybes, kurdami vis didesnę vertę būtent ten, suteikdami geresnes galimybes būtent jų ateičiai. Taigi tokiuose „sėkmės regionuose“ spiralė vis sukasi aukštyn, o tuo tarpu Šalčininkuose ir kituose prob leminiuose regionuose spiralė sukasi žemyn. Norint išlipti iš šios balos reikia gerinti valdymo kokybę probleminiuose regio nuose. Reikia esminio atsinau jinimo. Prieš kurį laiką ši Vyriausy bė priėmė Vilniaus regiono vystymo planą. Kokia yra šio plano esmė ir kokias priemones Vyriausybė yra numačiusi

Vilniaus regionų problemų sprendimui? Ūkio ministerija yra paskelbusi investicijų rėmimo prog ramą „Invest LT-2“. Joje numa tyti kriterijai, pagal kuriuos investicijos Lietuvoje yra remia mos. Vienas iš kriterijų – ar vers las investuoja į regioną, kuris yra sulaukęs mažiausiai inves ticijų. Tai reiškia, kad valstybė skatina verslą žengti drąsiau, įveikti baimę ir investuoti ten, kur šiaip nesiryžtų. Dabar po tencialaus investuotojo galvoje yra tam tikras nepasitikėjimo slenkstis. Ir valstybė gali padėti tą slenkstį įveikti. Kiek žinau, minėtoji Ūkio ministerijos programa kol kas buvo tik bandomoji, su nedidele pinigų suma, tačiau ji pasitei sino šimtu procentų. Tikimės, kad ateityje mums pavyks tą kriterijų dėl probleminių regio nų dar labiau sureikšminti, kad jam būtų skiriama dar dau giau dėmesio. Štai čia ir yra realus valstybės požiūris, kaip pri traukti investiciją, kaip padaryti, kad verslas slenkstį peržengtų lengviau. Tačiau nepaisant visų Vyriau sybės pastangų be konstrukty-

vaus bendradarbiavimo su sa vivaldybėmis rezultatų tikėtis būtų sunku. Sunku bus ir už sienio investuotojui, jei savivaldybėje su juo niekas neben draus užsienio kalba, jei negalės paaiškinti teisės aktų, jei sa vivaldybė neturės paramos cen trinės valdžios institucijose. Pabaigai, šiek tiek apie už sienio patirtį. Tu pats į Mi nistro pirmininko tarnybą esi atėjęs iš Užsienio reikalų mi nisterijos, dirbęs su tarptautiniais reikalais, todėl būtų įdomu įsižinoti tavo nuomonę, kokią kitų valstybių prak tiką galime panaudoti Lietu voje spręsdami tautinių ma žumų problemas? Mes be abejo analizuojame situaciją ir kitų valstybių patir tį, praktiką. Man pačiam ketve rius metus teko dirbti Belgijoje, kuri yra labai įdomi valstybė, sulipdyta iš kelių tautų. Tačiau kad ir kiek žvalgytumės į šalis, universalių receptų nėra. Lie tuvoje problemas turime spręsti vadovaudamiesi istorine pa tirtimi, dabartimi, ir aiškiai su vokdami, kokius uždavinius ke liame ateičiai.

„Pavyzdžiui, kalbant apie Šalčininkų rajoną, koks vaizdas atsiveria užsienio verslininkui, ieš kančiam kur investuoti? Rajone nėra nė vienos rimtos tiesioginės užsienio investicijos, nėra ir parengtų investicinių projektų. Galima pagalvoti, kad rajonas konfliktuoja su centrine valdžia, ir savivaldybė nėra itin motyvuota bendradarbiauti. Verslininkui kyla natūralus klausimas: kodėl turėčiau investuoti į tokį rajoną, kai visoje Lietuvoje netrūksta sėkmingai dirbančių savivaldybių?“

forumaS

M. Martišius: Informacinis karas gali būti sėkmingai maskuojamas Kalbino: Emilis Kazlauskas

Apie informacinį karą, jo ištakas, sąsajas su valstybės saugumu ir kaip galima nuo jo apsisaugoti kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žur nalistikos instituto doc. dr. Mantu Martišiumi. Kas yra informacinis karas? Kokius kriterijus turi atitikti besiklostanti situacija, kad ją būtų galima pavadinti informaciniu karu? Informacinis karas susideda iš dviejų dalių: techninės ir socialinės. Techninę dalį galima iden tifikuoti kada yra siekiama paveikti priešiškos pusės įrenginius, kurie neša informaciją – pavyzdžiui kompiuterius, kompiuterinius tinklus ar kitus prie taisus. Socialinė dalis yra susijusi su informacijos, kuri yra skirta masėms, manipuliacija. Jei abi dalys yra naudojamos kartu, nesunku suprasti, kad vyksta informacinis karas – pavyzdžiui internete jungiant tam tikrą pažįstamą tink lalapį įsijungia visiškai kitokio pobūdžio pusla pis su atitinkamai orientuota informacija, kurios niekur kitur rasti nepavyksta. Problema iškyla tada, kai minėtos dalys yra naudojamos atskirai. Pavyzdžiui techninė dalis gali būti lengvai paslepiama po klaidos skraiste – ne specialistams sunku atskirti techninį gedimą nuo tyčinio veiksmo siekiant sutrikdyti prieigą prie informacijos. Jei vartojama iškirtinai kita dalis – socialinė – galima maskuotis nuomonių įvairove. Kaip pavyzdys galėtų būti asmenys, žinia sklaidos priemonėse tvirtinantys, kad Sovietų Są jungoje lietuviai gyveno daug geriau, nei dabar. Paklausti, kodėl taip sako, jie prisidengia tuo, kad taip tik išsako savo nuomonę. Įrodyti, kad asmuo tai daro turėdamas piktavališkų paskatų – tarkime yra užsienio šalies įtakos agentas, kuriam už tokius veiksmus mokami pinigai – yra labai su dėtinga. Tokią informaciją gali turėti saugumo tarnybų darbuotojas, tačiau ne paprastas pilietis. Taip informacinis karas gali būti sėkmingai mas kuojamas, ir todėl nebūti toks akivaizdus, kaip

„Pavyzdžiui techninė dalis gali būti lengvai paslepiama po klai dos skraiste – ne specialistams sunku atskirti techninį gedimą nuo tyčinio veiksmo siekiant sutrikdyti prieigą prie informacijos. Jei vartojama iškirtinai kita dalis – socialinė – galima maskuotis nuo monių įvairove.“ konvencinis karas. Būtent dėl to žmonių masėse atsiranda daugybė galimybių manipuliuoti infor macija ir vedžioti žmones už nosies. Ar tai yra dabartinio pasaulio reiškinys, ar jo apraiškų galėjome stebėti ir anksčiau? Sutariama, kad informacinis karas gimė XX am žiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, kada atsira do techninės galimybės sėkmingai sujungti abi minėtas – techninę ir socialinę – informacinio karo dimensijas. Be abejo, socialinės dalies ištakos yra propaganda, kuri yra aktyvus reiškinys pasau lyje nuo seniausių laikų. Kaip ir minėjau, tame laikmetyje įvyksta tech nologinis lūžis, kada išpopuliarėja internetas, palydovinės transliacijos, mobilieji telefonai, kas automatiškai praplėtė galimybes užsiimineti tam tikrais šių įrenginių veikimo trukdžiais. Anksčiau valstybių ribas galėdavo peržengti transliuojamos radijo programos, o štai dabar atsivėrė ga limybės tą patį daryti ir su televizija, pasinaudojant palydovinių transliacijų teikiamomis techni nėmis galimybėmis. 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS Informacinis karas niekada nėra akivaizdus. Kaip pavyzdį galima imti Lietuvos nesutarimus su Rusija dėl istorijos interpretacijų – buvo ar nebu vo okupacija ar požiūrio į stalinistinį režimą. Prob lema yra ta, kad tiesiogiai iš Maskvos į Lietuvą nėra transliuojamos televizijos programos, kuriose būtų skleidžiama Kremliaus propaganda apie Lie tuvos aukso amžių Sovietų Sąjungoje. Tačiau ES valstybių tarpe yra susitarimas, kad nebus daro ma kliūčių viena kitos audiovizualinei produkcijai transliuoti. Pavyzdžiui Latvijoje yra susikūrusios tam tikros televizijos kompanijos, kurios didžiąją dalį savo produkcijos ima iš Rusijos kana lų, bet transliuoja į Lietuvą. Formaliai tai yra Latvi jos kanalai ir sekant ES nusitovėjusioms normoms neįmanoma įvesti tokiems kanalams jokių sankcijų dėl vykdomos propagandos. Ar Lietuvoje vyksta informacinis karas? Jei pasakysiu, kad vyksta, tai galima paklausti, kur įrodymai. Vienas asmuo to negali įrodyti dėl tam reikalui būtino milžiniško informacijos kiekio apdorojimo. Tačiau kita vertus, matomi tam tikri požymiai, kurie leidžia daryti tokią prielaidą. Pa imkime kad ir komentarus internetinėje erdvėje, kaip vieną iš informacinio karo dalių. Lietuvoje juos gali rašyti bet kas – tam nereikia netgi pa teikti savo realaus elektroninio pašto. Dauguma komentarų yra neigiamo pobūdžio – pavyzdžiui kaip blogai dirba vyriausybė ar kokie prasti sportininkų rezultatai – ir, kaip parodė tyrimai, jie dažniausiai ateina iš keleto IP adresų – kitaip tariant, juos rašo tie patys keletas žmonių. Gal būt čia yra realios lietuvių saviplakos tendenci jos, tačiau daugiau šansų, kad tokius veiksmus atlieka asmenys, kurie gauna už tai pinigus, nes yra sunku patikėti, kad žmonės su darbais, šei momis, turėtų tiek laiko praleisti prie kompiuterio ekrano ir laukti pasirodančių tam tikrų nau jienų, po kuriomis neilgai trukus galėtų parašyti tokią gausybę neigiamų komentarų. Bėda ta, kad visus tokius komentatorius susekti yra neįma noma, nes informacijos kiekiai, kuriuos reikėtų apdoroti, yra milžiniški. Kaip minėjote anksčiau, skleidžiant dezin formaciją ar propagandą visada galima pasislėpti už nuomonių pliuralizmo vertybės.

Ar galima teigti, kad būtent ši demokratinių valstybių puoselėjama vertybė yra pakankama prielaida pralaimėti informacinį karą? Be abejo, tai yra ta sritis, kurioje reiškiasi in formacinis karas, tačiau demokratinė valstybė, kurioje išpažįstama ši vertybė, dėl jos netampa silpnesnė. Svarbiausia yra sugebėjimas atsispirti informacinėms pagundoms ir propagandai. Pa vyzdžiui autoritarinėse valstybėse egzistuoja in formacinė cenzūra ir iš pirmo žvilgsnio gali pa sirodyti, kad tokių šalių visuomenės yra labiau susitelkusios. Kita vertus, susilpnejus režimui automatiškai susilpnėja ir informacijos kontrolė, dėl ko labai lengvai prarandami to dirbtinio susitelkimo vaisiai. Visuomenėje pradėjus komunikuoti kitas, anksčiau draudžiamas mintis ar nuomones, ne tik režimas, tačiau ir pati anksčiau buvusi tvir ta visuomenės savimonė gali labai smarkiai ir nenuspėjamai susvyruoti. Tai tampa ypač svar bu prisimenant jau aptartas technologines ga limybes, dėl kurių informacijos cenzūra tampa vis sunkiau įgyvendinama, ir automatiškai silpnina autoritarinių režimų gebėjimus kontroliuoti informacijos srautus. Kitaip tariant galima teigti, kad informa cinio karo kontekste nuomonių pliuralizmas trumpajame laikotarpyje gali sukelti tam tik rų problemų, tačiau ilgajame laikotarpyje yra naudingas?

„Taip, nuomonių pliuralizmą galima palyginti su grūdinimusi šaltu dušu. Iš pradžių gali būti nemalonu, tačiau ilgainiui or ganizmas tampa atsparus nei giamoms išorės įtakoms ir įgyja imunitetą. Taip ir visuomenės, išpažįs tančios nuomonių pliuralizmą, nėra tokios paveikios skleidžia mai propagandai.“ 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS Kaip informacinis karas gali pakenkti šalies saugumui ir kokie galimi sąlyčio taškai tarp informacinio ir valstybės saugumo? Ga liausiai, kaip galima nuo jo apsisaugoti? Tai dažniausiai nėra susiję tiesiogiai su karine grėsme. Be abejo, techninės galimybės egzistuoja, pavyzdžiui norint sutrikdyti NATO oro po licijos misijos darbą paveikiant radarus, tačiau, ko gero, informacinio karo grėsmės slypi kur kas platesniame kontekste. Erdvė užsiimti šia veikla Lietuvoje yra pakan kamai didelė. Tai gali būti neigiamo informacinio lauko kūrimas kalbant apie biudžetines išlaidas krašto apsaugai – neva tai yra pinigų metimas į balą, nes mes vieni vis tiek nesame pajėgūs ap ginti savo kraštą, o ir nėra aišku, ar kas nors padės iškilus realiai grėsmei. Dažniausiai yra siekiama sukelti abejones ir NATO sąjungininkų, ir pačios Lietuvos valstybės patikimumu krašto apsaugos kontekste. Tam tikri neigiami naratyvai yra kuriami ir ki tose krašto saugumui svarbiose vietose, kaip ekonominis ar energetinis saugumas. Nepaisant akivaizdžių faktų, kad ne viskas šiose sferose yra blogai ir yra pasiekta apčiuopiamų teigiamų

forumaS rezultatų – pavyzdžiui jau tiesiamas elektros kabelis į Švediją ar bankinės sistemos atsilai kymas po Snoro banko žlugimo – informacinė je erdvėje netrūksta mėginimų sumenkinti ir esamus, ir būsimus Lietuvos mėginimus užsitik rinti ekonominį ir energetinį saugumą. Didžiausia grėsmė yra ta, kad tokių naratyvų vystymas gali vesti visuomenę prie nusivylimo savo valsty be ir apskritai valstybingumu.

„Kaip ir minėjau, demokratinė santvarka su nuomonių įvai rove suteikia sveiką aplinką, kurioje galima stiprinti atsparumą informacinio karo apraiškoms. Ko gero, geriausias būdas apsi saugoti nuo skleidžiamos pro pagandos yra visuomenės švie timas siekiant išmokyti žmones atrinkti informacinius pelus nuo grūdų.“

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

12 europa ir pasaulis

Tautinių mažumų problemos. Latvijos, Bulgarijos, Slovakijos patirtis Interviu su Ivars Bandonis (Latvija), Kalin F. Zahariev (Bulgarija) ir Juraj Antal (Slovakija) Kalbino: Gintarė Narkevičiūtė

Šiame „Proveržio“ numeryje gvildename tautinių mažumų problemų Lietuvoje temą, kurios kontekste šiuo metu vyksta daug diskusijų. Deja šiose diskusijose dažnai pamirštame racionalius argumentus, kurių galime pasisemti iš kaimyninių valstybių. Juo labiau kai regione, kuriame gyvename, tautinių mažumų tema yra ypač aktuali ir galime stebėti neblogų pavyzdžių kaip problemos yra spren džiamos. Taigi, nusprendėme pakalbinti tris jaunus politikus iš Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių ir jų paklausti kaip vykdoma tautinių mažumų politika jų šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje ir Slovakijoje) bei ką jie gali patarti Lietuvai. Ivars Bandonis, Latvija. Partijos „Vienybė“ jaunimo organizacijos (VIENOTĪBA Jaunatnes organizācija) pirmininkas

Kokios nuotaikos vyrauja Latvijos visuomenėje po refe rendumo, kuriame rusų kalba buvo nepatvirtinta antrąja nacionaline kalba? Mes jaučiame etninį spau dimą. Abi pusės jaučiasi nesuprastos ir panašu, kad pagrin dinės politinės partijos šiuo metu neturi šios problemos spren dimo būdų. Kokius tolimesnius žings nius ketina žengti Latvijos Vy riausybė, savivaldybės, partija „Vienybė“ ir Jūs, „Vienybės“ jaunimo organizacija, rusų ma žumos politikos temoje? Vyriausybė dirba ties keletu integracijos idėjų, tačiau visuo

menė to nejaučia ir nemato. „Vienybės“ jaunimas dirba siekdamas į savo organizaciją įtrauk ti rusiškai kalbančių narių. Taip pat mes diskutuojame su mūsų parlamento nariais bei aptariame idėjas, kurios padėtų jauniems rusiškai kalbantiems piliečiams suprasti, kad Latvi ja yra draugiška vieta jiems gy venti. Impulsas tolerancijai turi ateiti iš pačių žmonių (ne iš Vy riausybės). Turime išmokti gerbti vieni kitus ir gyventi draugiš kai. Daug žinomų žmonių ir kai kurios nevyriausybinės organi zacijos rengia kampanijas ir dis kusijas apie pagarbą ir supratin gumą.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

europa ir pasaulis 13

forumaS Kaip Latvija vykdo etninių mažumų politiką? Ką šioje vie toje patartumėte Lietuvai? Manau, kad su tuo mes turi me daug problemų. Labai svar bu turėti objektyvią informaciją žiniasklaidoje. Latvijoje rusiška žiniasklaida yra kontroliuoja ma partijos „Santarvės centras“

(promaskvietiška partija) žmo nių. Taigi rusai visą laiką gauna negatyvią ir neobjektyvią infor maciją apie politikus latvius ir priimamus sprendimus. Labai svarbu užtikrinti, kad mažumos turėtų priėjimą prie objektyvios informacijos ta kalba, kuria jie moka.

Pagrindinės Lietuvos politinės partijos turėtų vengti žodžių ar frazių, kurias tautinės mažumos palaikytų įžeidžian čiomis. Pavyzdžiui, rusai įsižeis jei pasakysite, kad reikalinga asimiliuoti etnines grupes vie toje integracijos. Daug jaunų žmonių šio fakto nesupranta.

Kalin F. Zahariev, Bulgarija. Bulgarijos Respublikos Ministrų tarybos patarėjas Kokių problemų turite su tautinėmis mažumomis Bulgarijoje? Ar jos yra susijusios su švietimo sistema? Bulgarijoje yra dvi mažumų grupės: turkai ir romai. Problemos susijusios su šių mažumų integracija į visuome nę, ekonomiką, švietimu ir dar bo rinką. Švietime svarbiausios prob lemos yra mažas tautinių mažumų įtraukimas, didelis ank styvo iškritimo iš švietimo sistemos lygis, aukštas neraštin gumas ir prastas švietimo priei namumas. Kaip Jūsų valstybė tvarkosi su šiomis problemomis, kurias išvardinote? Pirmiausiai aktyviai naudojamės Europos socialinio fondo pagalba, didinant mažumų įtrau kimą. Specialios įdarbinimo pro gramos, kvalifikacijos kursai ir pan. Yra speciali strategiją romų tautinei mažumai. Ji orientuota į romų įtraukimą.

Kokios stiprios Bulgarijoje yra partijos, kurios sukurtos tautinių mažumų pagrindu? Kokią įtaką jos daro politinei sistemai? Kokia yra tavo nuomonė apie šias partijas? Bulgarijoje yra ir turkų, ir romų tautinių mažumų partijos. Turkų mažumos partija yra įtakinga ir ankstesnėse Vyriausybėse buvo valdančiosios koa licijos dalimi. Ji taip pat yra atstovaujama ir dabartinėje Nacionalinėje asamblėjoje. O romų tautinės mažumos partija neturi jokios įtakos. Žmonės apskritai yra nusitei kę neigiamai tautinių mažumų atžvilgiu dėl aukšto nusikalsta mumo lygio. Romų mažuma naudojasi so cialinės pagalbos sistemos nau da, bet patys prie jos neprisi deda. Mokesčių mokėtojų pinigai yra švaistomi, vietoje to, kad būtų sukurti ir įgyvendinami inte gracijos mechanizmai.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

14 europa ir pasaulis

Juraj Antal, Slovakija. Europos demokratų studentų pirmininkas, Slovakijos pilietinės demokratijos jaunimo organizacijos (Občiansko Demokratická Mládež) tarptautinis sekretorius Kokias problemas turite su etninėmis mažumomis Slovakijoje? Ar tai yra susiję su švietimo sistema? Etniškai žiūrint mes netu rime didelių problemų su vengrų mažuma. Pavyzdžiui, skusta galvių ataka prieš studentę Hedvigą Malinovą, kuri gatvėje kalbėjo vengriškai, buvo išaiš kinta ir Ministras Pirmininkas Slovakijos vyriausybės vardu jos atsiprašė. Kiti panašūs atvejai buvo dirbtinai palaikomi politikų, ta čiau turiu pasakyti, kad tokių atvejų buvo mažai centro de šiniųjų valdymo metu. Yra deramas susirūpinimas, kad santykiai su Vengrija bus ir vėl pabloginti, kai į valdžią balandį sugrįš socialistų Vyriau sybė. Kas liečia švietimo sistemą, tai tautinės mažumos, kurios gausiai gyvena savose savival dybėse, turi vaikų darželius, pra dines ir vidurines mokyklas. Taip pat turi ir universitetą su trimis fakultetais, kur yra dėstoma ven grų kalba. Pradines mokyklas, kuriose mokama gimtąja mažumų ka lba, turi vengrai, ukrainiečiai, rusėnai ir lenkai. Mažesnė yra vidurinių mo kyklų įvairovė, jas tikrai turi ven grai ir rusėnai. Tačiau aš nesu tikras dėl lenkų ir ukrainiečių vi durinių mokyklų.

Tačiau norėčiau šioje vietoje pabrėžti romų mažumos klausi mą. Jie daugelį metų gyveno atskirose teritorijose, kur tėvai buvo valstybės verčiami leisti savo vaikus į mokyklas. Romų švietimo sistemoje yra daug trūku mų, segregacijos arba ne segregacijos problemos vis labiau aš trėja, integracija ir šių daugelį metų prarastų kartų vystymas yra būtinas. Manau, ateinančiuose arba dar kituose rinkimuose tie, ku rie ateis su sprendimais / detaliu planu ir politine valia spręsti šias problemas, laimės rinkimus. Kaip jūs, kaip šalis, tvarko tės su šiomis problemomis? Kiekviena vyriausybė skirtingai. Socialistai, kai Hedviga Ma linova buvo užpulta skustagal vių vien už tai, kad gatvėje kal bėjo vengriškai, siekė nedelsiant išspręsti bylą. Vidaus reikalų ministras, deja, įsikišo į bylą, per žengė savo kompetencijos ribas ir greitai paskelbė, kad panelė Malinova yra melagė ir kad jie ją teis už melagingą liudijimą. Ji teikė apeliaciją į Konstitucinį teismą. Ministrės Pirmininkės Radicovos dešiniųjų vyriausybė šių metų pradžioje jos viešai atsiprašė. Kai kokia nors problema susijusi su Vengrija iškildavo Miku lašo Dzurindos vyriausybės lai kais, dar prieš pirmąją socialistų

vyriausybę, Ministras Pirminin kas Dzurinda visados reaguoda vo ramiai. Jis taip pat buvo tiltų per pasienyje esančias Dunojaus ir Ipelio upes statybos inicia torius. Taigi apibendrinant... Socia listai visada skuba ir greiti sprendimai, kuriuos jie priima daugeliu atvejų yra emocingi, o centro dešinieji stengiasi vie nu žingsniu atsitraukti ir su problema susitvarkyti ramiai, be emocijų.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

europa ir pasaulis 15

forumaS Kokios įtakingos Slovakijoje yra tautinių mažumų pagrindu sukurtos partijos? Kokią įtaką jos daro politinei sistemai? Kaip pats šias par tijas vertini? Yra dvi vengrų mažumos partijos. Romai visada bando da lyvauti rinkimuose, tačiau ro mų inteligentija yra ganėtinai fragmentuota ir daugeliu atvejų duodanti priešingus vaisius romams parlamento rinkimuo se. Vengrų koalicijos partija buvo sukurta 1998 m. susijungus trims mažesnėms vengrų par tijoms. Iki Belos Bugaro pasi traukimo, kuris buvo partijos pirmininku ir vėliau įkūrė partiją „Tiltas“(Most-Hid), Vengrų koali cijos partija turėjo monopolį atstovaujant vengrų interesus Slovakijoje. Po to kai partija „Til tas“ atėjo su žinute rinkimuose nenaudoti nacionalistinės kortos, bet vietoje to bendradar biauti su slovakais ir kitomis mažumomis, jie laimėjo. Ši idėja yra stipriai įsismelkusi daugelio normalių piliečių galvose, kurie tik nori gyventi savo gyvenimus Slovakijos pietuose ir nenori konflikto su savo kaimynais gat vėje ar prie pietinių šalies sienų. Pats esu už bendradarbiavimo idėją, tačiau reikia suprasti, kad 40 proc. Slovakijos vengrų tik riausiai vis vien balsuos už Vengrų koalicijos partiją. Šis skaičius nebuvo pakankamas jiems patekti į parlamentą 2010 bei 2012 metais. Vengrų koalicijos partija, kai ji turėjo vengrų atstovavimo monopolį, dažniausiai par lamento rinkimuose pakildavo iki 9 proc. Dabar jie surenka tik 4,1 proc., o „Tiltas“ jau antrą kartą patenka į parlamentą.

Kokius tolimesnius žings nius Slovakijos vyriausybė ar savivaldybės planuoja žengti vengrų tautinės mažumos po litikos srityje? Aš neturiu informacijos apie tai. Kiek pamenu jie norėjo pa keisti / atšaukti nenaudingą Slovakijos pilietybės įstatymą kai Ministras Pirmininkas Robertas Fico jį priėmė kaip blogą reakci ją į blogą įstatymą iš Vengrijos puzsės. Tai neapsiėjo be vidinių nesutarimų ir tada vyriau sybė žlugo. Aš nemanau, kad socialistai norės išplėsti vengrų mažumos teises, aš manau, kad jie bus už status quo. Ką patartumei Lietuvai, sprendžiant tautinių mažumų problemas? Aš be abejo stengčiausi pa traukti į šoną istorines nuos kaudas. Aš stengčiausi paduoti ranką. Nežinau ar galiu Lietuvai duoti kokį nors patarimą, tačiau jei aš daryčiau, ką nors su tuo, aš stengčiausi neprieiti prie to kios situacijos, kai maža pries paudoje gyvenusi tauta dabar bando engti mažą tautinę ma žumą savoje šalyje. Aš nesakau, kad Lietuva da bar taip daro, tam yra daugybė pavyzdžių ir šiuo metu pasau lyje, ir istorija tai patvirtina. Aš manau, kad reikia turėti kai kurių reikalavimų mažu moms, bet reikia parodyti, kad jie neturi nieko bijoti. Kad mes gyvename Šenge no zonoje ir Europos Sąjungoje ir sienos dabar atrodo kitaip nei praeityje. Šiandien būti ma žuma kaimyninėje valstybėje

nėra akstinas daryti bet ką. Tai greičiau yra priklausymo idėja ir bandymas būti dalimi dides nio paveikslo. Galbūt vietos li etuviai turi parodyti atvirumą ir pagarbą, toleranciją savo kai mynams. Visgi, aš neturiu pakankamai informacijos apie Lietuvos atve jį, todėl galbūt nenorėčiau apie tai daug kalbėti. Kokios nuotaikos vyrauja Slovakijos visuomenėje veng rų mažumos atžvilgiu po ne senai įvykusių rinkimų? Aš manau, kad yra per anksti vertinti Slovakijos visuomenės nuotaikas vengrų mažumos at žvilgiu. Aš manau, kad daug slovakų balsuoja už partiją „Tiltas“, nes ji simbolizuoja idėją su kuria abi tautos gali identifikuotis. Ilgalaikėje perspektyvoje, aš manau, kad kuo daugiau visuo menėje bus tolerancijos, tuo mažesnis bus mažumų partijų poreikis. Mes žinome mažumų parti jų atvejus, pavyzdžiui, Suomi joje, bet tai jau kita istorija. Slovakijos vengrų atvejis yra gana specifiškas, negali būti lygina mas su baskais Ispanijoje, ško tais ar korsikiečiais. Aš jaučiu, jog vengrų ma žumos politikai anksčiau ar vėliau prisijungs prie didžiųjų Slovakijos partijų, nes šios par tijos transformuosis tiek, kad patrauktų mažumų balsus ir ateities politikai sugebės atsto vauti mažumoms daugumos partijose. Ar tai yra tiesa, parodys tik laikas ir dar ne vienas rinkimų ciklas turės praeiti iki tol.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

16 europa ir pasaulis

Sugrįžus Vladimirui Putinui Justas Šireika Ar įmanoma sugrįžti, jei nebuvai niekur din gęs? Įmanoma, jei esi Vladimiras Putinas. Kovo 4-osios Rusijos prezidento rinkimai neatnešė jokios staigmenos – gegužės 7 dieną V. Putinas trečią kartą žengs į Didžiųjų Kremliaus rūmų An drejaus salę tam, kad formaliai dar kartą taptų Rusijos Federacijos vadovu. Tačiau, kitaip nei 2000-aisiais ir 2004-aisiais, naujojo-senojo Rusi jos prezidento kadencija bus pažymėta šiam po litikui neįprastais politiniais, ekonominiais ir so cialiniais iššūkiais. Kaip naujai susiklosčiusi vidaus situacija keis Rusijos vidaus politikos žemėlapį ir paveiks kelių artimiausių metų Kremliaus politi nius sprendimus? Apie žymius Rusijos vidaus politikos pokyčius aiškiausiai signalizuoja masinės Kremliuje įsi tvirtinusio režimo opozicijos demonstracijos. Nuo 1991-ųjų pučo nematytu gausumu pasižymėjusios protestuotojų minios Maskvoje sutraukė itin margą Putino sistemos priešininkų spektrą: nuo senųjų Rusijos liberalų, iki anarchistų, komu nistų ir šovinistiškai nusiteikusių nacionalistų. Tačiau tikrasis protestuotojas, sudarantis staiga susimobilizavusios opozicijos stuburą, nėra ideologiškai angažuotas, ar nepriteklių jaučian tis Rusijos pilietis. Priešingai – absoliuti dauguma į Maskvos aikštes išėjusių žmonių yra viduti niosios klasės atstovai. Tai žmonės, kurių mate rialinė gerovė proporcingai augo sulig kiekvie nais Putino valdymo metais. Medikai, teisininkai, verslininkai, valstybinių institucijų klerkai – savo srities profesionalai, daugiausiai laimėję iš pasku tiniojo dešimtmečio valstybės ekonominio paki limo, tapo nesutaikomais galios vertikalės kriti kais. Internetu besinaudojantys ir todėl valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos nepasiekiami rusai išėjo į gatves, parodydami, kad atsisako susitaikyti su visas viešojo gyvenimo sritis persmelkusia korupcija. Kiek pritilę antisisteminiai protestai didžiuo siuose šalies miestuose žymi gana ryškius Ru sijos vidaus politikos pokyčius – visų pirma ma žėja asmeninis Putino populiarumas ir menkėja

parama dabartiniam ša lies valdymo modeliui. Tačiau bent jau kol kas šie pokyčiai nėra gilumi niai ir vargu, ar artimiau sioje ateityje darys es G. Narkevičiūtės nuotrauka minės įtakos Kremliaus politinei linijai. Viena pagrindinių priežasčių lei džiančių taip manyti – santykinai nedidelės vidu riniosios klasės gretos ir jos koncentracija dviejuose didžiausiuose miestuose. Šalies periferija (iš esmės visa likusi Rusija minus Maskva ir Sankt Peterburgas) vis dar su siau bu prisimena SSRS griūtį ir 90-ųjų politines per turbacijas. Vietovėse, kur ištisų miestų ar net regionų gerovė tiesiogiai priklauso nuo vienos pramonės šakos – o tai dažniausiai reiškia ir nuo vienos monopolinės įmonės, priklausančios Krem liui artimiems oligarchams – palankumas Putino sistemai vis dar lieka tvirtas. Tokiose vietose kaip Samara ar Norilskas, siekis užsitikrinti stabilią ateitį ir 90-ųjų bedarbystės, nuosmukio bei skurdo prisiminimai, gretinami su Vakarietiškos demo kratijos Rusijoje fiasko, nepalieka vietos kitokiam pasirinkimui. Čia dabartinis režimas turi ištiki miausias savo rėmėjų gretas, kurių beveik nepa siekia Kremliaus kontroliuojamai žiniasklaidai at svarą sudaranti informacija.

„Medikai, teisininkai, verslinin kai, valstybinių institucijų klerkai – savo srities profesionalai, daugiausiai laimėję iš paskutiniojo de šimtmečio valstybės ekonominio pakilimo, tapo nesutaikomais ga lios vertikalės kritikais. Internetu besinaudojantys ir todėl valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos ne pasiekiami rusai išėjo į gatves, pa rodydami, kad atsisako susitaikyti su korupcija.“ 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

forumaS Stabilumas – tai geriausiai dabartinio Rusijos regiono gyventojo kasdienybę ir ateities viltis nusakantis žodis. Socioekonominiai pramoninės Rusijos periferijos rodikliai nėra aukšti – tai plika akimi matyti palyginus maskviečio ir bet kurio didesnio monoindustrinio miesto gyventojo kas dienybę. Savo trapią ir nežymią gerovę regionų gyventojai sieja su Putino sistemos įsigalėjimu po demokratinio chaoso dešimtmečio. Todėl bet kokį naują pasirinkimą, reiškiantį miglotą ateitį su pernelyg daug nežinomųjų, jie priima kaip pa vojingą ir dažniausiai nesvarstytiną alternatyvą. Kaip bebūtų, Putino sistemai priešiškos vidu riniosios klasės menkumas ir regionų parama re žimui nebūtinai byloja apie tai, jog vidaus poli tikos tendencijos ir toliau liks palankios V. Putinui. Jokia paslaptis, kad Rusijos ūkio augimo ir ekono minio stabilumo „stebuklas“ visų pirma sietinas su dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvykusiu naftos ir dujų kainų šuoliu. Nors per 12 pastarųjų me tų ekonominė Rusijos priklausomybė nuo ener gijos išteklių eksporto nuolat augo, šalyje nebuvo pakankamai investuojama į naftos ir dujų ga vybos bei transportavimo infrastruktūros modernizacijos projektus. Valstybei priklausančios di džiausios energetikos kompanijos šiandien susiduria su sovietiniams laikams būdingomis prob lemomis – visaapimančiu neefektyvumu ir milži niškais korupcijos mastais. Didesnis nei sovietiniais laikais biurokratinis aparatas, dažnai tik dėl valstybės dotacijų išsilai kančios regioninės pramonės monopolijos, pa žadai apie didėsiančius atlyginimus ir karines išlaidas, net jei išliktų dabartinės naftos kainos, ateityje programuoja rimtą ekonominę krizę. Tokia krizė visų pirma supurtytų Putino paramos ba zę, šiuo metu sunkiai, bet stabiliai besilaikančiuo se regionuose. Reikia pastebėti, kad dabartinis Kremliaus režimas gerai suvokia jam gresiančio pavojaus realybę: nuo 2004 metų iš naftos eks porto gaunamų pajamų kaupiamas stabilizacinis fondas švelnina situaciją, tačiau po 2008 metais užklupusios krizės šis rezervas žymiai sumenko ir negali apsaugoti nuo rimtesnių ekonominių sukrėtimų. Rusijos politika nėra politika klasikine šio api brėžimo prasme. Nuo Sovietų Sąjungos iširimo vidaus pasikeitimams piliečiai didelės įtakos

europa ir pasaulis 17 neturėjo, o lūžiai vidaus politikoje vykdavo per sigrupavus galingiausioms interesų grupėms: si lovikams (saugumo struktūrų atstovams), oligar chams, karo pramonės ir biurokratijos klanams. Beveik nėra abejonių, kad Putino sistemos likimas didele dalimi priklauso nuo šių grupių tarpusa vio santykio. Dėl šios priežasties viešai laikas nuo laiko sovietiniu stiliumi iš viršaus nuleidžiamos įvairiausios modernizacijos ir antikorupcijos iniciatyvos pasmerktos žlugti dar joms negimus. Ko rupcinė sistema, prieš kurią stojo vidurinioji Rusijos klasė, vienu metu yra ir dabartinio režimo modus operandi, ir smegduobė, kuri jį traukia žemyn. Beveik nėra abejonių, jog Kremlius nepla nuoja imtis rimtų pokyčių įvedant daugiau de mokratijos ir skaidrumo į valstybės politinę struktūrą. Jau dabar matyti kosmetinis tariamų nuo laidų protestuotojams pobūdis: Dmitrijui Medvedevui pažadėjus grąžinti tiesioginius gubernatorių rinkimus, Rusijos parlamentui buvo pateiktas įstatymo projektas, kuriame įtvirtinta prezi dento teisė atšaukti neįtikusius gubernatorius.

„Labai tikėtina, kad Putinui trečiąjį kartą tapus šalies prezidentu, bus siekiama efektyviai užgesinti pro testo židinius ir suaktyvinti Putino rėmėjus mobilizuojančią išorės priešų paiešką. Dėl šios priežasties artimiausio laikotarpio pokyčiai Rusijos vidaus politikoje diktuos ir Krem- liaus užsienio politikos prioritetus: Eurazijos sąjungos kūrimą, padidė jusį dėmesį buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, ypač Ukrainai, ir JAV priešraketinio skydo Europoje blokavimą. Dėl vidinių įtampų paašt rėjusi tradicinė Rusijos geopoliti nio pažeidumo baimė ir sumažėjęs Jungtinių Valstijų dėmesys Europai per artimiausius šešerius metus Kremlių paskatins kur kas aktyviau veikti savo „privilegijuotų interesų zonoje“, kurioje Maskva mato ir Bal tijos valstybes.“ 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės

Koks turėtų būti Lietuvos politinės dešinės santykis su nacionaline valstybe? Laurynas Kasčiūnas

Jeigu Vasario 16-ąją Lietuva nebūtų atkurta kaip tautinė valstybė, 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomos Lietuvos ne būtų iš viso. Lietuva gyvuotų nebent tik kaip kokios nors fe deracinės valstybės sudėtinė dalis. Liberalai siūlo į šiuolaikinę Lietuvą nebežvelgti XIX ar XX amžiaus pradžios lietuvio akimis. Aki vaizdu, jog 1918-ujų metų vasario 16 dieną gimusią tautinę Lietuvą jie vertina kaip filologinį pro duktą, kuris šiandieninėje postmodernių tapaty bių kūrimosi akivaizdoje tėra visiška atgyvena. Liberalai įsitikinę, kad tapatybę galima per konstruoti. Bet juos galima suprasti. Anot Gilberto K. Chestertono, netgi jų pačių draugai jiems atrodo esą jų susikurti mitai. Dar daugiau – būtent jie tiki, kad gali sukurti savo tėvą ir motiną. Daug didesnė problema iškyla tada, kai liberalų „žodyną“ perima konservatoriai. Dažnai teigiama, kad tautininkiška tarpukario Lietuva simboli zuoja priešingybę respublikoniškai pilietybės vizijai, kuri būtų išsaugojusi itin vertingus ryšius su istorine Abiejų Tautų unijine tradicija ir paklojusi pamatus neva modernesnei valstybingumo ver sijai bei geopolitinei regiono sanklodai. Kyla klausimas, koks turėtų būti Lietuvos poli tinės dešinės santykis su Vasario 16-osios Lietuva kaip nacionaline valstybe? Kokią valstybingumo tradiciją turėtų puoselėti Lietuvos politinė dešinė? Unijinės valstybės su Lenkija tradicija ir lietuviškas nacionalizmas – dvi skirtingos po litinės, ideologinės ir kultūrinės srovės (o kartu ir mąstymo tradicijos), kurios XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje projektavo skirtingas Lietuvos politinės bendruomenės raidos vizijas. Istorija liudija, jog unijinis paveldas buvo įveiktas jaunalietuviško tautinio sąjūdžio.

Unijinės tradicijos šalininkai teigia, kad apsi sprendus Lietuvą kurti kaip tautinę valstybę iš valstybingumo kūrimo buvo eliminuota didelė dalis senojo „lenkiškai kalbančio, bet politiškai lietuviškai mąstančio“ elito. Pasak tautinės vals tybės kritikų, tautiškumui sugriovus senąją pi lietiškumo sampratą buvo nutraukta ilga valsty bingumo tradicija, o Lietuva prarado galimybę sulaukti savojo Manerheimo (nuoroda į švedakalbį Suomijos didvyrį). Be to, anot unijinės tradicijos šalininkų, Lietuvos kaip nacionalinės valstybės vizija užprogra mavo tragišką geopolitinę klaidą: remiantis Ru sijos bei Vokietijos veiksniais neigti Lenkijos įtaką Lietuvoje. Būtent ši klaida neleido Vidurio ir Rytų Europoje susiformuoti „sanitariniam kordonui“, kuris bent jau teoriškai galėjo sulaikyti Rusijos skverbimąsi į Vakarus. Reikia pripažinti, jog kai kurie iš šių argumentų yra verti dėmesio. Tarpukariu Lietuvos užsienio politikos architektų pasirinkta formulė „mes be Vilniaus nenurimsim“ (kaip alternatyva „nepri klausomybė svarbiau nei Vilnius“) pavertė Lietu vą Sovietų Sąjungos geopolitiniu įkaitu. Tai geo- politinė pamoka, kurią būtina išmokti ir šiuolai kinei Lietuvos užsienio politikai. Tačiau tie patys unijinės valstybės šalininkai negali paaiškinti, kas būtų atsitikę, jeigu Lietuva visgi būtų pasukusi savo vairą link „sumodernintos“ unijinės su Len kija valstybės vizijos, kai pati Lenkija jau buvo ne grįžtamai susiformavusi kaip tautinė valstybė? 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

europa ir pasaulis Juk bene svarbiausias to meto epochos bruo žas – procesas, kai nacionalinės valstybės, kurias kai kas ironiškai įvardija filologiniais produktais, kilo, o tradicinės daugiatautės imperijos, nepai sant kai kurių bandymų (J. Pilsudskio Lietuvai siūlyta federacinės valstybės vizija) jas „sumoder ninti“ – iro. Kaip pastebi Egidijus Aleksandravičius, XIX am žiaus pabaigoje jau niekas neabejojo, kad yra ir Lenkija, ir yra Lietuva, kad išaugo naujos abiejų tautų patriotų kartos, kurioms tapo svetima Abie jų Tautų Respublikos tradicija. Lietuviams – kaip silpnesnei šaliai – unijos buvo per daug, lenkų nacionalistų daugumai to jau buvo per maža. Be to, kaip taikliai pastebi Kęstutis Skrupskelis, dažnai Lietuvos istorinę raidą norima įsprausti į priešpriešos tarp pilietinės ir tautinės valstybės rė mus, pirmąją siejant su tikrąja demokratija, tole rancija, plačiu žvilgsniu, aukštesne kultūra, o antro joje įžvelgiant tik siaurus nacionalistinius interesus. Tad ar iš tikrųjų tautinė XX a. pradžios Lietuva te buvo etnolingvistinis (filologinis) produktas? O gal atvirkščiai – tai buvo procesas turėjęs ne tik aiškią tautinę, bet ir socialinę bei politinę programą? K. Skrupskelio teigimu, lietuvių ir lenkų skyrybų byla – luominės sanklodos padarinys. Ne paslap tis, kad tuo metu lietuviai sudarė vargingiausią visuomenės sluoksnį. Lietuvoje vietoj luomų for mavosi viena virš kitos stovinčios tautos, t. y. luo mai ir tautybės apytikriai sutapo. Aukščiausias luomas – tai žemės savininkai, daugiausia lenkai, o lietuviai (ir gudai) priklausė žemiausiam smulkių ūkininkų ir ūkio darbininkų sluoksniui. Tai reiškia, jog lietuvių santykius su lenkais pir miausia lėmė krašto luominė diferenciacija. Luo miniams interesams išsiskyrus, išsiskyrė ir tauti niai. Ir tai turbūt buvo bene vienintelis realus lietuvių tautos socialinės pažangos scenarijus. Šio scenarijaus varomoji jėga – krikščionio demok rato Mykolo Krupavičiaus žemės reforma. Tai buvo esminė sąlyga kurtis lietuviškai vidurinei klasei ir inteligentijai. Akivaizdu, jog federacinėje su Lenkija valsty bėje, kurioje neišvengiamai dominuotų lenkų aristokratiškasis luomas, ši reforma arba būtų neįvykusi arba labai vėluotų, o tai neišvengiamai būtų reiškę, kad net ir „sumodernintoje“ uni jinėje valstybėje etniniai lietuviai būtų sudarę

idėjos ir vertybės 19 labiausiai atsilikusį kantoną, įsiterpusį lenkų kul tūros erdvėje, o ilgainiui galbūt net ir ištirpusį jo je. Juk sutampant luomams ir tautybėms, bet koks bandymas pereiti iš žemesnio luomo į aukštesnį būtų reiškęs ir lietuviškos tapatybės praradimą. Tai reiškia, jog tautinė valstybė buvo būtina socialinės pažangos sąlyga. Be to, faktas, jog tarpukariu konservatyvi tau tininkiška ideologija neįgavo jokio rasistinio at spalvio tik patvirtina, jog Lietuvoje vienoks ar kitoks pilietiškumo ir tautiškumo „sugyvenimo“ receptas buvo atrastas. Tuo tarpu stiprus pokario re zistencijos judėjimas liudija, per du nepriklausomy bės dešimtmečius pavyko subrandinti ir tam tikras politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą. Šie argumentai leidžia šiek tiek kitokiu kampu įvertinti teiginį, jog be Vasario 16-osios neturė tume ir Kovo 11-osios ir kad tai atraminė Lie tuvos valstybingumo data. Tautinės ir unijinės tradicijų, kaip dviejų skir tingų mąstymo srovių, konflikto atgarsiai siekia ir šiandieninę Lietuvą – jau įžengusią į postmo dernizmo epochą. Tik šiandien, visiškai kitaip nei prieš 120 metų, tas pats nacionalizmas jau nebėra revoliucinga senąją politinę ir socialinę sanklodą griaunanti jėga, o atvirkščiai – užima gynybines pozicijas ir bando priešintis naujų tapatybės formų ir politinių erdvių – pirmiausia pan-europietiškos tapatybės – paieškoms. Kurią iš šių pozicijų turėtų ginti šiandieninė Lietuvos politinė dešinė? Atsakymą į šį klausimą pateikė 25 Tėvynės Sąjungai atstovaujantys Lietuvos parlamento nariai, kurie pasirašė rezoliucijos „Dėl Vengrijos suverenumo ir laisvo apsisprendimo“ projektą. Šiame dokumente teigiama, kad šiuolaikinėje Europoje vykstanti tradicinės bendruomenės kaita kelia rimtus iššūkius nacionalinių valstybių suverenumui, o Europos integracijos procesas negali kėsintis į nacionalinės valstybės pamatus ir primesti Europos tautoms svetimus gyvenimo principus. Akcentuojama, jog Europos integracija negali būti nukreipta į dirbtiną Europos valstybių ir tautų socialinę ir kultūrinę niveliaciją. Būtent šiuos principus ir vertybes, o ne nuo krikščioniškos tradicijos atsimetusią eu ropietišką tapatybę, turėtų ginti Lietuvos politinę dešinę atstovaujančios jėgos. 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės

Šeima sukuriama sudarant santuoką (atsakymas kritikams) Algirdas Kazlauskas

Kovo 15-ją Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) išplatino žinią apie savo sprendimą dėl Prancūzijos teismų veiksmų ne leidžiant lesbiečių porai įsivaikinti vienos iš jų dukters. Anot teismo, draudimas paprastai arba dirbtinai apvaisinant įsivaikinti vaiką nenormalios seksualinės orientacijos poroms nėra diskri minacinis, nes jų nevaisingumas nėra patologija (sutrikimas). Be kita ko, EŽTT pranešime teigiama, jog Europos šalys ne privalo įteisinti santuokos tarp tos pačios lyties asmenų. Tokiems atvejams, kada valstybė nori suteikti tam tikrą teisinę formą minėtoms poroms, yra ci vilinės partnerystės institutai. Šis išaiškinimas tik pakartojo Europos Sąjungos (ES) teisėje užfiksuotus principus, jog na cionalinė valstybių narių valdžia gali pati apsispręsti dėl asmenų poros teisinių įsipareigojimų po būdžio ir šeimos sudėties. Taigi Lietuvos Seimo narių grupė ini ciavusi Konstitucijos pataisą, ku ria norima apibrėžti santuokos ir šeimos statusą, nesikėsina pažeisti nei ES įstatymų, nei žmo gaus teisių. Tai yra, priešingai negu nori įrodyti kai kurie ideolo giškai suinteresuoti veikėjai. Prieš keletą savaičių rašiau šia tema ir sulaukiau, kaip ir reikėjo tikėtis, nevienareikš miškos reakcijos. Tad keletą pagrindinių vartotų argumentų de rėtų aptarti atskirai.

Visų pirma, kas krito į akį skai tant žmonių atsiliepimus buvo tai, kad diskusijoje vartojamos pagrindinės sąvokos nėra tiks liai apibrėžiamos. Tarkime tokios kaip šeima, santuoka, valstybė ar valdžia. Dėl to, argumentacija praranda loginį nuoseklumą ir tampa neadekvati. Keista, jog gyvenant daugiau nei 20 metų nepriklausomoje Lietuvoje dalis žmonių atkakliai save atskyrinėja ir priešina su valstybe bei jos valdžia. Demo kratinėje santvarkoje, kokią mes dabar turime, kiekvienas žmogus turi teisę rinkti ar būti ren kamas į valdžios institucijas bei spręsti valstybės reikalus. Mūsų valstybė yra mes patys, o valdžia yra mūsų išrinkti patikėtiniai. Pi lietis lygiai kaip ir valdžia yra to paties politinio kūno, vadinamo valstybe, dalis. Tad asmuo, valstybės interesus visada prieši nantis savo interesams, veikiau siai serga lengva asmenybės su sidvejinimo ligos forma.

Kita klaidingai vartojama są voka yra šeima. Kai kurie žmo nės, kalbėdami apie šeimą turi omenyje buitines jos reikšmes. Močiutė, senelis, vaikaičiai, dė dės, tetos ir pan. neva irgi gali būti šeimos nariai. Vis dėlto rei kia priminti, jog Lietuvos Kons titucijoje kalbama ne gatvės ar kiemo šnekta, o juridine kal ba. Šeima kaip ir santuoka tu ri aiškias, įstatymuose nustaty tas ribas ir iš to išplaukiančias teisines pasekmes. Močiutės ir vaikaičio formalus teisinis san tykis gali atsirasti tada, kai vaikas yra netekęs tėvų arba iš jų buvo atimtos tėvystės teisės. Tokiu at veju, vaiką oficialiai įsivaikinti gali ir dėdžių, tetų šeimos. Dar vienas ne kartą kartotas ar gumentas, jog neva tik santuoka yra juridinė sąvoka, tuo tarpu

„Demokratinėje santvarkoje, kokią mes dabar turime, kiekvienas žmogus turi teisę rinkti ar būti renkamas į valdžios institucijas bei spręsti valstybės reikalus. Mūsų valstybė yra mes patys, o valdžia yra mūsų išrinkti patikėtiniai. Pi lietis lygiai kaip ir valdžia yra to paties politi nio kūno, vadinamo valstybe, dalis. Tad asmuo, valstybės interesus visada priešinantis savo interesams, veikiausiai serga lengva asmenybės susidvejinimo ligos forma.“ 2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

idėjos ir vertybės 21

europa ir pasaulis šeima – ne. Todėl šeimai suku rti pakanka emocinio ryšio. Vis dėlto yra priešingai. Šeima yra teisinė sąvoka, lygiai tokia pat kaip ir santuoka. O teisinė – dėl to, jog yra apibrėžiama Konsti tucijoje bei kituose įstatymuose. Jei šeima tebūtų buitinis termi nas, jo valstybės teisyne nebūtų aptinkama. Todėl emocinio ryšio nepakanka sudaryti nei santuo kai, nei šeimai, nes valstybės įstatymuose nėra nurodyta krite rijų ar vienetų tam ryšiui aptikti ir pamatuoti. Iš šio paaiškinimo išplaukia ki tas dažnai vartotas argumentas, jog santuokos ir šeimos pagrindas yra meilė vienas kitam. O meilė, kaip žinia, yra laikoma emociniu ryšiu. Tad neretu atve ju žmonės tiki, jog Konstitucijoje užfiksuotos santuokos ir šeimos sąvokos yra tapačios kas dieninėje kalboje vartojamiems analogams. Tačiau, kaip buvo mi nėta, teisėje meilė ir kiti emociniai ryšiai neturi galimybės būti

aptinkami dėl savo prigimtinės specifikos – juridinio neapčiuo piamumo. Kyla beveik retorinis klausimas – nuo kada sugulovus reikėtų imti vadinti šeima – ar nuo momento, kada sugulė ar gal po penkto sugulimo? Valstybės akyse nepalyginamai aiškesnis bei apčiuopiames nis už meilę pagrindas šeimai sudaryti yra teisinis įsipareigoji mas – santuoka. Būtent tai ir fik suoja valstybės teisinis aparatas. Tačiau kadangi praktikoje nere tai santuokinis įsipareigojimas ir meilė sutampa, žmonės santuo ką nejučia ėmė sieti su meile. Vis dėlto, tai yra loginė klaida. Sudarant santuoką teisinis įsipareigo jimas yra visada, o meilė – anaip tol. Tarkime, santuoka gali būti sudaryta iš išskaičiavimo, bet jos teisinė reikšmė yra lygiai tokia pat, kaip ir santuokos suda rytos iš meilės. Tai tiesiog ne val stybės reikalas tikrinti ar tarp bū simų sutuoktinių yra emocinis ryšys ar ne.

„O meilė, kaip žinia, yra laikoma emociniu ry šiu. Tad neretu atveju žmonės tiki, jog Konstitu cijoje užfiksuotos santuokos ir šeimos sąvokos yra tapačios kasdieninėje kalboje vartojamiems analogams. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teisėje meilė ir kiti emociniai ryšiai neturi galimybės būti aptinkami dėl savo prigimtinės specifikos – juridinio neapčiuopiamumo. Kyla beveik retori nis klausimas – nuo kada sugulovus reikėtų imti vadinti šeima – ar nuo momento, kada sugulė ar gal po penkto sugulimo? Valstybės akyse nepalyginamai aiškesnis bei apčiuopiamesnis už meilę pagrindas šeimai sudaryti yra teisinis įsipareigojimas – santuoka. Būtent tai ir fiksuoja valstybės teisinis apa ratas. “

Kitas esminis punktas yra tas, kad teisiškai apibrėžti šeimos ir santuokos institutai valstybei yra reikalingi palaikyti natūralias bendrabūvio normas. Įsiparei gojimas ir pasiaukojimas savo šeimos nariams yra sveikos bendruomenės principai. Todėl valstybė, kaip tam tikra bendruo menė, siekdama išlikti bei plėstis, yra suinteresuota savo įstaty mais remti šiuos principus. Tuo tarpu asmenys, bandy dami individo norą ar kaprizą be pilnos teisinės atsakomybės prakišti kaip įstatyminę normą, nejučia ardo valstybės piliečių bendrabūvio pamatus. Kitaip tariant, individualūs norai ne gali tapti įstatymų principais, jei valstybė tikisi egzistuoti il giau nei vienos žmonių kartos laikotarpį. Taigi, bendruomeni nio gyvenimo normos yra ne „moralinis autoritarizmas“, o elementari padoraus sugyveni mo ir tarpusavio pasitikėjimo tikrovė. Įstatymai tam ir kuriami, kad ribotų ir draustų kai kurias realybėje pasitaikančias prakti kas, o ne naikintų ribas tarp ben druomeninio gėrio ir blogio. Pabaigai derėtų pastebėti, jog neverta klausyti visokių neaiškių psichologų sofistikų, jog pilna šeima nėra vertybė sa vaime. Teisinės sistemos tiks las visų pirmiausia turi būti padoraus bendruomeninio gyvenimo normų skatinimas ir apsauga. Todėl įvairios visuomenės gyvenime pasitai kančios anomalijos, tokios kaip nepilna šeima, smurtaujantys sutuoktiniai, seksuali niai iškrypimai ir pan., negali tapti įstatyminių normų pag rindu.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

vox populi

plauti pinigus

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERĹ˝IS

istorinis teisingumas 23

VIENA ISTORIJA IR DAUGYBĖ JOS VERSIJŲ Parengta pagal „Europos spalvas“

Kam naudinga perrašinėti Lietuvos istoriją? Lietuvos okupacijos istorijoje iki šiol lieka nemažai neaiškumų, susijusių su sovietinių metų propaganda ir tuometinių šaltinių patikimumu. Dar daugiau jų įveda pastaraisiais metais atsirandantys vis nauji bandymai perrašyti šio laikotarpio istoriją. Vienintelės tiesos iškėlimas, rėmimasis nepagrįstais šaltiniais ir priešų ieškojimas – šie totalitariniams režimams būdingi propagandos bruožai, dar pri simenami iš okupacijos metų oficiozų, vėl pradedami naudoti ir šiandien. Pastaruoju metu dažnėja atvejai, kai bandoma paneigti faktus, susijusius su tam tikrais Lietuvos istorijos laiko tarpiais ir vietoje jų pateikti jau sovietmečiu girdėtas tų pačių įvykių versijas.

Štai praėjusių metų pabaigoje šalies knygynus pasiekė di džiulė leidyklos „Politika“ išleista „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje pateikiami esą „partizanų nužudytų piliečių“ sąrašai. „Ši Atminimo kny ga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų be ginklių civilių žmonių aukoms. Tai ir kaltinamasis aktas Lie tuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine poli tika“, – rašoma knygos įžangoje.

Partizanai knygoje vadinami te roristais, o šio leidinio tikslas – neva atskleisti tikruosius istori- nius faktus apie rezistencijos ko vų laikotarpį. Knygos sudarytojas Povilas Masilionis – ilgametis sovietinės žurnalistikos atstovas ir bu vęs komunistų partijos narys. Sovietiniais metais jis dirbo Lie tuvos komunistų partijos Centro komitete (LKP CK) Propagan dos ir agitacijos skyriaus Spaudos sektoriaus instruktoriumi,

24 istorinis teisingumas Negalima ignoruoti bandymų suklastoti istoriją Radvilė Morkūnaitė Lietuvos istorijoje būta ne vieno skaudaus etapo, todėl natūralu, kad tam tikri su jais susiję klausimai dar ilgai išliks jautrūs. Tad ir nagrinėjant šiuos klausimus būtinas ypa tingas jautrumas ir atidumas. Tremtys, partizanų kovos, Sausio 13-oji – tai įvykiai ir eta pai, atskleidžiantys tautos aukas ir pastangas įdėtas į ne priklausomybės siekį. Šios pastangos nusipelno begalinės pagarbos, todėl pastaruoju metu padažnėję atvejai, kai bandoma perrašyti istoriją ir aukas bei kaltuosius sukeisti vietomis, turėtų būti vertinami itin rimtai ir atsakingai. Leidinių, kuriuose bandoma pakeisti tam tikras politines tiesas, pasirodymas turi savas priežastis ir motyvus. Deja, jos dažniausiai susijusios visai ne su norais užtikrinti istorinį tei singumą, kaip oficialiai teigiama tokių leidinių pratarmėse, bet su konkrečiais politiniais in teresais. Tendencingi bandymai vienus faktus pakeisti kitais – tai kartu ir bandymai iš mušti visuomenei iš po kojų tą pamatą, ant kurio stovi šalies nepriklausomybė. Jais siekiama ne tik sukelti diskusijų visuomenėje, bet ir formuoti jaunosios kartos suprati mą apie Lietuvai svarbius istorijos momentus. Tai kelia nemenką grėsmę, atsižvelgiant į tai, kad jaunajai kartai ir taip itin stinga gilesnio istorijos pažinimo. Nepaisant šių grėsmių, panašūs istorijos perrašinėjimo atvejai kartais specialiai ignoruojami, nuvertinant jų reikšmę ir įtaką. Tačiau toks abejingumas tampa papildomu pretekstu tokiems reiškiniams plisti. Manau, kad į visus bandymus klastoti istoriją būtina reaguoti. Visi mėginimai keisti istorijos versijas turi būti tikrinami itin kruopščiai. Juk elementarus faktų tikslumas, tyrimo metodologijos ir naudotų šaltinių patikimumas – tai bet kokiam mokslui privalomi principai. Todėl istorijos perrašinėjimo ir klastojimo atvejų negalima tiesiog praleisti pro ausis ir tikėtis, kad jie prasprūs pro akis ir visuomenei. Istorija nusipelno būti papasakota taip, kaip įvyko, o ne taip, kaip kažkam naudinga.

vėliau ėjo LKP CK teorinio ir politinio žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus pava duotojo pareigas. P. Masilionis savo sudarytoje knygoje pateikia duomenis apie 1944–1945 metais „partizanų nužudytus civilius Lietuvos gy ventojus“ ir trumpus aukų ap rašymus. Knygoje teigiama, kad beginkliai žmonės dažnai tap davo partizanų aukomis, o tai neva liudija ir amžininkų pasa kojimai. Kita vertus, partizaninio karo tyrėjų teigimu, Lietuvos partizanais, siekdami sukom

promituoti juos visuomenės akyse, prisistatydavo stribai. Sa vo nusikaltimus ir nekaltų žmo nių žudymą jie priskirdavo laisvės gynėjams ir net patys vyk dydavo kaltųjų paieškas. Būdavo net tokių situacijų, kai „nežinomų žudikų“ ieškodavo tik rieji žudikai. Taip ilgainiui ir at sirado sąrašai žmonių, „žuvusių nuo partizanų rankų“. Naujoji knyga buvo prista tyta margoje kompanijoje. Gar bingiausiais jos svečiais tapo partijos „Frontas“ lyderis Algir das Paleckis, buvęs sovietinės

organizacijos „Jedinstvo“ vado vas Valerijus Ivanovas, Seimo narys Julius Veselka. Renginyje pasmerkti Lietuvos partizanai, o tylos minute pagerbti žuvu sieji už Tarybų valdžią. Knygos pristatyme dalyvavusieji neven gė teiginių, kad Lietuva jau dvi dešimtmetį „maitinama fašistinėmis propagandomis“. Negai lėta priekaištų visai valstybės politikai, kuri, kaip teigia knygos leidėjai, „aukština terorizmą“. Sentimentų buvusiai santvar kai apraiškų netrūksta ir kituose P. Masilionio knygą išleidusios

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

istorinis teisingumas 25 leidyklos leidiniuose. Istorikų vertinimu, panašiose knygose tęsiama sovietinės istoriografijos tradicija – naudojami ne tik tie patys pasakojimo metodai, bet ir tie patys terminai, kuriais įvykiai pristatinėti oficialiose istorijos versijose sovietmečiu.

Bandymų nuneigti svarbiau sių Lietuvos nepriklausomybės kovų reikšmę netrūksta ir kai kurių politinių veikėjų pasisa kymuose, kurių bene garsiau sias – A. Paleckio teiginys „Savi šaudė į savus“. Kodėl taip stengiamasi perrašyti tam tikrų

Lietuvos istorijos etapų istoriją ir kokias grėsmes tai kelia? Esa me dėkingi, kad į šiuos klausi mus bando atsakyti europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė, politologas Nerijus Maliukevičius ir istorikas Aurimas Šve das.

Istorijos perrašinėjimai susiję su identiteto paieškomis Nerijus Maliukevičius (politologas, informacinių karų tyrėjas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas) Kiekviena valstybė stengiasi istoriją pateikti per savo prizmę. Tačiau egzistuoja skirtumas tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių požiūrio į savo istoriją. Pavyzdžiui, reikia su vokti faktą, kad dabartinei Rusijos valdžiai, Kremliaus elitui, atėjusiam iš Sovietų Sąjungos nomenklatūros, o daugeliu atveju iš saugumo struktūrų, yra palanku teigiamai vertinti Sovie tų Sąjungos istoriją, kartu palankiai įvertinant ir save. Todėl manau, kad tokie atvejai, kaip A. Paleckio pasisakymai Sausio 13-osios tema yra logiškai ir objektyviai paaiškinami. Pavadinčiau juos veikiau Rusijos, kurioje artėja prezidento rinkimai, projektu, nei paties A. Paleckio projektu. Prieš rinkimus visada prasideda naujų priešų, vadinamų istorijos perrašinėtojais paieškos. Todėl natūralu, kad A. Paleckio iškelta tema buvo labai aktyviai nagrinėjama rusų žiniasklaidoje, net aktyviau nei lietuviškoje. Įdėmiau pažvelgus į šią istoriją ir joje dalyvaujančius personažus, matyti, kad tai specialiai Rusijai sukurtas produk tas, parodantis lietuvius kaip nedėkingą Rusijai tautą, interpretuojančią istoriją savaip ir ne taip kaip norėtų valdantysis Kremliaus elitas. Panašių reiškinių masto neverta pervertinti, bet pastaruoju metu jis yra gana stipriai suintensyvėjęs. Manau, kad tai susiję su identiteto paieškomis. Rusija – visada identiteto kryžkelėje. Identitetas susideda iš dviejų dalykų: reikia apsibrėžti, kas esi tu, ir įvardyti, kas yra kiti, kitaip mąstantys. Šiuo atveju, kai rusai bando apsibrėžti save, savo istoriją ir priešiškai prieš šios istorijos interpretaciją nusiteikusius, mes, Baltijos tautos, natūraliai patenka me į šį pasakojimą. Jame atsidūrus reikia labai aiškiai apsibrėžti ir savo požiūrį į istoriją bei pačią Rusiją. Visgi manau, kad šiuo atveju labai pavojinga eiti susipriešinimo keliu ir specialiai gilinti is torines priešpriešas. Tai Kremliaus žaidimas, bet reikia suvokti, kad Rusija už jį kur kas didesnė, tad jeigu eisime vien tik viešos priešpriešos su Kremliumi keliu, kyla grėsmė, kad prarasime plačiosios Rusijos visuomenės palaikymą mums ir mūsų istorijos matymui. Juk reikia prisimin ti, kad po 1990-ųjų metų buvo laikotarpis, kai Maskvoje susirinkdavo daugiatūkstantinė minia palaikyti mus po sausio įvykių. Tai buvo didžiulė parama Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Todėl manau, kad sąlyčio taškų su Rusijos visuomene reikia ieškoti ir toliau.

2012 metai // vasaris // NR. 2 PROVERŽIS

26 istorinis teisingumas Sovietinės istoriografijos principai naudojami ir šiandien Aurimas Švedas (istorikas, tyrinėjantis sovietinės istoriografijos tradiciją, knygos apie sovietmečio istoriją veikusius mechanizmus „Matricos nelaisvėje“ autorius) Sovietinei istoriografijai rūpėjo ne atskleisti, koks yra pasaulis, bet perkurti jį pagal politinio ir partinio elito poreikius, tam tikrus dalykus išryškinant, o tam tikrus pa naikinant iš visuomenės istorinės atminties. Pagrindinės ideologinės tokio mokslo funkcijos buvo kažką suklastoti, kažką perkonstruoti, kažką užšaldyti. Tokios tradicijos apraiškų yra ir šiandien. Egzistuoja isto rijos politikos sąvoka. Ji pabrėžia labai instrumentinį santy kį su praeitimi ir jos prisiminimo būdais, bet posovietinėje erdvėje ir NVS šalyse ši sąvoka labai tinkama. Šių šalių politinis elitas naudoja istorijos politiką kaip instrumentą konstruojant tam tikrus vaizdinius apie praeitį. Vakarietiškoje intelektualinėje pozicijoje pastaruoju metu dažnai svarstomi istorinės politikos, istorinės atminties, įvairių klastingų praeities spąstų visuomenei ir profesionalams iden tifikavimo ir apėjimo būdai. Norint išvengti tokių spąstų, kiekvienam istorikui svarbus kuo plates nis akiratis. Kalbėdami apie skaudžią praeitį – trėmimus, partizanų kovas – istorikai turėtų būti ypatingai dėmesingi, nes visiškai to nenorėdami jie gali patekti į istorijos politikos lauką ir tapti vienos ar kitos interesų grupės pagalbininkais. Todėl turi būti ypatingai gilus santykis su tuo, ką darai, kaip apie savo tyrimų rezultatus informuoji visuomenę, kokią reakciją tos idėjos sukuria. Istorikai jau keletą metų pastebi itin ryškią tendenciją, kad tam tikros interesų grupės, susitelkusios ties viena ar kita leidykla kryptingai deda pastangas perrašyti sovietmečio istoriją, pateikdami savo versiją. Stengiamasi legalizuoti konkrečius tuometinio politinio elito asmenis, tartum nuosekliai sėjant mintį, kad „ir tada mes dirbom Lietuvai, ir sėdėdami Centro komitete buvome slapti Lietuvos nepriklausomybės šalininkai ir darėme viską, kad Lietuva taptų savarankiška“. Tokia „migla“ skleidžiama kryptingai ir visiškai akivaizdu, kam to reikia. Vidurio Europoje, Baltijos ir NVS šalyse, požiūris į sovietmetį yra tas bendras vardiklis, kur susitinka įvairių interesų grupių žvilgsniai. Per jį kuriamos įvairios strategijos, kaip žiūrėti į praeitį, nes būtent per šią praeitį galima legitimuoti ir tam tikrų interesų grupių dabartį. Tai Europos daliai, kuri išgyveno sovietmetį, tai yra vienas didžiausių slenksčių, kurį bando peržengti arba ant kurio suklumpa tiek visuomenė, tiek interesų grupės, tiek politinės partijos. Siekiant, kad šioje vietoje nesukluptų istorikai, svarbiausia – geras tyrimo metodologijos išmanymas. Pradžiamokslis, kaip atpažinti originalų šaltinį sukurtas jau renesanso laikais. O ar tas šaltinis sako tiesa, ar meluoja, kiekvienas istorikas gali patikrinti remdamasis univer sitete įgytomis žiniomis. O ko reikia, kad ties šiuo slenksčiu nesukluptų ir visuomenė? Egzistuoja tik vienas senas kaip Žemė receptas – skirti kuo didesnį dėmesį visuomenės išsilavinimui. Reikia skaityti kuo daugiau ir kuo įvairesnių knygų, reikia kuo daugiau korektiškų viešų disku sijų, kuo daugiau „sveikos“ žiniasklaidos kanalų, kuo daugiau kultūrinio šviečiamojo pobūdžio laidų. Tai vienintelis būdas. Jokie įstatymai, jokios politinio elito iniciatyvos neduos norimų rezultatų, jei nebus kryptingo darbo su mažo, vėliau jauno ir tik į brandą įžengusio žmo gaus intelektualiniu ugdymu. Juk kaip žmogus gali gebėti atsirinkti objektyvią informaciją, jei jis viso labo skaito tik vieną laikraštį, kuris kainuoja 50 ct arba žiūri tik pramoginius ka nalus? Norėti, kad toks žmogus demonstruotų žygdarbius, nėra labai sąžininga.

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS

akcijos J. Ibianskaitės nuotraukos

Vilniečiai kviesti išauginti Lietuvai 2000 ąžuolų Sveikindama su Kovo 11-ąja, Nepriklausomybės atkūrimo diena, TS-LKD Vilniaus Sueiga dovanojo vilniečiams ir visiems šventės svečiams po ąžuolą, kviesdama prisidėti prie akcijos „Au ginkime ateitį išvien!“ Į trijų Baltijos valstybių vėliavos pakėlimą ir koncertą Katedros aikštėje susirin kusiems šventinių renginių dalyviams buvo įteiktos daiginimui paruoštos ąžuolo gilės ir kvietimas iš jų išauginti Lietuvai po ąžuolą. dr. Mantas Adomėnas (akcijos sumany tojas, Vilniaus Sueigos pirmininkas): „Kai prieš 22 metus mano senelis per radiją išgirdo, kad Vilniuje paskelbtas nepri klausomybės atkūrimas, iš miško parsinešė sudygusią gilę ir pasodino prie namo. Iš jos išaugęs ąžuolas dabar jau didelis, ir tebeliu dija senelio tikėjimą atkurta nepriklausoma valstybe, kuria jam pačiam nebeteko ilgai džiaugtis. Gilės simbolizuoja ąžuolo tvirtybę, istoriją, kurioje mes įsišakniję kaip ąžuolas Lietuvos žemėje, tradicijas, iš kurių semiamės stiprybės, o taip pat ateities pažadą.“

2012 metai // Balandis // NR. 4 PROVERŽIS