1.3 Piligrimystės raida Lietuvoje

augalų rūšių, tokių kaip vyšnios, guobos, alksniai bei gluosniai, kurie upelio pakrantėje sukuria žalią

juostą. Taip pat yra pasodinta 50 000 daugiamečių augalų: vilkdalgių, viendienių, saulainių ir kt.. Parke yra 12 arų žydinčių pievų ir 6 arai vejos, kurie suteikia parkui dar daugiau žalumos (IFLA Europe).

1.3 Piligrimystės raida Lietuvoje

Piligriminės kelionės – tai kelionės, kurių metu žmogus lankydamasis šventose vietose gali

lengviau bendrauti su Dievu ir taip gilinti savo dvasinę bei religinę patirtį. Piligrimų lankomos

šventos vietos pasižymi tuo, kad jose yra išskirtiniai šventi objektai (paveikslai, relikvijos ar palaidoti šventieji), arba tai objektai šalia svarbių religinių įvykių vietų (pvz., Švč. Mergelės Marijos

apsireiškimo vieta). Dažnai piligrimai keliauja tiek į tolimose, tiek artimesnėse bažnyčiose rengiamus

atlaidus tam, kad būtų atleista už nuodėmes bei sulaukta Dievo malonės (Liutikas, 2005). Krikščioniškajame pasaulyje apie tokias keliones žinoma jau nuo II amžiaus, kai piligrimai keliaudavo į Jeruzalę, vėliau į Romą bei kitas vietas, kurios siejamos su relikvijomis. Piligrimų

kelionės tapo itin dažnos per Kryžiaus karus XI-XIII a., kuriuos galima laikyti karine piligrimyst ės

forma, nes jų tikslas buvo apsaugoti Rytuose esančias šventas vietas. XVI a. susiformavusi

protestantiška Reformacija buvo apslopinusi piligriminių kelionių mastą, dėl neigiamo požiūrio į

šventųjų, paveikslų ar relikvijų garbinimą, tačiau kontrreformacija priešinosi tam nusistatymui ir skatino piligrimines keliones į Romą, Šventąją Žemę ir į šventųjų bei kankinių palaidojimo vietas.

Kai Europoje valstybės pradėjo nacionalizuotis, padaugėjo vietinių kelionių į piligrimystės centrus.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje XVI-XVII a. taip pat susiformuoja tokie krikščioniški centrai ir taip

atsiranda piligrimystės vietų tinklas (Liutikas, 2005). „Senovės baltai tikėjo, kad gamta yra ją sukūrusios Dievybės ar dievybių dalis. Gamtiniai

objektai buvo gerbiami, garbinami ir pripažįstami šventais. Be abejo, buvo garbinami ir šventais

laikomi dangaus kūnai – Saulė, žvaigždės, Mėnulis, dievybėms priskiriami gamtos reiškiniai –

perkūnas, vaivorykštė, lietus“ – rašo Darius Liutikas (Liutikas, 2005). Ypatingą svarbą baltų tikėjime turėjo ir vandens telkiniai. Vandens laikymas šventu atsispindi hidronimuose, kurie atsirado dar iki Lietuvos pakrikštijimo: upės – Šventoji, Šventupė, Šventelė, ežerai – Šventas, Šventežerėlis, Šventišius ir kt. Taip pat buvo garbinami ir kiti gamtos

objektai: kalvos, girios, pavieniai medžiai, akmenys, daubos bei olos (Liutikas, 2005). Senovės lietuviai taip pat turėjo piligrimystės centrą – Rikojotą (Romuvą) – deja, nėra

išlikusių duomenų, kurioje tiksliai vietoje tai buvo. Taip pat šventa vieta buvo laikomas ir Neries bei Vilnios santakoje esantis Šventaragio slėnis. Lietuvai tapus krikščioniška, kai kuriose baltams

šventose vietose atsirado krikščioniškos šventovės. Taip pat yra žinoma, kad senieji Lietuvos

piligrimai ir keliautojai turėjo juos globojusį dievą – Keliuką (kituose šaltiniuose vadinamas Kelių

dievu). Dabartiniai krikščionys piligrimai taip pat turi juos sergėjančius šventuosius – šv. Roką bei

Tris išminčius (Liutikas, 2005). Lietuva, palyginus su Vakarų Europa, pakankamai vėlai tapo krikščioniška, todėl ir

piligrimystės vietos atsirado pakankamai vėlai. Pirmosios piligriminės kelionės Lietuvoje prasidėjo

nuo XVII a. pradžios, nors vyskupas M. Valančius rašė, kad žemaičiai keliaudavo į šventas vietas

nuo XVI a. pražios. Pirmoji organizuota piligriminė kelionė vyko 1604 metais, kai jėzuitai keliavo iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Šios kelionės tikslas buvo

išmelsti atitolinti nuo šalies badą ir marą. Kelionės vadovas buvo Vilniaus vyskupas Benediktas

Vaina, kuris visą kelionę ėjo basas. Po šio karto, tokios piligriminės kelionės į Trakus buvo kasmet organizuojamos, o ilgainiui žmonės ir iš kitų miestų per Švč. Mergelės Marijos šventes pradėjo

keliauti į Trakus. Galima teigti, jog Trakai buvo laikomi Dievo Motinos kulto bei piligrimystės vieta (Liutikas, 2005). Po 1608 metų gausūs maldininkų būriai pradėjo lankyti Šiluvą, pasklidus žiniai apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Kitas svarbus piligrimų centras – 1637-1642 m. Žemaitijoje įsteigta Žemaičių Kalvarija, kurioje buvo atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija, kuri kartu su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslu tapo svarbiausiomis Žemaičių Kalvarijos šventenybėmis. Bendrai,

beveik visos Lietuvoje įkurtos Kalvarijos tapo nacionalinės ar regioninės reikšmės piligrimyst ės

vietomis (Liutikas, 2005). Kiek vėliau – XVII amžiuje – išgarsėja Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos

paveikslas. Prie jo garsinimo prasidėjo iš Lenkijos atvykę basieji karmelitai, kuriems prie Aušros vartų buvo pastatytas vienuolynas, o dar vėliau, buvo pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Teresės

bažnyčia. 1668 metais, kai paveikslas buvo perduotas karmelitų globai, jie virš vartų pastatė ir koplyčią. Kitose Lietuvos bažnyčiose taip pat yra Švč. Mergelės Marijos paveikslų, kurie, nors yra

tik reprodukcijos, irgi pagarsėję stebuklais (Liutikas, 2005). XX amžiuje prie jau anksčiau paminėtų piligrimystės vietų, atsiranda ir naujų – Švč.

Mergelės Marijos apsireiškimų vietų Gulbinėnuose, Imbrade, Keturnaujienoje, Skemonyse ir kt.

Minima, kad tokių vietų per pastarąjį tūkstantmetį užfiksuota virš 20 000, tačiau Katalikų bažnyčia

patvirtino labai nedidelę jų dalį. Taip nutiko dėl to, kad sunku įrodyti, ką žmogus matė, kai nėra kitų

liudininkų, o dabar tokie apsireiškimai dažnai vertinami prieštaringai, nes tai gali būti masinės

psichozės ar haliucinacijų rezultatas. Vis tik tokios vietos yra labai svarbios tikintiesiems, net jei

oficialiai apsireiškimas nėra pripažintas, vietiniai gyventojai jas lanko. Pripažintos apsireiškimų

vietos įgauna bažnyčios palankumą ir apsaugą, o apsireikškimai būna įtraukiami į pačią liturgiją

(Liutikas, 2005). Deja, šis amžius pažymėtas piligrimystės ir šventų vietų naikinimu. Sovietmečiu buvo numatyti būdai, kaip mažinti piligrimų skaičių keliaujančių į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją bei kitus

piligrimystės centrus. Taip pat nepalankiai buvo žiūrima į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas

(Liutikas, 2005). Vienas apsireiškimas įvyko ir Anykščių rajone. 1962 metais, Janonių kaime, R.M. Matiukaitei apsireiškė Švč. Mergelė Marija, to pasekoje, į tą vietą masiškai padėjo keliauti piligrimai, o kartu su jais ir valstybės saugumo, milicijos pareigūnai bei komunistų partijos vadovai, kurie vykdė

tardymus bei vertė paneigti apsireiškimą. Matiukaitė buvo persekiojama bei tardoma, parapijos

kunigas buvo perkeltas kitur, o pati apsireiškimo vieta buvo sunaikinta - užarta ir užsėta miežiais,

pats šaltinėlis buvo užterštas srutomis. Buvo naikinami visi tikinčiųjų atnešti kryželiai, paveikslai ir

net gėlės. Piligrimai keliaujantys į tą vietą pakeliui buvo persekiojami ir gaudomi pareigūnų

(Liutikas, 2005). Lietuvos atgimimo metais vėl sustiprėja piligriminės kelionės. Tikintieji šiuo laikotarpiu

intensyviai pradėjo lankyti ne tik jau žinomas šventas vietas, bet ir po sovietinės santvarkos atgautą Vilniaus katedrą, į kurią sugrąžintas Šv. Kazimiero karstas su relikvijomis. Per atlaidus vėl pagausėjo tikinčiųjų srautai, besilankantys Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kt. Ilgainiui piligrimų lankomų

vietų tinklas nusistovėjo – lankomos tiek tradicinės šventvietės, tiek XX amžiuje įvykusių

apsireiškimų vietos (Liutikas, 2005). Dabartines esamas piligrimines vietas galima padalinti į 4 grupes: tarptautinės, nacionalinės,

regioninės bei vietinės reikšmės. Tarptautinės reikšmės vietos, lankomos ir iš kitų šalių atvykusių

piligrimų – Vilniaus Aušros vartai, Kryžių kalnas, Vilniaus arkikatedra – šias vietas taip pat 1993

metais aplankė ir popiežius Jonas Paulius II, bei 2018m. dabartinis popiežius Pranciškus. Nacionalinės reikšmės piligrimų vietos – tai lankomos piligrimų iš visos Lietuvos: Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Pivašiūnai, Keturnaujiena. Regioninės reikšmės piligrimystės traukos vietos

pritraukia tikinčiuosius tik iš artimiausių rajonų: Krekenava, Trakai, Marijampolė, Alksnėnai bei

įvairiose vietose vykstančių atlaidų vietos. Paskutinė kategorija, tai vietinės svarbos vietos, į kurias

keliauja tikintieji iš to paties dekanato (bažn. katalikų bažnyčios administracinis vienetas, apimantis

keletą parapijų, administruojamų dekano) (lietuviuzodynas.lt) – tai gali būti stebuklingais laikomų

paveikslų vietos, apsireiškimų vietos ir pan. Pagrinde visos apsireiškimų vietos yra nedideliuose miestuose ar kaimuose ir per visą šalį išsidėsčiusios tolygiai (Liutikas, 2005). Lietuvoje yra susiduriama, kad piligrimystės vietos neturi tinkamos infrastruktūros priimti

piligrimus, nes dažniausiai jie užsibūna tik vieną dieną ar vos kelias valandas –trūksta tiek nakvynės

namų, tiek maitinimo įstaigų. (Darius Liutikas, 2005m.). Puikus tinkamos infrastruktūros pavyzdys yra Szentkut piligrimų centras, esantis Vengrijos šiaurės rytų regione, Matros kalnuose. Ši vieta

beveik 900 metų yra lankoma piligrimų, dėl šalia esančių šaltinių, kurių vanduo yra laikomas šventu. Šis piligrimų centras yra atnaujintas 2015m. ir šiuo metų šį kompleksą sudaro 7 elementai: 1 –

atnaujinta baroko stiliaus bažnyčia su vienuolynu; 2 – rekonstruotas altorius po atviru dangumi su

naujai įrengtais suolais, apšvietimu ir pan.; 3 – visiškai rekonstruoti piligrimų namai, kuriame yra

restoranas su terasa, nakvynės patalpos bei biblioteka; 4, 5 ir 6 elementai – tai naujai įrengtas 300m

ilgio pastatas su dideliu tualetų kompleksu lankytojams, universalia sale, talpinančia 200 žmonių bei

3 bendrabučio pastatais, kurie skirti piligrimų nakvynei; 7 – naujai įrengtas pastatas skirtas lankytojų priėmimui. Šiame piligrimų centre per metus apsilanko 200 000 lankytojų ir jis turi visą reikiamą

infrastruktūrą priimti didelius piligrimų srautus (Archdaily).

1.6 pav. Szentukt piligrimų centras Vengrijoje.

Šventos vietos dabar yra ne tik piligrimų traukos centrai, bet jos tapo lankomos ir turistų, pavyzdžiui: Vilniaus arkikatedra, Aušros vartai, Kryžių kalnas, Šiluva ir kt.

„Į daugumą piligrimystės vietų Lietuvoje keliaujama autotransportu. Važiuojama

individualiai nuosavais automobiliais, maršrutiniais autobusais ar specialiais čarteriniais autobusų

reisais. Formuojasi ir populiarėja, ypač tarp jaunimo, piligriminės kelionės pėsčiomis.“ (Darius Liutikas, 2005m.). Pastarosios tapo dar populiaresnės Lietuvai prisijungus prie Šv. Jokūbo kelių tinklo ir sudarius piligriminį maršrutą Camino Lituano. Šio tarptautinių piligrimų kelių ištakos yra

Ispanijoje – Camino de Santiago kelių tinklas, išraizgęs visą šalies teritoriją. Pagrindinis piligrimų traukos objektas yra Santiago de Composta miestas, kurio katedroje yra Šv Jokūbo kapas. Europoje

esantys keliai jungiasi tarpusavyje ir atveda iki Ispanijos. Kiekviena vakarų Europos šalis dabar turi savo Šv. Jokūbo kelius, kuriuos pavadina tos šalies kalba ir šiais keliais rūpinasi tiek kiekviena

valstybė individualiai, tiek ir bendrai visoje Europoje (Camino Lituano). Lietuva prie Šv. Jokūbo kelių prisijungė 2016m. įkūrus „Camino Lituano“ organizaciją.

Kaip teigiama organizacijos oficialiame puslapyje, kad šis kelias nėra tik dar vienas maršrutas

žemėlapyje:„ Tai gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis organizmas, kuris sėkmingai egzistuoja tik

tada, jeigu juo eina piligrimai, įsijungia vietinė bendruomenė ir vietinis verslas.“ Lietuvoje šis kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena Žagarėje, toliau tęsiasi per Šiaulių, Kauno, Alytaus rajonus,

kol galiausiai susijungia su Lenkijoje esančiu piligrimų keliu. Camino Lituano kelias yra 500km ilgio ir jo maršrutas buvo sudarinėjamas rengiant žvalgomuosius žygius. Į kelią įtrauktos ne tik religinės

vietos, bet ir istoriniai, kultūriniai bei gamtos objektai, tokie kaip: piliakalniai, gamtos paminklai,

muziejai, apžvalgos bokštai, dvarai ir panašiai. Visas kelias suskaidytas į 20 etapų, po maždaug 25

kilometrus. Šiame maršrute yra maitinimo įstaigų, piligrimų nakvynės namų bei kita reikalinga

infrastruktūra (Camino Lituano). Apibendrinus galima teigti, jog krikščioniškos piligrimystės pradmenys atsiranda XVI –

XVII amžiuje, nors baltai jau nuo seno keliaudavo į Rikojotą ar kitas jiems šventas vietas. Įsigalėjus Krikščionybei, pagrindiniais piligrimų traukos objektais tampa Trakai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija,

Vilniaus kalvarijos, Aušros vartai, Vilniaus katedra, vėliau prisideda ir Kryžių kalnas. XX amžiuje piligrimystės vietas papildo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos, deja sovietmečiu, jos buvo

masiškai naikinamos, o piligrimai persekiojami pareigūnų. Pasibaigus Rusijos priespaudai, piligrimai vėl masiškai keliauja į šventas vietas. Prie piligriminių kelionių populiarinimo taip pat prisidėjo

2016m. įkurtas Camino Lituano piligriminis maršrutas su įtrauktomis nakvynės bei maitinimosi

vietomis, tačiau aplamai Lietuvos miesteliuose išlieka problema, dėl piligrimystės traukos centrų

infrastruktūros tinkamumo priimti keliaujančių maldininkų srautus.