TERITORIJOS
KĖDAINIAI
TERITORIJOS
KĖDAINIAI
KĖDAINIŲ MIESTO BABĖNŲ ŠILAS SU GRETIMOMIS TERITORIJOMIS
TERITORIJA IR ESAMA SITUACIJA: Ši teritorija yra Kėdainių miesto šiaurinėje dalyje, besiribojanti su gyvenamaisiais Babėnų mikrorajono kvartalais iš vakarų, rytuose - sodininkų bendrija. Šiaurinėje dalyje - miesto riba ir esantys žemės paskirties sklypai. Už kilometro - Sirutiškio gyvenvietė.
TERITORIJOS YPATUMAI Ši teritorija sudaryta iš dviejų dalių: šiaurinės ir pietinės. Šiaurinėje dalyje yra rekultyvuotas sąvartynas. Plotas - apie 26 ha. Pietinėje - Babėnų šilas su tvenkiniu pietinėje sąvartyno dalyje. Plotas - apie 92 ha.
PRIKLAUSOMUMAS, NUOSAVYBĖ Sąvartyno teritorija Valstybės žemė patikėjimo teise perduota Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Teritorijai nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: miško žemė (3 ha); paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos (2 ha); paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (2 ha); viešųjų ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros apsaugos zonos; elektros tinklų apsaugos zonos (0,05 ha). Šilo teritorija Valstybės žemė patikėjimo teise perduota Valstybes Įmonei Valstybinei miškų urėdijai. Teritorijai nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: miško žemė (92 ha); paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos (0,22 ha); paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (0,22 ha); melioruotos žemės ir me-lioracijos statinių apsaugos zonos (2 ha); kelių apsaugos zonos (3 ha); elektros tinklų apsaugos zonos (0,63 ha)
PROBLEMATIKA Babėnų šilas - tai vieta, kurioje galimas poilsis, laisvalaikio praleidimas, sveikatinimasis ir pan. Tarybiniais metai šilo prieigose buvo įrengtas profilaktoriumas. Visada buvo naudojamas sporto mokyklos sportininkų treniruotėms, sporto entuziastams, poilsiui, pasivaikščiojimams. Numatomas integravimas kartu su pietine šilo dalimi, pritaikant šiuolaikines priemones pasivaikščiojimams ar judėjimu dviračiu, slidėmis ir pan. Šilo dalyje esantis tvenkinys yra naudojamas vandens mėgėjų arba žvejų, poilsiautojų. Šiaurinėje teritorijos dalyje - rekultyvuotas sąvartynas. Dviračių ir motociklų entuziastai suformuotas sąvartyno kalvas naudoja savo pomėgiams. Šilo, vandens ir kalvų apjungimas bendrai reakreacinei paskirčiai, pritaikant šiuolaikinius technologinius sprendimus.
BUVĘS KAUNO KOLEGIJOS KĖDAINIŲ JONUŠO RADVILOS STUDIJŲ CENTRO PASTATO TERITORIJA IR PASTATAS
SKLYPO FIZINĖ VIETA J. Basanavičiaus gatvė Nr. 4, ribojama miesto parko, J. Basanavičiaus ir Birutės gatvėmis bei privačiais sklypais. Sklypo paskirtis - visuomeninės paskirties teritorija, kuri yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zonoje. Sklypas yra apie 3 ha ploto. Sklypas yra su šlaitu, nuo vidurio sklypo leidžiasi link J. Basanavičiaus gatvės, o šiaurinėje dalyje - link miesto parko su šalia esančiu tvenkiniu
PRIKLAUSOMUMAS, NUOSAVYBĖ Sklypas: valstybės žemės patikėjimo teise perduotas Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Teritorijai nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: vandens tiekimo ir nuotėkų, paviršinių nuotėkų tvarkymo infrastruktūros apsaugos zonos (0,28 ha); skirstomųjų dujotiekių apsaugos zonos (0,49); elektros tinklų apsaugos zonos (0,02 ha); požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonos (0,28 ha); viešųjų ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruk-tūros apsaugos zonos (0,02).
SITUACIJA PAGAL KĖDAINIŲ MIESTO BENDRĄJĮ PLANĄ Kėdainių miesto bendrajame plane sklypas yra specializuotų kompleksų zonoje (priskiriamos švietimo įstaigoms, dalis visuomeniniams objektams, ligoninės kompleksams).
ESANTYS PASTATAI IR STATINIAI Viduryje sklypo stovi 4 aukštų pastatas, kuris buvo priskirtas švietimo įstaigai - tarybiniais metais buvo speciali rusakal-bės Kėdainių visuomenės vaikų švietimo mokykla, nepriklausomybės metais - gimnazija bei tarptautinių kalbų mo-kykla. Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centrui sustabdžius veiklą, pastatas priklauso VĮ Turto bankui. Vakarinėje sklypo dalyje - mokyklos standartus atitinkanti sporto aikštelė su bėgimo taku. Garažas, patikėjimo teise priklausantis Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrui.
PROBLEMATIKA Funkcionalizmo stiliaus gimnazija Kėdainiai pasipuošė 1937–1940 metais. Ji buvo pastatyta dabartinio keturių aukštų buvusio Kauno kolegijos pastato vietoje, prie grafo Eduardo Totlebeno dvaro sodybos. Gimnazija buvo pripažinta gražiausiu ir funkcionaliausiu mokyklos pastatu Nepriklausomoje Lietuvoje. Jį suprojektavo garsus tarpukario ir pokario mokyklų projektuotojas Feliksas Bielinskis. Likimas gimnazijai nebuvo palankus. 1944 m. liepos 30-ąją ją susprogdino naciai. Tarpukaris (1918–1940) buvo vienas reikšmingiausių Kėdainių ekonomikos, plėtros ir architektūros laikotarpių. Kaip ir visoje Lietuvoje, mieste reiškėsi Europoje vyravusios modernios kryptys, formos ir stiliai. Tik čia jie įgavo savitumo, susijusio su vietos tradicija, ekonomika ir tautinio tapatumo sklaida. Postūmį moderno architektūrai atsirasti davė jaunos Nepriklausomos Lietuvos siekis ugdyti pilietinę visuomenę. Buvo aktyviai skleidžiama tautinė ideologija, garbinama valstybės praeitis ir aukštinama tradicinė liaudiška kultūra Algirdas Juknevičius, archeologas, Kėdainių senamiesčio tyrinėtojas
Vaizdas nuo J. Basanavičiaus gatvės
Mokyklos pastatas yra apleistas, nefunkcionuojantis, tačiau esantis vaizdingoje istorinėje bei gamtinėje, urbanizuotoje Kėdainių miesto dalyje. Numatyti naujas galimybes, funkcijas, idėjas pastatui bei teritorijos pritaikymą visuomenės poreikiams arba naujai integracijai į Kėdainių miesto raidą, pritraukiant verslą, kultūrą ar pritaikyti socialiniams poreikiams.
KĖDAINIŲ MIESTO SENAMIESTIS
TERITORIJOS FIZINĖ VIETA Tai Kultūros paveldo reglamente nustatytos Kėdainių senamiesčio ribų dalis, apsuptą Smilgos upeliu, Nevėžio upe, Didžiosios ir J. Basanavičiaus gatvėmis.
SITUACIJA PAGAL KĖDAINIŲ MIESTO BENDRĄJĮ PLANĄ Kėdainių miesto bendrajame plane sklypas yra pagrindinio centro, mažo užstatymo intensyvumo, paslaugų, kultūros paveldo apsaugos zonose.
TERITORIJOS YPATUMAI Kėdainiai įsikūrę abipus ramios tėkmės Nevėžio, šeštos pagal dydį Lietuvos upės. Miestas formavosi dviejų pag-rindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sričių – Žemaitijos ir Aukštaitijos – paribyje. Nuo XV a. vidurio iki XIX a. vidurio miestas buvo privati LDK didikų Radvilų ir Kiškų bei carinės Rusijos imperijos grafų Hutenų-Čapskių ir Totlebenų nuosavybė. Ekonominius, teisinius ir administracinius miesto funkcionavimo pagrindus savininkai kūrė siekdami ekonominių ir politinių interesų, toleruodami gyventojų nacionalinius jausmus ir religinius įsitikinimus.
XVI a. vidury Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių LDK. Čia gyveno arijonų, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bendruomenės, telkėsi protestantų šviesuoliai ir lietuviškosios raštijos puoselėtojai. Jų skleidžiamos idėjos ir Kėdainių savininkų interesai telkė bendruomenes, formavo įvairių konfesijų ir kultūrų miestą. XVI–XVII a. lietuviškose LDK žemėse Kėdainiai buvo racionaliausiai ir novatoriškiausiai suplanuotas miestas: jį kuriant taikytasi prie raiškaus slėninio terasinio reljefo ir imigrantų bendruomenių gyvenamų teritorijų. Toks planavimas buvo čia viešpatavusių protestantų praktiškumo ir pasaulėjautos kūrinys. XVIII a. viduryje Kėdainiuose įsigalėjo katalikai. Savo tikėjimo pergalę jie paženklino 1766 m. pastatydami me-dinę Švč. Mergelės Marijos Aukojimo (dabar Šv. Juozapo) bažnyčią ir įkurdami naują parapiją dešiniajame Nevėžio krante. Nuo XVIII a. vidurio Talmudo studijomis miestą garsino žydai judėjai. Jų bendruomenė, vadinama kahalu, buvo didžiausia ir įtakingiausia Žemaitijoje. XIX–XX a. pradžioje imperijos provincijos vaizdą Kėdainiams suteikė carinės Rusijos valdžia: pastatė mūrinę Kristaus Atsimainymo cerkvę, išmūrijo kareivinių kompleksus vienuolių karmelitų ir reformatų gimnazijos valdose, renesansines ir barokines pastatų formas pakeitė klasicistinėmis. Modernius bruožus Kėdainiai įgavo jaunos Nepriklausomos Lietuvos piliečių dėka. Jie novatoriškai suplanavo senojo miesto prieigas, jas ir miestą apstatė modernių formų kotedžais bei visuomeniniais pastatais. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia išardė privačias valdas, nugriovė dalį senųjų pastatų, pastatė tipinius daugiabučius, sudarkė bendruomenių centrų erdves ir tūrines kompozicijas. Šių dienų brandžios architektūros, pigios butaforijos ir eklektikos deriniai liudija miesto gyventojų tapatumo paieškas.
SENŲJŲ KĖDAINIŲ URBANISTIKOS YPATUMAI Senųjų Kėdainių urbanistikos ypatumą liudija sumaniai sutvarkyta dešiniojo Nevėžio kranto pusė. Ji tvarkyti pradėta XVI a. pabaigoje, o baigta – XVII a. viduryje. Nuo tada ši urbanistinė erdvė nesikeitė iki pat XX a. I pusės. Kuriant dešiniojo kranto miestą taikytasi prie raiškaus slėninio terasinio reljefo, kuriame atskirose teritorijose telkėsi evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų ir žydų judėjų bendruomenės. Dėl teritorijos pasiskirstymo čia formavosi stačiakampio plano miestas su išskaidytais centrais ir tiesių gatvių tinklu, klestėjo architektūros formų įvairovė. Tokio planavimo ir novatoriškos urbanistikos iniciatoriai buvo miesto savininkai didikai Kiškos ir kunigaikščiai Radvi-los. Sekant viduramžių Europos miestų tradicija, greta senojo Kėdainių miesto buvo suformuotas naujas, teisiniu požiūriu beveik savarankiškas darinys Janušava. Jos suformavimas buvo naujas reiškinys LDK ir vienintelis novatorišką miesto planavimą liudijantis pavyzdys Tikėtina, kad tokį novatorišką dešiniojo kranto Kėdainių tvarkymo modelį miesto savininkai reformatai paėmė iš kalvinizmą išpažįstančių Nyderlandų. Iš kurių protestantiškose šalyse ir miestuose plito įvairios mados, statybų naujovės ir novatoriškas miestų planavimas. XVII a. viduryje naujų bruožų dešiniojo kranto Kėdainiams suteikė Jonušas Radvila. Valdant jam, 1644– 1655 metais, suintensyvėjo mūrinių gyvenamųjų namų, kulto ir visuomeninių pastatų statyba. Kunigaikštis ją skatino dovanodamas laisvus sklypus, leisdamas steigti molio karjerus ir plytines, liepdamas mūrinius namus statyti sudegusių medinių trobesių vietose, uždrausdamas stogus dengti šiaudais. Padaugėjus mūrinių namų ir visuomeninių pastatų, su-tankėjo miesto erdvių apstatymas, išryškėjo tūriniai jų akcentai. Jais Kėdainiai praturtėjo Didžiojoje rinkoje išmūrijus renesansinių formų evangelikų reformatų bažnyčią
ir miesto rotušę, Didžiojoje gatvėje pastačius Šviesiąją gimnazija ir alumnatą, aukštumoje prie Smilgos upelio puošnius dvaro rūmus. Šie pastatai dešiniojo kranto Kėdainiams suteikė subalansuotą hierarchinę tūrinę kompoziciją, kurioje dominavo masyvi stačiakampė evangelikų reformatų bažnyčia su penkiais aukštais virš miesto silueto išsikišusiais bokštais. Naujoji reformatų šventovė tapo atsvara Kėdainių panora-moje nuo XV a. II pusės dominavusiai gotikinių formų Šv. Jurgio katalikų bažnyčiai. Ryškesnius erdvių kontūrus ir tūrinius akcentus įgavo išskaidyti bendruomenių centrai. Žydų centras Senojoje rinkoje iš kitų išsiskyrė nedidele teritorija, griežtai apibrėžtomis ribomis, tankiu apstatymu ir nedidelių tūrių pastatais. Tarp jų dominavo šiauriniame aikštės pakraštyje pastatyta medinė sinagoga ir atokiau jos, prie Smilgos upelio, mūrinė prieglauda. Knypavos akcentu tapo pietinėse aikštės prieigose suręsta medinė Šv. Andriejaus stačiatikių cerkvė ir prie jos pastatytas Kristaus Atsimainymo vienuolynas. Janušavos panoramoje dominavo mūrinė evangelikų reformatų ir medinė evangelikų liuteronų bažnyčios.1648 metais pastarosios pašonėje pradėta mūryti nauja šventovė, o 1654 me-tais greta jos baigta statyti mūrinė ligoninė. 1654 metais audringą Kėdainių augimą ir novatorišką formavimą sustabdė prasidėjęs Abiejų Tautų Respublikos karas su Maskvos kunigaikštyste ir Švedijos karalyste bei 1655 m gruodį J. Radvila ištikusi staigi mirtis. Nuo tų metų jo ir tėvo Kristupo II Radvilos suformuoto dešiniojo kranto Kėdainių plane, gatvių tinkle ir išskaidytų buvusių bendruomenių centrų struktūroje didelių pertvarkymų nebuvo padaryta. Nors dauguma sklypų amžių bėgyje buvo perplanuota, o pastatai per XIX–XX a. pradžios rekonstrukcijas ir stilių kaitą prarado būdingus XVII a. bruožus, dešiniojo Nevėžio kranto Kėdainiai išliko saviti ir reikšmingi Lietuvos urbanistikos palikime. Kairiojo Nevėžio kranto Kėdainiai planuoti nebuvo. Jie liko archajiško linijinio plano, susiformavusio XV a. prie Vilniaus, Kauno, Upytės ir Šėtos vieškelių. Šios miesto pusės panoramoje dominavo gotikinė Šv. Jurgio katalikų bažnyčia siaurame slėnyje ir ant terasos šlaitų spietėsi mediniai miestiečių namai, veikė krautuvės, karčemos. Pastatų architektūra buvo tradicinė liaudiška, panaši į tą, kurį formavo Lietuvos miestelių ir priemiesčių užstatymą. Algirdas Juknevičius, archeologas, Kėdainių senamiesčio tyrinėtojas
PROBLEMATIKA Pateikti idėjas dėl senamiesčio pavertimo išmaniu ir tuo pačiu pritraukti turistus, kaip efektyviausiai suteikti efek-tyvią informaciją apie Kėdainiuose esančius paveldo objektus, istoriją; kelti smalsumą, sukurti patrauklius objektus turistų skatinimui pasilikti keletui dienų: išmanūs turistiniai paspirtukai, mobilių programėlių, skirtų gauti informacijai apie Kėdainių miesto istorinius objektus bei nuorodomis į Kėdainių rajone esančius istorinius ar kitus kultūrinius objek-tus ir pan. arba kas nors kita. Prijungti planuojamą teritoriją prie esančios senamiesčio dalies šiuolaikinėmis priemonė-mis taip, kad išryškėtų pagrindiniai senamiesčio akcentai, būtų patogūs naudotis ir tvarūs.