Statyba ir architektūra 2014/4 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaina 8,60 Lt

2014/4

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU? BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSE

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

PROBLEMIŠKAS DUMBLAS PAVERČIAMAS NAUDINGU KOMPOSTU Patį natūraliausią ciklą – iš žemės į žemę – naudoja bendrovė „Biastra plius“, prieš aštuonerius metus apsiėmusi spręsti Vilniaus mieste susikaupiančio nuotekų dumblo problemą. Greta dumblo apdorojimo įrenginių Vilniaus nuotekų valykloje įrengtoje aikštelėje „Biastra plius“ į kompostą kasmet perdirba kelias dešimtis tūkstančių tonų dumblo. Toks sprendimas ne tik žalesnis, bet ir pigesnis, naudingesnis nei dumblo džiovinimas bei deginimas, tvirtina „Biastra plius“ specialistai. Iš „Biastra plius“ tvarkomos aikštelės į ūkininkų laukus, miesto parkus, gėlynus, pakelėms, karjerams ir sąvartynams apželdinti po 8–12 savaičių trunkančio perdirbimo ciklo iškeliauja kokybiškas geros struktūros kompostas. Tiesa, dalį potencialių komposto naudotojų klaidina prasta į laukus dar neseniai vandentvarkos įmonių vežto neapdoroto dumblo reputacija – blogas kvapas ir kenksminga sudėtis, nors perdirbtas dumblas neturi nė vienos šių ydų. Kompostas teturi švelnų miško paklotės kvapą, o aukštoje, daugiau kaip 70 laipsnių atviruose kaupuose pasiekiančioje temperatūroje žūva visi patogenai, nebelieka nei salmonelių, nei kolio bakterijų, taip pat susiriša sunkieji metalai – tada jie taip lengvai nepatenka į augalus, kaip patektų iš dumblo. Be to, kompostas tikrinamas laboratoriškai. „Tai privaloma – ūkininkai veža kompostą į laukus, tad turi teisę žinoti, ar veža saugų produktą“, – sakė bendrovės „Biastra plius“ plėtros vadybininkas Domantas Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad brangstant mineralinėms trąšoms, kurių kainodara susijusi su naftos ir dujų kainomis, kompostas yra vis patrauklesnė alternatyva. Ūkininkai iš „Biastra plius“ įsigytu kompostu dažniausiai tręšia grūdines kultūras. D. Tracevičius atkreipė dėmesį, kad jis puikiai tinka ir energiniams miškams tręšti, taip pat kaip mulčius. Kelią į „Biastra plius“ bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę žino Vilniaus botanikos sodo, Vingio parko, kitų miesto želdinių tvarkytojai – čia jie, kaip ir privatūs „Vilniaus vandenų“ abonentai, gali nemokamai pasiimti reikiamą kiekį komposto.

„Biastra plius“ kultivuojama kompostavimo aikštelė sprendžia dar vieną sostinės problemą – čia nemokamai priimamos įvairios žaliosios atliekos: šakos, lapai, įvairi mediena, žievė, žolė, šiaudai, kurios čia pat panaudojamos komposto mišiniui paruošti. Žaliosios atliekos atvežamos ne tik iš miesto parkų, skverų – jų atgabena ir gyventojai. „Biastra plius“ komanda neabejoja, kad netolimoje ateityje iš privačių namų ar daugiabučių bus galima rinkti atskiras maisto atliekas. Šiek tiek patobulinus dabartinę kompostavimo infrastruktūrą, būtų galima kompostuoti ir virtuvės atliekas. Šiemet Lietuvoje pradėjo veikti dar devynios mažesnės kompostavimo aikštelės, kurias eksploatuoja vandentvarkos įmonės. Jų tvarkymas – vietos vandens tiekimo įmonių rūpestis. Bendrovės „Biastra plius“ specialistai neabejoja, kad pirma žiema šios srities naujokams nebus paprasta. „Šaltu oru dirbti atvirų kaupų aikštelėse nėra paprasta. Prireikia ne vienų metų, kad darbas vyktų sklandžiai ir efektyviai. Žiemą net struktūrinės medžiagos gauti nėra paprasta“, – pripažino D. Tracevičius. „Biastra plius“ aikštelėje darbai visu tempu vyksta iki -20 laipsnių temperatūros. Bendrovė „Biastra plius“ naujiems kolegoms siūlo ne tik konsultacijas, bet ir konkrečią pagalbą. „Esame pasirengę perimti visus darbus nuo dumblo priėmimo iki komposto atidavimo. Dėl sukauptos patirties galime tvarkytis labai efektyviai ir prisiimti visą atsakomybę, susijusią su dumblo kompostavimu. O vandentvarkos įmonės turi ramiai dirbti savo tiesioginius darbus“, – sakė D. Tracevičius. Gebėjimą organizuoti darbus bendrovė ką tik įrodė Švenčionėliuose – prieš dvejus metus įsteigusi naują kompostavimo aikštelę, „Biastra plius“ jau gali pateikti vertinti pagamintą produkciją.

UAB „Biastra plius“, Žadeikos g. 20-1, LT-06321 Vilnius, el. p. info@biastraplius.lt

Dumblo utilizacija TEIKIAMOS PASLAUGOS Kompanija „sludge2energy GmbH“ siūlo novatorišką dumblo utilizavimo koncepciją, kuri apima kompetentingą paramą visuose projekto etapuose, pritaikytą specifiniams reikalavimams ir klientų poreikiams: → Koncepcijos kūrimas ir įgyvendinimas. → Finansavimas. → Parama eksploatuojant. → Techninė parama. → Eksploatacija. → Visapusiškas įrenginių tiekimas, montavimas, paleidimas ir derinimas. → Statyba iki rakto.

Privalumų apžvalga

→ Kombinuota džiovinimo ir terminė nuotekų dumblo utilizacija deginimo reaktoriuje. → Modulinis vienos linijos sistemos projektavimas (našumas – nuo 2500 iki 10 000 t SM/m), taikomas nuotekų valykloms su gyventojų ekvivalentu (GE) nuo 150 000 iki 600 000.

→ Ilgalaikių išlaidų ir dumblo utilizavimo pastovumas. → Antrinių žaliavų, kurios, pavyzdžiui, gali būti naudojamos statyboje, gamyba. → Sausasis išmetamų dujų valymo procesas, nenaudojant vandens ir nesusidarant nuotekoms.

→ Autonominė deginimo ir džiovinimo sistema, nereikalaujanti jokios išorinės terminės energijos.

→ Mažesnė nei nustatytos ribos tarša (pavyzdžiui, „BImSch“, „TA Luft“). → Naudojamas minimalus plotas.

→ Mažos investicijos ir eksploatavimo išlaidos dėl optimalios terminio džiovinimo ir utilizavimo koncepcijos bei kompaktiško dizaino.

→ Visiškai automatinis veikimas 24 val./d., 7 d./sav.

→ Optimalus nuotekų dumblo tūrio ir masės sumažėjimas. → Mažesnės nuotekų dumblo transportavimo išlaidos. „sludge2energy GmbH“ Industriepark Erasbach A1 92334 Berchingas, Vokietija

Tel. +49 8462 201-0 Faks. +49 8462 201-810 El. p. info@sludge2energy www.sludge2energy.de

→ Veikimo laikas – 8000 val./m.

→ Platus pritaikymas utilizuojant nuotekų dumblą. → Nuotekų dumblo pelenų, prisotintų fosforo, gamyba, suteikianti galimybę susigrąžinti fosforą.

Turinys

TEMA STATYBA

Kokį vandenį gersime?

Už geriamojo vandens kokybę vandens tiekėjai guldo galvą

Rudas vanduo – signalas ir vandens tiekėjams, ir patiems vartotojams

URBANISTIKA 52

Vandens tiekėjai skaičiuos daugiau 48 Statyba ant vandens: tikros ir menamos kliūtys Tiltas į Kuršių neriją: kol kas – ne jungiantis, o skiriantis projektas

ARCHITEKTŪRA

Aikštinga vandens stichija statytojų neatbaido

Verslo ir meno dermė

Didžiausios tarpukario statybos – operatyvumo pavyzdys ir šiandien

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Redakcijos skiltis

Pasitenkinti vandeniu iš šulinio šiandien linkęs retas kaimo gyventojas ar juolab sodybą užmiestyje įsirengiantis naujakurys. Buitį gerokai supaprastinantys gręžiniai dygsta vienas po kito. Įdomiausia, kad sena kaimo tradicija – šulinių kasimui organizuoti talkas, o atsilyginti – buteliu, tam tikra forma persikėlė ir į gręžinių verslą. Alkoholiu atsilyginti už gręžinio įrengimą, žinoma, nepavyks, bet taupyti samdant neprofesionalius gręžėjus – įprastas reikalas. Spėjama, kad kasmet nelegalių gręžinių iškasama tiek pat, kiek ir oficialių – iki tūkstančio. Kuo tai gresia vartotojams? Kartais nesuvaldomai trykštančiais fontanais, kartais – užterštu požeminiu vandeniu. Lietuva gausi ne tik vandens, bet ir... nuotekų dumblo „atsargų“. Ir tai kelia tikrai didelių rūpesčių vandentvarkos įmonėms, turinčioms utilizuoti per ištisus dešimtmečius, nepriimant sprendimų, susikaupusias atliekas. Juk 2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuotekų dumblą buvo galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose. Ne viename šio numerio straipsnyje svarstome, ar verta jaudintis Saugoti lietuvius nuo potvynių keliamų pavojų reikia išties – dėl to, kad Lietuvos įstatymai nemes linkę kurtis kuo arčiau vandens ignoruodami įspėjimus ir rileidžia statybos ant vandens. Vieni zikuodami savo turtu. Visuomenei neseniai buvo pristatyti 2012– mato reikalą saugoti nuo vizualinės 2014 metais rengti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai. Vieni jų taršos kraštovaizdį, kiti rūpinasi apskirti nustatyti užliejamų teritorijų plotus, kiti – įvertinti galimus saugoti žmones nuo projektuoti su potvyniais susijusius padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kulstatinius ant vandens neva nemotūros paveldui ir ekonominei veiklai. Žemėlapiai bus naudojami kančių architektų, treti – nuo visa rengiant potvynių rizikos valdymo planus. Tiesa, klausimas, koks griaunančių potvynių, ketvirti tiebus šių žemėlapių statusas – ar jie turės kokią nors juridinę galią – siog pabrėžia, kad statyba ant vandar neatsakytas. dens neturėtų būti savitikslis reišTilto į Kuršių neriją istorijoje pabaigos dar irgi nėra. Galima kinys: ją verta rinktis, kai nėra kito net įprasti prie nesibaigiančių diskusijų. Žurnale rasite naujausprendimo arba tada, kai tokia stasius oponuojančių pusių argumentus. tyba kuria papildomą vertę. Polinės Diskusijų tarp aplinkosaugininkų ir miesto planuotojų, be gyvenvietės Luokesų ežere prieš abejo, kils ir tuo atveju, jei atsiras ryžto imtis Klaipėdos miespustrečio tūkstančio metų, apie kuto bendrajame plane bene prieš septynerius metus įpaišytos rias rašo mūsų autoriai, iškilo, žinodirbtinės salos projekto. Idėjos autoriai įsivaizdavo, kad tokia ma, ne dėl romantinių intencijų. sala galėtų būti ne tik rekreacinės infrastruktūros platforma, bet ir potencialus aplinkosaugos objektas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Svetainės www.sa.lt rinkodaros specialistas Darius Baužys

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė

Viršelyje – „Shutterstock“ nuotr.

Korespondentai Lina Bieliauskaitė Kristina Buidovaitė

Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Laima Ščiglinskaitė

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

TEMA

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

NELEGALUS GRĘŽINYS – RIZIKINGA

INVESTICIJA IR REALI GRĖSMĖ SVEIKATAI Kristina BUIDOVAITĖ

Geros kokybės požeminis vanduo – Lietuvos privilegija. Tačiau ar ilgai naudosimės švariu ir kokybišku vandeniu, priklauso ir nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Kasmet Lietuvoje išgręžiama maždaug tūkstantis vandens gręžinių. Specialistai spėja: dar tiek pat jų – nelegalūs. Ar neprofesionalūs vandens gręžinių gręžėjai gali užtikrinti, kad į gėlą vandenį nepatektų teršalų? Įrengia ir savamoksliai

Kalbos, kad sovietmečiu vanduo nebuvo tausojamas, anot Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, teisingos tik iš dalies. Tiesiog anuomet jo poreikis buvo gerokai didesnis, taigi ir sunaudojama vandens buvo daugiau. „Tačiau ir tuo laiku jis buvo saugomas, vandeniui dėmesio buvo skiriama net daugiau nei šiandien“, – pabrėžė LGT atstovas. Požeminis vanduo yra atsinaujinantis išteklius, tad jo naudojimas, pašnekovo nuomone, turėtų

būti skatinamas. Be to, vanduo turi būti apsaugotas nuo taršos grėsmės. Tam yra sukurta ir vis tobulinama teisės aktų sistema. Dalis gyventojų vandeniu apsirūpina ne centralizuotai, o įsirengdami vandens gręžinius. Šioje srityje, įsitikinęs specialistas, trūksta ir žmonių sąmoningumo, ir atsakingų institucijų priežiūros. Leidimus įrengti vandens gręžinius, K. Kadūno teigimu, turi maždaug 70 įmonių. Nemaža dalis jų – neprofesionalūs gręžėjai, kurių komandoje diplomuotas geologas dirba formaliai, dažniau-

siai tol, kol gaunamas leidimas įrengti gręžinius. Toliau gręžimo darbus atlieka neprofesionalai, mažai išmanantys apie geologiją. „Sovietmečiu net dviejose profesinėse mokyklose buvo rengiami gręžinių įrengimo specialistai ir techniniai darbuotojai. Dabar to niekas nemoko. Manyčiau, esama situacija turėtų susirūpinti ir Švietimo ir mokslo, ir Aplinkos ministerija“, – dėstė specialistas. Tikraisiais profesionalais, anot K. Kadūno, reikėtų laikyti senąsias įmones, kuriose dirba patyrę, atitinkamą išsilavinimą dar sovietmečiu įgiję gręžėjai. Kad rinkoje netrūksta neprofesionalių gręžėjų, LGT atstovo įsitikinimu, stebėtis nereikėtų dar ir dėl to, kad leidimų įrengti gręžinius tvarka yra per daug liberali ir ją reikėtų griežtinti.

Tvarkos griežtinti neskubama

Vandens gręžinių projektavimo, įrengimo, naudojimo ir uždarymo tvarka pateikta aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 4-99, kuris buvo priimtas dar 1999-aisiais. Nuo to laiko jis, anot K. Kadūno, tik nežymiai koreguotas. 2008–2009 metais suburta darbo grupė parengė naują normatyvo redakciją, kurioje sugriežtinti reikalavimai gręžiniams įrengti, prižiūrėti ir likviduoti. Tačiau iki šio laiko normatyvas nėra pakeistas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais siekiant užtikrinti patikimus duomenis apie žemės gelmes patvirtintas LGT direktoriaus įsakymas, kuriame buvo numatyti privalomi geofiziniai gręžinių tyrimai. Kadangi tuomet rinkoje tebuvo viena kita kompanija, galėjusi atlikti tokius tyrimus, šis įsakymas buvo greitai numarintas. Reikalavimas atlikti geofizinius tyrimus gręžiniuose, anot K. Kadūno, turėtų būti įteisintas minėtame dokumente

UAB „Grota“ nuotr.

2014 Nr. 4

UAB „Grota“ nuotr.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis KADŪNAS. LAND 4-99. Tokie tyrimai šiek tiek kilstelėtų gręžinio kainą, bet valstybė gautų patikimus duomenis apie žemės gelmes – patyręs hidrogeologas galėtų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis.

Kas prisiims atsakomybę?

Lietuvoje kasmet įregistruojama 800–900 vandens gręžinių, dar tiek pat jų, spėja K. Kadūnas, įrengiama nelegaliai. Norintieji įsirengti gręžinį dažnai per nežinojimą ar norėdami sutaupyti kelis šimtus litų atsisako projekto, vengia gauti leidimą iš savivaldybės gręžiniui įsirengti ir pan. Gresianti bauda nuo 500 iki kelių tūkstančių litų tokiems nelegalių vandens gręžinių savininkams irgi, matyt, nė motais. „Trys auklės – vaikas be galvos“ – taip, anot K. Kadūno, galima apibūdinti susidariusią situaciją. Mat iki šiol nėra ir vienos institucijos, atsakingos už tinkamą vandens gręžinių įrengimą. „Leidimus gręžiniui įrengti suteikia savivaldybės, kurios neturi jokių žinių ir patyrimo, kaip tas projektas turi atrodyti. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnai turi teisę kontroliuoti, ar gręžinys įrengtas pasirūpinus visais reikalingais leidimais, tačiau kaip sukontroliuoti, kur, kas ir kam gręžia?“ – replikavo pašnekovas. Pati LGT tik įregistruoja gręžinio pasą Žemės gelmių registre, tačiau patikrinti, ar pateikti patikimi duomenys, beveik neįmanoma. Mat galima patikrinti tik gręžinio projektą ar gylį, bet ne uolienas ar geologinį gręžinio pjūvį. Kas suteikia leidimus naudoti požeminio vandens išteklius, K. Kadūno teigimu, irgi nėra iki galo aišku. Žemės gelmių įstatyme numatyta, kad tai Aplinkos ministerijos funkcija, nors realiai ji jos neatlieka. „Manyčiau, kad LGT netolimoje ateityje galėtų tapti atsakinga už žemės gelmių išteklių naudojimo priežiūrą. Tik tada būtų galima sustyguoti visus reikalavimus, derinimus, leidimus ir pan. Atrodytų, kad tai yra grįžimas prie tam tikro centralizavimo, bet, populiarėjant elektroninėms paslaugoms, tai nebūtų sudėtingas procesas,

galiausiai LGT yra vienintelė įstaiga, turinti visus duomenis ir profesionalų, galinčių priimti sprendimus ir kontroliuoti žemės gelmių tyrimą bei naudojimą“, – paaiškino K. Kadūnas.

Būtina pasirūpinti sutartimis

Vandens gręžinys – nepigi investicija. Todėl apsisprendusiems įsirengti gręžinį K. Kadūnas pataria iš įmonės, rengiančios gręžinio projektą ir dokumentaciją, reikalauti visų reikalingų dokumentų. Gręžinio įrengimo sutartyje reikėtų ne tik numatyti tai, koks vandens kiekis bus užtikrinamas, bet ir aptarti jo kokybės reikalavimus. To nepadarius gali laukti netikėtumas: ne tik drumzlinas ar geležingas, bet ir pavojingomis medžiagomis (nitratais, nitritais) užterštas vanduo. Be to, be projekto ar ne pagal projektą rengiant gręžinį galima sulaukti ir visai nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, iš žemės gelmių ištryškusio fontano, kurį suvaldyti gana sunku. Jis iš gelmių kartu su vandeniu išneša didelius kiekius smėlio, aplink gali pradėti smegti žemė (toks reiškinys vadinamas sufozija) ar griūti pastatai. Tik profesionalus gręžėjas, pabrėžė LGT atstovas, patars, kaip tinkamai įrengti gręžinį, informuos apie galimą jo gylį, kainą ir pan. Didžioji dalis vandens gręžinių savininkų, K. Kadūno įsitikinimu, jais rūpinasi tinkamai. „Retas naudotojas nežino, kad gręžinio aplinka, taip pat siurblinė, jeigu tokia yra, turi būti švarios. Kaip turėtų būti prižiūrimas įrenginys, privalo nurodyti gręžinį įrengusi ir įrangą jame sumontavusi įmonė, suteikdama gręžinio eksploatavimo garantiją. LGT kartais sulaukia skundų, esą iš naujai įrengto gręžinio kartu su vandeniu į vandentiekį patenka smėlio, o šis užkemša vandentiekio vamzdžius. Tokiais atvejais tegalime patarti pasirūpinti tin-

kamomis sutartimis su gręžimo įmone, nes LGT nederina projektų ir nekontroliuoja gręžimo darbų“, – paaiškino K. Kadūnas.

Rizika užteršti požeminius vandenis

Laiku ir tinkamai pasirūpinti būtina ne tik eksploatuojamais, bet ir neeksploatuojamais gręžiniais. Šie gali būti uždaromi dviem būdais: juos konservuojant ir likviduojant. Gręžinį, kuris nebus naudojamas ilgiau kaip 6 mėnesius, tačiau gali būti naudojamas ateityje, būtina konservuoti. Jis konservuojamas hermetiškai uždarant (užvirinant, įrengiant specialius dangčius) gręžinio žiotis. Antžeminės gręžinio dalies koroduojančias metalines dalis, paaiškino K. Kadūnas, privalu nudažyti antikoroziniais dažais, siurblinę išvalyti ir laikyti patikimai uždarytą. Ant užkonservuoto gręžinio dangčio užrašomas gręžinio numeris ir konservavimo data. Užkonservuotiems gręžiniams ir sanitarinėms jų griežto režimo apsaugos juostoms taikomi tokie patys sanitarinės apsaugos bei higienos reikalavimai, kaip ir naudojamiems gręžiniams. Gręžinį užkonservuoti gali pats gręžinio savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Gręžinių konservavimu ir šių darbų finansavimu rūpinasi gręžinių savininkai, o kai jų nustatyti neįmanoma – savivaldybė. Gręžinio savininkas privalo gręžinį likviduoti per vienus metus, kai nustoja jį naudoti ir neplanuoja to daryti ateityje, arba per 6 mėnesius, kai valstybės institucija pareikalauja jį likviduoti. Jeigu likviduotinas gręžinys gali būti panaudotas požeminio vandens monitoringo tikslais, jis, savininkui sutikus, gali būti perduodamas monitoringą vykdančiai LGT, savivaldybei ar ūkio subjektui. Gręžinys likviduojamas remiantis techniniu likvidavimo projektu, kurį parengti ir gręžinį likviduoti gali tik įmonės, turinčios LGT suteiktą leidimą.

UŽ GERIAMOJO VANDENS KOKYBĘ VANDENS TIEKĖJAI GULDO GALVĄ Lina BIELIAUSKAITĖ

Centralizuotai tiekiamo vandens kokybei reiklūs vartotojai gali būti ramūs. Tai deklaruojantys vandentiekininkai tikina, kad vandens ūkį saisto griežtos normos ir kontrolė. Pastaraisiais metais vandens gerinimo technologijoms skirtos milijoninės investicijos leidžia tikėtis, kad iš čiaupų bėgantis rudas ir prasto kvapo vanduo taps mūsų prastos patirties rudimentu. Kas per daug, tas nesveika

Geriamajam vandeniui, kaip ir vandenvietėms, keliamus kokybės reikalavimus nustato teisės aktai ir higienos normos. Vandenvietės turi atitikti kokybės parametrus, kuriuos reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas ir Lietuvos higienos normos ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ bei ,,Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“. Beveik visi elementai, esantys vandenyje, žmogaus organizmui reikalingi. Su geriamuoju vandeniu gaunama nuo 1 iki 10 proc. per parą reikalingų mikroelementų kiekio, tačiau jų perteklius gali turėti įtakos įvairiems funkciniams sutrikimams ir

ligoms. Tad šių medžiagų koncentracija griežtai ribojama. Geriamajame vandenyje negali būti patogeninių mikroorganizmų, virusų ir pirmuonių, vanduo turi turėti geras organoleptines (skonio, kvapo, skaidrumo ir panašiai) ypatybes, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau, negu leidžia normatyvai. Vandens kokybę reglamentuoja higienos norma „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas bei Geriamojo vandens įstatymas. Požeminį vandenį, kaip išteklių, tiria Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai. LGT Hidro-

2014 Nr. 4

geologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės teigimu, vandens parametrai priklauso nuo konkrečios vietovės. „Geriama iš maždaug 10 visiškai skirtingų vandeningų horizontų, vanduo šiek tiek skiriasi ir savo sudėtimi, ir išgavimo sąlygomis, ir apsauga nuo galimos taršos“, – aiškino specialistė.

Priedai – geležis ir manganas

Problema, su kuria vandentiekininkai susiduria kone visoje Lietuvoje – geležies ir mangano vandenyje perteklius. „Taip pat yra tokių specifinių regionų, vadinamųjų gamtinių anomalijų zonų, kur kai kurių junginių yra per daug. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Lietuvoje, šiauriau Klaipėdos, vandenyje daug fluoridų. Šalinti geležį gana paprasta, o fluoridus – sudėtingiau. Fluoridas – toksinis elementas, todėl labai svarbu, kad jis neviršytų normos. Tam tikroms zonoms būdingi ne toksiniai, o higienos normoje kaip indikatoriniai įvardijami elementai, kurie keičia vandens spalvą, skonį – tai yra sulfatai ir chloridai. Tokią zoną būtų galima išskirti nuo Šiaurės Lietuvos per vidurį: Joniškį, Kėdainius, Marijampolę. Kai kuriose vandenvietėse viršijamos chloridų ir sulfatų normos, tačiau su šiais elementais nieko nedaroma, nes jie poveikio sveikatai neturi“, – aiškino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

Netrūksta gąsdintojų

Specialistės teigimu, kadangi vandenvietė yra jautri teritorija, kuo labiau artėjama prie jos, tuo griežtesni taikomi ūkinės veiklos apribojimai. „Kiekviena vandenvietė turi būti apsiskaičiavusi ir įsisteigusi sanitarinės saugos zonas, kurių priežiūra irgi labai svarbi. Tačiau šiandien kol kas tik apie pusę Lietuvos vandenviečių turi tokias zonas, kuriose galima reguliuoti ūkinę veiklą“, – įvardijo pašnekovė. 1-oji (griežto režimo) sanitarinė zona turi būti aptverta, čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su vandens tiekimu. Ji gali būti nutolusi 5, 10 arba 25 metrus nuo kraštinių gręžinių, priklausomai nuo vandeningo horizonto ryšio su paviršiniais ir atmosferiniais vandenimis. 2-oji (mikrobinės taršos apribojimų zona) skirta apsaugoti vandenvietę nuo mikrobinės ir cheminės taršos. Šios zonos matmenys apskaičiuojami taip, kad mikroorganizmai, patekę į vandeningą sluoksnį, būdami gyvybingi nepasiektų vandenvietės per jos gyvavimo laikotarpį. 3-ioji (cheminės taršos apribojimų juosta) skirta apsaugoti vandenvietę nuo cheminės taršos. LGT atstovė pripažino, kad šiandien vandentiekininkai nemažai investuoja į vandens ūkio pertvarką. „Žinoma, nemažai priklauso ir nuo vartotojų – kuo jie reiklesni, tuo vandens tiekėjai labiau stengiasi. Tačiau atsiranda tokių gąsdintojų, kurie sako, kad vanduo blogas ir būtinai reikia statytis filtrus. Centralizuotai tiekiamas vanduo nėra nei prastas, nei nuodingas. Kad jis kietas – natūralu, bet žmogui tai visai nekenkia“, – užtikrino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

Po avarijų – geležies nuosėdos

Didžiausios Lietuvoje vandentiekio bendrovės „Vilniaus vandenys“ gamybos direktorius Vytautas Kisielis užtikrino, kad įmonės tiekiamas požeminis vanduo pasižymi geromis sanitarinėmis higienos

Šiaulių „Birutės“ vandenvietėje vandeniui gerinti įrengti aštuoni slėginiai filtrai. Bendrovės „Šiaulių vandenys“ nuotr. ypatybėmis, yra saugus. Jo rodikliai iš esmės nesikeičia, tačiau vandens kokybę kartais gadina palyginti didelė gamtinės geležies ir mangano koncentracija. „Kad vartotojai gautų kokybišką vandenį, tose vandenvietėse, kuriose išgaunamo vandens rodikliai viršija higienos normos nustatytus reikalavimus, veikia geležies ir mangano šalinimo įrenginiai. Geriamojo vandens kokybei užtikrinti būtini ir techniškai tvarkingi bei švarūs vandentiekio vamzdynai, vandens rezervuarai ir pastatų vandentiekio vidaus tinklai“, – aiškino pašnekovas. „Vilniaus vandenų“ gamybos direktoriaus V. Kisielio teigimu, prieš 10–15 metų, kol sostinėje nebuvo vandens gerinimo įrenginių, iš miestiečių čiaupų bėgantis rudas vanduo buvo kone kasdienė problema. Tačiau šiandien jo kokybė pasikeitė iš esmės. Kaip tik šiuo metu įmonė stato paskutinius – Bukčių – vandens

gerinimo įrenginius, kurie, tikimasi, bus paleisti dar šiemet. „Karoliniškių, Pilaitės, Lazdynų gyventojai tikrai pajus pokyčius. Vandens tiekimo tinkluose įvykus avarijai, reikia remontuoti vamzdžius, tada vandens tiekimo sistema pasikeičia, jis teka priešinga kryptimi negu iki avarijos, ir jei vamzdynuose yra geležies nuosėdų, jos išplaunamos. Įdiegus vandens gerinimo įrenginius, tokių problemų nebebus“, – patikino pašnekovas. Kaip ir visuose Vilniuje įdiegtuose vandens gerinimo įrenginiuose, Bukčių vandenvietėje irgi bus naudojama bereagentė vandens gerinimo technologija. Be jokių cheminių reagentų geležis ir manganas bus pašalinami vandenį paprasčiausiai aeruojant ir filtruojant. „Vilniaus vandenų“ tiekiamo geriamojo vandens kokybę nuolat kontroliuoja laboratorija, įsteigta dar 1955-aisiais ir rekonstruota 2003 metais. Ji atestuota atlikti mikrobiologinius, LT PERI 14.095

Pašnekovė pripažino, kad vandens rodikliai nėra nekintami – aktyvi pramonės, žemės ir kita ūkinė veikla teršia aplinką, o kenksmingos medžiagos gali nesunkiai prasiskverbti ir į vandenį. „Pavyzdžiui, Varėnos, Lentvario vandenvietės priklauso nuo tokių gamtinių sąlygų, nes tai, kas dėl žmogaus ūkinės veiklos vyksta žemės paviršiuje, labai greitai susigeria į gruntą. Kuo jautresnė vandenvietė, tuo labiau ji turi būti kontroliuojama“, – teigė specialistė. Anot J. Arustienės, vandenvietės turi prievolę tiekti kokybišką vandenį, kuris atitinka visus reikalavimus, o individualiu gręžiniu besinaudojančiųjų jokia tarnyba nepatikrins. „Viskas priklauso nuo paties šeimininko – ar žmogus domisi tuo, ką geria. Mano akimis, šiandien didesnių problemų kyla tankiai apgyvendintose naujose teritorijose, kur įrengta ir daug gręžinių, ir valymo įrenginių – tai, ką paimame, paskui ir išleidžiame į aplinką“, – kalbėjo Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

PERI RUNDFLEX Klojiniai apvaliems rezervuarams Klojiniai Pastoliai Inžinerija www.peri.lt

fizinius, cheminius geriamojo vandens tyrimus ir tiria Vilniaus miesto, Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonų geriamąjį vandenį. Kasmet laboratorijoje atliekama per 20 tūkst. įvairių vandens tyrimų. Anot V. Kisielio, visos „Vilniaus vandenų“ vandenvietės taip pat turi sanitarines zonas, 1-oji zona daugeliu atvejų yra aptverta.

Sulfatai problemų nekelia

Darnią vandenviečių veiklą užtikrina šiuolaikinė siurblinių įranga. Bendrovės „Šiaulių vandenys“ nuotr.

 VANDENS GRĘŽINIAI  GEOTERMINIS ŠILDYMAS  VANDENS FILTRAI  INŽINERINIAI TYRINĖJIMAI  NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGIMAI  PROJEKTAVIMAS

UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen. LT-53280 Kauno r. Tel. +370 37 39 33 53 Faks. +370 37 55 87 20 El. p. kaunas@hidrogeol.lt www.hidrogeol.lt

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672 8

2014 Nr. 4

Bendrovės „Šiaulių vandenys“ vandenruošos cecho viršininkas Nerijus Potelis tvirtino, kad šiauliečiams tiekiamas geriamasis vanduo – kokybiškas ir saugus. Esminiai Šiaulių vandentvarkos ūkio pokyčiai pradėti 1996-aisiais, kai bendrovė pradėjo įgyvendinti aplinkosaugos projektą. Senos geriamojo vandens kokybės problemos mieste buvo išspręstos per aštuonerius metus. Šiuo metu laikinai sustabdytas vandens tiekimas iš Lepšių vandenvietės, nes planuojama jos rekonstrukcija. „Palyginti su kitomis Vakarų šalimis, požeminio vandens kokybė visoje Lietuvoje yra labai gera. Tik priklausomai nuo regiono specifikos centralizuotai vandenį tiekianti įmonė pasirenka tinkamiausias technologijas, kurios iš vandens leidžia pašalinti tam tikras medžiagas. Pavyzdžiui, požeminiame Šiaulių vandenviečių vandenyje yra didesnis nei numatyta geležies, amonio ir sulfatų kiekis. Siekiant sumažinti geležies ir amonio koncentraciją, miesto vandenvietėse naudojami geležies šalinimo įrenginiai – slėginiai ir atvirieji geležį šalinantys filtrai su natūralia bei priverstine vandens aeracija“, – pasakojo N. Potelis. Anot specialisto, vienoje vandenvietėje fiksuojamas didesnis nei numatyta sulfatų kiekis, tačiau dirbama taip, kad iš jos būtų tiekiama kuo mažiau vandens. „Daug metų šis rodiklis yra nekintamas. Tačiau kadangi sulfatai – indikatorinis rodiklis, kuris nėra tiesiogiai sietinas su žmogaus sveikata, tam tikros technologijos netikslingos, nes jas brangu ir įdiegti, ir eksploatuoti“, – komentavo „Šiaulių vandenų“ vandenruošos cecho viršininkas N. Potelis. Visos bendrovės eksploatuojamos vandenvietės turi nustatytas ir įregistruotas sanitarines saugos zonas, kurios numatytos higienos normos reikalavimuose. „Šiaulių vandenys“ nevykdo jokių gręžinių įrengimo darbų, šiuo metu vandenvietėse yra eksploataciniai gręžiniai ir stebimieji gręžiniai, kurie naudojami požeminio vandens monitoringui atlikti. Pagrindinės tokios stebėsenos funkcijos – nuolat matuoti požeminio vandens išteklių kaitą, stebėti poveikį aplinkos komponentams – vandens ištekliams, ekosistemoms, iš gautų duomenų nustatyti didžiausią poveikį aplinkai darančias ūkinės veiklos rūšis ir užtikrinti, kad jų poveikis būtų mažinamas“, – aiškino „Šiaulių vandenų“ atstovas.

ACO. Ateities drenažas.

ACO sistemų grandinė – tai įvairūs tarpusavyje susiję gaminiai, pritaikyti ateities aplinkos sąlygoms. Intensyvėjanti klimato kaita reikalauja vis kompleksiškesnio vandens surinkimo ir nuvedimo sistemų planavimo. ACO sukūrė sistemą, veikiančią abiem kryptimis, t. y. apsaugančią žmogų nuo vandens ir atvirkščiai. Kiekvienas ACO produktas užtikrina vandens tėkmę visoje ACO sistemų grandinėje, o tai leidžia maksimaliai ekologiškai ir ekonomiškai jį panaudoti.

Surinkimas • Linijinio vandens surinkimo latakai • Gatvių trapai • Ketiniai liukai

Valymas

Sulaikymas

Išleidimas

• Naftos produktų atskirtuvai • Riebalų atskirtuvai

• Atbuliniai vožtuvai • Plyšiniai akumuliaciniai latakai • Šviesos prieduobės

• Siurblinės • Medžių apsauga • Infiltracinės ir akumuliacinės talpos

Paviršinis vanduo ir skysčiai nuo paviršiaus surenkami kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Ši ACO grandinės dalis garantuoja komfortą žmonėms ir apsaugo pastatus bei transportą.

Pasitelkiant cheminius, biologinius ar fizinius procesus surinkti skysčiai yra apdorojami ir išvalomi. Tai užtikrina švarių nuotekų išleidimą į kanalizacijos tinklus. Ši ACO grandinės dalis sukuria kokybiško perdirbimo ir valymo sąlygas.

Talpos, prieduobės ir apsauginiai vožtuvai užtikrina patikimą skysčių sulaikymą vandens surinkimo sistemoje, kur jie gali būti tinkamai kontroliuojami. Ši ACO grandinės dalis sustiprina apsaugą ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, stiprių liūčių ar potvynių metu.

Siurbliai, nuotekų pakėlimo įrenginiai bei vamzdžių sistemos perduoda surinktą ir išvalytą vandenį į kanalizacijos sistemas. Šios ACO grandinės dalies funkcija – nuotekų išleidimas pakartotinai naudoti ar į kanalizacijos sistemas.

www.aco.lt

PERDIRBTO DUMBLO NAUDOJIMAS PALIKTAS RYTDIENAI? NEPASINAUDOJAMA PERSPEKTYVIA TRĄŠA IR ATSINAUJINANČIU ENERGIJOS ŠALTINIU

Kristina BUIDOVAITĖ

Nuotekų dumblo naudojimas Lietuvoje – iki šiol aštrių diskusijų objektas. Kol skeptiškai nusiteikę lietuviai ginasi net minties nuotekų dumblu tręšti laukus, vandentvarkininkai siūlo dar vieną galimybę – perdirbtą nuotekų dumblą panaudoti šilumos ir elektros energijai gaminti. Tačiau pripažįsta, kad reikiamoms technologijoms įrengti trūksta valdžios palaikymo ir lėšų. Statybos vyksta kaip suplanuota

2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuotekų dumblą buvo galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose. Nuotekų dumblo laikymo problemą dar 2006-aisiais užsimota išspręsti įgyvendinant investicinius dumblo apdorojimo projektus: pastatyti 12 nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose ir kituose mies-

10 10

G. Bartuškos nuotr.

tuose, 2 dumblo džiovinimo įrenginius ir 9 kompostavimo aikšteles. Šių įrenginių statybos, anot Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus, finansuotos ne tik Europos Sąjungos (ES), bet ir pačių vandens tiekėjų lėšomis, tiesa, dažniausiai skolintomis. Beje, investicinė dumblo tvarkymo programa, kurios tikslas – sausintą ir sudžiovintą nuotekų dumblą, užuot jį kaupus ir saugojus supakuotą didmaišiuose tam pritaikytose saugyklose, kaip yra dabar, panaudoti kaip kurą arba trąšą, veikia tik mūsų šalyje: nei latviai, nei estai panašios programos neturi. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Kėdainiuose ir Šilutėje jau dirba nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai. Kelmėje, Akmenėje, Raseiniuose, Kaišiadoryse, Biržuose, Jonavoje, Švenčionėliuose, Druskininkuose ir Ukmergėje baigtos įrengti dumblo kompostavimo aikštelės, kuriose dumblas bus kompostuojamas, o kompostas panaudojamas, pavyzdžiui, laukams tręšti. Suplanuota, kad iki šių metų pabaigos dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai arba kompostavimo aikštelės pradės veikti ir kituose miestuose.

2014Nr. Nr.44 2014

Galimybių - ne viena

Šiuo metu, anot B. Miežutavičiaus, aktualiausia problema – tolesnis perdirbto dumblo naudojimas. LVTA vadovas mato dvi perdirbto dumblo realizavimo galimybes: dumblo pūdymo proceso metu susidariusias biodujas panaudoti pačiam dumblo apdorojimo technologiniam procesui, o galutinį apdoroto dumblo produktą – bekvapes džiovinto dumblo granules, pakoregavus teisinę bazę, deginti kaip biokurą. Galiausiai jas galima panaudoti žemės ūkyje kaip mineralinę trąšą. „Mūsų tikslas kartu su Vyriausybe ir Aplinkos ministerija dar šiais metais priimti galutinį sprendimą dėl perdirbto dumblo naudojimo“, – paaiškino B. Miežutavičius. Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose šalyse miesteliuose esančiose kietojo kuro katilinėse džiovintas dumblas deginamas išgaunant ir elektros, ir šilumos energiją. O Lietuvoje trūksta ne tik sprendimų, bet ir lėšų. Galutinai susitvarkyti su nuotekų dumblo perdirbimo ir naudojimo problema, anot B. Miežutavičiaus, būtų galima dalį 2014–2020 metų ES paramos, skirtos vandentvarkos sektoriui, atseikėjus nebaigtoms

dumblo apdorojimo ir naudojimo problemoms spręsti. „Dumblo problema neatsirado šiaip sau. Bėda buvo ne tik nuotekų dumblo kvapas. Tiesiog nebebuvo, kur jo dėti. Sovietmečiu buvo statomos nuotekų valyklos, o apie dumblo laikymo ar perdirbimo technologijas niekas negalvojo, pagrindinis uždavinys anuomet buvo rasti ar sukurti technologijas komunalinėms bei pramoninėms nuotekoms išvalyti. Sovietų Sąjunga buvo pats didžiausias Baltijos jūros teršėjas. Prie visų didžiųjų miestų vis dar yra senųjų dumblo saugojimo deponavimo aikštelių, jos ateityje irgi reikalaus sprendimų“, – pasakojo LVTA vadovas. Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo. Nuotekų valyklos šalyje pradėtos statyti apie 1970 metus, nuotekų dumblas buvo kaupiamas ištisus dešimtmečius. „Jei Alytaus miesto nuotekų valykla nebūtų įgyvendinusi ES ir pačios įmonės lėšomis finansuoto projekto, kuris apėmė nuotekų dumblo tankinimą, pūdymą, vėlesnį jo sausinimą ir džiovinimą, šiais metais jau nebūtų, kur jo dėti: iki šiol sausintas dumblas laikytas užpildytuose išeksploatuotuose žvyro karjeruose, kurie neatitinka dumblo saugojimo aikštelėms keliamų reikalavimų, – komentavo B. Miežutavičius. – Uždarius Kariotiškių sąvartyne įrengtą specializuotą dumblo sandėliavimo aikštelę, nuotekų dumblu ilgą laiką buvo tręšiami greta sostinės esantys laukai.“ Nors, gyventojų akimis, vandentvarkos įmonės pirmiausia yra geriamojo vandens tiekėjai, didelę dalį jų darbų sudaro nuotekų tvarkymas. „Paruošti ir gyventojams tiekti vandenį reikia maždaug 60 proc. mažesnių sąnaudų negu sutvarkyti nuotekas. Vakarų šalyse, kitaip nei Lietuvoje, mokestis už geriamąjį vandenį ir nuotekų sutvarkymą atskirtas. Mūsų teikiama paslauga – viena pigesnių Europoje“, – pabrėžė pašnekovas.

Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo.

Nuotekų dumblą, pirmiausia jį apdorojus, pašalinus aplinką teršiančias kenksmingas medžiagas, leidžiama naudoti žemės ūkyje.

11 11

RUDAS VANDUO – SIGNALAS IR VANDENS TIEKĖJAMS, IR PATIEMS VARTOTOJAMS

Problema - vidaus vamzdynai

Kristina BUIDOVAITĖ

Vandens tiekėjai neabejoja vartotojams tiekiamo vandens kokybe. Juolab kad didžiojoje dalyje vandenviečių veikia vandens gerinimo įrenginiai. Daugeliu atvejų jie išsprendė ir geležies pertekliaus vandenyje problemą. Tad iš čiaupo bėgantis drumzlinas rusvos spalvos vanduo dažniausiai erzina gyvenančiuosius sovietmečiu statytuose daugiabučiuose. Daugelio jų liga – supuvę ar surūdiję vandentiekio vamzdžiai. Kaltųjų senų vamzdžių savininkai pirmiausia ieško už namo sienų – beldžiasi į vandens tiekėjų duris. Bet tyrimai įprastai sugrąžina prie nuosavo čiaupo ir patiems priklausančių namo vamzdynų.

2014 Nr. 4

Prieš patiekiant vartotojams, iš vandens pašalinama geležis, manganas, iš gelmių išgaunamame vandenyje nėra nitratų, nitritų ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų. „Rudas vanduo dažniausiai – vandentiekio avarijos padarinys, kai tvarkant vamzdynus tenka pakeisti vandens tekėjimo kryptį ir slėgį. Nerenovuotuose vamzdynuose rūdys irgi neišvengiamos. Sovietmečiu vandentiekio tinklai būdavo klojami iš paprasto rūdijančiojo plieno, tad rudo vandens problema šiandien sprendžiama tiesiog praplaunant vandentiekio tinklus“, – paaiškino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. Vidaus vamzdynų problema ta pati: jiems naudoti rūdijantieji plieno vamzdžiai, nes plastikinių ar spalvotojo metalo vamzdžių anuomet tiesiog nebuvo. Tad, pašnekovo teigimu, neverta stebėtis, kad didžiojoje dalyje daugiabučių namų vidaus vamzdynų, skaičiuojančių keletą dešimtmečių, yra drumzlių. Arba dar blogiau – jie stipriai užakę.

PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ NEPRIREIKĖ Statybų bendrovė „Eika“ stato gyvenamuosius namus Santariškėse ir Pilaitėje: į juos vanduo tiekiamas iš skirtingų Antavilių ir Bukčių vandenviečių. „Vandens, tiekiamo iš atskirų vandenviečių, kokybė yra skirtinga“, – sakė įmonės ekspertas Julius Jauniškis. Visų pirma, pašnekovo teigimu, skiriasi Antavilių ir Bukčių vandenviečių tiekiamo vandens mineralų sudėtis. Antavilių vandenvietėje pastačius geležies sėsdintuvus jos kiekis vandenyje sumažėjo iki 40 miligramų vienam litrui, o Bukčių vandenvietės tiekiamame vandenyje liko 308 miligramai vienam litrui. Tačiau net ir tokiu atveju vanduo atitinka Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Taigi statydama čia daugiabučius gyvenamuosius namus „Eika“ centriniuose vandens įvaduose mechaninių ir cheminių vandens filtrų neįrengia. Pašnekovas pabrėžė, kad „Eika“ savo pastatytuose daugiabučiuose namuose skundų dėl prastos vandens kokybės nesulaukė. Didžiausios Lietuvoje vandentvarkos įmonės „Vilniaus vandenys“ Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Matonienė pridėjo, kad vandens kokybė priklauso ir nuo pačių gyventojų įpročių. „Jeigu name gyvena vandenį itin taupan-

tys žmonės – jis bus rudesnis. Taip pat rudas vanduo trumpą laiką gali tekėti ilgai vandens nenaudojus, staiga jį atjungus ir įjungus, dėl avarijos atliekant namo vidaus tinklų vandentiekio sistemos rekonstrukcijos darbus“, – vardijo „Vilniaus vandenų“ atstovė. Kas kaltas dėl iš čiaupo plūstelėjančio rudo vandens, išsiaiškinti galima nesunkiai: atlikus tyrimus dviejose vietose – ties namo įvadu ir vandens iš čiaupo. Jeigu nustatoma, kad vandentiekio įvade vanduo kokybiškas, gyventojams lieka arba susitaikyti su kartais patiriamu diskomfortu, arba planuoti vidaus vamzdynų renovaciją. E. Matonienė taip pat teigė, kad nagrinėjant gyventojų skundus dėl rudo vandens dažniausiai paaiškėja, kad kalbama apie karštą vandenį, kurio įmonė „Vilniaus vandenys“ netiekia. Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento vyr. specialistė Judita Vaišnorienė pabrėžė, kad tinkamai eksploatuoti geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas vandens tiekėjus įpareigoja Geriamojo vandens įstatymas. Šiame teisės akte apibrėžta ir gyventojų atsakomybė už daugiabučio vandens tiekimo infrastruktūrą: šie taip pat privalo tinkamai prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus arba naudojamus geriamojo vandens įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ar nuotekų šalinimo įrenginius. Taigi gyventojai už vamzdynų priežiūrą, tinkamą jų eksploatavimą daugiabutyje, individualiajame name ar sklype atsakingi patys ir savo nuosavybe turi rūpintis savarankiškai, reziumavo AM atstovė.

Kylančios kainos pakeitė gyventojų įpročius

Lietuvoje mažėjant gyventojų skaičiui, vis mažiau sunaudojama ir geriamojo vandens. LVTA vadovas B. Miežutavičius pasakojo, kad sovietmečiu Vilniuje, pavyzdžiui, per didžiąsias šventes, geriamojo vandens tiesiog pritrūkdavo, o kiekvienas vilnietis per parą sunaudodavo iki 300 litrų vandens (šiandien – tik 60 litrų).

Rudo vandens problema butuose spręsta labai paprastai: atsukus čiaupą jis buvo nuleidžiamas į kanalizaciją. Sovietmečiu pramonės įmonės sunaudodavo apie 70 proc. viso geriamojo vandens, o gyventojai – tik apie 30 proc. Dabar, anot LVTA vadovo, situacija pasikeitė: „Neagituoju vandens švaistyti ar naudoti neracionaliai, o ir sovietmečio praktika apgailėtina, tačiau galiu pasakyti, kad geriamojo vandens turime daug ir geros kokybės. Labai sunku komentuoti gyventojų taupumo priežastis. Bet faktas, kad labai mažas vandens sunaudojimas yra viena iš vandentvarkos paslaugų savikainos augimo priežasčių“, – pabrėžė B. Miežutavičius. Vis dėlto sostinė rudo vandens problemą beveik išsprendė: jau šiemet Bukčių vandenvietėje pradės veikti geležies ir mangano šalinimo iš požeminio vandens technologijos: tai bus paskutiniai įrenginiai, kuriuos reikėjo pastatyti Vilniaus mieste, kad visas geriamasis vanduo atitiktų pačius aukščiausius kokybės reikalavimus. Iš Bukčių vandenvietės vanduo tiekiamas Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės gyventojams. Žinoma, vandens gerinimo įrenginius neužtenka pastatyti – juos reikia ir tinkamai eksploatuoti, laiku atnaujinti.

Daugiau bėdų Šiaurės Vakarų Lietuvoje

Mažesnes vandenvietes rajonuose eksploatuojantys vandens tiekėjai ne visuomet gali užtikrinti, kad geležies perteklius bus pašalintas. Daugelyje tokių vandenviečių vandens gerinimo įrenginiai – dar tik planuose. Vieni vandens tiekėjai viliasi sulaukti palankių vandens gerinimo projektų finansavimo galimybių, kiti problemą sprendžia patys, pagal išgales investuodami į tinklus ir vandens gerinimo įrenginius. Tokių rajonų gyventojams sprendimų teikia ir vandens valymo filtrus siūlančios įmonės. Geriamojo vandens kokybės problema aktualesnė Šiaurės Vakarų Lietuvoje – ten dalyje vandenviečių fluoras viršija leistinas normas. Tokiose vandenvietėse, anot B. Miežutavičiaus, reikia diegti gerokai sudėtingesnes technologijas nei skirtas šalinti iš vandens geležies perteklių ar manganą.

PAŽANGIOS TECHNOLOGIJOS VANDENS NUOTĖKIUI APTIKTI!

www.elintosms.lt • VANDENS NUTEKĖJIMŲ PAIEŠKOS ĮRANGOS TIEKIMAS; • ĮRANGOS PRIEŽIŪRA; • KONSULTACIJOS IR MOKYMAI.

Kaune: Terminalo g 3., Biruliškių k., Kauno r. ( Kauno LEZ) Tel. (8 37) 45 27 00 Faks. (8 37) 35 01 35 El. p. Info@elintosms.lt

Vilniuje: Kęstučio g. 41A LT-08123 Vilnius Tel / faks. (8 5) 2 38 7147 13 El. p. vilnius@elintosms.lt

METALŲ KOROZIJA: PRIEŽASTYS IR APSAUGOS BŪDAI Koroziją lemia objektyvūs gamtos dėsniai, kurių vyksmo sustabdyti neįmanoma. Nepakankamas dėmesys korozijos problemai gali būti ne tik didelių nuostolių, bet ir neretai didelių nelaimių priežastis, todėl vandentiekio vamzdynams, šilumos trasoms, dujotiekiams ar elektros linijoms reikia skirti ypatingą dėmesį. Metalų koroziją lemia objektyvios priežastys

Metalų korozija – savaiminis metalų irimas, vykstantis dėl cheminės ar elektrocheminės metalų ir aplinkos sąveikos. Į tarptautinius standartus įtrauktų apsaugos nuo korozijos metodų naudojimas leidžia korozijos nuostolius sumažinti 10–15 proc., dar 10 proc. nuostolių galima sumažinti eksploatavimo metu pasitelkus kvalifikuotų korozijos ekspertų patirtį. Statybų sektoriuje problemų kelia elektrocheminė korozija: tai elektrocheminis procesas, kurio metu susidaro makrogalvaninių ir mikrogalva-

14 14

ninių elementų. Metalo paviršiuje susiformuoja anodinių ir katodinių plotelių, atsiranda elektros srovė, o korozijos produktų gali susiformuoti toli nuo jos vietos. Mokslinėje literatūroje ši korozija skirstoma į atmosferinę, požeminių metalo konstrukcijų, mikrobinę ir tokią koroziją, kuri atsiranda dėl mechaninio poveikio. Dažniausiai nurodomi apsaugos nuo atmosferinės korozijos būdai: tinkamai parinktos metalo dangos ir metalų legiravimas. Norint nuo korozijos apsaugoti požemines metalo konstrukcijas, ypač svarbu tinkamai parinkti priemones atsižvelgus į korozinį dirvos ir požeminių vandenų aktyvumą. Įprastai metalo konstrukcijos dengiamos izoliacinėmis medžiagomis. Mikrobinei, kitaip – geležies bakterijų, korozijai sumažinti specialių metodų nėra. Specialistai rekomenduoja tiesiog neleisti susidaryti anaerobinėms sąlygoms. Aplink vamzdynus siūloma pilti didesnio pH žvyro ir kalkių, naudoti tinkamai parinktas konstrukcijų dangas. Statybininkams ir inžinerinių sistemų montuotojams rūpesčių kelia korozija, kurią suformuoja vadinamosios klaidžiojančios elektros srovės. Jų pasiskirstymas žemėje ar statinyje, intensyvumas ir veikimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie laikui bėgant smarkiai kinta. Požeminėms metalo konstrukcijoms, statinių vamzdynams įtakos turi tokie srovių šaltiniai, kurie sąlygoja intensyvų korozijos procesą, todėl statybininkų dėmesio sulaukia tik įžeminti nuolatinės ir kintamosios srovės elektros įrenginiai.

2014Nr. Nr.44 2014

Veikiant katodinės saugos įrenginiui, srovės, nutekančios iš anodinio įžeminimo, pasklinda žemėje ir įteka į saugomą įrenginį. Norint apsaugoti ilgus vamzdynus, anodinis įžeminimas neretai įrengiamas kelių kilometrų atstumu. Toks anodinių įžeminimų nutolinimas lemia tai, kad didžiausias klaidžiojančios srovės tankis bus anodinio įžeminimo vietoje. Veikiantys katodiniai įrenginiai irgi gali būti didelių verčių klaidžiojančių srovių šaltinis. Esant katodinei blogai izoliuotų vamzdynų ar bendrai kelių įrenginių apsaugai, srovės vertė žemėje gali siekti kelias dešimtis ar net šimtus amperų. Klaidžiojančios srovės, tekančios žeme ir susiduriančios su požeminėmis metalo konstrukcijomis, pasklinda jose, nes konstrukcijų varža – gerokai mažesnė. Anodinėje zonoje metalas koroduoja. Dažnai plieniniai ir ketaus vamzdžiai gumos tarpinėmis hermetiškai izoliuojami vienas nuo kito. Tačiau jei potencialo sumažėjimas vamzdyje didelis, klaidžiojančios srovės gali peršokti izoliacinę medžiagą ir tekėti toliau, o anodinėje vamzdžio zonoje vyks intensyvi korozija. Pagrindinis apsaugos nuo klaidžiojančių srovių tikslas – vengti jų nutekėjimo iš metalo ir tokiu būdu eliminuoti anodinį metalų irimą.

Projektavimo stadijoje – daugiau dėmesio korozijai

Daugelis klausimų, susijusių su korozija, galėtų būti išsprendžiami dar projektavimo stadijoje,

mat konstrukcijos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar teisingai bus parinktas konstrukcinis sprendimas. Jeigu šis bus neteisingas arba sistema bus sumontuota netinkamai, gali susidaryti palankios sąlygos korozijos procesui vykti. Projektavimo darbų metu reikėtų apgalvoti, kaip tarp vamzdynų ir elektros srovę turinčių tinklų išlaikyti tinkamus atstumus, taip pat pagalvoti apie elektros nutekėjimą iš netvarkingų elektros šaltinių per betono ar kitas konstrukcijas. Svarbu ir tai, kaip išvengti galingų magnetinių laukų sukūrimo šalia vamzdynų, nes tai gali sužadinti indukcines sroves. Nemažą reikšmę turi ir tinkamas sistemos eksploatavimas. Pasitaiko atvejų, kai netvarkingai prijungiami elektros prietaisai, panaudojant vamzdynus kaip įžeminimą. Kai kurie gyventojai skalbiamajai mašinai įžeminti naudoja vandentiekio vamzdžius.

Korozijos sąlygos vandens įrengimuose

Pagrindinės korozijos formos vandens vamzdynų sistemose, kaip jau minėta, yra vidinė ir išorinė korozija. Labiausiai paplitusi vidinė korozija, kuri gali paveikti visų rūšių metalo vamzdžius. Korozijos reiškiniui būtinos kelios sąlygos: metalinė vamzdyno sistema, kurioje cirkuliuoja vanduo, ir sistemoje esantis deguonis. Sąveikaujant metalui, deguoniui ir vandeniui vyksta korozija, kurią sudaro anodo ir katodo procesai ant metalo paviršių ir sujungimų tarp dviejų ir daugiau metalų rūšių. Anodo reakcija yra paprasčiausias metalo irimas, kai metalas skaidomas į metalo jonus. Katodo procesas yra reakcija tarp deguonies, vandens ir elektronų, kurie buvo išlaisvinti anodo proceso metu. Anodo ir katodo reakcijų susidaro dėl įvairių priežasčių: įbrėžimų, plyšių, mažų lydinių skirtumų metale ir t. t.

Korozija skirtingų tipų vamzdžiuose

Koroduoti gali visų tipų metalo vamzdžiai. Korozija galvanizuoto plieno vamzdynuose atsiranda dėl vandens kokybės, vario vandenyje, purvo (anaerobinių bakterijų) ir didesnės nei 70 laipsnių temperatūros vandens. Karštai galvanizuoto plieno vamzdžiai gali būti naudojami, jei vandens kietumas neviršija 4°dH arba jei jame nėra agresyvių kalkių nuosėdas sudarančių rūgščių. Jeigu vanduo šių sąlygų neatitinka, pirmiausia suskils cinkas, vėliau pradės irti plienas, o šio proceso metu bus matyti rudas vanduo. Tiesa, kol susiformuos visiška korozija – susidarys ertmių – praeis keleri metai, tačiau jei vamzdis su defektais, jame yra įbrėžimų, korozijos procesas gali būti itin greitas – neprireiks nė metų. Pastebėta, kad tokio tipo korozija yra 3–4 kartus dažnesnė karšto vandens vamzdynuose. Vario įtaka korozijos proceso skatinimui irgi svarbi. Nors vandens tiekimo įmonių tiekiamo vandens sudėtyje vario nėra, nedidelis jo kiekis į vandenį gali patekti iš varinių talpų, vamzdžių ir bakų. Vis dėlto vanduo, kuris prieš tai tekėjo variniais vamzdžiais arba pabuvojo varinėse talpo-

se, karštai galvanizuoto plieno vamzdžiais neturi tekėti. Kietųjų dalelių nuosėdos ir sankaupos irgi gali sukelti koroziją, ypač ant horizontaliai sumontuotų vamzdžių ir jungčių dugne. Vario į aušinimo mišinius gali patekti, pavyzdžiui, tirpstant variniams ventiliatorinių konvektorių vamzdeliams – tai formuos nuosėdas ir skatins lokalių korozijos židinių susidarymą vario nusėdimo vietose. Tos dalelės paprastai gali būti ir rūdys arba purvas, priemaišos iš kitų sistemos dalių, kalcio, magnio, silicio junginiai, pavyzdžiui, senoje vamzdyno sistemoje pakeičiant tam tikrą atkarpą. Tokią problemą galima išspręsti įmontuojant specialios paskirties filtrus. Cinkuoti plieniniai vamzdžiai padengiami cinku, kad šis izoliuotų metalą mechaniškai, t. y. apsaugotų nuo agresyvios aplinkos, ir elektrochemiškai – pažeidus dangą. Šiuo atveju koroduoja aktyvesnis, dangą sudarantis metalas. Cinko dangos yra patvarios kietame vandenyje, jame susidaro netirpus cinko karbonatas, cinko paviršių padarantis pasyvų. Pažymėtina, kad cinkas plieną nuo korozijos saugo tik tuomet, jei temperatūra yra ne didesnė kaip 50 laipsnių. Taigi čia iškyla tinkamų vamzdžių pasirinkimo problema, nes legionelės bakterijų dauginimuisi palankiausios sąlygos, kai vandens temperatūra svyruoja nuo 20 iki 45 laipsnių. Karšto vandens temperatūra turėtų siekti 50–60 laipsnių, o šalto vandens turėtų būti žemesnė nei 25 laipsniai. Variniai vamzdžiai laikomi itin atspariais korozijai, tačiau ji gali prasidėti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, turbulencijos, susidėvėjimo, įbrėžimų, fliuso panaudojimo. Su turbulencija susijusi korozija įprastai prasideda dėl per didelio tėkmės greičio vamzdžiuose, tad ši problema būdingesnė cirkuliacinėse karšto vandens vamzdžių sistemose. Rekomenduojama neviršyti didesnio tėkmės greičio nei 0,5 metro per sekundę. Ypač blogomis sąlygomis turbulencijos korozija gali prasidėti dėl rudo vandens, šalia netinkamų formų jungčių, prie ventilių, sulituotų jungčių, dėl susikaupusio oro. Su susidėvėjimu susijusi korozija dėl vamzdžių plėtimosi deformacijų dažnai vyksta kartu su vidine korozija. Norint to išvengti, projektuojant ir montuojant vamzdį būtina jo plėtimąsi nukreipti

reikalinga kryptimi. Vamzdžių plėtimasis gali būti kompensuojamas teisingai išdėsčius valdymo svirtis ir fiksuotus laikiklius. Fliuso perteklius vamzdyje gali suketi taškinę koroziją. Lituojant fliusu rekomenduojama patepti tik vamzdžio galą, o ne jungties vidų. Fliuso likučiai turi būti išplaunami dar prieš pradedant sistemą eksploatuoti. Nerūdijančiojo plieno vamzdžiai labai atsparūs vidinei korozijai, tačiau jiems sujungti nerekomenduojamas litavimas arba suvirinimas, nes tai gali sukelti vidinę koroziją. Tokiems vamzdžiams patartina naudoti mechaninius jungčių sujungimus. Nuotekų vamzdynų korozijai svarbūs veiksniai yra deguonis, drėgmė, temperatūra, rūgštys, bazės, ardantys agresyvūs skysčiai ir sujungimo būdas.

1515

VANDENS TIEKĖJAI SKAIČIUOS DAUGIAU PARAMOS VANDENTVARKOS PROJEKTAMS SIEKIANČIOS ĮMONĖS TURĖS ARGUMENTUOTAI APGINTI PASIRINKTUS SPRENDIMUS

Rusnė MARČĖNAITĖ

Centralizuotas vandens tiekimas ir nuotekų rinkimas ar lokalūs vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai? Teisingą atsakymą kiekvienu konkrečiu atveju padeda rasti ekonominiai skaičiavimai. Jie buvo daromi ir ankstesniais metais, tačiau nebuvo reikalavimo palyginti kelias galimų techninių sprendinių alternatyvas. Nuo šiol toks reikalavimas bus taikomas infrastruktūros projektų pareiškėjams, ketinantiems savo investicijoms gauti Europos Sąjungos (ES) lėšų. Stigo atsakingo alternatyvų vertinimo

Praėjusio ES finansavimo laikotarpio patirtis parodė, kad tinkamai įvertinti plėtros kryptis ir būdus savivaldybėms nebuvo paprasta užduotis. Nors vandens tiekimo įmonės finansinę paramą galėjo gauti ir grupinių valymo įrenginių statybai, 2007–2013 metų laikotarpiu beveik visos savivaldybės buvo suplanavusios plėtrą vamzdynais. Ir retkarčiais tie projektai savo užmoju priminė sovietmetį. Tiesa, Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis tokiam požiūriui oponuoja – tarp paramą gavusių projektų, jo teigimu, atsitiktinių nebuvo. „Vienas kertinių reikalavimų 2007–2013 metų laikotarpiu buvo tai, kad finansavimo siekiantis

projektas turėjo būti įtrauktas į savivaldybės infrastruktūros plėtros planą. Iki to laiko formalus reikalavimas savivaldybėms pasirengti tokius planus buvo numatytas, bet jų niekas neskubėjo rengti“, – priminė I. Kiškis. Atsiradus griežtam reikalavimui, savivaldybės suskubo rengti planus, kuriuose jau buvo bandoma nagrinėti alternatyvas – kur ir kokius tinklus tiesti, kokius valymo įrenginius statyti. Tiesa, pripažino departamento vadovas, dažniausiai ta alternatyvų analizė apsiribojo dviem galimybėmis: nedaryti nieko arba tiesti tinklus. Jei tiesti tinklus – tai visose gatvėse, nurodant, kur yra didžiausias prioritetas, ir iškart numatant, kur turės atsirasti valymo įrenginiai. „Toks planavimas gal ir primena sovietmetį, bet geriau jau taip negu visiškas voliuntariz-

2014 Nr. 4

mas, – replikavo I. Kiškis. – Be to, buvo atliekama visų projektų sąnaudų ir naudos analizė. Ir visais atvejais ji parodė, kad projektą, jei prisijungs visi numatyti gyventojai, apsimoka įgyvendinti. Tiesa, kol prioritetas buvo didesnės nei 2000 gyventojų turinčios gyvenvietės, apie lokalias sistemas kalbėti nebuvo labai realu.“

Prioritetas – parama mažoms gyvenvietėms

2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu vandens tiekimo įmonės galės kreiptis paramos projektams, įgyvendinamiems gyvenvietėse, turinčiose bent 200 gyventojų, todėl beveik neabejojama, kad alternatyvūs vandentvarkos būdai bus kur kas aktualesni nei anksčiau. Kaip

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius KRINICKAS.

G. Bartuškos nuotr.

ir ankstesnį ES paramos laikotarpį, paramą vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginių statybai bus galima gauti iš Sanglaudos fondo. Pasak Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, finansavimo iš Sanglaudos fondo vandens tiekimo įmonės gali tikėtis projektams gyvenvietėse nuo 200 gyventojų, o dar mažesnės, turinčios iki 200 gyventojų, galės gauti Žemės ūkio ministerijos paramą iš Kaimo plėtros programos. „Suprantama, tokio dydžio gyvenvietėse išspręsti vandentvarkos klausimus centralizuotais tinklais vandens tiekėjams nepavyks, reikės remtis lokaliomis sistemomis: gręžiniais ir nuotekų valyklomis, – komentavo Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovas. – Taigi kaimo

bendruomenės turės galimybę galbūt susitvarkyti vandens bokštus, galbūt ir išspręsti kitas vandentiekio problemas.“ Beje, tokią galimybę kaimo bendruomenės turėjo ir ankstesniame laikotarpyje, replikavo ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis. Aktyvesnės ja sėkmingai pasinaudojo.

Didės paramos teikėjų atsakomybė

Bene pagrindinė šio finansavimo laikotarpio naujiena yra tai, kad alternatyvas projekto požiūriu turės vertinti ne tik vandens tiekėjas drauge su savivaldybe, bet ir Aplinkos ministerija. „Ši nauja taisyklė, įpareigojimas atėjo iš europinių reglamentų. Taip siekiama daugiau atsakomy-

bės perkelti duodantiesiems pinigų“, – aiškino D. Krinickas. ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis pritaria, kad alternatyvų vertinimas padeda priimti optimalius sprendimus. Bet velnias slypi detalėse: šiuo metu vykstančiose daugybės suinteresuotų institucijų diskusijose siekiama sutarti dėl vieningos alternatyvų vertinimo metodikos. „Metodika gali būti įvairiausia – juk galima lyginti ir rezultatą, kurį gausime nieko nedarydami, įrengę valymo įrenginius kiekvienam namui, grupei jų, prijungę gyvenvietę prie kitos gyvenvietės nuotekų tinklų, lyginti įmanoma ir vamzdžių diametrą ar įrenginių našumą, būsimas eksploatavimo išlaidas“, – vardijo I. Kiškis. Kitas dalykas, kuris rūpi Aplinkos ministerijai – išvengti užburto rato, kuris įsisuks, kai į plėtros planus įtraukus pasirinktą technologinį sprendimą, o savivaldybių valdomoms vandentvarkos įmonėms atnešus tvirtinti jį ministerijai, ši nepritars projektui. Nes tada projektas turės būti grąžinamas vandens tiekėjui, ši turės perduoti jį savivaldybei, kuri tada privalės keisti plėtros planą, nes jame turi būti patvirtintas projektas. „Todėl mes siūlome aplinkosauginę ir ekonominę dalį susiderinti iš anksto – dar rengiant plėtros planą: su Kainų komisija – dėl investicijų pagrįstumo, o su Aplinkos ministerija – aplinkosauginę dalį (žinoma, atsižvelgiant, ar pasirinktosios sistemos yra efektyviausias būdas aptarnauti gyventojus). Jei ir Kainų komisija, ir Aplinkos ministerija pritars, tai projektui atsidūrus plėtros plane nereikės atlikti atskiro vertinimo. Manome, kad toks variantas būtų racionalus, jis ir trumpiau užtruktų“, – sakė D. Krinickas.

Inesis KIŠKIS Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Būtina atskirai paaiškinti, kaip europinių lėšų skyrimo perspektyvoje suprantami lokalūs vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai. Lokaliais įrenginiais vadiname ir tuos, kurie aptarnauja vieną namą, ir tuos, kuriais naudojasi 30 namų. Bet skirti Europos Sąjungos lėšų kokiam nors Vardeniui Pavardeniui ar individualiųjų namų bendrijai, esančiai viešojo vandens tiekimo teritorijoje, nevalia – paramos gavėjai gali būti tik vandens tiekimo įmonės. Tiesa, gyvenantieji ne viešojo vandens tiekimo teritorijose dar galėtų burtis į vietos veiklos grupes ir kreiptis paramos per Žemės ūkio ministeriją. Tai nereiškia, kad vandens tiekimo įmonė negali pastatyti „Traidenio“ ar „August&Co“ pagamintų valymo įrenginių – jei tik rangovas ar pačios įmonės laimės vandens tiekimo įmonės skelbtą viešojo pirkimo konkursą.

Apie tokią projekto derinimo tvarką, tikslindama plėtros planų rengimo taisykles, Aplinkos ministerija neseniai informavo Finansų ministeriją ir vandens tiekėjus. Aplinkos ministerijos specialistai tikisi, kad vandentvarkos sektoriui ji bus priimtina. „Vandens tiekėjams ji būtų naudinga, nes niekam nebus paranku vertinti projektus formaliai žinant, kad galiausiai viską tikrins Valstybės kontrolė. Ir jeigu paaiškės, kad alternatyvų vertinimas buvo blogas, nukentės pinigus duodančioji institucija, nes reikės dalį lėšų grąžinti“, – kalbėjo D. Krinickas.

Konkursuose laimės efektyviausi projektai

Įgyvendinami bus ne tik į valstybės sąrašą patekę projektai. Anot Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovo, bus atskira konkursinė priemonė, pagal kurią bus atrenkami vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros projektai. Projektai bus vertinami ir finansavimas bus skiriamas pagal nustatytus efektyvumo kriterijus (investicijų efektyvumo, skaičiuojant, beje, nebe gyventojų, o prijungiamų būstų skaičių, vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginių pobūdį ir kt.). Alternatyvų

vertinimo šiuo atveju atlikti nereikės, nes projektai konkuruos tarpusavyje. Sudaryti tinklų rekonstrukcijos ir paviršinių nuotekų tvarkybos projektų sąrašus bus patikėta regionų plėtros taryboms. D. Krinicko teigimu, čia vadovaujamasi Nacionalinės pažangos programos ir Vyriausybės programos nuostatais dalį atsakomybės ir planavimo atiduoti savivaldai. Prieš tai Aplinkos ministerija nustatys projektų atrankos kriterijus, siektinus tikslus ir jų rodiklius. Dar ne iki galo nustatyti šio ES finansavimo laikotarpio kriterijai, pagal kuriuos bus vertinami vandens gerinimo įrenginių projektai. Pasak D. Krinicko, artimiausiu metu bus kreiptasi dėl rekomendacijų į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kuriai jau perduota informacija apie kiekvienoje vandenvietėje nustatytus neatitikimus higienos normoms: fluoro, nitratų, geležies, kalcio kiekio ir t. t. Neabejojama, kad prioritetas skiriant paramą bus teikiamas cheminę taršą likviduojantiems projektams. Indikatorinių rodiklių verčių perviršis, nesant atliekamų lėšų, ko gero, liks pačių vandens tiekėjų rūpestis.

2014 Nr. 4

Pauzė neparanki niekam

2014–2020 metų laikotarpio ES lėšos Lietuvą, tikimasi, pasieks trečiame šių metų ketvirtyje. Ankstesnio periodo parama, žinia, jau paskirstyta, projektus baigiama įgyvendinti. Pasak ES paramos administravimo departamento vadovo I. Kiškio, siekiant pagelbėti sezoninius darbus susiplanavusioms ir pirkimus atlikusioms vandentvarkos įmonėms, kurių paraiškos jau įvertintos Aplinkos projektų valdymo agentūros specialistų, bus pasinaudota prieš septynerius metus jau išbandyta praktika: laikinuoju finansavimu, kai užtikrinti nenutrūkstamam darbų procesui pasitelkiamos valstybės lėšos, kurios į biudžetą grįžta šalį pasiekus ES paramai. Priėmus šį svarbų sprendimą, darbai ilgai nedelsiant bus pradėti 26 savivaldybėse. I. Kiškis teigė, kad šioms savivaldybėms iš dalies pasisekė – joms nebereikės rengti išsamaus alternatyvų vertinimo. Nuspręsta pripažinti pakankama savivaldybių infrastruktūros planų rengimo metu atliktą alternatyvų analizę. Pateiksiantieji paraiškas dabar turės įveikti smulkesnį filtrą.

MOKINIAI VGTU PARAGAVO INŽINIERIAUS DARBO Linas JUKNEVIČIUS VGTU Statybos fakulteto mokslo prodekanas

Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) susirinkę mokiniai išbandė, ką reiškia būti inžinieriais. VGTU ir bendrovės „Doka Lietuva“ organizuojamame konkurse „Krėslas – mano pirmoji statyba“ jie demonstravo kūrybingumą, technologinį mąstymą ir logiką, kuria kasdieniame darbe vadovaujasi inžinieriai. Konkurse dalyvaujančios komandos iš pateiktų medžiagų turėjo pagaminti originalų krėslą, kurio sėdynės aukštis būtų lygus arba didesnis nei 40 centimetrų. Krėslas turėjo būti su atlošu ir nesverti daugiau nei 11 kilogramų. Norintieji surinkti papildomų taškų krėslą turėjo konstruoti be brėžinio, panaudoti ne daugiau kaip 30 medvaržčių ar pagaminti jį su trimis atramomis. Papildomų taškų buvo galima pelnyti krėslo svorį sumažinus iki mažiau nei 9 kilogramų. Krėslų gamybai konkurso rėmėjas UAB „Doka Lietuva“ pateikė 6 komplektus elektrinių suktuvų, medsraigčių, pirštinių, matuoklių ir paruoštų krėslo detalių, išpjautų iš plokštės „Doka“ 3SO. Kiekvienai komandai bendrovės atstovai parengė krėslo brėžinius, tačiau net penkios iš šešių nusprendė gauti papildomų taškų ir krėslus konstravo pagal savo originalius projektus. „Turėdamos tokias pat medžiagas komandos sukonstravo visiškai skirtingus krėslus. Galbūt ne visi buvo stabilūs, bet penki iš šešių išlaikė po du žmones. Vadinasi, galvodami apie konstrukciją ir jos laikomąją galią mokiniai puikiai pritaikė mokykloje įgytas žinias“, – įspūdžiais dalijosi konkurso vedėjas ir „Doka Lietuva“ produkto vadovas Julius Kuliešis. Jis pridūrė, kad mokiniams net specialistų pagalbos beveik nereikėjo: jie patys rūpinosi brėžiniu, konstrukcijos stabilumu ir bandė viską atlikti savarankiškai.

Galiausiai komandos turėjo pristatyti savo pagamintus krėslus konkurso dalyviams, stebėtojams ir vertinimo komisijai. Konkursą organizavę VGTU Statybos fakulteto atstovai džiaugėsi, kad mokiniai savo kūrinius pristatė originaliai, kūrybingai ir darbus apibūdino pasitelkdami įvairius požiūrius – ne tik įvertino krėslus iš inžinerinės perspektyvos, bet ir aptarė jų ekonomiškumą, ekologiškumą, ergonomiką. Žinant, kad baigiamųjų klasių mokiniai nėra mokyti inžinerijos pagrindų, tai itin sveikintina. Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos komanda „Klevai“ surinko daugiausia taškų ir pralenkė kitas penkias 9–12 klasių mokinių komandas,

susirinkusias iš Vilniaus, Šiaulių bei Alytaus mokyklų. Krėslo statybos konkursas VGTU organizuotas pirmą kartą ir praėjo sėkmingai, visi pasisėmė teigiamų emocijų. Be to, kai kurie mokiniai pirmąkart savo akimis pamatė profesionalius brėžinius, išbandė save projektuodami ir gamindami sudėtingą konstrukciją, gal net pirmąkart rankose laikė elektrinį suktuvą. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai inžinierių trūksta ir Lietuvos, ir užsienio kompanijose. Tokie konkursai populiarina specialybę ir leidžia potencialiems studentams, darbuotojams sužinoti apie darbo specifiką, patirti ją, pamatyti, kad tai – kūrybinga, kupina iššūkių veikla.

STATYBŲ SEZONĄ PRADEDA TARPTAUTINĖS PARODOS Rusnė MARČĖNAITĖ iš parodos „Nordbygg 2014“, Stokholmas

Ir statybos parodų rengėjai, ir jų metų vykstančių renginių organizatoriai, ir dalyviai pripažins – dieną X, kai turi paaiškėti, ko vertas vienų ar net kelerių metų įdirbis rengiantis parodai, įtampa pasiekia kulminaciją.

Organizatorių nuotr.

Dalyviai reiklūs lankytojų auditorijai

Didžiausios ir svarbiausios Šiaurės šalyse statybų parodos „Norbygg“ projekto vadovas Peteris Söderbergas renginio atidarymo dieną, balandžio 1-ąją, atrodė ne tik pavargęs, bet ir šiek tiek nusivylęs. Susitikęs su Stokholmo parodų ir kongreso centro bei parodos organizatorių į parodą pakviestais Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistais, pripažino: palyginti su prieš dvejus metus vykusiu renginiu, „Nordbygg 2014“ sumažėjo dalyvių iš Lietuvos (buvo 13, šiemet – 9), Latvijos (buvo 9, šiemet – 6), Norvegijos (buvo 6, šiemet – 5). Padaugėjo tik dalyvaujančiųjų iš Estijos (buvo 9, šiemet – 15) ir Lenkijos (buvo 10, šiemet – 25). „Kad ir kaip patys stengtumėmės taikyti parodos laiką taip, kad renginys nesidubliuotų su panašiais renginiais, visada atsiranda organizatorių, kurie tai daro specialiai. Ir šįkart dalis mūsų klientų turėjo rinktis iš kelių parodų“, – apgailestavo P. Söderbergas. Vis dėlto bendras parodos mastas nenukentėjo: 900 įmonių iš daugiau nei 30 šalių, išsidalijusių

36 tūkst. kvadratinių metrų plotą, 500 seminarų ir kitų renginių, 200 akredituotų žurnalistų ir 52 500 lankytojų – tokia balandžio 1–4 dienomis vykusios parodos statistika. Kaip ir praėjusios „Nordbygg“ parodos metu, daugiausia lankytojų buvo priešpaskutinę parodos dieną – ketvirtadienį. Beje, dalyvių iš Lietuvos galėjo būti daugiau. Vienas parodos organizatorių užsiminė – pusmetį saugoję rezervaciją jungtiniam Lietuvos stendui, 2013 metų rugsėjį buvo paprašyti ją panaikinti, o gruodį lietuviams persigalvojus laisvo ploto pasiūlyti nebegalėjo. Tiesa, nugirstos frazės lietuvių kalba leidžia teigti, kad nemažai statybos įmonių atstovų „Nordbygg“ paviljonus tyrinėjo kaip lankytojai. Atsitiktinių lankytojų „Nordbygg“ parodoje beveik nebūna. Čia net nelaukiami jaunesni nei 16 metų svečiai. Dalyvių statusą turinčios įmonės tam pritaria. Kaip ir tam, kad įėjimas čia – su bilietais. Tai – papildoma garantija, kad lankytojai bus ne prasiblaškyti užsukę prašalaičiai, o konkrečių tikslų turintys žmonės, sakė vienos Lietuvos įmonės atsto-

2014 Nr. 4

vai, prisiminę neseną patirtį kitoje statybų verslo parodoje užsienyje.

Naujovės – nematomos, bet svarbios

Bendrovė „Ukmergės gelžbetonis“ nėra naujokė užsienio rinkose. Logistiškai parankių rinkų ieškančios įmonės gaminiai jau keliauja ir į tą pačią Švediją, ir į Norvegiją, Suomiją, Latviją. „Tai kontaktai, užmegzti ir mūsų, ir klientų iniciatyva – Lietuvoje nėra daug gelžbetonio gaminių gamintojų, žmonės mus susiranda“, – sakė įmonės projektų vadovas Vytautas Kelevičius. Vis dėlto „Ukmergės gelžbetonio“ vadovai laikosi nuostatos, kad dalyvauti parodose reikia. „Jei tikslingai eini į tam tikro regiono rinką, turi parodyti save. Gal negausi tiesioginės, apčiuopiamos naudos, bet tai – įvaizdžio kūrimas, prestižo reikalas, – įsitikinęs V. Kelevičius. – Be to, parodų metu gaunami kontaktai, kurių šiaip gal ir nerastum. Pačios įmonės ateina siūlydamos kurti bendrus projektus, apie kuriuos pats nė nepagalvotum.“

Užsienio užsakovai patenkinti – net įskaičiavus transporto sąnaudas, gaminių kaina Lietuvos rinkoje lieka patraukli. Šiaurės šalių rinka nereikalauja išskirtinių, novatoriškų sprendimų. „Naujovių ateina ir į mūsų gamybą, bet daugiausia tai matyti su konstruktyvu susijusiose dalyse, kai įvedami tam tikri anksčiau nebūdingi elementai, – pasakojo V. Kelevičius. – Tarkime, ten, kur anksčiau buvo įprasta tiesiog suvirinti metalą su metalu, rinkoms pradedant žvalgytis į pasyviojo būsto standartus, kartelė kyla vis aukščiau, ir konstruktyve atsiranda įvairių termoizoliacinių detalių.“ Pavyzdžiui, tvirtinant balkoną pridedama tam tikrų šalčio tiltą nutraukiančių detalių. Laiptų elementuose montuojamos tam tikros detalės garsui slopinti ar šilumos izoliacijai – jei laiptai sujungiami su lauko siena. Visi šie nematomi elementai, pasak „Ukmergės gelžbetonio“ projektų vadovo, komplektuojami pagal projektuotojų pageidavimus. „Turime su tuo taikytis, įsivesti naujovių, kad galėtume konkuruoti, keliauti su šiandiene rinka“, – komentavo V. Kelevičius.

Lietuviškų vonios baldų linija „Kamė“ švedams buvo patraukli.

Pasiryžę pasinaudoti durų keitimo mada

Šarvuotas lauko duris gaminanti įmonė „Asmodas“ Švedijos rinkoje dirba jau treti metai. Ir jau antrą kartą dalyvauja parodoje „Nordbygg“. Prasidėjus durų keitimo vajui jos verslui čia – itin palankios sąlygos. „Įsigyti saugesnes duris čia dabar tokia pat mada, kaip ir prieš gerą dešimtmetį – Lietuvoje, – sakė įmonės eksporto vadovas Robertas Mecius. – Jei tik kaimynas pasikeis, naujų durų prireiks ir kitam.“ Iš Gargždų į Švediją keliauja pagal individualius užsakymus pagamintos durys. „Ko reikia klientui, tai ir padarome. Mes lankstūs, dirbame gal šiek tiek su mažesne marža, todėl mums gerai sekasi“, – pasidžiaugė pašnekovas. „Nordbygg“ – vienintelė paroda, kurioje Švedijos, o sykiu – ir visai Skandinavijos rinkai prisistato „Asmodas“. Įmonė bando kelti koją ir į Prancūziją, Belgiją, turi veiklos Danijoje, Didžiojoje Britanijoje. Bet niekur jai nesiseka taip gerai kaip Švedijoje. Mūsų šalyje lieka apie 30 proc. „Asmodo“ gaminių. „Lietuvoje vadovaujamasi sezoniškumu – žiemą durų nelabai kam reikia arba reikia tik prieš Kalėdas. Tad sezonas trunka labai trumpai. O Švedijoje durų reikia nuolat“, – aiškino R. Mecius, stende sukęsis drauge su švediškai kalbančiu kolega. „Ne bendradarbis, o draugas, kurio paprašėme padėti – švedams patinka apie rimtus dalykus diskutuoti gimtąja kalba“, – paaiškino Lietuvos įmonės atstovas. Į parodą „Asmodas“ atsigabeno ne tik specialiai parodai pagamintą vietos stilistiką atitinkančią kolekciją, bet ir konstrukcinį modelį – durų pjūvį, patenkinantį natūralų klientų smalsumą pamatyti, kas yra durų viduje. Stende viena greta kitos buvo įtaisytos ir dvejos iš pažiūros ne pirmos jaunystės durys. Vienoms jų buvo išties daug dešimčių metų. Gavę kliento užsakymą išsaugoti senąjį durų dizainą, naujas šarvuotas pagamino skrupulingai jį atkartodami. Įsitikinę, kad pavyko ir itin sudėtinga užduotis – nudažyti jas taip, kad

„Asmodo“ stende buvo galima pamatyti, iš ko sudarytos šarvuotos durys. atrodytų kaip senas medis, pagamino dar vienas ir išeksponavo kartu su senosiomis užsakovo durimis.

Švedai vertina gamintojų lankstumą

Nuo 2009 metų dirbančios plastikinių langų gamintojų „Windex“ komanda „Nordbygg“ parodoje prisistatė pirmą kartą. Bet apie darbą užsienio rinkose, matyt, galvojo jau tada, kai kūrė įmonės pavadinimą, iššifruojamą kaip „Windows experts“ – „langų ekspertai“. Tiesa, kol kas įmonės pajamos vietos ir užsienio rinkose pasidalija perpus. Parodos naujokė atvyko ne tik ieškoti naujų, bet ir pabendrauti su Skandinavijoje jau rastais klientais. Prieš kelerius metus pirmosios „Windex“ langų siuntos iškeliavo į Norvegiją, pernai – ir į Švediją. Lietuvos įmonės atstovai Rolandas Butkus ir Aurimas Rudžionis, kaip ir kolegos durų gamintojai, įmonės lankstumą, gebėjimą gaminti pagal kiekvieno kliento poreikius įvardijo kaip vieną pagrindinių sėkmingo verslo šioje rinkoje sudedamųjų dalių. Vos prieš kelerius metus prioritetą teikę mediniams langams, šiandien švedai vertina ir priežiūrai

nereiklius, ilgaamžius plastikinius langus. Tiesa, su įprastais Lietuvos rinkai gaminiais, eksportuojamieji lygintini tik pagal šilumos varžos reikalavimus – „Windex“ specialistams kuriant gaminius Skandinavijos rinkai didinti įprastus standartus nereikėjo. O štai langų dizainas, techniniai sprendimai išties skirtingi: švedai mėgsta sudalintus langus, pageidauja ir į išorę, ir į viršų atsidarančių, ir apsiversti galinčių langų, prašo pasirūpinti vėjo stabilizatoriais ir pan. Lietuvos užsakovai daugumos Skandinavijai skirtų produktų nė nėra matę. Per giliausią krizę startavusios įmonės komanda džiaugiasi kasmet apie 30 proc. išaugančiais pardavimais. Gaminiai keliauja ne tik į Skandinaviją, bet ir Vokietiją. Užsienyje, kur labiau vertinama kokybė, su savo produkcija „Windex“ kartais jaučiasi net geriau nei savo šalyje.

Užkariavę Norvegiją, siekia grįžti į Švediją

Panevėžio statybos tresto grupės narės – įmonės „Metalo meistrai“ – atsiųstiems specialistams parodos atidarymo dienos rytą teko skirti stendui

gamyklą bendradarbiavimas supaprastėja. Tad ir nuspręsta pasiūlyti virtualų turą.

Tikslas – ne galutinio vartotojo, o atstovo paieška

Pirmuosius klientus Švedijoje įmonės „Windex“ komanda rado keleri metai iki susiruošdama dalyvauti parodoje „Nordbygg“. įrengti: atgabenti įrangą pavėlavo samdyta įmonė. Bet pirmasis potencialus partneris į statybinėmis metalo konstrukcijomis sudominti Švedijos rinką pasiryžusios įmonės stendą prisistatė vos spėjus padėti į stovą lankstinukus. „Nordbygg“ parodoje „Metalo meistrai“ dalyvavo ir prieš dvejus metus. Po parodos į Švediją iškeliavo keli užsakymai, bet rimtesnių apimčių bendradarbiavimas su šios šalies statybų sektoriumi neužsimezgė. „Tuo metu mus užkabino Norvegijos rinka, – paaiškino įmonės pardavimų ir marketingo vadovas Audrius Mačiekus. – Transportavimas nėra toks brangus, kad užsakovams tai neapsimokėtų. Pernai į Norvegijos šiaurę užsakymas buvo gabenamas net ne keltais, o krovininiais automobiliais.“ Užpernai užsakymai Norvegijai „Metalo meistrų“ eksporto struktūroje sudarė 60 proc., pernai – jau 80 proc. Užsakymų ateina ir iš Vokietijos bei Kaliningrado. Bet statybinių metalo konstrukcijų gamintojai neslepia – norisi praskiesti dominuojančią norvegišką statistiką švediškais procentais, patraukli jiems ir Suomijos rinka. Lietuvoje lieka 40 proc. „Metalo meistrų“ gaminių. „Mūsų planas – diferencijuoti rinkas, – aiškino A. Mačiekus. – Norisi dirbti ne tik su statybos, bet ir pramonės objektais, kur didesnė pridėtinė vertė. Ir kuo ji didesnė, tuo mažesnę dalį kainos sudaro transportavimas, vadinasi, galima toliau vežti gaminius.“

Lankytojai mėgsta gražias istorijas

Bendrovė „Amalva“ nuosekliai palaiko „Komfovent“ prekės ženklo žygį į užsienio rinkas pristatydama jį didžiausiose Europos parodose, tarp jų – ir „Nord-

bygg“. Skandinavija šiandien kartu su Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, Austrija rikiuojasi didžiausių „Komfovent“ gaminių pirkėjų sąrašo viršuje. Į Stokholmą atkeliavo du Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikuoti, itin aukštu efektyvumu išsiskiriantys vėdinimo įrenginiai privatiems namams ir butams. Nors šis sertifikatas populiaresnis Vakarų Europoje, o skandinavai pasyviaisiais namais kol kas tik domisi, bet neskuba statyti, lietuviai linkę priminti apie savo siūlomas galimybes. „Nordbygg“ lankytojams pristatytas ir vienas naujausių „Komfovent“ produktų – vėdinimo įrenginys su integruotu šilumos siurbliu. Įrenginys atlieka trigubą – vėdinimo, šildymo ir vėsinimo – funkciją. „Amalvos“ komanda šiemet stengėsi atkreipti dėmesį į žemą savo gaminių triukšmo lygį. „Komfovent“ oro simfonija“ – skelbė užrašas įmonės stende, po juo santūriems švedams šypsojosi daili besiplevėsuojančia suknia pasipuošusi mergina, o konsultuojantys specialistai lankytojams mielai pasakojo skambią prisistatymo frazę pagimdžiusią istoriją apie lenkų dirigentą, kuris, ilgai kankinęsis dėl vėdinimo įrangos keliamo triukšmo, galiausiai ryžosi išbandyti „Komfovent“. Rezultatas, kaip galima suprasti, viršijo lūkesčius – dirigentas net pagalvojęs, kad įrenginys nė neįjungtas... Trumpas filmukas apie „Komfovent“ ženklu pažymėtą įrangą gaminančią gamyklą irgi traukė akį. Nors vis mažiau potencialių įmonės partnerių įsivaizduoja, kad naujoviški gaminiai surenkami kokiame nors garaže, seniai įsitikinta, kad bet kuriam klientui pamačius blizgančią „Amalvos“

2014 Nr. 4

Įmonė „Intervilža“ skandinavų rinkai pristatė „InoWood“ prekės ženklu pažymėtas nuo 2011 metų gaminamas kompozitines (medžio ir plastiko) dailylentes terasoms, tvoroms ir fasadams. Medžio ir plastiko kompozito gaminiai plačiai naudojami lietinguose, daug vandens telkinių turinčiuose kraštuose ir vertinami dėl didelio paviršiaus kietumo, atsparumo vandeniui bei UV spinduliams, taigi ir dėl nereiklumo priežiūrai. Vis dėlto prieš pradėdama gaminti įmonė produktą pasitikrino – pabandė pardavinėti vienos belgų įmonės gaminius. Įsitikinusi, kad rinkai šis ilgaamžis, itin praktiškas, natūralią medieną primenantis gaminys yra įdomus, ėmėsi gamybos. Į „Nordbygg“ „Intervilža“ atvyko su viltimi rasti Švedijoje atstovų savo gaminiams – nedidelės įmonės praktika parodė, kad tai – parankus jiems sprendimas. Atstovų „Intervilža“ jau turi Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Pirma tokia galimybe dalyvaudama „Nordbygg 2012“ įmonė deramai nepasinaudojo, pripažino įmonės pardavimų vadovė Elvyra Bikmane. Tada bendrovės dėmesys nukrypo į kitas rinkas, tad šįkart „Intervilža“ atvyko padirbėti rimčiau.

Pasiūlymas - novatoriška medžiaga

Pirmoji stiklo duženų perdirbimo įmonė Baltijos šalyse – 2009 metais įkurta bendrovė „Stikloporas“ – į „Nordbygg“ ieškoti partnerių atvyko su savuoju pirminės medžiagos visiškai neprimenančiu produktu – granulių pavidalo putstikliu. Pasak bendrovės plėtros vadovės Vaidos Medžiaušienės, ši struktūra yra pripažįstama labiausiai ištobulinta ir pasižyminčia aukščiausiomis termoizoliacinėmis bei izoliacinėmis garso ypatybėmis. Novatoriškas gaminys sėkmingai naudojamas kaip užpildas statant ir naujus įvairios paskirties statinius, ir rekonstruojant senus: jis tinka ir garso izoliacijai, ir termoizoliacijai užtikrinti – struktūra leidžia naudoti jį nestandartinės geometrinės formos pastatų termoizoliacijai. Granuliuotas putplastis pasitelkiamas ir sausų statybinių medžiagų gamyboje.

Teko prisitaikyti prie skandinaviškų tempų

Baldų gamintojai „Raguvos baldai“ į Stokholmą atvyko ne tik su skandinavų skoniui pritaikyta ir kartą „Nordbygg“ parodoje jau pristatyta linija „Kamė“, bet ir su svarbia žinia – įmonė gali pristatyti užsakymus vos per dvi savaites. „Tiesą sakant, tai įprastas standartas Skandinavijos rinkoje, o mums tai leis daryti naujai pastatyta gamykla“, – sakė „Raguvos baldai ir Ko“ regiono pardavimų vadovė Neringa Daniulaitienė. Įmonės tikslas – tapti patraukliu partneriu Šiaurės šalių rinkose – ir asortimento, ir aptarnavimo požiūriu. Į užsienį eksportuojama didžioji dalis „Raguvos baldų ir Ko“ produkcijos.

Patikima programinė įranga – sklandaus darbo ir kokybės garantas

Projektavimo kokybei stinga dėmesio Statybos proceso skaitmeninimas vadinamas dideliu evoliuciniu žingsniu statybų sektoriaus technologinės plėtros srityje, tai vienaip ar kitaip paveiks beveik visus statybos proceso dalyvius. Statybos procesuose naudojamą informaciją norima paversti standartizuotu skaitmeninės formos srautu – nuo užsakovo poreikių ir projektavimo iki statybos bei eksploatacijos. Sostinėje įsikūrusi bendrovė „Statybų inžinerinės paslaugos“ su vandentvarkos projektais dirba nuo 2007-ųjų. Septynerių metų įdirbis – suprojektuota apie 200 kilometrų vandentiekio tinklų. Vandentvarkos projektų rengimas ir darbas keliuose etapuose iki pat statybos užbaigimo – taip savo veiklą apibūdino bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ Vandentvarkos grupės vadovas Arūnas Juodkūnas. Įmonė dirba su viešuoju sektoriumi, perkančiu rangos darbus, arba rangovais. Įgyvendinant vandentvarkos projektus naudojamos FIDIC Raudonoji ir Geltonoji knygos. Vadovaujantis FIDIC Raudonąja knyga, techninis projektas, kurį rengia projektuotojai, turi būti išbaigtas, turi būti suteiktas statybos leidimas. Rangovas pagal techninį projektą nusiperka rangos darbus. Jei vadovaujamasi FIDIC Geltonąja knyga, A. Juodkūno teigimu, atsiranda daugiau erdvės variacijoms, nes projektavimas atiduodamas į statybininkų rankas, o pirkimas vykdomas pagal investicinius planus. „Tokiu atveju atsiranda galimybė suklysti, pridaryti prielaidų, o šios rangovui gali nepigiai kainuoti. Labiau rizikuojant visuomet gaunamas arba didesnis pelnas, arba atvirkščiai – patiriami didesni nuostoliai“, – paaiškino A. Juodkūnas. Kiekvieno objekto situacija kitokia Pašnekovas neslepia: jo praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kai pritrūkus laiko teko koreguoti rangos sutartį – mat gerokai išaugo darbų kaina. Skubant padaryta neteisinga topografinė nuotrauka. Klaidos kaina – rangovui vandens tinklai vietoj 30 tūkst. kainavo 120 tūkst. litų. Įstatymų kaita – ne į naudą Projektavimo darbams įprastai skiriama 1–2 proc. viso projekto vertės. Projektuotojas projektavimo darbus

turėtų pradėti nuo patvirtintos projektavimo užduoties ir surinktų projektavimo sąlygų, kuriomis turėtų pasirūpinti pats užsakovas, tačiau šiandien situacija – kiek kitokia. Projektuotojai rūpinasi dar ir leidimais statybai. Įgyvendindami vandentvarkos projektus, įmonės „Statybų inžinerinės paslaugos“ specialistai naudojasi BIM programine įranga „AutoCAD Civil 3D“ ir specialia programa „Inžinerinių tinklų projektavimas“, pritaikyta atsižvelgiant į Lietuvoje galiojančius reglamentus. Šie sprendimai padeda tilpti į numatytą biudžetą ir išvengti klaidų, kurių taisymas statybų etape kainuoja labai brangiai. Sėkmingam programinės įrangos įdiegimui ir integravimui į procesus buvo pasirinkta IT inžinerinė įmonė „InfoEra“ – vienintelis „Autodesk Gold“ partneris Baltijos šalyse. „Kaip statybininkui svarbus geras kastuvas, mums svarbi gera programinė įranga. Įdirbis projektavimo stadijoje sutaupo vėliau, statant, nes nereikia koreguoti projekto. Tokia praktika pasiteisina. Jei potencialus užsakovas sako, kad taip nėra, su juo net nesideru, nes dirbti bus gerokai sunkiau, negu turėsime naudos iš sutarties“, – dėstė bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ atstovas A. Juodkūnas.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

„Įgyvendinant vandentvarkos projektus, per mažai įvertinta technologijų svarba“, – sakė įmonės „InfoEra“, teikiančios IT inžinerinius sprendimus ir paslaugas, padalinio vadovas Leonas Jasevičius. Tačiau neseniai įkurta viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“, jungianti statybų sektoriuje veikiančias asociacijas ir įpareigota koordinuoti Lietuvos statybos skaitmeninimo procesą, rinkoje, panašu, žada neišvengiamas permainas.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

Universalios sistemos lietaus nuotekoms rinkti

Šiuolaikinėje visuomenėje urbanizuojant ir modernizuojant teritorijas iškyla būtinybė suvaldyti lietaus vandens srautą, ypač liūčių metu. Kompanijos „Wavin“ universalios sistemos lietaus nuotekas gali nukreipti teisinga kryptimi, ten, kur reikia.

valdybe, inžinieriumi ir sistemas montuojančiu techniniu personalu. „Wavin“ dalyvauja visose projekto stadijose, todėl svarbus kiekvienas jo etapas. „Intesio“ – tai unikalus daugybę kartų patvirtintų gebėjimų vadovauti projektams ir šiuolaikinių lietaus vandens sutvarkymo srities žinių derinys. Pristatydama sistemą „Intesio“, „Wavin“ siūlo kompleksinių sprendimų, pritaikytų individualiems kliento poreikiams, ir užtikrina pastovų, optimalų pasiūlytų sprendinių veikimo kokybės lygį.

Vadovaujantis sistemos „Intesio“ koncepcija, visuomenė turėtų išnaudoti lietaus privalumus ir pritaikyti lietaus vandenį mus supančioje aplinkoje. Bet tam reikalingos specialios sistemos, kurios padėtų atsižvelgti į mažiausias vandens ciklo detales – nuo vietos sistemos privataus namo sode, miesto su gausybe vamzdžių, daug kilometrų besidriekiančių greitkelių, kur būtinas optimalus drenažas, iki parkų, kurių neturėtų užsemti vanduo. Artimiausioje ateityje universalios lietaus nuotekų sistemos bus dar svarbesnės. Klimatas keičiasi ir grasina stiprėjančiomis liūtimis. Jau įpratome prie didesnio iškrintančio lietaus kiekio, dėl kurio būtina atitinkamai patobulinti ir nuotekų sistemas. Projektas, kuriam pasirenkama unikali „Intesio“ sistema – tai aukštos kokybės, stipraus partnerio ir geriausių sprendimų garantas ilgus metus. „Wavin“ patirtis tvarkant lietaus vandenį naudinga nuo pirmosios idėjos iki projekto pabaigos. Visų projekto etapų metu „Wavin“ specialistai bendradarbiauja su susijusiomis šalimis, siekdami rasti geriausią sprendimą – su rangovu, savi-

Suprojektuota lietaus nuotekų tvarkymo sistema dideliems asfaltuotiems plotams Tuomet, kai nuotekų sistemos reikalingos pramoniniame rajone, „Wavin“ atsako už tai, kad net mažiausios smulkmenos būtų suderintos iki galo. Trumpai tariant, vandens tėkmė sureguliuojama nuo A iki Z. Didelį kiekį lietaus nuotekų, kurios nuteka nuo įvairių tipų stogų, galima veiksmingai surinkti pasitelkus sifoninę lietaus vandens rinkimo sistemą „QuickStream“. Paviršiniame vandenyje, kuris kaupiasi pramoniniuose rajonuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, dažnai būna smėlio, tepalo ir benzino priemaišų, kurias reikia atskirti, kad nepatektų į aplinką. Todėl nuotekos surenkamos šulinyje, iš kurio nukreipiamos per „X-Stream“ vamzdynus į lietaus nuotekų valymo sistemą. Toliau vanduo išvalomas nuo smėlio ir naftos priemaišų. Galiausiai išvalytas vanduo naudojantis „Q-Bic“ sistema gali kauptis arba infiltruotis į gruntinius vandenis. Ši sistema leidžia išspręsti problemą ne tik esant per ma-

Senos lietaus kanalizacijos sistemos negali išspręsti iškylančių problemų, todėl reikalingos šiuolaikinės technologijos.

Gyvenamieji rajonai „Wavin“ yra sukūrusi įvairių sistemų, kurios gali valyti, šalinti, saugoti vandenį arba leisti jam nutekėti tiesiai į gruntinius vandenis būtent ten, kur vanduo iškrinta – papildomai neapkraunant vietos valymo įrenginių. Visa tai yra alternatyva tradicinei kanalizacijos sistemai, sukurta atsižvelgiant į žemės paviršiaus ypatumus ir eismo intensyvumą. Tam „Wavin“ pristato dvi iš daugelio galimybių. Pirma galimybė. Namas yra rajone, kuriame eismas nėra intensyvus, lietaus nuotekos nukreipiamos tiesiogiai iš stoglovio pro lietvamzdį į slėgio gesinimo šulinį su smėliagaude. Iš čia nuotekos nukreipiamos į sistemą „Aquacell Lite“, kuri leidžia joms lėtai susigerti į gruntą ir patekti į gruntinius vandenis. Ten, kur vietos nėra daug ir gruntas nėra labai laidus vandeniui arba gruntinis vanduo yra aukštai, „Wavin“ infiltracinė sistema „Vertical IT“ – funkcionalus sprendimas. Nuotekos iš stoglovio nukreipiamos lietvamzdžiu arba per smėlio filtrą į vertikalią infiltracinę šachtą „Vertical IT“, o iš ten patenka į gruntinius vandenis. Antra galimybė. Namas yra didesnėje teritorijoje, kur yra intensyvus eismas prie, pavyzdžiui, įvažiavimų arba magistralinių kelių. Čia naudinga rinktis paviršinių nuotekų surinkimo šulinius ir latakus, skirtus nuotekoms nukreipti į smėlio ir purvo nusodintuvą, o vėliau – į „Aquacell Core“ lietaus nuotekų kaupimo arba infiltravimo kasetes. Sistema „Aquacell“ sulaiko vandenį, todėl šis labai lėtai nuteka į gruntinius vandenis arba surenkamas, o vėliau gali būti panaudojamas dar kartą. Kaip ir pasitelkiant „Aquacell Lite“, nuotekos surenkamos tiesiogiai iš stoglovio pro lietvamzdį arba lietvamzdį su smėlio filtru į kasetes. Rekreacinės zonos Didelėse apželdintose teritorijose ir galbūt kalvotose vietovėse kyla ypač didelis pavojus, kad stipriai lyjant vanduo apsems tam tikras vietas. Tačiau malonūs įspūdžiai gamtoje išlieka, kai vanduo subėga į atvirus

vandens telkinius, o tuomet lėtai prasisunkia į gruntinius vandenis. Paviršiuje esantis vanduo surenkamas lietaus surinkimo šuliniuose, kurie gali atlaikyti įvairias apkrovas. „X-Stream“ vamzdžiais lietaus nuotekos nukreipiamos į smėlio ir purvo atskirtuvus, po jų – į naftos atskirtuvus. Tokiu būdu pavyksta išvengti, kad nepageidaujamos medžiagos, kurios kaupiasi ant asfaltuotų dangų (smėlis, purvas ir nafta), nepatektų į aplinką. Nuotekas iš čia galima nukreipti į lietaus nuotakyną, tačiau „Wavin“ sukūrė aplinkai draugiškesnę sistemą, kuri leidžia lietaus nuotekoms susigerti į gruntą toje vietoje, kur jos iškrinta. „Wavin Q-Bic“ rezervuaras su geotekstile yra sumanios konstrukcijos. Jame susikaupusios nuotekos lėtai išleidžiamos į gruntą. Tinkamai suvaldytas lietaus srautas neapkrauna valymo įrenginių ir nuotekų tinklų. Verta pasirinkti „Wavin“ „Intesio“ lotyniškai reiškia „išbaigtas“. Būtent tai ir nori pasakyti kompanija „Wavin“. Jos specialistai viską gerai apgalvoja ir siūlo savo klientams pasinaudoti žiniomis bei patirtimi ieškant geriausių sprendimų kasdienėms problemoms spręsti. Be to, „Wavin“ turi plačiausią prekių asortimentą, o tai yra tvirtos partnerystės garantas. Kompanija tikisi, kad lietaus nuotekų nuvedimo sistemas visi suvoks kaip galimybę ateityje kurti savitus įspūdžius gamtoje. Tai naudinga klimatui ir mums visiems. „Wavin“ yra vienas didžiausių plastikinių vamzdžių sistemų gamintojų Lietuvoje. „Mes tapome tuo, kuo esame dabar, ne tik dėl puikios gaminių kokybės. Esame pažangi įmonė. Niekuomet nepasitenkiname vien senais techniniais sprendimais. Todėl tikrai verta pasitarti su „Wavin“ dėl lietaus vandens rinkimo sistemų. Klientai supažindinami su naujausiais moksliniais tyrimais ir technine informacija. Visuomet besąlygiškai atsižvelgiama į aplinką, kai siūlomi produktai ir įgyvendinami procesai“, – teigė kompanijos „Wavin“ vadovai.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

žiems lietaus nuotekų tinklams, bet ir tuomet, kai nėra galimybės prie jų prisijungti. Iš „Q-Bic“ kasečių po žeme suformuojama talpa, kuri renka lietaus vandenį ir pamažu jį išleidžia į aplink esantį vandeniui laidų gruntą. Dėl vertikalių kolonų, esančių kasečių viduje, sistema atlaiko dideles apkrovas, todėl ją galima montuoti po automobilių stovėjimo aikštelėmis ar važiuojamąja dalimi.

Solutions for Essentials UAB „Wavin Baltic“ Kirtimų g. 45, LT-02244 Vilnius Tel. +370 5 269 1800 Faks. +370 5 269 1801 El. p. wb@wavin.lt www.wavin.lt

SA 2014 Nr. 4 / reklama

POŽEMINIO VANDENS KOKYBĖS GERINIMO BŪTINYBĖ IR GALIMYBĖS

Lietuvoje geriamojo vandens tiekimui naudojamas požeminis vanduo. Nors jo ištekliai mūsų šalyje yra gausūs ir gana geros kokybės, kai kuriuose rajonuose dėl nepalankių hidrogeologinių sąlygų gero vandens trūksta. Vandens ruošyklų projektuotojams didelė problema yra požeminiai Vakarų Lietuvos vandenys. Be dažniausiai juose pasitaikančių teršalų – geležies, amonio, mangano – tokiame požeminiame vandenyje Lietuvos higienos normos HN 24:2003 vertes dažnai viršija fluoridas, boras, sieros vandenilis, natris, chloridai, sulfatai, organiniai junginiai. Mažųjų vandenviečių projektuotojai (dažniausiai tai – Lietuvos projektavimo ir rangovų organizacijos) tradiciškai projektuoja slėgines kontaktinės aeracijos sistemas, kurios ne visada būna veiksmingos. Nuo pirmosios technologinės grandies dažnai priklauso viso proceso sėkmė. Norint parinkti optimalią vandens ruošimo technologiją, nepakanka vien žinoti, kokias medžiagas iš vandens reikia šalinti ir kokios šių medžiagų koncentracijos yra požeminiame vandenyje. Kitas svarbus ir būtinas dalykas – išsiaiškinti, kokios yra šių medžiagų šalinimo sąlygos: koks yra vandens oksidacijos bei redukcijos potencialas, karbonatinė pusiausvyra, šarmingumas, ar daug vandenyje yra laisvojo anglies dioksido, ištirpusio

deguonies, ar teršalai nesurišti su organinėmis medžiagomis į kompleksinius junginius, koks yra požeminio vandens agresyvumas ir kaip jis pasikeis įdiegus vandens ruošimo technologiją ir t. t.

1 nuotr. Pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelė.

tą fluoridams, borui, chloridams, natriui ir kitiems teršalams, kurių neįmanoma pašalinti tradiciniais metodais, šalinti. Tačiau AO įrenginyje iš vandens pašalinami ne tik teršalai, bet ir naudingi mineralai: kalcis, magnis, todėl panaudojus AO įrenginį vanduo dažniausiai tampa agresyvus (demineralizuotas). Siekiant stabilizuoti agresyvų vandenį, linijos pabaigoje numatyti dviejų tipų vandens stabilizavimo įrenginiai. Tai laisvo anglies dvideginio šalinimas deaeruojant vandenį kolonoje su Rašigo žiedų įkrova, naudingų mineralų kiekio atkūrimas ir anglies rūgšties neutralizavimas leidžiant vandenį per specialią kalcio bei magnio mineralų įkrovą, kuri tirpdama neutralizuoja anglies rūgšties likutį ir papildo vandenį reikalingais mineralais. Pilotinės stotelės darbas yra visiškai automatizuotas ir valdomas valdikliu „Siemens S1200“. Pasitelkus pilotinius bandymus bus modeliuojamos Klaipėdos rajono vandens ruošyklos. Įmonė yra suinteresuota glaudžiai bendradarbiauti su vandenruošos srityje dirbančiomis mokslo institucijomis ir šia sritimi besidominčiais studentais, norinčiais pasisemti su gamyba susijusių žinių ir atlikti praktinius tyrimus moksliniams darbams rengti.

AB „Klaipėdos vanduo“ Vyr. vandenruošos technologo tarnybos inžinierė technologė Erika Vybernaitienė

SA 2014 Nr. 4 / reklama

Geriausias būdas išvengti projektavimo klaidų ateityje – atlikti pilotinius priešprojektinius geriamojo vandens ruošimo bandymus, kurių metu surinktų duomenų analize bus galima tinkamai įvertinti technologines požeminio vandens ruošimo ypatybes ir parinkti racionaliausius, optimalius technologinius sprendimus. 2013 metais AB „Klaipėdos vanduo“ įsigijo pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelę (1 nuotr.). Tai miniatiūrinė vandens ruošykla (našumas – 250 l/h) su maksimalia technologinių grandžių įvairove – jas įvairiai komponuojant ir keičiant režimą, galima sumodeliuoti technologinį skirtingos sudėties ir ypatybių vandens ruošimo procesą. Tai leidžia iki minimumo sumažinti technologinio proceso projektavimo riziką. Pilotinių bandymų stotelė yra transportuojamas įrenginys pilotiniams bandymams pasirinktame objekte atlikti. Stotelė susideda iš 5 pagrindinių technologinių grandžių: vandens aeracijos, cheminių reagentų dozavimo įrenginių, slėginės dviejų laipsnių filtracijos, atvirkštinio membraninės filtracijos osmoso (toliau – AO) modulyje ir vandens stabilizavimo grandies (2pav.). Pilotinių bandymų stotelėje numatytos dvi aeravimo alternatyvos: slėginė ir atvira, leidžiančios ne tik prisotinti vandenį deguonies, bet ir pašalinti kai kuriuos teršalus: sieros vandenilį bei laisvą anglies dvideginį. Filtravimo sistema susideda iš dviejų laipsnių slėginių filtrų. Tai leidžia parinkti technologinį režimą vandenims, kuriuose yra įvairių skirtingą oksidacinį ir redukcinį potencialą turinčių teršalų: organinių medžiagų, geležies, amonio, mangano. Po slėginės filtracijos vanduo pagal poreikį gali būti tiekiamas į AO įrenginį, skir-

2 pav. Pilotinių bandymų stotelės vandens ruošimo įrangos principinis išdėstymo planas. 27

KLAIDŽIAME APLINKOSAUGOS KELYJE: BETONINIAI LIETAUS NUOTEKŲ LATAKAI AUKŠTŲ TECHNOLOGIJŲ MEDŽIAGŲ ĮTAKA APLINKĄ TAUSOJANČIŲ NUOTEKŲ LATAKŲ GAMYBAI

Dr. Berndas SCHILLERIS Inžinerijos mgr. Rolandas COERDTAS

Ypač stiprus, atsparus, nelaidus vandeniui, nedegus, neyrantis ir išskirtiniu ilgaamžiškumu pasižymintis betonas yra plačiai pritaikoma statybinė medžiaga. Tačiau svarbiausia, kad vertinant pagal aplinkosaugos standartus betonas nepralenkiamas palyginti su kitomis statybinėmis medžiagomis. Cemento pramonė sugebėjo smarkiai pagerinti savo įvaizdį gamyboje panaudodama vis daugiau antrinių žaliavų ir įgyvendindama aplinkosauginius standartus. Šiuo metu betono, naudojamo latakų gamyboje, kokybė yra tokia aukšta, kad net verta pažiūrėti pro mikroskopą. Betonas C50/60

Polimerbetonis (dervos kiekis – 10 %)

Polimerbetonis (dervos kiekis – 15 %)

Latako svoris

110 kg

64 kg

Rišiklio kiekis

18 kg

6,4 kg

9,6 kg

Paviršinių lietaus nuotekų rinkimo latakas

Pirminės energijos poreikis Rišiklis

2,6 MJ kg

80,4 MJ kg

Pirminės energijos poreikis Smėlis

0,09 MJ kg Drėgnas

0,29 MJ kg Džiovintas

Pirminės energijos sąnaudos • Rišiklis • Smėlis • Gamybos procesas

46,8 MJ latakui 8,3 MJ latakui 5,4 MJ latakui

515 MJ latakui 16,7 MJ latakui 12,5 MJ latakui*

771,8 MJ latakui 15,8 MJ latakui 12,5 MJ latakui*

Iš viso

60,5 MJ latakui

544,2 MJ latakui

800,1 MJ latakui

1 lentelė. Pirminės produkto ir gamybos technologijos energijos sąnaudos, *apskaičiuota vertė.

2014 Nr. 4

Pirminė trijų sudedamųjų dalių – cemento, vandens ir užpildo mišinio – betono formulė šiandien naudojama retai. Jis ištisus dešimtmečius buvo tobulinamas dėl išskirtinių naudojimo galimybių. Šiandien tai yra aukštų technologijų gaminys, į kurio sudėtį įeina ir nemažai papildomų komponentų: superplastiklių, porodarių, taip pat cemento priedų – pavyzdžiui, lakiųjų pelenų. Visi jie keičia specifines betono ypatybes ir leidžia patenkinti specifinius gamybos, naudojimo poreikius. Pastaraisiais metais paviršinių nuotekų rinkimo sistemų kainų lygis Vakarų Europos šalyse ima panašėti. Lyginant atskiras sistemas dėmesys kreiptinas ne tik į eksploatacijos poreikius, bet ir į produkto poveikį aplinkai. Tenka apgailestauti, kad neretai žodžių junginys „tausojantis aplinką“ tampa bereikšmis. Didelė dalis gamintojų nesivaržo savo gaminius apibūdinti kaip tausojančius aplinką negalėdami to pagrįsti jokiais duomenimis, nepateikdami specifinių pirminės energijos sąnaudų arba poveikio klimato atšilimui rodiklių. O kaip tik tai turi būti naudojama lyginant skirtingas statybines medžiagas ekologiniu aspektu. Šioje situacijoje galima remtis ekologinio balanso vertinimo metodika. Ekologinio balanso metodas pagal ISO 14040 ir 14044 yra taikomas produktų, procesų bei paslaugų poveikiui aplinkai visu būvio ciklo (ang. Life-cycle) laikotarpiu nustatyti – nuo žaliavų gavybos, pritaikymo iki utilizavimo. Straipsnio tikslas yra aplinkosauginiu aspektu, vertinant pirminės energijos sąnaudas ir klimato kaitos potencialą (palyginimui naudojamas CO2 ekvivalentas), palyginti dvi plačiai paplitusias medžiagas – betoną ir polimerbetonį. Tyrimas atliktas naudojantis lietaus nuotekų latakų elementų pavyzdžiu, lyginant tokių pat hidraulinių pajėgumų, skirtingos masės nuotekų latakus. Siekiant kuo objektyvesnio palyginimo buvo pasirinkti

Energijos potencialas

Betonas C50/60

Polimerbetonis (dervos kiekis – 10 %)

Polimerbetonis (dervos kiekis – 15 %)

Dyzelinio kuro kiekis 1 latakui

1,73 l

15,55 l

22,86 l

Dyzelinio kuro kiekis 100 latakų

173 l

1555 l

2286 l

2 lentelė. Dyzelinio kuro ekvivalentai. tokią pat apkrovos klasę pagal EN1433 ir analogiškas naudojimo bei montavimo charakteristikas turintys latakai. Studijoje lyginama 100 vienetų 300 mm nominalaus vidinio pločio latakų gamyba. Stabilių latakų, pagamintų iš C50/60 stiprio klasės betono, svoris yra 110 kg, rišiklio dalis – 18 kg (CEMII B-S) latakui. Atitinkamas iš 90 kN/mm² stiprio polimerbetonio pagamintas latakas sveria 64 kg. Mažesnį polimerbetoninių latakų svorį lemia plonesnės latakų sienelės, kurios esą galimos esant didesnei medžiagos gniuždymo stiprio vertei. Mažą latakų svorį polimerbetoninių latakų gamintojai pažymi kaip svarbų veiksnį aplinkai vertinant transportavimo aspektu. Optimaliomis gamybos sąlygomis rišiklio kiekis sudaro 10 proc. latako svorio, arba 6,4 kg vienam latakui. Priklausomai nuo technologijos ir naudojamų žaliavų, gamintojai naudoja iki 15 proc. rišiklio. Vertinant realistiškai, rišiklio (įprastai tai – nesočioji poliesterio derva arba duroplastas) kiekis sudaro apie 12 proc.

Betoninių latakų gamyboje pirminės energijos sąnaudos – iki 13 kartų mažesnės

Atliekant būvio ciklo vertinimą pagal ISO 14040 standartą lyginami balansai. Vertinant betoninių ir polimerbetoninių latakų gamybos procesą nuo lopšio iki gamyklos vartų (ang. from cradle-to-gate) atsižvelgiama į naudojamas žaliavas. Betoninių latakų cemento energijos balansas vertinamas pagal Vokietijos cemento gamintojų asociacijos pateiktus duomenis. Pagal šį šaltinį pirminės energijos sąnaudos cemento gamyboje yra 2,6 MJ kilogramui cemento. Analizėje naudojami nesočiosios poliesterio dervos duomenys, gauti iš Amerikos kompozitinių medžiagų gamintojų asociacijos. Pirminės energijos sąnaudos pagal šį šaltinį yra 80,4 MJ kilogramui poliesterio dervos. Analogiškos vertės nurodomos ir kituose šaltiniuose, todėl jas galima laikyti patikimomis. Betonas ir polimerbetonis yra mišiniai, todėl kitos pagrindinės sudedamosios dalys taip pat turi būti įtraukiamos į analizę. Energijos sąnaudos šioms sudedamosioms dalims paruošti yra sąlygiškai nedidelės, vidutiniškai – 0,09 MJ kilogramui (drėgnas smėlis – betonui) ir 0,29 MJ kilogramui (džiovintas smėlis – polimerbetoniui). Priedai nebuvo įtraukiami į balansą, nes jų indėlis, vertinant bendrą sumą, yra mažesnis negu 1 proc. Pirmoje lentelėje pateikiamos analogiškų latakų gamybai reikalingos pirminės energijos ir kartu – gamybos proceso sąnaudos. Polimerbetonio latako gamybos vertės apskaičiuotos įvertinus dozavimo, maišymo ir tankinimo technologijos sąnaudas. Į skaičiavimus įtrauktos vėdinimo siste-

mos sąnaudos (gamyboje naudojamas stirenas). Kritinė rezultatų dedamoji ir betono, ir polimerbetonio gamyboje yra rišiklio gamybos sąnaudos. Užpildų gavyba ir latakų gamybos sąnaudos daro sąlygiškai nedidelę įtaką rezultatams. Energijos sąnaudos polimerbetonio latakų gamybos procese sudaro tik apie 2 proc., todėl į jas galima neatsižvelgti. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pirminės energijos sąnaudos polimerbetonio latakų gamyboje, nepaisant mažesnio latako svorio, yra mažiausiai 9 kartus didesnės palyginti su analogiškais betoniniais latakais. Sąnaudos kaip dyzelinio kuro ekvivalentas gali būti išreiškiamos dyzelinio kuro litrais. Dyzelinio kuro kaloringumas yra 42,5 MJ kilogramui arba 35 MJ litrui. 100 vienetų latakų gamybos dyzelinio kuro ekvivalentas pateikiamas 2 lentelėje. Polimerbetonio latakų gamybos energijos sąnaudos, palyginti su betonu, yra didesnės. 100 latakų gamyboje sunaudojama daugiau energijos, kurios ekvivalentas yra 1380 litrų dyzelinio kuro. Sunkvežimis su tokiu kiekiu dyzelio gali nuvažiuoti apie 4600 kilometrų. Jeigu vidutiniškai skaičiuotume 12 proc. poliesterio dervos sąnaudas, nuvažiuojamas atstumas išaugtų iki apytiksliai 5800 kilometrų.

Betoninių latakų klimato kaitos potencialas – keliskart mažesnis

Lyginant gaminius buvo pasitelktas ir CO2 ekvivalento parametras (ang. greenhouse warming potential, GWP), nusakantis produkto poveikį šiltnamio efektui. Buvo pasirinkta anglies dvideginio lyginamoji vertė. Pavyzdžiui, metano dujų CO2 ekvivalentas 100 metų laikotarpiu yra 21. Vadinasi, išmestas į atmosferą vienas kilogramas metano dujų per 100 metų prisideda prie šiltnamio efekto 21 kartą daugiau nei kilogramas CO2. CO2 ekvivalentas yra labai svarbus cemento gamyboje dėl žaliavų apdirbimo deginimo krosnyse gaminant klinkerį ir dekarbonizacijos. Šie procesai reikalauja daug energijos. Taigi mažesnės cemento sąnaudos gaminiuose smarkiai atsispindi šiltnamio efekto potencialo skaičiavimuose. Šie duomenys gauti atlikus būvio ciklo vertinimą. Nesočiosios poliesterio dervos gamyboje vieno kilogramo dervos CO2 ekvivalentas yra 3,2 kg. Cemento (CEM II BS) apskaičiuota vertė yra 0,59 kg CO2 ekvivalento. Iš jų 0,4 kg CO2 ekvivalento susidaro žaliavų dekarbonizacijos proceso metu. Vieno betoninio latako gamybos CO2 ekvivalentas yra 13 kg, polimerbetonio latako priklausomai nuo dervos kiekio CO2 ekvivalentas yra nuo 26,5 iki 47,5 kg. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pasitelksime sunkvežimio pavyzdį. Teigiama, kad dėl lengves-

nio polimerbetonio latakų svorio sunkvežimis išmeta mažiau CO2. Tačiau vertinant išmetamo CO2 ekvivalento skirtumus 100 m latakų gamyboje, minėto kiekio betoninių latakų gabenimas iki 3100 km atstumu vis tiek turi mažesnį nepageidaujamą šiltnamio efekto poveikį nei polimerbetonio. Skaičiavimams naudojama formulė: 60 g CO2/t*km. Vertinant CO2 emisijas, iš skaičiavimų matyti, kad nepaisant cemento gamybos technologijos ir didesnio latako svorio betonas vis viena daro gerokai mažesnę įtaką aplinkai nei polimerbetonis.

Antrinių pramonės žaliavų įtaka būvio ciklui įvertinti

Betonas gaminamas iš natūralių medžiagų. Sudedamosios dalys: smėlis, skalda, vanduo ir cementas – yra gaunamos iš gamtos ir panaudojamos vietoje, išvengiant ilgų transportavimo kelių. Ir cementas daugeliu atvejų gaminamas lokaliai. Vien Vokietijoje yra 58 cemento gamyklos. Kitaip nei polimerbetonio gamyboje, smėlio nereikia džiovinti. Svarbu paminėti, kad į šiuolaikinio cemento sudėtį įeina dideli kitų pramonės šakų antrinių žaliavų kiekiai. Siekiant pagerinti cemento ypatybes naudojamas latentinis hidraulinis šlakinis smėlis, susidarantis geležies arba plieno gamybos procese; lakieji pelenai, naudojami kaip pucolaninis rišiklis ir susidarantys anglies deginimo metu; mikrosilika – šalutinis silicio pusmetalio produktas; FGD gipsas (kūryklų dūmų desulfurizacijos gipsas), naudojamas kaip cemento konservantas ir gaunamas šalinant sierą iš kaminų dujų. Antrinių žaliavų kiekis cemento ir betono gamyboje nuolat didėja. Portlandcemenčio (CEM I) naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo perpus ir šiuo metu sudaro 32 proc. Šių pokyčių siekiama ne tik saugant natūralius išteklius, bet ir dėl geresnių kompozitinio cemento (CEM II, CEM III) ypatybių. Tinkamai pasirinkus cemento mišinį ir kitas sudedamąsias betono dalis galima pagaminti betoną, pasižymintį specifiniais ypatumais, pavyzdžiui, hidrotechninį betoną, betoną, atsparesnį rūgštinei aplinkai arba atitinkantį specialius hidratacijos temperatūros reikalavimus. Pasirinkus tinkamą receptą, betonas gali atlaikyti ypač aukštą gniuždymo jėgą – 100 kN/mm2 ir daugiau. Aukštas gniuždymo stipris nėra tik išskirtinis polimerbetonio gaminių bruožas – reikia pastebėti, aukštas gniuždymo stipris kartu su plonomis latakų sienelėmis gali būti didesnio tų gaminių jautrumo dinaminėms jėgoms priežastis. Antrinių žaliavų naudojimas gamyboje yra dar vienas betono privalumas aplinkos tausojimo požiūriu. Betono pramonėje sunaudojama mažiau

žaliavų, kartu – mažiau pramonės atliekų patenka į šiukšlynus. Vokietijoje kasmet pakartotinai panaudojama 10 mln. tonų antrinių žaliavų. Daug energijos eikvojančio cemento klinkerio pakeitimas latentiniu hidrauliniu šlakiniu smėliu yra vienas pagrindinių skirtumų tarp energiją taupančio ir mažesnę įtaką klimato kaitai turinčio CEM II bei CEM I cemento.

Antrinių energijos šaltinių įtaka betono gamybos balansui

Alternatyvių energijos šaltinių naudojimas cemento gamyboje keičia pirminės energijos poreikius. Pirminės energijos, išgaunamos iš mazuto, naftos ir anglių, kiekis per 15 pastarųjų metų dėl antrinių energijos šaltinių plėtros smarkiai sumažėjo. Deginant atliekas tenkinama 60 proc. ir daugiau energijos poreikio. Deginant atliekas išlakose nesusidaro kenksmingų aplinkai teršalų, nes degimas vyksta +1450ºC temperatūroje. Aplinkai ir žmonėms kenksmingi furanai ir dioksinai suskyla esant +1000ºC temperatūroje. Todėl antrinių energijos šaltinių naudojimas cemento pramonėje yra visiškai saugus. Iki šiol daugiausia vertintos sudedamosios gamybos proceso dalys. Kad būtų galima iki galo įvertinti gaminių poveikį aplinkai, reikia atsižvelgti į produkto patvarumą ir jo perdirbimo galimybes. Taip pat vertinamas gamybos proceso išbaigtumas ir galima žala aplinkai bei žmonėms.

Romėnų laikų pastatai iš deginto kalkakmenio – patvarumo įrodymas

Tuo, kad betonas yra ypač tvirtas ir atsparus, galime įsitikinti iš tebestovinčių romėnų laikų pastatų. Nors latakus iš betono nenumatoma eksploatuoti šimtmečius kaip kultūros paveldo objektus, jie yra gerai žinomi dėl išskirtinio ilgaamžiškumo. Tai galima pasiekti teisingai parinkus betono sudėtį. Tada jis išlaiko būtiną stabilumą ir patvarumą net esant ekstremalioms dinaminėms apkrovoms. Betono naudojimas oro uostuose, pramonės parkuose ir tankų poligonuose yra išskirtinio jo atsparumo įrodymas. Betono konstrukcijos atitinka ir griežtus Vokietijos Vandens išteklių įstatymo reikalavimus. Praktikoje numatoma, kad paviršinių nuotekų drenažo sistemos tarnaus iki 40–60 metų. Betoniniai latakai tiek metų eksploatuojami be trikdžių ir pažeidimų. Apibendrindami palyginkime: didelį kiekį rišamosios medžiagos turintys polimerbetoniniai gaminiai yra gana stabilūs. Tačiau betoniniai produktai, palyginti su šiais nesočiosios poliesterio dervos pagrindu pagamintais gaminiais, yra ypač stabilūs ir atsparūs apkrovoms, be to, jų sudėtyje nėra aplinkai žalingų komponentų.

Betonas visiškai perdirbamas bet kurioje produkto būvio ciklo stadijoje

1996 metais patvirtintas Perdirbimo aktas (vok. Kreislaufwirtschaftsgesetz) yra pagrindinis federalinis įstatymas, reglamentuojantis atliekų tvarkymą Vokietijoje. Šio akto tikslas – smarkiai sumažinti

1 pav. Atliekų hierarchijos piramidė. atliekų kiekius – bent jau tų, kurios keliauja į sąvartynus. Aukščiausiu prioritetu laikoma atliekų susidarymo prevencija (1 pav.). Suprantama, kad visiškai išvengti atliekų neįmanoma, bet jas galima panaudoti kuriant naujus produktus. Nepanaudojamos atliekos deginamos arba saugomos sąvartynuose. Betonas bet kurioje naudojimo fazėje išlieka naudinga žaliava. Jo perdirbamumas yra geresnis net už stiklo duženų ar plastiko. Tai visiškai perdirbama žaliava. Vokietijoje jau prieš dešimt metų buvo perdirbama iki 60 proc. griovimo atliekų ir daugiau kaip 90 proc. kelio ardymo atliekų.

Medžiaga

Perdirbtas kiekis 2011 m., %

Betonas iš kelių

92,2

Betonas iš kitų šaltinių

63,7

Stiklas

87,7

Plastikas

89,8

Popierius ir kartonas

82,6

3 lentelė. Perdirbamas įvairių medžiagų kiekis Vokietijoje. Šis faktas labai svarbus tiems, kurie planuoja miestus. Keliai ir pastatai yra nuolat renovuojami, perstatomi ar paprasčiausiai nugriaunami. Betono atliekos palyginti lengvai perdirbamos smulkinant ir sijojant. Betono skalda ir smėlis pakartotinai naudojami betono gamybos ir kelių tiesimo darbuose. Betoninių latakų gamyba taip pat pasižymi patikima gamybos technologija, kuri daro teigiamą įtaką būvio ciklo vertinimui. Presuoto betono gaminių gamyba yra patikimas ir techniškai išbaigtas procesas, kurio metu atliekų nesusidaro. Nesukietėjęs betonas, liekantis valant prietaisus ar pastebėjus defektų, grąžinamas atgal į gamybos liniją, o sukietėjęs betonas gali būti perdirbamas. Polimerbetonis gali būti tik kaupiamas sąvartynuose arba panaudojamas kelių statyboje kaip pagrindas, jei pavyksta užtikrinti,

2014 Nr. 4

kad organinių junginių yra mažiau nei 10 proc. Kitų polimerbetonio perdirbimo ar panaudojimo galimybių nėra. Daugelis perdirbimo įmonių atliekų iš polimerbetonio žaliavos net nepriima.

„Faserfix“ betonas ir nesočiosios poliesterio dervos produktai

Lyginant latakų žaliavų (betono ir polimerbetonio) naudojimo ypatybes matyti, kad jos panašios, abiem būdinga ir aukšta kokybė. Latakai turi būti funkcionalūs ir, žinoma, saugiai, patikimai surinkti lietaus nuotekų vandenį. Latakai iš „Faserfix“ betono ir polimerbetonio pasižymi vienodomis geromis hidraulinėmis ypatybėmis. Visų latakų gamybai naudojamų medžiagų Manningo–Stricklerio koeficientas yra 90–100. Vadinasi, skirtingos medžiagos neturi įtakos hidraulinėms latako ypatybėms. Tačiau vertinant pirminės energijos sąnaudas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius ir perdirbimo galimybes betonas yra gerokai pranašesnė medžiaga. Redukuoti aplinkosauginį aspektą tik iki mažesnio gaminių svorio yra nepriimtina. Pateisinti polimerbetoninių latakų naudojimą lietaus nuotekų surinkimo sistemose dėl tariamo geresnio ekologinio balanso būtų neteisinga. Betoniniai latakai turi aiškų pranašumą dėl gamtinę aplinką mažiau veikiančių medžiagų. Yra projektų, kai polimerbetonio latakai yra visiškai pateisinami, pavyzdžiui, skysčių su agresyviomis rūgštimis surinkimas. Tačiau kai latakai naudojami įprastai paskirčiai – lietaus vandeniui surinkti ir nuvesti, nėra jokio polimerbetonio pranašumo prieš betoną. Kai kalbama apie aplinkos tausojimą, modernus plaušu armuotas betonas – aiškus lyderis.

Apie straipsnio autorius

Dr. Berndas Schilleris specializuojasi tyrimų ir technologijų plėtros srityje. Inžinerijos magistras Rolandas Coerdtas specializuojasi betono gamybos technologijų srityje ir yra produktų grupės vadovaujamasis inžinierius.

Naujasis JCB JS220 – dar daugiau naujovių JCB JS220 išskirtinumai Naujieji JCB JS220 serijos ekskavatoriai turi kur kas daugiau privalumų nei jų pirmtakai. Svarbiausi JCB JS220 bruožai: •Iki 10 proc. mažesnės degalų sąnaudos. •Automatinė tuščioji eiga sumažina variklio apsukas nurodytais intervalais. •„EcoMax“ variklis nereikalauja jokios papildomos priežiūros. •7 colių LCD daugiafunkcis konfigūruojamas monitorius su galinio vaizdo kamera. •Gerokai mažesnis triukšmas ir viduje, ir išorėje. •Sutvirtinta strėlė ir kaušas pagaminti iš itin tvirto plieno, ištisinių gaubiamųjų plieno lakštų ir vidaus pertvarų. •Standartinė 2 metų arba patraukli 5 metų garantija. •„LiveLink“ montuojama kaip standartinė įranga. Tarp įrankių centro „Stokker“ siūlomų sunkiasvorių vikšrinių ekskavatorių esantys JCB JS220 ekskavatoriai pasižymi vidutiniais matmenimis. Tačiau maždaug 22 tonų svorio ekskavatoriams būdingas išskirtinis tvirtumas, našumas, efektyvumas, patogumas, saugumas ir techninės priežiūros paprastumas. Ekskavatoriuje JCB JS220 sumontuotas visiškai naujas ir labai efektyvus variklis „EcoMax Tier 4i“, atitinkantis emisijos reikalavimus ir leidžiantis degalų sąnaudas sumažinti iki 10 proc., palyginti su senesniais JCB modeliais. Vikšriniuose JS220 – dar daugiau privalumų Maksimalus našumas, minimalios išlaidos. Siūlomas didelis JCB priedų asortimentas. Naudojantis priedais, JS220 ekskavatorius bus dar universalesnis, leis atlikti įvairias užduotis. Darbo našumą padidina JCB greitojo sukabinimo sistema, leidžianti darbinę įrangą keisti greitai ir lengvai, be to, ji sukurta specialiai JS serijai. Variklis „EcoMax T4i/Stage3B“ sunaudoja iki 10 proc. mažiau degalų nei varikliai „Tier 3“. Taupyti degalus, o kartu pinigus leidžia ir automatinė laisvosios eigos technologija, automatiškai sumažinanti variklio apsukas, kai hidraulika

Oficialus JCB atstovas Baltijos šalyse – įrankių centrai STOKKER. www.stokker.lt, www.jcb.ee/lt

nenaudojama. Naujoviška JCB hidraulinės regeneracijos sistema pasižymi tuo, kad alyva perdirbama cilindruose siekiant sumažinti ciklo laiką ir degalų sąnaudas. Dirbkite bet kurioje vietoje ir bet kada Komfortiškam darbui labai svarbus kuo mažesnis triukšmo lygis. Naujajame JCB JS220 jis gerokai mažesnis ir operatoriaus kabinoje, ir išorėje, todėl ir statybvietėje triukšmo bus kur kas mažiau. JCB JS220 duslintuvas suderintas taip, kad slopintų variklio keliamą triukšmą ir skleistų aukštos kokybės garsą. Todėl triukšmo lygis kabinoje siekia 70 decibelų, išorėje – 100 decibelų. Konstruktoriai pasistengė, kad nebūtų jokio nereikalingo oro srauto – variklio varomą ventiliatorių valdo nauja poreikio principu veikianti kontrolės sistema, leidžianti optimizuoti ventiliatoriaus greitį ir sumažinti triukšmą. Išmanusis valdymas Ekskavatoriuje JCB JS220 kaip standartinė įranga sumontuotas 7 colių LCD spalvotas monitorius ir viena galinio vaizdo kamera. Skaitmeniniai indikatoriai rodo ekskavatoriaus degalų lygį ir aušinamojo skysčio temperatūrą. Taip pat viena funkcijų – intuityvus variklio apsukų valdymas su pasirenkamu galios intervalu. Automatinė laisvosios eigos technologija automatiškai sumažina variklio apsukas, kai jis nenaudojamas. Konfigūruojamas ekranas operatoriui leidžia pasirinkti nustatymus. Dar viena išmaniojo valdymo ypatybė – imobilizacija. Norėdamas užvesti ekskavatorių, operatorius turi įvesti 4 skaitmenų kodą, kurį galima nustatyti iš naujo pasinaudojus „LiveLink“ technologija. Ranka pasiekiama sauga Palyginti su ankstesniais modeliais, naujajame JCB JS220 patobulintas hidraulinės izoliacijos svirties (budrumo kontrolės rankenos) valdymo metodas, įdiegta nauja funkcija. Norėdamas pradėti naudoti hidraulines ekskavatoriaus linijas, operatorius dabar turi tai patvirtinti paspausdamas jungiklį, esantį AMS prietaisų skydelyje. Taip išvengiama atvejų, kai valdymo elementai suaktyvinami netyčia pajudinus budrumo kontrolės rankeną. Taip pat įdiegta JCB stiprintuvo valdymo izoliavimo sistema.

SA 2014 Nr. 4 / reklama SA 2014 Nr. 4 / reklama

Taupyti lėšas ir laiką šiandien svarbiau nei kada nors anksčiau. Naujieji JCB JS220 serijos ekskavatoriai kuo puikiausiai padės pasiekti šiuos tikslus.

BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSE Gintaris KAKLAUSKAS, Viktor GRIBNIAK, Adas MEŠKĖNAS, Arvydas RIMKUS, Vytautas TAMULĖNAS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedra

Ilgaamžiškumas, iš dalies nedidelė kaina, neribotos architektūrinės raiškos galimybės – pagrindinės priežastys, kodėl daugiau kaip 70 proc. žmonių visame pasaulyje gyvena gelžbetonio statiniuose. Dėl šių priežasčių gelžbetonis tapo antra (po vandens) žmonijos naudojama medžiaga. Betonas, pagrindinė sudedamoji gelžbetonio dalis, yra atsparus gniuždymo jėgoms, tačiau atsiradus tempimo įtempiams, kurie neišvengiami realiose konstrukcijose, betonas ima pleišėti. Pro susidariusius plyšius agresyvios aplinkos poveikis pažeidžia armatūros strypus, skatina korozijos procesą ir dar labiau ardo betono struktūrą, sutrumpindamas statinio gyvavimo trukmę.

VGTU novatoriškas tyrimas

Šiuo metu statinių remontui Europoje išleidžiama daugiau kaip pusė statybos pramonės biudžeto. Siekiant sumažinti šias išlaidas, didžiulės mokslininkų ir inžinierių pastangos sutelkiamos betono ypatumams tobulinti ir novatoriškoms konstrukcinėms medžiagoms kurti. Sukurtos įprastam betonui alternatyvios lanksčiojo, dispersiniu plaušu ir kompozitiniais strypais armuoto betono rūšys vienaip ar kitaip pagerina eksploatacines konstrukcijų ypatybes.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Gintaris Kaklauskas atliko novatorišką ir statybų praktikoje reikšmingą armuoto betono tyrimų ciklą, už kurį 2013 metais jam buvo įteikta Lietuvos mokslo premija. Svarbūs praktiniai tyrimų rezultatai taip pat įvertinti ir pasauliniu mastu – VGTU mokslininkams (Gintariui Kaklauskui ir Viktor Gribniak) už konstrukcijų projektavimo metodų tobulinimą Amerikos civilinės inžinerijos sąjunga skyrė prestižinį „Moisseiff Award 2013“ apdovanojimą. VGTU Tiltų ir specialiųjų statinių katedros mokslininkų atlikti Europos socialinio fondo agentūros finansuojami (projekto Nr. VP1-3.1-ŠMM05-K-02-006) tyrimai parodė, kad dėl iš dalies nesudėtingos gamybos, autonominio veikimo bei efektyvaus naudojimo sunkiai prieinamose konstrukcijose racionaliausiai betono pleišėjimo problemas galima spręsti taikant biologinio (savaime gyjančio) betono koncepciją.

1 pav. Savaiminio gijimo procesas.

2014 Nr. 4

Maždaug prieš dešimtmetį Olandijos mokslininkų iš Delfto technikos universiteto sukurto savaime gyjančio betono esminė ypatybė yra gebėjimas savaime užtaisyti pažeistose konstrukcijose atsivėrusius plyšius ir betono struktūroje atsirandančius defektus. Kitaip nei įprastas, biologinis betonas savo sudėtyje turi du savaiminį gijimo procesą sukeliančius biocheminius komponentus. Pirmas šių komponentų – šarminei betono aplinkai atsparios bakterijos (3 pav.). Antras – maistinės medžiagos (kalcio laktatas), reikalingos

bakterijoms maitinti ir nuosekliam gijimo procesui palaikyti.

Bakterijos gyvybingos išlieka šimtmečius

Betono gijimo metu tirpiosios maistinės medžiagos paverčiamos netirpiu kalcio karbonatu – medžiaga, kuri, kietėdama atsivėrusiame plyšyje, jį užsandarina (1 pav.). Tokiu principu veikdamos bakterijos gali užtaisyti iki 0,5 mm pločio plyšius ir ramybės būsenos betone išlikti gyvybingos iki 200 metų, t. y. kur kas ilgiau nei numatytas norminis eksploatacinis statinių laikotarpis. Siekiant išvengti nepageidaujamo gijimo betono maišymo stadijoje, svarbu užtikrinti, kad bakterijos ir maistinės medžiagos neturėtų tiesioginio sąlyčio. Tokiu atveju maistinės medžiagos dedamos į apsaugines 2–4 mm skersmens molio granules (2 pav.), kurios neleidžia prasidėti spontaniškai mikrobiologinei bakterijų veiklai. Apsauginis granulių sluoksnis suyra, kai konstrukcijos eksploatacijos metu betone atsiranda įtrūkių ir

2 pav. Maistinių medžiagų molio granulės (50 proc. betono tūrio). pradeda vertis plyšiai. Tuomet pro susidariusius plyšius besiskverbiantis vanduo, kuriame gausu ištirpusių bakterijoms reikalingų maistinių medžiagų, ir deguonis sužadina mikrobiologinę bakterijų veiklą. Tokiu būdu užsandarinami plyšiai – plieninė armatūra apsaugoma nuo žalingos aplinkos poveikio, o biocheminių reakcijų metu sunaudojamas deguonis sumažina plieno korozijos intensyvumą.

Sąnaudas atperka mažesnė priežiūra

3 pav. Betoną gydančios bakterijos.

Savaime gyjančio biologinio betono naudojimą statybos pramonėje riboja keletas veiksnių. Vienas svarbiausių – dalį tradicinio užpildo pakeičiančios maistinių medžiagų pripildytos molio granulės mažina betono stiprį. Siekiant išvengti šios problemos, kuriamos stipresnės granulių kevalo medžiagos ir optimaliai parenkamas maistinių medžiagų granulių kiekis betone. Kitas svarbus veiksnys, ribojantis platesnį biologinio betono naudojimą, yra jo kaina. Šiuo metu ji kol kas yra dukart didesnė nei įprasto betono. Tikėtina, kad masinis biologinio betono taikymas ateityje sumažins jo gamybos sąnaudas. Tačiau svarbu pažymėti, kad betono kaina neretai sudaro vos 1–2 proc. visos statinio vertės, todėl

statinio statybos metu dukart išaugusios betono sąnaudos atsiperka įvertinus visą eksploatacinį objekto laikotarpį, kurio metu sumažėja konstrukcijų priežiūros išlaidos. Savaiminis pažeistų konstrukcijų atsikūrimas yra labai aktualus statiniuose, esančiuose sunkiai prieinamose vietose, pavyzdžiui, požeminiuose pastatų elementuose, tuneliuose, jūrinių statinių konstrukcijose, kurie smarkiai pažeidžiami ar netgi visiškai suyra dėl neapsaugotos armatūros korozijos. Visose konstrukcijose, kuriose reglamentuojamas riboto pločio plyšių atsivėrimas (bokštų atramose, tiltų perdangose, pabėgių elementuose), neatsiejamas biologinio betono naudojimas kartu su plieniniu ar polimeriniu plaušu, varžančiu atsiveriančio plyšio plotį, kuris lemia spartesnį ir efektyvesnį savaiminio gijimo procesą. Pritaikius Lietuvoje išplėtotą cemento gamybos pramonės patirtį, statybos ir bioinžinerijos žinias, šalyje pagamintas biologinis betonas leistų padidinti statinių ilgaamžiškumą ir sumažinti priežiūros bei remonto išlaidas.

G. Bartuškos nuotr.

3333

APSIŠAUKĖLIŲ ROJUS

BUITINIŲ NUOTEKŲ VALYMO SEKTORIUJE DAR KLESTI VADINAMASIS LAUKINIS KAPITALIZMAS

Darius BABICKAS

Toleruojant tokią tvarką, kokia yra dabar buitinių nuotekų tvarkymo sektoriuje, netrukus galima sulaukti labai liūdnų padarinių. Kai kurie verslininkai nerimauja, kad leidžiama parduoti bet kokią įrangą, pavadintą biologiniais nuotekų valymo įrenginiais, ir nereikalaujama iš pardavėjų jokios atsakomybės. Šitaip rinką baigia užplūsti nesertifikuoti, neaiškios kilmės ir kokybės reikalavimų neatitinkantys gaminiai. Melagystė greitai išaiškėja

Biologinių nuotekų valymo įrenginių gamintojams užtenka užduoti kelis klausimus ir galima labai greitai susidaryti įspūdį, ar šie apgaudinėja pirkėjus, ar dirba sąžiningai, o jų parduodama įranga atitinka reikalavimus. Vienas tokių klausimų – ar gaminio atitikties deklaracijoje nurodomas numeris tikrai bus toks pat, kaip ir paties gaminio numeris? Dažną gamintoją toks klausimas suglumina. Tuomet imama aiškinti, kad gaminiai turi atitikties deklaracijas, bet vengiama atsakyti, ar į atitikties deklaraciją įrašomas konkretaus gaminio numeris. Įprastai taip elgiamasi vien dėl to, kad paskui būtų galima išvengti atsakomybės – bendra deklaracija nieko negarantuoja konkrečiam gaminiui, jeigu neįrašomas numeris. Biologinius nuotekų valymo įrenginius gaminančios bendrovės „August ir Ko“ vadovas Filionis Augustas teigė, kad daug metų stebi šalyje veikian-

čius gamintojus, ir gali pasakyti, jog didžioji jų dalis atitikties deklaracijose nepateikia gaminio numerio, kad vėliau iškilus klausimų dėl kokybės ar sugedus įrenginiui galėtų numoti ranka į nusiskundimus. Dar viena vartotojų apgavystė yra gaminio žymėjimas CE ženklu nenurodant, kokį standartą atitinka toks žymėjimas. „Yra labai konkrečiai nurodyta, kad žymint CE ženklu turi būti nurodomas ir standarto numeris, skirtas būtent biologiniams nuotekų valymo įrenginiams. Kai kurie gamintojai nėra išbandę parduodamų gaminių akredituotose laboratorijose ir negali to parodyti. Tad pasirenka nieko nereiškiantį ženklinimą“, – pasakojo F. Augustas.

Pasigenda griežtesnės kontrolės

„August ir Ko“ vadovas teigė, kad rinkoje jau kurį laiką pastebi neskaidrumą, neetišką elgesį ir vartotojų atžvilgiu, ir aplinkos taršos požiūriu.

2014 Nr. 4

Nuotekų tvarkymo įrenginius parduodančių įmonių daugėja, tačiau dominuoja nelicencijuotos, o neretai ir dokumentus padirbinėjančios įmonės, parduodančios klientams jokių ekologinių standartų neatitinkančius valymo įrenginius. Remdamiesi minėtais pavyzdžiais pirkėjai gali nesunkiai išsiaiškinti, ar bendrovės dirba sąžiningai. „Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne tai, kad vartotojai apgaudinėjami, bet tai, kad nesąžiningi verslininkai nesulaukia jokių sankcijų, o kontroliuoti tokią veiklą turinčios institucijos tiesiog užsimerkia. Gal joms taip patogiau?“ – stebėjosi F. Augustas. Anot jo, įmonės, kurios dirba daug metų, turi visus reikiamus dokumentus, sertifikatus, priima daug darbuotojų, produktus parduoda brangiau – natūralu, nes patiriamos didelės sąnaudos. Vien išbandyti įrenginį ir gauti reikiamą sertifikatą kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų. O mažos įmonės, turinčios vos kelis darbuotojus, pirkėjams įperša įrenginių pasiūlydamos mažą kainą be didelių įsipareigojimų. Jos pajuto, kad už tai niekas nebaudžia, todėl parduoda bet ką. Maždaug prieš dešimt metų pasistačius namą ir panorus jį priduoti valstybinei komisijai, buvo privalu gauti aplinkosaugininkų parašą, patvirtinantį, kad pastatas tinkamas eksploatuoti. O parašo aplinkosaugininkai nedėdavo, jeigu nebūdavo įvykdytos sąlygos turėti biologinius nuotekų valymo įrenginius. „Pastaruoju metu reikalavimų nebeliko, nebereikia ir aplinkosaugininkų parašų. Ir čia prasidėjo vadinamasis laukinis verslas – kas ką nori, tas tą parduoda. Na ir kas, kad žmonėms vėliau kyla begalė problemų, na ir kas, kad į gruntą ar vandens telkinius

išleidžiamas neišvalytas, o gal ir užterštas vanduo – niekas nepatikrins, kas iš tiesų pardavė įrenginį, kas jį pagamino“, – sakė F. Augustas. Jis teigė galintis pateikti ne vieną pavyzdį, kai nusipirkę tokius gaminius klientai jau po kelių mėnesių susidūrė su problemomis ir kreipėsi į gaminio pardavėjus. Šie pirštu rodo į gamintojus, o pastarieji – vėl į kitus. Ir išeities iš šio uždaro rato nerandama. „Manau, pirmiausia turėtų būti pakeisti teisės aktai, pagal kuriuos užbaigus namą būtų privalu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokie valymo įrenginiai bus naudojami, ar jie yra išbandyti, ar turi tinkamą sertifikatą. Dabar situacija nevaldoma. Žmonės mus kviečia į pagalbą, atvykstame ir pamatome neveikiančius įrenginius, neturinčius jokių tinkamų dokumentų. O valdžios įstaigos nenori uždrausti tokių pardavėjų veiklos. Nes joms patogiau tiesiog nubausti prastą įrenginį nusipirkusį namo savininką negu aiškintis, kas tokius įrenginius tiekia rinkai“, – piktinosi F. Augustas.

Nedrausmina ir plagiatorių

Pastaruoju metu „August ir Ko“ bylinėjasi su įmone, kuri neteisėtai naudojasi jos pavadinimu pristatydama neaiškios kilmės gaminį, pavadintą biologiniais valyvo įrenginiais. F. Augustas rodė dokumentus, kuriais klaidinami vartotojai: atitikties sertifikatuose kaip gamintojas nurodoma viena įmonė, o dokumentą pasirašo jau kita. Techni-

Neaiškaus gamintojo nesertifikuoti įrenginiai į aplinką išleidžia štai tokį neva išvalytą vandenį. nėse charakteristikose pateikiama, kad įrenginys skirtas 4–6 asmenų šeimai, o kituose dokumentuose matyti, kad jis gali būti naudojamas tik 3 asmenų šeimos namuose. „Tačiau apmaudžiausia, kad niekas nesiima jokių veiksmų dėl nesąžiningo kito gamintojo vardo naudojimo. Prie savo įrenginių reklamos ir kitokių dokumentų pridedamas mūsų bendrovės prekės ženklas, nes įrenginiai vizualiai kiek panašūs. Mums mestelėjama, esą bijome konkurencijos. Sąžiningos konkurencijos tikrai nebijome. Bet baisu,

kai veikia tokios įmonės, kurios tiesiog pavagia kitos bendrovės dokumentus ir parduoda gaminius, neturinčius reikiamų sertifikatų. Tokios įmonės nesukuria produkto, nemoka valstybei mokesčių, bet veikia kaip normalios kompanijos. Ar dėl to neverta sunerimti?“ – retoriškai klausė F. Augustas. Dėl nelegalaus svetimo prekės ženklo naudojimo ir vartotojų apgaudinėjimo buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas. Teoriškai tokios įmonės veikla buvo sustabdyta, tačiau praktiškai viskas vysta kaip vykę.

ANT SVARSTYKLIŲ – FIDIC SUTARČIŲ MODELIAI 2014–2020 metų periodo vandentvarkos projektų finansavimo iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų tvarkos aprašas dar nėra parengtas, nepaskelbtas ir kvietimas įmonėms teikti paraiškas. Šiuo metu tikimasi, kad kvietimas teikti paraiškas bus paskelbtas tik šių metų paskutiniame ketvirtyje ar 2015 metų pradžioje. Todėl Lietuvos vandentvarkos įmonėms dar yra pakankamai laiko, atsižvelgiant į 2007–2013 metų finansavimo periodo patirtį, parengti kokybiškus techninius projektus ir taip sudaryti tinkamas prielaidas norimos kokybės bei techninio lygio vandentvarkos objektų statybai.

Tuo labiau kad nuo šių metų sausio 1 dienos techniniams projektams parengti išleistos lėšos gali būti užskaitomos kaip galutinio paramos gavėjo indėlis į bendrą projekto finansavimą. Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS mano, kad vandentvarkos įmonėms neišnaudojus šios galimybės ir gavus kvietimą teikti paraiškas įgyvendinamų projektų kokybei lemiamą įtaką

turės ne užsakovai, bet rangovai, laimėję konkursus pagal mažiausios kainos kriterijų.

– Kas galėtų padėti užtikrinti įgyvendinamų vandentvarkos projektų, į kuriuos investuojami milijonai litų, kokybę? – Mano nuomone, pirmiausia kokybės klausimai turėtų rūpėti galutiniams paramos gavėjams, kurie turi visas galimybes ir pakankamai 2014 Nr. 4

laiko parengti kokybišką techninę dokumentaciją, pagal kurią bus vykdoma būsimų objektų statyba. Tinkamai išnaudojus dabartinį laukimo laikotarpį, tai atsipirktų su kaupu ateityje: ir kokybės, ir investicijų požiūriu. Viena galimybių užtikrinti kokybiškesnį projektų įgyvendinimą – į rengiamą projektų finansavimo tvarkos aprašą įrašyti nuostatą ar rekomendaciją, kad vandentiekio ir nuotekų tinklų renovacijos bei plėtros

„Sweco Lietuva“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS. projektai turėtų būti įgyvendinami vadovaujantis FIDIC Raudonosios knygos sutarties sąlygomis.

– Esate atlikęs ES finansuojamų vandentvarkos projektų, įgyvendinamų pagal FIDIC Raudonosios ir Geltonosios knygų sąlygas, palyginimą. Kokie yra esminiai skirtumai? – Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Raudonosios knygos sąlygas, užsakovas turi tiesioginę galimybę kontroliuoti rengiamo projekto kokybę, su projektuotoju aptarti ir į projektą įtraukti geriausius techninius sprendinius, aiškiai nustatyti medžiagų ir įrangos kokybės, techninius reikalavimus, pasirinkti racionaliausią sprendimą būsimai objekto eksploatacijai. Svarbus aspektas šiuo atveju yra tai, kad rangos konkurso metu rangovams yra mažiau galimybių gudrauti kokybės sąskaita. Kaip privalumą galima paminėti ir paprastesnį konkurso siūlymų vertinimą, mažesnę skundų ir su tuo susijusių bylinėjimųsi riziką. Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Geltonosios knygos sąlygas, tiesioginis projektuotojo užsakovas yra rangovas. Todėl projektuotojas pirmiausia yra priverstas klausyti rangovo nurodymų, kaip ir ką projektuoti, kokias medžiagas ir įrengimus įtraukti į projektą. Žinia, rangovas yra suinteresuotas kuo pigiau įgyvendinti projektą, tad projektiniai sprendiniai pirmiausia yra aprobuojami rangovo ir tik tada teikiami užsakovui. Iš projektuotojo pasiūlytų kelių variantų rangovas visada pasirinks patį pigiausią, o šis galutiniam užsakovui – vandentvarkos įmonei – dažniausiai nėra pats racionaliausias ir kokybiškiausias. – Kuriuo atveju reikia atlikti mažiau įvairiausių procedūrų ir greičiau galima įgyvendinti projektus?

– Procedūrų skaičius abiem atvejais yra vienodas, skirtumas yra tik tai, kas ir kada jas atlieka. Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Raudonosios knygos sąlygas, iki rangos sutarties pasirašymo, projektavimo etapu, išsprendžiami visi su žemės, kurioje reikia kloti tinklus ar statyti valyklą, nuosavybe ar servitutais susiję klausimai, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros. Projektavimo proceso pabaigoje gaunamas statybos leidimas, kurį užsakovas gali įdėti į konkurso dokumentus. Tuomet, rangovui laimėjus konkursą, nėra jokių trikdžių iš karto pradėti statybos darbus ir juos baigti sutartyje numatytu laiku. Rangovas turi visas galimybes atlikti darbus tam skirtu laiku ir išvengti sankcijų už vėlavimą. Galutinis projekto įgyvendinimo pabaigos terminas yra labiau nuspėjamas. Vadovaujantis FIDIC Geltonosios knygos sąlygomis, dažnai žemės nuosavybės, servitutų, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuomenės sveikatai vertinimo klausimus pavedama spręsti rangovui. Taip pagreitinama projekto įgyvendinimo pradžia. Kartu sudaroma iliuzija, kad būtent rangovas geriau ir greičiau sugeba suvaldyti visą parengiamųjų procedūrų bei projektavimo procesą ir visą objektą greičiau suprojektuoti, pastatyti, perduoti užsakovui. Patirtis rodo, kad rangovas visus projektavimo etape iškylančius kliuvinius stengiasi išnaudoti savo sutarties baigimo laikui pratęsti ar papildomam finansavimui gauti. Be pratęsimo užbaigta rangos sutartis pagal Geltonąją knygą, ypač tiesiant vandentiekio bei nuotekų šalinimo tinklus, yra labai retas reiškinys. Be to, vadovaujantis Geltonosios knygos sąlygomis, dažnai tarp pirkimų dokumentų nebūna topografinių ir geologinių tyrinėjimų ataskaitų, rizika dėl vadinamųjų nenumatytų fizinių aplinkybių turėtų tekti rangovui. Be abejo, rangovas turi galimybę šią aplinkybę įvertinti finansiškai prieš teikdamas siūlymą. Tačiau dažniausiai, siekdamas laimėti užsakymą, rangovas šią riziką sąmoningai ignoruoja ir vėliau bando iškilusias papildomas laiko ir kitas sąnaudas kompensuoti įvairiais būdais, dažniausiai kokybės sąskaita. Viso to galima išvengti dirbant pagal Raudonąją knygą. Vadovaujantis jos nuostatais, projektavimo metu atliekami išsamūs topografiniai ir inžineriniai bei geologiniai tyrinėjimai. Šitaip sumažėja rizika, kad rangovas prašys papildomo finansavimo ar papildomo laiko darbams užbaigti dėl nenumatytų fizinių aplinkybių, kurios paaiškėjo atlikus inžinerinius tyrinėjimus.

– Koks modelis – Geltonosios ar Raudonosios knygos – buvo taikomas anksčiau? Kokias iš to galima daryti išvadas? – Raudonosios knygos modelis, į techninius projektus rengusių projektuotojų darbų apimtis įtraukiant detaliųjų ir specialiųjų planų rengi-

mą, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūras, buvo naudojamas 2007–2013 metų ES finansavimo periodo pirmoje pusėje. Tuomet visus vienos savivaldybės (vandentvarkos įmonės) objektus projektavo viena projektavimo įmonė. Taip buvo sudarytos sąlygos vandentvarkos bendrovėms laikytis vienos bendros techninės politikos, kalbant apie įmonės eksploatuojamus tinklus, siurblines, valyklas ir pan. Geltonosios knygos modelis vandentvarkos tinklų plėtrai buvo pradėtas naudoti 2007–2013 metų ES finansavimo periodo antroje pusėje, kai projektus įgyvendinanti institucija – Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – paskelbė apie antrąjį paraiškų priėmimo etapą. Nuogąstaujant dėl galimo projektų įgyvendinimo vėlavimo, buvo leista galutiniams paramos gavėjams vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros darbams pirkimo dokumentus rengti pagal FIDIC Geltonąją knygą, darbus vienos savivaldybės teritorijoje sugrupuojant į atskirus paketus ar sutartis. Praktika parodė, kad daugelyje savivaldybių teritorijų atskirus vandentvarkos objektus projektavo ir statė skirtingi rangovai, todėl vandentvarkos įmonėms teko perimti eksploatuoti skirtingo techninio lygio ir kokybės objektus. Visa tai vandentvarkos įmonėms išplėtė pastatytų objektų priežiūros paslaugų ir eksploatacinių medžiagų tiekėjų ratą, dėl mažesnių šių paslaugų apimčių iš vieno tiekėjo sumažino galimybes gauti geresnes kainas. Kalbant apie galimas daryti išvadas, reikėtų pažymėti, kad FIDIC Raudonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atliekamus darbus galima gana tiksliai pamatuoti, įvertinti ir projektavimo, ir statybos metu. O užsakovas, net ir pasirinkęs rangovą pagal mažiausią kainą, turi visas galimybes reikalauti projekte numatytos kokybės. FIDIC Geltonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atliekami darbai negali būti tiksliai pamatuojami ir įvertinami prieš skelbiant konkursą, o esminis užsakovo siekis yra pastatyti objektą, kuris veikia. Šis modelis taip pat pasirenkamas, kai užsakovas neturi pakankamai kompetencijos kontroliuoti projektuotojų siūlomų sprendinių kokybę ir objektyviai įvertinti siūlomų sprendinių padarinius būsimai objekto eksploatacijai. Taip pat svarbu pažymėti, kad perkant tuos pačius darbus pagal Raudonosios knygos sąlygas, t. y. pagal užsakovo turimą techninį projektą, sutaupoma apie 15–20 proc. lėšų, nes rangovai, dalyvaudami konkursuose pagal Geltonosios knygos sąlygas, įvertina ir atitinkamai įkainoja didesnę riziką. Todėl vandentvarkos įmonėms šiuo metu planuojant 2014–2020 metų finansavimo periodo objektus tikrai galima rekomenduoti pirmiausia gerai apsvarstyti, ką rinktis – geresnės kokybės ir lėšų taupymo ar greitesnio lėšų įsisavinimo kelią.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

„Dzūkijos vandenys“: prieš naują pradžią – reikšmingų projektų finišas

2013-uosius bendrovė „Dzūkijos vandenys“ galėtų vadinti projektų užbaigimo metais. Per metus buvo baigti trys pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ vykdyti projektai: „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Alytaus mieste“, „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytuje“.

pavimo siurblinių, taip pat renovuotos dvi pagrindinės Alytaus miesto nuotekų siurblinės. Įgyvendinus projektą, suteikta galimybė prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų prisijungti 2300 gyventojų Alytaus mieste bei Miklusėnų gyvenvietėje. Iki 2013 metų pabaigos prie tinklų prisijungė ir bendrovės teikiamomis geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo paslaugomis jau naudojasi 1263 Alytaus bei Miklusėnų gyventojai. Projekto „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytuje“ (vertė – 4,8 mln. litų) rezultatas – nauji maždaug 6,3 kilometro ilgio vandentiekio ir 7,3 kilometro ilgio buitinių nuotekų tinklai, taip pat keturios naujos požeminės buitinių nuotekų perpumpavimo siurblinės. Galimybės gauti kokybiškas paslaugas sudarytos dar 331 Alytaus miesto gyventojui.

Grandiozinis tinklų renovavimo ir plėtros projektas Alytuje Projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Alytaus mieste“ (vertė – 48 mln. litų) susidėjo iš 8 veiklų, kurios sujungė 16 techninių projektų. Vykdant projekto veiklas pakloti nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai daugiau kaip 100 Alytaus miesto gatvių, 41,8 kilometro naujų vandentiekio ir 36,5 kilometro naujų nuotekų tinklų, renovuota 5,8 kilometro senų Alytaus miesto pagrindinių nuotekų kolektorių, pastatyta viena vandentiekio slėgio didinimo siurblinė ir net 14 požeminių buitinių nuotekų perpum-

Perdirbs viso regiono nuotekų dumblą Įgyvendinus projektą „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ (vertė – 37 mln. litų), 2013 metų rugpjūčio mėnesį Alytuje pradėjo veikti nauji dumblo apdorojimo įrenginiai. Visu pajėgumu dirbančiuose įrenginiuose įdiegtos šiuolaikinės technologijos leidžia gerokai sumažinti susidarančio dumblo kiekį, o apdorotą dumblą panaudoti kaip atsinaujinantį energijos šaltinį. Pasak bendrovės „Dzūkijos vandenys“ direktoriaus Rolando Žako, baigti statyti dumblo apdorojimo įrenginiai – labai lauktas ir visam Alytaus regionui reikšmingas objektas, kurį pastačius sukurta regiono dumblo

Problema – seniau sukaupto dumblo sutvarkymas Vis dar nėra išspręstas ant Nemuno upės kranto šalia Bakšių gyvenvietės sukaupto seno dumblo sutvarkymo klausimas. Dėl įvairių priežasčių ši aktuali problema liko neišspręsta ir galimybių studijoje „Investicinė programa dumblo tvarkymui Lietuvoje“. 2008 metais „Dzūkijos vandenys“ savo lėšomis parengė Alytaus miesto nuotekų valyklos sukaupto dumblo laukų sutvarkymo ir uždarymo galimybių studiją. 2009-aisiais atliktas šios studijos poveikio aplinkai vertinimas, 2010 metais pradėtas vykdyti šios studijos koregavimas pagal Europos Sąjungos (ES) teisės aktų reikalavimus, 2012-aisiais galimybių studijos koregavimas baigtas. Šiemet numatoma atlikti inžinerinius tyrimus, kurių metu planuojama ištirti jau sukaupto dumblo laukų šlaitų būklę. Preliminariais duomenimis, dumblo laukų sutvarkymo ir uždarymo sąmatos vertė – 10 mln. litų, todėl suprantama, kad pati finansuoti šiuos darbus įmonė nėra pajėgi. Tinklams eksploatuoti – moderni diagnostikos įranga „Dzūkijos vandenys“ eksploatuoja daugiau kaip 200 kilometrų vandentiekio ir beveik tiek pat nuotekų tin-

klų. Didžioji jų dalis paklota 1970–1985 metais, tuomet vamzdynų medžiaga buvo nekokybiška – naudotas paprastas ketus ar plienas. Šios medžiagos neatsparios vandens ir aplinkos poveikiui, greitai yra, todėl avarijos čia nėra retos: per metus vandentiekio tinkluose jų įvyksta apie 200, o nuotekų tinkluose – net 700, t. y. per dieną tenka likviduoti vidutiniškai 2 avarijas. Įmonės specialistams nerimą kelia tai, kad avarijų nuotekų tinkluose metu į aplinką gali patekti kenksmingų, gamtą žalojančių teršalų, o avarijų vandentiekio tinkluose metu į aplinką išsilieja tik geriamasis vanduo. Dar viena grėsmė gamtai – teršalų patekimas į aplinką pro nesandarius, įtrūkusius ir kitų panašių problemų turinčius nuotekų vamzdynus. Didžiausią rūpestį kelia tai, kad plika akimi panašių gamtos teršimo atvejų pamatyti tiesiog neįmanoma. Pagrindinė priemonė siekiant išvengti avarijų yra nuolatinė tinklų priežiūra: vamzdynai turi būti valomi, turi būti stebima jų būklė, tačiau tam reikalinga speciali įranga. Tokioms problemoms spręsti bendrovė „Dzūkijos vandenys“ kartu su Alytaus miesto savivaldybe ir Gardino vandentvarkos įmone „Grodnovodokanal“ baigia įgyvendinti projektą „Švarus vanduo ir aplinka – sveika visuomenė“ (vertė – 3,15 mln. litų). Projektas įgyvendinamas pagal 2007–2013 metų Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programą. Pagal ją įmonė su partneriais Baltarusijoje įsigijo brangią, tačiau įmonės veiklai labai reikalingą tinklų eksploatavimo įrangą – vamzdynų TV diagnostikos įrengimus ir hidrodinamines dumbliasiurbes. Projekto tikslas – apsaugoti Alytaus ir Gardino (Grodno) miestų aplinką nuo neigiamo nuotekų sistemos gedimų poveikio ir skatinti gėlo vandens taupymą vietos bendruomenėse. Lėšos – ir plėtrai, ir esamo ūkio priežiūrai Pasak įmonės direktoriaus R. Žako, didžioji investicijų dalis skiriama tinklų plėtrai ir naujoms veikoms (dumblo tvarkymo procese) sukurti. „Be abejo, gera žinoti, kad visa tai Alytaus miesto gyventojams ir aplinkai duos akivaizdžią naudą, tačiau negalima pamiršti ir jau eksploatuojamo turto: vandentiekio ir nuotekų tinklų, vandens gerinimo įrenginių, vandens išgavimo įrenginių, nuotekų siurblinių ir kt. – atkūrimo, paviršinių (lietaus) nuotekų sutvarkymo problemų. Joms spręsti numatoma skirti lėšų pagal ES paramos 2014–2020 metų laikotarpio programą. Tai pareikalaus daug pasiruošimo, pastangų ir lėšų“, – komentavo R. Žakas. 2014Nr.Nr.4 4/ reklama / reklama SASA2014

tvarkymo sistema ir žengtas didelis žingsnis švaresnės aplinkos link. Nauji dumblo apdorojimo įrenginiai pakeitė daugiau kaip 20 metų veikusius, nusidėvėjusius, žvyro karjeruose įrengtus senuosius įrenginius. Ekologine katastrofa grėsęs tolesnis jų eksploatavimas kėlė didžiulį nerimą aplinkosaugos ir vandentvarkos specialistams. Alytaus dumblo valymo įrenginiuose bus apdorojamas ne tik Alytaus, bet ir Simno, Daugų, Lazdijų, Varėnos nuotekų valyklose susidarantis nuotekų dumblas, atliekamas visas jo utilizavimo procesas. Iš valymo įrenginių atitekėjęs dumblas čia pūdomas, sausinamas, džiovinamas ir perdirbamas į granules. Dumblui pūdyti įrengti du pūdytuvai, kurių kiekvieno talpa – 2500 kubinių metrų. Juose pūdant dumblą per valandą numatoma pagaminti 120 kubinių metrų dujų, kurios bus naudojamos elektros energijai gaminti. Apskaičiuota, kad per valandą turėtų būti pagaminama 400 kW energijos – ją „Dzūkijos vandenys“ naudos savo reikmėms. Pūdytam dumblui nusausinti įrengta nauja centrifuga ir moderni sausinimo įranga, per parą apdorojanti daugiau kaip 32 kubinius metrus dumblo ir pagaminanti beveik 7,5 kubinio metro 90 proc. sausumo dumblo granulių. Tai leis sumažinti dumblui saugoti reikalingą plotą.

TINKAMAI APSKAIČIUOTA INVESTICIJA Į RENOVACIJĄ NENUVILIA

Tai, kad daugiabučių modernizacija tikrai įgavo pagreitį, abejoti neverta. Daugiau klausimų šiuo metu kyla ne dėl to, kaip išjudinti procesą, bet dėl to, kaip užtikrinti, kad darbai būtų atliekami kokybiškai ir gyventojai renovacija nenusiviltų. Specialistai pastebi, kad šiuo metu patenkintųjų įgyvendintais renovacijos projektais yra gerokai daugiau nei skeptiškai vertinančiųjų atliktus darbus. Šilumos energijos sutaupymas yra ženklus, o tam įtakos turi ir pasirinkti pastatų šiltinimo sprendimai. Matė nemažai gerų pavyzdžių

Tauragė – miestas, kuris specialistus nustebino kokybiškais renovuotų daugiabučių sprendimais. „Turbūt geri pavyzdžiai užkrečia. Ne paslaptis, kad gyventojai tarpusavyje pasišneka, pasiklausinėja tų, kurie jau renovavo daugiabučius, kokie sprendimai geresni, kokias medžiagas labiau verta rinktis. Galbūt sutapimas, tačiau didžioji dauguma Tauragėje renovuotų daugiabučių fasadų šiltinti naudojant polistireninį putplastį. Gyventojai pasiektais rezultatais liko patenkinti“, – sakė Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius. Nemažai gerų renovacijos pavyzdžių Č. Ignatavičius matė ir kituose miestuose: Druskininkuose, Alytuje, Ignalinoje. Kai kuriais atvejais šilumos

energijos sutaupymas siekia net 75 proc. Žinoma, tokiam rezultatui įtakos turi ir tai, kokia anksčiau buvo išorinių atitvarų kokybė. Jeigu atitvaros buvo labai prastos, naujai jas apšiltinus efektas gaunamas labai didelis. „Mūsų tyrimai Šiauliuose parodė, kad modernizacija gali atsipirkti palyginti greitai. Šiame mieste kai kurių daugiabučių fasadai, stogas, cokolis buvo šiltinami polistireniniu putplasčiu, ir pagal gautus šilumos sutaupymo rezultatus renovacija atsipirks maždaug po 8–10 metų“, – sakė Č. Ignatavičius. Pastatų defektologas mano, kad mūsų šalies šilumos izoliacinių medžiagų gamintojai vargu ar suinteresuoti gaminti pigesnius, bet prastos kokybės gaminius, galinčius turėti įtakos renova-

2014 Nr. 4

cijos kokybei. Tačiau pasitaiko, kad prekybininkai pasiūlo importuotų, ne visuomet sertifikuotų termoizoliacinių medžiagų. Ir jeigu darbai dar nebūna atliekami profesionaliai – gyventojai vargu ar džiaugsis rezultatu. Sovietmečiu daugiabučiams šiltinti nebuvo skiriama dėmesio. Dėl to juos ir būtina renovuoti. Č. Ignatavičius sakė, kad ypatingą dėmesį reikia skirti šiltinimo medžiagų montavimo darbams, kitaip nebus gero efekto. Analizuojant broko atsiradimą statybose užsienio šalyse nustatyta, kad apie 55 proc. defektų padaroma statybos metu. Manoma, kad mūsų šalyje rezultatai galėtų būti panašūs. „Darbininkai netinkamai priklijuoja šiltinimo plokštes, parenkamos nesandarios šiltinimo sistemos. Jeigu pasirenkama tinkuojamoji sistema, dažnai į mišinį neteisingai įterpiamas armavimo tinklelis“, – pagrindines statybininkų daromas klaidas vardijo Č. Ignatavičius. Jis pažymėjo, kad kai kuriuos svarbesnius darbus nederėtų patikėti patirties neturintiems darbininkams.

Mažiausia kaina – nebe svarbiausia

Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) darbuotojai nuolat lanko modernizuojamus daugiabučius, diskutuoja su gyventojais apie atliekamus darbus, pasirinktus sprendimus. BETA direktoriaus pavaduotojas Algirdas Genevičius įsitikino, kad žmonės, atnaujindami savo daugiabučius, vis

labiau paiso kokybės, nors kartais šiuos darbus norėtų atlikti ir kuo pigiau. „Kartais keista, kai imama žiūrėti kuo mažesnės kainos, juk pastatams šiltinti naudojamos medžiagos kainuoja tikrai ne daugiausia. Vis dėlto medžiagų parinkimas yra neatsiejama techninio projekto dalis, kur nurodoma, kokias šiltinimo sistemas reikėtų naudoti. Tad analogiškus reikalavimus atitinkančių medžiagų kainos negali skirtis kelis kartus, jos tikrai yra panašios. O galutinio rezultato kokybė labai priklauso nuo atliktų darbų kokybės, darbininkų kvalifikacijos“, – pasakojo A. Genevičius. Jis pastebėjo, kad mažiausios kainos kriterijų gyventojai pasirenka rečiau, pirmenybę teikdami kokybiškai atliekamiems darbams. „Daugiabučių modernizavimo procesas nėra jau toks sudėtingas, kaip kartais norėtų pateikti statybininkai. Ir medžiagų pasirinkimas pagal kainą tikrai neatspindi jų kokybės. Imkime, pavyzdžiui, šiltinimo medžiagas – polistireninis putplastis yra pigesnis už mineralinę vatą, tačiau niekas nepasakys, kad jo termoizoliacinės ypatybės prastesnės. Čia didesnis vaidmuo tenka atliekamų darbų kokybei, techninei priežiūrai“, – kalbėjo A. Genevičius. Verta pastebėti, kad šiltinant modernizuojamų daugiabučių išorės sienas kvadratinio metro kainai didžiausią reikšmę turi ne šiltinimo medžiaga, bet paskutinis apdailos sluoksnis. Gyventojai yra laisvi rinktis, ar tinkuoti fasadą, ar įrengti ventiliuojamąjį su apdailos plokštėmis, ar klijuoti klinkerio apdailos plyteles. Būtent nuo pasirinkto varianto ir priklauso galutinė kaina, nes išskirtinė apdaila, be abejo, kainuoja daugiau. „Tenka daug važinėti ir žiūrinėti atnaujinamus daugiabučius, susitikti su gyventojais, kurie planuoja renovuoti pastatus. Pastebėjome, kad pirmiausia žmonės stengiasi išspręsti klausimus, kurie leidžia pasiekti geresnius energinio naudingumo parametrus, ir tik vėliau kalba apie estetiką. Tai parodo augantį išprusimą: klausinėjama apie konkrečių medžiagų naudojimą, jų technines charakteristikas, ilgaamžiškumą. Juk vien gražiai nudažytas namas šilumos netaupys“, – sakė BETA direktoriaus pavaduotojas A. Genevičius.

Svarbi ir ekonominė nauda

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinių medžiagų katedros profesorius Albinas Gailius pastebėjo, kad renkantis medžiagas daugiabučiams modernizuoti pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, ar šios yra sertifikuotos – sertifikatas yra dokumentas, patvirtinantis medžiagų kokybę, pagrindines jų ypatybes. „Medžiagų kokybė bendram rezultatui turi nemažą įtaką. Žinoma, labai svarbu, kaip parengtas projektas, ar jame numatyta medžiagas panaudoti deramai. Jeigu bus spragų projekte, medžiagos gali ir neatlikti tiesioginės savo paskirties. Taip nutiko kai kuriuose namuose, kuriuos teko apžiūrėti“, – sakė profesorius. Prieš kurį laiką specialistai pateikė Europos Komisijos išvadas apie Lietuvoje atnaujintus visuomeninės paskirties pastatus. Buvo atkreiptas dėmesys, kad kartais pasirenkami pernelyg brangūs fasadų šiltinimo sprendimai. Skaičiuojant tokių įgyvendin-

Atnaujinti daugiabučiai Druskininkuose (nuotr. viršuje) ir Ignalinoje.

tų projektų atsiperkamumą, ekonominė investicijų grąža būtų gaunama ne anksčiau kaip po 50 metų. Daryta išvada, kad greitesnę grąžą būtų galima gauti panaudojus pigesnes, tačiau ne mažiau kokybiškas termoizoliacines medžiagas. Prof. A. Gailius irgi sutiko, kad ekonominės grąžos reikia paisyti. „Viena vertus, medžiagų kaina tam turi įtakos. Kita vertus, greitesnį atsiperkamumą būtų galima pasiekti pasirinkus kvartalinės renovacijos būdą. Vakarų Europos valstybėse toks metodas paplitęs, ir jis yra tikrai priimtinas. O jeigu dar už savivaldybės ar šilumos tiekėjų pinigus būtų sutvarkomi šilumos tinklai, atsiperkamumas nebūtų ilgesnis nei dešimt metų“, – teigė prof. A. Gailius. Anot jo, nors ir sakoma, kad kainą su kokybe sunku suderinti, praktikoje protingas kompromisas įmanomas. Tuomet būtų mažesnė investicija, o atsiperkamumas – greitesnis. Žinoma, reikėtų įvertinti, ar nenukentės kokybė.

Sutaupo daug energijos

„Norint gauti tokius rezultatus, gerai darbus atlikti turi visos grandys: projektuotojai, statybininkai, techniniai prižiūrėtojai. Kol kas dar nesusidūrėme su kvalifikuotų darbuotojų stygiumi, tad ir įgyvendintų projektų kokybė yra gera“, – pasakojo T. Staskevičius. Druskininkuose šiuo metu yra aštuoni atnaujinami daugiabučiai, dar penki netrukus bus pradėti modernizuoti. Ruošiasi modernizacijai dar apie 80 namų, yra patvirtinti jų investiciniai planai. T. Staskevičius pastebėjo, kad rinkdamiesi daugiabučio modernizavimo priemonių paketą gyventojai žiūri, kad medžiagos būtų kokybiškos, kad būtų pasiektas didesnis energijos sutaupymas. Kuo name mažiau butų, tuo gyventojams lengviau tarpusavyje susitarti ir pasirinkti optimalias priemones pastatui atnaujinti. „Įtakos turi ir jau renovuotų gyventojų pasakojimai apie gautą naudą. Žiemą vaikščiojome po butus ir girdėjome pasakojimų, kad investicija į namo atnaujinimą tikrai nenuvylė“, – sakė Druskininkų butų ūkio direktoriaus pavaduotojas T. Staskevičius.

Druskininkų butų ūkio direktoriaus pavaduotojas Tomas Staskevičius, apibendrindamas Druskininkuose renovuotų daugiabučių energinio efektyvumo rezultatus, teigė, kad bemaž visuose namuose šilumos energijos sutaupymas siekia apie 50 proc.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

ĮMONĖS PRESTIŽĄ AUGINA PROFESIONALI KOMANDA Dvidešimties metų patirtis statybų sektoriuje – ne priežastis lengviau atsikvėpti, pripažįsta statybų bendrovės „Naresta“ vadovas Arūnas Šlenys. Per tą laiką išauginta kvalifikuota komanda ir nepriekaištinga darbų kokybė tapo vizitine įmonės kortele, o buvimas žingsniu priekyje – kasdienybe, padedančia išvengti netikėtumų, kurie, anot „Narestos“ direktoriaus, statybų sektoriuje nereti ir ypač skaudūs. Įmonės vizija keitėsi mažai Pirmieji penkeri statybų bendrovės „Naresta“ veiklos metai – savo vietos po saule paieškos, trumpai apibendrino A. Šlenys ir pridėjo, kad kardinalių įmonės strategijos pasikeitimų per juos nebuvo. Mat vizija – tapti stipriu ir patikimu generaliniu rangovu – buvo aiški jau veiklos pradžioje, tad ir realizuota be didelio blaškymosi ar skambių metodikų. Bendrovės „Naresta“ specializacija pastaruosius dešimt metų – monolitinių konstrukcijų betonavimo, ventiliuojamųjų fasadų įrengimo ir aukštos kokybės apdailos darbai. Veiklos kryptį, pasak pašnekovo, padiktavo Lietuvos

Vienas naujausių bendrovės „Naresta“ projektų – gyvenamųjų namų kompleksas „LightHouse“. 42 G.Bartuškos nuotr.

ir Europos rinka. „Iš esmės versle negali sau leisti snustelėti, atsipalaiduoti, visuomet privalai žiūrėti į priekį, stebėti, analizuoti situaciją“, – konstatavo „Narestos“ vadovas. Išmoktos sunkmečio pamokos 2008-aisiais prasidėjusi ekonominė krizė, išretinusi statybų įmonių gretas, gerokai pakoregavo ir „Narestos“ planus. „Teko priimti ryžtingus sprendimus, kad išgyventume. Kai kurie jų buvo skaudūs, sunkūs, tačiau viskas praeina. Žinoma, geriausia mokytis iš kitų klaidų, bet tenka taisyti ir mokytis iš savųjų“, – pabrėžė pašnekovas. Sunkiausia, anot įmonės vadovo, sunkmečiu buvo išlaikyti komandą – tam prireikė ir nemažai pastangų, ir sąnaudų. A. Šlenys pripažino – statybų sektoriui juodžiausiais 2009–2010 metais teko ne kartą perdėlioti prioritetus, spręsti įvairiausias problemas, dėlioti išlikimo statybų sektoriuje scenarijus. Šis sektorius, įsitikino pašnekovas, specifinis: „Šiais metais domėjausi, ar Vilniaus regione yra daugiau stiprių vidutinio segmento rangovų, kurie savo veiklą būtų pradėję nuo nulio ir išsilaikę du dešimtmečius. Regis, daugiau tokių įmonių nėra. Tai geriausiai parodo, kad statybų sektorius labai rizikingas ir sunkiai prognozuojamas.“ Taigi net ir praėjus dvidešimčiai metų, pagrindinis „Narestos“ tikslas augti ir stiprėti išlieka. „Pagrindinė mūsų stiprybė – bendrovėje dirbantys inžinieriai, dar-

Bendrovės stiprybė – darbuotojai Ekonominė krizė, A. Šlenio teigimu, tapo pamoka tiems, kurie tinkamai neįvertino darbuotojų indėlio į sėkmingą įmonės veiklą: „Jei darbuotojams nebūtume laiku skyrę pakankamai dėmesio, jų tinkamai motyvavę, matyt, tos krizės nebūtume išgyvenę. Esame dėkingi inžinieriams, darbininkams, kurie suprato, kad sunkmečiu visi turėjome ką nors paaukoti.“ Situacijai statybų rinkoje gerėjant, rūpestis darbuotojais tik auga – nors nebereikia mąstyti apie išlikimą, įmonės planuose – tolesnis augimas, konkurencingumo didinimas ir pozicijų statybų sektoriuje stiprinimas. Į įmonę, anot A. Šlenio, nevengia sugrįžti netgi anksčiau apsisprendusieji paieškoti gardesnio kąsnio. „Mūsų darbe svarbiausia – laikytis duoto žodžio“, – pabrėžė „Narestos“ direktorius. Šį įmonės bruožą įvertino kolegos ir partneriai. Su daugeliu jų bendrovė sėkmingai dirba ne vienus metus, įgyvendina projektą po projekto. „Nuolatiniai partneriai – privalumas. Mes dirbame su pagrindiniais statybų, nekilnojamojo turto žaidėjais. Su jais radome bendrą kalbą, – pasidžiaugė pašnekovas. – Žinoma, statybų versle ne mažiau svarbu išmanyti tai, ką darai.“ „Narestos“ komandoje, patikino įmonės vadovas, laukiami ir patyrę darbuotojai, ir jauni specialistai: „Iš pradžių jaunam žmogui nelengva: krūvis didelis, darbas sunkus, bet ateina laikas, kai imi grožėtis tuo, ką pats padarei. Pastatai stovi ištisus dešimtmečius, pro juos negėda praeiti, ypač žinant, kad savo darbą atlikai sąžiningai.“ Pagrindiniai objektai – sostinėje Pagrindiniai įmonės užsakovai – privačios Vilniaus regiono įmonės. Sostinėje galima pamatyti įvairių „Narestos“ objektų: mažesnių ar didesnių, rekonstruotų ar naujai statytų. Pastaraisiais metais įmonė nemažai dirbo su koncernu „MG Baltic“ „Verslo trikampyje“, kuriame atliko administracinių patalpų rekonstravimo darbus. Įmonės darbų sąraše – daugiabučių namų komplekso „Ozo parkas“ administracinių pastatų statybos darbai, daugiabučiai gyvenamieji namai Elniakampio, Fabijoniškių gatvėse, daugiabučiai gyvenamieji namai Smėlio ir Mindaugo gatvėse. „Narestos“ specialistai yra pastatę dvi bažnyčias. Įspūdingiausia jų, anot A. Šlenio – Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia ir parapijos namai Pabradėje. Kokybišką bendrovės „Naresta“ darbą ne kartą įvertino ir užsienio šalių – JAV, Nyderlandų, Austrijos – ambasados. Šiais metais pabaigtas daugiabutis gyvenamojo namo kompleksas „LightHouse“. Įmonė šiuo metu atlieka statybos darbus Latežerio pasienio kontrolės punkte ir rekonstrukcijos darbus Druskininkų SPA.

Ypatingos pagarbos, anot A. Šlenio, verti sostinės senamiesčio pastatai. Pirmus penkerius veiklos metus „Narestos“ specialistai daugiausia dirbo senamiestyje – remontavo butus ir namus. Vienas naujausių įgyvendintų projektų senamiestyje – daugiabučio gyvenamojo namo „Kotrynos vartai“ Klaipėdos gatvėje statyba. „Įmonės darbuotojai, statybos vadovai žavisi darbo senamiestyje specifika. Jeigu žmogus domisi, gyvena tuo, ką daro, tikrai nebus paveldo griovėjas. Specialistų noras dirbti mums labai svarbus“, – pasakojo A. Šlenys. Pašnekovas pasakojo pats dažnai susimąstantis, kas jis labiau – inžinierius ar vadovas. Įmonė daug dėmesio skiria naujausioms technologijoms, tačiau, A. Šlenio teigimu, jos diegiamos tik įvertinus naudą įmonei ir būsimas sąnaudas: „Pirmiausia reikia gana gerai išmanyti esamas technologijas, tuomet dairytis į naujas ir perimti tai, kas atrodo reikalinga. Norint ką nors keisti, svarbiausia žinoti ką.“

Centro namai Mindaugo gatvėje Vilniuje. UAB „Naresta“ nuotr.

Daugiabutis gyvenamasis namas sostinės senamiestyje. UAB „Naresta“ nuotr. Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia Pabradėje. UAB „Naresta“ nuotr.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

bininkai, administracinis personalas. Jeigu jie tobulės, ir įmonė eis į priekį“, – neabejoja pašnekovas. Sunkmečiu bendrovė „Naresta“ nepagailėjo investicijų dalyvaudama Statybos specialistų profesinės kvalifikacijos kėlimo programoje 2009–2012 metais. Šiam projektui įmonė atseikėjo 200 tūkst. litų. Likusią dalį finansavo Europos Sąjunga. Šiuo metu įmonė „Naresta“ dalyvauja dar viename Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamame projekte „Profesijos mokytojų ir dėstytojų technologinių kompetencijų tobulinimo sistemos sukūrimas ir įdiegimas“.

„Shutterstock“ „Shutterstock“ nuotr. nuotr.

STATYBOS LIETUVOJE – FUNKCIONALUMO, GROŽIO IR KAINOS VARŽYBOS Vilniaus centre griaunami seni komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Nei jų išorė, nei vidus nebeatitinka reikalavimų, kurie šiandien keliami siekiant užtikrinti energinį pastato efektyvumą, kokybiškas sąlygas darbuotojams ir saugumą bei komfortą lankytojams. Skaičiuojama, kad investicijos į daugelio tokių pastatų modernizavimą, ypač vidaus inžinerinių sistemų atnaujinimą, gali būti gerokai didesnės, negu tektų išleisti statant naują pastatą. Vis dėlto šiuolaikinių technologijų ir inžinerinių sprendimų siūlomų galimybių ekspertai pasigenda ne tik senuose komercinės ar visuomeninės paskirties pastatuose. Planuojant naujus statinius Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad svarbiausia – pastato išorė, o vidaus sprendimai dažnai nesulaukia deramo dėmesio. U44

2014 Nr. 4

Prioritetas – įspūdingas eksterjeras

Šiuolaikinės statybos yra sudėtingas procesas, sudarytas iš daugelio ilgai trunkančių etapų. Pirmiausia parengiamas techninis projektas, kurį patvirtinus rengiamas darbo projektas. Jo dokumentuose itin tiksliai detalizuojami techniniame objekto projekte numatyti reikalavimai, įvairūs parametrai, statybinės medžiagos ir inžineriniai sprendimai, perskaičiuojamos statybų išlaidos, darbų atlikimo terminai ir t. t. Darbo projekto dokumentai yra pagrindi-

Ekspertų teigimu, nemažai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus statybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsakovas tik rengia dokumentus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų sąmatą. niai statybų dokumentai, tad jų kokybė ir išsamumas lemia galutinį rezultatą. Deja, pastebi specialistai, užsakovas dažnai neturi reikiamos kompetencijos, kad parengtų išsamią ir aiškią techninę užduotį, nuo kurios priklauso tolesnė projekto eiga. „Neretai užsakovai vertina tik tai, kas jiems geriausiai suprantama, kas yra matoma plika akimi, pavyzdžiui, architektūrinį pastato sprendimą. Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai suformuluoti sudėtingų inžinerinių sprendimų ir technologijų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pastato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiškai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gražią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vėliau. Toks požiūris ydingas“, – įsitikinęs intelektinius inžinerinius sprendimus diegiančios bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius Jonas Jablonskis.

Pamirštas vidaus pastato sistemas vėliau įdiegti sudėtinga

Bibliotekos, ligoninės, laboratorijos, gamyklos, viešbučiai, biurai – skirtinga pastatų paskirtis reikalauja skirtingų sprendimų. Todėl dar iki techninės specifikacijos rengimo užsakovas turi labai išsamiai ir konkrečiai planuoti ir numatyti pastato funkcijas. „Jeigu, tarkime, mokslo paskirties ar biurų pastate ketinama įrengti duomenų centrą, būtina iš anksto numatyti, kuriame aukšte ir kokio

galingumo jis bus. Tai lems kitus žingsnius ir sprendimus – kokio dydžio patalpų duomenų centrui reikės, kokios statybinės konstrukcijos geriausiai tiktų, kiek ir kokios aušinimo įrangos ar nepertraukiamo maitinimo šaltinių reikės. Šios technologijos užima nemažai vietos, neretai joms diegti ir funkcionuoti reikia sudaryti specialias sąlygas“, – pasakojo J. Jablonskis. Planuojant naują pastatą yra ir daugiau svarbių aspektų: ar statinyje įsikursiančias įmones tenkins bendras duomenų perdavimo tinklas, galbūt racionaliau įrengti atskirus tinklus. Svarbu įvertinti, ar visos komunalinės paslaugos – elektros, komunikacijų, šildymo ir kt. – bus apskaitomos individualiai, ar bendrai, kokius lankytojų srautus sutrauks pastatas, kas ir per kurias duris galės ar negalės patekti ir pan. Nenumačius šių poreikių iš anksto, vėliau užsakovas rizikuoja patirti nenumatytų papildomų išlaidų.

Vis dar renkasi mažiausią kainą

Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva““ viceprezidentas Valdas Babaliauskas įvardijo dar vieną problemą, kuri ypač įsišaknijusi visuomeninės paskirties projektuose. Tai – mažiausia kaina, pagal kurią rengiama didžioji dalis pirkimų konkursų. „Jeigu techninėje pirkimo specifikacijoje nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų, galimiems rangovams paliekama galimybė savarankiškai priimti svarbius sprendimus, kurie gali netenkinti pastato funkcionalumo ir kokybės reikalavimų. Pavyzdžiui, gali būti parenkamos pigesnės statybinės medžiagos, suprastinami inžineriniai sprendimai, samdomi žemesnės kvalifikacijos ar mažesnę patirtį turintys subrangovai“, – pastebėjo pašnekovas. Ir pigiai, ir gerai, pasak V. Babaliausko, nebūna, o statybose ši taisyklė – irgi ne išimtis. „Greičiausiai dar praeis kiek laiko, kol mažiausia kaina nebebus pagrindinis kriterijus pirkimo konkursuose Lietuvoje. Šiandien užsakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techninį projektą ir tvirtai pasiryžęs nenukrypti nuo jo tolesniuose etapuose, gali reikalauti optimalios kainos už geriausią kokybę ir garantijų, o tai gali suteikti tik patikimos kompanijos. Tokiu būdu užtikrinama, kad ir statinys bus kokybiškas, ir projektas atitiks numatytą paskirtį bei tikslus. Tam užsienyje jau rengiant projektą yra samdomi specialistai ir konsultantai, o Lietuvoje tokios praktikos dar mažai“, – pažymėjo „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Sąmatose svarbios mažiausios detalės

Ekspertų teigimu, nemažai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus statybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsakovas tik rengia dokumentus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų sąmatą. „Neretai pasitaiko, kad konkursas skelbiamas praėjus keleriems metams nuo biudžeto parengimo. Pavyzdžiui,

šiuo metu skelbiama nemažai konkursų objektams, kurių projektai ir biudžetas suplanuoti dar 2009–2010 metais. Suprantama, nuo tada technologijos spėjo gerokai pažengti į priekį, o kaina – šoktelėti. O rengiant biudžetą juk dažniausiai būna įvertinami tik minimalios apimties darbai, skaičiuojami minimalūs įkainiai. O juk, pavyzdžiui, komutatorių ar vaizdo kamerų kaina gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių litų“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Fima“ atstovas J. Jablonskis. Specialisto teigimu, neretai kyla keblumų su projektais, finansuojamais iš Europos Sąjungos (ES) fondų. „Dažnai tokiais atvejais pirmiausia patvirtinama fiksuota paramos konkrečiam projektui suma, o projektavimo ir techninių reikalavimų ruošimo darbai atliekami po to. Jie paprastai vykdomi neatsižvelgiant į jau paskirtas lėšas, rinkos kainą, ir dažnai norai stipriai prasilenkia su realybe. Kitaip tariant, kai paskelbiamas konkursas, pateiktų siūlymų vertė būna smarkiai nutolusi nuo realaus biudžeto. Tada konkursas nutraukiamas, bandoma supaprastinti projektą, o tai dažniausiai daroma inžinerinių sprendimų sąskaita, nes taip, matyt, paprasčiau ir projektuotojui, ir užsakovui“, – situaciją aiškino J. Jablonskis.

Sumaištis dokumentų gausoje

Dar iki skaičiuojant sąmatą parengiama daugybė dokumentų: techninės specifikacijos, aiškinamieji raštai, brėžiniai, medžiagų žiniaraščiai. Juose taip pat pasitaiko netikslumų, darančių didelę įtaką kainai. Pavyzdžiui, vienuose dokumentuose nurodoma, kad pastate reikalingi

Užsakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techninį projektą ir būdamas tvirtai pasiryžęs nenukrypti nuo jo tolesniuose etapuose, gali reikalauti optimalios kainos už geriausią kokybę ir garantijų. analoginiai telefonai, kituose jau minimi IP telefonai. Jų kainos gerokai skiriasi, tad, pasak rangovų, siekiant išvengti sumaišties, rengiant dokumentus konkursui būtinas ypatingas kruopštumas ir tikslumas.

Taupoma ir kituose statybų etapuose

Specialistai pastebi, kad Lietuvoje taupoma ne tik vykdant pirkimus, bet ir vėlesniuose statybų projektų etapuose. „Pavyzdžiui, apie 2–3 proc. projekto kainos turėtų sudaryti statybos darbų priežiūra. Techninės priežiūros specialistai pro-

Jonas JABLONSKIS Bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai suformuluoti sudėtingų inžinerinių sprendimų ir technologijų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pastato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiškai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gražią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vėliau. Toks požiūris ydingas.

jekto vietoje turėtų būti nuolat ir patikrą atlikti kasdien. O projekto vykdymo patikra statybų vietoje turėtų būti atliekama mažiausiai kartą per savaitę ir – tai labai svarbu – priduodant inžinerinius darbus, nematomus plika akimi. Patikrų metu vertinama atitiktis projektui, sąmatai, ar užtikrinama reikiama kokybė, ar laikomasi numatytų projekto terminų ir pan. Prižiūrėti situaciją ir apie ją nuolat informuoti užsakovą yra būtina. Prireikus investuotojui turėtų būti teikiamos konsultacijos, patarimai priimant svarbius sprendimus. Bet mažiausios kainos konkursuose teko matyti atvejų, kai, pavyzdžiui, 5 mln. litų vertės projekte statybos priežiūrai rangovas numato vos 5 tūkst. litų. Vadinasi, kažkas į statybos vietą atvyks vos keliskart per metus – susirinks formaliai reikalingus parašus, o priežiūra realiai nevyks“, – įspėjo V. Babaliauskas.

Ilgainiui brangsta eksploatacija ir kyla grėsmė reputacijai

Ekspertai ragina skirti racionalumą ir norą taupyti bet kokia kaina. „Pasitaiko projektų, kai taupoma absoliučiai visur – pradedant pastato konstrukcijomis ir statybinėmis medžiagomis, baigiant vėdinimo, saugos ir kitomis sistemomis. Vis dėlto svarbu apsvarstyti šiandien priimtų sprendimų įtaką ilguoju laikotarpiu. Nors čia ir dabar užsakovas sutaupo, ilgalaikėje perspektyvoje vien iš ekonominių paskatų priimti sprendimai nepasiteisina“, – sakė „Fimos“ specialistas J. Jablonskis.

U46

Jam antrino ir bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas V. Babaliauskas. Jis pažymėjo, kad pastačius kuo pigiau, skubama kuo brangiau išnuomoti. Vis dėlto papildomos sąnaudos anksčiau ar vėliau palengvina ir pastato savininko kišenę. Juk neretai pamirštama įvertinti, kad iš lūpų į lūpas plintanti bloga reklama gali pakenkti ir pastato savininko reputacijai. Galiausiai nekokybišką, nefunkcionalų, mažo energinio naudingumo pastatą ateityje bus sunkiau parduoti ir gauti už jį norimas pajamas.

Požiūrį keičia ES direktyvos

Statybų verslo kokybės kartelę reikšmingai kelia Lietuvos narystė ES. Pavyzdžiui, jau dabar Europos Komisija akcentuoja pastatų saugos, energinio naudingumo didinimą. Šiuo metu apie 40 proc. energijos ES sunaudoja pastatai, o nuo 2020 metų pabaigos visi nauji statiniai turės beveik nenaudoti energijos. Vietos valdžios institucijos šiuos kriterijus privalės atitikti dar anksčiau – 2018 metais, o tarpinių rezultatų vertinimas numatytas jau kitąmet. Tai nustato 2010 metų gegužės 19 dienos Europos Parlamento ir

2014 Nr. 4

Tarybos direktyva dėl energinio pastatų naudingumo. „Akivaizdu, kad siekiant įvykdyti šiuos reikalavimus itin svarbus vaidmuo tenka inžineriniams pastatų sprendimams. Tad statybų projektų užsakovai jau dabar privalo itin atsakingai planuoti, kokia turi būti pastato automatinio valdymo sistema, elektros tiekimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo bei kitos intelektinės inžinerinės sistemos. Ir ne vien iš geros valios ar šiuolaikinio požiūrio, bet tam, kad atitiktų naujuosius europinius reikalavimus“, – komentavo J. Jablonskis. Bendrovės „Fima“ ekspertas atkreipė dėmesį, kad Lietuva, kaip ir kitos ES narės, artimiausioje ateityje privalės turėti pastatų šildymo ir oro kondicionavimo sistemų reguliarios kontrolės sistemą. „Tai žinantis užsakovas jau dabar turėtų suprasti, kad šiandien pastate neįdiegus reikiamo mechanizmo, po metų ar dvejų jį vis tiek reikės įrengti. Tik tuomet tai kainuos kur kas brangiau, be to, daugiau grėsmių kils ir įrenginių kokybei. Panašiai turėtų būti ir su priešgaisrinėmis sistemomis, įvairiomis kitomis žmonių saugumą užtikrinančiomis technologijomis“, – vardijo J. Jablonskis.

Pastatų atitvarų sandarinimo sistema„PAROC® Conci™“ Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ pristatė kompleksinę sistemą pastatų atitvaroms sandarinti. „PAROC® Conci™“ sistemą sudaro medžiagos ir sprendiniai pagrindinėms pastato dalims: sienoms, stogui bei sandarumo sluoksnį kertantiems elementams – sandarinti.

„PAROC® Conci™“, kurią sudaro gaminiai, leidžiantys užtikrinti pastato atitvarų sandarumą“, – sakė „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė. Įrengus sandarius apsaugos nuo vėjo, oro ir vandens garų izoliacijos sluoksnius išorinėse pastato konstrukcijose, šaltas oras iš lauko negali patekti į pastatą, o šiltas – išeiti laukan. Be to, tokioje sandarioje konstrukcijoje šilumos izoliacijos sluoksnis itin efektyvus, nes nėra veikiamas nepageidaujamos drėgmės. „PAROC® Conci™“ leidžia sukurti vientisą sandaraus pastato apvalkalą, kuris didina jo energinį efektyvumą. Tokiu būdu suteikiama daugiau komforto, nes sandariame pastate nebus šalto oro pritekėjimo, skersvėjų ir šaltų paviršių. Taip pat pastatas bus ilgaamžiškesnis, nes sandaraus pastato konstrukcijos yra apsaugotos nuo žalingo drėgmės ir kondensato poveikio. Visos „PAROC® Conci™“ sistemos medžiagos yra itin kokybiškos ir sukurtos kaip vientisas, kompleksinis, patikimas ir efektyvus sprendimas.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

Šiuo metu galiojantis reglamentas STR2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas“ numato atitvarų (sienų, stogų, grindų, langų ir kt.) šilumos perdavimo koeficiento ir normines oro apykaitos vertes. Pavyzdžiui, A klasės pastato sienų šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis kaip 0,12 kW/m2K. Tad kalbame apie šiluminę sienos varžą, kuri lygi 8,3–8,5 m2K/W. A klasės pastato oro apykaitos vertė yra 0,6 1/h. Vadinasi, tokiame pastate patalpos oras per valandą gali pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto. Seniau statytuose pastatuose, kai sandarumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, oro pasikeitimo vertės yra net 3–6 kartus didesnės. „Šiltinant pastatus svarbus ne tik šilumos izoliacijos sluoksnio storis ar šiltinimo spendimas, bet ir statinio sandarumas. Todėl mūsų bendrovė ir sukūrė sistemą

Daugiau informacijos: http://paroc.lt/gaminiai-ir-sprendimai/Sprendimai/Oro-sandarumas. 47

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS PASAULIUI IEŠKANT GALIMYBIŲ STATYTI NE TIK ANT VANDENS, BET IR PO VANDENIU, LIETUVA TEBEIEŠKO KELIŲ PRIE PAKRANČIŲ

Ar tikrai lietuviai nemėgsta vandens?

Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuvoje statybų ant vandens tema prisimenama tik tada, kai atsakingos institucijos randa kokią nelegalią, vieną koją į ežerą įmerkusią ar bent jau per arti vandens išdygusią pirtelę. Tada žiniasklaida paviešina vykdomos baudžiamosios „akcijos“ detales, arba triukšmas ir kalbos apie prasikaltusius savininkus netikėtai nutyla. Ir čia jau kiekvienam spręsti – džiaugtis ar piktintis dėl to, kad kažkur Lietuvoje žmonės turi išskirtines sąlygas mėgautis vandens magija. Laimingųjų tikrai nedaug – gyvenamoji statyba ant vandens mūsų šalyje neleidžiama.

2014 Nr. 4

Turėdami daugybę ežerų ir upių, lietuviai laikosi delikataus atstumo nuo vandens. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis mėgsta cituoti architektą ir muziką Algirdą Kaušpėdą: „Lietuva nuo seno nemėgo vandens. Pažiūrėkime mūsų tautosaką: vanduo čia visada pirmiausia – pavojus. Prisiminkime Eglę žalčių karalienę ar paskenduolę Veroniką... Užtat ir nestatome nieko prie vandens. O juk būta polinių gyvenviečių net ant vandens, kuriose daugiau kaip prieš 2000 metų gyveno mūsų protėviai – tai liudija Luokesų ežero radiniai. Jei tuo metu būtų veikęs regioninis aplinkos apsaugos departamentas, tikrai nebūtų suderinęs tokio projekto.“ Iš svečių šalių lietuviai parsiveža nuotraukų su mūsų kraštų gyventojams egzotiškai atrodančiais virš vandens iškilusių gyvenamųjų namų ar būstais paverstų laivų vaizdais. Šis sprendimas ieškantiesiems vandens artumo romantikos įmanomas ir Lietuvoje,

Dr. doc. Edgaras NENIŠKIS Studijos „Arches“ architektas, VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedra Statyba ant vandens neturėtų būti savitikslis reiškinys. Kiekvienas sprendinys turi turėti prasmę ir paaiškinimą – kodėl tai daroma. Ir priklauso tai nuo situacijos. Turime sprendinių pasirinkimą: statyba ant vandens, prie vandens, pakrančių tvarkyba. Yra situacijų, kur statyba ant vandens būtina – pavyzdžiui, Klaipėdos giliavandenio uosto atvejis. Ar pažintiniai takai pelkėse – tarkime, Varnikų pelkėse. O galbūt statyti reikės sklype, kur yra koks stelmužės ąžuolas, ar žinai, kad numinsi koją barsukui, todėl telieka vandens akvatorija. Yra atvejų, kur diskusijų dėl statybos ant vandens nekyla, nes visiems patinka idėja – taip, kaip kuriant bene iš Jungtinių Arabų Emyratų nusižiūrėtos dirbtinės salos jūroje planus. Ir tada tokios statybos niekas nelaiko vizualine tarša. Taigi arba tai yra vienintelis būdas išspręsti problemą, arba tas projektas sukuria išskirtinę pridėtinę vertę. Svarbiausia – nereikia suabsoliutinti: negalima statyti, ir viskas. Turi būti numatytos išimtys, ypač pabrėžiant visuomenei svarbių objektų kūrybą. Lietuvai įtaką daro tikrai ne tik lietus, bet ir telkinių vanduo. Visi didžiausi šalies miestai gynybos ar prekybos plėtros tikslais buvo įkurti prie upių. Ir miestams bei jų urbanistinei struktūrai tai tikrai yra vertybė, kurią reikia puoselėti ir protingai išnaudoti. Ir, kaip matome, statyba prie vandens ar net ant jo vyko pas mus nuo seno. Nežinau, ar vertybė yra turėti tik natūralią upę miesto centre – su erkėmis ir kitais priedais. Jei norime ne kultūrinės, o laukinės erdvės, matyt, galima tiesiog išvažiuoti iš miesto ir rasti dešimtis kilometrų natūralios gamtos. O urbanizuotos krantinės yra tam tikras pridėtinę vertę kuriantis fenomenas, papildomas traukos objektas. Jos siūlo tai, ko negali rasti „Akropolyje“ ar savo kieme. Projektai su atvirais viešais baseinais (Kopenhaga), apžvalgos aikštelėmis (Oslas) ar net operos scenomis (Bregencas) miestų centruose esančiuose vandens telkiniuose Vakarų Europoje – tikrai ne naujiena. O jei nori tiesiog šiaip gyventi ant vandens, niekas nedraudžia sklypo viduryje išsikasti tvenkinį ir jame pasistačius namą patirti visus gyvenimo ant vandens malonumus. G. Bartuškos nuotr.

Vakaras prie Dunojaus Budapešte.

nes išpildo pagrindinę įstatymų nuostatą – visa, kas yra vandenyje, turi plaukti ar plūduriuoti (žinoma, jei tai ne tiltas ar prieplauka). Tad išsprendus būtinų komunikacijų, nuotekų tvarkymo klausimus ir tuo atveju, jei plūduriuojanti priemonė neviršija įstatymuose numatytų dydžio apribojimų (aukščio, pločio, kvadratūros), galima kurtis ant vandens. Kai kuriais atvejais tam nereikia net savivaldos administracijos leidimų.

Geriau niekieno nei kieno nors

Viešasis interesas – siekis vandens telkinius išsaugoti maksimaliai prieinamus visiems, specifinės hidrologinės sąlygos, diskutuotinas tokios rūšies statinių poreikis, tradicijos nebuvimas – tokias ir panašias priežastis, kalbėdami apie gyvenamosios statybos ant vandens draudimo priežastis, vardija įvairių sričių specialistai. „Suprasčiau, jei Lietuvoje žemės trūktų“, – pirmiausia juokais replikavo ir Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Užsienyje regėjęs įvairiausių gyvenimo ant vandens sprendimų, pripažįsta, kad pirmieji lietuviški bandymai imituoti gyvenimą ant vandens suformavo skeptišką jo požiūrį: „Mačiau Lietuvoje pirmuosius statybos ant vandens daigus – tai, kas vadinama plaukiojančiomis pirtimis. Manęs nesužavėjo, pavyzdžiui, po Antalieptės marias tampoma pirtis. Kaip turbūt ir tos patvankos pakrantėse esančių sodybų gyventojų – kai prie kokios sodybos priartėja plaukiojantis balius su muzika ir kitais atributais...“ Tiesa, V. Bezaras neabejoja, kad stacionarūs tam tikros, tarkime, rekreacinės paskirties statiniai ant vandens suteiktų kraštui patrauklaus kolorito. Tačiau Aplinkos ministerijos specialistas siūlo rimtai vertinti

tai, kad statinys vandenyje gali pažeisti kitų vandens mėgėjų interesus. „Jei prasidėtų masiškesnė statyba ant vandens, daugelis pasišiauštų. Mažai kur ir įmanoma tai daryti – galbūt Kuršių mariose ar Nemuno deltoje. Juk net tik prisišvartavus su plaukiojančia priemone kažkur, ji ne tik užima plotą, kažkam tai – vizualinė tarša. Beje, apsidairykite Latvijoje ar kitose aplinkinėse šalyse – nelabai ir matyti statybos ant vandens. Lietuvoje turime tik vieną kitą statinį ant polių, išlikusį nuo sovietinių laikų“, – atkreipė dėmesį departamento vadovas. Kita problema, gąsdina specialistai, yra tai, kad mūsų šalies projektuotojai neturi pakankamai žinių projektuoti ant vandens, tad jų klientai rizikuoja, jog namas bus pažeistas ledonešio ar kitų vandens telkinių virsmų. Bet architektai atremia, kad valstybių, kur statyba ant vandens įprasta ir galima rasti reikiamų žinių, apstu. Viena tokių – Olandija, kur žemiau jūros lygio yra kone trečdalis teritorijos, o statiniai ant vandens yra tokie pat įprasti, kaip ir ant žemės.

Galimybės plaukia pro šalį

Urbanistas M. Pakalnis pritaria V. Bezaro nuomonei, kad priimant sprendimus negalima ignoruoti ir viešojo intereso. „Žinoma, nebūtų labai gerai, jei kur nors Žaliuosiuose ežeruose penki ponai pasistatytų namus ant vandens“, – sakė architektas. Vis dėlto jis apgailestauja dėl to, kad Lietuvoje vandens telkiniai daugeliui atrodo ne galimybė, o kliūtis, kad užsispyrę gyvename nusigręžę nuo vandens, užuot tiesiog pasimokę iš pasaulinės praktikos ir pasirūpinę įvairiomis apsaugomis. „Suprantu, kad gamtininkai su statybomis ant vandens bijo išleisti džiną iš butelio, – sakė M. Pakalnis. – Bet tai yra reglamentavimo reikalas. Įsivaizduoju, kad ir Olandijoje negalima statyti bet kur ant vandens.“

2014 Nr. 4

Be to, Lietuvos hidrologinės sąlygos nėra palankios tokiems projektams: statyti srauniose, migruojantį dugną turinčiose upėse yra tikras iššūkis, o kartais – tiesiog brangiai kainuojanti kvailystė, neparankūs statybai ant vandens ir stiprūs ledonešiai. M. Pakalnio kolega, įmonės „Sweco hidropojektas“ Susisiekimo komunikacijų ir hidrotechninių statinių projektavimo grupės vadovas Audrius Bunevičius paaiškino detaliau: „Mūsų situacija kiek kitokia nei Olandijoje – ledai Lietuvoje turi labai didelę griaunamąją galią. Pastatyti čia pastatą ir palikti jį ledų apsupty tolygu palikti statinį sutraiškyti. Žinoma, tokios problemos sprendžiamos įrengiant povandeninius ledlaužius, jie naudojami ir statant tiltus, kurie ir šiaip stovi ant labai gilių ir galingų polių. Bet visos tos priemonės tikrai labai pabrangina statybą ant vandens.“ Kitas dalykas, kurį reikėtų įvertinti planuojant statybą ant vandens prie didžiausių Lietuvos upių, Nemuno ir Neries, yra itin didelis jų vandens lygio svyravimas. Pasak krantines ir molus projektuojančio specialisto, yra tikimybė, kad svyravimas gali siekti 6–7 ir net daugiau metrų. „Net jei sakytume, kad tėra 1 procentas tikimybės, jog Nemune vanduo iki to maksimalaus lygio gali pakilti kartą per 100 metų, tas vienas kartas gali būti lemtingas. Kai kalbama apie gyvenamuosius namus, reikia galvoti apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo nelaimingų atsitikimų“, – komentavo A. Bunevičius. Apie galimus vandens lygio pokyčius būtina galvoti ir planuojant statybas šalia vandens. Nors įstatymuose numatytas statyboms privalomas atstumas nuo kranto dabar siekia 50 metrų (plius upės apsaugos juostos plotis), specialistai gali nurodyti ne vieną atvejį, kai statiniai iškilo lengvabūdiškai ignoruojant vandens keliamą pavojų ir nesisaugant jokiomis priemonėmis – net paaukštintais pamatais. Visi „Statybos ir

architektūros“ pašnekovai minėjo naujausias, 2010 ir 2011 metų pavasarį, gamtos primintas pamokas, kai didelės žalos daliai Kauno rajono gyvenviečių apsemdamas gyvenamuosius pastatus pridarė gerokai pakilęs Neries lygis.

Sutvarkyti nepavyksta net pakrančių

Pripažindami gyvenamosios statybos ant vandens patrauklumą, M. Pakalnis ir A. Bunevičius siūlo bendrystės su vandeniu paieškas pradėti nuo paprastesnių projektų: išnaudoti visuomenės reikmėms daug kur apgailėtinai apleistas upių ir ežerų krantines. Tik nedaugelis miestų gali pasigirti sugebėję sutvarkyti savo teritorijoje esančių vandens telkinių aplinką taip, kad gyventojai norėtų leisti čia laiką. A. Bunevičius neslepia nuoskaudos – prieš penkerius ar šešerius metus sužlugo beveik baigtas laivybos projektas, kurį, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės konkursą, bendrovė „Sweco hidroprojektas“ rengė pagyvinti Neries pakrantes pasiryžusiai sostinei. Buvo parengta galimybių studija, techninis projektas sutvarkyti ir pritaikyti laivybai 16 kilometrų ruožą. Atliktas poveikio aplinkai vertinimas, numatytos projekto įgyvendinimo priemonės, tai yra farvaterio gilinimo darbai planuojant kiek didesnių laivų judėjimą, bene 8 prieplaukos. O tada Aplinkos apsaugos agentūra uždraudė vykdyti projektą. „Prie Vingio parko buvo aptikta lašišų nerštavietė, todėl jokia intervencija toje vietoje nebuvo galima. Mums reikėjo viso labo iki 40 centimetrų pagilinti 20 ar 30 metrų pločio vagą. Tos

lašišos dabar ten gal ir nebeneršia, bet viskas buvo sustabdyta, – prisiminė A. Bunevičius. – Man atrodo, kad didžiausia Lietuvos bėda – nemokėjimas pasinaudoti tuo, ką turime jau šiandien. Yra idealių pakrančių ir Vilniuje, ir Kaune, kurios šiandien labai apleistos, apaugusios menkaverte augmenija. Ir dėl kokio vieno gyvūno ar augalo, įtraukto į saugomų sąrašą, kartais aukojame galimybes sukurti stiprius traukos taškus.“ Po kurio laiko laiveliu pralaukęs atgaivinti planuotą Neries atkarpą įmonės „Sweco hidroprojektas“ specialistas turėjo progą dar kartą konstatuoti: pačiame miesto centre saugomi ištisiniai šiukšlynai, išskyrus gal tik tuos ruožus, kurie dar sovietmečiu sutvirtinti šiandien apibyrėjusiomis krantinėmis. Tokia pati situacija, pasak A. Bunevičiaus, ir Kaune – net jei sukuriamas pavienis patrauklus objektas, tenka susitaikyti su tuo, kad niekam nerūpės padidinti jo pasiekiamumą papildomomis susisiekimo infrastruktūros priemonėmis. „Žinau, kad yra keletas šiandien kuriamų projektų, kuriais bandoma prasiskinti kelią prie vandens, bet jie irgi neprasibrauna pro aplinkosauginius klausimus. Matant Europos didžiųjų miestų praktiką – kaip jie išnaudoja krantines pėsčiųjų, dviračių takams, valtelei pririšti, baidarei išsikelti, kalbėdamas apie mūsų gamtos saugojimą dėčiau kabutes“, – sakė specialistas.

Miestas nori atsigręžti į upę

Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros pla-

VANDENTIEKIO TINKLO MONITORINGAS

navimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė siūlo pripažinti, kad pastaraisiais metais Neries upės aplinka stipriai aptvarkyta, pasikeitęs ir jos vaidmuo sostinės gyvenime. Prieš kelerius metus įteisinus 7,5 kilometro ilgio pramoginei laivybai skirtą vidaus vandens kelią – jis pripažintas valstybinės reikšmės vandens keliu, ruožas kasmet išvalomas, pažymimas navigaciniais ženklais ir mielai naudojamas ne tik baidarininkų. Taip – laivų galėtų būti ir daugiau, upės pakrantėse poilsiaujančių žmonių irgi galėtų būti daugiau, bet kad tai pasikeistų, savivaldybė dar turės nuveikti nemažai darbų, patvirtino R. Matonienė. Artimiausiais metais tikimasi įgyvendinti kelis projektus – įrengti žiemos uostą, kur būtų ir degalų kolonėlė, ir elingai, taip pat rekonstruoti krantines, kurioms jau nebeužtenka kosmetinio dangos sutvarkymo. Šiems tikslams tikimasi gauti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą. Pėstieji ir dviratininkai, kuriems pažadėta žiedinė 25 kilometrų trasa Neries pakrante, ko gero, kol kas pasitenkintų ir paprasčiausiu krantinių dangos palyginimu, bet savivaldybė laikosi nuostatos, kad tai būtų lėšų švaistymas, tad teks palūkėti, kol įsisuks 2014–2020 metų ES paramos mechanizmas. Galbūt operatyviau tvarkysis privatus verslas. Jis, įvertinęs pirmuosius Neries pakrančių atsigavimo ženklus, jau mato prasmę investuoti į tam tikrus čia esančius objektus.

Greitas vamzdyno avarijos ir tikslios nuotėkio vietos nustatymas, kurį garantuoja patikima monitoringo sistema. Jos ypatumai:

• Sistema susideda iš vandentiekio tinkle išdėstytų stebėjimo punktų, kuriuose matuojamas vandens srautas ir slėgis. • Nesudėtinga programinė įranga leidžia surinkti ir analizuoti iš matavimo punktų į centrinį stebėjimo punktą perduotus duomenis. • Registratoriai siunčia pavojaus signalus, jei yra peržengiamos nustatytos maksimalios arba minimalios slėgio ar srauto ribos. • Srauto matuoklių ir duomenų registratorių apsaugos lygis – IP68, leidžiantis juos naudoti vandenyje. • Minimalios sistemos įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos. • Baterijos užtikrina mažiausiai 5 metų nepertraukiamą darbą.

Įmonė „Raleksas“ siūlo įvairių prietaisų, skirtų trasoms nustatyti ir šulinių dangčių paieškai (trasų ieškiklius, feromagnetinius ieškiklius, metalo detektorius), taip pat prietaisų, skirtų nustatyti vandens nuotėkio faktą ir tikslią jo vietą vamzdyne (geofonus, skaitmeninius koreliatorius).

UAB „Raleksas“ Šeškinės g. 59A, 07159 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 240 5606 Faks. +370 5 240 5605 El. paštas info@raleksas.l 51 www.raleksas.lt

TILTAS Į KURŠIŲ NERIJĄ: KOL KAS – NE JUNGIANTIS, O SKIRIANTIS PROJEKTAS DISKUSIJOSE DĖL TINKAMIAUSIOS JUNGTIES KERTASI

EKONOMINIAI UOSTO IR APLINKOSAUGININKŲ ARGUMENTAI Lina BIELIAUSKAITĖ

Ar reikia tilto į Kuršių neriją? Šiuo klausimu visuotinėje apklausoje kviečiami pasisakyti klaipėdiečiai, pastaruoju metu aktyviai diskutuoja ir įvairių sričių specialistai. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje irgi skambėjo prieštaringi vertinimai ir prognozės. Aplinkosaugininkų argumentai, kad nutiesus jungtį tarp nerijos ir žemyninės dalies gresia prarasti unikalios teritorijos išskirtinumą, ir ekonominiai uosto interesai gula į skirtingas svarstyklių lėkštes. Miestą dusina automobiliai

Diskusijoje dalyvavo uosto įmonių vadovai, Klaipėdos ir Neringos politikai, aplinkosaugininkai, mokslininkai, architektai, visuomenės atstovai. KVJUD generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus teigimu, šiandien nei tilto, nei tunelio ar kokios kitos jungties su Kuršių nerija uosto direkcijai

nereikia. Tačiau esą tai gali būti priemonė užbėgti problemai už akių ir pagerinti miesto gyventojų kokybę. Uosto vadovas atkreipė dėmesį, kad jau šiais metais bus atidarytas naujasis keleivių ir krovinių terminalas, į kurį kursuosiančių laivų apsisukimo ratas bus ties naująja Smiltynės perkėla, taip pat „Klaipėdos

Smeltė“ pradės veikti kaip tarptautinis konteinerių paskirstymo centras, į kurį konteineriai bus gabenami didžiuliais vandenynų laivais, o metų pabaigoje numatytas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo startas. Kokią įtaką visa tai darys Smiltynės perkėlos veiklai, ar pati bendrovė netaps navigacijos trikdžiu – tik vienas probleminių klausimų. Anot A. Vaitkaus, tiltas į Kuršių neriją būtų galimybė smarkiai sumažinti ir transporto srautus, iš centrinių miesto gatvių nukreipiant juos į aplinkkelį. „650 tūkst. automobilių važiuoja per patį centrą – per tą dalį, kur šiandien yra pats didžiausias oro užterštumas mieste. Gal reikėtų elgtis kaip visam civilizuotam pasauliui ir nukreipti tuos srautus į užmiesčio zonas: nuo Jakų žiedo važiuojant Šilutės link ir panaudojant pietinį aplinkkelį, rekonstruotą Kairių gatvę“, – dėstė KVJUD generalinis direktorius A. Vaitkus. Jūrų krovinių kompanijos „Bega“ generalinis direktorius Aloyzas Kuzmarskis priminė, kad 1990-aisiais Klaipėdos uostas perkraudavo trečdalį šiandienos krovinių kiekio. „Kaip mes dirbsime po 25–30 metų ir kokią įtaką Klaipėdos uostas turės Lietuvos ekonomikai? Laivyba intensyvėja, laivų skaičius, jų dydis ir matmenys smarkiai didėja. Tačiau neikime į kraštutinumus – Smiltynės perkėla turi išlikti. Vis dėlto anksčiau ar vėliau transporto priemonėms iškils būtinybė statyti tiltą, svarbiausia, kad tai nebūtų pavėluota būtinybė“, – įspėjo A. Kuzmarskis. „Begos“ vadovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ši idėja prisimenama ir kiekvieno gaisro Kuršių nerijoje, avarijų ar kitų ekstremalių situacijų metu.

Ilgalaikis strateginis objektas

Kol Klaipėdos savivaldybė tik siekia išsiaiškinti, koks yra miestiečių požiūris į tiltą, Neringos valdžios atstovai tikino, kad didžioji dauguma neringiškių pasisako už jį. Neringos miesto tarybos narys Gediminas Vaidila kalbėjo, kad tai būtų didelis palengvinimas vietos gyventojams. Baimės, kad atsiradus jungčiai su kitu krantu nusidrieks tranzitinis kelias į Kaliningradą, politiko tikinimu, visiškai nepagrįstos, nes transporto srautus galima reguliuoti ekonominėmis priemonėmis. Esą ir šiandien niekas nedraudžia į Neringą važiuoti sun-

KVJUD nuotr.

5252

2014 Nr. 4

kiajam transportui, vilkikams, bet jie nevažiuoja, nes tai per brangu. Politikas taip pat priminė, kad Smiltynės perkėlai valstybė per metus atseikėja apie 4,5 mln. litų už gyvenamąją vietą Neringoje deklaravusių gyventojų perkėlimą, be to, esą keltai nėra ekologiška priemonė, jų ūkis turi būti ilgainiui atnaujinamas. Juk tiltas – ilgalaikis strateginis objektas, argumentą pateikė G. Vaidila. Uostamiesčio mero pavaduotojas Artūras Šulcas teigė, kad tiltas į Kuršių neriją Klaipėdai šiandien nėra didelė aktualija. Svarstant tokią galimybę, A. Šulco teigimu, reikėtų paisyti ir klaipėdiečių interesų. „Pirmas svarbus klausimas – koks bus Naujosios perkėlos likimas? Jei tiltas būtų šioje vietoje, tokio klausimo nekiltų. Tačiau jei tiltas keliasi nuo miesto centro 9 kilometrus, tai yra iš pietinės miesto dalies pasiekia Alksnynę Neringos teritorijoje, kyla klausimas, ką mes ten veiktume. Ten nėra infrastruktūros. Kaip iš ten pasiekti paplūdimius, Smiltynėje esančius lankytinus objektus?“ – retoriškai klausė A. Šulcas.

Nevykdo įsipareigojimų

Nors renginio moderatorius, bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis pabrėžė, kad diskusijos tikslas nėra priimti konkrečius sprendimus, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė prisipažino, jog ją suglumino pasisakymų pobūdis. „Esu už diskusiją be išankstinių nuostatų, tačiau čia jau diskutuojama apie tiltą ir vos ne kurioje vietoje jis bus“, – kalbėjo R. Baškytė. VSTT vadovė apie tokio objekto galimybę pasisako nedviprasmiškai. „Kuršių nerija – išskirtinė teritorija ir Lietuvai, ir pasauliui. Kokią Kuršių neriją sukūrė gamta arba Dievas? Kaip pusiasalį be jungties su žemynu. Kas suteikė teisę žmogui nuspręsti, kad dabar imame ir statome tiltą? Taip mes keičiame šios teritorijos struktūrą, jos savitumą iš esmės“, – dėstė R. Baškytė. Anot VSTT vadovės, Lietuva dar prieš 40 metų įsipareigojo didinti patekimą į Kuršių neriją vandeniu ir mažinti sausuma, tačiau tam užtikrinti esą nebuvo padaryta beveik nieko. R. Baškytė taip pat pabrėžė, kad ir dėl tilto sprendimai kadaise buvo priimti labai aiškiai – tokia galimybė nenumatyta nei Lietuvos, nei Klaipėdos apskrities, nei miesto bendrajame plane. Buvęs uostamiesčio meras Rimantas Taraškevičius VSTT direktorei replikavo gerai pamenąs, kokiomis priemonėmis tai buvo pasiekta – anot politiko, tuometė miesto valdžia buvo priversta atsisakyti idėjos bent nubrėžti tilto liniją, kad galėtų pasitvirtinti bendrąjį planą. R. Taraškevičius neabejoja, kad intensyvėjant uosto veikai, didėjant transporto srautams kurti papildomą jungtį su nerija būtina. Klaipėdos miesto tarybos nario nuomone, Smiltynės perkėla irgi turėtų išlikti, tačiau galbūt galėtų dirbti kitu režimu.

Ragina ieškoti alternatyvų

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser pastebėjo, kad kalbant apie žmonių gyvenimo kokybės gerinimą pirmiausia tilto reikėtų Rusnei – esą čia vietos gyventojai susiduria su daug didesnėmis problemomis. A. Feser neabejoja, kad atsiradus naujai jungčiai į neriją jos gyvenimas smarkiai pasikeistų ir ne į gera. „Netektume ir vardo, ir prestižo, ir galiausiai – finansų, jeigu būtų taip, kaip Kaliningrado pusėje. Kaži ką po keleto metų sakys neringiškiai, kurie dabar nori tilto, kai pas mus vargu ar važiuos tie turistai, kuriuos dabar taip branginame. Nes kuo toliau, tuo labiau žmonės ieškos atokesnių, ramesnių vietų“, – kalbėjo KNNP vadovė. Smiltynės perkėlos direktorius Darius Butvydas teigė, kad šiandien įmonė atlieka visas tas funkcijas, kurios minėtos diskutuojant apie tilto būtinybę. Vadovo teigimu, per pastaruosius metus nepriklausomai nuo oro sąlygų Naujoji perkėla dirbo be trikdžių, nebūta ir jokių incidentų dėl saugumo. Praėjusiais metais buvo perkelta daugiau kaip 615 tūkst. transporto priemonių į abi puses. D. Butvydas pripažino, kad pervežamų automobilių skaičius didėja, tačiau pagrindinis srautas – apie 80 proc. – skaičiuojamas vasaros metu. „Esminis klausimas – ar perkėla trukdys uosto veiklai. Jei bus labai daug laivų, gal ir trukdys, bet jei vienas du papildomi – gal ir nėra problemos“, – kalbėjo įmonės vadovas.

Pradėta ne nuo to galo

Anot D. Butvydo, sausį vykusiame darbo grupės posėdyje buvo išsakyta įvairių alternatyvų, apie kurias irgi reikėtų kalbėti. „Jei perkėla trukdo uosto veiklai ir sudaro transporto grūsčių, o šiandien tai yra du trys savaitgaliai per metus, gal reikėtų ne tilto, o trečiosios perkėlos, kuri kainuotų gerokai mažiau. Vasaros metu į ją būtų galima nukreipti didįjį transporto srautą“, – apie sprendimo būdus kalbėjo Smiltynės perkėlos direktorius D. Butvydas. Įmonės vadovas garsiai įvardijo ir ankstesniame darbo grupės posėdyje nuskambėjusius skaičius, kiek galėtų atsieiti tokio objekto kaip tiltas atsiradimas. Priklausomai nuo pasirinktos konstrukcijos, kitų technologinių dalykų, be privažiavimo kelių ir infrastruktūros, tilto statyba kainuotų nuo 170 iki 230 mln. litų. Repliką, kad šiuo metu valstybei tenka kompensuoti Neringos gyventojų kėlimą keltais, D. Butvydas atrėmė argumentu, jog ir mokamu keliu važiuojantys neringiškiai irgi turės tokias kompensacijas. Įmonės vadovo teigimu, Smiltynės perkėla ne tik siekia užtikrinti esamą susisiekimą, bet ir ieško naujų krypčių. Šią vasarą nauju laivu bus pradėti reisai į Nidą, sustojant Juodkrantėje, anot D. Butvydo, neatsisakoma ir vandens autobusų idėjos.

TUNELIS – NEREALU

Jungties su Kuršių nerija galimybė pietinėje miesto dalyje buvo numatyta dar rengiant bendrąjį miesto planą, kuris patvirtintas 2007 metais. Ir šiandien beveik neabejojama, kad tai yra tinkamiausia vieta tokiam objektui. Nuo Jakų žiedo transportas būtų nukreiptas pietiniu aplinkkeliu iki Kairių gatvės, nuo kurios ir driektųsi tiltas. Specialistų teigimu, diskutuoti apie tilto alternatyvą – povandeninį tunelį – nebeverta, nes Kuršių mariose jau įrengtas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo vamzdynas. Diskusijoje nuskambėjusius svarstymus dėl tilto į Kuršių neriją turėtų išgryninti išsami studija. Visuotinė apklausa, kurioje klaipėdiečių teiraujamasi, ar jie pritartų tilto į Kuršių neriją statyboms ir siūlymui uždaryti Naująją perkėlą tokiam objektui atsiradus, vyks iki balandžio 25 dienos. Apskritojo stalo diskusijos metu miesto tarybos narė Lilija Petraitienė pareiškė, kad tokie klausimai yra niekiniai: „Pradedame ne nuo to galo. Prieš paskelbiant apklausą reikia gyventojus supažindinti, kokie yra šios idėjos privalumai ir trūkumai. Ką žmonės gali pasakyti neturėdami tokios informacijos?“

UNESCO – ne baubas

Moderatorius, bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas M. Pakalnis teigė, kad diskusijoje siekta išgirsti kuo įvairesnių nuomonių ir sudaryti tokias sąlygas, kad dalyviai nebijotų pareikšti savo nuomonę. „Pačiam man atrodo, kad per mažai žinau, jog galėčiau pateikti vienareikšmį atsakymą. Čia svarbu daugelis niuansų – ir Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, įvaizdis, funkcija, potencialas, ir ekonominiai dalykai. Turime pasverti, kiek tai kainuos ir kokią duos naudą, reikia modeliuoti skirtingus scenarijus. Nepriimu to, kad mums ką nors uždraus UNESCO, mes patys turime apsispręsti, ką toliau daryti. Tačiau išleisti pinigus tam, kad jie būtų išleisti – prastas sprendimas. Geriau juos panaudoti kitoms reikmėms, ta pati Klaipėda yra smarkiai apšiurusi, prastos jos viešosios erdvės“, – kalbėjo pašnekovas. M. Pakalnio pastebėjimu, klausti miestiečių, ar reikia tilto, ir sykiu – ar uždaryti keltus, kvepia populizmu: „Galima suprasti, kad jei bus tiltas, uždarys keltus. Atsisakyti keltų jokiu būdu negalima, tai būtų didžiulė klaida – tai vienas miesto patrauklumo dalykų. Man atrodo, kad šiandien mes neišnaudojame ir tų galimybių, kurios yra.“

DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU? Lina BIELIAUSKAITĖ

Nemenką pagreitį įgavus diskusijoms dėl tilto į Kuršių neriją, ne tokia neįgyvendinama turėtų atrodyti ir dirbtinės salos Baltijos jūroje idėja. Prieš septynerius metus patvirtintame bendrajame Klaipėdos miesto plane numatytas darinys – anaiptol ne Jules’io Verne’o fantazija ar Naujųjų Vasiukų vardo vertas projektas. Rekreacinėms reikmėms skirta dirbtinė sala, kuri atvertų dar vieną prieigą iki vandens, specialistų įvardijama ir kaip potencialus aplinkosaugos objektas. Klaipėdos Guggenheimas?

Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio prisiminimu, šios dirbtinės salos idėja užsimezgė kaip pokštas. „Po truputį ši idėja evoliucionavo ir tapo nebe tokia ekstravagantiška. Tai, kad tokia sala kaip galimybė įtraukta ir į Klaipėdos bendrąjį planą, jau gana rimta. Vadinasi, šią galimybę miestas analizavo, ir nors teritorijų planavimo požiūriu tai tik pirma užuomina, galima sakyti, kad nebėra idee fixe“, – kalbėjo pašnekovas. Juo labiau kad iš esmės tai nėra neregėtas negirdėtas dalykas: daugelis valstybių, ypač tų, kurioms trūksta sausumos teritorijos, tokius projektus sėkmingai įgyvendina.

„Žinoma, mums trūksta ne žemės, o pajūrio. Mūsų pakrantėje daug ko negalima daryti: statyti kazino, pastatų ant vandens ar prie vandens, bet kokia aktyvesnė rekreacija paplūdimiuose irgi sudėtinga. Gal tai ir gerai, nes turime natūralų pajūrį, kopas, tam tikrą išskirtinumą. Tad dirbtinėje saloje atsivertų papildomų rekreacinių galimybių – galėtų atsirasti viešbučių, jachtų uostelių ir pan.“, – dėstė „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas M. Pakalnis. Specialisto teigimu, tokiam objektui formuoti galėtų pasitarnauti gruntas, išgaunamas gilinant Klaipėdos uostą. „Šiandien į šį projektą žiūriu kaip į tam tikrą iššūkį, kurį sunku įgyvendinti dabar turimomis priemonėmis. Galbūt kol kas tai yra Klaipėdos Guggenheimas, tačiau niekas nežino, kaip bus ateityje. Jei Klaipėdos uostas bus smarkiai gilinamas, tos sąnaudos taps nebe tokios didelės, nes gruntą vis tiek reikės kažkur išpilti“, – kalbėjo M. Pakalnis. Pašnekovo teigimu, dirbtinė sala galėtų tarnauti ir kaip tam tikra krantotvarkos, krantų eroziją stabdanti priemonė.

Specialisto teigimu, tokio pobūdžio salų, kokia numatyta Klaipėdos bendrajame plane, apstu Vokietijos, Švedijos pakrantėse. Jos vilioja viešosiomis pirtimis, restoranais, jachtų uosteliais, kitais pramoginiais traukos taškais. Kažkas panašaus, anot urbanisto, turėtų atsirasti ir Lietuvos pakrantėje. „Kertinis dalykas – Klaipėdoje trūksta erdvių, kur žmonės galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį. Negalime pasigirti infrastruktūra, kuri leistų mums labiau priartėti prie vandens, pailginti sezoną, pasiūlyti paplūdimiuose gana išplėtotų funkcijų, – kalbėjo Klaipėdos mero patarėjas S. Gentvilas. – Be to, mūsų pajūris gana nuobodus buriuotojams. Jie sako, kad čia nėra ką pamatyti – nėra tokių akcentų, kaip, pavyzdžiui, archipelagai Švedijoje, įlankos Graikijoje, kur įdomu naviguoti. Sala pajūryje galėtų tai šiek tiek kompensuoti.“ Pašnekovas pripažino, kad kol kas esminių žingsnių dėl šio projekto nepadaryta. Svarstoma, kad jam įgyvendinti būtų galima pritraukti ir privataus verslo, ir europinės paramos lėšų.

Vieta pramogų infrastruktūrai

Būtina atsižvelgti į poveikį jūros krantams

Uostamiesčio mero patarėjas, urbanistas Simonas Gentvilas antrino, kad tokio pobūdžio objektai nėra egzotika užsienyje, jie naudoti ir Lietuvoje. „Yra tam tikrų technologijų, dar ne tokias teritorijas atkariavome iš vandens. Prisiminkime Rusnę, ta pati Kiaulės Nugaros sala yra dirbtinis darinys. O šiuo atveju miesto bendruoju planu tarp Antrosios Melnragės ir Girulių pliažo numatyta pramogų sala – nedidelis objektas“, – teigė S. Gentvilas. Pašnekovas priminė, kad ne taip seniai ir Kuršių mariose planuota suformuoti naują salą. „Suskystintųjų gamtinių dujų terminalui įrengti buvo stipriai kasama į gylį, tad teko ieškoti, kur išpilti gruntą. Iš pradžių kalbėta, kad už Kiaulės Nugaros būtų galima suformuoti naują salą. Tačiau galiausiai apsispręsta išpilti gruntą atviroje jūroje paplūdimiams maitinti“, – pasakojo urbanistas.

2014 Nr. 4

Klaipėdos universiteto (KU) architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius prof. dr. Petras Grecevičius uostamiesčio savivaldybės idėją statyti vadinamąją Girulių salą vadina drąsia ir sveikintina. Profesorius prisiminė, kad KU studentai prieš kurį laiką salos tematika buvo parengę diplominius darbus. „Joje galėtų būti įrengtos patalpos ne tik virš, bet ir po vandeniu – kaip natūralus akvariumas, teikiantis galimybę stebėti povandeninį pasaulį. Čia galėtų būti įkurtas prof. Vlado Žulkaus povandeninės archeologijos muziejus. Saloje turėtų būti suformuotas rekreacinių pastatų kompleksas, raiškus ne tik originalia architektūra, bet ir gausiu turiniu. Saloje derėtų pusiau dengta ir nuo negatyvių klimato veiksnių apsaugota plaukymo baseino

Paveikslėlyje – Klaipėdos universiteto absolventės Agnės Raišutytės pramogų salos ties Giruliais projektinis siūlymas. SALOS JŪROJE IDĖJA PLĖTOTA STUDENTŲ DARBUOSE Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (tuomečio Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto) Architektūros, dizaino ir dailės katedros studentai prieš keletą metų rengė diplominius darbus vadinamosios Girulių salos tematika. Projektiniuose siūlymuose pateiktos įvairios šios teritorijos apstatymo ir sutvarkymo vizijos. Dirbtinėje saloje darbų autoriai siūlė įrengti lauko baseinus, viešbučius, sporto ir pramogų, taip pat restoranų, kavinių, barų kompleksus, vandens pramogų parką, mažųjų laivelių prieplauką bei kitus rekreacijos objektus.

Prof. dr. Petras GRECEVIČIUS Klaipėdos universiteto architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas priklauso nuo investicijų ir veiklos operatyvumo. Sala galėtų būti pastatyta per dvejus trejus metus.

vonia, soliariumai, amfiteatrinė erdvė renginiams, gelbėjimo tarnybos. Bendra orientacinė 3–4 žvaigždučių viešbučių talpa – 2400–2700 vietų – užtikrintų ekonominį salos rentabilumą“, – vardijo P. Grecevičius. KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vadovas pripažino, kad tokios salos daro vienokį ar kitokį poveikį jūriniams krantams. „Be abejo, reikalingas imitacinis modeliavimas ir kiti metodai, kurie užtikrintų pozityvų akumuliuojamą ar stabilizuojamą tokio įrenginio poveikį krantams“, – teigė pašnekovas.

Realiau nei tiltas į neriją

Profesoriaus P. Grecevičiaus nuomone, sala galėtų būti suformuota ne kaip žemių kalva, iškylanti virš vandens, o kaip erdvinė gelžbetonio platforma, veikianti ir kaip bangų energetikos įrenginys. „Saulės baterijos ir mažosios vėjo jėgainės užtikrintų salos objektų aprūpinimą elektra bei šiluma. Sala formuotina kaip architektūrinė kalva žaliame Girulių miško fone. Nuo jūros pusės tai būtų puikus akcentas“, – neabejoja pašnekovas. Klaipėdos miesto bendrajame plane numatyta sala, P. Grecevičiaus nuomone, yra per maža. „Dydis turi būti pagrįstas ne tik ekonominiais, ar-

2014 Nr. 4

chitektūriniais, bet ir hidrologiniais bei techniniais skaičiavimais. Rytinėje salos pusėje turėtų būti suformuotas jūrinių jachtų uostas, mažųjų laivų uostelis, elingai. Kitas svarbus rodiklis – salos poveikio krantams lygio prognozė. Orientacinis salos ilgis galėtų būti 600–700 metrų, o plotis – 420–480 metrų. Išilgai kranto sala iš šiaurės ir pietų pratęsiama specialiais hidrotechniniais įtvarais, veikiančiais kaip jūrinių krantų stabilizacijos veiksnys“, – aiškino KU mokslininkas. P. Grecevičius neabejoja, kad įgyvendinti tokio pobūdžio projektą nėra labai sudėtingas iššūkis – jį pastatyti įmanoma ir Lietuvos statybinių kompanijų pajėgomis, o galimybių studija, profesoriaus teigimu, galėtų būti parengta artimiausiais metais. „Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Tik reikia suprasti, kad sala turės būti sujungta su krantu tiltu. Dalis funkcijų paskirstoma krante: automobilių statymas, mažųjų laivų saugojimas žiemos metu ir panašiai. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas priklauso nuo investicijų ir veiklos operatyvumo. Sala galėtų būti pastatyta per dvejus trejus metus“, – kalbėjo KU architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius P. Grecevičius.

AIKŠTINGA VANDENS STICHIJA STATYTOJŲ NEATBAIDO

SIEKDAMI PRO LANGUS MATYTI ĮSPŪDINGĄ GAMTOVAIZDĮ GYVENTOJAI NEPASIRŪPINA NUO POTVYNIŲ ŽALOS APSAUGANČIAIS STATYBŲ SPRENDIMAIS

Lina BIELIAUSKAITĖ

Problema – ne katastrofinė

Nenumaldomą tautiečių norą kurtis kuo arčiau vandens, neatsižvelgiant į gresiančius pavojus, specialistai vadina itin bloga praktika ir pastebi, kad pastaraisiais metais ši tendencija stiprėja. Rezultatas – gamtos stichijos egzaminai, kuriuos tenka laikyti ir patiems gyventojams, ir specialiųjų tarnybų darbuotojams, nes net ir įsikurdami aiškaus pavojaus zonoje žmonės nelinkę saugoti savo turto statybai tokiose vietose reikalingais projektiniais sprendimais.

2014 Nr. 4

Neseniai visuomenei buvo pristatyti 2012–2014 metais parengti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai. Su didžiausiomis problemomis, išskyrė Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento Upių ir baseinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Dūdėnas, susiduria Klaipėdos, Tauragės, Kauno ir Panevėžio apskritys, kituose regionuose potvyniai kelia mažesnę riziką. Anot G. Dūdėno, potvynių grėsmės žemėlapiai skirti nustatyti užliejamų teritorijų plotus, o rizikos žemėlapiai – įvertinti galimus su potvyniais susijusius padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai. „Žemėlapiai bus naudojami rengiant potvynių rizikos valdymo planus, kurie, atsižvelgus į nustatytas užliejamas teritorijas ir galimą žalą, numatys potvynių prevencijos, apsaugos nuo jų ir

G. Bartuškos nuotr.

pasirengimo jiems priemones. Nemažą jų dalį sudaro civilinės apsaugos klausimai, pradedant gelbėtojų mokymais, pratybų organizavimu, baigiant gyventojų švietimu, mokymais, kaip elgtis potvynių metu. Tarp kitų priemonių – užliejamų teritorijų atribojimas – pylimų statyba, taip pat teisės aktų pakeitimai, kurie leis riboti veiklą užliejamose teritorijose, tokių objektų kaip gyvenamųjų pastatų, gamyklų, pesticidų sandėlių ir pan., kurių užliejimas sukeltų neigiamų padarinių ir gamtai, ir žmonėms, statybą“, – aiškino Aplinkos apsaugos agentūros atstovas G. Dūdėnas. Jo žodžiais, patikimų skaičiavimų apie nuostolius, patiriamus dėl potvynių, nėra. „Yra atlikti skaičiavimai, kiek yra turto, kuriam gresia pavojus per užliejimus. Problema nėra katastrofinė. Potvynių užliejamose teritorijose turto yra maždaug už 0,5 mlrd. litų“, – komentavo specialistas.

Užmiršo – nereiškia, kad nebus

Pašnekovo teigimu, pastaraisiais dešimtmečiais stebimas akivaizdus artėjimas vandens link, bene ryškiausi šie procesai teritorijose prie Kauno. „Labai didelių potvynių buvo mažai, todėl visi užmiršo tas galimas grėsmes ir nemano, kad tai galėtų būti pavojinga. Daugelis žmonių remiasi savo patirtimi, kad štai 10 ar 20 metų potvynio nepasitaikė. Tačiau nereiškia, kad jo tikrai nebus“, – kalbėjo Upių ir ba-

seinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas G. Dūdėnas. Nors į užliejamas teritorijas patenkantiems pastatams nekeliami specialieji reikalavimai, pašnekovo teigimu, įrengdami krantines, statydami tiltus ar kitus didesnius objektus projektuotojai atsižvelgia į potvynių grėsmes. Vis dėlto G. Dūdėnas pripažino, kad kalbant apie pavienę gyvenamąją statybą šios sąlygos retai įvertinamos, tad priekrantės statyboms Lietuvoje namai ant polių kol kas nebūdingi. Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras irgi linkęs manyti, kad pasikliauti asmenine patirtimi, vertinant potvynių riziką, nederėtų. „Visiems pasakoju atvejį, kai prieš kelerius metus patvino Neris prie Kauno ir užpylė namus, garažus ir panašiai, o žmonės piktinosi: esą buvo girdėję, kad yra 1 procento – karto per 100 metų – potvynio tikimybė, o vos po metų viską ir užpylė, – prisiminė Aplinkos ministerijos atstovas. – Didelių problemų yra ir prie Raudondvario, kur Nevėžis įteka į Nemuną. Ten daug kas susipirkę sklypus statybai. Žmonės rašo mums skundus, jeigu negauna leidimo statybai, tikina, kad tos vietos tikrai neužliejamos, o po metų ateina nuotraukos, kur ta vieta visa užlieta. Tada žmonės pradeda vežti žemes, pila pylimus, tačiau negalvoja apie tai, kad taip pasiaukštinę pakenks kaimynams.“

Lietuvos geologijos tarnybos užsakymu bendrovė GROTA pradeda vykdyti projektą „Urbanizuotose teritorijose esančių užterštų teritorijų poveikio vertinimas“. Tai jau antras užterštų teritorijų sisteminio tyrimo ir tvarkymo etapas, 2009–2011 metais vykdyto projekto „Užterštų teritorijų poveikio vertinimas“ tęsinys.

PAGRINDINĖS ŠIO PROJEKTO ETAPO UŽDUOTYS: • didžiausiuose miestuose (apskričių centruose) išsamiai išsiaiškinti ir inventorizuoti galimas užterštas teritorijas; • įvertinti visų projekto metu ir jau anksčiau inventorizuotų objektų – duomenų bazėje jų yra jau per 11 tūkst. – pavojingumą aplinkai; • preliminariai ištirti 150-ies ir išsamiai ištirti 50-ies pačių pavojingiausių teritorijų užterštumą; • parengti 50-ies labiausiai užterštų teritorijų tvarkymo planus. Pagrindinis projekto uždavinys – nustatyti cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo eiliškumą, saugiai sutvarkyti pavojingiausiai užterštas teritorijas ir suteikti reikiamą informaciją savivaldybėms. Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė – 18 mėnesių. Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė

–

59 18

mėnesi

kai visišką sausrą keičia baisios liūtys. Europa jau pasimokė iš tokių istorijų – Vokietija ne vienus metus išperka privačias žemes prie upių, iškelia žmones, kai kur ardo pylimus, ypač žemesnėse vietose, naudojamose žemės ūkiui, kad nebeliktų to butelio kakliuko efekto ir upė turėtų kur išsilieti, susigerti į žemę“, – pasakojo V. Bezaras.

Stinga realistinių scenarijų

G. Bartuškos nuotr.

Ne viskas apskaičiuojama

Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras galėtų įvardyti ne vieną atvejį, kai namai statomi neapgalvotai, pernelyg arti vandens. „Stato nepažeisdami įstatymų, bet... Kaip kad ten, kur sodai žemiau Vilniaus, taip pat ties Jonava, irgi prie Neries. Kai šie sodai buvo projektuojami, namai buvo gal 20 ar 30 metrų nuo šlaito, tačiau per kelis dešimtmečius upė pasislinko, ir dabar jau griūva tvoros, upė artinasi prie pastatų. Čia bėda ta, kad mes nežiūrime į ateitį. Tiesa, ne viską ir galima tiksliai apskaičiuoti“, – pripažino pašnekovas. Anksčiau galiojęs apribojimas statyti 100 metrų atstumu nuo vandens dabar sumažintas. Pasak

specialisto, priklausomai nuo upės poslinkio kampo ir panašiai šis atstumas turi būti 50 metrų (papildomai skaičiuojama ir vandens apsaugos juosta, kuri gali būti labai įvairi: ir 2, ir 20 metrų). „Kauno atveju namai stovi lyg ir tinkamu atstumu, bet pavasarį vis vien plaukia. Potvynio tikimybė gali būti vos kelių procentų ar net 50-ies. Sakyčiau, esant potvynio tikimybei tarp 1 ir 5 proc. galima leisti statyti su savininko pasižadėjimu, kad jis nereikalaus iš valstybės kompensacijų, jei kas nors atsitiks“, – svarstė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras. Anot Aplinkos ministerijos atstovo, pasaulyje stebimos įdomios tendencijos – visi jaučia klimato kaitos niuansus, nors kartais jie sunkiai prognozuojami. „Daugėja ir neprognozuojamų liūčių,

Klaipėdos universiteto (KU) architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Dubros manymu, potvynių prognozės Lietuvoje linksta į kraštutinumus. „Ir neseniai paskelbti potvynių grėsmės bei rizikos žemėlapiai, ir kai kurios mokslinės ataskaitos, straipsniai nagrinėja apokaliptinius scenarijus, tačiau sunku įsivaizduoti, kad jie būtų tikėtini. O tokių darbų, kurie bandytų prognozuoti realistinį scenarijų, trūksta“, – pripažino mokslininkas. Šių žemėlapių pristatymų metu V. Dubrai ne kartą teko girdėti klausimą, koks bus praktinis žemėlapių pritaikymas. „Viena naudojimo galimybė – gražus paveikslėlis, į kurį galima pasižiūrėti, o kita – darbinis elementas, kuris turėtų teikti praktinę naudą. Vienas svarbiausių klausimų – ar potvynio vandeniui pakilus iki tam tikro lygio šie žemėlapiai padėtų prognozuoti, kokios teritorijos gali būti užliejamos ir kokių dėl to kyla rizikų? Tačiau atsakymo nei iš rengėjų, nei iš Aplinkos ministerijos atstovų nebuvo sulaukta. Kitas svarbus klausimas – koks bus šių žemėlapių statusas? Ar jie turės kokią nors juridinę galią, ar vėlgi tai bus tik paprasti gražūs paveikslėliai?“ – kalbėjo KU mokslininkas V. Dubra. Anot pašnekovo, tai ypač aktualu organizuojant probleminių teritorijų planavimo ir statybų jose darbus. Kaip ir Aplinkos ministerijos specialistas V. Bezaras, jis mano, kad priklausomai nuo gresiančios rizikos laipsnio potvynio zonose turėtų būti ribojama veikla. „Logiška, kad tam tikri statybų apribojimai galėtų būti. Jeigu šie žemėlapiai įgautų juridinę galią, atlikėjas pats automatiškai prisiimtų riziką – žinotų, kad yra potvynio tikimybė, ir nebereikėtų ieškoti kaltų. Pavyzdžiui, jei tam tikroje Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje yra 10 proc. potvynio tikimybė, jokia statyba, nesusijusi su upėmis ir kitais vandens telkiniais, negalima, jei 5 proc. tikimybė, arba vienas potvynis per

Šulinių produkcijos gama Betono vamzdynų sistemos, kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas, naudojamos nuo XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinių, lietaus, vandentiekio linijų statybai, geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami atsižvelgiant į standarto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visiems betono ir gelžbetonio šulinių elementų gaminiams taikoma betono klasė C35/45, tinkama naudoti ir drėgnomis sąlygomis, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemio, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti. Atsižvelgdama į rinkos paklausą bendrovė orientavosi į įvairių technologijų paiešką, naujo techninio lygio produktų gamybą. 2008 metų rudenį pastačius naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius, falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šios technologinės linijos gaminama produkcija pakeitė Europos Sąjungos standartų neatitikusius movinius gelžbetonio vamzdžius PT.

UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, direktorius Lionginas Alfredas Masaitis Mob. +370 698 28 671, faks. +370 428 70 103, el. p. direktorius@arsk.lt

2014 Nr. 4

BETONO HIDROIZOLIACIJA VISAM LAIKUI

Medžiaga iš www.potvyniai.lt

GARANTUOTAS SPRENDIMAS!

Betonui ir jo konstrukcijoms Pamatams

Balkonams

Rūsiams

Perdangoms

Garažams

Terasoms

Šuliniams

Tuneliams

Užtvankoms

Dokams

Baseinams

Saugykloms

KAS TAI?

Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiuose išskirtos probleminės zonos, kuriose didžiausia patvinstančio vandens tikimybė. Tarp tokių – ir teritorijos Klaipėdos (viršuje) bei Kauno (apačioje) regionuose. 20 metų – leidžiami kai kurie nesudėtingi statiniai. Jei potvynio tikimybė – vienas per 100 metų, tada būtina taikyti apsaugos nuo jo priemones, tačiau statyba teritorijoje leidžiama“, – minėjo KU vyresnysis mokslo darbuotojas.

Išvirto į patologiją

Mokslininko nuomone, Lietuva jau pribrendo panašiam teisiniam reglamentavimui. „Neslėpsiu pozicijos, kad dabar žmonės turi tiesiog patologišką norą įsikurti kuo arčiau vandens. Bent jau anksčiau tokios ryškios problemos nebuvo, nes vanduo buvo laikomas rimta stichija, kurios reikia paisyti. Tokiose zonose dažniausiai nesikurdavo nei gyvenvietės, nei viensėdžiai, ir tokių didelių problemų kaip dabar nebūdavo“, – teigė mokslininkas V. Dubra. Pašnekovo nuomone, užliejamų teritorijų specifikos neretai deramai neįvertina nei statytojai, nei projektuotojai. „Teko ir man konsultuoti, ką daryti tokiais atvejais, kai upės slėnyje – durpynas, o ten teritorijos plėtotojas būtinai nori statyti namus. Ką turi daryti savivaldos institucijos, kurios išduoda leidimus, atsako už planavimo procedūras, o jas visais įmanomais būdais remia prie sienos – reikia, ir viskas“, – kalbėjo KU atstovas. Anot specialisto, daugeliu atvejų Lietuvoje susiduriama su pavasarinio potvynio didžiosiose upėse grėsmėmis. Tačiau Vakarų regionui būdingos specifinės problemos. „Per pastaruosius

10 metų, ką ir kalbėti apie „tradicines“ Šilutės ir Pagėgių savivaldybes, ir Klaipėda, ir Kretinga su potvynio rizika buvo susidūrusios ne kartą. Dažniausiai potvynių kyla pavasarį arba antroje žiemos pusėje, o šiuo atveju jų kilo vasarą. Akmenos–Danės upių baseine grunto filtracijos koeficientas yra vienas mažiausių Lietuvoje, tad ilgą laiką trukę krituliai nespėja į jį susigerti. Dėl stipraus vėjo sukelto sampūtos reiškinio upės žiotyse blokuojamas vandens ištekėjimas iš upės, todėl buvo užlietos teritorijos ne tik Kretingos bei Klaipėdos rajonuose, bet ir Klaipėdos mieste ties Mažuoju Kaimeliu bei „Pakrantės“ sodų bendrija. Sodybas ir net daugiabučius arčiausiai Akmenos–Danės upių baseino buvo galima apiplaukti valtimi. Tačiau problema yra tai, kad niekas nežino, kiek realiai vanduo buvo pakilęs. Sako, kad daug, bet faktiniai matavimai tai niekaip neatspindi. Vadinasi, kadangi per asmens, atsakingo už stebėjimus, langą nepradėjo lietis vanduo, jis ir neužfiksavo aukščiausio lygio“, – ironizavo V. Dubra. KU mokslininkas apgailestavo, kad Lietuvos stebėjimo tinklas, kuris skirtas vandens lygiui fiksuoti, yra labai išretėjęs. „Jei kyla didesnių liūčių, galėtų būti skelbiamos prognozės, kas gali atsitikti. Tačiau kai nėra stebėjimų, prognozuoti sudėtinga, – pripažino V. Dubra. – Būtina pažymėti, kad pastaraisiais metais vyksta intensyvus vandens matavimo stočių automatizavimas, tačiau visam šiam procesui dar reikia nemažų ir finansinių, ir intelektinių išteklių.“

Profesionali hidroizoliacija, kuri nesudaro paviršiaus, hidroizoliuoja keisdama betono struktūrą, ženkliai pagerina jo eksploatacines savybes.

KOKYBĖ ISO 9001:2000 sertifikatas CE sertifikatai: LST EN 1504-3, LST 934-2

EFEKTYVUMAS Skverbiasi į betoną iki 90 cm Padidėja betono: nelaidumas vandeniui > 4 pakop. atsparumas šalčiui > 100 ciklų stipris gniuždant > 10 % Atsparumas šarmui ir rūgštims

GARANTIJA Visam betono tarnavimo laikui!

Oficialus PENETRON atstovas

Mob.: +370 687 24 925 Tel.: +370 5 203 1515 penetron@dasfa.lt 61 www.penetron.lt

VANDENS KONTROLĖ IR APGAULINGAS SAUGUMO ĮSPŪDIS INTERVIU SU ARCHITEKTU IR URBANISTU MARCO VERMEULENU Matas ŠIUPŠINSKAS Architektas, architektūros istorikas

Olandijos mieste Roterdame įsikūrusi Marco Vermeuleno studija bando aprėpti architektūrą, urbanistiką ir kraštovaizdžio planavimą. Skirdamas didelį dėmesį ankstyvajai kiekvieno projekto stadijai, kolektyvas ieško naujų tipologijų ir erdvinių variacijų, atsakančių į šiuolaikinio metropolio keliamus iššūkius. Apie tai, kokių pavojų ir galimybių atveria vanduo mieste, kalbėjomės su Architektūros pokalbių fondo ir KAFe 2013 svečiu Marco VERMEULENU. – Olandijoje vanduo užima kiek kitokią vietą miestų gyvenime nei Lietuvoje. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų pakrantės? – Kol kas spėjau pamatyti tikrai nedaug, bet jau apsilankiau santakoje Kaune, kuri man pasirodė kaip didelį potencialą turinti žalioji miesto erdvė. Tai, ką išvydau, dar nėra visavertis parkas, bet ši vieta, be abejo, turi savo kokybę. Dabar lieka atsakyti į klausimą, ką veikti miestiečiui ten apsilankius. Kitas klausimas yra kietos betoninės krantinės. Jos primena kelią, kuriuo Olandija ėjo prieš keletą dešimtmečių. Yra trys etapai, kuriuos išgyvenome: galima nieko nedaryti leidžiant upėms tvinti, galima bandyti jas sukontroliuoti arba išmokti gyventi drauge. Šiuo metu, be abejo, linkstame prie trečio varianto ir stengiamės projektuoti mąstydami apie pačios upės gyvavimo ritmą. Dauguma pakrančių iki šiol buvo formuojamos ruošiantis blogiausiam scenarijui. Vis dėlto įvertinus konkrečią upę kartais paaiškėja, kad buvo ruošiamasi ekstremaliai situacijai, kuri įvyksta kas tūkstantį metų. Žinoma, labai svarbu būti pasiruošus, bet negalima pamiršti, kaip pakrantė bus naudojama visą likusį laiką. – Taigi prioritetu tampa ne technokratiniai sprendimai, skirti upei suvaldyti, bet socialinis aspektas ir tai, kaip miesto gyventojai naudos tą vietą. – Būtent. Pakrantės reikalauja nemažų investicijų, todėl labai svarbu, kaip tie pinigai pasitarnaus vietos bendruomenei. Ir tai nėra vien pakrančių problema, juk mieste turime ir lietaus vandenį. Anksčiau buvo įprasta lietaus nuotekas nukreipti po žeme. Kai vamzdynai nebegali atlaikyti didėjančio vandens kiekio, užsi-

mojama juos platinti. Tokie projektai trunka ne vienus metus ir reikalauja milžiniškų investicijų vien dėl to, kad porą kartų per metus gatvės nepatvintų. „Water Squares“ projekte Roterdame pasiūlėme vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, kurios didesnių liūčių metu patvins ir surinks vandens perteklių iš aplinkinių teritorijų. Užuot statę požeminius greitkelius vandeniui nutekinti, siūlėme pinigus investuoti į vandens kraštovaizdį, kuris kistų priklausomai nuo kritulių kiekio – kylantį vandens lygį matytų miestiečiai.

– Bet tokiu atveju kyla nemažai naujų iššūkių, tokių kaip darbas su vietos bendruomene.

– Artimai dirbdamas su būsimaisiais naudotojais netikėtumų neišvengsi. Pavyzdžiui, įgyvendinant „Bloemhofplein“ projektą, kai buvo siūloma įrengti užliejamą skverą, paaiškėjo, kad kaimynystėje gyvena didelė imigrantų bendruomenė ir dauguma vaikų nemoka plaukti. Tokios situacijos skatina permąstyti sprendimus. Kartais tenka prisitaikyti ir pačiai bendruomenei – kaimynystėje negali būti šiukšlinama, nes visas šiukšles vanduo suneš į užliejamus skverus. Ne visi nori keisti savo įpročius, bet galų gale sprendimą turi priimti profesionalai. Visuomenės nuomonė ir indėlis į projektą yra labai svarbūs, bet ji nėra pasirengusi taip kaip profesionalus projektuotojas.

– Esate minėjęs, kad Jūsų praktikoje itin svarbi tipologija. Ką norite tuo pasakyti? – Šis žodis Lietuvoje gali būti suprastas įvairiai, bet mano aplinkoje tipologija yra tam tikros problemos sprendimo esmė ar sprendimo materializacija savo gryniausia forma. Atsispiriant nuo konkrečios tipologijos galima gauti daugybę skirtingų dizaino sprendimų, bet sumanymo stuburas išliks tas pat. Šis stuburas mane labiausiai domina. Pavyzdžiui, užliejamas skveras yra tipologija, o tai, kokią formą jis įgaus, kaip jis atrodys, yra ne taip svarbu. Mano kolegos kuria užliejamus skverus, atrodančius visiškai kitaip nei mūsų pradiniai siūlymai, bet jie tęsia idėją, plėtoja toliau tą pačią tipologiją, ir tai yra puiku. – Jūsų studijos projektuose gamtos procesai tampa scenarijaus dalimi, bet kontrolė juk išlieka? – Įprastai vanduo buvo valdomas tvirta ranka ir be kompromisų. Pavyzdžiui, 1953 metais

Pasiūlymas vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, akumuliuojančioms lietaus vandenį. Marco Vermeuleno studija. 2014 Nr. 4

Užliejamo skvero prototipas. Marco Vermeuleno studija. Olandijoje įvykus Šiaurės jūros potvyniui buvo žmonių aukų. Pirmoji valdžios reakcija tada buvo užtverti bet kokį kelią vandeniui ir visiškai pašalinti potvynio galimybę. Pastaruoju metu to atsisakoma, o sistemos kuriamos taip, kad vandenį ribotų tik šiam pavojingai pakilus arba atsiradus nelaimės tikimybei. Per savo istoriją sukaupėme nemažą patirtį ir galime pasitelkti kompleksiškus, netgi žaismingus vandens valdymo mechanizmus. Yra ir dar viena problema – žmonės ne visuomet įvertina tikrąją potvynio riziką. Griežta vandens kontrolė miestuose sukuria apgaulingą saugumo įspūdį, ir mes atsipalaiduojame. Didelė dalis urbanizuotų teritorijų Olandijoje yra žemiau jūros lygio, bet gyventojai nėra susirūpinę klimato kaita ir gresiančiais potvyniais – vyrauja nuomonė, kad mes viską valdome. O profesionalai, pradėdami nuo vandens ir saugumo klausimų, gali įvertinti daugybę kitų aspektų – tokių kaip visuomenės sąmoningumas, socialinės problemos ir viešųjų erdvių kūrimas. Inžinierius to nepadarytų,

nes jam rūpi tik konkreti problema ir jos sprendimas, todėl tokioje situacijoje greta profesionalaus inžinieriaus reikia generalisto – architekto, plačiai suvokiančio padėtį. Tokių žmonių dar visai neseniai buvo labai nedaug.

– Ką rinktumėtės Jūs – riziką ar saugumą? – Rinkčiausi riziką. Savaime suprantama – visi sprendimai turi būti saugūs, bet kartais gali jaustis saugiai tiesiog per nežinojimą. Kur kas įdomiau patirti šiek tiek pavojaus, net jei esi aplinkoje, kuri yra puikiai suprojektuota ir visiškai saugi. Pastebėjau, kad vaikai žaisdami guma dengtose aikštelėse dažnai perlenkia lazdą. Jiems tiesiog nuobodu ir jie nesitiki, kad gali nutikti kas nors bloga. Roterdame esame sukūrę vaikų žaidimų aikštelę naudodami industrinius uosto elementus. Rezultatas atrodė visiškai kitaip nei įprastos aikštelės, ir vaikai susimąstydavo – toje aplinkoje jie elgėsi kur kas atsakingiau. Jeigu pavyksta vizualizuoti riziką, naudotojai patys priima teisingus sprendimus.

Marco Vermeulenas – architektas, savo kūriniuose derinantis tvariosios architektūros principus ir estetinę kokybę. Nuo 2009 metų jis vadovauja Roterdame įkurtai Marco Vermeuleno studijai. Uždari energijos ciklai, vandens ir žaliavų naudojimas sudaro svarbią dalį šios studijos architektūros ir urbanistikos projektuose. Klimato kaitos keliamos problemos ir statiniai prie vandens telkinių – nuolat architekto sprendžiami uždaviniai. M. Vermeulenas mokėsi Eindhoveno technologijos universitete, vėliau buvo kviestinis dėstytojas Delfto ir Eindhoveno technologijos universitetuose, Roterdamo architektūros akademijoje. Gyvenimą olandų delta metropolyje nuolatos lydi vandens grėsmė, ir keičiantis klimatui ji tik didėja. Vandens pavojus gresia ir iš jūros, ir iš upės, ir iš dangaus, ir iš žemės. Jūros lygio pakilimas kartu su gausiais lietumis akimirksniu sukeltų upių potvynius – o juk jau dabar miestų nuotekų sistemoms vis sunkiau susidoroti su dideliu kritulių kiekiu. Tačiau šios grėsmės olandų miestus veikia pozityviai – kelia iššūkių ir atveria naujų galimybių architektams. Ateities miestų planavimo sprendimai turės ne tik susidoroti su vandens keliamomis problemomis, bet ir kartu kurti patrauklią aplinką gyventi. Tarptautinio architektūros festivalio KAFe 2013 metu įvykusios M. Vermeuleno paskaitos vaizdo įrašas įkeltas svetainėje www.archfondas.lt.

Lietaus vandenį infiltruojantis skveras – tai tipologija, galinti įgauti įvairių formų. Marco Vermeuleno studija.

POLIAI STATINIAMS ANT VANDENS BUVO KALAMI JAU PRIEŠ TŪKSTANČIUS METŲ Dr. doc. Danutė SLIŽYTĖ, dr. doc Rimantas MACKEVIČIUS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedra

Mintys apie gyvenimą ant vandens ypač malonios pavasarį, kai šyla gamta, parskrenda paukščiai, sužaliuoja gamta ir net didžiausi snaudimo prie įjungto televizoriaus mėgėjai susiruošia į mišką arba prie upės, kur jau pilna lyg skruzdėliukų bėgikų ir dviratininkų.

2000 metais, tyrinėdami Luokesų ežero dugną, povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos ir Lenkijos rado bene 2400 metų senumo polių, liudijančių apie tai, kad mūsų protėviai nebijojo kurtis ant vandens. Sauliaus Kirvelos nuotr. Kodėl žmonės nuo senovės mielai gyvena prie vandens statytuose namuose, nekelia abejonių. Ežerai, upės, upeliai sukuria bent retkarčiais gyvenimo žemės rojuje iliuziją. Gaivus rytas, saulėta diena, ramus vakaras prie vandens – ar gali būti kas nors nuostabiau? Kodėl žiloje senovėje senoliai daug kur gyveno pastatuose virš vandens ant sukaltų medinių polių – ne taip aišku. Paaiškinimas – gailėjo žemės ploto būstui, kad galėtų jį panaudoti žemdirbystei – nelabai įtikinamas. Galbūt jie taip darė, kad būtų geriau apsaugoti nuo plėšrių žvėrių ir žmonių? Galbūt dėl to, kad medienos aplink buvo daug ir jiems

labiau patiko gaminti ir kalti polius negu kasti žemę pamatams? Kad ir kokia būtų priežastis, senovėje žmonės tai darė daugelyje Europos šalių. Įkalti medinius polius iki tvirtesnio grunto jie mokėjo. Poliniai pamatai statyboje naudojami labai seniai. Poliai iš kedro medienos naudoti statant Babilono zikuratus (šventyklas) antrajame tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris pirmajame amžiuje prieš Kristaus gimimą įsakė panaudoti medinius polius, kad sparčiai įrengtų tiltą per plačią Reino upę ir jo legionai galėtų įsiveržti į karingųjų germanų žemes.

2014 Nr. 4

Viduramžiais Olandijos miestuose ir Venecijoje, kur gruntinio vandens lygis aukštas, mediniai poliai buvo sėkmingai giliai kalami tuometėmis medinėmis poliakalėmis, naudojant žmogaus raumenų jėgą. Jei mediniai poliai visą pastato eksploatacijos laiką likdavo gruntiniame vandenyje, jie puikiai išsaugodavo stiprumą ir išvaizdą. Tai rodo istorinės Berlyno pilies (Berliner Schloss) atstatymo metu 2012 metais iš durpingo pagrindo ištraukti poliai, įkalti prieš 300 metų. Kai kuriuos jų iškart konservavo specialiais antiseptiniais tirpalais, kad senoviniai poliai galėtų būti rodomi muziejuje ir

Tiksli Romos imperatoriaus Cezario laikų poliakalės kopija stovi Ėrenbraitštaino tvirtovės teritorijoje Koblenco mieste Vokietijoje. Holgerio Weinandto nuotr.

Po 300 metų Berlyne iš durpingo, vandeningo grunto ištraukti mediniai poliai nebuvo supuvę. Nuotr. iš sbs-humboldtforum.de

Senovinė poliakalė buvo sudėtinga medinė konstrukcija. Nuotr. iš www.geoforum.com

Į Luokesų ežero dugną poliai buvo sukalti prieš 2400 metų. Nuotr. iš www.infomoletai.lt

tiriami mokslininkų. Ištraukti iš vandens ir neužkonservuoti jie džiūdami supūtų. Jei mediniai poliai patekdavo į aeracijos zoną virš gruntinio vandens (dėl kokios nors priežasties nusekus požeminio vandens lygiui), greitai sunykdavo dėl bakterijų ir mikroorganizmų, mintančių

mediena, poveikio. Tai tapo didele problema miestuose, kuriuose per šimtmečius gruntinio vandens lygis nuseko (Stokholme, Kopenhagoje, Maskvoje, Helsinkyje), o senovinių pastatų ant medinių polių yra daug. Tokiais atvejais tenka stiprinti pamatus.

Nuo žilos senovės poliai buvo naudojami ir Lietuvoje. Jų liekanų archeologai randa ežeruose, sausumoje. Pavyzdžiui, itin senus (archeologai teigia – 2400 metų) medinius polius, įkaltus į ežero dugną ir laikiusius virš jo pastatytus trobesius, 2000 metais Luokesų ežere Molėtų rajo-

Sveiki atvyke˛ ˛i aplinkos apsaugos technologiju˛ ateiti˛ 2014 geguže·s 5–9 dienomis Pasauline· vandens, nuoteku˛, atlieku˛ ir žaliavu˛ paroda

. Registruokites internetu! Taip sutaupysite iki 30 % ir greičiau pateksite ˛i paroda˛! www.ifat.de/tickets/en

Bu-kite kartu, kai IFAT 2014 parodoje Miunchene susitiks visas aplinkos apsaugos sektorius. Nepraleiskite progos susipažinti su inovatyviais produktais ir ˛i ateiti˛ orientuotomis . . strategijomis. Ju-su˛ laukia išskirtine programa ir galimybe užmegzti tarptautinius ryšius.

Apsilankykite IFAT parodose užsienyje 2014 geguže· s 20–22 dienomis www.ie-expo.com

IFAT14_Anz_Jetzt_210x139_Statybu_LIT.indd 1

2014 spalio 9–11 dienomis www.ifat-india.com

www.ifat.de Vokietijos ir Baltijos šaliu˛ prekybos rumai | www.ahk-balt.org Tel. +370 5 264 7377 | muenchen.lt@ahk-balt.org

14.01.14 10:3

Taip, archeologų nuomone, atrodė Luokesų ežero polinė gyvenvietė. O. Talijūno piešinys

ne rado povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos (Povandeninės archeologijos centro) ir Lenkijos (Torūnės universiteto Povandeninės archeologijos katedros). Luokesai – vienas iš daugelio Molėtų apylinkių ežerų, apipintų legendomis. Iš kitų Luokesų ežeras išsiskiria gyvenviečių, pastatytų senovėje ežero seklumose ant vandens, liekanomis. Gyvenvietės Luokesų ežere statybai naudoti pušiniai ir beržiniai rąstai. Trobesiai buvo statomi seklumų ruožuose ant pušinių ir beržinių polių, sukaltų į ežero dugną nusmailintais, apdegintais galais. Kai kurių polių ilgis siekė 4,5 metro, o skersmuo – iki 22 centimetrų. Ant kyšančių virš vandens polių buvo sukonstruotos medinės platformos. Šalia jų dvi pusračiu

išdėstytos polių eilės gali būti gynybinių įrenginių, kurie juosė platformas, liekanos. Luokesų ežere rastos dviejų gyvenviečių liekanos. Pirmoji, apie 45 x 70 metrų dydžio, yra šiaurinėje Luokesų ežero seklumoje. Čia išlikę 348 poliai. Antroje gyvenvietėje, priešingoje ežero pakrantėje, apie 45 metrus nuo sausumos, išliko 385 poliai, kurių dalis sudaro ilgąją stačiakampio kraštinę. Kranto link nuo jos veda dvi lygiagrečios polių eilės su 1 metro pločio tarpu. Manoma, kad tai tilto, jungusio gyvenvietę su sausuma, vieta. Molėtų rajono vadovai pareiškė norą atkurti senovinę gyvenvietę virš vandens, kuri pritrauktų daug turistų. Jei taip būtų daroma, į vandenį vėl būtų kalami mediniai poliai, panašūs į autentiškus. Mediniai poliai skaidriame ežero vandenyje matomi plika akimi. Lietuvoje tik čia galima

1922 metais pradėta atkurti akmens ir bronzos amžiais datuojama polių gyvenvietė Bodeno (kitaip – Konstancos) ežere Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pasienyje šiandien – muziejus. Elenos Pranckėnaitės nuotr.

2014 Nr. 4

pamatyti ežerinių gyvenviečių liekanų. Tokios ar panašios žinomos daugelyje Europos šalių. 2011 metais UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) paskelbė archeologų atrastas 111 polinių gyvenviečių Alpių regione (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje) pasaulio kultūros paveldo dalimi. Šiais laikais mediniai poliai gali būti naudojami tik išskirtiniais atvejais panašių kaip Luokesų ežero gyvenviečių restauracijai arba prasidėjus karo veiksmams, kai reikalinga greitai įrengti, pavyzdžiui, tiltą tankams ir kitai karinei technikai persikelti per upelį ar griovį. Šiuolaikinė statyba ant į vandenį sukaltų polių populiari šiltose Ramiojo ir Indijos vandenynų salose, kurios kartais vadinamos turistų rojumi. Poliai būna gelžbetonio, o ne mediniai, bet visa kita – sienos, stogas, langai, laiptai – labai primena tai, kas šiuose kraštuose buvo statoma nuo senų laikų. Į šiuos kraštus civilizacijos šurmulio ir įtampos išvarginti turtingi žmonės atskrenda nors trumpai atsigauti ir pasijusti laisvi, laimingi. Koks paradoksas – daug dirbti ir kurti civilizacijos vertybes, kad vieną dieną nuo jų pabėgtum toli toli ir pasijustum laukinis, laisvas. O gal tai – mūsų šiandienio gyvenimo žavesys?

VISKAS APIE MIESTO KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRĄ Prof. dr. Rimantas BUIVYDAS Lietuvos šiuolaikinio architektūros mokslo padangėje atsitiko svarbus ir lauktas įvykis – profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Jakovlevas-Mateckis sėkmingai užbaigė prieš dešimt metų pradėtą leisti monografiją tritomį, kuriame išnagrinėti esminiai miesto kraštovaizdžio architektūros klausimai. Tokio plataus ir sisteminio kraštovaizdžio problemoms skirto tyrimo iki šiol mūsų šalyje nebuvo parengta. Verta priminti, kad daugiatomių, skirtų architektūros meno žinijai ir patirčiai atskleisti, tradicija turi ilgą ir turtingą istoriją. Nuo europietiškos antikos laikų buvo priimta leisti architektūrai skirtus dešimttomius, ir tarp tokių šimtmečiais populiariausi yra Vitruvijaus ir Leono Battistos Alberti veikalai. Vėliau simbolinis skaičius mažėjo, ir genialusis Andrea Palladio žmonijai padovanojo „Keturias knygas apie architektūrą“. Dabartiniais laikais daugiatomiai dažniausiai skiriami istorinei architektūros raidai nušviesti. Čia galime pasidžiaugti architektūrologo, urbanistikos mokslininko Algimanto Miškinio studija apie urbanistinį Lietuvos miestų ir miestelių paveldą, kurią sudaro tritomis iš penkių knygų. Ir štai šiemet K. Jakovlevas-Mateckis visuomenei pristatė kraštovaizdžio architektūros trilogijos trečiąją, viską vainikuojančią, knygą. Šis tritomis yra ilgamečių autoriaus tyrimų rezultatas, ir jį pelnytai galime vertinti kaip K. Jakovlevo-Mateckio turtingos mokslinės veiklos opus magnum, labai reikšmingą indėlį į lietuviškos kraštovaizdžio architektūros teoriją bei praktiką. Kiekvieną tritomio „Miesto kraštovaizdžio architektūra“ dalį autorius skyrė šią sferą kompleksiškai apimančioms temoms. Taip pirmas pamatinis tomas pavadintas „Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai“. Antras – „Želdiniai ir jų komponavimo principai“. Trečios knygos tema – „Miesto kraštovaizdžio architektūros objektų formavimo principai“ (Vilnius: leidykla „Technika“, 2014, 348 p.). Visų tomų apimtis – išties įspūdinga (kiekviena knyga viršija 300 puslapių), o tai patvirtina autoriaus pastangas aprėpti visus nagrinėtų temų aspektus ir siekį juos atskleisti argumentuotai, įtaigiai. Anotacijoje rašoma, kad monografijos tomai skirti architektams, kraštovaizdininkams, miesto dizaino specialistams, praktikams ir mokslininkams, taip pat šių krypčių studentams. Vis dėlto neabejotina, kad čia pristatomos knygos gali labai prasmingai pasitarnauti optimizuojant miesto kraštovaizdžio problematikos ir svarbos supratimą politikams, savivaldybių administratoriams, gamtininkams, verslininkams ir visiems neabejingiems mūsų miestų kultūros puoselėtojams. Norėtųsi įvardyti kai kuriuos esmingesnius monografijoje išnagrinėtus aspektus. Dėsninga, kad rimtas dėmesys skirtas istorinei kraštovaizdžio architektūros raidai. Solidžiai aptartos kraštovaizdžio architektūros sąvokos, tipologija, tikslai, principų ir metodologijos samprata. Išnagrinėtas gamtinis miesto kraštovaizdžio pagrindas ir urbanistinė miesto želdynų reikšmė bei funkcijos. Autoriui pavyko aiškiai ir koncentruotai pristatyti sudėtingą kraštovaizdžio objektų kompozicijos formavimo problemą, taip pat miesto želdynų tipus bei komponentus, jų projektavimo ir tvarkymo principus. Dviejuose skyriuose išsamiai aptarti visuomeninių miesto erdvių – aikščių, skverų, pėsčiųjų zonų ir jų dizaino elementų formavimo klausimai. Didelis dėmesys skirtas rekreacinių miesto teritorijų, poilsio ir pramogų parkų reikšmei atskleisti ir kūrimo problemoms. Kaip itin opus mūsų kultūros paveldo klausimas pateikta istorinių želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo problema. Tinkamai išryškinti tokių miesto kraštovaizdžio dalių kaip gyvenamųjų ir pramonės teritorijų, edukacinių įstaigų aplinkos formavimo klausimai. Pagyrimų vertos autoriaus pastangos maksimaliai prisotinti tekstą gausios ir įvairiapusės vaizdinės medžiagos. Tai labai sustiprina bendrą monografijos įtaigą ir padeda mokslines įžvalgas suvokti akivaizdžiau. Verta išryškinti dar vieną detalę – K. Jakovlevas-Mateckis subtiliai priderino trijų tomų serijos užbaigimą prie savo 60 metų mokslinės, projektavimo ir pedagoginės veiklos sukakties. Iš tiesų puikus šventinis akordas, su kurio aidu mes sutartinai giedame sveikinimus ir linkėjimus.

VGTU Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius Konstantinas Jakovlevas-Mateckis.

APIE AUTORIŲ

Konstantinas Jakovlevas-Mateckis – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius, Tarptautinės informatizavimo akademijos akademikas. Dirbo vizituojančiu profesoriumi Romos „La Sapienza“, Balstogės politechnikos, Kauno technologijos universitetuose, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute ir kt. Profesorius vadovauja doktorantų ir magistrantų darbams, dėsto architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros dalykus, aktyviai dalyvauja mokslinėje ir projektinėje katedros veikloje. Buvo Sankt Peterburgo statybos ir architektūros universiteto, Maskvos architektūros akademijos mokslo tarybų disertacijoms ginti narys.

2014 Nr. 4

2011 metų pabaigoje bendrovė „Jonavos vandenys“ baigė Europos Sąjungos (ES) ir savivaldybės lėšomis finansuotą projektą „Jonavos dumblo apdorojimo įrenginių statyba“. Trečius metus veikianti nuotekų dumblo kompostavimo aikštelė, anot bendrovės vadovo Vytauto Kudoko, miestui buvo labai reikalinga. Ir ne tik dėl problemiško nuotekų dumblo laikymo, tapusio vandens tiekėjų galvos skausmu. Vandentvarkininkams teko nuolat aiškintis Jonavos gyventojams ir dėl specialiame rezervuare laikyto nuotekų dumblo skleidžiamo kvapo. Ar kompostavimo aikštelė išsprendė dumblo laikymo problemą? „Be abejonės. Tai yra, ko gero, tinkamiausias sprendimas rajonų centrų vandentvarkos įmonėms. Pirmiausia dėl to, kad įrengiant dumblo kompostavimo aikštelę neprireikė branginti paslaugas“, – sakė V. Kudokas. Šiandien „Jonavos vandenys“ neturi nė vienos tonos nesukompostuoto dumblo, nors iš įmonės eksploatuojamų Jonavos miesto ir Ruklos miestelio nuotekų valymo įrenginių į kompostavimo aikštelę kasdien atvežama maždaug 10 tonų dumblo. Dumblo kompostavimo aikštelėje jis sumaišomas su struktūrinėmis medžiagomis: nugenėtų medžių šakomis, iškirstais menkaverčiais krūmais, kurie čia pat aikštelėje susmulkinami, nupjauta ir sugrėbta žole. Kartais kompostuojant panaudojami pašarams ar pakratams netinkami šiaudai, kurių parūpina ūkininkai, arba pjuvenos. Bendradarbiaudama su komunalininkais, bendrovė „Jonavos vandenys“ išsprendžia ne tik dumblo perdirbimo, bet ir miesto žaliųjų atliekų problemą. Įrengtoje aikštelėje iš dumblo ir struktūrinių medžiagų

formuojami kaupai, kuriuos periodiškai vartant, palaikant optimalią temperatūrą bei drėgmę, panaudojus kaupuose besiveisiančius mikroorganizmus, per 3–4 mėnesius susidaro juodžemį primenantis kompostas. Jonavos mieste ir rajone susidarantis nuotekų dumblas – gana švarus, neužterštas sunkiaisiais metalais, todėl jį galima naudoti apželdinimui ar laukams tręšti. Praėjusiais metais, sakė V. Kudokas, iš 2660 tonų dumblo pagaminta 1800 tonų komposto. Iš pradžių tona nesijoto komposto buvo įvertinta 22 litais, persijotas įkainotas kiek daugiau – 35 litais. Vėliau kaina sumažinta iki 12 litų už toną. Vis dėlto daugiausia komposto, vandentvarkos įmonės vadovo teigimu, atiduodama už dyką, pavyzdžiui, miestui apželdinti. Ypač paklausus kompostas tapo pabrangus juodžemiui. Dalį jo išsiveža ir ūkininkai. „Dar visai neseniai jie įsigijo 100 tonų komposto“, – pasidžiaugė pašnekovas. Nors realizuoti perdirbtą dumblą nesudėtinga, nieko bloga, V. Kudoko teigimu, jei jis kurį laiką užsigulėtų kompostavimo aikštelėje: mat ilgesnį laiką brandinto dumblo ypatybės tik gerėja, o kaina auga. Greta dumblo kompostavimo aikštelės nėra nuolatinių gyventojų – ji nuo miesto nutolusi maždaug 16 kilometrų. Nuotekų dumblo kompostavimas bendrovei kas mėnesį kainuoja 18–20 tūkst. litų. Tačiau, pabrėžė „Jonavos vandenų“ direktorius, išleidžiama suma, palyginti su gaunama nauda, nėra didelė. Projekto „Jonavos dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ vertė – 5,5 mln. litų. Kompostavimo aikštelės statyboms atseikėta daugiau kaip 3 mln. litų. Taip pat nupirkta dumblo kompostavimo įranga: komposto vartytuvas, mobilusis būgninis sijotuvas, žaliųjų atliekų smulkintuvas ir krautuvas. Didžiąją dalį projekto vertės sudaro ES lėšos, 10 proc. reikiamos sumos pridėjo savivaldybė. Šiai naujieji dumblo kompostavimo įrenginiai ne mažiau naudingi: visos miesto žaliosios atliekos keliauja ten. Toks, V. Kudoko teigimu, buvęs susitarimas. Savivaldybės komunalininkai žaliąsias atliekas atgabena į Jonavoje esančius nuotekų valymo įrenginius, o „Jonavos vandenys“ pasirūpina jų transportavimu į už miesto esančią dumblo kompostavimo aikštelę.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

Nuotekų dumblas – nebe problema

VERSLO IR MENO DERMĖ PO DAUGIAU NEI DEŠIMTMETĮ TRUKUSIŲ TVARKYBOS DARBŲ BISTRAMPOLIO DVARAS SUNKIAI ATPAŽĮSTAMAS

Kristina BUIDOVAITĖ

Bistrampolio dvaras Panevėžio rajone šiandien klesti ir yra gausiai lankomas turistų. Sunku patikėti, kad vos prieš dešimtmetį jį teko gelbėti nuo visiško sunykimo. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas kunigas Rimantas Gudelis, ėmęsis gaivinti visiškai nugyventą Bistrampolio dvarą, sako šiandien esantis ramus: dvaras atviras visuomenei – toks ir buvo pagrindinis dar 2006-aisiais pradėtų tvarkybos darbų tikslas. U70U70

2014 Nr. 4Nr. 4 2014

Neatsakingas šeimininkų požiūris

Bistrampolio dvaras ilgą laiką keliavo iš rankų į rankas: po Antrojo pasaulinio karo jis priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Kurį laiką dvarvietė apskritai neturėjo šeimininko. Atgavus nepriklausomybę, Bistrampolio dvaras atiteko Panevėžio rajono savivaldybei. Jos darbuotojai, rūpindamiesi dvaro likimu, suskubo ieškoti paveldėtojo – Aleksandro Bistramo, tuo metu gyvenusio Londone. Vis dėlto šis, motyvuodamas lėšų stygiumi, dvaro susigrąžinti nepanoro. Panevėžio miesto savival-

dybei paskelbus aukcioną, norinčiųjų tapti naujaisiais dvarininkais irgi neatsirado. 1997 metais Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas, monsinjoras Juozapas Antanavičius, paprašė dvarą perrašyti katedrai tikėdamasis jį atgaivinti. Tačiau rasti lėšų pavyko tik katedros klebonu tapus R. Gudeliui, kurio vadovaujama viešoji įstaiga Jaunimo integracijos galimybių centras (pernai tapusi viešąja įstaiga Bistrampolio dvaru) dvaro likimą perėmė į savo rankas. „Visa laimė, kad dvaro rūmai turėjo stogą, kuris jį apsaugojo nuo visiško sunykimo. Jaunimo integracijos galimybių centrui pradėjus rūpintis Bistrampolio dvaru, jo būklė buvo labai prasta. Sunykę pastatai, sulaukėjęs parkas – viskas skendėjo krūmynuose“, – tvarkybos darbų pradžią prisiminė šiandien VšĮ Bistrampolio dvarui vadovaujanti Jūratė Ezerskienė. Pagrindinės dešimtmečius neprižiūrėto dvaro ligos – sutrūnijusios centrinių dvaro

rūmų perdangos ir stogo konstrukcijos. Kitų dvaro pastatų – vežiminės, žirgyno, elektrinės, tvarto – būklė, anot J. Ezerskienės, irgi mažai kuo skyrėsi. O arklidės, kluonas, ledainė jau tuomet buvo be stogų arba virtę griuvėsiais. Kai kurių dvaro sodybos elementų ir pastatų apskritai neišliko iki šių dienų. Nebėra ąžuolinių statmenų lentų tvoros, sunyko vandens malūnas, kalvė, kumetynas.

Tvarkybos darbai iki šiol nesibaigia

„Vizija sukurti Panevėžio regiono kultūros centrą, pritraukti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistų buvo aiški nuo pat tvarkybos darbų pradžios. Tuo tikslu ir buvo atliktos galimybių studijos, parengtas verslo planas, atlikti skaičiavimai, lyginamoji analizė. Buvo įgyvendinti net trys didžiuliai projektai – du iš jų Europos struktūrinių fondų, vienas – Nor-

71 71

Nuo XVII amžiaus pabaigos iki 1940 metų dvaras priklausė Bistramų giminei.

Buvusiame dvaro vežiminės pastate nuo 2011 metų veikia viešbutis ir SPA centras.

Koplyčios freskų, skirtų knygnešystės istorijai, autorius – dailininkas Antanas Kmieliauskas.

vegijos finansinio mechanizmo lėšomis“, – pasakojo J. Ezerskienė. Kad dvarą tvarkė ne sau, o žmonėms, pabrėžė ir kunigas R. Gudelis. Pradedant tvarkybos darbus, kaip ir dera kultūros paveldo objektuose, atlikti istoriniai dvaro pastatų bei XIX amžiuje įveisto parko tyrimai – istorikas Petras Juknevičius pasirūpino surinkti ir susisteminti visą išlikusią istorinę medžiagą. Kunigas R. Gudelis pasakojo, kad darbų pradžioje gelbėjo ir sovietmečiu atlikti dvaro tyrimai: tuomet Bistrampolio dvarą buvo užsimota pritaikyti pionierių stovyklai ir netgi pradėti projektavimo darbai.

U72

Vienas pirmųjų dar 2006–2008 metais sutvarkytas dvaro parkas. Sulaukus Europos Sąjungos (ES) paramos, parko teritorijoje iškirsti krūmokšniai, pavojų kėlę medžiai, įrėmintas parteris, apsodintas gėlynas. Parko takai suformuoti remiantis senąja sistema. Įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, lauko vandentiekis, įvestas apšvietimas. Tais pat metais, įgyvendinant projektą „Bistrampolio dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, restauruoti centriniai rūmai, juose įrengti viešbutis ir restoranas. Atnaujintas rūmų fasadas, paklotos grindys, sudėti

2014 Nr. 4

langai ir durys, nutiesti inžineriniai tinklai. 2008– 2009 metais, lėšų skyrus Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui, dvare įrengtas geoterminis šildymas. 1850 metais pastatyti klasicizmo stiliaus dviejų aukštų rūmai – stačiakampio plano, suplanuoti įstrižai pasaulio šalių atžvilgiu. Pagrindinį rūmų fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis. Pirmame rūmų aukšte Bistramų giminės valdymo laikais buvo įrengti svečių kambariai, o visą dešiniąją pusę užėmė didelė salė. Antras rūmų aukštas buvo skirtas reprezentacijai: jame buvo įrengti

Buvusioje dvaro elektrinėje įrengta koplyčia.

didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka.

Svečių laukia įvairios pramogos

Centriniuose dvaro rūmuose iki šių dienų išliko senieji mediniai laiptai ir šoniniai turėklai, vedantys į antrą pastato aukštą. Rūmų salėse ir laiptinėje, taip pat buvusiame žirgyno pastate atidengta ir eksponuojama autentiška sienų danga. Antrame dvaro rūmų aukšte – vadinamojoje Antikvarinėje salėje – dalis grindų – stiklinės, mat eksponuojamos išlikusios autentiškos medinės sijos. Jokių asmeninių dvarininkų daiktų ir baldų nei muziejuose, nei archyvuose rasti nepavyko, pripažino J. Ezerskienė. Žinoma tik tiek, kad iki 1914 metų dvare buvę nemažai vertingų antikvarinių daiktų. Dvarininkai buvo sukaupę daugiau kaip 2000 knygų ir meno kūrinių kolekciją. Dalis jos pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dvaro rūmų interjerą pavyko atkurti remiantis išlikusiais aprašymais. Dvaro ledainė, iš kurios tvarkybos darbų pradžioje tebuvo likusios sienos, sutvarkyta ir pritaikyta turizmo informacijos centrui. XIX amžiuje statyta dvaro elektrinė restauruota į koplyčią-knygnešystės muziejų: čia eksponuojamas autentiškas kryžius, prie kurio mirė knygnešys Jurgis Bielinis. 2008–2010 metais, įgyvendinus projektą „Bistrampolio dvaro sodybos buvusio žirgyno

Dvaro arklidėse – moderni koncertų ir konferencijų salė.

restauravimas ir pritaikymas konferencijų, turizmo informavimo poreikiams“, kuriam gauta Norvegijos finansinio mechanizmų fondų parama, rekonstruotas dvaro žirgyno pastatas. Čia įrengta universali 400 vietų konferencijų ir koncertų salė, nesunkiai pritaikoma įvairiems seminarams ar pobūviams. Joje sumontuota moderni apšvietimo, garso ir vaizdo technika. Šiuolaikinėje salėje vyksta jau tradiciniu tapęs tarptautinis Bistrampolio festivalis. J. Ezerskienė prisiminė, kad buvo metas, kai festivaliams, vykusiems apleistoje žirgyno salėje, tekdavo skolintis kėdes, o tarp jų lyjant statyti kibirus. „Vis dėlto ypatinga aura kasmet pritraukdavo vis daugiau klausytojų“, – kalbėjo Bistrampolio dvaro direktorė. 2010–2011 metais, įgyvendinus dar vieną ES finansuojamą projektą, XIX amžiaus neogotikinio stiliaus dvaro vežiminėje įrengtas dviejų žvaigždučių viešbutis su SPA centru. Įgyvendinant šį projektą, įrengtas ir sporto aikštynas: lauko teniso kortai, rankinio bei krepšinio aikštelės. Šiandien Bistrampolio dvare, kaip ir Bistramų giminės valdymo laikais, veikia žirgynas. Jame sumontuoti ąžuoliniai erdvūs gardai, iškloti specialia gumine danga, o koridoriaus danga – trinkelės. Žirgų entuziastams sukurtos puikios sąlygos: įrengtos modernios persirengimo patalpos, dušai, sanitariniai mazgai. Antrame žirgyno aukšte

Dvare jau daugiau nei dešimtmetį organizuojamas tarptautinis Bistrampolio festivalis.

planuojama įkurdinti muziejų ir poilsio patalpą svečiams. Treniruotėms lauke įrengta erdvi aikštė, yra galimybė pajodinėti po dvaro parką. Dvaro šeimininkų planuose – toliau populiarinti žirgų sportą: įrengti dar vieną žirgyną ir maniežinę, organizuoti jojimo varžybas bei vaikų jojimo stovyklas.

Ne visi reikalavimai atrodo pagrįsti

Kultūros paveldo objektuose atliekant tvarkybos darbus būtina suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius, kitus reikalavimus ir juos įgyvendinant išsaugoti pastatą kaip kultūros paveldo vertybę. Tokie reikalavimai, anot J. Ezerskienės, šiek tiek trukdo ir riboja, ne visuomet atrodo pagrįsti, tačiau jų laikytis privalu. Visas Bistrampolio dvaro kompleksas pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms: įrengtas nuolydis patekti į centrinius dvaro rūmus, neįgalieji į antrą dvaro rūmų aukštą gali pakilti specialiu keltuvu. Koncertų salėje yra tualetas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Ir koncertų bei konferencijų salė, ir visos centrinių rūmų salės įrengtos be jokių slenksčių, taip, kad neįgalieji galėtų visur lengvai ir nevaržomai judėti. Šeimos su mažais vaikais irgi nėra pamirštos: dvaro parke, šalia lauko kavinės, yra vaikų žaidimų aikštelė.

Dvaro ledainėje įkurtas turizmo informacijos centras.

73 73

A. Koroliovo nuotr.

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS – OPERATYVUMO PAVYZDYS IR ŠIANDIEN Prof. habil. dr. Liudvikas LAŠAS Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Endokrinologijos institutas

Prieš dvejus metus paminėtas 75 metų jubiliejus nuo tada, kai buvo padėtas kertinis pamatų akmuo ir pradėta didžiausių Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) klinikų statyba. Ji turi savo priešistoriją ir įdomią bei sudėtingą istoriją. Pagrindinis klinikų statybos iniciatorius buvo Vladas Lašas. Jaunas Pirmojo pasaulinio karo fronto chirurgas gyd. V. Lašas 1918 metais grįžo į Lietuvą, savo tėviškėje Rokiškyje įkūrė ligoninę, buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, 1920–1922 metais buvo išrinktas Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo nariu, 1922 metais Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, buvo vienas iš penkių Medicinos fakulteto kūrimo branduolio asmenų. U74

2014 Nr. 4

Pasiruošimo etapas ir darbai

1924–1940 metais būdamas Medicinos fakulteto dekanas, V. Lašas teigė, kad privaloma ruošti gerus specialistus, o tam reikia kvalifikuotų mokslininkų, knygų, vadovėlių ir šiuolaikinės materialinės klinikinės bazės. Ypač pastaroji pozicija buvo prasta. Klinikos ir katedros glaudėsi perpildytose ligoninėse bei atsitiktinėse patalpose, todėl dekanui reikėjo daug pastangų ir išradingumo. To meto Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro, nutarė statyti Akių ir ausų ligų kliniką Kauno Vytauto prospekte, Karo ligoninės teritorijoje, skiriant 1 mln. litų. Tačiau buvo daug nuomonių, jos skyrėsi, todėl dekanui prof. V. Lašui teko rūpintis ne tik statybų, bet ir diplomatiniais reikalais. Klinika pradėta statyti 1929 metų liepos 18 dieną, baigta 1930 metų lapkričio 30 dieną. Dekanui tai buvo vertinga patirtis. Antras svarbus Universitetinių klinikų statybos pasiruošimo etapas buvo Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statyba A. Mickevičiaus gatvėje. Teorinių katedrų padėtis buvo sunki, o tokių kaip anatomijos ar teismo medicinos buvo tiesiog nepakenčiama. Po ilgų derybų prof. V. Lašas gavo Vyriausybės pritarimą statyti Teorinės medicinos rūmus. Daug padėjo Inžinierių draugijos pirmininkas, universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė, anatomas prof. Jurgis Žilinskas, rūmų projektuotoju ir statytoju tapęs talentingas architektas Vladimiras Dubeneckis. Kartu su katedrų vedėjais buvo peržiūrėta daugybė naujausių Amerikos ir Europos teorinių insti-

tutų planų. Prof. V. Lašas buvo gerai susipažinęs su Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus, Prahos, Miuncheno ir kitais universitetais. Tačiau jo dėmesį patraukė Briuselio universiteto Medicinos fakulteto Teorinių įstaigų rūmai – į juos nuvyko kartu su architektu V. Dubeneckiu. Šie rūmai ir tapo mūsiškių Teorinės medicinos rūmų prototipu. Grįžus pradėti projektavimo darbai, po to – statyba. Ji truko nuo 1931 metų liepos 3 dienos iki 1932 metų gruodžio – tik 18 mėnesių. Statybai buvo skirti 2 mln. litų. Šie rūmai ir šiandien yra puikus mūsų architektų bei statybininkų darbo pavyzdys. Dar prieš pradedant statybas klinicistai, kurių dauguma buvo fakulteto taryboje, spaudė dekaną kuo greičiau statyti 200 lovų ligoninę. Prof. V. Lašas argumentavo, kad klinicistams ir gydytojams ruošti reikia statyti ne ligoninę, bet universitetines klinikas su mokslinėmis laboratorijomis, auditorijomis, bibliotekomis. Laimė, šie Teorinės medicinos rūmai buvo taip greitai suprojektuoti ir pastatyti, kad oponentai nespėjo susiorientuoti ir sužlugdyti projektą.

ASMENINIAI PRISIMINIMAI

Įtikino ministrų kabinetą

Po sėkmingų Teorinės medicinos rūmų statybų prof. V. Lašas, visą laiką būdamas Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas, dekanas, susitelkė ir į savo vieną pagrindinių tikslų – Universitetinių (Didžiųjų) klinikų statybą. To meto Kauno priemiestyje jos taip paprastai neatsirado, bet turi savo sudėtingą daugelio atsidavusių žmonių darbo priešistoriją ir garbingą istoriją. Prof. V. Lašas turėjo labai aiškią Universitetinių klinikų viziją: tai daugiaprofilė ligoninė (ne mažiau kaip 500 lovų), kurioje vyksta gydomasis, pedagoginis ir mokslinis darbas. Tai, kad Kaunui reikia naujų ligoninių, suprato daug kas, tačiau buvo neaišku, kas statys, valdys ir kur objektas iškils. Organizuoti statybas buvo trys pretendentai: miesto savivaldybė, Sveikatos departamentas ir Lietuvos universiteto (1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo universiteto vardu) Medicinos fakultetas. Visi jie turėjo svarių argumentų ir reikalavimų. 1936 metų vasario 5 dieną Kauno miesto savivaldybės posėdyje pas burmistrą Antaną Merkį prof. V. Lašas aiškiai, pagrįstai, pateikdamas skaičiavimus išdėstė VDU klinikų viziją. Po sudėtingų derybų nutarta, kad jas statys Medicinos fakultetas, taip pat tai, kad jis bus statinio ūkio ir medicinos sričių šeimininkas. Reikėjo pinigų ir teritorijos statybai. 1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausimą. Jis jau buvo iš anksto ruoštas ir buvo greitai teigiamai išspręstas. Remiantis preliminariais

Klinikų statybos epizodai.

Vladas LAŠAS. Labiausiai man įstrigo prisiminimai, kai tėvelis eidamas į klinikų statybas pasiimdavo ir mane. Žingsniuojant iš namų Aukštaičių gatvėje per Žaliakalnį pėstiems, daug iš jo sužinodavau, ypač apie tėvelio išmąstytas ir išpuoselėtas klinikas. Statybose jis atlikdavo būtinus darbus, man daug ką aiškindamas ir vaizdžiai parodydamas. Mano prisiminimai – tai klinikų statybų fragmentai, kurie tapo svarbia ir pamokoma gyvenimo mozaika. Pamačiau, kaip drenuojama teritorijos žemė, vaikščiodavau po dar neuždengtus tunelius, sužinojau, kad jie būna švarūs ir nešvarūs, tarpusavyje nesusisiekiantys. Mačiau ir tai, kaip pirmą kartą Lietuvoje naudojami betono vibratoriai. Tėvelis daug dėmesio skyrė naujausioms technologijoms diegti (dar 1926 metais statydamas namus Kaune bandė įdiegti grindų šildymą patalpose), studijavo ir daugelio užsienio kompanijų siūlymus. Atsimenu, kad klinikose buvo patalpų, išklotų kamštine danga. Eini ir visai tylu. Psichiatrijos klinikoje buvo sudėti labai atsparūs dūžiui naujausių technologijų langai. Šilumininkai energetikai tvirtina, kad šių klinikų šildymo sistema – šiluminių tinklų pradžia Lietuvoje. Karo metais klinikas užėmė kariūnai. Kalbama, kad į jas sutalpindavo iki 5000 ligonių. Po karo klinikos buvo grąžintos, tačiau smarkiai nuniokotos. Gerai prisimenu, kad visi jų pastatai buvo nudažyti maskuojamomis spalvomis, tik ant centrinio klinikų pastato stogo buvo Raudonojo kryžiaus ženklas, liudijantis, kad tai – ligoninė. Tėvelis džiaugėsi, kad po karo klinikų vadovu buvo paskirtas talentinga asmenybė Petras Jašinskas. Jis buvo neretas svečias mūsų namuose ir labai daug padarė, kad klinikos suklestėtų. Ir šiandien puikių vadovų bei pasiaukojamai dirbančio kūrybinio personalo dėka klinikos yra aukščiausio tarptautinio lygio universitetinė medicinos įstaiga. 1966 metais akademiko, pirmojo Lietuvos mokslų daktaro (1926 metais), Universitetinių klinikų statybų iniciatoriaus Vlado Lašo palaikai iš Kauno medicinos instituto Centrinių rūmų su procesija aplankė klinikas, kuriose jis mirė, po to atgulė į Petrašiūnų kapinių panteoną Kaune. Mūsų šeima didžiuojasi, kad daug dešimtmečių klinikose dirbo mano mama, patologoanatominės tarnybos kūrėja Lietuvoje prof. Janina Lašienė, sesuo, gydytoja pediatrė Aldona Janina Lašaitė-Šležienė. Mudu su žmona prof. Danute Lašiene daugiau kaip tris dešimtmečius, taip pat mudviejų duktė dr. Lina Lašaitė dirbame klinikose įkurtame Kauno medicinos instituto Endokrinologijos institute. Klinikos – tai pavyzdys, kaip didelėmis pastangomis prof. V. Lašo išmąstyta svajonė tapo realybe.

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS EPIZODAI

1929–1936 metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto dekanas Vladas Lašas inicijavo Akių ir ausų ligų klinikų, Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statybą ir studijavo Europos šalių medicinos įstaigų patyrimą, struktūrą, universitetų veiklą. 1936 metų vasario 5 dieną klinikų vizija išdėstyta Kauno miesto savivaldybėje pas burmistrą Antaną Merkį. Po sudėtingų derybų nutarta, kad klinikas statys VDU Medicinos fakultetas ir jis bus vienintelis jų šeimininkas. 1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausimą. Jas nutarta statyti tais pat metais, tam skiriant 3,5 mln. litų. 1936 metų birželio 4 dieną ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės. 1936 metų rugpjūčio 20 dieną paskelbtas klinikų statybos konkursas, jam skirti tik trys mėnesiai. Vėliau konkursas pratęstas 2 savaitėmis. 1936 metų gruodį konkurso laimėtojais paskelbti prancūzų architektai Urbainas Cassanas ir Elie’as Ouchanoffas. Juodu klinikų statybos projektą parengė vos per 5 mėnesius. 1937 metų liepos 3 dieną ministrų kabinetas patvirtino su rangovais sutartį, kurios vertė buvo 3,5 mln. litų. 1937 metų liepos 21 dieną padėtas kertinis VDU klinikų rūmų akmuo. 1939 metų liepą VDU klinikų statyba, didžiausia tarpukario Lietuvoje, buvo baigta. Viso projekto įgyvendinimas nuo sumanymo pradžios iki statybų pabaigos truko 3 metus ir 5 mėnesius.

inžinierių skaičiavimais, 518 lovų ligoninei statyti reikėjo 3,5 mln. litų. Ministrų kabinetas nutarė klinikas pradėti statyti tais pat 1936 metais.

Aršios diskusijos dėl sklypo

Sklypo klinikoms klausimas sukėlė kur kas daugiau diskusijų. Siūlomų sklypų buvo daug, sakoma, kad apie 20: Žaliakalnyje Ąžuolyno prieigose, Vilijampolėje, Vydūno, J. Tumo-Vaižganto ir kitose gatvėse, P. Vileišio aikštėje, VII forte ir dar kitur. Ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės. Sklypo vieta kėlė nemažai diskusijų. Dauguma norėjo klinikas statyti P. Vileišio aikštėje. Dekanui teko atremti daug kritikos, esą negerai, kad klinikos statomos užmiestyje, juk ligoniams bus sunku jas pasiekti. Kilo klinicistų ir miestiečių nepasitenkinimas, kad ligoninė statoma užmiestyje. Tačiau klausimas buvo išspręstas – Vyriausybės nutarimu suformuotas 12 hektarų ploto sklypas. Tačiau tuomet dekanas V. Lašas suprato padaręs klaidą ir neapskaičiavęs, kad 3,5 mln. litų, skirtų statybai, gali neužtekti. Mat reikėjo sutvarkyti privažiavimus, pakloti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Be to, sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, tad šį klausimą irgi reikėjo spręsti. Visam tam reikėjo prašyti papildomų lėšų – klinikų statybas vykdant labai sėkmingai, jų ir buvo skirta.

Pirmą kartą panaudota naujovė

Medicinos fakulteto kūrimo branduolys: (sėdi iš dešinės į kairę) veterinarijos dr. Leonas Gogelis, med. m. dr. Petras Avižonis, med. m. dr. Antanas Jurgeliūnas, gyd. Vladas Lašas (stovi kairėje) ir farmacijos magistras Petras Raudonikis. 1922 metai.

Akių ir ausų klinika. Projekto autorius – architektas Vytautas Landsbergis.

U76

2014 Nr. 4

Išsprendus sklypo klausimą teko skubiai parengti kokybiškas statybos konkurso sąlygas. Buvo gauti 6 projektai, iš kurių du – užsieniečių. Pirmą vietą ir 10 tūkst. litų premiją komisija skyrė Paryžiaus architektams Urbainui Cassanui ir Elie’ui Ouchanoffui. U. Cassanas turėjo stambią projektavimo firmą, brėžinių spaustuvę Paryžiuje ir daug ligoninių projektavimo patirties. 1936 metų pabaigoje abu architektai atvyko į Kauną, intensyviai dirbo ir diskutavo su klinicistais. Projektavimas vyko dalykiškai ir sparčiai Paryžiaus bazėje bei Kaune. Kadangi sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, teko pasirūpinti specialiu drenažu, kad vanduo nutekėtų Neries link. Rangovai baiminosi, kad į tunelius ir cokolinius pastatų aukštus gali imti sunktis požeminis vanduo. Prof. V. Lašas paprašė architekto U. Cassano sužinoti, koks cementas buvo naudotas Paryžiuje kasant metro po Senos upe. Tačiau visa esmė buvo ne cementas, o tai, kad betonas buvo tankinamas specialiais vibratoriais, dėl kurių pasišalina oras, medžiaga tampa kompaktiškesnė, tvirtesnė. Iš pradžių rangovai nepasitikėjo 3 tūkst. litų kainuojančiu prietaisu, tačiau išbandę įsitikino jo nauda ir tokių prietaisų įsigijo papildomai. Tai buvo betono vibratorių naudojimo pradžia Lietuvoje.

Bendrovės NORUS komanda pasirengusi intensyviam 2014–2020 metų darbų kalendoriui 2013 metais Europos Komisija pripažino, kad Lietuva yra viena geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos (ES) valstybių. Lyderių gretose mūsų šalis sieks išlikti ir toliau – 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu planuojama tęsti šios srities darbus aprūpinant kokybiškomis vandentiekio bei nuotekų sistemomis mažesnes, iki 2 tūkst. gyventojų turinčias, gyvenvietes. Intensyviai darbams ruošiasi ir visas nuotekų valymo paslaugas – nuo technologinio proceso sukūrimo iki įrangos paleidimo bei derinimo – teikianti bendrovės NORUS komanda. Pasak įmonės direktoriaus Roberto Apeikio, darbų akivaizdžiai užteks dar daugeliui metų. 2009 metų pabaigoje įkurta įmonė greitai užsitarnavo užsakovų pasitikėjimą – per trumpą laiką buvo įgyvendinta keliasdešimt įvairaus dydžio vandenvalos projektų bendrovei dirbant generalinio rangovo ar subrangovo statusu. Kokybiškai ir sparčiai atliekami darbai įmonei NORUS atvėrė duris ir į vieną didžiausių praėjusio, 2007– 2013 metų, laikotarpio vandenvalos projektų: Lazdijų miesto nuotekų valyklos statybą. Valyklos, kurios paleidimo ir derinimo darbai šiuo metu baigiami, našumas – 700 m3/d. Bendrovė NORUS čia veikė kaip subrangovas – atliko technologinės įrangos tiekimo, montavimo, paleidimo ir derinimo darbus. NORUS specialistai sėkmingai susidorojo ir su kita atsakinga užduotimi, kur, anot įmonės vadovo, teko atlikti viską nuo A iki Z: projektavimo, statybos, technologinės įrangos montavimo, elektros ir automatikos darbus, objektą priduoti valstybinei komisijai. Tai penkių nuotekų valyklų Ukmergės rajone, Šventupės, Taujėnų, Vidiškių, Žemaitkiemio, Dainavos miesteliuose, statyba, kuri buvo vykdo-

www. norus . lt ma bendrovės „Ukmergės vandenys“ užsakymu. Įmonė NORUS jungtinės veiklos pagrindu čia dirbo su užsienio partneriais, buvo atsakinga už visą statybos eigos koordinavimą ir objekto įgyvendinimą. Tai įmonei suteikė didelę patirtį dirbant projekto generaliniu rangovu. „Mūsų išskirtinumas – sugebėjimas darbus atlikti laiku, kokybiškai ir už konkurencingą kainą. Tai įrodėme jau ne viename projekte. Kaip tik todėl kasmet auga įmonės atliekamų darbų apimtys ir jų įvairovė, įgyjamas vis didesnis užsakovų pasitikėjimas“, – komentavo NORUS direktorius R. Apeikis. Bendrovė NORUS savo veikloje taiko tarptautinės konsultuojančių inžinierių organizacijos FIDIC principus ir sutarčių vykdymo nuostatus, čia įdiegta sertifikuota vadybos sistema, atitinkanti ISO 9001, ISO 14001, OHSAS 18001 reikalavimus, taip pat bendrovė atestuota Statybos produkcijos sertifikavimo centre. Artimiausių bendrovės darbų kalendoriuje – Žaslių nuotekų valyklos Kaišiadorių rajone (našumas – 300 m³/d.) ir Viekšnių nuotekų valyklos Mažeikių rajone (našumas – 330 m³/d.) statyba, kur bendrovė bus atsakinga už technologinės įrangos tiekimo, montavimo, paleidimo ir derinimo darbus. Net ir pačiose mažiausiose šalies gyvenvietėse dirbanti bendrovė neatsisako galimybės atsigręžti ir į privačius vartotojus, juolab kad naujo individualiųjų namų kvartalo nuotekų valymo įrenginių sistema ir našumas gali būti kelis kartus didesni nei kitos mažos gyvenvietės, pastebėjo R. Apeikis. Todėl bendrovė sistemingai rengiasi ir šios krypties darbams. NORUS vadovas pabrėžė ir vandens gerinimo projektų svarbą vartotojams. 2014–2020 metais šie projektai, finansuojami ES fondų lėšomis, be abejo, bus vieni prioritetinių vandentvarkos įmonių ir bendrovės NORUS dėmesio objektų.

SA 2014 Nr. 4 / reklama

Valstybė planuoja – specialistai įgyvendina

ADRIANA II

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė, valgomasis, patogi virtuvė, vonia ir katilinė. Taip pat suprojektuotas miegamasis-kabinetas, palėpėje – poilsio zona. Tai du maži miegamieji ir vienas didesnis bei erdvi vonia. Namas labai proporcingas, modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

266 000

Vidaus įranga

26 600

Naudingas plotas: ..............................105,88 m²

Visa kaina be PVM

292 600

Ūkio būdu

184 000

Bendras plotas: ......................................132,47 m² Užstatymo plotas: ....................................83,84 m² Statinio aukštis: ...........................................8,93 m Stogo nuolydis: .................................................44°

* Namas be apdailos: nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. Vidaus įranga: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

II aukštas

Pirmas aukštas .....................................65,37 m²

1. Tambūras ...............................................4,40 m² 2. Holas .....................................................8,88 m² 3. Virtuvė ...................................................7,96 m² 4. Svetainė, valgomasis ...........................22,63 m² 5. Miegamasis .........................................11,75 m² 6. Vonia .....................................................3,52 m² 7. Katilinė ..................................................6,23 m² Pastogė ..................................................46,74 m² 1. Koridorius ...............................................3,38 m² 2. Miegamasis ..........................................13,06 m² 3. Miegamasis ..........................................12,31 m² 4. Miegamasis ..........................................10,16 m² 5. Vonia ......................................................7,83 m²

2014 Nr. 4

SEBASTIJONAS G1

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir du vonios kambariai. Namas klasikinis, elegantiškas ir patogus.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Naudingas plotas: ..............................117,22 m²

Bendras plotas: ......................................182,76 m² Užstatymo plotas: ..................................116,68 m² Statinio aukštis: ...........................................9,00 m Stogo nuolydis: ..........................................43°/17° Pirmas aukštas ......................................91,85 m²

1. Tambūras ................................................6,36 m² 2. Holas ......................................................9,75 m² 3. Virtuvė ....................................................8,38 m² 4. Svetainė ...............................................27,57 m² 5. Kabinetas ................................................7,79 m² 6. Tualetas ..................................................3,37 m² 7. Katilinė ...................................................4,79 m² 8. Garažas .................................................23,84 m²

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku. PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

365 000

Vidaus įranga

36 500

Visa kaina be PVM

401 500

Ūkio būdu

252 000

I aukštas

II aukštas

Pastogė ...................................................54,00 m² 1. Koridorius ...............................................7,03 m² 2. Miegamasis ..........................................12,33 m² 3. Vonia ......................................................3,45 m² 4. Kambarys ..............................................12,33 m² 5. Kambarys ..............................................11,44 m² 6. Vonia .......................................................7,42 m²

Privalumų apžvalga

→ Autonominė deginimo ir džiovinimo sistema, nereikalaujanti jokios išorinės terminės energijos.

→ Mažesnė nei nustatytos ribos tarša (pavyzdžiui, „BImSch“, „TA Luft“). → Naudojamas minimalus plotas.

→ Mažos investicijos ir eksploatavimo išlaidos dėl optimalios terminio džiovinimo ir utilizavimo koncepcijos bei kompaktiško dizaino.

→ Visiškai automatinis veikimas 24 val./d., 7 d./sav.

→ Optimalus nuotekų dumblo tūrio ir masės sumažėjimas. → Mažesnės nuotekų dumblo transportavimo išlaidos. „sludge2energy GmbH“ Industriepark Erasbach A1 92334 Berchingas, Vokietija

Tel. +49 8462 201-0 Faks. +49 8462 201-810 El. p. info@sludge2energy www.sludge2energy.de

→ Veikimo laikas – 8000 val./m.

→ Platus pritaikymas utilizuojant nuotekų dumblą. → Nuotekų dumblo pelenų, prisotintų fosforo, gamyba, suteikianti galimybę susigrąžinti fosforą.

Džiugių švenčių!

www.ruukkistogas.lt

SPECIALUS PASIŪLYMAS AUKŠČIAUSIOS KOKYBĖS PLIENINĖMS STOGŲ DANGOMS

-20% Monterrey® Premium

Adamante®

Ruukki Classic®

Šios dangos padengtos specialiai plieniniams stogams Ruukki sukurtais, itin atspariais mechaniniam bei atmosferos poveikiui polimerais PURAL® ir PURAL® MATT, joms suteikiama 50 metų techninių ir 20 metų estetinių savybių garantija, o spalvų paletė – dabar dar gausesnė. Pasiūlymas galioja nuo 2014 03 20 iki 2014 05 31, užsakant ne mažiau nei 30 m2.

DIZAINO IDĖJOS

Daugiau informacijos www.ruukkistogas.lt arba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.