Istorijos inžinierius: Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį by aukso žuvys

Istorijos inžinierius Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį Sudarė Aurimas Švedas

aukso žuvys Vilnius / 2019

Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba

(projekto finansavimo sutartis nr. S-LIP-19-91)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-8120-44-8

Turinys Aurimas Švedas. Istorijos inžinieriaus gyvenimo darbas . .

Lietuva ir Europa Visuomenės formacijos. . . . . . . . . . . . 19 2000-ieji: istorija ir šiandienos patirtis . . . . . . . 25 Naujoji Europa. Istorijos metmenys ir įžvalgos iki XVI a.. . 37 Lietuvos kelias į pasaulio istoriją . . . . . . . . . 52 Lietuvos europinio identiteto problema XIII amžiuje. . . 62 Tautinės lietuvių savimonės lygis XIV a. pabaigoje. . . . 69 Kas sava ir kas skolinta mūsų kultūroje . . . . . . . 83 Lenkijos vaidmuo europeizuojantis Lietuvai . . . . . 94 „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis . . . . . . . . 113 Europa ir Lietuva kultūros ir civilizacijos tipologijų požiūriu . . . . . . . . . . . . . 125 Lietuvos kraitis stojant į Europos Sąjungą . . . . . . 139

Istorinės asmenybės ir lemtingi įvykiai Šv. Brunono misija . . . . . . . . . . . . . Lietuvos valstybingumo pradžia . . . . . . . . Mindaugo karūnacija. Faktai ir jų esmė . . . . . . Trys Mindaugo paslaptys . . . . . . . . . . . Vienintelė Lietuvos karalienė Morta . . . . . . . Kiek Lietuva išnaudojo Durbės mūšį? . . . . . . . Gediminas. Politinio portreto bruožai . . . . . . . Ar lengva apibūdinti Vytautą Didįjį? . . . . . . .

153 172 176 181 184 189 193 198

Vytauto Didžiojo politikos bruožai . . . . . . . . 205 Vytautas kaip Europos dinastas . . . . . . . . . 210 Rugsėjo aštuntoji . . . . . . . . . . . . . 218 Albertas Goštautas. Jo vieta politinėje Lietuvos istorijoje 221 Mikalojus Radvila Juodasis . . . . . . . . . . 226 Stepono Batoro politinė koncepcija ir Lietuvos istorinės raidos perspektyvos . . . . . . . . . . 231 Liublino unijos padariniai . . . . . . . . . . 244 Lietuvos istorijos datų viršūnės . . . . . . . . . 248 Vasario 16-oji . . . . . . . . . . . . . . 250 Kovo 11-oji. Viena iš daugelio ir vienintelė . . . . . 253 Kovo 11-osios dešimtmetis . . . . . . . . . . 258

Intelektualinis autoportretas Istorijos inžinierius . . . . . . . . . . . . „Esame Europos kultūros istorijos dalis“ . . . . . . „Jeigu socializmas užtruks, bijau, šita karta gali užgesti...“ „Kultūra negimsta tuščioje vietoje“ . . . . . . . . „Valstybės vadovas – Dievo dovana“. . . . . . . . „Viskas priklauso nuo mūsų pačių“. . . . . . . .

269 277 292 300 307 314

Išnašos. . . . . . . . . . . . . . . . 322 Asmenvardžių rodyklė. . . . . . . . . . . . 346

Istorijos inžinieriaus gyvenimo darbas Aurimas Švedas

Kokia yra istoriko amato prasmė? Savo pasakojimais apie praeitį kurti egzistencinius orientyrus gyvenantiems dabartyje. Tokią istoriko darbo sampratą nuosekliai teigė pirmosios prancūzų Analų mokyklos atstovai Lucienas Febvre’as ir Marcas Blochas, rašydami istoriografinius manifestus, kviesdami mūzos Klėjos bendradarbius Prancūzijoje ir pasaulyje prisidėti prie istorijos mokslo atnaujinimo darbo. Kiekvienai kartai reikia vis kitų istorikų pasakojimų, kuriuose tam tikros epochos žmonės galėtų rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Lietuvos visuomenė pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu jautė gyvą poreikį susivokti praeityje ir ieškojo atsakymų į šiuos klausimus: kuo lietuviai gali didžiuotis žvelgdami į savo istoriją; kaip derėtų vertinti lietuvių ir lenkų bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – egzistavimą; kodėl šios valstybės likimas buvo toks dramatiškas; kas yra mūsų senosios ir naujųjų laikų istorijos didieji ir ką jiems pavyko nuveikti; kokias klaidas mūsų protėviai yra padarę ir kaip šios klaidos nulėmė tautos bei valstybės likimą; kokią vietą Lietuva užima Europos istorijoje; ar lietuviai per savo egzistavimo istorijoje tūkstantmetį įstengė esmingiau prisidėti prie Europos civilizacijos kūrimo, o gal jie buvo vien tik šios civilizacijos nešamos gerovės vartotojai? Šios ir daugybė kitų visuomenės savivokai svarbių temų sovietmečiu buvo nustumtos į istorijos mokslo ir viešojo kalbėjimo paraštes,

todėl Nepriklausomybės atkūrimas kartu žymėjo ir naują Lietuvos visuomenės istorinės kultūros raidos etapą, kuriame imtasi aistringai nagrinėti klausimus, signalizuojančius, kad laisvę ir teisę į atmintį atgavusi visuomenė siekia apmąstyti, nusakyti savo vietą istorijos tėkmėje. Taigi, dramatiškų permainų laikotarpiu į savistabą bei sudėtingus svarstymus įnikusi visuomenė ragino mokslininkus palikti jiems įprastą komforto zoną ir žengti į mažai ištyrinėtų temų lauką (kuris susiliečia su istorijos teorijos bei istorijos filosofijos sferomis), kitaip sakant, skatino rizikuoti, improvizuoti, pasitelkti istorinę vaizduotę, pagaliau – išmėginti naujus dialogo su sociumu būdus. Edvardas Gudavičius buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, XX a. 10 dešimtmetyje intelektualiai pasirengęs svarstyti aukščiau paminėtus klausimus ir imtis sudėtingos, daug pastangų, laiko reikalaujančios visuomenės edukacijos veiklos. Šis vėlai į praeities tyrimų lauką iš inžinerijos pasaulio atėjęs žmogus (būdamas 41-erių apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją) esminių Lietuvos valstybės, visuomenės ir istorijos mokslo permainų metu atliko itin svarbų – istorijos inžinieriaus – vaidmenį. Savo akademiniuose straipsniuose, monografijose, interviu, mokslo populiarinimo tekstuose ir Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje rodytoje laidoje „Būtovės slėpiniai“ (transliuotoje 1993–2004 m.)1 minėtas istorikas nuosekliai konstravo naują didįjį istorinį pasakojimą apie Lietuvos istorijos raidą, žvelgiant į ją iš ilgalaikės perspektyvos – civilizacijų kaitos kontekste, taip pat – apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietą Vidurio ir Vakarų Europos bei pasaulio istorijoje. Kaip ne kartą yra nurodęs pats mokslininkas, šio didžiojo pasakojimo pagrindu tapo nedogmatiškai interpretuojama marksistinė teorija, civilizacionistų Oswaldo Spenglerio, Arnoldo J. Toynbee’io, Maxo Weberio idėjos ir Analų mokyklos atstovų išsakyti teiginiai tiek apie istorijos mokslo atnaujinimo poreikį, tiek apie feodalizmo formaciją ir viduramžių civilizaciją. 8

Ieškodamas dialogo partnerių Lenkijos bei Lietuvos istoriografijoje, E. Gudavičius visų pirma rėmėsi Henryko Łowmiańskio, Zenono Ivinskio ir Juozapo Stakausko tekstais2 . Paskiri, bet labai svarbūs E. Gudavičiaus sukurto didžiojo pasakojimo fragmentai išryškėjo jo tekstuose, rašytuose sovietmečiu3, tačiau lūžiniu momentu „Gudavičiaus paradigmos“ atsiskleidimo procese derėtų laikyti XX–XXI a. sandūrą. 1998 m. pasirodžius šio mokslininko monografijai „Mindaugas“4 ir 1999 m. knygynus pasiekus jo parašytam pirmajam „Lietuvos istorijos“ tomui5, E. Gudavičiaus idėjos ėmė skleistis kompleksišku pavidalu. E. Gudavičiaus sukurtos Lietuvos ir pasaulio istorijos koncepcijos visumą padeda suvokti dar viena, 2002 m. publikuota mokslininko tekstų rinktinė „Lietuvos europėjimo keliais“6. Iš pažiūros ganėtinai skirtingus šioje knygoje publikuojamus nepriklausomybės laikotarpiu rašytus mokslininko tekstus į vieną visumą sujungia idėja, kad Lietuvos istorijos specifiką nulėmė individualios nuosavybės santykių modelis, nukreipęs mūsų visuomenę Vakarų Europos (Vakarų civilizacijos), o ne Rusijos (Rytų civilizacijos) istoriniu keliu. Taip XX a. pabaigoje savos vietos naujajame erdvėlaikyje ieškančiai Lietuvos visuomenei buvo pasiūlytas novatoriškas civilizacinis Lietuvos bei pasaulio istorijos vaizdinys. Jame kiekviena istorijos detalė turėjo savo prasmę pasakojimo visumos atžvilgiu ir atvirkščiai – dėmesingai įsižiūrėjus į didžiojo pasakojimo konstruktą imdavo aiškėti makroperspektyvos svarba interpretuojant konkrečius įvykius ir reiškinius, priskirtinus mikroperspektyvai. Bandymų apmąstyti ir įvertinti E. Gudavičiaus civilizacinę koncepciją ir jos reikšmę lietuvių istoriografijai būta7. Taip pat svarstyti ir šio istoriko koncepcijos teoriniai pagrindai8. Peržvelgus XX a. pabaigoje ir XXI a. rašytus E. Gudavičiaus tekstus, taip pat įvertinus jau egzistuojančią jo nuveiktų darbų refleksiją, galima išskirti keturias tampriai susijusias, nuosekliai

plėtotas temas, kurios iš esmės ir sudaro šio mokslininko sukurto Lietuvos bei pasaulio istorijos modelio, arba „Lietuvos istorijos DNR“, pagrindą: 1. „pagrindinio“ ir „šalutinio“ istorijos kelių koncepcija; 2. civilizacinių Europos regionų bei Vidurio Europos genezės ir raidos modelis; 3. Lietuvos, kaip labiausiai į rytus nutolusios Vidurio Europos šalies ir sykiu – vėluojančio istorijos fenomeno, teorija; 4. „pastumtos kortų kaladės“ dėsnis. Keturios svarbiausios E. Gudavičiaus didžiojo pasakojimo temos leido jam suformuluoti novatoriškas idėjas apie Lietuvos, Europos ir pasaulio istorijos raidą, kuriomis remdamasis mokslininkas sukūrė originalų Lietuvos istorijos modelį ir „sinchronizavo“ jį Europos bei pasaulio istorijos atžvilgiu. Dabar trumpai jas pristatysime. Šias idėjas postuluojantys ir plėtojantys tekstai tapo naujos E. Gudavičiaus tekstų rinktinės pagrindu. „Pagrindinis“ ir „šalutinis“ istorijos keliai. Anot E. Gudavičiaus, „pagrindinis istorijos kelias“ yra Rytų tipo vergovinė (despotinė) formacija. Nuo seniausių laikų iki šių dienų nusidriekusį pagrindinį istorijos kelią galima įžvelgti Egipto, Babilonijos, Asirijos, senovės Indijos ir senovės Kinijos, Centrinės Amerikos ir Andų civilizacijų, taip pat – komunistinės Kinijos, Sovietų Sąjungos ir XXI a. „postmodernios diktatūros“ būdu valdomos Rusijos politinėje, ekonominėje ir visuomeninėje sanklodoje. Antikos civilizacija pagimdė „išimtinį istorijos kelią“ (su individu ir individualaus savininko institutu), kuris ilgainiui išsiplėtė į Romos imperiją, o šiai žlugus jos griuvėsiuose susiklostė savotiška antikinio raidos kelio tąsa. Senovės germanai „išimtinį istorijos kelią“ modifikavo pereidami nuo individualaus vergvaldžio ūkio prie individualaus gamintojo ūkio, tokiu būdu sukurdami

socialinį ir ekonominį pagrindą užgimstančios Europos civilizacijos raidai. Lietuva priklauso „išimtiniam istorijos keliui“. Civilizaciniai Europos regionai bei Vidurio Europos genezės ir raidos modelis. Kalbėdamas apie Vakarų civilizaciją, E. Gudavičius vartoja „branduolio“ ir „periferijos“ sąvokas. Civilizacijos branduolys yra tos šalys, kuriose susiklosto ir dinamiškai vystosi socialinių-ekonominių santykių modelis (tampantis siektinu pavyzdžiu periferijai), taip pat yra kuriamos civilizacinės vertybės. Periferija E. Gudavičiaus koncepcijoje vadinami tie civilizaciniai subjektai, kurie vėliau įtraukiami į civilizaciją, todėl yra priversti vytis branduolį. E. Gudavičiaus požiūriu, Vakarų civilizacijos branduoliu viduramžiais buvo dabartinė Vakarų Europa (šiaurės rytuose jos ribas žymėjo Vakarų Romos imperijos sienos – limes, o pietuose – Viduržemio jūra). E. Gudavičius taip pat išskiria Naująją Europą, susidedančią iš Skandinavijos šalių (Danijos, Švedijos, Norvegijos) ir Vidurio Europos (Čekijos, Vengrijos, Kroatijos, Lenkijos). Lietuvos, kaip labiausiai į rytus nutolusios Vidurio Europos šalies, civilizacinė tapatybė. Suformulavęs tezę, kad Naujoji Europa buvo pasmerkta kartoti tai, ką jau buvo išgyvenęs Europos branduolys, E. Gudavičius savo tekstuose nuosekliai atskleidžia šio dėsnio veikimą Lietuvos istorijoje: „Lietuva yra vėluojančios istorijos fenomenas, pavėluoti ir pseudomorfiniai viduramžiai, toks pat renesansas, labai jau pavėlavęs ir dėl to specifiškas romantizmas.“9 Kita vertus, apibrėždamas Lietuvą kaip labiausiai į rytus nutolusios Vidurio Europos šalį, E. Gudavičius išryškina vieną, jo žodžiais tariant, fenomenalų Lietuvos istorijos aspektą. Tapusi vienintele naujausios viduramžių Europos dalimi, Lietuva XV a., anot E. Gudavičiaus, atliko didžiulį civilizacinį šuolį ir greičiausiai pritapo prie Europos. Tokio

„intensyvaus istorinio sprinto“ neteko bėgti nė vienai Europos tautai. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis. Naujojoje Europoje (ir ryčiausioje jos šalyje – Lietuvoje), siekiančioje pritapti prie Europos branduolio valstybių, antstatiniai europinės civilizacijos reiškiniai plito ir buvo įdiegiami lengviau už bazinius. Aukščiau trumpai pristatytų klausimų tyrimai leido E. Gudavičiui sukurti Lietuvos istorijos, kaip nuolatinės, tūkstantį metų trukusios pastangos pritapti prie Vakarų Europos, „algoritmą“, kurio veikimas išryškina lietuvių tautos dramą, bandant išsaugoti valstybingumą Rytų–Vakarų priešstatos erdvėje ir įveikti geopolitinių sąlygų nulemtą civilizacinį vėlavimą. Šių idėjų plėtotė taip pat leido E. Gudavičiui pradėti kalbėti apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip „forpostą“, kuris XIV a. pabaigoje – XV pradžioje ir XVI–XVII a. iš esmės prisidėjo prie Vakarų civilizacijos priešpriešos bizantinei civilizacijai atstovaujančiai Maskvai, o XVII a. atliko svarbų vaidmenį stabdant islamo civilizacijos veržimąsi į Europą. Iš aukščiau išvardintų E. Gudavičiaus postulatų nuosekliai išplaukia ir dar viena, labai svarbi jo Lietuvos istorijos koncepcijos dalis, kuri Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę parodo ne tik kaip „forpostą“, bet ir kaip „pleištą“, suskaldžiusį rytų slavų pasaulį, ir kaip „galimybę“ ukrainiečių bei baltarusių tautoms atsirasti istorijos arenoje. Ką tik paminėtos temos taip pat yra reflektuojamos šioje E. Gudavičiaus tekstų rinktinėje. Jos struktūrą, kaip jau sakyta, nulėmė noras apčiuopti ir parodyti autoriaus sukurto Lietuvos istorijos vaizdinio visumą, pademonstruoti svarbiausias šį vaizdinį suformuojančias ir jo integralumą palaikančias idėjas. Atidesnis skaitytojas, jau susipažinęs su E. Gudavičiaus tekstais, kaipmat pastebės, kad ši tekstų rinktinė tiek savo struktūra, tiek jos branduolį sudarančiais tekstais yra lyg pratarmėje jau paminėtos, 2002 m.

pasirodžiusios knygos „Lietuvos europėjimo keliais“ kūrybiškas tęsinys. Dar sykį prisiminti trumpus, bet lyg rapyros smaigalys konceptualiai aštrius E. Gudavičiaus tekstus buvo pasiryžta įvertinus keletą argumentų: Akademinis argumentas. Lietuvių istoriografija kol kas nepasiūlė naujo, ilgalaikėje perspektyvoje atsiskleidžiančio visuminio Lietuvos istorijos vaizdinio, todėl E. Gudavičiaus civilizacinė koncepcija išlieka svarbi istorijos mokslui daugeliu aspektų. Visuomeninis argumentas. Lietuvos visuomenėje vis garsiau skambant balsams, teigiantiems siaurą, primityvią ir agresyvią tautiškumo sampratą, vis dažniau pasigirstant antivakarietiškoms bei antieuropietiškoms manifestacijoms, E. Gudavičiaus pasakojimas apie tūkstantmetį besitęsusį Lietuvos kelią į Europą, yra aktualus kaip niekad. Perfrazuojant poeto Tomo Venclovos žodžius, tam tikrus dalykus verta ir reikia kartoti, nes „tik lašas po lašo turi šansų paveikti visuomenės nuomonę – kad ir lėtai, kad ir ne visą“10. Leidybinis argumentas. Tekstų rinktinė „Lietuvos europėjimo keliais“ jau seniai tapo studentų ir Lietuvos istorija besidominčių žmonių medžiojama bibliografine retenybe. Taigi, pasitarus su knygos sudarytojais Alfredu Bumblausku ir Rimvydu Petrausku, nemenkas jau skelbtų tekstų pluoštas buvo atrinktas šiai publikacijai. Į naująją knygą taip pat įtraukti po 2002-ųjų pasirodę E. Gudavičiaus straipsniai, kuriuose toliau plėtojamas jo sukurtas didysis pasakojimas apie Lietuvos europėjimo istoriją. Istoriko amato argumentas. E. Gudavičiaus mokiniai ir kolegos, suvokdami šio mokslininko idėjų, formuluotų moksliniuose bei

publicistiniuose tekstuose, svarbą tuo pat metu itin vertina jo autorefleksiją, gebėjimą diskutuoti, polemizuojant kurti argumentų sekas, taip istoriko amatą prilyginant aukščiausios prabos intelektinei veiklai. Dėl šios priežasties trečiojoje knygos dalyje „Intelektualinis autoportretas“ skaitytojų dėmesiui yra pateikiami bene konceptualiausi XX a. 10 dešimtmetyje publikuoti E. Gudavičiaus interviu, kuriuos dėmesingai perskaičius galima patirti, kaip intelektinėse laboratorijose gimsta praeities vaizdiniai. Na ir paskutinis argumentas, kodėl Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bendruomenė ir leidykla „Aukso žuvys“ ėmėsi bendro darbo. Su nauja tekstų rinktine yra pasitinkamas solidus E. Gudavičiaus – devyniasdešimtmečio – jubiliejus. Bene aukščiausia pagarba istoriko darbui parodoma tuomet, kai jo tekstai yra skaitomi, cituojami ir gyvai aptarinėjami. Šios E. Gudavičiaus tekstų rinktinės atsiradimas liudija, kad istorijos inžinieriaus idėjos yra svarbios ir reikalingos visuomenei, įžengusiai į antrąjį Lietuvos europėjimo istorijos tūkstantmetį.

Visuomenės formacijos Visai neseniai žmonijos istorija istorijos vadovėliuose buvo skirstoma į penkis raidos etapus, vadinamus formacijomis: pirmykštę bendruomenę, vergovę, feodalizmą, kapitalizmą ir komunizmą (socializmą). Komunizmas pasirodė esąs utopija, ir tai diskreditavo vadinamąjį marksizmą. Tai buvo nepasiteisinusi istorijos projekcija į ateitį. Tačiau marksizmo istorijos projekcija į praeitį yra rimta mokslinė sistema. Taigi ir keturios marksizmo nurodomos formacijos lieka realiu bei nagrinėtinu dalyku. Tiesa, žmonijos istorija kur kas sudėtingesnė, negu tai buvo vaizduojama vadovėliuose formacijų schemose. Šios schemos visą pasaulį „pervaro“ per minėtąsias keturias pakopas. Vargu ar visur taip buvo. Bet tai aptarsime, apibūdindami pačią formacijų esmę. Pirmykštė bendruomenė atsirado iš beždžionžmogių bandos. Darbo įrankiai čia buvo tiek menki, kad žmogus galėjo išsilaikyti tik šiame kolektyve. Produkto buvo pagaminama tiek mažai, kad jo vos užtekdavo pragyventi. Sakoma, kad visi bendruomenės nariai buvo lygūs. To neneigiant, reikia kartu pažymėti, kad tai buvo beteisiškumo lygybė. Individo nebuvo, buvo tik kolektyvas. Šis kolektyvas ir buvo ūkinis vienetas. Nebuvo nei individualios šeimos, nei individualios nuosavybės. Atsiradus papildomam produktui, t. y. pradėjus gaminti daugiau, nei to reikėjo žmonėms pragyventi, atsirado ir vergai. Žinoma, atsirado ir vergvaldžiai, kurie ir pasisavindavo vergų sukuriamą papildomą produktą. Tai buvo gentinė diduomenė. Santykiai

Istorijos inžinierius

Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį

tarp jos ir vergų buvo vergoviniai, tačiau daugumą žmonių – eilinius bendruomenininkus – vienijo dar bendruomeniniai santykiai. Vergovė bendruomeninėje formacijoje sudarė tik vergovinę sanklodą. Bet šis svetimkūnis augo. Nesunku padaryti išvadą, kad vergovinė sankloda išaugo tiek, jog susprogdino ir pakeitė pirmykštę bendruomenę, iš sanklodos virsdama formacija. Tokia išvada ir buvo padaryta, bet ji pasirodė per skubi. Mat pirmykštė bendruomenė ir atsiradusi vergovė vystėsi labai lėtai. Todėl ir vergovė įsigalėjo lėtai. Vergovė iš tikrųjų pakeitė pirmykštę bendruomenę ir iš tikrųjų laikytina kita formacija, tačiau pradinėje jos stadijoje negalima formacijos tapatinti su sankloda, kaip tai buvo daroma. Egiptas, Babilonija, Asirija, senovės Indija ir senovės Kinija iš tikrųjų buvo vergovinės šalys. Ir vis dėlto jų visuomenių negalima vadinti vien vergų ir vergvaldžių priešybe, nors jas valdė vergvaldžiai ir jose būta vergų. Mat produktą gamino ir buvo vergvaldžių išnaudojami ne vien vergai. Vergai rausė kanalus, rentė statinius (pvz., piramides), bet svarbiausiąją produktų dalį – javus ir gyvulius – tiekė bendruomenininkai. Vergvaldžiai bendruomenes pajungė, kaip ir vergus. Bendruomenių ūkinius vienetus minėtosios šalys paveldėjo iš pirmykštės bendruomenės laikų. Eilinis bendruomenininkas liko beteisis kaip ir anksčiau, o vergų padėtis buvo dar blogesnė. Taigi ankstyvoje vergovinės formacijos stadijoje būta dviejų sanklodų – vergovinės ir bendruomeninės. Pastaroji vyravo vėlyvoje bendruomeninėje formacijoje. Kiekybiškai ji vyravo ir dabar, bet liko pajungta vergvaldžių interesams. Tai vadinamoji senovės Rytų visuomenė. Tokias valstybes valdė monarchai despotai. Despotinės monarchijos dygo kaip salos bendruomeninių visuomenių jūroje. Egiptas ir Kinija buvo labai toli vienas nuo kito, bet jų visuomenės tarp savęs iš esmės nesiskyrė: despotas ir jo administracija valdė bendruomenes ir vergus. Tokio tipo buvo ir vėliau bei kitose vietose atsiradusios despotijos, pvz., inkų ar actekų 20

Lietuva ir Europa

Visuomenės formacijos

valstybės Amerikoje. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad bendruomenės formacijos perėjimas į senovės Rytų tipo vergovinę (despotinę) formaciją buvo bendra visos žmonijos raidos kryptis, pagrindinis žmonijos istorinės raidos kelias. Tačiau nuo šito tam tikru momentu atsišakojo takas, kuriuo nedidelė žmonijos dalis nuėjo kita kryptimi. Despotinės visuomenės vystėsi stebėtinai lėtai. Kuomet europiečiai XV–XVI a. atrado jiems nežinomas Azijos ir Amerikos valstybes, šiose valstybėse despotai dar vis valdė bendruomenes ir vergus. Vadinasi, šios visuomenės vis dar neišėjo iš ankstyvosios vergovės stadijos. O atsišakojęs takas nuvedė į brandžiosios vergovės stadiją. Brandžioje vergovėje bendruomenės „išsiplovė“, jų nariai virto vergais arba vergvaldžiais. Tik šios dvi klasės ir sudarė brandžiąją vergovinę visuomenę. Mokslas ją vadina antikine. Antikinė visuomenė pirmiausiai susiklostė Graikijoje. Išimtinį Graikijos raidos kelią nulėmė istorinių sąlygų ir geografinės aplinkos derinys. Mažoje, raižyto reljefo šalyje, kurios visas gyvenimas buvo susietas su jūra, o klimatas ir pasiektas žemdirbystės lygis užtikrino pakankamą derlių net ir keliems žmonėms ūkininkaujant, nereikėjo kurti administracinės sistemos, prižiūrinčios visų bendruomenių ūkininkavimą. Atsirado individualus vergovinis ūkis, individuali nuosavybė vergams. Tai neleido išaugti despotų valdžiai, susidarė individualių vergvaldžių – piliečių – valstybės, vadinamieji poliai. Taip gimė vergovinė demokratija. Individualaus išnaudotojo ūkis buvo ta spyruoklė, kuri pasuko graikų visuomenę greitos raidos kryptimi. Antikos arealas ilgainiui išsiplėtė į didelę Romos valstybę. Graikų ir romėnų visuomenė pasiekė tuo metu neregėtų laimėjimų, toli pralenkdama despotines šalis. Antikos laimėjimai buvo pasiekti nepaprastai aštrių prieštaravimų kaina. Kad ir koks beteisis buvo bendruomenininkas, bet jo padėtis buvo geresnė už vergo. Dabar dauguma bendruomenininkų virto vergais. Tiesa, vystantis antikiniams poliams,

Istorijos inžinierius

Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį

atsirado asmeniškai laisvų, tik neturinčių piliečių teisių, žmonių kategorija. Ji buvo gana gausi, jos padėtis buvo kur kas geresnė už bendruomenininkų padėtį despotinėse šalyse, nemaža vergų perėjo į ją. Tačiau tuomet vidaus prieštaravimas buvo perkeltas į išorę: antikinės valstybės įsigabendavo daugybę vergų iš jas supusio bendruomeninio pasaulio. Vienas svarbiausių šio vergų papildymo būdų buvo sėkmingi karai. Antikos visuomenė žmonišką gyvenimą užtikrino nepalyginamai didesniam žmonių skaičiui negu senovės Rytų despotija, bet ji kur kas labiau slėgė savo bendruomeninius kaimynus. Pastarųjų raidai spartėjant, Roma buvo priversta gintis, jos politinės galimybės išsisėmė. Netrukus germanų gentys užkariavo Vakarų Romos imperiją. Apsupta primityvesnių kaimynų, Rytų Romos imperija nors ir išsilaikė dar tūkstantį metų, bet pati išsigimė ir nebeturėjo įtakos pasaulinės istorijos procesui. Antikinė visuomenė priėjo aklavietę ir buvo pašalinta iš istorijos arenos. Išeitų, kad antika tebuvo žmonijos istorijos epizodas, ir Romai žlugus pasaulyje vėl teliko despotinės bei bendruomeninės visuomenės. Iš pažiūros lyg ir buvo taip. Tačiau Vakarų Romos imperijos griuvėsiuose klostėsi savotiška antikinio raidos kelio tąsa. Pasiektas žemdirbystės lygis užtikrino individualaus ūkininkavimo galimybę jau kur kas didesnėse geografinėse platumose. Bet antikinė vergovė, kadaise sudariusi sąlygas tokiam ūkininkavimui atsirasti, dabar jau buvo virtusi jo tobulėjimo trukdytoja. Mat tai buvo santvarka, vis dėlto ginanti vergvaldį, t. y. gamintojo išnaudotoją. O nugalėtojai germanai, konfiskavę dalį nukariautų gyventojų žemių ir matydami, kaip šitų gyventojų socialinė viršūnė jas individualiai valdo, patys žemes taip pat individualiai išsidalino. Germanai žemę dirbo patys, jų dauguma vergų neturėjo. Šitaip atsirado jau ne individualaus vergvaldžio, o individualaus gamintojo ūkis. Pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo prieita iki individualios gamybos. Todėl Romos kritimas ne 22

Lietuva ir Europa

Visuomenės formacijos

tik nepanaikino individualaus prado, bet ir sudarė sąlygas atsirasti kur kas reikšmingesnei ir visuotinesnei jo apraiškai. Žinoma, germanai buvo dar vandalai, sugriovę antikinę civilizaciją. Reikėjo ne vieno šimtmečio, kad civilizacija būtų atkurta. Tačiau individualaus gamintojo spyruoklė šį procesą padarė tokį spartų, kad po tūkstančio metų Europa toli paliko kitas pasaulio šalis, atrado jas ir primetė joms savo kolonijinį jungą. Tas Europos raidos tūkstantmetis vadinamas viduramžiais. Kokia tai buvo visuomeninė formacija? Individualūs eilinių žemdirbių ūkiai buvo savotiška starto linija: greitai išryškėjo jų ūkinio pajėgumo nevienodumas. Stambesnieji ėmė pajungti smulkesniuosius, vėl atsirado socialinė nelygybė ir antagonizmas. Bet ir šiomis sąlygomis išnaudotojas buvo suinteresuotas palikti ūkį išnaudojamajam, jis tik primetė savo valdžią, kuri leido pasisavinti papildomąjį produktą. Šitaip gimė ir vystėsi feodalinė formacija: feodalai išnaudojo individualiai ūkininkaujančius valstiečius. Tarybinis istorijos mokslas feodalizmą laikė tokiu bendru žmonijos raidos etapu, kaip ir pirmykštę bendruomenę ar vergovę. Feodalizmas buvo „atrastas“ Azijoje ir Afrikoje. Betgi ten nebuvo individualaus valstiečių ūkio. Taigi feodalizmas – vien Europos specifika. Užtat jis, kaip ir antika, ilgainiui pralenkė kitų pasaulio žemynų visuomenes. Kuomet klostėsi europiečių sukurta kolonijinė sistema, pačioje Europoje feodalizmo laikotarpiu atsirado jau nauja kapitalizmo sankloda. Kurį laiką ji gyvavo greta feodalizmo sanklodos. Tai vėlyvojo feodalizmo formacijos požymis. Galų gale kapitalizmas šią formaciją susprogdino ir pakeitė istorijos arenoje. Apimtos ir neapimtos kolonializmo bendruomeninės visuomenės pritaikė sau technikos laimėjimus. Tai nulėmė kolonializmo žlugimą. Tačiau šitų visuomenių raidos kelias sunkus. Dabar jos mandagiai vadinamos besivystančiomis šalimis. Nepamirškime, kad tai žmonijos daugumos istorinis kelias. Kapitalizmas,

Istorijos inžinierius

Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį

kiek plačiai jis šiandien būtų paplitęs, istoriškai tėra siauro pradinio antikos tako paveldėtojas. Kaip toliau vystysis pasaulis? Žmonija dar tik pradeda mokytis rimtai prognozuoti ateitį. Prisiminkime, kad pergyvename didžiulį techninį perversmą. Futurologija jau yra mokslas, bet tai dar jaunas ir labai nelengvas mokslas. Mums belieka laukti, kaip ji į šitą klausimą atsakys. Straipsnis publikuotas: Lietuvos žinios, 1991, Nr. 1, p. 7.