VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA: Liucija Juodviršytė

kuriose kultūrose teigiama, kad prieš gimdamas kūdikis turi gurkštelti motinos įsčiose esančio vandens, kas taip pat gali būti prilyginta gyvybės vandens metaforai. Žmogus suvokdamas vandens svarbą ir matydamas kokį svarbų vaidmenį jis užima gyvenime, natūraliai ėmė apie tai samprotauti ir suteikti vandeniui įvairias simbolines reikšmes (Oželis, 2010).

Vanduo, kaip simbolis, gali būti suvokiamas labai įvairiais aspektais. „Vanduo, kaip ištisinė beformė masė, simbolizuoja visų galimybių išsipildymą arba visko, kas yra, pradžių pradžią.“- teigia Klaipėdos universiteto profesorius Remigijus Oželis. Taip vanduo yra pateikiamas daugybėje pasaulio sukūrimo mitų, nes vanduo atsirado anksčiau už bet kokią gyvybės formą. Vandens simbolikoje neišvengiamas yra dualumas, nes vanduo gali simbolizuoti ir mirtį, ir atgimimą. Vis tik sąlytis su vandeniu reiškia atgimimą, nes „po mirties ateina naujas gimimas – nugrimzdimas į vandenis tarsi „patręšia“ ir padidina gyvybės potencialą“. Kai kuriose religijose kalbama apie Dievo dvasią, kuri sklandė virš vandenų - taip su vandeniu siejamas pasaulio sukūrimas (Oželis, 2010).

Vanduo taip pat gali būti tapatinamas su vidinio (sielos) ir išorinio atnaujinimo ir apsivalymo galia.

Toks simbolis yra tiek krikščionybėje, tiek islamo, induizmo bei budizmo religijose. Panardinimas į vandenį simbolizuoja norą nusiplauti visokius nešvarumus bei norą palikti praeitį ir atsinaujinus kurti naują ateitį. Vanduo taip pat yra simbolizuojamas kaip gyvybės šaltinis. Kai kuriose kultūrose vanduo siejamas su moteriškumu, vaisingumu, tamsia gelme ir mėnuliu. Taip pat ganėtinai paplitusi vandens simbolika, kaip gyvybės teikėjo (priešprieša dykumai), tačiau gali būti suvokiama ir kaip naikinanti jėga (pvz. tvanas). Vanduo dar gali simbolizuoti amžinybę, atgimimą bei dvasinį gyvenimą, dvasinį vaisingumą (Biblijoje – gyvybės vandens metafora dvasine prasme) (Oželis, 2010).

1.1.3. Vandens reikšmė ir simbolizmas religiniame kontekste Mūsų protėviai vandenį visų pirma suvokė, kaip skiriamąją ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Geležies amžiuje buvo įprasta mirusiuosius laidoti kapinėse, kurios paprastai būdavo netoli vandens telkinio, pavyzdžiui, upės ar ežero. Vanduo taip pat buvo naudojamas per svarbiausių švenčių apeigas, kurios buvo susijusios su apsivalymu, atgimimu bei gelmės simbolika. Buvo tikima, kad šaltinių vanduo turi gydomųjų savybių, o ypatingai tos savybės pastiprėdavo per tam tikras šventes, nors šaltinio vandeniu praustis buvo galima ir įprastą dieną. Atėjus krikščionybei, tokių švenčių atitikmenys tapo Šv. Jono Krikštytojo diena, Šv. Velykos, Didysis ketvirtadienis bei krikšto apeigos. Buvo tikima, kad vanduo gydo tiek kūną, tiek sielą (Oželis, 2010).

Vanduo buvo vartojamas įvairiais būdais: jis buvo geriamas, juo buvo apšlakstoma, prausiamasi, paneriant po vandeniu. Pastaruoju būdu buvo tikima, kad taip išsivaduojama iš blogio pinklių, tarsi atgimstama naujam gyvenimui; vandens gėrimas palaiko kūno stiprybę bei gerą sveikatą. Vanduo tarsi leidžia pereiti į kitą pasaulį, kuriame prasideda naujas gyvenimas, nes vanduo apvalo nuo įvairiausių blogybių ir žmogus tarsi atgimsta (Oželis, 2010).

6