Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika by Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

KO MUMS ŠIANDIEN TRŪKSTA?

Povilo Višinskio publicistika

Knyga skiriama Šiaulių apskrities

Povilo Višinskio viešosios bibliotekos 70-mečiui

Sudarė, įvadinį straipsnį ir komentarus parašė doc. dr. Dalia Jakaitė

Redakcinė kolegija dr. Ramunė Bleizgienė

doc. dr. Dalia Jakaitė dr. Dangiras Mačiulis

prof. dr. Bronius Maskuliūnas dr. Rimantas Miknys

prof. dr. Brigita Speičytė doc. dr. Dalia Striogaitė dr. Mikas Vaicekauskas

Recenzavo prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė dr. Vilma Žaltauskaitė

Leidėjas

Rėmėjai

ISBN 978-609-8237-08-5

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ŠIAULIŲ MIESTO SAVIVALDYBĖ

Turinys

Keli žodžiai apie Sargiečių „išpažintį“................................................................37 Ar reik Lietuvai

pabėgėlius.................................................................63

Apvaikščiokime Lietuvių tautos šventę!............................................................65

Ar bereikia mokėti „vikupą“?..............................................................................66

Kaip caras gelbsti savo sostą?.............................................................................68

Caro manifestas...................................................................................................69

Šalin caro dūma! Tegyvuoja Lietuvos Seimas Vilniuje!......................................71

Kaip žmonės kovoja su maskolių valdžia..........................................................73

Caro teikiamoji susirinkimų, žodžio ir spaudos liuosybė...................................74

Ką mano ministerių komitetas apie Lietuvos reikalus.......................................76

Nauji susivienijimai Lietuvoje............................................................................79

Demokrato balsas................................................................................................80

Pirmieji revoliucijos laimėjimai.........................................................................84

Laisvos Lietuvio mintys lietuvybės klausimu.....................................................86

Luźne myśli Litwina w sprawie litewskiej..........................................................89

Naujos caro „malonės“........................................................................................91

Aplinkraščio paaiškinimas..................................................................................93

Palaidieji (liuosieji, valnieji) žmonės ir spalių mėn. 3 (16) d. manifestas..........101

trūksta? Povilo Višinskio

Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas.........................................104

Žmogaus tiesos..................................................................................................108

Ar daug yra lietuvių?.........................................................................................116

Kas tai yra konstitucija?....................................................................................120

Vaina, arba karė.................................................................................................127

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai................................................135

Valdžia ir Žmonės..............................................................................................136

Keli paveikslėliai valdžios malonės..................................................................137

Lenkų bažnyčia Lietuvoje.................................................................................138

Rūpesčiai valdžios apie apšvietimą žmonių......................................................144

Ko mums šiandien trūksta?...............................................................................147

„Credo“. Kilk ir kelk!........................................................................................149

Reikia moterims apšvietimo..............................................................................153

Lenkų tautininkai ir lietuviai............................................................................154

Žodis nepribaigusiai mokslo jaunumenei.........................................................157

Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis, norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą.........................................................................................................159

Ar galime mes šelpti legališkąją spaudą?..........................................................160

Lietuviai, neapsileiskime!.................................................................................163

Išvien į kovą!.....................................................................................................169

Lietuvos autonomija..........................................................................................170

Prie mūsų taktikos..............................................................................................172

Lietuvos ūkininkai!...........................................................................................174

Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje.......................................177

Recenzijos, vaizdeliai, esė..........................................................................................185

Reikaluose lietuviškos poezijos........................................................................186

Ant kryžkelio.....................................................................................................187

Naujas elementorius A. iš B..............................................................................188

Persitikrinimas..................................................................................................188

Peržvalga raštų..................................................................................................190

Pasikalbėjimas V...............................................................................................192

Aleksandras Fromas (Aleksandras Gužutis).....................................................195

Nesusiprato.......................................................................................................196

Kas man atsakys?..............................................................................................197

Popas ir vaikai...................................................................................................198

Būrų moterys.....................................................................................................198

Būrų prezidentas................................................................................................199

Žandaro krikštynos............................................................................................199

Kibirkštis...........................................................................................................200

Grūdai

Protinga moteriškė.............................................................................................203

Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų.........................................................204

Dworek pod lipami............................................................................................208

Sulūžusi lazda....................................................................................................210

Mūsų raštai........................................................................................................211

Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi!...................................................................213

Nelygu malda....................................................................................................214

Laiškai saviemsiems. Nr. 6................................................................................215

Korespondencijos, reportažai...................................................................................219

Saločiai (Kauno gub., Panevėžio pav.)..............................................................220 Petrapilis...........................................................................................................220 Iš Petrapilės.......................................................................................................222

Iš Saločių (Panevėžio pav., Kauno gub.)...........................................................222

Šaukėnai (nekatalikiškas apsėjimas kunigo).....................................................227

pav. (Šaukėnai)......................................................................................229

Iš kelionės..........................................................................................................251

Joniškis. Šiaulių pav. (lipdymas afišų)..............................................................254

Dėl mušimo žydų (Šiauliai–Panevėžys)............................................................255

Policijos priekabės. Kėdainiai. (Kauno pav.)....................................................255

Platinimas blaivybės. Joniškis...........................................................................256

Bažnyčios taisymas. Pašvitinys. Kauno rėd., Panevėžio ap..............................257

Stačiatikiai ant katalikų kapų. Eriogala. (Kauno pav.)......................................259

Šiauliai..............................................................................................................262

Atsišaukimai.....................................................................................................263

Dėl atsišaukimų.................................................................................................262

Visur prasčiokėlį skriaudžia..............................................................................265

Lenkystė lietuvių bažnyčiose. Šiauliai..............................................................266

Sodiečių spektakliai..........................................................................................267

Šiauliai..............................................................................................................267

Iš Žemaitijos. Lenkai darbininkai Lietuvoje.....................................................268

Šiauliai (Kauno guber.).....................................................................................269

Iš Žemaitijos......................................................................................................271

Ze Żmudzi.........................................................................................................272

Spektaklis. Joniškė. Šiaulių pav........................................................................274

Nenor maskoliškų mokyklų. Užventis (Kauno rėd.).........................................275

Šiauliai. Kauno rėd............................................................................................275

Gudrūs mokytojo išvadžiojimai. Kelmė (Ras. pav.).........................................276

Negeros naujienos. Užventis (Šiaulių pav.)......................................................277

Šiauliai. Kunigas lenkomanas...........................................................................277

Žagarė. Kauno rėd.............................................................................................278

Žagarė. Kauno rėd. Nariškino nelaimės.............................................................279

Šiauliai..............................................................................................................280

Raseiniai (Kauno gub.)......................................................................................283

Rosiejnie (Kowieńskiej gub.)............................................................................284

Šiauliai..............................................................................................................285

Szawle...............................................................................................................286

Joniškis (Šiaulių pav.).......................................................................................286

Kaunas..............................................................................................................287

Vilnius...............................................................................................................288

Marijampolė......................................................................................................289

Kalvarija (Suv. gub.).........................................................................................291

Užventis............................................................................................................292

Vilnius...............................................................................................................292

Ukmergė............................................................................................................294

Užventis (Šiaulių apskr.)...................................................................................294

Kruopių (Šiaulių apskr.) valsčiaus nutarimas....................................................294

Deltuva (Ukm. apskr.).......................................................................................295

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai........................................................297

Iš svetimų laikraščių..........................................................................................298

Petrapilis...........................................................................................................299

Ar galima tarptautiška kalba?............................................................................300

Iš svetimų laikraščių..........................................................................................303

Iš svetimų laikraščių..........................................................................................306

Iš tėvynės dirvų..................................................................................................307

Keli žodžiai apie čekų raštininkę Karoliną Svietlią..........................................308

Iš svetimų laikraščių..........................................................................................310

Nesirašykit savo pravardės maskoliškai!..........................................................311 Iš svetimų šalių..................................................................................................311

Levitarum..............................................................................................314

valdžios išmislas....................................................................................318

Valdžios užmanymas.........................................................................................319

Iš svetimų laikraščių..........................................................................................320

Apie „daužymą langų“......................................................................................321

Kunigų apsileidimas..........................................................................................323

Šiaulių mergaičių gimnazijos mokinių

žodžių

Autentiškas chronologinis šaltinių sąrašas........................................................379

Bonaventūras Šaltis, P. Višinskis. Drobė, aliejus, 85 x 75, 2017.

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?..

Povilo Višinskio recepcijos kelyje

Šios knygos šaltinis ir objektas – siauras ir kartu labai platus: „tik“ periodinėje spaudoje (Varpas, Ūkininkas, Lietuvos ūkininkas, Naujienos, Vienybė lietuvninkų, Darbininkų balsas, Vilniaus žinios, Ogniwo) ar atskiromis brošiūromis pasirodžiusi

Povilo Višinskio publicistika, sudaranti didžiąją šios istorinės lietuvių kultūros, politikos bei visuomenės asmenybės kūrybinio palikimo dalį. Apie dvidešimt publicistikos tekstų (apytikris skaičius – priklausomai nuo to, kas priskiriama šiai sferai) iki šiol buvo prieinama šiose knygose: Juliaus Būtėno monografijoje Povilas Višinskis (1936), Povilo Višinskio Raštuose (1964), Višinskio tekstų ir straipsnių apie jį rinktinėje Povilas Višinskis: idėjos ir darbai (2011). Palyginti su šia rinktine (kurią sudaro per 160 pozicijų), į ankstesnes knygas įtraukta tik nedidelė dalis publicistikos. Tačiau ne tik šis dydis, apimtis, bet ir žanriniu ar idėjiniu požiūriu įvairialypės publicistikos turinys leidėjus paskatino žvilgsnį koncentruoti būtent į šią Višinskio veiklos sferą, kuri ne mažiau reikšminga nei Višinskio laiškai ar prieš keliolika metų (2004) išleista iš rusų į lietuvių kalbą versta Antropologinė žemaičių charakteristika. Dar tarpukaryje skelbtuose Petro Avižonio ir Antano Povyliaus atsiminimuose1, Juozo Tumo-Vaižganto straipsnyje2 ar minėtoje Būtėno3 knygoje skleidėsi įvairiapusės, plačiu interesų ir bendrystės ratu pasižymėjusios asmenybės gyvenimo istorija, Višinskio kaip varpininko, literatūrinio tarpininko, garsiųjų gegužinių organizatoriaus, idealisto, demokratinių pažiūrų politiko, antropologinių duomenų rinkėjo ir kitos tapatybės. Nepaisant ideologijos varžtų, savo indėlį recepcijoje paliko ir Adolfo Sprindžio monografija4, kurioje galima rasti išsamią Višinskio vaikystės, jaunystės, akademinių ir gyvenimiškų studijų apžvalgą bei refleksiją. Ypač didelis dėmesys joje skiriamas tarpasmeniniams santykiams, Višinskio indėliui į Julijos ŽymantienėsŽemaitės, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ir kitų rašytojų literatūrinės brandos istorijas. Į Višinskio gyvenimą ir kūrybą gilinosi keliolika metų Šiauliuose organizuoti Povilo Višinskio skaitymai, kurių pagrindu išleista straipsnių rinktinė Povilas Višinskis:

1 Petras Avižonis, „Atsiminimai apie P. Višinskį“, Kultūra, 1931, nr. 4, p. 213–216; Antanas Povylius, „Ką aš atsimenu apie P. Višinskį“, ten pat, p. 216–217.

2 Vaižgantas, „Tradicija. Du draugu“, Trimitas, 1929, nr. 13, p. 204.

3 Julius Būtėnas, Povilas Višinskis, Kaunas: ak. b-vė „Varpas“, 1936. Fotografuotinis leidimas – 1997 m.

4 Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius: Vaga, 1978.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

idėjos ir darbai5. Joje publikuoti ir keli Višinskio laiškai bei straipsniai. Norėtųsi išskirti bent keletą šioje knygoje išsiskleidžiančių Višinskio recepcijos momentų. Tai naujas požiūris į Višinskio varpininko ir literato gyvenimo realijas, platus ir istoriškai reikšmingas Višinskio ir jo sandarbininkų (publicistikos žodis) veiklos ratas, ryškiausios publicistinės ir pedagoginės veiklos gairės (Dalios Striogaitės tyrimai); literatūrinės Višinskio akademijos reikšmė (Viktorija Daujotytė); Višinskio dalyvavimas bylose dėl lietuviškos spaudos ar spektaklių organizavimo (Kazys Misius); ne tik su konkrečia studija susijusi antropologinė Višinskio laikysena, jam būdingas žemaičių kultūros puoselėjimas ir įnašas į antropologijos istoriją (Brigita Speičytė); Višinskio vaidmuo demokratinių pažiūrų politikos istorijoje ir konkrečiai – bendradarbiavimas Lietuvos demokratų partijoje (Rimantas Miknys); Višinskis kaip Ogniwo bendradarbis (Ewa Stryczyńska-Hodyl) ir kita. Ne mažiau įdomios konkrečios Višinskio gyvenimo Pavirčiuvės, Kurtuvėnų ar Šilo Pavėžupio dvaruose aplinkybės, padėjusios rašyti ar rengti kitų parašytus straipsnius spaudai, bendradarbiauti su literatais ir draudžiamos spaudos platintojais (Genė Juodytė, Audronė Kiršinaitė, Striogaitė).

Ligšiolinėje Višinskio recepcijoje nuošaly nelieka ir periodinėje spaudoje publikuoti autoriaus straipsniai, jų parašymo aplinkybės. Įvairiausius straipsnius, komentarus, recenzijas, apžvalgas, korespondencijas (žanrinis spektras bus detalizuotas kiek vėliau) Višinskis pradėjo rašyti ir spausdinti nuo pat studijų Sankt Peterburge pradžios (1894) ir jau pirmuose tekstuose ryškėja visam Višinskio gyvenimui būdingas nacionalinis interesas, rūpestis dėl lietuvių tautos, jos kalbos, dėl žmogaus teisių carinės priespaudos sąlygomis, antropologinis interesas, kurį rodo įdėmus gyvenimo stebėjimas, įsiklausymas bei įsižiūrėjimas į konkrečias vietos gyvenimo realijas, ne tik globalių to meto klausimų, bet ir tik iš pirmo žvilgsnio nelabai reikšmingo įvykio ar veiksmo vertinimas, gebėjimas tam tikras realijas apibendrinti visos epochos, platesnės erdvės kontekste. Toliau ir vis gausiau straipsniai buvo rašomi po studijų grįžus į Lietuvą (1898), apsigyvenus Kurtuvėnuose, Šiauliuose ar Vilniuje, mokytojaujant, organizuojant spektaklius, buriant lietuvių literatūra ar švietimu suinteresuotųjų bendruomenes. 1902 m. Višinskis tapo faktiškuoju Varpo ir Ūkininko redaktoriumi, telkė medžiagą, tvarkė ją, siuntė į Tilžę6 Iš įsipareigojimo varpininkų idėjoms bei rūpinimosi lietuvių spauda, įsitraukimo į Lietuvos demokratų partijos veiklą, reaguojant į kitas politinio ir visuomeninio gyvenimo permainas ir šias permainas inicijuojant, radosi ištisas, konkrečiame spaudos numeryje kartais nepertraukiamas Višinskio straipsnių pluoštas 1905-aisiais, kada jis perėmė

5 Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai. Sudarytoja Dalia Striogaitė, Vilnius: Versus Aureus, 2011.

6 Straipsnius greičiausiai redagavo Juozas Bagdonas, Jurgis Šaulys. Žr. Dalia Striogaitė, „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai, p. 30, 34.

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

Varpo redagavimą ir jį redagavo iki pat metų pabaigos. Toliau potencialiai projektuojamą (projektas – Višinskio vartojamas žodis) publicistinio darbo perspektyvą rodo 1905 m. kartu su bendraminčiais sukurta „Šviesos“ bendrovė. Su ja šviesą išvydo ankstesnių straipsnių pagrindu parašyti didesni publicistikos veikalai (brošiūros) ir kitų autorių knygelės. Višinskio straipsnių spaudai rašymas truko iki pat mirties (1906).

Nors šiame leidinyje Višinskio gyvenimas lieka kiek nuošalėje (su konkrečiais straipsniais susijusios aplinkybės ar ten aptariamų įvykių bei asmenų istorijos fiksuojamos komentaruose), Višinskio publicistika savaime iškalbinga tiek idėjų, tiek įvykių, darbų, taigi – ir gyvenimišku požiūriu. Šiandieninį skaitytoją knyga kviečia gilintis į ištisą visuomeninių, politinių, kultūrinių Višinskio interesų biografiją, kurios svarbiausias kodas yra lietuviškumas, tautinis, pilietinis, kultūrinis ar valstybinis lietuvybės interesas.

Kam ir kaip kalba Povilas Višinskis?

Kaip rašo Kazimieras Župerka: „Publicistikos tikslas – ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų darna.“7 Ekspresyvų dialogą su savo skaitytoju mezga ir faktais anaiptol neapsiribojantis Višinskis. Tuometinis autoriaus adresatas – tiek mažiausiame bažnytkaimyje, tiek ir tokio regioninio centro kaip Šiauliai ar Liepoja gyventojas, Sankt Peterburgo universiteto studentas ar Vilniaus politikas. Atsiliepdamas į subjektyviu ir kartu bendru visuomeniniu ar politiniu požiūriu svarbiausias Lietuvos aktualijas, Višinskis, galima sakyti, rašė jaunam žmogui – ir ne tik todėl, kad nemažai vietos skiriama būtent jaunuomenei, jos švietimo, socialinėms ir kitoms problemoms išsakyti bei spręsti. Tiesiogiai ir netiesiogiai Višinskis kreipiasi į politinėms ir kitoms radikalioms permainoms nusiteikusį ar privalantį tam nusiteikti (ir ta prasme jauną) adresatą, turėdamas viltį iš esmės keisti ir formuoti visuomenę, ugdyti tautinį, pilietinį, visuomeninį ar kultūrinį savo skaitytojo susipratimą (sąmoningumą). Beje, Višinskio tekstų rankraščiuose figūruojantis žodis susipratimas ne vieną kartą Varpo ir Ūkininko redakcijos taisomas į sąmonę8, tad pirminis (kituose tekstuose ir išlikęs) variantas juo labiau iškalbingas. Informuoti, supažindinti, polemizuoti, ugdyti mąstymą, analizuoti, ugdyti, kritikuoti, būti pedagogu – tokios ir kitos Višinskio publicistikos funkcijos akcentuojamos Sprindžio9, Striogaitės10, Broniaus Raguočio11, kitų autorių. Siekdamas apibendrinti Višinskio publicistikos esmę pagal jo paties požiūrį į spaudą, Raguotis išskiria šias jam

7 Kazimieras Župerka, Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 108.

8 VUB RS, F1-F103, p. 198, 225.

9 Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, p. 270, 279–281.

10 Dalia Striogaitė, „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“, p. 32–33.

11 Bronius Raguotis, „Povilas Višinskis – spaudos žmogus“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai, p. 210–211.

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

būdingo publicistinio stiliaus dominantes: „Sprendžiant iš tokių Višinskio pastebėjimų, publicistikos bruožais jis laikė nuomonės subjektyvumą, polemiškumą, agitatorišką pobūdį, retoriką. Šios ypatybės, ypač retoriškumas, jo sietos su publicistikos poveikiu, su jos orientacija į skaitytojo emocijas, o ne tiek į raciją, proto galias.“12 Kita vertus, tolesniame Raguočio komentare visiškai pagrįstai iškeliama ir loginių įrodymų reikšmė, skirta skaitytojų mąstymui, protui lavinti. Striogaitės straipsniuose, išsamiai analizuojant bendrą literatūrinę Višinskio veiklą, daromos išvados apie stiprų publicistinių tekstų emocingumą, supriešinimus, aštrią ironiją, aukštąsias sąvokas, puikų polemizavimą13. Regina Petkevičienė, kalbėdama ne tiek apie publicistiką, kiek apie grožinę literatūrą (beletristiką), išskiria tokius Višinskio raštų elementus (būdingus ir publicistikai) kaip dialogas, ginčas, vaizdingi palyginimai, ironija, metaforos, klausimai ir atsakymai, tiesioginės kalbos retorika14.

Iš tiesų, kaip primena ir naujosios rinktinės pavadinimas, Višinskis yra ne tik skelbiantis, mokantis, kovojantis, bet ir įtaigiai, ekspresyviai (ne)retoriškai klausiantis. „Ko mums šiandien trūksta?“ – šioje tarsi visai paprastoje formuluotėje iškalbingas kiekvienas žodis. „Mes“ nurodo į Višinskiui itin svarbią bendruomenę (draugijų gyvenimo aktualizavimas, literatūrinės bendrystės telkimas, partijos kūrimas...). „Šiandien“ primena net tik tuometinio gyvenimo aktualijas Višinskio tekstuose, bet ir autoriaus aktualumą šiandienos epochoje. Na, o trūkumo, stygiaus momentas simboliškai skamba tiek tuometinės epochos, tiek šių dienų atžvilgiu: Višinskis nuolat diagnozuoja tam tikrą stygių (to paties susipratimo, lietuvybės, teisių, tvarkos...), kviesdamas analizuoti ir įveikti jį, kviesdamas ir šiandienos skaitytoją mąstyti apie tai, ko gi mums trūksta... O gal kaip tik ir trūksta Višinskio raštų, jo stiliaus, interesų pločio, požiūrio į problemas ir rūpinimosi pamatiniais klausimais. Panašiai ekspresyviai skamba Višinskio publicistikos klausimai: ar reikia Lietuvai programos, kaip privalo elgtis susipratęs lietuvis ir kita.

Tiesa, šioje knygoje publikuojamų spaudos tekstų stilistika – ne tik vieno asmens kūrybinio ieškojimo, bet ir (bent iš dalies) bendruomeninio darbo rezultatas. Atkreipiant dėmesį į vieną kitą redakcinį rankraščių taisymą, įdomus tiek bendras dinaminis lietuvių kalbos formavimosi procesas, tiek ir asmeniškas rūpestis dėl kalbos. Jį, tarkim, liudija gana dažnai Višinskio rankraštyje figūruojantys, publikacijose nelikę skliaustai, kuriuose įrašomas panašios reikšmės žodis. Rankraštyje fiksuoti pabėgėlio, bėgūno, ištrūkėlio variantai emigrantui pavadinti15; panašiai variantiškai kalbama

12 Ten pat, p. 210.

13 Dalia Striogaitė, „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“, p. 32–33.

14 Regina Petkevičienė, „Keletas minčių apie Višinskio raštų kalbą“, Aštuntieji Povilo Višinskio tekstų skaitymai, Šiauliai, 2004, p. 22–27.

15 „Straipsniai iš „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijos“, VUB RS, F1-F103, p. 236.

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

apie darbavimąsi „tėvynės (naudai) labui“, kas galų gale, deja, ištaisyta į „tėvynės dirvoje“16. Geriausio varianto ieškojo pats autorius, į šį kūrybinį procesą įsitraukė ir žurnalo redakcija. Jei ne taisymai, publicistikos tekstuose būtų daugiau likę ir žodžio vientautis, kuris kartkartėmis taisomas į tautietį17. Kaip rodo redakcijos prierašai, kartais iš šalies pasiūlomi ir tekstų pavadinimai („Valdžia ir Žmonės“ (1900); „Lenkų bažnyčia Lietuvoje“ (1901); „Despotiškos viešpatystės“ (1902))18. Kitais atvejais įdomus ir redaktoriaus (ar bendras) sprendimas atsisakyti kai kurių fragmentų (žr. komentarus knygos pabaigoje straipsniams „Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis, norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą“ ar „Credo“. Kilk ir kelk!“). Vis dėlto Višinskio kalbos taisymai prieš patenkant straipsniui į spaudą nebuvo dideli. Tad galima teigti buvus ir gana didelį pasitikėjimą Višinskio stiliumi, jo įgūdžiais tuometinės besiformuojančios kalbos atžvilgiu. Stilistinė autentika tiek Višinskio, tiek tuometinės spaudos požiūriu išsaugoma ir šioje knygoje (konkrečiau apie kalbos redagavimą skyriuje „Dėl kalbos redagavimo principų“).

Atsižvelgiant į ne tik šioms dienoms, bet ir Višinskio epochai būdingą stilių, žanrų ir visų diskursų sąveiką, Višinskio publicistiką verta skaityti bei suvokti ne tik per stilistikos, bet ir per literatūrinės poetikos (ar bent jau literatūrinės stilistikos) prizmę. Vienas reikšmingiausių literatūrinių elementų – subjektyvaus (individualaus) ir objektyvaus (bendruomeninio) balso sąveika. Ieškant poetinio publicistikos savitumo, galima išskirti ir dvi bendrąsias tekstų tendencijas. Višinskio publicistika turi draminiam kūriniui artimo veiksmo, įtampos, charakterių, dialogiškumo, vietos ar laiko konkretumo. Pavyzdžiu galėtų būti viena iš korespondencijų „Iš kelionės“ (1901), straipsniai „Ar reik Lietuvai programos?“ (1902), „Užmanymas“ (1903). Draminį įspūdį sustiprina ir teksto (tekstų) komponavimas į tam tikras „scenas“ ar pan. Tiesa, draminės poetikos aktualizavimas nereiškia, kad nureikšmintas būtų epinis elementas, refleksijos ar monologo poetika, prozos kūriniui būdingi kompoziciniai sprendimai. Be to, kad ypač didelė reikšmė tenka teksto pradžiai, struktūriniu požiūriu įdomus ir inicijuojamas dialogas tarp kelių tekstų, atsakant ne tik į kito autoriaus, bet ir į savo paties teksto klausimus ar net oponuojant sau. Toks pokalbis su savimi galėjo atsirasti palaikant spaudos, jos skaitymo gyvybingumą, skatinant reaguoti ne tik į paties Višinskio, bet ir į kitų reiškiamas idėjas. Dažniausiai būdama kovinga ir poleminė (idėjų, stereotipų kritika), Višinskio publicistika pasižymi ir nekonfliktinio rašymo, poetinio mąstymo strategija, kai tam tikrai idėjinei dominantei dažniausiai motyvuotai parenkami atitinkami simboliai, pasakojimo lyrizmas.

16 Ten pat, p. 204.

17 Ten pat, p. 80.

18 Ten pat, p. 10, 59, 106.

Žanrinis spektras

Prieš pereinant prie žanrinės identifikacijos, įdomus ne tik klausimas, kas yra, bet ir – kas nėra Višinskio publicistika. Raguotis, Višinskio publicistiką nusakydamas kaip gyvenimo įvykių, problemų ar reiškinių analizės kūrybą, jos nuošalėje palieka tokius žanrus (ar stilistines kategorijas) kaip recenzijos, spaudos apžvalgos, atsišaukimai, pastabos, kelionių reportažai19. Nepaisant klausimo aktualumo, didesnė čia suminėtų žanrų dalis ir konkretūs straipsniai (bendriausia šio žodžio prasme) vis dėlto yra publicistinio palikimo dalis, o tai leistų patvirtini ne tik XIX a. pabaigos–XX a. pradžios spaudos kontekstas, bet ir šiuolaikinis žvilgsnis į publicistiką, kitus spaudos tekstus. Greta cituoto Župerkos žvilgsnio į publicistikos stilių bendrajai publicistikos sampratai aktualiai nuskamba kad ir enciklopedinė šios raštijos apibrėžtis:

[A]ktualios visuomeninės politinės, ekonominės, kultūrinės tematikos kūriniai (dažniausiai straipsniai), kuriais stengiamasi paveikti viešąją nuomonę. Publicistikos kūrinyje aprašomi faktai ir įvykiai dokumentuojami, pateikiama jų analizė, vertinimai, išvados, siūlymai. Gausiai naudojamos grožinės literatūros priemonės. Faktografinis pagrindas, vertybinis aspektas ir meninė raiška publicistikoje glaudžiai susiję.20

Tiek čia išvardyta tematika, tiek dabartiškas aktualumas ar pastangos paveikti visuomenę, dokumentika ir vertinimas – visa tai matyti ir iš Višinskio tekstų. Kai kurios šiandien apibendrinamos žanrinės kategorijos yra stebėtinai arti Višinskio, o tai ir leidžia spręsti apie jo vietą lietuvių publicistikos ištakose, Višinskio reikšmę idėjiniu ir žanriniu požiūriu.

Šiandieninė spaudos žanrų samprata iš dalies nulėmė tiek tekstų atranką šiai knygai, tiek ir jų klasifikaciją (knygos turinys). Didesnę Višinskio publicistikos dalį sudaro vadinamieji analitiniai straipsniai. Pagal Rūtos Marcinkevičienės apibūdinimą, jiems būdinga „reiškinių, problemų analizė, nuoseklus, loginis minties plėtojimas, visuomenės gyvenimo dėsningumų atskleidimas“21. Kaip ir kitų analitinių straipsnių atveju, Višinskio tekstai pasižymi ir prognostine verte, Višinskiui, tarkim, iškeliant Lietuvos autonomijos būtinybę ir numatant ją artimiausioje ateityje ar išdrįstant kelti prielaidą, kodėl spaudos draudimo panaikinimas nebūtinai parankus visiškai spaudos laisvei: straipsniai „Ar galime mes šelpti legališkąją spaudą“ (1905), „Lietuvos autonomija“ (1905). Apie analitinį ir loginį straipsnių krūvį vienaip ar kitaip užsimena ne vienas Višinskio palikimo puoselėtojas. Tai ryškėja ir iš to, kaip analizuojami

19 Bronius Raguotis, „Povilas Višinskis – spaudos žmogus“, p. 213.

20 Valdemaras Serapinas, „Publicistika“, Visuotinė lietuvių enciklopedija [prieiga internete: https://www. vle.lt/Straipsnis/publicistika-76883].

21 Rūta Marcinkevičienė, Spaudos tekstų žanrai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 110–111 [prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/152/1/ISBN9789955121947.pdf].

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

politinės, visuomeninės, socialinės priespaudos mechanizmai, dėl kurių kenčia lietuvių ir kitos tautos, o juos demaskuoti – vienas esminių spaudos darbų. Tiesa, analizuojamas ir tas gyvenimas, tie jo reiškiniai, kuriems reikia ne tiek kritikos, kiek palaikymo ir iniciatyvos (Višinskio vartojamas žodis) pabrėžti pozityviąją jų sklaidos pusę: pavyzdžiui, žmogaus sąmonėje (susipratime) analitiškai puoselėjama Vinco Kudirkos ar Aušros atmintis. Ne vienas analitinis Višinskio straipsnis gimsta iš tam tikro įvykio, reiškinio ar spaudos teksto komentaro, o tai leidžia kalbėti apie dar vieno žanro funkcionavimą. Kaip teigiama šiuolaikinėje spaudos žanrų studijoje, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje komentaro žanras susiformavo „iš informaciją lydėjusių samprotavimų ir vertinimų“, ir dažniausiai buvo skirtas „politiniams ar visuomenės gyvenimo įvykiams ir aktualijoms aptarti“22. Taigi Višinskis, gal dar labiau nei kiti to meto autoriai, yra akivaizdi šios tiesos reprezentacija tiek kiekybine, tiek ir kokybine prasme. Turint galvoje „Užmanymą“ (1903) ar „Caro manifestą“ (1905), iš esmės verta kalbėti apie analitinių komentarų reikšmę ir vietą kūrybinėje Višinskio biografijoje. Kaip ir priklauso tokiems komentarams, pasitelkiamas subjektyvusis pradas, interpretacija, siekis „įtikinti skaitytoją savo teisumu ir taip formuoti visuomenės nuomonę“23. Iš kūrybinio Višinskio palikimo verta išskirti pirmojo puslapio, arba redakcinių, straipsnių grupę, kuri šiandien nusakoma kaip „kolektyvinį redakcijos požiūrį ir nuomonę į aktualius visuomeninio politinio gyvenimo reiškinius atspindintys tekstai“24. Šio skyriaus straipsniai pasižymi panašiomis ypatybėmis kaip ir anksčiau aptarta grupė. Tačiau atitinkama publikacijos vieta rodo ir iš vienos ar kitos aplinkos ateinantį Višinskio pripažinimą, jo gebėjimą išsakyti tai, kas rūpi tam tikrai bendruomenei, leidžia kalbėti „mes“ vardu („Valdžia ir Žmonės“ (1900), „Credo“. Kilk ir kelk!“ (1901), „Reikia moterims apšvietimo“ (1903) ir kita). Vienoks ar kitoks programiškumas ir bendruomeninio balso dominantė pirmojo puslapio straipsnius suartina su toje pačioje knygos skiltyje publikuojamais, Višinskio autorystei priskiriamais atsišaukimais, kitais programiniais tekstais, kuriuos pasirašo Lietuvos demokratų partija, arba šie tekstai publikuojami be parašo („Lietuviai, neapsileiskime!“ (1905), „Išvien į kovą!“ (1905)). Neturėdami tokio stipraus analitinio krūvio kaip kiti Višinskio straipsniai, jie yra tarsi pirmojo puslapio tekstai (metonimiškai) pagal savo aktualijas, o apskritai turi publicistikai artimų stilistinių strategijų25. Programiniai tekstai įgyja ir šiandien spaudoje publikuojamo atvirojo laiško bruožų. Išskirtinai individualiu stiliumi, medžiagos ir jos vertinimo originalumu

22 Ten pat, p. 106.

23 Ten pat.

24 Ten pat, p. 103.

25 Didžiausią dėmesį skiriant autorinei publicistikai, reprezentacijai paimami ne visi šio pobūdžio tekstai, pavyzdžiui, neįtrauktas Povilui Višinskui priskiriamas atsišaukimas „Prakeikta!“ (Ūkininkas, 1904, nr. 12, p. 352).

20 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

didžiąja dalimi pasižymi specifiniai epochos įvykių komentarai. Tai – dažniausiai po įvairių kelionių rašytos korespondencijos. Šiandien korespondencija nusakoma kaip „informacija (ir ne tik ji) apie geografiškai nuo leidinio redakcijos nutolusių vietovių (tos pačios šalies ar užsienio) ar institucijų gyvenimą: žmonių grupės veiklą, finansinę padėtį, tarpusavio santykius, konfliktus ir pan.“26 Tokį semantinį šio žanro neapibrėžtumą siaurina aprašomosios medžiagos pateikimo forma: jai svarbu ne tik faktai, bet ir galimybė faktus analizuoti bei apibendrinti. Gyvenimiškas Višinskio pomėgis ir kartu tiesiog būtinybė keliauti (kelionės motyvas itin dažnas korespondencijose) kviečia mąstyti apie savotišką kelionių antropologiją Višinskio korespondencijose, o jas skaitant pravartu prisiminti ir reportažo žanrą, kuris kildinamas „iš kelionių aprašymų, dienoraščių, laiškų, 19 a. realizmo ir 20 a. vadinamosios faktų arba dokumentinės literatūros“27. Panašiai kaip ir geriausiuose reportažuose Višinskio korespondencijų „vertę lemia gerai pasirinktas įvykis, išradingai pavaizduotas pagal grožinės literatūros dėsnius, t. y. kuriant fabulą, sudramatinant įvykius ir įdomiai perteikiant faktus.“28 Višinskio korespondencijoms, kaip ir šiuolaikiniams reportažams būdinga naratyvas, dinamika ar net „vadinamasis dalyvavimo efektas“29. Apžvelgti, pristatyti savus ir svetimus laikraščius, svetimų šalių ir savo šalies įvykius, supažindinti skaitytoją su tuo, kas aktualaus vyksta Lietuvoje, visoje carinėje Rusijoje ar plačiau – tai viena dažniausiai Višinskio prisiimtų spaudos žmogaus misijų. Publicistikos rinktinėje ji neleidžia atsisakyti ir tokio Višinskio veiklos baro kaip „tik“ apžvalgos. Jos įgalina geriau suprasti autoriaus požiūrį į svarbias to meto problemas, primena panašaus pobūdžio tekstų reikšmę sudėtingo spaudos prieinamumo sąlygomis. Kartu su apžvalgomis įtraukiami mažesnį analizės krūvį turintys neanalitiniai komentarai. Tuometiniam ar šiandieniniam skaitytojui suteikiant svarbios informacijos apie tam tikrą įvykį, reiškinį ar tekstą (svetimų laikraščių straipsniai), šiuo atveju pirmiausia funkcionuoja (ir išlieka) istorinė-pažintinė apžvalginių komentarų vertė (pavyzdžiui, „Nesirašykit savo pravardės maskoliškai!“ (1900), „Lietuvos ponai didžturčiai“ (1903)). Nors griežta skirtis tarp analitinio ir paprasto komentaro neįmanoma, vis dėlto pabandyti atskirti atrodo esą prasminga su apžvalgomis siejant paprastuosius komentarus). Vis dėlto iš itin gausios apžvalginio pobūdžio palikimo dalies imami tie tekstai, kuriuose (remiantis šiuolaikine terminija) išryškėja platesnis

26 Rūta Marcinkevičienė, Spaudos tekstų žanrai, p. 93.

27 Ten pat, p. 86.

28 Ten pat.

29 Šios ir kitos ypatybės iš korespondencijų gausos leidžia atsisakyti kiek mažiau reikšmingų tekstų, pavyzdžiui: „Mintauja“ (Varpas, 1901, nr. 2, p. 21–22), „Šaukėnai“ (Ūkininkas, 1903, nr. 11, p. 317), „Kaunas“ (Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 257).

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

objektas, aukštesnis apibendrinimo ir sisteminimo laipsnis30 ir kuriems vis dėlto būdingas subjektyvus vertinimas31

Literatūrinė ar „tik“ politinė publicistika

Dar vieną žanrinę grupę norisi akcentuoti labiau. Bent iš dalies ją įmanu apibendrinti ir literatūrinės publicistikos vardu. Tiesa, dėmesys literatūrai autoriaus publicistikoje nebuvo toks didelis, kaip būtų galima tikėtis pagal Višinskio laiškus ar bendrą literatūrinę veiklą. Kodėl taip yra, paaiškina Striogaitė, tuo pat metu išskirdama ir gerąsias recenzijų ypatybes.

Pozityvizmo pasaulėžiūra orientavo visa (tad ir kultūrą) sieti su aktualiais visuomenės tikslais, pajungti praktiškiems interesams, realiai naudai. Varpininkai absoliutino visuomeniškai reikšmingos kultūros, turinčios tarnauti tėvynei, daryti poveikį žmonėms, sampratą. <...> Nors Varpas skelbėsi literatūros, politikos ir mokslo mėnraščiu, nors kartais ir leido knygas, bet literatūrai redaktoriai-pozityvistai skyrė mažai dėmesio. <...> Pozityvistiniai realizmo estetikos principai ribojo Višinskio literatūrinę kritiką, bet jis yra išsakęs ir gana gerų patarimų: vengti tendencijos, siekti psichologinio įsigilinimo ir pasakyti daug, kai žodžių maža, rūpintis „vaizdų sumezgimu“ į visumą, skirti daugiau dėmesio kalbai32. Iš šios sferos pirmiausia išskirtinos ne tik grynai grožinei literatūrai aptarti skirtos recenzijos. Literatūrinei publicistikai bent iš dalies galima priskirti ir spaudoje publikuotą meninę kūrybą, ypač tuo atveju, jei ji įgyja publicistinio-meninio esė ar kito žanro bruožų. Kaip sako Marcinkevičienė, publicistinio esė objektas yra „kultūros ar visuomeninio gyvenimo problemos, jos svarstomos laisvai ir intelektualiai, su netikėtais nukrypimais nuo pagrindinės minties, tekste ryškus subjektyvusis pradas ir autoriaus asmenybės individualumas, pabrėžtinai asmeninis požiūris, emocijos ir pasaulėžiūra“33 Tokio esė akiratyje iškyla Višinskio „Pasikalbėjimas“ (1901) ar vienas poetiškiausių Višinskio publicistikos tekstų – „Kas man atsakys?“ (1902). Stilistiniu, kompoziciniu ir kitais aspektais jam neprilygsta ir kai kurie grožinės literatūros kūrinėliai. Dar vieno klausimo ekspresija primena ne tik bendruomeninio, bet ir literatūrinei publicistikai svarbaus subjektyvaus balso (vertybinio aspekto) svarbą Višinskio kūrybiniame palikime. Tarp meno ir publicistikos atsiduria ir kiti Višinskio tekstai, pavyzdžiui, esė (ar feljetonai) „Ant kryžkelio“ (1898), „Nesusiprato“ (1902). Grožinei literatūrai vis

30 Žr. Rūta Marcinkevičienė, Spaudos tekstų žanrai, p. 114.

31 Kai kurių tekstų atsisakoma dėl menkesnio apibendrinimo, subjektyvaus žvilgsnio stokos ar teminio pasikartojimo, pavyzdžiui: „Kiek pinigų surenka ir išleidžia Rusų vyriausybė (Vilniaus žinios, 1905, nr. 26, p. 1), „Karė anglų ir būrų“ (Naujienos, 1901, nr. 2, p. 14–15), „Sumaskolinimo įrankis“ (Varpas, 1904, nr. 4, p. 54), „Tikėjimo dalykai. Atlyginimas išvytiesiems iš Pietinės Afrikos. Nauja skola. Kariūmenės ir karės.“ (Ūkininkas, 1902, nr. 7, p. 23–24), „Karė“ (Vilniaus kalendorius 1906 metams, 1906, p. 24–32).

32 Dalia Striogaitė, „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“, p. 19, 26, 28.

33 Rūta Marcinkevičienė, Spaudos tekstų žanrai, p. 117.

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

dėlto keliant kiek kitus tikslus nei bendrajai publicistikai, iš meninės ir publicistinės literatūros paribiuose esančių tekstų tolesnei rinktinei imami ne visi, atranka daroma atsižvelgiant į minties originalumą, stilistinį savitumą, publicistinio, o ne meninio stiliaus dominantes34.

Literatūrinės publicistikos lūkestis kviečia galvoti ir apie kitas tipologines dominantes (tipologiją suvokiant kaip teminių, probleminių, stilistinių ar struktūrinių aspektų sąveiką). Nepaisant besąlygiškai svarbių literatūrinių, socialinių, švietimo ar net ekonominių klausimų, kuriuos svarsto Višinskis (žemės mokesčiai, skurdas, moterų švietimas, emigracija ir kt.), iš esmės visa (iš dalies ir literatūrinė) Višinskio publicistika yra politinė (dėl ko ir neįmanomas šios krypties išskyrimas rinktinėje).

Sugrįžtant prie Višinskio recepcijos, apie politinės programos tikslus rašė dar Avižonis35. Sprindis atkreipė dėmesį į Višinskio publicistikai būdingą carinės valdžios, nacionalinės priespaudos kritiką, valstiečių gyvenimo, apskritai ekonominės būklės kėlimą, neapeina ir lietuvių kultūros klausimų36. Miknys, remdamasis konkrečiais autoriaus publicistikos tekstais, nagrinėja Višinskio įnašą į Lietuvos autonomijos klausimo kėlimą, į pilietinės visuomenės modelio kūrimą, į demokratinių idėjų sklaidą, į Lietuvos demokratų partijos istoriją ir programą, į XX a. pradžios tautinio sąjūdžio procesus37. Vienaip ar kitaip su politika susiję ir siauresni teminiai klausimai. Pavyzdžiui, Striogaitė, kalbėdama apie Višinskio požiūrį į kunigus ir religiją, pažymi, kad Višinskis neneigia tikėjimo, bet kovoja su „liaudies tamsintojais“, tarp jų – sulenkėjusiais, lietuvių sąjūdžiui priešiškais kunigais, kurie juos apšaukdavę bedieviais38.

Nesiekiant apimti viso teminio akiračio, iš plataus politinių problemų rato galima išskirti dvi (tiesa, tarpusavy susijusias) idėjines tendencijas. Tai tiesos (teisingumo, teisybės) imperatyvas ir kova su tam tikrais stereotipais. Tiesa iškyla kaip politinį (kartu ir socialinį, visuomeninį) pagrindą bei motyvaciją turinčio lietuviškumo sklaida ir (kiek įmanoma) įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje bei žmogaus sąmonėje. Nekalbant apie kitus reikšmingus, ypatingo kritikų dėmesio sulaukusius Višinskio

34 Šios knygos užribyje paliekama ši (verstinė) proza: „Paparčio žiedas“ (Varpas, 1895, nr. 8, p. 129–130), „Dvi ypatos“ (Varpas, 1900, nr. 1, p. 7–8), „Ponų balius“ (Varpas, 1902, nr. 5, p. 113–115), „Caras ir ištikimas tarnas“ (Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 250).

35 Petras Avižonis, „Atsiminimai apie P. Višinskį“, p. 216.

36 Adolfas Sprindis, p. 204, 278–280.

37 Rimantas Miknys, „Povilas Višinskis ir XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo programiniai krypsniai: nuo organinės link pilietinės Lietuvos visuomenės modelio“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai, p. 66–69; Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais: Lietuvos atgimimo istorijos studijos 10, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995, p. 72–73.

38 Dalia Striogaitė, „Varpininkų ir Povilo Višinskio kultūrinė darbuotė: prasmė ir vertė“, p. 23.

Kas man atsakys – ko mums šiandien trūksta?.. (Įvadinis straipsnis)

politinės publicistikos tekstus („Credo“. Kilk ir kelk!“, „Demokrato balsas“ (1905)), savotišku teisių ir pareigų kompendiumu ar „konstitucija“ galima pavadinti programiškai ir kartu literatūriškai įtaigų straipsnį „Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis...“. Jau iš teksto pavadinimo girdėti Višinskio ne kartą keliama pilietinio bei tautinio sąmoningumo (susipratimo) problema, o nuo pat pradžios aiškėja pagrindinė deklaracijos ašis – sąmoningas prigimtos kalbos įsitvirtinimas žmogaus gyvenime. Šioje deklaracijoje fiksuojama būtinybė radikaliai keisti švietimo ar kultūros politiką (spaudos, mokyklos, spektaklių, organizacijų klausimai), atnaujinti tiek mąstymą, tiek ir konkrečią elgseną. Taigi tiesos siekti įmanoma visais galimais būdais, rašant paties įvairiausio žanro tekstus – nuo nedidelių reportažų iki apimtimi solidžių brošiūrų. Na, o korespondencijoms būdingas konkrečios vietos kriterijus kartais leidžia dar geriau pažinti prieštaringą politinį to meto gyvenimą ir tampa idėjinės, kultūrinės, socialinės tiesos patikimumo garantu. Pavyzdžiui, vienoje iš korespondencijų „Šiauliai“ (1902) miestas iškyla kaip neteisingos teismų sistemos reprezentacija, o provincija – kaip savotiška šio centro ir kartu visos maskoliškos politikos (pradedant policija ir teismų sistema) įkaitė. Stereotipų kritikos reprezentacijai galima prisiminti ir religinio gyvenimo kritiką, atkreipiant dėmesį į kiek netikėtą jos rakursą. Bažnyčioje ne kartą ieškodamas įvairaus stereotipinio mąstymo priežasčių (ir tuo pačiu žydų klausimu), jų kritikai Višinskis kiek netikėtai pasitelkia ir platesnį religinį diskursą. Pavyzdžiui, neapykanta žydams bandoma įveikti primenant Dievo motinos Marijos ir apaštalų žydišką kilmę.

Tad koks Višinskis mus pasitinka knygoje Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika? Iš daugelio Višinskio tapatybių verta jį akcentuoti kaip gerą politinio, socialinio ir visuomeninio gyvenimo stebėtoją. Nepaisant to, kad kultūros gyvenimo vertinimo publicistikoje galima pasigesti, buvo rastas istoriškai neabejotinai reikšmingas santykis su kita įvairialype nagrinėjama medžiaga, per palyginti trumpą laiką (12 metų) sukonstravus adresato požiūriu veiksmingas pačias įvairiausias stilistines strategijas bei žanrines formas. Višinskis kaip publicistas yra šiuolaikiškas ir savo gebėjimu klausti, taip inicijuoti dialogą, įsitraukti į jį ir spręsti politinio ir kito gyvenimo problemas. Leisdami pažinti to meto epochą, Višinskio straipsniai gali būti puikus pretekstas klausti, ko mums trūksta šiandien, o vienas iš atsakymų pagal Višinskį – savo laikui adekvataus, sąmoningo, nuolat stiprinamo rūpinimosi savo tauta, jos kalba, krašto ateitimi. Skaitant Višinskio publicistiką, justi ir savotiškas skubėjimas, siekiant užgriebti kuo daugiau stebimo ir vertinamo gyvenimo sferų. Tačiau šis skubėjimas, veržlumas netrukdė tekstams įgyti ir aiškų analitinio mąstymo lygmenį bei vertybinį matmenį. Višinskio publicistika įgalina geriau nei iki šiol suvokti istorinę

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

autoriaus reikšmę, pažinti ne tik visos Lietuvos, bet ir konkretaus jos regiono gyvenimo ritmą XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, konkrečios vietos sąsają su platesniais (ir už Lietuvos ribų vykstančiais) visuomeninio gyvenimo procesais. Šiam autoriui kviečiant ne tik kovoti, bet ir stebėti ar net budriai sergėti gyvenimą, ši knyga siūlo mąstyti apie kiekvienos epochos Višinskį, reikalingą tam tikrai vietai, mūsų veikimo ir mąstymo erdvei.

Dalia Jakaitė

ANALITINIAI STRAIPSNIAI, KOMENTARAI, BROŠIŪROS

Dar keletas žoDžių apie čekų atgijimą

Kas nežino, kaip baisiai vargingas buvo čekų padėjimas, kada jie pakliuvo po vokiečių valdžia, tas nesistebės, kad čekai užima dabar didelėje Europos tautų šeimynoje toli ne paskutinę vietą. Teisybė, užėmimas tos vietos kaštavo (ir dabar dar kaštuoja) labai daug nelaimingai tautai, bet užtaigi ir garbė jai didelė, kad kovoje už būvį ji pergalėjo kur tai stipresnį už save priešą. Ta didelė garbė prigul ne visom čekų luomom, bet vien tik ūkininkams, nės kitos luomos – bajorai, pilioniai pirkliai ir t. t. – nenorėjo kentėti už tėvynę, laikė už neišmintingą dalyką pūsti prieš vėją ir greitai pasidavė įtekmei vokiečių, paliko dar didesniais naikintojais čekų tautos, neg patys vokiečiai. Liko vien ūkininkai. Vokiečiai ant jų nė žiūrėti nežiūrėjo, laikydami juos už gyvolius, kurie tik gali daryti tą, ką jiems jų valdonai palieps, ir kurie apie kokį nors pasipriešinimą nė manyti nedrįso. Jie ir nesipriešino. Matydami, kad vokiečiai kankina tuos, teisybė, neskaitlingus mylėtojus tėvynės, kurie nesibijojo už ją kentėti, matydami, kaip jėzuitai su vokiečiu degina vežimus čekiškų knygų, norėdami išnaikinti ne tik pačius čekus, bet ir tai, ką jie dėl kultūros padarė, matydami tai vis čekų ūkininkai ne tik nedrįso kelti protestą prieš teip nežmonišką pasielgimą, bet ir nesuprato visai reikalingumo protesto, nesuprato visai, kas apie juos darosi... Teip, žinoma, galėjo palikti tol, kol čekai ūkininkai buvo vergai. Gavę liuosybę, gavę tiesą apsišviesti, jie parodė svietui, kad jie ne gyvolių gauja, – kaip vokiečiai buvo pripratę apie juos manyti. Iš prastų ūkininkų išėjo daug mokintų vyrų, raštininkų, poetų, kurie pasišventė atgaivinti savo tautą, nebijodami nė begal didelio darbo, nė „kultūrtrėgerių“1 • ironijos, nė jų persekiojimų... Į pirmuosius čekų apšviestus tautos gaivintojus politikaujantiejie „kultūrtrėgeriai“ žiūrėjo kaip į neišmanėlius, kurie užsimanė padaryti visai nereikalingą ir negalimą daiktą. Užvis geriaus buvo čekams pagal vokiečių nuomonę susivokiečiuoti, priimti aukštą vokiečių kultūrą ir pradėti sau laimingai gyventi; kam dar reik stengtis išdirbt kokią ten čekų kultūrą, kad jau jiems yra prirengta puiki vokiečių kultūra?

Bet čekai nepriėmė siūlomos maloniai brangios vokiečių kultūros... ir kas gi dabar sakys, kad jie blogai padarė?

Paskui vokiečiai sakydavo išjuokdami čekomanus, kad jie „užsimanė padaryti

• Numeruojami sudarytojos komentarai – po Povilo Višinskio tekstų.

straipsniai, komentarai, brošiūros

ne tik nereikalingą, bet ir visai negalimą daiktą“. Argi gali būti nors mažiausia abejonė, kad ten, kur susitinka šviesa su tamsybe, visados bus paveikta paskutinė? Apie tą tiesą mokslas, girdi, jau seniai pasakė savo paskutinį žodį ir tik reikia esą stebėtis, kaip gali tarp mokintų žmonių atsirasti toki, kurie to nesupranta. Bet iš pasielgimo vokiečių su čekais aiškiai galima buvo matyti, kad „kultūrtrėgeriai“ daugiau laukia nuo žandarų, neg kultūros. Laikas gi parodė, kad nė kultūra, nė žandarai neatnešė tų vaisių, kurių nuo jų vokiečiai tikėjosi. Tai mato jau ir patys vokiečiai. Die Zeit2 už pereitus metus maždaug teip rašo apie čekų atgijimą: „Mažą čekų tautą jau seniai palaidojo vokiečių politikieriai. Bet pasirodė, kad jie per anksti pradėjo iš to džiaugtis.“

Nepraėjo ir dešimts metų po pasirodymui pirmų ženklų čekų atgijimo, o jie jau atkreipė ant savęs atydą skaitančios Europos publikos, nės vis dažniau ir dažniau pradėjo rastis Europos kultūriškose kalbose veikalai, versti iš čekiškos kalbos. Tas daug reišk, nės iš čekų kalbos nevers į savąją nė vokiečiai, nė prancūzai... Jei čekai eis tokiais pat žingsniais ir toliaus, sako baigdama savo straipsnį Die Zeit, „tai jie neužilgo užims vieną iš pirmųjų vietų Europos literatūroje.“

Regis, matant tai vokiečių „kultūrtrėgeriams“ reikėjo perstot ir manyt apie suvokiečiavimą ne tik čekų, bet ir kitų tautų, pakliuvusių po jų jungu. Bet... įstabus dalykas: patys konstatiruodami faktus, aiškiai liudijančius, kad germanizatorių darbai nuein ant niekų, jie visgi nenor pasimest savo darbavimosi, kurs tik pakelia dvasę naikinamų tautų. Manydami, kad mokslas tikriausis įrankis suvokiečiavimui, vokiečiai pradėjo įtaisinėt vokiškas mokyklas visose nevokiškose provincijose savo viešpatystės. Įtaisymui mokyklių buvo įsteigta darbštesniųjų vokiečių net privatiška draugystė, „Schulverein“3. Penkioliktas metinis susivažiavimas „Schulvereino“ buvo Vienoje 22 d. gegužės mėn. 1895 m. Ant susivažiavimo pribuvo 1 584 delegatai nuo 68 tūkstančių sąnarių. Tarp kitko buvo perskaityta atskaita darbavimosi draugystės. Ta atskaita * vokiečių ausyse skamba gana pesimistiškai.

Draugystės kasa labai susimažino, o iš tos priežasties susimažino ir skaitlius užlaikomų nuo „Schulvereino“ mokyklių. Nepasisekimas paeina, pagal nuomonę rašėjo atskaitos, nuo lengvamanystės vokiečių iš vienos pusės ir iš kitos pusės nuo vis labiau augančio tautiško susipratimo slavėnų, kurie ne tik nebesigin nuo vokiečių, bet pradeda užpulti ant jų. Tarp čekų didžiausį savo priešą germanizatoriai mato čekų draugystėje „Matica školska“4. Tą draugystę čekai įsteigė 1880 m., o 1893 m. jos kasoje buvo jau 2,5 milijonai guldenų. Laike tų 13 metų „M. šk.“ įtaisė dvi gimnazijas, 43 mokyklas, 40 prieglaudos namų ir užlaikė mokslišką personalą, susidedantį iš 200 ypatų. Įtaisytose mokyklose mokinos kasmet nemažiaus 12 tūkstančių vaikų ir tai

* Mittheilungen des deutschen Schulvereins, Wien, 1895. [Žvaigždutėmis žymimi spaudoje buvę komentarai.]

trūksta? Povilo Višinskio

labiaus tose vietose, kur čekus baugino didžiausis pavojus iš vokiečių pusės. Kur pagal viešpatystės įstatymus čekai neturėdavo tiesos reikalauti nuo valdžios įtaisymo čekiškų mokyklių (valdžia, žinoma, tik ten įtaisydavo čekiškas mokyklas, kur gyveno beveik vieni čekai), ten visad ant pagelbos čekams pribūdavo „M. šk.“. Vokiečiai patys sako, kad ne tik namą mokyklai, bet ir mokinimą joje čekai įtaisydavo geriaus už vokiečius. Suprantamas dalykas, kad čekų vaikai nė rodytis nesirodydavo vokiečių mokykloje, kur netoli jos „M. šk.“ įtaisydavo savąją. Žinoma, kad toks puikus užlaikymas mokyklų kaštavo „M. šk.“ daug pinigų. Klausimas, iš kur ji ėmė juos? Ne nuo vien sąnarių turėjo ji piningus, į jos kasą plaukė piningai nuo visų čekų. Kiekvienas čekas, kuris įneša į kasą „M. šk.“ ne mažiaus 100 guldenų, gauna nuo jos garbės diplomą, kurį ir kabino dažniausiai labiau matomoje vietoje savo namų. Jei užklaustum tokį čeką, kas tai per liudijimas pas jį kaba, tai jis, nemažai nusistebėjęs iš tavo didelio naiviškumo, pradėtų karščiai apsakinėti apie savo mylimą „M. šk.“. Rinkimai piningų pas nekuriuos čekų pavirto į ligą; tokios ypatos nežiūri nė vietos, nė laiko: bil tik jaučia, kad galės ką nors gauti dėl savo numylėtos draugystės, tuojaus ir pradeda rinkti. Daug visokių būdų ir pati draugystė pramanė padidinimui savo kasos: perdavinėja su savo ženklu laiškams popėžį, spausdina savo kalendorį ir t. t.

Imdami paveizdą nuo čekų ir Galicijos lenkai įsteigė draugystę: „Towarzystwo szkoly ludowej“5. Nors vaisiai jos darbavimosi ir ne teip paveikslingi, kaip „M. šk.“, bet visgi ne menkesni už „Schulvereino“. Todėl vokiečiai noroms nenoroms turėjo atsisakyti nuo viltės suvokiečiuot čekus su Galicijos lenkais. Dabar jie atkreipė savo malonią atydą ant tų nelaimingų tautų po jų jungu esančių, kurios dar netur beveik jokių įrankių jiems priešintis. Tarp tų nelaimingų tautų lemta ir lietuviams būti. Bet turbūt dar toli tas laikas, kada lietuviai pradės tvirtai priešintis piktiems norams vokiečių. Vokietijoje apšviestų lietuvių beveik visai nėra, o Rosijos lietuviai inteligentai irgi nedaug dar gal padaryti, nės jie nėr dar teip skaitlingi, o antra, tarp jų nėr nė vienybės. Nemažai tarp lietuvių inteligentų ir tokių, kurie atvirai sako, kad lietuviams geriau susivokiečiuoti, susilenkiuoti (labiausiai susilenkiuoti) ar susirusinti, neg stengtis sutverti savo kultūrą. Pabaigoje kalbos tokie lietuviai dažniausiai priduria sarkastiškai šaipydamosi: „Ar jūs ten dirbkit, ar ne, lietuviai turės išnykti, nės jie labai tamsūs ir būtinai priims kultūrą ir kalbą aplink jų gyvenančių aukštai civilizuotų tautų...“3 ** Čekai, kurių padėjimas trejetą, ketvertą dešimčių metų atgal buvo dar blogesnis neg dabar lietuvių, aiškiai rodo, kad aukščiau minėtas lietuvių skeptikų pranašavimas netur jokios vertės. Iš to, žinoma, dar neišeina, kad lietuviams lieka arba nutautėti, arba likti amžinai tamsūnais, juo labiau pradės jie reikalauti šviesos. Daugumas lietuvių gali

** Dabar teip kalba inteligentai-filisteriai, stengdamiesi tuščiais žodžiais pridengti savo dvasios ubagystę. Red.

įgyti šviesą greičiausiai lietuviškoje kalboje, neg kokioje nors kitoje, o kadangi prigimta kalba jam yr brangesnė už kitas, tai apie nutautėjimą negal būt nė šnekos.

Tik reik, kad pas mus atsirastų daugiau atsidavusių lietuvystės idėjai vyrų ir lietuviai kils kaip dvasiškai, taip ir ekonomiškai.

Varpas, 1896, nr. 5, p. 70–71. P. Šaknis senas klausimas – vis naujas

Nelaimingas! Niekad nepabaigtas, neišrištas „Senasis klausimas“!.. Argi mes jo niekad neišrišime?! Prasidėjo anąmet šaukimu: „Draugija, duok mums lietuvaičių!“, o šįmet užsibaigia teip, juog išeina, kad lietuvaičių mums nereikia. Nės pas p. R. pirmame Varpo numeryje stovi: „geram lietuviui darbininkui verčiaus nevesti nė šiokios, nė tokios pačios dėl didesnės naudos Lietuvos“...6 Ar matote visi tie, kurie lig šiol kėlėte klausimą apie lietuvaites, buvote ar menki darbininkai, ar nelab tenorėjote atnešti naudą tėvynei. Nesmagus mano daleidimas, bet pagal minėtų žodžių p. R. U. reikia daleisti. Ir dar kėlėte visą tą klausimą nereikalingai, per nesupratimą.

Ne, p. R. U., ne teip lengvai išriša toki klausimai. Nenorėdamas, kaip sakai, kelti senojo klausimo, duodi savo išrišimą. Kalbi, Tamista, apie išnašumą darbo laimingai net vedusio ir nevedusio. Perprašau, atleisk Tamista, skaičiau Tamistos straipsnį keletą sykių, bet negaliu niekaip suprasti, iš kur, kaip tai „išeina, kad darbo išnašumas..., neg nevedusio.“ Nesuprantu ir nematau, iš kokių Tamstos žodžių „išeina!“ Ar iš to, juog žmogus, kuris yra vedęs, norės laimės savo šeimynai, kaip sakai, ir atsisakys nuo darbavimos ant gero tėvynei. Aš iš to išvesčiau, juog vienas – nevedęs – bus tvirtas darbininkas, o antras laimingai vedęs nustos dirbęs; bet apie išnašumą čia nebebus kalbos. Ar šiaip, ar teip suprasime, bet aš ant savo galvos neimu nė vieno iš šių daleidimų, nės žmogus, kuris bijos nukentėti, ar jis bus vedęs, ar nevedęs, nė pradėti nepradės darbo, kad ir būtų kada pradėjęs, vis tiek iš tokio maža nauda, o jeigu Tamista kalbi apie „gerą darbininką“, su juo to būti negali. Palieka dėl manęs svarbiausias klausimas. Sakai, – neveskite, jei norite būti gerais darbininkais! Ant to galima atsakyti: jeigu Tamista gali sau tokį prižadėjimą padaryti ir jauti, juog vedęs nustosi darbavęsis, – iš tikro, Tamista, nevesk (bet argi teip bus lengva Tamistai išpildyti?!.). Bet mums palik, daleisk patiems apie tai manyti kitaip.

Gerai, vyrai, neveskime nė vienas! Kas iš to išeina. Išeina, kas jau buvo kitąsyk kalbėta, kad mes neturėsime inteligentiškų lietuviškų šeimynų, būsime vis vieni, kaip stagarai, ir kas ves mūsų darbą, kas bus mūsų įpėdiniais?! Kasmet sunkiau ir sunkiau

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

yra ūkininkui leisti į mokslą savo vaikus iš daugelės priežasčių, skaitlius jų mažinsis.

O jeigu inteligentas bus vedęs, turės sūnus ir dukters, negalima daleisti, kad jie negautų apšvietimo jokio, nors ne mokslainėse, – pats tėvas ar motina gali juos apšviesti, jeigu negalės leisti į mokslus, – visgi jis galės į savo vietą ant dirvos darbo tėvynei statyti vaikus. Tamista nuo mūsų tą atimi, sumažini tokiu būdu skaitlių mūsų įpėdinių.

Antra. Ar jau tai nebuvo pirmiau tokių pranašų, kurie skelbė: „dėl pasekmės idėjos, neveskite.“ Ar mes nematome, kas iš to išeina. Kiek pas mus kunigų, jiems nevalia vesti; koks jų padėjimas, koks išnašumas darbo; kiek tarp jų yra, kurie suprasdami savo padėjimą būtų užsiganėdinę juom? Koks klaidingas padėjimas! Dar čia prisideda visa sistema seminarijų, kurios steigia ant to, kad kožnas mokintinis žiūrėtų į moteriškę kaip į kokią piktą dvasią. Bet mes to įkvėpimo neturime, žiūrime ant jos kaip ant žmogaus gražiausios lyties.

Ne visada protas gali pergalėti jausmus, per tai ne visada ir išpildomi yra protavimai žmonių, nors jie ir būtų iš dalies teisingi. Kieno protas yra teip galingas, juog jam niekas visi žmogaus jausmai, – jis laimingas, – tada kas kita, ir aš tikiu ant to, kad išnašumas darbo tokio vyro nevedusio bus didesnis, ne kaip, kad jis būtų vedęs; bet ne dėl tų priežasčių, kokias p. R. U. nurodo, suvis dėl kitų. Tokiam žmogui nereiks nė priimti, kad jis nevestų. Bet ar geistina, kad visi žmonės virstų į tokius, kits klausimas apie išrišimą jo, užtylėsiu, tegul išriša skaitytojai ir p. R. U. Bet jeigu mes visų niekų bijosimės, kaip nurodo p. R. U., tai verčiau nereikėjo nė pradėti darbą pakėlimo tautos, kaip sako gudai: „Vilko bijaisi, nė į mišką neik.“ Gerą mes galėsime įtekmę ant žmonių prasčiokų daryti, nėra ką sakyti!!!

Mes, turėdami šeimyną, mesime darbą teip aukštą; o prasčiokus, kurie tur šeimynas, prikalbinėjame, kad skaitytų, darbuotųs ant labo tėvynei. Ar tai gal jie yra garantuoti nuo iškėlimo administratyvišku būdu į nelietuviškus kraštus?

Argi vėl lietuvis, geras darbininkas, iškeltas į nelietuviškus kraštus, apsipils ašaromis ir nuleis rankas?! Geras tai būtų darbininkas, kuris galėtų darbuotis tiktai tada, kada saulė puikiai šviečia, vėjelis šiltas dunksnoja, paukšteliai čiulba, rūtelės kvepia; bet štai užėjo audra, pakilo šiaurys, dangus apsiniaukė, žaibai blizga, griaustinė griauna, – mano „geras darbininkas“ nuleidžia rankas ir gatavas pulti ant kelių prašyti, kad susimylėtų ant jo galė, kuri sukėlė tą audrą. Tai gėda, didi gėda tokiam „geram darbininkui“, kas jo per gerumas?! Nedaleidžiu, kad teip būtų su geru darbininku. Bet dar geriau kitsai darbininkas, matydamas, nė nematydamas, bet girdėdamas, kad ten ir ten ištiko audra, išvertė paramtį tėvynės, jisai protauja: „Meteorologija dar žemai stovi, negali ji spręsti, kur bus audra, kur ne, tai gali būt ir ant mūsų lizdo galvų, gali būti gal ir mums, kad ir ne visiems, bet galvai lizdo būti nesmagu, gali ją iš lizdo išmesti. Dieve. Kas

straipsniai, komentarai, brošiūros

bus tada su mažaisiais?! Kur dings jie vargšeliai, kas juos penės?! Ką veiks, kur dings jų skaisti, graži motinėlė?! Nebematysiu jų!.. Ai, ai, ai, kokios rūsčios mislios, kas tai bus?!

Pulkim tuojau maži didi ant kelių, melskim, prašykim, kad ta nesuprantama galė, kuri užtraukia audrą, aplenktų mus, nekliudytų mūsų šilto lizdelio?“ Galė!.. Bet galė aukų reikalauja, mažai jai maldų – tai še, imk, imk, kas tau patinka, nors mano dorybę, sąžinę, visą ką, tikt... tikt lizdą palik šiltu, teip šiltu, kaip lig šiol jis šiltas buvo! Galė aukas ima, nusimalšino gal ir audra, kurios dar nė matyt nebuvo matyti; neužklupo ant lizdo mūsų, vyras džiaugiasi, laimingas, sako: „Matote, kas tai yra, ką gali malda ir... aukos!“ Bet dovanokite, skaitytojai, atleiskite; apie dorą ir išmintį tų žmonių aš abejoju.

P. S. Nenoriu aš kelti polemikos, nės sunku ją vesti, kadangi laikraštį apturi mėnesiui ar daugiau praslinkus po išėjimo. Bet negaliu užtylėti ir daleisti, kad sądarbininkai Varpo teip pesimistiškai žiūrėtų ant savo draugų ir davinėtų jiems visokius receptus nuo nebuvusių ligų. Mums reikia, kiek galima, pakelti dvasę skaitytojų ir... rašytojų, bet ne nužeminti.

Varpas, 1896, nr. 6, p. 89–91. A-s

Dar keli žoDžiai apie valDžios geraDėjystes

Pirm kelerių metų valdžia paveržė nuo kompanijos gelžkelį, einantį iš Liepojaus į Romnus. Tuoj ir pasirodė vaisiai tos atmainos: valdžia sumažino skaitlių tarnaujančių ant viso to kelio, per tai pasilikusiems prisiėjo daugiau dirbt, užmokesnio ne tik ką jiems nepadidino, bet, kur tik galėjo, sumažino; teip štai sargai kelio, išmėtyti nuo kits kito maždaug per porą viorstų, pirmiau gaudavo po 12 rub. ant mėn., dabar gauna tik po 9; ir už tą menką užmokesnį žmogus turi dirbti po 12 adynų ant paros (paprastai vienoj triobelėj gyvena po du sargu ir kada vienas stovi prie kelio 8 valandas, antras ilsis); iš tų 9 rub. turi misti visa šeimyna ir gyventi susispaudus teip ankštam kambaryj, kad vos tik galima pastatyti tenai lovą ir mažą stalelį; jug ne vienam teko matyt, kas per triobelės prie gelžkelio, ir toj turi dvi šeimyni talpintis. Ant viso kelio, kaip tik atsiranda kokia nauja vieta, tuoj kiša gudą, o lietuvių visai nenori imti.

Visi Lietuvos ūkininkai moka kasmet didelę „randą“ už žemę (čyžę), o ar visi žino, kam ir už ką moka? Ne vienas gal pasakys, kad caras iš randavo iždo užmokėjo dvarponiams už žmonių žemę, todėl dabar reikia išmokėti tuos pinigus atgal į valdžios

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

iždą; bet atminkit, kiek jau metų jūs mokat tą skolą, jeigu surokuoti, tai išeis, kad jau seniai užmokėta ta skola dvigubai, trigubai su žydišku procentu, patsai caras šįmet jau pripažino, kad skola išmokėta, todėl čyžes liepė rokuoti ant tolesnio laiko, lygiai su kitais mokesčiais. O ar tai paskutiniai metai mokėti? Kiek dar kiekvienas iš ūkininkų turės vargti, badą kęsti, kad kaip nors užmokėti valdžiai daugybę pinigų ir už ką, už kokias geradėjystes ir ant ko tie pinigai eis?.. Dabar vėl teip vadinami valnieji žmonės, kurie pradėjo tik pirm kelerių metų „vikupą“ mokėti, laukia kas žin kokių ten geradėjysčių nuo caro, laukia numažinimo baisiai didelių mokesčių, laukia jau seniai ir nesulaukia; kur ne kur jau girdėt numažintas esąs mokestis; bet tai ne numažinimas, tik viens apgaulis; vieton to, kad, padėkim, mokėti per 49 metus po kokį 100 rub. ant metų, dabar mokės apie 90 metų, bet po 80 rub.; ir aklas gal aiškiai matyti, kad iš tos geradėjystės caras su savo tarnais dvigubai prisipils kišenius, o žmonės bus da labiau nuskriausti, uždės pančius ne tik ant šios dienos žmonių, bet ir ant jų vaikų ir anūkų (vaikų vaikų). Tai koki vaisiai savvalės valdžios tarnų, kurie naudojasi iš žmonių tamsybės ir nesikišimo į reikalus šalies valdymo. Reikia mums, vyrai, greičiaus susiprasti ir neduoti savę skriausti...

Ūkininkas, 1900, nr. 4, p. 50–51. Spragilas

karės ir sanDora

Tūli žinovai jau seniai nutarė, juog karė yra neišvengiama žmonijos istorijoje ir apie karių prašalinimą galima tiktai svajoti. Vienok atsiranda nemaža tokių svajotojų, kurie ne tiktai tiki, kad galima ir reikia prašalinti karės, bet ir atvirai savo nuomones išpažįsta.

Karės priežastis, ar ji bus tarp laukinių, ar tarp civilizuotų tautų, yra godumas, noras užgrėbti svetimą gerą. Bet pridengimui tokio noro visuomet pramano dar kokias norint priežastis, kurios suteikia užgrėbimui teisią išveizdą. Šituos žodžius aiškiausiai patvirtina dabartinė karė anglų su būrais Afrikoje.

Galima būtų išskirti tiktai išliuosavimo kares, nors ir jos tankiai pavirsta į užgrėbimo kares, nės išliuosuotojai nepasikakina išliuosavimu prispaustųjų, bet dar pavergia juos. Jug dar neseniai buvo pilni laikraščiai aprašymų apie karę, kurią vedė amerikiečiai su išpanais, norėdami išliuosuoti nuo jų prispaudimo kubiečius; ant galo, laimėję, patys prispaudė juos.

Karių pasekmės tiesiog yra baisios; vienok visuomenė teip priprato prie jų, juog gali visai ramiai skaityti laikraštyje apie šimtus ir tūkstančius užmuštų karėje, tuo

straipsniai, komentarai, brošiūros

tarpu kada žinia apie keletą žmonių, sudegusių gaisrui ištikus arba trūkiams susitikus užmuštų, sukrutina visus jos jausmus.

Užmušti žmogų karėje nesiskaito už žmogžudystę. Į tą, kurs sandoros laike užmušė keletą žmonių, žiūri su pasibjaurėjimu, o Makedonijos Aleksandru, Cezariu, Napoleonu, kurie milijonais žudė žmones, negali atsidžiaugti.

Per paskutinį devynioliktąjį šimtmetį buvo užmušta karėse apie 15–20 milijonų žmonių. Bet prie tos dvidešimties milijonų žuvusių reikia dar pridėti milijonus nuskurdusių šeimynų, milijonų milijonus rublių, suimtų nuo žmonių ir karėje nuo vėjų išleistų, ir dar milijonų milijonus rublių, kasmet išleidžiamų kariumenių užlaikymui. Bet jeigu šitie milijardai būtų apversti ant žmonių reikalų, tuomet galima būtų tuštynes į puikius sodus apversti, pelkes į žaliuojančius laukus, jūres į neišsemiamus pajiegos ir maisto šaltinius; visi kasdieniniame gyvenime reikalingi dalykai galėtų būti ko pigiausiais visiems žmonėms, be jokio išskyrimo galėtų būti prieinamos visos mokyklos.

Militarizmas ne vien pinigiškai neišpasakytai daug blogo padaro, bet prisideda ir prie doriško žmonijos puolimo.

Pulke kareivis pirmiausiai atpranta nuo darbo. Nors jis ir džiaugiasi pabaigęs tarnystę ir atgavęs savo laisvę, bet grįžta jau sugadintas. Jis atprato nuo žemės, nuo darbo, jis pamėgo visus vakarus nieko nedirbti ir po gatves vaikštinėti; jis priprato prie karčiamos smagumų, jis išmoko nepadorių kalbų ir dainų; jis perėjo visas kliasas melagystės ir veidmainystės, besimokindamas, kaip išsisaugoti nuo darbo ar nuo bausmės. Tokiu būdu jis parsineša iš kariumenės girtuoklystę, paleistuvystę ir veidmainystę.

Mūsiškiai, lietuviai, prie visų tų dorybių išmoksta dar rusiškai zvėgoti, prisigeria rusiško raugo, sugrįžę vaikščioja, tarytum musė būtų jiems nosin įlindusi ir savo motinai, užmiršę žmoniškai pasveikinti, sako „zdrapstvu“.

Nors visi šie karės blogumai nebegali būti aiškesni, vienok yra tokių, kurie laiko ją ne tik už naudingą, bet ir būtinai reikalingą. Sako, būk karė žmonių širdyse tėvynės meilę uždega. Bet ir gaisras juog sujudina artimo meilę, vienok nė vienas žmogus nepasigirs to, kurs ugnį pakiša. Sako, būk karė auklėja tokias ypatybes, kaip šitai drąsą, pasišventimą, pareigų supratimą. Bet kiekviena karė atsižymi savo nožmumu, žvėrišku žmonių žudymu. Argi ne didesnė, ar ne išmintingesnė drąsa ir pasišventimas daktarų, kovojančių su kolera, šiltinėmis, raupais?

Nuomonė, kad karė yra reikalinga ir neišvengiama, yra klaidi; yra tai vienas iš tos daugybės prietarų, kurie seniaus kiekvieną žingsnį prie išsitobulinimo varžė. Ne vien atskirų tautų, bet ir visos žmonijos gerovė reikalauja ko greičiausio prašalinimo daug blogo darančių karių.

Ūkininkas, 1900, nr. 5, p. 69–70. P. A.

trūksta? Povilo Višinskio

apie pastatymą paminklo a. a. kuDirkai

Nr. 9 pr. metų Varpo randame puikius rėdystės nurodymus, kaip va: „geras, sako, darbas pastatyti d-rui Kudirkai7 ant kapo paminklą8, bet svarbu yra, kad tas paminklas būtų pastatytas už visuomenės aukas, o ne už aukas saujelės d-ro Kudirkos garbintojų; svarbu yra, kad prie pastatymo to paminklo prisidėtų liaudis, dėl kurios jis dirbo ir kuriai aukavo savo jaunas spėkas ir savo sveikatą.“ Iš tikro puikūs nurodymai!

Nepasipažinau arčiau su d-ru Kudirka ir nežinau giliausių pamatų jo darbavimosi, bet jo darbus matydamas, turiu pasakyti, kad didesnė jų dalis – vertimai Mickaus9, Digasinskio10, Rodzevyčiutės11, Šilerio12 ir kitų veikalų, visi muzikališki veikalai – ne dėl liaudės buvo rašyti; visa jo publicistika – tai tik žadinimas iš miego prie darbo, prie atlikimo savo šventų pareigų tėvynei užsnūdusios, baugščios ar nutukusios mūsų inteligentijos, mokslą baigusių vyrų. Visi tie darbai – liaudei nesuprantami; todėl ji ir negalės pilningai suprasti reikalo statymo paminklo; o jeigu laukti, kada ji galės suprasti visą svarbą Kudirkos darbštumo, tai stovės jau gan aukštai, – nebe liaudies eilėse. Kudirkos darbai inteligentams suprantami ir daugiausiai jiems pašvęsti; užtaigi jie, suprasdami tų darbų svarbumą, turi pastatyti paminklą. Jeigu mes negalėtumėm visomis sujungtomis spėkomis to darbo atlikti, tai būtų liūdna; nes tai parodo, kad a. a. Kudirkos „varpai“ skambėjo tyruose ir dabar dar teip tebeskamba: inteligentija, dėl kurios jis tiek padarė – ta neturi spėkų pastatyti jam ant grabo ženklą savo atminties ir pagodonės!!.. O galbūt ne vienam teks pamatyti tas eilutes, atsiminti apie Kudirką ir atsiduksėjus pasakyti: „ačiū jam, jis išmokino mane skaityti, pritraukė prie lietuvystės savo karštu jausmu ir be pailsio dirbdamas, ačiū jam!..“ ir, kad neslogintų toki atsiminimai ilgiau, nubėgs prie vieno ar kito būtinai reikalingo tokioj valandoj darbo.

Man rodosi, kad metai eina ir sėkla pasėta turi dygti ir bujoti; todėl ir šauksmas prie aukų ant pastatymo geležinio ar dvasės paminklo atras atbalsį ne vienoj tautiečių širdyj. Amerikiečiai, kurie pasirodė parodos reikaluose gan ūkterėję supratime tautiškų reikalų, ir dabar teip pat atliks priderančiai savo užduotį.

P. S. Vienas mokytas skulptorius apsiėmė padarydint pagal fotografiją Kudirkos jo biustą dėl pastatymo ant kapo.

Varpas, 1901, nr. 2, p. 23–24. A-s

Dėlei muštynių su žyDais

Žeimyj, Vaškuose, Linkavoj, Pašvitinyj mūsų žmonės išmušė žydus: jų langus išdaužė, jų turtą išnaikino, išnešiojo. Kas per priežastis? Kas juos teip sukėlė? Ot, pasklido garsas, kad Vaškų žydai norėję 12 metų mergaitę papjauti, paskui vėl tie patys vaškiečiai žydai padarę kokį apvaikščiojimą, ant kurio buvo paniekintas ir išjuoktas P. Jėzusas. Sako vėl, būk Linkavoj matę žydų vaiką bevalkiojant po miestelį Dievo Mūką, ant virvelės pririštą. Ir štai mūsų žmonės, ar žydų neapkęsdami, ar Kristų labai mylėdami, ėmė žydus bausti. Jeigu teip jau jie Kristų mylėtų, tai nepaleistų teip savo rankų, Kristus nes niekur nereikalavo apgynėjų, ypač su kumščia ar ginklu rankose. Pats Savo galybe apsigynė ypač švelniausiu būdu. Matyt, čia neapykanta žydų sukėlė žvėriškus jausmus mūsų žmonelių, paprastai teip tykių ir lenkiančių galvą prieš kiekvieną, net mažiausią šunelį rusų valdžios. Dabar gi įgavo tiek drąsos, kad net gubernatoriui Žagarėj vienas prasčiokėlis drįso į akis pasakyti: „šiandien tu čia esi, o rytoj Dievas žino kur, o mes mušim žydus, kaip mušę.“ Kas gi tą neapykantą žydų uždegė mūsų ramių žmonelių širdyse?! Ogi mūsų tikėjimo mokintojai kunigėliai; jie vieton aiškinimo ir įpylimo į žmonių širdis meilės artimo nuolat per savo pamokslus kelia neapykantą prieš kiekvieną kitaip tikintį, o kuo labiausiai prieš tuos žydus –netikėlius, kurių pratėviai drįso nukryžiavoti Jėzų. Pasižiūrėkit įėję į bažnyčią ant stacijų, visur matysite, kaip žydai vargina, kankina, plaka, kalinyj laiko, ant galo nukryžiavoja Jėzų; kieno gi širdis neapsiliejo ašaromis klausant kunigų aiškinimo apie Nukryžiavotojo sopulius; vienkart krinta širdin ir kito jausmo kibirkštis –neapykanta prieš tuos, kurie tiek sopulių suteikė Nekalčiausiam. Pažiūrėkit į kiekvieną maldaknygę, ten vėl tuos pačius atrasite paveikslus. O kas nematė Didžiojoj Subatoj prie Jėzaus grabo visokių tam panašių paveikslų? O kiek tų pamokslų prisiklausai žmogus! Apie kunigų laikraščius (Rola13 , Przegląd Katolicki14 etc.) neminiu, nes pas mus dar, ačiū Dievui, jų nieks neskaito (Red.). O ar teko kam bent vieną sykį išgirsti paaiškinimo žodžius, kad šios gadynės žydeliai nei vienas nei pirštu neprisidėjo prie kankinimo Jėzaus P., gal ir visai nė nuo tų žudytojų giminės paeina (jug ir ten ne visi žydai prisidėjo prie Jėzaus užmušimo; jug gi pirmiejie apaštalai, šv. Petras, Jonas Krikštytojas, šv. Juozapas, šv. Marija Pana, kas gi buvo, kad ne žydai?). Ir kuom gi jie kalti, kad jų tautos žmonės gilioj senovėj nužudė pagal Dievo valią Jėzų Poną? O kodėl gi nieks negarbina ir neišaukština tos tautos, kurių pratėviai pagimdė tiek apaštalų ir šventųjų, ant galo Panelę Švenčiausią ir patį Jėzų Kristų?! Jug gi visi jie buvo žydai! Ar nors vienas kada per pamokslą pasakė, kad ir žydas teipgi žmogus ir kaipo žmogus reikalauja sau žmoniškų tiesų: reikalauja būti pavalgęs, apsirėdęs,

pastogę turėti, laisvu ir neprigulmingu būti: jug gi ir jie sau ant žemės laimės ir meilės žmonių ieško? Sykiu beveik su atsiradimu Lietuvoj krikščionystės ir žydai atsirado; jau nuo senovės laikų ir buvo kunigų įkvėpiama ir prilaikoma neapykanta prieš juos; jug jų nė „žmogaus“ vardu nevadina, tik žydu; smerčiui ištikus irgi nevalia sakyti ant žydo „numirė“, bet „nuskribo“, „nuleipo“. Teko man vienam lietuviui pasakyti, kad ir žydas teipgi žmogus, tai jis jokiu būdu ant to sutikti ir suprasti negalėjo, kad tai tiesa. (Jeigu ir ne patys kunigai įvedė tokį paprotį, tai jų priedermė pasistengti tą paprotį, negerą sėklą tarp žmonių sėjantį, išnaikinti. Ar bent vienas iš kunigėlių apie tai pasirūpino?.. O kiek jau gražiausių senovės papročių ir tautiškų liekanų, – tos mūsų gryniausios poezijos – per kunigus išnaikinta!!).

Kaip ir visi žmonės, žydai turi daug gerų ir blogų pusių; daug ko reikėtų ir mums nuo jų pasimokyti: jų vikrumo, sutarties tarp daugelio, jeigu reikia kokį abelną reikalą atlikti ir t. t.

Sako, žydai mūsų prakaitu minta, mūsų uždirbtą duoną valgo ir daug ant jų kalčių atranda. Teisybė, jie per amžių amžius krikščionių slegiami, persekiojami ir spaudžiami, kad badu nemirti, turėjo nutverti į savo nagus prekystę ir amatninkystę ir kuo stipriausiai turėtis už jų. Nors užsiiminėti prekyste ir amatninkyste nereiškia dar dykai svetimą duoną valgyti (kurgi ūkininkas padėtų savo javus, jei nebūtų kas perka nuo jo ir daduoda į tolimus kraštus reikalaujantiems? Iš kurgi ištrauktų jis geležį, druską ir kitką ūkininkams reikalingą, jeigu nebūtų žmonių, kurie iš tolimų kraštų nupirkę pargabena pas mus ant pardos? Teip pat lengva suprasti, kad ir amatninkai labai reikalingi ir naudingi). Kuom gi kalti žydai, kad mūsų žmonės teip tamsūs ir mažai rūpestingi, kad negali ir nenori užsiimti prekyste ir gerą pelną iš to turėti be apgaulės ir suktybės. Kad teip išmintingi būtų tie mūsų žydų neapkęstojai, tai jų neluptų, nežudytų, bet savo krautuves užsidėtų ir gerai tą reikalą vesdami paviliotų pas save pirkėjus, ir žydai liktų be duonos.

Tvirtai tikiu, kad laikui bėgant mūsų žmonės apsišvies, supras savo padėjimą ir reikalus, išmoks kuo geriausiai suvartoti žemės, oro ir vandenio turtus ir ant to paties žemės ploto galės išmisti net 10 syk daugiau žmonių; mūsų vadovai atmys, jog didžiausias Dievo prisakymas „mylėk artimą savo, kaip pats save“; išdils tarp mūsų žmonelių neapykanta žydų, reikalui esant tiedvi tauti paduos viena kitai brolišką ranką ir visi galėsim ant tos žemės išsitekti ir žengti toliau iškariaudami žmonėms prigulinčias tiesas ir laimę.

Ūkininkas, 1901, nr. 4, p. 27–28. P. A-s

straipsniai, komentarai, brošiūros

keli žoDžiai apie sargiečių „išpažintį“

Rašydamas savo „Credo“15 troškau sulaukti nors trumpo užmetimo, iš kurio galėčiau pamatyti kad ir šešėlį kitų „Credo“. Netikėtai paregėjau visai liuosai išreikštą „išpažintį“ mūsų sankeleivių ant tautiškos dirvos sargiečių. Nebe pirmą kartą man teko jų organą pamatyt ir jų keistą nuomonę išgirsti, bet panašaus dalyko nesitikėjau aptikt. „Težino, kam tai rūpi ir reikia žinoti“, sako T. S. * redaktorius16, užbaigdamas savo straipsnį vardan visų sargiečių parašytą. „Mes neužsiimame klausimu, kaip Lietuvai būtų geriaus: po lenkų, po maskolių valdžia ar nė nuo vieno neprigulinčiai.“ Gražu! Baisu ne tik pažvelgt į ateitį, bet ir pasvajot apie ją! Polemikoj tuojau ta baimė pranyksta: „politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną... atvirai protestuojame.“ Dar truput toliau, visai neužsiimdami klausimu, kaip Lietuvai būtų geriau, T. S. sako: „Sargiečiai“, o su jais visa konservatyviška lig kaulų smagenų Lietuva, pripažįsta Rosijos Ciecorių (didele litara) už tikrą savo valdoną.“ Įnirtime iš gilumos širdies išpažinties turbūt dėl pastiprinimo ir pakėlimo ant aukščiausio autoritetiško laipsnio savo jausmus ir troškimus jie užmeta visai Lietuvai.

Ar ne per daug drąsūs „sargiečiai“? Kaip kitąsyk prancūzų karalius pasakė: „karalystė – tai aš!“, kaip tankiai atsitinka išgirsti ginčo žodžiuose paslėptą kunigų prisakymą: „tikėjimas – tai mes, kunigai!“ Teip dabar T. S. arba tikriau: „Lietuva –tai aš, T. S. redaktorius, kurs duodu išpažintį vardan visų sargiečių ir eo ipso 17 visos Lietuvos!“

Todėl tolesnius žodžius suprask kaip ištartus senutės Lietuvos drebančiomis lūpomis: „nuo Rosijos nerūpinas skirtis, tik reikalauja ir reikalaus guodojimo mūsų tautystės ir katalikystės.“ (Teip! Tautystė į pirmą vietą pakliuvo; katalikystė užleido jai savo vietą! Ką gi vysk. Baranauckas18 ir visi jo skaitlingi pasekėjai ant to pasakys?! Et, apie juos nėra ko rūpinties T. S. redaktoriui: „Lietuva – tai aš“, mano sau redaktorius: jie tokiu būdu visai prie Lietuvos ir nepriguli!).

„Jei pykstame ant valdžios ir protestavoti siundžiame, tai ne dėl to, kad valdžia yra „ruska“, bet kad mus skriaudžia, susiaurindama mūsų tiesas dėl to, kad mes „neruskiai“!

Lai tik valdžia duoda lietuviams tokias pat tiesas, kokias gudai turi, tai jau Lietuva nurims ir daugiau nieko netrokš, sulauks geriausios ant žemės gadynės! Nabagėlė ta Lietuva verkia, aimanuoja, kad jos sūnams nevalia būt Lietuvos sprauninkais, pristavais ir uriadninkais (žandarus užmiršo pridėt! **). Oi, nelaiminga! Jug, kad juos visus turėtų, tai greit nebeliktų nė vieno jos sūnaus – išgamos, kurs trokšta savo

* Žr. T. S., nr. 12 p. m.

** Žr. T. S., 1901, nr. 28.

Višinskio

motinai laisvės; nebeliktų nė vieno sūnaus – bedievio, kurs visus kunigų nedorus darbus parodo; nebeliktų nė vieno sūnaus – svajotojo, norinčio savo tėvynei įvykdinti socialistišką surėdymą, kuriame nebeliktų dykaduonių – prispaudėjų! Ne, jau velyk mes nesivadysime Lietuvos sūnumis, jei mums ta motina senelė (drebančiomis lūpomis) su neišpasakyta baime lieps pripažinti Rosijos carą už tikrą mūsų valdoną ir nieko daugiaus netrokšti nuvargintai tėvynei, kaip tik tų tiesų, kurias patys „ruskiai“ turi. Bet, ačiū Dievui, išmintingesniejie apšviestesniejie „ruskiai“, nors ne teip didūs ir ne teip į save įtikėję, kaip T. S. redaktorius, bet pradeda kas karts labiau atjausti ant savo sprando sunkią despotišką caro leteną. Tik tiek dar lieka mums džiaugsmo, kad sargiečiai nenori atsilikti nuo gudų: jiems sau išgavus nekurias tiesas ir sargiečiai pajus troškimą prie tų tiesų. Visgi mat ne ant tiek dar jie suakmenėjo, kad nebegalėtų žengti pirmyn; dar ant tiek parodo gyvasties, kad šlubuodami vilksis paskui gudus. Pamatę, kad gudai išgavo dėl savęs kokį laisvės trupinį, ir jie ims šaukti: „ponuli! ir man, ir man!..“

„Ne per revoliuciją, ne per maištus, ne per atsidavimą Rosijos neprieteliams (fe! kas matė teip suvadžioti savo prietelį! Negražu!), bet per atvirą akis į akį reikalavimą ir mums teisybės tarnavome ir tarnausime Rosijai.“ (A, kad jį paibeliai! Apsirikau: ten parašyta Lietuvai! Tai mano neapsižiūrėjimas!). Pažiūrėkit, kaip sargiečiai supranta atvirą akis į akį reikalavimą ir sau teisybės. Jie rašydami ir panegirikas carui nė vienas nepasirašo savo pavardės, o tas toli dar nuo stojimo akis į akį! Davatka, po sijonu pasikišusi Tėvynės sargą, dyzina iš miestelio į miestelį per atlaidus, bėga ir neša atvirą reikalavimą! O skundas inž. Maciejausko19 už atėmimą nuo jo cenzūros daleistų Lietuvos žemlapių – tai piemeniškas darbas, tai kišimas pirmyn knislio su prašymu: „duok man per jį!“ Ir daug dar kitų tokių piemeniškų darbų nr. 1 p. m. T. S. nurodyta, visų neatsimenu, o paties to brangaus veikalo neturiu rankoj. Nenorėdamas visai užimti klausimu, kaip Lietuvai būtų geriau, T. S. redaktorius besigalvodamas, kaip čia išreikšti visų nuolankiausius prieš carą jausmus, suprato, kad su laiku gali visos Rosijos prispaustos tautos sukilti; tai ką tada mūsų Lietuva (t. y. „jis!“) darys? Atsako: „ant kalavijo ir šaudyklės nepadedame vilties, kad ir visi Rosijos svetimtaučiai ginklus iškėlę šauktų: „Lietuviai, su mumis!“ T. S. redaktorius neužbaigė to sakinio tikėdamas, kad caras ir be to supras (Dieve mano! Kad jis tik ką perskaitytų! Tai už kartą Lietuva liktų apdovanota visoms Rusų žemės gerybėmis!..); o profanams nereikalinga ta žinia. Visi svetimtaučiai ginklus iškėlę šaukia: „Lietuviai, su mumis!“ Jie nepadėdami ant kalavijo ir šaudyklės vilties atsako: „ne, mes ne su jumis!“ Carui visgi nemažas būtų tada kinkų drebėjimas, kad ir be lietuvių visi svetimtaučiai sukiltų; prisieitų jam apginkluoti iki paskutinio savo karės vyrus ir kaipo į geriausius savo prietelius į lietuvius pratartų: „за вяру, царя и отечество

щади живота!“20 Ir štai

straipsniai, komentarai, brošiūros

tada T. S. redaktorius, metęs plunksną, pagriebęs kardą į ranką, imtų šaukti: „Sargiečiai, o kart su jumis visa konservatyviška lig kaulų smagenų Lietuva, prie ginklo!“ Puiki regykla! T. S. redaktorius kad kerta, tai kerta tuos šelmas lenkus, finus, latvius, armėnus, mažgudžius, baltgudžius ir kitus pradrįsusius pakilt prieš tą, keno vardas, baudžiavai išdilus Lietuvoje, kaip ir gilumoje širdyje Rosijos, tapo šventu, o jo noras – prisakymu. ***

Aš maniau, kad ta išpažintis teip gražiai parašyta, bet, pasirodo, daug tokių smulkmenų išbarstyta Žinyčioj ir T. S. senesniuose straipsniuose. Štai va ir sargiečių idealas nurodytas (Žinyčia, nr. 1, p. 2221): „pakurstyti galingu Leono paveikslu rimtai darbuokimės dėl labo Bažnyčios ir tėvynės, ir vienkart teip darbuokimės, idant ateinančios kartos iškaltų ant akmenio, slegiančio mūsų kapą, tuos nedilstančius ir brangius žodžius: „Hic jacet filius Ecclesiae et patriae“22 (Visur bažnyčia rašyta didele litara, o tėvynė – maža!).

Ant Dievo valios atsidavę sargiečiai nuliūdę žiūri į ateitį. Autorius minėto gilaus Žinyčios straipsnio pasiremdamas ant statistikos pranašauja, kad šimtui metų praslinkus Rosijos viešpatystėj bus daugiau gyventojų, negu visoj Europoj. Tada tai: „Europa visa drebės nuo vieno žodžio Rosijos“. „Ji valdys ne tik mus, bet ir visą Europą.“ „Ir ne tik mes, bet ir visa kvaila Europa kaip kvaila višta pateks į rusų barščius.“ „Jei ji (Rosija) nori išveržti iš visų turtus ir veržia, tai ar ji išverš? Žinomas dalykas, kad išverš. Jeigu mes iki šiol negalėjome atsiginti, tai ir toliau negalėsime. Svetimi negins.“ Tai jau amen mums, lietuviai! Visiems po galam! Nieko nebišmislysi, nebišsisuksi!..

Bet ne, – sargiečiai paduoda viltį, jau aiškiai darodę, kad nė ant savo spėkų, nė svetimų pasitikėti negalime: „jeigu mes negalime užsitikėti nei ant savo pajiegų, jeigu mes galime dar mažiaus užsitikėti ant Europos, tai mes galime užsitikėti ant Dievo, ant jo valios!“ Suprask tu, žmogau, iš kur ta pagelba mums ateis?! Gal kokiu kitu stebuklu būsim išliuosuoti?!.

Kas stebuklų laukia, lai sau ramiai laukia ir miega, bet šalin nuo mūsų!

O gal tai caras, susimylėjęs ant mūs nekaltų avinėlių, padės mums ant savo kojų atsistoti!?

Kas įtiki į caro malonę, – laimingas, nės tiki, – bet šalin nuo mūsų!

Sargiečiai visai neprotauja apie tai, kokiu būdu galime būt išgelbėti, tik rankas sudėję meldžiasi: „Dievo valia! Gal mes dar pražysime, gal ir šita verguvė išnyks, o mes liksime!“ Visai jau užmerkia akis!..

Mūsų pačių rankose mūsų likimas! Jei mes snausime, tai ir Dievas mums nepadės! Mes atbusime – pražys mūsų tėvynė! Mes patys savo spėkomis mums prigulinčias tiesas atgausime; teip pat kaip kitos tautos savo spėkomis atgavo ir atgauna savo tiesas!

*** Žr. Žinyčią, nr. 1, p. 107.

Višinskio

Kas nežino ar žinodamas negali suprasti galingos spėkos žmonių, suvienytų karštais jausmais meilės tėvynės ir savo nuskriaustų brolių vientaučių, – tas negali ir mūsų suprasti!

Lai tas vyras, teip baisią ateitį pranašaująs, pakišdamas be kritikos skaitlius, aptemdinančius žmonių galvas ir jų dvasią slegiančius, atsimena 1895 m. Kinų–japonų karę: japonai, vos tik 35 milijonus žmonių turėdami, galutinai nuveikė milžiną iš 450 milijonų žmonių; o kas dabar dedasi Pietinėj Afrikoj, kur galingiausioji, turtingiausioji viešpatystė jau per du metu negali nuveikt žemės knisėjų – būrų! Milžinui spėkų trūksta ir pinigų nebužtenka! ¼ milijono prieš viešpatystę iš 300 milijonų susidedančią!..

Jeigu sargiečiai tų ir tam panašių istoriškų faktų nežino, tai labai liūdna, nės ir piemenys mūsų jau yra dagirdę nors apie būrus!

Jeigu jie jau žino ir supranta tuos neva stebuklus, bet nenori jų savo kraštui sulaukti, tai pasigailėjimo verti lengvadūšiai! Dėl ramaus gyvenimo, dėl šiltos pirktelės parsidavę jų pačių neapkenčiamai valdžiai!

Velyk T. S. būtų ir paviršį permainęs: Rusijos sargas vieton Tėvynės sargas, nės paskutinis neaiškus, gali dar ką į paklydimą įvesti, nės dar iki šiol lietuviai turi savo tėvynę Lietuvą, o sargiečiai iš palengvo tą vardą užmiršta, permainydami ant geriau skambančio valdžios, ypač žandarų akyse – „rubežinė Rosija“, „grynai rusiška šalis“, „savo kampas“, „abelna viešpatystė“ ir tam lygių (Žinyčia, nr. 1; T. S., 1901 m., nr. 1, 2, 3)23.

Sudiev, sargiečiai! Negaliu pasakyt: „iki pasimatymo“, nės abejoju, kad galėtumėm pasimatyti, nės tikiu, kad man begyvenant dar vis reiks turėti Rusų žandarą ant savo sprando, o jūs iki tam laikui gal galėsite atkreipti ant savęs maloningą šviesiausią caro akį!.. Ne, lai mano akys to nemato! Lai aš užmerksiu jas neparegėjęs teip pasibaisėtino paveikslo, kuriam jūs jau kelią taisote!..

Varpas, 1901, nr. 10, p. 109–111. Blinda ar reik lietuvai programos?

„Aplink klausiančio viskas miega, ir tik laimingasis atranda žmogų, su kuriuo galėtų pasidalinti savo mislimis ir gauti šiokį ar tokį išaiškinimą pažiūrų.“ Teip užtėmija autorius straipsnio: „Ko mums šiandien trūksta?“ (nr. 5 V-po, 1901 m.).

Bet mes ne tik ką negaunam atsakymo ant klausimų, bet negaunam dargi ir klausytojų, jeigu turim ką pasakyti: viskas miega. Džiaukies, jeigu tavęs išklausė, bet

žinok gerai ir to neišsigąsk, kad daugiaus viena ausia išklausė, o pro antrą išėjo apent ant vėjo. Reik atkartoti daug sykių, kol supras tave mūsų miegantiejie inteligentai (inteligentais jie vadina save).

Argi tai ne miegas yra, kad straipsnis „Ko mums šiandien trūksta?“ ir jo tęsimas „Credo“24 nr. 5 ir 6 V. 1901 metų nerado visai atbalsio.

To straipsnio vienas jau vardas daug rodo. Jeigu tas straipsnis neatsako savo balsingam vardui „Credo“, tad turėjo atsirasti atsakanti recenzija; jeigu gi tas straipsnis yra tokiu, „su kuriuo sutinka daugelis jaunųjų“ (autoriaus žodžiai), tad turėjo būti jo dapildymas, nes tas straipsnis, kaipo „Credo“, yra per silpnas.

Išrodyti, ar straipsnis „Credo“ atsako savo vardui, yra mūsų užduotis.

Ant klausimo „Ko mums šiandien trūksta?“ autorius to straipsnio atsako trumpai –tik programos.

Taigi, anot autoriaus, mums labai nedaug trūksta – programos. Sakykim, susivažiuos Lietuvos ir Žemaitijos žvaigždės ir parašys „aiškią, plačiai apdirbtą programą“, vienu žodžiu, pagal p. Blindos norą. Ir tada... „nebeturėsime tiek romantikų, daugiau kalbančių negu dirbančių, nė desperatų pesimistų, nė bėgūnų, nė ieškančių, o neatrandančių sau kaip prigul darbo dėl tėvynės“, – teip svajoja p. Blinda.

Trumpai kalbant – programa visus išgydys iš jų bjaurių ligų: ir romantikas, ir pesimistas, ir bėgūnas, ir kiti darbuosies dėl tėvynės. Išeitų stebėtina mūsų dienų metamorfozė. Pažiūrėsim, ar iš tikrųjų programa gali padaryti tą metamorfozę.

Romantikus teip charakterizavo autorius „Ko mums šiandien trūksta?“: „Pasijutę lietuviais esą, neužduoda sau klausimų platesnių: prie ko eiti, kaip darbuotis? Tik džiaugiasi ir gėrisi lietuviais esą.“ Argi programa išgydys juos, jeigu jie neužduoda nė klausimų, prie ko eiti, kaip darbuotis, o tiktai svajoja. Programa pasiliks tiktai programa, naudos jokios jiems neatneš. Žinoma, čia kalbu apie programą, panašią į p. Blindos „Credo“.

Toliau rodo mums autorius pesimistus. Jie iš pradžios nori: „Prikelti tėvynę! Padėti jai kariauti!“ Paskiaus gi jie tik liūdna ranka pamoja: „Et, nieko neveiksi prieš milžinišką valdžios ir sanlygų spėką. Tik jaunikaičių svajonės Lietuvą atgaivinti!“ Ir tokiu būdu „noras dirbti ir dirbti dėl tos nuvargintos ir prispaustos tėvynės“ pasibaigia labai tragiškai: paliekti tie žmonės desperatais. Kas nor darbuotis, visados atras darbą: Lietuvos dirva plati. Čia ne programos kaltybė, bet tiktai žmogaus. Visuose kraštuose šalia plačiai išdirbtų programų matom pesimistus. Dar daugiau atrasime pesimistų mūsų Lietuvoj, kuri dar smarkiai miegti, ir nedidelis būrelis sukilusių negal ją sužadinti. Silpni žmonės, matydami, kad daugybė miegti, išsižada toliaus darbuotis. Teip atsiranda visi bėgūnai. Jie bijo apsigyventi Lietuvoj: gal negaus šiltos vietos, gal greitai įpulti į gudų nagus. Su tokiais ir programa nieko neįveiks.

Ant galo eina tie, kurie ir dirba, ir abejoja. Bet dirba be sistemos – „kaip kam į galvą ateina“. Žinoma, tokiems reikia būtinai programos: kitaip daug spėkų žūsta. Ir šit dabar turim naudotis trumpu p. Blindos „Credo“. Pagal „Credo“ mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva. Kelias prie to idealo yra kova. Kova tur būti su visais – „kas mums skersai kelio stovi“; su visais – net su Dievu. Par vis didesnis priešas yra valdžia. Įrankiu kovai su valdžia tur būt politiško turinio knygutės ir proklamacijų lipdymas. Reik kariauti su tuom, „kas reikalauja despotiško prislėgimo sanžinės“. Ir ant galų galo mes turim išmokinti rusus, lenkus žydus, latvius, Lietuvoj gyvenančius, mūsų kalbos.

Toks yra branduolys jo „Credo“ ir perspektyva mūsų veikimo. Kas link idealo, galim tiktai tiek pasakyti: jeigu mes įtikim į tą idealą, tad jau pusę kelio praėjom to idealo dasiekimui. Jis toli nuo mūsų, bet šviečia teip skaisčiai, kad jo šviesos spinduliai apšviečia mūsų sunkų kelią.

Dasieksim mūsų idealą per kovą. „Mes turim kovot, kovot ir kovot.“ Bet p. Blindos kova eina per toli: ar galima kovoti su tuom, kas „Dievo siųstas ar pateptas?“ Vadinas, kovosim prieš Dievą. Nesuprantama suvisai, ką autorius norėjo pasakyti: ar juokus, ar ironiją. Bet, rodos, ironija (apie Dievą) neturėtų rodyties svarbiuose straipsniuose.

Kovoti su valdžia reikalinga. Nurodymas to reikalo geriausia vieta visame straipsnyje. Tiktai autoriaus aiškinimas, kad politiško turinio knygutės turinčios užimti svarbesnę vietą negu ekonomiškos, suvisai nesuprantamas. Jug truputį toliau darodo autorius, kad proklamacijos negadina mūsų krutėjimo padėjimą. Teip pat gerai autorius aiškina, kad išprašyti nuo valdžios negalime nieko. Ant patvirtinimo to priveda istorijos faktus.

Kas reikalauja despotiško prislėgimo sanžinės – tas mūsų priešas ir tur trauktis šalin iš mūsų eilės. Suvisai nesuprantama, „kas“ reikalauja despotizmo.

Kiekviena programa tur būti aiški (ir pats p. Blinda to reikalauja). Bet p. Blinda rašo labai neaiškiai, abstrakcijomis. Teip: nesako, kas reikalauja sanžinės prislėgimo; neaišku: „nusikračiusi (Lietuva) nuo svetimų ir savų despotų“; kas tie per despotai?

Autorius sako, kad mes neturime tiesos neapkęsti maskolių, jeigu jie nori apšviesti žmones. Truputį toliau reikalauja, kad maskoliai tur išmokti lietuviškai. Geras daiktas: maskoliai mokysis mūsų kalbos! Tiktai ar pamislijo autorius, kam maskoliai mokysis lietuviškai. Ekonomiškos sanlygos prie to suvisai nepriverčia, o iš geros širdies nenorės. Jeigu gi maskoliai nemoka lietuviškai, ar galim eiti išvien su jais? Tad mums lieka išmokinti gudus lietuviškos kalbos.

Iš „Credo“ visai nematyti, kam tas „Credo“ tur būti programa: ar abelnai visiems inteligentams, ar tiktai žinomai saujelei, ar stačiai Varpui

Visus lietuvius apimti viena kokia nors programa negalima: mes dideliai

straipsniai, komentarai, brošiūros

skiriamės pažiūrose. Dėl to apie apdirbimą aiškios, plačiai apdirbtos programos visiems – nė mislyti negali. Jeigu pas mus daug yra romantikų, pesimistų, bėgūnų, tad priežastys guli mūsų išsilavinime. Daugybė iš mūsų inteligentų užganėdinta yra tuom, ką gavo gimnazijoj: apie tolesnį išsilavinimą ir nemislija. Tokie žmonės, žinoma, gali pavirsti į fanatikus, romantikus ir t. t. pagal savo organizaciją. Tokie reik traukti prie mokslo, reik juos organizuoti, bet ne tokią rodą duoti, kaip p. Blinda: „Tokiam aš patarčiau: sėdėk savo užkampyj ar dar geriau, Gudijos gilumoj ant valdžios duonos.“

Visumeniško mūsų gyvenimo upelis yra per mažas, kad reikalinga būtų įtaisyti jo bėgį į programą: tegul sau teka laisvas.

Kiekviena gi organizacija skyrium dasiekimui siekių tur turėti programą, bet visa Lietuva – ne.

Varpas, 1902, nr. 5, p. 100–102. Baidykla kumiečiai

Nors jau mūsų žmonės išliuosuoti nuo baudžiavos bent keturios dešimtys metų atgal, vienok ta baudžiava dar nėkaip nenori išnykti ir ar šiokiame, ar tokiame pavidale tebėra po mūsų dvarus. Visokiais ponų apgauliais ir suktybėmis daug žmonių pasiliko be žemės ir dabar turėdami šeimynas noromis nenoromis turi pastoti baudžiauninkais; ir vargsta tie žmonės per visą amželį dirbdami ponams ir gaudami nuo jų tik tiek, kad badu nesprogti. Kiekvienas yra matęs ir aiškiai supranta tą vargingą gyvenimą kumiečių, arba ordinarčikų – šių dienų baudžiauninkų po dvaro „bimbilynes“. Bet tūliems pavargėliams ir kumiečio vargai, ir nelaimės išrodo dar geru gyvenimu. Tūlose vietose yra tokio būdo baudžiava: dvarponis duoda žmogui sulūžusį, suirusį tvartą į triobą pertaisytą, duoda pasisėti niekam netikusios žemės šmotelį ant dviejų pūrų miežių sėjimo, ir už tai žmogus palieka pririštas prie dvaro: turi per metus atlikti 60 darbo dienų ir 20 rytmečių ir ant kiekvieno pareikalavimo turi eiti ant darbo į dvarą už numažintą prekę (25–35 kap. ant dienos). Žemė pasėliui netikus, mačiau tokį atsitikimą: kumiečiai apie Kuršėnus pasisėjo užpernai po du pūru miežių ir gavo po 6 pūrus!

Tankiai prisieina girdėti kalbant, kad šios gadynės žmonės pasileido, nebenori ponų klausyti, darbo dirbti, provojas tarp savęs, kits kitą skriaudžia: vienu žodžiu, „žmogus žmogų kad galėtų, tai šaukšte vandens nuskandintų“. O gal ir neblogai būtų, kad teip keletą kraugerių „šaukšte vandens nuskandintų“!? Tada tai tikrai, galima tikėtis, nebebūtų teip pasileidęs svietas. Duokit tik mūsų broliams lietuviams jiems prigulinčias

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

tiesas, atiduokit kiekvienam darbininkui, kas jam priguli už jo rankomis padarytą darbą, tai ir nebebus nei vieno pasileidusio, nes nebeliks ir dykaduonių, kurie išvien su maskolių valdžia slegia ir slopina mūsų dar galingą, bet mieguistą tautą.

Darbininkų balsas25, 1902, nr. 6, p. 1–2. Spragilas mes silpni

Dažnai kalbama yra, kad Žemaitijoje ir Lietuvoje nėra krikščioniškų krautuvių: viskas yra žydų rankose. Rodos, didelių turtų nereik krautuvės uždėjimui, mokslo ir didelio nereik. Žmonių gi, norinčių lengviau darbuotis, o gerą pelną gauti, netrūksta. Vienok nėra lietuviškų krautuvių. Argi mūsų tautiečiai taip bijo visko naujo? Argi stačiai negalima lietuviams užsiimti prekyste?

Teip, lietuviai bijo pradėti gyventi krautuvės pelnu. „Nė mūsų tėvai turėjo krautuvių, nė ką, o visgi gyveno ir dar kaip“ – tuomi visi daugiaus teisinas. „Žydas –kas kits“ ir tais žodžiais nurodo mūsų žmonės, kad žydas yra stipresnis, jis gal viską sau ant laimės padaryti. O kad galima užsiimti prekyste, tur būti kiekvienas tą pripažys.

Iš pavyzdžių matom, kad daug buvo atsitikimų – žemaičiai uždėdavo krautuves, bet neilgai tegyveno iš prekystės. „Dėl ko?“ – užklaus kiekvienas. Žydai suėdė – tegal būti atsakymas.

Teip, prieš keletą metų miestelyj Plungėje (Telš. p.) turėjo krautuvę žemaitis Stočkus. Jis buvo žmogus gerai suprantąs prekystę: pirm Plungės per keletą metų laikė krautuvę Liepojuje; čia Stočkaus reikalai ėjo gana gerai.

Persikėlė į Plungę. Pirmas metas Plungėje buvo Stočkui laimingas: žmonių buvo stačiai prikimšta krautuvė. Žydai, pamatę savo nelaimę, sako, davinėjo Stočkui keletą šimtų rublių, kad tiktai jis išeitų iš Plungės. Stočkus nepriėmė pinigų ir pasiliko Plungėje. Tada žydai ėmė gąsdinti Stočkų: ant rytojaus po kiekvienos nakties langai būdavo išmušti. Tuomi dar nepasibaigė žydų neapykanta: pradėjo vilioti nuo Stočkaus žmones. O dėl to „čestavojo“ žmones, davinėjo ant bargos, pripasakodavo žmonėms nebūtus daiktus ant Stočkaus. Teip, pasakojo žydai, būk Stočkus turįs visą tavorą pavogtą; už vagystę būk Stočkų išvarę iš Liepojaus ir taip toliau. Žmonės tamsūs įtikėjo žydams.

Pradėjo mažiau beeiti prie Stočkaus ir juo toliau, juo blogiau sekėsi jam. Ant galų galo žydai laimėjo: Stočkus išėjo iš Plungės.

Panašus atsitikimas buvo Kretingoje (Telš. p.). Čia vienas žemaitis prieš septynis metus buvo uždėjęs gelumbės krautuvę. Iš pirmo ėjo dideliai gerai, kol žydai neįnirto.

Teip pat Kalvarijoje (Žemaičių), nors ir dabar dar tebėra krautuvė, bet sumenkėjus.

Čia žydų ne teip daug yra, norint ir tie patys stengias išvaryti mūsų žmogų; ir dėl to uždėjo žydai krautuvę tame pačiame bute, kur ir žemaitis.

Nežiūrint ant žydų nedorybių, mūsų žmonės yra teip tamsūs, kad greičiaus sutiks su žydu negu su lietuviu. Teip miestelyje Žlibinuose (Telš. p.) yra vieno žmogaus žemaičio žemė ir „karčiama“, išduodama ant rendos. Žlibinų kunigas, norėdamas, kad žydų visai nebūtų tame miestelyj, norėjo, kad tą žemę ir karčiamą išrendavotų žemaitis. Norint žemaitis

davė rendos nė truputį ne mažiau kaip ir žydai, vienok žydai gavo viršų. Dabar žmonės galės geriaus girtuokliauti: žydai visados laiko degtinę, o šiaip miestelyj negalima gauti.

Per mūsų žmonių tamsumą, įtikėjimą žydams nesiplatina prekystė. Taip nr. 12

Naujienų 1901 m. skaitom: „Liudvinave (Kal. p.) tapo įkurta lietuviška krautuvė Jurgio Senkaus. Tik žmonės labiau eina pirkt pas žydus, ne kaip pas savo žmogų.“26

Iš to matom, kad mes dar silpni kovot su žydais: mes esam tamsūs ir nėra tarp mūs vienybės.

Naujienos, 1902, nr. 9, p. 1–3. Baidykla

Despotiškos viešpatystės

Visoj pasaulėj iki šiol tebliko dvi didelės despotiškos viešpatystės: Rusija ir Turkija. Pirmiau, senovėj, visos pasaulės viešpatystės buvo despotiškos, tai yra tokios, kur valdo visagalintis viešpats (karalius), pagal žodžių tikėjimo, paties Pono Dievo leistas svieto valdymui. Tasai viešpats gali daryt su kiekvienu teip, kaip jam ateina į galvą: gali pakart, pasmaugt, nušaut, į tolimą kraštą ištremt, prie sunkiausių darbų pristatyt, į kalėjimą uždaryt, visą turtą nuo žmogaus atimt, vienu žodžiu, jis viską su žmonėmis gali daryt, nė prieš ką rokundos neišduodamas. Jis pats visokias naujas tiesas (zokanus) užmeta žmonėms ir liepia pildyt. Jis pats nė vieno nepasiklausęs karę su kita viešpatyste pradeda ir nė vienam nevalia nė pusės žodžio pasakyt, ar reikalinga ta karė: mokėk tik pinigus ir savo galvą guldyk.

Dievas sutvėrė žmones visus lygiais, ir tas viešpats toks pat žmogus, kaip ir kiti, tokį pat turi kūną, tokį pat kraują, tik beaugant visad jam širdis atšąla, sąžinė nyksta; nes kožną dieną jam visi giminaičiai, kunigai ir mokytojai įkalba, kad jis nelygus kitiems žmonėms, kad jo turi klausyti, o jis nė vieno, kad jį jau pats Dievas iš dangaus pasiuntęs žmonių valdyti. Maskolijos viešpats caru vadinasi, o Turkijos viešpats sultanu. Pirmasis viešpatauja ant 130 milijonų žmonių, antrasis ant 40 milijonų.

Dabar gali manęs kas paklausti, kur dingo kitų viešpatysčių despotai. Gal juos kiaura žemė prarijo?! Ne, ne kiaura žemė, bet žmonės, supratę visą neteisybę, pajutę, kaip juos skaudžiai skriaudžia ir spaudžia, patys nusikratė nuo neprašytų ponų ir dabar patys žmonės valdo savo kraštą, išrinkdami savo valdytojus; kaip katras nepatinka, jie tą numetę, kitą išsiskiria. Teip yra valdoma Amerika, Prancūzija, Šveicarija ir kitos šalys. Dar kitur pasiliko iki šiol karaliai, bet jie tik pildo žmonių paduotus įstatymus ir patys be žmonių negali nė vieno įstatymo permainyt; vienu žodžiu, jie yra kaip lėlės ant sosto. Teip yra valdomos Anglija, Vokietija, Austrija su Vengrija, Valakų žemė ir kitos šalys.

Kas nor dasižinoti, kaip tai žmonės nusikratė nuo viešpačių despotų ir kaip jie pradėjo patys valdyties, tas lai perskaito knygelę Didžioji Prancūzų Revoliucija27 . Dabar tik nuo dviejų despotų galingų dar reikia žmonėms atsikratyti: nuo caro ir sultono. Juo greičiau žmonės įgis šviesą, juo greičiau atsikratys nuo jų.

Ūkininkas, 1902, nr. 10, p. 10–11. Sp-as

prie mūsų taktikos

Nr. 7 Varpo p. m. straipsnyj „Atitaisymas „klaidingo uždraudimo“ autorius stengiasi išaiškint mūsų pažiūras ant valdžios politikos ir mūsų atsinešimą prie jos dalyke spaudos. Puikus noras ir užmanymas! Teisybė, mūsų inteligentai per mažai yra politiškai išsilavinę. Kiekvienas noras padėti jiems tame dalyke pagirtinas. Bet p. Z-s straipsnis28 manęs neužganėdina ir bijau, kad jis neprisidėtų prie supainiojimo nuomonių, o tolesniai ir darbavimos.

P. Z-s perstato sau valdžią kaipo vienalytį kūną, kurs savo pasielgime visad yra nuoseklus ir logiškas. Gyvenime gi mes matome, kad valdžios pasielgimas labai priguli nuo jos perstatytojų ir išrišimas klausimų mainosi persimainius valdytojams. Pvz., ministeris Vanovskis29 sustatė projektą, pagal kurio turėjo būt panaikintos Maskolijos gimnazijose lotyniška ir grekiška kalbos apart penkių ir sulygintos su realinėmis iškalomis; tasai projektas tapo caro užtvirtintas. Dabar gi ministeris Zengeris30 užprojektavo palikti po senovei kliasiškas gimnazijas su nekuriomis atmainomis ir gret realines iškalas su ypatingomis tiesomis. Ir tasai projektas to paties caro tapo užtvirtintas. Tokių pavyzdžių galima būtų daug paduoti parodymui, kad valdžios pasielgimas daug priguli nuo ypatybių jos perstatytojų.

straipsniai, komentarai, brošiūros

Tai tiesa, kad tarp Maskolijos valdininkų mes veltui ieškotumėm žmonių, atsidavusių tarnavimui liaudies labui. Jie visi pirmučiausiai gina savo interesus ir rūpinasi apie savo ramumą, tolesniai jie rūpinasi apie prilaikymą tų luomų, tų elementų, kurie juos palaiko, kaip va didžturčių piniguočių, kariumenės, tikėjimo ir popų, o paskui jau rokuojasi su minių reikalavimais. Jeigu mato, kad tie reikalavimai negali būt spėka prašalinti ir nutildyti, mato, kad jie gal susilpnyt jų tvirtą poziciją, tai valdžia šiokiu ar tokiu būdu išpildo žmonių reikalavimus, niekad beveik pilnai, bet ant tiek, kad tik būtų daugumas reikalavusių nuramdytas. Gryni lietuviai tuo tarpu dar nėra tarp tų, kurie būtų tvirta valdžios parama, todėl valdžia apie juos visai beveik ir nesirūpina. Lietuviai gal tik nuo valdžios apturėti tai, ką jie išreikalaus, šiokiu ar tokiu būdu iškovos. Todėl viskas, kas prisideda prie kovojimo prieš valdžią, yra pagirtina; viskas gi, kas veda prie susigerinimo su valdžia, papeiktina.

Todėl papeiktinas p. Z-s neaiškus patarimas, kad lietuviai, kovodami prieš lenkus, pasinaudotų iš „pagelbos valdžios ir cenzūros dalyke išleidimo raštų, apginančių lietuvius nuo lenkų globos ir dvasiškijos, prilaikančios ir platinančios lietuviškose parapijose lenkystę.“ Toksai padavadijimas, nors dailioj formoj išreikštas, yra papiktinantis ir papeiktinas iš virš minėto politiško atžvilgio. Teipgi labai papeiktinas iš doriško atžvilgio. Bjauru net ir pamislyti: dvi prislėgtos tautos turi savo naminius reikalus, savo nesusipratimus ir viena iš jų, žinodama, kad tai sutinka su užmanymais slegiančiosios valdžios, kreipiasi prie jos ieškodama pagelbos ir į savo namų gyvenimą įveda pikčiausįjį savo priešą, atidaro jam duris!.. Tai demoralizacija liaudies!

Kovojant prieš valdžią, reikia kuo labiausiai platint tą idėją kovos ir reikalingumą jos. Prie to labai prisideda kolektyviški prašymai. Prie rinkimo parašų, ar šiaip ar teip, kiekvienas turi išaiškint sau dalyką, apie kurį prašo; šiame atsitikime – stoką lietuviškos spaudos, jos uždraudimą ir reikalingumą jo prašalinimo. Prieg tam visad yra aiškinama, kad juo daugiau bus tokių prašymų, juo didesnį padarys jie įspūdį ant valdžios, kaipo darodymas, ant kiek jau yra prisiplatinęs ir suprantamas reikalavimas. Neišpildymas gi prašymo, teisingo prašymo, kiekvienoj širdy sukelia jausmus neprielankius neišpildžiusiam prašymo, – šiame atsitikime carui arba ministeriui. Žmogus, politiškai neišlavintas, patyręs, kad jo teisingiausio prašymo neišklauso, supras aiškiai, kad jį skriaudžia, kad reikia ieškot kito kelio išgavimui spaudos. Todėl lietuviams reikia kuo daugiausiai duot prašymų carui dėlei spaudos. Kadangi tasai darbas legališkas ir ne teip jau sunkus, tai reikėtų, kad tuo kuo daugiau žmonių užsiimtų. Kodėl p. Z-s pataria 4 punkte savo praktiškų išvedimų „neragyt žmonių prašyt spaudos, bet dar atkalbinėt visur, kur tokie užmanymai pakiltų“. Išvadžiojimas svarbus, bet visai nemotyvuotas, tartum teip jau visiems aiškus ir suprantamas; autorius užmiršta, kad iki pasirodymui

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

jo straipsnio politika V. ir Ūk. buvo visai priešinga: straipsniuose, korespondencijose, atsišaukimuose buvo raginama duot prašymus ne tik carui, bet ir kitiems aukštesniemsiems valdininkams, net vyskupui. Teip lietuvių ir buvo daroma, gal per mažai. O gal p. Z-s patyrė, kad padavimas prašymų padaro negeistiną ant žmonių įtekmę? Malonu būtų išgirst nuo p. Z-s, kur ir kokius negeistinus apsireiškimus jis patėmijo šiame dalyke.

Teipgi peiktinas kiekvienas džiuginimas, kad greit spauda bus leista. Toksai džiuginimas ramina žmones ir apsilpnina jų darbo našumą, jau ir teip mažą. P. Z-s džiugina mus, sakydamas: „spauda lietuviams bus grąžinta neužilgo, nes valdžia jau gerai atjaučia „labai blogas“ pasekmes spaudos uždraudimo“. Teip tvirtina p. Z-s, pasiremdamas ant konfidenciališko pranešimo Ministerijos vidaus dalykų Varšavos generalgubernatoriui ir ant persitikrinimo, „kad valdžia nesielgė akių plotu nė tuomet, kada spaudą lietuviams užgynė, nė dabar nesielgia be motyvų.“ Arčiaus gi prisižiūrėję tai konfidenciališkai instrukcijai matome, kad sustatytojas jos net nežino ir nepasirūpino pažiūrėti, kada ir kokioj formoj liko spauda uždrausta, nės kalba apie „uždraudimą, išleistą apie 60 m., vartoti lotynišką alfabetą ir lietuviškus raštus.“ Jau gal ir tarp lietuvių inteligentų, kurių, anot p. Z-s, politiškas supratimas yra labai silpnas, nerasi tokių, kurie nežinotų, kada buvo uždraudimas spaudos ir kad nebuvo uždrausta vartoti lotynišką alfabetą. Kaipo motyvai reikalingumo atitaisymo klaidingo uždraudimo nurodyti instrukcijoj „persekiojimas visai nekaltų ir žmonėms reikalingų maldų knygų“ (kurio mes beveik nematome, nes per kratas tankiausiai ir siūlomi žandarai neima), „nenatūrališkas vertimas lietuvių į lenkus“, kurs ir spaudai leidus eitų, kad ir mažiau, bet kur kas susimažintų baltgudėjimas lietuvių Vilniaus rėd., kurs dabar puikiai eina; todėl ir šiame atsitikime „valdžia“ arba, tikriau, autorius instrukcijos, nesusipažinęs gerai su klausimu, rašo: „atsirado nenormališka užsieninė literatūra“; autorius instrukcijos mano, kad spaudai leidus, užsieninė „nenormališka“ valdžiai nepatinkama literatūra pranyks; labai klysta, nes, matyt, nežino, kad nepatinkama valdžiai literatūra esti, pakol esti tokie žmonės; o spaudai atsiradus tie žmonės nepersimainys, jų nuomonės ant draugijiško ir politiško tautų gyvenimo nepersimainys. Taigi matome, kad motyvai autoriaus instrukcijos labai silpni ir nėra ko džiaugtis, kad spauda greit bus leista. Ji bus leista tada, kada pamatys, kad ilgiau nebeapsimoka drausti, kad tas uždraudimas jai labai kenkia; tuo tarpu to negalime pasakyti, nes lietuviai dar per mažai skaito ir užsiima tautiškais nelegališkais darbais. Jeigu atsiras neilgam laike žmonės, plačiau suprantantiejie reikalus valdžios, kaip Vitte31, Imeretinskis32 ir jiems panašūs, tai gali būt leista spauda ir anksčiau, negu bus valdžia priversta duot. Žinome, kad spauda prisideda prie pakėlimo kultūros ir ekonomiško būvio, o tas valdžiai reikalinga, kad galima būtų daugiau mokesčių užkrauti; apart to praturtėję tankiausiai tampa gera valdžios parama.

Geras paveizdas: Prūsų lietuviai – geriau pasiturintiejie ir turėdami spaudą – savo ciesorių kaipo pirmučiausį savo geradėjį garbina.

Taigi mūsų laimė, kad maskolių valdžia tankiau pasielgia be motyvų, be nuoseklumo, akių plotu, jeigu ji teip aukštai stovėtų, kaip mano Z-s, tokias svarbias ypatybes turėtų, tai mes seniai jau būtumėm pražuvę. Antraip vertus, jeigu mes, lietuviai, nedarytumėm nieko be motyvų, be logikos, akių plotu, o viską tik su geru aprokavimu ir išmanymu, tai daug jau būtumėm laimėję nuo maskolių valdžios.

Varpas, 1903, nr. 1, p. 5–7. Spragilas

lietuviai beDieviai

Lietuviai bedieviai! Teip tai skamba šits garsus žodis po mūs brangią Lietuvą. Išsišakojo, išsiplėtojo po visus kampus ir kampelius tas žodis „bedieviai“. Kas tave sėjo, kas tave laistė, kad tu teip išaugai ir išbujojai ir gausų vaisių atnešei į ūmą laiką. Kur tik tu nenueisi, kur nepasisuksi, daugiaus nieko neišgirsi, kaip – „lietuviai bedieviai“. Visuos kraštuos, visuos kampuos tas žodis yra vartojamas tarp visų luomų... Jeigu pradės kokią nors kalbą su vienu arba su daugeliu žmonių, tai daugiaus apie nieką nekalba, tik apie tai...

Kartą man pasitaikė prieit prie pulkelio žmonių, kalbančių apie bedievystę. Štai viens pradėj pasakoti. „Žinot ką, vyrai, jau turbūt pabaiga svieto artinasi, kad bedievystė teip platinasi!“ Štai kits jam perkirto kalbą: „Ką tu sakai „platinasi“, kad jau išsiplatinusi yra be galo. Tik jūs klausykit, aš jums papasakosiu, gal da jūs gerai nežinot.“

Teip visi sustoję klausė su atyda, kaip tas dėdė pasakojo: „Mat, vyručiai, negana, ką raštais platina bedievystę, bet ir darbais. Antai, apie Sasnavą atsirado naujas tikėjimas, ir tą tikėjimą priimdamas turi įsirašyti, kad neatsimestum. O jo pati širdis tai sėdi apie Lukošius; ten jų visas lizdas. Jie leidžia į svietą po vieną sąnarį, kaip apaštalą, praplatinimui to tikėjimo. Jau ir apie Pilviškius pasidarė tikėjimas, tik mažesnis, bet prigulintis prie Lukošių tikėjimo. Bet ką čia šnekėti, ne tik apie Pilviškius, bet tokių tikėjimų yra gana daug. O koki jų ten įstatymai, tai velnias juos žino! Kitus kad ir žinau, tai baisu net pasakot. Sako, kaip jie suseina paskirtoj dienoj, tai viens pasirėdo kaip Ponas Jėzus, o kiti būk pasirėdo kaip apaštalai; o mergos tai pasirėdo kaip Panelė Švenčiausia. Toj paskirtoj dienoj privažiuoja svieto labai daug iš kažin kur, nuo kelių mylių; mat jie pirma išleidžia į svietą savo mokintinius, o tie užkviečia ant tos dienos. Visi sueina į seklyčią. Seklyčia būna pusiau pertverta tam tikromis palomis. Už tų palų

50 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

sueina visi vyriausi įkurtojai to tikėjimo. Paskui tas palas atidengia ir viens atsistojęs viduryj seklyčios sako pamokslą. Kaip pradės sakyt, tai jau gana. Sako: nėra Dievo, žmogus dūšios neturi, nėra peklos, nėra dangaus. O apie žmogų tai sako, kad jisai nuog beždžionės paeinąs. O ką kunigai pasakoja, tai, girdi, tik žmones kvailiną ir t. t. Paskui palas vėl uždengia. O palūkėjus išeina antras ir trečias su tokiais pamokslais. Ir kitokius ten darbus dirba už tų palų. Paskui išėję iš po tų palų, dainuoja dainas ant Dievo ir ant ciesoriaus. Po tam šoka, muzika griežia – visa velnių veselija!“

Pabaigus jam tą kalbą, vienas vyrukas atsiliepė:

– Jūs, dėde, matyt, tę nebuvot, jei galit teip kalbėt.

– O kad juos velniai paimtų, kad aš turėčiau eit į velnių veseliją, į peklos priemenę, kad aš dūšią paskui pražudyčiau savo! Man pasakojo mūs kaimo Mikų Jurgis, kuris tenai buvęs, – atsakė senis.

– Tai ir jisai, dėde, tiek težino apie tą naują tikėjimą, kiek ir jūs. Ten nėra jokio naujo tikėjimo; ten susirenka jauni ir seni apšviestesni žmonės ir lošia kokią nors komediją, perstato žmonių gyvenimą. Tai vadinasi spektaklis, arba teatras. O jūs, dėde, kvailių pasakų klausot!..

Klausė visi išsižioję, su atyda. O labiausia puolė į širdį tie žodžiai vienam žilagalviui seniui, kuris tos kalbos teipgi su atyda klausė. Matyt, jam buvo labai nesmagu, kad tas vyrukas tą dėdę kvailino. Bet neiškęsdamas, iki juodu pabaigs, jisai prabilo: – Vaike, vaike, ką tu čia kalbi niekus; kvailini žmogų, už save išmintingesnį. Ir tu sakai, kad nėra jokios bedievystės? Ar tu nebuvai bažnyčioj pirmą dieną Kalėdų, kaip kunigas Č. sakė pamokslą apie tuos bedievius? Ar negirdėjai, kaip sakė: „Mat jau priviso mūs krašte bedievių, kurie platina savo raštus po žmones. Užkrėtė mūs kraštą teip, kaip avis nuparkusi užkrečia visą kaimenę; tai ir mūs šalį apsiponavojo tie neprieteliai dūšios!.. Ne tik per Kalėdas, bet jau ir per visą rudenį sakė be perstojimo ant jų – „tų pusbernių“. Mat ir „pabaigę bakaliarinę (pradinę mokyklą) jau save prie mokytų žmonių priskaito! O jau pabaigę 8 kliasas pasakoja, būk Dievo nėra, nė peklos, nė dangaus, nė dūšios! Sako, kad Kristus nebuvęs sūnum Dievo, tik buvęs žmogus dideliai mokintas, buvęs koks tai „cicilistas“ ir t. t. Na, vaike, sakyk: ar tai ne „bedievystė“ šiteip mokinti ir skaityt šitokius raštus! Lietuviški raštai visi bedieviški apart maldaknygių!

– Tėvuk, kiek man teko skaityt lietuviškų raštų, aš niekur neradau, kad būtų šiteip parašyta, kaip jūs kalbat.

– Na, vaike, ar čia mano pramanyta, gal ir jūs katras girdėjote šiuos žodžius per pamokslą kun. Č.?

– Teisybė, girdėjom.

– Tai matot, kad aš nemeluoju? Sakysit gal, kad kunigas Č. neišmano, ar kaip štai po Kalėdų pirmą nedėldienį sakė pamokslėlį S. Ar negirdėjot, kaip sakė ant tų bedievių?

Net vėl prakeikė juos, sakydamas: „kas skaito lietuviškus laikraščius ar šiaip kokias lietuviškas knygas, prakeiktas tas yra ant amžių ir negaus išrišimo griekų, neprieis į išpažintį be vyskupo. Argi jūs, – sako, – neturit maldaknygių papoteriaut, bet ne tų bjaurybių, ką dūšią užmuša ant amžių. Žinokit, – sako, – kad žus visi tie piliozofai, astronomai, ką ant dangaus žvaigždes skaito. O tik tie bus išganyti, kurie daugiaus nieko nemoka, kaip tik poterių sukalbėti, – tų bus dangaus karalystė!

Kada tas senelis pabaigė savo kalbą, visi prabilo, apart to vaikino, ką ginčijosi. Visi keikė lietuviškus raštus, į pragarą stūmė kaip įmanydami. Kad būtų įmanę, tai jie būtų akis išplėšę visiems raštininkams tų bedieviškų raštų. Nesutalpyčiau čia visų kalbų ir keiksmų, kiek tada girdėjau! Bekalbant tie dievuoti žmonės praleido ir pamokslėlį, kurį sako nedėldienyj prieš sumą; jau ir ant sumos pradėjo skambinti, o jie dar vis keikė bedievius, o ypač tuos, kurie kunigus aprašo.

Aš gi visą laiką klausiau išsižiojęs jų kalbų ir mislijau, kokią įtekmę padarė šituodu kunigų pamokslu ant žmonių! Nuėjau į bažnyčią drauge su kitais ir atsistojau į kamputį. Bet mintys mane neapleido, ir aš negalėjau poteriaut. Man rodės, kad visi žmonės ėmė žiūrėt į mane ir išmetinėt man: „tu skaitai lietuviškus laikraščius pats ir kitiems dalini, tu sėji šėtonišką sėklą, tu nori užvest naują tvarką pas žmones, nori elgėtas sulygint su ponais, tu stengiesi išgriauti Dievo įstatytą valdžią, kuri bus per amžius!“ Aš labai nusiminiau, primanęs, rodos, įlįsčiau į žemę ir pasislėpčiau nuo piktų akių: ar ne geriaus išsižadėti visų tų lietuviškų raštų, ką mane išmokino broliškos meilės, liepė mylėti visus be skyriaus, o ypač neturtėlius, jau įstojau į tą kelią, ką prie jų veda, ir kitiems ėmiau jų rodyti. Bet kas iš to naudos tiems vargdieniams ir man pačiam?! Aš tik užsipelniau neapykantą ir keiksmus dvasiškijos! Ar ne laikas pasiliauti?.. Et, geriaus mest į šalį tuos laikraščius!.. Staigu krūptelėjau kaip iš miego prabudęs...

Žiūriu: žmonės eina po viskam iš bažnyčios. Štai pamačiau vieną savo pažįstamą, tėvynainį, skaitantį laikraščius, toliaus kitą... Nuleidau akis ir kaip eit, teip eit laukan.

Eidamas iš bažnyčios nusprendžiau šalintis litvomanų, kurie žmogų iš kelio išganymo išveda. Išėjęs iš bažnyčios, traukiau tiesiog namon. Bet kur tu pereisi pro tuos pažįstamus?! Nulenkęs galvą dūlinu. Vienas praeidamas sako: „labą dien, tamista!“ Aš nė akių nepakėliau. Štai kits sveikina: „labą dien!“ – aš vis žengiu tolyn. Čia vienas, užbėgęs už akių, sako:

– Labą dien, seniai matytas! Ko, Tamsta, šiandien teip nuliūdęs; niekad tamstos tokio nesu matęs!“

– Atsitrauk, tamsta, nuo manęs su savo pagundomis.

– Kas tamstai yr, ar tamsta iš proto išėjai?

– Iš vieno išėjau, į kitą įėjau, – atrėmiau jam.

– Tik sakyk, kas tamstai yra?

– Visa pekla manyje yra!

– Gal Tamsta žmogų užmušei!

– Kad būčiau žmogų užmušęs, teip būčiau nenusidėjęs, kaip su tavo tais laikraščiais: keikė kunigai ir prakeikė ant amžių tuos, kurie laikraščius skaito.

– Ką, tamsta, kalbi, jau aš šiandien su tamsta nesusikalbu; einam į pašalį, kur svietas teip daug neina, ir pasikalbėsiva.

– Sudiev, tamsta! Einu, kur akys neša.

Bet jis mane paėmęs už rankos nusivedė į pašalį, ir mudu pradėjova kalbėtis. Aš jam išpasakojau visą šios dienos atsitikimą. Jis man tarė: „ar tai tik lietuviai gali būti bedieviais, o kitos tautos ne? Argi tik lietuviški raštai bedieviški; nagi, tu pažiūrėk, kiek gudiškų raštų yra bedieviškų, arba lenkiškų – tai dešimts sykių daugiaus negu lietuviškų. Kam gi ant savųjų teip užsipult, kam gi juos niekint. Šiandien kunigai lietuvių apšviestūnus „bedieviais“ vadina. O už ką?.. Už tai, kad jie nekenčia savo nuvargintos, visų nužemintos tautos, kuri šiandien apdriskusi išrodo. Mūs kunigams geriaus patinka prie pasipuošusių lenkų glaustis... Atmink, brolau, ką kalbėdavai: „Dirbsiu ant tautiškos dirvos, kiek galėdamas, iš visų spėkų.“ O šiandien jau viltį pameti. Kur tavo prižadai? Lietuva verkia kruvinomis ašaromis, kad ją apleido sūnūs ir dukterys, o užsiuntė nevidonais, kurie jos širdį drasko, visaip išjuokia ją, dvasiški tėveliai ją apleido, visi ją pirštais bado. Atmink, brolau, kad yra ir mylinčių savo tėvynę. Juos persekioja. O jie nesigaili nė savo turto, nė sveikatos, nė triūso. Juos ištremia; jie sėdi apkalti, kenčia badą, kiti ir kraują pralieja už savo tėvynę. O tave tie keli žodžiai iš kelio išvedė...“

Sulig tais žodžiais sugrįžo man ramumas ir noras dirbti, noras pasišventimo ant labo tėvynės. Tariau sau: „dirbsiu ant tautiškos dirvos, nieks mane nuo to darbo neatitrauks. O tau, brolau, ačiū už tavo žodį, kuris mane iš naujo pagimdė: dirbsim išvien!“

Tai pasakęs, atsisveikinau ir parėjau linksmas namo.

Ūkininkas, 1903, nr. 6/7, p. 170–174. P. Aniuolas

užmanymas

Pernai rudenį Žinyčia arba jau tikriau sakant Dirva-Žinynas33 išleido vertimą savo straipsnio, redakcijos vardu parašyto, „Głos litwinów do młodej generacyi magnatów, obywateli i szlachty na Litwie“34. Išleido jie tą brošiūrą trokšdami susiprasti su sulenkėjusiais mūsų krašto ponais ir patraukti juos prie lietuvių dirvos darbo.

Tikslas geras ir motyvai panašiam darbui yra svarbūs, todėl reikia pasirūpinti, kad ir darbas tam tikslui būtų atliktas kuo geriausiai.

Juk ne vienam Lietuvos tautiečiui skauda širdį matant, kad turtingesniosios Lietuvos gyventojų luomos stovi visai šalyj nuo šio krašto reikalų, ypač tautiškuose ir politiškuose klausimuose, o dar tankiai esti priešingos Lietuvos, kaipo tautos, reikalams ir šiokiu ar tokiu būdu trukdo juos. Kai kurie iš jų prisirišę prie lenkų siunčia į Lenkiją tautiškiems reikalams pinigus, sunkiai Lietuvos darbininkų sukaltus. Kiekvienas

Lietuvos tautietis mato, kad tos luomos, prisidėdamos prie lietuvių, daug galėtų jiems padėti platindamos apšvietimą ir mokslą terp lietuvių lietuviška kalba, skleisdamos tautišką sąmonę ir nors kiek pagerindamos ekonomišką būvį.

Be abejonės, terp tų žmonių yra nemažas skaitlius, kuriems trūksta tam tikrų žinių, kad galėtų suprasti dabartinį lietuvių judėjimą ir savo padėjimą Lietuvoje; bet daugelis iš jų turi širdis ne visai dar užaušusias, tos širdys gali dar supratusios atjausti Lietuvos vargus ir troškimus; ir tik reikia tokiems žmonėms pamatyti tą dirvą, kurioje galėtų jie savo išgales pritaikinti ir pagal savo išgales darbą atlikti. O juk dabar mūsų dirvoje atsirado tiek visokių darbų, tiek neatidėtinų reikalų, kad kiekvienas gali atrasti sau vietą ir patinkamą darbą.

„Głos litwinów“ šiaip žiūrint mažai teduoda; jis daugiau karščiuojasi ir polemizuoja ne visada stipriai pamatuodamas savo nuomones. Jis kaipo vieno žmogaus darbas negali turėti didesnio svarbumo.

Aš teorijoj ir praktikoj persitikrinęs apie reikalingumą ir naudingumą rašto, kurs galėtų išaiškint mūsų judėjimą ir nurodyt dirvą darbams ne tik sulenkėjusiems lietuviams, bet ir lietuviams tautiečiams, kurie užsidegę tėviškės meile trokšta dirbti dėl jos labo, bet dėlei stokos tam tikrų žinių neatranda sau darbo, paduodu šiokį užmanymą.

Kadangi tautiškuose reikalavimuose sutinka visos lietuvių partijos ir visi atskiri laikraščiai ir rašytojai, reikėtų išleisti lietuviška knygelė su lenkišku vertimu visų lietuvių partijų, draugysčių ir redakcijų vardu, kaip antai socialdemokratų35, demokratų36, laisvamanių37, klerikalų (jaunųjų kunigų)38, T. M. D.39, Susiv. liet. Am.40, Aušros41 , „Žiburėlio“42, „Birūtos“43, Vienybės liet.44 , Lietuvos45 , Varpo, Ūkininko, Nauj 46 , Darb. B.,

Darb.47 , Dirvos-Žin., Tėv. sargo ir t. t. – visų tų vardų, kurie panorės prisidėti prie tautiško darbo.

Toje knygelėje turėtų būti trumpai paminėta istorija lietuvių literatūros nuo pat pradžios, istorija tautiškos sąmonės, apsireiškusios literatūroj, atsiradimas Aušros, jos siekimai ir programa, atsiskyrimas kunigų nuo šiaip inteligentų, atsiradimas klerikalų organo, atsiskyrimas raudonųjų elementų, susitvėrimas Soc. dem. partijos ir jos organai, Demokratų part. ir jos organai. Atsiradimas tautiškų draugysčių, jų siekimai ir darbai. Dabartinis padėjimas lietuvių judėjimo – draugystės, partijos, laikraščiai; kokie darbai yra atliekami ir reikalaujantiejie atlikimo, galų gale punktai, ant kurių visi sutinka ir kuriuos išpildyti apsiima. Paduodamas tą užmanymą trokštu sulaukti kitų laikraščių ir organizacijų nuomonę. Jeigu tas užmanymas šiokioj ar tokioj formoj būtų priimtas, galima būtų pradėt rūpinties praktišku jo išpildymu. Malonu būtų kuo greičiaus pamatyti tokį darbą, atliktą bendromis spėkomis.

Visas rašymo būdas turėtų būti kuo objektyviškiausias, be polemikos ir retorikos: faktai, faktai ir faktai, o gale postulatai, ant kurių visi tautiečiai sutinka. Kuo skiriasi vieni nuo kitų, bus aišku iš istoriškos tos knygelės dalies. Kiekvienas perskaitęs ją galėtų aiškiai suprasti mūsų judėjimą ir pagal savo pažiūrų ir simpatijų prisidėti prie vienų ar kitų. Panašus raštas turėtų padaryt Lietuvoje nemažą įspūdį ir su juo tektų skaityties. Tikiuos, kad Lietuvos tautiečiai mažą valandėlę užmirš apie vaidus, antipatijas ir žvairavimą ir pasistengs sujungtomis spėkomis atlikti, pagal mano nuomonės, labai svarbų tautišką darbą.

Varpas, 1903, nr. 8, p. 180–181. A-s prie lietuviškai lenkiškojo klausimo lietuvoje

„ Głos Litwinów do młodej generacyi magnatów, obywateli i szlachty na Litwie“ 48

Lietuvis inteligentas, dirbantis tautos dirvoje, tankiausiai turi daug nesmagumų pakelti dėlei savo darbų. Retai jis tepajunta morališką pakakinimą, nes sunku jam pamatyti savo darbų vaisius: viskas visur užlaikoma paslaptyj. Tik su savo idėjos ir darbų draugais susiėjęs atranda jis linksmesnes valandas.

Bet štai viršuj minėtos brošiūros autorius gali ir dabar jau pasidžiaugti matydamas, kaip ji platinasi, kaip yra ieškoma ir kaip daug prilankumo lietuvystei sužadina ji širdyse

straipsniai, komentarai, brošiūros

žmonių, perskaičiusių ją. Retai teatsiranda žmonių, kurie padarytų užmetimą; tankiausiai tinka, ir skaitytojai džiaugiasi, kad nors sykį lietuviai pasisakę viešai ir visiems, maža temokantiems lietuviškai, prieinamai, kas jie tokie, kokie jų troškimai ir idealai.

Atsiranda vienok terp sulenkėjusių šovinistų tokių, kurių akys ir protas yra teip jau aptemdinti visu kuo, kas tik priguli prie lietuviško judėjimo, kad ir toje brošiūroje mato baisius ženklus.

Antai, vienas dvarponis, „litwin“, perskaitęs ją nutarė, kad čia jau propaguojama esanti tokia pat pjūtis, kaip kitą syk Galicijoj – valsčionys pjausią ponus bajorus; ir ta brošiūra tesanti verta tik sudeginti! Kits vėl karštas „lietuvis“, propaguojąs uniją lietuvių su lenkais ir vardan jos platinąs terp lietuvių lenkystę, labai įpyko atradęs toj brošiūroje, kad ponams bajorams jau nebegalima esą mokyti savo vaikų lenkų istorijos ir literatūros... Bet tokių apakusių žmonių, kurie skaitydami atranda tai, ką norėtų rasti, o ko nėra, – tokių mažai teatsiranda; visūmenės balsas – tai pripažinimas tautiškam Lietuvos judėjimui pilnų tiesų.

Brošiūros autorius prisidėjo šituo savo darbu nemaža Lietuvos judėjimui: jis pramynė kur ne kur takus lietuviškai tautiškai dvasiai, kitur suminkštino priešų širdis, o dar kitur iš priešų padarė draugus. Ta brošiūra palengvys mums ginčus su sulenkėjusiaisiais.

Nors daugumui skaitytojų, kuriems buvo rašyta, brošiūra patinka, ir jie tankiausiai jokių užmetinėjimų nedaro, bet teisybė reikalauja, kad būtų nurodytos klaidos ir silpnos jos pusės.

Visai netikęs antrašas: „do młodej generacyi magnatów, obywateli i szlachty“. Būk „obywatel“ tai ne „szlachcic“, arba „magnat“ tai jau „obywatel“. Gal teip jau vardas duotas, kad gražiau skambėtų, daugiau būtų žodžių, kurie puikią pono širdį glostytų?!

Ar tyčiomis tai padaryta ar ne, bet ir visoj brošiūroj autorius daro tankiai terminų mišinį, kurio vienas išaiškinimas tegali būti – įtikt ponui skaitytojui. Toks darbas rimtam lietuviui nepritinka.

Autorius, kreipdamos į ponų jaunūmenę, į jų širdį pratardamas, vis prisega „szlachetna“ (psl. 3, 10, 16). Benorėdamas įtikti tai jaunūmenei net nusižemina prieš ją. Ant 22 psl. kviečia ją išsimokyti lietuviškai ir būti lietuvių dirvos darbininkais. „Mes jau, sako, po truputį pailsę ilgokam kare; įneškite gi į mūsų eilias naujas spėkas, aukštesnę proto kultūrą, didesnį aptrynimą ir eleganciją!“ O toliau (psl. 23, 24) prašo, kad tie ponaičiai „šiek tiek mus pamylėtų“, taptų mūsų tautos vadovais, kad būtų, anot Šventojo Rašto, „druska Lietuvos žemės ir mūsų šviesa“.

Autorius, norėdamas įtikti ponams, pasinaudoja (psl. 20) senoviška pačių lenkų

trūksta? Povilo Višinskio

atmesta teorija, būk žodis „szlachcic“ paeina nuo „szlachetny“ ir todėl bajorai, pagal autoriaus žodžių, tai tautos pirmlakiai. Autorius lietuvių vardu siūlo bajoraičiams vadovystę, – siūlo jiems, nes jų tėvai, sako, neprisiėmę tos misijos.

Tai gal jau autorius lietuvių vardu darė su jais derybas?! Malonu būtų žinoti plačiau apie tą nepaprastą tautų gyvenime apsireiškimą.

Kadangi seniai ponai geruoju tos misijos neprisiėmę, tai, sako, lietuviai net norėję užmesti jiems tą vadovystę. Bet nieko gero iš to neišėję (psl. 20).

Išrodytų tai kaip ironija, bet autorius visai rimtai kalba, tiki į savo žodžius. Jis kviečia ponaičius rašyt, užtikrindamas, kad jie lengviausiai pragarsės mūsų raštenybėje kaipo publicistai, poetai, istorikai etc., ir tvirtina, kad jie galėsią ta garbe labiau puikauties, negu dabar puikaujasi bajorystės atributais. O paneles prikalbinėja mokyt sodiečių vaikus skaityt iš lietuviško elementoriaus ir maldaknygės, užtikrindamas ir joms užmokesnį: motynos lietuvės bučiuosiančios joms rankeles!.. Dora mergaitė nesidžiaugs tokiu senos moters nusižeminimu, nors ji būtų ir lietuvė, savo rankos neduos bučiuoti senai moteriai; o jeigu ji mokys vaikus, tai ne tam, kad prisiviliotų žmones, kad jie būtų prilankesni, o vien tik iš meilės dėl nuskriaustų, paniekintų žmonių, liejančių savo prakaitą uždirbimui gardžios duonos, puikių rūbų, gardžių gėrimų savo ponams. Gana mums įkyrėjo ta ponų puikybė, tuštybė ir neteisingumas apsiėjime su žmonėmis! Autorius išpučia tą jų puikybę ir išaukština!

Autorius neatskiria tautos nuo liaudies (psl. 7, 6, 8). Per tat išeina keistas autoriaus aiškinimas Lietuvos unijos. Jis pasakoja, būk tai tada buvusi liaudis lenkiška ir lietuviška; jų vardu, be jų žinios, diplomatai padarę uniją. Iš kur ir kaip tie diplomatai atsirado, nežinia. Kad autorius nors truputį pažvelgtų į istoriją, tai pamatytų, kad tada buvo dvi tauti, kurių nesusipratusi liaudis politiškos spėkos neturėjo (ir dabar dar ji mažą teturi spėką), o tautų vadovais buvo aukštesniosios kliasos – kunigaikščiai, bajorai, vyskupai, kartais praturtę miestiečiai – jos tai turėjo savo rankose valdžią ir atliko politikos reikalus. Jų atstovai su jų žinia darydavo sandoras ir unijas. Aukštesniosios lietuvių tautos kliasos su pilnu supratimu dalykų stovio padarė unijos aktą su lenkais; to akto pasekmės giliai persisunkė per jų vaikų kūną ir kraują, – dėlei to autorius ir brošiūrą turėjo išleist. Dėl aukštesniųjų kliasų unija turi labai didelę vertę; bet kad lietuvių liaudis neturėjo ir neturi jokių ryšių su lenkų liaudimi, prie jokios unijos jiedvi neprisidėjo ir nesusirišo jokiais ryšiais – tai tikra tiesa (psl. 8).

Autorius užmiršta, o gal ir nenori žinoti, kad kiekviena tauta susideda iš luomų, kurių reikalai tankiai yra visai priešingi, ir per tat terp jų pilno solidariškumo negali nė būti – o autorius labai to norėtų! Kad tą autorius suprastų, tai nesakytų (psl. 19), kad sodiečiai lietuviai neįtikėjo ponams bajorams, dvarų valdytojams, vien tik dėl to, kad tų

komentarai, brošiūros ponų kalba ir dvasia buvo kitoniška. Autoriui rodos, kad jeigu tie ponai priims už namų kalbą lietuvišką, nebeniekys liaudies, o rašinės lietuviškai ir platys terp lietuvių šviesą, tai visi susilies į vieną kūną, kuriame nebebus teip skirtų dalių, nors ir pasiliks grapai, kunigaikščiai ir t. t. Idilija! Kad tiktai autorius pravertų akis ir pažvelgtų į pasaulę, tai pamatytų, kad Vokietijoje vokiečiai dvarponiai trokšdami didesnio pelno nori pabranginti duoną ir mėsą, pakeldami muitus, ir tuo pastumti į dar didesnį vargą ir badą darbininkus ir visus tuos neturtėlius, kuriems prisieina duona pirkti. Tuos troškimus vokiečių ponai teip smarkiai nori įvykinti, kad net dėl to drįsta ir parlamento tiesas permainyti. O juk visi ten vokiškai šneka ir vokiškais patriotais esą sakosi! Vienok tas „patriotizmas“ nekliudo jiems dėl savo naudos brutališkai skriausti žmonių. Panašių pavyzdžių turime per pilna visuose kraštuose. Bet pas mus yra nemažas skaitlius tautiečių idealistų, kurie labai aukštai stato „gerą lietuvį“. Pagal jų nuomonės – tai žmogus, kurs jokios skriaudos nepadarys savo žmonėms – vien tik gera; kad „geras lietuvis“ – tai pilnas meilės dėl žmonių ir kiekvienoj valandoj pasirengęs pasišvęst tėvynei ir žmonėms. Puiku, gražu! Bet tokiam lietuviui reikia visada kuo puikiausį turėt supratimą apie tą, kas tėvynei tikrai naudinga. Juk ir vokiečiai junkeriai sakosi dėl tėvynės meilės reikalaują uždėti didžiausius muitus ant žemdirbystės produktų. Teip pat mūsų ponai dvarponiai norėtų per prievartą sulaikyti Lietuvos darbininkus nuo emigracijos, sakydami, juog trokštą tuo Lietuvai naudą atnešti; bet tie ponai visai nesirūpina pakėlimu kultūros, padidinimu darbininkams užmokesnio, išaiškinimu prigulinčių jiems tiesų, pagerinimu jų gyvenimo sąlygų ir žmogiškesniu apsiėjimu su jais. Prie šių sąlygų pati emigracija apsistotų ir tuo būtų atnešta iš tikro nauda tėvynei. Bet tam reikalingos yra aukos, darbas ne tik dėl savęs, – kartais pasišventimas; viso to nepakels paprastas dvarponis arba ūkininkas. Reikalinga tam žmonių meilė, o ne savo tik ypatos ir šeimynos gerovė. Žmogus, kurs teip aukštai turi išlavintą protą ir jausmus, yra tikrai inteligentu; tokį tik ir tegalima priskirt prie „gerų lietuvių“, anot idealistų klasifikacijos. Bet tokių labai mažai terasi terp visų luomų ir tokie tik tegali sutverti vienalytį tautos kūną; bet to kūno sąnariai nesigirs savo titulais, nes tai yra iš viršaus tik prisegtas blizgutis. Tokiame kūne grapas, kunigaikštis, bajoras neras sau vietos; o jeigu atras, tai turės užmiršti, kad nešioja senovės, Dievžin kieno ir kokiu būdu, tankiai gal nedoru, įgytus blizgučius titulus; turės tik atsiminti, kad yra žmogumi, lietuviu, trokštančiu gero nuskriaustiems žmonėms. Šioj gadynėj labai maža tegalima rasti tokių žmonių, ir jų skaitlius, kaip ir visose tautose, auga negreit; bet jų spėka didelė, jų rankose ateitis, jie tos ateities pranašai!

Dabar mes, besirūpindami pakėlimu savo tautos kultūros, turime pasinaudoti kiekvienu žmogumi, esančiu prilankiu kokiam nors mūsų darbui ir trokštančiu mums padėti. Tokie žmonės gali prilaikyti mūsų literatūrą, platinti terp žmonių ją, šelpti mokslą einančius, mokyti rašyti, skaityti, skaitliuoti, geografijos ir istorijos, ypač Lietuvos,

užlaikyti tam tikrus mokytojus, samdyti pas save lietuvius prie visokių darbų etc., etc., tų darbų litanija ilga ir ne čia jai vieta. Bet žmogus, kurs atlieka vieną iš tų darbų, dar negali būti pavadintas „geru lietuviu“. Kadangi brošiūros autorius labai nedaug ir neaiškius testato ponybei reikalavimus, tai jei ir atsiras terp ponų pildantis tuos reikalavimus, vieno dar nebus „mūsų“ žmogumi, nenusileis į vieną „gerų lietuvių“ kūną, bet lietuviu vis tik gali būti. Naudingi mums ir tokie žmonės, kurie nors šiuo tuo prisidės prie mūsų darbų; gerai ir tai, jeigu nebus mūsų priešais ir mažiau trukdys mūsų darbus.

Būtų buvę daug geriau, jeigu brošiūros autorius būtų susipratęs su atstovais esančių lietuvių partijų: L. D., L. S. D., klerikalų ir pagal jų patarmių būtų sustatęs brošiūrą, – ir jei išleista būtų buvusi visų lietuvių partijų vardu; tada būtų kur kas didesnį įspūdį padariusi; būtų darbas išėjęs rimtesnis ir ne tiek klaidų turįs. Kadangi visos partijos yra tautiškos, tai apskritai tautišką programą būtų galėjusios kuo puikiausiai išdirbti, tokią, po kuria kiekviena iš jų būtų galėjusi pasirašyti.

Dabar gi išeina nesusipratimai. Kiti, imdami tą brošiūrą už visų lietuvių balsą, stebisi ir trauko pečius, kad teip mažus lietuviai reikalavimus ir idealus teturi ir teip prie ponų meilinasi. Kiti vėl supratę, kad tai vieno žmogaus arba vienos pakraipos žmonių būrelio balsas, mažą svarbumą brošiūrai tepriduoda. *

Pagal viso ko matyti toj brošiūroj klerikalo plunksna. Klerikalų laikraščiai ant pirmos vietos pastatyti, nors jie išeina retai ir menkai turisi; o neklerikališkiejie –ant galo padėti (psl. 14), Darb. bal. visai nepaminėtas; teip pat ir rašytojai: Lazdynų Pelėdai49 nepripažinta ir talento, o Bitė50, Žemaitė51 ir Šatrijos Ragana52 nepatilpo nė į beletristų, nė į poetų eilę, bet kur ten ant galo paminėtos, kaipo turinčios talentuotas plunksnas. Tokiuose atsitikimuose bešališkas rašytojas sustato sąrašą pagal alfabeto, bet ir nepraleidžia nepatinkamų dėlei tendencijos garsių raštų ir rašytojų. Bereikalingai autorius išgiria savo tautiečius valsčionis – būk tai jie labiau esą tautiškai susipratę, negu lenkų „klapai“ (psl. 15). Čia jau pasirodo grynas autoriaus šovinizmas. Bent lenkų žmones „klapais“ vadina, o lietuvių – „valsčionimis“. Žinoma yra, kad lenkai išleidžia daug populiariškų knygelių ir laikraščių, tie raštai platina terp žmonių šviesą ir greta tautišką sąmonę. Ta populiariškoji literatūra, pagal vardų ir laidų skaitliaus, negali būti ir palyginta su panašia lietuviška. Be to, lenkai valsčionys Austrijoj ir Vokietijoj neretai daro tautiškus susirinkimus „viece“. Panašių susirinkimų pagal skaitlingumo susirinkusiųjų pas mus neatrasi.

* Ir protingiaus, mūsų nuomone, daro. Jei vienas žmogus ar net ir vienos kokios nors pakraipos būrelis kalba, jis neturėtų tiesos kalbėti visų, visos tautos vardu; minėjamos brošiūros autorius kalba vis lietuvių vardu, – ir teip elgdamos jis išnaudoja lietuvių vardą ir net jį nužemina, ką iš dalies ir p. A-s čia parodo. Prieš šitokį brošiūros autoriaus pasielgimą lietuviai tegali tik užprotestuoti. Red.

Teip pat autoriaus šovinizmas apsireiškia ir tame, juog jis savo tautos padėjimą randa už blogiausį, palyginus su kitomis tautomis. Antai, sako, būk tai Galicijoj lenkai pripažįsta rusinams tautišką skirtumą, nors jie pagal kilmės artimesni lenkams negu lietuviai (psl. 8), o čia mat Lietuvoj to nedaro! Kas akylai skaito laikraščius, tas žino, kad Galicijos lenkai dar labiau siunta ant rusinų, negu pas mus sulenkėjusiejie ant mūsų. Tas jau ir be žinių iš laikraščių suprantama ir galima buvo spręsti pagal analogijos. Daugumas lenkų istorikų patriotų, pasiremdami ant unijų aktų, visur ir visada matė vieną giminę, vieną tautą („jeden ród, jeden naród“), tai yra skaitydavo rusinus, lietuvius, žemaičius, baltarusius, lenkus kaipo vienos šeimynos Lenkijos brolius, žinoma, su lenkiška kalba; o jų apgyventas vietas kaip vienos vienalytės Lenkijos provincijas, šalis („kraje“).

Tos istorikų idėjos per populiarizaciją persisunkė per kūną ir kraują visų kalbančių lenkiškai, prie kurios tik iš paminėtų jis neprigulėtų. Tos idėjos teip prigijo visur, kad net perėjo ten, kur nepriderėtų būti; teip štai savo išleidimuose Krokuvos akademija ir etnografiškoji draugystė rūpinasi rinkti mokslingąjį ir etnografiškąjį materialą iš „visos Lenkijos“, tuo suprasdama ir lietuvius, ir kitas paminėtas tautas.

Teip, teko man skaityt rimtą recenziją apie Juškos surinktas lietuviškų dainų melodijas53, Krokuvos akademijos išleistas; autorius džiaugiasi, kad tasai išleidimas papildo žymią spragą tame dalyke, nes jau rusinų ir lenkų dainų melodijos esančios surinktos ir išleistos anksčiau.

Per tat kiekvienas tų tautų judėjimas yra skaudus širdžiai žmogaus, išauklėto ant pamato istoriškosios unijos idėjos. Nors protas ir išaiškina, ir pripažįsta tiesą tiems judėjimams, bet širdis jaučia skausmą matydama, kad Lenkija mažinasi, jos plačios ribos siaurinasi. Teip yra pas mus, dar didesniame laipsnyje Galicijoje, teip bus ir Baltarusiuose.

Teip pat šovinizmas – šauksmas, būk tai nebesą pasaulėj kito tokio monstruališko padėjimo kaip pas mus Lietuvoje.

Tik verksmingą savo tautos padėjimą tematydamas ir šaukdamas, kad visoj pasaulėje nieko panašaus nebeatrasi – gali tuo sujudinti jautrias jaunų panelių širdeles –bet tai yra šovinizmas, o kiekvienas šovinizmas yra nesveikas tautoj apsireiškimas, ir jis tautai kenkia.

Gal tai vis autoriaus retorika tam tyčia supinta, kad patrauktų jautriausias širdis; bet aš nepripažįstu tokios kovos, kurioje kovojantis nori patraukti į savo pusę priešą per apgaulę.

Ant 19 psl. autorius pripažįsta tiesą lietuviams „visur ir kiekvienoj draugystėj“ kalbėti lietuviškai terp savęs. Pagal mano nuomonės, jeigu tik lietuviai terp savęs kalbasi ir prie tos kalbos kito svetimtaučio nepriguli, tai jie ne tik turi tiesą lietuviškai kalbėti, bet tai jų pareiga, kurią reikėtų visiems pildyti, ir matant lietuvius kitaip

kalbant terp savęs perspėti juos. Jei prie kalbančių lietuvių prisideda dar vienas kitas svetimtautis, tai tada jau turi būt užlaikomos apskritai žmoniškos terptautiškos tiesos su pagerbimu mažumos.

Kiti tos brošiūros skaitytojai atrado joje ultimatum ir užsimąstė. Kits perskaitęs, kad reikia išsirinkt vieną iš dviejų vėliavų – lenkišką ar lietuvišką – nusiminė ir nebegali išrišt savo gyvenimo klausimo. Pripažindamas pilną tiesą tam reikalavimui, klausė savęs, ką daryt, prie kurios vėliavos stot ir tvirtai stovėt. „Aš, sako, gimiau ir užaugau Lietuvoj, Lenkijos nė matyt nemačiau, bet mano tėvai kalbėjo lenkiškai, buvo lenkiškoj dvasioj išauklėti, mane teipogi toje dvasioje užaugino, ir ta lenkiška kalba liko man mano tėvų kalba ir per tat mano mylima; ta lenkiškoji kultūra man artima ir maloni, ir aš su ja pilnai susigyvenau. Bet vis tiek myliu savo kraštą, Lietuvą, kuriame gyveno mano senoliai prosenoliai, myliu tuos žmones, – prasčiokėlius, myliu jų kalbą, džiaugiuos matydamas tą tautą bundant, judant krutant. Ką gi man daryti? Pamest lenkišką kalbą, teip jau išdirbtą, išmokt lietuvišką kalbą, nors gražią ir turtingą, bet mažai išdirbtą? Pamest visą lenkišką kultūrą! Ar tai galima?“ Ir ką gi atsakysi tokiam žmogui? Sunku pamest prigimtą kalbą ir grįžt prie savo prosenių kalbos, numest lenkų kultūrą sunku, bet galima, tik tikra revoliucija žmogaus dūšioj turi pasidaryti. Ir turi tą revoliuciją pergyvent kiekvienas žmogus, kuriam širdis ir protas sako: „tu lietuvis“ – ir liepia darbuotis dėl tėvynės, kelt ją iš miego. Ta idėja dar nauja, turi nedaug pasekėjų, o kiekviena nauja idėja reikalauja nuo pasekėjų kovos, pasišventimo ir aukų. Pirmiejie Kristaus mokslo pasekėjai kiek kentėjo, kiek pasišvęsdavo ir net galvas guldydavo! Taigi ir čia reikia nukentėt, idant ta idėja būtų prilaikyta ir praplatinta. O pergyventi savo dūšios revoliuciją prisieis ne vienam trokštančiam būt „geru lietuviu“, bet išaugusiam po lenkų kultūros įtekme lenkiškoj dvasioj ir kalboj. Pavyzdžių jau mes turime. Bet atgimusiųjų vaikams jau bus kur kas lengviau. Šis laikas, kaipo pereinamas, sunkiausias lietuvių judėjime.

Ant 16 psl. autorius, kreipdamos į Lietuvos ponybės jaunūmenę, reikalauja, kad ji būtų „mūsų“. „Teisybę sakant, pagal kraujo, be abejonės, jau jūs mūsų“ – ir bereikią tik, kad jie būtų „mūsų“ ir pagal dvasios (apie tą dvasią nedaug terasi brošiūroj – ar ji grynai klerikališka, ar demokratiška, ar socialdemokratiška). Tai nuomonei patvirtinti autorius primena, kad pirm unijos Horodlėj buvusi Lietuvoj lietuviška ponybė ir per uniją įgavusi lenkų titulus negalėjo tapt lenkais; o ir pačios ponų pavardės rodančios, kad jie ne lenkai, bet lietuviai, jeigu tik žiūrėti į tų pavardžių šaknis. Jautrioms panelėms gal jau ir užtektų tų prirodymų, ir jos galėtų persitikrinti, juog jų kraujas grynai lietuviškas; bet antropologija kitaip apie kraują sako; apie vaikų kraują taria ne pagal tėvų pavardės, bet pagal tėvo ir motinos kilimo: jeigu lietuvis vestų lenkę, tai vaikai beturės pusę lietuviško

komentarai, brošiūros kraujo, o jeigu tasai vėl ves vokytę arba lenkę, tai jo vaikai beturės ¼ lietuviško kraujo. ** Tokiu būdu gali labai prasiskiesti lietuviškas kraujas pas nešiojantį grynai lietuvišką pavardę. Mes kasdien matome, kad Lietuvos ponai dėlei savo plačių pažinčių, giminystės ir turtų tankiai veda svetimtautes – lenkes, žydes, vokietaites, prancūzes ir t. p. Todėl apie mūsų ponų kraujo grynumą reikia labai abejoti ir didelis klausimas, ar daug ten beliko lietuviško kraujo. Gana tik pažiūrėt į veidą Lietuvos grapų, kunigaikščių ir didžturčių – bajorų, tuojau pasakysi, kad tai ne lietuviškas tipas.

Mūsų ponybė turi tankiausiai maišytą kraują, bet lietuvišką psichiką arba labiau panašią į lietuvišką negu į lenkišką.

Tokia psichika turėjo išsidirbti jiems begyvenant terp tų pačių prigimties sąlygų, nuolatinius santykius ir reikalus jie turėjo su lietuviais, o ne su lenkais, ir tas be įtekmės ant jų psichikos palikt negalėjo. Jeigu koks Lietuvos ponas atvažiuoja į Varšuvą arba į Krakuvą, tai lenkai tuojau pažįsta, kad tai iš Lietuvos atvykęs, ir vadina jį „litwin“; iš jo lenkiškos kalbos ir apsiėjimo tankiai pasijuokia, pasityčioja, bet tą žmogų myli ir godoja. Godoja dėl jo būdo, rimtesnio ir daug statesnio negu grynųjų lenkų; žymi lenkų ypatybė „blaga“ (melas be tikslo ant kiekvieno žingsnio, pasigyrimas, puikybė) – dar nelabai teprikibo prie Lietuvos ponų, persiėmusių lenkų kultūra. Tankiai tenka išgirsti tos nuomonės patvirtinimą nuo ponų, visai neprilankių lietuviams ir jų judėjimui; jie eidami mokslus turėję geriausius, rimčiausius ir labiau išsilavinusius draugus – lietuvius. Lietuvos ponai priėmė nuo lenkų kalbą, daug papročių ir paviršutinės kultūros mažmožių ir visą tą jau skaito už savo. Daugelis tų ponų kariavo už lenkų idealus, darbavos lenkų dirvoje kaipo rašytojai, mokslo vyrai arba dailos mylėtojai. Tos tradicijos yra joms artimos ir brangios. Todėl tokio pono užklausus, kokios jis tautos, atsakys: „esu lenkas!“ Ar tai meluotų jis teip sakydamas? Ar tai nebūtų jo giliausis persitikrinimas? Juk galų gale, sako, kiekvienas yra tokios tautos, prie kurios pats jaučiasi prigulįs, prie kurios jo dūšia linksta.

Kada karštas lietuvis ims tokiam ponui aiškinti, juog jo senoliai, prosenoliai buvę grynai lietuviai, juog jo pavardė grynai lietuviška, juog jis Lietuvos duoną valgo, jos oru kvėpuoja, kasdien jos dangumi džiaugiasi, – tai tas, pasiklausęs tų privadžiojimų, pasako: „teip, aš lietuvis, bet vienkart ir lenkas.“

Brošiūros autorius labai pyksta ant tokių žmonių, tokį atsakymą laiko per „cudaczna dystynkcja“54 (17 psl.) ir išrodo jam toks atsakymas pasityčiojimo lygus, vis tiek kaip kad kas sakytų, juog „juodas tai ne būtinai turi būti juodu, bet gali būt vienkart ir baltu“ (psl. 17).

** Teip daro ir ūkininkai: ne pagal vardų ir herbų ieško holendrų arba arabų kraujo, bet pagal giminystės knygų.

Vis tai autoriaus retorika, kuri gali sujudinti žmogaus širdį, bet protui maž tepasako. Vieton pykti pasistenkim išaiškinti sau tokį apsireiškimą.

Įsigilindami į tą klausimą, kas tai per sutvėrimas „lietuvis, o vienkart ir lenkas“, turime pažvelgti, kokius tipus atrandame dabartinėj Lietuvoj; tų tipų skirtumą padarė unija.

Maždaug galime teip padalyti:

1) grynai lietuviai; jie turi grynai lietuvišką kraują, būdą ir namų kalbą;

2) sulenkėję lietuviai; jie turi grynai lietuvišką kraują ir būdą, bet lenkišką kalbą; daugumas jų vadina save „litwin“;

3) sulenkėję lietuviai; jie turi lietuvišką kraują ir būdą, bet kultūrą ir idealus lenkiškus; jie vadina save „litwin“ ir „polak“55;

4) sulenkėję lietuviai; jie turi maišytą kraują ir būdą, kultūrą, idealus ir namų kalbą grynai lenkišką; jie vadina save „polak“, o prisispyręs gali išgauti ir „litwino“ vardą; 5) lenkai ateiviai; jie turi lenkišką kraują, būdą, kultūrą, idealus ir lenkišką kalbą; bet besimaišydami terp lietuvių ir sulenkėjusių lietuvių yra priėmę kai kuriuos jų papročius. (Kiti lenkai ateiviai susimaišė, be abejonės, su lietuviais teipgi ir antropologiškai. Red.).

Antropologiški ir etnologiški tyrinėjimai galėtų suteikti mums daug materialo pažinimui tų tipų; o arčiau juos pažinę lengviau ir geriau galėtume nutarti, kaip mums reikia su jais elgtis ir kokius jiems reikalavimus mes turime statyti.

Be abejonės, mūsų reikalavimai kiekvienai iš tų kategorijų turi būti statomi nevienodi.

Abejoju, ar daug atsirastų lietuvių, kurie reikalautų, kad lenkai ateiviai priimtų kaipo namų kalbą lietuvišką; bet sprendžiu, kad kiekvienas iš mūsų antrojo skyriaus žmones pavadys išgamomis, ir jeigu terp jų atsirastų žmonės, suprantantiejie tautišką klausimą, tai tokie tik paniekinimo ir pasigailėjimo tebūtų verti; bet jeigu tai žmonės prasčiokėliai, pametė savo kalbą dėl pinigo arba dėl to, kad teip jau paprastai yra daroma, tai tokius tamsuolius reikia šviest ir aiškint jiems jų paklydimą; jie nekalti, nes nė patys neišmanė, ką darą.

Prie kurių iš tų 5 skyrių priskaityt poetą Mickevyčių? Arčiau jo genealogijos ir charakteristikos nepažindamas negaliu atsakyt, ar prie 3, ar prie 4, bet prie vienos iš tų dviejų. Jis pagal savo kilimo, simpatijų ir būdo turėjo tiesą vadint save lietuviu, bet pagal kalbos, kultūros ir idealų – jis lenkas, ir lenkai gali juo didžiuotis kaipo saviškiu.

Tokie žmonės, kaip Mickevyčius, gali vadint save lietuviu ir lenku, nors tas pasakymas ir labai rėžia ausį, ypač lietuvio; pagal kūno jie – lietuviai, bet pagal dvasios –lenkai.

Dar reikėtų nurodyti keletą silpnų tos brošiūros vietų, kaip antai – autoriaus pražiopsojimą fakto, kad Lietuvoj jau net partija yra (L. S. D.), kuri reikalauja

straipsniai, komentarai, brošiūros

neprigulimos Lietuvos, o neseniai pasirodęs Lietuvių demokratų partijos programos projektas liudija, kad ta idėja yra jau plačiai pasklidusi po Lietuvą; bet autoriui, matyt, kaip ir nežinomi tie faktai. Tačiaus ir teip jau tas mano raštas per platus išėjo, todėl baigiu.

Varpas, 1903, nr. 9/10, p. 211–219. A-s keli žoDžiai apie lietuvos pabėgėlius

Neseniai besklaidydamas senesniųjų metų Varpą, su pasigėrėjimu perskaičiau 3 ir 4 Varpo num. 1898 m. du mažu, bet gražiu straipsneliu, mūsų garbingos rašytojos

Bitės parašytu, – vaizdelį „Motina“ ir „Pro domo sua“56. Abu juodu kalba apie vieną ir tą patį liūdną apsireiškimą Lietuvos gyvenime – apie inteligentus pabėgėlius. „Motynoj“ parodyta lietuvė, kuri, savo sūnus išauginusi kuo geriausiai, atsirado padėjime vištos, išperėjusios antyčius: antyčiai, pamatę prūdelį, supuolė visi į vandenį ir plūdur sau, gaudydami gardžius kąsnelius. Kiek nekutnoja motyna, ant krašto pasilikusi, kiek nevadina pas save, – antyčiai neklauso, nebeina, bet dar ir motyną pas save kviečia.

„...kodėl jos sūnūs nustojo mylėję visa tą, be ko ji gyvent nenorėjo?!“ – klausia autorė, Žiburienės sūnums aukštesnius mokslus išėjus ir apsigyvenus Rusijoj, o motynai vienai nuliūdusiai Lietuvoj pasilikus. Atsakymo tikisi sulaukti nuo dainiaus, įsiklaususio į žolynus, ant tos motinos kapo išaugusius.

Aš, nebūdamas dainium ir nesiklausęs žolynų, ant to kapo išaugusių, noriu atsakyti nors ant vieno autorės pastatyto klausimo.

Istorija mums rodo, jog senovės lietuviai tikrai gerai mylėję savo tėvynę ir mokėję ją ginti. Ar jau dabar gema kitokio būdo lietuviai – tėvynės išgamos kokie, kad jau jos nebemyli, nebepasišvenčia dėl jos gero, nebegina jos?! Kodėl toksai skirtumas tarp senovės ir dabartinių lietuvių?!

Kiekvienas žmogus yra produktu visų tų sąlygų, tarp kurių jisai augo. Senovės Lietuvoj buvo kitokios sąlygos – kitokie ir žmonės buvo, dabar gi sąlygos kitokios – ir žmonės nebe tokie.

Senovės Lietuvą mes matome nuolat kariaujant su savo priešais, kurie kaip siaubūnai buvo ją apgulę ir kiekvieną valandą pasirengę buvo ją praryti. Užtaigi kiekvienas lietuvis, nuo pat užgimimo matydamas ar girdėdamas savo tėvus ir gentis kariaujant, tikrai aiškiai suprato, kas jo priešai ir kas jis pats; jo jaunoj krūtinėj užsidegdavo neapykanta ir noras atkeršyti priešams už jų nedorybes ir vienkart – karšta meilė dėl savo skriaudžiamos tėvynės. Be to, kiek tai sykių prisiklausydavo jisai dainelių

mums

trūksta? Povilo Višinskio

ir apsakinėjimų vaideliotų, kurie, keliaudami po savo kraštą, skelbė Lietuvos vargus ir jos didvyrių darbus. Tūlas iš klausytojų užsidegdavo noru eiti tų didvyrių pėdomis, pasišvęsti dėl tėvynės gero. Galų gale patys tėvai įkvėpdavo sūnums tą dvasią.

Dabar kita gadynė.

Nors ir dabar priešai stovi apgulę Lietuvą, tykodami ją praryti, bet tie priešai išrodo kitaip ir kitaip kariauja. Mūsų vargdieniai nesupranta, nemato aiškiai, kas jų priešai; visi šaukia „sunku, sunku gyventi!“, bet kodėl sunku, kas spaudžia – to jie nesupranta. Nematydami savo priešų, jie patys savęs nemato, nežino, kas jie esą, neturi tėvynės. Taigi nenuostabu, kad tokie tėvai negalės nė sūnums išaiškinti to, ko jie patys nesupranta, negalės nurodyti jiems jų priedermių dėl savo tautos, savo tėvynės. Argi gali kas pasakyti, jog Žiburienė mylėjo savo tėvynę, nenorėjo jos apleisti? Jei užduotum jai tokį klausimą, tai ji tiktai plačioms į tave pažiūrėtų. Taigi Bitė ir to žodžio „tėvynė“ nepasako: „ar jos neišgudrinto proto nevargino tas klausimas, kodėl jos sūnūs nustojo mylėję visa tą, be ko ji gyventi nebenorėjo?“

Vaideliotų jau seniai mes nebeturime. Tai kas gi jauniems lietuviams visa tą (meilę tėvynės, jos priešų pažinimą, pasišventimą dėl gero tėvynės) gali duoti?!

Gal mokykla? Kaip tik vaikas pradeda eiti mokslus, išmoksta svetimos kalbos, savosios nebesimokindamas. Svetima kalba pradeda plėtoti jo protą, pamažu jaunikaitis ir manyti įpranta svetima kalba. Gimnazijoj būdamas, kartu su kitų tautų vaikinais turi vartoti rusišką kalbą ir turėti visokius su jais reikalus, kurie neturi jokio ryšio su tautyste. Pamažu nyksta teip tautiškos ypatybės. Pabaigęs gimnaziją, kiekvienas rūpinasi pastoti į aukštesnę mokyklą, kurią pabaigus jam būtų lengviau ir šilčiau gyventi, o jokių priedermių dėl savo tėvynės jis nė nejaučia. Daugelis studentų net ant švenčių, palaidi būdami, neaplanko savo krašto, savo giminių ir tėvų, o jei kartais iš netyčių ir pakliūva kurs tenai ant trumpo laiko, tai jaučiasi svetimas ir rūpinasi kuo greičiau išsprukti. Tokiu būdu toks jaunikaitis vis labiau ir labiau atitolsta nuo savo krašto. Tokiam inteligentui nieko daugiau nebelieka, kaip tik bėgti ten, kur jam daugiau užmokės, o darbo mažiau tebus, nebus reikalinga iniciatyva.

Taigi lietuvis, išėjęs aukštesnius mokslus, ir gyvena sau šiltai kokiam nors užkampyj Rusijos gelmėse.

Paskutiniais laikais vienok terp lietuvių studentų atsiranda jau troškimas, nors dar ir silpnas, pabaigus mokslus grįžt Lietuvon ir darbuoties dėl jos. Kai kurie jau tą savo troškimą ir įvykino, bet didesnė dalis ir dabar dar, išėjusi mokslus, sprunka į rytų pusę, net – į patį Sibirą! Kodėl teip vis dedasi, kas tam kaltas? Kada bus tam galas?!

Varpas, 1903, nr. 12, p. 288–290. A-s

straipsniai, komentarai, brošiūros

apvaikščiokime lietuvių tautos šventę!

20 metų atgal, kada užgimė pirmasis lietuvių tautiškas laikraštis, nedaugel tebuvo dar susipratusių lietuvių: tik mažas būrelis aukštesnius mokslus baigusių ir keletas kunigų teprisidėjo prie Aušros išleidinėjimo57

Nuo to laiko nedaug sulyginamai metų tepraslinko, ir daugelis iš tų, kurie tada dirbo, dar tebėra gyvi, kai kurie iš jų ir dabar tebesidarbuoja tėvynės dirvoje. Nors nedaug metų tepraėjo, bet lietuvių tautos gyvenime įvyko didelė atmaina. Štai matome, kad dabar išeina ne vienas, bet keliolika jau laikraščių; prie jų išleidinėjimo priguli ne vien tik mokslus baigę lietuviai, bet ir ūkininkai, amatininkai ir darbininkai; jie rašo visokias žinias, renka pinigus raštams išleidinėt ir nukentėjusiems už lietuvystę sušelpti, platina tuos raštus, lipdo atsišaukimus, taiso spektaklius ir t. t. Vienu žodžiu, lietuvių judėjimas plačiai pasklido po Lietuvą ir giliai įleido savo šaknis, teip giliai, kad nė smarkūs šiaurio erelio užpuolimai nebegali jo nė ant valandos sustabdyti.

Linksma ir smagu žiūrint į savo tėvynės atgijimą! Kiekvienas lietuvis su giliausiu dėkingumu turi atsiminti tuos vyrus, kurie pramynė pirmąjį taką lietuvių judėjimui. Kiekvienam lietuviui 1883 m. liks visada brangiausi metai. Pernai sukako 20 m. nuo tos mums malonios valandos – Aušros atsiradimo.

Su Aušros pasirodymu yra, be abejonės, labai stipriai surišta ir mūsų atgijimo pradžia. Ir, apvaikščiodami pernai Aušros sukaktuves, mes vienkart apvaikščiojome lietuvių tautos atgijimo šventę. Tą šventę mes privalytume švęsti ir toliaus kasmet, – ir ji turėtų patapti visos Lietuvių tautos švente

Sukruskime visi tą dieną, parodykime pasauliai, jog mes ne tik dar tebegyvuojame, bet ir judame, parodykime teipgi ir savo nesusipratusiems dar broliams, kas tai yra lietuvių judėjimas ir kokia jo galia!

Patogiausias tai šventei laikas – tai vasara, laikas apie Jonines ar Petrines. Paskirti kokią nors vieną dieną tai šventei būtų dabar labai sunku, dar ir bereikalingai tik varžytų. Reikia tikėties, kad ir tai ilgainiui galės įvykti. Tuo tarpu vienok kiekvienas gali pasiskirti kokią tik nori dieną, kokią atras už parankesnę. Būtų geistina tik, kad šventė būtų švenčiama didesnėmis kokios nors vietos kuopomis ir kokią nors vieną tam tikslui pačių paskirtą dieną. Tą dieną reikia taisyt teatrus, draugysčių susirinkimus, vakarus su skaitymais, dainomis, deklamacijomis, šokiais; daryt susirinkimus ir pasikalbėjimus apie lietuvių reikalus, kviest prie to kuo daugiausiai ištikimų žmonių; aiškint visiems, kas tai diena, kodėl ji teip iškilmingai švenčiama ir apvaikščiojama ir t. t.

Taigi visi lietuviai, kas gyvas galįs, švęskime ir apvaikščiokime tą dieną – Lietuvių tautos šventę ir kitus raginkime prie jos apvaikščiojimo!

Ūkininkas, 1904, nr. 4, 102–103. [Be parašo58] ar bereikia mokėti „vikupą“?

Didžiausieji tiesieji mūsų ūkininkų mokesčiai tai vyriausybei mokami išperkamieji už žemę mokesčiai, vadinamieji „vikupai“.

Kauno rėdybos ūkininkai kasmet išmoka „vikupų“ apie pusantro milijono rublių. Kiek tai gerų daiktų už tuos pinigus galima būtų įsitaisyti! Kiek tai lietuviškų mokyklų galima būtų įsteigti už juos! Kiek lietuviškų naudingų knygų išleist!

Kiek vargdienių sušelpt, pavargėlių priglausti! O kur ir ant ko dabar tie pinigai eina? Kas tai sužinos! Patenka caro valdžiai ir susimaišo į vieną krūvą su visokiais kitokiais pinigais. Gal už tuos pinigus išlaiko kareivius – dykaduonius, caro valdžios paramą; gal caro giminei ant užlaikymo palocių tenka, gal žandarams, kurie mūsų knygas gaudo –ką ten suvoksi!

Prižiūrėkim, kaip tie „vikupai“ atsirado.

Buvo kitąkart Lietuvoje daug žemės, o maž gyventojų, buvo galingų ponų būrys, kurs valdė žmones. Ponai gyveno sau rūmuose, o žmonės arė, sėjo ir pjovė, visus darbus ponams nudirbdavo, o vieton užmokesnio rykščių ir bizūnų gaudavo. Pasakojo man apie tą gadynę vienas Kurtuvėnų dvaro ūkininkas, senukas, nuo kurio grapas buvo užsispyręs žemę atimti. „Kitą sykį, sako, čia meškos gulėjo miško laužuose; mano prosenolis atėjęs mišką nukirto, mešką užmušo ir toje vietoje triobą pasistatė. Jo vaikai, vaikų vaikai ir mes čia prakaitą liejome, per visą savo amžių nieks nepadėjo mums vargti, tik dar į dvarą prie darbo varė. Dabar nori nuo manęs tą žemę atimti! Kur čia teisybė?“ Kada tam ūkininkui seniukui dvaro tarnas pranešė, kad jeigu jis geruoju nesikraustys, tai atvažiuosią viso dvaro vežimais ir jo naudą išvešią, jis atsakęs: „ne, nepaveš visos naudos! Kiek čia rykščių yra sudėta – tai ir visų jūsų arkliai nepaveš!“

Ar ūkininkai, kurie per amžių prakaitą liedami, patys savo ir pono žemę dirbdami, ponus savo darbu ir vargu maitindami, o tiek nuo jų paniekinimo ir rykščių priėmę – ar būtų nusidėję, jei už tą žemę, kuria leista jiems dabar naudoties, nė skatiko būtų niekam nemokėję?! Ar būtų nusidėję?..

Caras ir kai kurie mūsų ponai giriasi, kad tai iš savo geros širdies, didelės malonės paliuosavę žmones nuo baudžiavos, ir už tai žmonės turį būt jiems amžinai dėkingi.

O kas mokesčius ant žmonių uždėjo? Ar ne caras su ponais? Jie sakė, kad tai dvarams turį būt užmokėta už tą žemę, kuri teko žmonėms; kad ta žemė ponams prigulėjusi. Žemė buvo paskaityta labai brangiai, brangiau, negu ji verta buvo. Teisybė, Lietuvoje tai dar ne teip jau labai įbrangino, kaip pačioj Maskolijoj, – valdžia mat norėjo prisivilioti žmones per lenkmetį, o pabausti Lietuvos ponus, kam prie maišto prisidėjo. Valdžia priėmė ponų skolas, anų laikų valdžios banke padarytas; tas skolas ant žmonių užrašė, užrašė visas tas skolas, nors dalį ponai jau buvo bankui išmokėję. Likusiąją dalį mokesčio už žemę valdžia išmokėjo ponams tam tikrais popieriais, kaip kokiais vekseliais, kuriuos galima visada visur parduoti: ir tų popierių vekselių skolą valdžia ant žmonių užrašė. Paskui teip bjauriai buvo vedami tų „vikupų“ reikalai, teip buvo supainiotos visos sąskaitos, kad patys finansų ministeriai negalėjo susekti, ar žmonės gerai užmoka skolą, ar ji mažinasi bent kiek, kiek dar liko, kada jau visa galės būti užmokėta. Ir vos ne vos 1893 m. tesustatė valdžia apyskaitą, o per 30 metų painiodama rokundus spaudė vargino žmones!

Kas gi ant galo pasirodė? Iš tos apyskaitos paaiškėjo, kad valdžia gavusi pinigų už pigesnį negu nuo žmonių ėmė procentą ir per tai pasipelnė kasmet apie 20 milijonų rublių. Jau rodos, per tiek pat reikėjo ir žmonėms numažinti „vikupus“; bet kur tau! Pražuvo tie pinigai caro valdžios nasruose. O juk ta pati valdžia prispiria bankus numažinti procentą skolininkams, jeigu pats bankas gauna pinigų už mažesnį procentą. Tai jau viena skriauda žmonėms padaryta. Antra skriauda pasirodė iš pat pradžių padaryta. Visas ponų skolas prirašiusi žmonėms, valdžia pelnė apie 400 milijonų rublių, nes tie pinigai jau ponų buvo įmokėti.

Be to, dar ir kiteip nuskriaudė žmones. Užlaikymui visokių činauninkų „vikupų“ reikalams valdžia paliepė imti nuo žmonių po pusę procento daugiau; apyskaita parodė, kad vos tik dvidešimta dalis tų pinigų tebuvo išleidžiama činauninkų užlaikymui, likusieji pinigai smuko į caro valdžios gerklę. Dar pusę procento paliepta buvo imti nuo žmonių į atsargos kapitalą; tas kapitalas buvo skiriamas nepaprastiems išleidimams, bet tokių išleidimų neatsirado ir tie pinigai turėjo eiti ant sumažinimo „vikupų“: to reikalavo gryna teisybė ir tam tikri įstatymai. Į tą atsargos kapitalą susirinko daug milijonų rublių.

Tų milijonų jau nebėr! Žuvo jie visur, nieko gero žmonėms už juos nepadaryta; tarp kitko, iš tų pinigų išmokėjo valdžia kunigaikščio Vitgenšteino59 skolas.

Tada tai 1893 m. pasirodė, kad žmonės jau išmokėjo visą „vikupų“ skolą. Taigi jau daugiau kaip 10 metų žmonės bereikalingai moka „vikupą“.

Žmonės moka dėl to, kad nesupranta visų valdžios darbų, o valdžia panašius savo šelmiškus darbus slepia nuo žmonių. Ji skelbia plačiai tik apie savo neva malones; o

apie tai, kad permainė vekselius ir per tai susimažino procentai – tai ji tyli ir lupa nuo žmonių po senovei.

Reikėtų dabar pareikalauti nuo valdžios, kad ji sugrąžintų, kas permokėta; o jei tuojau dar sunku būtų išreikalauti sugrąžinimo permokėtųjų pinigų, tai būtinai reikia visiems iš vieno užsispirti ir nebemokėti „vikupų“. Visur ir visiems sakykit, kad „vikupų“ skola jūsų jau seniai išmokėta. Valsčiuose per susirinkimus rašykite prigovorus, kad jūs jau išmokėjot „vikupą“, kad nebegalite ir nebenorite mokėti.

Ūkininkas, 1905, nr. 5, p. 117–120. Sp-as kaip caras gelbsti savo sostą?

Kaip tik japonai pradėjo smarkiai mušti caro karūmenę, o žmonės vis smarkiau ir smarkiau ėmė šiaušties prieš carą, ėmė vis tankiau ir daugiau užmušinėti caro činauninkus, tai caro valdžia suskato rašyti visokius sumanymus, kuriais norėjo nuraminti žmones gražiais pažadėjimais, apgauti lengvatikius, ir tokiu būdu vėl sustiprinti savo viešpatavimą.

Pernai gruodžio 12 (25) d. caras išleido paliepimą60, kuriuo džiugino žmones, kad nuims nuo jų pančius; džiugino visas tautas, pažadėdamas prašalinti kai kuriuos suvaržymus, džiugino dvasiškiją ir tikėjimus, pažadėdamas jiems liuosybę, džiugino raštininkus, pažadėdamas cenzūros sušvelninimą, džiugino darbininkus, pažadėdamas jų reikalais pasirūpinti – jų būvį palengvinti. Vienu žodžiu, kuone visiems šį tą siūlė, kuone visus paglostyti rengėsi.

Ir kas gi iš to išėjo?

Ar tie jo pažadėjimai išsipildė? Ne.

Bet caras ir negali priderančiai išpildyti tų savo pažadėjimų, nes tada jis nebegalėtų taip ponauti, taip žmones varginti, nebegalėtų daryti kaip tinkamas.

Neišpildė caras tų savo pažadėjimų, bet dar labiau sukiršino 9 (22) sausio šių metų liepęs iššaudyti minią darbininkų, kuri be ginklų ėjo pas jį pagelbos maldauti61

Dar labiau ėmė bruzdėti visi pašaliai. Sklido jau gandas, kad 19 vasario, tą dieną, kada buvo panaikinta baudžiava, žmonės žadą sukilt ir numest nuo savęs caro ir jo valdžios jungą. Tada jau caras, begelbėdamas sostą, išleido manifestą maldaudamas visų, kas tik dar tebetiki į jį, susiglausti į krūvą ir paremti jo griūvantį sostą. Bet keli caro tarnai išaiškino jam, kad tokių stulpų, sosto ramsčių jau maža beliko, ir jo šauksmo neišklausys žmonės: todėl reikia ką nors kita pramanyti, kuo galima būtų patraukti širdis žmonių, kurie ištroškę yra geresnio valstybės surėdymo, bet nėr dar galutinai įnirtę ant

straipsniai, komentarai, brošiūros

caro. O iš visur jau kilo balsai, kad nebegalima ilgiau taip gyventi, nebegalima leist

činauninkams daryti visa, kas jiems patinka, kad vienintelis išganymas – tai sušaukti visų gyventojų parinktus vyrus, kurie sutvarkytų irstančią valstybę.

Ir štai caras prieš pat tą baisiąją dieną, kada laukiama buvo baisios audros –revoliucijos pradžios – 18 vasario paliepė ministeriui vidaus dalykų sutaisyti sumanymą apie išrinktųjų žmonių sušaukimą ir tuojau pristatyti jam užtvirtinimui.

Ilgai ministeris galvą suko, visokios komisijos darbavosi, ant galo sutaisė tą sumanymą, caras su ištikimiausiais savo tarnais peržiūrėjo, pataisė ir 6 (19) rugpjūčio mėn. kart su manifestu apskelbė62.

Prisižiūrėkim arčiau toms naujoms caro „dovanoms“.

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 201–202. [Be parašo63] caro manifestas

Iš pat pirmų žodžių savo manifesto caras meluoja. Jis sako, kad Rusija augusi ir stiprėjusi dėl to, kad buvusi vienybė tarp caro ir žmonių; ta vienybė saugojusi ir saugosianti nuo visų nelaimių. Lietuvoj jau ir piemens žino, kad caras tam tik pastatytas, kad „padotkus“ nuo žmonių lupti, gardžiai valgyti, gražiai važinėtis, puikiai gyventi, kad jis visai žmonių reikalais nesirūpina, o jei rūpinasi ir rūpinosi, tai tik ponais ir jų reikalais. Tik ponams ir činauninkams Rusijoj gera gyventi, o žmonėms tik vargas.

Ir tą manifestą caras išleido tik tam, kad nuraminti kilstančius prieš carą žmones, kad sustiprinti sostą, savo valdžią po senovei palikti, t. y. kad ir toliau kaip tinkamas galėtų dirbti.

Bet jau ir pats caras nusimano, kad blogi jo popieriai. Rašydamas manifestą savo sosto sustiprinimui, prileisdamas kai kuriuos žmones prie svarstymo naujųjų įstatymų jaučia, kad jo „malonė“ visai gal nepakakinti žmonių, kad žmonės gal vėl kilti prieš jį, pykti ant jo. Todėl savo manifeste caras sako, kad laikui bėgant, kaip jau pasirodys, kad jau teikiamoji dūma netikusi, – tada jis pats žadąs pasirūpinti pagerinti ją.

Vienu žodžiu, caras šaukiasi į visus, kurie dar nenustojo tikėti į jį ir jo galybę, šaukiasi į juos, masina niekniekiais, bet už tai reikalauja nuo jų sostą paremti, jo valdžią paremti.

Kviesdamas žmones į dūmą iš anksto pasako, kokie jie turi būti: turi jie eiti išvien su jo činauninkais. O kas dar nežino, kas per paukščiai caro činauninkai? Tai mat, kokių atstovų reikia carui!

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Gerai išsitarė vienas rusų dienraštis – dabar, sako, caras padarys apie 500 naujų činauninkų, kuriems mokės mažesnę algą negu kitiems savo artimiems tarnams, neduos rangų ir ant senatvės užlaikymui pinigų. Caras manifeste reikalauja, kad išrinktieji į dūmą nesipeštų su dabartiniais jo činauninkais, kad eitų išvien su jais, t. y. skriaustų žmones, o rūpintųs ponams įtikti.

Leisdamas tą manifestą caras sakosi norįs, kad ta jo „malonė“ visai nuramintų žmones, kad išvestų ant gero kelio visą valstybę, kuri paskutiniais laikais ėmusi klysti, negerais keliais eiti.

Toks tai caro manifestas!

Jaučia caras, kad jau blogai jam prisieina – pats apie tai užsimena manifeste –kad žmonės pabudo iš miego ir nori nusikratyti nuo savo pečių caro jungą. Tai ką jis daro? Steigia dūmą, šaukia į ją ištikimus tik tarnus, liepia jiems eiti išvien su jo činauninkais, nuraminti sukilusius žmones ir sustiprinti caro sostą.

Argi jau iš tikrųjų atsirastų tiek aklų žmonių, kurie ištroškę laisvės, geresnio gyvenimo nori numesti nuo savo sprando caro jungą, o pradėti patys savo reikalais rūpinties, iš šviesiųjų dorųjų žmonių tarpo rinkti valdžią, kaip tai yra Amerikoj ir kitur. Lietuviai! Neduokitės carui už nosies vadžioti, netikėkite jo prižadėjimams. Jis pratęs viena ranka duoti, o kita atimti. Tą jau tikrai turėsite, ką patys iškovosite!

Jug yra dar tokių neišmanėlių, ką sako, kad caras nuo baudžiavos atliuosavęs žmones, padaręs jiems didelę „malonę“. Neteisybė! Jau žmonės sau liuosybės reikalavo, ponai matė, kad nebesulaikys žmonių ilgiau po savo jungu; ir sumanė tada caras „atliuosuoti“ žmones. O kas iš to išėjo, kad ne patys žmonės išsiliuosavo? Apkrovė už žemę tokiais mokesčiais, kad iki šiol negalima išsimokėti, nors iki ausų jau yra kits į skolas įlindęs. O pinigais tais caras su ponais pasidalijo.

Dabar jau atėjo laikas išsiliuosuoti nuo caro valdžios jungo. Tai caras, neva tai papeikdamas činauninkus, kurie būk tai „atsistoję“ tarp jo ir žmonių, kviečia arčiau prie savęs keletą šimtų ištikimųjų žmonių, kad padėtų jo griūvantį sostą gelbėti.

Taigi neapsigaudinėkit lietuviai! Nieko gero ta dūma neduos, pats caras neišsižadės savo valdžios, todėl reikia ją nuo jo atimti! Taigi, vyrai, į darbą! Griaukim caro valdžią!

Dabar geras laikas!

Caras, manifestą išleisdamas, tą pačią dieną paliepė senatui apskelbti, kad nuo 6 (19) rugpjūčio jis panaikinąs savo paliepimą, 18 vasario duotą, t. y. nuo tos dienos 6 (19) draudžia žmonėms kreiptis į jį su nurodymais, ko trūksta žmonėms, kaip reikia jų būvį pagerinti. Šia tau ir „vienybė“ caro su žmonėmis apskelbta! Pats caras tą pačią dieną skelbia apie vienybę ir tą pačią dieną sakosi nebenorįs žmonių balso girdėti. Mes aiškiai žinome, kad prašymai carui paduodami negali būt išpildyti, pakol visą kraštą valdo caras su

straipsniai, komentarai, brošiūros

činauninkų gauja. Bet čia caras jau begėdiškai, net pats prisipažįsta, kad nenori klausyties žmonių balso. O ką tik manifeste gyrėsi „vienybėj“ esąs, buvęs ir būsiąs su žmonėmis.

Kvailas, kas dar tiki carui!

Kvailas, kurs tiki, kad žmonių padėjimą caras gali pagerinti!

Taigi savo reikalais patys rūpinkimės!

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 202–205. [Be parašo64]

šalin caro Dūma! tegyvuoja lietuvos seimas vilniuje!

Caro dūma – nauji monai žmonių nuraminimui išleisti.

Caras neleidžia dūmai apie visus valstybės reikalus kalbėti; neleidžia apie caro šunybes nė užsiminti; neleidžia jo sosto pajudinti, jo sauvalio sumažinti.

Caras neleidžia dūmai pareikalauti nuo ministerių ir kitų caro tarnų jų darbų parodymo.

Caras neleidžia dūmai spręsti apie naujų įstatymų išleidimą arba senųjų panaikinimą.

Caras leidžia dūmai tik pasikalbėti apie tai, o paskui jau Valstybės taryba turi peržiūrėti dūmos nuomonę. Toje valstybės taryboje (Gosudarstvienyj Soviet) sėdi caro parinktieji persenę jenerolai ir kiti ištikimi caro tarnai. Jie prieš carą neis, jie carui pataikauja. Bet jei atsitiktų kaip nors kokį neblogą mažmožį dūmai ir Valstybės tarybai sutarti – tai caras gali to nepatvirtinti. O tuo tarpu koks ministeris gali labai blogą žmonėms sumanymą pakišti; caras pasirašys, apskelbs – ir bus naujas įstatymas. Taigi caras norėdamas gali ir be dūmos apsieiti, visai ant jos nepaisyti. Jo tarnai – ministeriai, jo paties, o ne dūmos skiriami, gali daryti viską po senovei, ir dūmai gali visai nerodyti savo darbų.

Caras, jei jam nepatiks į dūmą išrinktieji žmonės, gali pavaryti ir liepti išrinkti naujus.

Caras, kada nori, tada gali sušaukti dūmą, o jei nenorės, tai gali jos ir nešaukti.

Į dūmą išrinktieji žmonės neturi pilnos liuosybės, už drąsias jų kalbas gali juos valdžia dūmos nesiklausdama kalėjiman įkišti, Sibiran išvaryti.

Į dūmą negali patekti nė vienas, kurs nekalba rusiškai. Taigi negali patekti kad ir geriausieji lietuviai, jei tik jie nemokės rusiškai kalbėti.

Į dūmą negali patekti nė vienas darbininkas – caras jų bijo, neleidžia rinkti į dūmą.

Į dūmą negali patekti ir darbininkų užtarytojai, nes caras neleidžia darbininkams rinkti, neleidžia balso paduoti už sau tinkamą žmogų.

Į dūmą negali patekti nė vienas lietuvis, iš žmonių išėjęs ir mokslus baigęs, – nes carui tokie nepatinka – jie neleidžia jiems rinkti ir išrinktais būti.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Į dūmą turi patekti daug tamsių ūkininkų, kurie labiau valdžią prilaiko. Bent po vieną ūkininką kiekviena gubernija turi atsiųsti į dūmą, o iš kai kurių tai kuone visi ūkininkai galės patekti – jiems leista daug rinkikų į gubernijos miestą pasiųsti.

Į dūmą sunku bus patekti doram ūkininkui, nes caras neleidžia ūkininkams rinkti tiesiai į dūmą, net ir rinkikų neleidžia tiesiai pasirinkti; pirma valsčius turės išrinkti į pavieto miestą, paskui tie jau rinks į gubernijos miestą, o iš ten jau į dūmą. Kiek tai važinėjimos, kiek išleidimų! Vis tai valsčius turės užmokėti. Valdžia spaus visus kaip įmanydama, kad tik jai patinkami ūkininkai būtų išrinkti.

Į dūmą rinks tik turtingieji dvarininkai ir miestelėnai, pabrikantai ir turtingieji pirkliai.

Tokiu būdu dūmoj didžiuma bus turtinguočių. Jie, žinoma, tik savais reikalais rūpysis, o apie darbo žmones nė kalbėte nekalbės.

Rinkimai taip yra sutaisyti, kad į dūmą pakliūtų kuo daugiausia rusų. Jie, besirūpindami savais reikalais, apie Lietuvą ir jos reikalus nenorės nė galvoti, nė kalbėti.

O iš Lietuvos kiekgi gali pakliūti į dūmą? Vos tik keletas lietuvių – ir tai vargiai kuriam iš jų rūpės kitų žmonių reikalai – greičiau jo paties kišenė. O jei ir visi išmintingi ir dori patektų, tai ką jie ten keli padarys prieš šimtus rusų?

Negut tik padės ponybei naujas sunkenybes krauti ant žmonių...

Todėl tai – šalin caro dūma! Nereikia mums jos! Nereikia tų monų!

Kas tik kur kaip įmanydamas aiškinkit tą, nurodykit tas naujas caro suktybes ir skelbkit plačiai – ko mums reikia, kas mums gali padėti, kas gali mūsų krašto reikalais rūpinties ir kaip tą padaryti.

Taigi reikia mums patiems savo reikalais rūpinties. Reikia mums patiems įsteigti Vilniuje Lietuvos seimą, į kurį visi Lietuvos gyventojai rinktų atstovus tiesiai, be tarpininkų, nurodytų sau patinkamą žmogų, kad visi suaugę Lietuvos gyventojai – ir vyrai, ir moters rinktų atstovus, kad visi tik po vieną balsą teturėtų, kad visų balsai tiek pat svertų, kad nebūtų tai „ponų“, bet „žmonių seimas“, kad į jį pakliūtų geriausieji, išmintingiausieji Lietuvos žmonės, kad balsai būtų paduodami ant kortelių, į tam tikrą skrynutę įmetami, niekam nematant, niekam nežinant. Vienu žodžiu, į Lietuvos seimą Vilniuje turi būt renkami atstovai nuo visų Lietuvos gyventojų lygiu, visuotinu, slapčiu ir betarpišku balsavimu be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties.

Todėl tegyvuoja Lietuvos seimas Vilniuje!

Šalin caro dūma!

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 205–207. [Be parašo65]

kaip žmonės kovoja su maskolių valDžia

Beviešpataujant carui, beslegiant žmones, atėjo sunkūs laikai ir jam, ir žmonėms. Jis iš paskutinės griebiasi visokių įrankių, kad tik jo sostas nesugriūtų, kad jo viešpatavimui galas neprieitų. Jis varo žmones Mandžūrijon; jis liepia kazokams vaikyti žmonių susirinkimus; jis liepia kimšt į kalėjimus tuos, kurie pasipriešina jo valdžiai; jis liepia pakart tuos, kurie nugalabijo bjauriausius jo ištikimiausius tarnus; jis krauna ant žmonių vis naujus ir naujus mokesčius; jis skolina nuo piniguočių bankėrių pinigus, o už tuos pinigus samdo sau naujus tarnus, už tuos pinigus dirba ginklus ir paraką žmonėms šaudyti. Jam nerūpi, kad tas skolas turės paskui žmonės išmokėti, tie patys žmonės, į kurių širdis jis dabar taiko, kurių brolius jis dabar žudo, karia, smaugia...

Ką gi žmonės ant to? Argi jie neatsiliepia? Argi nieko prieš tai nedaro? Argi jie nesigina? Ar jie leis save taip be galo už nosies vadžioti?

Jau bunda svietas, jau tūkstančiai kyla prieš caro valdžią.

Kaipgi apsireiškia tas jų sukilimas, jų kova prieš valdžią?

Vieni rašo atsišaukimus ir knygeles, kuriose aiškina maskolių valdžios nedorybes, kiti renka pinigus tų raštų išspausdinimui ir praplatinimui po žmones, kiti tuos raštus gabena, platina, žmonėms dalija; kiti daro susirinkimus valdžios nesiklausdami, per tuos susirinkimus papasakoja arba paskaito iš rašto susirinkusiems žmonėms apie caro valdžios nedorybes, kiti sako „pamokslus“ į žmones šventoms dienoms miesteliuose arba valsčių (gminų) sueigose. Jei ant tokių kalbėtojų užpuola policija, tai žmonės neleidžia jų areštuot; jei policija smarkiai lenda ginklais grasindama, tai tokius valdžios tarnus nušauna, papjauna, užmuša; užmuša ir tuos, kurie policijai padeda, nedovanoja ir tiems, ką policijai praneša apie tuos žmones, prieš valdžią einančius. Kiti vėl, pasišventę už žmonių liuosybę ir jų geresnę ateitę kovoti, užmuša nelabuosius ministerius, gubernatorius, sprauninkus, žandarus ir kitus bjauriausius caro tarnus. Kiti, vėl surinkę pinigus, perka ginklus ir dalija drąsesniemsiems žmonėms. Kitur vėl, reikalui prisiėjus, net valdžios sukrautus ginklus pasiima. Tai va, Liepojuje jūrininkai išplėšė arsenalą (kur karūmenės ginklai sudėti), pasiėmė 5 000 šaudyklių ir 50 000 patronų; neseniai darbininkai Mintaujoje irgi pasiėmė ginklus iš sankrovų. Kiti vėl gabena ginklus iš kitų kraštų; neseniai į Finliandiją atvežė pilną garlaivį prikrautą. Kiti nebemoka valdžiai mokesčių, o jų kaimynai susitaria nepirkt iš jų nieko, jeigu valdžia varytų ant takso tų žmonių gerybę. Kiti matydami, kad per degtinę ir monopolius valdžia surenka nuo žmonių daugybę milijonų rublių, griauna monopolius, susitaria visi nebegerti degtinės; kiti nustoja rūkę, kad tik sumažinti valdžios pelnus, nors tokiu būdu apsilpninti valdžią. Kiti karūmenėj tarnaudami šviečia kareivius, nurodo jiems, kad bjauru ir nežmoniška

šaudyti į beginklius savo žmones, kurie niekuo nenusidėję, o trokšta sau liuosybės ir geresnės ateities. Ir jau daug tokių kareivių, kurie nebešaudo į žmones, prieš valdžią einančius. Taip atsitiko jau Varšuvoj, Liepojuje ir kitose vietose. Jau yra ir tokių kareivių, ką nebeklauso savo aficierių, užmuša juos ir eina žmonėms į pagalbą; taip atsitiko Odesoj ir Sievastopolyj tarp jūrininkų. Kitur vėl žmonės varo laukan policiją, valsčių raštininkus, valdžios mokytojus šnipus ir kitus netikusius žmones. Jei jie geruoju nepasitraukia, tai bloguoju prispiria: nebemoka jiems algos, nebeduoda jiems butų, nebeklauso jų paliepimų arba varu išvaro. Patys žmonės iš savo tarpo pasirenka geriausius vyrus į teisėjus (sūdžias), tų teisėjų nutarimai yra skelbiami bažnyčioj visiems girdint, žmonės šventai pildo jų nutarimus. Patys žmonės pasirenka sargybą nuo vagių ir plėšikų apsisaugoti; patys moka jiems algas, o policijai nieko nebeduoda. Patys žmonės pasirenka sau raštininkus ir mokytojus, o caro tarnus pavaro. Taip yra daroma greta mūsų, Lenkijoj ir Latvijoj.

Ir daug, daug visokių darbų atsirado; tais darbais žmonės griauna caro valdžią, naikina savo prispaudėjus ir imasi statyti naujus gyvenimo pamatus.

Ir mes, lietuviai, tą patį turime daryti – jau nemaža ir pas mus padaryta. Taigi varykim pradėtąjį darbą toliau, smarkiau! Subruskim visi, stokim į darbą išvien su visais, kas maskolių valdžią griauna.

Kas tik eina už carą ir maskolių valdžią, tas mūsų priešas – saugokimės jų ir naikinkime juos. Kas tik eina prieš maskolių valdžią, tas mūsų prietelis – padėkim jam, užstokim už jį, gelbėkim jį, susidėkim su juo! Tada tik sulauksim geresnės ateities!

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 207–209. [Be parašo66] caro teikiamoji susirinkimų, žoDžio ir spauDos liuosybė

Caro tarnai turi dabar daug darbo dėl būsimosios dūmos. Juk jeigu jau įsakyta caro, kad reikia atstovus rinkti, tai turi būt ir tam tikri susirinkimai žmonių, kurie tarsis tarp savęs, ką į tą dūmą pasiųsti, ką tam pasiuntiniui įsakyti, kokius sumanymus jis turi pakelti dūmoj ir t. t., vienu žodžiu, būtinai reikia susirinkti ir liuosai pasikalbėti apie viską, taigi reikia laisvės susirinkimų. O ką gi tada valdžia?

Juk dar tos laisvės nėra! Be susirinkimų ir negalima bus apsieiti! Štai ir išgalvojo caro tarnai. Reikia, sako, leist susivažiuot dvarininkams, pirkliams ir pramonininkams, bet tik mieste valia jiems susirinkti, ten yra daug policijos, visokių šnipų ir karūmenės. Apie tą susirinkimą privalo pranešt policijos viršininkui, o jis turi pasirūpinti atsiųsti

straipsniai, komentarai, brošiūros

į susirinkimą savo kokį nors pagelbininką. Štai tau caro duotoji susirinkimų liuosybė!

Ne visur, ne visada ir ne visi tegali susirinkti, tik ten ir tie, kuriems tai pavelys caro valdžia! Ūkininkams tai visai nevalia susirinkimų daryti – jie juk, caro valdžios nuomone, tamsūs, nereikalaus savo tiesų! O kaip jau prisieis atstovus rinkti, tai palieps visus kaip avinus į vieną vietą suvaryti ir išrinkti valdžiai patinkamą atstovą. Rusų laikraščiai jau rašo, kad kai kurie žemiečių viršininkai apskelbė valsčiams, ką jie turi išrinkti. Tik vargu Lietuvos ūkininkus pasiseks taip už nosies vedžioti. Bet nepastatys tik jie savo reikalavimus? Jau jie kai kur moka susirinkti caro valdžios nesiklausdami ir svarstyti savo reikalus.

Taigi caro valdžia leidžia tik ponams ir tai mieste po policijos priežiūra susirinkti prisirengimui prie rinkimų į dūmą; o ūkininkams visai neleidžia. Ponų susirinkimuose gali dalyvauti tik tie, ką turi tiesą rinkti atstovus – nenuoramų nevalia įleisti.

Susirinkusiems, žinoma, rūpės išpasakoti visus savo vargus rūpesčius ir atrasti tokį žmogų, kurs mokėtų ir galėtų išrodyti visas dabartinio surėdymo ydas. Žinoma, tokiame susirinkime gali pradėti svarstyti apie sugriovimą caro valdžios pamatų, nes be to negalima palengvinti gyvenimo.

Aišku, kad būtinai reikalinga žodžio liuosybė.

Caro valdžia, leisdama susirinkimus, pasirūpino apsaugoti sostą nuo negeistinos jai žodžio liuosybės; paliepta, kad susirinkimai svarstytų tik apie kiekvieną žmogų, ar tinka jis į atstovus, ar ne, bet nevalia svarstyt caro valdžios nedorybių, nevalia kalbėti apie pamatinius valstybės įstatymus, nevalia kalbėti apie pačių žmonių valdžią, apie autonomiją ir t. t. Jeigu kartais kas pradėtų apie panašius dalykus kalbėti, tai policijantas, kurs bus per susirinkimą, tuojau privalo susirinkimą pertraukti ir visus susirinkusius išvarinėti. Šia tau žodžio liuosybė!

Renkant atstovus reikia susižinot žmonėms, įvairiuose kraštuose gyvenantiems, reikia žinoti, kur kokius atstovus ketinama rinkti, ką nuo jų ketinama pareikalauti, kaip jie turėtų savo reikalavimus paremti. Taigi reikia būtinai plačiai apie visą dabartinį surėdymą atvirai pasikalbėti viešai per laikraščius. Be to negalima gerų atstovų išrinkti ir jiems tikrus nurodymus duoti. Būtinai reikalinga spaudos liuosybė.

Ką gi ant to caro valdžia? Ji jaučia, ji girdi, kad visur jau reikalaujama spaudos liuosybė, kad be jos nebegali žmonės nurimti. Bet kaipgi gali caro valdžia leisti spaudos liuosybę? Juk tada ims jos nedorybes išrodinėti, ims jos pamatus griauti! Štai ką caro tarnai išgalvojo. Leisią rašyti apie rinkimus, apie teikiamuosius į atstovus kandidatus; bet nevalia pamatų judinti! Štai tau ir spaudos liuosybė!

Ir kas per rinkimai gali išeiti? Plačiausioms minioms neleista dalyvauti rinkimuose. Argi darbininkai taip sau ramiai ir tylės?

Ar jie nereikalaus, kad ir jiems būtų duotas lygus kitiems balsas? O visokiems suvaržymams tebesant, pakol dar nevalia kada ir kur norima susirinkti, susirinkus nevalia apie viską kalbėtis, nevalia apie svarbiausius reikalus rašyti – tai tokioms sąlygoms esant nedyvai, jei bus riaušės, sumišimai, susirėmimai su policija; gali ir kraujo praliejimo būti. Už visą tą turės atsakyti caras ir jo valdžia; nepraeis jiems tai dovanai! Jau atsibudo minios. Kaip pavasarį upė ledą išlaužusi ūždama bėga ir griauna visa, kas tik nori jai kelią užstoti, taip ir dabar atbudę žmonės pradėjo reikalauti savo tiesų ir tas jų judėjimas nepasiliaus, pakol tik jie neįgis savo tiesų; griaus jie viską, kas jiems atsistos ant kelio. Visų susipratusiųjų dabar pirmutinė priedermė – iš visų spėkų rūpinties, kad prasidėjęs judėjimas nesilpnėtų, o kiltų smarkyn, kad nesusilpnėtų veikiančiosios spėkos.

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 236–238. [Be parašo67]

ką mano ministerių komitetas apie lietuvos reikalus

Kokiais penkiais, keturiais metais atgal ar aš kur tai skaičiau, ar tik teip girdėjau bekalbant (dabar nepamenu gerai), kad maskolių valdžia paskyrus 1 500 rublių konkursui tokios istorijos parašymui, kur būtų prirodyta, jog Lietuvos niekuomet nebuvę, o toje vietoje, kur dabar lietuviai tebegyvena, nuo senų senovės buvęs maskolių kraštas vien tik maskoliais apgyventas.

Kiekvienas protingas skaitytojas, perskaitęs mano šiuos žodžius, nusijuoks, bet dabar matau, kad tokios kalbos yra ne be pamato. Tik perskaitykime „Viršiausiai užtvirtintąjį iš gegužės 1 dienos 1905 m. ministerių komiteto nutarimo ištrauką“68, kur kalbama apie Lietuvos reikalus, tai mes ten rasim aiškiai pabrėžta, kad maskolių valdžia nepripažįsta jokios Lietuvos, o vien tik „Zapadną krajų“ (Vakarinį kraštą) arba „SieveroZapadni krai“ (Šiaurvakarinis kraštas). Tatai matome, kad mus maskoliai jau perkrikštijo į kokį ten „Krajų“. Gaila tik, kad maskoliai nenurodo, iš kur atsirado lietuviai ant jų „nuo senų senovės“ žemės. Mat seniau iš tos priežasties ir buvo uždrausta lietuviams lietuvių spauda, nėsa kam ten reikalinga lietuvių spauda, kad tai „rusų kraštas“, o rusams turi pakakti vien rusų spaudos.

Ir visoje toje „Ištraukoje“ tik ir kalbama apie Maskolijos Vakarinį kraštą, o apie Lietuvą, kaipo istoriškąją arba lietuviais apgyventąją, nė žodžio. Vos ne vos užtinka tame „grynai rusų krašte“ žmones, tebekalbančius lietuviškai žemaitiška tarme (o ne kalba!). Tai, jeigu jau Maskolijos ministeriai laikosi tokios nuomonės apie Lietuvą,

straipsniai, komentarai, brošiūros

tai ką bekalbėti ir apie patį carą, kuris nieko apie tokius dalykus nenuvokia. Matyt, dar mes maža davėmės pajausti „maloningam“ (tai yra kraugeringam) carui ir jo visai „apričninkų“ gaujai. Dabar pažiūrėkim, kaip rūpinosi mūsų kraštu maskolių valdžia prieš 40 metų ir kaip toliau mano rūpintis. Pirmiausia, po lenkų maišto gruodžio 10 d. 1865 metais išleidžia maskolių valdžia aplinkraštį (cirkuliarą), uždrausdama be vardo krašte (Lietuvoj) pirkti žemę lenkams – dvarininkams69. Mat čia jiji apsižiūrėjo, kad „grynai rusų krašte“ nėra rusų, o jie čia sulig maskolių politikos labai būtų reikalingi, tatai ir griebėsi įvairių priemonių priveisti Lietuvą maskoliais.

Ir pradėjo į Lietuvą gabenti kacapus iš gilumos Maskolijos, nupirkdami jiems nuo lenkų dvarininkų dvarus ir išdalydami kacapams. Išgena iš mūsų krašto valdybų ir mokyklų, kaip lenkų, teip ir lietuvių kalbą, į mokyklas ir į kitas valstybės įstaigas parkviečia maskolius stačiatikius, o kitataučiams valstybės valdyme uždraudžia dalyvauti; katalikų tikėjimą pradeda persekioti; jau apsigyvenusiems Lietuvoje kaip valdininkams, teip ir ūkininkams maskoliams duoda įvairius palengvinimus, jų vaikus dovanai mokina mokyklose, priveisia Lietuvoje cerkvių begales, skiria šio krašto aprusinimui didelius pinigus ir t. t., ir t. t. ir jau laukia gausių savo politikos vaisių... Bet to dar nepakanka. Iš pradžių buvo uždrausta žemė pirkti Lietuvoje tik lenkų * dvarininkams, o lenkų ūkininkai galėjo pirkti ir valdyti žemę pagal išgalę. Žinoma, reikia ir jiems uždrausti, kad jų daug čia neprivistų, ypač valdančiųjų daug žemės. Ir išleidžia sausio 27 d. 1901 m. Viršiausiąjį paliepimą, uždraudžiantį ir lenkams ūkininkams pirkti žemę70. Bet kartu uždrausdami lenkams ūkininkams pirkti žemę, uždraudžia ir lietuviams ūkininkams, nes kokis velnias ten sugaudys, kas lenkas ir kas lietuvis; o juk lietuvių, regis, nebėr pasaulyje, tatai ir uždraudžia praktikoj visiems kitataučiams, išpažįstantiems katalikų tikėjimą, nors tas Viršiausiasis paliepimas buvo sumanytas tik dėl lenkų ūkininkų. Čia vėl Maskolijos gudragalviai valdininkai susipranta, kad bus negerai kitataučius palikti visiškai be žemės, reikia jiems žemės pirkimą apriboti ligi 60 dešimtinių, kad jie manytų, jog maskolių valdžia vis tik rūpinasi jų padėjimu, gerove ir vargais, ir kad tokiu būdu privistų daug mažturčių ūkininkų, ant kurių, kaipo ant tamsių, pavergtų žmonių, galėtų stipriai pasiremti irstantysis caro sostas ir nuo kurių bus galima kirpti ne vieną vilną per metus.

Ir tokios tai politikos Maskolijos valdžia manė laikytis per amžius ir džiaugtis amžinai savo gudriu (teisybę pasakius, gana kvailu) sumanymu. Bet, matyti, ne tomis vėžėmis nuvažiavo maskolių politika, kad jau šįmet turėjo visus Viršiausiai užtvirtintus paliepimus panaikinti ir šiek tiek taikintis prie dabartinių gyvenimo sąlygų: ir vėl leidžia kitataučiams pirkti žemę ir į mokyklas įvesti prigimtąsias mokinių kalbas.

* Lenkai laimingesni už lietuvius, nes maskoliai dar pripažįsta, kad lenkai yra pasaulyje, nors jų kraštą, kaip ir Lietuvą, perkrikštijo į „Privislianskij krai“ (Privislijos kraštas – Lenkija).

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Vienok nereikia tuo perdaug džiaugtis, nes reikia visuomet žinoti, kad jeigu maskolių valdžia ką nors viena ranka duoda, tai kita tuojaus vėl atima. Teip ir čia atsitiko. Pačioj „Ištraukoj“ tuojaus pridurta, kad ūkininkai ir dvarininkai kitataučiai tegali pirkti žemę tik nuo savųjų, o ne nuo rusų – stačiatikių. Jau tuo pačiu ir apsunkina išgrūsti maskolius iš Lietuvos, o jų skaičius iš lėto galės didintis. Toliaus, kas užtikrys, kad po kokių metų kitų maskolių valdžia neišleis įvairių aplinkraščių vėl siaurindama ūkininkams žemės pirkimą, jeigu ligi to laiko dar nenulaušim jai ragų. Juk ir 1865 metais vien tik lenkams dvarininkams uždraudė žemę pirkti, o laikui bėgant tasai uždraudimas išsiplėtė ir ant lietuvių dvarininkų, ir ant lietuvių ūkininkų. Čia mat papūtė truputį priešingas vėjas, ne visai malonus maskolių nosiai, na, ir pradėjo, tarytum kyšius kaišioti ir Jonui, ir Baltrui, kad nors ant tos valandėlės nusiramintų, o nebijok, tegul tik kur nors pasiseka pelnyti, tuojaus ir Joną, ir Baltrų už sprando nutvers ir atims visa iš jų su nuošimčiais. Ne puikiau dalykai stovi ir su mokyklomis. Kada valdžia pajuto, kad iš įvairių Lietuvos kampų kyla pasipriešinimai prieš mokyklas, o ypač prieš prigimtos kalbos panaikinimą, tai ir sumanė įvesti mokyklose mokinių prigimtos kalbos išguldinėjimą. Jau ir čia galime sakyti, kad nieko gero nedavė. Leista lietuvių kalbą išguldinėti miesto ir dviklesinėse mokyklose ir tai tik tuomet, kada lietuvių mokinių bus didžiuma, nes kitaip pasilieka viena maskolių kalba. Ar čia ne monijimas akių žmonėms? Reikia žinoti, kad miestų Lietuvoje maža yra, o dviklesinių mokyklų dar mažiau; bet vėl, miestų ir dviklesines mokyklas daugiausia lanko svetimtaučiai, o lietuvių mažas nuošimtis tėra, tatai lietuvių kalbos išguldinėjimas tegali įvykti Lietuvoje labai mažam mokyklų skaičiuje. Pradedamosiose liaudės mokyklose lietuvių kalbą išguldinėti ministerių komitetas neišrado reikalinga, nes, sako, kad dėlei mokslo laiko trumpumo būk lietuviai mokiniai negalėsią priderančiai išmokti visų kalbų, o ypač maskolių, kurią būtinai kiekvienas turi žinoti. Kur rastųsi lietuvių mokinių didžiuma, ten neleidžia prigimtos kalbos mokintis, o kur bus mažuma, ten leidžia. O lenkai juk jau iškovojo pradedamosiose savo kalbą, jiems užteks laiko pramokti ir savosios kalbos, ir svetimosios, tik lietuviams vargšams būk to viso būsią per daug. Matyt, maskoliai tą daro iš didelės prie lietuvių „meilės“. Ar tai ne valdžios šunybė? Ar tai ne pasityčiojimas iš mūsų?

Tai tokiu būdu mūsų „maloningiausias“ caras mumis rūpinasi ir mano toliaus teip rūpintis.

Ne, mes neturim toliau kęsti tokio valdžios pasityčiojimo, mes neturim tikėti nė vienam valdžios žodžiui, nes kiekvienas jos žodis yra melagingas ir nė vienos jos malonės neturim priimti! Mes turim patys pasiimti, kas yra mūsų, tatai ir mokyklose mes neturim priimti valdžios brukamos maskolių kalbos, bet tik įvesti į mokyklas savo lietuvių kalbą, kaip tai padarė lenkai. Mokyklos turi eiti mūsų naudai, o ne tarnauti

Lietuvos surusinimui. Lietuvos mokytojai turi prisidėti prie to dalyko atlikimo, kaip artimiausieji mokyklų auklėtojai ir jų vedėjai.

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 238–242. Kaipsaunori nauji susivienijimai lietuvoje

Prasidėjus smarkesniam prieš valdžią judėjimui, kaskart daugiau žmonių prisideda prie kovos su valdžia, kaskart daugiau žmonių prisideda prie kovojančių; dygsta naujos politiškos draugijos, nauji sąryšiai.

Šią vasarą buvo susivažiavimas pradedamųjų mokytojų lietuvių iš Suvalkų ir kai kurių Lenkijos gubernijų71. Susivažiavo jų kelios dešimtys; svarstė dabartinį padėjimą. Visi prisipažino, kad nebegalima ilgiau taip gyventi, kad jie valdžios spaudžiami ir ant kiekvieno žingsnio varžomi negali prigulinčiai vaikų mokinti mokyklose. Todėl jie reikalauja visą mokinimo būdą permainyt, ant kitų pamatų pastatyt; jie reikalauja, kad mokyklos būtų prižiūrimos ne valdžios, bet pačių gyventojų, kad mokytojais būtų ne valdžios skiriami, bet pačių gyventojų renkami; kad mokyklos būtų surėdytos taip, kad pradedamąją baigęs galėtų stoti tiesiai į gimnaziją be jokių kliūčių, – o gimnaziją baigęs galėtų tiesiai į universitetą ar kitą aukštesnę mokyklą stoti: reikalaujama, kad Vilniuj būtų universitetas, o visoj Lietuvoj tiek pradedamųjų ir vidutinių mokyklų – kad visi mokslo trokštantieji galėtų rasti sau vietos mokyklose, kad už mokslą visai nereikėtų mokėti, kad viskas turi būti išguldoma lietuvių kalba. Mokytojai mano, kad dabartinė valdžia ir nenorės, ir negalės tų permainų padaryti. Todėl, norint pagerinti mokyklas, norint padaryti iš jų šviesos židinius, būtinai reikalinga sugriaut dabartinę maskolių valdžią; sugriovus ją, reikia sutvert savo valdžią visai ant kitų pamatų. Reikia, kad patys žmonės pasirinktų sau valdžią, reikia, kad į Lietuvos reikalus nesikištų svetimi, taigi reikia Lietuvai autonomijos, tai yra, kad Lietuva pati save valdytų, – vyriausia jos valdžia būtų seimas Vilniuje, išrinktas visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu be skirtumo lyties, tikėjimo ir tautos. Mokytojai yra persitikrinę, kad be kovos neapsieis, kad kovai esant reikia visiems stipriai laikytis išvien. Todėl jie nutarė susijungti į sąryšį, platinti savo nuomones, traukti kuo daugiau žmonių į būrį, aiškinti valdžios nedorybes ir kits kitą šelpti nelaimei atsitikus.

Pagirtinas jūsų darbas, mokytojai! Težydi tarp jūsų vienybė, teauga jūsų spėkos, tesiplatina jūsų nuomonės po žmones: teatranda prijautimą ir pagalbą tarp liaudies jūsų užmanymai ir darbai!

Taigi, vyrai, į darbą!

Ir antrą linksmą naujieną galiu pranešti skaitytojams. Ką tik neseniai susitvėrė lietuvių moterų susivienijimas72. Jau buvo keli jų susirinkimai Vilniuje ir platesnis susivažiavimas. Moters ant savo sprando neša daug didesnį jungą negu vyrai, ant kiekvieno žingsnio jos niekinamos ir skriaudžiamos. Taigi susipratusios apšviestosios lietuvės ir lietuvaitės ėmė galvoti, kaip čia įgyti daugiau tiesų, kaip įgyti nors tą mažumą tiesų, kurias jau vyrai turi. Begalvodamos persitikrino, kad nieko daug neįveiks, pakol bus dabartinė valdžia, kuri neduoda žmonėms patiems savo reikalais rūpinties, neleidžia nė viešai svarstyt dabartinio sunkaus padėjimo, nė susirinkti kur ir kada tinkama. Taigi reikalinga nugriaut dabartinę valdžią ir įkurt tuo tarpu autonomiją su seimu Vilniuje, renkamu lygiu, slaptu, visuotinu ir betarpišku balsavimu be skirtumo lyties, tikėjimo ir tautos. Ir moters stoja į kovą už savo tiesas, už sulyginimą jų tiesų su vyrų tiesomis ir už naują surėdymą Lietuvos ant teisingesnio pamato paremto. Dabar jau moters yra nusiuntusios į Maskvą į visos Rusijos moterų susivienijimą savo reikalavimus ant rašto, po kuriuo pasirašė per du šimtu moterų. Teko girdėti, kad jos rengia paduot reikalavimus ant rašto rinkikams, kurie susivažiuos į Vilnių atstovų rinkti į caro dūmą. Tame savo rašte jos nurodo, kad rinkikai neturi tiesos siųsti atstovų į caro dūmą, kad tie rinkikai netikę, visai neatsako mūsų krašto reikalams. Taigi moters reikalauja, kad rinkikai atsisakytų nuo rinkimo atstovų ir pareikalautų kart su moterimis ir kitais autonomijos Lietuvos su seimu Vilniuje; nes, sako jos, didelė valstybė, kurioje yra įvairių tautų ir šalių, negali gyvuoti kitaip, kaip tik susidėjusios į federaciją, tai yra, kad kiekviena tauta ir šalis rūpintųs pati savo reikalais, o visos valstybės reikalai būtų visų susivienijusių tautų ir šalių sutikimu atliekami *. Laimingai, pasekmingai darbuoties jums susivienijusios lietuvės moters!

Tegyvuoja moters revoliucionierės!

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 247–249. Sp-s

Demokrato balsas

Tankiai tenka girdėti, kad demokratai neturi programos, kad nežinia, kas jie tokie, ko jie nori, ant ko jie remiasi. Atsiranda net tokių, ką mūsų raštus skaitydami nesigėdi pavadinti mus monarchistais. Su tokiais, žinoma, nėra ko kalbėtis, tokiems nėra ką aiškinti. Jie turi savo ypatingus pašalinius reikalus, dėl kurių neapsimoka jiems teisybės žiūrėti. Jie persitikrinę, kad teisybės žiūrėdami nepraplatys savo firmos, nepasipelnys.

* Tasai moterų raštas trumpas, aš jį tik norėdamas labiau paaiškinti praplatinau.

Man rūpi dabar tie, kuriems neteko matyti mūsų programinių raštų, seniau išleistų. Todėl pasiryžau atkartoti ir paaiškinti tą, kas jau buvo skelbiama.

Mūsų11 ** nuomone, kiekviena tauta, kiekvienas kraštas tik pats savo reikalus geriausiai gali atlikti, tik pats sau valdžią pasiskirdamas ir netikusią prašalindamas, kad prie krašto valdymo turi prisidėti per atstovus visi suaugę gyventojai vyrai ir moters, kad visiems tame krašte gyvenantiems turi būt lygios tiesos, kad vyriausybė turi būti pačių žmonių renkama ir atstatoma, kad nereik mums nė svetimų, nė savų despotų, nereikia mums nė karalių, nė kunigaikščių, nė kitų galiūnų, kad kiekvienas gali pildyti vyriausybės priedermes, by tik būtų tam tinkamas žmogus, by tik galėtų visus jam pavedamus reikalus gerai atlikti, by tik tarnautų visūmenei, o ne savo ypatai, ne savo bičiuliams. Vienu žodžiu, mūsų politiškas idealas – nepriklausoma Lietuva, jos maždaug etnografiškose ribose, pačių gyventojų valdoma su Seimu Vilniuje. Jos vyriausybės, įstatymdavystės, teismo etc. priedermes pildantieji privalo būt renkami visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu visų suaugusiųjų Lietuvos gyventojų be atžvilgio į tai, ar lietuvis, ar žydas, ar lenkas, ar katalikas, ar liuteris, ar vyras, ar moteriškė; trumpai sakant, kiekvienas turi balsą suaugęs Lietuvos gyventojas be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties.

Lietuvą mes suprantame ne istoriškąją nuo jūrų iki jūrų, bet etnografiškąją. Jos kraštas apima visas tas vietas, kur didžiuma gyventojų lietuvių. Palikdami kiekvienam pilną liuosybę spręsti apie tai, prie kurios tautos jis save prisiskaito, mes susipratusiais lietuviais vadiname tik tuos, ką patys už lietuvius save laiko. Kadangi yra daug žmonių, kurie dar neturi supratimo apie tautos klausimą, o vadina save „žmogumi“ arba „kataliku“ ar dar kaip kitaip, mes rūpinamės tokiems išaiškinti, atidaryti jų akis į tautos klausimą. Iš to atžvilgio mums rūpi tie Lietuvos pakraščiai ir užkampiai, kur lietuviai yra priėmę svetimą kalbą, kur dar yra žmonių, ką atmena savo tėvus ar tėvų tėvus, lietuviškai kalbėjusius, kurių tipas, papročiai, visokios senovės liekanos, pavardės, vietų vardai liudija, jog tai lietuvių esama, tik kita kalba kalbančių. Tokiose vietose pasidarbuoti laikome sau už priedermę. Ir jeigu tie žmonės, susipratę, priims lietuvių kalbą ir vadys save lietuviais, mes tame matysime visai natūrališką apsireiškimą. Mes aiškiai suprantame, kad viena tauta neprivalo kišties į kitos tautos reikalus, kad nė viena tauta neturi tiesos versti kitos tautos žmones išsižadėti savo tautystės. Mes peikiame hakatistus73, bet mes atrandame visai natūrališku, kad Poznaniuj ir Silezijoj lenkai, kurie ilgus metus kalbėjo vokiškai, dabar pasijuto lenkais ir priėmė vėl lenkišką kalbą. Mes tik džiaugiamės tą matydami; taip pat džiaugiamės matydami čekus, kurie ilgus metus vartojo vokišką kalbą, o dabar jaučiasi čekais ir čekiškai kalba. Tuos žmones, ką

** Rašau ne vien tik savo nuomones; manau, kad ir ne vienas demokratas sutinka su jomis. Bet, rašydamas ne partijos vardu, be jos įgaliojimo, už savo tą straipsnį imu pilną atsakymą aš.

pasidarbavo Poznaniuje, Silezijoj ir Čekijoj, ką atidarė akis ant tautos klausimo, mes gerbiame. Ir mūsų priedermė, jų pėdomis einant, atkreipti atidžią į tuos lietuvius, ką yra priėmę svetimą kalbą. Manome, kad kiekvienas išmintingas žmogus mūsų tą darbą supras, ir tik kitų tautų šovinistams gali pasirodyti negeru. Priešginiai prievartos, ir čia mes nevartosime prievartos įrankių.

Žydai, vokiečiai, latviai, rusai, lenkai, totoriai ir kiti, kuriuos likimas atnešė į Lietuvą – yra Lietuvos gyventojais, ir jiems turi būt užtikrintos lygios su lietuviais tiesos.

Nepriklausoma Lietuva tik kaip lygi su lygiu gali susidėti su kaimyniškomis tautomis ir šalimis federacijon.

Toks mūsų politiškas idealas. Taip mes žiūrime į tautų klausimą.

Įvykinimui tokios Lietuvos surėdymo mes pasitikime pirmučiausiai ant susipratusiųjų tautiškai ir politiškai žemesniųjų dabartinės Lietuvos luomų, kaip tai sodžiaus ir miestų darbininkų, ūkininkų, o iš dalies ir ant tų dvarininkų, kunigų ir inteligentų, kurie yra tautiškai ir politiškai subrendę, kurie pasišvenčia kovoti už mūsų idealą, už žmonių gerovę.

Dabartinį ekonomiškąjį surėdymą pripažįstame per netikusį. Ateityje matome ekonomiškojo gyvenimo palengvinimą per įgijimą politiškosios liuosybės, žmogaus ir valstiečio tiesų, panaikinimą luomų, nacionalizaciją žemės ir darbo įrankių.

Tas tik tolimoje ateityje tegali įvykti ir tas tik kaip migloj šmėkšo, o dabar tuojau reikalaujame laisvės streikų, suteikimo darbo kiekvienam darbininkui, aprūpinimo darbininkų ant senatvės, ligoje, nelaimėje, kad nė vienas įstatymas, nė vienas sumanymas, nė viena darbininkų gyvenimo permaina negalėtų įvykti be pačių darbininkų atstovų sutikimo.

Smulkaus išdėstymo visų darbininkų reikalavimų mes čia nepaduodame, nes Lietuvoje fabrikų darbininkų nedaug; jų reikalavimai gan aiškūs – kiekvienoje socialistų programoje išdėstyti. O sodžiaus darbininkų pas mus daugybė; jų padėjimas reikalauja pamatingo tyrinėjimo; sodžiaus darbininkų klausimas kietai rišasi su agrariškuoju klausimu, o tas dar tebelaukia aiškaus išrišimo.

Kuo gi mes skiriamės nuo L. S. D. P.? Pirmučiausiai tuo, kad mes tuo tarpu statome ant pirmosios vietos politiškuosius, tautiškuosius reikalavimus ir kovoje už juos remiamės ne tik ant darbininkų, gal dar labiau ant ūkininkų – tą viešai skelbiame, nesislėpdami. Antra vėl, mes nesisakome išdirbę galutinai detališkosios ekonomiškosios programos – o rūpinamės išdirbti. L. S. D., pasivadinę darbininkiškos partijos vardu, iki šiol, per tiek metų, daugiausiai darbavosi ne tarp darbininkų, bet tarp inteligentijos ir ūkininkų, tik visur, kur reik ir nereik, kišo savo „mes, darbininkai“, „mes darbininkų vadovai“ etc.

straipsniai, komentarai, brošiūros

Mes nepriimame į savo tarpą žmonių, kurie, neatsižvelgdami į dorą ir teisybę, stengtųsi išaukštinti savo partiją (žr. „Tautos suvadžiotojai“, D. B., nr. 7, atsakymas Draugui etc.).

Mes, atsižiūrėdami į spėkas ir sąlygas, kovojame pažangiui, užimdami vieną poziciją po kitos, visai neužmiršdami ir neatsižadėdami galutinųjų savo ieškinių.

Jeigu mes dabar iš atžvilgio šio svarbaus momento skelbiame reikalavimą politiškos autonomijos Lietuvai, mes nesakome, kad tai galutinas mūsų tikslas, bet manome, kad atėjo patogiausias laikas tą idėją praplatinti tarp žmonių, už ją kovoti, o kad šiandien dar nesame prisirengę atsiskirti nuo Rusų valstybės, o jau galime pasitikėti, kad autonomijos reikalavimą dabar jau daugelis gali paremti, kad tas reikalavimas jau pribrendęs.

Jeigu mes skelbiame reikalavimą, kad lietuviai kareiviautų tik Lietuvoj, kad kareiviavimo laikas turi būt sumažintas, tai pasitikime, kad tie reikalavimai jau gali būt plačių minių suprasti ir jų paremti. Mes taip darydami neatsižadame reikalavimo panaikinimo karūmenės, panaikinimo karo; mes manome, kad dar neatėjo laikas šiandien pat pasiekt tos reformos įvykinimo.

Seniau, kovodami už lietuviškąsias raides mūsų raštams, atkakliai kovodami už tai, mes neišsižadėjome laisvos spaudos. O juk lietuviškosios raidės dar toli gražu iki laisvaijai spaudai!

Reikalaudami įvedimo lietuvių kalbos į visas valdžios įstaigas, su kuriomis lietuviai turi reikalą, nė vienas demokratas negalėjo pasikakinti tomis įstaigomis, bet kiekvienas jautė, kad, jeigu nors ir į tas netikusias įstaigas būtų įvesta lietuvių kalba, vis būtų žingsnis pirmyn padarytas.

Mes neprisilaikome taktikos: „Duokš viską! O jei ne – tai nieko mums nereikia!“

Man rodos, kad turi didelį svarbumą laimėjimas kad ir mažame reikale; jis sukelia dvasią, priduoda drąsos, parodo kovos reikalingumą, parodo, kad tik kovos keliu galime įgyti tiesas. Iškovojimas tiesos savo raidėms spausdinti buvo toks laimėjimas.

Yra žmonių gyvenime tokios valandos, kada ne laikas rūpinties mažiausiais reikalais. Yra valandos, kada žmonių gyvenimas ima svyruoti iš pat pamatų. Tada tai būtų didžiausia nuodėmė paskęsti smulkmenose. Dabar tai ir yra ta valanda: Rusų valstybė visa svyruoja, visa ji lyg ant vulkano atsirado, kiekvieną valandą gali įvykti didžiausios permainos; visi pamatai išjudinti. Tokiame laike, tokioj valandoj reikia skelbt, aiškint ir remt kuo plačiausius reikalavimus, rūpinties apie didžiausias galimas reformas.

Varpas, 1905, nr. 9/10, p. 90–91. Demokratas

pirmieji revoliucijos laimėjimai

Jau baigiasi metai nuo to laiko, kada visoje Rusų valstybėje prasidėjo tarp visų luomų smarkus judėjimas; jis augo ir tebeauga. Pradžia jam duota caro ir jo biurokratijos politikos nepasisekimais. Jie pirmą smūgį gavo ant Jalu krantų, paskui juo toliau, juo daugiau smūgių krito ant jų kietų sprandų. Nepasisekimai karo lauke, apsireiškusios valdininkų vagystės, jų silpnybė ant visų pozicijų, pralietasis žmonių kraujas, veltui išmesti milijonai sujudino tebesnaudžiančius žmones, padidino visų revoliucioniškų gaivalų energiją; revoliucionieriams teko gausi medega ir gera dirva. Pirmasis buržuazijos žingsnis prieš biurokratiją apsireiškė 7 lapkričio žemiečių rezoliucijose74. Banketai su savo rezoliucijomis, gyvesni straipsniai laikraščiuose ir prasidėjęs visur judėjimas prispyrė carą išleist pažadėjimus 12 gruodžio75. Pažadėti lengva, bet išpildyti sunku. Caras nenorėjo ir, pasilikdamas savavaldžiu, negalėjo išpildyti savo pažadėjimų. Nesulaukdami permainų, žmonės ėmė jų reikalauti, kad ir nulenkdami dar kartais galvą prieš carą. Ant to caras atsiliepė 9 sausio ištikimųjų kareivių kulipkomis76. Tai buvo naujas pamokinimas tų, kurie dar tikėjo carui. Pralietasis kraujas atsiliepė visuose valstybės užkampiuose streikais. Teisybė, daugumoje vietų streikininkai statė tik ekonomiškus reikalavimus, o kai kur tai jokių reikalavimų nestatė. Tos sausio dienos daug žmonių pamokino, parodė aiškiai, ko nori caras, kaip jis žiūri į žmones, į jų reikalavimus. Minių susipratimas ėmė augti; visur ėmė kilti įvairioj formoj įvairūs reikalavimai. Caras, savo sostą gelbėdamas, norėdamas žmonių judėjimą nuraminti, pažadėjo leist žmonėms atstovus rinkti; o tuo tarpu leido kreipties į jį per Ministrų tarybą su visokiais sumanymais ir reikalais. Pasipylė vadinamosios peticijos. Ir iš Lietuvos jų nemaža liko nusiųsta; vieni prašė, kiti reikalavo; vienų smulkūs buvo norai, kitų gana rimti ir svarbūs. Ne pro šalį čia bus pažymėti, kad mūsų vadinamieji taikieji inteligentai iš Petersburgo ir Rygos visų lietuvių vardu pasiuntė nužemintus prašymus77; jų pageidaujamos reformos labai mažos. Tasai peticijų laikas svarbus tuo, kad žmonės neva legališkai elgdamiesi pratinosi savo reikalus svarstyti valdžios nesiklausdami, tankiai valdžios trukdomi. Tie susirinkimai ir susitarimai žymiai pakėlė žmonių sąmonę. Caro valdžia, kaip paprastai, formoje malonės suteikdama trupučiuką tiesų, norėjo nuramint sukilusius gaivalus. Išrinko tą, kas visų nuskriaustųjų buvo labiausiai reikalaujama. Per Velykas pažadėjo sąžinės laisvę. Ta „malonė“ mažai ką tenuramino, nes tuojau ta „laisvė“ liko susiaurinta įvairiais viešais ir slaptais cirkuliarais.

Revoliucijinis judėjimas augo ir stiprėjo. Norėdamas nuraminti kai kuriuos gaivalus mūsų krašte gegužės mėn. caras leido žemę pirkti ir liuosiau lietuvių ir lenkų

straipsniai, komentarai, brošiūros

kalbą vartoti. Ir vėl greit išėjo aikštėn ir maž tesusipratusiems politiškai, kad tai tik monai, kad menka nauda iš tų caro „malonių“.

Tuo tarpu organizuojasi įvairių profesijų atstovai, taipgi žemiečių ir miestų išrinktieji. Susivažiavimuose svarsto politiškus ir ekonomiškus visos valstybės ir įvairių kraštų reikalus. Tveriasi sąjungos, sąryšiai; jų programos ir susivažiavimų

rezoliucijos aiškina plačiai visūmenei svarbiausius reikalus. Prasideda kaskart tankiau kaskart skaitlingesnius daryti susivažiavimus be valdžios leidimo. Tokiu būdu de facto vykinamos buvo gyvenime laisvės – žodžio, susirinkimų ir draugijų.

Ir Lietuvoj atsirado nemažai susivienijimų, arba atskirų sąjungų skyrių, kaip antai: inžinierių ir technikų, geležinkelių tarnų, advokatų, moterų etc.

Buvo lietuvių susivažiavimai: kovo mėn. su žinomoms jau rezoliucijoms Vilniuje, paskui liepos mėn. Kaune, per gegužinę Šiauliuose78. Mišrieji susirinkimai lietuvių, žydų, lenkų ir baltarusių irgi keletą kartų buvo. Jie nevaisingi liko tarp kitų priežasčių dėl to, kad lietuviai reikalavo autonomijos Lietuvai etnografiškose ribose, o kitų tautų reprezentantai reikalavo autonomijos istoriškaijai Lietuvai. Ginčai tarp tųdviejų pakraipų užimdavo daug laiko ir kits kito nepertikrino. Grynai lietuvių du sąryšiu išdygo: moterų ir mokytojų; projekte yra ūkininkų sąryšis.

Jei prie to viso pridėsime šiek tiek laisvesnę spaudą, kuri išmetė ant rinkos daugybę gan populiariškos literatūros, politikos ir visūmenės klausimus aiškinančios, tai nesistebėsime, kad taip trumpame laike visos valstybės užkampiuose prasiplatino susipratimas ir reikalavimas pamatinių reformų.

Caro valdžia tuo tarpu gavo galutiną smūgį Tolimuose Rytuose ties Cusima. Jos autoritetas ir kreditas amžinai žuvo. Nepasikakinimas prasiplatino tarp karūmenės ir valdininkų. Vis tankiau ir tankiau tenka girdėti apie kareivių pasipriešinimus. „Potiomkino“ sukilimas galutinai atvėrė caro valdžios supuvusį kūną79. 6 (19) rugpjūčio manifestas, caro dūmai pamatus duodantis, nebegalėjo nuraminti visūmenės, per vėlai jis užgimė; pernai jis gal dar būtų kuriam laikui nuraminęs daugelį žmonių. Tasai manifestas dabar davė tik naują progą išrodymui visų caro valdžios norų; jis parodė caro silpnybę ir tą, kad jis net buržuazija nepasitiki. Jeigu jis būtų ja pasitikėjęs, tai būtų davęs dūmai ne patarimo, bet sprendimo balsą; o tada su jos pagalba galėtų po senovei viešpatauti. Išreiškęs savo nepasitikėjimą net buržuazija, caras nė jos visos nenuramino. Buržuazija ėmė bruzdėti, ėmė visur platint reikalavimą, kad patariamosios caro dūmos pirmoji diena taptų paskutiniąja. Iš sykio ir kai kurie valdžios priešai ėmė silpniau bekalbėti, – „Osvoboždienije“80 tai net patarė eit į dūmą, negriaut rinkimų.

Bet išsijudinusi iš pamatų plati, gili žmonių jūra jau nebegalėjo nurimti, – jai, jos apačioms – darbininkams ir jos šviesioms viršūnėms – inteligentijai neduota jokių tiesų.

Todėl tai vos tik dviem mėnesiam praslinkus pasaulei pasirodė nauja galinga spėka –visuotinas streikas. Apie jį ką tik buvo minėjęs Bebelis81 paskutiniame parteitage; jis nurodė, kad organizuotasis proletariatas gali kovoti už savo politiškas tiesas nauju ginklu – visuotinu streiku. Rusų valstybėje jis, galima sakyt, netikėtai pasirodė gyvenime; sakau, netikėtai, nes nieks nė manyte nemanė, kad jis apims ne tik gelžkelius ir dirbtuves, bet ir įvairių įvairiausias įstaigas, net valdžios kanceliarijas. Tasai naujas revoliucijos aktas, nedaug kraujo praliedamas, pavertė ant žemės caro valdžią, smarkiai įžeidė ją. Manifestas 17 spalių82 pažada laisvę žodžio, susirinkimų, draugijų, sąžinės ir žmogaus nepaliečiamybę; pažada, kad be žmonių atstovų nebebus nė vienas įstatymas leidžiamas; pažada duot į rankas žmonių atstovams kontrolę valdžios darbų.

Vis tai caras žada. Bet tuo tarpu visi įstatymai pasilieka senieji. Todėl iš tikrųjų dar tebeturime senąją tvarką; tik tiek, kad caras jau nebeturi spėkų savo pažadėjimų atsiimti, susipratusios minios nebeatiduos to, ką iškovojo. O jei pamėgintų dar trukdyti pažadėtąsias reformas, tai susilauks didesnio, baisesnio, nes geriau organizuoto streiko.

Dabar visų susipratusiųjų priedermė stiprint organizacijas, kuo greičiau organizuot plačias minias, stumt pirmyn prasidėjusią revoliuciją. Visų dabar priedermė susijungt ir suvienytomis spėkomis galutinai prispirt valdžią prie sienos ir išplėšt iš jos žmogaus ir valstiečio tiesų garantiją ir paimt patiems žmonėms valdžią į savo rankas sutvėrimui naujo politiško surėdymo ant demokratiškųjų pamatų paremto.

Varpas, 1905, nr. 9/10, p. 91–93. X laisvos lietuvio mintys lietuvybės klausimu83

Bunda tauta, praeityje galinga, prieš kurią ne kartą drebėjo kaimynai, o vėliau pamiršta, įdomi tik kaip istorinis paminklas stropiems mokslo vyrams, pamėgusiems filologinius tyrinėjimus. Bunda tauta, praeityje galinga, ir ji žadina įvairiausius jausmus kaimynų ir savo pačių brolių. Kol kas lenkiškuose laikraščiuose girdime tik Przegląd Wszechpolski84 ir Kraj85 nepasitenkinimą, o šalia to gandus ir gandelius pakampėse. Gandus – nes kaimynui ir tėvynainiui, nemokančiam lietuvių kalbos taip, kad galėtų naudotis reikalinga lietuvių literatūros medžiaga, sunku suvokti tikrąjį bundančio judėjimo vaizdą, jo siekius, jo tikslus, simpatijas ir antipatijas; o lietuvis neatveria savo sielos pirmam sutiktam, nors tas ir nepagaili jam komplimentų. Iš lūpų į lūpas keliauja gandas, įgydamas kaskart vis labiau gąsdinantį pavidalą. Lietuvybės judėjimas naujas ir nepažįstamas, ką gi gali atnešti ramiam Lietuvos dvarininkui? To judėjimo vadovai

straipsniai, komentarai, brošiūros

kilę iš liaudies: o gal jie pradės kovą prieš tuos, kurie ilgai laikė ją baudžiavos junge. Naujo judėjimo baimė plinta; lenkiškai kalbantis dvarininkas įsiklauso, visur ieško faktų, patvirtinančių jo būgštavimus. Gandas jam palengvina užduotį, jis kalba apie kažkokią maniją, maniakus, blogai išauklėtus žmones, apie panieką viskam, kas lenkiška, apie išdavystę, apie prievartą, apie atsiskyrimą, apie religijos pagrindų griovimą, apie maištininkus, apie agresyvius ketinimus, apie išstūmimą iš Lietuvos ne tik lenkų kalbos, bet ir visų lenkiškai kalbančių. Suspaudžia iki šiol ramiai snaudusią dvarininko širdį. Pakelia triukšmą – gelbėkit! Tas šauksmas nuskrieja iki Varšuvos ir Krokuvos. Pažadina jis jautrias kenčiančias lenkų širdis, kurios nevalingai reaguoja į tą šauksmą. „Inde ira“!..86 Brolis brolio nepažįsta. Parodykite man visoje lenkų visuomenėje dešimt žmonių, kurie realiai ir iš arti būtų pažinę lietuvybės judėjimą, kurie bent paviršutiniškai žinotų jo literatūrą, jo kryptis, kurie asmeniškai pažintų lietuvių veikėjus! Parodykite man! Būsiu jums dėkingas, žinosiu, kad lenkų visuomenė pradeda rimtai domėtis „broliškos“ tautos likimu, jos prabudimu. Pagaliau, parodykit man bent keletą asmenų iš lenkų inteligentijos Lietuvoje, Vilniuje, kurie nuoširdžiai būtų domėjęsi tuo nauju, jiems nesuprantamu judėjimu. Parodykit, ir aš būsiu dėkingas. Bet jei žinote apie tą judėjimą tik iš nuogirdų ir iš jų jau pasidarėte išvadas, nepykite, jei tos jūsų išvados nepatenkina lietuvių.

Brolis brolio nepažįsta! Ir ar lietuviai kalti, kad per beveik dvidešimt savo atgimimo metų sulaukdavo beveik išimtinai tik nepalankumo ir ignoravimo? Parodykite man draugiškumo žodžius, geranoriškumo žodžius (jau nekalbant apie jūsų pagalbą) tuo metu, kai mes kovojome už teisę rašyti savo raidėmis, kai net maldaknygė, net elementorius buvo išplėšiamas mums iš rankų! Parodykit man tuos laikraščius, tuos puslapius jūsų knygose, ir būsiu jums dėkingas! Žinosiu, kad iš tikrųjų buvote broliai, galvojote apie mus. Palaikėte mus, padėjote mums tvirtai atsistoti ant kojų.

Kai mūsų judėjimas įgijo stiprybės, pasiekė pirmąją didesnę pergalę, tada dauguma lenkiškų laikraščių ima spausdinti atgrasius straipsnius, nušviečia lietuvišką spaudą ir lietuvybės judėjimą iš blogosios pusės. Išgirdome vos keletą mums palankių, geranoriškų balsų. „Inde ira!“ „Jau Lietuva nebebus lenkiška, geriau tebūnie lietuviška, –kalbėjo man geranoriškas lenkas, – taip bus geriau patiems lenkams.“ Jeigu taip – o tai yra faktas – tai neerzinkite lietuvių, nekliudykite jiems eiti. Jei negalite ar nenorite jiems padėti, jei neturite jiems draugiško žodžio, geranoriško žodžio – tai tylėkite! Taip bus broliška. O jeigu mūsų veikloje iš tikrųjų yra kas nors smerktino, ištirkite tai sąžiningai, visapusiškai, be išankstinio nusistatymo, surinkite faktus ir nurodykite lietuviams jų klaidas, bet nekelkite triukšmo, nekalbėkite bendromis frazėmis. Nekelkime kategoriškų reikalavimų šiandienai, remdamiesi istorija. Nustokime kalbėti apie dėkingumą, nes tai nepakeis šiandieninių aplinkybių, o dažnai gali sukelti

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

abipusius ginčus. Iki šiol nesusipratimus tarp lenkų ir lietuvių kelia ne faktai, o jausmai. Lenkijos istorijos vadovėliuose ne kartą randame pasakojimus apie Lietuvą kaip Lenkijos dalį (Z. Glogeris87 mano, kad lietuviškumo kaip tokio nėra, yra tik lenkiškumo variantas, kaip Mazovijos, Didžiosios Lenkijos, Silezijos ir t. t. *). Nieko nuostabaus, kad su tokiais vadovėliais išauklėti lenkai Lietuvą laiko Lenkijos dalimi, ir neatrodo jiems keista vadinti Palangą „vienu iš Lenkijos kurortų“ ir skelbti tai Vilniuje. Lenkai pripratę turėti reikalo tik su bajoriškąja Lietuva, kuri jau seniai priėmė lenkų kalbą ir pati nežino, ar priklauso lietuvių, ar lenkų tautai. Neretai sutinkame lenkų, kurie nustemba sužinoję, kad yra lietuvių kalba, visiškai atskira, nepanaši į lenkų kalbą, net ne slaviška; priprato prie to, kad Mickevičius, Sirokomlė88 ir kiti rašė lenkiškai, nors vadino save lietuviais; priprato prie to, kad išsilavinęs lietuvis vartoja lenkų kalbą.

O čia staiga pasirodo lietuviai, išsilavinę žmonės, kurie nekalba lenkiškai (o siaube!). Atsiranda žmonės, iš lietuvių liaudies, kuriems bajoriškos tradicijos nejaudina širdies, kurie nesižavi bajoriška praeitimi, jos politiniais aktais. (Kas tai? –Atsimetimas!). Randasi išsilavinusių žmonių, kurie tarp savęs ir net savo namuose nori kalbėti lietuviškai. (Kas tai? – Nusistatymas prieš lenkų kalbą! Priešiškas nusiteikimas prieš visa, kas lenkiška!). Randasi žmonių, kurie nori šviesti, žadinti savo lietuvių liaudį, dirba tam, pasiaukoja, pastudijuoja lietuvių kalbą ir rašo lietuviškai. (Kas tai? Jie nori prikelti mirusią kalbą! Keistuoliai! Manija! Tai litvomanai! Juk lietuviai – tai mes! ** Jie arogantiški, nusiteikę agresyviai: sako, kad aš turiu mokėti lietuviškai! Aš lietuvis, bet tos kalbos nemoku, kalbu su tarnais tik tiek, kad jie galėtų mane suprasti). Pridėkime čia dar tokius epitetus kaip „pagoniška, chamų kalba“ ir pan. Ar galite įsivaizduoti, kaip visa tai maloniai skamba patriotui lietuviui? Kokias jam sukelia simpatijas? O po to, –gelbėkite, padėkite, jei lietuviui išsenka kantrybė ir jis aštriai bei perdėtai atsako!

Rašau apie tai, ką pats mačiau, ką pats jaučiau, o ne kartą ir iškentėjau. Manau, kad eilinio lenko širdis turi skaudėti, kai jis mato, kad lietuviai dirba sau, saviems ir tokiu būdu mažina lenkų pajėgas. Juk nuolatos girdime: bendrai, kartu daugiau galime nuveikti! Tuo tarpu lietuviai patylom patys triūsia ir dėl to yra apšaukiami: tai separatizmas! tai išdavystė!.. Lietuviai mano, kad lietuvių liaudį šviesti galima tik lietuviškai, kad tai yra kiekvieno lietuvio pirmoji pareiga, kad tik lietuviai geriausiai sugebės savo reikalus tvarkyti, kad nėra ko laukti svetimos pagalbos, net ir broliškos; „brolis“ ir pats turi pakankamai reikalų, o dargi nepažįsta savo brolio... Visiškai teisingai pastebėjo vienas lenkų mokslininkas: „Lenkai geriau pažįsta Mandžiūriją, negu Lietuvą...“ O lietuviams apmaudu, kad daug jų brolių sulenkėjo, skauda jiems širdį, norėtų matyti visą savo tautą

* Žr. Zygmunto Glogerio Album etnograficzne. Warszawa, 1904.

** Dar neseniai panašių nuomonių teko girdėti Vilniuje iš lenkų inteligentijos lūpų.

straipsniai, komentarai, brošiūros

vienakalbę. Tiems lietuviams, kurie kalba lenkiškai, kurie susigyveno su viskuo, kas lenkiška, gal ir sunku mokytis lietuvių kalbos, perkelti savo dėmesį nuo lenkiškų reikalų prie lietuviškų. Bet tegu atvirai tai pripažįsta, tegu nepriekaištauja lietuvybės judėjimui, tegu netvirtina, kad visada taip buvo, kad yra ir tikri lenkai, ir lietuviai kartu.

luźne myśli litwina w sprawie litewskiej

Budzi się naród, w przeszłości potężny, przed którym nieraz drżeli sąsiedzi, a potym zapomniany, ciekawy jedynie jako zabytek historyczny dla skrzętnych badaczów, zamiłowanych w dociekaniach filologicznych. Budzi się ten naród, w przeszłości potężny, i budzi on najrozmaitsze uczucia pośród sąsiadów i braci swoich. Na razie w pismach polskich słyszymy tylko niezadowolenie „Przeglądu Wszechpolskiego“ i „Kraju“, a poza tym plotki i ploteczki po kątach. Plotki – bo o rzeczywistym położeniu budzącego się ruchu i jego dążeniach, jego celach, sympatjacli i antypatjach trudno było dowiedzieć się sąsiadowi I spółobywatelowi kraju, nie posiadającemu języka litewskiego otyłe, żeby mógł czerpać potrzebny materjał z literatury litewskiej; a Litwin nie otwiera swej duszy przed pierwszym lepszym, chociażby ten nie poskąpił mu komplementów. Z ust do ust przechodzi plotka, nabierając coraz bardziej przerażającej formy. Ruch litewski nowy i nieznany; cóż może przynieść spokojnemu obywatelowi Litwy? Przywódcy tego ruchu z ludu pochodzą: a nuż oni rozpoczną walkę przeciwko tym, którzy długo trzymali go w jarzmie pańszczyzny. Obawa przed nowym ruchem szerzy się; przysłuchuje się obywatel mówiący po polsku, szuka wszędzie faktów, stwierdzających obawę. Plotka mu ułatwia zadanie, mówi ona o jakiejś manji, manjakach, źle wychowanych ludziach, o pogardzie wszystkiego, co polskie, o zdradzie, o gwałtach, o separacji, o podkopywaniu zasad religji, o burzycielach, o dążnościach agresywnych, o rugowaniu z Litwy nietylko polskiego języka, lecz i wszystkich po polsku mówiących. Zżyma się spokojne dotychczas w uśpieniu będące serce obywatelskie. Podnosi gwałt – ratujcie! Ten okrzyk dolatuje do Warszawy i Krakowa. Budzi on czułe, zbolałe serca polskie, które odruchowo reagują na ten okrzyk. „Indeira“!.. Brat brata nie zna. Wskażcie mi dziesięciu ludzi z całego społeczeństwa polskiego, coby rzeczywiście znali zblizka ruch litewski, coby choć pobieżnie znali jego literaturę, jego prądy, coby znali osobiście działaczy litewskich! Wskażcie mi! Będę wam wdzięczny, będę wiedział, że już na serjo zaczyna interesować się społeczeństwo polskie losami „bratniego“ narodu, jego przebudzeniem się. Nareszcie, wskażcie michoć kilka osób z pośród inteligiencji polskiej na Litwie, w Wilnie, coby się szczerze zainteresowały tym nowym, niezrozumiałym dla nich ruchem. Wskażcie, a będę wdzięczny. A jeżeli znacie ten ruch tylko ze słyszenia, i już swoje konkluzje na tym oparliście, nie gniewajcie się, jeżeli te wasze konkluzje nie zadowalają Litwinów.

Brat brata nie zna! I cóż Litwini winni, że spotykali się wyłącznie prawie z niechęcią i ignorancją w przeciągu przeszło dwudziestu lat swego odrodzenia? Wskażcie mi słowa przyjaźni, słowa otuchy (nie mówię już o pomocy z waszej strony) w chwili tej, kiedyśmy walczyli o prawo

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

druku własnemi czcionkami, gdy nawet książkę do nabożeństwa, nawet elementarz wyrywano nam z rąk! Wskażcie mi te pisma, te kartki w książkach waszych, a będę wam wdzięczny! Będę wiedział, żeście rzeczywiście byli braćmi, pamiętaliście o nas. Wspieraliście nas, pomagaliście nam stanąć mocno na nogach.

Gdy zaś ruch nasz nabrał siły, odniósł pierwsze większe zwycięstwo, wtedy większa część pism polskich zaczyna umieszczać niesmaczne artykuły, wystawia prasę i ruch litewski ze złej strony. Zaledwie kilka głosów nam sprzyjających, dobrze życzących, posłyszeliśmy. Inde ira!.. „Już Litwa? nie zostanie polską, lepiej niech będzie litewską“ – mawiał mi życzliwy Polak – to będzie lepiej dla samych Polaków“. A jeżeli tak – a to fakt – to nie rozdrażniajcie Litwinów, nie tamujcie im drogi. Jeżeli nie możecie lub nie chcecie pomóc; jeżeli nie macie dla nich słowa przyjaźni, słowa otuchy – to milczcie! To będzie po bratersku. Jeżeli zaś w postępowaniu naszym rzeczywiście jest coś karygodnego, zbadajcie to sumiennie, wszechstronnie, bez uprzedzenia, zbierzcie fakty i wskażcie Litwinom ich błędy, ale nie podnoście gwałtu, nie operujcie ogólnikami. Nie stawiajmy kategorycznych żądań na dziś na podstawie historji. Przestańmy mówić o wdzięczności, bo to nie zmieni warunków dzisiejszych, a często wywołuje niesnaski wzajemne. Dotychczasowe nieporozumienia pomiędzy Litwinami a Polakami oparte są nie na faktach, lecz na uczuciu. Znajdujemy nieraz w podręcznikach historji Polski opowiadanie o Litwie jako części Polski (Z. Gloger uważa, że i typu litewskiego niema, lecz jest tylko odmiana polskiego, jak są typy: mazowiecki, wielkopolski, śląski i t. d. *). Nic dziwnego, że wychowani na takich podręcznikach uważają Polacy Litwę za część Polski, i nie wydaje się im dziwnym nazywać Połągę „jedynym uzdrowiskiem polskim“ i głosić o tym w Wilnie. Polacy przywykli mieć do czynienia tylko ze szlachecką Litwą, która oddawna przyjęła język polski i sama nie wie, czy należy do narodowości litewskiej, czy polskiej. Nierzadko spotykamy Polaków, którzy ze zdziwieniem dowiadują się, że istnieje język litewski, zupełnie odrębny, nie podobny do polskiego, nawet nie słowiański; przywykli, że Mickiewicz, Syrokomla i in. pisali po polsku, chociaż nazywali siebie Litwinami; przywykli, że inteligientny Litwin posługuje się mową polską.

A tu naraz zjawiają się Litwini, ludzie inteligientni, którzy nie mówią po polsku (o zgrozo!) Znajdują się ludzie, z ludu litewskiego, którym tradycje szlacheckie nie przemawiają do serca, którzy nie zachwycają się przeszłością szlachecką, jej aktami politycznemi. (Co to? –renegacja!). Zjawiają się ludzie inteligientni, eo chcą między sobą i nawet w domu własnym, mówić po litewsku. (Co to? – Niechęć do polskiego języka! wrogie usposobienie do wszystkiego, co polskie!). Zjawiają się ludzie, co chcą swój lud litewski oświecać, podnosić, pracują nad tym, poświęcają się, studjują język litewski i piszą w tym języku. (Cóż to? Oni chcą wskrzesić martwy język! Dziwactwo! Man ja! To są Litwomani! My zaś Litwini **). To są aroganci, mają dążności agresywne: powiadają, że ja muszę umieć po litewsku! Ja jestem Litwin, ale tego języka nie znam, mówię ze służbą o tyle o ile, żeby ona mogła mnie zrozumieć). Dodajmy do tego epitety

* Patrz „Album etnograficzne“ Zygmunta Glogera. Warszawa, 1904.

** Podobne zdania jeszcze niedawno dawało się słyszeć z ust inteligiencji polskiej w Wilnie.

straipsniai, komentarai, brošiūros

w rodzaju „pogański, chamski język“ i t. p. Proszę sobie wyobrazić, jak to „wszystko mile brzmi dla patryjoty Litwina? Ile w nim budzi sympatji? A potym, gwałtu, rety, jeżeli Litwinowi zabraknie cierpliwości i ostro odpowie i w zapale przesadzi!

Piszę to, com sam widział, com sam odczuł, a nieraz i przecierpiał. Zdaje mi się, że przeciętnego Polaka serce musi boleć, gdy widzi, że Litwini pracują dla siebie, dla swoich, i w ten sposób zmniejszają siły polskie. Wszak ciągle słyszymy: wspólnie, razem więcej zdziałać będziemy mogli! Tymczasem Litwini pocichu sami krzątają się i z tego powodu spotykają się z okrzykiem: to separatyzm! to zdrada!.. Litwini sądzą, że lud litewski tylko w litewskim języku oświecać można, że to jest pierwszy obowiązek każdego Litwina, że tylko Litwini najlepiej potrafią swe sprawy załatwiać, że niema po co oczekiwać pomocy obcej, chociażby bratniej; „brat“ i sam ma dosyć do roboty, a w dodatku nie zna swego brata... Zupełnie słusznie zauważył pewien uczony polski: „Polacy lepiej znają Mandżurję, niż Litwę...“ Litwini zaś czują żal, widząc, że dużo ich braci spolonizowało się, boli ich serce, woleliby widzieć cały swój naród jednojęzycznym. Tym Litwinom, co mówią po polsku, co zżyli się ze wszystkim, co polskie, może i trudno uczyć się po litewsku, przenieść swe zainteresowanie ze spraw polskich na sprawy litewskie. Ale niech się otwarcie do tego przyznają, niech nie wyrzekają na ruch litewski, niech nie twierdzą, że zawsze tak było, że z krwi i kości są Polakam i Litwinami.

Ogniwo89, 1905, nr. 39, p. 864–865.

P. Wyszyński naujos caro „malonės“

Nebenuramina susipratusiųjų žmonių tos caro „malonės“, kurias jis mėto žmonėms nuo savo sosto aukštybės. Išleisdama įstatymus apie caro dūmą valdžia manė, kad jau labai daug duodanti žmonėms, kad žmonės už tai tik rankas turi bučiuoti caro valdžiai. Pasirodė vienok, kad tokiais niekais nebegalima apgauti žmonių. Prasidėjo dar smarkesnė kova su caro valdžia. Sustreikavo visi gelžkeliai, bankai, fabrikai, krautuvės ir t. t. Viskas tarytum apmirė. Tik visur buvo girdimas balsas: „Šalin dabartinė caro valdžia! Lai būna pačių žmonių valdžia! Duokit šen paglemžtas žmogaus tiesas!“ To reikalavo ne tik darbininkai, bet ir daugybė apšviestūnų vadinamosios inteligentijos: advokatai, inžinieriai, gydytojai; to reikalavo net daugelis ponų piniguočių, ir jiems nebegera dabartinė valdžia; to reikalavo net kai kurie valdininkai. Visi sakė – nedirbsime, pakol negausime laisvės ir žmoniškų tiesų. Nieko dabar negelbėjo nė kazokai, nė karūmenė, nė policija, nė žandarai. Negalėjo su jų pagalba traukinių vežti, negalėjo jie ant gatvių elektrikos užžibinti, negalėjo bankų reikalų atlikti, negalėjo jie nė gydytojų, nė inžinierių, nė valdininkų vietos užimti. Pasirodė, kad tokia daugybė caro tarnų nieko

gero veikti negali, jie turi šaudykles ir nagaikas, bet nėra pas jų nė rankų, nė galvų, kurios galėtų naudingą visiems žmonėms reikalingą darbą dirbti. Caro tarnai didikai jau buvo susitarę žudyt visus streikininkus, tai yra tuos žmones, ką atsisakė nuo darbo. Jau buvo daug paėmę į kalėjimą. Laukė, meldė caro paliepimo mušt, žudyt juos, kad jie, baimės apimti, stotų prie darbo. Bet tuo laiku atėjo žinios, kad Finliandijoj žmonės apsiginklavę visi, kas tik begalėjo – visi jau įsitaisę puikiausius revolverius, brauningais vadinamus, ir gerų šaudyklių beturį užtektinai; kad tie finai jau surinkę iš visos savo tėvynės rusų žandarus, patupdę juos ant garlaivio, o vyriausiąjį savo priešą budelį generalgubernatorį užareštavę jo paties namuose, – jo priesienyj keturi apsiginklavę finai sergsti jį, o aplinkui namų apstoję kiti ginkluoti vyrai; sostapilė Finliandijos Gelsinforsas darbininkų rankose. Visoj šalyj ramu, tik į Peterburgą nė gelžkeliai nebeina, nė telegramos; girdi caro valdžia, kad Finliandija užsimanę apsiskelbt respublika, kad nebenori jie jau nešt maskolių jungo. Tuo pačiu laiku atėjusios žinios iš Odesos, būk tai Juodosios jūros karūmenė maištą pakėlusi ir apgulusi patį miestą. Tuo pat laiku gauna

žinią caro valdžia, kad Anglija, Francija ir Vokietija ketinančios nė skatiko nebeskolinti pinigų dabartinei rusų valdžiai.

Tada tai 17 (30) d. spalių gabiausias ministras Vitte patarė carui nusileisti. Caras, sako, verkdamas pasirašė po manifestu. Tuo savo raštu jis pats apriboja save, sakosi, nuo šios dienos nebeišleisiąs nė vieno įstatymo be pačių žmonių atstovų, kad tie atstovai turėsią tiesą prižiūrėt ministrų ir kitų valdininkų darbus. Žada caras tuojau duoti kai kurias žmogaus tiesas – laisvę sąžinės, žodžio, susirinkimų ir draugijų ir žmogaus nepaliečiamybę; vienok streikų laisvės nežada ir namų nepaliečiamybės nežada. Visi tie caro pažadėjimai tik ant rašto tuo tarpu. Gyvenime juos įvykinti galės tik prasidėjęs revoliucijinis judėjimas. O tuo tarpu pasilieka visi senieji įstatymai, pasilieka vagių šaika, policija vadinama, pasilieka budelių gauja žandarų rūbuose, pasilieka laukiniai žvėrys, kazokais vadinami, pasilieka ant vietos Klingenbergai90, Trepovai91 ir kiti žmogžudžiai. Jie tebeturi senuosius įstatymus, jie gali kiekvienoj valandoj sučiupti nepatinkamą žmogų ir išsiųst kur į Vologdą arba į kalėjimą įkišt – štai tau žmogaus nepaliečiamybė! Jie gali susirinkusius pasikalbėti žmones kazokų nagaikomis išvaikyti arba net tamsių kareivių kulipkomis išblaškyti. Štai tau susirinkimų laisvė! Tie budeliai gali ant vietos nušauti žmogų, kurs išrodinės valdžios nedorybes, žmonių skriaudas. Tai tau žodžio liuosybė! Cenzūra pasiliko ant vietos, cenzūros įstatymai dar nepermainyti, todėl gali jie neleist visos teisybės spausdinti. Vienu žodžiu, pakol dar tebėra senieji įstatymai, pakol tebėra žandarai, kazokai, ta pati policija, visi valdininkai, patol mes negalime dar džiaugties, patol dar mes negalime sakyti, kad jau turime pažadėtąsias caro manifeste laisves.

Manifestui išėjus, tuojau budeliai parodė, ką jie gali. Tomske sudegino apie 400 žmonių, kurie kalbėjosi apie dabartinį padėjimą, policija ir karūmenė neleido ugnies gesyti. Baku policija su karūmene armėnų namus degina, ardo ir vagia, plėšia. Odesoj daugybė užmuštų ir sužeistų. Visur liejasi žmonių kraujas. Bene 49 miestuose nuo 17 iki 27 spalių policija padėjo sukelti tamsius žmones prieš žydus, prieš apšviestesniuosius žmones, prieš visus, kurie tik yra laisvės ištroškę. Žinoma, kad nieko neveiks tie vagys, žvėrys – policija su visais savo sėbrais. Nepraeis ir pusės metų, jie turės pasitraukti šalin, turės eiti šunims šėko pjauti ar į Sibirą važiuoti už visus savo darbus. Bet dabar tai sunkūs laikai. Dabar tai ypač reikia visiems eiti išvien, neklausyti prikalbinėjimų caro tarnų. Reikia dabar eiti kartu su visais, kas tik eina prieš senąją tvarką, kas reikalauja žmogaus tiesų, kas griauja policijos viešpatavimą, kas ardo caro valdžią. Žydai daug gero daro dabar smarkiai kovodami už laisvę. Reikia visiems padėt jų kovoje, nekliudyti jiems, reikia rūpinties, kur tik kaip galima, apginti juos nuo užpuolimų. Žydai artimieji mūsų ir reikia su jais kaip su žmonėmis ir su artimaisiais elgties. Jie dabar turi būt mums brangesni už kitus, nes jų daugumas guldo galvas už laisvę, už žmogaus tiesas. Jiems ankšta Lietuvoje gyventi, sunku. Gausime laisvės daugiau, galės žydai visoj Rusų valstybėje gyventi, nebebus jie čia pas mus teip susikimšę – pasklis po visas kitas šalis; tada bus ir jiems, ir mums lengviau gyventi.

Ūkininkas, 1905, nr. 10, p. 270–272. A-s aplinkraščio paaiškinimas

1. Sakyk, pone Vyskupijos valdytoji92, ar tu tą raštą išleidai Dievo ir bažnyčios prisakymus pildydamas, ar tik gubernatoriaus įprašytas?

Žinome, kad užmušimas žemsargio budkoje labai išgąsdino visą policiją, ir ji ką tik įmanydama daro, kad kaip nors savo kailį gelbėti.

Tu paliepi kunigams „išniekinti“ „iš užsienio atneštą“, „klaidingą, bažnyčios uždraustą ir priešingą krikščionybei mokslą“; bet tu nedrįsti paliepti išaiškinti tą mokslą; nurodyti jo klaidas. Lengviau išniekinti negu išaiškinti. Ar ir Kristus taip darė?

Aš nenoriu niekinti tavo žodžių, kunigėl. Noriu parodyti, kiek juose yra teisybės.

2. Kam pritiktų vardas „pragaro pasiuntiniai“, tegul pats skaitytojas sprendžia perskaitęs Vyskupijos valdytojo ir mūsų raštą.

Parodyk, kunigėl, nors vieną knygutę ar atsišaukimą, kur būtų raginami žmonės „vogt, užmušt ir pražudyt“. Bene būsi tik tą iš piršto išlaužęs.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Tvirtini, kad revoliucionieriai * stumia žmones į prasižengimus (žinoma, prieš valdžią), o paskui apleis juos, paliks „pragaro vilkui suėsti“, tai yra atiduos valdžiai į nagus.

O bene tik tu, kunigėl, savo raštu kurstai žmones, kad jie savo brolius, prieš valdžią einančius, atiduotų „pragaro vilkui“.

Ar tai vadinasi guldai galvą už savo avis? Revoliucionieriai kitaip daro; jie ne tik ką nepameta nelaimėje savo šalininkų, bet kits kitą gelbsti kaip įmanydami.

Tam tikslui turi jie kankinių kasą, iš kurios šelpia visus „pragaro vilkui“ patekusius.

Revoliucionieriai guldo galvas už visus savo žmones: kenčia kalėjimuose, ištrėmimuose, ragauja kazokų nagaikų ir kitokių saldumynų, kuriuos padedi užtraukti ant jų, tu Seinų Vyskupijos Piemenie!

Tau už tavo tuos darbus „pragaro vilkas“ bent pagyrimą atsiųs. Tai kurs gi čia „gerasis“ ganytojas? Tu, kunigėl, daug apie save manai. Tai rodosi, kad jau šv. Povilo galybę turi ir, kaip jau ką pasakysi, tai nors aniolai iš dangaus apsakinėtų ne tą, ką tu apsakinėji, tai bus prakeikti. Todėl ir keiki visus kitus, kurie tik netiki į carą ir jo valdžios malonę. Tu, kunigėl, net su šv. Povilu nori susilyginti! Paprastai tokius žmones, kurie taip daug apie save mano, daktarai vadina maniakais, sergančiais troškimu didybės.

3. Ar tai tu, kunigėl, nesuvedžioji žmonių sakydamas būk tai revoliucionieriai einą prieš Dievą. Jie eina prieš bjaurią neteisingą valdžią, prieš žmonių skriaudikus, prieš neteisybę, jie platina žmonių meilę, pasišventimą, išsižadėjimą savęs, šiltos vietelės, šaukia visus eiti į pagalbą vargstantiems ir skurstantiems. O tu šauki visus, kas tik dar tiki į carą ir jo netikusią valdžią, eiti į pagalbą žandarams, policijai, kazokams, padėti žudyti anuos pasišventusius vyrus, teisybės, meilės, lygybės ir brolybės platintojus. Taip, p. Antanavičiau, esi žmonių suvedžiotoju – turi šiltą vietą, didelę algą, nori, kad tave prakeiktoji maskolių valdžia vyskupu patvirtintų, tai skubinies jai užsitarnauti! Gėda, amžina gėda! Savo brolius lietuvius, kurie už geresnę tėvynės ateitę kovoja, atiduodi „pragaro vilkui suėsti“. Žinai, ką padarė Judošius Kristų pardavęs? – Ant sausos šakos pasikorė! O tu ką ketini padaryti savo geresniuosius brolius parduodamas?!.

Rašto Švento žodžiais pasiremdamas kvieti visus, kurie tiki į carą, jo valdžią, į įvairius skriaudikus, siurbėles, nepriimti į savo namus ir nepaduoti rankos tiems, kurie visų anų piktadarių nepripažįsta. Gera patarmė! Kad bent ji išsipildytų, tai pamatytumėme, kiek dar yra mūsų krašte siurbėlių tarnų, žinotumėm aiškiai, kuriuos žmones ir kuriuos namus reikia paženklinti kaip blogąja liga ar maru užkrėstus.

Tikiu, kad tiktai nedaug tėra taip iš širdies maskolių valdžiai atsidavusių, kaip tu, pone Antanaiti. Tau baisu, tau ilgu, tau gėda būti mažame parsidavėlių būrelyje – kvieti daugiau į savo tarpą!..

* Taip jau vadysime tikruoju vardu tuos naujojo mokslo platintojus.

Meluoji, broliuk! Revoliucionieriai sako, kad kiekvienas žmogus gali tikėti į Dievą, dangų, peklą, aniolus ir velnius be prievartos, nežudomas, nevarginamas; bet mes reikalaujame, kad valdžia visai nesikištų į tikėjimo dalykus, nė skatiko neduotų nuo visų žmonių surinktų pinigų kunigų ir bažnyčių užlaikymui: kad kiekvieno tikėjimo žmonės patys savo kunigus ir bažnyčias užlaikytų. To nori naujieji žmonės. Jau taip ir yra Amerikoj. O Tu, kunigėl, bijai, kad duonos nebteksi, jei jau tau maskolių valdžia algos nebemokės. Be reikalo gąsčiojies! Dar tavo gyvenimui užteks tikinčiųjų, kurie panorės užlaikyti ir bažnyčias, ir tau algelę mokėt; gal nebeišpultų tokia didelė, kaip dabar, bet vis tiek badu stipti nereiks – kaip ponas galėsi puikiai gyventi. O jei panorėsi žandarų ir prokurorų priedermės pildyti, tai ir maskolių valdžia dar kokią duonos plutą primes.

O bene caras ir jo tarnai ir visos siurbėlės taip žmoniškai, dvasiškai gyvena, kad taip juos giri! Naujieji žmonės užtai ir pyksta ant jų, kad, patys į gyvolius pavirtę, verčia ir visus darbo žmones į gyvolius, savo pančius ant jų uždėdami.

Begėdi Antoneli, kam taip per akis meluoji. Parodyk tuos raštus naujųjų žmonių, kur jie skelbtų, kad Kristaus mokslas niekai, kad kunigai nereikalingi! Jei kur jie apie tai sako, tai tvirtina, kad kunigai, kaip tu, tankiai labai iškraipo Kristaus mokslą, ant savo kurpalio perdirbdami. O kad tokie kunigai, kaip tu, daug skriaudos panašiais savo raštais ir darbais atneša žmonėms, tai tikra tiesa.

Apsaugok mus, Dieve, nuo tokių kunigų, kurie taip daro ir taip iškraipo Kristaus mokslą. Tikra tiesa, tokių kunigų su tokiais darbais mums nereikia!

Taip, ant mūsų nelaimės „aptemo“ tavo netikusi širdis. Visų tų keiksmų, kuriais drabstai nepatinkamus tau žmones, neatkartosiu – bjaurūs jie man – bet nors kelis čia paminėsiu parodymui, kad labai pritinka jie tau:

„Tarydamas išmintingu esąs, tikrai kvailas, perkreipei Dievo tiesą į melą ir labiau tarnauji sutvėrimui (t. y. carui) negu sutvertojui (Dievui)... esi apkalbėtojas, apšmeižėlis, apdergėjas, puikus, pasipūtęs (su šv. Povilu nori susilyginti) piktybių išradėjas“ (nori, kad brolis brolį žudytų).

Naujuosius žmones vadini melo mokytojais, bet neparodai, kur ką jie sumelavo. Aš gi tavo melagysčių nors trupučiuką parodau. Vadini juos tvarkos gadintojais. Teisybė, bet tik dabartinę tvarką, tikriau sakant, betvarkystę, nori jie panaikinti, o įvesti pilną nuolatinę neirstančią tvarką.

Oi, tu begėdi melagiau! Kur jie sako, kad vyriausybė nereikalinga? Parodyk nors vieną knygutę, nors vieną atsišaukimą, kur tai būtų pasakyta! Jie sako, kad dabartinė vyriausybė visai netikusi, ji nesirūpina žmonių gerove, žmonių reikalais, o spaudžia tik, vargina prasčiokus, kad tik jai, dabartinei vyriausybei, būtų saldu

gyventi. Mes reikalaujame, kad vyriausybė būtų visų suaugusių žmonių renkama, be skirtumo tikėjimo, tautos ir lyties, kad kiekvienas žmogus galėtų pats be jokių tarpininkų nurodyti žmogų, kurį jis norėtų į vyriausybę išrinkti, kad niekas nežinotų, kas ir kokį pataria į vyriausybę rinkti, kad tik didžiumos žmonių išrinktasis tegalėtų į vyriausybę patekti. O ne taip, kaip dabar. Seniai, seniai jau maskviečiai pasikvietė vieną žmogelį, Romanovu pavarde93, paprašė, kad jis paimtų valdžią į savo rankas ir sutvarkintų irstantį jų kraštą. Sutiko Romanovas; ėmė valdyti; o paskui panorėjo ir jo vaikai jo pėdomis sekti. Jau žmonių nebeprašomi rioglinas ant sosto ir ėmė patys, visai nebesiklausdami žmonių, kaip tinkamai valdyti. Dar kiek vėliau atėjo popai, ėmė skelbti, kad Romanovus pats Dievas pastatęs ant žmonių, paties Dievo, ne žmonių suteikta jiems valdžia. Ir ėmė tikėti tamsuoliai, kad tai tikrai Dievas patupdė ant jų sprando carą. Tą patį dabar skelbia kunigėlis Seinų Vyskupijos valdytojas ir jam panašūs ne Dievo, bet Romanovų tarnai.

Labai norėdamas valdžiai įtikti vadina carą Ciesoriu, nors visuose ir Cenzūros leidžiamuosiuose raštuose caras yra caru vadinamas. Taigi ir tautų apaštalas, sakydamas, kad kiekviena valdžia nuo Dievo paeina, tuo pačiu patvirtina, kad maskviečiai kviesdamies sau naują vyresnybę – Romanovą – nenusidėjo prieš Dievą. Taigi ir mes nenusidėsime prieš Dievą, jei pastatysime ant savęs mūsų pačių išrinktąją vyriausybę, kuri galės gerai visus reikalus vesti žmonių naudai, o ne taip, kaip dabar, kad yra caro vyresnybė, kuri veda reikalus savo ir ponų didikų naudai, o žmonių skriaudai.

Ponuti, trupučiuką meluoji, sakydamas, kad naujieji „mokytojai“, kaip tu juos vadini, „kalbina nemokėti mokesčių“. Jie kalbina nemokėt mokesčių dabartinei netikusiai vyriausybei, bet tuo pačiu laiku jie labai didelius, sulyginant su jų turtu, moka mokesčius. Kiek tai pinigų sudeda jie raštų išleidimui, laikraščių ir knygelių spausdinimui, kankinių šelpimui, mokyklų steigimui ir t. t.

Jie reikalauja, kad visi žmonės mokesčius mokėtų sulig savo išgalės: kas turtingesnis, tas daugiau, o kas vos tik išmisti gali, kad nieko nemokėtų; o ne taip, kaip dabar, kad nuo žmonių vargdienių visokiais tiesiais ir kreivais mokesčiais, muitais ir akčyžėmis išspaudžia kuone visus surenkamuosius mokesčius. O ponai didikai beveik nieko nemoka. Taigi mes patariame nemokėti tokių mokesčių, taip baisiai neteisingų tokiai bjauriai vyriausybei, kuri surinktuosius pinigus išleidžia savo valdžios ir ponų palaikymui, žmonių paniekinimui ir skriaudimui.

Į karūmenę stoti nepatariame, atkalbinėjame. Tai tiesa. Bet kas tame pikto? Klausi, „ar yra tokia valstybė, kur nėra karūmenės“. Argi ne gėda tau, kunigėl, klausti? Argi tu jau toks tamsus, kad to nežinai? Jau ir paprastas vargdienis, kurs ir skaityti nemoka, o yra buvęs Amerikoje, žino, kad ten karūmenės nėra, ir žmonės daug geriau

straipsniai, komentarai, brošiūros

gyvena negu pas mus. Jei jau mums, mūsų raštams netiki ir knygų visai neskaitai, tai pasiklausk iš Amerikos pagrįžusių – tai jie galės tame dalyke apšviesti.

Be to, dar galime priminti, kad Anglijoje ir Šveicarijoje nėra karūmenės. Mes norime, kad ir pas mus jos nebebūtų, kad nereikėtų dykaduonių maitinti – tegul jie darbą dirba, o pinigus, ką eina jų užlaikymui, sumeskime ir mokslą platinkime po žmones.

Sutinkame su Jėzaus žodžiais: „atiduokite, kas yra ciesoriaus – ciesoriui, kas yra Dievo – Dievui“. Tik pridėti reikia, kad „atiduoki žmonėms, kas yra nuo žmonių paimta“. O ką ciesoriai užsidirbs, tepasilaiko sau – neimsime nuo jų; bet tik prie svetimo turto tenekiša rankų; teneplešia iš mūsų kruvinu prakaitu uždirbto skatiko; ką mes uždirbsime, tai mūsų. Savo uždarbį tegalime duoti tam, kurs mums naudą atneša, o ne tam, kurs mūsų kailį engia.

Sakai, ponuti, kad gera darydami, užsipelnysime „vyresnybės pagyrimą“. Kam gi per akis meluoji?

Ar nežinai, kad maskolių vyresnybė tupdė į kalėjimą žmones, kurie gabeno maldaknyges iš Prūsų? O gal tau rodos, kad maldaknygės – tai blogas daiktas, ir kad blogai darė tie, ką nešė jas savo broliams katalikams?

Argi tu, kunigėli, toks kurčius ir spitras – negirdi ir nematai, kaip vyresnybė baudžia kiekvieną, kurį sučiumpa bemokinant vaikų būrį iš maldaknygės skaityti? Žinai gal, ką valdžia padarė su vyskupu Žvieravičiu94, Grinaveckiu95 ir kitais? Ar tai tie vyskupai ir kunigai, ką savo aveles saugojo ir gynė nuo stačiatikybės, nuo „vilkų nasrų“ –tai blogai darė? Arba tie kunigai, ką krikštijo ir išpažinties klausė unijotų ir tų, ką buvo varu prirašyti prie stačiatikių, irgi blogai darė? Argi tu negirdėjai apie Kražius, Kęstaičius, kur žmonės norėjo savo bažnyčioje melsties, o vyresnybė juos išvaikė, plakė, kalėjime laikė?

Čia tik katalikystės ir kunigų skriaudas teparodau, gal bent jas suprasi; o juk daugybė žmonių kenčia valdžios persekiojimą už kitokius savo gerus darbus; apie juos neminiu, nes gal sunku tau būtų suprasti.

Ką čia daug tau pasakoti? Juk vis tiek tu nenori teisybės žiūrėti. Tau vien tik rūpi vyresnybei įtikti, jos nedorybes pateisinti; o apkaltinti, apšmeižti, iškolioti visus tuos, kurie nori sugriaut dabartinę valdžią, į jos vietą išrinktą vyresnybę pastatyti, jos klausyti, jai mokesčius mokėti, jos darbus prižiūrėti.

Sakai, kad vyresnybė „ne be priežasties kalaviją nešioja, nes yra Dievo tarnas“. Argi ne gėda jau tokiu būdu teisinti maskolių valdžią – vadinti ją net Dievo tarnais?

Argi Dievas su kalaviju vaikščiojo? Ar jis liepė apaštalams kalavijus nešioti? Ar jau kiekvienas žmogžudys, kurs kalaviją prie šono nešioja, jau yra Dievo tarnu? Turėk bent lašą gėdos!

O jei kas jau kursto žmones kitų tautų ir tikėjimų kromus naikinti, tai tik tokie ponaičiai kaip tu. Pažiūrėk į Lietuvių laikraštį96 – ten rasi kun. Šnapščio plūdimus ant žydų ir kurstymus žmonių prieš juos97.

Mes gi tvirtiname, kad kiekvienas turi turėti lygias tiesas, ar tai žydas, ar lietuvis, ar lenkas, vis tiek bile žmogus, bile ne siurbėlė.

5) Kaipo geras caro tarnas gini monopolius. Gerai darai, nes monopoliai duoda kuo didžiausį pelną caro valdžiai, apie 400 milijonų rublių kasmet. Jei monopolius apgysi, pasirūpysi, kad dar daugiau degtinės išgertų žmonės, tai jau tikrai patvirtys tave vyskupu ir nepasigailės tau ant kietos krūtinės medalį ar kryžių prikabinti su parašu „za otličije“98. Ir kaip paniekini tu moteris! Sulygini jas su monopoliais! Tai tau rodos, kad moters tiek pat yra vertos, ką ir monopoliai arba arkliai?! Jei jau nori paaiškinimui lyginti monopolius, tai sulygink juos su alkanais vilkais, išleistais ant beginklių žmonių. Tai kažin kas čia bus labiau nukentėjęs: ar ta valdžia, kuriai žmonės sugriauna monopolius, kitaip negalėdami nuo tos smarvės, nuo to vilko atsiginti; ar tie žmonės, iš kurių per tiek metų valdžia per monopolius milžo, kitaip sakant, dailiai, gražiai vogė pinigus?

Man regis, kad ne visai gal gerai daro žmonės užmušdami vilką, – vis tik atima nuo jo gyvybę. Bet juos galima bent pateisinti: matydami, kad vilkas kumeles ir aveles pjauna, žmonės ir užmuša vilką. Bet kaip pateisysi tą vilką, kurs neprašytas įlenda į mūsų namus ir mets iš meto ryja ir ryja mūsų gėrybę?

Negut tik, tamsta kunigėli, „vilko“ samdininke, galėtumei pateisinti tą vilkelį! Teisybė, jis Tamstos geras, senas bičiuolis!

Taigi tegul atsimena tavo ginamoji vyresnybė prisakymą: „nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daryta!“ Tegul atsimena, kad kartais ir ją gali pradėti kankinti žmonės, nebetekę kantrybės taip, kaip ji dabar mus kankina. Kad tik kartais tie žmonės neimtų plėšti vyresnybės privogto turto. Jei ji nori, kad su ja taip nepadarytų žmonės, tegul nevargina jų, tegul neplėšia nuo jų neteisingų mokesčių, tenereikalauja mūsų galvų guldyti už jos kaltybes. Bene girdėjai kartais, kunigėli, kiek mūsų brolių lietuvių paskerdė Mandžūrijos laukuose? Kad tik kartais žmonės, kantrybės nebetekę, neimtų ir jai tą pat daryti. Tik tiek, kad vyresnybė tiek daug galvų netur, kiek ji paskerdė mūsų brolių Mandžūrijoj. Jeigu mūsų žmonės ims taip kapoti vyresnybės galveles, tai neprikapos tiek daug galvų, o jau vyresnybės nebeteks. Taigi suprask, kunigėli, jei ir Tavo galvelę pridėti prie caro bernų, visas jas nukirsti vienu sykiu, tai ir tada nepriskaitytumėm tiek galvų, kiek ta vyresnybė yra nukapojusi mūsų broliams Mandžūrijoj. Teisybę, kunigėl, sakai: „padaryta artimui nuoskauda turi būti atlyginta.“ Mes to reikalaujame! Tik visų mums padarytų nuoskaudų vyriausybė ir per amžių amžius mums neatlygys!

6) Jeigu teisybės žiūrėtumei, tai pasakytumei: „dabartinės tvarkos ardytojai“ (tikriau sakant, betvarkės). Teisybė, yra keliami streikai. Gaila, kad ne pas visus, kurie per daug skriaudžia darbininkus.

Jei, ponuti, turėtumėt nors mažutį supratimą apie darbininkų reikalus, apie turtų išdirbimą, tai pasakytumei, kad streiko valandos yra sunkios ir vienai, ir antrai pusei, bet ten, kur darbininkai gerai laikėsi, statė reikalavimus po gero dalykų apsvarstymo, –tai streikui pasibaigus ir darbininkams būdavo geriau – turėjo jie geresnes sąlygas, ir visūmenės turtas aukštyn pakildavo, nes darbadavys turėjo gerai pasukt galvą, kad kuo daugiau ištraukt naudos iš žemės, ūkį sutvarkindavo; o žmonės sotesni, ne taip nuvargę, geriau darbus atlikdavo ir per tai daugiau nuveikdavo. Vienu žodžiu, ir darbininkams, ir visūmenei išmintingi streikai tik ant naudos išeidavo sviete. Jeigu galima tik pagerinti būvį ramiai be streikų, tai nieks jų ir nekelia; streikas – tai paskutinis smarkiausias kovos įrankis. Bijai, kunigėli, streikų, nes jų ir vyresnybė bijo; bijo, kad neimtų žmonės ir iš jos reikalauti sau tiesų. O vėl bijote jūs ir dėl to, kad Lietuvoje streikai, galima sakyti, naujiena, išgąstį žmogui įvaro. Kitur, kaip va: Anglijoj, Amerikoj, Vokietijoj –tai paprastas daiktas. Darbininkai ten maž tekenčia per streikus, nes yra tarp visų didelė vienybė, kits kitam padeda; jie turi didelius pinigus sukrovę, iš tų tai pinigų šelpia streikininkus. Ir pas mus ateis laikas, kad visi ar bent daugumas darbininkų susivienys ir šelps kits kitą. „Darbininkai – ne razbainikai“, – sakydavo Šiauliuose per streiką šių metų vasario mėn. Jie kitiem nedaro skriaudos, jie tik savo tiesų ieško, savo ir visūmenės pagerinimo trokšta.

Jei tikrai atsiims atlyginimą už nuoskaudas tie, ką nuoskaudas yra padarę, tai turbūt darbadaviai turės atsiimti, nes jie daugiausiai yra nuoskaudų padarę darbininkams.

Juk jie iš darbininkų rankų puikiai gyvena, nes neatiduoda viso ko, ką darbininkas uždirba; jei viską atiduotų, tai nesusikrautų turtų, ir darbininkai būtų sotūs, apsidarę ir nenuvargę; bet per tai, kad jie negauna viso to, ką jie uždirba, tai ponai ponauja, o darbininkai skursta. Tik ačiū darbininkų nesusipratimui ir jums, kurie tą nesusipratimą prilaikote, darbininkai taip vargsta.

Ateis laikas, kad jie pareikalaus savo tiesų. Tada ponų ponavimas pasibaigti turės, o visi darbą dirbs ir pagal darbo užmokesnį gaus.

Ponams ir ūkininkams, Tu, kunigėl, patari elgties su darbininkais kaip su jaunesniais šeimynos nariais.

Ačiū už tokią patarmę! Seniau darbininkai buvo laikomi daikto, paskui gyvulio vietoj, kurį galima buvo užmušt, pakart, parduot. Laikai mainosi. Tu, ponuti, dabar leidi žiūrėti į darbininkus kaip į vaikus ir tai dar jaunesniuosius. Ačiū už gerą širdį! Bet darbininkai to nenori. Jie reikalauja, kad į juos žiūrėtų kaip į žmones ir elgtųsi su jais

100 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

ne kaip su mažais aklais vaikais, bet kaip su žmonėmis, kurie savo priedermes pildo; jie, pildydami savo priedermes, yra lygūs kiekvienam kitam žmogui, kurs priedermes pildo; jie aukščiau stovi už visus žvaigždėtus ir auksuotus ponus, kurie, jokių priedermių nepildydami ir darbo nedirbdami, turi daug tiesų pasiglemžę. Nereikia geros širdies „rodyti“, tik būkit teisingi, pildykit savo priedermes, turėkit širdį ir bus gana! O jei neturėsite širdies, tik norėsite „rodyti gerą širdį“, tai akis monysite. Nereik to! Ne tik „už menką nieką“, bet visai neturi tiesos nieks ir niekada nutraukti nuo darbininko algos. Jei darbininkas prasikalto, tai trečiųjų teismas turi išrišti klausimą, nutarti, kaip turi būt nubaustas ar kaip turi būt skriauda atlyginta. Taip pat ir su darbadaviu: jei jis prasikalto prieš darbininkus, turi būt trečiųjų teismas, t. y. iš darbadavio ir darbininko pusės parinktieji vyrai turi spręsti. Tada bus teisingai. O jeigu leisite ponams patiems daryti teismą ir bausti darbininkus, tai kur bus teisybė? Pats savo reikale negali būti teisėju. Taip pat paskui gali ir darbininkai imti teisti ponus ir jų prasikaltimus! Ar patiks tada jums, ponai ir kunigai? Abejoju, ar yra atsišaukimai, priešingi Kristaus mokslui –tikėjimui; vyresnybei tai visi atsišaukimai priešingi, nes jos bjaurius darbus nurodo. Ir per tai valdžia neapkenčia jų, kaip velnias švęsto vandens. Negražu pravardžioti žmogų, kurs už laisvę ir savo tėvynės gerovę kovoja, „nedorėliu“.

Budkoje trupučiuką ne taip buvo, ponuli. Turbūt žandarai Tamstai papasakojo, o ne žmonės, kurie matė. Jeigu žemsargis nebūtų norėjęs nušauti agitatoriaus, tai niekas į jį nebūtų šovęs; nieks jo nebūtų nė pirštu užgavęs; šį kartą šovė ne agitatorius, anot tavęs, „kurstytojas“. Žiūrėk, kaip tai yra Anglijoj. Ten susirenka daugybė žmonių, ateina kalbėtojai, dalina atsišaukimus, kalba visa, kas tik jiems rūpi: ir ant karaliaus, ir ant ministerių, o policija stovi šalip ir žiūri, kad neatsitiktų su žmonėmis nelaimės, – daugiau nieko.

Todėl ten niekas policijos nė pirštu neužgauna. Bet jei ant tokio kalbėtojaus užpultų policija, norėtų nušauti, tai nedyvai, jei jie gindamos užmuštų tokį netikusį policijantą – žmogžudį.

Kam reikia taip kalbėti – tartum į kviečius atsistojęs nori žvirblius baidyti! Nebijok, nė vieno nekalto žmogaus agitatoriai neužgavo ir neužgaus; tyčiomis neis ir nedarys blogo kitam. Bet jei, pagal tavo patarimo, užpuls ant jo brolis ar tėvas ir norės sučiupt ar žandarams atiduoti, kad myriop nubaustų, tai, žinoma, tada prisieis ginties. Galima atkartoti, kad „kurie tokius daiktus daro, verti yra mirties“. Jau antros dalies sakinio neatkartosiu, nenorėčiau, kad taip smarkiai būtų baudžiami ir tie, „kurie pritaria tai darantiems“. Jeigu pridėčiau, tai, turbūt, ir tau reikėtų laukti mirties. Gal dar būtų per anksti, šį kartą dar galima tau dovanoti. 8) Štai kam ta tavo visa kalba buvo! Policija ir žandarai prašė tavo pagalbos, ir tu mielai suteiki jiems. Liepi žmonėms nubausti visus tuos, kurie dalys knygeles prieš

valdžią ir žodžiu aiškys caro ir jo bernų nedorybes: liepi išduoti juos „į vyriausybės rankas“. Ar tai Kristus tau taip liepė elgties su laisvės teisybės mylėtojais ir žmonių užtarytojais? Ar gubernatorius prašė? Tu net gąsdini žmones, kad išpažinties nepriimsi ir nuo bažnyčios atskirsi visus, ką neįtikės tavo žodžiams, visus tuos, kurie trokšta tėvynei geresnės ateities, geresnės tvarkos, teisybės, skriaudų, vargų ir ašarų sumažinimo. Kas gi tu toks esi? Kaip tave už tai pavadinti? ..! ..! ..! Caro berne! Žandarų tarne! Protų aptemdytoji! Kristaus mokslo iškraipytoji! Geresnio vardo nėra tau!

Tu liepi neieškoti geresnės ateities, tu liepi pasikakinti tokia dalia, kurią suteikęs yra „Dievas“. Bepigu tau kalbėti taip tūkstančius kasmet parvarant, gardžiai valgant, puikiai gyvenant. Įlįsk tu į vargdienio kailį ir tada sakyk: pasikankime ta dalia, kurią mums Dievas suteikė!

Tu, caro samdininke, tikėdamos už bjaurius siundymus gauti vyskupijos sostą, kvieti ir kunigus į pagalbą, tik jiems tu prižadi „dangaus karalystę“.

Tu nori būk tai santaiką daryti.

Tokiu būdu santaiką darydamas dar didesnes riaušes gali sukelti.

Tada tik bus santaika Lietuvoje, kada nebeliks riaušių, kada bus įvesta teisinga tvarka, kada nebeliks mūsų krašte įvairių įvairiausių skriaudėjų pradedant nuo caro, o žemskiais ir uriadninkais baigiant; pradedant nuo Seinų Vyskupijos valdytojaus ir baigiant kad ir žemiausiu, bet aklu pasekėju jo blogųjų darbų; pradedant nuo tų grapų, kunigaikščių ir kitų ponų didikų, kurie nieko gero patys nedirbdami sunkia tik syvus iš žmonių darbininkų, ir baigiant visais tų ponų nors ir mažiausiais užstovais, vadinamais ekonomais, urėdais ir kitais užveizdais, kuriems rūpi ne žmonių gerovė, bet vien tik pono kišenės pripildymas auksu, kurį jis paskui mėto po visą svietą be jokios naudos.

Tas visas skriaudas ir vargus galės prašalinti Lietuvoje Vilniaus seimas, išrinktas visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties!

Šalin caro valdžia! Šalin jos tarnai, nedorieji kunigai!

Tegyvuoja Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje!

Ūkininkas, 1905, nr. 10, p. 284–294. [Be parašo99]

palaiDieji (liuosieji, valnieji) žmonės ir spalių mėn. 3 (16) D. manifestas

Jo Didenybė lapkričio 3 (16) dieną išleido manifestą, kuriame, tarp ko kito, kalbama apie išperkamuosius mokesnius (vikupus)100.

Ką gi žada mūsų žmonėms šitas manifestas? Tenai maždaug taip pasakyta.

1) Nuo naujųjų (1906) metų bus perpus numažinti išperkamieji mokesniai dvariškiams ir karališkiams valstiečiams, nuo 1907 metų vyriausybė iš jų visiškai nebeims tų mokesnių.

2) Vyriausybės įstaigose valstiečių reikalams žemės bankai geriau rūpysis padėti mažažemiams valstiečiams žemes pirkties. Tam tikslui bus duota vyriausybės žemės bankams daugiau pinigų ir taip bus padaryta, kad tie bankai prieinamesni būtų valstiečiams.

Iš to matyti, jogei manifestas žada šį tą vien tiems valstiečiams, kurie jau turi žemės, ir tai tik karališkiams, dvariškiams ir visokiems mažažemiams, apie bežemius, trobelninkus, įnamius ir palaiduosius žmones vyriausybė tame manifeste nekalba nė žodžio.

Kiek vėliau pasikalbėsime apie visą to manifesto vertybę plačiau. Tuo tarpu spausdiname tiktai straipsnelį apie „užmirštuosius“ tame manifeste „palaiduosius žmones“. Red.

Tasai manifestas apreiškia, kad ateinančiais metais užteksią įmokėti pusę išperkamųjų mokesnių, o 1907 m. jau visai nebereiksią jų mokėti; tarp jų nepaminėti „palaidieji“ žmonės; taigi jiems nieko nežada tas manifestas.

Kurgi čia teisybė? Mes žinome, kad tokių žmonių Lietuvoje yra nemaža. Jie vilko baudžiavos jungą lygiai su kitais ūkininkais; lygiai su kitais jie liejo prakaitą ir savo sunkiu darbu penėjo ir ponus, ir valdžią; be jų darbo visi tie ponai būtų badu išmirę. Palaidieji lygiai su kitais buvo plakami ir niekinami.

Prisiartino baudžiavos galas, pajuto tai kai kurie ponai ir tuojau davė „liuosybę“ kuriems ne kuriems savo žmonėms, davė valdyti jiems už dienas ir nuomą (arendą) tą pačią žemę, kurią ir pirma jie valdė. Baudžiava buvo panaikinta; baudžiauninkams duota išsipirkti kiek žemės, bet palaidiemsiems neduota. Ilgai vargo žmonės, tąsės po įvairius teismus, kol išsirodė, kad jie buvo tais pačiais baudžiauninkais, kaip ir kiti, ir kad jiems turi būti leista išpirkti žemė. Vieniems tai pasisekė, kitiems – ne. Yra nemaža dvarų Kauno gubernijoj, kur buvo daug palaidųjų žmonių, o dabar jų sodybų vietoje – ponų laukai. Tuose dvaruose ponai taip prispaudė žmones, taip pasigerino teismams, kad žmonės turėjo išsikraustyti nuo tos žemelės, kurią yra aplaistę savo kruvinu prakaitu jų tėvai ir seneliai. Kai kur net kareiviją į pagalbą buvo pasikvietę ponai, kad išmėtytų ūkininkus. Žinoma, kareiviai atėję neglostė žmonių, jie daug daug kruvinų ašarų išspaudė. Apie tai gali jums papasakoti kurtuvėniškiai žmonės; ten dar yra nemaža žmonių, kurie gali nurodyti, kur neseniai stovėjo ūkininkų trobos, o dabar laukas užartas, arba lauko viduryje stypso nuskarusi obelaitė. Tie žmonės galėtų

straipsniai, komentarai, brošiūros

jums papasakoti, kaip jie bylinėjosi su Kurtuvėnų dvaru (netoli Šiaulių), kaip dvaras pakvietė kareivius ir ką tie kareiviai darė. Ir dabar dar kitam žmogui bepasakojant ašaros iš akių byra...

Tokiu būdu liko daug žmonių išmėtyta, daug žmonių nuskausta. Ant vietos nedaug beliko palaidųjų žmonių. Jie mokėjo dvarams nuomas ne mažesnes kaip jų kaimynai – išperkamuosius mokesnius! Galų gale vargais negalais pasisekė išgaut leidimą nusipirkti tą žemės sklypelį, į kurį jau tiek darbo buvo įdėta; pasisekė, – bet kiek tai reikėjo privargti; kiek pinigų paleisti besitąsant po teismus! Gavo leidimą – vieni anksčiau, kiti vėliau, kai kurie vos tik neseniai.

Nauju valdžios nutarimu žemė buvo įkainota daug daugiau negu seniau. Todėl parėjo labai daug tų išperkamųjų mokesnių mokėti. Negana to, kad per 6 metus turėjo išmokėti ponams 15 procentų, dar turėjo vyriausybei mokėti beveik dvigubai daugiau negu jų kaimynai, kuriems buvo pasisekę tuojau gauti išpirkimo tiesas. Kur čia teisybė?

Dar to negana! Dabar manifestas leidžia nebemokėt nuo 1907 m. tiems, kuriems nebedaug ir taip bebuvo likę mokėti – tiems, kurie ir lig šiol mažiau temokėjo. O palaidiemsiems liepia ir toliau mokėti, mokėti dar kelias dešimtis metų didžiausius mokesnius. Už ką? Ar už tą, kad jie daugiau vargo matė negu jų kaimynai? Ar už tą, kad jie daug daugiau pinigų yra išmokėję? Kur čia teisybė?

Gal kas pasakys, kad valdžia už jų žemę yra išmokėjusi ponams pinigus, tai tuos pinigus turi sugrąžinti jai tie ūkininkai. O ar sugrąžino valdžia tiems ūkininkams, kurie yra jau daugiau įmokėję, negu buvo reikalinga? Ne, nesugrąžino nė skatiko! Tai tegu dabar sau iš tų pinigų atsiima tą, ko nėra atsiėmusi iš buvusiųjų palaidųjų žmonių. Jai dar liks nemaža sumokėtųjų pinigų magaryčioms.

Nėr čia teisybės nė lašo!

Kodėl gi valdžia taip padarė? O tai dėl to, kad visur, visoje valstybėje buvo reikalaujama išperkamųjų mokesnių panaikinimo; tai ji ir panaikino tiems, kurių buvo daug, bet kurie nebedaug bebūtų įmokėję pinigų. Palaidųjų žmonių sulyginamai ne taip daug – tai sako, nėra ko į juos žiūrėti, o jie dar daug pinigėlių galės įmokėti. Todėl visi palaidieji žmonės, supratę tą baisią neteisybę, stokit visi išvien ir reikalaukite panaikinimo išperkamųjų mokesnių! Parodykit, kad jūsų negalima skausti. Jeigu vienas reikalausite, tai niekas neklausys, bet jei visi vienu sykiu pareikalausite, tai vyriausybė turės pasukti galvą.

Tuo tarpu patarčiau nemokėti išperkamųjų mokesnių nė vienam palaidamjam ūkininkui. Jei kas spirs, tai nurodykit spalių mėnesio 3 (16) d. manifestą, nurodykit tai, kad jūs daugiau jau esat išmokėję už savo žemę, negu kiti jūsų kaimynai, nurodykit visa, kas aukščiau buvo minėta, ir reikalaukit tų neteisingų mokesnių panaikinimo.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Čia aiškiai yra daroma jums didelė neteisybė. Jeigu vyriausybė sakosi išpildanti teisingus žmonių reikalavimus, tai tas jūsų reikalavimas tuojau turi būti išpildytas!

Lietuvos ūkininkas, 1905, nr. 1, p. 15–16. P. Višinskis

visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas

Žmogus, kad ir kokiame užkampyje gyvendamas, negali atsiskirti nuo kitų žmonių, nuo viso svieto. Kad ir nedaug tereikalautumei, ir tai jau be kitų žmonių negali apsieiti. Reikia degtukų, reikia druskos ir kitokių mažmožių nusipirkti. O čia vėl, žiūrėk, paauginai sūnų, – reikalauja kaži kur karūmenėn tarnauti. Ir daug, daug atsiranda reikalų, kur be kitų žmonių negali apsieiti; nemaža atsiranda ir tokių reikalų, kurių visai nenorėtumei pildyti, bet negali atsispirti, – noroms nenoroms išpildai...

Rodos, visiems aišku, kad savo reikalais kiekvienas pats turi rūpinties, ir geriausiai gali atlikti tą, ką pats yra apsiėmęs ir persitikrinęs, kad reikia tą padaryti, kad iš to bus nauda; iš prievartos kad ir yra kas daroma, vis tik ne taip gerai išeina arba ir visai nieko gero neišeina...

Štai pabrango degtukai, pabrango cukrus, silkės; mat, sako, didesnę akčyžę uždėjo. Turi mokėti brangiau, ar nori, ar nenori. Niekas tavęs neklausė, niekas nesakė, kur tie akčyžės pinigai eis, kam jie reikalingi. Užtaigi ir pyksta žmogus, murma ir pradeda neapkęsti visų tų, kurie pabrangino reikalingiausius daiktus.

Prasideda karas; varo sūnų galvą guldyti. Žmogus nežino, kam tas karas pradėtas, kam jis reikalingas; niekas jam nesakė, nieks neklausė jo sutikimo. Tik varo jo sūnų ir gana!

Ir vėl žmogaus širdyje kyla neapykantos jausmas...

Jeigu žmogus duoda kam nors savo kruvinai uždirbtą skatiką ar savo darbą, ar gyvastį, tai jis turi žinoti, kam jis duoda, kokiam reikalui, jis mielai duos, jei matys, kad tai eis ant naudos.

Žmonės, viename krašte gyvenantieji turi visi išvien galvoti, kaip savo krašto reikalus geriausia atlikti. Jeigu ne visi vienodai mano, tai didžiuma balsų turi kiekvieną dalyką nutarti, o visi turi apsiimti tą nutarimą pildyti. Geriau neišmislysi!

Taip yra daroma keturiuose Šveicarijos kantonuose. Susieina visi kantono vyrai ir sprendžia apie visus savo reikalus: kokią vyresnybę išsirinkti, kokius mokesčius užsidėti, ant ko surinktuosius pinigus išleisti, kokius naujus įstatymus (zakonus) prisiimti ir t. t., ir t. t.

straipsniai, komentarai, brošiūros

Bet ne visur taip jau galima visiems susirinkus savo reikalais rūpinties: plačiame krašte per daug žmonių į vieną vietą reikėtų sušaukti: tai beveik negalima. O vienok viename krašte gyvenantiejie žmonės privalo žinoti apie visus kad ir svarbiausiuosius savo reikalus ir patys jais pasirūpinti.

Be to negali būti nė tvarkos, nė ramumo.

Jeigu jau negali visi krašto gyventojai susieiti ir išvien tarties, tai prisieina užsitikėti savais žmonėmis, reikia išrinkti iš savo tarpo tokius, kurie galėtų ir mokėtų savo krašto reikalus atlikti ir juos taip vesti, kaip didžiumai žmonių tinkama.

Kaipgi išrinkti tokius žmones, kurie galėtų daugumai įtikti ir viso krašto reikalus kaip prigul vesti?

Apie tai dabar kalbama, rašoma ir svarstoma visoje Rusų valstybėje, visi rengiasi prie išrinkimo tokių žmonių, kuriems galima būtų pavest savo kad ir svarbiausių reikalų aprūpinimą. Ateis laikas, kad tokie žmonės bus renkami; be to, jau, matyt, nebegalima gyvent. Ir pats Caras tą pripažino savo rašte 18 vasario šių metų išleistame101

Kadangi rinkimai rinkimams nelygu, kadangi apie tai daugelis lietuvių nežino, bet privalo žinoti, tai aš papasakosiu, kokie geriausieji yra rinkimai. Nebereikia čia nieko naujo išmislioti: apie tai jau mokytų vyrų daug galvota, daug visame sviete mėginimų daryta. Ant tų žinių pasiremdamas nurodysiu geriausiąjį, teisingiausįjį būdą išrinkimo viso krašto žmonių reikalų aprūpintojų užtarytojų. Tokius žmones vadina atstovais, arba deputatais

Atstovus renkant reikia duot balsą visiems, kad kiekvienas galėtų sau tinkamą pasirinkti. Reikia leist ir moterims rinkti: jug ir jos turi daug vargų, rūpesčių, daug ir nuo jų yra reikalaujama. Tegul ir jos pasirenka savo užtarytojų. Naujoj Zelandijoj ir kai kur Amerikoj moters lygiai su vyrais gali rinkti atstovus, ir jos pačios gali būti renkamos102. Visiems ten tas ant gero išeina.

Tokie rinkimai vadinasi visuotinais, kadangi visi krašto gyventojai turi tiesą rinkti: ar turtingas ar pavargėlis, ar vyras ar moterė, ar žydas ar lietuvis, ar katalikas ar liuteris.

Tikriausiai sakant, prie visuotinų rinkimų vis tik ne visi tėra prileidžiami.

Aišku, kad mažas vaikas negali rinkti nė išrinktuoju būti. Tiktai pilnamečiai, t. y. 21 metus baigę, tegali rinkti ir išrinktais būti. Ne visur vienodai tie metai paskiriami. Ne per seniai dar buvo tokios vietos Šveicarijoj, kur pilnamečiais buvo skaitomi 14 metų baigę, ir jau tokie turėjo tiesą atstovus rinkti. Užtai kitur dar ir ne visiems pilnamečiams yra leidžiama rinkti. Vokietijoj tik 25 metus baigusiems, o Danijoj tai net 30 metų vyrams.

Teisingiausia visiems pilnamečiams – vyrams ir moterims – leisti atstovus rinkti ir išrinktaisiais būti. Jeigu kam yra leidžiama žemė pirkti, fabriką valdyti, ūkę vesti, tai kodėl jam neleist dar ir kitais savo reikalais rūpinties?! O jeigu toks jaunikaitis geros galvos, tai kodėl neišrinkti į atstovus?! Anglijoj garsus Gladstonas103 jau 22 metų buvo atstovu išrinktas, o Pyttas 22 metų tarp visų Anglijos atstovų atsižymėjo kaipo gerai suprantantis reikalus, galvotas žmogus.

Aišku vėl, kad negalima leist bepročių prie rinkimų.

Be to, dar beveik visur neleidžiama rinkti:

1) visiems, kurie savo turtą prakišo – susibankrutijo, ir apie tai jau yra teismas (sūdas) apskelbęs;

2) visiems, kurie turi ant savęs globėjus (apekūnus);

3) tiems, kurie prieš rinkimus mito iš žmonių viešų pašalpų;

4) tiems, kurie yra nusidėję, ir teismas už tai yra atėmęs nuo jų kai kurias tiesas (kaip tai – žmogžudžiams, vagims ir t. t.).

Kai kur neleidžiama rinkt valdininkams (činauninkams), nes, sako, jeigu jų bus išrinkta nemaža, tai vyriausybė, prispaudusi, įbauginusi valdininkus, kaip ką norės, taip ir darys.

Tarnaujantiems karūmenėj irgi nevalia prigulėti prie rinkimų, nes jie gali kartais savo priešininkams po prievarta liept išrinkti jiems patinkamus žmones.

Taip pat ir policija neturi tiesos rinkti.

Šveicarijoj nuolatinės karūmenės nėra, o tik žmonių milicija; taigi ten ir milicijai leidžiama rinkti.

Tai toks yra visuotinas balsavimas, tokia visuotina rinkimų tiesa!

Teisybė reikalauja, kad vienas žmogus tik vieną teturėtų balsą. Bet ne visur taip yra. Anglijoj ponas turi tiek balsų, kiek dvarų arba namų. Belgijoj aukštesniuosius mokslus baigęs turi 3 balsus. Austrijoj taip yra padaryta, kad 26 ponai renka vieną atstovą, o prasčiokai tai vieną iš 70 000 terenka. Baisi nelygybė!

Teisybė reikalauja, kad vienas žmogus tik vieną teturėtų balsą, ir kad jo balsas tiek pat svertų, kiek ir kiekvieno kito to krašto gyventojaus.

Toks tai yra lygus balsavimas, tokia lygi rinkimų tiesa!

Jeigu susirinko žmonės ir pradėjo rinkti atstovus taip, kad po kits kito prieina prie stalo ir pasako, kokį žmogų išrinkti, tai gali išeiti visai negerai.

Darbininkas norėtų išrinkti sau patinkamą užtarytojį, o čia pat stovi ir jo ponas; tam gal labai nepatikti darbininko renkamasis ir už tai ponas gal jį paskui nuo vietos atstatyti – baisu!

Todėl toksai darbininkas arba visai neateis ant rinkimų, arba įprašytas, įbaugintas paduos balsą už negeistiną sau žmogų, ponų užtarytojį.

Kad tokių atsitikimų nebūtų, kad nieks negalėtų prispirt paduoti balsą už nepatinkamą žmogų, svietas išmislijo slaptą balsavimą. Kiekvienas rinkikas, jeigu pats nemoka rašyti, paprašo savo prietelio, kad užrašytų patinkamojo žmogaus pavardę, gavęs tam tikrą kopertą, eina jis į tam tikrą kambarį; ten, niekam nematant, įdeda poperį į kopertą, užklijuoja ir tada jau, išėjęs į kitą kambarį, prie visų akių įmeta kopertą į uždarytą skrynutę. Kaip visi jau tokiu būdu sumeta savo kopertas, prie visų yra suskaitoma, kiek balsų už kurį žmogų yra paduota; ir tas, kurs daugiausia balsų gavo, yra išrinktas. Toks tai yra slaptas balsavimas, tokia slapta rinkimų tiesa!

Kai kur ne iš karto renka atstovus. Pirma išrenka žmones, kurie jau, savo tarpe susirinkę, parenka atstovus. Bet ar tai gerai? Jug jeigu aš nežinau gerai, kokį žmogų vertėtų išrinkti į atstovus, tai galiu pasiteirauti su kitais ir su tuo, kurį būtumėm išrinkę

į tarpininkus; tegul jie papasakoja, kur koks išmintingas šviesus žmogus gyvena, kurs galėtų gerai mūsų reikalus vesti, mūsų apgynėju būti. Pasiteiravęs aš pats žinosiu, ką rinkti į atstovus: tada jau man nebereikia tarpininkų. Mes pažįstame žmogų, kurį renkame į tarpininkus, bet ką mes galime žinoti, kokius tarpininkus kiti išrinks; paskui tie tarpininkai gali visai nepatinkamą mums žmogų išrinkti; tai būtų labai negerai. O jeigu tarpininkai rinks tą, ką mes jiems įsakysime – tai kam jie reikalingi? Amerikos Jungtinių Valsčių prezidentą taip renka, tai yra ne visi žmonės daugumu balsų jį išrenka, bet pirma parenka tarpininkus, taip vadinamus rinkikus, o jie jau renka prezidentą. Pirm negu išrinkti žmonės teiraujasi, kas paduos balsą už patinkamą jiems kandidatą, ir tik tokius terenka į tarpininkus, kurie prižada už tą, o ne už ką kitą balsuoti. Tai kam gi čia tie tarpininkai? Ot, vis tai iš seno papratimo taip tebedaroma, nors daugelis supranta, kad tai negerai.

Jeigu atstovus renka be tarpininkų, tai vieną atstovą prisieina rinkti kokiems

10 000 žmonių arba ir dar daugiau. Tiek daug žmonių nepapirksi. O jeigu tą vieną atstovą rinks kokie 100 žmonių, tai juos galima ir įbauginti, ir papirkti.

Todėl geriausia rinkti atstovus tiesiogiai – be tarpininkų.

Toksai balsavimas tiesiu, betarpišku vadinasi.

Čia išguldžiau trumpai, kas tai yra visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas. Plačiau apie žmonių atstovus išguldyta yra kitoje „Šviesos“104 išleistoje knygelėje Apie žmonių atstovus105 .

Gal kas paklausti: o ką tie atstovai darys? Trumpai ant to atsakysiu. Jie nutars, kiek kam mokesčių mokėti, kur ir kaip tuos pinigus išleisti, ar reikia akčyžių ir muitų, kaip

pagerinti, permainyti ir naujus sutaisyti įstatymus (zakonus), kad daugiau teisybės juose būtų; kaip surėdyti teismus, kad nekaltieji nebūtų baudžiami, o prasikaltėliai negalėtų išsipirkti ar kaip kitaip išsisukti; atstovai taipgi tars, kiek metų karūmenėj tarnauti; kaip praplatinti tarp žmonių apšvietimą, kad kiekvienas galėtų be vargo, be didelio kašto apsišviesti; ir daug daug jie aprūpys visokių kitokių reikalų – visų neišpasakosi.

Trumpai sakant: be žmonių atstovų žinios ir sutikimo nieks – nė viena valdžia, nė vienas ministeris negali įstatymų permainyti arba juos suvaržyti ar jų išpildymą trukdyti; be jų sutikimo negali prasidėti karas; be jų žinios ir sutikimo negali nieks mokesčių uždėt ir surinktųjų pinigų išleist. Atstovai turi tiesą reikalaut nuo kiekvieno nors aukščiausiojo valdininko (činauninko) pasiteisinimo, savo darbų paaiškinimo; jie gali perkratinėti visų valdininkų darbus.

Kadangi žmonių atstovai turi kasmet susivažiuoti bent ant 5 mėnesių ir per tą laiką gerai pagalvot, pasidarbuot, savo namus apleidę, tai, žinoma, turi būti jiems algos mokamos.

Brangi tai tiesa žmonių atstovus rinkti! Puikus tai visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas! Bet maža nauda iš to viso tėra, jeigu draudžiama žmonėms susieiti, kada tik jie nori, pasikalbėt apie savo reikalus, jeigu negalima atvirai, iš gilumos širdies papasakoti susirinkusiems apie visus vargus, rūpesčius. Maža nauda iš to viso, jeigu negali apie savo reikalus visos teisybės parašyti. Maža nauda, jeigu negali su savo bičiuliais, savo draugais susitarti išvien darbą varyti, savo padėjimo pagerinimo reikalaut!

Todėl būtinai reikalinga laisvė žodžio, spaudos, susirinkimų ir draugijų.

Tada tik tegali daug naudos atnešti visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas.

Tada tiktai tegalės nusiraminti žmonės ir lengviau atsikvėpti, kada savo reikalų aprūpinimui galės rinkti atstovus ant pamato visuotino, lygaus, slapto ir betarpiško balsavimo, turėdami užtikrintą laisvę žodžio, spaudos susirinkimų ir draugijų.

Vilnius [„Šviesos“ bendrovės leidinys], 1905. P. Višinskis

žmogaus tiesos

„Manau, kad žmogaus tiesas ne visi težino, kad reikia jas visiems nurodyti ir išaiškinti. Manau, kad visai nekenks, bet labai bus naudinga žinoti žmonėms savo tiesas. Jeigu mūsų senoliai, prosenoliai būtų padarę tą, ką mes dabar žadame padaryti, jeigu jie

straipsniai, komentarai, brošiūros

būtų turėję tiek šviesos, kiek mes, jeigu priverstini įstatymai būtų nurodę despotizmui (sauvalei valdžiai) ribas, nebūtumėm dabar tokiame sunkiame padėjime. Išrėžkime ant vario lentos žmogaus tiesas ir prašalinsime visas mūsų vyriausybės ydas ir savo vaikus apsaugosime nuo jų.“

(Iš kalbos Target106, kurią jis sakė 1789 m. rugpjūčio 1 d. Įsteigiamamjame Susirinkime Paryžiuje).

„Mylėk artimą tavo, kaipo patsai save.“

Žmogus, ant svieto gyvendamas, visada turi ar šiokius, ar tokius reikalus su kitais

žmonėmis ir su visa valstybe – su jos vyriausybe. Mokslinčiai daug galvojo apie tai, kaip kuo geriau sutaisyti valstybę. Rūpėjo jiems vėl, kaip čia padaryti, kad žmogui, valstybėj gyvenant, būtų kuo geriau, kuo lengviau. Juk jeigu duoti vyriausybei valdžią ant žmonių be galo, be krašto, tai ji gali tankiai ir labai nuskausti žmogų be jokio reikalo, be jokios kaltybės. Jeigu vėl duoti pilną liuosybę kiekvienam žmogui, tai valstybė iširs, ir žmonės gali vienas kitą varginti ir žudyti.

Taigi reikėtų taip sutaisyti, kad ir valstybė būtų stipri, galėtų visų savo žmonių reikalus aprūpinti ir kad kiekvienas žmogus galėtų ramiai sau gyventi, kad būtų tikras, jog valstybė ir kiti žmonės nenuskriaus jo, leis jam naudoties visomis žmoniškomis tiesomis, galės jis gyventi kaip žmogus.

Kyla klausimas: kokios gi tiesos priklauso kiekvienam žmogui, tokios tiesos, kurių negali paveržti nuo jo nė valstybė, nė kiti žmonės?

Senovėje, dar Kristui negimus, buvo keletas stiprių, galingų valstybių, kaip antai: Egipto, Babilono, Asirijos, Graikijos, Rymo ir kitų. Tose valstybėse vyriausybė turėjo neapribotą valdžią, ir žmonės į tą buvo įtikėję. Todėl ten valstybė, jos vyriausybė turėjo didžiausias tiesas, o žmonės jokių tiesų neturėjo; su jais vyriausybė galėjo daryti, ką tik norėjo. Tiems, kurie vyriausybei įtikdavo, buvo labai gera, net per daug gera; o kitiems buvo amžinas vargas ir karčios ašaros. Paprastą žmogų darbininką laikydavo vergijoj, galėjo jį užmušti, pakarti, parduoti be jokio už tai atsakymo. Buvo nemaža tokių galvočių, kurie tvirtino, būk tai vergas darbininkas kitoks visai sutvėrimas, kad jis tiek tik vertas, kaip ir koks daiktas, kurį galima parduoti ar išmainyti į kitą daiktą. Paskui, viduramžiuose, ant senųjų galingųjų valstybių griuvėsių atsirado naujos valstybės, ant kitų pamatų sutaisytos, tada bent kai kurie žmonės įgavo tiesas. Valstybės buvo silpnos, o turtingieji žmonės, vadinamieji „feodalai“, buvo galingi. Jie visai nepripažindavo viršininkų ant savo galvos; jokių visūmenės priedermių jie nepildydavo, tik tas, kurias, besitardami su savo valdonu karaliumi, iš geros valios patys buvo prisiėmę. Vyriausybė neturėjo tiesos užkrauti ant jų mokesčių; teismą (sūdą) tik sau

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

lygių ponų tepripažindavo; tame teisme pats karalius turėjo pirmininkauti. Bet ne visada feodalai pildydavo teismo nutarimą: turėdami savo ginkluotus žmones, užpuldavo ant savo kaimynų ir tankiai be teismo priversdavo kitus pildyti jų norus.

Tokiu būdu atsirado būrys žmonių bajorų ir vadinamųjų „raitorių“ (ricerių), kurie jau turėjo savo tiesas, labai jas brangino ir su ginklu rankose gynė jas nuo vyriausybės ir kitų žmonių pasikėsinimų.

Bet tuo pačiu laiku buvo daugybė žmonių, kurie neturėjo jokių tiesų ir nebuvo kam už juos užstoti; buvo tai darbo žmonės, paskendę varguose ir ašarose. Nors vergų jau nebe daug tebuvo, bet darbininkai – baudžiauninkai buvo gyvulių vietoje laikomi. Juos nemielaširdingai plakdavo rykštėmis, darbais vargindavo; už užmušimą baudžiauninko mažas tebuvo atsakymas; juos pardavinėdavo, mainydavo kaip kokį darbinį arklį. Ne galvoj buvo ponams, kad tie vargšai savo prakaitu juos peni. Pamažu slinko gyvenimas pirmyn. Pamažu mainėsi ir valstybių surėdymas. Kaskart daugiau tiesų įgydavo karaliai, kaskart mažiau tiesų beturėjo ponai. Ant galo ir jie liko tik karalių tarnais: vieni mylimais, kiti neapkenčiamais. Pamažu ir tie ponai užmiršo apie savo tiesas, tik tykojo jų iš karalių malonės. Valstybės reikalai paėmė viršų ant atskirųjų žmonių reikalų. Iš „Dievo mylistos“ karaliai viešpatavo be galo, be krašto. Kadangi žmogus vis pasilieka žmogumi, nors ir bjauriausiame padėjime būdamas atjaučia savo skriaudas ir paniekinimą ir, kaip kurs moka, ieško savo tiesų.

Vienas prancūzas, rašydamas apie „politiką ant Rašto Švento žodžių paremtą“, drįso pasakyti, kad nors aukščiausioji valdžia turi ir didžiausias tiesas, betgi yra joms užbrėžtos ribos – tikėjimas jas nurodąs. Ir tas karalius negalįs paliepti to, ko Dievas neleidžia daryti. Tas prancūzas peikia gryną despotizmą (valdžią be galo, be krašto), nes despotas nepripažįsta jokių tiesų, jis pilnai viešpatauja ant laisvės ir turto žmonių. Vienok tas rašytojas nedrįsta pavadinti tokios valdžios neteisinga, tik sako, kad ji esanti bjauri ir barbariška (laukinė); jis nedrįsta pasakyti, kad tokia valdžia pamina po kojų švenčiausias žmogaus tiesas.

Atsirado kiti mokslinčiai, kurie ėmė prirodinėti, kad karaliai negali ne tik paliepti, kas priešinga Dievo prisakymams, bet jie irgi neturi tiesos paminti po kojų žmogaus prigimtųjų tiesų, nes prigimtosios tiesos esančios Dievo duotos. Todėl, sakė jie, karalius turi paguodoti žmogaus savastį ir visokius su kitais žmonėmis sutarimus, by tik jie dori būtų.

Atsirado dar ir tokių, kurie tvirtino, kad karalių valdžia turi būti apribota pamatiniais valstybės įstatymais. Bet, kokie tie įstatymai, jie nenurodė.

Buvo tai pradžia neaiškių nurodymų prigimtųjų žmogaus tiesų. Tie nurodymai buvo remiami ant Dievo valios, Dievo prisakymų. Jei karalius tikrai tikėjo į Dievą ir mylėjo jį, turėjo duot žmonėms tas tiesas. O jeigu jis kartais panorėtų paminti jas, tai ką

straipsniai, komentarai, brošiūros

tada žmogui daryti? Kunigai tokiuose atsitikimuose galėjo leist žmonėms nebeklausyti karaliaus. Bet retai tokį leidimą tegaudavo žmonės, ir tas ne visuomet teišeidavo žmonėms ant naudos.

Galų gale atsirado galvočiai, kurie prirodinėjo, kad žmogaus tiesos paties prigimimo yra nurodytos, kad žmogus pagal prigimimo gyvendamas daro viską, ką jam sąžinė liepia, ir jokių kitokių suvaržymų nežino. Paskui, prireikus gyventi su kitais žmonėmis, kart su jais susirišti į vieną valstybės kūną ir prisiimti ant savęs vyriausybę, žmogus turėjo išsižadėti kai kurių tiesų dėl visų naudos. Vienok daug daugiau tiesų turėjo jam pasilikti ir tos jo, kaipo žmogaus, tiesos yra pamatinės ir svarbesnės negu valstybės tiesos. Valstybė privalo jas guodoti, nevaržyti ir visai neliesti.

Tos naujos mintys turėjo daug gerų pasekmių. Jos ant tvirto pamato parėmė žmogaus tiesas. Kaskarts vis labiau ėmė suprasti žmonės, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę ir gali suprasti, kas gera, kas bloga, pats savimi gali laisvai rūpinties; valstybė neturi tiesos atsistoti jam skersai kelio, nes teisybė ir protas reikalauja, kad valstybė turi žmonių naudai tarnauti, ne varginti juos.

Pirmutinė žmogaus tiesa – tai laisvai žengti pirmyn ir tobulinti visa, ką gero davė jam prigimimas. Tą tik tuomet galima daryti, jeigu kiekvienam bus leidžiama rūpinties savimi taip, kaip jam tinkama, ant jo paties atsakymo. Tik tais savo darbais jis neturi tiesos varžyti kitų tokios pat laisvės. Suteikti žmonėms tokią laisvę – tai ir yra aukščiausias tikslas visų atskirųjų žmogaus tiesų.

Jeigu valstybė neduoda jos, tai ji nebepildo savo svarbiausios priedermės.

„Kiekvienos viešos įstaigos tikslas – tai žmogaus laisvė“, – sakydavo prancūzų galvočius Sieyès107.

Mažu pamažu prasidėjo nurodymas ir aiškinimas atskirųjų žmogaus tiesų.

Apskritai imant tos tiesos yra dvejopos: vienos – tai kiekvieno atskiro žmogaus tiesos; o antrosios atsiranda žmogui valstybėj gyvenant; jos vadinasi valstiečių tiesomis. Tokiu būdu pasidaro žmogaus tiesos ir valstiečio tiesos arba, trumpai sakant, žmogaus ir valstiečio tiesos. Skirtumas tarp jųjų labiau paaiškės iš tolimesniojo aprašymo.

Pradėsime nuo žmogaus tiesų. Jas galima perskirti į materiališkas (jos kūno reikalais rūpinasi) ir dvasiškas. Kalbant apie grynai žmogaus tiesas, galima trumpai vienu žodžiu jas išreikšti – Žmogaus liuosybė. Tai yra, žmogus gali, kaip tik sau tinkamas, gyventi, ką tik nori daryti, by tik tuo neskriaustų kitų žmonių, nekenktų jų liuosybei.

Štai svarbiausios materiališkos žmogaus tiesos: 1) Žmogaus liuosybė siauroje to žodžio prasmėje. Žmogus ne tik ką turi tiesą kur tinkamas gyventi, bet gali netrukdomas keliauti iš vienos vietos į kitą, gali pasilikti savo

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

valstybėje arba ir į kitą išsikraustyti. Visi tos liuosybės suvaržymai yra neteisingi, jie tik skriaudą žmonėms daro. Todėl yra neteisingu tos tiesos susiaurinimu įsakymas, kad kiekvienas žmogus turi turėt pasportą, jeigu nori į kitą miestą, į kitą vietą važiuoti. Tas įsakymas suteikia žmonėms vargą, o valstybė iš to netur tikros naudos, nes žmogžudžiai, vagys ir visokie apgavikai visada gauna sau pasportus.

Uždraudimas žydams gyventi visoje valstybėje irgi neteisingas: tas įsakymas irgi susiaurina tą žmogaus tiesą; susiaurindamas jis suteikia daug vargo žydams ir kitiems gyventojams, tarp kurių yra sukimšti žydai108

2) Kad šventai būtų užlaikoma ta tiesa, tai turi būt tam tikri įstatymai, kurie apsaugotų žmones nuo valdininkų pasikėsinimų; žmogus ir jo namai turi būti nepaliečiami, tai yra: nieks neturi tiesos suimti žmogaus, laikyti jo kalėjime be jokios žmogaus kaltybės, be jokio teismo nusprendimo. Taip pat nieks neturi tiesos įeiti į žmogus namus be jo leidimo, neturi tiesos vartyti, kratyti jo daiktus be tam tikro paliepimo, ant įstatymo paremto, be tam tikrų liudytojų. Trumpai sakant, antroji pamatinė žmogaus tiesa – tai žmogaus ir namų nepaliečiamybė.

3) Laisvė darbo: prekybos, pramonės ir t. t. Kiekvienas žmogus turi tiesą pats sau pasirinkti patinkamą darbą ar užsiėmimą: nieks negal drausti jam pirkliauti, žemę valdyti ir dirbti ar kokiu amatu užsiimti, ar mokslus eiti ir, juos išėjus, sau tinkamą vietą užimti. Neturi būti čia jokių tarp žmonių skirtumų – tik geras noras, palinkimas ir gabumas gali nurodyti kiekvienam žmogui kelią. Visokie suvaržymai tik gali skriausti žmones, o valstybei tas ant naudos neišeis.

4) Žmogaus nuosavybė. Visa, ką žmogus yra pats savo pajėgomis teisingais keliais įgijęs, visa jo nuosavybė turi būt nepaliečiama. Nieks jos neturi tiesos atimti, sunaikinti ar paveržti. Jeigu jau visūmenės nauda reikalautų, tai žmogaus nuosavybė gali būti paimta už teisingą atlyginimą.

Prie antrojo skyriaus žmogaus tiesų priklauso labiau dvasiškos, tokios, kurios dvasios reikalais rūpinasi.

1) Sąžinės ir tikėjimo laisvė . Niekas neturi tiesos priversti žmogų išpažinti kitokį tikėjimą, negu kokį jis pats yra sau pasirinkęs. Nieks neturi tiesos paliepti žmogui vaikščioti į svetimo tikėjimo maldų namus, negali priversti dalyvauti pamaldose ir ceremonijose svetimo tikėjimo. Kiekvienas turi tiesą pildyti savo tikėjimo apeigas, ceremonijas ir maldas; trumpai sakant, visa, kas tik yra su jo tikėjimu surišta.

2) Susirinkimų laisvė. Reikalui prisiėjus žmonės turi tiesą, nieko nesiklausdami, susirinkti ir kalbėti apie savo reikalus visai nevaržomai ir netrukdomai. Tokie laisvi susirinkimai labai padeda žmonėms apsišviesti ir labai daug naudos jiems atneša.

3) Žodžio ir spaudos laisvė. Kiekvienas žmogus gali laisvai išreikšti savo nuomonę žodžiu ar raštu atvirai, nuo širdies, nieko neslėpdamas. Todėl nieks netur tiesos drausti išleidinėti patinkamus laikraščius ir knygeles.

4) Draugijų laisvė. Nieko nesiklausdami žmonės turi tiesą susitarti, susivienyti, susirišti į vieną krūvą kokiam nors naudingam darbui varyti, savo tiesoms ginti ir t. t.

5) Mokinimo laisvė. Kiekvienas turi tiesą mokyti kitus rašyti, skaityti ir viso to, ką tik pats moka ir atranda už reikalinga ir naudinga kitus pamokyti.

Valstiečio tiesas galima visai trumpai išreikšti – valstiečių lygybė

Nors iš prigimimo žmonės turi nevienodas pajėgas, nevienodą gabumą, sveikatą, ūgį ir t. t., ir t. t.; bet visi jie – žmonės ir kaipo žmonės yra lygūs; visi jie žymiai skiriasi nuo gyvulių. Kiekvienas žmogus turi paguodoti kitą, jeigu nori, kad ir kiti jį guodotų. Kiekvienas žmogus gali turėt tokias pat tiesas, kokiomis ir kiti naudojasi. Jau anksčiau minėta, kad švenčiausia, neužginama žmogaus tiesa – laisvai žengti pirmyn, tobulinties. Jei tik atimsi nuo žmonių valstiečių lygybę, tai žmogus jau ir nebegalės pilnai naudoties ana švenčiausiąja tiesa.

Kame gi ta valstiečių lygybė apsireiškia?

1) Visi valstiečiai prieš įstatymus turi būt lygūs, tai yra: įstatymai turi būti visiems visai vienodi be jokių skirtumų, be jokių išėmimų. Visi turi pildyti tuos įstatymus.

2) Visi valstiečiai prieš teismą turi būti lygūs, tai yra: visiems valstiečiams turi būti vienodas teismas, vienodos bausmės už tuos pačius prasikaltimus; vis tiek, kokią vietą užimtų žmogus – vis lygu turi būt vienodai su kitais teisiamas, vienodai baudžiamas.

3) Kiekvienas valstietis, by tik tam tinkamas žmogus, gali užimti valdžios vietą, pildyti valdininko priedermes.

4) Mokesčiuose lygybė. Kiekvienas turi mokėti pagal savo išgalėjimo: kas daugiau turi turto ar daugiau uždirba, tas daugiau ir mokesčių turi mokėti.

Be tų sąlygų negali būti nė kalbos apie valstiečių lygybę. Jei kurios nors iš jų nėra, tai galima tik kalbėti apie valstiečių skriaudas.

Tiek apie valstiečių tiesas.

Be tų, dar yra kai kurios tiesos, kurias privalo turėti valstiečiai, jos vienu žodžiu vadinasi politiškomis, tai yra: valstietis turi tiesą rinkti atstovus, prisidėti prie įstatymų leidimo, prie krašto valdymo, teismo ir t. t.

Kiekvienas žmogus, besinaudodamas nurodytomis tiesomis, kartais gali paklysti ir savo pasielgimu nuskriausti kitą žmogų; už tokius darbus jis atsako prieš teismą, kurs paskiria bausmę už peržengimą tiesų.

Visos minėtosios yra kiekvieno žmogaus pamatinės švenčiausios tiesos, nieks jų negali atimti, suvaržyti, paniekinti. Jeigu kas tą daro, tai labai neteisingai, labai bjauriai elgiasi ir savo tokiu pasielgimu tik vargina žmones, spaudžia juos, erzina; žmonės gi tankiai, pritrūkę kantrybės, sukyla ir pareikalauja prigimtųjų, bet paglemžtųjų nuo jų tiesų.

Ten, kur visos tiesos yra guodojamos, seniai jau nebėra maišto, sukilimo žmonių prieš vyriausybę. Anglijoj jau daugiau negu du šimtu metų nebuvo maišto, bet ten ir visos žmogaus tiesos yra paguodojamos, ir jeigu kas norėtų jas atimti ar suvaržyti, to laukia smarki bausmė.

Visos žmogaus tiesos apriboja valstybę, suvaržo jos vyriausybę, bet nieko nuo jos nereikalauja, išpildymui tų visų žmogaus ir valstiečio tiesų vyriausybė neprivalo nė piršto pajudinti; reikalaujama tik yra, kad vyriausybė visai nesikištų į tuos žmonių reikalus, nevaržytų jų, nekliudytų jiems liuosai gyventi ir darbuoties savo ir kitų naudai.

Visos žmogaus tiesos – tai pamatas gerai surėdytos valstybės.

Visos žmogaus tiesos priklauso visiems žmonėms lygiai be jokio skirtumo: ar tai jis būtų vargdienis, ar turtinguočius, išmintingas ar menkos galvos, vyras ar moteriškė, katalikas ar liuteris, lietuvis, žydas ar lenkas, jaunas ar senas, sveikas ar ligotas, vis viena – tegul jis naudojasi visomis žmogaus tiesomis, tegul elgiasi, kaip nori, by tik jo pasielgimai, jo darbai nevaržytų kitų žmonių, nekenktų jiems.

Šiame atžvilgyje visi žmonės yra lygūs.

Tik kai kada įstatymais yra suvaržoma liuosybė tų, kurie nesupranta savo padėjimo, kai antai: vaikų, bepročių; įstatymai tie, suvaržydami jų liuosybę, rūpinasi apsaugoti tuos žmones nuo nelaimės; todėl vaikams ir moterims neleidžiama, kiek tinkama, dirbti fabrikuose, kad nesuirtų jų sveikata.

Kai kurių valstybių įsteigiamieji susirinkimai * pačioj konstitucijos pradžioj surašydavo žmogaus ir valstiečio tiesas. Visų pirmu tą padarė amerikiečiai, išsiliuosavę iš po Anglijos valdžios 1776 metais109; paskui jau prancūzai tą pat padarė 1789 m., jų pavyzdį sekė ir kitų valstybių įsteigiamieji susirinkimai.

Visų trumpiau, visų gražiau žmogaus tiesas surašė prancūzai 1789 m.

Štai beveik žodis į žodį visi 17 punktų to svarbaus rašto. Jis taip puikus ir taip žmonėms brangus, kad, daugelio nuomone, sulig svarbumo tik X Dievo prisakymų tegalima esą aukščiau pastatyti – lygių jam nesą!

Paprastai tą raštą vadina

Žmogaus ir valstiečio tiesų deklaracija (apreiškimas)110

* Susirinkimai žmonių išrinktųjų atstovų, kuriems pavedama buvo sutaisyti pamatinius valstybės įstatymus, vadinamąją konstituciją.

1. Žmonės gimsta ir pasilieka laisvi ir lygiomis tiesomis. Gali būti ir skirtumai tarp žmonių daromi, jei tik tas eitų visiems ant naudos.

2. Kiekvienos politiškos draugijos tikslu turi būti apsaugojimas prigimtųjų žmogaus tiesų, kurių nieks negali atimti. Štai tos tiesos: laisvė, nuosavybė, nepaliečiamybė ir priešinimas prispaudimui.

3. Kiekvienos aukščiausios valdžios pamatu iš tikrųjų yra liaudis (žmonės). Nė viena įstaiga, nė vienas žmogus negali turėti ir pildyti kitokios valdžios, kaip tik pačios liaudies jam suteiktos.

4. Laisvė, tai yra tas, kad kiekvienas gali daryt visa, kas nedaro kitam skriaudos; todėl žmogus, besinaudodamas savo prigimtomis tiesomis, tik vieną teturi ribą būtinai reikalingą leist ir kitiems žmonėms tomis pačiomis tiesomis naudoties. Tas ribas gali tik įstatymai nurodyti.

5. Įstatymai turi tiesą drausti tik tuos pasielgimus ir darbus, kurie kenkia visūmenei. Kas tik nėra įstatymais uždrausta, negali būti užginama, ir niekas negali būt spiriamas daryti tą, ko neliepia įstatymai.

6. Įstatymas – tai yra visų valios išreiškimas.

Kiekvienas valstietis turi tiesą pats ar per savo atstovą prisidėti prie įstatymų sutaisymo. Įstatymas turi būti visiems lygiai vienodas, ar jis apgina, ar baudžia. Kadangi visi valstiečiai prieš įstatymus lygūs, tai visiems yra atviri keliai prie užėmimo visokių vietų ir visūmenės tarnysčių.

Kiekvienas užima jas pagal savo gabumo; jokio kito išskyrimo negali būti, kaip tik išskyrimas pagal gerų darbų ir talentų.

7. Apkaltinti, areštuoti (suimti), kalėjime laikyti galima vien tik atsitikimuose, aiškiai įstatymais nurodytuose; be to, turi būt išpildytos visos formos, kurių įstatymai reikalauja. Kas tik išreikalautų neteisingą paliepimą, nusiųstų jį, išpildytų arba kitam lieptų išpildyti, tas turi būt nubaustas.

Bet kiekvienas valstietis, kurį pašauktų ar suimtų pagal įstatymų, tas tuojau turi klausyti; pasipriešindamas tokiame atsitikime nusidėtų.

8. Įstatymuose turi būt tik būtinai reikalingos bausmės, be kurių apsieiti negalima. Kiekvienas gali būt baudžiamas tik pagal įstatymų, kurie buvo išleisti ir apskelbti pirm to prasikaltimo; įstatymai prie prasikaltimo turi būt kuo tiksliausiai pritaikinti.

9. Kiekvienas žmogus yra laikomas už nekaltą, pakol teismas jo neapkaltino. Todėl, jeigu jau prisieina ką nors suimti ir pasodinti į kalėjimą, tai valdininkai turi būt baudžiami už visokius apsunkinimus, be kurių galima būtų apsieiti besaugojant, kad suimtasis neišsisuktų nuo teismo.

10. Nieks negali būti baudžiamas už savo persitikrinimus, nors ir tikėjimo dalykuose, by tik tų persitikrinimų apreiškimas neardytų visūmenės tvarkos, įstatymais įvestos.

11. Tiesa laisvai išreikšti savo mintis ir pažiūras yra brangiausioji iš visų žmogaus tiesų. Todėl kiekvienas valstietis turi tiesą laisvai kalbėti, rašyti, spausdinti; atsakymas už peržengimą tos laisvės ribų turi būti įstatymais nurodytas.

12. Apsaugojimui žmogaus ir valstiečio tiesų turi būti visūmenės valdžia. Taigi ta valdžia įsteigta visų naudai, o ne pasinaudojimui tų, kuriems ji suteikta.

13. Užlaikymui valdžios ir reikalingiems valdymui išleidimams turi būt nuo visų surenkami pinigai. Mokesčiai turi būt ant visų lygiai išdėstyti sulig kiekvieno turto.

14. Kiekvienas valstietis turi tiesą pats arba per savo atstovą spręsti apie reikalingumą visūmenės mokesčių, laisvai išreikšt ant to savo sutikimą daboti, kur ir kaip surinktieji pinigai išleidžiami, tarti apie tai, kiek reik surinkti mokesčių, iš kur, kaip ir kada juos paimti.

15. Visūmenė turi tiesą reikalauti nuo kiekvieno valdininko parodymo, ką ir kodėl taip yra padaręs.

16. Kiekviena visūmenė, kuri neturi tikrų tiesų ir aiškaus padalinimo valdžios, –neturi konstitucijos.

17. Kadangi nuosavybės tiesa šventa ir neliečiama, tai negalima jos nė nuo vieno atimti, negu tik būtų reikalinga tą padaryti visūmenės naudai, aiškiai tiesos keliais nurodytai; bet ir tada, prieš atimsiant nuosavybę, reikia duoti už ją teisingą užmokesnį.

Taip tai buvo apskelbtos žmogaus tiesos Prancūzijoj 1789 m., bet ne visos ir negreit tebuvo išpildytos.

O kada gi mes, lietuviai, sulauksime išsipildymo?!.

Vilnius [„Šviesos“ bendrovės leidinys], 1905. P. Višinskis ar Daug yra lietuvių?

Lietuva, tėvyne mūsų! Tavo vardą randame kiekviename laikraščių numeryje, randame jį įvairių įvairiausiose knygelėse, girdime jį iš lūpų dainininkų ir dainininkių. Bet kur yra ta Lietuva, kur jos ribos, ar daug turime brolių lietuvių – nedaugelis težino. Tikrų žinių dar nė nėra, tik apčiuopomis yra ieškomos Lietuvos ribos ir jos gyventojų lietuvių skaičius. Rūpi tai lietuviams ir nelietuviams. Vieni vienaip, kiti kitaip taria. Mūsų priešininkai malonėtų, kad Lietuva būtų mažutė, kad lietuvių visai maža tebūtų; tokie žmonės visas

117 Analitiniai straipsniai, komentarai, brošiūros

žinias savaip iškraipo. Kitsai vėl lietuvis norėtų, kad Lietuva būtų plati ir galinga; tai toks

žmogus labai daug lietuvių priskaito, atranda Lietuvą ir ten, kur jos visai nėra.

Kaip tai įvairuoja žinios apie Lietuvą, aišku bus iš kelių pavyzdžių.

L. Krzivickis111 savo knygoje Ludy ant psl. 252 sako, kad lietuviškai kalbančių žmonių esą pusantro milijono.

Kunigas Kaz. Jaunius112 savo kalbomokslyje rašo, kad lietuviškai kalbančių žmonių esą bemaž ko 2 milijonu.

Brokhauso ir Efrono žodyne (XVII pustomyje, 828 psl.) randame žinią, kad lietuvių skaičius šešiose gubernijose siekiąs 2 mln. 458 tūkst. (2 458 825) žmonių.

Brokhauso ir Efrono išleistame atlase pasakyta, kad lietuvių esą pustrečio milijono.

Gražbylys113 savo gramatikoje tvirtina, kad lietuvių esą 3 milijonai.

Vokiškame žodyne Justius Perthes Taschenatlas 1899 m. parodyta lietuvių per tris milijonus.

Rusų geografijoj, Voroneckio114 parašytoje, pasakyta, kad lietuvių esą beveik keturi milijonai (3 990 000).

Žinok, tu dabar žmogus, kur čia teisybė! Vienas sako, kad lietuvių esą pusantro milijono, kiti apie 4 milijonus priskaito!

Iš kur tie žmonės sėmė savo žinias – jie nesako.

Todėl negalima nė numanyti, kurio teisingesnės žinios.

Man teko įsižiūrėti į naujausias žinias apie lietuviškai ir kitaip kalbančiųjų žmonių skaičių Rusų valstybėje.

1897 metais vieną dieną buvo surašyti visi Rusų valstybės gyventojai, buvo pažymėta, kas kokią kalbą namie vartoja. Tomis žiniomis pasinaudodamas, galiu nurodyti, kiek yra Didžioje Lietuvoje žmonių, kurie dar neišsižadėjo lietuvių kalbos.

Mes gerai žinome, kad yra nemaža tamsių žmonių, kurie gėdisi savo prigimtosios kalbos ir kaip įmanydami kimba į svetimą, ar tai lenkų, ar latvių, ar rusų, ar vokiečių, vis tiek: jie tariasi savo kalbos išsižadėję aukščiau pakilsią žmonių akyse. Žinome, kad tokių neišmanėlių mūsų tėvynėje yra nemaža: tokie žmonės 1897 metų sąrašoje pateko jau ne į lietuvių, bet į svetimųjų tarpą.

Be to, reikia prisiminti, kas tas žinias rinko ir kaip jos buvo renkamos. Tarp tų, kurie rinko žinias, buvo nemaža rusų mokytojų, raštininkų ir kitokių valdžios žmonių, tarp jų nemaža buvo tokių, kurie malonėtų, kad pasaulyje nebūtų nė vieno lietuvio. Tankiai atsitikdavo, kad toks žinių rinkėjas, patyręs ką nors karūmenėj tarnavus arba pradedamąją mokyklą baigus, nieko nesiklausdamas užrašydavo: „Namų kalba rusiška“. Kai kur, nors daug rečiau, pasitaikindavo ir tokių žinių rinkėjų, kur kreipdavo vis į lenkų pusę. Tokiu būdu lietuviškai kalbančiųjų skaičius dar labiau sumažėjo.

Tą visa atsimindami prisižiūrėkime, kiek ir kur surašyta žmonių, lietuviškai tebekalbančių.

Pradėsime nuo Kauno gubernijos.

Visų gyventojų 1897-ais metais buvę 1 544 564; tarp jų „lietuviškai“ kalbančių –574 853, arba 37 %, ir „žemaitiškai“ – 444 921, arba 29 %; viso labo lietuviškai kalbančių

Kauno gubernijoje išeina 1 019 774, arba 66 %, tai yra du trečdaliu visų gyventojų.

Suvalkų gubernijoje parodyta viso labo 582 913 gyventojų: tarp jų lietuviškai

kalbančių 304 548, arba 57,4 %.

Vilniaus gubernijoje buvę 1 591 207 gyventojai: tarp jų lietuviškai kalbančių 279 720, arba 18 %.

Kuršo gubernijoj buvę 674 034 gyventojai: lietuviškai kalbančių – 16 531, arba 2,5 %.

Gardino gubernijoj (Gardino apskrityje) lietuviškai kalbančių parodyta 2 874.

Vitebsko gubernijoj lietuviškai kalbančių visai nenurodyta.

Tokiu būdu 1897 metų sąraša tvirtina, kad lietuviškai kalbančių daugiausia yra Kauno gubernijoje. Jų skaičius ten siekia per milijoną. Paskui daug yra lietuvių Suvalkų gubernijoj – 305 tūkstančiai. Vilniaus gubernijoj – 280 tūkstančių. Kuršo gubernijoj –17 tūkstančių ir Gardino – 3 tūkstančiai. Viso labo – 1 623 447.

Reikia atsiminti, kad čia nėra pridėta Prūsų ir Amerikos lietuvių. Prūsų lietuvių skaičius 200 tūkstančių siekiąs. Amerikoje esą 300 tūkstančių. O kiek yra išsiblaškiusių po įvairius Rusų valstybės miestus.

Bet apie tai, kiek pasaulyje yra lietuvių ir kur jie gyvena, aš neketinu dabar plačiau kalbėti.

Man tuo tarpu rūpi Didžioji Lietuva.

Taigi matome, kad Didžiojoj Lietuvoj, spėjant iš valdžios surinktųjų žinių, yra 1 623 447 lietuviškai kalbantys žmonės. Iš tikrųjų lietuviškai kalbančių žmonių yra, žinoma, daugiau, apskritai gi lietuvių yra dar daugiau *. Drąsiai galima sakyti, kad Didžiojoj Lietuvoj yra mažiausia du milijonu lietuvių, tik žinoma, yra tarp jų nemažas būrelis tokių, kurie svetimą kalbą prisisavino, savąją gi užmiršo arba mažai tevartoja. Labai keista, kad Vilniuje, toje mūsų senų senovės sostinėje, labai maža tėra lietuviškai kalbančių žmonių. 1897 metų sąrašoje parodyta vos tik 3 124, arba 2 %. Kas gi tai būtų? Tai padarė sunkus mūsų padėjimas, mūsų apšviesteniųjų brolių apsileidimas: jie patys kalti, kad seniau, mokslus baigę, kibo prie lenkų kalbos, o paskui jų sekė ir „žmonės“. Todėl ir sulaukėme dabar tokių laikų, kad Vilniuje lietuviškai kalbančių 3 124, arba 2 %, tebėra, o lenkiškai kalbančiųjų 47 641, arba 31 %. O juk ne per daug terasime iš jų iš Lenkijos atkeliavusių!

* Kodėl aš taip spėju – sakiau anksčiau.

Tas pats dedasi ir su kitais Lietuvos miestais. Štai Kaune yra 70 920 gyventojų, tarp jų lietuviškai kalbančių – 4 698, arba 6,6 %, lenkiškai gi – 16 112, arba 22,7 %.

Ukmergėj yra 13 532 gyventojai, tarp jų lietuviškai kalbančių – 854, arba 6,4 %, lenkiškai – 2 751, arba 20 %.

Ežerėnuose (Zarasuose) yra 6 359 gyventojai, lietuviškai kalbančių – 271, arba 4,3 %, lenkiškai – 1 566, arba 24,6 %.

Panevėžyj – 12 968 gyv., lietuviškai kalbančių – 1 573 (12 %), lenkiškai – 2 539 (20 %).

Raseiniuose – 7 455 gyv., lietuviškai kalbančių – 1 838 (24,6 %), lenkiškai –1 419 (19 %).

Telšiuose – 6 205 gyventojai, lietuviškai kalbančių – 1 275 (20,5 %), lenkiškai –442 (7,2 %).

Šiauliuose – 16 128 gyventojai, lietuviškai kalbančių – 3 475 (21,6 %), lenkiškai –2 488 (15,4 %).

Trumpai sakant, Kauno gubernijos miestuose yra 143 44 gyventojai, tarp jų lietuviškai kalbančių 16 438 (11,5 %), lenkiškai – 28 284 (19,7 %).

Suvalkų gubernijos miestuose (be Suvalkų ir Augustavo) yra 38 257, lietuviškai kalbančių – 6 653, arba 17,4 %, lenkiškai – 4 116, arba 11,5 %.

Tie skaičiai parodo, kaip tai lietuviai, pakliūdami į miestą, išsižadėdavo savo kalbos ir griebdavosi lenkiškosios. Man rodos, kad toliau bus kitaip: kiekvienas doras, susipratęs lietuvis, nors keletą kalbų pramokęs, nors į svetimą miestą pakliuvęs, neišsižadės savo kalbos, bet dar labiau panorės jos pramokti, dar dailiau ir gražiau norės saviškai kalbėti. Lietuvos miestuose turbūt kaskart bus daugiau lietuviškai kalbančių ir mažiau lenkiškai kalbančių. Jeigu šįmet bus daroma Vilniuje sąraša gyventojų ir būtų jie klausiami, kas kurią kalbą namie vartoja, tai galima tikrai sakyti, kad šįmet jau daugiau būtų lietuviškai kalbančių negu 1897 metais.

Dar keletą žodžių pasakyti norėčiau apie tai, kur yra tos mūsų Didžiosios Lietuvos ribos. Sunku dabar jas griežtai ir aiškiai nurodyti.

Kauno gubernija (tik dalį Ežerėnų apskričio išėmus) visa Didžiaijai Lietuvai priklauso; jai priklauso taip pat Kuršo dalis apie Palangą (Grobino apskrityje), lietuviškai kalbančių yra 4,3 %, arba 4 775, ir apie Alukštą (Alukštos apskrityje), lietuviškai kalbančių yra 10,5 %, arba 6 986. Prie Didžiosios Lietuvos priklauso Suvalkų gubernijos penki apskričiai (Naumiesčio, Vilkaviškio, Kalvarijos, Marijampolės, Seinų (beveik visas) ir dalis Suvalkų, tik Augustavo apskritys – lenkų (ir baltarusių) gyvenamos, Suvalkų apskrityje didžiuma yra lenkai.

Gardino gubernijoje tik Gardino apskrityje gyvena būrelis lietuviškai kalbančių.

Vilniaus gubernijoje Trakų apskrityje didžiuma lietuviškai kalba (58 %, baltarusiškai – 15 %, lenkiškai – 11 %, žydiškai – 10 % ir rusiškai – 5 %).

120 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Švenčionių apskrityje lietuviškai kalba 34 %, baltarusiškai – 47 %, žydiškai –8 %, lenkiškai – 6 % ir rusiškai – 5 %.

Vilniaus apskrityje (be Vilniaus miesto) lietuviškai kalba 35 %, baltarusiškai –42 %, lenkiškai – 12 %, žydiškai – 7 % ir rusiškai – 3 %.

Taigi Vilniaus gubernijoje daug dar užsiliko lietuviškai kalbančių Trakų, Vilniaus ir Švenčionių apskričiuose: nemažas būrys (didesnis, negu lenkiškai kalbančių) yra Lydos apskrityje – 9 % (17 828 žm.) ir Ašmenos apskrityje – 4 % (8 754 žm.): lenkiškai kalbančių Lydos apskrityje yra 5 % (9 554), Ašmenos apskr. – 2 % (4 070 žm.).

Vileikos ir Dysnos apskričiuose visai maža tėra ir lietuviškai, ir lenkiškai kalbančių.

Galima sakyti, kad prie Didžiosios Lietuvos Vilniaus gubernijoj priklauso Trakų, Vilniaus, Švenčionių apskričiai, be to, dar nemaža dalis Lydos ir Ašmenos apskričių.

Trumpai ir apskritai sakant, Didžioji Lietuva apima Kauno guberniją (su Kuršo pakraščiais), Suvalkų gubernijos 5 apskričius, tris apskričius Vilniaus gubernijos (užgriebdama dar du apskričiu) ir dalį Gardino apskričio Gardino gubernijoje.

Ant to žemės ploto lietuviškai kalbančių yra 1 623 447. Lietuvių, galima sakyti, yra apie du milijonu. Jei čia priskaitytumėm ir tuos Lietuvos žmones, kurie jau nebekalba lietuviškai, bet dar jaučiasi esą jos sūnūs lietuviai, tad lietuvių skaičius būtų, žinoma, daug didesnis.

Lietuvos ūkininkas, 1906, nr. 5, p. 68–70. P. Višinskis kas tai yra konstitucija?

Kaskart tankiau ir tankiau galima išgirsti kalbant apie konstituciją. Tą žodį vis tankiau randame laikraščiuose.

Bet kas tai yra konstitucija? Ant to klausimo gal nedaugelis tegalėtų duoti aiškų atsakymą. Sako, kad tai geras daiktas. Sako, kad spalių 17 (30) dieną jau pažadėta konstitucija. Sako, kad konstitucija nulaužo valdininkams ragus; ir visaip kitaip dar kalbama.

Mes gyvename tokiame laike, kad Rusų valstybės gyvenimo pamatai apgriuvo. Žadama naujus geresnius pamatus padėti; žadama konstitucija. Todėl kiekvienam reikia aiškiai žinoti, kokias permainas gali suteikti konstitucija, ką gero gali ji duoti, kad žinotumėm, kaip elgties.

Mokyti advokatai taip paaiškina konstituciją. Jie sako, kad tose valstybėse,

straipsniai, komentarai, brošiūros

kur dar tebėra karaliai, konstitucija vadinasi susitarimas tarp karaliaus ir žmonių; karalius prisiekia pildyti pamatinius įstatymus, tuos įstatymus, kurie nurodo, kaip turi būt valdomas kraštas, kokie turi būti teismai, kaip turi būti leidžiami nauji įstatymai. Karalius prisiekia ir pasirašo, kad nė jis, nė jo vaikai neperžengs pamatinių įstatymų.

Jeigu jau sulaužytų savo priesieką, tai, žinoma, žmonės galėtų jo nebeklausyti.

Ten, kur nebėra jau karalių, o yra prezidentai visų renkami, konstitucija vadinasi pamatiniai pačių žmonių priimti įstatymai.

Sakoma – „pamatiniai įstatymai“ todėl, kad yra ir paprasti įstatymai. Paprastieji įstatymai prie konstitucijos nepridera. Paprastuosius įstatymus gan lengva permainyti, panaikinti arba ir naujus išleisti. Pamatinius įstatymus labai sunku permainyti. Norint tą padaryti, kai kur reikia apskelbti naujus atstovų rinkimus; išrinktieji žmonės, gerai apsvarstę, gali permainyti pamatinį įstatymą, jeigu su tuo sutiks mažiausia dvi trečdali visų žmonių atstovų. Kitur tai ir to negana: žmonių atstovai, sumanę naują pamatinį įstatymą, turi jį apskelbti visiems žmonėms ir užklausti visų suaugusiųjų, ar sutinka jie ant to įstatymo, ar ne. Žinoma, kad tokiu būdu išleistas įstatymas, kurio panorėjo daugumas žmonių, bus stipras. Žinoma, kad tokių įstatymų negalima tankiai mainyti, nes jų permainymas labai sunkus ir daug laiko reikalauja. Todėl tai kai kuriose rašytose konstitucijose yra pasakyta, kad jokia valdžia negali nė permainyti, nė panaikinti konstitucijos, o gali tą padaryti tik pačių žmonių valia, eidama tais keliais, kurie konstitucijoje nurodyti.

Jau visame sviete yra konstitucija įvesta. Tik nėra jos dar Rusų valstybėje, Turkijoje, Kinų žemėje ir keliuose Azijos ir Afrikos kampuose. Vienur konstitucija atsirado anksčiau, kitur vėliau. Pirmiausia ji pasirodė Anglijoje, jau pirm 600 metų, paskui Amerikoj ir Prancūzijoj (1789 m.). Vienur karaliai duodavo konstituciją, kitur patys žmonės sukilę pasiimdavo ją, išplėšdavo valdžią iš prispaudėjų rankų.

Kiekvienoj valstybėj yra kitokia konstitucija, bet visur yra maždaug tie patys konstitucijos pamatai. Pirmučiausia, visur yra duotos žmogaus laisvės. Be jų negali būti nė kalbos apie konstituciją. Plačiau apie žmogaus laisves esu parašęs knygutėj Žmogaus tiesos („Šviesos“ išleista).

Trumpai sakant, kiekvienos konstitucijos yra šios pamatinės laisvės:

1) laisvė žodžio, tai yra: kiekvienas pagal savo išmanymo gali kalbėti apie vargus, skriaudas ir visus reikalus be jokios baimės, be jokios už tai bausmės;

2) laisvė spaudos: kiekvienas turi tiesą atvirai rašyti ir spausdinti apie valdininkų sauvalę, jų neteisybes ir apie visa, kas jam tik patinka;

3) laisvė susirinkimų: visi žmonės turi tiesą, nieko nesiklausdami, susirinkti apsvarstymui savo reikalų, – ar tai namie, ar ant lauko;

4) laisvė draugijų: bendram reikalui žmonės gali, nieko nesiklausdami, susivienyti ir kartu varyti darbą;

5) laisvė sąžinės ir tikėjimo: nieks negali būti persekiojamas už savo tikėjimą ir jo išpažinimą.

Visos laisvės yra aiškiai įstatymais nurodomos. Jeigu tomis laisvėmis besinaudodamas kas nors padarytų skriaudą kitam, tai teismas turi už tai paskirti bausmę, o ne policija, nė kita kokia valdžia.

Paskui vėl, visų konstitucijų pamatas yra kitas, dar svarbesnis. Nė vienas įstatymas negali būt išleidžiamas be žmonių žinios, be žmonių sutikimo. Nė viena valdžia negali būti be žmonių žinios ir sutikimo paskiriama. Nė vienas mokestis negali būti uždedamas be žmonių. Visi, nors aukščiausieji, valdininkai turi duoti žmonėms atsakymą už savo darbus. Vienu žodžiu, ten, kur yra konstitucija, žmonės patys turi didelę valdžią. Be žmonių sutikimo negali nieko svarbaus daryti nė karaliai, nė ministeriai, nė kiti valdininkai.

Ten, kur nėra konstitucijos, karaliai ir jų tarnai, įvairūs valdininkai visa savaip daro. Jie leidžia naujus įstatymus visai nesiklausdami žmonių, ar tiks jiems, ar ne. Jie užkrauna ant žmonių visokius mokesčius, liepia mokėt ir tylėt; visai nesiklausia žmonių, ar teisingi tie mokesčiai, ar reikalingi. Jie nesako žmonėms, kur ir kaip tie mokesčiai išleidžiami; jei kada ir pasako, tai žmonės negali nieko permainyti.

Ten, kur nėra konstitucijos, žmonės turi mokesčius mokėti, klausyti valdžios, visokias nuo jos skriaudas kentėti ir vis tylėti ir tylėti – niekur ir niekada neprasitarti, kad valdžia negerai padarė; jei jau leidžiama kalbėti apie valdžią, tai tik pagyrimus. Girti valdžią galima, bet peikti ne! Jeigu kas kartais pareikalaudavo geresnio gyvenimo, teisingesnio valstybės sutaisymo, tai tokį tuojau siųsdavo į tolimą kraštą tarp balų ir tyrų ar uždarydavo į kalėjimą ar kokį urvą po žemės, kaip Šliselburge ir Petropavlovkoj, o kitus tai tiesiai nužudydavo.

Tokia valdžia gerai mums žinoma; labai lengva suprasti, kas dedasi ten, kur nėra konstitucijos, kur būrelis žmonių viską savaip valdo ir turi į savo pagalbą karūmenę, popus, cerkvę, o iš dalies ir bažnyčią.

Visai kitaip dedasi ten, kur yra konstitucija. Ten apie kiekvieną nedorą valdžios pasielgimą yra rašoma laikraščiuose, yra visur visaip kalbama. Už kiekvieną nedorą ar neteisingą pasielgimą valdininką teisman atiduoda. Kiekvienas valdininko žingsnis yra prižiūrimas. Iš savo darbų jis turi duoti žmonėms pasiteisinimą. Ten, kur yra konstitucija, žmonės renka savo atstovus. Tie atstovai svarsto naujus įstatymus, jie nutaria, kas ir kiek turi mokesčių mokėti, jie reikalauja iš ministerijų pasiteisinimo. Vienu žodžiu, ten, kur yra konstitucija, be žmonių atstovų sutikimo negali būti įvesta nė viena svarbi permaina;

straipsniai, komentarai, brošiūros

žmonių atstovų rankose yra didžiausia valdžia; ministeriai ir visi kiti valdininkai – tai tik žmonių tarnai, o ne visagaliai ponai.

Ne visur vienok vienodą galybę turi žmonių atstovai: vienur mažiau, kitur daugiau. Vienur karaliai pasiliko sau dar daug tiesų, o žmonėms davė tik kai kurias svarbesnes tiesas. Kitur, kaip antai – Anglijoj, karalius netur jokios valdžios: jis gauna sau paskirtą algą, gyvena gražiai ir nesikiša į žmonių reikalus, tik pasirašo po žmonių atstovų nutarimų. Jis negali nė įstatymų permainyti, jis negali nė mokesčių uždėti, nė ministerių paskirti: juos paskiria žmonių atstovai, o karalius tik patvirtina. Anglijoj konstitucijos rašytos kaip ir nėra. Yra tik keletas raštų apie kai kurias žmonių įgytas tiesas. Anglijoj jau pirm 600 metų pradėta atstovus rinkti. Anglijos žmonės pamažu išgaudavo sau iš karalių tiesas ir valdžią. Ką nors išgavę, jau nebeatiduodavo. Prie naujų savo laimėjimų jie greit priprasdavo; naujas įvedimas įeidavo į žmonių papročius. Tokiu būdu anglai mažu pamažu iškovojo sau konstituciją. Dabar jie netur jos surašytos trumpai ir aiškiai į vieną vietą, bet nieks jau nedrįs ir negalės išplėšti iš anglų jų iškovotų tiesųjų.

Kai kur konstitucija pačių karalių buvo duodama. Ten negalėjo ji ilgai užsilikti, nes karaliai su keliais pagelbininkais negali žinoti visų žmonių reikalavimų ir troškimų. Tankiausia žmonių atstovai turėjo tuojau, pirmame savo susirinkime, iš naujo perdirbti įstatymus, visą konstituciją.

Taip pat gali atsitikti ir Rusų valstybėje. Žmonės reikalauja sušaukti atstovus, teisingai išrinktus, tai yra: visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu *. Žmonės reikalauja, kad tie atstovai nutartų pamatinius įstatymus, kitaip sakant, konstituciją. Bet valdžia vis dar šiaušiasi, vis dar nori pati tvarką daryti. Ji gerai žino, kad, konstitucijai atsiradus, bus didelės permainos žmonių naudai, kad daugeliui dykaduonių ir siurbėlių reiks šalin eiti. Todėl taip ilgai laukiame žmonių atstovų sušaukimo. Todėl tai pati valdžia nori duoti kaip ir konstituciją; ji nenori, kad patys žmonės konstituciją sustatytų. Kiekvienoje konstitucijoje dar yra labai svarbus pamatas, tai valdžios padalinimas. Vieni leidžia įstatymus, bet jų išpildymu rūpinasi kiti; o teismai žiūri tik, kad teisingai būtų pildomi įstatymai. Taigi ten, kur yra konstitucija, yra ir valdžios padalinimas į tris dalis: įstatymų išleidimas, įstatymų pildymas ir teismo reikalai. Pas mus, kur nėra konstitucijos, visas tris priedermes tankiai vienas žmogus pildo. Gubernatorius arba net žemiečių viršininkas turi tiesą duoti kai kuriuos paliepimus, kaip ir kokius smulkius įstatymus; tas pats gubernatorius, išleidęs paliepimą, per policiją rūpinasi, kad tas jo paliepimas būtų pildomas, o jei kas nepildo, tai tas pats gubernatorius ir baudžia. Tokiu būdu vienas ir tas pats valdininkas duoda paliepimus, rūpinasi jų išpildymu ir pats yra teisėju. Toksai valdžios suėmimas į vienas rankas tik ant blogo išeiti tegali. Tas, kurs

* Žiūrėk knygutę: Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas („Šviesos“ išleista).

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

prižiūri įstatymų pildymą, negali būti geru teisėju, jis vis į savo pusę kreips, jis niekad nepasakys, kad įstatymas neteisingai išleistas, jis niekad nepasakys, kad blogai buvo prižiūrėtas įstatymo pildymas, nes pildė tai jo tarnai, už kuriuos jis visada užstos. Ten, kur yra konstitucija, visai kitaip dedasi. Žmonių atstovai išleidžia įstatymus; jiems pirmučiausiai turi rūpėti, kad tie įstatymai būtų geri, nes juos prisieis pildyti jų broliams, o paskui ir jiems patiems. Išleistųjų įstatymų pildymą paveda ministeriams ir kitiems valdininkams; jie turi žiūrėti, kad įstatymai būtų tikrai gerai pildomi; už tai jie patys atsako prieš teismą. Teismas gi stovi šalyj: ant jo neturi valdžios ministeriai ir kiti valdininkai. Todėl teismas gali sau drąsiai be baimės žiūrėti teisybei į akis: teismas gali nurodyti klaidas ir tų, kurie įstatymus leido, ir tų, kurie prižiūrėjo įstatymų išpildymą. Kodėl gi ne visur dar tėra įvesta konstitucija? Kas jai priešinasi? Ir kas gi neleidžia atimti konstitucijos ten, kur ji yra jau įvesta; kas ten prilaiko konstituciją, kokia galybė?

Juk nesunku parašyti ant popieros konstituciją; tą galima padaryti per kelias dienas. Taip pat ten, kur yra jau ji įvesta, galima būtų panaikinti raštus ir gana; karalius arba kits koks valdonas galėtų, rodos, padaryti tai vienu plunksnos pabraukimu. Vokiečių karaliui Vilgelmui labai nepatinka konstitucija, kuri neduoda jam pilnos valios. Kodėl gi jis negal panaikinti jos?

Ant tų visų klausimų rasime atsakymą prisižiūrėję, kokios pajėgos yra valstybėj ir ką kiekviena iš jų gali, ko kiekviena nori, ko trokšta.

Jei kur yra karalius iš senų senovės, tai paprastai yra įpratęs, kaip tinkamas daryti, už savo darbus jokio atsakymo niekam neduodamas: visur karaliai sakosi viešpataują iš „Dievo mylistos“; apie tai skelbiama visose bažnyčiose. Toksai karalius, žinoma, turi daugybę turtų ir tarnų, puikiai gyvena, jaučiasi daug galįs. Suprantama, kad taip jau įpratęs gyventi žmogus nenori išsižadėti savo valdžios, tarnų, turtų, galybės ir puikybės. Karalius visos karūmenės galva, ji jam prisiekia ištikimai tarnauti. Todėl karalius, kurio dar klauso karūmenė, turi didelę galybę; ir jei jis nenori išsižadėti valdžios, tai ir nėra konstitucijos.

Karaliui ir vyriausybei reikalingi pinigai; kartais prisieina nemaža jų pasiskolinti. Pinigų greičiausiai galima gauti nuo bankierių ir milijonierių. Todėl tai piniguočiai turi didelę galybę: karaliai ir vyriausybė nori su jais geruoju gyventi. Ir jeigu tiems ponams nepatinka permainos, tai jie pasipriešindami gali prispirti vyriausybę palikt viską po senovės.

Piniguočiai galiūnai turi daugybę žemės ir pabrikų: jiems rūpi kuo daugiau naudos iš tų pabrikų, iš tos žemės turėti; jiems rūpi kuo mažiau mokesčių mokėti, kuo brangiau savo prekes (tavorus) parduoti. Jie samdo daug darbininkų. Jeigu vyriausybė panorėtų juos labai prispausti, jeigu jie matytų, kad sunku beišeiti su savu, tai uždarytų pabrikus,

125 Analitiniai straipsniai, komentarai, brošiūros

paleistų visus darbininkus; tada vyriausybė turėtų didelį vargą su alkanais žmonėmis, netekusiais darbo. Todėl tai vyriausybė labai žiūri į ponus ir pabrikantus; labai jai rūpi, ar naujos permainos patiks tiems ponams, ar nepatiks.

Visur sviete ne tiek daug yra ponų, piniguočių, turtingų pirklių ir pabrikantų, kiek darbo žmonių, varguolių, darbininkų. Jie neturi turtų, jie neturi savo rankose valdžios, jie neprieina prie karalių, galiūnų ir ministerių; jiems mažiausia yra duodama šviesos; jie daugiausia turi dirbti, blogiausia valgyti, visokius sunkiausius vargus pakelti: nuo jų yra daugiausia mokesčių surenkama; jie daugiausia savo sūnų pristato karūmenei, kuri, aklai klausydama vyriausybės, tankiai pralieja kraują savo brolių darbininkų. Rodos, tas skaitlingiausias žmonių luomas turėtų daugiausia sverti gyvenime; rodos, visi turėtų pirmučiausia juo rūpinties; rodos, jie turėtų ir galėtų didžiausias permainas įvykinti gyvenime. Rodos, jie turėtų pareikalauti ir išgauti kuo geriausią konstituciją. Kodėl gi gyvenime kitaip išeina? Todėl, kad darbininkai pripratę kentėti, jiems nuo mažens įkalbama aklai klausyti ir kantriai savo „kryžių“ nešti. Jie, mažiausia šviesos gaudami, ilgai, labai ilgai kenčia, nes nesupranta savo padėjimo, savo galybės. Bet ir su jais negalima viso ko daryti. Tegul kas dabar palieptų sugrįžti baudžiavai, tegul kas duotų ponams ir valdžiai pilną valią ant žmonių darbininkų, tuoj visi kaip vienas sukiltų ir vargu daug beliktų aklų kareivių, kurie sutiktų malšinti sukilusius savo brolius. Taigi ir darbo žmonės turi nemažą galybę. Vyriausybė negali išleisti įstatymų visai neatsižvelgdama į darbo žmones.

Trumpai sakant, rašant konstituciją arba pamatinius valstybės įstatymus, reikia rūpinties, kad tie įstatymai pritiktų prie dabartinių laikų, prie tų galybių, kurios yra gyvenime. Jeigu kuri nors galinga pajėga bus nuskriausta naujais įstatymais, tai sukilusi gali visai panaikinti naują konstituciją. Tik tada užsiliks konstitucija, kada pačiame gyvenime bus galybė, kuri neleis jos permainyti ir panaikinti.

Kokios gi konstitucijos gali dabar sulaukti Rusų valstybė?

Karūmenė jau ne visa beklauso vyriausybės. Ne visi ir valdininkai (činauninkai) sutinka su dabartiniu padėjimu; tik aukštesnieji valdininkai, kaip įmanydami, nori palikti senąją tvarką, kuriai esant, jie galėjo imti didžiausias algas, galėjo kaip tinkami daryti, jokio atsakymo nebijodami už savo kad ir blogiausius darbus. Jie žino, kad naujai tvarkai virtus, žmonėms įgavus nors dalį valdžios, jie nebegalės ponauti, nebegalės didelių algų imti, kitam prisieis ir atsakymą duoti už savo darbus, o gal ir didelės bausmės susilaukti.

Ponai piniguočiai nelabai jau pakakinti senąja tvarka. Tie, ką iš žemės pelną traukia, tai ir labai nepakakinti, nes dideli muitai neleidžia jiems turtų susikrauti. Pirkliai ir pabrikantai buvo geresniame padėjime. Bet jie irgi šiaušiasi, nes dabartinė valdžia jų

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

nesiklaususi pradėjo karę su Japonija, pralaimėjo ir per tai padarė dideles pragaištis kai kuriems pirkliams ir pabrikantams. Tie visi ponai piniguočiai reikalauja konstitucijos, bet tokios, kuri duotų jiems į rankas didelę valdžią; jie nenori tik, kad gautų tokias pat tiesas ir darbininkai.

6 (19) rugpjūčio apskelbtoji caro dūma siūlė jiems šį tą, beveik nieko nepažadėdama darbo žmonėms. Todėl tie ponai jau rengėsi nusiraminti ir rinkt savo atstovus, bet nuskriaustieji, darbo žmonės, pasakė: „nereik mums tokios dūmos!

Neleisime rinkti į ją atstovų! Turi būt duotos ir mums tiesos!“ Apskelbtoji dūma turėjo žūt. Laukiama dabar naujos. Darbo žmonės ir daug apšviestųjų vyrų reikalauja teisingų, visiems lygių rinkimų ir ne į dūmą, bet į steigiamąjį susirinkimą, kurs naujus pamatinius įstatymus sutaisys, kurs tikrąją konstituciją apskelbs. Sukilo darbo žmonės, be pailsio kovoja. Vyriausybė ir ponija nenori nusileisti, nes karūmenės dalis dar tebeklauso jos. Kas pergalės, tas ir naujus įstatymus išleis. Jeigu vyriausybė ir ponai didikai pergalės, tai bus tik pasityčiojimas iš konstitucijos, bus pamintos žmogaus tiesos, bus po senovei prispaudimas. Jeigu pergalės darbo žmonės ir jų prieteliai, tai, žinoma, jie pasirūpys sutaisyti tokius įstatymus, kurie palengvintų visų prispaustųjų gyvenimą. Jie tai tik galės sutverti tikrai žmonišką konstituciją. Jie tik laimėję galės numažinti vargdienių sunkią naštą. Jie tik, priešus pergalėję, galės palengvinti žmonių mokesčius. Jie tai parūpys suteikti žmonėms daugiau šviesos ir teisybės! Vyriausybė gali rašyti sau kokias tik nori konstitucijas. Bet jeigu ji neduos nė lašo valdžios žmonėms, tai ta jų konstitucija turės tik tiek vertybės, kiek tas popieris, ant kurio ta konstitucija bus parašyta. Sujudę, sukilę žmonės reikalauja sau tiesų, reikalauja žmonių valdžios. Jie nenurims, pakol negaus to, ko reikalauja. Tik jeigu dalį reikalaujamų tiesų teduos vyriausybė, tai gali judėjimas apsilpnėti, daugelis mažai susipratusių galės nusiraminti. Sunku dabar spėti, kuomi galima nuraminti daugelį silpnųjų, mažai tesusipratusių; sunku dabar spėti, ant kiek yra susipratusios minios, kaip ilgai jos gali kovoti. Žinome tik, kad vyriausybei, dabartinei vyriausybei ateina paskutinės dienos: trūksta jai pinigų, nieks nebenori jai skolinti; ne visa karūmenė beklauso, ne visi valdininkai bepildo jos paliepimus. O žmonių susipratimas auga smarkiai, greitai... Teauga žmonių susipratimas, teauga jų galybė! Jiems laimėjus, išauš nauja gadynė!

Vilnius [„Šviesos“ bendrovės leidinys], 1906. P. Višinskis

vaina, arba karė

Karė – tai didelė nelaimė. Tą visi, rodos, žino. O vienok atsiranda tokių žmonių, ką nori užmerkti akis ir nežiūrėti į tą nelaimę. Yra žmonių, kurie save ir kitus ramindami tvirtina, kad karė visada buvo, dabar yra ir bus per amžių amžius; taip jau svietas esąs surėdytas, kad be karės apsieiti negalįs. Jie sako: „tai kurgi tie žmonės dingtų, jei karės nebūtų? Juk kits kitą suėstų!..“ „Karė žmonių skaitlių sumažindama likusiems gyvenimą palengvina.“

Pažiūrėkim, ar tai tikrai taip yra. Pažvelkim į praeitį: kokios karės buvo, kiek jos pinigų prarijo, kiek žmonių, stiprių vyrų, darbininkų į grabą įvarė, kiek vėl paliko sužeistų, negalinčių darbo dirbti – o valgyti jug ir jiems reikia, reikia apsidaryti, kad ir menkiausiai, reikia ir pastogės, – jeigu žmogus darbo dirbti negali, jug nemesi jo pro duris laukan, kad kur patvoryj nakvotų! Pažiūrėkim, kiek per kares turtų buvo sunaikinta, kiek namų sugriauta, sudeginta, kiek kelių išardyta, kiek laivų paskandinta, kiek laukų neaparta, neapsėta! Kiek ligų per kares pasklisdavo į žmones! Kiek pabrikų užsidarydavo! Kiek žmonių be darbo likdavo! O kiek dar palikdavo žmonių ašarose paplūdusių! Kiek tai tėvų verkė savo vaikų karėn išvarytų! Kiek pačių palikdavo be vyrų, be maitintojų! Kiek vaikų našlaičiais pasiliko! Ar tai jiems visiems badu stipti? Kiek žmonių iš baimės išbėgiojo į svetimas šalis ir ten vargsta, bijo namon grįžti. Kas tą visa gal suskaityti? Kas tą visa gali sumušti į pinigus? Ar gali pasakyti, kiek kaštuoja senutės motynos ašaros? Ar gali pasakyti, kiek kaštuoja širdies skausmas žmogaus, kurs pagrįžęs be rankų ar be kojų negali darbo dirbti, negali net elgėtauti ir diena po dienos tik laukia savo mirimo?

Kas tą visa gal apskaityti? Argi tą visa žinant galima sakyti, kad karė dar reikalinga?

Visų baisių karės pasekmių negalima apskaityti; bet šis tas yra apskaitoma. Ir apie tai nors trumpai noriu papasakoti.

Kiek buvo mažų ir didelių karių nuo pasaulio pradžios, nežinia; todėl negalima pasakyti, kiek žmonių viso labo žuvo karėse. Žinias randame istorijoj tik už keletą tūkstančių metų, bet ir tos žinios ne visados vienodos. Aš manau, kad užteks papasakoti apie keletą šimtmečių ir tik apie kai kuriuos kraštus.

Rymionys pirm užgimimo Kristaus per 340 metų 215 kariavo, o 125 metus be karės apsiėjo. Žmonių per tą laiką žuvo apie 6 milijonus. Pinigų išleista 3 milijardus rublių, tai yra 3 tūkstantys milijonų. Žmonėms būtų buvusi didesnė nauda, jeigu tuos pinigus būtų kas į vandenį sumetęs. Visam svietui būtų buvę geriau, jeigu kas būtų už

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

kartą surinkęs milijonus žmonių ir nukirtęs jiems visiems vienu sykiu galvas. Jeigu tie pinigai būtų jūroj paskandinti, tai būtų likę sodžiai, miestai ir miesteliai, jų gyventojų gerybė; vienu žodžiu, visa, kas karės laike žuvo nuo ugnies ir kardo. Jeigu visiems tiems žuvusiems žmonėms būtų vienu sykiu galas padarytas, tai tie žmonės nebūtų tiek blėdies padarę, nebūtų svetimo turto sunaikinę, nebūtų svetimų namų sugriovę.

Senovėj kad ir tankiai susiremdavo, kad ir daug karių būdavo, betgi ne tiek daug žmonių žūdavo, kiek dabar žūsta. Seniau kareiviai buvo renkami iš vergų, baudžiauninkų ir iš svetimų šalių samdomi. Samdytieji kareiviai buvo brangūs, o pinigų senovėj mažiau tebuvo, negu dabar. Todėl didelę karūmenę sunku buvo užlaikyti. Retai kada stodavo priešais dideli žmonių pulkai. Ginklai buvo menkesni. Todėl užmuštų ir sužeistų būdavo daug mažiau. Senovėj nebuvo tiek gerų kelių, sunkiau buvo su maisto ir kitų reikalingų daiktų pristatymu; per tai negalima buvo vienon vieton daug karūmenės sutraukti. Šešioliktame amžiuje didžiausia karūmenė buvo Karolio V, kada jis buvo apgulęs Metco miestą. Jis turėjo apie 100 tūkstančių žmonių. Paskum prancūzų karalius Liudvikas XIV irgi turėdavo apie tiek karūmenės. Bet tai jau didžiausios buvo. Devynioliktame šimtmetyje jau kaskart didesnės karūmenės atsiranda. Napolėjonas 1805 metais jau 207 tūkstančius kareivių turėjo, o 1812 m. net pusę milijono, tai yra 500 tūkstančių.

Todėl nedyvai, kad Napolėjonui viešpataujant, visur po Europą siaučiant, per 15 metų (1800–1815) žuvo apie 2 milijonu žmonių. Jeigu suskaityti visus devynioliktame šimtmetyje žuvusius karėse žmones, tai išeis apie 4 milijonus. Juo tolyn, juo didesnes karūmenes galima užlaikyti, nes daugiau žmonių priauga, daugiau pinigų yra, geresni keliai ir šiaip jau visokie įtaisymai. Todėl būsimose karėse kaskart daugiau žmonių stos į lauką, geresnieji ginklai daugiau išmuš. Kaskart daugiau žmonių bus žudoma. Jau 1871 metais stojo mušties apie milijoną žmonių iš vokiečių ir prancūzų pusės. Dabar ką tik pasibaigusioje karėje buvo suvaryta iš rusų ir japonų pusės daugiau negu milijonas žmonių. Vienai Rusijai ta karė apsiėjo 2 milijardu rublių *, tai yra 2 tūkstančiu milijonų, ir keli šimtai tūkstančių žmonių pražuvo. O jei prie to skaitliaus pridėsime japonų pragaištis – tai baisu pamislyti! Kad ir toli, toli nuo Lietuvos liejosi žmonių kraujas, kad ir toli, toli nuo Lietuvos buvo ta karė, vienok vargu berasi Lietuvoje žmogų, kurs nebūtų tos karės atjautęs. O jei kuriam prisiėjo arčiau to pyrago paragauti – tepasako, ar geras daiktas karė, ar ji kam reikalinga?

O kiek tai praėjusiame šimtmetyje kraujo pralieta, kiek pinigų išleista žmonių kraują beliejant!

Per Krymo karę po Sievastopoliu galvą paguldė apie 300 tūkstančių žmonių. Jungtiniai Valsčiai Amerikoje tarp savęs besimušdami nuo 1863 iki 1885 m. pražudė

* Kad išmokėti tą skolą, prisieitų per 20 metų kasmet mokėti po 220 milijonų rublių, ant kiekvieno vyro galvos išpultų po pusketvirto rublio kasmet mokėti.

Analitiniai straipsniai, komentarai, brošiūros

129

apie pusę milijono žmonių. 1866 m. karėje Austrijos ir Prūsų gyventojų žuvo apie 105 tūkstančiai. 1870–1871 metais vokiečiams su prancūzais besimušant žuvo per 300 tūkstančių; 1877 m., kad Rusija su Turkija mušosi, vien tik rusų žuvo 150 tūkstančių, o turkų irgi apie tiek.

Čia paminėjau tik didžiausias praėjusio šimtmečio kares. Visa į krūvą sudėjus, priskaičius Napolėjono laikais žuvusius, bus apie 4 milijonus galvų.

O kiek tai pinigų išleista! Štai kai kurių karių išleidimai.

1812–1815 m., kada Napolėjonas buvo su Rusija susiėmęs, vienai Rusijai prisiėjo išleisti apie 700 milijonų rublių. Krymo karė prarijo apie pusketvirto milijardo rublių. Jungtiniai Valsčiai, dėl negrų vergų tarp savęs besimušdami, 10 milijardų rublių pragaišino. Jeigu būtų be karės apsieita, jeigu būtų geruoju pasikalbėta ir už gyvus pinigus būtų išpirkti visi negrai iš vergijos, tai tik 2 milijardu rublių tebūtų reikėję išleisti, ir už kiekvieną negrą užmokėta būtų 400 rublių. 1870–1871 m., Francūzijai su Vokietija besimušant, dingo apie 5 milijardus rublių. 1877–1878 metais Rusija išleido apie vieną milijardą, o Turkija apie 600 milijonų rublių.

Visą ką į krūvą sumetus ir čia nepaminėtųjų karių išleidimus priskaičius, galima drąsiai sakyti, kad praėjusiame šimtmetyje karės reikalams išleista per 30 milijardų rublių.

Kiek tai gerų daiktų būtų galėję nuveikti praėjusiame amžyje visi tie žmonės, ką karėse žuvo! Kiek tai galima būtų gero padaryti, jeigu visus tuos pinigus, ką karės prarijo, apvertus žmonių naudai! Kiek tai ašarų būtų buvę galima nušluostyti!

Nebūtų dabar sviete tiek vargo, nebebūtų tos tamsos, tos neapykantos tarp žmonių.

Prancūzų mokslinčius Flamarijonas115 apskaitė, kad nuo pradžios tų laikų, apie kuriuos jau randame knygose aprašymus, karėse žuvo tūkstantis du šimtu milijonų žmonių. Taigi ant kiekvieno šimtmečio išpuola apie 40 milijonų žmonių. Jeigu diena iš dienos ir per kiauras naktis būtų užmušinėjami žmonės, tai kasdien turėtų galą gauti 1 100 žmonių, kas valandą 46 žmonės! Tik pamislyk, kokia tai skerdynė būtų per amžių amžius!

Yra sena pasaka, kad kur padėjo koją hunų vadas Atila, ten žolė nebeželdavo. Tą pat beveik galima pasakyti ir apie kiekvieną karę. Tas kraštas, kuriame karė siautė, per ilgus metus turi vargą vargti. Daug metų turi praeiti, kol pasigaus nors tiek, kad būtų bent tokiame padėjime, kaip pirm karės.

Jau iš to, kas pasakyta apie kares, galima suprasti, kiek tai daug žmonių, pinigų ir šiaip turto jos praryja. Jau vien dėl to galima būtų šaukti: šalin karė! Nereik mums tavęs! Tu esi besoti! Tu visą svietą jau esi nuskaudusi!

Bet tuomi dar nepasibaigia karių našta: jos ir nėsant, sunku žmonėms gyventi dėl jos. Negali žinoti, kuomet ir kur prasidės karė. Ne tada jau laikas rengties į karę, kada

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

priešas yra užpuolęs, kada su ginklu rankose reikia stoti priešui į akis. Ne tada laikas rinkti žmones, mokyti juos kareiviauti. Ne tada laikas ginklus dirbti, tvirtumas ir laivus statyti.

Todėl tai ir karei nėsant, visas svietas rengiasi prie karės. Todėl tai yra nuolat užlaikoma karūmenė, nuolat yra mokinami žmonės ginklą valdyti, kariauti. Todėl tai nuolat yra statomi nauji karės laivai, naujos tvirtumos, perkami geresni, naujesni ginklai. Todėl atsitinka kartais, kad vyriausybė tiesia gelžkelį ten, kur nėra ko vežti, ir kur jis neduoda jokio pelno. Tiesia jį tik karės reikalams, kad greičiau per tą kraštą galima būtų daugiau karūmenės nugabenti į priešo kraštą. O kitur vėl ir labai būtų reikalingas gelžkelis ir didelį pelną atneštų, o vyriausybė nestato jo, nes bijo, kad, karei kilus, priešas neįpultų per greitai į tą kraštą su savo karūmene.

Taip va – gelžkelis iš Tauragės per Kelmę, Šiaulius, Joniškę į Mintaują labai yra reikalingas ir pelną duotų, bet vyriausybė nenori jo tiesti; taip pat ir nuo Kretingos per Telšius į Mažeikius.

Taigi ir karei nėsant guli ant žmonių didelė sunkenybė karės pasekmių ir karės baimės. Prisižiūrėkime arčiau, kokia ta sunkenybė.

Štai paduodu didesniųjų valstybių gyventojų skaičių pirm dešimties metų; toliau –skaičių žmonių, kurie nuolat karūmenėj laikomi, kiek kareivių karės laike galėtų surinkti kiekviena valstybė, kiek pinigų per metus išleidžiama karūmenės ir karės laivų užlaikymui, kelintas tai yra procentas visų valstybės įėmimų; toliau, kiek kuri valstybė tuomet skolos turėjo, kiek turėjo per metus procentų už tas skolas išmokėti, kelinta tai dalis (procentuose) visų metinių įėmimų ir ant galo, kiek kuri valstybė pinigų surinkdavo per metus116

Iš visų tų skaičių matome, kad per kiaurus metus 4 milijonai žmonių – darbininkų karūmenėj tarnauja, kad jų užlaikymui reikia per metus išleisti apie 2 tūkstančiu milijonų

straipsniai, komentarai, brošiūros

rublių, arba trečią dalį visų nuo žmonių surenkamųjų pinigų, o dar apie trečią dalį tų pinigų reikia išleisti apmokėjimui palūkių už skolas, kurios daugiausia karių reikalams buvo padarytos, o tik mažiau negu pusė surenkamųjų pinigų išleidžiama kitokiems reikalams – ne karūmenės ir karių. Taigi karių ir karūmenės reikalams buvo išleista anais metais apie 3 800 milijonų rublių, o kitiems visiems reikalams apie 2 800 milijonų rublių.

Todėl nedyvai, kad tankiai pritrūksta ir žmonių, ir pinigų kitiems labai svarbiems reikalams.

Vokietijoj, sulyginant su kitoms valstybėmis, teismai (sūdai) neblogi ir mokyklos nė šio, nė to. O vienok vokiečiai tankiai dejuoja, kad trūksta jiems teisėjų (sūdžių), trūksta pinigų teismams ir mokykloms tik dėl to, kad begalės pinigų ir žmonių išeina į karūmenę. Jei taip jau Vokietijoj dedasi, ką gi apie kitas šalis bekalbėti, apie tas, kur mažiau ir menkesnės mokyklos?

Dėlei karių ir karūmenės reikalų trūksta vietų gimnazijose ir kitose mokyklose. Bet ar yra kur pritrūkę vietos bent vienai kareivių rotai? – Ne. Tai tik dėl to, kad vyriausybė labiau rūpinasi karūmene negu žmonių apšvietimu. Ir pats mokslas tankiai yra nukreipiamas į šalį.

Štai, prisižiūrėkime, kiek kur išleidžiama pinigų apšvietimo ir karūmenės reikalams. 1892 metais Vokietijoj išleista karūmenei apie 162 milijonu rublių, o apšvietimo reikalams tik apie 30 milijonų, tai yra penkissyk mažiau. 1896 metais išleista:

Pamislyk tik dabar, kiek tai šviesos galima būtų paskleisti į svietą, jeigu visus tuos karės pinigus apvertus ant mokslo ir kitų gerų daiktų. Su šviesa ir mokslu ateitų turtai ir žmonių sutikimas, vienu žodžiu, daug geresni laikai.

O tuo tarpu vis sunkyn ir sunkyn einasi. Kasmet vis daugiau karūmenės sviete užlaikoma, daugiau pinigų išleidžiama; kiekvieno kareivio užlaikymas eina brangyn.

Štai kaip auga karūmenės našta.

Didesnės valstybės – Rusija, Anglija, Austrija, Vokietija, Francūzija ir Italija – išleido:

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

1874 metais 774 milijonus rublių.

1884 -||- 907 -||- -||-

1891 -||- 1 131 -||- -||-

1896 -||- 1 193 -||- -||-

Toliau surašyta, kiek kuriame krašte išpuola ant kiekvieno gyventojaus galvos.

Taigi išleidimai karūmenės reikalams kaskart didesni, kaskart daugiau prisieina ant kiekvieno gyventojaus.

Kiekvienai karei pasibaigus, valstybių skolos žymiai pasididina; kaskart prisieina daugiau pinigų surinkti tų palūkių išmokėjimui.

Jeigu karių nebūtų ir nereikėtų karūmenės laikyti, tai mažiau mokesčių tereikėtų mokėti, daugiau darbininkų būtų.

Kodėl taip valstybės už kita kitos skubinasi savo karūmenės skaičių padidinti?

Kiekviena valstybė žiūri į savo kaimynes kaip į priešus, prisibijo, kad neužpultų ant jos. Todėl laiko tiek karūmenės, kad galima būtų atsigint. Kaip tik viena kuri nors valstybė padidina savo karūmenę, tuojau jos kaimynė irgi didina. Žiūrėk, Vokietija, būk tai Francūzijos užpuolimo bijodama, didina savo karūmenę. Francūzija, pamačiusi tai, tuojau padidina savo. Nuo jų nenori atsilikti Anglija, Rusija, Italija ir kitos mažesnės valstybės.

Kaip tai būtų puiku, kad taip už kita kitos skubintųs padidinti mokyklų skaičių! Karės ir karūmenės mylėtojai tvirtina, kad nėra ko gailėties visų pinigų, karūmenei išleidžiamų. Kad dėl karūmenės svietas tik tiek nustoja, kad kareiviai (tai yra 4 milijonai Europoje) nedirba naudingo žmonėms darbo ir per tai sumažina trupučiuką svieto turtus. O visi tie pinigai, ką karūmenei išleidžiama, patenka į žmonių rankas, žmonės gauna darbo ir uždarbio, būtent: stato tvirtumas ir laivus, dirba paraką ir ginklus, rengia maistą ir apdarą kareiviams ir t. t.

Bet vis tai iš tikrųjų ne taip yra, kaip jie pasakoja.

Jeigu karūmenės nebūtų, tai visi tie kareiviai galėtų naudingą žmonėms darbą dirbti.

straipsniai, komentarai, brošiūros

Jeigu nereikėtų užlaikyti karūmenės, tai užtektų mažesnių mokesčių ir tuos pačius galima būtų naudingiems darbams pavesti. Tegul tik kas duotų tuos visus darbininkus –kareivius ir tuos visus pinigus, ką karūmenės reikalams išleidžiama, kiek tai kelių galima būtų pataisyti, kiek griovių per laukus ir pievas iškasti, kiek dirvonų išplėsti, kiek namų pastatyti! Ir dar daug daug gero žmonėms padaryti.

Kad nereikėtų karės laivų statyti, tai galima būtų daug puikių laivų pastatyti žmonėms ir visokiems daiktams vežti.

Kad nereikėtų armotų, kardų ir šaudyklių dirbti, tai galima būtų daug plūgų ir visokių naudingų mašinų padaryti.

Kiek tai žmonių vargo pasimažintų! Kiek tai gėrybių atsirastų! O dabar juk didžiausią naštą neturtingieji žmonės turi nešti. Juk daugiausiai pinigų surenkama per akčyžes ir muitus už degtinę, taboką, degtukus, silkes ir kitus daiktus.

Tie žmonės, ką sako, kad karė reikalinga, kad ji žmonių skaičių sumažindama svietui gerą padaro, – tepasižvalgo po savo sodžių, po savo parapiją ir tepasako, kurie žmonės yra nereikalingi, kuriuos reikėtų nugalabyti. Ar daug jis atras nereikalingų žmonių? Ar bus jo ant tiek sukietėjusi širdis, kad galėtų kam pasakyti: „imk peilį ir papjauk štai šitą žmogų!“ Argi atsirastų bent vienas toks beširdis žmogus, kurs galėtų paliepti arba pats apsiimtų tokį paliepimą išpildyti?

O į karę juk varo kuo sveikiausius žmones, kuo stipriausius darbininkus...

Argi gali atsirasti ant svieto toks neišmintingas žmogus, kurs galėtų pasakyti, kad darbininkas nereikalingas žmogus, kad reikia jį užmušti, kad daug darbininkų užmušus bus visiems geriau?

Turbūt neatsiras tokio nedoro neišmintingo žmogaus.

O jei taip, tai kam gi reikalinga karė? Kam ji gali būti naudinga?

Tegul tik žmonės tą aiškiai supranta, tegul tik visi vienu balsu šaukia: nereikia karės! nereikia žmonių kraujo praliejimo!

Ateis laikas, kad žmonių troškimas išsipildys. Turi jis išsipildyti!

Atsitinka juk tankiai tarp atskirų žmonių nesutikimai dėl žemės, dėl užmokesnio už darbą, dėl neteisingų paskalų ir tiems panašių dalykų.

Atsitinka ir tarp tautų, tarp valstybių nesutikimai.

Senovėj būdavo taip, kad žmogui už skriaudas keršydavo; nesutikimai muštynėmis baigdavosi.

Dabar tik tamsiausieji žmonės muštynėmis baigia savo nesutikimus; visi kiti eina į teismą (sūdą) ar sau lygių parinktųjų žmonių, ar tam tikrųjų vyriausybės paskirtųjų teisėjų (sūdžių). Viskas tokiu būdu gali užsibaigti be muštynių, be kraujo praliejimo.

Tai kodėl gi negalėtų susivaidijusios tautos ir valstybės pasirinkti sau teisėjus ir be kraujo praliejimo teismu užbaigti nesutikimus?

trūksta? Povilo Višinskio

Jau svietas krypsta į tą pusę.

Paskutiniais metais jau kai kurios valstybės susitarė geruoju, trečiųjų teismu išrišti bent kai kuriuos nesutikimus.

Bet kol kas bus, reikia rūpinties sumažinti karūmenės užlaikymo naštą. Štai kaip Šveicarijoj daroma. Ten nėra nuolatinės karūmenės, bet kiekvienas suaugęs sveikas vyras moka kareivio mokslą ir turi namie ginklą. Ten, kada žmonės liuosesni, kada mažiau darbų teturi, yra sušaukiami kai kurie pasimokyti kareivių mokslo. Trumpą tik laiką juos pamokinę, vėl atleidžia visus namo prie darbo. Keletą metų praslinkus ir vėl šaukia pasimokyti – tik trumpam laikui. Tokiu būdu, karei kilus, Šveicarija gali turėti daug gerų kareivių. O karei nėsant nėra karūmenės, nereikia jos užlaikyti, nereikia jos užlaikymui pinigų išleisti, ir darbininkai maž tėra gaišinami.

Todėl, pakol dar valstybės negali susitaikinti be karės, pakol jos negali visų klausimų trečiųjų teismu išrišti, reikia, kad bent panaikinta būtų nuolatinė karūmenė, o būtų įvesta vadinamoji žmonių milicija taip, kaip tas jau yra Šveicarijoj.

Vilnius [„Šviesos“ bendrovės leidinys], 1906. P. Višinskis

XX a. 2–3 dešimt. atvirukas. Kitoje pusėje nurodytas Onos Vitkauskytės knygynas (Kaunas). Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM F-Sp 350.

PIRMOJO PUSLAPIO STRAIPSNIAI, PROGRAMINIAI TEKSTAI

valDžia ir žmonės

Visuose kraštuose mūsų brangios tėvynės Lietuvos gali išgirsti nuolat dejavimus: sunku gyventi šioj gadynėj, vargai spaudžia iš visų pusių ir žmogus džiaugiasi žiemą kaip nors išmitęs, per vasarą vargsta ir skursta, kad tik sau duoną uždirbti. Mūsų apšviesti žmonės, laikraščiai ir knygelės budina, žadina mus prie mokslo, prie skaitymo, kad visi iš vieno eitumėm prieš mūsų prispaudėjus, kraugerius – rusų valdžią; daugelis gi kvailių žmonių sako: „Ką čia pūsi prieš vėją, kad ir teip gali žmogus išmisti, o gal ir dar blogiau būti, bet, ačiū Dievui, mūsų valdžia nė nenori teip jau labai mus spausti –štai ir bažnyčias leido statyti, ir į cerkves mūsų vaikų nebevaro.“ O neišmanėli, kad tu žinotum, kad valdžia tą visą padarė ne iš savo noro, bet tik dėl to, kad atsiranda, kas prieš vėją pučia, kad yra žmonės, kurie skundžiasi prieš visą svietą ant prispaudėjų, kad tie prieš vėją pučiantiejie pradeda visiems aiškinti valdžios nedorybę ir jos užmanymus; ir valdžia, bijodama pasipriešinimo, sumušimų ir nepaklusnumo žmonių, padaro vieną kokį palengvinimą, kad tuomi pritraukti prie savęs kvailiuosius. Pažiūrėkit, kas dedasi kitur po Maskoliją, kur žmonės garbina carą „batiušką“ lygiai kaip Dievą. Ten užtai valdžia spaudžia ir slegia žmones kiek įmanydama, lupa nuo jų paskutinį skatiką. Štai ką rašo pačių rusų laikraščiai *. Viatkos rėdyboj žmonės datyrę blogesnių metų 1891 m. pardavė visus savo gyvuolius, kad tik duonos nusipirkti, kad badu neprisieitų mirti; atėjo pavasaris – nebetur su kuo arti; mėgino laukus su lopetomis išvarpyti ir grėbliais užakėti, bet pasirodė, kad nedaug gali tokiu būdu nudirbti. Vienas ūkininkas su didele šeimyna pakinkė savo sūnus į žambrį ir pradėjo arti; į jį pasižiūrėdami pradėjo kinkyti savo pačias, dukteris ir sūnus, ant galo pradėjo teip susidėję po kelias šeimynas arti; valdžia užtėmijusi tai pagyrė ir pažadėjo tiems, kurie be arklių suars savo lauką, paskolinti javų iš magazinų. Dabar tenai yra Klingenbergis, buvęs Kauno gubernatorius; mat, kaip jis čia labai smarkiai narsavo, norėdams labai greitai mūsų kailį numauti ir visus į gudus stačiatikius paversti, bet kaip tik susitiko su kražiečiais, kurie parodė, kad jie daug galės nukentėti pirm neng pasiduos gudams, tuoj jį nukėlė ten, kur žmonės lengviau duodasi kirpti.

Žiūrėkit, broliai lietuviai, nesnauskit, pabuskit iš ilgo miego; jeigu teip miegosite gardžiai kaip miegoję ir gudų valdžią su caru „batiuška“ garbysite, tai neužilgo sulauksite, kad reiks kinkyti į plūgą savo pačias, sūnus ir dukteris.

* Žr. Петерб. вѣд 117, 1899, nr. 255.

Štai vėl pažiūrėkit, kaip myli savo žmones caras „batiuška“. Jisai turi Siberijoj, Altajuje, apie 45 milijonus desetinų žemės; ant to ploto patilptų kelios viešpatystės, kaip tai Danija, Portugalija, Norvegija, Šveicarija ir kitos: tenai yra nemaž miestelių ir šiaip sodžių, iki šiol ten nė vienas žmogus negavo daleidimo sau žemę išsipirkti ir visi iki šiol tebemoka didelę samdą (randą) carui; kalnuose yra aukso, sidabro, vario, dideli miškai, žuvingi ežerai, bet iš visų tų gėrybių nė vienas žmogus negal naudotis; keli miestai, kaip Barnaulas, iki šiol negalėjo išmelsti sau ganyklų, ir žmonės teip buvo suspausti, kad vargu katras te galėjo užlaikyti karvę; todėl lengva yra suprasti, koks ten vargs ir skurdimas! Štai dabar caras susimylėjo ir dovanojo kiek ten žemės tam miestui, bet, pasirodo, ant žemės ir vištos negalima ganyti – teip netikusi.

O mūs žmonės neišmanėliai dar laukia kokių ten geradėjysčių nuo caro; žinokit gerai, kad jis viską daro tik dėl savo naudos; jeigu kur žmonės supranta savo padėjimą ir pradeda reikalauti ko nors, tai tada tik iš baimės duoda ką nors ir caras.

Ūkininkas, 1900, nr. 4, p. 49. Davatkos vaikas keli paveikslėliai valDžios malonės

Kasmet gubernatoriai paduoda carui raštą apie padėjimą savo gubernijos. Sedleckos gub. gubernatorius savo rašte 1898 m. nurodė carui, kad rytiniuose paviečiuose žmonės visų gyvenančių ten tautų ir tikėjimų pradėjo leisti savo vaikus į parapijines mokyklas ir per tat sueina į artimesnę pažintį su mokintojais popais ir pasiduoda jų įtekmei. Ant to gubernatoriaus pranešimo caras savo ranka užrašė: „Džiaugiuos! Duok, Dieve, kad teip ir toliaus būtų!“.

Mes gi prašykim Dievo, kad neduotų jis mums sulaukti tos gadynės, kada caras galėtų ištarti tokius linkėjimo žodžius ir dėl mūsų!

Ministerijoje Vidaus dalykų yra paduotas naujas projektas apie atidengimą ir užlaikymą liaudies mokyklų tose rėdybose, kur nėra dar žemstvų. Iki šiol mat valsčiai per savo neišmanymą nenorėdavo uždėti mokyklos ir užlaikyti ją; todėl dabar apie mokyklas rūpysis gubernatorius, lieps visiems vaikams eiti mokytis; mokyklų reiks pristatyti daug daugiau, pinigus, reikalingus dėl pastatymo ir užlaikymo tų mokyklų, turės sudėti žmonės nuo desetinos.

Armėnai ant Kaukazo, norėdami apšviesti vaikus savo kalboj, nuo senovės rūpinosi kuo daugiausiai įkurti tam tikrų valdžios daleistų mokslainių; turtingesniejie armėnai dovanodavo toms mokslainėms žemes. Rusų valdžiai labai nepatiko, kad

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

138 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

armėnai mokin savo vaikus armėniškoj kalboj, o teipgi parūpo jai, kad armėnų mokyklos turi daug žemės, ir ot, ilgai nemislydama išdavė 24 kovo 1898 m. paliepimą uždengti visas armėnų mokyklas, o žemę ir triobas atimti nuo jų. Caro tarnai teip pradžiugo iš to paliepimo, kad jau nė žiūrėti nežiūrėjo, kur kokia žemė prie mokyklų prieina ir pradėjo atiminėti! Atėmė ne tik mokykloms prigulinčią žemę, bet daugelyj vietų klioštoriams ir armėnų bažnyčioms. Šįmet viena kita parapija pradėjo duoti skundus į sūdą už neteisingai atimtą žemę. Tarp caro tarnų pakilo triukšmas, norėjo tame maištą atrasti, bet sūdas, pasiremdamas ant caro paliepimo, prisūdyjo sugrąžinti vienai kitai bažnyčiai jų žemę; 21 sausio 1900 m. Tipliso sūdo Palata prisūdyjo sugrąžinti Tipliso konsistoriui žemę 400 000 rub. vertybės. Daug vargo turės armėnai, pakol atims visą bažnyčių žemę, daug ir kašto paneš, ir visos žemės gal nebeatgaus, o su mokykloms ir jų žeme turėjo atsiskirti visai. Valdžia dabar kiša armėnams savo mokyklas, liepia jas pastatyti ir užlaikyti savo kaštu (kaip ir pas mus), bet armėnai nenori prisiimti ir kaip galėdami kratos nuo tos caro malonės.

Ūkininkas, 1900, nr. 5, p. 65. Spragilas

lenkų bažnyčia lietuvoje

Nr. 7 Przegląd Wszechpolski 1900 metų randame gan aktyvų laišką „Kunigo į kunigus“118 apie lietuvišką klausimą, kurį ne pro šalį ir mums peržvelgti. Kiekvienas gal atsimena, kaip ne sykį tas pats laikraštis talpindavo straipsnius, pilnus neapykantos prieš naujai kilusį judėjimą ir jų vadovus. Tasai straipsnis, perimtas suvis naujos rimtos dvasios, išguldo labai teisingas pažiūras kaip ant lietuviško judėjimo, jo vadovų, teip ir ant lenkomanų („lietuvėdžių“, kaip juos ten vadina); visai užmiršdamas, kad ir pats Prz. Wsz. neseniai buvo tokiu „lietuvėdžiu“.

Štai tasai straipsnis:

„Negaliu nurodyti, nuo kurio tai laiko, bet jau labai seniai dvasiškija, paskirdama kunigus į lietuv. parapijas, neatboja ant lietuviškos kalbos: kunigus lietuvius siunčia į baltgudiškas parapijas, o nemokančius lietuviškai – į lietuviškas. Vaisiai tokio valdymo buvo apgailėtini. Lietuviai negalėjo suprasti pamokslų svetimoj kalboj sakomų, baisiai kraipė poterius, suvis nesuprasdami jų prasmės; per tat tikėjimiškuose dalykuose braidė po tamsybes. Kas link tautystės su lietuviais atsitiko, tas pats kaip ir su lenkais Silezijoj: lietuviai, kaip Silezijos lenkai, ištautėjo per bažnyčią. Lenkai suvokietėjo, lietuviai subaltgudėjo – teip, subaltgudėjo, bet ne sulenkėjo.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Stebėtina gal ir nesuprantama, kaip tai lenkiški pamokslai prisidėti galėjo prie sugudėjimo lietuvių; o vienok teip yra, keliuose žodžiuose pasistengsiu tą darodyti. Lietuviai matė, kad jų kalba bažnyčioj niekinama; pamaž ir jie patys pradėjo gėdytis savo kalbos. Lietuviška kalba bjauri, pagoniška, sakė kunigai, ir lietuviai, aklai tikėdami kunigams, pradėjo ir patys teip manyti.

Vienok negalėjo jie išmokti lenkiškai (tik arti didesnių miestų gyvenantiems tai pasisekė) vien tik iš kunigiškų pamokslų, nes teip jau kasdieniniam gyvenime negirdėjo lenkiškai kalbant. Todėl suprantama, kad tokiose sąlygose būdami griebėsi už kalbos, kuri labiau panaši į lenkišką ir kurią vartoja kaimynai baltgudžiai. Pirmučiausiai pradeda priimti baltgudišką kalbą lietuviai artimiausiejie baltgudžių kaimynai, nes ta kalba labai panaši į lenkišką, bažnyčiose vartojamą, ir jos lengviausia išsimokyti, nes visa kaimyniška tauta, susieidama su jais, ją vartoja. Teip tai prasidėjo subaltgudėjimas lietuvių pirmiausiai pasieniuose, paskui jau baltgudiškos bangos pamaži užliejo Lietuvą, kaskart labiau susiaurindamos jos etnografiškus rubežius ant naudos Baltosios Gudijos.

Dabar gi jau matome, kad Gardino rėdyboj nesigirdi lietuviškos kalbos. Naujamiestis (Nowogròdek) kada tai buvo Lietuvos sostapilis, o šiandien ten nėra nė žymės lietuviškos kalbos. Lidos pavietis, kitą kart grynai lietuviškas, šiandien tik iš dalies tokiu tebepasiliko; Vilniaus, Trakų, Šventėnų pav. yra toks pat likimas. Ant didžiausiųjų plotų Gardino ir iš dalies Vilniaus rėd. šiandien skamba baltgudiška kalba ir tik vardai sodžių ir upių nurodo, kad gyvena ten ištautėję lietuviai. Šiandien savo akimis regime tą baltgudėjimo procesą: senukai nekuriuose sodžiuose dar lietuviškai kalba, o jų vaikai vien tik baltgudiškai, o vaikų vaikai jau nesupranta, dagi pasityčioja iš kalbos savo bočių prabočių.

Dvasiškija ar nematė, ar nenorėjo matyti to ištautėjimo proceso Lietuvoj, o galėjo jį atitolinti labai lengvai, paguododama lietuvišką kalbą, įvesdama tą kalbą į bažnyčią, platindama mokslą krikščionišką žmonių kalboj, sakydama lietuviškus pamokslus. Lietuviai matydami, kad jų kalba verta šventos vietos ir altoriaus, verta pasikalbėjimo su Dievu per maldą, verta šventų giesmių ir himnų, nebūtų pametę savo kalbą dėl baltgudiškos. Taigi dvasiškija, arba, tikriau, diecezijos valdžia, neįgalėjo sulenkint Lietuvą, bet prisidėjo prie subaltgudinimo jos, prisidėjo galbūt to nesuprasdama, bet prisidėjo ir tuom prirengė pamatą rusifikacijai. Kas gi nemato, kad „obrusenije“118a baltgudžių eina greičiau ir lengviau, ne kaip „objedinienije“ lietuvių. Todėl ant vyskupų krinta visa kaltė už tai, kad jie turėjo vištos akis politikos dalykuose. Jie tai buvo gudų valdžios pagelbininkais, nors ir to nesuprasdami; teip jie buvo pagelbininkais tos valdžios, kuri varo laukan lietuvišką kalbą iš mokyklų, užturi jos išsilavinimo,

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

uždrausdama spausdinti lietuviškas knygas ir laikraščius, teip pat ir vyskupai, ištremdami tą kalbą iš bažnyčios, trukdė jos išsilavinimą.

Tik paskutiniuose laikuose kunigai, lietuviški patriotai, dėl naudos tikėjimo ir tautos pradėjo įvesti į bažnyčią lietuvišką kalbą, toj kalboj pradėjo skelbti pamokslus ir kalbėt su žmonėmis. Ta pakraipa tarp kunigų kilo. Vienok vyskupai ne tik neprisideda, bet dar trukdo, tai bausdami ir persekiodami kunigus lietuvius, tai paskirdami juos į baltgudiškas parapijas, o nemokančius lietuviškai į lietuviškas.

Zdanavyčiai119 dieceziją valdant, nuėjo pas jį delegacija vilniečių su prašymu įvest vienoj nors mažiausioj Vilniaus bažnytėlėj lietuviškus pamokslus ir giesmes. Vyskupas nusiuntė deputaciją pas generalgubernatorių, o pats da greičiau nukeliavo pas tą poną prašyti, kad neišklausytų prašymo deputacijos. Orževskis120 vienok priėmė lietuvius kaip lapė. Švelniu būdu nusiuntė jis juos pas savo sekretorių Sudejkiną dėl geresnio išsiaiškinimo klausimo. Generalgubernatorius norėjo patirti, ar negalima bus pasinaudoti iš lietuvių kovoj su polonizmu. Anot žodžių Sudejkino, galima esą tikėtis, kad valdžia padės lietuviams, kad tik jie sutraukytų visus ryšius su lenkyste ir pareikalautų įvedimo lietuviškos kalbos ne į vieną, bet į visas Vilniaus bažnyčias. Lietuvių delegacija nenorėjo stoti išvien su valdžia prieš lenkus. Užuodė tai Sudejkinas ir kaip lietuviai antrąsyk atėjo pas Orževskį, tai jau jis priėmė juos be lapės ličynos: „Tamistos užduodat valdžiai neišrišamus klausimus. Tamstos turita per daug laiko“, –rėkė įpykęs gudų botagėlis. Vienas lietuvis užtėmijo, kad „Jevo Prevoschoditelstvo“121 ne apie tą dalyką kalbąs, nes ne apie lietuvišką klausimą atėjo pasikalbėti, bet tik pasiklausti, ar jis nesipriešys, jeigu vyskupas panorėtų leisti lietuviams vartoti lietuvišką kalbą vienoj Vilniaus bažnyčioj. Viršininkas suriko: „Tamistos užmirštat, kad aš galiu liept jus surišti.“ Lietuviai visi kaip vienas, nė žodžio nepratarę, nei galvos nenulenkę (nė atsisveikinę) apsigręžė ir išėjo. Zvieriavyčiai pradėjus dieceziją valdyti, lietuviai kreipėsi prie jo su tuom pačiu prašymu. Nurodė jam, kad daug tarnų ir kareivių, labiaus iš Žemaitijos atvykusių, nesupranta lenkiškai ir kad kelios lietuvaitės mirė ligonbutyj be išpažinties, nės dėl jų neatrado kunigo lietuvio, o lenkiškai ligonės nemokėjo; kad daug mažesnė vokiečių kolionija turi bažnyčią šv. Onos su vokiškais pamokslais; kad įvedimas lietuviškų pamokslų nebus jokia naujiena, nes lietuviška kalba pripažinta ir priimta rituale ir dar 50 metų atgal Vilniuj vienoj bažnyčioj buvo lietuviška kalba; kad iš atžvilgio ant tikėjimo naudos yra reikalinga turėti vieną lietuvišką bažnyčią, į kurią galėtų kreipties lietuviai visokiuose reikaluose, kaip tai: dėlei išpažinties, dėlei ligonių aprūpinimo, kad lietuviai nereikalautų vaikščioti nuo bažnyčios prie bažnyčios, kol pasiseks atrasti kunigą, mokantį lietuviškai, nuo kurio dar malonės prigulės klausyt išpažinties ar ne, eit ar neit prie ligonio,

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

neprigulinčio prie jo parapijos; ant galo kiekvienam yra brangi kalba su pienu motinos įgyta, kurioj žmogus yra pripratęs girdėti Dievo žodį ir kalbėti su Dievu per maldą. Vyskupas Zvieriavyčia ir nemėgino sugriaut anų nurodymus: dagi pasakė, kad jis pats apie tai mislijąs, prašė lietuvius palikt išrišimą jų prašymo jam ir laikui. Lietuviai kantriai lūkėjo. Metams praslinkus jie atkartojo savo prašymą. Vyskupas ir vėl išlydėjo pasiuntinius, paduodamas viltį ir prašydamas jų kantrybės; apreiškė tik, kad netikįs, būk daug esą lietuvių, norinčių to, ko prašo delegacija, kad tie tarnai ir sargai esą užganėdyti ir netrokštą permainų. Ateina pas vyskupą keturi lietuviai žemesniosios luomos, bet kapelionis ar sekretorius neprileidžia prasčiokėlius lig Jo Mylistos (vienok tai duoda vyskupui Zvieriavyčiui tiesą tankiai atkartoti: „prie manęs ir mažutyčiai lengvai prieina“). Ilgai be jokių pasekmių lietuviai laukė, ant galo persitikrino, kad vyskupas ilgu tęsimu nori juos privarginti ir atimti nuo jų visą norą tolesnių prašymų; pasakė jie paduosią prašymą ant rašto, nors jiems labai nemalonu perkelti klausimą ant oficiališkos dirvos, bevelytų išrišti jį privatiškai, kas labiau pritinka susinešimams vaikų su tėvu, arba piemens su avelėms. Padavė prašymą lietuviškai. Sekretorius vyskupo Boguševyčia pasakė lietuviams, kad prašymas negali būt išpildytas, nes parašytas ne valdžios kalboj, prieg tam nesuprantamoj, o jie nesą priversti ieškoti vertėjo. Ant tokio „dictum“122, pritinkančio gudų činovninkui kanceliarijos formalistui, lietuviai atsakė: „labai liūdna, kad Jo Mylista nesupranta ir nenori suprasti kalbos savo avelių“. Tuoj vienok padavė prašymą valdžios kalboj. Ik šiol prašymas neišpildytas, nors po jo pasirašę tūkstantis su virš žmonių.

Gali būt, kad patsai vyskupas ir turi gerus norus, tikriausiai, kad jį sukelia prieš lietuvius aplinkiniai ir dvasiški patarėjai, tie patys, kurie prikalbėjo jį eit ant puotos, iškeltos Muravjovo123 atminčiai. Man teko patirti jų pažiūras, kas link lietuviškos bažnyčios. Anot jų, lietuviams rūpi tautiški siekiai, o ne tikėjimiški, ir iš bažnyčios nori naudotis kaipo iš įrankio tiems siekiams. Vadovai lietuviško judėjimo esą žinomi kaipo indiferentai tikėjimo reikaluose, nepildą tikėjimo priderysčių; iš kurgi ūmai pas juos atsiradęs toksai rūpesnis apie tikėjimišką gerą savo brolių varguolių? Jų mieriai lyginasi separatizmui, atskalai bažnyčioj. Ant galo visi gyventojai Vilniaus supranta lenkiškai. Tokius maždaug argumentus priveda lietuvių priešai.

Pamėgysiu čia patirt svarbumą tų argumentų. Pirmučiausiai paklausiu: kokią tiesą turime užmesti lietuviams kitokius siekius, ne kaip tuos, kuriuos jie savo prašyme išguldo? Bet jeigu gret su bažnytiniais siekiais būtų ir tautiški, tai kaip tas gali kenkti bažnyčiai?! Jeigu jau nėra užduotim bažnyčios šelpti tautišką judėjimą, tai juo labiau negali būt jos siekiu nei tiesa tam judėjimui priešintis. Ant būdo lietuvių, stovinčių pirmoj eilėj lietuviškos kolionijos, negalima žiūrėti ir jis negali turėti įtekmės ant pasielgimo vyskupo. Nežiūrim, kas prašo, bet žiūrim, ko prašo ir ar jo prašymas yra

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

teisingas. Nors ir labai nusidėjęs žmogus arba katalikystės priešas prašytų to, kas jam pagal Dievo ir žmonių tiesas prigulėtų, vyskupas negali, neturi tiesos jam atsakyti; o ką gi bekalbėti, kad lietuvių delegatai nei žemai morališkai stovi, nei nėra katalikystės priešais. Ant ko pasiremdami kunigai apskelbia juos bedieviais, tai dėl manęs paslaptis. Galbūt turėdami pavyzdį gudų valdžios užvedė paslaptinę policiją, kuri praneša apie tikrybę („prawomyslnosć“124) tikėjimo teip pat, kaip gudų šnipukai praneša apie „blagonadiožnost“125 politišką. Užmetate separatizmą, – paklausiu: ar užgimė tikėjimiškas separatizmas sodžiuj, kur bažnyčiose viešpatauja lietuviška kalba? O pirm, negu pasakyti, kad visi supranta lenkiškai, padarykit surašą tarnų, sargų ir kareivių (klausdami, ar supranta lenkiškai), o pakol to surašo nepadarėte, kokią turite tiesą sakyt, kad parašai ant prašymo neturi vertės?

O kad visi gyventojai Vilniaus moka gudiškai, tai negali būt ir kalbos. Jeigu kartais valdžia panorėtų įvest į bažnyčias gudiškus pamokslus ir giesmes, pasiremdama ant to, kad visi supranta gudiškai, tai diecezijos vyriausybė neturėtų tiesos priešinties, kad nenustot nuoseklumo („pod karą niekonsekwencyi“126); nes valdžia pasiremtų ant to pat argumento, ant kurio dabar remiasi vyskupas. Kovodami prieš lietuvius kunigai pasinaudojo iš spaviednyčios, sukėlė visą gaują davatkų – liežuvininkų, niekada nenurimstančių, aklai atsidavusių savo dvasiškiems tėveliams; jos išnešioja baisių baisiausius išmislus, apkalbas, danešimus, sukelia tamsius miesčionis prieš litvomanus. Nėra nieko pikčiausio, kaip patraukti į kovą minią, storai ginkluotą prietarais, burtais, visais tamsybės ženklais. Pradeda skrieti baisios žinios, kurios tik bepročio galvoj gali kilti, vienok tas žinias tankiausiai priima už teisybę net apšviestesniejie žmonės, savo įnirtime neapkęsdami priešų. Štai pavyzdžiai. Litvomanai kelia begėdiškas orgijas, paleistuvingas puotas. Rinkdami parašus apsitaisydavę visokių činauninkų rūbais, prisisegdavę spites ir kryželius, kad įbauginus prasčiokėlius lietuvius galėtų lengviau priversti pasirašyti ant prašymo. Litvomanai esą tai socialistai, o bažnyčia jiems esanti reikalinga atspausdinimui ir laikymui socialistiškų brošiūrų. Tokias tai pasakas apsakinėja vienas kitam, kurstydami kits kitą prieš litvomanus. Galimas daiktas, kad tos pasakos padarė įtekmę ant vyskupo, ir tuom galima išaiškinti, kodėl jis teip ilgai neišpildo lietuvių prašymo. Ant galų galo priėjo iki tam, kad viena dievobaiminga žmona, dagirdusi, kad iš nakties atrado ant gatvės numirėlį, suriko: „tai litvomanų darbas.“ Vargšė! Vilniaus davatkoms litvomanai, matyt, išsižiūri su velnio ragais ir nagais. Nemaža garbė lietuviams, kad jų priešai apkalbinėja juos, bjauruoja, sukelia prieš juos tamsią minią ir t. t.; turbūt kito ginklo neišranda kovoj su jais. Didžiausią pragaištį daro lietuviams, apskelbdami juos gudų sėbrais, priešininkais lenkų ir visko, kas tik lenkiška. Ant vieno susirinkimo šeimininkė pratarė į svetį lietuvį

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

šiais žodžiais: „tegul džiaugias lietuviai, štai Vilniuj bus pastatyta stovyla Kotrynai, išgelbėjusiai lietuvius iš po lenkų jungo“.

Lietuvis atsakė: „kuo didžiausį smūgį lenkystei Lietuvoj uždavė ne kas kitas, tik Muravjovas, vienok prie atidengimo jo stovylos nebuvo nei vieno lietuvio. Vyskupas Zvieriavyčia ir grovas Plioteris127, kurie dalyvavo Muravjovo puotoj, ne lietuviai.“ Pavasarį 1899 m. pasirodė brošiūra prieš Vilniaus katalikų dvasiškiją, patarianti padėti parašą ant Aušros Vartų („Ostra Brama“) gudišką ir lietuvišką vieton dabartinio lotyniško ir t. t. Kunigai tuoj paleido garsą, kad tą brošiūrą lietuviai parašę ir joj esanti lietuvių programa išreikšta. Vadovai lietuviško judėjimo net nežino, kas autorius tos brošiūros, ir stigavoja, kad galėjęs tokią brošiūrą tik lietuvių priešas parašyti, norėdamas juos apšmeižti mūs visuomenės nuomonėj, teip pat galėjo ją parašyt kvailys, su kuriuo lietuviai negali turėt jokio solidariškumo. Bažnyčia turėjo netikusius sūnus, net popiežius, draugija turi išgamas, armija turėjo savo išdavėjus, o visokios draugystės – netikėlius. Vienok nieks nedrįsta darbus vieno kvailio išgamos užmesti visai bažnyčiai, visai draugijai, armijai, visai draugystei. Kodėl gi tik, kas link lietuvių, pasinaudoja iš kitos logikos? Ne, ne mes, lietuviai, darome sąkalbą su valdžia! Kur, kada mes tarėmės su valdžia prieš lenkus, kaip Zdanavyčia su Orževskiu prieš mus? Ne mes norėjome pasinaudoti iš valdžios kalbos prašyme, rašytame į vyskupą, tame, teip sakant, mūsų namų reikale. Orževskis pagąsdino mus suraišioti, o teip nesidaro su pagelbininkais (sąkalbininkais).

Taktika lietuvių priešų iš tikrųjų gali sukelti separatizmą lietuvių nuo lenkų: spaudžiami mūsų ne mažiau kaip maskolių; matydami, kad mes priešai viso, kas lietuviška, gali sušukti pasipiktinę: „jeigu jau nelemta mums lietuviais likti, tai mums vis vien, ar lenkais, ar gudais tapsime!“. Tokį šauksmą gali sukelti ta lietuvėdžių dvasia („skrajny litwinożerczy duch“)128, viešpataujanti jau tankiai tarp mūsų. Išjuokiami, skriaudžiami visuose savo jausmuose ir tiesose tautiškose, gal būtų jau seniai puolę į atvirą valdžios glėbį, jei ne prigimta jų tautai kantrybė, apsižiūrėjimas ir pasibjaurėjimas eiti išvien su lupikais, užpuolėjais brolių to paties tikėjimo, vienoj nelaimėj esančių.

Toki vaidai tarp dviejų prislėgtų tautų gali išeiti tik ant naudos prispaudėjo, kurs greičiau ir lengviau gali įveikti kiekvieną tautą skyrium, ne kaip sujungtas meilės ryšiais.

Varpas, 1901, nr. 2, p. 13–16. A-s

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

rūpesčiai valDžios apie apšvietimą žmonių

Rusų valdžia nesirūpina, kad žmonėms būtų geriau, o tik stengiasi, kad kuo daugiausiai iš tamsuolių dėl savęs išplėšti; žiūri, kad ir patys žmonės daug mokėdami nesijustų plėšiamais ir skriaudžiamais esą, o dar dėkavotų jai. Dėl to tai Rusų valdžia bijosi mokslo ir šviesos, kaip pelėda saulės spindulių. Kol žmonės akli, su jais gali ir arti, ir akėt, kai praregės – nesiduos. Po atliuosavimo nuo baudžiavos žmonės griebėsi už mokslo; daugelis prasčiokėlių pradėjo leisti savo vaikus į žemesniąsias ar net aukštesniąsias mokyklas, apšvietimas plačiais žingsniais pradėjo žengti tolyn. Valdžia pamatė, kad gali jai negerai išeiti, tuoj susizgriebė ir pradėjo visokiais keliais persekioti mokslan einančius. Nuo 1884 iki 1894 metų (per 10 metų) skaitlius mokintinių gimnazijose sumažėjo daugiau kaip ant 8 500 mokintinių. Šiaulių ir Senapilės gimnazijose anais metais buvo daugiau kaip 550 mokintinių, o dabar nė lig 300 nebesuskaitysi; praėjusį rudenį Šiaulių gyventojai ėjo pas Vilniaus mokslo apygardės kuratorį, atvykusį į Šiaulius, prašyti, kad leistų daugiau vaikų priimti į gimnaziją, tai jis atsakė: „aš nemisliju didinti mokintinių skaitlių, bet dar mažinti. Kas čia per vaikai?! –nudriskėliai! Kam jiems tos gimnazijos?! Lai eina čebatus siūti, žemę knist!..“. Ir tiek tai džiaugsmo šiauliečiai gavę, kurs nekurs ėmė jau pykti ant valdžios tarnų už tokius jos darbus ir apie tai jau balsiai kalbėjo. Pasijuto mokslo apygardės vyriausybė, kad toksai žmonių įerzinimas gal jiems ant blogo išeiti – žmonės gal akis praplėšti; todėl vakacijoms baiganties prieš pat egzaminus (3 ar keturios dienos bebuvo likusios) apgarsino, kad padarys antrą skyrį pirmoj kliasoj, jeigu užtektinai atsiras vaikų. Kurgi tau beatsiras, kad nuo pat pavasario buvo pasakyta nesant pirmoj kliasoj nei vienam naujai įstojančiam vietos; kurs norėjo leisti sūnų į gimnaziją, pasirūpino atiduoti į kitą miestą. Bet kaip sau norit, vyriausybė parodė savo gerą širdį – norėjo vaikų daugiau priimti, bet kad nieks neleidžia, neatsirado norinčių; užtaigi kitą syk tegul jau ir nerūgoja ant jos patys būdami kalti! Ant galo ir vietos, sako, mažai esant, pirmiau mat užteko, bet tada nebuvo cerkvės gimnazijoj, o dabar ji užima didžiausius du kambariu, porą vėl kambarių direktoriui pridėjo, kad nebūtų jam ankšta ir tokiu būdu suvis sumažėjo vieta. Pirm dešimties gal metų Šiauliuose buvo arti 1 000 teip vadinamų „švedų“, t. y vaikinų, kurie negalėdami pastoti į gimnaziją ar tai dėl metų, ar neturto mokinosi namiej: mokino juos gimnazistai; tankiausiai jie išdavė egzaminus iš keturių kliasų, pastodavo į seminariją, aptieką ar šiaip jau ant kokios lengvesnės tarnystos; o pažiūrėkite dabar, ar beatrasite nors 20 tokių vaikinų ir tie patys slapstosi pakampiuose, lyg ką būtų pavogę. Visus „švedus“ išvarinėjo policija; mat išėjo nauja tiesa anais metais, kad nevalia nei vienam mokyti, kurs nebaigė tam tikrų mokslų ir netur paliudijimo; o katras ir turi tokį paliudijimą,

tai nevalia mokyt daugiau kaip vaikus vienos šeimynos; jeigu kas peržengtų tą tiesą, bus baudžiamas iki 300 rub. ir tas, kurs mokina ir tas, kurs mokinasi. Tokiu barbarišku būdu vyriausybė uždarė mokslo vartus daugybei jaunuomenės ir dabar jau trūksta į seminariją pastojančių; kasmet daugiau yra vietų ant pirmo kurso, negu norinčių pastoti; per tai skaitlius kunigų mažinasi ir jeigu toliau teip bus, tai nebedaug beliks kunigų; tuo tarpu gal ir popas jau bus savo žmogus.

Todėl, broliai lietuviai, leiskite į mokslus kiek kas gali, nors išvien giminaičiai ar pažįstami susidėdami. Girdėjau, kad Palangoj ir Mintaujoj ne teip dar baisiai spaudžia kaip Šiauliuose ir Senapilėj; ten pigiau galima pragyventi: nėr da tų abelnų mokintinių kvatierų, internatų, leiskite vaikus ten. Už pragyvenimą Mintaujoj per metus išeina tiktai 120 rublių, o ir mokintojai ne toki žvėrys.

Neseniai išėjo paliepimas visus kareivius mokyt rašyt ir skaityt gudiškai; tokiu būdu kasmet skaitlius mokančių rašyt ir skaityt ant 200 000 pasidaugins. Vėl tartum nauja valdžios geradėjystė dėl žmonių, o jeigu arčiau prisižiūrėti, tai visa ta geradėjystė išnyks kaip dūmai; darbo kareiviams daug prisidės ir jau nebelengvas tai darbas dėl suaugusio žmogaus, daugelis atsitarnavę savo laiką ir užmirš tuoj, ką išmoks, nes jau nei vienas negalės toliau mokyties; žmonių pinigai ir čia vėl turės eiti ant užmokėjimo mokytojams, ant nupirkimo popieros ir knygų; o vaikų jau neberūpės mokyti, sakys: „eisi kariumenėn, ten išmoksi!“. Prie sumaskolinimo mūsų berniukų tai ir nemažai prisidės.

Vis tai gudriai darosi, kaip va ir čia: nepatinka valdžiai, kad nekuriose svietiškose žemesnėse mokyklose neblogai mokina rašto, o cerkvinėse Kauno ir Vilniaus gub. ir yra mokyklos prie cerkvių; spaudžia tik slovėniškai poterių kalbėti ir už carą melsties, rašto beveik suvisu nemokina; kad da daugiau būtų poterių už carą, pradėjo valdžia raginti popus mokyklas uždėti, duoda daugybę pinigų (šįmet dar apie 4 milijonus pridėjo), o nuo svietiškų nutraukia. Popai pradžiugę rašo savo vyriausybei mokyklas uždedą ir pinigų prašo; pinigus tankiausiai gauna, o mokyklos ant popieros palieka; jeigu kartais vyriausybė atsilanko, kas labai retai atsitinka, peržiūrėt, kaip mokslai eina, tai popas suveža ant kas dienos iš kitų mokyklų vaikus, dar pasamdo mokančius rašyti ir susimetę į kokį butą sutaiso mokyklą. Tai bent rūpesčiai apie žmonių apšvietimą! O pinigai eina, tamsybės nesiblaško! Teisybė, rusams nerūpi apšvietimas žmonių, o jų apaklinimas. Kur tik mes akį, visur tai pamatysi. Va, neseniai vyriausybė užgynė ir armėnų bažnytinėse mokyklose mokint savo kalboj; liepė visus gudiškai mokyt, tik tikėjimą ir armėnišką kalbą leido armėniškai išguldinėti; neužilgo gal ir tai uždraus. Dar mažutis paveikslėlis, kaip tai valdžia rūpinasi apie žmonių apšvietimą. Taip va į Borisogliebską šį rudenį buvo pasiųstas aukštesnių viršininkas peržiūrėt vyrišką ir moterišką gimnaziją, kaip ten mokslas eina; ar netrūksta kartais ko, kad galima

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

būt pagerint, permainyt. Revizorius kniso ir darbavosi visą savaitę, ką ir kaip jis ten atrado, parodo jo kalbos su mokintinių tėvais, kurie buvo atsilankę pas jį su savo vaikų reikalais. Kalbėdamas su vienu prekėju labai stebėjosi, kam tai jis prekėjas be jokio mokslo užsimanė leist dukterį į gimnaziją ir tuom pastatė ją aukščiau savo luomos. Vienam vėl urėdninkui, kurio duktė buvo baigusi gimnaziją už visas drauges geriau, pasakė: „kam tu leidai ją gimnazijon; pagal tave reikėjo ją leisti mokyties austi, siūti, verpti arba kitų rankų darbų“.

Prisižiūrėkim arčiau, su kokiu tai siekiu vis tą kalbėjo aukštas viršininkas. Iš viso mokintinių skaitliaus 325 šįmet buvo 247 dukterys prekėjų, miesčionų ir valsčionų. Todėl jeigu pavyktų kaip nors mokslo vyriausybei ar įkalbinėjimu, ar kitu kokiu švelniu būdu uždaryti gimnazijos duris dėl tų 247 prasčiokaičių, tai prisieitų ir visai panaikinti gimnaziją, nes liktų per daug mažai mokintinių ir užlaikymas gimnazijos neapsimokėtų: randa neduoda jai nė skatiko, o kiek turi, tai iš pinigų nuo mokintinių surinktų už mokslą ir mažutės pašalpos nuo miesto.

Sunku yra mergaitei pakliūti gimnazijon Rusų viešpatystėj, bet da sunkiau yra paskui gauti aukštesnį mokslą, nes Rusų valdžia į universitetus mergaičių nepriima, o skyrium dėl jų aukštesnių mokyklų neatidaro. Iš viso Gudijoj tėra viena mokykla dėl mergaičių, kur ant daktarų mokina Petrapilyj, tik mažas skaitlius išrinktųjų ten tegal pakliūti. Drąsesnės ir turtingesnės iš jų trokšdamos ir negaudamos savo krašte mokslo būriais važiuoja užrubežin. Kiekvienas lengvai supras, kaip naudingos ir reikalingos yra moterys daktarai; ar ne maloniau ir labiau pritinka, kad moterys su savo ligomis eitų pagelbos ieškoti pas moters. Bet čia vėl Rusų valdžios išrokavimas: dabar kad ir įgauna vyrai per gvoltą apšvietimą, tai jų rankos tankiai yra surištos per pačių moterų atžagareivystę; norėtų jie varguoliams ką gero padaryti, bet tamsi pati per nesupratimą priešinasi ir trukdo darbą, teip pat ir vaikus augindama įkvepia jiems supelėjusias pažiūras. Kas kita būtų, jei moterys teip pat būtų išlavintos ir apšviestos, kaip vyrai!.. Numano tą valdžia gerai ir visom keturiom atsispyrė ir neduoda mergaitėms apsišviesti. Ir dabar da mažiau paskirs pinigų ant apšvietimo, nes prasidėjo karė, kuri praryja baisybes mūs kruvinai uždirbto skatiko.

Visi jau girdėjo, kad prasidėjo karė su kinais, ten daug pinigų reikia ant parako dūmų paleisti, dešimtimis milijonų jau suvartojo M. valdžia, o iš kur tie pinigai? Užkėlė akčyžę ant arielkos (ant vyno neužkėlė, nes vyną ponai didžturčiai geria), užkėlė akčyžę ant pigesniojo taboko – nes tą tik prasčiokai rūko – pošlinas ant tavorų iš užrubežio parvežamų padidino; tokiu būdu nuo taboko ir arielkos žada paimti per šiuos metus per 50 milijonų daugiau negu praėjusiais metais, visų smulkmenų neišrokuosi, kaip valdžia čiulps pinigus iš žmonių kišenių, kad paskui da pralieti kraują mūsų berniukų. Daug

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

milijonų turės sudėti žmonės, nei juste nejusdami, ant karės reikalų; bet kas baisiausia, valdžia pasinaudojusi iš tos progos pasakė, kad ant apšvietimo reikalų nebeturėsianti tiek pinigų, kiek iki šiol, ir todėl ne vienas jaunikaitis paliks tamsiu nebyliu, ačiū valdžios rūpestingumui. O jug žinot, kokius skatikus valdžia teduoda ant žmonių apšvietimo –arti 30 milijonų, o ant užlaikymo kariumenės apie 400 milijonų! Puiku ir gražu!

Ūkininkas, 1901, nr. 4, p. 25–27. Žmogus

ko mums šianDien trūksta?

Nors mūsų laikraščiuose vos retkarčiais pasirodo straipsneliai, mūsų judėjimo reikalavimų iššaukti, vienok gyvenimas nestovi ant vietos ir diena po dienos stato klausimus, ant kurių žmogus laukia atsakymo ir išrišimo abejonių. Aplink to klausiančio viskas miega, ir tik laimingasis atranda žmogų, su kuriuo galėtų pasidalinti savo mislimis ir gauti šiokį ar tokį išaiškinimą pažiūrų; kitas gi mėtosi, lyg vėju mislies blaškomas ir ant galo sprunka Gudijon į didesnius miestus, kur gyvenimo pulsas intensyviškiau plaka.

Dabar aš girdžiu iš visų pusių atkartojant tuos pačius klausimus ir abejones; kiekvienas ieško Varpe atsakymo ir neranda; aš irgi ieškau ir nerandu...

Nekantraudamas imu į ranką plunksną ir išpasakosiu šį tą, kas rūpi tūliems mūsų inteligentams. Džiaugiuos, jei tie mano žodžiai sujudys mūs sądarbininkų mintį, ir vienas kitas iš jų savo nuomonę išreikš.

Yra tarp mūsų inteligentų toki, kurių galvose visi klausimai išrišti ir abejonės prašalintos. Viskas aišku jiems kaip ant delno: jie mato siekį, kelius prie jo ir pamatus savo darbavimos. Teisybė, atrasime daug ką, ant ko jie turėtų atsakymo, – bet tai dėl jų „terra incognita“ ir visai nerūpi jiems. Tie žmonės – tai fanatikai mūsų judėjimo. Įsikalė jie į savo galvą žinomas idėjas ir gyvena su jomis, daugiau nieko nereikalaudami, kaip tik įsikūnijimo tų jų idėjų, ir kas su jais nesutinka, – tik paniekinimo vertas jų akyse. Kiti vėl, pasijutę lietuviais esą, neužduoda sau klausimų platesnių: prie ko eiti, kaip darbuotis, – tik džiaugiasi ir gėrisi lietuviais esą. Viskas jiems Lietuvoj teip gražu ir malonu: tie žmonės teip geri ir malonūs, ir protingi; ta vėl jų šalis teip akį traukia prie savęs, nors gryčios ir surūkusios; stogai žaliuoja, vienok jos gražios ir malonu pasižiūrėti į jas! O tos dainos dainelės – tai tik klausytis ir klausytis, prisiklausius tik verkti ir svajoti!.. Tos vėl mergelės, it lelijėlės, žydi gražumu ir dorybėmis!..

Vienu žodžiu, kur pažvelgsi, kur tik akį užmesi, – viskas gražu ir malonu!..

Tai mūsų romantikai – idealistai, aušriečiai ir naujai gimstantiejie ir atsibundantiejie inteligentai.

Laikas bėga. Žmogus pradeda arčiau prisižiūrėti gyvenimui ir protaut, palygint savo šalį su kitoms šalimis: noroms nenoroms pamato, kad ne viskas jau teip gražu ir malonu mūsų krašte, kad po tais žaliuojančiais stogais gyvena pusbadžiai neapšviesti, nemokantiejie skaityti varguoliai; kad greit su graudingomis dainomis galima išgirsti verksmus žmogelio, kuriam valdžios tarnai išveda paskutinę karvę už „nedoimkas“.

Juo toliau ir labiau žiūri į tą mūsų margą gyvenimą, juo daugiau atrandi jame liūdnų pusių. Pakyla noras dirbti ir dirbti dėl tos nuvargintos ir prispaustos tėvynės, kurią nori praryti iš visų pusių priešai, lyg smakai išsižioję: neturtas, tamsybė, valdžia... „Prikelti, prikelti tėvynę! Padėti jai kariauti!..“ Stoja mūsų inteligentas į kovą, bet žiūri, kad kariumenė jo maža ir ginklais jis menkai ir silpnai šarvuotas. Šen puola, ten puola, –karštai prie darbo imasi, bet ant kiekvieno žingsnio sutinka daug periškadų ir nesmagumų, kurie jį baisiai erzina ir darbą trukdo, ir kuo bjauriausiai, kad tie patys broliai tautiečiai jo nesupranta: vieton dėkingumo paleidžia ant jo paskalas po visą šalį. Ant galo ir valdžios tarnai atkreipia savo akį ant jo, kartais patąso šiek tiek, ir žmogelis, išsprukęs iš jų nagų, tik džiaugiasi gyvas likęs; ir jau nė su replėmis nebepritrauksi jo prie darbo. Kad kartais ir atsimena jis apie Lietuvą, tai tik liūdnai ranka pamoja: „et, nieko neveiksi prieš milžinišką valdžios ir sąlygų spėką! Tai tik jaunikaičių svajonės Lietuvą atgaivint!“.

Tai mūsų desperatai – pesimistai.

Ant galo nedidelis būrelis žmonių, pasidžiaugęs lietuviu esąs, nenustoja lavinties ir mokyties, savo protą apšviesti, idant paskui daugiaus Lietuvai naudos atnešti. Besilavindami užmiršta apie Lietuvą ir nesirūpindami ją pažinti, pakliūva į eiles sakančių: „dirbsiu ten, kur daugiau galėsiu naudos atnešti. Gudija man geriau pažįstama, ten nešiu savo spėkas!“.

Tai Lietuvos bėgūnai.

Vėl kiti ir lavinas, ir dirba dėl Lietuvos, ir platesnę ant gyvenimo pažiūrą turi. Tarp jų nemažas yra skaitlius, kurie ir dirba, ir abejoja, ir nuolat savęs klausia: „koks mūsų siekis darbavimosi, kaip darbuoties, kad greičiau jį pasiekti? Vienu žodžiu, kur mūsų programa, kuri mus vienytų ir stiprintų?“. Dirbam mes, kaip kam į galvą ateina: šiandien – teip, ryto – kiteip; šiandien reikalaujame, kad Ūkininkas duotų kuo daugiausiai pamokslų, kaip ūkę vesti, rytoj pykstam, kam Ūkininkas talpina ūkiškus straipsnius ir t. t. Ant viso to daug spėkų nueina be reikalo, perniek.

Lai būn tik aiški plačiai apdirbta programa, tai nebeturėsime tiek romantikų, daugiaus kalbančių negu dirbančių, nė desperatų – pesimistų, nė bėgūnų ir ieškančių, o neatrandančių sau, kaip prigul, darbo dėl tėvynės.

Trokšdamas kuo greičiausiai išvyst išdirbtą programą prikergiu čion savo trumpą „Credo“, su kuriuo sutinka daugelis jaunųjų.

Varpas, 1901, nr. 5, p. 49–50. Blinda „creDo“. kilk ir kelk!

Mes mylim tėvynę, norim jai gero atnešt; mūsų priedermė yra prašalint viską, kas tik jai kenkia; būtinai turim kariaut su priešais, kurie nori mus praryti, mums bloga padaryti, nuo mūs badaujančių lūpų kąsnį duonos išplėšti. Mes turim kovot, kovot ir kovot! Kas tik nebūtų mūsų priešai, nežiūrėsim: ar tai labai aukštai pastatyta ypata, nors ji būtų Dievo patepta ir Dievo siųsta valdymui svieto; lai būn ji caru ar popiežiu, vyskupu ar kunigu; lai būva tai mūsų didžiūnai galiūnai kunigaikščiai arba kokios kaimyniškos tautos: broliai lenkai ar latviai, ar rusai, ar vokiečiai! Kova ir kova be paliovos! Tegul tik mūs kova nebūna pagoniška, laukinė. Jeigu priešas nustotų mums bloga daręs, mes neturim tiesos jį užgauti.

Mes nepripažįstame kompromisų – tai diplomatų darbas eiti šunuodegiavimo ir apgaulės keliais. Mūsų kelias tiesus, gale jo mums šviečia laisvė, lygybė ir meilė. Iš to kelio mes nė ant valandos neturime iškrypti: nenorime, kad mus apgaudinėtų ir mes neapgaudinėkime!

Mes – vadovai kilstančios tautos – negalime eiti šunkeliais ir meluoti, nės kiteip mums nustos įtikėti žmonės ir mūsų darbai, ir vargai bus perniek.

Tankiai tarp jaunų ir bailių sandarbininkų galima išgirst protavimus: „nereikia užgaudinėt kunigų, nereikia kliudyt bažnyčios papročių ir jos surėdymo; nereikia erzint ir užgaudinėt valdžios aštriu apsireiškimu savo judėjimo! Reikia nusilenkti prieš spėką, kad nuo jos paskui sau pagelbos sulaukti!“... Toli su tuo nueisi, vyrel! Tokiam aš patarčiau: sėdėk savo užkampyj ar, dar geriau, Gudijos gilumoj ant valdžios duonos; nejudink nė kojų, nė rankų, o labiausiai valdyk savo liežuvį, kad kartais ir nejučioms neužgautumei kokio šelmio: gyvenk su jais geruoju, ir jie tau bus geri; ir nejusi, kaip puikiai savo amžį pabaigsi, niekur tavo koja neužklius, niekas tavo širdies ir proto neužgaus, – būsi laimingas – žolyno ar kiaulės laimę pasieksi. Keno protas ir sąžinė yra šiek tiek pajudinti, tas ne tokios laimės trokšta dėl savęs ir brolių savo viengenčių! Kas nori stot greta su mumis į kovą, tas turi pažinti savo priešus ir įgyt įrankius, su kuriais pasekmingiausiai sektų kariauti. Mūsų kareiviai nesamdyti, kiekvienas turi į kovą eiti iš persitikrinimo, atiduodamas viską reikalui atėjus, pasišvęsdamas nukentėti visus

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

150 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika vargus ir nelaimes, kurie jį gali sutikt: turi žinot, kad nė kalėjimai, nė ištrėmimai negali sulaužyt stiprios dvasios, pasišventusios darbuoties dėl nuskriaustos ir prispaustos tautos.

Pakol dar mūsų mažas būrelis ir negalim tikėtis paveikt savo priešus, turim daugint skaitlių kareivių. Visoj pasaulėj kilstančios tautos tik kelis iš pradžios teturėjo kareivius, kurie dirbo dėl tėvynės; atėjo laikas, kai tos tautos atgijo ir dargi nuvertė nuo savo sprando prispaudėjus ir pačios save valdo.

Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosoms tautoms rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn.

Mes ne milžinai, mūsų spėkos nedidelės, todėl turim jas kuo geriausiai sunaudot, nesiblaškyt į visas šalis, o eiti išvien prie paskirto sau siekio tiesiausiu, arčiausiu keliu.

Reikia mums prašalint viską, kas mums skersai kelio stovi, ir prilaikyt, ir sudrūtint viską, kas prisideda ir padeda mums prie siekio prieit.

Mūsų didžiausias pirmučiausias priešas – valdžia.

Girdžiu murmėjimą: „še tau! O tamsybė, o neturtas?! Kad būtumėm apšviesti ir turtingi, ką mums valdžia?!“...

Teisybę sakai, brolau, sutinku su tavim. O įduok tu man šviesą, kada tavo ir mano rankos surištos. Tik pamislyk, kas daugiau padarys: ar tas vienas, kurs laisvę žodžio ir susirinkimų turi, ar tie dešimts, kuriems rankos surištos, ir su kiekvienu, nors nekalčiausiu žodžiu, nors su lotyniška gramatika rankose turi slapstyties?! (pvz., „švedai“129 Šiauliuose ir kitur). Duok tik man ir mano klausytojams politiškas tiesas ir laisvę ir pats nepajusi, kaip šviesa persisunks į visus, net pačius atžagareiviškus elementus mūsų tautos!

Ir dar man pasakyk nemeluodamas: kas mus pastums labiau prie siekio, ar tas, kurs parašys puikią knygutę, kaip geriausiai ėjo kilstančios tautos ir kaip jos įgijo sau prigulinčias tiesas ir gerovę, arba kas daugiau sutvėrė mums kareivių, ar tokios knygutės

Kaip kiaules auginti130 ar Genių dėdė131 ir joms panašios?

Reikia būti spitram ar melagiui, kad to nepamatyt. Ar numanai bent truputį, kiek pasklido į svietą Trys pamokslai apie gaspadorystę132, nors jau seniai išėjusi, ir Genių dėdė, ne teip jau seniai? Kasžin, ar neteks kartais pamokslams apie gaspadorystę apipelėti kokiam palėpyj?!

Parodyk tik žmogui mūsų siekius ir norus, pajudink jo mintį ir troškimą kitų politiškų tiesų ir laisvės, o matysi, kad jis pats sau ieškos ir atras kelią apšvietimui ir pagerinimui savo būvio. O perskaityk tu jam nors dešimt lekcijų apie žemės dirbimą, gyvuolių auginimą, bičių užlaikymą, žolių pašarinių sėjimą, valgių sutaisymą, apie visokius mėšlus ir gyvuolių ligas ir daug kitų naudingų naudingiausių pamokslų ir

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

pamislyk, ar atsiras pas tą žmogų nors lašelis tos kibirkšties, to kirminėlio, kurs neduoda žmogui ant vietos stovėti, kurs stumia pirmyn, kurs liepia darbuoties ne vien dėl savo pilvo, bet dėl brolių nuskriaustų, dėl nuvargintos tėvynės?!

Aš ne filosofas ir neaiškysiu, dėl ko teip ir ar gerai teip; kas to nesupranta ir nenori suprasti, lai eina kart su kunigais Dievą garbint ir dėkavot Jam, kad, ačiū Dievui, viskas gerai, ir snausti išsvajotame rojuje nepažinus vaisių medžio „blogo ir pikto!“.

Dabar pasakyk tu man, jeigu nenumetei tu mano rašto su piktumu šalin, ar atsišaukimai – proklamacijos veda prie mūs siekio, ar kliudo mus? – „Žinoma, kad kliudo: žiūrėk, kiek dabar suimtų, kiek kratų padaryta, koks triukšmas pakilo visose šalyse, o Petropilyj visai užpyko ant lietuvių: kad jau jie toki velniai, žada prieš mus eiti, – tai, sako, neduosim jiems nieko!“ Teisybė, vis tai girdėjau savo ausimis, ir daugybė žmonių teip šneka, net tarp mūsų inteligentų atrasi tokių.

Brolau, ar tu žinai, už ką visi sėdi ir kratos buvo? Jeigu dar nežinai, tai man gaila tavęs: jus kaltina už prilaikymą mūsų knygelių ir už platinimą jų. Tai matai, brolau, neskaityk tų prakeiktų raštų ir nešelpk jų, nės gali būt suimtas, gali pas tave kratą padaryt!.. Neginu, kad gali kartais proklamacijas belipdant sučiupt ir už tai žmogus gali nukentėt; bet gal žinai priežodį: „vilkų bijai, tai nė miškan neik“; o kurie vilkų nesibijo, tai nebaidyk; gana, kad jau tu pats užpečkyj drebėsi. – Petropilyj užpyko, nenori nė spaudos duoti, – o jau viskas buvo gatava, tik manifestą paleist bereikėjo... Ai, ai, ai! Dieve mano, ką padarėm!!!..

O kasžin, kas tuos atsišaukimus lipdė 1896–1897 ir t. t. metuose133, kada spaudos dalykai buvo pajudinti, bet valdžios neišrišami?! Kasžin, kas vėl 1877, regis, metuose buvo Vileišiui134 daleidęs spausdint lietuviškai Petropilyj ir tuoj vėl užgynė?! Turbūt ir tada atsirado koks šelmis, kurs proklamacijas išlipdė...

„Palaiminti nieko nežinantiejie, nės jų bus dangaus karalystė.“ Jug visur ir viskas buvo išgaunama nuo valdžios visų viešpatysčių nuolankumu, maldomis ir tylėjimu, kaip va: Dievas apšvietė dvasia šventa Anglijos valdonus ir jie išliuosavo nuo vergystės negrus Amerikoj, užgynė juos pirkti ir parduoti; teip va vėl Dievo siųsti, popiežiaus patepti Francijos valdonai dovanojo savo žmonėms laisvę, numažino mokeščius, panaikino sauvalę didžponių ir kunigų; teip va vėl Turkijos sultonas, Alacho leistas, Mahometo įpėdinis, susimylėjęs ant prispaustų, nuvargintų serbų ir bulgarų, davė jiems pilną laisvę patiems valdyties savo krašte ir kariumenę turkišką su visais urėdninkais nuo jų prašalino... Ką čia bekalbėt, jug skaitėt istoriją ir visur tą patį matėt!

Tik mat mūsų laikuose atsiradę koki ten bedieviai, pusgalviai, velnio gundomi, kurie neįtiki į gerus norus caro ir jo pagelbininkų, o tik tvirčiausiai tiki į nepergalimą spėką liaudies, suprantančios savo padėjimą ir vargus, suvienytos meilės ir vienodumo siekių ryšiais!

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Prieš ką mes kariaujame ir turime kariauti su pilnu supratimu: ar prieš tikėjimą, ar prieš tuos bažnyčios tarnus, kurie blogai pasielgia ir savo žodžiais ir darbais ardo tikėjimą?

Ar mes kariaujame prieš tikėjimą, ar prieš bažnyčios tarnų sėjamus prietarus ir tamsybes ir visokią neteisybę?!.

Kas reikalauja despotiško prislėgimo sąžinės – tas mūsų priešas ir tur trauktis šalin iš mūsų eilės! Kunigas ar popiežius, kurs norėtų užmesti žmogui tikėjimą per prievartą arba spirtų jį pildyti priverstinai tikėjimo formas, – šalin nuo mūsų!

Vienu žodžiu, mums žmogaus sąžinė ir jo tikėjimas – daiktai nekliudomi ir nedraskomi aštriais nagais, nė neglostomi lapės uodega!

Kiekvienam valia tikėt ar netikėt!135

Mes tikim, kad ne tas bus išganytas, kuris pėtnyčioj silkę valgys ir kas metai kelerias mišias užpirks, bet tas, kurs neskriaus nė jokiu būdu savo artimą ir mylėdamas kels jį aukščiau ir padės įstoti į doros kelią!

Kas mūsų priešas? Ar maskoliai, ar maskolių despotiška valdžia? Ar mes turim tiesą neapkęsti gudą, kurs nėra perstatytoju, tarnu valdžios ir išpažintoju jos idealų?

Kas nori mus praryt: ar maskolių tauta, kaipo tauta, ar maskolių cariškai popiška valdžia?

Ne, mes ne tik neturime tiesos neapkęsti maskolių tautos, bet privalome eiti išvien su jos apšviestūnais prie vieno siekio – apšviest žmones ir su jų pagelba nuverst despotišką valdžią.

Nors štai šįmet kas daugiau padarė kovoj prieš valdžią: ar mes, lietuviai, nesikišdami ir neprisidėdami aktyviškai prie sukilusių rusų studentų, ar tie visi narsūs jauni ir paaugę žmonės, kurie savo galvas padėjo ir šimtais kalėjimuos sėdi? Net mokslo vyrai ir garsūs raštininkai nesvarstė ant svarsčių savo garbės ir spėkų, o darė, kiek galėjo, kol nesuveržė jų keturios kalėjimo sienos!

Aišku, kad kiekvienoj tautoj atsiranda netikę žmonės ir dideli šovinistai, kurie norėtų viską svetimą į savo nagus paglemžt. Tai prieš tokius elementus, kokios jie nebūtų tautos, kariaujame ir kariausime!! Rusai, lenkai, žydai, latviai, Lietuvoj gyvenantiejie, turi mūsų kalbos išmokti, o ne mes jų! Mes nenorime jų ištautint, bet nedaleisime, kad jie savo pasielgimu skersai kelią mums stotų: jie netur kliudyt mūsų darbų ir žengimo prie idealo. Lai jie darbuojasi dėl savųjų, šviečia juos ir t. t., bet kad nė viename jų užmanyme nebūtų ir šešėlio noro įtraukti į savo tautišką lizdą mūsų brolius. Tada tik jie nebus mūsų priešais! Tas gi, kurs nori užmest mums savo kalbą gudišką, lenkišką, latvišką ir t. t., tas, kurs stengiasi įvest savo blogus papročius tarp mūsų nors švelniausiai, – tas priešas mūsų!

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Ar mes kariaujame prieš bajorus ir ar turime tiesą prieš juos kariauti?

Bajoras – didelio ploto žemės valdytojas, bajoras – kunigas kamendorius, bajoras –vidutinis pirklys, bajoras – akalicos ūkininkas, bajoras – dvaro tarnas, bajoras – elgėta! Še tau bajoriška kariumenė! Prieš ją tai kariauja, žinoma, „klapas“ mužikas: mužikas –vyskupas, mužikas – dvarų prisipirkęs, mužikas – šimtininko rūbuose valdžios tarnas!

Tai bent karė, tai bent priešai!.. Net malonu žiūrėti!..

Laikas gi suprast, kad nors caru paliktų mužikas – bus mūsų priešu, o ne draugu, nežiūrint ant to, kad jis yra mužikų veislės, o kiekvienas skriaudžiamas darbininkas, elgėta pavargėlis negali būt mūsų priešu vien tik dėl to, kad tai bajoriškos kilmės.

Varpas, 1901, nr. 5, p. 50–51, nr. 6, p. 61. Blinda reikia moterims apšvietimo

Pažvelgus į mūsų judėjimo stovį, noroms nenoroms puola į akį vienas nepaprastas, o teip mažai mūs pakeliamas klausimas: kodėl mūsų vaikinai teip stropiai tveriasi darbo ir stengiasi apsišviest, o mergelės savo keliu teip toli nuo jų pasiliko užpakalyje? Jau dabar nebesunku kiekviename beveik kaime surasti du, tris vaikinus (arba ir suaugusius vyrus), kurie daugiau numano ir žino, negu tik valgyt, dirbt ir miegot; daugelis skaito lietuviškas knygeles ir laikraščius ir stengiasi iš visos galios apsišviest. Bet jeigu surasi parapijoj dvi, tris mergeles, skaitančias lietuviškus raštus, tai turi labai nusidžiaugti.

Kalbu čia tik apie kaimiečius ir kaimietes, nuo kurių juk priguli tikras tautiškas mūsų atgijimas, kaip nuo jų prigulėjo ir išlikimas nuo mirties mūsų tėvynės. Dabar kaimiečiai – vyrai, ypač jauniejie, labai pradėjo krutėt: šen ir ten jie įsteigia draugystėles, kad galėtų geriau šviesties ir lavinties ir per tai atnešti didesnę naudą nuvargintai savo Lietuvai. O Lietuvos dukters?.. Koks čia nenatūrališkas apsireiškimas! Visados lig šiol, per amžių amžius, dukters labiau prigulėjo motinai, nekaip sūnūs: labiau prie jos prisirišusios, labiau ją myli ir prižiūri ligoje, negalėje; paguodžia ją varguose; o vienok mūsų motina – Lietuva neturi tos paguodos nuo savo dukrų – josios visai ją apleido! Kodėl teip? Kodėl Lietuva tesirūpina beveik vieni jos sūnūs? O mūsų sesers, lietuvaitės, daugiau juk už mus galėtų padaryti, didesnę naudą atneštų draugijai; reikia tik, kad josios neapsileisdamos tvertųsi mokslo ir stengtųsi apsišviest. Reikia, kad josios visai atmestų jau trūkstančius pančius, persenusią visūmenės nuomonę, skelbiančią, būk moterims nereikia apšvietimo, nereikia mokslo. Tai tik nesubrendusios žmonijos plepalai, būk moteriškė esanti žemesnė už vyriškį, būk jos „pašaukimas“ – būti tik gera

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

motina, o jos pareiga žiūrėti puodų. Teisybė, moteriškoji lytis yra silpnesnė už vyriškąją, bet tiktai fiziškai, o ne dvasiškai. Dvasiškuose dalykuose, pakėlime doros ir apšvietime, moteriškosios gali perviršyti net vyriškuosius. Nes nuo ko gi priguli geras išauklėjimas dorų ir vikrių vaikų? Nuo gerų, išmintingų motinų. O kad būtų tokios motinos – būtinai reikia pakelt moteriškųjų apšvietimus; tik išlavinta ir apšviesta motina galės užaugint gerus dorus vaikus, mylinčius savo kalbą ir žmones, suprantančius pareigas tikro žmogaus, naudingo ne tik savo draugijai, bet ir visai žmonijai...

Dabar negalime manyti apie kitokį padorios jaunūmenės auklėjimo būdą, kaip tik moterų apšvietimą. Moterų apšvietime mūsų viltis! Užsiauginkime pirmiaus dailią, gerą obelę, o paskui jau laukim nuo jos gražių sveikų obuolių; tada – ir tik tada – turėsim iš jų naudą ir pasidžiaugsim savo darbu...

Kad tamsios moters labiau trukdo mūsų apšvietimą negu tamsūs vyrai, tai, man rodos, parodymų tam nereikia. Visiems žinoma, kad motinos turi didesnę įtekmę ant vaikų negu tėvai; o turėdamos mažiau negu vyrai nuovokos, tankiau negu tėvai sunaikina vaikų knygeles... sumeta į pečių visokius raštus, anot jų, „beblekus“, saugodamos vien tik maldaknyges.

Dėl to stenkimės, kad nors mūsų jaunosios kartos sesers būtų apšviestesnės.

Tegul tik sykį supras mūsų žmonės savo nuomonės klaidingumą, tegul išnyks tamsūs prietarai, kurie varžo moterų apšvietimą, ir tegul pradės mūsų ūkininkai leisti į mokslus savo dukteris lygiai kaip sūnus, o tada pakils naujos gadynės saulelė, pakils ir mūsų draugija!

Ūkininkas, 1903, nr. 8, p. 201–202. Tarpininkas

lenkų tautininkai ir lietuviai

Knygutėje Program stronnictwa demokratyczno-narodowego w zaborze rossyjskim136 (Kraków, 1903, 59 psl.) išaiškinta lenkų demokratų-tautininkų siekimai ir visa jų politika, kurią jie varo ir nori varyti rusų užimtose „Lenkų žemėse“. Iš knygelės matyt, jogei lenkų tautininkams rūpi „visos Lenkų žemės“ politika ir reikalai; jie norėtų ilgainiui sulaukti, kad atgytų senovės Lenkai, susidėję iš tų žemių, kuriose gyvena dabar patys lenkai, lietuviai ir rusinai, jie tikisi, kad iš tų tautų susiorganizuos nauja, demokratiškai tautiška, savarankė „Lenkų viršenybė“.

Mums, lietuviams, tų lenkų grupos programa tiek tėra šiuo tarpu įdomi, kiek iš jos matyti tie lenkų tautininkų siekimai, kurie susiduria su mūsų norėjimu subusti, sukilti

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

iš miego ir gyventi kiek savarankiškiaus, ne vergiškai, gyventi tokiu gyvenimu, kuris būtinai reikalingas mūsų, kaipo atskiros tautos ir atskirų tautos žmonių, gerovei. Taigi, skaitant knygelę, pirmiausia krinta lietuviui į akį, jogei su „svetimtaučiais“, gyvenančiais istoriškamjame ir geografiškamjame „Lenkų plote“ drauge su lenkais, būtent su tokiais „svetimtaučiais“, kaip lietuviai, rusinai ir pagaliaus vokiečiai, lenkų tautininkai norėtų susižinoti ir gyventi dermėje ir santaikoje; vienok, jei minėtieji gaivalai imtų kame grumties su lenkiškumu, sunkindami jam savarankišką kultūros darbą, mažindami lenkų kultūros įtekmę ir mėgindami juos išstumti iš jų įgyventų sėdybų, – tę tautininkai ketina spirties kiek įmanydami ir griaute griauti visą tų „svetimtaučių“ savarankišką darbą (psl. 19, 20). Tautininkai numaną, jogei drauge su „Lenkų žemės svetimtaučių“ kilimu einąs priešingas ir pavojingas lenkų idėjai Rusų vyriausybės tvirtėjimas, todėl jie ir negalį žiūrėti į tą kilimą per daug malonia akimi (psl. 20). Žiūrėdami į visą dalykų stovį iš to pažvilgio, jie teip pagaliaus nugalvoja: „jei mes, prižadėdami jaunos, kylančios tautos tiesas, apleistume tas stovyklas, kurias, varydami tiek amžių savo kultūros darbą, turime užėmę savo pasieniuose, mes leistume tų vietų žmones tik svetimai, grobėjų kultūrai suryti“ (psl. 21).

Kalbėdami tiesiog apie lietuvius ir jų siekimus, lenkų tautininkai pasirodo turį apie juos tokias „žinias“: lietuviai pradėję kilti pirmiausia Suvalkų dalyje ir kilę, žinoma, prieš lenkus, kaipo tariamuosius savo nupuolimo kaltininkus, paskui suvalkiečių pėdomis ėmę kilti ir kitų vietų lietuviai ir sujudusi palengva visa etnografiškoji Lietuva; patys rusai pradžioje lietuviams, kaipo lenkų priešininkams, pritardavę; vienok ilgainiui pirmojo laiko maskoliavimas („pierwotne moskalofilstwo“), kuris buvęs pradžioje ženklinga lietuvių judėjimo gairele, pradėjęs nykti, nykęs, nykęs ir visiškai išnykęs... ir ėmė lietuviai grumties... su rusais (psl. 54). Tą nužvelgtąjį lietuvių norėjimą grumties su rusais lenkų tautininkai pagirią. Visame vienok mūsų judėjime jie turį pastebėję ir ką kita, ne visai gera: kai kurie lietuvių šovinistai ir politiškai nesubrendusieji vadovai įsigeidę, kad apšviestieji „Lietuvos lenkai“ nebeplatintų Lietuvoje lenkiškojo apšvietimo, pamestų savo lenkiškąją kalbą ir imtų kalbėti... lietuviškai (psl. 55); tie vadovai visai užmiršę, kad Lietuvos žmonės, kaipo katalikai, gavę iš lenkų civilizaciją ir priėmę jų kultūros papročius, turėtų, esą, žinoti, jog lietuviai „negali būti išskirti iš būsimosios Lenkų viešpatystės ploto“ ir, plėtodami savotiškai kultūros keliu, politikos reikaluose turi būti kuo tvirčiausiai susijungę su lenkais (psl. 55). Taigi lenkų tautininkai, pastebėję geruosius ir silpnuosius lietuvių judėjimo savotiškumus, tarp ko kito jų įtekmingumą ir mokėjimą pjauties su rusais, ir rūpindamiesi atgaivinti savo plačią viešpatystę, iš kurios Lietuva negalinti būti išskirta, norėtų susižinoti su lietuvių judėjimo vadovais ir gyventi su jais tikroje santaikoje (psl. 56); už savo gerą širdį vieno jie nuo mūsų reikalauja,

būtent – kad lietuvių vadovai priimtų iš jų programos šiuos mažmožius ir tekančias iš tų mažmožių priedermes:

a) lietuvių tautos judėjimas, kuriam rūpi, kad lietuviai galėtų kultūriškai gyventi kaipo atskira tauta, politikos reikaluose eina išvien su lenkais;

b) tose dvasios ir visūmenės gyvenimo šakose, kurioms neištenka lietuvių kalbos ir kultūros, lietuviai naudojasi lenkų kalba ir semiasi visa, kas jiems reikalinga, iš lenkų kultūros sandėlių, darbuodamiesi drauge su lenkais apie rusų darbo sugriovimą;

c) gyvenantiems Lietuvoje lenkams lietuviai pripažįsta tiesą varyti joje lenkų kultūros darbą (psl. 56).

Apreiškę tokias sandoros sąlygas jie teip pagaliaus mums, lietuviams profanams, kuriems ne visa dar aišku, sako: „lenkų demokratų-tautininkų vadovai rūpysis auklėti lenkiškumą ir steigti, kiek galėdami, visoje Lietuvoje, visose jos visūmenės, kultūros ir politikos gyvenimo šakose lenkų darbą“ (psl. 57). Kiek anksčiaus toje pat knygelėje (psl. 52) paminėta, kad tas lenkų kultūros ir politikos darbas jau turįs Lietuvoje ir savo tvirtą organizaciją.

Išvedimai iš tų lenkų nusakymų turėtų būti kiekvienam lietuviui labai aiškūs. Turbūt neklysiu, jei pasisakysiu teip juos tesupratęs: 1) jei lenkų tautininkai panorės kuomet įvesti Lietuvos bažnyčiose lenkų kalbą, jei vers mūsų tautos žmones lenkais, jei skersai ir išilgai platys Lietuvoje lenkų kultūrą, – lietuviai tik privalo tylėti ir gėrėties jų darbštumu; 2) jei kokioje, kaip antai Šiaulių, bažnyčioje yra šventomis dienomis lenkiškai sakomi pamokslai miesto žmonėms (miestiečiams, miesto tarnaitėms ir davatkoms) lenkais versti, – lietuviai tur kantriai tylėti, nes čia jau yra „lenkų sėdyba“, kurios Lietuvos kėlėjams jie neapleis; 3) Lietuvos didūmenės ir bajorų, kaipo vienos lietuvių tautos dalies, būti negali, nes jie, mūsų bajorai ir didūmenė, yra tik „Lietuvos lenkai“; 4) jei lietuviai, rūpindamiesi savo tautos reikalais, panorėtų darbuoties kiek savarankiškai, jie nusižengtų prieš lenkus, nes būtų užmiršę, jogei politikos reikaluose jie privalo pirma pasiklausti, ką pasakys jiems tikrieji Lietuvos vadovai, lenkų demokrataitautininkai; 5) lenkų tautininkams tas tegalės įtikti Lietuvos veikėjas, kuris, dirbdamas tautos darbą, grumsis prireikus ir su savo broliais, jei tie kuomet nepanorėtų nugarmėti lenkų politikos ir kultūros nasruose (tą savo norą lenkų tautininkai atvirai išreiškia kalbėdami tiktai apie žydus, su kuriais, žinoma, nereikalingos jokios ceremonijos: nuo žydų tiesiai reikalaujama, kad eitų išvien su lenkais pagaliaus ir tę, kame lenkų tautininkams rūpės suvaržyti žydų visūmenės rolė, psl. 22).

Smarkūs, kaip matome, lenkų tautininkai, nejauki jų politika. Su ta politika, kurią jie varo ir žada varyti, mes jau gerokai esam apsipratę: Kauno ir ypač Vilniaus vyskupai ir kiti mūsų kunigų vadovai jau seniai varo tą pačią lenkų kultūros politiką, lenkų

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

tautininkai visur trukdo kaip trukdę mūsų tautos savarankišką gyvenimą... Santaika, dermė... gražūs žodžiai, bet lenkų tautininkų programoje jie skamba vien... piktai ir veidmainiškai. Ir jokios santaikos ir dermės su jais negali būti.

Varpas, 1904, nr. 5, p. 65–66. Lietuvos bajoras žoDis nepribaigusiai mokslo jaunumenei

Tankiai tenka matyti jaunus vaikinus, kurie kelias gimnazijos kliasas išėję, nežino kur dingti.

Ar grįžti namo, prie tėvų, į sodžių? O ką ten veiksi?! Lauko darbų nepratęs dirbti, nedaug ką tepadarysi, nė pusbernio algos neuždirbsi; apie ūkį neišmanydamas ar gali ką gero padaryti, nors ir gerą savo žemės gabalą turėdamas? O vėl – ir negražu grįžti prie ūkio – visi kaimynai juoksis ir tyčiosis iš mokyto vaiko.

Ar į raštininkus eiti? Bet nelabai kas tokių ieško; jug toks už menką algą nenorės stoti – jau geriau pratęs gyventi; o tas, kurs vos rašto pramokęs pradėjo tarnaut, ir pigiau, ir geriau atlieka raštininko darbą.

Ar į prekybą stoti? Ypač dabar, kada atsirado lietuvių vartotojų draugovės ir šiaip jau visokių sankrovų Lietuvoje, kur yra gerai apmokamų pagalbininkų, ten lietuvių jug ir teieško. O ką tas gimnazijoje mokinusysis darys?! Jis mažiausio netur supratimo apie prekybą, jų137 vertybę, iš kur jie gaunami, nežino, kaip reikia sankrovos knygas vesti. Ir čia jį pralenks mažo mokslo vaikinas, kurs už nedidelę algą metais vargo kokioje sankrovoje, prisižiūrėjo, įprato į tą darbą.

Ir kur tik eisi, kur tik nelįsi, – visur tas mokytasis netinka.

Pagalios, kaip paprastai, lekcijų ieško, siūlosi vaikų mokyti. Bet ar tai kiekvienas tikęs vaikus mokyti? Ar tai teip jau lengvas tas darbas? Atsibosta, ima pykti ant vaikų; maža nauda iš tokio mokytojo, kurs nemokėdamas nenoroms tą darbą dirba; tai ne medžius skaldyti – vaikai mokyti, bet ar ilgai vaikus mokysi? Ir įvargsi, ir ne visada gali gauti lekcijų, trankykis iš vietos į vietą.

Ir vargsta tokie vaikinai, nebūdami naudingi nė sau, nė kitiems.

O vis tai dėl to, kad mes tik pramintais takais težinome eiti ir ponais norime būti.

Tėvai leisdami sūnų į mokslus taria: „kunigas bus!“. Kiti dar kartais, nors retai, pasako: „tai, gal daktaru, gal advokatu, o gal inžinieriumi bus“. Bet nėks negalvoja, o kas bus, jei sūnus nepabaigs mokslo, jei jam kunigystė nepatiks. Apie tai nėks negalvoja, tik varo, varo, bara ir gana!

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Geriausias darbininkas tas, kur myli savo darbą. Todėl kiekvienas pats sau teapsirenka tokį mokslą, kurs jam labiausiai tinka.

Bet jeigu tėvai neturtingi, o vaikas netur ypatingo kokio palinkimo, tai reikia leisti ten, kur galima išmokti ko nors tokio, kas gali ir duonos kąsnį duoti, ir kraštui naudą atnešti.

Tiek Lietuvoje ūkininkų, o ar bent viens mano apie tai, kad reikia leist sūnų žemdirbystės mokslų pasimokyt, gerai vedamų ūkių pamatyti, pasidarbuoti tenai? Juk be tam tikro mokslo, be žinios ūkininkauti teip, kaip mūsų tėvų tėvai laukus dirbo, dabar jau nebegalima. Dabar tas tik gauna iš ūkio gerą pelną, kurs numano, kaip šioje gadynėj reikia ūkį vesti.

Ar daug kas pasirūpino pirklystės pasimokyti? Ot moka rašyti, skaityti, dar lenkiškai su ponais ir kunigais susikalbėti ir įsitaiso sankrovą šiek tiek pinigų turėdamas. Nedyvai, kad paskui toks pirklys skursta ir blogą prekę duoda, ir brangiai ima; dėl to, kad pats neišmano pirklystės.

Dabar Lietuvoje kas mets daugiau centrifūgų stato, reikalingi pienininkai. Žiūrėk, prie centrifūgų mūsiškių ar daug atrasi? Negu tik indams mazgoti; o kur tik daugiau reik išmanyti, kur už tai brangiau yra mokama, ten iš kito krašto žmogus – tai vokietis, tai estas, tai da koks kits.

Ir daug, daug visokių užsiėmimų galima nurodyti, kur reikalingi žmonės su tam tikru kad ir mažu mokslu, kurie gali gauti neblogai apmokamas vietas ir tuo savo darbu gali prisidėti prie savo krašto pakėlimo. Bet mūsų žmonių nėra ir nėra! O „mokytojų“ (gimnazijos kelias kliasas išėjusių), kiek tik nori.

Tai ar ne geriau būtų, kad mes pamestumėm savo senovės papratimus ir puikybę ir imtumėm mokytis ūkininkystės, pienininkystės, buhalterijos ir t. t., viso to, kas gali mūsų krašte mums duonos kąsnį duoti.

Mokyklos geras daiktas; bet jei mokyklą išeisi, o paties darbo savo rankomis nečiupinėsi, tai vėl nėkai, niekad nebūsi geru specialistu. Reikia mokyties, bet sykiu ir tą patį darbą dirbti kuo daugiau, viską dirbti, nors tai kuo prasčiausias darbas būtų.

Jūs, kelias kliasas baigusieji tautiečiai, nesididžiuokite! Imkitės prie darbo, prie mokslo, pakol dar jūsų smegenys nesukietėjo! Apsirinkit, kas labiau jum patinka, ir pradėkite nuo pat pradžios tą darbą, tą mokslą varyti. Nenorėkite, kad jums jau tuojaus šiandien pat būtų užmokėta tiek, kiek įpratusiam darbininkui yra mokama. Mokykitės, kolei laikas! Dar galite būti kraštui naudingi!

Vilniaus žinios, 1904, nr. 5, p. 1. Ušnėniškis

kaip privalo elgties susipratęs lietuvis, norėDamas prilaikyti lietuvą, kaipo tautą

1. Su lietuviais ir visais lietuviškai mokančiais visur ir visada kalbėk lietuviškai.

2. Valsčiuose, sūdose, ant gelžkelio, pačtoj ir kitose viešose vietose su valdininkais tik lietuviškai kalbėk!

3. Adresus ant laiškų rašyk lietuviškai lietuviškomis raidėmis; telegramas teipgi lietuviškai rašyk!

4. Visus, kurie rašo rusiškomis raidėmis, reikia perspėt, gėdint ir pamokyt lietuviškomis raidėmis rašyti.

5. Prie kelių, sodžių, namų, krautuvių, aludžių, viešbučių, dirbtuvių, aptiekų ir t. t., ir t. t. reikia prikalt toblyčias lietuviškais parašais.

6. Reikalaut, kad gydytojai patarmes ant receptų lietuviškai rašytų.

7. Bažnyčiose, kur parapijonys lietuviškai kalba, reikia pasirūpint įvest lietuviškus pamokslus ir giesmes.

8. Reikia mest šalin sulenkuotas pavardes su icz, ski ir t. t., o atrasti ir vartot senovės pavardę su galūne as, ys ir t. t.

9. Niekur nevartoti perkrikštytų mūsų vietų vardų, o tik savus tikruosius vardus, kaip va: ne Muravjovo, bet Mažeikiai138, ne Blagovieščenskas, bet Kolainiai139, ne Novoaleksandrovskas, bet Zarasai140 ir t. t.

10. Neleisk vaikų nė į kokią mokyklą, pakol jie neišmoko gerai lietuviškai rašyti ir skaityti. Rūpinkis, kad tavo sodžiuj ar miestelyj būtų užlaikomas geras vaikų mokytojas lietuvis ir saugok jį nuo valdžios žabangų.

11. Leisdamas vaikus į mokyklą siųsk į tokį miestą, kur daug susipratusių lietuvių gyvena; palik gyvent pas lietuvius.

12. Skaityk ir platink lietuviškus laikraščius ir knygeles.

13. Rink pinigus išleidimui raštų, praplatinimui jų, kankintiniams; mokslan einantiems lietuviams ir kitiems tautiškiems reikalams.

14. Rink ir siųsk į lietuviškus laikraščius tikras žinias iš savo krašto.

15. Kurk visokias lietuviškas draugystes.

16. Taisyk spektaklius, vakarus su lietuviškomis dainomis, deklamacijomis, lietuviškais šokiais ir pasikalbėjimais apie tautiškus reikalus.

17. Kiekvieną tau reikalingą darbą pavesk atlikti lietuviui.

18. Pirk viską lietuviškose krautuvėse.

19. Šelpk, kaip įmanydamas, ant kiekvieno žingsnio susipratusius lietuvius, Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai

kurie darbuojasi dėl abelno labo, kaip va: knygnešius, raštų platintojus, atsišaukimų lipdytojus, rašytojus, vaikų mokytojus ir t. t.

20. Nebičiuliauk su rusais činauninkais, nors jie ir rodytųs nieko mums blogo nedarą.

21. Šnipukų ir visų mūsų priešų darbus aprašyk laikraščiuose ir visur rodyk skriaudas, kurias jie mums daro.

22. Rink lietuviškas pasakas, dainas, mįsles, patarles, pažink lietuviškus žaidimus, šokius, švenčių ir visokių gyvenimo atsitikimų apvaikščiojimus, lietuvių senovės apdarus, ir visą tą rūpinkis užlaikyt.

23. Rūpinkis atrast sau vietą Lietuvoj ir niekad jos neapleisti.

24. Pažink Lietuvos istoriją ir istoriją lietuviškos literatūros.

Kas gali daugiau nurodymų duot, tegul nepatingi pranešti į mūsų laikraščius, kad galėtų ir kiti iš to pasinaudoti141.

Ūkininkas, 1905, nr. 1/2, p. 44–45. Sp-as ar galime mes šelpti legališkąją spauDą?

Pons Naujas Darbininkas (N. D.) savo straipsnyj „Naujai išgautoji spauda, kaipo agitacijos įrankis“142 išranda, kad legališkoji spauda deranti mums kaipo „agitacijos įrankis“, kad kultūriškosios dirvos nereikėtų apleisti, kad reikėtų mums daboti, kad „legališkosios literatūros nesučiuptų savo naguosna lietuviškieji pataikūnai“, kad reikėtų stengtis duoti jai tam tikrą pakraipą, kad tarp abiejų mūsų literatūrų būtų pilna harmonija, ir abidvi galėtų tarnauti Lietuvos labui.“ Taigi p. N. D. pataria aukauti legališkajai spaudai dalį mūsų rūpesčių, spėkų ir energijos.

Nėra abejonės, kad legališkoji spauda lošia ir loš svarbią rolę mūsų tautos gyvenime kaip svarbus kultūros įrankis. Legališkosios spaudos ignoruoti mes negalime, teip jau, kaip negalime ignoruoti Lietuvos reikalų, mes privalom nurodyti jos klaidas, stengtis „duoti jai tam tikrą pakraipą“, bet nedalyvaudami toje spaudoje, tik dirbdami savo sferoj, rašydami į savo laikraščius; mes negalime prigulėti prie legališkosios spaudos, nesa mūs kitoki idealai, kitoki principai, kitokia taktika, kitoki siekimai ir veikimo pamatai.

Ūkininke straipsnyje „Mūsų spauda“ buvo kalbėta apie mūs legališkąją spaudą ir tę tapo nurodyta, kad Lietuvių laikraštis – tai klerikalų laikraštis, o Vilniaus žinios143 –taikiųjų demokratų, arba legalistų, laikraštis. Pons N. D. nedaug gero tikisi sulaukti nuo

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

klerikalų, jis veikiau vadina juos mūsų priešininkais, kurie drauge su valdžia „užpiltų žmones savo išdavimais ir, nerasdami tam tikros atspirties iš mūsų pusės, greitai galėtų uždumti jiems akis.“ Kaip žiūri ant V. Ž. p. N. D., nežinia, bet kalbėdamas, kad „atsirasią Lietuvoj gaivalų, kurie būsią pilnai pakakinti išgautąja spauda“, jis, matyt, mano, kad V. Ž. nesančios pakakintos išgautąja spauda. Tuo tarpu V. Ž. yra pilninteliai spauda pakakintos. Jos buvo pakakintos pradžioj, kuomet varžė spausdintą žodį cenzūra, o dabar, atsileidus cenzūros pančiams, tas pasikakinimas ne tik negalėjo sumažėt, bet veikiau turėjo pasididint. „Susitvėrimo lietuviškųjų pataikūnų“ nereikia laukt, jie jau yra, ir prie tų pataikūnų pirmiausia reikia priskaityt Lietuvių laikraštį. Vilniaus žinios nepataikauja valdžiai teip, kaip Lietuvių laikraštis, bet maža kuo skiriasi nuo lenkiškųjų pataikūnų (ugodowcy), maldaujančių dabar nuo valdžios prašalinimo išimtinų įstatymų, varžančių Lenkiją. Vilniaus žinios arba, geriaus sakant, V. Ž. talkininkai nestato didesnių reikalavimų, kaip priėmimas Lietuvos atstovų į visuotinąjį Rusijos seimą, įvedimas Lietuvoj „zemstvų“144 ir praplatinimas tiesų lietuviškosios kalbos. Taigi V. Ž. reikalauja tik kultūriškosios autonomijos ir tai ne pilnos, o ne apie politiškąją, nė dagi apie administratyviškąją autonomiją V. Ž. nė per pusę lūpų neužsimena. Bet V. Ž. nė tų mažų reikalavimų nesirūpina populiarizuoti, plačiai žmonėms apreikšti, išguldyti suprantamoj formoj, išleidžiant atskiras knygutes. V. Ž., kiek teko matyt, ik šiol nėra išleidusios nė vienos politiško, nė dagi tautiško turinio knygutės. Tuo tarpu puolė mums į akį pranešimas V. Ž. apie išleidimą visos eilės dvasiško turinio knygų ir naujas išmislas redakcijos užimti žmonių galvą mįslių minimu. Ir tai vis dedasi šioj svarbioj valandoj! Tuo tarpu mūsų svarbiausias reikalavimas yra politiškoji Lietuvos autonomija, t. y. toks būdas Lietuvos valdymo, prie kurio būtų Lietuvos reprezentacija pavidale seimo, kuris ne tik užsiimtų Lietuvos administracijos reikalais, bet ir turėtų iniciatyvos tiesą tam tikrose ribose. Tą tiesą mes nesitikime įgyti geruoju, per prašymus, nusilenkimą, diplomatiją, bet tik eidami kovos keliu. Nors žmonėms tas reikalavimas tuo tarpu yra svetimas, bet mes tikimės galėsią pakelti tautiškąjį ir politiškąjį žmonių susipratimą iki to laipsnio, kuris suteiktų tiems reikalavimams reališkąją vertybę. Mes nepasikakiname išleidinėjimu laikraščių, bet išleidžiame teipgi tam tikras knygutes ir atsišaukimus. Tas darbas mūsų nė dabar negalėtų būt vedamas laisvai, be persekiojimo iš pusės valdžios.

Taigi mūsų taktika – kova, legališkosios spaudos taktika – darbas legališkas; mes nepripažįstame nė cenzūros, nė tos tvarkos, kuri dabar yra, legališkoji spauda atsidavus valdžios ir cenzūros valiai; mes reikalaujame, legališkoji spauda prašo, mes protestuojame, kurstome žmones prieš valdžią, legališkoji valdžiai skundžiasi, laukia valdžios malonės...

Pats p. N. D. yra persitikrinęs, kad „valdžia tapo prispirta“ sugrąžinti mums

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika spaudą; veikiausia p. N. D. neabejoja, kad ir Lietuvos autonomiją galėsime mes įgyti tik eidami kovos keliu. Bet legališkoji spauda neina kovos keliu ir nė Lietuvos autonomijos nereikalauja, tai kaip mes galime pasiekti savo tikslą eidami keliais, kurie prie to tikslo neveda. Berods, legališkoji spauda veda naudingą kultūrišką darbą, lavina žmonių protą, pakelia tautiškąjį susipratimą, rengia dirvą politiškajai propagandai, bet tas darbas nesiriša stačiai su mūsų siekimais kaipo politiškosios organizacijos. Dabar yra įvykęs darbo pasidalinimas, ir mums nereikėtų rūpintis legališkosios spaudos reikalais, teip jau, kaip legališkoji spauda nesirūpina užsieninės spaudos reikalais. Legališkoji spauda atliks savo uždavinį ir be mūsų pagalbos, juo kad jos gyvenimo sąlygos yra daug lengvesnės ne kaip užsieninės spaudos; tuo tarpu atsitraukimas nuo mūsų nors mažos dalies spėkų žymiai atsilieptų ant mūsų darbų. Tik spaudą leidus, galėjo atsirasti abejojimas, ar atsiras mūsų visūmenėj pakankamai spėkų legališkajai spaudai prilaikyti priderančioj aukštybėj, susivedančioj su šios gadynės Lietuvos reikalavimais. Dabar tokio abejojimo būti negali: legališkoji spauda turi pakaktinai spėkų ne tik materiališkų, bet ir dvasiškų spėkų. Jai negali pritrūkti spėkų, nes tos spėkos yra tankiausia samdomos, o darbas legališkas, nepersekiojamas. Mūsų spėkos ir mūsų darbininkai yra viliojami įvairių pagundų ir vilčių, ypač šiame laike, kada pasirodo viens kits patriotiškas straipsnis legališkoj spaudoj, daugelis pasidavė toms pagundoms, ir pas mus tik saujelė tebliko. Argi ir tas paskutines spėkas galime mes blaškyti, imdami sau į širdį reikalus legališkosios spaudos?..

Be to, reikia atsiminti, kad legališkoji spauda ne mūsų pakraipos žmonių rankose, todėl mūsų įtekmė negali toli siekti, viens kits straipsnis tautiškai politiško turinio gali būt ir neprimtas spaudon: gal jį neperleisti cenzūra, pati redakcija arba išleistuvė. Išleistuvės mūsų laikraščių ne draugysčių, bet atskirų ypatų rankose, tarp kitų motyvų išleidimo yra teipgi materiališkieji, pagaliaus prigulėjimas laikraščio nuo valdžios, kuri už drąsesnius atsiliepimus gali išleistuvei užkenkti arba dagi laikraščių išleidimą sustabdyti, spiria išleistuvę taikytis prie sąlygų ir valdžios reikalavimų; išleistojas teipgi negali būt indiferentišku link laikraščio pakraipos ir laikraštyj turi apsireikšti ir jo simpatijos, ir pažiūros ir gal ne mažiau sverti kaip oficiališkoji cenzūra. Stengdamos „duoti tam tikrą pakraipą“ legališkajai spaudai, mes galime tik išblaškyti savo spėkas, jokios iš to naudos nesusilaukę. Norėdami darbuotis ant legališkos dirvos tam tikroj pakraipoj, mes turėtume ir savo laikraštį įsikurti, tuomet atsirastų ir viena kliūtis –politiškosios sąlygos.

Žodžiu, mes manome, kad užmanymas p. N. D. neapleisti kultūriškosios dirvos mums, kaipo politiškai partijai, yra nepraktiškas: 1) yra didelis skirtumas tarp mūsų ir legališkosios spaudos reikalavimų, principų, taktikos; 2) nors legališkoji spauda ir

„prirengia dirvą politiškai sėklai“, bet tos dirvos prirengimas – tai ne tiesioginė pareiga mūsų partijos, kaipo politiškos organizacijos; 3) legališkoji spauda, nekovodama ir būdama normališkose sąlygose, gali apseiti ir be mūsų pagalbos, tuo tarpu mes, kovodami ir dirbdami nenormališkose sąlygose, turime nedaug spėkų ir tų spėkų blaškymas gali skaudžiai ant mūsų veikimo atsiliepti; 4) mūsų įtekmė ant legališkos spaudos, prie mūs neprigulinčios ir esančios po priežiūra cenzūros ir išleistojų, turi abejotiną vertybę; 5) ypač svarbu yra dirbti ant tautiškai politiškos dirvos šioje valandoje, nevaržant save nė cenzūra, nė kitomis politiškomis sąlygomis.

Varpas, 1905, nr. 4/5, p. 44–45. Varpo Red.145 lietuviai, neapsileiskime!

Reikalaukime iš vyriausybės, kad atiduotų, kas mums pridera. Pačioje Rusijoje ir jos valstybės pakraščiuose – lenkų, finų žemėje, Kaukaze – visur žmonės judėte juda, visi geruoju ir piktuoju reikalauja, kad būtų visiems leista žmoniškai gyventi. Tik lietuviai ramiai sėdi, tartum jiems gerai, tartum juos nespaudžia jokis vargas. Peterburgo, Maskvos, Rygos ir kitų didžiųjų miestų darbininkai suskato reikalauti geresnės sau ateities. Iš pradžių jie tikėjosi vien geruoju išgausią iš valdžios savo tiesas, bet apsiriko. Caras, kuriam jie norėjo pasiskųsti ant vyresnybės, neprileido jų nė prie savo rūmų, liepė karūmenei šaudyti juos, per vieną dieną buvo užmušta apie 5 000 žmonių, o da daugiau sužeista! Dabar jau žino darbininkai, kad prašydami nieko nepasieks, susiprato, kad tik kovodami ir iš vieno eidami tegalės priversti valdžią duoti, kas reikia. Todėl tarė sau teip: vyresnybė nenori klausyti mūsų reikalavimų, šaudo mūsiškius, tai ir mes neklausysime jos, atsilygysime, kaip mokėsime – fabrikuose nedirbsime, kaip reikiant, piniguočiams, kurie iš vieno su valdžia eina, ir kitiems neleisime dirbti, tegul viskas sustoja – tegul valdžia ir piniguočiai pragaištį turės, žiūrėsime, katras katrą priveiksime; policija varys mus dirbtų, muš, ir mes nesnausime – duosime atgal, žudysime visus, kurie mūsų reikalus trukdo, kurie seka mūsų žingsnius ir ką suuodę praneša vyresnybei, o ši sodina mūsiškius kalėjimuosna ir tę juos kankina; netrukus kils sumišimas, ir pati vyriausybė ant vietos ims mums siūloti, ko mes reikalaujame. Kaip nutarė darbininkai, teip ir darė. Jau daugelyje vietų valdžia sumažino darbininkams dienos darbą ir algą pakėlė, reikia tikėties, ilgainiui ir daugiau nusileis. Bet ne vieniems darbininkams bloga: vyriausybė slegia visus vargo žmones, ūkininkus ir kitus, ypačiai tuos, kurie ne rusai ir ne stačiatikiai. Todėl visi nuskaustieji ir nekenčia

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

jos, visi jie džiaugiasi, kad japonai baigia mušti rusų karūmenę, nes tokiu būdu silpnina valdžios galybę, kuri jau gerokai yra susilpnėjusi. Visos svetimosios Rusų valstybės tautos, kurios labai spaudžiamos, dabar įdrįso ir subruzdo. Lenkai, armėnai, gruzinai, finai ir kiti pareikalavo, kad jų šalyse būtų išguldomas mokslas visose mokyklose prigimta kalba, kad jų kalba būtų įvesta visuose teismuose (sūduose), kad jų krašte būtų iš jų pačių vyresnybė, kad jiems būtų sugrąžinta žemė, kurią valdžia yra atėmusi, kad jie galėtų laisvai rinkties, laisvai mokyties, laisvai apie visą ką šnekėti, kad valdžia nepersekiotų jų tikėjimo ir teip toliau. Iš pradžių ir jie, kaip tie darbininkai, mėgino gauti visa tat geruoju, bet greitai išvydo, kad tai niekai: valdžia nėmaž jų prašymų neklausė. Tada įnirtę svetimtaučiai pasakė: kaip mums valdžia, taip mes jai – trukdysime jos sumanymams visokiais būdais, nepildysime jos įsakymų, nemokėsime mokesčių, neduosime karūmenei žmonių – tegul mūsiškius geriau savo krašte nužudo, negu juos Mandžiūrijoje japonai turėtų užmušti. Jų vaikai, kurie mokėsi mokyklose, metė mokslą visi kaip vienas, reikalaudami, kad jiems duotų geresnius mokytojus, kurie išguldinėtų jiems mokslą prigimta kalba. Valdžia priversta buvo uždaryti mokyklas ir ėmė siūloti kai kurias permainas. Teip pat ir subruzdusiems ūkininkams vyriausybė ėmė siuntinėti savo valdininkus, kad šie prižadėtų šį tą išpildyti. Tuo laiku, žinoma, neapsieina ir be kraujo praliejimo, tačiau ilgainiui valdžia turės nusileisti, jau ir dabar nusileido, nes bijosi didelių sumišimų. Viršininkai su policija nori priversti sukilusius nurimti, bet šie nepasiduoda, nors ne vieną iš jų ir užmuša.

Metas, labai metas ir mums, lietuviai, sukrusti. Kiti reikalauja ir gaus, mes tylime ir nieko negausime. Juk mes ne mažiau duodame valdžiai ir mokesčių, ir žmonių, kaip kiti rusų valdiniai, o už tai nieko iš jos neturime. Kiek mūsų žmonių, kiek pinigų šitas karas (vaina) jau yra prarijęs! Kiek mums iš to rūpesčio ir sielvarto! Ir vis be reikalo! Žmonių pražudyta pusė milijono, pinigų du milijardu, t. y. du tūkstančiu milijonų rublių. Karui pasibaigus, reiks užmokėti japonams kontribucijos ne mažiau kaip du milijardu, reiks duoti žmonių papildymui praretusios karūmenės. Visa tat puls ant mūsų pečių. Valdžia jau nebeturi pinigų: iš mūsų išplėšė, ką galėjo. Pasiskolino iš svetimų šalių ir iš savo valdinių piniguočių, prižadėjo mokėti jiems didelius procentus ir mokės, žinoma, iš tos „kaznačeistvos“, arba iždo, kurį mes pavasarį ir rudenį mokesčiais pripildome, iš tos akčyžės, kuri uždėta ant visų prekių (tavorų): cukraus, drobės, gelumbės, druskos, geležies, žodžiu sakant, ant viso, ką mes turime pirkties ir be ko negalime gyventi. Nesant akčyžės, visas prekes (tavorus) pirktumėmės kokius tris kartus pigiau. Antai, už cukraus svarą pas mus moka 16 arba net 17 kapeikų, o Anglijon mūsų vyriausybė gabena tą patį cukrų ir parduoda po 5 ir po 4 kapeikas už svarą. Tę cukrumi kiaules peni, o pas mus kitas dėl akčyžės negali nusipirkti jo ir žindomam vaikui arba ligoniui. Teip ir kitos prekės dėlei akčyžės pas mus įbrangintos.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Atsiminkime, Rusų valstybė turės išlupti iš mūsų tiesiais ir netiesiais mokesčiais minėtuosius 4 milijardus rublių skolos. Visoje valstybėje yra 140 milijonų gyventojų, tai kiekvienam gyventojui pritenka tos skolos po 250 rublių, šeimynai iš 5 žmonių 1 250 rublių. Graži suma! Paprastieji mokesčiai bus savo keliu lupami. Iš kur mes tiek paimsime! Ne, mes tokios naštos pakelti nebegalime: ir be to, valdžia mus nuvargino, ištuštino mūsų šalį, kad jau ir pragyventi nebegalime, kas metai turime keliauti tūkstančiais Amerikon ir tę duonos ir laisvės ieškoties. Mūsų laisvė amžinai suvaržyta. Neva duotas mums raštas, bet kas iš to: valdžia neleidžia teisybės rašyti, neduoda mums įsitaisyti tokių laikraščių, kurie skelbtų, kas mums daugiausiai rūpi, kas reikalingiausia. Žemė pirkties kaip ir uždrausta. Savo krašte negalime gauti valdžios vietų, tarnystės, kad ir sargo prie geležinkelio arba raštininko valsčiuje. Mūsų kalba paniekinta. Ne vien gimnazijose, bet ir valsčiaus mokyklose, kurios mūsų pinigais pastatytos, neleidžia mums mokyties savo kalbos, savo lietuvių mokytojų turėti, spraudžia mums rusus mokytojus, kurie niekina mūsų kalbą, mūsų tikėjimą, mūsų kraštą prieš mūsų vaikus, nors Lietuvos duoną valgo. Mūsų vaikai, išėję didžiuosius mokslus, nė vienas negali užimti vyresnybės vietų savo krašte – jie priversti ieškoti vietos Sibire, Kaukaze ir kitur. Jie mums būtų labai reikalingi ir naudingesni už visus tuos ištvirkėlius rusus – viršininkus, žemskius, sūdžias ir kitus, jeigu jiems būtų leista užimti jų vietas. Žodžiu sakant, kur tik žvilgterėsime, visur išvysime prispaudimą. Mes vien priedermes teturime, o tiesų jokių mums neduota. Anglijoje, Amerikoje ir kitur žmonėse yra fabrikai, dideli uždarbiai, žemė duoda daug pelno, kodėl Lietuvoje nė fabrikų, nė uždarbių nėra, nė žemė nedera? Todėl, kad tę yra laisvė, o pas mus žmonės uždaryti gardeliuose kaip kokie gyvuliai, pas mus policijantas, pasivaduodamas kazoku, stovi prie tų gardelių ir sergsti, kad niekas nepasijudintų. Susipraskime, pasirūpinkime savo ateitimi, nebebūkime gyvulių vietoje, pasistenkime įtaisyti teip, kad vyriausybė mums būtų, mums tarnautų, o ne kad mes jai tarnautume, kad mes turėtume balsą, kaip tat visame pasaulyje yra, skelbiant vyriausybei karą, įstatymus išleidžiant, mokesčius uždedant, pinigus apverčiant kokiems reikalams, kad mes galėtume pasakyti savo žodį, ar pritariame, ar ne, ir kad tas mūsų žodis svertų ir galybę turėtų. Todėl, lietuviai, darykime teip, kad ir Lietuvoje būtų Amerika, kad ir Lietuvoje galėtume gerai ir žmoniškai gyventi. Taigi, sekdami lenkų, gruzinų, finų ir kitų tautų paveizdą, reikalaukime:

I. 1. Kad kuo greičiausiai būtų pabaigtas karas (vaina).

2. Kad lietuviai galėtų atitarnauti karūmenę Lietuvoje.

3. Kad karūmenėje tarnavimo laikas būtų sutrumpintas.

II. 1. Kad nebereikėtų mokėti išperkamųjų mokesčių (vikupų) už žemę.

2. Kad visiems lietuviams vėl būtų leista, nesiklausus vyresnybės, pirkties žemės Lietuvoje kur norint ir kiek norint.

3. Kad visi, kurie daugiau turi, ir didesnius mokesčius mokėtų: sakysime, kuris turi 20 dešimtinių žemės, tas moka po 50 kap. nuo dešimtinės, kuris turi 40 dešimtinių, tas už pirmąją 20 moka po 50 kap., už antrąją – po 75 kap. nuo dešimtinės ir teip toliau.

4. Kad ir bajorai su miestelėnais lygiai su sodiečiais pildytų natūralines priedermes: kelius taisytų, kareivius (saldotus) vežiotų ir teip toliau.

5. Kad vyriausybės bankai padėtų lietuviams pirkties žemės ir skolintų pinigus ūkio reikalams.

6. Kad būtų panaikinti visi įstatymai, kuriais vyriausybė teikiasi rusams žemes davinėti Lietuvoje, idant tokiu būdu rusintų mūsų kraštą.

III. 1. Kad į valsčių priderėtų visi (kaip Suvalkų gubernijoje): ir sodiečiai, ir bajorai, žodžiu sakant, visi gyventojai, kurie gyvena to valsčiaus apylinkėje.

2. Kad valsčiui būtų duota didesnė laisvė, ligi įvyks galutinos permainos:

a) kad valsčiaus išrinktasai viršaitis (staršina) nereikalautų valdžios patvirtinimo;

b) kad viršaičio darbus prižiūrėtų ne valdžia, bet tam tikra valstiečių taryba arba roda;

c) kad viršininkas nesikištų į valsčiaus reikalus: į magazinų sampilą, į pinigus ir teip toliau;

d) kad valsčiaus nutarimai nebūtų valdžios trukdomi;

e) kad valsčiaus prašymai, skundai ant vyresnybės galėtų būti paduodami be viršininko tiesiai vyriausybei: carui, ministrams ir kitur;

f) kad prasikaltusis viršaitis atsakytų ne prieš viršininką, bet prieš teismą (sūdą), kaip kiekvienas prasikaltėlis.

3. Kad valsčiaus raštininką patys valstiečiai galėtų rinkties.

4. Kad valsčius pats galėtų išduoti pasportus dykai tiems, kurie keliauja Amerikon ir kitur užsienin, žodžiu sakant, kad tiems keleiviams nereikėtų imties gubernatoriaus (guberncko) pasporto.

IV. Kad visur Lietuvoje būtų įvesta tokia laisvė rūpintes vietinių gyventojų reikalais, kaip yra Rusijoje (zemstvo): turėti savo mokyklas, savo ligonbučius, savo šelpiamąsias draugoves ir t. t.

V. 1. Kad būtų panaikinti valsčiaus teismai (sūdai), o jų vietoj būtų renkami visos apygardės žmonių teisėjai (miravieji).

2. Kad nė žandarai, nė policija, nė vyresnybė, nė kitas kas nebegalėtų kalėjiman sodinti ir bausti žmogaus be teismo (sūdo).

3. Kad visi, kurie yra nubausti dėl tikėjimo, dėl rašto, dėl knygų skaitymo ir teip toliau, būtų paleisti.

VI. 1. Kad visose valsčiaus mokyklose mokslas būtų išguldomas lietuvių kalba.

2. Kad tose mokyklose būtų lietuviai mokytojais.

3. Kad valsčiaus kanceliarijose būtų viskas lietuviškai surašoma.

4. Kad visuose teismuose (sūduose) būtų įvesta lietuvių kalba.

5. Kad visose mokyklose lietuviškai būtų mokoma lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos.

6. Kad visi vyriausybės įsakymai ir pranešimai, naujųjų įstatymų apskelbimai būtų lietuviškai rašomi.

7. Kad visos sandoros ir sankalbos, pas notarijų užrašomos ir jo patvirtinamos, būtų galima ir lietuviškai rašyti.

8. Kad visos vyriausybės įstaigos (pačtas, iždas (kaznačeistva), bankai, valdybos ir kitos) ir viršininkai (asesoriai, spraunikai, prokurorai ir kiti), su kuriais lietuviams prisieina susisiekti, mokėtų ir turėtų lietuviškai kalbėti su lietuviais.

9. Kad visur Lietuvoje – miestuose ir sodžiuose – ant stulpų, ant vyresnybės namų ir teip toliau būtų lietuviški parašai.

10. Kad lietuviai galėtų leisti laikraščius, kokius jie nori ir kiek nori.

VII. 1. Kad visos miesto ir cerkvinės mokyklos būtų panaikintos, o kad jų vietoje būtų įsteigtos gimnazijos ir tokios mokyklos, kurios rengtų gimnazijon.

2. Kad būtų panaikintos visos valdžios uždėtos sunkenybės, norint lietuviams stoti gimnazijon: didelis mokestis už mokslą, vietų nebuvimas, internatai (prievarta gyventi mokinių kazarmose, kur reikia dideli pinigai mokėti), paskirtas mokinio amžius, išpažinimas katalikų tikėjimo ir teip toliau.

3. Kad Vilniuje, kaip tat seniau buvo, būtų įsteigtas universitetas su lietuvių kalbos, istorijos ir literatūros skyriumi.

4. Kad lietuviams nebebūtų uždrausta namie vaikus mokyti, samdyties mokytojus, steigties mokyklas.

5. Kad Panevėžio mokytojų seminarijon ir Vilniaus mokytojų institutan, kur rengia vyriausybė lietuviams mažųjų mokyklų (valsčiaus ir miesto) mokytojus, būtų priimami lietuviai mokiniai, kaip tad yra Suvalkų gub. Veiveriuose.

VIII. 1. Kad visas bažnyčias, kurias vyriausybė yra atėmusi iš lietuvių ir ar tai cerkvėmis, ar kitu kuo pavertusi ir uždariusi, sugrąžintų jas ir vėl lietuviams.

2. Kad visų bažnyčių ir klioštorių turtus – žemę, namus – kuriuos valdžia yra atėmusi ir ar popams yra atidavusi, ar iždui (kaznai) priskyrusi, atiduotų lietuviams, kurie sunaudos jas mokykloms arba kitam geram visūmenės reikalui.

3. Kad valdžia tikėjimo nepersekiotų ir kunigų įvairiais įstatymais nebevaržytų.

IX. 1. Kad lietuviams būtų leista užimti savo krašte visas vyriausybės ir valdžios vietas: viršininkų, teisėjų (sūdžių), daktarų, mokytojų – bankuose, krasoje (pačte) ir t. t.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

2. Kad visose vyriausybės įstaigose teip pat būtų leista lietuviams užimti paprastąsias vietas.

3. Žodžiu sakant, kad Lietuvoje būtų tokia lietuviams laisvė, kokia Rusuose rusams.

X. 1. Kad visoje Rusų valstybėje būtų laisvė: žodžio, rašto, susirinkimų, tikėjimo, tautų.

2. Kad greičiau būtų sušauktas caro manifestu pažadėtasai Rusų valstybės atstovų (deputatų) susirinkimas išklausymui ir apsvarstymui visūmenės reikalų.

3. Kad ir lietuvių atstovai tenai būtų, tačiau ne vyriausybės paskirti, o pačių lietuvių išrinkti.

4. Kad lietuviams tam tikslui būtų leista išsirinkti Vilniun seimą, kuris apsvarstęs Lietuvos reikalus išrinktų lietuvius atstovus rusų susirinkiman.

5. Kad Rusijoje būtų įvesta konstitucija, tariant, kad vyriausybė būtų ne vien iš caro ir iš jo ministrų, bet ir žmonių parinktųjų atstovų (deputatų).

6. Kad Lietuvai būtų duota autonomija, tariant, kad vietoj generalgubernatoriaus būtų ant Lietuvos vyriausybė, pačių lietuvių išrinkta.

Tik šitas tiesas įgiję, mes tegalėsime žmoniškai, laisvai gyventi Lietuvoje. Taigi per valsčiaus susirinkimus, per didesnes žmonių sueigas svarstykime tuos ir kitus reikalavimus, nepildykime vyriausybės įsakymų, nemokėkime mokesčių, rinkliavų (mirsko zboro), neduokime žmonių karūmenei (vaiskan), neleiskime vaikų valsčiaus mokyklosna, netaisykime kelių, neduokime vyriausybei nieko iš mūsų nubausti. Senųjų viršininkų, valdžios tegul kaip ir nebuvę. Išsirinkime savo viršininkus, kurie drauge su mumis eitų, išsirinkime valsčiuje patys lietuvį raštininką ir rašykime visus nutarimus lietuviškai. Atstatykime visus tuos valsčiaus viršininkus, kurie nenorėtų klausyti mūsų nutarimų ir jų pildyti. Išsirinksime sau teisėjus (sūdžias) ir paveskime jiems perkratinėti savo bylas (provas). Senųjų viršininkų, zemskių, teisėjų tegul kaip ir nebuvę. Vietoje urėdninko ir asesoriaus išsirinkime savo žmones, kurie žiūrėtų tvarkos, kad niekas nevogtų, neplėštų, kurie paduotų į mūsų išrinktąjį teisman (sūdan) prasikaltusius, kurie rūpintųsi, kad niekas negaišintų mūsų sumanymų. Nuplėškime nuo valsčiaus, pačtos ir nuo visur rusiškus parašus ir vietoje jų uždėkime lietuviškus. Su rusų valdžia ir policija lietuviškai tekalbėkime, nors kuris iš mūsų ir mokėtų rusiškai.

Be abejojimo, vietinė valdžia – zemskiai ir policija norės mus trukdyti ir visaip mus gąsdys, bet nesibijokime, neklausykime jų. Jeigu viršininkai ir policija muštų mus, kankintų, nesiduokime, kirskime atgal, kad nekištų nosies, kur nereikia. Sodys drąsesnius iš mūsų kalėjimuosna, ginkime juos, neduokime. Vyriausybė lieps už tatai bausti mūsiškius, atsikirskime. Tegul pajus, jogei ir mes mokame išmušti dantį, išlupti

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

akį. Atsiminkime: mūsų trys milijonai su viršum, yra latviai kaimynai, estai, lenkai, finai, mažarusiai, kaukaziečiai ir kiti, kuriuos valdžia teip pat spaudžia, kurie yra jau sukilę. Tikrųjų rusų nėra nė pusės valstybės gyventojų, bet ir jų daugumas neužkenčia valdžios, kuri juos slegia. Taigi ir jų sodiečiai ir darbininkai yra prieš vyriausybę. Jau ir karūmenė, kuri lig šiolei buvo paklusni valdžiai, ima murmėti ant vyresnybės. Kiekvieną valandą gali sukilti visa Rusija ir pareikalauti laisvės. Tada jokia galybė nebesuturės sukilusios minios ir valdžia turės nusileisti. Jeigu iš mūsų pačių išsirastų išdavėjai judošiai, bauskime juos kaip ir policiją, kuri atvažiavus sodžiun kratytų kurį iš mūsų arba norėtų jį suimti. Neatsidėkime vien ant mūsų inteligentų, kad jie už mus išprašys Lietuvai laisvės. Reikia, kad mes patys pareikalautume savo kraštui gerovės. Gerieji inteligentai gali mums tik kelią nurodyti ir patys mums sukrutus prie mūsų prisidėti. Tečiaus bus ir tokių inteligentų (iš kunigų, dvarininkų), kurie trukdys mūsų darbus ir valdžios pusę laikys. Taigi drąsiai į darbą, lietuviai! Dirbkime, ir Laimė mums padės. Balandis, 1905.

Ūkininkas, 1905, nr. 5, p. 105–117. L. D. P.146

išvien į kovą!

Atsikratykim nuo maskolių caro biurokratų valdžios, kuri per tiek metų slėgė Lietuvą politiškai, ekonomiškai ir tautiškai!

Eikim išvien su visais, kas tik pasiryžęs yra tos valdžios pamatus griauti!

Lietuva pati savimi turi rūpinties ir nieks kits į jos reikalus neprivalo kišties! Mes patys turime pasirūpinti būsimosios Lietuvos surėdymu! Tą turi atlikti įsteigiamasis susirinkimas Vilniuje, išrinktas visuotinu, lygiu, betarpišku ir slaptu balsavimu neišskiriant tautos, lyties ir tikėjimo.

Įsteigiamasis susirinkimas Vilniuje tesustato pamatinius autonomiškosios demokratiškos Lietuvos įstatymus.

Demokratiškoji tik Lietuva tegali kovoti už liuosybę ir ji tik tegali garantuoti visoms kitoms, kad ir mažiausioms tautoms, pilnai lygias tiesas.

Kad kuo teisingiausiai būtų atlikti rinkimai į įsteigiamąjį susirinkimą Vilniuje, turi būt prieš tai užtikrinta laisvė žodžio, spaudos, susirinkimų ir draugijų, ypatos ir namų nepaliečiamybė; turi būt suteikta tiesa pagrįžt į Tėvynę visiems teip vadinamiems politiškiems prasikaltėliams.

Šioje svarbioje valandoje kviečiame visus demokratiškus elementus prie darbo

170 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

išvien nurodytoje pakraipoje. Kviečiame partijų ir ne partijų žmones susitelkti tam laikinam veikimui į krūvą išvien pavaryti darbą.

Mes įkūrėme kovos iždą. Kviečiame rinkti tam iždui pinigus visus, kam tik brangi idėja autonomiškosios Lietuvos, ant demokratiškų pamatų surėdytos. Kviečiame juos glausties į vieną krūvą, steigti kovos kuopas, skelbti tarp liaudies tą idėją žodžiu ir raštu, organizuoti dabartinės valdžios boikotą; apskritai sakant, remti kiekvieną žingsnį, kurs veda mus prie įkūnijimo mūsų dabartinio svarbaus momento tikslo.

Mes šiuo žygiu paduodame iniciatyvą sutvėrimui kovos centrališko komiteto, į kurį įeitų partijų ir ne partijų žmonės; į tokį komitetą ir mūsų atstovai su tam tikrais ištekliais galės įeiti. Jeigu tokio komiteto negalima būtų įvykinti dėl kokių nors netikėtų kliūčių, mūsų kovos komitetas veiks savarankiškai stengdamos pritraukti kuo daugiau ir nepartyviškų žmonių. Varys jis kovą visokiais ginklais, kurie prigulės nuo laiko, aplinkybių ir Lietuvos spėkų.

Birželio mėn. 1905.

Ūkininkas, 1905, nr. 7, p. 169–170.

L. D. P.147

lietuvos autonomija

„Reikia Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje!“ Tas šauksmas pasklido plačiai po visus mūsų tėvynės kampus, peršoko per Atlantiko didžmarę, atsiliepė aidas Amerikoje; ten tas šauksmas atrado daug prijaučiančių širdžių, daug pritariančių šviesių protų ir dosnių rankų, kurios pačios, toli nuo tėvynės būdamos, negali smarkiai kibti į darbą, kovoti su maskolių valdžia už Lietuvos laisvę, tai atrado visokius kitus būdus tai mūsų kovai šelpti.

Lietuvos autonomijos reikalavimas ir plačiau po Rusiją pasklido: pavasarį Peterburge inžinierių susivažiavimas148, išklausęs iš Lietuvos balsą, pritarė jam ir nutarė visi prisidėti prie sugriovimo maskolių valdžios ir palengvinti Lietuvai laisvę įgyti, įkurti autonomiją su seimu Vilniuje.

Paskui vėl tas šauksmas, tas smarkus reikalavimas atsiliepė ir Maskvoj – moterų susivienijime. O neseniai vėl pritarė jam, kad ir neaiškiai, Maskvos žemiečių ir miestų atstovų susivažiavimas.

Tas reikalavimas atsiliepė ir kai kurių pirmeivių lenkų ir kalbančiųjų lenkiškai lietuvių širdyse.

Ir kas ypač stebėtina: baltarusių veikėjai apsiskelbdino plačiai pasaulei, kad ir jie reikalauja Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje149.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Kas gi čia? Kas per meilė tų baltarusių, lenkų ir lenkiškai kalbančiųjų? Iš kur tarp jų ta prietelystė dėl mūsų?

Be nebus tik čia koks nesusipratimas?

Buvusieji Vilniuje susivažiavimai lietuvių, „lenkų“, baltarusių ir žydų išaiškino tą nesusipratimą.

Pasirodo, kad Lietuvos vardas ne visų vienaip suprantamas, kad mes, lietuviai, suprantame Lietuvą ten, kur didžiuma lietuvių kalbą vartoj, ten, kur lietuviai gyvena, kad ir kitą kalbą prisisavinę; vienu žodžiu, mes reikalaujame sau autonomijos tikraijai arba, kitaip sakant, etnografiškaijai Lietuvai.

O kiti – baltarusiai, lenkai ir kai kurie lenkiškai ir baltarusiškai kalbantieji lietuviai reikalauja autonomijos visam tam kraštui, kurs seniau buvo Lietuva vadinamas, kurs seniau prigulėjo Lietuvos kunigaikščiams ir vadinosi Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija; vienu žodžiu sakant, tie žmonės reikalauja autonomijos Lietuvai istoriškai, tai yra tam kraštui, kuris seniau tą vardą turėjo. Tame krašte gyvena apie 5 milijonus baltarusių, apie pustrečio milijono žydų, apie pusė milijono lenkų ir lenkiškai kalbančių lietuvių ir baltarusių, o kitų tautų dar mažiau. Tokiu būdu, pasirodo, tame krašte didžiuma baltarusių. Jų tėvynė labai vargingame padėjime būdama negalėjo iki šiol dar pabusti iš miego, ten tamsos ir vargo dar daugiau negu Lietuvoj; jiems dar ir dabar spauda uždrausta, jie dar labai maža teturi raštų, maža teturi susipratusių žmonių, jaučia, kad patys vieni nedaug ką teįveiks, o vėl lenkų prisiklausę apie istoriškąją Lietuvą glaudžiasi prie lietuvių, nori išvien su jais kovoti už autonomiją Lietuvos ir Baltarusijos, net savo tėvynės vardo nenori minėti, tiesiai sako – reikalaukime ir kovokime išvien už autonomiją Lietuvos su seimu Vilniuje. Lenkai ir lenkiškai kalbantieji, kurių širdis dar stipriai yra prisirišusi prie viso, kas lenkiška, matydami, kad Lenkija pati viena sau autonomijos reikalauja, nebedrįsdama prisisavinti Lietuvos, priglausti jos „po savo sparnu“, tai lenkams ir lenkiškai kalbantiems daug maloniau būti didesniam būryj viename krašte. Jeigu Lietuva pati savo reikalais rūpysis ir Baltarusija vėl pati viena sau savo reikalus aprūpys, tai tie žmonės bus išskaidyti, ir taip jau nedaug jų tuose kraštuose: Kauno gubernijoje vos vienuolikta dalis visų gyventojų kalba lenkiškai, Vilniaus gubernijoj vos dvylikta dalis, o Suvalkų gubernijoje dar mažiau jų tarp lietuvių įsimaišiusių. Todėl tai tie žmonės ir trokšta autonomijos Lietuvai istoriškaijai. Žydai (bent daugumas) tai malonėtų išgauti tik konstituciją visai Rusų valstybei, kad ta konstitucija būtų demokratiška, tai yra, kad visoms tautoms, nors mažiausioms, būtų užtikrinta laisvė ir lygios tiesos. Suprantame, kodėl to žydai trokšta, jie visur yra išblaškyti ir niekur jie nėra apgyvenę kokio nors platesnio žemės ploto, tik miestuose ir miesteliuose susikimšę.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Atsiranda ir tarp žydų tokių, ką sutinka reikalauti autonomijos Lietuvai ant grynai demokratiškų pamatų paremtos; jie tą daro tik dėl to, kad netrukdyti kitiems darbo, o vėl žino, kad kraštas, tikrai žmonių valdomas, demokratiškai surėdytas, duos pilną laisvę žydams, neskriaus jų, lygiai kaip ir kitų to krašto gyventojų.

Lieka dabar dar nesusipratimas tarp lietuvių iš vienos pusės ir baltarusių ir lenkiškai kalbančiųjų iš kitos. Nė vieni, nė antri nenori nusileisti. Teisybė, antroji pusė jau nusileidžia. Sako jie: reikalaukime vieno tik įsteigiamojo susirinkimo Vilniuje ir Lietuvai, ir Baltarusijai ir tegul jau tas susirinkimas nutars, ar visiems iš vieno gyventi su vienu seimu, ar persiskirstyti į dvi dali, kad Lietuva pati sau, o Baltarusija sau valdytųs. Lietuviai turisi tvirtai savo reikalavimo dėl to, kad persitikrinę yra, jog tas tik kraštas, kuriame maždaug viena tauta gyvena, kur maždaug vienodi reikalai ekonomiškai ir kiti troškimai panašūs, gali susilieti į vieną tvirtą kūną ir kuo geriau visus savo reikalus atlikti. Baltarusių kalba ir daugelio jų tikėjimas visai kitoks negu lietuvių, jų kraštas daug vargingesniame padėjime yra negu mūsų, jų žemdirbystė, iš dalies ir pramonė kitokia, kitokia žemė, kitoksai oras ir t. t., ir t. t. * Viskas tai gali tik trukdyti darbą toms šalims į krūvą susidėjus; jie mūsų krašto reikalų gerai nesupras ir neatjaus, o mes jų; tegul kiekvienas savimi rūpinasi!

O dėl stiprybės, tai nedaug ką Lietuva laimėtų susidėjusi su plačiu tebskurstančiu baltarusių kraštu. Tik daug bereikalingo vargo ir painių išeitų.

Lenkiškai kalbančių nedaug tėra, ir jiems neturi būti skriaudos, jei vieni pasiliks prie autonomiškosios Lietuvos, o antri prie Baltarusijos.

Netur būt jokių abejojimų! Mes reikalaujame ir kovojame už Lietuvos autonomiją su seimu Vilniuje, o baltarusiai ir kiti tegul sau kaip tinkami daro!

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 233–236. [Be parašo150]

prie mūsų taktikos

Manifestas spalių 17 (30) d. pažada reformą pačios caro dūmos ir rinkimų į ją. Tuo tarpu jokių permainų rinkimuose neapskelbia nė caras, nė Vitte; tik sako, kad pradėti rinkimai eitų savo keliais. Mums tie keliai yra žinomi. Manifestas pažada, „ant kiek tai bus galima“, duot balsą ir kai kuriems iš tų, ką iki šiol nebuvo gavę rinkimo tiesų. Tasai pasakymas palieka pilną liuosybę administracijai, jos darbai ir norai mums

* Be to, dar ir tas daugumui lietuvių nepatinka, kad vienam seimui esant „Lietuvoje“ didžiuma atstovų bus iš Baltarusijos – jiems, žinoma, pirmučiausia Baltarusijos krašto reikalai rūpės, o ne tikrosios Lietuvos.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

žinomi – ji tik caro, savo ir ponų naudos žiūrės. Kokiu būdu ir kada bus reformuota caro dūma, nėra žinios. Aiškiai tik pasakyta manifeste, kad ji turi anksčiau jau paskirtuoju laiku susirinkti ir kad pradėtieji rinkimai būtų toliau varomi. Rinkimo tiesų praplatinimą iki abelnų caras atideda tolimesniam laikui, kada jau pirmoji dūma bus sušaukta.

Tą visą atmindami, mes negalime permainyti savo taktikos sulig caro dūmos ir rinkimų į ją.

Mums caro dūma netinka, mes nerinksime į ją – boikotuosime, bet boikotuodami naudosimės rinkikų susirinkimais agitacijos tikslui.

Tai mums prisieina daryt dėl to, kad:

1) rinkimai nedemokratiški;

2) rinkimai administracijos, o ne pačių žmonių prižiūrimi, t. y. ne laisvi, po administracijos presija atliekami;

3) nėra garantijos laisvės žodžio, spaudos, susirinkimų ir draugijų, taipgi ir ypatos nepaliečiamybės. Nors manifestas šį tą ir žada, bet neduoda jokios garantijos; jos ir būti negali, pakol pasilieka senieji įstatymai, pakol tebėra žandarmerija, policija su savo ypatingomis tiesomis, senieji teismai, aštrioji sargyba etc., vienu žodžiu, pakol dar pasilieka senoji tvarka, pažadėtosios laisvės yra ant popieros, o gyvenime jos bus ant tiek tik įvykintos, ant kiek stipriai laikysis žmonės ir ant kiek turės nusileisti valdžia. Be tų laisvių negali būti žmoniškų rinkimų;

4) be tam tikrų sąlygų ir pilnų rinkimų tiesų negali būt išrinkti tikrieji žmonių atstovai; išrinktieji gi gali būti tik pseudoatstovais;

5) prisidėdami prie netikusių rinkimų į netikusią dūmą trukdytumėm revoliucijos darbą; mes gi privalome ją stumti pirmyn, kad nesustotų, bet užimdama vis naujas pozicijas augtų, stiprėtų ir pasibaigtų tada, kada bus svarbiausieji reikalavimai įvykdinti gyvenime;

6) sulopytosios dūmos tiesos dar nenurodytos, nežinomi dar jos santykiai su valstybės taryba ir su caru; o juk jie neišsižadės savo privilegijų, pakol nebus prispirti –reikia juos dar prispirti; dūma, ant kurios viešpataus biurokratija, negali pakakinti nė vieno demokrato.

Nors visos iki šiol minėtosios priežastys būtų prašalintos ir būtų įvykinta Rusų valstybėje konstitucija su vienu parlamentu, mes negalėtume ir tada būti pilnai pakakintais. Vienas parlamentas, kuriame Lietuvos atstovai užimtų tokią vietą kaip vandens lašas kibire, negalėtų aprūpinti Lietuvos reikalų. Mus tuo tarpu galėtų pakakinti Seimas Vilniuje, ant demokratiškųjų pamatų įsteigtas, aprūpinimui reikalų politiškai autonomiškosios Lietuvos.

Todėl mes išsirenkame boikotą caro dūmos ir rinkimų į ją. Mes turime rūpinties,

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

kur tik galima, dalyvauti rinkikų susirinkimuose, kritikuoti dūmą ir rinkimus, nurodyti mūsų šiuomlaikinius reikalavimus ir agituoti, kad nebūtų renkami iš Lietuvos atstovai, bet visais keliais ir būdais statomi ir remiami mūsų reikalavimai.

Varpas, 1905, nr. 9/10, p. 89–90. [Be parašo151] lietuvos ūkininkai!

Mes, ūkininkai sermėgiai, tamsoje gyvendami, nešame didžiausią mokesčių naštą. Mes mokame neteisingus „vikupus“ valdžiai, kuri seniai jau atsiėmė savo pinigus ponams už mūsų žemę išmokėtus. Tais „vikupais“ Kauno gub. ūkininkai kasmet sumoka apie du milijonu rublių. Kelius taisydami, įvairias stoikas stovėdami, mes pakeliame didelę naštą; į pinigus sumušus išeitų Kauno gub. arti milijono rublių kasmet. Visokių „mirskų“ sumokame per pusę milijono. O kiek pinigų sudedame už visokias akčyžes ir muitus! – daugiau negu 3 mln. rublių! Viso labo Kauno gub. ūkininkai sumeta apie 7 milijonus rublių; o dvarininkai vos tik pusę milijono, nors jie daug daugiau turto ir žemės turi.

Mes savo sūnus atiduodame karūmenėn tarnauti, kasmet išeina keli tūkstančiai mūsų sūnų žaliūkų į svetimą šalį, į vargą (iš Kauno gub. pusketvirto tūkstančio); ten išmokina juos visokių nedorybių, ten suardo jų sveikatą, o tankiai ir gyvybę atima. Ką gi už vis tai duoda mums caro valdžia? Duoda ji savo rusiškos dvasios per rusus mokytojus, per netikusias mokyklas, kurios daugiau blogo nei gero padaro. Duoda tos smarvės degtinės (Kauno gub.) už 100 tūkstančių rub. Už 100 tūkst. prisamdo rusų gydytojų, kuriems nerūpi žmonių gydymas, bet jų alga; valdžios ligonbučiai miesteliuose tankiausiai tušti stovi; jų daktarai be darbo sėdi, nes apsirgęs žmogus eina pas paprastą, o ne „skarbavą“ gydytoją. Duoda mums valdžia popus, gubernatorius, sprauninkus, urėdninkus, žandarus ir kitus vagių bičiulius, kuriems labiau rūpi iš mūsų mokesčius iškratyti ir šiaip kišenes ištuštinti. Jie visi vagių ir budelių bičiuoliai, jie mūsų siurbėlės; už mūsų pačių pinigus jie mus engia.

Duoda dar valdžia keletą gimnazijų, į kurias neturtėlių nepriima, kur liepia brangiai mokėti už mokslą ir kvatierą ir labiausiai rūpinasi aprusinti mūsų vaikus, ne kaip duoti jiems nors vieną spindulį šviesos.

Duoda mums valdžia kazokus, dragūnus ir kitokios veislės karūmenę, kuri moka žudyti ir plakti nekaltus žmones, bet nemoka darbo dirbti. Tai yra gaujos dykaduonių, kurie bedykinėdami atpranta nuo darbo, įpranta daryti daug visokių nedorybių. Jie – tai

puslapio straipsniai, programiniai tekstai

sosto parama, jie tai prilaiko savo šaudyklėmis ir kulipkomis mūsų krašte tamsybę ir neturtą, patys tamsūs būdami.

Duoda mums valdžia krasą ir telegrapą, kur žmogus daug vargo turi pamatyti norėdamas reikalą atlikti. Ten tavęs nenori suprasti, ten tave niekina ir vargina ir vis tykoja pasipelnyti. O juk iš markių ir kitų mokesčių krasa užlaiko visus valdininkus ir visas įstaigas; lieka jiems kasmet šimtai tūkstančių rublių gryno pelno.

Dar duoda valdžia geležinkelius, iš kurių ji turi gryną pelną ir kur prastas žmogus norėdamas siųsti ką nors ar pats važiuoti daug vargo turi pritirti; visi ten svetimi žmonės tarnauja, visi savo ir valdžios pusę prilaiko, o žmonės jiems nė galvoj.

Duoda arba, tikriau sakant, liepia mums valdžia valsčius užlaikyti. Jie nemaža pinigų praryja, daugiausiai arklių užlaikymas, tų arklių, kuriais kaip ponai važinėjasi popai, mokytojai, raštininkai ir kiti caro bernai. Valsčius tarnauja visiems: ir bajorams, ir miestiečiams, o pinigus sumesti jo užlaikymui turime mes vieni ūkininkai.

Dar duoda valdžia teismus (sūdus), kuriuos sunku pasiekti, su kuriais negalima susikalbėti, kuriuose retai tegalima teisybės kibirkštį rasti.

Rodos, jau viskas, ką caro valdžia duoda mums už mūsų milijonus.

Ne, dar ne viskas! Valdžia duoda mums rykštes, valdžia patupdė ant mūsų sprando žemiečių viršininkus, be jokio paaiškinimo kiekvieną iš mūsų be jokios kaltybės gali patupdyti į cypę ant keletos dienų.

Tai bene viskas jau bus, ką duoda mums valdžia už mūsų pinigėlius?

Vyrai! Sakykit, ar tai teisingai dedasi? Ar tai gali taip būti?

Ne, šaukim, kad ne! Neturi taip būt! Tai skriaudos, tai kruvinos skriaudos! Turi būt kitaip, visai kitaip! Ir bus kitaip, jei mes savo galybę parodysime, o mūsų galybė –tai vienybėje.

Žiūrėkit, ką padarė geležinkelių tarnai, eidami išvien! Per kelias dienas prispyrė nusileisti valdžią, prispyrė patį carą atsisakyti nuo kai kurių tiesų.

Taigi, vyrai ūkininkai, vienykimės! Susitarkim visi, kas tik turi daugiau šviesos, kas gerai supranta savo reikalus, kas nebenori caro valdžiai bernauti! Statykim savo reikalavimus, aiškinkim juos, rūpinkimės, kaip įmanydami, kad mūsų reikalavimai kuo greičiausiai būtų išpildyti.

Dabar visi juda kruta, kiekvienas rūpinas savo būvį pagerinti. Jeigu mes nesirūpysime, tai ant mūsų gali sukrauti dar didesnes sunkenybes.

Ko gi mums tuojau, šiandien pat nieko nelaukiant būtinai reikia?

1) Turi būti panaikintas skirtumas tarp ūkininkų, bajorų, miestelėnų ir t. t., turi būt lygūs, tai yra visiems turi būti vienodi įstatymai, vienodi teismai ir t. t.

2) Prie valsčių turi visi prisidėti, visi, kas tik tame valsčiuje gyvena, visi lygiomis tiesomis.

Pirmojo

3) Visi mokesčiai turi būt paskirstomi pagal žmonių turtingumą ir jų pelną. Kas tik pramitimui teturi, tas tenemoka mokesčių. Kas turi ar uždirba daug, tas daug ir mokesčių turi mokėti. Juo turtingesnis, tuo daugiau turi mokėti.

4) Panaikinti visas vadinamas natūralines priedermes, kaip antai kelių taisymą, stoikas ir t. t. Tos visos priedermės turi būti atliekamos už pinigus, iš visų surinktais mokesčiais. Dabar ponai beveik nieko neprisideda prie kelių taisymo, o tada turės jie daug daugiau už mus prisidėti, nes jie turtingesni.

5) Panaikint visas akčyžes ir muitus! Jei jau tos smarvės degtinės negalėsime išvaryt iš Lietuvos (o tai būtų puikiausias daiktas), tai tegul būna jos tikroji kaina, kad nė skatiko neliktų iš jos valdžiai. Juk daugumas žmonių geria degtinės tiek, kiek kuriam išpuola pagal jo reikalo, jo supratimo, jo sveikatos; o visai maža težiūri į tai, kiek reiks užmokėti. Kam daug degtinės reikia, tai tas ir ūkį savo parduos, ir sermėgą, ir dar eis vogti, kad tik degtinės troškulį užgesyti. O kits, kurs susivaldo, tai ir daug pinigų turėdamas neišgers per daug. Pigumas degtinės nepadidys girtuoklių skaičiaus. Juk seniau pigesnė buvo degtinė, o mažiau tegėrę žmonės. Rūpinkimės išvaryti degtinę iš Lietuvos laukan, kad jos nė balso nebūtų. Tai jau yra kai kuriose Amerikos vietose padaryta! O jeigu negalėtumėm to padaryti, tai pasirūpinkim, kad per degtinę negalėtų valdžia rinkti sau pelnų – mokesčių. Juk dvarininkai – ponai piniguočiai mažiausia išgeria degtinės; o mes, Lietuvos ūkininkai ir darbininkai, sukrauname valdžiai per degtinę gryno pelno kasmet daugiau negu 4 mln. Tas tai labai neteisinga. Tegul moka valdžiai mokesčius tie, kurie daug turtų, daug pelno turi, o ne mes, sermėgiai.

Todėl šalin muitai ir akčyžės nuo degtinės, taboko, degtukų, silkių, peilių, dalgių, plūgų, suparo ir t. t., ir t. t.!

6) Atsisakykim nuo išperkamųjų mokesčių, vadinamų vikupų. Jei vienas tą padarys, tai nieko neišeis, bet jei to pareikalausim, tai nieks mums nieko neveiks. Tie mokesčiai be jokios teisybės buvo ant mūsų uždėti. Juk ta žemė, kurią mes gavome, seniai jau buvo atpirkta mūsų senolių, prosenolių prakaitu, ašaromis, darbu dvaruose per kiauras dienas, o kartais ir naktis. Taip, seniai jau mes už tą žemę savo kruvinu prakaitu esame užmokėję. Negana to, nuo 1864 metų tiek pinigų sumokėjome už ją, kad pati valdžia jau pasisakė, jog ta žemė tiek neverta. Seniai jau valdžia skaito išperkamuosius mokesčius kaip gryną gryniausį pelną, kurį ūkininkai sumoka jai be jokio reikalo, be jokios kaltybės, tik dėl to, kad nėra tarp jų vienybės ir susipratimo.

7) Turi būt visiems Lietuvos vaikams mokslas dykai duodamas toje kalboje, kokioje patys tėvai ir vaikai panorės. Mokyklų žemesnių, vidutinių ir aukštesnių turi būt tiek, kad visi vaikai galėtų sau vietos rasti. Mokyklos turi būt prižiūrimos pačių Lietuvos gyventojų.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

8) Valsčių ir viso krašto reikalais mes patys turime rūpinties. Nereik mums svetimų valkatų, svieto perėjūnų priežiūros ir globos! Mes patys savo tarpe atrasime šviesius vyrus, kurie mokės ir panorės už mūsų pinigus mums tarnauti, o ne ponauti ant mūsų. Visi mūsų krašto viršininkai: mokytojai, teisėjai, tvarkos užžiūrėtojai, įstatymų išleistojai turi būti mūsų pačių renkami visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties.

9) Kadangi mūsų krašte yra daugybė žmonių, kurie savo rankomis norėtų žemę dirbti, o yra daug tokių ponų, ką negali savo žemės apžioti, tai turi būt paskirta, kiek daugiausiai gali žemės valdyti vienas žmogus, o kita žemė turi būt visos Lietuvos žeme kartu su dabartine „skarbava“. Ta žemė turi būt duodama valdyti žmonėms, kurie gali ir nori savo rankomis žemę dirbti už nedidelį užmokesnį. Tie pinigai turi eiti viso krašto, visos Lietuvos apšvietimui ir kitiems reikalams.

10) Mes negalime žmoniškai gyventi neturėdami žmogaus ir namų nepaliečiamybės, sąžinės, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų ir streikų liuosybės. Tą turime iškovoti. Negana mums caro pažadėjimų, turi būt tos tiesos įstatymais paremtos!

11) Visų mūsų išrinktųjų viršininkų darbus mes patys turime prižiūrėti; jei kurs blogai pildytų savo priedermes, tai tuojau turi būti paprastam žmonių išrinktam teismui atiduodamas teip, kaip ir kiekvienas žmogus.

12) Turi būt panaikintos ypatingos tiesos tautoms ir tikėjimams. Kiekvienas žmogus, bile ne siurbėlė, turi pildyti visiems vienodus įstatymus, turi naudoties tomis pačiomis tiesomis. Todėl mes reikalaujame tarp kitko, kad tuojau būtų leista žydams gyventi visoj Rusų valstybėje, kad jie ant kits kito sukimšti Lietuvoje nevargtų ir per tai mūsų nevargintų.

Tuo tarpu tik trumpai surašę svarbiausius mūsų ūkininkų reikalavimus paduodame juos apsvarstymui ir kviečiame kuo greičiau vienyties visiems ūkininkams. Paskui galima bus plačiau išdėstyti ir papildyti reikalavimus. Bet jau tuojau reikia pradėti darbuoties.

Ūkininkas, 1905, nr. 10, p. 265–270. [Be parašo152]

pirmutinis DiDysis lietuvių susivažiavimas vilniuje

Spalių 17 d. manifestas pažadėjo žmonėms kai kurias laisves: pažadėjo jis leisti žmonėms liuosai rinkties ir atvirai kalbėties apie savo vargus ir džiaugsmus.

Būrelis lietuvių nutarė pasinaudoti ta tiesa ir pakviesti į Vilnių ant lapkričio 21 ir 22 d. (gruodžio 4 ir 5 d.) lietuvius pasikalbėti apie savo reikalus.

178 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Tas pakvietimas buvo apskelbtas Vilniaus žiniose153. Jis buvo parašytas ne visai aiškiai, ne visiems suprantamai ir todėl suklaidino nemaža žmonių. Kai kurie žmonės suprato, kad Vilniuje stos nauja valdžia, kuri išklausys žmonių skundus ir tuojau išpildys jų reikalavimus. Atsirado Lietuvoje nemaža žmonių, kurie išrinko iš savo tarpo atstovus į Vilnių ir įdavė jiems visokių raštų, prašymų ir skundų. Žinoma, jų troškimai neišsipildė. Keliems teko tik papasakoti susirinkimui apie savo bėdas, daugumas ne kalbėti negavo, kitiems teko savo raštus palikti tiems žmonėms, kurie buvo išrinkti, kad prižiūrėtų tame susivažiavime tvarką. Tie visi jų raštai nebuvo nė perskaityti visiems. Susivažiavimas neparinko nė žmonių, kurie galėtų tuos raštus peržiūrėti ir nors šiokį tokį atsakymą duoti žmonėms. Vienu žodžiu, daugelio žmonių viltys griuvo neišsipildžiusios. Atsitiko tai dėl to, kad pakvietimas buvo, kaip sakėme, parašytas ne visai aiškiai ir paskui nebuvo tam tikrų paaiškinimų, koks tai bus susivažiavimas, ką jis darys, kokią galybę turės. Susivažiavo žmonių daugybė – apie du tūkstančiu bilietų buvo išdalyta, kiti gi ir be bilietų buvo įėję154. Atvažiavo žmonių iš Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir Gardino gubernijų; atvažiavo iš Peterburgo, Rygos, Maskvos, Liepojaus, Varšuvos, Odesos ir kitų miestų ir vietų. Buvo net ir iš Prūsų Lietuvos. Suvažiavo daugiausia ūkininkų, nemaža bežemių ir mažažemių, buvo ir darbininkų; atvyko kelios dešimtys kunigų, nemaža studentų ir mokslus išėjusių lietuvių; atsirado ir dvarininkų būrelis. Moterų buvo nedaug ir tos pačios daugiau iš Vilniaus miesto buvo atėjusios.

Vienu žodžiu, susivažiavo Lietuvos žmonės iš įvairių mūsų tėvynės kampų ir iš svetur, žmonės įvairių luomų, įvairaus apšvietimo. Visiems rūpėjo Lietuvos reikalai. Pasiryžęs rašyti apie tą susivažiavimą, aš noriu nurodyti jo svarbumą ir vertybę.

Kad galėtumėt gerai tai suprasti, aš paaiškysiu visus to susivažiavimo nutarimus.

Paaiškinimams imsiu tą, kas buvo sakyta per susivažiavimą, tik vis tai savo žodžiais išguldysiu.

Atvykę žmonės norėjo pasipasakoti apie savo vargus ir bėdas, tik per trumpą laiką negalima buvo visiems, kurie norėjo, išsikalbėti. Daugelis nedrįso kalbėti tokiame dideliame susirinkime. Daugiausia kalbėjo mokslus išėjusieji ir studentai; kai kurie kalbėjo tankiai ir daug. Kadangi buvo trumpas laikas ir daug reikalų reikėjo apsvarstyti, tai nutarta buvo kalbėti vienam tik 10 minučių; apie daugelį klausimų leidžiama buvo tik 10 žmonių kalbėti.

Iš pradžios, kol išrinko tvarkos prižiūrėtojus, žmonės daug rėkavo, šūkavo, negalima buvo susikalbėti. Ir paskui ne sykį kildavo sumišimas ir trukšmas. Bet apskritai imant susirinkimas pasisekė.

Daug trukšmo kilo dėl žmonių, kurie sakosi esą darbininkų vadovais. Jie labai gyrėsi patys daug padarę ir peikė kitus, o apie pakeltuosius klausimus tankiai mažiausia

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

kalbėjo. Daugumui susirinkusiųjų tas labai netiko, daugelis labai pyko ant jų. Dėl to keletą kartų kuo tik neiširo visas susirinkimas.

Buvo kilę sumišimai ir dėl kitko.

Vilniaus gubernijos lietuviai ne visi bemoka lietuviškai, kiti jau užmiršo savo tėvų kalbą. Jie klausėsi, bet maž tegalėjo suprasti, apie ką yra kalbama. Jie prašė nors trumpai paaiškinti jiems lenkiškai. Atsirado keletas žmonių, kurie patys gerai supranta lenkiškai, bet jokiu būdu nenorėjo leisti kalbėti lenkiškai tame lietuvių susirinkime. Bet daugumas nutarė leist papasakoti, apie ką buvo kalbėta, lenkiškai tiems, kurie nesupranta lietuviškai. Žinoma, būtų labai bjauru, jeigu lietuviai, patys persekiojami ir slegiami, persekiotų savo brolius, nemokančius lietuviškai. Pasirodė, kad tame dideliame susirinkime atsirado tik keli žmonės, kurių širdyse yra pasislėpus lenkų kalbos neapykanta.

Kalbėjo ir vienas žydas, kalbėjo lietuviškai; kvietė jis į vienybę, kartu eiti į darbą, kartu versti prispaudėjus.

Visų pirma buvo pakeltas klausimas apie dabartinį labai sunkų mūsų padėjimą, apie suirimą visoje Rusų valstybėje, apie tai, kas labiausiai mus visus spaudžia. Buvo nurodyta, kad mus slegia valdžia. Ji atima iš mūsų kareiviauti stipriausius vyrus darbininkus: varo juos į svetimą šalį ir liepia žmonių kraują lieti. Valdžia užkrovė ant mūsų didžiausius mokesnius, akčyžes, muitus, išperkamuosius mokesnius (vikupus) ir kitokias sunkenybes. Valdžia siunčia į mūsų kraštą žmones, kurie nesupranta nė mūsų kalbos, nė mūsų reikalų. Valdžia draudžia mums savas mokyklas turėti. Valdžiai rūpi kuo daugiausia pinigų iš mūsų prisiplėšti ir laikyti žmones tamsybėje.

Buvo kalbama, kad jau visi Rusų valstybės kraštai sukilo prieš valdžią, kad jau ir kareivija kyla, net ir kai kurie valdininkai reikalauja sau žmoniško gyvenimo. O valdžia vis dar nenori galutinai nusileisti, vis dar tik mažus palengvinimus teduoda arba tik dar težada duoti. Todėl reikia sugriauti senąją, netikusią valdžią ir sutverti naują, geresnę. Kol bus tokia valdžia, kokia lig šiol yra, nieko gero nebus, vienas tik vargas ir bėdos. Reikia visiems šviesties, mokyties, nes tamsiam žmogui nė ginklas nieko negelbės. Tamsus žmogus gali griauti, ardyti, bet sugriovęs nieko gero nepastatys. Nieko neveiks ir būrelis šviesių vyrų, pasišventusių žmonėms tarnauti, jeigu plačios minios bus tamsios, jeigu jos nežinos, kaip reikia sutverti naują, geresnį gyvenimą.

Visiems susipratusiems žmonėms reikia eiti į vienybę, nes vienybėje tėra galybė. Reikia visiems jungties į būrius ir būrelius, į draugijas ir draugijėles. Jeigu vienas žmogus pareikalautų ko nuo valdžios, tai jo niekas neklausys; jeigu pareikalaus būrys žmonių, tai gal ir išklausys, bet neišpildys jų reikalavimo. Bet jeigu vienu sykiu ir vienodai to paties reikalaus šimtai tūkstančių žmonių, tai valdžia turės nusileisti ir išpildyti teisingus žmonių reikalavimus.

180 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Todėl negana tik mums vieniems lietuviams savo tarpe vieninties, reikia mums susižinoti ir su kitais susivieninusiais Rusų valstybės žmonėmis, kurie to paties reikalauja, – su tais, kuriems dabartinė valdžia yra kaip kokia sunki našta, ant pečių užgulusi. O juk lenkai, latviai, žydai, gruzinai, armėnai ir visų kitų prislėgtųjų tautų žmonės atjaučia tą naštą, tą vargą. Nesaldus ir pačių rusų žmonių gyvenimas, rusų ūkininkus nuolat jau badas kankina. Visi šaukia: „taip nebegalima gyventi! Gana kentėti!“

Visa tat apsvarstęs Lietuvių Susivažiavimas padarė tokį nutarimą arba, kitaip sakant, – tokią sustatė rezoliuciją:

Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra didžiausias mūsų prispaudėjas; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi Rusų valstybės kraštai, jogei geresnio gyvenimo galime sulaukti tiktai apgalėję senąją valdžią, – susirinkusieji čia lietuviai nutarė: Šviesties, jungties ir stoti į kovą drauge su sukilusiais visų Rusijos tautų žmonėmis. Paskui buvo svarstoma apie tai, kaip reikia permainyti mūsų krašto valdymą, kad visiems Lietuvos žmonėms būtų lengviau gyventi.

Dabar mūsų tėvynę valdo svetimi žmonės, iš svetur atvažiavę. Nenuostabu, kad jie nesupranta nė mūsų kalbos, nė mūsų reikalų. Nenuostabu, kad jie labiau rūpinasi savimi, ne mūsų žmonėmis. Jie neprivalo mūsų klausties ir klausyti. Jie nusižiūrėję yra į aukštesnę valdžią, į Peterburgą. O ten sėdi žmonės, kurie gal savo amžy nėra matę nė Lietuvos, nė vieno lietuvio. Todėl nenuostabu, kad jie duoda paliepimus ir leidžia įstatymus, kurie mūsų kraštui, mūsų žmonėms visai netinka. Todėl nenuostabu, kad mūsų žmonės netiki valdžiai, yra priešingi jos sumanymams.

Juk tik mes patys galime geriausiai žinoti, ką mums skauda, ko mums trūksta, kaip reikia bėdas ir neteisybes prašalinti. Tik mes patys tarp savęs susitardami galime žmoniškai savo reikalus atlikti.

Mums pirmučiausia rūpi artimesnieji reikalai. Lietuvos mokyklos, valsčiai, keliai, teismai ir t. t. Tais reikalais savo krašte mes norime ir galime patys rūpinties; nereik čia mums svetimų rankų, svetimų galvų. Dabar valdininkai yra iš viršaus paskiriami ir atstatomi. Mums reikia, kad jie būtų pačių žmonių renkami, pamokami ir atstatomi. Visi suaugę žmonės turi tiesą rinkties iš savo tarpo išmintingesniuosius ir doresniuosius, kurie galėtų visos Lietuvos reikalus žinoti ir mokėtų juos aprūpinti. Ką tie viso krašto išrinktieji žmonės nutars, taip ir turi būti daroma. Tokį žmonių susirinkimą vadiname Seimu. Jam reikėtų rinkties Vilniuje, tame didžiausiame, seniausiame Lietuvos mieste, senovės Lietuvos sostapilyje. Į tą Seimą turėtų patekti visų Lietuvoje gyvenančiųjų tautų atstovai: turėtų dalyvauti jame ir žydai, ir lenkiškai kalbantieji žmonės, kad ir jie galėtų apie savo reikalus papasakoti, kad ir jų reikalais galėtų rūpintis Seimas. Tarp visų tautų ir tikėjimų

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

turi būti lygybė! Visi lygiai turi rinkti savo atstovus, visi lygiai pagal turto didumo turi mokesnius mokėti, visiems vienodas teismas turi būti ir t. t. Iš surinktųjų visoje Lietuvoje mokesnių turi būt duodama tam tikra dalis žydų, lenkų, rusų ir kitų tautų mokykloms ir kitiems jų reikalams. Jeigu žydų būtų dešimta visų Lietuvos gyventojų dalis, tad jų reikalams turėtų būt duodama dešimtoji dalis iš surinktųjų Lietuvoje mokesnių.

Mes, reikalaudami Lietuvos Seimo Vilniuje, nereikalaujame dabar atsiskyrimo nuo Rusų valstybės. Jeigu dabar Lietuva atsiskirtų nuo Rusų valstybės, tad galingieji kaimynai mus visiškai galėtų nuspausti visokiais muitais ir suvaržymais.

Mes dabar nereikalaujame atsiskyrimo, mes tik sakome, kad Lietuva savo namų reikalais pati turi rūpinties, pati sau įstatymus turi leisti, pati sau mokesnius paskirstyti.

Visos Rusų valstybės reikalai turi būti atliekami aukštesniosios valdžios, kuri bus Peterburge arba Maskvoje ir bus taip pat visų žmonių išrinkta. Toji aukštesnioji valdžia turi susižinoti su kitomis valstybėmis, ji turi rūpinties muitais, gelžkeliais, pačta, kareivija ir kitokiais valstybės reikalais, kuriuos bus sutarta palikti aukščiausiaijai valdžiai. Visais kitais Lietuvos reikalais turėtų rūpinties Vilniaus Seimas. Toksai krašto sutaisymas vienu žodžiu vadinasi autonomija. Taigi ir sakome, kad Lietuvai reikalinga autonomija.

Kurgi tos Lietuvos autonomijos ribos turi būti? Pirmučiausia, žinoma, prie Lietuvos turi būti priskaityti visi lietuviai ir tie žmonės, kurie tarp jų gyvena. Bet yra vietų, kur gyvena nedaug bekalbančių lietuviškai, ir tokių vietų, kurioms arti Vilniaus miestas, kurios iš senų senovės turi daug visokių reikalų su Vilniaus miestu ir su lietuviais. Tokios vietos galės prisidėti prie Lietuvos autonomijos, jei tik patys žmonės to panorės: per prievartą negali spirti, kad jie prisidėtų prie mūsų. Lenkai irgi reikalauja sau autonomijos su Seimu Varšuvoje. Daugelis lenkų priskaito prie savo krašto ir visą Suvalkų guberniją. Lig šiol ji vis buvo prie Lenkų skiriama, turėjo daug vienodų su Lenkija įstatymų. Suvalkų gubernijoj dabar gyvena apie 400 tūkstančių lietuvių. Jie prie Lenkų pasilikę, nuo mūsų atsiskyrę, sumažintų mūsų skaičių, mūsų pajėgas, tuo ir pačius suvalkiečius apsilpnintų.

Mes žinome, kad ir kitos Rusų valstybės tautos ir kraštai reikalauja sau autonomijos, todėl reikalinga visoms tarp savęs susižinoti, susitarti ir susivieninti bendram reikalui apginti. Visos tautos vienaip varydamos darbą veikiau galės išgauti autonomijas. Bet ir turėdamos jau autonomijas, turės jos tarp savęs dar reikalų nemaž, ir tada reikėtų joms laikyties išvien, išvien ginti savo bendrus reikalus nuo svetimųjų užpuolimų. Todėl tai Lietuvių Susivažiavimas padarė du tokiu nutarimu arba dvi rezoliuciji: 1) Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai galima kaip reikiant aprūpinti tiktai gavus kraštui autonomiją, manoma, kad visos tautos, kurios begyvena Lietuvoje, galėtų pilna laisve naudoties, – Lietuvių Susivažiavimas nusprendžia:

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Į tą Seimą rinks atstovus visi Lietuvos žmonės lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu.

Toji autonomiškoji Lietuva bus sudėta iš tos žemės, kur dabar gyvena lietuviai, Lietuvos branduolys, ir iš tų Lietuvos pakraščių, kurie dėl kokių nors priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai norės prie jo priklausyti.

2) Kadangi susirinkusieji Vilniuje Lietuvių Susivažiavime Suvalkų gubernijos lietuviai visi vienu balsu reikalauja kovoti drauge su kitų gubernijų lietuviais už Lietuvos autonomiją, tad jie, suvalkiečiai, ir su jais visas Lietuvių Susivažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai reikia priskirti prie visos autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kitomis Rusijos šalimis bus paremti ant sandoros pamatų, visos šalys bus lygios, gyvens vienybėje, visos jos darys vieną galingą valstybę155 .

Kaip ir kada mes galime gauti autonomiją? Juk niekas jos geruoju neduos, niekas tuo nesirūpys, jei mes patys to neišreikalausime. Bet reikalaujant reikia aiškiai žinoti, ko ir kodėl reikalaujame, ir turėti galybę: šiaip tie mūsų reikalavimai nebus išpildyti. Reikia todėl šviesties, vieninties tarp savęs ir su kitų tautų žmonėmis; reikia tuojau pradėti darbą; reikia griauti tą, kas yra netikusio, ir pradėti statyti naują tvarką iš pat pamatų. Reikia mums tuojau prašalint rusus – mokytojus, kurie tik rusina mūsų kraštą: reikia nebemokėti jiems algos, nebeduoti buto ir reikalauti, kad jie išsikraustytų, į jų vietą tuojau, nieko nelaukiant, reikia samdyti savo žmones, kurie apsiimtų šviesti vaikus suprantama ir visiems mums brangia kalba.

Ir valsčiuose reikia tuojau pradėti daryti permainas: prašalinti netikusius raštininkus rusus, kurie viską valdė savaip, skausdami žmones; į jų vietą pasamdyti reikia saviškius, kurie mokėtų ir norėtų žmonėms tarnauti, ne ant jų ponauti.

Vienu žodžiu, reikia tuojau išsižadėti visų netikusių valdžios tarnų ir į jų vietą išrinkti žmones, kurie tikrai žmonių reikalais rūpintųs. Reikia atsisakyti nuo to viso, kas tik duoda galybę dabartinei valdžiai. Visais keliais reikia ją silpninti ir savąsias pajėgas stiprinti.

Apie tai trumpai ir aiškiai pasakyta trečioje ir ketvirtoje Susivažiavimo rezoliucijose:

1) Jei norime įgyti autonomiją, turime pirmučiausia visiškai sugriauti dabartinę mūsų tautos prispaudėjų tvarką. Tam tikslui reikia, kad čia eitų išvien visi Lietuvos politiškieji būriai (visos partijos) ir atskirieji mūsų žmonės. Susivieninus visiems savo krašte, reikia jungties su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios pradeda griauti tą tvarką. Tuo tarpu, kol kas bus, reikia nemokėti jokių mokesnių, uždaryti monopolius, neleisti vaikų į rusiškąsias pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gub. (ten, kur gyvena lietuviai) į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių kareiviauti, prireikus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

2) Visuose Lietuvos valsčiuose, visame jų reikalų vedime (susirašinėjime, susižinojimuose...) turi būt vartojama prigimta žmonių kalba.

Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankis, tai reikia visos tokios mokyklos paversti grynai tautiškomis, t. y. pasirūpinti, kad mokslas jose būtų išguldomas žmonių kalba; be to, mokytojus tokioms mokykloms turi rinkties patys to krašto žmonės.

Kada buvo jau priimtos visos šitos rezoliucijos, Susivažiavimo pirmasėdis kalbėjo dar apie Vilniaus vyskupijos bažnyčių sulenkinimą, nurodė, kaip sunku yra tos vyskupijos žmonėms gauti savo kalbai šiokios tokios žmoniškos tiesos, ir patarė

Susivažiavimui palinkėti tos vyskupijos žmonėms pasisekimo kovoje su bažnyčių lenkintojais ir papeikti visą šių dienų lenkinimo tvarką Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.

Visas Susivažiavimas, visi vienu balsu išreiškė ir pasisekimo palinkėjimą Vilniaus vyskupijos lietuviams ir papeikimą Vilniaus vyskupijos lenkintojams kunigams.

Tegu tik geros būna to Susivažiavimo pasekmės! Tegu sklinda po Lietuvą jo nutarimų mintys! Daug, labai daug dar trūksta tuose nutarimuose. Daug svarbių klausimų buvo tik paliesta, ne tik neišrišta, bet ir neapsvarstyta. Per dvi dieni sunku yra daug ką padaryti, ypač tokiame dideliame susirinkime, kur yra daug žmonių įvairių nuomonių ir nepratusių paturėti tvarkos.

Apie tuos klausimus, kurie buvo tik paliesti per Susivažiavimą, bus rašoma ir svarstoma mūsų laikraštyje plačiau.

Tokio didelio Lietuvos žmonių susivažiavimo nėra dar matęs Vilniaus miestas, bet galima drąsiai sakyti, kad ir Lietuva dar nėra regėjusi tokio didelio susirinkimo savo sūnų, kuriems rūpi apsvarstyti mūsų tėvynės reikalus.

Tesie šis pirmas didelis susivažiavimas pradžia kitų, naujų, gal dar didesnių ir vaisingesnių susivažiavimų. Tegu galų gale iš jų užgimsta mūsų pageidaujamasis Vilniaus Seimas, kuriame visi žmonės bus išrinkti ir jau ne vien kalbėsis ir tarsis, bet ir leis įstatymus ir paliepimus ir valdys visą mūsų plačiąją Lietuvą!

Nors tas mūsų pirmas susivažiavimas ir neturėjo galybės paliepti, bet jo nutarimai nepasiliko be pasekmių: mes susilaukėme tų pasekmių veikiaus, negu galėjome tikėties. Tą parodo generalgubernatoriaus apskelbimas tuojau po susivažiavimo ant rytojaus parašytas. Tame apskelbime generalgubernatorius pažada tuojau išpildyti kai kuriuos mūsų reikalavimus: leidžia samdyti lietuvius mokytojus į pradedamąsias mokyklas, leidžia tose mokyklose išguldinėti lietuvių kalbą, leidžia rinkties į valsčiaus raštininkus lietuvius, leidžia valsčiaus raštus lietuviškai rašyti. Žinoma, kad prispyrė nusileisti valdžią visas Lietuvos smarkus judėjimas. Bet, man rodos, jeigu to mūsų susivažiavimo nebūtų buvę arba jeigu tas susivažiavimas būtų

184 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

nereikalavęs sau tiesų, tai tas palengvinimas, kurį duoda mums valdžia, nebūtų taip veikiai išleistas.

Taigi, Lietuvos žmonės, nesigailėkit važiavę į Vilnių, nenuėjo ant nieko tas jūsų atvažiavimas. Jau vien iš to apskelbimo matyti tai. Bet matysite toliau dar daugiau naudingų to susivažiavimo pasekmių; jas visas sunku dabar ir apmatyti.

Lietuvos ūkininkas156, 1905, nr. 1, p. 3–7. P. Višinskis

Spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatoriai ir aktoriai. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: Kazys Žalnieriukynas, Jadvyga Juškytė, Liudas Vaineikis, Stanislava Jakševičiūtė, Feliksas Janušis; iš kairės antroje eilėje stovi: Vladislovas Mongirdas, Edvardas Empacheris, Augustinas Janulaitis, Povilas Višinskis, Gabalis (?) ir Stanislovas Kuizinas. 1899 m. Fotografė Paulina Mongirdaitė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, ČDM Ta 2355.

RECENZIJOS,VAIZDELIAI, ESĖ

reikaluose lietuviškos poezijos157

Guodotinas redaktoriau! *

Ne sykį skaičiau Tamstos atsakymus mūsų poetams ir rodas, kokias jiems davinėjai; gal jos iš dalies ir buvo teisingos, bet ne visai: gali būt, kad eilios jų ir menkos buvo. Bet ar galimas daiktas, kad iš pirmo pabrėžimo plunksnos išeitų puikūs veikalai poezijos, tas negalima ir mes nežinome nė vieno poeto, kuris iš pat pirmo sykio būtų parašęs amžiną veikalą. Ne! Ne vienas iš jų parašė menkos vertės eiles, paskui tik pradėjo rodytis su geresnioms. Ir mūsų žmonės lietuviai nedaro „išėmimų“. Parašė kas mažos vertės eilias, mes jau turime nurodyti, juog jos menkos ir dėl ko, nurodyti silpnas puses jo eilių, bet jokiu būdu negalime prisakyti: „Nerašyk eilių!“. Tuos pačius žodžius būtų reikėję atkartoti ir Mickevyčiai, Puškinui ir kitiems, jeigu jie būtų paklausę tų žodžių, mes dabar neturėtumėm puikių poetiškų veikalų. Jeigu kas palinkęs yra prie eilių, tegul sau ir rašo, gal jis ir neparašys per savo amžį gerų eilių, kad ne tas, tai kits parašys ir mes sulauksime savo Mickevyčią. Norim pakelti, sutverti mūsų literatūrą; prisakydami kožnam vienam, pradedančiam rašyti, kad jis mestų rašęs, mes niekad nesulauksime savo literatūros poezijos. Mes turime ne ginioti nuo rašymo, bet, kaip galima, raginti prie rašymo ir nurodyti, kiek galima, kelią ir kožnas vienas tegul sau rašo, kas jam labiau patinka. Mes iš to galime naudą apturėti: turėsime visokeriopų raštų daugybę, iš kurių galėsime skirti geresnius ir juos spausdinti. Iš pradžios gal iš 100 prisiųstų raštų galima bus vieną atspausdinti, paskui gi galima bus ir iš 10 vieną.

Tokiu būdu tik mūsų literatūra augs ir bujos.

Štai aš turiu kelias dešimts eilių pradedančio poeto; išgavau aš nuo jo jas ir gavau daleidimą apgarsinti.

Pagal mano nuomonę, jos beveik visos geros, nekurios tikrai puikios poetiškos. Norėčiau aš paduoti jas ant apsvarstymo skaitytojams Varpo; dabar lieka tik prašyti Tamistos, kad patalpintumei jas Varpe; jeigu atrasite galimu padaryti tą, kitąsyk atsiųsiu daugiau.

Varpas, 1896, nr. 6, p. 88–89. A-s

* Pildindami norą autoriaus talpiname jo užtėmymą ir prisiųstas eiles, tegul skaitytojas pats nusprendžia vertę prisiųstų eilių ir teisingumą nurodymų p. A-s. Mes iš savo pusės galime užtėmyti tik tiek, kad eilės išrodo mums silpnos, nors ir daug geresnės už daugybes prisiųstų mums eilių.

ant kryžkelio

Cit!.. Ar girdi, kas ten?.. Kaip ir šnekasi kas... Štai vis aiškiau, aiškiau girdėt, pasiklausyk, ten kalba tarp savęs dviese:

– Aš būsiu darbininku ant lietuviškos dirvos!

– Gaila, prapuls žmonijai didis turtas, iš kurio būt paskui pasinaudojus ir tavo tauta.

– Ką gi gali žinot, kad tavyj ar manyj žmonija atras turtus?!.

– Mėgink savo spėkas, tobulinkis visokeriopai...

– Ant mėginimo praleisto laiko nebsugrąžysi!.. Sakai, paskui pasinaudos iš žmonijos turtų ir mūsų tauta. Kada gi, sakyk, ateis tas laikas, jeigu mes visi darbuosimės dėl žmonijos ar mėgysime savo spėkas?! Ar nematai, kad mūsų tauta liekasi nuo kitų, skursta? Gana jau dirba dėl kitų, laikas jau pasirūpinti apie savuosius! Ar mažai mūsų tauta išleido didvyrių? Visa pasaulė žino juos! Bet ką jie atnešė savo motinai tautai? Lig šiolei da nieko...

– Palauk, palauk! Ateis laikas, kada ir mūsų tauta galės naudotis iš vaisių darbų tų, kaip sakai, didvyrių.

– Teip, lauk, ateis laikas! Ar tada, kada vis labiau likdama nuo kitų, atiduodama savo prakilniausius vyrus kasžin kam, pati tuo tarpu skursdama ir kaskart mažiau teišduodama didvyrių, pati užmerks akis ir daugiau jau nė kiti nesulauks iš jos turtų?! Ne, ne teip tur būt! Aš, tu ar kits, kilęs iš mūsų tautos, palipęs ant tiek, kad gali, kaip tu sakai, naudotis iš žmonijos turtų, tur grįžti į tėvynę, dirbti ant tautiškos dirvos, t. y. pasiekęs turtus žmonijos glėbiais vilkti saviemsiems; tad tauta kils, eis pirmyn, pavys kitas, eis drauge su jomis, tada mūsų pasekėjams nebereiks tokios kalbos nė užvesti.

– Kalbėk sveiks! Matau, kad labai susiaurėjo tavo pažiūros, tikėjau, kad iš tavęs nauda bus...

– Teip, turi prieš save plačių plačiausią dirvą, bet atmink, kad nepaliktum bedirviu arba nepradėtum dirbti ant svetimos dirvos.

Čia skyrės jų keliai, kalba buvo pertraukta, viens nuėjo savo keliu, kits savo.

Ar besuėjo kada juodu vėl?

Varpas, 1898, nr. 1, p. 5–6. P. Apaštolas

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

naujas elementorius a. iš b.

Kas nesidžiaugė pirmąkart paregėjęs A. iš B. elementorių158! Kas nesigėrėjo paskaitęs patilpusias ten apysakutes! Apysakutės trumpos, užimančios ir be jokių pamokslų – pati per save kiekviena apysakutė pamokanti. Aš ilgai stebėjausi pasižiūrėdamas į jas ir tankiai kilo man klausimas: ar tos apysakutės visos yra iš mūsų žmonių burnos paimtos ir tik p. A. iš B. apdirbtos, ar patsai A. iš B. savo talento spėkomis jas pagamino? Aš savo krašte nebuvau girdėjęs panašių apysakėlių, todėl sprendžiau, kad tai iš kitų kampų Lietuvos jos paeina.

Bet kas per nusistebėjimas ir nuliūdimas mano buvo, kad tas apysakutes žodis

į žodį atradau rusiškoj kalboj grovo Leono Tolstojaus elementoriuj! (Новая азбука

графа Л. Н. Толстого, изд. двадцатое. Москва, 1896 г.)159.

Štai paveizdin sulyginimas A. iš B. ir Tolstojaus elementoriaus.

Naujas elem. Naujas elem. A. iš B. Tolstojaus.

Pelė išgraužė skylę grindyse..................27 psl.

Gyveno senis ant upės kranto................30 psl.

Tėvas laukuos arė...................................31 psl.

Vienai žmonai pelės suėdė taukus..........31 psl.

Neregys ėjo namo vienas.......................31 psl.

Ir t. t.

31 psl.

32 psl.

35 psl.

45 psl.

40 psl.

Peržiūrėjus ankstybesnius išdavimus Tolstojaus elementoriaus, mislyju, galima būt atrasti ir trūkstančias apysakutes.

Visas būdas sudėjimo elementoriaus teipgi paimtas nuo Tolstojaus.

Tokiu būdu p. A. iš B. paleido į svietą naują elementorių kaip originališką, jam tapo pripažinta per konkursą premija, nors ir tas elementorius yra ne A. iš B., tik Tolstojaus sustatytas.

Varpas, 1900, nr. 6, p. 72. [Be parašo160] persitikrinimas

Vienas vaikinas, vardu Varna, paragavęs seminarijos mokslo per keletą metų savo ten buvimo, – išstojo, atsisakė nuo pašaukimo į kunigystės stoną; pasakė visiems, kad

Recenzijos, vaizdeliai, esė

jo „nebešaukia“ ir tiek: kiek bebuvo pašaukimo, tai per tuos metus išgaravęs ir ant galų galo nė lašo neblikę.

Tėveliai neturtingi, visą viltį savo sūnuje turėjo, laukė, kada tai jų sūnelis pabaigs sunkius seminarijos mokslus, laukė, žiūrėjo į sūnelį kaip į saulę užtekančią ant jų vargingo gyvenimo ir džiaugėsi: paliks jų sūnelis kunigėliu, turės daug pinigų ir jiems duos, jų skolas išmokės, o gal ir žemės pripirks... visi jam į rankas bučiuos... ir dūšelės iki septintos kartos bus išganytos!.. Ir ant šio svieto kiek tai garbės ir malonės jiems teks!.. Jų sūnus kunigas!.. Pamislyjus net galva sukasi!..

O jis dabar štai kokią „štuką“ iškirto!.. Ar jam protas pasimaišė, ar davatkos liežuvius sunešiojo, ar į kokią mergaitę įsimylėjo?!.

Ir verkė tėvai, ir prašė geruoju, ir barte barė; o jis „ne ir ne“, užsikirto ir tiek. Nebegalėdami patys ant gero kelio sūnaus atversti, karštai meldėsi ir Dievo prašė apšviesti jų sūnų Dvasia šventa ir Visų šventųjų užtarimo maldavo neapleisti jų vargšų senatvėj ir neturtuose esančių – nieko negelbėjo... Eina jau ant galo paskutinės globos ieškoti pas kunigą kleboną, prašyti paklydusį sūnų pertarti, ant gero kelio atvesti.

Šaukia klebonėlis, – da jaunas žmogus, bet visų parapijonų ponų ir prasčiokų mylimas, o vyskupo išaukštintas ir terp kitų išskiriamas (išvažiuodamas į užrubežį jo priežiūrai paliko net savo juodukus), – šaukia jaunikaitį Varną pas save.

Kiek jau klebonėlis beturėjo iškalbos, visą suvartojo šįkart (o galva ir liežuvis jo ne jeib koki: toj pat valandoj moka apmest ir ataust), nurodė visą gražumą ir aukštumą pasišventimo būt kunigu, ganyt žmonių dūšeles, ant gero juos pamokyt. Ir daug, daug jis privadžiojo, o tas kietsprandis Varna vis „negrįšiu atgal“ ir tiek. Įkaito klebonas, nebežino, ką ir besakyt, kaip bepertikrint tą vaikiną, kad suprastų savo paklydimą; bebraukant prakaitą, klebonas nuleido akis žemyn, pamatė savo pilvelį, it busą, linksmai nusišypsojęs ėmė jį glostyt ir tapnot:

– Žiūrėk, – sako, – ar būčiau toks dabar, kad nebūčiau į kunigus ėjęs?!. Ko man dabar trūksta?!.

Tų žodžių visai užteko vaikinui, daugiau nebereikalavo: atsisveikino su klebonu galutinai pertikrintas savo paklydime... Po kelių dienų Varna atsisveikino su tėvais ir giminėmis, išvažiavo atgal į mokslus, bet tik jau dabar tiesiai Petropilyn tepliorystės mokyties, prie ko nuo mažens turėjo palinkimą ir gabumą...

Ūkininkas, 1901, nr. 2, p. 10–11. Davatkos vaikas

peržvalga raštų

Lietuvos ūkininkų kalendorius ant metų 1901161. Įžengiamasis straipsnis –„Žemdirbystės reikaluose“ – iš Ūkininko paimtas, kitas gi vėl – „Ūkės dykai“ iš Tėvynės sargo, dar vienas – „Džiova ir kaip tos ligos apsisaugoti“ buvo jau net kelissyk spausdintas; „Lietuviai, mokėkite lietuviškai rašyti“ pagal Tėvynės sargo straipsnį sudėtas.

Tokiu būdu kuone pusė straipsnių paimta iš laikraščių; todėl tiems, kas juos laiko, kalendoriuj nebedaug belieka medegos; likusiejie straipsniai – daugiausiai apysakutės –vienos, matyt, rankos sudėtos pagal lenkiškąsias; tai aiškiai parodo visai lenkiškos konstrukcijos, kaip va: „ar laikais velnias galvos neįkiša“ (50 psl.), „kaip ne dviktelės“ –„kaip neduos!“, „pusiau suirosioj“ (54 psl.), „teip jam parėjo“ (592 psl.) ir t. t. daugybė.

Turinys kalendoriaus visai nekaltas apart kelių eilių pirmojo iš Ūkininko paimtojo straipsnio.

Kiekvienas žino, kad tūkstančiai kalendorių pasklinda po Lietuvą. Tai kodėl gi nepasinaudoti iš to ir nepaleisti į svietą per jį naudingiausias politiško mūsų padėjimo žinias: mūsų prispaudimą, vargus ir bėdas išparodyt ir išaiškint?!

Dabar gi žmogus užlaiko kalendorių nuo senų senovės, o paklausk jo, kokios jis tautos, atsakys: „katalikas“, kas jo priešas – „žydas“, o visų didžiausias galiūnas, kurs pagerintų visą jo vargingą gyvenimą, kad galima būtų jam papasakot apie viską –pasiskųst – tai „šviesiausis caras“!

Gėda mums, vyručiai, šimtąkart gėda, kad iki šiol mes nepaleidžiame į svietą kuo reikalingiausių mūsų padėjime kalendorių – agitatoriškų!..

Man matos, lai būna mūsų laikraščiai šiek tiek silpnesni, o kalendoriai stipresni, tai daug daugiau laimėsime!

Štai metai pasibaigia, su jais ir amžius prašoka. Pasirūpinkime, kad ateinančiame amžiuje nebeturėtumėm teip silpnų ir nekaltų kalendorių!

Kiekvienas apie tai atminkime ir rūpinkimės padėti tam ar šiokiu, ar tokiu būdu, nemislykime, kad tai ir be mūsų tas pasidarys, nebūkime per daugmaž manančiais apie save: „Et, ką čia aš prisidėsiu?! – kiti be manęs geriau atliks!“ Toks nusižeminimas –pikčiausias mūsų priešas! Teip sakydami ir manydami, mes nuleidžiame rankas žemyn, akis užmerkiame ir pradedame snausti arba ir visai miegoti. Kaip saldu ir malonu! Nieks žmogui nerūpi, nė prieš ką nereikalauja duot atsakymo!

Lai tik kiekvienas arčiau prisižiūri mūsų spaudos žodžiams, – tai netrukus atras vieteles, straipsnelius, kuriuos perskaitęs turės pasakyti sau: „O jug aš galėčiau ne blogiau parašyti, o gal ir geriau, kad tik ant to atsidėčiau!“ Jeigu dar žmogus nėra gerai įmigęs, tai toksai patėmyjimas būtinai turi pažadinti prie darbo, bet... bet ant nelaimės

Recenzijos, vaizdeliai, esė

tankiausiai mes į tos spaudos žodį retai tepažiūrime!.. Tik negut kartais kas atnešęs pames ką ir sakys: „Štai, žiūrėk, koki talentai pas mus gimsta! Skaityk, koks puikus raštelis!“ Na, tą dar perskaitom, pasidžiaugiam, kad ir tarp mūsų brolių atsiranda talentuotų žmonių, pasidžiaugiame ir... snaudžiame toliau!..

Tame pačiame kalendoriuje atspausdintos rašomosios raidės, kaipo pavyzdys dėl išsimokinimo lietuviškai rašyti. Peržiūrėjęs tą alfabetą nė pats nežinai, ką mislytis. Ar tai sustatytojas jo parūpino jį sau, – nuolat į jį žiūrėdamas bene priprasiu, sako, tokias gražias raidutes rašinėti; aš bent persitikrinęs esu, kad autorius sustatytojas to alfabeto tokių raidžių savo raštuose nevartoja, galiu net derėtis, nors iš savo surūdijusios plunksnos, kad teip yra, va kokios raidutės162:

Tai net malonu žiūrėt! Turiu prisipažinti, kad mane ir ne dešimtį metų mokino, o tokių raidžių neparašysiu; o jau ištarti visas – kas tau davė!

Ir liežuvį nulauši, ir tai neištarsi! „Tai ką čia ir bevargsi, ką čia mokysies tokių daiktų, kurių išmokt negali?!“ – gali pasakyti ne vienas.

Nesuprantu logikos visų tų galvočių, kurie iki šiol išleisdami naujus elementorius, numerius T. S. ir tokių kalendorių kiša niekam nereikalingas raides, o ir reikalingąsias su tokiom uodegutėm parašo, kad baisu ir žiūrėt, ne tik mėginti rašyt!

Gal jie rėmėsi ant to pamato, kad ir juos teip mokino: už ką gi jie teip vargo pasimokydami?! Lai ir kiti dabar teip pat pavargsta!..

Sakyčiau, kad jie stengiasi parodyti savo norą padėt žmogui įgyt pradžias mokslo, bet bijosi, kad jis neišmoktų ko nors; bet jug tai jie ne gudų mokytojai ir administratoriai... Kaip sau norit, o aš negaliu jokiu būdu išaiškint to teip nesuprantamo apsireiškimo mūsų rašyboj – mano galva neišneš – gal kits kas paaiškys!

Nors aš ir ne pedagogas, bet visgi paduosiu kelias patarmes.

1. Visas raides mūsų kalbai nereikalingas reikia (oi kaip seniai reikia!) mesti šalin! h, ch, x, q, w etc. – šalin, laukan!

2. Rašomąsias raides reikia rodyt be jokių uodegėlių, kad kuo lengviausiai būtų žmogui nemokančiam parašyt ir suprast.

3. Reikia ne pagal alfabeto statyti rašomąsias raides, bet pagal sunkumą jų. Vienu žodžiu, reikia rūpinties, kad žmogus kuo greičiausiai išmoktų rašyti, kad

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

matydamas, jog raidžių ne teip daug, o dagi nekurios panašios į spausdintas, įgautų norą ir galę greitai ir lengvai išsimokyt.

Teip pat dėl palengvinimo reikia išleist kortelės storos popieros („bristoliško kartono“) su rašytomis raidėmis, o po jų spausdintomis; tai prekiuoti galės kapeiką ir daugybė jų pasklis; o stora popiera ne teip greitai sudriks, tai ir naudoties galės ilgiau.

Patėmijau, kad kiekvienas pradedantis labai mėgsta turėti tokią korčiukę ir rašydamas nuolat įžiūri, pakol nepripranta geriau rašyti; kiekvienas išmokęs skaityti išmoksta patsai be pagelbos mokančių rašyti per porą, trejetą savaičių, turėdamas rankoje tokią korčiukę.

Man matos, reikėtų tokioj eilioj sustatyti raides:

Varpas, 1901, nr. 3, p. 29–31. [Be parašo163] pasikalbėjimas v

Rusai, pradėdami šįmet karę su kinais, gyrėsi ir didžiavosi artima su jais gentyste. Bet nė vienai tautai turbūt neteko teip arti patirti visą teisybę to mongoliško pogimio, kaip mums lietuviams.

Įspūdį, kokį šįmet padarė gandas, pasklidęs po Lietuvą: „Vonsiackoj164 Liepojuje!“, –primena vien tikt paveikslus dvylikto arba trylikto amžiaus.

Sudrebėdavo tada krūtinė ir narsiausių vyrų, kada jie išvysdavo savo krašto liepsnojančius sodžius ir miestus ir išgirsdavo šauksmą, baisesnį už laukinių žvėrių kaukimą: „Allah! Allah!“.

Kiekvienas juto tada, jog rasi už trumpos valandos nuožmi barbarų ranka perskirs jį su visu tuo, kas jo širdžiai brangu... dažnai ir su pačia gyvastim.

Tai ir šiemet išgirdę lietuviai apie atvykimą nuožmiausio priešo į savo pasienį neįstengė susilaikyti nuo sunkaus nusiminimo.

Su giliomis raukšlėmis kaktoje ant liūdnų ir rimtų veidų spaudė viens kitam ranką atsisveikindami.

– Niekas nežino savo dienos, nė valandos, – tarė vienas iš būrio.

– Susitiksime kokioje Viatkoje165, – buvo atsakymas kitų pabalusių lūpų.

Bet grynas sodžiaus oras buvo per sunkus suspaustoms neramumu krūtinėms, nes tik giliai įtraukdami orą, įstengė atsikvėpti.

Bet teip buvo tik po pirmų suėmimų. Paskui kuo daugiau apkalinimų įvyko, kuo daugiau kratų atsitiko, tuo labiau lietuvių širdyse ėmė gaivinties ta dvasia, kuri juos per tiek amžių lydėjo, iš tiek pavojų sveikus išvedė ir dabar nuvargusiems, sulig smerties nuilsusiems duoda tvirtą įtikėjimą į savo spėkas ir į teisingumą savo troškimų.

Keturis metus atgal, kada tas pats Vonsiackoj ėmė Suvalkuose savotiškai ruošties, beveik nė vienos šeimynos nepalikdamas neišplėšęs jai brolio, vyro arba sūnaus, pakilo ten baisi baimė. Lietuviai ėmė bijoti viešose vietose balsiai pratarti lietuviškai viens į kitą, kad, neduok Dieve, koks žandaras neišgirstų... Teisybę sakant, jog ir šiandien užtenka ten paminėti vardus Vonsiacko ir prokuroro Samochocko, kad kiekvienas lietuvis su didžiausia atida aplink savęs apsidairytų, idant galėtų persitikrinti, ar suskambėjimas ore tų baisių vardų neužkenkia jam jau.

Savo laike mūsų nemirštamos garbės Varpininkas tokį pasielgimą tautiečių su skausmu širdies buvo pavadinęs „kinkų drebėjimu“166.

Praslinko nuo tų laikų keturi metai...

Jug iš patyrimo žino kiekvienas, kaip laimingai gyvenant laikas bėga, skrieja it ant paukščio sparnų, diena dieną veja nematomai. Bet kaip slenka valandos ir minutės praleistos nuliūdime, baimėje ir varguose. Tarytum ir akmuo ristas silpnomis rankomis į kalną greičiau yra iš vietos pajudinamas, negu tokiose sanlygose laikas. O širdis ir protas kaip greitai bręsta po slegiančia našta skausmų ir nelaimių. Dažnai paskiau ir pažinte nepažinsi žmogaus, kurį pažinojai prieš užstojimą rūsčių dienų. Ypač jeigu jis turi savyje tobulinimos troškimą.

Ir gyvenime tautos, einančios keliu atgijimo, keturi metai nelaisvės – tai ilgas... labai ilgas laiko sklypas ir didelis žingsnis pirmyn. Už tai vieton drebėjimo kinkų skleidžiasi šiandien prieš mūsų visai kitoki pavyzdžiai.

Vakar paprasta moterė, pagal metų vaikas dar, drebanti vien tik prie atminimo žandarų, kalėjimų ir kitų panašių baisybių. Šiandien, storomis, šaltomis sienomis kalėjimo atskirta nuo karštai numylėto vyro, visai rami. Nė viena ašara nerieda per

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

pabalusius skruostus. Vos matomas lengvas drebėjimas lūpų nurodo vien tik ant to, kad kova verda jos krūtinėje ir taria jai sekančius žodžius: – Tėvynė reikalauja aukų. Man teko būti pirmai iš krašto. Turbūt teip reikėjo. Kits vėl jaunikaitis, teip sakant, ant pat gyvenimo slenksčio bestovįs, tapo apkalintas. Vieną gražų rytą išvydęs kitus laimingesnius draugus, apleidžiančius jau tuos kapus, kur gyvus laidoja, šaukia jiems pro savo langą ir pro žandarų galvas: – Broliai! Neužmirškite tik visas čia patirtas skriaudas aprašyti mūsų laikraščiuose.

Vėl viena mergina dasižinojusi, jog žandarai apie ją suka, guodžiasi savo tėvui, 80 metų seniui:

– Nežinau, kodėl, bet teip nenorėčiau, kad jie mane dabar suimtų...

Senis, dagi nesumirksėjęs, vien tik pečius patraukęs, atrėmė:

– Ar gėdos neturi teip šnekėti?! Jug niekam nieko blogo nepadarei. Nekaltų žmonių suėmimais neteisinga valdžia kasa vien sau po kojomis duobę. – Duktė, pajutusi tokią galingą dvasią šaly savęs, pasilenkė vien tik tėvui prie rankos ir abu tuoj ramiai nuėjo prie paprasto darbo.

Vėl vienas jaunikaitis dasižinojęs, kad jau aniolai sargai jį tykoja, ramina savuosius ir pažįstamus:

– Džiaukitės, kad mes dar ne visai supelėję, kad atsiranda dar tarp mūsų žmonės, kuriuos yra už ką suimti, o neliūskite!

Daugumas naujų kankintojų sutinka atvykusius jus žudyti žandarus ramiai, žiūrėdami į juos vien kaipo į aklą įrankį neteisybės. Jeigu jie iš tolo atvyko, vaišina dagi... nes mato juose visgi žmones, savo brolius, nors ir teip žemai nupuolusius, jog civilizuotose šalyse ima ant savęs roles antropofagų.

Tie visi pavyzdžiai nereikalauja paaiškinimų, taria patys už save.

Toks norus aukojimas savo laisvės ir gyvasties už tėvynės reikalus, toks aukštas supratimas žmogaus priedermių, nors dar ir pas atskiras ypatas... tai visgi spinduliai aušros geresnės ateities!

Negaiškite! Švieskite! Skverbkitės prie visko, kas atneša tautoms laimę ir žmonėms lygybę! Kelkite dvasią jūs visi, ant kurių dar kapai arba kalėjimas neužsivėrė!

Varpas, 1901, nr. 4, p. 40–41. [Be parašo167]

Recenzijos, vaizdeliai, esė

aleksanDras fromas (aleksanDras gužutis)

Rugpjūčio mėn. 1900 m. mirė savo tėviškėj Gongailiškiuose Raseinių pav. Aleksandras Fromas, kuris yra žinomas iš savo raštų kaipo Aleksandras Gužutis168. Aleksandras Fromas gimė 1822 metuose 30 lapkričio Raseiniuose iš tėvo Mykolo ir motinos Barboros Kudrevičaitės, bajoraitės24 *. Jo tėvo tėvas Jonas paėjo iš Vokietijos katalikų, XVIII šimtmetyje apsibuvo Vilniuje, laikydamas pirtį. Tėvas Mykolas buvo raštininku po maskoliškas kanceliarijas, jaunas mirdamas paliko sūnų Aleksandrą nuo septynių metų. Aleksandras turėjo du broliu, kurie pirm jo užgimimo pasimirė, per tat pasiliko vienturčiu pas našlę motiną. Aleksandras įstojo į garsingą Kražių gimnaziją (penkliasinę), turėdamas keliolika metų, kurią pabaigė. Paskui pastojo į kanceliariją Raseiniškio žemiško sūdo (zemskij sud), taipojau rašė ir po kitas valdžios kanceliarijas. Apsivedė su Marijona Valauskyte 1847 metuose **, su kuria pragyveno 51 metus *** –1853 m. nupirko gabalą žemės 10 desentinų po vardu Gongailiškiai, arba Aleksandrava, Girkalnio parakvijoje, Raseinių pav. Kūdikystę praleido prie tėvo Pasvalyje (Panevėžio pavietos), kur anas buvo sekretorium prie asesoriaus. Tėvas mirė 1829 m., palaidotas tapo Joniškėliuose (Panevėžio pav.), kur buvo ant darbo. Motina mirė senatvėje 1848 metuose, palaidota Kalnujuose (Raseinių pav.).

Raseiniuose gyvendamas apie 1834–1835 metuose pasižino su Vilniaus akademiku, lietuvišku raštininku Stanevyčia, su kurium vienoje trioboje gyveno169. Tas skaitė jam nekurias savo eiles, iš kurių kuo geriausiai patiko „Arklys ir meška po Raudondvariu“. Ponai bajorai ir kiti lenkai skaitė tada Stanevyčią už sublūdusį, kad anas lietuvystę platino ir per naktis knygas skaitė.

Literariškas darbavimas Aleksandro Fromo prasidėjo labai vėlai, nes nuo 1883 metų. Parašė šituos dramatus, pasakas, noveles ir eiles:

1. Verguva Keistučio (drama).

2. Dvi svodbi (pasaka ant 50 lapų).

Tuodu veikalu paėmęs J. Mikšas ir pražudęs170

3. Myris Keistučio (drama).

4. Jūratė marių karalienė (drama).

5. Rūmai ežero dugne (drama).

6. Eglė Naujapilės Kunigaikštaitė (drama).

7. Sapnas Gedimino (drama).

* Paėjo nuo Dusetų miestelio Kauno gubernijos, Zarasų pavieto.

** Buvo tai tikra sesuo klebono Valauskio, išsiųsto į Sibirą 1863 m.

*** Pasimirė 1898 m. 25 karvelio, palaidota ant Girkalnio kapų arti Raseinių.

8. Vytautas Krėvoje (dramatiškas pavidalas).

9. Aldona (drama iš Mickevičės Konrado Valenrodo).

10. Baisios valandos iš lenkmečio 1863 m., dramatas, spaudintas Vienybėje.

11. Vargdieniai, pasaka iš baudžiavos laikų. Spausdinta Vienybėje.

12. Patėviai, pasaka Vienybėje

13. Pareiga ir dabaresybė mūsų, pasaka Vienybėje.

14. Diedai, versta iš Mickaus. Vienybėje171 .

15. Ponas ir Mužikai, drama, spaudinta Tilžėje pas Šenkę, daug kartų teatre išstatyta.

16. Eglė, žalčių karalienė, drama, spaudinta Amerikoj Plymouthe.

17. Išgriovimas Kauno pilies 1400 m. (per kryžeivius), dramatas, spaudintas Plymouthe ir grajytas.

18. Vaidelutė, arba žemaičių krikštas, drama 5 apsireiškimuose, 6 atidengimuose. 1899 m.172

Kelios dešimtys novelių ir eilių, spaudintų laikraščiuose ir kalendoriuose.

Iš gyvų jo vaikų pasiliko šitie:

1. Duktė Zofija, mokintoja.

2. Duktė Aleksandra, ištekėjusi už Aleks. Litvino.

3. Duktė Teodora už Jono Kirkliauskio.

4. Sūnus Mykolas, gelžkelio urėdninkas Romuose, Poltavos gubernijoje.

Maskoliški ir gudiški laikraščiai teipgi buvo šiek tiek apie velionį padavę, bet arba nepilnai, arba neteisingai **** .

Varpas, 1901, nr. 6, p. 71–72. V. nesusiprato

Vienam didžponiui buvo reikalingas geras agronomas dideliems jo dvarams užžiūrėti ir ūkei vesti. Atsirado vienas jaunas lietuvis, aukštesnius mokslus baigęs. Jisai iš pirmo karto labai patiko didžponiui, kaipo nepaprastai praktiškas žmogus ir puikiai išmanąs savo dalyką. Ilgai juodu nesiderėjo; nutarė laiką, kada agronomui atsikraustyt su visa nauda į didžponio dvarą ir užimt vietą.

Abu jie džiaugėsi: pirmas gerą užmokesnį gausiąs už savo darbą, antras – turėsiąs ištikimą ir išmanantį pagelbininką turtams didint.

**** Žr. Kurjer Polski, nuo 17 d. gruodžio, nr. 349, kor. „Iš Peterburgo“.

Recenzijos, vaizdeliai, esė

Atėjo paskirtas laikas. Agronomas atvažiuoja pas didžponį su visu savo kraičiu. Dvarponis kuo geriausiai jį priima: geria jie sau arbatą ir kalbasi: – Tamsta lietuvis, – sako dvarponis, – girdėjau, kad labai myli savo kalbą ir karštai prisidedi prie lietuviškų reikalų; bet, žinoma, čia tamsta turėsi daug kitokių darbų ir tamstai maž laiko teliks aniems darbams. Tikiu, kad tamsta visai neužsiimsi lietuviškais dalykais, nes patsai gali numanyti, kad visai negalima. Norėjau aš pirmiau tamstai apie tai pasakyti, bet primiršau: žinau, kad tamsta visai mane suprasi ir prašymą išpildysi.

– Tai ką, tamsta reikalauji, kad aš išsižadėčiau lietuvis esąs?!

– E, ne! Aš to negaliu norėt; bet tik prašau visai neužsiimt lietuviškais dalykais. – Tai tamsta nori, kad aš, būdamas lietuviu, išsižadėčiau tos aukštos idėjos, kurią nešioja savo širdyje kiekvienas prakilesnis lietuvis?

– Na, jeigu jau tamsta nori pavadinti teip užsiėmimą lietuviškais dalykais, – lai būna teip!

– Negirdėtas daiktas! Tamsta nuo manęs samdai mano žinias agronomiškas ir ant jų paremtą darbavimąsi, o daugiau nieko. Tamsta jokios tiesos neturi ant mano sąžinės ir idėjos. Žinok, tamsta, kad lietuviai neišsižada savo idėjos dėl pinigų! Sudiev!

Ant rytojaus agronomas važiavo sau atgal, iš kur buvo atkeliavęs.

Dvarponis labai gailėjosi jo ir visai negalėjo suprasti, kaip tai tas jaunas žmogus nesupranta pats savo naudos.

Varpas, 1902, nr. 1, p. 22. A-s kas man atsakys?

Važiuoju arkliais iš Mintaujos per Latvijos šalį į Lietuvą. Vieškelis gražus, nors siauras, bet dailus ir aukštai išpiltas. Aplink – lygūs laukai: nė vieno kalnelio, nė vieno kauburėlio, kur tik pažvelgsi – vis dirvos ir dirvos tai javais, tai pašarinėmis žolėmis apsėtos. Kur ne kur mažas miškelis; bet privažiavęs, tuojau persitikrini, kad tai tik keli medeliai gražiai, eilėmis susodinti, – žmogaus rankos tas miškelis sutvertas ir nebėra jau vietos, kur pasislėpti laumėms, dvasioms, baidyklėms ir poezijai, nėra žemės ir jos augmenų, nepajudintų žmogaus ranka. Tarp tų laukų išmėtytos kur ne kur pavieniui sodybos, gražiai ištaisytos, dokalkomis arba skindeliais apdengti plytų, molio arba medžio trobesiai.

Vienu žodžiu, kur tik akį užmesi, visur matysi aukštą ūkės kultūrą, sotūs, riebūs, tvirti latviai.

198 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Bet kodėl ta širdis nesidžiaugia? Kodėl ji nerami? Jug ir mes trokštame matyt Lietuvoj puikiai išdirbtus laukus, kiekvieną žemės kąsnelį sunaudotą, žmones sočius ir stiprius! Bet kodėl ta širdis nelinksta prie tos šalies, o nusidžiaugia pamačiusi surūkusias, šiaudais dengtas gryčias Lietuvos sodžiaus, liūdnus išdžiūvusius veidus jų gyventojų?!

Kas man ant to atsakys?..

Kas man vėl pasakys, kodėl tie pasiturį latviai teip palyginant nedaug leidžia savo vaikų į aukštesnius mokslus? Kodėl prakilnesniejie tarp jų teip skundžiasi ant savo tautiečių, kad jie teip carui ir valdžiai nori pasieiti gerais? Kodėl teip retai tarp tų sočių žmonių girdėt pakeliant klausymus aukštesnius – vis tik gešeftas, reikalai ir gardi duona su alučiu?!

Ne, nenorėčiau aš savo Lietuvą tokia esant matyti!.. Tegul ją bala ir su ta gardesne duona, jeigu ji migdo geresnius jausmus ir aukštesnius troškimus!.. Ne, dėl duonos kąsnio nebūkime vergais!

Varpas, 1902, nr. 8, p. 189–190. Garsas popas ir vaikai

Atvažiavo popas į miestelį učylstvos šventinti; visiems vaikams liepta buvo ateiti. Budrius sako savo sūnui: „Jonuk, eik ryto į učylstvą, – reikia mokytis, kad teip jau panorėjai; jeigu nors vienas lašas nuo popo karvės uodegos nukris ant tavo galvos, –tai primušiu!“. Atėjo Jonukas ant rytojaus į kliasą, pasisakė draugams, ką jam tėvas kalbėjo. Visi vaikai suprato, kad reikia išvien gelbėtis. Ateina popas; pasimeldė, pamirkė krapylą į vandenį ir melsdamos ėmė šlakstyt. Tik žiūri, kad nė vieno vaiko nebėra: visi po suolais sulindo!

Ūkininkas, 1903, nr. 4/5, p. 140. A-s

būrų moterys

Vienas būras pagrįžo iš karės namon. Žmona jo klausia: – Ar pažeidė tave?

– Ne.

Recenzijos, vaizdeliai, esė

– Ar sergi?

– Ne.

– Tai keliauk sau sveiks atgal! Kad mano akys tavęs nematytų, pakol neišliuosuosite mūsų tėvynės!

O žmona buvo teip dora ir teip karštai mylėjo savo vyrą!

Ūkininkas, 1903, nr. 4/5, p. 141. A-s

būrų preziDentas

Būrų prezidentas Kriugeris, pasivažinėjęs po Europą, pasakė: „Kas man tie vainikai ir gražios kalbos, kuriais apdovanojo mane Europa! Aš noriu, kad mane (Europa) išklausytų ir būrams teisybę atiduotų. Du mano sūnu priešo rankose; kur dar du dingo karėj, nieks nežino; turbūt jau jų nebėra ant šio svieto. Trisdešimts mano anūkų kariauja kareivių eilėse. Argi nieks mums nepadės. Tai mes savo kraują lyg vieno lašo praliesime, bet neleisime ant savo sprando jungo uždėti!“

Ūkininkas, 1903, nr. 4/5, p. 141. A-s

žanDaro krikštynos

Vienas žandaras, dasižinojęs, kad Jurgių Jonas skaito lietuviškas knygas vakarais klėtyje, atėjo vienąkart sutemus tų knygų ieškot. Jurgių Jonas buvo trioboj. Žandaras ėmė baldyt po skrynias, šėpas – atrado maldaknygę. Tuo tarpu Jurgių Jonas išgirdo klėtyj bildesį, pamislijo, kad vagis įlindo; jis pasišaukė berną; eina į klėtį žiūri –raudonsiūlis su maldaknyge rankose vaikščioja. Jurgių Jonas čiupt už knygos, kad skels jam per žandą: „Skaityk, šetone! Ką čia baldais kaip nekrikštyta dūšia? Mes tave apkrikštysime!“ Pasiguldė žandarą ant grindų, nusmaukė jam kelnes, bernas užsėdo raudonsiūliui ant galvos, o Jurgių Jonas kaip ims su diržu krikštyt; žandaras tik raitosi. Nuo to laiko apkrikštytasis žandaras daugiau nebeieškojo lietuviškų knygų.

Ūkininkas, 1903, nr. 4/5, p. 141. A-s

kibirkštis

Yra valandos žmogaus gyvenime, kada jo dvasia, būdama iš visų pusių apsiausta gamtos, jos didybės ir gražybės, atsitolinusios nuo žmonių, pradeda gėrėtis žydro dangaus gilumu, tyru laukų platumu, fosforiška mėnesio šviesa...

Tada būna valandos, kad žmogaus mintis, lakiodama šaltuose gamtos rūmuose, neatrasdama atsakymų, nė kitos minties atbalsio, nė žmogaus greta, – pamato aplinkui tartum plačią, pilną paslapčių gamtos dvasią... Yra valandos, kad ta galinga dvasė tartum šnibždėti tau pradeda savo jausmus ir paslaptis...

Gerai tada darosi! Klausytum ir klausytum tų paslaptingų šnabždėjimų!..

Juo ilgiau ta valanda tęsiasi, juo smagiau darosi: visi žmogaus nesmagumai, iš neapykantos ir nesusipratimo paeinantiejie skausmai nutyla, lyg menkos dulkės nuo vieno tik pūstelėjimo tos galingos gamtos dvasios!..

...Važiuoju per lygius Lietuvos laukus... Žiema, šalta. Viskas sniegu apklota; ir laukai, ir upės, ir pievos. Grinčių juodos sienos – lyg maži taškeliai ant balto tyro; liūdni miškai ūžia pušų viršūnėmis savo niekad nepabaigtą giesmę ir iš tolo juoduoja savo spyglių žalumu tamsumu... Mėnuo šviečia, ir jo šviesa mainosi visais drignio dažais sniego kristaluose: tai melsva, tai rausva, žalia ir raudona sniegulė bėga po viena kitos. Margaliuoja, lyg tos žvaigždelės ant tamsiai žydro dangaus švytruoja... „Tos žvaigždės –tai žmonių dvasios: kuri dvasia doresnė, jos ir žvaigždė šviesesnė...“ Mirguliuoja jos kaip tos sniegulės ant žemės, toli viena nuo kitos... Šalta joms turbūt! – Teip toli viena nuo kitos! Tik savo šiluma save šildo, kitų nedagauna per tokią šalto tyro platybę... Valandomis tai viena, tai kita krinta ir užgęsta...

Teip didelės tautos žmonių daugybėje atsiranda viena kita ypata, kurios širdis ne tik savo skausmus atjaučia, – jaučia ir numano sunkią naštą savo brolių viengenčių, jų skausmus. Užsidega juose mažutė liepsnelė meilės tėvynės, savo tautos ir dega lyg ta mažutė liepsnelė tarp šaltų tyrų pločių... Ta liepsnelė šildo vieną, kitą, bet, nesustiprinama širdžių teip pat liepsnotų šiluma, žiaudriui šiauriui papūtus, užgęsta; ir tik smarkus vėjo papūtimas sunaikindamas tą liepsnelę išnešioja kibirkštis po šaltus tyrus. Iš tų kibirkščių ne viena sukuria naują, kartais stipresnę liepsnelę... Mažai nuo pradžios liepsnų! Retai jos! Ir greitai žūsta!.. Bet tos kibirkštys, naujas sukurdamos liepsnas, pradeda sutvert didesnę šilumą, kuri išauklėja nemažą kartais ugnelę, paskui – ir ugnį... Toliau labiau įkaista visi pašaliai, visur mirguliuoja gražios ugnelės, kaip tos ant tų tyrų sniegulės... Tada jau nebegali nė jokis vėjas jų užpūst ar išblaškyt! Linksma žiūrėt į dangų, apipiltą milijonais švytruojančių žvaigždžių; smagu žiūrėt į tyrą lauką, margaliuojantį visais dažais nuo mėnesio šviesos;

neišpasakytai malonu matyt nors mažą tautą, apimtą meile tėvynės ir savo brolių viengenčių...

Tad spėka, galybė, tad graži ateitis joje matosi!..

Vienybė lietuvninkų, 1903, nr. 37, p. 443. Garsas grūDai ir pelai

Rykštės. Parašė Nežinomas173. Išleido Škotijos Šviesos draugystė. Prekė 5 kap. 1902 m.

Tą apysaką baigdamas Nežinomas klausia: „Kur teisybė ant svieto? Jos Lietuvoje nesimato!“

Šitų žodžių patvirtinimą randame pačioje apysakoje.

Pekliškių valsčiaus staršina – neteisingas ir nedoras žmogus, nors jį prieš visus giria kanauninkas, raštininkas Sobakin ir Joselis, rudojo Orelio sūnus.

Vargutis geras, bet paprastas žmogelis. Nelaimingi atsitikimai įvarė jį į vargą ir ant senatvės jis gavo žydui bravarninkui vandenį nešioti. Bet vargas neišrovė iš jo širdies gero žmogaus jausmų.

Vieną vakarą Vargutis su savo draugu ramiai sau kalbėjosi karčiamoj butelį pasistačiusiu. Staršina su sėbrais, išėjęs girtas iš numerio, ėmė koliot Vargutį, kam jis teip vėlai karčiamoj sėdi. Vargutis atšovė: „Už savo grašį geriu... Tu man nenurodysi, kad aš begėdis, pats iki išnakčių karčiamoj lakęs už svetimus pinigus!..“ Staršina įpyko, norėjo mušt Vargutį, bet pabijojo, – pabijojo ir jo sėbrai. Staršina pažadėjo „išdirbinti kailį“ Vargučiui, nulenkti jam ragus.

Buvo valsčiaus teismas; staršinos pamylėtas, įrėžė Vargučiui 20 rykščių.

Iš tos gėdos Vargutis nebegalėjo ant gatvės bepasirodyt. Galų gale uždegė staršinos namus. Pats prisidavė. Išvežė Vargutį į Maskoliją. Žmonės varguoliai nepasigailėjo Vargučio, kad jam rykščių įplakė: „Ot, gavo, ir tenešioja sau sveikas, pats kaltas!“ Turtingesniejie dargi pasidžiaugė: „Ką veiksi, – sako, – su tokiais pašlamėkais? Nevaldyk tu jų, tai kaži kas bus!“ Tik vienas darbininkas, miestuose buvęs, užstojo už Vargutį, sakydamas: „Ar vilkas užpuls, ar žiurkė – reikia gintis ir niekuomet neapsileisti.“

Apysakos kalba lengvi, nors ir ne be klaidų. Ar šiaip, ar teip, vienok knygelė pasiskaityti gera.

Varpas, 1903, nr. 9/10, p. 237. A-s

varDan teisybės

Kiek tai kartų mane bardavo mano broliai ir sesers, o labiausiai sena motinėlė, sakydama:

– Vaikeli mano mielas, aš tau ne šimtą kartų sakiau ir sakysiu, kad tu pamestum tuos beblikus skaitęs! Kas iš jų? Beskaitydamas juos, amžinai prapulsi su kūnu ir dūšia: sugaus tave, išveš, kur duonos nekepa, tavo kūną badu numarys, o dūšia amžinai prapuls... Paliauk, paliauk, vaikeli, tokius darbus dirbęs!.. Štai užsitraukei baisią kunigėlių neapykantą, – net visam namui gėda: ar tai juokai – šitaip keikia, pirštais bado!.. Ar tau reikia lįsti prie tų, ką „versitetus“ baigę, užsikrėtę peklos mokslu...

Tiesa, iš visų pusių aš apstatytas priešais, visi ant manęs dantį galanda: kunigai su didžiausiu įnirtimu šaukia, kad aš – bedievis, parmazonas, broliai, sesers ir motina, išgirdę, kad teip keikia kunigai, iš kailio mane neria, po žmones pasklido mano vardas, kaip skambučio balsas, visi mane pirštais bado, nebūtus daiktus užmetinėja ir už ką? Už tai, kad aš platinu po žmones apšvietimą, kovoju už šventą teisybę?!

Štai susieinu kunigą, pradedame kalbėti apie lietuvių judėjimą, apie lietuviškus laikraščius.

– Tai virto gadynė, tai laikai! – šaukia jis įsikarščiavęs. – Paimkim šiandien lietuviškus laikraščius: Varpą, Ūkininką, Naujienas, – ką juose gero rasime? Daugiau nieko, kaip tik sąšlavas, vienus apšmeižimus! Kas kam ateina į galvą, tą ir parašo, o ten viską talpina! Į Varpą tai da biskį apšviestesni rašo, bet ir tas jau nuėjo po velniais; apie Ū-ką, Nauj. nėra ką nė kalbėti: rašo, vos kiaules nustoję ganę, – tai jųjų rašytojai!

O redaktorius viską talpina... Jau tuščia jo, kad talpina, kad bent paskui kritiką priimtų! Bet kur tau priims – ten toks galuos ir redaktorius... O jeigu vieną iš dešimties ir priima, tai į antrus metus patalpina ir sykiu jos kritiką parašo...

Teip, nieko gero nesą tuose laikraščiuose, piemens į juos rašą... Argi ne gėda jums, dvasiški vadovai, kad jau ir „piemens“ jus pralenkė, kad jūs nerandate kitokio įrankio kovai su jais, kaip tik drabstymą jų purvais, koliojimą, keikimą?!. Kaltina redaktorių, kad jis talpinąs neteisingas žinias... Ar galima jis už tai kaltinti? Juk jis daug kartų prašė rašyt teisingas žinias; sako, geriaus visai nerašyti, negu rašyti neteisingai! Matyt, jis myli teisybę. Bet redaktorius negali žinot, ar paduodamoji žinia teisinga, ar ne... Teisybė, kiekvienam nesmagu skaityt neteisinga žinia ir ją reikia kuo greičiausiai atšaukti, pataisyti klaidą – tai redakcija visuomet priims... Sako, redaktorius nepriimąs kritikos... Jis priima kritiką – pažiūrėkit į laikraščius, patys tai pamatysite, – tik kritika kritikai nelygi: nėra tiek daug vietos, kad galima būtų talpinti juose visokios pliauškynės, kartais kelis kartus ilgesnės už patį kritikuojamąjį raštelį; tuomet visai nebebūtų juose

Recenzijos, vaizdeliai, esė

vietos kokiems kitokiems straipsniams, o perdėm tebūtų tik ginčai ir peštynės. Tokios „kritikos“ galima talpinti Tėvynės sarge ar Kryžiuje174 – ten užteks joms vietos. Kam lįsti į „piemenų“ laikraščius?

Ant galo, negaliu praeiti pro šalį ir šiaip inteligentų. Net gėda būtų man prasčiokėliui apie juos rašyt ir jiems privadžioti, bet teisybė to reikalauja.

– Teip žemai, girdi, nupuolę lietuviški laikraščiai, kad net gėda jie į rankas paimti apšviestesniam žmogui. Ką ten gero rasi?..

Juk tai ne laikraščiai nupuolė, bet jūs nupuolėte! Kalbate, o nieko nedarote! Žmonėms nėra ko jūs laukti ir prašyti, o reikia dirbti, kaip moka, patiems. Jūs iš jų tyčiojatės – gėda jums, išgamos!..

Nesakau, kad visi teip kalbėtų ir nieko nedarytų – mačiau inteligentų ir su sveiku protu, neplepančių tokių niekų, dirbančių. O šitie, negana, kad patys nieko neveikia, da i kitus piktina. Sako: „Palūkėkim, štai neužilgo bus leista spauda, tai turėsime gerų laikraščių...“ Bet aš norėčiau žinoti, kas gi ten gero bus tuose cenzūros peržiūrimuose laikraščiuose, kad jų teip laukia tie mūsų ponai? Ar ten galėsime mes pasiskųsti, papasakoti savo skriaudas ir maskolių valdžios šunybes? Ne, ten tebus giriama maskolių valdžia ir caras, rodomos svietui nebūtos jų „geradėjystės“, monijamos žmonėms akys! Ak, žinoma, vis tik bus geriau, kaip bus spauda: tada žmogus galės be baimės gaut ir skaityt bent kokią visai nekaltą knygutę, pripras prie skaitymo; savo keliu po senovės eis iš užsienio geri raštai, jie ras geresnę dirvą, bet... tai da toli gražu: mažiau kalbėkim, o daugiau dirbkim – bus didesnė nauda!

Ūkininkas, 1903, nr. 12, p. 340–341. P. Aniuolas protinga moteriškė

Kitąkart jaunas knygnešys ėjo knygų ryšiu nešinas per Šidlavos miestelį. Štai pamatė jis ateinant pažįstamą uriadniką, kuris seniai jau galando ant jo dantį; greit įmetė savo ryšį kokiai ten bobai į vežimą, o pats smuko už kertės. Uriadnikas pripuolė prie vežimo, capt už knygų ir prikibo prie bobos.

– Iš kur tu gavai tas knygas? Kas tau jas pristato? Tuoj aš tave žandarams paduosiu! Sakyk visą teisybę!

Boba pažino knygnešį ir žinojo, koks yra atsakymas už prilaikymą ir platinimą lietuviškų, priešingų valdžiai, raštų, vienok tyli, nieko nesako; galvoja, kaip čia sumesti. Uriadnikas pyksta, siunta; nebekantraudamas šaukiasi į pagalbą, iš tolo pamatęs, žandarą.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Boba tad sako:

– Taigi pirkau!

– Nuo ko? Nuo ko? Sakyk tuojau! – prisispirdamas klausia uriadnikas.

– Taigi nuo uriadniko... bene nuo tamstos? – toks su ruda barzda ir karpa ant nosies! Teip, teip, tas pats, tamsta! Ar jau užmiršai?! Juk pats prašei, kad niekam nesakyčiau, o dabar mat reiks žandarui pasakyti!..

Uriadnikas akis pastatė, žiūri – nė pats nežino, ką besakyti, o žandaras ateina, –nusispjovė, sukeikė ir nuėjo žandaro pasitikti.

– Tai kas gi čia atsitiko? Kam mane šaukei? – klausia žandaras.

– Et, niekai! Kvaila boba buvo prikibusi prie manęs, norėjo mane „išnevožyti“. Pasirodė, kad ne viso proto... Neapsimoka su tokiomis susidėti – nė tu jos nejudink!

Pavakariais atsirado knygnešys, ir abu su boba susėdusiu į vežimą nuvažiavo sau savo keliais; ir tą pačią dieną knygų ryšys pasklido po žmones.

Ūkininkas, 1904, nr. 3, p. 95–96. A-s

Jonukas karklynas eina lietuvos pažintų

Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų. Parašė Prietelis175. Lietuvių katalikų spaudos bendrijos spaustuvėje. Shenandoah, Pa., 1904, 47 psl.

Jonukas yra gimęs Tėvynmeilių, o ne prastam kokiame sodžiuj. O Tėvynmeilių sodžius ir žmonės sektini. Sodžius gavęs tokį vardą „už tai, kad nei vienas iš jų neprisisavino nei svetimos kalbos, nei svetimo apvalkalo, nei svetimų apeigų.“ Visi kalba grynai lietuviškai, nors bemaž kuo ne visi moka ir rusiškai, ir vokiškai (Zarasų paviete!). Vasarą dėvi trinyčiais, žiemą kailiniais; avi gan vyžas, gan nagines, o speige –kojenas. Mergaitės šoka suktinę ir dainuoja „Žirgelį juodberėlį“ arba „Rūtų darželį“. Moters tebevartoja nuometus. Berniukai nerūko iš viso. Šventvakariais muša ripką arba eina imtynių. „Tėvynmeilių trobesiai neatsiduoda nei maž bajorija... Langai nedidžiuliai, kad mažiau įeitų triobon šalčio, kakaliai be kaminų, kad būtų šilčiau ir sveikiau... Pasieniais riogso platūs suolai, kame gaspadinė dieną pasistato šį ir tą, o naktį ilsisi visi po dienos pavargiui.“ (psl. 6). Iš visų tėvynmeiliečių išsiskirdavo Jonuko tėvas; jis apie viską žinojo, nes turėjo šiokias tokias savo žinias iš veterinarijos, meteorologijos, labiausiai – teologijos – „nebuvęs bažnyčioje jis pasako, ką kunigas sakė.“ (psl. 7). O kas dedas pasaulėj, jis žinojo viską, nes Tėvynės sargą skaitė, bet valdžios draudžiamų raštų neskaitė (tai turbūt ir daugelio Tėvynės sargo numerių negalėjo skaityt, nes ir

Recenzijos, vaizdeliai, esė

jame kartais atsiranda koks piktas prieš valdžią žodelis). Mokyčiausiu tėvynmeiliečiu būdamas Karklynas ir vaikus vedė tam tikru keliu, kad būtų tikrais tėvynmeiliais. Todėl išmokinęs, kaip reikia Dievą garbinti, kokias maldas reikia perskaityti nedėlioj namie pasilikus, rūpinos, kad jo vaikai turėtų duonos kąsnį žemės nesuskaldę. Jaunelį Simuką išsiuntė Rygon kalvystės išmokti. Simukas geru kalviu liko ir pastatė savo priekalą Tornsberge, Rygos priemiestyj. „Dukterys pasigarsino kaipo pačios gerosios apygardos mergaitės, kaipo manios verpėjos, audėjos, siuvėjos, virėjos ir pirmosios gaspadinės visoje parapijoje. Vakaruškos ir gūžynės nebuvo joms nei galvoje, jos rūpinosi tiktai apie namų žygį ir ruošą.“ (psl. 10). Visos trys gavo vyrus – pačios pasiskyrė, nes „bernaičiai galando dantis ant jų“. Jonukui liko nesuskaldyta tėvų žemė. Išmokęs nuo tėvo maldų keliavo Lietuvos pažintų. Buvo akalicoj pas bajorą. Patyrė, kad ten kalbama darkyta lenkiška kalba, lietuviška kalba niekinama, pavardės perkreipiamos, lenkinamos, pasninkai neužlaikomi, o kai kurie bajorai ir mergininkai; aria čebatuoti, kaliošuoti, o šieną pjauna sermėgą apsivilkę, kovoja bažnyčioje už lenkišką kalbą. Tarnavo Jonukas ir pas dvarponį Gorskį už „pėdsekį“, buvo apsiėmęs patarnauti ponams ir jų svečiams „kaliošus numauti“. Ponas Gorskis, kad ir lenkas, neniekino lietuviškos kalbos, bet pats gramatiškai lietuviškai kalbėdamas barė išgirdęs ką kraipant lietuvišką kalbą. Čia Jonukas daug išmokęs; išėjęs nuo Gorskio lyg gimnaziją baigęs. Dabar žinojo, kad akalicų bajorai 99 ant šimto iš Lietuvos mužikų kilę, kaip ir lenkų bajorai – iš kariūmenės; patyrė, kaip lenkiška kalba Lietuvoj atsirado, koks turtingumas ir gražumas lietuviškos kalbos, iš kur atsirado lietuviškoj kalboj svetimi žodžiai, kad tik reikia daugiau tokių vyrų kaip Baranauskis, Jaunis – tai Lietuva nepražus; dabar tramdo ir vėlina pasikėlimą Lietuvos spaudos uždraudimas, dvasiška vyriausybė, nevienydama, bet skirstydama ir slėgdama kunigų tėvynainių darbus, ir Lietuvos išgamos – visokie kūlvartos. Bebūdamas pas Gorskį Jonukas išmoko aritmetikos, geografijos, istorijos, maskoliškai rašyti, „permanė kiaurai visą Kriaušaičio gramatiką“176. Tarnavo galų gale Jonukas ir klebonijoj; rado ten kleboną lietuvystės priešą ir kamendorių lietuvystės mylėtojį; klebonas reikalavo, kad Jonukas lenkiškai kalbėtų, o prireikus ir ruskai pridėtų. Jonukas nedėldienyj buvo užtraukęs gadžinkas lietuviškai, bet vargonininkas pasipriešino ir Jonukas gavo pasitraukti į šalį; po votyvos Jonukas lietuviškai užgiedojo suplikacijas – grynai lietuviškai; klebonas už tai įpyko: „Sukelsi tu bajorus prieš mane! Suerzysi vyresnybę! Įkliudysi tu mane!“ Patyrė Jonukas, kad kunigai maino savo pavardes, kad poniškiau jos skambėtų; bet ir jauną srovę tarp kunigų pasirodžiusią pamatęs – jauniejie kunigai grįžtą jau prie lietuvystės ir besikertą dėl to su seniais. Štai ir visa pasaka. Tiek tai Jonukas, tikriau sakant, autorius, Lietuvoje tematė arba, dar tikriau, tiek tepanorėjo matyt ir parodyt skaitytojui. Viso to pamokslas toks:

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

geriausiai maži langai, dūminės gryčios, emigracija svetur, by tik žemės nereiktų skaldyti; o nežino autorius, kad geri kalviai ne tik Rygoj, bet ir Lietuvoj reikalingi ir gali gerą pelną turėti, ir kad ne žemės ploto didumas daug duonos atneša, bet geras jos sunaudojimas. Danijos ūkininkas, 5 desetinas turintis, – tai ponas su mūsų valako valdytoju sulyginus. Be reikalo autorius reklamuoja Montvilo177 degtinę: nors ir lietuviškiausi degtinė, vis tiek kenkia sveikatai, mažina žmogaus turtą ir stiprina valdžios galybę; galėjo apsieiti be reklamos ir Jaunis, ir Kriaušaičio gramatika. Be reikalo autorius teip gerą parodo mums dvarponį, – tokių dar nėr pas mus; o teip jau peikia akalicų bajorus; o jug mums daugiau kenkia Lietuvos aristokratų didžponių kvailystės negu nuskurusių akalicos bajorų, – nes didžponiai valdo mūsų žemės didžiausį plotą ir turi savo naguose suspaudę daugybę žmonių darbininkų; daug jie mums užkenkia, jeigu tik ir vien iš kalbos atžvilgio težiūrėsime. Prakalboj autorius aiškiai sakosi norėjęs nurodyti tuos, kurie kliudo Lietuvai tautiškai atgyti – Lietuvos išgamas; ir atranda tiktai šiuos išgamas – akalicų bajorus ir senuosius kunigus. O dvarponiai – tai ne išgamos?! Už ką teip maloningai autorius atleidžia dvarponiams kaltybes, nežinau; bet nemanau, kad autorius būtų teip neakylas, kad to nepamatytų. Ar autorius norėjo prisigerinti ponams, ar bijojo užgauti juos, nežinau, bet tame matau didelę autoriaus tendenciją. Per tai daug jo raštas nustoja. Ar autorius nesupranta, ar iš baimės tyli, kad labiausiai kliudo mums tautiškai pasikelti maskolių valdžia, kuri naikina visa, kas lietuviška, persekioja lietuvius ir stengiasi surusinti. Prietelis duoda mums savo knygelėje ir savo Tėvynmeilių idealą. Tas jo idealas labai neaukštai siekia, o jo giriamiejie papročiai ne visada sutinka su higienos mokslu ir su progreso reikalavimais. Senoviškas tai idealas, tik šiek tiek papuoštas lietuviškojo judėjimo plunksnomis. Kas buvo senovėj, tas gera ir gražu, ir sveika! Tas turi būt ir dabar – tai būsią tautiška – patriotiška. Senovėj buvo surūkusios gryčios be kaminų, tai norėdami būti gerais tėvynmeiliais nestatykim krosnių ir kaminų ir įkalbėkim dar, kad teip šilčiau ir sveikiau, ir langų didelių nedarykim ir lovose negulėkim, tik ant suolų. O to nepamislyja autorius, kad jeigu senovėj būtų turėję užtektinai pigaus stiklo, būtų ir langai buvę dideli, kad būtų turėję laiko ir mokėję krosnis dirbt, tai būtų dirbę; jei būtų išgalėję, tai būtų ir ant matracų arba ant duknų gulėję. Ant to pamato atsistojus reiktų pagirt ir tėvynmeiliu pavadint lietuvį, kurs nemoka nė skaityti, nė rašyti, nes senovėj lietuviai to nemokėjo. Ne, Prieteliau, ne tame apsireiškia patriotizmas; bet tame, kad žmogus myli savo kraštą, savo žmones ir rūpinasi juos kelti aukštyn. Tauta nepražus, jeigu visi jos sąnariai ims polką šokti ir skrybėles nešti, o klumpes neavės! Ji pražus, jei išeivystė nenustos, jei jos moters nieko daugiau nemokės, kaip tik melstis, austi, siūti, verpti, virti ir vaikus gimdyti! Ji pražus, jei jos sūnūs tik pradinį mokslą teįgis ir tai ačiū kokio dvarponio malonei, ir

Recenzijos, vaizdeliai, esė

tik valdžios leidžiamus raštus teskaitys, o už aukščiausį mokslą laikys žinojimą, kada kokios maldos bažnyčioje laikomos, kokie pamokslai sakomi. Tauta tik tada nepražus, kada jos sūnūs, įgiję aukščiausius mokslus, pilna sauja žarstys įgytas žinias po Lietuvą, kada jie mokės sunaudoti mokslo prityrimus tėvynės naudai. Tada tikrai aukštai pakils tauta, kada kiekvienas žmonių gyvenimo pagerinimas bus ir Lietuvoj sunaudotas. Tada tikrai bus visur pripažinta kaipo atskira tauta Lietuva, kada jos sūnūs sutvers savo kalboj poezijos veikalus, kurie galės užgauti ir sužadint kiekvieno ir nelietuvio širdį, kada pagimdys savus motyvus muzikoj, architektūroj, tepliorystėj ir kitose dailos šakose.

Tada tik pradės visi branginti ir gelbėti Lietuvą, kaipo tautą, kada svetimtaučiai galės imti iš jos pavyzdį, kada galės pasinaudoti jos darbų vaisiais. Bet tada tai Tėvynmeilių sodžius nebus pavyzdžiu Lietuvos sodžiaus!..

Ne viskas toje knygelėje peiktina. Nurodymas ant dvasiškos vyresnybės, kaipo tramdančios ir vėlinančios Lietuvos pasikėlimą; nurodymas kelio, kuriuo kiteip negalint prisieina kovot už lietuviškos kalbos tiesas bažnyčioj; ir dar kiti mažmožiai pagyrimo verti.

Varpas, 1904, nr. 9/10, p. 146–147. A-s

terazniejsza litwa

Terazniejsza Litwa, zesz. I – 1. „Lata myjały“. Francuzowicz178. 2. „Niema borów, niema lasów“. Ks. S. Gimžewski. Wilno, 1903, 8 psl. in 16179. Pirmosios eilės trumpos, bet gražią mintį išreiškia: istorijos bėgis pastatęs Lietuvą ant prapulties krašto, bet kaipo pelenuose kibirkštis užsilikusi nekurių lietuvių širdyse meilė tėvynės sužadina brolius, –„bunda Lietuva“, ir savo vadovų vedama, rengiasi prie naujųjų karių.

Antrosios gi eilės užima 7 psl.; dailios formos ir poezijos jose nėra, bet už tai lietuviško šovinizmo ir perdėjimo netrūksta. Lietuvos bajorų patriotizmas esąs tame, kad lietuviška kalba būtų palaidota; bajoras laukiąs vainiko už savo darbus dėl sunaikinimo Lietuvos; išvažiavęs kur džiaugiasi, kad pasisekė atsiskirt nuo viso, kas lietuviška. Kunigai esą mozūrai, plūstą į Lietuvą lyg nauji kryžiokai naikint mūsų kalbą ir papročius; autorius maldauja konsistorio, kad verčiau pargabentų kunigus vokiečius ar škotus; sulenkėjusius kunigus (nes kunigų lenkų beveik neturime) vadina „wyrzutki lachów rodu“180; šaukia Lietuvą į kovą su slavėnais ir velyja jai numirt tarp griuvėsių, o tik nepriimti „slovėnystės“.

Gero jausmo tos eilės nesužadys, teisybės neparodys.

Teko man girdėt, kad tos eilės pirm kelerių metų buvo pasklidusios rankraštyje

208 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

ar hektografuotos. Pernai vėl tos pačios pasirodė po vardu „Kryžiokai“ Naujienose įžengiamojo straipsnio vietoj kaipo originališkos Sp-io181 rašytos. Ar tik nebus p. Sp-is padaręs plagiatą? (Red.)

Nesuprantama vėl man, kaip galėjo tos eilės išsilieti lenkiškoj kalboj per lietuvio šovinisto lūpas.

Varpas, 1904, nr. 9/10, p. 148. Vingur-Gurklis

Feljetonuose lenkiško laikraščio Dziennik dla Wszystkich182 (1900, o gal 1901 metais) buvo atspausdinta apysaka Dworek pod lipami183, vieno žemaičių bajorodvarponio N. E. Ivanauskio184 parašyta

Dagirdęs, kad toj apysakoj, neva iš Žemaičių gyvenimo paimtoj, esąs parodytas „litvomanas“, pasirūpinau gauti ją ir perskaityt. Žingeidu man buvo pamatyt, kaip sau perstato tą teip pašlovintą „litvomaną“ žmogus, kurs gyvena Žemaitijoj, bet jaučiasi esąs lenku-žemaičiu ir yra matęs ir pažinęs ne vieną lietuvį inteligentą.

Toje p. Ivanauskio apysakoje „litvomanas“ Bukontas – bajoras, kalba savo namuose su senučiu ir sesere lenkiškai. Jo tėvas už lenkmetį, matomai, ištremtas į Sibirą į katorgą. Bukontas gyvena savo po liepomis dvarelyj, užsiima kalvyste ir šaltkalvyste ir neblogai su tuo jam einasi. Pasisekė jam atrasti žemėj urvuose užkastus didelius turtus; visus juos jis atiduoda jaunam grapui, didelių žemės plotų valdytojui šalip to miestelio gyvenančiam. Atiduoda „litvomanas“ Bukontas tuos turtus grapukui, kad tas galėtų savo dvarus nuo takso išgelbėt, nepaduot jų į svetimtaučių rankas. Grapukas išvažiuoja Rygon politechniką baigt ir visus savo reikalus paveda Bukontui. Šis kuo puikiausiai prižiūri dvarus, vargdamas per dienas ir naktis, jokio užmokesnio nereikalaudamas, viską su pasišventimu lyg kokią misiją atlikdamas. Grapukas tuo tarpu praleidžia daugybę pinigų ant mergų ir grįžta į savo dvarus, nusibaigęs, vis kojas bepavilkdamas, ir tada Bukontas per naktis nemiegodamas suka galvą, kaip padidinti savo prietelio grapuko dvarų pelną. Neapsiėjo be meilės: Bukontas buvo įsimylėjęs į grapyčią, ir ta jį mylėjo, bet ištekėjo už kokio ten piniguočio visai nemylėdama jo; o grapukas buvo įsimylėjęs į Bukontyčią, –juodu ir susižiedavę buvo, tik vestuvių nepakėlė vien dėl to, kad Bukontyčia mylėdama savo kraštą, – labiaus savo apygardą, – ir prisirišusi prie tos vietos ir žmonių nenorėjo į miestą kraustytis ir ten lošt didžponio rolę prie savo numylėtojo šono. Toks maždaug tos apysakos turinys.

Dworek poD lipami

Recenzijos, vaizdeliai, esė

Kur apsireiškia Bukonto litvomanija, sunku suprasti. Pagal autoriaus neaiškių nurodymų: 1) tame, jog jis susideda su žemaičiais klapais, kurie pagal autoriaus esą menkos doros žmonės, nes gavę geresnę sulig užmokesnio vietą, nebenori dirbti Bukonto kalvėj – pasitraukia nuo jo; 2) klebonui į rankas pateko lietuviška knygelė, A. B. parašyta, klebonas palaiko už autorių Bukontą, pripasakoja jam pamokslų, iškeikia darbus panašių į autorių knygelės žmonių ir galų gale persitikrina, kad ne Bukontas tą knygelę parašęs. Čia patėmytini apysakos autoriaus žodžiai apie tą knygelę, A. B. parašytą, ir abelnai apie lietuviškus išleidimus: „buvo tai papasakojimas lietuviškoj kalboj, viena iš tų efemeridų, kurios švaresniu būdu pagimdytos nuo nekurio laiko plūsta iš Prūsų į (mūsų) kraštą, atnešdamos tankiausiai žmonėms daugiaus pragaišties negu tikros naudos.“ Trečias neva nurodymas, kad Bukontas „litvomanas“, tai atsiliepimas nekurių ponų apie jį, kad „zle wychowany“185, „sklecił bezbožną banaliukę i między chamów rozrzuca“186; ta brošiūra teip bedieviška esanti, kad doras žmogus neparaudonavęs negalįs nė pasakyti, kas ten parašyta; todėl klebonas prie Bukonto akių sudraskęs ir sudeginęs, padaręs autoriui „auto da fe“ (anot paties klebono žodžių). Toj brošiūroj autorius griaunąs kunigų autoritetą, apkalbąs mergeles, pasišventusias ant garbės Dievo, vienu žodžiu, „Sodoma ir Gomora“.

Paskutinis 4-as nurodymas, kad Bukontas „litvomanas“, tai jo nupirktos knygos: Sniadeckių187, Skargos188, Kraševskio189, Sirokomlės, Narbuto190 veikalai.

Galų gale Bukontas – tai garbintojas tradicijos, jis labai godoja paprotį taisyti Velykoms stalą, „święcony“ vadinamą. Tas paprotys pagal autoriaus žodžių būsiąs iki svieto pabaigai.

Tokį tai ir teip mums padarė p. Ivanauskis „litvomaną“. Nekurios jo ypatybės –pasišventimas pildyme iš liuoso noro be apsižiūrėjimo paimtų ant savęs priedermių, pamėgimas nekurių lenkų raštininkų ir apie Lietuvą rašiusių, tradicijos garbinimas ir pagodojimas, – autoriui patinka, tokioms „litvomanų“ ypatybėms p. Ivanauskis simpatizuoja, bet tik jos yra jo išsvajotos ir lietuviams inteligentams (autorius juos vadina „litvomanais“) jo paties išmislu užmestos. Kitos gi ypatybės – p. Ivanauskiui nesimpatiškos: griovimas kunigų autoriteto, papeikimas davatkų dykaduonių ir sugyvenimas su sodiečiais prasčiokais kaip su sau lygiais žmonėmis; bet jeigu tas ypatybes Bukontas turėtų, tai anų, be abejonės, negalėtų su šiomis sutaikinti. P. Ivanauskis yra šį tą girdėjęs apie „litvomanus“, nuo savęs pridėjo šiek tiek nebūtų daiktų, sulopė tipą gyvenime nebūtą, sutvėrė apysaką silpną, nebūtais atsitikimais pagražintą ir paleido ją į svietą; o neišmanėliai kokie skaitys ir dejuos: „Dieve mano! Kokie tie litvomanai bjaurūs žmonės!“

Varpas, 1904, nr. 9/10, p. 148–149. A-s

210 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Povilo Višinskio vaizdelio „Sulūžusi lazda“ (1904) rankraštis. VUB RS, F1-F103, l. 277.

sulūžusi lazDa

Anąmet Vilniaus generalgubernatorius paliepė nugriaut Lietuvoj mūro kryžius, be tam tikro leidimo pastatytus191

Viename miestelyj prie kryžkelio stovėjo gražus paminklinis kryžius, dailiai aptvertas, puikiais medeliais ir žolynais apsodintas.

Recenzijos, vaizdeliai, esė

Uriadnikas, gavęs valdžios paliepimą, pasiėmęs sotniką ir kelis maskolbernius, ėjo tą brangų žmonių paminklą ardyt.

Pajuto miestelėnai, ėmė bėgt savo šventenybės gelbėt. Bobos pykdamos, verkdamos puolė prie uriadniko, norėjo pavaryt jį iš tos vietos. Bet stiprus caro tarnas, išsilaužęs iš tvoros baslį, nuvaikė jas šalin, o jo pagelbininkai nuvertė kryžių.

Verkė moterys, rankas laužė, bet kryžiaus, brangaus atminimo, nebeliko.

Vienas senelis, eidamas vakare pro šalį, išgirdęs, kas čia, sunkiai atsiduso; bet radęs baslį, kuriuo uriadnikas žmones mušo ir stumdė, įsmeigė kryžiaus vietoj ir tarė: „Štai bus paminklas mūsų valdžios darbų! Dabokim tą sulūžusią lazdą; ji neleis mums užmiršti savo aršiausių priešų!“...

Nuo to laiko kryžiaus vietoj, gražiam žolynų darželyje, tarp medelių stovėjo sulūžusi lazda. Pakeleiviai klausdavo, kas tai, ir išgirsdavo apie skriaudą, tai vietai padarytą.

Nors tankiai policijos rankos ištraukdavo lazdą, bet tuoj atsirasdavo kita –sulūžusi.

Ir taip išstovėjo sulūžusi lazda, kolaik valdžia nesusiprato, kad negalima draskyt žmonių šventenybių, kad reikia leist statyt kryžius. Tada tai žmonės vėl pastatė toj vietoj gražų mūro kryžių. Kur dingo sulūžusi lazda, nieks nežino.

Bet iki šiai dienai dar tebepasakoja žmonės savo vaikams sulūžusios lazdos istoriją.

Ūkininkas, 1904, nr. 10, p. 268. A-s mūsų raštai

Pragaro gelmės. Parašė Š...192 Autorius, gerai įsižiūrėjęs į kunigų darbus ir supratęs, kaip kunigai išgauna nuo žmonių pinigų ir visokių gėrybių „Dievui ant garbės“, paketino, matyt, pasinaudoti ta pačia kunigų taktika saviems prakilniems tikslams, suteikti savo Tėvynei Lietuvai, o ypač jos darbininkams varguoliams naudą. Jeigu aš gerai permaniau autoriaus norą, tai jis uždėjo tokį knygelei vardą ir apsirinko tokią formą, kad jo knygelė patiktų plačioms žmonių minioms, nes jis persitikrinęs, kad žmonėms labiausiai „patinka baisūs aprašymai apie ateisiančią mirtį, apie velnius ir pragarą“. Todėl jis ir paketinęs aprašyti „pragaro gelmes“. Tik autoriaus pragaras ne visai toks kaip kunigų. Jo pragare kenčia žmonės, kurie nusidėjo prieš Lietuvą. Jo pragaro rubežius daboja gaujos žandarų, pavirtusių į šunis, tarp jų randame nelabąjį

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Vonsiackį; visi tie šunes baisiai riejasi tarp savęs, o velniai juos botagais plaka. Toliau randame bjaurioj duobėj, pilnoj dvokiančių purvų, daugybę karalių ir kunigų ir visus tuos, „kurie gyvendami ant svieto darė kliūtis prasiplatinimui apšvietimo ir mokslo“. Trečioj pragaro vietoj kankinami tie, „kurie turėdami apšvietimą ar šiaip pajiegas aną platinti... besirūpindami vien tik apie savo ypatišką gerovę, augino taukus ant sprando, gėrė ir kortomis lošė, užmiršę savo privalumą“. Ketvirtoj pragaro vietoj vargsta „visi dvarponiai, pabrikantai ir kiti didžturčiai“. Penktam skyriuj atrandame kunigus, kurie pateko į pragarą „už plėšimą žmonių Dievo vardu, už veidmainiavimus ir apgaudinėjimus“. Šeštam skyriuj – „išgamos ir pardavikai tėvynės“: čia autorius atranda savo universiteto draugą, kurs jaunas būdamas buvo paveizdu darbštumo, o paskui pasigyvenęs Totorijoj dėl gardesnio duonos kąsnio nieko gero tėvynei Lietuvai nebedarė. Ir čia pasirodo gražiausia vieta toj knygelėj. Nusidėjėlis, negalėdamas išsiteisinti, nes neturi nurodymui jokių gerų savo darbų, tėvynės naudai padarytų, sakosi vaikus Lietuvos tėvynės mylėtojus auginęs; atveda velniai tuos vaikus: vienas sakosi neturįs tėvynės ir gyvenąs ten, kur jam geriau, antras dėkavoja tėvui už išmokinimą lietuviškos kalbos, nes jam Lietuvoj, gerai apmokamą žandaro vietą gavus, ta kalba labai reikalinga; duktė gi jaučiasi laiminga ištekėdama už turtingo maskoliaus, pirklio iš Siberijos. Prie septinto pragaro skyriaus priskaityti „tie, kurie dėl moterų permainė savo nuomones, kurie už pabučiavimą savo idėjas į purvus sumynė“. Aštuntasis skyrius –„tai išgamos, kurie ne tik nieko gero neveikė, bet buvo dagi teip nelabi, juog draskė savo tėvynę, darbu ar žodžiu kenkdami savo tautai“; tarp tų paminėti Šiaulių, Senapilės ir Veiverių prefektai. Devintamjame skyriuj randame prirakintus visus budelius, „kurie gyvendami ant svieto kankino žmones“; čia yra Muravjovas Korikas ir Klingenbergis, Kražių skerdikas. Galų gale randame davatkas. Man rodos, kad prie visų tų pragaro gyventojų drąsiai galima priskaityti daugelį vaitų (staršinų), valsčiaus raštininkų, policijantų (urėdninkų, žemsargių), pradedamųjų mokyklų mokytojų ir dar kitų, kurie slegia mūsų tėvynę.

Mintis tos knygelės graži, darytų ji labai didelį įspūdį, jeigu visur būtų graži forma. Pragaro aprašymas – svarbiausioji dalis tik nuo 24 psl. teprasideda, o prieš tai daug apie ką kita prikalbėta, bet nesumegzta prigulinčiai; toj pirmojoj dalyj labiausiai kliūva kunigams, bet autorius užbraukia per kailį ir kitiems, tik apie vienus darbininkus gerai pasako. Knygelė verta kiekvienam perskaityti, bet ne visiems geriems katalikams ji visa patiks, yra keletas vietų, kurios užgaus dievobaimingo žmogaus širdį.

Ūkininkas, 1904, nr. 10, 286–288. A-s

pasiskaityk, skriauDžiamas lietuvi!

Prakalba193

Perkūne, dievaiti

Nemušk žemaitį; Mušk gudą, Kaip šunį rudą!

Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi, surinktų šitoj knygelėj raštų! Gal tie rašteliai parodys tau tas skriaudas, kokias mums maskolių valdžia ant kiekvieno žingsnio daro. Galbūt perskaitęs pasižvalgysi aplink ir pamatysi, kaip maskolių valdžia nuskriaudė tave arba tavo artimą. Perskaitęs tą knygelę ir pamatęs, kas aplinkui dedasi, galvok, ką reikia mums daryt, kaip apsiginti.

Atsiminkime savo pratėvius ir jų maldą, atsiminkime, kaip jie gynėsi nuo savo priešų, eikime jų pėdomis!

Tik mes nebeprašysime jau, kad Perkūnas trenktų pačius gudus, bet melsime tik, kad jų nedorą valdžią sutrupintų.

Kalėjimas

Maskoliai raudonsiūliai patupdė į kalėjimą vieną senelį žemaitį už lietuviškų knygų skaitymą. Kalėjimo sargas, pravėręs duris, pasižiūrėjęs į senelį, pakinknojo galvą ir sako: „Žili, seni! Jau trečią kartą sėdi; dabar jau nebeišliksi – mirsi...“ Senis, paėmęs sargą už rankos, privedė prie sienos ir sako: „Skaityk, kas čia parašyta!“ Sargas skaito: „Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus.“

Nusišypsojo sargas ir aukštai galvą pakėlęs linksmas nuėjo prie savo darbo.

Atsišaukimai

Raudonsiūlis, uriadnikas ir šimtininkas atėjo krėst pas vieną ūkininką, atsišaukimų ieškoti; kniso, vertė po visus pašalius, nieko nerado. Išėję žiūri – ant raudonsiūlio nugaros atsišaukimas prilipdytas, į uriadniko kepurę – antras įsiūtas.

Kodėl vilkas bijo skambalo balso?

Todėl kad su skambalu policija važinėja visus lupdama. Vilkas numano, kaip jau vieną kartą jam kailį nulups, antras nebeužaugs.

Varnių jomarkas

Anąmet į Varnius per šv. Petrą susivažiavo daug žmonių į atlaidus. Atsibeldė ir sprauninkas; važiuodamas pro minią žmonių baisiai pyko, kad negali zovadais šauti. Atsistojęs vežime ėmė rėkti:

– Davai darogu!194

Ką tu čia išrėksi, kad žmonių kaip kimšte prikimštas miestelis. Mato sprauninkas, kad žmonės neklauso, ėmė žvalgyties ir dar labiau įpyko pamatęs, kad keli vyrukai stovi

į kišenes rankas susikišę ir juokiasi.

– Šapki daloi!195 – suriko sprauninkas ir pasiekęs numetė vienam kepurę.

– Kas jis čia per ponas, kad mes prieš jį kepures imsime, – pasakė vienas iš būrio.

– Mes tik prieš kryžių ir Dievo namus nusiimame kepurę, – atsiliepė kitas.

– Vyrai! – sušuko trečias: verskim tą gudą smarvę į purvyną!

Sukibo vyrai, įvertė sprauninką į griovį ir dagi vežimą ant viršaus užvožė.

Išleista jaunųjų Tėvynės mylėtojų įstanga, Tilžė, 1904, p. 4, 17–18. A-s nelygu malDa

Kunigas prie didžiojo altoriaus iškilmingai laiko mišias.

Vargonai ūžia. Giesmininkų būrys gražiai pritaria vargonams.

Bažnyčia pilna žmonių. Ir tie, kur ant šventoriaus papratę stovėti, susiėjo į vidų –lietus juos suvarė.

Nebejauna davatka, balta skepetaite apsigobusi, prie didžiųjų durių berado savo vietą. Nebeįsitekdama žvalgos ir bamba ant žmonių:

– Ko čia lendi už akių? – barasi ant vieno.

– Ko čia vėl kits sijoną trypi – ar nebeįsitenki?! – pyksta vėl ant kito sumitusio vyro.

– Bene būtų geriau Tamstelei su savo grožybe savo laupkoj sėdėti? – klausia šis.

– O pats tik meilyji kuo greičiau į manapolį nueiti! – atšovė davatka.

– Eidamas aš ir Tamstos nepaliksiu!

Nieko davatka nebeatsakė, tik smarkiau pradėjo rožančių barškinti.

Kunigas prie didžiojo altoriaus iškilmingai laiko mišias. Vargonai ūžia. Pilna bažnyčia žmonių. Visų maldos kilsta į dangų...

Ūkininkas, 1905, nr. 1/2, p. 46. A-s

Recenzijos, vaizdeliai, esė

laiškai saviemsiems. nr. 6196

1901 metais būrelis žmonių, dirbančių prie Varpo , Ūkininko ir Naujienų , nutarė pabelsti į užšalusias širdis lietuvių, išsiblaškiusių po visus Maskolijos užkampius.

Daugelis jų vyrai, aukštesnius mokslus baigę, turi gerą duonos kąsnį ir dar nėra supelėję. Kiekvienas jų galėtų šį tą padirbėti Lietuvos naudai. Tikimės, kad tas užmanymas neliks bergždžias, prisidės prie sustiprinimo lietuviško judėjimo.

Iš pradžių buvo nutarta vieną laišką parašyti, bet nė vienam neapsiėmus to atlikti, buvo padarytas konkursas – kas geriaus parašys. Rašė bent 7 žmonės.

Šeši tų laiškų nusiųsti buvo Varpo redakcijai, bet atspausdinti nebuvo. [Pagal laišką į V-po redakciją p-no A-s, 2, IX, 1901 m.].

Nors perėjo nuo to laiko daugiau kaip 5 metai, bet, rodosi, ir dabar ne pro šalį bus tie laiškai ne vienam lietuviui pasiskaityti.

[...]

Nr. 6 Seid

Wozu die herrliche Natur euch machte,

Erfüllt den Platz, wohin sie euch gestelt; Zu eurem Volke steht und eurem Lande, Und kämpft für euer heilig‘ Recht.

Shiller.

Tos eilės lietuviškai skamba:

Užlaikykite tai, ką suteikė jums puiki prigimtis,

Užimkite vietą, kurią ji mums paskyrė; Neapleiskite nė savo tautos, nė savo žemės.

Ir kovokite už jūsų brangias teises.197

Lietuvos sūnau, duonos kąsnio ieškoti iškeliavęs svetur, pažvelk į savo motyną tėvynę, kurioj gimei ir užaugai; pažiūrėk, kas ten dedasi! Ji jau atsibunda iš po ilgo miego, ji pradeda krutėt.

Kokie ženklai jos prabudimo, kiek vargo ji turi pasikelt norėdama, aš nors trumpai savo silpna plunksna tau aprašysiu.

Nuo 1864 metų, nuo tų metų, kada visagalinti Muravjovo ranka uždraudė mums knygas spausdinti, iki šiol užrubežyj išėjo apie 800 lietuviškų knygų, o tuom pačiu laiku rusiškomis raidėmis lietuviškoj kalboj spausdintų knygų vos tik apie 30 (žiūrėk Энциклопед. Словаръ Брокгауза и Ефрона, „Литовская литература“198); nors kasmet Vilniaus generalgubernatoriui buvo tam tikslui duodami pinigai, ir nemaži; ir tų pačių valdžios kaštais atspaustų knygų nieks nepirko. Per ištisus 1899 metus išparduota jų už 105 kap.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Tilžėj išeina svietiškų inteligentų laikraščiai Varpas; Ūkininkas ir Naujienos; du klerikalų organu: Žinyčia – apšviestesniems ir Tėvynės sargas – prastiems žmonėms. Amerikoj išeina apie 15 laikraščių.

1894 metuose valdžia pradėjo rūpinties, ar leist mums knygas spausdint, ar ne; iki šiol dar ant to klausimo neatsakė.

Per paskutinį dešimtmetį, nors draudžiama, pašoko mūsų literatūra ir poezija: Žemaitės, Bitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Vinco Kapso, A. iš B., Maironio199, Vienužio200, Gužučio vardai visiems žinomi; jie skelbia tikrą tėvynės meilę puikiais paveikslais aprašydami džiaugsmus, bet tankiai vargus mūsų brolių vientaučių; daug tų autorių raštų neatspausdintų guli, – pinigų trūksta.

Kas norėjo pažint ir patirt lietuviškos kalbos mokslą, – turėjo Kuršaitį201, Šleikerį202, Juškevyčių203, Miežinį204 ir kitus; dabar gi jau kiekvienas gali lietuviškos literatiškos kalbos su pagelba Petro Kriaušaičio Gramatikos. Laimingi tie lietuviai, kurie po svetimus miestus išsiblaškę gali išgirsti lietuvišką kalbą ant scenos: Peterburge tankiai esti lietuviški su daleidimu valdžios spektakliai, Rygoj rečiau, bet ir Mintaujoj, ir Liepojuj buvo; mes gi Lietuvoj gyvenantieji dar negalėjome iki šiol išgirsti nuo scenos viešai pratartą savo tėvyniškos kalbos žodį –valdžia nedaleidžia; tik privatiškuose namuose su didele baime pasiseka įtaisyt lietuvišką spektaklį. A. a. Kudirkos muzika ir dainos jiems skamba nuo scenos! Tartum sakyti mums sako: „Eik iš savo krašto, apleisk savo tėvynę – būsi liuosesnis, daugiau teisių įgysi kaipo lietuvis!..“

1893 metuose žemaičiai prasčiokėliai Kražiuose parodė, kaip jiems brangus tėvų katalikiškas tikėjimas. 1899 metuose jauni Lietuvos sūnūs, mokintiniai Mintaujos, Liepojaus ir Palangos gimnazijų, parodė, kaip brangi jiems jų tėvyniška kalba: jie nepanorėjo prie Dievo šaukties svetimoj jiems rusiškoj kalboj ir tik tada nurimo, kaip buvo daleista jiems melsties nors lotyniškoj visų katalikų bažnyčios kalboj205. Šiaulių gimnazistai tą pat parodė.

Kaip valdžia iš principo trukdo mūsų tautos pakilimą, teip daugelis sulenkėjusių lietuvių trukdo mus per nesupratimą.

Vilniuj štai jau septinti metai lietuviai prašo vyskupą paskirt į Mikalojaus mažutę visai jau apleistą bažnyčią lietuvį kunigą, kurs aprūpintų Vilniaus miesto lietuvius gyventojus bažnyčios mylistomis: lietuviškais pamokslais, giesmėmis, išpažinčia, krikštu, šliūbu etc.206 Jie prašo, maldauja ir nesulaukia išpildymo savo nužeminto ir karšto maldavimo; ant galo vyskupas visai atsisako paduot savo ranką skurstančioms lietuviškoms avelėms. Tuom tarpu vokiečiai katalikai, nors jų kur kas mažiau negu lietuvių, turi savo kunigą prie Šv. Onos bažnyčios. Vilniaus aukštesnioji dvasiškija

Recenzijos, vaizdeliai, esė

nesupranta (o gal ir nenori suprast?!) lietuvių padėjimo ir jų reikalų, tuom sukelia skaudų nesutikimą terp dviejų kaimyniškų tautų: lenkų ir lietuvių.

Lietuvos prasti žmonės jau seniai suprato reikalingumą ir naudingumą mokslo. Tėvai, pradėję savo sūnus į mokslus leist, greit pritrūksta pinigų; sūnūs, gi mokslo šviesos paragavę, trokšta vis daugiau ir daugiau jo įgyti; iš paskutinės jie veržiasi prie aukštesnio mokslo, vargsta, kartais ir sveikatos nustoja besimokindami, negaudami užsidirbt ant duonos kąsnio arba pasiskolint. Pirm kelerių metų susitvėrė „Žiburėlis“ –moterų draugystė šelpti lietuviams, mokslan einantiems. Pašalpos reikalaujančių tiek daug yra, o „Žiburėlio“ turtai teip maži, jog vos tik dalis mokslan einančių lietuvių gali būt sušelpta. O tie vaikinai, tai jauni Lietuvos sūnūs, – tai tėvynės viltis!

Valdžia pajuto, kad Lietuva pradeda atgyt, ir subruzdo persekiot visus tuos, kurie skaito lietuviškas nors ir legališko turinio knygas; atsitinka, kad žandaras su urėdninku arba pristovu prie šventoriaus atsistoję atiminėja lietuviškas maldaknyges nuo žmonių, iš bažnyčios einančių. Žmones, kurie myli tėvynę ir savo kalbą, kurie nori savo kraštui nors kiek gero padaryt, pavardžiuoja paniekinančiu vardu „litvomanas“. Kasmet jau po kelias dešimtis žmonių pamato kalėjimo keturias sienas už skaitymą lietuviškų knygų; daugumas iš jų žmonės prasčiokėliai; atsitinka ir inteligentams į kalėjimą pakliūt; visus juos ten tuščiais tyrinėjimais vargina norėdami padaryt iš jų didelius politiškus prasikaltėlius; kiek mums teko girdėt, tai nė vieno iš tų suimtųjų neatidavė po sūdu, o vis tik administratyviškai baudžia, ištremdami iš Lietuvos ant kelerių metų. Ištremti į gilumą Maskolijos jie tankiai badauja ir sunkiai vargsta: nėra kas juos sušelptų, nėra kas jiems pagelbą duotų, nės tie, kurie norėtų jiems padėti, turi tankiausiai daug gerų norų, bet pinigų mažai. Širdis mūsų džiaugiasi išgirdus, kad ir Makolijon ištremti jie pasilieka tokiais pat, kaip buvę, – savo pažiūrų nelaimei ištikus nemaino. Štai užpernai Viatkoj mirė jaunas daktaras Petras Matulaitis207; ant jo grabo vainikas svetimtaučių ranka padėtas sako: „борцу за свободу“ (kovotojui už laisvę).

Tai jau ne kelių agitatorių darbas, tai Lietuvių tautos kilimas.

Tėvynė pabudo.

Reikia paduot jai ranką atsikelt.

Tėvynės viltis – tai jos išauginti ir numylėti sūnūs! Nuo jų tėvynė sau pagelbos laukia!

Laukia ji, kad pagrįš į savo kraštą visi tie, kurie gali sau duoną rasti terp brolių vientaučių. Laukia ji, kad kiekvienas jos sūnus, įgavęs Rusijos viešpatijoje aukštą vietą ir valdžios įsitikėjimą, užtars už savo motynos tėvynės reikalus.

Laukia ji, kad mokslus baigę sūnūs, gerai mokėdami savo prabočių kalbą, šelps savo motyną tėvynę raštais, kurie platys terp žmonių artimo meilę, šviesą ir mokslą.

218 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Laukia ji, kad tie sūnūs, kurie įgijo turtus, nepasigailės prisiųsti nors mažą dalelę tų turtų užganėdinimui reikalų motynos tėvynės.

Laukia ji, kad kiekvienas inteligentas sūnus, terp svetimtaučių gyvendamas, žodžiu ir raštu apgys Lietuvą prieš neteisingus užmetinėjimus.

Lietuvos sūnūs, visi prie darbo, kiek ir kaip kas galės! Dirva plati, darbo daug, tėvynė ištroškusi laukia!

Varpas, 1905, nr. 11/12, p. 126, 129–130. A-s

Prie Pašvinio ežero. Iš kairės: Kazys Šalkauskis (sėdi vežime), Stasys Šalkauskis, Jonas Lukauskas, J. Misius, Jaroslavas Rimkus, J. Kelpšas, Povilas Višinskis ir Kurtuvėnų bažnyčios kunigai, vienas iš jų –Jonas Vizbaras. Apie 1904 m. Autorius nežinomas. Maironio lietuvių literatūros muziejus, MLLM F3 1773.

KORESPONDENCIJOS, REPORTAŽAI

Saločiai (kauno gub., panevėžio pav.)

Saločiai (Kauno gub., Panevėžio pav.) – nedidelis miestelis su nedidele medine bažnyčia, kuri stovi ant pat Mūšos kranto. Vienas salotietis nuskendo šią vasarą Mūšoje bemaudydamas arklį.

Nelaimė didelė, bet labai ypatingo čia nieko nėra, nes gana dažnai atsitinka, kad tai tas, tai kitas užbaigia savo gyvenimą Mūšos bangose.

Bet aš rašau apie šitą atsitikimą tiktai todėl, kad, nuskendus tam žmogui, naujasis

Saločių klebonas208 norėjo padaryti stebuklą. Jis, išgirdęs, kad žmonės jokiu būdu negali rasti skanduolio, liepė nešti į upę duris (vis tiek kokias) ir, pastačius ant jų uždegtą žvakę (grabnyčią), paleisti. Tada, sakė klebonas, durys sustos ties ta vieta, kame ant dugno guli skanduolis.

Turbūt nieko nežinodamos, ko nuo jų nori klebonas, durys nesustojo, ir žmonės, kurių gana daug buvo prisirinkę, stebuklo neregėjo. Mat, Mūša buvo iš vagos išėjusi, vanduo buvo labai sriaunus, ir todėl durys negalėjo sustoti, – teip kalbėjo skirstydamiesi žmonės. Nepasisekė klebonui stebuklas, nepasisekė, ką padaryti, juog su tokiais stebuklais ir daugeliui kitų yra prastai ėję.

Nuvažiavau aš po keleto dienų į Buiviškius. Tasai kaimas stovi ant Mūšos kranto, visai netoli nuo Saločių.

Tenai išgirdau, kad... stebuklas klebonui nevisiškai nepasisekė. Ties ta vieta, kur paskui rado skanduolį, durys buvusios pradėjusios sūpuotis ir suktis ir, kad nebūtų buvęs toksai sriaunus vanduo, tai, girdi, tikrai būtų sustojusios. Teip man kalbėjo buiviškiečiai. Toliau nuo Saločių, kaip paskiau išgirdau, visi tikėjo, kad durys buvusios sustojusios ir stovėjusios, kol ištraukė skanduolį. Vėliaus ir patys salotiečiai pradėjo į tą tikėti. Ar tai reikia tokių komedijų?..

Ūkininkas, 1894, nr. 11, p. 86. P. Šaknis petrapilis

Šio mėnesio 18 dieną padarė Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė209 koncertą su labdaringu siekiu, pelną paskyrė einantiems Petrapilyje mokslą lietuviams.

Korespondencijos, reportažai

Pelnas buvo nedidelis, bet vis buvo. Salėje (Bajorų sueities), kur buvo padarytas koncertas, nebuvo per daug dykų vietų. Ne per daug publikos susirinko todėl, kad nebuvo prieš koncertą priderančiai apgarsinta, o labiaus dėl to, kad koncerto programoje nebuvo vardų geresniųjų Petrapilio artisčių ir artistų. Lietuviškai ant to koncerto dainavo du chorai: vyrų choras ir maišytas. Vyrų choras dainavo šitas dainas: 1) „Ant kalno karklai siūbavo“, 2) „Šėriau žirgelį“ ir ant bis: 3) „Sėjau rūtą“ ir 4) „Oi, žirge, žirgeli mano!“. Už vis geriau pasisekė „Šėriau žirgelį“, nors ir kitos visos neblogai.

Maišytas choras dainavo: 1) „Motuš, motuše“, 2) „Temsta dienelė“, 3) „Beauštanti aušrelė“. Išversta iš lenkiško Moniuškos210 daina „Temsta dienelė“ pasisekė blogiau už kitas ir negalėjo patikti publikai, kuri jau ne sykį yra girdėjusi tą dainą daug geriau dainuojant. Todėlei, man regis, būtų buvę daug geriau, jei vietoje tos dainos būtų maišytas choras dainavęs kokią kitą su lietuvišku motyvu. Abu chorai dainavo po priežiūra p. Jakšto211, dėka kuriam ir įvyko tas koncertas.

Daug laiko ir kantrybės atėmė p. Jakštui išmokinimas chorų dainuoti, nes mūsų mieli Petrapilio tautiečiai labai tingėdavo rinktis mokintis dainuoti, kaip kad buvo du sykiu beveik su visu iširę tie chorai. Bet dėka p. Jakštui vis galima buvo ant koncerto Labd. dr. išgirsti pirmą sykį Petrapilyje ir lietuviškas dainas.

Dar keletą žodžių apie chorus. Jie susideda beveik iš vienų lietuvių. P. Jakštas teip pat lietuvys ir moka gražiai lietuviškai kalbėt ir... ir vis tik laike mokinimosi dainuoti tešnekėjo beveik vien lenkiškai. Ir tas, kiek aš galėjau ištirti, prigulėjo beveik nuo vieno p. Jakšto. Tai, žinoma, liūdna... Paskui ant koncerto dar dainavo lietuviškai solo artistė p. Gepner ir artistas p. Karklinš. Iš p. Gepner dainavimo lietuviškai galima buvo išgirsti tik „rūtų vainikėlį“ ir daugiau nė žodžių, nė balso... P. Karklinš dainavo puikiai ir todėlei plojimui ir „bis“ nebuvo galo.

Ant koncerto nepatingėjo ateiti pats kunigaikštis Aginskis212, kurisai visą laiką tik lietuviškai tešnekėjo.

Tai tiek apie koncertą. Man regis, kad visiems bus interesinga išgirsti ką nors ir apie pačią Labdaringąją draugystę. Draugystės komitetas susideda, žinoma, iš lietuvių, gyvenančių Petrapilyje. Daugumas jų, kiek patyriau, prielankesni lenkams nei lietuviams; šnekasi jie tarp savęs lenkiškai, ir lietuvių vargai jiems nelabai rūpi.

Tai būtų dar ne taip bloga, jei tarp jų nebūtų ir prastesnių dalykų.

Per vieną komiteto susirinkimą štai kas atsitiko. Sesuo p. A., komiteto sąnario, buvo išrinkta į garbės sąnarius tiktai už tai, kad ji neblogai išvirė koldūnus, darant draugystei vakarą. Nepraėjo metų, o p. A. jau ir vėlei prašo komiteto išrinkti jo seserį į garbės sąnarius turbūt dėl to, kad jai nereikėtų užmokėti metinio įnešimo į Dr. kasą; ir nenorint išstoti iš L. dr. sesuo p. Ant... už vieno sykio koldūnų išvirimą ką tik nebuvo

222 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

antrąsyk išrinkta į garbės narius. Tarp nenorėjusių sutikti su p. A. vienas pasakė, kad geriau reikia išrinkti į garbės sąnarius p. Volterį213, kurį lietuviai jau geriau žino. Tada p. A. labai supyko ir suriko, kad „čia ne vieta pakelti lietuvišką tautišką klausimą“, kad jisai to negali leisti ir todėlei apskųs savo draugą ministeriui vidaus dalykų...

Ant to galima tiktai surikti: „O tempora etc.“ ir da pridėti, kad p. A. visai nesupranta, kas tai yra tautiškas klausimas.

Varpas, 1895, nr. 5, p. 89–90. P. Š.

petrapilės

Iškilmingas buvo šiame pavasaryje visatinis susirinkimas lietuvių labdarių Petrapilėje. P. Usas214 tapo išrinktas draugystės pirmsėdžiu, karšta jo kalba į susirinkusius, plojimai žadėjo šviesią ateitį bendrystei po jo vadovyste. Bet greit pasidarė nesmagu matant neteisingą pirmsėdžio apsiėjimą. P. U. paklausė pirmo „bajoraičio“, būk p. Jakštas (vadovas choro praeituose metuose) esąs pavojingas žmogus ir dėl to atsisakė parūpinti jam vietą. Dainininkai, neturėdami vadovo, išsiskirstė. Padėjimas labdaringos draugystės pakrypo. Likimas lietuviško iždo labai abejotinas, kadangi iždininkas p. Bz. nukentėjo materiališkai. Dėl to ant susirinkimo komiteto buvo užvesta apie tai kalba. Kadangi p. Bz. dar prašė iš komiteto sau pinigų ir p. Blt. pradėjo prieštarauti, tai p. Us., rodydamas savo galybę, rusiškai suriko: „Molčat, M...e ja sdies načalnik!“215 ir tokiu apsiėjimu suardė visą draugystę. Kas toliaus bus, nežinia. O tempora, o mores!216

Varpas, 1895, nr. 11, p. 180. A. S. iš saločių (panevėžio pav., kauno gub.)

Labai nusistebėjau perskaitęs penktame šių metų Ūkininko numeryje p. Saločių Šakelės straipsnį, kuriame jis sako, būk aš pramanęs nebūtus daiktus, neteisią pasaką ant savo klebono. Jei minėtas atsitikimas būtų išties neteisia pasaka, tai visgi ji ne mano pramanyta, bet tų, kurie ją man tada apsakė. Aš iš savo pusės tikiu, kad tas, kas buvo aprašyta pereitų metų Ūkininko 11 nr.217, ne neteisi pasaka, bet tikra teisybė. Suėjęs su buiviškiečiais, aš šįmet išgirdau nuo jų apie tą atsitikimą tą pat, kaip ir pernai. Teisybė,

Korespondencijos, reportažai

šįmet aš ištyriau, kad buiviškiečiai patys negirdėjo, kaip klebonas liepė duris į upę leisti, bet iš kur tada kilo tarp žmonių šnekos, kad buvo taip klebonui liepiant padaryta? Visgi aš to tikrai nežinau ir, norėdamas tiktai tikrą teisybę rašyti, priduriu, jog gali būti, kad klebonas ir neprisidėjo prie darymo stebuklų su durimis. Tiek aš tiktai tepasakyčiau besiteisindamas prieš p. S. Š., jeigu jis nebsig. tų savo straipsnyje šitokių išgyrimų Saločių klebono218: „O, reikia teisybę pasakyti, kad Saločių klebonas – geras kunigas: sako graudingus pamokslus ir patraukia daug žmonių prie Dievo garbės, naikina karčemas ir kitus nedorus daiktus iš tarpo žmonių“.

Kas pasakyta šitais paskutiniais žodžiais, tai išties niekados nebuvę daiktai, neteisia pasaka ant Sal. klebono. Jei ne visi, tai bent didesnė pusė žmonių Saločių parapijos pasakys, jog jis, klebonas, blogas kunigas. Čia striukai aprašysiu, dėl ko visi taip sakytų. Saločių klebonas labai prisirišęs prie pinigų, kuriuos ir lupa begėdiškai nuo žmonių. Paveizdai gali paimti nors tokius atsitikimus. Miršta Saudogalės kaime senas ūkininkas; jo sūnus prašo klebono palaidoti numirėlį parapijos kapuose. Klebonas nedaro to be 50 (!) rublių, ir vargdieniui, kurs neturi tiek daug pinigų, prisieina atsisakyti nuo paskutinės garbės, kurią jis norėjo padaryti savo tėvui. Kada klebonas taip su keleta padarė, tai vienas ūkininkas, mirus jo tėvui, nė eiti nebėjo pas kleboną. Tada klebonas labai supyko ir iš sakyklės labai išjuokė tą žmogų. Nors jo vardo ir nepasakė, bet beveik visa parapija žinojo, apie ką klebonas kalba. Šliūbo Saločių klebonas be šešių rublių neduoda, o jei kas tiek pinigų neturi, tai klebonas sako, jog tokiems ir šliūbo nereikia. Aš tai girdėjau ne nuo vieno Saločių parapijono ir tikiu jiems. Gal pagal nuomonę p. S. Š. taip visi geri kunigai daro?..

Graudingus gi Saločių klebono pamokslus aš patsai girdėjau ir, man regis, kad p. S. Š. juokias iš tų pamokslų, kaip juokias ir daugumas parapijonų. Reikia pasakyti, kad klebonas nė į sakyklę nelipa, neturėdamas kokio reikalo, kurį jis nori parapijai pranešti. Reikalai gi jo su parapija visi prasideda nuo pinigų ir baigias pinigais: tai jis barasi, kad mergaitės nieko neduodamos ant bažnyčios išleidžia daug pinigų ant parėdų, norėdamos taip pat apsivilkti kaip ponios ir kunigų gaspadinės; tai jis prisako, kad kiekvienas kaimas, sumetęs po kokius 30 rub., užpirktų pas jį mišias, kad išprašyti nuo Dievo lietaus; tai liepia parapijonams privežti klebonijai malkų arba išvežti iš klebonijos mėšlą ir t. t. Tokius ir jiems lygius reikalus klebonas apskelbia klausytojams savo tuojau po savo pamokslui, kuriuos p. S. Š. vadina graudingais. Bet pagal mano ir kitų klausytojų nuomonę, tai visai ne pamokslai, bet begėdiški keiksmai, kuriems pekloje vieta, o ne Dievo namuose. Iš tų keiksmų aiškiai matyti, kad klebonas savo parapijonų nė šuns vietoje nelaiko. Kaip žiūri klebonas į savo parapijonis ir į jų maldą, da aiškiau parodys

224 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

toks atsitikimas. Eina sykį klebonas iš bažnyčios; viena senutė, kuri klūpodama karštai meldėsi, nepajuto klebono prisiartinimo ir nepasitraukė. Tada klebonas, nustūmęs į šalį ir kasžin ką jai rūsčiai pasakęs, išėjo. Gal p. S. Š. mano, jog tais keiksmais ir tokiu pasielgimu klebonas patraukia daug žmonių prie Dievo garbės?

O gal p. Š. sakys, jog klebonas savo naujais įvedimais patraukia daug žmonių prie Dievo garbės? Iš tų įvedimų paminėsiu nors va kokius. Prie senojo klebono nieko neatlikdavo Saločių bažnyčioje lenkiškoje kalboje. Kada atvažiavo šitas, tai prieš ėjimą apie bažnyčią atsigręžęs į pramatorį paklausė jo, ar moka jis giesmę: „Garbė ir šlovė“ lenkiškai giedoti. Tas atsakė, jog nemoka, už ką tuoj prie altoriaus klebonas pavadino jį „svinja“ ir paėmęs monstranciją užgiedojo: „Tobie cześć chwała“219. Nuo to laiko keletą giesmių dabar jau lenkiškai gieda, nors tos kalbos čia beveik niekas nesupranta. Paskui klebonas užsimanė uždaryti zakristijos duris, per kurias žmonės eidavo kaip ir per didžiausias. Sakydamas pamokslą klebonas apskelbė, kad nė prasti žmonės, nė ponai per zakristijos duris nebeitų, nės jis bijo, kad neužpūstų jo vėjas laikant mišias. Gerai, bet kas iš to išėjo? Iš to išėjo, kad viduryje bažnyčios nebegalima buvo ramiai melstis, nės tankiai prie zakristijos durių per pačias mišias taip labai beldžias, kad tas beldesys girdėti visoje bažnyčioje. Ponai ir visi šunbajoriai, kaip ėjo, taip ir eina per zakristijos duris, o jei prie jų beldžias prasti ūkinykai, tai šveistoris pradaro duris, pasižiūri ir vėl uždaro. Užvis labiaus beldžias zakristijonas, kuris kelis sykius per mišias išeina ir vėl įeina į bažnyčią. Tai gal p. S. Š. pavelija sau manyti, jog tokiais įvedimais klebonas patraukia daug žmonių prie Dievo garbės? Paskui p. S. Š. kalba, kad klebonas naikina karčiamas. Ar nebūtų galima laikais dasižinoti nuo p. Š., kokias karčiamas jau išnaikino Saločių klebonas? Kiek aš žinau, dar nė vienos. A gal p. Š. neatskiria naikinimo karčiamų nuo naikinimo degtinės! Jei taip, tai ir aš nuo savęs pridedu, kad teisybė. Sal. klebonas ne tik degtinės, bet ir kitų stiprių gėrimų daug naikina. Ant galo, būtų malonu išgirsti, koki tie „kiti nedori daiktai“, kuriuos klebonas „ir tarpe žmonių naikina“. Ar tik nebus tie nedori daiktai mūsų lietuviški laikraščiai? Labai gali būti, kad p. Š. apie juos kalba, nės juos klebonas išties naikina tarpe žmonių. Per vieną pamokslą klebonas aiškiai pasakė: „Meskit, nors dabar per gavėnę, neskaitykit tų bjaurybių laikraščių“. Taip gali pasakyti tiktai tamsuolis, kuris nekenčia mokslo, šviesos ir bijo, kad kas neatidarytų akių jo klausytojams.

Vienybė lietuvninkų, 1896, nr. 15, p. 174–175. P. Šaknis

Korespondencijos, reportažai

iš liepojaus

Pas mums Liepojuje praėjusio kovo 19 dienoje visi Liepojaus vežėjai (lengo) nuo pat ryto padarė streiką, nė viens nepasirodė ant gatvės per visą dieną, tuomi padarė didelį įspūdį ant publikos, nės visi turėjo lakstyt pėsti ir nežinojo priežasčio, dėl ko niekur negali atrasti vežėjo. O kad kurs iš vežėjų ir buvo norėjęs bandyti važiuoti – tai kiti bendrai jų vaikščiojo po gatves ir dabojo, ar nepasirodys kame iš jų bičiulių, o pasirodžiusį nepildantį nutarimą, traukė nuo vežimo ir pėrė kailį, bet neilgai tas jų užmanymas truko; ant rytojaus anksti rytą 20 kovo jau nekurie pradėjo eiti į savo vėžes. Kaip ir visuomet, taip ir tame atsitikime pagadino visą tą užmanymą lietuviai, nės jų čion Liepojuje, drąsiai gali sakyti, pusė visų vežėjų, taigi latviai ir žydeliai labai guodžiasi ant lietuvių, su kuriais būk sunku susitaikint, lietuviai mat visuomet nori pasirodyt pirmutiniais, taip ir čia patys pirmiejie nuėjo pas policmeisterį ir persiprašė už savo apsirikimą, ir pradėjo vėl važiuoti po senovei, o paskui jų, žinoma, ir kiti negalėjo atsilikti. Priežastį to streiko Liepojaus „Zeitungai“ nurodo ant tų pačių vežėjų, bet nieks nenori teisybės pamatyt ir kiek galėdami monija akis, kad yla iš maišo neišlįstų. Aš gi nuo daugumo esu girdėjęs, kad priežasčiu šito streiko buvo pati policija ir dar prisidėjo, kaip pasako, perveizėtojis nuo miesto rėdos p. Krontals, kurs baisiai melžė vežėjus, o kurs iš vežėjų nenorėjo pasiduoti jam – ieškodavo priežasčių ir skųsdavo į sūdą už menkiausią peržengimą įstatymų miesto dėl vežėjų, man pačiam ne kartą prisiėjo matyt sūde N. Krontalį su keletu vežėjų ir galėjo kiekvienas matyti ant jo veido džiaugsmą, jei tik tapo nukorots vežėjas sūde, o vežėjas tik dėl to tapo nukorots, kad nemokėjo sūde išsiteisyti. Policija taipgi prisidėjo prie tos kalčios, nės buvo pavestas rūpestis apie parėdką su vežėjais mažesniemsiems policijantams, ir tie paskutiniejie gaudami mažas algas (kaip antai, 12 rublių per mėnesį) taipgi kabindavosi prie vežėjų, atimdami numerius nuo jų atiduodavo numerius į policiją, iš kur vežėjas su dideliu vargu (kol neišsiaiškins kalčią vežėjo) gaudavo atgal savo numerį, ir tokie atsitikimai ir kankinimai per tankiai pradėjo būti, už menkiausią kalčią prisieidavo po kelias dienas bandyti į policiją, kol savo numerį išgaudavo, o užlaikymas arklių labai brangiai apsiein Liepojuje

Ūkininkas, 1896, nr. 11, p. 86. Abramovs papiliai. šiaulių pav.

Besivalkiojant po Žemaitiją teko man kelis syk būti Papiliuose. Yra tai gražus miestelis ant Ventos kranto; nors žydų daugiausia apgyvendintas, yra jis gana čystas;

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

rinka ir ulyčios net akmenimis išdėtos. Yra keli dideli mūro namai ir mūro bažnyčia, labai graži, kaip ant tokio miestelio; ji stovi ant pat upės krašto. Bažnyčia yra visai nauja; bet daug buvo peštynių, pakol ją pastatė. Parapijonys sudėjo ant bažnyčios pastatymo didelius pinigus; bet senasis klebonas220, kurs statė bažnyčią, dirbo viską be jokio išrokavimo ir savo menku protu; pamatai buvo teip blogai sutaisyti, juogei bažnyčia, dar lig pusės pastatyta, galėjo sugriūti. Žmonės dasižinoję apie tai pareikalavo nuo kunigo atskaitos ir padavė jį po sūdo. Prisiėjo taisyti dar nepabaigtą mūrą. Jau keli metai, kaip bažnyčia pastatyta.

Antroje pusėje Ventos yra kapai ant gražaus aukšto kalno supilto, kaip neša padavimai, laike švedų karės. Ant šitų kapų yra brangus kiekvienam lietuviui paminklas –kapas garsaus mūsų rašytojaus Daukanto221; ant kapo guli didelė akmens plyta, su ilgu žemaitišku parašu ir paveikslu rankos su plunksna. Ant to kapo verkia dabar žilvitės ir bezdai, savo šakeles nuleidę.

Ir Papiliuose galima matyti, kaip maskoliai stengiasi platinti pravoslaviją ir maskolišką kalbą. Užpernai viena ponia (Urzinavičienė, pati vieno činauninko) įtaisė čionai t. v. nedėlinę mokslainę maskoliškai ir įkalbinėjo, kad caras – tai mūsų tėvas ir geradėjas. Šita mokslainė tam yra įtaisyta, kad maskolystę platinti. Pernai maskoliai įtaisė čia „arbatnyčią“ (t. v. „narodnaja čainaja“), kurioje yra užlaikomos palaikiausios ir bjauriausios gudų gazietos; jie mat nori, kad žmonės paprastų skaityti maskoliškas gazietas, kuriose tiktai bjaurina mūsų kalbą ir tikėjimą. Mačiau, kaip šitoje „arbatnyčioje“ kokia ten mergaitė maskolė skaitė kokią ten maskolišką knygelę. Bet klausytojų ji nedaug teturėjo; buvo vienas burliokpalaikis ir dar vienas girtuoklis – žemaitis; mažai, matyti, jis tesuprasdavo iš to skaitymo, o kaip pradėjo maskoliškai šnekėti, tai net juokas mane paėmė; sėdėjo jis su kepure, ant stalo atsirėmęs su pypke burnoje; seilės jam varvėjo per prigirdytą burną. Turbūt jis dėl to tik atėjo, kad neturėjo kur dingti, nės karčiamos buvo uždarytos arba norėjo įtikti ponui urėdninkui. Prasidžiaugiau, matydamas, kad teip mažai pasekėjų tur prakeikti „obrusiteliai“. Geriausia būtų, kad mūsų žmonės visai neitų ant visokių maskoliškų skaitymų ir į visokias nedėlines mokslaines, nės tiktai dėl to teip traukia tenai žmones visoki „obrusiteliai“, kad įkalbinėti, juogei „pravoslauna viera“ yra geriausia... Ir jūs, papiliečiai, neikite ant šitokių skaitymų; jeigu kitas neišmanėlis ir kišasi tenai, tai aiškinkite jam, kad jis negerai daro, kad geriau tegul gauna iš kur lietuviškų knygų ir gazietų, nės tiktai ten teisingai rašo apie mus; o gudų činauninkai, kurie taiso tuos skaitymus, tai šelmiai, kurie nori perdirbti jus į maskolius. Po maskoliškas gazietas mažai terasite teisybės.

Ūkininkas, 1898, nr. 12, p. 189. Pakeleivis

Korespondencijos, reportažai

peterburgas

Apie lietuvišką spaudą šiteip praneša: Užmanymas daleisti lietuviams spausdintis knygas savo lietuviškomis litaromis laimingai perėjo per rodą Mokinto komiteto prie Apšvietimo ministerijos222. Ale Sypiaginas223, per kurio rankas eina visi prašymai ant caro vardo paduodami, surinkęs visus lietuvių prašymus, carui paduotus dėlei lietuviškos spaudos, sustatė savo projektą ir 24 gruodžio mėnesio 1898 metų padavė jį ministerijai vidaus reikalų. Anot Sypiagino, visi tie lietuvių prašymai turi beveik vienokią įtalpą ir kuone viena ranka rašyti, per tai jisai (Sypiaginas) gina, kad tie prašymai ir sustatyti, ir parašyti kunigų; patiems gi lietuviams klausimas lietuviškos spaudos visai, girdi, nerūpi. Litaros maskoliškos, toliau išguldinėja p. Sypiaginas, yra labai tinkančios ir geros lietuviškoms knygoms.

Taigi, pasak to aukštai pastatyto burlioko, reikalinga ant visados įstatymais uždrausti lietuviams vartoti lotyniškas litaras ir jokių prašymų dėlei to dalyko daugiaus nebepriimti, nės tai tik bereikalingai užima „činovninkams“ laiką.

Tuodu viens kitam prieštaraujančiu užmanymu dabar eis ant nusprendimo į Ministerių Rodą ir pagalios ant caro užtvirtinimo. Tokiu būdu da toli galas to dalyko. Žinomas daiktas, kad lietuviai neprivalo paisyt ant zaunų kokio ten Sypiagino ir toliaus leist valdžioms savo prašymus.

Ūkininkas, 1899, nr. 3, p. 42. P. šaukėnai (nekatalikiškas apsiėjimas kunigo)

Šaukėnų kanauninkas kun. Rusteika224 iš savo valios iškilmingai šventė dieną mirimo ciesoriaus brolio. Kaip tik gavo žinią apie jo mirimą, tuojaus pakabino prie klebonijos juodą didelę karūną, liepė parėdyti bažnyčią žėlaunai, pastatė „kantapelį su grabu“, apstatė lempomis ir daugybe žvakių, laikė žėlaunas mišias, giedojo egzekvijas ir uždavinėjo poterius už jo dūšią, krapino ir smalkino parėdytą kantapolį, vis uždavinėdams už jo dūšią poterius; varpų teipogi nesigailėjo ir liepė skambinti už jo dūšią. Vėlai tegavo kanauninkas žinią apie jo mirimą, neužsakė nedėlioj susirinkti žmonėms ant tų maldų, todėl mažai kas tebuvo svieto iš parapijos, mažai kas tematė tokią iškilmę. Padūsavo tik špitolės bobelės ir miestiškos davatkėlės: vyrų mažai tebuvo, nės buvo tuomet darbymetis ir nebuvo laiko gaišti po bažnyčią. Parapijonys tolimesni dasigirdę klausinėjo kits kito Šaukėnuose suvažiavę ant turgaus: „Ką čia do

228 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

per maldas žėlaunas atprovinėjo kanauninkas mūsų, kodėl kitose bažnyčiose to nėra?“ Šaukėniškė davatka nugirdusi atsiliepė: „Aa, mūsų kanauninkas, tai ne kitas klebonas! Jo nepalygini: jis nelaukia paliepimo vyriausybės, pats žino gerai, ką reik padaryti.“

Teisybę davatka pasakė – jis viską gerai žino.

Jisai gerai žino, kad gaspadorius ir muša savo šunį, o kaip tik tasai šuva palaižo jam rankas, uodega pavizgin, tai gaspadorius ir pameta jam kokį kaulą graužti. Rusteika gerai žino, kad rusų valdžia, pasiremdama ant žmonių tamsybės ir nesusipratimo, turi galybę, spaudžia ir kankina žmones, o jeigu katras šunuodegauja, tai jie ir primeta jam kokį kąsnį, kaip ant antai kun. Rodzevyčiai225 300 rub. „nagradnych“. Kun. Rusteika, peržengdamas įstatymus katalikų bažnyčios (užginta yra viešai melstis už svetimtikius, ypač jau mirusius), norėjo įtikti rusų valdžiai ir apturėti nuo jos nors šikšninį medalį. Kun. Rusteika senas žmogus, bažnyčios tiesas turi žinoti, nės iki šiol nė už vieną carą viešai ir iškilmingai nesimeldė. Bet kun. Rusteika nežiūri nė ant Bažnyčios tiesų, nė ant savo priderysčių, o vien tik rūpinasi apie savo pilvą ir kišenį. Kaip jisai apie tai rūpinasi, pakalbėsime kitą sykį.

Ūkininkas, 1899, nr. 9, 141–142. Davatkos vaikas tryškiai

18 rugpjūčio teko man važiuoti per Tryškius. Visas kelias per miestelį buvo apsodintas berželiais ir eglelėmis. Ties turgaviete buvo parengti vartai, apkaišyti visokiais žolynais, viršuj kacapiškas kryžius iš žolynų. Žydai su lopetomis ir šluotomis valė šiukšlynus prieš savo duris ir smirdančias vietas barstė smėliu, raginami pristavo su visu būriu žemesnių policijantų. Stebėjaus, ko teip iškilmingai laukia. Net koktu pasidarė, kada užgirdau nuo žydelio, rytoj arkiriejų važiuosiant per Tryškius į Kaunatavą. Važiuodamas toliau prisivijau vežimą žalių medelių, kurį prakaitu apsipylę traukė savim vienas vyriškis ir trys moteriškės.

– Kur tuos berželius vežate? – paklausiau aš.

– Kelią puošti, – atsakė jie.

– Ar tat arkiriejaus laukdami?

– Tegi!

– Kas gi jums liepė?

– Mes iš savo noro!..

Dideliai pasibjaurėjau, tai užgirdęs.

Korespondencijos, reportažai

– Argi jūs ne bepročiai, tokią kvailystę darydami?

Atsakymo negavau, nės jie skubinai pasuko į kitą ulyčią ir nuvažiavo...

Paskiau užgirdau, kad policija liepusi žmonėms būtinai apkaišyti kelią per miestą medeliais. Žemaičiai esą labai gudrūs – sunku esant nuo jų gryną teisybę išgirsti; reikia su jais pasižinti ir tik tada atvirai pasišnekės, kada matys, juog gali įtikėti. O gal jie pabijojo studentiško munduro, tardami mane kokiu policijantu esant. Todėl gailėjaus, tuokart tokį rūstų žodį ištaręs... Bet argi negalėjo jie policijai pačiai leisti kelią puošti?

Jug jei būtų atsisakę, nieks nebūtų galėjęs jų už tai nubausti! Jug negalima visa įsirašyti į policijos vergus! Kodėl kunigai nepamokino neišmanančių?..

Akyva, su kokiu reikalu arkiriejus baldosi į Kaunatavą. Mat popas, pasigėręs ir savo lovos neberadęs, atsigulė pailsėti griovyje šaly kelio. Kažkas važiavo ir, radęs bemiegantį popą, nukirpo trumpai jo kudlas ir barzdą. Tai mat pagal pravoslavų tikėjimo tiesas toks suterštas popas negalįs šventimo laikyti cerkvėje, reikią antrą kartą įšventinti. Tai su tokiu reikalu važinėja arkiriejus.

Kiti gi mena, būk arkiriejus važiuojąs cerkvės šventinti. Ant galo šunys jį žino, ko jis važinėja, tik mūsų žmonės – žemaičiai berželiais ir eglelėmis jam kelį puošia!..

Ūkininkas, 1899, nr. 9, p. 143. P. Aukštaitis

šiaulių pav. (šaukėnai)

Jau kelinti metai, kai atsibaldė pas mus į Beržėnų (Slabados) pačtą rudbarzdis gudas Borysovas per pačtos viršininką. Jau daug jis mums blogo padarė, jau visiems daėdė teip, kad reikėtų jį nuvaryti, kur pipirai dygsta; bet rusų prakeiktaijai valdžiai toki smarvės patinka ir tokius labiausiai laiko. Štai prisižiūrėkit, koki jo darbai, ir patys pasakykite, ko jis vertas.

Borysovas, Kauno gub. gimęs ir užaugęs sodžiuj tarp lietuvių, gerai išmoko lietuviškai kalbėti, o kaip kas iš lietuvių ateina į pačtą ir prašneka lietuviškai, tai jisai nuduoda nesuprantąs, keikia lietuvišką kalbą ir neišpildo prašymo, pakol kas paprašys už tą žmogelį gudiškai; labiausiai užpuldinėja ant moterų.

Kas tik daugiau apturi laiškų, nuo to reikalauja kyšių: tai šieno, tai žąsų, kiaušinių, mėsos etc.; jeigu katras neduoda, tai tą visaip trukdo: tai po kelias dienas laiškų neatiduoda, jeigu pareina su pinigais, tai sakosi nepažįstąs to žmogaus, reikalauja policijos paliudijimo ir t. t. visaip bevargina. Ne vieną yra laišką atplėšęs ir perskaitęs dėl savo žinios, kad radęs galėtų pranešti žandarams.

230 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Ne vienas tarnas, pačtos sargas, pas jį nepabūna ilgai, neužmoka visos algos, o pinigus už telegramų nunešimą patsai sau atsiima, o tarnui vos kiek primeta, nė pusės neatiduoda.

Dar naują šaltinį vagystės atrado. Siunčia kas laišką uždėjęs gerą antrašą ir markę prilipinęs, o po nekurio laiko gauna paviestką damokėti 14 kap. kaip kad būtų laiškas koksai be markės parėjęs; neša žmogus 14 kap. ir gauna atgal savo laišką, tik jau be markės – Borysovas sau nusilipino ir da 14 kap. pareikalavo sau už tai užmokėti. Tokiu būdu viena senutė Vei-ė primokėjo arti 1½ rub., siuntė laiškus savo sūnui į Ameriką, už kiekvieną po 30 kap. prikišo (10 kap. markė kaštuoja, o Borysovui už nulipdinimą 20 kap.). Ant galo senutė susiprato, nunešė dešimt kiaušinių ir Borysovas kaip ne tas: patsai uždeda antrašą ir jau markės nežūsta, laiškas nueina į vietą; dabar jau ir gerai ją pažįstąs, kaip pinigai nuo sūnaus pareina, nebereikalauja policijos paliudijimo. Pačtos viršininkas kitose karalystėse pasamdytas žmonėms patarnauti, o pas mums žmonėms varginti, šnipinėti ir lietuvius sumaskolinti. Todėl su tokiais šėtonais nereikia apsileisti: už kiekvieną tiesų peržengimą reikia skųsti į Vilnių „Начаиышоц Виленскаю Почто Телегрфнаго Округа“226, jeigu kyšių reikalauja, reikia irgi skųsti liudytojus sudėjus; visiems reikia tik lietuviškai kalbėti, net ir tiems, kurie moka gudiškai.

Ūkininkas, 1899, nr. 11, p. 172. Davatkos vaikas užventis

Rusų tamsybės misionieriai, t. v. valsčiaus mokintojai, matydami, juog smarkumu nesiseka sumaskolinti lietuvių, vilkais būdami užsinėrė avies kailį.

Užventyj p. Sakalas ne tiek mokina skaityti ir rašyti, kiek gudiškų dainų dainuoti, vaikams tasai patinka – gali pasišėliuoti, parėkauti. Išmokinęs vaikus keletą dainelių Sakalas prikalbinėja, kad visur kur sueidami dainuotų. Jug ir atsiranda toki kvailiai, suėję ir dainuoja besivalkiodami, ir platina tokiu būdu prakeiktą gudų smarvę.

Visi tėvai turi užginti savo vaikams dainuoti gudiškas begėdiškas dainas ir reikalauti nuo mokintojaus, kad mokintų rašyti ir skaityti, bet ne tų bjaurių dainų; jug jūs patys mokat iš savo kišenės algą tam gudpalaikiui ir užtai jisai turi būt dėl jūsų, o ne jūs dėl jo. Bet ir kunigai turi savo akį ant to atkreipti – nedaleisti tokio papiktinimo gerų katalikų.

Apie Užventį žmonės tamsūs, nesupranta savo padėjimo, savo tiesų ir yra

Korespondencijos, reportažai

apsileidę, nės laikraščių ir knygelių neskaito, neleidžia savo vaikų į mokslą, todėl gudams lengva skriausti mūsų tamsius žmonelius. Kaip ant nelaimės, užventiškiai priguli prie Kolainių sielskos, kurioj vienas valsčius vien tik iš gudų susideda, o Kolainiuose sėdi patsai jų popas. Pamažu čia gudai jau pridarė blogo: įtaisė mokyklas Užventy (dagi parapijos namus klebonėlis pavedė tai mokslainei), Kolainiuose, pačioj burliokijoj, pastatė kitą mokslainę už pinigus visos sielskos; teipogi Kolainiuose nuo pernai metų riogso cerkovnoprichodskaja227, kur patsai popas mokina, Ziubšių sodžiuj, kur burliokai gyvena, vėl yra tokia mokykla.

Dabar gi užsimanė Vaiguvos valsčiui užmesti penktą mokslainę ir reikalauja, kad žmonės tam tikrą prigovorą padarytų. Nebūkit kvailiai, vaiguviškiai! Neprisiimkit tos mokyklos, ir teip jau per daug turite mokesčių, o čia vėl jums užmes tiek mokesčių ant tos mokslainės, kad paskui tie mokesčiai jus visai suslėgs; visada gudas prikalba, kad nieko nekaštuos, o kaip prisiimsite, tai mokėsite ir mokėsite. Kad būtumėt išmintingi, tai padarytumėt prigovorą reikalaudami sau mokyklos, bet tik kad joj vien tik lietuviškoj kalboj mokytų, ir ne gudas, bet katalikas lietuvis.

Kolainių popas, kaip sako kiti, labai doras žmogus, teip moka su žmonėmis apsieiti ir pritraukti prie savęs, kad visi aplinkiniai jį tiek pat guodoja kaip ir kunigą, nesuprasdami to, į kokią skylę lenda. Kaip tik žmogus suserga, tuoj veža popą, o tasai, nieko ant daktarystės neišmanąs, teip moka žmonėms prikalbėti visokių burtų ir prirodyti naminių vaistų, kad tie tamsuoliai jam labiau tiki ne kaip daktarui. Teisybę pasakius, mūsų kraštas yra daktarų apleistas; iš vienos pusės artimiausias daktaras nuo Užvenčio gyvena Varniuose per 23 viorstus, iš kitos Kražiuose arti 25 v., Kuršėnuose 34 v., Šiauliuose 46 v., Tryškiuose 30 v., arčiau daktaro nėra, nors aptiekos yra

Užventyj, Šaukėnuose ir Lukėj. Teisybė, yra daktaras Slabadoj (Beržėnuose), daktaras Steponavyčia228 ir neblogas daktaras, bet pinigų prisiglemžęs valdo grovo Čepskio dvarą ir prie ligonių nevažinėja; jeigu striukai prisiėjus atvažiuoja kas jį vežti, tai klausia, ar į dvarą, jei ne į dvarą, tai nevažiuoja, arba kad važiuoja, tai pareikalauja užmokėti kokius 10 rub. Reikėtų mums daktaro ir labai gero daktaro – lietuvio, kurs galėtų žmones išgelbėti iš nagų popo ir visokių Juozapėlių, kurs iš akių pažįsta žmogaus ligą ir duodamas ligoniui kokius nuodus pirma juos peržegnoja.

Popas Kolainiuose tupi jau apie 30 su viršum metų, pavardė jo Rozovas, moka gerai lietuviškai.

Ūkininkas, 1899, nr. 11, p. 172–173. Davatkos vaikas

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

kauno gub.

Neseniai važinėjo po Kauno gub. Vilniaus generalgubernatorius Trockis229, anot laikraščių, patirti žmonių reikalus. Bet kaip jis galėjo tai padaryti, galima lengvai suprasti, nės važinėjo iš vieno Lietuvos miesto į kitą, o ten mūsų bajorai – lenkomanai lakdino jį visokiais vynais ir penėjo įvairiausiais valgiais. Būdamas Panevėžyj įsakė bajorams, kad prikalbinėtų žmones leisti vaikus į apmaskolinimo urvus – maskolių liaudines mokyklas.

Tiesa, važiuodamas gelžkeliu, ant vieno vokzalo, bene Baisogaloj, užkalbinęs vieną prasčiokėlį, kurs tarp būrio vėpsojusių atsižymėjo su savo dviem kryžiais ant krūtinės. Pasirodė, kad žmogus tuos kryžius gavęs besimušdamas Azijoj kareiviu būdamas po Trockio vadovyste. Trockis labai nusistebėjo, kad toksai narsus kareivis, dagi su dviems kryžiais ant krūtinės, teip vargingai išrodo, ir užklausė: „Kuom gi tu užsiimi?“ – „Elgėtauju“, – atsakė tasai. – „Tai kodėl gi netarnauji carui? Galėtum gerą vietą gauti.“ – „Norėjau būti urėdninku ar kuo kitu savo krašte, bet jie nori, kad aš savo tikėjimą permainyčiau, stačiatikiu likčiau. Kad jie nesulauktų!.. Aš velyk elgėtauti, ne kaip savo tikėjimą permainyti!“ Ant tų drąsių ir teisingų žodžių Trockis, nebeturėjęs ką sakyti ir išmetęs jam 10 rub., keliavo toliau. Tai mat su tais 10 rub. norėjo žmogui gerklę užkišti, kad jisai garbintų caro bjaurius tarnus ir nesakytų savo žmonėms teisybės apie nedorus pasielgimus caro ir jo tarnų.

Varpas, 1900, nr. 1, p. 8. Spragilas

kauno gub. (iš kelionės)

Linksma, smagu grįžti Lietuvon, ilgai ten nebuvus. Žiūri pro vagono langą ir negali atsigėrėti: tartum tokius pat medžius matai Gudijoje, bet ten jie nelinksmino akių, tartum tie patys paukščiai čiulbėjo, bet jų dainos neužgaudavo širdies, viskas aplinkui gražu ir malonu ir visos puikiausios pasaulės vietos nesulygys su ta šalimi. Gerai dabar suprantu Mickevyčiaus jausmus, kada jis, aplankęs gražiausias Krymo vietas, tarė: „Litwo! Piały mi wdzięczniéj twe szumiące lasy

Niż słowiki Bajdaru, Salhiry dziewice, I weselszy deptałem twoje trzęsa wice, Niż rubinowe morwy, złote ananasy.“230

Neilgai vienog prisieina džiaugtis: pamatai savo žmones, pakalbi su jais ir išgirsti tiek liūdnojo, pamatai tiek neteisybės ir vargo gyvenime, kad tuojaus pranyksta visas

Korespondencijos, reportažai

Povilo Višinskio korespondencijos „Kauno gub. (Iš kelionės)“ (1900) rankraštis. VUB RS, F1-F103, l. 3.

linksmumas ir trokšti kovos, kovos ir kovos su priešais, su nedorais tautiečiais. Negana jau mus spaudžia šiaurės erelis, bet dar mes turime skaudžiaus širdį užgaunantį vargą vargti nuo savo ištvirkusiųjų tautiečių.

Ką man kelionėje teko girdėti ir matyti, trumpai papasakosiu.

Pamituvės par. atsirado būk labai mielaširdinga, mokyta panelė, pilna energijos, gerų minčių ir noro. Viso to gero prisigėrė bevažinėdama po Gudiją; dabar gi pargrįžusi namon, karštai ėmėsi už darbo – tamsiųjų sodiečių apšvietimo. Prisipirkusi daugybę gudiškų knygelių dalina jas po sodžius ragindama visus skaityti, mėgino ir lenkiškas knygeles dalinti, bet nedaug, nės gudiškos esančios, pagal jos nuomonę, daug geresnės,

234 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika naudingesnės ir pigesnės. Koksai tai buvo jos nusiminimas, kad už tokią geradėjystę žmonės pradėjo ant jos skersai žiūrėti ir šalintis. „Koksai tai tamsumas ir neišmanymas!“ –šaukia ji ir dar labiaus stveriasi už darbo, ima mokinti vaikus gudiškai rašyti ir skaityti –mažai kas atėjo ir tie patys netrukus pabėgo. „Na jau, – sako, – neturiu tiesos atvirai mokinti, tai žmonės bijosi štriopos! Todėl važiuosiu duoti egzaminą ant sodžiaus mokintojos ir paskui uždėsiu dvare mokslainę, kurioje mokysiu gudiškai.“ Neliovės ji niekad dirbti ant tos dirvos. Kitą sykį nuvažiavusi į Kauną sėdi prie lango ir žiūri, ar neina pro šalį koksai Lietuvos vaikelis, pamačius tuojaus įbruka jam gudišką knygelę; nusistebėjęs vaikas paima, nusineša, ir kur jis ją deda? Ar motinai atiduoda pyragams pakepti, ar kitaip kaip sunaudoja – nežinia, bet mūsų panelės širdis džiaugiasi. Kaimynai jai sakė, idant mokintų lietuviškai ir knygas lietuviškas platintų, kurias gyvenant Lietuvoje galima gauti, tai ji tad pečiais trauko ir sako: „Koksai tamsumas, koksai atsilikimas nuo progreso!“ Turiu vienog dadėti, kad tokių žmonių pas mus yra nemažai, tik ne visi teip darbštūs; visi tik tvirtina, kad reikia platinti Lietuvoje apšvietimą gudiškoje ar lenkiškoje kalboje, ir tarp mūsų inteligentų yra žmonių būrelis, kurie platina lietuviškas knygas ir laikraščius, pripažindami tai už „malum necessarium“231, bet kaip jie laukia ir trokšta, kad mūsų žmonės išmoktų gudišką raštą ir nebereikėtų laiką gaišinti ant lietuviškų knygų rašymo ir laikraščių išleidimo, kada kiekvienam galima būtų pakišti gudišką ar lenkišką peną. Kiek tai žmonių pajiegos užsilikę kitų darbų atlikimui, kaip jau nebereikės iš svetimų kalbų versti į lietuvišką ir rašyti lietuviškai! Saugokimės tokių geradėjų – tai vilkai avino kailyje!!

Šią žiemą vienas iš ragaišio ieškotojų, pagyvenęs Gudijoje daug metų, užauginęs ten keletą vaikų ir pražilęs, likęs našliu, atkeliavo Lietuvon pačios sau ieškoti. Visada užimtas reikalais negalėjo jis ant to atidėti daugiaus kaip dvi savaiti, todėl pirmiausiai parašė laiškus savo pažįstamiems Lietuvoje, kada jis būsiąs ir ant kokios dienos turi geriausios merginos susirinkti. Koksai buvo jo pasipiktinimas, kada atvažiavęs nerado susirinkimo: važiuoja iš vienos vietos į kitą, o merginos kaip nesusivažiavusios, teip nesusivažiavusios! Atvažiavęs kur į namus tuojaus reikalauja parodyt fotografijas, kokias turi, ir skiriasi, kuri mergina jam labiaus tiktų per pačią. Ir neatsirado nei vieno žmogaus paimti jau nors žilam gero brūklio! Ir neatsirado nei vieno tėvo, nei motinos, kurie būtų stoję apgynėjais savo dukterų garbės: atvažiuoja nežinia koksai ištvirkėlis ir reikalauja, kad visi atleistų dukteris savo kaip ant parodos, o jis pasiskirsiąs ir tuojaus kaip kokį gyvuolį ar tavorą nusipirksiąs išsivešiąs į Gudiją! Tokiems negana jau barimo, bet ir per slenkstį peržengti nereikėtų leisti. Tegul toksai ten Gudijoje demoralizuoja žmones, o ne pas mus, iš kur jau išnešė viską, ką turėjo. Vargo žmogus dešimtį dienų, ant galo gi atrado tokią kvailę, kuri suvis jo nepažindama, nei žinodama jo padėjimo, prisiklausius

Korespondencijos, reportažai

jo pasigyrimų, išvažiavo su juo, Kaune šliūbą paėmusi su vyskupo daleidimu, be užsakų. Tas dėjosi šį metą Kauno pav., panašus atsitikimas buvo pernai Šiaulių pav.

P. T. Daugirdas232, Klemborgo dvarponis, pasisamdęs amatninką tam tinkantį, pradėjo darydinti iš vytelių įvairius kiocius, krases, skuomes ir kitus pintus daiktus; teipogi daro iš šerių šepečius lempų stiklams šluostyti. Visi daiktai yra gražūs. Priima teipgi vaikiukus ant mokslo. Mokintinis turi išbūti trejus metus; gauna visą užlaikymą, tik drabužius turi kiekvienas savo turėti. Norinčių mokintis kiocius daryti atsirastų nemažai, kad ponas D. duotų ir drabužį, nės neturtingam vaikiukui esant be algos sunku pasitaisyti drabužius, o iš namų paimti irgi nėra kaip, nės ir tenai tankiausiai trūksta. Krakiuose užsiliko dar moterų klioštorius, kuriame dabar dar yra 8 zokoninkės233

Pernai atsirado dvi mergeli, norinti pristoti į tą klioštorių, ir padavė reikalingus prašymus. Žmonės kalba, kad valdžia daleisianti įstoti, bet jos iki šiol atsakymo negavo.

Josvainiuose pernai vasarą pradėjo naują bažnyčią mūryti234. Pinigai parapijonų sudėti. Mokėjo po rublį nuo desetinos. Iki šiam laikui išvarė tiktai pamatą. Neseniai buvo atvažiavęs architektas iš Rygos, kurs apsiėmė pastatyti bažnyčią pagal paveikslą naujos Rygos bažnyčios; trijose vietose atrado akmenis suverstus be jokio beveik sujungimo, tarp akmenų suversti trupiniai, vopnos gi ir nedėta, nedyvai, kad dabar tarp akmenų vanduo stovi. Kas čia kaltas, sunku pasakyti: darbą prižiūri burliokas, kuriam rūpi daugiaus „manapolis“, negu bažnyčios pamatas; kunigai gi, surinkę piningus, pasamdę meistrą, tariasi visa padarę.

Viena bajorė iš Josvainių par. „akalicos“, žinodama, kad Kėdainiuose, Labūnavoje ir Vandžiogaloje kunigai lenkiškai pamokslus skelbia, užsigeidė, kad ir Josvainiuose irgi lenkiškai sakytų. Vienkart susitikusi su savo kunigu prašo apie tai sakydama, kad nesupranta lietuviškai, kunigas pasiklausęs, kaip ji lenkiškai kalba, tarė: „Kaipgi Tamsta suprasi mano lenkišką pamokslą, kad lenkiškai kalbėti nemoki!“ Pernai Josvainių par. Šingalių sodžiuje pas ūkininką Kačiuką apsinakvojo knygų ir laikraščių nešikas. Vakare atėjo iš sodžiaus su Žiužnių vaikinu, pamačiusiu, jug prie Kačiuko nakvoja knygininkas, parėjusiu namon pasakė tėvui; o tasai buvo kitąsyk staršina ir, turėdamas piktumą ant Kačiuko, norėjo jam atkeršyti, tuojaus paskubėjo į Josvainių miestelį, atradęs tą sykį ten du uriadninku, naktį atvedė pas Kačiuką ir padarė kratą – atrado knygas, ir dabar Kačiukas išsiųstas į Gudiją ant penkių metų, o knygnešys patupdytas į kalinį ant metų. Žiužnys tuo savo pasielgimu sutraukė didelę neapykantą tarp savųjų, nuo to laiko visi į jį šnairai žiūri, bet Josvainių žydai da aiškiaus parodė savo paniekinimą, nės nenorėjo jo į savo trobas įleisti, o žydukai ant ulyčios purvais drabstė. Žydai patys niekad neišduoda svetimtaučiams savųjų ir, jei atsirastų tarp jų išdavikas, nubaustų jį ar nužudytų, niekam nežinant. Mums gi lietuviams, kas link sutarimo ir vienybės, iš tos paniekintos tautos ne sykį priderėtų pavyzdį imti.

Kėdainiuose yra selskinis gydytojas – gudas Jevtukauskis, apie jį pridera kelis žodžius priminti, nės tas vyras už savo nedorus darbus vertas yra paminėjimo. Iš pradžių, tik ką persikraustęs čionai, susitarė su asesorium ir uriadninku ir eidavo per miestelį žiūrėti kromų, ar švarus, ar neparduoda ko puvusiojo, kiekvieną sykį sustatydavo daugybę protokolų, paskui gi tuos protokolus pardavinėdavo pats

Jevtukauskis žydeliams imdamas nuo jų nuo 5 iki 25 rublių. Teip rinko jie sau pinigus gana ilgą laiką, vienog žydeliai, išgudrėję ir susipratę, įgavo į savo rankas keletą nors sudraskytų protokolų, susitarę apskundė Jevtukauskį. Tas išsisukte tai išsisuko, bet daugiaus to jau nebedaro. Čia nustojęs pelno stengiasi kitais keliais papildyti savo kiaurą delmoną. Susidėjo su žydu, kurs apsiima jaunus vaikinus, kuriems reikia karumenėn eiti, atliuosuoti nuo tarnystos. Žydas ima šimtinę, kartais daugiaus, kartais mažiaus, tais pinigais pasidalija su Jevtukauskiu, tasai gi, apžiūrėdamas Kėdainiuose stojančius į kariumenę, davusiems pinigus sako: „netikęs“. Bet tai dar ne visi keliai delmono papildymui. Kėdainiuose pirma buvo tik viena aptieka, kuri pirm dviejų metų perėjo į žydų rankas. Jevtukauskis pareikalavo nuo buvusiojo aptiekoriaus, idant ansai jam mokėtų nuo kiekvieno recepto mokestį, apart to, Jevtukauskienė nuolat reikalavo iš aptiekos visokių brangiausių kvepalų, už kuriuos niekad nemokėdavo. Aptieka, turėdama daug skolų, sykį atsisakė mokėti Jevtukauskiui be reikalo. Tad pašėlęs iš piktumo Jevtukauskis pakurstė du žydeliu uždėti du aptiekorišku magazinu, pažadėjęs siųsti prie jų žmones vaistus pirkti, teip buvo, pakol aptieka neperėjo į žydo rankas. Tas visų pirmu sutarė su Jevtukauskiu viens kitam nekliudyti; uždengė tuojaus vieną magaziną; o kitas, Jevtukauskio apleistas, menkyn eina. Dabar jau gerai aptiekoriui ir gydytojui – tikt ligonių delmonas ir sveikata tebekenčia. Prikergiu dar, kad Jevtukauskis tik gydo tuos žmones, kurie jam gali brangiai užmokėti, tie gi, kuriuos turi veltui gydyti, bijo jo kaip ugnies ir niekad prie jo neina. Nedoras elgimasis su ligoniais visus išgąsdino. Iš ligonbučio, kurs yra po jo priežiūra, ligoniai bėgte bėga, teip yra prastai valgydinami. Kada Jevtukauskis giriasi imąs pinigus ant 10 ar 20 ligonių, galima jų rasti tikt du, tris, o kartais nei vieno. Kėdainiai labai kenčia nuo to, kad neturi lietuvio gydytojaus, yra čia du gudu: Jevtukauskis ir kariumenės, ir du žydu. Mūsų lietuviai danginas į Gudiją pyragų ieškoti palikdami savo brolius nedorųjų plėšikų rankose, kurie ne tik delmonus, bet ir sveikatą mūsų iščiulpia!

Iki šių metų Kėdainiuose stovėdavo artilerija, šįmet gi vieton jos pastatė pėsčiuosius.

Ties Kėdainiais gegužės mėn. 14–15 d. naktyje tavorų trūkis baisiai sužeidė vieną vyriškį iš Šiaulių. Nelaimingojo pažeista galva ir krūtinė; iki šiol gyvas, bet ar išgis, nežinia. Buvo jis su reikalais Vilniuje. Turėjo ten važiuojant 200 rub. Reikalų neatlikęs,

Korespondencijos, reportažai

pinigus gi visus išleidęs, turėjo grįžti pėsčias namon, nės jam ir ant kelio neliko. Ėjo sau vargšas vėžėmis, pakol ties Keidainių nelaimė jį užtiko.

Šiauliai ūžia nuo kalbų apie savo baisųjį kapelioną kun. Rodzevyčių: vieni jį stengiasi išteisinti, kiti kaltina ir vadina stačiai, jei ne žandaru kunigo rūbuose, tai žandarų sėbru. Neseniai buvo atsiradę iš nakties atsišaukimai į žmones, išlipdinti po visą miestą, ant durų kapeliono, kanauninko ir visų davatkų. Atsišaukimas hektografuotas lietuviškai, maždaug tokio turinio: kapelionas yra parsidavęs stačiatikiams, pamynęs po kojų savo kalbą ir tikėjimą ir norįs iš visų išplėšti tuodu brangiuoju daiktu; taigi persergi lietuvius, idant jei saugotųs to piktojo ir pavojingojo žmogaus. Kapelionas tai perskaitęs, tuojau puolė prie policijos užtarimo ieškoti. Policijai atėjo į galvą, kad tai „švedų“ (teip Šiauliuose vadina augusius vaikinus, kurie mokinasi ant 4 ar 6 kliasos atestato) darbas, ėjo užtat prie jų ir reikalavo pasirašyt, surinko parašų daugybę, bet nei vienos rankos raštas nebuvo panašus į hektografuotus atsišaukimus. To išgamos kapeliono darbai buvo aprašyti pirmame numeryje Tėv. sar. šių metų. Jis ne tik užtraukė žandarus ant Lukauskio235, kun. Šleivio236, bet ir ant kitų šiauliečių. Siuvėjas Orvydas ištupėjo prieš Velykas kalinyje dvi savaiti: užtraukti kapeliono žandarai atrado pas jį keletą knygelių. Ar jau dvasiškiejie ir šiauliečiai negalėtų atsikratyti nuo jo?!!

Varpas, 1900, nr. 1, p. 8–11. A-s panevėžio pav., joniškėlis

Apie mus vien tik liūdni atsitikimai. Anąsyk jau buvo rašyta apie nusiskandinusią mergaitę, kurios nė tėvai, nė ūkininkas, prie kurio tarnavo, nenorėjo priimti į namus už žąsų praganymą. Dabar gi vėl (19. IX) užmuštas Mikalas Mikoliūnas, Gastonių sodžiaus ūkininkas. Nedėldienį susėjęs su savo pažįstamais – ordinarčiku L. Valiušoniu, triobelninku Lekniekiu, dirbusiu prie ūkininko Musteikių, gėrė pas žydą. Mat kaip uždarė karčiamas, žydai dar vis nenustoja žmonių girdę ir plėšę – slapčia laiko karčiamas. Begeriant Mikoliūnas pastūmė butelį, ir tas susikūlė. Prasidėjo barnis, ir ant galo visi trys ėmė mušti Mikoliūną: Valiušonis turėjęs, o anuodu mušę, vienas su plyta, kitas su lopeta, sako, perskėlę žmogui galvą teip, kad smagenys iš žaizdos buvusios matyt. Taip baisiai sužeistas Mikoliūnas dar 4 viorstus paėjęs pasimirė. Lekniekis, Valiušonis ir Musteikis suimti sėdi Panevėžio kalėjime. Matote, ką degtinė padarė! Dabar visų keturių vyrų moterys ir vaikai verkia, pasilikę vieni gal ir be duonos kąsnio.

Vėl neseniai Karpio237 pienvežys Padariukas suvažinėjo seną bobutę Armonienę,

238 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

105 metų amž. turinčią. Padariukas buvo įpratęs greitai važinėtis, neveizint ant to, ar yra kas ant kelio, ar ne. Ir dabar dar teisinosi: kad būčiau, sako, jauną suvažinėjęs, o dabar senai bobai ar šiaip, ar teip reikėjo mirti.

Ten pat Joniškėlyje valdžios užtartinta žemesnioji agronomiška mokslainė ir nuo 1 liepos šių metų turėjo prasidėti ten mokslas, bet iki šiol (30 rugsėjo) dar nėra nė inspektoriaus, nė visų mokytojų. Tik 24 IX liko užtvirtinti į mokytojus buvusiejie pirmiau čia mokintojais parapijinės mokslainės. Vienas iš jų prašė kunigų užsakyti ant bažnyčios per atlaidas (26 rugsėjo), juog mokslas jau prasidėjo ir mokintinius priiminės iki 8 spalių mėn.

Ūkininkas, 1900, nr. 1, p. 9. Spragilas

šiauliai (maskolių Darbai)

Jau kelinti metai kaip sukinasi po Šiaulius p. Mysovskoj. Jis pramano išvien su popu ir apmaskolintojais įvairias vakaruškas, eglikes mažiems vaikams ir t. t. Bilietus dalina popas, ir kas nemoka maskoliškai ir nevaikščioja į jų mokyklą, tas negauna bilieto. Kaip lengvai su dovanomis apmaskolinti! Gaila, kad kartais per nesupratimą ar per nenorėjimą suprasti nors pirštą prideda ir mūsiškiai. Negražu padėti apmaskolintojams!

Ūkininkas, 1900, nr. 1, p. 9. Pakeleivis

šiauliai

(21. XI. 99) Neseniai rašiau apie kun. Rodzevyčiaus šnipukus terp mokintinių. Mokintiniai atrado tokį vieną, pavarde Šiušta. Jis visuomet papasakojąs savo vadovui viską, ką tik žino apie mokintinius. Kaip jisai yra įsimylėjęs į savo amatą, galima numanyti iš to, kad gavęs į antausį už savo bjaurų darbą, tyli, nės, sako, už teisybę reikia kentėti.

Taigi ne dyvai, kad kun. Rodzevyčius, ką tik žino apie mokintinius, tuoj praneša apie tai inspektoriui. O jeigu ir tas maskolpalaikis dėl tokių niekų nenori judintis iš vietos, tai skundžiasi tuoj globėjui mokslo apskričio, ką ir padarė, kaip šisai atvažiavo į Šiaulius. Jisai, kaip tikras tamsybės apaštalas, užgina skaityti nors nekalčiausią knygą, jeigu skaitytojas tik pritaikys ją prie valdžios, kurios tas kunigėlis yra apynėju. Sako, būk

Korespondencijos, reportažai

negali skaityti knygų nepasiklausus kunigo. O maldaknygė lietuviška ar gali skaityti?

Turbūt ne, atsakys jisai, nės jos yra užgintos ir valdžios nedaleistos.

Matome, koks bjaurus yra šitas uoslys: mūs dvasiška valdžia, matyt, eina iš vieno su svietiškąja. Taigi mat vyskupas paliko čionai jį mūsų dūšiai ant išganymo maskolių

kalėjimuose terp baltųjų miškų gyvenant.

Ūkininkas, 1900, nr. 2, p. 27. Mužikėlis peterburgas

Projektas įvedimo pas mus zemstvų esąs jau ministerijos vidaus dalykų peržiūrėtas ir neužilgo būsiąs išrištas „viešpatystės Rodoje“238. Pagal tą projektą išrinkimo tiesas Kauno gub. turės valdininkai, ką turi ne mažiau kaip 200 desetinų žemės, Vilniaus gub. ne mažiau kaip 300 des. Tokiu būdu rinkimo tiesas turės vien tik dvarponiai ir visus zemstvos urėdus rinks iš savo tarpo, t. y. dvarponių; tokiu būdu visi rūpesčiai apie vietinius reikalus bus pavesti dvarponiams, jie uždės mokesčius, jie rūpysis iš tų surinktų pinigų kuo daugiausiai naudos atnešti savo broliams dvarponiams, o žmonės turės jų jungą nešti. Tokia tai maskolių valdžios teisybė! Giriasi duodanti kraštui sauvaldystę nekuriuose dalykuose, o ta sauvaldystė neduoda jokio balso žmonėms darbininkams –varguoliams, bet duoda balsą ir tiesas dvarponiams, žmonėms, kurie naudojasi iš žmonių darbo, patys nieko neveikdami. Kituose kraštuose, kaip tai Anglijoj, Belgijoj, Francijoj, kur žmonės įgavo supratimą apie savo padėjimą per knygelių ir laikraščių skaitymą, jau seniai pareikalavo sau prigulinčių tiesų, daug jau laimėjo ir tikisi neužilgo iškovoti visas sauvaldystės tiesas ir nuversti nuo savo sprando likusius dar didžponius. Žinoma, mūs dvarponiams, kuriems bus pavesta rūpintis apie savo gerą, bus ir užmokama pusėtinai: gubernijinės zemstvos susirinkimo pirmsėdis ims 4 500 rub. kasmet, sąnarys to susirinkimo – 3 000 rub.; pavietinės zemstvos susirinkimo pirmsėdis – 2 000 rub., o sąnarys – 1 800 rub. Kauno gub. teip apmokamų ponų bus 39, o Vilniaus gub. – 42.

Ministerija vidaus dalykų užtvirtino įstatymus Petropilės Lietuvių draugystės savitarpinės pašalpos239. Pagirtinas tai darbas vyrų, kurie pasirūpino apie įsteigimą tos draugystės. Geistina būtų, kad ir kitų miestų lietuviai pasirūpintų apie tai. Tokios draugystės, apart pinigiškos pašalpos, atneša dar tą naudą, kad žmonės pripranta prie draugijiško gyvenimo, išsidirba supratimas apie bendrus reikalus ir abelną gerą, kas teip yra reikalinga ir teip dar trūksta mūsų lietuviams.

240 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Ministerija apšvietimo užtvirtino palikimą Apolino Norvaišo: 10 000 rub. dėl stipendijos studentui Varšavos universiteto ir 9 000 rub. dėl stipendijos gimnazistui pirmos vyriškos gimnazijos Varšavoj, tos stipendijos pirmučiausiai turi būt išduodamos Norvaišo giminaičiams, jų gi nesant, nepasiturinčiam studentui ir gimnazistui katalikui, iš Vilniaus arba Kauno gub. paeinančiam. Reikėtų lietuviams turėti artimesnes žinias apie tas stipendijas ir pasistengti gauti jas. Užrašytojas iš pravardės lietuvis, taigi ir priderėjo jam į užrašą įdėti, juog stipendijos turi būt lietuviams paskiriamos. Kiek žinoma, daug pinigų, lietuvių užrašytų dėl mūsų krašto mokslan einančios jaunuomenės, tenka kokiems lenkams arba, kaip jie save vadina, „polak z Litwy“. Teip antai a. a. Augustinavyčia paliko daug pinigų, teip kad vien procentų kasmet sueina 4–5 tūkstančiai; tuos pinigus dabar paskiria Spasavyčius, žinomas juristas, Borščovas ir da keli petropyliečiai. Iki šiol iš to palikimo naudojosi vien tik lenkai. Kada gi vienąsyk prie Borščovo kreipėsi vienas studentas lietuvis, nemokąs lenkiškai, tai Borščovas, ir gavęs kuo geriausius atsišaukimus nuo sau ištikimų žmonių apie tą studentą, jokios pašalpos nedavė ir buvo pasipiktinęs, kad studentas lietuvis nemoka lenkiškai. Priderėtų Petropylės studentams lietuviams, nors tiems, kurie moka lenkiškai, reikalauti nuo Borščovo ir kompanijos pašalpos iš pinigų, Augustinavyčios paliktų.

Varpas, 1900, nr. 3, p. 34. Spragilas liepojus

16 sausio buvo pas mus pirmąsyk lietuviškas spektaklis; tapo perstatyta „Amerika pirtyje“240, žmonių susirinko tiek daug, kad bilietų pritrūko, dėl stovinčių buvo padaryta dar 100 naujų bilietų ir tuos išpardavus, norinčių gauti bilietą buvo dar daug. Matyt, kaip tai lietuviai yra ištroškę girdėt savo prigimtą kalbą viešoj vietoj; vienas žmogus net iš Romnų atkeliavo iš už 1 500 v. vien tik dėl spektaklio, teip pat buvo atkeliavę iš kitų Lietuvos kraštų, kaip tai nuo Šiaulių, Pašvitinio, Kuršėnų, Viekšnių, Mažeikių, Ylakių, Skudės ir t. t. Suprantamas daiktas, kad tie visi žmonės važiavo ne dėl pačios komedijos pamatymo, ne dėl pasigėrėjimo artistiška dovana veikiančių, bet visą tą kelionės vargą ir kaštą padėjo tik dėl to, kad išgirsti ant scenos savo numylėtą kalbą. Būtų ir daugiau žmonių atvažiavę, jeigu būt gauta žinia. Terp publikos, teisybė, buvo nemaž ir svetimtaučių, kurie atėjo čion vieni pasiklausyti, kaip skamba lietuviška kalba, kiti pamatyti, kokias spėkas turi lietuviai, buvo ir tokių (iš lenkomanų), kuriems rūpėjo

Korespondencijos, reportažai

atrasti tam lietuvių apsireiškime ką nors juokingo, silpno arba jų dvasiai priešingo. Kiek buvo galima patėmyt, terp publikos buvo užganėdinimas ir pasigėrėjimas iš vakaro. Ne vienas iš darbininkų, kurių buvo daugiausiai, dėkavojo įrengtojams, prašė tankiau įtaisyti spektaklius. Labiausiai džiaugėsi darbininkai, kad latviai nebegalės teip niekinti lietuvių (lietuvių vardas Liepojuj terp latvių iki šiol buvo koliojimo žodis), nės latvių spektakliai tokio pasisekimo niekad neturėjo. Veikiantiejie pusėtinai savo roles atliko; geriausiai Bekampis241, – gan buvo pasirodyti jam ant scenos, jau publikoj girdėt buvo juokas ir rankų plojimas.

Ūkininkas, 1900, nr. 4, p. 61. A-s ryga

29 sausio pas mus buvo perstatyta pirmąsyk nauja originališka drama „Laimę suardyt, tai nuodėmę pagimdyt“, M. Š.242 parašyta.

Turinys dramos, kiek atsimenu, yra toks. Garnienė, ištekėjusi už turtingo ūkininko per tėvo prievartą, nemyli savo vyro, negalėdama užmiršti įsimylėjusio ją neturtingo Jono savo meilytės; juodu retkarčiais susieina ir tuomi dar labiau sustiprina savo meilę. Vienąsyk randa juos besibučiuojant sena Garnienė, išvaro Joną su šluota. Jonas, matydamas, kad sunku bus jiems tankiaus susieiti, užmano nedorą darbą, užmuša savo numylėtosios sūnų, padaro tą teip, kad tėvas užmuštojo pasidaro kaltininku ir pakliūva į rankas policijos ir po sūdu. Jonas tikėjosi, kad Garnys bus į Sibirą išvarytas, o jis su Garniene galės liuosai gyventi. Bet Garnienė iš gailesties sūnaus nustoja proto; laike tardymo įeina į tardininko kambarį ieškodama savo sūnaus, apkabina Joną, tartum savo sūnų, bet išgirdus nekuriuos liudytojų žodžius, sušunka: „Jonas – žmogžudys!“ ir negyva krinta ant žemės.

Drama labai striuka, susideda iš trijų aktų, pilnų baisių atsitikimų ir efektų, ne visada užtektinai motyvuotų ir suprantamų; sunku daleisti, kad paprastas žmogus, kaip Jonas, ne pasileidėlis ir ištvirkėlis koksai, galėtų užmušti savo numylėtinės sūnų. Kaip Garnio motina išvaro Joną su šluota, tai jaunoji Garnienė iš tos gėdos pjaunasi; Garnys, radęs savo sūnų negyvą, nori pasikarti; tokie ir panašūs atsitikimai vargiai gali būt išaiškinti pasiremiant ant kasdienio mūsų žmonių gyvenimo ir jų būdo, tokie darbai „karštakleckiams“ pritiktų, bet ne flegmatikams ir labiaus protu gyvenantiems lietuviams.

Toj dramoj yra ir labai gyvas sriovelis, tai komiški tipai, kurie geriausiai autoriui

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

nusisekė: Garnių pusberniai, šimtininkas ir Daugšnekienė; tų trijų mažos rolės, bet jos labai pagražina dramą. Reikėtų, kad ir Lietuvoje atsirastų teatrai. Toki teatrai neužginta daryt.

Ūkininkas, 1900, nr. 4, p. 61. A-s joniškėlis (panevėžio pav.)

13 d. kovo mėn. šuo įkando 18 metų mergaitę Oną Jakuškaičią iš Pamažupio sodžiaus. Tą pačią dieną mergaitę atvežė pas daktarą; daktaras apžiūrėjęs žaizdas išdegino jas, liepė vežti mergaitę į Varšuvą. Nepasiturintiems mergaitės tėvams negalint išpildyti daktaro paliepimą, vienam geram žmogui atėjo galvon padaryti rinkliavą tai mergaitei ant kelionės. Per vieną dieną surinkta 41 rub. 15 kap. Davė, kiek kas galėjo: davė ponai ir kunigai, bet, kas svarbiausia, davė bernai ir mergaitės – kiekvienas vargdienis, dagirdęs apie rinkliavią, nešė savo našlės skatiką. 16 kovo išvežė mergaitę du jos broliai ir vienas senelis į Panevėžį ant vagzalo: turtingesni kaimynai davė savo arklius. Mūsų keliauninkams, į Panevėžį atvykusiems, „ponai ir ponios“ ėmė aiškinti, kad jie be reikalo nori Varšuvą pasiekti, nės esą Vadaktuose, netoli Panevėžio, dvarponis

Juozapas Bytautas243 puikiai gydąs nuo pagedimo. Mūsų žmoneliai nepirko jau bilietų ir tiesiogiai nusidangino į Vadatkus. Ten dar nuėjo pas kunigėlį pasiteirauti (prie to dvaro yra koplyčia su kunigu). Kunigėlis ėmė tuoj klausti, ar opos (žaizdos) išdegintos ir pasakė, kad be reikalo padaryta, kad ir į Varšuvą nėra ko važiuoti, nės ten tik nuo kralikų įčiepija ir jokių vaistų neduoda; reikia tik gerai pasimelsti, ant mišių duoti, ant koplyčios šiek tiek duoti ir prie dvarponio kreipties vaistų.

Žmonės kunigėliui paaukavo ant mišių 3 rub., ant koplyčios 90 kap., avižų arkliams nupirko nuo kunigo už 85 kap.

Dvarponis už vaistus nieko nepaėmęs, davė 3 maišelius nuo taboko pripiltus kokiomis grūstomis žolėmis, kurias liepė mergaitei ant tuščios širdies gerti kasdien per 5 ir 6 dienas.

Ta nelaiminga išgėrus tų žolių vemia baisiai kiekvieną sykį.

Išgaišinę ant kelionės 15 rub. pargrįžo vargšai namon.

Dagirdęs apie tokį žmonių apgavimą vienas kaimynas, užėjęs pas Jakuškaičios tėvą, prikalbinėjo vežti Oną į Varšuvą, tėvai nė klausyties nenorėjo. „Kam, – sako, –turi mūsų giltinės ieškoti ant vieškelių, ar ji jos namie nesuras?! Mes, – sako, – turime kunigus ir tie mums sako teisybę, o ne šiaip ponai. Jeigu anas kunigėlis pasakė, kad

Korespondencijos, reportažai

pagis nuo ano daktaro liekarstų, tai ir pagis.“ Susirinkusios bobos teipgi pridėjo savo patarimą; jeigu jau žmonės sumetė ant kelionės į Varšuvą, tai nuvažiuosime į Vilnių per Sekmines, tada atlaidai – geriau mačys...“

Ar išgis ta mergaitė, sunku yra spėti; jeigu daktarui pasisekė gerai išdeginti opas (žaizdas) ir nuodai nebuvo dar spėję pasklisti toliau į kraują, tai išgis; o jeigu ne, tai ir šimtas tokių apgavikų kaip ponas Juozas Bytautas su visais savo vaistais ar tai trintų žolių, ar variu, ar mojukais, nieko neveiks, gali tik greičiaus pribaigti ligonę visiškai sugadindami jos vidurius. Iki šiol dar visoj pasaulėj nebuvo tokio daktaro, kurs išgydytų su vaistais žmogų ar gyvuolį su pagedimo nuodais užkrėstą, viena tik pagelba čiepijimas, ir tai gali atlikti tik tam tikrai įtaisytose Varšuvoj, Petrapilyj, Vilniuj ir dar keliuose didesniuose miestuose. Apie tai žino kiekvienas nors šiek tiek apšviestas žmogus, teip pat ir kiekvienas, kuriam teko skaityti apie tai Ūkininke ir atskirai išėjusioj knygutėj.

Tasai atsitikimas mums aiškiai parodo, kaip tūli vadovai aptemdin mūsų vargdienių protą ir iš to traukia sau pelną atimdami nuo prasčiokėlio sunkiai uždirbtą skatiką.

Kada gi mes, broliai, susiprasime!

Saugokimės, broliai lietuviai, visokių apgavikų, kas jie bebūtų, ar tai ponai, ar kunigai, ar valdžios tarnai, ar šiaip prasti žmoneliai!! O kad pažinti juos, reikia kuo daugiausiai šviesos ir mokslo! Todėl gi ieškokime tuodviejų brangių dėl mūsų daiktų, kur ir kaip tik įmanydami, nesigailėkime ant to pinigų, nės pinigai ant to padėti šimteriopą mums naudą atneš; teipgi guodokime ir ginkime nuo priešų visus tuos, kurie neša mums šviesą ir mokslą!!!

Ūkininkas, 1900, nr. 5, p. 72–73. Spragilas pašvitinys (šiaulių pav.)

Pradžioj kovo mėn. apie mus sukosi nepaprasti ubagai, teip nepaprasti, kad noriu ir kitiems papasakoti. Važiuoja sau didelėse rogėse, žmonių dovanoms prikrautose, du vyru ir viena nebejauna moteriškė; vienas iš vyrų sakosi esąs pasamdytas vežioti ubagą, nuomariaus liga apimtą, ir jo pačią, moterė kalba, kaip ji su savo vyru nukentėjusi Kražiuose 1893 m. per išplėšimą nuo mūsų bažnyčios per valdžios tarnus, apsako kuo puikiausiai visas smulkmenas to baisaus atsitikimo ir parodo lenkišką, iškraipyta kalba parašytą, raštą su parašu: „Ksiondz A. Možeijko“244, kur prašo visų krikščionių susimylėti ant Bronislavos Urbonavyčienės ir jos vyro nuvarytų ant ubagystės per

244 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

priežastį Kauno gubernatoriaus Klingenbergio laike 1893 m.: vyras po to atsitikimo gavęs nuomirulio ligą.

Ar atsiras bent vienas žmogus, kurs perskaitęs tą raštą ir pasiklausęs apsakinėjimų tos moters, ar atsiras toks žmogus, kurs nesusimylėtų ant tų Kražių kankintinių ir neduotų jiems didelių aukų?!

Visi prijaučia ir duoda, bet duoda kam? Pasirodo, apgavikams, kurie pažinę gerai Kražių istoriją naudojasi vardu garbingų kankintinių dėl savo gero.

Aš vadinu juos apgavikais dėl to, kad parašas ant rašto parašytas ne kun. Mažeikos, nės kunigas šiek tiek geriau moka lenkiškai, o jau savo pavardę tai, be abejonės, moka teisingai parašyti, o čia parašyta ta pačia ranka, kuri visą raštą kraipyta lenkiška kalba parašė. Kada gi, užklausiau tos moterės, kas tą raštą rašę, ji nusiminė ir neduodama atsakymo greitai ėmė apsakinėti baisią Kražių istoriją; norėjau prakalbinti lietuviškai, idant pagal tarmę pažinti, iš kur ji paeina, bet ji nepratarė nei vieno žodžio lietuviškai –vis lenkiškai. Kadangi prie jos vyro pasakiau, kad raštas neteisingas, vyras teipgi nusiminęs pradėjo teisintis, kad jisai ne apgavikas ir gali parodyti pasportą, Suvalkų rėd. išduotą; ir man reikalaujant parodyt pasportą buvo beištraukiąs kokius ten raštus, bet moterė išplėšus jam juos iš rankų nubėgo keliu per laukus, o vyras jos tuoj ėmė vėl apsakinėti Kražių isoriją, teip ir negalėjau susekti, kas per kražietis būtų iš Suvalkų gub. Ūkininkas, 1900, nr. 5, p. 73–74. Spragilas šiauliai

Neseniai buvo rašyta apie šnipuką, pagalbininką oberšnipuko ir danešiko kun. Rodzevyčiaus, gimnazistą Šiukštą. Šnipukų negal įveikti nė paprasti žmonės (jų kumstys, teisybė, kartais padaro daug gero), nė jų vyriausybė, nė pats piktasis Perkūnas jų netrenkia; teip pat, kaip negalima dirvoj išnaikinti usnių arba varpučių. Todėl aš neišpasakytai nusistebėjau išgirdęs, kad Šiukšta su šaknim išrautas iš Šiaulių: gimnazijos vyriausybė išvijo jį „už susinešimus su jezavitais“. Gero pagalbininko nustojo Rodzevyčia, labiausiai šiuose laikuose, kada visiems raudonsiūliams daugybė darbo. Pavasarį buvo padaryta krata pas Stanislovą Lukauskį (būk tai reikėjo perkratyti daiktus Ambrožaičio245, jo giminaičio, ištremto iš Liepojaus į Šiaulius ir apsigyvenusio pas jį; bet daiktų Ambrožaičio nė žiūrėte nežiūrėjo, pakol neišvartė visą Lukauskio butą.) Atrado pas jį Ūkininką ir Varpą užpraėjusių metų, už tai paėmė jį po policijos priežiūra; 4 rugsėjo vėl padarė kratą tame bute, kur pavasarį gyveno,

Korespondencijos, reportažai

net žemes iškasinėjo ir pilstinėjo ant aukšto užlipę ir atrado daug nereikalingų į kerčią sumestų popierių, keletą atvirų laiškų ir kitokių popiergalių. 6 rugsėjo buvo kvotimas; pareikalavo raudonsiūliai, kaipo liudytojus, kanauninką Tomkevyčią246, kun. Rodzevyčią ir gimnazijos inspektorį. Ką jie ten parodė, Dievas geras žino, bet Rodzevyčia tai karštai darbavosi, parodymus savo rašydamas per du atveju net 6 valandas. Po tų jų parodymų nuo Lukauskio pareikalavo 500 rub. kaucijos; kamantinėjo daug apie viską, kas jiems į galvą atėjo: reikalavo išaiškinti atsiradimą atsišaukimų, prieš Rodzevyčią Šiauliuose pernai išlipdytų; klausė, ar negalėtų nurodyti, kas jų autorius buvo ir kas juos išlipdė; bet Lukauskis tuokart buvo Petrapilyj ir nieko apie tai nežinojo; tad pakišo jam paskaityt vieną Ūkininko numerį, kad geriau neva apsipažintų su turiniu tų atsišaukimų. Klausinėjo, ar nežinąs, kas tai per vieni „Žmogus“ ir „Mužikėlis“246a, dar vėl apie kokį ten knygyną daug klausinėjo. Teiravosi, kuom gali jis išaiškinti atsiradimą apgarsinimo Ūkininke apie tai, kad Zubovas247 parduodąs daug žemės, o tais reikalais, kaipo juristas, užsiiminėjo Lukauskis; apgarsinimas apie tai buvo išlipdytas ir po Šiaulius gudiškai spausdintas ir gudiškuose laikraščiuose teipogi. Visi tie vargai žmogui ir bėdos – ačiū garsaus ir galingo kun. Rodzevyčiaus: galingo, nes susipešus kunigui su gudų mokintojais visad nuveiktas būdavo kunigas, nors ir po jo pusės būtų buvus teisybė; o šįkart kunigs apgalėjo: dėl jo turėjo perkelti į Kauno gimnaziją direktorį. Viena kliasų dama pasiskundė direktoriui, būk tai Rodzevyčia blogai išguldinėjąs tikėjimą, įkalbinėjąs mokintinėms, kad nereikią klausyt svietiškos valdžios. Direktorius tą skundą pasiuntė aukščiau, o iš ten parėjo Rodzevyčiai užklausimas, ar teisybė, ką ant jo prirašė. Kunigėlis greitai, striukai išsiteisino parašęs: „Visiems yra žinomas ir seniai datirtas mano prisirišimas prie sosto ir valdžios! Žinodams tą nieks netikės visokioms paskaloms, kurios paeina iš tamsių užkampių!“

Maždaug tokiais žodžiais išsiteisino kunigėlis, o toliau prirašė ant keturių lapų skundą ant direktoriaus, pakeliui ir kitus žmones užkliudydamas. Čia jau pasirodė Rodzevyčia puikiausiu žinovu ne tik direktoriaus Rubcovo248 biografijos, bet ir jo mislių. „Koks jis gali būt per žmogus, kad dar studentu būdamas skaitė valdžios persekiojamą laikraštį Kolokol249 ir dabar pataikauja tokiems žmonėms kaip Lukauskis!“ Pasekmės viso to rašto buvo jau minėtos: kun. Rodzevyčia pasirodė visoj savo galybėj: dar tai, sako, vyriausybės malonė ir prietelių užtarimas suturėjo Rubcovą ant tarnystos, o iš pradžių buvo jam liepta atsisakyt nuo tarnystos per 24 valandas. Matot, vyručiai, kad ir kunigai kartais puikiai gali kovoti su gudais, teip pat matote, kad jam ne 300 rub. dovanų reikėjo, o ir tūkstančių mažai! Brangus tai žmogus šnipams...

Varpas, 1900, nr. 12, p. 141. Šiaulietis

joniškėlis

17 rugpjūčio buvo krata namuose giminaičių ir parapijos mylimos ir guodojamos šeimynos d-ro Petkevičiaus250 Joniškėlyj, Panevėžio pav.

Apie 4 val. popiet atbrazdėjo į miestelį be varpelio pagelbininkas Kauno prokuroro ir Panevėžio žandarų rotmistras Vasiljevas su pagelbininkais raudonsiūliais; ką tik įvažiavę į miestelį pačiupo vieną žmogelį ir pareikalavo važiuot sykiu ir būt liudytoju laike kratos, tasai vargšas norėjo išsprukti, bet sumuštas, pajutęs į kietus nagus

įkliuvęs verkdamas važiavo; toliau žydelį pareikalavo teip pat per liudytoją, – žydelis bėgt, žandarai vyties, paviję, keletą syk per sprandą sunėrę, pasiėmė su savim.

Darė kratą pagal paliepimą Liepojaus žandarų viršininko Vonsiackio. Naršė, landė po visas kerčias kambaryj panelės Gabrielės, d-ro dukters, iki pat 8 val. vakaro. Paėmė tris lenkiškas cenzūruotas knygutes: 1. Słowackio Król Mindowe251, 2. Kautskio O narodowosci252, 3. Sewer. Matka253; keletą raštelių mokykloj dar esant per lekcijas rašinėtus, vienos pažįstamos laiškelį ir mažą popiergalį, ant kurio buvo užrašyta iš lenkiškos kokios knygos maždaug teip: „Dinastijos žūva, monarchijos nyksta, tik sėkla, liaudėj pasėta, auga ir bujoja“. Buvo suėmęs žandaras visas Gudijoj išėjusias cenzūruotas knygas, sakydamas: „Žinau aš tą cenzūrą ant lietuviškų knygų parodytą!“... Prokuroras, jaunas dar žmogus, persižiūrėjęs tas knygas, labai nusistebėjo: „Patys ten Petrapilyj spausdina lietuviškomis raidėmis, o čia mums liepia persekioti!“ Liepė visas palikti. Reikalavo Vaineikio254 laiškus parodyti ir labai jų ieškojo. Vasiljevas, kaip koksai prietelis, davė patarmę neužsiiminėti „litvomanija“. Bet p. Gabrielei užklausus: „Kas tai yra litvomanija?“, nieko negalėjo sumesti ir atsakė: „Tai yra proklamacijų lipdymas!“

Radęs albume mažo vaiko fotografiją klausė jo pavardės: „A, tai sūnus to gydytojo, kurs gyvendamas Samaros rėdyboj iš Lietuvos sau tarnus gabena!“ Mat ir tai juos kliudo! Rado fotografiją vieno lietuvio. „Iš kur tamista pasipažįsti su visai lietuviais?“ – klausia Vasiljevas. – Kur jis dabar gyvena?“ – „Dabar? Maskvoj, jis ten prižiūrėtojas kalėjimo.“ Nieko nelaimėję, iškeliavo. P. Gabrielę kvietė į Pasvalį ant tyrinėjimo.

Varpas, 1900, nr. 12, p. 141–142. Žmogus255 panevėžys (vertimas į pravoslaviją)

Kasžin kada bus byla kankinamų kalėjimuose vaikinų, apkaltintų už prigulėjimą prie žydų mušimo256 šią vasarą. Suimta jų kelios dešimtys, nekurie jau sėdi nuo birželio

Korespondencijos, reportažai

mėnesio, kitus dabar dar suėmė. Policija, norėdama užsitarnauti prieš aukštesnę valdžią, stengiasi padaryti tą žydų mušimą kuone pradžia maišto Lietuvoj, – o ji mat su savo gera galva, su kazokų nagaika, bus sustabdžiusi jį pačioj pradžioj. Nekuriuos žmones teip įbaugino policija su tardininkais, kad jau pradėjo jie įtikėti, kad tai bus didžiausias peržengimas gudų įstatymų, už ką būsianti aštriausia bausmė.

Nekurie kaliniai, baimės apimti, nė patys nežino, ką bedaryti, kaip išsigelbėti, į nelaimę įkritus, ir kaip skęstantis griebia už paduoto skustuvo, teip ir iš jų keturi priėmė stačiatikių tikėjimą; popas juos kalinyj besėdint apkrikštijo. Nelaimingi jie tikėjosi išsisukti, priimdami pravoslaviją, išsižadėdami savo tikėjimo. Bet kaip buvo kalėjime pirm krikšto, teip ir po jo ten tebetupi ir bus nubausti kart su kitais, su tuom tik skirtumu, kad kiti kaliniai gal atras tarp žmonių gerą širdį dėl savęs ir pagelbą, o tie keturi tik paniekinimą tarp visų ir savo tarpe kalėjime skersa akia ant jų žiūrės.

Baugštūs lengvadūšiai!

Vienas iš jų vardu Šiaulys, ordinarčikas dvarponio daktaro Dokalskio257 Vaškų parapijos.

Varpas, 1901, nr. 2, p. 19–20. Žmogus

panevėžio pav.

Šią vasarą nekuriuose Panevėžio pavieto miesteliuose pusberniai šiek tiek apdaužė žydeliams langus ir juos pačius, kuris po ranka pakliuvo. Vis tai „litvomanų darbas“, kaip įtiki visi jų priešai. Teip va ponai bajorai, dvarponiai (bent nemažas jų skaitlius) tiki, kad tai pirma „litvomanai“ išmėgys savo kumščią ant žydų sprandų, o paskui jau eis juos, bajorus, skersti; latviai vėl ant savo sprando laukia lietuvių kumščių; valdžios gi tarnai nori iš to atsitikimo padaryti politišką judėjimą, kurs galų gale kris ant jų, Dievo duotų tarnų, galvos. Vienu žodžiu, visiems pradėjo kinkos drebėti, lig tik išgirdo, kad kur ten sujudo šiokia tokia spėka; kiekvienas, baimės apimtas, keikė tuos, kurie, pagal jų nuomonės, yra jų priešais – naujai kilstančia spėka. Iš kur susitvėrė pas juos toksai persitikrinimas, nesunku suprasti: kiekvienas, kurs jaučiasi kaltu esąs, bijosi bausmės, ir kad tik nors šešėlis baudžiančios rankos kur pasirodytų arba garsas apie ją pasklistų, giliai dedasi prasikaltėlio širdin. Paklausk nors vieno, kurs tame dalyke po tamsybes braido, ant kokių faktų jis remia savo persitikrinimą, iš kur jis žinias pasiėmė? Tankiausiai nė pats nežino arba „teip mano kumetis (ordinarčikas) kalbėjo“, arba vėl „mano dėdės žydas paktininkas sakė, – tai jau

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

turbūt tiesa!“ – atsako. Ir nors tu žmogus parodyk, kaip juodas ant balto, kad jo baimė ant nieko neparemta, – nepertikrysi jo: jau kad teip sakė kumetis arba žydas paktininkas, tai negal būti jokios abejonės.

Valdžios tarnai leido paskalas, būk buvę atsišaukimai ant žydų mušimo išlipdyti („litvomanų“ darbas); bet, pasirodo, nieks jų niekur nematęs, apart tų valdžios tarnų. Nedyvai, kad esant tokiam įbūgimui ir sumišimui dvarponių, žydų ir valdžios tarnų, buvo atvaryti kazokai; jie turėjo apsaugoti juos nuo užpuolimo tų nedorų, žvėriškų sutvėrimų – prasčiokėlių, jų naguose kenčiančių. Kad jau juos atvarė, nors darbo ir nedavė – nes nebuvo prieš ką kariauti – bet palengvino ir padrąsino policiją; pradėjo ji čiupt į savo nagus katrą tik galėjo, – ar jis daužė žydų langus, ar tik teip sau į miestelį nuėjęs buvo, to nežiūrėjo, ėmė ir tiek, o katras paskui nekaltas buvo, galėjo išsipirkti. Tokiu nekalčiausiu būdu policija galėjo papildyti savo kiauras kišenes.

Mūsų prieteliams tas visas atsitikimas irgi išėjo ant naudos: kazokų aficieriai pasirodė linksmais ir gražiais žmonėmis esą, su kuriais puikiausiai galima laiką praleisti ir tuom parodyti savo prisirišimą prie sosto, „blagonamieriennost“ ir „blagonadiožnost“258; o jug kiekvienas puikiai numano, kad be tų ypatybių galima dangaus karalystės nustoti, o su tuom galima artimą ir apvogti, ir užmušti, ir visaip nuskriausti, ir visada kuo geriausiu žmogum palikti.

Štai va jums, broliai, gražus ir teisingas paveikslėlis, sakau, gražus ir teisingas, nes teip jau retai ant mūsų padangės ką nors gražaus galima pamatyti, kad jei kartais ką ir parodo, tai jau nebenorime tikėti, kad tai galėtų būti teisinga – pas mus tik svajonės gražios beliko!..

Tai buvo apie 15 liepos 1900 metų Vaškuose; miestelyj stovėjo kazokai, ir policija su visu įnirtimu gaudė žmones, – suėmė daug. Reikėjo varyt Panevėžio kalėjiman. Kad kartais katras nepabėgtų, retežius ant rankų dėjo; tą juodą darbą turėjo atlikti uriadninkas, latvys.

„Niekad savo amžyje nedėjau žmogui retežių ant rankų ir nedėsiu!“ – pasakė uriadninkas. Lyg žaibas tie žodžiai sukėlė pristavo kumstis, ir jos lyg perkūnai nukrito ant uriadninko žandų. Nieko tai negelbėjo, – prisiėjo pačiam pristavui retežius žvanginti, – ir retežiai žvangėjo, o „pono daktaro dvarponio Dokalskio namuose šoko: šoko kazokai su daktaro dukterimis ir kitoms panelėmis jo plačios giminės čion suvažiavusios. Pašokę gražūs ir linksmi kazokėliai dėkavojo savo panelėms širdingu rankos paspaudimu, o kurs gražesnis ir linksmesnis išrinktinę maloniai bučiavo... Šoko. Pašokę gėrė ir vėl šoko... Vienas čia buvęs gimnazijos mokintinis nuliūdęs stovėjo ir prisidėt nenorėjo; bet tėvas barė ir liepė: vaikinas verkdamas gėrė... * Prisigėrę ir

* Po pietų ar po vakarienės p. Dokalskis gražią ir griaudingą kalbą kalbėjo į „brolius kazokus“.

Korespondencijos, reportažai

ant arklių užsėdę po miestelį jodinėjo prasivėdinti ir kazokų „džigitovką“ pažiūrėti; atsivėrė ponų mašnos ir duosni ranka saujomis pinigus kazokams žarstė... Ant rytojaus ponai ir panelės į vežimus susėdę važiavo, o kazokai greit raiti jojo aplankyti kazokų viršininką Linkavoj pasilikusį, vienkart pakeliui ir nekuriuos „išmintingesniuosius“ dvarponius aplankyti.

Keliu linksmiejie kazokai rodė savo žaislus ir papročius, teip va: kaip kazokai sau pačias skiriasi, – prišokęs prie 16 metų skaisčios mergaitės čiupo pusiaugniužą ir vilkt ant arklio!.. Kiek tai džiaugsmo ir linksmybės! Ne, tarp mūsų nerasi teip smagių ir drąsių vaikinų!..

Ilgai da po to atsitikimo mergaitės negalėjo užmiršti tų gražių ir linksmų kazokėlių – tai ugnis, ne žmonės!..

Varpas, 1901, nr. 2, p. 20–21.

T. R.

rozalimas (panev. pav.)

Daugumas mūs ponpalaikių da vis nenustoja laikę lietuvišką kalbą už mužikišką, „klapų“ kalbą. Giliai jų širdyse da užsilikę šaknys baudžiavos laikų; užeina jiems koks ūpas ir pradeda rėkt, kad turi teip būt, kaip jie nori; bet jau perėjo tie laimingi jiems laikai ir nieks jų nesugrąžys.

Ir ponia Bagdanavyčienė Rozalimo parapijos užsimanė įvest Rozalime lenkiškas evangelijas. Matot, Meištavyčiui Smilgių parapijos, Panevėžio pav. pasisekė priverst savo kleboną skaityt ir lenkiškas evangelijas, tai kodėl ji negalėtų tą patį padaryt. Teisybė, lietuviškai ji gerai moka; net laiškus savo klebonui Olševskiui259, išvažiavusiam į užrubežę, rašydavo lietuviškai. Ji, matot, jau tokios poniškos veislės: nenor „klapiškų“ evangelijų klausyti ir gana.

Šįmet važinėjo ji į užrubežį. Ten susitiko Kauno vyskupą Paliulionį260 ir ėmė jo maldaut, kad lieptų Rozalime lenkiškas evangelijas skaityt. Vyskupas, turbūt, kad atsikratyt nuo jos, liepė važiuot jai namon ir pasakyt Rozalimo kamendoriui (vikarijušui) Kazlauckui261, kad jis, vyskupas, prisako jam skaityt evangelijas lietuviškai ir lenkiškai. Bagdanavyčienė prašė raštelio, bet vyskupas nedavė.

Bagdanavyčienė parvažiavo namon. Tuoj nubėgo pas kunigą ir linksmai sakė, kad vyskupas liepęs skaityt evangelijas ir lenkiškai. Bet kunigas nepaklausė jos; matot, vyskupas išvažiuodamas į užrubežę prisakė visiems kunigams jokių permainų be jo nedaryti; o da prieš tai buvo liepęs skaityt evangelijas tik lietuviškai.

250 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Poniai nepasisekė, nežinojo, prie ko pulties; bet atrado gerą užtarėją kunigą Višinską262, kuris buvo kamendorium Rozalime prieš kun. Kazlaucką. Kun. Višinskas atrašė jai laiškelį, kad jis būdamas Rozalime skaitė evangelijas lietuviškai ir lenkiškai. Bagdanavyčienė nudžiugo; ji tuoj paleido tą laiškelį per rankas. „Tegul visi žino, kad už teisybę stoviu!“ – mislijo ji. Eidamas per rankas tas laiškelis užkliuvo ir pas davatkas.

Jos tuoj nunešė jį savo kunigui Kazlauckui. Jis perskaitė laiškelį ir apačioj raudonu rašalu parašė: „Kunigas Višinskas pamelavo; jei jis jaučiasi užgautu, lai skundžiasi konsistoriai – aš pasistengsiu su liudytojais išsiteisint.“ Matot, Rozalime ir pirmiau buvo skaitoma tiktai lietuviška evangelija, o kun. Višinskas, norėdamas įtikt poniai, pamelavo; visiems pasitaiko.

Bet Bagdanavyčienė da ir tada nenutilo. Parvažiavo iš užrubežės vyskupas ir viešėjosi pas didelį poną Karpių. Ugi atsivelka čia Bagdanavyčienė. Kur boba nebuvus –prie vyskupo! Ir pradėjo jam pamokslą sakyti, kaip turi su kunigais elgtis. „Kunigas, –renčia Bagdanavyčienė, – turi klausyt kiekvieno žodžio vyskupo! Teip aš noriu ir teip turi būt! – teip turi apsieit vyskupas su kunigais.“ Vyskupas nepasidavė – laikėsi savo, o svečiai pasidalino į dvi dalis: vieni stojo už vyskupą, kiti – už ponią. Ypač raižėsi Marijonas Janušauckas, bet vyskupo neįveikė. Tada susitarė apie 20 dvarponių ir nurašė pas vyskupą prašymą, reikalaudami, kad visoj Lietuvoj būtų evangelijos skaitymas lietuviškai ir lenkiškai.

Ką nutars vyskupas, pažiūrėsime; veikiausiai nenorės supykint Lietuvos lenkpalaikių, o gal ir ne...

Varpas, 1901, nr. 2, p. 21. Mužikas peterburgas

Liūdnos pas mus žinios: kas kentėjo, tebekenčia ir negali sulaukti savo kančių galo, o kitas dar labiau prispaustas likosi.

5 d. gruodžio tapo padarytos kratos pas p. Zofiją Pečkauskaitę263, įsilaužę nakčia į jos kambarį, iškratė drabužius ir paskui jau leido apsirėdyti prie jų, paėmė visus laiškus, fotografijas ir visus popiergalius; 20 d. gruodžio pašaukta buvo ant tyrinėjimo į „ochrannoje otdielenije“. Tyrinėjo kaip ir kitus lietuvius lenkų išgama Sutkauskis; klausinėjo, ar nepažįsta Janulaičio264, Vaineikio, ar neateidavo Janulaitis Šiauliuose pas ją, klausinėjo teipgi apie jos seserį p. Mariją, ar ji kartais užsidirbanti pinigų tik vaikus mokindama, ar da ir kitu būdu, ar nerašo į Kraj

Korespondencijos, reportažai

10 d. gruodžio Kuršėnų pristavas su urėdninku padarė kratą pas p. Mariją

Pečkauskaitę, nieko nerado ir, apart protokolo, nieko neišsivežė. Tos dvi kratos buvo padarytos paliepus Vonsiackiui.

Varpas, 1901, nr. 2, p. 23. Z. vaisiai sumaskolinimo. papilis (zarasų pav.)

Papilyj gyvena jau senyvas žmogus Čepanis; tai labai doras valsčiaus raštininkas; tokių raštininkų retai kur galima rasti pas mus. Bet tamsiems valsčionims jis nepatinka; jau ne vieną skundą jie ant jo davė, bet vis nieko nepelno. Pereitą rudenį vėl susitarę keliolika girtų valsčionių padavė skundą ant jo pasredninkui. „Kam mes mokinomės maskoliškai? –rašė jie. – Mes su nieku negalime pasikalbėti maskoliškai, tai nors raštininkas tegul kalba! O dabar jis vis tik lietuviškai!.. Mes nenorime tokio raštininko!.. Duokit mums kitą! Tegul jis kalba su mumis maskoliškai...“ Pasredninkas tuoj norėjo Čepanį nuo vietos atstatyt, bet raštininkas prikalbėjo jį sušaukt pirma valsčių ir paklaust, ar nenor jie jo. Atvažiavęs ant susirinkimo pasredninkas paklausė, kam nepatinka Čepanis. Visi tyli, net ir tie, kurie skundą buvo padavę. Pasredninkas vėl klausia, visi sako, kad Čepanis patinka, kad jie nenor kito. Ir vėl pasiliko raštininkas ant tos pačios vietos.

Žiūrėkit, kaip tamsūs da mūs papiliečiai! Jie skundžia mūs kraugeriams savo brolius už tai, kad tie su jais lietuviškai kalba!

Ūkininkas, 1901, nr. 3, p. 20–21. Vagis iš kelionės

Pradžioj rugsėjo 1900 m. buvo išlipdyti atsišaukimai ant visų kelių, į Šiaulius einančių. Eina plentu keletas gimnazijos mokintinių ir mato: ant telegrapo stulpo kabo koksai navatnas, žalias popiergalis; stovi žygūnės tarnas ir pasistiebdamas žiūri į jį; pamatęs gimnazistus šaukia gudiškai: „Vyručiai, mokytos galvos! Padėkit man perskaityti, kas čia parašyta; labai norėčiau žinoti!“ Prieina vienas VI kliasos ir, trokšdamas pagelbėti varguoliui, ima silebizuoti. Tarnas klausia: „Tai sakyk tu man, kas čia parašyta?!.“ – „Tai mat, kad čia nesuprantama... turbūt lietuviškai parašyta.“ –„O ar Tamsta ne katalikas?“ – „Kaipgi, katalikas ir dagi lenkas, čia gimęs, augęs!“ –

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

„Tai kaipgi Tamsta lietuviškai nesupranti?! Sakaisi čia augęs, čia gimęs katalikas: kad Tamsta atkaktum į mūsų plačią, šventą, stačiatikišką Gudiją, į mano tėvynę, tai ne tik visas apjaulenijas Tamstai perskaityčiau, bet kas norėtum, tai ir ant savo knygos pamokyčiau skaityti!.. Ant galo, sakaisi VI kliasos: bet nemeluoji Tamsta, kad savo krašto kalbos ir rašto dar nesupranti?!.“

Teip tuodu vyruku, keistai į viens kitą žiūrėdami ir kits kito nesuprasdami, persiskyrė.

„Koks jis naiviškas ir apykvailis!“ – pamislijo gimnazistas apie rusų tarną. O ans gal teip apie jį nė nemislijo, bet jautė ir gailėjosi jo.

Iš tikrųjų naiviškas gudas! Nė suprasti, nė įtikėti žmogus negali, kad Lietuvoj gimęs, Lietuvoj augęs nemoka savo krašto kalboj rašto perskaityti!

Matyt, kad jam dar neteko pažint tokių žmonių, kurie lenkais save vadindami, Lietuvos duoną valgydami, kalba: „przywiąź konia do basla, a sam kodź do widuria“ arba: „ja jekałem przez dziurawą noc“265. Tai kalba ir supratimas savo tautystės Lietuvos bajorų akalicų gyventojų, kurie išsižadėję savo kalbos ir tautos neišmoko dar svetimos ir kabo, lyg tas Tvardauskis, tarp dangaus ir žemės; tarp lenkų ir lietuvių.

Bet teko man arčiau pažinti vieną karštą patriotą „polaka z Litwy“, kurs išmetinėdamas „litwomanams“, kad jie ardą vienybę tarp broliškų tautų ryšiais meilės per tiek šimtmečių surištų, tarp lenkų ir lietuvių ir tuom dirbą išvien su prispaudėjais gudais, kurių jis iš gilumos savo karštos krūtinės neapkentė, kuriam net tos gudiškos raidės it varlės ar rupūžės išrodė. Bekalbant apie vilniečių lietuvių vargus bažnyčios reikaluose, daviau perskaityti vilniečių atsišaukimą į visuomenę apie padėjimą jų kovos su sulenkėjusia dvasiškija. Žiūriu, mano patriotas skaito gudiškąją pusę atsišaukimo.

„Kaip turiu sau išsiaiškinti tokį Tamstos pasielgimą? – tariau, – ką tik teip keikei gudus, jų kalbą ir net raides; o dabar skaitai jas, o ne lietuviškas, kurios maž kuom tesiskiria nuo lenkiškųjų?!“ Tartum kas jį būtų staiga iš gilaus miego pabudinęs, akis išplėtė ir nusiminimas, kuo ne išgąstis atsižymėjo ant jo veido.

„Dieve mano! Tai mes ant tiek jau apsileidome, ant tiek paniekinome savo krašto ir žmonių kalbą, kad jau ji mums kur kas mažiau suprantama negu ta, tų mūsų abelnų priešų!“ – sušuko jis.

Daugiau apie lietuvišką klausimą ir „litwomanus“ nebekalbėjome.

Einu sykį per miestelį K.; girdžiu, dvi senikės tarp savęs širdingai lietuviškai kalbasi; graži jų kalba, turtinga ir poezijos trupinių galima ten atrasti.

Einu pamažu ir klausaus: malonu man ir noriu aš pats teip gražiai išmokti kalbėti... Priešais kunigas ateina. Viena senelė pribėgus kunigėliui pakšt į ranką! „Niek będzi

Korespondencijos, reportažai

pokwalony!“266 Atsisuko atgal, atsiduso ir vėl pradėjo iš lengvo su savo drauge kalbėties... Tik jau poezijos trupiniai nubyrėjo toj kalboj, ir aš pralenkęs jas pasiskubinau eiti savo keliu... Klausiau vienos davatkos išaiškinti man tą kalbos permainą su kunigu susitikus. „Kaipgis! Negal kiteip... Lietuviškai prašnekysi, – gali užpykti – rankos neduos pabučiuoti?“ Tada tik supratau ir... aš teipgi atsidusau: „Dėl Dievo garbės!“

Kauną aplankęs grįžtu namon. Trūkis šnypšdamas, sunkiai atsidusdamas barška per Lietuvos laukus, palikdamas paskui savęs smilčių, dūmų ir dulkių debesį... Vagonai pilni žmonių; reikia pereiti per visus ir būti laimingam, kad rasti sau kur atsisėsti. Tarpduryse ir ant platformų stovi pilkos sermėgos, tyli ir tankiai pažvelgia į savo maišelį, ar tebėra jis ant vietos, ir da labiau jį prisitraukia prie savęs. Viduj vagonų klegesys: tai sūnūs Izraelio visais balsais apsiputoję apie gešeftus savo kalbasi liuosai, išsiskleidę ant suolų; jų moterys, kur ne kur vaikais apsikrovusios, peni juos ir klausos, ką vyriškiai kalba. Kur ne kur įsimaišę žvaigždėti ponai gudiškai šneka, o tankiausiai pasipūtę sėdi, nosį pakėlę sukinėjasi, kraipo tarytum uostydami, kas čia smirdi; o visa stovyla tartum sakyte sako: „nedasilytėk, pasmirsiu!“ Dar vėl kur ne kur įsimaišę būreliai it kvietkų pėdeliai tarp prastų žolių – gražūs ponai sukasi, šokinėja, meiliai, saldžiai ir linksmai šneka į savo sąkeliauninkes, skaisčias paneles ir riebias ponias (ponios tankiausiai snaudžia ar nuduoda snaudžiančias). Tie poneliai lyg ne savo vietoj jaučiasi; šneka lenkiškai ir jeigu tarp jų užgęsta karšta, meilinga kalba, – matyt, kad juos gaišina ir tie gudai, prieš kuriuos jie švelniai šokinėja, ir tie žydai – smarvės, ką neišmano nėmaž estetikos ir etikos, labiausiai gali kenkti jauniems sutvėrimams skaisčiosios lyties. O tos pilkos sermėgos, tai kuo labiausiai juos erzina: stovi ant pat tako išsižioję, nė panelių negalima pravest pro jų šalį, kad nedasilytėtų tų bjaurių, kuo ne gyvuoliškų sutvėrimų, mažiausias jų dasilytėjimas gali užkenkti teip puikiam sutvėrimui!.. Todėl nedyvai, kad ponas ar ponaitis tokiame kritiškame padėjime iškolioja sermėgių ir paskui, savo paną pavijęs, turi jos persiprašyti ir teisinties dėl „newdziėczno klapo“267. Žio! – Keletas ūkininkų ant suolo sėdi! Kaipgi čia jūs pakliuvote, nabagai?!. Ir jie patys, matyt, to aiškiai nesupranta: bailiai žvalgosi, spaudžiasi į kertelę labiau, tartum bijosi, kad niekas nepamatytų, kokią jie nuodėmę padarė...

Prakeiktas likimas ir svieto surėdymas! Savo krašte, ant savo žemės žmogus lyg svečias – ką kalbu?! Gerai dar būtų, kad lyg svečias... Lyg prasikaltėlis koksai lietuvis susispaudęs sėdi savo užkampyj visų ateivių stumdomas ir niekinamas it piktadėjas; nuolat baimės apimtas... O ar ne tas pats ir su mūsų inteligentais, tėvynės mylėtojais?!

Varpas, 1901, nr. 6, p. 67–69. A-s

trūksta? Povilo Višinskio

joniškis. šiaulių pav. (lipDymas afišų)

Nr. 1 Varpo paminėta keli žodžiai apie bylą už afišų lipdymą. Turiu platesnes žinias, gal ne pro šalį jos bus paminėti.

Po šv. Jono tartum nedėlioj Jonas Sabanskis268 iš Krimlių, Pašvitinio parapijos, važiuodamas per Pašvitinio miestelį prilipdė prie alinės durų vieną afišą apie spektaklį Mintaujoj „Velnias spąstuose“269, nes tiek, matyt, teturėjo; belipdant atėjo uriadninkas; Sabanskis duoda jam pusrublį ir prašo prižiūrėt, kad nieks nenudrėkstų, nės jis daugiau afišų neturįs, o norėtų, kad pašvitiniečiai pasiskaitytų. Uriadninkas pinigų nepriėmė, „Nės, – sako, – aš negaliu nuolat čia stovėti, o aš nueisiu, gal kas nudrėksti, man reikės atsakyti“. Teip ir paliko. Po kelių dienų atputoja Joniškės pristavas, liepia nuplėšt afišą; gerai priklijuota, negali; liepia su visom durim išimti ir vežt į Šiaulius vyresnybei parodyt. Vos išmeldė alininkas, kad čia pat kas nors atklijuotų ir jam duris atiduotų. Prisiėjo tris kibirus verdančio vandenio supilt, pakol atlipdė, paskui ant saulės išdžiovino, prilipdė ant drobės ir išsivežė kaip kasžin ką. 8 d. liepos Joniškyj atsirado tokios pat trys afišos; viena net po pat pristavo durų. Čia jau pats sprauninkas jas pamatė ir pakėlė didelį triukšmą; tuojau surado, kas prilipdė, nes tas žmogelis nėmaž ir nesislėpė; lipdė dieną visiems matant Mintaujos policmeisterio užtvirtintas afišas. Tuoj atvedė kaltininką kurpių Brijūną; na, kad ims jį gąsdint: „Žinai tu, kas tau bus už lipdymą po miestelį lietuviškoms raidėms spausdintų raštų? – Keturius mėnesius kalinyj ištupėsi ir 400 rublių užmokėsi! Tai tu žinosi!“ Bet Brijūnas nėmaž nenusiminė, darodė jiems, juog nieko blogo nepadarė, jokios gudų tiesos neperžengė. Ant galo prispyrė Brijūną pasakyt, iš kur gavęs. „Nuo studento Višinskio iš Pavirčuvės dvaro!“ – atsakė. Tuojau surašė protokolą, siunčia per Panevėžį Kozielai Pakruojaus pristavui ištirt, ar Višinskis davė Brijūnui afišas ir kaip jis teisysis tame atsitikime. 23 rugpjūčio atsibaldė į Pavirčuvę Kozielo pirmučiausiai padaryt kratą pas dvarponį Jalovecką270, nes pas jį gyvenąs „sekretorius litvomanijos“. Su krata nieko nelaimėjo. O apie afišas dažinojo, kad tikrai Višinskis davęs į Joniškę išlipdyt, nes jos buvo Mintaujos policmeisterio daleistos spausdint, o per tai ir garsint; o kad jokios nėra tiesos, kuri reikalautų išlipdymui dar antrą kartą prašyt policijos daleidimo, todėl nieko jis policijai ir nepranešęs. Panašiai tyrinėjo ir Sabanskį. Visi trys271 ant galo likosi paduoti į Žagarės „miravą“ pagal 29 art. „Уст. о накз.“ ir 41 art. „Уст. о цензурѣ и печати“272. Ant sūdo nė vienas nestojo, gavo „zaočnij prigovor“273, kurio liko nubausti kiekvienas ant 3 rub. už tai, kad, anot žodžių „miravo“, platinimas lietuviškų raštų, spausdintų lenkiškomis litaromis, Šiaurvakariniame krašte esąs užgintas tiesomis 1866 metų ir kad daleidimas Mintaujos policmeisterio neturi

Korespondencijos, reportažai

jokios vertės Kauno rėdyboj. Visi trys apkaltintiejie, kaip girdėt, padavė apeliaciją į „miravą“, prašydami iš naujo peržiūrėt bylą, ir jie nurodė, kad jokios tiesos 1866 metų nėra, ir nė pagal 29 art., nė 41 art. jų dalykas negalįs būti patrauktas. Iki šiol dar, t. y. iki Pravadų, dar jie negavo pakvietimo į sūdą. Girdėjome, kad jeigu neišteisintų jų ir dabar, tai paduosią aukščiau skundą.

Varpas, 1901, nr. 6, p. 69. Žinantis

Dėl mušimo žyDų (šiauliai–panevėžys)

Dar negreit sulauksime galo bylos žydų langų daužytojų. Tik kovo mėnesyj vos tepasibaigė suimtųjų tyrinėjimas. Pradžioj balandžio Šiaulių tardytojas nusiuntė visą bylą Kauno prokurorui; dabar tai tik, pralaikę be jokio reikalo daug nekaltų žmonių po 8–9 mėnesius, pradėjo leist iš kalėjimo ant parankos. Iš Šiaulių kalėjimo jau beveik visi išimti, o buvo ten jų dvidešimts keli.

Jeigu nestotų katras ant sūdo, tai tas, kurs ant parankos išima, turės užmokėt 300 rub. bausmės, tik už vieną iš Binėnų sodžiaus Pašvitinio valsčiaus pareikalavo 600 rub. Panevėžio tardytojas dar po Velykų, sako, norėjęs suimt tris žmones Nociūnų valsčiaus, bet ant vietos atvažiavęs tyrinėjo ir čia pat atidavė ant parankos. Iš viso Nociūnų valsčiaus buvo suimta 13 žmonių. Skrabotiškių valsčiaus – 29 žmonės, Linkavos – apie 30. Pašvitinio – 20 suvirš. Tokiu būdu iš viso sėdėjo kalėjimuose už žydų mušimą 100 ir keli žmonės. O kada dar bus sūdas ir kaip juos ten nubaus, dar nežinia. Policija baisiai buvo įsiutusi, prisiplėšė daug pinigų ir pridirbo neteisingų protokolų.

Ūkininkas, 1901, nr. 6, p. 45–46. T. R. policijos priekabės. kėDainiai. (kauno pav.)

17 liepos grįžo per Kėdainius namon vienas vaikinas Eriogalos parap. Ten sustojo arbatinėj pasilsėti ir pasamdytų arklių palaukti. Į arbatinę atėjo žandaras, visai girtas. Pamatęs dailiai apsirėdžiusį vaikiną ir gražias jo dėžes, ėmė lįst prie jo, meiliai kalbėt, ant galo prašyt jo cigarų ir šiaip „česnies“. Paskui užsivertė būtinai lošti su vaikinu kokį ten lošį. Vaikinas nenorėjo bičiuliuotis su girtu žandaru ir visai su juo nesikalbėjo. Nepatiko tas žandarui ir supykęs išėjo laukan.

mums

trūksta? Povilo Višinskio

Atėjo pasamdytiejie arkliai. Vaikinas sėdo į vežimą kartu su knygium žydu Fainu, kuris vežė Eriogalos gydytojui Avižoniui274 ir klebonui pilną maišą aptaisytų knygų. Važiavo ir dar du žydeliu.

Išvažiuojant iš miestelio tas pats žandaras, kuris arbatinėj buvo, užstojo keliauninkams kelią. „Man pranešė, kad jūs vežate užrubežinių daiktų – turiu kratą padaryt“, – pasakė žandaras. Visi nusistebėjo, bet tuojaus išpildė žandaro norą. Netoli buvo uriadniko namai. Žandaras kreipėsi prie jo pagelbos, bet tas atsisakė. Tada žandaras nugabeno pakeleivius pas pristavą. Jau buvo vienuolikta adyna. Iškrėtė visus daiktus, išvartė visas knygas, kurias rado vežime žydo maiše. Dvi knygos labiausiai metėsi žandarui į akis; abi buvo nesuprantamoj kalboj parašytos, vienos knygos antgalvis buvo raudonai parašytas *. Tų dviejų knygų nebeatidavė ir tarėsi nunešt parodyt d-rui Jautukauckui, ar tikrai tos knygos daktariškos, ar nėra ten ko pikto. Vaikino išvartė visus daiktus, iš dėžių išmėtė po visą vežimą; pareikalavo nuo jo pašporto. Prie pašporto buvo laiškai ir tuos tuojau pačiupo budeliai. Laiškai buvo rašyti lenkiškoj kalboj; jų nebeatidavė; užsirašė vaikino antrašą ir prižadėjo laiškus atsiųsti. Pristavas klausinėjo vaikino, iš kur jis važiuoja, kur buvo ir kur keliauja. Tas viską išpasakojo pagal dieną ir valandą. Pristavas užsirašė, kada vaikino iš Afrikos išvažiuota, kada buvo Petrapilėj, Dynaburge, Šiauliuose. Žandaras įkalbėjo pristavui padaryt kratą dėl to, kad tas vaikinas buvo užsieniniais drabužiais apsirėdęs ir nenorėjo su juo, ponu žandaru, kalbėtis. Kratė nuo 11 iki 1 adynos naktį. Kratė be liudytojų; jokio protokolo neparašė; o žmones suvargino, teip įpykino, kad ir 5 mylias atkeliavę dar vis tebekeikia nedorus valdžios tarnus.

Ūkininkas, 1901, nr. 9, p. 80. Žinantis platinimas blaivybės. joniškis

Ne sykį jau buvo aprašinėta nedori Joniškio klebono darbai, bet su pranešamu čia jo pasielgimu negali lygintis nė vienas iš jų. Kas pirma buvo padaryta, tai buvo vis aiškiai dėl savo kišenės, o dabar jis pradėjo atvirai broliuotis su maskoliais, padėti jiems surusinimo dalykuose.

Šįmet prieš šv. Joną valsčiaus raštininkas užsimanė padirbdinti ant valsčiaus kiemo sūpuokles, kilstuokles (milžinų žingsnius), palapinę (palatką) ir, teip sakant, perkėlė arbatnamį į valsčiaus kiemą ant vasaros. Arbatinį bufetą pastatė priekiniam kanceliarijos kambary, kur susirenka žmonės valsčiaus reikalus atliktų. Raštininkas giriasi dabar, kad

* Brücke, Wie behütet man die Gesundheit und das Leben seiner Kinder275 .

Korespondencijos, reportažai

jis ilgai laužęs galvą, kaip čia pagerinti arbatnamio stovį, ypač norėdamas pritraukti kuo daugiausia lankytojų. Jis sakosi dabar nusitvėręs už tikrosios gyslos. Ir kurgi čia nebesidžiaugs žmogus: gavo į pagelbininkus kleboną; ir dar kokį kleboną? Numylėtinį, kaip sako, vyskupo, turintį kuone didžiausią ir turtingiausią mūsų vyskupystėj parapiją. Šiaučiūnas276 jau nebe pirmas kartas parsiduoda rusams. Vienoms rusų įsteigtoms vakaruškoms (jau seniau buvusioms) jis prižadėjo duot muziką (šarmanką), kaip žmonės sako, dar nė ne savo, o svetimą. Jis teip pat dalinėjo bilietus toms vakaruškoms. Žaliumbaliui jis davė lentų ir kitų padargų aptvėrimui rinkio. Gali būt, kad jis teisintųs, kad tai geras tikslas, kad tai platinimas blaivybės. Bet šlykštu buvo žiūrėt, kai už keleto žingsnių pilni kūlynai buvo girtų žmonių. Pagaliaus reikia atminti, kad tos rusų geradarystės, neva platinimas blaivybės – vis tai yra tik platinimas maskolystės ir stačiatikystės. Dalyvauja tame žaliumbaliuj daugiausia latviai. Iš tolo pažiūrėtų susirenka nemaža mūsų žmonių. Raštininkas ir kiti jo tarnai išjuokia juos ir gainioja dėl to, kad jie neprisideda prie jų išgalvotų bjaurių pasilinksminimų. Liepos mėnesy rengiamas yra teip pat raštininko žaliumbalius pakuršėj; turbūt vėl Š. duos lentų ir kitus prietaisus. Gerai būtų, kad tai jis davinėtų savo mantą, bet ne, – tos lentos yra nupirktos ir suvežtos kruvinu parapijonių darbu ir paskirtos Dievo garbei, o čia kunigėlis aukauja jas įveisimui paleistuvystės. O pasišnekėk su juo – geresnio kunigėlio, rodosi, ir ant svieto nerastum; akyse ne kunigėlis, bet angelėlis, o už akių ir patamsy gyvatė tikra. Raštininkas pats yra paleistuvis: su savo žmona persiskyręs, o į valsčiaus namus persikėlęs turi mergas.

Vyrai, pasiremdami ant šito, meskite tą bjaurybę iš valsčiaus, neleiskite jam apaštalaut; jug jis neturi tiesos ir vieno kuolo įkasti valsčiaus kieme be vyrų sueigos ir nusprendimo. O tokiam velnio tarno pagelbininkui, kaip kunigas Šiaučiūnas, pasakykit pamokslą arba varykit iš savo parapijos kuo greičiausiai lauk, nes už tokius dalykus jis turi būt skaudžiai nubaustas, o jūs užtylėję turėsite atsakymą prieš Dievą už savo brolius, seseris ir vaikus, nes negesinate papiktinimų, kurie išsiplatys ant kiekvieno žingsnio.

Ūkininkas, 1901, nr. 9, p. 83. Žvirblis iš kanapių bažnyčios taisymas. pašvitinys. kauno rėD., panevėžio ap.

Šią žiemą mirė mūsų numylėtas senukas diakonas Rimkevyčia277. Amžiną atilsį jam! Geras buvo ir ponams įtiko, ir mūsų prasčiokėlių buvo mylimas. Kam kokia bėda ar rūpestis, nuėjęs pas kleboną visada gaudavo žmonišką patarmę. Ne lupikas buvo, nespaudė iš žmonių paskutinių grašgalių, nedarė jokių bereikalingų rinkimų ant

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

bažnyčios: visur buvo tvarka; teisybė, mūsų bažnyčia nežibėjo brangiais papuošalais, betgi ir nieko jai netrūko. Tai vis ačiū mūsų išmintingam a. a. klebonui Rymkevyčiai. Dabar jau visai atsimainė laikai; kiekvienas aiškiai numano, kad naujasis klebonas dar jaunas kunigas Živatkauckas278 eina suvis naujais takais. Pabrango jo maldos ir visokie patarnavimai bažnyčioj; bet jau ir bažnyčia jam negera esanti, ir kapai. Pernai rudenį buvo užsakęs ant bažnyčios, kad reikia naujus kapus taisyti, liepė žmonėms iš parapijos akmenis vežti; buvo pažadėjęs patsai kapams žemės duoti; jisai savo žemės neturi, bet pažadėjo pavest dalį žemės, klebonijai prigulinčios, kurią jis visai už savo žemę rokuoja; visai dovanai buvo žadėjęs pavesti; už kožną duobę ant kapų buvo pažadėjęs po rublį imti. Žmonės buvo pradėję akmenis vežti, bet klebonas nebeleido: tai dar daleidimo negavęs, tai dar vieta neaprinkta esanti. Tik žmonės be reikalo sugaišo, o apie kapus klebonas daugiau nebeužsimena.

Šįmet gegužės mėn. klebonas užkvietė pas save parapijonis pasirodavoti apie bažnyčios pataisymą. Vieną nedėldienį po visam šiaip teip susirinko apie 50 žmonių į klebonijos užpakalinį kiemą prie staldų. Išėjo klebonas, prie durelių atsistojęs, ėmė pasakoti, kiek tai pinigų reikia bažnyčios pataisymui:

1) Bokštai esą per maži ir ne teip jau gražūs, kaip Panevėžio bažnyčios; išėmęs fotografiją tos bažnyčios visiems rodė, kaip gražiai išžiūri su aukštais bokštais; tų bokštų padidinimas kaštuosiąs penkis tūkstančius.

2) Reikia esą padaryt iš šalių dvi koplyčias – bažnyčia pasidarys didesnė ir gražesnė; tasai bažnyčios perdirbimas kaštuosiąs dvylika tūkstančių rublių.

3) Išbaltinimas arba pamaliavojimas bažnyčios – penki tūkstančiai; o jeigu ir šventųjų paveikslus atnaujinti, tai visa dešimtis tūkstančių rublių.

4) Prie bažnyčios galo reik esą padaryt priesienį, kad nebūtų tiesiai į bažnyčią įeinama – su trim durim – tūkstantis rublių

Parapijonys išgirdę tokią klebono kalbą nusiminė ir negalėjo suprasti, kam tie aukšti bokštai reikalingi, kodėl be jų negalima apsieiti, kaip iki šiol apsieidavo; kam tos koplyčios iš šalių; o viskas teip brangiai paskaityta! Teisybė, vargonai prasti, cypia visokiais balsais, bet apie juos klebonas mažai tesirūpina: tai, sako, iš likusiųjų pinigų pataisysime!

Klebonas visai nepasikalbėjęs su parapijonims apie tai, kas reikalinga pataisyti, liepė jiems prisiimti kaštus apie 30 tūkstančių.

Tada iš būrio atsiliepė balsas: „Didįjį altorių, parapijos įtaisytą, išgriovei, o mūsų nė klauste nepasiklausei! Dabar irgi be mūsų gali apsieiti!“

Klebonas atsakė: „Buvo paaukauti pinigai didįjį altorių naują pastatyti; tai ką gi aš turėjau daryti? Žinoma, reikėjo senąjį sugriauti!“

Iš to prasidėjo karštas ginčas tarp klebono ir Gr.; iš pradžių Gr. prieš kleboną be

Korespondencijos, reportažai

kepurės stovėjo ir vis gražiai vadino: „Jo Mylista, Tamsta, kunigėli“, bet kai pradėjo klebonui saulė į akis kaitinti, klebonas liepė išnešti skrybėlę, užsimovė ją ant galvos; Gr. irgi tą padarė. Besikarščiuodamas klebonas pradėjo aštriai į Gr. kalbėti ir vis sakyti jam „tu“. Gr. teip pat klebonui atsakė. Ir teisingai: jisai norėjo gražiai su klebonu kalbėties, kaip su geru žmogum, bet pamatęs, kad klebonas nesupranta ir nemoka su žmogum dailiai gražiai kalbėties, pradėjo ir jis kiteip. Gr. nurodė klebonui, kad jis neturėjo tiesos nepasiklausdamas parapijonių jokio daikto bažnyčioj griauti ir ant tos vietos naują statyti, kad apie viską turi parapijonių pasiklausti: jie duoda pinigus, jie užlaiko bažnyčią ir kunigą, tai tik su jų žinia gali būt daromos permainos; sakė vėl, kad klebono užmanymai visai netikę, nes labai brangiai kaštuos, o ir be jų puikiausiai galima apsieiti; užtektų išbaltinti bažnyčią ir vargonus pataisyti. Klebonui labai nepatiko tokios Gr. kalbos, pyko labai. Tada Gr. užbaigė: „Jeigu tau mūsų bažnyčia negera, nepatinka, tai ieškokis kitos, o mes be tavęs atrasime kitą, katram patiks.“ Buvo keletas pasiturinčių ūkininkų, kurie užtarė kleboną, bet nieko negelbėjo – daugumas ūžė, Gr. pritardami. Ir jaunasis kunigėlis karštai ėmėsi, norėdamas klebonui padėti – bėginėjo nuo vieno prie kito prikalbinėdamas, bet nieko negalėjo padaryt; vienas dagi pasigailėjęs pasakė jam: „Eik, kunigėl, pietų valgyt, – pavargęs esi, liesas!“ Ant galo klebonas turėjo nusileist: prašė ant ateinančios nedėlios atsiųst po vieną iš kiekvieno sodžiaus, kurs papasakotų, kokio bažnyčios pataisymo tas sodžius nori; tada jau klebonas suskaitysiąs balsus ir liepsiąs rinkti pinigus; tada bus išrinktas komitetas, kurs prižiūrės bažnyčios pataisymą ir pinigų rinkimą. Gr. ant to pasakė: „Žinoma, kunigo prieteliai bus išrinkti!“

Išsiskirstė žmonės, bet daugiau nebesusiėjo, atidavė viską ant Dievo ir klebono valios. Tik kasžin, ar klebonas įstengs padaryti ką nors be parapijonių?

O jau teip ramino klebonas pašvitiniečius!

„Nesibijokit, nebus teip, kaip Joniškyj: viskas čia brangiau parokuota!“

Joniškiečiai labai dejuoja, kad jų klebonas, bažnyčią bestatydamas, nuplikys juos.

Naujienos, 1901, nr. 9, p. 68–69. Žinantis

stačiatikiai ant katalikų kapų. eriogala. (kauno pav.)

Važiuodamas per Eriogalos miestelį irgi panorėjau kapus aplankyt. Eriogalos kapai – už miestelio, ant Betygalos važiuojant po kairei nuo vieškelio, ant pat Dubysos kranto, – gražioj vietoj. Pro kapų vartus įėjau, pasisukau po dešinei ir ėmiau skaityt ant kryžių ir pamenklų užrašus – vis lenkiškai ir lenkiškai. Vis tai mūsų dvarponių

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

kaulai, iš visų parapijos kraštų subėgę prie vienos vietos, atgulė lyg vienas būrelis, lyg viena šeimyna. Tarp jų stovi nemaž juodų kryžių visai be parašų – lyg nebyliai kokie –nė mažiausio balso nepaduoda, keno kaulai po jais ilsisi, – gal tai sulenkėję „akalicų“ bajorai, nemokantiejie skaityti ir rašyti...

Toliau po dešinei nuo tako ir mūrinės koplyčios – tankus miškas juodų kryžių. Tarp jų kur ne kur gražūs darželiai, akmens pamenklai ir špižio kryžiai. Visi parašai lietuviški; lenkiško neradau nė vieno. Beskaitydamas tuos parašus ir aplink besižvalgydamas, pajutau, kad čia subėgo į tvirtą būrį grynai lietuviškos, mužikiškos dūšios, kurios dar neišsižadėjo savo prosenolių kalbos ir rašto. Kaip katro mokėta, teip parašyta: nebuvo, kas juos išmokytų dailiau, grynai patys per didelį vargą be raštų ir be knygų pramoko.

Garbė jums, broliai lietuviai, už tai!..

Nekurie parašai gražūs ir griaudingi, kaip va:

„Išnyko kaipo dūmas mano dienos.“ Ps. VI. 4279. „Sūdo dienoje atsikelsiu ir mano kūne pamatysiu mano Dievą.“ Job. XIX. 26280. Toliau einu po kairei nuo koplyčios. Žiūriu: žemas kryžius su dviem kryžmom; apatinioji įkypai prikalta. Man kniokšt! Ar ne stačiatikiškas?! Toliau pamačiau kitą. Čia jau ir parašas, kaip prigul gudiškas! Dar toliau, dar daugiau. Nustebau ir išsižiojau: bene pasiklydo kas kryžių bestatydamas?! Bet ne! Toliau atradau ir vardus nemūsiškus, ir pavardes. Ant galo ir stačiatikių – gudų „bogą“ pamačiau: du pirštu dešinės rankos iškėlęs ar į dangų rodo, ar barasi, o antroj rankoj – atskleista knyga su išrašu: „Заповѣдь нову даю вамь“ *. Ant kito vėl net tris „bogus“ atradau. Lyg trys knygos lapai išskleisti ir prie kryžiaus vinelėmis prikalti: Motina šv., p. Jėz. ir šv. Jonas. – Kas čia per padarymas? – tariau sau. – Kaip čia tiek daug gudų galėjo pakliūt ant mūsų katalikiškų kapų? Ar čia jau mūsų kunigų nebėra, kurie stovi ant mūsų tikėjimo sargybos? Ar jie to nematė?!

Prie pat koplyčios, gret su gudų kryžiais, – aukštas puikus pamenklas kunigui kanauninkui „Ks. Kazimierz Bajarzyński kanonik honorowy Wileński“281. Mat kur sau vietą apsirinkęs! Toliau, Dubysos link vėl didžiausias lenkiškas pamenklas: „Jan Chlewiński. Ostatni podkomorzy p-tu Rossieńskiego“282. Lyg tartum tiedu didžiūnai sustojo iš šalių užkirst kelią sumaskolinimui kaulų mūsų prabočių. Tik keli maži kereliai įkypai į eilę susodinti nurodo lyg sieną tarp sumaskolintos dalies kapų ir mūsų kapų. Nuo kunigo kapo pusės tai nė to nėra. Iš vieno tik galo – griovys, bet nežymu, kur jo galas. Pasižvalgiau, pažiūrėjau ir pamislijau: mūsų seneliai – tikri katalikai ir lietuviai per visą amžių turėjo šalintis nuo viso ko, kas maskoliška – stačiatikiška; gal katram neteko visai ir popo pamatyt; o dabar viršum jų galvų eina popas, jų kapus

* Duodu jums naują prisakymą.

Korespondencijos, reportažai

mindžiodamas ir šlaksto į visas šalis krapyla, niurzgėdamas gudiškas popiškas maldas, o diačiokas jam pritaria...

Kaip tai galėjo atsitikt, eriogaliečiai?!. Kaip tai jūs įleidote į savo tarpą gudus?! Gal nežinote, kad Panevėžio pav. keliose vietose valdžia, atradus ant sodžiaus kapų gudiškas kryžius, tuojau visą sodžių liepė į gudus įrašyti ir pravoslavų tikėjime patvirtint ** (ar ne Pilkoniai? Red.).

Kad kartais ir čia kas nors panašaus neatsitiktų!

Jūs davėte žemę, jūs aplinkui mūrą taisot ir statot savo kaštu, o ar už tai bent skatiką jums primoka gudai? Ar negalėjo jau tie gudai sau skyrium kapų įsitaisyt? Cerkvių kiek jau pristatė visur, ar daug, ar mažai gudų yra, visai nežiūrėdami: tai galėjo ir kapus įsitaisyt – ne taip jau brangus daiktas. Kad jau jie įlindo, tai reikia liept jiems nors mūru apsitverti ir pro kapų šoną į lauką skyrium vartus įsitaisyt, kad nesimaišytų tarp mūsų, kad nemindžiotų popas mūsų kapų!

Kodėl geresnis gudas už gerą kataliką, kurs mirdamas neišsipaviedavojo? Gudą priima į katalikų kapus, o tokio Vilniaus d-ro Chmieliauskio – ne?!. Kurgi teisybė?

Aš jums, eriogaliečiai, patarčiau teip daryt. Aptverkit gudų užimtą kapų plotą, o nuo lauko pusės jų dalyj mūrą išgriaukit; jūs statėt, jūs ir nugriaut galit. Tegul tada gudai eina į provą, tegul tik jie jus užkabina! Lai jie sau patys įsitaiso, kad nor, iš šalies vartelius, lai apmūrija užimtąją dalį; o jei tas jiems nepatinka, tai gali suvis išsinešinti!

Jiems ir patiems būtų geriau. Dabar, mat, žada statyt cerkvę netoli ligonbučio prie vieškelio ant Pernaravos važiuojant (jau ir pamatas rugsėjo pradžioj pašventintas), tai kapai paliks už 3 viorstų nuo cerkvės. Lai jie įsitaiso savo kapus prie cerkvės; tai bent vienam lizde viskas bus!

Teko man paskui patirti, kada tai įlindo gudai į Eriogalos kapus. Buvo pirm šio klebono kunigas Pukelis283, kurs su gudais geruoju gyveno. Jam beklebonaujant ir gudai pradėjo laidot savo numirėlius ant katalikų kapų.

Parapijonims tai labai nepatiko. „Bet ką mes darysim, kad kunigai nieko nesako?!“ –skundžiasi dabar žmonės. Ką gi galėjo sakyt kunigas Pukelis, kad jis nė suprasti nesuprato, juog kapai – tai šventa vieta, ant kurios ilsisi kaulai mūsų prabočių. Jam beklebonaujant kapai vos tik tvorele buvo aptverti; ant kapų graži žolė želdavo. Klebonas Pukelis savo gyvulius ten ganė: arklius, karves. Miesčionys piktinosi; bet paskui ir jiems parūpo gera kapų ganykla: susitarę jie bandė keletą kartų naktimis arklius ganyti.

Klebonas, dagirdęs apie tai, atbėgo nakčia ant kapų su lazda vaikyt miesčionis arkliaganius. Dar iš karto nenorėję vaikinai užsileisti.

„Kad klebonui valia ganyt, tai kodėl mes negalime?! Kapai parapijos!“ – „Aš

** Būtų geriau nurodžius tokius sodžius įsakmai. Red.

262 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

tik vienas tegaliu, o jums nevalia ir gana!“ Išvarinėjo visus ir nuo to laiko miesčionys nebedrįso ganyt arklių ant kapų.

Gudai įlindę ant katalikų kapų: Grinkiškyj, Lioliuose, Būtkiškyj, Kurtuvėnuose, Titavėnuose, o Raseiniuose, sako, ne tik įlindo, bet jau ir „čerpę“ pasistatę. Tai gal ir kur kitur yra sugudėję kapai? Būtų gera apie tai sulaukti daugiaus žinių.

Ūkininkas, 1901, nr. 11, p. 102–103. Pakeleivis

šiauliai

Lukauskis *, neseniai buvęs Petrapilyj patirti, kada bus galas bylos ir kokia bausmė jam bus paskirta, išgirdo, kad departamentas policijos dar neperžiūrėjęs bylos, bet užtikrino Lukauskį, kad ne jis vienas bus ištremtas, bet sykiu ir jo pati, kuri lietuviškai visai nemoka ir jokio priekabio prie jos žandarmerija neatrado. Lukauskiui nusistebėjus, departamente policijos paaiškino, kad tai departamentas negalįs prisidėti prie suardymo šeimyniškų ryšių: ištremdamas vyrą ištremia vienkart ir pačią, kad kartais ji nepanorėtų pasilikti, kad negalėtų vyras su pačia persiskirti. Mat koks ideališkas departamentas policijos! Baudžia tokius žmones, kuriuos pats laiko per visai nekaltus. Tokiu būdu p. Lukauskienė, ne lietuvė liks kankintine už lietuvystę: jai iš Šiaulių išvažiuoti, tai yra mest gerą išdirbtą praktiką, iš kurios galėtų šelpt ir vyrą, ištremtą kur tarp baltųjų meškų; o dabar ir tą vyrui pagelbą atima ir dagi atima pačiai duoną.

Varpas, 1901, nr. 12, p. 142. Šiaulietis

šiauliai

4 spalinio p. m. kunigas kanauninkas284 sakė lenkišką ir lietuvišką pamokslą. Lenkiškai sakydamas, buvo labai supykęs ant tų, kas skaito Darbininkų balsą; labiausiai gi keikė tuos, kurie mėčioja tas knygeles kitiems po tako; liepė, kaip kas rastų Darbininkų balsą, suplėšyti į šmotelius. Kodėl tai kanauninkas lenkiškai sakydamas įkalbinėjo klausytojus neskaityti lietuviškų knygų? Turbūt jau ir tarp sulenkėjusių avelių atsirado Darbininkų balso skaitytojų.

* Žr. kores. nr. 12, V., 1900 m.285

Korespondencijos, reportažai

Girdėjome, kad ir per Rožancavą buvo keikiamos lietuviškos knygos per pamokslą. Turbūt jų nemažai pasklido, kad teip kunigams parūpo.

Varpas, 1902, nr. 1, p. 18. Šiaulietis atsišaukimai

Per Rožancavą Šiauliuose didelis metturgis. Šįmet buvo gražus, sausas oras; suvažiavo daugybė žmonių. Ant visų keturių kelių buvo per keletą viorstų nuo miesto išlipdyti atsišaukimai „Kas turi ausis, teklauso“ ir kitokie, o lapeliai „Tėvynė pagelbos šaukias“ buvo prisagstyti ir prikabinėti ant medžių.

Garsas apie tai toli pasklido; žmonės pasakoja ir stebisi lipdytojų gudrumu: daugumas skaitė tik grįždami namon, todėl pasklido gandas, kad iš ryto tų popierų nebuvę, o ant eglių ir pušių – balti, mat, kad geriau galima būtų užtėmyt.

Ūkininkas, 1902, nr. 1, p. 26. Šiaulietis

Dėl atsišaukimų

„Kas turi ausis, teklauso“ savo pasirodymu Linkuvoj per šv. Joną smarkiai sukėlė

Panevėžio žandarus ir po šiai dienai neduoda jiems ramiai gyventi.

Atvažiavęs patsai Vasiljev, Panevėžio žandarų rotmistras, smarkiai tardė žmones suuostymui atsišaukimų lipdytojų pėdų. Bet nesuuodė.

Tardymą pavedė savo Linkuvos vachmistrui, prisakydamas, „kad nors čia ir lūžtų, ir plyštų“, turįs surasti kaltininkus.

Gerai numanė vachmistras, kad patsai vienas neatliks to reikalo: pasikvietė į pagelbą Blachodarevą – Linkuvos urėdninką ir Juotkevyčią, žydą – Žeimio urėdninką.

Patsai vachmistras vienodai du kartu ant sanvaitės kalėdoja žinias po Steigvilių sodžių, rečiau po Skarulių, Diržių, Pudžiūnų ir Gataučių sodžius.

Blachodarevas pasišaukė 7 spalių pas save Pudžiūnų Mižeikienės pusbernį ir paklausė jo: „Ar nenori tu, vaikel, šimtininko (sotninko) vietos gauti? Aš tau galiu duoti.“ – „Kodėl ne, pone; tik aš nemoku rašyt ir skaityt, kaip čia būtų?“ – apsidžiaugęs atsakė pusbernis. – „Menka bėda todėlei. Na, vis vien; jei tau nepatinka toki vieta, aš tau

duosiu prie pačtos, nori?“ – „Tegi, pone, aš jau buvau prie pačtos ir iš ten atsitraukiau: negalėjau pačtos ponams įtikti.“ – „Bėda su tavim! Na, tai aš tau parūpysiu kur prie gero pono. Gerai?“ – „Čia nebūtų blogai“, – atsakė nusišaipęs pusbernėlis. – „Bet pirma tu pasakyk man, – kalbėjo urėdninkas, – kur buvo šv. Jono vakare Mišeikos Jons?“ –„Namie...“ – „Kam meluoji! Aš gerai žinau, kad ne namie!“ – „Gražiai atmenu, pone...“ –„Hmm, matau, matau, kad tu nenori teisybės sakyt... O ar atvažiuoja kas pas jį?“ – „Nė aš žinau, pone, nė tamsta klausk manęs.“ – „Kaip tu nežinai! Šeštus jau metus tarnauji ir nežinai... Aš pats mačiau, kaip buvo pas jį Skarulių Ig. Bičkuns286 ir Steigvilių Vlad. Požela287, ką tu man šneki!?“ – „Aš tokių, pone, visai nepažįstu...“ – „Aha!.. Nepažįstu... Suprantu, suprantu. Ogi Mišeika namie ką daro? Eina kart su jumis prie darbo, apsakinėj ką nors?“ – „Ką gi, pone, apsakinės... Kaip visi žmonės, teip ir jis.“ – „Aaa!.. Tu šiteip?.. Kaip vietos, tai nori; o teisybės sakyti – ne. Eik sau po velniais!.. Nebereik man tavęs!“ –„Še tau, kad nori, ir žmogum pasirodė: nė vietos, nė nieko... Tfu! Prakeiktasis!“ –sukeikė, išeidamas iš namų pusbernėlis.

Tas patsai Blachodarevas atvažiavo 15 rugsėjo į Skarulius ir prisakė Zigmantaučienei ir Kaz. Navickui – 12 metų piemenėliui, kad tuojau jie pribūtų į Žeimį, ir ant kelio išmetė abiem po auksiną. Patsai teipgi nuvažiavo į Žeimį. *

Tie atėjo.

Blochadarevas pasišaukė piemenėlį skyrium į kambarėlį ir, rodydamas jam 5 rub., sakė: „Še tau tie 5 rub., tik tu pasakyk man, kas skaito jūsų sodžiuje lietuviškas knygas arba va tokius didelius popierius kaip šitas“, – ir parodė piemenėliui „Kas turi ausis, teklauso!“ – „Nežinau, pone, aš ir nemačiau knygų ir popierių.“ – „Vaike, sakyk teisybę, nemeluok: gausi 5 rub.“ – „Kad, pone, iš tikro aš nežinau, ką gi aš sakysiu...“ – „O tokius popierius šv. Jono ryte kas lipdė, nematei?“ – „Aš kiaules gyniau, aš nemačiau, po...“ – „Tėgi tėgi, tu kiaules gynei... Tu nieko nematei... Eik sau namo!“

Paskui pasišaukė Zigmantaučienę ir tokiu pat būdu klausinėjo jos lietuviškų knygų ir „didelių popierių“. Pasirodė, kad ji teipgi nieko nežinanti. Už tai Blachodarevas išbegėdino ją ir išstūmė pro duris perkūnuodamas.

– Velnio dvasia da čia stumdysis: begėdis! – sumurmėjo lėkdama pro duris Zigmantaučienė.

18 spalių sustojo Žeimio urėdninkas Juotkevyčia Gataučiuose pas Mislėrį – kalvį ir ant keturių akių siūlijo jam 50 rub., jei pasakysiąs, kas atsišaukimus lipdė.

– Kokius atsišaukimus? – paklausė urėdninko Mislėris.

– Kam gi tamsta da klausi manęs, juog tamsta čiabuvis, tamsta geriau žinai, nekaip aš, – atsakė Juotkevyčia.

* Tuomet nebuvo Žeimyje urėdninko.

Korespondencijos, reportažai

– Ką tamsta sapalioji, argi čia buvo kokie atsišaukimai ir kada ir, ant galo, ko tamsta nori nuo manęs?! – užspyrė Mislėris urėdninką.

– Atsiprašau aš tamstos, aš nieko tamstai blogo nenoriu... Aš tik užvažiavau pasikalbėti su tamsta ir tamstai, kaipo be turtų žmogui, duot lengviai uždirbti 50 rub., –teisinosi urėdininkas.

– Aš tamstos neprašau jų; ieškok, tamsta, sau kvailesnių žmonių, o ne...

– Gaila man, kad tamsta nesinaudoji tokia gera proga, – pridūrė išeidamas urėdninkas.

Mislėris nekvailas žmogus ir susipranta tam kartui; gaila, kad nesusiprato teip išgarbinti Juotkevyčią su visais jo 50 rub. ir pamokinti, kad ne tik kitą kartą nebesiūlytų tokių pinigų geresniemsiems žmonėms, bet ir lankytis nebesilankytų su tokiais reikalais.

Tai ant pirmos pažinties vietinių žmonių labai būtų buvę Juotkevyčiai naudinga.

Ūkininkas, 1902, nr. 1, p. 26–29. –a visur prasčiokėlį skriauDžia

Praėjusią žiemą reikėjo man atlikti Krupių valsčiuje (Šiaulių pav.) vieną reikalą.

Nuvažiavau vienuoliktoj valandoje. Pirmame kambaryje buvo jau susirinkęs būrelis žmonių – vyrų ir moterų: antrame kambaryj sėdėjo už stalo raštininko pagelbininkas ir kažin ką rašė. Nė raštininko, nė staršinos (vaito) nebuvo.

Paklausiau žmonių, ar bus šiandien staršina.

– Jau pirm dviejų valandų nusiuntė arklį jo parvežti, – atsakė man vienas žmogelis. Staršina gyvena už dviejų viorstų nuo raštinyčios.

Atsisėdau ant suolo ir laukiu. Greta su manim sėdėjo sena moteriškė apsisiautusi didele nudriskusia skara. Veidas jos buvo liūdnas, o sukietėjusios nuo darbo rankos rodė, kaip sunku jai uždirbti duonos kąsnelį... Pradėjom šnekėtis.

Moteriškė apsakinėjo man apie gyvenimą, apie smertį savo dukters – našlės, kuri mirdama žiemą paliko mažus vaikus, kaip ana dabar turi uždirbti duoną ne tik sau, bet ir tiems mažiulėliams. Aš paklausiau jos, su kokiu reikalu atėjo į valsčių.

– Sūnus mano atsiuntė man iš Amerikos du šimtu rublių, – atsakė ji, – jau trečią kartą čia ateinu, vis pono raštininko negaliu rasti, o pagelbininkas neišduoda; sako, be raštininko negalįs ir liepia ateiti kitą kartą, o man ant senatvės sunku jau vaikščioti teip toli...

– Ar toli tamsta gyveni? – paklausiau jos.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

– Bus koki dvi myli.

Teip mums bekalbant išmušė dvylika, paskui pirmą; o staršinos ir raštininko vis nėra ir nėra. Ant galo antroj valandoj išgirdau ant kiemo balsus linksmai šnekančių žmonių ir į kambarį įėjo staršina su storasta: abudu labai linksmi, turbūt gerai juos pavaišino miestelyje.

Staršina buvo man pažįstamas, ir aš priėjusi pradėjau prašyti, kad mane greičiau atleistų. Jis prisižadėjo. Bet kas gi pasirodė? Be raštininko nieko negalėjo padirbėti, o tas, nuo ryto tik parvažiavęs iš puotos, dar miegojo.

– Liepk, tamsta, jį pažadinti! – pasakiau. Staršina pažiūrėjo į mane plačiomis akimis:

– Kaip aš liepsiu jį pažadinti; jis manęs nepaklausys ir aš nenoriu pyktis su juo; da pradės jis rašyti skundus ant manęs ir tarpininkas (posrednykas) pasodys mane: kad tamsta nori greičiau atlikti, prižadėk jam kokius 4 rublius, tai jis tuoj atsikels.

Prie staršinos prisiartino moteriškė, su kuria aš pirmiau šnekėjau, ir pabučiavusi jam į ranką pradėjo prašyti, kad atiduotų jam gromatą. Tas liepė eiti prie raštininko pagelbininko.

– Jau aš buvau, – atsakė moteriškė, – bet jis man neišduoda.

– Kvaila boba, – atsiliepė nuo šalies storasta, – ar tu nežinai, kaip prieiti prie pono pagelbininko? Duok jam pusrbulį, tai greit gausi savo gromatą!

Moteriškė stovėjo, pati nežinodama, ką daryti. Bet pamačiusi, kad kitaip prisieis ateiti dar ketvirtą kartą, sunkiai atsiduksėjusi, išėmė iš ryšiuko pusrublį ir įėjo į kitą kambarį. Po valandos išėjo, turėdama gromatą rankose ir atsisveikinusi skubinai ėjo namon, nes jau temti pradėjo. Netrukus ir aš išvažiavau.

Naujienos, 1902, nr. 2, p. 19–20. Balanda lenkystė lietuvių bažnyčiose. šiauliai

Nedėldieniais po visam 14 ir 21 spalio buvo apvaikščiojami Šiauliuos jubiliejušai gimnazistų ir gimnazisčių. Maldas ir giesmes pirmą kartą vedė senukas silebizuodamas ir žodžius perkreipdamas, kaip va: „gwiazda zorana“ * ir visi juokėsi, net moterys; antrą nedėldienį maldas vedė koksai varšavietis po savam ištardamas žodžius, – vėl mažai

* Žvaigždė aušrinė.

Korespondencijos, reportažai

kas ką suprato. Bet užtaigi galima pasidžiaugti, kad mokslan einantiejie jubiliejų atliko

lenkiškoj kalboj. Kad ir daugelis tos kalbos nesupranta, kad ir suprantantiejie pirmą kartą kvatojo, o antrą kartą žiopsojo – tai niekis, kad tik lenkiškai!

Naujienos, 1902, nr. 1, p. 24. Šiaulietis soDiečių spektakliai

Šįmet sausio pradžioje teko man būti viename kaime Kauno gub., Ežerėnų, arba

Zarasų, pav. ant sodiečių parengto spektakliaus. Buvo perstatytos komedijos: „Valsčiaus sūdas“288 ir „Nepadėjus nėr ko kasti“289. Vyrų ir moterų buvo susirinkus apie 40 ypatų. Lošė tas komedijas paprasti sodiečiai ir, reikia pripažinti, lošė sulyginamai gerai.

Visi pasilinksmino puikiai, o kartu ir pasimokė. Pamatę tose komedijose blogas puses savo kasdieninio gyvenimo, kaip antai: mūsų valsčiaus sūdų neteisingumą, parodytą pirmoje komedijoje, ir blogas pasekmes tikėjimo į burtus – antroje, susirinkusiejie galėjo persitikrinti, kad vis tai paeina iš mūsų tamsumo ir kad vien tik mokslas ir skaitymas knygų gali mus apšviesti ir nurodyti tikrą kelią, kuriuo eidami iškovosime geresnę ateitį...

Ūkininkas, 1902, nr. 3, p. 26–27. Keleivis šiauliai

(2) 15 III pasibaigė byla žmonių, apkaltintų už žydų mušimą Linkavoj, Žeimyj, Pašvitinyj ir kitur. Subatoj stojo prieš Vilniaus palatos sūdą, į Šiaulius atvažiavusį. Apkaltintų buvo 12 žmonių, stojo tik 6, 3 jau atsidūrė Amerikoj, o trijų nesurado. Vienas nubaustas ant 2 metų ir 6 mėnesių į areštantų rotas, du po 1 m. ir 6 mėn. į areštantų rotas, o paskui dar ant 4 metų po priežiūra policijos, du ant 8 mėnesių į kalėjimą, vienas ant 4 mėnesių. Iš žmonių pusės stojo du advokatu: Milvidas iš Šiaulių ir Vileišis iš Vilniaus.

Varpas, 1902, nr. 3/4, p. 77. A-s

iš žemaitijos. lenkai Darbininkai lietuvoje

Žemaitijoj kasmet pavasaryj būriai jaunų vaikinų ir neretai merginų keliauja Amerikon geresnės duonos ieškotis, brangesnio užmokesnio už sunkų darbą. Tokiu būdu skaitlius darbininkų spėriai mažinasi ir nuolat jau tenka girdėt ūkininkus ir dvarponius skundžianties ant stokos darbininkų. Ir tie likusieji branginasi, nebeklauso aklai savo šeimininkų, tankiai metų galo nesulaukę išeina, palikę pačiam darbymetyj šeimininką.

Kiekvienas ima sukti sau galvą, kaip ir iš kur ištraukt darbininkų, kaip juos suvaldyti, pririšti prie vietos. Vieni mėgina duot geresnį užlaikymą, kiti brangesnes algas mokėdami pavilioja nuo kaimynų jau pristojusius. Kunigai per pamokslus draudžia eit į Ameriką, pernai Žemaičių vyskupas, lankydamas savo vyskupystę, patsai per pamokslus įkalbinėjo žmonėms, kad jie neapleistų savo krašto, neieškotų kitur uždarbio (pvz., Pavandenyj)... Bet viskas tas nieko negelbsti.

Taigi nekurie dvarponiai sumislijo kitaip gelbėtis. Jie patyrė, kad kituose kraštuose, kaip va Lenkijoj ir Baltgudijoj, darbininkas pigesnis, tai ir ėmė kviestis juos pas save. Šįmet jau net įtaisyta esanti agentūra, kuri parūpina darbininkus žemaičių dvarponiams iš Lenkijos. Jau 300 šeimynų tokiu būdu pasamdyta daugiausiai į Raseinių pav. Man pačiam teko kalbėtis su 8 vyrais, p. Bytauto pasamdytais į Adošiškės dvarą Vaiguvos par. per ordinarčikus. Visi jie iš Varšuvos rėd. Pasamdė juos patsai p. Bytautas, tam tyčia pas juos atvykęs. Suderėjęs po 30 rub. algos, 40 pūdų rugių, 24 pūdus miežių, 9 pūdus žirnių, 9 pūdus kviečių ir vienai karvei pašaro; už kelią irgi ponas užmokėjo. Pabuvę čia savaitę, apsižvalgę patyrė, kad nors algą gaus truputį brangesnę ir kai kurias sąlygas geresnes, bet daugelis dalykų suteikė jiems nemažą rūpestį: apart pono ir urėdo su niekuo negalį susikalbėti; moters iš bažnyčios išėjusios užputusiomis nuo ašarų akimis: apart evangelijos nieko nesupratusios; gryčios esančios labai tamsios ir juodos; o avalynė ir drabužiai dvigubai čia kaštuoja; naginių nepratę dėvėti, o mediniai klumpiai jiems baisu ir ant kojų užsimauti – nemokėsią juose vaikščioti. Vienok, sako, dirbti ir čia, ir tę reikia; jeigu po metų nepatiksią, tai eisią pas kitą poną, o striukai tik prisiėjus grįšią namon.

Į Dvarčiaus dvarą p. Volskis atsiuntė iš Liublino gubernijos (tę jis tarnauja) darbininkus į savo dvarą, nors čia jau buvo pasamdyti žemaičiai; žemaičius pavarė ir pastatė į jų vietą lenkus.

Varpas, 1902, nr. 7, p. 163. A-s

Korespondencijos, reportažai

šiauliai (kauno guber.)

Viename lietuviškam laikraštyje buvo rašyta apie „pavargėlių“ namus, kuriuos Šiaulių klebonas, kaunauninkas Tomkevyčia, leido statyti vienai našlei Noreikienei ant parapijos žemės, ties pačiu šventorium: langai tų namų išeiną pro šventoriaus mūrus į šalį bažnyčios. Prieš statysiant ir statant tuos namus, kaip girdėjau nuo daugelio parapijonų, klebonas kalbėjęs žmonėms, kad tie namai būsią pavesti pavargėliams ir ubagams už dyką. Visi tam įtikėjo, nes apie tai kalbėjo pats klebonas, namai buvo statomi ant parapijos žemės ir statė juos turtinga našlė su labdaringu siekiu. Bet kada namai buvo pastatyti, Noreikienė įleido į juos gyventi ne pavargėlius ir ubagus, kaip buvo žadėjusi kartu su klebonu, bet kvatierantus, kurie moka jai grynais pinigais už kambarius, ir dargi moka gana brangiai. Dėlei šitos priežasties ir buvo rašyta į laikraščius. Klebonas, perskaitęs korespondenciją, baisiai supyko ir iš sakyklos pasakė žmonėms, kad tas, kurs tai parašęs – mulkis, nieko nežinąs, kad namai esą statyti su žinia vyskupo ir t. t., ir t. t.; ir viską stengėsi įmušti savo klausytojams į kaktą, kad tokių raštų, kurie apšmeižia nekaltai jį ir kitus, ir visokių nedorų žmonių, kurie tuos raštus rašo ir platina, nereikią esą klausyti. Žinoma, klebonas gali keikti ką nori ir kiek nori, bet tas jo pasielgimo su namais neišteisys, nors jie būtų pastatydinti ir su vyskupo žinia. Jug ant parapijos žemės neturi valios nė klebonas, nė vyskupas! Vietoj keikti lietuviškus raštus ir žmones, ką juos rašo ir platina, Šiaulių klebonas geriaus būtų padaręs, jeigu būtų išaiškinęs, su kokiu siekiu jis, nors ir su žinia vyskupo, bet be žinios parapijos, leido Noreikienei statydintis ant svetimos žemės namus ir jais naudotis ir neišpildė to, ką jis anksčiau parapijonams buvo kalbėjęs ir žadėjęs.

Teisybę pasakius, Šiaulių klebonas to, kas reikalinga, nepasistengia išaiškinti, o lietuviškas knygutes ir lietuvius keikia kaip už pinigus: rodosi, jį patį gudų valdžia tam tikslui būtų pasamdžius. Paveizdan paimsime jojo pamokslą, pasakytą 12 (25) d. gegužės. Klebonas giria senovės Lietuvos gadynę: „Ne dėl to, – sako, – mūsų kraštas šventa Žemaitija vadinosi, kad daugybė kryžių yra joje pristatyta, bet dėl to, kad seniaus žmonės buvo geri, tykūs ir prasto razumo! O dabar pradėjo klausyti visokių nedorų žmonių, litvomanais vadinamų, skaityti šmeižiančias protą ir sąžinę knygutes, kaip Genių Dėdė, Krumplių Jonas290 ir kt., kuriose nėra nė mokslo, nė logikos, nė kritikos, ir jau mislijąs, kad jie kasžin kas tokie yra: nieks nebeklauso, nieko „nebepašėnavoja... Už tai tiktai girdėti, kad tame sodžiuj susimušę, iš ano – arklius iš kūtės išvedę ir t. t.“ Čia pasistengsiu paduoti klebono žodžius, kiek jie pasiliko mano atmintyje. Klebonas giria senovės Lietuvos gadynę, o neatsimena, kad ir tada tankiai būdavo maištai, kad žmonės nešė baudžiavos jungą, buvo spaudžiami ir parduoliojami dvarponių kaip

270 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika kokie gyvuoliai. Muravjovas korikas plakė ir korė žmones šimtais ir visur aplinkui viešpatavo vergija, vargai ir tamsybė. Čia vienas iš dviejų: arba kunigas kanauninkas visai nežino istorijos, arba jis yra šalininku Muravjovo koriko ir kitų panašių budelių, jeigu anos gadynės apsireiškimus vadina maž ne šventais, o šią gadynę, kada žmonės jau šiek tiek pradeda apsišviesti, suprasti savo padėjimą ir reikalauti jo pagerinimo, keikia. Jeigu jau klebonas litvomanus vadina nedorais, o apie lietuviškas knygutes sako, kad jos mokinančios tiktai muštis ir vogti, kad jos šmeižiančios žmogaus protą ir sąžinę, tai būtinai reikėjo nurodyti tokius litvomanų pasielgimus, kurie iš tikrųjų darytų juos nedorais, duoti tam tikslui reikalingus faktus, atsitikimus; reikėjo vėl nurodyti knygelėse puslapius ir eileles, iš kurių aiškiai būtų matoma, kad tę yra melas ir būtų blogi pamokinimai, be logikos, mokslo ir kritikos. Dabar gi paskaitys žmogus Genių Dėdę ir jokiu būdu negali suprasti, kokiose vietose kanauninkas atrado tę bjaurius, nedorus daiktus, vedančius žmogų prie pagundinimo ir amžinos prapulties. „Sakau jums, kad ta knyga bloga, tie žmonės nedori, ir jūs, paleistuviai, turite man tikėti ir klausyti!“ Teip kritikuoja kunigas kanauninkas litvomanus ir lietuviškas knygas. Bet tai tušti žodžiai, kuriuos girdžiant tiktai juokai ima; kanauninkas teip nelogiškas, kad sako žmonėms tokius žodžius, kaip „kritika“, „logika“, „mokslas“, sako be jokių paaiškinimų ir visai užmiršta, kad žmonėms tie žodžiai visai nesuprantami; sako, lyg norėdamas tokiais „mandriais“ žodžiais jiems galvą apsukti. Geriaus kunigas kanauninkas padarytų, kad arba visai nustotų keikęs litvomanus ir lietuviškus raštus, arba nors išmoktų keikti rimčiau, logiškiau, su šiokia tokia kritika. Tada nors geriau būtų klausyti. O dabar net patys sodiečiai tyčiojasi iš klebono, matydami, kaip jis per pamokslą „juokus provyja“. Teisybė, mums visiems reikalinga turėti daugiaus mokslo, logikos ir kritikos, bet labiausiai tai reikalinga Šiaulių klebonui. Tam tikslui drįstu ant pradžios patarti kunigui kanauninkui perskaityti iš 2/3 Tėvynės sargo šių metų straipsnį: „Išpeikimas bedieviškų raštų iš sakyklos Bažnyčioje“291. Gal tą straipsnį parašė daug jaunesnis už Šiaulių kleboną kunigas, bet kunigas kanauninkas galėtų šį tą nuo jo pasimokinti, nes autorius to straipsnelio X, matyt, ne tiktai turi šiokią tokią logiką, bet, be to, yra įgijęs diplomatišką dovaną ir šiek tiek taktikos. O tai, nors ant senatvės, ne pro šalį būtų įgyti ir Šiaulių klebonui; tada įgytų jis daugiaus pagodonės net tiktai nuo savo parapijonų, bet ir nuo litvomanų, nes litvomanai moka godoti ir savo priešus, jeigu jie tiktai rimti ir logiški.

Vienybė lietuvninkų, 1902, nr. 48, p. 569–570. Šiaulietis

Korespondencijos, reportažai

iš žemaitijos

Šią vasarą grupė inžinierių atliko tyrinėjimus Ventos aukštupio baseine dėl kanalo, jungiančio Nemuną su Venta, projekto parengimo.

Inžinierių atvykimas sužadino dideles darbininkų ir valstiečių viltis ir nuogąstavimus savininkų malūnų ir žemių, esančių prie Ventos ir jos intakų.

Inžinieriai turėjo vargo su darbininkais žemaičiais: tie nemokėjo lenkiškai, o inžinieriai lenkai nemokėjo lietuviškai, taigi sunkiai galėjo susikalbėti rusiškai, padedami darbininkų, buvusių kareivių, ir keleto rusų naujakurių, kurie mokėjo lietuviškai; teko tuokart pasinaudoti vadovėliu lietuviškoms mokykloms (Russkaja gramota dla Litovcev. Rusiškas mokslas del letuwniku. Wilno, 8, 86 psl.); ten yra rusiški pasikalbėjimai su vertimu į lietuvių kalbą.

Per šią vasarą atlikdami labai tikslius ir detalius tyrimus inžinieriai perėjo nuo

Ventos ištakų prie Kolainių iki Tolučių kaimo, kur turi prasidėti kanalas, jungiantis Ventą su Nemuno intaku Dubysa, po to nuo Tolučių senuoju kanalu iki Dubysos prie Bubių (stotis prie Mintaujos–Tauragės plento).

Ateinančiais metais tolesnius tyrinėjimus atliks dvi grupės – viena prie Ventos nuo Tolučių iki jos žiočių ties Ventspiliu, o kita – nuo Bubių Dubysa iki Nemuno. Šiemetiniai tyrinėjimai parodė, kad kanalo projektas techniškai gali būti įgyvendintas; jeigu valdžia patvirtins projektą ir duos reikalingus pinigus, kanalas bus iškastas. Projekto įgyvendinimui pagal darbų vadovo – Ventspilio uosto inžinieriaus p. Szystowskio292 – skaičiavimus reikia 30 milijonų rublių.

Pagrindinis kanalo tikslas – pergabenimas prekių, kurios iki šiol keliavo Nemunu ir Vysla iki Klaipėdos (Mėmelio) ir Gdansko, dabar eitų tiesiog Vysla, Augustavo kanalu, Nemunu, Ventspilio kanalu, Venta iki Ventspilio uosto ir toliau jūra iki šalių, kuriose muitai nėra tokie dideli. Taip susidarytų 1 052 varstų ilgio kelias išilgai Prūsų sienos, kuris leistų išvengti išpūstų muitų mokesčių Prūsijai.

Iškastas kanalas turėtų dvigubą reikšmę Žemaitijai: a) palengvinus pervežimus ir išvengus Prūsijos muitų, pakiltų žemės ūkio produktų kaina; b) pradžiūtų pievos pagal Ventą ir tikriausiai nusausėtų Tyrulių pelkė prie Šiaulių.

Mintis sujungti Ventą su Nemunu kilo jau XVIII amžiuje, kai Vyslos žiotys dar priklausė Respublikai. Vyriausybė projektavo sujungti Nemuną su Vysla ir Liepoja ar Ventspiliu, kad išvengtų muito mokesčių už prekes, gabenamas Nemunu į Klaipėdą. Pasikeitus politinėms aplinkybėms projektas nebuvo įgyvendintas. Po Vienos kongreso 1815 m., kai Nemuno ir Vyslos žiotys atiteko Prūsijai, Rusijos valdžia suprato kanalo poreikį, nes muito mokesčiai už druską, gabenamą iš Galicijos per Gdanską ir Klaipėdą į

Lietuvą, buvo dideli. Kadangi Prūsija nesutiko sumažinti muito mokesčių, imperatoriaus Aleksandro I įsakymu 1823 m. buvo atlikti tyrimai, 1824 m. parengtas projektas, o 1825 m. pradėti darbai tarp Vyslos ir Nemuno bei Nemuno ir Ventos. Ventspilio kanalo darbai buvo nutraukti 1831 m. iš dalies ir dėl kategoriško Prūsijos karaliaus reikalavimo, pareikšto laiške imperatoriui Nikolajui I.

Pagal inžinieriaus Rokassowskio projektą Ventspilio kanalo statybos darbai turėjo kainuoti 12 milijonų rublių; iki 1831 m. buvo išleista 10 milijonų rublių, tačiau iš tikrųjų darbai kainavo tik pusę tos sumos *. Inž. Szystowskis teigia, kad gerai organizuojant darbus pagal Rokassowskio projektą, galima buvo juos baigti.

Rokassowskio projektas, apskaičiuotas 5 milijonų pūdų prekių pervežimui, jau nebeatitinka šių dienų poreikių, nes 1890 m. Vysla per Niešavos muitinę perėjo 31 ½ milijono kubinių pėdų miško medžiagos ir 3 milijonai pūdų maisto produktų; o Nemunu tais pačiais metais – 21 milijonas pėdų ir 1 350 000 pūdų. Taigi norint pervežti tokį prekių kiekį reikia pagilinti Ventos–Dubysos kanalą 5 sieksniais, tada galima būtų nuleisti į kanalą vandenį iš Ventos; taip sumažėtų šliuzų skaičius ir būtų garantuotas kanalui reikiamo vandens kiekis.

P. Szystowskis projektuoja pastatyti šalia kanalo elektrinę geležinkelio liniją, kuria būtų transportuojami laivai prieš srovę; elektros energija būtų gaunama iš užtvankų vandens energijos.

ze ŻmuDzi

Tego lata part ja inżynierów robiła poszukiwania w górnej części dorzecza Wenty w celach ułożenia projektu kanału łączącego Niemen z Wentą.

Przybycie inżynierów obudziło wielkie nadzieje w robotnikach i rolnikach, obawę zaś we właścicielach młynów i gruntów, położonych nad Wentą i jej dopływami.

Inżynierowie mieli kłopot z robotnikami żmudzinami: ci nie umieją po polsku, a inżynierowie polacy nie umieli po litewsku, przeto z trudnością mogli porozumieć się po rosyjsku przy pomocy robotników – eksżołnierzy i kilku rosjan – „posieleńców“, umiejących po litewsku; posługiwano się na razie podręcznikiem dla szkółek litewskich („Russkaja gramota dla Litowcew. Rusiszkas moksłas del letuwniku“. Wilno, 8, str. 86); są tu rozmowy rosyjskie w tłómaczeniu litewskim.

W ciągu tego lata inżynierowie przeszli, robiąc bardzo dokładne i szczegółowe

* „Vyslos–Nemuno–Ventspilio vandens kelias“. Inžinieriaus M. A. Szystowskio, vadovaujančio darbams Ventspilio uoste, pranešimas, perskaitytas kelių ir transporto inžinierių konferencijoje 1893 m. gruodžio 3 d. Peterburge. Atspausdinta Ks. Meszczerskio.

Korespondencijos, reportažai

poszukiwania, od źródeł Wenty z za Chwałojń do wsi Tałucie, gdzie ma się rozpocząć kanał, łączący Wentę z dopływem Niemna, Dubissą, zatym od Tałuć starym kanałem do Dubissy pod Bubiami (stacja na szosie z Mitawy do Taurog).

Na przyszły rok mają robić dalsze poszukiwania dwie partje – jedna na Wencie od Tałuć do ujścia jej pod Windawą, a druga od Bub Dubissą do Niemna.

Tegoroczne poszukiwania dały wskazówkę, że kanał technicznie jest możliwy do przeprowadzenia; jeżeli rząd przyjmie projekt i da potrzebne pieniądze, kanał będzie przeprowadzony. Dla urzeczywistnienia projektu według obliczeń kierownika robót, inżyniera portu Windawskiego, p. Szystowskiego potrzeba 30 miljonów rb.

Główny cel kanału – przewóz towarów, które dotychczas szły Niemnem i Wisłą do Kłajpedy (Memlu) i Gdańska wprost Wisłą, kanałem Augustowskim, Niemnem, kanałem Windawskim, Wentą do Windawskiego portu, a dalej morzem do krajow w których eta są mniej wygórowane. Tym sposobem utwor yła by się wzdłuż pruskiej granicy droga 1052 w. długa, która dałaby możność uniknięcia płacenia Prusom wygórowanych ceł.

Przeprowadzenie kanału miało by dwojakie znaczenie dla Żmudzi: a) przez ułatwienie transportów i uniknięcie ceł pruskich podniosły by się ceny na produkta rolne; b) osuszyły by się łąki nad Wentą położone i prawdopodobnie osuszyło by się bagno Tyrule pod Szawlami.

Myśl połączenia Wenty z Niemnem powstała już w wieku XVIII, gdy jeszcze ujście Wisły należało do Rzeczypospolitej. Rząd projektował połączyć Niemen z Wisłą i Libawą lub Windawą dla uniknięcia płacenia cła za towary idące Niemnem do Kłajped). Projekt z powodu zmian politycznych nie doszedł do skutku. Po kongresie wiedeńskim r. 1815, gdy ujścia Niemna i Wisły pozostały przy Prusach, rząd rosyjski zrozumiał potrzebę kanału, ponieważ cło tranzytowe na sól przewożoną z Galicji przez Gdańsk i Memeł do Litwy, było duże. Gdy Prusy nie zgodziły się zmniejszyć cła, z rozkazu cesarza Aleksandra I w 1823 r. były zrobione poszukiwania, w 1824 r. ułożony’ projekt, a r. 1825 rozpoczęte roboty pomiędzy Wisłą a Niemnem i Niemnem a Wentą. Robót na Windawskim kanale zaniechano w 1831 r. między innemi także wskutek kategorycznego żądania króla pruskiego wyrażonego w liście do cesarza Mikołaja I.

Według projektu inż. Rokassowskiego koszta budowy kanału Windawskiego miały wynosić 12 miljonów rubli; do r. 1831 wydano 10 mil. rb. lecz roboty kosztowały właściwie tylko połowę tej sumy *. Inż. Szystowski przypuszcza, że dobrze prowadząc roboty według projektu Rokassowskiego można było zakończyć je.

Projekt Rokassowskiego, obliczony na przewóz 5 mil. pudów towaru, nie odpowiada już obecnym potrzebom, gdyż w r. 1890 Wisłą przez Nieszawską komorę celną przeszło 31 ½ miljonów stóp kubicznych materjałów leśnych i 3 miljony pudów produktów spożywczych;

* „Wisło-Niemano-Windawskij wodnyj put’“. Referat kierującego robotami w Windawskim porcie inż. M. A. Szystowskiego, odczytany na zgromadzeniu inżynierów dróg i komunikacji 3 grudnia 1893 r. Petersburg. Druk. Ks. Meszczerskiego.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Niemnem zaś w tym samym roku – 21 mil. stóp i 1,350,000 pudów. A zatym dla przewiezienia takiej ilości towarów potrzeba pogłębić kanał między Dubissą a Wentą o 5 sążni, co da możność puścić do kanału wodę z Wenty; tym sposobem zmniejszy się ilość śluz i będzie zagwarantowana dla kanału potrzebna iloś wody.

P. Szystowski projektuje urządzić obok kanału kolejkę elektryczną dla prowadzenia statków przeciw prądowi; energję elektryczną ma dostarczyć napór wody przy tamach.

Ogniwo, 1902, nr. 1, p 26–27. Żemajtis spektaklis. joniškė. šiaulių pav.

Pernai vasarą apie Joniškę buvo spektaklis; pasisekė labai gerai; niekas nesitikėjo, kad teip pasisektų. Užmanymas kilo iš tarpo sodiečių.

Pavasarį pradėjo kalbėti, kad norėtų komediją lošti, bet patys nežinojo kaip; buvo išrinkta komedija „Valsčiaus sūdas“ Žemaitės, bet paskui permainė ant komedijos „Neatmezgamas mazgas“ Petliuko293.

Lošėjai beveik visi buvo iš žmonių, ir jie lošė su tokiu atjautimu to dalyko, kad ir dabar dar negalima užmiršti.

Buvo dainos chorališkos iš moteriškų ir vyriškų balsų; labai gražiai dainavo; prie tokio dainavimo galėjai paleisti sparnus svajonės. Labai gražius balsus turi mergaitės, teipgi ir vyrai; o juos išmokino dainuoti A. V. – garbė jam!

Ant rytojaus po spektaklio atvažiavo uriadninkas, bet nieko neberado.

Tą pačią dieną asesorius šaukė žmones į Joniškę ir klausinėjo, kas ten buvo, bet visi vienu balsu pasakė, kad buvę užprašyti ant alaus ir įdrožę (įgėrę) užsimanė komediją lošti, žinoma, be repeticijos.

Neapsiėjo ir be šnipukų, kurie atėjo su tokia drąsa ir klausė: „Kur čia galima bilietus nusipirkti ant to perstatymo?“ Bet šeimininkas išgirdęs kalbant apie bilietus pradėjo aštriu balsu klausinėti: „Kas čia reikalauja bilietų? Nė jokių bilietų čionai nėra! Pas mane svečiai suprašyti, o kas neprašytas, tai prašau išeiti.“ Iš piktumo sugniaužęs gniūžtį pamojavo į mūsų pusę ir pasakė: „Na, išvirsim jums košės šį pat vakarą!“

Savaitę po tyrinėjimų buvo atlaidai bažnytėlėj – Joniškės filijoj, tai jaunuomenė susimetusi ir vėl lošė. Visiems labai patiko spektaklis.

Pas mus juda, taigi einame aukštyn su savo judėjimu. Ačiū Dievui.

Ūkininkas, 1903, nr. 2, p. 56. Kvaila

Korespondencijos, reportažai

nenor maskoliškų mokyklų. užventis (kauno rėD.)

Šiaulių pav. 21 vasario šių metų buvo sušaukti ūkininkai dėlei mokyklos. Lyg šiolaik „narodna“ mokykla buvo namuose, bažnyčiai prigulinčiuose. Vienas iš buvusiųjų klebonų (pravardė? Red.) buvo davęs tuos namus ir atsikviesdinęs mokytojį maskolį. Dabartinis klebonas mokyklos nebelaiko; todėl valdžia nor, kad žmonės pasistatytų mokyklai naujus namus ir žada įstaisyti ministerišką mokyklą, būk tai geresnę.

Žmonės visai atsisakė statyt namus mokyklai. Tada raštininkas ėmė įkalbinėti, kad geriau padarysią, nes vis tiek ar šiaip, ar teip reiksią statyti; kad patys prisiimsią, tai gal gausią medegą skarbavą ir t. t. Vienas iš būrio atsiliepė: „Jeigu jau valdžiai teip reikia mokyklos, tai sau pati tepasistato!“

Kaip tas reikalas pasibaigs, dar nežinia. Žinoma, jeigu žmonės neprisiims, tai valdžia pati savo kaštu pastatys namus. Užventiškiai, žinoma, apsiimtų patys savais kaštais pastatydinti mokyklą, jeigu tik joje būtų mokintojas katalikas ir viską išguldinėtų lietuviškai ant lietuviškų knygų, spausdintų lietuviškomis litaromis.

Ūkininkas, 1903, nr. 3/4, p. 129. P. K. šiauliai. kauno rėD.

Šįmet nedaug ką svarbaus atsitiko per šv. Kazimiero, Lietuvos patrono, šventę.

Nekurios mokintinės gimnazijos norėjo susitarti, kad nė viena, bent iš vyresniųjų kliasų, neateitų tą dieną ant lekcijų, bet didesnė dalis mokintinių nesutiko.

Panedėlyj 3 kovo 4 ponios: p. Š-ė, Sv-ė, St-ė ir G-ė, teipgi p-lė N-ė nuėjo pas direktorių prašyti, kad išliuosuotų mokintines ir mokintinius nuo lekcijų, nors tik iki 12 val., bet direktorius pasakė, kad to nėra pasakyta gimnazijos tiesose ir jisai negalįs išliuosuoti. Ponios norėjo prašyti ministerio per telegramą nuo direktoriaus vardo, bet tas nesutiko. Vienok jos nusiuntė telegramą nuo vardo tėvų besimokinančiųjų. Tą pačią dieną (3 III) atėjo direktorius į mergaičių gimnaziją ant penktos lekcijos ir visose kliasose pasakė, kad, nors nekurių motinos buvo atėjusios prašyti išliuosavimo, bet jisai negalįs to padaryti, nes to nesą parašyta gimnazijos tiesose, ir jei kokios mokintinės neateisiančios į kliasą, būsiančios sunkiai nubaustos. Žinoma, visos pabijojo bausmės ir atėjo.

4 IV šv. Kazimiero, Lietuvos patrono, dienoj294 mokintinėms viską liepta dirbti. Mokintinės prašė, kad išliuosuotų jas nuo lekcijos rankų darbų; bet perdėtinė atsakė,

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

kad jokios šventės nėra ir jeigu būtų šventė, tai visos būtų buvusios atleistos. VII kl. teipgi buvo darbų lekcija. Mokintinės nenorėjo paišyt ir neatsinešė tam tikrų prietaisų, bet visoms buvo duota ir be ceremonijų liepta paimti darbą.

Mokintinės tvirtina, būk atsakymas ant telegramo atėjęs 4 III utarnike 12 val. ant direktoriaus vardo; bet mokintinėms nieko nepasakyta apie tai, ir nežinia, koks buvo ministerio atsakymas.

Varpas, 1903, nr. 6/7, p. 162–163. Grybautoja

guDrūs mokytojo išvaDžiojimai. kelmė (ras. pav.)

Praėjusį rudenį vienas pradedamosios mokyklos mokinys klausė mokytojo: – Ar bus sugrąžinta lietuviams spauda? Kas apie tai girdėti ir ar galės gauti lietuviškų knygučių pasiskaityti iš mokyklos knygyno?

– Lietuviška spauda niekados nebus sugrąžinta, – atsakė mokytojas. – Juk tu pats supranti, kad kiekvienas imtų gyventi savotiškai, tai karalystė liktų be tvarkos. O ant galo, kam tų lietuviškų knygučių ir spaudos, juk tu moki ir rusiškai.

– Iš mūsų didė daugybė nemoka; o kaip mūsų sesers, tai nė rusiškų raidžių nepažįsta. Iš šito atžvilgio didžiai mums reikalinga spauda.

– Tai še ir skaityk, – pakišo mokytojas lietuvišką knygelę rusiškomis raidėmis atspaustą.

– Aš čia galiu skaityti. O kad mane pamatytų namie tėvas arba motyna beskaitant knygelę rusiškomis raidėmis, tai suplėšytų arba sudegintų, o aš turėčiau užmokėti.

– Tai kas tu toks esi? – užklausė mokytojas.

– Aš esu lietuvis! – drąsiai pasididžiuodamas atšovė mokinys.

– Neteisybė! Tu esi rusas!

– Tą aš tikrai žinau, kad aš esu lietuvis!

– Tai kieno tu pavaldinys?

– Aš – rusų pavaldinys.

– Tai rusiškai viskas ir turi būt, ar supranti? Eime, ant žemėlapio parodysiu.

– Kaip blogai klojasi Finliandijos gyventojams ir kaip vėl sekasi katalikams Germanijoje; bet vis tik, ar šiaip, ar teip, jie turi savo spaudą, knygų ir laikraščių jiems netrūksta.

– Aš matau, kad tu esi visokių barbarų-žulikų pribuntavotas. Aš niekada nelaukiau, kad tu mano toks geras mokinys imsi galvoti apie visa teip, kaip aš dabar girdžiu!

Korespondencijos, reportažai

– Manęs nieks neprikalbėjo ir nepribuntavojo, ir aš tokių žmonių nepažįstu. Bet sakyk man, mokytojau, kuo žydai geresni, kodėl jie turi savo spaudą – o mes neturime? – Koks tu esi netikęs! Žydų yra visiškai maža, kaip sakant, tiktai saujelė: tai jiems ir yra leista savo spaudą turėti. O jūsų yra tiek daug, ir jūs norite turėti savo spaudą!

– Bet gerai, mokytojau! Kodėl lenkai turi savo spaudą? Juk jų yra labai didelis skaičius.

– Matai, lenkai gyvena arčiau Rymo; dėl to jiems ir leidžiama turėti savo spaudą.

Mokytojas net barzdą prispjaudė beaiškindamas lietuviškos spaudos bereikalingumą.

Ūkininkas, 1903, nr. 8, p. 222–223. Žirnis negeros naujienos. užventis (šiaulių pav.)

Mūsų krašte negeros naujienos. Pymenovas pardavė Dubėnų dvarą su visais palvarkais295, 87 valakus žemės, rusams, iš Černigovo gub. pargabentiems (20 šeim.).

Nenuostabu, kad Pymenovas pardavė rusams žemę – toks tokį šelpia ir prilaiko, bet amžina gėda tiems, kurie beponaudami įbrenda į tokias skolas, kad nebegali iš jų išbristi ir priversti yra per savo ponystę parduoti dvarą rusui. O toks tai ponas buvo Ripskis, senovės Dubėnų valdytojas. Mūsų kraštas jo neužmirš ir sakys: „Gėda jam! Amžina gėda!“ Ir dar kokiam rusui turėjo parduoti – Pymenovui, tam žmogui, kur savo įstanga ištaisė dabar didelį ir brangų pamatą Vilniuj rusų karalienei Katrei, kuri uždėjo ant Lietuvos sunkią rusų leteną.

Baisūs mums tokie pymenovai, išperkantieji mūsų krašto dvarus, gabenantiejie į mūs kraštą rusų ūkininkus, bet teip pat baisūs, dar baisesni ponai, kurie nesupranta mūsų krašto reikalų ir paveda savo žemę į rusų rankas.

Ūkininkas, 1903, nr. 10, p. 294–295. Šis-tas

šiauliai. kunigas lenkomanas

Neseniai Šiaulių mokiniai ir mokinės turėjo eiti išpažinties. Viena didoka mergina, priėjusi prie kun. Pacevyčiaus296, pradėjo sakyt savo nuodėmes lietuviškai. Kunigas užsipuolė ant jos, kodėl ji nekalba lenkiškai – nešiojanti mokinės rūbus ir jau tokia

278 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

didelė... Mergina tiek tik beatsakė: „Aš lietuvaitė!“. Bet jos širdis buvo sugriaudinta ir, parėjusi namon, su ašaromis apsakinėjo šeimininkei, kas su ja atsitiko ir klausė: „Už ką jis mane barė?“. Susigraudenusi verkė, bet pykti negalėjo, nes buvo tai subatos vakaras, o iš ryto turėjo eit Švenčiausiąjį priimti.

Ūkininkas, 1903, nr. 11, p. 316. Š. žagarė. kauno rėD.

Popas katalikų dūšių ganytoju. Pirm kelerių metų vietinis dvarponis rusas

Nariškinas297 pastatė didelę ir gerai įtaisytą cerkvės mokyklą. Mokina tam tikslui pasamdytas mokytojas rusas, psalomščikas ir popas, kunigas visai neįleidžiamas. Visi

Nariškino samdininkai turi būtinai leisti savo vaikus į tą mokyklą; kas neleidžia, tą atstato nuo vietos. Teip apsėjo su dailide Vaišnora ir sargu Mackevyčia. Po to atsitikimo nieks jau nebedrįsta neleisti savo vaikų į mokyklą. Dabar jau ir iš miestelio eina vaikai, nes mokslas, knygos, popiera ir kiti mokslo įnagiai dykai yra duodami, o miestiečių vaikų į valsčiaus mokyklą nepriims dykai ir knygos ir visi įnagiai reikia pirkti. O Nariškino mokyklon lengva pastoti, tik nusiųsk vaiką popui arba Nariškinui, o paskui niekam nė dėku!

Kol dar buvo kiti kunigai ir labiaus rūpinos katalikų dūšių išganymu, tai nieks nenorėjo leist savo vaikų į tą mokyklą, o dabar tai prisirenka iki pusantro šimto mergaičių ir vaikinų. Tikėjimą išguldo popas visiems – ir katalikams. Kadangi pirmamečiai lietuviai ruskai nesupranta, tai jiems išguldo popo žodžius vyresniejie mokiniai. Žinoma, popas sakosi vaikams, kad tai jis katalikų tikėjimą išguldinėjąs; bet tik neišmanėliai gali jam tikėti, o tokių jau atsiranda daug. Štai vienas tėvas, užklaustas, kam leidi savo vaikus skaityti išguldymą rašto švento kokio ten profesorio rusiškai parašytą, atsakė, kad sūnus sakęs, jog popas užtikrinęs, kad raštas šventas visų tikėjimų toks pats, tik katekizmas esąs kitoniškas. O kits vėl tėvas – katalikas labai gailėjosi, kad jo sūnus apsirgo ir neina į mokyklą, gaišta, o popas sakęs, kad vaikas geros galvos esąs, ir jei tik būtų stačiatikiu, toli nueitų. Kokie bus tolimesni tos mokyklos vaisiai, tai pamatysime, o tuo tarpu popas jau apkrikštijo keletą latvių; palauksime, gal ir katalikai pamėgs popo krikšto. Kunigai nesirūpina patirt, ką ten popas vaikams ir jų tėvams kalba, kokias knygas jiems duoda skaityti, ar jos nesipriešina katalikų tikėjimui: patyrę apie tai paremdami ant įstatymų galėtų priešinties. Bet juk žinoma, kad daugumas kunigų ir apie savo tiesas ir priedermes nedaug težino; apie tai liudija vyskupo aplinkraštis į kunigus, tikėjimą

Korespondencijos, reportažai

mokyklose išguldinėjančius, o vėl ir tas, kad vyskupas kartais pašaukia kunigą ant egzamino ir ne visada egzaminas nuvyksta. Tai kurgi čia jau pasidėti su popu? Galima įpulti! Geriau ramiau gyventi – žinoma, savo kailis brangesnis, negu dūšių ganymas. O popas nesnaudžia: jis turi savo šnipukus, iš pačių katalikų parinktus, kurie jam praneša, ką kunigai daro ir sako. Bepigu popui darbuotis!

Ūkininkas, 1904, nr. 9, p. 249–251. Žrg. žagarė. kauno rėD. nariškino nelaimės

Užpernai Nariškino kumelė padvėsė. Niekam tada nė galvon neatėjo, kokios gali būt to pasekmės, nieks nepamislyjo, kad dėl to ministeris turės peržengt duotas jam tiesų ribas, o smulkesnių to atsitikimo pasekmių tai ir nebesuskaitysi. Jei kas dar netiki, papasakosiu.

Padvėsė kumelė. Gyvuolių gydytojas teisindamas save pasakęs, kad aptiekorius negerus vaistus davęs. Nariškinas įpyko ant aptiekoriaus Kazlauskio298, nuėjęs į aptieką iškoliojo, išplūdo, iššundijo Kazlauskį; išeidamas tarė: „Bus Žagarėj mano aptieka!“. Nariškinas paprašė savo bičiuolio ministerio vidaus dalykų Sypiagino – tas jam leido ir Nariškinas tuojau įkūrė brangią, puikią, švarią aptieką ir ėmė pardavinėti vaistus visai nebrangiai299. Kazlauskiui tas nepatiko – jam pelnas mažesnis beliko ir ėmė bylotis su Nariškinu. Ilgai bylojosi, ir Nariškinas, kad ir galingas ponas, liko nuveiktas: senato nusprendimu liepta Nariškino aptieką uždengti, nes Žagarėj pagal tam tikrus įstatymus tik viena aptieka tegalinti būti, ir ministeris neturėjęs tiesos leisti antrą įkurti. Nariškinas dar nesiliovė. Per savo bičiuolius ir tarnus ėmė įkalbinėt žmonėms, kad nutartų, jog jiems būtinai reikalinga esanti antra aptieka. Žemiečių viršininkas Nariškino užveizdos įprašytas pasišaukė staršiną su storastomis ir viso valsčiaus vardu liepė pasirašyti, kad valsčiui vienos Kazlauskio aptiekos neužtenka. Bet jie atsisakė pasirašyt, nės neturi tam tikro valsčiaus sueigos leidimo. Tuokart žemiečių viršininkas liepė sušaukt valsčiaus sueigą. Susirinko žmonės, atbildėjo ir Nariškino vyriausieji tarnai – Opackis iš Gruzdžių ir Popovas iš Žagarės. Žmonės, apsvarstę kitus reikalus, apie aptieką užklausti, vienu balsu sušuko: „Nereikia mums Nariškino aptiekos!“. Visi nutarimai buvo surašyti, bet apie aptieką nepaminėta; vyrai pareikalavo, kad ir apie tai būtų įrašyta ir pridėta dar, kad Popovas ir Opackis stovėjo su kepurėmis sueigos trioboj ir, vienam vyrui priminus, kad čia ne vieta su kepurėmis stovėti, jiedu nenusiėmę kepurių. Ir patol vyrai nepasirašė po prigovoru (nutarimu), pakol tuodu dalyku nebuvo įrašytu. Ir dar nenurimo Nariškinas,

280 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

prie žydų lindo jų pagelbos reikalaudamas, bet ir žydai atsisakė padėt Nariškinui. Teisybę pasakius, gaila Nariškino aptiekos, ji daug geresnė ir vaistai pigesni negu Kazlauskio aptiekoj, bet nė žmonės, nė žydai nenorėjo jos prilaikyt tik dėl to, kad ji Nariškino; o Nariškino visi kaip velnio neapkenčia ir tik žiūri, kad jis nepadarytų kokios šunybės; o apie tai, kad žmonėms ką nors gero padaryt, turbūt nė sapne neprisisapnuos. Kazlauskis būtų turėjęs išsidangint iš Žagarės, o tada jau Nariškinas ponautų vienas ir galėtų lupt už vaistus dar brangiau negu Kazlauskis. Žmonės negal užmiršti ir dovanoti Nariškinui už padarytą jiems skriaudą su vieškeliu: užsimanęs padidinti savo bevaisių medžių sodną (parką), jis prispyrė žmones dideliu vingiu važiuoti Joniškės keliu į Žagarę.

Ūkininkas, 1904, nr. 9, p. 251–252. Spr. šiauliai

(14) 27 birželio Kairių dvare, panelei Žubovaitei300 prigulinčiam, buvo paprasta lietuvių „gegužinė“301. Apie Šiaulius prieš tai buvo jau 5 gegužinės kasmet maždaug tame pačiame laike, tik nebuvo 1902 m. todėl, kad nesmagu buvo linksminties tuokart, kada mūsų tautiečiai buvo tremiami į svetimą kraštą. Iki šiol tos gegužinės buvo ne teip jau didelės – pirmoji apie 30 žmonių, paskui svečių skaičius augo; pernai jau susirinko iš visokių Lietuvos kraštų apie 80 žmonių. Visos gegužinės buvo rengiamos be jokio policijos leidimo; nieks nė prašyte neprašydavo, nes pas mus tankiai pavasarį visokių žmonių yra daromos gegužinės ir nieks niekados neprašo policijos leidimo. Apie mūsų gegužines policija žinodavo iš kalno; ant pirmosios net buvo atvykęs „okolotočnas“, lygiai kaip ir kiti atstovai – gimnazijos kliasos užveizdotojo pagelbininkas ir kunigų tarnas (žr. anų metų Ū. koresp.). Nieko niekad policija nesutrukdė tų susirinkimų ir jokių tyrinėjimų nedarė, kaip sako, būk tai dėl to, kad tame nematė nėko blogo – susieina, pašoka, padainuoja, pasilinksmina ir išsiskirsto. Bet šįmet gegužinė padarė didelį triukšmą ir vos tik neseniai policija nurimo. Suvažiavo mat netikėtai daug žmonių, apie 175–200, daugiausiai jaunūmenės abiejų lyčių. Buvo gyvi paveikslai: 1) „Konradas Vallenrodas“ ir „Alfas“302, 2) „Lizdeika“ ir „Pajauta prie Perkūno griuvėsių“303, 3) „Pjovėjai“304. Paveikslai buvo gražūs ir po kelissyk rodomi. Pjovėjams pasirodžius improvizuotas koras dainavo, kalbėjosi apie tai, kas kam labiausiai rūpi ir dienai išaušus išsiskirstė. Žandarai įsiuto, ėmė slapta tyrinėt ir visokias paskalas leist, būk tai lietuviai savo karalių karūnavoję, su dalgiais ėję rusų pjaut, kumstėmis caro paveikslui grasinę ir t. p., o žmonių buvę tai net iki 1 000.

Korespondencijos, reportažai

Be to, sprauninkas reikalavo pas save p. Jablonskį, p. Janavyčią Vinc., – ant šio užsipuolė, būk tai jis tą visą sutaisęs. Galų gale per pristavą sprauninkas siuntė ant rašto užklausimus V. Janavyčiai, Janušauskiui305 ir gr. Dimitrui Žūbovui306, kurs turi arendoj Kairių dvarą. Maždaug tame laike atsirado korespondencija iš Šiaulių Vylensk. Povilo Višinskio korespondencijos „Šiauliai“ (1904) rankraštis. VUB RS, F1-F103, l. 293.

Policija pasijutusi kalta, kad leido be prašymo tokiam žmonių būriui susirinkti, ėmė irgi tyrinėt. Pašaukė muzikantus, kurie per gegužinę griežė, jų teiravosi, kas ten buvo, ką darė, paskui teip pat kvotė miesto vežikus, kurie ten svečius vežė.

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Viestnik307 apie tą gegužinę. Daug ten primeluota: būk tai Žūbovas sukvietęs svečius, būk tai buvę apie 400 žm., būk tai visi išreiškę kalbose savo džiaugsmą ir dėkingumą carui už spaudos leidimą, būk tai nutarę išleist laikraštį Vilniuje arba Šiauliuose ir pinigus tam tikslui surinkę, būk tai nutarę įrengt Šiauliuose spektaklį lietuviškoj kalboj ir visą pelną atiduot Raudonamjam Kryžiui. Vis tai melas. Yra tariama, kad sprauninkas savo kailį gelbėdamas liepė žydukui Lovinsonui parašyti korespondenciją, išrodančią lietuvius teip lojališkais. Matyt, nedrįso nubaust visų susirinkusiųjų pagal ypatingų priverstinų nutarimų Vilniaus generalgub., 1 XI 03 apgarsintų, sulig kurių yra baudžiami visi, kurie susirenka be tam tikro valdžios leidimo, nors tokiame susirinkime nebūtų nieko prieš valdžią daroma. Bijojo turbūt suerzinti daugybę Lietuvos inteligentijos ypatingai dabar –karės laike. Dabar jau yra žinoma, kad visas tyrinėjimas be pasekmių užbaigtas dar pradžioj liepos mėn. Birželio pabaigoj p. Mykolas Janušauskis padavė per sprauninko rankas prašymą leist įrengt Šiauliuose spektaklį, parodyt „Velnias spąstuose“, pažadėjo visą pelną paaukaut Joniškės miestelio padegėliams. Liepos mėnesyj atėjo nuo gubernatoriaus raštas, kuriame jis reikalauja prisiųst cenzūruotą komedijos egzempliorį. Kadangi Janušauskis turėjo tik „Amerika pirtyj“ cenzūruotą, tai nunešęs sprauninkui davė prašymą, kad vieton anos tą komediją leistų. Sprauninkas pasakė, kad principiališkai gubernatorius sutinka leist, bet prašo pavest visą pelną Raudonamjam Kryžiui ir prižada paskui leist ir kitokiems tikslams aukauti iš lietuviškų spektaklių surinktus pinigus, tik tą pirmąjį sykį prašo paaukaut Raudonamjam Kryžiui.

Bet Janušauskis atkartojo tik savo pirmąjį prašymą, kuriame būsimą pelną aukauja

Joniškės padegėliams. Iki šiol dar jokio atsakymo nėra. Atsiranda lietuviai, kurie pataria pirmąsyk pamest Raudonamjam Kryžiui pelną, by tik būtų leistas lietuviškas spektaklis, by tik būtų jau precedentas; nors ir jie numano, kad toks pasielgimas kompromituotų lietuvius.

Miliauskis308 gavęs jau Vilniaus cenzūros leidimą atspausdint savo rankraštį kokį ten vaikams skaitymėlį, tik neturi pinigų jo atspausdinimui. Spaustuvininkas Minskeris309 reikalaująs už 2 000 egz. 300 rub.

Nuo šv. Jono jau įkurta didoka krautuvė Šiaulių vartotojų draugystės. Prie tos draugystės daugiausiai priguli sulenkėję miestiečiai, sodiečių nedaug tėra sąnarių. Krautuvės vedėjį pasamdė lenką iš Varšuvos, kurs prakalbintas lietuviškai atsako rusiškai, o dabar tai net užgina kalbėti lietuviškai vaikams, krautuvėj tarnaujantiems. Bet ant gatvės parašas buvo „Šiaulių Vartotojų Draugystė“ lietuviškai. Lietuviai tame užraše patėmijo tris klaidas, tai dabar tą užrašą užtepė ir naują tepa, jau be klaidų žada parašyti ir dar daugiau prirašyti lietuviškai.

Korespondencijos, reportažai

Tuo tarpu dar nesimato pas mus lietuviškų knygų, nors jau ir seniai spauda leista. O žmonės ištroškę laukia. Vaikai pardavinėja ant gatvių rusiškus laikraščius, sako, kad žmonės sodiečiai tankiai jų prašo lietuviškų laikraščių ir net po 25 kap. už numerį žada mokėti.

Sako, kad Petrapilyj cenzorium lietuviškos kalbos užtvirtintas prof. Volteris; o Vilniuj norįs būti cenzorium išgama Liutostauskis310: iš visur varomas, čia nor prisiglausti, lietuvius derydamas nori jų rykšte būti ir už tai pinigus imti, o pats gi lietuviu gimęs augęs.

Pas mus subruzdo, jaunuomenė ypač, mokyties lietuviškai. Pernai žiemą jau pradėjo, o dabar vis kaskart daugiau atsiranda besimokančių skaitlius. Tik gaila, kad iki šiol nesusikūrė į kuopeles – galėtų ir greičiau, ir geriau išmokt kalbos, o be to, pažinti mūsų dalykų stovį ir griebties prie praktiško darbo. Pasklidai einant, maž tegalima nuveikti ir geriausius norus turint. O tų norų jug, rodos, nestoksta mūsų jaunuomenei. Iki šiol vis tik bandė susieiti, susipažinti; tam tikslui po vakacijų buvo susirinkimai; susieidavo po 30 žmonių ir daugiau; bet sąryšių maž teužmezgė – trūksta daugeliui drąsos ir iniciatyvos. Stebėtina, kad mergaitės, kurių mažiau tėra, vis iki šiol parodė daugiau iniciatyvos ir drąsos negu vaikinai.

Rengiama Lietuvių savitarpinės pašalpos draugystė. Įstatymai jau sustatyti pagal esančiųjų panašių lietuvių draugysčių kituose miestuose, kaip tai Petrapilyj, Rygoj, Vilniuj. Įstatymai sustatyti su tam tikromis permainomis. Dabar jau bus tie įstatymai aiškinami darbininkams ir amatininkams, kuriems naudinga būtų prigulėti, jų bus tie įstatymai dar sykį apsvarstomi ir galų gale parašai renkami. Tuo tarpu nužiūrėta apie 30 žm. gan tikusių tokiai draugystei.

Pamažu juda Šiauliai!

Ūkininkas, 1904, nr. 11, p. 316–319. Šiaulietis raseiniai (kauno gub.)

Praėjusią savaitę įvyko kasmetinė žemdirbystės paroda. Buvo parodyta gana daug arklių, karvių ir audinių; parodos dalyviai – daugiausiai valstiečiai. Ypatingo valstiečių dėmesio sulaukė p. Montvilos iš Šėtos patobulintos audimo staklės ir I. Burneikio iš Šiluvos parapijos pagamintas laikrodžio mechanizmo varomas kuliamosios mašinos modelis. Praėjusiais metais tas pats piemuo buvo pristatęs parodai savo darbo medinį laikrodį, už kurį pelnė piniginį apdovanojimą ir pagyrimo raštą. Kunigaikštis O.311 žadėjo

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

pasirūpinti vaikinu ir išsiųsti jį mokytis – dabar moka tik skaityti ir rašyti lietuviškai –bet, deja, vaikinas turėjo visus metus nešiotis viltį ir toliau tenkintis piemens dalia. Matydami, kad nesulaukia kunigaikščio pagalbos, Burneikiu ėmė rūpintis kiti žmonės, pasiūlė jam praktikanto vietą gubernijoje, liejykloje prie Šiaulių su pažadu suteikti nemokamai pradinį išsilavinimą. Visuotino dėmesio susilaukė ne konkursui parodyta piemenėlio iš Panevėžio pavieto pagaminta lazda. Per visą lazdą nuo viršaus iki apačios išraižyti žvėreliai ir žmonės. Šiuo metu tas vaikinas yra Krokuvos dailiųjų menų akademijos studentas.

Dvarininkai parodoje šiais metais dalyvavo negausiai, visgi suvažiavo jų nemažai, nes paroda – tai tam tikros rūšies pramoga. Galima sutikti daug pažįstamų, pasiklausyti muzikos ir išgirsti naujienų.

24-os dienos vakare įvyko visuotinis Raseinių žemdirbių sąjungos susirinkimas. Dalyvaudamas tame susirinkime, įsitikinau, kad tik nedidelė saujelė narių imasi darbo, o likę sudaro neveiklią masę, kuri nenoriai traukia iš kišenės grašį dėl bendro reikalo: 40 narių dar nesumokėjo 5 rublių įnašo už 1903 metus; o žemės ūkio mokyklos steigimo prie Raseinių projektas tinkamai nejuda į priekį visų pirma todėl, kad ponai dvarininkai nemoka pažadėtų 2 kapeikų nuo dešimtinės (iki šiol surinkta tik 3 000 rublių). Žemės ūkio ministerija, matydama, kad Sąjunga ilgai delsia steigti mokyklą, grasina, kad paims žemę, paaukotą Valstybės turto valdybos tam tikslui. Siekiant išjudinti šį reikalą buvo planuota kreiptis dėl tarpininkavimo į žemietijos viršininkus, norėta paveikti valstiečius ir paskatinti juos aukoti mokyklos reikalui, nes, kaip pasakė vienas Sąjungos narys, „mokykla naudosis daugiausia valstiečiai“ (o kad mokykla parengs dvarams tarnautojų – apie tai neužsiminta). Vis dėlto projektas žlugo; paaiškėjo, kad dviejuose valsčiuose buvo bandyta veltui. Nieko stebėtino: ko reikia tikėtis iš neapsišvietusių valstiečių, jei Sąjungos nariai, dvarininkai, suprantantys viso reikalo reikšmę, nemoka pažadėtų 2 kapeikų nuo dešimtinės?!

rosiejnie (kowieńskiej gub)

W zeszłym tygodniu odbyła się doroczna wystawa rolnicza. Wystawiono dość dużo koni, krów i tkanin; wystawcy – przeważnie włościanie. Szczególną uwagą włościanie darzyli ulepszony warsztat tkacki przez p. Montwiłła z Szat oraz model młocarni, wprawianej w ruch przy pomocy mechanizmu zegarowego roboty I. Burnejkisa z parafji Szydłowskiej. W r. z. ten sam pastuch miał na wystawie zegar drewniany własnej roboty, za co otrzymał nagrodę pieniężną i list pochwalny. Książę O. miał zaopiekować się chłopcem, oddać go na naukę – obecnie umie tylko czytać i pisać po litewsku – lecz, niestety, chłopak musiał przeżyć cały rok w nadziei i wieść nadal życie

Korespondencijos, reportažai

pastucha. Widząc, że niemożna doczekać się pomocy księcia, zaopiekowali się Burnejkisem inni ludzie, zaproponowali mu miejsce praktykanta przy odlewni w gubernji pod Szawlami, obiecując dać bezpłatną naukę początkową. Zwracała powszechną uwagę wystawiona poza konkursem laska roboty pastuszka z poniewieskiego powiatu. Laska cała od góry do dołu rzeźbiona w zwierzęta i ludzi. Chłopiec ten jest obecnie studentem Akademji Sztuk Pięknych w Krakowie.

Obywatele wystawili w r. b. niewiele, wszakże zjazd ich był liczny, bo wystawa – to pewnego rodzaju rozrywka. Można spotkać wielu znajomych, nasłuchać się muzyki i dowiedzieć się nowin.

24-go wieczorem odbyło się ogólno zgromadzenie członków Rosieńskiego Towarzystwa Rolniczego. Będąc na tym posiedzeniu, przekonałem się, że mała garstka członków oddaje się pracy, a reszta stanowi masę bezwładną, która niechętnie sięga po grosz do kieszeni dla dobra ogólnego: 40 członków jeszcze nie wniosło 5 rublowej składki za 1903 rok; a projekt założenia szkoły rolniczej pod Rosiejniami nie posuwa się należycie naprzód głównie dla tego, że panowie obywatele nie wnoszą obiecanych 2 kop. z dziesięciny, (dotychczas zebrano tylko 3,000 rb.).

Ministerjum Rolnictwa widząc, że towarzystwo długo zwleka z założeniem szkoły, grozi, że odbierze ziemię zaofiarowaną na ten cel przez Zarząd Dóbr Państwa. Chcąc do pomóc tej sprawie, projektowano zwrócić się za pośrednictwem naczelników ziemskich, chciano wpłynąć na włościan i zachęcić ich do ofiar na rzecz szkoły, bo, jak wyraził się pewien członek. Towarzystwa, „ze szkoły korzystać będą przeważnie włościanie“; (a że szkoła przysporzy oficjalistów dworom –o tym nie wspomniał). Atoli projekt upadł; okazało się, że była już czyniona próba w dwu włościach napróżno. Nic w tym dziwnego: czegóż można wymagać odnieoświeconych włościan, jeżeli członkowie Towarzystwa, obywatele, rozumiejący całą doniosłość tej sprawy, nie płacą obiecanych 2 kop., z dziesięciny?!?

Ogniwo, 1904, nr. 31, p. 740. Żemaitis

šiauliai

Šiauliai. Varšuvos laikraščiuose įdėta žinutė apie tai, kad vidaus reikalų ministras davė leidimą dviem laikraščiams lietuvių kalba. Bet ta žinutė pilna klaidų. Vilniuje leidimas suteiktas ne Vilenšteinui, o inžinieriui Vileišiui Petrui leisti dienraštį pavadinimu Vilniaus žinios, o ne Vilnjans Zinjos; Peterburge gi taip pat dienraštį pavadinimu Lietuviškas laikraštis (ś – š), o ne Lietuwiskas Lajkraastis leista spausdinti pirkliui Smilgai312, o ne Kupczyć Smilno. Pastarąjį laikraštį redaguos Baltramaitis313, žinomas lietuvių bibliografijos autorius (neseniai Peterburge išėjo antras leidimas rusų kalba). Abu redaktoriai, Baltramaitis ir Vileišis, iki šiol neužsiiminėjo publicistika.

Baltramaitį pažįstame kaip sąžiningą bibliografą; sunku tikėtis, kad žmogus jau vyresnio amžiaus pradėtų rašyti publicistinio turinio straipsnius; Vileišis314 yra inžinierius, apsakymėlio „Jonas ir Aniuta“ autorius, taip pat yra parašęs nemažai brošiūrų: apie žemę ir oro permainas, apie ūkį, apie galvijų ir avių laikymą, apie sodininkystę ir bites, apie keturis aritmetikos veiksmus, apie darbą (iš Kraczewskio) ir keletą kitų panašių; be to, išleido apie 40 brošiūrų iš gamtos mokslų srities, amatų, medicinos. Bet iki šiol Vileišis visiškai nedirbo publicistikos srityje. Kokios krypties bus laikraščiai, iš anksto sunku pasakyti, nežinant, kokius leidėjai pasirinks bendradarbius.

szawle

Szawle. W pismach warszawskich zamieszczono wzmiankę o wydaniu przez ministra spraw wewnętrznych koncesji na dwa pisma w języku litewskim. Ale wzmianka ta roi się od błędów. A więc w Wilnie otrzymał koncesję nie Wilensztejn, lecz inżynier Wiłejszis Piotr na gazetę codzienną pod nazwą „Vilniaus Żinios“, a nie „Wilńjans Zinjos“; w etersburgu zaś także na gazetę codzienną pod nazwą „Lietuviškas Laikraštis“ (ś–sz), nie zaś „Lietuwiskas Lajkraastis“ dostał pozwolenie kupiec Smiłgo’a nie Kupczyć Smilno. Ostatnie to pismo będzie redagował Bałtramajtis, znany autor bibljografji litewskiej (wyszła świeżo w Petersburgu w języku rosyjskim w drugim wydaniu.) Obaj redaktorowie, Bałtramajtis i Wiłejszis, dotychczas nie zajmowali się publicystyką.

Znamy Bałtramajtisa, jako sumiennego bibljografa; trudno się spodziewać, żeby człowiek już w starszym wieku rozpoczął pisanie artykułów treści publicystycznej; Wiłejszis jest inżynierem, autorem nowelki „Jonas i Aniuta“, a nadto wielu broszur: o ziemi i zmianach powietrza, o gospodarstwie, o hodowli bydła i owiec, o ogrodzie I pszczołach, o czterech działaniach arytmetycznych, o pracy (z Kraszewskiego) i kilku innych tego rodzaju; oprócz tego wydał ze 40 broszur z zakresu nauk przyrodniczych, rzemiosł, medycyny. Ale dotychczas Wiłejszis zupełnie nie pracował na polu publicystyki. Jaki kierunek będą miały gazety, trudno coś z góry mówić, nie wiedząc, jakich współpracowników dobiorą sobie.

Ogniwo, 1904, nr. 44, p. 1051. Żemajtis joniškis (šiaulių pav.)

Joniškio krautuvėn atėjo daugelis žmonių šio to nusipirktų. Buvo tat tuoj pasirodžius lietuvių laikraščių numeriams. Taigi buvo man labai įdomu pasikalbėti su

Korespondencijos, reportažai

žmonėmis apie mūsų spaudą ir raštą. Žiūriu, stovi būrelis vyrų ir viena moteriškė ir kalbas tarp savęs: „Išsiuntėme pinigų ir nėra laikraščio – kas čia dabar daryti?“ Tan žodin, prisiartinusi prie jų, tariau: „Jeigu išsiuntėte pinigus, tai susilauksite“. Man padrąsinus visi nudžiugo ir pradėjo klausinėti manęs, ar aš esu mačiusi lietuvių laikraščius. „Ne vien esu mačiusi, bet ir turiu.“ – „Teip labai norėtume pamatyti, kaip tas laikraštis išrodo.“ Pas mane atsirado vienas numeris, taigi parodžiau. Vienas vyras paėmė drebančiomis rankomis, labai nedrąsiai, su baime, kaip naujai užgimusį kūdikį, kad jo nesuspaustų, išsklaistė numerį, pasižiūrėjo į mane ir tarė: „Tai mūsų!“ – „Kaipgi, mūsų ir niekas nebeatims.“ Visi sukišę nosis ėmė skaityti, o aš pradėjau su moteriške kalbėti: „Tai, dėkui Dievui ir tiems žmonėms, kurie iškovojo mums spaudą. Dabar turėsime savo laikraščių ir knygų. Juk tas knygas ir laikraščius rašo mokyti žmonės. Taigi mūsų vaikai galės mokyties iš tų knygų.“ Aš patvirtinau jos munę. Tada atsisukusi į du jaunu vyručiu, ji baisiai kumščiu pamojavo ir sudavė į bufetą, sakydama: „Tegul jūs man dabar pamėgsite lošti kortas per naktis, barties, tai aš jums parodysiu – tai ne juokai.“ Net vyrai, pakėlę galvas nuo laikraščio, pasižiūrėjo, ko jų moteriškė taip rėkia. Toliau ji kalbėjo: „Mes jūsų visų atiduoti mokslan negalime, tai mokykitės patys iš laikraščių ir knygų. Vaikai, tat jums nauda, mums seniams paguoda: galėsime pasiklausyti jūsų skaitymo savo prigimtąja kalba ir matyti, kokią naudą jums atneša.“ Teip kalbėjo sena moteriškė.

Vilniaus žinios, 1905, nr. 24, p. 3. Kvaila

KaunaS

Vyriausybė leido naują laikraštį Balsas Lietuvos (reikėtų sakyti Lietuvos balsas)315. Redaktoriu-leidėju būsiąs Daukšys iš Švėkšnos parapijos – ūkininkas vos tik pradinės mokyklos mokslo ragavęs. Girdėjome, kad leidimą gavęs vien tik skundomis ant Vilniaus žinių, būk tai jos prieš valdžią einančios; o jis ketinąs pilnai ištikimai tarnauti valdžiai. Jau, sako, buvusios ir derybos apie tai, kada ir kiek pašalpos duos jam valdžia.

Jeigu tad tikrai valdžiai ketina tarnauti Balsas Lietuvos, geriau būtų, kad mirtų negimęs.

25, 26 ir 27 liepos 1905 m. Kaune. 25 liepos 6 val. vakaro, kada darbininkai pabrikos Rekošo316 ėjo namon nuo darbo, susitiko su trimis dragūnais. Dragūnams pasirodė, kad darbininkai, išėję iš pabrikos, pakėlė sumišimą, tada vienas iš kareivių iššovė tris kartus ir užmušė seną moteriškę Juškevyčienę, motiną dviejų darbininkų

288 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

pabrikos Tilmanso317; antru šūviu užmušė vyrą Leonavyčių, stovintį tarpduryje, kulipka papuolė jam į kaktą ir įsismeigė į smegenis; paskutinis ilgą laiką darbavos pabrike Rekošo, bet kada mašina nutraukė jam dešinės rankos pirštus, paliko pasiuntiniu prie tos pačios pabrikos; trečiu šūviu paliko sužeista į petį stovinti savo krautuvėje žydelka. Į vietą atsitikimo tuojaus atvyko darbininkai pabrikų: Tilmanso, Šuvallo, Šmidto318 ir kitų. Neužilgo atvyko vietinis gubernatorius Vierovkinas319, paskiaus žandarų pulkauninkas Šlichtingas ir pagelbininkas policmeisterio Sulkovskis. Netrukus pusė val. atvyko pora desetkų dragūnų, kuriems gubernatorius prisakė joti atgal, o patsai pasiliko, idant numalšinti įniršusius darbininkus, prižadėdamas nubausti nusikaltusius dragūnus; vienog įniršę darbininkai akyse vyresnybės su akmenimis mirtinai sužeidė pagelbininką anstolio Demitrijevą, teip pat metė darbininkai ir keletą akmenų į gubernatorių ir pagelbininką policmeisterio. 26 – nuo pat ryto darbininkai visų pabrikų metė darbą ir būriais eidami per miestą uždarinėjo visas krautuves, sustabdė garlaivius ant Nemuno, sulaikė konkas (tramvajus), vežėjus; vienu žodžiu, miestas išrodė kaip išmiręs. Dideliais būriais darbininkai, darbininkės, krikščionys ir žydai traukė į tą vietą, kur buvo pašarvoti kūnai užmuštųjų. Ant vakaro susirinko apie 15 tūkstančių žmonių, tarpe kurių buvo pasakyta keletas kalbų. Apie 8 val. vakaro iškilminga procesija atleido abu kūnus į Karmelitų bažnyčią. Ant rytojaus 27 – apie 10 ½ val. ryto iškilminga procesija su dar didesne minia žmonių iš bažnyčios leido kūnus į kapines; paskui grabus darbininkai nešė 11 vainikų su raudonais kaspinais ir įvairiais parašais; tame skaitliuje buvo vainikas nuo Kauno krikščionių ir žydų proletariato ir su juodu kaspinu ir baltu parašu nuo Kauno inteligentiško proletariato. Ant kapinių buvo kalbos: lenkiškos, žydiškos ir gudiškos. Laike procesijos nė vaisko, nė policijos nebuvo, tiktai po visam, kada žmonės pradėjo eiti nuo kapinių, atvyko daugybė vaisko, bet su žmonėmis jokio susirėmimo neturėjo.

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 224–225. Vilnietis vilnius

Po miestą platinami atsišaukimai lenkų kalba rašyti. Tie atsišaukimai siuntinėjami krautuvių savininkams; reikalaujama, kad krautuvininkas kuo greičiau iškabintų prie krautuvės iškaišą su lenkišku parašu, būtinai iki 26 rugsėjo. Jeigu to nepadarytų, tai nukentės jo langai, dabartinė (rusų kalboj) iškaiša ir pats savininkas. Po atsišaukimu parašas: „Młodzież Narodowa Rzemieslnicza Wilenska“ (Vilniaus tautiška amatninkų

Korespondencijos, reportažai

jaunūmenė). Kitaip sakant, Vilniaus lenkų būrelis liepia kabinti lenkiškas iškaišas; o kas nepaklausys, tam langus ketina daužyti, iškaišas daužyti ir patį žmogų mušti.

Štai kaip kai kurie lenkai platina lenkystę Lietuvoje!

Ūkininkas, 1905, nr. 8, p. 226. Vilnietis marijampolė

Gimnazistų streikas. 14 (27) rugsėjo po antrosios lekcijos visi kaip vienas gimnazistai pasipylė iš gimnazijos laukan. Gimnazijos vyresnybė, pamačiusi, kas dedasi, liepė neleist gimnazistų; jei neklausytų, tai užrakint kliasų duris. Taip ir padarė su 1 ir 2 kliasa, – vaikučiai, kurie nespėjo išsprukti, gavo po raktu, kaip paukšteliai klėtkoje, sėdėti. Visu būriu gimnazistai nuėjo pas internatą – tai yra abelna kvatiera, kur visus iš sodžių atvažiavusius sukemša kaip į urvą, liepia brangiai mokėti už išlaikymą, spaudžia vaikus kaip įmanydami valdžios tarnai – to internato prisižiūrėtojai. Eidami pro jo šalį gimnazistai šaukė: „Šalin internatą! Šalin tas bjaurias kazarmes!“ Iš kaži kur pasipylė akmens, suskambėjo internato langai. Po valandos gimnazistai išsiskirstė. Kaip bematant direktorius iškabino apskelbimą, kad gimnazija uždaryta – lekcijų nebebus, ir jisai pavarąs iš gimnazijos 127 mokinius.

Kas gi čia pasidarė? Ko čia tie jaunikaičiai sumišo? Juk anuos mokino, norėjo apšviesti, priglausti, – o jie meta viską – supykina direktorių! Tai neišmanėliai!.. Taip gali kai kas pasakyti, kurs nėra ragavęs maskolių valdžios teikiamojo mokslo ir jos prieglobos arba tas, ką neturi supratimo apie grynąjį mokslą, grynąją šviesą. Vaikučiai trokšta sveiko protui peno, o valdžia jiems duoda akmenį ir tą užnuodytą.

Penktosios kliasos mokinys Mockaitis, žinodamas, kas tai yra internatas, brangindamas savo sveikatą, savo sąžinę, savo dūšią nuo nešvarių dasilytėjimų bjaurių valdžios tarnų, nenorėjo apsigyvent internate. Direktorius spirtinai spyrė. Matydamas nieko neveiksiąs, bijodamas, kad ir kiti mokiniai nepradėtų eiti Mockaičio pėdomis, išvarė jį iš gimnazijos, atidavė į policijos nagus, paprašė parvaryti Mockaitį per etapus namo pas gimines.

Pavieto viršininkas, kaip geras caro tarnas, kurs turi prilaikyti supuvusią tvarką, tuojau areštavo Mockaitį, atidavė dviem žemsargiam parvaryti jį namo per Vilkaviškį. Bet čia, bevarant, Vilkaviškio pavieto viršininkas, turbūt supratęs, kad iš to gali nieko gero neišeiti, liepė paleisti Mockaitį.

Visi Mockaičio draugai kaip vienas stojo už jį ir pasakė: pakol nesugrąžins atgal į

290 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

gimnaziją jų draugo, patol jie neis mokyties – tegul sau vieni mokytojai su direktorium tupi be darbo. Visą nedėlią streikavo.

Direktorius nuleido aukštai užriestą nosį, pasikvietė kai kuriuos mokinių tėvus padėt jam išsipainioti iš tų kilpų, kurias pats sau pasitaisė.

Tėvai nutarė: viskas turi pasibaigti geruoju – mokiniai vaikščios ant lekcijų; tik direktorius turi priimti atgal išvarytuosius iki vieno, ir Mockaitis turi būti priimtas. Mockaičio direktorius jokiu būdu nenorėjo priimti – kaipgi, sako, paskui žiūrės į jį visi vaikai, jeigu jis nusileistų?

Direktorius panorėjo įtraukti į protokolą paaiškinimą, kad mokinių tėvai labai gailisi to, kas atsitiko, maldauja direktoriaus susimylėjimo, ir kadangi mokiniai nesupranta, ką darą, tai direktorius susimylėjęs atleidžia jų kaltybes. Tėvai pasipiktino tokiu direktoriaus darbu, reikalavo, kad parašytų, jog visa istorija išėjo dėlei nesusipratimo tarp direktoriaus ir mokinių, o kad nieks nereikalauja jokios malonės.

Vienok begėdis direktorius paskui, niekam nieko nesakydamas, įrašė, kad tėvai būk tai prašę susimylėjimo, ir todėl direktorius galįs priimti atgal išvarytuosius; Mockaičiui gi liepė paduot prašymą, bet šis atsisakė.

Tėvai, besvarstydami nemalonų direktoriui atsitikimą, pastatė šiuos reikalavimus:

1) panaikinti internatą;

2) išguldinėti gimnazijoj lietuvių kalbą 24 valandas per nedėlią (visose kliasose); mokytojas lietuvių kalbos turi būti universitetą baigęs;

3) mokytojai privalo apsieiti su mokiniais švelniai;

4) mokytojų taryboje turi dalyvauti mokinių tėvai ir globėjai;

5) mokinių pasielgimą ne gimnazijoj turi prižiūrėti tėvai ir globėjai (o ne mokytojai ir jų šnipai).

Direktorius neleido apsvarstinėti tų klausimų teisindamos, kad jis negalįs jų išrišti savo valdžia. Tėvai nutarė padaryti kitą susirinkimą ir varyti pradėtąjį darbą toliau, rūpinties, kad nors tie nedideli reikalavimai būtų išpildyti.

Kokios žemos doros yra Marijampolės mokytojai, aiškiai parodo mokytojas Goronavičius, kurs pernai viešai gavo per žandą nuo savo mokinio; vienok gėdą šalin pavaręs tebetupi gimnazijoj ir visur skelbia, kad reikėtų visai uždaryti gimnaziją, nes kam, sako, Lietuvos mužikui reikia mokslo; jam gana pjūklo, kirvio ir arklo (žambrio).

Laike streiko gimnazistai paleido atsišaukimą rusų kalboje, jame nurodo, kad direktorius pasišaukė į pagalbą savo tarnus mokytojus, policiją, net kareivius; bet mokiniai nėmaž to nenusigandę varė savo darbą toliau, rėmė savo reikalavimus sakydami: „Neisim jo mylistos prašyti! Neisim ant lekcijų, pakol tik nebus išpildyti mūsų reikalavimai.“ Štai jų reikalavimai: 1) turi būt priimtas atgal Mockaitis; 2)

Korespondencijos, reportažai

panaikinti pabaudimo užrašus dėl Žemaičio ir Liudžio; 3) turi būt leista visiems laisvai, kur tinkama, gyventi; internate tegyvena tie, kam tas urvas patinka; 4) neturi būt jokių apribavimų sulig mokinių pasivaikščiojimų; 5) su mokiniais visi turi švelniai apsieiti; 6) ne gimnazijoje į mokinių gyvenimą ir pasielgimą mokytojai visai neprivalo kišties; 7) prie kiekvienos kliasos turi būti įsteigtas antras skyrius, kad visi norintieji stot į gimnaziją galėtų rast sau vietą; 8) visų kliasų mokiniams turi būt paskirta 24 valandos per nedėlią išguldymui lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos; mokytojas turi būt gimnaziją baigęs; lekcijos turi būti atliekamos paprastame laike, tai yra nuo 9 val. ryto iki pusės trečios po pietų; 9) už šį pasipriešinimą nė vieno nevalia nubausti.

Mokiniai mano, kad tuos jų reikalavimus gali išpildyti direktorius pats, net prie dabartinės netikusios tvarkos.

Bet mokiniai turį dar reikalavimus, kurių nė direktorius, nė kuratorius, nė pats ministeris neįstengs išpildyti; tą atlikti galėtų tik įsteigiamasis susirinkimas, išrinktas visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu. Štai tie jų reikalavimai: 1) panaikinti visus apribavimus tautoms, tikėjimams ir luomams; 2) mokslas turi būti suteikiamas būtinai visiems be jokio užmokesnio; 3) sulyginimas moterų tiesų su vyrų tiesomis; 4) kiekvienai tautai turi būti suteikiamas mokslas prigimtoje kalboje; 5) atskirti bažnyčią nuo mokyklos.

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 253–256. Ne mokinys kalvarija (suv. gub.)

Nėra tos dienos, kad ką nors neatvarytų į Kalvarijos kalėjimą. Stačiai virto Vonseckio gadynė! Kemša kalėjiman tankiai visai be jokios kaltės įtariamuosius žmones, be atžvilgio į jų prasikaltimus. Aš pats žinau tokius, kurie nedalyvavo Suvalkų gub. sumišimuose, o šiandien jau juos išveža iš Kalvarijos kalėjimo į Olonecko gub. trims metams apsigyventi. Prieš 4 savaites tapo ištremtas Olonecko gubernijon iš Pilviškių Juozas Kačergius320, o rugsėjo 18 d. nuvarė per Vilnių „etapu“ 4 vyrus, ištremtuosius trims metams į Olonecko gub.: Joną Kidolių321, Juozą Ambraziejų322, Viktorą Vitkaucką323 ir Liudviką Matulaitį324. Pastaramjam, bevažiuojant į ištrėmimo vietą, sudegė ūkė. Gal jis pats ir nežino, jog jo namus aplankė tokia nelaimė. Paliko namie jo žmona su mažu kūdikiu; vargšei, netekus pastogės, reiks pamatyti nemaža vargo žiemos metą.

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 256–257. Kaipsaunori

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

užventis

Neseniai čia atsirado žmonės, kurie norėjo sušaukt valsčiaus susirinkimą, surašyt prašymą į vyresnybę, kad leistų pasisamdyt į Užvenčio mokyklą mokytojį lietuvį. Atsirado galvočių, ką nuėjo staršino prašyti. Staršinas pasiklausė raštininko. O raštininkas atsakė, žinoma, kad nevalia nė tokio susirinkimo daryt, nė tokio prašymo rašyti. Ir nieks nebedrįso susirinkt. Argi ne gėda, vyrai? Jūs dar prašotės ruso raštininkėlio leidimo susirinkti ir tame susirinkime prašymą nekalčiausį parašyti! Sviete jau žmonės įprato susirinkti nieko nesiklausdami ir jau jei rašo ką į vyresnybę, tai ne prašymus, bet reikalavimus. Ir jums, užventiškiai, laikas jau būtų apie tai pagalvoti!!

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 257. [Be parašo325] vilnius

Spalių 16 d. susirinko geležinkelių tarnai į savo butą ant Chersono gatvės pasikalbėti apie dabartinį padėjimą, apie streiką. Prisirinko labai daug prašaliečių, net vietos pritrūko didžiausioj salėj. Buvo labai karštos kalbos. Atvyko gubernatorius.

Susirinkusieji pareikalavo paleist iš kalėjimo visus suimtuosius jų draugus.

Gubernatorius sakėsi negalįs pats to padaryti, kvietė išrinktuosius važiuoti su juo pas generalgubernatorių. Kadangi mieste buvo pilna kareivių pristatyta, spėjama buvo, kad gali kartais karūmenė užpult ant žmonių, grįžtančių iš susirinkimo. Todėl reikalaujama buvo, kad gubernatorius pasirūpintų sulaikyti karūmenę nuo užpuolimų. Gubernatorius grafas Palenas326 davė žodį, kaip išsitarė, „duodu ruso žodį“, kad nė vieno, kas tik su juo eis iš susirinkimo, nieks nė pirštu neužgaus. Jam buvo pažadėta jo nepaliečiamybė, tai yra, kad nieks jam nieko pikto nepadarys. Gubernatorius sėdo į vežimą, atsisėdo su juo 6 išrinktieji geležinkelių tarnai po du iš priešakio, iš šalių ir iš užpakalio; jeigu kas šautų, tai pirma į savo žmogų pataikytų. Kaip tik išvažiavo ant Jurgio prospekto, tuojau prasidėjo skerdynė – gubernatorius, davęs kažin kokį ženklą kazokams ir kareiviams, kuo greičiau nuvažiavo sau, o į žmones ėmė šaudyti. Baisus sumišimas pasidarė; užmuštų ant vietos krito 4, sužeistų kelios dešimtys. Štai tau gubernatoriaus žodis, „ruso“ žodis! Pasirodo, kad ta skerdynė buvo iš anksto prirengta: jau iš vakaro liepta ištuštinti visus viešbučio numerius nuo gatvės toje vietoje, kur buvo šaudymas. Sako, kad gubernatoriui pravažiuojant šovęs pro langą į žmones žandarų aficierius; tuojau gubernatoriaus vežėjas, nušokęs nuo vežimo,

Korespondencijos, reportažai

pradėjęs šaukti „gelbėkit gubernatorių!“ ir ėmė tuojau nieko nelaukdami kareiviai šaudyti. Sako, taip jau buvo sutarta, kad gubernatorius būtų nekaltas. Todėl ant rytojaus išlipdė po miestą apskelbimus, pasiteisindamas, būk tai jis neliepęs šaudyti, būk tai į jį kaži kas šovęs, sako, net kulipką jo kišenėj radę! Taip begėdiškai nori apmauti akis žmonėms. Kaip tai galėjo kas į jį šauti, kad aplink jo buvo apsėdę 6 žmonės ir nė vienam nekliuvo, nė vienas iš jų nematė to šovimo. O vėl gera ta karūmenė, kuri vežėjo liepiama šauna!

Ant rytojaus buvo laidotuvės. Buvo pareikalauta, kad generalgubernatorius atimtų nuo gatvių, kuriomis eis laidotuvės, policiją, žandarus ir karūmenę. Tvarką užlaikė patys žmonės. Laidojo žydus, bet susirinko kuo ne viso miesto gyventojai, galėjo būti 40 tūkstančių žmonių, buvo daugybę vainikų ir vėliavų su įvairiausiais parašais, daugiausiai gramzdinančiais caro valdžią, jos sauvalę

Spalių 18 d. buvo vėl laidotuvės vieno žydo irgi be karūmenės, kazokų ir policijos, tvarka buvo puiki, malonu žiūrėti! Žmonių ir vainikų buvo dar daugiau. Ant kapų buvo abu sykiu puikios, karštos kalbos prieš valdžią.

Spalių 21 d. vėl šaudė karūmenė į nekaltus žmones ant Zavalnos gatvės. Čia dar bjauriau buvo padaryta. Buvęs pasamdytas žmogus, kurs priėjęs prie policijanto šovęs į jį, tartum užmušti norėdamas. Tuojau atbėgo kareiviai, suėmė jį ir ėmė šaudyti žmones, kurie buvo susirinkę toj vietoj. Vėl krito 4 užmušti ir keliolika sužeistų; paskui mirė du sužeistuoju. Tų aukų žydai jau nebelaidojo iškilmingai, nes policija buvo prikursčiusi žmones prieš žydus. Užtat 23 d. iškilmingai laidojo vieną rusą darbininką: net popai dalyvavo laidotuvėse. Teip pat buvo daugybė žmonių, ir daug žydų atėjo. Tarp vainikų ir vėliavų mačiau – buvo ir su lietuviškais parašais. Ant vėliavos buvo parašyta – ant vienos pusės: „Garbę žuvusiems už laisvę!“, o ant antros: „Galas prispaudėjams. Lietuvių Demokratų Part.“ Viena vėliavos pusė buvo raudona, o antra juoda. Tos laidotuvės parodė, kokios didelės minios žmonių neapkenčia caro valdžios ir kaip tai eina išvien prieš tą bjaurią valdžią ir žydai, ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai.

Po manifesto buvo padaryti prie Mikalojaus bažnyčios keli lietuvių susirinkimai, Lietuvių demokratų partijos žmonės aiškino dabartinį padėjimą, išrodinėjo valdžios monus, nagrinėjo manifestą, kvietė tvirtai laikyties išvien su visais, kurie eina prieš caro valdžią. Buvo dalinami atsišaukimai tam tikslui atmušti Vilniuje.

Ūkininkas, 1905, nr. 10, p. 294–296. Vilnietis

ukmergė

Keletą dienų buvo uždarytos visos krautuvės, tik leidžiama buvo juoda duona pardavinėti. Spalių 16 ir 17 d. buvo manifestacijos. Sako, iš anksto buvo prižadėję aficieriai nešaudyti į žmones. Būrelis žmonių, daugiausia žydų, keletą kartų perėjo per miestą raudona vėliava nešini. Ant rytojaus, kada jau buvo žinoma apie užmuštuosius, nekaltas valdžios aukas Vilniuje, pasirodė jau ir juoda vėliava greta raudonos. Buvo prakalbos žydų, rusų ir lenkų kalbomis. Bet lietuviškai nė vienos prakalbos nebuvo. Kaip tik atėjo žinia apie manifestą ir pažadėtąsias laisves, daugumas pradžiugo kaip ko gero sulaukę.

Ūkininkas, 1905, nr. 10, p. 296. Uk. užventis (šiaulių apskr.)

Lapkričio 18 d. (gruodžio 1 d.) susirinko kelių sodžių ūkininkai ir išrinko iš savo tarpo du vyru į Vilniaus susivažiavimą327. Paskui keletas vyrų nuėję į mokyklą liepė mokytojui rusui išsikraustyti.

Lietuvos ūkininkas, 1905, nr. 1, p. 13. Ušn. kruopių (šiaulių apskr.) valsčiaus nutarimas

1) Reikalingieji žmonėms valdininkai turi būt renkami daugumu balsų, patys žmonės turi skirti jiems algas ir turėti tiesą atstatyti juos prireikus nuo vietos.

2) Mokytojai turi būti pačių žmonių renkami iš lietuvių, gerai mokančių lietuviškai.

3) Vietinė policija turi būt žmonių renkama iš valsčiaus gyventojų, nes jie geriausiai pažįsta vietos gyventojus.

4) Keliai turi būti visų žemininkų (ir dvarininkų) taisomi; juo daugiau kas turi žemės, juo daugiau turės prisidėti prie kelių taisymo.

5) Patiems žmonėms turi būti duota tiesa spręsti, kuriems reikalams išleisti vadinamuosius „mirskus“ mokesnius.

Korespondencijos, reportažai

6) Paliuosuoti žmones nuo išperkamųjų mokesnių, nes jie buvo neteisingai paskirti (daugiau buvo mokama, negu žemė buvo verta).

7) Bežemiams ir mažažemiams duoti žemės ligi 12 dešimtinių kiekvienam. Tą žemę reikia atimti iš tų, kurie yra ją gavę dykai.

8) Leisti žmonėms naudoties tomis ganyklomis, kuriomis jie naudojosi baudžiavą eidami ir dar 20 metų paskui (kai kuriems tas ganyklas net buvo priskyrę santaikos Tarpininkų Susivažiavimai). Tas visas ganyklas dabar valdo dvarininkai: be jų žmonės negali gyventi. Be to, reikalinga leist naudoties valdžios ganyklomis.

9) Tiems ūkininkams, kurių raštuose parodyta daugiau žemės, negu jie dabar turi, pridėt iš tų dvarų žemės, po kuriais tie ūkininkai buvo baudžiavos metu328.

Prie tų reikalavimų žmonės pridėjo, kad tuojau būtų pavaryti rusai valdininkai, kaip antai žemiečių viršininkai, urėdininkas ir kiti. Po tuo nutarimu buvo priverstas pasirašyti ir pats žemiečių viršininkas. Tą nutarimą žmonės tarėsi siųsti ministerių pirmininkui.

Lietuvos ūkininkas, 1905, nr. 1, p. 14. P. V.

Deltuva (ukm. apskr.)

Čia suimtas studentas Budrevičius. Už ką jį suėmė – nė jis pats nežinąs. Policija kaltina jį už tai, kad jis kurstęs prieš kažin ką žmones, bet kur, ką ir prieš ką kurstęs –nurodyti nenori ar negali. Budrevičius įdėtas Ukmergės kalėjiman. Ar ilgai teks sėdėti –taip pat nėra žinios.

Lietuvos ūkininkas, 1906, nr. 7, p. 97–98. Ū-kis

Slapto vakaro dalyviai Medvilionyse. Povilas Višinskis – pirmoje eilėje antras iš kairės. 1901 m. Autorius nežinomas. Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM Poz. nr. 283/VIII. Apie vakarą žr. korespondencijoje „Joniškis. Šiaulių pav. (lipdymas afišų)“.

APŽVALGOS, APŽVALGINIAI KOMENTARAI, VERTIMAI

iš svetimų laikraščių

Išeinąs Petrapilyje rusiškas laikr. Novoje Vremia329 savo 6866-ame numeryje patalpino straipsnį vardu „Lietuviška kontrafakcija“, kurį išvertę žodis į žodį perduodame čionais:

„Laike lankymo parodos spaudos darbų atkreipė ant savęs atidą istoriškame skyryje spinta su užrašu „lietuviška kontrafakcija“: čia sudėtos lietuviškos knygos, kurios atspaustos užusienyje, daugiausiai Prūsuose, bet kurios išrodo tartum jos atspaustos Rusijoje; jų atsiradimo vieta parodyta Vilnius ir dagi Petrapilis, o ant sekančio puslapio: „cenzūros pavelyta“ ir t. t. Tai faktas gana originališkas ir sykiu liūdnas. Kas arčiau pažįsta Šiaurvakarinį kraštą ir lietuvius, tas žino, kad tokio pavidalo knygų kontrafakcijų yra išties daug daugiau, negu mes matome ant parodos: kaipo atsiradusios be pavelyjimo, jos bijo Dievo šviesos. Bet Lietuvoje jau be jokio abejo kur tai daugiau tokių knygų, kurios jau be jokios falsifikacijos spausdinasi Prūsuose ir dagi Amerikoje ir platinas tarp lietuvių kontrabandos keliu. Norint persitikrinti, kad išties teip yra, reikia tik peržiūrėti Naperskio * lietuviškų knygų katalogą. Vien gazietų suskaito apie penkiolika. Tas liūdnas faktas iššauktas tuo, kad nuo laiko mirusio generalgubernatoriaus Muravjovo, kuris norėjo pašalinti nuo lietuvių visa ką lenkiška, Rusijoje užginta spausdinti lietuviškas knygas lotynišku raštu; vietoje jo prisakyta vartoti graždanską raštą, kuris vienok neįsigyveno nežiūrint visų rūpesčių rusiškųjų Vakarinio krašto veikėjų: lietuviškos knygos ir lig šiol spausdinas lotynišku raštu užusienyje ir platinasi tarp žemaičių ir lietuvių, kurie nežiūrėdami sunkiausių persekiojimų tokio būdo kontrabandos, fanatiškai laikosi lotyniško rašto, surišdami su juo supratimą apie katalikų tikėjimą. Teip pat nereikia užmiršti, kad užgintas vaisius visados saldus. Ne mūsų dalykas ištyrinėti, ar tinka lietuviškai kalbai graždanskas raštas: tai filologų ir mokslo akademijos darbas, kuri (akademija) ir lig šiolei tebevartoja lotynišką raštą, kada spausdina lietuviškas knygas, senobės dalykus ir t. t. Mes norėtumėm tik padaryti du pasergėjimu: 1. Ar ne geriaus būtų valdžiai pačiai, kad ji pavelytų spausdinti lietuviškas knygas nors ir lotynišku raštu, perleidžiant jas pirma per cenzūrą; dabar noroms nenoroms reikia susitaikinti su tuo liūdnu faktu, kad lietuviška žmonių literatūra nepereina per jokią cenzūrą ir, žinoma, kaipo persekiojama ir svetimžemiškos kilties, ne per daug mums prilanki!

* Turbūt Novėskio330 Varpo red

2. Ar naudinga mums iš ekonomiškos pusės, jei tiek pinigų eina be jokios naudos

į užusienį spausdinimui knygų, be kurių kasžin, ar gali apsieiti du milijonai gyventojų?

Pavyzdžiui, paimkime maldaknyges, kurios platinasi tūkstančiais.

Lietuvninkas gali nemokėti rašyti, bet jam būtų prieš kitus gėda nesimelsti bažnyčioje ant knygų: mergaitė, nors ir nemokėtų skaityti, visgi sklaistytų bažnyčioje knygas, bijodama nužeminimo kitų akyse. Vietinė administracija bandė spausdinti maldaknyges rusišku raštu ir dykai jas dalinėti, bet tas neturėjo geistinos pasekmės: lietuviui rusiškas raštas – tai rusiškas tikėjimas, pravoslavija. Paskutinėje lietuvys, jei jisai suprasdamas rusiškai, greičiau gali išmokti lenkiškai, griebiasi už lenkiškos maldaknygės, kurių nedraudžia. Maldaknyges, spausdintas lotynišku raštu, persekioja, atiminėja ir degina Vilniaus cenzūros komitete, bet trijų dešimtų metų praktika parodė, kad tai tik pagelba slaptam darbui. Tokiame dalykų padėjime vargiai bus naudinga toliaus varyti uždraudimo ir naikinimo sistemą, kuri tik juodu šešėliu gula tarp vietinės rusiškos administracijos ir vietinių lietuvių gyventojų ir labai eina prieš pačios valdžios norus“. Išvertė Povylas Šaknis.

Varpas, 1895, nr. 4, p. 74–75. Povylas Šaknis petrapilis

Rusiškas laikraštis Novoje Vremia, savo nr. 6872, straipsnyje „Pirmasai susivažiavimas veikėjų spaudos dalykų“, tarp kito ko rašo: „Ponas Smilga (Smilgo) perskaitė pranešimą apie lietuviškas knygas. Savo pranešime jisai nurodo, kad nuo to laiko, kaip uždrausta spausdinti lietuviškos knygos lotynišku raštu, knygų skaitlius žymiai pasimažino ir tarp latvių * ir pradėjo platintis knygos užsienių darbo, spaustos lotynišku raštu. Iš to viso pranešėjai samprotauja, kurios331 jau buvo išreikštos p. Kanizovo mūsų laikraštyje **

Prie ginčų, pakilusių apie tą dalyką, labai prisidėjo ir profesorius Lamanskis332. Jisai, priminęs istoriją uždraudimo lotyniško rašto, išaiškino, juog į vietą naudos, kurios lūkuriavo nuo to uždraudimo p. Hilferdingas333, išėjo vienas kenksmas, lygiai Rusijos reikalams, kaip ir patiems lietuviams. Lenkai ir Prūsų lietuviai *** visokiais keliais perliudijo Rusijos lietuvius, kad uždraudimas lotyniško rašto tai yra noras išnaikinti

* Matyti, juog nė p. Smilga, nė Novoje Vremia nieko apie latvius nežino.

** Žiūrėk nr. 4 Varpo, psl. 74.

*** P. Lamanskis, matyti, neturėjo nė menkiausio pamanymo apie kilimą lietuvių, nė apie lietuvišką literatūrą, kad jisai remiasi ant niekad nebuvusių faktų.

300 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

katalikų tikėjimą. Šita nuomonė labai išsiplatino, ir ant kiekvieno lietuvio, kursai turėjo knygas spaustas rusišku raštu, pradėjo žiūrėti kaipo ant atskalūno. Tokiu padėjimu spaudos dalykų Lietuvoje moka naudotis ir lietuviai, (!) spausdindami lotynišku raštu knygas, kuriose kelia lietuvius prieš rusų vyresnybę ir žada jiems visokias lengvenybes po Prūsų ir Austrijos valdžia. Knygos, spaustos lotynišku raštu, labai platinasi.

Susivažiavimas, pripažindamas dabarykštį spaudos dalykų padėjimą per nenormališką, nusprendė prašyti Vidaus dalykų ir Apšvietimo ministerijų paskirti komisiją, kuri iš naujo peržiūrėtų klausimą spausdinimo lietuviškų knygų lotynišku raštu.“

Varpas, 1895, nr. 5, p. 90–91. Povylas Šaknis ar galima tarptautiška kalba?334

Kalbant apie kalbą, reikia visad atminti istoriją kultūros ir nors svarbiausius žygius istorijos kalbos. Kalba yra teip brangiu širdžiai turtu, jog nė viena tauta nepermainys ir negal permainyti savo kalbą į kokią nors pramanytą.

Kalba jungia mus su begaline eile prašokusių kartų mūsų giminės ir trumpoj formoj užveria neišpasakytą daugybę mislių, jausmų, dailiškų paveikslų. Kalba duod gyvumą visai žmonijai, pirmučiausiai tautai, per tai kožnoj kalboj yra, teip sakyti, savo ypatiška dūšia, ypatiška originališka puikybė savotiškos žymės genijo tautos.

Ilgą sunkų kelią atliko mislis, tverdama kalbas. Pirmučiausiai žmogus-gyvulys kaukė iš skausmo ir piktumo, švilpavo iš džiaugsmo, valandose gi ramumo niurzgė; ta kalba tikrai buvo kalba visų.

Didžiausiu žingsniu tolyn buvo atsiradimas atskirų žodžių, užgimimas pirmų originališkų šauksmų, pirmų žodžių, sujungtų su daiktais, kurie juos pagamino, kaip tai: saulė, žaibai ir kiti. Toje valandoje pasirodė supratimas savęs visoj grožybėj, tuo pačiu laiku atsirado kalba; metas po meto, diena po dienos augo žodžių daugumas, turtas kalbos kaipo leksiškas, teip ir fonetiškas. Su augimu kalbos augo ir žmogysta, ir tautos. Kožnas naujas žodis, kožna permaina formoj buvo tai paveikimas fiziškos gamtos per mislį.

Žmonija visu būriu tvėrė kalbas ant to pamato, paskui išdygo puikiausi mokslo, poezijos, dailos veikalai. Tauta instinktyviškai brangin kalbą, kaipo pilniausį ir giliausį išreiškimą savo dvasiško būdo.

Tautoj gali viskas persimainyti – drabužis, būdas, tikėjimas – visgi tauta liks, kaip buvus; betgi pametus kalbą, tauta nyksta, persilieja į kitą tautą. Kalba yra sargu ne

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

vien tik tautiškumo – čion mūsų žinios, mūsų, kuo plačiausioj prasmėj to žodžio, žinios, apturėtos kaip per mūsų ypatišką triūsą, teip ir iš palikimo mūsų bočių: čion visi mūsų dailiški paveikslai, paremti ant įkvėpimo pirmbuvusių kartų per amžius. Volapiukas335, esperanto ar koksai kitas ypatiškas išmislas – menkniekis sulyginant su aukštumu ir gražumu kokios nors kalbos skyrium, jeigu galima būtų visas europietiškas kalbas sujungti į kokią nors vieną, kuo geriaus išdirbtą kalbą, nors inglišką, ir tada Europos žmonės pasiliktų nuskriausti; lyginai kaip sujungus žmogui visus organus jausmų į vieną geriausį, padėkim, regėjimą. Dėl laimės mūsų, tas yra negalimu, – ir kalbos auga, bujoja, skirstosi pagal reikalavimo mislios. Kožnoj tautiškoj, labiausiai išdirbtoj rašliaviškai, kalboj, apart turto mislių, yra muzika puiki, dėl visų pasiekiama, dovanai gaunama meliodija, ir jeigu mes neužtėmyjame jos, tai tikt dėl to, kad pripratome, teip, kaip neužtėmyjame iš pripratimo puikiausio landšafto. Daugumas eilių Puškino336, Liermontovo337, Ševčenkos338, daugelis vietų tvarinių Turgienievo339 –muzikališkos pjesės. Atmenu vieną atsitikimą mano gyvenime. Pirm 15 metų Geidelberge susipažinau su 2 švedais medikais. Dasižinoję, jog aš iš Charkuvos, jie atrado, kad „Karkof“ negražiai skamba, ir pagal to pagatavi buvo spręsti apie visą rusų kalbą. Tada aš jiems perskaičiau nekurias trumpas, bet labai muzikališkas eilias Puškino; švedai, nesuprasdami dorai turinio, atkartojo pirmas eilutes, atkartojo jas kaip kokią muzikališką meliodiją. Kožna europietiška, arijatiška kalba turtinga, puiki, nepakeičiama ir gudiška kalba visai verta tų pagyrimų, kuriuos išreiškė geriejie jos tarnai – Lomonosovas340, Puškinas, Turgienievas.

Aš nesakau, jog esperanto neturi jokios verties, bet „est modus in rebus“341. Nukalta kalba dabartiniuose laikuose gyvenimo Europos tautų atras sau vietą rubežiuose prekystės ir pramonystės.

Esperanto pritinka faktoriams, gizeliams, pardavikams, diletantams turistams, dideliems viešbučiams, žygūnei, telegrapui. Aprubėse paviršutinių, praktiškų sąlygų nukalta kalba turi vertę daugiau tarno, ne daugiau.

Į laboratoriją tautiškų ir rašliaviškų kalbų, į šventenybę dvasiško gyvenimo vargu kada nors įeis. Tas vienijimas, ryšius, kokio galima laukti nuo nukaltos tarptautiškos kalbos, visad bus paviršutinis, pramanytas, jokių pasekmių dvasiškai morališkame gyvenime negalime tikėtis nuo tokio vienijimo.

Jei lenks ir rusas nori prisiartinti prie kits kito, lai pirmas kiaurų kiaurai perima

Puškiną, antrasis gi – Mickevyčią ir tai būtinai originaluose, ne vertimuose; artima pažintis nors vieno stambiųjų raštininkų dėl dvasiško ryšio turės didesnę vertę negu visos kaltosios tarptautiškos kalbos.

Versta iš gudiško; straipsnis profesoriaus Sumcovo, patalpintas nr. 26 laikraščio

302 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Niedieli342 1894 metų, iššauktas buvo gromata Leono Tolstojaus (nr. 25 tojo pat laikraščio), kurioj jisai duoda savo nuomonę apie „esperanto“ – užklaustas per esperantistus; tenai jis kliudo ir abelnai klausimą apie vertę tarptautiškos kalbos343.

Peržiūrėdamas tą trumpą svetimtaučio veikalėlį, kuris lytisi svarbumo ir naudos savistovystėj gyvos kalbos, užtaria žodį prieš kokią nori priverstiną permainą gyvenime. Anąmet, kada buvau dar gimnazijoje, dasižinojome apie „esperanto“, apie tą kalbą, kuri tikisi už kelių metų stot tarptautiška, kada pasirodys balsai 10 milijonų prijaučiančių jai. Toj valandoje nusipirkome knygutes, ėmėme mokytis, džiaugdamies, kad teip lengva kalba, kur lengvesnė už lotynišką, tuojau nusprendėm, jog mūsų mokintojai – kvailiai, nės duoda mums mokintis niekam vertą lotynišką, o nemato to, jog yra kalba esperanto, kuri daug lengvesnė ir kuriai lemta išpildyti didžiausią užduotį – sujungti visas tautas, žmones visos pasaulės į vieną būrį, padaryti vieną avinyčią (apie tai, koksai piemuo tos avinyčios bus, nedasiprotėjome apmislyti).

Vienu žodžiu, užsidegėm labai ir turėjome viltį, jog po kelių metų išauš ta diena, kurioj nebereiks mokintis nė grekiškos, nei vokiškos, nė kokios nors kitos kalbos, nereiks be reikalo tiek darbo atlikti, visi galėsime naudotis iš vaisių mislies žmonių visų, nereiks iš vienos kalbos į kitą versti knygas, tokiu būdu liks daugiau laiko ant kitų darbų ir tada, ir tada... nusileis laimė ant pasaulės kaip koksai sparnuotas aniolėlis, visi bus broliai, visi bus lygūs, atsiras ir teisybė ant svieto, kurios teip negali žmonės dabar atrasti nė viename kampelyje pasaulės, o kuri tada bus ant kožnos vietos, voliosis po kojų... Mūsų svajonėms ir džiaugsmams nebuvo galo (reikia pripažinti, jog tarp tų džiaugsmo valandėlių neatrasdavom nei minutės dėl mokinimosi kalbos išganytojos). Matydami, jog dabar kuo svarbiausia užduotis siųsti parašius Esperantui, jog mes prižadam išsimokinti tą kalbą, jeigu atsiras tokių ukvatininkų 10 milijonų. Nu, kaip neatsiras, manėm, ar maža pasaulė?!. Bet reikia skubintis ir mums prisidėti prie atlikimo teip svarbaus dalyko. Reikia, tai reikia; rašome korteles, prirašėme ar 10, reikia tik nešti žygūnėn. Bet štai atvažiuoja tėvas vieno iš draugų – tepliorius; sūnelis su užsidegimu išpasakojo mūsų darbus ir kviečia tėvelį prisidėti. Bet štai ką išgirdo iš lūpų mielo tėvelio!

„Nedirbkite, – sako, – to; nesiųskite, jeigu tiesa, ką sakei; nės tas bus dėl prapulties mūsų kalbos, mūsų literatūros, mūsų poezijos. Prisidėdami prie įvedimo vienos kalbos, mes atsisakome nuo savęs, darome peržengimą prieš palikimus mūsų tėvų ir tėvų tėvų. Ne, jūsų užmanymas negeras; aš, kaipo senesnis už jus, daugiau matęs ir žinąs, nevelyju daryti to; paaugsite, pamatysite, ar tiesą sakiau, ar ne; o padarę dabar blogą darbą, nebeatgrąžysite jo paskui.“

Koks tai buvo mūsų nusiminimas, koks buvo rūgojimas ir išmetinėjimas senam

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

teplioriui, kokių jis vardų neapturėjo nuo mūsų! Jis ir konservatorius, priešas viso gero progreso etc., etc. Bet jaunas sūnelis, kuriam buvo duotos kortelės dėl išsiuntimo Varšuvon, sekdamas žodžių tėvo, suplėšė jas. Dasižinoję paskui, jog mūsų kortelės nepateko paskirton vieton, pykom ant draugo, bet mažai kas iš mūsų bepirko korteles, nors nė vienas savo minčių nepermainė, – karštis sumažėjo.

Ant to ir pasibaigė mūsų darbai dėl išpildymo teip tada dėl mūsų aukštų šventų idealų. Kas po tam dėjosi su draugais, nežinau, bet man teko permainyti savo nuomonę.

Varpas, 1896, nr. 7, p. 104–106. Apaštol iš svetimų laikraščių

Gudiškuose laikraščiuose (kaip antai nr. 229 Сынь Отечества344) randame žinią, kad ant paskutinio pasėdėjimo „государственнаго совѣта“345 buvo nutarta įvesti į Vakarinįjį kraštą zemstvos, bet ne tokios kaip visoje Gudijoje, o perkreiptos ir pritaikintos prie politikos tame krašte.

Ar bus kas geriau iš tos zemstvos, ar ne, dar sunku spręsti nežinant aiškiai, kokia ji čia bus, bet pagal to, kas jau yra žinoma, tai galima sakyti, kad dėl mūsų krašto žmonių bus blogiau, o dėl gudpalaikių atsivers naujos vietos, naujas šaltinis dėl pasiplėšimo.

Zemstva, kaip yra įvesta Gudijoj, turi „губернское земское собрание и управу“, „уѣздное земское собрание и управу“ ir „земских начальников“346. Guberniškas zemstvos susirinkimas susideda iš žmonių, išrinktų iš visos rėdybos; (pas mus pirmsėdis ir dar keli sąnariai bus valdžios paskirti gudai), jis rūpinasi apie reikalus visos rėdybos, prižiūrėdamas pavietinius zemstvų susirinkimus ir išklausydamas jų prašymus ir reikalavimus; jis susineša su aukštesne valdžia. Pavietiniai susirinkimai susideda iš žmonių, tame paviete gyvenančių išrinktų, ir tariasi apie reikalus savo pavieto.

Žemski viršininkai pildo maždaug priedermes „myravų posrėdnikų“ ir „myravų sūdžių“347 dviejuose ar trijuose valsčiuose („волостахь“); tik jie tesūdija bylas nuo 300 rub. iki 500 rub., bylos iki 300 rub. yra pavestos valsčiaus sūdui; žemskis viršininkas yra ministerio vidaus dalykų paskiriamas ir turi labai didelę valią, per tai daugybę blogo gali padaryti, o, kaip matyt, Gudijoj baisiai daug pikto padaro.

Zemstvoms yra pavesta rūpintis apie kelius, ligonbučius, mokyklas ir t. t. Mūsų krašte nuo zemstvų atima visą rūpestį apie žmonių apšvietimą ir apie mokyklas, nės gudai bijosi, kad mūsų krašto mokyklose nepradėtų mokyti lietuviškai ir nebūtų

mokintojais lietuviai, kad neišspruktų iš jų rankų toksai brangus apmaskolinimo įrankis; todėl visas tas mokyklų ir apšvietimo klausimas pasiliks direkcijos liaudinių mokyklų rankose ir vėl sau ji kiš į jas savo obrusitelius, ir vėl dar kankys mūsų vaikus, pakol mūsų žmonės nesusipras ir nepradės reikalauti nuo valdžios gerų mokyklų ir mokytojų lietuvių, atsisakydami nuo visokių mokesčių dėl tokių mokyklų, kokios dabar yra, ir neprisiimdami jokiu būdu naujų tokių mokyklų, nors gudai prižadėtų patys savo kaštu užlaikyti tas mokyklas.

Tolesniai zemstva rūpinas apie kelius, jų taisymą, ant to reikalo uždeda ant visų gyventojų, kas tik turi žemę, nemažą mokesnį ir už tuos pinigus taiso kelius ir dirba naujus (nuo žmonių atima visus kelius), budavoja tiltus; žmonės sako, kad tai turėsią uždarbį prie kelių ir tiltų; galite nesidžiaugti, nės gudai atvarys daugybę burliokų iš gilumos Maskolijos ir jiems paves visus uždarbius; o pinigų nemažai privogs visi činauninkai, kurie prižiūrės kelių taisymą, nės už viską baisiai brangiai rokuos: tiltelis, iš keletos lentų sukaltas, bus paskaitytas dešimtį tūkstančių kaštuojąs, o visus tuos pinigus turės žmonės sudėti.

Zemstva teipogi rūpinas apie ligonbučius; teip pat visur juos statys, didžiausius pinigus parokuodami, prie kiekvieno ligonbučio bus daktaras su keliais pagelbininkais felčeriais, žinoma, visi jie bus gudai, ims geras algas (apie dvi tūkstanti rub. ant metų) ir tarnaus maskolių valdžiai, bet ne mūsų žmonėms.

Iš viso matyti, kad ant žmonių bus uždėta daug mokesčių ir prisiųsta ant jų galvos daugybė gudų.

Dar kiti sako, kad ten ir bus keli gudai nuo valdžios zemstvų susirinkimuose, užtai, kad kitus sąnarius išrinksime gerus, tai ir bus gerai ir padarys jie dėl mūsų daug gero turėdami daugumą balsų; tuščios tai viltys, vyrai, nės kaip tik išrinksite į zemstvos susirinkimą gerą žmogų, tai jo neužtvirtys valdžia.

Šią vasarą aukštesnioji valdžia užtvirtino projektą ministerijos apšvietimo apie permainymą Joniškėlio, Panevėžio pav. Kauno rėd., parapijinės mokyklos, Ignaco Karpio348 pinigais uždėtos, į agronomišką ant šių tiesų: mokslas tęsis 5 metai – treji metai dėl abelnų mokslų, o dveji speciališki, dėl norinčių bus dar šešta kliasa, kurioj galės tobulinties aprinktoj agronomijos mokslo šakoj: dėl praktiškų užsiėmimų prie mokyklos bus arti šimto desetinų, sodas, visa gaspadorystė, kabinetai ir t. t. Prie mokyklos bus namai dėl užlaikymo pinigais, Ignaco Karpio paliktais ant viso gatavo neturtingų mokintinių.

Tos žinios paimtos iš pačios valdžios pranešimų (Сынь Отечества 200 гуд). Surinkę platesnes žinias ant vietos pranešime.

Nr. 28 šių metų Przeglad Katolicki (mūsų kalba sakant, Tamsybės vartai) yra

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

patalpinta neva kritika Žemaičių vyskupystės, kokio ten p. Kryszkevyčios išguldytos

į lenkišką kalbą dagi su jo paties istoriškais prierašais ir p. Smolkas įžanga349. Gaila būt ir laiko, ir vietos nurodymui tos neva kritikos. Kad nebūtų tenai išreikštos nekurios lenkų pažiūros.

„Autorium buvo Žemaičių vyskupas M. Volončauskis, kuris, parašęs tą veikalą, savo vardą nemirtinu padarė. Gaila tiktai, kad lietuviškai parašė. Sakau gaila ne dėl to, kad savo prigimtoje kalboje rašė, bet dėl to, kad žmonės, nesuprantantieji lietuviškai, negalėjo naudotis iš to veikalo, dėl to, kad per teip ilgus metus tasai veikalas buvo neprieinamas dėl mūsų mokytų. Negalima, žinoma, niekam parokuoti už bloga tą, kad rašo savo kalboje, priešingai, reikia jam tą už nuopelną paskaityti, nės savo literatūrą padidina. Bet kartais, suvis nedarant skriaudos savo literatūrai, galima išleisti savo veikalus svetimoj kalboj, labiau prasiplatinusioj, darant tą vardan mokslo... Todėl ir tame atsitikime būtų buvę gerai, jeigu istorija Žemaičių vyskupystės būtų buvusi lenkiškai parašyta.“

Toliau kritikas labai dėkavoja vertikui ir išdavėjui už išspausdinimą to veikalo. „... Nės ir po teisybės yra tai puikus veikalas dėl istorijos lenkų bažnyčios, tuom brangesnis, kad daug medegos, iš kurios Volončauskis naudojos, jau pražuvo; todėl jeigu jis nebūtų atlikęs to sunkaus ir keblaus darbo, istorija Žemaičių vyskupystės būtų mums labai mažai žinoma...“

Tik pasižiūrėkit, kiek čia logikos ir šunuodegavimo!

Pagiria žmogų už tai, kad rašo savo kalboj, o paskui vardan mokslo šaukia, kad savo veikalą išleistų svetimoj kalboj, labiau išsiplatinusioj. Dėku, lenkel, už patarmę, bet kodėl neduodi tos patarmės savo broliukams lenkams, kad jie savo raštus spausdintų kitoj labiau išsiplatinusioj nekaip lenkiškoj kalboj – nu, nors prancūziškoj? Ne, turbūt tokios patarmės neduosi ir jie nepriims jos; o nori būtinai, kad lietuviai savo raštus lenkiškoj kalboj spausdintų!

Toliau kalba apie lenkų bažnyčią nesuprasdamas, kas tai per bažnyčia (nės iki šiol žinojau, kad ir mes, ir p. kritikas prigulime prie Rymo katalikų bažnyčios – o čia, žiūriu, nauja dar kokia ten lenkų bažnyčia!!!), nebūdamas kunigu, o norėdamas spręsti apie teisingumą žodžių kritiko kunigo, kreipiaus prie kunigų, bet ant mano nelaimės jie dar nieko nežino apie lenkų bažnyčią; prisieina pripažinti, kad tai naujas grynai lenkų išradimas, ir reikia jį teip pat suprasti, kaip „nasz kraj, nasza wspòlna ojczyzna“350, prie kurių priskaito ir lietuvius. Taigi mat dabar atsirado naujas ryšis terp lenkų ir lietuvių „wspòlny kosciol Polski“351

Taigi dabar jau mes, anot kritikos, nebe katalikai, bet išpažintojai „koscioła polksiego“. Dievas žin, kur benueis tie mūsų lenkomanai, žengdami tokiais keliais!

Tolesniai kritikas trumpai nurodęs turinį Žemaičių vyskupystės ir, matyt, užpykęs, kad ne lenkiškoj kalboj parašyta, peikia Volončauskio veikalą:

„Kaip matyt iš nurodyto turinio to veikalo, jisai suvis neatsižymi mokslišku sudėjimu, kaip kiti tokie veikalai ir nėra jame moksliško perkratymo medegos; galima būt tą veikalą parokuoti už paprastą apsakinėjimą apie senos ir naujos gadynės pritikimus. Nežiūrint ant tų ydų, reikia tą darbą nuo širdies nurodyti kiekvienam, kuriam yra brangi istorija mūsų bažnyčios.“

Ūkininkas, 1899, nr. 10, p. 158–159. Spragilas iš svetimų laikraščių

Nei vienam geram lietuviui ne naujiena išgirsti nuo lenkomanų nuomonę, kad lietuviai simpatizuoją gudams ir tokiu būdu vedą „ojczyzną“ į prapultį. Dabar prisižiūrėkim, kaip tie patys lenkai, o sykiu su jais ir mūsų bajorai kartais gina tą savo „ojczyzną“352. Štai ką randame labai išsiplatinusiam lenkiškam laikraštyj Słowo353, nr. 241. L. Venckavyčia rašo iš Omsko, kviesdamas savo krašto jaunuomenę, turinčią kelis tūkstančius rublių, apsigyventi Siberijoj. Pasiremia jis štai ant ko:

1. Su keliais tūkstančiais rub., sako, savo krašte, ūkėj nieko nenuveiksi, o „klopu“ ne kiekvienas nori būti.

2. Tokių, kurie išaugo prie ūkės ir neturi didelių kapitalų, kaskart daugiaus randasi.

3. Idant gerai vesti ūkę savo krašte, reikia būti gan gerai mokytu, o čia paprastos galvos užtenka.

4. Pavienis žmogus nepražus ant stepo; užtenka jam tik parodyti savo tvirtą būdą ir išmintį, tai ne viena Sibiro merginų duos jam savo širdį ir dalį.

Nors ir aš turiu savo žemę Kauno gub., priduria p. Venckavyčia, atvažiavau čia duonos ieškoti.

Tam pačiam laikraštyj p. Nałęczas iš Omsko nr. 203 praneša apie patraukiančias išlygas Sibironkės, kviečia visus keliauti tenai, pažada ne poilgam išleisti speciališką knygą su nurodymais tokiems išeiviams.

Štai kaip dalis lenkų ir mūsų sulenkėjusių bajorų rūpinas apie savo kraštą, sako jaunuomenei: „Keliauk į Sibirą, rasi ten duoną ir pačią turtingą, galėsi sau laimingai gyventi, o savo krašte tegul skursta tie, kurie negal čia atkeliauti, arba kvailiais būdami vargsta, mokinas, kad paskui tik badu nemirti.“

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

Kasžin, kad teip mūsų nekurie bajorėliai, kuriems taip rūpi „ojczyzna“ ir kurie neapkenčia lietuviško judėjimo, keliautų paskui savo laimingąjį brolį p. L. Venckavyčią ir apsigyventų Sibire, tai kasžin, ar nebūtų tada Lietuvai lengviau ir geriau?!

Pradžioj šių metų Peterb. viedom. padavė šiokią žinią: „Lietuviai ūkininkai (Kauno, Šiaulių ir Panevėžio pavietų), Krekenavos, Surviliškių ir Skiemių valsčiaus, kreipės prie Kauno gubernatoriaus su prašymu leisti jiems spausdinti lietuviškoj kalboj knygas ir kitus praktiškus išleidimus. Savo prašymą ūkininkai patvirtina tuom, kad spauda gali juos išgelbėti iš dabartinės ubagystės – neturto, iš priežasties persimainymo ūkės vedimo sąlygų.“ Žingeidu, ką atsakė ant to prašymo gubernatorius; jeigu dar nebūtų atsakęs, tai padavusiems prašymą reikėtų užklausti dabartinio Kauno gub.354, koksai likimas prašymo, paduoto jo pirmtakūnui.

Varpas, 1900, nr. 1, p. 8. Spragilas

iš tėvynės Dirvų

Po Visų šventų daugumas žmonių, kuriems apsuko galvą neišmana nieko astronomijoj (moksle apie žvaigždes), laukė pabaigos svieto, t. y. Sūdnos dienos Vilniuj, sako, nuo pat ryto iki 7 val. vakaro visos spaviednyčios buvo žmonių apgultos; visi, sako, prieš svieto pabaigą nešė išpažinimą savo nuodėmių per kunigo ausį į Dievo galvą; nekurios davatkos visus savo turtus nešė kunigams ant bažnyčios ir Dievo naudos, nės numanė, kad po sūdnai dienai jau turtai nebebus joms reikalingi. Bet praėjo ta diena, nieko ypatingo neatsitiko ir tik kunigai iš sakyklų aiškino žmonėms, kad be reikalo tikėjo į tokius niekus. Kasžin, kur buvo dingę tie kunigėliai pirm to? Kodėl jie priėmė nuo žmonių paskutinius kartais skatikus ir kodėl tada jie neaiškino žmonėms, kad nebus svieto pabaigos, kad netikėtų tuščioms kalboms neišmanėlių? Ant to klausimo gali tik atsakyti kunigų politika?

Micaičių (Šiaulių pav. Kuršėnų par.) kunigėlis Malinauskas tai net patsai platino kalbas apie laukiamą svieto pabaigą; tos jo kalbos nepaliko be pasekmių – viena vargdienė, išgirdus teip baisią žinią iš šventų kunigo lūpų, proto nustojo.

Kiekvienas gali užklausti, iš kur galėjo išdygti tokios kalbos ir teip pasiplatinti. Tuoj paaiškinsiu.

Girdėjot, o gal ir matėt ant dangaus pasirodant visokio pavidalo žvaigždes su šviesioms šluotoms, kurias mokyti kometomis vadina. Kometa Bielia355 pirmąsyk buvo užtėmyta ant dangaus 1826 m., paskui mokyti, ištyrę jos kelią, pasakė, kad ji tur pasirodyti

kas 6 metai ir trys bertainiai, teip ir atsitikdavo; 1866 m. Bielia prisiartino prie Saulės ir buvo matyt, kaip jos branduolys persiskyrė pusiau, teip pat ir kasa; viena pusė nuo kitos labai atsitolino; po 6 metų ir 3 bertainių ji vėl pasirodė, bet abi dali buvo jau da labiau atsitolinusios viena nuo kitos; mokyti spėjo, kad kometa pradėjo irti ir sklisti, ant to ir išėjo; 1872 m., kada Bielia turėjo pasirodyti suvis arti Žemės, jau nebebuvo nė branduolio, nė kasos, o vien tik smulkios žvaigždelės (aerolitai, arba meteoritai) kaip sniegas pro Žemę pralėkė. Šįmet atėjo jai laikas ir vėl pasirodyti; astronomai išrokavo, kad Bielia po Visų šventų nakčia susitiks su Žeme ir todėl visos tos mažutės žvaigždelės (kitos pupos didumo) kaip sniegas birs, bet, žinoma, Žemė nuo tų smulkučių kūnelių nieko nė juste nejus, praeis jie pro ją ir keliaus sau vėl toliaus dangaus neišmatuojamuose ruimuose.

Žmonės išgirdę, kad kometa susitiks su Žeme, neišmanydami, nė kokia kometa, nė jos praeities, tuoj sumislijo savo galvoj, kad nuo to susitikimo susikuls Žemė ir mes subyrėsime. Teip pat 20 liepos 1873 m. kita kometa susitiko su Žeme; ir apie tą tada težino vien tik mokslinčiai ir žvaigždžių tyrinėtojai.

Pasakoja labai ypatingą atsitikimą šių metų. Vienas vilnietis, rimtas žmogus, geras katalikas ir teip pat stiprus caro garbintojas, ateina į knygyną ir prašo duot jam aprašymą laukiamos svieto pabaigos; knygų pardavėjas, neturėdamas tokios knygos, sako: „Kam Tamstai tos knygos? Šįmet dar nebus svieto pabaigos, nės caras liepė, kad šįmet nebūtų, o tik kitą metą.“ – „Dieve, duok jam sveikatos ir ilgus metus už tokią jo dėl mūsų malonę!“ Persižegnojo ir grįžo ramiai namon skelbti caro galybę ir jo malonę.

Ūkininkas, 1900, nr. 2, p. 18–19. Spragilas keli žoDžiai apie čekų raštininkę karoliną svietlią

(Pagal Tygodnik Ilustrowony356, nr. 40 ir Kraj, nr. 37).

7 dieną rugsėjo mirė garsi čekų raštininkė Karolina Svietla357, gimusi 26 vasario 1830 m. Tikras jos vardas Joana Rott. Tėvai jos gyveno Pragoj ir buvo, kaip ir visi turtingesniejie ano laiko čekai, suvokietėję, bet tėvas patsai, gal to nesuprasdamas, įkvėpė nuo pat mažens savo dukterims tėvynės meilę; bevadžiodamas su savim po miestą ir rodydamas tenai daugybę istoriškų Čekijos liekanų, aiškino joms garsingą čekų praeitį. Todėl lengva suprasti, kiek turėjo nukentėti jauna, jautri Joana, pastojusi mokslainėn, kurioj vien tik vokiškai mokino ir stengės visus įstojančius suvokiečiuoti. Dar mokslainėj būdama pradėjo rašinėti savo prigimtoje kalboje. Tėvai gi, baidydamiesi, kad jų duktė neliktųsi raštininke, neleido jai mokslo baigti ir pristatė prie namų darbo.

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

Vienok ir čia ji atrado liuosų valandų ir pasislėpdama nuo tėvų skaitydavo ir lavinosi. Su visais kalbėti pradėjo vien tik čekiškai, už ką tankiai ją bardavo suvokietėję tėvai ir giminės, o jaunuomenė išjuokdavo. Teip ji viena, niekieno nesuprasta, niekinama išgyveno lig 1847 metų. Tuose metuose ji susipažino su ką tik atvykusiu į Pragą jaunu studentu sodiečiu Petru Mužoku358, kurs teip pat kaip ir ji karštai mylėjo savo tėvynę ir geidė jai labo; pastojęs į universitetą susipažino su visais jaunais tautiečiais ir patsai draugų tarpe lavindamas ir aiškindamas sau reikalus tautystės aiškino teipgi savo idėjas

Joanai Rott. Pažintis tų dviejų jaunų tautiečių pasibaigė meile ir 1852 m. Joanna Rott ištekėjo už Mužoko. Abu buvo laimingu, rišo juos vienodi siekiai, karšta meilė tėvynės ir noras visą savo gyvenimą pašvęsti naudai savo nuskriaustųjų brolių, žadinti juos iš ilgo miego. Todėl, jeigu vienas kokį darbą pradėjo, antras jam padėjo ir iš širdies velijo pasisekimo. Tik pradžioj savo gyvenimo juodu datyrė nelaimę ir nuliūdimą: mirė vienintelė jų numylėta duktė. Teip didelis tai buvo smūgis dėl motinos, kad suardė jos nervus ir džiaugės, juog dar išliks nuo melancholijos. Darbas ant tėvynės gero ją pagydė ir nudildė širdies skausmą: ji pradėjo rašyti, norėdama padaryti įtekmę ant didesnio žmonių skaitliaus. Pirmas jos veikalas Dvejopas atsibudimas359 tapo atspausdintas 1858 m. su parašu Svietla (teip vadinosi jos vyro gimtinis sodžius). Tada tik pasisakė vyrui parašiusi tą apysaką, kada buvo visų pagirta. Nuo to laiko nenustojo rašiusi iki pat žilai senatvei, iki 1897 m. – toje kalboje, kurią iš mažens tėvai jai draudė kalbėti. Jos raštai – tai didis turtas čekų literatūroje. Tie raštai, pilni tėvynės meilės ir jos nuskraustųjų žmonių, labai daug prisidėjo prie pakėlimo čekų iš ilgo miego. Jos raštų forma nėra graži ir ne paviršutiniai papuošalai patraukė visų čekų širdis, bet turinys, pilnas pažinties gyvenimo, teisybės, supratimas viešų reikalų, meile sušildytas, sujudino ne vieną širdį, patraukė prie darbo ant tautiškos dirvos ne vienas rankas. Savo raštuose ji tankiai perstato prastus sodiečius, kurie be mokslo ir turtų, sunkiai dirbdami dėl duonos kąsnio, stengėsi būti naudingais savo tautai – Svietlos raštus skaito visos luomos ir visi atranda sau tenai daug skanaus peno. Jos raštai yra ir į svetimas kalbas išversti, nemaž jos raštų yra lenkiškoj kalboj. Ne vien tik literatūra ji prisidėjo prie pakėlimo tautos. Su pagelba savo vyro ir daugelio pažįstamų uždėjo mokslaines šiaurinėse čekų provincijose, kurios labiausiai buvo suvokiečiuotos. Užvis daugiausiai Svietla rūpinosi apie apšvietimą ir pagerinimą moterų būvio, tikėdama, kad apšviesta, mylinti savo kraštą motina kuo labiausiai įkvėps tėvynės meilę savo vaikams ir užaugys juos jai ant naudos. Susidėjusi su kelioms savo draugėms uždėjo draugystę „Žensky vyrobni spolek“360, kuri 1871 m. įtaisė moterų darbo ir pramonės mokslainę, kame ik šiol baigę yra 15 tūkstančių mergaičių atsakantį mokslą. Todėl Svietla ant senatvės sulaukė garbės ir tapo numylėta savo tautiečių. 1890 m. Čekija šventė jos 60 m. gimimo dieną (sukaktuves). Tą dieną daugybė draugysčių

310 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

susirinko apvaikščioti teip brangią šventę. Svietla apturėjo daugybę laiškų, telegramų, adresų ir dovanų, per delegatus prisiųstų. Tarp visų tų puola į akis antrašas su parašu 2 500 moterų iš apygardos sodos Svietla. 7 rugsėjo šių metų telegrafas išnešiojo po visą Čekiją liūdną žinią apie Svietlos myrį. Laikraščiai tą dieną išėjo su juodais kraštais.

Varpas, 1900, nr. 4, p. 43. P. A-s iš svetimų laikraščių

Nr. 5 Kraj šių metų randame straipsnį „Prasiplatinimas lietuviškos kalbos Vilniaus rėd.“ p. Anonimo361. Tasai straipsnis patalpintas III tome „Antropologiškai archeologiškos ir etnografiškos medegos“ rinkinio, išeinančio Krokuvoj prie Akademijos Mokslų. Medega, surinkta Vilniaus rėd. maršalkos kanceliarijoj, nurodo šiuos rubežius lietuviškos kalbos: nuo įtakos Rotničaukas į Nemuną pagal Rotničauką lig sodžiaus Zatai, toliau į rytus iki sodžiui Kermušiai, rubežiu Vilniaus ir Grodno rėd. lig ežero Dap ir sodžiaus Ramuva, iš čia tiesiai nuo įplaukos upės Pelusos iki to paties vardo ežero netoli sodžiaus Dubičiai, rubežiu Zablockės ir Odanskės parapijų, pagal upių Dzytvos ir Osovės lig sodžiaus Padvoroncovos, toliau į Rytus iki Dainuvos sodžiaus ant dešinio kranto Žižmos, dešiniu krantu Žižmos iki Stoko, nuo to miestelio lig Ošmiankos ties Graužiškės dvareliu ir pagal upę iki Vilijos, pagal Viliją lig Mikoliškių miestelio, nuo čia lig šiaurinio kranto ežero Svyro, toliau pagal upelį Strūnos ir Otros, tiesiog lig miestelio

Postavai rubežiu Dysnos pav. ir Kauno rėd. iki Nemunui, o Nemunu lig Rotničaukos (tie visi vardai surašyti pagal Kraj).

Ant to viso ploto p. Anonimas, labai detališkus aprokavimus darydamas, bet miestus miestelius, dvarus ir okolicas apleisdamas, atranda vos ne vos 233 000 lietuvių, arba 23,17 % visų gyventojų.

Reikia daleisti, kad p. Anonimas lenkomanas, nės maskoliai Atmintinėj knygoj 1892 metų (Anonimo skaitlius 1890 m. padarytas) skaitlių lietuvių Vilniaus rėd. paduoda 309 000; negalima daleisti, kad maskoliai padidintų skaitlių lietuvių, nės visur matome, kaip jie užrašo lietuvius per maskolius, tą aiškiai parodė paskutinis žmonių surašas. Tos pačios maskolių valdžios surašas, padarytas 1860–1862 m., paduoda lietuvių Vilniaus rėd. 418 000 (daugiau negu 50 % visų gyventojų). Čia teipogi negalima daleisti, kad valdžia būtų didinusi skaitlių lietuvių.

Varpas, 1900, nr. 4, p. 44–45. Spragilas

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

nesirašykit savo pravarDės maskoliškai!

Daugumai iš mūsų brolių lietuvių prisieina tankiai ant visokių maskoliškų raštų pasirašyti: po visokiais „prygovorais“ sūduose, pačtoj gaunant gromatą su pinigais arba įrašytą ir t. t. Mūsų žmonės, nemokėdami rašyti, turi kartais už pasirašymą kitam užmokėti, dar prašyti kloniotis, kad pasirašytų; o tankiai neatrasdami tam tikro žmogaus daug vargsta. Todėl suprantama, kad kiekvienas nori išsimokyti nors savo vardą ir pravardę pasirašyti; daugumas ir išmoksta, bet... ant nelaimės maskoliškai!

Jug visi gerai žino, kad maskolius nori mus praryti, apversti visus į maskolius stačiatikius, todėl ir eina prie to visokiais keliais, ir įkalba žmonėms, kad maskoliškai pasirašytų. Žinokit gerai, kad galima pasirašyti, kas tik kokia kalba moka, todėl ir lietuviškai ir to niekas negali užginti, nė pačių maskolių neteisingi įstatymai.

Jeigu kas maskoliškai pasirašo, tuomi parodo maskoliškai mokąs skaityti ir suprantąs, po kuo pasirašo; o jeigu lietuviškai pasirašo, tuomi parodo, kad nemoka maskoliškai, ir reikalauja, kad kas jam perskaitytų ir išverstų į lietuvišką žodžius, po kuriais pasirašo. Tokiu būdu, jeigu tokiam žmogui koksai gudas apgavikas duotų pasirašyti po kokia neteisinga popiera, tai jis turi tiesą reikalauti, kad lietuviškai persakytų; o jeigu persakytų ne teip, kaip buvo parašyta, ir tokiu būdu norėtų į skylę kokią įkišti, negalės, nės žmogus, pastatęs liudytojus, kurie girdėjo, kaip buvo išguldyta lietuviškai, visada laimės (Red.).

Todėl mokinkitės pasirašyti lietuviškai ir niekad nesirašykit gudiškai.

Ūkininkas, 1900, nr. 4, p. 63. Spragilas iš svetimų šalių

Ispanija. Ispanijoj sumišimai. Kaip tankiausiai ant svieto esti, sukilo aukštesnius mokslus einantiejie vyrukai. Tankiai esti panašūs sumišimai ir Gudijoj, ir kitose šalyse; bet patėmytina tai, kad Ispanijoj katalikai studentai kartu su katalikais darbininkais ir šiaip jau jautriais ir šviesiais žmonėmis pradėjo užpuldinėt ant kunigų, labiausiai jezavitų; ardo jų klioštorius, apipila su gaza ir uždega. Nieko nebegali padaryti ir policija kartu su žandarais, pareikalavo kariumenę; bet sumišimai nenutilo. Pradėjo kareiviai šaudyt. Ispanijoj kuo daugiausiai yra kunigų ir klioštorių; jie ten turi didelę valią, kiša visur savo nosį; negana, kad bažnyčiose melstųsi ir žmones ten Dievo žodžio mokytų, bet jie nori mokslus panaikinti, žmones vargdienius suspausti, kartu su ponais ramiai viešpatauti.

Višinskio

Dabar prieš tai ir pakilo visi Ispanijos apšviestūnai, kuriems rūpi savo krašto ir prasčiokų gerovė ne tik po smerčio – anam sviete, bet ir šiame gyvenime – ant tos ašarų pakalnės. Ispanijos atsitikimai tai būna pamokslu ir mūsų kunigėliams, kurie neapkenčia mokslo ir mokytų žmonių ir visai nesirūpina apie prasčiokėlius varguolius, tankiai nuskriausdami juos!..

Maskolija. Caras parodė naują malonę lietuviams: kovo mėnesyj apgarsino paliepimą, kas link žemės pirkimo 9 rėdybose (Kauno, Vilniaus, Vitebsko, Gardino, Minsko, Kijavo, Voliniaus, Podolsko, Mogiliovo). Nė vienam valsčioniui katalikui, kurs turi 60 arba daugiau desėtinų, nevalia pirkti žemės; kurs turi mažiau, gali prisipirkti iki 60 desėtinų; pervis daugiau gali – nusipirkti 60 desėtinų – tas, kur nė kąsnio žemės neturi; užtai stačiatikiams, gudams valia pirkti, kiek tik jie nori, dagi pinigų jiems valdžia paskolys už 3 procentus palūkanų. Teisybė, Maskolijoj katalikas gali pirkt žemės, kiek tik nori, bet savo tėvynėj Lietuvoj nevalia! Kraustykis pas gudus stačiatikius, popui po skvernu, ir ten jau gali plačiai ir stipriai gyventi; o čia Lietuvoj tau valia tik skursti, melsties už carą ir dėkavot jam už jo gerą širdį ir malonę dėl mūsų!..

Maskolijos universitetuose kilo dideli sumišimai. Ministeris apšvietimo Bogoliepovas362 tapo pašautas ir iš to numirė. Studentų pusę laikė ir darbininkai. Valdžia didei nusigandus.

Austrija. Austrijoj yra daug tautų: vokiečiai, čekai, lenkai, rusinai, slovakai ir kiti. Iki šiol viešpatavo vokiečiai; jie kitoms tautoms norėjo įsiūlyti savo kalbą ir papročius ir pradžioj gan sekėsi jiems. Bet paskutiniuose laikuose pradėjo visos tautos atsibust ir reikalaut savo tiesų. Pakilo vaidai, barnės ir net muštynės parlamente tarp pasiuntinių: kiekvienos tautos išrinktiejie reikalavo savo; o vokiečiai jokiu būdu nenorėjo ir nenori išpildyt teisingų reikalavimų. Per tai jau kelinti metai parlamentas negali prigulinčiai darbuoties. Štai šįmet vėl naujai surinktas parlamentas ūžia. Ratelis lenkų ūkininkų pasiuntinių padarė tokį užmanymą ant rašto: išrišimui visų tautų reikalavimų turi būt paskirta liaudies sueiga iš 100 žmonių. 100 žmonių turi išrinkti iš savo tarpo visos tautos: katroj tautoj daugiau gyventojų, ta ir į sueigą daugiau išrenka; renkant turi tiesą kiekvienas vyras paduot balsą. Ta 100 žmonių sueiga turi per metus išrišti visus nesusitikimus, nesusipratimus tautų, užganėdyt jų reikalavimus. Anglija. Anglijoj parlamente ministeris užrubežinių dalykų apskelbė, juog valdžia mato sunkius vargus Kitčenerio363, kuriam nesiseka nė numalšinti, nė nužudyti laisvę mylinčių būrų; valdžia, kaip įmanydama, stengsis padėti jam. Tuom tarpu bus uždrausta vežti į Kapštatą ir kitas Anglijai prigulinčias Afrikos žemes knygas ir laikraščius, kuriuose būtų paminėta kas nors priešingo Anglijos valdžiai ir jos viešpatavimui Afrikoj. Ir kas tai pasidarė?! Anglija, kuri iki šiol stovėjo pirmose eilėse civilizuotų tautų, kur

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

buvo kuo daugiausiai laisvės žodžio, spaudos ir t. t., dabar grįžta atgal į tamsybes azijatiškas; grįžta ten, kur tebeskursta Turkija, Gudija ir kitos despotiškos viešpatystės. O vis tai prakeiktas auksas aptemdė protą ir akis Anglijos didžponių; jie užsigeidė išplėšti nuo būrų auksą, briliantą ir anglių kasyklas, o kad tie geruoju duot nenorėjo, tai pakilo karė ir Anglijos didžponiai ministeriai teip įnirto, kad, užmiršę žmoniškas tiesas, ėmė siųst kariumenę ir davė jos vadams pilną laisvę, kad tik kaip nors tuos būrus pražudyt. Bet štai jau pusantro suvirš meto praslinko, o ta maža saujelė narsių, stiprių, mylinčių tėvynę ir laisvę nepasiduoda geležiniui smakui. Ir štai tas smakas nebeįmanydamas, kaip nutroškint tuos nekaltus žmonelius, uždraudžia vežt visokias knygas į būrų kaimynų šalis, kad ir tie nesukiltų prieš Angliją!

Finliandija. Prispausti Finliandijos žmonės dar niekaip nenori garbinti savo prispaudėjų ir užsiganėdinti savo dabartiniu padėjimu.

Štai 5 vasario sukako metai Finliandijos nelaimės, tą dieną pernai buvo apgarsintas caro manifestas, kuris pamynė po kojų visus prižadėjimus Aleksandro I364 ir kitų carų, atėmė nuo finų konstituciją ir pasakė, kad vardan labo ir laimės Finliandijos ji turi susilieti su Gudija ir įvesti pas save tokį pat būdą rėdymo, kaip ir visoj Gudijoj. Nuo tos dienos prasidėjo baisus persekiojimas laikraščių, susirinkimų, kur drįsta buvo kalbėti apie savo krašto padėjimą; padaugintas skaitlius žandarų: atvežta keli šimtai kazokų į Finliandijos sostapilį; uždėta cenzūra, įvesta gudiška kalba į aukštesnių vietų kanceliarijas; gudiškos markės įvestos; užmesta dargi gudiška forma finų policijantams; dabar jau žada užmest jai teip pat kaip Gudijoj didžiausias pošlinas ir akčyžes.

5 vasario gudai apvaikščiojo sukaktuves savo laimėjimo, o finai nuliūdimą rodė. Pavakare ant didžiosios Gelsinforso gatvės buvo iškabintos juodos karūnos, ant jų baltomis litaromis (raidėmis) atspausdintos pavardės visų senatorių, kurie padavė savo balsą ir sutiko apgarsint caro manifestą; teip pat buvo išstatytos tų senatorių pavardės ir didesniųjų krautuvių languose su parašais: „teisybė – šventas daiktas“, „teisybė turi valdyti mūsų šalį“ ir kiti panašūs. 7 valandoj vakare visi langai buvo užlaidyti juodomis uždangomis, visur žiburiai užgesinti. Tik kelios gudų krautuvės paliko atdaros ir gudų namuose šviesa ir jų langai neužlaidyti.

7 ½ valandoj minia žmonių, ypač jaunuomenės ir apšviestūnų, susirinko prie stovylos Aleksandro I ir ten būrelis moterų padėjo platų juodą kaspiną su parašu. Tuom tarpu minia žmonių vaikščiojo iš vienos gatvės į kitą ir gesino visur, kur tik atrasdama, žiburį, – nė vieno gudų namo nepraleido; išdaužė neapkenčiamų senatorių langus ir susirinkę prieš jų namus visokiais balsais rėkė ir ūžė. Visi tie senatoriai apturėjo laiškus nuo „paslaptinio susivienijimo Tėvynės mylėtojų“; ten pasakyta: „Jeigu nenustosite eiti išvien su gudų valdžia, tai bus jums blogas gyvenimas“.

Ūkininkas, 1901, nr. 5, p. 39–40. Sp-as

exoDus levitarum

Teip užvardytas vienas straipsnis, patalpintas lenkiškame laikraštyj Głos365; su įtalpa to straipsnio akyva susipažinti ir mūsų skaitytojams, idant geriau suprasti padėjimą katalikų kunigų.

Ne naujiena, kad vienas kitas katalikų kunigas pameta kunigystę, priima tankiausiai kitą tikėjimą ir veda pačią. Kas šiek tiek pažįsta Lietuvos gyvenimą, tas tokius atsitikimus yra matęs savo akimis arba nuo kitų girdėjęs. Iki šiol buvo tvirtinama, juog teip padarą kunigai, kurie negali pergalėti „bjauraus gyvuliško jausmo“. Bet atsitinka kartais pamesti kunigui suknelę ir dėl kitokių, daug aukštesnių ir svarbesnių priežasčių. Štai Prancūzijoj nuo 1895 iki 1900 m., tai yra per penkerius metus, pametė kunigystę 348 kunigai ir zokoninkai. Ir kas metai skaitlius tokių kunigų vis didinasi ne tik vien Prancūzijoj, bet ir kitose šalyse, kaip va Belgijoj, Austrijoj ir kitur.

Ten, kur mokslas nėra draudžiamas ir nuo žmonių slepiamas, jis pasklinda tarp visų luomų, tarp išpažintojų visokių tikėjimų; visos prakilnesnės idėjos, aukštesniejie troškimai atranda kaskarts daugiau pasekėjų, net tarp pačių atžagareivių. Nedyvai, kad Prancūzijoj, kur pilna laisvė žodžio, spaudos ir susirinkimų, nauji mokslo patyrimai, prakilnesnės idėjos ir aukštesniejie troškimai, abelnai platesnė ir gilesnė pažiūra ant svieto surėdymo dasilytėjo ir kunigų proto ir širdies. Atsirado tarp jų gan jautrių ir energiškų, kurie nešunuodegaudami, nė savęs, nė kitų neapgaudinėdami, pasakė viešai giliausią savo persitikrinimą ir pažiūras, kurios visai nesutinka su katalikišku tikėjimu ir katalikiškos bažnyčios surėdymu. Iš tokių tai žmonių ir pasidarė per 5 metus teip didelis skaitlius kunigų, numetusių jupelę.

Daugelis iš tų kunigų, niekindami dabartinį surėdymą katalikų bažnyčios, rašė savo viršininkams laiškus. Iš tų laiškų mes galime pažinti, koki tai žmonės ir kodėl jie teip padarė.

Kun. Viktoras Charbonnel366 1897 m. šiaip rašė Paryžiaus archivyskupui, kardinolui Richardui: „Jau nebegaliu aš ilgiau nė ant valandos solidarizuoti su bažnytine organizacija, nes negaliu nutildyti balso savo sąžinės, kuri nė ant valandos neduoda man ramumo. Mūsų bažnyčios surėdymas iš tikėjimo padaro administracijos įrėdmę, įnagį viešpatavimo, įrankį prispaudimo proto ir draugijos, netolerancijos sistemą; bet visai ne maldą, sužadinimą ir pakėlimą dvasios, norą pasiekt Dievo idealą, paramą doros, pamatą meilės ir brolystės; vienu žodžiu, tasai bažnyčios surėdymas duoda vieton tikėjimo niekingą žmonių politiką.“

Patsai Charbonnel, žmogus gabus, geras publicistas ir nepaprastas kalbėtojas, dabar yra vedęs ir parlamente priguli prie socialistų partijos. Jis dar kunigu būdamas

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

labai daug rašinėjo, darodinėdamas, kad reikia būtinai atnaujint katalikystę, pasistengti suderint tarp savęs nekuriuos bent krikščioniškus ir nekrikščioniškus tikėjimus, kad sutverti vieną tobulą abelnai žmonišką tikėjimą, vienutiniai paremtą ant pamatų humanitarizmo ir etikos. Aišku, kad tokioms jo nuomonėms nepritarė katalikų dvasiškija, papeikė autorių ir liepė jam tylėt. Tada Charbonnel išsižadėjo prigulėjimo prie katalikų tikėjimo ir jos bažnyčios surėdymo.

Charbonnel teipgi rašo, kad iš 64 kunigų, kartu su juo baigusių seminariją, nuo 34 jis turi laiškus, patvirtinančius, juog jie nebetiki į dabartinį katalikišką tikėjimą, bet nė vienas iš jų nedrįsta mest savo amatą – bijosi likt be duonos kąsnio; tokiu būdu jie dėl geros parapijos, dėl rublelio už mišias priversti yra veidmainiauti: patys netikėdami jie įkalba kitiems ir mokina juos tikėti ir prieš visus ir visur viešai jie parodo tvirtai tikinčiais esą. Iš draugų Charbonel tik du teturėjo užtektinai drąsos numest nuo savo veido lapės ličyną – jis pats ir vienas jo draugas, kurs, nebegalėdamas kankinti savo sąžinės, šoko nuo Alpių viršūnės į bedugnę prapultį.

Tokį kunigų padėjimą matydamas Burrieras, 20 metų kunigu išbuvęs, pametė kunigystę ir su pagelba prijaučiančių įtaisė netoli nuo Paryžiaus prieglaudos namus dėl kunigų pabėgėlių. Ten kiekvienas iš jų, pakol negauna sau vietos, turi užlaikymą; jei katras iš jų apsimislijęs nori grįžt į kunigijos prieglaudą, nesidaro tokiam kliūčių (periškadų). Per paskutinius trejus metus tuose namuose perbuvo 125 žmonės. Daugelis iš jų gauna stipendijas ir klauso universitete lekcijų protestantų teologijos, kiti vėl klauso medicinos, filosofijos mokslų, kiti vėl užima vietas mokintojų, ne vienas iš jų dabar krautuvėje tarnauja.

Iš Burriero iniciatyvos tapo uždėtas laikraštis Le Chrétien Français, organas evangeliškos reformos katalikystės.

Daugelis tų kunigų pabėgėlių trokšta su pagelba kunigijos (svajonės! – vertėjas) padaryt reikalingas permainas: atmesti Rymo vadovystę ir jo neklaidingumą, vieną dabartinę hierarchiją, daugybę dogmatų ir apeigų pritaikint prie mokslo ir draugijos stovio. Burrieras taip rašė Marsilijos vyskupui mesdamas kunigystę: „Amžius, patyrimas, o užvis labiau tyrinėjimas evangelijos ir pirmų amžių krikščionystės visai permainė bažnyčios mokslą ir prietarus, kurie man buvo įkvėpti nuo pat mažens. Turiu prisipažinti, juog gimiau prieglaudoj bažnyčios, kurios „Puikią Naujieną“ visai iškraipė vėlesni pridėjimai ir žmonių reikalai. Jos dogmatuose, jos papročiuose ir apeigose nebeatrandu puikaus Kristaus tikėjimo. Pagal vyskupo pataramę „tikrai ir nuolatai stengiausi prilenkt savo protą ir valią prie reikalavimų katalikiško tikėjimo. Padariau viską, kad tik įkalbėčiau sau tą tikėjimą, nės Rymo katalikas ne tikėt privalo, bet įtikėt, kad reikia tikėt.“

316 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Burrieras 10 metų kentėjo ir pats su savim kovojo, ant galo pamatė, jog ilgiau teip gyventi veidmainiaujant bus didžiausia nuodėmė. „Jeigu Rymiškam tikėjime galėčiau atrasti evangeliją, tai jokiu būdu neišsižadėčiau vietos, kuri man duoda gerą pelną ir visų pagodojimą; ir netikėdamas galėčiau, kaip daugelis kitų, aukštint savo vietą, savo sąžinę migdyt su pagelba kazuistikos ir sofizmų; o dabar mane laukia tik keiksmai ir neapykanta.“

Kunigas klebonas Albinas Violalotas visai nenori aprašinėt savo 10-metinės kovos, nės visas jo laiškas būtų ašaromis rašytas. „Šios gadynės kunigas – tai žmogus, priverstas gyvent visai nuošaliai nuo draugijos, būti nepopuliarišku ir be jokių spėkų. Man trošku būti toj bažnyčioj, kur vien tik formos ir papročiai. Reikia man būtinai oro ir laisvės. Bėgu auklėdamas širdyj savo tikėjimą, persitikrinęs esu, jog išsipainiojęs iš katalikų bažnyčios ryšių galėsiu sutaikinti savo tikėjimą su neatmestinais ir teisingais proto ir sąžinės reikalavimais.“

Vienas Montairno kamendorius, numesdamas nuo pečių sunkią juodą jupelę, sako: „Būdamas eilėse tarp dvasiškijos negaliu priderančiai ir pasekmingai kovoti su antikrikščioniška dvasia klerikalų, fariziejų ir politikomanų.“

Kun. J. Patela, profesorius noviciato zokono „Nekaltos Marijos“, teip rašo jenerolui to zokono: „Mylėjau mūsų kongregaciją karšta meile 12 metų vaikino ir šiandien esu jai dėkingas, ką ji suteikė mano protui ir sąžinei; bet išbuvęs 4 metus profesorium, kur pats kitą kartą buvau mokintiniu, persitikrinau, juog būtinai turiu atrast sau liuosybę, jeigu tik noriu būt vertas ir krikščionio žmogaus vardo... Neapsvarstytą vaiko pasielgimą vadinate pašaukimu, kokiu ten ypatingu Dievo pakvietimu; o tą vaiką pritraukia tiktai gražumas visai jam nežinomo daikto, stumia jį puikybės pilni tėvai, pritraukia zokoninkai, kuriems labiausiai rūpi padidinimas zokono ir normališkas bėgis jų reikalų ir pramonių.

Nors vaikinas daug darbuojasi per savo mokslo metus, bet tas visai nepažadina jame noro laisvai išsirinkti sau užsiėmimo; net per vakacijas jam nevalia prisiartint prie svietiškų reikalų ir pamatyt kitokį gyvenimą. Tik į kunigus įšvęstas jis patėmija neteisingą jungą ant savęs, susipranta padaręs įžadus, visai priešingus prigimties tiesoms, ir tuo pamynęs save po kojų ir tie įžadai, ir prisiegos atiduoda jį į rankas svetimų despotų šventenybės jo dvasiško gyvenimo.

Prisiega neturto atima laisvę iš materiališkos pusės; tasai ypatiškas neturtas gret su zokono turtais vien tik ironija. Prisiega paklusnumo atiduoda valią, tą mūsų nekliudomą brangią dovaną, ant apšmeižimo žmonėms, kurie geidžia viešpataut lyg dievai. Ant galo visas surėdymas (regula), įsiskverbdamas į visas smulkmenas kasdieninio gyvenimo, laužo proto pajiegas, naikina individuališkumą. Vieton likti laisvais Dievo vaikais, žmogus, nustojęs individuališkumo, liekasi per visą amžių įrankiu kitų, lieka nepilnų metų vaiku...“

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

Kunigas Perrinas keikia seminariją, „tą namą uždarymo, tamsybės ir fanatizmo“. „Iš tikrųjų, – rašo jis vyskupui, – tikėjau apturėjęs paskutinį šventinimą. Ir kas tame ypatingo, kad iki pat seminarijos pabaigimo nesiranda jokių abejonių. Juog bažnyčia rūpestingai užgynė skaityti klierikams knygas, kuriose visokios doktrinos būna perkratinėjamos ir apsvarstomos. Jug gi jiems nevalia būt draugystėj žmonių, kurie gali turėti kitokias pažiūras! Klieriko protas akmenija ir rūdija, nės jam užbrėžti siauri rubežiai ieškojimui teisybės, jis yra slegiamas kaip oranžerijos augalas, ypač tuose laikuose, kada labiausiai yra jam atsidarę prieš akis platesni horizontai.“ O paskui savaimi visgi atsiranda kritika ir noras numesti persenusius dogmatus: „Kas per kankynė skelbti dalykus, į kuriuos patsai netiki, būti viešai perstatytoju sistemos doktrinų, kurias gilumoj dvasios papeiki.“

Kun. Duchamel, rašydamas vyskupui Amienso, aštriai kritikuoja etiką, pagal kurią svietas esąs tai nuolatinis pavojus, pramoga – nuodėmė, mokslas – vylius, daila –niekystė, puikybė – „smertelnas griekas“. Duchamel tvirtina, juog visi vienu balsu šauks, kad kunigai išsižada kunigystės ieškodami prilankesnės sau etikos. „Reikia gi kada nors jau protestuot prieš tą pasenusį sofizmą, pagal kurį etika juo esanti tobulesnė, juo ji yra aštresnė. Tikrąja dora vadinasi ne ta, kuri suriša, bet ta, kur apvalo, ne ta, kuri slegia ir užmuša, bet ta, kuri sukelia ir atgaivina. Tikros dieviškos doros ypatybė – kuo didžiausias laipsnis žmoniškumo, bet ne kuo didžiausias jos siaurumas. Argi jūs pasakytumėt, jog tai aukščiausia ir visų meiliausia Dievui dora, jei atsirastų koksai išmislinčius ir pradėtų skelbti, juog reikia neapkęsti šviesos ir įkalbinėtų savo pasekėjams, juog atpirkimui visų savo nuodėmių jie privalo iš visų savo valios pajiegų pasistengt niekad akių nepravert?!. Žmogus turi smagenis, širdį ir jausmus, tegul sau lavinasi pagal savo prigimimą, lai daleidžia liuosai, normališkai funkcionuot savo organams: lai savo protą peni mislimis; širdį prisirišimu, jausmus – meile; ot ką liepia jam protas ir Dievas, ir ką jam draudžia bažnyčia.“ Autorius to laiško atsitraukia nuo bažnyčios, nės nenori būti kaip daugumas kunigų, apie kuriuos galima pasakyti (nekuriuos tik išskyrus), juog tai yra paprasti amatninkai, kurie pardavinėja po mierą maldeles taip, kaip kiti amatninkai ant mastų gelumbes, jie visai atpratę savistoviškai mislyti, visai nustoję rūpesčių apie dailą ir teisybę; kuo aukščiausiejie jų troškimai geidžia tik parapijos, daug pelno duodančios, arba ramaus kanaunikato; galų gale – tai tik geri urėdininkai, nėmaž ne geriau atliekantiejie savo darbą kaip zakristijonai.

Kun. Graujonas kritikuoja „pagoniškumą bažnytinių apeigų, nemorališkumą pelgrimystės, kuri paskutiniuose laikuose kaskart labiau yra patariama katalikų bažnyčios, tendenciją bažnyčios surėdymo, kuri būtinai nori iškovoti sau politišką valdžią su pagelba mokyklų, brolysčių (brostvų), zokonų“; labiausiai jis kritikuoja

318 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika išpažintį, kuri bjauriai eksploatuoja protą, širdį ir sąžinę, kada spaviednyčia persimaino į bankos kontorą, kuri rūpinasi išspausti iš išpažintojų mašnos kuo daugiausiai užrašų...

Kitas vėl kun. Lachenel rašo: „Datyriau, kad spaviednyčia – priežastis baisiai bjaurių lenktynių ir pavydo; su pagelba spaviednyčios daugumas kunigų trokšta ne dūšioms labo – visoms be skirtumo, bet simpatijos ir malonės tų, kurios apdovanotos prigimties ir laimės dovanomis...“

Kun. Salle, perdėtinis karmelitų klištoriaus – dabartinis studentas Paryžiaus universiteto – turi viltį, juog jis su pagelba atnaujinto tikėjimo – žibintuvo visų amžių, tikėjimo, iš kurio turi būt išmesti visoki prietarai apie Kristų Atpirkėją ir evangeliją, galbūt įstengs per antrą pusę savo amžiaus pataisyt, ką pagadino per pirmą pusę, manydamas, juog jam tarnauja. Jis teipgi apgina kunigus bėgūnus, apie kuriuos kalba, būk tai jie iš egoizmo išsižada katalikiško tikėjimo: „Egoizmas juk sako: sėdėk ramiai, čia tau ramu ir tave guodoja. Bet sąžinė sako: šalin, apgauli!“ Autorius meta kunigystę, nors jaučia, juog pažeidžia širdis savo artimiausių žmonių... Apie tai gerai žino aukštesnioji dvasiškija ir puikiai iš to naudojasi. Klebonas De Becker, dasižinojęs, juog jo kamendorius kun. Rocher nori pamest kunigystę, įlipo į sakyklą (nors kamendorius labai prašė to nedaryt) ir ėmė apsakinėt apie jo užmanymą, kviesti jį grįžt atgal, darodinėdamas vien tik tuo, kad jo pasielgimas „suteiksiąs jo biednai motinai skaudžią ir sunkią agoniją, padarysiąs nelaimingomis ant amžių dvi savo seseris zokoninkes, užtrauksiąs nešlovę ant visos savo dievobaimingos giminės ir t. t.“

Varpas, 1901, nr. 6, p. 62–65. Žvirblis iš Kanapių

naujas valDžios išmislas

Mes patys apie save tiek nesirūpiname, kiek mūsų maloningoji valdžia. Ji patėmijo, kad Lietuvoje labai maž mokyklų ir per tai žmonės tamsūs, priešingi visam kam, kas dėl jų gero yra daroma. Kiek jau metų, kaip gaujos gudų mokytojų užplūdo į Lietuvą, kiek tai jau jie prarijo kruvinai uždirbtų lietuvių skatikų, kiek tai jie jau išpešė plaukų iš Lietuvos vaikelių galvų, kiek jiems linijomis priplakė delnus, o kaip kvaili tie lietuviai, teip kvaili, nemoka skaityti lietuviškų raštų ruskoms litaroms rašytų ir gana, o kasmets vis daugiau sau gabena iš Prūsų savo lietuviškoms litaroms rašytų knygų. Maskolių valdžia siunta ir nė pati nebežino, ką daryt iš to pasiutimo, laužo sau galvą, kaip padaryti, kad lietuviai išsižadėtų savo kalbos ir rašto, o gertų maskolių valdžios raugą. Kiek jau lietuviai nužemintai caro prašė, kad leistų jiems knygas spausdint, o ką gavo? Tik tiek, kad kas kartą da labiau persekioja visokius lietuviškus raštus. Nė vienas

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

dar lietuvis neprašė nė caro, nė ministrų, kad duotų mokytojus kacapus, kurie niekintų ir šmeižtų mūsų kalbą ir mus pačius. O žiūrėk, kiek jų priviso po visą Lietuvą – kur tik spausi, – vis į „učitelį“ pataikysi. Už tą savo malonę valdžia liepia pinigus mokėti.

Dar to negana, šįmet išsimislijo dar geriau padaryti – prileisti net į visus sodžius ir net viensėdžius maskoliškai cariškai popiško kvapo. Dabar tai valdžia ketina pasirūpinti, kad kiekviename sodžiuje būtų gudas mokytojas *, nors vos tik mokąs pats silabizuoti, tuos mokytojus užtvirtysianti mokyklų direkcija ir algą jiems žmonės patys turėsią sumesti; jeigu jau kur atsirastų labai kieti žmonės, iš kurių negalima būtų išspausti tam tikslui reikalingų skatikų, tai pati mokyklų direkcija mokėsianti tokiems „učiteliams“ algą; juos turėsiąs sodžius maitinti ir butą jiems duoti; jeigu neturėtų tam tikro buto, tai „učitelis“ eisiąs per kiemus. Visas kuo svarbiausias darbas tų učitelių bus žiūrėt, kad nė vienam kieme nebūt mokinami vaikai lietuviškai (patyręs tuoj žandarus ir policiją ant to kiemo turi užtraukt), teip pat vėl turės jis suuostyti, kur kas lietuviškus laikraščius ir knygas skaito ir platina. Ir už tą visą jo darbavimos turėsite užmokėti jūs patys, lietuviai, savo prakaitu ir ašaromis!

Jau rodosi labiau paminti mūsų jausmus po kojų, labiau iš mūsų pasityčioti negalima!

Ar bent dabar maskolių valdžia neįgnybs į mūs kietą kailį, ar bent dabar nepradėsime greičiau busti?

Ūkininkas, 1901, nr. 6, p. 42–43. Sp-as

valDžios užmanymas

Da vėl maskolių valdžia turi didelį rūpestį, kaip įtaisyti policiją, kad jos visur būtų pilna ir ji galėtų visur kuo greičiausiai savo nosį įkišti. Todėl ji dabar užmanė (nors dar caras neužtvirtino) panaikint šimtininkus (sotninkus) ir dešimtininkus (desetnykus), o į jų vietą pasamdyt kacapus – burliokus, kariumenėj tarnavusius, ir patupdyt juos beveik į kiekvieną sodžių, mokėt jiems gerą algą iš pinigų, nuo žmonių surinktų. Tada jau starostoms ir staršinoms nebereiksią policijos reikalus pildyti, viską jau atliksią tie naujiejie stražninkai. Kartu su tuo išmislu bus padidinta alga visiems policijoj tarnaujantiems.

Ūkininkas, 1901, nr. 9, p. 84. Sp-as

* Šaltinis? Red.

iš svetimų laikraščių

Galicijoj (Austro-Vengrų viešpatystėj) 1900 metuose buvo 3 989 538 žmonės, lenkiškai kalbantys (nors daug terp jų ir ne lenkų yra, o žydų ir rusinų); rusinų gi

3 084 212 žmonių. Lenkai turi du universitetu savo kalboj – Krokuvoj ir Lvove; o rusinai – nė vieno.

Šįmet į seimą paduota du pranešimu: viename iš jų reikalaujama mokyklų užveizdą paskirt į dvi sekciji – lenkišką ir rusinišką. Antrame pranešime reikalaujama įrengt Lvove universitetą rusiniškoj kalboj. Tuom tarpu reikalaujama tik, kad tame pačiame Lvovo universitete visos lekcijos būtų išguldomos ir rusiniškoj kalboj, ne vien tik lenkiškoj.

Pranešimai paduoti į seimą pasiuntinių Okunievskio ir Olesnickio. Głos, nr. 27

Maskolių valdžia uždėjo muitą ant lenkiškų knygų, užrubežyj spausdintų, po 4 rub. 50 kap. ant pūdo.

S. Peterb. viedom. paduoda žinią, kad prekės už pervežimą tavorų ir žmonių Finliandijos gelžkeliais nuo 14 sausio 1906 m. būsiančios sulygintos su Rosijos viešpatystės gelžkelių prekėmis; nekuriose Finliandijos vietose jau nuo 1904 m. bus padarytos tam tikros permainos.

Kaip tai pamažu maskolių valdžia vis lipa ir lipa ant finų sprando. Varšavoj paliepta, kad kiekvienas tarnas, pristojęs į traktierių arba į kokią kitą vietą, kur pardavinėjama degtinė ir kiti stiprūs gėrimai, mokėtų gudiškai kalbėt, teipgi paliepta, kad visi parašai prie valgomų daiktų būtų spausdinami ir rašomi gudiškoj kalboj, valia tuos parašus ir į lenkišką kalbą išguldyti. Tie valdžios paliepimai turi būt išpildyti ne vėliau kaip už trijų mėnesių po apgarsinimo. (Matyt, Varšavoj atsirado daugybė gudų girtuoklių.)

Ministerijos apšvietos paliepta nuo ateinančių metų į aukštesnes techniškas mokyklas tik 2 % žydų tepriiminėti. Paleistame tam tyčia cirkuliare įsakyta, kad jokiu būdu niekur nebūtų nė vieno žydo daugiau priimta.

Liepos mėnesyj Petrapilyj pradėjusi savo darbus komisija išdirbimui projekto panaikinimo servitutų, t. y. bendrų dvaro ir sodžiaus ganyklų; ta pati komisija išdirbs projektą sutvarkinimo rubežių tarp dvarų ir sodžių, kad laukai vienų neįsikištų į laukus kitų. Tuodu projektu vakarinės Rosijos rėdyboms priskirtu. Pirmsėdžiu tos komisijos yra vidaus dalykų ministerio pagelbininkas Stišinskis; komisija parinkta iš kelių gubernatorių, guberniališkų bajorvedžių ir činovininkų iš kelių ministerijų. Katras iš jų pažįsta žmonių gyvenimą? Katras iš jų užtars už žmones? O kiekvienas iš jų turi dvarus ir nepabaigtus su žmonėmis rokundus! Gazeta Polska367 , nr. 213, 214. 9 geguž. mėn. pasimirė Vilniaus generalgubernatorius Trocki. 21 birželio caras

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

paleido šiokį prisakymą: Trockiui mirus abelni dalykai valdymo Kauno, Vilniaus ir Gardino rėd. turi būt rėdomi pagal 206 punktą rėdybų surėdymo; visos tiesos ir priedermės Vilniaus generalgubernatoriaus (nurodytos ypatingų tiesų ir užvedimų, išleistų Šiaurės vakariniam kraštui), pakol nebus caro permainyta, bus pavestos ministeriui vidaus dalykų.

Бирж. Вѣд.368, nr. 188.

Kokią mes iš to naudą turėsime, tai su laiku pamatysime, o tuom tarpu galime pasidžiaugti, kad vienu budeliu ant savo sprando mažiau beturėsime!

Varpas, 1901, nr. 10, p. 119–120. Sp-as apie „Daužymą langų“

Guodotinai rašytojai „Pasikalbėjimo“369 6 num. Varpo p. m. teko kalbėtis su kaimiečiais, kurie jai pasigyrė skaitą Ūkininką ir ne tik ką skaitą, bet ir „platiną“.

Užklausus jai: „Ką ten gero radot?“ gavo atsakymą, jog „netrukus byrėsią langai klebonijose, kaip užpernai žydams, kad tik pasisektų, girdi, Ū-ką išplatinti“.

„Meldžiu kiekvieną skaitytojį pagalvoti, – sako autorė, – kiek iš jūsų išsisuktų iš

tų pinklių, kunigų reikalų negynę? O jeigu prisiėjo ginti, tai kodėl mes vienaip rašome, o kitaip esame priversti šnekėti prieš tuos pačius, kuriems buvo rašyta?“

Stebėtinas daiktas, argi galėjo p. autorė „Pasikalbėjimo“ rast Ū-ke tokią propagandą? Kiek man gerai žinoma, – nė pernai, nė šįmet nebuvo Ū-ke rašyta, kad reikia kunigams langus išdaužyt arba kitaip kaip pabaust, – lygiai kaip nebuvo rašyta pagundinimo žydus mušti. Ir kaip mušimas žydų niekur nebuvo pagirtas, –priešingai, buvo da išpeiktas, kaip Ū-ke, teip ir Varpe, – teip ir tuokart, jeigu atsitiktų, kad imtų „byrėt klebonijose langai“ – nieks nepasidžiaugs ir nepagirs to.

„Jug turbūt nė vienam iš rašančių tokie vaisiai jo darbavimosi nėra geistini!“ –tais žodžiais baigiasi „Pasikalbėjimas“.

Aš pritariu, jog be abejonės! O jeigu teip, tai „rašantis“, arba, kitaip sakant, Ūkininkas, apie kurį čion kalbama, nė nesėjo tokių sėklų, kad, joms dygstant, reiktų rūpintis, kaip čia „iš tų pinklių išsisukt“ ir bijot, kad tik tie diegai neišaugtų į virkščias ir vaisių neišduotų! Kam tas darbas?!.

Pagaliaus, mušimas žydų yra bent atsitikęs, o daužymas kunigams langų da ik šiol nebuvo girdėtas; nė vienos Ū-ke korespondencijos toje prasmėje, man rodos, nebuvo ir gal nė nebus.

Tiesa, Ū-ke labai tankiai randame nusiskundimus ant kunigų, ant prabaščių. Bet ar galime tame matyti agitaciją ant tokių nelemtų darbų, kaip daužymas langų?.. Ant kiek man žinoma, – niekur neužtikau tarp skaitančių ir platinančių lietuviškus raštus (vis tiek: ar visus raštus, ar vieną tik Ū-ką), niekad negirdėjau, kad jie būt to išsimokinę, būt įgavę tokias pažiūras, kokias turi dideli girtuokliai ir parsisamdantieji peštukai žmogmušiai, kurie nė sapnuote nesapnavo, kad galėtų būt ant svieto koks ten Ūkininkas. Vienok, kad gali atsitikti tokie protiški žvairiai, kad vienaip skaitytų, kitaip suprastų –tai nesiginčiju. Nes ką norėt iš kaimiečių, kurių smegens vos tik pradeda tirštėt ir valytis nuo dumblo nežinios, kada gi žmonės, ėję mokslus ir kelis metus „džiovinę smegenis seminarijose“, mėgsta tankiai užpuldinėt ant Ūkininko (ir kitų raštų), būk jis sėjąs „bedievystę“, būk kvailas aveles norįs paversti į išmintingus „raguočius“ ir t. t. Visi, kurie rašo žinias apie kunigų negerus darbus – kunigų ir davatkų akyse yra „bedieviai“... Užkliudžius „bedievystę“, išpuola paklausti, kas yra ne bedievis? Be abejonės, gausiu atsakymą, jog tas, kurs tiki į Dievą ir myli Jį, t. y. užlaiko Jo prisakymus. O prisakymas didžiausias: mylėk artimą, kaip pats save! Ir patys kunigai tą prisakymą tankiai atkartoja žmonėms, paaiškindami žodžiais šv. Jono Auksaburnio: „Kas sakytų Dievą mylįs, o artimo nemylėtų, tas melagius yra“, t. y. bedievis. O kiek kunigų yra, kurie netur jokios meilės artimo, jokio pasigailėjimo biedno žmogelio, nuo kurio atima paskutinį skatiką už palaidojimą iš bado numirusios pačios!.. Ir teip daro beveik visi mūsų prabaščiai. Argi tai visi jie būtų bedieviai?.. „Kunigai – bedieviai! – nusistebės gal kitas.“ Bet nėr ko čia stebėtis, nes teip ir išeina...

Ant galo grįžkim da prie „daužymo langų“.

Rašytoja minėto „Pasikalb.“ klausia skaitytojaus: „... Kodėl skaitymas Ūk. nepamokė prijausti vargui čia pat po šonu atsitikusiam, o žadina važiuoti už kelių verstų daužyti kunigams langus?“ O aš paklausiu: „Kodėl skaitymas Ūk. „nepažadina“ išdaužyti langus visiems judošiams, valdžios tarnams, kurie nežmoniškai žudo sėtojus liuosybės, naikintojus vargo? Ak, apie šitų nevidonų šunybes dvigubai daugiau yra rašoma, negu apie kunigus ir tai ne kartą da su aiškiu pamokinimu, kas link „daužymo langų“; ko apie kunigus, – kaip matėme, – niekados nebuvo rašyta.“ Štai net pati redakcija, perskaičius žinią 6 num. Ū-ko p. m., jog „sasnaviečiai išlydėjo su šunų muzika buvusį savo mokytoją Džiarabą-Marmą“, gailinasi, kad „sasnaviečiai tik tiek temoka padaryt judošiui ir nieko geresnio negal išmislyt“. Tiesa, čia išsireikšta truputį... romantiškoj formoj, t. y. neaiškiai, bet tiek kartų panašiuose atsitikimuose būdavo duotos patarmės tai nuo pačių korespondentų, tai nuo redakcijos, kad tokiems šunims būtų labai gerai „išdirbti kailį“ arba „pritrėkšt kur“, ar ką kita padaryt, kad jie daugiau nerietų žmonių, o kad sulyginant teip mažai tas išsipildydavo? Jau jeigu

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

sėjant ir laukiant „geistinų vaisių“ nelabai galime sulaukt užderėjimo, tai ką čia to norėt nesėjus? Ir teip; dėl kunigų mūsų Ūkininkas da nepasėjo nė vieno grūdelio „kailiams dirbti“, o dėl Vonsiackio ir jo tarnų jau ne vienas sėjo net su rieškučiomis, o vienok da ik šiol turbūt nieks nesusilaukė tų teip „geistinų“ vaisių. Ant galo ir pats Vonsiackis, per tiek metų sėdamas po Lietuvos dirvas savo pragariškus darbus, turi, rodos, sulaukti tam tikrų vaisių!.. Kodėl jam nebyra langai... iš kaktos?!

Iš to viso, kas aukščiaus sakyta, matyt, jog didelis skirtumas tarp kunigų ir Vonsiackio. Tas skirtumas da pasididys, jeigu paminėsiu, jog kunigai tik žadėjo, –negalėsiant jiems „atskirt pelus nuo grūdų“, – šaukti prieš visas lietuviškas knygas ir laikraščius, o Vonsiackis, – be abejonės, – kelis brikus jų pervarė per „čyščių“. Kunigai tik keliose vietose (ir tai tik po sykį...) „šaukė“ prieš lietuviškas knygeles ir „gazietas“ ir dėl to jie negalėjo padaryti tokios blėdies mūsų judėjimui ir platinimuisi apšvietimo, kaip Vonsiackis. Šitasai „Dievo žvėris“ ne tik sutramdė ant kelių metų mūsų judėjimą ir apšvietą, bet ir prarijo daugybę jaunų ir našiausių mūsų spėkų. Ir be reikalo šiandien mes kaltiname mūsų inteligentiją, užmesdami jai snūdumą ir stoką energijos ir pasišventimo, nupuolimą „gyvybės“ mūsų laikraščių. Patys šitie užmetimai mums sako, jog buvo pas mus daug vyrų su energija, daug pasišventusių. Kur jie dingo? Ogi vonsiackiai ir kiti šiaurės pragaro tarnai, pagriebę juos savo lerviškais nagais, nugabeno į kalėjimus, – į tas vyriausias despotiškos valdžios institucijas, – ir ten juos šaldo ir badu marina; tankiausiai nerasdami jokios jų kaltės. Toki tų budelių darbai negali jiems praeiti dykai! Nekaltas kraujas šaukias į dangų atmonijimo! Pasėtas piktas iškeros ir, atėjus geriems metams, atneš tam tikrus vaisius ir visiems despotams už žudymą bus atmokėta... pražuvimu!

Varpas, 1903, nr. 1, p. 7–9. Tarpininkas kunigų apsileiDimas

Norėdami išgauti nuo valdžios šiokias bei tokias prigulinčias mums, kaip žmonėms, lietuviams ir katalikams, tiesas, tankiai nurodome visokius mūsų gyvenimo atsitikimus, kur rusų valdžios atstovai peržengia pamatinius įstatymus. Pasižvalgę po Lietuvą atrastume kiekviename užkampyje valdžios tarnų nusikaltimus; tamsūs žmonės, nepažindami įstatymų, bijo pasipriešinti tokiems tarnams, bijo skųsti juos ir kenčia, kiek galėdami. Bet ką mes pasakysime apie žmonių katalikų vadovus, kunigus, kurie ne tik gali pažinti reikalingus įstatymus, bet dargi priversti yra juos

žinoti, nes kiekvienas reikalingas jiems naujas įstatymas yra jiems pasiunčiamas ir į knygas įtraukiamas.

Štai Žemaičių vyskupo370 aplinkraštis į vyskupystės dekanus. Tas cirkuliaras parodo, kaip mažai tesirūpina daugelis kunigų savo avelių lietuvių apgynimu nuo surusinimo.

(Vertimas iš rusiškos kalbos)

Paskutiniu laiku kai kuriose žmonių mokyklose po tam tikrų lotyniškųjų maldų, kalbamų prieš lekcijas ir po lekcijų, yra įvestos priverčiamos maldos, rusiškai kalbamos; šituo mokytojai permainė maldų turinį ir kalbą tų maldų, kurios įstatymo (paremtojo ant Aukščiausiojo paliepimo, duoto 25 d. birželio 1897 m.) paskirtos katalikams. Norėdamas prašalinti minėtojo įstatymo peržengimą, aš kreipiaus į žmonių mokyklų direkciją. Tų mokyklų direktorius, atsakydamas ant mano reikalavimo, 14-ą dieną gruodžio mėn. (1902 m., nr. 9362) pranešė man raštu, jogei rusiškosios maldos po tam tikrų lotyniškųjų maldų yra skaitomos ir kitose mokyklose, ne tiktai mano paminėtose, „žinoma, su kunigų žinia“.

Todėl įsakau tamstai pasikviesti visus Tamstos dekanato pradedamųjų –ministeriškųjų ir miestinių mokyklų kapelionus ir atsiųsti man jų pačių ranka rašytus šių klausimų paaiškinimus:

1. Ar yra žinomi kapelionui maldų kalbos, turinio ir tvarkos (prieš lekcijas ir po lekcijų) įstatymai?

2. Kurios maldos ir kokia kalba dabar yra skaitomos mokykloje?

3. Ar nemėgino mokytojas permainyti įsakytųjų maldų turinio ir kalbos ir įvesti naujas? Jei mėgino, tai ar priminė apie tai kapelionas mokytojui ir ar siuntė raportą savo valdžiai?

Pagal surinktų žinių kapeliono užtylėtuosius naujus maldų įvedimus pasergsti naujiejie užėmę jo vietą kapelionai.

Taigi pavedu Tamstai pranešt kapelionams, kad jie bus smarkiai baudžiami, jeigu bus pabojama, kad ką nors ne teip paaiškino, atsakydami ant minėtųjų klausimų. Kaunas, 31 sausio 1903 m. Telšių arba Žemaičių vyskupas.

Tasai vyskupo aplinkraštis aiškiai parodo, kad:

1. Daugelis kunigų visai nežino įstatymų, jiems garsinamų apie maldų ir tikėjimo dalykus.

2. Matydami, kad žemesniųjų mokyklų mokytojai peržengia caro paliepimus, –negina katalikams prigulinčių tiesų, tyli ir net savo vyresnybei neduoda žinios, neprašo jos užstoti.

3. Aplinkraštis prileidžia, kad kunigai – apsileidėliai arba nusidėję šiame dalyke besiteisindami meluos, neprisipažys.

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

Tai ko gi laukti nuo tokių kunigų, kad jie stengtųs išgauti tiesas savo avelėms, kaipo lietuviams, kad jie leidžia paminti po kojų jau duotas toms avelėms, kaipo katalikėms, tiesas?

Liūdna ir skaudu matant, kad Lietuva turi tokius piemenis-ganytojus. Nenuostabu, kad kartais karštam tautiečiui išsprunka iš po plunksnos aštrus žodis prieš kunigus. Nėra ko pykti ir stebėties, kad patsai vyskupas gana dailioj formoje pasako teip negražius dalykus apie daugelį kunigų!..

Varpas, 1903, nr. 8, p. 181–182. Spragilas šiaulių mergaičių gimnazijos mokinių statistika

Šiaulių mergaičių gimnazija įkurta tapo 1898 m. ir užlaikoma yra privatiškomis lėšomis be jokios pašalpos nuo valdžios. Jos įkūrimui Šiaulių pav. dvarponiai sumetė apie 10 000 rub., grapas Zubovas371 davė žemės plotą ir plytų ant 10 000 rub., Šiaulių bankas davė 1 700 rub., žydai – 1 000 rub. Dabar kasmet užlaikymui miestas duoda 1 000 rub. ir žydai 500 rub.

Iš sykio buvo tik 4 kliasos, o nuo 1901 metų visos 7 kliasos. Žinios, p. Grybautojos372 surinktos, parodo, kas toje gimnazijoje ieškojo mokslo ir šviesos 1902–1903 metais372a:

Čia nėra nurodyta, kiek lenkių ir kiek lietuvaičių, nes tautiška sąmonė terp Šiaulių mokinių – mergaičių gana silpna. Jeigu pas kurių ir yra atsiradęs patriotizmas, tai tankiai lenkišką patriotizmą sučiupsime lietuvės širdelėje. Tai senovės lenkiškosios tradicijos liekanos. Abejoju, kad gerai patyrinėjus atsirastų nors kelios tikros lenkės visoj gimnazijoj, nes 1) Lietuvoje ateivių lenkų labai mažai, 2) turtingiejie dvarponiai tankiausiai siunčia savo dukteris į mokslą Varšuvon, rečiau Rygon, Petrapilin ir į užsienius. Savo nuomonės patvirtinimui galiu pridurti žodžius dviejų VI kliasos

mergaičių, kurios pavadino save lenkėmis: „Reikėtų, – sako, – būt lietuvaitėmis, bet negali vienu sykiu permainyti savo pažiūrų.“

Iš visų 83 katalikių lietuviškai moka kalbėti maždaug 66 (VI kl. nebuvo nurodyta, kiek yra mokančių lietuviškai, todėl iš VI kl. mokinių tepaimtos prie to skaičiaus tik tos, kurios vadina save lietuvaitėmis). Tai yra iš visų „katalikių“ moka lietuviškai kalbėti 75,9 %, o 24,1 % nemoka lietuviškai, nors Lietuvoj gimusios ir užaugusios, nors jų tėvai lietuvius laiko per „bratni naród“373. Liūdna, kad „lenkės“, gimusios ir užaugusios

Lietuvoje, nemoka lietuviškai, bet liūdna ir pikta, kad lietuvaitės, kurių prosenoliai gryni lietuviai buvo ir lenkiškai nė „dzień dobry“ nemokėjo ištarti, dabar nebemoka lietuviškai ir vadina save lenkėmis.

Tikiu, kad lietuvių idėjai sklindant plačiau po Lietuvą ir lietuviams be perstojo besidarbuojant išnyks kaip dūmai tokie nesusipratimai.

Gerai būtų, kad tautiečiai, kuriems tas yra prieinama, surinktų žinias ir apie kitų mokyklų lietuvius: turint daugiaus medegos galima būtų platesnius išvedimus, mums naudingus ir reikalingus, padaryti.

Pažadėta suteikt žinias apie Šiaulių vyrų gimnazijos mokinius. O juk lietuvių nemaža yra Panevėžyj realinėj mokykloje, Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Senapilio (Marijampolės), Rygos, Mintaujos, Liepojaus ir kitose gimnazijose.

Tokios žinios galėtų mums duoti nors mažą nurodymą, koksai skaičius mūsų inteligentijos gali būti artimoj ateityje.

Varpas, 1903, nr. 8, p. 186–187. A-s lietuvos ponai DiDžturčiai

Per Dinaburgo parodą, kuri pasibaigė 23 (10) rugsėjo, buvo padarytas Lietuvos ir kai kurių artimesnių gubernijų žemininkų susivažiavimas374. Užmanė tai Vitebsko žemdirbystės draugovė; ji tą susivažiavimą ir sutaisė. Susivažiavo apie 200 didžturčių. Įdomu, ką tos poniškosios galvos ten nutarė.

Taigi nutarė prašyt valdžios, kad leistų įkurt Lietuvoje universitetą su agronomišku skyriumi (fakultetu). Surinkimui reikalingų tam tikslui pinigų nutarė uždėti mokestį nuo dešimtinės visiems žemės savininkams. Prašo valdžios įkurt žemesnes žemdirbystės mokyklas, bet ne tam, kad jos ūkininkams naudą neštų, bet kad iš tų mokyklų galėtų išeiti reikalingi ponams rendauninkai, užveizdai, pristovai, kamisoriai, raštininkai ir kiti dvaro tarnai. Reikalauja, kad miško pasikirtimas būtų priskaitytas prie sunkiausiai

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

baudžiamų vagysčių; kad būtų paskirta bausmė už vaikščiojimą po mišką ne keliu; kad, gaisrui miške atsitikus, aplinkiniai valsčionys būtų varomi jo gesinti be jokios už tai užmokesties. Susivažiavimui baigiantis, kada vos 40 ponų beliko, tas paskutinysis reikalavimas buvo šiek tiek permainytas, bet ne dėl to, kaip jie aiškino, kad jis būtų bjaurus ir nedoras, bet kad tai galį neapsimokėti...

Ir daug panašių dalykų buvo nutarta.

Taigi ponai didžturčiai reikalauja nuo valsčionių prasčiokėlių, kad jie dėtų pinigus užlaikymui ponams reikalingos mokyklos, kad tie prasčiokėliai dykai tarnautų, ponui prireikus, kad jie nedrįstų ir kojos į mišką įkelti. Daug reikalauja ponai nuo neturtėlių saviems reikalams, o ką už tai jiems patys duoda? O štai: sunkiausias bausmes už mažiausį prasikaltimą prieš poną, nepakviečia nė vieno ūkininko į žemininkų susivažiavimą, tartum tie ūkininkai žemės neturėtų!

Ir po to viso ponai nori, kad žmogus prasčiokas juos mylėtų! Reikia tik stebėties, kad tie žmonės da teip kantrūs ir tyli. Kada gi jie atsibus ir pradės savimi rūpinties teip, kaip dabar tie ponai savimi rūpinas, tai kaži kaip tada gali su tais ponais būti...

Bet jie tada tegul nepyksta ant prasčiokų, nes patys jiems dabar aiškiai kelią rodo.

Ūkininkas, 1903, nr. 11, p. 313. Sp-as svetimi laikraščiai

С.-Пет. вѣд , nr. 147 š. m. patalpino straipsnį „Еще къ литовскому вопросу“375, kuriame autorius tvirtina, kad neužilgo būsianti leista lietuviams spauda, ir todėl reikalinga esą pasiklausyti, ką apie tai sprendžia vokiečiai ir lenkai, žmonės, kuriems turįs rūpėt tasai klausimas. Autorius paduoda lenkų nuomones, išsiaiškinusias per Slovėniško kliubo susirinkimą Krokuvoj376, kur buvo perskaitytas ir apsvarstytas prof. Losio referatas: „Kwestya litewska“377.15 *

Štai ką apie tą susirinkimą paduoda С.-Пет. вѣдм.: „Pasiremdamas ant oficiališkų dokumentų, apgarsintų paskutiniais laikais, o teipogi ir neapgarsintų, prof. Losis nupiešė paveikslą istorijos atgijimo tautiškos dvasios terp lietuvių. Tasai atgijimas ir paeinantieji iš jo siekimai – tai pasekmė įvedimo 1865 m. į lietuvišką raštenybę rusiškų raidžių, bent ta tai svarbiausioji priežastis. Užgynimas vartoti lotyniškas raides užgavo patriotiškus ir tikėjimiškus lietuvių jausmus; jiems pasirodė, kad maldaknygės, „kirilica“ spausdintos – pirmas žingsnis

* Sul. J. Losio, „Z ruchu narodowościowiego na Litwie.“ Czas, nr. 75–77, 1903. Red.

328

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika prie surusinimo. Uždraudus įvežti lietuviškas knygas iš užsienio, lietuviai pradėjo gabenties jas kontrabandos keliais; iš to kilo tardymai, kratos ir t. t. Tuo tarpu prasidėjo knygų išleidimas Prūsuose ir Amerikoj, atsirado daugybė periodiškų raštų. Visokios priežastys, tarp kitko, sutrukdymas vietinių literatiškų spėkų darbų, sukėlė aštrų ir tvirtą pasipriešinimą, kurs apsireiškė labiausiai tame, jog niekas nenori spausdinti rusiškomis raidėmis, žmonės naikina panašias knygas, valdžios išleidžiamas, o tuo tarpu gabena iš užsienio savas knygas ir per 40 metų nenustoja maldavę valdžios paduodami jai prašymus ir į rusiškus laikraščius rašydami straipsnius sugrąžinti prigulinčias tiesas savo raštenybei.

Prof. Losio referatas sukėlė daug ginčų per tą susirinkimą, ginčuose dalyvavo pp. Banrė378, A. Sakalauskis379, Koniečny380, Žuk-Skarševskis381, Gierbačevskis382, prof. Cibulskis (lietuvis, baigęs Petropilyj medicinos akademiją)383, Tretjakovas ir kiti. Išreikšta buvo visokių nuomonių. Vieni, nurodydami didelį „litvomanų“ šovinizmą, pamatė tame judėjime pavojų Lenkijai, kiti, pasiremdami ant senovės lenkų ir lietuvių unijos tradicijų, nurodė, kad teip giliai įleidusi į lietuvių širdis katalikystė per amžius liks tvirčiausiu mazgu terp Lenkijos ir Lietuvos kovoje su priešais. Labai užinteresavo klausytojus pp. Skarševskis ir Cibulskis, kuriuodu savo išvedimus parėmė ant savo ypatiškų atsiminimų ir įspūdžių. P. Cibulskis nurodė lietuviško elemento silpnumą ten, kur jam prisieina susidurti su baltarusiais, kaip štai Šventėnų, Vilniaus ir kituose pavietuose. Tose vietose etnografiškos lietuvių ribos nuolat susisiaurina ir lietuvių judėjimas ten neturėtų jokios spėkos, jeigu nebūtų prilaikomas iš šalies. Rusija, persekiodama lotyniškas raides, sulaikydama lietuvių raštenybės ūgį, kelia lietuvius prieš lenkus. P. Skarševskis suteikė žinias apie lietuvių santykius su lenkais Amerikoj. Tie santykiai yra sugadinti, kur abi tauti yra vienoj parapijoj; bet jeigu lietuviams pasiseka įkurti skyrium savo parapiją, tai jų santykiai darosi širdingi. Karštu apgynėju lietuvių judėjimo pasirodė p. Gierbačevskis. Savo ilgoj kalboj, pilnoje meilės dėl Lietuvos ir mistiško įtikėjimo į morališkų lietuvių tautos pajėgų stiprybę, jis privedė, kad lietuvių judėjimas nėmaž nepakenks individuališkam Lenkijos būviui. Siauro nacionalizmo ir stataus radikalizmo kevalas pas daugelį lietuvių judėjimo atstovų neduoda tiesos nepripažinti reikalingumo gaivališko gyvenimo apsireiškimo terp lietuvių. Tikroji lietuvių inteligentija nebuvo ir nebus Lenkijos priešu. Lietuvių vadovai savo raštuose nurodo patraukimą prie lenkų, jie pyksta ant tų, kurie savo ypatingumu nori sutrukdyti tautų brolystę. Kalbėtojas sako, kad negalima tikėties, kad lietuviai priimtų stačiatikystę.

P. Gierbačevskis labai karštai kalbėjo apie legendas, mitus ir apskritai apie visą tautišką lietuvių poeziją: širdingai tikintieji, iškilmingi, jie užlaikė senovės rusų kultūros elementus (palygink neseniai išreikštą Efimenkos nuomonę). Savo kalbą baigdamas,

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

p. Gierbačevskis labiau rėmėsi ant to, kad lietuviai aktyviškai dalyvavo kultūriškuose Lenkijos darbuose, kad Mickevičius – tai lenkiškos ir lietuviškos dvasios sinteza, todėl naujas lietuviškas judėjimas neis prieš Lenkiją, jeigu ši neatstums jo nuo savęs.“

Varpas, 1903, nr. 12, p. 294–295. A-s kn. antonevičiaus Darbai

Dėlei įvairių priežasčių iki šiol negalėjome duoti pamatingo išnagrinėjimo atsišaukimo į kunigus praloto Antonevičiaus384, dabartinio Seinų vyskupijos valdytojo. Netrukus galėsime, kad ir susivėlinę, parodyti to nepaprastojo rašto prasmę. Dabar štai turime mažutį paliepimą iš Vyskupijos kanceliarijos paleistą. Paliepimas rusiškai – valdžios kalboje parašytas, nes valdžios tarnas rašė.

„Jo Sveikatai Šilovatų filijos Valdytojui. Siųsdamas Tamstai kopiją gubernatoriaus laiško į čionykštės Vyskupijos valdytojį, kanceliarija praloto Antonevičiaus įsakymu liepia, kad Tamsta kaip bematant pavarytumei vargonininką Vincą Kairaitį ir praneštumei apie tai Vyskupijos konsistoriui.

Pildąs sekretoriaus priedermes Kun. J. Rudaitis385“

Toje gubernatoriaus kopijoje buvo rašyta, būk tai Kairaitis prigulėjęs prie įtaisymo prakalbos Šilovate, per prakalbas buvę išdalinti atsišaukimai ir raudona vėliava išskleista. Nors tame visai nedalyvavo Kairaitis, vienok valdžia, nerasdama kaltininkų, ant jo bėdą sumetė. Šį kartą, pati nenorėdama rankų tepti – paprašė Seinų vyskupijos valdytojo Antonevičiaus; tas tuojau su mielu noru prisiėmė išpildyti žandarų priedermę – žudyti žmogų, nežiūrint, ar kaltas, ar ne. Jam užteko gubernatoriaus prašymo. Pasirodo, kad kun. Antonevičius, nenorėdamas ar negalėdamas būti tikrai dvasišku piemeniu, apsiėmė būti avinu gubernatoriaus stumdomu.

Ūkininkas, 1905, nr. 9, p. 256. Y. Z. keletas žoDžių apie lietuvos socialDemokratų partijos manifestą

Tuo tarpu, neįsigilindamas į tą raštą, padarysiu tik keletą mažų pastebėjimų apie jį386. Patsai vardas („manifestas“) man, kaipo demokratui, labai keistai ir nemaloniai skamba, – primena carą iš Dievo mylistos. Argi ir kitos socialistų partijos dar tebevartoja

330 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

tą vardą savo programai pavadinti?! Turime komunistų manifestą, bet kada tai jis buvo rašytas? Abejoju, kad autoriai dabar jį taip pat pavadintų.

Bjauriai skamba ir pavadinimai činauninkais žmonių, kurie bus žmonių renkami ir atstatomi, jų reikalų aprūpinimui paskirti – toks vardas caro smarve kvepia.

Nemalonų įspūdį daro didelis apie save manymas L. S. D. P. „Manome, kad pirmutiniais griovėjais netikusios dabartinės caro valdžios pas mus bus Lietuvos darbininkai, vadovaujami Lietuvos socialdemokratų partijos. Tik jie... įstengs panaikinti dabartinę politikos tvarką.“ Išeina, kad iki šiol nebuvo caro valdžios griovėjų ir nėra jų.

O jei ir būtų, kaip iš tikrųjų buvo, tų griovėjų ne darbininkų tarpe, tai apie tai pritinka darbininkų vadovams tylėti, slėpti. O juk iki šiol kovoj su caro valdžia daugiausiai atsižymėjo inteligentai, nors jų skaičius, sulyginamai su darbininkų skaičiumi, menkutis; atsižymėjo mokslus einančioji jaunumenė, ūkininkaičiai; mažiausiai gi darbininkai. Tas ir suprantama, nes darbininkų padėjimas blogiausis, sunkiausiai jiems apsišviesti ir susiprasti. L. S. D. P., matyt, norėdama būti darbininkų partija, taip kalba, bet tuojau nukrypsta nuo darbininkų pamato; jaučia, kad daug daugiau (bent dabar) yra žmonių, kurie su pilnu supratimu eina prieš caro valdžią, todėl tai tuojau ir apie juos užsimena, ketina surinkti „aplink save dar ir kitus neužganėdytus visūmenės luostus“.

Grynas socialdemokratas, kurs remia visą judėjimą ant darbininkų, kuriam labiausiai darbininkai rūpi, nerodys tokio slydaus kelio; rodant jį reikia užmiršti apie kliasų kovą.

Iš tolimesnio teksto irgi pasirodo, kad L. S. D. P. nedrįsta atvirai stoti į kovą už darbininkų reikalus, nedrįsta pakelti kliasų kovos ir ant jos paremti progresą.

Todėl tai, matyt, nenorėdamas užgauti dvarininkų ir turtingesniųjų ūkininkų, padėjo pačiame gale reikalavimų (28) gan keistą išrišimą žemės klausimo: „Kad mūsų krašto rėdas išpirkinėtų pamaži visų Lietuvos gyventojų nuosavybėn Lietuvos žemę, geležinkelius, kelius, bankus (sic!) ir kitokius viešus įstatymus (!) visur, kur bus visūmenės pripažinta naudinga tą padaryti“. Taigi, ponai, nesibijokit – L. S. D. P. neims nuo jūsų žemės nė šmotelio; jei jau būtų ji kada reikalinga (čia dar abejojama, nors ant pirmo puslapio tos abejonės nėra), tai jie pamaži išpirkinės, net bankus apsiima išpirkti!

Tai galingi žmonės!

Apie „skarbavas“ žemes ir miškus Lietuvoje aukščiau (§ 12) kalbama, nors tas klausimas kietai surištas su § 28; bet § 12 už tai drąsiau, radikališkiau kalbama, nes L. S. D. P., matyti, valdžios nebijo užgauti, nuo jos tiesiai reikalauja atimti žemes ir miškus; ponų ir turtingųjų ūkininkų privengia.

Išpildymo visų reikalavimų, išdėstytų § 28, L. S. D. P. ketina pareikalauti Įsteigiamamjam Vilniaus Seime. Keistai išrodo. Lyg kad L. S. D. P. tikisi tuojau

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

kaip bematant susišaukti Įsteigiamąjį Seimą. O gal iki tam laikui nenori judinti opių

ekonomiškųjų klausimų? Nesinori tikėt, kad ji būtų tokia naivi. Argi mano tuojau padaryti sukilimą neorganizuotų, nesusipratusių politiškai minių ir tokiu būdu sušaukt Įsteigiamąjį Seimą?! Man rodo, kad jeigu ir pasisektų tą kokiu nors būdu padaryti, tai maža nauda teišeitų iš to Seimo. Maža nauda iš žmonių menkai tesusipratusių.

Žinoma, revoliucijos laike susipratimas milžiniškais žingsniais žengia pirmyn. Susipratimas negali tik vienų darbininkų tarpe pasilikti. Kaip tik bus užkliudyti ekonomiškieji, gryni darbininkų reikalai, tai tuoj atsiras aiškus susipratimas ir organizacija priešingų darbininkams spėkų – dvarininkų, ūkininkų etc. Tokiems žmonėms visai nebus geistinas toks Įsteigiamasis Seimas Vilniuje, kurs bus priešingas jų ekonomiškiems reikalavimams. Jie Lietuvoje turi dar nemažą spėką, jų pasipriešinimas plius caro valdžios ir karūmenės užpuolimas bene sutrukdytų tokį puikų užmanymą.

Todėl toksai būdas kovos už Lietuvos autonomiją, man rodos, dabar dar visai nepraktiškas. Kur kas lengviau sujungti visus „neužganėdytus luostus“ pakeliant vien tik politiškąją kovą, reikalaujant politiškosios autonomijos Lietuvai; tuo tarpu palikus šalyj kitus, ypač luomų, reikalus. Tuo tarpu, mano nuomuone, pirmutinė kova, visų ligi vieno, turi būti aštri atkakli kova už žmogaus ir piliečio tiesas ir už Lietuvos autonomiją. Į tą kovą įmaišant kita dar tik trukdysime darbą. Norėdami vienu žygiu du kiškiu sugauti nė vieno galime nepačiupti. Arba jau visai atvirai ir aiškiai atsistoti ant pamato klasių kovos, organizuojant darbininkus ir vien tik ant jų remties ir su jų pagalba eiti prie autonomijos. Tas kelias, man rodos, nuoseklesnis, tik tolimesnis.

Iškovojus gi žmogaus ir piliečio tiesas, išgavus Lietuvos autonomiją, ir darbininkams bus lengvesnė kova už savo luominius interesus. Turėdami laisvę sąžinės, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų ir streikų, galės organizuotis daug greičiau negu dabar; turėdami geriau sutvarkintas kultūriškas įstaigas, galės greičiau apsišviesti. O šviesūs ir susiorganizavę darbininkai daugiau padarys negu dabartiniai ir su geriausiu Brauningu rankoje!

Varpas, 1905, nr. 9/10, 93–94. [Be parašo387]

1905 metai

Tais metais buvo daug stambių atsitikimų; galutinai apgriuvo Rusų valstybės senieji pamatai; vyriausybė kaip be įmanydama taisė lopė senąją tvarką, o ji vis iro ir griuvo...

Per kiaurus metus vargo Mandžiūrijoj šimtai tūkstančių žmonių; daug jų žuvo nuo

332 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

japonų kulipkų ir durtuvų, daugelis sirgo ir mirė nuo ligų; šalčio ir bado teko pamatyti tiems vyrams. Toli iš tėvynės varu išvaryti, jie troško kuo greičiau namon pagrįžti prie savųjų. Nors 1 (14) spalių manifestu ir buvo apskelbta santaika su japonais, nors ir pasibaigė karė, vienok maž kas tepagrįžo namon iki Naujų metų.

Pasibaigė baisi karė. Daug ji prarijo žmonių ir pinigų. Rusų valdžia labai daug prakišo. Ji turėjo atiduoti geresniąją dalį Sachalino salos, Port Artūrą ir kitas aplinkines vietas, labai brangų ir ilgą geležinkelį Mandžiūrijoj; turės visai išsikraustyti iš ten ir dar užmokėti nemaža pinigų japonams už mitinimą suimtųjų į nelaisvę rusų.

Ta karė kuo aiškiausiai parodė visas rusų valdžios silpnybes. Ta karė parodė, kad mažutė, bet šviesesnė ir geriau sutvarkyta Japonija yra daug stipresnė už Rusų valstybę. Pasidarė aišku, kad ilgiau nebegali laikyties senoji tvarka Rusijoj; žmonės ėmė kaskart labiau pykti ant valdžios ir reikalauti permainų.

Sausio 9 d. Peterburgo darbininkai, popo Gapono vedini, ėjo pas carą su savo skundomis ir prašymais, ėjo be ginklų caro paveikslu nešini. Prieš juos išsiuntė valdžia karūmenę. Liko daugybė nekaltų žmonių užmušta ir sužeista. Užtat dabar buvo aišku, kad vyriausybe nėra ko pasitikėti, kad ji visai nenori žmonių vargais rūpinties. Todėl prisieina patiems be vyriausybės pagalbos ieškoti teisybės ir geresnio gyvenimo. Žmonės ėmė bruzdėti, kilti...

Vasario 18 d. buvo apskelbtas caro paliepimas ministeriui Buliginui388, kad sugalvotų, kaip sušaukti žmonių išrinktuosius, kurie padėtų vyriausybei visą valstybę valdyti. Suprato valdžia, kad be žmonių atstovų nebegalima apsieiti. Ilgai galvojo Buliginas, o žmonės nerimastavo; jų neapykanta ir reikalavimai augo didyn.

Manifestas 6 (19) rugpjūčio nenuramino žmonių: jie daugiau laukė ir per ilgai laukė. Apskelbtoji dūma nepatiko daugeliui dėl to, kad mažos tiesos tebuvo žadamos žmonėms, ne visiems teleidžiama buvo rinkti atstovus ir negalima buvo rinkti jų tiesiai. Tuo tarpu žmonių susipratimas augo. Jie telkėsi į būrius – į draugijas ir sąjungas, kad išvien varyti darbą. Ačiū tai tiems susivienijimams pasisekė padaryti tą, ko dar svietas nebuvo regėjęs – visuotiną streiką. Pradžioje spalių mėn. sustojo gelžkeliai, užsidarė fabrikai, dirbtuvės, krautuvės, bankai ir kitos įstaigos, užgeso miestuose ant gatvių žiburiai – ir visa plati valstybė lyg apmirė. Iš visur tik kilo reikalavimas naujos, geresnės tvarkos – konstitucijos.

17 (30) spalių apskelbtas manifestas, kuriame žadama duoti žmonėms laisves –žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų ir žmogaus nepaliečiamybės. Žadama taipgi suteikti žmonių atstovams didesnes tiesas; pasakyta, kad nuo to laiko nė vienas įstatymas nebebus leidžiamas be žmonių atstovų sutikimo.

Ir dabar nenurimo žmonės. Kodėl? O tai dėl to, kad tuojau pat prasidėjo skerdynės

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

įvairiuose miestuose; ant apšviestesniųjų žmonių ėmė užpuldinėti visokie valkatos, jiems kai kur aiškiai padėjo policija ir karūmenė. Vyriausybė tų skerdynių neprašalino. Ji nepasirūpino išleist laikinių įstatymų, kurie tikrai suteiktų pažadėtąsias manifeste laisves. Žmonės patys ėmė naudoties toms laisvėmis visai nepaisydami ant senųjų įstatymų. Turėjo, žinoma, kilti daug nesusipratimų, daug aukų krito. Nors po manifesto netrukus buvo paliuosuoti žmonės, kurie, bekovodami už geresnę tvarką, buvo nusidėję prieš valdžią, vienok ne visus tepaliuosavo. O greit ir vėl pradėjo kimšti į kalėjimus daugybę žmonių, valdžiai nepatinkamų.

Vis tai ne ramino žmonių, bet dar labiau erzino juos. Ant galo, metams baigianties, Maskvoje sukilo žmonės ir jau su ginklais stojo priešais. Karūmenės dalis, kuri dar tebeklausė valdžios, ėmė malšint sukilusius. Daug užmuštų ir sužeistų; nemaža namų sugriauta. Dar didesnė neapykanta sukelta. O ir prieš tai jau tai šen, tai ten buvo sukilimai. Dar vasaros laike sukilo kareiviai didžiausio karės garlaivio „Potiomkinu“, vadinamo. Kiti Juodųjų jūrio garlaiviai nedrįso paimti jo. Jis, nuplaukęs į Rumuniją, pasidavė. Kareiviai išsisklaidė po svetimas žemes. Paskui buvo didesni kareivių prieš valdžią sukilimai: Liepojuj, Kronštadte, Vladivostoke ir Sievastopolyj. Sievastopolyj per kelias dienas grūmėsi karūmenė su karūmene. Daug užmuštų ir sužeistų, daug namų sugriauta ir garlaivių sunaikinta. O Kaukazo ir Latvijos nepasisekė dar numalšinti. Sukilusiai Finliandijai nuraminti prisiėjo sugrąžinti senovės tiesas, jų konstituciją, leista sušaukti seimą, kurs dar pataisys tą konstituciją.

Ir mūsų krašte įvyko nemaža permainų.

17 (30) balandžio manifestas suteikė kai kurias lengvenybes tikėjimui ir kunigams389.

1 (14) gegužės leista žemę pirkti ir pažadėta prigimtąją kalbą į kai kurias mokyklas įleisti390.

3 (16) lapkričio pažadėta numažinti ateinančiais 1906 metais išperkamuosius mokesčius, o paskui ir visai nebeimti jų. Tik tas manifestas nėmaž nepalengvino naštos valniemsiems (liuosiemsiems, palaidiemsiems) žmonėms. 13 lapkričio leista Kauno gub. įvest lietuvių kalbą į pradedamąsias mokyklas, leista samdyties mokytojus ir raštininkus lietuvius, o taipgi valsčių raštus lietuviškai užrašinėti391.

Tais metais plačiai po Lietuvą pasklido reikalavimas autonomijos su seimu Vilniuje392. Sunkūs, neramūs buvo tie metai, bet vaisingi. Daug laimėta, bet daug dar trūksta. Tik atbuskim, susipraskim, darbuokimės karštai, o sulauksime geresnių laikų!..

Vilniaus kalendorius 1906 metams, 1906, p. 20–22. P. Višinskis

Algimantas Vitolis Trušys, „Povilas Višinskis“. Mozaika, 1260x850, 1988–1989.

Komentarai

Greta svarbiausių faktų apie minimus asmenis ar reiškinius komentaruose iškeliamos su Povilu Višinskiu ir jo epocha labiau susijusios realijos. Komentuojami pirmą kartą knygoje paminėti vardai ar realijos. Vėliau paminėtus vardus, periodinius leidinius ir organizacijas galima susirasti pagal asmenvardžių bei organizacijų ir periodinių leidinių rodykles. Kitos kalbos asmenvardžiai pateikiami originalia sugramatinta forma, sulietuvinta forma greta rašoma tuo atveju, kai ji paplitusi to meto spaudoje. Vartojami dabartiniai vietovardžiai, prireikus skliaustuose pateikiamas Višinskio vartotas pavadinimas. Višinskio epochos datos pateikiamos pagal senąjį kalendorių. Povilo Višinskio ir kitų autorių išrašai, citatos, leidinių aprašai redaguojami pagal bendruosius knygos redagavimo principus (žr. skyrių „Dėl kalbos redagavimo principų“).

Pagrindiniai šaltiniai

Varpas – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis žurnalas (vadintas laikraščiu), kurį 1889 m. įsteigė Varšuvos studentų draugija „Lietuva“. Idėjinis Varpo vadovas ir vienas faktiškųjų redaktorių iki 1899 m. buvo Vincas Kudirka. Kiti faktiškieji Varpo redaktoriai po 1894 m. (Povilo Višinskio bendradarbiavimo laikotarpiu): Jurgis Šaulys (1891–1894, 1903–1904), Stasys Matulaitis (1895–1897), Kazys Grinius (1898–1899), Juozas Bagdonas (1899–1903, 1904–1905), Višinskis (1905). Kaip Varpo komiteto narys, neoficialiu redaktoriumi Višinskis dirbo jau nuo 1902 m. Varpo bendradarbiai Višinskio rašymo laikotarpiu: Augustinas Janulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Antanas Smetona, Marcelinas Šikšnys, Liudas Vaineikis, Jonas Vileišis, Petras Vileišis, Morta Zauniūtė ir kt. Pirmuosius savo literatūros kūrinius ar straipsnius Varpe išspausdino Jonas Biliūnas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija PečkauskaitėŠatrijos Ragana, Pranas Vaičaitis, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt. Varpas padėjo susiformuoti vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių – varpininkams, iš kurios gimė Lietuvos demokratų partija ir kitos politinės organizacijos. 1905 m. Lietuvos demokratų partijai netekus šalininkų iš nuosaikiųjų liberalų ir socialdemokratų, Varpui nuolat trūko medžiagos ir lėšų. Nuo 1905 m. laikraštis išeidavo kartą per du mėnesius. Sumažėjo korespondentų skaičius. Paskutiniai trys numeriai buvo prirašyti Višinskio, Griniaus ir J. ar P. Vileišio. Žr. Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1995, p. 46–48. Ūkininkas – Varpo dalis, valstiečiams skirtas mėnraštis (1890–1905). Tikrieji žurnalo redaktoriai buvo tie patys Varpo redaktoriai ir bendradarbiai. Ūkininke publikuota Jono Biliūno, Vinco Kudirkos, Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Julijos Žymantienės-Žemaitės ir kitų autorių kūryba. Žr. Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1995, p. 56–58.

Analitiniai straipsniai ir komentarai, brošiūros

Dar keletas žodžių apie čekų atgijimą

1. Kultūrtrėgeris (vok. „Kulturträger“) – kultūros skleidėjas: taip save vadino vokiečiai, kurie kitų šalių pavergimą dangstė pareiškimais apie kultūros Europoje skleidimą.

2. Naujasis laikas (vok. Die neue Zeit) – Štutgarte leistas Vokietijos socialdemokratų partijos žurnalas (1883–1923), įsteigtas ir iki 1917 m. redaguotas Karlo Kautsky’io ir Emanuelio Wurmo.

3. Vokiečių mokyklų susivienijimas (vok. „Deutscher Schulverein“) – 1880 m. įkurta draugija. Pagrindinis tikslas buvo paskatinti gyventojus kurti vokiečių mokyklas bendruomenėse, kuriose vokiečiai sudarė mažumą, ir prisidėti prie vokiečių mokyklų išsaugojimo. Vienoje buvo leidžiamas laikraštis Vokiečių mokyklų susivienijimo žinios (vok. Mittheilungen des deutschen Schulvereins).

4. „Motinos mokyklos“ (ček. „Matica školská“) draugija – 1880 m. įsteigta organizacija, turėjusi remti čekų kalbos mokyklų steigimą ir veikimą nacionaliniu mastu mišriose Austrijos-Vengrijos srityse, ypač Čekijos pasienio regione. Kėlė kalbos mokymo klausimus. „Motinos mokykla“ buvo sukurta kaip čekų alternatyva Vokiečių mokyklų susivienijimui. Draugija rėmėsi tvirta Čekijos politikų, žurnalistų ir plačiosios visuomenės parama.

5. Liaudies mokyklos draugija (lenk. „Towarzystwo szkoły ludowej“) – 1891 m. Galicijoje įkurta visuomeninė organizacija, kurios tikslas buvo stiprinti lenkų tautos švietimą. Steigė mokyklas, kursus suaugusiesiems ir mokyklų nebaigusiems jaunuoliams, lenkų kalbos kursus, bibliotekas ir skaityklas, rūpinosi mokymo priemonėmis, leido populiarius žurnalus, palaikė liaudies mokyklų mokytojus.

Senas klausimas – vis naujas

6. Žr. R. U. [Kazys Grinius], „Dar keli žodžiai prie senojo klausimo“, Varpas, 1896, nr. 1, p. 9. Grinius (1866–1950) – visuomenės ir kultūros veikėjas, gydytojas, publicistas, Lietuvos prezidentas. Nuo 1883 m. platino draudžiamą lietuvišką spaudą, nuo 1888 m. buvo vienas aktyviausių Varpo ir Ūkininko bendradarbių, redaktorius.

Apie pastatymą paminklo a. a. Kudirkai

7. Vincas Kudirka (1858–1899) – rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, vienas žymiausių XIX a. antros pusės tautinio atgimimo judėjimo veikėjų. 1890–1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose, nuo 1897 m. gyveno Naumiestyje. 1889 m. sausį išleido pirmą žurnalo Varpas numerį ir iki 1899 m. su pertraukomis jį redagavo, 1890 m. organizavo Ūkininko leidimą, rengė Varpo skyrių „Tėvynės varpai“. Povilas Višinskis kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite, Jadvyga ir Marija Juškytėmis ir Petru Avižoniu Naumiestyje Kudirką aplankė 1898 m. vasarą.

8. Žr. Red., „D-ro Kudirkos paminklas“, Varpas, 1900, nr. 9, p. 107. Tuometinis redaktorius (Red.) – Juozas Bagdonas. Kaip teigia 1924-ųjų Kazio Griniaus atsiminimus cituojantis Romas Treideris, Vinco Kudirkos paminklui buvo išrinktas komitetas (Grinius,

Jonas Vileišis ir Jurgis Kairys), kuris surinko aukas ir Vilniuje užsakė akmeninį paminklą. Patikslintą paminklo statymo versiją pateikė Faustas Kirša. Žr. Romas Treideris, „Dr. Vinco Kudirkos kapas“, [prieiga internete: http://www.spaudos.lt/knygnesiu_paminklai/knygnesiai/ vincas_kudirkaii2.html].

9. Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) – Lietuvos ir Lenkijos poetas romantikas, dramaturgas. Vincas Kudirka išvertė Mickevičiaus Vėlinių III dalį, kelis eilėraščius.

10. Adolfas Dygasińskis (1839–1902) – lenkų rašytojas, natūralizmo autorius, žurnalistas, pedagogas. Vincas Kudirka išvertė jo apsakymą „Žvirbliai“ (lenk. „Wróble“).

11. Maria Rodziewiczówna (1864–1944) – lenkų rašytoja, visuomenės veikėja. Vincas Kudirka išvertė jos apysaką Rusvos dulkės (turėtų būti Pilkosios dulkės, lenk. Szary proch).

12. Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller, 1758–1805) – vokiečių klasikas, poetas, dramaturgas, filosofas, literatūros teoretikas. Vincas Kudirka išvertė jo dramas Orleano mergelė ir Vilius Telis.

Dėlei muštynių su žydais

13. Dirva (lenk. Rola) – Varšuvoje leistas savaitinis lenkų žurnalas (1883–1912). Publikavo apsakymus, romanų ištraukas, publicistiką, pabrėžė savo ryšį su katalikybe, pasižymėjo antisemitizmo tendencijomis.

14. Katalikiškoji apžvalga (lenk. Przegląd Katolicki) – Varšuvoje leistas katalikų žurnalas (1863–1938).

Keli žodžiai apie Sargiečių „išpažintį“

15. Knygoje žr. straipsnį „Credo.“ Kilk ir kelk!“

16. Žr. Redaktorius [Juozas Tumas-Vaižgantas], „Baigdami 5 metus“, Tėvynės sargas, 1900, nr. 12, p. 4. Tėvynės sargas – mėnesinis lietuvių žurnalas, leistas Tilžėje (1896–1904).

Įsteigė ir platinimą organizavo Tumas-Vaižgantas ir kt. Įkurtas siekiant suvienyti kunigus ir pasauliečius bendram tikslui – šviesti lietuvių tautą, kelti tautinę savimonę, auklėti jaunąją kartą, kovoti dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimo. Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – rašytojas, prozininkas neoromantikas, publicistas, dramaturgas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Tumas-Vaižgantas yra atsakęs į Povilo Višinskio kritiką, skirtą Antano Kriščiukaičio-Aišbės išleistam elementoriui (žr. Višinskio recenziją „Naujas elementorius A. iš B.“), Višinskio veiklą ir reikšmę įvertino straipsnyje „Tradicija. Du draugu“ (žr. Trimitas, 1929, nr. 13, p. 204).

17. „Tuo pačiu“ (lot. „Eo ipso“).

18. Antanas Baranauskas (1835–1902) – rašytojas, poetas romantikas, kunigas, kalbininkas, Žemaičių (Telšių) kunigų seminarijos Kaune homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius, Seinų vyskupas (1897–1902).

19. Antanas Macijauskas (1874–1950) – inžinierius, publicistas, visuomenės veikėjas, Didžiojo Vilniaus seimo delegatas. 1900 m. Sankt Peterburge išleido lietuvišką žemėlapį „Žemėlapis lietuviškai latviško krašto“. Cenzūrai uždraudus jo platinimą, Vyriausiosios

338 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

spaudos reikalų valdybos viršininkui iškėlė bylą ir ją laimėjo įrodęs, kad lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas yra juridiškai neteisėtas. Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraštis, draudžiantis spausdinti lotyniškais rašmenimis tekstus (1865), buvo neteisėtas, nes ministras neturėjo įgaliojimų. Neteisėtu pripažintas ir viešai nepaskelbtas Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsakas (1866). Macijausko ir Povilo Višinskio bylos (žr. 271 komentarą) įrodė lietuvių spaudos draudimo neteisėtumą. Žr. Kazys Misius, „Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai, Vilnius, 2011, p. 43–69; Jonas Nekrašius, „Lietuvos spaudos draudimas ir advokatai“, Advokatas ir valstybė, Vilnius, 2013, p. 229–232. Tėvynės sargo straipsnį „Krizis“ (žr Tėvynės sargas, 1901, nr. 1, p. 3) Višinskis komentuoja skliaustuose įterpdamas kritines savo pastabas.

20. „Už tikėjimą, carą ir tėvynę negailėk pilvo“ (rus. „За веру, царя и отечество не щади живота“). „За веру, царя и отечество!“ – Rusijos imperijoje XIX a. paplitęs šūkis.

21. Žr. Samogita [Kazimieras Macius], „Leonas XIII, Popiežius (kalba)“, Žinyčia, 1900, nr. 1, p. 20–22. Žinyčia – Tilžėje leistas Tėvynės sargo priedas, inteligentijai skirtas katalikiškas žurnalas (1900–1902).

22. „Čia ilsisi Bažnyčios ir tėvynės sūnus“ (lot. „Hic jacet filius Ecclesiae et patriae“).

23. Tėvynės sarge buvo publikuoti kritiniai straipsniai apie Varpą ir Ūkininką, pvz., Kalnietis [Vincentas Dargis], „Varpo ir Ūkininko telkiamoji „šviesa“, Tėvynės sargas, 1901, nr. 2/3, p. 2–5. Ar reik Lietuvai programos?

24. Pasirašydamas skirtingais slapyvardžiais, straipsnyje „Ar reik Lietuvai programos?“ Povilas Višinskis atsako į savo paties rašytą straipsnį „Ko mums šiandien trūksta?“ ir jo tęsinį „Credo.“ Kilk ir kelk!“. Visi tekstai publikuojami rinktinėje.

Kumiečiai

25. Darbininkų balsas – Tilžėje ir Bitėnuose leistas Lietuvių socialdemokratų partijos žurnalas (1901–1906). Redagavo Vladas Sirutavičius, nuo 1902 m. – Augustinas Janulaitis. Žurnalas skelbė socialdemokratines idėjas, rašė socialinėmis, ekonominėmis temomis. Bendradarbiavo Petras Avižonis, Jonas Basanavičius, Jonas Biliūnas, Mykolas Biržiška, Konstantinas Jasiukaitis, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Stasys Matulaitis, Vincas MickevičiusKapsukas, Vladislovas Mongirdas, Vladislovas Požela, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Vladas Putvinskis, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt.

Mes silpni

26. Žr. Kirvelis [Augustinas Janulaitis?], „Nauja krautuvė“, Naujienos, 1901, nr. 12, p. 94.

Despotiškos viešpatystės

27. Žr. Trumpa istorija Didžiosios Prancūzų revoliucijos, [vertė Vladas Sirutavičius], Tilžė, 1903.

Prie mūsų taktikos

28. Žr. Z-s [Juozas Bagdonas], „Atitaisymas „klaidingo uždraudimo“, Varpas, 1902,

nr. 7, p. 145–148. Bagdonas (1866–1956) – gydytojas, knygnešys, spaudos darbuotojas, politikos veikėjas. Nuo 1897 m. bendradarbiavo leidiniuose Varpas, Ūkininkas, Vienybė lietuvninkų. Varpo redaktorius.

29. Tuometinis Rusijos imperatorius (caras), valdęs 1894–1917 m., buvo Nikolajus II. Piotras Vanovskis (1822–1904) – Rusijos imperijos karinis veikėjas, liaudies švietimo ministras (1901–1902).

30. Grigorijus Zengeris (1853–1919) – Rusijos imperijos liaudies švietimo ministras (1902–1904). Vykdydamas Liaudies švietimo ministerijos administravimą, Zengeris ketino reformuoti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, tačiau reforma nebuvo įgyvendinta.

31. Sergėjus Vittė (1849–1915) – Rusijos imperijos Ministrų tarybos pirmininkas. Prisidėjo rengiant 1905 m. Spalio septynioliktosios manifestą. Didžiojo Vilniaus seimo Organizacinis komitetas patvirtino memorandumą Vittei, kuriame buvo iškeltas Lietuvos autonomijos reikalavimas. 1905 m. lapkričio 9 d. jis buvo įregistruotas Rusijos imperijos Ministrų tarybos kanceliarijoje.

32. Aleksandras Imeretinskis (1837–1900) – Varšuvos gubernijos (jai priklausė ir Lietuvos Užnemunė) generalgubernatorius (1897–1900). Rašte carui 1898 m. įrodinėjo lietuvių spaudos draudimo žalą pačiai Rusijos imperijos valdžiai.

Užmanymas

33. Dirva-Žinynas – inteligentijai skirtas katalikiškas žurnalas, leistas JAV (1903–1904), įsteigtas susijungus Dirvai ir Žinyčiai. Redagavo Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Milukas. Leidimas nutrauktas atgavus lietuvių spaudą. Bendradarbiavo Kazimieras Būga, Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Povilas Dogelis, Andrius Dubinskas, Antanas Kaupas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir kt.

34. „Lietuvių žodis Lietuvos jaunosios kartos magnatams, dvarininkams ir šlėktai“ (lenk. „Głos litwinów do młodej generacyi magnatów, obywateli i szlachty na Litwie“) –Dirvos-Žinyno redakcijos vardu pasirašytas straipsnis, kurio autorius – Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Atskiru leidiniu šis straipsnis pasirodė 1902 m. ir 1906 m. Jakštas (1860–1938) – kunigas, visuomenės veikėjas, rašytojas, literatūrologas, filosofas, Žemaičių (Telšių) seminarijos Kaune (1898–1900), Imperatoriškosios Romos katalikų akademijos Sankt Peterburge (1902–1906) profesorius.

35. Lietuviškoji socialdemokratų partija – pirmoji politinė partija, įkurta 1896 m. 1905 m. pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija, išplatintas jos manifestas. Partijai vadovavo Vladas Sirutavičius, Steponas Kairys, Augustinas Janulaitis. Jų iniciatyva 1902–1906 m. Tilžėje buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis Darbininkų balsas. Kaip ir Lietuvių demokratų partija, LSDP pripažino tautos vienybės būtinumą, tačiau skelbė ginanti darbininkų interesus.

36. Lietuvių demokratų partija – antroji po Lietuviškosios socialdemokratų partijos politinė partija, įkurta 1902 m. spalio mėn. varpininkų suvažiavime grafo Vladimiro Zubovo dvare Dabikinėje netoli Šiaulių. Pagrindiniai partijos kūrėjai – Kazys Grinius, Jonas Vileišis,

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

Povilas Višinskis, Jonas Bortkevičius, Jurgis Šaulys, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Petras Avižonis. 1902 m. Varpe (nr. 12) išspausdintas LDP projektas. Pagrindiniai projekto autoriai buvo Višinskis ir Petras Vileišis. Pagrindą sudarė Višinskio straipsnis „Credo.“ Kilk ir kelk!“. LDP buvo pirmoji partija, suabsoliutinusi tautinius ir politinius siekius. Formuluodami politinės (pilietinės) tautos tapsmo, Lietuvos valstybingumo koncepciją, ėmė remtis pilietiniu, o ne tautiniu veiksniu. 1902 m. pabaigoje vietoj Lietuvių demokratų partijos atsirado Lietuvos demokratų partija. 1903 m. įvykusio antrojo LDP suvažiavimo pagrindinis tikslas –nepriklausomos Lietuvos etnografinėse ribose siekis. 1902–1905 m. visa praktinė partijos veikla buvo Varpo, kitos nelegalios spaudos leidyba. 1905 m. ėmė burtis radikaliųjų pažiūrų partijos veikėjai Višinskis, Felicija Bortkevičienė, Grinius, Andrius Bulota, Bortkevičius. 1905 m. priimtos programos (paskelbtos 1906 m.) tikslai: artimiausias – etninės Lietuvos demokratinė autonomija su seimu Vilniuje, galutinis – nepriklausoma Lietuvos Respublika. Radikaliausiai nusiteikęs Višinskis, neatmesdamas tautinės vienybės idėjos, į pirmą vietą kėlė griežtą kovą su Rusijos imperializmu, pasisakė už demokratinius principus, lietuvių ir kitų Lietuvos tautų politines teises. Žr. Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius, 1995, p. 27–43, 62–93.

37. Lietuviškas laisvamanių organizacijas pirmasis kūrė Jonas Šliūpas: „Spindulys“ (1895), Lietuvių laisvamanių susivienijimas (1900).

38. Lietuvių klierikų draugija – 1888 m. Seinų kunigų seminarijoje įkurta slapta draugija, vadovaujama Tomo Žilinsko. Ji platino lietuvišką spaudą, rūpinosi lietuvių kalba.

39. Tėvynės mylėtojų draugija – 1887–1905 m. veikęs slaptas Žemaičių (Telšių)

seminarijos Kaune klierikų, vėliau ir kunigų sambūris lietuviškai spaudai platinti. Pirmasis draugijos pirmininkas – Jonas Karbauskas, nariai: Steponas Bačkys, Felicijonas Lelis, Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Draugija siuntė savo narių parengtus straipsnius nelegaliems to meto lietuvių periodiniams leidiniams Šviesa, Tėvynės sargas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, išleido keliolika religinių knygelių.

40. Susivienijimas lietuvių Amerikoje – Jono Šliūpo ir jo bendražygių iniciatyva 1886 m. JAV įsteigta lietuvių visuomeninė kultūros organizacija, alternatyva Lietuvių Romos katalikų susivienijimui Amerikoje. Į susivienijimą būrėsi įvairių liberalių, socialistinių ir komunistinių judėjimų atstovai.

41. Aušra – Ragainėje ir Tilžėje leistas pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas (1883–1886). Svarbiausias Aušros uždavinys buvo telkti lietuvius, kelti tautinę savimonę. Skelbė originalius grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, kūrinius. Supažindino skaitytojus su gretimų kraštų ir pasauline literatūra. Redaktoriai: Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Martynas Jankus, Juozas Andziulaitis ir kt.

42. „Žiburėlis“ – labdaros draugija besimokantiems jaunuoliams šelpti. 1894 m. draugiją įkūrė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Jadvyga Juškytė, „Žiburėlio“ vardą pasiūlė Jonas Jablonskis. Tarp globotinių buvo būsimi medikai Petras Avižonis, Juozas Nemeikša, dailininkai Kazimieras Ulianskis, Juozas Zikaras, rašytojai Jonas Biliūnas, Konstantinas

Jasiukaitis, Julius Janonis ir kt. Buvo siekiama, kad „Žiburėlio“ globotiniai jau dirbdami gautą stipendiją grąžintų. Tai turėjo būti įplaukos, padedančios siekti mokslo kitiems. 1903 m. Petkevičaitė-Bitė „Žiburėlį“ atidavė Felicijos Bortkevičienės ir Povilo Višinskio globai. „Žiburėlis“ išsiplėtė (turėjo skyrius Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje), stengėsi pritraukti užsienyje gyvenančiuosius (Mortą Zauniūtę, Joną Basanavičių ir kt.), bendradarbiavo su Amerikos šelpimo draugija „Aušra“, ieškojo naujų darbo formų. Žr. Dalia

Striogaitė, „Žiburėlio“ šviesa“, Penktieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, 1998, p. 18–21. 43. „Birutė“ – pirmoji tautinė Mažosios Lietuvos lietuvių draugija (1885–1914).

Iniciatoriai – Martynas Jankus, Jurgis Mikšas ir kt. Draugija kaupė biblioteką, turėjo scenos mėgėjų būrelį, leido spaudinius visuomenės švietimui, aktyvino visuomeninę lietuvninkų veiklą. 44. Vienybė lietuvninkų – JAV leistas savaitinis laikraštis (1886–1920). Iš pradžių buvo katalikiškos krypties ir skelbė unijos su Lenkija idėjas, 1890–1903 m. susiformavo kaip liberalios, vėliau – kaip demokratinės krypties laikraštis. Spaudos draudimo metais buvo vienas iš nedaugelio užsienio lietuvių laikraščių, legaliai pasiekdavusių Lietuvą. Savaitraštyje buvo spausdinama daug grožinės literatūros (Aleksandras Fromas-Gužutis, Pranas Vaičaitis, Julija Žymantienė-Žemaitė). Laikraštyje publikuotos ir Povilo Višinskio korespondencijos. Redaktoriais dirbo Juozas Kaunas, Petras Mikolainis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kt.

45. Lietuva – liberalios krypties JAV leistas lietuvių laikraštis (1892–1920). Redaguojant Juozui Adomaičiui-Šernui (1895–1917), vyravo pasaulietinės, demokratinės, tolerancijos idėjos.

46. Naujienos – Ūkininko priedas (1901–1903). Redagavo Jurgis Lapinas. Laikraščio bendradarbiai buvo Andrius Baltrušaitis, Jonas Biliūnas, Jurgis Bielinis, Liudvika Didžiulienė-Žmona ir kt.

47. Darbininkas – Tilžėje ir Bitėnuose leistas lietuvių darbininkų mėnesinis žurnalas (1905–1906). Pirmąjį numerį išleido organizacija „Draugas“, vėliau – Lietuvos socialdemokratų partija. Redagavo Vincas Mickevičius-Kapsukas Prie lietuviškai lenkiškojo klausimo Lietuvoje 48. Žr. 34 komentarą.

49. Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) – rašytoja, prozininkė realistė, visuomenės veikėja, viena iš seserų, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Brolis Nikodemas ir Povilas Višinskis mokėsi toje pačioje gimnazijos klasėje. Su Višinskiu artimiau bendradarbiauti pradėjo 1896–1897 m. Višinskio padedama, S. Ivanauskaitė įsitraukė į lietuvių literatūros lauką, per jį susipažino su Gabriele Petkevičaite-Bite, keletą kartų lankėsi Joniškėlyje. 50. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – rašytoja, prozininkė realistė, publicistė, visuomenės, politikos ir kultūros veikėja, Didžiojo Vilniaus seimo narė. Nuo 1890 m. bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje periodinėje spaudoje, skelbė korespondencijas, straipsnius kultūros, švietimo, socialiniais klausimais, nuo 1894 m. – ir grožinę kūrybą. Petkevičaitės-Bitės kūrybą Povilas Višinskis skaitė dar mokydamasis gimnazijoje, su ja supažindino Juliją Žymantienę-Žemaitę. Su Petkevičaite-Bite Višinskis susipažino 1894 m.

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

apsilankęs Joniškėlyje, Petkevičių namuose. Pas Petkevičius Puziniškyje Višinskis lankėsi ir po studijų grįžęs į Lietuvą (1898). Kartu su Višinskiu ir kitais suorganizavo pirmą viešą lietuvišką spektaklį Palangoje (1899).

51. Julija Žymantienė-Žemaitė (1845–1921) – rašytoja, prozininkė realistė, kultūros ir visuomenės veikėja. Žymantienė-Žemaitė ir Povilas Višinskis susipažino gyvendami

kaimynystėje Ušnėnuose. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje (1886–1894), Višinskis kaimynei parveždavo paskaityti lenkiškos ir lietuviškos literatūros, rūpinosi pirmo apsakymo išleidimu. Studijuodamas Sankt Peterburgo universitete, Žymantienės-Žemaitės kūrybą Višinskis aptarinėjo lietuvių susibūrimuose, rūpinosi jos redagavimu ir leidimu, apsakymus nagrinėjo ir savo laiškuose, skatino rašyti. Žymantienė-Žemaitė daug padėjo Višinskiui rengiant antropologinį darbą rusų kalba Antropologinė žemaičių charakteristika (1898).

52. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, prozininkė neoromantikė, kultūros ir švietimo veikėja. Su Povilu Višinskiu Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana susipažino 1891 m. vasarą, kada jis buvo pakviestas į Pečkauskų nuomojamą

Užvenčio dvarą mokyti vyresniojo Marijos brolio Stepono. Užsimezgė artimas ryšys, turėjęs įtakos Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai apsisprendžiant mokytis lietuvių kalbos, pradėti rašyti. 1894 m. rudenį Višinskiui išvažiavus studijuoti į Sankt Peterburgą, vienas kitam rašė laiškus lietuviškai. Višinskis skaitė, vertino ir įvairiems leidiniams siuntė rašytojos kūrybą, skatino mokytis. Su Višinskio pagalba Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana studijavo Šveicarijoje. 1896 m. autorei debiutuojant Varpe, Višinskis paskatino rinktis Šatrijos Raganos slapyvardį. 1899 m. pabaigoje rašytoja pradėjo mokytojauti Mūrų dvare netoli Kuršėnų (Pečkauskų šeimyna tuo metu gyveno Šiauliuose).

53. Žr. Anton Juszkiewicz, Melodje ludowe litewskie [Lietuvių liaudies melodijos], Kraków, 1900. Antanas Juška (1819–1880) – kunigas, tautosakininkas, leksikografas.

54. „Keistas išskyrimas“ (lenk. „cudaczna dystynkcja“).

55. Lietuvis (lenk. „litwin“); lenkas (lenk. „polak“).

Keli žodžiai apie Lietuvos pabėgėlius

56. Žr. Bitė [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė], „Piešinys III. Motina“, Varpas, 1898, nr. 3, p. 36–38, nr. 4, p. 54–56; Bitė, „Pro domo sua“, Varpas, 1898, nr. 4, p. 57–58.

Apvaikščiokime Lietuvių tautos šventę!

57. 1903 m. buvo minimas Aušros išleidimo 20-metis. Tam buvo skirtas sukaktuvinis Varpo numeris (nr. 3), kuriame publikuoti Jono Šliūpo, Jono Basanavičiaus straipsniai, Aušros turinys ir kita. Redakcijos kreipimesi „Šventė lietuviško tautiško atgijimo“ teigiama, kad per Lietuvos demokratų partijos suvažiavimą Aušros jubiliejų sumanyta švęsti net tik laikraštyje Varpas, bet ir organizuojant tam tikrus susirinkimus. Pateikiamas sumanymas su Aušros išleidimu susijusią „tautinio lietuvių atgijimo šventę“ švęsti kasmet kovo mėnesį, siūloma ją pritaikyti prie kokios nors atlaidų dienos.

58. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 204–206. Pabaigoje buvo parašas A-s, bet redaktoriaus nubrauktas.

Ar bereikia mokėti „vikupą“?

59. Ludwigas Wittgensteinas (1799–1866) – vienas iš stambiausių XIX a. Europos dvarininkų.

Kaip caras gelbsti savo sostą?

60. 1904 m. gruodžio 12 d. išleistas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsakas valdančiajam senatui dėl valstybinės tvarkos tobulinimo.

61. Stačiatikių dvasininko Georgijaus Gapono vadovaujama Sankt Peterburgo darbininkų organizacija 1905 m. sausio 9 d. sukvietė visus juos į demonstraciją prie Žiemos rūmų. Demonstrantai norėjo prašyti Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II užbaigti Rusijos–Japonijos karą ir grąžinti aštuonių valandų darbo dieną. Protesto akcija buvo taiki. Demonstrantams pasiekus rūmus, caro sargybiniai supanikavo ir pradėjo šaudyti į minią. Žuvo apie 1 000 žmonių. Žudynės sukėlė didžiulį pasipiktinimą, streikas peraugo į 1905 m. revoliuciją.

62. 1905 m. rugpjūčio 6 d. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II manifestu patvirtintas įstatymas „Dėl Valstybės dūmos sušaukimo“. Įstatymo autoriumi buvo Sergėjus Vittė. Šiuo įstatymu nustatyti Dūmos deputatų rinkimų principai, Dūmai buvo pavesta siūlyti įstatymų projektus ir tvirtinti valstybės pajamas bei išlaidas.

63. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 310.

Caro manifestas

64. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 311–314. Šalin caro dūma! Tegyvuoja Lietuvos Seimas Vilniuje!

65. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 300–303. Kaip žmonės kovoja su maskolių valdžia

66. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 304–307.

Caro teikiamoji susirinkimų, žodžio ir spaudos liuosybė

67. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 336–338. Ką mano ministerių komitetas apie Lietuvos reikalus

68. 1905 m. gegužės 1 d. išleistas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsakas „Dėl kai kurių devyniose Vakarų gubernijose veikiančių apribojimų ir dėl 1904 m. gruodžio 12 d. vardinio įsako vykdymo tvarkos“.

69. „Lenkų maištas“ – taip anuometiniuose valdžios ir lietuvių nacionalizmo naratyvuose vadintas 1863–1864 m. sukilimas. 1865 m. gruodžio 10 d. išleistas Rusijos imperijos senato įsakas, uždraudęs lenkų kilmės asmenims įsigyti naujų dvarų devyniose Vakarų krašto gubernijose. Žr. Tamara Bairašauskaitė, „Bajorų žemėvaldos slinktys

XIX a. antrojoje pusėje: dvarų sekvestravimas ir konfiskavimas, rusų dvarininkų grupės susidarymas (Kauno ir Vilniaus gubernijos, 1863–1873 m.)“, Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 2, p. 103–122.

70. 1901 m. sausio 27 d. Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo buvo įteisinta tvarka, Vakarų gubernijų valstiečiams katalikams nustatanti leistinos turėti žemės normą. Žr. Tamara

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Bairašauskaitė, „Bajorų žemėvalda XIX a. 8-ajame dešimtmetyje – 1905 m.: Kauno ir Vilniaus gubernijos“, Lituanistica, 2012, t. 58, nr. 3, p. 227–247

Nauji susivienijimai Lietuvoje

71. Vilniuje, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bute, 1905 m. įvyko Pirmasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. Dalyvavo apie 40 žmonių. Įsteigta Lietuvių mokytojų sąjunga (1905–1914). Pirmininkavo Vincas Palukaitis, į valdybą išrinkti Landsbergis-Žemkalnis, Ona Pleirytė-Vaidilutė, Felicija Bortkevičienė, Pranas Klimaitis, Juozas Gabrys-Paršaitis

72. Išsilavinusios moterys, veikiamos visuomenės aktyvėjimo, 1905 m. revoliucijos ir Rusijos bei Lenkijos moterų judėjimo, pradėjo organizuoti susirinkimus. 1905 m. birželio mėn. Šiauliuose sukvietė susirinkimą, kuriame dalyvavo 50 moterų inteligenčių. Vilnietės, siekdamos suburti moteris į organizaciją ir pasiųsti savo atstoves į I Rusijos moterų suvažiavimą, 1905 m. rudenį sukvietė susirinkimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas. Žr. Virginija Jurėnienė, „Lietuvos moterų visuomeninis judėjimas ir kova už politinį lygiateisiškumą XX amžiaus pradžioje“, Lietuvos istorijos studijos, Vilnius, 2003, nr. 12, p. 23–25.

Demokrato balsas

73. Hakatistai – 1894 m. Poznanėje įsteigtos nacionalistinės vokiečių draugijos nariai, taip pašaipiai vadinti pagal pirmąsias draugijos steigėjų raides.

Pirmieji revoliucijos laimėjimai

74. 1904 m. lapkričio mėn. pagal Išsilaisvinimo sąjungos iniciatyvą įvyko Visos Rusijos žemietijų suvažiavimas, kuriame buvo parengta rezoliucija, reikalaujanti liaudies atstovavimo ir pilietinių laisvių. Suvažiavimas paskatino peticijas, reikalaujančias apriboti pareigūnų galią ir į valstybės valdymą įtraukti visuomenę. Revoliucinės partijos palaikė liberalų reikalavimus ir organizavo studentų demonstracijas.

75. Žr. 60 komentarą.

76. Žr. 61 komentarą.

77. Viena iš priemonių kovojant su spaudos draudimu buvo prašymai dėl spaudos draudimo panaikinimo ir jų siuntimas carui, carienei, Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui ir kitoms Rusijos valdžios institucijoms. Nors ir nuolankaus rašymo stiliaus, šie prašymai buvo aiškus reikalavimas keisti valdžios politiką. Žr. Antanas Tyla, „Lietuviai prieš Rusijos imperiją (1865–1904)“, [prieiga internete: http://www.voruta.lt/lietuviai-priesrusijos-imperija-1865-1904/].

78. Lietuvos demokratų partijos iniciatyva 1905 m. balandžio mėn. Vilniuje sušauktas lietuvių demokratinės inteligentijos susirinkimas. 1905 m. gegužės mėn. įvyko LDP suvažiavimas. 1905 m. liepos mėn. Kaune sušauktas lietuvių inteligentų susirinkimas. Jame dalyvavo LDP nariai, Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjai.

79. Po Kruvinojo sekmadienio (sausio 9 d.) demonstracijos sušaudymo Rusijoje prasidėjo masiniai darbininkų streikai, valstiečių sukilimai, neramumai armijoje ir laivyne. 1905 m. birželio mėn. karo laive „Potiomkinas“ įvyko laivyno jūrininkų sukilimas.

80. Išsilaisvinimo sąjunga (rus. „Союз освобождения“) – nelegalus judėjimas už politines laisves Rusijoje (1903–1905).

81. Augustas Babelis (1840–1913) – vokiečių ir tarptautinio darbininkų judėjimo dalyvis, marksistas, socialdemokratas. Po 1905 m. Rusijos revoliucijos socialdemokratų judėjimui išplitus ir pasaulyje, 1905 m. Jenoje vykusiame partijos kongrese (Parteitag) palaikė masinio streiko, kovos būtinumą.

82. 1905 m. paskelbtas Spalio septynioliktosios manifestas, parengtas Sergėjaus Vittės. Jį paskatino 1905 m. revoliucijos įvykiai. Siekdamas nuraminti visuomenę, Rusijos imperatorius Nikolajus II padarė nuolaidų. Manifestu buvo žadamos užtikrinti svarbiausios pilietinės laisvės (asmens neliečiamumas, sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų laisvė), numatyta įvesti rinkimų teisę visiems pilnamečiams vyrams, įsteigti Valstybės dūmą, turinčią įstatymų leidžiamąją funkciją. Po kelių dienų reformuota Rusijos imperijos Ministrų taryba paskelbė politinių kalinių amnestiją, sušvelnino cenzūrą, pradėjo rengti Rinkimų įstatymą. Laisvos Lietuvio mintys lietuvybės klausimu

83. Šį ir kitus lenkų kalba rašytus Povilo Višinskio straipsnius vertė Aloyzas Gudavičius. Vertimą koregavo Brigita Speičytė. Po kiekvieno vertimo pateikiamas straipsnio originalas.

84. Visos Lenkijos apžvalga (lenk. Przegląd Wszechpolski) – Krokuvoje leistas

Nacionalinės demokratijos judėjimo spaudos organas (1895–1905). Skleidė nacionalines idėjas, didžiausiu ideologiniu priešu laikė kairiuosius ir socializmą.

85. Kraštas (lenk. Kraj) – 1882–1909 m. Sankt Peterburge leistas konservatyvus lenkų socialinis-politinis savaitraštis.

86. „Iš čia pyktis“ (lot. „Inde ira“).

87. Zygmuntas Glogeris (1845–1910) – lenkų archeologas, etnografas, tautosakininkas ir kultūros istorikas.

88. Vladislavas Sirokomlė (Władysław Syrokomla, 1823–1862) – lenkų ir lietuvių poetas, publicistas, vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų.

89. Grandis (lenk. Ogniwo, šio ir kitų straipsnių lenkų kalba šaltinis) – Varšuvoje leistas mokslo, visuomenės, literatūros ir politikos savaitraštis (1902–1905). Literatūrą siejo su socialiniu-politiniu gyvenimu, publikavo daug moderniųjų autorių, ypač – vertimų. Apie Povilo Višinskio publikacijas šiame leidinyje žr. Ewa Stryczyńska-Hodyl, „Povilas Višinskis – Ogniwo bendradarbis“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai, Vilnius, 2011, p. 220–225.

Naujos caro „malonės“

90. Nikolajus Klingenbergas (1853–1917) – Kauno gubernatorius (1890–1896). Pagarsėjo 1893 m. pagal caro Aleksandro III įsaką uždaręs Kražių bažnyčią ir brutaliai numalšinęs tikinčiųjų pasipriešinimą bažnyčios uždarymui.

91. Fiodoras Trepovas (1809–1889) – Rusijos imperijos karo vadas. 1863 m. paskirtas policijos generaliniu viršininku Lenkijos Karalystėje, ypač pasižymėjo slopinant 1863–1864 m. sukilimą.

trūksta? Povilo Višinskio

Aplinkraščio paaiškinimas

92. Juozapas Antanavičius (1853–1916) – kunigas, vyskupas, politikos veikėjas. 1905 m. paskelbė revoliucinę kovą prieš caro valdžią smerkiantį aplinkraštį, kuris jo įsakymu buvo skaitomas Seinų vyskupijos bažnyčiose ir daug kur sukeldavo pasipriešinimą. Persekiojo 1905 m. Kazio Griniaus įsteigtą kultūros ir švietimo draugiją „Šviesa“.

93. Romanovų dinastija Rusiją valdė nuo 1613 m. iki 1917 m. Dinastijos pradininkas –caru išrinktas Michailas Romanovas.

94. Steponas Aleksandras Zvieravičius (Stefan Aleksander Zwierowicz, 1894–1908) –Vilniaus vyskupas (1897–1902). Žinomas jo nusistatymas prieš lietuvių kalbos vartojimą bažnytiniame gyvenime, į baltarusiškas parapijas tremiant kunigus, kurie pamaldose vartojo lietuvių kalbą. Tačiau istorikų darbuose minimas ir priešiškas vyskupo požiūris į rusifikaciją ir polonizaciją; vyskupas reaguodavo į skundus dėl lietuviškai nemokančių kunigų darbo, neleisdavo eiti į cerkves ir pan. Buvo ištremtas už ganytojišką laišką, kuriame draudė katalikų tėvams savo vaikus leisti į rusų cerkvines mokyklas.

95. Karolis Hrynevickis (1841–1929) – Vilniaus vyskupas (1883–1889).

96. Lietuvių laikraštis – Sankt Peterburge leistas literatūros, mokslo ir politikos savaitraštis (1904–1906), pirmas legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijoje. Lietuvių laikraštį leido Sankt Peterburgo Labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos ir Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge profesorių remiamas Antanas Smilga. Bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Feliksas Bugailiškis, Liudas Gira, Jonas KrikščiūnasJovaras, Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt.

97. Juozas Šnapštys-Margalis (1877–1921) – kunigas, poetas, publicistas. Tėvynės sarge, Lietuvių laikraštyje publikavo poeziją, publicistinius straipsnius, vertimus. Prieš žydus nukreiptas straipsnis „Žydai“ publikuotas Lietuvių laikraštyje (žr. 1905, nr. 34, p. 480–481).

98. „Už pasižymėjimą“ (rus. „За отличие“) – Rusijos imperijos apdovanojimas, įsteigtas 1816 m.

99. Straipsnio autorystė pagal: Lietuvos bibliografija 1905, d. 1, serija C, Vilnius, 1996, nr. 283.

Palaidieji (liuosieji, valnieji) žmonės ir spalių mėn. 3 (16) d. manifestas

100. 1905 m. lapkričio 3 d. buvo išleistas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II manifestas, kuriuo panaikinti tam tikrų rūšių žemės išperkamieji mokesčiai. Pirmas manifesto punktas skelbia: „Išpirkimo mokesčius (vikupnus) valsčionių buvusių poniškų, valstijinių (skarbavų arba kazionų) ir Ciesoriškos giminės numažinti per pusę nog 1 dienos sausio 1906 metų, o nog 1 dienos sausio 1907 ėmimą šitų mokesčių visiškai panaikinti.“ Žr. Viršiausias Manifestas. Iš Dievo malonės Mes, Mikalojus Antrasis, ciesorius ir patvaldis visos Rusijos, Lenkų karalius ir Finliandijos didis kunigaikštis, 1905.

Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas

101. 1905 m. vasario 18 d. caro manifestu ir įsaku Rusijos imperijos valdančiajam senatui buvo leista teikti pasiūlymus vyriausybei, generalgubernatoriams, gubernatoriams dėl režimo aparato tobulinimo ir liaudies būklės gerinimo.

102. Anksčiausiai rinkimų teisė moterims buvo suteikta Naujojoje Zelandijoje (1893), Australijoje (1902), Suomijoje (1906), Norvegijoje (1913), Danijoje ir Islandijoje (1915). XIX a. antroje pusėje Anglijoje ir JAV moterys išsikovojo teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose, tačiau universali rinkimų teisė buvo pripažinta tik po Pirmojo pasaulinio karo.

103. Williamas Ewartas Gladstone’as (1809–1898) – anglų politikas, liberalas, rašytojas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.

104. „Šviesa“ – Povilo Višinskio ir bendražygių įsteigta knygų leidimo bendrovė, veikusi 1905–1913 m. Vilniuje. Iki mirties jai vadovavo Višinskis. Kiti bendrovės steigėjai, vadovai, bendradarbiai: Jonas Bortkevičius, Andrius Domaševičius, Vladas Sirutavičius, Vladas Putvinskis, J. Daumantas, Stasys Matulaitis, Jurgis Šlapelis. Bendrovės tikslas buvo leisti liaudžiai prieinamas knygeles. Pirmaisiais veiklos metais išleista: Konstantino Jasiukaičio Duona, Fiodoro Muskatblito Apie žmonių atstovus, Lazdynų Pelėdos Pavasario rytmetį, Višinskio Elementorius, arba skaitymo ir rašymo mokslas, Višinskio Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas, Višinskio Žmogaus tiesos, Stepono Kairio Japonija seniau ir dabar ir kt. Žr. „Šviesos“ bendrovės išleidimai, Vilnius, 1905.

105. Žr. F. Muskatblit, Apie žmonių atstovus. Kam jie renkami ir kaip jie renkami [trečioji „Šviesos“ bendrovės išleista brošiūra], vertė P. Višinskis, Vilnius, 1905. Fiodoras Muskatblitas (1878–1947) – ukrainiečių žurnalistas, dirbęs įvairiuose Odesos laikraščiuose, kitoje spaudoje. Paskelbė keletą brošiūrų apie Rusijos ir Japonijos santykius (1904), Ramųjį vandenyną (1905) ir kt. Visuomeninį ir literatūrinį žinomumą pelnė ir į lietuvių kalbą išversta brošiūra Liaudies atstovavimas (rus. Народное представительство, 1905).

Žmogaus tiesos

106. Guy Jeanas Baptiste’as Targetas (1733–1806) – prancūzų teisininkas, politikas, rašytojas, protestantų teisių gynėjas. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. parašė Žmogaus teisių visuomenėje deklaracijos projektą (pranc. Projet de déclaration des droits de l‘homme en société).

107. Emmanuelis Josephas Sieyèsas (1748–1836) – prancūzų katalikų dvasininkas, vienas iš pagrindinių Prancūzijos revoliucijos teoretikų.

108. 1806 m. caro valdžia išleido įsaką dėl vadinamųjų sėslumo ribų – vietų, kuriose gali gyventi žydai. Jos daugiausia apsiriboja senosiomis Abiejų Tautų Respublikos teritorijomis – Lietuva, Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina.

109. 1776 m. įkurtos Jungtinės Amerikos Valstijos, paskelbusios nepriklausomybę nuo Anglijos. 1776 m. liepos 4 d. 13 kolonijų atstovų Filadelfijoje paskelbė JAV nepriklausomybės deklaraciją.

110. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (pranc. Déclaration des Droits de l‘Homme et du Citoyen) – svarbiausias Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dokumentas, apibrėžiantis individualias žmogaus teises.

Ar daug yra lietuvių?

111. Žr. Ludwik Krzywicki, Ludy. Zarys antropologii etnicznej [Tautos. Etninės

antropologijos bruožai], Warszawa, 1893. Krzywickis (1859–1941) – lenkų pedagogas, sociologas, antropologas, ekonomistas. Buvo vienas pirmųjų mokslinio socializmo idėjų propaguotojų Lenkijoje, dėl šios priežasties atvyko ir į Lietuvą (1890), gyveno Šiauliuose, pas grafą Vladimirą Zubovą.

112. Kazimieras Jaunius (1848–1908) – kalbininkas, kunigas, profesorius. Dėstė Žemaičių (Telšių) seminarijoje Kaune (1880–1892), Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge (1898–1906). Susistemino lietuvių kalbos tarmes, pateikė jų klasifikaciją, parašė Lietuvių kalbos gramatiką

113. Žr. Petras Gražbylys [Povilas Januševičius], Naujas lietuviškas kalbomokslis: dovanėlė vaikams ir sodiečiams, Tilžė, 1903. Januševičius (1866–1948) – kunigas, kalbininkas. Žemaičių (Telšių) seminarijoje Kaune dėstė lietuvių kalbą, homiletiką (1898–1919).

114. Aleksandras Voroneckis (1836–1902) – rusų geografas, geografijos vadovėlių autorius.

Vaina, arba karė

115. Galbūt kalbama apie Ernestą Flammarioną (1846–1936) – prancūzų leidėją, leidyklos ir bibliotekos įkūrėją (1876). Leido populiariąsias astronomijos, literatūros, socialinės tematikos knygas.

116. Pateikiami publikuojamo straipsnio faksimilės fragmentai.

Pirmojo puslapio straipsniai, programiniai tekstai

Valdžia ir Žmonės

117. Sankt Peterburgo žinios (rus. Санкт-Петербургские ведомости) – Sankt Peterburge skirtingais pavadinimais nuo XVIII a. pradžios leistas socialinis-politinis dienraštis.

Lenkų bažnyčia Lietuvoje

118. Žr. W. B., „Stosunki kościelne na Litwie“ [„Bažnytiniai santykiai Lietuvoje“], Przegląd Wszechpolski, 1900, nr. 7, p. 19–38. Šį Vilniaus vyskupijos lenkų kunigo straipsnį vėliau cituoja ir kita lietuvių kalbos teises ginanti spauda, pvz., Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. Lietuvių raštas, paduotas Jo Šventenybei Pijui X. Popiežiui ir visiems S. R. Katalikų Bažnyčios Kardinolams, Kaunas, 1906, p. 63–66. 118a. „Rusinimas“ (rus. „обрусение“); „susivienijimas“ (rus. „объединение“).

119. Ludwikas Feliksas Zdanowiczius (1814–1896) – kunigas, Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, Vilniaus vyskupas (1895–1896).

120. Piotras Orževskis (1839–1897) – Vilniaus generalgubernatorius (1893–1897), griežtos rusinimo politikos šalininkas. Tik paskirtas generalgubernatoriumi, Orževskis išsiuntinėjo užklausimus jam pavaldžių gubernijų gubernatoriams, prašydamas pateikti nuomonę dėl priemonių, kaip mažinti Romos katalikų dvasininkų įtaką kaimo gyventojams. Žr. Vilma Žaltauskaitė, „Luomas ir etniškumas dvasininkų rengimo reformų projektuose.

XIX a. paskutinieji dešimtmečiai“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2002, t. 20, p. 208.

121. „Jo Prakilnybė“ (rus. „Его Превосходительство“).

122. „Pasakymas“ (lot. „dictum“).

123. Michailas Muravjovas (1796–1866) – Vilniaus generalgubernatorius (1863–1865). Vadovavo brutaliai numalšinant sukilimą, vykdė griežtą sisteminę rusinimo politiką.

124. „Tikrumas“ (lenk. „prawomyslnosć“).

125. „Patikimumas“ (rus. „благонадежность“).

126. „Pagal bausmę už nenuoseklumą“ (lenk. „pod karą niekonsekwencji“).

127. Adomas Pliateris (Adam Alfred Gustav Plater, 1836–1909) – grafas, archeologas, visuomenės veikėjas, Švėkšnos dvarininkas. Po tėvo mirties (1862) paveldėjo keletą dvarų.

128. „Kraštutinė lietuvėdžių dvasia“ (lenk. „skrajny litwinożerczy duch“). Tai citata iš teksto pradžioje minėto kunigo straipsnio, kuriame kritikuojamos kraštutinės lenkinimo nuostatos Lietuvoje. Žodis „litwinożerca“ („lietuvėdis“, arba užkietėjęs lietuvių ir lietuvybės priešas) padarytas pagal analogiją su žodžiu „polakożerca“ (kraštutinis lenkų ir lenkybės priešas), kuris buvo paplitęs XIX a. pabaigos publicistikoje.

„Credo“. Kilk ir kelk!

129. Švedai – taip buvo vadinami į gimnaziją negalėję įstoti ir gimnazijos išsilavinimo eksternu siekiantys jaunuoliai, kuriuos privačiai ruošdavo vyresnių klasių gimnazistai.

130. Žr. A. Sniegockis, Kaip reikia kiaulės auginti, [vertė Juozas Lozoraitis], Tilžė, 1898. Antonis Śniegockis – lenkų autorius, rašęs įvairias mokslo populiarinimo knygeles.

131. Žr. Szymon Dickstein, Genių dėdė, [vertė Baltramiejus Matusevičius], Tilžė, 1863. Dicksteinas (1858–1884) – lenkų proletarinio judėjimo, marksistų aktyvistas, gamtininkas.

132. Žr. [Ignacy Łyskowski], Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių, [iš lenkų kalbos vertė Vincas Pietaris, pratarmę parašė Petras Vileišis], Ragainė, 1883. Łyskowskis (1820–1886) – lenkų žurnalistas, ekonominio, politinio, pilietinio judėjimo aktyvistas.

133. Vienas iš to meto atsišaukimų – 1897 m. Vinco Kudirkos parašytas ir Tilžėje išspausdintas Broliai Lietuviai! Jame raginama reikalauti spaudos draudimo panaikinimo, boikotuoti leidinius rusiškais rašmenimis. Atsišaukimo platintojai buvo suimami, tremiami. Panašūs atsišaukimai buvo platinamai ir vėliau. 1900 m. Kazio Griniaus rašytame atsišaukime Kas turi ausis, teklauso! raginama skaityti ir platinti draudžiamą lietuvių spaudą, steigti viešas ir slaptas draugijas, rūpintis spaudos draudimo panaikinimu.

134. Petras Vileišis (1851–1926) – inžinierius, visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1870), Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, Peterburgo kelių institutą (1880). Dirbdamas Rusijoje padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas. Peticijomis caro valdžios pareigūnams siekė spaudos atgavimo, rūpinosi švietimu. Bendradarbiavo žurnaluose Varpas ir Aušra. Nuo 1904 m. gruodžio mėn. iki 1909 m. kovo mėn. leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį Vilniaus žinios, kuriame bendradarbiavo ir Povilas Višinskis. 1905 m. buvo vienas Didžiojo Vilniaus

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos steigėjas. 1876–1877 m., gavęs Cenzūros komiteto leidimą, Vileišis legaliai išleido kelias savo knygeles: Dvi labai naudingos šnekos ir trumpas pasakojimas apie iškalas; Apsakinėjimas apie žemę ir atmainas oro; Jons ir Aniutia. Kitos knygelės: Pamokslai apie galvijų ir avelių auginimą ir gydymą jų nuo nekurių ligų; Sodnas, apyniai ir bitės; Keturi svarbiausieji veikalai aritmetikos; Pamokslai apie triūsą, arba procę

135. Straipsnio rankraštyje po šio sakinio buvo intarpas, išbrauktas greičiausiai žurnalo redaktoriaus: „Daugumas tarp mūsų tikinčių. Bet ar jų tikėjimas – tai pripažinimas ir išpažinimas visų smulkių paliepimų bažnyčios galvos, ar jų tikėjimas – tai nepamatuojamas ir moralus, nedarodomas persitikrinimas, jog yra Aukščiausioji Esybė, Sutvertoji pasaulės –Dievas, ir šventi Jėzaus žodžiai: [paliktas tuščias tarpas].“ VUB RS, F1-F103, p. 95.

Lenkų tautininkai ir lietuviai

136. Tautinės demokratijos šalininkų Rusijoje programa (lenk. Program stronnictwa demokratyczno-narodowego w zaborze rossyjskim) – Lenkijos Tautos demokratinės partijos (1897–1919) programa. Joje skelbiamas valstiečių ir darbininkų tautinės sąmonės ugdymas, lenkų tautos vienybės formavimas, klasių solidarumas, nacionalinės ir liberaliai demokratinės nuostatos. 1903 m. programoje partija pasisakė už Lenkijos autonomiją Rusijos imperijoje. Žodis nepribaigusiai mokslo jaunumenei

137. Galbūt praleistas žodis „pinigų“.

Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis, norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą

138. 1899 m. Mažeikiai pradėti vadinti (Michailo) Muravjovo vardu. Miestas taip oficialiai vadintas iki 1918 m.

139. Nuo XVIII a. Kolainiuose veikė karmelitų vienuolynas, kuriam atiteko ir dvaras. Po 1863–1864 m. sukilimo rusų valdžia uždarė buvusį vienuolyną. Į jį atkelti kolonistai stačiatikiai iš Sibiro – Blagoveščensko miesto. Kurį laiką ir bažnytkaimį vadinta Blagoveščenskoje.

140. 1836 m. patvirtintas nurodymas Zarasus pavadinti Novoaleksandrovsku. Zarasų vardą miestas susigrąžino 1929 m.

141. Kaip rodo rankraštis, šio straipsnio punktų buvo daugiau. Toliau pateikiami greičiausiai žurnalo redaktoriaus išbraukti įvadinis sakinys ir keli punktai: Norėdami prižadint Lietuvą iš tautiško miego, ieškome visokių kelių, kuriais eidami padėtumėm užlaikyt savo tautos skirtingumą.

[3] Šalintis kaip ugnies knygų ir visokių raštų, graždanka spausdintų ir rašytų. Kur tik galėdamas mesk juos liepsnon!

[11] Tarp svetimtaučių kelk Lietuvos vardą visokiais dorais keliais, kaip įmanydamas.

[17] Rink parašus terp žmonių ir siųsk prašymus carui, reikalaudamas daleidimo spaudos.

[9] Reikia mest šalin sulenkuotas pavardes su icz, ski ir t. t., o atrasti vartot senovės pavardę su galūne as, is ir t. t.

[27] Vesk pačią lietuvaitę. Vyrai Jaunikaičiai, veskit pačias lietuvaites, o mergaitės, už lietuvių tekėkit. VUB RS, F1-F103, p. 229–231.

Ar galime mes šelpti legališkąją spaudą?

142. Žr. Naujas Darbininkas [Vladas Pauliukonis], „Mes ir legališkoji spauda. Naujai išgauta spauda kaipo agitacijos įrankis“, Varpas, 1905, nr. 4/5, p. 42–44. Po šio straipsnio (rubrika „Mes ir legališkoji spauda“) ir publikuojamas Red. pasirašytas Višinskio straipsnis „Ar galime mes šelpti legališkąją spaudą?“. Pauliukonis (1872–1945) – inžinierius, publicistas, politikos ir visuomenės veikėjas. Dėl kovos su carizmu kalėjo, buvo ištremtas į Sibirą. 1904 m. Varpas išspausdino jo publicistikos darbą „Pro domo sua“.

143. Vilniaus žinios – politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis, 1904–1909 m. leistas Vilniuje. Įsteigė ir iki 1907 m. leido Petras Vileišis, 1907 m. leido Jonas Vileišis.

Į dienraščio redakciją pradžioje dirbti buvo pakviesti Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, tuometinis Varpo redaktorius Povilas Višinskis, Kazys Puida, Pranas Klimaitis ir kt. Kėlė socialinius, krašto autonomijos, pilietinių teisių reikalavimus, skleidė tautinės vienybės idėją, rūpinosi lietuvių kalbos gryninimu, telkė lietuvių inteligentus. Daug prisidėjo organizuojant Didįjį Vilniaus seimą. Nuo 1905 m. redakcijoje prasidėjo nesutarimai dėl laikraščio krypties, politinių ir kalbos dalykų. Radikalesnių pažiūrų redakcijos darbuotojams, ypač Višinskiui, Vilniaus žinių pozicija atrodė pernelyg atsargi, pataikaujanti caro valdžiai. P. Vileišis ir nuosaikieji liberalai daugiausia dėmesio skyrė tautos kultūrai ir švietimui. Iš redakcijos išėjo Jablonskis ir Višinskis. Laikraštis neteko didelės dalies prenumeratorių, tapo nuostolingas ir 1907 m. balandžio mėn. nustojo ėjęs (po dvejų metų leidyba buvo atnaujinta).

144. Zemstvos (žemietijos) – Rusijos imperijos gubernijų, apskričių ir valsčių savivaldybės, 1864–1870 m. įvestos 34 gubernijose. Svarbiausios institucijos – gubernijų, apskričių, valsčių žemietijų susirinkimai ir jų renkamos žemietijų valdybos. Ten, kur nedominavo bajorai rusai (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje...), žemietijų nebuvo leista steigti. Tik 1903 m. Rusijoje buvo priimti Žemietijų ūkio valdymo Vitebsko, Volynės, Kijevo, Minsko, Mogiliovo ir Podolės gubernijose nuostatai, pagal kuriuos tik trijose iš šešių vadinamojo Šiaurės vakarų krašto gubernijų (Vitebsko, Minsko, Mogiliovo) buvo priimta pakeista žemietijų sistema, kai visus žemietijų valdybų narius ir žemietijų įgaliotinius skiria vyriausybė.

145. Redakcijos vardu pasirašytas straipsnis Povilui Višinskiui priskiriamas dėl to, kad tuo metu jis ėjo faktinio redaktoriaus pareigas.

Lietuviai, neapsileiskime!

146. Atsišaukimo autoriumi Povilas Višinskis laikomas dėl tuometinio jo darbo Lietuvos demokratų partijos veikloje.

Išvien į kovą!

147. Atsišaukimo autoriumi Povilas Višinskis laikomas dėl tuometinio jo darbo Lietuvos demokratų partijos veikloje. Tas pats tekstas skelbiamas Varpe (žr. 1905, nr. 6).

Lietuvos autonomija

148. Kartu su darbininkų sąjungomis Rusijos imperijoje tuo metu būrėsi ir inteligentų sąjungos. Pirmoji buvo Inžinierių ir technikų sąjunga (rus. „Союз инженеров и техников“), įkurta 1904 m. pabaigoje. 1905 m. sausio 9–10 d. įvykiai inspiravo Sankt Peterburge įvykusį susitikimą, kuriame dalyvavo iki 250 inžinierių ir technikų. Susitikimo išdava – reformų ir sąjungos savarankiškumo reikalavimas. 1905 m. vasario ir kovo mėnesiais pradėjo veikti tos pačios inžinierių sąjungos Maskvoje, Kijeve, Charkove ir kituose miestuose. 1905 m. balandžio mėn. įvyko Visos Rusijos delegatų inžinierių ir technikų kongresas.

149. Remdamiesi istorinės Lietuvos koncepcija, bendros Lietuvos ir Baltarusijos autonomijos baltarusiai siekė tikėdamiesi atsiriboti nuo rusų ir lenkų kultūrinės įtakos. 1905 m. birželio mėn. Vilniuje vykusiame antrajame Visų Lietuvos tautų suvažiavime jie atkreipė lietuvių dėmesį į tai, kad, nepriėmus jų siūlymų, bus keliamas Vilniaus priklausomybės baltarusiams klausimas. Žr. Rimantas Miknys, „Tarp istorinės ir etnografinės Lietuvos: ar buvo bandyta ieškoti Lietuvos autonomijos formulės 1905 metais?“, [prieiga internete: http:// www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Miknys.htm].

150. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 322–324. Prie mūsų taktikos

151. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 344–345. Lietuvos ūkininkai!

152. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 368–369. Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje

153. Jono Basanavičiaus iniciatyva 1905 m. spalio mėn. Vilniaus žinių redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo Organizavimo komitetą. Vilniaus žiniose buvo paskelbtas Basanavičiaus parašytas atsišaukimas, kuriame rašoma, kad susirinkime bus svarstomi caro manifestas, rinkimai į seimą, valsčių, parapijų, mokyklų reikalai, įvairūs mokesčiai, žemės ir miškų klausimai, žemietijų įstaigos, Lietuvos luomų ir tautų klausimas, išeivystė ir kiti klausimai.

154. 1905 m. lapkričio 21–22 d. (gruodžio 4–5 d.) įvyko Didysis Vilniaus seimas, suformulavęs politinės Lietuvos autonomijos reikalavimą. Jame dalyvavo apie 2 000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkų, dvarininkų bei inteligentų.

155. Povilas Višinskis nemažai prisidėjo, kad būtų priimti Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai, pripažinę caro vyriausybę svarbiausiu lietuvių tautos priešu, reikalavę lietuviškos mokyklos ir administracijos, o svarbiausia – Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje. Žr. Egidijus Motieka, „P. Višinskis Didžiajame Vilniaus seime“, Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, 1990, p. 7–9.

156. Lietuvos ūkininkas – pirmasis po spaudos draudimo panaikinimo Lietuvoje pasirodęs savaitraštis, Vilniuje leistas nuo 1905 m. gruodžio 1 d. iki 1915 m. ir 1918 m. pabaigoje. Neoficialus Lietuvos demokratų partijos periodinės spaudos organas. Partijos

vadovybei pritarus, Jonas Vileišis 1905 m. pradžioje padavė prašymą Rusijos imperijos vyriausiajai spaudos reikalų valdybai dėl Lietuvos ūkininko leidimo. 1905 m. gruodžio mėn. pasirodė du numeriai, faktiškai abu redaguoti Povilo Višinskio. Laikraštis siekė atstovauti visų Lietuvos žmonių interesams, visų pirma – valstietijos. Formuojant laikraščio programą nusvėrė radikalų balsas. Jonas Vileišis ir Antanas Smetona norėjo, kad laikraštis būtų nuosaikesnis. Smetona siekė sustiprinti faktiškojo redaktoriaus kontrolę. Nesutikdamas su tuo ir dėl sunkios ligos Višinskis iš redakcijos pasitraukė.

Recenzijos, vaizdeliai, esė

Reikaluose lietuviškos poezijos

157. Po šio Povilo Višinskio straipsnio publikuojami Prano Vaičaičio eilėraščiai „Kad pažinti miestą blogą...“, „Pūskit vėjai, pūskit šiaurūs...“ ir „Vargdienėlis“. Vaičaitis (1876–1901) – poetas. Studijuodamas Sankt Peterburge įsitraukė į lietuviškąją veiklą, 1900 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą dirbo Sankt Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Pirmasis poezijos rinkinys išleistas 1903 m. Naujas elementorius A. iš B.

158. Žr. A-iš-B [Antanas Kriščiukaitis-Aišbė], Naujas elementorius. Vaikams dovanėlė, Tilžė, 1895. Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933) – rašytojas. Studijuodamas bendradarbiavo Aušroje, vėliau – Varpe, Tėvynės sarge, Vienybėje lietuvninkų. 1895 m. Naujas elementorius laimėjo Varpe paskelbto lietuviškų elementorių konkurso premiją. Antras leidimas pasirodė 1901 m. Juozas Tumas-Vaižgantas, būdamas komisijos narys, Varpe atsakė į elementoriui skirtą Povilo Višinskio kritiką, akcentuodamas elementoriaus lietuviškumą ir kodėl, jo požiūriu, tai nėra plagiatas. Žr. Vaižgantas, „Ar A. iš B. yra plagiatorius?“, Varpas, 1901, nr. 3, p. 34–35.

159. Levo Tolstojaus Naujoji abėcėlė (rus. Новая азбука, 1874) sulaukė kelių pakartotinių leidimų. Tolstojus (1828–1910) – rusų rašytojas, romanistas, mąstytojas. Jo elementorius buvo vertinamas, populiarus.

160. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103.

Peržvalga raštų

161. Žr. Lietuvos ūkininkų kalendorius ant metų 1901, Tilžė, 1900. Kalendoriaus turinyje – Juozo Šnapščio-Margalio, Jono Mačio-Kėkšto eilėraščiai, Vinco Palukaičio straipsniai, Petro Vileišio, Mečislovo Davainio-Silvestraičio vertimai, nepasirašytas straipsnis „Lietuviai, mokėkite lietuviškai rašyti“ (su spausdintos ir rašytinės abėcėlės pavyzdžiais) ir kt.

162. Pateikiami publikuojamo straipsnio faksimilės fragmentai.

163. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 52–56. Rankraščio pabaigoje buvo parašas A-s, bet turbūt redaktoriaus nubrauktas.

Pasikalbėjimas V

164. Andrejus Vonsiackis – žandarų viršininkas rotmistras, su kurio perkėlimu iš Marijampolės į Liepoją prasidėjo lietuvių persekiojimas, suėmimai ir trėmimai. Pagarsėjo

1897 m. „Sietyno“ draugijos (nuo 1892 m. Vilkaviškio ir Marijampolės apylinkėse veikusi slapta organizacija lietuviškai spaudai platinti) sunaikinimu. Jis buvo suėmęs Liudą Vaineikį, Augustiną Janulaitį ir kt.

165. Viatkos gubernija – dažna knygnešių tremties vieta.

166. Apie tai, kad lietuvį inteligentą Maskolijoje galima atpažinti iš drebėjimo kinkų, varpininkas Vincas Kudirka rašė „Tėvynės varpų“ skiltyje (žr. Varpas, 1896, nr. 6, p. 87).

Tame pačiame 1896 m. numeryje publikuotas Povilo Višinskio straipsnis „Reikaluose lietuviškos poezijos“.

167. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 150–152.

Aleksandras Fromas (Aleksandras Gužutis)

168. Aleksandras Fromas-Gužutis (1822–1900) – rašytojas, vienas dramaturgijos lietuvių kalba pradininkų. Bendradarbiavo Aušroje, Vienybėje lietuvninkų

169. Simonas Stanevičius (1799–1848) – kultūros veikėjas, rašytojas. Aleksandras Fromas-Gužutis ir Stanevičius gyveno vienuose namuose Raseiniuose. Vilniaus akademiku Povilas Višinskis Stanevičių vadina remdamasis Jono Šliūpo veikalu Lietuviškieji raštai ir raštininkai (1890).

170. Jurgis Mikšas (1862–1903) – spaudos darbuotojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas. Pradėjus leisti Aušrą, atsikėlė į Ragainę, tapo vienu svarbiausiu Aušros leidybos organizatoriumi. 1885 m. įsigijo spaustuvę Tilžėje, 1886 m. spaustuvė bankrutavo, rankraščiai pateko į kreditorių rankas.

171. Diedai (lenk. Dziady) – Adomo Mickevičiaus romantinė drama (Vėlinės); Konradas Valenrodas – istorinė autoriaus poema. 1894–1895 m. Vienybėje lietuvninkų buvo išspausdintos Fromo-Gužučio išverstos I, II ir IV Vėlinių dalys. Autoriaus dramai Aldona medžiaga paimta iš Konrado Valenrodo.

172. Povilo Višinskio išvardyti Aleksandro Fromo-Gužučio kūriniai iki 1901 m. buvo publikuoti (pažymėta data) arba likę rankraščio: Myris Keistučio, Jūratė marių karaliene, Rūmai dugne ežero, Eglė Naujapilės kunigaikštaitė, Sapnas Gedimino, Vytautas Krėvoje, Vargdieniai (1895), Patėviai (1895), Pareiga ir dabaresybė mūsų, Ponas ir mužikai (1893), Eglė žalčių karalienė (1893), Išgriovimas Kauno pilies 1362 m. (1893), Vaidilutė arba Žemaičių krikštas (1899).

Grūdai ir pelai

173. Žr. Nežinomas [Jeronimas Ralys], Rykštės, Bitėnai, 1902. Ralys (1876–1921) –gydytojas, prozininkas, vertėjas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1896), įstojęs į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą dalyvavo lietuvių studentų slaptose draugijose, socialdemokratų veikloje, bendradarbiavo Varpe, Ūkininke, Lietuvos žiniose. Vardan teisybės

174. Kryžius – mėnesinis katalikų laikraštis, leistas Tilžėje (1903–1904). Redagavo kunigas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas Julijonas Jasenskis.

Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų

175. Prietelis [Jonas Balvočius], Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų, Shenandoah Pa., 1904. Balvočius (1842–1915) – kunigas, rašytojas, vertėjas. Rėmė knygnešius, platino lietuviškas knygas, skatino parapijiečius mokytis, bendradarbiavo Lietuvių laikraštyje, Žvaigždėje, Vilniaus žiniose ir kitur. Rašė apysakas, kitas originalias knygeles, vertė švietėjišką prozą. Nuo 1902 m. buvo Dusetų altaristas.

176. Slapyvardžiu Petras Kriaušaitis pasirašytoje Lietuviškos kalbos gramatikoje (1901) Jonas Jablonskis išdėstė bendrinės kalbos norminimo programą, apibūdino bendrinės kalbos ir tarmių santykį, įtvirtino pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą. Jablonskis (1860–1930) – kalbininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Mokytojavo Jelgavos (1889–1896), Talino (1896–1900) gimnazijoje, atleistas už draudžiamų leidinių laikymą. Nuo 1890 m. rašė kalbines recenzijas, taisė įvairių raštų kalbą, aiškino kalbos negeroves. Artimesnė Jablonskio pažintis su Šiaulių krašto šviesuomene prasidėjo 1889–1896 metais. Tarpininkaujamas Povilo Višinskio ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jablonskis gavo Julijos Žymantienės-Žemaitės apsakymo „Rudens vakaras“ rankraštį, kūrinys buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. Už lietuvišką veiklą, ypač bendradarbiavimą su varpininkais, caro valdžia 1902 m. Jablonskį ištrėmė į Pskovą. Grįžęs iš tremties, 1903 m. apsigyveno Šiauliuose, tvarkė Zubovų archyvą, vadovavo slaptiems lietuvių kalbos kursams, tvarkė Žymantienės-Žemaitės raštus, toliau bendradarbiavo su Višinskiu, kuris 1903 m. rudenį atsikėlė į Šiaulius mokyti Vladimiro Zubovo įgaliotinio Vinco Janavičiaus vaikų. Įsitraukęs į lietuvišką veiklą, Jablonskis prisidėjo prie Šiaulių gegužinių organizavimo. Jablonskių bute rinkdavosi 1903 m. ir 1904 m. gegužinių organizatoriai (Višinskis ir kt.). 1904 m. pabaigoje Jablonskis ir Višinskis išvyko gyventi į Vilnių. Abu buvo pakviesti dirbti į dienraščio Vilniaus žinios redakciją. Višinskio siūlymu Jablonskis spaudai parengė Žymantienės-Žemaitės Rinkinėlį vaikams (1904). Žr. Giedrė Čepaitienė, „Jonas Jablonskis ir Šiaulių krašto žmonės“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2009, t. 8, p. 397–402.

177. Stanislovas Montvilas – Troškūnų dvarininkas, verslininkas. 1890 m. Panevėžyje pradėjo gaminti spiritą ir mieles, spiritu aprūpindavo Kauno guberniją.

Terazniejsza Litwa

178. Žr. Teraźniejsza Litwa [Dabartinė Lietuva], Wilno, 1903. „Lata mijały“ (lenk.) –eil. „Metai prabėgo“. Józefas Francuzowiczius (?–1940) – Vilniuje gyvenęs lenkų poetas.

179. „Niema borów, niema lasów“ (lenk.) – eil. „Nėra girių, nėra miškų“. Silvestras Gimžauskas (1845–1897) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Rūpinosi lietuvių spaudos platinimu, rinko tautosaką, lietuvių kalbos, etnografijos duomenis, bendradarbiavo leidiniuose Aušra, Vienybė lietuvninkų, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. Poetinėje kūryboje vyrauja Lietuvos praeities aukštinimo, gimtosios kalbos gynimo motyvai, blaivybės ir dorovės temos. Povilas Višinskis kritikuoja tariamą Gimžausko patriotizmą, tačiau ir pačiame eilėraštyje jis rodomas kaip neigiamas reiškinys.

180. „Liachų genties atstumtieji“ (lenk. „Wyrzutki lachów rodu“).

181. Sp-is – Vincas Palukaitis (1855–1932). Palukaitis – pedagogas, knygnešys ir lietuvybės žadintojas. Priklausė „Sietyno“ knygnešių organizacijai, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose.

Dworek pod lipami

182. Laikraštis visiems ir anonsai (lenk. Dziennik dla Wszystkich) – Varšuvoje leistas dienraštis (1870–1914).

183. Dvarelis po liepomis (lenk. Dworek pod lipami).

184. Nikodemas Erazmas Ivanauskas (1843–1932) – Paragių dvaro savininkas, dailininkas, literatas, rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės tėvas. Prozos kūrinėlius siuntė lenkiškiems laikraščiams, susirašinėjo su garsiomis to meto rašytojomis Eliza Orzeszkowa ir Maria Konopnicka.

185. „Blogai išauklėtas“ (lenk. „źle wychowany“).

186. „Sulipdė bedievišką niekelį ir tarp chamų platina“ (lenk. „sklecił bezbożna banaliukę i między chamów rozrzuca“); lenkų kalba publikacijoje netaisyklinga.

187. Jonas Sniadeckis (Jan Śniadecki, 1756–1830) – Lietuvos ir Lenkijos astronomas, matematikas, filosofas. Andrius Sniadeckis (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) – J. Sniadeckio brolis, laikomas biochemijos pradininku Lietuvoje ir Lenkijoje.

188. Petras Skarga (Petrus Scarga, 1536–1612) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teologas, jėzuitas, pirmasis Vilniaus akademijos rektorius.

189. Juozapas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887) – lenkų rašytojas, istorikas, leidėjas. 1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir istoriją.

190. Teodoras Narbutas (Teodor Narbutt, 1784–1864) – istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas.

Sulūžusi lazda

191. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas 1864 m. liepos mėn. aplinkraščiu gubernatoriams nurodė: 1) neleisti statyti kryžių ir kokių nors šventų atvaizdų laukuose, pakelėse ir apskritai už bažnyčios ribų, jeigu iš anksto nėra gautas civilinės vadovybės leidimas; 2) uždrausti bet kokį esančių kryžių taisymą ir jų pakeitimą naujais; 3) už šio draudimo pažeidimą kaltininkus bausti pinigine bauda. Tokių nurodymų priežastis buvo ta, kad po 1863–1864 m. sukilimo prie kryžių buvo daromos įvairios politinės manifestacijos, o carinės valdžios požiūriu katalikų dvasininkai skatino gyventojus statyti kryžius stiprindami katalikybės propagandą. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose 1896 m. buvo nustatytos naujos taisyklės Romos katalikų pakelės kryžiams ir kitiems šventiems atvaizdams. Žr. Vytautas Merkys, „Romos katalikų ir jų dvasininkų teisių varžymai Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte 1864–1901 m.“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2002, t. 20, p. 280. Mūsų raštai 192. Žr. Š. [Stasys Matulaitis], Pragaro gelmės, Tilžė, 1904. Matulaitis (1866–1956) –gydytojas, knygnešys, publicistas, vienas iš Lietuviškosios socialdemokratų partijos organizatorių, Varpo ir Ūkininko redaktorius, rašęs įvairiems laikraščiams. 1897 m. kartu su

Povilu Višinskiu ir kitais Šiauliuose suorganizavo pirmąją studentų konferenciją. Višinskio buvo įtrauktas į Julijos Žymantienės-Žemaitės kūrybos skaitymą ir vertinimą. 1898 m. ištremtas trejiems metams, į Lietuvą grįžo 1902 m. Daug vertė, išleido įvairių brošiūrų.

Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi!

193. Publikuojami Povilo Višinskio sudarytos grožinės literatūros rinktinės

Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi! prakalba ir į šią rinktinę įtraukti autoriaus vaizdeliai.

194. „Duok kelią!“ (rus. „давай дорогу!“).

195. „Kepures nuimt!“ (rus. „шапки долой!“).

Laiškai saviemsiems. Nr. 6

196. Pirmiausia pateiktas Povilo Višinskio paaiškinimas apie 1900 m. rašytus, bet tik 1905 m. publikuotus Julijos Žymantienės-Žemaitės, Sofijos Pšibiliauskienės-Lazdynų Pelėdos, Jono Biliūno, Onos Didžiulytės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Višinskio Laiškus. Toliau publikuojamas paties Višinskio esė tekstas (vienas iš Laiškų). 1901 m. Varpo redakcijos atsisakymą spausdinti Laiškus, nes „nėr ant to pinigų“, – žr. „Atsakymai“, Varpas, 1901, nr. 10, p. 120.

197. Ištrauka (Bertos monologas) iš Friedricho Schillerio dramos Vilius Telis. Į lietuvių kalbą drama versta Vinco Kudirkos. Povilo Višinskio Laiške – kitas vertimas.

198. Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas (rus. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона) – 1890–1907 m. Sankt Peterburge leista enciklopedija. Straipsnyje nurodomas skyrius „Lietuvių literatūra“.

199. Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) – rašytojas, poetas romantikas, kunigas, prelatas, teologijos daktaras, Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge profesorius (1894–1909), Lietuvos universiteto profesorius, vienas iš Lietuvių kalbos teisių atkūrimo sąjungos (1900) steigėjų, Rusijos imperijos švietimo ministro sudarytos komisijos lietuvių kalbos programai Lietuvos mokykloms parengti narys (1905), pirmojo legalaus lietuviško laikraščio Lietuvių laikraštis vienas iniciatorių ir bendradarbių.

200. Antanas Vienažindys-Vienužis (1841–1892) – poetas romantikas, kunigas. Eilėraščiai liko rankraščiais, rinkinys Dainos 1894 m. išleistas JAV.

201. Frydrichas Kuršaitis (Friedrich Kurschat, 1806–1884) – kalbininkas, kunigas, kultūros veikėjas, vienas iš lietuvių kalbos rašybos kūrėjų.

202. Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821–1868) – vokiečių kalbininkas, tyręs indoeuropeistiką, lankęsis Mažojoje Lietuvoje, rinkęs tautosaką.

203. Jonas Juška (1815–1886) – kalbininkas. Pateikė pirmą išsamesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, rašė lietuvių kalbos gramatiką (rusų kalba, 1863).

204. Mykolas Miežinis (1827–1888) – kalbininkas, kunigas. Bendradarbiavo Aušroje, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, parengė lietuvių kalbos gramatiką (1886), lietuvių–latvių–lenkų–rusų kalbų žodyną (išleistas 1894).

205. 1896 m. Jelgavos (Mintaujos) gimnazijos moksleiviai lietuviai atsisakė melstis rusų kalba. Daugelis mokinių buvo pašalinti iš gimnazijos (tarp jų ir Antanas Smetona, Jurgis Šlapelis, Vladas Mironas). Po šio įvykio moksleiviai lietuviai pasiuntė prašymą popiežiui,

358 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

kad užtartų juos prieš rusų valdžią. Panašus pasipriešinimas 1897 m. įvyko Šiaulių berniukų gimnazijoje: 49 moksleiviai katalikai, protestuodami prieš prievartinį varymą į stačiatikių pamaldas, išėjo iš aktų salės, kur turėjo vykti pamaldos, skirtos mokslo metų pradžiai. Panašūs pasipriešinimai vyko ir kitur.

206. XIX a. Vilniuje nebuvo nė vienos bažnyčios, kurioje pridėtinės pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus lietuviai tuo pradėjo rūpintis 1895 m., apie 1899 m. pradėjo rinktis apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1901 m. mėn. vyskupas Steponas Aleksandras Zvieravičius leido vieną sekmadienį ar šventadienį giedoti lietuviškai, kitą – lenkiškai. Daugiausia dėl slaptos draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ prašymų Šv. Mikalojaus bažnyčia lietuviams buvo atiduota 1901 m. gruodžio mėn., klebonu paskirtas kunigas Juozapas Kukta. Bažnyčioje suburtas choras, įsteigta mokykla, prieglauda, įrengti draudžiamos spaudos sandėliai. Žr. Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius, 2006, p. 439.

207. Petras Matulaitis (1865–1900) – gydytojas, visuomenės veikėjas, vienas Varpo ir Ūkininko steigėjų. Buvo varpininkų komiteto narys, jo pirmininkas (1893–1895), rūpinosi draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimu per sieną ir platinimu. 1897 m. suimtas, 1899 m. ištremtas į Viatkos guberniją, mirė nuo šiltinės.

Korespondencijos, reportažai

Saločiai (Kauno gub., Panevėžio pav.)

208. Titas Gedvila (1852–?) – kunigas, tarnavęs Saločiuose (1894–1904). Prieš tai dirbo klebonu Rozalimo bažnyčioje (1885–1893).

Petrapilis

209. Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija – labdaros ir paramos organizacija, 1892–1918 m. veikusi Sankt Peterburge. Nariai: Silvestras Baltramaitis, Jonas MačiulisMaironis, Antanas Vilkutaitis ir kt. Pirmininkai: Petras Vileišis (1892–1895), Vincas Matulaitis (1895–1917). Pradžioje organizacinė veikla apsiribojo tautinių vakarų rengimu. 1895 m. buvo parodytas pirmasis teatro mėgėjų vaidinimas – Józefo Blizińskio komedija „Žentas dėl parodos“. Vakarų pabaigoje pagiriamąjį žodį lietuviškai tardavo ir grafas Mykolas Mikalojus Oginskis. Draugija teikė pašalpas ir paskolas, daugiausia – moksleiviams.

210. Stanisławas Moniuszko (1819–1872) – lenkų kompozitorius, dirigentas, vienas ryškiausių lenkų romantizmo kūrėjų.

211. Balys Sruoga, kalbėdamas apie 1895 m. Sankt Peterburge rengtus lietuviškus vakarus (Labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos veikla), mini chorui vadovavusį Jakštą ir teigia, kad tai turbūt yra pseudonimas. Tačiau Sruogos Raštų paaiškinimuose nurodoma, kad tai buvo Karolis Jakštas (1869–1936), kurį laiką vargonavęs Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje, vadovavęs chorui. Žr. Balys Sruoga, Raštai, Vilnius, 2006, t. 11, p. 59, 659.

212. Mykolas Mikalojus Oginskis (Michał Mikołaj Ogiński, 1849–1902) – Rietavo dvaro šeimininko kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio (Ireneusz Kleofas Ogiński) jauniausias

sūnus. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. M. M. Oginskis pažinojo Lauryną Ivinskį ir Motiejų Valančių, spaudos draudimo laikotarpiu rūpinosi legaliu lietuviškos spaudos leidimu, dėl to lankėsi ir Sankt Peterburge. Žr. Jolanta Skurdauskienė, „Kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis – lietuvių kultūrinių aspiracijų rėmėjas“, Žemaičių žemė, 2005, nr. 4, p. 21–23.

213. Eduardas Volteris (1856–1941) – bibliografas, archeologas, slavų, baltų kalbų, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas. Dirbo Sankt Peterburgo universiteto Lyginamosios kalbotyros katedroje (1886–1918).

Iš Petrapilės

214. Remdamasis Antano Jasūdžio užrašais, Balys Sruoga teigia, kad dr. Ūso (?) bute 1892 m. įvyko pirmasis lietuvių vakaro vaidinimas Sankt Peterburge. Žr. Balys Sruoga, Raštai, Vilnius, 2006, t. 11, p. 58.

215. „Tylėt... Aš čia viršininkas!“ (rus. „Молчать... Я здесь началник!“).

216. „O laikai, o papročiai!“ (lot. „O tempora, o mores!“).

Iš Saločių (Panevėžio pav., Kauno gub.)

217. Kalbama apie 1894 m. Povilo Višinskio korespondenciją „Saločiai“ (žr. ankstesnę publikaciją).

218. Kunigas Titas Gedvila.

219. „Tau garbė, šlovė“ (lenk. „Tobie cześć chwała“) – religinė giesmė.

Papiliai. Šiaulių pav.

220. Juozapas Ambrazevičius (1808–1903) – kunigas. Tarnaudamas Papilės parapijoje, 1887 m. pastatydino Šv. Juozapo bažnyčią. Apie Ambrazevičiaus darbą Papilės parapijoje (pasisakant ir kritiškai dėl šio kunigo ribojamo lietuvių kalbos vartojimo) – žr. „Papilė“, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1892, nr. 14, p. 110–111.

221. Simonas Daukantas (1793–1864) – lietuvių istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas. 1861 m. pabaigoje prisiglaudė pas Papilės parapijos administratorių kunigą Ignotą Vaišvilą, kuris, mirus Daukantui, užsakė ir pagamino antkapio plokštę su užrašu. Žr. Vytautas Merkys, „Simono Daukanto globėjas kun. Ignotas Vaišvila“, Papilė, Vilnius, 2004, p. 971–972. Peterburgas

222. Mokymosi komitetas prie Rusijos imperijos liaudies švietimo ministerijos sudarinėjo mokymosi programas, tikrino vadovėlius. 1898–1904 m. Rusijos imperijos valdžios institucijose vyko keli svarstymai dėl lietuvių spaudos draudimo klausimo. Juos paskatino įvairi lietuvių inteligentijos veikla, siekiant priversti Rusijos vyriausybę panaikinti lietuviškos spaudos draudimą (teikiami prašymai leisti knygas ir kita). Žr. Antanas Tyla, „Lietuviai prieš Rusijos imperiją (1865–1904)“, [prieiga internete: http://www.voruta.lt/ lietuviai-pries-rusijos-imperija-1865-1904/].

223. Dmitrijus Sipiaginas (1853–1902) – Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos valdytojas (1899), caro kanceliarijos prašymų priėmimo vyriausiasis valdytojas. 1899 m. pradžioje Sipiaginas pranešė vidaus reikalų ministrui, kad caras įsakė parengti įstatymą, leidžiantį spausdinti lietuviškus leidinius tiktai rusiškomis raidėmis. Vadovaudamasis šiuo

360 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

pranešimu, tuometinis vidaus reikalų ministras Ivanas Goremykinas parengė tokio įstatymo projektą Ministrų komitetui. Caras, pastebėjęs tokį nurodymą, Ministrų komiteto žurnale užrašė: „Tai nesusipratimas, tokio paliepimo aš nedaviau.“ Žr. Kazys Misius, „Neįveiksi, sūnau, Šiaurės...“, XXI amžius, 2004, nr. 35. Šaukėnai (nekatalikiškas apsėjimas kunigo)

224. Viktoras Rusteika (1821–1900) – kunigas, 1851 m. paskirtas Rokiškio bažnyčios administratoriumi, vėliau klebonavo ir Šaukėnuose. Žmones ragino nepaklusti caro valdžiai. Žr. Ieva Šenavičienė, „1863 m. sukilimo dokumentai: sentikių ir katalikų susidūrimas Rokiškyje“, Lituanistika, 2005, t. 64, p. 84–86. Romos katalikų dvasininkai imperijoje turėjo prievolę per Mišias melstis už imperatorių, jo šeimą, bet reikalavimo aukoti atskiras Mišias nebuvo.

225. Jurgis Rodzevičius (1868–?) – kunigas. 1898 m. paskirtas į Šiaulių berniukų gimnazijos kapeliono pareigas. Povilo Višinskio ir kitų kritikuotas dėl prolenkiško nusiteikimo, lojalumo carinei valdžiai, rusinimo politikos vykdymo.

Šiaulių pav. (Šaukėnai)

226. Vilniaus pašto ir telegrafo apskrities viršininkas (rus. „Начальник Виленского почтово-телеграфного округа“); rusų kalba publikacijoje netaisyklinga.

Užventis

227. Parapinė cerkvės mokykla (rus. „церковно-приходская“).

228. XIX a. pradžioje Beržėnų dvaras atiteko grafui Adolfui Čapskiui (1819–1883). Albertas Steponavičius – Šaukėnų dvaro dvarininkas, visuomenės veikėjas, gydytojas.

Kauno gub.

229. Vitalijus Trockis (1835–1901) – rusų generolas, Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius (1897–1901). Svarstant lietuvių spaudos klausimą, reakcingiausi carinės valdžios atstovai siūlė tęsti Michailo Muravjovo politiką, kurios laikėsi ir Trockis. Žr. Kazys Misius, „Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis“, Aštuntieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, 2004, p. 4–10.

Kauno gub. (Iš kelionės)

230. Adomo Mickevičiaus eilėraščio „Piligrimas“ (vertė Vincas Mykolaitis-Putinas) ištrauka: O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda

Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhyre. Linksmiau klampodavau po tavo drėgną girią, Nei čia minu marvas ir ananasų žiedą.

Žr. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, Vilnius, t. 7, p. 22.

231. „Mažiausias blogis“ (lot. „Malum necessarium“).

232. Tadas Daugirdas (1852–1919) – archeologas, dailininkas. Plemborgo (Klemborgo) dvare su šeima gyveno nuo 1891 m.

233. Krakių (Kėdainių r.) Šv. Kotrynos vienuolynas – kotryniečių moterų vienuolynas. 1842 m. caro valdžia nusavino dalį vienuolyno turto, buvo uždraustas mergaičių mokymas,

nebeleista priimti į vienuolyną kandidačių. Tačiau seserys išsilaikė visą carinės priespaudos laikotarpį.

234. Nauja Josvainių bažnyčia pradėta statyti 1898 m. Architektas Floryanas Wyganowskis (1854–1905) – Rygoje gyvenęs inžinierius architektas, 1887 m. parengęs Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos rekonstrukcijos projektą.

235. Stanislovas Lukauskis (1869–1925) – teisininkas, advokatas, socialistas, spaudos platintojas ir darbuotojas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1890), Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą (1899), nuo 1900 m. advokatavo Šiauliuose. 1900 m. Povilą Višinskį gynė Žagarės teisme, vykusiame dėl spektaklio „Velnias spąstuose“ afišų. 1902–1904 m. už lietuviškų knygų platinimą su šeima ištremtas į Saratovą

236. Kazimieras Šleivys (1872–1943) – kunigas, knygnešys. 1894 m. paskirtas vikaru į Šiaulius, čia įsitraukė į lietuvių sąjūdį, kartu su kunigu Juozapu Remeikiu (Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionu) pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Įskundus gimnazijos kapelionui Jurgiui Rodzevičiui, buvo perkeltas į Ukmergę (1899).

Panevėžio pav. Joniškėlis

237. Benediktas Jokūbas Karpis (1857–1926) – Joniškėlyje gyvenęs dvarininkas, paveldėjęs Moliūnų, Januškų ir Puodiškių dvarus. Vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio tėvas nuomojo vieną iš Karpių dvarų.

Peterburgas

238. Viešpatystės roda – valstybės taryba.

239. Lietuvių savitarpinės pagalbos draugija – šalpos organizacija, veikusi 1900–1917 m. Sankt Peterburge. Draugija nariams teikė pašalpas ir paskolas, rengė vaidinimus, koncertus, bendradarbiavo su Sankt Peterburgo lietuvių dramos ir muzikos kuopa. 1901 m. draugijos narių iniciatyva buvo įkurtas vaidintojų – Lošikų būrelis.

Liepojus

240. 1900 m. sausio 16 d. Povilo Višinskio pastangomis Liepojoje buvo pakartotas 1899 m. Palangos spektaklis – Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“. Režisieriai – Stanislava Jakševičiūtė, Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Liepojoje buvo atspausdinti skelbimai lietuvių bei rusų kalbomis, kuriuos Vakarų Žemaitijoje išklijavo Augustinas Janulaitis ir Vladislovas Mongirdas. Caro valdžios pareigūnai atėmė anksčiau išduotą leidimą, o aktyviausius vaidintojus pasodino į kalėjimą.

241. Bekampio vaidmenį atliko Vladislovas Mongirdas (1877–1960) – bajoras, gydytojas. Studijuodamas Maskvos universitete mediciną, dalyvavo slaptos Lietuvių studentų draugijos veikloje. Už lietuvišką veiklą dvejiems metams ištremtas į Šiaurės Kaukazą.

Ryga

242. M. Š. – Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis (1874–1970) – pedagogas, dramaturgas, poetas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1893), Fizikos-matematikos fakultetą Maskvos universitete (1897). Nuo 1899 m., mokytojaudamas Rygoje, priklausė Lietuvių pašalpos draugijai, joje režisavo spektaklius.

Joniškėlis (Panevėžio pav.)

243. Juozas Bytautas – 1866 m. Vadaktų dvarą paveldėjęs dvarininkas.

Pašvitinys (Šiaulių pav.)

244. Kražių parapinės bažnyčios vikaras Augustas Mažeika 1893 m. Kražių vienuolyno bažnyčioje laikė paskutines Mišias prieš susirėmimą su kazokais.

Šiauliai

245. Jonas Ambrozaitis (1856–1916) – knygnešys, politikos ir kultūros veikėjas. Už anticarinę veiklą kalintas ir 1894 m. ištremtas į Liepoją, dirbo geležinkelio telegrafistu.

1900 m. kalintas Šiaulių kalėjime.

246. Gustavas Tamkevičius (1837–1911) – tuometinis Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas.

264a. Žmogaus slapyvardžiu Varpe, Ūkininke ir kituose leidiniuose dažniausiai pasirašinėjo Augustinas Janulaitis (1897–1901), rečiau – Kazys Grinius (1897), Povilas Višinskis (1900–1901), Vincas Mickevičius-Kapsukas (1900–1901). Mužikėlio slapyvardžiu Varpe, Ūkininke ir kituose leidiniuose pasirašinėjo Povilas Višinskis (1900), Augustinas Janulaitis (1898).

247. Vladimiras Zubovas (1862–1933) – grafas,visuomenės veikėjas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1881), Sankt Peterburgo universitetą (1886). Įsteigė ir išlaikė 6 pradžios mokyklas, slėpė draudžiamąją lietuvišką spaudą, globojo politinius veikėjus. 1902 m. jo Dabikinės dvare įvyko varpininkų suvažiavimas (įkurta Lietuvių demokratų partija).

248. Aleksandras Rubcovas – Šiaulių berniukų gimnazijos direktorius (1895–1900).

249. Varpas (rus. Колокол) – Londone ir Ženevoje rusų kalba leistas pirmasis necenzūruotas revoliucinės pakraipos laikraštis (1857–1867).

Joniškėlis

250. Jonas Leonas Petkevičius (1828–1909) – gydytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas, Gabrielės Petkevičaitės tėvas. Jo iniciatyva 1865–1902 m. Joniškėlis, o 1902–1909 m. Puziniškis (Panevėžio r.) garsėjo kaip lietuvių inteligentų susibūrimų centrai. Juose lankydavosi Petras Avižonis, Andrius Bulota, Povilas Gaidelionis, Laurynas Ivinskis, Povilas Višinskis, Julija Žymantienė-Žemaitė. Petkevičių namuose buvo svarstomos visuomeninės problemos, aptariami lietuvių tautinio sąjūdžio klausimai, švietimo, lietuvių spaudos reikalai, platinama draudžiama lietuviška spauda.

251. Juliuszas Słowackis (1809–1849) – lenkų poetas romantikas, gyvenęs ir mokęsis Vilniuje. Mindaugas. Lietuvių karalius (lenk. Mindowe. Król litewski, 1832) – istorinė autoriaus drama.

252. Karlas Kautsky’is (1854–1938) – vokiečių socialdemokratų teoretikas. Tautiškumas ir jo ištakos (lenk. Narodowość i jej początki, 1891) – jo knygos vertimas į lenkų kalbą.

253. Ignacy’as Maciejowskis (1835–1901) – slapyvardžiu Sewer pasirašinėjęs lenkų dramaturgas, novelistas, apysakos Motina (lenk. Matka, 1897) autorius.

254. Liudas Vaineikis (1869–1938) – knygnešys, gydytojas, politikos veikėjas. Buvo vienas iš pirmojo Lietuvoje viešo spektaklio „Amerika pirtyje“ rengėjų, organizavo

lietuviškų knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos. 1900 m. kratos jo namuose metu rasti straipsniai Ūkininkui, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio laiškai. Kalėjo Jelgavos ir Liepojos kalėjimuose, 1901 m. nuteistas už draudžiamos literatūros platinimą, 1902 m. penkeriems metams ištremtas į Jakutską. Šioje byloje buvo teisiami 24 lietuviai. 255. Įvykių kontekstui žr. Žmogus [Augustinas Janulaitis?], „Kratos 1900 metų“, Ūkininkas, 1901, nr. 1, p. 1–3. Nors šio straipsnio nuoroda įtraukta į Adolfo Sprindžio sudarytą Povilo Višinskio tekstų bibliografiją (žr. Adolfas Sprindis, Povilas Višinskis, Vilnius, 1978, p. 294), autorius greičiausiai yra Janulaitis, į Ūkininką rašęs panašiu laiku ir tuo pačiu kaip Višinskis slapyvardžiu. Toliau pateikta ištrauka iš šio teksto „Kratos 1900 metų“, kuriame figūruoja ir Višinskis:

„Ne, aš geriau vėl už tų griebsiuosi!“ – nusprendė Kozello. Jau seniai užuodęs kitą „specialistą“ studentą Višinską, tik neišdrįsęs vis jį kabint. Čia tai jau ne Požela – čia „sekretorius litvomanų“. Pasisekė su anuo, gal pasiseks ir su šituo! 23 rugpjūtį atsibaldė jis pas Višinską, kuris gyvena pas dvarponį Jaloviecką, Pašvitinio parapijoj. Ir kiek jis čia prakaito išliejo, kiek liežuvio nuplėšė, o pelnas – keli pūrai (karčiai) avižų ir baltakės dantims išplaut...

Praėjo kiek laiko. 13 spalių vėl atūžia pas Višinską raudonsiūliai, bet jau ne Kozello, o viršininkas žandarų Vasiljevas su savo tarnais ir pagelbininkais prokuroro Siecinski. Krėst buvo liepęs liepojiškis Vonsiackis ir jei nors mažiausią daiktą rasią, areštuot ir nugabent į Liepojų. Matot, tarp tos grupos lietuvių (fotografija), ką pas d-rą Veineikį rado, buvo ir Višinskas, tai aišku, anot Vonsiackio, kad jis litvomanas.

– Ar tamista pažįsti d-rą Veineikį? – klausia Vasiljevas, įsmeigęs akis į Višinską.

– Pažįstu, tai ką?

– Tamista girdėjai apie Mintaujos–Liepojaus–Palangos „kompaniją“? – vėl klausia šnipas.

– Ką?.. kompaniją?.. – nusistebėjo studentas.

– O Poželą tamista pažįsti?

– Pažįstu...

– O Janulaitį pažįsti?

– Pažįstu... mudu kartu gimnazijoj buvova...

– Mongirdą?..

– Nei būt žinoma pavardė... girdėjau kur...

– A-a!.. – malė vis Vasiljevas, versdamas knygas.

– Pirmiau aš buvau Archangelsko gub.; ten tankiai reikėdavo krėst pas ištremtuosius... pas juos būdavo knygos tokios jau, kaip pas tamistą, ir tiek daug...

– Visos, tamista sakai, valdžios daleistos... – atrėmė studentas.

– A-a, lietuviškos afišos! – vėl pradėjo šnipas, radęs afišas. – O ar tamista žinai, kad lietuviškų spektaklių jau nebebus daugiau?

– Kaipgi?.. Ugi Petrapilyj jau daleistas, – atkirto Višinskas.

– O visgi nebus!.. Ir lietuviškas afišas mums liepta imti...

– Jug jos valdžios daleistos spausdinti...

– Tai ką, o dabar reikia viską imt...

Ilgai kalbėjosi juodu apie tas afišas, ant galo paliko jas Vasiljevas, neėmė. Ir lietuviškas cenzūruotas knygas norėjo iš pradžios paimt, bet paskui teipgi paliko.

Panevėžys (vertimas į pravoslaviją)

256. Apie smurtą prieš žydus Šiaurės Lietuvoje 1900 m., jo sąsają su nelegalios lietuvių spaudos platinimu, patį faktą ir jo interpretaciją valdžios požiūriu žr. Vilma Žaltauskaitė, „Smurtas prieš žydus Šiaurės Lietuvoje 1900 metais. Įvykiai ir interpretacijos“, Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius, 2005, p. 70–98.

257. Stanislovas Dokalskis – gydytojas, netoli Vaškų esančio dvaro savininko sūnus. Panevėžio pav.

258. Gerų ketinimų turėjimas (rus. благонамеренность); patikimumas (rus. благонадежность).

Rozalimas (Panev. pav.)

259. Konstantinas Olšauskas (1867–1933) – kunigas, knygnešys, politikos ir visuomenės veikėjas. Būdamas Rozalimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonu (1900–1905), įsteigė Rozalimo parapijos senelių prieglaudą, klebonijoje slaptai mokė vaikus lietuviško rašto, draudė jiems eiti mokytis į rusišas mokyklas.

260. Mečislovas Leonardas Paliulionis (1834–1908) – Žemaičių (Telšių) vyskupas. 1901–1902 m. įsakė savo sekretoriui kun. Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui parengti Rusijos imperijos valdžiai skirtą raštą dėl lietuviškos spaudos grąžinimo.

261. Kazimieras Kazlauskas (1865–1950) – kunigas, visuomenės veikėjas, draudžiamos spaudos platintojas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (1883), Žemaičių (Telšių) seminariją, platino Varpą, Juozo Tumo-Vaižganto pavedimu organizavo Tėvynės sargo leidybą ir platinimą. Draudžiamą spaudą platino ir būdamas Rozalimo vikaru (1897–1901).

262. Viktoras Višinskas (1866–?) – kunigas. Peterburgas

263. Sofija Pečkauskaitė (1879–1970) – Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos sesuo.

264. Augustinas Janulaitis (1878–1950) – teisėjas, publicistas, teisės istorikas, politikos veikėjas. Bendradarbiavo Ūkininke, Varpe, Vienybėje lietuvninkų ir kitur (1896–1901). Prisidėjo prie pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatymo Palangoje (1899), vaidino šiame spektaklyje Liepojoje (1900), buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys (1901–1923).

Iš kelionės

265. „Pririšk arklį prie baslio, o pats eik į vidurį“ (lenk. „przywiąź konia do basla, a sam kodź do widuria“); „važiavau kiaurą naktį“ (lenk. „ja jekałelm przez dziurawą noc“); lenkų kalba publikcijoje netaisyklinga.

266. „Tegu bus pagarbintas!“ (lenk. „niek będzi pokwalony!“).

267. „Nedėkingas prasčiokas“ (lenk. „newdzięczno klapo“).

Joniškis. Šiaulių pav. (lipdymas afišų)

268. Jonas Sabianskis – Kremblių dvaro savininkės sūnus (save vadinęs Siabu), iš Šiaulių knygnešių gautą lietuvišką spaudą platinęs Vladislovo Poželos įsteigtos draugijos nariams Steigviliuose, Jaloveckių Pavirčiuvės dvare ir kitur.

269. „Velnias spąstuose“ – Julijos Žymantienės-Žemaitės ir Gabrielės PetkevičaitėsBitės (Dvi Moteri) komedija, 1900 m. pradžioje parašyta paskatinus Povilui Višinskiui. Spektaklį organizavo Višinskis ir Augustinas Janulaitis. Leidimas vaidinti duotas 1900 m. birželio mėn. Iš pradžių komedija suvaidinta Medvilionyse (Joniškio r.). Višinskis šį spektaklį norėjo pastatyti Palangoje, Liepojoje, Jelgavoje (Mintaujoje), bet valdžia spektaklį vis uždrausdavo. Rengiantis spektaklį rodyti Jelgavoje, buvo parengta afiša (skelbimas) lietuvių ir rusų kalbomis. Višinskis tas afišas įdavė platinti Jonui Sabianskiui ir batsiuviui Juozui Brijūnui. Sabianskis afišas išklijavo Pašvitinyje, Brijūnas – Joniškyje. Po tardymų Brijūnas pasakė, kad skelbimus gavo iš Višinskio. Jaloveckių dvare Pavirčiuvėje, kur tada gyveno Višinskis, policija darė kratą.

270. Felicija ir Vladislovas Jaloveckiai gyveno Pavirčiuvės dvare (tarp Pašvitinio ir Joniškio), kur nuo 1899 m. Povilas Višinskis jų sūnus rengė gimnazijai. Jaloveckis vertino kovotojus už lietuvybę ir stengėsi jiems padėti. Čia gyvendamas Višinskis rašė korespondencijas, rūpinosi lietuviškų spektaklių statymu, užmezgė ryšius su to krašto lietuvybės sąjūdžio dalyviais. Pavirčiuvės dvare lankydavosi Jonas Jablonskis, Jonas Sabianskis. Šiame dvare Višinskis gyveno iki 1901 m. Žr. Genė Juodytė, „Povilas Višinskis Pavirčiuvės dvare“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai, Vilnius, 2011, p. 148–157.

271. Visi trys – Jonas Sabianskis, Juozas Brijūnas ir Povilas Višinskis. 1900 m. spalio 20 d. Žagarės taikos teisėjas išnagrinėjo bylą dėl spektaklio „Velnias spąstuose“ afišų, nedalyvaujant nė vienam iš kaltinamųjų. Teisėjas nustatė, kad afišos išspausdintos lietuvių kalba lotyniškai lenkiškomis raidėmis, o tokių leidinių platinimas esąs uždraustas 1866 m. įstatymu. Teisėjas, vadovaudamasis Bausmių statuto 29 straipsniu (skelbusiu bausmę už teisėtų vyriausybės ir policijos valdžios nurodymų, reikalavimų ar įsakymų nevykdymą), Brijūną ir Višinskį nubaudė 3 rublių bauda kiekvienam, neišgalint sumokėti, bausmė turėjo būti pakeista trimis paromis arešto. Tokį teisėjo sprendimą Brijūnas ir Višinskis užprotestavo. Žagarės taikos teisėjas Višinskio bylą nagrinėjo pakartotinai ir baudą padidino. Sprendimas buvo apskųstas Taikos teisėjų suvažiavimui. Višinskis nurodė, kad lietuvių spaudos draudimo įstatymo nėra, kad 1866 m. įsakas taikytinas tik valstybiniams leidiniams, kad skelbimai atspausdinti ne lotyniškai lenkiškomis, bet lotyniškai lietuviškomis raidėmis. Šiaulių policijos valdyba raštu pranešė teismui, kad neturinti įstatymų rinkinio, kuriame būtų 1866 m. įstatymas apie draudimą spausdinti lietuviškus raštus lotyniškai lenkiškomis raidėmis. Žr. Jonas Nekrašius, „Lietuvos spaudos draudimas ir advokatai“, Advokatas ir valstybė, Vilnius, 2013, p. 232–238; Kazys Misius, „Lietuvių spaudos draudimas ir Povilas Višinskis“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai, Vilnius, 2011, p. 47–55.

272. „Cenzūros ir spaudos įstatymas“ (rus. „Устав о цензуре и печати“). 1865 m. paskelbtos cenzūros taisyklės, pagal kurias uždrausta spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškai lenkiškomis raidėmis. Taip pat uždrausta lietuviškus leidinius tradiciniu raidynu

įvežti iš užsienio ir juos platinti. 1866 m. dėl lietuvių spaudos draudimo gautas žodinis caro įsakas. 41 Cenzūros ir spaudos statuto punktas (1890) nurodo, kad vietinė policijos valdžia peržiūri visų rūšių afišas ir mažus skelbimus. Tačiau dėl lietuvių spaudos draudimo liko tik žodinis caro įsakas. Įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo liko nepaskelbti, todėl, vadovaujantis pačios Rusijos imperijos įstatymais, jie neturėjo teisinės galios.

273. „Nuosprendis už akių“ (rus. „заочный приговор“). Policijos priekabės. Kėdainiai. (Kauno pav.)

274. Petras Avižonis (1875–1939) – gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė Jelgavos gimnaziją (1894), studijavo Sankt Peterburgo universiteto

Matematikos ir gamtos fakultete (1895–1897), Tartu universiteto Medicinos fakultete (1897–1900). Gabeno ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą, parašė lietuvių kalbos vadovėlį Lietuviška gramatikėlė (1899). 1902 m. dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame steigiamajame Lietuvių demokratų partijos suvažiavime, kuriame atstovavo kairiesiems varpininkams. Kilus 1905 m. revoliucijai, suartėjo su socialdemokratais. Avižonį, Povilą Višinskį ir Povilą Gaidelionį siejo gyvenimas ir studijos Sankt Peterburge, viešnagės pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Puziniškyje ir Joniškėlyje, bendradarbiavimas Varpe, lietuvių visuomenės švietimas, konkreti veikla draudžiamos lietuvių spaudos sąlygomis, patriotinis nusiteikimas. Jie ugdė Julijos Žymantienės-Žemaitės ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos talentus, perrašinėjo jų rankraščius, tvarkė kalbą. Žr. Dalia Striogaitė, „Du iš Povilo

Višinskio bendražygių“, Septintieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, 2001, p. 30–34.

275. Žr. Ernst Brücke, Wie behütet man die Gesundheit und das Leben seiner Kinder [Kaip saugoma vaikų sveikata ir gyvenimas], Wien, 1892.

Platinimas blaivybės. Joniškis

276. Liudvikas Šiaučiūnas (1862–1939) – kunigas, visuomenės veikėjas. Buvo

Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos vikaras (1891–1892), šios parapijos administratorius (1894–1906), paskui paskirtas ir klebonu. 1901 m. Šiaučiūnas spaudoje buvo kritikuotas už bendravimą su Joniškio valsčiaus raštininku, bet konfliktų su valdžia dvasininkas vengė siekdamas carinės valdžios pritarimo bažnyčios statybai, o tarnaudamas Joniškyje, Šiaučiūnas suaktyvino knygnešių veiklą, palaikė ryšius su knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Žr. Kazys Misius, „Draudžiamoji lietuvių spauda Joniškio valsčiuje“, [prieiga internete: http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/02_Misius.pdf].

Bažnyčios taisymas. Pašvitinys. Kauno rėd. Panevėžio ap.

277. Juozapas Rimkevičius (1814–1901) – kunigas, poetas, aušrininkas, lietuviškos spaudos rėmėjas. 1860 m. paskirtas Pašvitinio klebonu, iš čia į Aušrą siuntė korespondencijas.

278. Zenonas Živatkauskas (1862–1918) – kunigas.

Stačiatikiai ant katalikų kapų. Eriogala. (Kauno pav.)

279. Žr. Ps 102, 4.

280. Žr. Job 19, 26.

281. „Kun. Kazimierzas Bajarzyńskis, Vilniaus garbės kanauninkas“ (lenk. „Ks. Kazimierz Bajarzyński kanonik honorowy Wileński“).

282. „Janas Chlewińskis, paskutinis Raseinių apskrities pakamaris“ (lenk. „Jan Chlewiński. Ostatni podkomorzy p-tu Rossieńskiego“).

283. Julijonas Pukelis (1868–1887) – kunigas, Ariogalos klebonas.

Šiauliai

284. Kunigas Gustavas Tamkevičius.

285. Žr. Šiaulietis [Povilas Višinskis], „Šiauliai“, Varpas, 1900, nr. 12, p. 141. Knygoje publikuota korespondencija.

Dėl atsišaukimų

286. Ignas Bičkūnas (1880–1900) priklausė 1896 m. Vladislovo Poželos suburtai slaptai valstiečių jaunimo draugijai.

287. Vladislovas Požela (1879–1960) – teisininkas, advokatas, knygnešys, politikos veikėjas. 1896 m. Steigvilių kaime subūrė slaptą valstiečių jaunimo draugiją, skirtą lietuviškai spaudai platinti, 1897 m. organizavo pasipriešinimą stačiatikių pamaldoms rusų kalba mokyklose. 1900 m. suimtas Liudo Vaineikio byloje, metus kalintas Liepojos kalėjime, po to metams ištremtas į Smolenską už draudžiamų lietuviškų raštų gabenimą.

Sodiečių spektakliai

288. „Valsčiaus sūdas“ – 1900 m. Ūkininke publikuota, tais pačiais metais ir atskirai išleista Julijos Žymantienės-Žemaitės komedija, vėliau ne kartą statyta įvairiose vietose (Telšiuose, Pakruojyje ir kitur).

289. „Nepadėjus nėr ko kasti“ – Juozo Tumo-Vaižganto komedija. Spektaklis 1893 m. pirmą kartą parodytas Naujikuose, netoli Panemunėlio. Šauliai (Kauno guber.)

290. Žr. Krumplių Jonas, [vertė Feliksas Janušis], Vilnius, 1895. Janušis (1867–1920) – gydytojas, vertėjas, istorikas, literatas, varpininkas, lietuviškos spaudos bendradarbis. 1899 m. dalyvavo statant pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje, už tai buvo ištremtas į Smolenską Genių dėdė – žr. 131 komentarą.

291. Žr. X. [Juozas Tumas-Vaižgantas?], „Išpeikimas bedieviškų raštų iš sakyklos Bažnyčioje“, Tėvynės sargas, 1902, nr. 2/3, p. 11–13. Straipsnis pradedamas nuo Varpo ir Ūkininko žinių apie bažnyčiose peikiamus bedieviškus raštus, pateikiami patarimai, kaip kritikuojant bedieviškus raštus „paraginti prie skaitymo gerų dvasiškų ir svietiškų knygelių“.

Iš Žemaitijos

292. Mieczysławas Augustas Szystowskis (1852–?) – lenkų inžinierius, nuo 1893 m. vadovavęs Ventspilio uosto statybos darbams. Spektaklis. Joniškė. Šiaulių pav.

293. „Neatmezgamas mazgas“ – Petro Pundzevičius-Petliuko komedija. PundzevičiusPetliukas (1880–1955) mokėsi Liepojos gimnazijoje, 1914 m. baigė Rygos politechnikos

mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

institutą, dirbo Rygoje. 1903 m. vasarą Joniškio apylinkėse buvę surengti du lietuviški spektakliai.

Šiauliai. Kauno rėd.

294. Turbūt 4 III – kovo mėn. 4 d. (šv. Kazimiero šventė). Negeros naujienos. Užventis (Šiaulių pav.)

295. Dvaras netoli Vaiguvos. Aristarkas Pimenovas – pirklys, dvasininkas, sentikių Vilniaus bendruomenės pirmininkas. Jo lėšomis buvo atlikti Rusijos imperatorei Jekaterinai II (Katrei – kaip rašo Povilas Višinskis) skirto paminklo fundamento tvirtinimo darbai. Paminklas Vilniuje atidengtas 1904 m. rudenį.

Šiauliai

296. Felicijonas Pacevičius (1833–?) – kunigas, į Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią paskirtas 1897 m.

Žagarė. Kauno rėd.

297. Paskutiniai Žagarės Naryškinai – broliai Georgijus ir Aleksandras. Georgijus Naryškinas (1848–1924) Žagarės dvaro rūmuose turėjo sukaupęs vertingą biblioteką.

Žagarė. Kauno rėd. Nariškino nelaimės

298. Žagarės vaistinės savininku nuo 1889 m. nurodomas Michailas Kozlovskis.

299. 1904 m., tarpininkaujant Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui, leista patenkinti dvarininko Georgijaus Naryškino prašymą Žagarėje įsteigti vaistinę.

Šiauliai

300. Galbūt – Tatjana Zubova (1896–1935), viena iš Dmitrijaus Zubovo dukterų.

301. Gegužinė – liaudies šventė su šokiais, dainomis, vaidinimo elementais ir vaišėmis. Šiauliškiai inteligentai jas ėmė organizuoti be specialaus valdžios leidimo, remdamiesi tuo, kad draudžiamas raštas, o ne kalbėjimas ir dainavimas. Šiaulių gegužinių dingstimi kultūrininkai ir visuomenės veikėjai galėjo susiburti, pasitarti aktualiais klausimais, numatyti tolesnio darbo gaires. Gegužinėse dalyvaudavo lietuviai iš visos Lietuvos ir studijuojantys įvairiuose Rusijos imperijos universitetuose. Didžiosios gegužinės buvo organizuojamos daugiausia birželio mėnesio viduryje. Gegužinės vykdavo įvairiuose Zubovų dvaruose – Aleksandrijoje (Lepšiuose), Bubiuose, Kairiuose, Andrijavoje ir kitur. Vienas iš gegužinių pradininkų – Augustinas Janulaitis. Pirmąja gegužine laikoma 1899 m. gegužės 30 d. Aleksandrijos dvare vykęs susirinkimas. 1903 m. Bubiuose įvykusią gegužinę Antanas Povylius pavadino lietuvių seimu. Jos sumanytojai buvo Povilas Višinskis, Julija Žymantienė-Žemaitė, Emilija ir Vladas Putvinskiai. Dalyvavo ir Antanas Povylius, Petras Avižonis ir kt. Gegužinės metu įvyko nelegalus varpininkų pasitarimas dėl draudžiamos spaudos leidybos. Kaip prisimena Povylius, į 1904 m. gegužinę žmonių atvyko iš įvairių Lietuvos vietų, Petrapilio, Maskvos. Dalyvavo Jonas Ambrozaitis, Marija PečkauskaitėŠatrijos Ragana, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Prie gegužinės organizavimo daug prisidėjo Višinskis, prieš programos pradžią pasakė kalbą. 1904 m. gegužinės metu vyko slaptas lietuvių visuomenės veikėjų susirinkimas lietuvių spaudos draudimo panaikinimui

paminėti. Višinskio pastebėjimas, kad iki tol įvyko penkios gegužinės (su 1902 m. išimtimi) galbūt reiškia tai, kad tais pačiais metais vyko ir dvi (didesnė ir mažesnė) gegužinės. Žr. Antanas Povylius, Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos, Šiauliai, 1997, p. 97–100; Dalia Striogaitė, „Istorinės Šiaulių gegužinės ir Povilas Višinskis“, Povilas Višinskis: idėjos ir darbai. Nauja žiūra, nauji akcentai, Vilnius, 2011, p. 178–191.

302. Paveikslams galbūt pasitelktas Boleslovo Stadzevičiaus (Bolesław Stadziewicz) atvirukas „Lizdeika ir dukra Pajauta prie švento Perkūno griuvėsių“ (lenk. „Lizdejko z córką Pojatą na gruzach swiątyni Perkuna“).

303. Paveikslui galbūt pasitelkta Mykolo Andriolio (Michał Elwiro Andriolli) iliustracija Adomo Mickevičiaus poemai Konradas Valenrodas

304. Vincas Janavičius (?–1921) – ekonomistas, visuomenės veikėjas. Administravo Zubovams priklausiusį Aleksandrijos dvarą, jį nusipirko ir tapo Aleksandrijos dvaro savininku.

305. Mykolas Janušauskis – Bubių dvaro ūkvedys. Padėjo rengti 1903 m. ir 1904 m. gegužines (tarpininkavo tarp rengėjų ir valdininkų), padėjo organizuoti 1904 m. Šiauliuose, Liaudies namuose, vykusį spektaklį „Amerika pirtyje“.

306. Dmitrijus Zubovas (1872–1944) – dvarininkas, agronomas, grafo Nikolajaus Zubovo sūnus ir Vladimiro Zubovo brolis. Mirus N. Zubovui, 1899 m. D. Zubovas paveldėjo Bubių dvarą. Dvare atidarė pradžios mokyklą, kurioje nuo 1905 m. buvo mokoma lietuvių kalba. D. Zubovo dvaro ūkyje imtos vystyti gyvulininkystė ir pienininkystė, dvare įsteigta lentpjūvė ir plytinė. Bubiai buvo Šiaulių gegužinių vieta.

307. Vilniaus šauklys (lenk. Vilenskij vestnik) – Vilniuje leistas laikraštis (1841–1915), iki 1864 m. – rusų ir lenkų kalbomis, nuo 1864 m. Michailo Muravjovo nurodymu – tik rusų kalba. Spausdino naujienas, oficialią informaciją, grožinės literatūros kūrinius, lietuvių, baltarusių tautosaką.

308. Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937) – rašytojas, knygnešys, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, gyveno Rygoje, bendradarbiavo Aušroje, platino ją. Grįžęs į Lietuvą, 1887 m. apsigyveno Šiauliuose.

309. Giršos Minskerio spaustuvė Šiauliuose veikė 1895–1915 m. Ji spausdino įvairią produkciją rusų kalba, po lietuviškos spaudos grąžinimo 1904 m. pradėjo spausdinti lietuvių kalba. Minskerio spaustuvė išspausdino pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ programą ir afišą. Žr. Jonas Nekrašius, „Dr. Jonas Šliūpas ir „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2011, t. 2, p. 260.

310. Ipolitas Liutostanskis (1835–1915) – dvasininkas, publicistas. Įstojo į Kauno augustijonų vienuolyną (1855), perėjo į stačiatikybę (1868), Suvalkų berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Dėl nuolatinio antisemitizmo skleidimo buvo atleistas iš mokyklos, išvyko į Sankt Peterburgą. Raseiniai (Kauno gub.)

311. Bogdanas Oginskis (1848–1909) – kunigaikštis, mecenatas, novatorius, Rietavo dvaro savininkas. Rėmė lietuvių tautinį judėjimą, jo dvarus pasiekdavo draudžiama platinti spauda.

Šiauliai

312. Antanas Smilga (1865–1920) – spaustuvininkas ir leidėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Jelgavoje ir Sankt Peterburge, kur turėjo įsteigęs kanceliarinių reikmenų parduotuvę ir knygyną. 1895 m. įvykusiame pirmajame Rusijos spaudos darbuotojų suvažiavime perskaitė pranešimą apie lietuvių kalbos rašybą. Suvažiavimas vienbalsiai pritarė lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui, bet suvažiavimo nutarimas liko be pasekmių. Smilgos parengtas Lietuvių laikraštis buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijoje.

313. Silvestras Baltramaitis (1841–1918) – bibliografas, literatūros istorikas. Dirbo Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje (1869–1918), buvo vienas aktyviausių Labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos narių Sankt Peterburge.

314. Žr. 134 komentarą.

Kaunas

315. Lietuvos balsas – 1906 m. Kaune leistas laikraštis. Įsteigė Adomas (?) Daukša, gavęs Kauno gubernatoriaus koncesiją. Redaktorius – Pranas Klimaitis. Išėjo 32 numeriai.

316. Mikalojus Pranciškus Rekošas (1832–1911) – Kauno gubernijos fabrikantas, visuomenės ir politikos veikėjas. Kaune turėjo „Minervos“ metalo liejyklą.

317. 1879 m. broliai Richardas ir Kurtas Tilmansai Kaune įsteigė metalo fabriką.

318. Wilhelmas Schmidtas – XIX a. pabaigoje į Kauną atvykęs stambus vokiečių pramonininkas.

319. Piotras Veriovkinas (1862–1946) – Rusijos imperijos valstybės veikėjas, Kauno gubernatorius (1904–1912). Valstybės tarnyboje pasižymėjo kaip liberalus tarnautojas, reformų šalininkas.

Kalvarija (Suv. gub.)

320. Juozas Kačergius (1862–1943) – knygnešys, visuomenės ir politikos veikėjas. 1894 m. buvo vienas iš slaptos „Sietyno“ draugijos steigėjų. 1899 m. buvo ištremtas į Viatkos ir Oloneco gubernijas, dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, kalėjo Marijampolės, Kalvarijos kalėjimuose.

321. Jonas Kidolius – knygnešys. Buvo vienas iš slaptos Suvalkijos jaunimo demokratinės organizacijos – „Artojų“ draugijos (1901–1905) – steigėjų. Draugija palaikė ryšius su varpininkais, socialdemokratais, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, atsišaukimus, rinko tautosaką, rengė lietuviškus vakarus. 1903 m. buvo suimtas kartu su kitais draugijos vadovais, 1904 m. jie buvo amnestuoti.

322. Juozas Ambraziejus (1877–1959) – knygnešys, Didžiojo Vilniaus seimo narys. Priklausė slaptai „Artojų“ draugijai, organizavo lietuviškos spaudos platinimą, 1902 m. įtrauktas į draugijos narių bylą, kaltintas lietuviškos spaudos platinimu, atsišaukimų klijavimu, aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, kalėjo Kalvarijos kalėjime, 1905 m. trejiems metams ištremtas į Oloneco guberniją.

323. Viktoras Vitkauskas (1877–?) – knygnešys. Dalyvavo Marijampolės „Artojų“ draugijos veikloje, 1902 m. jo namuose buvo rasta lietuviškos spaudos.

324. Galbūt kalbama apie knygnešį Andrių Matulaitį (1872–1958), kuris 1899 m. kartu su broliais Petru ir Pranu trejiems metams ištremtas į Viatkos guberniją, 1901 m. grįžo į Lietuvą, įsitraukė į tautinę veiklą, buvo aktyvus „Artojų“ draugijos narys, bendradarbiavo Varpe ir Ūkininke, aktyviai reiškėsi 1905 m. revoliucijoje, kalėjo Kalvarijos kalėjime.

Užventis

325. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 321. Vilnius

326. Konstantinas Palenas (1861–1923) – Rusijos imperijos valstybės veikėjas, Vilniaus gubernatorius (1904–1905). 1905 m. prasidėję mitingai dažniausiai būdavo organizuojami šventadieniais. Mitingų metu buvo aiškinama politinė padėtis, kviečiama versti valdžią, neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, neklausyti valdžios nurodymų. Žr. Antanas Tyla, „Lietuvių tautos vienybės raiška 1905 metais“, XXI amžius, 2006, nr. 3. Užventis (Šiaulių apskr.)

327. Žr. 149 komentarą.

Kruopių (Šiaulių apskr. valsčiaus nutarimas

328. 1905 m. lapkričio mėn. vykusiame Kruopių valstiečių susirinkime nušalinta carinė valsčiaus valdyba ir rusas mokytojas, išrinkta nauja valsčiaus valdyba.

Apžvalgos, apžvalginiai komentarai, vertimai

Iš svetimų laikraščių

329. Naujasis laikas (rus. Новое время) – Sankt Peterburge leistas rusų laikraštis (1868–1917), kuriame daugiausia publikuotos užsienio naujienos.

330. Žr. Kataliogas lietuviszkų knygų gaunamų per M. Noveskį, Tilžė, 1895. M. Noveskio slapyvardžiu pasirašinėjo Petras Mikolainis (1868–1934) – žurnalistas, leidėjas, kritikas, publicistas, knygnešys. Petrapilis

331. Galbūt praleista sakinio dalis, turint galvoje komentuojamus svarstymus, mintis ar pan. Į verčiamą ir cituojamą tekstą įtraukiamas Povilo Višinskio komentaras. Žr. ankstesnę apžvalgą „Iš svetimų laikraščių“ (1895).

332. Vladimiras Lamanskis (1833–1914) – rusų istorikas, slavistas, Sankt Peterburgo universiteto profesorius.

333. Aleksandras Hilferdingas (1831–1872) – rusų slavistas, istorikas. Rašė lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos klausimais, ragino Rusijos imperijos universitetuose steigti katedras, tyrinėjančias lietuvių kalbą, 1864 m. lietuvių kalbos rašybai siekė pritaikyti kirilikos rašmenis.

Ar galima tarptautiška kalba?

334. Kaip nurodyta toliau, publikuojamas Nikolajaus Sumcovo straipsnio vertimas. Sumcovas (1854–1922) – rusų ir ukrainiečių etnografas, literatūros tyrėjas, meno istorikas. Antroje straipsnio dalyje po nuorodos – Povilo Višinskio svarstymai.

335. Volapük (vok.) – dirbtinė kalba, kunigo Johanno Martino Schleyerio sukurta Vokietijoje (1879–1880).

336. Aleksandras Puškinas (1799–1837) – rusų rašytojas, poetas romantikas, moderniosios literatūrinės rusų kalbos pradininkas.

337. Michailas Lermontovas (1814–1841) – rusų rašytojas, poetas romantikas.

338. Tarasas Ševčenka (1814–1861) – ukrainiečių rašytojas, etnografas.

339. Ivanas Turgenevas (1818–1883) – rusų rašytojas, prozininkas realistas, dramaturgas.

340. Michailas Lomonosovas (1711–1765) – rusų poetas, chemikas, rusų kalbos reformatorius. Normindamas literatūrinę rusų kalbą, rėmėsi senąja rašytine tradicija bei šnekamojoje kalboje išlikusiomis formomis. Išleido Rusų kalbos gramatiką (1757).

341. „Viskam yra saikas“ (lot. „Est modus in rebus“).

342. Savaitė (rus. Неделя) – Sankt Peterburge leistas rusų laikraštis (1866–1903).

343. 1894 m. keletas asmenų kreipėsi į Levą Tolstojų, prašydami išsakyti savo poziciją dėl esperanto kalbos. Atsakydamas jis parašė laišką, kuriame palankiai įvertino esperanto kalbos mokymąsi.

Iš svetimų laikraščių

344. Tėvynės sūnus (rus. Сын Отечества) – Sankt Peterburge leistas politinis, literatūrinis dienraštis (1862–1905). Publikuotos oficialios žinios, literatūros ir užsienio naujienos, spaudos apžvalgos. Laikraštis kvietė palaikyti liberalias valdžios reformas.

345. Valstybės taryba (rus. „Государственный совет“) – Rusijos imperijos valdžios institucija.

346. Gubernijų žemietijų susirinkimas ir valdymas (rus. „Губернское земское собрание и управа“); Apskričių žemietijų susirinkimas ir valdymas (rus. „Уездное земское собрание и управа“); žemietijų viršininkai (rus. „земские начальники“).

347. „Myravi posrėdnikai“ ir „myravi sūdžiai“ – taikos tarpininkai ir taikos teisėjai; posrėdnikas – valdininkas, caro valdžios skirtas likviduoti baudžiavos santykiams bei prižiūrėti valstiečių bendruomenės organams.

348. Ignacas Karpis (1780–1809) – Joniškėlio ir jo apylinių dvarų savininkas, filantropas, mecenatas. Pagal testamentą atleido savo dvarų valstiečius nuo baudžiavos, dvarų paveldėtojus įpareigojo skirti lėšų parapinei mokyklai įkurti (1811). 1899 m. caro nurodymu Joniškėlyje įkuriama žemės ūkio mokykla, pavadinta Ignaco Karpio vardu.

349. Žr. „Biskupstwo Żmujdzkie“ [„Žemaičių vyskupystė“], Przeglad Katolicki, 1899, nr. 28, p. 447–448. 1860 m. į lenkų kalbą išverstos Motiejaus Valančiaus knygos Žemaičių vyskupystė (1848) recenzija. Knygos vertėjas – Mauricijus Griškevičius (Maurycy Hryszkiewicz, 1801–1864), įžangos autorius – Stanisławas Smolka (1854–1924).

350. „Mūsų kraštas, mūsų bendra tėvynė“ (lenk. „nasz kraj, nasza wspólna ojczyzna“).

351. „Bendra lenkų bažnyčia“ (lenk. „wspólny kościół Polski“); lenkų kalba publikacijoje netaisyklinga.

Iš svetimų laikraščių

352. „Tėvynė“ (lenk. „ojczyzna“).

353. Žodis (lenk. Słowo) – Varšuvoje leistas konservatyvus informacinis-politinis dienraštis (1882–1919).

354. Aleksėjus Rogovičius (1858–1935) – tuometinis Kauno gubernatorius (1899–1902).

Iš tėvynės dirvų

355. Biela – trumpaperiodė kometa, kurią atrado Wilhelmas von Biela (1782–1856).

Keli žodžiai apie čekų raštininkę Karoliną Svietlią

356. Iliustruotas savaitraštis (lenk. Tygodnik Ilustrowany) – Varšuvoje leistas visuomeninis-kultūrinis savaitraštis (1859–1939), kuriame buvo publikuoti straipsniai istorijos temomis, grožinės literatūros kūriniai.

357. Karolína Světlá (Johana Nepomucena Rottová, 1830–1899) – čekų rašytoja. Dalyvavo keliose visuomeninėse draugijose, kurių veikimo tikslas buvo moters padėties gerinimas visuomenėje, 1871 m. įkūrė Čekijos moterų draugiją, kurios tikslas – padėti mergaitėms iš neturtingų šeimų gauti išsilavinimą ir rasti darbą.

358. Petras Mužákas (1821–1892) – čekų aukštosios mokyklos profesorius.

359. Karolínos Světlá’o apsakymas „Dvigubas atgimimas“ (ček. „Dvojí probuzení“).

360. Moterų gamybinė bendrija (ček. „Žensky vyrobni spolek“) – 1871 m. įkurta Čekijos organizacija, kurios tikslas buvo pagerinti našlaičių, našlių ir kitų moterų padėtį, paskatinti moteris mokytis. Organizacijos įkūrimą inicijavo rašytoja Karolína Světlá. Iš svetimų laikraščių

361. Žr. W, „Ludność litewska w gub. Wileńskiej“ [„Lietuviai gyventojai Vilniaus gubernijoje“], Kraj, 1900, nr. 5, p. 17–18.

Iš svetimų šalių

362. Nikolajus Bogolepovas (1846–1901) – Rusijos imperijos liaudies švietimo ministras (1898–1901), Maskvos universiteto profesorius.

363. Herbertas Horatio’as Kitcheneris (1850–1916) – Didžiosios Britanijos imperijos karo veikėjas, išgarsėjęs britų kolonijiniuose karuose.

364. Aleksandras I (1777–1825) – Rusijos imperatorius. Jam valdant, 1809 m. prie Rusijos imperijos prijungta Suomija

Exodus Levitarum

365. Balsas (lenk. Głos) – Varšuvoje leistas literatūrinis socialinis politinis savaitraštis (1886–1905).

366. Victoras Charbonnelis (1863–1926) – kunigas, keliolikos knygų autorius. 1887 m. metė kunigystę ir vadovavo laicizmo idėjų žurnalui.

Iš svetimų laikraščių

367. Lenkų laikraštis (lenk. Gazeta Polska) – Varšuvoje leistas visos šalies informacinis ir politinis dienraštis (1826–1907).

368. Biržos žinios (rus. Биржевые ведомости) – Sankt Peterburge leistas liberalios krypties politinis ekonominis rusų laikraštis (1880–1917). Apie „daužymą langų“

369. Žr. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė], „Pasikalbėjimas“, Varpas, 1902, nr. 6, p. 126–129. Kunigų apsileidimas

370. Tuometinis Žemaičių (Telšių) vyskupas – Mečislovas Leonardas Paliulionis. Šiaulių mergaičių gimnazijos mokinių statistika

371. Nikolajus Zubovas (1832–1898) – grafas, vienas iš Šiaulių mergaičių gimnazijos steigėjų. Valdė Šiaulių ekonomiją, Gubernijoje pastatydino alaus daryklą, Aleksandrijoje (netoli Šiaulių) – koklių fabriką (1886). 1898 m. mokyklai padovanojo žemės. N. Zubovo žmona Aleksandra Zubova globojo Šiaulių mergaičių gimnaziją, labdaros įstaigas.

372. Grybautoja – Povilo Višinskio slapyvardis. Statistika pateikiama remiantis paties autoriaus žiniomis.

372a. Pateikiamas publikuojamo straipsnio faksimilės fragmentas.

373. „Broliška tauta“ (lenk. „bratni naród“).

Lietuvos ponai didžturčiai

374. 1903 m. Daugpilyje (Dinaburge) įvyko pirmasis gubernijos žemvaldžių (dvarininkų) suvažiavimas. Čia buvo susirinkę konservatyviojo Lietuvos bajorijos sparno atstovai. Suvažiavimas pasisakė už universiteto su žemės ūkio skyriumi pagal Vokietijos universitetų pavyzdį steigimą Šiaurės vakarų krašte. Žr. Darius Staliūnas, Visuomenė be universiteto? (aukštosios mokyklos atkūrimo problema Lietuvoje: XIX a. vidurys–XX a. pradžia), Vilnius, 2000, p. 117.

Svetimi laikraščiai

375. „Dar kartą prie lietuviško klausimo“ (rus. „Еще к литовскому вопросу“).

376. Slavų klubas (lenk. „Klub Słowiański“) – Mariano Zdziechowskio (lenkų filosofo, slavisto, publicisto, kultūros istoriko) iniciatyva Krokuvoje įkurtas klubas (1901–1913). Būrė mokslo, literatūros ir žurnalistikos sluoksnių atstovus.

377. Janas Łośis (1860–1928) – lenkų kalbininkas, slavistas. 1903 m. Slavų klube skaitė paskaitą „Lietuvių klausimas“ (lenk. „Kwestia litewska“), kuri buvo reakcija į Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto straipsnį „Lietuvių žodis Lietuvos jaunosios kartos magnatams, dvarininkams ir šlėktai“ (žr. 34 komentarą). Łośis atkreipė dėmesį į manipuliavimą faktais, istorinių faktų ignoravimą. „Apie tautinį judėjimą Lietuvoje“ (lenk. „Z ruchu narodowościowego na Litwie“) – Jano Łośio straipsnis. Žr. Marian Zaczyński, „Problematyka litewska w działalności Klubu Słowiańskiego w Krakowie“, W kręgu sporów polsko-litewskich na przełomie XIX i XX wieku, Kraków, 2011, p. 32–33. Laikas (lenk. Czas) – Krokuvoje leistas informacinis ir politinis lenkų dienraštis, konservatyvios partijos spaudos organas (1848–1934).

378. Iš tiesų Antonis Beaupré (1863–1937) – lenkų žurnalistas.

379. Augustas Sokołowskis (1846–1921) – lenkų istorikas, profesorius.

380. Feliksas Koneczny’as (1862–1949) – lenkų istorikas.

381. Tadeuszas Żuk-Skarszewskis (1858–1933) – lenkų rašytojas ir leidėjas.

382. Juozas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) – rašytojas, literatūros kritikas, vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje. 1901–1906 m. lankė paskaitas Krokuvos Jogailos universitete.

383. Napoleonas Cybulskis (1854–1919) – lenkų fiziologas, endokrinologijos pradininkas. Aptariamame Slavų klubo susirinkime Cybulskis pristatė lietuviškumo situaciją Vilniaus krašte.

Kn. Antonevičiaus darbai

384. Žr. 92 komentarą.

385. Juozapas Rudaitis (1871–1959) – kunigas, Aukštosios Panemunės vikaras (1900–1903), Pilviškių parapijos vikaras (1903–1906).

Keletas žodžių apie Lietuvos socialdemokratų partijos manifestą

386. Žr. „Lietuvos socijaldemokratų partijos manifestas [Tilžė, 1905]“, Socialdemokratas, 2019, nr. 1. Manifesto pradžioje išsakomas siekis griauti caro valdžią, „pašalinti turtingųjų viešpatavimą mūsų gadynėj“, „apginti ir išgelbėti visos Lietuvos darbininkai, neskiriant tautos, tikėjimo ir lyties nuo pabrikantų, dvarininkų, pirklių ir abelnai piniguočių skriaudimo“. Reikalaujama, kad visos tautos būtų lygios, kviečiama vienytis visų šalių darbininkus. 1905 m. pagrindiniai Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjai buvo Vladas Sirutavičius, Steponas Kairys ir Augustinas Janulaitis.

387. Be parašo publikuoto teksto rankraštis saugomas VUB RS, F1-F103, p. 315–317.

1905 metai

388. Aleksandras Buliginas (1851–1919) – Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras. Vasario 18 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II pasirašė Buliginui adresuotą dokumentą dėl atstovaujamojo organo (Dūmos) rengimo.

389. 1905 m. balandžio 17 d. išleistas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įstatymas „Dėl tikėjimo tolerancijos pagrindų stiprinimo“, kuriame pažadama užtikrinti tikėjimo ir religijos laisvę.

390. 1905 m. gegužės 1 d. išleistas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II įsakas „Dėl kai kurių devyniose Vakarų gubernijose veikiančių apribojimų ir dėl 1904 m. gruodžio 12 d. vardinio įsako vykdymo tvarkos“, kurio 6 punktas („Dėl leidimo dėstyti lietuvių ir lenkų kalbas vietovėse, kuriose dauguma mokinių lietuviai arba lenkai“) nustatė lietuvių ir lenkų kalbų kaip mokomojo dalyko įtraukimo sąlygas pradinėse ir vidurinėse mokyklose. Šis potvarkis buvo taikomas tik dviklasėms pradinėms ir miesto mokykloms. Siūlymą potvarkį taikyti vienklasėms mokykloms caras patvirtino tik 1906 m. Žr. Magdalena Karčiauskienė, Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje, Kaunas, 1989, p. 126–129.

391. Potvarkis, leidžiantis dėstyti lietuvių kalbą kaip mokomąjį dalyką ir lietuvių kalba dėstyti aritmetiką ir tikybą, 1905 m. lapkričio 14 d. paskelbtas Suvalkų gubernijoje.

Lietuvių kalbą dėstyti Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų vienklasėse mokyklose leista tik 1906 m. balandžio 22 d. potvarkiu.

392. 1905 m. pavasarį vyko įvairūs demokratinės inteligentijos suvažiavimai Lietuvos autonomijos klausimu. Jis buvo svarstomas balandžio mėn. vykusiame Lietuvos tautų atstovų suvažiavime Vilniuje. Lietuvos demokratų partijos iniciatyva Panevėžyje surengtas „Lietuvių, susidedančių iš visokeriopų Lietuvos draugijos luomų; šeimynų grynai lietuviškomis ir lenkiškomis tradicijomis atstovų“ susirinkimas, apibendrinęs lietuvių pusei atstovavusių autonomistų projektus. Trys demokratų išrinkti atstovai (Povilas Višinskis, Vaclovas Bielskis ir Kazys Grinius) 1905 m. rugsėjo mėn. vyko į Visos Rusijos žemietijų ir miestų veikėjų suvažiavimą. Atstovaudami Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų lietuviams, turėjo pranešti, kad šalia Lenkijos autonomijos klausimo yra pribrendęs ir Lietuvos autonomijos svarstymas. Pareiškimas nebuvo paviešintas, tačiau išlikę Višinskio parengtos kalbos apmatai rodo, kad autonomijos reikalavimas turėjo būti paremtas stipria istorine argumentacija. Aktyviai dalyvaujant LDP, Lietuvos autonomijos klausimas svarstytas ir Didžiajame Vilniaus seime. Žr. Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–915, Vilnius, 1995, p. 83–90.

Dalia Jakaitė

Dėl kalbos redagavimo principų

Povilo Višinskio publicistikos kalba redaguojama atsižvelgiant į bendrą to laikotarpio lietuviškos raštijos raidos kontekstą. Kaip žinoma, tuo metu dar tik formavosi lietuvių bendrinės kalbos tradicija ir normos, todėl tuomet rašiusiųjų kalba buvo gana padrika ir sporadiška. Žinoma, norėtųsi parodyti, kokias formas rinkosi ir vartojo Višinskis, bet kadangi tai tekstai iš publicistinių leidinių, sunku pasakyti, kur autentiška Višinskio kalba ir rašyba, o kur leidinių redaktorių tvarkyta, taisyta, koreguota, nes tokių leidinių kalba stipriai priklausė nuo redaktorių nuostatų, išprusimo ir kalbos pajautos. Kita vertus, turint galvoje, kad bendrinė rašomoji kalba tik formavosi, ir tie patys redaktoriai palaipsniui keitė savo nuostatas, taikėsi prie vyraujančių tendencijų ir besiformuojančios tradicijos. Visas šias aplinkybes akivaizdžiai atspindi ir Povilo Višinskio publicistikos tekstų kalba. Juos redaguojant, vadovautasi senųjų lietuviškų tekstų rengimo principais: išlaikoma autentiška leksika, sintaksė, žodžių daryba, dažnu atveju fonetika (pvz., išlaikomos žemaičių beafrikatės formos liaudei, medega ir kt.). ir morfologija (netaisomos tokios archajinės formos kaip vardažodžių dviskaita, (du metu, du pūru, du sargu, dvi šeimyni, dvi tauti, dvi myli), veiksmažodžių dviskaita (pasikalbėsiva, pradėjova), siekinys (eina Lietuvos pažintų), atematinės veiksmažodžio formos (esti, miegti, paliekti), archajinės įvardžiuotinės formos (pasiturintiejie, suprantantiejie; aukštesniemsiems, palaidamjam, laisvaijai), palikti kamienų mišimo atvejai (pikčiausįjį priešą, klausia skaitytojaus, be jokios užmokesties). Turint galvoje šio leidinio paskirtį (jis skirtas plačiajai visuomenei kultūrinei vartosenai), pagal dabartines normas taisoma rašyba ir skyryba.

Kalbant apie Višinskio publicistikos rašybą, dėmesys atkreiptinas į keletą įdomesnių momentų.

Ilgasis [i·] ne vienu atveju žymimas <į>. Įdomu tai, kad taip rašoma ir priesagos -inti veiksmažodžių būsimojo laiko formose: vienaskaitos antrojo asmens (apgįsi, pasirūpįsi, pateisįsi), daugiskaitos pirmojo asmens formose, dažniausiai sangrąžinėse (atsilygįsime, mėgįsime, nesirūpįsime, nesivadįsime), trečiojo asmens formose (atmįs, dalįs, kankįs ir kt.). <į> čia veikiausiai taip pat traktuotinas kaip ilgasis [i ], nors tai gana keista, turint galvoje, kad Višinskis kilimo yra žemaitis dūnininkas, o, anot Lietuvių kalbos gramatikos, priesagos -inti veiksmažodžių perėjimas į priesagos -yti veiksmažodžius būdingas vakarų aukštaičių ir dzūkų tarmėse (LKG II 265). Čia, matyt, vėl prisimintina tai, kad publicistikos tekstai buvo redaguojami, o redaktoriai galėjo būti tų tarmių atstovai. Šioje knygoje tokios rašybos atsisakyta, grafema <į> keičiama grafema <y> (plg.: baidįdamiesi – baidydamiesi, patįs – patys; rįja– ryja; kįla– kyla, mintįs – mintys; viltįs – viltys).

378 Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika

Ilgasis [u·] ne vienu atveju žymimas <ų>. Redaguojant tokios rašybos atsisakyta, grafema <ų> keičiama grafema <ū> (jųs – jūs, mųsų – mūsų, sunkųs – sunkūs; įvairųs – įvairūs).

Platusis [e] ne vienu atveju žymimas <ę>, tokia rašyba taisoma (męs – mes).

Atskirai kalbėtina apie svetimžodžių rašybą. Višinskio publicistikos tekstai akivaizdžiai atspindi, kad daugelio svetimžodžių vartosena taip pat dar buvo nenusistovėjusi. Gana dažnai atskiruose (kartais ir tame pačiame) tekstuose vartojamos skirtingos to paties žodžio formos, pavyzdžiui, Višinskio publicistikoje randami net keturi skirtingi žodžio brošiūra variantai: brošiūra, brošiura, brošura, brošūra. Tokio įvairavimo atvejų ne vienas. Siekiant išvengti dviprasmybės ir palengvinti skaitytojui teksto supratimą, redaguojant palikta dabartinėje bendrinėje kalboje vartojama forma.

Autentišką stengtasi išlaikyti tikrinių daiktavardžių (ypač svetimžodžių) rašybą. Ji taisoma labai minimaliai, pataisomas tik balsių trumpumas / ilgumas (Prancuzija – Prancūzija; Bakū – Baku; Paryžiūje – Paryžiuje) ar jo žymėjimas (Rymionįs – Rymionys), digrafų rašymas (Odessoj – Odesoj; Assirijos – Asirijos) ir pan.

Laikantis dabartinės rašybos, vienodinama etnonimų rašyba, pvz., francūzas – prancūzas. Višinskio publicistikoje ypač varijuoja jų rašymas iš didžiosios ar mažosios raidės (plg., ...kerta tuos šelmas Lenkus, Finus, Latvius, Armėnus, Mažgudžius, Baltgudžius ir kitus pradrįsusius pakilt...; Ir ant galų galo mes turim išmokinti rusus, lenkus žydus, latvius, Lietuvoj gyvenančius, mūsų kalbos.). Redaguojant iš didžiosios raidės etnonimai rašomi tada (dažniausiai kilmininko arba vietininko forma), kai jie sinonimiškai įvardija šalies pavadinimą (pvz., Prūsų lietuviai; po Prūsų ir Austrijos valdžia; atspaustos užusienyje, daugiausiai Prūsuose; apdovanota visomis

Rusų žemės gerybėmis; Rusų valstybė visa svyruoja; Kinų žemėje). Kitu atveju etnonimai rašomi iš mažosios raidės.

Atitaisomos akivaizdžios korektūros klaidos.

Višinskio vartotos svetimybės, pasenę dariniai, semantiniai archaizmai knygoje pateikiami Žodynėlyje.

Bronius Maskuliūnas

Autentiškas chronologinis šaltinių sąrašas

1. Saločiai (Kauno gub. Panevėžio pav.), in: Ukinįkas: Laikraštis, paskirtas ukininkų reikalams, Tilžė, 1894, nr. 11, p. 86; parašas – P. Šaknis

2. Iš svetimų laikraščių, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1895, nr. 4, p. 74–75; parašas – Povylas Šaknis

3. Petrapilis, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1895, nr. 5, p. 89–90; parašas – P. Š.

4. Petrapilis, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1895, nr. 5, p. 90–91; parašas – Povylas Šaknis.

5. Iš Petrapilės, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1895, nr. 11, p. 180; parašas – A. S.

6. Isz Saloczių (Panevėžio pav., Kauno gub.), in: Vienybe Lietuvninku: literaturos, mokslo ir polytikos nedėlinis laikrasztis, Brooklyn, N.Y., 1896, nr. 15, p. 174–175; parašas –P. Szaknis.

7. Dar keletas žodžių apie čekų atgijimą, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1896, nr. 5, p. 70–71; parašas – P. Šahnis.

8. Reikaluose lietuviškos poezijos, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1896, nr. 6, p. 88–89; parašas – A-s.

9. Senas klausymas – vis naujas, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1896, nr. 6, p. 89–91; parašas – A-s

10. Ar galima tarptautiška kalba? in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1896, nr. 7, p. 104–106; parašas – Apaštol

11. Iš Liepojaus, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1896, nr. 11, p. 86; parašas – Abramovs

12. Ant kryžkelio, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo dvimėnesinis laikraštis, Tilžė, 1898, nr. 1, p. 5–6; parašas – P. Apaštolas

13. Papiliai. Šiaulių pav., in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1898, nr. 12, p. 189; parašas – Pakeleivis.

14. Peterburgas, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 3, p. 42; parašas – P.

15. Šaukėnai (nekatalikiškas apsėjimas kunigo), in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 9, p. 141–142; parašas – Davatkos vaikas.

16. Triškiai, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 9, p. 143; parašas – P. Aukštaitis.

17. Iš svetimų laikraščių, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 10, p. 158–159; parašas – Spragilas.

18. Šiaulių pav. (Šaukėnai), in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 11, p. 172; parašas – Davatkos vaikas.

19. Užventis, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1899, nr. 11, p. 172–173; parašas – Davatkos vaikas.

20. Kauno gub., in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 1, p. 8; parašas – Spragilas.

21. Iš svetimų laikraščių, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 1, p. 8; parašas – Spragilas.

22. Kauno gub. (Iš kelionės.), in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 1, p. 8–11; parašas – A-s.

23. Panevėžio pav. Joniškėlis, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 1, p. 9; parašas – Spragilas.

24. Sziauliai (Maskolių darbai), in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 1, p. 9; parašas – Pakeleivis.

25. Iš tėvynės dirvų, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 2, p. 18–19; parašas – Spragilas.

26. Šiauliai, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 2, p. 27; parašas – Mužikėlis.

27. Peterburgas, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 3, p. 34; parašas – Spragilas.

28. Keli žodžiai apie Čekų raštininkę Karoliną Svietlią, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 43; parašas – P. A-s.

29. Iš svetimų laikraščių, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 44–45; parašas – Spragilas.

30. Valdžia ir Žmonės, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 49; parašas – Davatkos vaikas.

31. Dar keli žodžiai apie valdžios geradėjystes, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 50–51; parašas – Spragilas.

32. Liepojus, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 61; parašas – A-s.

33. Ryga, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 61; parašas – A-s.

34. Nesirašykit savo pravardės maskoliškai! in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 4, p. 63; parašas – Spragilas.

35. Keli paveikslėliai valdžios malonės, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 5, p. 65; parašas – Spragilas.

Autentiškas chronologinis šaltinių sąrašas

36. Karės ir sandora, in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 5, p. 69–70; parašas – P. A.

37. Joniškėlis (Panevėžio pav.), in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 5, p. 72–73; parašas – Spragilas.

38. Pašvytinis (Šiaulių pav.), in: Ukininkas: Lietuvos ukininkų laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 5, p. 73–74; parašas – Spragilas.

39. Naujas Elementorius A. iš B., in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 6, p. 72; be parašo.

40. Šiauliai, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 12, p. 141; parašas – Šiaulietis.

41. Joniškėlis, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1900, nr. 12, p. 141–142; parašas – Žmogus.

42. Lenkų bažnyčia Lietuvoje, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 13–16; parašas – A-s.

43. Apie pastatymą paminklo a. a. Kudirkai, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 23–24; parašas – A-s.

44. Persitikrinimas (Šių dienų vaizdelės), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 10–11; parašas – Davatkos vaikos.

45. Panevėžis (vertimas į pravoslaviją), in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 19–20; parašas – Žmogus.

46. Panevėžio pav., in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 20–21; parašas – T. R.

47. Rozalimas (Panev. pav.), in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 21; parašas – Mužikas.

48. Peterburgas, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 2, p. 23; parašas – Z.

49. Peržvalga raštų, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 3, p. 29–31; be parašo

50. Vaisiai sumaskolinimo. Papilis. (Zarasų pav.), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 3, p. 20–21; parašas – Vagis.

51. Pasikalbėjimas V, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 4, p. 40–41; be parašo.

52. Rūpeščiai valdžios apie apšvietimą žmonių, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 4, p. 25–27; parašas – Žmogus.

53. Dėlei muštynių su žydais, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 4, p. 27–28; parašas – P. A-s.

54. Ko mums šiandien truksta? in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 5, p. 49–50; parašas – Blinda.

55. „Credo.“ Kilk ir kelk! in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 5, p. 50–51, nr. 6, p. 61; parašas – Blinda.

56. Iš svetimų šalių, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 5, p. 39–40; parašas – Sp-as.

57. Exodus Levitarum, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 62–65; parašas – Žvirblis iš Kanapių.

58. Iš kelionės, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 67–69; parašas – A-s.

59. Joniškis. Šiaulių pav. (lipdymas afišų), in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 69; parašas – Žinantis.

60. Aleksandras Fromas (Aleksandras Gužutis), in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 71–72; parašas – V.

61. Naujas valdžios išmislas, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 42–43; parašas – Sp-as.

62. Dėl mušimo žydų (Šiauliai – Panevėžis), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 6, p. 45–46; parašas – T. R.

63. Policijos priekabės. Kedainiai. (Kauno pav.), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 9, p. 80; parašas – Žinantis.

64. Platinimas blaivybės. Joniškis, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 9, p. 83; parašas – Žvirblis iš kanapių.

65. Valdžios užmanymas, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 9, p. 84; parašas – Sp-as.

66. Bažnyčios taisymas. Pašvitinys. Kauno rėd. Panevėžio ap., in: Naujienos: mėnesinis žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 9, p. 68–69; parašas – Žinantis.

67. Keli žodžiai apie Sargiečių „išpažintį“, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 10, p. 109–111.; parašas – Blinda.

68. Iš svetimų laikraščių, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 10, p. 119–120; parašas – Sp-as.

69. Stačiatikiai ant katalikų kapų. Eriogala. (Kauno pav.), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 11, p. 102–103; parašas – Pakeleivis.

70. Šiauliai, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1901, nr. 12, p. 142; parašas – Šiaulietis.

71. Šiauliai, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 1, p. 18; parašas – Šiaulietis.

72. Nesusiprato, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 1, p. 22; parašas – A-s.

73. Atsišaukimai, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 1, p. 26; parašas – Šiaulietis.

74. Dėl atsišaukimų, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 1, p. 26–29; parašas – –a.

75. Visur prasčiokėlį skriaudžia, in: Naujienos: mėnesinis žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 2, p. 19-20; parašas – Balanda.

76. Lenkystė lietuvių bažnyčiose. Šiauliai, in: Naujienos: mėnesinis žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 1, p. 24; parašas – Šiaulietis.

77. Šiauliai, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 3/4, p. 77; parašas – A-s.

78. Sodiečių spektakliai, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 3, p. 26–27; parašas – Keleivis.

79. Ar reik Lietuvai programo? in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 5, p. 100–102; parašas – Baidykla.

80. Kumiečiai, in: Darbininkų balsas: Dvimėnesinis Lietuvos darbininkų laikraštis išleidžiamas Lietuviškosios Social-Demokratų Partijos, London, 1902, nr. 6, p. 1–2; parašas – Spragilas.

81. Iš Žemaitijos. Lenkai darbininkai Lietuvoje, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 7, p. 163; parašas – A-s.

82. Kas man atsakys? in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 8, p. 189–190; parašas – Garsas.

83. Męs silpni, in: Naujienos: Mėnesinis žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 9, p. 1–3; parašas – Baidykla.

84. Despotiškos viešpatystės, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1902, nr. 10, p. 10–11; parašas – Sp-as.

85. Szauliai (Kauno guber.), in: Vienybe Lietuvninku: Literaturos, mokslo ir polytikos sanvaitinis laikrasztis, Brooklyn, N.Y., 1902, nr. 48, p. 569–570; parašas – Szaulietis.

86. Ze Żmudzi, in: Ogniwo, 1902, nr. 1, s. 26–27; parašas – Żemajtis.

87. Prie musų taktikos, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 1, p. 5–7, parašas – Spragilas.

88. Apie „daužymą langų“, in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 1, p. 7–9; parašas – Tarpininkas.

89. Spektaklis. Joniškė. Šiaulių pav., in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 2, p. 56; parašas – Kvaila.

90. Popas ir vaikai, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 4/5, p. 140; parašas – A-s.

91. Burų moterįs, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 4/5, p. 141; parašas – A-s.

92. Burų prezidentas, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 4/5, p. 141; parašas – A-s.

93. Žandaro krikštynos, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 4/5, p. 141; parašas – A-s.

94. Nenor maskoliškų mokyklų. Užventis (Kauno rėd.), in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 4/5, p. 129.; parašas – P. K.

95. Šiauliai. Kauno rėd., in: Varpas: literaturos, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 6/7, p. 162–163; parašas – Grybautoja.

96. Lietuviai bedieviai, in: Ukininkas: Tautiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 6/7, p. 170–174; parašas – P. Aniuolas.

97. Užmanymas, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 8, p. 180–181; parašas – A-s.

98. Kunigų apsileidimas, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 8, p. 181–182; parašas – Spragilas.

99. Šiaulių mergaičių gimnazijos mokinių statistika, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 8, p. 186–187; parašas – A-s.

100. Reikia moterims apšvietimo, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 8, p. 201–202; parašas – Tarpininkas.

101. Gudrųs mokytojo išvadžiojimai. Kelmė (Ras. pav.), in: Ūkininkas: tautiškaipolitiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 8, p. 222–223; parašas – Žirnis.

102. Kibirksztis, in: Vienybe Lietuvininku: Literaturos, mokslo ir polytikos sanvaitinis laikrasztis, Brooklyn, N.Y., 1903, nr. 37, p. 443; parašas – Garsas.

103. Prie lietuviškai-lenkiškojo klausimo Lietuvoje, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 9/10, p. 211–219; parašas – A-s.

104. Grūdai ir pelai, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 9/10, p. 237; parašas – A-s.

105. Negeros naujienos. Užventis (Šiaulių pav.), in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 10, p. 294–295; parašas – Šis-tas.

106. Lietuvos ponai-didžturčiai, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 11, p. 313; parašas – Sp-as.

107. Šiauliai. Kunigas lenkomanas, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 11, p. 316; parašas – Š.

108. Keli žodžiai apie Lietuvos pabėgėlius, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 12, 288–290; parašas – A-s.

109. Svetimi laikraščiai, in: Varpas: literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 12, p. 294–295; parašas – A-s.

110. Vardan teisybės, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1903, nr. 12, p. 340–341; parašas – P. Aniuolas.

111. Protinga moteriškė, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 3, p. 95–96; parašas – A-s.

112. Apvaikščiokime „Lietuvių Tautos Šventę“! in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 4, p. 102–103; be parašo

113. Lenkų tautininkai ir lietuviai, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 5, p. 65–66; parašas – Lietuvos bajoras.

114. Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintu, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 9/10, p. 146–147; parašas – A-s.

115. Terazniejsza Litwa, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 9/10, p. 148; parašas – Vingur-Gurklis.

Autentiškas chronologinis šaltinių sąrašas

116. „Dworek pod lipami“, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 9/10, p. 148–149; parašas – A-s.

117. Žagarė. Kauno rėd., in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 9, p. 249–251; parašas – Žrg.

118. Žagarė. Kauno rėd. Nariškino nelaimės, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 9, p. 251–252; parašas – Spr.

119. Sulūžusi lazda, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 10, p. 268; parašas – A-s.

120. Mūsų raštai, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 10, p. 286–288; parašas – A-s.

121. Šiauliai, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1904, nr. 11, p. 316–319; parašas – Šiaulietis.

122. Žodis nepribaigusiai mokslo jaunumėnei, in: Vilniaus žinios: Pirmasis lietuvių dienraštis, Vilnius, 1904, nr. 5, p. 1; parašas – Ušnėniškis.

123. Rosiejnie (Kowieńskiej gub.), in: Ogniwo, 1904, nr. 31, s. 740; parašas – Żemaitis.

124. Szawle, in: Ogniwo, 1904, nr. 44, s. 1051; parašas – Żemajtis.

125. Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi! Parengė Povilas Višinskis, Tilžė, 1904

126. Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 1/2, p. 44–45; parašas – Sp-as.

127. Nelygu malda, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 1/2, p. 46; parašas – A-s.

128. Joniškis (Šiaulių pav.), in: Vilniaus žinios: Pirmasis lietuvių dienraštis, Vilnius, 1905, nr. 24, p. 3; parašas – Kvaila.

129. Ar galime męs šelpti legališkąją spaudą? in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 4/5, p. 44–45; parašas – „Varpo“ Red.

130. Lietuviai, neapsileiskime! in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 5, p. 105–117; parašas – L. D. P.

131. Ar bereikia mokėti „vikupą“? in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 5, p. 117–120; parašas – Sp-as.

132. Išvien į kovą! in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr, 7, p. 169–170; parašas – L. D. P.

133. Kaip caras gelbsti savo sostą? in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 201–202; be parašo

134. Caro manifestas, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 202–205; be parašo.

135. Šalin caro „dūma“! Tegyvuoja Lietuvos Seimas Vilniuje! in: Ūkininkas: tautiškaipolitiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 205–207; be parašo

136. Kaip žmonės kovoja su Maskolių valdžia, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 207–209; be parašo.

137. Kaunas, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 224–225; parašas – Vilnietis.

138. Vilnius, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 8, p. 226; parašas – Vilnietis.

139. Prie mųsų taktikos, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9/10, p. 89–90; be parašo

140. Demokrato balsas, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9/10, p. 90–91; parašas – Demokratas.

141. Pirmieji revoliucijos laimėjimai, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9/10, p. 91–93; parašas – X.

142. Keletas žodžių apie „Lietuvos Socijaldemokratų Partijos Manifestą“, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9/10, p. 93–94; be parašo

143. Lietuvos autonomija, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 233–236; be parašo.

144. Caro teikiamoji susirinkimų, žodžio ir spaudos liuosybė, in: Ūkininkas: tautiškaipolitiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 236–238; be parašo.

145. Ką mano ministerių komitetas apie Lietuvos reikalus, in: Ūkininkas: tautiškaipolitiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 238–242; parašas – Kaipsaunori.

146. Nauji susivienijimai Lietuvoje, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 247–249; parašas – Sp-s.

147. Marijampolė, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 253–256; parašas – Ne mokinys.

148. Kn. Antonevičiaus darbai, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 256; parašas – Y. Z.

149. Kalvarija (Suv. gub.)., in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 256–257; parašas – Kaipsaunori.

150. Užventis, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 9, p. 257; be parašo

151. Luźne myśli Litwina w sprawie litewskiej, in: Ogniwo, 1905, nr. 39, s. 864–865; parašas – P. Wyszyński.

152. Lietuvos ūkininkai! in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 10, p. 265–270; be parašo

153. Naujos caro „malonės“, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 10, p. 270–272; parašas – A-s.

154. Aplinkraščio paaiškinimas, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 10, p. 284–294; be parašo.

155. Vilnius, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 10, p. 294–296; parašas – Vilnietis.

156. Ūkmergė, in: Ūkininkas: tautiškai-politiškas žmonių laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 10, p. 296; parašas – Uk.

157. Laiškai saviemsiems. Nr. 6, in: Varpas: politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis laikraštis, Tilžė, 1905, nr. 11/12, p. 126, 129–130; parašas – A-s.

158. Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje, in: Lietuvos ūkininkas. Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1905, nr. 1, p. 3–7; parašas –P. Višinskis.

159. Užventis (Šiaulių apskr.), in: Lietuvos ūkininkas. Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1905, nr. 1, p. 13; parašas – Ušn.

160. Kruopių (Šiaulių apskr.) valsčiaus nutarimas, in: Lietuvos ūkininkas. Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1905, nr. 1, p. 14; parašas – P. V.

161. Palaidieji (liuosieji, valniėji) žmonės ir spalių mėn. 3 (16) d. manifestas, in: Lietuvos ūkininkas. Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1905, nr. 1, p. 15–16; parašas – P. Višinskis.

162. Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas, Vilnius, 1905; parašas –P. Višinskis.

163. Žmogaus tiesos, Vilnius, 1905; parašas – P. Višinskis.

164. Ar daug yra lietuvių? in: Lietuvos ūkininkas: Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1906, nr. 5, p. 68–70; parašas – P. Višinskis.

165. Deltuva (Ūkm. apskr.), in: Lietuvos ūkininkas: Laikraštis skiriamas Lietuvos darbo žmonėms, Vilnius, 1906, nr. 7, p. 97–98; parašas – Ū-kis.

166. 1905 metai, in: Vilniaus kalendorius 1906 metams. Vilnius, 1906, p. 20–22; parašas – P. Višinskis.

167. Kas tai yra konstitucija? Vilnius, 1906; parašas – P. Višinskis.

168. Vaina arba karė, Vilnius, 1906; parašas – P. Višinskis.

Šaltiniuose vartojamos santrumpos

ap., apskr. – apskritis

art. – artikulas

D. B., Darb. B., Darb. bal. – Darbininkų balsas

Darb. – Darbininkas

Dirva-Žin. – Dirva-Žinynas

d-ras – daktaras

gub. – gubernija, gubernatorius

inž. – inžinierius

Jėz. – Jėzus

Kal. – Kalvarija

kap. – kapeika

kor. – korespondencija

kun., kn. – kunigas

L. D. – Lietuviai (Lietuvos) demokratai

L. D. P. – Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija

L. S. D. – Lietuviai (Lietuvos) socialdemokratai

L. S. D. P. – Lietuviškoji (Lietuvos) socialdemokratų partija

Labd. dr., L. dr. – Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija

M. šk. – „Matica školská“

Nauj. – Naujienos

nebsig. – neapsigintų (?)

p. m. – praėjusių metų

p., p-nas – ponas, ponia

p., psl. – puslapis

Panev. – Panevėžys

par. – parapija

part. – partija

pav., p. – pavietas

p-lė – panelė

pp. – ponai

Prz. Wsz. – Przegląd Wszechpolski

Ras. – Raseiniai

Red. – redakcija, redaktorius

rėd. – rėdyba

rub. – rublis

Soc. dem. – Socialdemokratai

sul. – sulygink

Susiv. liet. Am. – Susivienijimas lietuvių Amerikoje

Šaltiniuose vartojamos santrumpos

Suv. – Suvalkai

kun., kn. – kunigas

T. M. D. – Tėvynės mylėtojų draugija

t. v. – taip vadinamą

T. S., Tėv. sargas – Tėvynės sargas

Telš. – Telšiai

Ū., Ū-kas, Ūk. – Ūkininkas

Ukm. – Ukmergė vysk. – vyskupas

V. Ž. – Vilniaus žinios

V., V-pas – Varpas

Vienybė liet. – Vienybė lietuvninkų

Žm. – žmonių

Бирж. вѣд. – Биржевые ведомости

Петерб. вѣд., С.-Пет. вѣдм., С.-Пет. вѣд., Peterb. viedom., S. Peterb. viedom. –Санкт-Петербургские ведомости

Afiša, kviečianti į spektaklį „Amerika pirtyje“, įvyksiantį 1900 m. sausio 16 d. Liepojos latvių labdaros draugijos salėje. Afišoje surašyti spektaklyje vaidinantys aktoriai, Povilas Višinskis – siuvėjas Vincas. 1900 m. A. Keteno spaustuvė. Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM ŠAM I–S 246. Apie spektaklį žr. Višinskio korespondencijoje „Liepojus“.

Žodynėlis

Žodynėlyje pateikiami įvairūs nebevartojami svetimžodžiai (adyna, nedėlia, paviestka), pasenę dariniai (apšviestūnas, didžmarė, ligonbutis), semantiniai archaizmai (apvaikščioti – paminėti, atšvęsti, įtaisyti – įkurti, įsteigti; surengti, suorganizuoti, karvelis – ketvirtas metų mėnuo, balandis). Prie svetimžodžių dažnai pateikiama galima žodžio kilmė arba palyginimas su kitos kalbos žodžiu.

Savarankiškų kalbos dalių dažniausiai pateikiama pagrindinė žodžio forma (veiksmažodžio –bendratis, vardažodžio – vienaskaitos vardininkas ir pan., atskirais atvejais gali būti pateikiama ir kita forma, pvz., daugiskaitos vardininkas), tarnybiniai žodžiai pateikiami taip, kaip fiksuoti publicistikoje.

Žodžių reikšmės pateikiamos vadovaujantis Lietuvių kalbos žodynu ir atsižvelgiant į publicistikoje vartojamą reikšmę.

Tuo atveju, kai Višinskis vartoja kelis to paties žodžio variantus ar skirtingai rašo tą patį žodį, stengtasi tą variantiškumą atspindėti ir žodynėlyje, ypač jeigu variantai fiksuoti Lietuvių kalbos žodyne (godoti, guodoti; jaunumenė, jaunūmenė; klapas, klopas, chlopas; kliasa, kliasė, klesė).

Dariniai pateikiami greta pagrindinio žodžio, iš kurio jie išvesti (aptieka – aptiekorius).

Atskirai pateikiamas tarminių, pasenusių, dabartinėje kalboje nebevartojamų vietovardžių sąrašas.

Sutrumpinimai: brus. – baltarusių lenk. – lenkų latv. – latvių lot. – lotynų rus. – rusų ukr. – ukrainiečių vok. – vokiečių

abelnas (brus. aбeльный) – visuotinis, visas, bendras adyna (brus. гaдзiнa) – valanda aficierius (rus. oфицep) – karininkas akalica, okolica (lenk. okolica, szlachta okoliczna) – smulkių bajorų apgyvendintas kaimas akčyžė (vok. Akzise) – akcizas, mokestis akyvas – įdomus ale (lenk. ale) – bet aniolas (lenk. anioł) – angelas antgalvis (lenk. nagłówek) – antraštė antrašas – adresas apart (lenk. apart) – be, išskyrus apekūnas (lenk. opiekun) – globėjas apent – vėl, iš naujo apjaulenija (rus. объявление) – skelbimas apkalinti – pasodinti į kalėjimą apričninkas (rus. oпричник) – slaptosios policijos valdininkas

aprubė – apylinkė

apsiponavoti – užvaldyti, įsigalėti

apšviestūnas – inteligentas

apsišviesti, apšvietimas – mokytis, lavintis, mokymas, lavinimas aptieka, aptiekorius (lenk. aptieka) – vaistinė, vaistininkas

apturėti – gauti, pasinaudoti, įsigyti

apvaikščioti – paminėti, atšvęsti

arenda (lenk. arenda) – nuoma

arielka (brus. гapэлкa) – degtinė

arkiriejus – vyresnysis stačiatikių dvasininkas, archijeriejus

armota (lenk. armata) – patranka

asesorius – antstolis

atboti – paisyti, vengti, bijoti atgrąžyti – atgręžti

atidengimas – paveikslas (scenoje)

atidžia – dėmesys

atmušti – išspausdinti

atprovinėti (lenk. prawić) – suruošti, atlikti

atsiduksėti – atsikvėpti

atsinešimas – požiūris

avinyčia – avidė

baltgudis – baltarusis

bankierius (lenk. bankier) – bankininkas

bankrutyti – bankrutuoti

barga (vok. Borg) – ėmimas prekių į skolą

batiuška (rus. батя) – tėvelis

beblekas – prastas, menkos vertės dalykas

bėgūnas – pabėgėlis

bertainis (vok. Vierchen) – ketvirtis by (lenk. by) – kad, kad tik

bil, bile (lenk. byle) – jei, jei tik

bimbilynė – dvaro darbininkų (bimbalų) gyvenamieji namai

biskis (vok. bißchen) – truputis

blėdis (brus. блядь) – žala, nuostolis

bogas (rus. Бог ) – Dievas

brostva (lenk. bractwo) – brolija, religinė bendrija budavoti (lenk. budovać) – statyti

būk (rus. бyдтo) – kad, kaip ir, lyg, tarytum, esą buntavoti, pribuntavoti (lenk. buntować) – kelti, kurstyti maištą

būrai – viena Pietų Afrikos Respublikos tautų

burliokas (brus. бypлaк) – menkinamasis ruso pavadinimas

busas (vok. dial. Bôshaken) – ilga kartis su geležiniu kabliu cicilistas – socialistas

čebatas (brus. чoбaт) – ilgas aulinis batas

česni̇s (brus. чэcць) – vaišės

čestavoti (brus. чacтaвaць) – vaišinti, gerbti

čiepijimas – skiepijimas

činauninkas, činovninkas (brus. чынoўнiк) – valdininkas

čystas (lenk. czysty) – švarus, grynas

čyžė (lenk. czyża) – mokestis

daboti (lenk. dbac) – saugoti delmonas (lenk. dołman) – kišenė, piniginė desentina, desetina (rus. десятина) – dešimtinė (žemės ploto vienetas, lygus 1,0925 hektaro)

desetninkas (rus. дecятник) – seniūno padėjėjas, dešimtininkas didžmarė – vandenynas

dyvas (lenk. dziw) – keistenybė, stebuklas

dyzinti – be reikalo, nerangiai kur eiti

do – dar, per dogmatas – dogma

dokalka (lenk. dachówka) – stoginė čerpė

dramatas – drama

draugijiškas – visuomeniškas

drignis – šviesus ratas apie mėnulį ar saulę dūšia (lenk. dusza) – dvasia

džiakonas, diačiokas – diakonas džigitovka (rus. джигитовка) – jojimas žirgu, kartu atliekant įvairius triukus

efemeridė – trumpalaikis reiškinys

egzekvijos – pamaldos už mirusiuosius faktorius – gamykla finas (rus. финн) – suomis

gadynė (brus. гaдзiнa) – laikas, metas gadžinka – tam tikra bažnytinės giesmė

gaspadorius (brus. гacпaдap) – ūkio savininkas, namų šeimininkas gaza ( rus. газ) – žibalas gazieta (rus. гaзeтa) – laikraštis gešeftas (vok. Geschäft) – darbas, verslas gizelis (lenk. gizel) – mokinys, padėjėjas gmina (lenk. gmina) – valsčius, parapija godoti, guodoti, pagodonė (brus. гaдaць) – gerbti, pasigailėti, pagarba grabas (lenk. grob) – karstas, kapas grabnyčia (lenk. gromnica) – žvakė grajyti (brus. гpaць) – vaidinti graždanskas (rus. гражданский) – civilinis

grekiškas – graikiškas griekas (rus. гpex) – nuodėmė gromata (brus. гpaмaтa) – laiškas, raštas, dokumentas grovas – grafas gvolta (lenk. gwałt) – prievarta holendras – olandas

įčiepyti – įleisti skiepų

įėmimas – pajamos

ingliškas – angliškas interesingas – įdomus

įrėdmė – įmonė

įsakmė – įsakymas

išdavėjas, išdavimas – leidėjas, paskelbėjas, leidinys

iškaiša – iškaba

iškala (rus. шкoлa) – mokykla

išleistuvė – spaustuvė

išmetinėti – prikaišioti, priekaištauti

išmislas, išmislinčius – išmonė, prasimanymas, išgalvotojas, galvočius

išnevožyti (lenk. znieważyć) – apšmeižti, išjuokti

išsispaviedoti (lenk. spowiedać) – per išpažintį pasisakyti nuodėmes

iššundyti – išplūsti, išbarti, iškeikti

išvadžiojimas – svarstymas, aiškinimas

įtaisyti – įkurti, įsteigti; surengti, suorganizuoti

įtalpa – turinys

įtekmė – įtaka

įvykinti, įvykinimas – įvykdyti, įvykdymas

jaunumenė, jaunūmenė – jaunuomenė

jezavitas – jėzuitas

junkeris (vok. Junker) – Prūsijos stambus žemvaldys, dvarininkas

jupelė (lenk. jupa) – sutana

kacapas (ukr. kacap) – niekinamasis ruso, sentikio pavadinimas

kalinys – kalėjimas

kamendorius (lenk. komendarz) – vikaras

kamisorius (lenk. komisarz) – prievaizdas

kantapelis, kantapolis (lenk. katafalk) – katafalkas

kapelanas, kapelionis – kapelionas

karė – karas

kariumenė, karūmenė – kariuomenė

karvelis – ketvirtas metų mėnuo, balandis

kaštuoti (lenk. kosztowac) – kainuoti, atsieiti

kaucija (lenk. kaucja) – užstatas

kazarma (rus. кaзapмa) – didelis tarnų gyvenamasis namas

kazna (rus. кaзнa) – valstybės iždas

kiocis (vok. Kötze) – krepšys

klapas, klopas, chlopas (lenk. chłop) – prasčiokas

klėtka (lenk. klatka) – narvas

kliasa, kliasė, klesė – klasė klioštorius (lenk. klasztor) – vienuolynas

kloniotis (lenk. kłaniac) – pagarbiai lankstytis

kolaik – kolei

konka (rus. кoнкa) – arkliais traukiamas autobusas

konsistorija – vyskupijos kanceliarija

konsistorius – bažnytinis teismas

koperta (lenk. koperta) – vokas

koroti (lenk. karać) – bausti

kralikas (lenk. krolik) – triušis

krapylas, krapyla (lenk. kropidło) – šluotelė kam šlakstyti, šlakstyklė

krasa (lenk. kresa) – paštas

krasė – krėslas

kromas (lenk. kram) – parduotuvė

kudlos (lenk. kudła) – susivėlę ilgi plaukai

kūlynas – krūmas

kulipka – kulka

kūlvarta – kas dažnai keičia savo pažiūras

kūtė – tvartas

kutnoti – šaukti (vištą, gaidį)

kvatiera, kvatierantas (rus. квартира) – nuomojamas butas ar kambarys, nuomininkas

kvietka (brus. квeткa) – gėlė, žolynas

laupka (lenk. ławka) – klauptas

ličyna (brus. лiчынa) – kaukė

liekarsta (lenk. lekarstwo) – vaistas

ligonbutis – ligoninė, prieglauda

linija (lenk. linija) – liniuotė

litara (lot. littera) – raidė

litvomanija – visko, kas lietuviška, gerbimas

liuosas, liuosybė, liuosieji (lenk. los) – laisvas, laisvė, laisvieji

lošti, lošėjas, lošikas – vaidinti, vaidintojas, aktorius

luostas – sluoksnis

mačyti (rus. помочь) – padėti, pagelbėti

magazinas (rus. магазин) – sandėlis laikyti kokioms nors atsargoms arba parduotuvė maliavoti (lenk. malować) – tepti dažais, dažyti mandras – įmantrus maskolis, maskolius (brus. мacкaль) – rusas

mašna (lenk. moszna) – nedidelis maišelis pinigams ar tabakui dėti materialas – medžiaga, duomenys mažgudis – ukrainietis medega – medžiaga miera (brus. мepa) – matavimo vienetas, matas mieris, mierius – tikslas mylista (lenk. miłość) – malonė

Ministerių Roda – Ministrų taryba mirskas (rus. мирский) – toks mokestis mislyti, mislia, mislis (lenk. myśleć, myśl) – manyti, mąstyti, galvoti, prasimanyti mojukas (lenk. majowka) – paprastasis perluotis (augalas) mokesnis, užmokesnis – mokestis, mokestis

mokslainė – mokykla monyti, monas (lenk. manić, brus. мaн) – apgaudinėti, keršyti, apgaulė mūka (brus. мyкa) – nukryžiuoto Kristaus figūra munė – nuomonė nabagas (lenk. nieboga) – kas nelaimingas, pasigailėjimo ir užuojautos vertas

nagaika (brus. нaгaйкa) – bizūnas, rimbas nagrada (rus. награда) – apdovanojimas

narodna mokykla (rus. народ) – liaudies, valstiečių vaikams skirta rusiška mokykla navatnas (lenk. nowotny) – keistas

nedėlia, nedėldienis (brus. нядзeля) – savaitė, sekmadienis nedyvai – nieko keisto

nepasikakinimas – nepasitenkinimas neprigulmingas – nepriklausomas nuomirulis – epilepsija, nuomaris nuparkti (lenk. parch) – nušašti oberšnipas – vyresnysis slaptasis agentas obrusitelis (rus. обруситель) – rusintojas okolotočnas (rus. околоточный) – už apylinkę atsakingas miesto policijos pareigūnas ordinarčikas (lenk. ordynarczyk) – kas gauna ordinariją, kumečio atlyginimą paboti – atkreipti dėmesį, pastebėti pačta, pačtas (rus. почта) – paštas padavadijimas – aiškinimas, pasakojimas padotkas (lenk. podatek) – mokestis pagatavas – pasiryžęs, pasirengęs ką daryti paibelis (brus. пaгiбeль) – pikta dvasia, velnias, nelabasis pakakinti – patenkinti paktininkas – kas turi paktą, verčiasi nuomojimu, tarpininkavimu realizuojant ūkio produktus

palaidieji – laisvieji

palata – valstybinė vidutinės instancijos įstaiga carinėje Rusijoje

paliuosuoti – suteikti laisvę, paleisti palocius (lenk. pałac) – rūmai palūka, palūkė – palūkanos par – už parda – pardavimas parėdkas (brus. пapaдaк) – tvarka paranka, parenka (lenk. poręka) – užstatas, laidas parmazonas (lenk. farmazon) – bedievis parteitagas (vok. Parteitag) – partijos suvažiavimas pasergėti – pastebėti pasirodavoti – pasitarti pasportas, pašpartas (rus. паспорт, brus. пaшпapт ) – pasas pasredninkas, posriednykas (rus. посредник) – carinės Rusijos valdininkas, prižiūrintis valstiečių bendruomenės organus pastoti – įstoti (į ugdymo įstaigą) pataisymas – nustatyta, įsigalėjusi tvarka patarmė – patarimas patol – iki to laiko, tol pavardžiuoti – pravardžiuoti paveizda, paveizdas – kuo kas pavaizduojama, iliustruojama, paaiškinama paviestka, poviestka (rus. повестка) – šaukimas, pranešimas

paviršis – pavadinimas pažvilgis – žvilgsnis, nuomonė, pažiūra

pekla (lenk. piekło) – pragaras perdėtinė (lenk. przełożona) – vyresnioji vienuolė perdėtinis (lenk. przełożony) – viršininkas periškada (lenk. przeszkoda) – kliūtis, trukdymas perprašyti (lenk. przepraszać) – atsiprašyti perstatymas – pastatymas (spektaklio) pertikrinti – įtikinti, perkalbėti perveizėtojas – tikrintojas peržengimas – sulaužymas, nuodėmė pėtnyčia (rus. пятница) – penktadienis pilionis – miesto ar dvaro gyventojas, miestietis pirmasėdis, pirmsėdis – pirmininkas pirmtakūnas – pirmtakas pogymis – prigimimas, būdas policmeisteris (vok. Polizeimeister) – policijos viršininkas pošlina (rus. пошлина) – muito mokestis prabaščius (lenk. proboszcz) – katalikų parapijos valdytojas, klebonas pradedamoji – pradinė mokykla pralotas – prelatas pramatoris (lenk. promotor) – giesmių, maldų, dainų vadovas pramonystė – pramonė pravadai (lenk. przewody) – pirmas sekmadienis po Velykų, Atvelykis prekė, prekiuoti – kaina, turėti vertę, kainuoti prekėjas, prekystė – pirklys, prekyba, prekiavimas presija – priespauda pribūti (rus. пpибыть) – atvykti priderystė – priedermė, pareiga prieg tam – be to prietelis (brus. приятель) – bičiulis, draugas prigovoras (rus. приговор) – nuosprendis, nutarimas prigulėti, prigulmystė – priklausyti, priklausymas prigulinčiai – prideramai, tinkamai prisiega (lenk. przysięga) – priesaika prisiplatinti – išplisti, tapti plačiai žinomam pristavas (rus. пpиcтaв) – policijos viršininkas carinėje Rusijoje pristoti – įstoti, įsidarbinti pristovas – dvaro prievaizdas, prižiūrėtojas privadžioti, privadžiojimas – įtikinėti, įtikinėjimas procė (lenk. praca) – darbas prova, provytis, provotis (lenk. prawo, prawić) – byla, ginčas, bylinėtis, teistis, ginčytis psalomščikas – psalmių skaitytojas raitorius (lenk. rajtar) – raitelis raižytis – smarkiai ginčytis, prieštarauti rančyti (lenk. ręczyć) – laiduoti, garantuoti, užtikrinti

randa, randuoti, rendavoti, rendauninkas (brus. paндa) – nuoma, nuomoti, nuomininkas rašėjas, raštenybė – rašytojas, raštija

rašliaviškas – būdingas raštijai

raudonsiūlis – žandaras carinėje Rusijoje

razbainikas (lenk. rozbojnik) – plėšikas, žmogžudys

razumas (lenk. rozum) – protas, išmintis

rėdas, surėdymas, surėdyti (brus. paд) – potvarkis, tvarka, sutvarkyti

rėdyba – gubernija, apygarda

rėdystė – redakcija

rėdytis (brus. paдзiць) – rengtis, puoštis

retežius (brus. peтязь) – grandinės, pančiai

ricerius – riteris, karžygys

rymionis – romėnas

rinka (lenk. rynek) – turgavietė, miestelio aikštė

rinkis – susirinkimas

roda, rodavoti (lenk. rada) – patarimas, pasitarimas, sueiga; duoti patarimą, tartis

rokunda, rokundas (lenk. rachunek) – atsiskaitymas, apyskaita, reikalas

rokuoti (lenk. rokować) – skaičiuoti, atsiskaityti, kalbėti, ginčytis, bartis

rota (lenk. rota) – kareivių būrys; bausmę atliekančių asmenų dalinys

rotmistras (rus. ротмистр) – kavalerijos karininkas carinės Rusijos kariuomenėje rožancava (lenk. róžańcowa) – katalikų šventė Marijos garbei spalio mėnesį

rubežius (brus. pyбeж) – teritorijos riba, siena

rūgoti (brus. pyгaць) – priekaištauti, pykti, barti ruimai (vok. Ruim) – erdvi vieta, ertmė

rūpesnis – rūpestis

rusinas – rusas

sądarbininkas – bendradarbis

sąkalba – susitarimas, sutartis

sąnarys – organizacijos, draugijos, šeimos narys

sankeleivis – kelionės draugas, bendrakeleivis sankrova – parduotuvė, sandėlis

sąpyla – duoklė

sąryšis – sąjunga, susivienijimas

sauvaldystė – savivalda

savistovus, savistovystė (rus. caмocтoятeльный) – savarankiškas, nepriklausomas, savarankiškumas, nepriklausomybė

sėdyba – sodyba

sielska (rus. сельская) – kaimo apygarda

silebizuoti – skiemenuoti

skaitlius, skaitliuoti – skaičius, skaičiuoti skarbas (lenk. skarb) – iždas, turtas, pinigai

skarbavas (lenk. skarbowy) – valdiškas

skindelis (vok. Schindel) – plona medinė lentelė stogui dengti, skiedra skuomė (rus. cкaмья) – senovinis stalas

slavėnai – slavai

smerčius, smertis (brus. cмepць) – mirtis

sostapilis – sostinė

sotnikas (rus. сотник) – šimtininkas

spalinis – spalis

spaviednyčia (lenk. spowiednica) – klausykla

spėka – jėga

spitras – neprimatantis, trumparegis

sprauninkas (brus. cпpўaнiк) – carinės Rusijos apskrities policijos viršininkas

stacija (lenk. stacja) – kryžiaus kelio stotis

staldas (vok. Stall) – trobesys gyvuliams laikyti, tvartas

starosta (lenk. starosta) – seniūnas

staršina (rus. cтapшинa) – valsčiaus viršaitis

stigavoti – tvirtinti, reikšti nuomonę

stoika (rus. стойка) – stovynė, pastotė

stonas (lenk. stan) – luomas

stovyla (brus. cтaвiлa) – statula stražninkas (rus. cтpaжник) – kaimo policininkas carinėje Rusijoje subata (brus. cyбoтa) – šeštadienis

sūda, sūdas (brus. cyд) – teismas

sūdna diena – Paskutinio teismo diena

sūdžia (brus. cyддзя) – teisėjas

sulenkuoti – sulenkinti

suparas – zuperis (trąšos)

suplikacijos – katalikų giesmė „Šventas Dieve“ surašas – sąrašas susinešimas – sutarimas, susitikimas

sustatyti, sustatytojas – sudaryti; sudarytojas

suvokiečiuoti, susivokečiuoti, suvokiečiavimas – suvokietinti, susivokietinti, suvokietinimas

svietas (brus. cвeт) – pasaulis

svinia (rus. свинья) – kiaulė

svodba (rus. cвaдьбa) – vestuvės

šaika (rus. шайка) – nedorų žmonių grupė

šalip – šalia

šarmanka (rus. шарманка) – ranka sukamas dėžutės pavidalo muzikos instrumentas

šėpa (lenk. szafa) – spinta

šimtininkas – kavalerijos karininkas Rusijos kazokų kariuomenėje arba šimto žmonių viršininkas

šliūbas (lenk. ślub) – Santuokos sakramentas

šmotas (lenk. szmat) – gabalas, žemės plotas

špižius (lenk. spiż) – ketus

štriopa (vok. Straf) – bauda

štuka (lenk. sztuka) – vienetas

švedas – mokinys, savarankiškai ruošęsis laikyti gimnazijos egzaminus

šveistoris (vok. Schweizer) – šveicorius, durininkas

taksas – varžytynės, aukcionas

talentuotas – talentingas

tardininkas – kas tardo, tiria ką

tautystė – tautybė

tavoras (rus. товар) – prekė

tėmyti (brus. цямiць) – pastebėti

tepliorius – dailininkas

tiesa – įstatymų duodama, leidžiama galimybė ką daryti, teisė

toblyčia (lenk. tablica) – iškaba

traktierius (rus. тpaктиp) – smuklė

trūkis – traukinys

tuštynė – dykuma

učylstva, učitelis (rus. училище, yчитeль) – mokykla, mokytojas

ukvata, ukvatninkas (brus. axвoтa) – noras, mėgėjas

ulyčia (brus. вyлiцa) – senovinio kaimo kelias, gatvė

unijotas – unitas

uriadnikas, uriadninkas, urėdninkas (rus. урядник) – carinės Rusijos policijos pareigūnas

utarnikas (rus. вторник) – antradienis

uždengti – uždaryti

uždėti – įsteigti, įkurti

užganėdinti – patenkinti

užlaikyti – išlaikyti, duoti išlaikymą

užmesti, užmetimas – priekaištauti, priekaištas

užmokesnis – užmokestis

užrubežis (brus. pyбeж) – užsienis

užsiversti – užsispirti

užstovas – vyresnysis piemuo, kerdžius

užtraukti – atsiųsti, kad ką darytų

užveizdas – prižiūrėtojas, prievaizdas

vachmistras (vok. Vachtmeister) – carinės armijos kavalerijos laipsnis vagzalas, vokzalas (rus. вокзал) – stotis

vaideliotas – žynys, vaidila vaina (rus. война) – karė vaiskas (rus. войска) – kariuomenė vakacijos (lenk. wakacje) – atostogos valnas (rus. воля) – laisvas valsčionis (lenk. włościanin) – valstietis, kaimietis velyk – verčiau, geriau velyti (rus. воля) – leisti

veselija (lenk. wesele) – vestuvės vienog, vienok – bet, tačiau, vis dėlto viera (rus. вера) – tikyba, religija vikupas (rus. выкуп) – išpirka viorstas, verstas (lenk. wiorsta) – varstas, ilgio matas (1,06 km) visūmenė – visuomenė vopna (lenk. wapno) – kalkių, cemento ar molio skiedinys votyva – katalikų ankstyvosios Mišios zakonas (rus. закон) – įstatymas

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio

zeitunga (vok. Zeitung) – laikraštis

zemskis, žemskis (rus. земский) – pareigūnas, policininkas carinėje Rusijoje zemstva, žemstva (rus. зeмcтвo) – carinės Rusijos gubernijų, apskričių savivaldybė zokonas, zokoninkas (lenk. zakon) – vienuolių ordinas, vienuolis

zovadais – šuoliais

žaliumbalius (latv. zaļumballe) – šokių vakaras po atviru dangumi

žėlaunas (lenk. żal) – gedulingas

žemsargis – prižiūrėtojas, tvarkdarys

žygūnė – paštas

žulikas (rus. жулик) – apgavikas, sukčius

Vietovardžiai

Baltgudija – Baltarusija

Charkuva, Karkof – Charkovas

Didlenkija – Lenkijos dalis

Dinaburgas, Dynaburgas – Daugpilis

Eriogala – Ariogala

Ežerėnai – Zarasai

Finliandija – Suomija

Francija, Francūzija –Prancūzija

Gelsinforsas – Helsinkis

Geidelbergas – Heidelbergas

Germanija – Vokietija

Grodnas – Gardinas

Gudija – Rusija

Joniškė – Joniškis

Keidainiai – Kėdainiai

Kijavas – Kijevas

Krakiai – Krakės

Krakuva – Krokuva

Liepojus – Liepoja

Linkava – Linkuva

Lukė – Luokė

Maskolija – Rusija

Marsilija – Marselis

Mintauja – Jelgava

Novoaleksandrovskas – Zarasai

Ošmianka – Ašmena

Papiliai – Papilė

Pelusa – Pelesa

Petrapilis, Petropilis, Petrapilė, Peterburgas – Sankt Peterburgas

Postavai – Pastovys

Rymas – Romos imperija

Rosija – Rusijos imperija, Rusija

Rotničaukas – Ratnyčia

Senapilis, Senapilė – Marijampolė

Siberija – Sibiras

Skudė – Skuodas

Šidlava – Šiluva

Šilovatas – Šilavotas

Šventėnai – Švenčionys

Tiplisas – Tibilisis

Titavėnai – Tytuvėnai

Valakų žemė – Italija

Varšava – Varšuva

Volinius – Volynė

Žeimys – Žeimelis

Organizacijų ir periodinių leidinių rodyklė

„Artojų“ draugija 370, 371

Aušra, žurnalas 19, 53, 54, 65, 340, 342, 349, 353–355, 357, 366, 369

„Aušros“ draugija 341

Balsas (lenk. Głos), laikraštis 314, 320, 373

Biržos žinios (rus. Биржевые ведомости), laikraštis 321, 374, 389

„Birutės“ draugija 53, 341

Darbininkas, žurnalas 54, 341, 388

Darbininkų balsas, žurnalas 13, 44, 53, 58, 83, 262, 383, 388, 412

Dirva (lenk. Rola), žurnalas 35, 337

Dirva-Žinynas, žurnalas 53, 54, 339, 388

„Draugo“ draugija 341

„Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugija 358

Giršos Minskerio spaustuvė 369

Grandis (lenk. Ogniwo), laikraštis 13, 14, 91, 274, 285, 286, 345, 383, 385, 386, 412

Iliustruotas savaitraštis (lenk. Tygodnik Ilustrowany), laikraštis 308, 373

Inžinierių ir technikų sąjunga (rus. „Союз инженеров и техников“) 170, 352

Išsilaisvinimo sąjunga (rus. „Союз освобождения“) 344, 345

Katalikiška apžvalga (lenk. Przegląd Katolicki), žurnalas 35, 304, 337, 372

Kraštas (lenk. Kraj), laikraštis 86, 89, 250, 308, 345, 373

Kryžius, laikraštis 203, 354

Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija 220–222, 346, 358, 370, 388

Laikas (lenk. Czas), laikraštis 327, 374

Lenkų laikraštis (lenk. Gazeta Polska), laikraštis 320, 373

Liaudies mokyklos draugija (lenk. „Towarzystwo Szkoły ludowej“) 28, 336

Liepojos latvių labdaros draugija 389

Lietuva, laikraštis 53, 341

Lietuvių katalikų spaudos bendrija 204

Lietuvių katalikų mokslo akademija 349, 356

Lietuvių klierikų draugija 53, 340

Lietuvių laikraštis, laikraštis 98, 160, 161, 346, 355, 357, 370

Lietuvių laisvamanių susivienijimas 53, 340

Lietuvių mokytojų sąjunga 344

Lietuvių mokslo draugija 350

Lietuvių pašalpos draugija 361

Lietuvių Romos katalikų susivienijimas 340

Lietuvių savitarpinės pagalbos draugija 239, 283, 361

Lietuvos (lietuviškoji) socialdemokratų partija 11, 53, 58, 62, 82, 329, 330, 331, 338, 339, 341, 354, 356, 364, 366, 375, 383, 386, 388

Lietuvos (lietuvių) demokratų partija 14, 19, 22, 53, 54, 58, 63, 169, 170, 293, 335, 339, 340, 342, 344, 351, 352, 366, 376, 385, 388

Lietuvos balsas, laikraštis 287, 370

„Lietuvos“ draugija 135

Lietuvos moterų susivienijimas 80, 344

Lietuvos ūkininkas, laikraštis 13, 104, 120, 184, 294–296, 352, 353, 387, 412

Moterų gamybinė bendrija (ček. „Žensky vyrobni spolek“) 309, 373

„Motinos mokyklos“ draugija (ček. „Matica školská“) 27, 28, 336, 388

Naujasis laikas (vok. Die neue Zeit), laikraštis 27, 336

Naujienos, laikraštis 13, 21, 45, 53, 202, 208, 215, 216, 259, 266, 267, 338, 341, 382, 383, 388

Raseinių žemdirbių sąjunga 284

Sankt Peterburgo žinios (rus. Санкт-Петербургские ведомости), laikraštis 136, 307, 327, 348, 389

Savaitė (rus. Неделя), laikraštis 302, 372

„Sietyno“ draugija 354, 356, 370

Slavų klubas (lenk. „Klub Słowiański“) 327, 374, 375

„Spindulio“ draugija 340

Susivienijimas lietuvių (Amerikoje) 53, 340, 388

Šiaulių vartotojų draugija 282

„Šviesos“ draugija (Škotijoje) 201

Šviesa, laikraštis 340

„Šviesos“ draugija 346

„Šviesos“ bendrovė 15, 107, 108, 116, 121, 123, 126, 134, 347

Tautos demokratinė partija (lenk. „Narodowa Demokracja“) 350

Tėvynės mylėtojų draugija 53, 340, 389

Tėvynės sargas, žurnalas 37–40, 54, 190, 191, 203, 204, 216, 270, 337, 338, 340, 346, 353, 364, 367, 389

Ūkininkas, žurnalas 13–16, 19–22, 32, 33, 36, 46, 48, 52, 53, 66, 68, 69, 71, 72, 74, 76, 79, 80, 93, 101, 137, 138, 147, 148, 154, 160, 169, 170, 172, 177, 189, 190, 198, 199, 202–204, 211, 212, 214, 215, 216, 220, 222, 225–231, 238, 239, 241–245, 251, 255–257, 262, 263, 265, 267, 274, 275, 277–280, 283, 288, 289, 291–294, 306, 308, 311, 313, 319, 321–323, 327, 329, 335, 336, 338, 339, 341, 354, 356, 358, 362–364, 367, 371, 379–387, 389, 412

Varpas (rus. Колокол), laikraštis 245, 362

Varpas, žurnalas 13–16, 20–22, 29, 31, 34, 40, 42, 43, 46, 49, 53, 54, 63, 64, 83, 86, 143, 147, 149, 153, 157, 163, 174, 186–188, 192, 194, 196, 197, 198, 201, 202, 207–209, 215, 216, 218, 222, 232, 237, 240, 244, 245, 246, 247, 249, 250, 251, 253, 255, 262, 263, 267, 268, 276, 298, 299, 300, 303, 307, 310, 318, 321, 323, 325, 326, 329, 331, 335, 336, 338–370, 342, 349, 351, 353, 354, 356, 357, 358, 362, 364, 366, 367, 371, 374, 379–387, 389, 412

Vienybė lietuvninkų, laikraštis 13, 53, 201, 224, 270, 339, 341, 353–355, 379, 383, 389

Vilniaus šauklys (lenk. Vilenskij vestnik), laikraštis 281, 369

Vilniaus žinios, laikraštis 13, 21, 158, 160, 161, 178, 285, 286, 287, 349, 351, 352, 355, 385, 389

Visos Lenkijos apžvalga (lenk. Przegląd Wszechpolski), laikraštis 86, 89, 138, 345, 348, 388

Vokiečių mokyklų susivienijimas (vok. „Deutscher Schulverein“) 27, 28, 336

Vokiečių mokyklų susivienijimo žinios (vok. Mittheilungen des deutschen Schulvereins), laikraštis 27

Vokietijos socialdemokratų partija (vok. „Sozialdemokratische Partei Deutschlands“) 336

Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, žurnalas 340, 355, 359

„Žiburėlio“ draugija 53, 217, 340, 341

Žinyčia, žurnalas 39, 40, 53, 216, 338, 339

Žodis (lenk. Słowo), laikraštis 306, 373

Asmenvardžių rodyklė

Pateikiami identifikuotų asmenų asmenvardžiai. Kitos kalbos asmenvardžiai pateikiami originalia, lietuvių – šiandien vartojama forma, kirilikos rašmenimis vartojami vardai ir pavardės transkribuojami. Skliaustuose rašomas dažniausiai vartojamas arba publicistikoje pavartotas slapyvardis. Po pasvirojo brūkšnio pateikiama publicistikoje variantiškai pavartota forma.

Adomaitis, Juozas (Šernas) 341

Aleksandr I 272, 273, 313, 373

Aleksandr II 338

Alexandros Makedonikos / Makedonijos Aleksandras 33

Ambrazevičius, Juozapas 359

Ambraziejus, Juozas 291, 370

Ambrozaitis, Jonas / Ambrožaitis 244, 362

Andriolli, Michał Elwiro 303

Andziulaitis, Juozas (Kalnėnas) 340

Antanavičius, Juozapas / Antonevičius 11, 94, 329, 346, 375, 386

Atila 129

Babel, August / Bebelis 86, 345

Bačkys, Steponas 340

Bagdonas, Juozas (Z-s) 14, 46, 335, 336, 338, 339

Bairašauskaitė, Tamara 343, 344

Bajarzyński, Kazimierz 260, 366

Baltramaitis, Silvestras 285, 286, 358

Baltrušaitis, Andrius 341

Balvočius, Jonas (Prietelis) 204, 206, 355

Baranauskas, Antanas / Baranauckas, Baranauskis 37, 205, 337

Basanavičius, Jonas 338, 340–342, 346, 352

Beaupré, Anton / Banrė 328, 374

Beniuševičiūtė-Žymantienė, Julija (Žemaitė) 13, 58, 216, 274, 335, 338, 341, 342, 355, 357, 362, 364, 366–368

Biela, Wilhelm von 373

Bielinis, Jurgis 341

Bielskis, Vaclovas 376

Biliūnas, Jonas 335, 338, 340, 341, 357

Biržiška, Mykolas 338

Bytautas, Juozas 242, 243, 268, 362

Bleizgienė, Ramunė 6

Bliziński, Józef Franciszek 358

Bogolepov, Nikolaj / Bogoliepovas 312, 373

Bortkevičienė, Felicija 340, 341, 344

Bortkevičius, Jonas 339, 340, 347

Brijūnas, Juozas 254, 365

Brücke, Ernst 256, 366

Būga, Kazimieras 339

Bugailiškis, Feliksas 346

Buligin, Aleksandr / Buliginas 332, 375

Bulota, Andrius 340, 362

Charbonnel, Victor 314, 315, 373

Chlewiński, Jan 260, 366

Cybulski, Napoleon / Cibulskis 328, 375

Čapskis, Adolfas / Čepskis 231, 360

Čepaitienė, Giedrė 355

Dambrauskas, Aleksandras (Adomas Jakštas) 221, 339, 364, 374

Dargis, Vincentas 338

Daugirdas, Tadas 235, 360

Daujotytė, Viktorija 14

Daukantas, Simonas 226, 359

Daukša, Adomas / Daukšys 287, 370

Daumantas, J. 347

Davainis, Mečislovas (Silvestraitis) 353

Dickstein, Szymon 349

Didžiulienė, Liudvika (Žmona) 341

Didžiulytė, Ona 357

Dygasiński, Adolf / Digasinskis 34, 337

Dogelis, Povilas 339

Dokalskis, Stanislovas 247, 248, 364

Domaševičius, Andrius 347

Dubinskas, Andrius 339

Flammarion, Ernest / Flamarijonas 129, 348

Francuzowicz, Józef 207, 355

Fromas, Aleksandras (Gužutis) 8, 195, 216, 341, 354, 382

Gabrys, Juozas (Paršaitis) 344

Gaidelionis, Povilas 362, 366

Gaius Julius Caesar / Cezaris 33

Gapon, Georgij / Gaponas 332, 343

Gedvila, Titas 358, 359

Gimžauskas, Silvestras / Gimžewski 207, 355

Gira, Liudas 346

Gladstone, William Ewart / Gladstonas 106, 347

Gloger, Zygmunt / Glogeris 88, 345

Goremykin, Ivan 360

Grinius, Kazys 335, 336, 339, 340, 346, 349, 362, 376

Gudavičius, Aloyzas 345

Herbačiauskas, Juozas Albinas / Gierbačevskis 328, 377

Hilferding, Aleksandr / Hilferdingas 299, 371

Hrynevicki, Karol / Grinaveckis 97, 346

Hryszkiewicz, Maurycy / Kryszkevyčia 305, 372

Imeretinskij, Aleksandr / Imeretinskis 48, 339

Ivanauskaitė-Lastauskienė, Marija (Lazdynų Pelėda) 356

Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, Sofija (Lazdynų Pelėda) 58, 216, 335, 338, 347, 356, 357

Ivanauskas, Nikodemas Erazmas / Ivanauskis 208, 209, 356

Ivinskis, Laurynas 359, 362

Jablonskis, Jonas (Petras Kriaušaitis) 205, 206, 216, 281, 340, 351, 355, 362, 365

Jakaitė, Dalia 6, 24, 376, 414

Jakševičiūtė, Stanislava 184, 361

Jakštas, Karolis 221, 222, 358

Jaloveckienė, Felicija 364, 365

Jaloveckis, Vladislovas / Jaloveckas, Jalovieckas 254, 363–365

Janavičius, Vincas / Janavyčia 281, 355, 369

Jankus, Martynas 340, 341

Janonis, Julius 340

Janulaitis, Augustinas 184, 250, 335, 338, 339, 354, 361–364, 368, 375

Janušauskis, Mykolas 281, 282, 369

Januševičius, Povilas (Petras Gražbylys) 117, 348

Janušis, Feliksas 367

Jasenskis, Julijonas 354

Jasiukaitis, Konstantinas 338, 340, 350

Jasūdis, Antanas 361

Jaunius, Kazimieras / Jaunis 117, 207, 208, 343, 347

Jekaterina II / Katrė 277, 368

Jėzus Kristus / Jėzusas 35, 49, 97, 260, 350

Jonas Auksaburnis 322

Jonas, šventasis (evangelistas) 260

Jonas, šventasis (Krikštytojas) 35, 254, 256, 263, 264, 275, 282

Juodytė, Genė 14, 365

Juozapas, šventasis 35, 359

Jurėnienė, Virginija 344

Juška, Antanas 59, 342

Juška, Jonas / Juškevyčius 216, 357

Juškytė, Jadvyga 184, 336, 340

Juškytė, Marija 336

Kačergius, Juozas 291, 370

Kairaitis, Vincas 329

Kairys, Jurgis 337

Kairys, Steponas 339, 347, 375

Karbauskas, Jonas 340

Karpis, Benediktas Jokūbas 237, 250, 361

Karpis, Ignacas 304, 372

Kaunas, Juozas 341

Kaupas, Antanas 339

Kautsky, Karl / Kautskis 246, 336, 362

Kazimieras, šventasis 275, 368

Kazlauskas, Kazimieras / Kazlauckas 249, 250, 364

Kelpšas, J. 218

Ketens, A. 389

Kidolius, Jonas 291, 370

Kirša, Faustas 337

Kiršinaitė, Audronė 14

Kitchener, Herbert Horatio / Kitčeneris 312, 373

Klimaitis, Pranas 344, 351, 370

Klingenberg, Nikolaj / Klingenbergis 92, 136, 212, 244, 345

Koneczny, Feliks / Koniečny 328, 377

Konopnicka, Maria 356

Kotryna, šventoji 358, 360

Kozlovskij, Michail / Kazlauskis 279, 280, 368

Kraszewski, Józef Ignacy / Kraševskis 209, 286, 356

Kriaučiūnas, Jonas 351

Krikščiūnas, Jonas (Jovaras) 338, 346

Kriščiukaitis, Antanas (Aišbė, A-iš-B) / A. iš B. 8, 188, 216, 337, 353, 381

Krzywicki, Ludwik / Krzivickis 117, 347, 348

Kudirka, Vincas (Vincas Kapsas) 7, 19, 34, 35, 216, 335–337, 349, 354, 357, 362, 381

Kukta, Juozapas 358

Kurschat, Friedrich / Kuršaitis 216, 357

Lamanskij, Vladimir / Lamanskis 299, 371

Landsbergis, Gabrielius (Žemkalnis) 335, 344

Lapinas, Jurgis 341

Lelis, Felicijonas 340

Lermontov, Michail / Liermontovas 301, 372

Łyskowski, Ignacy 152, 352

Liutostanskis, Ipolitas / Liutostauskis 285, 369

Lozoraitis, Juozas 349

Lukauskas, Jonas 218

Lukauskis, Stanislovas 237, 244, 245, 262, 361

Maciejowski, Ignacy (Sewer) 246, 362

Macijauskas, Antanas / Maciejauskas 38, 337, 338

Macius, Kazimieras 338

Mačys, Jonas (Kėkštas) 341, 353

Mačiulis, Dangiras 6

Mačiulis, Jonas (Maironis) 216, 218, 340, 346, 357, 358

Marcinkevičienė, Rūta 18, 20, 21

Marija, švenčiausioji / Marija Pana 23, 35, 260, 316, 364, 366, 397

Maskuliūnas, Bronius 6, 378, 414

Maskuliūnienė, Džiuljeta 6

Matulaitis, Liudvikas (Andrius?) 291, 371

Matulaitis, Petras 217, 358

Matulaitis, Stasys (Š) 211, 335, 338, 347, 356

Matulaitis, Vincas 358

Matusevičius, Baltramiejus 349

Mažeika, Augustas / Možeijko 243, 244, 362

Merkys, Vytautas 356, 358, 359

Mickevičius, Vincas (Kapsukas) 335, 338, 341, 362

Mickiewicz, Adam / Mickevičė, Mickevyčia, Mickevičius, Mickus 34, 62, 88, 90, 186, 196, 232, 301, 329, 337, 354, 360, 369

Miežinis, Mykolas 216, 357

Mikalojus, šventasis 358

Miknys, Rimantas 6, 14, 22, 335, 340, 352, 376

Mikolainis, Petras (M. Noveskis) 298, 341, 371

Mykolaitis-Putinas, Vincas 360

Mikšas, Jurgis 195, 340, 341, 354

Miliauskas, Juozas (Miglovara) / Miliauskis 282, 369

Milukas, Antanas 339

Minskeris, Girša 282, 369

Mironas, Vladas 357

Misius, J. 218

Misius, Kazys 14, 360, 365, 366

Mongirdaitė, Paulina 184

Mongirdas, Vladas 184, 338, 361, 363

Moniuszko, Stanisław / Moniuška 221, 358

Montvilas, Stanislovas 206, 355

Motieka, Egidijus 352

Muravjov, Michail / Muravjovas 141, 143, 159, 212, 215, 270, 298, 349, 350, 356, 360, 369

Muskatblit, Fiodor 347

Mužák, Petr / Mužokas, Petras 309, 373

Napoléon I / Napolėjonas 33, 128, 129

Narbutt, Teodor / Narbutas 209, 356

Naryškinas, Georgijus / Nariškinas 278–280, 368

Nekrašius, Jonas 338, 365, 369

Nemeikša, Juozas 340

Nikolaj II 339, 343, 345, 346, 375

Ogiński, Bogdan 369

Ogiński, Ireneusz Kleofas 358

Ogiński, Michał Mikołaj /Aginskis 221, 358, 359

Olšauskas, Konstantinas / Olševskis 249, 364

Ona, šventoji 140, 216

Orzeszkowa, Eliza 356

Orževskij, Piotr / Orževskis 140, 143, 348

Pacevičius, Felicijonas / Pacevyčius 277, 368

Palen, Konstantin / Palenas 292, 371

Paliulionis, Mečislovas Leonardas 249, 361, 364, 374

Palukaitis, Vincas (Sp-is) 208, 344, 353, 356

Pauliukonis, Vladas (Naujas Darbininkas, N. D.) 160–162, 351

Pečkauskaitė, Marija (Šatrijos Ragana) 13, 250, 251, 335, 339, 342, 364, 366, 368

Pečkauskaitė, Sofija / Zofija 250, 364, 367

Petkevičaitė, Gabrielė (Bitė) 58, 63, 64, 216, 335, 336, 339–342, 355, 357, 361, 364, 366, 374

Petkevičienė, Regina 16

Petkevičius, Jonas Leonas / Petkevyčius 246, 342, 362

Petras, šventasis 35, 214, 361, 362, 368

Pietaris, Vincas 349

Pimenov, Aristark / Pymenovas 277, 368

Plater, Adam Alfred Gustav / Plioteris 143, 349

Pleirytė, Ona (Vaidilutė) 344

Povilas, šventasis 94, 95, 361, 362, 368

Povylius, Antanas 13, 368

Požela, Vladislovas 264, 338, 363, 364, 367

Puida, Kazys 351

Pukelis, Julijonas 261, 367

Pundzevičius, Petras (Petliukas) 274, 367

Puškin, Aleksandr / Puškinas 186, 301, 372

Putvinskienė, Emilija 368

Putvinskis, Vladas 338, 347, 368

Ralys, Jeronimas (Nežinomas) 201, 354

Rekošas, Mikalojus Pranciškus 287, 370

Remeikis, Juozapas 361

Rimkevičius, Juozapas / Rimkevyčia 257, 366

Rimkus, Jaroslavas 218

Rodzevičius, Jurgis / Rodzevyčius, Rodzevyčia 228, 237, 238, 244, 245, 360, 361

Rodziewiczówna, Maria / Rodzevyčiūtė 34, 337

Romanovy / Romanovai 96, 346

Rottová, Johana Nepomucena (Karolína Světlá) / Joana Rott 11, 308, 309, 373, 380

Rubcov, Aleksandr / Rubcovas 245, 362

Rudaitis, Juozapas 329, 375

Rusteika, Viktoras 227, 228, 360

Sabianskis, Jonas / Sabanskis 254, 364, 365

Scarga, Petrus / Skarga 209, 356

Schiller, Friedrich / Šileris 34, 337, 357

Schleicher, August / Šleikeris 216, 357

Schleyer, Johann Martin 372

Schmidt, Wilhelm / Šmidtas 288, 370

Serapinas, Valdemaras 18

Sieyès, Emmanuel Joseph 111, 347

Sipiagin, Dmitrij / Sypiaginas 227, 359

Syrokomla, Władysław / Sirokomlė 88, 90, 345

Sirutavičius, Vladas 338, 339, 347, 375

Skurdauskienė, Jolanta 359

Słowacki, Juliusz / Słowackis 246, 362

Smetona, Antanas 335, 353, 357

Smilga, Antanas / Smiłgo 285, 286, 299, 346, 370

Smolka, Stanisław 305, 372

Śniadecki, Jan / Sniadeckis 209, 356

Śniadecki, Jędrzej / Sniadeckis 209, 356

Śniegocki, Antoni 349

Sokołowski, August / Sakalauskis 328, 374

Speičytė, Brigita 6, 14, 345

Sprindis, Adolfas 13, 15, 22, 363

Sruoga, Balys 358, 359

Stadziewicz, Bolesław 369

Stanevičius, Simonas / Stanevyčia 195, 354

Steponavičius, Albertas / Steponavyčia 231, 360

Stryczyńska-Hodyl, Ewa 14, 345

Striogaitė, Dalia 6, 14–16, 21, 22, 341, 366, 368

Sumcov, Nikolaj / Sumcovas 301, 371

Szystowski, Mieczysław August 271–274, 367

Šalkauskis, Kazys 218

Šalkauskis, Stasys 218

Šaulys, Jurgis 14, 335, 338, 339

Šenavičienė, Ieva 360

Ševčenka, Taras 301, 372

Šiaučiūnas, Liudvikas 257, 366

Šikšnys, Marcelinas (Šiaulėniškis, M. Š.) 241, 335, 361

Šlapelis, Jurgis 347, 357

Šleivys, Kazimieras 237, 361

Šliūpas, Jonas 340, 342, 354, 369

Šnapštys, Juozas (Margalis) 98, 346, 353

Tamkevičius, Gustavas / Tomkevyczia, Tomkevyčia 245, 269, 362, 367

Target, Guy Jean Baptiste 109, 347

Tyla, Antanas 344, 359, 371

Tilmansai, Kurtas ir Richardas 288, 370

Tolstoj, Lev / Tolstojus, Leonas 188, 302, 353, 372

Treideris, Romas 336, 337

Trepov, Fiodor / Trepovas 92, 345

Trockij, Vitalij / Trockis 232, 320, 321, 360

Tumas, Juozas (Vaižgantas) 13, 337, 339, 340, 346, 353, 364, 367, 368

Turgenev, Ivan / Turgienievas 301, 372

Ulianskis, Kazimieras 340

Vaicekauskas, Mikas 6

Vaičaitis, Pranas 335, 341, 353

Vaineikis, Liudas 184, 246, 250, 335, 354, 362, 363, 367

Vaišvila, Ignotas 359

Valančius, Motiejus / Volončauskis 305, 306, 359, 372

Valujev, Piotr 338

Vanovskij, Piotr / Vanovskis 46, 339

Vienažindys, Antanas (Vienužis) 216, 357

Vieriovkin, Piotr / Vierovkinas 288, 370

Vileišis, Jonas 335, 351, 353

Vileišis, Petras 151, 267, 285, 286, 335, 337, 339, 340, 349–351, 353, 358

Vilkutaičiai, Antanas ir Jonas (Keturakis) 361

Višinskas, Viktoras 250, 364

Višinskis, Povilas (–a, A. S., Abramovs, Apaštol, A-s, Baidykla, Balanda, Blinda, Davatkos vaikas, Demokratas, Garsas, Grybautoja, Y. Z., Kaipsaunori, Keleivis, Kvaila, Lietuvos bajoras, Mužikas, Mužikėlis, Ne mokinys, P., P. A., P. Aniuolas, P. Apaštolas, P. A-s, P. Aukštaitis, P. K., P. Szaknis, P. Š., P. Šahnis, P. Šaknis, P. V., P. Višinskis, P. Wyszyński, Pakeleivis, Povylas Šaknis, Sp-as, Spr., Spragilas, Szaulietis, Š., Šiaulietis, Šis-tas, T. R., Tarpininkas, Uk., Ū-kis, Ušn., Ušnėniškis, V., Vagis, Vilnietis, Vingur-Gurklis, X., Z., Žemaitis, Žemajtis, Žinantis, Žirnis, Žmogus, Žrg., Žvirblis iš Kanapių, Žvirblis iš kanapių)

Vitkauskas, Viktoras / Vitkauckas 291, 370

Vitkauskytė, Ona 134

Vitte, Sergėj 48, 92, 172, 339, 343, 345

Volteris, Eduardas 222, 283, 359

Vonsiackij, Andrej / Vonseckis, Vonsiackoj 192, 193, 212, 246, 251, 323, 353, 363

Voroneckij, Aleksandr / Voroneckis 117, 348

Wyganowski, Floryan 361

Wilhelm II / Vilgelmas 124

Wittgenstein, Ludwig / Vitgenšteinas 67, 343

Wurm, Emanuel 336

Zaczyński, Marian 374

Zauniūtė, Morta 335, 341

Zdanowicz, Ludwik Feliks / Zdanavyčia 140, 143, 348

Zdziechowski, Marian 374

Zenger, Grigorij / Zengeris 46, 339

Zikaras, Juozas 340

Zubova, Tatjana / Žubovaitė 280, 368

Zubova, Aleksandra 374

Zubovas, Dmitrijus / Žūbovas 281, 282, 355, 368, 369

Zubovas, Nikolajus 325, 369, 374

Zubovas, Vladimiras 245, 339, 348, 355, 362, 369

Żuk-Skarszewski, Tadeusz / Žuk-Skarševskis 328, 375

Zwierowicz, Stefan Aleksander / Zvieriavyčia, Žvieravičius 97, 346, 358

Žaltauskaitė, Vilma 6, 348, 363

Žilinskas, Tomas 340

Živatkauskas, Zenonas / Živatkauckas 258, 366

What Do We Lack Today? Publicistic Writing of Povilas Višinskis

Summary

Material of the book What Do We Lack Today? Publicistic Writing of Povilas Višinskis is a publicistic writing of Povilas Višinskis published in periodicals (Varpas, Ūkininkas, Lietuvos ūkininkas, Naujienos, Vienybė lietuvninkų, Darbininkų balsas, Vilniaus žinios, Ogniwo) or in separate brochures. Višinskis began writing and publishing various articles, comments (also analytical), correspondence, reviews from the beginning of his studies in St. Petersburg (1894). Already in the first texts, the national interest characteristic of his whole life, concern for the Lithuanian language or human rights under the conditions of tsarist oppression, and the ability to summarize certain realities in the context of the whole epoch and wider space become apparent. Višinskis continued writing articles for press until his death (1906).

The introduction of the book presents the path of critique (reception) of Višinskis’ life and work. It shows up works, ideological principles and attitudes of this historical figure as a collaborator of Varpas, literary helper and mediator (for writers to publish their works), famous gegužinės (social-political festival in nature) organizer, democratic politician and anthropological data collector. Višinskis’ modern reception invites to look back at the historical context of the epoch and to understand the contemporary relevance of his writings. The introduction presents a new addressee of Višinskis’ publicistic writing, stylistic and poetic features of the texts, a wide genre spectrum, and the meaning of the author’s texts.

In essence, all of Višinskis’ publicistic writing can be called political despite the unconditionally important social, educational, literary or economic topicality of the late 19th–early 20th centuries. Questions, topics and realities raised, commented on, evaluated and analyzed by the author are relevant today from both perspectives – the general historical aspect and Višinskis’ views or writing biography. Višinskis’ publicistic writing presented in the book allows to better understand the historical significance of the author than before, to know not only the rhythm of life in Lithuania as a whole, but also its specific region, to feel the connection of a specific place with wider (and outside Lithuania) socio-political life processes. Allowing to know the epoch of that time, articles of Višinskis are also a pretext to ask what do we lack today, and one of the answers according to Višinskis is to take care of the nation, its language and the future of the country that is adequate, conscious, constantly strengthened.

This book consists of over 160 articles by Višinskis of various volumes. Only a small part of publicistic writing is included in the previous author’s collections. Looking at Višinskis’ publicistic writing through the modern concept of press genres, five groups were selected for its classification and book chapters. A larger part of Višinskis’ publicistic writing consists of

so-called analytical articles, which are characterized by independent problematic analysis and evaluation of events and phenomena (the first chapter of the book). Articles on the first page, or editorials (second chapter) are also distinguished from author’s creative legacy. These texts have similar features as in the first chapter, and the significance of Višinskis is further emphasized by the unique place of publication assigned to them in its own time. The identity of Višinskis’ literary publicistic writing is revealed in the third chapter of the book by combining reviews, images, essays. Correspondence, which reflects the life, events and evaluation of small towns or large centers, is characterized by a uniquely individual style, originality of the material and its evaluation (fourth chapter). The last (fifth) chapter of the book consists of translations, reviews and comments of publicistic texts published in the press. Minimal editing of texts (punctuation and spelling) preserves the authentic language of publications, which allows to get to know Višinskis and in general the linguistic attitudes, morphological, lexical and syntactic dynamics of the press language of that time.

After the main part of the book – articles of Višinskis – the book features comments explaining the names, societies, events, press releases and other facts mentioned in these texts. The comments highlight the realities of Višinskis’ life and wider context, the author’s connections with certain persons, organizations or events, which are necessary to understand the publicistic writing. At the end of the book there is a glossary of barbarisms, obsolete words and dialects, an index of personal names and an index of periodicals and organizations. All three appendixes once again draw attention to the rich language of Višinskis’ writings and / or a certain periodical, a very wide circle of persons related to Višinskis.

The title of the book was formed based on one of the Višinskis’ articles “What do we lack today?” The word “we” refers to the community that is very important to Višinskis in one form or another, “today” reminds of not only the topicality of Višinskis’ texts at that time, but also of the author’s relevance in today’s era, well, and the moment of lack, scarcity, sounds symbolic both in relation to the then era and to the present day. Or maybe we do lack Višinskis’ writings, his style, width of interests, approach to problems and concern for essential issues.

Į anglų kalbą vertė Gabrielė Tarutytė

Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika. Sudarė Dalia Jakaitė. – Šiauliai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2020. – 414 p.

ISBN 978-609-8237-08-5

Šios knygos šaltinis – periodinėje spaudoje ir atskiromis brošiūromis pasirodžiusi Povilo Višinskio publicistika, sudaranti didžiąją šios asmenybės palikimo dalį. Rinktinę sudaro per 160 tekstų. 1894–1906 m. skelbti straipsniai rašyti jaunam žmogui – ir ne tik todėl, kad nemažai vietos skiriama būtent jaunuomenei, jos švietimo, socialinėms ir kitoms problemoms išsakyti bei spręsti. Višinskis kreipėsi į politinėms ir kitoms radikalioms permainoms nusiteikusį adresatą, turėdamas viltį iš esmės keisti visuomenę, ugdyti tautinį, pilietinį, visuomeninį ar kultūrinį savo skaitytojo sąmoningumą. Leisdami pažinti to meto epochą, Višinskio straipsniai gali būti puikus pretekstas klausti, ko mums trūksta šiandien, o vienas iš atsakymų pagal Višinskį – savo laikui adekvataus, sąmoningo, nuolat stiprinamo rūpinimosi savo tauta, jos kalba, krašto ateitimi.

Redagavo

Bronius Maskuliūnas

Robertas Gedrimas

Maketavo ir apipavidalino Vaiva Kovieraitė-Trumpė

Viršelyje panaudota nežinomo autoriaus nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.

Išleido

Spausdino

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka Aušros al. 62, LT-76235 Šiauliai, Lietuva www.savb.lt

UAB „Petro ofsetas“ Konstitucijos pr. 7, LT-09308 Vilnius, Lietuva

Tiražas 300 egz.