1.1.3. Vandens reikšmė ir simbolizmas religiniame kontekste

kuriose kultūrose teigiama, kad prieš gimdamas kūdikis turi gurkštelti motinos įsčiose esančio vandens, kas taip pat gali būti prilyginta gyvybės vandens metaforai. Žmogus suvokdamas vandens

svarbą ir matydamas kokį svarbų vaidmenį jis užima gyvenime, natūraliai ėmė apie tai samprotauti ir

suteikti vandeniui įvairias simbolines reikšmes (Oželis, 2010). Vanduo, kaip simbolis, gali būti suvokiamas labai įvairiais aspektais. „Vanduo,kaip ištisinė

beformė masė, simbolizuoja visų galimybių išsipildymą arba visko, kas yra, pradžių pradžią.“- teigia Klaipėdos universiteto profesorius Remigijus Oželis. Taip vanduo yra pateikiamas daugybėje

pasaulio sukūrimo mitų, nes vanduo atsirado anksčiau už bet kokią gyvybės formą. Vandens

simbolikoje neišvengiamas yra dualumas, nes vanduo gali simbolizuoti ir mirtį, ir atgimimą. Vis tik

sąlytis su vandeniu reiškia atgimimą, nes „po mirties ateina naujas gimimas – nugrimzdimas į

vandenis tarsi „patręšia“ ir padidina gyvybės potencialą“. Kai kuriose religijose kalbama apie Dievo

dvasią, kuri sklandė virš vandenų - taip su vandeniu siejamas pasaulio sukūrimas (Oželis, 2010). Vanduo taip pat gali būti tapatinamas su vidinio (sielos) ir išorinio atnaujinimo ir apsivalymo galia. Toks simbolis yra tiek krikščionybėje, tiek islamo, induizmo bei budizmo religijose. Panardinimas į

vandenį simbolizuoja norą nusiplauti visokius nešvarumus bei norą palikti praeitį ir atsinaujinus kurti naują ateitį. Vanduo taip pat yra simbolizuojamas kaip gyvybės šaltinis. Kai kuriose kultūrose

vanduo siejamas su moteriškumu, vaisingumu, tamsia gelme ir mėnuliu. Taip pat ganėtinai paplitusi

vandens simbolika, kaip gyvybės teikėjo (priešprieša dykumai), tačiau gali būti suvokiama ir kaip naikinanti jėga (pvz. tvanas). Vanduo dar gali simbolizuoti amžinybę, atgimimą bei dvasinį

gyvenimą, dvasinį vaisingumą (Biblijoje – gyvybės vandens metafora dvasine prasme) (Oželis,

2010).

1.1.3. Vandens reikšmė ir simbolizmas religiniame kontekste Mūsų protėviai vandenį visų pirma suvokė, kaip skiriamąją ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų

pasaulio. Geležies amžiuje buvo įprasta mirusiuosius laidoti kapinėse, kurios paprastai būdavo netoli

vandens telkinio, pavyzdžiui, upės ar ežero. Vanduo taip pat buvo naudojamas per svarbiausių

švenčių apeigas, kurios buvo susijusios su apsivalymu, atgimimu bei gelmės simbolika. Buvo tikima,

kad šaltinių vanduo turi gydomųjų savybių, o ypatingai tos savybės pastiprėdavo per tam tikras

šventes, nors šaltinio vandeniu praustis buvo galima ir įprastą dieną. Atėjus krikščionybei, tokių švenčių atitikmenys tapo Šv. Jono Krikštytojo diena, Šv. Velykos, Didysis ketvirtadienis bei krikšto

apeigos. Buvo tikima, kad vanduo gydo tiek kūną, tiek sielą (Oželis, 2010). Vanduo buvo vartojamas įvairiais būdais: jis buvo geriamas, juo buvo apšlakstoma,

prausiamasi, paneriant po vandeniu. Pastaruoju būdu buvo tikima, kad taip išsivaduojama iš blogio

pinklių, tarsi atgimstama naujam gyvenimui; vandens gėrimas palaiko kūno stiprybę bei gerą

sveikatą. Vanduo tarsi leidžia pereiti į kitą pasaulį, kuriame prasideda naujas gyvenimas, nes vanduo

apvalo nuo įvairiausių blogybių ir žmogus tarsi atgimsta (Oželis, 2010). 6

Plintant krikščionybei, buvo svarbu tinkamai prisitaikyti ir išnaudoti pagoniškas tradicijas,

pritempiant jas prie krikščioniškų švenčių, nes kai šiek tiek sutampa pasaulėžiūra, krikščionybei

lengviau įsigalėti pagoniškuose kraštuose. Pagonybėje, kaip ir krikščionybėje, vanduo simbolizuoja

apsiplovimą, atgimimą ir naują gyvenimą. Buvo manoma, kad šaltinių vanduo turi ypatingų

gydomųjų savybių. Vanduo buvo kaip tarpininkaujanti materija su dievybėmis, todėl per vandenį ar

šalia jo vykdavo įvairios apeigos. Atsižvelgiant į visus šiuos aspektus, neįmanoma nuneigti vandens

svarbos ir reikšmės pagoniškajame gyvenime.

Kalbant apie vandens reikšmę krikščionybėje, vienas ryškiausių pavyzdžių yra vandens

vaidmuo Krikšto sakramente. Jau Senajame Testamente buvo užuominų į vandens svarbą ir reikšmę.

Nuo pasaulio susikūrimo vanduo yra gyvybės bei vaisingumo versmė. Pasaulio susikūrimo aprašyme

Dievo Dvasia plazdeno virš vandenų, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią (Oželis, 2010). Pirmasis krikšto vaizdinys yra įžvelgiamas Nojaus arkos istorijoje. Tvano vanduo

simbolizuoja nuodėmių nuplovimą ir taip duoti pradžią kurtis naujam bei doram gyvenimui. Kitas

vaizdinys – Mozė, Viešpačiui nurodžius, vandeniu ir krauju apšlakstė raupsais apkrėstus namus , ir

taip juos apvalyti. Taip pat Viešpats stebuklingai atgaivino savo tautą vandeniu, kuris ištryško iš ant

Horebo kalno esančios olos –šis vanduo simbolizuoja gyvybę ir džiaugsmą. Viešpats perveda žmones

per Raudonąją jūrą, per tamsos vandenis, taip pat Kristus leidžia išsivaduoti iš nuodėmių ir pereiti per

Krikšto vandenį (Oželis, 2010). Senajame Testamente taip pat yra nemažai vandens paminėjimų, kaip turinčio apvalymo galią. Žmonės yra skatinami atsisakyti savo nuodėmių ir eiti prie vandens ir jo gerti. Kitame

pasakojime yra perspėjama nepalikti išminties šaltinio vandens ir atsigręžti į Dievo įsakymus. Dar

vienas pavyzdys – kai Dievas tyru vandeniu nuplauna žmonėms nuodėmes ir taip išlaisvina nuo

stabmeldystės – duoda naują širdį ir naują dvasią. Apsivalymas taip pat reiškia pagarbos ženklą, kai

yra artinamasi prie Dievo – kunigai plaudavosi rankas prieš liesdami šventyklose esančius šventus

daiktus, ir po to. Dėl šios priežasties Jeruzalės šventykloje Sliamonas pastatė tiek daug vandens

rezervuarų. Senajame Testamente apsiplovimas – žydų apeiga, o krikščionys tik juo pasekė. Krikšto

vanduo tapo apvalymo nuo nuodėmių ženklu ir taip krikšte labiau išryškėjo vandens simbolinė

reikšmė. Jonas Krikštytojas kvietė žmones simboliniam veiksmui į tekantį vandenį, kad taip būtų

aiškiau suprantama, jog jie apvalomi nuo jų nuodėmių. Ankstyvojoje Bažnyčioje šis simbolinis

veiksmas yra tęsiamas suteikiant sakramentą, taikant tas pačias simbolines reikšmes (Oželis, 2010). Krikštas bažnyčioje buvo pradėtas teikti ir švenčiamas nuo Sekminių, kai apaštalai pradėjo

krikštyti kiekvieną įtikėjusį Jėzumi Kristumi. Kaip jau buvo minėta anksčiau, krikščionys

pasinaudojo kai kuriomis universaliomis vandens simbolikomis iš pagonybės, papildydami jas

naujomis reikšmėmis, kurios susijusios su istoriniu Kristaus gyvenimu (Oželis, 2010).