VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA: Liucija Juodviršytė

augalų rūšių, tokių kaip vyšnios, guobos, alksniai bei gluosniai, kurie upelio pakrantėje sukuria žalią juostą. Taip pat yra pasodinta 50 000 daugiamečių augalų: vilkdalgių, viendienių, saulainių ir kt..

Parke yra 12 arų žydinčių pievų ir 6 arai vejos, kurie suteikia parkui dar daugiau žalumos (IFLA Europe).

1.3 Piligrimystės raida Lietuvoje Piligriminės kelionės – tai kelionės, kurių metu žmogus lankydamasis šventose vietose gali lengviau bendrauti su Dievu ir taip gilinti savo dvasinę bei religinę patirtį. Piligrimų lankomos šventos vietos pasižymi tuo, kad jose yra išskirtiniai šventi objektai (paveikslai, relikvijos ar palaidoti šventieji), arba tai objektai šalia svarbių religinių įvykių vietų (pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta). Dažnai piligrimai keliauja tiek į tolimose, tiek artimesnėse bažnyčiose rengiamus atlaidus tam, kad būtų atleista už nuodėmes bei sulaukta Dievo malonės (Liutikas, 2005).

Krikščioniškajame pasaulyje apie tokias keliones žinoma jau nuo II amžiaus, kai piligrimai keliaudavo į Jeruzalę, vėliau į Romą bei kitas vietas, kurios siejamos su relikvijomis. Piligrimų kelionės tapo itin dažnos per Kryžiaus karus XI-XIII a., kuriuos galima laikyti karine piligrimystės forma, nes jų tikslas buvo apsaugoti Rytuose esančias šventas vietas. XVI a. susiformavusi protestantiška Reformacija buvo apslopinusi piligriminių kelionių mastą, dėl neigiamo požiūrio į šventųjų, paveikslų ar relikvijų garbinimą, tačiau kontrreformacija priešinosi tam nusistatymui ir skatino piligrimines keliones į Romą, Šventąją Žemę ir į šventųjų bei kankinių palaidojimo vietas.

Kai Europoje valstybės pradėjo nacionalizuotis, padaugėjo vietinių kelionių į piligrimystės centrus.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje XVI-XVII a. taip pat susiformuoja tokie krikščioniški centrai ir taip atsiranda piligrimystės vietų tinklas (Liutikas, 2005). „Senovės baltai tikėjo, kad gamta yra ją sukūrusios Dievybės ar dievybių dalis. Gamtiniai objektai buvo gerbiami, garbinami ir pripažįstami šventais. Be abejo, buvo garbinami ir šventais laikomi dangaus kūnai – Saulė, žvaigždės, Mėnulis, dievybėms priskiriami gamtos reiškiniai – perkūnas, vaivorykštė, lietus“ – rašo Darius Liutikas (Liutikas, 2005).

Ypatingą svarbą baltų tikėjime turėjo ir vandens telkiniai. Vandens laikymas šventu atsispindi hidronimuose, kurie atsirado dar iki Lietuvos pakrikštijimo: upės – Šventoji, Šventupė, Šventelė, ežerai – Šventas, Šventežerėlis, Šventišius ir kt. Taip pat buvo garbinami ir kiti gamtos objektai: kalvos, girios, pavieniai medžiai, akmenys, daubos bei olos (Liutikas, 2005).

Senovės lietuviai taip pat turėjo piligrimystės centrą – Rikojotą (Romuvą) – deja, nėra išlikusių duomenų, kurioje tiksliai vietoje tai buvo. Taip pat šventa vieta buvo laikomas ir Neries bei Vilnios santakoje esantis Šventaragio slėnis. Lietuvai tapus krikščioniška, kai kuriose baltams šventose vietose atsirado krikščioniškos šventovės. Taip pat yra žinoma, kad senieji Lietuvos piligrimai ir keliautojai turėjo juos globojusį dievą – Keliuką (kituose šaltiniuose vadinamas Kelių 12