Statyba ir architektūra 2014 n12

11

Kaina 8,60 Lt 2,49 Eur

2014/12

MIESTŲ TRANSFORMACIJOS VARIKLIS – KONVERSIJOS PROJEKTAI RENOVUOTI AR GRIAUTI: KODĖL TENKA LOPYTI TAI, KAS NEBELOPOMA? GRUNTO NUOŠLIAUŽOS – PAVOJUS, KARTAIS UŽGRIŪVANTIS NETIKĖTAI AUTOMOBILIŲ SPŪSTIMS MAŽINTI – EUROPOS DIDMIESČIŲ PATIRTIS STATYBŲ SEKTORIAUS ASOCIACIJŲ IR JŲ ĮMONIŲ ŽVILGSNIS Į BESIBAIGIANČIUS BEI ATEINANČIUS METUS

VILNIAUS SENAMIESTIS:

20 METŲ„UNESCO“ GLOBOJE

Turinys STATYBA

4 TEMA

Miestų transformacijos variklis – konversijos projektai

Kristina Matvejenkaitė, Mindaugas Pakalnis, Aida Štelbienė

10 FORUMAS

Renovuoti ar griauti: kodėl tenka lopyti tai, kas nebelopoma?

Virginijus Dastikas, Justas Ingelevičius, Rūta Matonienė, Steponas Vaičikauskas, Kęstutis Vanagas, Saulius Vagonis

16 FORUMAS

Statybos įstatymo pakeitimo projektas: ar sugriežtinti reikalavimai duos naudos?

Kęstutis Kurklys, Rimvydas Pranaitis, Juozas Vaškevičius, Algirdas Žebrauskas

18 URBANISTIKA

Klaipėdos bendrajam planui – miesto plėtros iššūkiai Mindaugas Pakalnis, Algis Vyšniūnas

24 PLANAVIMAS

Teritorijų planavimo įstatymas: situacijos, kurių nėra ir negali būti Gintautas Tiškus

30 PAVELDAS

ARCHITEKTŪRA

Vilniaus senamiestis: 20 metų UNESCO globoje Gediminas Rutkauskas

34 PAVELDAS

Istorinis centras – neiškerpama Vilniaus dalis Jonas Glemža

36 PAVELDAS

Nykstančios Lietuvos pilys: ko siekiame jas gaivindami

Algimantas Degutis, Kęstutis Mikšys, Snieguolė Stripinienė

40 KRAŠTOTVARKA

Japonijos kraštovaizdžio architektūros dominantė – meilė gamtai Petras Grecevičius

44 STUDIJOS

Architektų rengimas Baltijos šalyje: panašumų daugiau nei skirtumų Elena Archipovaitė, Donatas Cesiulis

50 PASAULIS

Dirbtinis natūralus dangus Paolo Di Trapani

54 PASAULIS

Estetika kaip architektūros kokybės kriterijus Aida Štelbienė

KRAŠTAS

58 TECHNOLOGIJOS

Grunto nuošliaužos – pavojus, kartais užgriūvantis netikėtai

Neringa Dirgėlienė, Rimantas Mackevičius, Arnoldas Norkus

62 TECHNOLOGIJOS

Automobilių spūstims mažinti – Europos didmiesčių patirtis Gintaras Neniškis, Jonas Pinskus, Artūras Razbadauskas

76 METŲ APŽVALGA

Statybų sektoriaus asociacijų ir jų įmonių žvilgsnis į besibaigiančius bei ateinančius metus

84 KRAŠTAS Utenos apskritis

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 31 AHK – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai 68 Akustinių tyrimų centras 69 Alytaus profesinio rengimo centras 48 ABB 25 „Daistatus“ 112 „Doka“ III virš. „Eika“ 39 „Finnfoam“ 102 Ignalinos rajono savivaldybė 37, 97, 105 „Jaukus namas“ 22 „Klaipėdos liftas“ 101 „Knauf“ 82 Lietuvos vandens tiekėjų asociacija 29 „Linatė sistemos“ 43 „Litaiva“ 48 „Litgrid“ 8 „Mandelli“ 48 „Merko statyba“ 106 Molėtų rajono savivaldybė 106 „Molėtų švara“ 20 Panevėžio statybos trestas 33 „Paroc“ 27 „Pastatų diagnostika ir statyba“ 13 „Peri“ 74 Polistireninio putplasčio asociacija 81 Raseinių šilumos tinklai 3 „Rockwool“ 7 SDC LT – „Messe Frankfurt“ 18 „Sweco Lietuva“ II virš., 64 „TAEM Projektų valdymas“ 65 „TAEM Urbanistai“ 9 „Topometra“ IV virš. „Uponor“ 96 Utenos butų ūkis 86 Utenos rajono savivaldybė 94 Utenos regiono atliekų tvarkymo centras 92 „Utenos kolegija“ 90 „Utenos vandenys“ 80 „Varėnos šiluma“ 91 „Vidista“ 70 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras 58 Vilniaus Gedimino technikos universitetas 98 Zarasų rajono savivaldybė

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė, Liudmila Michalkevičienė Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Greitos naudos siekimu Lietuvoje įprastai kaltinamas verslas. Bet planuodama daugiabučių renovaciją panašiai elgiasi valstybė.

Tiksliau pasakius – siekdama nustebinti įspūdingais projektų tempais ir apimtimis, ji merkia milijonus ir pasmerkia gyventojus gauti trumpalaikį efektą. Verslas neabejoja – daugybė renovacijos projektų, kuriais bandoma gaivinti tai, kas nebegaivintina, yra visiškai neracionalūs. Bet politinės valios sukurti teisinę sistemą, skatinančią griauti senus pastatus ir vietoj jų statyti naujos kokybės būstą, vis neatsiranda. Apie tai su pašnekovais diskutavome „Forumo“ rubrikoje.

Pagrindinė 12-ojo šių metų žurnalo numerio tema – pramonės teritorijų konversija. Tai dar viena sritis, kurios plėtojimo anaiptol neskatina teisinė bazė. Per keliolika pastarųjų metų miestams sugrąžinta daugybė nugyventų gamybinių teritorijų, bet teisininkai įspėja – iki šiol projektų kokybė labiau priklauso ne nuo šį procesą reguliuojančių įstatymų, o nuo juos plėtojančio verslo sąžiningumo. O konversija – viena racionaliausių miestų plėtros priemonių. Apie tai kalbėta pristatant taikomąjį tyrimą „Pramonės zonų konversijų galimybių studija“.

Uostamiestyje aptarinėjama dar trejus metus galiosiančio Klaipėdos bendrojo plano stebėsenos ataskaita. Ekspertai prognozuoja ne itin optimistinį miesto raidos scenarijų, jei nebus skirta deramo dėmesio miestiečių gyvenimo kokybei gerinti. Urbanistai ne tik įspėjo dėl „evakuacijos“ į priemiestines zonas mastų, bet ir prabilo apie getų formavimosi mieste grėsmę. Teko pripažinti – daugybė šiandienių Klaipėdos problemų atsirado dėl netinkamo miesto planavimo. Ypač dėl to, kad dalis Klaipėdos liko atitverta nuo jūros.

Prieš 20 metų iš UNESCO atėjusi žinia apie Vilniaus istorinio centro įtraukimą į Pasaulio paveldo sąrašą ypatinga buvo visai Lietuvai – tai buvo savivertės augimui itin svarbus dar vienas mūsų valstybės gautas pasaulio pripažinimas. Su specialistais kalbėjomės apie tai, kaip pasikeitė sostinė per tuos kelis dešimtmečius ir ko dar reikėtų mokytis.

Dar viename paveldo aktualijoms skirtame straipsnyje skaitykite apie pilių atkūrimo problemas. Rasti sprendimą, kaip suderinti istorijos atspindėjimą ir šiuolaikinius poreikius, pripažino pašnekovai, nėra paprasta. Paveldo temai skirta ir ne viena metų pabaigoje pasirodžiusi mokslo monografija.

Skelbiame dviejų knygų recenzijas.

Architektų bendruomenė neseniai konferencijoje diskutavo apie poreikį suformuluoti architektūros kokybės kriterijus.

Vienas jų – estetika. Pasaulis neturi vienos nuostatos – mūsų autorė ne vienos valstybės dokumentuose įžvelgė bandymų eliminuoti šį kriterijų iš architektūros vertinimo lauko. Kaip šiuo klausimu apsispręs Lietuva – dar neaišku.

Atiduoti pagarbą besibaigiantiems metams, pasidalyti ateinančių metų prognozėmis paprašėme statybos sektoriaus asociacijų ir joms priklausančių įmonių.

Rubrikoje „Kraštas“ pristatome paskutinę mūsų sąraše – Utenos – apskritį.

Ir kartu su Jumis jau nekantriai laukiame 2015 metų.

Viršelyje – G. Bartuškos nuotr.

7

6

Skylėta teisinė pramonės teritorijų gaivinimo bazė verčia abejoti galutinio rezultato kokybe

MIESTŲ

TRANSFORMACIJOS

VARIKLIS –

KONVERSIJOS

PROJEKTAI

r.1

20

N 14

MA

TE 2/

Griovimo darbų pradžia buvusioje „Skaiteks“ gamykloje.

S. Žiūros nuotr.

Rusnė MARČĖNAITĖ

Trūksta pasitikėjimo ligšioline praktika

Vilniaus pieno kombinato vietoje iškilęs prekybos ir pramogų centras „Panorama“, vietoj sandėlių pastatytas gyvenamųjų namų kompleksas „Oslo namai“, tankų dalinio karinės bazės teritorijoje išaugęs Šiaurės miestelis, „Komunaro“ staklių gamyklos vietoje suprojektuotas kompleksas „Šaltinių namai“, Kuro aparatūros gamyklos pastatuose įsikūręs „Loft Town“, duonos kepyklą „Vilniaus duona“ pakeitę „Naujamiesčio namai“ Vilniuje, dešimtmetį vegetavusiame „Tiesos“ spaustuvės pastate įsikūrusi ekspozicijų erdvė „Titanikas“, buvusiame tabako fabrike vietą radęs Kultūros fabrikas Klaipėdoje, „Spindulio“ spaustuvės pastate įsikūręs viešbutis „Europa Royale Kaunas“, Kauno pieno centro komplekse įrengiami Karaliaus Mindaugo apartamentai – tai tik dalis per pastaruosius keliolika metų Lietuvos padangėje plėtotos pramoninių teritorijų konversijos pavyzdžių.

Nors projektų įgyvendinta nemažai, teigti, kad per tą laiką pramoninių teritorijų pritaikymas naujoms funkcijoms tapo paprastai išsprendžiama užduotimi, nekilnojamojo turto (NT) projektų plėtotojai ar savivaldos atstovai negalėtų. Konversija vis dar vykdoma gana chaotiškai, fragmentiškai, geriausiu atveju – pasiremiant bendrais darniosios plėtros principais, ignoruojant tokios paskirties teritorijų specifiką. Šias proceso ydas skundžia ir urbanistai, ir verslininkai, ir akademinė bendruomenė, ir gyventojai, kurie tikisi ne deklaruojamos, bet tikros naujam gyvenimui prikeltų pastatų kokybės ar bando savo jėgomis socializuoti buvusias gamybines erdves.

Studijos tikslas – subalansuoti konversijos procesą

Problemos įvardijimas tapo atspirties tašku trims organizacijoms – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai (LNTPA), kūrybinių industrijų parkui Architektūros centrui ir Lietuvos architektų sąjungai (LAS), rudenį, iš dalies parėmus Lietuvos kultūros tarybai, įgyvendinusioms taikomąjį tyrimą „Pramonės zonų konversijų galimybių studija“. Projekto tikslas – išnagrinėti tokių teritorijų tvarkybos privalumus ir trūkumus, atsižvelgiant į demografinę, socialinę, ekonominę bei teisinę šalies miestų padėtį rasti ar sukurti įrankių, kurie pramonės teritorijų konversiją paverstų kryptingu, gerai organizuotu, subalansuotu procesu.

Tyrimo metu atlikta ir kokybinė konversijos projektų plėtotojų apklausa.

Prieš kelias savaites tyrėjų įžvalgos ir rezultatai buvo pristatyti apleistų pramonės teritorijų reinkarnacija suinteresuotai auditorijai. Tyrėjai pabrėžė – termino „konversija“ ta prasme, kuria jį vartoja urbanistai, t. y. apleistų pramonės teritorijų sutvarkymas, kai teritorija vėl tampa aktyvia miesto dalimi ir tarnauja gyventojų reikmėms, nesuprastų ne tik kalbininkai: Lietuvos Respublikos teisenoje nėra išsamaus konversijos termino apibrėžimo.

Teritorijų planavimo normose, pasak vieno tyrėjų – urbanisto, bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, yra vienintelė vieta, kur apibrėžtas šis terminas – tai neefektyviai naudojamų užstatytų teritorijų – miestų centruose ir jų prieigose esančios taršios ar neefektyvios pramonės – antrinis panaudojimas. Vis dėlto normose taip pat teigiama, kad

9

8 Prekybos centras „Panorama“.

konversija – tai veiksmingas įrankis siekiant tolygiau išdėstyti darbo ir gyvenamąsias vietas, sukurti sąlygas aplinkos, užstatymo, susisiekimo sistemai ir inžinerinei įrangai atnaujinti, didinti funkcinės ir fizinės gyvenamųjų teritorijų struktūros integralumą, sudaryti sąlygas taršai mažinti, kurti palankią investicijoms aplinką.

Sprendimas, leidžiantis sutankinti miestus

Gyvenamasis kompleksas „Loft Town“.

Gyvenamasis kompleksas „Oslo namai“.

Pasaulis neabejoja nebeefektyvių pramonės zonų konversijos prasmingumu. Ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas, sostinės „Skaiteks“ gamyklos konversijos vyriausiasis architektas M. Pakalnis argumentuoja vaizdžiai: „Jei perdirbame tuščią alaus skardinę, turime taip elgtis ir su susidėvėjusiomis teritorijomis vidinėse miestų dalyse.“ Pasak M. Pakalnio, pažiūrėjus Jungtinių Tautų organizacijos skelbiamas gyventojų skaičiaus kitimo prognozes tampa akivaizdu, kad auga miestuose gyvenančių žmonių skaičius, tad miestai turėtų prisiimti iš esmės visą populiacijos augimą. Tai ypač pasakytina apie besivystančių šalių miestus. Laikui bėgant ir dramatiškai augant gyventojų skaičiui, kiekvieno hektaro, kurį bus galima skirti ne gyvenamajai, o žemės ūkio paskirčiai, vertė didės vis labiau.

Lietuvos miestuose gyventojų skaičius pagal prognozes žymiai neaugs. Kai kuriuose piešiama net priešinga perspektyva – tolesnis gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tokiu atveju miesto plėtimasis, reiškiantis ir išaugančias infrastruktūros sąnaudas, yra dar pražūtingesnis.

Specialistų vertinimu, klausimas, ar mirusių pramonės teritorijų atgaivinimas yra aktualus Lietuvai, neturėtų kilti jau vien įvertinus, kokius gabalus jos išplėšia iš miesto veido ir kad tokiu būdu tankinamas miestas yra reali galimybė sustabdyti teritorijos išskydimą į pakraščius. Anot M. Pakalnio, net ir trūkstant konversijos proceso reglamentavimo, tokie projektai yra realizuojami lengviau nei tradicinis miestų tankinimas, kurį įprastai iš visų jėgų stabdo potencialūs naujų objektų kaimynai, saisto reiklus reglamentas, visą procesą paversdamas sunkiai prognozuojamu, valdomu ir realizuojamu.

Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, sostinėje konvertuotinos teritorijos sudaro apie 900 hektarų, iš kurių apie 120 hektarų yra centrinėje miesto dalyje. M. Pakalnio vertinimu, jei NT plėtotojai turėtų patogių įrankių šių teritorijų tvarkybai, sostinė galėtų bent dešimčiai metų sustabdyti nepageidaujamą plėtrą į pakraščius.

Beje, Vilniaus miestas ir šiandien sėkmingai konkuruoja su rajonu – mieste pastatoma du kartus daugiau nei rajone. Tai rodo, kad vilniečiai vertina miestą kaip struktūrą. Kauno mieste ir rajone būstų statoma po lygiai, o Klaipėdoje situacija dėl pastaraisiais dešimtmečiais įvykdytų miesto planavimo klaidų visai kitokia – po krizės akivaizdus statybų masto didėjimas periferijoje.

Uostamiestyje stringa ir konversijos projektai. M. Pakalnio įsitikinimu, dėl to kaltas politikų sprendimas NT projektų plėtotojams pirmiausia atiduoti toliau nuo centro esančias pramonės zonas – pirkėjams tokios nepatrauklios, tad jie verčiau renkasi statyti individualiuosius namus.

Mokytis galima iš pasaulio patirties

M. Pakalnio nuomone, vienas svarbiausių klausimų, dėl kurių turi apsispręsti Lietuva – koks vaidmuo konversijos procesuose bus suteikiamas savivaldai ir kokią įtaką bus leista turėti bendruomenei. Įgyvendintais konversijos pavyzdžiais galima pagrįsti ir darnaus savivaldos bendradarbiavimo su verslu modelį (taip buvo įgyvendintas savo reikšmę praradusio uosto teritorijoje įkurto gyvenamojo kvartalo Malmėje projektas, Švedijoje – projektas „B001“), ir sistemą, kai savivaldybė pasilieka tik dokumentų įformintojo vaidmenį (projektas „Barcode“ Norvegijoje, Osle). Pirmas šių pavyzdžių laikomas vienu įspūdingiausių gyvenamųjų kvartalų projektų Europoje, antras kritikuojamas dėl to, kad projektuota neatsižvelgiant į kontekstą – gražūs, bet aukštybiniai pastatai suformavo sieną, nutraukė ryšius tarp miesto ir uosto, taigi ir fiordo.

r.1

20

N 14

MA

TE 2/

IDĖJOS ŠAKNYS – MANHATANE Idėja nenaudojamus gamybinius, pramoninius pastatus pritaikyti gyvenimui ir darbui kilo XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje JAV (Niujorke, Manhatane). Tuomet žemės kaina miesto centre staiga pakilo, ir daugumą pramoninių objektų teko iškeldinti į miestų pakraščius. Centrinėse miestų dalyse liko tuščios erdvios jų patalpos – jomis netrukus pradėjo domėtis loftų erdvumo, aukštų lubų ir puikios natūralios šviesos sužavėti menininkai (šio perversmo pradininkas – dailininkas Andy Warholas). Tad imta kovoti už pramoninės architektūros objektų išsaugojimą. Dažnai būdavo stengiamasi specialiai išlaikyti apleisto pastato įspūdį.

Vienas motyvų suvienyti verslo ir savivaldos pastangas konversijos projektuose, specialistų teigimu, yra išaugančios galimybės pritraukti užterštoms teritorijoms valyti reikiamų lėšų iš europinių fondų. Urbanistas atkreipė dėmesį – ne vienu atveju užterštomis buvusios gamybinės zonos tapo ne dėl vykdytos veiklos, bet dėl įrangos grobstymo, prasidėjusio nutrūkus jų veiklai: kai demontuojant įrangą tokios taršios medžiagos kaip tepalai buvo išliejamos tiesiai ant žemės.

Efektyvaus savivaldos ir verslo bendradarbiavimo pavyzdys – skaičiavimo prietaisų gamyklos „Skaiteks“ konversijos projektas.

Be savivaldybės tarpininkavimo siekiant gauti europinę paramą ir finansinio pačios savivaldybės indėlio savo teritorijai išvalyti (tai kainuos beveik 13,5 mln. litų, iš jų 5,2 mln. litų sudaro Europos Sąjungos parama, 4,15 mln. litų – savivaldybės lėšos, dar 4,15 mln. litų – projekto plėtotojo lėšos) šimtamilijoninis projektas, ko gero, šiandien būtų dar nepradėtas.

Be griovimo darbų apsieinama retai

Ne tik specialistams akivaizdu – vieno savininko rankose laikomos konversijos vadžios duoda greitesnį ir efektyvesnį rezultatą nei pavienės išskaidyto NT savininkų pastangos. Pavieniai savininkai neturi galimybių įgyvendinti urbanistinę struktūrą ir architektūros išraiškos kokybę reikšmingai keičiančių projektų. Jie gali susitarti dėl vaikų aikštelės įrengimo, bet neturi galimybių keisti kvartalo vidaus struktūrą – imtis tokių projektų, kurie reikalauja didesnės intervencijos, tarkime – dalies statinių griovimo.

Bent dalinis pramoninės paskirties statinių išgriovimas yra retu atveju išvengiama konversijos proceso dalis.

Teisinę pramoninių teritorijų konversijos situaciją vertinusi advokatė Kristina Matvejenkaitė išskyrė du pagal teritorijos išvalymo apimtis atskiriamus konversijos tipus: maksimaliąją ir taikomąją. Maksimalioji konversija, reiškianti, kad gaivinamoje teritorijoje išgriaunama beveik viskas ir statoma iš naujo, gali būti vienintelė išeitis esant dideliam teritorijos užterštumui ir tuo atveju, jeigu nėra saugotinų statinių, pripažino K. Matvejenkaitė. Kaip tik tokiu principu iki šiol vykdyta dauguma konversijos projektų Lietuvoje. Specialistų teigimu, didelę įtaką sprendimui rinktis visišką zonos išvalymą turi didesnis darbų efektyvumas ir greitesnis projekto atsipirkimas.

Taikomoji, fragmentinė konversija vykdoma tais atvejais, kai nėra vieno savininko, kuris galėtų imtis esminės pertvarkos, arba kai tam nėra poreikio, taip pat tada, kai nėra teritorijos vientisumo.

Pirmas variantas, atkreipė dėmesį teisininkė, proceso vykdytojui parankesnis teisinio reglamentavimo aspektu – tam tinka šiandieniuose teisės aktuose numatyti sprendimo būdai. Antru atveju, kai pastatai naujai paskirčiai pritaikomi minimaliai transformavus teritoriją, tie patys teisės aktai gali netikti arba nespręsti visų problemų, nes tokiai teritorijai keliami kiti reikalavimai.

Spragos teisenoje verčia abejoti projektų kokybe

K. Matvejenkaitė patvirtino – išsamaus konversijos sąvokos aiškinimo teisės aktuose, ypač visa to, kas susiję su pramonės teritorijų konversija, nėra. „Žinant, kas parašyta teisės aktuose, man, atvirai kalbant, liūdna. Konversijos projektų planuojama daug, jie įgyvendinami. Turime ir puikių pavyzdžių, bet labai abejoju, ar jais tikrai galima didžiuotis, ar jie tokios pat kokybės kaip kolegų pristatomi užsienio pavyzdžiai, – pareiškė K. Matvejenkaitė. – Gal būtų galima pasakyti: žmonės, nebepirkite tų baisių butų, gal tada susimąstys plėtotojai, teisininkai, savivaldybės, Seimas ir kitos institucijos, gal tada bus imtasi radikalesnių sprendimų.“ Analizuojant esamus teisės aktus, K. Matvejenkaitei rūpėjo išsiaiškinti kiekvieną konversijos procesui padėti galinčią smulkmeną. Bet trumpai paaiškinti, kur ieškoti informacijos, problemų sprendimo būdų, susijusių su konversijos projektais, yra neįvykdoma užduotis, pripažino teisininkė. „Tai daug skirtingų procedūrų, etapų apimantis procesas, tad sudėti jį į kelis teisės aktus tikrai negalime. O sudėtingas reguliavimas ir konversiją daro sudėtingą. Reikia svarstyti, kaip tuos teisės aktus susisteminti, kaip padaryti konversiją sklandesnę“, – ragina K. Matvejenkaitė.

Ne visas problemas būtina spręsti įstatymais

Anot teisininkės, svarstytinas klausimas, ar būtinas atskiro, konversijos problematiką aptariančio teisės akto atsiradimas, ar verčiau suformuluoti projektų įgyvendintojams ir dalyviams išsamias rekomendacijas. Užsienio praktikoje populiaru dauge-

11

10 „Skaiteks“ gamyklos teritorija prieš pradedant ir jau įgyvendinus konversijos projektą.

M. Pakalnio studijos medžiaga

tins ta išimtimi pasinaudoti, bet tada visi turime galvoti būdų, kaip pasiekti, kad niekas nenukentėtų, kai bandome viską padaryti greitai ir paprastai.“

Greitoji pagalba – praktikos kodeksas

lį konversijai aktualių klausimų spręsti ne teisės aktais, o bendradarbiaujant šalims – NT plėtotojams, bendruomenei, atsakingoms institucijoms, sukuriant savotišką kodeksą, aptariantį, nuo ko dera pradėti procesus, kokių problemų gali kilti, kur ieškoti sprendimo būdų. Pasiskaičius tokį neprivalomą dokumentą jau galima užbėgti už akių daugeliui problemų, įsitikinusi K. Matvejenkaitė.

Vis dėlto jei teritorijų planavimą reguliuojantys teisės aktai juos aiškinant ir taikant ateityje valstybės, savivaldybių institucijų ir visuomenės būtų traktuojami ne kaip formalių administracinių procedūrų rinkinys (neįvertinant teritorijų planavimo procesu siekiamų konkrečių tikslų bei visuomenės poreikių), o kaip priemonė sklandžiam visų suinteresuotų šalių bendradarbiavimui ir kokybiškoms pramonės teritorijų konversijoms užtikrinti, situacija irgi pasikeistų į gera.

Įstatymo reforma nepanaikino klausimų

Pasak K. Matvejenkaitės, sureguliuoti, palengvinti maksimalios konversijos procesus pabandyta šiemet įsigaliojusia teritorijų planavimo reforma. Nors naujoje įstatymo redakcijoje ir nėra aiškaus įvardijimo, kad tai sprendiniai konversijos tikslams pasiekti, vykdant maksimaliąją konversiją tinka universalios teritorijų planavimo normos. Reforma konversijos procedūras bando pagreitinti, bet teisės aktų skaičiaus nesumažino, tad tik pasikeitė teisės aktų pavadinimai ir normų turinys.

Teisininkė atkreipė dėmesį į vieną konversijos projektams grėsmingą įstatymo skylę: „Pagal naująją įstatymo redakciją numatyta, kad konversijų atveju parengiamajame etape, kai kuriama planavimo užduotis, lyg ir reikia atlikti taršos tyrimus, bet plačiau tai nedetalizuota. Lieka atviras klausimas, ką daryti su užterštomis teritorijomis, kas ir kada turi atlikti taršos tyrimus: nusistatyti veiksmų planą palikta pačiam planavimo organizatoriui. Yra tik keli teisės aktai, kurie kalba apie šių tyrimų vykdymą, teritorijų valymą, bet jie nenumato, kaip tai padaryti greičiau ir efektyviau konversijos atveju.“ Didele problema teisininkė vadina ir naujoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje numatytą galimybę statyti neturint detaliojo plano, remiantis tik bendrojo plano sprendiniais ir patikint administracijos direktoriui parinkti teritorijos užstatymo sprendinius. Tais atvejais, kai bendrajame plane apie konversiją kalbama minimaliai, atsakomybė administracijos direktoriui, K. Matvejenkaitės nuomone, gali būti per sunki: „Konversijai ši naujovė yra didžiulis iššūkis. Nereikia pykti ant NT plėtotojų už tai, kad jie norės greičiau bei lengviau vykdyti konversiją ir ke-

r.1

20

N 14

MA

TE 2/

Vykdant taikomąją konversiją galimybių panaudoti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatus procesams efektyvinti beveik nėra. Anot K. Matvejenkaitės, įprastai šio tipo konversijose susiduriama su inžinerinės ir socialinės infrastruktūros įrengimo, apželdinimo užduočių, architektūrinės išraiškos paieškų problemomis.

Nėra ir mechanizmų užtikrinti privalomą automobilių vietų įrengimą ar apželdinimą. Jei vykdomi tik remonto darbai, net nėra privaloma derinti projektus su savivaldybe. Taigi spragos teisės aktuose leidžia pastatus pramonės zonose, net jei jie yra saugotinos architektūros, rekonstruoti, perstatyti nedalyvaujant subjektams, kurie galėtų padėti tuos procesus daryti kokybiškesnius. „Čia yra galybė nesprendžiamų problemų, kurių negirdi ir nė neprivalo girdėti institucijos. Vis dėlto reikia ginti gyventojų interesus – tų, kurie savo noru, iniciatyva bando konversiją išjudinti ir pagražinti miesto veidą.

Jiems reikia pagalbos“, – sakė teisininkė.

Teisinę pramonės teritorijų konversijos situaciją apžvelgusi K. Matvejenkaitė įsitikinusi, kad Lietuva turėtų suskubti parengti praktikos kodeksą – parankinę priemonę būsimų konversijos projektų dalyviams. Taip pat svarbu įvertinti kiekvienos konvertuotinos teritorijos specifiką ir tam tikras gaires, visa tai, kas galėtų būti naudinga architektams, verslo ar savivaldos atstovams, sukelti į teritorijų planavimo dokumentus, pirmiausia – į bendruosius planus.

Studijos autoriai pabrėžė vieną didelį Lietuvoje vykdomų konversijos projektų trūkumą – daugiafunkciškumo, arba kitaip – fantazijos ieškant naujo pritaikymo pramonės pastatams, stoką.

Pasak architektūrologės Aidos Štelbienės, pasaulis mato kur kas daugiau galimybių nei gyvenamoji, komercijos ar biurų funkcijos, kaip tai įprasta Lietuvoje. Buvusiose gamybinėse erdvėse kuriamos galerijos, restoranai, architektūros, kraštovaizdžio parkai, čia rūpinamasi pabrėžti pramoninės tapatybės išraišką.

Lietuvoje pramoninės praeities išsaugojimas svarbus anaiptol ne visiems konversijos projektų plėtotojams. „Tai liudija ir pastarųjų metų konversijos – „Oslo namai“, „Naujamiesčio namai“,„Šaltinių namai“, kai ne tik sulyginama teritorija, atsiranda naujoviška architektūra, bet net ir pavadinimais kuriamos naujos konotacijos, nauja tapatybė, kuri nebeturi jokio ryšio su praeitimi. Yra tokių atvejų kaip buvusio Pieno centro kvartale kylantys Karaliaus Mindaugo apartamentai, kur vizualiai lyg ir matome pramonę, bet pavadinimu ji paneigiama“, – apgailestavo A. Štelbienė.

Didžiausią grėsmę ryšiams tarp praeities, dabarties ir ateities išsaugoti, architektūrologės nuomone, kelia maksimalioji, kitaip tariant – buldozerinė, konversija. 66 proc. studijos rengėjų apklaustų konversijos projektų Lietuvoje plėtotojų pripažino, kad jiems neatrodo svarbu išlaikyti pramoninį teritorijos charakterį.

A. Štelbienė įsitikinusi, kad urbanistinę miesto raidos istoriją, bent simbolinius jos ženklus, būtina išsaugoti net jei šiandien ji mums neįdomi – tikėtina, kad bus įdomi ateities kartoms. „Išsaugodami pramonės palikimą turtiname miesto identitetą. Vieno laikotarpio architektūros miestas nebūtų įdomus nei mums, nei atvykstantiems svečiams“, – komentavo A. Štelbienė.

Pramonės zonų konversijos galimybių studiją inicijavę LNTPA, Architektūros centras ir LAS planuoja, kad šio darbo, pirmojo projekto etapo, rezultatai bus praktiškai išbandomi antrame etape – kūrybinėse dirbtuvėse. Jų metu bus analizuojamos konkrečios teritorijos plėtros galimybės, kuriami projektiniai siūlymai.

12

FORUMAS

13

RENOVUOTI AR GRIAUTI: KODĖL TENKA LOPYTI TAI, KAS NEBELOPOMA? Miestų plėtros specialistų ir verslininkų raginimas ne modernizuoti, o griauti kai kuriuos sovietmečiu statytus daugiabučius racionalus, perspektyvus ir lengvai įgyvendinamas atrodo tol, kol nenagrinėjama įstatymų bazė. Taigi kokios kliūtys šiandien trukdo radikaliai spręsti neberenovuotinų daugiabučių problemą?

Kam griauti, jeigu galima sulopyti? Tokiu atsakymu vadovaujantis šiandien vykdoma daugiabučių renovacija. Pasirinkimu lopyti išlaikomas ir tikslas renovuoti, siekiant padidinti pastatų efektyvumą. Vis dėlto kiekvienas verslininkas žino, kad norint didinti efektyvumą ir siekiant ilgalaikės naudos dažnai reikia investuoti ir kartais priimti drąsius sprendimus. Žinoma, prieš tai atsakius į klausimą, ar investicijos atsipirks.

Gyvenant šia diena ir negalvojant apie ateitį akivaizdu, kad renovacija atsieina pigiau nei namų griovimas ir statymas iš naujo.

Tačiau jei į būsto efektyvumo didinimą žiūrima kaip į ilgalaikę investiciją, kuri turi duoti grąžą, klausimų nebekyla – senųjų vietoje reikia statyti naujus namus su naujomis inžinerinėmis ir telekomunikacijų sistemomis. Panašu, kad kol kas valdančiuosius, sprendžiančius renovacijos klausimus, stabdo būtent baimė priimti ryžtingą sprendimą, kuris reiškia didesnę investiciją.

Kad sprendimas griauti senus daugiabučius jų vietoje statant naujus būtų sėkmingas, būtina sukurti sklandžiai veikiančią sistemą, apimančią tokius klausimus kaip sklypo nuosavybės teisės, gyventojų iškeldinimas ir pan. Šios sistemos sukūrimas – užduotis valdžios atstovams ir specialistams. Beje, daugiabučių renovacijos klausimus gana sėkmingai išsprendė mums retai pavyzdžiu būnanti Rusija, kuri dažniausiai renkasi sprendimą namą statyti iš naujo, o ne jį lopyti. Šioje šalyje įkurtas Apstatomų teritorijų plėtros institutas rūpinasi žemės sklypų daugiabučiams namams plėtoti priežiūra.

Mechanizmas sudėtingas, tačiau atliekamas nuosekliai: pagal apibrėžtus kriterijus specialiai komisijai nustačius, kad namas nebėra tinkamas renovuoti, organizuojamas aukcionas. Jame dalyvaujantis ir aukcione geriausią kainą pasiūlęs statytojas gauna ne sklypo nuosavybės, bet jo plėtros teisę.

Kęstutis VANAGAS Savivaldybės organizuoja renginius, kurių metu planuojamų griauti daugiabučių savininkai supažindinami su reikiamais Statybų bendrovės dokumentais ir terminais. Pagal susitarimą butai yra arba išperkami iš gyventojų, įskaitant patirtus nuostolius dėl gyvenamo„YIT Kausta“ generalinis sios vietos keitimo, arba žmonėms suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, kol bus pastatytas naujas namas. direktorius Toks modelis, pritaikytas mūsų šalies sąlygoms, padėtų užtikrinti sklandų gyvenamųjų namų kvartalų atnaujinimą dešimtmečius į priekį.

Kita problema, apie kurią, mano akimis, vis dar kalbama per mažai – kompleksinių sprendimų stoka. Lietuvoje dažniausiai organizuojami pavieniai renovacijos projektai. Investicija į ne vieno namo, bet į namų kvartalo atnaujinimą padėtų ne tik optimizuoti sąnaudas, bet ir sėkmingai išspręsti vienas didžiausių senųjų daugiabučių kvartalų problemų – plėsti šiandienos poreikių nebeatitinkančias automobilių stovėjimo aikšteles, atnaujinti senas, nesaugias vaikų žaidimų aikšteles, įvažiavimus ir šaligatvius.

Tikėjimas tik kompleksinių sprendimų nauda lėmė ir „YIT Kausta“ nuostatą dalyvauti tik tuose daugiabučių renovacijos projektų konkursuose, kuriuose vienu metu renovuojami ne mažiau kaip trys namai. Vis dėlto šiandienos sąlygomis laikomės pagrindinės nuostatos, kad didžioji dauguma šalies daugiabučių nebeatitinka šiandienos kokybės, energinio efektyvumo reikalavimų ir gyventojų poreikių.

Tiesa, tokie „nepopuliarūs“, tačiau visuomenei naudingi sprendimai kaip senų daugiabučių keitimas naujais pirmuosius griaunant iš pradžių sulaukia neigiamo atsako, tačiau kad įvyktų teigiamų pokyčių, būtina labiau informuoti visuomenę apie tokių pokyčių teikiamą naudą. Turime būti reiklesni kokybei ir geriau išmanyti tai, į ką, kad ir netiesiogiai, investuojame kiekvienas būdami valstybės piliečiais. Be to, sėkmingai įgyvendinti daugiabučių atnaujinimo projektą, laikantis sprendimo ne lopyti prakiurusius pastatus, bet statyti kokybiškus, tvirtus ir šiandienos sąlygas atitinkančius namus, reikia griežtos valstybės pozicijos ir aiškios, gerai organizuotos bei prižiūrimos sistemos.

20

1

r 4N

.12

S MA U R /FO

Miesto plėtra neatitinka šios dienos realijų: gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja, o miestuose įsisavinamos naujos teritorijos, esančios toliau nuo centro. Miesto širdyje daugėja apleistų namų, teritorijų, taip pat nerenovuotinų namų. Dalis pastatų nerenovuotini dėl susidėvėjimo, dalis dėl plano struktūros, pavyzdžiui, buvę koridorinio tipo bendrabučiai, turintys visiškai kitaip planuotas inžinerines sistemas.

Buvusioje Rytų Vokietijoje renovacija vyko spartesniais tempais ir drąsesniais metodais. Didėjant emigracijai dalis butų sovietinės statybos namuose liko tušti. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją dažnai buvo mažinamas namų aukštingumas, įrengiami eksploatuojami stogai, terasos, namai bei jų aplinka buvo pertvarkomi ir pritaikomi naujiems poreikiams.

Drąsesnę renovaciją leido vykdyti tai, kad butai nebuvo privatizuoti iš karto. Taip pat Vokietijoje populiarus modelis, kai butai priklauso įmonei, organizacijai, o gyventojai juos nuomojasi. Pas mus kitokia situacija, taigi drąsesnę renovaciją ar griovimą ir naujų namų statymą galėtume vykdyti tik turėdami visų butų savininkų sutikimą.

Plėtotojams reikėtų įtikinti gyventojus, kad griovimas ir nauja statyba jiems, be abejo, naudingi. Mūsų įmonė nagrinėjo teorinę galimybę kompleksiškai atnaujinti vieną Naujamiesčio kvartalą, griaunant namus ir jų vietoje statant naujus. Detalizavome, kaip galėtų atrodyti naujai pastatytas namas. Siūlytume įrengti aukštesnes lubas, racionaliai išdėstyti erdves, įrengti gerą butų garso izoliaciją. Projektavome A energinės klasės namą, kuriame būtų įrengtos naujos inžinerinės sistemos su galimybe butuose reguliuoti šildymą, vėdinimo Justas INGELEVIČIUS sistema su rekuperacija. Visiems gyventojams būtų įrengtos erdvios terasos.

Architektų biuro Visas projektavimo procesas turėtų vykti itin skaidriai ir glaudžiai, bendradarbiaujant su gyventojais. Pro„JP architektūra“ cesas ekonomiškai pagrįstas taptų tik didinant namo plotą, aukštį ir naujus butus parduodant. Taigi reikalinarchitektas gas susitarimas, kurie butai atitektų seniesiems gyventojams.

Statant naują namą labai aktualus laikinas gyventojų apgyvendinimas. Taip pat statybos trukmę būtina sumažinti iki minimumo. Šiuo atveju tradiciniai statybos metodai trunka per ilgai. Naujam namui būtina naudoti surenkamas, fabrike paruoštas konstrukcijas. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai naudojant paruoštus kompozitinius modulinius medžio betono elementus 8 aukštų namas statybos aikštelėje surenkamas per 8 dienas dirbant vos kelių žmonių komandai. Lietuvoje irgi yra įmonių, gaminančių modulinius namus, ekologiškas medžio karkaso ir presuotų šiaudų sienų plokštes. Vykdant projektą reikėtų pasirinkti novatoriškiausius ir efektyviausius sprendimus. Jau susiformavusioje miesto dalyje nėra galimybės ir poreikio platinti gatves, taigi didinant automobilių stovėjimo vietų skaičių blogėtų eismo situacija, didėtų spūstys. Dabar galiojančios normos nepriklausomai nuo namo vietos mieste reikalauja įrengti atitinkamą skaičių automobilių statymo vietų. Kol kas net statant namą miesto centre negalima transportui skirtas vietas kompensuoti įrengiant patogias rakinamas dviračių laikymo patalpas.

Užtikrinant, kad statant naujus namus centrinėje miesto dalyje ir įrengiant patogias požemines automobilių saugyklas bendras teritorijoje esančių stovėjimo vietų skaičius nedidėtų, labai svarbus savivaldybės vaidmuo. Mat įrengus požemines automobilių saugyklas, atitinkamas skaičius antžeminių automobilių statymo vietų turėtų būti panaikintas ir jų vietoje turėtų būti sudarytos sąlygos darniam transportui: nutiesti tvarkingi asfaltuoti dviračių takai, dviračiams pritaikytos sankryžos, visuomeninio transporto juostos, praplėstos žaliosios erdvės.

Idėja griauti nerenovuotinus daugiabučius skamba gražiai ir sklando jau senokai. Seni daugiabučiai tikrai nepuošia miestų. Atrodytų, kad ir tam tikrose vietose (miesto centre, senamiestyje, prestižiniame rajone) tam yra logiškas ekonominis pagrindimas – nekilnojamojo turto plėtotojas, supirkęs visų daugiabučio gyventojų butus, įgytų teisę seno daugiabučio vietoje statyti naujus statinius. Tačiau esminė problema yra tai, kad daugiabučiuose esantys butai yra privati nuosavybė, todėl pernelyg keblu įkalbėti visus namo gyventojus (dažniausiai sovietiniuose daugiabučiuose yra bent keliasdešimt butų) išsikelti iš savo būsto – parduoti butus arba tapti tokio projekto partneriais.

Taigi bet kuris plėtotojas, nusitaikęs į seną daugiabutį namą, turėtų susitarti mažiausiai su keliomis dešimtimis savininkų. Užtenka bent vieno jų nenoro išsikelti iš savo buto – ir daugiabučio namo griovimas tampa problema. Praktika rodo, kad susitarti su tiek daug skirtingai mąstančių, skirtingus lūkesčius ir nuostatas turinčių asmenų kone neįmanoma. Todėl plėtotojai tokiuose projektuose rizikuoja tapti kelių ar net vieno asmens įkaitais. Juk prievartinio mechanizmo perimti butus nėra.

Netgi valstybei, turinčiai galimybę paimti žemę visuomenės poreikiams, ne visada pavyksta tai padaryti.

Būna, kad ir keliai tiesiami vingiuoti, nes nepavyksta išpirkti visų namų ar sklypų.

Kitas pavyzdys – Vilniaus Šnipiškių rajonas, kuris, nors ir yra patrauklus nekilnojamojo turto plėtrai, modernią išvaizdą įgauna lėtai. Nors čia dominuoja ne daugiabučiai namai, o namų valdos, plėtotojui, norinčiam nusipirkti žemės, reikia susitarti su vienu ar keliais savininkais, bet ir tai retai pavyksta – daug gyventojų Saulius VAGONIS tiesiog nenori niekur keltis, arba jų lūkesčiai, susiję su nuosavybės kaina, gerokai viršija pirkėjų galimybes ir NT bendrovės „Ober-Haus“ rinkos kainas. Taigi Šnipiškės – vis dar labiau lūšnynų nei dangoraižių rajonas.

Vertinimo ir rinkos tyrimų Kitas gana svarbus aspektas yra tai, kad Vilniaus mieste tikrai yra dar daug patrauklių vietų statyboms – departamento vadovas tuščių sklypų arba sklypų bei griautinų pastatų, priklausančių vienam ar keliems savininkams. Su jais susitarti yra daug daugiau galimybių nei su keliomis dešimtimis žmonių. Todėl esu įsitikinęs, kad senieji daugiabučiai Vilniuje dar ilgus dešimtmečius stovės kaip stovėję, kol bus sukurti mechanizmai, kaip iškeldinti gyventojus iš tokių namų, arba tol, kol mieste bus pakankamai alternatyvių vietų statyboms. Plėtotojams šiuo metu nėra ir artimiausiu metu tikrai nebus rimtesnės motyvacijos net ir itin patraukliose vietose išpirkti dešimčių ar šimtų žmonių nuosavybę arba su jais kartu bandyti vykdyti bendrus projektus.

15

14

FO RUMAS Apie senų, sovietmečiu statytų daugiabučių griovimą Vilniaus savivaldybėje jau svarstoma, bet kol kas nelabai intensyviai. Esame iškėlę tikslą visus gyvenamuosius rajonus tvarkyti kompleksiškai. Tačiau daugiabučiai, statyti 1965, 1970 ar 1975 metais, jau gali būti pasiekę savo ribines galimybes ir nebeatitikti šiuolaikinių gyventojų lūkesčių. Jei tokie namai nebus tvarkomi, vieną dieną jie gali tiesiog sugriūti.

Daugiabučių namų renovacija – vienas būdų atnaujinti namo išorę ir inžinerinę vidaus įrangą, sumažinti energijos sąnaudas gyventojams, bet renovacija iš esmės nepakeis gyvenamosios aplinkos kokybės: sovietmečiu suplanuoti nedideli ar pereinami kambariai, mažytės virtuvės, neekonomiškas erdvės naudojimas.

Idėja perstatyti senus daugiabučius greičiausiai būtų sutikta su nepasitikėjimu ir sukeltų didelį visuomenės pasipriešinimą. Savivaldybė neturi teisinių prielaidų vienašališkai priimti sprendimą gyvenamąjį namą griauti ir jo vietoje statyti naują. Butai ir bendrosios namo patalpos – privati gyventojų nuosavybė, tad savivaldybė sprendimų už juos priimti negali.

Manome, kad procesą turėtume pradėti atsargiai, nuo mažų pilotinių projektų įgyvendinimo. Galbūt pirmieji galėtų būti perstatyti bendrabučio tipo namai ar namai, kuriuose daugiau socialinio būsto. Tokiu atveju savivaldybei būtų lengviau tarpininkauti tarp gyventojų ir statytojų. Naujų gyvenamųjų namų statyba nėra tiesioginė savivaldybės funkcija, todėl rangos darbus patikėtume profesionalams. Žinoma, ant savivaldybės specialistų pečių užgultų kompleksinis rajonų perplanavimas, papildomų plotų, kuriuose galėtų atsirasti nauji namai, paieška. Į naujus namus, kaip į tam tikrą manevrinį būsto fondą, laikinai galėtų Rūta MATONIENĖ būti perkeliami gyventojai, kol jų namas būtų perstatomas. Geriausia šį procesą būtų organizuoti taip, kad žmonės Vilniaus miesto savivaldybės nebūtų verčiami kraustytis iš savo rajono, kad jie galėtų gyventi įprastoje aplinkoje. Bet metodų, kaip tai padaryti Miesto plėtros departamento sklandžiai, kol kas neturime, svarstome tik teorines galimybes. direktoriaus pavaduotoja Pradėjome ieškoti informacijos, kas norėtų dalyvauti pilotiniuose projektuose – visų pirma aktyvių gyvenamųjų namų bendrijų. Esame numatę keletą pilotinių kompleksinio planavimo rajonų. Tai būtų Žirmūnai – vienas seniausių stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonų, statytas 1955–1967 metais, taip pat Fabijoniškės – ten aktyvi bendruomenė, rodanti iniciatyvą gerinti savo gyvenamąją aplinką ir būsto sąlygas.

Taigi savivaldybėje ieškoma metodų, vyksta pirminė projektavimo stadija: atliekama gyventojų surašymo duomenų, gyvenamųjų rajonų gyventojų socialinės struktūros, labiausiai senstančių gyvenamųjų rajonų analizė. Tiriame rajonus, kuriems trūksta naujos gyvybės, ko reikėtų, kad jų įvaizdis pagerėtų, atsirastų žmonių judėjimas, socialinis aktyvumas. Manau, šalia modernizuotų daugiabučių netolimoje ateityje galėtų atsirasti ir nauju principu perstatytų gyvenamųjų namų. Privatus verslas dar aktyviai neįsijungė į idėjų generavimo procesą, nors viešojoje erdvėje jau dažniau pasigirsta verslininkų komentarų apie neišvengiamai artėjančią senų daugiabučių griovimo būtinybę.

Gyventojų, ypač jaunų šeimų, sugrąžinimas iš užmiesčio atgal į urbanizuotas teritorijas – labai pozityvus siekis, tačiau svarbu planavimą atlikti korektiškai, kad nenukentėtų dabartiniai gyventojai. Savivaldybė turi užtikrinti kompleksinius urbanistinius sprendimus, pasirūpinti, kad modernizuotas gyvenamasis rajonas išsaugotų savo identitetą. Mes atsakingi už tai, kad būtų surasta tinkamų vietų naujiems namams statyti, kad jie nepablogintų esamos gyvenamojo rajono aplinkos.

Kompleksinio daugiabučių rajonų planavimo ir tvarkymo kontekste iškyla dar viena opi problema – žemės nuosavybė. Savivaldybėms nepriklauso miestų žemė – ją valdo valstybė. Savivaldybei žemės sklypai perduodami tik jos tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Naujų gyvenamųjų namų statyba nebūtų tiesioginė savivaldybės funkcija, todėl žemės tokiam projektui savivaldybė, tikėtina, negautų. Taigi jei valstybė nebus suinteresuota skirti žemės minėtiems kompleksiniams projektams, vien savivaldybės ketinimų neužteks.

Kalbant apie vėliausiai statytus daugiabučių rajonus pirmiausia turėtų būti baigtas žemės nuosavybės grąžinimo procesas, kad visiems bendro projekto dalyviams būtų aišku, kurie tuose rajonuose esantys neužstatyti plotai grąžinus nuosavybę liktų miesto poreikiams.

Kol kas dar labai trūksta aiškios valstybės būsto politikos, nacionalinės strategijos. Gyventojai turėtų aiškiai suprasti jų laukiančią perspektyvą ir pasitikėti projekte dalyvaujančiomis šalimis. Būtina juos tinkamai informuoti apie dabartinę būsto fondo būklę ir apie tai, ką kiekvienas dalyvis laimės dalyvaudamas procese. Šiuo metu dar nėra aišku, kokie finansiniai visų projekto šalių įsipareigojimai būtini ir kokios sąlygos būtų keliamos statybininkams ar investuotojams, kurie statytų tuos naujus namus, kokį vaidmenį šiame procese atliktų savivaldybė, ką laimėtų gyventojai.

20

1

r 4N

.12

S MA U R /FO

Virginijus DASTIKAS Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktorius

Steponas VAIČIKAUSKAS Kauno miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotojas

Ar Kaune daug panašios būklės namų? Jei kalbėtume apie šiuo metu modernizuojamus daugiabučius namus, manau, siūlyti nugriauti blokinius penkiaaukščius ar devynaukščius, kurie statyti prieš keliasdešimt metų, būtų per anksti.

Nei valstybė, nei gyventojai nėra pasiruošę, kad sovietmečiu statyti blokiniai daugiabučiai būtų griaunami ir jų vietoje būtų statomi nauji. Daugiabučių modernizacija šiandien – realiausias sprendimas. Želvos gatvėje esančio daugiabučio atveju problemų iškeldinant gyventojus nekilo.

O iškeldinti žmones iš jiems priklausančio būsto būtų sunku. Net modernizuojant daugiabučius su kai kuriais gyventojais sudėtinga susitarti. Ypač su tais, kurie su modernizacija nesutinka be priežasties.

Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje būtų sunkiai įmanoma nugriauti senus daugiabučius – dar 1990 metais padaryta klaida, kai buvo leista privatizuoti butus. Šiandien, neturint visų daugiabučio gyventojų sutikimo, namo negalima liesti – 95 proc. butų privatizuoti. Kitas dalykas – senų daugiabučių griovimui kliudo įstatymų bazė. Namą būtų galima nugriauti, juolab savivaldybėms suteikta teisė kurti ne tik socialinį, bet ir municipalinį būstą, tad laikinai gyventojus iškeldinti į naujai pastatytą namą savivaldybė galėtų. Tik kaip paskui žmogui susigrąžinti nuosavybę? Kažkas pastato naują namą, o buvusieji gyventojai susigrąžinti nuosavybės nebegali, nes įstatymiškai namas buvo nugriautas, o jų nuosavybė prarasta. Visų pirma būtina peržiūrėti daug teisės aktų: pradedant Civiliniu kodeksu, baigiant kitais įstatymais ir teisės aktais.

Prieš dešimt metų savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ parengė studiją, kurioje nagrinėjo senų daugiabučių šilumos naudojimą, jų konstrukcijų susidėvėjimą. Remiantis ja, reikėtų nugriauti visus Žirmūnų gyvenamojo rajono daugiabučius. Tai vienas seniausių rajonų: pastatų konstrukcijos čia suprojektuotos prieš 50–100 metų, kai kuriuose namuose jų amžius siekia 70 metų.

Pavyzdžiui, Šnipiškėse susiduriama su dar kita problema. Čia yra metalinių garažų zona, juos būtina iškeldinti, bet įstatymų bazė neleidžia to daryti, nes garažai yra gyventojų nuosavybė. Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra priėmusi sprendimą išsaugoti medinę Šnipiškių architektūrą (jokių griovimo darbų negali vykti Giedraičių gatvėje, čia mediniai namai galėtų būti tik restauruojami). Kitur procesas vyksta. Verslininkai išsiperka apgriuvusius namus ir stato modernius būstus. Remiantis Vilniaus bendruoju planu, šiame rajone naujai formuojamas miesto centras.

Savivaldybė apsisprendė griauti du daugiabučius namus, esančius Želvos gatvėje, nes jų būklė tragiška. Jiems mažų mažiausiai reikalingas kapitalinis remontas. Šiuo metu iškeldiname gyventojus, planuojame, kad kitais metais jie jau bus perkelti į kitą socialinį būstą, ir šie namai liks tušti. Tuomet galutinai apsispręsime, ką toliau daryti.

Kol kas laukiame verslininkų, kurie sutiktų suteikti gyventojams būstą kitose miesto vietose, iniciatyvos.

Tuomet jiems perleistume tuščius daugiabučius, kad čia būtų galima įrengti butus arba biurus. Kol kas įmonių susidomėjimo nesulaukėme.

Savivaldybė šiuo metu rengia ir žemės sklypų greta abiejų daugiabučių formavimo ir pertvarkymo projektus. Manome, kad niekas nesutiktų įsigyti vieną daugiabutį, nes tektų įsikurti greta gyventojų, kurie kelia įvairių problemų.

Jei nerasime tinkamo varianto, kaip gyventojus perkelti į kitą būstą, tuomet abu daugiabučius planuotume parduoti, o už gautus pinigus nupirkti socialinių būstų kitoje vietoje – bet kur Kauno mieste. Šiais metais keliasdešimt socialinių būstų esame įsigiję netgi pigiau, negu planavome. Tad renovuoti daugiabučius Želvos gatvėje mums neapsimoka, juolab juos tvarkyti už panašią kainą, už kurią įprastai įsigyjame socialinį būstą, būtų sunkiai įmanoma.

Savivaldybė yra stačiusi socialinį būstą K. Veverskio gatvėje, tačiau nelabai sėkmingai. Savivaldybė nėra statytojas, tai ne jos funkcija. Mums paprasčiau socialinį būstą nupirkti.

Manau, kad verslas kol kas nėra suinteresuotas projektus plėtoti viešosios ir privačiosios partnerystės principu. Tačiau mums įsipareigojus kitais metais baigti tvarkyti žemės sklypų dokumentus ir iškeldinti abiejų namų gyventojus, verslo interesų turėtų atsirasti.

Nekilnojamojo turto plėtotojai galėtų daugiabučius nugriauti arba pristatyti papildomą aukštą. Galiausiai vietoj jų ateityje galėtų būti įrengti biurai. Verslininkai visuomet randa racionaliausią sprendimą. Patys pastatai nėra tiek susidėvėję, kad juos nebūtų galima kapitališkai suremontuoti. Jų konstrukcijos yra geros. Be to, mūriniai namai tvirti, tik labai apleisti, neprižiūrėti.

NAUJIENOS

17

16

KAUNE – ATNAUJINTAS „NARBUTO“ SALONAS Kaune, Eigulių gatvėje, duris atvėrė atnaujintas įmonių grupės „Narbutas“ biuro baldų salonas, kurio plotas išsiplėtė trečdaliu – iki 140 kvadratinių metrų. Salone pristatomos naujos biuro baldų kolekcijos, ergonomiški stalai, garsą izoliuojančios biuro įrangos sistemos ir akustiniai paveikslai.

Anot įmonių grupės „Narbutas“ pardavimų Lietuvoje vadovės Ingridos Paužienės, šiuo metu siekiama tvirtinti pozicijas Kaune – atnaujintas biuro baldų salonas duris atvėrė strategiškai patogioje vietoje, šalia vienos pagrindinių miesto gatvių.

Erdvesnėse patalpose klientai gali rasti naujausią produkciją, kuri buvo pristatyta ir pasaulinės biuro įrangos parodos „Orgatec“ metu. Dairomasi patalpų ir Šiaulių salono atnaujinimui.

Pasak I. Paužienės, formuojant atnaujinto Kauno salono asortimentą atsižvelgta į pasaulines biuro įrangos tendencijas, įvertinta tai, kad vartotojams svarbi darbo vietos ergonomika, reguliuojamo aukščio stalai, taip pat akustiniai sprendimai, leidžiantys sumažinti triukšmą atviro tipo biuruose.

ROLANDAS PALEKAS – NACIONALINĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJOS LAUREATAS

Architektas Rolandas PALEKAS.

INTERAKTYVUS ARCHITEKTŪROS ŽEMĖLAPIS JAU TURI MOBILIĄJĄ VERSIJĄ Jau penktus metus plėtojamas interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis (www.archmap.lt) – gyvoji šiuolaikinės Lietuvos architektūros enciklopedija, kurią pildo kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, bendrovių „Exterus“, „Wienerberger“ ir „Knauf“ (partneris – Lietuvos architektų sąjunga).

Žemėlapyje pristatomi nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios (nuo 1991 metų) menininkų sukurti darbai: visuomeniniai ir administraciniai pastatai, individualieji gyvenamieji ir daugiabučiai namai, tiltai ir skverai – visa, kas mus supa ir kas mums svarbu. Lankytojai gali rasti objektų nuotraukų ir brėžinius, perskaityti glaustą informaciją. Informacinė bazė nuolatos pildoma – šiais metais ji praplėsta dar keturiasdešimčia objektų.

Tinklalapis naudingas, nes čia sudėta informacija apie mūsų miestus, jų kūrėjus – architektus. Jis aprėpia jau ne vieną dešimtmetį, ir galima stebėti tam tikrus pokyčius gimtojo krašto architektūroje, iš laiko perspektyvos vertinti nepriklausomos Lietuvos architektūrą. Šiais metais interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis žengė technologiškai naują žingsnį – per mobiliąją svetainę (www.archmap.lt) pasiekė ir išmaniuosius įrenginius naudojančius lankytojus. Akivaizdu, naujovė itin pravarti, kai susiruošiama keliauti žemėlapio įkvėptais maršrutais. Lojalus, t. y. prisiregistravęs, tinklalapio lankytojas gali susikurti mėgstamų architektūros objektų sąrašą, o labiausiai patikusius sudėlioti į maršrutus ir lankyti juos vietoj GPS imtuvo pasitelkęs išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį.

Kauno pramogų ir sporto rūmai – „Žalgirio“ arena. Autorius ir projekto vadovas – Eugenijus MILIŪNAS. http://www.archmap.lt/objects

TOLIAU PILDOMAS VIRTUALUS LIETUVOS ARCHITEKTŪROS MUZIEJUS Architektūros svarba daugumoje šalių nekelia abejonių, ji – nekilnojamasis turtas, todėl itin glaudžiai susijęs su konkrečia vieta ir daug apie ją pasako. Ir pasakys apie mus ateinančioms kartoms. Todėl išsivysčiusios valstybės negailėdamos investuoja į šiuolaikinę architektūrą savo laiką, žinias, išteklius.

Jau ketvirtus metus kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras turi galimybę plėtoti Virtualų Lietuvos architektūros muziejų (archmuziejus.lt). Virtualų, nes fizinis uždarytas ir negrąžintas mūsų visuomenei.

Per tą laiką sukaupta per 700 eksponatų, sudarytos 8 architektų darbų kolekcijos. Šiais metais skaitmeninis archyvas papildytas dar 200 vienetų: suformuotos architektų, Nacionalinės premijos laureatų Ričardo Krištapavičiaus ir Eugenijaus Viktoro Miliūno privačių archyvų kolekcijos.

Formuojant kolekcijas atsižvelgiama į du veiksnius: fizinę medžiagos būklę (neretai nutinka, kad ji dėl neapdairumo ar savos kūrybos nuvertinimo būna negrįžtamai sugadinta, tokiu atveju bandoma fiksuoti likučius) ir architekto asmenybę. Atrenkant eksponatus paisoma autoriaus prioritetų, tokiu būdu eksponatai tarsi patys pasakoja architekto istoriją, perteikia dalį jo kūrybinės terpės, pasaulėžiūros.

Įdomi archmuziejus.lt dalis – interviu su menininkais, leidžiantys artimiau pažinti mūsų šalies istorijai reikšmingus kūrėjus. Tarp šiemet įamžintųjų – vieni žymiausių šalies architektų, pokario modernizmo su tautiškumo atspalviu pionieriai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.

Virtualaus muziejaus kūrėjai nuogąstauja – lėšų užtenkant tik fragmentiškam darbui su šių dienų architektų archyvais, auga grėsmė dalį informacijos prarasti amžiams. Juolab kad kol kas nėra galimybių pasirūpinti fizine medžiagos archyvų būkle. Tai būtų neteisinga ateities kartų atžvilgiu – jos turi teisę žinoti ne tik materialųjį paveldą, bet ir tą kelią, kuriuo kaskart eina architektas projektuodamas ir įgyvendindamas savo kūrinius.

OS JU IEN A /N

20

1

2 r.1 N 16 4

Kultūros ministerija paskelbė šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.

Viena iš šešių premijų skirta architektui Rolandui Palekui, premijos komisijai pristačiusiam savo kūrybą ir vieną didžiausių bei naujausių įgyvendintų darbų – Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektą Saulėtekio slėnyje (2012 m.).

Komisija architektui premiją skyrė nominacijoje „Už miesto ir gamtos darną architektūroje“. Lietuvos architektų sąjunga (LAS) R. Paleko komandą už MKIC apdovanojo dar 2012 metais – jai įteiktas parodos-konkurso „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas. Šiemet R. Palekui skirtas LAS Garbės ženklas už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.

Kiti reikšmingiausi R. Paleko ir jo komandos darbai: Raudonojo Kryžiaus organizacijos pastatas Tauragėje (1997 m.), LNK televizijos studija Vilniuje (2002 m.), viešbučio „Lietuva“ rekonstrukcija Vilniuje (2002 m.), sporto, pramogų ir laisvalaikio centras „Forum Palace“ Vilniuje (2003 m.), biurų pastatas „Victoria“ Vilniuje (2004–2005 m.), parodų rūmų „Litexpo“ konferencijų centras Vilniuje (2009 m.).

Nacionalinę premiją yra gavę architektai Algirdas Žebrauskas (1994 m.), Ričardas Krištapavičius (1994 m.), Kestutis Pempė (1999 m.), Gytis Ramunis (1999 m.), Saulius Juškys (2006 m.), Eugenijus Miliūnas (2011 m.).

Būsimo pastato „Nordika“ Vilniuje vizualizacija.

BENDROVĖS „YIT KAUSTA“ UŽDUOTYS – VIENAS PO KITO STATOMI PREKYBOS CENTRAI Daugiau nei dešimtmetį judriausioje Kauno gatvėje plytėjęs tuščias sklypas vėl gyvas. Savanorių prospekto ir S. Žukausko gatvių sankirtoje pradėjo veikti statybų bendrovės „YIT Kausta“ pastatytas prekybos centras. 7,4 tūkst. kvadratinių metrų ploto, 15,6 mln. litų vertės pastato statybos darbus bendrovei „YIT Kausta“ pavedė atlikti sklypo savininkė bendrovė „SMI Lietuva“, priklausanti investiciniam fondui „Lords LB Baltic Fund III“.

Pasak „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago, be griežtų saugumo ir kokybės reikalavimų, naujajam pastatui buvo keliami ir dideli estetiniai reikalavimai: „Pagrindinė, ilgiausia, Kauno gatvė dažniausiai yra pirmoji, kurią išvysta laikinosios sostinės svečiai. Tad džiaugiamės mums patikėta užduotimi – pastatyti modernų pastatą, atnaujinantį ir pagyvinantį Savanorių prospektą. Statybų metu būsimų lankytojų patogumui buvo pasirūpinta ir aplinkinėmis gatvėmis – renovuotos šalia esančių Statybininkų ir Lakajų gatvių dangos, įrengti šaligatviai ir pėsčiųjų takai. Norisi tikėti, kad tokių projektų Kauno mieste atsiras daugiau.“

Pastatą suprojektavęs architektas Gediminas Jurevičius teigė, kad ką tik duris atvėręs prekybos centras atspindi naujas tokio tipo pastatų architektūros tendencijas. „Pastebėjome, kad keičiasi užsakovų reikalavimai šio tipo statiniams. Paprastus, sandėlį ar gamybines patalpas primenančius pastatus iš sąlygiškai pigių konstrukcinių medžiagų keičia sudėtingesnių formų objektai su natūralių, brangesnių medžiagų apdaila, harmoningai įsiliejantys į miesto kraštovaizdį ir tampantys jo akcentu“, – sakė G. Jurevičius.

Šių metų birželio mėnesį pradėjusi statybos darbus, „YIT Kausta“ turėjo įvykdyti įsipareigojimą juos baigti vos per pusmetį. Didelę patirtį statant prekybos centrus turinčios „YIT Kausta“ komandai (per pastaruosius kelerius metus bendrovė pastatė IKEA prekybos centrą Vilniuje, prekybos centrus „Prisma“ Vilniuje ir Kaune, rekonstravo sostinės Gedimino prospekte įsikūrusį prekybos centrą GO 9 ir kt.) tai pavyko.

Vilniuje šalia IKEA centro „YIT Kausta“ neseniai pradėjo 45 mln. eurų vertės prekybos slėnio „Nordika“ pastato statybą. Pirmojo etapo statybos darbus numatoma baigti kitų metų rudenį – objekte įsikurs namų apyvokos, buitinės technikos ir elektronikos, sporto, vaikiškų prekių, maisto ir kt. parduotuvės.

Bendrovės „Prekybos parkas“ užsakymu statybos darbus atliekančios bendrovės „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago teigimu, projekto užsakovai kelia griežtus kokybės, energinio efektyvumo ir saugumo reikalavimus. Didelis dėmesys skiriamas pastate dirbsiančių žmonių ir jo lankytojų komfortą kuriančioms, efektyviai energiją naudojančioms sistemoms. Bus sumontuota rekuperacinė vėdinimo sistema su oro filtrais, sulaikančiais dulkes ir žiedadulkes, patenkančias iš lauko.

Taip pat numatyta įdiegti orinę šildymo ir dviejų tipų vėsinimo sistemas, kurios tolygiai paskirstys orą pastate. Saugumui užtikrinti bus įrengta moderni, ypač patikima gaisro gesinimo sistema su integruotais vandens rezervuarais. Inžinerinių sistemų veikimą užtikrins centrinė pastato valdymo sistema.

Objektą projektavusios bendrovės „Unitectus“ architekto Povilo Čepaičio teigimu, stengtasi, kad naujasis statinys derėtų su skandinaviška šalia esančio IKEA prekybos centro stilistika. Ir eksterjere, ir interjere apdailai naudojamos trys pagrindinės medžiagos – metalas, stiklas ir jaukumo suteikiantis, itin retai prekybos centrų apdailai pasitelkiamas natūralus medis.

Suprojektuotas 12,5 metro aukščio pastatas bus 200 metrų ilgio. Prekybos slėnio teritorijoje planuojama įrengti 1244 vietų antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę – vietos vartotojų patogumui bus kiek platesnės nei įprasta.

19

18

STATYBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTAS: AR SUGRIEŽTINTI REIKALAVIMAI DUOS NAUDOS? Dovilė JONELIŪNIENĖ

Parengtas Statybos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo numatyta atestuoti visų pagrindinių statybos sričių įmonių vadovus dirbti neypatinguosiuose statiniuose, sulaukė diskusijų bangos. Ar to reikia? Kokią naudą duos kokybės reikalavimų statybose griežtinimas? Ką apie tai mano specialistai?

Algirdas ŽEBRAUSKAS Aplinkos ministro patarėjas

20

1

r 4N

.12

S MA U R /FO

Manau, toks įstatymas reikalingas pirmiausia dėl dviejų priežasčių. Pastaruoju metu elgiamės pernelyg liberaliai bandydami viską supaprastinti, taigi dabar situacija tokia, kad statybose 95 proc. visų statinių yra įforminami kaip neypatingieji. Ir tik 5 proc. pastatų yra ypatingieji. Toks tvarkos liberalizavimas šiuo atveju daro įtaką statybos ir projektavimo procesui. Klausimas, ar renkamės teisingiausią kelią keldami minimalius reikalavimus neypatingiesiems statiniams ir statydami 90 proc. pastatų, kurie formuoja valstybės įvaizdį. Tai vienas aspektų, kodėl galvojama, kad atestavimą reikėtų įteisinti.

Kitas dalykas – ir statybininkai, ir architektai yra to paties statybos proceso dalyviai, tad jiems turėtų būti taikoma vienoda atestavimo tvarka. Ir vieniems, ir kitiems labai svarbu įgyti patirties, turėti praktinių įgūdžių. Ir statybininkai, ir architektai turėtų būti traktuojami vienodai šiame procese – vos mokslus baigęs žmogus neturėtų iš karto imtis projektavimo. Gerbiant universitetų lygį ir studentų parengimą, reikia pripažinti, kad neturėdami praktikos žmonės ne tik daro klaidų, bet ir yra nepasirengę dalyvauti šiame procese kartu su tais, kurie turi praktikos. O praktinius įgūdžius galima įvertinti tik per patikrinimą, atestavimą.

Pats procesas nėra sudėtingas: žmogus įgyja patirties, pristato komisijai įvertinimą ir gauna tos patirties įvertinimo atestatą. Šis gali būti dviejų lygių. Paprasčiau gauti atestatą dirbti neypatinguosiuose statiniuose – čia meistro ir pameistrio procesas – jau seniai naudojamas ir patikrintas metodas, leidžiantis į statybos ir projektavimo procesą pakliūti neatsitiktinai. Vienoda tvarka ir vienodi reikalavimai proceso dalyviams – dabartinis Aplinkos ministerijos tikslas.

Atestavimas duos naudos, jeigu imsimės priemonių pasiekti, kad 95 proc. statybos darbų būtų atliekami kokybiškai. Tikslas, į kurį reikėtų orientuotis ir kurį deklaruoja aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas – dera dėmesį sutelkti ne į kiekybę, skubėjimą, bet į kokybę. Pavyzdžiui, Estijoje tūkstančiui gyventojų tenka 0,4 architekto, o Lietuvoje – 1,6. Estijoje per metus paruošiami 8 architektai, o pas mus apie 160. Klausimas – ką mes darome? Ar estų kiekybės klausimą atspindi kokybė? Manau, kad taip. Tad reikia orientuotis į kokybę, praktiką, pasirengimą.

Kęstutis KURKLYS Lietuvos statybos inžinierių sąjungos prezidentas

Juozas VAŠKEVIČIUS Lietuvos architektų rūmų pirmininkas

Įstatyme įrašyta, kad turėtų būti atestuojami ir neypatingųjų statinių vadovai. Mano nuomone, tai nebūtina, nes prieš 6–7 metus jau buvo pasikeitusi tvarka. Mes, kaip inžinierių sąjunga, atestuodavome vadovus, vis dėlto buvo skirtumas: baigus universitetą ir dvejus metus pasisėmus patirties būdavo suteikiama galimybė gauti atestatą dirbti neypatinguosiuose statiniuose, o po trejų metų – ypatinguosiuose. Dažniausiai visi pageidaudavo iš karto siekti atestato po trejų metų. Žinoma, situacija buvo kitokia, nes buvo mažiau neypatingųjų statinių.

Kai praėjusiais metais buvo keičiamas reglamentas, neypatingųjų statinių padaugėjo, o juose, pasirodo, dirba nekvalifikuoti specialistai. Galbūt galima geriau padidinti ypatingųjų statinių skaičių, negu visus atestuoti? Nemanau, kad įstatymo pakeitimas duos naudos, nes iškyla klausimas, ką ruošia universitetai. Jei paruošiamas specialistas, kuriam greitai vėl reikės siekti atestato, kyla klausimas, ar jam užtektinai suteikta žinių.

Lietuvos statybos inžinierių sąjunga visuomet buvo už tai, kad būtų atestuojamos projektavimo įmonės. Buvęs aplinkos ministras pritarė tam, kad būtų panaikinta daug atestavimo etapų. Šiuo metu matome, kad viskas keičiasi.

Analizuojant parengtą Statybos įstatymo pakeitimo projektą, reikėtų atsižvelgti į pagrindinį dalyką: kas yra ypatingieji ir kas – neypatingieji statiniai. Šiandien daugiau kaip 95 proc. statinių vadinami neypatingaisiais. Buvo sukurta sistema, kad darbui 90 proc. pagrindinių statinių nereikėjo atestato.

Statybos įstatyme taikomi 35 reikalavimai. Įdomu tai, kad jei palygintume ypatingųjų ir neypatingųjų statinių reikalavimus, pamatytume, kad jie skiriasi tik trimis punktais.

Ir ypatingiesiems, ir neypatingiesiems statiniams keliami beveik identiški reikalavimai.

Tad nelogiška kalbėti apie tai, kad iš statinio reikalaujama lygiai to paties, o atestavimo reikia tik darbui neypatinguosiuose statiniuose. Čia būtų tas pats, jei vairuotum automobilį, o vairuotojo pažymėjimo reikėtų tik sunkiasvoriam transportui – kitomis mašinomis būtų galima važinėti neturint vairuotojo pažymėjimo. Vargu ar kas nors su tuo sutiktų. Tas pats – ir su statinių atestavimu.

Iš karto tikrinant žmonių kvalifikaciją, atestacija turėtų padėti. Svarbu ir tai, kaip specialistai bus atestuojami, jei reikės turėti patirties, vyks darbų monitoringas – tai bus tikrai naudinga, tačiau vien kvalifikaciniai reikalavimai kokybės neužtikrina, turi būti jų kompleksas. Kvalifikacijos pripažinimas ir atestavimas yra viena sudėtinių reikalavimų dalių.

Statybos inspekcija turi pakankamai teisių prižiūrėti, kaip statomi statiniai. Kitas dalykas – žmonės nesupranta, kas yra kvalifikacijos atestavimas, statybos inspekcija su atestavimu nieko bendra neturi, nes yra priežiūros institucija. Ji tikrai nevykdys projektuotojų monitoringo, nes tam neturi fizinių galimybių.

Daugumos nuomonė tokia, kad kažin ar tikslinga užsiimti specialistų, dirbančių nesudėtinguose statiniuose, atestavimu. Tam lyg ir nereikia leidimo. Vis dėlto rūpinamasi, kad nebūtų elgiamasi pernelyg liberaliai. Latvija po plačiai nuskambėjusios nelaimės, kai sugriuvo prekybos centras, statybos reikalavimus sustiprino. Iki tol laisvė buvo naudinga architektams.

Mes visą laiką sakome, kad kolektyvas turi būti kaip orkestras. Politika krypsta į tai, kad atestuojami būtų tik specialistai, o įmonės – ne.

Neypatingųjų statinių specialistų atestavimo klausimą komentuoti sunku. Manome, kad reikėtų sugriežtinti reikalavimus, patyrusiems specialistams priimant jaunus žmones šiuos būtina atestuoti, nes jie remiasi teorinėmis žiniomis, o būtini praktiniai įgūdžiai.

Rimvydas PRANAITIS Projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

21

20

KLAIPĖDOS BENDRAJAM PLANUI – miesto plėtros iššūkiai Lina BIELIAUSKAITĖ

Charakteringa urbanistinė Klaipėdos periferinės zonos struktūra iliustruoja chaotišką priemiesčių teritorijų plėtrą. „Sweco Lietuva“ nuotr.

Situacija – ne katastrofiška, tačiau miesto laukia rimti urbanistinės plėtros iššūkiai. Tai konstatavę dar trejus metus galiosiančio Klaipėdos bendrojo plano stebėsenos ataskaitą pristatę kompanijų „Sweco Lietuva“ ir „Kauno planas“ ekspertai prognozuoja ne itin optimistinį miesto raidos scenarijų, jei nebus skirta deramo dėmesio miestiečių gyvenimo kokybei gerinti. Urbanistai ne tik įspėjo dėl „evakuacijos“ į priemiestines zonas mastų, bet ir prabilo apie getų formavimosi mieste grėsmę.

Su rajonu – aštri konkurencija

Tendencijos, kurias įvardija specialistai, iš esmės nėra labai netikėtos ar būdingos tik Klaipėdai. Su viena opiausių – gyventojų mažėjimo problema – susiduria ir kiti šalies miestai. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto, urbanisto Mindaugo Pakalnio teigimu, Klaipėda prarado iš dalies nedaug gyventojų, ir tolesnis jų mažėjimas – gana stabilus. „Kituose miestuose praradimas gerokai didesnis. Tad Klaipėdoje nežymiai pagerinus situaciją galima tikėtis gyventojų skaičiaus stabilizacijos“, – įvertino ekspertas.

Per pastaruosius 25 metus uostamiestis neteko 22 proc. gyventojų, o rajone šis skaičius išaugo apie 14 proc. Įvertinus emigraciją į užsienį ir kitus šalies miestus skaičiuojama, kad apie 16 tūkst., arba 10 proc., klaipėdiečių iš miesto išsikėlė gyventi į priemiestines teritorijas, esančias šalia pagrindinių infrastruktūros jungčių – ties keliais į Palangą, Šilutę bei Gargždus. „Miestas plečiasi į priemiestį užimdamas gana dideles teritorijas. Vadinasi, rajonas yra pasiūlęs ką nors geresnio, kad žmonės ten juda. Ir, kad ir kaip būtų keista, po krizės šios tendencijos dar sustiprėjo, – kalbėjo M. Pakalnis. – Akivaizdu, šios periferinės zonos kokybė yra apgailėtina, teisingiau pasakius, urbanistinės struktūros čia apskritai nėra. Susiformavusi klaidi privažiavimo sistema, nėra nei viešųjų erdvių, nei socialinės infrastruktūros sistemos.“

Draudimai nepadės

Nors šių rajono teritorijų plėtra – chaotiška, paradoksalu – jaunos šeimos mieliau renkasi gyvenimą čia nei mieste. Specialistai įvardija ne vieną priežastį: žmonės nori gyventi švaresnėje, saugesnėje aplinkoje, aktualus ir ekonominis aspektas – lyginamaisiais skaičiavimais iliustruota, kad pastatyti namą Klaipėdos rajone yra pigiau, negu įsigyti tokio pat ploto naujos statybos butą uostamiestyje. „Tai, kad 10 proc. žmonių persikėlė į periferinę zoną, miestui yra nemažas iššūkis. Kaip A K I dorotis su šia problema, ir bus vienas esminių IST

20

1

r 4N

.12

AN RB U /

„Nepatrauklių miesto zonų analizė parodė, kad prieiga prie vandens yra labai svarbi. Tačiau šiandien nėra bendro savivaldos ir uosto sutarimo šiuo klausimu. Optimistinis miesto plėtros scenarijus – uostas išnaudoja savo vidinį, o pietinė miesto dalis – rekreacinį Kuršių nerijos potencialą.

Pastačius išorinį uostą būtų sunaikintas šiaurinės miesto dalies patrauklumas, ir žmonės veikiausiai iš čia pajudėtų kur nors kitur. Šis sprendimas būtų labai didelė klaida“, – teigė „Sweco Lietuva“ atstovas.

Ekspertai įsitikinę, kad išoriniam uostui kol kas nėra nei finansinių, nei ekonominių prielaidų. Jau šiandien vidiniame uoste kraunami gerokai didesni laivai nei anksčiau, ir esama teritorija išnaudojama intensyviau kranto suprastruktūros sąskaita. uždavinių rengiant naują Klaipėdos bendrąjį planą“, – akcentavo „Sweco Lietuva“ atstovas M. Pakalnis.

Kol kai kurie miesto valdžios atstovai svarsto apie teisines priemones, kurios padėtų sulaikyti žmones mieste, specialistas siūlo susikoncentruoti į kitus prioritetus. „Nebesame ta valstybė, kuri ką nors draudžia, tad žmonės turi galimybę rinktis atsižvelgdami į savo prioritetus. Jei jie turėtų patrauklų, tinkamai suplanuotą būstą mieste su viešosiomis erdvėmis, saugia aplinka, jie liktų mieste. Esminis dalykas – pasirinkimo suteikimas, o ne draudimai ar apribojimai“, – teigė M. Pakalnis. „Sweco Lietuva“ atstovas pripažino, kad chaotišką priemiestinių zonų formavimąsi turėtų pažaboti Aplinkos ministerijos rengiamas Infrastruktūros plėtros įstatymas, tačiau jį priimti gali užtrukti ne vienus metus.

Miestas skyla į du polius

Neigiama socialine tendencija ekspertai įvardijo ir Klaipėdos skaidymąsi į prestižinę šiaurinę ir gyventojų pasirinkimui ne tokią patrauklią pietinę dalis. Šioje susitelkę daugiau bedarbių, mažiau aukštąjį išsilavinimą turinčių, menkesnes pajamas gaunančių gyventojų, čia fiksuojamas ir aukštesnis nei miesto šiaurėje nusikalstamumo lygis. „Toks poliškumas pietinei miesto daliai, neturint istorinės erdvių struktūros ir identiteto, yra labai pavojingas, nes tai gali grėsti getų susiformavimu“, – įspėjo architektas, urbanistas M. Pakalnis.

Esminiu šiaurinės miesto dalies patrauklumu ekspertai įvardija arti esantį rekreacinį potencialą – jūrą, paplūdimius, Girulių mišką. O miesto pietuose prieigą prie vandens užveria uostas, iš kitos pusės gyvenamuosius kvartalus spaudžia laisvosios ekonominės zonos teritorija. „Šiuo atveju reikėtų galvoti apie tam tikrus urbanistinės struktūros sprendinius formuojant patrauklesnes erdves pietinėje miesto dalyje“, – įvardijo M. Pakalnis.

Uostas ir miestas turi susitarti

Krovai uoste nuosekliai augant, miestui vis didesnis iššūkis tampa siekis užtikrinti klaipėdiečių gyvenimo kokybę. Uostas, kaip pagrindinis ekonominio gyvybingumo garantas, yra neatsiejama Klaipėdos dedamoji. Tačiau, ekspertų teigimu, jo plėtra įmanoma tik intensyvinant esamų krantinių ir šiuo metu uostui priklausančių, tačiau neefektyviai ar visai nenaudojamų teritorijų bei akvatorijos naudojimą.

Įžvelgia kyšant interesų ausis

Bendrovės „Sweco Lietuva“ specialisto M. Pakalnio pastebėjimu, nepaisant įvardytų problemų, Klaipėdos bendrasis planas atliko savo pagrindinį vaidmenį – suvaldė miesto raidą, šis neišbyrėjo, išlaikė optimalią urbanistinę struktūrą ir buvo plėtojamas, o gyventojų skaičius čia mažėjo ne taip drastiškai kaip kituose miestuose. „Tačiau pagrindinė kritika – dėl urbanistinės struktūros reglamentavimo principų, ji tobulintina iš esmės. Pirmiausia reikėtų išskirti teritorijas, kurios patraukliausios investicijoms, jas įvardyti kaip prioritetines ir numatyti čia tam tikrus skatinimo mechanizmus“, – teigė ekspertas.

Rengdami naują bendrąjį planą, kuris turėtų būti patvirtintas 2017 metais, ekspertai taip pat rekomenduoja statmenai linijinei šiaurės–pietų kryptimi išsidėsčiusių centrų sistemai suformuoti rytų–vakarų kryptimi plėtojamus lokalius centrus, kurių viešųjų erdvių sistemos vestų prie marių formuojamų viešųjų erdvių, ir tokią uostamiesčio centrų struktūrą siūlo įteisinti bendrajame miesto plane, nustatant adekvačius teritorijos naudojimo bei užstatymo reglamentus. Specialistai pabrėžia, kad šiam tikslui įgyvendinti būtina suvienyti savivaldybės, nekilnojamojo turto plėtotojų ir uosto pajėgas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesorius Algis Vyšniūnas irgi linkęs manyti, kad Klaipėda turi puikias prielaidas kokybiškai plėtrai, tačiau, jo įsitikinimu, bendrasis miesto planas prašosi esminių pokyčių. „Labai teisingai buvo identifikuota, kad Klaipėdos bendrasis planas yra sklypinis žemėtvarkinis. Formaliai būtų galima atsišaudyti, kad tuo metu buvo tokios žaidimo taisyklės, tačiau tokiomis pat žaidimo taisyklėmis visiškai kitokį bendrąjį planą parengė Vilnius, Šiauliai, Trakai, kiti miestai. Jie puikiai suvokė, kad reikia ne nustatyti žemės paskirtį, bet identifikuoti urbanizacijos laipsnius. Todėl patarčiau ne keisti senąjį planą, bet rengti kitą pagal naują metodiką, aiškiai apibrėžiant bendrojo plano žanrą, nes dabar jis labai smulkus, jame aiškiai matyti kyšančios interesų ausys“, – atvirai kalbėjo architektas.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

PATIRTIS, PROFESIONALUMAS, ATSAKOMYBĖ – raktas į sėkmę Šiuolaikiniame statybų sektoriuje dažnai vartojami žodžiai „naujovės“, „modernios technologijos“, „tausojantys aplinką sprendimai“. AB Panevėžio statybos trestas (PST) apie tai ne tik kalba – pasitelkusi šiuolaikines technologijas, pažangiausias kompiuterinio modeliavimo programas ir savo ekonominius pajėgumus bendrovė sėkmingai įgyvendina didelės apimties pramoninius projektus. Šių metų pavasarį baigti 2012 metų vasarą pradėti AB „Amilina“ krakmolo gamybos cecho, biokuro katilinės ir kuro saugyklų statybos darbai. Įgyvendindamas šį projektą įmonės projektavimo biuras „PST projektai“ panaudojo BIM projektavimo technologiją (ang. Building information modeling – statinio informacinis modeliavimas), atliko visus projektavimo darbus trimatėje aplinkoje, parengė techninį ir darbo projektus. Visi plėtros darbai buvo atliekami veikiančios gamyklos teritorijoje. Vienas įsimintiniausių projekto objektų – kuro talpyklos bokštas, kurio aukštis siekia daugiau kaip 26 metrus. Jam įrengti panaudotas sudėtingas technologinis procesas: betonuota žiemą, nepertraukiamu režimu, slenkamaisiais klojiniais. Vienai talpyklai išbetonuoti prireikė 6 parų, pasiruošimo darbai truko 2 savaites.

Praėjusių metų rudenį baigtas įgyvendinti vienas didžiausių Lietuvos pramoninių statybos projektų – AB „Akmenės cementas“ naujos, 4500 tonų klinkerio

sausuoju būdu per dieną pagaminančios linijos statyba, čia įdiegtos itin modernios cemento pramonės technologijos. Užtikrinant griežčiausių Europos Sąjungos aplinkosauginių reikalavimų vykdymą, įdiegti sprendimai apie 30–40 proc. sumažins energines gamyklos sąnaudas ir aplinkos taršą.

Projekto istorijoje liks daug novatoriškų technologijų taikymo pavyzdžių. Betonuojant itin masyvias pamatines plokštes teko diegti aušinimo vandeniu technologiją. PST technologai apskaičiavo aukščiausią leidžiamą betono temperatūrą stingimo metu ir suprojektavo vandens aušinimo sistemą, kuri užtikrino tolygų betono temperatūros pasiskirstymą. Įrengiant siloso bokštą ir jo vidinę konusinę dalį buvo pasitelkta Lietuvoje retai naudojama slenkamųjų klojinių technologija. Žaliavos siloso betonavimas slenkamaisiais klojiniais buvo vykdomas nepertraukiamai, ištisą parą – iš viso 26 dienas.

Technologiniai įrenginiai buvo montuojami tuo pat metu, kai buvo atliekami statybos darbai. Jų svoris ir matmenys įspūdingi. Pavyzdžiui, plaktukinio ma-

lūno svoris – 200 tonų, rutulinio malūno – 254 tonos, cikloninio šilumokaičio – 880 tonų. Po keliasdešimt tonų sveriančios technologinių įrenginių dalys buvo keliamos į projektinę vietą neretai net dviem bokštiniais kranais ir tada jau galutinai sumontuojamos.

Suomijos kompanijos „Fortum“ užsakymu 2013 metų pavasarį Klaipėdoje pastatyta pirmoji Baltijos šalyse termofikacinė elektrinė. Jėgainėje įdiegtos pačios naujausios technologijos leidžia itin efektyviai deginti biomasę, naudoti buitines ir pramonines atliekas. Šioms atliekoms sandėliuoti PST įrengė unikalią talpyklą. Sudėtingiausia konstruktyvo dalis – 50 metrų ilgio, 35 metrų pločio ir 24 metrų aukščio biomasės bei atliekų bunkerio betonavimas. Vien pasiruošimas betonavimui užtruko mėnesį. Darbai buvo atliekami pasitelkus moderniausias švediškas slenkamųjų klojinių technologijas ir tęsėsi 30 dienų be pertraukų, kasdien prie betonavimo darbų trimis pamainomis dirbo net 350 darbininkų. Slenkamieji klojiniai per dieną vidutiniškai pakildavo po 80 centimetrų, o bunkeriui betonuoti iš viso buvo sunaudoti 2252 kubiniai metrai betono, 700 tonų armatūros ir 36 000 movinių armatūros jungčių.

Turėdamas patyrusią specialistų komandą, ilgametę projektų valdymo ir įgyvendinimo patirtį, naudodamas pažangias ir netradicines technologijas PST nuolat prisideda prie aukštesnės kokybės aplinkos kūrimo bei gerinimo.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

23 23 23

22

25 25 25

24

Lietuvoje dar naujas, bet pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje populiarinamas universalaus dizaino principas jau duoda vaisių: senstanti visuomenė pertvarko gyvenamąją aplinką, pritaikydama ją savo būsimiems poreikiams. Aplinka turi būti patogi sunkiau judantiems, prasčiau matantiems ar silpniau susiorientuojantiems asmenims.

Apsaugo nuo nemalonių trikdžių

Lifto prireikia ne tik senyviems žmonėms

Visuomenė suvokia – niekas nenukentės, jei aplinka bus kuriama atsižvelgiant pirmiausia į neįgaliųjų poreikius: tai, kas svarbu jiems, dažniausiai tinka ir sveikiesiems. Tam tikro laipsnio ir trukmės neįgalumą, ypač susijusį su judėjimo apribojimu, daugelis patiria kur kas anksčiau, negu sulaukia pensinio amžiaus. Kaip tik tie ankstyvi incidentai dažną priverčia pirmąkart susimąstyti, kad laukti senatvės norėtųsi būste, kuris bent jau turi liftą.

Bendrovės „Klaipėdos liftas“ direktorius Julius Kazakevičius patikslina – liftas turėtų būti tiek erdvus, kad į jį būtų galima patekti ir su rateliais. Už tai dar padėkos ir vaikų vežimėlius stumiantys ar dviračius aukštyn boginantys kaimynai. Daugelio liftais šiandien besinaudojančių daugiabučių gyventojų dar laukia būtinybė renovuoti eksploatacijos terminus viršijusius įrenginius. Tai gera proga atsakingai apsvarstyti lifto renovacijos detales. Šiuolaikinės technologijos praplečia sprendimų diapazoną – įrengti erdvesnį, žmonėms su judėjimo negalia tinkamą liftą galima ir toje pat ankštoje sovietinio lifto šachtoje.

Tai viena priežasčių, kodėl bendrovės „Klaipėdos liftas“ vadovas rekomenduoja ne lopyti liftus keičiant susidėvėjusias detales, bet pasinaudoti daugiabučių renovacijos projektams valstybės skiriama dosnia parama ir pakeisti juos naujais. „Lietuvoje iki šiol daugiausia – apie 70–80 proc. – baltarusiškų, Mogiliove sovietmečiu pagamintų liftų. Galima užtikrintai pasakyti: jei gyventojai nepasikeis liftų pasinaudodami modernizacijos projektais, per artimiausius 5 metus vis vien turės tai padaryti, tik tada nebegaus paramos, – sakė J. Kazakevičius. – Nežinau, kaip reikėtų skaičiuoti, kad pasirodytų, jog tai atlikti neapsimoka. Be to, keičiant liftą pasitelkus paramą vienareikšmiškai šį reikėtų rinktis ne už 100 tūkst. litų, o už 120 ar 140 tūkst. litų (skaičiuojant 9 aukštų namui), nes tada liftą galima įsirengti didesnį, su platesnėmis durimis, aukštesnės energinio efektyvumo klasės. Naujuose pastatuose draudžiama įrengti mažesnius liftus ir duris, negu to reikalauja neįgaliųjų standartai, tad kodėl tai reikėtų daryti senuose daugiabučiuose?“ Bendrovės „Klaipėdos liftas“ direktorius pripažino – nėra tokių detalių senuose liftuose, kurių auksarankiai meistrai nesugebėtų pagaminti. Tik klausimas, ar ilgai tai apsimokės daryti augant ne tik medžiagų kainai, bet ir darbo užmokesčiui.

Metų naujiena – hibridinė pavara

Šių metų pagrindinė naujiena liftų rinkoje – koncerno „Schindler“ gaminiuose pradėta diegti perteklinę energiją generuojanti, taigi įrenginio energinį efektyvumą didinanti, pavara.

Lietuvoje racionalu svarstyti ne tik saulės, bet ir vėjo energijos naudojimą liftui eksploatuoti.

„Panašiu principu veikia ir hibridiniai automobiliai – juose stabdžių energija generuojama į akumuliatorių ir tada vėl naudojama varikliui sukti. Lifto atveju reikėjo išrasti pavarą, kuri tuo pat metu yra ir pavara, ir generatorius, o svarbiausia – reikėjo išrasti ir dažnio keitiklį, kuris į vieną pusę naudotų tinklo įvado energiją, į kitą – tą chaotiškai generuojamą elektros energiją ir paverstų ją tinkamo dažnio bei įtampos energija“, – aiškino bendrovės „Klaipėdos liftas“ direktorius.

Galvojant apie šių liftų diegimą Lietuvos pastatuose, teko įvertinti ir tai, kad, nors būtų optimalu tą pagaminamą energiją priduoti į elektros tinklą, Lietuvoje tai nėra patrauklu: tai jau būtų laikoma maža elektrine, o tokių įrenginių projektavimas, įteisinimas ir kvotos kainuoja labai brangiai. Tad rastas kitas sprendimas – elektros energija kaupiama akumuliatoriuje. „Akumuliatorius irgi kainuoja, bet jam nereikia leidimų, derinimų ir pan.“, – komentavo J. Kazakevičius.

Akumuliatorius kartu su patobulintu dažnio keitikliu ir pavara atsiperka per 20 metų. Bet yra galimybių susigrąžinti pinigus ir anksčiau. „Prie turimo dažnio keitiklio ir pavaros galima jungti bet kokį alternatyvios energijos šaltinį – saulės fotoelementus, vėjo jėgaines, pedalus ar žiurkėnus – ir taip krauti saulės ar vėjo lifto („Schindler Hybrid Solar “ ar „Schindler Hybrid Wind Power“) akumuliatorių“, – aiškino „Klaipėdos lifto“ vadovas.

Ir atvirkščiai – akumuliatoriaus sukauptos elektros energijos perteklių galima naudoti laiptinėms apšviesti ir panašioms reikmėms. Naudojamas įrenginys tokiu būdu atsipirktų greičiau. J. Kazakevičius pabrėžė – jeigu gyventojai rengiasi naudoti, pavyzdžiui, saulės fotoelementus ne tik liftui varyti, bet ir laiptinėms apšviesti ar panašiai, jie kartu

„Klaipėdos liftas“ jau siūlo savo klientams rinktis liftą su novatoriška „Schindler“ technologija. Vienas hibridinis liftas jau sumontuotas Klaipėdos daugiabutyje – įmonė kol kas laukia namo administratoriaus sprendimo, ar jis norės jungti prie elektrą generuojančios pavaros daugiau šaltinių.

Vis dėlto pati pavara jau veikia, ir „Klaipėdos lifto“ komandai smagu stebėti, kaip išjungus elektrą liftas toliau važiuoja.

Hibridinių liftų įrengimas ypač prasmingas tuose rajonuose, kuriuose periodiškai kyla problemų dėl elektros tiekimo trikdžių. Tokie liftai itin tinkami įrengti viešosiose vietose – ten, kur žmonės keliami į apžvalgos terasas, klubus ar pan. „Šiuolaikiniuose liftuose jau ne naujiena sistema, kuri dingus elektros energijai, naudodama atsargas iš nedidelių akumuliatorių, liftą nuleidžia iki artimiausio aukšto ir atidaro duris, taigi nereikia laukti meistrų, – priminė J. Kazakevičius. – Bet ši papildoma opcija kainuoja, o šiuo atveju perkant tokią hibridinę sistemą ji gaunama kaip nemokamas priedas. Tada investicija atsiperka greičiau nei per 20 metų.“ Kitas dalykas – naujasis liftas keleivius nuleidžia ar pakelia ne iki artimiausio, o iki reikiamo aukšto. „Tai ne smulkmena: jei liftas kelia žmogų su negalia, šis neapsidžiaugs išleistas ne savo aukšte, ką ir kalbėti apie tuos, kurie lieka įkalinti pastate, kol atsiras elektra“, – pastebėjo Klaipėdos įmonės vadovas. Dingus elektrai liftas veikia ir toliau – tiek, kiek įprastai trunka atkurti elektros energijos tiekimą. „Akumuliatorių energijos standartiškai užtektų užkelti ir nuleisti kad ir visą autobusą neįgaliųjų“, – patikino J. Kazakevičius. Kaip tik dėl šio išskirtinumo „Klaipėdos liftas“ jau gavo ir antrą užsakymą hibridiniam liftui įrengti – tokio panoro vieno uostamiesčio komercinio pastato savininkai, kurie neretai sulaukia neįgalių lankytojų.

Hibridinis liftas, atkreipė dėmesį J. Kazakevičius, turi dar vieną privalumą – jis maitinamas nuo vienfazio, o ne nuo trifazio įvado kaip standartiniuose liftuose – jam užtenka 220 voltų įtampos, taigi jungti jį galima tiesiog prie buitinio kištukinio lizdo. „Tai didelis privalumas ir naujus pastatus, ir jų atnaujinimą planuojantiems projektuotojams, nes ne visur yra galimybė įrengti trifazį įvadą arba tai yra labai sudėtinga“, – replikavo pašnekovas.

Hibridinio „Schindler“ lifto energinio efektyvumo klasė – A.

Kad nereikėtų išradinėti lifto

Bendrovės „Klaipėdos liftas“ vadovas J. Kazakevičius projektuotojams siūlo atkreipti dėmesį į kelis žingsnius, kurių negalima praleisti planuojant lifto įrengimą.

1. Būtina suprojektuoti ventiliaciją šachtoje – tai numatyta europinėse normose ir Statybos techniniame reglamente (standartinio iki 675 kilogramų keliamosios galios lifto šachtos ventiliacijos angos dydis – ne mažiau nei 200 milimetrų).

2. Būtina numatyti elektros įvadą viršutiniame aukšte.

Reikalingi du įvadai: vienas – pavarai (vienfazis, jei liftas su „Hybrid“ pavara, arba trifazis kitais atvejais, be abejo, visada su įžeminimu), kitas – apšvietimui (paprastas vienfazis įvadas su įžeminimu).

3. Būtina įvertinti lifto durų atsparumą ugniai. Kebloka užduotis, jei keičiamas liftas sename daugiabutyje, nes neįmanoma pritaikyti visos apimties Statybos techninio reglamento. Specialisto patarimas: senuose daugiabučiuose iki 9 aukštų imtinai – E120; 10 aukštų ir aukštesniuose – EW60.

4. Šiuolaikiniai liftai turi būti prijungiami prie priešgaisrinės pastato sistemos. Kai jos nėra, reikia apgalvoti kitą lifto priešgaisrinio režimo aktyvinimo sistemą. Geriausia konkrečiu atveju pasitarti su liftų gamintojų atstovais.

5. Būtina tiksliai apskaičiuoti apkrovas – montuojant liftą tam tikri taškai turi atlaikyti didesnes apkrovas. Geriausia paprašyti lifto gamintojų brėžinio su apkrovų taškais.

6. Būtina pasirūpinti tinkama durų angokraščių apvadų apdaila. „Architektai turėtų dėmesingai planuoti angokraščių apdailą. Mediniai angokraščiai, kuriuos būtina apglaistyti, netinkami šio įrenginio prieigoms – tai vieta, patirianti vibraciją, kliudoma lagaminais ar pan. – visa tai greitai palieka žymių, – patirtimi dalijosi J. Kazakevičius. – Pagaliau prie metalinių, nerūdijančiojo plieno lifto durų geriau tinka apskardinti angokraščiai. Rečiau pasitaikantis variantas – kai atliekant laiptinės remontą pasirenkama kraštus apklijuoti keraminėmis plytelėmis.“ 7. Būtina tiksliai apskaičiuoti lifto šachtos durų tvirtinimo vietas. „Jei siekiama įrengti su rateliais judantiems neįgaliesiems, taip pat vaikiškiems vežimėliams gabenti patogų liftą, pasislenka lifto angos vieta. Ji koreguojama visada, kai vietoj senųjų sovietinių liftų įrengiamas talpesnis, neįgaliųjų normas atitinkantis užsienio gamybos liftas. Reikia pažymėti, kad kiekvienas atvejis yra individualus, tad projektuotojams patariama kreiptis į lifto gamintoją“, – aiškino J. Kazakevičius.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

SA 2014 Nr. 12 / reklama

LIFTAS, GAMINANTIS ELEKTRĄ

su novatorišku liftu gaus apie 70 proc. šioms funkcijoms reikalingos įrangos.

26

G. Bartuškos nuotr.

TERITORIJŲ PLANAVIMO

ĮSTATYMAS:

situacijos, kurių nėra ir negali būti Gintautas TIŠKUS Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas, VGTU Architektūros fakulteto doktorantas, architektūros magistras

Daug reklamuota ir naują teritorijų planavimo sistemą turėjusi sukurti Aplinkos ministerijos parengta nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti tik vieną nedidelę, bet svarbią įstatymo dalį, nustatančią vietovės lygmens bendrųjų planų objektus ir galimybę rengti statinių projektus vadovaujantis šių planų sprendiniais, nerengiant detaliųjų planų. Įstatyme teritorijų planavimas apibrėžiamas kaip procesas, kuriuo siekiama darnios teritorijų plėtros ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos bei kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuome-

20

1

r 4N

.12

S MA I V A AN /PL

nės bei privačių interesų suderinimą. O bendrasis planas – tai kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma erdvinė planuojamos teritorijos struktūra ir privalomieji teritorijos naudojimo nuostatai, reikalavimai bei apsaugos principai.

Bendrieji vietovės lygmens planai

Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad bendrieji vietovės lygmens planai rengiami bendruosiuose savivaldybės lygmens planuose nurodytoms prioritetinės plėtros teritorijoms – miestams, miesteliams ir jų dalims, kaimų bei viensėdžių teritorijoms arba savivaldybės tarybai priėmus sprendimą atitinkamoje savivaldybės dalyje rengti bendrąjį savivaldybės dalies planą.

Vadinasi, miestas gali turėti vieną, kelis ar net keliolika bendrųjų planų. Rajono savivaldybė gali turėti keliasdešimt, kelis šimtus ar net tūkstančius bendrųjų planų. Vertinant tai, kad, 2011 metų Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 103 miestai, 249 miesteliai, 19 004 kaimai ir 1687 viensėdžiai, susidaro gana įspūdingas bendrųjų planų skaičius – 21 043. Jei turėsime omenyje ir tai, kad miestų bei miestelių dalims taip pat gali būti rengiami bendrieji planai, galimas bendrųjų planų skaičius jau būtų sunkiai suskaičiuojamas.

Tokia bendrųjų planų gausa nėra racionaliai paaiškinama (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme bendras visų lygmenų bendrųjų planų skaičius buvo 363). Akivaizdu ir tai, kad tokio skaičiaus bendrųjų planų nereikia. Bendrieji miestų ir miestelių dalių planai neišvengiamai dubliuos bendruosius miestų bei miestelių planus, nes šie yra to paties lygmens. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsniu, jų ir uždaviniai vienodi, nors planuojamos teritorijos dydis skirsis kelis ar net keliasdešimt kartų.

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme nurodoma, kad viensėdžiai yra istoriškai susiformavusios gyvenamosios vietovės, paprastai sudarytos arba kilusios iš vienos sodybos ir turinčios ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Taigi, vertinant įstatymo nuostatus, Vilniaus miestui, turinčiam apie 550 000 gyventojų ir užimančiam apie 402 kvadratinių kilometrų plotą, ir viensėdžiui, kuriame gyvena vos keli gyventojai ir kuris užima vidutiniškai 0,5–3 hektarų žemės sklypą, numatyta rengti vienodo lygmens ir tų pačių uždavinių bendruosius planus. Sunku įsivaizduoti viensėdį, kurio bendrojo plano uždaviniai būtų funkcinės ir erdvinės plėtros krypčių nustaty-

mas ar urbanistinės, socialinės ir inžinerinės infrastruktūros optimizavimas.

Teritorijų planavimo įstatyme miestų ir miestelių dalims bei kaimams dar yra numatyta galimybė rengti detaliuosius planus, o viensėdžiams gali būti rengiami tik bendrieji planai. Planuojant kaimus būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Žemės įstatyme kaimams numatyta rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, todėl visiškai neaišku, kokius teritorijų planavimo dokumentus reikia rengti kaimų teritorijoms: bendruosius, detaliuosius planus ar kaimo plėtros žemėtvarkos projektus.

Lieka priminti, kad nei pirmojoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje (galiojo nuo 1996-01-01 iki 2004-04-31), nei antrojoje (galiojo nuo 2004-05-01 iki 2013-12-31) miestų ir miestelių dalys, kaimai ir viensėdžiai nebuvo įvardyti kaip bendrojo planavimo objektai.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad įstatyme bendruosius ir detaliuosius planus pavadinus kompleksiniais nepagrįstai ir nelogiškai buvo devalvuoti esminiai bendrojo ir detaliojo planavimo skirtumai.

Vietovės lygmens bendrųjų planų reglamentų nustatymo ypatumai ir teisiniai aspektai

Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad detalieji planai nerengiami, jeigu bendruosiuose vietovės lygmens planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai. Būtina atkreipti dėmesį, kad 1996–2013 metais rengtuose bendruosiuose miestų ir miestelių planuose nėra ir negalėjo būti nustatytų detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų (ankstesnėse redakcijose – teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas), nes bendrųjų ir detaliųjų planų rengimo tikslai iš esmės skiriasi. Be to, iki šiol nėra parengto bendrųjų planų reglamentų standarto, todėl kone visi šiuo metu parengti bendrieji miestų ir miestelių planai yra skirtingi.

Taip pat svarbu suprasti, kad negalima sutapatinti bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose nustatomų intensyvumo ir tankumo rodiklių. Bendruosiuose planuose šie rodikliai nustatomi teritorijoms (funkcinėms zonoms, rajonams, mikrorajonams) ir yra reikalingi inžinerinės, susisiekimo infrastruktūros reikmėms apskaičiuoti (inžinerinių tinklų diametrai, galingumas, gatvių kategorijos ir kt.), taip pat so-

cialinės infrastruktūros objektams (vaikų darželiams, mokykloms ir kt.). Detaliuosiuose planuose tankumo ir intensyvumo rodikliai nustatomi žemės sklypui ir naudojami kaip statybas ribojantys (reguliuojantys) reikalavimai.

Praktikoje tankumo ir intensyvumo rodikliai, nustatyti funkcinei zonai (bruto, neišskiriant gatvių ir t. t.), rajonui ar mikrorajonui, daugeliu atvejų bus mažesni už tankumo ir intensyvumo rodiklius, nustatytus konkrečiam sklypui (pavyzdžiui, jei rajono intensyvumo rodiklis bus lygus 1,0, tai rajone esančio žemės sklypo rodiklis gali būti ir 1,6, ir tai bus natūralu, nes kituose žemės sklypuose šis rodiklis gali būti 0,8 ar panašus).

Akivaizdu, kad nesant bendrųjų planų, kuriuose yra nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai (praktiškai tokių bendrųjų planų ir negali būti), taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatus, tai yra nerengti detaliųjų planų, praktiškai ir teisiškai problemiška. Šiuo atveju numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius siūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus pagal bendrąjį savivaldybės lygmens planą ir (ar) bendrąjį vietovės lygmens planą, jeigu jis parengtas. Apie numatomą statinių projektavimą ir visuomenės dalyvavimą svarstant projektinius siūlymus informuojama Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

Būtina pastebėti, kad reikalavimas atsižvelgti į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius siūlymus yra ne konkretus, o abstraktus

27

29

28

G. Bartuškos nuotr.

Apie autorių Architektūros magistras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto doktorantas, Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas, Lietuvos Respublikos teismo ekspertas. Ekspertizės sritys: teritorijų planavimas (bendrasis, specialusis ir detalusis), statinio projektavimas. Atestuotas teritorijų bendrojo, detaliojo ir specialiojo planavimo specialistas, ypatingojo statinio projekto vadovas bei ekspertizės vadovas.

Darbo patirtis: 1978–1995 metai – Vilniaus miesto savivaldybė (architektas, gamybinio personalo vadovas, skyriaus vedėjo pavaduotojas), 1995–1998 metai – Statybos ir urbanistikos ministerija (vyriausiasis architektas, Teritorijų planavimo departamento direktorius), 1998–2007 metai – Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius.

ir gali būti vertinamas įvairiai. Analogiškas modelis Lietuvoje buvo naudojamas sovietinės okupacijos metais, kai rengti statinio projektą buvo galima vadovaujantis architektūrine planine užduotimi (detalieji planai buvo rengiami dažniausiai masinės statybos gyvenamiesiems rajonams (mikrorajonams), pramoninėms zonoms), pasirašyta miesto vyriausiojo architekto. Tačiau tarp sovietinių laikų ir dabarties yra esminis skirtumas. Sovietmečiu statinio užsakovas, projektuotojas ir statytojas buvo valstybinė struktūra, o dabar gyvename rinkos sąlygomis, todėl subjektyvumo ir asmeninio (komercinio) intereso išvengti beveik neįmanoma.

Svarbu paminėti dar vieną teritorijų planavimo procesui įtaką darantį teisės aktą – Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles. Jose vartojama sąvoka, kurios nėra įstatyme: savivaldybės dalies bendrojo plano spraga – padėtis, kai savivaldybės dalies bendrajame plane dėl besikeičiančių teritorijų planavimo teisinio reguliavimo, techninių ar kitų priežasčių nėra privalomųjų nustatyto kurio nors vieno ar kelių teritorijos naudojimo reikalavimų. Taisyklėse numatyta, kad galiojantys bendrieji savivaldybių dalių planai koreguojami, kai bendrajame plane panaikinamos sprendinių spragos.

Taip pat skelbiama, kad toks koreguojamas bendrasis planas neteikiamas derinti ir tikrinti, jis tvirtinamas tik savivaldybės tarybos sprendimu.

Praktikoje tai reiškia, kad visi bendrieji miestų planai, parengti 1995–2013 metais, gali būti koreguojami neatliekant dalies įstatyme numatytų teritorijų planavimo dokumentų rengimo etapų ir stadijų. Tokiu būdu eliminuojamos procedūros, suteikiančios galimybę planavimo proceso metu suderinti valstybės, savivaldybės, investuotojo ir visuomenės interesus. Šie taisyklių nuostatai akivaizdžiai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui.

Nors atrodytų, kad nerengiant detaliųjų planų projektavimo procesas turėtų gerokai sutrumpėti ir atpigti, klausimas, ar taip iš tiesų yra. Būtina atkreipti dėmesį į reikalavimus parengti projektinius siūlymus ir apie numatomą statinių projektavimą bei visuomenės dalyvavimą svarstant projektinius statinių siūlymus informuoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ VII skyriuje (visuomenės informavimas apie numatomą statinių projektavimą ir visuomenės dalyvavimas svarstant projektinius statinių siūlymus) numatyta tvarka panaši į nustatytąją Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatuose, tačiau kiek trumpesnė. STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 13 priedas nustato projektinių siūlymų paskirtį, sudėtį, projektinių siūlymų rengimo užduoties reikalavimus bendruoju atveju.

Privalomai rengiant projektinius siūlymus projektas brangsta. Be to, svarstant juos su visuomene atsiranda galimybė diskutuoti AS ne tik dėl žemės sklypo tvarkymo regla-

20

1

r 4N

.12

M AVI N A /PL

mento, bet ir dėl pastato architektūros. Taip atsiranda galimybė (ar būtinumas) projektinius siūlymus koreguoti, rengti naujus ir pan., o tai projektavimo darbus ne tik brangina, bet ir ilgina.

Taip pat neatmestina galimybė apskųsti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) sprendimą dėl pritarimo projektiniams siūlymams administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu ginčas dėl numatomos statybos (investicijos) iš detaliojo plano rengimo proceso persikelia į statinio projektavimo procesą, o dėl to patyrus nesėkmę gresia gerokai didesni nuostoliai, nes statinio projekto rengimo kaina yra didesnė už detaliojo plano rengimo kainą.

Svarbu ir tai, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei servitutai nustatomi tik teritorijų planavimo dokumentuose (statinio projektavimo metu teisiškai nustatyti servitutus negalima).

Išvados

Teritorijų planavimo įstatyme vietovės lygmeniui priskirti bendrieji miestų ir miestelių dalių, kaimų bei viensėdžių planai nėra bendrojo planavimo objektai. Racionaliau rengti detaliuosius šių teritorijų planus.

Lietuvoje nėra parengtų bendrųjų vietovės lygmens miestų ir miestelių planų, kuriuose būtų nustatyti visi detaliesiems planams privalomo teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, todėl vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais, nerengiant detaliojo plano, rengti statinio projektą teisiškai nėra galimybės. Įstatyme sukurtos situacijos, kurių iš tiesų nėra, tad veiksmai modeliuojami pagal nesamas situacijas.

Teritorijų planavimo įstatyme bendruosius ir detaliuosius planus pavadinus kompleksiniais, nepagrįstai ir nelogiškai buvo devalvuoti esminiai bendrojo ir detaliojo planavimo skirtumai.

Patvirtinus naujos redakcijos įstatymą, teritorijų planavimas vietoj aiškios teritorijų planavimo dokumentų rengimo sistemos tapo chaotiška planavimą sudarančių dalių suma.

Planavimas kaip sistema jau neegzistuoja, nes atskiri teritorijų planavimo dokumentai ir jų rengimo (keitimo bei koregavimo) procesai funkcionuoja (ar gali funkcionuoti) savarankiškai kaip atskiri pavieniai elementai, tai yra tarpusavyje gali ir nesąveikauti. Sukrauti į krūvą jie sistemos nesudaro, geriausiu atveju tik imituoja ją.

Atkreiptinas dėmesys ir į vieną esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų teisinio saugumo principą. Analizuojant jį svarbu pažymėti, kad teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus paties teisinio reguliavimo reikalavimus. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai. Teritorijų planavimo įstatymo nuostatai nėra aiškūs ir darnūs, todėl jų taikymas neužtikrina nei racionalaus teritorijų planavimo, nei architektūros kokybės.

Pastaba. Tekstas yra sutrumpinta straipsnio, rengto 2014 metų spalio 6–7 dienomis vykusiai konferencijai „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“, versija.

31

30

KAUNO KOLEGIJOS studijų centras:

ateities aukštojo mokslo kelrodis

Pasitelkė modernius sprendimus

Ne paslaptis, kad Kauno kolegijos studijų centro biudžetas suformuotas krizės laikotarpiu.

Pašnekovas patikino, kad ne suspaustas biudžetas, bet pasaulinės architektūros tendencijos lėmė jo sprendimą vamzdžius ir inžinerines sistemas palikti atviras. „Atvirų komunikacijų idėja – šiuolaikinė, populiari. Pasaulyje ji palyginti sena, bene ryškiausiai atskleista Pompidou centre Paryžiuje“, – komentavo R. Vieštautas.

Jis pripažino, kad atvirų inžinerinių sistemų mintis nesužavėjo statybininkų, tačiau galutinis rezultatas jų nuomonę kardinaliai pakeitė. Beje, studijų centro grindys, kaip ir lubos, kolonos, ilgaamžės – betoninės, pertvaroms panaudoti statybiniai blokeliai, taip pat pasirinktos aliuminio profilio langų sistemos.

Spalvų pastatui suteikė baldai, kuriais rūpinosi pati kolegija. Jie, architekto teigimu, užbaigė interjerą sukurdami gyvą ir demokratišką pastato nuotaiką.

Pagrindinis kriterijus – kokybė

Dviejuose Kauno kolegijos fakultetuose šiandien studijuoja daugiau kaip 7 tūkst. studentų. Modernus Kauno kolegijos studijų centras, stikliniu tiltu susiejęs kolegijos fakultetus – tik grandiozinių darbų pradžia. Planuojama, kad Pramonės prospektas, kuriame įsikūrę fakultetai, ateityje virs moderniu studijų miesteliu. Žymi akademinio miestelio plėtrą

Sovietmečiu prestižinėmis laikytos mokyklos – Kauno maisto pramonės technikumas ir Kauno aukštesnioji technologijos mokykla – jau daugiau nei dešimtmetį yra Kauno kolegijos dalis (šiandien čia įsikūrę Verslo vadybos bei Technologijų ir kraštotvarkos fakultetai). Sujungti abu fakultetus ir sutelkti jų

1

20

B /O

.12

r 4N

AS

T JEK

studentus – turėdama tokią idėją aukštoji mokykla kreipėsi į architektą Rytį Vieštautą.

Keturių aukštų Kauno kolegijos studijų centro pastato plotas siekia 4 tūkst. kvadratinių metrų (bendras komplekso plotas – daugiau kaip 27 tūkst. kvadratinių metrų.) Čia įsikūrė biblioteka, skaitykla, studentų atstovybė, viršutiniame aukšte įrengtos auditorijos, skirtos abiejų fakultetų studentams, kompiuterių klasės, taip pat nemažai bendrauti skirtų erdvių.

Dalies jų paskirtis – individualaus darbo. Studijų centro statyba kainavo apie 11 mln. litų. Didžioji lėšų dalis – Europos Sąjungos parama.

Anot architekto R. Vieštauto, fakultetų jungties idėja rutuliota bene dešimtmetį, jai realizuoti prireikė penkerių metų.

Kolegijos planuose – sutvarkyti aplinką, šiuo metu jau įrengta universali futbolo aikštelė.

Projektuojant studijų centrą remtasi užsienio šalių patirtimi – čia studijos orientuotos į darbą grupėse. „Auditorijoms pasirinkti ne įprasti suolai, bet apvalūs stalai, patogūs dirbti grupėmis. Yra daug interaktyviųjų lentų, galima pateikti atskiras užduotis grupėms“, – pasakojo architektas.

Įmonės „A. Žilinskio ir ko“ rinkodaros vadovas Aurelijus Daškevičius Kauno kolegijos studijų centro projektą vadina iššūkiu.

Mat šis studijų centras – vienas pirmųjų objektų, kuriame bendrovės specialistams patikėti bendrieji statybos darbai. „Statydamas objektą, kuriame komunikacijos atviros, o didžioji dalis paviršių – natūralūs, nekokybiškai atliktų darbų niekaip nepaslėpsi.

Svarbu viską atlikti kuo geriau, nes nebus galima padaryti papildomų korekcijų, apsiūti sienas gipso kartono plokštėmis, kaip įprasta slepiant darbų broką. Šiame objekte taupymo medžiagų ir atliktų darbų kokybės sąskaita nebuvo“, – pripažino pašnekovas.

Didžiąją dalį darbų įmonė „A. Žilinskio ir ko“ šiame objekte atliko savo jėgomis: ne tik bendruosius statybos, bet ir elektros, komunikacijų įrengimo darbus.

PASTATŲ VIDAUS INŽINERINĖS SISTEMOS

R. Vieštauto nuotr.

33

32

VILNIAUS SENAMIESTIS: 20 metų UNESCO globoje

Connecting Global Competence

Specialistai sostinei linki atsakingos ir saikingos paveldo objektų tvarkybos

Statybu˛ ateitis

Rusnė MARČĖNAITĖ 2014 metų gruodžio 17 dieną sukako 20 metų, kai Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Sukaktis šį mėnesį paminėta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) ir sostinės savivaldybės surengtu tarptautiniu forumu, skirtu istorinio miestovaizdžio išsaugojimui ir raidai. Į Vilniaus forumą susirinko kitų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių regiono miestų merai, politikai, administratoriai, vietovių valdytojai ir paveldo tvarkybos specialistai, taip pat tarptautinių organizacijų – UNESCO Pasaulio paveldo centro, Tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro (ICCROM), Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS), Pasaulio paveldo miestų organizacijos (OWHC), regiono nacionalinių UNESCO komisijų – atstovai, nacionalinių ICOMOS komitetų ir akademinių institucijų nariai.

Vienas forumo organizatorių – Vilniaus istorinio centro valdytojas, VSAA direktorius Gediminas RUTKAUSKAS – įsitikinęs: tai, kas senamiestyje nuveikta per du dešimtmečius, tiksliai rodo, ko esame verti.

– Prieš 20 metų istorinio šalies sostinės centro patekimas į garbingą UNESCO sąrašą kiekvienam paglostė patriotinius jausmus. O jei vertintume iš šiandienos pozicijų: kokiam tikslui toks statusas tarnauja labiau – savo vertei užfiksuoti ar apsisaugoti nuo urbanistinių, architektūrinių, paveldotvarkos klaidų?

– Labiausiai tarnauja tarptautiniu lygiu, visame pasaulyje garsindamas pasaulio paveldo objektą drauge su valstybe ir miestu, kuriame jis yra. 20-metis – kuklus jubiliejus, bet kadangi sietinas su valstybingumo atkūrimu – labai reikšmingas. Prisistatome vertingiausiu ir gražiausiu kultūros palikimu, kuriuo didžiuojamės ir per kurį mus pamato, vertina pasaulis. Todėl visa, kas per 20 metų nuveikta sostinės senamiestyje, liudija, ko esame verti. O tai mato ir vertina ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir visi aplankantieji mūsų miestą. Ir ta bendrinė nuomonė apie istorinį mūsų sostinės centrą yra tikrai labai gera.

Vis dėlto šnekant profesionalia urbanistinės paveldosaugos vadybos kalba, greta puikių laimėjimų ir akivaizdžiai įspūdingų rezultatų pripažintina, jog dar reikia daug ir atkakliai dirbti, kad galėtume drąsiai lygiuotis į sėkmingiausiai besitvarkančius pasaulio paveldo miestus. Ir nereikia keliauti labai toli – nuvykite į Taliną, Krokuvą ar Torūnę, ten pamatysite ir suprasite, kaip jautriai, atsakingai galima ir dera puoselėti tai, ką UNESCO vadina vertingiausiu žmonijos paveldu.

– Vienu metu Vilnius virė nuo kalbų apie tai, kad dešiniojo kranto statybos gali ištremti senamiestį į UNESCO Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą.

– Skandalai yra provincialų, menkai raštingų žmonių bendravimui būdinga ir jų mėgstama priemonė.

Arba tokiu būdu bandoma supriešinti visuomenę.

Todėl stengiuosi į skandalus nesivelti, juolab nesudaryti progos jiems rastis. Gandai ir kritinės atskirų asmenų ar ekspertų nuomonės apie urbanistinę plėtrą, ypač apie aukštybinius pastatus dešiniajame Neries krante, manau, buvo perdėti ir eskaluojami siekiant sutrikdyti planavimo bei statybos procesus. Taip manau todėl, kad galimybių susipažinti ir racionaliai komentuoti, teikti siūlymų šiems viešosios plėtros projektams buvo. Tiesa, jos buvo ribotos dėl tam lai-

2

4 01

Nr

V

PA

/ .12

AS

ELD

kotarpiui būdingos skubos ir darnių diskusijų su miesto bendruomene patirties stokos.

– Ar būta bandymų įvertinti, kiek papildomų pajamų iš kultūrinio turizmo padėjo generuoti faktas, kad Vilnius yra UNESCO sąrašuose?

– Apie tokį skaičiavimą nesu girdėjęs ir nemanau, kad tai būtų įmanoma. Mat kas ir kokia apimtimi yra kultūrinis turizmas, o kas – jau nebe, nėra apibrėžta. Manau, šiandien Vilnius didesne dalimi lankomas dėl Rytų Europos turistų – iš inercijos, sentimentų, kainų, o Vakarų Europos ir pasaulio – norint pamatyti dar mažai pažįstamą dėl ankstesnio priklausymo SSRS bei geografinio atokumo unikalų Europos periferijos miestą.

– Tokių miestų kaip Venecija patirtis rodo, kad konfliktas tarp gyventojų interesų ir patrauklumo turizmui neišvengiamas. Kaip šiuo klausimu einasi Vilniui?

– Tai ne paguoda ar nusivylimas, bet turistų skaičius Vilniuje, palyginti su tokio pat dydžio Krokuva ar Talinu, nėra didelis. Tad didesnio konflikto dar nekilo. Senamiestis nebėra tykus įprastas sostinės miegamasis, tiesa, niekad ir nebuvo. Atgijus šaliai ir sostinei, jis tapo ir istoriniu, ir kultūriniu branduoliu: guviu ir šurmuliuojančiu. Turtingas jaunimas ir verslininkai veržiasi čia gyventi. Bet daugumai šeimų su vaikais ar pagyvenusių žmonių čia gyventi nepatinka dėl triukšmo, taršos ir nesaugumo. Tai yra gyvensenos ir visuomenės santykių sostinėje objektyvios kaitos rezultatas. Atvykusiesiems viskas atrodo darnu, gražu ir patrauklu, bet vietiniai mato daugiau trūkumų.

Gyvenimo kokybės gerinimo klausimais tiek, kiek tai susiję su istorinių pastatų ir jų aplinkos tausojimu bei tvarkyba, dirba VSAA: nuolat konsultuojame ir talkiname vietos gyventojams ar bendruomenėms.

Bet šio reikalo, kaip bendrojo gėrio, pažanga priklausys nuo gebėjimo tartis ir sutartinai darniai veikti viešajam ir privačiajam sektoriams.

– Forume ne vienas prelegentas kalbėjo apie būtinybę restauravimo procesais sudominti istorinių miestų gyventojus. Vilnius, o ir visa Lietuva, kaip buvo pastebėta, negali pasigirti deramais, nuo pirmųjų etapų bendruomenę įtraukiančiais planavimo reiškiniais.

– Klausimas labai platus, tad atsakysiu aptardamas keletą esminių dalykų, kuriuos iškėliau savo pranešime forumui. Visuomenės švietimą, konsultacijas ir dialogą su istorinių pastatų savininkais pradėjome dar 2000-aisiais. Šį procesą pagal galimybes plečiame ir kokybiškai stipriname – apie tai galite pasiskaityti agentūros svetainės www.vsaa.lt skiltyje „Bendruomenei“.

Tačiau šis reiškinys vaisių atneša lėtai. Tai, kad po karo gyventojai į Vilnių suvažiavo iš kaimų, nes miestiečių beveik neliko, tai, kad vėliau, iki valstybingumo atkūrimo, privačios nuosavybės nebuvo, o ją atkūrus vyko stichiška privatizacija ir turto savininkų kaita, sąlygojo istorinio gyventojų sąmoningumo ir supratimo, atsakomybės už paveldo vertybių tvarkybą stoką. Vis dar labai retas istorinio turto savininkas supranta ir sutinka su kokybiškam restauravimui bei tvarkybai keliamais reikalavimais. Šiandien, deja, dažnai galime pamatyti perdėtą restauravimą, kai pastatai pertinkuojami, perdažomi ar net iš dalies perstatomi turint tikslą, kad tai būtų gražu (ir brangu?).

G. Bartuškos nuotr.

Gediminas RUTKAUSKAS: 20-metis – kuklus jubiliejus, bet kadangi sietinas su valstybingumo atkūrimu – labai reikšmingas.

Europoje restauravimu siekiama minimalios intervencijos į išlikusį vertybės turinį, saugant kuo daugiau autentiškojo, nors ir apnykusio, ir tausojant išteklius bei energiją. Visuomenei matant, koks reiklus, griežtas ir brangus yra restauravimas, retas jos narys gali ar juolab ryžtasi to imtis. Bet paveldosauginio švietimo ir rėmimo reikalai įgauna pagreitį.

Vis dėlto, mano supratimu, procesui dar trūksta kokybės, nes dauguma bendrų projektų vykdomi „aukštuomenės“, pasiturinčiųjų, lygmeniu, aplenkiant potencialią platesnę auditoriją bei poreikį paveldo tvarkybą pristatyti ir skatinti kaip kruopščios, atsakingos, bet minimalios statybinės intervencijos praktiką. Matyt, tai pateisinama tuo, kad viešojo sektoriaus už paveldosaugą atsakingos institucijos per ilgai neskatino ir menkai siekė lygiateisio dialogo su turto savininkais. Laimė, padėtis gerėja.

– Gyventojai kartais sako, kad pats efektyviausias būdas įtraukti juos į šiuos procesus būtų skirti finansinę paramą jų būsto tvarkybos darbams. Kokių galimybių paremti gerus gyventojų norus VSAA turi šiandien? Koks paramos modelis būtų idealus?

– Taip manau ir aš, nes kokybiškas restauravimas, kuris prasideda nuo išsamių tyrimų ir projektavimo, gali būti net keleriopai brangesnis už įprastą statybą. Tuo įtikinome ir Vilniaus miesto tarybą.

1999 metais jai patvirtinus paramos senamiesčio gyventojams, saugomų istorinių pastatų bendrasavininkiams, skyrimo tvarką, jau 2000 metais bendradarbiaujant su pastatų savininkais buvo sutvarkyti pirmieji pastatai ar jų dalys. Paramos skyrimas buvo paremtas keletu esminių sąlygų: bendrasavininkių susitarimu ir įsipareigojimu drauge skirti didesniąją dalį lėšų numatytiems tvarkomiesiems pastato ar jo aplinkos darbams, kokybiškai parengtu, suderintu projektu bei numatytų tvarkybos darbų sąmata, jos atlikta ekspertize.

Ilgainiui paaiškėjo, kad sudėtingiausia užduotis yra gyventojų gebėjimas, noras sutarti ir susitarti bendrai veikti. Turiu pasakyti, kad žmonių tarpusavio susikalbėjimą ir supratimą apie restauracinę pastatų tvarkybą, tyrimus bei projektavimą smarkiai lėmė aktyvus agentūros specialistų darbas: bendri pasitarimai, konsultacijos, diskusijos. Iki 2009 metų ekonominės recesijos finansinė parama pastatų savininkams saugomų kultūros paveldo objektų, jų aplinkos tvarkybai sostinėje buvo planuojama ir skiriama kasmet.

2014-ųjų rudenį VSAA kreipėsi į Valstybinę kultūros paveldo komisiją ir Kultūros ministeriją, kad tokia parama pasaulio paveldo vietovėse Lietuvoje būtų skiriama iš nacionalinių fondų. Man pačiam smalsu, kiek valstybės institucijoms užtruks įvertinti šio proceso svarbą ir ar bus skirta tokia parama.

O atsakant į klausimą dėl idealaus modelio, manyčiau, šiuo metu ir esamomis aplinkybėmis svarbiausia yra dialogo bei pasitikėjimo tarp viešojo ir privačiojo sektorių kokybė. Nes tai labiausiai lemia tvarkybos darbus ir jų kainą. Kaip įžanga į kokybinės pažangos kelią galėtų būti tai, apie ką daugelis kolegų kalba jau seniai – valstybės ir savivaldos lėšomis apmokėti priešprojektinius tyrimus ir dalį projektavimo darbų, išsiaiškinant ir sutariant dėl jų apimties bei kainos. Tai padėtų vienu metu ugdyti žmonių supratimą apie paveldo apsaugos bei tvarkybos praktiką ir formalų dialogą paversti atsakingu bendradarbiavimu.

Deja, šiandien dar dažnai susiduriame su tuo, kad įvertinę, kiek pastangų ir laiko reikalauja derama restauracija, besitvarkantieji atsisako paramos ir veikia patys, naudodamiesi viešosios vadybos bei įstatymų spragomis ar korupcinėmis priemonėmis.

– Kokios buvo didžiausios sostinės senamiesčio problemos paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais ir kokios jos šiandien?

LT

Vokietijos ir Baltijos †aliu prekybos ru-mai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje muenchen.lt@ahk-balt.org Tel. +370 5 264 7377 Fax +370 5 213 1013

sausio 19-24 d. . Miunchenas Pasauline· architektu-ros, statybiniu medΩiagu ir sistemu paroda www.bau-muenchen.com

34 ĮVERTINIMAS – NE UŽ VIENĄ IŠSKIRTINUMĄ Į Pasaulio paveldo sąrašą Vilnius įrašytas remiantis dviem kriterijais: „Vilniaus istorinis centras yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje.“; „Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairove Vilnius yra išskirtinė Vidurio Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.“ Vilnius yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV amžiaus iki XVIII amžiaus pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Tai gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

Parengta pagal UNESCO nacionalinės komisijos svetainės informaciją.

Tarkime, architektas, paveldosaugos specialistas Augis Gučas yra sakęs, kad dabar problemų yra dar įvairesnių. Esą seniau vargino lėšų ir medžiagų stygius, o šiandien neretai jų yra per daug, ir paveldui tai yra net pavojingiau.

– Pirmoji klausimo dalis – A. Gučui ir Jonui Glemžai. Tuomet tebuvau piemuo, o vertinti iš šiandienos pozicijų anuometes klaidas nebūtų korektiška.

Paminėčiau šiandienes problemas: kokybiškos ir pavyzdinės viešųjų institucijų inicijuotos, atliktos restauracijos stoka; viešosiomis lėšomis atliekamas neadekvatus, perteklinis ir perdėtai brangus – neracionalus restauravimas. Pavyzdžiai – gynybinė bastėja, Šv. Mykolo bažnyčia ir vienuolyno ansamblis (Religinio meno muziejus). Sapiegų rūmai Antakalnyje, kur į pastatą investuojami milžiniški pinigai neapsisprendus, kam ir kaip jis bus naudojamas, yra ypač geras neracionalios vadybos pavyzdys. Kad ir kaip paveldo mylėtojai garbstytų ten atliktus svarbius ir net pavyzdinius tyrimų, konservavimo bei restauravimo darbus, joks racionalus turto šeimininkas neinvestuotų į jį nežinodamas pritaikymo ir naudojimo tikslų.

Kita esminė problema yra aptariamas senamiesčio gyventojų ir pastatų savininkų ar investuotojų skatinimas. Viešajam sektoriui neįliejant savo pozityvios energijos ir lėšų, kultūros paveldo objektų tvarkybą paliekant dvipusę, t. y. tvarkomą atskirai viešosiomis ar savininkų lėšomis, bendra restauravimo darbų apimtis ir kokybė augs lėtai. Vėl paminėčiau Talino ir Krokuvos pavyzdžius, kur viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė įkvėpė įtikinamą kokybinį bei kiekybinį paveldotvarkos augimą.

– Forume VSAA kvietimu dalyvavo dešimtys svečių iš užsienio valstybių: miestų planuotojai, paveldotvarkos vadybos specialistai iš miestų, irgi nusipelniusių eilutės Pasaulio paveldo sąraše. Per forumą kalbėta, kad tokie susitikimai specialistams padeda sutvirtėti – įsitikinti, kad jie nėra vieniši su savo geromis idėjomis ir siekiais. Ar išgirdote per forumą patirčių, kurias norėtumėte išbandyti Vilniuje?

– Forume dalyvavo svečių net tik iš kaimyninių Europos Sąjungos valstybių, bet ir iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos. Peterburgo atstovai kalbėjo apie tęstinius istorinio centro analizės ir planavimo darbus, Rygos – apie paveldosaugos planavimo santykius su šiuolaikine miesto plėtra. Šių darbų kokybė tobulintina ir Vilniuje. Neabejoju, kad mums aktualiausia Talino patirtis, įspūdinga jo senamiesčio tvarkybos istorija, kuri jau daug metų puoselėjama plėtojant bendradarbiavimą su paveldo objektų savininkais ir teikiant jiems paramą.

Todėl ir savo pranešime kalbėjau apie integruotą teritorinį urbanistinį valdymą, kuris apima socialinę bei ekonominę sritis. Siekiant darnesnio ir kokybiškesnio senamiesčio atgaivinimo, būtina skirti daugiau dėmesio ir lėšų dialogui su vietos bendruomenėmis plėtoti, bendriems poreikiams nustatyti ir jų siekimo būdams kurti. Šie procesai skatina socialinių santykių pažangą, žinių, energijos ir turtinių išteklių sutelkimą. Mokydamiesi iš kitų turime nuosekliai ir atsakingai kurti savo.

20

1

r 4N

V

PA

/ .12

AS

ELD

S. Žiūros nuotr.

– Forumas baigėsi ne rezoliucijos priėmimu, bet kvietimu visiems įvardyti miestų kraštovaizdžio plėtros prioritetus. Taigi kaip keisis istorinis Vilniaus centras? Kokie darbai ir pokyčiai laukia senamiesčio ir jo gyventojų bei naudotojų 2015-aisiais? Koks jis bus dar po 20 metų?

– Rengdami forumą, tardamiesi su tarptautinių organizacijų atstovais – Pasaulio paveldo miestų organizacijos vadovu Denisu Richardu ir ICCROM (Tarptautinis kultūros paveldo tyrimų ir studijų centras Romoje) Paveldo vietovių skyriaus vadovu Joe Kingu, gana skeptiškai įvertinome standartinio baigiamojo dokumento naudą.

Todėl pasiūliau, kad būtų parengtas kvietimas (ang. appeal), kuriame renginį inicijavusi pusė iškeltų jai aktualiausius prioritetus, į kuriuos pagal poreikį ir galimybes galėtų atsižvelgti regiono ar panašiomis aplinkybėmis gyvenantys kiti pasaulio paveldo miestai. Toks kvietimas pademonstruotų forumo rengėjų požiūrį ir veikimo kryptį (-is), o kiti miestai tai galėtų padaryti sekdami idėjomis, pasiūlydami naujų ar pratęsdami jau iškeltas Vilniuje.

Savo prioritetuose numatėme iškelti socialinio ir kultūrinio miestovaizdžio turinio, jo gyvybingumo užtikrinimo svarbą, nes fizinė istorinio bei urbanistinio kraštovaizdžio išraiška tėra miestų bendruomenių socialinės ir kultūrinės pažangos atspindys.

Kalbėdami apie Vilniaus senamiesčio ateitį visi suprantame, kad turime tausoti ir saugoti mūsų dienų sulaukusį miestovaizdį – nuo atskirų namų, kiemų, gatvelių iki pastatų ansamblių, planinės struktūros ir morfologijos.

Tačiau tam, kad mūsų pastangos būtų kuo vaisingesnės, būtina kalbėti ir veikti visuomenės santykių kokybės stiprinimo linkme. Pats tenoriu lyg ir visai nedaug – kad vilniečiai daugiau šypsotųsi, pasitikėtų vieni kitais ir suprastų, kaip svarbu pažinti praeitį kuriant ateitį.

Manau, pasaulio paveldo miestai, gavę šį vardą dėl išsaugotų ar tiesiog išlikusių jų kultūros paminklų, turi daugiau dėmesio ir pastangų skirti savo miestų socialinių bei kultūrinių santykių darnai didinti.

– VSAA, kaip forumo organizatorė, įsipareigojo rūpintis, kad tarp valstybių stiprėtų tinklaveika, kad būtų sukurta priemonė, kuri leistų suvienyti renginyje dalyvavusių valstybių žinias.

– Taip, agentūra jau daugiau nei metus rengia projektą, numatantį Pasaulio paveldo tyrimų, studijų ir komunikacijos centro įsteigimą.

Idėja lyg ir nenauja, bet siekiai, veikimo būdai būtų nauji, atitinkantys šiandienę mūsų regiono situaciją. Ilgainiui jie galbūt taps aktualūs ir daugelio pasaulio paveldo vietovių vadybai. Apie šią idėją ir konkrečius jos įgyvendinimo kelius jau kalbėjau su kolegomis iš tarptautinių organizacijų Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Viliuosi, kad sutelkę stiprius bendraminčius įgyvendinti šią idėją pradėsime jau 2015 metais.

Kalbant apie dalyvavusiuosius renginyje, džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad dauguma jų nuoširdžiai buvo nustebinti miesto vaišingumo ir grožio, o dar labiau – puikaus, darnaus, įdomaus renginio.

Visą informaciją apie jį ir skaitytus pranešimus susidomėjusieji gali rasti svetainėje www.vsaa.lt.

– Kaip Jums atrodo, koks šiandien būtų Vilniaus senamiestis, jei prieš 20 metų nebūtų patekęs į Pasaulio paveldo miestų sąrašą?

– Nemanau, kad bendra senamiesčio būklė būtų daug blogesnė.

Bet galimybė, kad intensyvi plėtra ir nepakankamas dėmesys paveldo tausojimui būtų sumenkinę tikimybę Lietuvos sostinei vėliau patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, turbūt buvo. Taip manau todėl, kad tikrai daugelio puikių istorinių pasaulio miestų kultūros paveldas buvo sunaikintas ir tebenaikinamas paaugliškai tikint, kad tai, kas kuriama nauja, yra daug geriau, negu sukurta protėvių.

PLOKŠTĖS „PAROC LINIO 10“ ĮVERTINTOS „LIETUVOS METŲ GAMINIO“ AUKSO MEDALIU Naujas izoliacinių sprendimų kompanijos „Paroc“ gaminys – tinkuojamųjų fasadų plokštės „PAROC Linio 10“ – pelnė nacionalinio konkurso „Lietuvos metų gaminys 2014“ aukso medalį. „PAROC Linio 10“ yra nedegios, apkrovą laikančios, ypač efektyvios šilumos izoliacijos plokštės iš akmens vatos, skirtos modernizuojamų ir naujai statomų pastatų sienoms termoizoliuoti, kai fasado apdaila yra plonasluoksnis tinkas. Šios plokštės pasižymi ypač puikiomis šilumą izoliuojančiomis ypatybėmis. Be to, jos yra nedegios, o tai ypač svarbu modernizuojant pastatus.

Termoizoliuojant pastatus šiomis akmens vatos plokštėmis ir statybos proceso metu, ir įrengus tinko apdailos sluoksnį gaisrinė sistemos euroklasė išlieka pati aukščiausia – A1. „PAROC Linio 10“ plokštės yra laidžios vandens garams, todėl drėgmė šilumos izoliacijos sluoksnyje nesikaupia. Dar viena ypač svarbi tinkuojamųjų sienų ypatybė – tai plokščių matmenų stabilumas. Jie išlieka stabilūs veikiant ir temperatūrai, ir drėgmei, todėl sienose neatsiranda įtrūkimų, galima naudoti įvairių spalvų, taip pat tamsių spalvų tinko apdailos sluoksnį.

Priklijuotos prie šiltinamo paviršiaus visa plokštuma „PAROC Linio 10“ plokštės sudaro lygų pagrindą tinko sluoksniams įrengti. Taip termoizoliuojant sienas pagerinamas energinis pastato naudingumas, garso izoliavimas, be to, sienos šiltinimo sistema yra nedegi.

Lietuvos rinkai plokštės „PAROC Linio 10“ buvo pristatytos 2014 metų pavasarį. Bendrovės „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovės Baltijos šalims ir Europai dr. Audronės Endriukaitytės teigimu, naudojant izoliacines akmens vatos medžiagas tinkuojamosiose nevėdinamose sienų sistemose ne tik didinamas energinis pastato efektyvumas, užtikrinamas geresnis, sveikesnis bei saugesnis mikroklimatas patalpose, bet ir sukuriama patikima apsauga nuo ugnies.

37

36

PROFESORIUS JONAS GLEMŽA: „Istorinis centras – neiškerpama sostinės dalis“

G. Bartuškos nuotr.

Rusnė MARČĖNAITĖ

Prieš ketvirtį amžiaus Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros profesorius dr. Jonas GLEMŽA buvo vienas entuziastingų specialistų, pasiryžusių sunešioti septynias poras klumpių dėl to, kad sostinės istorinė dalis atsirastų UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Dalyvaudamas šio įvykio 20-mečiui skirtame tarptautiniame forume „Istorinio miestovaizdžio išsaugojimas ir raida“ prof. dr. J. Glemža mielai sutiko prisiminti tuometes emocijas ir rūpesčius.

– Šiandien atrodo, kad Vilniaus senamiestis jau amžinybę yra garbingame UNESCO sąraše, lyg kitaip ir būti negalėjo. O ką tas faktas reiškė prieš 20 metų?

– Tada virė patriotiniai jausmai. Mintis siūlyti Vilniaus senamiestį į sąrašą kilo pamačius, kokie objektai į jį patenka – man atrodė, kad Lietuvos sostinės autentika, tegu ir nukentėjusi karo metais, verta tokio pat įvertinimo. 1988 metais buvo pradėtas rengti trečiasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas.

Iškart pasakysiu, kad jis turbūt didžiąja dalimi lėmė mūsų vėlesnę sėkmę – UNESCO jį įvertino kaip Vilniaus senamiesčio išsaugojimo programą.

Tais pat metais pradėjome galvoti ir apie senamiesčio įtraukimo į sąrašą pasiūlymą. Tuo metu priklausiau ICOMOS vadovybei (1981–1990 metais J. Glemža buvo ICOMOS – Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos – viceprezidentas Rytų ir Vidurio Europos regionui – red.). 1989 metais man pavyko paskelbti straipsnį pagrindiniame ICOMOS moksliniame leidinyje „ICOMOS Information“. Rašiau apie senamiesčio regeneravimą ir jo problemas – paveldosaugos aspektus ir miesto istorinio centro išsaugojimo problemas. Tame leidinyje buvo apie 12 straipsnių, bet publikacijos apie Vilnių iliustracija – Georgo Brauno planas – pateko ant leidinio viršelio.

Nuo 1989 metų pavasario pradėjau rengti dokumentaciją, reikalingą Vilniaus kandidatūros pristatymui UNESCO. Kolegos iš Paminklų restauravimo instituto labai padėjo su vaizdine medžiaga.

2

4 01

Nr

V

PA

/ .12

AS

ELD

Ir tada, kai jau buvome parengę dokumentus, iš sovietinės UNESCO komisijos Maskvoje – tuomet Maskva turėjo pristatyti mūsų kandidatūrą – atėjo pranešimas, kad viena valstybė gali pateikti ne daugiau kaip 5 kandidatus, o mes – kaip tik šešti... Bet prieš pat dokumentų pateikimą vėl skambutis iš Maskvos – vienas kandidatų nesugebėjo parengti dokumentų, atsirado laisva vieta, bet dokumentus esą reikia pristatyti per dvi dienas. Kitą dieną išgabenau medžiagą į Maskvą lėktuvu.

O žinote, koks objektas neparengė laiku dokumentų? Maskvos Kremlius. Matyt, sutrukdė visokie slaptumo, konfidencialumo reikalavimai.

Beje, į sąrašą Vilniaus istorinė dalis pateko tik praėjus penkeriems metams, nes sostinės kandidatūrą reikėjo pristatyti dar kartą – 1990 metais mums tapus nepriklausomiems, Lietuvai pirmiausia reikėjo tapti ir UNESCO nare – tik valstybės narės gali savarankiškai teikti kandidatūras. UNESCO nare Lietuva tapo 1991 metų pabaigoje.

Tada UNESCO dar turėjo sulaukti ICOMOS rekomendacijos, ar galima toliau siūlyti svarstymams teikiamą kandidatūrą – ši organizacija yra UNESCO ekspertas nekilnojamajam paveldui. Į Vilnių sudėlioti pliusų ir minusų, ieškoti įvairių kabliukų atvyko ekspertas iš Suomijos – profesorius Panu Kaila. Tada jis pastebėjo, kad esame praradę pastatų priežiūros tradicijas: išties tuo metu kai kuriuose pastatuose lietaus latakuose augo žolės, kai kurie buvo tiesiog be lietvamzdžių. Bet tai netapo kliūtimi 1994ųjų gruodį mus priimti į UNESCO sąrašą.

– Toks įvertinimas visada yra ir didelis įpareigojimas. Ar nebuvo nuogąstavimo – kaip toliau reikės tvarkytis senamiestyje, kad būtų pateisinti ne tik gyventojų, bet ir naujo statuso galbūt priviliotų turistų, o ir jį suteikusios institucijos lūkesčiai? Visi prisimena, kad jau po senamiesčio paskelbimo saugomu paminklu jį imtasi intensyviai gražinti.

– Nebuvo abejonių, kad pajėgsime tvarkytis. Pasaulio bankas tuo metu suteikė finansinę paramą Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijai parengti. Tai buvo daroma 1996 metais, čia daugiausia dalyvavo Danijos ir Škotijos paveldotvarkos specialistai, jie padėjo rengti dokumentus, programas ir tikrai daug prisidėjo prie to, kad būtų įkurta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Tada buvo patvirtinta Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategija, kuri apėmė ir investavimo klausimus, o mes turėjome dar ir anksčiau patvirtintą itin svarbų įrankį – 3-iąjį senamiesčio regeneravimo projektą.

Anksčiau, rengiant pirmuosius regeneravimo projektus, istorinis centras buvo pozicionuojamas kaip gyvenamasis rajonas, o šiandien, plėtojant turizmą, suvokiama, kad tai turi būtidaugiafunkcis centras, jis negali būti vien gyvenamasis rajonas.

Gal ne visi pasiūlytieji planai pasiteisino, bet ta proga valstybė iš biudžeto tiesiogiai Vilniaus senamiesčiui dvejus metus skyrė po 15 mln. litų ir dar vienus metus – 4 mln. litų. Lėšos buvo panaudotos ne tik pastatų fasadų ir fizinei būklei pagerinti, bet ir gatvių infrastruktūros tvarkybai, kad ši atitiktų senamiesčio dvasią. Pavyzdžiui, kai kur buvo nuimtas asfaltas ir sugrąžintas grindinys – Mėsinių, Švarco gatvėse. Vėliau dar buvo vykdomos atskiros programos – Vilniaus arkikatedros aikštės, po to – Rotušės aikštės ir Bernardinų sodo tvarkybos.

Valdovų rūmų atkūrimas irgi buvo senamiesčio regeneravimo projekte – kaip tik 1993–1994 metais vyko rūmų atstatymo koncepcijos konkursai. Paveldosaugos sąlygų Žemutinės pilies rūmams atstatyti autorius sėdi prieš jus. Tada jau buvo aišku, kad tegalime atkurti istorinį Žemutinės pilies įvaizdį, nes neturime duomenų ją atstatyti kaip kopiją. Šiandien Valdovų rūmuose, galima sakyti, yra dvi autentikos: viduramžių autentika, kurią matome rūsiuose, ir XXI amžiaus autentika...

Tvarkant istorinį miesto centrą buvo labai svarbu, kad jis nebūtų iškirptas iš viso miesto struktūros, rūpintasi, kad jis figūruotų tokiuose dokumentuose kaip miesto bendrasis planas.

Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesore Jūrate Jurevičiene rengėme ir 1998, ir 2008 metų bendrųjų planų paveldo skyrius. Ten surašėme tai, kas svarbiausia – kad Vilniaus istorinis centras yra pasaulio paveldo vietovė, aptarėme miestovaizdžio, panoramų išsaugojimo sistemą, parengėme apžvalgos vietų planą, sprendžiantį dvi užduotis: turizmo ir architektūrinės bei urbanistinės kontrolės.

Deja, įrengtas tik vienas apžvalgos taškas – prie Misionierių baž-

nyčios Subačiaus gatvėje, o jų turėjo būti bene aštuoni. Gaila, kad nerandama lėšų ir pastatyti senamiestyje daugiau nei vieną stendą, rodantį, kokios apimties istorinė vietovė priklauso pasaulio paveldui.

Vis dėlto svarbu, kad šiandien įgyvendinamas tikrai labai gerai parengtas senamiesčio gynybinės sienos ir vartų išryškinimo planas.

– Kam, Jūsų nuomone, šiandien Vilniaus istorinis centras patrauklesnis – turistams ar gyventojams?

– Anksčiau, rengiant pirmuosius regeneravimo projektus, istorinis centras buvo pozicionuojamas kaip gyvenamasis rajonas, o šiandien, plėtojant turizmą, suvokiama, kad tai turi būti daugiafunkcis centras, jis negali būti vien gyvenamasis rajonas.

Sovietmečiu senamiestyje iš viso buvo gal dvi kavinės, o dabar visi pirmieji aukštai yra komercinės paskirties. Daug gyventojų radę galimybę kėlėsi iš senamiesčio – čia daug koncertų, festivalių ir pan. Manau, reikia ir toliau jį tvarkyti kaip daugiafunkcę teritoriją, ypač stengiantis puoselėti bažnyčias, muziejus.

– Neretai diskutuojama, kiek valstybė ar savivalda turėtų padėti senamiesčio gyventojams tvarkant savo nekilnojamąjį turtą. Kartais sakoma, kad jei negali tvarkytis, užleisk vietą kitiems.

Bet pasaulyje yra ir kitokia praktika.

– Šiandien Lietuva neturi resursų finansinei paramai. Bet idealiu atveju galėtų būti tokia galimybė. Gerai, kad savivaldybė padėjo tvarkant senamiesčio balkonus ir medinius statinius, kad valstybė tuos trejus metus teikė milijonines subsidijas – pats rašiau dokumentus Vyriausybei dėl senamiesčio atgaivinimo strategijos patvirtinimo – skirta tiek, kiek buvo prašoma. Gal valstybė paramą būtų teikusi ir ilgiau, bet, kaip supratau sulaukęs skambučio iš savivaldybės, niekas dėl to nesikreipė.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos irgi neturi lėšų tokiems darbams visa apimtimi paremti. Jei gyventojai drąsiau burtųsi į bendrijas, galėtų pretenduoti, pavyzdžiui, gauti europinę finansinę paramą. Prasidedantį europinių lėšų skyrimo laikotarpį tokia pagalba irgi bus teikiama. O kai nepasirūpinama gauti paramos, neatliekami ir restauravimo darbai. Sovietmečiu buvo kur kas didesnės restauravimo apimtys, dabar – tik fragmentiški, daugiausia – pritaikomieji darbai.

Kitas dalykas, kad gyventojus trikdo ir projektų derinimo dubliavimasis. Turime paveldosaugos skyrių savivaldybėje, specialistą Kultūros paveldo departamente, derinti reikia ir su vienais, ir su kitais. Turėtų būti arba supaprastintas derinimas, arba tiesiog suteikta galimybė derinti su viena kuria instancija.

39

38

NYKSTANČIOS LIETUVOS PILYS: ko siekiame jas gaivindami?

Kadaise tarnavusios kaip pagrindiniai valstybės teritorijos gynimo postai bei valdovų rezidencijos, Lietuvos pilys tapo ir gyvenviečių, ir miestų plėtojimo pretekstu. Vėliau savo svarbą praradusias ir sunykusias pilis šiandien Lietuva po truputį stengiasi atkurti. Vis dėlto rasti sprendimą, kaip suderinti istorijos atspindėjimą ir šiuolaikinius poreikius, nėra paprasta.

Atkūrimo prioritetas – autentiškumo išsaugojimas

Lietuvos architektų sąjungos architektūros kuratorės Rūtos Leitanaitės Žinių radijui rengiamoje laidoje „Reikia architekto“ dalyvavęs Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis pabrėžė, kad KPD prioritetas – paveldo objektų restauravimo darbai. „Pilies atkūrimas automatiškai suponuoja, kad ji nebebus tokia, kokia buvo. Tad pagrindinis atkūrimo tikslas turėtų būti paveldo objekto autentiškumo išsaugojimas, o ne statinių, kurie nebus autentiški, statymas“, – komentavo pašnekovas.

Anot A. Degučio, visuomenės noru atkurti istoriją dažnai piktnaudžiauja politikai, todėl ir atsiranda paveldo objektų atkūrimo projektų, kurių vertė kelia abejonių. „Bet koks paveldo objekto atkūrimas turėtų turėti tikslą. Pritaikyti statinį įmanoma bet kokiai funkcijai, bet jei palygintume, pavyzdžiui, Kauno ir Klaipėdos pilis, tai Kauno pilis buvo gynybinė Lietuvos pilis, o Klaipėdos iš esmės buvo kitos valstybės forpostas skverbiantis gilyn į šalies teritoriją. Tad man nelabai suprantamas Klaipėdos visuomenės noras atkurti pilį. Jeigu Klaipėdos piliavietės teritoriją pritaikytume naujai funkcijai, aš suprasčiau, bet tas tikslas

2

4 01

Nr

V

PA

/ .12

AS

ELD

Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas DEGUTIS. turėtų būti įvardytas. Manau, jis neturėtų būti susijęs su 500 metų senumo architektūros atkūrimu“, – svarstė KPD atstovas.

Ragina vengti istorinių stilių imitacijos

Architektas, Kauno pilies atkūrimo projekto autorius Kęstutis Mikšys antrino pašnekovui: atstatyti Kauno pilį tokią, kokia ji buvo, neįmanoma. „Pilies autentiškumą padidintų dalinė pilies arba jos fragmentų restauracija. Taikant šiuolaikinės architektūros principus autentiškas architektūrines detales įmanoma išryškinti ir pritaikyti pilies atkūrimui bei naujam jos gyvenimui.

Ar verta atstatyti pilį, jei nėra išlikusių išsamių duomenų? Mano nuomone, visų pirma būtina konservuoti tai, kas yra išlikę, bet jokiu būdu nereikia atstatyti imituojant istorinį stilių. Tokį darbą turi atlikti architektai, išmanantys paveldosaugą“, – kalbėjo architektas.

XIV amžiumi datuojamos Kauno pilies atkūrimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams projektas įgyvendinamas etapais. Pirmame etape buvo atkurtas pietrytinis pilies bokštas ir gynybinė sienos dalis, antrame etape pradėtas piliavietės aplinkos tvarky-

41

40 mas, iškirsti medžiai, suformuotas piliavietės kontūras, šlaitai.

Trečiame pilies tvarkymo etape visuomenės poreikiams planuojama pritaikyti pietvakarinį pilies bokštą ir pietinę gynybinę sieną, taip pat – Kauno pilies bastėjos patalpas, įrengiant papildomus ekspozicijos plotus ir susirinkimų erdvę.

Visuomenė trokšta romantizuotų istorijos liudijimų

Bendrovės „Uostamiesčio projektas“ architektė Snieguolė Stripinienė, vadovavusi Klaipėdos piliavietės atkūrimo pirmo etapo projekto rengimui, pripažino, Architektas Kęstutis MIKŠYS. kad didžioji dalis visuomenės atstovų, susipažinusių su šiuo projektu, įsitikinę, kad ateityje taps sugrąžintos istorijos liudininkais. „Tai – romantizuotas požiūris. Tikrasis piliavietės atkūrimas reglamentuotas, specialistai pilies neskuba atkurti tol, kol neįvykdyti restauravimo ir konservavimo darbai“, – apibendrino pašnekovė.

Architektė neabejoja, kad atkurtą Klaipėdos piliavietės kompleksą būtų galima pritaikyti įvairioms funkcijoms – svarbiausia, kad objektas būtų lankomas. „Uostamiesčio projekto“ parengtame projekte numatyta, kad Klaipėdos piliavietės pirmo etapo atkūrimo komplekse (atkuriamame sunykusiame pylime – kurtinoje) atsirastų muziejus, kavinė, salė, skirta edukacijai, informacijos centras. Kol kas restauruotos pilies pamatų atodangos ir trinkelėmis išgrįstas istorinės Memelburgo pilies plano kontūras. Be to, Klaipėdos istorikai teigia, kad ikonografinių duomenų Klaipėdos piliavietei atkurti pakanka, jos teritorijoje atlikta daug archeologinių tyrimų.

KPD atstovas A. Degutis nepritaria – jo nuomone, istorinės medžiagos Klaipėdos piliai atstatyti stinga. Situaciją galbūt pagerintų kruopšti Vokietijos archyvuose sukauptų duomenų analizė. „Remdamiesi archeologiniais tyrimais galime apibrėžti buvusio pastato tūrį, sienų storį, bet mes nežinome, kaip atrodė jo fasadai, stogas, – sakė A. Degutis. – Atkuriant Medininkų pilį niekas nė nesvarstė, ar istoriškai pilies donžonas galėjo būti su stogeliu.

Svarbu, kokio tikslo atkurdami pilį siekiame: ar visuomenę supažindinti su konkretaus laikotarpio statiniais ir tuo metu vykusiu gyvenimu, ar pilį pritaikyti naujai funkcijai, tarkime, muziejui. Tuomet aišku, kad donžonas turėtų būti su stogu, kitaip muziejuje negalėtų būti atliekama veikla.“

Autentiškumas – nelengvai pasiekiamas

A. Degutis pabrėžė, kad atkuriant pilis svarbiausia elgtis sąžiningai: „Jei nežinome, kaip atrodė pilis, tai jau ne atkūrimas, o statyba. Bet jei turime pakankamai duomenų, kad galėtume ją autentiškai atkurti, privalu laikytis keturių autentiškumo sąlygų – formos, medžiagos, atlikimo technologijos ar būdo ir aplinkos. Kuo mažiau šių kriterijų išlaikome, tuo mažiau galime kalbėti apie autentiškumą.“ KPD specialisto įsitikinimu, jei net ir trūkstant istorinės medžiagos keliamas tikslas paveldo objektą atverti visuomenei, neišvengiama yra istorinės ir modernios architektūros dermė. „Tai, kas išlikę, privalu restauruoti, tačiau XXI amžiuje mums visiškai nereikia statyti, pavyzdžiui, neogotikos stiliaus pastatų. Ne iš vieno specialisto esu girdėjęs, kad į Trakų pilį važiuojama žiūrėti gotikinio mūro, bet ekspertai vertina tik autentišką mūrą. Tai, kas neautentiška, išprususiam žmogui nėra taip įdomu. Jei jam pameluosime, jis pasijus apgautas, ir aš nemanau, kad tai yra teisinga“, – pabrėžė A. Degutis.

Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

2

4 01

Nr

V

PA

/ .12

AS

ELD

Klaipėdos piliavietės atkūrimo darbų pirmajame etape suplanuota atkurti rytinę kurtiną, antrajame – pietrytinį ir pietvakarinį bastionus, pietinę ir vakarinę kurtinas, baigti atkurti fosą bei tiltą. Trečiajame etape – pilies pastato tūrius.

42

43

JAPONIJOS

KRAŠTOVAIZDŽIO

architektūros dominantė – meilė gamtai Daugiaplanė kompozicija panaudojant tolimoje perspektyvoje esančius kraštovaizdžius.

20

1

r 4N

.12

A RK A V T ŠTO A /KR

Lina BIELIAUSKAITĖ

Kokios gali būti bendrybės tarp tūkstančių kilometrų skiriamų Japonijos ir Lietuvos? Neseniai Tekančios Saulės šalyje viešėjęs ir į japonų istorinių parkų kūrimo principus gilinęsis Klaipėdos universiteto (KU) Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėjas prof. dr. Petras Grecevičius patikino, kad tarp senųjų baltų ir Rytų kultūrų glūdi gerokai daugiau sąsajų, negu mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tik reikia gebėti tuos ženklus atpažinti.

Senuosius japonų parkus ir sodus puošia grakštūs tilteliai.

Visi keliai vedė į Kiotą

Ne vienus metus su kolegomis Kinijoje bendradarbiaujantis lietuvių mokslininkas ten jau paliko žymų pėdsaką – klaipėdiečio suprojektuotas Baltų kultūros parkas sulaukė ekspertų pripažinimo bei nemažo atgarsio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje.

Vienas naujausių KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino katedros vedėjo P. Grecevičiaus sumanymų – parengti studiją, kurioje bus kalbama apie Rytų kultūros įtaką Europos, įskaitant Lietuvos, parkų kūrėjų darbams. „Štai neretai sakoma – angliškasis, arba laisvasis, stilius. O iš tiesų tai yra kinų parkų stilius. Žinoma, kinų kraštovaizdžio architektūros kultūra – be galo turtinga, tiesiog neišsemiama, tačiau kalbant apie Rytų kultūrų įtaką nepakanka remtis vien šia patirtimi – toks vertinimas būtų ribotas“, – teigė P. Grecevičius.

Pažinčiai su tradiciniais japonų parkais mokslininkas pasirinko senąją šalies sostinę Kiotą. Anot KU profesoriaus, tai yra faktiškai palankiausia vieta susipažinti su įvairiais kultūriniais japonų sodų sluoksniais, etapais, galimybė vienoje kompaktiškoje teritorijoje juos apžiūrėti. Keliolika senųjų Kioto sodų, parkų įtraukti į pasaulinį UNESCO sąrašą. P. Grecevičius pasidžiaugė, kad tolimojoje šalyje pripažinimą pelno ir mūsų specialistai – daugiau nei Japonų kraštovaizdžio architekdešimtmetį vienoje Kioto istorinių sodų kūrimo firmoje darbuojasi lietuvė Laura tūra yra labai švari estetiškai – Popkytė, kraštovaizdžio architektūros čia nėra nieko nereikalinga, studijas baigusi uostamiesčio Alma mater. viskas atrodo savo vietose.

Regis, elementarus komponentas, o jis tiesiog skamba.

Tarsi savotiška muzika

P. Grecevičiaus teigimu, pirma, kas krinta į akis lankantis ir japonų, ir kinų parkuose – ryškūs baltų ir Rytų kultūrų sąlyčio taškai. „Vaikštinėjant po parkus

Ginkmedžių gausu ir gatvėse, ir parkuose.

Senieji sodai ir parkai pakeri nuostabiomis kompozicijomis bei vaizdais.

44

45

Petro Grecevičiaus nuotr.

Sausas akmenų sodas – vienas tobuliausių japonų kraštovaizdžio menininkų kūrinių.

cinės vertės Édouardo François André prieš šimtmetį sukurti parkai Palangoje, Užutrakyje “, – komentavo mokslininkas.

P. Grecevičiaus teigimu, šia prasme lietuviai iš japonų galėtų pasimokyti gebėjimo nedidelėje erdvėje suderinti daugybę kompozicijų. „Tai, beje, būdinga ir kinų kultūrai. Judėdamas kad ir nedideliame plote gali patirti gausybę emocijų. O einant mūsų miestų skverais neretai akys už nieko neužsikabina“, – konstatavo specialistas.

Kaip ir kiekvienam einančiajam į arbatos namelį, Petrui GRECEVIČIUI teko nusiplauti rankas.

Atgal į žibalinės lempos laikus

Iš prigimties esame paprasti, turime daug kitų gerų bruožų,

ir išvydus tam tikrus elementus apima jausmas, tarsi būtum kur nors Žemaitijoje. Mūsų archeologų atradimai irgi liudija artimą ryšį su Rytų kultūros ženklais. Be to, pastaruoju metu kinai, japonai aktyviai domisi ir mumis. Ko gero, gintaro kultūra jiems šiandien yra žinomesnė negu mums“, – kalbėjo pašnekovas.

KU mokslininkas P. Grecevičius pastebėjo, kad japonų kraštovaizdžio kūrėjai arba, kaip įvardijama pačioje Japonijoje – landšafto menininkai, pasižymi itin stipriu estetiniu pojūčiu. „Kraštovaizdžio architektūra yra labai švari estetiškai – čia nėra nieko nereikalinga, viskas atrodo savo vietose. Regis, elementarus komponentas, o jis tiesiog skamba. Tai tarsi savotiška muzika. Mes tai kadaise irgi turėjome, bet iš dalies praradome. Iš prigimties esame paprasti, turime daug kitų gerų bruožų, bet iš kažkur atsirado tas baisus kičo potraukis. Juk tomis pačiomis medžiagomis, priemonėmis, investicijomis galima padaryti kur kas įspūdingiau ir turtingiau. Matyt, meninio jautrumo, estetinės nuovokos šioje srityje mums dar labai trūksta. Be abejo, ir architektūros, ir urbanistikos, ir kraštovaizdžio sritims Lietuvoje nemažai žalos padaro ir ydinga viešųjų pirkimų konkursų tvarka, nes juos laimi ne profesionalai, o pasiūliusieji mažiausią kainą, ir nežinia, kada šis procesas stabilizuosis“, – kalbėjo pašnekovas.

Atrakcija – stebėti gamtą

14

20

/KR

2 r.1

N

Specialisto žodžiais, Lietuvoje įsivyrauja ir ne itin sveikintina tradicija iš trinkelių formuoti kone ornamentinius kilimus. „Vėlgi konkursus neretai laimi įmonės, kurios net neturi architektų, tad naudoja iš savo produkcijos tai, kas brangiau, daro taip, kaip greičiau. Žmogui gal ir atrodo – štai kaip puikiai papuošė, o iš tiesų tokiais takais mes atitraukiame dėmesį nuo to, kas iš tiesų A K gražu, vertinga. Daug prigadinta ir PalangoR A TV je, ir Druskininkuose. O japonai tuos dalykus O T sugeba pateikti labai subtiliai – pilka, pilkšva, AŠ

bet iš kažkur atsirado tas baisus

balkšva, skoningi deriniai. Viskičo potraukis. Juk tomis kas paprasta ir kartu kokybišpačiomis medžiagomis, ka, estetiškai švaru, harmoninga, neužgožiant gamtinio priemonėmis, investicijomis vaizdo“, – įspūdžiais dalijosi galima padaryti kur kas įspūdinP. Grecevičius.

Pašnekovo pastebėjimu, Jagiau ir turtingiau. ponijoje jaučiama nepaprasta pagarba gamtai, senam augalui, medžiui, senam žmogui. „Čia neišvysi nė vieno kertamo seno medžio, kaip įprasta pas mus. Net imperatoriaus sodo prieigose prie rūmų teko matyti aptvarėlį, kuriame nupjauta dalis ligoto medžio kamieno, o šalia – lentelė su paaiškinimu, kokios ligos augalas buvo sužalotas, – su išmone pateiktos edukacinės priemonės pavyzdį iliustravo mokslininkas. – Apskritai japonų požiūris šiek tiek kitoks nei mūsų, į parkus, sodus Japonijoje einama masiškai, šeimomis, džiaugiamasi, fotografuojama, tapoma.

Jie labai atidžiai stebi tai, kas sukurta gamtos, ir tam gali skirti valandų valandas.“

Žmogus turi turėti veiklos

Viename imperatoriškųjų parkų P. Grecevičiui teko matyti specialią informacinę lentelę, kurioje buvo sužymėti įvairūs įvykiai, dėl kurių čia verta apsilankyti. „Japonijoje viešėjau kaip tik tuo metu, kai įvairiausiomis spalvomis nusidažė klevų lapai. Ir tuo metu į Kiotą visi masiškai plūdo pasigrožėti šiais nuostabiais vaizdais. Prisiminkime ir sakurų žydėjimo periodą. Atrodytų, kas čia tokio – vyšnios žydi. Tačiau vaizdas išties įspūdingas – seni didžiuliai medžiai linksta nuo žiedų gausos“, – kalbėjo pašnekovas.

P. Grecevičiaus žodžiais, kaip ir miestas, senamiestis, taip ir parkas be žmonių bus negyvas. „Tai ta vieta, kur žmogus turi turėti veiklos. Iš esmės tokių turtingų galimų veiklų pasiūla Lietuvoje parkų labai mažai. Galbūt vienintelė išimtis – Bernardinų sodas Vilniuje, gal dar iš bendro konteksto išsiskiria Utena, bėgant metams nepraranda aukštos estetinės ir funk-

P. Grecevičiaus teigimu, kalbant apie japonų kraštovaizdžio architektūrą minėtini ir tam tikri planavimo niuansai. „Kadaise žavėjomės suomių gebėjimu atverti interjerą į eksterjerą, suformuoti aplinką taip, kad būdami pastato viduje matytume dar vieną, jį tarsi pratęsiančią erdvę. Šis principas nuo senų laikų naudojamas ir Japonijoje. Be to, labai svarbu ir tai, kad visi sprendimai yra pagrįsti tam tikra filosofija. Parkuose neteko matyti nė vieno elemento, kuris būtų šiaip sau, Japonų reakcija šiek tiek bereikšmis. kitokia nei mūsų. Į parkus, Pavyzdžiui, Mėnulio stebėjimo, arbatos ceremonijų nameliai arba apsodus Japonijoje einama mąstymų, bendravimo su augalais masiškai, šeimomis, džiaugiaar akmenų kompozicija vieta. Visa tai buvo būdinga ir mūsų senajai kultūrai, masi, fotografuojama, tapoma. tačiau šiandien daug svarbių dvasinių Jie labai atidžiai stebi tai, kas dalykų esame primiršę – tai daugysukurta gamtos, ir tam gali bė baltų ženklų, elementų – kad ir ta pati saulutės simbolika“, – įvardijo KU skirti valandų valandas. mokslininkas.

Pašnekovo teigimu, naktinis parkų, kitų viešųjų erdvių apšvietimas – atskira tema. „Grįžus į Lietuvą apima liūdnas įspūdis, kad gyvename stengiamasi iš jos formuoti savotišką pavėsinę, suvos ne žibalinės lempos laikais. Tamsu, nejauku ir nesaugu, teikiant augalui skėtinį pavidalą. Medis metų metus galiausiai – daug ko nepamatai, prarandi gausybę emocijų. O formuojamas, o po kiek laiko atrodo, kad tai ir yra ten tai tas, tai anas pašviesta, ypač akcentuojami tvenkiniai. natūrali jo forma, – aiškino KU profesorius. – Iš japoLyg ir nieko ypatinga bei nauja. Palangos parke irgi kadaise nų vertėtų pasimokyti gebėjimo tvarkyti aplinką ne buvo originalus dekoratyvinis apšvietimas, kuris dabar turėtų priešokiais, o nuolatos. Pasodintas medis pas mus būti rekonstruotas, sutvarkytas. Taigi visa tai ir mes sugebaneretai nugenimas po 20 metų augimo. Japonijoje šis me, mokame, bet arba neturime laiko, noro, arba nejaučiame procesas yra nuolatinis.“ poreikio“, – apgailestavo KU Architektūros, urbanistikos ir diJaponų kraštovaizdžio architektūrai būdingas zaino katedros vedėjas P. Grecevičius. įspūdis, kad viskas, ką matai, sukurta gamtos, yra apgaulingas, iš tiesų subtilus, harmoningas vaizdas – nuoseklaus ir ilgamečio darbo rezultatas, apibendriPuoselėja tradicinius augalus no profesorius P. Grecevičius.

Profesoriaus pastebėjimu, nors savo gyvenimu japonai, ypač jaunimas, šiek tiek vakarėja, modernėja, kraštovaizdžio, parkų kūrimo srityse stengiamasi puoselėti senąsias tradicijas ir išlaikyti kultūros perimamumą.

Tai pasakytina ir apie augalų pasirinkimą – jų rūšių nėra daug, jos tradicinės, iliustruojančios regiono specifiką.

Anot P. Grecevičiaus, į akis krinta ginkmedžių, kurie ne tik puošia parkus, bet ir yra sodinami gatvėse, gausa. Japonų parkuose itin mėgstamos samanos. Nors žolė irgi naudojama, tačiau fragmentiškai. Su glotnia samanų faktūra puikiai kontrastuoja akmuo. Anot pašnekovo, turtingą jo pasirinkimą ir įvairovę turintys japonai šį elementą itin aktyviai eksploatuoja ir šiuolaikinėje kraštovaizdžio architektūroje. „Rūšinė augalų sudėtis labai reglamentuota, vengiama Straipsnis parengtas bendradarbiaujant introdukuotų augalų. O formas medžiams, krūmams galima suteikti įvairiausias. Pavyzdžiui, jei prie tako auga pušis, su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.

PADARYK GYVENIMĄ ŠILTESNĮ SU „UFO“ • Dėl šildymo per atstumą technologijos ir šilumos akumuliacijos aplinkiniuose daiktuose energijos galima sutaupyti iki 82 proc.

• Išsaugomas natūralus drėgmės lygis.

• Šiluma pajuntama po 27 sekundžių.

• Automatiškai palaikoma norima temperatūra – termostatas Jums nedalyvaujant įjungia ir išjungia šildytuvą.

• Nesudeginama deguonies, neišskiriamas kvapas, nedžiovinamas oras.

• Dirba be garso ir vibracijos.

• Ekologiškas ir naudingas sveikatai – stimuliuoja kraujotaką ir neleidžia daugintis bakterijoms bei virusams.

UAB „Litaiva“ Pušų g. 23, Aukštuolės k., Vilniaus r., LT-15250 Lietuva Tel. +370 64 85 35 61 El. paštas info@litaiva.lt www.litaiva.lt

46

47

ARCHITEKTŲ RENGIMAS

Baltijos šalyse: panašumų daugiau nei skirtumų Kristina BUIDOVAITĖ

Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva šiais metais vyko pirmoji bendra Baltijos šalių aukštųjų architektūros mokyklų absolventų darbų paroda-konkursas. Čia ne tik išrinkti geriausi aukštųjų mokyklų deleguoti baigiamieji studentų darbai, bet ir diskutuota apie architektūros studijų iššūkius bei perspektyvas.

Bendradarbiavimu nenusivylė

Lietuvai konkurso komisijoje atstovavusi architektė Elena Archipovaitė dešimtmetį gyvena ir dirba skirtingose pasaulio šalyse (šiuo metu ji darbuojasi Norvegijos socialinių mokslų ir technologijų universitete), bet iki šiol domisi, kuo gyvena aukštosios Baltijos regiono architektūros mokyklos, kaip studentai atlieka jiems skiriamas užduotis, kokios jos. „Mes, architektai ir urbanistai, turime galimybę keisti aplinką, matyti daugiau, pavyzdžiui, kokią visuomenę formuoja mūsų kuriami pastatai. Labai svarbu, kad Lietuvos aukštosiose architektūros mokyklose studentai būtų mokomi platesnio mąstymo, supratimo, jog jie prisiima atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą, kiekvieną suprojektuotą pastatą. Taip pat svarbu, kad studentai išmoktų kritiškai mąstyti. Šiandien didelė vertybė būti specialistu, kuris kritiškai galvoja ne tik apie savo veiksmus, bet ir aplinką, kurioje dirba ir kurią pats keičia“, – kalbėjo architektė.

Latvijai šįmet atstovavo architektūros studijos „Arhis“ vadovas Andris Kronbergas, Estijai – „Kontekst studio“ įkūrėjas architektas Karlis Luikas.

Architektė E. Archipovaitė ir anksčiau yra buvusi vertinimo komisijos narė, tačiau šįkart patirtis buvo unikali. „Be galo įdomu atrasti, kad mes – visiškai skirtingi žmonės, esame labai panašūs savo

HI

14

20

N

2 r.1

C /AR

A

ŪR

T TEK

G. Bartuškos nuotr.

patirtimi, požiūriu, kas yra mokslas, ko galima mokytis architektūros mokykloje ir ką reikėtų išmokti, kas svarbu šiandienėje praktikoje, kokios tendencijos, kokios yra mūsų regiono aktualijos. Geriausiuosius išrinkome labai greitai. Nors po to ilgai diskutavome, aptarimas buvo labai aiškus, nuoširdus, svarstėme, ką šiandien svarbu pasakyti jaunam žmogui“, – apibendrino pašnekovė.

Išsiskyrė trys darbai

Geriausiais magistro darbais šių metų konkurse paskelbti trys projektai. Architektė paaiškino, kad juose geriausiai atsispindėjo tai, ko šiandien reikia architektūros specialybei ir visuomenei. Be to, visi darbai paremti išsamiomis analizėmis. „Magistro darbai, kuriuos išrinkome, nėra išbaigti, nes neišbaigtumas ir yra jų vertė. Visi trys darbai sudėti į vieną pristatytų mūsų specialybės šių dienų iššūkių ir aktualijų visumą.

Savo pasirinkimu norėjome atkreipti dėmesį, kokių ekspertų šiandienei mūsų visuomenei ir specialybei trūksta, paskatinti jaunus specialistus, kuriems rūpi atsakinga socialiai orientuota architektūra ir urbanistika“, – kalbėjo E. Archipovaitė.

Bakalauro darbų, anot architektės, šiais metais nebuvo daug, tačiau vienas jų atkreipė komisijos narių

dėmesį ne tik pasirinkta ir puikiai išanalizuota tema, bet ir Taline“, geriausi magistro darbai – Donato Cesiulio iš Vilniaus su specialybe susijusia branda.

Gedimino technikos universiteto (VGTU) „Bendruomenės Nors parodos-konkurso organizatoriai vylėsi, kad, Lietuvos centras Naujamiestyje, Vilniuje“, Luko Tuleikio iš Vilniaus daiaukštųjų architektūros mokyklų katedroms atrinkus, jų malės akademijos (VDA) „Demencijos centras „Žaliakalnio orannymu, geriausius baigiamuosius darbus, šie galėtų atspindėti žerija“ ir Kristi Tuurmann iš Estijos „Visuomeninės aktyvios kiekvienos mokyklos veidą – propaguojamas vertybes, priorierdvės šiaurinėje Talino dalyje“. tetus ir su tuo susijusius mokymo rezultatus bei kokybę, taip pat bendrą architektūros mokymo lygį, E. Archipovaitė linkusi Iššūkis – kokybiškas pristatymas abejoti, ar iš tiesų aukštųjų architektūros mokyklų tendencijos Vienas laureatų – VGTU absolventas D. Cesiulis, pabrėžė, kad bent jau mūsų šalyje skiriasi: „Lietuvoje aukštųjų architektūdidžiausias dalyvavimo tarptautiniame aukštųjų architektūros mokyklų – ne viena, tačiau jos vienodėja. Būtų dvi – galbūt ros mokyklų absolventų darbų parodoje-konkurse privalulabiau išsiskirtų, o ne konkuruotų bandydamos užmas – išskirtinės architektūros profesionalų auginti tokius pat specialistus. Išeitis – specializuokomisijos įvertinimas, o pagrindinis iššūkis totis, kad rinkoje būtų užpildytos spragos. Šiandien kio masto renginyje – efektyviai pristatyti baiMes, architektai ir urvisi nori kurti, nori vardo, pripažinimo. Tačiau labai giamąjį darbą renginio žiūrovams ir komisijai. svarbu nepamiršti, kad architektūra yra visur: tai banistai, turime galimybę „Architektūros studijų baigiamieji darbai ne tik pastatai, bet ir erdvės, kurias kuriame aplink būna didelės apimties, jie dažnai kuriami ilgiau keisti aplinką, matyti juos. nei metus, todėl tokių, kompleksinėmis teoriKurdami fizinę struktūrą, kartu plėtojame socia- daugiau, pavyzdžiui, kokią nėmis studijomis pagrįstų, projektų pristatylinę, politinę ir ekonominę aplinką. Architektūrinis mas per skirtą laiką tampa svarbia asmenine visuomenę formuoja mąstymas, gebėjimas vienu metu matyti ir kurti kiekvieno dalyvio užduotimi, kuria taip pat mūsų kuriami pastatai. keliuose lygiuose yra svarbūs ne tik pastatų dizaiprisidedama prie bendros renginio kokybės“, – no procesui – šie gebėjimai vertinami įvairiose srikalbėjo pašnekovas. tyse, susijusiose su miestais ir jų iššūkiais: transD. Cesiulis gyrė šiųmetės parodos-konkurporto, viešųjų erdvių, socialinių problemų, nusikalstamumo, so formatą: komisijos nariai pristatė savo darbus ir vykdomą sveikatos, pastatų restauravimo ir renovacijos procesų bei jų veiklą, o tai, architekto įsitikinimu, suteikė labai aiškų konplanavimo. Jaunam specialistui reikia išmokti atpažinti ir patekstą parodos-konkurso reprezentuojamai tematikai ir kostebėti architektūrą kiekviename jį supančios aplinkos žingsmisijos vertinimui. nyje, tada jis bus pasiruošęs judėti toliau.“ Iš viso parodai-konkursui pateikta 16 darbų iš 8 architekGeriausiu bakalauro darbu šiais metais pripažintas Atso tūros mokyklų. Dar dvi – VDA Klaipėdos fakultetas bei Rygos Buddello iš Estijos „Transporto sistemų sujungimo projektas ekonomikos ir verslo universiteto Architektūros ir dizaino fakultetas – pristatė savo studijų programas.

Elena ARCHIPOVAITĖ pabrėžė, kad geriausiais paskelbti magistro darbai – atspindys to, ko šiandien reikia architektūros specialybei ir visuomenei.

Tarp geriausiųjų – Donato CESIULIO (VGTU) magistro darbas „Bendruomenės centras Naujamiestyje, Vilniuje“.

Geriausius studentų darbus išrinko Latvijai konkurse atstovavęs architektas Andris KRONBERGAS (kairėje), architektas Karlis LUIKAS iš Estijos ir Lietuvos atstovė architektė Elena ARCHIPOVAITĖ.

48

49

ISTORIJOS ŽENKLAI INTERJERUOSE Prof. dr. Jono Rimanto Glemžos knygos „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ recenzija

Dr. Rasa BUTVILAITĖ

Lietuvos istorinių paveldo objektų interjerai − per amžius labiausiai kitusi pastatų dalis. Statinių tūriai neretai išsaugodavo autentiškus bruožus, o interjerų erdvė, įranga ir dekoras buvo keičiami, tobulinami sulig kiekvieno naujo savininko poreikiais, laikotarpio madomis, pagal besikeičiantį gyvenimo būdą, apleidžiami per šeimą, bendruomenę ar šalį ištikusias negandas, naikinami per karus ir vėl atkuriami.

Dar daugiau interjerus paveikė XIX−XX amžiaus istorinių ir politinių aplinkybių nulemti kataklizmai: bažnyčių uždarinėjimas ar virsmas stačiatikių maldos namais, radikalus didikų ir bajorų dvarų ar rezidencijų rūmų paskirties keitimas. Tokių objektų interjerus negrįžtamai pakeitė sovietmetis − sovietizacijos ir nacionalizacijos laikotarpiu daug mūrinių rūmų ir medinių ponų namų virto kontoromis, daugiabučiais. Perplanuoti, nugyventi, nebenaudojami ar sandėliais paversti sakraliniai pastatai nyko, juos tvarkantiems restauratoriams teko susidurti su istorinio interjero autentiškos architektūros atskleidimo, atkūrimo bei pritaikymo dabarties sąlygoms ir paskirčiai iššūkiais.

Jono Rimanto Glemžos studija „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) iš esmės skirta kelioms temoms – Lietuvos architektūros paminklų interjerų raidai ir jų tvarkybos metodikos analizei bei vertinimui. Nė viena šių temų iki šiol kompleksiškai nebuvo tyrinėta, joms gvildenti skirti pavieniai moksliniai straipsniai, bet ne monografijos pobūdžio sintezės. Tad jau vien šiuo požiūriu darbas aktualus ir prasmingas.

Leidinyje apžvelgiama ir vertinama 117-os Lietuvos architektūros paveldo objektų (jie sugrupuoti į 6 tipologines grupes pagal istorinę paskirtį) interjero raida − nuo gotikos iki istorizmo laikotarpio.

Taip pat gvildenamas išlikusio interjero autentiškumas, išsaugojimas ir vykdyti tvarkybos darbai: tyrimai, restauravimas ar atkūrimas.

Vis dėlto aptartų objektų raidai ir tvarkybos klausimų analizei galima buvo pasitelkti gausesnius ir naujesnius pastatų istorijos bei tvarkybos procesuose atliktus tyrimus, taip pat restauravimo ar atkūrimo darbų ataskaitas. Skaitytojui (visų pirma paveldosaugininkui, restauratoriui, architektūros tyrinėtojui ar paveldo objekto šeimininkui) būtų buvę labai naudinga rasti išsamesnes nuorodas į interjerų istorijos šaltinius, tyrinėjimus ir tvarkybos dokumentaciją.

Tekstą svariai papildo didžiulė iliustracijų bazė, vaizdžiai liudijanti interjerų būklę ir kaitą, išryškinanti vertingiausias ypatybes, IJA

R

2/

14

20

.1 Nr

NZ

E EC

A. Zavadsko nuotr. kurių dažnas lankytojas gal ir nesugebėtų pastebėti. Toks daugiausia paties autoriaus užfiksuotų vaizdų archyvas, sutelktas į darnią visumą, ne tik išskleidžia iškalbingą Lietuvos istorinių interjerų panoramą, bet ir yra vertingas interjerų dabarties situacijos šaltinis, kuris ateityje, be abejo, pasitarnaus paveldo ir paveldosaugos istorijos tyrinėjimuose, tvarkybos darbuose.

Knygos autorius turi didelę paminklų tvarkybos ir jos metodikos patirtį, todėl pagrįstai daug dėmesio skyrė paminklinių interjerų restauravimo Lietuvoje XX−XXI amžiaus istorijos ir metodikos bei jos raidos problematikai. Įgudusia eksperto akimi jis lakoniškai ir dalykiškai apibūdino tai, kas vertinga atskirų objektų interjeruose būta iki tvarkybos pradžios, ir aptarė, su kokiais uždaviniais restauratoriai susidūrė, kokius pritaikė sprendinius bei metodus ir kokius rezultatus pasiekė; kokie ir kodėl tvarkybos atvejai laikytini sėkmingais, o kokie priešingai – ne itin vykusiais. Savotiškame nedidelių studijų sąvade autorius pristatė labai reikšmingą paveldotvarkos darbų sritį, kurioje atspindėti visi aktualūs Lietuvos istorinių interjerų tvarkybos rūpesčiai, įvertinta sovietmečiu susiklosčiusių interjero restauravimo tendencijų įtaka šių dienų paveldotvarkai.

J. R. Glemžos veikalas − tai savotiškas XX−XXI amžiaus Lietuvos interjerų tvarkybos istorijos paminklas. Ši studija galbūt taps dažno kultūros paveldo specialisto, architektūros tyrinėtojo, architekto, studento restauratoriaus parankine knyga ir prisidės puoselėjant autoriaus vertinamą subtilų interjero gaivinimo metodą.

Dosjė Knygos autorius prof. dr. Jonas Rimantas GLEMŽA yra Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Paminklotvarkos katedros profesorius, ICOMOS Lietuvos komiteto narys, Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos restauratorių sąjungos narys.

Profesorius yra išleidęs knygas „Lietuvos architektūriniai paminklai“ (rusų k., 1978), „Architektūriniai paminklai TSRS miestų struktūroje“ (rusų k., 1978), „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas“ (2002), yra darbų apie paminklų apsaugos raidą, restauravimą ir metodiką, Vilniaus senamiesčio išsaugojimą ir rekonstrukciją autorius ar bendraautoris, straipsnių užsienio šalių tarptautinės paminklosaugos ir paminklotvarkos leidiniuose bei kelių dešimčių straipsnių paminklosaugos, paminklotvarkos temomis Lietuvos spaudoje autorius. Medininkų pilies donžono atstatymo projekto konkurso nugalėtojas (1993), nuo tada yra Medininkų pilies restauravimo ir konservavimo darbų mokslo vadovas. Vilniaus Žemutinės pilies (Valdovų rūmų) atkūrimo paminklotvarkos sąlygų autorius (1998), Vilniaus miesto (1998, 2006) ir Lietuvos teritorijos (2001) bendrųjų planų bendraautoris.

Recenzijos autorė dailėtyrininkė, architektūrologė doc. dr. Rasa BUTVILAITĖ 1994 metais Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įgijo dailėtyrininkės kvalifikaciją, 2002 metais VDA apgynė humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaro disertaciją „Architektūros studijos Lietuvoje XVIII a.−XIX a. I pusėje“.

Nuo 1997 metų doc. dr. R. Butvilaitė VDA Dailės istorijos ir teorijos katedroje dėsto dailės ir architektūros istorijos, architektūrologijos, šiuolaikinės architektūros teorijos kursus bakalaurams ir magistrantams, nuo 2006 metų dalyvauja VDA doktorantūros studijų procese.

Lietuvos dailės istorikų draugijos narė nuo 1993 metų, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė nuo 2010 metų.

Paskelbė per 60 mokslinių straipsnių Lietuvos architektūros istorijos ir teorijos, dvarų kultūros klausimais.

KONKURSO LAURAI – ambicingiausiems projektams

Šio mėnesio pradžioje finišavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) rengtas tradicinis septintasis įgyvendintų nekilnojamojo turto projektų konkursas „Už darnią plėtrą“. Vertinimo komisija nugalėtojus rinko iš dvylikos 2013 metais baigtų vykdyti projektų.

LNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius sakė, kad šiais metais į konkursą grįžo tradicija, kai tarp dalyvių dominavo gyvenamosios paskirties projektai. Nugalėtojai buvo paskelbti trijose kategorijose. Geriausio gyvenamosios paskirties projekto kategorijoje komisija pirmenybę skyrė bendrovės „YIT Kausta“ Kaune įgyvendintam gyvenamajam kvartalui „Šilo namai“. Geriausiu visuomeninės paskirties projektu pripažintas Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC).

Geriausias daugiafunkcės paskirties konversijos projektas – gyvenamųjų namų „Oslo namai“ ir viešbučio „Comfort Hotel LT“ pastatų kompleksas. O patraukliausią namą rinko naujienų portalo lrytas.lt skaitytojai – jie pirmenybę atidavė daugiabučių namų kompleksui „Kopų vėtrungės“ Nidoje.

Geriausias gyvenamųjų namų kvartalas

Gyvenamasis kvartalas „Šilo namai“ įsikūręs vienoje vaizdingiausių Kauno vietų, šalia Nemuno slėnio ir Panemunės šilo. Pastatai dėmesį atkreipia patraukliais architektūros sprendimais, modernia stilistika. I–II etapų keturiuose 4–7 aukštų mūriniuose namuose įrengta 110 nuo 2 iki 3 kambarių butų, kurių plotas – 40–72 kvadratiniai metrai.

Butai įrengti su erdviais balkonais, apatiniuose įkurtos terasos, yra požeminės ir antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės. „Šilo namai“, kaip ir kiti įmonės „YIT Kausta“ projektai, statomi vadovaujantis Suomijos koncerno taikomais statybos kokybės reikalavimais. Ypatingas dėmesys skiriamas patogiam butų ir bendrųjų erdvių išdėstymui, efektyviai eksploatacijai bei komfortiškoms gyvenimo sąlygoms užtikrinti. Dalyje butų įrengtos pažangios ir energiją taupančios rekuperacinės vėdinimo sistemos, tad būsimi naujakuriai gyvens itin taupiuose butuose, kuriuose bus nuolat užtikrinamas gaivus oras ir sveikas mikroklimatas.

Namų kiemo erdvėje įrengti pėsčiųjų takai, automobilių eismas kvartale leidžiamas tik iki požeminių ir antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių. Likusi kiemo erdvė palikta pėsčiųjų takams, vaikų žaidimų aikštelėms ir poilsio zonoms. Kvartalo ašimi jau tapo pėsčiųjų alėja.

Projekto plėtotojas – AB „YIT Kausta“, architektas – Tomas Kriaučiūnas.

Geriausias visuomeninės paskirties projektas

Vilniaus universiteto MKIC – šiuolaikinė beveik 14 tūkst. kvadratinių metrų ploto biblioteka, tituluojama ne tik viena didžiausių, bet ir moderniausių Baltijos šalyse. Investicijos į centro statybas siekia 100 mln. litų. Išskirtinės architektūros, akį traukiantį pastatą sudaro trys korpusai, atrodantys tarsi pamiškėje gulintys didžiuliai rieduliai. Juose įsikūrė ne tik 670 lankytojų vienu metu talpinanti biblioteka, bet ir konferencijų, parodų salės, specializuotos skaityklos ir kt.

Pastato architektūrą lėmė jo paskirtis ir kartu vieta – jis įsikūręs gamtos prieglobstyje. Todėl stiklinės sienos per visą pastato aukštį šiaurinėje pusėje leidžia lankytojams stebėti nuolat besikeičiantį gamtos paveikslą.

Centre numatyta daugiau kaip 600 darbo vietų, atitinkančių įvairius lankytojų poreikius – 40 individualių darbo kabinų skirta daug laiko bibliotekoje praleidžiantiems asmenims, kelios vietos įrengtos jauniems tėveliams su mažais vaikais. Centras bus atviras ne tik mokslo bendruomenei, bet ir kiekvienam naujausios bei išsamiausios informacijos ieškančiam žmogui.

Generalinis rangovas – AB „YIT Kausta, architektas – Rolandas Palekas.

Patraukliausias metų namas

„Kopų vėtrungės“ – gyvenamųjų daugiabučių namų kompleksas, pastatytas šiauriniame Nidos rajone ir tapęs savotišku kvartalo atnaujinimo vėliavnešiu. Ši teritorija jau seniai prašėsi pokyčių, nes sandėlių ir garažų toje vietoje nebereikia. Išlaikant buvusį užstatymo perimetrą ir architektūrinę Kuršių nerijos tradiciją suprojektuotas ir plėtojamas trijų pastatų kompleksas, darniai įsiliejantis į trapų bei subtilų Nidos kraštovaizdį. „Kopų vėtrungių“ projekto prototipas – žemaitiškas namas – „numas“, kuris būdavo statomas pailgų proporcijų. Galutinį architektūrinį sprendimą paskatino keli motyvai: detaliojo plano reikalavimai, kurių buvo griežtai laikomasi, ir būsimų šių namų gyventojų poreikiai. Projektas yra santūriai modernus, atveriantis šviesias ir jaukias vidaus erdves.

Projekto plėtotojas – UAB „Inreal valdymas“, projektuotojas – UAB „G.A.L. architektai“, architektai – Adomas Šablevičius ir Paulius Vitkauskas.

Geriausias daugiafunkcės paskirties projektas

Gyvenamųjų namų „Oslo namai“ ir viešbučio „Comfort Hotel LT“ pastatų kompleksas yra vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio konversijos projektų Vilniaus miesto senamiesčio prieigose, įgyvendinančių strateginį miesto siekį – pertvarkyti apleistas teritorijas ir pritaikyti jas miesto reikmėms. Kompleksas atkartoja senamiesčiui būdingą perimetrinį užstatymą, formuojantį uždaras nuo miesto gatvių vidaus erdves.

Pastatai sąveikauja tarpusavyje skirtinga architektūrine išraiška ir papildo Vilniaus senamiestį jam derančia XX amžiaus pradžios ir tarpukario stilistika.

Miesto bendruomenės reikmėms skirta viešoji erdvė – „Oslo namų“ skveras, kuriame numatyta pastatyti Johno Lennono skulptūrą. Projektas tapo reikšmingu tolesnės šios teritorijos plėtros katalizatoriumi.

Projekto plėtotojas – „Selvaag LT“, architektas – Tauras Paulauskas.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

KLAIPĖDOS KEITIKLIŲ PASTOTĖ –

iššūkis statytojams 2004-aisiais prasidėjusi „NordBalt“ – Lietuvos ir Švedijos – elektros jungties istorija šiandien įgauna vis ryškesnius kontūrus. Į pabaigą eina 2014 metų gegužę pradėti vieno svarbiausių „NordBalt“ elektros jungties elementų – keitiklių pastotės (ang. converter building) – statybos darbai, Lietuvos statytojams tapę išbandymu ir dėl savo specifikos, ir dėl teisinės bazės trukdžių.

Abu – Lietuvoje ir anapus Baltijos jūros – statomi aukštos įtampos nuolatinės srovės keitikliai būtini iš Švedijos į Lietuvą atitekėsiančią elektrą iš nuolatinės srovės konvertuojant į kintamąją, tokiu būdu sumažinant perduodamos elektros nuostolius.

Pasak bendrovės „Merko statyba“ projektų vadovo Artūro Karazijos, įmonei patikėti nuolatinės srovės keitiklių N. Jankausko nuotr.

Statybų aikštelėje – griežta kontrolė

Tarptautinį viešųjų pirkimų konkursą keitiklio statybos ir įrenginių montavimo darbams Klaipėdoje dar 2010-aisiais laimėjo Švedijos energetikos ir automatikos technologijų bendrovė ABB. Klaipėdos transformatorių pastotės kaimynystėje Kiškėnų kaime kylančios „NordBalt“ nuolatinės srovės keitiklių pastotės pastato statybos darbus ABB patikėjo statybų bendrovei „Merko statyba“. Prie šio keitiklio prijungtas aukštos įtampos kabelis bus tiesiamas Baltijos jūros dugnu iki Nybro pastotės, esančios Švedijoje. Įmonės „Litgrid“ nuotr.

pastotės pastato Klaipėdos rajone Kiškėnuose statybos darbai ir bendradarbiaujant su bendrovės ABB padaliniu 300 metrų požeminio kabelio, patenkančio į statybvietės teritoriją, tiesimas. Įmonė įsipareigojo beveik dviejų hektarų ploto teritorijoje atlikti ir elektros įžeminimo darbus, nutiesti elektros įžeminimo tinklą, požemines komunikacijas (pakloti vandentiekio tinklus, lietaus nuvedimo sistemą, įrengti drenažą, nutiesti silpnųjų srovių kabelius bei gausybę požeminių dėklų), įrengti keturių transformatorių pamatus, ugniasienes, sutvarkyti kelius ir privažiavimus. Keitiklio pastatas dydžiu prilygs futbolo stadiono plotui. Jo ilgis sieks 106 metrus, plotis – 62 metrus, o aukštis – daugiau kaip 20 metrų.

Visų objekte naudojamų statybinių, apdailos medžiagų, net menkiausių detalių pasirinkimas – pavyzdžiui, durų, spynų, užraktų – derinamas su bendrovės ABB atstovais.

Požeminių tinklų, vamzdynų, kabelių, įžeminimo tinklo, varinių jungčių sprendimai irgi derinami su ABB atstovais.

Klaipėdoje statoma srovės keitiklių pastotė savo paskirtimi Lietuvoje neturi analogų. A. Karazijos teigimu, šiame objekte lietuviams teko priprasti prie ypač griežto statybos proceso organizavimo ir kontrolės, saugumo technikos reikalavimų bei skandinaviškos darbo kultūros.

Bendrovė „Merko statyba“ statybų aikštelę paliks 2015 metų birželio mėnesį, tuomet prasidės įrangos – tranzis-

torių, rezistorių, keitiklų – montavimo darbai. Projektą suplanuota baigti kitų metų gruodį. Skaičiuojama, kad bendra jo vertė sieks 1,9 mlrd. litų. Lietuva finansuoja trečdalį projekto vertės. „NordBalt“ jungties Klaipėdos keitiklių pastotės konstrukcija, anot pašnekovo, nėra sudėtinga – ją sudaro gręžtiniai poliai, metalinės laikomosios konstrukcijos, kolonos ir santvaros. Viskas apsiūta daugiasluoksnėmis (ang. sandwich) plokštėmis, grindys – monolitinės. Valdymo pastatas – maždaug 380 kvadratinių metrų ploto, dviejų aukštų, monolitinis. Iš esmės jis veiks be žmonių įsikišimo (išskyrus kartą per metus vyksiančius patikrinimo ar priežiūros darbus). Suprojektuotos penkios atskiros patalpos, į kurias patekti įmanoma tik išjungus pastotę.

Sudėtingiausia projekto dalis, anot „Merko statybos“ atstovo – daug laiko reikalaujantys pastotės konstrukcijų, jų dalių ir įrenginių elektros įžeminimo darbai. Visoje pastotės teritorijoje nutiestas įžeminimo tinklas, pagamintas iš beveik dviejų centimetrų storio vario vielos (akutės dydis – 10 x 10 metrų). Po įžeminimo tinklu nutiestas drenažas, lietaus nuvedimo sistemos, silpnosios srovės, valdymo, apšvietimo kabeliai ir gausybė dėklų bei šulinių. Dalis esamų privažiavimų papildomai išasfaltuoti, dalis nutiesta naujų. Visus privažiavimo prie pastotės asfaltavimo darbus „Merko statyba“ rengiasi baigti vos pagerėjus oro sąlygoms.

Kompanijos ABB statybos projektų vadovas Evaldas Šemelis pridėjo, kad sudėtingi ne tik elektros įžeminimo, bet ir elektromagnetinių laukų slopinimo darbai.

Elektromagnetiniai laukai keitiklių pastotėje bus ekranuojami. Tam pasitarnaus tarpusavyje sujungti ir prie bendro įžeminimo tinklo prijungti grindyse suvirinti armatūros tinklai, daugiasluoksnės sienų plokštės ir laikomasis stogo paklotas. Visos angos papildomai ekranuojamos naudojant specialius tinklelius. Reaktoriaus pastate visos vidaus sienos ir grindys bus dengiamos tarpusavyje suvirintais aliuminio lakštais.

Dar viena svarbi konstrukcinė detalė – vožtuvų patalpos (ang. valve halls) – turi būti ypač sandari. Dėl technologinės įrangos sudėtingumo ir jautrumo patalpoje bus visada dirbtinai palaikomas tam tikro drėgnumo ir švarumo oras, panašiai kaip operacinėje. Bet kokia drėgmė ar dulkės gali sukelti trumpąjį jungimą, o tai, anot pašnekovo – neleistina. Patalpose dirbtinai sukuriamas viršslėgis, patenkantis oras filtruojamas HEPA filtrais. Šiame objekte specialistams tenka spręsti dar vieną – Lietuvos ir Europos teisės aktų nesuderinamumo – problemą. „Lietuvoje toks projektas įgyvendinamas pirmą kartą.

Elektros saugos normos mūsų šalyje skiriasi nuo europietiškųjų: daug ką reikia adaptuoti, kad būtų laikomasi ir Lietuvos, ir Švedijos normų. Stengiamės išlaikyti visus reikalavimus, o tai nėra paprasta“, – kalbėjo ABB atstovas. „NorBalt“ bendrosios techninės priežiūros vadovas Evaldas Pocius pabrėžė, kad nemažai „NordBalt“ projekte

Bendrovės „Merko statyba“ projektų vadovas Artūras KARAZIJA. numatytų darbų jau atlikta. Liko pakloti maždaug 100 kilometrų povandeninio kabelio iš numatytų maždaug 400 kilometrų – šiems darbams atlikti orai kol kas nepalankūs.

Elektros jungtis su Švedija – trečia pagal ilgį pasaulyje, taip pat viena didžiausių pagal galią, o ši sieks 700 MW. Specialistai teigia, kad elektros jungtis „NordBalt“ – būtina sąlyga kurtis bendrai Baltijos valstybių ir Skandinavijos elektros rinkai. Būsimasis elektros tiltas Lietuvai sudarys sąlygas pirkti elektrą iš hidroresursų gausių Šiaurės Europos šalių, taip pat bus sumažintas mūsų valstybės priklausomumas nuo elektros tiekėjo iš Rusijos.

Strateginį elektros energetikos projektą įgyvendina Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ ir Švedijos elektros perdavimo sistemos operatorius „Svenska Kraftnät“. Keitiklių pastotės statybai ir technologinei įrangai, patikino bendrosios techninės priežiūros vadovas E. Pocius, keliami aukščiausi kokybės reikalavimai. Deklaruojama, kad keitiklių pastotė veiks 100 metų.

SKAIČIAI „NordBalt“ tarpsisteminę elektros jungtį tarp Lietuvos ir Švedijos elektros energijos perdavimo sistemų sudaro: • Aukštos įtampos nuolatinės srovės (HVDC) povandeninis kabelis, kurio ilgis – apie 400 kilometrų.

• Aukštos įtampos nuolatinės srovės (HVDC) požeminis kabelis (Lietuvos pusėje), kurio ilgis – 13 kilometrų.

• Aukštos įtampos nuolatinės srovės (HVDC) požeminis kabelis (Švedijos pusėje), kurio ilgis – 40 kilometrų.

• Jungties galia – 700 MW. • Jungties įtampa – 300 kV. • Technologija – VSC. • Numatoma jungties naudojimo trukmė – 30 metų.

• Preliminari projekto kaina – 1,9 mlrd. litų.

• Prijungimo vieta Lietuvoje – Klaipėdos 330 kV pastotė.

• Prijungimo vieta Švedijoje – Nybro 400 kV pastotė. Įmonės „Litgrid“ informacija

www.merko.lt

SA 2014 Nr. 12 / reklama

51 51 51

50

DIRBTINIS natūralus dangus

52

4N

1 20

A

/P

2 r.1

LIS

U SA

Saulėtos dienos iliuzija – net tamsiausią naktį ar metro tunelyje

onių m ž inė uke pra z fi ė ir , nuo la ų – bū ti n i c i emo tų laikų spindul i praleis s d YTĖ , ka uo me aulės engias plėtro a IUL t Č I y V od uso n amų s as st onės iestų r į rida g n I inkų ai prikla o gaun čių žiem o pram mogą m angus n i l s i Mok kata lab aiko, nu s šiaurie iandien ik per s bet ir d pagalsvei žiamo l augeli Dėl š – ne t duliai, . Ir čia į sa, žyleid dėl to d etuose. logėja lės spin asfaltas nos švie u metų tent pos pi ija tik b kia sau as kaip alia die siausi Euro o situac nepasie do pilk is natūr et ir tam lygi entojų tos atro siūlant autis n gyv e nuola okslas, le mėg kon teina m i ir sau žeme. bą a dangum iliai po dru , net g laiku

53 „CoeLux®“ instaliacija „Tritticus“, pristatyta 14-ojoje Venecijos architektūros bienalėje, projekte „Z! Zingonia, Mon Amour“.

Iwano Baano nuotr.

ues ioj udė r ku s, s mą s a, o gij logij rver tyje. o l o no pe sri ins n h h ti ino kat g. tec tec ikš s s, dų li re diza ė pa s (an io u ria s dio , ga jero jov ižiu yrus ao t s u r s k a o fak vies iago inte i na ėr tų s i nu ėtos os š edž e ir ni, š žem me dyt sud ą. a ik m ėj pa s, o imt ban pat alv či p a š sve an no on ra , ir taup r na ram Di T aižiu k de gijai taip lės s rėpi os o i r i i p j . u ų o p i o l ą e t a n P a a j g v o e ū o ti s ob ® “ gi f. ste ner istemietim pro dan s, be echn ą b pikų elia n trof Lux ių e m s e t e s Be tos inė apšv rsto ti ne riau čiai jaus r tro suk klau „Co atin o o r , a t n a a eri a op nėje ip sv ktuo rofes ojan ylėtą apą logij et ir idavę kvad utes d e u i n n o j v a g k t i p a er tin olaik ai, k pro not imi ą pa alų k echn kad ipal kelių s m sija s p rią mi irbšiu l tikr ktus r). A timą liam vep ši t odė, ir ats yra kelia o niu niū lo k s d . “ ė o r Ga hite rape švie uke inti k l, kad par ingi u jie i ne i.

14 iu um s d t i Pa irc hsc ap ® “ s ūd odė mai aim et čias pan s 20 žang tikėt irgi ro e ne rius ti fiz a e t b ų x m f i l u i l r t os ryn eso kur alpo , ea tūra eLu r ap yra . Tyr iasi tuo jie ja i Tra ward o pa d pa uvo yna i o tum atm žyd prof o su pat etais ina ti „C aip taip smą jauč ors taip P. D uxA ažin i, ka jos b a. Gr ė p s k k e i ky ga, k alies jau nės je, n . Ir rtino ų „L prip atyt akci ikim ati į, ka gau ikos avy ros 9 m s un ę ų tatin „Iš d dvės žmo vieso lang – tvi ojim giją pam ų re neįt d p mintis danija) fiz jam pą uždas. 200ubrijo įmonx® “ ss s a i i r o , n i š l o “ č k t s a l e s ą e u a u t – i b ju k b na ov g či eL s i, nę ug Ita ą In ve sia no ik jam je my tre mo muo iamo lpoje n bū apd tech ai re tų s čiau tytrandir džiateto ( ndim os efeus lanijoje, dedanį „Co ga Po šios a ne s s r ž į e a a o a e i n ų d i o e t s k t i . a b k eid pa ol usi im į ti kv d s e pr ai ien l“. am tų ų ers pr vie ng sta pra les l on os ma at r sk trų ką, k vyk šviet kur pa a. Pa a p0 me os vids univrado sulės šus daLux® “ teigė pė į to į L jimu Ini ėji rtifik iand ux S ą s e , i j r e i k p e a u e e š z i ik 1 talp ijo au sa osi oe i įs rei m m ąl n a n ano rce tig L y p u o e i ė t n R eve pa ubr ali lios mu „C pan uk i s eso Coe m ov as ou po o vis Lond rišką s la rista rsi il išk namproc ijai „ B lti į Ins pag ūra ina nėje Tra as n ieš apd ght S ® “ ta jekt e to ieso s p i ta r n a u s , p d i i o t g “ i e v n a v a o p 4 („L Lux pr nin k mą an na ® va jekt . Di tan no ės š iacij : „T lai i, g mo pa i e r vie s – 01 e žie Trap tinį ux “ pro s P pas pš as ta arta tavi kom ga ds 2 ovės „Co ojai i u m skla in stal gos s a t n p u i i L k i s j s r n e n t n D ir o oe voj sor jo a u m ą. os vy tand ate uso as ės l k Į i aiški .“ s ėk Aw na im lėto gę ir j u nį – „C ksty rofe visas ims erdvoje ko sauau s i s Lux imo anoj os p ujun ktą šr gija met mi s io p rikla t g i a . e p n n t e r s „ s i a k m ap s r a te l“ i imą ras se io a efe iet ov gij ą ma Šiuo uria ruku tas ą d s š s, pšvunamrus rintūraliarėjų p e da rsite x Sr ėtoj pap iuo apšv apd nolo adim sos k žt n a ali usia pūdi , e – r e l n ) u a t i i e r s h e “ u t a ų ū m p L t i g ū a ą v oe to s n stiž etų 14 tec a šv įs uli at žia dij tus ės p intgija išaramesias n kto kto ir ja ms r t n did dvės ind da„C ojek kta pre ė m r 20 šios iaus ulės e v n u i e a u p j t ik m ujo r pr Proje ose peln Yea iu – esor rė sa reg . O s e s s ve nechnoloagal prtimiaio pro skliauslinink, dėl na ų ėti iesos amo saulė tu pa siu x® “ nhe erž prof atkū s a p t k k š e g l a u i są u t v f k at šv pi s ar nd e vy oeLu n o pro slinį vėje aloux® “ ltatas ir yraminisdangas: moproces ir dėikli aros ą a p lės aprė tinė tą, k n o i s k i o d ų s L C t č l u t a A ą „ va r u ne irb ro d um ra rb nį ks mo er oe ez og . E as kt p i fer už d ive sa „C o r anal imui ding efe į fizi žyd nt di na, no mo riai, roje . os ikia ktyv tual pr uo a tas čių una t do ia t u a m s i y s m ū i a n e a r k r e n t e r a t r a d ė j e k rtn už ro vi įsp aul ą p tro idž mėl v tu ta pg kt tis s y ių č a Pi ra s ti t s a ą le ne a. ne apš as – pe mai mon ypa mo. s, ir pa ška, osfe ® “ efe ksty ima krin rsi a i s s ž ė u ia a ia lė kim čio arto um filtr ti ją balt eda rai atm Lux mar asiek talpą o, ta ral eig čių ogij rūk aur ygo sie indin atk us m lyną vers šilta usid aatū bai t rban nol sos t ir ši sąl jau dą „Coe ę ir os p į pa aism n h i o j s ą . d i sp vyko ang į mė a pa ti, o ija s tų: p s c ž e a t n o s i d l u ą K ry olog rta ėlių en , ka ija yje s te šv ria ima je. rini . d pa rio d er š alim ų bū olog en ieso s s l i u y o o a o o c ž hn uk šeš bū od ita em id no at s k sk oli lga v a i c s r ž e a ku rio p są g urėt chn elem šv ptil p u i ę k i i e ų , t ris ir j cin a ų im r po s sk s d o e ura Al ės itin ech m r a i ku švie ir t ® “ te inių ogijų s o t i i o o u a u a l o i s ų k ikt em tyr du se ies ral s n tši arb iau sia šią š i nę ip lyg Lux rind hnol tingo a a o v n ū i ę o r e a i s d s i ini sp alp ® “ š nat usi ieji oj s už as t lku ve s s d a ka „Coe pag tec udė l t t x a e m o d m Pir s lės ių pa eLu nuo nut enan Kan ona erio asit ėje ybė o jų ių u n i z tri iaus ko, p sp sa raiž „Co čia lys, gyv je, to cif alim , or , š e o ų i l n ų o a t . g g i p j a a , e o e b č ng atą ke s š mi avi lim me im n ir s mo juos uos s ža dų da veik kurie viso rypti ndin us k usis yven io ėta aiky uzie entr ogijo e d s g i s , k a m a t š c l s ir ms a ta lių o pri , m to al am ų i Sk no ro sid r e tie ausi šiga žiui, trem kur t iem i. su čios iuos spo tech užda s ž t i a d a , j k s a ė m tų vyz e oje vos gv ogi pl buč ar Šio tys e. pie s, pa apie rktid ietu alen hnol abai vieš rožio ose. rban vės i i L ų p tec , l se, , g aig , di erd a t m lbė nt gų t t s je e o te o ka o ir A ir il i galė etim emo ntru spor ės įs onė štos t t n e i m ų g i s n ra ms ą ir pšv si s c tra mo ti ž ank Ta logij ąja a ugos kybo me ir pra ertin ar itin no Nauj psa s pre inia ose rai įv ose a o m u e p m ože iur n g atal tos ka mato se, p se, b tų iti se p nu stuo truo turė inė a uo o te mus ožem kin valu se p ė pri lang be

55

54

nės sistemos, sukuriančios saulėtos padangės erdvės pojūtį, ir skaidrios nanokompozitų plokštės, kuri atkuria visą natūraliai atmosferoje veikiantį šviesos spektro sklaidos procesą (pagal Relėjų). Šie elementai yra montuojami kartu erdvinėje sistemoje ir siūlo naujų vidaus interjero dizaino galimybių.

Vartotojai gali rinktis iš trijų apšvietimo režimų: „CoeLux®30“ Šiaurės Europos, „CoeLux®45“ Viduržemio jūros arba „CoeLux®60“ tropinio klimato zonos. „CoeLux®30“ Šiaurės Europos sprendimas atkuria šiltą, gaivinamą šviesą, o „CoeLux®45“ Viduržemio jūros sprendimas siūlo subalansuotą šviesos ir šešėlių pusiausvyrą, geriausiai sustiprinančią lauko architektūrai itin būdingas formas bei dydžius. O „CoeLux®60“ tropinio klimato zonos apšvietimu išgaunama vėsesnė, vertikali saulės šviesa ir maksimalus šviesos bei šešėlių kontrastas.

Prof. P. Di Trapani pabrėžia, kad jo komanda siekė atkartoti ne tik saulės šviesos efektą, bet ir patį gamtoje vykstantį procesą. Pavyzdžiui, Žemę supa atmosferos sluoksnis, kurio sudėtyje esančios tokios pagrindinės oro molekulės kaip azotas, deguonis, anglies dioksidas nuolatos juda, neišlaikydamos vienoje vietoje pastovaus tankio – vienur jų yra tankiau, kitur rečiau. Į Žemės atmosferą patekę saulės spinduliai dėl šio kintančio tankio yra išsklaidomi, ir kadangi šios dalelės yra itin mažos (nanodydžio), atmosferos sluoksnyje greičiausiai išsisklaido mėlyna spalva, nes jos bangos trumpiausios, o raudona ir geltona pereina per sluoksnį ne taip smarkiai sulaikytos.

Todėl kuo atmosferoje mažiau vandens dalelių, tuo dangus žydresnis. Pasinaudojant nanodalelėmis, kurios iš esmės juda taip pat, kaip ir oro molekulės, ir suspaudžiant atmosferą nuo 10 kilometrų iki kelių milimetrų, gaunama ne dujinė ar skysta, o kieta medžiaga – štai tokiu principu ir buvo sukurtas dangus – plokštė, virš kurios mokslininkai sumontavo šviesos diodų saulę.

Projekto metu buvo susintetintos kelios nanodalelių rūšys, efektyviai paskirstytos skirtingose polimero matricose.

Suprojektuoti apšvietimo tipai tiksliai atvaizduoja vidudienio dangų, skiriasi tik instaliacijų dydis ir forma: tai ir mažų dangaus lopinėlių rezginys, ir mažesnės, ir didžiulės dangaus properšos.

Pavyzdžiui, Viduržemio jūros „CoeLux®45“ dangaus lango pateikiami du sprendimai: didysis, kurį būtų galima užsisakyti net ir šiandien, su 170 x 80 centimetrų dydžio properša (jo aukštis ar konstrukcijos storis siekia apie 1 metrą), ir mažesnis, kurį rinkoje bus galima pamatyti nuo pavasario, su 100 x 50 centimetrų dydžio lango properša (aukštis ar konstrukcijos storis siekia apie 65 centimetrus).

Didžiausias šiuo metu suprojektuotas langas siektų iki 195 x 80 centimetrų dydžio („CoeLux®30“ ir „CoeLux®60“ sprendimai, gaminami pagal poreikius ir užsakymo mastą). Tačiau būtina paminėti, kad planuojant tokias instaliacijas reikėtų nepamiršti, kad pačių konstrukcijų, kurios bus slepiamos po pakabinamomis lubomis, matmenys gali siekti iki 280 x 250 x 140 centimetrų, o svoris – net iki 350 kilogramų. Pro langą sklindančios saulės šviesos galia išgaunama ne menka: nuo 800 iki 1200 liuksų (skaitymui rekomenduojama apie 300 liuksų).

Ieškodami geriausių „CoeLux®“ technologijos pritaikymo galimybių, projekto autoriai parengė penkis projektus ir penkis fizinius architektūrinių komponentų modelius, pagal kuriuos galima optimaliai integruoti „CoeLux®“ šviestuvus įvairioje aplinkoje, siekiant geriau vizualizuoti dienos šviesos chromatiškumą. Buvo suprojektuotos penkios galimos architektūrinės erdvės: metro stotis, restoranas, meno galerija, laukiamasis ir net keli prabangūs viešIL S

4N

1 20

/

2 r.1

AU

S PA

„CoeLux®“ tapo tikru mokslo proveržiu – šios technologijos plėtotojai ir projekto partneriai, mokslinį profesoriaus atradimą sujungę su menine raiška, uždaroje erdvėje atkūrė saulės šviesos efektą ir jos sklaidą atmosferoje. „CoeLux®“ efektas priverčia patikėti regint natūralią dangaus žydrynę ir markstytis nuo saulės šviesos.

jami įspūdingi gamtoje vykstantys šviesos reiškiniai, lemiantys saulės, oro, dangaus, rūko, šešėlių, vaivorykščių spalvas. Šis renginys buvo ES 6-osios bendrosios programos projekto STELLA (School for Training in Experiments with Lasers and Laser Applications) pagal „Marie Curie Chair“ paprogramę dalis. Čia profesorius ir susipažino su būsimu „CoeLux®“ projekto partneriu – UAB „Ekspobalta“, šviesų festivalyje padėjusia projektuoti ir įrengusia visą instaliaciją „Langas į šviesą“.

ES parama sėkmingai partnerystei

„CoeLux®“ (www.coelux.com) – tai mokslinis ir technologinis projektas, iš dalies finansuojamas Europos Komisijos pagal ES septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą (FP7). Europos Komisijos sprendimu „CoeLux®“ pateko į dvylikos novatoriškiausių technologijų sąrašą ir buvo pademonstruota Inovacijų konvencijoje šių metų kovą Briuselyje.

Pirmas projektas pagal FP7 programą startavo 2010 metais.

Po to buvo gautas finansavimas iš ES fondų dar dviem. Projektams buvo skirta daugiau kaip 2,5 mln. eurų. Profesoriaus P. Di Trapani teigimu, ES finansavimas buvo būtinas tyrimams, produktui tobulinti ir pristatymams. „Be jo nebūtume į projektą pritraukę kitų investuotojų. Visoms smulkioms ir vidutinėms įmonėms patartina ieškoti finansinės ES paramos, nes tai atveria naujų galimybių horizontų“, – sakė P. Di Trapani.

Insubrijos universiteto įsteigta pradedanti įmonė „CoeLux Srl“ (Italija), vadovaujama prof. P. Di Trapani, plėtojo šią technologiją bendradarbiaudama su ES paremto projekto „CoeLux reseach to SME“ konsorciumo partneriais: Ispanijos kompanija „Next Limit“, kuri kūrė „CoeLux®“ fotorealistinio vaizdavimo (ang. rendering) programą „Maxwell Render“, ir „CoeLux®“ sistemas projektavusia bei montavusia Lietuvos įmone UAB „Ekspobalta“.

2011 metais visos iki tol veikusios ES tyrimų ir naujovių finansavimo programos buvo sujungtos į vieną bendrą struktūrą – nuo 2014 metų startuoja nauja ir didžiausia, septynerius metus truksianti investicijų į mokslinius tyrimus bei naujoves programa „Horizon 2020“. Beveik 80 mlrd. eurų (276 mlrd. litų) investicijų bus skirta tyrimų ir naujovių projektams, kurie sustiprins ekonominį Europos šalių konkurencingumą ir praplės žinių bazę. „Horizon 2020“ programa teiks dar didesnį dėmesį tam, kad geros idėjos taptų rinkoje paklausiais produktais, procesais ir paslaugomis.

DAUGĖJA TEIGIAMOS ŠVIESOS ĮTAKOS SVEIKATAI ĮRODYMŲ

Jungtinės Tautos, siekdamos atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kokią teigiamą įtaką šviesa turi žmonių sveikatai ir gerovei, 2015-uosius net paskelbė tarptautiniais šviesos metais. Kai šilta dirbtinė dienos šviesa apšviečia ir išryškina interjero detales bei objektus, privačios ar viešosios erdvės tampa patrauklesnės ir mielesnės žmogaus akiai. Šviesos ir šešėlių žaismas formuoja šias erdves, suteikia joms gylio, nulemia žmonių reakciją ir santykį su aplinka.

Neribotos pritaikymo galimybės

„CoeLux®“ technologija leidžia tikėtis ryškių pokyčių ir interjero architektūros, ir požeminių patalpų apšvietimo sprendimų srityse. Tai, be abejo, pasveikins visuomenė – didelė jos dalis daugiau nei pusę paros praleidžia patalpose, kuriose dažnai nė ženklo nėra langų į lauką. O ir pro langus neretai matomas apsiniaukusio dangaus ar nesibaigiančio smogo vaizdas tik dar labiau slegia.

Europos tyrimų, naujovių ir mokslo komisarės Máire Geoghegan-Quinn atstovas žiniasklaidai Michaelas Jenningsas teigė, kad šiuo metu, kai nanotechnologijos radikaliai keičia daugelį mūsų gyvenimo sričių – nuo energetikos, transporto, medicinos ir maisto pramonės iki sveikatos apsaugos bei gerovės, „CoeLux®“ technologija yra puikus pavyzdys, kaip mokslas gali paprastą, tačiau sunkiai įgyvendinamą idėją – atkartoti saulės šviesą – paversti realybe, turinčia didžiulį potencialą pakeisti žmonių gyvenimą. Ką ir kalbėti apie naujus architektūros sprendimus.

Galutinė instaliacijos kainodara dar nėra baigta, tačiau reikia nepamiršti, kad „CoeLux®“ yra ne lempa, o atskiras apšvietimo sprendimas, specialistų integruojamas į architektūrinę erdvę.

Skaičiuojama, kad ši technologija plačiam projekto partnerių ratui, kuris yra įsitraukęs į produkto gamybą, pristatymą ir diegimą, atvers duris į 58 mlrd. eurų (200 mlrd. litų) vertinamą pasaulinę apšvietimo verslo rinką. Taigi panašu, kad naujas rinkos dalyvis su savo pribloškiamu išradimu gali stipriai pakoreguoti rinkos žaidimo schemą, tuo pačiu paskatindamas konkurencingumą ir užtikrindamas naujų darbo vietų atsiradimą.

©„CoeLux Srl“ bučio kambarių interjerai – ir trijų šios architektūros aplinkos pobūdžių maketai (metro stotis, laukiamasis ir viešbučio kambariai).

Tikros instaliacijos buvo įrengtos šiais metais įvairiose apšvietimo ir technologinių naujovių parodose Briuselyje, Frankfurte, Kopenhagoje, Londone bei XIV Venecijos architektūros bienalėje.

Nuolatinė demonstracinė ekspozicija veikia Italijos Lomaco mieste.

Visus montavimo ir įrengimo darbus parodose (išskyrus Londono) atliko projekto partnerė iš Lietuvos – UAB „Ekspobalta“.

Partnerių gretose – ir Lietuva

Lietuvos įmonės vaidmuo reiškia, kad, tikėtina, greitai šią technologiją bus galima pamatyti ir Lietuvoje. O galbūt ir ne tik pamatyti. Šiuo metu „CoeLux®“ technologijos atstovai Europoje yra Londone veikianti kompanija „Idea award“. Netrukus turėtų pradėti veikti ir „CoeLux®“ atstovybė Niujorke, Manhatane (JAV). Be to, anot prof.

P. Di Trapani, jis labai norėtų turėti ir „CoeLux®“ atstovų Vilniuje.

Jais turėtų tapti bendrovė „Ekspobalta“. Įvairių ekspozicijų projektavimo ir įrengimo srityje veikianti Lietuvos kompanija šiame projekte atsirado neatsitiktinai. Profesoriaus ryšiai su Lietuva užsimezgė jau seniai. Nuo 1991 metų jis bendradarbiauja su Vilniaus universiteto Fizikos fakultetu nelinijinės optikos srityje. 2006 metais prof. P. Di Trapani pakviestas į Lietuvą dėstyti – čia jis gavo Europos Sąjungos (ES) Marie Curie profesoriaus vietą Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedroje ir Lazerinių tyrimų centre.

2007 metais viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ organizuojamo šviesos festivalio LUX vienas ryškesnių akcentų buvo Vilniaus geležinkelio stoties antrame aukšte esančioje 1000 kvadratinių metrų ploto erdvėje įrengta prof. P. Di Trapani sumanyta instaliacija-paroda-spektaklis „Langas į šviesą“, kurioje buvo imituo-

Pirminiai tyrimai rodo, kad

Profesorius Paolo DI TRAPANI.

natūraliai per atmosferą sklindančių saulės spindulių imitacija labai teigiamai veikia uždarose dangoraižių patalpose ar požemyje dirbančių žmonių aktyvumą ir sveikatą.

56

57

Aida ŠTELBIENĖ

Architektūros kokybės klausimas – šių dienų aktualija, gvildenama ne vienoje pasaulio šalyje, išdiskutuota Europos architektų taryboje ir sulaukusi Europos Komisijos (EK) rezoliucijos. Lietuvos architektų rūmai Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei rengiasi pateikti Architektūros įstatymą bei Lietuvos architektų sąjungos inicijuotą svarbų dokumentą šalies architektūrai puoselėti – „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenis. Tai rodo, kad šis klausimas labai svarbus ir mums. Šiuo metu architektūros kokybę reglamentuojančiame Statybos įstatyme numatyti reikalavimai tikrai netenkina šios su viešuoju interesu susijusios profesinės veiklos srities.

Kokios architektūros šiandien reikia pasauliui?

Poreikis išnagrinėti architektūros estetiką kaip vieną galimų jos kokybės veiksnių kilo stebint pastarųjų metų tendenciją šį kadaise buvusį itin svarbų kriterijų eliminuoti iš architektūros vertinimo lauko. Tokią prielaidą kelia ir 2014 metų Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) kongreso medžiagos apžvalgą parengusi architektūros kuratorė Rūta Leitanaitė: „Pagrindinis dėmesys skiriamas ne estetinėms architektūros ypatybėms, bet tam, kaip ji padeda kurti geresnį gyvenimą visiems, nepriklausomai nuo socialinės ar finansinės padėties. Architektūra nebėra savo sultyse verdantis izoliuotas menas, svarstantis estetines dilemas. Ji reaguoja į artimiausios ir globalinės aplinkos pokyčius, siūlo naujoviškas išeitis iš probleminių situacijų – tokios architektūros pasauliui šiandien ir reikia.“ Tad ar reikalingas estetinis kriterijus vertinant architektūros kokybę? Pirmiausia reikia atsakyti į kitus du klausimus: kas yra architektūra ir kas yra estetika architektūroje? Norvegijos Karalystės architektūros politikos dokumentuose vartojamas toks apibrėžimas: „Architektūra apima visą žmonių sukurtą aplinką: statinius, infrastruktūrą, lauko erdves ir kraštovaizdį. Architektūra susijusi su individualiais pastatais bei jų kompleksais, ji kalba apie miestus, kitas apgyvendintas teritorijas ir kraštovaizdžius kaip visumą.“ Enciklopedijoje „Britannica“ rašoma, kad estetika – tai filosofinės grožio ir skonio studijos, apimančios visą eilę sąvokų: grožį, bjaurumą, pakylėtumą, prakilnumą, eleganciją; skonį, kritiką, dailę; kontempliaciją, jausmingumą, žavėjimąsi.

Tad nors estetika, grožis ir menas nėra tapatūs dalykai, šiame straipsnyje, nagrinėjant estetikos kriterijų architektūros

ESTETIKA KAIP ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS KRITERIJUS

Kurdamas sau individualų namą netoli Briuselio esančiame Humbeeko miestelyje, Lucas BINSTAS (studija „Crepain Binst Architects“) įkvėpimo sėmėsi iš loftų. © Toono Grobeto nuotr.

kokybei įvertinti, jie sulyginami. Architektūroje estetika nėra materialus, apčiuopiamas dalykas. Dažnai ji turima omenyje, kai kalbama apie pastato išvaizdą, vis dėlto ne vienas tyrėjas sutinka, kad estetikos aspektas slypi kone kiekviename architektūros objekto lygmenyje: pradedant funkcija, forma, konstrukcija, baigiant tokiais svarbiais dalykais kaip tvarumas ar žmogaus gerovė. Tinkamas pavyzdys galėtų būti Sango Lee sudaryta antologija „Tvariosios architektūros estetika“ (Aesthetics of Sustainable Architecture, 2011).

Architektūros estetika Europos šalių dokumentuose

Autorės dosjė

14

20

N

2 r.1

Aida ŠTELBIENĖ yra baigusi menotyros studijas (specializacija – architektūros istorija ir teorija) Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Nuo 1995 metų dirbo žurnaliste, jos straipsniai publikuoti įvairiuose architektūros leidiniuose: „Arkitektas“ , „Archiforma“, „Statybų pilote“ ir pan., nuo 2003 metų ji dirbo žurnalo „Naujas namas“ redaktore, nuo 2008-ųjų – žurnalo „Nauja statyba“ vyriausiąja redaktore. 2009–2013 metais, pradėjusi darbuotis Lietuvos architektų rūmų atsakingąja sekretore, susidomėjo architektūros kokybės ir jos santykio su teisine baze klausimais. Nuo 2009 metų iki šiol ji yra kūrybinių industrijų parko Architektūros centroA direktorė, inicijuoja kultūrinius, su architektūros sritimi susijusius projektus. Lygia greta A. Štelbienė atlieka ir mokslinę R veiklą: įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose seminaruose, konferencijose. Jos straipsniai pramonės paveldo ir jo konversijos temomis publikuoti tarptautiTŪ dalyvauja K niame pramonės paveldui dedikuotame TICCIH žurnale „Industrial Patrimony“ (str. „The Klaipeda Harbour: Losing Its Industrial Patrimony?“), knygose „Industrial Heritage E T I the Baltic Sea“ (str. „What’s Industrial in Industrial Heritage?“), „Reusing the Industrial Past by the Tammerkoski Rapids“ (str. „Emphasis on the Sublime of Industrial CH around Heritage – the Best Way for its Reuse?“). /AR

Nagrinėjant architektūros sritį reguliuojančių Europos šalių dokumentų istoriją, skleidžiasi įdomi tendencija: pirmieji su architektūra susiję dokumentai buvo priimti siekiant užtikrinti architektūros kokybę, pabrėžti jos svarbą. Estetinis aspektas šiame etape atliko svarbų vaidmenį.

Pastaraisiais metais požiūris į estetikos svarbą išsiskiria: šalys, tarptautinėje architektūros arenoje sugebėjusios įsitvirtinti ir pirmauti kokybiškos, netgi ikoninės architektūros srityje (Nyderlandai, Danijos Karalystė), ėmė akcentuoti kitus nei estetinius architektūros vertinimo kriterijus. Tiesa, neretai tokį požiūrį kritikuoja estetiškai aplinkai neabejingi profesionalai, be to, dalis valstybių palieka teisenoje įtvirtintus architektūros estetiką garantuojančius saugiklius.

Tačiau vis dar yra nemažai šalių, siekiančių savo architektūros sritį reguliuojančiais dokumentais puoselėti ir propaguoti estetikos svarbą architektūroje (Prancūzija, Norvegijos Karalystė, Švedijos Karalystė).

Estetika neatsiejama nuo funkcijos

Pirmoji šalis, kurioje imtasi įstatymiškai reguliuoti architektūros sritį, buvo Prancūzija. 1977 metais joje įsigaliojo Architektūros

įstatymas, kurio pirmajame straipsnyje buvo įtvirtinti esminiai su architektūra susiję dalykai: architektūra esanti kultūros išraiška, o architektūrinė pastatų raiška (dizainas), jų kokybė, harmoningas įterpimas į aplinką, pagarba paveldui ir natūraliam bei urbanistiniam kraštovaizdžiui yra viešojo intereso dalykas.

1999 metais Prancūzijos vyriausybės išleistas dokumentas „Viešojo naudojimo pastatų statybos kokybė“ (kitaip vadinamas „Prancūzijos tarpministerine misija už viešojo naudojimo pastatų statybos kokybę“) atidžiau nagrinėja estetikos klausimą. Čia pripažįstama, kad šis kriterijus glaudžiai susijęs su tapatybe, tačiau jo neįmanoma įvertinti kiekybiškai.

Vis dėlto estetikai architektūroje nusakyti skiriama nemažai dėmesio. Minimi tokie šio elemento aspektai: estetikos architektūroje ypatumas, kitaip, negu teigia racionalistai, yra aiškus ryšys tarp formos ir funkcijos; architektūrai būdingas tas pats estetinis mąstymas, t. y. grožio koncepcija kuriama pagal plastinio meno rūšių principą: pasitelkiamos formos, spalvos, medžiagos, šviesos ir šešėlių žaismas.

Beje, išvadų skyriuje pastebima, kad architektūra nėra paprastai ir greitai sunaudojamas dalykas. Jai svetima mados idėja, jos kokybę atspindi ne vien lipdiniai ar juolab vaizdingumas. Fizinį ir estetinį architektūros tvarumą nustato išbandymas laiku. Šis požiūris atskleidžia istoriškai stiprų frankofoniškų šalių architektūros ir kitų meno sričių ryšį, kitaip nei germanų kraštuose, kur architektūra buvo siejama su technikos specialybėmis.

Statiniai turi virsti architektūra

Nemažai dėmesio architektūros estetikai skiriama Švedijos Karalystės vyriausybės įstatyme „Formos ateičiai – veiksmų planas architektūros ir dizaino srityse“ (Forms for the Future – an Action Programme for Architecture and Design, 1997/98:117).

Jo preambulėje teigiama, kad trumparegiški finansiniai motyvai neturi veikti architektūros kokybės ir estetinių vertybių.

59

58

© „MSPH Architekten“, J. Weismanno, E. Wörndlo nuotr.

Studijos „MSPH Architekten“ architektų Herwigo MAYERIO (projektų vadovas), Christopho SCHWARZO, Karlo PEYRERO HEIMSTÄTTO, talkinant Zoranui BALOGUI, Romanui HÖLLBACHERIUI, Michaeliui NEUHAUSERIUI, Brigitte QUANTSCHNIGG, Wolfgangui LEITGEBUI, Thomasui ABENDROTHUI, Andreasui KRATOCHWILLIUI, Paului PEYRERUI HEIMSTÄTTUI (konstr. Karlas Hansas HEINDLAS), sukurtas naujas Lankytojų centras Mauthauzeno žydų genocido ir koncentracijos stovyklos memoriale (Austrija) sužavėjo ir muziejaus lankytojus, ir architektūros žinovus.

Racionalumas – ne vienintelė siekiamybė

Į įstatymą įtraukti ir estetiką reguliuojantys punktai. Skelbiama, kad vyriausybė teisenos priemonėmis ketinanti įtvirtinti estetiškai patrauklių pastatų ir aplinkos svarbą, o pagrindiniai su estetika susiję reikalavimai bus įtraukti ir į Planavimo ir statybos įstatyme. Taip ir buvo padaryta. Pavyzdžiui, šio įstatymo skyriuje „Bendri interesai, kurių reikia laikytis planuojant ir statant pastatus“ rašoma, kad deramai atsižvelgiant į gamtines ir kultūrines vertybes planavimas turi skatinti siekti apgalvotos struktūros ir estetiškai patrauklaus dizaino užstatymo vietovėse, žaliosiose juostose, komunikacijų trasose bei kituose statiniuose.

Ir šiandien Švedijos kultūros ministerija skyriuje apie vizualinius menus, architektūrą, formą bei dizainą skelbia, kad kultūrinės ir estetinės vertybės, esančios aplinkoje, turi būti aktyviai naudojamos ir stiprinamos.

Netiesioginį, bet užtikrintą estetikos svarbos architektūros kokybei apibūdinimą galima rasti ir 2002 metais sukurtoje Austrijos platformoje dėl architektūros politikos bei statybos kultūros: kartu su šūkiu „Architektūra turi būti matoma visur – statiniai turi virsti architektūra“ turi būti paskatintas atitinkamas kultūrinės atsakomybės suvokimas, apimant ir šiuolaikinės architektūros bei jos kultūros supratimą. Šis šūkis – ne kas kita kaip garsiojo architektūros teoretiko ir kritiko Nicolauso Pevsnerio, pasisakiusio už estetikos svarbą architektūroje, 1942 metais nuskambėjusio pasakymo „Dviračio pašiūrė yra statinys, Linkolno katedra yra architektūra“ perfrazavimas.

Tokių šalių kaip Nyderlandai ar Danijos Karalystė pastaraisiais metais priimtuose architektūros politikos dokumentuose dėmesys sutelkiamas į socialines problemas, pavyzdžiui, didmiesčių tankėjimą ir atitinkamai kaimo vietovių ar mažesnių miestelių tuštėjimą, mokyklų, ligoninių projektavimą, infrastruktūros gerinimą, kliento, architekto bei statytojo sutelktį, tvariąją plėtrą ir pan.

Tad nors Danijos architektūros politikos dokumentuose ir teigiama, kad architektūros kokybė apima estetiką, tvarumą, socialinę įtrauktį, prieinamumą bei konstrukcijos lankstumą, nuodugniau estetikos aspektas nenagrinėjamas. Menkstantį dėmesį estetikai architektūroje liudija ir retėjantis šio termino vartojimas: 2007 metais Danijos Karalystės patvirtintame architektūros politikos dokumente jis pavartotas 9 kartus, o šiemet – 4.

IS

2/

14

20

.1 Nr

L

AU

S PA

Jau pasigirsta protesto prieš estetikos, kaip vieno pagrindinių architektūros vertinimo kriterijų, eliminavimą balsų. Bene geriausiai tokios tendencijos kritiką pareiškė žymus danų kraštovaizdžio architektas Stigas Lennartas Anderssonas, 2014 metų Venecijos architektūros bienalėje kuravęs Danijos Karalystės ekspoziciją „Estetikos galimybės“ (Empowerment of Aesthetics): „Modernumo ir modernaus pasaulio problema yra tai, kad sumenkinome estetikos svarbą ir pasikliauname vien racionalumu, tarsi jis būtų vienintelis pažangos rodiklis. Šis požiūris žlugdė mus keletą pastarųjų šimtmečių. Iš tikrųjų turėtume galvoti apie tai, kaip suderinti racionalumą su estetika.“ Vis dėlto nemažai šalių savo architektūros politikos dokumentuose pabrėžia estetikos svarbą. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijos 2006 metais paskelbtame architektūros politikos dokumente „Architektūra ir urbanistinė aplinka Šiaurės Airijoje“ (Architecture and the Built Environment for Northern Ireland), jau pirmame iš trijų pagrindinių nuostatų „Kūrybiškumas ir novatoriškumas“, sakoma: „Vyriausybė įsipareigoja puoselėti estetines architektūrinio dizaino ir statybų vertybes, kūrybiškumą, novatoriškumą bei etosą, kuris populiarintų grožį, naujoves bei tvarumą.“ Tačiau šio straipsnio temai svarbesnis yra minėtame dokumente įvardytą pirmą tikslą lydintis komentaras: „Geram dizainui, remiantis romėnų architekto Vitruvijaus apibrėžimu, būdingi trys požymiai: grožis, tvirtumas ir patogumas.

Patraukli architektūra yra estetiška ir kokybiška, jos estetiką kuria kompozicija, forma, mastelis bei tekstūra. Tvirtumas yra struktūros ilgaamžiškumas ir integralumas, jos elementai ir išbaigtumas. Patogumas yra pastato, struktūros ar vietos galimybė tenkinti naudotojų poreikius. Puikus dizainas galimas, jeigu yra sukurti ir realizuoti visi trys požymiai.“

Estetinė vertybė – ilgalaikis tikslas

2014 metų spalio mėnesį ir Latvijoje įsigaliojo Statybos įstatymo pataisa. Joje apibrėžiama, kad statyba turi atitikti architektonikos kokybės principus, pagal kuriuos pastatai turi būti kuriami pasitelkiant subalansuotus funkcinį, estetinį, socialinį, kultūrinį, technologinį ir ekonominį statybos aspektus, taip pat kliento ir viešąjį interesą, pabrėžiant individualią gamtos ir urbanistinio kraštovaizdžio tapatybę, įtraukiant jį į kultūrinę aplinką, taip praturtinant ir sukuriant kokybišką gyvenamąją erdvę.

Reikia pripažinti, kad dauguma atvejų su architektūros estetika susiję dokumentai gana paviršutiniškai nagrinėja šį aspektą, estetikos vaidmenį architektūroje paversdami skambiomis deklaracijomis.

Tačiau peržengę Europos žemyno ribas (pavyzdžiui, Australijoje) rasime gana vientisą teiseną su konkrečiais, teisiškai apibrėžtais architektūros kokybės vertinimo kriterijais. Šios valstybės aplinkos planavimo politikos dokumente Nr. 65 išdėstyta dešimt architektūros dizaino kokybės principų: kontekstas, mastelis, statinio forma, tankumas, ištekliai, energija ir vandens naudojimo efektyvumas, kraštovaizdis, patogumai, saugumas, socialinis aspektas ir būsto įperkamumas bei estetika.

Pastaroji aptariama taip: „Estetikos kokybė reikalauja deramos vidaus dizainą ir struktūrą atspindinčios pastato elementų, tekstūros, medžiagų bei spalvų kompozicijos. Estetika turi reaguoti į aplinką ir kontekstą, ypač į vertinguosius gatvės vaizdo elementus. Jeigu kalbama apie teritoriją, kuri bus keičiama, čia statomų objektų estetika turėtų atitikti trokštamą vietos ateities charakterį.“ Estetikos žinovas anglų filosofas Rogeris Scrutonas taikliai pastebėjo, kad architektūroje estetinė vertybė yra ilgalaikis tikslas, o nauda – trumpalaikis. Juk galiausiai niekas nekonservuoja pastato, jei šis neatrodo teisingai. R. Scrutonas teisus

bent jau tuo, kad beveik visuose įvairių valstybių teisės dokumentuose, susijusiuose su nekilnojamojo kultūros paveldo saugojimu, jei tik kalbama apie kultūros vertybes ar architektūros objektų vertinimo kriterijus, įtraukiama ir estetikos sąvoka (Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymas, Škotijos istorinės aplinkos politikos gairės, Tarptautinė paminklų ir jų kompleksų konservavimo bei restauravimo chartija ir kt.).

Kliuviniai ir galimos išeitys

Susipažinus su įvairių šalių dokumentais, reguliuojančiais architektūros sritį, peršasi prielaida, kad šio kriterijaus gali būti vengiama dėl paprastos priežasties – dėl keblumo jį apibrėžti ir pritaikyti praktikoje. Tai minima ir 2009 metais EK komunikate „Komisijos architektūros politikos vadovas“, kuriame, be kitų 9 architektūros kokybę nusakančių kriterijų, aptariamas ir estetikos aspektas bei meninis vaizdas.

Jau pradžioje rašoma, kad šį elementą užvis sunkiausia įvertinti dėl itin subjektyvios prigimties, tačiau kartu pabrėžiama, kad visada būtina į jį atsižvelgti, mat jis teikia gerovę įvairiems adresatams ir turi įtakos įvairiems funkciniams reikalavimams. Estetinė vertė turi būti nustatoma ne atsietai, bet atsižvelgiant į pastato kontekstą. Bet kuriuo atveju, EK nuomone, svarbu, kad pastato išvaizda atskleistų jo funkciją ir vaidmenį urbanistinėje aplinkoje. Objektas turi kurti įvaizdį ir demonstruoti konkrečias vertybes.

Tikslo siekiama sistemingai

Vienas didžiausių kliuvinių įgyvendinant bet kokį teisės aktą tampa nesukurtas jo įgyvendinimo mechanizmas, nepasidalyta atsakomybė. Tad sveikintina, kai tokiuose svarbiuose dokumentuose kaip architektūros politikos metmenys nurodoma, kurie valdžios organai bus atsakingi už konkrečių veiksmų įgyvendinimą. Tarkime, Šiaurės Airijos architektūros politikos dokumentuose įpareigotos ir įvairios ministerijos, ir viešųjų pirkimų tarnyba: jos turi propaguoti gerosios praktikos – tvariosios architektūros bei jos estetinės kokybės – pavyzdžius ir patarti, kaip to siekti. Taip pat įstaigos turi populiarinti tvariosios architektūros dizainą privačiame sektoriuje ir atliekant viešuosius pirkimus, taikyti viso gyvenimo eksploatacijos sąnaudas, taip užtikrindamos, kad dizaino ir estetinė kokybė nenukentėtų dėl per didelio dėmesio objekto sąmatai bei terminams.

Pavyzdys galėtų būti Nyderlandų Karalystė, kurios teisinėje sistemoje funkcionuoja estetikos aspektas. Nors pačios Nyderlandų architektūros politikos dokumentuose nerasime tiesiogiai pavartoto žodžio „estetika“, estetinę šalies architektūros kokybę garantuoja Būsto aktas (Woningwet, 1992), kuriame reglamentuojama, kaip siekti estetinės kokybės. Ją turėtų užtikrinti akte minimas Estetikos komitetas (miesto tarybos paskirta nepriklausoma komisija, veikianti prie mero, tarybos narių ir teikianti nuomonę, ar būsimo pastato, dėl kurio yra pateiktas prašymas statybos leidimui, išvaizda bei padėtis atitinka protingus gerovės reikalavimus) arba miesto vyriausiasis architektas (miesto tarybos paskirtas nepriklausomas ekspertas prie mero ir tarybos narių, teikiantis nuomonę, ar pastato, dėl kurio yra pateiktas prašymas statybos leidimui, išvaizda ir padėtis atitinka protingus gerovės reikalavimus).

Estetikos komiteto ar miesto architekto išvados yra viešos.

Būsto akte pabrėžiama, kad išvados dėl to, jog statybos projektas šiurkščiai pažeidžia protingus gerovės standartus, turi būti tinkamai pagrįstos ir teikiamos raštu.

Lieka paskutinis svarbus aspektas – kokiomis priemonėmis vertinti estetikos elementus. Įvairių šalių mokslininkai gvildena šį klausimą ir net yra pateikę galimų sprendimų. Švedų mokslininkė Suzanne de Laval, 2006 metais parengusi

disertaciją tema „Urbanistinio kelio dizaino vertinimas – estetika ir funkcija“, be konkrečių vertinimo kriterijų, remiasi ir ekspertų vertinimu. Jos atlikta studija parodė, kad įvertinti estetiką galima, tik svarbu suformuluoti tinkamus klausimus ir pasitelkti specialistus.

Rytų šalių – Malaizijos, Irano – mokslininkai linkę estetinius urbanizuotų teritorijų prioritetus nustatyti pasitelkdami sociologinę apklausą. Tam jie naudoja sąrašą kriterijų, kurių didžioji dalis – fiziniai elementai, detalės: įvairios formos angos, įvairios statybinės medžiagos, dominuojanti tekstūra, apželdinimas ir pan. Behnazas Aminzadehas ėjo kitu – urbanistinės aplinkos estetikos vizualinės kokybės nustatymo – keliu. Jis tyrimui pasitelkė konkretaus miesto urbanistinės aplinkos įvairių vietų fotofiksavimą ir vertindamas jas analizavo estetinius gyventojų prioritetus.

Išvados

Vertinant architektūros kokybę, estetikos kriterijų įtraukti į šalies teisės aktus ir kitus dokumentus svarbu dėl paradoksalios priežasties – tik taip galima užtikrinti šio elemento išlikimą šių dienų pastatuose.

Paradoksalu, nes vyrauja nepareikšta abejonė, kad estetikos įteisinimas varžys kūrybos laisvę. Šią baimę būtų galima paaiškinti Lietuvos architektų rūmų teisininkės, architektės Daivos Bakšienės 2011 metų pabaigoje atlikto tyrimo rezultatais: „Nustatyta, kad didžiausiais statinių architektūros srities teisinio reguliavimo trūkumais architektai pripažino teisės aktuose neaiškiai, prieštaringai suformuluotus statinio architektūros reikalavimus (79 arba 56 proc.), pernelyg didelę viešojo administravimo subjektų įtaką (po 76 arba 54 proc. respondentų). Taip pat dažnai buvo nurodomi tokie trūkumai kaip per silpna projekto sprendinių kontrolė (60 arba 43 proc.), netinkamai nustatomi architektūriniai reikalavimai (57 arba 41 proc).“ Tai, kad teisinio reguliavimo trūkumais architektai įvardijo pernelyg didelę statytojo (užsakovo) įtaką (90 arba 64 proc.), nepakankamą projektinių siūlymų poveikį tolesniam projektavimo procesui (51 arba 36 proc.) ir tai, kad didžioji dalis respondentų didžiausiomis statinių architektūros problemomis pripažino dažną naujų statinių nederėjimą su urbanistine aplinka (92 arba 66 proc. respondentų), neretą nekokybiškų, neilgaamžių statybos medžiagų naudojimą (77 arba 55 proc. respondentų), naujų statinių architektūros originalumo, meniškumo, vientisumo ir kompleksiškumo trūkumą (po 79 arba 56 proc. respondentų), teikia vilčių, kad šalies architektai supranta, jog estetikos, kaip kokybiškos architektūros kriterijaus, eliminavimas gali sukelti ilgalaikių negatyvių padarinių.

Išeitis gali būti tinkamų įrankių sukūrimas – tokių, kurie ne varžytų architektų kūrybiškumą, bet suteiktų jiems galimybę laisvai kurti, realizuoti idėjas, kartu apginant ir viešąjį interesą, visuotinę estetiškai patrauklios aplinkos teisę.

61

60

O – T S N O U Ž R U G S A I I A L T Š R A O I K U A , T N JUS NETIKĖ O S I V T A N P GRIŪVA UŽ

Vedėjas, profesorius, technikos mokslų daktaras Arnoldas NORKUS Docentė, technikos mokslų daktarė Neringa DIRGĖLIENĖ Docentas, technikos mokslų daktaras Rimantas MACKEVIČIUS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedra

Grunto nuošliaužos žmonėms kėlė rūpestį nuo senų senovės. Jau viduramžiais Lietuvos valdovams ramybės nedavė Gedimino kalno šlaitai, po stipresnių liūčių vis slinktelėdavę žemyn. Kuriantis Žemutinei piliai su Valdovų rūmais buvo nuspręsta prie kalno iš šiaurės vakarų pusės statyti masyvią atraminę sieną, kad po stiprių liūčių nuošliaužos neatneštų žemių į sutvarkytą pilies kiemą.

Gedimino kalną nuo viduramžių kamavo nuošliaužos ir kairėje pusėje (prie šaltinio), ir dešinėje (šalia dabartinio keltuvo), kur išliko senovinė atraminė akmenų ir raudonų plytų mūro siena. Vėliau ji buvo ne kartą tvarkyta ir stiprinta, kad atlaikytų grunto slėgį.

Gedimino kalno keltuvas atremtas į polinius pamatus, įrengtus šlaite.

4N

1 20

/TE

2 r.1

OL

N CH

OS

IJ OG

Yrantys šlaitai verčia ieškoti sprendimų

Gedimino kalno šlaitų irimas problemų kėlė ir senovėje, kai kalnas visų pirma karybos tikslais buvo plikas, ir vėliau, kai praradęs strateginę karinę reikšmę tapo poilsio vieta ir pasipuošė medžiais. Dėl tų šlaite gražiai išaugusių medžių ilgai netilo ginčai: kokią įtaką jie daro Gedimino kalno stabilumui?

Vieni specialistai teigė, kad medžiai ne tik „džiugina dūšią, užu širdies stveria“, kaip kadaise rašė mūsų didysis poetas Antanas Baranauskas, bet ir savo šaknimis armuoja gruntą, didina jo stabilumą. Jie siūlė sveikus medžius išsaugoti.

Oponentai tvirtino, kad medžiai kenkia šlaitams, jų siūbavimas nuo stipraus vėjo ardo pagrindą, be to, medžių šešėlyje menkiau auga žolė, padedanti apsaugoti šlaitus nuo erozijos (išgraužimo). Jie siūlė ir sveikus, ir ligotus medžius be gailesčio iškirsti.

Tokių specialistų nuomonė žmonėms, nuo kurių sprendimų priklauso Gedimino kalno likimas, pasirodė svaresnė.

Dabar kalnas vėl plikas. Ar tai iš tiesų pagerino šlaitų stabilumą – parodys laikas. Aišku viena – Gedimino kalnu, jo jautriais šlaitais reikės rūpintis kasdien kaip brangiu ne itin tvirtos sveikatos giminaičiu.

Didelė tikimybė, kad Gedimino kalno šlaitus dar teks gydyti, nes jie padengti per daugiau nei dešimtį tūkstančių metų, praėjusių nuo paskutinės ledyno viešnagės mūsų kraštuose, susiformavusiu deliuvio sluoksniu, kuris visų kalno šlaitų paviršių dengia 2–3 metrų storiu. Deliuvis – silpnas ir nestabilus pagrindas. Būtent dėl to Gedimino kalno šlaite įrengiant austrų suprojektuotą keltuvą nutarta plienines kėlimo tako sijas atremti į polinius pamatus. Gręžtiniai mažo skersmens poliai siekė 4–5 metrų gylį. Jie praėjo deliuvį ir atsirėmė į patikimą natūralios sandaros gruntą. Įrengti polius atramoms šlaite nebuvo paprasta. Gręžiniai buvo daromi rankomis naudojant lengvus mechaninius grąžtus, nes bet kokia sunkesnė ir galingesnė technika darbui kalno šlaite netiko.

Vilniuje yra ir daugiau vietų, kuriose galimas šlaitų suirimas kelia rūpesčių arba dėl kurio yra kilę nemalonių padarinių.

Vienas tokių – prieš dešimtį metų nuslinkusi didelė nuošliauža Dvarčionyse, „Dvarčionių keramikos“ gamyklos teritorijoje,

Geležinio Vilko gatvės naujosios estakados statyba buvo nelengva – reikėjo užtikrinti stataus šlaito stabilumą atraminėmis konstrukcijomis.

G. Bartuškos nuotr.

kai dėl gruntinio vandens pakitusio gylio nušliuožė šlaitas su dalimi gatavos produkcijos sandėlio.

Nemažai rūpesčių kilo ir dėl Geležinio Vilko gatvės šlaitų statant naująją estakadą. Intensyvūs lietūs sumažino jų stabilumą, ir gruntas pradėjo šliaužti. Laimė, nuošliauža buvo nedidelė ir ją pavyko laiku suvaldyti naujomis atraminėmis konstrukcijomis.

Dėl nuošliaužų gali kilti katastrofiškų padarinių

Remiantis akademiniu apibrėžimu, nuošliauža – tai grunto masyvo atitrūkimas nuo natūralaus slūgsojimo padėties ir nuslinkimas šlaitu žemyn dėl svorio. Nuošliaužų įvyksta, kai pažeidžiama natūrali pusiausvyra. Priežasčių gali būti įvairių: padidėjęs šlaito statumas dėl vykstančios erozijos, vykdant darbus greta pasitaikantis vibracinis ar smūginis poveikis, gausūs krituliai, požeminio vandens lygio kitimas, neatsakinga žmonių veikla.

Nuošliaužų susidaro pamažu, tačiau įvykti jų gali staigiai.

Nuošliaužų padariniai gali būti katastrofiški: sugriauti pastatai, suardyti keliai, nukentėję žmonės ir gyvūnai, sugadintas kraštovaizdis.

Mokslininkai geologai nuošliaužos formavimosi procesą skaido į kelis etapus. Pirmas – šlaito silpniausio segmento atitrūkimas per pagrindinę suirimo plokštumą. Antras – atitrūkusio šlaito slinkimas žemyn, išlaikant vidinę struktūrą.

Trečias – pirminės šlaito struktūros suirimas.

Yra žinoma, kad nuošliaužos formavimasis gali prasidėti netikėtai ir sustoti bet kuriame etape. Kartais neįmanoma atskirti etapų vieno nuo kito. Taip būna tada, kai nuošliaužos gruntas prisotintas vandens. Toks srautas gali judėti iki 100 km/h greičiu griaudamas ir užtvindydamas viską savo kelyje.

Didžiausia ir daugiausia tragiškų padarinių sukėlusi nuošliauža įvyko Kinijoje 1920 metais. Tada žuvo apie 200 tūkst. žmonių. Daug žmonių pražudė nuošliaužos Pietų Amerikoje. 1970 metais Peru žuvo 18 tūkst. žmonių, 1985 metais Kolumbijoje – 23 tūkst. Neišvengė tragiškų nuošliaužų ir Europa – 1963 metais Italijoje tokia nelaimė pražudė 2600 žmonių.

Lietuvoje nuošliaužų dažnai susidaro upių, ežerų pakrančių šlaituose. Neretai jų susiformuoja dėl ūkinės žmogaus veiklos arba dėl neveiklumo, kai akivaizdžiai susidarant nuošliaužai nesiimama priemonių ją sustabdyti.

63

62

Nuošliauža Marse, Zunilo krateryje.

Susiliečiančių polių sienų pranašumas yra tai, kad jos įrengiamos nesmūgiuojant ir nevibruojant, taigi priklauso švelniosioms technologijoms, kurios gali būti naudojamos netgi jautriausiose dinaminiam poveikiui miestų vietose.

Kita požeminė siena, kuri gana pigiai leidžia įrengti atramines konstrukcijas, yra Berlyno sienutė. Įrengiant ją į gruntą vertikaliai įgilinami (įkalami, įvibruojami arba įspaudžiami) plieniniai profiliuočiai (dažniausiai dvitėjai), o tarpai tarp jų užpildomi medinėmis lentomis.

Berlyno sienutė gali būti inkaruojama arba įgilinama be inkaravimo, laikinai įrengiama (ištraukiama) arba būti pastovi (paliekama grunte apibetonuota). Pavyzdžiui, mieste įrengiant požemines komunikacijas betranšėju būdu, Berlyno sienutė naudojama šuliniams, iš kurių po gatve praspaudžiami arba prakalami vamzdžiai. Baigus šiuos darbus sienutė išardoma, kad ją būtų galima panaudoti kitoje vietoje.

Kai atraminė siena patenka į sritį, kurioje yra vandens, ją tenka daryti nelaidžią vandeniui. Tokios yra susikertančių polių sienos, tranšėjinės sienos, metalinės spraustasienės (kartais vadinamos „špuntinėmis“ sienomis pagal vokišką terminą die Spundwand), injekcinės sienos, kombinuotos sienos (poliai ir injekcija).

Kai gruntinis vanduo aukštai, tenka spręsti daug sudėtingų klausimų. Šiuo atveju statyba įsiskverbia į grunto sritį, kurioje labai svarbiu komponentu tampa vanduo, jo hidrostatinis ir hidrodinaminis poveikis. Geotechninės statybos vykdytojai privalo ištirti vandeninguosius sluoksnius ir užtikrinti, kad užbaigta tokia atraminė konstrukcija būtų apsaugota nuo vandens prasisunkimo, būtų atspari hidrostatinio slėgio išstū-

Apibendrinant trumpą šlaitų susidarymo ir jų nuošliaužų padarinių apžvalgą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nemažai žmonių, dirbančių su gruntų iškasomis, tikisi, kad šlaitai laikysis savaime, ir vengia investuoti pinigus į patikimas atramines konstrukcijas. Pavyzdžiui, neseniai atliekant inžinerinių tinklų renovaciją Kareivių gatvėje Vilniuje tik Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geotechnikos katedros specialistų argumentai įtikino darbų vykdytojus yrantį šlaitą sutvirtinti Berlyno tipo atramine siena. Laimė, tai buvo padaryta laiku.

Nerimą kelia nuošliaužos kontūras, kuris formuojasi ir jau plika akimi pastebimas Trijų Kryžių kalne. Kol kas šlaitas stabilus, tačiau ar ilgai?

Šlaitų sutvirtinimo būdą lemia ir gruntinio vandens aukštis

Šlaitų stabilumui padidinti įrengiamos atraminės sienos (ang. Retaining wall, vok. die Stützmauer). Jų įrengimą grunte mūsų šalyje reglamentuoja Lietuvos standartas LST EN 1538:2011 „Specialiųjų geotechnikos darbų atlikimas. Tranšėjinės sienos“, kuris pasirodė pripažinus Europos standartą EN 1538:2010 „Execution of special geotechnical work – Diaphragm walls“.

Atraminės sienos būna inkaruojamos ir neinkaruojamos.

Injekcinį gruntinį inkarą 1958 metais išrado daktaras inžinierius Karlas Heinzas Baueris – dabar visame pasaulyje žinomos sudėtingų pamatų ir atraminių sienų įrengimo bei mašinų giliajai statybai gamybos bendrovės „Bauer Spezialtiefbau“ tuometis vadovas.

Atraminės sienos gali būti įrengiamos sausuoju būdu, kai gruntinio vandens lygis yra žemas ir nėra pavojaus, kad vanduo gali prasiskverbti pro sieną. Kai gruntinio vandens pavojaus nėra, dažniausiai naudojamos susiliečiančių polių sienos ar Berlyno sienutės (vok. Berliner Verbau).

Susiliečiančių polių siena statoma taip: įrengiamas kas antras (retkarčiais net kas trečias) polis, o antrame darbų etape poliais užpildomi likę tarpai. Idealiu atveju poliai turėtų susiliesti kraštais (todėl ir pavadinimas toks), bet iš tikrųjų tarp polių numatomi 5–10 centimetrų pločio tarpeliai, kad gaminant kitą polį nereikėtų nugręžti anksčiau pagamintųjų kraštų. Visus šių sienų polius įprasta armuoti. Dažniausiai poliai įrengiami ištisinio sraigtinio gręžimo būdu. Jų skersmuo paprastai būna nuo 60 iki 100 centimetrų.

Pirmoji Lietuvoje atraminė susiliečiančių polių siena, įrengiant polius ištisinio sraigtinio gręžimo būdu, buvo pastatyta Vilniuje požeminiame garaže po Gedimino prospektu (fraS O gmentui prie Centrinio pašto).

GIJ

r.1

20

N 14

CH

TE 2/

O

L NO

Kad atraminė polių siena būtų nelaidi vandeniui, ji turi būti kuo sandaresnė, ne tik atstumai tarp polių turi būti minimalūs, bet ir patys poliai turi įsiskverbti vienas į kitą.

Tai galima padaryti pasitelkus specialią gręžtinių polių gamybos įrangą (tokia jau naudojama ir Lietuvoje), nugręžiant dalį pirmosios eilės polio. Antrosios eilės poliai armuojami.

Planuojant atramines sienas vertinamas ir gretimų statinių jautrumas

Vienas ekonomiškiausių sprendimų – šlaito parėmimas gabionais (akmenimis, sukrautais į plieninio tinklo dėžes).

Tokia atraminė siena įrengta Vengrijoje. mimui, o aplinkiniai pastatai dėl inžinerinio įsiskverbimo į natūraliai susiklosčiusį gruntinio vandens režimą nenukentėtų.

Rašant apie atramines sienas žemiau gruntinio vandens horizonto būtina pabrėžti šiuos dalykus: negalima tikėtis, kad atitvarinė siena bus visiškai nelaidi vandeniui, nes šis gali sunktis pro siūles, sandūras, sienos įdubas. Normaliomis sąlygomis negalima išvengti drėgnų vietų sienoje ir jos rasojimo.

Svarbu, kad nežymus vandens sunkimasis pro atramines sienas (vokiečiai tokį vandenį vadina das Restwasser – liet. „likutinis vanduo“) nebūtų per didelis, kad pasitelkus nesudėtingą drenažo sistemą jį būtų galima surinkti ir išsiurbti iš pamatų duobės, o tolesnėje pamatų statybos fazėje atliekami darbai garantuotų visišką atraminės sienos nelaidumą vandeniui.

Prieš statant atramas būtina tiksliai įvertinti aplinką

Nuošliauža Salvadore, kurią sukėlė žemės drebėjimas.

Svarbiausi rodikliai, reikalaujantys ypatingo dėmesio statant atramines sienas, yra šie: • požeminio vandens horizontų lygiai ir visų gruntų laidumo (filtracijos) koeficientai; • rupūs, labai laidūs vandeniui gruntai ir natūralios ar dirbtinės tuštumos, dėl kurių gali staiga ištekėti palaikomasis skiedinys, įgriūti tranšėjos šonai ir tekti imtis specialių konstrukcijos kokybės gelbėjimo priemonių; • silpni gruntai (pavyzdžiui, takių ir plastiškų, takių molių ir durpių stiprio bei deformavimosi ypatybės, dėl kurių gali kilti sunkumų kasant); • rieduliai ir kiti panašūs kliuviniai, galintys apsunkinti iškasimą (jei įmanoma, reikėtų nustatyti apytikslius jų matmenis ir galimą skaičių); • uolienos ar kitos kietosios medžiagos, galinčios sukelti sunkumų kasant arba reikalauti ypatingų įrankių, jų padėtis, stiprumas ir kietumas; • galimos kenksmingos cheminės medžiagos požeminiame vandenyje, grunte ir uolienoje; • dirbtinai stabilizuotas gruntas, galintis būti neparankus kasimui.

Statybos zonoje kiekvieno požeminio vandens horizonto lygiai turi būti stebimi gana ilgai, kad statant atitvarinę sieną būtų galima nustatyti būsimus aukščiausius vandens lygius.

Ypatingą dėmesį reikia kreipti į spūdinį požeminį vandenį.

Grunto ir uolienos stiprumą reikia nustatyti laboratoriniais ar lauko tyrimais per visą atraminės sienos gylį bei po jos padu.

Tyrimo gylis parenkamas pagal grunto tipą ir sienos paskirtį.

Atraminėms sienoms žemiau gruntinio vandens lygio įrengti gali būti naudojamos šios technologijos: susikertančių polių siena, injekcinė siena, kombinuota polių ir injekcijos siena, tranšėjinė siena, įspraustinė metalinių lakštų („špunto“) siena.

Injekcinei atraminei sienai įrengti gali būti naudojama ir porų, ir didelio slėgio (srautinė) injekcija. Lietuvoje atraminėms sienoms įrengti naudota tik pastaroji injekcija.

Injekcinių atraminių sienų pranašumas yra tai, kad jos gali būti įrengiamos nelaidžios vandeniui nenuardant anksčiau įrengtos atraminės sienos konstrukcijos dalies, kaip tai būna daroma įrengiant susikertančių polių sieną. Injektuojama cemento suspensija arba cheminis tirpalas prisišlieja prie anksčiau stabilizuotos grunto dalies.

Injekcinių atraminių sienų įrengimas turi ir trūkumų.

Atliekant srautinę injekciją vienas jų – didelis purvo kiekis darbų vykdymo vietoje dėl iš gręžinio gausiai išsiliejančio cemento suspensijos ir grunto dalelių mišinio. Kai atraminė siena įrengiama porų injekcijos būdu, svarbu nenaudoti aplinkai kenkiančių injekcinio tirpalo komponentų (jų gali būti senose receptūrose), galinčių užteršti orą ir gruntinį vandenį.

Atraminių sienų injekcija atliekama nematant paties proceso, vykstančio giliai grunte, bet tai neturėtų kelti rūpesčių užsakovams, nes kokybei užtikrinti injekcijos metu atliekama nuolatinė kruopšti kontrolė, o vienas įrengtų atraminių sienų šonas atkasamas ir galimi trūkumai matomi kaip ant delno.

Užsienyje tranšėjinės sienos grunte yra viena dažniausiai naudojamų, bet kartu ir brangiausių technologijų atraminėms konstrukcijoms žemiau gruntinio vandens paviršiaus lygio įrengti.

Be greiferių tranšėjinėms sienoms kasti naudojamos hidrofrezos. Jas išrado ir ištobulino prancūzų firma „Soletanche“. Hidrofrezos – tai laisvai ant vikšrinio krano, kurio masė turėtų būti ne mažesnė kaip 70 tonų, pakabinama pailgo rėmo formos gręžimo mašina. Ji sveria nuo 16 iki 20 tonų, mašinos apačioje yra du 1,2 metro skersmens tekiniai, kurie sukasi į vidų ir ardo (frezuoja) gruntą. Truputį aukščiau hidrofrezoje įrengtas galingas siurblys, kuris iš tranšėjos išsiurbia suardytą gruntą, susimaišiusį su molio suspensija, palaikančia tranšėjos sienas nuo užgriuvimo.

Išsiurbtas iš tranšėjos grunto ir bentonitinio molio suspensijos mišinys nukreipiamas į specialiai statybos vietoje įrengiamą valymo stotį, kur gruntas atskiriamas nuo suspensijos, pumpuojamos atgal į tranšėją. Gruntas kraunamas prie valymo stoties, vėliau išvežamas arba, jei reikia, paskleidžiamas tame pat statybos sklype. Įrengiant tranšėjines sienas statybos objekte retai kada naudojama viena hidrofreza. Paprastai dirba visas mechanizmų kompleksas: kelios hidrofrezos, bentonitinio molio suspensijos valymo stotis, dažnai veikia ir savas betono gamybos centras.

Vienas iš senų, tradicinių atraminių sienų įrengimo būdų yra įspraustinių metalinių lakštų sienos įrengimas. Tokia siena pirmą kartą panaudota 1902 metais Brėmeno (Vokietija) uosto krantinės statyboje. Ją išrado tuometis Brėmeno miesto statybų vadovas T. Larssenas. Įspraustinė metalinių lakštų (dar vadinamų įlaidiniais poliais) siena grunte – tai ekranas iš tų lakštų (polių), sudarantis vientisą sieną. Vientisa įlaidinių plieninių profiliuočių siena gaunama šlaitinius polius sukabinant jungtimis, sujungiant išilginiais grioveliais ar naudojant specialias spynas. Įspraustinių metalinių lakštų („špunto“) siena kartais vadinama tiesiog spraustasiene. Joje naudojami skirtingi profiliuočiai.

Prie trūkumų reikėtų priskirti ir tai, kad metaliniai lakštai dažniausiai įgilinami kalant arba vibruojant, o tokios dinaminės apkrovos nepageidautinos greta senų ir panašioms apkrovoms jautrių pastatų.

65

64

AUTOMOBILIŲ SPŪSTIMS MAŽINTI –

Europos didmiesčių patirtis Lina BIELIAUSKAITĖ

Klaipėdoje imtasi pažangių priemonių vienai opiausių didmiesčių transporto problemų spręsti. Šiaurinėje uostamiesčio dalyje, šalia ligonių miestelio, įrengtas pirmasis Lietuvoje keleivių persodinimo terminalas, tikimasi, taps veiksmingu žingsniu automobilių spūstims centrinėje miesto dalyje mažinti.

Projektuojant pirmąjį mieste ir šalyje keleivių persodinimo terminalą

„Klaipėdos keleivinio transporto“ vadovo G. Neniškio teigimu, formaliai keleivių persėdimo terminalas ties ligoninių miesteliu veikė ir iki šiol, nes iš šios vietos patogiai ir operatyviai galima pasiekti pagrindines miesto transporto ašis – Šilutės plentą, Taikos prospektą bei Minijos gatvę. „Iš dalies ši sistema funkcionavo ir anksčiau, žmonės čia pasistatydavo automobilius ir persėsdavo į miesto transportą. Mes tiesiog užtikrinome geresnes sąlygas ir siekiame, kad šiuo terminalu naudotųsi kuo daugiau asmenų“, – aiškino specialistas.

Sulaukė ne tik pagyrų

Vos prieš kelias savaites viešai pristatytas objektas sulaukė ir prieštaringų vertinimų. Uostamiesčio savivaldybės tarybos Strateginės plėtros komiteto pirmininkas Artūras Razbadauskas, nepatingėjęs atlikti nedidelį tyrimą, intensyviausiu dienos metu – rytais ir popietėmis – aikštelėje užfiksavo vos po du tris automobilius. Pasidalijęs tokiais esą optimizmo nekeliančiais rezultatais, politikas ne tik prabilo apie tai, kad galbūt naujajam objektui trūksta reklamos, bet ir suabejojo, ar „park and ride“ modelis apskritai yra tinkamas Klaipėdai.

Viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas“ direktoriaus G. Neniškio manymu, kol kas gerokai per anksti kalbėti apie kokias nors tendencijas ar daryti apibendrinimus. „Šis projektas Lietuvoje yra naujas, nenuostabu, kad netrūksta skeptikų, žinovų, kurie sako: „Geriau jau mano kiemo aikštelę būtų išasfaltavę.“ Tačiau keleivių persodinimo terminalai šiandien pripažįstami efektyviausia priemone sprendžiant priemiestinio transporto problemas, tokio projekto įgyvendinimo galimybėmis jau domisi ir kolegos iš Vilniaus bei Kauno“, – teigė G. Neniškis.

Anot pašnekovo, taip pat reikėtų neužmiršti, kad tai pirmiausia yra socialinės infrastruktūros elementas, o ne finansiškai atsiperkantis objektas. Keleivių persėdimo terminalo įrengimo darbams skirta apie 0,5 mln. litų iš lėšų, surinktų už mokamą automobilių statymą mieste. 85 proc. šių investicijų planuojama susigrąžinti iš Europos Sąjungos paramos fondų.

Planuose – nauji terminalai

Pabrėžiama, kad KKJ aikštelėje automobilius pasistatę vairuotojai taupys lėšas ne tik degalams, bet ir už

buvo semiamasi patirties, kaip tokios sistemos veikia

Pilotiniam KKJ projektui pasirinkta neatsitiktinė vieta – šiaurine kryptimi į Klaipėdą ne sezono metu darbo dieną atvyksta ir iš jos išvyksta apie 25 tūkst. automobilių.

N. Jankausko nuotr.

panašaus dydžio Europos miestuose.

Šis projektas Lietuvoje yra naujas, nenuostabu, kad netrūksta skeptikų, žinovų, kurie sako: „Geriau jau mano kiemo aikštelę būtų išasfaltavę.“

Leidimas – autobuso bilietas

20

N 14

r.1

TE 2/

CH

Naujojo kombinuotų kelionių jungties (KKJ) komplekso veikimo principas paprastas – iš priemiesčių atvykę gyventojai galės palikti savo automobilius ar dviračius, persėsti į viešąjį transportą ir juo pasiekti norimą Klaipėdos vietą.

Kol kas šiame terminale įrengtos 42 automobilių statymo vietos, taip pat 30 antžeminių dviračių vietų ir specialus dvivietis saugaus dviračių laikymo konteineris. Artimiausiais mėnesiais planuojama pastatyti dar 4 tokius konteinerius bei 2 vietas elektromobiliams statyti ir įkrauti.

Automobilių stovėjimo aikštelės užkardą vairuotojai galės atidaryti prie nuskaitymo įrenginio priglaudę galiojantį elektroninį miesto autobuso bilietą. Ilgainiui neturintieji tokios kortelės galės susimokėti grynaisiais, o kvitas sykiu bus ir popierinis vienos paros bilietas važiuoti visais miesto autobusais.

Viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis S O J I transportas“ direktorius Gintaras Neniškis G neneigė, kad projektuojant pirmąjį mieste ir LO šalyje keleivių persodinimo terminalą buvo NO

semiamasi patirties, kaip tokios sistemos veikia panašaus dydžio Europos miestuose, taip pat buvo remtasi Susisiekimo ministerijos atlikta vadinamųjų „park and ride“ terminalų Lietuvoje galimybių studija.

Startui – problemiškiausia vieta

„Galbūt tos 42 automobilių stovėjimo vietos kai kam ir atrodo niekingai mažai, tačiau nedidelės, jaukios aikštelės yra patrauklesnės, populiaresnės, ypač kalbant apie tokio dydžio miestus kaip Klaipėda. Ilgainiui, jei bus poreikis, bus galima šią aikštelę, taip pat dviračių konteinerių infrastruktūrą plėsti“, – aiškino G. Neniškis.

Anot pašnekovo, tam, kad tokie objektai realiai veiktų, turi būti numatyta nemažai funkcinių priežasčių, užtikrinta patraukli viešojo transporto infrastruktūra. Pirmoji KKJ įrengta problemiškiausioje miesto dalyje. Apskaičiuota, kad šiaurine kryptimi į Klaipėdą ne sezono metu darbo dieną atvyksta ir iš jos išvyksta apie 25 tūkst. automobilių – jie teršia aplinką, sukelia spūsčių, blogina miestiečių gyvenimo kokybę.

mašinų statymą miesto centre, juo labiau kad tokios išlaidos ateityje tikrai nemažės, riboti gatvių laidumo ištekliai ir toliau prioriteto tvarka bus skiriami autobusams, o ne į miestą suvažiuojantiems lengviesiems automobiliams.

Strateginiame miesto plane numatyta įrengti transportui daug imlesnius KKJ kompleksus pagrindinėmis į miestą vedančiomis kryptimis. „Klaipėdos keleivinio transporto“ vadovo G. Neniškio teigimu, ilgainiui galėtų atsirasti centrinė ir pietinė KKJ, taip pat terminalas ties Smiltynės perkėla. Panašaus dydžio užsienio šalių miestuose irgi veikia ne vienas toks kompleksas – pavyzdžiui, kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų turinčio Norvičo (Didžioji Britanija) prieigose įrengti 6 „park and ride“ terminalai.

Pilotiniu KKJ projektu Klaipėdoje, anot G. Neniškio, siekiama sukaupti tokių objektų eksploatavimo patirties, optimizuoti viešojo transporto maršrutų ir grafikų tinklą, taip pat įvertinti saugumo, apkrovų sezoniškumo problemas.

TERMINALAI REIKALINGI IR VILNIUJE

Jonas PINSKUS Vilniaus miesto vicemeras

Keleivių persodinimo terminalo idėja nėra nauja. Apie tokių terminalų įrengimo Vilniuje galimybę irgi galvojame.

Be to, tokie projektai numatyti kuriant sostinės viešojo transporto pertvarkymo schemas. Manau, netolimoje ateityje keleivių persodinimo terminalai bus įrengti. Vienas jų numatytas Liepkalnyje – jis daugiausia būtų skirtas atvykstantiesiems į Vilnių iš kitų miestų.

Mums pateikiama statistika skelbia, kad į Vilnių dirbti kasdien rytais atvažiuoja, o vakarais išvyksta apie 110 tūkst. žmonių iš kitų rajonų. Todėl galime tik įsivaizduoti, kokia dalimi tokie atvykstantys asmenys prisideda prie automobilių spūsčių. Atvažiuojančiųjų sukeliamus kamščius puikiai iliustruoja situacija Ukmergės gatvėje rytą ir vakare. Jeigu mes galėtume atvykstančius žmones nukreipti į viešąjį transportą, situacija smarkiai pasikeistų ir spūsčių, ir ekologijos, ir bendrosios tvarkos aspektais. Todėl keleivių persodinimo terminalai Vilniuje labai reikalingi, ir jie bus įrengti.

67

SGD TERMINALO

IŠŠŪKIAI STEBINO NET patyrusius ekspertus

66

r.1

20

N 14

A

FR

IN 2/

T

UK

STR

A ŪR

Šalies energinio nepriklausomumo garantu įvardijamo Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo veiklos startas liudija Lietuvos kompetenciją įgyvendinti ambicingus strateginius projektus.

Ekspertai pripažįsta, kad bendram darbui pajėgas suvieniję įvairių grandžių specialistai sugebėjo užtikrinti sklandų, spartų terminalo statybos procesą ir atlikti skrupulingas projekto užduotis.

Darbai vykdyti nepertraukiamai

Jungtiniam TAEM įmonių grupės bendrovių „TAEM Urbanistai“ ir „TAEM Projektų valdymas“ konsorciumui buvo patikėta viena atsakingiausių projekto užduočių –

SGD terminalo statybos darbų techninė priežiūra. Konsorciumo atstovai kontroliavo ir bendruosius statybos, ir dujotiekio tiesimo, ir įrangos montavimo procesus.

Pirmasis Baltijos šalyse SGD terminalas, kurį sudaro laivas-saugykla, 450 metrų ilgio krantinė ir 18 kilometrų dujotiekio atšaka, Kuršių mariose ties Kiaulės Nugaros sala iškilo mažiau nei per ketverius metus. Bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ direktorius Dainius Kaminskas tikino, kad SGD terminalas – daugeliu aspektų unikalus projektas. „Visi numatyti darbai įgyvendinti per rekordiškai trumpą laiką, tai įvertino ir tarptautiniai konsultantai – įprastai tokio pobūdžio objektams pastatyti ir įrengti nustatomi visai kiti terminai. Darnus profesionalių užsakovo, projekto valdymo ir techninės priežiūros komandų darbas užtikrino sklandų skirtingų standartų suderinimą įgyvendinant šį projektą. Kai kurie darbų etapai vyko nepertraukiamai, o visas projektas įgyvendintas laikantis 24/7 principo“, – teigė bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ direktorius D. Kaminskas.

Bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ techninės priežiūros vadovas Viktoras Drungys įvardijo, kad bene didžiausiu išbandymu ne tik techninės priežiūros specialistams, bet ir rangovams tapo nepertraukiamo masyviojo betonavimo darbai, įrengiant terminalo konstrukcijas bei krantines. „Šis projektas specifinis tuo, kad dauguma darbų vyko ne krante, o ant vandens.

Reikiama įranga, medžiagos būdavo transportuojamos ne tik mašinomis, bet ir keltais, baržomis. Tai tapo dideliu iššūkiu visai komandai, nes reikėjo labai atsakingai suplanuoti betono transportavimą ir tada jau užtikrinti atitinkamus tech-

SGD terminalui įrengti buvo sukalti metalinių vamzdžių poliai. Nors sąlygas kiek apsunkino kietas Kuršių marių gruntas ir dažnai nepalankūs orai, darbai įgyvendinti neatsiliekant nuo grafiko. „Kadangi darbai vykdyti ir po vandeniu, į pagalbą buvo pasitelkti narai, tad mūsų įmonei taip pat teko organizuoti povandeninių darbų priežiūrą“, – specifinius niuansus paminėjo bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ techninės priežiūros vadovas V. Drungys.

vo-saugyklos. Daugiau nei pusmetį ši konstrukcija buvo gaminama Olandijoje. Ant trapo taip pat sumontuotos elektros tiekimo ir telekomunikacinės įrangos sistemos. Tad šiam įrenginiui, pripažino bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ techninės priežiūros vadovas V. Drungys, buvo keliami aukščiausi kokybės ir saugumo reikalavimai. „Perėjimo tarp konstrukcijų tilteliai buvo surenkami krante, po to keliami į baržas ir montuojami jau ant pačių konstrukcijų. Ilgiausias trapas siekia beveik 44 metrus, be to, jis buvo sėkmingai sumontuotas dirbant ant vandens. Šis darbas pareikalavo ypatingo tikslumo, nes, kaip minėjau, kranais buvo dirbama iš laivų“, – aiškino V. Drungys.

Prieš montuojant aukšto slėgio dujų rankoves, jų bandymai vyko krante. Vokietijoje pagaminti įrenginiai buvo užpildomi vandeniu, ir sukėlus slėgį iki reikalingo buvo tikrinama

SGD terminalo krantinę sudaro tokie hidrotechniniai statiniai kaip aukšto slėgio dujų ir aptarnavimo platformos su papildomomis prieplaukomis aptarnaujantiems laivams, tvirtinimo bei švartavimo aikštelės, taip pat pėsčiųjų tiltai tarp atskirų platformų ir aikštelių.

Svarbiausiu projekto hidrotechninės dalies statybų etapu įvardijamiems krantinės betonavimo darbams iš viso panaudota 7338 kubiniai metrai betono. Tokiam kiekiui transportuoti prireikė daugiau kaip 200 bendrovės „Smiltynės perkėla“ keltų reisų. Užtikrinant nepertraukiamą betonavimo technologijos procesą, reikėjo naudoti po du keltus vienu metu. Nepertraukiamo betonavimo metu statybų aikštelėje nuolat dirbo nuo 25 iki 30 darbininkų ir specialistų. Be to, siekiant, kad besikeliantieji į Kuršių neriją ir atgal nepatirtų nepatogumų, keltai į terminalą kursuodavo naktimis.

Statant SGD terminalo infrastruktūros objektus – krantinę ir dujotiekį – kartu vykdyti ir pagrindinių jungiamųjų konstrukcijų gamybos bei bandymo darbai.

jų surinkimo kokybė. Aukšto slėgio dujų rankovės, kuriomis suskystintosios gamtinės dujos perduodamos iš laivo į krantinės įrenginius, buvo transportuojamos baržomis atskirais moduliais ir montuojamos ant dujų platformos. Šie darbai užtruko dvi dienas. Dujų rankovių aukštis siekia 26,5 metro, svoris – beveik 50 tonų, o šių vienetinio tipo konstrukcijų gamyba truko vienus metus. „Kiekvienas projekto etapas buvo sudėtingas, atsakingas, bet kartu – ir labai įdomus. Be abejo, būta ir nesklandumų.

Tačiau bendrame projekto kontekste tai buvo smulkūs trikdžiai. Džiaugiamės, kad TAEM įmonių grupė turėjo galimybę prisidėti prie šio unikalaus strateginio projekto, kuris pareikalavo platesnio požiūrio į techninės priežiūros komandos funkcijas. Manau, įvertinus projekto struktūrą ir jo įgyvendinimo terminus, įgyta patirtis unikali ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos mastu. Be abejo, objektyviausiai mus gali įvertinti tik užsakovas“, – teigė bendrovės „TAEM Projektų valdymas“ direktorius D. Kaminskas.

nologinius procesus. Kranais buvo dirbama ir laivuose, neturint stabilaus pagrindo, tad esant nepalankioms oro sąlygoms – didesniam vėjui, bangavimui – tokiomis aplinkybėmis darbuotis yra itin sudėtinga“, – pripažino V. Drungys.

Betoną transportavo keltais

Sumontuoti sudėtingi įrenginiai

Trapas, kurio aukštis siekia net 24 metrus, yra vienintelė jungiamoji konstrukcija tarp SGD terminalo krantinės ir lai-

69

68

SANDARUMO EGZAMINUI neužtenka ruoštis vieną dieną

Teorija nuo praktikos skiriasi

„Veikmės“ vadovas E. Zaremba prisiminė, kad pirmosios treniruotės mėginant įvertinti pastato sandarumą vyko statant pirmuosius šalyje pasyviuosius namus. Tuo metu buvo analizuojama daug medžiagos, tačiau praktiniai bandymai parodė, kad vien teorijos neužtenka. „Bene svarbiausias klausimas – ar projekto vadovas suvokia, ko siekiama. Būtent projektavimo stadijoje reikia viską labai tiksliai numatyti ir perduoti darbų atlikėjams. Šiems turi būti aiškiai parodyta, kaip viską montuoti, kokie turi būti jungiamieji ryšiai. Be abejonės, techniniai prižiūrėtojai irgi turi suvokti siekiamo rezultato svarbą“, – sakė E. Zaremba.

Išbandę sandarumą individualiuosiuose pasyviuosiuose namuose, „Veikmės“ specialistai nusprendė, kad tokie testai svarbūs ir daugiabučiuose, nesvarbu, kad to nereikalauja teisės aktai. Sandarumo testai leidžia įvertinti, ar teisingai atlikti įvairūs montavimo darbai, ar tinkamai panaudotos sandarinimo priemonės.

Bendrovės „Veikmė“ generalinis direktorius Eugenijus ZAREMBA ir Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus SIMANAVIČIUS įsitikinę, kad sandarumo testai reikalingi visiems naujos statybos daugiabučiams. klaidų išvengta. Pagal dūmų testą nustatyta, kad sienos sujungimo su perdanga vietoje reikalingos korekcijos. „Toje vietoje nebuvo plyšių, sandarumo rezultatai buvo geri.

Tačiau pamatėme, kad galime gauti dar geresnius. Maža to, tam nereikėjo papildomų investicijų. Užteko tik peržiūrėti projektinę dokumentaciją ir pakoreguoti atliekamų darbų seką. Kitaip tariant, sukeitėme kai kuriuos darbo procesus vietomis, ir to užteko, kad sandarumas patalpoje būtų visiškai užtikrintas“, – pasakojo E. Zaremba.

Po kurio laiko „Veikmė“ Č. Sugiharos gatvėje pradėjo statyti devynių aukštų daugiabutį. Tuomet įmonės specialistams gimė mintis išbandyti viso pastato sandarumą. Didelių investicijų tam neprireikė, reikėjo tik daugiau laiko projektinėms angoms užsandarinti. „Norėjome dar kartą įsitikinti, ar sprendimas pakeisti darbų seką duoda naudos, taip pat sužinoti ir laiptinių sandarumo rodiklius. Gautas rezultatas yra kur kas geresnis, negu reikalaujama A energinio efektyvumo klasės pastatuose. Vadinasi, nepadarėme broko, nepadarėme montavimo klaidų“, – pasidžiaugė E. Zaremba.

Siekti energinio efektyvumo būsto statytojus skatina vis palankesniu tampantis pirkėjų požiūris į energinio naudingumo klases. Žingsnių kokybės link – ne vienas.

Bene svarbiausi tampa tinkamai parengti projektiniai sprendimai, kurių išpildymą atsakingi statytojai patikrina praktiškai.

SANDARUMO TESTAS DAUGIABUTYJE Rezultatu liko patenkinti

Rugsėjo mėnesį pirmą kartą Lietuvoje atliktas viso daugiabučio sandarumo testas. Iniciatyvos atlikti tokį bandymą ėmėsi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir bendrovė „Veikmė“. Sandarumas buvo patikrintas šios įmonės statomame daugiabutyje sostinės Č. Sugiharos gatvėje. Šiuo metu sandarumo testas nėra privalomas. Jį atlikti reikalaujama tik tuomet, kai pastatas siekia A arba dar aukštesnės energinio efektyvumo klasės. Nuo 2016 metų, kai pagal Europos Sąjungos direktyvas visi naujai statomi pastatai turės atitikti ne mažesnę nei A energinio efektyvumo klasę, sandarumo testą bus privalu atlikti visiems naujos statybos pastatams. Sandarumo testas – vienintelis testas, kurį reikia atlikti realiais bandymais, o ne tik įvertinant projektinę pastato dokumentaciją. Šiuo metu mūsų šalies būsto statytojai OS vengia sandarumo testo pirmiausia dėl J I nemažos jo kainos. Pirmą kartą testuotas OG

4N

1 20

/TE

2 r.1

OL

N CH

daugiabutis sostinės Č. Sugiharos gatvėje atitinka B energinio efektyvumo klasę. Tokiuose pastatuose patalpos oras per valandą turi pasikeisti ne daugiau nei 1,5 karto. A energinio efektyvumo klasės pastatuose patalpos oras per valandą turi pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto.

Pirmą kartą testuotame visame daugiabutyje, kaip parodė bandymo rezultatai, oras per valandą pasikeitė 0,46 karto. Bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba neslėpė, kad tokiu rezultatu negalima būti nepatenkintam. Anot jo, tai leidžia užtikrintai jaustis kalbant apie pastato statybos darbų kokybę.

Projektuotojas Rytis Kripas neabejoja, kad gerų rezultatų nepasieksi vien gerai statydamas. Pasak jo, didžioji dalis sėkmės užprogramuojama projektavimo stadijoje. „Viena vertus, projektavimo kokybei skiriamas dėmesys parodo, kokio rezultato galima tikėtis. Kita vertus, reikia suvokti, kad ne statybų metu reikia eksperimentuoti ir priimti sprendimus, kaip pagerinti kokybę. Visa tai turi būti atliekama rengiant projektą“, – teigė R. Kripas.

E. Zarembos teigimu, kai teisės aktai nereikalauja atlikti matavimų, statybininkai dažniausiai tuo naudojasi darbus atlikdami greičiau, pasitelkdami pigesnes medžiagas ir priemones. „Veikmės“ statyti daugiabučiai nepretendavo pelnyti A energinio naudingumo klasę, tad jiems nebuvo privalu atlikti sandarumo testus. Vis dėlto norėta pasitikrinti dėl savikontrolės. Be to, po tokių bandymų klientams galima pateikti ne teorinius skaičiavimus, bet realiai gautus rezultatus, susijusius su pastato sandarumu ir jo reikšme geram mikroklimatui.

Darbų sekos svarba

Pirmasis daugiabutis, kuriame „Veikmė“ patikrino sandarumą – sostinės Č. Sugiharos gatvėje pastatytas penkiaaukštis.

Sandarumo testas čia buvo atliktas pagal B energinio naudingumo klasei nustatytą metodiką, t. y. buvo patikrinta tik 10 proc. patalpų. Gauti rodikliai parodė, kad didelių statybos

Daugiabučio sandarumo testą atliko Kauno technologijos universiteto akredituotos laboratorijos specialistai. Pastate buvo užsandarintos oro cirkuliavimo angos, inžinerinių tinklų angos ir pasitelkus ventiliatorius sudarytas atitinkamas slėgis. Bandymo metu buvo atidarytos visų butų durys, kad slėgis vienodai pasiskirstytų po visas patalpas. Nesandarios vietos tikrintos ir specialiais dūmais, pučiant juos ir iš išorės, ir viduje.

Testuojant visą pastatą gaunami tikslesni sandarumo rezultatai, negu testuojant kelis atskirus butus. Mat atrinkti butai gali skirtis kokybe, o kai tikrinamas viso pastato sandarumas, nelieka nepastebėtų taisytinų vietų. Šiuo metu sandarumo testas nėra privalomas. Jį atlikti reikalaujama tik tuomet, kai pastatas siekia A arba dar aukštesnės energinio efektyvumo klasės.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

7070

71

ALYTAUS PROFESINIO RENGIMO CENTRAS ruošia statybose paklausius specialistus Rengti profesinį ir vidurinį išsilavinimą įgyjančius darbuotojus, gebančius prisiimti atsakomybę, suvokiančius mokymosi visą gyvenimą svarbą, vykdyti tęstinį suaugusiųjų mokymą ir konsultavimą – tokia Alytaus profesinio rengimo centro misija.

Dalyvaudama įvairiuose projektuose mokymo įstaiga darbo rinkai pasiūlo gerai parengtų įvairių sričių specialistų. „Šiuo metu statybų sektoriuje jaučiamas didelis gerų specialistų stygius. Mes įgyvendinome projektą, kuris leidžia studijuojančiuosius išmokyti dirbti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, būti novatoriškiems. Kartu svarbu būsimus statybų sektoriaus darbuotojus išmokyti dirbti saugiai. Žvelgiant į statistiką, labai daug nelaimingų atsitikimų darbe įvyksta būtent statybose.

Mes mokome, kaip to išvengti. Iš mūsų mokymo įstaigos į darbo rinką patekę jaunuoliai drąsiai prašo darbdavių saugumą užtikrinančių priemonių, nes supranta saugos darbe svarbą“, – sakė Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras. Šių metų vasarą Alytaus profesinio rengimo centras baigė įgyvendinti Europos regioninės plėtros fondo ir šalies biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Modernios darbų saugos ir statybos praktinio mokymo bazės sukūrimas Alytuje, siekiant užtikrinti aukštą mokymo paslaugų kokybę statybos sektoriuje“.

Projekto metu pastatyta darbų saugos praktinio mokymo bazė, skirta profesiniam studijuojančiųjų įvairias mokymo programas (hidromanipuliatorių operatorių, aukštalipio darbų vadovų, aukštalipio darbus dirbančių darbininkų, keliamųjų kranų priežiūros meistrų, automobilinių krautuvų vairuotojų ir kt.) mokymui. Darbų saugos praktinio mokymo bazė aprūpinta visa reikalinga įranga, skirta kvalifikuotiems darbų saugos profesijų specialistams rengti.

Alytaus profesinio rengimo centro medienos apdirbimo laboratorija jau turi programinio valdymo stakles. Renovuotos ir nauja įranga aprūpintos trinkelių klojimo dirbtuvės, pastatų inžine-

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas ZUBRAS siekia, kad studijas baigę jaunuoliai būtų paklausūs darbo rinkoje. rinių sistemų montavimo laboratorijos, plytelių klijavimo, gipso kartono bei pastatų termoizoliavimo dirbtuvės. Nauja programine įranga aprūpinti ir informacinių technologijų kabinetai. Įdiegta praktinio mokymo įranga yra tokia pat, kokią naudoja pažangios įmonės savo veiklai plėtoti. Alytaus profesinio rengimo centro direktorius V. Zubras sutinka, kad ne visi studijuojantieji įgis kompetenciją dirbti pasitelkus naujausias technologijas. „Žmogus turi turėti motyvacijos, gebėjimų, išmanyti kompiuterinę techniką ir net mokėti užsienio kalbą. Tie, kurie tikrai norės semtis žinių, taps konkurencingais specialistais darbo rinkoje ir turės gerų perspektyvų. Stengiamės, kad studijuojantieji mūsų profesinio rengimo centre įgytų reikiamas kompetencijas – šitaip prisidedame prie šalies ekonomikos plėtros ir žmonių gerovės“, – sakė V. Zubras.

Kalbėdamas apie šiuolaikines mokymo programas jis pastebėjo, kad šiandien profesijos mokymas neturi būti atskirtas nuo informacinių technologijų. Iš darbuotojų reikalaujama, kad jie suprastų programas, mokėtų skaityti skaitmeninius brėžinius, būtų kūrybingi. Būtent į tai šiuo metu dėmesį sutelkęs Alytaus profesinio mokymo centras.

73 73 73

VILNIAUS REGIONO ATLIEKŲ TVARKYMO infrastruktūrai – dešimtys milijonų litų Atliekų kaupimo ir rūšiavimo klausimas ypač aktualus tapo po to, kai buvo perpildyta ir uždaryta vienintelė Vilniaus regiono statybos atliekų aikštelė. Plačiai eskaluotas klausimas, kur ir kaip rūšiuoti statybos atliekas, kas tai turi daryti. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) vadovai ramina, kad panaši situacija su buitinėmis atliekomis regione tikrai nesusidarys. Neseniai baigtas įgyvendinti didžiulis projektas „Vilniaus apskrities senų sąvartynų uždarymas, kompostavimo aikštelių įrengimas, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių įrengimas“.

Projektas leido uždaryti 13 senų aplinkosaugos ir visuomenės saugos reikalavimų neatitinkančių sąvartynų ir Vilniaus apskričiai priklausančiose savivaldybėse įrengti 16 didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių (DGASA) bei 6 žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės.

Didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė Širvintų rajone. Širvintų rajono gyventojai buitinę techniką, elektroninius prietaisus, baldus ir kitas stambias buities atliekas jau gali priduoti į Šniponių kaime įrengtą DGASA. Šios atliekos iš gyventojų priimamos nemokamai.

Planuojama, kad į DGASA Šniponių kaime kasmet bus surenkama apie 250 tonų didelių matmenų atliekų.

Aikštelėje iš gyventojų priimamos ne tik stambios atliekos (baldai, tekstilės gaminiai, buitinė technika, lengvųjų automobilių padangos), bet ir perdirbti į antrines žaliavas tinkamos atliekos (stiklas, plastmasė, metalas, makulatūra), statybos bei griovimo atliekos.

DGASA Šniponių kaime iš gyventojų priimamos ir buityje susidarančios pavojingosios atliekos: netinkami naudoti buitinės chemijos gaminiai, dažų, lakų bei apdailos medžiagų atliekos, lengvųjų automobilių akumuliatoriai, tepalai, elektroninė technika ir pan.

Stambiųjų atliekų surinkimo aikštelių tikslas – skatinti gyventojus rūšiuoti atliekas. Beveik visos į DGASA patekusios atliekos atiduodamos perdirbti, tokiu būdu mažinamas jų kiekis, tenkantis sąvartynams. „Gyventojai kol kas dar sunkiai įsisąmonina, kad rūšiavimas jiems patiems yra naudingas. Didžiąją dalį mokesčių už atliekų tvarkymą sudaro į sąvartyną pakliūvančių šiukšlių sutvarkymo sąnaudos. Kuo mažiau atliekų sutvarkoma, tuo mažiau tai kainuoja ir gyventojams. Todėl ne tik raginame visus teisingai rūšiuoti atliekas, bet ir kuriame tam reikalingą bei patogią infrastruktūrą“, – sakė VAATC vadovas Bronius Pavilanskas. Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė Švenčionių rajone. Maleikėnų kaime įrengiamoje aikštelėje – jau užbaigtuvės. Čia nuo kitų metų bus kompostuojamos biologiškai skaidžios žaliosios atliekos, surinktos iš Švenčionių rajono gyventojų. Bioskaidžias atliekas į aikštelę galės atvežti ne tik aplinkinių seniūnijų gyventojai, bet ir miesto tvarkymo įmonės bei kiti pavieniai atliekų tiekėjai. Šios aikštelės tikslas – užtikrinti, kad bioskaidžios atliekos nepatektų į sąvartyną. Planuojama, kad kasmet čia bus pagaminama apie 200 tonų komposto.

VAATC direktorius B. Pavilanskas mano, kad įrengus žaliųjų atliekų aikštelę buvusio Pabradės miesto sąvartyno teritorijoje į sąvartynus patenkančių atliekų gerokai sumažės. Europos Sąjungos (ES) direktyvose ir mūsų šalies teisės aktuose numatyta, kad 2020 metais į sąvartynus turi būti atgabenta tik apie 35 proc. 2000 metais ten patekdavusio bioskaidžių atliekų kiekio. „Lietuvos gyventojai kol kas dar vangiai rūšiuoja atliekas palyginti su kitomis Europos šalimis, mums dar reikia smarkiai pasitempti. Pavyzdžiui, Švedijoje į sąvartyną patenka vos 1 proc. atliekų – 99 proc. jų rūšiuojamos ir perdirbamos arba sudeginamos gaminant šilumos bei elektros energiją. Pas mus į sąvartyną išvežama net apie 90 proc. perdirbti tinkamų atliekų. Mes kuriame atliekoms rūšiuoti tinkamą infrastruktūrą, bet vien to neužtenka. Svarbu ir žmonėms būti sąmoningiems. Kai kiekvienas suvoks atsakomybę už gamtą, mus supančią aplinką ir imsis aktyvių aplinką tausojančių veiksmų,

gyvensime švariau, tvarkingiau ir sveikiau“, – sakė B. Pavilanskas. Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė Šalčininkų rajone. Čiužiakampio kaime įrengtoje aikštelėje bus kompostuojamos biologiškai skaidžios žaliosios atliekos, kurias galės priduoti aplinkinių seniūnijų gyventojai, miesto viešąsias erdves tvarkančios įmonės ir kiti pavieniai atliekų tiekėjai. Aikštelė pradės veikti 2015 metais, planuojama, kad kasmet joje bus pagaminama apie 200 tonų komposto.

Kompostavimas vyks atviruose kompostavimo ir brandinimo kaupuose nustatytu periodiškumu perkraunant kaupus. Kompostuojamos atliekos bus kraunamos į du kaupus, po 10–12 parų perkraunamos į kitus kaupus, juose subrendusios atliekos – dar į kitus. Tokiu būdu perkraunant kompostuojamas atliekas, šios atsiduria vis kitame kaupe. Baigus atliekas brandinti paskutiniame kaupe, gaunamas kompostas. Jis sukraunamas į plėvele uždengiamą komposto sandėliavimo kaupą.

Vidutiniškai kompostavimo ciklas vasaros metu trunka apie 60 parų.

Rūšiuoti – naudinga VAATC direktoriaus B. Pavilansko teigimu, visose Vilniaus apskrities savivaldybėse – Elektrėnų, Trakų, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės ir Vilniaus rajonų bei Vilniaus miesto – gyventojams sudarytos visos sąlygos tinkamai rūšiuoti ir tvarkyti buityje susidarančias atliekas. „Iš tiesų džiaugiamės baigę įgyvendinti didžiulį ir reikšmingą projektą, kuris leido išplėsti ir modernizuoti visą atliekų tvarkymo sistemą Vilniaus regione. Tokiu būdu užtikrinome, kad viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos būtų kokybiškos ir prieinamos visiems gyventojams. Telieka tinkamai naudotis sukurta infrastruktūra“, – kalbėjo B. Pavilanskas.

Projektas „Vilniaus apskrities senų sąvartynų uždarymas, kompostavimo aikštelių įrengimas, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių įrengimas“ iš dalies finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonę VP3-3.2-AM01-V „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“. Kita dalis – valstybės biudžeto, savivaldybių ir VAATC lėšos. Bendra šio projekto vertė – 37,96 mln. litų.

Jonas PINSKUS Vilniaus miesto savivaldybės vicemeras Vilniaus mieste buvo numatyta įrengti 11 stambių matmenų atliekų aikštelių, dabar veikia septynios, iš kurių dvi – privačios. Nusiskundimų apie tokių aikštelių trūkumą kol kas negirdėti, šiandien tos aikštelės puikiai susitvarko su didelių matmenų atliekų srautu. Tad kol kas tokių aikštelių plėtros neplanuojama, nes paprasčiausiai nėra poreikio.

Problemų su žaliųjų atliekų surinkimu neturėjome, jų nekyla ir dabar.

Individualiųjų gyvenamųjų namų gyventojams yra išdalytos kompostavimo dėžės, tad klausimas dėl tokių atliekų surinkimo, manyčiau, visiškai išspręstas. Žmonės labai džiaugsmingai sutiko priimti pasiūlytas kompostavimo dėžes, joje jie sukrauna lapus, žolę ir kitas žaliąsias atliekas. Visuomenė jau pasiekė brandą – nebežiūri įtariai į nemokamai dalijamus daiktus. Tokios kompostavimo dėžės siūlomos visame Vilniaus regione.

Neseniai problemų būta su statybinėmis atliekomis. Bendrovės „Ecoservice“ ir „VSA Vilnius“ tvarkosi dokumentus, leisiančius priimti statybines atliekas. Tačiau tokios atliekos negalės būti deponuojamos. Tos, kurias galima panaudoti, turės būti išrūšiuotos, susmulkintos ir atiduotos antriniam perdirbimui. O tos, kurių negalima panaudoti, turės būti laidojamos Kazokiškių sąvartyne. Šiuo metu su įvairių rūšių atliekomis Vilniuje tvarkomasi gerai, trūksta nebent komunalinių atliekų deginimo jėgainės. Tokio objekto statybos klausimas yra prioritetinis, bet ir jis sprendžiamas.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

SA 2014 Nr. 12 / reklama

72

75

74

TINKAMAI MODERNIZUOTŲ

DAUGIABUTIS NAMAS M. K. ČIURLIONIO G. 85 DRUSKININKUOSE Daugiabutis pastatytas 1983 metais. Namas – 5 aukštų, 18 butų, dvi patalpos – negyvenamosios paskirties. Naudingasis pastato plotas – 773,56 kvadratinio metro.

Atlikti darbai: apšiltintos lauko sienos, stogas, pakeisti langai, laukujės durys, įstiklinti balkonai ir lodžijos, rekonstruotos karšto vandens ir šildymo sistemos, pertvarkyta ventiliacijos sistema.

Atliktų darbų vertė siekė 495,7 tūkst. litų. Energijos sutaupoma 50 proc.

daugiabučių pavyzdžių netrūksta Analizuojant Aplinkos ministerijos teikiamus duomenis, per šiuos metus iki gruodžio pradžios užbaigta 80 daugiabučių modernizavimo projektų. Darbai tebevyksta atnaujinant daugiau kaip 800 namų. Kitais metais modernizacija įgaus dar didesnį pagreitį, nes jau dabar yra suderinta bemaž 3200 investicinių projektų. Prieš kurį laiką buvo akcentuojama, kad būtina paisyti atnaujinamų daugiabučių kokybės. Pastaruoju metu Aplinkos ministerija tam skiria daug dėmesio, o specialistai tikina, kad broko pavyks išvengti tik žinant, kaip iš tiesų reikia atlikti darbus. Pateikiame keletą pavyzdžių, kai gyventojai džiaugiasi vykusiai įgyvendintais daugiabučių modernizavimo projektais. Gerus energijos taupymo rezultatus pavyko pasiekti naudojant efektyvias termoizoliacines sistemas su polistireniniu putplasčiu.

Tauragėje renovacijos naudos aiškinti nebereikia

Tauragėje nuo 2011 metų pradžios iki šių metų rugpjūčio pagal programą JESSICA buvo atnaujinti 9 daugiabučiai namai. Šiuo metu rengiami dar septynių namų atnaujinimo pridavimo dokumentai. Modernizavimo procesas daugiausia vykdomas Tauragės butų ūkio iniciatyva.

Tauragės butų ūkio direktorės Editos Vaitkutės-Zinkės teigimu, šiuo metu pasirašytos rangos sutartys ir atliekami darbai dar papildomai 17-oje daugiabučių namų, modernizavimo darbus ketinama užbaigti 2015 metais. „Geri pavyzdžiai daro teigiamą poveikį. Žmonės juk tarpusavyje pasikalba apie renovacijos naudą, sumažėjusius mokėjimus už šildymą, pagerėjusias gyvenimo sąlygas. Reikia atkreipti dėmesį, kad kol kas neturėjome problemos dėl darbų kokybės. Jeigu atsiranda kokių nors smulkių defektų, rangovai reaguoja ir geranoriškai viską sutvarko“, – džiaugėsi E. Vaitkutė-Zinkė.

DAUGIABUTIS DAINAVOS G. 5 TAURAGĖJE Daugiabutis pastatytas 1986 metais. Namas – 5 aukštų, 45 butų. Naudingasis pastato plotas – 2344,82 kvadratinio metro.

Atlikti darbai: apšiltintas cokolis, lauko sienos (naudojant tinkuojamąją šiltinimo sistemą su polistireniniu putplasčiu), stogas, pakeisti langai, laukujės durys, įstiklintos lodžijos, rekonstruotos karšto vandens ir šildymo sistemos butuose įrengiant individualios apskaitos prietaisus, pertvarkyta ventiliacijos sistema.

Prieš modernizavimą pastatas atitiko E energinio naudingumo klasę, šilumos per metus buvo sunaudojama 253,71 kWh/m2. Po atnaujinimo objekto energinio naudingumo klasė tapo B, energijos išeikvojama 65,28 kWh/m2, o sutaupoma – 67 proc.

2

4 01

Nr

N

RE

/ .12

A

CIJ

A OV

Ji priminė, kad 2011 metų sausį, kai pradėti daugiabučių modernizavimo darbai, Tauragės gyventojai už šildymą mokėjo bene mažiausiai Lietuvoje. Tačiau susitikimuose su žmonėmis dėl pastatų atnaujinimo vis tiek buvo aiškinama proceso nauda, buvo pateikiami gerieji pavyzdžiai. Gyventojai buvo kviečiami tapti aktyviais proceso dalyviais, o ne pasyviais stebėtojais ir vertintojais. E. Vaitkutė-Zinkė teigė, kad šį tikslą pasisekė pasiekti.

Druskininkiečiai skuba į renovacijos traukinį

Druskininkų butų ūkio projektų administravimo vadovas Tomas Staskevičius pasidžiaugė, kad druskininkiečių nebereikia raginti atnaujinti savo daugiabučių – jie skuba pateikti paraiškas ir spėti gauti didesnę valstybės paramą. „Abejojančiųjų modernizavimo nauda yra vos vienas kitas. Žinoma, pradžia buvo sudėtingesnė, žmonėms reikėjo aiškinti privalumus, įrodinėti, kad būtina rūpintis pastato ilgaamžiškumu ir šilumos taupymu. Buvo sudėtinga juos tuo įtikinti, ypač po neigiamų atsiliepimų viešojoje erdvėje, kad neva po renovacijos pelija sienos, darbininkai pridaro broko. Bet dabar žmonių nuomonė pasikeitusi“, – sakė T. Staskevičius.

Didelį impulsą modernizuoti daugiabučius Druskininkuose davė pirmieji atnaujinti pastatai M. K. Čiurlionio gatvėje. Kitų namų gyventojai pamatė pavyzdžių, kaip galėtų atrodyti ir jų pačių pastatai, sužinojo, kiek šilumos energijos, o kartu ir pinigų galima sutaupyti. Šiemet Druskininkuose modernizuoti trys daugiabučiai, dar 17-oje namų baigiami darbai. Parengti maždaug šimto senų daugiabučių investiciniai projektai.

Geras medžiagas reikia gerai naudoti

Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius teigė norintis paskatinti visus žmones į pastatus žiūrėti kaip į gėrį. Juk jie – vienas brangiausių mūsų turtų. „Kol kas manoma, kad daugiabučiai yra bendras kieno nors turtas ir jais turi rūpintis valdžia. Tačiau iš tiesų šie pastatai yra žmonių, kurie juose gyvena, nuosavybė, ir būtent jie privalo norėti gyventi gražiuose bei tvarkinguose namuose“, – sakė Č. Ignatavičius.

Anot jo, jeigu žmogui bute šalta, nors jis už šilumą moka pinigus, vis tiek reikia ieškoti būdų, kaip pasigerinti gyvenimo sąlygas ir kartu taupyti pinigus. Todėl akivaizdu, kad senus daugiabučius reikia termoizoliuoti. Gerinti pastatų išorinių atitvarų izoliaciją reikia net tada, kai kuro kainos krinta. „Termoizoliuoti pastatus pirmiausia būtina siekiant pagerinti mikroklimatą gyvenamosiose patalpose ir gyventi eko-

logiškiau. Visi mokslininkai teigia, kad šitaip netaupydami energijos prisišauksime globalinių nelaimių. Vis dėlto įsidėmėtina, kad pastatų šiltinimo darbams reikia skirti tinkamą dėmesį, nes blogai panaudotos geros medžiagos neduos reikiamo rezultato – tik diskredituos visą modernizacijos procesą“, – kalbėjo Polistireninio putplasčio asociacijos vadovas.

Lietuvoje naudojama daug termoizoliacinių medžiagų.

Statistika rodo, kad daugiausia – polistireninio putplasčio ir

oro cirkuliacija. Rengiant modernizavimo projektus, būtina skirti dėmesio patalpų vėdinimo sprendiniams, nes to reikalauja ir Statybos techniniai reglamentai. „Kartais tenka matyti parodomuosius gaisro imitavimus, kurių tikslas – įrodyti, kad polistireninis putplastis yra degi medžiaga. Tačiau tokiose gaisrų imitacijose naudojama prasta, tikriausiai nesertifikuota B-S2 D0 degumo klasės šiltinimo sistema. Pastatams šiltinti Lietuvoje naudojama B-S1 D0 degumo klasės sertifikuota šiltinimo sistema, kuri atitinka gaisrinės saugos reikalavimus. Tokia šiltinimo sistema galima šiltinti įvai-

DAUGIABUTIS NAMAS M. K. ČIURLIONIO G. 66 DRUSKININKUOSE

Daugiabutis pastatytas 1965 metais. Namas – 4 aukštų, 24 butų. Naudingasis pastato plotas –1087,76 kvadratinio metro.

Atlikti darbai: apšiltintas cokolis, lauko sienos, stogas, pakeisti langai, laukujės durys, įstiklinti balkonai ir lodžijos, rekonstruotos karšto vandens ir šildymo sistemos, pertvarkyta ventiliacijos sistema.

Atliktų darbų vertė siekia 493,9 tūkst. litų. Energijos sutaupoma 50 proc.

mineralinės vatos. Polistireninis putplastis mūsų šalyje dažniausiai naudojamas tinkuojamosiose sistemose. Č. Ignatavičiaus teigimu, didžiausias šios medžiagos privalumas yra tai, kad ji yra sandari, t. y. norint gauti gerus sandarumo rezultatus nereikia papildomai naudoti jokių plėvelių. Užtenka polistireninį putplastį teisingai sumontuoti, ir pastatas bus efektyviai apšiltintas.

Antra teigiama medžiagos ypatybė – jos laidumas garams, prilygstantis medienos laidumui garams. Polistireninis putplastis nesulaiko drėgmės, kuri kauptųsi sienose. Būna atvejų, kai po modernizacijos ima pelyti sienos, bet tai susiję ne su termoizoliacija, o su ventiliacijos nebuvimu, netinkama

DAUGIABUTIS DARIAUS IR GIRĖNO G. 18 TAURAGĖJE Daugiabutis pastatytas 1960 metais. Namas – 3 aukštų, 17 butų, 6 patalpos – kitos paskirties. Naudingasis pastato plotas – 929,52 kvadratinio metro.

Atlikti darbai: apšiltintas cokolis, rūsio perdanga, lauko sienos (naudojant tinkuojamąją šiltinimo sistemą su polistireniniu putplasčiu), stogas, pakeisti langai, laukujės durys, rekonstruotos šildymo ir karšto vandens sistemos.

Prieš modernizavimą pastatas atitiko E energinio naudingumo klasę, šilumos sunaudojimas per metus siekia 352,25 kWh/m2. Po atnaujinimo pastato energinio naudingumo klasė tapo C, energijos sunaudojama 83,9 kWh/m2, o sutaupoma – 64 proc.

raus aukštingumo ir paskirties pastatus. Neturime duomenų, kad Lietuvoje būtų sudegęs polistireniniu putplasčiu šiltintas objektas ar kad gaisro priežastis buvo būtent termoizoliacinė medžiaga. Taip pat nėra duomenų apie žmones, apsinuodijusius dėl polistireninio putplasčio išskirtų dūmų“, – tvirtino Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Č. Ignatavičius.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

76

77 77

Pastatų ENERGINIO EFEKTYVUMO DIDINIMAS duoda rezultatų ir Vokietijoje, ir Lietuvoje Gyvenant tokioje klimato juostoje, kokioje yra Lietuva, šilumos išsaugojimo klausimas yra itin aktualus, susijęs ne tik su komfortu, bet ir su finansais. Šaltuoju periodu per neapšiltintų pastatų išorę ne tik į aplinką išsiskiria šilumos energija, bet ir švaistomi pinigai – mokesčių mokėtojų, jei kalbame apie visuomeninius pastatus, arba šeimos, jei kalbame apie privatų būstą.

Nors šios problemos analizių ir diskusijų Lietuvoje apstu, visada verta susipažinti su kitų šalių patirtimi. Ja Vilniuje pasidalijo ekspertai iš Vokietijos: chemikas dr.

Siegfriedas Kernas, daugiau kaip 30 metų dirbantis polistireninio putplasčio pramonės srityje, ir inžinierius Ulrichas Meyeris, šiltinimo medžiagas sertifikuojantis specialistas. Vokietijos polistireninio putplasčio asociacijos nariai pastatų šiltinimo patirtimi dalijosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos polistireninio putplasčio asociacijos ir Lietuvos statybos inžinierių sąjungos surengtoje viešoje paskaitoje.

Šilumos švaistymas gali turėti įtakos visam pasauliui

Dėl daugiabučių kiaurų stogų, nesandarių langų, vėjo perpučiamų sienų išleidžiamos milžiniškos sumos šildymui, iš visų mokesčių mokėtojų kišenių mokamos kompensacijos. Šiam reikalui per metus Lietuvoje skiriama beveik 200 mln. litų.

Pasak dr. S. Kerno, pastatų šiltinimo tema labai aktuali ir Vokietijoje. Pastaruoju metu čia namų ūkiai sunaudoja 28 proc. visos energijos, t. y. tiek pat kiek pramonė ar visas transporto sektorius. Daugiausia namų ūkyje energijos išeikvojama pastatams šildyti.

Vis dėlto šilumos išsaugojimo klausimas opus ne tik Vokietijoje, Lietuvoje ar kitose panašios geografinės padėties valstybėse – tai globalesnė problema. „Šiandien šilumos laidumas – tai ne vien išlaidų, finansavimo, bet ir klimato kaitos klausimas. Šilumos išteklių išsiskyrimas turi įtakos ir pasauliniam atšilimui. Pastatų modernizavimas yra viena priemonių, galinti prisidėti

Ekspertai iš Vokietijos Siegfriedas Kernas ir Ulrichas Meyeris sukaupta patirtimi sprendžiant pastatų termoizoliacijos klausimus pasidalijo ir su Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentu Česlovu Ignatavičiumi. kams, atnaujinantiems būstą iki 2015 metų spalio 1 dienos, valstybė gali padengti iki 100 proc. namo atnaujinimo projekto rengimo, statybos techninės priežiūros išlaidų, faktinių projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų.

Vėliau kreditas mažės iki 50 proc. Tačiau lengvatinis kreditas išliks toks pats – 3 proc. fiksuotų metinių palūkanų. Taip pat nesikeis valstybinis išlaidų padengimas nepasiturintiems asmenims – 100 proc. kreditas bus taikomas projekto parengimo ir įgyvendinimo, statybos techninės priežiūros išlaidoms, kredito draudimo bei kiekvieno mėnesio kredito ir palūkanų įmokoms.

Išorinis šiltinimas sumažina 70 proc. energijos nuostolių prie klimato kaitos mažinimo. Ją taikant kompleksiškai su kitais metodais galima pasiekti teigiamų rezultatų“, – dėstė S. Kernas.

Nors vokiečiai lenkia, situacija Lietuvoje gerėja

Pasak U. Meyerio, Vokietijoje iš 18 mln. gyvenamųjų namų tik 5 proc. atitinka energijos reikalavimus. „Vokietijos valdžia yra iškėlusi tikslą iki 2020 metų sutaupyti 20 proc. šilumos energijos, iš jų 10 proc. – dėl pastatų renovacijos, iki 2050 metų – 60 proc., iš jų 40 proc. – modernizuojant gyvenamuosius namus. Nuo 1977-ųjų iki dabar energijos taupymo reikalavimai vis griežtėja. Šios politikos rezultatas – aiški teigiama tendencija – žemyn besileidžianti kreivė, žyminti energijos sunaudojimą vienam žmogui“, – pasakojo U. Meyeris.

Lietuvoje irgi ryžtingai veikiama šia kryptimi. Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa – vienas didžiausių prioritetinių šalies projektų. Nuo 2013 metų šiltinimo skatinimu užsiimančios Būsto energijos taupymo agentūros naujausiais duomenimis, šiuo metu

pradėti beveik 700 daugiabučių atnaujinimo darbai.

Planuojama, kad iš jų 300 daugiabučių bus visiškai baigti ir priduoti dar šiais metais.

Tiek vienu metu atnaujinamų daugiabučių Lietuvoje dar nėra buvę. Palyginimui – per beveik dešimt programos gyvavimo metų Lietuvoje atnaujinta apie 500 daugiabučių. Panašios daugiabučių renovacijos apimtys turėtų išlikti ir artimoje ateityje. Šiuo metu yra baigiami rengti dar 1700 investicinių projektų, kurių preliminari vertė – 1,2 mlrd. litų.

Palankiau būstą atnaujinti iki 2015 metų rudens

Ekspertai iš Vokietijos aptarė nacionalinį pastatų šiltinimo skatinimo modelį. Daugelį finansavimo programų įsteigusi Kreditų agentūra prie Vokietijos centrinio banko siūlo įvairių galimybių. Tai ne tik bendros skatinimo programos, bet ir papildomos priemonės. Kreditą galima gauti iki 75 tūkst. eurų mokant 1 proc. palūkanas.

Papildomos priemonės finansuojamos iki 50 tūkst. eurų.

Lietuvoje kaupiamąjį daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) fondą sudaro 227 mln. eurų. Savinin-

„Apšiltindami pastatus iš išorės išeikvojamos energijos kiekį galime sumažinti 70 proc. Šiltiname išorines sienas, stogus, lubas, pamatus, grindis – viską, per ką gali būti prarandama šiais laikais tokia brangi šiluma“, – aiškino U. Meyeris.

Jis pabrėžė, kad Vokietijoje šiltinimo praktikos srityje dažnai naudojamas polistireninis putplastis, kurį galima taikyti visoms išorinėms sienoms šiltinti. Pavyzdžiui, net 80 proc. fasadų Vokietijoje yra šiltinami polistireniniu putplasčiu. Ši medžiaga vertinama dėl patikimo šilumos izoliavimo, nesudėtingo pritaikymo, kainos ir kokybės santykio. „Be to, medžiaga turi ir palankių ekologinių parametrų.

Polistireninis putplastis yra lengvai perdirbamas, taip pat gali būti nesunkiai išskaidytas, pats nedega ir veikiamas išorinio ugnies šaltinio neišskiria aplinkai kenksmingų medžiagų“, – sakė dr. S. Kernas, Vokietijoje besirūpinantis statybinių medžiagų ir aplinkosaugos tyrimais.

79 79

7878

METAI PAAUKOTI ĮDIRBIUI Aidas VAIČIULIS Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius

Praeinančius metus būtų galima vertinti taip: darbų daug, projektų daug, tačiau konkrečių rezultatų dar mažai. Kalbu apie pastatytus ir sertifikuotus pasyviuosius namus. Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad procesas juda į priekį smarkiai ir šiuo metu į finišo tiesiąją pasirengę išbėgti daug projektų. Tikimės, kad jie pralauš ledą.

Energiškai efektyvūs projektai šiais metais strigo dėl labai paprastos priežasties. Žmonės nemoka racionaliai apskaičiuoti išlaidų.

Yra netgi baigtų projektų, kuriuos bet kuriuo metu būtų galima sertifikuoti, tačiau klientai paskutiniam žingsniui nebuvo suplanavę lėšų ir dabar priversti laukti. Šiais metais vienas reikšmingiausių mūsų sektoriaus įvykių buvo priimtos Statybos įstatymo pataisos, leidusios nebereikalauti atlikti sandarumo matavimus siekiant pastato B energinio naudingumo klasės. Jau turėjo įsigalioti reikalavimas, kad tokios energinio naudingumo klasės pastate turi būti atliktas sandarumo matavimas ir kad patalpos oras per valandą čia turi pasikeisti ne daugiau kaip 1,5 karto. Šis vienintelis kokybės reikalavimas galėjo duoti teigiamą impulsą siekti aukštesnės kokybės renovuojant daugiabučius. Labai gaila, kad žengtas žingsnis ne į priekį, o atgal.

Aukštesniems kokybės standartams buvo parengta gera bazė. Buvo likę tik rasti sprendimą, kas galėtų atlikti sandarumo matavimus. Bet, matyt, kažkam kokybės kartelės kėlimas tapo pernelyg skaudus, ir dabar nustatyti realią energinio efektyvumo klasę nebereikalaujama. Dar apmaudžiau, kad mūsų asociacijai oficiali tokio žingsnio priežastis buvo paaiškinta tuo, jog nėra kam atlikti sandarumo matavimus ir iš viso neva nėra metodikos, kaip išmatuoti sandarumą daugiabučiame name.

Manome, kad tai yra padėties bloginimas. Nejau nėra naudinga, kad renovuojami seni daugiabučiai iš tikrųjų būtų energiškai efektyvesni? Dabar statybininkai iš tiesų gali daryti ką tik nori, nes niekas neišmatuos, kaip padaryta, kokie rezultatai gaunami.

Užtenka vizualiai įvertinti darbų kokybę, o tai tikrai kelia susirūpinimą.

Telieka džiaugtis tais gyventojais, kurie galvoja apie savo būsto kokybę, jo ilgaamžiškumą ir vertę. Kitais metais bus įgyvendintas vieno daugiabučio sostinėje modernizavimo projektas, kuriuo bus pasiekta pastato A energinio efektyvumo klasė. Šis projektas, tikimės, taps geruoju pavyzdžiu, etalonu kitiems, kaip reikia modernizuoti namus ir realiai siekti energinio efektyvumo.

Kai kalbame apie panašius pavyzdžius užsienyje, mažai kas atkreipia dėmesį, nes tokių projektų paprasčiausiai negali apžiūrėti. Kai tokį pavyzdį turėsime vietoje, padėtis pasikeis. Džiugu ir tai, kad vos tik viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie šį projektą, atsiliepė dar kelių daugiabučių gyventojai, norintys modernizuoti pastatą ir siekti A energinio naudingumo klasės, nors prieš tai buvo parengtas projektas siekti B energinio naudingumo klasės.

Viena asociacijos užduočių kitais metais – kelti taršos mokesčio klausimą. Imkime Švedijos pavyzdį – čia naujai pastatytas namas per metus šilumos energijos turi sunaudoti ne daugiau kaip 55 kWh kvadratiniam metrui. Jeigu pastatas sunaudoja daugiau, jis laikomas taršiu ir privalo mokėti taršos mokestį. O tuos pastatų savininkus, kurie šildymui sunaudoja mažiau, negu leidžia viršutinė norma, valstybė skatina mokesčių lengvatomis. Traktuojama, kad tokie gyventojai daugiau investavo į savo būstą, o kartu ir į švarios aplinkos išsaugojimą.

Pas mus galbūt galima nustatyti ne tokius griežtus energijos naudojimo reikalavimus, tačiau kriterijus reikėtų numatyti. Tai bus paskata gyventojams susirūpinti energiniu būsto efektyvumu. Dabar to nedaroma, nes niekas nereikalauja. Jeigu būtų nustatyti aukštesni standartai ir įteisintas taršos mokestis, daugiabučiai būtų modernizuojami kitaip. Abejoju, ar būtų apsiribojama C ar B energinio naudingumo klase, juo labiau gaunant solidžią valstybės paramą. Tikiu, kad žinia, jog galbūt teks mokėti taršos mokestį, daugelį gyventojų skatintų jo išvengti renkantis aukštesnius renovacijos standartus.

1

20

/

.12

r 4N

IS SN G L ŽVI

Dalius GEDVILAS Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Statybos sektoriui 2014 metai buvo labai darbingi. Juos galėčiau pavadinti įvadu į permainas, kurios laukia netolimoje ateityje. Tai buvo parengiamasis laikotarpis statybos skaitmeninimo procesui, kuris netrukus ateis į Lietuvą. Turime susivokti, kur einame mes patys, kokiame lygyje yra statybos lyderiai Europos Sąjungos (ES) valstybėse.

Turime suprasti, kokius namų darbus turime padaryti, kad neprarastume konkurencingumo. Šiais metais studijavome, dairėmės į geruosius pavyzdžius ir aiškinomės, kaip dirbti toliau, kad būtume vienodame lygyje su lyderiais.

Kokius turime parengti namų darbus? Statybos skaitmeninimas pirmiausia paremtas tinkamos metodikos parinkimu ir patvirtinimu. Žinoma, mūsų statybos sektoriaus dalyviams dar reikia daug aiškinti, kas yra BIM. Tad būtina analizuoti gerosios praktikos pavyzdžius, kuo užsiima ES lyderiai. Taigi mūsų laukia didžiuliai iššūkiai – pasitvirtinti BIM reikalavimus, susitarti dėl mainų standartų. Tai yra didžiulė pertvarka ne tik statybų sektoriuje, bet ir visame valstybės ūkyje. Ji pirmiausia turės įtakos viešosios infrastruktūros savininkams, valstybės planavimo sistemai. Žvelgiant į ekonominius mūsų sektoriaus rodiklius, negalima nepastebėti augimo. Įmonės pamažu išlipa iš duobės, baigia dengti nuostolius ir jau gavo pelno.

Dabar svarbiausia ne dairytis atgal, bet žiūrėti, kas bus priekyje. Matome, kad Europos valstybės taiko naujas vadybos ir inžinerines metodikas, kurios akivaizdžiai didina pelningumą. Norėdami išlaikyti pelno maržą, turime neatsilikti nuo naujovių ir stengtis pelningai dirbti ateityje. Šiais metais būta ir neigiamų dalykų. Pirmiausia akivaizdžiai pasijuto migracijos rezultatai. Makroekonomikos rodiklius analizuojantys specialistai turi atkreipti dėmesį, kad daugiausia žmonių emigravo iš statybų sektoriaus. Ir tuo reikia smarkiai susirūpinti. Tie, kurie liko dirbti Lietuvoje, turi būti geriau motyvuojami, jiems turi būti mokamas didesnis atlyginimas ir sudaromos kitos palankios sąlygos toliau čia dirbti.

Bet tai sąlygoja didesnes statybų kainas, nes viskas surišta viena grandine.

Reikia paminėti ir įsisiūbavusį renovacijos procesą. Jis parodė, kad patirties dera semtis iš tų, kurie daugiabučių modernizavimo programą ėmėsi įgyvendinti pirmieji.

Akivaizdu, didesnį dėmesį reikia skirti ne tik gyventojų, bet ir statybininkų švietimui, būtina aiškinti, kaip kokybiškai vykdyti statybos procesus.

Statybų sektoriui dar trūksta skaidrumo. Taisant šias spragas atsirastų galimybė įmonėse dirbantiems žmonėms gauti didesnius atlyginimus. Dabar dar daug statybininkų dirba neoficialiai, ir tai yra mūsų sektoriaus rykštė. Ji išbalansuoja darbo jėgos kainą, įmonės apsiima įgyvendinti projektus už nerealiai mažas kainas. Bet norint skaidrinti statybos procesą pirmiausia reikia spręsti darbo apmokėjimo klausimą. O tai jau susiję su mokesčių sistema. Šiandien, palyginti su kaimynais, esame lyderiai pagal mokesčių dydį.

Kiti metai laukia intensyvūs. Inicijuojame darbo išteklių registrą – tai bus vienas didesnių darbų, leisiančių išsiaiškinti, kokių turime valstybėje specialistų. Skatiname statybos skaitmeninimo procesą ne tik projektavimo stadijoje, bet ir statybos objektuose. Duodame impulsą pokyčiams viešųjų pirkimų procedūrose, kad darbų saugai skiriamos lėšos netaptų konkuravimo objektu. Laukia ir daugybė kitų darbų, bet jų įgyvendinimas priklausys ir nuo valstybės politikos, skiriamo dėmesio, ir nuo paramos.

Pokyčius NEKILNOJAMOJO TURTO rinkoje diktavo geopolitinė situacija Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Šiais metais vienas reikšmingų įvykių – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija paminėjo dešimtmetį. Tiek metų siekiame, kad miestų plėtros standartai būtų aukšti, stengiamės aukštai kelti kokybės kartelę, šviesti visuomenę darnios nekilnojamojo turto plėtros tema.

Vertinant metus, nekilnojamojo turto plėtros sektoriui jie tikrai nebuvo ramūs. Nors pavasaris buvo labai daug žadantis, geopolitiniai įvykiai pakoregavo ir plėtros planus, ir viso nekilnojamojo turto sektoriaus bei pirkėjų lūkesčius.

Galima drąsiai teigti, kad jie buvo tikrai didesni. Buvo girdėti plėtotojų kalbų, kad jau per pirmąjį ketvirtį buvo parduota tūkstantis naujos statybos butų, kad kainos kils ir kad tai tęsis visus metus. Spėliojome, kiek pagrindo turi tokios kalbos, ir jautėme, kad tokie lūkesčiai perdėti. Jau vasarą tapo bemaž aišku, kad pavasario pakilimas nesitęs.

Taigi metai buvo permainingi, bet negalima sakyti, kad jie nebuvo sėkmingi.

Nekilnojamojo turto rinką šiais metais paveikė du dalykai: santykiai su Rusija ir pasirengimas euro įvedimui. Pastarasis faktas smarkiai veikė metų pradžioje ir pastūmėjo imtis naujų projektų. Šiais metais Vilniuje buvo pradėta ir dabar plėtojama 50 naujų gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektų. Tikrai jau priartėta prie rodiklių, buvusių prieš krizę.

Tačiau dabar šie projektai kur kas tvaresni dėl vienos priežasties – daugelį jų kompanijos plėtoja nuosavomis, o ne skolintomis iš banko lėšomis. Viena vertus, verslininkų prisiimama rizika neleidžia kalbėti apie būsto rinkos burbulo pūtimąsi.

Kita vertus, šiuo metu pastatoma daugiau, negu parduodama, o tai neleidžia kainoms šokti į viršų.

Verslo pastatų rinka šiais metais irgi buvo gana aktyvi. Vilniuje buvo daug tęstinių projektų, pradėta ir naujų didelių.

Tokį šio rinkos segmento aktyvėjimą pirmiausia lėmė naujų užsienio bendrovių atėjimas į Lietuvą. Taip pat nemažai stambių kompanijų, tokių kaip bankai, išsikelia iš senamiesčio ar jo prieigų, kur buvo įsikūrusios istoriniuose pastatuose. Taip kyla galimybė čia atsirasti viešbučiams, valdomiems pasaulyje žinomų tinklų.

Verta pastebėti, kad per pastaruosius keletą metų Kaune nebuvo pastatyta nė vieno biuro, o šiais metais jau pradėti keli projektai – tai irgi nebloga žinia.

Kalbant apie svarbiausius ir reikšmingiausius nekilnojamojo turto sektoriaus įvykius, pirmiausia paminėtina tai, kad įsigaliojo ir realiai pradėjo būti taikomas naujas Teritorijų

planavimo įstatymas. Kitas svarbus dalykas – po septynerių metų laukimo į priekį pajudėjo Infrastruktūros įstatymo projektas. Tikimasi, kad institucijų suderintas jis kitą pavasarį jau pasieks Seimą. Rinką kaitino ir artėjančio euro lūkesčiai, tačiau ir vartotojų, ir investuotojų veiksmų atsargos faktorių lėmė įvykiai Rytų regione.

Nepaisant visko, šiais metais įgyvendintų nekilnojamojo turto projektų stygiumi skųstis nevertėtų. Šiuo metu statomas ne vienas verslo centras, palyginti gausiai plėtojami gyvenamųjų daugiabučių projektai. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija šiemet surengė tradicinį konkursą „Už darnią plėtrą“ ir išrinko geriausius įgyvendintus projektus. Geriausiu konversijos projektu pripažinti „Oslo namai“ ir „Comfort Hotel LT“. Bendrovės „YIT Kausta būstas“ pastatytas kvartalas „Šilo namai“ Kaune įvertintas kaip geriausias gyvenamosios paskirties projektas, o Vilniaus universiteto biblioteka – kaip geriausias visuomeninės paskirties projektas. Žvelgiant į šiuo metu įgyvendinamus projektus džiugu, kad pradėti reikšmingi postūmiai Architektūros parko komplekse sostinės Užupio rajone. Čia jau atliekami senų pastatų griovimo darbai – šis projektas bus vienas didžiausių teritorijos konversijos projektų.

Artėjant euro įvedimui daug kalbama apie galimus pasikeitimus, ypač nekilnojamojo turto rinkoje. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad jokių pasikeitimų euras savaime neatneš.

Aktyvi rinka, geopolitinių įvykių įtaka yra kur kas svarbesni faktoriai, lemiantys vartotojų lūkesčius ir nekilnojamojo turto kainas.

Pradėjus naują etapą einama į naują kokybinį lygmenį skaitmeninant visą nekilnojamojo turto plėtros procesą, įskaitant planavimą ir projektavimą bei pačią statybą. Tai naujas postūmis, kuriam, tikimasi, bus skirtas tinkamas valstybės dėmesys, pirmiausia – Ūkio ministerijos. Kitas svarbus aspektas – viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas.

Proveržio tikimasi ir ypač laukiama įgyvendinant stambius projektus, tokius kaip automagistralės Vilnius–Utena tiesimo, Lukiškių kalėjimo iškeldinimo, teismų infrastruktūros pertvarkymo, galbūt nacionalinio stadiono ir kitų.

81 81

8080 G. Bartuškos nuotr.

Kitais metais ŠILUMOS TIEKIMO ĮMONIŲ laukia daug iššūkių Vytautas STASIŪNAS Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas

Apžvelgiant šiuos metus, įvykių, susijusių su centralizuotai šilumą tiekiančių įmonių veikla, iš tiesų buvo gausu, kelta daug aktualių klausimų. Tai ir Nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategijos atnaujinimo, ir Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 metais programos, ir šilumos vartotojų permokos už gamtines dujas grąžinimo, biokuro biržos, suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įtakos dujų kainai klausimai ir dar daug kitų.

/ŽV

2 r.1

4N

1 20

Gaila, kad požiūris į centralizuotai gaminamos šilumos tiekėjus suformuotas labiau negatyvus ir mažai keičiasi. Apmaudu, kad tokią nuomonę dažnai akivaizdžiai reiškia ir valdžia, priimdama teisės aktus ar kitokius sprendimus.

Vienas tokių pavyzdžių – noras neva reformuoti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkį. Vyriausybė savo nutarimu nusprendė šilumos gamybos šaltinius Vilniuje ir Kaune perduoti įmonei „Lietuvos energija“. Ši įpareigota įrengti biokogeneracines jėgaines ir komunalinių atliekų deginimo jėgaines. Mūsų supratimu, toks žingsnis nereikalingas, nes ir sostinės, ir laikinosios sostinės šilumos tiekimo įmonės kartu su savivaldybėmis bei kompetentingais specialistais jau yra parengusios projektus, kaip šilumos gamybai naudoti biokurą ir atpiginti šilumos kainą vartotojams. „Vilniaus energija“ yra parengusi projektą, kuriame numatyta termofikacinę elektrinę Nr. 3 pritaikyti biokurui išnaudojant esamą infrastruktūrą. Šis projektas kainuotų apie 720 mln. litų. Tačiau Vyriausybės nutarime numatyta pastatyti naują kogeneracinę biokuro jėgainę, kurios vertė būtų bemaž 1,2 mlrd. litų. Siekiant ekonominio naudingumo, „Vilniaus energijos“ siūlomas projektas šilumos energijos gamybos kainą sumažintų apie 54 proc., o vartotojams kaina kristų iki 18,4 cento už kilovatvalandę. „Lietuvos energijos“ rodikliai atitinkamai būtų apie 30 proc. mažesnė šilumos gamybos kaina, o vartotojams tektų mokėti po 20,1 cento už kilovatvalandę. Taigi skirtumai akivaizdūs. Mes Vyriausybės siūlomą projektą vertiname kaip norą didžiųjų miestų šilumos ūkius perimti iš vieno valdytojo ir perduoti kitam. Blogiausia, kad šiems tikslams pasiekti norima nereikalingai išleisti kelis šimtus milijonų litų.

Vilniuje jau 2011 metais turėjo būti pastatyta ir paleista komunalinių atliekų deginimo jėgainė, o 2012 metais – elektrinės blokas, deginantis biokurą ir mažinantis šilumos kainą. Viešai aiškinama, kad „Lietuvos energijos“ projektas pasirinktas dėl to, kad sostinės savivaldybė su „Vilniaus energija“ neįgyvendino minėtų projektų.

Bet jų paprasčiausiai neleista įgyvendinti, o kartu – ir šilumos kainą sumažinti apie 20 proc. Netikslinga atsisakyti privačių investicijų, juo labiau kad valstybės pinigais įgyvendinami projektai kainuotų vos ne per pusę brangiau. Geriau tuos pinigus IS panaudoti vartojimo dalies problemoms spręsti – šilumos N S punktams tvarkyti ar panašiai.

ILG

Kitas svarbus klausimas, kuris paveiks šilumos tiekimo įmonių veiklą – tai biokuro biržos plėtra. Numatyta, kad nuo 2016 metų visą biokurą įmonės privalės pirkti tik per biržą. Šiuo metu biokuro gamybos ir pardavimo rinka daugiausia buvo plėtojama dvišalių sutarčių pagrindu. Tiekėjai, turėdami biokuro vartotojų užsakymų, planavo plėtrą, pirkosi tam reikiamą įrangą, plėtojo infrastruktūrą. Biokuro birža nėra atsakinga už sėkmingą biokuro sektoriaus veiklą, ji įkurta siekiant mažinti biokuro kainą. Neva dabar dvišalio kontrakto pagrindu užkertamas kelias steigtis mažoms biokuro gamybos įmonėms.

Tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, elektros birža, biokuro birža neužtikrina reikiamos pasiūlos nutrūkus anksčiau galiojusiam kontraktui tarp tiekėjo ir vartotojo. Nėra sukurtos biokuro biržos infrastruktūros, nėra sandėlių, sureguliuotos logistikos. Tėra interneto svetainė, tolygi pažinčių portalui. Pirkėjai supažindinami su pardavėjais, šie pasiūlo savo biokuro kiekį už mažesnę kainą, bet neužtikrina, kad sugebės visiems norintiesiems tokį kiekį patiekti. Tokia situacija panaši į tą, kai buvo perkami renovacijos darbai per Centrinę pirkimų organizaciją – ji lyg ir ėmėsi valdyti procesą, bet negalėjo užtikrinti, kad darbai būtų atliekami laiku, kokybiškai ir kad iš viso būtų atliekami. Taip gali nutikti ir su biokuro birža – nesugebantis laiku patiekti pirkėjui reikiamo biokuro kiekio pardavėjas už tai neatsako. O padariniai gali būti liūdni, gali sutrikti šilumos gamyba.

Manome, kad biokuro birža reikalinga, tačiau ji turėtų užtikrinti nepertraukiamą tiekimą ir tai, kad pirkėjai reikiamu laiku gautų reikalingą kiekį kuro. Bet kokiu atveju šilumos tiekimo įmonėms reikia leisti norimą kiekį, jeigu to nepavyksta užsitikrinti per biržą, įsigyti kitokiu būdu, pavyzdžiui, skelbiant konkursą. Šiemet vienas svarbiausių įvykių energetikos sektoriuje – suskystintųjų gamtinių dujų terminalo užbaigimas. Tai Lietuvai labai svarbus įvykis. Vis dėlto šilumos tiekimo įmonėms terminalo išlaikymas turės neigiamos įtakos. Toks terminalas, koks pastatytas dabar, mūsų šaliai yra per didelis. Norint užtikrinti efektyvų jo darbą, kilo būtinybė parengti teisės aktus, įpareigojančius pirkti atitinkamą dujų kiekį iš terminalo. Šilumos tiekimo įmonės irgi įpareigotos privaloma tvarka pirkti nustatytą dujų kiekį. Šis kiekis bendrovėms jau paskirstytas, tačiau blogiausia yra tai, kad nėra nustatyta galutinė gamtinių dujų, tiekiamų iš terminalo, kaina. Dėl to negalime pasakyti, kokia bus šilumos kaina miestuose, kurie šilumai gaminti naudoja gamtines dujas. Tai savotiškas katės pirkimas maiše, nes įmonės bet kokiu atveju įpareigotos pirkti prekę, kurios kainą sužinos tik po to, kai ją nusipirks.

Galios metodas „pirk arba mokėk“ – tai reiškia, kad šilumos tiekimo įmonės, nesunaudojusios privaloma tvarka nusipirkto dujų kiekio, vis tiek turės pirkti dar arba tiesiog mokėti pateiktą sąskaitą net už nesunaudotas dujas. Kas gali iš anksto pasakyti, kokio kiekio vienai ar kitai įmonei reikės skirtingais mėnesiais? Gali būti, kad lauko temperatūra bus aukšta, galbūt naudojimas sumažės.

Arba bus numatyta pagaminti atitinkamą kiekį elektros energijos kogeneracinėje jėgainėje, bet įmonė „Lesto“ tiesiog nenorės pirkti to kiekio. Kas tuomet? Kils papildomų problemų. Šilumos tiekimo įmonių pečiai gali būti platūs, bet jie visko tikrai nepakels. Padidės veiklos rizika, tokia tvarka ims reikalauti papildomų sąnaudų, kurios, ko gero, guls ant vartotojų pečių. Ir nuo įmonių darbo tai visiškai nepriklauso.

Kalbant apie kitus metus, jie šilumos gamybos sektoriui bus labai svarbūs vienu aspektu – biokuro naudojimo plėtojimu. Prisimenant 2011 metus, centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse šilumos gamybai sunaudojamų dujų kiekis buvo lygus 688,8 tūkst. tonų naftos ekvivalento, o biokuro – 194 tūkst. tonų naftos ekvivalento. Šiais metais šie skaičiai atitinkamai siekė 516 tūkst. tonų ir 357 tūkst. tonų. Prognozuojama, kad kitais metais šilumos gamybai sunaudojamų dujų kiekis bus 404 tūkst. tonų naftos ekvivalento, o biokuro – jau 462 tūkst. tonų.

Lietuva turi labai didelį biomasės potencialą: sunaudojame dukart mažiau, negu galėtume pagaminti. Dalį biokuro galima parduoti užsienio rinkose. Atsiradusi biokuro gamybos rinka sukuria tūkstančius darbo vietų, o mums nereikia importuoti brangaus kuro. Šilumos tiekimo įmonės pajuto naudą šilumą gaminti naudodamos biokurą, todėl kitais metais bus baigta įgyvendinti daug projektų. Tokiu būdu nemaža dalis įmonių, kurios dar degina gamtines dujas, galutinai pereis prie biokuro. Pagal Austrijos ir Skandinavijos šalių pavyzdį prie centralizuotų šilumos tinklų galėtų jungtis ir miestų pakraščiuose esančios individualiųjų namų gyvenvietės, nes šilumos kaina kūrenant biokurą tikrai yra nedidelė. Nauda akivaizdi – švarūs ir neužteršti miestai.

83 83

8282

„VARĖNOS ŠILUMA“: modernų ūkį valdo žmogus Modernūs biokuro katilai, šimtaprocentinis atsinaujinančiojo kuro naudojimas, tolesni atsinaujinimo planai – bendrovei „Varėnos šiluma“ galima pavydėti šilumos ūkio vadybos. Bendrovės direktorius Virginijus Guoga pripažįsta – įmonei sekasi. Bet išsprendus didžiausias ūkio problemas atėjo laikas dėmesio skirti dar reikšmingesniems dalykams. „Iš pradžių maniau, kad svarbiausia yra gamybos priemonės, ir mes tikrai ieškome galimybių maksimaliai sutvarkyti ūkį.

Vadovaudamas įmonei aštuntus metus aiškiai suvokiu, kad svarbiausi yra čia dirbantys žmonės“, – sakė V. Guoga.

Perkainoti vertybes paskatino ne tik patirtis, bet ir vieno Mykolo Romerio universiteto dėstytojo žodžiai: „Visą gyvenimą stengiuosi mokytis, taip prieš keletą metų pradėjau lyderystės ir pokyčių vadybos studijas. Kartą nusistebėjau, kodėl, kalbėdami apie žmogiškųjų išteklių vadybą, mes dažnai pasitelkiame Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį. Dėstytojas pakomentavo: amerikiečiai per 100 metų sukūrė tiek, kiek pasaulis iki tol per 1000 metų. Ir tai inspiravo jų demokratija, durys, atvertos individo iniciatyvai.“ Paskatinti inicijuoti pokyčius darbuotojai gali nuversti kalnus.

Tik reikėjo rasti būdą, padedantį žmonėms atsiskleisti. Šių metų lapkričio pabaigoje 53 įmonės darbuotojai, tarp jų – 9 administracijos atstovai, pradėjo pildyti kompetencijos vertinimo anketas, jas aptarinėti ir formuluoti asmeninius bei įmonės tikslus.

V. Guoga jau neabejoja – tai tinkamas būdas atrasti stipriąsias ir silpnąsias kiekvieno specialisto puses, permąstyti kiekvieno veiklą, įvardyti vadovų ir darbuotojų lūkesčius vieni kitų atžvilgiu, užmegzti grįžtamąjį ryšį, sustiprinti motyvaciją tobulėti. „Varėnos šilumos“ vadovas pats vienoje darbovietėje yra patyręs, kad gali praeiti dešimt metų nuo įdarbinimo dienos ir neatsirasti progos antrąkart asmeniškai pabendrauti su vadovu. Tai reiškia – ir nesužinoti, kaip jį vertina vadovas, o vadovui – kaip jaučiasi darbuotojas.

V. Guoga pripažino – jau po pirmųjų dviejų dienų pokalbių sužinojo dalykų, padėjusių suprasti, kodėl vienas ar kitas darbuotojas jautresnis ar impulsyvesnis. Pripažino ir tai, kad jie

naujovę įvertino įvairiai. Didžioji dalis – teigiamai, bet buvo ir pastabų, kad tokios nesąmonės dar negirdėję... Šiuo metu dirbama su 21 kompetencijos sąrašu. Ne visos, komentavo V. Guoga, taikomos visiems darbuotojams: vienos skirtos vadovaujančiajam asmeniui, kuriam svarbus ir strateginis, ir analitinis mąstymas, o, tarkime, katilinėje dirbančiam šaltkalviui nereikalinga bendravimo su klientais kompetencija.

Bet visiems svarbus lojalumas organizacijai, pozityvumas.

Anketas, kurias pildė patys darbuotojai, vertino ir jų tiesioginiai vadovai, galiausiai jos buvo aptariamos su įmonės direktoriumi. „Žmonės skirtingi: vieni save šiek tiek pervertina, kiti nepakankamai įvertina. Kai kurie bandė rinktis vidurį tarp „nepatenkinamai“ ir „puikiai“ gal neteikdami reikšmės šiai užduočiai“, – sakė V. Guoga. Vis dėlto ši kompetencijų vertinimo priemonė, yra apsisprendęs įmonės vadovas, bus rodiklis, lemsiantis būsimų atlyginimo priedų dydį.

V. Guoga neslepia – viena svarbiausių kompetencijų, jo akimis, yra lojalumas darbovietei: „Visiems tai proga pagalvoti, kaip patys vertina darbovietę, pamąstyti, kaip ją pristato aplinkiniams.“ Permainos, teigia įmonės „Varėnos šiluma“ vadovas, akivaizdžios jau šiandien – paprastos kasdienės bendravimo smulkmenos rodo, kad čia pradeda formuotis tikras kolektyvas. „Jaučiu, kad einame teisingu keliu. Visą laiką mačiau, kad iniciatyvos žmonėms trūksta. Suteikus galimybę ją parodyti, žmonės pabudo. Žodžiu, biokuras gerai, bet gera kolektyvo nuotaika – dar geriau“, – juokavo V. Guoga.

Permainas netrukus pajus ir įmonės klientai. Dalis kolektyvo pokalbių skiriama silpniausioms veiklos sritims aiškintis. „Analizavome, kokią įmonės veiklos dalį klientai mato, o kas yra povandeniniai dalykai: juk žmonės temato paskutinį mūsų veiklos etapą – sąskaitas. O iš gamybinės dalies – gal tik dūmus iš kamino... Taigi mums dabar svarbu įsivertinti, kaip bendraujame su klientais, kaip į laiškus atsakome, kaip apie paslaugų kokybę pasiteiraujame. Norime susitvarkyti taip, kad darbuotojui būtų patogu dirbti, o klientui – priimti paslaugą. Norime būti vertinami kaip įmonė, kuri rūpinasi ir darbuotojais, ir klientais,“ – kalbėjo V. Guoga.

Raseinių rajono gyventojai šildysis tik ekologišku kuru Vienos didžiausių šalyje centralizuoto šildymo sąskaitų, dar prieš kelerius metus anaiptol nedžiugindavusios Raseinių rajono gyventojų, tapo istorija.

Milijoninės investicijos į pažangias technologijas ir šilumos trasų modernizavimą Raseinių šilumos tinklams leido iš esmės modernizuoti šilumos ūkį ir pasiekti užsibrėžtus strateginius tikslus. Šiandien įmonė patenka į pigiausių Lietuvos šilumos tiekėjų dešimtuką. Ėmėsi radikalių sprendimų

Raseinių šilumos tinklų direktorius Stanislovas Bartkus teigė, kad daugelį metų ir pačiai bendrovei, ir vartotojams nepalankias sąlygas diktavo objektyvios aplinkybės. Raseinių rajonas – vienas tų šalies regionų, kurių nepasiekia gamtinės dujos. „Iki 2004 metų įmonė šilumai gaminti naudojo tik mazutą.

Ilgainiui susidūrėme ne tik su komercinės kuro kainos, bet ir didėjančių sąnaudų taršos mokesčiams problema. Šios aplinkybės paskatino imtis radikalių sprendimų, pertvarkyti esamas technologijas renkantis pažangesnes ir deginti kurą, kuris yra ekologiškai švaresnis bei pigesnis – jo kaina buvo vidutiniškai 2–2,5 karto mažesnė nei mazuto“, – prisiminė įmonės vadovas S. Bartkus.

Pirmuoju žingsniu permainų link tapo 2004 metais Ariogaloje pastatytas 1,5 MW galingumo biokuro katilas. 2005 metais, patvirtinus šilumos ūkio plėtros planą, bendrovė ėmėsi iš esmės keisti senąsias technologijas. 2005–2006 metais pertvarkyta pagrindinė Raseinių katilinė, o 2007-aisiais pradėjo veikti 7 MW ir 3 MW galingumo biokuro katilai, kurie gyventojams užtikrino net trečdaliu mažesnes šildymo kainas.

Kurui – ne tik mediena

„Imdamiesi esminių pertvarkų šių metų rudenį Raseiniuose įdiegėme dar pažangesnes technologijas – įrengėme 5 MW galios biokuro katilą su kondensaciniu ekonomaizeriu, o Ariogaloje – 3 MW galingumo katilą. Iki tol šildymas Raseinių rajono gyventojams buvo kombinuotas, nors mazuto kiekis ir nebuvo labai reikšmingas: Raseiniuose – apie 30, o Ariogaloje – apie 20 proc. šilumos buvo gaminama iš šios rūšies kuro. O šiandien pagrindiniuose savo padaliniuose šilumos energiją jau 100

Naujai įrengtą 5 MW galios biokuro katilą Raseinių katilinėje ženklina virš pastatų iškilęs mažesnysis kaminas.

20

1

r 4N

.12

IS SN G L I /ŽV

Bendrovės „Varėnos šiluma“ kolektyvas.

R. Lebedzevičiaus nuotr.

Raseinių šilumos tinklų direktoriaus Stanislovo BARTKAUS teigimu, nepaisant išaugusios konkurencijos rinkoje, įmonė vartotojams gali pasiūlyti patrauklias kainas. proc. generuojame iš biokuro“, – rezultatus įvardijo Raseinių šilumos tinklų direktorius S. Bartkus. Šilumai gaminti įmonė turi galimybę naudoti ir smulkintą medieną, ir durpes. Anot Raseinių šilumos tinklų vadovo, diegiant pažangias technologijas ne tik statomi biokuro katilai, bet ir kompleksiškai įgyvendinami kiti darbai, pertvarkoma padalinių elektros sistema. Siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą, katilinėse taip pat buvo pastatyti galingi generatoriai.

Konkurencijos nesibaimina

Europos Sąjungos fondų lėšomis įmonė kartu sprendė ir problemas, susijusias su šilumos perdavimo technologijų efektyvumu. Nuo 2009-ųjų iki šių metų Raseinių šilumos tinklai įgyvendino šilumos trasų atnaujinimo projektus, kurių metu seni susidėvėję, didelių šilumos nuostolių atnešdavę vamzdžiai buvo keičiami naujais, pramoniniu būdu izoliuotais vamzdžiais.

Raseinių šilumos tinklų direktoriaus S. Bartkaus teigimu, vien šiemet rekonstruota beveik 2 kilometrai šilumos trasų ir iki šiandien atnaujinta jau apie 90 proc. turimų vamzdynų. „Rinkoje atsirandant nepriklausomiems šilumos gamintojams, įmonei juo labiau buvo svarbu užsitikrinti puikų konkurencingumą. Šiandien vartotojams galime pasiūlyti patrauklias kainas. Nuo gruodžio, palyginti su lapkričiu, mūsų šilumos kaina sumažėjo dar beveik 9 proc. Tad įdiegtos pažangiausios šiandienos technologijos ir atnaujintos šilumos trasos priartino įmonę prie 2005 metais užsibrėžtų strateginių tikslų iš brangiausiai šilumą tiekusių įmonių grupės pereiti į pigiausių paslaugų pardavėjų gretas“, – pasidžiaugė S. Bartkus.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

84

85 85 85

VANDENTVARKOS SEKTORIUJE –

pokyčių metai

G. Bartuškos nuotr.

„Vandentvarkos ūkiui 2014-ieji – esminių pokyčių metai“, – pripažino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. Vienas svarbiausių veiksnių – šįmet patvirtintas naujas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas.

Pasikeitimų nemažai

Naujuose įstatymo nuostatuose aiškiai apibrėžta vandens tiekėjų licencijavimo tvarka, įtvirtintas aplinkosaugos principas „teršėjas moka“ ir nuostatos dėl vandentvarkos įmonių stambinimo, taip pat – dėl atsiskaitymo už suteiktą paslaugą tvarkos. B. Miežutavičiaus tvirtinimu, nauja įstatymo redakcija – pažangi ir socialiai teisingesnė. Šiuo metu kaip tik peržiūrimi poįstatyminiai aktai, kurie labai aktualūs vandens tiekėjams: standartinės sutarties su paslaugos vartotojais sąlygos, atsiskaitymas su energetikos įmonėmis dėl šalto vandens tiekimo karštam vandeniui gaminti ir pan.

Vandens tiekėjai, anot B. Miežutavičiaus, džiaugiasi įstatyme aiškiai apibrėžtu sąnaudų susigrąžinimo principu, užtikrinsiančiu, kad vandentiekininkų patiriamos sąnaudos būtų įskaičiuotos į tiekiamo geriamojo vandens kainą, o ši – laiku peržiūrima.

Nors pagrindinis vandens tiekimo įmonių akcininkas – savivaldybės, tačiau, pripažino LVTA prezidentas, būtent jos pasikeitus ekonominėms šalies sąlygoms (pabrangus energijai, augant mokesčiams ir darbo užmokesčiui) ne visuomet suinteresuotos laiku peržiūrėti geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugos kainas. Tad ir situacijų, kai vandens tiekėjai ke-

lerius metus dirba nuostolingai, išvengti nepavyksta.

Nors paslaugos kainas ir ateityje tvirtins savivaldybės, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai suteikta teisė, jų nenustačius laiku, kainas pakoreguoti savarankiškai ir įpareigoti savivaldybę jas taikyti. Paslaugos bazinės kainos, kitaip nei iki šiol, siekiant išvengti įmonių nuostolių, bus peržiūrimos kasmet.

Viešojoje erdvėje pasigirdus nerimastingų kalbų apie vandentiekio ūkio privatizavimą, įstatyme įtvirtintas ir nuostatas, kad vandentvarkos įmonės Lietuvoje negali būti privatizuojamos.

Panaši praktika taikoma Skandinavijoje ir daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių.

Įmonių laukia stambinimas

Dar vienas vandens tiekėjų laukiantis pasikeitimas – įstatymu įtvirtintas vandentvarkos įmonių stambinimo procesas. Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 60 profesionalių geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, taip pat maždaug 300 mažų ne vandentvarkos veikla užsiimančių įmonių, kurios kai kuriose gyvenvietėse centralizuotai tiekia vandenį kartais vos keliasdešimčiai žmonių. Tokia situacija – sovietmečio palikimas, kai profesionaliai centralizuotai geriamasis vanduo tiektas ir nuotekos tvarkytos tik miestuose bei rajonų centruose. Kolūkinėse gyvenvietėse geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra buvo plėtojama chaotiškai.

Vandentiekininkams pasiūlytas ne vienas prievartinis įmonių stambinimo scenarijus, sujungiant miestų ir rajonų vandentvarkos bendroves. „Mūsų galva, be geranoriško savivaldybių sutarimo, paremto nauda to regiono gyventojams, tai padaryti sudėtinga ir vargu ar ekonomiškai

teisinga. Galiausiai savivaldybei priskirta prievolė rūpintis geriamojo vandens kokybe, todėl pačios savivaldybės turėtų apsispręsti, kaip valdyti įmones. Mūsų asociacijos pozicija tokia, kad efektyviausia ir teisingiausia šiuo metu, kad vienoje savivaldybėje liktų viena profesionali vandens tiekimo įmonė. Ir svarbiausia, kad įmonių stambinimas nedidintų paslaugų kainų ir netaptų našta paslaugos vartotojams“, – apibendrino LVTA vadovas.

Vandentiekininkų sąrašas trumpės?

Įstatymu geriamojo vandens tiekėjai įpareigoti gauti licenciją geriamajam vandeniui tiekti. B. Miežutavičius linkęs abejoti, ar neprofesionalūs vandens tiekėjai galėtų tokias licencijas gauti.

Asociacijos duomenimis, Lietuvoje yra maždaug 1800 gyvenviečių, kuriose vanduo tiekiamas centralizuotai. 1400 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas jau eksploatuoja vandentvarkos bendrovės. Tačiau dar maždaug 400 kaimų vandentiekio ūkiu rūpinasi neprofesionalai, čia nugyventas vandentvarkos ūkis dar laukia investicijų.

Asociacijos nariai viliasi, kad jų lūkesčiai bus išgirsti ir didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis bus skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai. Investuojant ES lėšas, neabejoja LVTA prezidentas, būtų galima iki galo išspręsti problemas, susijusias su kaimų vandentiekiais, taip pat išvengti galimo drastiško mokesčio už vandenį didinimo.

Kritiką laiko nepagrįsta

Pašnekovas pripažino, kad viešojoje erdvėje neretai pasigirsta abejonių investicijų į vandentiekio tinklų ir nuotekų tinklų plėtrą tikslingumu.

B. Miežutavičiaus teigimu, asociacijos pozicija aiški – vandens tiekėjai vadovavosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija, kurioje buvo numatyta, kad centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos iki 2015-ųjų turi būti prieinamos 95 proc. visų šalies gyventojų. „Į šalies vandentvarkos ir nuotekų ūkį pastaruosius penkerius metus investuota daug lėšų.

Tiesti nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai, statytos mažos nuotekų valyklos, rekonstruotos veikiančios. Darbai padaryti labai dideli. Iššūkių priėmus Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymą bus daug, bet jie realūs, ekonomiškai pagrindžiami. Mes perimame nugyventą vandentvarkos ūkį, plečiame savo paslaugas, modernizuojame valyklas ir diegiame naujas dumblo tvarkymo technologijas“, – kalbėjo LVTA prezidentas.

Prieš kelerius metus kai kuriuose Lietuvos miestuose sunkiai išsprendžiama atrodė nuotekų dumblo laikymo problema. Šiuo metu, anot pašnekovo, aktualiausias klausimas – tolesnis perdirbto dumblo naudojimas. Tad asociacijos kitų metų prioritetų sąraše – diskusijos su atsakingomis institucijomis, kad būtų priimtas galutinis sprendimas dėl perdirbto dumblo naudojimo.

KRAŠTAS

87 87

UTENOS KRAŠTO PLANAI aiškūs, tikslas – juos įgyvendinti Utenos apskritis garsėja gražiais kraštovaizdžiais, ežerais, turistų lankytinomis vietomis. Krašto vardas asocijuojasi ir su pramone, pirmiausia – su aludariais. Tačiau žvelgiant į apskrities savivaldybes tik Utenos ir Anykščių rajonų gali pasigirti didesnėmis pramonės įmonėmis. Kitose savivaldybėse didelių pramonės bendrovių mažai.

Utenos apskritis pagal gyventojų skaičių priskiriama prie mažesnių. Šiais metais čia gyveno 142,6 tūkst. gyventojų, ir jų skaičius kasmet mažėja. Antai 2013 metais apskrityje gyveno 145,7 tūkst. gyventojų, 2012 metais – 149 tūkst. Didžiausias pagal gyventojų skaičių yra Utenos rajonas – jame šiais metais gyveno daugiau kaip 41 tūkst. žmonių.

2013 metais Utenos apskrityje buvo 58,9 tūkst. užimtųjų gyventojų. Daugiausia jų Utenos apskrityje dirbo paslaugų (31,8 tūkst.) ir pramonės (13 tūkst.) srityse. Nedarbo lygis 2013 metais Utenos apskrityje sudarė 19,8 proc. ir buvo 3,2 procentinio punkto mažesnis nei 2012-aisiais.

2012 metais Utenos apskrities bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 3,64 mlrd. litų ir sudarė 3,2 proc. viso šalies BVP. Vienam apskrities gyventojui teko 24,7 tūkst. litų BVP. Daugiausia bendrosios pridėtinės vertės sukurta pramonės sektoriuje (34,1 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto bei saugojimo, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje (22,2 proc.).

2013 metais Utenos regione veikė 2833 ūkio subjektai, palyginti su 2012 metais jų padidėjo 1,07 proc. Daugiausia ūkio subjektų registruota Utenos ir Anykščių rajonų bei Visagino savivaldybėse.

Utenos regiono automobilių kelių infrastruktūra yra neblogai išplėtota, ją artimiausiu metu planuojama atnaujinti tiesiant magistralę Vilnius–Utena. Projektą planuojama įgyvendinti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo principu. Geležinkelių infrastruktūra Utenos regione sena ir menkai išnaudojama.

Pastaraisiais metais Utenos regiono turizmo informacijos centruose apsilanko apie 30 tūkst. turistų kasmet. Daugiausia jų sulaukia Utenos ir Zarasų turizmo informacijos centrai.

Anykščių, Utenos ir Molėtų turizmo informacijos centrus daugiau aplanko Lietuvos turistai, o Ignalinos ir Zarasų rajonuose didesnė jų dalis užsuka iš užsienio.

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ šiais metais baigia straipsnių ciklą „Kraštas“. Šis projektas buvo skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte buvo pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos.

Straipsnių ciklas rengtas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateikė vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus.

Šiame numeryje pateikiama informacija apie Utenos apskrities savivaldybes. „Statyba ir architektūra“ ir kitais metais skirs dėmesio regionų plėtrai, regionuose įgyvendinamiems bei planuojamiems projektams.

Utenos regionas garsėja ir kaimo turizmo sodybų skaičiumi.

2012 metais jų buvo apie 180, ir tai sudarė bemaž trečdalį visų šalies kaimo turizmo sodybų. Viešbučių skaičiumi kraštas pasigirti negali – čia jų yra vos 5 proc. visų šalies viešbučių. Tikimasi, kad jų skaičius artimiausiu metu išaugs. Mat Ignalina puoselėja planus atidaryti SPA kompleksą ir įtvirtinti kurortinio miesto statusą. Labai reikalingas viešbutis ir Zarasuose. Čia rengiamas Zaraso salos plėtros projektas, jame planuojama ir viešbučio statyba.

Utenos regiono plėtra numatyta ir 2014–2020 metų plane. Išskirti keli prioritetai: didinti teritorinę sanglaudą regione, gerinti integralią ekonomiką ir gyvenimo kokybę.

Pirmajam prioritetui įgyvendinti numatyta kompleksiškai atnaujinti savivaldybių centrų ir kitokią viešąją infrastruktūrą: teritorijas prie gyvenamųjų namų (automobilių stovėjimo aikšteles, vaikų žaidimų aikšteles, šaligatvius, pėsčiųjų takus bei požemines komunikacijas), poilsiui skirtas teritorijas (aikštes miestuose, parkus ir skverus, pėsčiųjų bei dviračių takus, panaudojant mažosios architektūros elementus), apleistas teritorijas.

Nemažą dėmesį planuojama skirti susisiekimo infrastruktūrai gerinti: įrengti reikiamus aplinkkelius ir jungtis su transporto koridoriais, plėtoti aplinką tausojančią bei eismo saugą didinančią infrastruktūrą, pėsčiųjų, dviračių takus.

Pagal prioritetą „Integrali ekonomika“ pirmiausia dėmesys bus skiriamas turizmo paslaugų infrastruktūrai plėtoti. Plėtros plane numatyti uždaviniai rekonstruoti esamą ir plėtoti naują turizmo bei sporto infrastruktūrą: slidinėjimo trasas, dviračių takus, apžvalgos aikšteles, vandens parkus, pažintinius pėsčiųjų takus, aktyvaus poilsio parkus. Taip pat planuojama įrengti daugiau kempingų ir rekreacinių zonų ežerų pakrantėse. Be abejonės, Utenos krašte ateityje turės atsirasti ir daugiau sveikatingumo centrų.

Darniai naudoti išteklius – dar vienas uždavinys, numatytas ateities planuose. Jį įgyvendinant daugiau dėmesio bus skiriama tvarioms šilumos energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir atliekų tvarkymo sistemoms kurti.

Siekiant skatinti investicijas, Utenos apskrityje bus plečiama konsultacinė ir informacinė verslo sistema, plėtojamos pramonei skirtos teritorijos, kuriama palanki aplinka vidaus ir užsienio investuotojams.

Siekiant geresnės gyvenimo kokybės, Utenos regione planuojama modernizuoti švietimo infrastruktūrą, plėtoti ir modernizuoti pirminės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą, plėtoti kultūros paslaugas, infrastruktūrą, gerinti bendruomenių bei nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygas.

89 89

8888

UTENAI GALIMA

pavydėti optimizmo

Utenos rajonas galėtų būti pavyzdys daugeliui šalies savivaldybių. Antai keli faktai: pati Utena – pramonės miestas, tačiau gauna europinį apdovanojimą už parkų puoselėjimą, Utenos rajono meras pripažintas geriausiu praėjusių metų šalies meru, tarptautiniame bendruomenių konkurse Utenos rajono savivaldybė pelnė aukso apdovanojimą, o praėjusiais metais socialinis projektas „Laimės barometras“ parodė, kad Utena yra laimingiausias miestas Lietuvoje.

Pramonės plėtrai trūksta sklypų

Šių metų pradžioje Utenos rajono savivaldybė patvirtino strateginį 2014–2016 metų veiklos planą. Jame numatyti trys prioritetai: konkurencinga vietos ekonomika, žmogiškųjų išteklių plėtra ir gyvenimo kokybės užtikrinimas bei moderni infrastruktūra ir darni aplinka. „Planavimo dokumentai yra labai svarbūs, ir tam skiriame didelį dėmesį. Iki 2001 metų tokių beveik nebuvo, bet kai į tai susitelkėme, rezultatą gavome greitai.

Tinkamai parengti planavimo dokumentai leido pradėti daugelį projektų kur kas anksčiau, negu tai padarė kitos savivaldybės“, – sakė Utenos rajono meras Alvydas Katinas.

Vertinant tiesiogines užsienio investicijas, Utenos rajonas nėra tarp lyderių Lietuvoje. Meras A. Katinas šiuo klausimu įžvelgia anksčiau padarytų klaidų padarinius. Anot jo, didžiausia problema yra tai, kad valdžia negali pasiūlyti investuotojams žemės sklypų. Prieš keliolika metų vykęs privatizavimo vajus nepaliko laisvų plotų – industriniam parkui, turėjusiam tapti investicijų traukos objektu, numatytas plotas virto privačia nuosavybe. „Procesas buvo chaotiškas. Mūsų miestas garsėja pramone, tačiau jos plėtrai galimybių nedaug. Antai kadaise šalia mėsos perdirbimo kombinato pramonės plėtrai numatytos zonos buvo paženklintos kaip gyvenamosios paskirties. Privatizavę sklypus žmonės juose pasistatė gyvenamuosius namus. Nežinau, kam tai buvo naudinga, bet tokia pozicija yra trumparegiška.

Dabar sulaukiame ne vieno užsienio investuotojo, bet negalime pasiūlyti jų poreikius tenkinančių žemės sklypų“, – apgailestavo A. Katinas.

Naujausias pavyzdys – amerikiečių kompanija buvo pasiryžusi investuoti bemaž 400 mln. litų ir sukurti kelis šimtus naujų darbo vietų. Jai reikėjo tik tinkamos vietos su atitinkama infrastruktūra gamyklai statyti. Mero nusivylimui tiesiog nebuvo galimybių investuotojams pasiūlyti reikiamo ploto sklypą. „Mes galime sukurti geras sąlygas investuotojams – greitai suderinti reikiamus dokumentus, suteikti mokesčių lengvatas. Tačiau neturime šalia miesto pramonės parko, nes nėra valstybinės žemės. Jeigu kam prireikia vienoje vietoje bent dešimties hektarų sklypo, galime pasiūlyti nebent ieškoti privačių sklypų“, – piktinosi meras dėl anksčiau neapgalvoto miesto planavimo.

Utenoje veikia verslo informacijos centras, neseniai atšventęs dešimtmetį. Rajono vadovas pasidžiaugė jo veiklumu ir teigė, kad aktyvūs žmonės verslu užsiimti gali net visiškai neturėdami pinigų. Pradėti verslą skatina ir Utenos rajono savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo programa, suteikianti galimybę smulkiojo bei vidutinio verslo subjektams kurtis ir plėstis, gerinanti verslo aplinką, skatinanti užimtumą, investicijų pritraukimą. Programoje numatyta, kad savivaldybė su tam tikromis išlygomis gali kompensuoti iki 80 proc. su įmonės steigimu susijusių išlaidų, iki 50 proc. bankui mokamų palūkanų, iki 300 litų per mėnesį patalpų nuomos išlaidų, finansuoti priemonių įsigijimą naujoms darbo vietoms kurti. Verslumo lygis Utenos rajono savivaldybėje 2013 metais padidėjo 4,5 proc.

Užsieniečiai siūlosi būti partneriais

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Geografinė Utenos rajono padėtis ir turima infrastruktūra – tikrai išskirtinės. Tačiau ne vien tai lemia užsienio investuotojų susidomėjimą kraštu. Tarptautiniai apdovanojimai skatina gerus atgarsius ir suinteresuotumą.

Meras A. Katinas teigė, kad po tarptautinio pripažinimo sulaukta ne vieno kitų šalių miestų vadovų siūlymo tapti partneriais, bičiuliautis.

Vienas prestižiškiausių apdovanojimų, kuris buvo šiemet įteiktas Utenos rajono savivaldybei – aukščiausias Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“. Jis gautas už miesto parkų kūrimą, tvarkymą, žaliųjų miesto erdvių pritaikymą visuomenės poreikiams. Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ yra viena priemonių, prisidedančių prie Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo. Šiuo apdovanojimu siekiama

Utenos rajono meras Alvydas KATINAS džiaugiasi, kad gražiai tvarkomas miestas sulaukia ir tarptautinio pripažinimo. skatinti domėjimąsi kraštovaizdžiu ir išryškinti pavyzdinius valstybių veiksmus jį saugant, puoselėjant.

Utenos rajono savivaldybei šis apdovanojimas – ne pimasis. Prieš kelerius metus ji įvertinta už geriausią šalyje Europos Sąjungos (ES) paramos naudojimą, pernai gautas apdovanojimas už geriausiai tvarkomą šilumos ūkį. 2013 metais taip pat pelnytas vienas svarbiausių apdovanojimų: tarptautiniame bendruomenių konkurse „The LivCom Awards“, vykusiame Kinijoje, Utenos rajono savivaldybė gavo aukso įvertinimą. Tų pačių metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais socialinis projektas „Laimės barometras“ Uteną pripažino laimingiausiu miestu Lietuvoje. „Patys uteniškiai įvertino mūsų pastangas siekiant, kad mieste būtų gera gyventi. Balsuodami socialiniuose tinkluose jie parodė, kad džiaugiasi gyvendami mūsų krašte.

Uteniškiai taip pat geriausiai žino ir ES projektų svarbą, nes jų įgyvendinome tikrai daug – tai padėjo pagerinti inžinerinę bei susisiekimo infrastruktūrą, sutvarkyti viešąsias erdves. Jau nebekyla diskusijų, ar atsiperka investicijos į gyvenimo kokybę, nes tai akivaizdu“, – kalbėjo A. Katinas.

Reikšmingiausi projektai

Krašuonos upės krantinių sutvarkymo miesto centre ir Gedimino bei Žalgirio gatvių sutvarkymo projektas. Rekonstruotos Gedimino ir Žalgirio pėsčiųjų gatvių atkarpos, įrengti pėsčiųjų, dviračių takai, pastatyti du pėsčiųjų tiltai, atlikta laiptų rekonstrukcija, įrengta aikštelė prie šaltinio, atlikta elektros tinklų rekonstrukcija, įrengtas takų apšvietimas, pastatyti suoliukai, šiukšliadėžės, sutvarkyti želdynai, aplinka pritaikyta žmonėms su negalia.

Utenio aikštės pastatų fasadų ir viešųjų erdvių sutvarkymo projektas. Įgyvendinus šį projektą bendras Utenio aikštės vaizdas visiškai pasikeitė. Atnaujinti dar prieškario metais statytų Utenio aikštės pastatų fasadai, pakeistos trijų pastatų šlaitinių stogų dangos, atlikti balkonų remonto darbai. Remontuojant namų fasadus pakeista dalis langų ir durų, lauko palangės, lietvamzdžiai, o pastatuose, kuriuose buvo keičiamos stogo dangos, įrengti sniego gaudytuvai, pasirūpinta keturių pastatų apšvietimu. Utenio aikštę puošia fotodinaminis fontanas su apšvietimu.

Miesto sodo sutvarkymo projektas. Kompleksiškai sutvarkytas Miesto sodas (apie 3 hektarų ploto) dabar puošia Utenos centrą. Vaikštinėjant sodo pėsčiųjų takais galima pasigrožėti išpuoselėta augmenija ir dviejų upelių – Krašuonos bei Vyžuonos – santaka. Sutvarkytas Miesto sodas tapo

9090

EKSPERTO ŽVILGSNIS

riedslidžių trasa, žiemą virstanti slidinėjimo trasa, kuria gali didžiuotis žiemos sporto entuziastai.

Utenio stadiono rekonstrukcijos projektas. Utenio stadionas, užimantis 6,85 hektaro teritoriją, yra pagrindinis atvirųjų erdvių aktyvaus poilsio ir sporto aikštynas Utenoje. Po rekonstrukcijos stadionas atitinka tarptautinius Lengvosios atletikos federacijos standartus ir Lietuvos futbolo federacijos pirmosios lygos licencijavimo reikalavimus. Stadionas yra atviras ne tik profesionaliems sportininkams, Utenos daugiafunkcio sporto centro auklėtiniams, bet ir mėgėjams – jo erdvėmis, treniruokliais, vaikų žaidimų aikštele, jaunimo sporto kompleksu gali naudotis visi aktyviai laisvalaikį norintys leisti uteniškiai.

jaunimo susibūrimo, mamų, vaikučių ir senjorų pasivaikščiojimo, poilsio vieta. Čia vyksta kultūriniai ir pramoginiai renginiai, minimos įvairios šventės.

Dauniškio ežero pakrančių zonos kompleksinis sutvarkymas. Dauniškio parkas yra Utenos miesto centre.

Parko plotas kartu su ežeru siekia 29 hektarus. Sutvarkyta Dauniškio ežero aplinka leido išnaudoti visus gamtinės aplinkos teikiamus privalumus ir sukurti poilsio erdvę aplink visą ežerą. Parko erdvės suformuotos taip, kad džiugintų Utenos gyventojų ir miesto svečių širdis: teritorija apšviesta, įrengti suoleliai, kruopščiai prižiūrimi įvairūs želdiniai bei vejos. Parko pušyne galima pasigrožėti žydinčiais rododendrais, nutiestais takais pasivaikščioti aplink visą ežerą, o jo pakrantes apžvelgti ir nuo pontoninio liepto. Mažuosius uteniškius parke traukia spalvingi žaidimų įrenginiai, vyresniuosius – tinklinio aikštelė. Dauniškio parke vyksta muzikos, vasaros kino, tarminės poezijos ir dainų vakarai, koncertai, kiti renginiai.

Vyžuonos parko kompleksinis sutvarkymas. Uteniškių pamėgtas Vyžuonos parkas – didžiausias parkas Utenoje, užimantis 35 hektarus. Jis pavadintas per šią vietą tekančios upės vardu. Nuo kitų miesto parkų jis skiriasi teritorijos pritaikymu sportui. Ne tik uteniškius, bet ir miesto svečius vilioja čia įrengta 2,5 kilometro ilgio riedučių, dviračių,

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Utenos daugiafunkcio sporto komplekso statybos. Tai vienas brangiausių projektų Utenoje, kainavęs daugiau kaip 37 mln. litų. Komplekse įrengtos dvi salės. Viena jų skirta treniruotėms, joje nėra žiūrovų tribūnų. Kita salė – su tribūnomis, talpinančiomis 1800 žiūrovų. Dalis kėdžių yra sustumiamos – tai leidžia padidinti aikštę iki rankinio varžyboms reikalingo dydžio erdvės. Tokiame dviejų salių komplekse patogu rengti ne tik rankinio ar krepšinio, bet ir kitų sporto šakų varžybas, taip pat pramoginius renginius, koncertus.

Termofikacinės elektrinės statyba. Į šį projektą investuota 31 mln. litų. Investicijos leido centralizuotai tiekiamą šilumą gaminti naudojant tik biokurą, atsisakyta brangių gamtinių dujų. Dėl to Utena yra miestas, kuriame centralizuotai tiekiama šiluma – pigiausia Lietuvoje.

KASMET RODIKLIAI GERĖJA Naujausiame 2014 metų Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Utenos rajonas pasiekė iki šiol geriausią rezultatą ir užėmė 9 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities vertinimas viršijo šalies vidurkį (34,4 balo) ir siekė 44,2 balo (iš 100 galimų). Tai rodo, kad investicinė situacija Utenos rajone yra geresnė nei vidutiniškai šalyje.

Pagal didžiąją dalį investicinės aplinkos rodiklių savivaldybė buvo arti šalies vidutinių, o veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, buvo šiek tiek didesnis nei savivaldybių vidurkis (20) – 21,5. Šis skaičius auga kasmet, taip parodydamas gerėjančią situaciją savivaldybėje. Palyginti su ankstesniais metais, gerokai padaugėjo materialinių ir tiesioginių užsienio investicijų – atitinkamai 17 ir 21 proc. Pagal abu rodiklius savivaldybė lenkia šalies rajonų vidurkį.

Utenos rajone nuolat pritraukiamos investicijos net ir taikant maksimalų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą – 1 proc., o Lietuvos rajonų vidurkis – 0,74 proc. Žemės mokesčio tarifai Utenos rajone irgi yra aukštesni nei vidutiniai šalyje, tačiau savivaldybėje netaikomas maksimalus 4 proc. tarifas.

Utena, rajono centras, yra strategiškai patogioje vietoje: per miestą eina automagistralė, jungianti Varšuvą su Sankt Peterburgu, taip pat palyginti nedideli atstumai iki didesnių miestų – Vilniaus ir Panevėžio. Utena istoriškai yra pramonės miestas, kuris gali pasigirti išplėtota inžinerine infrastruktūra, kuri, deja, nėra pakankamai eksploatuojama. Pritraukti investuotojų padėtų mažesni mokesčiai ir geresnė komunikacija, susijusi su jau veikiančiomis verslo rūšimis savivaldybėje.

Utenos rajono Vyžuonų, Tauragnų, Sudeikių, Užpalių miesteliuose ir Utenos mieste įgyvendintas ES struktūrinių fondų lėšomis remiamas projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Utenos rajone (Sudeikiuose, Tauragnuose, Utenoje, Užpaliuose, Vyžuonose)“. Projekto vertė – per 38 mln. litų. Miesteliuose ir Utenos mieste nutiesti vandentiekio bei nuotekų tinklai, pastatytos buitinių nuotekų siurblinės ir jų priežiūros aikštelės. Gyventojai dabar gali džiaugtis visiškai kitokia gyvenimo kokybe. Šiandien Utenos rajono savivaldybės siekiamybė – sutvarkyti daugiabučių namų kvartalų teritorijas taip, kaip yra sutvarkytos viešosios Utenos erdvės. Tai platus savivaldybės užmojis, pareikalausiantis daug pastangų, daug pinigų ir gyventojų pritarimo. Kvartalų sutvarkymas ir daugiabučių namų renovacija – glaudžiai susiję dalykai. Tad Utenos rajono savivaldybės prioritetas – šiuodu ypač svarbius darbus atlikti kartu.

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

KONCENTRACIJA – Į ESAMŲ ĮMONIŲ PLĖTRĄ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Utena – nuo seno pramonės kraštas. Tik šiuo metu susiduriama su problema, kad pačiame mieste ir šalia jo nėra laisvų plotų pramonei plėstis. Rajono valdžia apgailestauja, kad atvykusiems potencialiems investuotojams dažniausiai neturi ką pasiūlyti, ypač jeigu šie pageidaujama didesnių sklypų. Nors savivaldybė yra deramai parengusi teisės aktus, reikalingus investuotojams pritraukti, investicijų į pramonę sunku tikėtis būtent dėl sklypų trūkumo.

Bene vienintelė išeitis iš šios padėties – sutarusi su potencialiu investuotoju savivaldybė turėtų kalbėtis su ūkininkais dėl žemės pirkimo, keisti jos paskirtį. Šiems procesams reikia nemažai laiko, todėl investuotojai ne visuomet sutinka laukti.

Utena, kaip ir daugelis kitų miestų, susiduria su emigracijos problema. Steigiantis naujai didesnei įmonei gali kilti problemų, susijusių su darbuotojų paieška. Vis dėlto yra nemažai jaunų žmonių, kurie dirba Vilniuje, tačiau gyvena Utenoje.

Potencialo Utenos mieste yra: gera geografinė padėtis, išplėtota susisiekimo infrastruktūra, kurortinė zona šalimais. Bet pats miestas daugiau apsiriboja esamų įmonių plėtra nei naujų steigimu. Kai kurioms bendrovėms vertėtų susirūpinti saviverte, pernelyg nenupiginti savo produkcijos ar paslaugų. Gyventojų užmokesčio rodiklis Utenos rajone irgi yra mažesnis nei kituose regionuose. Tačiau reikia įvertinti, kad Utenoje yra ir šešėlinės ekonomikos, ypač dėl specifinio prekybos dėvėtais automobiliais verslo išsiplėtojimo.

Rajono vadovus, ypač merą, reikia pagirti už veiklumą. Atvykusiems verslo atstovams jis tikrai skiria reikiamą dėmesį. Tačiau ir merui derėtų pamąstyti apie savo retoriką ir sakyti ne „šito negaliu padaryti, nes“, bet „mes tai padarysime“. Būtina ir tiksliai nusimatyti ateities siekius.

„UTENOS VANDENYS“: SUNKUMAI PLĖTROS NESTABDO Bendrovės „Utenos vandenys“ eksploatuojamas vandentvarkos ūkis nemažas: 31 vandenvietė, 82 gręžiniai, 309,8 kilometro vandentiekio tinklų, 167,5 kilometro nuotekų tinklų, 33 nuotekų siurblinės, 11 nuotekų valymo įrenginių, 27 vandens gerinimo įrenginiai. Keturis dešimtmečius skaičiuojanti bendrovė savo darbe vadovaujasi principu – užtikrinti vartotojams patikimas ir kokybiškas vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugas mažiausiomis išlaidomis ir darant mažiausią poveikį aplinkai.

Viena opiausių problemų, su kuria susiduria bendrovė – nuotekų dumblo tvarkymas. 2014 metais Utenos miesto nuotekų valykloje susidarė 12,86 tūkst. tonų dumblo. Bendrovės darbuotojai kol kas priversti ieškoti ūkininkų, sutinkančių panaudoti jį savo laukams tręšti. Tokiems ūkininkams įmonė savo lėšomis dumblą nuveža į laukus. „Dumblo išvežimas šiandien – brangi ir daug rūpesčių kelianti paslauga, nes transportavimo atstumai didėja, senai technikai remontuoti reikia vis daugiau lėšų, be to, būtina atstatyti kelius, kuriais buvo vežamas dumblas, kyla gyventojų nepasitenkinimas dumblo skleidžiamu kvapu“, – paaiškino „Utenos vandenų“ gamybos direktoriaus pavaduotoja dr. Giedrė Vabolienė.

Pastaruoju metu Lietuvoje pradėta svarstyti galimybė, o užsienyje jau įdiegtos ir sėkmingai veikia pažangios technologinės dumblo utilizavimo iki galutinio produkto schemos, tokios kaip decentralizuotas nuotekų dumblo džiovinimo derinys su deginimu, gautą energiją panaudojant dumblui džiovinti.

Praktika rodo, kad tokiu būdu galima pasiekti teigiamą energijos, išgaunamos iš dumblo, balansą, jį utilizuojant be papildomo energijos šaltinio. Tai gerokai sumažina gana dideles dumblo džiovinimo įrenginių eksploatavimo sąnaudas, su kuriomis jau dabar susiduria didieji Lietuvos miestai, kuriuose pastatyti dumblo džiovinimo įrenginiai. „Atlikę Utenos miesto nuotekų dumblo apdorojimo įrenginių technologijos pagrindimo studiją, rinkos produktų šioje srityje analizę, manome, kad technologinė dumblo utilizavimo iki galutinio produkto schema, kai energija, gaunama deginant dumblą, panaudojama dumblui džiovinti, atsižvelgiant į technologinius, ekonominius, teisinius bei aplinkosaugos aspektus, yra naudingiausia galutinio dumblo apdorojimo alternatyva Utenoje. Šiuo metu įmonė ieško galimybių įgyvendinti šį projektą ir tikisi finansavimo 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšomis,“ – pasakojo dr. G. Vabolienė. Šis projektas, pašnekovės teigimu, labai svarbus Utenos regionui, nes dumblo įrenginiuose Utenoje būtų apdorojamas ir Anykščių bei Molėtų nuotekų valyklose susidarantis dumblas.

Pastarąjį dešimtmetį vienas svarbiausių bendrovės „Utenos vandenys“ tikslų ir uždavinių – vandentiekio bei nuotekų plė-

1 20

18 metų patirtį statybų sektoriuje sukaupusios bendrovės „Vidista“ patikimumą ir profesionalumą įrodo ne tik įgyvendintų projektų gausa, bet ir jų geografija. Profesionalios komandos atliekami statybos, apdailos ar rekonstrukcijos darbai jau seniai neapsiriboja tik Utenos apskritimi. Įmonė du kartus pelnė konkurso „Utenos verslo nominacijos“ apdovanojimą, o jos direktorė Vida Maišėnienė, statybų sektoriuje iš viso dirbanti 36 metus, 2008 metais Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų asociacijos paskelbta Lietuvos metų verslininke.

Bendrovės „Vidista“ vadovė pripažįsta – konkuruoti statybų sektoriuje, tradiciškai laikomame vyrišku verslu, nėra lengva, tenka įdėti daugiau pastangų ir darbo. Susidurti su kita statybų bendrove, kuriai vadovautų moteris, patikino pašnekovė, jai taip pat neteko. Įmonės „Vidista“ veiklos pradžia nebuvusi lengva, mat verslą teko pradėti nuo nulio. Vis dėlto ryžto ir noro suktis statybų versle, anot V. Maišėnienės, nei anuomet, nei dabar nestinga. Vienas pirmųjų „Vidistos“ įgyvendintų projektų – 1998 metais pastatytas didmeninės prekybos, distribucijos ir logistikos įmonės „Sanitex“ Utenos filialas. Šiandien bendrovė „Vidista“ – atestuota įmonė, turinti teisę atlikti ypatingųjų statinių ir statinio dalies statybos bei kultūros paveldo objektų tvarkybos darbus.

Vienas išskirtinių paveldo objektų sąraše – po gaisro per trumpą laiką atstatyta Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia.

Taip pat atlikti Kvietkų bažnyčios, bankų Utenoje ir Biržuose, įsikūrusių istoriniuose pastatuose, rekonstrukcijos darbai. Įmonės nuveiktų darbų sąraše – ir rekonstruoti Dusetų bei Sirvėtos regioninių parkų direkcijos administracijos pastatai, Dusetų kultūros namai, kalbininko Kazimiero Būgos muziejus.

Utenos miestą puošia rekonstruotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pastatas, renovuota Utenos kolegija, taip pat Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei bendrovės TEO LT Klientų aptarnavimo skyriaus pastatai.

2012 metais Utenos centre pastatytas „Snoro“ banko Utenos filialo pastatas. Tuo metu projektas nebuvo užbaigtas, tačiau pasikeitus pastato savininkams tikimasi darbus baigti iki galo.

Įmonės „Vidista“ direktorė Vida MAIŠĖNIENĖ. Šiuo metu bene didžiausias bendrovės įgyvendinamas projektas – infrastruktūros sukūrimo darbai Zaraso ežero Didžiojoje saloje. Projekto metu bus atnaujintas pagrindinis Zarasų miesto paplūdimys, vandens turizmo centro pastate planuojama įrengti kavinę, vandens pramogų įrangos nuomos punktą, valčių prieplauką, teniso, krepšinio aikšteles. Darbai verda ir Utenos muzikos mokykloje – čia atliekama pastato rekonstrukcija. Per rekordiškai trumpą laiką atlikti fasado ir stogo šiltinimo, vidaus šildymo sistemos įrengimo darbai.

Vis labiau įsibėgėja ir būsimojo Utenos menų inkubatoriaus, kuris įsikurs kadaise veikusio kino teatro „Taurapilis“ pastate, statybos darbai.

V. Maišėnienė pasakojo nesibaiminanti neišvengiamų permainų, kantriai priimanti iššūkius ir ateitį vertinanti optimistiškai. „Norint išsikovoti vietą po saule reikia daug ir kantriai dirbti, mėgti savo darbą, tikėti tuo, ką darai“, – pabrėžė įmonės vadovė.

Utenos muzikos mokykla.

TAS AŠ R /K

.12

r 4N

tros projektų įgyvendinimas ir vartotojų prijungimas prie naujai pastatytų tinklų.

Pirmiausia šios infrastruktūros plėtra buvo pradėta Utenos mieste. Centrinėje miesto dalyje ne visur buvo galimybė centralizuotai aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu ir surinkti nuotekas. Projektu „Neries baseino investicinės programos I etapas“ (Zarasų, Visagino, Utenos, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Švenčionių savivaldybėse), kurio vertė – 42,408 mln. litų, Utenos mieste 2008–2010 metais buvo nutiesta 27,4 kilometro vandentiekio ir 38,9 kilometro nuotekų tinklų, rekonstruota nuotekų valykla.

Kitu etapu plėtra pasiekė Utenos priemiesčius. Vadovaujantis 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, 2011-aisiais įgyvendintas projektas „Vandentiekio ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Utenos rajone“. Šiuo projektu paklota 15,6 kilometro vandentiekio ir 17 kilometrų nuotekų tinklų Utenos priemiesčio Joneliškių, Klovinių, Mockėnų, Nemeikščių, Vyžuonėlių kaimuose ir abiejose kelio Utena–Kaunas pusėse suformuotose naujose Pavasario, Pelkių, Sakalų, Šaltinių gatvėse.

Kad vandentiekio ir nuotekų tvarkymo paslaugomis galėtų naudotis kuo daugiau kaimo gyventojų, sumažėtų atskirtis tarp miesto ir kaimo, šiuo metu pagal tą pačią ES Sanglaudos skatinimo veiksmų programą baigiamas įgyvendinti projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Utenos rajone (Tauragnuose, Utenoje, Sudeikiuose, Užpaliuose, Vyžuonose)“.

Pastarąjį dešimtmetį vandentvarkos infrastruktūra tapo aktuali ir soduose, esančiuose Utenos mieste. Šiuo metu vandentvarkos infrastruktūra plečiama Draugystės, Jovaro ir Šilelio sodų bendrijose Utenos mieste. Tai projekto „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Utenos rajone (Tauragnuose, Utenoje, Sudeikiuose, Užpaliuose, Vyžuonose)“ dalis. Šiuo metu nutiesta apie 90 kilometrų vandentiekio ir nuotekų tinklų, pastatyta 21 nuotekų siurblinė, nuotekų valyklos Sudeikiuose, Tauragnuose, Vyžuonose bei Užpaliuose, atliekami jų paleidimo ir derinimo darbai. 2330 gyventojų turės galimybę prisijungti prie naujos infrastruktūros. Projekto vertė – daugiau kaip 40 mln. litų.

Nors problemų ir rūpesčių netrūksta, įmonė ir toliau tęs vandentiekio bei nuotekų infrastruktūros plėtrą pagal investicinius projektus, sieks naujų ES fondų paramos lėšų vandentvarkos ūkio plėtrai, renovacijai, dumblui tvarkyti. Šiuo metu ruošiantis 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiui, svarstomi prioritetai, kuriais remiantis bus atrenkami finansuojami projektai.

Nuo skirtų lėšų priklausys ir įmonės investicijų mastai.

„VIDISTOS“ STIPRYBĖ – LAIKU IR KOKYBIŠKAI ATLIKTI DARBAI

Sirvėtos regioninio parko direkcijos administracijos pastatas.

Zaraso ežero Didžioji sala 2014-ųjų kovo mėnesį.

93 93 93

SA 2014 Nr. 12 / reklama

9292

95 95

9494 stažuočių metu, parengta metodinė medžiaga anglų kalba, įsigyta nauja programinė bei mokomoji įranga, literatūra užsienio (anglų) kalba. „Minėti projektai svarbūs tuo, kad studijų programos dėstomos naujoviškai. Gana ilgą laiką buvome vienintelė aukštoji mokykla, turinti tiek daug pritaikytų programų dėstyti probleminiu lygmeniu. Kadangi situacija labai greitai keičiasi ir pasaulis tampa vis atviresnis, esame pasiruošę priimti studentus iš užsienio. Šiuo metu kolegijoje jau turime studentų iš Latvijos, Pietų Korėjos, Nepalo, Nigerijos, Ukrainos ir kitų šalių“, – pasakojo G. Bužinskas.

Kolegija teikia ir neformaliojo švietimo paslaugas įvairioms tikslinėms gyventojų grupėms. Geriausias pavyzdys – įgyvendintas projektas „Kompiuterinio raštingumo įgūdžių ugdymas Pietryčių, Vidurio ir Šiaurės Rytų Lietuvos regionuose“, skirtas ne tik Utenos regiono gyventojams, bet ir didesnei Lietuvos daliai. Tai vienas išskirtinių projektų, ypatingas įspūdingu dalyvių skaičiumi – buvo apmokyti 5 tūkst. įvairių socialinių grupių Lietuvos gyventojų. Daugiau kaip pusė dalyvių buvo vyresni nei 40 metų ir gyvenantys kaimiškosiose teritorijose.

Skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas

UTENOS KOLEGIJOS

Dovilė JONELIŪNIENĖ

studentai ruošiami konkurencingai rinkai

Rengiant studijų programas ir specialistus būtina atsižvelgti į darbo rinkos ypatumus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu. Utenos kolegijos misija ir yra tokia – ruošti aukštąjį koleginį išsilavinimą turinčius įvairių sričių specialistus, atitinkančius regiono, šalies ir Europos darbo rinkos poreikius. Siūloma 20 paklausių darbo rinkoje studijų programų, kurios nuolat atnaujinamos atsižvelgiant į šiuolaikinės rinkos reikmes, mokslo ir naujausių technologijų lygį.

Paiso regiono poreikių

Pasak Utenos kolegijos direktoriaus prof. dr. Gintauto Bužinsko, nereikia pamiršti, kad Utenos kolegija – regioninė aukštoji mokykla, todėl būtina atsižvelgti į regiono poreikius, vietos verslininkų ir įmonių lūkesčius bei darbo rinkos aktualijas. Tačiau negalima vien ties tuo apsistoti, nes kolegijos specialistai turi būti paruošti dirbti konkurencingoje Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) rinkoje. Tokie iššūkiai, anot G. Bužinsko, kartais būna sunkiai įgyvendinami. Pavyzdžiui, būna atvejų, kai įmonės prašo automatikos operatorių, tačiau parengti individualią studijų programą ir specialistų nėra paprasta – tai užima daug laiko.

Todėl yra kitų žinių suteikimo galimybių poreikis, nebūtinai per studijų programą.

Utenos kolegija bendradarbiauja su regiono įmonėmis, atsižvelgia į poreikius, kokių specialistų AS

20

1

r 4N

.12

ŠT RA K /

reikia šiuo metu ir kokių prireiks ateityje. „Bendradarbiaujama paisant daugybės dalykų. Pas mus dominuoja apdirbamoji maisto pramonė, tad mes atsižvelgdami į aktualijas įgyvendiname maisto produktų technologijos studijų programą. Yra nemažai veikiančių pramonės įmonių, todėl pagal regiono darbdavių poreikius atgaivinome elektros energetikos studijų programą“, – sakė G. Bužinskas.

Tikimasi, kad ateityje dar labiau augs turizmo ir svetingumo srities specialistų poreikis, todėl, be jau įgyvendinamos turizmo ir viešbučių administravimo studijų programos, nuo šių metų pradėta realizuoti tarptautinė jungtinė svetingumo vadybos studijų programa anglų kalba. Utenos kolegija turi ir teisės studijų programą.

Aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje

2007–2013 metų ES struktūrinės paramos laikotarpiu Utenos kolegija pasirašė 10 projektų finansavimo ir administravimo sutarčių su Europos socialinio fondo agentūra ir Lietuvos verslo paramos agentūra. Bendra finansuojamų projektų vertė siekia beveik 10 mln. litų. Keturi projektai buvo skirti konkrečių studijų programoms atnaujinti. Atnaujinta 16 studijų programų iš 20 vykdomų kolegijoje.

Projekto „Utenos kolegijos paklausių darbo rinkoje studijų programų atnaujinimas diegiant probleminio mokymosi sistemą“ metu atnaujintos 9 studijų programos, t. y. daugiau nei trečdalis visų vykdomų studijų programų kolegijoje.

Pagal projektus taip pat atnaujintos ir pritaikytos dėstyti užsienio studentams septynios studijų programos. Jos populiarios visoje Lietuvoje – tai odontologinė priežiūra, burnos higiena, socialinis darbas, socialinė pedagogika, informacinių sistemų technologijos, maisto produktų technologija, aplinkos inžinerija. Pritaikant studijų programas dėstyti studentams iš užsienio šalių buvo patobulintos dėstytojų kompetencijos tarptautinių

Studijų programų atnaujinimas Utenos kolegijoje, orientuotas į jų pritaikymą dėstyti užsieniečiams, skatina ir tarptautinį bendradarbiavimą. Kolegija ruošia turizmo ir viešbučių administravimo specialistus, o nuo šių mokslo metų kartu su Rėzeknės aukštąja mokykla (Latvija) pagal projektą pradėta įgyvendinti nauja tarptautinė jungtinė svetingumo vadybos studijų programa.

Ji parengta atsižvelgiant į pasaulines svetingumo verslo tendencijas, šios srities ekspertų rekomendacijas ir yra nukreipta į tikrų profesionalų, turinčių tarptautinės ir tarpkultūrinės patirties, ugdymą. Šių ambicingų tikslų padės siekti aukštos kvalifikacijos dėstytojai ir praktikos vadovai iš Lietuvos, Latvijos, Jungtinės Karalystės, Vengrijos, Vokietijos.

Svetingumo specialistų asociacija EURHODIP, vienijanti per 150 narių – mokyklų, rengiančių svetingumo srities specialistus – iš 39

Utenos kolegijos direktorius prof. Gintautas BUŽINSKAS teigė, kad rengiant studijų programas būtina atsižvelgti į regiono darbdavių poreikius. pasaulio valstybių, liepos pradžioje pirmąkart Lietuvoje vykusioje EURHODIP konferencijoje (organizatorius – Utenos kolegija) Utenos kolegiją paskelbė Metų mokykla.

Utenos kolegijoje skiriamas didelis dėmesys praktiniams įgūdžiams formuoti, specialistams rengti konkrečiai darbo vietai, todėl kolegija ypač vertina bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kurie priima studentus atlikti profesinės veiklos praktiką, dirba kvalifikavimo komisijose, taip prisidėdami prie kolegijos studijų tobulinimo.

Pasirengimą praktinei veiklai užtikrina ir materialinė studijų bazė: kolegijoje veikia bene moderniausi Lietuvoje Odontologinės priežiūros specialistų rengimo centras, Kosmetologijos centras, Elektroninio mokymo centras, Svetingumo centras, įvairios laboratorijos ir kt.

Studentų patogumui ir siekiant studijų prieinamumo kai kurios programos yra įgyvendinamos Ukmergėje bei Visagine, besimokantiesiems sudaromos sąlygos studijuoti nuotoliniu būdu.

Ateityje padės studentams ugdyti verslumą

Žvelgiant į ateitį, 2014–2020 metais planuojami nauji projektai, skirti studijų infrastruktūrai modernizuoti ir pastatų būklei gerinti. Šiuo metu suplanuoti 3 projektai, skirti studijų infrastruktūrai modernizuoti: „Modernios studijų, e. mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo bazės, užtikrinančios atvirą ir kokybišką žinių perdavimą per nuotolį (internetu), kūrimas Utenos regione“, „Bendrosios praktikos slaugytojų mokymo bazės modernizavimas“, „Technologinių ir inžinerinių studijų bazės modernizavimas atliepiant pramoninio Utenos regiono ekonominius poreikius“. Taip pat savo eilės laukia trys kolegijos pastatų atnaujinimo projektai. „Kalbant apie naują paramos laikotarpį 2014–2020 metais, įvairios institucijos pritaria regioninio verslumo kompetencijų ugdymo centro steigimui. Trejų arba ketverių studijų metų užtenka perteikti teorines ir praktines žinias, o praktinių įgūdžių, kaip pačiam kurti verslą ir steigti darbo vietas, mūsų ir kitų aukštųjų mokyklų absolventams trūksta. Todėl manome, kad tai iš tiesų yra puiki niša, kurioje galėtume daug prisidėti, suteikti naudingos informacijos. Juo labiau kad ruošiame verslo vadybos, buhalterinės apskaitos, turizmo specialistus“, – planais dalijosi G. Bužinskas.

97 97

9696

UTENOS REGIONO ATLIEKŲ TVARKYMO centre pradėti statybos darbai Tikslą iki 2020 metų sąvartynuose šalinti ne daugiau kaip 35 proc. biologiškai skaidžių atliekų Utenos regiono atliekų tvarkytojai įgyvendina sklandžiai ir kryptingai. Utenos regiono atliekų tvarkymo centras pradėjo vykdyti projektą „Utenos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“. Pagrindinis projekto tikslas – Utenos regione sukurti komunalinių biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrą.

Išspręs daug klausimų

Rugsėjo pabaigoje Utenos regioniniame nepavojingųjų atliekų sąvartyne oficialiai paskelbta mišrių komunalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių statybos pradžia.

Utenos regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Mindaugas Bobelis teigė, kad kuriama infrastruktūra leis užtikrinti Vyriausybės nutarimu patvirtintame Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytas užduotis. Šiuo metu Utenos regione atskirai surenkamos ir tvarkomos tik žaliosios, didelių matmenų atliekos, antrinės žaliavos, o likusios atliekos šalinamos Utenos regioniniame nepavojingųjų atliekų sąvartyne. Nemažinant sąvartyne šalinamų atliekų kiekio, dėl išsiskiriančių šiltnamio dujų daromas neigiamas poveikis klimato kaitai, reikalingos papildomos investicijos naujoms sekcijoms įrengti. Įgyvendinant projektą siekiama sukurti techniniu, ekonominiu ir aplinkosaugos požiūriu optimalią biologiškai skaidžių ir kitų atliekų tvarkymo infrastruktūrą Utenos regione.

Projektas „Utenos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ finansuojamas Europos Sąjungos (ES) fondų ir Utenos regiono atliekų tvarkymo centro lėšomis. Utenos regiono atliekų tvarkymo centras su bendrove „Manfula“ 2013 metų rugpjūčio 29 dieną sudarė rangos sutartį „Utenos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra: mišrių komunalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių projektavimas, tiekimas ir statyba Utenoje“, kurios vertė – daugiau kaip 16,5 mln. litų (be PVM).

Vykdant sutartį bus parengti komunalinių atliekų mechaninio rūšiavimo pastatų, įrenginių ir visos bendros mechaninio bei biologinio apdorojimo įrenginiams reikalingos infrastruktūros techniniai ir darbo projektai, pastatyti ir

2

01

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Visagino senojo sąvartyno kaupas.

Bioreaktoriaus pamatas.

įrengti komunalinių atliekų mechaninio rūšiavimo įrenginiai, pastatai, pasirūpinta visa bendra mechaninio bei biologinio apdorojimo įrenginiams reikalinga infrastruktūra. Numatoma, kad mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginiai bus pradėti eksploatuoti 2015-ųjų spalio mėnesį.

Panaudos išgautas biodujas

2013 metų gruodžio 30 dieną su bendrove „Manfula“ sudaryta antra rangos sutartis „Utenos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra: mišrių komunalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių projektavimas, tiekimas ir statyba Utenoje“, kurios vertė – daugiau kaip 22,3 mln. litų (be PVM). Pagal šią sutartį bus parengti komunalinių atliekų biologiškai skaidžios frakcijos biologinio apdorojimo su energijos gamyba, visiškai ją stabilizuojant, pastatų ir įrenginių techniniai bei darbo projektai, pastatyti ir įrengti komunalinių atliekų biologiškai skaidžios frakcijos biologinio apdorojimo su energijos gamyba, visiškai ją stabilizuojant, įrenginiai ir statiniai.

Mechaninis ir biologinis apdorojimas (MBA) – tai po pirminio rūšiavimo likusių mišrių komunalinių atliekų apdorojimo metodas. MBA sudaro mechaninis ir biologinis procesai.

Mechaninėje dalyje atskiriamos antrinės žaliavos (metalas, plastikas, popierius ar kartonas), didelio kaloringumo frakcija ir biologiškai skaidi frakcija. Biologinio apdorojimo stadijoje vykdomas anaerobinis pūdymas. Apdorojant biologiškai skaidžias atliekas anaerobiniu būdu gaunamos biodujos, kurios bus naudojamos elektros gamybai, ir kompostas. Gauta elektros energija bus aprūpinami mišrių komunalinių atliekų mechaninio rūšiavimo įrenginiai.

Naudojant MBA įrenginius galima pasiekti įvairius tikslus: apdoroti šalinimui skirtas atliekas, sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį, atskiriant deginti ar perdirbti tinkamas medžiagas.

Skatins kompostavimą

Kitas itin svarbus projekto „Utenos regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ uždavinys – skatinti individualų namudinį biologiškai skaidžių atliekų kompostavimą.

Kompostavimas – tai prižiūrimas natūralus procesas, kai organinės atliekos paverčiamos dirvožemiui ir augalams lengvai pasisavinamų maistinių medžiagų šaltiniu – kompostu. Šį procesą atlieka mikroorganizmai. Kompostavimas – patogiausias būdas atsikratyti sodo tvarkymo atliekų, tokių kaip sugrėbti lapai, nupjauta žolė.

Utenos regiono atliekų tvarkymo centras 2013 metų gruodžio 16 dieną su bendrove „Keluva“ sudarė kompostavimo konteinerių pirkimo sutartį, kurios vertė – 613 740 litų (be PVM). Utenos regiono gyventojams nemokamai buvo išdalyta 6 tūkst. kompostavimo konteinerių. Jie išskirstyti pagal kartu su savivaldybėmis nustatytus kriterijus. „Kokybiškas kompostas gaminamas ir pačioje įmonėje, jo įsigyti gali visi norintieji. Manau, būtų tikslinga ūkininkams palengvinti komposto įsigijimą, jį prilyginant kitoms trąšoms ir kompensuojant dalį žemdirbių išlaidų“, – sakė Utenos regiono atliekų tvarkymo centro vadovas M. Bobelis.

Utenos regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas plėtrai Ramūnas Juodėnas teigė, kad įmonės ateities planai priklausys nuo 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpio. Šiuo metu neaišku, ar pretenduoti gauti paramą galės regioniniai šalies atliekų tvarkymo centrai, ar tik savivaldybės. Taip pat nėra žinoma, ar parama numatyta skirti, pavyzdžiui, didelių matmenų atliekų aikštelėms plėsti, atliekoms kompostuoti ir pan.

Ko trūksta, kad atliekų sąvartynuose dar labiau sumažėtų? „Nuo 2016-ųjų bus įvestas valstybinis sąvartynų mokestis. Už vienos tonos neapdorotų atliekų šalinimą sąvartyne gali tekti mokėti 75 litus. Taip valstybė mokesčių priemonėmis skatins tinkamai tvarkyti atliekas“, – paaiškino R. Juodėnas.

Vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema, anot pašnekovo, irgi padėtų sumažinti atliekų kiekį. Teigiama, kad Estijoje tokia pasiteisino – čia PET buteliai ar pakuotės keičiami į čekius arba pinigus. Čekyje nurodyta suma vėliau išskaičiuojama iš pirkinių sumos. Kol kas didžiausias tokios užstato sistemos trūkumas – jos diegimo sąnaudos.

Vakarų Europoje šiuo metu veikia keli šimtai atliekų deginimo gamyklų. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse šis atliekų šalinimo būdas sunkiai skinasi kelią.

Fermentavimo tunelių klojiniai.

99

9898

UTENOJE – daugiabučių modernizavimo prioritetas

99 99

Glenas III G2

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Didelis vienaukštis namas, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 3–4 asmenų šeimai.

Dienos zona: erdvi svetainė, kabinetas, valgomasis, uždara virtuvė, vonia ir katilinė. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Ją sudaro du miegamieji ir erdvi vonia. Namas modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas. Prireikus gali būti įrengta pastogė. Yra kiti šio projekto variantai – „Glenas“, „Glenas G1“, „Glenas II G1“, „Glenas III“.

Dovilė JONELIŪNIENĖ

Pastaruoju metu vienas aktualiausių Lietuvos miestuose kylančių klausimų – senų daugiabučių renovacijos kokybė ir gyventojų skatinimas įsitraukti į pastatų modernizavimo procesą. Utenos butų ūkis aktyviai prisideda prie renovacijos programos įgyvendinimo, inicijuoja projektus ir skatina gyventojus gerinti gyvenimo kokybę.

Bendrovė vykdo daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimą ir sutartiniais pagrindais teikia mokamas paslaugas fiziniams bei juridiniams asmenims. Utenos butų ūkio įkūrimo data laikoma 1944 metų liepa, kai buvo suformuota Utenos apskrities komunalinio ūkio skyriaus Butų valdyba. Nors bendrovės pavadinimas keitėsi keletą kartų, jos paskirtis ir pagrindinės veiklos pobūdis išliko. Šiuo metu bendrovėje dirba 64 darbuotojai. Įmonės avarinė tarnyba užtikrina operatyvų gedimų šalinimą daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektuose. Šiuo metu Utenos butų ūkis administruoja ir techniškai prižiūri 267 daugiabučius gyvenamuosius namus, iš jų 225 namus kaip savivaldybės paskirtas administratorius, o 42 – pagal pasirašytas sutartis su daugiabučių namų savininkų bendrijomis ir jungtinės veiklos įgaliotais atstovais. Šiems namams ir 10 kitos paskirties pastatų Utenos butų ūkis teikia šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemų priežiūros paslaugas. Bendrovė turi keturias mokesčių priėmimo kasas, kuriose mokesčiai už komunalines paslaugas iš administruojamų namų butų savininkų priimami nemokamai.

Utenos butų ūkio direktoriaus pavaduotojas Bronius Šaukeckas pasakojo, kad Utenoje renovacijos procesas pradėtas dar 2013 metų vasario ir kovo mėnesiais, kai bendrovė organizavo susirinkimus su daugiabučių namų butų savininkais dėl pritarimo investiciniams planams rengti ir namams renovuoti. 2013 metų kovo 15 dieną Utenos rajono savivaldybė, Aplinkos ministerija bei Būsto ir urbanistinės veiklos agentūra pasirašė sutartį dėl daugiabučių namų modernizavimo skatinimo ir energinio efektyvumo didinimo programų įgyvendinimo savivaldybėje.

Utenos butų ūkio direktoriaus pavaduotojas Bronius ŠAUKECKAS.

B. Šaukeckas informavo, kad pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą renovacijos programą šiuo metu darbai atliekami 11 Utenos daugiabučių namų. Dėl dviejų namų renovacijos jau pasirašytos rangos sutartys – netrukus bus kibta į darbus. Dar dviejų namų rangos darbai bus perkami artimiausiu laiku.

Dviejų daugiabučių namų renovacija eina į pabaigą. Tikimasi, kad galutinai ji bus baigta 2015 metų sausio mėnesį. „Aktualiausia problema yra tai, kad beveik visuose objektuose darbai vėluoja, dažniausiai dėl užtrukusių projektavimo darbų. Problemų kilo nuo pat renovacijos pradžios, kai atmestinai ir pavėluotai buvo parengti investicijų planai. Taip pat nekokybiškai rengti ir techniniai darbo projektai“, – atkreipė dėmesį B. Šaukeckas.

Jo teigimu, tam, kad gyventojai noriai prisidėtų prie renovacijos proceso, reikia nepriekaištingos darbų kokybės visuose jo etapuose, o to šiuo metu dar labai trūksta. Vis dėlto nors susirinkimuose kai kurių namų butų savininkai tik nedidele dauguma pritaria renovacijai, prasidėjus darbams nesulaukta neigiamos reakcijos, vadinasi, nauda juntama.

Utenos Maironio gatvės renovuojamame name gyvenantis vienas šio namo butų savininkų Vytautas Leika džiaugiasi renovacijos rezultatais. Jos darbų pabaiga planuojama sausio gale. Tiesa, gyventojas pastebi, kad vyresnio amžiaus kaimynai nebuvo nusiteikę teigiamai. Tam, kad būtų pradėti renovacijos darbai, reikėjo organizuoti susirinkimus, teikti daugiau informacijos. Vis dėlto smagu, kad daugiau yra teigiamai nusiteikusių gyventojų, kurie džiaugiasi rezultatais. Norisi paskatinti žmones nelikti abejingus ir pasistengti dėl komforto.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis arba skarda. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Naudingas plotas: ................................127,91 m² Bendras plotas: ........................................ 369,38 m² Užstatymo plotas: ....................................215,14 m² Statinio aukštis: ............................................7,56 m Stogo nuolydis: ....................................................33° Pirmas aukštas ......................................160,90 m²

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Lt (Eur)*:

Namas be vidaus apdailos

462 000 (133 804,45)

Visa kaina be PVM

462 000 (133 804,45)

* Namas be apdailos:

Visa kaina:

I aukštas

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.

Pastogė

1. Tambūras .................................................3,00 m² 2. Holas ......................................................11,05 m² 3. Virtuvė ....................................................11,46 m² 4. Sandėliukas ..............................................3,08 m² 5. Svetainė, valgomasis ..............................41,49 m² 6. Kabinetas ...................................................7,67 m² 7. Koridorius ...............................................10,10 m² 8. Miegamasis ............................................12,13 m² 9. Miegamasis ............................................12,13 m² 10. Vonia .......................................................6,82 m² 11. Katilinė ...................................................5,84 m² 12. Garažas .................................................36,13 m² Pastogė ..................................................

43,15 m² 1. Palėpei įrengti .........................................43,15 m²

PROJEKTO PARTNERIS

2

4 01

Nr

.12

TAS AŠ R /K

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

101 101

100100

ZARASAI RENGIASI NAUJAM STARTUI Parengti reikiamus planavimo dokumentus, sutvarkyti viešąją infrastruktūrą, įgyvendinti investicinius projektus, finansuojamus įvairių fondų – tai pagrindiniai Zarasų rajono savivaldybės tikslai siekiant paspartinti investicijų pritraukimą. Nemažai darbų jau padaryta, tačiau neabejojama, kad ateityje jų laukia dar daugiau.

Pagrindinis prioritetas – turizmui

Zarasų rajono meras Arvydas Steponavičius sakė, kad šiuo metu rengiami strateginiai rajono plėtros planai, kurie yra labai svarbūs numatant tolesnes plėtros gaires. „Ateities strategijas rengiame tardamiesi su įvairiomis visuomenės grupėmis. Išklausę ir verslo, ir švietimo, ir kitų sričių atstovus susidėliojame prioritetus. Mūsų kraštas nėra pramoninis, jis daugiau rekreacinis, todėl pagrindiniai uždaviniai siejami su turizmo sektoriumi. Zarasų rajoną kasmet aplanko didelis skaičius žmonių iš kitų šalies vietovių ir užsienio, todėl norime didinti krašto patrauklumą, sudaryti atvykstantiems svečiams kuo geresnes sąlygas. Skatindami turizmą kartu sieksime didinti žmonių užimtumą, verslo ir kaimo plėtrą“, – kalbėjo meras A. Steponavičius.

Kiti svarbiausi Zarasų rajono savivaldybės tikslai rengiant strateginį planą – užtikrinti švietimo visiems prieinamumą ir kokybę, mažinti socialinę atskirtį ir ugdyti bendruomenės sveikatą, formuoti šiuolaikinę gyventojų kultūrą ir saugoti kultūrinį identitetą, plėtoti inžinerinę bei susisiekimo infrastruktūrą, užtikrinti ekologišką aplinką, išsaugoti natūralią gamtą, taip pat didinti rajono savivaldybės administracijos valdymo kokybę.

Galimybių turi nemažai

Meras A. Steponavičius pasidžiaugė, kad pavyko neblogai pasinaudoti 2007–2013 metais teikta Europos Sąjungos (ES) fondų parama, kuri leido įgyvendinti ne vieną reikšmingą projektą. „Tų projektų nauda tikrai didelė. Viena yra kviesti investuotojų į apleistą kraštą, kuriame nėra sutvarkytos infrastruktūros, ir visai kas kita parodyti jiems ją tinkamai atnaujintą. Manau, pa-

Zarasų rajono meras Arvydas STEPONAVIČIUS įsitikinęs, kad būtina skatinti turizmą – tai didins žmonių užimtumą ir verslumą.

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

sinaudojant ES struktūrinių fondų parama ateityje bus galima intensyviau modernizuoti rajono susisiekimo, komunalinio ūkio, aplinkos apsaugos, rekreacinę infrastruktūrą“, – sakė meras.

Vienas svarbesnių klausimų, kurį Zarasų rajono vadovai sprendžia jau dabar – tai miesto aplinkkelio tiesimas. A. Steponavičiaus teigimu, prieš kurį laiką buvo padaryta klaida – nusileidus vienos nedidelės gyvenvietės keliolikos žmonių pageidavimams, tūkstančiai Zarasų gyventojų buvo palikti kęsti pravažiuojančių sunkiasvorių automobilių keliamą triukšmą ir išmetamas dujas. „Buvo parengtas projektas, tačiau jį nuspręsta koreguoti, nes jam paprieštaravo keliolika žmonių. Vėliau užklupo krizė, projekto koregavimas įstrigo, ir aplinkkelio klausimas buvo atidėtas į šalį. Dabar sprendžiama žemės sklypų išpirkimo iš gyventojų problema, tad reikia tikėtis, kad aplinkkelio statybos darbai bus pradėti maždaug po dvejų metų“, – pasakojo A. Steponavičius.

Atsiklausia žmonių nuomonės

Savivaldybes, įtrauktas į tikslinių teritorijų grupę, netrukus turėtų pasiekti rajonų centrų plėtrai skirtos lėšos. Zarasų rajono meras teigė, kad šiuo metu kalbamasi su gyventojais, klausinėjama, kokie darbai jiems atrodytų svarbiausi. Norima, kad skirti pinigai būtų panaudoti tikslingai, patenkinant ir žmonių poreikius. „Mieste reikia įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, kad jais nebūtų užkemšami gyvenamųjų namų kiemai, taip pat kompleksiškai sutvarkyti gyvenamųjų namų prieigas, kiemus.

Norime, kad viskas būtų atlikta optimaliai, gražiai ir tvarkingai“, – sakė meras.

Anot jo, investicijų galima tikėtis ne tik pasirūpinus infrastruktūra, bet ir padedant verslininkams tvarkyti projektinius dokumentus, pasiūlant jiems mokesčių lengvatų. Tuo klausimu Zarasų rajono savivaldybė potencialiems investuotojams tikrai pasiruošusi padėti.

Nemažų investicijų laukiama Zarasų rajono Imbrado seniūnijoje, kur ketinama išgauti sapropelį – unikalią ekologišką medžiagą iš ežero dugno, tinkančią trąšoms, pašarų priedams, kosmetikai, SPA ir statybos pramonei. Meras pasidžiaugė, kad verslininkai jau yra nemažai investavę į šią veiklą – ateityje bus investuota dar daugiau, taip pat sukurta nemažai naujų darbo vietų. Rajono valdžia stengiasi padėti verslininkams įsikurti, susitvarkyti veiklai plėtoti reikiamus dokumentus.

Savivaldybės siekis – kad kiekvienoje seniūnijoje atsirastų traukos centrų, skatinančių ir vietos verslą, ir turistų srautus.

Tokių galimybių tikrai yra. Pavyzdžiui, Antazavės seniūnijoje traukos centru galėtų tapti architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektuotas dvaras. Dusetos, be tradicinių žirgų lenktynių, turi nemažai vietų, kur galima įrengti vaikų vasaros stovyklas ar stacionarius pagyvenusių žmonių globos namus.

Degučiuose gali būti sukurta infrastruktūra pravažiuojantiems turistams ir tolimųjų reisų vairuotojams. Antalieptės seniūnijoje gausu istorinių takų ir kultūros paveldo, tad čia galima toliau plėtoti tokių objektų lankymo infrastruktūrą. „Šiuo metu labai svarbu parengti tinkamą strateginį plėtros planą. Nuo to, kas jame bus numatyta ir kaip jis bus įgyvendinamas, didele dalimi priklauso rajono plėtra, investicijos, naujų darbo vietų steigimas“, – kalbėjo A. Steponavičius.

Salos plėtros projektas – prioritetinis

Zarasų laukia nemažas iššūkis – įgyvendinti Zaraso ežero salos plėtros projektą. Šis projektas vykdomas etapais, nemažai darbų jau atlikta, tačiau svarbiausi dar laukia. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas Keršys neabejoja, kad šis projektas duos didelę naudą visam rajonui, suteiks naujų galimybių vietos verslininkams.

Per Ūkio ministeriją gauti 9 mln. litų salos infrastruktūrai įrengti. Tai suteiks galimybę zarasiškiams organizuoti masinius renginius, sulaukti turistų srautų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Pagal dydį Zaraso ežero sala yra ketvirta Lietuvoje. Vadovaujantis numatytu projektu joje bus įrengti kokybiški, aukščiausius ekologinius reikalavimus atitinkantys paplūdimiai, pastatyti poilsiautojams aptarnauti reikalingi statiniai: kavinės, baidarių ir kanojų irklavimo bazė, viešbutis. Taip pat bus įkurtas įspūdingas vandenlenčių parkas (ang. cablepark), kurio ilgis sieks pusę kilometro. Ekstremalių vandens pramogų mėgėjus toks parkas turėtų ypač traukti. Šiuo metu vidury salos didelį plotą užima tyvuliuojanti pelkė.

Planuojama ją nusausinti ir čia sukurti renginių infrastruktūrą – pavyzdžiui, estradoje, anot Zarasų savivaldybės administracijos direktoriaus, į renginius galėtų susirinkti keliasdešimt tūkstančių žiūrovų.

Skatins viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą

„Dabar į saloje vykstančius renginius irgi suvažiuoja daug žmonių. Pas mus vyksta gerai Lietuvoje žinomi festivaliai, tokie kaip „Galapagai“, „Mėnuo Juodaragis“, į juos susirenka tūkstančiai žmonių. Išplėsta infrastruktūra leistų atvykusiesiems jaukiai apsistoti kelioms dienoms“, – sakė R. Keršys.

Sukurta infrastruktūra bus perduota privačiam operatoriui.

Viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo pagrindu bus sudaryta koncesijos sutartis – privatūs verslininkai, norintys valdyti saloje sukurtą infrastruktūrą, patys turės investuoti apie pusę milijono litų. Sutartį ketinama pasirašyti mažiausiai dešimtmečiui. Tikimasi, kad įgyvendinus projektą bus sukurta nemažai naujų darbo vietų.

Be abejonės, verslo nišų galės rasti ir vietos verslininkai siūlydami įvairias paslaugas atvykstantiems žmonėms. Jiems atsiranda galimybė pasinaudoti ir ES parama – reikia tik iniciatyvos ir gerų idėjų. Pagrindinis Zarasų rajono savivaldybės siekis – sukoncentruoti saloje renginių infrastruktūrą. Zaraso ežero sala yra vienas pagrindinių krašto akcentų, ir jį reikia tinkamai išnaudoti. Šiuo metu Zarasus bene labiausiai reprezentuoja prie ežero įrengta apžvalgos aikštelė. R. Keršio teigimu, ji irgi tapo galimų tęstinių darbų impulsu. Apžvalgos aikštelės prieigose planuojama įrengti kavinę. Toliau palei ežerą iki įvažiavimo į salą būtų paklotas takas, kuriuo einant būtų galima atrasti įvairių pramogų bei poilsio zonų: maudyklą, fontanus, žaidimų aikšteles.

Zarasų rajono valdžia siekia Zaraso ežerą įtraukti į „Žvejų rojaus“ projektą: ežeras patektų į savotišką paslaugų klasterį,

Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas KERŠYS norėtų, kad vietos gyventojai kuo mažiau migruotų ir darbą gautų savame krašte. leisiantį atvykstantiems žmonėms pasiūlyti dar daugiau veiklos ir pramogų. „Į tokius kurortus kaip Druskininkai žmonės vyksta pailsėti, pasimėgauti sveikatingumo procedūromis. Pagrindinis mūsų traukos objektas yra sala, kurią supa nuostabi gamta, joje vyksta masiniai renginiai. Mūsų tikslas – sukurti aktyvaus poilsio kompleksą, kuriame žmonės galėtų linksmintis festivaliuose, leisti laisvalaikį plaukiodami baidarėmis ar kanojomis, mėgaudamiesi vandenlenčių sportu. Žinoma, nenorime apsiriboti vien vasaros pramogomis, ieškosime veiklų, kurios trauktų ištisus metus“, – pasakojo R. Keršys.

Anot jo, neabejojama, kad įrengiant ir plečiant turizmui bei laisvalaikiui skirtą infrastruktūrą išaugs darbuotojų poreikis. Tačiau su jų stygiumi verslininkai neturėtų susidurti. Savivaldybė bendradarbiauja su Zarasuose veikiančia profesine mokykla, kuri rengia ir specialistus turizmo sektoriui, kartu analizuoja situaciją rajone, planuojamas investicijas, svarsto, kiek ir kokių prireiks specialistų. „Būtų puiku, jeigu mokyklą baigę jaunuoliai čia pat gautų ir darbą“, – sakė R. Keršys ir atkreipė dėmesį, kad šiuo metu apklausose Zarasų rajono gyventojai kaip vieną didžiausių problemų nurodo nedarbą bei mažą uždarbį.

Zarasų savivaldybės administracijos direktorius teigė norintis ir sieksiantis, kad vietos gyventojai kuo mažiau migruotų ieškodami darbo. Tikimasi, kad įgyvendinti projektai padės darbu aprūpinti šimtus žmonių.

103 103 103

102102

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PADĖTIS NEPRASTĖJA Šiais metais Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Zarasų rajonas užėmė 24 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities vertinimas nežymiai viršijo šalies vidurkį (34,4 balo) ir siekė 45,1 balo (iš 100 galimų).

2014 metų indekso investicinės aplinkos vertinime labiausiai blogėjo materialinių investicijų rodiklis. Jos 2012 metais sumažėjo 35 proc. iki 1607 litų, o šalies vidurkis buvo 3533 litai.

Tačiau tiesioginės užsienio investicijos šiek tiek augo, tačiau vis dar daugiau nei dešimt kartų atsilieka nuo šalies vidurkio, atitinkamai 348 ir 3566 litai. 2013 metais savivaldybėje taip pat augo veikiančių ūkio subjektų skaičius – iki 18 ūkio subjektų tūkstančiui gyventojų, tačiau rodiklis išliko žemesnis už šalies vidurkį – 19.

Vertinant mokesčių aplinką, Zarasų rajono savivaldybė taikė aukštesnius nei vidutinius tarifus. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2013 metais buvo padidintas 0,1 ir siekė 0,9 proc., o šalies vidurkis buvo 0,74 proc. Tačiau būtina išskirti tai, kad savivaldybė netaikė maksimalaus 4 proc. tarifo nenaudojamai žemei.

PRAMOGŲ PAKLAUSA YRA – REIKIA DIDESNĖS PASIŪLOS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Zarasai – ežerų kraštas, turintis nemažą potencialą. Čia gražiai sutvarkytos viešosios erdvės, jos traukia lankytojus iš kitų vietovių. Vis dėlto Zarasuose neišplėtotas verslas.

Yra vos kelios didesnės įmonės, likusios – vidutinės ir smulkios. Zarasai, kaip ir Ignalina, save pozicionuoja kaip turistinį miestą, tačiau reikėtų daugiau iniciatyvų turistams pritraukti. Mat laikui bėgant turistinis kraštas gali likti be turistų.

Skatinant verslą pirmiausia reikėtų įvertinti gamtos privalumus. Ežerų gausą galima išnaudoti įvairioms pramogoms. Reikėtų nepamiršti ir Latvijos kaimynystės potencialo. Uždavinys rajono vadovams – kaip išnaudoti šį didžiulį potencialą ir pritraukti dar daugiau turistų.

Kartais girdėti nuogąstavimų, kad Zarasuose nėra kur apsistoti miesto svečiams, kad trūksta viešbučio. Aš sakyčiau kitaip: būtų pakankamai turistų – privatūs verslininkai netruktų pastatyti viešbutį. Juk kaimo turizmo sodybų krašte tikrai nestinga. Vadinasi, jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Viešbutį Zarasuose įrengti nebūtų sunku, čia yra nemažai tuščių pastatų, kurie galėtų būti tam pritaikyti.

Manau, problema – ne viešbučio stygius. Juk žmonės atvyksta į festivalius ir kelias naktis nakvoja palapinėse. Nebūtina orientuotis į aukščiausios kategorijos turistus – užtenka vidurinės klasės. Problema – kaip sukurti dar geresnę atmosferą turistams pritraukti, pasiūlyti pramogų, laisvalaikio leidimo būdų.

Zarasams būtina išnaudoti ne tik vasaros, bet ir žiemos sezoną. Dabar vyksta tik pavienių renginių, užpildančių spragas, pavyzdžiui, Dusetų žirgų lenktynės, taigi didžiulis krašto potencialas neišnaudojamas.

Būtų galima pagalvoti apie mažųjų orlaivių bazę. Pavyzdžiui, lenkai tokią aviaciją plėtoja ten, kur gražiausias kraštovaizdis. Zarasams – ežerų kraštui – jo tikrai netrūksta. Kodėl nepamėginus įgyvendinti aerodromo projekto, pasiūlyti pramogų parašiutininkams? Netgi būtų galima rengti jų šventes. Jeigu tai daro kiti regionai, galbūt ir Zarasai galėtų?

„Knauf“ Baltijos šalių rinkoje – jau daugiau kaip 20 metų!

Kompanijos „Knauf“ vardas ir statybų profesionalams, ir mėgėjams žinomas jau daugiau kaip 80 metų. Pradėjusi savo veiklą kaip tradicinė gipsą gaminanti šeimos įmonė, „Knauf“ šiuo metu yra viena didžiausių statybos medžiagų bei jų sistemų gamintojų, turinti per 60 atstovybių įvairiose šalyse visuose penkiuose žemynuose ir 26 tūkst. darbuotojų. Į Baltijos šalių rinką „Knauf“ atėjo ir įsitvirtino prieš 20 metų. 1994-ųjų spalio 4 dieną Latvijoje buvo įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė „SIA Knauf“, po to atidaryta UAB „Knauf“ Lietuvoje ir „Knauf Tallinn UÜ“ Estijoje. Šis įvykis tapo intensyvios plėtros, naujovių, naujų rinkų atradimo ir produktų asortimento plėtojimo pradžia.

Baltijos šalyse kompanija „Knauf“ plėsta didinant veiklos apimtis ir gausinant produkcijos asortimentą. 1997 metais „Knauf“ gamykloje Latvijoje pradėti gaminti metalo profiliai. Po ketverių metų, 2001-aisiais, darbą pradėjo sausųjų gipsinių mišinių gamybos cechas – jame neseniai buvo sumontuota nauja įranga glaisto masėms gaminti.

2000 metais pradėta eksploatuoti gipskartonio plokščių gamykla, o 2007-aisiais ji buvo rekonstruota pailginus gamybos liniją. 2006 metais darbą pradėjo sausųjų cementinių mišinių gamybos cechas, o 2011-aisiais imta gaminti perlitą.

Iš viso Baltijos šalių rinkoje „Knauf“ siūlo per 3 tūkst. produktų. Didžioji šiame regione panaudotų kompanijos statybos medžiagų dalis pagaminta „Knauf“ Latvijos gamykloje Sauriešiuose. Vieni populiariausių ir daugiausia naudojamų gaminių yra gipskartonio plokštės,

profiliai, glaistai, plytelių klijai, tinkai, gruntai, savaime išsilyginančios grindys ir produktai fasadams šiltinti. „Knauf“ produkcija gerai vertinama ne tik dėl kokybės, ekonomiškumo, bet ir todėl, kad įmonė nuolat bendrauja su statybininkais, architektais, nekilnojamojo turto statytojais, užsakovais bei statybinių medžiagų prekybininkais, skatindama keitimąsi nuomonėmis, idėjomis. „Knauf“ užsakymu atliktas rinkos tyrimas parodė, kad per pastaruosius 20 metų statybos rinkoje labiausiai pasikeitė statybinių medžiagų asortimentas. Kitokia tapo ir vartotojų elgsena – jie šiuo metu statybų ir būsto įsirengimo klausimais labiau linkę konsultuotis ne su draugais, o su specialistais.

2012 metais įkurtas „Knauf“ informacijos centras, čia kiekvieną darbo dieną telefonu galima pasikonsultuoti su profesionaliais „Knauf“ specialistais ir gauti naudingų patarimų statybos bei remonto klausimais.

Visame Baltijos šalių regione iškilę nauji pastatai ir suremontuoti objektai įrodo dideles „Knauf“ gaminamų medžiagų pritaikymo galimybes. Lietuvoje kompanija yra prisidėjusi prie Santariškių ligoninės, Kauno technologijos universiteto Mokslų centro, delfinariumo, Druskininkų vandens parko ir daugelio kitų šalyje žinomų objektų statybos.

Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

SA 2014 Nr. 12 / reklama

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

105 105

104104

IGNALINOS TIKSLAS – siekti kurorto statuso

Ignalinos vardas pastaruoju metu dažniausiai minimas pristatant miestus, kuriuose sklandžiausiai vykdomas senų daugiabučių modernizavimo procesas. Tačiau dažnam šalies gyventojui Ignalinos rajonas – tai turizmo, poilsio, žiemos sporto, ežerų ir miškų kraštas.

Rajono plėtros planuose – ne vienas projektas, kurį įgyvendinus Ignalina įgautų visiškai kitokį statusą.

Susidomėjimas sanatorija nemažas

Ignalina jau senokai pripažinta kurortine teritorija. Prieš keletą metų Ignalinos rajono savivaldybė investavo į mineralinio vandens gręžinį, šio vandens ir purvo tyrimus. Buvo gauti reikiami sertifikatai, įrodantys, kad šie ištekliai tinkami naudoti žmonėms.

Dabar Ignalinos rajono vadovų planai – kur kas ambicingesni. Norima pastatyti bent vieną sanatorinio gydymo kompleksą, kuris leistų Ignalinai pretenduoti pelnyti kurorto statusą. Šiuo metu čia veikia SPA kompleksas, tačiau jo teikiamų paslaugų neužtenka, kad būtų galima pretenduoti tapti kurortu. Šiame centre naudojamas iš gręžinio Ignalinoje išgaunamas mineralinis vanduo. „Sanatorinio gydymo kompleksui esame parengę žemės sklypą. Jis yra šalia ežero ir mineralinio vandens gręžinio. Netrukus planuojame skelbti konkursą tokiam projektui įgyvendinti. Potencialių investuotojų susidomėjimą tokiu projektu jaučiame jau kurį laiką. Reikia tikėtis, kad jis neatslūgs paskelbus kon-

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

kursą. Tam, kad galėtume pretenduoti pelnyti kurorto statusą, mums reikia išpildyti vienintelę sąlygą – pastatyti sanatorinio gydymo centrą“, – sakė Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis.

Ignalinos rajono savivaldybės numatytas sklypas sanatorinio gydymo kompleksui statyti užima 4,5 hektaro plotą. Prie jo įrengtas privažiavimas, kita infrastruktūra dar reikės pasirūpinti. Meras H. Šiaudinis mano, kad toks projektas investuotojams suteiktų galimybę pretenduoti gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Skaičiuojama, kad į naują sveikatingumo kompleksą reikėtų investuoti apie 50 mln. litų.

Rajone yra palyginti aukštas nedarbo lygis. Todėl meras H. Šiaudinis mano, kad pastačius naują kompleksą ir ieškant tinkamo personalo problemų tikrai neturėtų kilti.

Reikalingas aerodromas

Dar vienas projektas, kuris būtų reikšmingas Ignalinos kraštui – aerodromas. „Negalima teigti, kad tai naujas projektas. Prieš keletą metų iniciatyvos įrengti aerodromą ėmėsi privatūs verslininkai, bet šiuo metu jie yra susidūrę su finansiniais sunkumais. Stengsimės jiems padėti, nors mūsų galimybės šiuo aspektu ribotos.

Aerodromas Ignalinos rajonui, kaip kurortinei vietovei, būtų tikrai reikalingas“, – sakė H. Šiaudinis.

Maždaug 30 hektarų plote, numatytame aerodromui, šiuo metu yra pastatyti mažųjų orlaivių angarai, kitokie priežiūrai reikalingi pastatai, pradėtos viešbučio statybos. Tačiau projekto įgyvendinimas šiuo metu sustojęs. Vis dėlto verslininkai objekto nėra apleidę – čia jie organizuoja kitokią veiklą, pavyzdžiui, raketų modelių paleidimo varžybas. Savivaldybė tiki, kad šį projektą pavyks sėkmingai įgyvendinti, nes mažųjų orlaivių ateitis yra iš tiesų perspektyvi.

Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas ŠIAUDINIS įsitikinęs, kad kurorto statusas miestui suteiks naujų galimybių.

Planuojama turizmo plėtra

Ignalinos rajone nėra didelių pramonės įmonių – veikia vos viena kita mažesnė. Todėl, anot mero H. Šiaudinio, krašto ateitis siejama su turizmo plėtra. Kasmet rajone atsiranda vis naujų turizmo ir sporto objektų, įgyvendinami naudingi projektai, gerinantys vietos žmonių gyvenimo sąlygas, kraštą darantys patrauklesnį bei įdomesnį. Šiuo metu savivaldybė rengia turizmo plėtros studiją, kuri turėtų atverti naujų galimybių.

Lietuvos ir užsienio turistus Ignalinos kraštas pirmiausia vilioja vandens keliais ir maršrutais, dviračių sportu ir žiemos sporto pramogomis. Nuo seno Ignalina yra gavusi žiemos sporto sostinės vardą. Čia veikiantis žiemos sporto centras pastaraisiais metais modernizuojamas: atnaujinta biatlono trasa, pastatyta moderni šaudykla, administracinis centras. Planuojama ir toliau plėsti infrastruktūrą. Vienas plėtros etapų – svarstoma galimybė nutiesti vieną naują snieglenčių trasos ruožą. Jis paįvairintų trasos viražą ir suteiktų galimybę organizuoti tarptautines varžybas.

Turistų traukos objektu turėtų tapti ir Palūšės turizmo kompleksas. Jis pradėtas atnaujinti įgyvendinant 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, tačiau šiuo metu projektas pristabdytas. Naujam turizmo kompleksui Palūšėje planuojama ieškoti privataus partnerio, galinčio jį valdyti ir čia vykdyti komercinę veiklą. Su privačiu operatoriumi būtų pasirašyta koncesijos sutartis. Trumpiausias partnerystės sutarties laikotarpis – 10 metų.

Projekto tikslas – efektyvus komplekso valdymas ir turizmo plėtra. Turizmo komplekso valdytojas organizuotų renginius,

skatintų turizmą, teiktų maitinimo, nuomos paslaugas. Šiuo metu Palūšėje baigti statyti 6 gyvenamieji nameliai, juose gali apsistoti 60 turistų.

Kitąmet baigs renovuoti visus visuomeninius pastatus

Ignalinos rajonas, atsižvelgiant į didelį nedarbo lygį, yra įtrauktas į probleminių teritorijų sąrašą. Vyriausybei skiriant papildomai lėšų, probleminėse teritorijose daugiausia dėmesio skiriama gyvenamajai aplinkai gerinti: tiesiami keliai, remontuojamos gatvės, klojami šaligatviai, valomi vandens telkiniai, renovuojami gyvenamieji namai ir visuomeniniai pastatai, kaimiškosiose vietovėse tvarkomos apleistos teritorijos. Ignalinos rajone visa tai daroma. „Mūsų savivaldybė pirmoji ryžtingai ėmėsi senų daugiabučių atnaujinimo ir tapo pavyzdžiu kitoms šalies savivaldybėms. Šiais metais pas mus atnaujinti 45 namai, 2015 metais bus renovuota 30 namų, t.y. 70 proc. visų daugiabučių. Reikia paminėti, kad dar 16 daugiabučių modernizuota anksčiau pagal Probleminių teritorijų programą. Kadangi pirmieji pradėjome procesą, įgavome daugiau patirties, be to, išvengėme nesklandumų, susijusių su netinkamų rangovų parinkimu“, – pasidžiaugė Ignalinos rajono savivaldybės meras H. Šiaudinis.

Savivaldybė jau modernizavo daugumą visų jai priklausančių visuomeninių pastatų, kitais metais jų modernizavimas bus baigtas. Tai leidžia taupyti šilumos energiją ir aplinką.

Verta atkreipti dėmesį, kad ir pagal šiuos rodiklius Ignalinos rajono savivaldybė yra tarp pirmaujančiųjų šalyje. Investicijos į šilumos ūkio atnaujinimą ir biokuro katilinių įrengimas rajone leidžia jau dešimt metų naudoti pigų vietos kurą.

107 107

106106

EKSPERTO ŽVILGSNIS

ERDVĖS MOKESČIAMS MAŽINTI YRA DAUG LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Ignalinos rajono savivaldybė 2014 metais Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 32 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicinės srities įvertinimas ženkliai atsiliko nuo šalies vidurkio (34,4 balo) ir siekė 26,6 balo (iš 100 galimų).

Vienam gyventojui tenkančių ūkio subjektų skaičius išaugo nuo 14 2012 metais iki 15 2013-aisiais. Taip pat šiek tiek gerėjo ir tiesioginių užsienio investicijų rodiklis: vienam gyventojui 2012 metais jų teko 590 litų. Šis rezultatas gerokai blogesnis nei šalies rajonų vidurkis – 3566 litai. Po ženklaus materialinių investicijų augimo (beveik du kartus) 2011 metais, 2012-aisiais materialinių investicijų situacija blogėjo. Vienam gyventojui teko tik 2242 litai, o šalies vidurkis buvo 3533 litai.

Ignalinos rajonas išsiskiria itin nepalankia mokesčių aplinka. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas siekia 1 proc. ir yra tarp aukščiausių šalyje. Panaši ir verslo liudijimų situacija. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis siekia 1000 litų ir beveik du kartus viršija šalies vidurkį (598 litus). Žemės mokesčio tarifai vidutiniškai 50 proc. viršija šalies vidurkį, taip pat taikomas maksimalus 4 proc. tarifas nenaudojamai žemei. Siekiant pritraukti daugiau investicijų, pirmiausia reikėtų peržiūrėti mokesčių tarifus – jiems mažinti erdvės tikrai yra.

TURI NEIŠNAUDOTO POTENCIALO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Ignalinos rajonas susikoncentravęs į turizmo sektoriaus plėtrą. Čia labai gražiai sutvarkytos viešosios erdvės, tik gaila, kad tam lėšų skiriama daugiau nei verslui. Tad ilgainiui Ignalinos rajonas gali nebepajėgti pritraukti turistų.

Kadangi rajono gamta yra graži, čia gausu lankytinų vietų ir jau sutvarkytos viešosios erdvės, pats laikas susirūpinti parama verslui. Reikėtų sukurti labai aiškią strategiją ir numatyti jos įgyvendinimo priemones. Ignalina turi kurortinės teritorijos statusą, ir tai reikėtų labiau išnaudoti kuriant reikiamą infrastruktūrą, sudarant sąlygas ateiti investuotojams.

Viena vertus, jeigu verslui bus sukurtos palankios sąlygos investuoti, savivaldybei pačiai nereikės galvoti apie reikiamų sveikatingumo centrų, pramogų objektų statybą – viską padarys privatūs investuotojai. Kita vertus, pačioms savivaldybėms yra per didelė našta administruoti tokius kompleksus, kurie galiausiai tampa nuostolingi.

Ir dabar Ignalinoje yra objektų, pavyzdžiui, žiemos sporto centras, kur privatūs investuotojai galbūt geriau tvarkytųsi, sugebėtų geriau administruoti ir išplėtoti infrastruktūrą. Žinoma, keisti krypties Ignalinai tikrai nevertėtų, rajonas užsirekomendavęs kaip turistams skirtas kraštas. Jis turi labai gerą susisiekimą su sostine geležinkeliu, kuris kainuoja tikrai nedaug. Tad reikėtų tik sustiprinti vadybą.

Dar vienas neišnaudotas Ignalinos rajono potencialas – nuotoliniu būdu dirbantys informacinių technologijų specialistai. Pasaulyje tokie žmonės renkasi gražaus gamtovaizdžio vietas, kuriose veikia šviesolaidinis interneto tinklas, šalia yra rajono centras. Tad Ignalina – idealus variantas tokiems specialistams įsikurti. Vis dėlto trūksta reklamos, rajonas per mažai apie save pateikia žinių viešojoje erdvėje. Tai tolygu situacijai, kai nuperkamas bolidas, bet juo negalima naudotis lenktynių trasoje – tesirūpinama jo priežiūra garaže. Laikui bėgant tokio bolido laukia liūdna perspektyva – surūdys ir bus išvežtas į sąvartyną. Tad nereikia laukti tokios dienos.

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Santiago II G1 Energo

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė su sandėliuku, svetainė – valgomasis ir kabinetas. Taip pat čia yra katilinė, vonia ir erdvi ūkinė patalpa. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir vonios kambarys. Didžiausias miegamasis sujungtas su drabužine. Virš garažo įrengta tera. Namas klasikinės formos, elegantiškas ir patogus. Yra kitas šio projekto variantas – „Santiago G1 Energo“.

Naudingas plotas:................................. 133,83 m² Bendras plotas: .........................................227,57 m² Užstatymo plotas: .....................................151,95 m² Statinio aukštis: .............................................8,91 m Stogo nuolydis: ....................................................42°

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas skarda. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu.

Pirmas aukštas ......................................113,64 m²

1. Tambūras ...................................................2,52 m² 2. Holas .......................................................13,58 m² 3. Virtuvė ....................................................10,16 m² 4. Sandėliukas ..............................................1,33 m² 5. Svetainė, valgomasis ..............................34,84 m² 6. Tualetas .....................................................2,71 m² 7. Drabužinė ..................................................3,60 m² 8. Kabinetas ................................................11,17 m² 9. Katilinė .....................................................4,93 m² 10. Ūkinė patalpa ..........................................8,12 m² 11. Garažas .................................................20,68 m² Pastogė ....................................................53,92 m² 1. Koridorius .................................................6,31 m² 2. Miegamasis ............................................12,11 m² 3. Drabužinė .................................................4,57 m² 4. Miegamasis ............................................11,43 m² 5. Miegamasis .............................................11,30 m² 6. Vonia .........................................................8,20 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Lt (Eur)*:

Namas be vidaus apdailos

386 000 (111 793,33)

Visa kaina be PVM

386 000 (111 793,33)

* Namas be apdailos:

Visa kaina:

I aukštas

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.

Pastogė

108108

MOLĖTŲ RAJONE – renovacijos proveržis

tų namų gyventojais. Čia molėtiškiai iš pirmų lūpų gali išgirsti atsakymus į opiausius jiems klausimus.

Atsakomybės našta – administratoriui

Renovuojami senieji daugiabučiai pamažu keičia Molėtų veidą. Baigiantis 2014-iesiems Molėtų rajono savivaldybė buvo įvertinta už geriausius metų rezultatus įgyvendinant Daugiabučių namų atnaujinimo programą. Savivaldybės pastangomis parengta ir su gyventojais suderinta daugiausia investicinių planų, nupirkta daugiausia rangos darbų ir, palyginti su kitomis savivaldybėmis, iki metų pabaigos renovuota daugiausia namų.

Pasitelkia ir mokslininkus

Molėtų rajono meras Stasys Žvinys teigė, kad regione sparčiai įsibėgėjusi daugiabučių modernizacija – bendrų savivaldybės, Aplinkos ministerijos ir Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) pajėgų rezultatas. „Renovacija vienaip ar kitaip įgauna pagreitį ne tik Molėtuose, bet ir kitose savivaldybėse. Labai sveikintina ministerijos, kuri lanksčiai reaguoja į problemas ir priima atitinkamus įstatymų bazės pakeitimus, pozicija, partnerystė su BETA specialistais“, – įvardijo S. Žvinys.

Anot rajono vadovo, bene sunkiausias ir daugiausia kantrybės reikalaujantis darbas – įtikinti žmones ne tik renovacijos nauda, bet ir skaidrumu. „Žinoma, pirmiausia savivaldybės vadovai turi patikėti renovacijos nauda ir įkvėpti kitus. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko suformuoti stiprią specialistų komandą. Kartą per savaitę organizuojami pasitarimai, kuriuose aptariame renovacijos eigą, opiausias problemas ir ieškome būdų jas suvaldyti“, – pasakojo Molėtų rajono meras.

Savivaldybės iniciatyva rengiami ir susitikimai su mokslininkais, šilumininkais, bankų atstovais, galiausiai – su jau renovuo-

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

Molėtų rajone renovacijos proceso administravimas patikėtas savivaldybės įmonei „Molėtų švara“. Jos direktorius Laimutis Lapėnas pripažino, kad tik turintieji statybų valdymo patirties gali įsivaizduoti, koks iššūkis tenka įmonės specialistams. „Ne tik esame tiesioginiai statybų valdytojai, bet ir privalome įvertinti investicinius planus, suderinti kreditavimo sąlygas, organizuoti rangovų parinkimą, dalyvauti rengiant techninius projektus, koordinuoti statybos darbus, galiausiai – administruoti kreditus, kuriuos savo vardu įmonė ima gyventojų naudai“, – vardijo L. Lapėnas. „Molėtų švaros“ vadovas apgailestavo, kad vis dar paplitę stereotipai dėl abejotinos modernizacijos naudos – neva didžiulės finansinių įsipareigojimų naštos, kurią paveldės vaikai ar vaikaičiai. „Vis dėlto jau renovuotuose namuose gyvenantys molėtiškiai patvirtintų, kad mėnesio mokesčiai už sunaudotą šildymo energiją kartu su grąžinama kredito dalimi ir palūkanomis lieka nepakitę arba didėja labai nedaug, priklausomai nuo įdiegtų modernizavimo sistemų, šildymo kainos, sunaudojamo energijos kiekio ir pan. Tie patys pinigai, naudojami racionaliai, sukuria milžinišką pridėtinę vertę. Ką jau kalbėti apie galimybę gyventi patogiau, džiaugtis estetiška kvartalų aplinka ir gražėjančiu paties miesto veidu“, – teigė įmonės vadovas.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

IŠSISKIRIA PALANKIA MOKESČIŲ APLINKA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse 2014 metais Molėtų rajonas užėmė 23 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities vertinimas buvo tik šiek tiek aukštesnis nei šalies vidurkis (34,4 balo) ir siekė 37,9 balo (iš 100 galimų). Tačiau bendra investicijų padėtis savivaldybėje gerėjo.

2011 metų duomenimis, savivaldybėje nebuvo užfiksuota tiesioginių užsienio investicijų, tačiau 2012-aisiais jos išaugo iki 432 litų vienam gyventojui, o vienam šalies rajono gyventojui jų vidutiniškai teko 3566 litai. Materialinės investicijos irgi augo – nuo 1540 iki 1717 litų, tačiau nuo rajonų vidurkio atsiliko daugiau nei du kartus.

Molėtų savivaldybė gali džiaugtis išaugusių ūkio subjektų skaičiumi vienam gyventojui. Šių padaugėjo nuo 18 2012 metais iki 19 2013-aisiais.

Pritraukti investicijų padėjo itin palanki mokesčių aplinka Molėtų savivaldybėje. Vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas rajone siekia 0,3 proc. ir yra vienas mažiausių Lietuvoje. Panaši situacija ir su fiksuotu pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydžiu. Šis yra pustrečio karto mažesnis už vidutinį šalyje (598 litai) ir siekė 233 litus. Savivaldybėje taip pat netaikomas maksimalus 4 proc. tarifas nenaudojamai žemei.

Atnaujins dešimtis namų

„Molėtų švaros“ direktoriaus L. Lapėno pastebėjimu, iš renovacijos, be abejo, daugiausia laimėjo ir sutaupė tie, kurie į šį procesą įsijungė pirmieji. „Šiandien statybų sektoriaus atstovai turi didžiulę darbo pasiūlą, ir rangovai užsakovams diktuoja ne pačias palankiausias sąlygas, – aktualijas įvardijo įmonės vadovas. – Tad, ko gero, reikėtų ne formuluoti klausimą, ar senuosius daugiabučius reikia renovuoti, bet klausti, kada renovuoti.

Anksčiau ar vėliau tai teks padaryti, tačiau sąlygų ir investicijų situacija gali būti smarkiai pasikeitusi.“ L. Lapėnas pasidžiaugė, kad į modernizacijos procesą vis aktyviau įsitraukia patys gyventojai. „Kuo labiau žmonės domisi renovacijos niuansais, kuo aktyviau reiškia savo nuomonę, tuo kokybiškiau, atsakingiau dirba ir rangovai“, – pripažino „Molėtų švaros“ vadovas.

Iki 2014-ųjų per pastaruosius kelerius metus Molėtuose modernizuoti 5 daugiabučiai, kurių renovacija kainavo per 2 mln. litų. Šiais metais atnaujinta ir baigiama renovuoti dar 13 namų, kurių projektų vertė siekia daugiau kaip 8 mln. litų. 2014-aisiais savivaldybės iniciatyva taip pat parengti 34 investiciniai planai, iš kurių 26-iems „Molėtų švara“ jau užsitikrino gyventojų pritarimą (tam numatyta apie 20 mln. litų). Tad jei pavyks įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, iki 2015 metų pabaigos iš maždaug 260 Molėtų rajone esančių senos statybos daugiabučių bus renovuota apie pusšimtis namų.

VERSLO AŠIMI GALĖTŲ TAPTI OBSERVATORIJA LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Molėtuose veikia palyginti daug įmonių, tačiau jos visos gana mažos. Pavadinti Molėtus pramonės kraštu vargu ar galima. Per daugelį metų čia nebuvo plėtojama didesnė pramonės įmonė, tad gali kilti klausimas, ar tai įmanoma ateityje. Priežasčių, kodėl Molėtų rajone nebuvo skiriamas dėmesys pramonei – ne viena. Galbūt nėra tam tinkamų žemės sklypų, galbūt žemės paskirtis šalia miesto ne ta, gal savivaldybės vadovai neparodo reikiamos iniciatyvos – galima tik spėlioti, kaip yra iš tiesų.

Aplinkiniai rajonai, esantys netoli Vilniaus, yra labiau susiformavę kaip pramonės centrai, turi savo įvaizdį, ir verslininkai žino, kad plėtoti pramonę čia palanku. Molėtai turi visiškai kitokį įvaizdį – kaip poilsio, kaimo turizmo kraštas.

Netoli Vilniaus esantis Molėtų rajonas strategiškai yra geroje vietoje. Sostinės kaimynystė visada suteikia privalumų, tačiau jais reikia mokėti pasinaudoti. Rajone daug ežerų, todėl natūralu, kad pagrindinis verslas galėtų būti siejamas su turizmu. Tačiau reikia gerai pagalvoti, ar verta kopijuoti kitus mėginant prisivilioti SPA centrus ar steigiant panašius kompleksus. Manau, geriau rasti savo nišą, išskirtinumą – pavyzdžiui, įsteigti pagyvenusių žmonių priežiūros namus, orientuotus į Skandinavijos rinką.

Savotišką išskirtinumą Molėtų rajonui suteikia observatorija ir Etnokosmologijos muziejus. Šis objektas pastatytas pasinaudojant Europos Sąjungos fondų pinigais, bet toliau mažai plėtojamas. Ašis, apie kurią galėtų suktis verslas – observatorija: būtų galima pamėginti pritraukti ir mokslininkų, kartu kurti turizmo infrastruktūrą ir šiltuoju sezonu plėtoti veiklą. Potencialo šioje srityje yra.

Darbuotojų paieškos problema Molėtuose gali iškilti, nes, tikėtina, nemaža dalis specialistų dirbti važiuoja į Vilnių. Vienintelė galimybė tokius žmones prisivilioti likti dirbti vietoje – patrauklios sąlygos. Jeigu kuris nors investuotojas tokias pasiūlytų, vietiniam žmogui visuomet patogiau likti savo krašte. Reikia išnaudoti ir rajone veikiančią mokslo įstaigą – Alantos technologijos ir verslo mokyklą.

110110

EKSPERTO ŽVILGSNIS

ANYKŠČIAI – gražūs, bet apsnūdę Anykščių rajonas daugeliui šalies gyventojų asocijuojasi pirmiausia su ramia, poilsiui skirta vieta, kur ošia Anykščių šilelis. Kurortinės vietovės statusą turintys Anykščiai per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė. Rajono vadovai šiandien gali pasigirti sukurta poilsio ir pramogų infrastruktūra, tačiau verslininkai siūlo valdininkams nusiimti rožinius akinius ir labiau išnaudoti krašto potencialą.

Pirmiausia į akis krinta labai maži rodikliai, apibūdinantys Anykščių rajonui tenkančias materialines ir tiesiogines užsienio investicijas. Pagal juos smarkiai atsiliekama nuo šalies vidurkio. Tarp svarbiausių savivaldybės problemų pažymimas ir žemas verslumo lygis, iš dalies didelis socialinės paramos gavėjų skaičius, neišnaudojamas gamtinis rekreacinis potencialas, prastai išplėtota viešojo turizmo sektoriaus infrastruktūra – ženklinimas, kelių nuorodos, teritorijų schemos. Taip pat trūksta dviračių takų, turistinių pažintinių takų, kempingų. Silpnai vykdoma Anykščių turizmo informacijos centro kurortinės teritorijos rinkodara lemia turistų trūkumą, dėl to nesudaromos sąlygos turizmo verslo plėtrai. Visa tai mažina savivaldybės konkurencingumą pritraukiant verslą.

Kiti Anykščių trūkumai yra bemaž tokie pat, kaip ir kitų regionų savivaldybių – tai ir mažėjantis gyventojų skaičius, ir aukštas nedarbo lygis, nepakankamas jaunimo užimtumas, ypač vakarais. Reikia atkreipti dėmesį ir į didelį socialinį kvalifikuotos darbo jėgos mobilumą, sparčią gyventojų emigraciją į didžiuosius šalies miestus bei užsienį.

Strateginiame savivaldybės veiklos plane iki 2016 metų pažymima, kad nepakankamai nuosekliai ir aiškiai iškomunikuotas Anykščių plėtros plano įgyvendinimas. Pateikiant daugiau informacijos viešojoje erdvėje galima tikėtis sulaukti didesnio skaičiaus potencialių investuotojų. Anykščių rajono savivaldybė yra suplanavusi nemažai projektų, kuriems įgyvendinti reikia privačių investicijų. Žinoma, kai kurie projektai siūlomi jau daug metų, tačiau susidomėjimo nesulaukia.

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius puoselėja mintį, kad kada nors pavyks įgyvendinti Nacionalinio pasakų parko projektą. Ši idėja merui kilo jau prieš daugelį metų, bendraujant su anapilin išėjusiu verslininku Bronislovu Lubiu. S. Obelevičius sakė kalbėjęs su olandais, kurie turi įkūrę panašų parką, per metus sutraukiantį tūkstančius lankytojų. Neblogos tokio objekto perspektyvos – ir Anykščiuose. Savivaldybė jau yra numačiusi jam vietą buvusiame kvarcinio smėlio karjere.

Dar vienas ilgai lauktas projektas – lajų takas. Jis jau baigiamas įrengti – tikimasi, kad kitų metų vasarą takas bus atidarytas. Toks takas bus vienintelis Rytų Europoje.

Anykščių rajono savivaldybėje gvildenama ir medinės pilies atstatymo idėja. Meras S. Obelevičius sutinka, kad atstatymas šiuo atveju nebūtų pats tinkamiausias apibūdinimas, nes nėra šaltinių, kaip ta pilis atrodė. Tačiau naujas kompleksas būtų pastatytas ant viso Vorutos piliakalnio.

Tarp planuojamų projektų – išplėtoti ekologinį transportą ir dviračių takų sistemą, pastatyti daugiafunkcį sporto centrą su stadionu, renovuoti Dainuvos slėnį, piliakalnius ir kitas kultūros paveldo vertybes pritaikyti turizmui.

Investicinę aplinką Anykščiuose į gerąją pusę pakoregavo vasaros rogučių parko įrengimas ir buvusios „Anykščių šilelio“ sanatorijos vietoje pastatytas sveikatingumo kompleksas „SPA Vilnius“.

Patraukli gamta, gera geografinė padėtis, efektyviai tvarkoma viešoji infrastruktūra, aktyvus kultūrinis gyvenimas ir gausūs renginiai bei pramogų objektai – tai privalumai, sudarantys prielaidas turizmo sektoriaus plėtrai ir darbo vietoms kurti Anykščiuose. Verslininkai turi puikią galimybę įgyvendinti projektus pasinaudodami Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, tačiau laukia didesnio savivaldybės vadovų aktyvumo ir noro labiau išnaudoti didžiulį potencialą.

Anykščiuose pradėjęs veikti sveikatingumo kompleksas „SPA Vilnius“ pagerino investicinę miesto aplinką.

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

MOKESČIAI GERI, TRŪKSTA UŽSIENIO INVESTICIJŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Anykščių rajonas užėmė 28 vietą iš 53 rajono savivaldybių (tyrime daugiausia naudoti 2013 metų duomenys). Investicijų srities vertinimas buvo šiek tiek aukštesnis už šalies vidurkį (34,4 balo) ir siekė 35,4 balo (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo pablogėjusią investicinę situaciją Anykščių rajone.

Materialinės investicijos rajone mažėjo 13 proc. ir buvo žemiau už šalies rajonų vidurkį – 3533 litai. Tiesioginių užsienio investicijų padėtis, vertinant rajoną bendrame šalies kontekste, buvo dar prastesnė. Vienam savivaldybės gyventojui tiesioginių užsienio investicijų teko 25 mažiau nei vidutiniškai vienam Lietuvos rajono gyventojui. Šalies vidurkis siekė 3566 litus, o savivaldybės – vos 144 litus. Veikiančių ūkio subjektų skaičius šiek tiek paaugo palyginti su 2012 metais, kai tūkstančiui savivaldybės gyventojų teko 17 veikiančių ūkio subjektų. 2013 metais jų išaugo iki 19 tūkstančiui gyventojų (savivaldybių vidurkis – 20).

Vertinant mokesčių aplinką, Anykščių rajono savivaldybė išsiskiria vienu aukščiausių nekilnojamojo turto mokesčio tarifų šalyje. Dideli šios rūšies mokesčiai, be abejo, turėjo neigiamą poveikį pritraukiant verslą į savivaldybę. Bendrą mokesčių aplinkos situaciją taiso žemesnis už šalies vidurkį fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis, kuris siekia 472 litus, o savivaldybių vidurkis – 598 litai.

Nekilnojamojo turto mokesčio mažinimas – vienas būdų pritraukti investuotojų į rajoną. 2007 metais kurortinės teritorijos statusą gavęs rajonas gali pasigirti išskirtine gamta, taip pat istorijos, kultūros, architektūros ir technikos paminklais. Norint pritraukti daugiau turistų, didinti rajono žinomumą yra ypač svarbu.

LAIKAS IŠMOKTI SAVE PRISTATYTI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Palyginti su kitais apskrities rajonais, Anykščių rajoną galima pavadinti artimesniu pramonei. Čia veikia trys didelės įmonės: „Anykščių vynas“, „Anykščių varis“ ir „Kvarcas“. Blogybė verslo požiūriu yra tai, kad didelė miesto dalis patenka į regioninio parko zoną ir kad joje nieko negalima daryti.

Anykščiuose aktyviai veikia menų inkubatorius. Rajono meras į viską žvelgia optimistiškai, pats miestas gražiai tvarkosi – tai nėra blogai. Tačiau čia yra potencialo, kuris šiandien nėra iki galo išnaudojamas. Palyginti gausiai organizuojami renginiai sutraukia daug žmonių, tačiau būtų galima pasiūlyti daugiau įvairovės, vietos verslininkai galėtų imtis daugiau iniciatyvos.

Tai, kad potencialūs investuotojai Anykščiuose nesusidurtų su darbuotojų stygiumi, parodė pavyzdys, kai buvo renkamas personalas miesto pakraštyje atidarytam sveikatingumo kompleksui „SPA Vilnius“. Į vieną darbo vietą pretendavo net keliolika kandidatų.

Verslą Anykščiuose geriausia būtų sieti su kurortine infrastruktūra, menais.

Kalbėti apie esamų stambiųjų įmonių plėtrą būtų sudėtinga. Antai „Anykščių vynas“ buvo tikrai nustekentas. Tikėtina, kad naujieji savininkai imsis naujų žingsnių ir mėgins gamyklą atgaivinti. Anykščiai yra obuolių kraštas, žaliavos stygiaus čia nėra.

Sudėtingesnė „Kvarco“ situacija. Kvarcinis smėlis prarado paklausą nustojus gaminti televizorių kineskopus. Gabenti jį toli neapsimoka, o aplinkui stiklo gamintojų tėra vos du.

Norint Anykščius padaryti gausiai lankomu miestu, pernelyg didelės išmonės nereikia. Infrastruktūra čia pakankama, viešosios erdvės sutvarkytos. Reikia tik mokėti save tinkamai pristatyti.

112112

VISAGINO VILTIS – nauja atominė jėgainė Palyginti neseniai optimistai Visagino mieste matė labai šviesią ateitį. Nuotaika ėmė keistis prabilus apie referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Pradėjus byrėti grandiozinių statybų planams, Visaginas, kaip galimų investicijų miestas, tapo mažai kam įdomus. Be to, miesto valdžiai mesti įtarimai dėl naudojimosi tarnybine padėtimi dar labiau apsunkina ir taip nelengvą situaciją.

Ieškant pastatų ar kitokių objektų investicijoms, Visagine jų pasiūla yra bene didžiausia visoje šalyje. Kitas klausimas – ar verslininkai šiais objektais domisi? Mažėjantis nedarbo lygis ir perkamoji gyventojų galia investuotojus sulaiko nuo rizikos.

Visagino vadovai irgi pripažįsta, kad mieste yra daug privačių apleistų pastatų ir tai trukdo visavertiškai sutvarkyti aplinką, pagerinti miesto įvaizdį. Tačiau bendrai gyvenimo kokybei tai esą neturi įtakos. Svarbiausia, kad Visagine patogu gyventi, nes čia viskas šalia: darbas, vaikų darželiai, mokyklos, laisvalaikio leidimo centrai. Poilsiui ir investicijoms tai irgi patraukli vieta, nes galima steigti bendras įmones su kaimyninės Baltarusijos verslininkais.

Specialistai mato ne vieną Visagino privalumą. Pirmiausia – čia didelė gamybinių pastatų ir laisvų ne žemės ūkio paskirties sklypų pasiūla savivaldybės pramonės zonose, o nekilnojamasis turtas – palyginti pigus. Savivaldybė pritraukia lėšų ir įgyvendina daug Europos Sąjungos (ES) bei kitų fondų lėšomis finansuojamų projektų, gerinama susisiekimo ir viešųjų pastatų infrastruktūra. Dar vienas privalumas – rekreacijos ir turizmo veiklai palanki natūrali gamtinė aplinka, gausūs miškų bei rekreacijai tinkamų žaliųjų zonų ištekliai.

Tačiau Visagino privalumus nesunkiai nusveria trūkumai, kol kas sulaikantys investuotojų norą čia plėtoti projektus. Patrauklumo miestui neprideda nepalanki jo geografinė padėtis.

Visaginas turizmo infrastruktūros aspektu yra tarsi užkampyje, atitolęs nuo tranzitinių kelių.

Investuotojai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nesutvarkyti infrastruktūros teisinės registracijos dokumentai, nesuformuoti

20

1

r 4N

.12

TAS AŠ R /K

žemės sklypai. Mieste nepakankamai išplėtota rekreacinė infrastruktūra, gamtos ištekliai neparengti ir nepritaikyti atvykstamajam turizmui, nepakankamai išplėtotas turistų aptarnavimo sektorius. Nėra turizmo informacijos centro, turistinių maršrutų, objektų ženklinimo, trūksta informacijos apie turizmą savivaldybėje. Taip pat nepakankamas maitinimo, apgyvendinimo, pramogų paslaugų kiekis ir kokybė.

Visagine nesukurta efektyviai veikianti verslo informacijos sistema, galinti ne tik informuoti verslininkus apie įmonės administravimą, bet ir pasiūlyti įdomių projektų, padėti rasti partnerių, įspėti apie rinkos pavojus. Be to nepakankamas valstybinės kalbos mokėjimas ir vartojimas sunkina vietos gyventojų integravimąsi į gyvenimą, verslininkai nedalyvauja paramos programose.

Dėl biudžeto taupymo veiksmų, staigaus energijos kainų didėjimo, Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymo sumažėjo gyventojų pajamos, padidėjo socialinių pašalpų gavėjų skaičius, skurdas, auga nedarbo lygis. 2013 metais Visagino savivaldybėje buvo užregistruoti 1882 bedarbiai – jie sudarė 13,1 proc. visų darbingo amžiaus savivaldybės gyventojų. Šis skaičius viršija šalies vidurkį, tačiau buvo mažesnis už Utenos apskrities vidurkį. Didžiausias nuo 2008 metų bedarbių skaičius buvo užfiksuotas 2011 metų pirmame ketvirtyje, kai iš atominės elektrinės buvo atleista daug darbuotojų.

Lyginant 2011–2013 metų įregistruotų ir išregistruotų mažų bei vidutinių įmonių skaičiaus dinamiką galima teigti, kad smulkiojo ir vidutinio verslo padėtis Visagino savivaldybėje neblogėja. 2012 ir 2013 metais įregistruotų įmonių buvo daugiau nei išregistruotų mažų bei vidutinių, o 2011-ųjų pradžios duomenys rodė atvirkštinę tendenciją. 2013 metais Visagino savivaldybėje iš viso buvo įregistruota beveik 1200 verslo subjektų, tačiau veikusiųjų buvo tik kiek daugiau nei 400.

Naujos atominės elektrinės projektas galutinai dar nepalaidotas. Todėl ir Visaginas daug vilčių sieja su juo – palankiu atveju į miestą atvyktų keliolika tūkstančių atominės jėgainės statytojų, jiems reikėtų būsto, maitinimo įstaigų, pramogų ir t. t. Visagino strateginiame plane irgi pažymėta, kad naujos atominės elektrinės statyba lemtų didelių investicijų pritraukimą į savivaldybę, naujų įmonių kūrimąsi ir esamų plėtrą.

Kita galimybė Visaginui – mėginti pritraukti ES struktūrinių fondų lėšų ir gauti paramą iš valstybės biudžeto, kuri teigiamai paveiktų verslo rėmimo, užimtumo skatinimo, darbo santykių, susisiekimo, rekreacinės ir viešųjų pastatų infrastruktūros plėtrą.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

ŽENGIA INVESTICIJOMS NEPALANKIUS ŽINGSNIUS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse 2014 metais Visagino savivaldybė užėmė 22 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities vertinimas buvo aukštesnis už šalies vidurkį (34,4 balo) ir siekė 35,3 balo (iš 100 galimų).

Prie geresnio investicijų srities vertinimo prisidėjo išaugęs veikiančių ūkio subjektų skaičius: 2012 metais vienam gyventojui jų teko 20, o 2013-aisiais – jau 23 ūkio subjektai. Pagal šį rodiklį Visagino rajonas aplenkė šalies rajonų vidurkį, kuris siekė 20. Tačiau materialinės investicijos, palyginti 2011 ir 2012 metus, sumažėjo 69 proc. – nuo 10 592 iki 3294 litų. Šis rodiklis krito žemiau nei šalies vidurkis – 3533 litai. Nepaisant to, tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, šiek tiek augo ir pasiekė 1314 litų vienam gyventojui. Pagal šį rodiklį rajonas tris kartus atsiliko nuo savivaldybių vidurkio.

Visagino rajone smarkiai blogėjo mokesčių aplinka. 2012 metais savivaldybėje buvo taikomas žemiausias nekilnojamojo turto mokestis šalyje (0,3 proc.), tačiau 2013 metais jis buvo padidintas iki 0,63 proc. Vidutinis žemės mokestis irgi viršijo šalies vidurkį, ir buvo taikomas maksimalus 4 proc. tarifas nenaudojamai žemei. Nors savivaldybėje mažėja investicijos, mokesčiai yra didinami, o tai gali būti dar didesnių investicijų srautų mažėjimo priežastis.

PATARIMAS – IEŠKOTI NIŠOS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Visagino vadovai girdavosi, kad turi ne tik gražią gamtą, bet ir gerų specialistų, pasiūlymų investuotojams. Potencialą galima įžvelgti visur, vis dėlto Visaginui reikia iš naujo apgalvoti savo galimybes.

Pirmiausia jis neturi senamiesčio. Miestas yra miške, didžioji dalis pastatų – sovietmečiu statyti daugiabučiai. Todėl reikėtų gerokai pasukti galvą ieškant užsiėmimo laisvalaikiu. Kitas trūkumas – miestas atitolęs į pakraštį, geografinė jo padėtis ir susisiekimas nėra patys geriausi.

Analizuojant Visagino galimybes pirmiausia galima pažymėti, kad tai – rusakalbis miestas, todėl tuo galima pasinaudoti pritraukiant investuotojų iš Rusijos ar kitų rusakalbių valstybių. Lietuvoje jauni specialistai jau yra atitolę nuo rusų kalbos, pirmenybę skirdami anglų kalbai, todėl Visaginas šiuo aspektu turi privalumų. Žinoma, reikia save traktuoti kaip miestą, draugišką rusakalbiams, o ne kaip prijaučiantį tam tikram režimui.

Galima tik spėlioti, ar Visagino valdžia yra nusimačiusi panašias vizijas ir apskritai – kokių vizijų ji turi. Verslas šiuo metu yra praradęs vieną didžiausių privalumų – pigią elektros energiją. Šis veiksnys anksčiau buvo ypač patrauklus investicijoms į pramonę, bet uždarius atominę elektrinę jo neliko.

Galvojant apie perspektyvas patartina ieškoti nišos ir ją tinkamai išnaudoti. Kaip minėjau, ši niša gali būti rusakalbio miesto statusas. Pritraukus iš Rytų investicijų galima tikėtis prikelti miestą antram gyvenimui, o dabar Visaginas tik tuštėja.