Aušros alėja, Nr. 6 by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

NUMERYJE SVEČIAS Vytenis Rimkus: kiekvienos knygos pasirodymas man yra šventė Tomas Pauliuščenka

SUKAKTYS Nepasenęs septyniasdešimtmetis Zuikis Puikis Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė

Sakytinės istorijos archyvas „Atgaiva“ Jonė Gorytė

KNYGOS ŽENKLAI Ekslibrisų ir mažosios grafikos darbų kolekcija M. K. Čiurlioniui Šiauliuose Asta Kaktytė

Kūrybiniai ekslibriso labirintai Lolita Putramentienė

KRAŠTOTYRA Aušrų alėja Nijolia Kasparavičienė

BIBLIOTEKA BE SIENŲ Kiemų kultūros paieškos Šiauliuose Roberta Stonkutė

ŽINOVAI REKOMENDUOJA Naujausi siūlomos vaikų ir jaunimo literatūros sąrašai Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė

TARP TAUTŲ Į Turkiją – tarpkultūrinės patirties ir naujų idėjų Aušrinė Petrevičiūtė

Lenkijoje užmegzti tarptautiniai ryšiai Gabrielė Tarutytė, Sigita Vaitkaitytė

JAUNIMO ERDVĖ Knygų pristatymo konkurso misija Urtė Vaserienė

Nemokama trumpalaikė vaikų priežiūra bibliotekoje Agnė Pranckutė

REGIONO NAUJIENOS Radviliškyje inscenizuota Just. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ Lina Abromavičienė

Redaktorius Bronius Maskuliūnas Redakcija www.savb.lt; bibl@savb.lt www.facebook.com/SAVB.info Tel. (8 41) 523747 Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai

Koordinatorius Tomas Pauliuščenka Maketuotoja ir dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė Nuotraukos Ievos Slonksnytės ir kt. Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“ Vasario 16-osios g. 52 LT-76291 Šiauliai Tiražas 300 egz.

Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – ekslibriso, skirto Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 50-mečiui, fragmentas (aut. Agnieszka Gozdór), linoraižinys, 2000.

Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos pučiamųjų orkestro pasirodymas bibliotekoje. 2019 m.

Sveiki, džiaugiamės, kad ir toliau liekate ištikimi „Aušros alėjos“ skaitytojai. Pristatome naujausią pavasarinį numerį, kuris, viliamės, bus įdomus ir paskatins aktyviau domėtis bibliotekos gyvenimu. Šio numerio svečias – dailininkas, menotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis ir dažnas ŠAVB kultūrinių renginių lankytojas prof. Vytenis Rimkus pasakoja apie menotyrą, šiuolaikinio meno ir kultūros kaitą, glaudų ryšį su knyga. Paminime svarbias sukaktis: prof. Džiuljeta Maskuliūnienė apžvelgia net po 70-mečio aktualumo nepraradusią Eduardo Mieželaičio eiliuotą pasaką „Zuikis Puikis“, o Jonė Gorytė pristato sakytinės istorijos projektą apie lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, vykdytą ŠAVB kartu su Akrono universiteto (JAV) amerikiečių ir anglų literatūros profesoriumi Patricku Chura. Norime pasidžiaugti ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą papildžiusia dovana – tarptautinio ekslibrisų ir mažosios grafikos konkurso „Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui – 120“ kūriniais bei dalijamės ekslibriso meno puoselėtojos Lolitos Putramentienės-Brazos įžvalgomis ir įspūdžiais, patirtais per pirmuosius darbo metus bibliotekos Knygos grafikos centre.

Viliamės, kad šiauliečius sudomins Nijolios Kasparavičienės straipsnis apie Šiaulių objektus, turinčius „Aušros“ vardą, o tėveliams ir mokytojams turėtų praversti prof. Džiuljetos Maskuliūnienės pristatomi naujausi siūlomos vaikų ir jaunimo literatūros sąrašai. Roberta Stonkutė pasakoja apie išskirtinį bibliotekos projektą, kuriuo biblioteka laužys standartus ir atgabens kultūrą prie šiauliečių namų slenksčio. Kartu džiaugiamės ir Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektu, kuriuo taip pat siekta išeiti iš bibliotekos į miesto erdves. Urtė Vaserienė skaitytojams pasakoja apie nuo 1995 metų ŠAVB organizuojamą moksleivių Knygų pristatymo konkursą ir jo naudą skatinimo misijoje, o Agnė Pranckutė dalijasi gera naujiena apie bibliotekoje sėkmingai veiklą pradėjusį nemokamos trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos centrą „Kibi ribi“. ŠAVB darbuotojai patirties semiasi ir saviške dalijasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Žurnale pasakojama apie bibliotekos darbuotojų „Erasmus+“ keliones į Turkiją ir Lenkiją, kurių metu pasisemta tarpkultūrinės patirties, naujų idėjų, užmegzti ryšiai su užsienio partneriais. Linkime malonaus skaitymo!

SVEČIAS

Vytenis Rimkus: kiekvienos knygos pasirodymas man yra šventė Vytenis Rimkus – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, tremtinys. Po 10 tremties metų grįžęs į Lietuvą, baigęs Iljos Repino dailės institutą Leningrade, daugiau kaip 40 metų skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete. Už tautodailės populiarinimą ir tautinės kultūros puoselėjimą profesoriui paskirtos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir Stasio Šalkauskio premijos. Už reikšmingą poveikį Šiaulių miesto ir visos Lietuvos dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui 2000 m. V. Rimkui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Profesorius aktyviai dalyvauja miesto kultūrinėse veiklose, yra ypač dažnas svečias Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginiuose, parodų bei naujų knygų pristatymuose. Todėl paprašėme bibliotekos garbės svečio V. Rimkaus pasidalyti su žurnalo skaitytojais savo prisiminimais ir mintimis apie Šiaulius, knygas, meną... 2

Esate Šiaulių miesto garbės pilietis. Todėl pokalbį norėtųsi pradėti nuo Jūsų santykio su Šiauliais. Ne kartą esate sakęs, kad Šiauliai – Jūsų miestas. Kodėl? Šiauliai – ypatingas miestas: per abu pasaulinius karus jis buvo visiškai sugriautas, tuo negali „pasigirti“ nė vienas kitas Lietuvos miestas ir miestelis. Tai artimiausias mano vaikystės miestas, vežimu ir rogėmis važiuodavome į turgų, paskui į gimnaziją, jame praleidau karo metus, grįžau į visiškai sugriautą, čia patyriau keletą vokiečių lėktuvų antskrydžių. Vokiečių okupacijos metais mokėmės dirbtuvėlėse, po karo – iš pradžių Zubovų rūmuose, vėliau prie Šv. Jurgio bažnyčios išlikusiose vienuolyno patalpose. Tikrieji gimnazijos rūmai vis dar buvo sugriauti. 1949 m. buvau su šeima ištremtas į Sibirą. Po visų tremčių ir lagerių vėl grįžau į Šiaulius, nors ir buvau pasirašęs draudimą grįžti į Lietuvą. Čia sukūriau šeimą, dirbau universitete, čia rašiau savo straipsnius ir knygas. Beje, visi mano vaikai ir anūkai taip pat šiauliečiai. Taigi visas gyvenimas be priverstinių tarpsnių prabėgo Šiauliuose, vargu ar kur kitur būtų buvę geriau.

tokia galimybė išblėso. Taip Šiaulių autobusų parke išdirbau aštuonerius metus šaltkalviudažytoju. Spaudoje radęs skelbimą apie Leningrade Repino dailės institute steigiamą neakivaizdinį dailėtyros skyrių pamėginau stoti nelabai tikėdamasis sėkmės. Įstojau, sėkmingai baigiau, vėliau dar neakivaizdžiai baigiau aspirantūrą (dabar – doktorantūra) ir ten pat apgyniau kandidatinę (dabar – daktaro) disertaciją. O laisvalaikiu piešdavau, liejau akvarele, būta nemažai parodų. Dabar manau, kad man pasisekė: menotyra, reikalaujanti rašyti, kritikuoti, susiderino su piešimu, akvarele.

Prof. V. Rimkus – dažnas ŠAVB parodų atidarymų svečias.

Kodėl menotyra? Kas paskatino rinktis šią sritį? Tai buvo ne pasirinkimas, o galima išeitis iš nepalankios situacijos. Jau nuo vaikystės svajojau būti dailininku ar architektu, tačiau likus porai mėnesių iki brandos atestato gavimo pakliuvau tremtin, o ten dar ir į lagerį 25-eriems metams. Po dešimties metų grįžęs į Lietuvą pirmiausia neakivaizdžiai baigiau vidurinę mokyklą, mėginau stoti į Vilniaus dailės institutą, bet dėl „nešvarios“ biografijos

Skaitėte meno istorijos paskaitas studentams. Ar perėmėte dėstymo stilių iš savo dėstytojų Leningrade? Dėstytojų buvo labai įvairių, tačiau jie visi buvo aukšto lygio savų specialybių atstovai, nevengę diskusijų. Mūsų nemaža grupė, apie 70 studentų, buvo ganėtinai drausminga, laisvo mąstymo. Apskritai vietos intelektualai miestą suvokė kaip Peterburgą, ši savastis persidavė ir daugumai mūsų. Štai tie šešeri metai: rytą paskaitos, po to – muziejai, paminklai, vakare – 3

SVEČIAS teatrai. Man miestas tapo lyg ir savas, iki šiol atmenu architektūrą, muziejus. Apie dešimt metų jau ir savus Šiaulių pedagoginio instituto studentus, būsimus piešimo mokytojus, vežiau į muziejinę praktiką. Jie patirdavo didžiulį fizinį ir dvasinį krūvį, pažindavo meno reikšmę ir poveikį. Dauguma iš jų iki šiol teigiamai prisimena tą susitikimą su pasauline daile. O apie savo dėstymą negaliu ką nors pasakyti – ne tik mokiau, bet nuolat mokiausi ir pats, būta abejotinų dalykų, gal ir klaidų.

formų, buvo einama meno pilnatvės linkme, gausėjo pogrindinio meno reiškinių. Dabar kultūra labai išsiplėtojo kiekybiniu požiūriu, išaugo konkurencija ir kova už pripažinimą ir dominavimą. Kūrybos laisvė į meno erdves pritraukė daug naujų dalyvių. Įvairių renginių – parodų, koncertų, spektaklių – gausu, kyla pasirinkimo problema. Drauge tose erdvėse jaučiamas lėšų trūkumas, kičo poveikis. Tačiau menas tebesivysto, sukuriama reikšmingų kūrinių, tvirtėja samprata, kad tik kultūra yra tautos ir valstybės laisvės ir gerovės pagrindas. Ką manote apie mūsų bibliotekoje eksponuojamas parodas? Galbūt kažko pasigendate? Parodos bibliotekose, mano nuomone, itin reikšmingas dalykas. Dažniausiai tai būna nedidelės apimties įvairiausio tipo ekspozicijos: visokių dailės šakų ir žanrų, fotografijų, knygų, smulkių leidinių, kolekcijų, dokumentų. Štai mūsų biblioteka – nuolatos veikia bent kelios parodos, kurias visas arba pasirinktinai apžiūri skaitytojai. Ateina ir specialiai parodų pasižiūrėti. Palanki ir bibliotekos geografinė padėtis – miesto centras, galima užsukti einant pro šalį. Dailės parodą bibliotekoje pamato žymiai gausesnis skaičius žmonių, nei eksponuotą dailės galerijoje. Žinoma, biblioteka turi dideles restauruotas patalpas, III aukšto galerijoje rengiamos didelės parodos, vyksta atidarymai, aptarimai. Štai tapytojas Vilijus Vaišvila, dalyvaujantis parodose užsienio šalyse, Šiauliuose siužetines parodas rengia tik čia, tuo pagerbdamas savo motiną, žymią tautodailininkę, buvusią šios

Prof. V. Rimkaus komentarai vertinami knygų pristatymuose.

Mūsų bibliotekoje ir miesto kultūriniuose renginiuose esate ypač dažnas svečias. Ar galėtumėt palyginti dabartinę kultūros sampratą su ta, kuri buvo Lietuvoje, tarkim, prieš 30 metų. Tai sunkus ir painus klausimas, į kurį galima atsakyti tik apytikriai, priklausomai, iš kokių pozicijų į tai pažiūrėsi. Tada meno reiškiniai buvo reglamentuojami, tačiau buvo veržiamasi iš tų varžtų, gausėjo simbolinių, asociatyvinių 4

bibliotekos darbuotoją. Personalines parodas yra surengę Vilius Puronas, Aldona Visockienė ir kt. Ryškų vaidmenį vaidina Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas: visad čia esama ekslibrisų parodų parodėlių. O jubiliejus pagerbiančios knygų, dokumentų parodos – tai ne tik sėkmingas, bet būtinas bibliotekos funkcionavimo reiškinys.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knyga? Knygos lydi mane nuo vaikystės iki šių dienų, tik keitėsi jų turinys. Mokykliniame amžiuje tai buvo „Tarzanas“, Vytės Nemunėlio, Kazio Binkio kūrinėliai. Gimnazijoje – privalomoji literatūra, „Altorių šešėly“, Vaižgantas, Maironis, Salomėja Nėris, visi „Karo ir taikos“ tomai. Pildžiau perskaitytų knygų sąrašą, kaupėsi bibliotekėlė, kuri visiškai dingo tremties metu. Buvo išspausdintos pirmosios mano žinutės „Žvaigždutėje“, pirmieji eilėraščiai vietinėje tarybinėje spaudoje. O Irkutsko kalėjimo kameroje perskaičiau „Smolensko miesto istoriją“ (senąja rusų kalba), kurios didžioji dalis – tai Vytauto karai. Jos duomenimis ir šiandien neretai tenka operuoti. Grįžtant į Lietuvą mediniame čemodanėlyje tebuvo iškarpos su reprodukcijomis ir teptukai, dažų tūbelės. O dabar? Neskaičiavau, bet keli tūkstančiai yra, neskaitant tų mažųjų bukletų ir katalogėlių. Deja, grožinės literatūros, romanų lyg ir nebėra laiko skaityti, bet poeziją skaitinėti mėgstu. O šiaip mano rinkinio pagrindas – meno albumai, istorijos, enciklopedijos lietuvių, rusų, vokiečių, anglų, šiek tiek ir kitomis kalbomis. Meno knygas galima „perskaityti“ ir nemokant tos kalbos, apie ją kalba iliustracijos. Niekaip negaliu atsisakyti naujų leidinių pristatymų ir ta proga įsigyti pristatomą knygą. Kiekvienos knygos pasirodymas man yra šventė, ypač mažatiražių, regioninių leidinių. Tai taip ir skęsti knygų jūroje…

Prof. V. Rimkus naujos knygos pristatyme.

Jūsų akimis, į ką jaunoji karta turėtų labiausiai atkreipti dėmesį dabar kurdama mūsų miesto kultūrą? Neužmiršti tragiškos miesto istorijos, visomis jėgomis puoselėti jo buvimą, jau dabar sutelkti visas kultūros šakas ir žanrus šiandienos ir ateities labui. Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu? Gal tai, kad su žmona artėjame prie deimantinių vestuvių. O kad susikrovė didelė biblioteka ir archyvas, didesnės ir mažesnės kolekcijos (piešinių, atvirukų, katalogų) – tai ne tik pasiekimas, bet ir savotiškas vargas, kurį patiria, beje, ne tik mano šeima.

Tomas Pauliuščenka Ieva Slonksnytė 5

SUKAKTYS

1996 m. „Zuikio Puikio“ leidimo iliustracija. Dail. Albina Makūnaitė.

Nepasenęs septyniasdešimtmetis Zuikis Puikis Šis straipsnis skiriamas Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms ir jo eiliuotos pasakos „Zuikis Puikis“ 70-mečiui. Jubiliejai visada inspiruoja dar kartą įsižiūrėti į žinomą autorių ir perskaityti jo tekstą, pasidžiaugti tuo, kas geriausia yra parašyta ir turtina nacionalinę lietuvių kultūrą. Vietos po saule užteks visiems. Šis seniai žinomas posakis mums, lietuviams, aktualus ypač dabar, perkainojimų laikais. Šiemet minime poeto Eduardo Mieželaičio (1919–1997) 100-ąsias gimimo metines. Gimė jis netoli Šiaulių, Pakruojo rajone, Kareiviškyje – poetas yra mūsų krašto žmogus. Sovietmečiu jis buvo labai ryški Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos literatūrinio

pasaulio figūra, poetinio ciklo „Žmogus“, už kurį anuomet ir buvo apdovanotas Lenino premija, autorius. Šiais laikais ši premija, savaime suprantama, dividendų neprideda. Tačiau jokiu būdu negalima susiaurinti poeto vertinimo iki vieno ar dalies kūrinių, atėjo 6

jaunųjų, ir ne tik jaunųjų, avangardui, vėlesniems kūrybiniams ieškojimams. Galvoju apie Sigitą Gedą, Tomą Venclovą, Vytautą P. Bložę, Joną Juškaitį, Marcelijų Martinaitį ir kt.“ (Areška, 2013). Prie Elenos Baliutytės pastebėtų keturių skirtingų E. Mieželaičio portretų būtina pridėti ir dar vieną labai reikšmingą jo portretą – Eduardo Mieželaičio kaip vaikų rašytojo. Apie šį penktąjį poeto veidą ir bus toliau šiame straipsnyje kalbama. Minėtame interviu Vitas Areška netiesiogiai užsimena ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis į vaikų literatūrą E. Mieželaitis atėjo: „E. Mieželaičio kūrybos pradžia buvo daug žadanti: rinkiniai „Lyrika“ (1943), „Tėviškės vėjas“ (1946). Jis tęsė neoromantikų tradicijas. Galima buvo justi Sergejaus Jesenino įtaką, išreikštą pramuštgalvišką pozą, Kazio Binkio, Juozo Tysliavos autošaržo, farso, ironijos intonacijas. Visa tai būtų buvę gražu ir priimtina, jei tokia kūryba nebūtų papiktinusi komunistinių funkcionierių. Didelį skandalą sukėlė eilėraštis „Kumelė“. Kumeliukas, nuo kurio jaunystėje krisdamas poetas susižeidžia, virsta jaunu Pegasu – poetinio įkvėpimo simboliu. Jis išreiškia gyvybingumo pradą, kūrybinės laisvės idėją. Dar ir skausmingą gimtinės ilgesį. Poetas kuriam laikui buvo paliktas „už borto“, demoralizuotas. Teko prisitaikyti, atpirkti nuodėmes. Kuria vaikams: „Kastantas muzikantas“ (1948), „Zuikis Puikis“ (1949) ir kt. Ši kūrybos dalis iš atminties nebus išbraukta.“ (Areška, ten pat). E. Mieželaičio kūryba vaikams yra labai turtinga – kurta ir poezija, ir proza. Iš jo parašytų kelių dešimčių knygų beveik

E. Mieželaičio portretas. Nuotrauka iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“.

laikas matyti jo kūrybos visumą – svarbu su vandeniu neišpilti ir vaiko, kaip sako senoji išmintis. „Juk jo poetinis kelias prasidėjo nuo neoromantizmo (rinkiniai „Lyrika“, 1943, ir „Tėviškės vėjas“, 1946), pokariu jis atidavė duoklę stalininiam socrealizmui („Pakilusi žemė“, 1951, „Dainų išausiu margą raštą“, 1952, „Broliška poema“, 1954), 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo nuo socrealistinio modernizmo ir baigė klasikine meditacine lyrika. Galima sakyti, E. Mieželaičio pavardę turi bent keturi skirtingi poetai ir kiekvienas iš jų kitų atžvilgiu yra „kitoks“, – rašo literatūrologė Elena Baliutytė (Baliutytė, 2014). Panašiai mąsto ir literatūros tyrėjas Vitas Areška: „Naujas Eduardo Mieželaičio kūrybos vertinimas yra daug sudėtingesnis, galvojant apie jo kūrybos gausumą ir įvairumą. <...> Savo kūryba jis pravėrė duris laisvesniam mąstymui, 7

SUKAKTYS dvidešimt skirta vaikams. Pati pirmoji – eilėraščių knygelė „Aš jau ne pipiras“ (1945). Labai svarbios knygos – „Dainos dienoraštis“ (1973), „Miško pasaka“ (1981), išleista vertingų eilių rinktinių, pavyzdžiui, „Dvejetuką gavau“ (1971). Poetas išvertė Samuilo Maršako, Sergejaus Michalkovo, Aleksandro Puškino ir kitų autorių kūrinių vaikams. Pats žinomiausias, populiariausias E. Mieželaičio kūrinys vaikams – eiliuota pasaka „Zuikis Puikis“ (1949). Šiemet šiam jau auksine klasika tapusiam kūriniui sukanka 70 metų! Nesunku suskaičiuoti, kad „Zuikį Puikį“ E. Mieželaitis sukūrė jaunas, būdamas trisdešimties metų. Knyga nepaseno, priešingai – ji užkariauja vis naujų kartų mažųjų skaitytojų širdis.

1996 m. „Zuikio Puikio“ leidimas, dail. Albina Makūnaitė.

Eiliuota pasaka išversta į lenkų ir rusų kalbas, išleista ir Brailio raštu, o lietuvių kalba susilaukė apie 20 leidimų. Ją iliustravo įvairūs dailininkai – Rimtas Kalpokas, Vaclovas Kosciuška, Albina Makūnaitė, Zosė Vasilenkaitė. Pasaka dažnai inscenizuojama vaikų darželiuose, mokyklose, sukuriama įvairių videoinscenizacijų... Yra išleistų plokštelių, kur įgarsintas šis E. Mieželaičio kūrinys („Eilėraščiai ir pasakos vaikams“, 1961, „Žvėrelių gegužinė“, 1973). 2015 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dienos šviesą išvydo Sigito Mickio opera „Zuikis Puikis“ (režisierė Jūratė Sodytė). Spektaklis rodomas LNOBT Kamerinėje salėje, įdomu tai, kad mažasis 3–7 metų žiūrovas gali veiksme dalyvauti ir pats.

Pirmasis „Zuikio Puikio“ leidimas, iliustr. Rimtas Kalpokas, 1949 m.

Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir jaunimui sąrašo šimtuke „Zuikis Puikis“ puikuojasi garbingoje 9-oje vietoje.

Kur slypi šios eiliuotos pasakos paslaptis? Vienas iš atsakymų – nepriekaištingas eiliavimas, lengvai įsimenamas rimas, ritmas. 8

Kas gi neprisimena skambios kūrinio pradžios „Šimtas zuikių / Susirinko, / Net žalia / Girelė linko. / Pakalbėję, / Pasitarę, / Jie mokyklą / Atidarė“? Nemažai žmonių eiliuotą pasaką moka atmintinai kone visą... Labai svarbu tai, kad kūrinys yra itin paprastas, vaikui artimas ir gerai suprantamas. „Poeto kūryba vaikams pagrįsta gamtos personifikacijomis, paralelėmis ir kontrastais – pagrindiniais gyvenimo suvokimo būdais vaikystėje“, – taikliai pažymi vaikų literatūros tyrinėtojas Vincas Auryla (Auryla, 1986, p. 159). Joje žavi „skaidrus, paprastas santykis su gyvąja gamta, pavaliūkavimas“ (Tūtlytė, 2001, p. 327). Svarbu atsekti ir pasakos sąsajas su lietuvių liaudies tautosakos tradicija. „Eiliuotos pasakos siužetas originalus, tačiau jį plėtodamas poetas rėmėsi liaudies dainų

Zosės Vasilenkaitės iliustracija, 1971 m. (iš kn. „Dvejetuką gavau“).

apie besilinksminančius gyvūnus motyvais“ (Skabeikytė-Kazlauskienė, 2017, p. 78). Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, folkloro ir vaikų literatūros specialistė, akcentuoja ir tautosakinės kilmės gudragalvės lapės portretą, pastebi ir specifinį šios pasakos bruožą – „pagreitintą įvykių raidą“ (Skabeikytė-Kazlauskienė, ten pat). Veiksmo dinamika, ekspresyvumas – dar vienas svarbus vaikų literatūros patiems mažiausiems skaitytojams bruožas, kurį demonstruoja ne vienas E. Mieželaičio kūrinys vaikams. Vaikų literatūros kūriniui labai svarbus ir emocinis turinys, nuotaika, kūrinio atmosfera. „Zuikyje Puikyje“ ji labai šviesi ir džiaugsminga. Čia žaismingai įpintas ir muzikos motyvas, kuris apskritai yra labai svarbus E. Mieželaičio kūryboje vaikams (apie tai plačiau žr. Maskuliūnienė, 2014, p. 43–46). Lapė ir Zuikis Puikis smagiai visą dieną praleidžia linksmindamiesi, negalvodami apie pasekmes.

2016 m. „Zuikio Puikio“ leidimas, dail. Vaclovas Kosciuška.

SUKAKTYS Tai linksmas, bet sykiu ir tradicinis didaktinis, akivaizdžiai pamokomas kūrinys. Neišmokęs pamokos Zuikis Puikis gauna dvejetą: „Mokytojas / Raito, suka / Zuikiui Puikiui / dvejetuką“ (Mieželaitis, 2016). Knyga baigiasi tiesioginiu kreipiniu į vaiką skaitytoją: Zuikis / Mokosi / Gerai. / Pasakyk, / Kaip tu darai?“ Tačiau didaktika pateikiama įdomios eiliuotos istorijos pavidalu, tad yra paveiki ir nenuobodi. Tai vienas puikiausių eiliuoto didaktinio pasakojimo pavyzdžių lietuvių vaikų literatūroje.

arba pakeistų posmelių, pavyzdžiui, neliko šio ketureilio: Baimė apėmė / Zuikutį, / Pasislėpusį / Kamputy“ (Mieželaitis, 1955). Šalia pateikiama iškalbinga V. Kosciuškos iliustracija, vaizduojanti susigūžusį žvėrelį. Vėliau leidžiant „Zuikį Puikį“ su V. Kosciuškos iliustracijomis teko kitaip išdėlioti posmelius. Akivaizdžiai matyti, kad iliustracijos buvo sukurtos vadinamajai paveikslėlių knygai (tuo ji skyrėsi nuo pirmojo 1949 m. leidimo) ir pirminiam eiliuotos pasakos variantui.

Svarbu paminėti ir vieną įdomų, mažiau žinomą tekstologinį aspektą. Šiandieninis eiliuotos pasakos pavidalas yra pasikeitęs – poeto sutrumpintas, kai kurios vietos pakoreguotos. Antai ankstesnėje versijoje mokytojas zuikio klausinėja kitų dalykų: Kokie miestai Mūs šaly? Pasakyki, Ko tyli? Kaip keliaujama Į Kauną? Kokį miestą Jūra plauna? (Mieželaitis, 1955)[1]. Vėlesnės redakcijos tekste mokytojas klausia ko kito: – Paskaityki, Ilgaausi, Apie žvirblį Ir kaliausę... (Mieželaitis, 2016). Toks formos, įtaigesnio siužeto ieškojimas rodo, kad poetas buvo reiklus savo tekstams, kūrinį taisė ieškodamas kuo geresnio skambėjimo, siekė minties trumpumo. Yra ir labai pavykusių, bet išmestų iš teksto

1955 m. „Zuikio Puikio“ leidimas, Vaclovo Kosciuškos iliustracija.

Įdomu ir tai, kad „zuikių-kiškių“ tema E. Mieželaitis rašė ir suaugusiesiems, net ir paminėdamas „zuikį puikį“. Tik, matyt, ne tą iš eiliuotos pasakos, bet greičiau iš gyvenimo patirties. Juk ir knygoje „Tekstai“ (1977) poezijos ciklo „Kiškiada“ moto yra „Kiškio kopūstai rūgštūs“, sykiu pateikiant ir šio moto nuorodą „Iš patirties“. 10

Tai satyrinio pobūdžio eilėraščių ciklas, bet tik du pirmieji ciklo eilėraščiai „Šiuolaikinė pasakėčia“ ir „Seno Kiškio monologas“ tiesiogiai remiasi kiškių motyvu: Jeigu būčiau drąsus – kaip Kiškis, Sunaikinta būtų tuojau Privilegija, Blatas ir Kyšis, Bet aš Liūtas, todėl ir bijau... (Mieželaitis, 1977, p. 188). Eilėraštyje „Seno Kiškio monologas“ kalba „senas linksmas girių Kiškis“. Jį persekioja Vyrmedžiotojas, todėl senasis Kiškis guodžiasi: „Pradėjai mažą dar vaikyti, / Aš „zuikį puikį“ dar žaidžiau“ (Mieželaitis, 1977, p. 191). Gal tokį žaidimą poetas, dar mažas būdamas, žaidė savo kaime? „Kiškizmu“ poetas vadina baimę, prisitaikėliškumą, paklusimą Vyrmedžiotojui. Gyvenimas – tai medžioklė, kuriame silpnam Kiškiui gyventi yra sunku, jam norima nulupti kailį. Eilėraščių ciklas „Kiškiada“ eiliuotai pasakai „Zuikis Puikis“ menine verte toli gražu neprilygsta, veikiau tai įdomi ir netikėta paralelė, įrodanti, kad Eduardo Mieželaičio kūryba dar laukia išsamaus tyrinėjimo. Literatūrologo Vito Areškos mintys apie E. Mieželaitį ir šiandien tebėra aktualios: „Pernelyg didelį visuomeninį, kultūrinį vaidmenį suvaidino, gausybę knygų išleido. Mokyklos programose užėmė irgi ne vieną puslapį, todėl kaip nors paniekinamai numoti ranka į E. Mieželaitį ir jo kūrybą tikrai neverta. Literatūros mokslui dar ne kartą teks grįžti prie šio autoriaus“ (Areška, min. veik.). O kalbant apie Zuikio Puikio septyniasdešimtmetį, būtina pasidžiaugti ir Zuikio Puikio vyresniuoju broliu – Vytės Nemunėlio Meškiuku Rudnosiuku,

kuris šiemet, 2019 metais, švenčia savo aštuoniasdešimtmetį. Literatūra Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 159. Elena Baliutytė, „(Ki)toks Mieželaitis: kas likę „Žmogaus“ šešėly?“, in Literatūra ir menas, 2014, spalio 3, http://literaturairmenas.lt/literatura/ elena-baliutyte-ki-toks-miezelaitis-kas-likezmogaus-sesely [žiūrėta 2019 03 18]. Romas Daugirdas, „Literatūros kritikas Vitas Areška: „Be kritikos greit išsikvėptume“, in Bernardinai, 2013, liepos 21, http://www. bernardinai.lt/straipsnis/2013-07-21-literaturoskritikas-vitas-areska-be-kritikos-greitissikveptume/104662 [žiūrėta 2019 03 18]. Džiuljeta Maskuliūnienė, „Eduardo Mieželaičio kūrybos vaikams muzikiniai motyvai“, in Žvirblių takas, 2014, nr. 6, p. 43–46. Eduardas Mieželaitis, Zuikis Puikis, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. Eduardas Mieželaitis, „Kiškiada“, in Tekstai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 188–205. Eduardas Mieželaitis, Zuikis Puikis, Vilnius: Alma littera, 2016. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Eduardas Mieželaitis. Zuikis Puikis (1949)“, in Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 78. Rita Tūtlytė, „Eduardas Mieželaitis“, in Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 327.

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė 11

SUKAKTYS

G. Padegimas (kairėje) ir P. Chura. Jonės Gorytės nuotr.

Sakytinės istorijos archyvas „Atgaiva“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2015–2017 m. bendradarbiaudama su filosofijos mokslų daktaru, Akrono universiteto (Ohajo valstija, JAV) amerikiečių ir anglų literatūros profesoriumi Patricku Chura, vykdė sakytinės istorijos projektą apie lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“. Jo metu buvo paimti interviu iš festivalio organizatorių, režisieriaus, aktorių, žiūrovų. 2018 m. minint festivalio 30-metį buvo parengta paroda ir pristatytas sakytinės istorijos archyvas „Atgaiva“. Lietuvių dramaturgijos festivalis „Atgaiva“ Atgimimo pradžioje, svarbių politinių ir visuomeninių virsmų laiku, 1988 m. gruodžio 12–22 dienomis, Šiauliuose vyko lietuvių dramaturgijos festivalis „Atgaiva“. Jo tikslas buvo skatinti Lietuvos teatrus statyti

geriausius lietuvių klasikos, taip pat tuometinius dramaturgijos veikalus, suaktyvinti teatrų dalyvavimą kultūros gyvenime, rūpintis spektaklių meniškumu. Festivalyje dalyvavo Lietuvos dramos ir lėlių teatrai su geriausiais 1987–1988 12

metais pastatytais lietuvių dramaturgijos spektakliais.

spaustuvė, redagavo Valentinas Didžgalvis. Šis leidinys – tai pirmasis laisvos kultūrinės spaudos pranašas1. Festivalio laikraščio „Atgaiva“ numeriai (šiandien jau bibliografinė retenybė) yra suskaitmeninti ir paskelbti bibliotekos internetinėje svetainėje www.savb.lt (Krašto vertybės » Skaitmeniniai ištekliai » Skaitmeninta Šiaulių miesto spauda).

Tuo laiku žymių Lietuvos istorinių asmenybių, kultūros ir meno veikėjų biografijomis grindžiami scenos veikalai buvo labai populiarūs kaip iškalbingas ir demokratiškas tautinės atminties gaivinimo, savosios kultūros pažinimo ir vertybių pervertinimo aktas.

Festivaliu susidomėjo JAV profesorius 2009 m. į Šiaulių universitetą skaityti paskaitų atvyko Akrono universiteto literatūros profesorius Patrickas Chura. Būdamas Lietuvoje jis daug laiko praleido tyrinėdamas Šiaulių dramos teatro bei Lietuvos literatūros ir meno archyvus, domėjosi Lietuvos teatro istorija. Ypač jį domino 1988 m. Šiauliuose vykęs dramaturgijos festivalis „Atgaiva“.

Festivalio iniciatorius ir varomoji jėga buvo tuometinis Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas, Atgimimo idėjų, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo, įvairiausių renginių koordinatorius Šiaulių mieste. Festivalio organizatoriai į Šiaulius sukvietė rašytojus, kritikus, mokslininkus, kurie skaitė aktualios tematikos paskaitas, rengė diskusijas „Ryto mintyse“ Mažajame teatre. Po konkursinių spektaklių vėlai vakare vykdavo „Nakties poezija“. Čia Lietuvos teatrų aktoriai skaitė mėgstamiausių poetų kūrybą.

Profesorius priėjo prie daug sakančios išvados: „Jeigu nagrinėtume „Atgaivos“ festivalį kaip vieną bendrą pasakojimą, jį būtų galima suvokti kaip Lietuvos kultūros nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos kultūros deklaraciją, kuri įvyko net penkiolika mėnesių anksčiau nei politinė šalies nepriklausomybės deklaracija.“2 Profesorius kartu su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka 2015–2017 m. ėmė vykdyti sakytinės istorijos projektą. Pasak teatrologės Elvyros Markevičiūtės, tai vienas gražiausių bendradarbiavimo atvejų, sulaukęs didelio vietinių žmonių palaikymo. Nebūdamas lietuvis, P. Chura be bibliotekos darbuotojų pagalbos nebūtų galėjęs visapusiškai įgyvendinti savo idėjos.

„Atgaivos“ festivalio atidarymas. Juozo Bindoko nuotr.

Festivalio metu buvo leidžiamas biuletenis „Atgaiva“. Išėjo keturi leidinio numeriai. Kiekvieno numerio tiražas – 6 tūkst. egzempliorių. Spausdino „Titnago“

1 Lietuvių teatro istorija, 4 knyga, sudarytoja I. Aleksaitė, 2009 m. 2 Markevičiūtė E., Kultūros nepriklausomybės dienos, Lietuvių dramaturgijos festivalis Atgaiva 30, 2018 m.

SUKAKTYS veikėjas Vytautas Juškus; Valstybinio Šiaulių dramos teatro režisierius Gytis Padegimas; menotyrininkas Valentinas Didžgalvis; teatro ir kino aktorius Antanas Venckus; aktorius, fotomenininkas Juozas Bindokas; aktorės Irena Liutikaitė ir Nomeda Bėčiūtė; dailininkas, Šiaulių miesto politikos ir visuomenės veikėjas Arūnas Vasiliauskas; choro dirigentas ir pedagogas Sigitas Vaičiulionis. Archyve taip pat yra prof. P. Churos interviu anglų kalba (klausėja teatrologė Elvyra Markevičiūtė), kuriame profesorius paaiškina, kodėl domisi festivaliu.

„Nakties poezijos“ klausytojai. Juozo Bindoko nuotr.

Interviu su režisieriumi Gyčiu Padegimu įkvėpė P. Churą tęsti festivalio tyrimą ir nagrinėti jo istorinę reikšmę. Festivalio „Atgaiva“ tema profesorius paskelbė keletą straipsnių. Sakytinės istorijos projektas Sakytinės istorijos projekte savo atsiminimais pasidalyti buvo kviečiami „Atgaivos“ festivalio organizatoriai, režisieriai, aktoriai, teatro darbuotojai, žiūrovai bei visi norintys papasakoti savo prisiminimus apie šį festivalį. Pokalbiai vyko 2015–2016 metais, jie buvo įrašomi diktofonu, vėliau redaguojami ir paskelbti bibliotekos internetinėje svetainėje. Bendradarbiaujant su prof. P. Chura buvo parengti interviu klausimai (pvz.: ką patyrėte / išgyvenote 1988 m. gruodžio 12–22 dienomis; gal galite palyginti politinę situaciją Šiauliuose, Lietuvoje prieš ir po festivalio „Atgaiva“; kaip apibūdintumėte festivalio „Atgaiva“ reikšmę ir t. t.). Pokalbius sudarė trys dalys: pašnekovų demografiniai duomenys, asmeninė patirtis festivalyje „Atgaiva“ ir festivalio reikšmė. Savo atsiminimais pasidalijo: Šiaulių miesto ir Lietuvos politikos bei visuomenės

2018 m. lapkričio 6 d. bibliotekoje vyko renginys, skirtas dramaturgijos festivalio „Atgaiva“ 30-mečiui paminėti. Ievos Slonksnytės nuotr.

Archyvas yra paskelbtas bibliotekos svetainėje www.savb.lt (Krašto vertybės » Skaitmeniniai ištekliai » Sakytinės istorijos „Atgaiva“ archyvas). Jį sudaro 10 garso įrašų bei tekstiniai P. Churos vertimai į anglų kalbą. Numatyta toliau dirbti su sakytinės istorijos archyvu „Atgaiva“. Archyvas bus pildomas festivalio metu (1988 m.) darytais garso įrašais, „Atgaivos“ 30-mečio minėjimo bibliotekoje filmuota medžiaga, P. Churos interviu vertimais į anglų kalbą ir kt. Jonė Gorytė 14

KNYGOS ŽENKLAI

Andrius Mosiejus ir prof. Vaidotas Janulis atidaro parodą bibliotekoje.

Ekslibrisų ir mažosios grafikos darbų kolekcija M. K. Čiurlioniui Šiauliuose Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą (GBEF) papildė išskirtinės vertės dovana iš Druskininkų – 1995 m. organizuoto tarptautinio ekslibrisų ir mažosios grafikos konkurso „M. K. Čiurlioniui – 120“ kūriniai. Kolekciją, kurią bibliotekai dovanojo konkurso organizatorius, asociacijos „3X“ vadovas Andrius Mosiejus, sudaro 282 Lietuvos ir pasaulio dailininkų ekslibrisų ir mažosios grafikos darbai. Be šios ypatingos dovanos, ŠAVB perduotas saugoti ir surengto konkurso kūrybos darbų katalogas. Dovanota kolekcija pirmą kartą visuomenei parodyta Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, 2019 m. sausio 7 – vasario 10 dienomis. 15

KNYGOS ŽENKLAI Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2019 m. vasario 8-ąją pristatyta vienam iškiliausių Lietuvos menininkų, žinomam visame pasaulyje dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui dedikuota ekslibrisų ir mažosios grafikos paroda.

Sonjos Brijs ekslibrisas. Belgija, 1995 m.

bibliotekoje A. Mosiejus pasakojo: „Artėjo 120-osios Čiurlionio gimimo metinės. Reikėjo kažkaip paminėti. Tai sugalvojom padaryti ekslibrisų konkursą. Gerai, kad palaikėm ryšį su vilniečiu dailininku Alfonsu Čepausku. Jis turėjo daug dailininkų adresų. Išsiuntinėjo kvietimus į 150 šalių: Argentiną, JAV, Australiją, Japoniją, Kiniją... Už mėnesio pradėjo plaukti gražūs vokai. 1995 metais spėjom ir parodą suorganizuoti „Mažojoje galerijoje“ Druskininkuose, ir katalogą išleisti. <...> Prieš dvejus metus mums teko išsikraustyti iš „Mažosios galerijos“. Visas sukauptas turtas buvo perneštas į mano dirbtuves. Sugalvojau, kad būtų gerai visą konkurso kolekciją padovanoti ne Kauno Nacionaliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui, ne Vilniaus M. K. Čiurlionio namams, o šiauliečiams, puikiam Knygos grafikos centrui ir Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui ŠAVB.“ Linkėdamas dailininkų asociacijai „3X“ sėkmės, už dovaną bibliotekai šiltai dėkojo kultūros istorikas, GBEF narys Jonas Nekrašius ir pabrėžė, kad biblioteka yra ta vieta, kurioje knygos ženklas ypač dera.

Marinos Maksutovos ekslibrisas. Latvija, 1995 m.

Sausio ir vasario mėnesiais ŠAVB veikusioje parodoje buvo eksponuojami 1995 m. organizuoto tarptautinio konkurso „M. K. Čiurlioniui – 120“ darbai, kuriuos bibliotekai neterminuotai saugoti perdavė dailininkų asociacija „3X“. Parodos pristatyme dalyvavęs dailininkų asociacijos „3X“ vadovas Andrius Mosiejus pasakojo, kad idėja organizuoti M. K. Čiurlionio atminimui skirtą tarptautinį konkursą kilo netikėtai. Tuo metu norėjosi kažko daugiau, nei tradiciniai kūrybiniai dailininkų plenerai Druskininkuose. Prisimindamas 1995 metų įvykius, susirinkusiems į parodos pristatymą 16

Bibliotekai dovanotą kolekciją sudaro 282 ekslibrisai ir mažosios grafikos kūriniai iš 25 pasaulio šalių: Argentinos, Australijos, Austrijos, Azerbaidžano, Belgijos, Čekijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Jugoslavijos, Japonijos, JAV, Kinijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Latvijos, Lietuvos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Suomijos, Ukrainos ir Vokietijos. Šioje kolekcijoje apdovanotų darbų nėra. Konkurso organizatoriai pasaulio dailininkams norėjo priminti apie M. K. Čiurlionį, todėl kvietė ne varžytis, o dalyvauti tarptautinėje akcijoje, pagerbiant išskirtinį talentą turėjusio menininko sukaktį. Todėl proginiuose ekslibrisuose ir mažosios grafikos kūriniuose pažymėtas M. K. Čiurlionio vardas, jubiliejaus data. Yra darbų, kuriuose išryškintos personalijos ir institucijos, susijusios su dailininko kūryba ir asmenybe.

Stanislavos Maleckienės ekslibrisas. Lietuva, 1995 m.

Kolekcijos kūriniuose vyrauja M. K. Čiurlionio kūrybos elementai, portretinės kompozicijos. Dominuoja gamtos motyvai, meno ir muzikos simboliai. Siekiama interpretuoti dailininko filosofiją, požiūrį į gyvenimą, kūrybą. Lietuvių ekspozicija kolekcijoje gausiausia. Po parodos pristatymo dalyviai buvo pakviesti į bibliotekos Knygos grafikos centrą, kur susipažino su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo kolekcija, susikūrė asmeninį ekslibrisą. ŠAVB vienintelė Lietuvoje taip aktyviai populiarina ir kaupia ekslibrisus kaip knygos kultūros paveldą su viltimi, kad ši tradicija ir pasiekti rezultatai paskatins ir kitas bibliotekas populiarinti ekslibrisų kultūrą. Asta Kaktytė Ieva Slonksnytė

A. Mosiejaus autoekslibrisas, sukurtas Knygos grafikos centre po parodos pristatymo.

KNYGOS ŽENKLAI

ŠAVB Knygos grafikos centre karys, rašytojas Ernestas Kuckailis susikūrė ekslibrisą. 2018 m.

Kūrybiniai ekslibriso labirintai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) beveik du dešimtmečius saugo, puoselėja, populiarina lietuviškus ekslibrisus, organizuoja ekslibrisų parodas, edukacijas, tarptautinius ekslibrisų konkursus, seminarus, konferencijas. Nuo 2001 m. bibliotekoje veikia Ekslibriso muziejus, kuriame saugomi kultūrinę ir meninę vertę turintys ekslibrisai. 2014 m. šis muziejus reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą (GBEF). GBEF, tęsdamas pradėtą veiklą, kelia platesnius tikslus, tokius kaip leidinių lietuviško ekslibriso tematika kaupimas ir sklaida bei knygos ženklo populiarinimas tarp jaunimo, senjorų bei bibliotekos svečių. Šią funkciją perėmė naujai įsteigtas Knygos grafikos centras (KGC). Jame darbą pradėjo ir nauji specialistai. Viena iš jų ilgametė dailės mokytoja, ekslibriso meno puoselėtoja ir kūrėja, vyriausioji metodininkė Lolita Putramentienė-Braza. Su žurnalo skaitytojais ji dalijasi savo įžvalgomis, patyrimais ir pojūčiais, patirtais per pirmuosius darbo metus bibliotekos Knygos grafikos centre. 18

2018 m. sausio mėnesio pradžioje ŠAVB duris atvėrė Knygos grafikos centras. Jo įkūrimo dieną man, šių eilučių autorei, taip pat prasidėjo nauja profesinė veikla, kuri buvo savotiška tąsa palikus pedagoginį darbą progimnazijoje. Keletą metų šioje bibliotekoje savanoriavau įvairių renginių metu, rengiau ekslibriso edukacijas bibliotekoje, mieste ar už jo ribų, tad ši patirtis labai pravertė pradėjus dirbti naujajame ŠAVB Knygos grafikos centre. Per visus 2018 metus mūsų Knygos grafikos centre apsilankė daugiau kaip 650 lankytojų, iš jų 104 svečiai ir apie 300 moksleivių. Įvyko 54 edukaciniai užsiėmimai.

Šiaulių krepšinio klubo „Šiauliai“ komanda įsitraukė į kūrybinį procesą.

Nepamirštamas susitikimas vyko su istoriku prof. Liudu Mažyliu – kurdamas savo ekslibrisą, istorikas kūrybinį procesą lydėjo piešiamų simbolių prasmės aiškinimu.

Kiekviena edukacija būna vis kitokia. Pradžioje dažnas truputį suglumsta manydamas, kad šiam ekslibriso kūrybiniam procesui reikėtų specialiai ruoštis ar turėti meninių gabumų. Kaskart šio specifinio grafikos žanro edukaciją pradedu nuo supažindinimo su ekslibrisu ir jo vaidmeniu knygoje bei trumpa istorine apžvalga, kodėl būtent čia, Povilo Višinskio bibliotekoje, mes tai darome. Stiprią emocijų „bombą“ gavau per susitikimą su Šiaulių miesto krepšininkų komanda, klubo „Šiauliai“ žaidėjais. Kai Knygos grafikos centras prisipildė aukštaūgių atletų, pamaniau, kad bus sudėtinga paaiškinti, kas yra ekslibrisas ir kaip jį galima susikurti patiems. Sportinis-meninis iššūkis pavyko ir lūkesčiai pasiteisino su kaupu – jaunuoliai sukūrė nuoširdžius, išradingus ir savo asmenybes simbolizuojančius knygos ženklus. Nuostabūs prisiminimai ir juos lydintys knygos ženklai KGC lieka po rašytojų, bibliotekoje susitinkančių su skaitytojais ir pristatančių savo naujas knygas, apsilankymų.

Žaismingą kiškutį savo ekslibrise pavaizdavo gamtininkas ir keliautojas Selemonas Paltanavičius. Paklaustas, kodėl zuikutis, atsakė: „Ogi todėl, kad pagal jį mane atpažįsta visi mano draugai ir bičiuliai“. Šmaikšti ir nepakartojama komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė pamėgino knygos ženkle perteikti komikso dvasią. Jurgita Gedminienė citavo Vydūną: „Spindulys esmi begalinės šviesos“ ir nupiešė saulės simbolį. Rašytojas, dailininkas ir karinių misijų dalyvis Ernestas Kuckailis pasidžiaugė Dzūkijos miškuose radęs tarp pušų kamienų skambantį varpą, kurį ir atvaizdavo savo ekslibrise. Vertėjas prof. Vytautas Bikulčius savo knygos ženklui panaudojo lietuvišką patarlę: „Kas skaito rašo, duonos neprašo“. O filosofas Liutauras Degėsys, piešdamas ekslibrisą, prasitarė: „Kaip čia be ugnies?“ ir pavaizdavo degantį laužą. Dailininkė, grafikė Virginija Kalinauskaitė sukūrė 19

KNYGOS ŽENKLAI ekslibrisą, skirtą kolekcininkui Jonui Nekrašiui – amžinam idealistui, ekslibrisų pasaulio Don Kichotui. Rašytoja ir žurnalistė Nijolė Koskienė savo ekslibrisui pasirinko simbolį, artimą savo knygos pavadinimui „Špylkos ir šlepetės“.

Dvylikoje ekslibrisų puikuojasi knygos vaizdas, kuris ir būtų artimiausias pačiai ekslibriso paskirčiai. Daugelis kuriančiųjų pasitenkina tik vardo užrašymu, nors galima rasti kelis ekslibrisus su monogramomis – puošybiniu ženklu, sudarytu iš vardo ar pavardės inicialų. Knygos grafikos centre apsilankiusių asmenybių įvairovę statistiškai galėčiau apibūdinti taip: 17 rašytojų, 17 sportininkų, 15 Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų, 15 dailininkų, 11 švietimo įstaigų darbuotojų, 12 bibliotekininkų, 5 politikai, 6 verslininkai, po kelis kultūros darbuotojus, muziejininkus, gamtininkus, 11 bibliotekos lankytojų, išbandžiusių knygos ženklo techniką. Kiekvienas Knygos grafikos centro lankytojas atsineša savitą bendravimo kultūrą, kuri sukuria atitinkamą temą pašnekesiui, išraiškai, veiksmui ar tolesnei draugystei. Negaliu nepaminėti linksmosios komiksų kūrėjos Miglės Anušauskaitės, šnekiosios politikės Aušros Maldeikienės, santūriosios Seimo narės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, energingosios Plungės viešosios bibliotekos direktorės Violetos Skierienės, intelektualiojo rašytojo Ernesto Kuckailio, socialinių tinklų įžymybės Alexo Monaco. Įsimintinos akimirkos ir kūrybiniai sąlyčiai su knygų autoriais 2018-ųjų Šiaulių knygos mugės metu Knygos grafikos centrui padovanojo pluoštelį nuostabių ekslibriso atspaudų. Tai dailininkų, ekslibrisų maestro Alfonso Čepausko ir Algimanto Šlapiko, rašytojos psichologės Ramunės Murauskienės, filosofo Liutaurio Degėsio, dailininko Andriaus Seselsko, politiko Arvydo Juozaičio, fotografijos istoriko

Moksleiviai supažindinami su ekslibrisu.

Pastebiu, kad žmonių galvosena ir pasaulėvoka yra gana konservatyvi. Daugelio KGC svečių ekslibrisuose atsispindi tie patys motyvai: jūra, medis, gėlė, saulė, dangaus skliautas. Dailininkų knygos ženklams būdingas portretų, žmogaus figūros vaizdavimas su meistriškai pateiktais šriftais ir kitais dekoro elementais, ištobulintomis kompozicijomis. Kai kuriuose knygos ženkluose galėtume atspėti žmogaus pomėgį ar domėjimosi sritį – pavaizduotas krepšinio kamuolys, vyno taurė, teptukas ir paletė, penklinė, žuvis. Profesinei simbolikai atstovauja šachmatų figūra, knyga, plunksna, akiniai, bibliotekos pastatas. Yra ir tokių grafinių ženklų, kurie turi slaptą informaciją, žinomą tik autoriui arba mokančiam juos iššifruoti. Randu ekslibrisuose taškų, vertikalių ir horizontalių linijų, rombų, apskritimų, spiralių. Kai kurie autoriai savo vardą apveda uždara linija. Ar tai turėtų reikšti, kad jie yra intravertiškos asmenybės? 20

Dainiaus Junevičiaus, gamtininkės Reginos Mačiulytės spalvingi ekslibrisai. 2018 m. lietuviškasis ekslibrisas šventė pirmojo paminėjimo 500 metų sukaktį, kai 1518 m. odiniame knygos viršelyje pasirodė Žygimanto Senojo superekslibrisas. Visus metus vykusios ekslibriso edukacijos buvo skirtos šiai svarbiai sukakčiai paminėti. Edukacijų metu dalyviai be technologinių subtilybių sužinodavo ir knygos ženklo svarbą mūsų Lietuvos knygos istorijoje, koks yra modernaus ekslibriso kelias dabartinėje Lietuvoje, ką reiškia GBEF atsiradimas mūsų bibliotekoje. Lapkričio pabaigoje vykusio tarptautinio forumo „Lietuvos ekslibrisui – 500“ metu veikė ekslibriso kūrybinės dirbtuvės. Forumo svečiai ir dalyviai, kolekcininkai ir dailininkai turėjo progą susikurti knygos ženklą.

klaipėdiečių grafikų Virgilijaus Augustino Burbos ir Mindaugo Petrulio, FISAE (Tarptautinė ekslibriso mėgėjų asociacijų federacija) prezidento Ollio Yloneno autoekslibrisu, dailininko iš Jekaterinburgo Vladimiro Zujevo knygos ženklais ir kt. Mano didžiausias profesinis atpildas ir grąža – kai kūrybinio proceso pabaigoje matau džiūgaujantį svečią, patenkintą pavykusiu rezultatu ir galimybe turėti savo rankomis kurtą ekslibrisą, jį įsiklijuoti į asmeninės bibliotekos knygas. Tai tolesnė motyvacija dirbti tiems žmonėms, kurie supranta meno svarbą, vertina kūrybinius pasiekimus, moka džiaugtis savo rankų darbu ir išsineša geras emocijas, skatinančias žmogų grįžti vėl. Ir šį kartą jau galbūt ir ne vienam...

Galime pasidžiaugti puikiais šiauliečio dailininko Rimanto Tomo Buivydo ekslibrisais,

Lolita Putramentienė Ieva Slonksnytė

Miglė Anušauskaitė Knygos grafikos centre sukūrė pirmą bibliotekos svečio ekslibrisą.

KRAŠTOTYRA

Aušros alėja tarpukariu.

Aušrų alėja Šiaulių istorijos pradžia siejama su Saulės mūšiu, tad dažnai Šiaulių simboliu laikoma saulė. Tačiau ar kada susimąstėte, kiek objektų Šiaulių mieste yra susiję ne tik su saule, bet ir su aušra. Kas lėmė tokio pavadinimo, o galbūt ir paties objekto atsiradimą? Ką Saulės miestui simbolizuoja šitoks aušros garbinimas? Šiame straipsnyje apžvelgiami keletas ryškiausių, žinomiausių objektų, turinčių Aušros vardą, jų istoriją ir atsiradimo aplinkybes. Žurnalo skaitytojams suteikiame progą sužinoti gatvių, kuriomis kasdien vaikštome, pastatų, kuriuos nuolat matome, bet nesusimąstome, ką slepia jų vardas, istoriją. Gatvės Šiaulių mieste yra dvi gatvės, savo pavadinime turinčios žodį „aušra“. Tai Aušros takas ir Aušros alėja. Jas skiria Tilžės gatvė, XIX a. tapusi strategiškai svarbiu susisiekimo

objektu, sujungusiu Tilžę ir Rygą. Tai turėjo didelę reikšmę miesto plėtrai ir ekonomikos augimui. Aušros tako pradžioje stovi didingas, įspūdingo aukščio, originalių architektūrinių detalių pastatas – Šv. apaštalų Petro ir 22

Povilo katedra. Pastatyta XVII a., o katedros titulas suteiktas 1997 m. po popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagės Lietuvoje. Kitapus Tilžės gatvės – Aušros alėja. Tai viena seniausių miesto gatvių. Jos pradžia – senoji Turgaus aikštė, kurios vietoje dabar stovi Šiaulių valstybinė kolegija. XVIII a. II pusėje pradėta Šiaulių centro rekonstrukcija. Centrinės dalies planą rengė architektas Josifas Sakas (1735–1798). Pagal 1783 m. žemėlapį dabartinė Aušros alėja sutapo su Skersine gatve ir tęsėsi iki Dvaro gatvės. Šioje vietoje stovėjo Didždvario vartai. Vėliau, tikriausiai įsikūrus grafų Zubovų rezidencijai, gatvė pavadinta Sadovaja ulica – Parko gatve, kuri vokiečių okupacijos metais suvokietinta į Park Strasse.

Aušros alėja tarpukariu.

Pastatai Aušros alėjoje išlikę istoriškai svarbių pastatų. Dauguma jų statyti tarpukaryje. Pastatų paskirtis ir savininkai keičiasi. Keletą pastatų projektavo architektas Vladas Bitė (1901–1969). V. Bitė mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, Lietuvos universitete apgynė diplominį darbą „Šiaulių miesto kanalizacija“. Vlado Bitės projektuoti pastatai. Aušros alėja 15. Šiaulių apygardos Ligonių kasos rūmai, pastatyti 1936 m. Veikė Apygardos ligonių kasa. Aušros alėja 15A. Buvęs privatus verslininko Vitkaus namas. Pastatas išsiskiria gražiomis formomis ir proporcijomis. Aušros alėja 21. Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namai, pastatyti 1934 m. Veikė „Mūsų krašto“ redakcija, „Vilties“ spaustuvė, Valstybinis centrinis knygynas. Pastato puošmena – įstiklintas kampas, užbaigtas aukšta laiptuota sienele. Dabar pastate įsikūrusi Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Aušros alėja 47. 1933 m. naujai statyto pradžios mokyklos pastato 2-ajame aukšte įsikūrė „Aušros“ muziejus, perkeltas iš Maišo

Po Pirmojo pasaulinio karo gatvė, grąžinus jai lietuvišką Aušros alėjos vardą, pratęsta iki dabartinės Žemaitės gatvės. Trečiąkart gatvė ilginta iki dabartinės Vinco Kudirkos gatvės. Naujoji gatvės dalis kartu su visa Parko gatve pavadinta Aušros alėja. Vardas suteiktas 1923 m. pažymint laikraščio „Aušra“ 40-metį. Miesto savivaldybė rūpinosi, kad gatvė būtų apgyvendinta ir sutvarkyta. Naujoje gatvės atkarpoje lengvatinėmis sąlygomis dalyti sklypai privačių namų statybai. Daugiausia buvo statomi dviaukščiai mediniai ir mūriniai namai. Tarpukaryje, tęsiant senąsias prekybos tradicijas, pastatyti prekybiniai paviljonai. Gatvės dalyje nuo miesto parko iki Simono Daukanto gatvės veikė 10 parduotuvių. 1934 m. dėl didėjančio eismo nugriauti gražūs Didždvario vartai. Antrojo pasaulinio karo metais labiausiai nukentėjo Aušros alėjos gatvės pradžia iki Varpo gatvės, visi Prisikėlimo aikštės pastatai buvo sugriauti. 23

KRAŠTOTYRA (dabar Salomėjos Nėries) gatvės. „Aušros“ muziejų įsteigė Šiaulių apskrities savivaldybės taryba 1923 m. kovo 11 d., minėdama 40-ąsias laikraščio „Aušra“ metines. Steigimo aktą pasirašė J. Lemežis, B. Petrauskas, J. Švambaris. Kiti svarbesni pastatai. Aušros alėja 42. Pašto rūmų pastatas, atidarytas 1940 m. Projekto autorius – architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. Aušros alėja 50. Toliau nuo gatvės stovintis pastatas, spėjama, statytas XVIII a. pab. A. Tyzenhauzo iniciatyva pagal klasicizmo principus parengtą miesto planą. Antras ir trečias aukštai pristatyti naudojant kitas medžiagas ir techniką Zubovų valdymo laikais. Miesto inteligentai 1900 m. organizavo Šiaulių visuomenės bibliotekos draugiją. Pradėta kurti biblioteka. Daug knygų dovanojo Vladimiras Zubovas (1862–1933) ir skyrė patalpas antrame rūmų aukšte.

tobulėjimą, saviraišką, sudaranti sąlygas leisti laisvalaikį, bendrauti. Bibliotekoje įkurtas G. Bagdonavičiaus fondas, jo atminimui pastatytas M. Gaubo meninis akcentas „Pendzeliukas“. Aušros alėja 84. Gerardo Bagdonavičiaus namas, statytas XX a. trečiojo dešimtmečio antroje pusėje. „Šis namas yra vienas iš įspūdingiausių tarpukario modernizmo atstovų, jei kalbame apie medinę architektūrą – numeris vienas“, – teigia Šiaulių miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialistas Mantas Antanavičius. Skulptūra „Aušra“ 2003 m. rugsėjo 12 d., minint Šiaulių gimtadienį, skvere prie senojo parko atidengta skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“. Tai masyvi, iš rusvo švediško granito iškalta, 20 tonų sverianti, 4 metrų aukščio statula. Šiuo paminklu šiauliečiai įamžino ,,Aušros“ laikraščio ir jų leidėjų, savo kraštiečių, dalyvavusių judėjime už lietuviško žodžio atgavimą, atminimą. Iškalti žodžiai „Klausyki saulės spindulių slaptos maldos, Tėvyne.“

1902 m. Zubovų rūmuose atidaryta pirmoji biblioteka Šiauliuose. Biblioteką tvarkė Jonas Jablonskis. 1920 m. Zubovas rūmus dovanojo miestui. Tais pačiais metais čia įkurta Mokytojų seminarija. Pastato paskirtis keitėsi. Pastatas įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Aušros alėja 62. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Į 1978 m. pastatytą pastatą persikėlė Šiaulių apskrities viešoji biblioteka. 1989 m. jai suteiktas Povilo Višinskio vardas. Tai didžiausia Šiaurės Lietuvos biblioteka, tenkinanti regiono gyventojų informacinius, švietimo ir kultūrinius poreikius, skatinanti asmenybės

Leidiniai „Auzsra“ – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis laikraštis (1883 m. kovas–1886 m. birželis). Leido Lietuvos mylėtojų draugija. Redaktoriais buvo J. Basanavičius, J. Mikšas, J. Šliūpas, M. Jankus, J. Andziulaitis-Kalnėnas. Išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (buvo 24

dvigubų ir trigubų numerių). Tiražas apie 1 000 egz. Visas „Aušros“ komplektas turi 1 331 puslapį. Leistas Ragainėje ir Tilžėje, slaptai gabentas ir platintas Lietuvoje, įvairiose Rusijos imperijos vietose, pasiekė Vakarų Europos, JAV lietuvius. Bibliotekos senųjų spaudinių fonde saugomas 1884 m. leistas „Auszros“ laikraščio komplektas. „Aušros alėja“ – Šiaulių miesto ir krašto savaitraštis, ėjęs 1992–1996 m. Šiauliuose. Leido Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Redaktoriai B. Kybartienė, A. Sėjūnas, L. Malakauskienė. 1992 m. tiražas siekė 4 000 egz., 1996 m. – 900 egz.

„Aušros alėja“ – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas, leidžiamas nuo 2016 m. du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Be viso šito, Aušros takas nuves į Saulės Laikrodžio aikštę, o lankytojų laukia 8 specializuoti „Aušros“ muziejaus padaliniai, išsidėstę įvairiose miesto vietose. Leidinių, kurių pavadinime yra žodis „aušra“, bibliotekos fonduose yra ir daugiau. Ir kiekgi tų Aušrų yra Šiauliuose? Nijolia Kasparavičienė Bibliotekos archyvo nuotr.

Laikraščio „Auszra“ 4-asis numeris (1884).

BIBLIOTEKA BE SIENŲ

Kiemų kultūros paieškos Šiauliuose Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka 2019 metų pavasarį pradeda vykdyti novatorišką projektą „Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija“. Tai vienintelis projektas šalyje, kai žymūs rašytojai ir kultūros veikėjai atvyks į miesto daugiabučių kiemus ir diskutuos temomis, kurioms akstiną duos kalbinamų rašytojų kūryba, aktualios visuomenei temos bei provokuojami pašnekovų klausimai. Įgyvendindama šį projektą biblioteka siekia ne tik atlikti pagrindinę savo funkciją – organizuoti skaitymo skatinimo iniciatyvas, bet ir pateikti profesionalųjį meną ir kultūrą ne institucinėje aplinkoje (bibliotekoje, muziejuje, kultūros centre, galerijoje ir kt.). Kartu norima skatinti bendruomenių socialinį aktyvumą, vieniems primenant, kitiems pasiūlant atrasti kiemų erdvę kaip intymią bendruomenės vietą, kurioje gali susitikti ir drauge kalbėtis, diskutuoti ir įgyvendinti sumanymus įvairių subkultūrų, socialinių ar religinių grupių atstovai. Pirmojoje diskusijoje dalyvausiančiam rašytojui, literatūros kritikui Rimantui Kmitai,

pačiam užaugusiam Šiaulių pietinio rajono kiemuose, toks projektas pasirodė itin patrauklus savo galimybėmis: „Pirma mintis buvo, kad idėja smagi. Ir dėl to, kad tokiuose renginiuose susitinki žmones, kurie gal nevaikšto po kultūros renginius, ir todėl, kad kiemuose, bent man taip atrodo, kalbamės per mažai. Nuo to laiko, kai paauglystėje sėdėdavom ant suoliukų ir „trindavomės“ prie laiptinių, tas kiemo pokalbių žanras nunyko.“ Organizatorių teigimu, projekto idėja gimė natūraliai, stebint tai, kas jau ir taip vyksta mūsų mieste. Pasirodžius Rimanto Kmitos 26

romanui „Pietinia kronikas“, Šiauliuose ėmė atgyti kiemų kultūra. Šiaulių turizmo informacijos centras pradėjo organizuoti ekskursijas „Šiauliai: pakiemiais, pagrioviais, patvoriais“, „Pietinia kronikas gyvai“, visuomenei pristatyti spektakliai „Pietinia kronikas“, „Čia aš Varatarius“, kurių veikėjai – paribiški kiemų subjektai. Galima sakyti, kad kiemas – neatsiejama kultūrinio Šiaulių tapatumo formavimosi dalis, tad kiemo, kaip renginio erdvės, pasirinkimas kilo labiau iš tradicijos, nei novatoriškumo paieškų. Juk mūsų atmintyje dar gyvi prisiminimai, kuriuose Šiauliai stiprus pramonės centras, kurio dauguma gyventojų kone visą laisvalaikį praleisdavo kiemuose, ir tai nebuvo tik vaikai ir senoliai, kaip įprasta matyti dabar.

daug greičiau juda ir nespėja ar nenori labai susitapatinti su konkrečiu kiemu. Galim prisiminti grupės SEL karjeros pradžią – „Kiemas“ buvo pirmasis hitas. Tai buvo paauglių supratimas, kas yra kiemas, ir kodėl jis toks svarbus. Kiemas buvo savi, artimi ir galbūt keistai brangūs žmonės. Kieme prasidėdavo pasaulis.“

Ekskursijos „Pietinia kronikas gyvai“ akimirkos. Virgilijaus Jankausko nuotr. (https://www.facebook. com/pietiniakronikas/)

Pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje vyksiančiuose kiemų dialoguose dalyvaus populiarūs ir Lietuvoje žinomi asmenys. Organizatoriai tikisi, kad šis projektas, kuriame bendradarbiauja ir miesto įstaigos, ir bendruomenės, galėtų tapti dar viena Šiaulių vizitine kortele. Informaciją apie renginių datas ir adresus šiauliečiai kviečiami sekti bibliotekos svetainėje ir, žinoma, ieškoti jos savo daugiabučio namo laiptinėje! Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Šiaulių pietinio rajono kiemai. Robertos Stonkutės nuotr.

Rimanto Kmitos teigimu, „Kiemo kultūrą turbūt palaiko pojūtis, kad čia tavo namai. Anksčiau galbūt namai buvo keičiami gerokai rečiau, žmonės gaudavo butus ir dažnas juose gyvendavo visą gyvenimą. Dabar žmonės keičia, daug kas nuomojasi, žmonės

Roberta Stonkutė 27

ŽINOVAI REKOMENDUOJA

Jaunieji skaitytojai.

Naujausi siūlomos vaikų ir jaunimo literatūros sąrašai Mokytojai, moksleiviai, bibliotekininkai, tėvai, plačioji visuomenė sulaukė reikalingo leidinio – „Rubinaičio“ žurnalo priedo „Mokiniams rekomenduojamos knygos 1–10 klasei“ (2019). Ją parengė vaikų literatūros tyrėjas Kęstutis Urba, išleido Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros (IBBY) Lietuvos skyrius ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas. Paminėtina ir tai, kad vertingais patarimais ir pasiūlymais K. Urbai sąrašą sudaryti padėjo kolegos literatūrologai ir knygos praktikai – mokytojai ir bibliotekininkai. Čia pateikiami vaikų ir jaunimo literatūros sąrašai, kurie labai pravers rekomenduojant knygas vaikams, paaugliams, jaunuoliams. Sąrašai galėtų padėti ir tėvams knygynuose apsispręsti, kurią knygą verta savo atžaloms nupirkti. 28

Sąrašų rengėjas K. Urba teigia: „Vienas svarbiausių mano įsitikinimų – kad vaikystėje ir jaunystėje reikia skaityti įvairią literatūrą, visokių tipų knygas, išmėginti įvairias temas. Be abejo, labai svarbu susipažinti ir su pasaulio, ir su lietuvių vaikų literatūros klasika. Kitaip vėliau gyvenime gali tekti pasijusti nejaukiai, jei neturėsi supratimo, kas toji Alisa iš stebuklų šalies arba Mikė Pūkuotukas, arba Bjaurusis ančiukas, arba Ronja...“ (p. 5).

Rengiant sąrašus, siekta kuo didesnės žanrinės, teminės, stilistinės įvairovės. Juk ir skaitytojas – labai įvairus, skirtingų pomėgių ir poreikių. Tad sąrašai šią įvairovę ir puoselėja. Antai trečiokui siūlomas ir klasikos šedevras – Antono Čechovo „Kaštonė“, ir įdomioji Aldonos Liobytės apysaka „Lėlė Aili“, ir šiuolaikinio autoriaus Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos“... Sąraše rasime ir lietuvių autorių kūrinių, ir užsienio autorių kūrinių vertimų (ir tikrai ne vien iš anglų kalbos!), ir prozos, ir poezijos, grožinės ir pažintinės literatūros. Ypač pagirtinas sumanymas – skliausteliuose šalia užsienio rašytojo vardo ir pavardės, nurodytos originalo kalba, pateikta, kaip taisyklingai ištarti. Būtų gerai, kad šį leidinį turėtų kiekviena mokyklos biblioteka, kad kiekvienas pradinių klasių mokytojas ir mokytojas lituanistas su šiais naujais 1–10 klasių kvalifikuotai parengtais sąrašais būtų susipažinęs. Tai jiems palengvintų darbą, sutaupytų laiko. Kita vertus, tegu vaikai skaito, atranda ir kitas knygas – juk ne viską įmanoma sudėti į baigtinės apimties sąrašus. Vis dėlto pasakytina, kad šie sąrašai – tam tikras literatūrinės kokybės garantas. Svarbu kuo anksčiau pajusti geros literatūros skonį, tada mokinys, ypač aukštesniųjų klasių, galės visai savarankiškai rinktis ir rasti gerą knygą. Knieti pasakyti ir dar kai ką – šie sąrašai galėtų praversti ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams ir mokytojams, ieškant įdomios lektūros atostogoms, maloniam vakarui. Gera vaikų ir jaunimo literatūra tinka ir suaugusiesiems – tai seniai žinoma tiesa.

Sąrašų privalumas tas, kad visos rekomenduojamos knygos – tiek elitinės, tiek populiariosios – į sąrašus pateko vertai, apgalvotai ir yra gero lygio. Sąrašai sudaryti gana ilgi tam, kad skaitytojui tikrai būtų iš ko pasirinkti, kad aprėptų kuo daugiau temų, žanrų, autorių. Savaime suprantama, čia rasime ir klasikinių knygų, ir visai dar naujų, bet jau gerai specialistų įvertintų dėl vienos ar kitos priežasties.

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė Ieva Slonksnytė

Žurnalo „Rubinaitis“ priedo „Mokiniams rekomenduojamos knygos 1–10 klasei“ (2019) viršelis.

TARP TAUTŲ

Projekto „The Effective Way of Culturing: Movies“ dalyviai. Buğrahano Karadenizo nuotr.

Į Turkiją – tarpkultūrinės patirties ir naujų idėjų Grupelė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų 2019 metus pradėjo dalyvaudami Turkijoje vykusiame jaunimo mainų programos „Erasmus+“ projekte „The Effective Way of Culturing: Movies“. Kartu su bibliotekos darbuotojais Giedre Areliūnaite, Reinaldu Šulskiu, Agne Pranckute, Urte Vaseriene, Roberta Stonkute ir Aušrine Petrevičiūte į Turkiją vyko ir Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Giedrė Butkutė.

Projekte dalyvavo 42 jaunuoliai iš visos Europos. Be organizatorių iš Turkijos ir jų partnerių iš Rumunijos, sulaukta jaunimo iš Lenkijos, Vengrijos, Kroatijos ir Italijos. Mainų tikslas – pozityvios tarpkultūrinės patirties sklaida ir pažintis su įvairiomis kultūromis gvildenant su stereotipais susijusias problemas. Diskusijų formatas dalyviams leido suprasti, ką įvairių šalių atstovai žino vieni apie kitus, ir kokiais būdais galima paneigti vyraujančius stereotipus.

Akimirkos iš ekskursijos Turkijoje. Robertos Stonkutės nuotr.

Mersino provincijoje esančiame istoriniame Tarso mieste. Organizatoriai pasirūpino, kad būtų galimybė pažinti kuo daugiau įspūdingų Turkijos kampelių. Po keturių valandų kelionės autobusu į šiaurę pasitiko snieguotos kalnų viršukalnės. Tai buvo abejingų nepalikusi išvyka į centrinę Anatoliją, kur yra ir garsioji Kapadokija – istorinė sritis, kurioje gausu geologinių darinių, dar ir dabar traukiančių ir žavinčių turistus. Kita suplanuota išvyka – Mersino kurortas ir jame esantys muziejai. Nors pažinta nedidelė Turkijos dalis, bet patirti įspūdžiai – neišdildomi. Greta naudingos filmų kūrimo patirties ir išvykų, bibliotekos darbuotojai užmezgė ir naudingų ryšių, kurie padės rašant tarptautinius projektus. Svarbiausia, gauta patirties, kaip skirtingų tautybių, požiūrių ar įsitikinimų žmonės gali dirbti vienoje komandoje. Įvairių kultūrų dialogas užmegztas ir kultūriniuose vakaruose, bendrose išvykose į mokyklas ir darželius.

Kūrybinės projekto veiklos. Robertos Stonkutės nuotr.

Dauguma projekto veiklų orientuotos į filmų kūrimą, taip siekta suvokti medijų socialinę paskirtį. Naudodamiesi visa reikalinga įranga ir laikydamiesi svarbiausių filmų kūrimo principų, dalyviai patys išmėgino filmų kūrimo procesą. Į projektą buvo pakviestas vienos kino studijos vadovas, kuris mokė, kaip rašyti scenarijų, taisyklingai filmuoti, o vėliau turimą medžiagą montuoti. Rezultatas pranoko lūkesčius – sukurti trumpametražiai filmai, kuriems peržiūrėti ir aptarti buvo skirta visa popietė. Projekto veiklos vyko netoli Viduržemio jūros,

Aušrinė Petrevičiūtė 31

TARP TAUTŲ

Projekto dalyvių susipažinimas.

Lenkijoje užmegzti tarptautiniai ryšiai 2019 m. sausio 12–20 dienomis Lenkijoje, Krainos Sempulno (Sępólno Krajeńskie) mieste, vyko „Erasmus+“ projektas „All Included“, kuriuo siekta skatinti įvairių valstybių partnerystę ir komunikaciją rengiant ir vykdant projektus, skirtus jaunuoliams, turintiems negalią. Renginyje dalyvavo aštuonių Europos Sąjungos šalių atstovai. Savo patirtimi ir idėjomis dalijosi graikai, italai, kroatai, latviai, lenkai, lietuviai, portugalai ir rumunai, atstovaujantys įvairioms organizacijoms, kurios vienija negalią turinčius žmones. Suvažiavime dalyvavo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos Gabrielė Tarutytė ir Sigita Vaitkaitytė. 32

Mūsų bibliotekos specialistės Lenkijoje užsienio kolegoms pristatė bibliotekoje jau kuris laikas vykdomus ir populiarumo sulaukusius edukacinius sensorinių skaitymų užsiėmimus, Mobiliąją inovatyvių technologijų laboratoriją, ekslibrisų dirbtuves, kitas bibliotekos teikiamas paslaugas, organizuojamus renginius, pasidalijo patirtimi su kitų valstybių organizacijų atstovais. Projekto dalyviai liko maloniai nustebinti tokia plačia ir modernia bibliotekos veikla, kuri puikiai tinka daugeliui žmonių, nepaisant amžiaus, socialinės padėties, fizinių ar intelekto gebėjimų. Dauguma suvažiavimo dalyvių išreiškė norą ateityje bendradarbiauti su biblioteka įvairiuose projektuose bei dalytis gerąja patirtimi. Vizito Lenkijoje metu tarp Lietuvos, Latvijos ir Kroatijos atstovų buvo išvystyta jaunimo mobilumo projekto idėja pavadinimu „Mokymasis pasitelkiant 5 pojūčius“.

Dalyviai Lietuvoje praleistų penkias dienas, kurių metu dalyvautų įvairiose veiklose bibliotekoje ir už jos ribų. Veiklos būtų susijusios su pojūčiais, pavyzdžiui, sensoriniai skaitymai, 3D filmo seansas, edukacija saldainių fabrike ir pan. Šiuo metu rengiama projekto paraiška, glaudžiai bendradarbiaujama su partneriais iš Kroatijos ir Latvijos.

Žemėlapis, rodantis, iš kurių pasaulio šalių atvykę projekto dalyviai.

Šio projekto tikslas – suteikti neįgaliems vaikams ir jaunuoliams galimybę jaustis visaverčiais asmenimis socialinėje aplinkoje, pažinti juos supantį pasaulį ir pačius save penkiais pagrindiniais pojūčiais: regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio.

Šios projektinės bibliotekos specialistų kelionės, patirčių mainai ir sėkmingų, modernių bendradarbiavimo ryšių užmezgimas rodo, kad bibliotekų veiklos neturi turėti jokių sienų ar apribojimų, norint tobulėti ir patenkinti nuolat kintančius vartotojų poreikius. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose mūsų specialistams atveria platesnes erdves susipažinti su kitų šalių organizacijų, kultūros įstaigų gerosios patirties pavyzdžiais, įdiegtomis naujovėmis, skatina kūrybiškai mąstyti ir daryti inovatyvias įžvalgas.

Gabrielė Tarutytė, Sigita Vaitkaitytė Bibliotekos archyvo nuotr.

Projekto dalyvių iškeltos idėjos.

JAUNIMO ERDVĖ

Knygų pristatymo konkurso akimirkos. 2018 m.

Knygų pristatymo konkurso misija Jau tradicija tapęs Knygų pristatymo konkursas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje organizuojamas nuo 1995 metų. 2017 metais konkursas gerokai išsiplėtė ir tapo tarpmiestinis: iš pradžių prisijungė Mažeikiai, Telšiai, Plungė, Joniškis, Kelmė, Kuršėnai, o 2018 metais – ir Akmenė, Pakruojis, Gruzdžiai. Šiais, 2019 metais, konkursas sėkmingai toliau auga, į dalyvių gretas įsitraukia Panevėžio miestas. Žinia apie Knygų pristatymo konkursą pasiekia vis daugiau jaunųjų skaitytojų, tad viliamasi, kad ateityje tai galės tapti nacionaline skaitymo skatinimo iniciatyva, kurioje dalyvaus moksleiviai iš visos Lietuvos. Daugelį metų konkursas vyko pavasarį ir būdavo siejamas su tarptautine Vaikų knygos diena, tačiau atsižvelgus į moksleivių atostogų ir kitus organizacinius aspektus, šių metų konkursą nuspręsta rengti rudenį. Varžytis

Knygų pristatymo konkurse kviečiami I–XII klasių mokiniai. Pagal oficialius konkurso nuostatus dalyviai skirstomi į tris amžiaus grupes: I–IV, V–VIII ir IX–XII klasės. Kiekvienai amžiaus grupei skiriamos pagrindinės 34

prizinės vietos, įvairios teminės nominacijos (pavyzdžiui, už teatrališkiausią knygos pristatymą, už originaliausiai pristatytą lietuvių literatūros kūrinį ir t. t.). Visi konkurse dalyvaujantys vaikai nuoširdžiai pristato ir rekomenduoja mėgstamas knygas, todėl net ir nepatekusiųjų tarp prizininkų laukia įvairūs siurprizai. Konkursas įprastai vyksta dviem etapais: pirmiausia dalyvaujama atrankiniuose turuose, kuriuos organizuoja vietinės miestų ir miestelių bibliotekos, o vėliau atrankinių turų nugalėtojai keliauja į finalinį turą Šiauliuose. Konkurso nuostatai leidžia dalyviams rengtis tiek savarankiškai, tiek su mokytojų ar tėvų pagalba. Dalyvių skaičius taip pat įvairus: galima dalyvauti vienam arba su komanda (iki 8 asmenų). Dalyvius vertina kompetentinga komisija, kurią paprastai sudaro įvairių sričių profesionalai – literatūrologai, bibliotekininkai, mokytojai, aktoriai, viešųjų ryšių specialistai ar kiti kultūros atstovai. Konkurso nuostatuose yra įvardyti konkretūs kriterijai, pagal kuriuos komisija vertina dalyvių pasirodymus, tad ruošdamiesi dalyvauti moksleiviai žino, į ką vertėtų atkreipti dėmesį renkantis pristatomą literatūros kūrinį ir rengiant patį pristatymą. Konkurso taisyklės neriboja pristatymų formos – tai gali būti trumpas vaidinimas, monologas, filmukas, diskusija ir pan. Taigi dalyviams suteikiama visiška kūrybos ir improvizacijos laisvė. Kiek griežčiau vertinamas knygos pasirinkimas.

kritiškai, reikalaujama, kad pristatomas kūrinys būtų literatūriškai vertingas ir prasmingas, atsakingai išleistas. Tokia praktika per daugelį metų pasirodė itin reikalinga, kai buvo pastebėta tendencija, kad vaikai parengia puikius pristatymus, tačiau pristato menkaverčius, o kartais net ir grafomaniškus kūrinius. Labai svarbus ir laiko kontrolės aspektas – dalyvaujančiųjų daug, tad būtina laikytis 5 minučių pristatymo trukmės taisyklės. Jau patikrinti laiko ir gerai apgalvoti konkurso nuostatai sėkmingai ugdo moksleivių kūrybingumą, skaitymo, kritinio mąstymo ir komunikacijos įgūdžius.

Knygų pristatymo konkurso finalo akimirkos. 2018 m.

Žinoma, vertingiausiais prizais apdovanojami konkurso finalininkai, bet atminimo dovanos ir padėkos įteikiamos visiems atrankinių turų dalyviams. O dalyvaujančiųjų finale laukia ne tik galimybė laimėti pagrindinius prizus ir nominacijas, bet ir nuotaikinga šventė, vaišės, įvairios edukacijos bei kitos pramogos. Jau kelerius metus konkurso globėjais tampa žymūs šiauliečiai – 2017 metais globėju tapo televizijos talentų konkurso „X faktorius“ dalyvis, atlikėjas Mindaugas Avižienis, 2018

Moksleiviai skatinami pažvelgti į skaitymo procesą ne tik kūrybiškai, linksmai, bet ir 35

JAUNIMO ERDVĖ metais – dainininkė Ieva Narkutė. Konkurso globėjų misija itin svarbi – ne paslaptis, kad išvydę pažįstamą veidą, moksleiviai kur kas labiau atkreipia dėmesį ir, tikėtina, nuoširdžiai susidomi konkurso idėja. Žymūs konkurso globėjų veidai, intensyvi reklaminė komunikacija socialiniuose tinkluose, naudingos vertinimo komisijos pastabos ir apibendrinimai, vertingi prizai yra pagrindinės Knygų pristatymo konkurso paskatos, kuriomis siekiama pritraukti kuo daugiau jaunųjų skaitytojų. Konkursu skiepijama mintis, kad skaitymas ir šiandien gali būti aktyvus, intriguojantis ir madingas procesas, o varžybų forma skatina dalyvių entuziazmą ir azartą.

Knygų pristatymo konkurso prizininkės. 2018 m.

miesto savivaldybės ir JAV ambasados Lietuvoje finansinės paramos, taip pat be puikių konkurso partnerių – glaudžiai bendradarbiaujančių Šiaulių, Telšių, Panevėžio apskričių bibliotekų. Konkursą organizuojantiems bibliotekininkams tenka ne tik rūpintis atrankinių ir finalinio turo organizavimu, bet ir dalyvių kvietimu bei agitacija, informacinės medžiagos sklaida, tiesiogine komunikacija su mokyklomis ir mokytojais. Knygų pristatymo konkurso misija – ne tik skatinti jaunimą skaityti ir ugdyti jų kūrybingumą, skaitymo, kritinio mąstymo įgūdžius, sąmoningumą ir saviraišką, bet taip pat kelti skaitymo prestižą ir įrodyti, kad skaitymas jaunam žmogui yra aktualus. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Knygų pristatymo konkurso akimirkos. 2018 m.

Itin smagu, kad kasmet dalyvių skaičius auga: 2017 m. konkurse dalyvavo apie 100 mokinių, o 2018 m. – jau daugiau nei 200. 2019-aisiais, prisijungus Panevėžio apskričiai, laukiamas dar gausesnis konkursantų būrys.

Urtė Vaserienė Ieva Slonksnytė

Svarbu pabrėžti, kad konkurso tobulėjimas ir populiarėjimas nebūtų įmanomas be Lietuvos kultūros tarybos, Šiaulių 36

Bibliotekos specialistė veda edukacinį užsiėmimą „Kibi ribi“ centre.

Nemokama trumpalaikė vaikų priežiūra bibliotekoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) nuolat lankosi tėveliai su savo mažamečiais vaikais. Tėvai ne kartą bibliotekininkų yra klausę: „ar galima trumpam palikti savo vaiką prižiūrėti bibliotekos darbuotojams ir nueiti pasikeisti knygų?“, „gal yra bibliotekoje kokių nors edukacijų, kuriose vaikai galėtų pabūti vieni be tėvų priežiūros?“ Tokie ir panašūs nuolat girdimi klausimai bibliotekos darbuotojus paskatino bibliotekoje įsteigti nemokamos trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos centrą, kuriame vaikai galėtų ne tik saugiai, bet ir prasmingai leisti laiką, mokytųsi, o jų tėveliai tuo metu galėtų dalyvauti renginiuose, ramiai išsirinkti knygą ar mieste susitvarkyti asmeninius reikalus.

JAUNIMO ERDVĖ 2018 m. gruodžio 13 dieną ŠAVB duris atvėrė šiuolaikiškas nemokamos trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos centras „Kibi ribi“. Nuo to laiko šioje bibliotekos erdvėje netrūksta vaikų šypsenų, juoko, šurmulio ir gerų emocijų. Kad mažieji laiką leistų prasmingai ir turiningai, „Kibi ribi“ centre vyksta edukacijos, kurių metu jie ne tik žaidžia, bet ir gauna tam tikrų žinių, yra ugdomi įvairūs jų gebėjimai ir kūrybiškumas.

centro užimtumą galima internetiniame puslapyje kibiribi.savb.lt arba atsisiuntus „Kibi ribi“ mobiliąją programėlę. Čia tėvai gali ne tik užregistruoti į priežiūrą ir edukacijas savo vaikus, pasirinkti norimą datą ir laiką, bet ir matyti centro užimtumą, edukacijų datas ir aprašymus, perskaityti trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos taisykles, su kuriomis susipažinti privalo kiekvienas paslaugos vartotojas. Tikimės, kad programėlė bus naudinga tėveliams, o kartu palengvins ir bibliotekininkų darbą. Nuo trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos centro „Kibi ribi“ atidarymo prabėgus trims mėnesiams, čia jau lankosi per 30 registruotų lankytojų, kurių skaičių nuolat papildo nauji vaikai. Vaikus prižiūrintys specialistai mažiesiems surengė per 10 edukacinių užsiėmimų, kurių metu vaikai susipažino su gražiausiomis mažiausiems skaitytojams skirtomis bibliotekos knygutėmis, atrado gyvūnijos pasaulį, išbandė įvairius muzikos instrumentus, įsijautė į aktorių vaidmenis bei patyrė daugybę kitų įdomių dalykų, kurių „Kibi ribi“ centre tikrai netrūksta. Vaikus čia visada pasitinka draugiški ir rūpestingi darbuotojai. Tėvelių pasitikėjimas ir teigiami atsiliepimai skatina tobulėti, o nuoširdžios vaikų šypsenos ir juokas suteikia bibliotekos darbuotojams galimybę bent trumpam grįžti į linksmą ir nerūpestingą vaikystę.

„Kibi ribi“ trumpalaikės vaikų priežiūros ir edukacijos centro paslaugomis kviečiami naudotis visi tėveliai, turintys 4–7 metų amžiaus atžalas. Keliama vienintelė sąlyga – „Kibi ribi“ centre vaikus palikti gali tėvai, turintys bibliotekos skaitytojo pažymėjimą.

Užsiėmimų akimirkos.

Vaikų priežiūros centras veikia antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 13 iki 19 valandos. Ilgiausias laiko tarpas, kuriam galima palikti vaiką bibliotekos darbuotojų priežiūrai – 3 valandos. Kad vaikai jaustųsi patogiai, vienu metu centras gali priimti ne daugiau kaip 10 mažųjų. Iš anksto užsiregistruoti pageidaujamu laiku ir patikrinti

Agnė Pranckutė Ieva Slonksnytė

REGIONO NAUJIENOS

Poemos „Mindaugas“ ištraukos pristatymo akimirkos. Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

Radviliškyje inscenizuota Just. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ su biblioteka ir dažnai su bažnyčia, todėl šis projektas ir vyko Radviliškio bažnyčioje. Sakralinė erdvė pagyvino kuriamą vaizdą, sustiprino meninių pasirodymų įspūdį. Režisūriniai sprendimai lėmė, kad istorinė drama virto išskirtiniu garso, vaizdo, šviesos ir judesio spektakliu, žiūrovus perkėlusiu laiku, nes stebint kūrinio metamorfozes, prieš akis atgijo istoriniai įvykiai. Tą naktį bažnyčios sakrali erdvė virto improvizuota karališka mene. Pilnutėlėje bažnyčioje kiekvienas sau mėgino atsakyti: kas yra valstybė; kas yra valdovas ir kiek valdovas gali būti žmogumi? Pasak projekto koordinatorės Jolantos Kvedarienės, rengiant šį projektą buvo siekta kelių esminių tikslų: sujungti profesionalaus ir mėgėjų meno kolektyvus bendram tikslui įgyvendinti – taip mokytis vieniems iš kitų bei skleisti žinią,

2018 m. liepos 5-osios vidurnaktį Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka Radviliškio Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje radviliškiečiams pristatė išskirtinį projektą „Kūrybinė „Mindaugo“ manipuliacija menu“. Taip Viešosios bibliotekos darbuotojai kvietė Radviliškio gyventojus ir svečius iškilmingai pasitikti liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – stebint Justino Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“ ištraukos pastatymą. Įgyvendinant įvairius meninius projektus, vykstančius bibliotekoje ar už jos ribų, dažnai savaip interpretuojamas ir adaptuojamas reikiamai situacijai Just. Marcinkevičiaus poemos tekstas. Juodojo ir Baltojo metraštininko įvaizdis tapatinamas 39

REGIONO NAUJIENOS kad bendras darbas gali duoti neįtikėtinai gerų rezultatų. Antrasis šio projekto tikslas – istorijos, literatūros, pilietiškumo pamoka. Just. Marcinkevičiaus tekstai, pastiprinti meninės raiškos priemonėmis (vaizdu, garsu, aplinka), daugeliui mūsų įstringa giliau pasąmonėje, sukelia ilgesnius apmąstymus. Dar vienas iš šio projekto tikslų – pristatyti visuomenei knygą, dramą, jos autorių, skatinti pamilti mūsų literatūrą, puoselėti skaitymo džiaugsmą. Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių sukurtas karalius Mindaugas tarsi perkeltas į šiuos laikus, daugeliui sukėlė dviprasmiškus jausmus ar net prieštaravimus. Politikų ir visuomenės dėka naktinis „Mindaugas“ pamatytas visiškai kitoks, netikėtas. Geriausias viso šio kūrybinio darbo įvertinimas, kad inscenizuota Just. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ buvo suprasta, išjausta kiekvieno žmogaus individualiai, savaip. Bibliotekos darbuotojų nuomone, „Mindaugas“ – tai vienas iš mūsų šalies aukso fondo kūrinių, nemirštantis, atsinaujinantis, tinkamas visiems laikams. Didelį darbą atliko Radviliškio muzikos mokyklos sakralinės muzikos ansamblis „Giesmių giesmelė“ ir jų vadovė Aurelija Stončiuvienė. Merginų nuostabūs balsai paryškino vaizdą ir pasiekė kiekvieną klausytoją, priversdami kūnu lakstyti šiurpuliukus. „Kiek įdirbio reikia, kad balsai skambėtų darniai, kad giesme galėtum paliesti kito žmogaus širdį. Kokia turi būti vadovės beribė kantrybė ir atsidavimas, kad ji gautų tokį rezultatą“, – muzikinį pasirodymą aptarinėjo renginio dalyviai. Nepaprastai stiprias, modernias choreografines scenas renginio metu

dovanojo buvęs radviliškietis, Klaipėdos dramos teatro aktorius Taurūnas Baužas. Valstybės dienos sutiktuves vainikavo gražūs žodžiai ir padėkos dalyviams bei Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebono Tado Rudžio kvietimas visiems kartu sugiedoti Lietuvos valstybės himną. Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė džiaugėsi užsimezgusiu bendradarbiavimu su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru. Šio teatro bendruomenė jau antrą kartą atsiliepė į Radviliškio bibliotekos kvietimą bendradarbiauti. 2017 m. vasario 16 d. Minaičiuose buvo surengta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos pasirašymo inscenizacija (režisierius Juozas Žibūda). Pasak direktorės V. Šukaitienės, labai smagu, kad visi geranoriškai bendradarbiauja, bet dar smagiau, kad bendrais projektais prisidedame prie mūsų valstybingumo puoselėjimo. Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis taip pat džiaugėsi išskirtiniu renginiu ir už netikėtus režisūrinius sprendimus padėkojo Rasai Atkočiūnenei, už naują požiūrį, projekto idėją ir jos įgyvendinimą – Jolantai Kvedarienei, o visam Viešosios bibliotekos kolektyvui – už įdomius sumanymus ir bendrystę. Radviliškio viešosios bibliotekos renginiai vis dažniau persikelia į kitas erdves. Taip siekiama plačiau pristatyti bibliotekos vykdomą veiklą, projektus bei priartinti knygų namų teikiamas paslaugas skaitytojams. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Radviliškio rajono savivaldybė. Lina Abromavičienė 40