Statyba ir architektūra (2017/5) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2017 (5)

Nuo A prie A+: ko pasimokė statytojai? Ar Lietuvoje išnyks būdelės „su širdele“? Išmanieji fasadai Apšvietimas – galingas įrankis, kuriuo nevalia piktnaudžiauti

Kaina 4,00 Eur

Lietuvoje prasideda žaliųjų pastatų era

Evaldo Lasio nuotr.

LU IKI „KAI VISKAS TIKS TES“ MILIMETRO DALELY USKAS GINTARAS CAIKA Architektas

TOGETHER FOR BETTER

Padedame architektams ir statybu bendrovems parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, susijusius su aliuminio ir stiklo langais, durimis, fasadais. Galime parengti projekto technine specifikacija (aliuminio ir stiklo konstrukcijoms), atitinkancia EU normatyvus, padedame sudaryti samatas. Padedame surasti tinkama konstrukciju gamintoja pagal regiona, konstrukciju ar projekto specifika. REYNAERS – aliuminio sistemos langu gamybos pramonei. www.reynaers.com

50 METU PATIRTIS LIETUVOJE – JAU 21 METAI

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas,

Statybų ir nekilnojamojo turto plėtros sektoriams šis laikotarpis ne pats

Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys;

lengviausias. Šalyje siaučia politinės audros ir jos neabejotinai turės pasekmių:

Juozas Vaškevičius,

kažkas nederins projektų, kažkas nepriims strategiškai svarbių sprendimų,

Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu. Bendrovės l. e. p. direktorius

kažkas atidės svarbių teisės aktų priėmimą. „Kam ta atsakomybė, juk už iniciatyvumą ne visuomet gali būti pagirtas. Geriau ramiai pabūsiu, mažiau užkliūsiu“ – toks požiūris dabar turbūt nesvetimas dažname valdininkų kabinete. O štai verslas sau tokios prabangos leisti negali. Dabartinis periodas statybininkams neramus ir dėl to, kad reikia spėti kuo daugiau darbų atlikti neprasidėjus šalčiui ir neužgriuvus sniegui. Gal todėl mažiau dėmesio kreipiama ir į valdžios rietenas. Tiesa, triukšmo daug ne visur. Prisiminus pernai tokiu pat metu virusias diskusijas dėl reikalavimų A energinio naudingumo klasės, artėjant A+ energinio naudingumo klasės reikalavimų įsiteisėjimui diskusijų beveik negirdėti. Kyla nemažai klausimų – ar jau viskas suprantama, ar projektuotojai jau išmoko projektuoti aukštos energinio naudingumo klasės pastatus, ar statybininkai jau išmoko tokius statyti, ar pirkėjai jau sutinka mokėti daugiau už kokybiškesnį būstą? Pradedant nuo paskutiniojo klausimo, atsakymas veikiausiai bus teigiamas.

Darius Babickas

Iš tiesų, pirkėjai jau vis dažniau žvelgia į energinio naudingumo klases ir

Redaktorė

nebesistebi, jeigu statytojai paprašo didesnės kainos motyvuodami, kad tai A

Aušra Narkeliūnienė Tekstų autoriai Darius Babickas, Dalia Bardauskienė, Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė, Rūta Leitanaitė, Aušra Narkeliūnienė, Indrė Vozgirdaitė Portalo www.sa.lt administratorius

arba A+ klasės būstas. Projektuotojai ir statybininkai labiau „atsipūtę“ dėl didesnių reikalavimų energiniam efektyvumui. Anot jų, didžiausias šuolis jau išgyventas, kuomet

Artūras Aleksiejūnas

pereita nuo B į A energinio naudingumo klasę. Uždedant prie A raidės pliusą

Kalbos redaktorė

reikalavimai taip smarkiai nebesikeičia. Dėl to ir diskusijų nedaug.

Brigita Kulikovskienė Dizaineris Jonas Landsbergis Fotografijos UAB „Baltijos fotografijos linija“ Reklamos skyrius Liudmila Michalkevičienė

Kur kas daugiau jų iškyla palietus klausimą apie vandentvarką. Tiksliau, apie buitinių nuotekų tvarkymą. Aplinkos ministro įsakymu, visi buitiniai vartotojai turi jungtis prie centralizuotų tinklų. Lokalių nuotekų valyklų, kurios leistų sutvarkyti nuotekas mažesniuose miesteliuose, nebegalės būti. Kiek racionalus ir ekonomiškai pagrįstas toks sprendimas? Specialistai

Tel. +370 618 05 023

šaukia, kad čia jokios ekonominės logikos nėra. Aplinkos ministras į tai atsako

skirdamas milijoną eurų gyventojams prisijungti prie centralizuotų nuotekų

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

tinklų. Specialistai primena, kad iki šiol tokioms problemoms spręsti jau skirta

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

šimtai milijonų eurų, problemų liko į valias. Tad ką tas milijonas lems?

Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Tiražas 4000 egz.

Nerimą kelia statybų sektoriaus ir kalbos apie nekilnojamojo turto burbulą. Ar jis pučiasi, ar subliukš? O gal visai neiškils? Paanalizuosime metų pabaigoje.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – Lighting Design Collective nuotrauka.

tema

Nuo A prie A+: ko pasimokė statytojai?

infrastruktūra

Investicijų į baseinus grąža – nauda vilniečiams

TURINYS

forumas

ES investicijų peripetijos: du pešasi, bet trečias pralaimi?

paveldas

Meno vertybės – profesionalo rankose

2 2017 Nr. 5

situacija

Ar Lietuvoje išnyks būdelės „su širdele?

technologijos

Išmanieji fasadai

objektas

Jau regima Klaipėdos baseino statybų pabaiga

nekilnojamasis turtas

Lietuvoje prasideda žaliųjų pastatų era

žvilgsnis

Ar saugu daugiaaukščiuose?

interjeras

Drąsūs spalvų pliūpsniai

architektūra

Apšvietimas – galingas įrankis, kuriuo nevalia piktnaudžiauti

Architektai už atsakingą kūrybą Pasaulinė architektūros diena šiais metais buvo sutikta konferencija opia tema: „Architektas – vykdytojas ar atsakingas kūrėjas?“ Gausus būrys, susirinkęs į Lietuvos architektų rūmų su partneriais surengtą konferenciją, įrodė, kad klausimas apie architekto etiką kaip niekada aktualus. Tie, kurie netilpo į salę ar negalėjo atvykti į Vilnių, pirmą kartą Lietuvos architektų cecho istorijoje renginyje galėjo dalyvauti nuotoliniu būdu – jis buvo transliuojamas socialiniu tinklu „Facebook“, ten ir dabar galima rasti įrašus. Pasiteisino ir pakitęs konferencijos formatas: šį kartą buvo palikta užtektinai laiko išdiskutuoti skaudulius, išsakyti nuomonę aptariamais klausimais. Dalyviai tuo naudojosi. To ir siekiama, kad konferencija būtų tikrai gyva erdvė, kurioje susitinka teoretikai su projektuojančiais architektais, mokslas ir praktika. Dalyvių pranešimai pasižymėjo atvirais pasisakymais, drąsiomis įžvalgomis. Kiekvienoje sesijoje buvo pastebėjimų, sukėlusių diskusijų bangą. Svečiai, menkai iki tol kontaktavę su architektais, klausė: „Juk ir kitų sričių menininkai turi savo problemų, skaudulių, bet taip atvirai nekalba. Kodėl?“ Gal kad jų kūryba neveikia taip tiesiogiai žmogaus kaip architektūra? Ji supa mus beveik kiekvieną dieną, veikia mus – suvokiame tai ar ne – kiekviename žingsnyje. Tad kalbėti apie savo profesines bėdas – architektų pareiga.

4 2017 Nr. 5

„O kas toliau?“ Toks klausimas tvyrojo ore. Sulig kiekvienu pranešimu aiškėjo atsakymas, kad viskas – pačių architektų rankose, mat konferencijos pagrindinė tema, akcentas buvo menininko etika ir moralė. Tačiau ryškėja ir šis tas naujo – vis daugiau architektų suvokia, kad jie yra atsakingi ne tik klientui ir kolegai, bet ir visų pirma visuomenei. Džiugu, kad tarp architektų kyla nepasitenkinimas esama padėtimi, gal net ryžtas keistis, nebijoti būti atviriems. Ar buvo pasiūlytos temos tolesniems, nuodugnesniems tyrinėjimams? Galima sakyti, kad taip – konferencija pakvietė gilintis į klausimus, susijusius su profesijos akiračiu. Architektas visais amžiais nebuvo vienas savo kūryboje – jį lydėjo klientas, statytojai ir kiti. Dabar ypač aktualu atsiverti pasauliui ir atkreipti dėmesį į realius visuomenės poreikius ir kitų sričių specialistų žinias, nors kai kurie pranešėjai ir akino brėžti tikslesnes ribas tarp skirtingų architektūros lauko specializacijų. Poreikis matyti platesnį kontekstą – ateinančių metų spalio 1 d. konferencijos tema: „Architektūros kokybė: konteksto svarba“. Su konferencijos įrašais galima susipažinti socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje: Lietuvos architektų rūmai. Konferencijos organizatoriai: Lietuvos architektų rūmai, VGTU Architektūros fakultetas, Lietuvos architektų sąjunga.

LANGAI | DURYS | FASADAI | TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

naujienos

Daugiau šviesos pro pakeliamas – nustumiamas sistemas heroal S 77 SL Pakeliama – nustumiama sistema heroal S 77 SL atitinka aukščiausius dizaino ir energijos sunaudojimo efektyvumo reikalavimus. Integruojamos staktos ir siaurų varčios profilių dėka sukuriama beveik nepastebima jungtis tarp pastato vidaus ir išorės. Jau projektuojant dėmesys krypsta į susidarančią erdvę, kuri gali būti pabrėžiama inovatyviu, pvz.: 90° atidaromo kampo, sprendimu. heroal S 77 SL puikiai dera ir naujos statybos, ir renovuojamuose klasikiniuose pastatuose. Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

Neįgaliesiems pritaikyti sprendimai – „heroal“ standartas „heroal“ privatiems namams ir visuomeniniams pastatams sukurtos durys su neįgaliesiems pritaikytu slenksčiu ir „heroal DS“ drenažo sistema

Aukščiausio lygio sprendimai

„heroal“ – aliuminio sistemų kūrėjai

Naujai statomų privačių namų ar visuomeninių pastatų savininkai ypač daug dėmesio skiria durų dizainui ir funkcionalumui, renkasi sprendimus, kurie yra patikimi ir inovatyvūs. Pavyzdžiui, varčios profiliai uždengiami užpildu, kuris sudaro vienalytę plokštumą su stakta, o vyriai paslepiami. Parodoje „BAU2017“ „heroal“ pristatė iki 3 m aukščio į vidų ir į išorę varstomas „heroal D 72“ sistemos duris, atitinkančias šiuos reikalavimus. Šias duris galima valdyti programėle arba iš nerūdijančiojo plieno gaminama naujo „heroal“ dizaino rankena, kuri prireikus gali būti montuojama ir ant avarinio išėjimo ar priešgaisrinių durų. Be to „heroal D 72“ sistemos durų saugumo sprendimai papildyti nauja „heroal“ RC cilindro apsauga, išsiskiriančia šiuolaikiniu dizainu ir patikrinta apsauga nuo įsilaužimo.

Įmonė „heroal“ yra viena pirmaujančių aliuminio sistemų tiekėjų. Kuriame, gaminame ir parduodame itin tarpusavyje suderintas langų, durų, fasadų, žaliuzių, susukamųjų vartų ir apsaugos nuo saulės sistemas, papildytas sulankstomosiomis ir stumdomosiomis langinėmis, apsauga nuo vabzdžių, terasų stogais ir stoginėmis. Minimalios energijos sąnaudos gaminant ir maksimalus energijos taupymas eksploatuojant – tai „heroal“, kokybę užtikrinantys ir pastatui pridėtinę vertę sukuriantys sprendimai.

Inovacijos, paslaugos, dizainas, stabilumas „heroal“ prekės ženklas – tai praktika paremtos inovacijos, naujus standartus rinkoje kuriantis paslaugų paketas ir aukštos kokybės, kiekvienam architektūriniam projektui pritaikomas dizainas.

Daugiau nei 800 darbuotojų visuose įmonės padaliniuose nuolat kuria ir tobulina sistemas bei optimizuoja „heroal“ paslaugų ir aptarnavimo kokybę. „heroal“ prekės ženklas – tai aukščiausia kokybė iš Vokietijos, sertifikuota pagal ISO EN 9001. „heroal“ produktai ir sistemos gaminami tik „heroal“ gamyklose „Verl“ ir „Hövelhof“. Daugiau informacijos interneto svetainėje www.heroal.com.

Spaudos tarnybos kontaktai: „heroal“ – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Jennifer Kracht Österwieher Str. 80 33415 Verl Tel. +49 5246 507-0 Faks. +49 5246 507-355

naujienos

Žinios apie medinį paveldą padės nesuklysti Kultūros paveldo akademija kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi šįmet ir vėl ėmėsi iniciatyvos kultūros paveldo objektuose dirbančius specialistus sukviesti į teorinius ir praktinius mokymo kursus. Šiųmečiai mokymai vyko Rumšiškėse, Medinės architektūros tyrimo ir mokymo centre, įsikūrusiame visai neseniai sutvarkytuose Aristavėlės dvaro rūmuose. Mediniai kultūros paveldo objektai – sudėtinė Lietuvos architektūros paveldo dalis ir vienas svarbiausių bei trapiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų. Deja, medis, kaip statybinė medžiaga, yra trumpalaikė, todėl mediniai kultūros paveldo objektai nyksta sparčiau negu mūriniai statiniai, o procesai, turintys įtakos blogėjančiai būklei, intensyvėja. Paveldosaugininkams susirūpinimą kelia medinės architektūros paveldo, kurio esmę sudaro tradicinės ir specialiosios jų statybos technologijos, išlikimas ir reprezentavimas. Pastangos jį išsaugoti dažnu atveju nesėkmingos dėl sisteminio

6 2017 Nr. 5

meistrų ir jų kompetencijos stygiaus, procedūrų ir susiformavusios darbo praktikos spragų, atliekant tyrimo, vertinimo, projektavimo, priežiūros ir tvarkybos darbus. Specialistai sutaria, kad esamos situacijos pasekmė – negrįžtamas medinio architektūros paveldo nykimas, jo vertės netektis ir meistrystės, kaip gyvosios tradicijos, tęstinumo praradimas. Taigi, šiuo projektu buvo siekiama akcentuoti tradicinių ir specialiųjų technologijų medinėje architektūroje svarbą, sykiu užtikrinti, kad joms būtų teikiamas prioritetas medinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbuose, o specialiosios technologijos būtų fiksuojamos tyrimų medžiagoje, tvarkybos darbų projektuose ir ypač tvarkybos darbų metu, kuomet atsiskleidžia daugiausia technologinių ypatumų. Projekto metu įvairių sričių specialistams organizuotuose teoriniuose mokymuose nemažai dėmesio buvo skiriama aktualioms temoms: autentiškų medinių langų išsaugojimo svarbai, medienos rūšims, struktūrai, jos savybėms,

biologiniams medinių pastatų pažeidimams – grybams, pelėsiams, A energinio naudingumo klasės pastatams (medinių pastatų pritaikymui šiandieniams poreikiams, medžiagų suderinamumui, medinių pastatų šildymo sistemų technologiniams ypatumams – krosnims, židiniams ir kt.). Projekto dalyviai mokėsi ne tik teorijos, bet ir restauravo muziejuje esantį svirną-lobyną. Unikalios architektūros, raiškaus silueto, grakščių formų, nedidelių matmenų dviejų aukštų pastatas itin tiko mokymams – per trumpą laiką buvo galima atlikti dalį skirtingų darbų, aptarti tvarkybos metu iškilusias problemas. Per praktinius užsiėmimus mokymų dalyviai, pasiskirstę nedidelėmis grupelėmis, dirbo su atskirais svirno-lobyno konstrukcijų elementais: buvo tvarkoma (dalinai atkuriant sunykusias medines detales) pastato stogo konstrukcija, pirmo aukšto grindys, balkono tvorelės, laiptai, karnizai ir kiti smulkūs konstrukcijų elementai. Mokymų dalyviai galėjo išbandyti įrankius ir senąsias medinių pastatų statybos

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES

Daugiau šviesos pro pakeliamas – nustumiamas sistemas technologijas, su meistrais profesionalais aptarti atskirų pastato konstruktyvų įrengimo ir restauravimo niuansus. Paskutinę mokymų dieną buvo organizuota apskritojo stalo diskusija „Medinio paveldo (iš)likimas“, kurioje renginio dalyviai aptarė teorinių ir praktinių užsiėmimų rezultatus, išsakė savo nuomones ir pasiūlymus tiek dėl medinio paveldo apsaugos bei tvarkybos, tiek dėl panašaus pobūdžio mokymų ir seminarų rengimo.

heroal S 77 SL

Mokymuose iš viso dalyvavo 80 įvairių sričių specialistų. Projektą dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Lietuvos liaudies buities muziejus. Projekto informacinis partneris – portalas SA.lt.

Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

Nuotraukų autoriai: E. Šemiotas, A. Žilinskaitė, R. Kraujalis.

Pakeliama – nustumiama sistema heroal S 77 SL atitinka aukščiausius dizaino ir energijos sunaudojimo efektyvumo reikalavimus. Integruojamos staktos ir siaurų varčios profilių dėka sukuriama beveik nepastebima jungtis tarp pastato vidaus ir išorės. Jau projektuojant dėmesys krypsta į susidarančią erdvę, kuri gali būti pabrėžiama inovatyviu, pvz.: 90° atidaromo kampo, sprendimu. heroal S 77 SL puikiai dera ir naujos statybos, ir renovuojamuose klasikiniuose pastatuose.

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

8â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 5

PASTATO ENERGINIO NAUDINGUMO SERTIFIKATO IŠDAVIMAS

UAB „PASTATŲ DIAGNOSTIKA IR STATYBA“ Pilies g. 8-321, LT-91232 Klaipėda Verkių g. 44-304, LT-09109 Vilnius www.pds.lt info@pds.lt +370 604 48 400

45 9

tema

Nuo A prie A+: ko pasimokė statytojai?

Darius BABICKAS Kristina BUIDOVAITĖ

Reikalavimas statyti A energinio naudingumo klasės pastatus kone prieš metus pasitiktas karštomis nekilnojamojo turto plėtotojų ir statytojų diskusijomis bei kritika. Netrukus kartelė bus kilstelėta dar aukščiau – taps privalu projektuoti ir statyti A+ energinio naudingumo klasės pastatus. Tačiau prašymų atidėti ar palengvinti būsimų reikalavimų pradžią negirdėti. Specialistai paaiškino kodėl – skirtumas tarp A ir A+ energinio naudingumo klasių minimalus, o namų darbus prieš metus atlikę projektuotojai ir statytojai jau dabar palyginti nesunkiai užsideda „pliusą“.

10 2017 Nr. 5

Postūmį davė mokymai ki pat įsigaliojant reikalavimui projektuoti ir statyti pastatus, kurie būtų ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės, nebuvo akcentuojamas poreikis projektuoti energiškai efektyvius pastatus. Statybos produkcijos sertifikavimo centro (SPSC) direktorius Robertas Encius teigė, kad tokią situaciją galimai lėmė dvi priežastys. Pirmiausia, patys architektai ir projektuotojai netikėjo, kad toks reglamentas įsigalios. Antra vertus, buvo gana sudėtinga skaičiavimo metodika, vertusi projektuotojus abejoti, ar apskritai galima pastatyti pastatus A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės už priimtiną užsakovams kainą. „Didžiausią postūmį šioje srityje suteikė energinio naudingumo skaičiavimo programos ir mokymai. Projektuotojams ir architektams buvo parengta 4 dienų mokymų programa, kurios metu išdėstomi energinio naudingumo principai, reglamento ypatumai, konstrukcinių sprendimų ypatybės, vadinamųjų šilumos tiltelių skaičiavimai. Mokymų dalyviai buvo apmokyti naudotis programomis. Tuomet jau imta tikėti, kad galima ir suprojektuoti, ir pastatyti energiškai efektyvius pastatus, o atlikti skaičiavimai būna pakankamai tikslūs, kuriuos matydami vystytojai sprendžia, ar verta investuoti, ar vis dar geriau pataupyti ir statyti žemesnės energinio naudingumo klasės pastatus“, – sakė R. Encius.

SPSC organizuojamų mokymų dalyviai dirba su programomis „NRGpro“, „Smeige“, „Therm7“ ir gauna energinio naudingumo projektavimo žinių. R. Enciaus teigimu, projektuojant A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatus jau tapo įprasta naudotis „NRGpro“ programa. „Žiūrint į statistiką, A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatų nėra daug, palyginti su bendru visų pastatų skaičiumi. Tad kol kas nėra labai kuo džiaugtis. Kita vertus, prieš įsigaliojant reikalavimui projektuoti ir statyti A+ klasės pastatus, nebėra tokių prieštaravimų, kokių būta prieš įsigaliojant A energinio naudingumo klasės reikalavimams. Galima daryti prielaidą, kad projektuotojai, įgiję žinių, dirba, ruošia projektus ir greitai energiškai efektyvių pastatų skaičius išaugs“, – svarstė SPSC vadovas. Nuo pastatų energinio naudingumo sertifikavimo proceso pradžios Lietuvoje, t. y. nuo 2007 metų iki šios dienos, yra užregistruota ir paskelbta 180 400 pastatų energinio naudingumo sertifikatų. Iš jų tik 2 sertifikatai yra A++ klasės, 92 yra A+ klasės ir 205 yra A energinio naudingumo klasės. R. Encius taip pat priminė, kad visiems, norintiems sužinoti apie energinio naudingumo skaičiavimus ar sprendžiant projektuojamo pastato problemas, yra teikiamos periodinės nemokamos konsultacijos. Į jas nuo metų pradžios registravosi jau keli

šimtai specialistų: architektų, projektuotojų, darbų vadovų, statybinių medžiagų gamintojų, vystytojų. Vieniems rūpi bendri klausimai apie energinį naudingumą, kiti ateina pasikonsultuoti apie programos naudojimą, dar kiti – kaip išspręsti konkretų sudėtingą konstrukcinį mazgą ir tinkamai suskaičiuoti vadinamuosius šilumos tiltelius. „Kalbant apie mokymus, pastaruoju metu pasiūlėme naują jų formatą – be praktinių užsiėmimų. Jie trunka tik vieną dieną ir orientuoti į tuos, kurie nėra projektuotojai, bet kuriems reikia žinoti atsakymus į daugelį klausimų apie energinį naudingumą. Vystytojai gali sužinoti, kaip efektyviau investuoti pinigus pasirenkant santykį tarp kainos ir galimo efekto. Statybos darbų vadovams naudinga, nes jie žinos, kas turi didžiausią įtaką ir kur labiausiai kontroliuoti darbininkus, bus kompetentingi parinkdami tinkamiausias medžiagas ir technologijas. Ypač rekomenduotume mokymuose dalyvauti ministerijų ir savivaldybių atstovams, kurie įsitraukia įgyvendinant energijos taupymo projektus“, – kalbėjo R. Encius. Šiuo metu yra labai mažai alternatyvių mokymo programų ar konsultacijų, skaičiuojant energinio naudingumo pastato klases, todėl SPSC jaučia nemažą atsakomybę už specialistų kvalifikacijos tobulinimo plėtrą šioje srityje.

Nustatant pastato energinio naudingumo klasę, išbandomas pastato sandarumas, skaičiuojamos ir energijos sąnaudos pastatui šildyti. Tarp A ir A+ klasės pastatų energijos sąnaudos, priklausomai nuo jų paskirties, skiriasi keliasdešimt procentų. Galiausiai turi būti suskaičiuoti ilginių šilumos tiltelių šilumos perdavimo koeficientai. Dar vienas kriterijus – energijos vartojimo efektyvumo rodikliai (0,25 C1 < 0,375 ir C2 ≤ 0,80). C1 – teisės aktais nustatytas energijos vartojimo efektyvumo rodiklis šildymui, vėsinimui, apšvietimui. C2 – karšto vandens ruošimo sistemai. R. Simanavičiaus žodžiais, nemenkas palengvinimas, siekiant A+ klasės, statybinių medžiagų rinkos kokybinis šuolis: gamintojai gana greitai reaguoja į kintančius energinio naudingumo reikalavimus ir nuolat siūlo vis efektyvesnių

medžiagų. Išaugus tokių medžiagų poreikiui, atitinkamai mažėja jų kaina. „Sudėtingumo pasiekti A ar A+ energinį naudingumą nematėme nei prieš metus, nei dabar. A klasė tapo kasdienybe, nes visi naujai projektuojami pastatai privalo atitikti A klasės reikalavimus. A+ klasei reikalingi šiek tiek griežtesni sandarumo parametrai. Tačiau jei kreipiamas dėmesys į sandarumą, tai pasiekti rodiklį 1 ar 0,6 – tik detalės. Dažniausiai nesandarumą lemia paliktos statybininkų klaidos. Jų, siekiant A+ klasės, leidžiama dar mažiau“, – reziumavo pašnekovas. Prievolę pasiekti A+ energinio naudingumo klasę palengvina ir efektyvūs energijos šaltiniai. Rinkoje, anot R. Simanavičiaus, nestinga efektyvių vėdinimo įrenginių, šilumos siurblių, noriai naudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Požiūrio keisti nebereikia „Perėjimas nuo B prie A energinio naudingumo klasės buvo tam tikras kokybinis šuolis, kai reikėjo pakeisti požiūrį į projektavimą. O štai tarp A ir A+ klasių – daugiau techninis skirtumas. Bendrieji reikalavimai, projektavimo procesas nesikeičia, todėl didesnio pasipriešinimo nejaučiama. Prieš metus rinka buvo mažiau pasiruošusi, NT plėtotojus gąsdino planuotas kainų kilimas, tačiau įsigaliojus A klasės reikalavimams baubas pasirodė ne toks baisus“, – komentavo Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius. Vienas aspektų, nuo kurių priklausys, ar pastatas atitiks A+ klasei keliamus reikalavimus, yra tinkamas jo apšiltinimas. Jei pastate įrengtas rekuperatorius, jo techniniai parametrai turės atitikti A+ energinio naudingumo klasei keliamus reikalavimus. Rekuperatoriaus naudingumo koeficientas turi būti ne mažesnis nei 0,80, o sunaudojamos elektros energijos kiekis ne didesnis kaip 0,55 Wh/m3.Rekuperacinė sistema arba vėdinimo įrenginiai su šilumogrąža A ar A+ klasės pastatams nėra privalomi, nors dažnai viešojoje erdvėje teigiama priešingai. Viena vertus, gyvenamuosiuose ir biurų pastatuose oro kokybė yra viena esminių ypatybių, lemiančių žmogaus komfortą. Antra vertus, investavus į didesnę šilumogrąžą turinčius įrenginius, lengviau pasiekti aukštus energinio naudingumo rezultatus.

Vokietijoje jau seniai statomi ne tik A, bet ir nulinio energijos sunaudojimo klasės pastatai.

Nustatant pastato energinio naudingumo klasę, išbandomas pastato sandarumas, skaičiuojamos ir energijos sąnaudos pastatui šildyti. 11

tema

Būti žingsniu priekyje A+ klasės pastatams nebūtinas storesnis šiltinimo sluoksnis, pakaks geresnių savybių izoliacinių medžiagų. Langų ar fasadų sistemų gamintojai per metus rinkai pasiūlė geresnių termoizoliacinių savybių skaidrių atitvarų, leidžiančių pasiekti tuos pačius rezultatus termoizoliacinio sluoksnio nestorinant. A klasės pastatams irgi neprireikė metro storio termoizoliacijos sluoksnio, kuo buvo gąsdinami rinkos dalyviai. R. Simanavičius neabejoja – šiandieną pradedant projektuoti pastatą reikia galvoti ne apie A+ klasę, o apie energijos beveik nevartojančius pastatus. Kad užbaigtas pastatas būtų konkurencingas rinkoje, svarbu būti žingsniu priekyje. „Kai kalbame apie energinio naudingumo klases, negalime susitelkti į vieną pastato ypatybę ar charakteristiką, inžinerinį sprendimą. Tai yra visas priemonių kompleksas. Jei pastatui keliami atitinkami kokybės reikalavimai, pastatas bus energiškai efektyvus. Požiūris, jog statome statinį, kad jo energinio naudingumo klasė būtų vienokia ar kitokia, trumparegiškas. Mes statome tam, kad statinys būtų komfortiškas, o energinio naudingumo klasė padeda tą tikslą pasiekti“, – komentavo NPNA valdybos pirmininkas.

Energiškai efektyvūs pastatai, kuriems buvo išduoti sertifikatai per pastaruosius aštuonis mėnesius, sudaro vos apie vieną procentą visų pastatų. / Robertas ENCIUS /

Energinis naudingumas – prioritetų sąraše Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Edmundas Monstvilas taip pat patvirtina – skirtumai tarp A ir A+ energinio naudingumo klasės nedideli: kiek griežtesni energijos sąnaudų pastatui šildyti reikalavimai, didesnė šiluminė varža, efektyvesnės inžinerinės sistemos. Tačiau šiuos reikalavimus statytojai ir šiuo metu nesunkiai įgyvendina. Statytojų dalią palengvina tai, kad A+ klasei, priešingai nei 2021-aisiais įsigaliosiančiai A++ klasei, atsinaujinantis energijos šaltinis nėra privalomas, tačiau jau po poros metų ne mažiau

kaip pusė energijos turės būti pagaminama iš jo. Kadangi bus aktyviau naudojami saulės kolektoriai ir fotovoltiniai elementai, įprastu vaizdu taps kolektoriai ant sienų ir stogų. Beje, esant per didelėms energijos sąnaudoms pastatui šildyti, šias sąnaudas leidžiama kompensuoti energija, išgaunama iš saulės kolektorių ir fotovoltinių elementų. Svarbus momentas pereinant prie A++ klasės pastatų statybos – energijos iš šilumos tinklų atsinaujinančios ir neatsinaujinančios pirminės energijos rodikliai. Apie 25 Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos gamintojai jau šiandien naudoja daugiau atsinaujinančios

technologinės projekto dalies rengimas www.gbtechnologijos.lt

12 2017 Nr. 5

negu neatsinaujinančios energijos. Todėl pastate naudojant jų tiekiamą šilumą, A++ klasę galima pasiekti be jokių papildomų investicijų į atsinaujinančią energiją gaminančius įrenginius. Architektų biuro „Noarchitects“ architektas Markas Grinevičius pažymi, kad energinis naudingumas žmonėms kelia skirtingas asociacijas. Planuojantiems statyti gyvenamąjį namą jis siejasi su šildymo sąnaudų taupymu, nekilnojamojo turto vystytojams – su papildomais reikalavimais, sykiu ir papildomais rūpesčiais, ieškant šiuos reikalavimus atitinkančių partnerių projektavimo ir statybos darbams atlikti.

Architektams energinis naudingumas visuomet buvo, yra ir bus siekiamybė įgyvendinant bet kokį naują projektą, nepaisant tuo metu galiojančių reikalavimų. / Markas GRINEVIČIUS /

Metai

Registruota PENS*

% (PENS)

A++ klasė

A+ klasė

% (A+)

A klasė

% (A)

B klasė

% (B)

2017-08

10242

+9 %

+50 %

+111 %

3330

22 %

2016-08

9397

2740

2015-12

14240

3712

2014-12

16605

2378

2013-12

16522

1710

2012-12

3966

994

* – pastatų energinio naudingumo sertifikatai (PENS) be tipinių butų sertifikatų.

„Architektams energinis naudingumas visuomet buvo, yra ir bus siekiamybė įgyvendinant bet kokį naują projektą, nepaisant tuo metu galiojančių reikalavimų. Visuomet siekiame pritaikyti aukščiausios kategorijos sprendimus, kurti energiškai pažangius pastatus ir siūlyti inovatyvias inžinerines sistemas, – kalbėjo pašnekovas. – Energinio naudingumo reikalavimai skatina architektūros progresą, tačiau viskas, kas nauja, ne iš karto vyksta sklandžiai – atsiranda klausimų, kaip bus užtikrinama kontrolė, kokius įsipareigojimus prisiima skirtingų projekto vystymo etapų rangovai ir kas galiausiai lemia tam tikro statinio energinį naudingumą. Ne visada A ar A+ standartus atitinkantis suprojektuotas statinys užbaigtas vis dar atitinka šiai klasei keliamus reikalavimus.“ Architektas patvirtina – projektavimo procesų pasikeitimai, lyginant A+ klasę su A, nebus

reikšmingi. Esminiai pokyčiai projektavimo procesuose įvyko kartu su A klasės reglamentavimo įsitvirtinimu. Tuomet padidėjo reikalavimai atitvarų šiluminei varžai, vėdinimo sistemoms, ilginių šilumos tiltelių įvertinimui. Visa tai turi lemiamą įtaką sienų konstrukcijoms – šios neišvengiamai pasidarė sudėtingesnės, todėl atsirado papildomų iššūkių projektuojant ir tvirtinant apdailos sistemas. Lyginant su reikalavimais A klasės statiniams, išorinių atitvarų šiltinamosios medžiagos storis A+ klasės statiniuose, priklausomai nuo konstrukcijos, didės nedaug: visuomeninių pastatų apie 15 proc., gyvenamųjų – iki 10 procentų. Siekiant, kad statinys atitiktų A ar A+ klasę, projektuojant reikia atsižvelgti ne tik į reglamentuojamą pastato atitvarų storį – svarbu įvertinti ir statinio formą, jo orientaciją

pasaulio šalių atžvilgiu, langų dydį, jų skaičių. Šie aspektai svarbūs ne tik dėl estetinės statinio išraiškos – jie reikšmingai keičia pastato šilumos nuostolius ir pritekėjimą (nors skaičiavimo metodika gali gerokai skirtis). M. Grinevičiaus siūlymas – projektuojant planuojamą bet kokios klasės statinį, pirminėse projektavimo darbų stadijose atlikti būsimų šilumos nuostolių modeliavimą (o ne vykdyti jau suprojektuoto statinio energetinį vertinimą), kuris padėtų iš anksto numatyti atitvarų konstrukciją, naudojamas medžiagas ir konstrukcinius mazgus.

Statistiką iškreipia tipiniai sertifikatai SPSC vadovas R. Encius, žvelgdamas į statistiką, atkreipia dėmesį, kad energiškai efektyvių pastatų Lietuvoje daugėja. Tačiau kol kas neturima duomenų, kiek energinio naudingumo sertifikatų buvo išduota naujai užbaigtiems pastatams. 13

tema

Tarp A ir A+ klasių – daugiau techninis skirtumas. Bendrieji reikalavimai, projektavimo procesas nesikeičia, todėl didesnio pasipriešinimo nejaučiama. / Remigijus SIMANAVIČIUS / Išbaigti sprendiniai Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ kasmet parengia pastatų konstrukcinių mazgų sprendinius (CAD brėžinius). Toks katalogas, kaip jau tapo įprasta, yra puiki parankinė priemonė konstruktoriams, inžinieriams ir architektams. Šiemet „Paroc“ specialistai, atnaujinę CAD brėžinių katalogą, jau pateikė ir konstrukcinių mazgų sprendinius A, A+ ir A++ energinio naudingumo klasės pastatams. „Paroc“ kataloge

Šlaitiniam stogui šiltinti naudojama: PAROC XMU 100 PAROC eXtra (340–475 mm) PAROC XMV 020bas

14 2017 Nr. 5

„Energiškai efektyvūs pastatai, kuriems buvo išduoti sertifikatai per pastaruosius aštuonis mėnesius, sudaro vos apie vieną procentą visų pastatų“, – sakė R. Encius. Praėjusiais metais buvo užregistruoti ir paskelbti 34 597 pastatų energinio naudingumo sertifikatai, iš kurių 15 777 pastatams energinio naudingumo sertifikatai išduoti atliekant skaičiavimus, o kitiems 18 820 išduoti tipiniai butų sertifikatai. Pastarieji, anot R. Enciaus, išduodami neatliekant skaičiavimų, priskiriant butui žemiausią energinio naudingumo klasę, todėl smarkiai iškraipo bendrą energinio naudingumo statistiką. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje labai daug žemiausios G klasės sertifikuotų pastatų dalių (butų). Sertifikavimo ekspertų asociacija jau daug kartų viešai yra pareiškusi nuomonę, kad tokių sertifikatų tiražavimas neskatina energijos taupymo. Sertifikavimo procesą prižiūrintis SPSC taip pat mano, kad tipinių sertifikatų idėją laikas pakeisti. „Įsivaizduokime situaciją, kai butą parduoti norintis žmogus kreipiasi į notaro kontorą. Šios

darbuotojai pagal reikalavimus užsako Registrų centre tipinį sertifikatą. Nors pats pastatas turi B energinio naudingumo sertifikatą, jame esančiam butui tipinis sertifikatas bus žemiausios G klasės. Ir tokių atvejų yra labai daug. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar tikslinga toliau reikalauti tipinių sertifikatų“, – svarstė R. Encius. Tipiniai butų energinio naudingumo sertifikatai buvo įtvirtinti buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio, siekiant sušvelninti ES direktyvos poveikį senus butus parduodantiems jokio efektyvumo iš butų nesitikintiems asmenims. Buvo tikėtasi, kad tai laikina priemonė ir išnyks kaip nebereikalinga, kai dauguma daugiabučių turės energinio naudingumo sertifikatus. Išduodamų tipinių butų sertifikatų skaičius mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Per 2017 metų aštuonis mėnesius buvo užregistruota ir paskelbta 21 910 pastatų energinio naudingumo sertifikatų, iš kurių 10 242 sertifikatai išduoti atliekant skaičiavimus, o 11 668 yra tipiniai butų sertifikatai.

pagrindiniai atitvarų šiltinimo sprendimai yra suskirstyti trims pagrindinėms grupėms: gyvenamiesiems, viešosios paskirties ir pramonės pastatams. Šiuose brėžiniuose pateikiami reikalingi šilumos izoliacijos storiai visoms trims energiškai efektyvių pastatų klasėms. „Suprasdami, kad A ir aukštesnio energinio naudingumo klasės pastatams projektuoti ypač svarbūs atitvarų jungčių mazgai, jiems naujajame kataloge ir skyrėme daugiausia

dėmesio, – sako dr. Audronė Endriukaitytė, „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims. – Didžioji dalis mazgų sukurti gyvenamosios ir viešosios paskirties pastatams. Kiekvienam mazgui yra apskaičiuota šilumos tiltelių vertė A klasės pastatams.“

Tinkuotai sienai šiltinti naudojama: PAROC Linio 80 (200–400 mm)

„Paroc“ CAD brėžinių katalogą galima rasti ir nemokamai parsisiųsti iš www.paroc.lt tinklalapio.

Vėdinamai sienai šiltinti naudojama: PAROC eXtra (150–350 mm) PAROC Cortex (30 mm)

„Veikmės“ statytų daugiabučių Č. Sugiharos gatvėje sandarumo rezultatai viršijo A klasei keliamus reikalavimus.

Aukštas energinis efektyvumas – joks baubas Pasiekti aukštus energinio efektyvumo rodiklius nėra labai sunku, reikia tik žinių ir atsakingumo. Taip ne kartą yra kartojęs bendrovės „Veikmė“ direktorius Eugenijus Zaremba. Jo vadovaujama įmonė pirmoji Lietuvoje pastatė pasyvųjį individualų namą, taip pat A energinio naudingumo klasės daugiabutį, pasiekė pastato sandarumo rekordą. „Sunkiausia yra apšviesti vartotoją, kad iš gerų daiktų išsirinktų tinkamiausią. Taip pat labai svarbus šalyje veikiančių institucijų elgesys – jos turi būti atsakingos, kad būtų didesnis vartotojų švietimas. Ne tik renkantis kokybišką būstą, bet ir jį eksploatuojant. Pas mus dar per daug pasikliaujama pokalbių forumuose esančiais „supermamyčių“ pasakojimais, pagal kuriuos name jo neprižiūrint galima gyventi 50 metų ir viskas turi veikti savaime, nes pastato gyvavimo laikotarpis – pusšimtis metų. Tačiau toks požiūris labai klaidina“, – pasakojo E. Zaremba. Jis pateikė keletą pavyzdžių, kas leidžia gyventojams kurti mitus apie nepatogumus gyvenant energiškai efektyviame,

sandariame būste. Vienas tokių – sandariame būste trūksta oro, nelieka kuo kvėpuoti. „Bene klasikinė situacija: nusiperkamas galingas gartraukis, turintis kelis darbo režimus. Namų šeimininkės dažniausiai įjungia maksimalų režimą ir tuomet po kurio laiko prasideda skandalai, kad gartraukis ima traukti kitų butų kvapus. Taip atsitinka dėl to, kad galingasis gartraukis ištraukia visą orą iš patalpos, nes šeimininkai užmiršta, kad oras turi ne tik būti šalinamas, bet ir patekti į vidų. Kai būstas sandarus, veikiant ypač galingam gartraukiui kartais nepakanka net rekuperatoriaus, reikia orą įleisti per orlaides ar atidarius langą“, – pasakojo E. Zaremba. Jis priminė, kad, pirkdami buitinę ar kitokią techniką, pirkėjai gauna naudojimosi instrukciją ir ja vadovaujasi. O nusipirkę būstą, kurio kaina keliolika ar keliasdešimt kartų didesnė, nepasidomi, kaip jį teisingai eksploatuoti, kaip tinkamai naudotis. „Veikmės“ vadovo nuomone, projektuotojus irgi reikia šviesti, jiems patiems reikia kelti kvalifikaciją. Prieš metus, kuomet buvo įteisintas reikalavimas projektuoti ir statyti

A energinio naudingumo klasės pastatus, ne vienas projektuotojas buvo patenkintas sąlygų sušvelninimu, ypač sandarumo. „Be jokios abejonės, projektuotojus turi paveikti užsakovas, kad šie ieškotų balanso, derindami fasadų ir stogų šiltinimo bei šildymo sistemas, langus. Neturi būti energiškai efektyvaus namo tik storos sienos, maži langai ir geoterminis šildymas. Galima ir didelius langus sumontuoti, tačiau kartu reikia ir kitus dalykus subalansuoti. Ir dar vienas būtinas dalykas – projekto auditas“, – patarė E. Zaremba. Specialistas dar atkreipė dėmesį, kad, statant energiškai efektyvų būstą, reikia geros techninės priežiūros, dokumentacijos kontrolės. Nes rinkoje yra nemažai medžiagų su neteisingomis deklaracijomis, dažniausiai pasitaiko langų, termoizoliacinių medžiagų. Paskutiniai bendrovės „Veikmė“ statyti daugiabučiai Č. Sugiharos gatvėje yra A energinio naudingumo klasės, o jų sandarumo rezultatai viršijo A klasei keliamus reikalavimus. Nors tarp statytojų vyrauja nuomonė, kad, siekiant aukšto energinio naudingumo, reikia nemažai papildomų investicijų, E. Zaremba su tuo nesutiko. „Mes A energinio naudingumo klasės siekėme kitaip. Svarstėme, analizavome, ieškojome racionalių sprendimų beveik be papildomų išlaidų. Labai gerų rezultatų galima pasiekti įvertinant, kodėl atsiranda nesandarumų, ir eliminuojant šias problemas, tvarkingai pašalinant šilumos tiltus, teisingai sumontuojant šiltus langus. Svarbu sąžiningai atlikti savo darbą. To užtenka norint pasiekti aukštą energinį naudingumą nepatiriant perteklinių sąnaudų“, – teigė E. Zaremba. Anot jo, statybų pasiruošimo stadijoje reikia galvoti apie sprendimų tikslingumą, numatyti racionaliausius. Tuomet tikrai nebus kalbama apie rinkai neįkandamai išaugusias statybų kainas siekiant energinio naudingumo. 15

Užs.

Ateities pastatus reikia statyti jau šiandien Kaip racionaliai siekti energinio naudingumo, kokius sprendimus priimti šiandien, kad jie nebūtų pasenę rytoj? Kaip laikytis tvariosios statybos principų?

ie klausimai tampa ypač aktualūs dabar, kai vienus energinio naudingumo reikalavimus keičia kiti, o „eilėje stovi“ dar vieni. Kaip žinia, Lietuvoje nuo kitų metų įsigalios reikalavimas projektuoti ir statyti ne žemesnės nei A+, o nuo 2021-ųjų – A++ energinio naudingumo klasės pastatus. Šių metų spalio pradžioje Varšuvoje (Lenkija) vykusiame Europos ETICS (tinkuojamųjų fasadų) forume irgi buvo diskutuota, ką pavyks pasiekti iki 2020 metų įgyvendinant energinį naudingumą reglamentuojančią Europos Sąjungos direktyvą, ką reikės daryti taupant energiją ir mažinant į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, diegiant alternatyvius energijos šaltinius iki 2030 metų. Negana to, pažangios šalys jau kelia sau uždavinius, kuriuos reikės įgyvendinti iki 2050-ųjų. Konferencijoje Varšuvoje dalyvavęs kompanijos „BASF“ atstovas Skandinavijai ir Baltijos šalims Arturas Indičianskis atkreipė dėmesį, kad

16 2017 Nr. 5

pasenusių pastatų modernizacija Europoje šiandien siekia vos 1 proc. visų pastatų. „Jeigu norime pasiekti nulinį energijos suvartojimą pastatuose, prireiks apie trisdešimt metų, jeigu darbus pradėsime nuo šios dienos. Bet Lietuvoje šis procesas gali nesibaigti, nes dabar energinio naudingumo kartelė kalbant apie renovaciją pakelta tik iki C klasės. Vadinasi, jau netolimoje ateityje reikės renovuoti dabar renovuojamus daugiabučius. Tai reiškia, kad jau pats laikas pamąstyti, ar nederėtų kilstelėti energinio naudingumo reikalavimų modernizuojamiems pastatams“, – svarstė A. Indičianskis. Anot jo, pamąstyti derėtų ir apie naujos statybos reikalavimus: kam šiuo metu statyti A klasės pastatus, jeigu po trejeto metų reikės siekti A++ energinio naudingumo klasės. „Kalbant apie pastato termoizoliacinio apvalkalo medžiagas, projektuotojai jau šiandien turi projektuoti taip, kad namas atitiktų 2050 metų reikalavimus“, – įsitikinęs A. Indičianskis.

Greičiausiai atsiperkanti investicija renovuojant pasenusius pastatus ar siekiant kuo didesnio energinio naudingumo naujos statybos namuose – investicija į tinkamą termoizoliacijos sluoksnį. Tačiau, „BASF“ atstovo nuomone, renkantis termoizoliacines medžiagas reikia galvoti apie tvarią ateitį, t. y. ar pasibaigus pastato eksploatavimo laikui bus galima perdirbti naudotas medžiagas. Statybos techniniai reglamentai numato minimalius reikalavimus naudotinoms medžiagoms, siektiniems rezultatams. Tačiau nedraudžiama siekti maksimalaus rezultato, kad investicija tikrai būtų teisinga, atitinkanti aukščiausius kriterijus. Pasak A. Indičianskio, iki šiol gajus mitas, kad investicijos į termoizoliaciją renovuojant pastatus atsiperka vos per 50 metų arba visai neatsiperka. Bet tyrimai parodė, kad investicijos duoda grąžos jau po 8–10 metų. Ir akivaizdu, kad suvartojamos energijos kiekį galima reguliuoti termoizoliacijos sluoksnio storiu. Yra atlikta labai daug studijų ir skaičiavimų, kurie įrodo, kad nuo termoizoliacijos sluoksnio storio priklauso atitvarų šilumos laidumas. „Ar tinkuojamas, ar ventiliuojamas, ar trisluoksnis – padidinus jo termoizoliacijos storį sprendimas pabrangs 1–2 proc. už kv. metrą. Tačiau toks sprendimas jau atitiks ateities reikalavimus“, – tvirtino A. Indičianskis. Dažnai žmonės lygina termoizoliacinių medžiagų kainą, bet jų kokybė gali labai skirtis. Naudojant kokybiškas, inovatyvias medžiagas reikiamą energinio naudingumo klasę galima pasiekti panaudojus 22 cm storio izoliacinį sluoksnį, o pasirinkus prastesnes medžiagas tai pačiai energinio naudingumo klasei pasiekti jau reikės net 40 cm termoizoliacijos sluoksnio. Kompanijos „BASF“ atstovas pabrėžė, kad renkantis medžiagas reikia atkreipti dėmesį į jų tankį ir šilumines savybes. Jos lemia, kokį paviršiaus plotą galima izoliuoti iš kubinio metro medžiagos. Antai, naudojant efektyvią medžiagą galima uždengti 4,5 kv. metrų plotą, su mažiau efektyvia medžiaga bus galima uždengti tik 3 kv. metrus ploto išgaunant tokį pat energinį naudingumą. „Būtina labai atidžiai viską skaičiuoti ir įvertinti. Nors efektyvesnės medžiagos kubinio metro kaina bus kiek aukštesnė, bus galima uždengti didesnį plotą, vadinasi, kvadratinio metro termoizoliavimas bus apie 12 proc. pigesnis, o vartotojas gaus geresnį sprendimą“, – sakė A. Indičianskis.

17 73

Užs.

A+ klasės namo langai – tik šiltinimo sluoksnyje Langų montavimas A+ energinio naudingumo klasės namuose – be jokios abejonės termoizoliaciniame sluoksnyje. Ir neimprovizuojant renkantis tam tinkamas priemones, bet pasikliaujant darbą išmanančių specialistų patarimais. Kitaip vargu ar pavyks išvengti vadinamųjų šilumos tiltelių, kurie energiškai efektyviuose pastatuose visai nepageidaujami. Vieno didžiausių pasaulyje akmens vatos gamintojų kompanijos „Rockwool“ sukurta sistema „REDAir LINK“, leidžianti langus montuoti šilumos izoliaciniame sluoksnyje, padės išspręsti langų montavimo rebusą.

Nuostolius sumažina kelis kartus endrovės „Rockwool“ techninis vadovas Andrius Buska nurodė kelias kritines vietas, kuriose gali susidaryti šilumos tiltelių. Pirmiausia tai – langų angokraščiai. „Nuostolius galima gerokai sumažinti, jeigu langai bus montuojami ne į konstrukcinę pastato dalį, o į termoizoliacinį sluoksnį. Toks sprendimas labai pasiteisino. Skaičiavimai rodo, kad, montuojant langus termoizoliaciniame sluoksnyje, šilumos prarandama kelis kartus mažiau“, – sakė A. Buska. Yra apskaičiuota, kad šilumos nuostoliai, langus sumontavus termoizoliaciniame sluoksnyje, gali būti iki 7 kartų mažesni už tuos, kurių susidaro lango rėmą tvirtinant vidinėje laikomosios sienos konstrukcijos dalyje, t. y. prieš termoizoliacinį sluoksnį ar jo pradžios plokštumoje.

18 2017 Nr. 5

Rekomendacijos montuoti langus termoizoliaciniame sluoksnyje langų montuotojams ir projektuotojams kelia tam tikrų sunkumų: kaip sumontuoti langų rėmus, kad jų plokštuma būtų kuo arčiau išorinio fasado paviršiaus? Statybų praktikoje tam pasitelkiami keli konstrukciniai sprendimai. Pavyzdžiui, dažniausiai langų rėmai pakabinami ant išsikišusių ir prie laikomųjų sienos konstrukcijų

pritvirtintų plieninių laikiklių (gembių). Taip pat gali būti naudojami šilumai ne tokie laidūs armuoto plastiko laikikliai. Neretai langai montuojami į ištisinius, už neapšiltintos sienos plokštumos iškištus rėmus, pagamintus iš metalo profilių, medinių tašelių, armuoto plastiko elementų. Individualių namų statyboje naudojami iš OSB plokščių sukalti ir apšiltinti, į dėžes panašūs korpusai, ieškoma ir kitokių sprendimų.

Žodžiu, langų montuotojai sukasi, kaip išmano. Deja, šie įvairių formų, netinkamos konstrukcijos langų rėmų tvirtinimo elementai neretai tampa šilumos tilteliais, neleidžia užtikrinti pastato atitvarų sandarumo, kartais koroduoja ar pūva dėl susikaupusio kondensato ir pan.

Sistema pašalina šilumos tiltelius Kompanijos „Rockwool“ specialistai pasiūlė originalų sprendimą – langų rėmų tvirtinimo sistemą „REDAir LINK“. Jos esmė – technologiškas, universalus, visiškai sukomplektuotas ir anksčiau minėtus įprastų langų rėmų tvirtinimo būdų trūkumus pašalinantis, iš didesnio tankio akmens vatos plokščių ir pagalbinių elementų surenkamas langų rėmų tvirtinimo korpusas. Šią sistemą sudaro šilumos tiltelius beveik pašalinančios 48 mm storio akmens vatos plokštės, langų rėmo ir korpuso laikikliai (gembės), inkariniai ir jungiamieji varžtai. Lango rėmo korpusui pasirenkamų standžių akmens vatos plokščių storis priklauso nuo rėmo montavimo vietos (sienos šiltinimo sluoksnio storio). Į šį korpusą iš didesnio tankio (475 kg/m3, šilumos laidumas 0,057 W/mK) ir didelio stiprio (7 MPa lenkiant) akmens vatos plokščių bei plieninių laikiklių įstatomas ir įtvirtinamas bet kokių matmenų ir varčios konstrukcijos lango ar nevarstomos vitrinos rėmas. Tokio lango tvirtinimo rėmo – apvado iš akmens vatos – šiluminės ypatybės beveik nesiskirs nuo pagrindinio sienos šiltinimo sluoksnio ypatybių. Be to, fasaduose su ventiliuojama termoizoliacine sistema jis leis užtikrinti atitvaros sandarumą. Jei statomame pastate turime skirtingų matmenų langus, jų rėmų tvirtinimo sistemą „REDAir LINK“ galima montuoti kiekvienam langui atskirai. Pirmiausia prie sienos konstrukcijų pritvirtinami laikomieji sistemos elementai (gembės), į juos įstatomos reikiamu ilgiu ir pločiu atpjautos dvi ar trys specialios akmens vatos plokštės (būsimi sandarūs lango rėmo apvadai), sustatomos lango rėmo tvirtinimo plokštelės ir tada jau galima montuoti langus. Jeigu montuojamų langų matmenys yra vienodi, kaip būna, pavyzdžiui, renovuojamuose pastatuose, tada šiuos apvadus iš akmens vatos patogiau surinkti iš anksto ceche arba statybos aikštelėje. Tuomet lieka tik juos pakelti ant pastolių ir sumontuoti prie kiekvienos lango angos. Vėliau tokie angokraščių apvadai gali būti termoizoliuojami papildomai, juos tiesiog uždengiant sienos šiltinimo sluoksniu, jei reikia – ir difuzine membrana ir, žinoma, fasado apdailos medžiagomis, palangių, kitokiais skardinimo, puošybos elementais.

Bendradarbiavo su mokslininkais Kurdami ir išbandydami sistemą „REDAir LINK“, kompanijos „Rockwool“ specialistai bendradarbiavo su Techninio centro (Danija, Orhusas) mokslininkais. Per bandymus buvo sumodeliuotos ir patikrintos gana atšiaurios eksploatacinės sąlygos. Nutarta, kad fasado sluoksnių apkrova neva gali siekti 50 kg/m2, ją veiks uraganinis vėjo greitis (33 m/s 30 metrų aukštyje), ji turės išlaikyti langų rėmus su trimis stiklais. Be to, išbandyta, kad ant taip įtvirtinto lango palangės gali saugiai sėdėti suaugęs žmogus, patikrinta galimybė, kad toks langas gali tapti ir evakuacijos keliu – į jį gali remtis ugniagesių kopėčios, ir pan. Gaisriniai natūriniai sistemos „REDAir LINK“ tyrimai su vėdinamomis sienomis buvo atlikti gaisrinių tyrimų centre Švedijoje. Akmens vatos gamintojų pasiūlytos sistemos efektyvumas yra susijęs su jos universalumu, montavimo sparta ir technologiniu išbaigtumu. Šią sistemą galima naudoti visų tipų pastatuose, neatsižvelgiant į jų atsparumo ugniai klasę. Drauge ji yra gana paprasta, todėl projektuotojui lengva parinkti jos parametrus, o ir rangovui nebus sunku suformuluoti užsakymą. Šią sistemą

galima montuoti visais metų laikais, montavimo metodai yra elementarūs, nereikalaujantys specifinių įgūdžių ir įrangos. Svarbu, kad ir statomų langų rėmų tvirtinimo būdai išlieka įprastiniai (standartiniai – plačiai naudojami langų montuotojų). Sistema „REDAir LINK“ atitinka ir laikotarpio reikalavimus – montuojama tik iš išorės, o tai svarbu atliekant gyvenamųjų namų renovaciją. Palyginti su individualių namų statybose langų tvirtinimo rėmams dažniausiai pasirenkamais medienos tašeliais, šioje sistemoje naudojamos dėl drėgmės ir temperatūros svyravimo deformacijų nepatiriančios, tvarios, ilgalaikės medžiagos, kurioms nereikia papildomo apdorojimo antipirenų ir fungicidų tirpalais. Tokiu būdu šilumos nuostoliai sumažėja iki 30 procentų. Be to, vienas pagrindinių sistemos elementų – akmens vata – yra laidi garams, drėgmei pasišalinti netrukdanti, nepūvanti ir nepelijanti medžiaga. Tinkamai parinkus išorinės sienos „sumuštinio“ medžiagas, šia langų tvirtinimo sistema lengva užtikrinti ir aukštą viso pastato atitvarų sandarumo lygmenį. 19

Statybų rinkoje dažnai pasitaiko situacija, kai pirma priimami nauji, kokybę reglamentuojantys reikalavimai, o tik paskui pateikiami sprendimai, leidžiantys pasiekti naujus kokybės kriterijus. Tačiau plastikinių langų sistemų gamintojas GEALAN laužo šią taisyklę ir inovacijas siūlo dar prieš įsigaliojant naujiems A+ ar A++ energinio naudingumo reikalavimams. Tai – unikalioji sistema GEALAN–KUBUS®.

Analogiškos sistemos nėra

tik 100 mm, profilis turi 6 kameras, o viduje esančios specialios IKD® putos ir trijų sanda-

uo kitų metų Lietuvoje įsigalios reikalavimas projektuoti ir statyti A+ energinio naudingumo klasės pastatus. Nuo 2021 m. energinio efektyvumo kartelė bus pakelta dar aukščiau – taps privaloma projektuoti ir statyti tik A++ energinio naudingumo klasės reikalavimus atitinkančius pastatus. Energinio naudingumo klausimais konsultuojantys specialistai pabrėžia, kad aukštus kokybės rodiklius pasiekti bus labai sudėtinga be energiškai efektyvių langų. Vokietijos plastikinių langų sistemų gamintojas GEALAN, atsižvelgdamas ne tik į šiandienos, bet ir į rytdienos rinkos poreikius, jau dabar pasiūlė sistemą, tinkamą A++ klasės langų gamybai. Yra paskaičiuota, kad per langus pastatas gali prarasti iki 70 proc. šilumos. Todėl svarbiausias rodiklis, į kurį būtina atsižvelgti renkantis langus, šilumos laidumas. A++ energinės klasės namui rekomenduojama montuoti langus, kurių šilumos perdavimo koeficientas Uw lygus 0,7 W/m2K arba dar mažesnis.Naujoji GEALAN– KUBUS® sistema leidžia pasiekti A++ energinės klasės reikalavimus atitinkančius rodiklius, t. y. langų šilumos perdavimo koeficientas Uw gali siekti net 0,68 W/m2K. Lietuvos plastikinių langų rinkoje šiuo metu jis yra pats mažiausias ir kol kas neturintis analogų. Todėl statant mažai energijos naudojančius (A+) arba beveik energijos nenaudojančius (A++) pastatus galima rinktis langus, pagamintus naudojant GEALAN–KUBUS® sistemą. GEALAN–KUBUS® sistema išsiskiria unikalia vidinių komponentų, t. y. kamerų struktūra. Profilio montavimo ir matomas rėmo plotis yra

rinimo kontūrų sistema užtikrina daug geresnes šilumos ir garso izoliacijos charakteristikas. GEALAN–KUBUS® sistemoje komplektuojamas dvigubas stiklo paketas, kuriame du stiklai yra selektyviniai – dengti specialia metalo oksidų danga, atspindinčia šilumą į vidų. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad stiklo paketas montuojamas su šilumą taupančiais termorėmeliais, o tarpai tarp stiklų užpildomi argono dujomis.

20 2017 Nr. 5

Naujos galimybės architektūrai Kurdamas naująją sistemą, koncernas GEALAN siekė ne tik išgauti naują šilumos taupymo standartą, bet ir suderinti tai su moderniu dizainu. GEALAN–KUBUS® plastikinių langų technologija užtikrina, kad į patalpas patektų daugiau šviesos, nes sistemoje mažiau rėmų ir daugiau stiklo. Taip sukurtas nepriekaištingas langų stilius. Itin siaura, tik 100 mm matoma rėmo dalis ir rėme paslėpta varčia, ko PVC profilių sistemose dar nėra buvę, leidžia pastatų fasadus projektuoti taip, tarsi jie būtų iš berėmio stiklo. Iš išorės praktiškai nematoma varčia, vienodas matomo rėmo plotis, sutapdintos varčios ir rėmo plokštumos vidaus pusėje konstrukcijai suteikia vientisumo ir tarsi ištrina ribas tarp vidaus ir išorės. Kartu konstrukcija išsiskiria puikiomis statinėmis ypatybėmis ir šilumos izoliacija. Unikali sistemos ypatybė – vienodas 100 mm dydžio varčios ir rėmo bei statramsčio profilių kombinacijų plotis. Projektuojant varstomas ir nevarstomas lango dalis, jos lieka vienodo 100 mm pločio. Dėl to visos matomos rėmo dalys yra vienodos, o tai suteikia estetikos ir simetrijos pojūtį.

Sulaukė didelio susidomėjimo Europoje GEALAN–KUBUS® profilių sistema leidžia pagaminti tokias šiuolaikiškas langų ir durų konstrukcijas, kurios nebuvo pasiekiamos klasikinėms plastikinių langų sistemoms. Naujoji GEALAN–KUBUS® sistema suteikia galimybę ne tik paslėpti lango rėmą šiltinamajame sluoksnyje, taip paliekant didesnį matomo stiklo plotą, bet ir pasirinkti norimos spalvos langus. Spalvoti profiliai, gaminami pagal unikalią ACRYLCOLOR technologiją, kuri taip pat yra naujovė rinkoje. Spalva išgaunama ne įprastai laminuojant ar dažant rėmo paviršių, o gamybos procese suliejant žaliavų sluoksnius. Todėl paviršius tampa du kartus kietesnis, atsparus atmosferos poveikiui, nesilupantis, nešerpetojantis ir nesibraižantis. Dabar galima užmiršti tik baltos spalvos plastikinių langų rėmus. Nepakartojama spalvoto paviršiaus kokybė išgaunama pasitelkiant išskirtinę ACRYLCOLOR technologiją. Kuriant profilio geometriją atsižvelgta į išorinio rėmo kontūro aptakumą, rėmo sąvaroje atsisakyta tarpinės, o pats rėmas išlenktas imituojant vidurinę tarpinę. Nuoseklus dizainas interjere – moderni kampuota GEALAN–KUBUS® forma, nėra jokių stiklajuosčių. Lygus paviršius viduje, kai sutapdintos varčios ir rėmo dalys, suteikia galimybę naudoti paslėptus vyrius. Eksterjere – taip pat moderni kampuota profilio forma. Iki šiol plastikinių langų rinkoje nebuvo analogo, kuris leistų turėti ištisines stiklo sistemas ir kartu užtikrintų aukštas šilumos charakteristikas. Naujoji GEALAN–KUBUS® sistema išsiskiria ypač siauru rėmu, o dėl specifinės konstrukcijos langai gali būti labai didelių gabaritų, bet išlaikantys stabilumą. GEALAN–KUBUS® sistema dėl savo unikalių ypatybių ir išskirtinių technologinių charakteristikų buvo patentuota ir sulaukė didelio susidomėjimo visoje Europoje, o nuo šių metų ši sistema jau prieinama ir Lietuvoje. Daugiau informacijos ir visus GEALAN langų gamintojus Lietuvoje rasite adresu www.gealan.lt.

Užs.

GEALAN–KUBUS® + Pirmoji Lietuvoje moderni PVC profilių sistema, leidžianti gaminti A++ langus. + Lango šilumos perdavimo koeficientas Uw=0,68 W/m²K. Gaminama iš naujoviško 6 kamerų, tik 100 mm montavimo ir matomo rėmo pločio profilio. + Trijų sandarinimo kontūrų sistema ir specialios IKD® putos profilio viduje užtikrina išskirtinę šilumos ir garso izoliaciją. + Naudojamas trijų stiklų 48 mm pločio šilumą taupantis stiklo paketas su termorėmeliu. + Sumažintas iki 100 mm bendras varčios ir rėmo aukštis leidžia matyti mažiau rėmo, o į patalpas patenka daugiau šviesos. + Iš išorės nematoma varčia ir visiškai paslėpti varstymo mechanizmai kuria tobulą eksterjero ir interjero minimalizmą ir vientisumą. + Plati ACRYLCOLOR spalvų paletė. + Ekologiška bešvinė plastikinio profilio gamybos technologija. + Dėka puikiai suderintos plieno armuotės profilio viduje bei STV® technologijos GEALAN-KUBUS® leidžia gaminti didesnių išmatavimų langų konstrukcijas nei iki šiol buvo įmanoma. + Nevarstomų GEALAN–KUBUS® langų konstrukcijų matmenys gali siekti iki 6 m², su sąlyga, kad vienos kraštinės ilgis neviršys 2,8 m, o varstomų elementų dydžiai gali siekti 2,8 m² su nustatytais apribojimais. GEALAN jau dabar tęsia sistemos bandymus ir siekia 7 m² maksimalaus nevarstomų elementų dydžio. + Moderni kampuota forma, jokių stiklajuosčių bei sutapdintos rėmo ir varčios dalys. + Galimybė iš vidaus laminuoti rėmą medienos imitacijos ar vienspalve plėvele.

Užs.

Energiškai efektyvų namą be tinkamai įrengto cokolio sunku įsivaizduoti nerginiam efektyvumui taikomi reikalavimai nepaliaujamai didėja: nuo praėjusių metų įsigaliojo reikalavimas projektuoti ir statyti A energinio naudingumo pastatus, nuo kitų metų laukia reikalavimai A+ klasei. Norint sulaukti tinkamo rezultato, svarbu parinkti teisingus projektinius sprendimus, naudoti kokybiškas medžiagas ir kruopščiai atlikti darbus laikantis technologinių reikalavimų. Visi šie aspektai ypač aktualūs kalbant apie tinkamą pastato cokolio įrengimą, kuriam reikia ne tik žinių, bet ir papildomų laiko sąnaudų. Numoti į tai ranka nederėtų – prastai įrengtas cokolis atsilieps viso namo energiniam efektyvumui, jo „sveikatai“ ir estetiniam vaizdui.

Klaidos brangiai kainuoja Pastatų defektologas dr. Česlovas Ignatavičius atkreipė dėmesį, kad eksploatuojamų namų stebėjimai rodo, jog bene dažniausiai pažeidžiama namo dalis yra būtent cokolis. To priežasčių būna daug ir įvairių. „Kai prie cokolių padaroma uždara nuogrinda, ant jos kaupiasi sniegas, drėgmė, įvairūs teršalai. Ant cokolių tuomet ima veistis samanos ir kitokie mikroorganizmai. Lietus su teršalais aptaško cokolių apdailą, ši sudrėksta, tampa dėmėta, estetiškai nepatraukli, iš jos veržiasi druskos, ji pleišėja ir trupa“, – pasakojo dr. Č. Ignatavičius. Anot jo, būna dar blogiau, kai drėgmė su teršalais pro atsitiktines vietas prasiskverbia į cokolio ir rūsio sienų termoizoliacinius sluoksnius bei gali juos nepataisomai sugadinti. Tokių reiškinių gali įvykti tiek virš žemės paviršiaus, tiek ir žemiau jo. Sudrėkę ir teršalais užteršti termoizoliacijos sluoksniai prastai izoliuoja šilumą, iš jų besiskverbianti į išorę drėgmė greitai sugadina ir cokolių apdailą. Negana to, drėgmė gali įsiskverbti į rūsio sienas, šios ima pelyti ir blogina viso pastato būklę. Pastatų rūsių sienoms ir cokoliams termoizoliuoti dažniausiai naudojamas ekstrudinis arba atitinkamos klasės įprastas polistireninis putplastis. Kartais statybininkai yra klaidingai 22 2017 Nr. 5

įsitikinę, kad polistireninis putplastis neįgeria drėgmės, todėl papildomai cokolių nehidroizoliuoja. Pastatų defektologas Č. Ignatavičius atkreipė dėmesį į dar vieną klaidą, kurią daro statybininkai įrengdami cokolius. Dažnai panaudojamas netinkamų savybių klijavimo ir armavimo mišinys, dėl ko cokolis ima luptis, kartais net ir nukrenta su visu izoliaciniu sluoksniu.

Šilti pamatai taupo energiją Yra nustatyta, kad daugiau nei 10 proc. visos namo šilumos išeina per rūsį, todėl apšiltintas cokolis padės apsisaugoti nuo didesnių šildymo išlaidų. Lietingi ir drėgni orai, iškrentantis sniegas ir staigūs temperatūros pokyčiai labai intensyviai veikia namų pamatinę dalį ir cokolį. Todėl jam įrengti reikėtų ne tik rinktis kokybiškas, atmosferos poveikiui atsparias medžiagas, bet ir laikytis rekomendacijų, kaip teisingai atlikti darbus. „Cokoliui šiltinti, termoizoliacijos klijavimui, armavimui, tinkavimui ir apsaugai nuo drėgmės statybininkai dažnai pasirenka kelias skirtingų gamintojų medžiagas. Šitoks sprendimas neužtikrina cokolio įrengimo patikimumo, nes medžiagos pasižymi skirtingais parametrais. Todėl pirmiausia patartina naudoti vieno gamintojo siūlomą sistemą, nes tai leis ir užtikrinti kokybę, ir sutaupys daug laiko“, – sako bendrovės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris. Teisingai sumontuotai ir eksploatuojamai kompanijos „Knauf“ šiltinimo sistemai suteikiama 25 metų ilgaamžiškumo garantija. Tai reiškia, kad mažiausiai tiek metų yra užtikrinamas jos šilumos izoliacinių savybių išlaikymas, atsparumas degumui, vandens įsigėrimui, pakankamas garų laidumas ir atsparumas mechaniniams pažeidimams.

Užtikrina ilgaamžiškumą „Knauf“ techniko K. Vaserio teigimu, tinkamiausia medžiaga cokoliui įrengti – universalus produktas: mineralinis klijavimo ir armavimo mišinys, kurį galima naudoti ir dekoratyviajam sluoksniui įrengti. Be to, tokiu mišiniu įrengti

sluoksniai turėtų pasižymėti ir visišku atsparumu vandens poveikiui bei būti hidrofobiški, t. y. atsparūs kapiliarinio vandens pralaidumui. Didžiausia problema, kad šiuo metu didžioji dalis pastatų cokolių įrengiama visiškai negalvojant apie jų atsparumą drėgmės ir druskų poveikiui ar nesistengiama užtikrinti maksimalią apsaugą nuo fizinio poveikio. Tad cokolis įrengiamas lygiai taip pat kaip ir likęs fasadas – be horizontalaus hidroizoliacinio sluoksnio, saugančio cokoliui įrengti naudotas medžiagas. Tokiais atvejais jau po metų kitų akivaizdžiai stebimi pažeidimai, kurie gali būti tik laikinai remontuojami, nes priežastys nėra šalinamos. Todėl labai svarbu jau projektuojant ar skaičiuojant darbų atlikimo sąmatas įsivertinti priemones, kurios padėtų tinkamai spręsti šią problemą. „Knauf Sockel-SM Pro“ sistema yra būtent tokia – padedanti išvengti būsimų problemų ir užtikrinanti ilgaamžę kokybę. „Šiam mišiniui ilgaamžiškumą suteikia jo sudėtyje esantys specialūs priedai ir unikali armavimo plaušu technologija (SM technologija). Cokolis daugelį metų bus saugomas nuo mechaninių poveikių ir trūkių atsiradimo, o mišinio „Knauf Sockel-SM Pro“ atsparumas drėgmei, šalčiui ir sniegui lemia, kad patraukli cokolio išvaizda išlieka ilgam“, – teigė K. Vaseris.

Ši sistema yra unikali ir tuo, kad, palyginti su iki šiol buvusiomis cokolio hidroizoliacinėmis medžiagomis, ji yra daug lankstesnė ir patogesnė darbą atliekantiems rangovams. Šiuo atveju tiek klijavimo, tiek armavimo sluoksnis yra hidrofobiški, t. y. stabdomas kapiliarinis drėgmės skverbimasis ir visu plotu, visa konstrukcija yra veiksminga, o tai labai svarbu, kai įrengiamas cokolis dar tiksliai nežinant būsimo grunto paviršiaus lygmens. Šiuo atveju jis gali kisti be jokių pasekmių, nes veiksmingas yra visas plotas. Be to, apdailinį sluoksnį iš tos pačios „Knauf Sockel-SM Pro“ medžiagos galima dengti jau kitą dieną po armavimo sluoksnio įrengimo (įprastu atveju reikia laukti, kol sluoksnis visiškai išdžius, t. y. 1–2 savaites), o tai dažnai stipriai taupo rangovo laiką ir sąnaudas. Beje, labai svarbi šios sistemos ypatybė – izoliacines plokštes su „Knaud Sockel-SM Pro“ galima klijuoti tiesiogiai ant bituminio pagrindo pamatų konstrukcinės hidroizoliacijos. Naudojant kitas medžiagas susiduriama su nemažomis problemomis, nes įprastiniai klijavimo mišiniai nėra skirti izoliacinėms plokštėms klijuoti ant tokių organinių pagrindų kaip bitumas. Mišinys „Knauf Sockel-SM Pro“ visapusiškai išbandytas, jam Braunšveigo (Vokietija) medžiagų bandymų institutas yra suteikęs nacionalinį statybos inspekcijos patikros liudijimą.

Prireikus konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus tel. +370 5 213 2222.

Tikras „visų galų meistras“: klijavimo mišinys, armavimo mišinys, dekoratyvusis tinkas. Knauf fasado šiltinimo sistema

„Knauf Sockel-SM Pro“ ypatybės Užtikrina kietą paviršių: cementas ir specialus armavimo pluoštas saugo nuo mechaninių poveikių ir trūkių atsiradimo. Gniuždymo stiprio klasė CS IV pagal EN 998-1. Techniškai pranašesnis mišinys: integruota apsauga nuo kapiliarinės drėgmės ir kartu nuo druskų apnašų atsiradimo, veikia, kai bendras tinko sluoksnio storis ne mažesnis 7 mm.

Universalus: naudojamas ir kaip klijavimo ir armavimo mišinys, ir kaip dekoratyvusis tinkas. Ypač atsparus: patraukli cokolio išvaizda išlieka ilgam laikui.

Nebūtina papildoma apsauga nuo drėgmės, kai bendras tinko svoris yra ≥7 mm!

Klijai Knauf Sockel-SM Pro Cokolinė izoliacinė plokštė Armavimo sluoksnis Knauf Sockel-SM Pro su Knauf armavimo tinklu Dekoratyvusis tinkas „veltu“ paviršiumi Knauf Sockel-SM Pro Knauf fasado dažai Drenažinė kaušelių danga, padengta plaušiniu

Cokolines izoliacines plokštes galima klijuoti su Knauf Sockel-SM Pro tiesiogiai ant konstrukcinės hidroizoliacijos sluoksnio. Naudojant Knauf Sockel-SM Pro nereikia naudoti papildomos apsaugos nuo drėgmės 23

nekilnojamasis turtas

Daugiaaukštis atgimė su visiškai naujomis idėjomis Darius BABICKAS

Žvelgiant pro vieno aukščiausių sostinėje gyvenamųjų pastatų – #TOWER langus, visas Vilnius matosi kaip ant delno, o žvilgsnis aprėpia ir pusšimčio kilometrų spinduliu išsidėsčiusias apylinkes. Pradėtas statyti „Arfos“ pavadinimu ir vėliau ilgam apleistas pastatas jau skaičiuoja paskutinius mėnesius iki užbaigimo. Liūdniausias miesto architektų pieštas galimas scenarijus, pagal kurį nebaigtas daugiabutis ilgainiui virsta griuvėsiais, neišsipildė. Užbaigtas projektas gali tapti toks, kur vienas kvadratinis metras būsto bus brangiausias visoje Lietuvoje.

Laiptais – per pusvalandį, liftu – per minutę ilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, pakilęs į pastato 27-ąjį aukštą, smalsiai apžiūrinėjo vaizdus pro nepilnai baigtus montuoti langus. „Man čia „žiauriai“ patiktų gyventi“, – mestelėjo architektas. Vyriausiasis Vilniaus architektas greičiausiai norėtų įsikurti viename iš trijų paskutinių aukštų. Čia planuojamų apartamentų plotas siekia 600 kvadratinių metrų. Nuo žemės paviršiaus jie pakilę maždaug 100 metrų. Tam, kad pamatytum įspūdingus vaizdus, reikėtų pakilti į viršutinius aukštus. Jeigu liptum laiptais, paskutiniam – 29-ajam – pastato aukštui pasiekti prireiktų pusvalandžio. „Irec Baltic“

24 2017 Nr. 5

komercijos direktoriaus Sauliaus Kulviečio teigimu, kai kuriems statybininkams teko tai išbandyti ir būtent jie nustatė, kiek užtrunka lipimas į viršutinį aukštą. Žinoma, gyventojams, jeigu patys to nenorės, lipti neteks, jie greitaeigiais liftais, kurių bus įrengti net septyni, į viršų užkils vos per minutę.

Vietoj automobilių – sodas Naujajame daugiaaukštyje, kurio naudingasis plotas siekia daugiau kaip 32 tūkst. kvadratinių metrų, iš viso bus įrengta 180 įvairaus ploto apartamentų. Požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengta 220 vietų automobiliams. Turintys elektromobilius, čia galės juos įkrauti įrengtose įkrovimo stotelėse. Dviračių mėgėjai savo transporto priemones galės palikti dviračių saugykloje, kur bus įrengti dušai ir persirengimo kabinos.

Sprendimas įrengti dušus ir persirengimo kabinas labiau orientuotas ne į #TOWER gyventojus, bet į biurų darbuotojus. Pirmuose keturiuose pastato aukštuose suprojektuotas 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto verslo centras, kuris yra kaip vieninga pastato dalis, tačiau atskirta nuo gyvenamosios dalies. S. Kulvietis sakė, kad gyventojų jaukumui įrengė kiemą – sodą. Tam teko paaukoti antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę. „Bet šio sprendimo tikrai nesigailime. Kiemu galės naudotis tiek šio namo, tiek anksčiau pastatyto daugiabučio korpuso gyventojai“, – kalbėjo S. Kulvietis.

Energiniam naudingumui – ypatingas dėmesys Achitektas Vladas Treinys prisiminė, kad buvo ne viena įmonė, norėjusi įsigyti kurį laiką stovėjusį

nebaigtą statyti pastatą. Ir planų būta įvairių, pavyzdžiui, įrengti daug mažyčių, 35 kvadratinių metrų ploto butų. Anot architekto, tokia vizija būtų tiesiog sugadinusi projektą. Dabar įgyvendinama vadinamoji miesto mieste koncepcija, kai žmonėms pasiūlomas ne tik būstas, bet ir visas paslaugų kompleksas. Šio prabangaus būsto išskirtinumas tas, kad jame bus nuolatinė pastatą prižiūrinti tarnyba – konsjeržai, kurie visą parą galės pagelbėti gyventojams. Ėmęsi užbaigti projektą, vystytojai investavo į kokybiškas medžiagas ir sprendimus, atsakingai rinko kiekvieną sudedamąją dalį. Siekdami A energinio naudingumo klasės, statytojai viską kruopščiai skaičiavo. „Skaičiuojamas kiekvienas mazgas, kuris pagrindžiamas rodikliais, pagal skaičiuojamąją varžą. Be to, prie kiekvienos dalies turime aiškinamąjį raštą“, – sakė S. Kulvietis. Aukštą projekto #TOWER energinio naudingumo klasę padės pasiekti tokie sprendimai kaip dviejų lygių šildymo sistema (orinis ir grindinis šildymas), veiks elektroninė šilumos apskaitos sistema. Kiekvienuose apartamentuose bus sumontuota atskira individualaus valdymo rekuperacinė sistema. #TOWER – pirmasis didelio aukštingumo gyvenamasis namas, užtikrinantis nepriekaištingą garso izoliaciją patalpose, kuris atitinka B akustinio komforto klasę. Šis įvertinimas rodo, kad pastatuose galima užtikrinti daug geresnį akustinį komfortą, nei minimaliai reikalaujama. Tarpbutinės pertvaros – trisluoksnės, sumontuotos iš didesnio tankio mūro blokelių, viduryje įterpiant akmens vatos sluoksnį. Šios atitvaros dar nutinkuotos gipsiniu tinku.

Apartamentų san. mazgų patalpos atidalintos iš mūro blokelių suformuotomis atitvaromis, jos tinkuotos cementiniu tinku. Kitos apartamentų vidaus pertvaros montuojamos iš 4 sluoksnių gipso kartono plokščių su mineralinės vatos užpildu, naudojant sustiprintus profilius. Toks sprendimas ne tik padeda išlyginti sienas ir paruošti kokybišką apdailos pagrindą, bet ir pagerina įrengiamos patalpos garso izoliaciją, taip pat šilumines atitvaros ypatybes. Šilumos ir triukšmo izoliacijai akmens vatos sluoksnis įrengtas ir liejant tarpbutinių perdangų išlyginamąjį sluoksnį. Saugumas, patikimumas ir nepriekaištingas estetinis vaizdas – šiomis savybėmis vadovaudamiesi, projekto įgyvendintojai ieškojo medžiagų fasadui. Be stiklo ir aliuminio sistemų, fasadams panaudotos ir vokiečių gamintojo „Alucobond“ kompozitinės plokštės. Pagamintos iš 5 kategorijos aliuminio lydinio (EN AW 5005A (AIMg1)), šios kompozitinės plokštės yra visiškai nedegios (atitinka A2 s1 d0 degumo klasę), atsparios atmosferos poveikiui ir korozijai. Todėl plokštės pasižymi ilgaamžiškumu, ekologiškumu, saugumu.

Tinkamai pasirūpino saugumu Nuo dūmų patekimo apsaugotose laiptinėse bus įrengta gaisro gesinimo sistema. Vietose, kuriose gali kilti ir išplisti gaisras, įrengiami dūminiai gaisro detektoriai, o automatinės gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos įrengiamos antžeminėje pastato dalyje. Mechaninis dūmų šalinimas numatytas požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, gyvenamosiose ir visuomeninės paskirties patalpose – priešais neuždūmijamas laiptines. Požeminėje automobilių stovėjimo aišktelėje įrengta automatinė sprinklerinė gaisrų gesinimo sistema su vidiniu sausvamzdžių tinklu. Čia taip pat įrengta priverstinio dūmų šalinimo sistema su oro pritekėjimu. Pasirūpinta ir požeminiu vandens rezervuaru su jam skirta gaisrų gesinimo stotimi.

Apgalvojo kiekvieną detalę Siekiant užtikrinti komfortiškas gyvenimo sąlygas, tinkamai izoliuoti ir vėdinimo sistemų ortakiai, per kuriuos įprastai sklinda triukšmas. Kelias triukšmui plisti užkirstas ne tik izoliuojant vėdinimo sistemą, bet ir kruopščiai parenkant pačią įrangą. Apartamentų šildymo, vėsinimo ir vėdinimo sistemai bus sukurta mobilioji aplikacija, tad sistemą gyventojai galės valdyti net ir būdami kitame mieste. Nuo išorės triukšmo #TOWER gyventojus saugos tik šiam projektui sukurta ir pritaikyta langų su garsą izoliuojančiais stiklo paketais sistema. Lietuvoje iki šiol nebuvo nei vieno gyvenamosios paskirties statinio su tokiu stiklo fasadu, kuris turėtų tokį garso izoliacijos koeficientą (Rw+Ctr=36dB, stiklo paketas 44dB). „Labai svarbu, kad gera garso izoliacija būtų įrengta dar statant pastatą, kadangi vėliau labai sunku ar net visai neįmanoma pagerinti statinio akustinių rodiklių. Tad daug dėmesio skyrėme sistemingai darbų kokybei ir priežiūrai. Statyti iš kokybiškų medžiagų kainuoja brangiau, tačiau būsimų gyventojų gyvenimo kokybė yra svarbesnė, tai yra mūsų įmonės vizitinė kortelė. Taigi, nuo perdangų iki durų, kiekviena apgalvota detalė, juostelė, montavimo specifika, leis sukurti komfortą ir ramybės pojūtį miesto šurmulyje“, – pasakojo S. Kulvietis. 25

Užs.

„Uponor“ paviršinio šildymo sprendimai – visapusiškai efektyvūs Kuriant būstą ar komercines patalpas šiandien koncentruojamasi ne tik į estetiką, bet ir į komfortą, ekonomiškumą. Įvykdyti visus šiuos reikalavimus gali padėti paviršinio šildymo ir vėsinimo sistema. Ji jau tampa įprastiniu buities patogumu ir leidžia pasiekti aukštą energinį efektyvumą. Paviršinis šildymas ir vėsinimas – universalus sprendimas, puikiai derinamas su patalpų architektūriniais sumanymais, tinka visoms patalpoms, pritaikomas ne tik naujos statybos, bet ir renovacijos projektams.

Rinkosi energiškai efektyvų sprendimą aviršinio šildymo sistemomis susidomėjo ir Druskininkuose, Birštono gatvėje veikiančių svečių namų savininkai. Įrengdami patalpas, jie ieškojo sprendimo, kuris užtikrintų tinkamą komfortą čia apsistojusiems klientams ir žiemą, ir vasarą, būtų universaliai pritaikomas energiškai efektyviuose pastatuose ir pigiai eksploatuojamas. Svečių namai projektuoti ir statyti taip, kad atitiktų A+ energinio naudingumo klasę. „Todėl renkantis šildymo ir vėsinimo sistemą kitas sprendimas nelabai būtų tikęs. Paviršinis patalpų šildymas ir vėsinimas atitiko visus svečių namų savininkų lūkesčius bei energiškai efektyviems namams keliamus reikalavimus“, – sakė bendrovės „Gabesta“, įgyvendinusios šildymo ir vėsinimo sprendimus, vadovas Gytis Vilbrantas.

26 2017 Nr. 5

Svečių namų kompleksui pasirinktas šilumos šaltinis – geoterminis šilumos siurblys. Viduje įrengta „Uponor Renovis“ paviršinio šildymo sistema. G. Vilbranto teigimu, A+ energinio naudingumo klasės pastatai yra sandarūs ir šilti, jiems didelių šildymo pajėgumų nereikia. Todėl užtenka mažatemperatūrių alternatyvių energijos šaltinių. „Uponor Renovis“ sistema prie jų veikia visapusiškai efektyviai. „Svečių namų savininkams buvo svarbu patalpose komfortą užtikrinti ne tik žiemą, bet ir vasarą. Tačiau vėsinimui nenorėta įrengti oro kondicionierių – šie skleidžia triukšmą, vėsų orą pučia, dėl ko karštomis vasaros dienomis arba žiemą, kuomet įrenginiai įjungiami šildymui, lengva susirgti kvėpavimo takų ligomis. Paviršiais sklindanti vėsa leidžia viso to išvengti“, – pasakojo G. Vilbrantas, pridūręs, jog sprendimu patenkinti ne tik patalpų savininkai, bet jį teigiamai įvertino ir svečiai.

Svečių namuose Druskininkuose kiekvienas gyventojas gali pasirinkti norimą patalpos temperatūrą ir drėgnumą. Tai padaryti leidžia įrengta „Uponor“ belaidė kontrolės sistema su termostatais, turinčiais drėgmės kontrolės funkciją. O šilumnešio parametrus reguliuoja „Uponor“ klimato kontroleris.

„Uponor Renovis“ tinka ir atnaujinamiems pastatams Sistema „Uponor Renovis“ – tai lengvai ir greitai įdiegiamas sprendimas. Pagrindinis sistemos komponentas yra 15 mm storio gipsinė plokštė su 9,9 mm skersmens „PE-Xa“ vamzdžiais. Kiekviena plokštė turi įvadą ir išvadą, todėl ją galima lengvai prijungti prie standartinio šilumos tiekimo vamzdyno. Bendrovės „Uponor“ techninių sprendimų vadovo Artūro Laukio teigimu, sistemos „Uponor Renovis“ veikimo principas yra panašus kaip ir grindinio šildymo, tik plokštės su jose įmontuotais vamzdžiais tvirtinamos prie lubų ar sienų, arba ir ten, ir ten.

Naudojant „Uponor Renovis“ sistemą namo savininkas gauna sprendimą „trys viename“ – gipsinę lubų apdailą, šildymo sistemą ir vėsinimo sistemą. / Artūras LAUKYS /

Sistemos „Uponor Renovis“ privalumai: • Viena sistema patalpų šildymui ir šaldymui • Nepastebimas integravimas interjero sprendimuose • Didelis patikimumas ir mažos eksploatacinės sąnaudos • Ypač sveikas ir malonus mikroklimatas • Nekelia triukšmo, nėra oro pūtimo, nesukelia peršalimo ligų • Galimas atskirų patalpų temperatūros valdymas.

„Uponor Renovis“ sistemoje vamzdžiai integruoti plokštėse, todėl, prieš gręžiant skyles ar sukant sraigtus į lubas ar sienas, reikia išsiaiškinti jų vietas. Tą padaryti lengviau, jeigu būna panaudota „Uponor” terminė plėvelė, kuri padeda aptikti vamzdžius pagal virš jų esančias šiltesnes vietas. Todėl net sumontavus plokštes ir atlikus apdailos darbus bus nesunku išsiaiškinti vietas, kur galima pakabinti šviestuvą ar lentyną. Tokia sistema, pasakojo A. Laukys, turi daug privalumų, ypač jei naudojama gyvenamosios paskirties pastatuose, A ar A+ energinės klasės namuose, kur vėsinimo poreikiai dažnai būna didesni už šildymo. Verta paminėti ir mažesnius investicinius bei eksploatacinius kaštus, palyginti su standartiniais būdais. Naudojant „Uponor Renovis“ sistemą namo savininkas gauna sprendimą „trys viename“ – gipsinę lubų apdailą, šildymo sistemą ir vėsinimo sistemą. O panaudojus atsinaujinančią energiją – oras, vanduo ar geoterminį šilumos siurblį tiek šildymas, tiek vėsinimas yra ypač pigus ir komfortiškas. Atkreipkite dėmesį, kad šildymui ir vėsinimui katilinėje pakanka vieno įrenginio – bet kurios rūšies šilumos siurblio.

Užs.

„Šilputos“ vadovas Ježy Makovski teigia, kad nauja įranga leidžia sparčiai gaminti kokybiškus produktus.

astaruoju metu nemažai kalbama apie tai, kad į Lietuvą importuojamos kur kas prastesnės kokybės, nei deklaruojama dokumentuose, statybinės medžiagos. Ši tendencija ypač pastebima izoliacinių medžiagų srityje, kur kokybiško produkto pasirinkimas turi įtakos ne tik pastato ilgaamžiškumui, bet ir energinio naudingumo klasei. Nors Lietuvoje gaminamų termoizoliacinių medžiagų kokybe abejoti netenka, polistireninio putplasčio gamintoja „Šilputa“ užsibrėžė tikslą dar labiau kilstelėti kokybės kartelę. Visai neseniai įmonė įsirengė moderniausius Europoje gamybinius įrenginius, kurie gaminamų medžiagų kokybę padės užtikrinti be jokių papildomų pastangų. „Įteisinti energiniai reikalavimai pastatams Lietuvoje verčia pasitempti tiek pačius statybininkus, tiek medžiagų gamintojus. Kokybinis parametras taikomas kiekviename etape – pradedant kokybiškai atliekamu darbu ir baigiant naudojamomis medžiagomis. Tačiau vis dar tenka susidurti su atvejais, kada rangovai bando gudrauti, pavyzdžiui, nusiperka dalį kokybiškų medžiagų, jas demonstruoja statybvietėje, o iš tiesų statydami pastatą naudoja visiškai

28 2017 Nr. 5

kitas“, – situaciją komentavo bendrovės „Šilputa“ direktorius Ježy Makovskis. Jo teigimu, yra sunku atskirti, kokios termoizoliacinės medžiagos buvo panaudotos, jei pastatas jau nutinkuotas ir atlikta jo apdaila. O kartais ir atvykus į statybvietę atskirti tam tikrus produktus be specialių žinių neįmanoma. Siekdama skaidrumo rinkoje ir lengvesnio kelio užsakovams, bendrovė „Šilputa“ įsigijo moderniausią gamybinį įrenginį Europoje, kuris visą gaminamą produkciją žymės specialiu ženklu. „Šis gamybinis įrenginys ne tik paspartina gamybą, bet ir leidžia mums pasiekti geresnes technines specifikacijas. Polistireninis putplastis nebėra pjaustomas – plokštė išliejama gamybos metu. O ant kiekvieno lakšto įspaudžiamas specialus ženklinimas – mūsų logotipas. Tai savotiškas kokybės garantas ir įrodymas užsakovui, kad tai būtent ta medžiaga, kuri ir yra deklaruojama“, – sakė J. Makovskis. Bendrovė „Šilputa“ gamina didelį asortimentą produktų, padedančių pastatyti energiškai efektyvų namą, pasiekti A+ ar A++ energinio naudingumo klasę. Pirmiausia – tai termoizoliacinės plokštės, skirtos pastatų atitvarinėms konstrukcijoms šiltinti.

Inovatyvus „Šilputos“ gaminamas produktas – „Thermo“ blokeliai. Tai – įvairių matmenų elementai, montuojami į vientisą konstrukciją ir suteikiantys galimybę pasiekti maksimalų efektyvumą per trumpiausią laiką. „Thermo“ blokeliai yra gaminys, vienu metu atliekantis dvi funkcijas – klojinio betonui, o šiam sustingus tampa termoizoliaciniu sluoksniu išorės sienai. Kitaip blokeliai dar vadinami liktinių klojinių sistema. Šie blokeliai lengvai eksploatuojami – jie tvirtinami vienas ant kito ir vėliau užpilami betonu, todėl nereikalingos papildomos termoizoliacinės medžiagos. „Thermo“ blokeliai gali būti naudojami statant ar šiltinant bet kokios paskirties pastatus, kurių aukštis ne daugiau nei 25 metrai. Todėl iš polistireninio putplasčio blokelių galima statyti įvairius gyvenamosios, gamybinės ar visuomeninės paskirties pastatus. Dar vienas inovatyvus „Šilputos“ gaminys – perdangų elementai iš polistireninio putplasčio. Jie naudojami kaip liktiniai klojiniai tarpaukštinėms perdangoms formuoti. 19 cm storio iš EPS 150 polistireninio putplasčio pagamintuose perdangų elementuose išilgai įmontuoti du plieno profiliai. Jie reikalingi perdangos – klojinio surinkimui, transportavimui, montavimui. Tvirtumą konstrukcijai suteikia armatūra – jos kiekį, storį ir kitus parametrus pagal projektines apkrovas paskaičiuoja architektas ar konstruktorius. Naudojant tokius klojinius galima formuoti perdengimus nuo 60 cm iki 12 m ilgio. Atlikdami perdangos montavimo darbus, darbininkai klojiniais gali vaikščioti, o įrengta sistema išlaiko didelį svorį – iki 1 tonos vienam kvadratiniam metrui. Net ir maksimaliai ilgas perdangos elementas iš polistireninio putplasčio nesveria daug:

vieno ilginio metro kartu su profiliais svoris siekia tik 5 kilogramus. Todėl į reikiamą vietą tokį klojinį nesunkiai nusinešti gali du darbininkai. Perdangos klojiniai montuojami nesudėtingai, darbus galima atlikti sparčiai, nenaudojant papildomų medžiagų ar specialiųjų įrenginių. Įrengiant namo inžinerines sistemas, nepakeičiamos gali tapti „Šilputos“ gaminamos plokštės reljefiniu paviršiumi (gumbuotas), skirtos grindų šildymo sistemos viršutiniam termoizoliaciniam sluoksniui. Šios plokštės atlieka bemaž dvigubą vaidmenį – kaip termoizoliacija ir vamzdžių tvirtinimas. Naudojant polistireninio putplasčio plokštes reljefiniu paviršiumi, šildymo vamzdžius montuoti daug paprasčiau, juos galima sukloti tolygiai, išlaikant vienodus atstumus. Be to, šitokia sistema leidžia gerokai sutaupyti betono.

„Šilputos“ gaminamos grindiniam šildymui įrengti skirtos polistireninio putplasčio plokštės skiriasi nuo kitų rinkoje siūlomų plokščių reljefiniu paviršiumi. „Šilputos“ technologai pastebėjo, kad šildymo vamzdžiai kartais iššoka iš gumbelių, todėl juos nusprendė patobulinti – išplatinti viršuje. Šitaip vamzdžiai įspraudžiami tarp gumbelių ir tarsi užsifiksuoja. Anot „Šilputos“ vadovo J. Makovskio, tiek blokeliai, tiek izoliacinės medžiagos, perdangos ir šildomos grindys – viskas susijungia į vientisą sistemą. Toks sprendimas turi daug pranašumų: pirmiausia tai yra ekonomiška, nes jau projektuojant galima įvertinti sąmatą, kiek ir kokių produktų tiksliai reikės. Antra vertus, visi komponentai jungiasi tarpusavyje ir leidžia lengviau pasiekti energiškai efektyviam namui nustatytus rodiklius. 29

forumas forumas

ES investicijų peripetijos: du pešasi, bet trečias pralaimi?

Lina BIELIAUSKAITĖ

Europos Komisija, metų

pradžioje nusprendusi prieš

Lietuvą pradėti pažeidimo procedūrą, pirštu bedė į

vandentvarkos ūkį: esą dalis Lietuvos gyventojų vis dar

neprisijungė prie centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų

valymo tinklo, nors tam buvo

skirta nemažai Europos

Sąjungos investicijų. Kodėl

susidarė tokia situacija ir

kaip jos buvo galima išvengti,

vandentvarkininkai ir Aplinkos ministerija pateikia skirtingus

argumentus. Pirmieji, šiandien jau sulaukę ministerijos

reikalavimų grąžinti milijonus

eurų, tikina, kad lengvai ginklų nesudės, tačiau sykiu atvirai

kalba ir apie tai, jog susiklosčius

prasčiausiam scenarijui šios situacijos iešmininkais taps paprasti vartotojai.

30 2017 Nr. 5

Bronius MIEŽUTAVIČIUS Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

2006 m. priimtame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme konstatuota, kad gyvenamosios šalies vietos, kurios turi daugiau kaip 50 gyventojų, turi būti aprūpintos centralizuotomis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslaugomis. Asociacija Aplinkos ministerijos prašė investicijų prioritetu laikyti esamos infrastruktūros atnaujinimą, modernizavimą, sąnaudų mažinimą, o jau kitu žingsniu numatyti sąmoningą, pasvertą, racionalią plėtrą. Tačiau mums buvo labai aiškiai atsakyta: prioritetas – plėtra. Iki 2015 m. pabaigos 95 proc. Lietuvos gyventojų turėjo būti suteikta centralizuoto geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo paslauga. Visos savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės buvo įpareigotos parengti plėtros planus, kad tai būtų įgyvendinta. Įmonės pasirašė sutartinius įsipareigojimus, kad pagal patvirtintas plėtros programas turės prijungti atitinkamą skaičių gyventojų. Į projektus buvo įskaičiuota ir būsimų gyvenamųjų kvartalų plėtra, nebaigtos statybos teritorijos. Tačiau nuo 2007–2008 m. iki šių dienų situacija labai ryškiai pasikeitė, ir tam įtakos turėjo objektyvios priežastys: emigracija, statybų sektoriaus, investicijų pasikeitimai ir kt.

forumas / 1 Keitėsi ir Aplinkos ministerijos reikalavimai. Iš pradžių vandentvarkos įmonės buvo įpareigotos įrengti tik nuotekų, vėliau – ir vandentiekio tinklus, paskui atsirado pakeitimų, kad reikia prijungti ne gyventojus, o būstus. Nukeltas metams ir galutinis prisijungimo terminas – iki 2016-ųjų pabaigos. Kita be galo reikšminga aplinkybė ta, kad įmonės negali priversti prisijungti teršėjo (o mes sakome, kad tas, kuris turi išgriebimo duobę, yra potencialus teršėjas), nes jos neturi tam jokių juridinių instrumentų. Tuo metu valstybė privalo kontroliuoti, kur gyventojas pila savo nuotekas, jis privalėtų atsiskaityti už tai Aplinkos apsaugos agentūrai. Tačiau kam samdyti nuotekų vežėją, kai gali pasinaudoti kita alternatyva? Naktį įmeti siurblį į išgriebimo duobę ir kažkur išpumpuoji. O dabar išvis tapo patogu, nes prie kiekvieno sklypo, kur žmonės nesijungia, atvestas nuotekų šulinys, į kurį nuotekos ir išpumpuojamos. Tad šiandien situacija tokia, kad 24-ios vandentvarkos bendrovės į valstybės biudžetą privalo grąžinti milijonus eurų. Antai „Šakių vandenims“ paskaičiuota suma siekia faktiškai 92 proc. metinių pajamų, maža to, beveik 1,1 mln. eurų į Aplinkos ministerijos sąskaitą bendrovė turi grąžinti per 90 dienų. „Vilkaviškio vandenims“ tai yra 84 proc. metinių pajamų, arba 1,2 mln. eurų. „Vilniaus vandenims“ pateikta 4 mln. eurų „sąskaita“, o tai yra 10 proc. bendrovės pajamų. Tai tokia yra valstybės politika mažinant atskirtį tarp regionų ir miestų? Ir iš kur įmonėms gauti tokių lėšų? Šią sumą jos turės įskaičiuoti į savo paslaugų kainą. O tai yra socialiai neteisinga, nes turės sumokėti tie gyventojai, kurie yra prisijungę prie centralizuoto tinklo. Kol kas susiklosčiusią situaciją laikome nesusipratimu ir tikimės, kad teismai įvertins Aplinkos ministerijos reikalavimus, kurie yra nepagrįsti nei morališkai, nei juridiškai.

forumas / 2

Vilius BUROKAS Bendrovės „Kauno vandenys“ generalinis direktorius Kaip jau ne kartą esame akcentavę, mūsų įmonė įvykdė visus savo įsipareigojimus: nutiesė vandentiekio, nuotekų ar abu tinklus kiekvienam vartotojui iki sklypo ribos. Tuo mūsų kompetencija ir baigiasi. Kalbant apie vartotojų prisijungimą – mes jų to padaryti priversti negalime. Teisės aktai, kuriuos parengė Aplinkos ministerija, o po to ir Seimo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas vartotojų jungtis prie centralizuoto tinklo

neįpareigojo. Nepaisant vandens tiekėjų nuomonės ir raginimų, kad įstatyme turi atsirasti tokia nuostata. Dabar, kai Aplinkos ministerija rengia įstatymo pakeitimą, jau atsiranda reikalavimas, kad vartotojas prie tinklo privalo prisijungti per devynis mėnesius. Jei tai būtų buvę įteisinta anksčiau, šiandien mes neturėtume tokios problemos. Taip pat tenka konstatuoti, kad nebuvo tinkamo įsipareigojimų vykdymo iš Aplinkos apsaugos agentūros, kuri turi kontroliuoti, kaip vartotojai tvarko nuotekas, pusės. Dabar bandoma dangstytis argumentais, esą darbo krūvis labai didelis, agentūra tam neturi pajėgumų. Galiausiai Europos Komisija taip pat pradėjo tyrimą ne dėl to, jog gyventojai neprisijungė, o kad jie individuliai blogai tvarko nuotekas. Tačiau įstatyme jiems buvo leidžiama individualiai blogai tvarkyti nuotekas. Taigi, vėl viskas sugrįžta į Aplinkos ministeriją, nors situaciją bandoma pakreipti taip, kad dėl visko kalti vandens tiekėjai ir jie už tai turi susimokėti.

Dar vienas dalykas – Kaune susiklostė tokia situacija, kad du iš trijų projektų buvo užbaigti 2015 m. gruodį, tad gyventojų prisijungimui liko tik metai. Kalbant apie tūkstančius būstų, tai būtų buvę fiziškai neįmanoma. Prašėme ministerijos pratęsti terminą, kad tam būtų skirti bent treji metai, tačiau į tai vėlgi nebuvo atsižvelgta. Tad šiandien turime aplinkos ministro įsakymą į biudžetą grąžinti lėšas. Tai įmonei yra labai didelė suma – 10 proc. nuo metinės apyvartos, arba 2,3 mln. eurų. Savo ruožtu „Kauno vandenys“ rengia ieškinį teismui, kuris ir nuspręs, kaip viskas baigsis. Jei teks grąžinti šias lėšas, vadinasi, įmonė turės arba atsisakyti kažkokių suplanuotų darbų, o vartotojai negaus atitinkamų paslaugų, arba peržiūrėti savo kainų politiką ir didinti paslaugų įkainius. Tad tiek vienu, tiek kitu atveju galiausiai nukentės vartotojas.

forumas / 3

Inesis KIŠKIS Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Kai vandens tiekimo įmonės su paraiškomis kreipėsi į Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA), jos pasakė – štai mūsų projektas, paraiška, duokite mums tiek ir tiek pinigų, mes nutiesime tiek ir tiek kilometrų tinklų, prijungsime tiek ir tiek gyventojų. O kai atėjo atsiskaitymo metas, matome, kad vamzdžius įmonės nutiesė, o gyventojų neprijungė. Nes tikslas yra ne panaudoti pinigus, kas reiškia pakloti vamzdžius, o pasiekti rezultatą, o tai reiškia suteikti gyventojams kokybiškas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Vandens tiekėjai dabar apeliuoja į tai, kad esą tam buvo per mažai laiko. Jie turėjo tai padaryti

iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau laikas buvo pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 dienos. Dar ilgesnis terminas neįmanomas, nes tai yra europiniai pinigai, už kuriuos reikėjo atsiskaityti iki šių metų kovo 31-osios. Taip ir buvo padaryta. Kai buvo nusiųsta ataskaita, Europos Komisija paklausė, ar pateikti teisingi rezultatai ir ar nubausti tie, kurie neprijungė gyventojų. Kai APVA ėmėsi dar kartą skaičiuoti, kiek kas ko neprijungė, pritaikė įvairias lengvatas, įvertino visus pasiteisinimus, vietoj grąžintinų daugiau nei 40 mln. eurų liko 17,5 mln. Suprantama, kad vandens tiekėjų lūpomis dabar kalba emocijos, jie skundžiasi Premjerui, Prezidentei, Seimui, tačiau tiesa paprasta – pažadėjai ir neįvykdei. Vandentvarkininkai sako, esą jie neturi svertų priversti gyventojų prisijungti? Tada kodėl jie ėjo ir prašė pinigų? Reikėjo planuoti ir skaičiuoti, o tada vamzdį tiesti ten, kur žinoma, kad gyventojai prisijungs. Visus mirusiuosius, išvažiavusiuosius APVA suskaičiavo kaip prijungtus. Dėl to ir suma smarkiai sumažėjo. Įmonės sako – taigi po 2016 m. gruodžio 31 d. dar prijungėme, dabar viskas gerai. Nieko panašaus. Lietuvoje visi supranta krepšinį, tad galima pateikti paprastą palyginimą. Kai vandens tiekėjams buvo pasakyta, kad laikotarpis

gyventojams prisijungti nuo 2015 m. gruodžio 31 d. pratęsiamas dar metus, tai tolygu situacijai, kai krepšinio rungtynėse kamuolys išmetamas iki švilpuko, tačiau įkrenta po jo ir metimas įskaitomas. O jei įmonės prijunginėja gyventojus jau 2017-aisiais, tai yra tas pats, kaip išmesti kamuolį po švilpuko – nesvarbu, kad jis įkrito, tačiau taškai neįskaitomi. Savo ruožtu galiu pasakyti, kad iš ministerijos pusės klaida buvo ta, kad finansavimas buvo pernelyg dosnus, paramos intensyvumas – per didelis, ir tai neskatino ekonomiškai planuoti investicijų. Be to, iš dar ankstesnio finansavimo etapo jau turėjome blogos praktikos, kai liko daug neprijungtų gyventojų, tačiau Europos Komisija tuo metu dėl to netaikė jokių sankcijų. O dabar reikalauja atsiskaityti, nes reikalingas rezultatas, o ne lėšų panaudojimas. Vandentvarkos įmonės gali kreiptis į teismus, tai jų teisė. Tačiau ministerijos veiklą riboja įstatymai, įmonėms netaikyti sankcijų galimybių nėra. Tad bent pagal tai, kaip surėdyta teisė, nematau, koks dar kitoks galėtų būti dabartinės situacijos sprendimo variantas. Nebent kažkas imtųsi ją spręsti politiškai – tiesiog šias lėšas nurašytų.

32â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 5

situacija

Ar Lietuvoje išnyks būdelės „su širdele“? Aušra NARKELIŪNIENĖ

Vandentvarkos sektoriuje verda aistros. Pirmiausia jas pakurstė Europos Komisijos numatytos sankcijos prieš Lietuvą dėl neįvykdytų įsipareigojimų aprūpinti gyventojus centralizuotais nuotekų tinklais. Situacija dar labiau ėmė kunkuliuoti, kai aplinkos ministras patvirtino įsakymą, kad vandentvarkos tinklai turės būti tik centralizuoti, ir skyrė milijoną eurų šiam žingsniui įgyvendinti. Specialistai gūžčioja pečiais: ar kiekvieno kaimo troba jungsis prie miesto tinklų, ar kelioms troboms prijungti užteks to milijono?

Milijonai įšaldyti po žeme agal Seimo 2006 m. liepos 13 d. priimtą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą ir Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 patvirtintą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategiją, jau prieš dvejus metus ne mažiau kaip 95 proc. kiekvienos savivaldybės gyventojų turėjo būti aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis. Spaudoje ne kartą buvo publikuojami pranešimai, nagrinėjama situacija, kodėl gyventojai vangiai jungiasi prie infrastruktūros, o ištisos teritorijos taip ir nesulaukė miesto tinklų.

Šiandien turime faktą – 2017 m. vasario 15 d. Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą dėl direktyvos 91/271/EEB neįvykdymo – gyventojų neaprūpinimo miesto nuotekų valymo tinklais. Šia direktyva siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir nustatomas reikalavimas, kad išleidžiamos miesto ir tam tikrų pramonės sektorių nuotekos pirmiau būtų surinktos ir išvalytos. Lietuvai neapsigynus, Europos Komisija gali pareikalauti grąžinti neefektyviai panaudotas milijonines lėšas, o jos, galima sakyti, užkastos į žemę. Mokestinė našta vėl guls ant vartotojų pečių – reikės branginti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Ką šioje situacijoje galima buvo numatyti ir kodėl to nepadaryta? 33

Geri norai tik tokie ir liko Truputis istorijos. Tam, kad būtų užtikrinta ekologinio saugumo programa ir įvykdyti reikalavimai aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu bei pasirūpinti, jog tinkamai būtų tvarkomos nuotekos, Seimas 2005 m. birželį patvirtino nutarimą pasiūlyti Vyriausybei iki 2005 m. gruodžio 1 d. parengti ir patvirtinti Ekologinio saugumo užtikrinimo programos įgyvendinimo priemonių planą, organizuoti jo vykdymą. 2006-aisiais buvo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Juo siekta įgyvendinti vandens ūkio reformą, kuri turėjo užtikrinti, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos geriau atitiktų poreikius, būtų sumažinta atskirtis tarp didžiųjų miestų ir kaimo gyventojų, taip pat atskirų šalies regionų. Šiuo įstatymu numatyta stambinti vandens tiekimo įmones, suvienodinti tarifus vartotojams, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę. Kaip žinome, ES direktyvas kiekviena šalis gali pritaikyti pagal savo specifiką. Lietuvos specifika yra tokia, kad mūsų šalis vienintelė Europos Sąjungoje miestų gyventojus aprūpina geriamuoju vandeniu iš giluminių artezinių gręžinių. Taip pat yra galimybių išleisti išvalytas nuotekas į paviršinius vandens telkinius arba į infiltracijos laukus. Savivaldybių tarybos ar jų įgaliotos institucijos, vadovaudamosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir kitais teisės aktais, turi organizuoti geriamojo vandens tiekimą, paviršinių nuotekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje. Planuojant ir leidžiant individualių namų statybas priemiesčiuose, nebuvo numatytos ir įrengtos geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo sistemos. 2006 metais, kai buvo priimtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, kurį parengė Aplinkos ministerija, nemažai gyventojų, pasistačiusių nuosavus namus atokesnėse nuo didžiųjų miestų teritorijose, jau buvo įsirengę individualius ar grupinius gręžinius. Ir nemažai jų – laikydamiesi visų tuo metu numatytų aplinkos apsaugos reikalavimų. Taip pat daugelis namų savininkų savo sklypuose jau buvo įsirengę individualius (mažus) arba grupinius biologinio nuotekų valymo įrenginius. „Šiuos įrenginius buvo galima įtraukti į atitinkamą registrą ir kontroliuoti nuotekų išvalymo efektyvumą. Tikslių duomenų, kiek Lietuvoje sumontuota ir veikia individualių ar grupinių biologinio nuotekų valymo įrenginių, nėra. Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje yra nuo 20 iki 60 tūkstančių tokių įrenginių, taigi, šiandien nėra šių įrenginių apskaitos, netikrinama, ar jie tikrai įrengti, kaip funkcionuoja, ar neteršia paviršinių ar gruntinių vandenų“, – tvirtino Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos Aplinkos komiteto pirmininkas Rimantas Budrys. 34 2017 Nr. 5

Lietuva padarė klaidą, kad visą savo teritoriją nurodė kaip jautrią zoną, kurioje nuotekų išvalymo laipsnis turi būti labai aukštas. / Gintaras VINIKAITIS /

Retorinis klausimas – kodėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklai nebuvo pakloti iki statybos leidimų išdavimo? Kas atsakys, kad gyventojai, kurie investavo į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, privalės dar kartą sumokėti už valdžios institucijų neveikimą arba netinkamą pareigų vykdymą? Ar ne racionaliau būtų savivaldybėms pavaldžioms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonėms iš gyventojų perimti esamą infrastruktūrą ir ją eksploatuoti?

Strategija parengta be specialistų pagalbos 2008 m. rugpjūčio 27 d. Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 m. plėtros strategiją. Pagal patvirtintą strategiją numatyta „sudaryti palankias sąlygas didinti geriamojo vandens tiekimo prieinamumą ir gerinti jų kokybę“. Priemonių tikslas – kad kuo daugiau gyventojų optimaliomis sąlygomis ir kainomis gautų viešai tiekiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas, t. y. prisijungti prie centralizuotų miestų infrastruktūros tinklų. Tad 2015 m. jau turėjo išnykti išgriebimo duobės (septikai), mediniai lauko tualetai, kurie gali būti gruntinių vandenų teršimo priežastimi. Vartotojai, kurie jau buvo įsirengę individualius vandens gręžinius ir nuotekų valymo įrenginius, perspektyvoje įpareigojami prisijungti prie numatomų įrengti centralizuotų miestų tinklų. Inžinerinės ekologijos asociacijos direktorius Konstantinas Iljasevičius teigė, kad nebuvo atlikta ekonominė sąnaudų ir atsiperkamumo analizė, kurią turėjo parengti

savivaldybės. Nes, pagal pirmiau minėtą įstatymą, į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija, kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje. „Jeigu skaičiuojame, kad viename name galėtų gyventi vidutiniškai 4 žmonės, tai tokiu atveju gyvenvietėje būtų apie 13 namų. Ar logiška ir racionalu nutiesti ten tinklus, ypač jeigu ši gyvenvietė yra nutolusi nuo miesto infrastruktūros daugiau nei 5 kilometrus? Nes nuotekų tinklai, t. y. vamzdynai, sudaro apie 90 proc. nuotekų valymo įrenginių kainos“, – retoriškai klausė K. Iljasevičius. Anot jo, ES direktyvoje nebuvo konkrečiai nurodyta, kokiu būdu ir kokios sistemos turi gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu ir sutvarkyti nuotekas pagal nustatytus reikalavimus. Strategijos tikslas ir ES reikalavimas buvo sudaryti palankias sąlygas didinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę. Ministerijos atstovams tiesiog reikėjo parinkti optimalų variantą, o jau vėliau savivaldybės būtų ėmusios jį vykdyti. „Jeigu būtų kreiptasi į specialistus, o ne apsiribota vien žinybinių institucijų kabinetais, gyventojai laiku būtų informuoti apie numatomus planus ir įtraukti į diskusiją, buvo galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Visose išsivysčiusiose šalyse, jeigu kalbama apie aplinkos apsaugą, gyventojai yra informuojami prieš ruošiant tam tikrus pokyčius ir rengiant projektus. Viešint Stokholme teko matyti informacinę lentą su nurodoma vandens ir oro temperatūra, kiek tą dieną buvo išvalyta nuotekų ir kiek neišvalytų teršalų

situacija

pateko į vandens telkinius“, – pasakojo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos Aplinkos komiteto pirmininkas R. Budrys. Jo manymu, kas iš to, kad dabar kalbama apie numatomą gyventojų apklausą dėl tolesnių vandentvarkos planų. Ji nieko neduos, jei gyventojai nebus iš anksto informuoti apie numatomus tikslus ir projektų, skirtų jiems įgyvendinti, variantus. Deja, viso to ankstesnio nesusikalbėjimo pasekmė artimiausiu metu užguls būtent paprastų vartotojų pečius – didės tiekiamo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos, o gyventojai net nebus informuojami, kodėl šis mokestis išaugo.

valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, kad būtų įgyvendinti šio įstatymo reikalavimai. Anot R. Budrio, nei aprašo, nei kontrolės iš ministerijos taip ir nebuvo sulaukta. O racionaliausias kelias, pasak specialisto, parengti planus, kad teritorijose, kuriose yra pakankamas gyventojų tankumas, būtų galimybė jungtis prie miesto tinklų. Mažesnėms gyvenvietėms ar pavieniams vartotojams numatyti finansavimą įsirengti vietinius valymo įrenginius, o esamus įrenginius registruoti ir, teigiamai įvertinus, kad jie atitinka kokybės sertifikatams nustatytus reikalavimus, toliau leisti naudoti kaip centralizuoto valdymo infrastruktūros objektus.

Vėl nelieka kaltų

Ar situacija galėtų keistis?

Šiuo metu Aplinkos ministerija yra linkusi kaltinti vandens tiekimo įmones, kurias ir užgriuvo mokestinė našta – teks grąžinti milžiniškas sumas, Europos Sąjungos skirtas parengtai strategijai įgyvendinti. Tačiau vandens tiekimo įmonės įvykdė joms keltus uždavinius – atvedė miesto tinklus iki sklypų. O kas sutrukdė gyventojams prisijungti, kodėl jie to nepadarė ir ar galima buvo tai numatyti, čia jau kitas klausimas, kuris turėtų būti užduodamas už šio projekto planavimą atsakingoms institucijoms, visų pirma, Aplinkos ministerijos atstovams. Juk Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme yra numatytos Aplinkos ministerijos kompetencijos: tvirtinti nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą, koordinuoti finansinę paramą iš valstybės biudžeto, ES fondų ir kitų finansavimo šaltinių skyrimą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovacijai bei plėtrai, koordinuoti kitų

Ką tik naujai šių metų spalio 5 d. patvirtintu aplinkos ministro įsakymu vėl planuojama skirti 1 mln. eurų lėšų, kad gyventojai galėtų prisijungti prie paklotų centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų. Taip pat iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos skiriama 2,55 mln. eurų projektams, susijusiems su grupinių komunalinių nuotekų tvarkymo sistemų pajungimu prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų aglomeracijose per 2000 gyventojų. Klausimas, ar jos išgelbės situaciją, kai anksčiau panaudotos (bet neinvestuotos!) gerokai didesnės šimtamilijoninės lėšos nedavė norimų rezultatų? Gal, sutelkus specialistų pajėgas, iš pat pradžių buvo galima numatyti racionalesnį sprendimą – dalį lėšų skirti individualiems arba grupiniams biologinio valymo įrenginiams, kaip yra kaimyninėse valstybėse: Lenkijoje ar Skandinavijos šalyse? Gal bent šiuo metu, įvertinus situaciją, ją dar dalinai būtų galima gelbėti racionaliais sprendimais?

„Mano manymu, iš pat pradžių buvo neteisingai parinkta strategija, – įsitikinęs Gintaras Vinikaitis, įmonės „Traidenis“ technikos direktorius. – Centralizuotas nuotekų tvarkymas nėra magistralinių tinklų klojimas ir prijungimas prie jų. Pavyzdžiui, Švedijoje planuojama keisti apie milijoną individualių nuotekų valymo įrenginių, bet nekalbama apie naujų tinklų tiesimą ir prijungimą prie šių tinklų. Vertėtų pasinaudoti Lenkijos patirtimi ir įdiegti tokius pat sprendimus Lietuvoje. Per dešimt metų darbo su Lenkija patirties mūsų įmonėje lankėsi ne vienas šimtas Lenkijos savivaldybių atstovų ir mes esame puikiai susipažinę su jų priimamais techniniais sprendimais bei jų ekonomine nauda.“ Anot G. Vinikaičio, Lenkijoje įdiegta centralizuota nuotekų tvarkymo valdymo sistema. Šioje šalyje individualūs ir grupiniai nuotekų valymo įrenginiai, eksploatuojami ir prižiūrimi (valdomi) centralizuotai, yra prilyginami grupiniams nuotekų valymo įrenginiams. Visas sistemos veikimas Lenkijoje paremtas ekonominiais skaičiavimais. Nesant centralizuotų nuotekų tinklų arba kada gyventojų tankis gyvenvietėje nėra didelis, seniūnijos, spręsdamos nuotekų tvarkymo klausimus, projektuoja individualias nuotekų valyklas arba centrinę dalį jungia prie grupinių nuotekų valymo įrenginių, o pakraščiuose montuoja individualius nuotekų valymo įrenginius. Tokiu būdu išvengiama nereikalingų ir brangių vamzdynų klojimo darbų. Tiek grupiniai, tiek individualūs valymo įrenginiai yra perkami už ES lėšas ir yra savivaldybės nuosavybė. 35

Lietuvai vertėtų pasižiūrėti į kaimynines šalis, kur lokalūs nuotekų valymo įrenginiai išsprendžia daug problemų.

Valymo įrenginius prižiūri savivaldybėms pavaldžios komunalinės tarnybos. Taip yra išspręstas centralizuoto nuotekų tvarkymo klausimas. Vienai seniūnijai konkurso metu būna perkama ir iki 200 vienetų įvairių nuotekų valymo įrenginių. Lenkijos pareigūnų žodžiais, taip spręsdami nuotekų tvarkymo klausimą jiems priskirtoje teritorijoje, jie sutaupo iki 40–50 proc. lėšų. Aleksandro Stulginskio universiteto mokslo darbuotojai ir magistrantai apskaičiavo vienos gyvenvietės Alytaus rajone nuotekų valymo įrenginių įrengimo sąnaudas ir palygino centralizuotą nuotekų surinkimą bei valymą su nuotekų sutvarkymu individualiuose valymo įrenginiuose. Neklojant centralizuotų tinklų ir nestatant nuotekoms perpumpuoti skirtų siurblinių, tvarkant nuotekas individualiais nuotekų valymo įrenginiais, įrengimų kaina buvo 40 proc. mažesnė. Taip galime įsitikinti Lenkijos patirties efektyvumu.

Alternatyva ir optimistinis scenarijus „Lietuva padarė klaidą, kad visą savo teritoriją nurodė kaip jautrią zoną, kurioje nuotekų išvalymo laipsnis turi būti labai aukštas, – tęsia G. Vinikaitis. – Teko lankytis Suomijoje ir matyti žemėlapį, kuriame šalies teritorija suskirstyta 36 2017 Nr. 5

į 5 skirtingas zonas. Jautriose zonose, t. y. ten, kur ganėtinai didelė įtaka nevalyto arba nepilnai išvalyto vandens, numatyta centralizuota nuotekų surinkimo sistema, o kitose ji visai nebūtina, užtenka įdiegti individualius nuotekų valdymo įrenginius ir išvalytas vanduo gali būti išleidžiamas į gruntą ar vandens telkinius. Išvalymo laipsnis skirtingose Lietuvos teritorijose taip pat skiriasi. Tarkim, Dzūkijos regiono, kur vyrauja smėlynai, infiltracija į gruntą galima bet kurioje vietovėje, negalima lyginti su Vilniumi, kur vyrauja priemolis, didelis gyventojų tankumas ir išvalytų nuotekų kartais ir nėra kur išleisti.“ Šiuo metu Lietuvoje gaminami individualūs nuotekų valymo įrenginiai yra patikrinti notifikuotoje laboratorijoje, kuri priklauso Statybos produkcijos sertifikavimo centrui prie Aplinkos ministerijos ir atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų keliamus reikalavimus. „Mūsų įmonė kartu su partneriais sukūrė ir įdiegė mažųjų nuotekų valymo įrenginių telemetrinę duomenų perdavimo sistemą, kuri leidžia kontroliuoti įrenginių veikimą, mažina eksploatacines sąnaudas, kadangi aptarnaujantis personalas kompiuterio ekrane gali nuolat stebėti dislokacijos vietą, darbo parametrus, realiu laiku gauti signalus įvykus gedimui ir operatyviai į juos reaguoti, – tvirtina G. Vinikaitis. – Juk jeigu įrenginys patikrintas notifikuotoje laboratorijoje, atitinka visus nustatytus reikalavimus ir išvalo nuotekas, ar tikslinga versti žmones jų atsisakyti ir jungtis prie centralizuotų tinklų?“

Vietiniai valymo įrenginiai ekonomiškesni ir todėl, kad, įvertinus gyventojų migraciją, juos galima perkelti į kitą vietą. Ilgaamžį gamyklinį valymo įrenginį nesudėtinga iškasti ir permontuoti vartotojui kitoje vietoje. G. Vinikaičio optimistinis variantas – savivaldybės paveda jos kontroliuojamoms įmonėms atlikti nuotekų tvarkymo sąnaudų ir naudos analizę bei, kur ekonomiškai neapsimoka tiesti centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų, savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti sertifikuotus individualius arba grupinius nuotekų valymo įrenginius, o Aplinkos ministerija turėtų pripažinti tai centralizuota nuotekų tvarkymo valdymo sistema. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo pakeitimo įstatymo projekte numatyta, kad savivaldybių institucijos, rengdamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus, turi siekti, kad visi savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Siekiai geri, tik neaišku, kokiomis priemonėmis juos galima įgyvendinti.

Įrenginiai panašūs, kaip pasirinkti tinkamą? „Mažiesiems valymo įrenginiams numatyta 3 eksploatacinių savybių vertinimo sistema, t. y.

situacija notifikuota laboratorija gamintojo prašymu turi išbandyti visus darniajame Europos standarte nurodytus parametrus ir pateikti bandymų protokolą gamintojui. Gamintojas, protokolo ir savo vidinės kontrolės pagrindu išduoda eksploatacinių savybių deklaraciją ir ženklina valymo įrenginį CE ženklu. Įrenginį bandymams atrenka pats gamintojas iš serijiniu būdu gaminamų įrenginių. Standarte nenurodyti minimalūs išvalymo (efektyvumo) reikalavimai, t. y. laboratorija, sąžiningai išbandžiusi labai neefektyviai nuotekas valantį įrenginį, išduos bandymo protokolą, kuriame nurodys gautus rezultatus“, – komentuoja Robertas Encius, Statybos produkcijos sertifikavimo centro prie Aplinkos ministerijos vadovas. Anot jo, mažiesiems 50 SGS nuotekų valymo įrenginiams taikomos kelios Europos standarto dalys: LST EN 12566-1 – gamykliniai pūdomieji nusodintuvai, LST EN 12566-3 yra gamykliniai ir (arba) statybvietėje surinkti buitinių nuotekų valymo įrenginiai ir kitos dalys. Iš pavadinimo galima spręsti, kad pagal 1 dalį pagaminti įrenginiai tik nusodina ir pūdo, o pagal 3 dalį jau rimtai valo nuotekas. Tas matyti ir bandymo protokoluose. Eksploatacinių savybių deklaracijose gamintojai išryškina tik jiems naudingas savybes, o žodžius „pūdomieji nusodintuvai“ dažnai praleidžia. Pažymėtina, kad valymo efektyvumas nusodintuvams apskritai

nebandomas, jis yra labai blogas ir imamas iš lentelių. R. Enciaus manymu, naudotojams ne taip ir paprasta – fiziškai abu įrenginiai atrodo vienodai, maža to, nusodintuvai visiškai nenaudoja elektros, negenda, kainuoja gerokai mažiau. Tad laikomasi nuostatos, kad upelių ir ežerų švara turėtų pasirūpinti kaimynai – jie greičiausiai gali tam skirti daugiau investicijų ir lėšų savo įrenginio priežiūrai, o aplinkosaugininkai vis vien nespėja ar negali visų patikrinti. Jokie ekonominiai svertai čia neveikia – nevalytas nuotekas į aplinką leisti neabejotinai pigiau.

Gamintojai imasi iniciatyvos Aplinkos ministerija savo teisės aktais nustato, kokiose vietovėse ir kokio švarumo išvalytos buitinės nuotekos gali būti išleidžiamos į gruntą, upes ar kitus vandens telkinius. Projektuotojas parenka valymo įrenginį pagal gyventojų skaičių ir vietovei nustatytus išvalymo reikalavimus. Tai yra tuo atveju, jei projektuojamas namas kartu su valymo įrenginiais. Jei valymo įrenginys įrengiamas anksčiau arba vėliau – tai yra nesudėtingas statinys ir

dažnai įrengiamas be projekto, arba pagal labai supaprastintą projektą, kurį dažniausiai parengia įrenginio tiekėjas arba savininkas. Anot R. Enciaus, net jei įrenginių visi parametrai buvo vieną kartą patikrinti SPSC arba bet kitoje Europos notifikuotoje laboratorijoje, gamintojas gali nuspręsti, kada pakeitus įrenginio konstrukciją ar komponentus reikia iš naujo atlikti įrenginio bandymus. Žinoma, Europos teisės aktuose nurodyta, kad šiuos dalykus turi tikrinti ir rinkos priežiūros institucijos, tačiau po pertvarkos tokia institucija dar neveikia. Kai kurie Lietuvos ir užsienio gamintojai imasi prevencijos – savanoriškai kreipiasi į sertifikavimo įstaigas ir gauna sertifikatus. Sertifikavimo įstaigos, žinoma, periodiškai vertina gamybą ir gamintojų deklaruojamus parametrus, eksploatacines savybes. SPSC skelbia savo išduotus sertifikatus ir bandymų protokolus savo tinklalapyje. Valymo įrenginiai galėtų būti alternatyva labiau nuo miestų nutolusiose gyvenvietėse, jeigu Aplinkos ministerija įpareigotų savivaldybes imtis šių įrenginių kontrolės ar priežiūros. Tačiau valstybės institucija savo sprendimo jungtis prie centralizuotų valymo įrenginių kol kas keisti neketina.

infrastruktūra

Investicijų į baseinus grąža – nauda vilniečiams

Bene labiausiai laukiami vilniečių – taip turbūt būtų galima apibūdinti šiuo metu statomus du baseinus sostinėje. Vienas, kiek mažesnis, statomas Fabijoniškių gyvenamajame rajone. Kitas – senojo Lazdynų baseino vietoje.

ilniaus vadovai neabejoja, kad šie projektai, juos įgyvendinus, turės didelę reikšmę miesto gyvenimui, tarsi atvers sostinės istorijos lapą. Modernūs baseinai, kurių vienas atitiks ir tarptautinius standartus, leis tobulėti ne tik sportininkams, bet ir turiningai praleisti laisvalaikį visiems plaukimo entuziastams. Vienas pagrindinių baseinų tikslų, atsižvelgus į skaudžią šių dienų nelaimių statistiką, didinti mokymosi plaukti prieinamumą, skatinti sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą.

Lazdynų daugiafunkcis centras – būsima rajono dominantė Išleidus Lazdynų baseino vandenį, prieš kelis mėnesius buvo duotas startas naujojo – daugiafunkcio sveikatinimo centro statyboms. 38 2017 Nr. 5

Tarptautinės plaukimo federacijos reikalavimus atitinkančiame daugiafunkciame sveikatinimo centre jau kitąmet pradės veikti vieni moderniausių Baltijos šalyse 25 ir 50 m plaukimo baseinai. Organizuoti daugiafunkcio Lazdynų sveikatinimo centro projektavimo ir rangos konkursą, prižiūrėti statybas Vilniaus miesto savivaldybė patikėjo Vilniaus vystymo kompanijai. Ji turi ir pakankamai specialistų, ir didelę patirtį įgyvendinant įvairius projektus. 50 m baseinas bus skirtas plaukimui, 25 m – šuoliams į vandenį. Šuolininkams bus įrengtas specialus, vienintelis toks Rytų Europos šalyse, batutas. Reguliuojamas baseino gylis suteiks galimybę centre treniruotis ne tik profesionaliems sportininkams, bet ir visiems norintiems. Plaukimo baseinus juos 1,2 tūkst. sėdimų vietų dydžio žiūrovų tribūnos, centre bus įrengti

šiuolaikiški persirengimo kambariai, pagalbinės patalpos, modernūs dušai. Naujo daugiafunkcio Lazdynų sveikatinimo centro laukia visi – tiek sporto profesionalai, tiek ilgus metus modernaus plaukimo baseino neturintys vilniečiai. Jame veiks ir baseinų kompleksas, ir treniruočių salės, sveikatinimo centrai, pirčių zonos. Pagrindinis būsimojo centro tikslas – kokybiškos sveikatinimo ir rekreacijos paslaugos. Naujasis kompleksas statomas Lazdynų gyvenamajame rajone, sovietmečiu iškilusių daugiabučių kaimynystėje. Svarbu tai, kad Lazdynų rajono kraštovaizdis ir Erfurto gatvės pėsčiųjų alėja – saugomi paveldosaugininkų, taigi, projektuotojai didelį dėmesį skyrė tam, kad naujasis sveikatinimo centras darniai įsilietų į gyvenamojo rajono kraštovaizdį.

Visgi architektai apsisprendė sukurti išskirtinės architektūros, o ne įprastą, nuobodų stačiakampį pastatą, kurio dominante taps plastiškas pastato stogas. Beje, pratęsdami natūralų šlaito reljefą dalį, pastatą architektai įkomponavo į šlaitą. Projektuojant pastatą ypač daug dėmesio skirta A energinio naudingumo klasei pasiekti. Energiją šiame pastate taupys siurbliai ir ventiliatoriai su dažnio kontrole, vandentiekio čiaupai su judesio davikliais, bus įdiegtos priemonės dušų vandens šilumos energijai pakartotinai panaudoti. Dieną šviesa į patalpą pateks specialiais sijose įrengtais šviesos tuneliais. Šiuo metu, tvirtino Vilniaus vystymo kompanijos projektų vadovas Vytautas Zymantas, jau nugriautas senasis baseinos pastatas ir vyksta pamatų įrengimo darbai. Lazdynų daugiafunkcio sveikatinimo centro projektas – bendras lietuvių architektų kartu su kolegų iš Olandijos darbas (projektavo bendrovės „Infes“, „Slangen+Koenis International B.V.“, „Cloud Architektai“, „Sweco Lietuva“). Bendra projekto vertė – 21,8 mln. eurų. Iš jų – 11,6 mln. eurų yra ES ir valstybės biudžeto,

1,2 mln. eurų – savivaldybės ir likusi suma – 9 mln. eurų – valstybės investicijų programos lėšos.

Fabijoniškių baseinas: santūru, bet modernu Kone trisdešimtmetį šiuolaikiško plaukimo baseino laukusiems vilniečiams sostinės savivaldybės šįmet įžiebė permainų viltį – baseino Fabijoniškėse statybos jau gerokai pasistūmėjusios į priekį. S. Nėries gatvėje statomas baseinas nepretenduoja į tarptautinius standartus, jo plaukimo takelių ilgis bus 25 metrai. Tačiau architektūrinių ambicijų šiam baseinui tikrai netrūksta. Architektai šiame projekte pasiryžo įrodyti, kad santūrus betoninis pastato kevalas – tinkamiausias sprendimas išreikšti pastato monumentalumą, demokratiškumą ir sykiu suteikti laisvo prieinamumo įspūdį. Dalis pastato fasado atiduota stiklui. Daugiabučių gyvenamųjų namų apsuptyje kylantis dviaukštis santūraus dizaino, lakoniškas, nedidelio mastelio, su aplinka kontrastuojantis betoninis pastatas ateityje taps ir plaukimo mėgėjų, ir profesionalų baze. 8 takelių, 25 m ilgio plaukimo baseino zonoje numatyta įrengti 100 vietų žiūrovų tribūną. Taip pat pirmame

Tikslas – diegti inovatyvius sprendimus

aukšte bus persirengimo erdvės. Pirmame pastato aukšte suplanuota pirčių zona, treniruoklių salė. Profesionalai teigiamai įvertino baseino funkcionalumą ir pastato turinį: jų teigimu, čia numatyta viskas, ko reikia plaukimo sportui ir vaikų, jaunimo užimtumui. Projekto valdytojo funkcijos šiame projekte patikėtos savivaldybės įmonei Vilniaus vystymo kompanijai, kuri organizavo projekto rengimo, o šiuo metu ir statybos organizavimo bei priežiūros darbus. Anot Vilniaus vystymo kompanijos Statybos valdymo skyriaus projektų vadovo Viliaus Makausko, šiuo metu vyksta pastato karkaso įrengimo darbai. Ir nors statybos darbų grafikus netrukus gali pakoreguoti žiemiški orai, pašnekovas patvirtino, jog dedamos visos pastangos, kad viskas būtų užbaigta laiku – kitų metų kovą. Vietiniai gyventojai, V. Makausko žodžiais, laukia naujojo baseino ir pakančiai stebi po jų langais važinėjančią sunkiąją techniką. Architektų parinktos surenkamosios gelžbetonio konstrukcijos – racionalus sprendimas didesnės apimties objektuose, sykiu tokia statyba spartesnė. Taigi, dviaukštė pastato dalis gana sparčiai stiebiasi į viršų. Baseino dalies konstrukcijoms naudojamas monolitinis betonas – šie darbai imlesni laikui, tad vyksta lėčiau. Fabijoniškių baseinas atitiks A energinio naudingumo klasę. Pastato grindims, rūsio sienoms ir perdangai apšiltinti naudojamas polistireninis putplastis, sieninės gelžbetonio plokštės šiltinamos poliuretano putomis. Negalią turintiems žmonėms bus įrengti liftai, pandusai, persirengimo erdvės. Į baseiną atvykusiems lankytojams – antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Fabijoniškių baseino projekto vadovė – Inga Baranovska (Projektų rengimo centras), statinio architektas – Jokūbas Fišeris („Tiksli forma“). Projekto vertė – daugiau kaip 3 mln. eurų.

UAB Vilniaus vystymo kompaniją galima laikyti vienu didžiausių projektų vystytojų Vilniuje. Tarp jos įgyvendinamų projektų yra išskirtinių ir turinčių didelę svarbą miestiečiams: Balsių mokykla, Santariškių vaikų lopšelis-darželis. Šiuo metu statomi du vilniečių labai laukiami plaukimo baseinai. Įmonė per metus valdo daugiau kaip 100 statybos, rekonstrukcijos, remonto projektų. Įmonės vadovas Arūnas ZABULĖNAS teigia, kad šiandieninis gyvenimo ritmas tiesiog verčia ieškoti naujovių, inovatyvių sprendimų, kurie būtini ir Vilniaus vystymo kompanijai. Diskutuojant su privačiais nekilnojamojo turto plėtotojais, šie išsako nuomonę, kad iš tiesų savivaldybės ir jai priklausančios įmonės turėtų būti pagrindiniai nekilnojamojo turto vystytojai, planuoti teritorijas ir įgyvendinti svarbius projektus. Ar sutiktumėte su tuo, ar jaučiatės vienu pagrindinių projektų plėtotojų mieste? UAB Vilniaus vystymo kompanija yra unikali – tai vienintelė įmonė Lietuvoje, kurioje yra centralizuotos visos reikalingos kompetencijos 39

infrastruktūra nesivadovaujant mažiausios kainos kriterijumi, bet žvelgiant į perspektyvą, ilgaamžiškumą? Ar tokia yra kompanijos strategija, ar ji nesikeis? Mažiausios kainos kriterijus vertinant pateiktus pasiūlymus yra pakankamas tuo atveju, kai perkančiajai organizacijai yra aiškiai žinoma, kokie sprendiniai jai yra reikalingi. Pavyzdžiui, kai perkami tipinio švietimo ir ugdymo įstaigos pastato rekonstrukcijos ar remonto darbai ir sukaupta didelė patirtis apie labiausiai pasiteisinusius sprendinius. Ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus palankus tai atvejais, kai norima modernesnių, išskirtinių techninių sprendimų ir yra galimybė tam skirti daugiau lėšų. Visgi ir šiais atvejais pasiūlymo kaina išlieka pagrindiniu kriterijumi, į kurį atsižvelgiama, – paprastai kaina sudaro ne mažiau 70 proc. „svorio“. Taigi, Vilniaus vystymo kompanija ir toliau ieškos geriausios kainos ir kokybės pusiausvyros.

Siekiame kokybės, ieškome geriausio santykio tarp kainos ir funkcionalumo. / Arūnas ZABULĖNAS / visuomeniniams projektams vystyti. Vilniaus vystymo kompanijos užsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau faktinis užsakovų sąrašas yra kur kas platesnis: darželiai, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos, kitos įstaigos ir organizacijos, vykdančios veiklą Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiuose pastatuose. Stengiamės komunikuoti ir su mokyklų bendruomenėmis, kurios taip pat aktyviai išsako savo lūkesčius. Dirbame su visomis šiomis suinteresuotomis šalimis nuo projekto idėjos iki rakto: teikiame rekomendacijas dėl reikalingų atlikti projektavimo, statybos darbų, jų apimčių, vykdome viešuosius pirkimus, atliekame projektavimo ir statybos darbų vykdymo priežiūrą, koordinuojame investicinių projektų ir paraiškų finansavimui gauti rengimą, teikiame reikalingą pagalbą įstaigoms, paaiškėjus atliktų statybos darbų defektams. Pabandykime įsivaizduoti, kaip visi šie procesai būtų įgyvendinami, jei juos organizuotų pats darželis ar netgi Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Vilniaus vystymo kompanija užtikrina vykstančių procesų nuoseklumą, kokybę, greitį ir operatyvumą, reaguojant ir spendžiant nenumatytus iššūkius, kurių statybų procese niekada netrūksta. Iš pastaruoju metu įgyvendintų ir įgyvendinamų projektų galima spręsti, kad jie plėtoti 40 2017 Nr. 5

Ar sutiktumėte su nuomone, kad municipaliniai projektai turi būti pavyzdiniai visapusiškai: ir energinio naudingumo, inovacijų, architektūros požiūriu, nes jie turėtų užduoti toną stengtis ir privatiems vystytojams? Ar laikotės tokios koncepcijos? Privatūs vystytojai paklūsta pasiūlymų gausos sulaukiančių rinkos dalyvių reikalavimams, todėl yra priversti pasiūlyti netradicinius sprendimus ar išskirtinį funkcionalumą už tai galintiems sumokėti investuotojams ar vartotojams. Vilniaus vystymo kompanija ir Vilniaus miesto savivaldybė, turėdamos ribotus finansinius išteklius, stengiasi juos panaudoti taip, kad rezultatus pajustų kuo daugiau miesto gyventojų. Mūsų pagrindinis tikslas yra užtikrinti aukščiausios kokybės reikiamą funkcionalumą, taigi, šia prasme viešajame sektoriuje nesame išskirtiniai. Nustatyti tinkamiausi techniniai sprendimai turi būti įgyvendinti kokybiškai ir nustatytu laiku. Patogumų gausa ar pertekliniai reikalavimai – tai jau prabanga. Nederėtų galvoti, kad prabangos dalykai neturi kokybės problemų. Tačiau kas vakar buvo prabanga, šiandien gali būti norma. Taigi, atsakant į jūsų klausimą, municipaliniai projektai gali būti vertinami kaip pavyzdiniai lėšų panaudojimo racionalumo prasme. Kokius artimiausiu metu planuojamus įgyvendinti projektus išskirtumėte, kuo jie yra svarbūs? Visi projektai yra vienaip ar kitaip reikšmingi: niekuo neypatingas, nedidelės vertės darželio patalpų remonto projektas gali reikšmingai pagerinti ugdymo aplinką vaikams ir padidinti švietimo ir ugdymo įstaigų darbuotojų pasitenkinimą darbu. Miesto veidą neabejotinai keis ir jo patrauklumą miesto gyventojams ir svečiams

padidins dviejų naujų baseinų statyba, Vilniaus istorinių Rasų kapinių sutvarkymas, kultūrinį ir istorinį reformacijos paveldą reprezentuojančio Reformatų sodo atkūrimas, Neries krantinių modernizavimas, sukuriant inovatyvias erdves kūrybai, sąlygas aktyviam poilsiui, sveikatingumo renginiams šiaurinėje teritorijoje, Neries senvagės rekreacinės infrastruktūros įrengimas su aktyvaus poilsio ir pėsčiųjų bei dviračių trasomis, Vilnios pakrančių sutvarkymas pietinėje tikslinėje teritorijoje. Ar laukia artimiausiu metu kompanijos veikloje kokių kokybinių pokyčių, naujovių, kas lemtų didesnį inovatyvumą? Vilniaus vystymo kompanija valdo daugiau nei 100 statybos, rekonstrukcijos, remonto projektų per metus. Siekdami juos valdyti kokybiškiau, greičiau ir efektyviau, privalome domėtis šiuolaikinėmis technologijomis ir naudingiausias priemones diegti savo veikloje. Šiuo metu ypatingą dėmesį skiriame informacijos skaitmeninimui, centralizavimui ir šios susistemintos informacijos valdymui. Turimos informacijos aktualumas ir tikslumas minimizuoja klaidų tikimybę, pašalina veiklų dubliavimo problemas, leidžia aiškiau matyti, ar projekto eiga atitinka suplanuotus lūkesčius. Vilniaus vystymo kompanija kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracija šiuo metu tobulina projektų valdymo platformą ir joje sistemina duomenis apie projektus bei jų vykdymo eigą. Tai pirmasis paslaugų skaitmenizavimo etapas. Informacija apie projektus, administruojamos veiklos, etapai, užduotys ir darbai per autorizuotą nuotolinę prieigą gali būti pasiekiami ir pildomi iš bet kur. Programinės aplinkos funkcionalumas leidžia susieti techninę informaciją ar sukurti nuorodas į techninės informacijos duomenų bazes ir taip įgyvendinti ne tik strateginį projektų valdymą, bet ir centralizuoti projektų skaitmeninės informacijos valdymą. Projektų informacijos skaitmenizavimas, ypač rangos etapu, informacijos paruošimas eksploatacijai išlaikant centralizuotą duomenų bazės valdymą su tiesiogine 3D modelių sąsaja – tai šios dienos įmonės iššūkiai. Analizuojame galimus skaitmenizavimo scenarijus, jų naudą trumpojoje ir ilgojoje perspektyvoje. Aišku tai, kad jau šiandien investuojant į specialistų kompetencijos auginimą pastatų informacinio modeliavimo ir projektų valdymo srityse, artimiausioje ateityje bus sukurta pridėtinė vertė tiek vykdant viešuosius pirkimus, tiek kontroliuojant teikiamų paslaugų kokybę projektavimo ir rangos etapuose. Nuosekliai būtų pereita prie centralizuotos savivaldybės pastatų techninės priežiūros ir informacijos apie pastatus analizės.

Užs.

Baseino Fabijoniškėse statybos jau pasistūmėjusios į priekį.

Baseinų įgyvendinimas – patyrusio statytojo rankose Statybų bendrovės „Irdaiva“ įgyvendintų projektų sąrašę – visa eilė įvairiausios paskirties naujos statybos bei atnaujintų pastatų. Įmonė ne naujokė ir sporto paskirties objektų statybose. Jai buvo patikėtos baseino Širvintose statybos, o šiuo metu įmonė atlieka vienų iš svarbiausių sostinėje objektų – baseinų Fabijoniškėse bei Lazdynuose statybos darbus.

uprantama, kad tokie objektai turi savitos specifikos. Tačiau mums tai nėra naujovė. Svarbu tinkamai viskam pasiruošti, turėti patyrusių speciaolistų komandą. Tada paprastais tampa ir sudėtingiausi projektai“, – sakė bendrovės „Irdaiva“ statybos direktorius Ramūnas Tumonis. Jo teigimu, planuojant projektų įgyvendinimą, pirmiausia reikia tinkamai pasiruošti statybvietę: nusimatyti privažiavimo kelius, parengti statybos aikštelę. Tas ypač svarbu, kai objektai statomi gyvenamuosiuose miestų rajonuose. Ir baseinas Fabijoniškėse, ir Lazdynuose statomi netoli gyvenamųjų namų. Todėl tikslus darbų grafikas turi didelę reikšmę. Pasak R. Tumonio, Fabijoniškėse baseinas statomas tuščiame sklype, tad įrengti statybvietę buvo paprasčiau. Tuo tarpu Lazdynų baseiną pirmiausia reikėjo nugriauti, išvežti ne tik gruntą, bet ir didžiulį kiekį išardyto gelžbetonio atliekų – viso apie 50 tūkst. tonų.

„S

„Statyti Lazdynų baseiną yra kiek didesnis iššūkis, juk toks objektas kol kas vienintelis Vilniuje, atitiksiantis tarptautinius standartus. Jeigu kalbėti apie iššūkius, su jais dar nesusidūrėme. Žinoma, nugriauti senąjį pastatą ir išvežti didelį kiekį atliekų gal nėra labai paprasta, tačiau dabartinė technika leidžia susidoroti su kur kas sunkesniais uždaviniais. Manau, kad didžiausi iššūkiai dar laukia“, – pasakojo R. Tumonis. Baseino S. Nėries gatvėje statybos jau gerokai pasistūmėjusios į priekį. Bendrovės „Irdaiva“ statybos vadovas sakė, kad didžiausias iššūkis šio projekto įgyvendinime – labai trumpas darbų atlikimo terminas. Tam skirti vos devyni mėnesiai. Tačiau statytojai įsitikinę, kad viską užbaigs numatytu laiku. Statant baseinus ypatingų reikalavimų, palyginti su kitais objektais, nėra. Tačiau tokios paskirties pastatuose įprastai būna agresyvi aplinka – daug drėgmės, chloro. Todėl

reikia parinkti tinkamas medžiagas, tinkamai apdoroti jų paviršius, kad šių neveiktų korozija. Taip pat reikalinga parinkti ir sumontuoti ypač geros kokybės vėdinimo įrangą. Ir baseinas Fabijoniškėse, ir baseinas Lazdynuose atitiks A energinio naudingumo klasę. „Irdaivos“ statybos direktoriaus teigimu, siekti aukštų energinio efektyvumo ir kokybės rezultatų šiandien jau ne naujiena. Žinoma, aukšti reikalavimai įpareigoja griežtai laikytis techniniame projekte numatytų sprendimų, užtikrinti sandarumą, užtikrinti šilumos izoliavimą. Didelę reikšmę įgyvendinant tokius objektus turi techninė darbų priežiūra. „Šių dalykų nepavadinsi ypatingomis technologijomis ar kažkokiais iššūkiais. Mums tai įprasti reikalavimai – naudoti kokybiškas medžiagas ir įrenginius, kokybiškai atlikti darbus. Tada ir rezultatas bus geras“, – kalbėjo R. Tumonis.

objektas

Jau regima Klaipėdos baseino statybų pabaiga Moderniausio Lietuvos baseino, sparčiai kylančio Klaipėdoje, statybos artėja link finišo tiesiosios. Tarptautinius standartus atitiksiantį baseiną kartu su sveikatingumo centru statanti įmonė „Axis Industries“ atliko jau du trečdalius statybų darbų.

Naujovė – pakeliamųjų dugnų technologijos ubysos gatvėje šalia „Švyturio“ arenos baigiamas statyti trijų aukštų, 7400 kv. metrų ploto daugiafunkcis centras bus suskirstytas į keturias zonas: plaukimo, nardymo, sporto ir SPA procedūrų. Centre bus integruotas 10-ties plaukimo takelių, 50 m ilgio ir 25 m pločio baseinas, atitiksiantis tarptautinius standartus. Daugiausia vienu metu čia galės plaukioti 125 asmenys. Klaipėdos baseine pirmą kartą Lietuvoje bus panaudotos pakeliamųjų dugnų

42 2017 Nr. 5

technologijos, kurios leis baseiną padalyti į kelias dalis. Jas bus galima atskirti varstomąja sienele, todėl atskirose zonose galės skirtis net vandens temperatūra. Specialus kilnojamasis baseino dugnas leis reguliuoti baseino gylį, todėl jį bus galima pritaikyti įvairiausioms rungtims ir vandens užsiėmimams. Čia taip pat bus įrengta vienintelė Lietuvoje specializuota nardymo šachta, kurios gylis sieks 9, o plotis 8 metrus. Ji bus pritaikyta ir profesionalių narų rengimui, nors nardyti galės ir mėgėjai. Vienu metu šachtoje galės treniruotis iki 15 narų. Toks modelis sukurtas pagal Olandijos NATO bazę.

Trijų aukštų baseino su sveikatingumo centru pastatas atitiks aukščiausius energinio naudingumo ir atsinaujinančių išteklių naudojimo standartus. Architektai neabejojo, kad tai bus energiškai efektyviausias baseinas Lietuvoje, eksploatacija bus itin taupi. Vandeniui valyti papildomai bus naudojamas būgninis filtras. Naujovė Lietuvos rinkoje – inovatyvi oro srautų valdymo sistema, kuri leis visame objekte užtikrinti vienodą temperatūrą. Techninį baseino projektą parengė Olandijos kompanija „Slangen + Koenis architects“ kartu su Lietuvos architektų biuru „Cloud architektai“. Jį parengti kainavo beveik 600 tūkst. eurų.

Apie baseiną trumpai Vieta – ties Taikos prospekto ir Dubysos gatvės sankryža, šalia „Švyturio“ arenos. Bendras plotas – 7400 kv. metrų, jis suskirstytas į keturias zonas: plaukimo, nardymo, sporto ir SPA procedūrų. Plaukimo takelių skaičius – 10, jų ilgis – 50 metrų. Investicijos – bendra baseino statybos rangos darbų sutarties vertė – 15,823 mln. eurų. Daugiau nei 11,1mln. eurų projektui įgyvendinti bus skirta iš ES struktūrinių fondų, 1 mln. eurų iš valstybinių lėšų, Klaipėdos miesto savivaldybės indėlis – 3,72 mln. eurų. Projektuotojai – techninį baseino projektą parengė Olandijos kompanija „Slangen + Koenis architects“ kartu su Lietuvos architektų biuru „Cloud architektai“. Generalinis rangovas – „Axis Industries“.

Architektūrą derino prie arenos Architektūriniai Klaipėdos baseino sprendimai – paprasti. Savo išvaizda naujasis Klaipėdos baseinas mažai kuo skirsis nuo Klaipėdos arenos. Architektai nenorėjo išsišokti iš konteksto, siekė išlaikyti uostamiesčio nuotaiką. Kadangi erdvėje, kur atsiras baseinas, svarbiausias objektas šiuo metu yra Klaipėdos arena, tai baseino vaizdas, spalvinė gama derinta prie jos, kad susidarytų savotiškas sporto objektų ansamblis. Trijų aukštų, kurių vienas cokolinis, pastate bus keturios zonos: plaukimo, nardymo, poilsio ir sporto. Sveikatingumo centre veiks SPA erdvė su įvairiomis pirtimis, procedūrų kambariais, treniruoklių ir kūno rengybos salė. Pastate suprojektuotos ir keturios komercinės erdvės, kuriose galės įsikurti kavinė, sporto prekių parduotuvė, grožio salonas. Bendra baseino statybos rangos darbų sutarties vertė – 15,823 mln. eurų. Daugiau nei

11,1 mln. eurų projektui įgyvendinti bus skirta iš ES struktūrinių fondų, 1 mln. eurų iš valstybinių lėšų. Klaipėdos miesto savivaldybės indėlis – 3,72 mln. eurų. „Modernus baseinas su sveikatingumo centru – neabejotinai vienas laukiamiausių objektų Klaipėdoje, todėl jo statybos stebimos itin akylai: svarbus ir tempas, ir kokybė. Džiaugiuosi, kad statybininkai sėkmingai susidoroja su kylančiais iššūkiais ir deda visas pastangas, kad klaipėdiečiai kuo greičiau turėtų kiekvieno miestiečio ir net reikliausių plaukikų poreikius patenkinsiantį objektą“, – teigė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Baseinas jau išbandytas Hidrauliniai baseino vonios bandymai, kurių metu baseinas buvo pripildytas 3,5 tūkst. kubinių metrų vandens, buvo sėkmingai atlikti vasarą. Į baseiną ir nardymo šachtą prileidus vandens, buvo tikrinama, ar dėl didžiulio vandens svorio nesėda pastato

konstrukcijos, taip pat buvo stebimas paties baseino ir šachtos sandarumas. Jau įpusėti sudėtingi pakeliamojo baseino dugno montavimo darbai, į statinį atgabenta visa technologinė įranga, montuojami specialia danga padengti ortakiai, savo eilės laukia sudėtingos vėdinimo sistemos agregatai. Pastate išvedžiota didžioji dalis elektros instaliacijos, montuojami šviestuvai ir garsiakalbiai. Įpusėjo pastato veido – pagrindinių įėjimo laiptų – įrengimas. Šiuo metu baigti stogo įrengimo ir fasado tinkavimo darbai. Tarp sudėtingiausių jau atliktų darbų – sumontuotos ilgosios medinės sijos virš baseino zonos. Sijų ilgis – net 42 m, jos buvo montuojamos į pagalbą pasitelkus du statybinius kranus. Pastato viduje jau užbaigtas grindų su šildymo sistema įrengimas ir atlikta daugiau kaip pusė vieno pagrindinių apdailos elementų darbų – plytelių klojimo. Baseino duobei betonuoti prireikė net 2200 kubinių metrų betono. Pastate buvo įdiegtos net aštuonios atskiros vėdinimo kameros, kurios palaikys optimalų oro drėgnumą. „Džiaugiamės, tačiau tuo pačiu metu suvokiame ir atsakomybę statyti tokį visai Klaipėdai svarbų objektą. Užsakovas pasirinko ne lengviausią kelią ir sprendimus, o ieško ilgalaikės kokybės ir didžiausios naudos miestui. Tai – sveikintina strategija“, - teigė „Axis Industries“ statybų departamento direktorius Mantas Bagdonavičius.

KOKYBĖ ATSIPERKA! Plačiausias langų, durų, vitrinų pasirinkimas: Plastikiniai (PVC) Mediniai Medžio – aliuminio Aliuminio www.arlanga.lt 43

objektas

Naujas verslo namų standartas Biurų pastatas „Narbuto 5“ sostinės T. Narbuto gatvėje švenčia įkurtuves Vilniaus verslo centru vadinamame dešiniajame Neries krante. Statytojai – įmonių grupei „E.L.L. Kinnisvara“ priklausanti bendrovė „E.L.L. Nekilnojamas turtas“ – džiaugiasi projekto sėkme: ne tik dėl patogios verslo centro lokacijos ir jau išnuomotų biurų, bet ir dėl investicijų į technologinius bei inžinerinius sprendimus, „BREEAM“ sertifikato, kas liudija aukštą statinio kokybės garantiją. 44 2017 Nr. 5

Turėjo aiškią viziją erslo centro „Narbuto 5“ statytojai – bendrovė „E.L.L. Nekilnojamas turtas“ – biurų rinkai pasiūlė tai, kas svarbiausia šiam segmentui: biurų pastatas modernus ir kompaktiškas, išsiskiriantis jaukumu ir patogia vidine logistika, lengvai atpažįstamas ir puikiai matomas nuo T. Narbuto gatvės ir vieno svarbiausių Vilniaus transporto žiedų. Projekto plėtotojai negailėjo investicijų, kad verslo centro pastatas atrodytų šiuolaikiškas ir „morališkai“ nepasentų po 10 ar 20 metų. Ne provokuotų, o darniai įsilietų į esamą kraštovaizdį. Galiausiai, kad nebūtų svetimkūnis Žvėryno kraštovaizdyje. Projekto architektūrinės dalies vadovas Gediminas Paslaitis prisiminė pirmuosius verslo centro, dabar jau pavadinto „Narbuto 5“, eskizus nubraižęs kone prieš dešimtmetį, rengdamas detalųjį planą ir gretimame sklype projektuodamas daugiabutį. Sklypas, kuriame iškilo biurų pastatas „Narbuto 5“, palyginti nedidelis, gretimi sklypai tankiai užstatyti. Tad architektui teko spręsti galvosūkį, kaip suprojektuoti funkcionalų ir komfortišką, nuomininkų lūkesčius ir užsakovų ambicijas atitinkantį biurų pastatą. Bendrovės „E.L.L. Nekilnojamas turtas“ vadovės Amelijos Rudenko žodžiais, verslo namų „Narbuto 5“ architektūrinius sprendinius ir lėmė nestandartinė sklypo forma bei dydis, pastato vieta – Žvėrynas ir jo kraštovaizdis – įkvėpė norą statyti pastatą, atitinkantį tvariosios statybos reikalavimus, atspindintį Žvėryno jaukumą ir šiuolaikiškumą.

Generaliniam projekto rangovui – bendrovei „Merko statyba“ – bene didžiausiu iššūkiu verslo centro „Narbuto 5“ statybose tapo vietos statybų aikštelėje stoka: naujasis statinys turėjo iškilti šalia kitų pastatų (nuo greta esančio gyvenamojo namo jį skiria 20 metrų), judrios T. Narbuto gatvės. Tad stigo vietos ir statybų aikštelei, ir technikai. Anot bendrovės statybos vadovo Šarūno Goptaičio, suktis iš padėties teko labai gerai apgalvojant ir organizuojant darbus. Kad sunkiasvorė technika pasiektų statybvietę, jai teko judėti šaligatviais. Sostinės savivaldybė leido naudotis miesto infrastruktūra, o įmonė, užbaigusi statybas, grąžino miestui tvarkingus šaligatvius. Už 20 metrų nuo biurų pastato stovi gyvenamasis namas, todėl jo stovėjimo aikštelės sienas laikantys inkarai buvo įtvirtinti jau biurų pastato teritorijoje. Taigi, įrengiant požeminę dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelę, inkarus po vieną visų pirma reikėjo perkelti ir įtvirtinti statomoje sienoje. Bendrovės „Merko statyba“ specialistai dėjo visas pastangas, kad šalia statybų aikštelės gyvenančius žmones kuo mažiau vargintų triukšmas.

Eksterjerui negailėjo dėmesio Architektas pripažino – bemaž ilgiausiai diskutuota dėl verslo centro veido – fasado – sprendimo. Pradžioje planuota rinktis vėdinamojo fasado sistemą su aliuminio ir stiklo konstrukcijomis, vėliau svarstyta akmens plokščių alternatyva. Galiausiai apsispręsta projektuoti elementinio fasado sistemą. Tokios fasado sistemos pranašumai, pasak architekto, yra nesudėtingas montavimas, sykiu mažesnė klaidų tikimybė, patikima eksploatacija, lengvesnis pastato energinio naudingumo užtikrinimas ir ilgaamžiškumas. Bendrovės „Merko statyba“ atstovas Š. Goptaitis patvirtino, kad elementinės fasado sistemos – naujiena, tik prieš porą metų pasirodžiusi Lietuvos statybų rinkoje. Statybos vadovas pažymėjo apie šią sistemą iki šiol girdėjęs tik labai gerų atsiliepimų. „Pasirinkus elementines fasado sistemas, daug sudėtingų statybos darbų atliekama ne statybų aikštelėje, o jas gaminančioje įmonėje. Taip galima pasiekti kur kas geresnę kokybę nei statybų aikštelėje, sykiu sutaupyti laiko, išvengti sudėtingų ir pavojingų darbų, pastolių statymo ir pan. Į statybų aikštelę atvežamos 6–16 kv. metrų dydžio fasado sistemos, kurios, panaudojant specialias metalines plokšteles, tvirtinamos prie gelžbetoninių karkaso konstrukcijų.

Plokščių sujungimo vietos sandarinamos specialiomis guminėmis tarpinėmis. Atlikus sandarumo testą paaiškėjo, kad pavyko netgi viršyti A klasei keliamus reikalavimus“, – aiškino „Merko statyba“ statybos vadovas Š. Goptaitis. Pasiekti aukštą energinį efektyvumą padėjo ir taikyti termoizoliaciniai sprendimai, pradedant požeminių aukštų perdangų, fasadų, baigiant stogo. Statytojai naudojo kokybišką „Paroc“ akmens vatą. Požeminių aukštų perdangos buvo izoliuotos „Paroc CGL 20cy” nedegiomis vertikaliai orientuoto plaušo plokštėmis, skirtomis specialiai pastatų požeminių garažų ar rūsių perdangoms šiltinti. Toks sprendimas ne tik gerai izoliuoja šilumą, bet ir slopina garsą bei apsaugo perdangą nuo ugnies.Pastato tinkuojamoms sienoms šiltinti naudotos „PAROC Linio 80” vertikaliai orientuoto plaušo, nedegios, apkrovas laikančios ir šilumą izoliuojančios plokštės. Be paminėtų savybių, „Paroc“ akmens vatos plokščių šilumos izoliacija buvo pasirinkta ir dėl laidumo vandens garams, matmenų stabilumo, bei puikaus garso izoliavimo, apsaugos nuo triukšmo. Tai padės užtikrinti pastato ilgaamžiškumą ir geresnes patalpų mikroklimato sąlygas. Verslo centro stogo šilumos izoliavimui buvo panaudotos „Paroc ROB 80“ ir „Paroc ROS 50“ nedegios, aplkrovą laikančios šilumos izoliacijos plokštės.

Darbuotojus saugos nuo triukšmo Kalbėdamas apie biurų pastato projektą, architektas išskyrė dvi detales – monochrominę fasado spalvų gamą ir vertikaliuosius dekoro elementus. Kadangi vienas pastato fasadų atgręžtas į T. Narbuto gatvės vingį, G. Paslaitis nusprendė pastato tūrio posūkį akcentuoti įstriža linija. Pristatydamas pagrindinę interjero idėją, pašnekovas akcentavo jos sąsajas su biurų pastato eksterjeru: „Kadangi fasado akcentas – vertikalieji dekoro elementai, jų spalvos atkartojamos interjere, šviestuvuose. Apšvietimas – tarsi atsitiktinis linijų raštas – vienkryptis, ritmiškai chaotiškas.“ G. Paslaičio buvo prašoma projektuoti ir atviro plano erdves, ir kabinetus. Biurams įrengtos atskiros virtuvėlės, posėdžių kabinetai. Rekreacinės erdvės funkciją šiame biurų pastate atlieka holo erdvė, kuriame suprojektuota kavinė. Atsitraukti nuo darbo stalo skirta nedidelė aktyvaus poilsio salė. Darbuotojų patogumui įrengtos dviračių saugyklos, dušinės ir persirengimo kambariai. Verslo namų „Narbuto 5“ plėtotojas nuomininkams biurų patalpas savo sąskaita įrengė pagal jų pageidavimus.

Projekto vystytojai bei statytojai daug dėmesio skyrė, kad būtų kokybiškai įrengtas ir pastato eksterjeras, ir interjeras. 45

objektas

Užsakovų pageidavimu, daug dėmesio skirta biurų apšvietimui. Pastate beveik nėra jungtukų, vidaus apšvietimas valdomas automatizuotai. Šis sprendimas – A energinio naudingumo klasės standartas. Pasiekti A klasę padėjo ir kompleksinis visų pastato dalių (konstruktyvinių sprendinių ir inžinerinių sistemų) suderinamumas, ypatingas dėmesys skirtas statinio akustikai, mat pastatas stovi šalia labai judrios T. Narbuto gatvės. Pasirinkti akustikos sprendiniai pranoko akustikos normų reikalavimus.

Siekė svaraus „BREEAM“ įvertinimo Projekto „Narbuto 5“ plėtotojai, anot A. Rudenko, žino, ko reikia miestui ir klientams, taigi, plėtodami komercinės paskirties pastatus, jie jaučia atsakomybę, kad šie atitiktų žmonių poreikius, būtų sukurtos funkcionalios ir estetiškai patrauklios erdvės viduje ir išorėje, gerėtų gyvenimo ir darbo kokybė. Šis tikslas gali būti įgyvendintas siekiant aukščiausių standartų, todėl buvo nuspręsta dar prieš pradedant statybas inicijuoti „BREEAM“ sertifikavimo procesą. Šiuo metu pastatas jau gavo tarpinį „BREEAM“ sertifikatą „Very good“. Siekdami gauti tarptautinį poveikio vertinimo sertifikatą „BREEAM“ „Very good“, verslo namų statytojai koncentravosi į patalpų mikroklimatą, nes pozicionuoja projektą kaip verslo namus, 46 2017 Nr. 5

nuomininkams sukurdami itin komfortiškas sąlygas. Šiame projekte daug dėmesio skirta akustikai, triukšmo lygį patalpose ir iš lauko mažinantiems sprendimams, kokybiškam apšvietimui, patalpų išdėstymui ir t. t. „Siekiant gauti „BREEAM“ įvertinimą, apie tai pradedama galvoti jau projektavimo stadijoje: keliami reikalavimai statybos medžiagoms, elektros įrangai (turi būti naudojamos elektrą taupančios, į judesį reaguojančios apšvietimo sistemos) ir pan. Taip pat turi būti panaudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai, tad įrengėme saulės energijos sistemą. Statybos darbai irgi privalo būti organizuojami pagal tam tikrus standartus, taikomus statybos aikštelės įrengimui, ekonomiškam apšvietimui, šiukšlių ir atliekų rūšiavimui“, – komentavo „Merko statybos“ atstovas Š. Goptaitis. Kaip pasakojo bendrovės „Vesta Consulting“ direktorius, tvariosios plėtros konsultantas ir „BREEAM“ licencijuotasis vertintojas Evaldas Savickis, kad sieks „BREEAM“ standarto, biurų pastato „Narbuto 5“ statytojai žinojo dar prieš pradėdami projektavimo darbus. Bene pagrindinė motyvacija ryžtis diegti „BREEAM“ – aukšti rinkos reikalavimai. Atlikus išankstinį „BREEAM“ vertinimą, buvo suformuota „BREEAM“ standarto diegimo komanda ir paskirstytos atsakomybės. Projekto

Simboliška - vienas pirmųjų „Narbuto 5“ verslo centre įsikūrė „Narbuto“ baldų salonas.

plėtotojas atliko daug namų darbų: dar planavimo etapu turėjo pasirinkęs visų projektinių dalių projektuotojus ir generalinį rangovą, taigi, išsyk buvo pradėta taikyti integruotojo projektavimo praktika. „Vesta Consulting“ specialistams beliko su savo komanda (energetikos, akustikos, medžiagiškumo, saugos eismo specialistais) prisijungti prie projektavimo darbų, atlikti keletą reikšmingų ir svarbių analizių, leidusių suplanuoti sveikesnį, energiškai efektyvesnį ir mažesnį poveikį aplinkai darantį pastatą. Pavyzdžiui, buvo parengtas skaitmeninis pastato modelis ir atliktos kelios skirtingų pastato šildymo ir vėsinimo technologijų simuliacijos, pasitelkus programinę įrangą suskaičiuotas triukšmo nuo transporto priemonių T. Narbuto gatvėje lygis ir simuliuojama, kaip tai veikia pastate esančias vidaus erdves, t. y. kiek triukšmo patenka ir ar atitinka geriausią pasaulinę praktiką – „BREEAM“ reikalavimus ir pan. „BREEAM“ įvertinimas „Very good“, E. Savickio žodžiais, nemenkas iššūkis – kur kas daugiau, nei reikalauja STR ar higienos normos.

Tokiame projekte labai svarbus dalyvaujančių šalių – architektų, inžinierių, plėtotojo, konsultantų, generalinio rangovo, medžiagų tiekėjų ir kt. – įsitraukimas. „Norint gauti tokį aukštą įvertinimą, būtina „BREEAM“ standarto diegimo tikslus numatyti ne vėliau kaip techninio projekto rengimo etape, atlikti daug analizių ir galimybių studijų, leidžiančių suprojektuoti tvarųjį pastatą, pasirinkti modernias ir efektyvesnes inžinerines sistemas, įkvėpti visus projekto dalyvius projektuoti pagal geriausią tvariųjų pastatų praktiką. Vis tik „Narbuto 5“, atsižvelgiant į geografinę vietą, aplinkinę infrastruktūrą, pasirinktas modernias inžinerines technologijas, turėjo didelį potencialą gauti dar aukštesnį „BREEAM“ įvertinimo lygį, jeigu „BREEAM“ standartas būtų buvęs pradėtas diegti projekto pasirengimo arba bent jau projektinių pasiūlymų rengimo etapuose. Visos pirmiau paminėtos analizės būtų buvusios naudingesnės, lankstumas keisti pastato formas, tūrius ir orientaciją būtų buvęs didesnis, rezultatai – dar aukštesni“, – apibendrino pašnekovas. Integravę į objektą „BREEAM“ vertinimo standartą, „Narbuto 5“ statytojai gauna apčiuopiamą naudą: biuras yra labiau matomas ir atpažįstamas naujų potencialių nuomininkų.

Tarptautiniai nuomininkai, ieškodami naujo biuro, dažnu atveju apsiriboja tik „BREEAM“ ar „LEED“ sertifikatais paženklintais pastatais. Keliami aukšti kokybės reikalavimai statybos metu sumažina broko ir nelaimingų atsitikimų tikimybę bei rizikas. Projektas, vykdomas vadovaujantis „BREEAM“ metodologija, sutvirtina šios NT bendrovės kaip atsakingos, šiuolaikiškos ir pasauliniais projektavimo ir statybos standartais besiremiančios plėtotojos įvaizdį ir poziciją rinkoje. Aplink pastatą yra išvystyta puiki infrastruktūra: parduotuvės, kavinės, darželiai, mokykla, paštas, drabužių valymo paslaugos, bankai ir kiti socialiniai patogumai pasiekiami ranka. Būsimiems nuomininkams sukurta alternatyvių transporto priemonių infrastruktūra: dviračių takai sujungti su miesto takais, įrengta saugi dviračių saugykla, dušai, persirengimo kambariai, aktyvaus poilsio salė, elektromobilių įkrovimo aikštelės. Labai komfortiškas vidaus mikroklimatas: suvaldyta akustika, šiluminis komfortas, sveikos ir ekologiškos apdailos medžiagos. Nuomininkus judėti skatins šviesi ir labai patogi laiptinė, jaukus vidinis kiemas su didele žaliąja siena.

Objektas skaičiais Bendrasis pastato plotas – 5200 kv. metrų. Naudingasis plotas – apie 4620 kv. metrų. 6 aukštai ir 2 aukštai po žeme. Automobilių stovėjimo vietos – 110. Vieno aukšto plotas svyruoja nuo 700 iki 1000 kv. metrų.

„Narbuto 5“ pastatas gavo „Very good“ įvertinimą pagal „BREEAM“ standartą. Todėl jo „žalumas“ atsispingi ir bendrose erdvėse, ir kai kuriuose biuruose.

žvilgsnis

Ar saugu daugiaaukščiuose? Aušra NARKELIŪNIENĖ

Po gaisro daugiaaukščiame pastate Londone ne vienas daugiabučio gyventojas susimąstė apie savo paties saugumą. Kodėl įvyksta tokios nelaimės ir ko tikėtis iš mūsų tarnybų? Ar skęstančiųjų gelbėjimas yra tik jų pačių reikalas ir ką daryti ištikus nelaimei?

o Londono įvykių šia tema buvo keletas apžvalgų spaudoje, apie gaisro prevenciją esame rašę ir savo žurnale, todėl pamėginsime apžvelgti svarbiausius gaisrinės saugos aspektus, remdamiesi mūsų ir kitų šalių patirtimi.

Nelaimė ar užprogramuotos klaidos? Pelenams ataušus, apraudojus gaisro aukas, aiškėja, kad net tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Didžioji Britanija verslo interesai buvo iškelti aukščiau žmonių saugumo. Skotland Jardas pradėjo tyrimą, kuris gali baigtis net kaltinimais dėl nužudymo per neatsargumą. Juk neseniai, tik prieš metus renovuoto socialinių būstų pastato „Greenfield Tower“ fasadas buvo apdailintas aliuminio kompozito plokštėmis „Reynobond 48 2017 Nr. 5

PE“, sudarytomis iš dviejų aliuminio lakštų ir degaus polietileno sluoksnio tarp jų, kuris ne tik lengvai užsiliepsnoja, bet ir skleidžia nuodingus dūmus. Plokščių tiekėja kompanija „Arconic“ kitoms šalims skirtoje informacijoje nurodo, kad jas galima naudoti pastatams, ne aukštesniems kaip 10 metrų, t. y. kiek ugniagesiai gali pasiekti ištraukiamosiomis kopėčiomis. Kodėl darbus atliekanti kompanija nebuvo iš anksto informuota? Tiekėjas teisinasi, kad skirtingose šalyse yra skirtingi reikalavimai, statybos normos ir medžiagų pasirinkimas dažnu atveju turėtų priklausyti nuo vietos ekspertų. Negana to, fasadui dar buvo panaudota degi termoizoliacija, apie kurią plokštes tiekusi kompanija tvirtina nežinojusi (medžiagos naudojimo

instrukcijose nurodoma, kad „Reynobond PE“ plokštės gali būti tvirtinamos tik kartu su nedegiomis medžiagomis). Oro tarpe tarp jų susidarė traukos efektas, paspartinęs liepsnos sklidimą fasadu.

Žuvo, nes buvo neturtingi Kartkartėmis derindami projektus su priešgaisrinės tarnybos specialistais, dauguma architektų keiksnoja griežtus reikalavimus. Gyventojai, registruojantys net ir vieno aukšto pastato baigtą statybą, taip pat privalo kviestis specialistus, kad šie įvertintų, ar laikomasi visų reikalavimų. Didžiojoje Britanijoje tvarka gerokai liberalesnė – dar 9 dešimtmetyje buvo panaikintas reglamentavimas, tuometinė ir vėlesnės valdžios reiškė pasitikėjimą verslu ir jo sąmoningumu.

Tikėta, kad kontrolę garantuos konkurencija. Deja, naujausi įvykiai tik sustiprino būgštavimus, kad besąlyginis pasitikėjimas dar nereiškia, jog bus laikomasi reikalavimų, nuo kurių priklauso net žmonių saugumas ir gyvybė. Ilgą laiką ignoruojamos socialinių būstų problemos išryškino ir dvigubų standartų taikymo pasekmes – tuo pat metu turtingesni Londono gyventojai naudojasi saugumą užtikrinančiomis gaisro gesinimo priemonėmis.

Pradžių pradžia – dar pastato projektavimo metu Pastaruoju metu pagausėjus gaisrų, plintančių fasadais, keliami griežtesni reikalavimai medžiagų atsparumui ugniai. Taip pat svarbu užtikrinti ir saugų žmonių gelbėjimą iš pastato. Todėl kartais atrodančios nereikalingos ir statybos sąnaudas auginančios evakuacinės laiptinės yra būtinas saugos garantas. Kalbama ne tik apie gyventojų, bet ir darbuotojų saugumą, ypač daugėjant biurams skirtų daugiaaukščių pastatų ar net jų kompleksų. Dar pastato projektinėje stadijoje konstruktoriai privalo numatyti visas priemones, įdiegtas tam skirtoje programoje. Atsižvelgiama ir į objekto paskirtį, aukštingumą, gyventojų ir lankytojų skaičių, tačiau programos nuostatai gali būti interpretuojami remiantis Gaisrinės saugos pagrindiniais reikalavimais. Konstrukciniai pastatų elementai – kolonos, sijos, santvaros turi atitikti reikalavimus, nurodytus pagal Lietuvoje įteisintas bendrąsias Europos projektavimo normas – eurokodus. Tuo remiantis konstrukcijų gaisrinę saugą galima įvertinti daug racionaliau ir tiksliau, nei vadovaujantis anksčiau galiojusiu Statybos techniniu reglamentu. Konstruktoriai gali sumodeliuoti situaciją, kiek pakils temperatūra skirtinguose pastato taškuose kilus gaisrui ir apskaičiuoti, ar pastato konstrukcijos atlaikys aukštą temperatūrą. Nors teigiama, kad metalas nedega, gelžbetoninės konstrukcijos ir net medinės kilus gaisrui atlaiko didesnę temperatūros apkrovą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. dr. A Šapalas įspėja, kad dažnai nepatyrę konstruktoriai apsidraudžia, keletą kartų padidindami medžiagų sąnaudas, tačiau neįvertina, kaip šie pokyčiai paveiks viso pastato konstruktyvo elgseną. Anot jo, kartais geriau ne sunkinti konstrukciją, o įrengti papildomą gaisrinę saugos sistemą. Eurokodai leidžia konstrukcijų apkrovas skaičiuoti maksimaliai artimas gaisro atveju esamoms, todėl pagal eurokodus galima naudoti mažesnius apkrovų rodiklius.

Ar Lietuvoje reikalavimai griežtesni? Lietuvoje gana aiškiai reglamentuojamas fasadinių medžiagų ar sistemų degumas. Pastatų lauko sienos mūsų šalyje turi atitikti pakankamai aukštus B-s3, d0 degumo klasę. Tiek tinkuojami, tiek vėdinami fasadai turi būti aukštesnės degumo klasės, kad ugnis neplistų. Tačiau ar visuomet sumontuojamos reikiamos medžiagos, ar tinkamai atlikti montavimo darbai pagal gamintojo instrukciją? Nuo administruojančios įmonės priklauso, kad priešgaisrinė apsaugos sistema būtų nepažeista. Lietuvoje būtinai turi būti bent viena evakuacinė laiptinė, į kurią patenkama iš lauko. Kilus gaisrui ji turi išlikti neuždūminta. Kai pastato aukšto plotas didesnis nei 500 kv. m., evakuacinės laiptinės turi būti dvi. Jos neturi būti užgriozdintos baldais ar kitomis degiomis medžiagomis. Tokio pastato butai privalo turėti balkonus su aklina, ugniai atsparia sienele arba turi būti avarinio išlipimo galimybė, kad gaisro atveju asmuo patektų į kitą aukštą. Evakuacinėse laiptinėse ir liftų holuose turi būti įrengiamos dūmų ir šilumos valdymo sistemos.

Pastaruoju metu pagausėjus gaisrų, plintančių fasadais, keliami griežtesni reikalavimai medžiagų atsparumui ugniai.

žvilgsnis

Dešimties ir daugiau aukštų daugiabučiuose privaloma įrengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, kurios apie įvykį praneštų tiesiogiai budinčiam žmogui.

matydamas apgailėtiną bendrųjų patalpų elektros instaliacijos ar gaisrinės saugos sistemų būklę, negali surinkti iš gyventojų pinigų jų remontui.

Saugumas priklauso ir nuo gyventojų

Dešimties ir daugiau aukštų daugiabučiuose privaloma įrengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas, kurios apie įvykį praneštų tiesiogiai budinčiam žmogui. Ugniagesiai turi laisvai patekti prie pastato, privažiavimo keliai neturi būti užstatyti automobiliais ar kitomis kliūtimis. Pastato teritorijoje turi būti vandens tiekimas iš gaisrinių hidrantų ar vandens telkinių. Pastatas negali būti užsodintas aukštais medžiais, kad ugniagesiai gelbėtojai galėtų pasinaudoti specialiais keltuvais ar kopėčiomis. Lietuvoje ne taip seniai buvo sušvelninta dalis reikalavimų, tačiau po Londono įvykių natūraliai kyla klausimas, ar gaisrinė sauga turėtų būti liberali, ar pagrįstai atsakomybė perkeliama ant verslininkų, kurie visuomet nusiteikę pataupyti, pečių? Specialistai ne tik linkę manyti priešingai, bet ir imasi konkrečių veiksmų. 50 2017 Nr. 5

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas šių metų kovą, prieš Londono įvykius, inicijavo pasitarimą, kuriame kartu su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nutarė organizuoti neplaninius statomų objektų patikrinimus, per kuriuos įvertinama, ar statybinės medžiagos atitinka gaisrinės saugos reikalavimus. Pasirinktuose dviejuose objektuose buvo rasta rimtų pažeidimų. Vykdomi ir anksčiau pastatytų gyvenamųjų namų priešgaisriniai techniniai patikrinimai – jeigu pastato aukštis nuo užvažiuojamojo paviršiaus iki aukščiausios pastato altitudės yra 26,5–56 metrų, patikrinimai atliekami ne rečiau kaip 3 metai, o jeigu daugiau – kas 2 metai. Jeigu randama pažeidimų, baudžiama namą administruojanti įmonė. Tačiau būna atvejų, kai pastato administratorius ar pirmininkas,

Kad pastatas atitiktų gaisrinės saugos reikalavimus, ne tik pastato laiptinės, bet ir rūsiai turi būti atlaisvinti nuo lengvai užsiliepsnojančių medžiagų ir įvairių buities rakandų. Balkonuose negali būti užgriozdinti liukai su evakuacinėmis kopėčiomis. Neretai priešgaisriniai hidrantai būna užstatomi automobiliais, nepaisoma geltonųjų linijų, kurios leidžia pastatą pasiekti specializuotoms tarnyboms. Specialistai pripažįsta, kad geros valios gyventojams nepakanka. Laikytis gaisrinės saugos reikalavimų priverčia tik administracinės nuobaudos. Todėl būtų labai pravartu kartkartėmis organizuoti gyventojams pratybas, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su gaisrinės saugos reikalavimais ir žinotų, ką daryti atsitikus nelaimei. Kita vertus, nėra pakankama ir valstybės kontrolė. Ypač renovuojant daugiabučius – didžiausias dėmesys sutelkiamas į energinį naudingumą, o inžinerinei įrangai (elektros, dujų) ir gaisrinei saugai skirtos priemonės nesulaukia valstybės paramos ir dėmesio. Numojama ranka į tai, kad netvarkinga elektros ir dujų instaliacija taip pat gali būti gaisro priežastimi.

Jei paklaustume žmonių, ar jie norėtų gyventi dangoraižio, o gal netgi senovinio daugiaaukščio viršuje, atsakymai, be abejo, nebūtų vienareikšmiai. Begalinė laisvė ir grožis,

Gyvenimas arčiau dangaus: svajonė ar našta?

kone paralyžiuojanti aukščio baimė ir neapleidžiantis nesaugumas – dažniausi pojūčiai, siejami su būstais paukščio skrydžio aukštyje. Indrė VOZGIRDAITĖ

Geidžiamiausias tik naujuose pastatuose angoraižius Lietuvoje vis dar galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Apie viršutinius aukštus pravartu kalbėti analizuojant juos ne tik naujos statybos dangoraižiuose, bet ir sovietmečiu statytuose daugiaaukščiuose. Juk šie, kad ir gerokai senesnės statybos bei prastesnės kokybės, žavi įspūdingais vaizdais ir traukia gyventojus, kuriems reikia stipresnio panoraminio grožio, artesnio dangaus ir platesnių tolių. Nekilnojamojo turto brokeris Darius Petkevičius, aptardamas būstų viršutiniuose aukštuose paklausą, taip pat pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų išskirti senos ir naujos statybos daugiabučius. Neigiama sovietinio laikotarpio

patirtis, kai nekokybiškos statybos namų viršutiniuose aukštuose esantys butai būdavo mažiausiai pageidaujami, vis dar gaji. Nesunku suprasti, kodėl: vasarą – pernelyg prikaitinta, žiemą – per šalta, nesaugus ar net neegzistuojantis liftas, didelė prakiurusio stogo ir užtvindytų žemiau gyvenančių kaimynų tikimybė. „Anksčiau galiojo nelogiškas įstatymas: jei stogas prakiuro, viršutinio aukšto gyventojui reikėdavo juo rūpintis pačiam – gauti iš kaimynų sutikimą dėl remonto, susirinkti jų parašus“, – pasakojo pašnekovas. 51

žvilgsnis

Iš aukštai gali stebėti nepailstantį miesto gyvenimą, mėgautis nepakartojamo grožio saulėlydžiais ar saulėtekiais, kurių niekas niekuomet nepridengs ar neužstatys. / Artūras ČIŽIŪNAS /

Tokia problema šiandien jau atgyvenusi, tačiau dauguma kitų – vis dar išlikusios. Anot D. Petkevičiaus, Vakaruose aukščiausiai esantys butai yra patys brangiausi. O pas mus viskas priklauso nuo būsto ploto, statybos metų. Butai senos statybos namų viršutiniuose aukštuose dar ir dabar yra nepageidaujami, jų kainos krenta. Taigi, galima sakyti, kad paskutiniai aukštai populiarėja vien tik dėl naujos statybos namų. Beje, dažnai viršutiniuose aukštuose naujakuriai ieško ne tik gražios panoramos. Šiai klientų kategorijai būtų galima priskirti ir stipresnį izoliacijos nuo kaimynų poreikį. „Yra ir dar ekstremalesnių ieškotojų, norinčių, kad butas būtų ne tik paskutiniame aukšte, bet ir kampinis. Taip jie nori save atskirti nuo kaimynų“, – sakė nekilnojamojo turto brokeris.

Pastebi netgi spūstis gatvėse Gyventojams, įsikūrusiems dangoraižių viršūnėse, šie būstai dažnai ne tik atstoja individualius namus, bet ir, tikėtina, savo išskirtinėmis privilegijomis daug kuo juos lenkia. Tokių butų plotas esą ne ką mažesnis, o dėl kokybiškų izoliacinių namo ypatybių ramybės beveik netrikdo kaimynai. Nuosavo kiemo poreikį visiškai tenkina erdvios terasos, leidžiančios tiek mėgautis komfortu, oru ir miesto panorama, tiek įsirengti jose, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelę, smėlio dėžę ar sodą. Na, ir, žinoma, užburiantis vaizdas, apie kurį gyvenantieji arčiau žemės gali tik pasvajoti. 52 2017 Nr. 5

Interjero dizaineris Artūras Čižiūnas įsikūręs vieno Vilniaus dangoraižio 18 aukšte. Tiesa, tai anaiptol ne pats viršus, mat pastate iš viso yra 27 aukštai. „Mano svajonė visuomet buvo įsikurti kuo aukščiau. Tad renkantis būstą apsisprendimą ir paskatino tuo metu statomas pirmasis stiklinis daugiaaukštis mieste. Grįžęs po kelerių gyvenimo metų Vokietijoje ir pamatęs šias grandiozines statybas Vilniuje, nusprendžiau, kad jei ir noriu grįžti gyventi į Lietuvą, tai tik į šį daugiabutį“, – pasakojo A. Čižiūnas. Vyras tvirtino, kad įsikurti aukščiau jam tiesiog nepavykę, nes visi butai viršutiniuose aukštuose jau buvo nupirkti. Tiesa, vėliau sužinojęs apie vienos kompanijos ketinimą Vilniuje statyti dar aukštesnius pastatus, tačiau, deja, iki pat šios dienos niekam taip ir nepavyko to įgyvendinti. A. Čižiūno nuomone, gyvenimas aukštai – tai pirmiausia nepaprastas laisvės pojūtis. „Nereikia žiūrėti į sieną ar kaimyno langus, pykti dėl per arti augančio medžio ar kieme krykštaujančių vaikų. Iš aukštai gali stebėti nepailstantį miesto gyvenimą, mėgautis nepakartojamo grožio saulėlydžiais ar saulėtekiais, kurių niekas niekuomet nepridengs ar neužstatys. Tai išties nepakartojamas jausmas. Iš viršutinių aukštų taip pat puikiai pastebimi metų laikai: matai, kaip miestas bunda pavasarį, kaip keičiasi jo spalvos su kiekvienu metų laiku, kaip kinta pats miesto vaizdas ir jo panorama.“ Pašnekovas išskiria ir dar vieną pranašumą – gyvenant aukštai netgi įmanoma pastebėti, kurioje gatvėje ir į kurią pusę yra nusidriekusios automobilių spūstys! Tikra privilegija gyvenant Vilniuje, leidžianti geriau suplanuoti išvykimą ar pasikoreguoti maršrutą. Interjerus kuriantis dizaineris tvirtina, kad ir tokių butų kūryba gerokai skiriasi nuo kitų. Aukštai esančių butų erdvėse nesinori sunkių ir masyvių interjero detalių, uždangstytų langų, slepiančių nuo kaimynų žvilgsnių. Daugiau dėmesio galima skirti erdvei už lango, įkomponuojant į ją visą interjerą. „Kurdamas stengiesi jo neapkrauti bereikalingu dekoru, nes suvoki, kad visą namų dekoravimą atliks pati gamta, pažerdama įvairiausių saulėtekio ar saulėlydžio atspalvių ir tonų. Tokiuose interjeruose taip pat galima nebijant žaisti ir eksperimentuoti su spalvomis, kadangi nereikia derintis prie kokių nors detalių ar vaizdų pro langą. Tai tarytum galimybė sukurti savitą oazę aukštai virš miesto, ja neužgožiant visos panoramos grožio“, – kalbėjo dizaineris.

Aukščiau – nesaugiau? A. Čižiūnas tvirtina nepažįstantis aukščio baimės, taigi, net ir gyvendamas 120-ame aukšte jaustų beprotišką malonumą. Tačiau pripažįsta turintis draugų, kurie, užėję į svečius, net nedrįsta

priartėti prie panoraminio lango vitrinos, juo labiau – išeiti į terasą. „Vien jiems pasiūlius prieiti arčiau, juos jau išmuša šaltas prakaitas. Tad tikiu, kad tokiems žmonėms gyvenimas aukštai būtų nepakeliama našta“, – pažymi dangoraižyje įsikūręs vilnietis. Nėra abejonių, kad miestiečių, kurie nei už ką nesiryžtų gyventi aukštai, netrūksta. Kvapą gniaužianti panorama anaiptol ne visada atsveria patiriamą psichologinį nesaugumo, baimės jausmą. Tačiau ar problema tik psichologinio pobūdžio? Juk daugelis supranta, kad gyvenant aukštai iškilus pavojui grėsmė tampa realesnė, evakuacija – sudėtingesnė. D. Petkevičius teigė per savo darbo praktiką nė karto nėra susidūręs su klientais, kurie, susidomėję tokiu butu, teirautųsi dėl saugumo. Vienintelis pirkėjams nerimą kėlęs aspektas – lifto saugumas, nes senos statybos namuose jis dažnai būna pasenęs, netvarkingas. Pašnekovo nuomone, ypatingo domėjimosi, pavyzdžiui, gaisro pavojumi, galbūt nėra dėl to, kad pas mus nebuvę išskirtinių rezonansinių įvykių, kada dangoraižis ar daugiaaukštis namas degtų ir ypač nukentėtų viršutiniai aukštai bei jų gyventojai. A. Čižiūnas, paklaustas apie saugumo pojūtį gyvenant dangoraižyje, neslėpė apmaudo: „Saugumas…? Lietuvoje? Čia viskas palikta likimo valiai ir nė viena iš institucijų tuo nesidomi, neinformuoja gyventojų ir nemoko, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose.“ Vyras teigė, kad, gyvenant dangoraižyje jau beveik vienuolika metų, nei karto nebuvo suteikta informacija apie elgesį gaisro ar avarijos atveju, nebuvo pratybų, mokymų, patikrinimų, kaip veikia priešgaisrinės sistemos ir kaip gyventojai reaguoja į suveikusį pavojaus signalą. „Apmaudu, kad į tai žiūrima taip neatsakingai, o dar baisiau, kai pamatai, jog kaimyniniame balkone, 18 aukšte, kažkas sugalvojo kepsninę užsikurti… Tuomet suvoki, kokioje nemąstančioje visuomenėje gyveni ir kaip žmonės neatsakingai elgiasi. O mėginant juos sudrausminti, dar ir apiburnotas būni“, – piktinosi pašnekovas. Vilnietis tvirtino domėjęsis apie galimus pavojus ir sužinojęs, kad nei viena gaisrininkų komanda Lietuvoje neturi tokios įrangos žmonėms gelbėti ir gaisrams gesinti aukštuminiuose pastatuose. Taigi, kiekvienas, aukščiau nei dešimtas aukštas gyvenantis asmuo paliktas likimo valiai. Jį džiugina nebent faktas, kad yra įsikūręs moderniame name, kuriame numatytos atskiros evakuacinės laiptinės, atskirtos nuo kitų pastato erdvių. „Tai suteikia sąlyginį saugos jausmą, nes žinai, kur ir kaip reikėtų sprukti įvykus nelaimei.

Žinoma, jose nelabai jauku, nes ir dieną ten ganėtinai tamsu, tad nelabai įsivaizduoju, kas galėtų būti atsitikus nelaimei. Tačiau, gyvendamas kasdienį gyvenimą, stengiesi apie tai negalvoti ir mėgaujiesi nauju rytojumi“, – mintimis dalijosi A. Čižiūnas.

Aukštesniam pastatui – aukštesni reikalavimai Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Arvydas Kazlauskas, paprašytas pakomentuoti, ar tikrai kiekvienas, aukščiau nei dešimtame aukšte gyvenantis asmuo yra

pasmerktas gelbėtis pats, tvirtino su teiginiu nesutinkantis. Tiesa, automobiliniai keltuvai išties turi ribotas galimybes ir greičiausiai į tokį aukštį nepakeltų. Tačiau kuo aukštesnis pastatas, tuo jam taikomi griežtesni gaisrinės saugos reikalavimai. Taigi, jau rengiant techninį projektą, namas privaląs būti projektuojamas taip, kad gaisro kilimo pavojus jame būtų kuo mažesnis, o gaisrui vis tik kilus, gyventojai ir atvykę ugniagesiai galėtų tam tikrą laiką net ir degančiame pastate jaustis saugiai. Turi būti numatomos pasyviosios ir aktyviosios gaisrinės saugos priemonės, pavyzdžiui, gaisrinių skyrių formavimas, mažesnio degumo statybinių produktų naudojimas.

„Kuo pastatas aukštesnis, tuo daugiau jame įrengiama inžinerinių sistemų, tokių kaip gaisrinė signalizacija, gaisriniai čiaupai, dūmų šalinimas. O labai aukštuose gyvenamuosiuose pastatuose privalo būti ir stacionarios gaisro gesinimo sistemos“, – pabrėžė A. Kazlauskas. Specialistas apibūdino ir šio minėto konkretaus atvejo situaciją: 27 aukštų pastate privalėtų būti suprojektuotos dvi neuždūminamos laiptinės ir koridoriai (net ir per gaisrą jose neturi būti dūmų), gaisrinė signalizacija, vidaus gaisrinio vandentiekio sistema, įrengtas ugniagesių liftas (apsaugotas nuo gaisro veiksnių, veikiantis ir per gaisrą, kuriuo ugniagesiai pakils ir vykdys gesinimo ir gelbėjimo darbus). O jei aukščiausio aukšto altitudė yra virš 75 metrų, pastate turi būti įrengta ir stacionari gaisro gesinimo sistema. Beje, jei gyventojui visgi kyla klausimų dėl jo saugumo name, specialistas patartų kreiptis į pastatą administruojančią įmonę. Būtent ji yra atsakinga už visų sistemų pastate priežiūrą ir turėtų informuoti, kokios jame įdiegtos sistemos. Paklaustas, kaip per gaisrą turėtų elgtis daugiaaukščio pastato viršutinių aukštų gyventojai, specialistas atsakė neturįs vienareikšmiško atsakymo, nes nėra nei vieno vienodo gaisro, nei vienos standartinės situacijos. O pagrindinė jo rekomendacija būtų tiesiog stengtis išlikti sveikam ir gyvam. Be to, gyventojai privalėtų būti susipažinę su pastatu: kiek yra evakuacijos kelių, kokios saugos ir pirminės gaisro gesinimo priemonės yra pastate. Veiksmų strategijas nulemtų ir gaisro lokacija: jei degtų viršutinis aukštas, specialistas rekomenduotų pastatą būtinai palikti. Kilus gaisrui, dūmai kyla į viršų, taigi, žemiau esanti laiptinė dar nebus užtvindyta dūmų ir išeiti bus gana saugu. Tačiau, degant žemiau esančiam butui, brautis per dūmus jis tikrai nerekomenduotų. Tada būtų saugiausia užsandarinti duris šlapiais skudurais, rankšluosčiais, išeiti į balkoną, šauktis ir laukti pagalbos. Neįmanoma vienareikšmiškai vertinti ir vadinamųjų herojų poelgio, kurie, užuot ieškoję išsigelbėjimo patys, puola gelbėti kitų. „Jei sėkmingai padėjote nelaimės ištiktam žmogui, būsite teigiamai įvertintas. Bet jei ėjote į pastatą norėdamas padėti, tačiau iš jo neišėjote, tiesiog liksite istorija“, – su lengvu ironijos atspalviu kalba pašnekovas. Taigi, iškilus pavojui, ypač svarbu teisingai įvertinti kiekvieną situaciją ir savo jėgas, nieko nedaryti visiškai aklai. Vis tik A. Kazlauskas patartų pirmiausia kreiptis pagalbos į profesionalus. O padėti esą galima ir paprasčiau – tiesiog pasitikti atvykstančius ugniagesius, kuo tiksliau apibūdinti susidariusią padėtį, nurodyti artimiausius privažiavimo kelius prie pastato, vandens šaltinius, reikalingus gesinimo ir gelbėjimo darbams atlikti. 53

Užs.

BIM: patirtis kaupiama mokantis Trukdis – patirties stoka rograminės įrangos kūrėjos bendrovės „AGACAD“ direktorius Donatas Aksomitas pripažino – pagrindinė šiandienos problema ta, kad projektuotojai ir statybininkai netinkamai taiko BIM technologijas. Pavyzdžiui, nesupranta BIM taikymo paskirties ir poreikio. „Didžiausia bėda – BIM dėstytojai, kurie neturi pakankamai patirties. Kai kurie dėstytojai ar BIM aplinkoje vykdomo projekto dalyviai nagrinėjasi vaizdo medžiagą, ieško

Statybų sektoriaus įmonėms statinio informacinio modeliavimo (BIM) pranašumų aiškinti nebereikia. Tačiau tenka įrodinėti, kad visą jo potencialą išnaudoti gali tik tie, kurie investuoja į žmogiškuosius išteklius. Mat tik žinių turintis, kūrybingas ir naujų sprendimų nebijantis žmogus – geriausias BIM metodologijos ambasadorius.

informacijos internete, neturėdami supratimo, ko tiksliai ieškoti ir ką mokytis“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Kita vertus, užsakovai rodo norą taikyti BIM technologijas, tačiau kam jos pasitarnaus, nėra visai aišku. „AGACAD“ vadovo žodžiais, šiandien viešai prieinamas BIM taikymo būdų, BIM vadovo, BIM specialisto ar BIM koordinatoriaus kompetencijų aprašas, visgi, retas projekto dalyvis geba tinkamai suformuluoti techninę užduotį, išnaudoti BIM pranašumus ir BIM proceso galimybes. „Jei pasižiūrėtume į statinio gyvavimo ciklą, projektavimas ir statyba užima labai mažą jo gyvavimo atkarpą.

Kaip veikia BIM

Taikant BIM metodus, svarbu atsižvelgti ne tik į projektavimą ar techninės užduoties suformulavimą, bet ir būtina išsyk galvoti, kaip BIM pasitarnaus ateityje“, – komentavo D. Aksomitas.

Būtinas informacijos tikslumas Jei statybos metu keliamas tikslas sumažinti armatūros, betono atliekų, projektuotojams skiriami uždaviniai detaliai modeliuoti armatūrą, betoninius gaminius ar liejinius ir klojinius. Jei 3D modelis bus naudojamas statybų valdymui, tai modelis bus vienokio detalumo, jei tas pats 3D modelis bus naudojamas dar ir sąmatoms sudaryti, ekonominiams, kiekio skaičiavimams ir pan., reikalavimų sąrašas gerokai pailgės.

BIM rezultatai: ·

Projektai atliekami kokybiškai, ODLNX LU QXPDW\WR ELXGŀHWR

Greitesnis projekto ñJ\YHQGLQLPDV

Informacijos mainai

3D modeliavimas LU DQDOL]Ù

3D modelio paruošimas

3D modelio naudojimas

y 3HOQLQJHVQL SURMHNWDL y 1DXMRV YHUVOR JDOLP\EÙV

Informacijos perdavimas

Gamyba / tiekimas

3URMHNWDYLPDV

2UJDQL]DYLPDV

Statyba

NT valdymas

Informacijos perdavimas

BIM nauda: y

3DSUDVWD NRPXQLNDFLMD VX XŀVDNRYX

3URMHNWR YL]XDOXPDV LU LQIRUPDW\YXPDV

/DLNR LU VÇQDXGĵ WDXS\PDV

6SDUWHVQLV SURMHNWDYLPDV

Greiti projekto pakeitimai

7LNVOĭV PHGŀLDJĵ LU JDPLQLĵ NLHNLDL

0DNVLPDOL NODLGĵ SUHYHQFLMD

$LģNL SURMHNWDYLPR LU VWDW\ERV GDUEĵ Y\NG\PR HLJD

3DSUDVWDV 17 DGPLQLVWUDYLPDV LU SULHŀLĭUD

3DSLOGRPĵ %Ζ0 SDVODXJĵ SDUGDYLPDL

54 2017 Nr. 5

.RN\EÙV NRQWUROÙ

3D modelio korekcija

ΖQIRUPDFLMRV VÇYHLND

3D modelio naudojimas

BUILDING BIM TOGETHER tel. (+370 5) 239 8111

www.aga-cad.lt

Šaltinis: UAB „AGA CAD“, 2015

Statybos projekto etapai ir BIM taikymo būdai Projekto etapai

Viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“ PLANAVIMAS

Skaitmeninės statybos projekto vystymo stadijos S0 Galimybių studija 1

Ekonominiai / kiekių ir kainos skaičiavimai

2 3 4 5 6

Esamų sąlygų modeliavimas Projekto etapų planavimas Sklypo analizė Funkcinis, tūrinis, planinis vertinimas Projekto vizualizavimas ir peržiūros

Projektavimas / modeliavimas

8 9 10 11 12 13 14 15 16

Inžineriniai skaičiavimai ir analizė Energinė analizė Tvarumo vertinimas Konstrukcijų analizė ir projektavimas Apšvietimo analizė Inžinerinių sistemų analizė Kiti analizės atvejai Atitikties vertinimas / projekto ekspertizė 3D koordinavimas

17 18 19

21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Statybvietės planavimas Sveikatos ir saugos priemonių planavimas Konstrukcinė-technologinė analizė Statybos technologijos (technologinės schemos) ir montavimo eigos simuliavimas Statybos logistikos planavimas Statybos procesų modeliavimas ir valdymas Skaitmeninė gamyba Statybos darbų techninė priežiūra Išpildomasis modelis Duomenų modelis Statinio priežiūros planavimas Statinio (inžinerinių) sistemų analizė Energijos sąnaudų analizė Turto valdymas Erdvės valdymas ir stebėsena

32 33

Tvarumo stebėsena ir analizė Avarijų prevencija

PROJEKTAVIMAS

Projekto programa

Koncepcinis projektas

Techninis projektas

Darbo projektas

Projekte pasirinkimui rekomenduojamas, aukštas prioritetas

STATYBA

NAUDOJIMAS

Statyba

Statybos užbaigimas

Priežiūra ir naudojimas

Projekte papildomai rekomenduojamas, žemesnis prioritetas

Užs.

Moko remdamiesi patirtimi

Didžiausia bėda – BIM dėstytojai, kurie neturi pakankamai patirties / Donatas AKSOMITAS / Jei 3D modelis bus pasitelkiamas elementus gaminant CNC frezavimo staklėmis, kur griežtesni reikalavimai bus taikomi geometriniam tikslumui. Labai svarbu identifikuoti BIM technologijų taikymo būdus. Kiekvienu 3D modelio panaudojimo metu svarbią vietą užima vienas ar kitas projekto dalyvis – projektuotojas, statybininkai, gamintojai, logistikos specialistai ir t. t. D. Aksomitas patikslino, kad projekto dalyviai – ne tik žmonės, bet ir mašinos, robotai, staklės, 3D spausdintuvas, jutikliai ar valdikliai. „Būtina susirašyti BIM dalyvius, kuriems konkrečiu BIM taikymo momentu bus pateikiama reikiama informacija. Informacija – tai ne tik tekstas, parametrai, reikšmės, bet ir geometrija, jos detalumas. Pavyzdžiui, gamybai reikalingi labai tikslios geometrijos elementai, o štai

56 2017 Nr. 5

montavimui svarbi montavimo schema. Sąmatininkui svarbu geometriniai matmenys – tūris, ilgis, plotis, aukštis, plotas ir t. t., – teigė pašnekovas. – Toliau svarbu nusistatyti, kada kuriam iš projekto dalyvių tam tikra informacija reikalinga. Pavyzdžiui, jei sąmatininkas nemoka dirbti su 3D modeliu, svarbu išsiaiškinti, kada ir kokios apimties informaciją jam pateikti, kad sąmata būtų parengta laiku.“ Identifikavus BIM projekto dalyvius, 3D modelio taikymo būdą, parengus techninę užduotį – nustačius geometrijos ir informacijos poreikį, rekomenduojama patikrinti 3D modelio kokybę. Kiekvienas statinio elementas BIM procese turi būti klasifikuojamas pagal klasifikavimo taisykles, t. y. kiekvienas elementas turi būti pažymėtas unikaliu numeriu, tuomet projekto dalyvių komunikacija tampa sklandesnė ir efektyvesnė.

Žinių spragas, Lietuvos ir užsienio įmonėms diegiant ir naudojant BIM technologijas, jau 26 metus užpildo bendrovė „AGACAD“. Ji yra sukaupusi solidžios, įvairiose šalyse įgytos patirties, tad šiandien gali tinkamai įvertinti visų projekto dalyvių poreikius ir lūkesčius. Per mokymo kursus dalyviai gauna 20 proc. teorijos ir 80 proc. praktikos žinių. Svarbiausios jų – BIM 3D modelio naudojimo tikslai, projekto dalyvių informacijos poreikiai, BIM 3D modelio elementų gyvavimo ciklas ir kt. D. Aksomitas pripažįsta – nesyk teko vesti paskaitas vadovaujantis pasauliniais standartais, tačiau tik kasdieniame darbe bendraujant su klientais tapo aišku, kad kai kurie standartai neveiksnūs, yra parengti žmonių, neturėjusių užtektinai praktinės patirties. Mokymų centre „AGACAD“ vyksta du kursai – pradedantiesiems ir jau turintiems darbo su BIM technologijomis patirties. „AGACAD“ specialistai moko, padeda ištaisyti klaidas, kurias daro įmonės, taikydamos BIM metodologiją. Mokymai organizuojami įmonėms, prieš tai įvertinus jų turimas IT sistemas, veiklos specifiką. Grupėje dalyvauja iki 6 įmonės darbuotojų. Kad „AGACAD“ pajėgūs mokyti ir patarti, rodo įgytas užsienio kolegų ir klientų pasitikėjimas. Bendrovės vardas žinomas JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Įmonė „AGACAD“ yra BIM procesų diegėja, projektavimo programinės įrangos kūrėja ir eksportuotoja, CAD ir BIM technologijų ekspertė. Mokymų centras „AGACAD“ yra vienas seniausių Europoje, sertifikuotų „Autodesk“ korporacijos mokymo centrų bei pirmasis mūsų šalyje, veiklą pradėjęs dar 1988 m., vienam iš įmonės įkūrėjų atvežus į Lietuvą pirmąją „AutoCAD“ licenciją. Nuo 2007 m. „AGACAD“ yra viena pirmųjų pasaulyje, kurianti ir eksportuojanti aplikacijas „Autodesk Revit“ programinei įrangai. Įmonės kuriamos BIM našumo programinės įrangos ir teikiamų BIM konsultacijų naudotojų skaičius praėjusiais metais viršijo 11 tūkst., o klientų geografija – 130 šalių.

„Staticus“ konferencijoje – diskusijos apie tvarią statybą su Skandinavijos ir Jungtinės Karalystės ekspertais Tvari miestų plėtra, tvarūs pastatai, tvarios statybos sprendimai – tik taip ateitį įsivaizduoja pažangūs urbanistai, architektai, inovatyvūs nekilnojamojo turto plėtotojai ir sprendimus teikiantys gamintojai.

asaulio architektūra ir inžinerija žengia sparčiu žingsniu, kurdama tvarius technologinius pastatus. Jau netolimoje ateityje vanduo, šviesa ir stiklas bus neatsiejami nuo naujų pastatų fasadų elementų, o ateities miestai bus suplanuoti pagal tvaraus miesto planavimo principus: kompaktiškumą, integralumą ir tarpusavio ryšius. Taip bus siekiama išspręsti neefektyvaus miesto žemės sklypų panaudojimo, didelės priklausomybės nuo automobilių, nedidelio gyventojų tankio ir didelio tarpusavio izoliavimo problemas. Vis dažniau kalbama apie tvarią kaimynystę ir miestus, padedančius sukurti tvarų ryšį tarp miesto gyventojų ir miesto erdvių“, – sakė Jolanta Čiasaitė, kompanijos „Staticus“ rinkodaros vadovė. Ji sutiko, kad didelė atsakomybė tvarios urbanistikos ir architektūros kontekste tenka ir

„P

įmonėms, teikiančioms pastatams sprendimus, ypač tokiems, kurie geriausiai matyti pastatų išorėje ir tarsi tampa statinių veidu. Fasadų sprendimai formuoja ištisų kvartalų bruožus, o išskirtiniuose pastatuose būna bemaž viso miesto vizitinė kortelė. Todėl bendrovė „Staticus“ sukvietė savo klientus ir partnerius į tarptautinę konferenciją „Atviros Staticus erdvės“ pasidalyti mintimis apie ateities inžineriją, inovacijas fasadų technologijose, tvarių miestų, kaimynystės planavimo vizijomis ir efektyviausiais partnerystės modeliais su pasaulinį pripažinimą pelniusiais profesionalais, statybos sektoriaus novatoriais iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos. Padiskutuoti su pasaulinio pripažinimo sulaukusiais ir ateities pastatų fasadų tendencijas formuojančiais specialistais buvo dar viena proga – bendrovė „Staticus“ šiemet užbaigė

gamyklos Vilniuje rekonstrukciją, investavo į inovatyvios gamybos plėtrą ir siekia dar didesnio darbo našumo. „Manau, kad įmonės, siekiančios išlaikyti konkurencinį pranašumą, turi užtikrinti ne tik pažangius technologinius gamybos procesus, bet ir investuoti į žinias, mokslą bei partnerystę su ateities miestų kūrėjais“, – įsitikinusi Jolanta Čiasaitė. Lietuvos įmonė „Staticus“ ne mažiau nei mūsų šalyje žinoma ir užsienyje. Didžiąją dalį projektų ji įgyvendina Skandinavijos ir Jungtinės Karalystės rinkose, todėl tvaraus pastato idėjos bendrovei nesvetimos. „Staticus“ yra įgyvendinusi dešimtis įspūdingų projektų, tarp kurių biurų pastatai Norvegijoje „Gullfaks“, „Abels Hus“, „Statoil Harstad“, verslo centrai Lietuvoje „Duetto“, „Quadrum“, verslo centrai Švedijoje „Heden“, „Skånegatan 1-3“ ir daugelis kitų. 57

architektūra

Apšvietimas – galingas įrankis, kuriuo nevalia piktnaudžiauti Rudens melancholiją atneša ne tik dargana, bet ir sutemos, apsupančios miestus nuo popietės iki kitos dienos vėlyvo ryto. Tačiau ne visiems tamsa kelia depresiją. Atvirkščiai – ji tampa scena kvapą gniaužiančiam urbanistinio apšvietimo menui. Šviesos menininkai architektūros objektus – pastatus, reljefo formas, fontanus, parkus, netgi infrastruktūros statinius – tiltus, stulpus – paverčia fantastiškomis švytinčiomis figūromis, judančiais paveikslais. Miestas tampa absoliučiai kitoks nei dieną. Apie tai, kaip apšvietimas gali pakeisti architektūrą ir viduje, ir išorėje ar net visą miesto vaizdą, Lietuvos architektų sąjungos vadovė Rūta LEITANAITĖ kalbėjosi su šviesos menininkais „Lighting Design Collective“ atstovu iš Suomijos Jariu Vuorinenu ir „Axon Design“ kompanijos prezidentu Kacperu Dolatowskiu.

pšvietimo srityje revoliucija įvyko atėjus LED technologijoms. Be to, kad atvėrė naujų galimybių sukurti įvairiausius efektus, kaip jos pakeitė apšvietimo filosofiją? J. Vuorinenas. Šiandien esame apšvietimo technologijų revoliucijos sūkuryje. Senos apšvietimo sistemos tampa nebetinkamos dėl netaupaus energijos naudojimo, trumpalaikiškumo, šviesos kokybės. Šiuolaikinės šviesos kontroliavimo technologijos leidžia sukurti nuostabius efektus, kurie ir įspūdingi akiai, ir ilgai tveria. Ta nauja technologija, paremta LED įsigalėjimu rinkoje, iš pradžių gali pasirodyti brangi,

58 2017 Nr. 5

tačiau didesnės išlaidos patiriamos tik proceso pradžioje. Kartą įrengta, tokia sistema veikia ilgai, nereikia keisti lempučių, ji tvari ir naudoja palyginti mažiau energijos. Be to, nauja technologija leidžia lengviau, išradingiau priderinti apšvietimo sprendimus prie esamo pastato. Kai matomas ne šviesos šaltinis, o tik pati šviesa, dėmesys nukrypsta į gražias architektūrines detales ar erdves. LED technologija apskritai leidžia sukurti įdomią šviesą. Prieš kelerius metus visi tik ir šnekėjo apie energijos taupymą. Bet šiandien, kai technologija jau išsprendusi šį klausimą, mes galime nagrinėti kitus apšvietimo aspektus – kur, kodėl ir kokio apšvietimo reikia.

Jeigu sukuriame apšvietimą, kuris turi naratyvą, yra suprantamas, jis tampa daug paveikesnis. Mane domina dienos šviesa ir tai, kas vyksta dieną. Naktį turime pratęsti savo gyvenimą be natūralios šviesos. Todėl naktį mes atskleidžiame architektūrą, miestą, žmones pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Jis gali vesti, orientuoti, informuoti ar tiesiog paveikti tai, kaip dirbame, mokomės, bendraujame, užmiegame. Tikiu, kad žmogaus veikla nulemta saulėtekio ir saulėlydžio ritmų, todėl man įdomu, kaip dirbtinis apšvietimas gali imituoti šį saulės poveikį.

Apšvietimu galime paryškinti architektūrines formas, detales, erdves, bet taip pat jis suteikia galimybę plokštumose kurti visiškai kitokį statinio įvaizdį. Kokius svarbiausius principus turi atitikti geras apšvietimas? J. Vuorinenas. Pirmiausia reikia bet kokia kaina vengti spiginimo. Antra – skaitomumas. Žmogus, kuris nėra architektūros ar apšvietimo specialistas, turi lengvai suprasti, kodėl apšvietimas įrengtas būtent taip. Trumpai tariant, šviesa turi pabrėžti architektūros struktūrą, pavyzdžiui, apšviesti karnizus, arkas, balkonus. Kitas požiūris – apšvietimu transformuoti aplinką, bet net ir tuomet būtina pagarbiai elgtis su originaliomis architektūrinėmis idėjomis. Juk architektas turėjo aiškią idėją, kodėl pastatas turi atrodyti būtent taip, o ne kitaip. Apšvietimas turėtų būti kontekstualus. Kaip pavyzdį galėtume panagrinėti mėlynos šviesos, itin populiarios pastaraisiais 15 metų, naudojimą. Matydamas spalvotą apšvietimą klausiu, kodėl būtent ta spalva yra ten? Juk spalva, atsižvelgiant į tai, kurioje pasaulio vietoje esi, turi visiškai skirtingas reikšmes. Jeigu Suomijoje fasadą apšvieti mėlynai ir baltai, akivaizdu, kad tai – vėliava, simbolizuojanti naciją. Lietuvoje tokiai idėjai išreikšti būtų naudojamos kitos spalvos.

K. Dolatowskis. Kaip vieną iš principų paminėčiau vizualinį tikslumą. Tai ir šviesos kiekis, kuris nulemia komfortą akiai, ir harmonija tarp šviesos, architektūros ir gamtos. Per dieną saulės šviesa keičia aplinką, mes suprantame, kaip kinta dienos ar net metų laikas. Dirbtinė šviesa turėtų taip pat atliepti natūralią laiko tėkmę. Ir, be abejo, svarbiausias dėmuo – žmogus. Projektuodami apšvietimą, turime nepamiršti, ką erdvėje veiks asmuo, – vakarieniaus, dirbs ar bendraus su mylimu žmogumi. Ar aplinka, kurioje įrengiame apšvietimą, yra biuras, mokykla, ligoninė, oro uostas ar upės pakrantė, kur visi ateina atsipalaiduoti. Vienos apšvietimo galimybės ir reikalavimai keliami gyvenamiesiems, visiškai kitos – industriniams, kultūriniams, komerciniams pastatams. Skiriasi ir tai, ar pastatas naujas, ar yra kultūros objektas. Su kokiais pastatais ar erdvėmis įdomiausia dirbti? J. Vuorinenas. Apšvietimo projektuotojai turi kiekvieną projektą kurti individualiai. Pamatęs paviršių, tarkime, pastato fasadą, šviesos dizaineris iškart galvoja, ką galima padaryti plokščiame paviršiuje, ką – pilname bareljefų. Kiekvieną kartą reikėtų siekti sukurti naujovišką pastato ar erdvės įvaizdį, nesilaikant klišių.

architektūra Tikriausiai pats žymiausias „Lighting Design Collective“ studijos įgyvendintas projektas yra „Silo 468“. Tai buvęs naftos konteinerio bokštas Helsinkio rajone, kurį savivaldybė ketina paversti gyvenamuoju pastatu. Bokštas turėjo tapti savotišku meniniu švyturiu šioje zonoje. Mes laimėjome architektūrinį konkursą, pasiūlę idėją panaudoti dienos ir dirbtinę šviesą. Skylutėse, kurias išgręžėme fasade, įmontavome lempeles ir apgaubėme visą pastatą apšvietimo tinklu. Bendradarbiaudami su programuotojais, sukūrėme apšvietimą, kuris mėgdžioja chaotišką paukščių būrio judėjimą, kuri veikia vėjas. Ir patys nežinome, kada kuri lempelė užsidegs ar užges, tai priklauso nuo dirbtinio intelekto programos, kuri pastato viduje ir išorėje sukuria dinamišką šviesos mirgėjimą, siūbavimą. Efektą galima palyginti su upe: ji visuomet tokia pati, bet, priklausomai nuo dienos meto, oro sąlygų, gali atrodyti visiškai kitokia. K. Dolatowskis. Įsitikinau, kad kuo architektūra paprastesnė, tuo sunkiau su ja dirbti. Iš naujausių studijos „AXON“ projektų man įsimintiniausias Oklahomos viešbutis-muziejus, kuris ką tik Londone vykusiuose apšvietimo apdovanojimuose pelnė pagrindinį prizą. Sena „Ford“ automobilių gamykla buvo pritaikyta viešbučiui, įrengiant jame ne tik kambarius, bet ir kelis restoranus, terasą ant stogo, šiuolaikinio meno galeriją. Taip buvo sukurta ir ypatinga laikina gyvenamoji aplinka, ir viešoji erdvė miestiečiams, kurie nesinaudoja viešbučio paslaugomis, tačiau domisi menu. Apšvietimu norėjome pabrėžti industrinio pastato aurą ir kartu šiuolaikinio viešbučio patrauklumą. Stoge architektai iškirto keturis didelius atriumus – taip iki pirmojo aukšto buvo įleista dienos šviesos.

Kitą projektą jau trejus metus įgyvendinu Marijampolėje. Dalyvauti meno festivalyje čia mane pakvietė lietuvis menininkas Ray Bartkus. Pagrindinės aikštės apšvietimo projektą inicijavo savivaldybė, privatus verslas ir greta aikštės esantis viešbutis. Naktimis aikštė nuolat keičia spalvas, priklausomai nuo mėnulio fazių. Kai mėnulis pilnas, aikštės apšvietimas violetinis, o per 30 dienų, mėnuliui dylant, jis virsta mėlynu. Kitokį apšvietimą programavome miesto ir šalies šventėms. Iki šio projekto pagrindinė miesto erdvė naktimis buvo visiškai tamsi ir nelankoma. Esate dirbę įvairiuose pasaulio kraštuose. Kaip skiriasi skirtingoms kultūroms atstovaujančių klientų lūkesčiai ir skoniai? J. Vuorinenas. Skirtumai ne tik kultūriniai – kiekvienas klientas yra skirtingas. Kalbant apie geografiją, skandinavai mėgsta šiltą dienos šviesos apšvietimą ir beveik nieko daugiau. Tose šalyse, kur klimatas karštesnis, labiau mėgstami šalti atspalviai. Įkvėpimui pakanka pažiūrėti, kaip žmonės apšviečia savo būstus. K. Dolatowskis. Per pastaruosius dešimt metų įrengėme apšvietimą apie 50 mados prekių salonų pasaulyje. Azijoje klientai visuomet reikalavo stipresnės šviesos salonuose nei Vakaruose, nes, jų teigimu, tokia šviesa labiau patraukia pirkėją ir padidina pardavimus. Pamenu diskusiją Pekino biure: ginčijomės mes, amerikiečiai, mūsų pagrindinis klientas iš Prancūzijos ir vietinio salono vadovai. Mes, vakariečiai, apšvietimą vis sumažindavome, o kinai vėl padidindavo. Viskas baigėsi pastarųjų pergale, nes jie pareiškė, kad mums išvykus jie vis tiek padarys apšvietimą intensyvesnį.

Kurdami apšvietimą, ateityje vis labiau turėtume klausti, kokį poveikį jis turi – ar sukuria geresnę gyvenimo kokybę mums būnant toje aplinkoje. / Kacperas DOLATOWSKIS /

60 2017 Nr. 5

Vis dėlto sutinku, kad būtų neprotinga apibendrinti apšvietimo principus vien pagal geografiją. Apšvietimui įtakos turi kiekvienas statinys – istoriniams pastatams arba pastatams su stikliniais fasadais reikia skirtingo apšvietimo. Pietų Azijoje ir JAV labai paplitusi vertikalių sodų fasaduose mada taip pat reikalauja specifinių sprendimų. Miesto plėtra dažniausiai reguliuojama įvairiais dokumentais ir reglamentais. Pavyzdžiui, bendruoju planu miesto plane miesto erdvinės struktūros, panoramų ir bendro įvaizdžio kaitą kontroliuoja miesto savivaldybė. O kaip miestai užtikrina harmoningą naktinį miesto vaizdą? Tai labai svarbi tema. Visų pirma, apšvietimas gali tapti vizualine tarša mieste, kai šviesos perteklius klaidina, akina. Todėl miestui būtina suplanuoti bendrus apšvietimo principus. Tai gali būti, pavyzdžiui, draudimas šviesą nukreipti tiesiai į dangų, nes tuomet nebegali matyti nei jo, nei žvaigždžių. Miesto apšvietimas taip pat turi poveikį mieste gyvenantiems ar pro jį keliaujantiems

gyvūnams – praskrendantys paukščiai apakinami, netenka orientacijos. Kaip tik dabar projektuojame apšvietimą viešbučiui Floridoje, tiesiai priešais paplūdimį, kuriame perisi vėžliai. Terasoms, takams apšviesti galime naudoti tik labai specifinį gintaro spalvos šviesos spektrą, nes kitaip išsiritę vėžliukai keliautų ne į vandenį, o į restoraną. J. Vuorinenas. Miestai turi parengti apšvietimo bendruosius planus, gal ne schemas, bet principus, kaip apšviečiame savo miestus: gatves (ar protinga apšviesti asfaltą?), rotušę, pastatų fasadus. K. Dolatowskis. Londonas ir Niujorkas kaip tik neseniai organizavo konkursus įrengti tiltų ir paupių apšvietimą. Londono tiltų apšvietimo tikslas buvo apšviesti juos taip, kad būtų atskleistas jų grožis, o kartu žmogus suprastų, kurioje miesto vietoje yra. Kartu suprojektuojamas ir proginis apšvietimas sezoninėms, miesto, nacionalinėms šventėms. Apšvietimo plano pritaikymas pamažu tampa logiška šiuolaikiško miesto bendrojo plano dalimi. Ypač tai būdinga naujai vystomoms teritorijoms.

Apšvietimo technologijos, žingsniuojančios koja kojon su programavimu, kaskart pateikia vis naujų galimybių. Koks bus apšvietimas po kelių dešimtmečių? J. Vuorinenas. Apšvietimas turi tapti vis labiau prisitaikantis. Tie patys Londono tiltai vienu momentu yra meniški šviesos objektai, kitu – tiesiog apšviesti tiltai. Technologijos keičiasi labai greitai, todėl nekurčiau apšvietimo ateities vizijos remdamasis technologijomis. K. Dolatowskis. Laikausi pozicijos, kad žmogus turi būti dizaino priežastingumo centre. Kurdami apšvietimą, ateityje vis labiau turėtume klausti, kokį poveikį jis turi – ar sukuria geresnę gyvenimo kokybę mums būnant toje aplinkoje. Taip pat turime galvoti ir apie socialinį atsakingumą, kaip pagaminamos mūsų naudojamos lemputės, kokia žala aplinkai daroma per jų gamybos procesą. Manau, kad ateityje daugiau dėmesio skirsime tam, kaip dirbtinis apšvietimas veikia mūsų dienos ciklą, ir naudosime visą apšvietimą kaip terapinį įrankį ar, tarkime, metodą darbingumui, produktyvumui, kūrybingumui pakelti. Apšvietimu galime padėti mokiniams geriau išmokti, o ligoniams greičiau pasveikti, sukurti patogesnę darbo aplinką. 61

situacija architektūra

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema sudaro visas galimybes tausojamai ir atsakingai naudoti istorinių Trakų turizmo bei kultūros resursus. / Gintaras ABARAVIČIUS /

nepatvirtino pati Trakų rajono savivaldybės taryba. Nežinau, kodėl kavinės šeimininkai dėl to ar dėl ko nors kita kaltina Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, nes į bet kokius raginimus spręsti jiems kylančias problemas nesulaukiame atsakymo. Visai neseniai elektroniniu paštu savo iniciatyva parašiau užklausimą „Nendrės“ kavinės architektui, prašydamas informacijos dėl realių sunkumų, tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau. Irklavimo bazės atvejis dar iškalbingesnis. Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema numato jos vietoje plėtoti rekreacinę įstaigą. Tam valstybė suformavo ir vienai uždarajai akcinei bendrovei išnuomojo beveik 2 hektarus ploto valstybinės žemės sklypą. Deja, užuot parengusi rekreacinės įstaigos detalųjį planą, irklavimo bazės bendrovė samdėsi brangiai kainuojančius advokatus, ginčijo pareigą parengti nuomojamai žemei būtinus dokumentus ir, žinoma, tuos teismus pralaimėjo. Nepaisant to, šiai uždarajai akcinei bendrovei viešojoje erdvėje atstovaujantis odiozinis asmuo toliau neigia teismu patvirtintą pareigą. Galų gale iš tiesų nusikalstamai apleista ir nugyventa Trakų autobusų stotis, ja ištisus

metus nesirūpino Trakų rajono savivaldybės bendrovė J. Vuorinenas. „Trakų autobusai“. Vienas iš būdų Visitobulinti puikiaiaplinsukos pranta, apšvietimą kad ne yra Trakų edukacija. istorinio Kai nacionalinio mes lankomės parpas ko direkcija savo klientus, kalta, kad paprastai autobusųpristatome stotis tapojiems Trasavo kų miesto idėjasgėda. apie tai, Tačiau kaiparnaudoti iš tiesųšviesą. tai – Trakų Iš tiesų miesto norėtume, gėda?kad Manau, būtų atvirkščiai, kad tai neūkiškos kad miestiečiai ir nemums atsakingos sakytų, savivaldos kaip savogėda aplinką ir pavyzdys, nori apšviesti kodėl jie. LED Trakuose revoliucija viskasgrąžino tik griūva apšvietimą ir nyksta.į Atrodo, aplinkoskad kūrimo tai yra diskusiją, sąmoningas kas jau veikimas yra pozityvu. – nugyventi viešąjį turtąK.ir Dolatowskis. jį kam nors pigiai Tiesa.parduoti Apie 1960-uosius ar nenaudinmetus gai apšvietimo apkeisti. Šiuo tema metu buvo Generalinė ignoruojama. prokuratūra Išpopuliarėjus jau kreipėsi fluorescencinei į teismą dėl neteisėtų lemputei, veiksmų to meto Trakų architektūra autobusų pasikeitė: stoties rekonstrukcijos sumažėjo langų, istorijoje buvo mažiau – dėl kuriama neteisėto įdomių Trakų senamiesčio sprendimų, ribų leidžiančių sumažinimo dienos ir šviesą dėl apsimestinių į pastatus.mainų, Tačiauo greitai teismaipaaiškėjo, skubiai pritaikad fluorescencinė kė laikinąsias apsaugos lemputė nėra priemones, absoliutus kadgėris: vietosji mirksi, bendruomenė yra nuodinga, ir Lietuvos nėravalstybė ilgaamžė, nepatirtų jos šviesą dar sudėtinga didesnių nuostolių kontroliuoti. dėl neteisėtų Šiandien,fizinių kai šias beilempas juridipakeitė nių asmenų LED, veiklos. žmonėsTrakų jau supranta, istoriniokoks nacionalinio tai galingas parko įrankis, direkcija kuriuo nėra negalima vienintelė, piktnaudžiauti, kuri nesutinka kad apšvietimą ir priešinasireikia neteisėtiems naudoti apgalvotai. procesams valstybės saugomoje Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nesipriešina autobusų stoties rekonstrukcijai ir yra išdavusi aiškias bei konkrečias sąlygas.

Sutaupykite 35 % ir jau rytoj turėkite išskirtinį, architektūrnius ir verslo apdovanojimus pelniusį SPA-Hotel Belvilį!

Jūs tapsite 7,6 ha miško su 500 metrų Bebrusų ežero pakranteje ir 2240 kv. metrų ploto įvairių statinių savininku, su išskirtinemis plėtros papildomiems statiniams galimybėmis. Siūlomos lanksčios finansavimo sąlygos. Visa informacija tel. +370 698 18 727 62 2017 Nr. 5

nuomonė

Ateities urbanistai – įžvalgūs kūrėjai Mintys apie Lietuvos urbanistinį forumą Dr. Dalia BARDAUSKIENĖ Lietuvos urbanistinių forumų iniciatorė ir dalyvė

Retrospektyva dėl perspektyvos palio 20 dieną Panevėžyje Lietuvos urbanistai rinkosi į XI forumą, kuriame, vykdydama X forumo rezoliuciją, Aplinkos ministerija pristatė Urbanistinės chartijos metmenis, o jaunieji urbanistai tęsė diskusijas, kaip planavimo procesą padaryti atvirą, konstruktyvų ir mažiau formalų, kaip įtraukti visuomenę sprendžiant sudėtingus planavimo uždavinius. Šia proga pravartu prisiminti, kad jau daugiau nei dešimt metų Lietuvos urbanistinių forumų dalyviai puoselėja miestų darnios plėtros idėjas, dalijasi gerąja praktika ir svarsto, kokią naudą sukūrė visuomenei. Lietuvos urbanistų judėjimas atsirado 2007 metais kaip atsakas į netobulus teisės

64 2017 Nr. 5

aktus, paverčiančius teritorijų planavimą biurokratizuotu, formaliu procesu, ir kaip siekis spręsti ne tik estetinius, bet ir ekologinius, inžinerinius, socialinius, ekonominius klausimus. Urbanistinių forumų įkūrėjai buvo idealistai, tačiau aiškiai matė problemas ir siūlė konstruktyvius sprendimus. Forumo paskatinta, 2008 metų sausio 8 dieną Vyriausybė sukūrė darbo grupę, kuri parengė Teritorijų planavimo įstatymo keitimo koncepciją, o 2012-aisiais Seimas priėmė naują įstatymą. Forumai tapo Vyriausybių programų priemone, o Aplinkos ministerijai sukūrė erdvę tartis su visuomene ir socialiniais partneriais dėl urbanistinės politikos gairių ir įgyvendinimo. Forumas paskatino kitas visuomenės iniciatyvas, pavyzdžiui, įkurta Darnios plėtros akademija, vyksta Darnios plėtros konkursai, organizuojama kitokia veikla.

Tačiau įsigilinus į siekių esmę teko nusivilti, nes darnios plėtros siekiai pareikalavo daugiau žinių ir gebėjimų, nei turime. Akivaizdu, kad savivaldybėms suteikta teisė planuoti yra nepagrįsta ištekliais. Valstybės institucijų norminiai reikalavimai dažnai prasilenkia su technologine pažanga ir demokratijos principais. Didžiausiu iššūkiu tapo privačios iniciatyvos teise vystomos teritorijos, kuriose neišsprendžiamas viešosios infrastruktūros poreikis, o labdaros ir prievartos principai yra neįteisinti, dažnai neskaidrūs. Neturime objektyvių rodiklių pasikeitimams ir pasiekimams darniai miestų plėtrai matuoti ir vertinti. Prieš metus Kaune vykęs X forumas tapo išskirtiniu dėl keleto aplinkybių. Pirmiausia sutarta, kad urbanistinių forumų veikla vis dar aktuali, nes suteikia pozityvios energijos keisti ir keistis į procesą įjungiant visuomenę. Taip pat nuspręsta,

Lietuvoje dar trūksta etiškai dirbančių profesionalų, gebančių vadovauti stambiems urbanistiniams projektams, tam neturime stiprios urbanistų rengimo ir praktikos bazės. / Dr. Dalia BARDAUSKIENĖ /

kad, apibendrinus Lietuvos urbanistinės plėtros daugiau nei 25-erių patirtį, būtina sukurti Lietuvos ateities miestų chartiją (viziją). Galiausiai į forumų veiklą įsitraukė jaunųjų urbanistų karta (LUIT), turinti ne tik entuziazmo, bet ir vakarietiškų tarpkryptinio pobūdžio žinių bei patirties.

Kokią miestų ateitį mato urbanistinių forumų dalyviai? Nors dar nėra sutarta dėl Lietuvos miestų vizijos, vertinant forumų programas ir rezoliucijas, galima teigti, kad norime, jog urbanizuota aplinka būtų žalia ir saugi, žmonės gyventų ir dirbtų estetiškoje aplinkoje. Ateities miestai turėtų atliepti civilizacijos iššūkius. Vykstanti trečioji industrinė revoliucija veikia pramonę, verslą, darbo vietas, vartojimą ir gyvenimo būdą. Trečiosios industrinės revoliucijos esmė yra atsinaujinanti energetika, darnios bendruomenės, išmaniosios, žaliosios miesto struktūros ir aplinkai nekenkiančios technologijos. Šie veiksniai atsispindi urbanistinių struktūrų funkcijose ir estetikoje. Demografinės tendencijos verčia modeliuoti miestų nykimą ar augimą, tačiau viskas pirmiausia įvyksta žmonių sąmonėje, pasirenkant vertybes. Dar neseniai žmonės vertino būsto kainą ir gyvenimą nuosavame name. Dabar ima branginti laiką ir sveikatą: dažniau renkasi butą miesto centre, arčiau darbo vietų, ten, kur gali gauti paslaugų, džiaugtis turiningu laisvalaikiu, vaikščioti pėstute ar važinėti dviračiais. Optimistiška, kad viešasis transportas vėl taps populiaria susisiekimo rūšimi.

Išmaniosios technologijos, aukštųjų technologijų pramonė pakeis tradicines darbo vietas, neterš, o puoš miestų aplinką. Žmonės galės dirbti ir namuose, o kavinės ar bibliotekos, visuomeninių pastatų holai taps bendravimo ir susitikimų vieta. Motyvuotai rinkdamiesi darbo vietas, žmonės daug keliaus, todėl ne nuosavas būstas, o jo nuoma taps įprastu reiškiniu. Norisi tikėti, kad žmonės nebėgs iš kompleksiškai atnaujintų sovietinių rajonų, kuriuose įsikūrę didžiuma šalies gyventojų (vien Vilniuje apie 350 tūkst.), juk juose tiek daug erdvės ir galimybių kaimyniškai tvarkytis. Augs teritorijų ir pastatų naudojimo daugiafunkciškumas, dominuos žalioji architektūra ir darnioji statyba. Gamta ir kultūra taps plėtros koncepcijų svarbiausia dalimi, ypač konversijos projektuose. Aukštybiniai pastatai nedemonstruos tik verslo galios, o suteiks estetinę ir simbolinę kokybę viešosioms erdvėms ir miesto panoramoms. Didieji miestai taps dirbančių regionų centrais, bendradarbiaus su kaimyninėmis savivaldybėmis vystant bendrą infrastruktūrą, ekonomiką, paremtą ne tik vietos ištekliais, bet ir išskirtinumu. Bus atviri atvykstantiems ir naujas darbo vietas kuriantiems žmonėms.

Kam kuriame ateities miestus Teritorijų planavimo projektų koregavimas jau tapo brangiu, įprastu užsiėmimu. Dauguma turime karčios patirties, kai planai netenkino nei visuomenės, nei verslo. Tai reiškia, kad viešų svarstymų procesai buvo formalūs, nepasiektas

susitarimas. Neturėdami bendruomenių paramos, nesuvaldome nekonstruktyvių ginčų ir garsiakalbių egoistų. Galiausiai gimsta nebrandūs plėtros sprendiniai, kurie ir miršta, dūlėdami archyvuose. Akivaizdu, kad pasikeitimai miestų aplinkoje vyksta greičiau nei visuomenės sąmonėje. Žmonės yra konservatyvūs, kai kalbama apie neišvengiamus pokyčius. Svarbu, kad jie nenutiktų paslapčia ir žmonės kuo anksčiau sužinotų apie planus. Profesionalių urbanistų profesinės etikos uždavinys – sudominti, įsiklausyti į siūlymus, išmokti bendradarbiaujamojo ir dalyvaujamojo teritorijų planavimo. Juk kuriame žmonėms, modeliuojame jų ateitį.

Kodėl dar nesame ten, kur trokštame būti Lietuvoje dar trūksta etiškai dirbančių profesionalų, gebančių vadovauti stambiems urbanistiniams projektams, tam neturime stiprios urbanistų rengimo ir praktikos bazės. Urbanistikos neišmokstama tik kaupiant žinias, labai svarbu lavinti įgūdžius. Šie elementai negali vienas kito pakeisti. Teorinių studijų dalis turi eiti pirma praktinių disciplinų. Sėkminga urbanistinė veikla siejama su kūrybingu tarpdisciplininiu bendradarbiavimu, jai nepakanka siaurų teorinių žinių, reikalingi įgūdžiai dirbti su integruotais projektais, skirtingų profesijų komandose, su įvairiomis visuomenės interesų grupėmis. Šiose srityje dar stokojame žinių, šiuolaikiškų metodų ir gerosios praktikos, tačiau bendromis mokslo, valdžios, praktikų ir visuomenės darbu galime tai pasiekti. Ateities urbanistikos specialistai turi būti strategais, mediatoriais ir, žinoma, pirmiausia įžvalgiais kūrėjais. 65

objektas

Verslo centras B66: ieškantiems patogumo

Vietoj buvusios sporto salės bei bendrabučio – šiuolaikiškas verslo centras inovatyvioms kompanijoms. Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „YIT Kausta“, įgyvendinusi rekonstrukcijos projektą, Kauno rinkai pasiūlė

Apie projektą Užsakovas: UAB „ YIT Kausta būstas“ Generalinis rangovas: AB „YIT Kausta“ Kapitalinio remonto projekto autoriai: AB „YIT Kausta“ architektų komanda, vadovaujama Vytauto Janušaičio Bendras pastato plotas: 5.356 kvadratinių metrų Nuomojamas plotas: 4.930 kvadratinių metrų Verslo centrą sudaro du korpusai: A dalis (buvusi sporto bei bokso salė, SPA zona) ir B pastato dalis (buvę bendrabučiai) Pastate dirbs: 400–450 darbuotojų Automobilių stovėjimo aikštelė: antžeminė, 113 vietų 66 2017 Nr. 5

modernų biurų pastatą. K. Baršausko gatvėje atidarytas B66 verslo centras jau sulaukė pasaulinėje rinkoje žinomų kompanijų dėmesio – čia biurus įsirengė informacinių technologijų įmonės „Teltonika“ ir „Virtustream LT“. Pastaroji priklauso didžiausiai pasaulyje privačiai valdomai IT įmonių grupei „DELL Technologies“. Projekto plėtotojai tikisi, kad biurų kompleksas taps savotišku laikinosios sostinės technologijų bei inovacijų verslų centru.

Projektuotojams – nemenkas iššūkis atalpų rekonstrukcijos projektą rengė bendrovės „YIT Kausta“ architektų komanda, vadovaujama Vytauto Janušaičio. Projektuotojai pripažįsta, kad ši užduotis nebuvo iš lengvųjų. Juk objekto konstrukcinės dalies projektavimas vyko kartu su statybos darbais ir tik išardžius konstrukcijas atsirado galimybė įvertinti realią situaciją. „YIT Kausta“ atstovai neslepia, kad rekonstrukcija turi savotiško žavesio, nes dažnu atveju nežinai, ko tikėtis, norint įvykdyti projektinius sumanymus. Neretai tik atvėrus senąsias konstrukcijas galima pradėti planuoti sprendimus. Žinoma, tai daro įtaką projekto sąmatai ir darbų atlikimo terminams. Todėl šis projektas buvo tikras iššūkis: reikėjo suvaldyti konstrukcinės dalies darbo projekto rengimą, greta vykdydami statybos darbus, užtikrinti, kad nebūtų prastovų, laiku būtų tiekiamos medžiagos, užtikrinti kokybę.

Įrengė pagal nuomininkų pageidavimus Bendras B66 verslo centro plotas siekia daugiau nei 5300 kv. metrų, iš kurių 4930 kv. metrų – nuomojamo ploto. Verslo centre iš viso įsikurti galės maždaug 400 darbuotojų. Patalpos čia suplanuotos atvirų darbo erdvių pagrindu, nors taip pat yra suprojektuoti ir atskiri darbo kabinetai vadovams bei patalpos susitikimams rengti. Interjerui ir patalpų išplanavimui buvo skiriamas labai didelis dėmesys, nes kiekvienas nuomininkas turėjo savo biurų detalius interjero projektus. Kadangi įmonių veikla skirtinga, vystytojams teko nemažai pasukti galvas derinant inžinerinių komunikacijų įrengimą. Antai prieš projektuotant pastato inžinerines sistemas buvo manoma, kad visos patalpos bus biurų paskirties. Tačiau jau atliekant statybos darbus vienoje pastato dalyje prireikė įrengti Saulės medicinos šeimos centro patalpas. Pagal higienos reikalavimus tokioms patalpoms reikalinga atskira rekuperacinė sistema. Jos įrengimo darbai buvo atliekami, kai jau buvo sutvarkytas pastato fasadas, o atskiruose aukštuose buvo įsikūrę nuomininkai. Darbuotojų produktyvumui didinti verslo centre sukurtos socializacijos ir poilsio erdvės. Patogų ir komfortišką darbą verslo centre užtikrins įrengtos šiuolaikinės šildymo, vėdinimo bei vėsinimo sistemos. Kompleksui šildyti įrengta dujinė katilinė, leidžianti patalpas šildyti kada tik pageidauja nuomininkai, nelaukiant šildymo sezono pradžios ar pabaigos.

Visuose aukštuose sumontuota trivamzdė vėsinimo sistema, kuri suteikia galimybę pagal poreikį viename kabinete vėsinti patalpas, kitame tuo pat metu šildyti, nes pasitaiko situacijų, kuomet viena pastato dalis tam tikrą laiką gauna saulės spindulių šilumos, o kita pastato dalis būna pavėsyje. Nuomininkų saugumui užtikrinti tiek patalpų viduje, tiek išorėje sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Bemaž visos durys turi praėjimo kontrolės sistemą, kuri užtikrina, kad į pastato vidų pateks tik žmonės, turintys praėjimo kontrolės korteles. Pastato vidiniame kieme sukurta poilsio zona su suoleliais ir želdynais. Šalia pastato įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Pabrėžia vietos išskirtinumą Laikinosios sostinės mikrorajonas, kuriame įsikūręs B66 verslo centras, pastaraisiais metais yra itin aktyviai vystomas. Ne taip seniai čia iškilo KTU „Santakos“ slėnis, atnaujintas prekybos centras „Molas“, parduotuvė „LIDL“. „YIT Kausta“ čia vysto gyvenamųjų namų projektą „Šilo namai“. „Kaunas tampa vienu didžiausių paslaugų centrų Lietuvos žemėlapyje, taigi šiame mieste galima tikėtis dar daugiau tarptautinių kompanijų ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų. Tai, be abejo, lemia ir šiuolaikiškų biurų poreikį. B66 verslo centras pastatytas tinkamu laiku ir itin patrauklioje miesto vietoje, dėl to netruko sulaukti pažangių ir sparčiai augančių įmonių susidomėjimo“, – sakė bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas. Pirmųjų B66 verslo centro nuomininkų atstovai sako Kaune matantys daug perspektyvų technologijų verslų plėtrai ir galimybių pritraukti kvalifikuotus IT srities darbuotojus, o įsikūrus naujose moderniose patalpose tą padaryti bus lengviau. „B66 verslo centre veiks centrinis mūsų bendrovės Baltijos regiono biuras. Itin patraukli mums pasirodė verslo centro vieta mieste. Nenorėjome nutolti nuo KTU, su kuriuo jau ne vienerius metus bendradarbiaujame mokslo srityje. Kai kurie mūsų darbuotojai yra šio universiteto studentai, todėl jiems naujojo biuro vieta taip pat labai patogi. Tai sparčiai besivystanti Kauno dalis, puikiai tinkanti besiplečiančiam technologijų verslui“, – sako debesų kompiuterijos paslaugas teikiančios įmonės „Virtustream LT“ vadovė Kamilė Ciechanavičiūtė. Anot jos, bendrovė darbui Kaune jau pritraukia ir vilniečius, kuriems priimant sprendimą keltis į kitą miestą yra svarbi galimybė dirbti šiuolaikiškame ir patogiame biure patrauklioje miesto vietoje. „Virtustream LT“ B66 verslo centre iš viso užims 1000 kv. m plotą. Jose įrengta 70 darbo vietų.

Interjerui ir patalpų išplanavimui buvo skiriamas labai didelis dėmesys, nes kiekvienas nuomininkas turėjo savo biurų detalius interjero projektus. Čia pat įsikursiančios daiktų interneto sprendimų bendrovės „Teltonika“ Kauno padalinio vadovas Giedrius Kukauskas sako, kad iki šiol įmonės darbuotojai Kaune dirbo dviejuose skirtingose biuruose, kuriuose kompanijai plečiantis buvo nebeišsitenkama. Naujajame B66 verslo centre dirbs daugiau kaip 100 įmonės darbuotojų. Čia taip pat įsikurs bendrovės mokymų padalinys „IoT akademija“. „Ieškojome erdvių patalpų, kuriose po vienu stogu galėtume patogiai sutalpinti besiplečiančią mūsų komandą. Šiuolaikiškas verslo centro išplanavimas leido pagal mūsų poreikius naująsias patalpas įsirengti. Be to, kaip technologijų įmonei mums svarbu, kad šalia yra įsikūręs ir KTU, kuriame ruošiami mums reikalingi specialistai“, – sako G. Kukauskas. Be IT sektoriaus įmonių naujajame verslo centre įsikurs ir „Saulės šeimos medicinos centro“ klinika. Maždaug 1700 kv. m ploto patalpos B66 biurų komplekse dar laukia savo nuomininkų. „YIT Kausta“ vadovo K. Vanago teigimu, šiuo metu Kaune iš viso yra pradėta arba planuojama statyti daugiau nei dešimt modernių verslo centrų, o į miestą dėmesį pastaruoju metu atkreipė visos didžiosios šalies NT įmonės. „Laikinosios sostinės biurų rinka netrukus peržengs į naują kokybės lygmenį, o tai sudarys palankesnes sąlygas verslo plėtrai mieste“, – prognozuoja K. Vanagas. stogą objekte montavo

interjeras

Drąsūs spalvų pliūpsniai Indrė VOZGIRDAITĖ

Biuras atspindi įmonės modelį – būtent taip galima suprasti apsilankius informacinių technologijų įmonės „Teltonika“ biure. Įsikūręs Kaune esančiame naujajame verslo centre „B66“, jis tarsi pasako, kad čia darbuojasi perspektyvūs, į inovacijas besiveržiančios kompanijos specialistai. Interjere gausu neįprastų lietuvio akiai spalvų derinių, o šiuolaikiški interjero dizaino sprendimai pritaikyti įvairiapusiams darbuotojų poreikiams.

68 2017 Nr. 5

1 Įmonė „Glasma service“ verslo centrui „B66“ bei jame įsikūrusiai įmonei „Teltonika“ pasiūlė berėmio stiklo gaminius. Projekto vadovė Audra Mačiukienė pasakojo, kad „Teltonikos“ interjerui ypatingos vizualinės estetikos suteikė panaudotas lenktas grūdintas stiklas. Naujajame moderniame biure pritaikyti įmonės gaminiai – slankiojančios durys, nejudančio stiklo pertvaros, turėklai. „Esame šioje srityje labai seniai dirbantis gamintojas, todėl mus nustebinti kažkokia ypatinga naujove būtų sudėtinga, taigi, ir šiame projekte išskirtinių iššūkių nebuvo. Tačiau pasidžiaugėm, kad architektai nepabijojo naudoti lenktų stiklų, be to, parinko truputėlį nestandartinį erdvių išplanavimą.“ Projektų vadovė pasakojo, kad šįkart interjero projektui įgyvendinti pasirinkta ne vien tiktai praktiškoji pusė, kada siekiama išnaudoti visą brangiai kainuojančią kvadratūrą, bet ir siekta vizualinės estetikos. Įprastai planuojant erdves naudojamas standartinis dėžutės principas, kai erdvė tiesiog padalinama kvadratėliais ir atskiriama stiklu. O šįkart dalis patalpų išdėstyta netgi per kelis aukštus – tai suteikė ypatingų vizualinių efektų. Vienas pavyzdžių – aukštai iškelti pokalbių kambarėliai, iš kurių stiklo pertvaros leidžia stebėti apačioje esantį vaizdą.

Darbuotojai progresyvūs, jauno amžiaus ir šiandien juos kažkuo nustebinti yra gana sudėtinga.

www.glasmaservice.lt

/ Artūras SERBENTA /

Užduotis – išsiskirti iš kitų iuro interjero projektą kūrė dizaineris Rokas Serbenta ir studija „Reformų idėjos“. Studijos vadovas Artūras Serbenta pasakojo, kad komanda iš užsakovo sulaukusi vos poros paprastų, tačiau aiškiai suformuluotų užduočių – 1680 kv. metrų ploto biurą reikėtų suprojektuoti per trumpą laiką, o jo interjeras turįs gerokai išsiskirti iš kitų, šiuo metu madingais laikomų Lietuvos biurų. „Be to, darbuotojai progresyvūs, jauno amžiaus ir šiandien juos kažkuo nustebinti yra gana sudėtinga. Nuo to ir pradėjome“, – kalbėjo pašnekovas. Susidėliojusi užduotį komanda suprato, kad teks sukurti ne tik interjero projektą, bet iš dalies

ir vientisą įmonės prekės ženklą. Dabar naujoji biuro aplinka jau yra galutinai suformuota, nors joje dar trūksta tam tikrų grafikos elementų, numatytų reklaminių užrašų ir šūkių ant sienų. Biure specialistai suprojektavo apie 144 darbo vietas. Objekto dydis ir įvairovė leido pasirinkti keleriopus darbo vietų įrengimų sprendinius. Biure atsirado ir atvirų, ir uždarų erdvių, vadovai netgi įsikūrė vienoje erdvėje su kitais darbuotojais. Tokį sprendinį pakomentavo įmonės direktoriaus pavaduotojas Kaunui Giedrius Kukauskas. „Darbuotojams dirbti kartu su vadovais yra naudinga: komandai daug lengviau, kada netoliese dirba ir jos lyderis, į kurį bet kada gali kreiptis pagalbos. Vadovams taip pat daug lengviau motyvuoti savo darbuotojus matant jų emocijas, klaidas ir pažangą“, – sakė G. Kukauskas.

interjeras Sukurta ir uždarų zonų, pavyzdžiui, įrengti kelių tipų posėdžių kambariai, akademinio mokymo klasė, amfiteatras paskaitoms skaityti. „Vienos darbo vietų įrengimo schemos nedarėme specialiai, šiame objekte ji daugialypė ir funkciškai dirbantys žmonės atlieka skirtingas užduotis. Tačiau viską į bendrą visumą sujungia medžiagos ir spalvos, todėl biuro erdvė atrodo vientisa“, – projektą komentavo A. Serbenta.

Ne „Google“ analogas Paklaustas apie interjero projektui pritaikytą stilių, A. Serbenta užtikrino, kad pavadinimo šiam stiliui jis neturįs. Tai tiesiog šiuolaikiškas biuras, kuriame žmonių darbo vietos susietos su poilsiu, o viskas į gražų rūbą įvilkta panaudojant šiuolaikines medžiagas ir technologines galimybes. Esant tokiam deriniui, darbas biure žmonėms tiesiog tampa mielesnis. Pašnekovas atmetė nuomonę, kad naujasis biuras esantis „Google“ biuro analogas, nors pripažino, kad užsakovas galbūt

70 2017 Nr. 5

ir tikėjęsis į jį panašaus, tik santūresnio varianto. O įgyvendintą interjerą jis tapatintų tiesiog su šiandieninėmis biurų įrengimo tendencijomis ir pačios komandos fantazija. Vis tik biure vyraujančios spalvinės gamos tikrai nėra įprastos lietuvio akiai. Aiškiai dominuojanti mėlyna, skaistūs geltonos ir raudonos intarpai, ir visa tai – darbui skirtose erdvėse! Paklaustas apie netradicinius Lietuvos kontekstui spalvų derinius, pašnekovas pabrėžė, kad jų studija niekada nebijojusi spalvų. Tai būdinga visiems jų darbams, taigi, galbūt būtent toks jų išskirtinumas ir patraukė užsakovo dėmesį ir netgi atitiko jo lūkesčius. A. Serbentos nuomone, daugelis Lietuvos dizainerių derindami spalvas bijo suklysti, todėl naudoja visur tinkančią pilką ir baltą. „Tačiau mus net purto nuo tokių spalvų derinio. Gal todėl ir mūsų gyvenimas, ir nuotaikos yra ne kokios, kai daugelio namų ir biurų aplinka tokia pilka. Todėl laužome stereotipus ir norime, kad mūsų kuriami interjerai būtų šiltesni, įvairesni, stengiamės, kad kiekvienas mūsų darbas turėtų vadinamąją „razinką“, – kalbėjo architektas.

interjeras

72â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 5

G. Kukauskas, jau galėdamas įvertinti naujojo biuro darbuotojų nuotaikas, užtikrino girdėjęs vien pozityvius atsiliepimus. Vadovo nuomone, ryškios spalvos atitraukia nuo stereotipiško biuro įvaizdžio ir suteikia daugiau laisvės, kūrybiškumo, taigi, ir darbas tampa malonesnis, produktyvesnis. A. Serbenta pabrėžė, kad jų komanda dėkinga užsakovui, kuris pats įsitraukė į visą kūrybos procesą, bet kartu jiems suteikė visišką kūrybinę laisvę, savo norais neslopino pagrindinės minties ir sprendinių.

Daugiau dėmesio komfortui Architektų vizijas padėjo įgyvendinti ir įmonė „Idėjų parkas“, pateikusi siūlymus baldų konstruktyvams ir interjero elementams. Baldams gaminti buvo naudojamos ne tik įprastos, bet ir rečiau sutinkamos medžiagos: akrilo akmuo, veltinis, retesnės rūšies plokštės ir laminatas. Visi baldai buvo pagaminti modernioje bendrovės „Idėjų parkas“ gamykloje. Įmonės specialistai pasirūpino ir jų montavimu bei pritaikymu netradicinėse biuro erdvėse. Gana neįprastas administratorės baldų sprendinys – jame įdomiai išnaudotos dirbtinio akmens ir dažyto metalo galimybės. Nuspręsta panaudoti daug berėmio stiklo pertvarų, tonuotų plėvele. Tai leido sukurti pusiau atviras erdves, atskirti darbo kabinetų zonas. Interjerą įėjimo zonoje įspūdingai puošia stiklas lenktose pertvarose. Projekto kūrėjams rūpėjo išgauti kuo aukštesnę akustikos kokybę. Buvo nuspręsta pasirinkti švedų gamintojų „Ecophon Saint–Gobain“ akustines lubų sistemas. Panaudotos ir modulinės, ir atskiros pakabinamosios salos. Dėl darbuotojų komforto sukurtos patogios poilsio erdvės su virtuvėmis, žaidimų vietomis ir poilsio kampeliais, skirtais bendrauti. Televizoriai, žaidimų stalai, supamieji krėslai, sporto sienelės, nameliai atokvėpiui ar darbui, kuris reikalauja tylos, – poilsiui ar pramogoms skirtų erdvių biuro darbuotojai neturėtų pasigesti. Tai patvirtino ir G. Kukauskas – per trumpas pertraukas darbuotojai atsitraukia nuo darbų, pabendrauja su kolegomis, pažaidžia kompiuterinius žaidimus ar stalo futbolą. Baldų sprendimais objekte rūpinosi

Kvieskite minias „Tork PeakServe®“ – patikimas sprendimas higieninėms patalpoms, kuriose lankosi daug žmonių

Minios žmonių, pavyzdžiui, oro uostuose ar stadionuose, gali sukelti daug rūpesčių dėl perpildytų ar nešvarių higieninių patalpų, todėl higieninių sprendimų tiekėjas „Tork“ sukūrė naujos kartos rankų šluostymo sistemą – „Tork PeakServe™“. Ji specialiai skirta vietoms, kuriose lankosi daug žmonių. Šiai sistemai būdingi visiškai naujo tipo popieriniai rankšluosčiai, neprilygstama talpa ir galimybė dozuoti rankšluosčius ypač greitai ir be pertrūkių, kas leidžia iki kito dozatoriaus papildymo aptarnauti 250 proc. daugiau lankytojų.

74 2017 Nr. 5

idelės minios žmonių labai apkrauna higienines patalpas ir jų įrangą. Užpildai – muilas ir popierius – greitai baigiasi. Intensyvaus lankomumo laikotarpiais valytojams sunku suspėti atlikti savo darbą ar net patekti į higienines patalpas. Naujausi tyrimai rodo, kad vietų, kuriose susirenka daug žmonių, pavyzdžiui, stadionų lankytojai nešvarias ir perpildytas higienines patalpas laiko didesne problema nei smurto pavojus ar ilgos eilės prie įėjimo. Lankytojai paprasčiausiai nenori užtrukti tualete, juolab jei jis dar ir nešvarus. Nemalonių patirčių

higieninėse patalpose yra turėję daugiau kaip 70 proc. lankytojų, o ketvirtis jų iš viso vengia į jas eiti. Lankytojų patirtis yra labai svarbi, o higieninės patalpos daro jai tiesioginę įtaką. Pavyzdžiui, trečdalis lankytojų, siekdami išvengti apsilankymo tualete, mažiau valgo ir geria. Tai gali turėti labai neigiamą poveikį objekto verslui, nes maistas ir gėrimai dažnai yra svarbi visų objekto pajamų dalis. Dėl „Tork PeakServe™“ teikiamų privalumų, pagrindinis kurių nauji patentuoti popieriniai rankšluosčiai, higieninės patalpos tampa geriau paruoštos minioms žmonių.

Užs.

Keli faktai apie „Tork PeakServe™“: • Didžiausia talpa rinkoje – viename dozatoriuje telpa 2132 rankšluosčiai. • Iki kito pildymo juo gali pasinaudoti daugiau kaip 1 tūkst. lankytojų – 600 daugiau nei kitais dabartiniais dozatoriais. • Pateikia rankšluostį per 3 sekundes, o rankų džiovinimas oro srautu trunka mažiausiai 10 sekundžių. • Dozavimas po vieną rankšluostį ir nuolatinis rankšluosčių srautas be jokių pertrūkių. • Dozatorius pildomas dvigubai greičiau, prireikus gali būti bet kada papildytas. • Dėl labai suspaustų paketų sandėlyje telpa dvigubai daugiau rankšluosčių. Intensyviai naudojamų higieninių patalpų tyrimų* duomenys • 71 proc. lankytojų gausiai lankomose higieninėse patalpose yra turėję nemalonių patirčių. 28 proc. jų sako, kad dažnai (arba visada) turi blogų patirčių. • 42 proc. pripažįsta, kad bloga patirtis higieninėse patalpose turėjo įtakos visam renginio vertinimui. • Beveik 4 iš 10 apie savo blogą patirtį higieninėse patalpose yra pasakę draugui ar šeimos nariui (4 proc. jų yra paskelbę apie tai socialiniuose tinkluose). • Nešvarios ir perpildytos higieninės patalpos yra dažniausios renginių lankytojų problemos. Labiausiai bijomasi nešvaros ir nehigieniškų salygų (37 proc.), bet svarbus yra ir laiko klausimas. Antra didžiausia problema yra baimė užtrukti higieninėse patalpose ir praleisti dalį renginio. Trečdalis (32 proc.) lankytojų stengiasi išvengti higieninių patalpų vartodami mažiau maisto ir gėrimų.

• Naujas geresnis dozavimas. Kiekvienas rankšluosčių paketas iš esmės yra ištisinė popieriaus juosta. Tai užtikrina nuolatinį rankšluosčių srautą, dėl kurio greitai, be pertrūkių ir stringančių dozatorių, gali būti aptarnautos minios žmonių. Rankšluosčių srautas niekada nenutrūksta, nes jų paketai unikaliai susikabina vienas su kitu. „Tork PeakServe™“ sistemoje rankšluosčiai tiekiami ne iš šūsnies apačios, o iš viršaus, todėl dozuojama labai tolygiai, po vieną rankšluostį, o jam ištraukti užtenka labai mažos jėgos. • Didžiausia rinkoje talpa. Gamybos metu naujieji rankšluosčiai suspaudžiami dvigubai standžiau nei įprastiniai, todėl „Tork

PeakServe™“ rankšluosčių į dozatorių telpa daugiau nei bet kurių kitų, ir jie niekada netikėtai nepasibaigia. Vienu dozatoriumi iki kito papildymo gali pasinaudoti daugiau kaip 1 tūkst. lankytojų – 600 daugiau nei besinaudojantieji dabartiniais dozatoriais. • Lankstenis pildymas. „Tork PeakServe™“ dozatoriai gali būti pildomi dvigubai greičiau ir bet kada prireikus. Taigi, esant intensyviam lankytojų srautui, valytojai gali skirti dėmesį svarbesniems valymo darbams ir nesirūpinti dėl tuščių dozatorių, o juos pildyti ramesniais momentais. Kitaip sakant, jie gali lanksčiau atlikti konkrečiu metu svarbiausius darbus.

*Apie tyrimą: Tyrimą užsakė „Essity“ (buvusi SCA Hygiene Products), o apklausą internetu atliko IPSOS. Apklausoje dalyvavo 3 tūkst. Respondentų, per pastaruosius devynis mėnesius dalyvavusių gausiai lankomame renginyje (daugiau kaip 100 žmonių). Tyrimas atliktas 2016 metais JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Švedijoje. „Essity“ – pirmaujanti pasaulinė higienos ir sveikatos bendrovė, kurianti, gaminanti ir parduodanti asmeninės higienos gaminius (vaikų higienos, moterų higienos, šlapimo nelaikymo produktus ir medicinines priemones), vartotojams skirtą higieninį popierių ir profesionalius higieninius produktus bei priemones. Mūsų siekis yra kelti gerovę siūlant rinkoje pirmaujančius higienos ir sveikatos sprendimus. Prekyba daugelio stiprių prekių ženklų, tarp jų pasaulyje pirmaujančių „Tena“ ir „Tork“ bei kitų prekių ženklų – „Leukoplast“, „Libero“, „Libresse“, „Lotus“, „Nosotras“, „Saba“, „Tempo“, „Vinda“ ir „Zewa“, produktais vykdoma apie 150 pasaulio šalių. „Essity“ turi maždaug 48 tūkst. darbuotojų, 2016 metais grynieji bendrovės pardavimai siekė apie 101 mlrd. Švedijos kronų (10,7 mlrd. eurų). Mūsų verslas grindžiamas tvaraus verslo modeliu daug dėmesio skiriant žmonių ir gamtos gerovei. Bendrovės pagrindinė būstinė veikia Stokholme, Švedijoje. Bendrovė įtraukta į Stokholmo NASDAQ biržos sąrašą. „Essity“ buvo SCA grupės dalis. Daugiau informacijos pateikta www.essity.com.

Ūkio dalies vadovų darbas yra valdyti lankytojų srautus ir siekti išvengti eilių prie tualetų intensyviais laikotarpiais. Iš greitai dozuojančių „Tork PeakServe™“ dozatorių lankytojai rankšluostį pasiima per 3 sekundes, o rankų džiovinimas oro srautu užtrunka 10 sekundžių.

www.tork.lt

objektas

Verslo centrą įrengė pagal miesto žmogaus poreikius Vilniuje naujai iškilęs modernus verslo centras „Eleven“ jau greitai atvers duris čia įsikursiančioms verslo įmonėms. Aštuonių aukštų pastatas strategiškai patogiame Žirmūnų rajone klientams pasiūlys populiarių šiuolaikinio gyvenimo patogumų ir socializacijos galimybių.

„VG Statyba“: apdailos darbai. Jau kone dešimtmetį apdailos darbus atliekančiai bendrovei „VG statyba“ glaistymo ir dažymo darbai patikėti ir biurų pastate „Eleven“. Nors įprastai didelio masto objektuose „VG statybos“ darbuotojai pasitelkia beorio dažymo ir glaistymo sistemą, darbo našumą padidinančią kone keturis kartus, verslo centre laiptinės, pirmo, 76 2017 Nr. 5

antro ir ketvirto aukštų apdailos darbai atlikti tradiciškai – glaistykle ir voleliu. Priežastis suprantama – pastate gausu aliuminio ir stiklo konstrukcijų, saugotinų paviršių. Anot bendrovės direktoriaus Vido Grigalionio, pagrindiniai objektai, kuriuose tenka dirbti, yra visuomeniniai 1000 kv. metrų ploto ir didesni pastatai, o dažnas įmonės „VG statyba“ užsakovas – stambiosios Lietuvos įmonės.

Traukos vieta – stogo terasa rojekto vystytojo „Baltic RED“ atstovai tvirtina, kad ne tik patogūs biuro baldai daro įtaką darbo produktyvumui, bet ir aplinka. Ji turėtų žadinti kūrybingumą, savirealizaciją, geresnę informacijos sklaidą. Įmonės projektų vadovas Matas Balčėtis pasakojo, kad, projektuojant verslo centro pastatą, buvo užsibrėžta sukurti daug funkcinių zonų. Viena jų, pagrindinė, numatyta ant eksploatuojamo stogo. Ilgokai ieškota sprendimo, kokia šios zonos funkcija būtų tinkamiausia verslo centre dirbsiantiems žmonėms. Pasitarus su verslo centro nuomininkais buvo nuspręsta tiesiog sukurti atvirą „lounge“ tipo zoną, kurioje darbuotojai laisvomis nuo darbo minutėmis galėtų nevaržomai įsitaisyti su kompiuteriu ant kelių ar kavos puodeliu. Dabar poilsiui ir socializacijai skirta terasa yra įrengta beveik per visą pastato stogą (dalis jo atskirta inžineriniams įrenginiams). Anot pastato architekto Dainiaus Čepurnos, toks sprendimas – jau senokai nebe naujovė,

juk šiandien daugelis statybos projektų vystytojų bando atiduoti duoklę socialinėms reikmėms. Taigi, ir projektuojant pastatą siekta ne išskirti jį iš kitų, o tiesiog rasti geriausius bendrus sprendimus su projekto statytojais, patenkinti svarbius šiandienos miesto žmogaus poreikius ir lūkesčius, pritaikyti pastatą prie aplinkos.

Daugiau komforto Vis tik D. Čepurna išskiria vieną netipiškai suplanuotą pastato objektą – automobilių stovėjimo aikštelę. „Pagrindinis įėjimas į pastatą yra per pirmąjį aukštą, o automobilių aikštelė įrengta ant greta esančio prekybos centro stogo. Šias erdves reikėjo atitinkamai sujungti, sugalvoti, kaip būtų galima geriau patekti į aikštelę, kad būtų patogu tiek žmonėms su automobiliais, tiek be jų. Taigi, reikėjo apgalvoti visą tokių poreikių kompleksą“, – pasakojo architektas. Jis pabrėžė, kad tokių sprendimų Vilniuje – ne tiek ir daug. Prekybos centras šalimais leidęs numatyti stogo eksploatavimo idėją, todėl stengtasi jį projektuoti taip, kad vėliau

neprireiktų esminių pokyčių. Dabar verslo centro darbuotojams skirta 160 nemokamų automobilių stovėjimo vietų. Darbuotojų komfortui sukurta ir daugiau funkcinių zonų, kuriomis jie galės naudotis nemokamai: pastate įkurdintos dviračių saugojimo erdvės, suformuoti erdvūs dušai ir persirengimo kambariai, skirti daugiausia dviratininkų reikmėms. Prie pastato numatyta keletas elektromobilių įkrovimo stotelių, kasmet vis aktualesnių miestuose. Pirmajame pastato aukšte jau netrukus įsikurs gurmanų mėgstamas restoranas „The Town“, šalia jo numatyta vasaros sezono terasa, įrengtos įvairaus dydžio posėdžių salės ir kitos poilsio zonos. Bendrovės „Baltic RED“ atstovas M. Balčėtis pasakojo, kad vidaus erdvės buvo projektuotos pagal populiarų šiuolaikinį „open space“ tipą, stengtasi patalpų neskaidyti į mažus kabinetus, o palikti dideles, atviras erdves. Nuomininkams siūloma įrengti interjerą pagal jų pačių pateiktus projektus, pagal poreikį netgi sujungti kelių aukštų patalpas vidinėmis laiptinėmis ar išsinuomoti patalpas su atskira terasos dalimi.

Pastato monolitinio gelžbetonio konstrukcijų įrengimas

objektas A klasės pastatas Verslo centras „Eleven“, užimantis 7 tūkst. kv. metrų plotą, atitinka A energinio naudingumo klasei taikomus reikalavimus, tačiau planuojama pasiekti ir aukštesnę pastato naudingumo klasę bei gauti „BREEAM in use“ sertifikatą. Aukštos klasės biurų centras domina solidžias įmones, kurioms yra svarbios darbuotojų darbo sąlygos, patalpų išlaikymo sąnaudos, komfortas. Verslo centre „Eleven“ įsikurs įvairios įmonės: informacinių technologijų kompanijos „Kesko Senukai Digital“ ir „Albars“, finansinių paslaugų bendrovė „Mokilizingas“, statybų bendrovė „Naresta“, vertimo ir lokalizavimo paslaugų įmonė „Synergium“, klientų aptarnavimo paslaugų kompanija „Baltic Virtual Assistants“ ir kitos. Pastate įrengta energijos suvartojimo monitoringo sistema, automatizuotas patalpų mikroklimato valdymas, automatizuota įeigos kontrolė ir apsauga. Visa tai padeda gerokai taupyti energijos išteklius, mažinti šilumos nuostolius. Fasadui naudotos keraminės apdailos plokštės pastatui suteikia šiuolaikiškos išvaizdos įspūdį. Architektas pasakoja fasado apdailos sumanymui pasitelkęs „literatūrinę mintį“: tamsios fasado dėmės – tarsi užuomina į kompiuterinę erdvę, kur viskas išreiškiama per vienetuko ir nuliuko kodus. Tokia idėja į fasado išvaizdą pažvelgti per kodų prizmę gimė beieškant savito išorės sprendimo. Verslo centro vieta papildo komfortišką aplinkos pojūtį: netoliese įsikūręs sporto klubas, prie „Eleven“ pastato šliejasi prekybos centras, greta yra visuomeninio transporto stotelės. Sutvarkyta ir Kareivių gatvės infrastruktūra: po rekonstrukcijos darbų atsirado nauja šviesoforinė sankryža ties įvažiavimu į verslo centrą.

Statomas pastatas turėjo atitikti A energetinio naudingumo klasę. Todėl išorinių langų ir vitrinų gamintojui bendrovei „ARLANGA pvc“ tekusi užduotis buvo pagaminti ir sumontuoti ypač kokybiškus ir sandarius langus, kurių šilumos perdavimo koeficientas būtų mažesnis nei 1,0 W/m2K. Projektuodami langus, bendrovės „ARLANGA pvc“ specialistai pritaikė inovatyvias „Reynaers“ aliuminio profilių sistemas. Langams parinkta naujausia „Masterline 8“ sistema, puikiai tinkanti šiaurietiško klimato šalims. Verslo centro „Eleven“ langai, pagaminti iš „Reynaers Masterline 8“ sistemos, leis taupyti pinigus šildymo išlaidoms, nes pasižymi geresnėmis termoizoliacinėmis ypatybėmis, palyginti su rinkoje esančiomis analogiškomis sistemomis. Aliuminio sistemai „Reynaers Masterline 8“, iš kurios pagaminti langai verslo centrui „Eleven“, naudojamos itin kokybiškos ir tikrai brangios medžiagos. Dauguma naudojamų sprendimų tenkina ar net pralenkia A+ langų standarto reikalavimus. Tokie langai gali būti naudojami ir pasyviuosiuose namuose, nes jų termoizoliacinės ypatybės yra geresnės nei kitų panašių sistemų. Dar viena langų ypatybė – jų gamybai naudoti profiliai yra siauresni, nors išsiskiria unikaliomis fizinėmis savybėmis. O naudojant siauresnius profilius galima daugiau vietos skirti stiklo plotui. Dėl to atsiranda geresnių patalpų apšvietimo ir įvairesnių architektūros sprendimų galimybių. Verslo centro „Eleven“ fasadams naudota ypač geromis šiluminėmis savybėmis pasižyminti sistema „CW-50HI“. Bendrovės „ARLANGA pvc“ specialistai, norėdami būti tikri savo gaminių kokybe ir deklaruojamomis šilumos perdavimo koeficiento vertėmis, pagamintą langą papildomai išbandė notifikuotoje laboratorijoje. Rezultatai patvirtino siektus rodiklius.

78 2017 Nr. 5

Rangovas išnaudojo ilgametę patirtį erslo centro „Eleven“ generaliniu rangovu pasirinkta bendrovė „Litana ir Ko“. Ilgametę patirtį statant komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatus turinti įmonė ją pasitelkė ir įgyvendindama šį projektą. „Objekto statyba vyko sklandžiai, rezultatas – tinkamai pastatytas verslo centras. Pasibaigus projektui, kaip įprastai, bus išanalizuota darbų eiga, įvertinta patirtis. Geriausi sprendimai bus perduoti kitiems projektams, taip pat peržiūrėta, kur reikėtų labiau pasitempti“, – sakė bendrovės „Litana ir Ko“ projektų direktorius Virgilijus Vinikas. Anot jo, projekto apimtis ir statyboms numatytas laikas pareikalavo daug dėmesio skirti planavimui, pasiruošimo darbams, statybų eigos organizavimui, subrangovų atrankai. Verslo pastatas yra šalia veikiančio prekybos centro, statybos aikštelė nedidelė, todėl viską reikėjo tinkamai suplanuoti – tiek transporto judėjimą, tiek medžiagų atvežimą į objektą, tiek pačios statybos darbų eigą. „Mūsų įmonės specialistų patirtis leido viską tinkamai suorganizuoti, suvaldyti daugybę

darbų procesų“, – pasakojo „Litana ir Ko“ projektų direktorius V. Vinikas. Verslo centras „Eleven“ pastatytas optimaliai išnaudojant sklypo teritoriją, įkomponuojant į projektą ir prekybos centrą, ant kurio įrengta nauja stovėjimo aikštelė. Užsakovų pageidavimu, pastatas turėjo būti energiškai efektyvus, ergonomiškas. Projektas vykdytas įgyvendinant A energinio naudingumo klasės reikalavimus. To siekta visuose statybos etapuose, pasirenkant ir taikant naujausias technologijas ir išskirtines apdailos medžiagas. „Pagrindiniai projektiniai sprendiniai dėl A energinio naudingumo klasės buvo priimti ruošiant projektą. Statybos metu į visus sprendinius atsižvelgta, dalis jų buvo gerinami. Daug dėmesio skirta izoliacinių medžiagų pasirinkimui ir darbų kokybės kontrolei. Objekte panaudotos medžiagos buvo derinamos su vystytoju. Pasirenkant jas dėmesys pirmiausia kreiptas į kokybę, o tik paskui į kainą, kad būtų pasiektas tinkamas rezultatas“, – kalbėjo V. Vinikas. Jo teigimu, kiekvienas objektas turi savo specifiką. Ne išimtis ir verslo centras „Eleven“. Viena sunkesnių užduočių šiame projekte – įrengti automobilių stovėjimo aikštelę virš

veikiančio prekybos centro. Lietuvoje vis dar girdimi atgarsiai dėl Latvijoje įvykusios prekybos centro avarijos. Dėl to šiems darbams buvo skiriama itin daug dėmesio. „Mums pavyko juos atlikti tinkamai, nesukeliant didelių nepatogumų prekybos centrui. Statant ypač svarbus buvo darbų saugumas, jų kokybė“, – pažymėjo „Litana ir Ko“ projektų direktorius. Bendrovė „Litana ir Ko“ yra įmonių grupės centras, įsikūręs Gargžduose. Grupė „Litana“ aktyviai dirba devyniose šalyse, ypač Skandinavijoje, kur yra projektavusi, stačiusi ar gaminusi metalo konstrukcijas ne vienam įsimintinam projektui: biurų pastatui Malmėje, ligoninei Stokholme, universiteto pastatui Kalmaro mieste, neutronų greitintuvo kompleksui Lunde. Iš viso per savo gyvavimo metus įmonė yra pastačiusi daugiau nei 500 objektų Lietuvoje ir užsienio šalyse. Pastaruoju metu „Litana ir Ko“ sėkmingai stato LIDL prekybos centrus Lietuvoje, yra įgyvendinusi ne vieną gamybinių statinių projektą.

Termomedienos lentos terasoms, fasadams, grindims

Stiklo tvorelės ir LED apšvietimas

Terasų montavimo pjedestalai

TERASOS IR FASADAI

ILGALAIKIAI IR PROFESIONALŪS SPRENDIMAI

UAB „Serfas“ Technikos g. 7C, LT-51209 Kaunas tel.: +370 616 88 728, +370 696 94 538 80 2017 Nr. 5 www.serfas.lt; statybos@serfas.lt

objektas

Kristina BUIDOVAITĖ

Smiltynės jachtklubo (r)evoliucija

Ne menkinti, o išsaugoti tai, kas pastatyta sovietmečiu, išlaikyti pagarbų santykį su prieš keliasdešimt metų iškilusiais statiniais, suteikiant jiems šiandienos realijas atitinkančias funkcijas, sykiu išryškinant tai, kas juose vertinga, – tokio principo projektuodami mažųjų laivų uosto teritorijoje esančių elingų virsmą į viešbutį laikėsi architektų biuro SPRIK komanda.

Tęsiama pastatų istorija miltynės jachtklubas, įsteigtas 1936-aisiais, vienintelį kartą buvo rekonstruotas 1973 metais. Įgyvendinus mažųjų laivų uosto rekonstrukcijos darbus, 2014 metais čia sugrįžo laivai. Šįmet užbaigtas dar vienas – mažųjų elingų (dengtų pastatų laivams laikyti ir remontuoti) konversijos į viešbučio numerius etapas. Senieji elingų pastatai, jautriai kolegų ankstesnį darbą interpretavusių rekonstrukcijos autorių vertinimu, projektuoti apgalvotai, derinant prie saugomo Smiltynės kraštovaizdžio. SPRIK architektai sąmoningai rinkosi sprendimus, kurie nesuardytų senųjų elingų formų, tūrių, konstrukcijų, suplanavimo ir net detalių. Todėl architektai išsaugojo fasadą dengiančias raudonas plytas ir grubias gelžbetonio konstrukcijas. Pradžioje buvo svarstoma dalį plytų keisti naujomis, o likusias autentiškas eksponuoti, tačiau vėliau apsispręsta esamas plytas sutvarkyti ir perdažyti raudonai. „Mūsų tikslas buvo „perskaityti“ esamą architektūrą, ją interpretuoti ir pritaikyti šiandienos poreikiams. Tikimės, kad pastato autorius, įvertinęs mūsų darbą, pajus, jog mes tik įnešėme šiandienos aktualijų. Mūsų pasirinktas kelias – ne pastato revoliucija, bet evoliucija ir sąžiningas elgesys su sovietmečio architektūra“, – pabrėžė architektų biuro SPRIK architektas Mantas Olšauskas. Architektus nustebino vartai, vedantys į elingų pastatą. Vartų lentų išsaugoti nepavyko, tačiau jų konstrukcija buvo atnaujinta. Išsaugotas ir elingų langų sudalijimas, atkartojamas visame uosto pastatų komplekse.

Užkodavo horizonto vaizdinį Vienu pagrindinių iššūkių mažųjų elingų pastatus pritaikant viešbučio numeriams tapo jų planavimas. Vienuose kambariuose, skirtuose šeimoms, svetainės zoną interjero architektai nusprendė sujungti su virtuve ir valgomuoju. Pagrindine šių viešbučio kambarių interjero idėja tapo horizontali linija, išreikšta per spalvą, skiriančią kambarius tarsi į dvi dalis. Funkcines zonas vieną nuo kitos atskiria durų angos. Kituose kambariuose, orientuotuose į draugų kompanijas, koridoriumi atskirtos virtuvės ir vonios zonos bei miegamųjų dalis. Pagrindinė interjero architektų mintis šiuose kambariuose

buvo atriboti erdves įrengiant sodrios žalios spalvos pagalbinių patalpų bloką. Pašnekovas šią „dėžutę“ lygino su jachtos kabina – erdve, kurioje labai kompaktiškai telpa visa, kas reikalinga buičiai. Negana to, ji skaido viešbučio numerį į dvi dalis. Šiame bloke – „dėžutėje“, skiriančiame miegamojo ir svetainės zonas, tilpo visos pagalbinės patalpos. Du buvę elingai sudaro viešbučio numerius. Vienu atveju jie sujungti išilgai, kitu – ilgosiomis kraštinėmis. Abiejų tipų kambarių gyventojai gali ilsėtis vienoje arba dviejose įrengtose terasose – mėgautis vaizdu į marias arba į pievą.

Mažieji elingai virto viešbučio numeriais.

Smiltynės jachtklubo nuotr.

objektas

Mūsų pasirinktas kelias – ne pastato revoliucija, bet evoliucija ir sąžiningas elgesys su sovietmečio architektūra. / Mantas OLŠAUSKAS /

„Projektuodami viešbučio interjerą, ieškojome esminės koncepcijos. Mums imponavo galimybė Smiltynėje stebėti Klaipėdos uosto kasdienybę. Taip horizonto linijos kūrimo idėja, kurią perkėlėme į interjerą, tapo pagrindine mūsų interpretacija. Ar ją „perskaitys“ viešbučio svečiai, neaišku, bet šis sprendimas nebuvo atsitiktinis“, – komentavo architektas M. Olšauskas.

Įvertino apšvietimo svarbą Vienos interjero kūrėjų Jūratės Cirtautaitės teigimu, projektuojant ir parenkant apdailos medžiagas, grindų dangas ir baldus, svarbiausias uždavinys buvo, kad šie atitiktų interjero idėją. Tik kai kuriais atvejais, prisipažino architektė, nugalėjo praktiškumas. Pavyzdžiui, viešbučio kambarių ir koridorių grindims pasirinka PVC (polivinilchlorido) danga. Tokio sprendimo motyvas paprastas: viešbutis veikia vasaros sezonu, todėl buvo reikalinga patvari grindų danga, kuri atlaikytų drėgmę, iš paplūdimio atneštą smėlį ar vandenį. Kambariuose vyrauja balta, pilka ir sodri žalia spalvos. „Viešbučio kambariuose jos parinktos kontrasto principu: vyrauja balta spalva, o ten, kur menama horizonto linija, – tamsiai pilka. Erdvių skiriamąją zoną dažėme sodriai žalia spalva, siekdami išryškinti pagrindinę idėją. Medinį stalviršį naudojome horizontalumui pabrėžti – tarsi plaukiojančią lentą vandenyje. Baldus į dvi dalis taip pat skiria „horizonto“ linija: baltos spalvos plokštė pereina į pilkos, – kalbėjo J. Cirtautaitė. – Mūsų interjero idėją galima savaip interpretuoti arba apskritai nekreipti dėmesio – vertinti tiesiog kaip estetinį sprendimą.“Kadangi viešbučio kambariuose lubos sudalytos į kvadratus, tų kvadratų centre buvo

Įgyvendinus mažųjų laivų uosto rekonstrukcijos darbus, čia sugrįžo laivai.

suprojektuoti virš valgomojo stalų nuleisti juodos spalvos šviestuvai. Lubose sumontuotas apšvietimas derintas prie perdangos plokščių struktūros, o nuleidžiamus šviestuvus virš valgomojo stalų interjero architektai parinko siekdami sukurti daugiau jaukumo. Kambarių apšvietimui panaudoti ir virštinkiniai lubiniai šviestuvai, malonią šviesą kai kuriuose kambariuose skleidžia toršerai. Dalis baldų – virtuvės spintelės, baro stalas, lovų galvūgaliai – suprojektuoti ir pagaminti būtent šiam viešbučiui. Interjero architektai gyrė baldininkus, sugebėjusius įgyvendinti jų idėją – vienoje „horizonto“ linijoje sujungti skirtingų spalvų baldų plokštes. Viešbučiui specialiai pasiūtos užuolaidos užbaigia horizonto linijos kompoziciją. Buvusiose administracinėse patalpose įrengta konferencijų salė, kuri taps ne tik viešbučio svečių, bet ir vietos bendruomenės renginių erdve. Įrėmintos baltos salės sienos ir atidengtos lubų perdangos – šių sprendimų pakako, kad būtų sukurtas funkcionalus, sykiu ir modernus interjero dizainas. 83

nekilnojamasis turtas

Subrendo tvarumui: Lietuvoje prasideda žaliųjų pastatų era Tikrasis pastato santykis su aplinka ir gyventoju, prasidedantis nuo kokybiško oro tiekimo iki atliekų tvarkymo infrastruktūros, – tai yra žaliųjų pastatų prioritetai, kuriais jau seniai vadovaujasi daugelis pasaulio šalių. Į Lietuvą pastatų tvarumo idėjos irgi skverbiasi. Galbūt ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, tačiau lietuviai statytojai vis dažniau susidomi žaliaisiais pastatais.

Žaliųjų pastatų vertinimas not bendrovės „Vesta Consulting“ vadovo ir tvariosios plėtros konsultanto, „BREEAM“ licencijuoto vertintojo Evaldo Savickio, žaliu ir tvariu pastatu galime laikyti tokį, kuriame įdiegti tam tikri standartai ir kuris turi sertifikatą. Pasaulyje itin gerai žinomi ir vertinami „BREEAM“ ir „LEED“ sertifikatai. Lietuvoje, nors nedaug, bet jau yra pastatų, įvertintų būtent minėtais tarptautiniais sertifikatais. Tarptautiniai sertifikatai liudija, kad vystant, projektuojant ir statant pastatą prioritetais laikoma sveikata, komfortas, ekonominis ir energinis naudingumas, gamtos išteklių naudojimas ir infrastruktūra. Siekiama, kad pastatas nuo pat statybų pradžios ir per visą jo eksploatavimo periodą darytų kuo mažesnį poveikį aplinkai. VGTU Urbanistikos katedros vedėjas prof. dr. Gintaras Stauskis atkreipė dėmesį, kad žalieji pastatai yra darnaus vystymosi ir tvarios architektūros proceso dalis. „Kol kas esame smarkiai atsilikę nuo išsivysčiusių Europos šalių, kur iš esmės visi statomi pastatai atitinka vadinamųjų žaliųjų pastatų sampratą ir reikalavimus. Padėtis laipsniškai gerėja, didesnis proveržis laukiamas tada, kai prasidės platesnis įmonių

84 2017 Nr. 5

įsitraukimas į žaliųjų pastatų vertinimo sistemą“, – sakė G. Stauskis. Iš mirties taško pajudėta E. Savickio nuomone, Lietuvoje padėtis tvarių pastatų klausimu kurį laiką buvo nelengva, tačiau džiugina tai, kad iš mirties taško jau pajudėta. „Galbūt vystytojai nematė naudos, nelabai ryžosi investuoti į tokius pastatus, tačiau 2016–2017 metais, sakyčiau, įvyko lūžis. Veikiausiai tai nulėmė naujų vystytojų iš Skandinavijos atėjimas į rinką. Būtent jie į Lietuvą atnešė „BREEAM“ standartą. Paskui natūraliai ir lietuvių vystytojai pradėjo tuo domėtis, diegti šiuos standartus, investuoti į tai daugiau lėšų. Tiesa, šiuo klausimu šiandien galime kalbėti tik apie Vilnių. Kaune ir kituose miestuose kol kas nesiryžtama žengti didesnių žingsnių tvariosios statybos link“, – kalbėjo E. Savickis. Nors pasaulyje vyrauja minėti tarptautiniai standartai, kompanijos „Sweco Lietuva“ prezidento Artūro Abromavičiaus teigimu, bene kiekviena Vakarų Europos šalis turi ir savo nacionalines vertinimo sistemas. Tokia sistema neseniai atsirado ir Lietuvoje. Vertinant pastatus pagal lietuvišką sistemą, yra atsižvelgiama į 29 kriterijus, kurie suskirstyti į 8 kategorijas: sveikata, energija, transportas, sklypo naudojimas ir ekologija, medžiagos naudojimas, atliekų tvarkymas ir tarša, projektų valdymas ir vandentvarka.

Konkursas paskatins susidomėjimą Kalbėdamas apie tai, kaip kiti pasaulio miestai skatina žaliąją statybą, E. Savickis sakė, jog būdų yra įvairių: „Kai kurie miestai ir kai kurios valstybės, norėdamos paskatinti žaliųjų pastatų vystymą, susiformuoja tam tikrus prioritetus. Sakykime, kad tam tikrose teritorijose ar miestuose statyti galima tik žaliuosius pastatus. Verslas dažniausiai diegia tada, kai mato praktinę naudą. Štai kai kuriose valstybėse tokias atvejais yra sumažinamas arba kuriam nors laikotarpiui visiškai panaikinamas nekilnojamojo turto mokestis. Taip sumažinama pirminė investicija, o miestui nauda iš viso didžiulė, jei kalbame, pavyzdžiui, apie „BREEAM“ standartus atitinkančius pastatus – nuo visiškai sutvarkytos infrastruktūros iki ekonominio ir aplinkosauginio požiūrio.“ Siekdamos paskatinti žaliųjų pastatų vystymą ir konkurencingumą, Lietuvos žaliųjų pastatų taryba ir Aplinkos ministerija pirmą kartą organizuoja konkursą „Žalieji pastatai Lietuvoje“. Konkurso tikslas yra supažindinti visuomenę su žaliaisiais projektais mūsų šalyje ir kartu su vystytojais formuoti estetiško, sveiko, komfortiško, ilgaamžio, ekonomiško ir energetiškai efektyvaus nekilnojamojo turto standartus. Konkurse kviečiame dalyvauti daugiabučių,

biurų, logistikos, prekybos ir gamybos pastatų vystytojai ir valdytojai. Šiuo metu jau vertinami konkursui teikti projektai. Nugalėtojai bus paskelbti šių metų lapkričio 16 d. konferencijoje „Žalieji pastatai – Vilnius, 2017“.

Sąlygas diktuoja rinka Specialistai pažymi, kad žaliųjų pastatų vystymui itin didelį postūmį daro pati nekilnojamojo turto rinka. Konkurencija jau pradeda diktuoti sąlygas. Užsienio vystytojams šie standartai jau tapę natūraliu reiškiniu, taigi, norėdami išlikti konkurencingi, siekti jų turi ir vietiniai. Jei vienoje ar kitoje teritorijoje statomas tvarus pastatas, kitas vystytojas, statantis netoliese, nenorėdamas atsilikti, irgi turi diegti geriausias technologijas. Tvariosios plėtros konsultantas E. Savickis pridūrė, kad galėtų įžvelgti dar vieną tendenciją – imama suvokti, kad vertę sukuria ne tik žaliasis ženkliukas, bet ir tikrasis pastato tvarumas: „Pastebiu, kad pradedama siekti ne tik paties sertifikato, to žaliojo ženkliuko, bet ir tikros naudos, vertės – geresnių patalpų, efektyvesnio suplanavimo, taupymo, vidaus mikroklimato, akustikos ir daugybės kitų dalykų, kurie susiję su pastato tvarumu. Dabar jau siekiama išnaudoti kuo daugiau galimybių, išnaudoti jas tinkamai, kad pastatas būtų kuo žalesnis.“

Profesorius G. Stauskis mano, kad statyti žaliuosius pastatus paranku ir finansiniu požiūriu: „Jei kalbame apie visą objekto kainą, į kurią įeina ir jo eksploatavimas per jo gyvavimo ciklą, statyti žaliai apsimoka. Aišku, jei trumparegiškai žiūrime tik į projektavimo arba medžiagų įsigijimo kainas, tenka eiti tradiciniu keliu ir paskui nusivilti, kai pastato eksploatacijos metu tenka daug mokėti už trumpalaikius sprendimus.“ Postūmis – nacionalinis standartas E. Savickis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje tarptautinis standartus sau gali leisti nedidelė rinkos dalis – lyderiaujančios Lietuvos vystymo bendrovės. „Jos pasirenka vieną tarptautinį standartą, kuris būtų pripažįstamas daugelyje šalių, tarkim, „BREEAM“, ir jį diegia. Vietinis standartas buvo sukurtas tam, kad būtų prieinamas visiems. „BREEAM“, „LEED“ ir panašūs iš tiesų yra prieinami tik 5–10 proc. Lietuvos vystytojų, kurie dirba Vilniuje. Sakykime, Kaune ar Klaipėdoje dirbantiems vystytojams jie yra per brangūs. Nes investicija į šio standarto diegimą – nuo konsultavimo, studijų, matavimo, analizės iki medžiagų ir technologijų – gali atsieti nuo 20 iki 200 tūkst. eurų, priklausomai nuo pastato dydžio, alokacijos ir siekimo įvertinimo“, – aiškino tvariosios plėtros konsultantas. 80 proc. Lietuvos vystytojų, E. Savickio

teigimu, neinvestuoja į žaliųjų pastatų tvarumą, nes nepajėgia arba netiki, kad atsipirks. „Šiuo atveju turi būti taikomas holistinis požiūris, į tvarų pastatą reikia žiūrėti plačiau – tai ir atliekų valdymas, ir statybų kokybę užtikrinantys procesai, ir infrastruktūra, ir medžiagiškumas ir daugybė kitų dalykų. Taigi, norime plėsti suvokimą, kas yra tvarus pastatas ir kokią naudą jis kuria. Nacionalinis standartas ir buvo sukurtas tam, kad galimybę statyti žaliuosius pastatus turėtų ir likusi rinkos dalis. Vietinis standartas bus orientuotas į Lietuvos rinką. Tokie kaip „BREEAM“ ir „LEED“ standartai labiau apima komercinius pastatus, o lietuviškas standartas net labiau skirtas gyvenamiesiems pastatams.“ Tvarumo idėja Lietuvoje kol kas paliečia tik komercinius pastatus, tačiau tikimasi, kad nacionalinis sertifikatas leis „žalinti“ ir gyvenamuosius pastatus. Tinkamai parinktos medžiagos ir sprendimai – nuo dažų iki vėdinimo. Įėjus į namus negali jaustis dažų kvapas – tai jau negerai. Ne ką mažiau svarbu pastato aplinka: ar yra galimybė rūšiuoti šiukšles, ar yra mokyklų, darželių, parduotuvių. Visa infrastruktūra turi būti pasiekiama lengvai, kad nereikėtų vykti automobiliu, teršti aplinkos, sudaryti spūstis ir gaišti laiką. Turi būti koncentruojamasi į galutinį vartotoją – šeimą, į jos aplinką ir sveiką gyvenimą.

Gamtinės dujos: gali tekti palaukti, bet laukti verta Dujų ir elektros skirstymo bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) skaičiuoja augantį gamtines dujas šildymui naudojančių klientų skaičių ir planuoja tolesnę infrastruktūros plėtrą. Nors dujotiekiai pasiekė dar ne visas savivaldybes, pasak nekilnojamojo turto vystytojų, efektyvių ir patogių alternatyvų pasiūla ribota, tad dujos yra pirmas pasirinkimas norintiems patogiai ir taupiai užtikrinti šildymą namuose.

86 2017 Nr. 5

iuo metu 44-iose iš 60-ies savivaldybių jau yra galimybė prisijungti prie gamtinių dujų infrastruktūros ir plėtojamuose nekilnojamojo turto objektuose šildymui pasitelkti būtent šią kuro rūšį. Dar vienoje savivaldybėje dujų infrastruktūra kaip tik kuriama. ESO paslaugų vystymo departamento direktorius Giedrius Kvedaravičius sako, kad, matuojant investicijų naudą ir išlaidas dujoms įvesti, svarbus veiksnys yra atstumas, kuriuo dujotiekis nutolęs nuo planuojamų objektų. Sukurta infrastruktūra jūsų mieste – pirmas geras ženklas, kad dujų įvedimas bus sklandus ir ilgai netruks. „Toliau viskas priklauso nuo atstumo. Jei atstumas gana didelis, mes ir patys vertiname, kokios galimybės suformuoti dujų kvartalą. Tokia išeitis žmonėms dar naudingesnė, nes įvedimo įmoka dalijama visiems potencialiems kvartalo dujų klientams. Kuo jų daugiau, tuo kiekvienam jų įmoka tampa mažesnė“, – sako G. Kvedaravičius. Pasak jo, pastaraisiais metais tokių kvartalų formuojama vis daugiau. Pernai buvo įrengtas vienas iš didesnių kvartalų, turinčių per 600 potencialių klientų, o šiemet planuojama jau 12 tokio dydžio kvartalų. Auga ir prisijungusių klientų skaičius. 2015 metais jų buvo 430, pernai prisijungė 10 tūkst. naujų klientų, šiemet planuojama prijungti daugiau nei 12 tūkst. naujų dujų vartotojų.

Užs.

Patogumas ir kaina Gamtinių dujų naudos, palyginti su alternatyviais šildymo būdais, vartotojams ir NT vystytojams puikiai žinomos, jos įvertintos ir palyginamąja analize. Vilniaus Gedimino technikos universiteto kartu su Energetikų mokymo centru 2016 metais atlikta analizė vertino keturių šildymo rūšių – dujų, malkų, granulių ir geoterminio šildymo – efektyvumą dešimtmečio perspektyvoje. Rezultatai rodo, kad, įvertinus investicijas į šildymo sistemą, kuro kainas, šildymo sąnaudas, šildytis namą kondensaciniu dujų katilu per 10 metų kainuotų pigiau nei kitais būdais ir tik šiek tiek daugiau nei kūrenant kietojo kuro katilą malkomis. Tačiau įtraukus laiko sąnaudas šildymo pasirengimui, kuro kaupimui, priežiūrai, dujinis šildymas tampa patraukliausiu variantu. „Skaičiuojama, kad, kūrenant malkomis, per metus reikia sugaišti apie 160 valandų savo laiko. Dujoms nei kuro ruošti, nei katilo prižiūrėti nereikia, tad jos tampa pigiausia iš patogiausių alternatyvų. Ir mažiausiai teršiančia aplinką, nes šis kuras neišskiria kietųjų dalelių“, – sako G. Kvedaravičius. Šis būdas taip pat patogus dėl įrengimo sąnaudų. Analizė rodo, kad per metus pigiau nei dujos vartotojams atsieitų tik išlaidos geoterminiam šildymui, tačiau pirmojo įrengimo sąnaudos gerokai didesnės. Todėl susumavus visas išlaidas, per 10 metų laikotarpį gyventojų bendros investicijos į dujų įrangą ir išlaidos kurui būtų apie 15 tūkst. eurų. Tai apima būsto šildymą ir karšto vandens ruošimą. Geoterminis šildymas pareikalautų daugiau nei 21 tūkst. eurų. „Vienas iš trikdžių, anksčiau gąsdinusių gyventojus, buvo kintanti dujų kaina. Dabar šis aspektas jau išspręstas. Dujų kainas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir investuojantys žmonės gali būti ramūs, kad žinos, kiek už kurą reikės mokėti ateityje“, – sako G. Kvedaravičius.

Tikslas – greitis Simonas Mykolaitis, NT vystymo bendrovės „GB group“ vadovas, pritaria, kad gamtinės dujos šiuo metu yra bene patogiausias būdas, ir jo naudas gyventojai puikiai žino. Vienintelis trukdis – sąlyginai ilgas įvedimo terminas. „Neseniai diskutavome dėl vieno individualių namų kvartalo projekto Kaune, svarstėme, kurį būdą pasirinkti – dujas ar šilumos siurblį (oras – vanduo). Diskusija kilo būtent dėl to, kad dujų įvedimas į tą kvartalą kiek užtruktų. Tačiau apskaičiavome sąnaudas ir diskusija išsisprendė, pasirinkome dujas“, – sako S. Mykolaitis.

Dujoms nei kuro ruošti, nei katilo prižiūrėti nereikia, tad jos tampa pigiausia iš patogiausių alternatyvų. Ir mažiausiai teršiančia aplinką, nes šis kuras neišskiria kietųjų dalelių. / Giedrius KVEDARAVIČIUS /

Bendrovė skaičiuoja, kad viename, maždaug 120 kv. metrų ploto name dujų įrengimas, palyginti su šilumos siurbliu, atsieitų apie 1,5 tūkst. eurų pigiau. Jei projekte numatyta 60 ar daugiau tokių namų, suma susidaro svari. Dujos atsieina pigiau lyginant ir su visais kitais autonominio šildymo būdais. „Vertinant įrengimą ir naudojimą, ypač tarp buitinių vartotojų, tai – numeris vienas“, – tvirtina S. Mykolaitis. Tačiau jis pažymi, kad įvedimo terminų trumpinimas ir kitų konkurencinių pranašumų paieška yra svarbi ir bus dar svarbesnė ateityje, kai Lietuvoje statytojai turės atitikti aukščiausias energetinio naudingumo kategorijas. Jonas Skerla, nekilnojamojo turto statybų ir plėtros bendrovės „Rinvest“ projektų vadovas, taip pat atkreipia dėmesį, kad dujų įvedimo tenka ilgokai palaukti, bet tai kol kas yra vienintelis nepatogumas. Galutiniam vartotojui dujos yra patogesnės ir patrauklesnės, nes atveria laisvę šildytis pagal poreikį. Jei patogiau gyventojui, tai patraukliau ir nekilnojamojo turto vystytojams. „Dujų katilai ekonomiški, nedideli, patogūs. Kiti variantai turi daugiau minusų. Malkų tarša labai didelė, elektra per brangi, įrengti geoterminį šildymą daugiabučiui būna komplikuota. Mes esame skaičiavę, kad dujos yra geriausia išeitis, jos ekonomiškai labiausiai apsimoka. Ir žmonės kur kas geriau perka būstus, kuriuose įvestos dujos. Tik vienas kitas pasirenka geoterminį šildymą“, – sako J. Skerla. Pasak jo, geoterminį šildymą vystytojai diegia dažniausiai tik kliento pageidavimu. Nes vertinant sistemos priežiūrą ir trikdžių šalinimą, dujos turi ir dar vieną pranašumą prieš kitus autonominio šildymo būdus – geriau užtikrintą priežiūrą. „Įvykus gedimui ar trikdžiui, esi tikras, kad specializuotos tarnybos turi pasirūpinti sutvarkymu. Kitokio autonominio šildymo atveju trikdžių tvarkymas tampa tik savininko galvos skausmu“, – sako specialistas.

Kviečia susiskaičiuoti Pasak G. Kvedaravičiaus, pagreitinti dujų įvedimo terminus yra vienas iš svarbiausių ESO prioritetų. „Šią problemą mes suprantame ir sprendžiame. 2015 metais dujų įvedimas truko vidutiniškai 216 kalendorinių dienų. Matėme, kad dalis klientų nelaukdavo ir pasirinkdavo kitą šildymo būdą. Šiais metais tas terminas turėtų sutrumpėti iki 145 dienų, o kitąmet dujų įvedimo procesas vyks dar greičiau“, – teigia G. Kvedaravičius. Jei dujas įsivesti jau suplanuota, tačiau procesas užtrunka ir iki šildymo sezono pradžios nespėjama nutiesti dujotiekį, ESO klientams išnuomoja laikiną autonominę dujų tiekimo sistemą. Ji užtikrina šildymą ir karštą vandenį iki tol, kol baigiama diegti nuolatinė infrastruktūra. ESO paslaugų vystymo departamento direktorius pažymi, kad tai – išmanioji sistema, ji pati praneša tiek vartotojui, tiek tiekėjui, kai ištuštėja 4 iš 8 suskystintųjų dujų balionų. Pranešimą gavę specialistai per tris dienas tuščius balionus pakeičia naujais, taigi, klientui tuo rūpintis visiškai nereikia. „Tai patogi sistema, su ja nereikia daug vargo, paprasta įrengti ir išmontuoti, kai nuolatinė dujų infrastruktūra jau būna paruošta. Stengiamės to patogumo kuo daugiau įvesti į visą gamtinių dujų užsakymo procesą. Pavyzdžiui, norėdamas įsivesti dujas, preliminarią kainą kiekvienas gali apskaičiuoti ESO parengtoje skaičiuoklėje, kuri įvertina atstumą nuo dujotiekio iki planuojamo objekto, fiksuotą mokestį ir parodo realias būsimas išlaidas“, – pasakoja G. Kvedaravičius. Patogus ir dujų įvedimo užsakymas, nes pildyti paraišką galima tiesiog internetu www.manogile.lt, o specialistai dujas pageidaujantiems žmonėms gali įvesti iki pat sklypo ribos.

technologijos

Išmanieji fasadai: nuo stiklinių iki energiją gaminančių ir orą valančių sienų Griežtėjant pastatų energinio naudingumo koeficientą nustatantiems reikalavimams, architektai priversti pasitelkti dar daugiau išmonės, ieškoti statybos inžinierių pagalbos, į projektus įtraukti naujausius technologijų laimėjimus. Apie išmaniuosius namus, kurių vos ne visos komunikacijos valdomos elektronika, išnaudojama technologijų pažanga ir atsinaujinantys ištekliai, tenka girdėti gana daug. Tačiau vidinėmis namo komunikacijomis neapsiribojama. Ieškant vis racionalesnių sprendimų, jau nebepakanka tinkamai apšildyti sienas, orientuoti langus, ant stogo įrengti vėjo generatorius ar saulės baterijas. Dairantis po pasaulio architektų dirbtuves ir vėl maloniai nustebina itin išmanūs sprendimai, priimami projektuojant pačias sienas, pastatų fasadus. 88 2017 Nr. 5

Pasyvūs išmanieji fasadai au ne vienerius metus architektai savo pokalbiuose vis dažniau linksniuoja naują sąvoką – išmanieji fasadai. Natūraliai kyla klausimas, tiksliau, daugybė klausimų – ką gi galime laikyti išmaniuoju fasadu? Kalbant iš techninės pusės, išmaniojo fasado, t. y. pastato apvalkalo, gebančio prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, pradžia būtų galima laikyti patį pirmąjį žmonijos istorijoje langą. Tačiau šiuolaikinio išmaniojo fasado idėja buvo pradėta vystyti tik pasiekus pažangą chemijos ir medžiagų mokslo srityse. O per pastaruosius šešerius–septynerius metus jis vis dažniau tampa centrine architektūros projektų tema. Įdomiausia tai, kad „išmanus“ – nebūtinai reiškia tai, kad turi būti panaudotos kažkokios aktyviai veikiančios technologijos, kurioms reikalingi papildomi energijos šaltiniai. Neretai architektai ieško ir siūlo pasyvius sprendimus, kurie padeda išspręsti erdvės, apšvietimo klausimus, o dažnai padeda reguliuoti ar taupyti pastato energinius išteklius. Grįžtant prie paties pirmojo išmaniojo fasado sprendimo – lango, regis, tai visai ne toks ir atgyvenęs reikalas. Langus, ypač vitrininius, kartais pakeičiančius net ir visą namo sieną, architektai ir toliau sėkmingai pritaiko savo darbuose. Ypač tai pasiteisina pasyvių namų projektuose, tinkamai orientuojant langus ir taip užtikrinant papildomą šilumos, dienos šviesos šaltinį. Tačiau štai susilankstančios langų sistemos pristato dar kitos rūšies langus. Tai lyg savotiškos sustumiamosios durys, tačiau horizontalios, todėl išvengiama šoninių smūgių, o siena paverčiama pusiau atvira terasa. Šios sistemos puikiai tinka kavinėms, šiltuoju metų laiku leidžia padidinti jų erdves.

Panaši technologija naudojama ne tik patiems langams, bet ir stiklinių fasadų apsauginėms sienoms – tai papildoma pastato širma, apsauganti nuo vėjo, kaitrių saulės spindulių, bet ne nuo supančios panoramos. Australijos kompanija „Smartech“ jau ne viename žalių pastatų projekte sėkmingai pritaikė „Smart-Folding“ sistemą – medžio ar perforuoto aliuminio širmą, kuriai sulenkti pakanka spustelėti vieną mygtuką. Kitas australų Melburne veikiantis architektų biuras „Sean Godsell Architects“ padengė Karališkojo Melburno technologijų instituto dizaino mokyklą tūkstančiais smulkių, grūdintojo matinio stiklo diskų, kurių kiekvienas pritvirtintas prie centrinio strypo. Pastato viduje keičiantis drėgmei ir temperatūros santykiui, šie strypai automatiškai sukasi, taip palengvindami (ar sustabdydami) oro srautą per fasadą. Paprastas, tačiau išmanus sprendimas. USC architektūros mokyklos (prie Pietų Kalifornijos universiteto, JAV) architektūros profesorė Doris Kim Sung taip pat ieško nestandartinių sprendimų. Jos tyrimų objektas – biomimikrija, arba kaip architektūra gali imituoti žmogaus kūną. „Blook“ – novatoriškas, šilumą atspindintis metalinis tentas, pagamintas iš 14 tūkst. termobimetalo plokštelių – valcuoto metalo, sudaryto iš dviejų skirtingų metalų sluoksnių, kurių kiekvienas turi savo šilumos plėtimosi koeficientą. Tai reiškia, kad kiekviena pusė skirtingai reaguoja į saulės spindulius, nevienodu greičiu plečiasi ir susitraukia. Taip tarp dviejų paviršių sukeliama įtampa ir galiausiai pasiekiamas susiraitymo efektas. Taigi, kai paviršius įkaista, plonos tento plokštelės susiraito, įleisdamos daugiau oro į dengiamą erdvę, o kai atvėsta, vėl užsidaro. 89

technologijos Energiją gaminantys fasadai iš dumblių Prieš ketvertą metų Vokietijoje atidengta 655 kvadratinių metrų siena buvo suprojektuota po bendro, trejus metus trukusio bendradarbiavimo tarp austrų architektų iš „Splitterwerk Architects“ bei tarptautinės architektūros ir projektavimo bendrovės „Arup“. Ryškus ir gyvas šios sienos šarvas nėra vien estetinis pastato elementas – jis tonuotas milijonais mikroskopinių dumblių, kurie maitinami maistinėmis medžiagomis ir deguonimi, siekiant paskatinti biomasės augimą. Veikiamos tiesioginės saulės, sparčiai augančios mažos ląstelės galiausiai šildo vandenį, o šią šilumą surenka sistema ir panaudoja pastato poreikiams. „Tai yra šios technologijos bandymas, tačiau taip pat tai didžiulis žingsnis į priekį, – teigė „Arup“ kompanijos Europos mokslinių tyrimų vadovas Janas Wurmas. – Jei galime įrodyti, kad biofasadai iš mikrodumblių gali tapti realiu nauju tvarios energijos gamybos šaltiniu, mes galime pakeisti miesto aplinką.“

„Kvėpuojantys“ fasadai Įsibėgėjusi stiklo manija architektūroje neaplenkė ir Abu Dabio. Šioje dykumų klimato zonoje stiklas, švelniai tariant, ne pati tinkamiausia medžiaga. Tad projektuojant 145 metrų aukščio bokštų porą „Al Bahar Towers“, jų stikliniai fasadai buvo išmaniai įvilkti į apsauginį medinį kiautą. JK architektų biuro „Aedas“ (dabar „AHR“) bendradarbiai suprojektavo specialią apsaugą nuo saulės spindulių, nukreipiančią dalį akinančių spindulių, bet neužstojančią nuolatos vaizdo. Trikampės stiklo pluošto rozetės, susiliejančios į tradicinį islamo architektūroje raižytą medžio tinklelį „mashrabiya“ primenantį raštą, atsiveria ir užsiveria, reaguodamos į fasado temperatūrą. Naktį jos visos susilenkia ir atveria daugiau paties fasado praeiviams.

Orą valančios sienos Panašu, kad pastatų ekologija vokiečiams jau senokai nebe teorija. Jau kelerius metus ne viena Vokietijos statybinių medžiagų kompanija klientus džiugina specialia medžiaga dengtomis fasadų plytelėmis. 2011 metais JAV chemijos kompanija „Alcoa“ pristatė puikią technologiją, gebančią išvalyti ją supantį orą. Medžiagoje buvo titano dioksido, kuris veiksmingai išvalė orą nuo toksinų, paskleisdamas kempines primenančius laisvuosius radikalus, galinčius sunaikinti teršalus. Nuo to technologija pradėta taikyti gatvėse, drabužiuose, architektūroje. Viena seniausių Vokietijos keraminių plytelių gamintojų „AGROB BUCHTAL“ – neslystančių plytelių pionierė Vokietijoje – jau bemaž penketą metų gamina ir didžiuojasi titano dioksidu (TiO2) dengtomis hidrofilinėmis plytelėmis. Kompanijos atstovų teigimu, tūkstantis kvadratinių metrų ploto hidrofilinės fasado keramikos valo orą lygiai taip pat kaip ir nedidelė lapuočių giraitė. Kitos Vokietijos kompanijos „Elegant Embellishments“ dekoratyviu produktu – panašių titano dioksidu dengtų „Prosolve370e“ plytelių moduliu – apgaubtos Meksiko ligoninės „Torre de Especialidades“ sienos, užtikrinančios švaresnį orą ligoniams. 90 2017 Nr. 5

Lietuvoje išmaniųjų fasadų dar nėra, tačiau energiją taupančių pastatų pavyzdžių jau yra. Vienas tokių – verslo centras „Green Hall“ Vilniuje.

Vladas LAUČYS, bendrovės „Staticus“ technologijų kokybės ekspertas Žodžių frazė išmanusis fasadas Lietuvoje išgirstama dar gana retai. Klausiamu žvilgsniu į šį pasakymą pasižiūri ir architektai, ir statybininkai, ką jau kalbėti apie žmones, nesusijusius su statybomis. Tačiau tokių pastatų populiarumas Europoje ir pasaulyje auga, o didėjančią jų svarbą įrodo ir tai, kad šiais metais Vokietijoje vykusioje didžiausioje statybų parodoje „BAU“ viena pagrindinių temų buvo būtent inovatyvūs išmanieji fasadai. Pažintį su tokiais fasadais galima pradėti apibrėždami, kas būtent jie yra ir kokia jų funkcija. Išmaniaisiais vadinami fasadai, gebantys prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir šitaip padedantys sutaupyti elektros energijos (šildymui, oro kondicionavimui ar apšvietimui) bei leidžiantys pastato viduje sukurti maksimalų komfortą. Kaip pavyzdžius būtų galima pateikti į saulės šviesos intensyvumą reaguojančias įvairiausių tipų ir formų žaliuzes, užsiveriančias ar pakeičiančias kampą tuomet, kai saulės patalpose būna pernelyg daug. Tokie fasadai neretai būna kinetiniai – keičiantys formą priklausomai nuo sąlygų. Todėl jie teikia galimybių originalesnei architektūrinei išraiškai. Prie išmaniųjų fasadų galima priskirti ir dvigubus, ventiliuojamus bei žaliuosius fasadus, kurie taip gali padėti kurti vidaus patalpų komfortą, sumažinti eksploatacijos sąnaudas, kurti išskirtinę ir dinamišką pastato raišką.

Ekonomiškai stipresnėse šalyse tokių fasadų populiarumas yra daug didesnis. Lietuvos užsakovai gana retai renkasi išmaniuosius fasadus, kadangi tokios aukštos kokybės pastatų apvalkalų kaina yra daug didesnė. Tikriausiai būtų galima teigti, kad pažangesnių užsienio šalių specialistų (architektų, konstruktorių, investuotojų) suvokimas apie išmaniuosius fasadus skiriasi – neretai galvojama ne tik apie pelną, bet ir apie tvarumą bei aplinką, kitokie yra atsakomybės ir moralės jausmai. Žinoma, išmaniųjų fasadų naudojimo skirtumus skirtingose šalyse nulemia ir kiti veiksniai, tokie kaip geografinė padėtis. Antai, pietų šalyse stengiamasi išvengti per daug saulės ir išlaidų patalpų kondicionavimui, o šiaurėje siekiama sutaupyti šildymo išlaidų. Nors mūsų šalyje išmaniųjų fasadų dar nėra daug, tačiau mūsų įmonė jau turi nemažai su jais susijusios patirties, įgytos statant energiją taupančius pastatus ne tik Vilniuje („Green Hall“, „Quadrum“), bet ir Skandinavijoje. Bendrovės pasirinkta veiklos kryptis – energiškai efektyvūs, aplinkai nekenksmingi ir kitus darnaus vystymosi principus atitinkantys projektai. Todėl saulės kontrolės funkciją su reguliuojamomis žaliuzėmis ar ritininėmis užuolaidomis turi visi pastarieji Skandinavijoje įmonės atlikti projektai. Pats išmaniausias mūsų įmonės projektas yra geriausiai Norvegijoje energiją taupanti Brynsengfaret mokykla Osle. Šis pastatas ne tik turi saulės kontrolės funkciją, jame sumontuotos ir saulės baterijos, kurios leidžia šiam pastatui pačiam apsirūpinti elektros energija, reikalinga geram mikroklimatui viduje palaikyti. Brynsengfaret mokykla yra įtraukta į Norvegijos ateities statybos programą „FutureBuilt“, kuriai priklauso 50 itin pažangių, ypač kokybiškų, aukščiausius ekologijos standartus atitinkančių, aplinkai ir žmogaus sveikatai palankių pastatų. Be to, mokykla atitinka didelio energinio naudingumo nNEB (angl. Negative net energy building) standartą, kuris nuo 2018-ųjų bus privalomas visiems naujiems Europoje statomiems visuomeniniams pastatams. Taigi, šią mokyklą, atidarytą šių metų rugpjūčio mėnesį, norvegai pasirinko kaip bandomąjį projektą, besiruošdami naujiesiems reikalavimams.

Užs.

„Wictec Modul air“ – išskirtinė ir ilgaamžė fasadų sistema Prisidėti prie išmanaus ir tvaraus miesto kūrimo – tokios pozicijos laikosi pasaulyje pripažintų aliuminio profilių „Wicona“ gamintojai, siekiantys išsiskirti kokybiškais, ilgaamžiais ir komfortą būsimiems naudotojams suteikiančiais fasadų sprendiniais.

92 2017 Nr. 5

endrovė į rinką žengia su naujove – dvigubo stiklinimo fasadais (ang. double skin facades) „Wictec Modul air“. Įrengiant dvigubo stiklinimo fasadus apsieinama be galingos vėsinimo įrangos, o pastato fasadas tampa tarsi energiją taupančiu skydu, vasarą apsaugančiu nuo perkaitimo, o žiemą neišleidžiančiu šilumos į išorę, sykiu užtikrintai saugančiu nuo miesto triukšmo. Uždarų ertmių dvigubų fasadų sistema visiškai sandari, o tarp išorinio stiklinimo ir vidaus stiklo paketo yra kontroliuojamas oro slėgis ir sauso oro srautas bei įmontuoti nuo rasojimo saugantys komponentai. Visų jų kokybę ir ilgaamžiškumą užtikrina „Wiconos“ specialistai. Tarp sluoksnių taip pat galima sumontuoti elektra valdomas apsaugines žaliuzes ar ekranus nuo saulės. Dvigubo stiklinimo fasadai – sprendimas ir mokyklų, ir biurų pastatams, naujai statomiems ar modernizuojamiems. Dvigubo stiklinimo fasadai puikiai atitinka projektų plėtotojų ambicijas pastatyti ne įprastą, nuobodų stačiakampį, o sudėtingos, estetiškos formos ir struktūros pastatą, tampantį iššūkiu inžinieriams ir statybininkams. Dėl investicijos į dvigubo stiklinimo fasadus „Wictec Modul air“ plėtotojai gali būti ramūs – jų projektai išsiskirs rinkoje, architektai galės neriboti savo architektūrinės laisvės, o nuomininkai liks patenkinti mažesnėmis šildymo ir vėsinimo sąnaudomis bei komfortu. Dvigubo stiklinimo fasadų šilumos perdavimo koeficientas Uw = 0,6 W/(m².K), stiklo šilumos laidumo koeficientas Ug = 0,5 W/(m².K). Tokie fasadai – puikus sprendimas projektuose, kuriuose prioritetas skiriamas darbuotojų apsaugai nuo

gatvės triukšmo, natūraliam apšvietimui ar apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių. Galima raiški aptaki forma, išskirtinumas ir ilgaamžiškumas, skaidrus stiklas, neribojamos architektūrinės idėjos – tokiais architektų epitetais palydimi dvigubo stiklinimo fasadai, vis dažiau įrengiami įmantriausios architektūros pastatuose. Fasadų sistemai „Wictec Modul air“ suteikiama 10 metų garantija. Šios sistemos atitinka aukščiausius statybos reikalavimus. „Wiconos“ specialistai patvirtina – ypatingas dėmesys skiriamas sistemų gamybai, sandėliavimui, transportavimui, montavimui ir eksploatacijai. „Wictec Modul air“ fasadai įrengti Prancūzijos tarptautinės draudimo bendrovės „AXA“ būstinėje Ciuriche. 6 aukštų pastate panaudoti 243 skirtingo dydžio ir tūrio uždaros ertmės (CCF) fasado elementai su apvalintais stiklo kampais (L ir Z formos). Tokius pat fasadus pasirinko ir 13 aukštų taikomųjų mokslų universiteto „Campus Muttenz“ Šveicarijoje pastato statytojai. Čia panaudotos 114 uždaros ertmės (CCF) fasado elementų, kurių matmenys 2,3 ir 5,5 m. 93

renovacija

Nedidelės investicijos sutaupo trečdalį sunaudojamos šilumos Prasidėjusį šildymo sezoną daugiabučių gyventojai palydi atsidusimu: vėl teks brangiai mokėti už paslaugas. Senuose ir nerenovuotuose daugiabučiuose įsikūrusių žmonių atodūsis būna dar gilesnis. Sunaudotos šilumos energijos daugiabučiuose analizė rodo, kad senų, nemodernizuotų namų gyventojai už šilumą sumoka gerokai daugiau nei gyvenantys naujos statybos ar atnaujintuose namuose. Specialistų teigimu, kartais palyginti nedidelės investicijos duoda didelę grąžą ir leidžia sutaupyti nemažą kiekį energijos.

Dauguma daugiabučių – prastos būklės ietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) vadovas Vytautas Stasiūnas pažymi, kad kiekvienais metais modernizuotų ir energiją labiau taupančių daugiabučių skaičius didėja. Tačiau tokių, kurie švaisto energiją, tebėra didžioji dauguma.

94 2017 Nr. 5

Lietuvoje yra apie 17 tūkst. daugiabučių namų (700 tūkst. butų), aprūpinamų centralizuotai tiekiama šiluma. Šių namų šilumos suvartojimas skiriasi priklausomai nuo namo būklės. Palyginus 2016/2017 m. ir 2017/2018 m. šildymo sezonus matyti, kad vidutinė šilumos kWh kaina yra šiemet mažesnė dėl plačiau taikomo biokuro šilumos gamybai. Juk biokuras yra beveik keturis

kartus pigesnis už Lietuvoje pardavinėjamas dujas iš suskystintų gamtinių dujų terminalo. „Apie 80 proc. centralizuotai šildomų pastatų yra prastos arba labai prastos būklės. Vadinasi, visiškai nepasiruošę šildymo sezonui ir toliau švaistys šilumą, o žmonės mokės daug“, – kalbėjo V. Stasiūnas.

Mokėjimų už šilumą palyginimas 2016/2017 ir 2017/2018 m. šildymo sezonais Sovietinės statybos tipinis daugiabutis, neapšiltintas, su senomis nesubalansuotomis vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis III kategorija (vidutinis šilumos suvartojimas) 60m2 butas

2016/2017 m. vidutinė šilumos kaina 5,71 eur ct/kWh su 9 proc. PVM 409 tūkst. butų 1,15 mln. gyventojų 60 proc . buitinių vartotojų

19 kWh/m

2017/2018 m. vidutinė šilumos kaina 5,25 eur ct/kWh su 9 proc. PVM

19 kWh/m2

1140 kWh/butui

2016/2017 m. šilumos kaina

5,7 eur ct/kWh

5,3 eur ct/kWh

2 60m butas per mėnesį mokės

65 eur/mėn.

60 eur/mėn.

390 eur

360 eur

60m butas per šildymo sezoną (6 mėn.) mokės

2016/2017 m.

Senas labai prastos būklės daugiabutis

2017/2018 m.

vidutinė šilumos kaina 5,71 eur ct/kWh su 9 proc. PVM

vidutinė šilumos kaina 5,25 eur ct/kWh su 9 proc. PVM

35 kWh/m2

2100 kWh/butui

2016/2017 m. šilumos kaina

5,7 eur ct/kWh

5,3 eur ct/kWh

2 60m butas per mėnesį mokės

120 eur/mėn.

110 eur/mėn.

720 eur

660 eur

IV kategorija (vidutinis šilumos suvartojimas) 60m2 butas

118 tūkst. butų 0,33 mln. gyventojų 17 proc . buitinių vartotojų

60m butas per šildymo sezoną (6 mėn.) mokės

2016/2017 m.

Naujos statybos, renovuoti daugiabučiai I kategorija (vidutinis šilumos suvartojimas) 60m2 butas

vidutinė šilumos kaina 5,71 eur ct/kWh su 9 proc. PVM 128 tūkst. butų 0,358 mln. gyventojų 16 proc . buitinių vartotojų

9 kWh/m

2017/2018 m. vidutinė šilumos kaina 5,25 eur ct/kWh su 9 proc. PVM 9 kWh/m2

540 kWh/butui

2016/2017 m. šilumos kaina

5,7 eur ct/kWh

5,3 eur ct/kWh

2 60m butas per mėnesį mokės

30,8 eur/mėn.

28,4 eur/mėn

178 eur

170 eur

60m butas per šildymo sezoną (6 mėn.) mokės

LŠTA vadovas neparuoštais šildymo sezonui labiau linkęs vadinti pastatus, kuriuose nesutvarkytos vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. V. Stasiūno teigimu, atnaujinus šias sistemas, ir be viso namo renovacijos, energijos sutaupymas bus ženklus.

Minimalios priemonės irgi naudingos Dar 2014 metais LŠTA užsakymu atlikta studija parodė, kad minimaliomis sąnaudomis įmanoma pasiekti ES direktyvoje Lietuvai nustatytus energijos taupymo įpareigojimus, o kartu sumažinant mokėjimus iki 20 eurų per mėnesį butui. Remiantis specialistų atlikta analize, siekiant sumažinti šilumos suvartojimą maždaug 20–25 proc., būtina subalansuoti vidaus šildymo ir karšto vandens sistemą, įrengti termostatinius ventilius ant šildymo prietaisų, kiekvienam butui įrengti individualią šilumos apskaitą (daliklius), įrengti išmaniąją (angl. Smart metering) vienalaikio rodmenų nuskaitymo iš daliklių ir karšto vandens skaitiklių butuose apskaitą (pagal 2012/27/ES

Efektyvumo direktyvos reikalavimus). Yra apskaičiuota, kad tokie įrenginiai pareikalautų maždaug 15 eurų vienam kvadratiniam metrui buto arba apie 900 eurų tipiniam 60 kvadratinių metrų ploto butui. „Visi šie darbai atliekami tikrai greitai. Tai nereiškia, kad juos atlikus nebereikia iki galo renovuoti pastatų. Tačiau šiuos darbus galima atlikti ir iki namo renovacijos, o jos belaukiant jau bus taupoma energija“, – sakė V. Stasiūnas. Atliekant studiją buvo nustatyta, kad, įdiegus minimalias priemones daugiabučiuose vien tik šilumos sektoriuje, galima sutaupyti energijos už maždaug 50 mln. eurų per metus. LŠTA vadovas sakė, kad asociacija šalies vadovybę išsamiai supažindino su atlikta studija ir teikė pasiūlymus dėl 2012/27/ES direktyvos įgyvendinimo, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. 95

renovacija „Vos už devynis šimtus eurų galima pasiekti, kad visuose namo butuose būtų tolygus šildymas, suvartojamos šilumos kiekis bute sumažėtų iki 30 proc., atsirastų skaidri karšto vandens apskaita, gyventojai butuose patys galėtų reguliuotis šildymą. Nežinia, kas lėmė, bet valdžia liko abejinga tokiems siūlymams“, – sakė V. Stasiūnas.

Kurs naują investicijų programą

Vos už devynis šimtus eurų galima pasiekti, kad visuose namo butuose būtų tolygus šildymas, suvartojamos šilumos kiekis bute sumažėtų iki 30 proc. / Vytautas STASIŪNAS /

Justas RUTKAUSKAS Bendrovės „Danfoss“ inžinieriuskonsultantas Šiandien nėra greičiau atsiperkančios investicijos nei šildymo sistemos modernizavimas. Dažniausiai daugiabučiuose namuose šildymo sistema modernizuojama dviem būdais. Pirmasis – senosios vienvamzdės šildymo sistemos modernizavimas, įdiegiant automatinius balansinius vožtuvus ir sumontuojant termostatines galvutes. Antrasis – vienvamzdė šildymo sistema keičiama dvivamzde. Vienvamzdės sistemos atnaujinimas, palyginti su dvivamzdės sistemos įrengimu, triskart pigesnis, nes nereikia keisti vamzdžių ir radiatorių. Taigi, racionaliausias sprendimas seniems daugiabučiams – modernizuoti esamą vienvamzdę sistemą, paliekant senus vamzdynus ir radiatorius, sykiu ant kiekvieno šildymo prietaiso sumontuojant naują reguliavimo 96 2017 Nr. 5

Šių metų rugsėjo pradžioje Seime vyko diskusija apie tai, kaip neefektyviai naudojama centralizuotai tiekiama šiluma daugiabučiuose pastatuose ir kaip vėluojama įgyvendinti direktyvos 2012/27/ES nuostatas. Anot LŠTA vadovo, diskusijoje dalyvavę Seimo Energetikos komisijos nariai, šilumą centralizuotai tiekiančių įmonių ir kitų institucijų atstovai sutarė, kad reikia sukurti naują 2014–2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas“, ją atskiriant nuo dabar egzistuojančios priemonės „Daugiabučių namų atnaujinimas“. Naujai priemonei reikėtų numatyti ES paramą atitinkamai pakeisti Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą ir kitus teisės aktus. Priemonė „Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas“ apimtų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų subalansavimą, termostatinių ventilių ant šildymo prietaisų įrengimą, individualios šilumos apskaitos kiekvienam butui įrengimą (šilumos kiekio dalikliai), išmaniosios (angl. Smart metering) vienalaikio rodmenų nuskaitymo iš daliklių

armatūrą – termostatinius ventilius ir šilumos kiekio apskaitos daliklius. Efektyvesniam šilumos energijos taupymui taip pat pasitarnautų individuali šilumos apskaita. Tokios investicijos atsipirktų per 3–6 metus. Karšto vandens sistemos subalansavimas atsipirktų per pusmetį, juolab kad kiekvienoje daugiabučio laiptinėje įprastai įrengtas nedidelis skaičius vadinamųjų gyvatukų stovų. Šildymo sistemos gamintojos bendrovės „Danfoss“ specialistai skiria daug laiko eksperimentuodami ir analizuodami, kaip būtų galima dar labiau pagerinti vienvamzdės sistemos veikimą. Nors vienvamzdė sistema gana efektyvi, jos efektyvumą gali sumažinti nekokybiškai atlikti sistemos montavimo ir derinimo darbai. Taigi, sprendžiant, kaip atnaujinti šildymo sistemą, būtina konsultuotis su šildymo sistemų komponentų gamintojais, išgirsti jų rekomendacijas, o darbus patikėti profesionalams, nes

ir karšto vandens skaitiklių butuose sistemos įrengimą, elevatorinio šilumos punkto keitimą į automatizuotą. Teisės aktuose nustatyti, kad, pastate atlikus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą bei pasinaudojus parama iš priemonės „Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas“, butų savininkai turės teisę vėliau visiškai atnaujinti namą ir, pasiekus nustatytus rezultatus, gauti atitinkamą paramą pagal priemonę „Daugiabučių namų atnaujinimas“. Sutaupytas energijos kiekis, pasiektas įgyvendinus priemonę „Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas“, būtų įskaitomas skaičiuojant visiško atnaujinimo rezultatus.

Subalansuoti sistemą nėra sudėtinga Tolygiai šylantis namas sunaudoja 20 proc. mažiau šilumos energijos. Apskaičiuota, kad, sumažinus patalpoje temperatūrą vienu laipsniu, galima sutaupyti 5 proc. tiekiamos šilumos energijos. Teisingai reguliuojant temperatūrą per daug šildomuose pastatuose, nesunkiai galima sutaupyti net iki 20–30 proc. šilumos energijos. Siekiant daugiabučiuose namuose tinkamai subalansuoti vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą, rūsyje ant stovų reikia pastatyti balansinius ventilius, o butuose ant šildymo prietaisų įrengti termostatus. Automatika palaikytų tolygią temperatūrą visame pastate: vidiniai butai neperkaistų, o šoniniai nebūtų šalti. Pietinėje pusėje pašvietus saulei, termostatiniai ventiliai užsidarytų, o stovai taip pat atvėstų.

dažniausiai gyventojai į juos kreipiasi tik tuomet, kai atsiranda bėda. Ne mažiau svarbu modernizuojant šildymo sistemą tinkamai parinkti šildymo elementus, kitaip laukia šildymo sistemos problemos. Daugiabučio namo administratorius taip pat turėtų pasidomėti, kaip eksploatuoti modernizuotą šildymo sistemą. Kai kurios daugiabučių namų bendrijos viliasi, kad balansavimo funkciją turintys termostatai –vienintelis vaistas sprendžiant keliasdešimties metų problemą. Iš tiesų, būtina kompleksinė šildymo sistemos modernizacija. Kol kas šildymo ir karšto vandens sistemų atnaujinimui skiriama per mažai dėmesio. Faktai rodo, kad, teisingai įrengus ir suderinus šildymo sistemą, galima sutaupyti nuo 15 iki 30 proc. šildymo sąnaudų. Jei, nesiekiant C energinio naudingumo klasės, būtų įmanoma gauti finansavimą šiems darbams, išsyk padaugėtų tvarkingų šildymo sistemų ir laimingų žmonių.

paveldas Sapiegų rūmai, Vilnius, XVII a. pabaigos Mikelandželo Palloni freska. 2016 metų konservavimo ir restauravimo procesas. Apsaugant fizines medžiagų savybes reikia pasiekti, kad tapybą suvoktume kaip meno kūrinį. Taptų įžvelgiama paveikslo meninė struktūra, kompozicija, personažai, siužetas. Iš pradžių vertinta kaip sukapota siena, iš tikrųjų yra europinio lygio meno kūrinys, kurį būtina pristatyti visuomenei.

Meno vertybės – profesionalo rankose Sąžiningai ir kruopščiai kasdienį darbą atliekantys profesionalai privalo būti įvertinti ir pastebėti ne tik kolegų. Juk jų dėka sukuriamos tikrosios vertybės, turtėja visuomenė. Šiais metais paveldo komisija teikia prof. Juozo Algirdo Pilipavičiaus kandidatūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, siūlydama apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus restauruojant ir saugant kultūros paveldą, drąsą visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, pedagoginį darbą ir meninę kūrybą. Taip siekiama įvertinti ilgametį triūsą žmogaus, kurio dėka galime grožėtis senovinėmis freskomis, anksčiau paslėptomis nuo žiūrovų akių, daugiamečiais kultūriniais sluoksniais.

Gyvenimo aprašymas ir kūrybinė veikla rof. J. A. Pilipavičius gimė 1943 m. Klebiškio kaime, Prienų rajone. 1950–1957 m. mokėsi Klebiškio septynmetėje mokykloje, 1958– 1961 m. – Šilavoto vidurinėje mokykloje, 1972 m. baigė monumentaliosios tapybos studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Prof. J. A. Pilipavičiaus veikla dalijasi į pačių reikšmingiausių ir sudėtingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų sienų tapybos restauravimą, pedagoginę ir visuomeninę veiklą bei meninę kūrybą. Ryškiausiai profesoriaus viso gyvenimo darbuose atsispindi restauravimas ir akademinė veikla. Profesorius nuo 1997 m. rengia sienų tapybos restauravimo specialistus Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Paminklotvarkos katedrai, dalyvauja

Restauratorių sąjungos veikloje, priklauso Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijai ir Restauravimo tarybai bei ICOMOS Lietuvos nacionaliniam komitetui. Prof. J. A. Pilipavičius yra vienintelis Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, priklausantis jai nuo pat įkūrimo 1995-aisiais, šiais metais išrinktas pirmininko pavaduotoju. 2003 m. prof. J. A. Pilipavičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvai bei visuomeninę veiklą.Restauravimo patirtis ir kūriniai Prof. J. A. Pilipavičius, baigęs aukštojo mokslo studijas, atstovavo inovatyviajai restauratorių mokyklai, kuri stengėsi ne romantizuotai pertapyti istorines freskas, o

maksimaliai išsaugoti išlikusius skirtingų laikotarpių autentiškus fragmentus nesiekiant stiliaus vienovės. Restauratoriui kur kas labiau prie širdies buvo ne naujų valstybei tarnaujančių vaizdų gausinimas, viešųjų ir privačių interjerų bei eksterjerų sienų puošyba, o saugojimas to, kas buvo sukurta anksčiau. Įgijęs sienų tapybos restauratoriaus specialybę, autorius stažavosi Ukrainoje (1973 m.), Čekijoje (1974 m.), Rusijoje (1975 m.), Vokietijoje (1980 m.), Lenkijoje (1983 m.) ir Italijoje (2009 m.). Naujoviškas požiūris į restauruojamą sieninę tapybą ne tik kaip į meno kūrinius, bet ir kaip į istorijos liudininkus XX a. 8–9 dešimtmetyje leido kitaip pažvelgti į restauruojamus objektus, nekuriant vientiso, romantizuoto praeities vaizdo, o paliekant atidengtas įvairių laikotarpių žymes, rodančias laiko tėkmę ir epochų kaitą. 97

Prof. J. A. Pilipavičius yra restauravęs daugiau nei 70 XIV–XX a. freskų ir tuo prisidėjo prie reikšmingiausių kultūros paveldo objektų išsaugojimo. Už Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos restauravimą autoriui buvo suteikta III kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus Šv. Dvasios (domininkonų) bažnyčios restauravimą – II kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus arkikatedros sienų tapybos restauravimą – I kvalifikacinė kategorija, o už seniausios Lietuvoje XIV a. freskos Vilniaus arkikatedros požemyje restauravimą – aukščiausia kvalifikacinė kategorija. Profesorius turi sienų tapybos restauravimo eksperto kategoriją (Lietuvoje šią kategoriją turi tik du restauratoriai). Prof. J. A. Pilipavičius restauravo ir kitų kultūros pastatų vertingą sieninę tapybą: Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios XV a. freskas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčios XVI a. freskas, barokines Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Vilniaus Kalvarijos Šv. Kryžiaus Atradimo ir Kauno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą (Pažaislio) bažnyčios ir vienuolyno freskas, Videniškių (buvusio Atgailos kanauninkų) vienuolyno, Paparčių kapinių koplyčios Kaišiadorių r. freskas, Vilniaus universiteto sienų tapybą, XVII a. sgrafitą Didžiojoje g., Vilniuje, namo Visų Šventųjų g. 5 ir namo Vokiečių g. 16, Vilniuje, bei XIX a. Šliosbergo namo tapybinį dekorą.

98 2017 Nr. 5

Nuo 2014 m. prof. J. A. Pilipavičius vadovauja Sapiegų rūmų Vilniuje freskų restauravimo darbams.

Meninė kūryba ir kūriniai Įvairiapusę prof. J. A. Pilipavičiaus asmenybę liudija meninė kūryba. Drąsą ir idealizmą atspindi tuo laikotarpiu draustos religinės tematikos darbai – 1975–1980 m. Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai sukurtos mozaikos su šventųjų figūromis ir 1980 m. Šiluvos koplyčioje nutapyta freska „Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas“. Prof. J. A. Pilipavičius – ne tik jautrus architektūros paveldo saugotojas ir viešųjų erdvių dekoratorius. Jis– tapytojas, nuo 1979 m. surengęs septynias asmenines parodas ir aktyviai dalyvaujantis „Plekšnės“ klubo veikloje. Ankstyvieji tapybos darbai, sukurti XX a. 8–9 deš., rodo jo artimumą to meto neoficialiajai, eksperimentinei kūrybai. 1975–1985 m. tapytas ciklas „Stereo“ suteikė progą nutolti nuo istorinės dailės raiškos ir siužetų, paveiksluose matoma abstrakčiosios dailės ir optinio meno įtaka. Kiti reikšmingi autoriaus tapybos ciklai – „Paraleliniai pasauliai“ (1999– 2005 m.), „Yra šalis...“ (nuo 2003 m.). Šiuo metu autoriui akivaizdžiai artimesnė impresionistinė maniera, perteikiant ir romantizuojant gamtos grožį. Į klasikinę tapybą ir savo pasirenkamus motyvus jis žiūri ne mažiau pagarbiai nei į istorines freskas. Autorius yra nutapęs apie 500 temperos ir akrilo paveikslų.

Paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė apie prof. J. A. Pilipavičiaus nuopelnus saugant kultūros paveldą Tai buvo taip seniai – kai dar Pilies gatvė Vilniuje vadinosi M. Gorkio gatve. Tapybą Vilniaus dailės institute pradėjęs studijuoti J. A. Pilipavičius kartą užklydo pas Dailės muziejaus restauratores. Pasikalbėjo, apsižiūrėjo, pabandė ir... pasinėrė į restauravimą visam laikui. Vadovaudamasis savo paties kredo, kad geriausia politika – tai kasdienis nuoseklus darbas, J. A. Pilipavičius taip ir dirbo: metai po metų, freska po freskos (rūmai, pilys, bažnyčios). Tada gavo antrą, pirmą ir aukščiausią restauratoriaus kvalifikaciją, tapo Restauratorių kvalifikacinės komisijos nariu, restauracinių tarybų nariu, dėstytoju Vilniaus dailės akademijoje, docentu, profesoriumi. Ir tik laisvalaikiui liko tapymas... Neabejotinai eiti tolygiai tiesiu keliu J. A. Pilipavičiui padeda jo įgimti bruožai: darbštumas, sąžiningumas, pedantiškumas, smalsumas ir... ramybė. Išskirtinis atvejis – Lietuvos Respublikos Seimo įkurtos Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariu J. A. Pilipavičius renkamas nuo pat jos įkūrimo 1995 m. iki šių dienų. Restauratoriaus profesija – tai kas kartą vis kitos problemos, kitokie sprendimo būdai. Tai mokslas ir menas kartu. Tai tyrimai, konservavimas, restauravimas, nuolatinė priežiūra. Tik baigus darbą restauratoriaus pavardė lieka vien dokumentacijoje. Tokia jau pas mus tvarka. Todėl taip svarbu yra padėkoti, pagerbti, įvertinti už beveik viso gyvenimo triūsą, už prikeltą ne vieną išskirtinį Lietuvos kultūros paveldo objektą.

paveldas Muzikologas, vargonų restauratorius Rimantas Gučas apie prof. J. A. Pilipavičiaus nuopelnus saugant kultūros paveldą Nacionalinė premija meno kūrinių restauratoriui – jau seniai pribrendusi idėja. Nereikia nė aiškinti, kad autentiški praeities paminklai sudaro pamatinę paveldo dalį, ant kurios remiasi tautos kultūra. Džiaugiamės gražiai atrodančiomis bažnyčiomis, rūmais, tačiau didžioji jų vertė iš paviršiaus nebūtinai matoma. Dažnai didžiausios vertybės slypi viduje, interjere, kartais paslėptos po storu amžių dulkių sluoksniu. Galima padaryti daug gražių dalykų, tačiau tikrų, autentiškų praeities kūrinių vertė yra visai kita, neprilygstama. Jos išsaugojimas yra restauratoriaus rankose. 1972 m. tiesiai iš muzikos mokslo pasaulio „įkritau“ į Paminklų restauravimo valdybą, vėliau tapusia Respublikiniu kultūros paminklų restauravimo trestu. Tai buvo laikas, kuomet gana rimtai susirūpinta įvairių meno vertybių, esančių paminkliniuose statiniuose, restauravimu. Buvo kuriamas specialus meno kūrinių restauravimo skyrius. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į Šv. Jono bažnyčią. Ten iki pat skliautų užaugo

mediniai pastoliai, pradėta atidenginėti, tyrinėti ir konservuoti freskas. Prityrusių restauratorių kaip ir nebuvo, kalbėta apie restauravimo specialistų rengimą. Per įvairius svarstymus ypač aistringai šnekėdavo Vladas Drėma. Specialistų ruošimo klausimu jis buvo nusiteikęs skeptiškai. Anot V. Drėmos, specialistams parengti reikia specialistų. Nuolat reikšdamas aštrias kritines pastabas restauratoriams, jis vis atidžiau ir palankiau paminėdavo vakarykštį studentą J. A. Pilipavičių. Šis ypač atkakliai, žingsnis po žingsnio kryptingai, nuosekliai kaupė patirtį, siekė meistriškumo aukštumų ir gelmių. Vėliau ne vienas mėnuo prabėgo ant pastolių Ukrainoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje. Taip nepraėjus nei pusei šimtmečio, vakarykštis studentas tapo aukšto, sakyčiau, tarptautinio lygio restauratoriumi, įžvelgiančiu reiškinio esmę, vertinančiu bendrame kultūriniame kontekste, o profesinė etika jam visuomet buvo neginčijama vertybė. Dabar, kai net esminius kultūros dalykus apima paviršutinis komercializmas, kaip niekada reikia vertinti ir tausoti tokius profesionalus. Per atkaklaus, kryptingo darbo gyvenimą J. A. Pilipavičius ir pats, ir su savo restauratorių grupe atnaujino arti šimto mūsų kultūrai svarbių sieninės tapybos dailės kūrinių.

J. A. Pilipavičius visuomet buvo aktyvus įvairaus kultūrinio gyvenimo dalyvis. Aktyvus Restauratorių sąjungos narys nuo pat pirmos įkūrimo dienos. Dailininkas, nutapęs kelis šimtus paveikslų, turinčių išliekamąją vertę. Mokslininkas, parašęs ne vieną straipsnį menotyros ir restauravimo temomis. Būdamas plačios erudicijos, įžvalgaus proto, konstruktyvaus mąstymo, jis neužsidarė siauroje savo profesijoje ir paprastai turi kompetentingą nuomonę tiek gretutinių restauravimo profesijų, tiek bendrais kultūros ir visuomeninio gyvenimo klausimais. Ne veltui jis yra kviečiamas dalyvauti įvairiose komisijose ir tarybose, kur paprastai dirba santūriai, bet profesionaliai ir iš esmės. Jau daugelį metų jis rengia būsimuosius restauratorius Vilniaus dailės akademijoje, kelias kadencijos buvo Restauravimo katedros vedėju. Šiandien V. Drėma nebesakytų, kad nėra specialistų specialistams ruošti. Priešingai – ateinantieji restauratoriai didžiuosis, galėdami tarp savo pagrindinių mokytojų nurodyti prof. J. A. Pilipavičių. Nacionalinė kultūros ir meno premija restauratoriui reikštų, kad mūsų valstybei rūpi pamatiniai kultūros dalykai ir kad atsidavimas jiems yra vertinamas.

Užs.

Renovuojant pastatus būtinas ir šildymo sistemos atnaujinimas Paklausti, nuo ko pirmiausia vertėtų pradėti atnaujinti pasenusį daugiabutį, specialistai vis dažniau pamini, kad iš pradžių būtina atnaujinti pastato vidaus šildymo sistemą. Kitaip šilumos sutaupyta bus kur kas mažiau. O modernizavus šildymo sistemą ir atlikus kitus darbus – sienų, stogo šiltinimo, langų keitimo – energijos sutaupymas bus ženklus.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

Gali patys reguliuoti šildymą eseniai priimtos Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisos numato, kad gyventojams, kurie renovuojant pastatus nuspręs modernizuoti ir šilumos punktus, paramos dydis bus didesnis nei 30 procentų. Investicijos į šilumos punktų atnaujinimą yra tikrai efektyvios, vien tik jos leidžia sutaupyti apie 15 proc. šilumos išlaidų. Todėl ir nuspręsta paskatinti žmones papildomai investuoti į tai, o jiems bus teikiama papildoma valstybės parama kompensuojant iki 10 proc. šių priemonių įgyvendinimo kainos. Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo kokybės priežiūros skyriaus vedėjas Edvardas Petrauskas pažymėjo, kad pertvarkyti namo vidaus šildymo sistemas gyventojai pageidauja dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – jiems atsiranda galimybė reguliuoti šilumą patalpoje. Antra – pakeitus vienvamzdę šildymo sistemą, kuri dažniausiai buvo įrengiama sovietmečiu statytuose daugiabučiuose, į dvivamzdę, atsiranda galimybė individualiai šilumos apskaitai.

100 2017 Nr. 5

„Modernizuojamuose namuose jau bemaž visur gyventojai kaip vieną iš priemonių pasirenka ir šildymo sistemos atnaujinimą. Tą numato jau investiciniuose planuose. Žmonės jau įsisąmonino, kad pasenusi sistema nėra efektyvi ir eikvoja pernelyg daug energijos“, – sakė E. Petrauskas.

Gyventojai neprieštarauja pokyčiams Anot BETA specialisto, atnaujinti namo vidaus šildymo sistemą renovuojant pastatą verta ir dėl to, kad po modernizavimo sena sistema nebeatitinka poreikių. „Visos pastato modernizavimo priemonės yra susijusios tarpusavyje. Atnaujintas pastatas nebereikalauja tokio šilumos srauto pajėgumo, butuose nebereikalingi didelio vandens tūrio radiatoriai, nes pastatas mažiau reikalauja šilumos ir tokie įrenginiai tampa neracionalūs. O jeigu apšiltinus namą nebus modernizuota šildymo sistema, efektyvumas irgi bus daug mažesnis“, – pasakojo E. Petrauskas.

Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai pavienių butų gyventojai nenorėdavo šildymo sistemos pertvarkos, nenorėdavo įsileisti į butus modernizavimo darbus atliekančių darbininkų. Jie argumentuodavo tuo, kad viskas bute gerai, jiems nereikalingas naujas radiatorius, kuris galbūt nepajėgs pakankamai aprūpinti šiluma ir bus bute šalta. Taip, BETA specialisto teigimu, žmonės elgdavosi dėl elementaraus žinių stygiaus. Dabar tokių atvejų jau nepasitaiko. Atnaujinant vidaus šildymo sistemas gyventojai vis dažniau renkasi ir individualią šilumos apskaitos sistemą.

Sistemas būtina subalansuoti Paklaustas, ar verta modernizuoti pasenusių daugiabučių vidaus šildymo sistemas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas neabejojo – pastatų modernizavimą būtina pradėti nuo šių darbų. „Šildymo sistemų atnaujinimo darbai turi būti privalomi, nes vien pastatų apšiltinimas neduos tinkamo efekto. Kodėl žmonės nepatenkinti senuose namuose? Nes reikia daug mokėti už

šildymą ir nėra galimybės jo reguliuoti butuose. Kai reguliuojamas viso namo šildymas, būna nepatenkintų, nes vieni nori didesnės temperatūros butuose, kiti pataupyti ir gyventi vėsiau. Be to, reguliuojant viso namo vidaus temperatūrą, ji nebus tolygi visuose butuose: vienuose bus vėsu, kituose – per karšta“, – sakė dr. G. Šiupšinskas. Jis yra atlikęs analizę, kaip reikėtų modernizuoti pasenusių daugiabučių vidaus šildymo sistemas. Tad jei pastate yra senas neautomatizuotas šilumos punktas, rekomenduojama jį keisti į naują nepriklausomo jungimo schemos. Modernizuojant jungiamoji dalis pakeičiama šilumokaičiu, pastato šildymo sistemoje įrengiamas cirkuliacinis siurblys ir išsiplėtimo indas. Tai pagrindinė įranga, reikalinga atskirti šildymo sistemos kontūrą nuo šilumos tiekimo tinklų kontūro. Be to, turi būti diegiami kiti elementai, susiję su reguliavimu. Šiuo metu tokie sprendimai yra standartizuoti, todėl šilumos punkto pakeitimas yra gana greitas. Atnaujinant šildymo sistemą, visuomet siekiama užtikrinti galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ir įrengti individualią šilumos suvartojimo apskaitą. To pageidaujantys gyventojai dažnai mano, kad minimalaus atnaujinimo pakanka. Tačiau kiekvienas galimas šildymo sistemos sprendimas turi savų pranašumų ir trūkumų. Vienas sprendimų – palikti esamą vienvamzdę sistemą, tačiau pagerinti jos reguliavimą ir įrengti individualią apskaitą. Esami vienvamzdės sistemos vamzdynai ir šildymo prietaisai gali būti paliekami tik tuo atveju, kai atsitiktiniuose sistemos ruožuose įvertinama įrenginių būklė (išpjaunami atskiri ruožai, išardomi šildymo prietaisai). Ilgai eksploatuojant, vamzdžiai būna užsiteršę, todėl pradėti esamos sistemos atnaujinimą galima tik atlikus analizę ir tinkamai išplovus visą sistemą. Svarbu, kad projektuotojas patikrintų, ar esama sistema užtikrina reikiamą šilumos poreikį patalpose. Pastate paliekama esama vienvamzdė horizontali šildymo sistema su senais radiatoriais, o tam, kad kiekvienas vartotojas galėtų reguliuoti patalpų vidaus temperatūrą pagal savo poreikius, prie kiekvieno šildymo prietaiso rekomenduojama įrengti dvieigius didelio pralaidumo termoreguliatorius (termostatinius ventilius). Juos galima įrengti ir trieigius, tačiau dvieigių termoreguliatorių hidraulinis pasipriešinimas yra mažesnis, todėl mažiau bus apkraunami pastato šildymo sistemos siurbliai. Jei prie radiatoriaus nėra vamzdinio apvado tarp paduodamo ir grįžtamo vamzdžio, įrengiamas papildomas jungiamasis vamzdinis apvadas. Jei tinkamo apvado skersmens nėra, tuomet ant jo įrengiamas apvado ribotuvas, o ant grįžtamos iš radiatoriaus atšakos montuojamas hidraulinis-šiluminis uždoris, kuris užkerta kelią atbulinei vandens cirkuliacijai į šildymo prietaisą.

Daugiabučiuose pastatuose termostatiniai ventiliai turi būti su apribotomis temperatūros ribomis tam, kad patalpoje nebūtų galima pažeminti temperatūros žemiau nustatytos ribos (rekomenduojama riba 16 °C). Modernizuojant siekiama užtikrinti individualų atsiskaitymą už suvartotą šilumą kiekviename bute, tad ant kiekvieno šildymo prietaiso gali būti įrengiamas elektrinis šilumos daliklis su galimybe nuskaityti jo rodmenis nuotoliniu būdu. Siekiant hidrauliškai tarpusavyje subalansuoti atskirus šildymo sistemos stovus ant kiekvieno iš jų siūloma įrengti automatinius balansinius ventilius, su kuriais galima daug greičiau ir paprasčiau hidrauliškai subalansuoti sistemą. Pigesnis variantas – įsirengti rankinius balansinius ventilius. Tokios sprendimo pranašumai: nedidelės investicijos, nedaug statybos darbų atskirai kiekviename bute; šiek tiek geresnis šildymo sistemos stovų balansavimas, nei jis buvo iki modernizacijos. Trūkumai: naudojant senos šildymo sistemos įrangą, išlieka avarijos galimybė; tinkamai neišplovus šildymo sistemos, yra tikimybė užteršti naują reguliavimo įrangą (termostatinius ir balansinius ventilius); reguliuojant įrengtą termostatinį ventilį keičiasi šilumnešio pasiskirstymas visame šildymo sistemos stove, todėl stovo balansiniai ventiliai turi tiksliai sureaguoti į šiuos pokyčius; šiek tiek didesnis šildymo sistemos šiluminis inertiškumas nei dvivamzdės sistemos atveju.

Vienvamzdės šildymo sistemos keitimas į dvivamzdę Kai pastate įrengta šildymo sistema yra sena, susidėvėjusi ir neužtikrina pageidaujamų temperatūrinių režimų, patalpose siūloma vienvamzdę šildymo sistemą išmontuoti ir vietoj jos įrengti dvivamzdę. Anot dr. G. Šiupšinsko, ji pažangesnė už vienvamzdę, nes joje šilumnešio temperatūra visiems stovo šildymo prietaisams yra panaši ir, reguliuojant vieno šildymo prietaiso šilumnešio debitą, tai nedaro įtakos kitų stovo šildymo prietaisų darbui. Išmontavus senus vamzdynus ir šildymo prietaisus, kai kur reikia pragręžti perdangas ir sumontuoti naują sistemą, paskui atlikti hidraulinį ir reguliavimo bei prietaisų veikimo bandymus. Kadangi įrengiant naują sistemą reikia gręžti perdangas, šiuo atveju bus reikalinga sutvarkyti montavimo metu pažeistas konstrukcijas. Keičiant buvusią sistemą nauja, taip pat būtina parengti reikiamą dokumentaciją. Įrengiant dvivamzdę sistemą reikia sumontuoti naujus plieninius vamzdynus, tad svarbu pasirinkti, kokiu būdu juos sujungti. Mažesnių investicijų reikalauja sujungimas suvirinimo

Šildymo sistemų atnaujinimo darbai turi būti privalomi, nes vien pastatų apšiltinimas neduos tinkamo efekto. Kodėl žmonės nepatenkinti senuose namuose? Nes reikia daug mokėti už šildymą ir nėra galimybės jo reguliuoti butuose. / dr. Giedrius ŠIUPŠINSKAS /

arba susriegimo būdu, tačiau tai didina darbų apimtį ir prailgina įgyvendinimo terminą, be to, turi įtakos ir buto apdailai. Norint sumažinti neigiamą įtaką bute ir atlikti darbus švariau bei greičiau, vamzdynus galima montuoti šaltuoju presavimo būdu. Darbų apimtis panaši, tačiau reikia daugiau specialių fasoninių dalių, todėl montuoti vamzdynus šiuo būdu yra brangiau. Įrengiant dvivamzdę sistemą taip pat prie kiekvieno šildymo prietaiso įrengiami dvieigiai arba treigiai didelio pralaidumo termostatiniai ventiliai ir įrengiamas elektrinis šilumos daliklis su galimybe nuskaityti jo rodmenis nuotoliniu būdu, o ant kiekvieno šildymo sistemos stovo sumontuojami automatiniai balansiniai ventiliai tinkamam sistemos veikimui užtikrinti. Šio sprendimo pranašumai: didelis buto šildymo sistemos autonomiškumas; pakeičiami seni susidėvėję vamzdynai; gali būti išnaudotos senų stovų vietos. Trūkumai: didesnės investicijos, nei paliekant esamą vienvamzdę šildymo sistemą minimaliai ją modernizuojant; didesnis poreikis statybos darbams kiekviename bute. 101

Užs.

„Danų gatvė“: kitokio kvartalo gyvenimas

Kad apleistas kone hektaro ploto sklypas, apsuptas sodo namelių, gali tapti patrauklia vieta gyventi, architektui Gintautui Natkevičiui tapo aišku jau per pirmąjį susitikimą su užsakovais. Didžiulė teritorija sostinės Pavilnių regioninio parko pašonėje, šiferiu ir skarda dengti bei chaotiškai sustatyti sodininkų reikmėms skirti nameliai padiktavo ir architektūrinius sprendimus, ir projekto nuotaiką bei emocijas.

Prisijaukino vietą rchitektas G. Natkevičius prisiminė, kad pirmąsyk pamatęs apleistą tuščią sklypą, chaotiškai iš visų pusių apsuptą krūmų, obelų, tvorų, tvartelių ir šiferiu dengtų sodo namelių, pagalvojo, jog jis visai kaip sudilęs brangus močiutės kilimas kaime su didele išplyšusia skyle, pro kurią matyti medinės grindys. „Suvokiau: tos skylės kraštus mes išlyginsime žirklėmis ir užlopysime nauju architektūriniu audiniu. O naujas lopas bus tarsi fortepijono klavišai: juodi, siauri, aukštieji – būsimieji namai. Plokšti, platūs, baltieji – būsimieji sklypai“, – aiškino architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ vadovas.

102 2017 Nr. 5

Nors įprasta praktika teritoriją sudalyti kvadrato formos sklypais, o šiuos perskirti gatve, architektas apsisprendė sklype įkomponuoti keliolika individualių gyvenamųjų namų, o gatvę „prispausti“ prie vieno individualių namų šono. „Patyręs aktorius žino, kaip gerai suvaidinti, kad publika to nepastebėtų. Architektas gali viską padaryti tobulai, bet daug įdomiau ir vertingiau, jei intuicija padiktuoja kitokį sprendimą ir nuotaiką. Galų gale įgyvendinant projektą architektūrinę mintį ir raiškos priemones galima patikrinti. Būna taip, kad projekto nuotaiką kuria užsakovai, potencialūs lankytojai. Šiuo atveju – sodų aplinka. Projektavimo metu pagrindinės gatvės pavadinimas buvo Juodasis kelias – šis motyvas taip pat buvo labai stiprus“, – pripažino architektas G. Natkevičius.

Trūkumus pavertė pranašumais Projektas per krizę turėjo stabtelėti. Sugrįžus prie jo, pasak pašnekovo, architektūrinių sprendimų nesinorėjo keisti. Tiesa, kai kas vis dėlto pakito – Juodojo kelio gatvė tapo Danų gatve. Uždarame hektaro ploto kvartale architektas išdėstė 13 dviaukščių 126 kv. metrų ploto individualių namų ir tiek pat 25 kv. metrų ploto namelių, pritaikomų sodininko patalpai, darbo ar vaikų žaidimų erdvei, garažui. „Visas sklypas kyla į kalvą, tad atrodė, kad jei vieną pastatą pasuki kraštine, tai sklypai atrodo labai siauri. Bet kuomet per vitrininį langą matoma aklina kaimyninio namo siena, atrodo, kad bendra namo erdvė prasitęsia iki pat tos sienos. Taigi, tas sklypų siaurumas tapo pranašumu“, – aiškino architektas. Mažieji nameliai buvo apšiltinti: pamatai – ekstruziniu polistireno putplasčiu, sienos ir lubos – akmens vata. Namelių karkasas – skandinaviškos medienos, konstrukcijos – metalo. Juose įrengtos visos reikiamos komunikacijos. Šie nameliai suprojektuoti atokiau nuo pravažia-

vimo, tad suteikia erdvei intymumo. Individualių namų stogams panaudota skarda, sienos apšiltintos ir nutinkuotos. Pastatų fasadams pasirinktas tamsios spalvos statybos produktų kūrėjų ir gamintojų „Baumit“ „CreativTop“ 3 frakcijų modeliuojamasis dekoratyvinis tinkas: „Max“ (4,0 mm), „Fine“ (1,0 mm), „Pearl“ (0,5 mm). 1,0 ir 0,5 mm frakcijų tinkas padėjo išgauti labai lygią angokraščių struktūrą, o 4 mm frakcijų tinkas panaudotas likusiai fasado daliai – čia išgauta grubi struktūra. „Tamsų fasadą rinkomės, kad šis „lieknintų“ pastatus, panašiai kaip juodas drabužis – moterį. Norėjosi, kad namai „lieknėtų“, o temstant po truputį aplinkoje ištirptų. Suderėjo ir tamsus tinkas su skarda“, – mano architektas.

Norėjosi, kad namai „lieknėtų“, o temstant po truputį aplinkoje ištirptų. Suderėjo ir tamsus tinkas su skarda“ / Gintautas NATKEVIČIUS /

Ar ilgai užsakovus teko įtikinėti rinktis tamsų fasadą? Architektūra – estetikos, proporcijų ir pagrįstų argumentų kalba. Kiekvieną architektūrinę idėją būtina pristatyti, pakomentuoti. Jei pastato fasadas šviesus, jis visada atrodo stambesnis, jei tamsus – smulkesnis. Jei derinsi blizgią skardą su „minkštu“ tinku, išgausi tam

tikrą nuotaiką ir emociją“, – atkreipė dėmesį G. Natkevičius. 13 dviaukščių individualių namų fasadams buvo panaudotas ir dar vienas „Baumit“ produktas – itin tamsūs (tamsiausi iš 888 paletės spalvų) fasado dažai „PuraColor“. Užsakovas medžiagų ieškojo ypač atidžiai ir jas rinkosi tik iš patikimų gamintojų. Kadangi fasadui parinkta dažnu atveju „nepatogia“ laikoma tamsi spalva, „Baumit“ galėjo pasiūlyti patikimą sprendimą – ilgaamžius fasado dažus „PuraColor“ su vėsiuoju pigmentu, kurie atspindi didelį saulės šviesos kiekį ir dėl kurių fasado temperatūra maždaug 12 °C žemesnė negu fasadų be šių pigmentų. Architektas šiame projekte galėjo nesunkiai atsakyti į užsakovo klausimus, kodėl reikėtų rinktis tamsios spalvos fasadą: „Žmonės labai priklausomi nuo mitų, tačiau retai tesusimąsto, kad juoda arba beveik juoda spalva juos lydi kiekviename žingsnyje: dažnas važinėja juodu automobiliu juodomis odinėmis sėdynėmis, yra apsirengęs juodu kostiumu, nešiojasi juodą mobilųjį telefoną, yra juodaplaukis. O juk kokybiškas juodas kostiumas asocijuojasi su aukšta kilme. Tokias asociacijas turi klientams papasakoti, argumentuoti, tuomet daugeliu atvejų baimės išnyksta.“ 103

biblioteka

Apie miestus kuriančius žmones Kristina BUIDOVAITĖ

Papunkčiui išnarstyti Teritorijų planavimo įstatymą ir aiškinimus išdėlioti kone 800 puslapių komentare užtruko maždaug penkerius metus, tiek, kiek kartais užsitęsia detaliojo plano derinimas. Ko stinga, kad tokių metų metus besitęsiančių epizodų pavyktų išvengti, ir kaip panašias situacijas mato JAV bei Lietuvos teismai, analizuodamas teritorijų planavimo vaidmenį šiandienos visuomenėje,

Evaldo Klimo nuotr.

atsakymų ieškojo komentaro autorius dr. Evaldas KLIMAS.

odėl Jūs ėmėtės mokslinio darbo – parengti Teritorijų planavimo įstatymo komentarą?

Prieš priimant Teritorijų planavimo įstatymą 2013 metais, pasirodė 2009-ųjų, 2010 metų koncepcijos, įstatymo pirmasis ir antrasis projektai. O galiausiai priėmus įstatymą, pasigirdo kontraversiškų nuomonių. Teritorijų planavimo procesai buvo mano interesų sritis, tad aktyviai dalyvavau įstatymo svarstymuose Seime, bekalbant su kolegomis kilo mintis, kad reikėtų parengti Teritorijų planavimo įstatymo komentarą, kuris padėtų lengviau suprasti, kokia buvo pagrindinė naujos redakcijos įstatymo idėja, kodėl buvo reikalinga reforma, kokiais principais remiasi įstatymas. Aš pats vedu mokymus advokatams, architektams, valstybės tarnautojams, teisėjams. Juose bandžiau skleisti žinutę, kas buvo norima pasakyti naujuoju įstatymu, bet vis tiek išgirsdavau nuogąstavimų, kad reikia komentaro. Disertacijas apsigynę mokslininkai turi galimybę išvykti podaktarinių studijų (ang. „postdoc“). Praėjusiais metais gavau „Fulbraito“ stipendiją pusmečio stažuotei JAV. Kadangi Lietuvos teritorijų planavimo praktika man buvo žinoma iš diskusijų su įstatymo koncepcijos autoriumi Vilniaus vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu, Aplinkos ministerijos specialistais, dalyvavimo konferencijoje ir seminaruose, surinkti daugiau informacijos apie doktriną pasirinkau JAV. 104 2017 Nr. 5

Kuo paremtas Teritorijų planavimo įstatymo komentaras? Pats komentaras būdingesnis senosios teisinės tradicijos valstybėms. Komentare jo autorius nepublikuoja savo idėjų ir pamąstymų. Komentaras objektyvesnis, remiasi teismų praktika, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išaiškinimais bei teritorijų planavimo doktrina. Pastarajai Lietuvoje skirta mažai dėmesio, todėl man pasisekė, kad pavyko išvažiuoti į Vašingtono universitetą Sietlo mieste, kuriame veikia viena iš nedaugelio pasaulyje pripažintų Urbanistikos mokyklų, aktyviai kuriančių praktinius modelius darniai plėtrai užtikrinti. Dauguma universiteto profesorių yra baigę mokslus Olandijoje, Vokietijoje, klasikinio planavimo mokyklose. Vėliau įgytą praktiką jie sėkmingai pritaikė gimtajame mieste, taip stengdamiesi išvengti milžiniškų klaidų, kurios yra padarytos kitose, o ypač vadinamosiose pietinėse valstijose. Pavyzdžiui, Alabamos valstija – atspindys to, kas Lietuvoje vyko pastaruosius kelis dešimtmečius – vadinamasis miestų išskydimas (ang. sprawl), veikiantis gamtinę aplinką ir žmonių socialinius santykius. Rengdamas doktriną, rėmiausi naujojo urbanizmo judėjimo idėjomis, kurias taikant galima sukurti puikias sąlygas žmonėms, nenorintiems palikti savo gyvenamosios aplinkos. Didelį dėmesį skyriau JAV šiuo metu įgyvendinamoms naujausioms urbanistinėms koncepcijoms, o ypač naujojo urbanizmo judėjimui (ang. „New urbanism movement“) ir teismų sprendimų pagrindiniams išaiškinimams. Ar JAV teritorijų planavimo praktika atspindi Lietuvoje susidariusią situaciją? Teritorijų planavimas, sykiu teismų sprendimai, Lietuvoje neretai sulaukia daug kritikos. Būtent dėl to komentare norėjau pateikti įvairių pavyzdžių. JAV – demokratinė valstybė, nuėjusi ilgą kelią, o JAV Aukščiausiojo Teismo, atitinkančio Lietuvos Konstitucinį Teismą, sprendimai turėjo labai didelę įtaką teritorijų planavimui. Galiausiai, mes kai kuriais atvejais diskutuojame apie tas problemas, kurios JAV jau seniai išspręstos. Vienas pavyzdžių galėtų būti Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsnyje numatyta kompensacija už teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimą ir kitose normose minimą paimtą turtą valstybės reikmėms. Pateikiau JAV Konektikuto valstijos pavyzdį. Čia municipalitetas ketino įgyvendinti didelio masto projektą, tam turėjo paimti valstybės reikmėms dalies gyventojų sklypus ir namus. Viena moteris, kuri tame name buvo gimusi, ištekėjo, užaugino savo vaikus, prašė palikti jai jos namą bent iki mirties. JAV Aukščiausiasis Teismas ilgai diskutavo, bet visgi priėmė sprendimą, kad visuomenės viešasis interesas yra svarbiau, būtina revitalizuoti

analizuotą teritoriją, kas turėjo padėti atgaivinti ir viso miesto ekonomiką. Juolab kad investuotojas pažadėjo įkurti naują tyrimų centrą ir sukurti net 30 tūkst. darbo vietų mainais už sutvarkytą teritoriją. Teismas JAV rėmėsi Vašingtono pavyzdžiu, kur buvo vykdoma didelio masto revitalizacijos programa, ir ištisi kvartalai buvo perimami valstybės žinion. Valstija perimto turto dalį perleisdavo privačiam sektoriui, kad šis jį išvystytų. Jei yra apleistas miesto kvartalas, kuriame renkasi asocialūs asmenys, jį būtina prikelti, nes reikia gyventi mieste, nebereikia plėstis į išorę. Būtina planuoti jau urbanizuotų teritorijų (ang. „brown field“) investicijas, nebeiti į žaliuosius plotus ir juos „okupuoti“. Jeigu JAV, kur taip gerbiama nuosavybės teisė, galimi tokie teismų sprendimai, ir Lietuvoje jie galėtų būti galimi. Ir tai neprieštarautų tokiems demokratijos principams kaip nuosavybės neliečiamumas. Ar nebuvo minčių analizuoti Europos šalių praktikos? Rengiant Teritorijų planavimo įstatymo koncepciją buvo analizuojama Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos praktika. Svarsčiau nuvažiuoti į Olandiją, nes ši valstybė, ko gero, diktuoja teritorijų planavimo, architektūros ir urbanistikos madas. Be to, olandai kartu su danais pasaulyje žinomi ir dėl dviračių infrastruktūros plėtros. Vašingtono universiteto (JAV) Urbanistikos mokykla pritraukia geriausių specialistų iš viso pasaulio, ten sutikau daug architektų ir profesorių iš kitų šalių, su kuriais dalijausi patirtimi. JAV labai gerai atsiskleidžia kontrastai. Pavyzdžiui, Sietlo miestas, kuriame gyvenau, mane sužavėjo tvarkomais dviračių takais, viešosiomis erdvėmis. Sietlas, palyginti su tuo, kas jame buvo statoma prieš 20 metų, labai pasikeitė. Per dieną į jį gyventi atvažiuoja apie 2000 žmonių ne tik iš JAV, bet ir iš užsienio šalių. Ten galėtų vykti dideli socialiniai konfliktai, bet to išvengiama. Architektūra, tinkamai parinkti urbanistiniai sprendimai yra itin svarbūs, siekiant užtikrinti atskirų socialinių grupių integraciją. Taip, net ir Sietle, mieste, kuris yra demokratų bastionas, jaučiasi dalies baltųjų gyventojų siekis išlaikyti socialinę atskirtį ir savo viršenybę, egzistuoja prestižiniai baltųjų kvartalai, bet valstijos ir vietos valdžia deda didžiules pastangas tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė įvairių socialinių grupių tarpusavio integracija. Kalbant apie Vakarų Europą, aš pats savo daktaro disertaciją pusmetį rengiau Belgijoje, Gento universitete. Ta proga teko aplankyti Hagoje veikiantį puikų Urbanistikos ir statybos institutą, kuriame praleidau savaitę, aplankyti kitas to regiono mokyklas, įskaitant Amsterdamo universitetą. Ne vienas lietuvių urbanistas ir architektas jau yra baigęs mokslus Olandijoje, Danijoje,

Apie autorių Dr. Evaldas Klimas buvo Lietuvoje pirmasis ir iki šiol yra vienintelis teisės mokslų daktaras, apgynęs disertaciją Vilniaus universiteto Teisės fakultete statybos teisės srityje. Taip pat E. Klimas yra advokatų kontoros „Valiūnas ir partneriai Ellex“ asocijuotasis partneris, advokatas, atsakingas už nekilnojamojo turto vystymo praktikos pogrupį. E. Klimas aktyviai dalyvauja nekilnojamojo turto plėtrą reglamentuojančių teisės aktų rengimo procesuose, yra darbo grupių narys. Taip pat veda įvairius mokymus, seminarus ir konferencijas teritorijų planavimo, žemės, statybos teisės temomis. Mokslinių interesų ir atliekamų tyrimų sritis – statybos proceso norminis reglamentavimas, FIDIC modelinės sutartys, viešojo intereso apsauga, teritorijų planavimo procesas.

Jungtinėje Karalystėje, kitose Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. Europa diktuoja tam tikras madas, tačiau JAV galima geriau pamatyti tuos didžiulius kontrastus ir tai, kaip amerikiečiai bando taisyti padarytą žalą. Pas mus per 27 metus – nuo 1990-ųjų – padaryta didelė žala. Mūsų didmiesčiai išskydę, socialinė atskirtis didėja, trūksta įsiklausymo į vietos bendruomenių poreikius. Todėl problemos tik didėja. Tai iš dalies yra ir pačių savivaldybių kaltė, nes priplanuota ir toliau planuojama urbanizuoti naujas vietas, o apie miestų prikėlimą, integralumą kalbama mažai. Kokie uždaviniai keliami teritorijų planavimui? Pats įstatymas teritorijų planavimo procesui kelia daugybę uždavinių. Tačiau kiekviena savivaldybė turėtų išskirti jai svarbiausius uždavinius. Ir čia iškyla didžiulė miestų vyriausiųjų architektų atsakomybė kurti miestą, kuriame gera gyventi visiems. Pavyzdžiui, Vilnius – puikus miestas, nes iškelti paskutiniai uždaviniai paremti naujojo urbanizmo idėjomis net ir be atnaujinto miesto bendrojo plano: tiesti naujus ir atnaujinti senus 105

biblioteka

Sietlo miestas, kuriame gyvenau, mane sužavėjo tvarkomais dviračių takais, viešosiomis erdvėmis. / Dr. Evaldas KLIMAS /

dviračių takus, modernizuoti viešąjį transportą tam, kad būtų mažinamas automobilinės ekonomikos spaudimas. Komentare taip pat atskleidžiama pasenusio Lietuvos teritorijos bendrojo plano, kuris visiškai neatspindi šių dienų realijų, problematika. Planas buvo priimtas ir patvirtintas iki Lietuvai įstojant į ES, o nuo to laiko smarkiai pasikeitė ekonominė ir socialinė politika. Daug kalbama apie regioninę raidą, bet reikia suprasti, kad mes globalaus pasaulio kontekste esame maža valstybė. Daugelis šiuolaikinį pasaulį jau supranta ne kaip valstybių pasaulį, bet kaip miestų pasaulį. Jei mes, būdami nedidelė valstybė, nesugebėsime sukurti vieno, dviejų ar trijų miestų, kuriuose žmonėms būtų gera gyventi, prarasime dar daug žmonių. Regionai labai svarbu, tačiau lėšos, investuojamos į regionų infrastruktūrą, kuomet gyventojų skaičius juose pasmerktas mažėti, ir tai vyksta visame pasaulyje, yra tiesiog savanoriška saviplaka. Juk mažėjančiam žmonių skaičiui teks išlaikyti augančią infrastruktūrą. Ir tai netrukus taps dar vienu iš veiksnių, reikalaujančių kelti mokesčius, apie ką politikai nutyli, nes svarbiausia panaudoti lėšas ir investuoti į tas vietas, kur žmonių skaičius mažėja, o ne ten, kur jis stabilus, ir gyventojams iš tiesų reikia investicijų į infrastruktūrą. Pagaliau, pastaraisiais metais, Vilniuje ir Kaune investuojama į infrastruktūros, kuri buvo apleista, atnaujinimą. Norėtųsi, kad tai būtų daroma dar protingiau, labiau remiantis naujojo urbanizmo idėjomis: užtikrinti mažesnį automobilių srautą, skatinti naudojimąsi viešuoju transportu, užtikrinti pagrindinių objektų pasiekiamumą pėsčiomis ir t. t. Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m. buvo labai geras, nes jis neišskyrė vieno centro. 106 2017 Nr. 5

Mes turime dešinįjį Neries krantą, bet didelis dėmesys skiriamas ir gyvenamųjų rajonų centrams. Jie vystomi lėčiau, bet po naujojo bendrojo plano koncepcijos pristatymo aiškėja, kad jiems bus skiriama dar daugiau dėmesio. Smagu, kad pagaliau ir mūsų visų sąmonėje įsigali pritarimas multifunkcijai ir paskirčių maišymui. Labai tikiuosi, kad nauji objektai miesto lokaliuose centruose užtikrins visų gyventojų poreikius ir bėgant laikui nebereikės laužyti galvos, kur gyvenamajame rajone rasti skverą ar parką su sutvarkyta infrastruktūra, kuris turi būti pasiekiamas per 15 minučių. Ar galima teigti, kad šiandien teritorijų planavimas yra paremtas diskusijomis: investuotojų ir gyventojų, architektų ir miestiečių, gyventojų grupių? Būtina ieškoti įvairioms grupėms konstruktyvaus dialogo. Teritorijų planavimas tam ir yra skirtas. Tik vystytojai turi suprasti, kad jiems privalu susitikti su žmonėmis, kalbėtis, įsiklausyti ir išgirsti juos. M. Pakalnis yra minėjęs buvusios „Skaiteks“ gamyklos detaliojo plano rengimą kaip vieną sėkmingesnių planavimo procesų. Šios teritorijos detalusis planas buvo rengiamas 5 ar daugiau metų, nes reikėjo daug kalbėtis, įsiklausyti. Taip, tokio dokumento parengimas užtruko, tačiau rezultatas – puikus. Šio dokumento, po jo patvirtinimo, niekas neginčijo, nekyla protesto akcijų pradėjus statybas. Naujos redakcijos teritorijų planavimo įstatymas leido detalųjį planavimą patraukti į šoną, jei yra aiški aplinkinė situacija. Kai kurie piktnaudžiavo, nerengė detaliųjų planų, vengė net deramai išviešinti projektinius pasiūlymus. Todėl dabar matome situacijas, kuomet nueinama iki

absurdo: 1994–1996 metų suplanavimo schemos pagal Vyriausybės nutarimą galėjo būti įrašytos į detaliųjų planų registrą. Dalyje savivaldybių tokios schemos dabar traktuojamos kaip rimčiausi detalieji planai, nors juose nėra jokių reglamentų. Ir savivaldybės verčia žmones, nors situacija ir aiški, pasirengti to detaliojo plano korektūrą, nors viską būtų galima išspręsti per projektinių pasiūlymų viešinimą ir reglamentų paėmimą iš bendrojo plano. Taip yra paminama viena pagrindinių 2014 metais įvykdytos teritorijų planavimo reformos idėjų – leisti žmonėms lengvai pasistatyti namą, jei tai urbanizuota teritorija, ir situacija yra aiški. Gal tokių ar panašių praktikų ir pavyks išvengti pasirodžius komentarui. Telieka palaukti. Komentare yra aiškiai išdėstyti tie pagrindiniai reformos principai, pateikiama nuosekli teismų praktika, pagrindiniai teismų sprendimai ir jų motyvai, su kuriais susipažinusios suinteresuotos grupės galės lengviau įvertinti konkrečios įstatymo normos turinį. Kam yra skirtas Jūsų parengtas mokslinis leidinys? Visų pirma jis skirtas su teritorijų planavimu susijusias disciplinas studijuojantiems studentams, urbanistams, architektams, teritorijų planavimo dokumentų rengėjams, teisininkams ir teisėjams. Lietuvoje apibendrinto leidinio, skirto teritorijų planavimui, kol kas nėra. Komentarą paprasčiau naudoti, nes galima atsiversti konkretų straipsnį, atitinkantį iškilusią problemą. Rekomenduoju perskaityti pratarmę, kuri ilgoka, bet joje sudėjau pagrindinius principus, kuriais vėliau remiamasi komentuojant konkrečias normas.

paveldas

Etnografinių kaimų atgimimas Gyvenimas etnografiniame kaime įpareigoja: vietiniai tampa

Zervynos: gyventojus motyvavo rūpintis paveldu

ambasadoriais to, kokius – prastus ar prižiūrimo paveldo – pavyzdžius

Gelbėjo nykstančius pastatus Restauratorių žvilgsnio ir dėmesio ne vieną dešimtmetį sulaukia vienas unikaliausių Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių – etnografinis Zervynų kaimas, susiformavęs dar XVIII a. ir iki XXI a. išsaugojęs savo autentišką urbanistinę struktūrą, tradicinę medinę architektūrą, išraiškingus smulkiosios architektūros elementus. Nenuostabu, kad istorinio kaimo išsaugojimu suinteresuota Zervynų kaimo bendruomenė ir Dzūkijos nacionalinis parkas ėmėsi įgyvendinti projektą „Valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, etnografinės Zervynų kaimo gyvenvietės, tradicinės medinės architektūros tvarkyba“, kurį finansavo Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. Anot Zervynų kaimo tvarkybos darbų projekto vadovės (projektą parengė bendrovė „Statprojektas“) architektės Marijos Nemunienės, 42 kaimo statinius buvo būtina gelbėti nuo sunykimo: ne tik dėl irstančių ir griūvančių senųjų pastatų, bet ir dėl statomų naujų „svetimkūnių“, kurių architektūrinė išraiška nedera etnografinėje aplinkoje. „Zervynų kaime nemaža dalis neprižiūrimų pastatų, kurių dalis jau sunykę. Tradicinės medinės architektūros pastatai neretai savavališkai remontuojami, rekonstruojami, pritaikomi šiuolaikinėms dabartinių savininkų reikmėms, pažeidžiant vertingąsias ypatybes: ne visada parenkamos autentiškos medžiagos, jų apdirbimo būdai ar korektiški spalviniai sprendimai. Daugelio sodybų savininkai nuolatos negyvena kaime ir neužsiima amatais, todėl ūkinės

paskirties pastatai nenaudojami ir neprižiūrimi nyksta“, – apgailestavo M. Nemunienė.

matys lankytojai ar tiesiog

Ugdė kaimo bendruomenę

Kaip įrodė Zervynų ir Musteikos

Taigi, projekto tikslu tapo ne tik, kaip tampa įprasta restauratorių darbe, išspręsti pastatams pražūtimi gresiančias problemas – pakeisti stogus, restauruoti langus ar duris, bet ir pakeisti gyventojų požiūrį į paveldą – šviesti juos, skatinti rūpintis savo sodybomis. Galiausiai, padaryti kas įmanoma, kad vis daugiau žmonių matytų geruosius rūpinimosi paveldu pavyzdžius. Zervynų bendruomenė prie projekto prisidėjo savo jėgomis tvarkydama statinių pamatus, keisdama sutrešusius rąstus, vadinamuosius „smalėkus“, naujais. Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius tapo tuo žmogumi, kuris ėmėsi organizacinių rūpesčių: įkalbėjo gyventojus teikti paraišką dalyvauti projekte, įtikino Varėnos rajono savivaldybę skirti 5 proc. paramą. Restauravimo darbai Zervynose atlikti remiantis tyrimų duomenimis, taikant tradicinius medžiagų paruošimo, apdirbimo ir statybos metodus bei technologijas. Daugumos pastatų konstrukcijos – medinės, pamatai – lauko akmenų, ugniakurams, dūmtraukiams, kurie įrengti gyvenamuosiuose namuose, klėtyse (svirnuose), pirtyse, panaudotos mūro plytos, apdailai – medis. Stogų danga – gontai, lentelės, skiedros, šiaudai, nendrės, juostinė skarda.

besidomintieji kultūros paveldu.

etnografinių kaimų bendruomenės, tvarkytis visos progos geros – kad ir gelbėjant iš paveldo žemėlapio nykstančias medines sodybas. Dzūkijos nacionaliniame parke esančiuose Zervynų ir Musteikos etnografiniuose kaimuose buvo sutvarkyti 26 savininkų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų stogai, langai, durys, tvoros. Abiejų kaimų sodybų tvarkybos darbams buvo skirtos Europos ekonominės erdvės, Lietuvos biudžeto ir sodybų savininkų lėšos. Projektas vyko 2014–2016 metais. Sutvarkius etnografines sodybas sudarytos sąlygos jas pritaikyti turizmo reikmėms, įtraukti į turistinius maršrutus ir pritraukti vietinių bei užsienio turistų. 107

Šio projekto metu sutvarkyti 31 pastato stogai (7 gyvenamųjų namų, 8 tvartų, 7 kluonų, 7 svirnų, 2 pirčių), restauruotos ar pagamintos naujos gyvenamųjų namų lauko durys ir langai. Saugant medinius pastatus nuo gaisrų, visuose statiniuose sumontuota priešgaisrinė signalizacija. Gyvenamųjų namų stogai uždengti ilgaamžiais maumediniais gontais, o 24 ūkinių pastatų stogai pakeisti drebulinėmis skiedromis. E. Gudelevičius neabejoja, kad prižiūrimi tokie stogai tarnaus dar bent 20 metų. Pastatų langai ir durys restauruoti arba pagaminti nauji analogiški, laikantis autentiško langų sudalijimo. Restauruoti ir atkurti trūkstami puošybos elementai – karnizai, vėjalentės, langų ir durų apvadai, polanginės lentos, langinės.

Musteika: įrodinėjo tvarkybos darbų svarbą Sudvejojo projekto skaidrumu Etnografinio Musteikos kaimo bendruomenės valdybos narys ir vienas sodybos šeimininkų Žymantas Morkvėnas patvirtino – savo krašto paveldo išsaugojimu suinteresuoti vietiniai gyventojai projekto „Unikalaus etnografinio Musteikos kaimo paveldo išsaugojimas“ ėmėsi supratę, kad vien tik savo jėgomis reikiamų tvarkybos darbų atlikti nepajėgs – ir dėl žinių, ir dėl lėšų stygiaus.

Visgi dalyvauti projekte pavyko įtikinti tik 11 sodybų šeimininkus: vieniems projektas pasirodė neaktualus, kiti nenorėjo pokyčių ar nepatogumų sukeliančių statybos darbų, tretieji nepasitikėjo pačiu projektu. Vietos gyventojams kėlė nerimą sąlyga perduoti savo turtą bendrijai panaudos teise. Bendruomenės atstovai rengė ne vieną susitikimą su gyventojais, įtikinėjo tvarkybos darbų nauda, saugant sodybas nuo tolesnio nykimo. Juolab kad visų sodybų būklė buvo prasta, o kai kurių – avarinė. Kone pusės milijono eurų vertės projektas tapo vienintele viltimi išgelbėti bendruomenei svarbų Tado Ivanausko 1918-aisiais įkurtos pirmosios lietuviškos mokyklos pastatą. Šis buvo avarinės būklės, o jo savininkė reikiamų lėšų neturėjo. Projekto metu pakeisti 40 objektų – pirkių, ūkinių pastatų, daugiausia, šiferio stogai, atnaujinta langinių, vėjalenčių, lėkių puošyba, sutvarkyti mažosios architektūros elementai – šuliniai, tvoros, restauruoti arba pakeisti naujais langai ir durys, sumontuoti arba pakeisti pažeistų medinių sienojų rąstai. Pastatų stogams panaudotos drebulinės skiedros, maumedžio ir drebuliniai gontai.

Tapo pradžia naujiems darbams „Manyčiau, kad esminis šio projekto pranašumas – bendruomenės susitelkimas. Projektas nebuvo lengvas, dalyvavo daug subrangovų, 108 2017 Nr. 5

buvo trumpas įgyvendinimo terminas, tačiau tai tik sustiprino mūsų bendruomenę. Nuolat pasigirsdavo klausimų, kas toliau, kokios iniciatyvos laukia. Jų atsiranda ir dabar. Pavyzdžiui, atvirų durų diena, kuomet kvietėme visus atvažiuoti į Musteiką, o sodybų šeimininkai atkėlė vartus visiems norintiems. Bendruomenė savo pastangomis jau sutvarkė tris kryžius, o toliau planuojami viešųjų erdvių sutvarkymo darbai Musteikos apylinkėse“, – reziumavo Ž. Morkvėnas. Tvarkybos darbų projektą parengęs architektas Gintaras Špokas pripažino, kad šis projektas jam priminė pirmuosius studijų metus, kai vasarą tekdavo atlikti etnografinių kaimų sodybų apmatavimus, taip pat buvo įdomu daugiau sužinoti apie Musteikos kaimo istoriją ir šiandieną. Architekto rūpestis šiame projekte buvo ne tik būtinos ekspertizės, apmatavimai, ar parengtas tvarkybos darbų projektas atitinka paveldosaugos sąlygas, bet ir organizaciniai rūpesčiai, pavyzdžiui, prižiūrėti statybininkus, nes restauruojant medinio paveldo statinius negalimos jokios interpretacijos. Musteikos bendruomenė buvo reikli kiekvienam statybininkų ir restauratorių judesiui, aktyviai dalyvavo priimant ar keičiant sprendinius. Pavyzdžiui, tvorų statybai buvo panaudoti tvoros stulpai iš pušų medienos ir kartys iš nežievintos bei neimpregnuotos eglių medienos. Gyventojai nerimavo, kad pastarosios gali netrukus supūti, galiausiai, po ilgų diskusijų paaiškėjo, kad žievė – natūrali apsauga ir prailgina medienos tarnavimo laiką.

Lyderis biotechnologijų ir vandenvalos srityse

Patirtis. Kokybė. Inovacijos. Garantijos

UAB „Traidenis“ Pramonės g. 31B, LT62175 Alytus, Lietuva Tel. 8 315 78263 Faks. 8 315 77729 El. p. info@traidenis.lt www.traidenis.lt

NAUJIENA!

SINIAT SAUSOS STATYBOS SISTEMOS

Pristatome Jums sertifikuotų Siniat “Nida” sistemų katalogą. Lengvai pasirink reikiamą, specifikuok, Pristatome Jums sertifikuotų Siniat “Nida” sistemų projektuok! Siniat “Nida” sistemos turi eksploatacinių katalogą. Lengvai pasirink reikiamą, specifikuok, savybių deklaracijas su CE ženklinimu! projektuok! Siniatsistemai “Nida” sistemos turi eksploatacinių savybių deklaracijas sistemai su CE ženklinimu!