3 minute read
SA100
LEIDINIO
Advertisement
PRISTATYMAS
Julija NOVIKOVA Spalio 3 d. buvo minima Pasaulinė architektūros diena ir Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje ta proga buvo pristatytas jubiliejinis leidinys „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“, skirtas architektūrinės spaudos šimtmečiui paminėti. Jame nugulė tiek gerai pažįstami, tiek mažiau žinomi lietuviškos architektūros kūriniai.
Architektūrinė spauda Lietuvoje prasidėjo 1922 m. Kaune, nuo leidinio (tuomet vadinto sąsiuviniu) „Statybos menas ir technika“, kurio tikslas buvo supažindinti žmones su to, kas tada jau buvo padaryta ir planuojama padaryti. O 2022 m. išleistas albumas-knyga „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“ – retrospektyvi. „Nuėjome ilgą kelią architektūroje, ne tik šiuometiniu laikotarpiu, po nepriklausomybės atgavimo. Architektūra buvo kuriama ir išgyvenama ir prieš tai, tiek okupacijos metais, tiek anksčiau. Svarbu šį kelią apžvelgti, kad turėtume gilesnę perspektyvą. Kiek dėmesio atkreipiame į mus supančius pastatus kiekvieną dieną, o vėliau juos visus pamatyti knygoje yra be galo nuostabu, tai lyg mūsų kasdienybės kelionės stotelės, užfiksuotos šio leidinio puslapiuose. Kasdien šiuos pastatus matome ir pastebime įvairias detales, kurios labai įspūdingos ir gražios. Vėliau pamatyti jas knygoje yra labai malonu. Tuomet atsiranda galimybė atkreipti dėmesį ir į kitas, anksčiau nepastebėtas
RUBRIKOS RĖMĖJAI: detales“, – komentuoja žurnalo „Statyba ir architektūra“ vyriausiasis redaktorius Lukas Tamulynas.
Renginį moderavo leidinio sudarytoja, architektūrologė Aida Štelbienė, kuri kalbino tekstų autorius: architektūros istoriką dr. Vaidą Petrulį, architektūros istorikę prof. dr. Mariją Drėmaitę ir architektūros kritikę, kuratorę Rūtą Leitanaitę. Per šios knygos pristatymą autoriai diskutavo savo aprašytų laikotarpių temomis, kokie buvo tų periodų architektų tikslai ir užmojai ir kaip iš tiesų klostėsi pastangos kurti bei išlaikyti lietuviškosios architektūros charakterį.
Trys Lietuvos architektūros laikotarpiai – identiteto paieškai ir formavimui
Tarpukaris, sovietmetis ir atgautoji nepriklausomybė – trys skirtingi Lietuvos gyvavimo periodai, trys skirtingi architektūros laikotarpiai, supinti į bendrą giją – lietuviškosios tapatybės puoselėjimo tradiciją. „Tam tikros idėjos visiškai skirtingose epochose atranda naujus veidus. Viena iš tokių idėjų yra vietinis identitetas, vietinis architektūros charakteris, lietuviškumas. Tarpukariu tai buvo, be abejo, viena iš svarbiausių temų ir svarbiausia nuo pat pradžios, galima sakyti nuo 1920 metų, kai ieškota būdų, kaip atsiplėšti nuo carinės Rusijos imperijos ir sukurti tam tikrą lietuvišką stilių, ornamentiką ir kitus architektūros elementus. Bet tai nesibaigė tarpukariu ir netgi, ko mes galbūt knygoje nepalietėme, išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo ta tema irgi buvo plėtota, kaip ir sovietmečiu. Na, o sovietmetis turėjo savo specifinę atmosferą, bet vis tiek buvo galimybė nacionalinio charakterio paieškai“, – sakė dr. V. Petrulis.
Lietuvių modernizmas užgimė tarpukario Kaune, laikinojoje sostinėje. Tuo metu kurta moderni valstybė, o kartu ir ją reprezentuojanti, veržli, savita šalies architektūra. Siekis likti savimi, išlaikyti ryšį su šaknimis buvo gyvas ir sovietmečiu. Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, Sovietų Sąjungoje buvo viena iš architektūros lyderių. Užgimęs Kaune, modernizmas architektūroje plėtėsi ir į kitus Lietuvos miestus. Leidinio sudarytoja A. Štelbienė, pažymi, kad daugiau paralelių būta tarpukario ir sovietinės Lietuvos nei tarp nepriklausomos valstybės laikotarpių: „Įdomu, kad, nepaisydami perversmų valdžioje, architektai sugebėjo išlaikyti tą tąsą ir susieti vieną periodą su kitu, nors „iš viršaus“ tos gijos buvo nukertamos, stengtasi jų nepalikti, bet patys architektai savo kūriniais vis dėlto dažnai kreipiasi į ankstesnį laikotarpį ir panaudoja vieną kitą interpretaciją jau šių dienų darbuose. Aš vis užsimenu apie Kauną, tačiau realiai mes kalbame apie visą tarpukario Lietuvos teritoriją, knygoje irgi yra pristatomi ne tik Kauno, bet ir Šiaulių, Telšių, Klaipėdos pavyzdžiai, stengtasi pristatyti kuo plačiau. Tie pavyzdžiai, pasakojantys apie mūsų lietuviškas architektūros šaknis, yra iš visos Lietuvos.“
Dabar skaičiuojame jau trečią atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 10-metį, kuriame architektūrai taip pat nesvetimos identiteto paieškos. „Ta mūsų dabartis, kuri tęsiasi per daugiau nei 30 metų nepriklausomybės, yra labai spalvinga, nes tos transformacijos, vykusios visoje šalyje, visuomenėje, palietė ir architektūrą. Tai pati pradžia buvo pilna didelio entuziazmo, ne tik pasikeitė santvarka, grįžo privati nuosavybė, kas architektūroje yra labai svarbu ir atnešė daug pokyčio, bet ir atsivėrė labai daug šaltinių iš užsienio, architektai galėjo laisvai mokytis ir semtis įkvėpimo iš savo kolegų užsienyje, taip pat atsivėrė galimybių naudoti naujas technologijas. Tai buvo toks metas, kai architektūra sužydėjo įvairiausiais eksperimentais, o tie eksperimentai buvo ir tokie, kurie verti patekti į katalogą, ir tokie, dėl kurių kartais šiandien ir gėda“, – teigia R. Leitanaitė.
Leidinio sudarytojų, istorikų ir kritikų parengti tekstai ne tik pristato kiekvieną laikmetį, bet ir sujungia nuotraukose užfiksuotus pastatus. Fotografijų autoriai – menininkai Gintaras Česonis, Norbertas Tukaj, Raimondas Urbakavičius, Arūnas Gliaudys. Gausu ir muziejų archyvų, pačių architektų užfiksuotų darbų.
Trys Lietuvos architektūros modernizmui itin svarbūs etapai tilpo į 304 puslapius, kurie ne tik nužymėjo šimtmečio lietuviškosios architektūros eigą ir progresą, bet ir simboliškai paminėjo periodinės architektūrinės spaudos, kaip architektūros ir visuomenės ryšio, svarbą. Ši retrospektyva yra ypatinga įžvalgomis į praeities indėlį, tačiau istorija kuriama ir dabar naujomis idėjomis ir įgyvendinamais projektais.
